UDK 77.04(474.5)(084) Da287
Dėkoju pirmosios rekonstruotos Rasos šventės iniciatoriui ir scenarijaus autoriui Jonui Trinkūnui, vienam iš pirmųjų Rasų organizatorių Antanui Gudeliui, nepakeičiamajai ankstesniųjų Rasų dainininkei Veronikai Povilionienei – sutikusiems pasidalyti prisiminimais ir mintimis; profesoriui Libertui Klimkai už istoriografinės medžiagos apžvalgą, vienai iš aktyviausių šių dienų Rasos šventės organizatorių, etnokultūros entuziastei Nijolei Balčiūnienei už rekonstruotos šventės apeigų aprašymą. Dėkoju kolegoms fotografams Vytautui Stanioniui, Stanislovui Žvirgždui bei Dariui Jurevičiui už patarimus, parenkant fotografijas leidiniui. Labai dėkoju leidyklos „Kronta“ kolektyvui už sumanymo įgyvendinimą. V. D.
Fotografijų autorius Vytautas Daraškevičius Teksto autorius Vydas Astas Meno redaktorius Rimantas Rolia Recenzentė filolog. m. dr. Saulė Matulevičienė
©Vytautas Daraškevičius, 2007 ©KRONTA, 2007 ISBN 978-9955-734-52-9
Rasos šventėse dalyvauju ir jas fotografuoju nuo 1970-tųjų. Jau pirmoji šventė Kernavėje įtraukė mistine nuotaika, galimybe pačiam pasijusti dalyviu, įdomiais ir man neregėtais ritualais, įspūdingais vaizdais. Ilgainiui Rasos švenčių geografija išsiplėtė, teko švęsti ir kitose Lietuvos vietose. Vis dėlto Kernavės piliakalnių ir Pajautos slėnio mistika ypatinga... Per trisdešimt septynerius metus susikaupė ne vienas tūkstantis Rasos kadrų. Šiame leidinyje norėjau atskleisti atkurtų Rasos švenčių istoriją. Pirmiausia tų, kuriose man pačiam teko dalyvauti, kurios labiausiai įsiminė. Taip pat parodyti šventės apeigas – nuo pasirengimo šventei, saulės palydėjimo iki patekančios sutikimo. Peržiūrint fotografijas, atmintyje iškyla seniai praėjusių švenčių detalės. Laiko tėkmę atspindi žmonių, dalyvavusių ne vienoje šventėje, veidai. Ji ypač ženkli žvelgiant į vaikus, kurių kasmet Rasose gausu. Per tą laiką spėjo užaugti ne viena karta. Mano vaikai irgi... „Atrodė, kad pati švenčianti gamta rūpinasi manimi – vandens, laužų ir kvepiančios rasotos žolės kalbėjimasis dainoms aidint ramino ir saugojo... Šią dovaną užsiliūliuoti gamtos misterijoje išsinešiau iš tų naktų ir vis dar nešuosi su savimi...“ – taip jau suaugusi savo vaikystės Rasas atmena mano jauniausioji dukra Rugilė. Turbūt ir kitiems mažiesiems dalyviams ta šventė palieka panašų įspūdį, išliekantį ir perteikiamą... Įdomu stebėti, kaip daugelis pirmosiose šventėse dalyvavusių vaikų po kokio dešimtmečio šventėn renkasi poromis, o dar po kiek metų jau vedasi ir savo atžalas. Buvę jauni tėvai, žiūrėk, glaudžia prie savęs anūkus... Vytautas Daraškevičius
Vytautas Daraškevičius, g. 1946-02-27 Prienuose. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, surengęs keliolika personalinių fotografijos parodų. Lietuvoje ir užsienyje eksponuotos fotografijos ne kartą pelnė apdovanojimų. 2006 m. fotografijų serija „Rasos – populiariausia lietuvių kalendorinė šventė“ buvo apdovanota pasaulinėje folkloro fotografijos parodoje Kinijoje (Humanity Photo Awards). Jau daug metų Vytautas Daraškevičius fotografuoja lietuvių kalendorines šventes ir folkloro renginius.
A. Poletajevos nuotr.
Tai pirmasis V. Daraškevičiaus fotografijų albumas.
Trumpiausios nakties paslaptis Yra pora dienų metuose, kai saulė pakyla į pačią dangaus kupolo viršūnę, liedama žemėn ugninį srautą, kai naktis vos spėja sutemti ir vėl brėkšta, kai žydi, kūpa, dūzgia nuo bičių vasaros žiedai, išplaukėja žolė, pro kiaušinio lukštą narsiai kalasi paukščiukai, o į šiltus, smėlėtus atabradus plūsteli žuvų mailius. Gamta veik nemiega, net kai kurie vabalai naktį švysčioja fosforiniais žibintais, viliodami antrąją pusę. Sugaudžia gamtos misterija... Buvę paskutinieji Europos pagonys lietuviai ir jų broliai latviai tada nusimeta krikščioniško krikšto marškinėlius ir kaip jų proprotėviai, tikri gamtos vaikai, pasileidžia į pievas, lankas dūkti, švęsti didžiosios vasarvidžio šventės – vadinamosios Rasos (Joninių, Kupolės), ar latviškų Lyguo, atėjusios iš šimtmečių ir tūkstantmečių glūdumos... Ši iškilioji gyvybinių gamtos jėgų pagarbinimo šventė, Lietuvoje daugelį šimtmečių persekiota, uita, niekinta, beveik nykstanti, praradusi senąjį pavidalą ir įsiliejusi į krikščioniškąsias Jonines, švento Jono Krikštytojo paminėjimo dieną, prieš keturis dešimtmečius, 1967 metais, buvo atgaivinta keliolikos patriotų pasiryžėlių ir pradėta švęsti senojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje, o paskui pasklido po visą kraštą. Tai buvo viena iš tautinio judėjimo versmių, ilgainiui plačiai išsiliejusių, okupacijos metais gaivinusių tautinę savimonę ir valstybinės nepriklausomybės idėjas. Vytauto Daraškevičiaus fotografijos, sudėtos į šią knygą, atskleidžia šventės istoriją ir jos papročius, šventės nuotaiką ir dalyvius. Jose – sustabdyta prabėgusio laiko akimirka, atpažįstami tautinio sąjūdžio dalyvių, tėvynei nusipelniusių žmonių veidai.
NUO PIRMŲJŲ ATGAIVINTŲ RASOS (KUPOLĖS) ŠVENČIŲ IKI DABAR 1967-ieji, pirmosios atgaivintos Rasos šventės data, tapo svarbiu laiko ženklu okupuotoje Lietuvoje, tai buvo tartum saulės švystelėjimas gūdžią naktį. Prie senojo Vilniaus universiteto susibūrė Indijos bičiulių draugija. Sanskrito ir baltų kalbų bendrumai, senosios indų religijos ir filosofijos panašumai į lietuvių mitologiją bei pasaulėžiūrą intrigavo jaunus protus. Nustėro iš naujo atradę – kokia sena mūsų kalba, kokia sena kultūra! Turim ją branginti, saugoti, ginti, puoselėti! Dabar sunku patikėti, bet okupantų vadovėliuose Lietuvos istorijos tebuvo žiupsnelis, o senosios knygos visos sunaikintos arba neprieinamos. Draugijos narys Jonas Trinkūnas, vėliau už „nacionalizmą“ gerokai sovietų palamdytas, pasiūlė surengti pirmąją Rasos šventę. Tuo metu Joninės, sovietinio jaunimo diena, buvo virtusios visiškai nutolusia nuo etninių šaknų, saviveiklos pasirodymų, girtavimo ir rijimo švente. Rasa turėjusi būti kitokia. Šventės rengėjai puolė prie knygų, senųjų raštų, iš jų ketino rekonstruoti senąsias šventės apeigas, ritualus, dainas, ratelius, šokius. Suradę kokią dainą ar ratelį, jau visų užmirštą, skubiai mokėsi. Vienas iš šventės principų buvo toks – čia visi dalyviai, žiūrovų mums nereikia. Tinkamiausia vieta pasirinkta Kernavė, senoji Lietuvos sostinė. Keturi piliakalniai, nepaprasto grožio slėnis, besivyniojantis nuo Neries rūkas, saulėlydžio ir saulėtekio žaros – pati gamta kūrė Kernavės Rasos magiją. Stovint ant piliakalnių, po žeme slypinti istorija šiurpuliukais ėjo nugaromis, visus vienydavo bendrųjų šaknų jutimas, sualsavusi protėvių dvasia. Galbūt tada tų žmonių širdyse įsižiebė neužgesinamas laisvės troškimas, nors buvo stebimi, sekami. Prie pirmosios
Rasos šventės ištakų stovėjo dabar žymūs žmonės: A. Andriuškevičius, V. Bagdonavičius, A. Danielius, A. Gudelis, A. Poška, R. Mironas. Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė, M. Razmukaitė ir A. Jakulienė vedė dainas, Eugenija Šimkūnaitė būrė iš žolynų. Vėliau aktyviai įsitraukė R. Matulis, T. Šidiškis, K. Labanauskas, B. Burauskaitė, E. Stankevičius, Vl. Motiejūnas, N. Balčiūnienė. Tuo pat metu ėmė kurtis kiti tautinę dvasią gaivinę sambūriai: Ramuvos sąjūdis, žygeiviai ir daugybė folklorinių bei etnografinių ansamblių. Po kaimus pasipylė etnografinės ekspedicijos, jaunimas mokėsi senųjų dainų ir papročių, plūdo į folkloro renginius. Mokslininkai suskato tyrinėti istoriją, tautosaką, mitologiją. Kilo dar ir dabar nebaigtas ginčas, ar lietuvių pagonybę galima laikyti religija. Prasiveržė į viešumą jauni menininkai: rašytojai, dailininkai, muzikai, kuriantys tautine tematika. Imtos švęsti ir kitos senosios pagoniškos šventės: Vėlinės, Ilgės, Jorė. Kiek pavėlavusi sureagavo ir valdžia: 1970 metais Rasa buvo uždrausta, bet neoficialiai, žodiniu nurodymu, tuo pretekstu, kad ardomi piliakalniai, išmindomos kolūkio pievos. Tad buvo švenčiama Kernavės apylinkėse vis kitoje vietoje. Tą dieną staiga „sugesdavo“ iš Vilniaus į Kernavę vykę autobusai, ne vienas iš organizatorių buvo perspėjamas nevykti, turėdavo aiškintis, kodėl dalyvavo. Represinis spaudimas augo. Kai kas prarado darbą arba galimybę veikti tam tikroje srityje, spausdinti savo tekstus, buvo paženklintas amžina nacionalisto žyme, užkertančia karjerą, kelius į pripažinimą. Tačiau šventė įvykdavo, kartais lyg savaime, be organizatorių, pakakdavo sužinoti, kur ir kada renkamasi. Nesutrukdydavo nė dažnai per pačią šventę prapliupdavęs smarkus lietus. Ilgainiui atsirado daugiau Rasos židinių, jos švęstos Ažubrastyje, Bradesiuose, Guntauninkuose, Stripeikiuose, Molėtuose, ant Birutkalnio ir kitur. Atšiauriai atrodė Lietuva – lyg užšalusi, ledo sukaustyta jūra. Ir štai po ledu pradėjo judėti srovės, tirpdyti storą šarvą. Pakako atšilti „klimatui“, ir pratrūko dainuojančioji revoliucija. Atgavus nepriklausomybę, Rasa švęsta kaip niekad plačiai ir laisvai, įvairiose vietose, dalyvaujant minioms. Šventės pagaliau niekas nebedraudė, bet ir neskatino. Patriotinis sąjūdis pamažu išblėso. Galiausiai valdžia oficialiai įteisino „Rasos ir Joninių dieną“. Švenčia, kas ką nori ir kaip nori – pagal senąsias tradicijas ar kaip pakliūva. Kita vertus, sunku šiuolaikiniam žmogui įsijausti į protėvių apeigas, tikėti magija, burtais ir dievais. O giliai netikint – apeigos tik vaidinimas ir jų dalyviai – tik vaidintojai bei žiūrovai. Taigi atgimusios Rasos šventės laužas tai prigęsta, tai suliepsnoja smarkiau. Tačiau tie, kas prieš keturis dešimtmečius pradėjo Rasą švęsti, tebesirenka į šventę jau su vaikais ir anūkais, pina vainikus, stato Kupolę ir, susiėmę už rankų, suka apeiginį ratelį, gieda giesmes. Moterys tautiniais drabužiais dailios kaip deivės. Visų balsai stebuklingai susilieja į įspūdingą skambesį, veidai, nuprausti rasa, skaistūs ir jauni. Tai paslaptis, kai ko čia mes nežinome ir nesuprantame.
Vydas Astas
1970 KernavÄ—
10
11
12
1970 Ledakalnis
13
14
1971 KernavÄ—
15
16
17
18
1977 KernavÄ—
19
20
21
22
1980 KernavÄ—
23
24
25
26
1983 KernavÄ—
27
28
1984 KernavÄ—
29
30
1985–1986 Molėtų apylinkės
31
32
33
34
1987 KernavÄ—
35
36
37
38
39
40
1988 Rambynas
Joninės be senųjų tradicijų
41
42
1989 Kaunas
43
44
45
46
47
48
1989 Skarbai
49
50
51
52
53
54
1990 Trakų Vokė
55
56
57
58
1991, 1995 Santaka
59
60
61
62
1993 Paverkniai
63
64
65
66
1997 KernavÄ—
67
68
69
70
71
72
1998 Vilnius
73
74
2000 Dubingiai
75
76
2003 Betygala
77
78
2003–2007 Verkiai
79
80
81
82
83
84
85
86
2004 Kertuojai
87
88
2005 Punskas
89
90
2005–2006 Nemenčinė
91
92
93
94
2007 KernavÄ—
95
96
97
Rasa (Kupolė) – didžioji baltų šventė Neabejotina, kad neriant prie Rasos šventės ištakų, reikėtų nunerti labai giliai. Mūsų protėviai pradėjo ją švęsti bent jau nuo tada, kai ėmė verstis žemdirbyste – prieš kelis tūkstantmečius. Išsamesni liudijimai apie Rasą siekia tik XVI amžių, praėjus porai šimtmečių po krikšto, ten liudija svetimieji, mažai ką supratę, iškraipę vardus, apskritai neigiamai vertinę. Anksčiausiai aprašyti protestantiškosios Prūsijos arba Mažosios Lietuvos papročiai. Mažai kas žino, kad Vilniaus Rasų kapinės įsteigtos ant Rasų kalvelių, kur anksčiau buvo švenčiama ši šventė. XIX amžiaus pabaigoje būrelis vilniečių kultūrininkų pamėgino gaivinti senąją tradiciją ir ėmė rengti vakarones Antakalnyje prie Neries. Upe paleisdavo plaukti daug vainikų su žvakelėmis, nuo to ir pati šventė pavadinta Vainikų. Pastaroji prigijo ir minima iki 1935 metų. Viena įdomiausių senojo Vilniaus tradicijų – raganų turgeliai, vykę birželio 21–23 dienomis. Tada apie Šv. Jono varpinę ir Šv. Jurgio bažnyčią iš tolo pakvipdavę žolynais žolynėliais, o senosios žolininkės – raganos (nuo žodžio reginti) siūlydavusios arbatų nuo visų ligų, negalių, net tokių, kurios padėdavusios vaikiną suvilioti. Nepaisant draudimų ir persekiojimų, dar XX amžiuje tautosakininkai užfiksavo nemažai senosios šventės reliktų. Tarpukariu plačiai skambėjo Joninės ant Rambyno kalno ir kitur. Apskritai vasaros saulėgrįža nuolat buvo švenčiama Joninių vardu, tik pagoniškos dvasios čia likdavę vis mažiau. Mokslininkai ėmėsi rekonstruoti, iš fragmentų atkurti visumą. Ir pagaliau šventė iš raštų pliūptelėjo ten, kur jai ir vieta – į gamtą, ant piliakalnių, į paežeres. Nežuvo, atgimė tauta, atgimė ir jos papročiai. Tai didis stebuklas.
Mitinė, sakralinė šventės prasmė Rasa (Kupolė) – pati iškiliausia, linksmiausia, net siautulinga, gausiausia apeigų, burtų, dainų, žaidimų, ratelių, šokių visų baltų šventė. Šaltiniai mini, kad ji buvusi švenčiama gal ne vieną dieną. Seniau pats žodis šventė turėjo kitą prasmę, jis siejosi su žodžiais šventas, šventinti. Lietuviška vasara trumpa. Žmogui labai rūpėjo, kokia ji bus, kokį derlių subrandins, ar lietus to derliaus nepaskandins, ar kruša neišmuš, sausra neišdegins. Senovės lietuviai žemę ir saulę švelniai vadino motule, mėnulį – tėvuliu, broleliu, medį paglostydavo, apkabindavo, be reikalo nežudė jokio gyvio, gėlių motyvus perkeldavo į audimų raštus, akmenis apipindavo padavimais. Tikėjo, kad vieni žmonės panašūs į ąžuolą ar drebulę, kiti į lapę ar vilką. Didžiai gerbiamos buvo ugnies ir vandens stichijos. Meilė pasauliui, darna su juo persmelkia visą senąją lietuvių pasaulėjautą. Vasarvidžio šventė – tai ir susižavėjimo žaliąja gamta, visuotinio džiaugsmo išraiška, ir ateities spėjimai, burtai, kerėjimai.
98
Augmenijos, Kupolės pagarbinimas Ko pasipylė žmonės į lankas? Ogi kupoliauja – renka devynerias arba triskart po devynerias žoleles, jų kuokštą vadina kupole. Tai šventės pradžia. Iš žolių pina vainikėlius. Vainikai ypač tinka mergikėms, o ir berniokai atrodo įdomiai. Bet vainikas – ne tik puošmena, jis teikia ir magiškos kasmet suvešančios augmenijos galios. Vainikuojama ir ilga kartis – tai irgi kupolė. Sukas apie kupolę ratelis, vakaro tyloje, saulei leidžiantis, nuo kalnelio, atsimušusi į ramų ežero ar upės vandenį toli skamba giesmė. Mergikė meta per galvą vainikėlį į medį: jei iškart užkimba už šakos, jau šiemet ištekės, jei po dviejų trijų kartų, – turės palaukti dvejus trejus metelius. Dar aiškiau pasidaro, kai naktį visi paleidžia vainikėlius plaukti: kaip vainikai susiporuoja, taip ir jaunimas. Vainikus parsineša namo, pasideda po pagalve, kad sapne pamatytų ateitį, ar užkiša už sijos dėl sveikatos, nuo piktų dvasių ir raganysčių. Jei tos žolės ilgai nesudžiūva, lieka žalios, tai tiems namams esanti žadėta nepaprasta laimė... Devynerių žolių pluoštai iki Kalėdų laikomi ir tvartuose: galvijai bus sveikesni. Kupolė įsmeigiama ir prie vartų ar kryžkelėje, pro kur vežami javai. Čia jau ūkininkas meldžia gero šieno, gausaus javų derliaus, apsaugos nuo nelaimių. Ir būtinai apeina javų laukus, giedodamas Kupolei: klausdamas jos, ar geri rugeliai, lineliai, ką ji valgiusi gėrusi, kur nakvojusi. Galima būtų spėti, kad Kupolė – tai augmenijos dvasia, antgamtinė būtybė. Kupolės galia šią naktį pasinaudojančios ir raganos, kėslaudamos atimti karvių pieną. Jei kuri nori kaimyno karves apkerėti, kad pieno neduotų, turi prieš pat vidurnaktį išmelžti tų karvių pieno po tris lašus, suvirinti su devyneriom žolelėm, tris kartus sumaišyti ir tuojau tris kartus duoti karvėms gerti. Apsaugai nuo raganavimo galima rakto skyles užkamšyti devyneriom žolelėm ar prikaišioti apie duris dagių, dilgėlių, varnalėšų, šermukšnio šakelių. Naktį surinkus jonvabalių ir juos sutrynus, pirštai įgauna galios užgydyti žaizdas, pasiutusio šuns įkandimą, rožę. Tapti stebuklingu visų ligų gydytoju galima ir pačiupus skruzdėlių kodylą, kurį lygiai vidurnaktį skruzdėlės vieną akimirką išnešančios pravėdinti. Vidurnaktį pražystąs ir papartis. Bet ir jis težydįs vieną mirksnį, jį saugančios piktosios dvasios. Drąsūs paparčio žiedo ieškotojai atsistoja papartyne, šermukšnio lazda, šventinta kreida ar rožančiumi apsibrėžia aplink save tris ratus ir laukia. Prieš vidurnaktį išlenda piktosios dvasios, pasivertusios vaiduokliais, baidyklėmis, plėšriais žvėrimis, gyvatėmis, kaukia, šnypščia, puola, bet nedrįsta peržengti užbrėžto rato. Žmogui vaidenasi, kad atūžianti siaubinga vėtra, griūvą medžiai. Jeigu išsigąsta ir nors trumpam užsimerkia, pražydusį paparčio žiedą nugriebia piktosios dvasios. O jeigu neišsigąsta ir pats pasičiumpa žiedą, tampa visažinis: mato po žemėmis paslėptus turtus, skaito slapčiausias žmonių mintis, supranta gyvulių ir paukščių kalbą. Kartais tokia laimė tekdavusi visai atsitiktinai. Antai ieškančiam miške pasiklydusių jaučių žmogeliui žiedas įkrisdavęs į klumpę ar vyžas, ir vargšas įgydavęs visažinio savybių. Bet parėjęs namo ir nusimetęs apavą, netyčia iškratydavęs paparčio žiedą ir vėl tapdavęs paprastu žmogeliu.
99
Saulės ir ugnies pagarbinimas Rasos (Kupolės) šventėje daug dėmesio saulei riduolėlei – ji su nuostabiomis dainomis, giesmėmis palydima nusileidžianti ir pasitinkama tekanti. Saulė – visų gyvųjų, tarp jų ir žmogaus, globėja. Po vasarvidžio ji ima vis mažiau šviesti, krypsta į žiemos pusę, todėl saulei stengiamasi deramai padėkoti už suteiktą šilumą ir žalumą, žiedus ir vaisius – visa, kas leidžia gyventi šioje žemėje. Padėkoti, pagarbinti ir svetingai, maloniai išlydėti, kad po žiemos vėl noriai sugrįžtų ir visa atgaivintų. Saulė ir pati ruošdavusis šiai šventei: keldavusis anksti, maudydavusis, puošdavusis vainikais, šokdavusi, galop išvažiuodavusi iš savo rūmų ratais, pakinkytais trim žirgais. Saulę šiukštu užrūstinti – kaitriais spinduliais išdegins pasėlius. Deginami apeiginiai laužai. Vėliau šios ugnies žmonės parsineš į namus, užgesins senąją ir įkurs naująją saugodami, kad neužgestų iki Kalėdų, ir tikėdami, kad ji apsaugos nuo maro, žaibo ir kitų nelaimių. O pelenais ir angliukais pabarstys laukus, kad gausiau derėtų, nepiktžolėtų, gydys nuomariu sergančiuosius, įbers į kiaulių lovį, įkiš po pamatais ar pastogėn nuo gaisro. Apskritai gyvuliams labai sveika būti pavarinėtiems po laužavietę. Laužas jau dega, net traška. Ugnis, apšviesdama pasėlius, saugo juos nuo piktųjų dvasių ir stichinių nelaimių. Įsisiūbuoja linksmybės. Jaunimas šoka – žemė dreba, seniai trepsi – dantys kleba. Griežia kanklės, smuikai, treliuoja birbynės, švilpčioja lumzdeliai, tarška tarškynės. Ratelis po ratelio, pora už poros, vis smagiau, pašėliau. Kuris nors šaunuolis tik liuokt per laužą. Tada iš paskos ir kiti. Liuoksi, net antakiai ir plaukai apsvyla. Ne tik smagu ir gali pasirodyti, bet ir sveika, nuo visų ligų apgina, dvasiškai apvalo. Kažkas jau stato aukštą kartį, o jos viršūnėje – dervuotas ratas, apkaišytas šiaudais, ir padega. Toli matyti, įspūdingai atrodo. Kartais vietoj rato pririša dervuotą statinaitę, prikimštą durpių ar pjuvenų. O kartais padaro specialius lankus, kuriuos uždegtus paridena nuo kalnų. Ne vien dėl gražumo, bet ir siekdami suteikti jėgų žiemop pasvirusiai Saulei, kad ji kuo ilgiau teiktų šilumą ir subrandintų derlių. Antai vidurnaktį vienas bėga apie savo javų lauką, užsidegęs šiaudų gniūžtę, nuogas. Kartą apibėga, antrą, trečią. Tada išrauna usnį ir įkiša į žemę viršūne į apačią. Tris kartus apie lauką apnešta ugnis sudaro ypatingą ratą, kuriame nebus usnių, kaip ant kūno nebuvo drabužių. Laužas liepsnoja iki paryčių, o tada visi susispiečia pasitikti saulės. Aušrelė aušta ažu kalnelia, Saulutė teka až beržynėlia!
100
Rasos pagerbimas Kas naktį pagirdo karščio nualintus augalus? Kas neleidžia jiems išdžiūti, kai ilgai nebūna lietaus? Per šventę, kai jau pradeda tirpti trumpiausioji metų naktis, prieš saulės tekėjimą pagarbinama, apgiedama rasa raselė. Be to, šį rytą rasa esą turinti nepaprastų galių. Todėl žmonės brisdavo prie savo rugelių ir nukrėsdavo rasą – rugiai būsią kaip mūras. Nusiprausus šventės ryto rasa veidą ar visą kūną, oda pasidarydavusi glotni, pranykdavę bėrimai ir votys. Žmonės po rasą voliodavęsi. Naminių gyvulių naktį neišgindavo, bijodami raganų kerų, tai surinkdavo rasos į paklodę ir tąja rasa gyvulius šlakstydavo, prausdavo. Dažniausiai pati Rasos šventė vykdavo prie vandens, ypač prie švento vandens. Lietuvoje teka kelios tokios upės: Šventupis, Šventupė, dvi Šventosios, Šventjonis, Šventė, Šventelė, telkšo keli tokie ežerai: Šventežeris, Šventas, Šventelis, Šventininkas, Šventaduonis, Švenčius, Šventičius. Vasarvidį vanduo tapdavęs stebuklingas, ir būriai žmonių pūkštelėdavo apeiginių maudynių. Išlipdavo iš vandens sveikesni, stipresni, atsparūs ligoms, pajaunėję, išmintingesni, gebantys atskirti pikta linkinčiuosius, burtininkus. Žmogus pasitikdavo tekančią saulę švarus kūnu ir dvasia. Tik toks galėjo palaikyti artimą ryšį su gamta ir jos dievais. O šio ryšio stiprinimas ir buvo svarbiausias šventės tikslas ir prasmė. Dar daugiau – viso gyvenimo tikslas. Vydas Astas
101
Šventės eiga Vakaras Pasirengimas šventei, vainikų pynimas – p. 103–107 Apeiginis prausimasis, rateliai prie žolynais išpuoštų vartų – p. 108–111 Apeiginis dalijimasis duona – p. 112–113 Kupoliavimas ir būrimas iš žolynų – p. 114–127 Būrimai, mėtant vainikus – p. 128–129 Nusileidžiančios saulės palydėjimas – p. 130–139
Naktis Aukuro uždegimas, žolynų, grūdų aukojimas – p. 140–147 Šokiai ir žaidimai – p. 148–160, 163 Šokinėjimas per laužą – p. 161–162 Stebulės uždegimas – p. 164–165 Vaikštynės su fakelais – p. 166–170, 176, 192 Vainikų plukdymas – p. 177–193, 200 Paparčio žiedo ieškojimas – p. 194 Rugių lankymas – p. 195 Degančio rato ridenimas – p. 197 Dainos, pasibuvimas prie laužo – p. 157, 171–175, 198–199 Ritualinis maudymasis – p. 201
Rytas Prausimasis ryto rasa – p. 206, 207 Tekančios saulės pasitikimas – p. 208–214
102
103
104
105
106
107
108
109
110
111
112
113
114
115
116
117
118
119
120
121
122
123
124
125
126
127
128
129
130
131
132
133
134
135
136
137
138
139
140
141
142
143
144
145
146
147
148
149
150
151
152
153
154
155
156
157
158
159
160
161
162
163
164
165
166
167
168
169
170
171
172
173
174
175
176
177
178
179
180
181
182
183
184
185
186
187
188
189
190
191
192
193
194
195
196
197
198
199
200
201
202
203
204
205
206
207
208
209
210
211
212
213
214
215
216
217
Kolektyvai ir žmonės fotografijose Rasos šventė buvo švenčiama skirtingose vietose, su įvairiais folkloro ansambliais – liaudies dainų klubu, vėliau pavadintu„Raskila“, Vilniaus universiteto folkloro ansambliu, vėliau „Ratilio“, „Sadauja“, Palangos folkloro kolektyvu „Radasta“ , „Krivūle“ , „Kūlgrinda“, Kauno folkloro entuziastais ir kt. Dalis fotografijose matomų šventės dalyvių daugeliui nesunkiai atpažįstami. Tai senojo baltų tikėjimo gaivintojai – Jonas ir Inija Trinkūnai, etninės kultūros puoselėtojai ir tyrinėtojai – dainininkai Juozas Averka ir Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė, etnologas Libertas Klimka, etnokultūros specialistė Irena Seliukaitė, etnomuzikologė Dalia Urbonavičienė, tautosakininkė Saulė Matulevičienė, „Ramuvos“ žmonės – Vladas Motiejūnas, Rimantas Matulis, Irena Jaskinevičiūtė, Marytė Razmukaitė, Irena Veteikytė-Juškienė, Virginija Jasukaitytė, Alfonsas Juška, Nijolė Leščinskaitė-Balčiūnienė, Irena Bražėnaitė-Borisevičienė ir jos dukra Aivorė vaikystėje bei su būsimuoju vyru Sauliumi, raskiliečiai Gediminas Radzevičius su būsimąja žmona Laima, Gintas Barkauskas, Algis Jukavičius, Vaiva Jucytė, folkloro kolektyvų vadovai Petras Kvedaras, Laima Purlienė, Valdas Rutkūnas, kauniečiai folkloro entuziastai Paulius Martinaitis, Liucija Galginaitytė ir kt. Fotografijose matyti ir dainininkė Sigutė Trimakaitė, prozininkas Jurgis Kunčinas su būsimąja žmona Rasa, anų laikų disidentas Petras Cizikas ir šiandienos politikai – Aurimas Taurantas, Algirdas Sysas, viešnia iš JAV Eglė Novak, tuometinė Lemonto gimnazijos prie Pasaulio lietuvių centro direktorė. Ypač svarbūs pirmųjų Rasos švenčių Kernavėje organizatoriai, 2007-aisiais minėję atgaivintos šventės keturiasdešimtmetį: Antanas Gudelis, Nijolė Leščinskaitė-Balčiūnienė, Jonas Trinkūnas, Birutė Burauskaitė, Irena Štrimaitytė-Matulienė, Aurimas Taurantas, Irena Bražėnaitė-Borisevičienė, Rimantas Matulis, Vaclovas Bagdonavičius, Liongina Lankelytė-Gudelienė. Rasos šventę maloniai yra priglaudę sodybos Dubingiuose šeimininkai Rūta ir Ritas Valainiai, sodybos Santakoje šeimininkas raskilietis Povilas Varnelė bei sodybos prie Nemenčinės šeimininkė Irena Paukštytė. Fotografijose įamžinti ir autoriaus bičiuliai bei šeimos nariai: žmona Inga, dukros Vaiva bei Rugilė, sūnus Rytis.
218
Vytauto Daraškevičiaus fotografijų albumas „Trumpiausios nakties paslaptis“ – Rasos (Joninių) šventės atkūrimo Lietuvoje istorija, autoriaus fiksuota beveik keturis dešimtmečius. Prieš 40 metų pirmojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje grupelė bendraminčių atgaivino šią vasaros saulėgrįžos šventę ir pradėjo naują jos šventimo tradiciją. Rasos šventė rekonstruota grindžiant etnografiniais šaltiniais ir folkloru, tikintis, kad ypatinga šventės vieta ir laikas – trumpiausia metų naktis, dainos ir paprastos apeigos – žolynų rinkimas, saulės palydėjimas ir sutikimas, nakties ugnių uždegimas, vainikų plukdymas, paparčio žiedo ieškojimas ir kt. – taps malonia mažai pažįstamus žmones vienijančia patirtimi. Kaip ir daugelis Europos žemdirbiškų tautų, baltai vasaros saulėgrįžą šventė nuo neatmenamų laikų, ši šventė minima XIV–XIX a. istoriniuose šaltiniuose. Bet XX a. viduryje Joninės švęstos jau tik kaip vardadienis ar butaforinė sovietinio jaunimo diena. XX a. septintame dešimtmetyje rekonstruota šventė prigijo visų pirma tarp kraštotyrininkų, kultūros žmonių, inteligentų. Ji suvokta kaip istorinės atminties ir tautinės savimonės žadinimo bei stiprinimo būdas. Nors sovietų valdžia netrukus šventę pavadino „nacionalistiniu sambūriu“ ir ėmė drausti, ši tradicija nebenutrūko – saulėgrįžos laužai ir dainos su įvairių kartų folkloro sąjūdžio dalyviais pasklido po Lietuvą. Fotografijų albumą sudaro dvi dalys. Pirmoje – švenčių istorija, čia atpažįstami tautinio sąjūdžio dalyviai, antroje – pagal šventės eigą išdėstyti vaizdai atskleidžia jos apeigas, papročius ir nuotaiką.
219
Vytautas Daraškevičius’ “Mystery of the Shortest Night” portrays the history of Rasos šventė (or Joninių šventė - the Festival of Dew) in Lithuania as captured by the photographer over the last forty years. Forty years ago a small group of friends gathered in the original capital of Lithuania, Kernavė, and revived the summer solstice festival, thus starting a new tradition of celebrating the event. The elements of the festival were derived from ethnographic sources and folklore. Taking place on the shortest night of the year, the Festival of Dew is celebrated through song and rituals such as gathering herbs, honouring the sunset and sunrise, floating flower wreaths down the river, searching for fern flowers. The friends were convinced that celebrating this special time in a special place would become a pleasant unifying experience for people who didn’t know each other well. In common with many European agrarian nations, the Baltic summer solstice festival has been celebrated since time immemorial. It is mentioned in historical sources from the 14th-19th centuries but in the 20th century it dwindled to mere celebration of the name day and paying lip-service to Soviet Youth Day. In the 1970s the festival took root primarily among folklorists, culture-vultures and intellectuals. It was perceived as a historical memento, awakening and strengthening national consciousness. Although the Soviet regime would not tolerate the festival, deeming it a gathering of nationalists which by definition meant it was outlawed, the customs of song and building solstice fires spread among all generations of folklorists throughout Lithuania. This photographic album is in two parts. In the first, the history of the festival is explained and those who participated in the nationalist movement are recognised; and the second is a retrospective view of the rites, customs and moods of the festival, revealed through the photographer’s images. Nell’album fotografico di Vytautas Daraškevičius “Il mistero della notte più corta” - è la storia della festa della Rugiada, una documentazione di 40 anni. 40 anni fa nella prima capitale Lituana Kernavė, un gruppetto di appassionati ridiede vita all’antica festa lituana del solstizio d’estate. Le tradizioni della “Festa della Rugiada” a Kernavė furono ricostruite basandosi su fonti etnografiche e folcloristiche ma anche sperandosi che il particolare periodo scelto per la festa – la notte più corta dell’ano, i riti semplici - la raccolta delle erbe, l’accensione del fuoco sacro, il saluto e l’incontro del sole, i fuochi accesi durante la notte, la deposizione di corone di fiori, trasportate via dall’acqua, la leggendaria ricerca del fiore della felce, avrebbero avuto il potere di unire persone poco conosciute tra loro. Come molte altre nazioni agricole europee, i baltici solevano festeggiare il ritorno del sole sin dall’antichità, la festa è mensionata nelle fonti storiche dei secoli XIV-XIX. Tuttavia nel XX secolo si festeggiava solo come onomastico o come festa internazionale della gioventù sovietica. Negli anni ’70 restaurata la festa ha acquistato importanza prima di tutto tra i folcloristi, i ricercatori, gli uomini di cultura, e la cosiddetta “intelligentsia”. Essa era intesa come modo per rafforzare la coscienza nazionale e la memoria storica. Per quanto il governo sovietico si fosse affrettato a tacciare la festa di “movimento nazionalistico” e l’avesse proibita, la tradizione del festeggiamento non si è interrotta. L’album fotografico è composto da due parti. Nella prima illustrata storia della festa, nella seconda, attraverso il suo svolgimento sono presentati i rituali, le abitudini e gli umori della festa.
220
В альбоме фотографии Витаутаса Дарашкявичюса “Тайна самой короткой ночи” – история возрождения в Литве праздника летнего солнцестояния, фиксированная автором почти четыре десятилетия. 40 лет назад в Кернаве, первой столице Литвы, группа единомышленников возродили праздник Раса (Роса, русский аналог – праздник Ивана Купала) и начали новую традицию его празднования. Праздник Раса реконструирован, опираясь на этнографические источники и фольклор, с надеждой, что особое место и время праздника – самая короткая ночь года, песни а также обычные ритуалы – собирание трав, проводы заходящего и встреча восходящего солнца, зажигание ночных огней, пускание в воду венков, поиск цветка папоротника и тому подобное – станут приятным опытом, объединяющим малознакомых людей. Балтийские племена как и множество европейских народов, занимающихся земледелием, праздновали летнее солнцестояние с незапамятных времен. Этот праздник упоминается в исторических источниках 14-19 века. Однако, в середине 20 века в Литве он уже праздновался только как именины Иоанна или бутафорный день советской молодежи. Реконструированный в 7-ом десятилетии, праздник Раса прижился в первую очередь среди краеведов, людей культуры, интеллигенции и понимался ими как способ пробуждения и укрепления национального самосознания. Советское правительство вскоре назвало праздник “националистическим сборищем“ и начало запрещать. Однако эта традиция не оборвалась – костры и песни летнего солнцестояния распространились с участниками фольклорного движения разных поколений по всей Литве. Aльбом состоит из двуx частей. В пеpвой – история праздникa, во второй – его обычаи и ритуалы.
221
Apeigų dalies fotografijų sąrašas p. 103 Kernavė, 1971 p. 104 Kernavė, 2002 p. 105 Kernavė, 1997 p. 106 Kernavė, 2007 p. 107 Kernavė, 2007 p. 108 Santaka, 1995 p. 109 Santaka,1995 p. 110 Punskas, 2005 p. 111 Semeliškės, 2006 p. 112 Verkiai, 2004 p. 113 Punskas, 2005 p. 114 Skarbai, 1989 p. 115 Kernavė, 1977 p. 116a Skarbai, 1989 p. 116b Skarbai, 1989 p. 117 Skarbai, 1989 p. 118 Lentvario apylinkės, 1996 p. 119 Kernavė,1997 p. 120 Nemenčinė, 2005 p. 121 Betygala, 2003 p. 122 Kernavė,1977 p. 123 Skarbai, 1989 p. 124 Skarbai, 1989 p. 125 Trakų Vokė,1990 p. 126 Kertuojai, 2004 p. 127 Verkiai, 2007 p. 128 Kertuojai, 2004 p. 129 Verkiai, 2007 p. 130 Nemenčinė, 2005 p. 131 Nemenčinė, 2005 p. 132 Kertuojai, 2004 p. 133 Kertuojai, 2004 p. 134 Nemenčinė, 2006 p. 135 Nemenčinė, 2006 p. 136 Nemenčinė, 2006 p. 137 Nemenčinė, 2006
222
p. 138 Nemenčinė, 2006 p. 139 Nemenčinė, 2006 p. 140 Skarbai, 1989 p. 141 Skarbai, 1989 p. 142 Kernavė,1987 p. 143 Kernavė,1987 p. 144 Verkiai, 2007 p. 145 Verkiai, 2007 p. 146 Kernavė, 2007 p. 147 Kernavė, 2007 p. 149 Verkiai, 2007 p. 150 Verkiai, 2006 p. 151 Verkiai, 2007 p. 152 Verkiai, 2006 p. 153 Verkiai, 2006 p. 154 Verkiai, 2007 p. 155 Verkiai, 2007 p. 156 Verkiai, 2006 p. 157 Nemenčinė, 2006 p. 158 Nemenčinė, 2006 p. 159 Nemenčinė, 2006 p. 160 Baisogala, 2003 p. 161 Nemenčinė, 2006 p. 162 Lentvario apylinkės, 1996 p. 163 Molėtų apylinkės, 1985 p. 164 Kernavė,1997 p. 165 Nemenčinė, 2006 p. 166 Nemenčinė, 2005 p. 167 Nemenčinė, 2005 p. 168 Dubingiai, 2000 p. 169 Lakajai, 2001 p. 170 Kernavė, 2007 p. 171 Kernavė, 2007 p. 172 Lakajai, 2001 p. 173 Kernavė, 2007 p. 174 Kernavė, 2007 p. 175 Kernavė, 2007 p. 176 Verkiai, 2007 p. 177 Verkiai, 2007
p. 178 Verkiai, 2007 p. 179 Verkiai, 2007 p. 180 Nemenčinė, 2005 p. 181 Nemenčinė, 2005 p. 182 Verkiai, 2007 p. 183 Verkiai, 2007 p. 184 Verkiai, 2007 p. 185 Verkiai, 2007 p. 186 Nemenčinė, 2006 p. 187 Nemenčinė, 2006 p. 188 Santaka, 1995 p. 189 Kaunas, 1989 p. 190 Kernavė, 1997 p. 191 Molėtų apylinkės, 1985 p. 192 Nemenčinė, 2005 p. 193 Punskas, 2005 p. 194 Molėtų apylinkės, 1985 p. 195 Santaka, 1995 p. 196 Kernavė, 1977 p. 197 Kernavė, 1970 p. 198 Kernavė, 2007 p. 199 Kernavė, 2007 p. 200 Nemenčinė, 2005 p. 201 Kertuojai, 2004 p. 202 Punskas, 2005 p. 203 Kertuojai, 2004 p. 204 Kernavė, 2002 p. 205 Kernavė, 2002 p. 206, 207 Kertuojai, 2004 p. 208, 209 Kernavė,1977 p. 210 Kernavė, 1987 p. 211 Kernavė, 1987 p. 212 Kernavė, 1970 p. 213 Kernavė, 2002 p. 214 Kernavė, 2007 p. 215 Kernavė, 2007 p. 216 Kernavė, 2007 p. 217 Kernavė, 2007
Šventės vietos Albume naudoti sąlyginiai šventės vietų pavadinimai. Štai jų patikslinimas. Kernavė: 1970–1971 m. (ir nuo 1997 m.) – Kernavės piliakalniai, Pajautos slėnis, Neries pakrantė 1977–1987 m. – Kernavės apylinkės ties Širvintų ir Vilniaus rajonų riba, Neries pakrantė, Lizdeikos piliakalnis Ledakalnis – kalva tarp ežerų (Ignalinos sav.), Linkmeno ežero pakrantė Molėtų apylinkės: 1985 m. – Ilmėdo ežero pakrantė 1986 m. – Bebrusų ežero pakrantė Rambynas – Rambyno kalnas (Pagėgių sav.) Skarbai – Skarbų piliakalnis (Elektrėnų sav.), Neries pakrantė Kaunas – Nemuno ir Neries santaka netoli Kauno pilies Trakų Vokė – Vokės pakrantė netoli Trakų Vokės (Vilniaus r. sav.) Santaka – Povilo Varnelės sodyba netoli Neries ir Žeimenos santakos (Vilniaus r. sav.) Verkniai – Verknių piliakalnis, Vereknės pakrantė (Birštono sav.) Vilnius – Neries pakrantė netoli Baltojo tilto Lentvario apylinkės – Skaisčio ežero pakrantė netoli Lentvario (Trakų sav.) Dubingiai – Rūtos ir Rito Valainių sodyba Asvejos ežero pakrantėje netoli Dubingių (Molėtų sav.) Lakajai – Lakajų ežero pakrantė netoli Molėtų Betygala – Dubysos pakrantė prie Maslauskiškės malūno netoli Betygalos (Raseinių sav.) Verkiai – Verkių rūmų parkas (Vilnius), Neries pakrantė Kertuojai – Kertuojo ežero pakrantė netoli Labanoro (Molėtų sav.) Punskas – Seivų ežero pakrantė netoli Punsko (Lenkijos Respublika) Nemenčinė – Irenos Paukštytės sodyba netoli Nemenčinės (Vilniaus r. sav.), Piliakalnio kalnas Semeliškės – Nestrėvančių ežero pakrantė netoli Semeliškių (Elektrėnų sav.)
223
Da287
Vytautas Daraškevičius Trumpiausios nakties paslaptis: fotografijų albumas / teksto autorius Vydas Astas. – Vilnius: Kronta, 2007. – 224 p. ISBN 978-9955-734-52-9
Vytauto Daraškevičiaus fotografijų albumas „Trumpiausios nakties paslaptis“ – Rasos (Joninių) šventės atkūrimo Lietuvoje istorija, autoriaus fiksuota beveik keturis dešimtmečius. Leidinį sudaro dvi dalys. Pirmoje – švenčių istorija, čia atpažįstami tautinio sąjūdžio dalyviai, antroje – pagal šventės eigą išdėstyti vaizdai atskleidžia jos apeigas, papročius ir nuotaiką.
UDK 77.04(474.5)(084)
Tiražas 2 000 egz. Išleido UAB „Kronta“ Direktorė Jolanta Rimšienė Šiaulių g. 3 LT-01133 Vilnius El. paštas leidykla@kronta.lt Spausdino UAB „Sapnų sala“ S. Moniuškos g. 21 LT-08121 Vilnius