Kuo kvepia lietuviškas medus?

Kuo kvepia

lietuviškas medus?

„Pažiūrėkit, bitės jau lekia vandens ieškoti, jau bunda, tarsi pavasarį pajutusios“, - vaikščiodamas aplink savo avilius kalba specializuoto bitininkystės ūkio šeimininkas ir vyriausiasis bitininkas Gediminas Skardžius. Jo meilę bitėms sunku išmatuoti, tačiau viskas tampa aišku tuomet, kai Gediminas ištaria: „Man svarbiausia bičių sveikata ir gerovė, o ne tai, kiek medaus jos suneš“.

„Man svarbiausia – bičių gerovė, o ne tai, kiek medaus gaunu. Kopinėju ir suku tik pačių bičių avilyje subrandintą medų. Esu tikras, kad šitaip pavyksta pasiekti aukščiausią kokybę. Nepaisant to, tikrai negailiu kiekviename avilyje jo po dešimt kilogramų žiemai palikti, kad tik bitės turėtų ko valgyti, būtų stiprios ir galėtų toli skristi“, - savo bitininkavimo taisykles dėsto ūkininkas.

499 Eur Lietuviškas medus, 700 g 1 kg – 7,13 Eur

Matyt, toks požiūris ir daugybė metų, praleistų su bitėmis, lėmė, kad Gedimino Skardžiaus medų žmonės šitaip pamėgo ir akimis vis ieško etiketės su linksmuoju bitininku ir jo bitutėmis. „Man skaniausias – blindžių, - šypsosi Gediminas ir paaiškina, kad pavasarinis blindžių, arba liaudyje vadinamų kačiukų, medus yra labai švelnaus skonio ir kvepia pirmaisiais pavasario žiedais. „Per medaus sukimo sezoną išragauju labai daug medaus rūšių. Labiausiai mėgstu šviesųjį pienių – jis labai aromatingas. Joks atvežtinis taip nekvepia, kaip tikras lietuviškas medus“, - sako didžiausia Gedimino pagalbininkė, trisdešimt penkerius metus koja kojon drauge žengianti žmona Gražina.

Patarimas:

Tiesiai iš medsukio į stiklainius išpilstytas medus pražysta – į jo spalvą tarsi įsiterpia baltas šerkšnas. Bitininkai tai vadina medaus šokiu ir sako, kad jis tarsi patvirtina aukštą medaus kokybę.

Nuo jų dviejų bitininkystės ūkis ir prasidėjo. Iš pradžių – keletas avilių, paskui – kelios dešimtys, po kurio laiko, žiūrėk, jau ir šimtas, o šiandien – pusantro tūkstančio, Lietuvos miškuose, pievose, sodybose ir šalia ekologinių ūkių pasėlių stovinčių avilių. „Net ir labai skubėdamas per dieną visų neapvažiuočiau, tačiau važiuoju, avilius reikia nuolat tikrinti, net ir žiemą“, - sako Gediminas.

Pirmąjį savo spiečių bitininkas iš medžio išsikėlė vos vienuolikos. „Kaimynė bitininkė patarė seną avilį išplauti vandeniu su anyžių lašais, aš tų lašų padauginau, ilgai prie to avilio nė artyn niekas neskrido – nei bitės, nei varnėnai. Kai anyžiai išsivėdino, apgyvendinau jame savo pirmąjį spiečių“, - prisimena Gediminas ir pasakoja, kad iki aštuoniolikos metų ir tarnybos sovietų kariuomenėje laikęs penkis avilius, o patarimo vis skuosdavęs pas netoliese gyvenančią kolūkio bitininkę.

Jo istorijos apie bites ir bitininkus juokingos ir linksmos, tarsi nė nebūtų sunkaus kasdieninio darbo, nuostolių, kuriuos per gyvenimą teko patirti ir nuovargio. „Būdavo, iki pietų išsukame toną medaus, vežame parduoti urmu. Grįžę namo, ruošdavome medų į turgų, o vakare jau turėdavome ten būti, kad gautume prekybos vietą kitai dienai“, - pasakoja Gražina. Šiandien ir ji, ir Gediminas labiausiai džiaugiasi nauju, moderniu ūkio pastatu, kuriame bitininkai darbštumu nenusileidžia pačioms bitėms“.

Prie kiekvieno daikto, prie kiekvieno avilio ir medaus korio yra prisilietusios Gedimino rankos. „Kolūkio aš nemėgstu, - juokiasi jis. - Todėl prie avilio dirbu vienas. Vasaros darbininkų prie avilio neprileidžiu, jie tik pagalbininkai – korius ir meduves nešioja, o į avilį juos dedu pats. Aš savimi ne visada pasitikiu, kaip galiu visiškai kitais pasitikėti?!”

Bičių nuodus, kuriais jos kartais sugelia savo šeimininką, Gediminas juokais vadina vaistais nuo kraujospūdžio. Vasarą, būna, ir po septyniasdešimt injekcijų gauna. „Užtat žiemą kaip apdujęs vaikštau, matyt, nuodų trūksta“, - juokiasi.

Bitininkų Skardžių šeimos tradiciją tęsia ir sūnus Edgaras. Jis turi savo avilius ir savas bites. „Tegu pats bando”, - sūnaus savarankiškumą palaiko tėvas ir išsiduoda, kad bitininkavimo stiliai skiriasi, todėl kiekvienas dirba ir rūpinasi savo bitėmis atskirai, tačiau diskutuoja ir patirtimi dalijasi visada drauge.

Medus – ir maistas, ir vaistas Pirmasis medus parkeliauja iš pavasarinių pievų – jame susimaišo blindžių, pienių, agrastų, serbentų, žydinčių sodų skonis. Antrajam medui bitės suneša nektarą iš žydinčių vidurvasario pievų, liepų, aviečių. Paskutinis medunešis rudenį kvepia grikiais, miško žolynais ir viržiais. „Medus – gyvas daiktas“, - sako bitininkai. Jei ilgai šiltai laikomas jis rūgsta, vadinasi, yra visiškai natūralus. Tokį žiemą kambario temperatūroje laikyti galima, tačiau vasarą būtinai reikia išnešti į sausą ir vėsią patalpą. Medus greitas pritraukti drėgmės, todėl kabinti jį reikia sausu šaukštu ir laikyti sandariai uždarytame indelyje. Žmogaus organizmui naudingas ne tik medus, bet ir kiti bičių produktai – bičių pienelis, bičių duonelė, žiedadulkės. Šie produktai stiprina imunitetą, saugo nuo ligų, padeda susirgus. Šiuos produktus itin vertina intelektualų darbą dirbantys žmonės ir sportininkai.

IŠBANDYKITE

499 Eur Mišinys: medus ELITE RESERVE su šaltalankiais; su imbierais, 2 rūšių, 200 g 1 kg – 24,95 Eur