Issuu

SPECTRUM V I L N I AU S U N I V E R S I T E TO M O KS LO P O P U L I A R I N I M O Ž U R N A L AS 2 ( 4 4 ) /20 26

Kodėl tikime sąmokslo teorijomis?

p. 2

Viešųjų Vilniaus erdvių paradoksas: kuo mažiau tvarkos – tuo daugiau gyvybės

p. 8

Kai vanduo tampa ginklu: nuo Ukrainos iki pasaulinių vandens konfliktų

p. 32

Kaip Lietuvoje formavosi mitai apie homoseksualumą?

Turinys

Viešųjų Vilniaus erdvių paradoksas: kuo mažiau tvarkos – tuo daugiau gyvybės

Kai vanduo tampa ginklu: nuo Ukrainos iki pasaulinių vandens konfliktų

Ką gydytojui apie jūsų sveikatą gali pasakyti išmaniojo laikrodžio duomenys?

JAV valdo ropliai, o paukščiai – neegzistuoja: kodėl tikime sąmokslo teorijomis?

Arktis: pasaulio pakraštys, tapęs galios ir išteklių centru

Kaip Lietuvoje formavosi mitai apie homoseksualumą?

Alergija spermai – reta, bet gali būti pavojinga gyvybei

Kino festivaliai – švelniosios galios įrankis ir kovos dėl įtakos arena

Nematomų virusų medžioklė: gyvūnų pasaulyje slypinčios grėsmės žmonėms

Kaip patiriame miesto garsus?

Kaip imuninės sistemos klaida gali pakeisti žmogaus asmenybę?

Reklamos poveikis, arba Kodėl protingi žmonės priima finansiškai kvailus sprendimus

Naujienų apie abortus užsienio žiniasklaidoje tyrimas atskleidė, kieno balsas dominuoja

Finansiškai tampame raštingi, bet ar mokame apsisaugoti internete?

Greitas DI atsakymas – nebūtinai geras teisinis sprendimas 1

VIEŠOSIOS VILNIAUS ERDVĖS

Viešųjų Vilniaus erdvių paradoksas: kuo mažiau tvarkos – tuo daugiau gyvybės Dr. Veronika Urbonaitė-Barkauskienė Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas

Ant žolės bijantys užlipti praeiviai, šokis su lanku šalia memorialų, viešai kerpami šunys ir gėles laistanti benamė, telefonuose įsikalinę sėdėtojai ir tie, kurie švenčia gyvenimą šokdami ant sovietinio paminklo pamatų – visa tai yra kasdienis Vilniaus viešųjų erdvių gyvenimas. Jis atskleidžia ir platesnį kontekstą: tvarkant viešąsias erdves keičiasi ne tik jų išvaizda, bet ir žmonių bendravimas, veiklos bei santykis su šiomis vietomis. Būtent tokią išvadą priėjo Vilniaus universiteto tyrėjos – Filosofijos fakulteto mokslininkė dr. Veronika Urbonaitė-Barkauskienė, sociologijos studentės Aistė Puidokaitė, Miglė Marščionkaitė, Orinta Našlėnaitė ir Istorijos fakulteto studentė Miglė Lipinskaitė, atlikusios daugiau nei metus trukusį Vilniaus viešųjų erdvių tyrimą. Nors renovuotos aikštės ir parkai atrodo estetiškesni ir tvarkingesni, juose mažėja socialinės įvairovės ir spontaniško gyvenimo. Tuo tarpu autentiškumą išsaugojusios erdvės išlieka gyvesnės, įvairesnės ir, regis, vis labiau vertinamos pačių miestiečių.

Renovacija keičia erdves ir jų lankytojus Tyrimo metu buvo analizuojamos penkios Vilniaus istorinio centro dalies viešosios erdvės – Bernardinų sodas, Reformatų parkas, Lukiškių aikštė, Sapiegų parkas ir Petro Cvirkos skveras. Tai reprezentacinės viešosios sostinės erdvės, kurių (ne)pertvarkymas ne vienerius metus kėlė viešas diskusijas ir tapo skirtingų miesto vizijų susidūrimo lauku. Norėjome suprasti, kaip šios erdvės funkcionuoja kasdienybėje: kas jose lankosi, ką žmonės veikia ir kaip jų naudojimą pakeitė renovacija. Bernardinų sodas buvo rekonstruotas 2013 m., Lukiškių aikštė – 2017 m., Reformatų parkas – 2021 m., o Sapiegų parkas ir P. Cvirkos skveras nepriklausomybės laikotarpiu išvengė radikalaus perplanavimo. Nuo 2025 m. pavasario iki 2026 m. pavasario buvo atlikti 64 ilgalaikiai etnografiniai šių penkių viešųjų erdvių stebėjimai, pakalbinti 56 jose besilankantys žmonės, taip pat buvo remtasi anksčiau atliktais sociologiniais, antropologiniais, istoriniais šių erdvių tyrimais. Stebėjimai atskleidė ryškų skirtumą tarp radikaliai atnaujintų erdvių ir tų, kurios išvengė visapusiškos rekonstrukcijos nepriklausomybės laikotarpiu. Renovuotose erdvėse socialinės lankytojų įvairovės buvo gerokai mažiau – tai reiškia, kad iki renovacijos tiek Sereikiškių parke (senasis Bernardinų sodo pavadinimas), tiek Reformatų parke, tiek Lukiškių aikštėje lankydavosi ir tarpusavyje sugyvendavo labai spalvingi visuomenės atstovai. Šiose erdvėse netrūko subkultūrinio jaunimo, aplinkinių rajonų gyventojų – nuo aukštesniųjų iki pat žemiausiųjų klasių atstovų, lankytojų amžius taip pat buvo įvairus. Šią įvairovę vis dar matome Sapiegų parke ir P. Cvirkos skvere, tačiau renovuotosios erdvės atrodo kitaip. Atnaujinti parkai ir aikštės įgavo ne tik kitą estetinį vaizdą, bet ir savotišką socialinį filtrą. Atrodo, tarsi čia veiktų nematoma, bet labai aiškiai juntama išvaizdos kontrolė (angl. face control). Juose daugiausia laiko leidžia aukštesniųjų socialinių sluoksnių lankytojai, jaunimas ir jaunos šeimos su vaikais, o subkultūrų atstovai, žemesniųjų pajamų gyventojai iš naujumu ir tvarka spindinčių vietų pamažu traukiasi. Arba randa savų būdų jas prisijaukinti. Kaip prisitaiko „išstumtieji“? Pastebėjome, kad „išstumtieji asmenys“ naudoja tam tikras prisitaikymo prie pakitusios aplinkos taktikas. Vieni atnaujintose viešosiose erdvėse pasirodo tik sutemus arba anksti ryte (išskyrus Bernardinų sodą, kuris naktį yra rakinamas). Kiti renkasi nuošalesnius, ne tokius išblizgintus ar augmenija apsuptus kampelius, kuriuose jaukiau apsistoti. Dar viena prisitaikymo taktika yra radikaliai priešinga nei slapstymasis – tai drąsus išsiskyrimas iš minios, pabrėžiant savo socialinį ir estetinį kitoniškumą nuo vyraujančių parko lankytojų. Ryškiausias šios taktikos pavyzdys – Reformatų parke dažnai matoma benamė moteris, kai kurių lankytojų vadinama Ivano močiute, kuri atrodo ir elgiasi ekscentriškai. Ji miega sėdėdama po dideliu skėčiu nuo saulės, renka depozitinę tarą, šnekasi su savimi, laisto gėles, buria taro 4

Atnaujinti parkai ir aikštės įgavo ne tik kitą estetinį vaizdą, bet ir savotišką socialinį filtrą.

„Tranzitinė“ Lukiškių aikštė

kortomis. Šie jos kasdieniai veiksmai yra lyg savotiškas vaidmuo – būdas atsitraukti nuo skurdo ir socialinės atskirties naratyvo. Ji tarsi kuria kitokį savo įvaizdį – ne aukos, o parko personažės, vietos dvasios ir teatrališko spektaklio, kurį stebi įvairūs parko lankytojai, dalyvės. Tokie lankytojų pokyčiai vyksta ir dėl to, kad renovuojama viešoji erdvė kurį laiką, dažnai net kelerius metus, būna užtverta ir neprieinama seniesiems lankytojams. Vėl ją atidarius, ji turi iš naujo atrasti ir prisijaukinti savąją bendruomenę. Po radikalių atnaujinimų pasikeitusios viešosios erdvės buvusiems nuolatiniams lankytojams dažnai atrodo svetimos – daliai jų nebepatogios ar estetiškai nebepriimtinos. Naujõs nuolatinių lankytojų bendruomenės ir naujų ritualų bei santykio su vieta susikūrimas viešojoje erdvėje yra lėtas procesas. Kartais taip nutinka, kad šis ryšys lieka ilgam sutrikdytas arba visai neatsikuria. Erdvė nurodo, kaip joje elgtis Tai atskleidžia labai skirtingos mūsų pastebėtos erdvės naudojimo praktikos renovuotose ir nerenovuotose viešosiose erdvėse. Naujai rekonstruotos erdvės – Lukiškių aikštė, Bernardinų sodas, Reformatų parkas – kartu su atnaujinta infrastruktūra tarsi siūlo ir tam tikrus erdvės naudojimo būdus, kuriems didžioji dalis lankytojų paklūsta. Šios į erdvę įrašytos prak-

tikos tampa aiškiai apibrėžtos – žmonės sėdi ant suoliukų, vaikšto tam tikslui nutiestais takais, vaikai žaidžia tam skirtose aikštelėse, lankytojai žaidžia šachmatais, petankę ir kitus parkuose suprojektuotus stacionarius žaidimus, žiūri į fontanus ir želdinius, pramogauja prie vandens, lankosi ten veikiančiose kavinėse. Tokios erdvės ne tik sudaro sąlygas veiklai, bet ir subtiliai nurodo, kokie elgesio modeliai jose laikomi tinkamais. Labiausiai erdvės planuotojų siūlomoms idėjoms, kaip būti ir ką veikti, paklūsta Lukiškių aikštės lankytojai. Čia lankytojų elgesys atrodo labiausiai nuspėjamas ir reglamentuotas: daug tranzitinio judėjimo – žmonės aikštę dažnai tik pereina joje neužsibūdami, daug cikliško judėjimo – vaikščiojimo ar vaikų vežimėlių vežiojimo ratu, daug pasyvaus buvimo – sėdėjimo naudojantis mobiliaisiais telefonais. Daugiausia spontaniškumo ir žaidybiškumo čia, žinoma, suteikia fontanuose dviratukais besivažinėjantys vaikai. Tačiau vyresnių lankytojų kūrybiškesnių erdvės naudojimo formų pastebėti pavyko gerokai mažiau. Iš kitų nagrinėtų erdvių Lukiškių aikštė išsiskiria ir tuo, kad lankytojai čia labiausiai vengia būti ant žolės. Panašu, kad vienintelis „legalus“ būdas mindžioti žolę yra šuns vedžiojimas ar dresavimas. Žinoma, tai nereiškia, kad aikštėje niekas nerengia piknikų ar nesėdi ant žolės, tačiau šios praktikos yra gana retos. Pati erdvė išlaiko gana šaltą, oficia5

lią atmosferą – galbūt ją lemia sudėtinga aikštės istorija ir aplink esančių memorialų gausa. Vis dėlto net ir tokioje griežčiau apibrėžtoje erdvėje atsiranda žmonių, kurie ją interpretuoja savaip. Kaip Reformatų parkas turi savo išskirtinę personažę, taip ir Lukiškėse sutikome ryškią asmenybę. Lietuvos įstojimo į NATO minėjimo fone spalvingai apsirengęs vyras šoko su lanku (angl. hooping). Užkalbintas jis pasakojo, kad gimė ir augo JAV, o Lukiškių aikštė jam primena Vašingtono aikštę Niujorke. Gyvendamas Vilniuje jis bando skleisti žaismingesnę viešosios erdvės kultūrą, nors, jo teigimu, drovūs lietuviai gana retai prisijungia prie jo kvietimo kartu švęsti miestą. Bernardinų sodo ir Reformatų parko lankytojai – drąsesni Bernardinų sode ir Reformatų parke lankytojai pasirodė esantys šiek tiek drąsesni – jie ne visada priima visas projektuotojų siūlomas buvimo bei elgesio taisykles ir aktyviai derasi dėl teisės savaip prisijaukinti erdvę. Šios derybos vyksta ne žodžiais, o kasdieniais veiksmais. Ryškiausias derybų elementas – žolės pasisavinimas ir nesutikimas su idėja, kad pievų paskirtis yra tik grožėtis, o ne aktyviai veikti. Kaip teigė viena tyrimo dalyvė, „Bernardinuose gana greitai žmonės perlipo per barjerus ir įlipo į žolę... ir ačiū Dievui, kad galima taip – žmonės patys prisijaukino [atnaujintą] parką“. Šio sodo lankytojai atmetė ir po rekonstrukcijos bandytą įtvirtinti draudimą važinėti dviračiais.

Panašus procesas vyko ir Reformatų parke. Nors parko atnaujintojai buvusių kapinių vietoje esančią pievą pirmiausia matė kaip istorinę ir estetinę erdvę, lankytojai nesutiko su šiuo pasiūlymu ir ją pavertė aktyvia kasdienio gyvenimo vieta. Priešingai, nei siūlė parko atnaujintojai, pievoje drąsiai ir gausiai vaikštoma, dresuojami šunys, kuriami trumpesni tranzitiniai takai, rengiami piknikai, žaidžia vaikai. Šis neatitikimas tarp projektuotojų idėjų ir kasdienių erdvės naudotojų poreikių Reformatų parke yra labai ryškus. Jį atkleidžia ne tik etnografiniai stebėjimai, bet ir 2024 m. Vilniaus savivaldybės užsakymu atlikta internetinė Reformatų parko lankytojų apklausa. Nors dauguma (76 proc. iš 302 apklaustųjų) žinojo apie skvere esančias istorines kapines, 68 proc. tiriamųjų vaikščiojimą šioje erdvėje įvardijo kaip tinkamą ir labai tinkamą praktiką; piknikų rengimą teigiamai įvertino 52 proc., o šunų vedžiojimą – 43 proc. respondentų. P. Cvirkos skveras skatina kūrybiškumą Visai kitoks vaizdas atsiskleidė P. Cvirkos skvere. Nerekonstruotose jo erdvėse infrastruktūros siūlomų veiklų yra gerokai mažiau, todėl lankytojams tenka užsiimti kūrybiška erdvės interpretacija. Pavyzdžiui, skvere nėra žaidimų aikštelių, todėl čia besilankantys vaikai turi patys susigalvoti žaidimų tam nepritaikytoje vietoje. Jie laipioja atraminėmis struktūromis, laiptais, žaidžia ant „scenos“, kur anksčiau stovėjo P. Cvirkos monumentas. Šios erdvės charakterį formuoja jos reljefas – stati įkalnė, laiptai be nuvažiavimų,

Palyginti su kruopščiai renovuotomis erdvėmis miesto centre, Sapiegų parke labiau jaučiama rami ir neįpareigojanti rajono gyvenimo atmosfera

Labiausiai erdvės planuotojų siūlomoms idėjoms, kaip būti ir ką veikti, paklūsta Lukiškių aikštės lankytojai.

kurie ne tik diktuoja, bet ir varžo kai kurias erdvės praktikas ir išstumia tokius lankytojus kaip, pavyzdžiui, žmonės su vaikų vežimėliais, neįgalieji, dviratininkai, paspirtukininkai, bėgikai. Galbūt todėl šiame skvere lankosi tie, kuriems toks „atšiaurumas“ tinka – bohemiški baro „Cvi parkas“ klientai, subkultūrinis jaunimas, daugiau vyresnio amžiaus asmenų ir apskritai įvairesnio socialinio profilio lankytojai. Kaip pasakoja vienas pašnekovas, „visokių žmonių čia būna – ir muzikantų, ir bomžų, ir statybininkų. Niekas niekam čia netrukdo.“ Atmosfera P. Cvirkos skvere – laisva ir neįtempta. Skvero kraštuose, medžių pridengtuose kampeliuose pasitaiko netgi neįprastų ir beveik intymių praktikų, tiesiogiai susijusių ne tiek su viešosios erdvės, kiek su namų jausmu. Pavyzdžiui, šioje skvero dalyje vyko viešas dviejų šunų kirpimas. Vis dėlto tokios praktikos P. Cvirkos skvere neatrodo demonstratyvios ar siekiančios provokuoti. Priešingai – jos neišsiskiria iš bendros erdvės atmosferos – šioks toks ekscentriškumas yra sklandžiai įaustas į bendrą P. Cvirkos skvero nuotaiką ir veikiau atspindi visuotinį atsipalaidavimą ir edvės neformalumą nei socialines įtampas ar nusistovėjusių normų laužymą. Sapiegų parke – šaldytuvas nepasiturintiesiems Sapiegų parkas iš kitų tiriamų erdvių išsiskiria savo rekonstrukcijos istorija. 2017 m. buvo parengtas parko rekonstrukcijos projektas, kuriuo siekta atkurti barokinį parko dizainą: numatyta pertvarkyti želdinius, pašalinti dalį brandžių medžių, įrengti apšvietimą, takus, laistymo sistemą, fontaną, suoliukus ir šiukšliadėžes. Tačiau gyventojų bendruomenė šiems planams labai smarkiai pasipriešino ir jie buvo sustabdyti, o parkas iki šiol išlaikė dizaino požiūriu gan chaotišką išvaizdą. Nepaisant to, Sapiegų parkas pasižymi itin didele veiklų ir funkcijų įvairove: čia įrengta didelė vaikų žaidimų aikštelė, stalo teniso stalai, bendruomenės daržas su milžinišku šiltnamiu, stovi bendruomenės šaldytuvas, kuriame galima palikti maisto produktų nepasiturintiesiems. Parke esančiuose pastatuose veikia kelios kavinės, privati mokykla, darželis, įsikūrusi Antakalnio seniūnija ir gausybė

verslo kompleksui „Tech Zity“ priklausančių startuolių. Visa ši funkcinė įvairovė pritraukia daug įvairaus amžiaus, profesijų, socialinių grupių žmonių ir kuria itin gyvą kasdienį parko gyvenimą. Palyginti su kruopščiai renovuotomis erdvėmis miesto centre, čia labiau jaučiama rami ir neįpareigojanti rajono gyvenimo atmosfera. Kaip ir P. Cvirkos skvere, Sapiegų parke mažiau formalios tvarkos, tačiau kartu daugiau socialinės įvairovės ir ramios atmosferos, spontaniško bendruomeninio gyvenimo. Kaip Vilniuje keičiasi gero parko samprata? Radikali renovacija viešąsias erdves neabejotinai pagerina fiziškai – jos tampa tvarkingesnės, estetiškesnės ir funkcionalesnės. Tačiau kartu jos standartizuojamos. Atsiranda nerašytos elgesio normos, sumažėja socialinės įvairovės ir spontaniškumo. Tuo tarpu fragmentiškai atnaujintos arba iš esmės nepakeistos erdvės dažnai atrodo mažiau reprezentatyvios, tačiau jose išlieka daugiau kasdienio gyvenimo, netikėtumo ir socialinio margumo. Todėl kyla klausimas: ar Vilniuje šiandien nematome tam tikro lūžio? Ar po dviejų dešimtmečių, kai viešųjų erdvių idealu buvo laikomi naujumas, tvarka ir reprezentatyvumas, miestiečių lūkesčiai nepradeda keistis? Galbūt vis labiau vertinamos ne sterilios, o gyvos erdvės – netobulos, su laukine gamta, miesto atminties sluoksniais ir nenuspėjamu kasdieniu gyvenimu. Lankytojai, reflektuodami jau įvykusius fizinius ir socialinius renovuotų parkų pokyčius, juos siekia kuo labiau prisijaukinti „perlipdami per barjerus ir įlipdami į žolę“. Tiesa, Lukiškių aikštė kol kas tebėra išimtis. O kalbant apie viešąsias erdves, kurios išvengė baroko, trinkelių ir radikalaus perplanavimo, galima pasvarstyti – ar jų šiek tiek murzina, ne iki galo sutvarkyta, laukinės gamtos pilna, tačiau socialiai gyva ir autentiška aplinka pamažu netampa naujuoju viešųjų Vilniaus erdvių idealu? Nes viešoji erdvė galiausiai nėra vien tai, ką miestas pastato. Viešoji erdvė yra ir tai, ką žmonės joje sukuria ir kaip joje jaučiasi. 7

VANDUO KAIP GINKLAS

Kai vanduo tampa ginklu: nuo Ukrainos iki pasaulinių vandens konfliktų Dr. Gintarė Bidlauskienė Vilniaus universitetas

Karai keičia ne tik valstybių sienas ar miestų kraštovaizdį. Jie keičia ir tai, kas dažniausiai lieka nepastebėta – vandens sistemas. Sugriautos užtvankos, pažeista infrastruktūra, užteršti požeminiai vandenys, sutrikęs geriamojo vandens tiekimas ir milijonų žmonių migracija gali turėti padarinių, kurie išlieka dešimtmečius po to, kai kariniai veiksmai baigiasi. Ypač ryškiai tai matyti Ukrainoje, kur dėl karo vidinė migracija kai kuriuose regionuose taip išaugino vandens sistemų apkrovą, kad infrastruktūra nebespėja prisitaikyti prie staiga pasikeitusio vartojimo, o kai kur jau fiksuojamas ir vandens atsargų mažėjimas. Šie procesai rodo, kad šiandien vandens infrastruktūra vis dažniau tampa strateginiu karinių veiksmų taikiniu, o konfliktų poveikis hidrosferai jau laikomas ne tik aplinkosaugos, bet ir saugumo problema. Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto hidrogeologas doc. Vytautas Samalavičius tiria, kaip konfliktai veikia požeminio vandens išteklius ir kaip šiuos pokyčius galima stebėti pasitelkiant palydovinius duomenis bei dirbtinį intelektą. Tyrime analizuojamas požeminio vandens atsparumas ir pokyčiai Ukrainos pasienio regionuose. 8

Vanduo kaip geopolitinės galios priemonė „Vanduo yra vienas svarbiausių išteklių, reikalingų žmogui išlikti. Energetikos tiekimo sutrikimus visuomenės dažnai gali ištverti gana ilgai, o vandens prieinamumo problema tampa kritinė labai greitai. Dėl to vandens kontrolė gali virsti geopolitinės galios priemone“, – sako mokslininkas. Pasak jo, vandens konfliktai nėra naujas reiškinys. Daugelis upių ir požeminio vandens telkinių driekiasi per kelių valstybių teritorijas, todėl vienos šalies sprendimai neišvengiamai veikia kaimynes. Kai kurios valstybės kontroliuoja upių aukštupius, kitos dalijasi tais pačiais požeminio vandens sluoksniais. Tokiose situacijose vanduo gali tapti ne tik bendru gamtos ištekliumi, bet ir spaudimo priemone. Karas keičia ne tik miestus, bet ir vandens sistemas Vienu ryškiausių pastarųjų metų pavyzdžių tapo karas Ukrainoje. Pasak doc. V. Samalavičiaus, konfliktas parodė, kaip greitai gali būti pažeista visa regiono vandens sistema ir kaip glaudžiai susiję gamtiniai bei socialiniai procesai. Daugiausia dėmesio pasaulyje sulaukė Kachovkos užtvankos sunaikinimas. Jo padariniai neapsiribojo vien potvyniais ir infrastruktūros žala. Pasikeitė hidrologinis režimas, buvo užlietos gyvenvietės, o į aplinką pateko ilgą laiką dugno nuosėdose besikaupę teršalai. „Kai sugriaunama užtvanka, pakeliamos dugno nuosėdos, kuriose gali būti susikaupusių įvairių teršalų. Įprastomis sąlygomis jos lieka izoliuotos, tačiau ekstremalaus įvykio metu vėl patenka į aplinką“, – aiškina mokslininkas. Karo poveikis vandens ištekliams ne visada yra tiesioginis. Milijonams ukrainiečių persikėlus į saugesnius šalies regionus, smarkiai išaugo vietinių vandens sistemų apkrova. Tyrėjai dabar siekia nustatyti, kiek vandens išteklių pokyčius lėmė gamtiniai veiksniai, o kiek – karo sukelta gyventojų migracija. „Matome, kad kai kuriuose regionuose vandens atsargos mažėjo ir dėl klimato kaitos, tačiau migracija taip pat tapo reikšmingu veiksniu. Šiuo metu bandome šiuos procesus atskirti“, – sako doc. V. Samalavičius. Karo metu sudėtinga ne tik valdyti padarinius, bet ir juos fiksuoti. Dėl neveikiančių stebėsenos tinklų ir neprieinamų

teritorijų dalis karo poveikio vandens sistemoms bus įvertinta tik pasibaigus aktyviems kariniams veiksmams. „Šiuo metu didžiausias prioritetas yra gynyba, todėl daugelis aplinkosauginių tyrimų atidedami vėlesniam laikui“, – sako doc. V. Samalavičius. Gravitacija atskleidžia tai, ko nemato stebėsenos stotys Karo sąlygomis aplinkos tyrimai susiduria su praktine problema – daugelyje teritorijų tiesiog neįmanoma atlikti tiesioginių matavimų. Dalis stebėsenos stočių sunaikinamos, dalis nebeveikia dėl infrastruktūros pažeidimų, o kai kurios teritorijos tampa neprieinamos tyrėjams. Todėl mokslininkai vis dažniau ieško galimybių stebėti aplinkos pokyčius nuotoliniu būdu. Įprastomis sąlygomis vandens ištekliai vertinami naudojant stebėsenos stotis, gręžinius ir kitus tiesioginių matavimų įrenginius. Tačiau karo metu dalis šios infrastruktūros tampa neprieinama arba visai nustoja veikti. Tokiose situacijose palydoviniai duomenys dažnai tampa vieninteliu būdu stebėti ilgalaikius pokyčius. Vienas tokių metodų remiasi gravitacijos anomalijas matuojančiais GRACE ir GRACE-FO palydovais. Šios NASA ir Vokietijos aerokosminių tyrimų centro (DLR) misijos leidžia stebėti masės pokyčius Žemėje, o vienas svarbiausių kintančių masės komponentų yra vanduo. „Mūsų planeta nėra statiška. Joje nuolat vyksta masių persiskirstymas, tačiau vienas sparčiausiai kintančių veiksnių yra vanduo. Kai keičiasi vandens kiekis regione, keičiasi ir gravitacinis laukas. Būtent šiuos pokyčius ir registruoja palydovai“, – aiškina dr. V. Samalavičius. Tokie duomenys leidžia stebėti vadinamąsias bendrąsias sausumos vandens atsargas – visą vandens kiekį, sukauptą paviršiniuose telkiniuose, dirvožemyje ir požeminiuose sluoksniuose. Nors palydovai negali tiesiogiai „pamatyti“ požeminio vandens, gravitacijos pokyčiai suteikia galimybę įvertinti, kaip šios atsargos keičiasi erdvėje ir laike. Mokslininko teigimu, vienas svarbiausių šio metodo privalumų yra nepriklausomumas nuo politinių ar karinių aplinkybių: „Palydoviniams duomenims sienos neegzistuoja.

Kai sugriaunama užtvanka, pakeliamos dugno nuosėdos, kuriose gali būti susikaupusių įvairių teršalų. 10

Net ir tada, kai teritorijoje nevykdoma stebėsena arba duomenys nėra viešai prieinami, mes vis tiek galime stebėti bendras tendencijas ir vertinti, kaip kinta vandens ištekliai.“ Dirbtinis intelektas užpildo duomenų spragas Vis dėlto vien palydovinių duomenų nepakanka. Vienas didžiausių iššūkių – jų erdvinė raiška. Gravitacijos matavimai puikiai tinka dideliems regionams analizuoti, tačiau norint suprasti, kas vyksta konkrečioje vietovėje, reikia detalesnių duomenų. Čia į pagalbą ateina dirbtinis intelektas. „Pirminiai duomenys dažnai apima labai dideles teritorijas. Mūsų tikslas – padidinti mastelį ir pamatyti detalesnį vaizdą. Tam naudojame papildomus palydovinius bei aplinkos duomenis ir dirbtinio intelekto modelius“, – teigia tyrėjas. Vienas svarbiausių tokių modelių uždavinių – didinti erdvinę duomenų raišką. Kitaip tariant, iš bendro regioninio vaizdo išgauti kur kas detalesnę informaciją apie konkrečių teritorijų būklę. Tačiau dirbtinis intelektas naudojamas ne tik esamai situacijai analizuoti. Sujungus klimato, hidrologinius, socialinius ir demografinius duomenis galima kurti scenarijus, leidžiančius prognozuoti būsimus pokyčius. Tai ypač svarbu regionuose, kuriuose klimato kaita ir geopolitinis nestabilumas veikia vienu metu. „Skirtingai nei tradiciniai fizikiniai modeliai, dirbtinis intelektas leidžia vienu metu vertinti daug skirtingų veiksnių – nuo klimato iki gyventojų migracijos. Tai suteikia galimybę priimti labiau duomenimis grįstus sprendimus“, – įsitikinęs dr. V. Samalavičius. Pasak jo, vienas svarbiausių dirbtinio intelekto pranašumų yra galimybė viename modelyje sujungti labai skirtingo pobūdžio informaciją. Be klimato ir hidrologinių duomenų, galima įtraukti socialinius, ekonominius ar migracijos rodiklius ir vertinti, kurie veiksniai konkrečioje situacijoje turi didžiausią įtaką vandens išteklių pokyčiams. Kodėl vandens konfliktų daugėja? Mokslininkų ir tarptautinių organizacijų duomenys rodo, kad konfliktų, susijusių su vandens ištekliais ir infrastruktūra, pasaulyje daugėja. Tam įtakos turi dvi tarpusavyje susijusios priežastys – klimato kaita ir auganti geopolitinė įtampa. Pavojinga tendencija – vandens išteklius naudoti kaip ginklą, poveikio priemonę arba pretekstą kariniams arba terorizmo tikslams – plinta vis labiau. Kai kuriuose regionuose vandens ištekliai mažėja dėl tirpstančių ledynų ir ilgėjančių sausrų. Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių – Himalajų regionas, nuo kurio priklauso didžiųjų Azijos upių vandens režimas. Šių upių baseinuose gyvena šimtai milijonų žmonių, o dėl vandens naudojimo interesų susiduria tokios valstybės kaip Kinija, Indija ir Pakistanas. 12

Vandens išteklių ir tiekimo užtikrinimas tampa ne vien aplinkosaugos, bet ir nacionalinio saugumo klausimu.

Kitas pavyzdys – Nubijos vandeningasis sluoksnis Šiaurės Afrikoje, kuriuo dalijasi Egiptas, Libija, Sudanas ir Čadas. Tai vienas didžiausių požeminio vandens telkinių pasaulyje, tačiau jo atsargos neatsinaujina. Pasak mokslininko, ilgainiui paaiškėjo, kad vienų valstybių vykdomas vandens išgavimas daro poveikį kaimynių ištekliams, todėl tenka kurti bendras stebėsenos sistemas ir keistis duomenimis. Šis atvejis gerai iliustruoja problemą, kuri ateityje gali tapti vis aktualesnė – vanduo nepaiso politinių sienų, tačiau jo valdymas vis dar priklauso nuo valstybių sprendimų. Kaip teigia doc. V. Samalavičius, vanduo vis dažniau tampa ne tik konflikto priežastimi, bet ir jo įrankiu: „Matome naują tendenciją – vandens infrastruktūra naudojama kaip strateginis taikinys arba spaudimo priemonė. Tokie veiksmai gali sukelti ilgalaikes pasekmes ne tik aplinkai, bet ir visuomenės stabilumui.“ Vandens ištekliai – nacionalinio saugumo klausimas Nors dauguma vandens konfliktų šiandien siejami su kitais pasaulio regionais, mokslininkas pabrėžia, kad vandens saugumo klausimai aktualūs ir Europai. Įgyvendinant GRANDE-U (angl. Groundwater Resilience Assessment through Integrated Data Exploration

for Ukraine) projektą tiriami Ukrainos ir Lenkijos pasienio regionai, kuriuose galima analizuoti bendras požeminio vandens sistemas ir kurti metodus, pritaikomus kitose šalyse. Panašūs modeliai jau naudojami ir Lietuvoje, vertinant karstinių teritorijų ir požeminio vandens išteklių pokyčius. Pasak doc. V. Samalavičiaus, svarbiausia Ukrainos pamoka – vandens infrastruktūrą būtina vertinti kaip kritinę infrastruktūrą ne tik karo, bet ir taikos metu. Grėsmę gali kelti ne vien fiziniai išpuoliai, bet ir kibernetinės atakos ar net laikini tiekimo sutrikimai. Šiuolaikinės vandens tiekimo sistemos vis labiau skaitmenizuojamos, todėl tampa pažeidžiamos ne tik fiziškai. Dalis procesų valdoma nuotoliniu būdu, o tai reiškia, kad vandens infrastruktūra gali tapti ir kibernetinių atakų taikiniu. Taigi vandens išteklių saugumui užtikrinti ateityje reikės ne tik techninių sprendimų, bet ir didesnio dėmesio infrastruktūros apsaugai. „Pagalvokime, kas nutiktų bet kuriame mieste, jei dvi ar tris dienas iš čiaupo netekėtų vanduo. Labai greitai suprastume, kiek nuo jo priklauso mūsų kasdienis gyvenimas. Kuo toliau, tuo aiškiau matome, kad vandens išteklių ir tiekimo užtikrinimas tampa ne vien aplinkosaugos, bet ir nacionalinio saugumo klausimu“, – apibendrina hidrogeologas. 13

VIRTUALI LIGONINĖ

Ką gydytojui apie jūsų sveikatą gali pasakyti išmaniojo laikrodžio duomenys? Benita Kaselytė Vilniaus universitetas

Išmanusis laikrodis šiandien daugeliui yra tapęs kasdieniu palydovu. Jis skaičiuoja žingsnius, matuoja pulsą, primena pajudėti, parodo, kiek miegojome, o kartais ir praneša, kad mūsų aktyvumas sumažėjo. Daugeliui tai – patogus būdas stebėti savijautą ar palaikyti sveikesnius įpročius. Tačiau medicinoje tokie duomenys gali reikšti kur kas daugiau nei asmeninę statistiką telefono ekrane. „Žmogus kasdien, kiekvieną minutę, kvėpuoja tam tikrą skaičių kartų, jo širdis susitraukia tam tikru ritmu, jis juda, kinta jo temperatūra. Šiuos skaičius galime sekti, o jais remdamiesi – reaguoti. Medicinoje tai ypač svarbu, nes leidžia į pokyčius reaguoti aktyviai ir iš karto“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas Audrius Dulskas.

„Virtuali ligoninė“: paciento būklė gydytojo akiratyje Gydytojas chirurgas A. Dulskas su komanda atlieka klinikinį tyrimą, kuriame aiškinamasi, kaip kasdien nešiojamų išmaniųjų įrenginių renkami duomenys galėtų padėti saugiau stebėti pacientus po gydymo ar operacijos. Tyrimo dalyviai nešioja išmaniuosius laikrodžius ir kitus jutiklius, o surinkti duomenys patenka į specialią platformą, kurioje gydytojai gali matyti, kaip keičiasi paciento būklė. Šio tyrimo esmė – ne technologija pati savaime, o klausimas, kaip ji galėtų pakeisti paciento priežiūrą tuo metu, kai jis jau gali būti namuose, bet jo būklę dar svarbu stebėti. Chirurgijoje ypač reikšmingas laikotarpis po operacijos: būtent tada gali atsirasti karščiavimas, infekcija, sepsis, negyti siūlė ar kilti kitų komplikacijų. Dėl šios rizikos pacientai neretai ilgiau lieka ligoninėje, nors pats buvimas stacionare ne visada reiškia aktyvų gydymą. „Pats buvimas ligoninėje ne visada yra pagrįstas. Svarbiausia yra laiku pamatyti, ar paciento būklė nepradeda blogėti“, – sako doc. A. Dulskas. Pasak jo, būtent dėl to kilo vadinamosios „virtualios ligoninės“, arba „ligoninės namuose“, idėja. Pacientas fiziškai būtų savo aplinkoje, tačiau jo gyvybiniai rodikliai ir aktyvumas būtų toliau stebimi medikų. Taip jis galėtų anksčiau grįžti namo, o gydytojai vis tiek matytų svarbiausius būklės pokyčius. „Mūsų klinikinio tyrimo tikslas – pacientus aprūpinti išmaniaisiais įrenginiais ir išleisti juos į namus. Tokiu atveju paci-

entas atsidurtų vadinamojoje virtualioje ligoninėje, arba, kitaip tariant, ligoninėje namuose. Mes galime matyti jo pasyviai renkamus duomenis ir, jeigu vienas ar kitas rodiklis nebeatitinka normos, gauti įspėjamąjį signalą“, – pasakoja docentas. Tyrime šiuo metu dalyvauja 110 tiriamųjų. Jų duomenys padeda mokslininkams suprasti, kurie pokyčiai gali būti reikšmingi, o kurie tėra trumpalaikė ir nepavojinga organizmo reakcija. Tai svarbu tam, kad ateityje sistema ne tik rinktų duomenis, bet ir padėtų gydytojui atskirti, kada reikia reaguoti. Kas yra skaitmeninis fenotipas? Visa ši paciento būklę atspindinti informacija medicinoje vadinama skaitmeniniu fenotipu. Paprasčiau tariant, tai duomenų visuma, padedanti suprasti, kaip žmogaus organizmas ir elgsena atrodo kasdienybėje – ne tik tada, kai jis ateina pas gydytoją ar guli ligoninėje. „Skaitmeninis fenotipas pirmiausia yra susijęs su duomenimis ir skaičiais. Iš esmės šie duomenys galbūt nėra visiškai kitokie nei tie, kuriuos medicinoje naudojame kasdien. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad pasyviai renkamus duomenis galime matyti realiu laiku“, – paaiškina doc. A. Dulskas. Būtent čia, pasak gydytojo chirurgo, slypi svarbiausias pokytis: gydytojas gali matyti ne tik pavienį paciento rodiklį, bet ir tai, kaip jo būklė kinta laikui bėgant.

Kai kuriais atvejais komplikacijos riziką galima pastebėti likus maždaug šešioms ar dvylikai valandų iki jos pasireiškimo.

„Įprastai, kai pacientas ateina pas gydytoją konsultacijos arba guli ligoninėje, jeigu tai nėra reanimacijos skyrius, įvairūs gyvybiniai rodikliai matuojami tik tam tikrais momentais – pavyzdžiui, kartą per dieną, kartą per savaitę arba vieną kartą apsilankymo pas gydytoją metu. Mūsų klinikinio tyrimo naujumas ir pagrindas yra tai, kad šiuos pasyviai renkamus duomenis galime stebėti nuolat“, – sako docentas. Todėl skaitmeninio fenotipo vertė atsiranda ne iš vieno skaičiaus, o iš konteksto. Gydytojui svarbu suprasti, ar pokytis trumpalaikis, ar besitęsiantis, ar kartu keičiasi ir kiti rodikliai. Vienkartinis pulso padidėjimas gali būti susijęs su fiziniu krūviu ar susijaudinimu, tačiau ilgesnį laiką matomas nukrypimas jau gali tapti signalu, kad paciento būklei reikia skirti daugiau dėmesio. Kai rodikliai perspėja anksčiau, nei atsiranda simptomai Vienas svarbiausių tyrimo tikslų – suprasti, kada išmaniųjų įrenginių surenkami duomenys tampa nebe vien statistika, o įspėjamuoju signalu. Tai ypač svarbu po operacijos: komplikacijos dažnai neatsiranda staiga, organizmas apie jas gali pradėti signalizuoti anksčiau, nei jos tampa akivaizdžios. „Pavyzdžiui, pacientas sukarščiavo, padažnėjo širdies ritmas, krenta kraujospūdis. Kai tik kuris nors rodiklis nebeatitinka normos ribų, mes gauname pranešimą. Tada atsidarome platformą ir galime įvertinti, ar tai buvo vienkartinis, labai trumpas pokytis, ar jis tęsiasi ilgiau – pavyzdžiui, kelias valandas“, – pasakoja doc. A. Dulskas. Tokie įspėjimai medicinoje vertingi dėl laiko, kurį jie gali suteikti gydytojui. Kuo anksčiau pastebima rizika, tuo daugiau galimybių įvertinti situaciją, susisiekti su pacientu ir nuspręsti, ar jam reikia papildomos pagalbos. „Kai kuriais atvejais komplikacijos riziką galima pastebėti likus maždaug šešioms ar dvylikai valandų iki jos pasireiškimo. Jeigu pacientas jau turi komplikaciją, vadinasi, mes pavėlavome – laiku neužfiksavome pakitusio rodiklio“, – sako gydytojas chirurgas. Vis dėlto pats pranešimas dar nėra diagnozė. Doc. A. Dulskas pateikia atvejį, kai sistema parodė padidėjusį paciento

širdies susitraukimų dažnį. Tokiu atveju svarbiausia buvo ne vien skaičius platformoje, o jo trukmė ir pokalbis su pačiu žmogumi. „Gavau pranešimą, kad vieno paciento širdies susitraukimų dažnis apie pusvalandį buvo padidėjęs. Paskambinau jam, o jis sako: man viskas gerai, temperatūros neturiu, kraujospūdį pasimatavau – viskas gerai. Paaiškėjo, kad jam buvo panikos priepuolis. Jis tuo metu kaip tik darė kvėpavimo pratimus, ramino save, ir aš mūsų platformoje mačiau, kad širdies susitraukimų dažnis po truputį retėja“, – pasakoja docentas. Šis pavyzdys parodo, kad skaitmeninis fenotipas nepakeičia gydytojo sprendimo. Jis suteikia papildomą sluoksnį informacijos: padeda pamatyti pokytį, įvertinti jo trukmę, palyginti kelis rodiklius ir, jei reikia, susisiekti su pacientu. Ką apie sveikatą gali atskleisti žingsniai? Kalbėdami apie sveikatos stebėjimą, dažniausiai pirmiausia pagalvojame apie pulsą, kraujospūdį ar temperatūrą. Tačiau doc. A. Dulskas sako, kad labai daug gali pasakyti ir iš pirmo žvilgsnio paprastas rodiklis – žingsniai. Pirmoji mokslininkų tyrimo dalis buvo susijusi su pacientais, kuriems nustatyti smegenų augliai arba metastazės ir taikytas spindulinis gydymas. Tyrėjai vertino aktyvų paciento laiką: kiek jis naudojosi mobiliuoju telefonu, kiek judėjo, kiek žingsnių nuėjo. „Radome labai glaudžią koreliaciją tarp mobiliojo telefono naudojimo laiko sumažėjimo, žingsnių skaičiaus sumažėjimo ir gyvenimo prognozės. Būtent tiems pacientams, kurių aktyvumas mažėjo, tai glaudžiai koreliavo su prastesne prognoze“, – pasakoja doc. A. Dulskas. Šis pavyzdys atskleidžia, kad sveikatos pokyčiai nebūtinai prasideda nuo aiškaus simptomo. Kartais pirmasis signalas gali būti daug kasdieniškesnis: žmogus mažiau vaikšto, mažiau juda, greičiau pavargsta, keičiasi jo įprastas dienos ritmas. Paties žmogaus toks pokytis gali likti nepastebėtas, bet žiūrint į duomenis jis matomas. „Čia vėl grįžtame prie didelių pasyviai renkamos informacijos kiekių ir dirbtinio intelekto modelių, kuriems tokie duomenys yra labai svarbūs. Turėdami daug informacijos, galime 17

prognozuoti tam tikrus pokyčius ateityje“, – sako gydytojas chirurgas. Pasak jo, tokių duomenų vertė atsiranda ne tik tada, kai gydytojas ieško ligos požymių. Jie padeda suprasti ir individualų žmogaus ritmą – tai, kas konkrečiam pacientui yra įprasta, o kas jau gali reikšti pokytį. „Būtent skaitmeninis fenotipas leidžia matyti įprastą individualų paciento gyvenimo ritmą – kaip dažnai susitraukia jo širdis, kiek žingsnių jis nueina, koks yra jo fizinis pasirengimas. Dėl to kai ką perkėlėme ir iš profesionalaus sporto“, – pasakoja doc. A. Dulskas. Vilniaus universiteto mokslininkai, atlikę tyrimą, siekia, kad žingsnių duomenys būtų įtraukti ir į paciento ligos istoriją. Tokiu atveju gydytojas matytų ne tik laboratorinių tyrimų rezultatus, bet ir žmogaus judėjimo ataskaitą. „Mes tampame vieni pirmųjų Lietuvoje, o galbūt ir pasaulyje, kurie paciento žingsnių duomenis įtrauks į ligos istoriją. Tai reiškia, kad prie paciento ligos istorijos matysime jo žingsnių ataskaitą taip, kaip dabar matome laboratorinius tyrimus“, – sako docentas.

Mes tampame vieni pirmųjų Lietuvoje, o galbūt ir pasaulyje, kurie paciento žingsnių duomenis įtrauks į ligos istoriją.

Gydymas kaip maratonas Pasak mokslininko, operacija nėra vien atskiras įvykis operacinėje – tai organizmui tenkantis išbandymas, kuriam svarbu pasiruošti. Kuo geriau žinoma apie paciento fizinį pajėgumą, tuo tiksliau galima suprasti, kokios pagalbos jam reikia prieš gydymą ir po jo. „Gydymas, ypač chirurginis, tam tikru atžvilgiu yra kaip maratonas. O maratonui reikia pasiruošti. Turėdami pradinius paciento duomenis – jo žingsnių skaičių, pulsą, kraujospūdį, fizinio pajėgumo lygį – galime jam asmeniškai pritaikyti tam tikrą fizinį aktyvumą ar užsiėmimus“, – paaiškina docentas. Tai reiškia, kad skaitmeninis fenotipas gali būti svarbus ne tik tada, kai paciento būklė blogėja. Jis gali padėti ir aktyviai ruoštis gydymui: sustiprinti paciento ištvermę, širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemas, sumažinti komplikacijų riziką. „Taip galime padidinti jo ištvermę, kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemų pajėgumą, sumažinti pooperacinių komplikacijų skaičių ir pailginti išgyvenamumą“, – sako doc. A. Dulskas. Todėl iš pirmo žvilgsnio paprasti duomenys – kiek žmogus juda, kaip kinta jo pulsas, koks jo fizinis pasirengimas – tampa ne tik stebėjimo, bet ir gydymo sprendimų priėmimo dalimi. Jie gali padėti gydytojui matyti ne abstraktų vaizdinį, o konkretų pacientą su jo įpročiais, pajėgumu ir rizikomis. Duomenis reikia ne tik rinkti, bet ir patikrinti Dažnai kalbant apie išmaniuosius įrenginius kyla klausimas, ar jų surinkti duomenys pakankamai tikslūs, kad jais būtų vadovaujamasi gydant. Doc. A. Dulskas pripažįsta: „Kiekvie-

nas įrenginys kol kas turi vienokią ar kitokią paklaidą. Todėl mes atlikome ir kalibravimą. Net matuojant kraujospūdį ar temperatūrą svarbu suprasti, kad – ypač temperatūros – matavimo rezultatas labai priklauso nuo to, kur ir kokiomis sąlygomis matuojama.“ Tyrime paciento turimų įrenginių rodmenys lyginami su standartizuotų matavimų duomenimis. Tai padeda suprasti, kiek vienas ar kitas skaičius atitinka realų fiziologinį rodiklį. „Pacientams tam tikrais periodais siųsdavome priminimus pasimatuoti kraujospūdį ar temperatūrą kitu, standartizuotu įrenginiu. Tada galėjome išvesti tam tikrus koeficientus. Tai buvo vienas svarbiausių mūsų tyrimo aspektų – nustatyti koeficientus, kurie padėtų apskaičiuoti tikrąją temperatūrą, tikrąjį kraujospūdį ir kitus rodiklius“, – sako gydytojas chirurgas. Taigi medicinoje svarbu ne vien surinkti kuo daugiau duomenų, bet ir suprasti, ką jie iš tikrųjų rodo. Išmanusis laikrodis savaime netampa diagnostikos aparatu, tačiau tinkamai patikrinti ir interpretuojami jo duomenys gali suteikti gydytojui vertingos papildomos informacijos. Technologijos grąžina prie paprastų dalykų Nors doc. A. Dulsko ir jo komandos atliekamas tyrimas kalba apie ateities mediciną – virtualią ligoninę, pasyviai renkamus duomenis ir ankstyvojo perspėjimo sistemas, gydytojo pasakojime nuolat grįžtama prie itin paprastų

ir žinomų dalykų: judėjimo, miego, fizinio pasirengimo ir profilaktikos. Pasak docento, fizinis aktyvumas yra vienas prieinamiausių būdų rūpintis sveikata. Tam nereikia brangios įrangos ar sudėtingų sprendimų, tačiau reikia nuoseklumo: „Fizinis aktyvumas yra prieinamas, jis nieko nekainuoja – nebent valios pastangas, kurios turbūt ir yra brangiausias dalykas.“ Jo teigimu, net ir kalbant apie onkologinius pacientus, fizinio aktyvumo reikšmė tampa vis aiškesnė. „Visai neseniai buvo paskelbtas onkologinis tyrimas, kuriame vertinti pacientai po operacijų ir chemoterapijos. Žmonių, kurie aktyviai fiziškai judėjo, išgyvenamumas buvo ilgesnis apie 10 procentų. Tai labai didelis skirtumas“, – sako gydytojas chirurgas. Todėl skaitmeninio fenotipo idėjos esmė nėra vien technologijos. Jis padeda pamatyti, kad kasdieniai dalykai – nueiti žingsniai, aktyvumo sumažėjimas, miegas, fizinis pajėgumas – gali tapti mediciniškai reikšmingais signalais. Vienu atveju jie padeda gydytojui greičiau pastebėti riziką, kitu – geriau paruošti pacientą gydymui, o sveikam žmogui gali priminti, kad sveikata dažnai prasideda nuo mažų, kasdien kartojamų veiksmų. „Jeigu matote, kad nuolat neišsimiegate, kitą dieną nueikite miegoti 10 minučių anksčiau. Tas pats su žingsniais: jeigu nueinate 2 ar 3 tūkstančius žingsnių per dieną, nepereikite iš karto prie 10 tūkstančių, nes organizmui tai bus stresas – pradėkite nuo papildomo tūkstančio“, – pataria doc. A. Dulskas. 19

SĄMOKSLO TEORIJOS

JAV valdo ropliai, o paukščiai – neegzistuoja: kodėl tikime sąmokslo teorijomis? Gretė Gerulaitytė Vilniaus universitetas

Galbūt esate girdėję, kad JAV valdo ropliai, o žemė iš tikrųjų yra plokščia? Arba kad ne vienas pasaulinio garso atlikėjas, aktorius iš tiesų jau yra mirę, o jų vietą užima labai panašūs antrininkai? Šias ir daug kitų sąmokslo teorijų socialiniuose tinkluose, specialiuose forumuose ir kitose erdvėse aktyviai aptarinėja jomis tikinčios bendruomenės iš viso pasaulio. Tačiau kodėl kai kurie žmonės apskritai yra linkę jomis tikėti, kaip jas dekonstruoti ir kokių pasekmių sąmokslo teorijos gali turėti, pasakoja Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologas dr. Vytautas Jurkuvėnas.

Kaip kuriamos sąmokslo teorijos? Sąmokslo teorija (angl. conspiracy theory) dažniausiai yra kokio nors įvykio ar situacijos aiškinimas tikint, kad už to įvykio slypi sąmokslas, susijęs su slaptomis galingomis jėgomis ar žmonių grupėmis, bandančiomis įgyvendinti savo planus. Pasak psichologo, tikėti tokiomis versijomis lengviau ir dėl tam tikrų istorinių įvykių. „Tikrų sąmokslo atvejų istorijoje yra buvę. Mums geriausiai žinomi, ko gero – Molotovo–Ribbentropo paktas, Centrinės žvalgybos agentūros (CŽV) kalėjimas Lietuvoje – iš tikrųjų buvo slapti susitarimai siekiant konkrečių tikslų. Bet tikruosius sąmokslo atvejus mes jau laikome istorijos dalimi arba aktualija, išspausdinta naujienų portaluose“, – sako dr. V. Jurkuvėnas. Vis dėlto kartais net išaiškintose situacijose, kurios nebūtinai primena sąmokslą, kuriami sąmokslo teorijos tipo aiškinimai. Pasak eksperto, tokie aiškinimai būna kur kas paprastesni už įrodymais grįstą argumentavimą, todėl žmonės renkasi jais tikėti. „Na, pavyzdžiui, nukritus lėktuvui ar įvykus kokiai katastrofai, nors gali skambėti keistai, psichologiškai žmogus neretai jaučiasi saugiau, jei kam nors už tai priskiriama atsakomybė, tarsi įrodant, kad to buvo siekiama. Taip savotiškai sukuriamas kontrolės jausmas, nes tokia versija tikėti saugiau nei pripažinti, kad įvykį galėjo lemti atsitiktinumas, kieno nors klaida ar nekompetencija“, – pasakoja psichologas ir priduria, kad būtent šis saugumo poreikis yra vienas iš motyvų, skatinančių žmones tikėti sąmokslo teorijomis. Ar IQ ir išsilavinimas turi įtakos polinkiui tikėti sąmokslo teorija? Pasak dr. V. Jurkuvėno, motyvus, skatinančius tikėti sąmokslo teorijomis, galima sugrupuoti pagal tris esminius žmogaus poreikius – aiškumo, jau aptartą saugumo ir socialinės tapatybės: „Žmonės mėgsta aiškumą ir paprastumą, mūsų protas nėra pratęs dalykų aiškinti sudėtingai, o vadinamąsias chaotiškas nelinijines sistemas apskritai sunku suprasti. Tačiau mūsų pasaulis būtent toks ir yra – sudėtingas ir chaotiškas. Kai filmuose matome superherojus ir aiškią siužeto liniją, kai mums atsakoma į visus klausimus, tokio aiškumo norime ir gyvenime, tie paprastesni paaiškinimai ir traukia. Todėl, kai pateikiamas labai paprastas paaiškinimas gana sudėtingoje situacijoje, verta suabejoti, ar tai tiesa.“ Be aiškumo ir saugumo, egzistuoja ir socialinės tapatybės poreikis, kuris gali būti išreikštas noru priklausyti bendruomenei, bendraminčių grupei, o kartais – išsiskirti iš daugumos ir būti kitaip mąstančiais. „Neretai girdime, kai kuri nors žmonių grupė vadinama avimis, nes neva nesupranta kažkokios schemos, ryšių ar sąsajų, o jų supratimas tarsi suteikia moralinę viršenybę, patenkina išskirtinumo jausmo poreikį. Kita vertus, mums labai sunku turėti kitokius įsitikinimus nei artimiausi mus supantys žmonės – šeima, draugai ar panašiai mąstančių 22

Kai pateikiamas labai paprastas paaiškinimas gana sudėtingoje situacijoje, verta suabejoti, ar tai tiesa.

žmonių grupė, todėl tas socialinis burbulas yra labai svarbus dalykas“, – sako Vilniaus universiteto mokslininkas. Nors sąmokslo teorijos nėra naujas reiškinys, itin daug dėmesio visame pasaulyje jos, kaip ir melagienų tyrimai, sulaukė COVID-19 pandemijos metu. Mokslininkai ėmė aiškintis, kas dar gali turėti įtakos žmonių poreikiams, kuriuos jie patenkina tikėdami sąmokslo teorijomis. „Išsilavinimas ir IQ lygis buvo pirmieji veiksniai, kurių sąsajas su tikėjimu sąmokslo teorijomis mokslininkai ėmėsi tirti, bet aiškaus ryšio nustatyti nepavyko. Šiuo metu kalbama apie kitus rodiklius, tokius kaip analitinis ar skeptiškas mąstymas, tačiau ir čia neapsieinama be kritikos, nes šie konstruktai savyje savaime slepia konspiracinį mąstymą, todėl objektyviai, moksliškai paaiškinti tampa sudėtinga“, – pasakoja dr. V. Jurkuvėnas. Sąmokslo teorijos gali kelti pavojų valstybės saugumui Užuot narpliojus sudėtingus socialinius, kultūrinius ar ekonominius reiškinius, sąmokslo teoriją atpažinti galima įverti-

nus įvykio aiškinimo naratyvą. Pasak psichologo, sąmokslo teorijos šalininkai neretai jau būna pasirinkę tam tikrą situacijos ar įvykių interpretaciją iš anksto, nebando jų paneigti ar kvestionuoti. „Vadovaujamasi logika, kad jei ko nors nežinau ar nėra įrodymų, vadinasi, keliamos abejonės yra tiesa. Kas iš esmės yra tiesiog prastas mąstymo būdas. Būtent tuo išsiskiria sąmokslo teorijos, kai ieškoma argumentų joms pagrįsti, o ne pačios tiesos iš principo. Taip dėliojamas labai aiškus pasakojimas, kur veikia kažkokie herojai ir piktadariai, niekas nedaro klaidų ir taip tos slaptos grupuotės tiksliai įgyvendina savo planą“, – sako mokslininkas. Anot jo, neretai sąmokslo teorijų aiškinimuose užkoduota ir įvairių institucijų diskreditacija bei išankstinis įspėjimas, kad tų institucijų atstovai ar šalininkai bandys įtikinti savomis tiesomis: „Argumentuojama, kad tai didelio sąmokslo plano dalis, kad institucijos gali būti valdomos ar susijusios su tomis galingomis žmonių grupėmis. Jos neva siekia apgauti, todėl svarbu atsispirti, atsilaikyti.“

Kodėl sąmokslo teorijos atrodo patrauklios?

Sudarė dr. Vytautas Jurkuvėnas. Adaptuota pagal K. M. Douglas, R. M. Sutton ir A. Cichocka (2017)

Tokiais atvejais menkinamas pasitikėjimas institucijomis, skatinamas nusivylimas jų darbu, galintis kelti grėsmę tiek nacionaliniam saugumui, tiek sveikatos sistemai. Pavyzdžiui, įvairiais mitais ir sąmokslo teorijomis apipintas vakcinų saugumo klausimas siejamas su seniai išnaikintų ligų sugrįžimu. „Ekstremaliais atvejais sąmokslo teorija gali tapti žmogaus gyvenimo būdo dalimi. Čia yra nemažai panašumų su įsitraukimu į kultą, kurį tyrinėja kitos mokslo šakos. Tačiau būtent su sveikatos, politikos temomis susijusios ar į socialines žmonių grupes nukreiptos sąmokslo teorijos yra pavojingiausios“, – teigia dr. V. Jurkuvėnas. Kuria nors sąmokslo teorija tikime visi Pasak Vilniaus universiteto mokslininko, yra tyrimų, teigiančių, kad bent viena sąmokslo teorija tiki kiekvienas žmogus: „Tai nebūtinai reiškia, kad tikima kokiu nors ekstremaliu dalyku. Pavyzdžiui, vieni tiki, kad konkrečios partijos pergalė rinkimuose yra nulemta galingų grupių įtakos, nes politologų ar sociologų aiškinimai neretai būna gana sudėtingi. Kiti tiki, kad mirusios garsenybės yra dar gyvos, tik slepiasi nuo visuomenės, arba atvirkščiai – kad mirusias garsenybes slapta pakeitė antrininkai.“ Anot psichologo, neretai žmonių, tikinčių viena ar keliomis teorijomis, tikėjimas yra tarsi integruotas į socialinio gyvenimo būdą ir gali būti susijęs su išreikštu abejojimu institucijomis. Tačiau kai kurios sąmokslo teorijos gali skambėti ir 24

kaip fantastinių filmų scenarijai, pavyzdžiui, kad paukščiai iš tikrųjų neegzistuoja ir yra tik slaptos šnipinėjimo kameros. Yra teorijų, teigiančių, kad JAV valdantieji – užsimaskavę ropliai. Įdomu tai, kad ne visos sąmokslo teorijos gimsta jų šalininkų galvose. „Kai kurios teorijos gali būti humoro forma sukurti pasakojimai, siekiant šaržuoti ar pasijuokti iš tų, kurie tokiomis teorijomis tiki. Todėl ir vykdant tyrimus neretai pačių tiriamųjų prašoma sugrupuoti teorijas į galimas ir mažai tikėtinas. Čia svarbu paminėti, kad tie, kurie yra linkę tikėti sąmokslo teorijomis, bus linkę tikėti ne viena. Taigi kiekvienas žmogus tiki bent viena teorija, o yra žmonių grupių, kurios tiki daugeliu. Daug duomenų rodo, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis apskritai yra kaip savotiškas mąstymo būdas, savybė“, – sako dr. V. Jurkuvėnas. Psichologas teigia, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis dažniausiai neprasideda nuo kraštutinių įsitikinimų, pavyzdžiui, kad JAV valdo ropliai. Tuo žmonės įtiki palaipsniui, veikiami įvairių gyvenimo aplinkybių. Pastebėta, kad keliomis ir mažai tikėtinomis sąmokslo teorijomis dažniau tiki žmonės, patyrę tam tikras gyvenimo krizes, kartais konstruodami aplink sąmokslo teorijas ir savo gyvenimą, įsitraukdami į jomis tikinčiųjų socialinį ratą. „Ypač šiais laikais pasitaiko atvejų, kai žmonės tiesiog įkrenta į kokią nors grupę ar forumą internete, kur ekstremaliai domimasi, tyrinėjama, nagrinėjama informacija apie sąmokslo teorijas. Tai jau visai kitas tikėjimo lygis, kartais

net privedantis prie veiksmų. To pavyzdys galėtų būti 2021 m. sausio 6 d. Kapitolijaus šturmas Vašingtone – tada dalis protestuotojų, paveikti sąmokslo teorijų apie neva suklastotus 2020 m. JAV rinkimus, įsiveržė į JAV Kongreso rūmus ir sukėlė smurtinius neramumus“, – pasakoja pašnekovas. Populiariausios sąmokslo teorijos Lietuvoje Tikėjimui vienomis ar kitomis sąmokslo teorijomis įtakos gali turėti ne tik asmeninės, bet ir tautos mentalitetui būdingos ypatybės. Pavyzdžiui, Lietuva, kaip ir kitos sovietų okupuotos valstybės, patyrė didžiules represijas ir režimo priespaudą, paremtą savikontrole. Tai paliko gilų pėdsaką visos visuomenės savimonėje. „Todėl daugelis, tarp jų ir aš, vienu metu tikėjome rusijos slaptųjų tarnybų vos ne dieviška galia vykdant operacijas. Vėliau, o ypač A. Navalno istorijos kontekste ir rusijai pradėjus karą Ukrainoje, pamatėme labai daug nekompetencijos, kas pakeitė ankstesnį įsivaizdavimą. Bet anksčiau buvo sunku suvokti ir pripažinti, kad mus užėmė ir tokią įtaką šaliai padarė labai nekompetentinga, praktiškai griūvanti okupacinė valstybė, o ne galiūnė, kuri tik per daugybę atsitiktinumų ir kitų aplinkybių sugebėjo labai ilgai išlikti. Tai ypač jautrūs klausimai, kai kalbama apie žmonių persekiojimą, Holokaustą ir pan.“, – pasakoja dr. V. Jurkuvėnas.

Tikėjimas sąmokslo teorijomis apskritai yra kaip savotiškas mąstymo būdas, savybė.

Būtent dėl jautrios tematikos arba dėl didelio įsitikinimo savo tiesa Vilniaus universiteto psichologas pataria su sąmokslo teorijų šalininkais kalbėtis be pašaipos, kuri gali tik pabloginti situaciją, ir pagarbiai. Sąmokslo teorijos dažnai siūlo paprastus sudėtingų įvykių aiškinimus, todėl svarbu ne tik juos kritiškai vertinti, bet ir kelti klausimą – ar toks paprastas paaiškinimas tikrai gali atspindėti visą realybės sudėtingumą? „Pirmiausia, kalbėdami su draugais ar artimaisiais, nuoširdžiai pasakykime, kad mūsų tikslas nėra įžeisti. Pripažinkime, neretai su pašaipa žiūrima į, pavyzdžiui, prieš skiepus nusiteikusiuosius, bet gal verta padiskutuoti, ar ta farmacijos pramonė, jei tokia galinga, nerastų kitų būdų įtikinti, paveikti visuomenę, kurių nebūtų taip lengva „demaskuoti“? Diskusijoje svarbu pripažinti, kad tam tikru požiūriu aptariamoje srityje tikrai gali būti problemų. Tačiau gal jos kyla iš brutalios kapitalistinės sistemos ir paprasčiausioo žmonių godumo, nebūtinai iš galingų jėgų veikimo?“ – sako mokslininkas. Itin svarbu šiuos klausimus kelti ir pokalbį palaikyti be konfrontacijos ar spaudimo: „Kad dar labiau nedidėtų atskirtis ir socialinių „burbulų“ formavimasis, reikėtų pabandyti suprasti, kodėl tikima vienu ar kitu aiškinimu. Kartais dalis sąmokslo teorijomis tikinčių žmonių argumentų gali būti teisingi, logiški, o neretai ir patys nežinome visų atsakymų ar paaiškinimų, tarkime, apie tai, kaip vyksta šiuolaikinių skiepų gamyba. Dažnai vien bendrų principų žinojimo neužtenka diskusijai, todėl svarbu pripažinti, kad žinome tik dalį informacijos, nes pasaulis yra daug sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“, – sako dr. V. Jurkuvėnas. 25

ARKTIS

Arktis: pasaulio pakraštys, tapęs galios ir išteklių centru Vytas Navickas Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas

Arktis ilgą laiką atrodė kaip tolimas, sunkiai pasiekiamas ir beveik mitinis pasaulio kraštas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ji traukė tyrinėtojus, keliautojus, valstybes ir visuomenės vaizduotę kaip terra incognita – nežinoma žemė, kurią norėta pasiekti, aprašyti, perplaukti ar perskristi. Šiandien Arktis vis dažniau suvokiama ne kaip nuotykių ir ekspedicijų erdvė, o kaip klimato kaitos, gamtos išteklių, naujų jūrų kelių ir geopolitinės konkurencijos regionas. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Kęstutis Kilinskas pasakoja apie Arkties regiono sampratą tarpukariu, kodėl jis domino Lietuvos visuomenę, pasikeitusią regiono reikšmę šiandien ir kodėl dabar šis tolimas Šiaurės kraštas turėtų rūpėti Lietuvai bei NATO.

Atradėjai ir žinios iš vadovėlių ir spaudos Ilgą laiką Arkties regionas buvo menkai pažįstamas. Tai buvo atšiauri, sunkiai pasiekiama, pavojinga ir ne iki galo kartografuota sritis. Ji traukė kaip geografinė paslaptis – vieta, kurią dar buvo galima atrasti, pasiekti ir taip įrodyti žmogaus bei technikos pajėgumą. XIX a. ir XX a. pradžioje Arktis buvo tyrinėjama ir vis dažniau pasiekiama laivais, oro balionais, dirižabliais ar lėktuvais. Pasak karo istoriko doc. K. Kilinsko, net virš paties Šiaurės ašigalio pirmą kartą buvo praskrista tik 1926 m. Tarpukariu Arktis buvo daugiau nei žemėlapio pakraštys – ji buvo simbolinė riba tarp pažinto ir nepažinto pasaulio. Vienas ryškiausių pasakojimų – apie italų tyrinėtojo ir dirižablių konstruktoriaus Umberto Nobile‘s ekspedicijas. Jų atgarsiai Lietuvoje buvo viena iš priežasčių, paskatinusių ir patį doc. K. Kilinską susidomėti Arkties tema ir ją tirti. „U. Nobile dalyvavo dviejuose dideliuose skrydžiuose į Arktį. 1926 m. skrydis buvo sėkmingas – dirižabliu buvo perskristas Šiaurės ašigalis. Tai buvo reikšmingas techninių pasiekimų, geografinių ambicijų ir politinio prestižo momentas. Tačiau 1928 m. Italijos poliarinė ekspedicija baigėsi katastrofa: dirižablis sudužo Arkties vandenyno regione, o išgyvenusiųjų gelbėjimas virto tarptautine operacija, vienijusia šalis. Poliariniai atradimai – tai pasakojimai ne tik apie triumfą, bet ir apie riziką. Arktis žadėjo garbę, finansų srautus, valstybės prestižą, bet kartu galėjo pareikalauti žmonių gyvybių.

Išgyvenusius ekspedicijos dalyvius išgelbėjo sovietų ledlaužis „Krasin“, o pati gelbėjimo operacija vėliau buvo naudojama ir kaip propagandos priemonė“, – pasakoja istorikas. Tarpukario Lietuvoje Arktis nekėlė tiesioginio geopolitinio intereso. Mūsų valstybė neturėjo išėjimo į Arkties regioną, nedalyvavo poliarinėse ekspedicijose ir nesiekė įsitvirtinti šiame pasaulio krašte. Tačiau tai nereiškia, kad Arktis Lietuvai buvo nežinoma. Pasak doc. K. Kilinsko, žinios apie Tolimąją Šiaurę mūsų visuomenę pasiekdavo pirmiausia iš mokyklinių geografijos ir gamtos pažinimo vadovėlių. Juose buvo pasakojama apie poliarines ekspedicijas ir geografinius atradimus, žygius į Šiaurės ir Pietų ašigalius, garsius keliautojus ir tyrinėtojus. Ne mažiau svarbų švietimo apie Arktį vaidmenį atliko ir spauda. Istorikas pažymi, kad tarpukariu Lietuvos laikraščiai plačiai nušviesdavo Arkties ekspedicijas kaip įkvepiančias nuotykių istorijas. Juose netrūko pasakojimų apie žmogaus drąsą, technikos pažangą, kovą su atšiauria gamta ir keliones į sunkiai pasiekiamas ir dar menkai pažintas pasaulio vietas. Nors lietuviai retai patys dalyvaudavo tokiose ekspedicijose, bet sekė jų eigą, skaitė apie poliarinius atradimus ir taip prisidėjo prie platesnio europinio susidomėjimo Arktimi. Kariniai veiksmai Arktyje iki Šaltojo karo Strateginė Arkties ir Tolimosios Šiaurės reikšmė išryškėjo dar gerokai iki Šaltojo karo. Doc. K. Kilinskas primena, kad

platesnio masto kariniai veiksmai Šiaurėje vyko jau XIX a. pradžioje per Rusijos ir Švedijos karą, o Krymo karo metu Anglijos ir Prancūzijos laivai pasiekė Arkties vandenyną, blokavo Archangelską ir puolė Rusijos šiaurinius taškus. Tačiau tik Pirmasis pasaulinis karas galutinai parodė, kokią strateginę reikšmę gali turėti šis regionas. Vokietijai užblokavus Baltijos jūrą, Rusijai teko ieškoti alternatyvių susisiekimo su Vakarų sąjungininkais kelių. Tuomet Murmansko ir Archangelsko uostai tapo svarbia krovinių ir kariuomenės transporto arterija. Šiaurė, ilgą laiką laikyta atokiu imperijos pakraščiu, virto svarbia jungtimi su išoriniu pasauliu. Dar vienas svarbus Arkties ir Tolimosios Šiaurės istorijos epizodas – 1939–1940 m. Žiemos karas, kai Suomija priešinosi Sovietų Sąjungai. Istoriko teigimu, tai buvo vienas ryškiausių modernių karinių konfliktų, vykusių arktinėmis sąlygomis. Jis parodė, kad Šiaurėje karo baigtį lemia ne tik ginklai, kariuomenės dydis ar technika, bet ir gebėjimas prisitaikyti prie šalčio, sniego, miškų, poliarinės nakties, sudėtingo reljefo ir ribotų susisiekimo galimybių. „Lietuvoje žavėtasi suomių ištverme, kuklumu, tautos vienybe ir gebėjimu kariauti gamtos sąlygomis, kurios pačios tampa tarsi papildomu frontu. Šis vaizdinys turėjo ir praktinių pasekmių. Suomijos karių slidininkų pavyzdys skatino domėtis slidinėjimu Lietuvos kariuomenėje, rengti ilgesnio nuotolio žygius ir mokyti karius veikti žiemos sąlygomis“, – teigia karo istorikas. Rusijos interesai Arktyje ir branduolinis kapinynas Viena aktyviausių Arkties veikėjų ir didžiausias strateginis iššūkis Lietuvai ir NATO šiame regione yra Rusija. Pasak doc. K. Kilinsko, Rusija į šį regioną žvelgia kaip į erdvę, kurioje tradiciškai siekė įtvirtinti savo dominavimą ir demonstruoti politinę bei karinę galią. Šis siekis turi gilias istorines šaknis, tačiau ypač sustiprėjo XX a. Istorikas išskiria kelias priežastis, kodėl Arktis Rusijai išlieka strategiškai svarbi. „Regione glūdi dideli naftos ir dujų ištekliai, o tirpstant ledynams dalis jų tampa lengviau pasiekiami. Tai skatina Rusiją siekti užsitikrinti galimybę naudotis šiais ištekliais ir stiprinti savo pozicijas regione“, – pasakoja doc. K Kilinskas. Be gamtos išteklių, Arktis Rusijai svarbi kaip jūrų kelias ir strateginis išėjimas į pasaulį. Kaip jau minėta, Pirmojo pasaulinio karo metais, Vokietijai užblokavus Baltijos jūrą, šiauriniai uostai tapo gyvybiškai svarbia jungtimi su sąjungininkais. Vėliau regionas buvo dar labiau militarizuotas ir tapo viena svarbiausių Sovietų Sąjungos karinės galios erdvių.

Šiaurė, ilgą laiką laikyta atokiu imperijos pakraščiu, virto svarbia jungtimi su išoriniu pasauliu.

Taigi dar vienas svarbus aspektas – karinė infrastruktūra: „Šiaurės laivynas, povandeniniai laivai, branduolinis arsenalas, Murmanskas, Severodvinskas ir Archangelskas rodo, kad tai yra ir karinės galios regionas. Nuo 2014 m. Rusijoje veikia jungtinė strateginė vadavietė „Šiaurė“, atsakinga už Arktyje dislokuotas pajėgas, o pastarąjį dešimtmetį Rusija nuosekliai plečia savo karinius pajėgumus šiame regione.“ 29

Šiame regione palikti tarnybą baigę laivai, panaudotas branduolinis kuras, nebaigtos saugyklos ir jūrose paskandinti reaktoriai.

Pasak doc. K. Kilinsko, Šaltojo karo metais Šiaurės laivynas tapo vienu svarbiausių Sovietų Sąjungos karinės galios įrankių. Kolos pusiasalio fiorduose, kurie dėl Golfo srovės neužšąla visus metus, buvo kuriamos povandeninių laivų bazės, aprūpinimo infrastrukūra, kariniai miesteliai ir laivų statyklos. Severodvinske statyti dyzeliniai ir branduoliniai povandeniniai laivai, o visas regionas palaipsniui virto uždaru kariniu anklavu. Tačiau, anot istoriko, tokia karinės galios plėtra vyko neskiriant pakankamai dėmesio aplinkosaugai ar saugiam branduolinių atliekų tvarkymui: „Sovietų Sąjunga daug dėmesio skyrė povandeninių laivų skaičiui ir ginklavimosi varžyboms, bet gerokai mažiau – infrastruktūrai, reikalingai jiems saugiai eksploatuoti, remontuoti ir utilizuoti. Dėl to Kolos pusiasalis tapo viena didžiausių branduolinių reaktorių ir branduolinio kuro koncentracijos vietų pasaulyje.“ Doc. K. Kilinsko teigimu, tai svarbu ir šiandien, nes Arktis dažnai įsivaizduojama kaip laukinė ir nepaliesta gamta. Iš tiesų šiame regione palikti tarnybą baigę laivai, panaudotas branduolinis kuras, nebaigtos saugyklos ir jūrose paskandinti reaktoriai rodo, kad Arkties istorija yra ir branduolinio pavojaus istorija. Tirpstantis ledas atveria naujų galimybių Arkties strateginė reikšmė per XX a. smarkiai keitėsi, ypač Šaltojo karo metais. Pasak doc. K. Kilinsko, tada Arktis tapo vienu svarbiausių strateginės konfrontacijos tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos taškų. Po 1945-ųjų prasidėjo naujas geopolitinės priešpriešos etapas: Sovietų Sąjungos šiauriniai regionai buvo militarizuojami, Norvegija tapo NATO nare, o Suomija ir Švedija ilgą laiką išliko formaliai neutralios. Jau XX a. penktajame dešimtmetyje Arktis įsitvirtino kaip svarbi NATO ir Sovietų Sąjungos konkurencijos erdvė. Šiandien šio regiono reikšmę iš naujo aktualizuoja klimato kaita. Tirpstant ledynams atsiveria nauji jūrų keliai, tampa lengviau pasiekiami gamtos ištekliai, o kartu stiprėja valstybių konkurencija dėl įtakos Arktyje. Istorikas išskiria tris pagrindines laivybos kryptis: Šiaurės rytų, arba Šiaurės jūrų, kelią, einantį palei Rusijos pakrantę; Šiaurės vakarų kelią, siejamą su Kanados Arkties salynu, ir transpoliarinį kelią, kuris ateityje galėtų driektis per Šiaurės ašigalio zoną. „Šių kelių ekonominis potencialas yra didelis – maršrutas per Arktį gali gerokai sutrumpinti susisiekimą tarp Europos ir Azijos. Vis dėlto laivybai šiame regione reikalingi ledlaužiai, patikima infrastruktūra, saugumo garantijos, o rizika ir sąnaudos yra didelės. Todėl Arktis šiandien žada naujų galimybių, bet kartu išlieka sudėtinga ir pavojinga erdvė“, – sako doc. K. Kilinskas. Šachmatų lenta tirpstančiuose ledynuose Pastaraisiais metais Arktis vėl tampa karinės infrastruktūros ir strateginių skaičiavimų erdve. Rusijos dokumentuose Šiaurės jūrų kelias pristatomas kaip vienas svarbiausių valstybės interesų, o NATO ir JAV buvimas regione dažnai interpre-

tuojamas kaip grėsmė Rusijos pozicijoms. Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste šis diskursas tapo dar radikalesnis ir įgavo ryškesnį karinį atspalvį. „Kolos pusiasalis išlieka svarbiausia Rusijos pajėgų dislokavimo vieta Šiaurėje. Čia veikia Šiaurės laivynas, dislokuojamos sausumos, jūrų pėstininkų, oro gynybos ir oro pajėgų struktūros. Rusijos bazės ir radarai išdėstomi palei Šiaurės jūrų kelio liniją – nuo Kolos pusiasalio iki Naujosios Žemės, Prano Juozapo Žemės, Naujojo Sibiro ir Vrangelio salų“, – pasakoja karo istorikas. Lietuva nėra Arkties valstybė ir istoriškai šis regionas niekada nebuvo tiesioginis jos geopolitinis interesas, tačiau doc. K. Kilinskas pabrėžia, kad šiandien Lietuva yra NATO narė, o Arktis tampa vis svarbesne transatlantinio saugumo erdve. „Ši reikšmė dar labiau išaugo Suomijai ir Švedijai tapus NATO narėmis. Aljansas stiprina karinį buvimą Šiaurėje, atnaujina Šaltojo karo laikų infrastruktūrą, rengia pratybas ir ieško būdų greičiau reaguoti į Rusijos keliamus iššūkius. Norvegijos šiaurėje ir Suomijoje vėl aktyvinamos bazės, aerodromai, uostai ir mokymo centrai, kurie anksčiau atrodė priklausantys praėjusio amžiaus saugumo logikai.“

Pasak doc. K. Kilinsko, karyba Arktyje turi savitų bruožų. Ją apsunkina itin žema temperatūra, poliarinės naktys, sudėtingas reljefas, dideli atstumai ir aprūpinimo problemos. Todėl tiesioginiai kariniai veiksmai šiame regione nėra lengvai įsivaizduojami, tačiau tai nereiškia, kad jis kariniu požiūriu nėra svarbus. Lietuvai Arktis svarbi ne dėl tiesioginio veikimo šiame regione, o todėl, kad ji tampa platesnės saugumo architektūros dalimi. Klimato kaita, Rusijos militarizacija, nauji jūrų keliai ir išteklių politika keičia galios pusiausvyrą Šiaurėje, o tai neišvengiamai veikia NATO ir per ją – Lietuvą. Doc. K. Kilinsko atliekami Arkties istorijos tyrimai rodo, kaip greitai gali keistis regionų reikšmė. Kadaise tai buvo nepažinta žemė, geografinių atradimų ir drąsių ekspedicijų erdvė. Tarpukario Lietuvoje ji pasirodydavo geografijos vadovėliuose, spaudos puslapiuose ir pasakojimuose apie keliautojus, dirižablius, šunų kinkinius ir žmogaus pastangas įveikti gamtą. Šiandien ji yra tapusi klimato kaitos, ekonominių interesų ir tarptautinės teisės, gamtos išteklių, karinės galios ir branduolinio paveldo regionu. Todėl, nors geografiniu požiūriu ir nutolusi nuo Lietuvos, Arktis vis labiau artėja prie mūsų politinio ir saugumo akiračio. 31

HOMOFOBIJA LIETUVOJE

Kaip Lietuvoje formavosi mitai apie homoseksualumą? Dr. Rasa Navickaitė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

1993 m. Lietuvoje buvo panaikinta baudžiamoji atsakomybė už homoseksualius vyrų santykius, tačiau visuomenės požiūris keitėsi daug lėčiau nei teisinis reguliavimas. Viešojoje erdvėje homoseksualumas dar ilgai buvo siejamas su nusikalstamumu, liga, moraliniu nuopuoliu ir tariama grėsme vaikams. Galima teigti, kad nepriklausomybės pradžioje spauda formavo kalbėjimo apie homoseksualumą normas, o kai kurie tuo metu įsitvirtinę mitai ir stereotipai politikoje reiškiasi iki šiol ir stabdo žmogaus teisių raidą Lietuvoje.

Smalsumą keliantis reiškinys Sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje homoseksualumas retai buvo minimas viešai ir beveik visuomet aprašomas negatyviai, kaip patologija, nusikaltimas ar charakterio yda. Tik atkūrus nepriklausomybę išlaisvėjusioje žiniasklaidoje atsirado pliuralistinis diskursas apie trauką tarp tos pačios lyties žmonių. Tačiau bulvarinė spauda minta skandalais, o silpna etinė žiniasklaidos savireguliacija lėmė, kad, siekiant skaitytojų dėmesio, dažnai būdavo peržengiamos profesinės ribos ir LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai) žmonės vaizduoti remiantis įsisenėjusiais stereotipais ir sensacingais (dažnai išgalvotais) pasakojimais. Dešimtasis dešimtmetis buvo nevienalytis – šalia derėjo ir iš sovietmečio paveldėti įsitikinimai, ir naujos, iš Vakarų atkeliavusios idėjos, ir nuoširdus smalsumas bei atvirumas seksualinių mažumų klausimu. Lietuvos spaudoje buvo mėgstama rašyti apie žymius užsienio LGBT žmones: Eltoną Johną, Ellen DeGeneres, Martiną Navratilovą, George‘ą Michaelą, Daną International. Buvo diskutuojama, ar reiktų leisti tos pačios lyties žmonių santuokas, translyčių žmonių lyties patvirtinimo operacijas, o dienraščiai noriai publikuodavo nuotraukas iš užsienyje vykusių „Pride“ eitynių ir pirmųjų oficialių vienalyčių santuokų ceremonijų. 1995 m. dienraštis „Lietuvos rytas“ paskelbė apie pirmąjį homoseksualių vyrų poros atsiskleidimą – apie savo santykius pasakojo Lietuvos gėjų lygos (LGL) įkūrėjai Vladimi-

Dr. Rasa Navickaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

ras Simonko ir Eduardas Platovas. Tais pačiais metais atsiskleidė ir pirmoji lesbiečių pora. 1997-aisiais ornitologas Algirdas Knystautas su partneriu Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje atliko neoficialią santuokos ceremoniją. Tuomet net dienraštis „Respublika“ šį įvykį nušvietė gana neutraliai, nors žodį „vedybos“ ir rašė kabutėse. Apie grėsmę vaikams Nepaisant teigiamų homoseksualumo reprezentacijos atvejų, kurie buvo svarbūs LGBT žmonių savivokai ir visuomenės švietimui, spaudoje išliko ir daug žalingų, iš sovietmečio paveldėtų stereotipų. Daugelyje straipsnių seksualinės mažumos (daugiausia spaudoje buvo kalbama apie vyrų homoseksualumą) buvo pristatomos kaip neatskiriamai susijusios su paslaptingu dvigubu gyvenimu, su nusikalstamu pogrindžiu, su lytiniu keliu perduodamomis ligomis (ypač su AIDS) ir su nepilnamečių tvirkinimu – pedofilija. Pastarasis stereotipas padarė bene didžiausią žalą ir tebėra įsišaknijęs dalies visuomenės sąmonėje – su juo susijusi ir iki šiol gaji baimė dėl vaikų auginimo tos pačios lyties porose. Šiomis baimėmis remiasi homofobiniai judėjimai, pavyzdžiui, 2021 m. Lietuvoje vykęs „Didysis šeimos gynimo maršas“, savo veiklą pristatantis kaip vaikų ir tradicinės šeimos apsaugą nuo LGBT „ideologijos“. Kaip posovietiniu laikotarpiu įsitvirtino homofobinis stereotipas dėl homoseksualių žmonių tariamai keliamos grėsmės

vaikams ir iš kur jis atkeliavo, paaiškina medžiaga, surinkta naudojantis LGL spaudos iškarpų archyvu (nuo 1994 m.) bei kitais archyviniais šaltiniais, ir istoriniai Rytų Europos regiono tyrimai. Žodis iš p raidės Sovietinėje Lietuvoje vyrų homoseksualumą kriminalizavęs Baudžiamojo kodekso 122-asis straipsnis į viena suplakė tiek laisvu apsisprendimu grįstus dviejų suaugusių žmonių lytinius santykius, tiek prievartinius santykius ir smurtą prieš nepilnamečius. Sovietų Sąjungoje straipsnis įsigaliojo 1934 m., Stalino represijų laikotarpiu, ir iki sovietinio režimo žlugimo buvo plačiai taikomas kaip homoseksualių vyrų persekiojimo priemonė. Istoriko Dano Healey tyrimai parodė, kad dar Rusijos imperijos laikais iš senovės graikų pasiskolintas žodis „pederastas“ (Antikoje reiškęs suaugusio vyro santykius su jaunuoliu) buvo homoseksualaus vyro sinonimas. Ilgainiui šis žodis ir įvairūs jo sutrumpinimai tapo ne tik įžeidžiu epitetu, bet ir sovietinių kalėjimų vidinės hierarchinės santvarkos dalimi, buvo vartojami ir KGB bei milicijos kontekstuose, taip pat ir Lietuvoje. Šis žodis, kaip ir minėtas stalinistinis įstatymas, prisidėjo prie homoseksualumo ir seksualinio smurto prieš vaikus tapatinimo, kuris tęsėsi ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Net 2001 m. išleistame „Tarptautinių žodžių žodyne“ žodis „pederastas“ vis dar pateiktas su dviem reikšmėmis – minėta antikine ir kaip neutralus homoseksualaus vyro sinonimas. Tik 2021 m. Valstybinė lietuvių kalbos komisija jį pripažino menkinančiu ir nevartotinu.

Sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje homoseksualumas buvo beveik visuomet aprašomas negatyviai, kaip patologija, nusikaltimas ar charakterio yda.

Sovietinis pseudomokslinis kalbėjimas apie homoseksualius vyrus glaudžiai susiejo homoseksualumą ir jaunuolių lytinį išnaudojimą, ir šis klaidingas prasmių suliejimas išliko ilgai, ypač tarp medicininį ir teisinį išsilavinimą turinčių žmonių. 1989 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ pasirodžiusiame bene pirmajame „šviečiamajame“ straipsnyje apie homoseksualumą, pavadintame „Ta pati lytis“, gydytojas venerologas Jonas Lelis nepagrįstai teigė, kad „maždaug 30–40 % homoseksualistų būdingas labai negeras bruožas – seksualinė trauka prie vaikų ir paauglių. Tai vadinama pederastija.“ Psichikos sveikatos specialistai šiandien sutaria, kad seksualinė orientacija – homoseksualumas, biseksualumas, heteroseksualumas – nėra susijusi su seksualiniu potraukiu vaikams (pedofilija), o smurtas apskritai negali būti tapatinamas su seksualine orientacija. Stereotipų tęsinys Nenuostabu, kad sovietmečiu įsitvirtinęs klaidingas homoseksualumo ir pedofilijos tapatinimas išliko ir nepriklausomybės pradžios viešajame diskurse. 1990-inių spaudoje šios sąvokos neretai buvo vartojamos kaip sinonimai. Pavyzdžiui, 1995 m. laikraštyje „Sargyba“ buvo išspausdintas straipsnis apie vyro prievartą prieš nepilnamečius, pavadintas „HOMO...“. Tais pačiais metais Lietuvoje nuskambėjo ir 35

Šiauliuose dirbusio katalikų kunigo A. V. seksualinė prievarta prieš jo globoje buvusius nepilnamečius. „Lietuvos ryto“ straipsniuose kunigo veiksmai buvo vadinami „homoseksualiais santykiais“. Dėl tokio neatsargaus sąvokų vartojimo buvo kuriamas įspūdis, kad homoseksualumas yra prievartos prieš nepilnamečius dalis. Šį stereotipą padėjo stiprinti ir žiniasklaidoje populiarios sąmokslo teorijos apie moralinę grėsmę, kurią užsieniečiai esą gali kelti Lietuvos jaunimui (pvz., straipsniuose „Pigiai kainuojančių berniukų užsieniečiai ieško Baltijos šalyse“ ir „Vaikinų lytinių aktų įrašai buvo siunčiami į užsienį“). Vienas ryškesnių pavyzdžių – 1994 m. „Respublikoje“ aprašyta jauno lietuvio mirtis Londone. Nors žurnalistas nepateikė jokių faktų, galinčių susieti vaikino tragediją su jam kambarį nuomojusio brito seksualine orientacija, tačiau straipsnyje homoseksualumo ir seksualinio išnaudojimo „įrodymu“ tapo net tokia detalė kaip žydrai puošta lova – mat sovietmečiu žydra spalva buvo siejama su homoseksualumu. „Supuvusių Vakarų“ leitmotyvas, be abejo, atkeliavo iš ideologinės Sovietų Sąjungos retorikos, kuri siekė pavaizduoti komunistinę santvarką kaip etišką sistemą, o kapitalistines Vakarų Europą ir Jungtines Amerikos Valstijas – kaip pavojingas moralinės degradacijos vietas. Nors nepriklausomoje Lietuvoje įsivaizduojamieji Vakarai tapo politiniu ir kultūriniu idealu, dalis šių senų stereotipų išliko net ir šaliai pradėjus integracijos į Europos Sąjungą procesą. Gėjų medžioklė Dešimtajame dešimtmetyje spauda LGBT temos atžvilgiu dar nebuvo labai aiškiai susiskirsčiusi, bet naujajame tūkstantmetyje situacija pasikeitė – „Respublikos“ leidinių grupė iškilo kaip homofobinės retorikos ruporas. 2000 m. sausį bulvarinis laikraštis „Vakaro žinios“ pradėjo tikslingą puolimą prieš įsivaizduojamą „slaptą gėjų pasaulį“. Remiantis gandais ir spekuliacijomis, straipsnyje „Žydroji mafija“ aprašyta tariama protekcionizmo sistema žiniasklaidoje ir „aukščiausiose valdžios įstaigose: savivaldybėse, ministerijose, Seime“, kurią neva sukūrė įtakingas pareigas einantys gėjai. Pažeidžiama visuomenės grupė buvo pavaizduota kaip galingas elitas, keliantis grėsmę daugumai, apverčiant, kaip būdinga sąmoksliniam mąstymui, tikrąją galios dinamiką. „Vakaro žinios“ išspausdino seriją straipsnių pavadinimu „Gėjai“ (vėliau pervadintą į „Juos vadina gėjais“), kuriuose per tris savaites įvardijo trylika visuomenėje žinomų vyrų kaip homoseksualius. Ši raganų medžioklė visuomenėje sukėlė diskusiją apie žiniasklaidos laisvės ribas, o vienas iš „išviešintųjų“ laimėjo teisinę kovą dėl privatumo pažeidimo. Tačiau patyrusi, kad skandalai skatina pardavimus, „Respublikos“ leidinių grupė per ateinančius metus šią temą eskalavo toliau, pasitelkdama vis agresyvesnę retoriką, žeminančias iliustracijas ir sąmokslo teorijas. Per daugiau nei dvi dešimtis metų ši leidinių grupė taip ir nesulaukė atsakomybės dėl neapykantos homoseksualiems žmonėms skatinimo. 36

Buvo kuriamas įspūdis, kad homoseksualumas yra prievartos prieš nepilnamečius dalis.

Pirmasis straipsnis „Vakaro žinių“ serijoje, siekusioje priverstinai atskleisti homoseksualių vyrų tapatybes, 2000 m.

Skandalingasis „Respublikos“ redaktoriaus Vito Tomkaus straipsnis apie tariamą žydų ir gėjų politinę įtaką, 2003 m.

Straipsnis apie pirmąjį Vilniuje gėjų klubą „Amsterdamas“ laikraštyje „Lietuvos sveikata“, 1995 m.

Straipsnio autorės ir LGL archyvo nuotr.

Moralinė panika Lietuvai pradėjus integracijos į Europos Sąjungą procesą, viešojoje erdvėje sustiprėjo pasakojimai apie tariamą politinę LGBT organizacijų įtaką. „Lietuvos rytas“ rašė, kad narystė Europos Sąjungoje esanti susijusi su reikalavimais legalizuoti tos pačios lyties santuokas. O „Kauno diena“ Europos Sąjungos finansinę paramą LGBT organizacijoms vaizdavo kaip „homoseksualumo propagavimą“, kuris esąs nesuderinamas su Lietuvos nacionalinėmis vertybėmis. Ypač didelė moralinė panika buvo sukelta dėl 2003 m. įsigaliojusio naujojo Baudžiamojo kodekso, kuris panaikino 122 straipsnio antrąją dalį ir suvienodino heteroseksualių ir homoseksualių lytinių santykių amžiaus ribą. „Respublikos“ leidinių grupė pasinaudojo šia proga atgaivinti sąmokslo teorijas apie gėjus kaip apie seksualinius grobuonis. Laikraštis „Vakaro žinios“ paskelbė straipsnį, pavadintą „Vaikų tvirkintojams – valdžios dovana“ su paantrašte „Lietuvos gėjai su nepilnamečiais galės mylėtis nebaudžiami“. Šiame dirbtinai sukurtame skandale dalyvavo ir Katalikų Bažnyčia, vis dažniau pasireiškianti spaudoje kaip moralinis autoritetas panašiais klausimais. Vyskupų konferencija 2004 m. paskelbė pareiškimą, kuriame prašė politikų „padaryti viską, kad Lietuva netaptų pedofilų, netradicinės seksualinės orientacijos asmenų ir „sekso turistų“ traukos centru“. Taip toliau buvo trinami skirtumai tarp šių sąvokų. Homoseksualių žmonių tapatinimas su pedofilija, įspėjimai apie LGBT organizacijas, kurios „propaguoja“ homosek-

sualumą už ES lėšas ir turi didelę politinę įtaką, ir panašūs žalingi stereotipai, vis pasirodantys nepriklausomos Lietuvos spaudoje, gali būti vertinami kaip 2009 m. priimtų Nepilnamečių apsaugos įstatymo pataisų pranašai. Šis liūdnai pagarsėjęs pagal rusišką „gėjų propagandos“ įstatymo modelį sukurtas teisinis reguliavimas iš esmės sudarė sąlygas Lietuvoje daugiau kaip 15 metų cenzūruoti objektyvią su LGBT žmonėmis susijusią informaciją. LGBT žmonių kaip grėsmės vaikams motyvas yra būdingas ir kraštutiniam dešiniajam anti-gender judėjimui, susikūrusiam daugelyje Europos šalių pastaraisiais dešimtmečiais. Šis judėjimas, kuris pakeitė akivaizdžiai homofobišką retoriką abstraktesniu kalbėjimu apie „gender ideologiją“, po 2010 m. atkeliavo ir į Lietuvą, įsitvirtindamas kaip pilietinės visuomenės dalis, dažniausiai besiremianti Katalikų Bažnyčios autoritetu. Kaip ir kitose Rytų ir Centrinės Europos šalyse, Lietuvoje anti-gender propaguojamas naratyvas yra grindžiamas idėja, kad LGBT teisės esančios primestos „Vakarų liberaliųjų elitų“ ir nesuderinamos su vietos tautine kultūra. Panašu, kad iš sovietmečio paveldėtų stereotipų ir naujojo pasipriešinimo vakarietiškoms vertybėms mišinys, kartojamas viešojoje erdvėje po nepriklausomybės atgavimo, prisidėjo prie to, kad didelė visuomenės dalis vis dar neigiamai žiūri į tos pačios lyties partnerystę, santuoką ir vaikų auginimą. Tai iš dalies paaiškina, kodėl LGBT teisių situacija Lietuvoje iki šiol yra viena nepalankiausių Europoje. 37

ALERGIJA SPERMAI

Alergija spermai – reta, bet gali būti pavojinga gyvybei Greta Zulonaitė Vilniaus universitas

Daugeliui gerai žinoma alergija maistui, žiedadulkėms ar gyvūnams, tačiau egzistuoja ir kur kas retesnių alergijos formų. Viena jų – alergija spermai – yra reta alerginė reakcija į tam tikras medžiagas, esančias skystojoje spermos dalyje. Nors pasaulio mokslinėje literatūroje tokių atvejų skaičiuojama mažiau nei 100, specialistai mano, kad realus jų skaičius – daug didesnis. Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto doktorantės, gydytojos akušerės-ginekologės Gabijos Didžiokaitės, negydoma ši alergija gali ne tik sukelti nemalonius simptomus, bet ir, tikėtina, turėti įtakos vaisingumui, o tam tikrais atvejais – kelti pavojų gyvybei.

Reta ir dažnai neatpažįstama Dažniausiai alergiją spermai sukelia jos skystojoje dalyje esantis baltymas – prostatos specifinis antigenas (PSA). Ši reta alergija dažniausiai nustatoma 20–30 metų moterims. Ji gali pasireikšti jau po antrojo kontakto su sperma, nes pirmojo metu įvyksta įsijautrinimas – organizmas „susipažįsta“ su alergenu, tačiau simptomai dar nepasireiškia. Vis dėlto alergija gali išsivystyti ir vėlesniame gyvenimo etape. O kaip atpažinti šią alergiją? G. Didžiokaitė aiškina, kad po sąlyčio su sperma gali atsirasti makšties ar vulvos skausmas, niežulys, deginimo pojūtis ir tinimas (edema). Taip pat gali pradėti ašaroti akys, tinti vokai, atsirasti kvėpavimo sistemos simptomų (dusulys, švokštimas, čiaudulys, nosies užgulimas) ir virškinamojo trakto sutrikimų. Be to, gali pasireikšti išplitusi dilgėlinė, angioedema (giluminis tinimas), viso kūno niežulys, o retais atvejais – gyvybei pavojinga anafilaksinė reakcija. „Dažniausiai moterys dėl alergijos spermai simptomų pirmiausia kreipiasi į gydytoją akušerį-ginekologą. Tačiau ligos diagnostiką apsunkina tai, kad ši patologija menkai žinoma tarp specialistų, todėl dažnai lieka ilgai nediagnozuota. Tokiais atvejais simptomai neretai palaikomi vietiniu makšties ar vulvos uždegimu, sudirginimo reakcija į higienos priemones ar tiesiog iššutimu, ypač jei simptomai yra tik vietiniai“, – sako gydytoja. Dėl to, jos teigimu, pacientės dažnai nėra nukreipiamos pasikonsultuoti su alergologu-imunologu, joms neatliekamas specifinis ištyrimas, o simptomai gali kartotis daugelį metų, nerandant tinkamo gydymo. Doktorantė paaiškina, kad vienas svarbiausių šios alergijos požymių – tai, kad simptomai atsiranda po nesaugaus lytinio akto ir nepasireiškia naudojant barjerinę kontracepciją. „Turint šią alergiją simptomai pasireiškia po kiekvieno tiesioginio sąlyčio su sperma, o ne epizodiškai. Jie dažniausiai atsiranda po kontakto su bet kurio vyro sperma, nes reakciją sukelia kiekvieno vyro spermai būdingi komponentai, dažniausiai – PSA“, – teigia pašnekovė. Simptomų atsiradimo aplinkybės – svarbus rodiklis G. Didžiokaitės teigimu, įtariant alergiją spermai, tyrimą turėtų atlikti gydytojas alergologas-imunologas arba kitas šioje srityje besispecializuojantis gydytojas. Diferencinei diagnostikai taip pat svarbi akušerio-ginekologo konsultacija. Alergija spermai įprastai diagnozuojama remiantis paciento sveikatos istorija, o patvirtinama paėmus odos dūrio mėginius su šviežia partnerio sperma ir atlikus tyrimą: „Svarbu pabrėžti, kad diagnozuojant šią alergiją būtina įvertinti, ar simptomai atsiranda tik po nesaugaus lytinio akto, kitokio tiesioginio sąlyčio su sperma, ar pasireiškia ir naudojant prezervatyvą. Jei simptomai atsiranda tik tais atvejais, kai naudojamas prezervatyvas, tikėtinos 40

Ligos diagnostiką apsunkina tai, kad ši patologija menkai žinoma tarp specialistų, todėl dažnai lieka ilgai nediagnozuota.

kitos priežastys, pavyzdžiui, alergija lateksui. Be to, reakciją gali sukelti ir lubrikantai, spermicidai ar kitos naudojamos priemonės, o ne pati sperma“, – sako doktorantė.

labai retai. Vienas iš galimų gydymo būdų – desensibilizacija, kai organizmas pamažu išmokomas nebereaguoti į tam tikrą antigeną taip stipriai.

Gydytoja priduria, kad būtina atlikti ir bendrą ginekologinį tyrimą, atmesti kitas galimas simptomus sukeliančias priežastis – tiek ginekologines, tiek alergologines. Literatūroje minimi ir kraujo tyrimai, kuriais galima nustatyti specifinius antikūnus prieš sėklinės plazmos baltymus, tačiau tokie testai nėra plačiai patvirtinti.

„Desensibilizacija vykdoma palaipsniui, nuosekliai pratinant organizmą prie alergeno, skiriant vis didesnes jo dozes. Tai įprasta procedūra klinikinėje alergologijoje, tačiau jos taikymas gydant alergiją spermai dar nėra ištobulintas. Šiuo metu literatūroje aprašomi du galimi desensibilizacijos būdai: intravaginalinis ir poodinis (subkutaninis)“, – pasakoja G. Didžiokaitė.

Kai kuriais atvejais, įtariant vadinamąją kryžminę alerginę reakciją, gali būti atliekami išplėstiniai kraujo alergijos tyrimai. Tokie tyrimai padeda nustatyti, ar imuninė sistema nereaguoja į panašios sandaros alergenus, kurie gali sukelti tokius pačius simptomus, nors yra skirtingos kilmės. Ar įmanoma išgydyti alergiją spermai?

Pašnekovės teigimu, literatūroje aprašomas dar vienas itin retas gydymo metodas, kuris gali būti taikomas tik atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūras. Jo metu spermatozoidai prieš procedūrą specialiai išvalomi nuo skystosios spermos dalies. Manoma, kad taip galima išvengti alerginės reakcijos, nes ją sukelia būtent skystojoje dalyje esantys komponentai, o ne patys spermatozoidai.

Kalbėdama apie galimus alergijos spermai gydymo būdus, doktorantė pažymi, kad klinikinėje praktikoje jie taikomi išimtiniais atvejais, nes ir pati patologija diagnozuojama

„Simptomams suvaldyti (bet ne ligai gydyti) gali būti naudojama barjerinė kontracepcija (prezervatyvai). Jie mechaniškai užkerta kelią spermai kontaktuoti su moters

audiniais ir sukelti alerginę reakciją. Tačiau šis metodas nėra tinkamas poroms, siekiančioms pastoti. Taip pat, siekiant sumažinti alergijos sukeliamus simptomus, profilaktiškai 30–60 min. prieš lytinį aktą gali būti vartojami antihistamininiai vaistai“, – sako gydytoja. Negydoma alergija gali sukelti pavojų gyvybei Anot G. Didžiokaitės, negydoma alergija spermai gali sukelti tiek vietinius, tiek sisteminius simptomus, kurie gali trukdyti sklandžiam lytiniam aktui. Tačiau tam tikrais atvejais ji gali būti pavojinga ir gyvybei, jei išsivysto anafilaksinė reakcija. „Svarbu paminėti, kad anafilaksija dėl alergijos spermai yra itin reta – nuo pirmojo 1958 m. aprašyto atvejo literatūroje užfiksuota apie 30 tokių atvejų“, – pabrėžia doktorantė. Be to, keliama hipotezė, kad negydoma ir nuolat reprodukciniuose takuose išsivystanti alergija gali skatinti lėtinį 42

uždegimą. Tai sudaro nepalankias sąlygas apvaisinimui ir embriono implantacijai, todėl alergija spermai siejama su galimu poveikiu vaisingumui. Tačiau, pasak gydytojos, nėra konkrečių įrodymų, kad ši alergija tiesiogiai sukelia nevaisingumą. Ar moteriai išsivystys alergija spermai, priklauso nuo individualaus polinkio į alergines reakcijas. Kaip paaiškina doktorantė, kai kurių žmonių imuninė sistema yra linkusi stipriau reaguoti į tam tikrus dirgiklius – antigenus. Jei organizmas skystojoje spermos dalyje esantį komponentą, pavyzdžiui, PSA, atpažįsta kaip „svetimą“ ir pavojingą, išsivysto alerginė reakcija. „Kai kurioms moterims alergija spermai gali išsivystyti, jei jos yra alergiškos šuns patino šlapimo alergenui Can f 5. Taip gali nutikti dėl vadinamosios kryžminės reakcijos, kai imuninė sistema supainioja struktūriškai panašius alergenus. Can f 5 yra panašus į skystojoje vyro spermos dalyje esantį PSA, todėl imuninė sistema, pripratusi

reaguoti į Can f 5, gali pradėti reaguoti ir į PSA“, – sako G. Didžiokaitė. Ji priduria, kad alerginė reakcija po kontakto su vyro sperma gali išsivystyti ir dėl joje esančių priemaišų. „Literatūroje aprašytas ne vienas atvejis, kai moterims pasireiškė alerginės ar net gyvybei pavojingos reakcijos dėl vyro spermoje aptinkamų vaistų, pavyzdžiui, penicilino, vinblastino ar tioridazino, taip pat maisto produktų, tokių kaip riešutai, pėdsakų, jei tos moterys buvo jiems alergiškos“, – aiškina gydytoja. Būdinga ir vyrams Paklausta, ar tokia alergija gali išnykti savaime, doktorantė teigia, kad teoriškai tai įmanoma, tačiau praktikoje tokie atvejai itin reti. Anot jos, kai kurios alergijos gali išnykti vaikams augant, taip pat dėl imuninės sistemos pokyčių, pavyzdžiui, nėštumo metu, kai vyksta hormonų pokyčiai. „Konkrečių alergijos spermai „išnykimo“ atvejų aprašyta nėra. Tačiau kadangi gydymo metodas – desensibilizacija – grindžiamas laipsnišku organizmo pripratinimu prie vis didesnės alergeno koncentracijos, teoriškai galimas ir savaiminis organizmo prisitaikymas laikui bėgant, jei jis nuolat susidurtų su didėjančiu alergeno kiekiu ir imtų į jį reaguoti silpniau“, – sako G. Didžiokaitė. Pašnekovės teigimu, mokslinėje literatūroje taip pat aptinkama pavienių tyrimų apie dar retesnį reiškinį – vyrų alergines reakcijas į savo pačių spermą. Nors duomenų šia tema labai nedaug, aprašyti atvejai rodo, kad tokios reakcijos gali pasireikšti ir vyrams. „Pavyzdžiui, 2011 m. publikuotas tyrimas apie vyrų poorgazminio negalavimo sindromą (angl. post-orgasmic illness syndrome). Jame aprašyta 45 vyrų grupė, kuriems per 30 minučių po ejakuliacijos pasireikšdavo į alergiją spermai ar gripą panašūs akių, nosies ir gerklės simptomai, taip pat nuovargis ir koncentracijos sutrikimai. Daliai šių vyrų atlikus odos dūrio mėginių su jų pačių sperma tyrimus, nustatytos teigiamos reakcijos. Vis dėlto tiriant toliau paaiškėjo, kad panašios reakcijos gali pasitaikyti ir sveikiems vyrams, todėl šioje srityje reikalingi išsamesni tyrimai“, – pasakoja gydytoja. Apibendrindama G. Didžiokaitė sako, kad alergija spermai gali turėti įvairiausių, net pačių netikėčiausių išraiškų ir sudaryti nepatogumų žmonių gyvenime. Tačiau informacijos apie šią patologiją vis dar trūksta, nes ji diagnozuojama gerokai rečiau, nei galėtų būti. „Todėl raginu visus pacientus, pajutusius simptomus, kurie galėtų būti būdingi alergijai spermai, ne kentėti, o kreiptis į šioje srityje besispecializuojančius gydytojus alergologus-imunologus ar akušerius-ginekologus ir atlikti reikalingus diagnostinius tyrimus. Taip ne tik pagerinsite savo savijautą, bet ir prisidėsite prie gilesnio šios patologijos supratimo mokslinėje bendruomenėje“, – sako ji.

Ar moteriai išsivystys alergija spermai, priklauso nuo individualaus polinkio į alergines reakcijas.

KINAS KAIP GALIA

Kino festivaliai – švelniosios galios įrankis ir kovos dėl įtakos arena Dr. Renata Šukaitytė-Coenen Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas

Kai ant Kanų kino festivalio raudonojo kilimo įteikiama „Auksinė palmės šakelė“ ir nuskamba kūrėjo kalba, atrodo, kad dėmesio centre yra tik autorinis kinas. Tačiau filmų premjerų ir apdovanojimų užkulisiai slepia kur kas daugiau. Šiuolaikiniai prestižiniai kino festivaliai – tai ne tik kultūros renginiai, bet ir erdvės, kuriose susitinka menas, diplomatija ir politika. Tokie renginiai kaip Berlyno, Kanų, Toronto ir Venecijos kino festivaliai tampa švelniosios galios priemonėmis, padedančiomis valstybėms ir kūrėjams formuoti įvaizdį, kovoti dėl įtakos, skleisti savo vertybines pozicijas ir stiprinti arba prislopinti tam tikrus balsus tarptautinėje erdvėje.

Kas formuoja pasaulio kino kanoną? Kino festivalių ir kino apdovanojimų galia pirmiausia kyla iš sprendimų, nulemiančių, kurie filmai ir kūrėjai bus prisimenami. Prestižiniai festivaliai atranda naujas „žvaigždes“, kuria pasaulinę kino istoriją ir formuoja nacionalinio kino kanonus. Jų laureatai patenka į kino enciklopedijas ir kino studijų programas, filmotekų katalogus, archyvų fondus. Didžioji dalis tarptautinių prestižinių kino festivalių, pavyzdžiui, Venecijos, Kanų, Berlyno, Toronto, Sandanso, istoriškai vyksta ekonomiškai stipriose Vakarų šalyse. Todėl ilgą laiką Vakarų šalių požiūris lėmė, kas yra laikoma pasaulinio autorinio kino etalonu. Nors pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama kino dekolonizacijai ir įvairių pasaulio regionų atstovavimui, pokyčiai vyksta lėtai. Tai rodo ir Tarptautinės kino prodiuserių asociacijų federacijos (FIAPF) sudarytas reikšmingiausių pasaulio kino festivalių sąrašas, kuriame dominuoja ekonomiškai stipriose šalyse vykstantys festivaliai. Iš Baltijos šalių jame kol kas yra tik Talino kino festivalis. Kino festivalių tyrinėtojai Gregas de Cuiras Jr, Lindiwe Dovey ir Estrella Sendra atkreipia dėmesį į tai, kad didieji festivaliai vis dar pernelyg dažnai į kiną žvelgia iš hierar-

chinės „Vakarai ir likęs pasaulis“ (The West and the rest) perspektyvos. Vis dėlto programų „dekolonizacija“ prasidėjo dar XX a. septintajame dešimtmetyje, kai 1966 m. Venecijos festivalio pagrindinio prizo – „Auksinio liūto“ – laimėtoju tapo vaidybinis filmas „Alžyro mūšis“ („La battaglia di Algeri“), režisuotas kairiųjų pažiūrų italo Gillo Pontecorvo, kuriame akivaizdžiai buvo išsakoma kritika prancūzų kolonijinei politikai. Netrukus jis buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, o po metų parodytas Niujorko kino festivalyje ir įžengė į kino teatrų sales visoje šalyje. Nors Prancūzijoje filmas buvo uždraustas, jis sulaukė tarptautinio pripažinimo ir tapo simboliniu pavyzdžiu, kaip kino festivaliai gali „įgalinti“ buvusias kolonizuotas tautas ir „nuginkluoti“ Prancūziją suduodami didelį smūgį šalies įvaizdžiui. Šis atvejis laikomas pirmuoju įrodymu, kad kino festivaliai gali veikti ne tik kaip kultūros, bet ir kaip globalios politikos bei kultūrinės diplomatijos platformos. Lygybės iššūkiai ant raudonojo kilimo Kita svarbi kino festivalių galios išraiška – jų vaidmuo formuojant įvairovės ir lygybės standartus kino pramo-

nėje. Nors kinas yra svarbi viešojo diskurso forma, leidžianti kūrėjams perteikti savo idėjas ir vertybes, didieji Europos festivaliai, tokie kaip Kanų, Berlyno, Venecijos, jau ilgą laiką sulaukia kritikos dėl nepakankamo moterų režisierių darbų įtraukimo į konkursines programas, taip pat ir dėl vertintojų komisijos sudėties. Neatsitiktinai 2015–2016 m. europinės audiovizualinės politikos formuotojai pradėjo skatinti lyčių pusiausvyrą nacionalinėse audiovizualinėse medijose, o Švedijos kino institutas pristatė 50/50 politiką, kurios įgyvendinimas įrodė, kad didesnė įvairovė ir lyčių lygybė nemažina filmų meninės kokybės. 2018 m. Prancūzijos kino ir televizijos profesionalių grupė „Le Collectif 50/50“ Kanų festivalyje paragino įsipareigoti lyčių ir rasių lygybės principams, tačiau praktikoje šie pokyčiai vyksta lėtai. Pavyzdžiui, 2019 m. Kanų konkursinėje programoje moterų režisuotų filmų buvo tik 4 iš 19 atrinktų, Venecijoje – vos 2 iš 21, o šis sprendimas po ankstesnių metų, kai konkurse dalyvavo tik viena moteris režisierė, buvo kritikuotas kaip sąmoninga provokacija. Tais pačiais metais Venecijoje kilo diskusija dėl Romano Polanskio, 1977 m. nuteisto už trylikametės mergaitės išžaginimą, ir Nate‘o Parkerio, kuris buvo įsivėlęs į seksualinius skandalus universitete. Festivalio metu dalis kino bendruomenės kėlė klausimą apie festivalių organizatorių atsakomybę vertinant meną platesniame socialiniame kontekste. Kad lyčių pusiausvyra kino pramonėje išlieka problema, rodo ir šiais metais sudaryta Kanų kino festivalio konkursinė programa, kurioje moterų režisuotų filmų yra tik 5 iš 22. Šią situaciją žurnalas „The Hollywood Reporter“ įvertino kaip ženklą, kad moterys režisierės kino pramonėje, siekdamos lygių galimybių, vis dar susiduria su „stiklo lubomis“. Festivaliai – ne tik kultūra, bet ir verslas

Ilgą laiką Vakarų šalių požiūris lėmė, kas yra laikoma pasaulinio autorinio kino etalonu.

Kita svarbi prestižinių tarptautinių kino festivalių galios išraiška yra ekonominis poveikis, apimantis ne tik turizmo plėtrą miestuose, kuriuose jie vyksta, bet ir tų šalių kino pramonę, pasaulinę kino rinką bei globalią prekių ženklų, remiančių festivalius, rinkodarą. Kino kritikas ir kuratorius Markas Peransonas taikliai apibūdino festivalių ir galios ryšį: „Pirmiausia įgyji įtaką, tada – pinigus.“ Analizuodamas kino festivalius jis išskyrė du modelius: vieni festivaliai, pasak jo, yra orientuoti į kino pramonę (angl. business festival), kiti – į kino žiūrovus (angl. audience festival). Tokie renginiai kaip Kanų ar Venecijos kino festivaliai pirmiausia veikia kaip tarptautinės kino rinkos platformos, kuriose sudaromi platinimo sandoriai, ieškoma finansavimo, mezgami profesiniai ryšiai ir suteikiamas prestižas filmams bei jų kūrėjams. Tuo tarpu į auditoriją orientuoti festivaliai daugiausia siekia ugdyti kino kultūrą, skatinti visuomenės dalyvavimą ir plėtoti vietos kino bendruomenes. Dalis didžiųjų festivalių, pavyzdžiui, Berlyno ar Toronto, jungia abu modelius ir taip tampa erdvėmis, kuriose kuriamas tiek simbolinis, tiek ekonominis kino kapitalas. 47

Kino festivalių sąsaja su politika Trečioji festivalių galios išraiška – politinė, siejama su kultūros diplomatija ir advokacija. Josephas Nye‘us ją įvardijo kaip švelniąją galią – gebėjimą siekti politinių tikslų ne karine ar fizine jėga, o įtaka, įvaizdžiu ir vertybėmis. Šiai galiai įgyvendinti ypač svarbūs tampa tarptautiniai sporto ir meno renginiai, tarp jų – ir kino festivaliai, bei jų teikiami apdovanojimai. Kino festivalių istorija rodo, kad jie nuo pat pradžių buvo susiję su politika. Pirmasis tarptautinis kino festivalis – Venecijos festivalis – buvo įkurtas 1932 m. fašistinėje Italijoje kaip Venecijos bienalės dalis. Įsteigtas festivalio specialusis prizas „Mussolini taurė“ turėjo padėti kurti teigiamą šalies įvaizdį ir pasitelkti kino pramonininkus ir kiną politiniams tikslams. Po kelerių metų kaip atsakas į šį politizuotą festivalį Prancūzijoje atsirado Kanų festivalis, siekęs propaguoti nuo ideologinės kontrolės labiau nepriklausomą kiną. 1951 m. vykstant Šaltajam karui įkurtas Berlyno kino festivalis taip pat turėjo politinę misiją – tapti Vakarų demokratijos simboliu padalintame mieste. Ne vieną dešimtmetį tarptautinius kino festivalius tyrinėjanti Dina Iordanova sako, kad jie nebegali būti suvokiami vien kaip filmų demonstravimo erdvės. Jie akivaizdžiai tampa „susiskaldžiusio pasaulio mūšio laukais“ (angl. battlegrounds of a divided world) ir vietomis, kuriose susiduria skirtingi politiniai, kultūriniai bei geopolitiniai naratyvai. 2026 m. Berlyno kino festivalyje dar kartą išryškėjo įtampa tarp kino ir politikos: festivalio vertinimo komisijos pirmininkas Wimas Wendersas, paklaustas, ar Vokietijos vyriausybės parama Izraeliui turėjo įtakos kino festivalio pozicijai Gazos atžvilgiu, teigė, kad kinas turėtų atsiriboti nuo politinių pozicijų. Tačiau dalis kino pramonės atstovų su tuo nesutiko ir tvirtino, kad kūrėjai ir jų darbai neišvengiamai yra susiję su visuomeniniais bei politiniais klausimais. Diskusijos tęsėsi viso festivalio metu, nustelbdamos Berlinalės direktorės Tricios Tuttle pastangas švelninti atmosferą. Po festivalio Vokietijos vyriausybėje vyko svarstymai dėl tolesnio direktorės likimo poste. Vietos ir tarptautinei kino bendruomenei išreiškus palaikymą, ji pareigas tęsia. Panašių įtampų, susijusių su situacija Artimuosiuose Rytuose, kilo ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose. 2025 m. Amsterdamo tarptautinis dokumentinių filmų festivalis nusprendė programose nerodyti Izraelio vyriausybės remiamų filmų, o 2024 m. žiūrovų prizu buvo apdovanotas izraeliečių ir palestiniečių kino kūrėjų Baselio Adros, Yuvalio Abrahamo, Hamdano Ballalo ir Rachel Szor bendras darbas „Ne jūsų žemė“ (No Other Land), žvelgiantis į palestiniečių situaciją iš silpnesniojo perspektyvos. Filmo premjera vyko Berlinalėje, čia jis buvo įvertintas Dokumentinio kino apdovanojimu ir pelnė žiūrovų prizą programoje „Panorama Dokumente“. Vėliau filmas pelnė Europos kino apdovanojimą ir „Oskarą“ dokumentinio kino kategorijoje. 48

Tarptautiniai kino festivaliai ir jų apdovanojimai nėra politiškai neutralūs – jie tampa švelniosios galios priemonėmis.

Ukrainos balsas tarptautiniuose festivaliuose Po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. Berlyno ir Kanų kino festivaliai aktyviai rėmė ukrainiečius kino kūrėjus ir ribojo Rusijos kino atstovų dalyvavimą. 75-ojo Kanų kino festivalio atidarymo ceremonijos metu virtualiai sakydamas kalbą Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kaip pavyzdį pasitelkęs Charlie Chaplino garsiąją satyrą apie fašizmą „Didysis diktatorius“ („The Great Dictator“, 1940), ragino kiną neatsiriboti nuo karo ir žmogaus teisių. Jis klausė: „Ar kinas tylės, ar apie tai kalbės? Jei yra diktatorius, jei vėl vyksta karas už laisvę, viskas priklauso nuo mūsų vienybės. Ar kinas gali likti nuošalyje nuo šios vienybės? Mums reikia naujo Chaplino, kuris įrodytų, kad mūsų laikais kinas netyli.“ Šią poziciją sustiprino festivaliuose rodyti ir apdovanoti filmai apie Ukrainos karą, tarp jų – Manto Kvedaravičiaus ir Hannos Bilobrovos režisuotas „Mariupolis 2“ (2022), kurį filmuodamas Mariupolyje režisierius buvo nužudytas separatistų. Šis filmas gavo specialųjį dokumentinio kino apdovanojimą Kanų festivalyje ir pelnė Europos kino apdovanojimą. Kitas sukrečiantis dokumentinis filmas apie Mariupolio apgultį – „Oskarą“ pelnęs Mstyslavo Černovo „20 dienų Mariupolyje“ („20 Days in Mariupol“, 2023) – buvo rodytas pagrindiniuose tarptautiniuose festivaliuose ir juose apdovanotas žiuri, žiūrovų ir spaudos atstovų prizais.

Svarbu tai, kad Lietuvos kino bendruomenė nuosekliai remia Ukrainą ir šios šalies kino kūrėjus, įtraukdama į festivalių ir kino teatrų repertuarus ukrainiečių filmus, kurdama filmus Ukrainos ir Rusijos karo tematika, skirdama paramą ukrainiečių ir lietuvių bendriems filmams, rinkdama ir teikdama kitokią paramą. Vienas naujausių bendros gamybos filmų – distopinė drama „Iki pergalės“ („To the Victory!“, 2025), režisuota Valentyno Vasyanovychiaus, koprodiusuota Marijos Razgutės „M-films“ studijoje. Filmas pelnė prestižinį „Platformos“ apdovanojimą Toronto festivalyje. Tuo tarpu Rusija, siekdama išlaikyti tarptautinį matomumą, bando apeiti ribojimus ir „balinti“ (angl. whitewash) savo įvaizdį pasitelkdama neutralias šalis arba rusus kino kūrėjus, gyvenančius Vakaruose. Vienas tokių pavyzdžių – dokumentinis filmas „Rusai kare“ („Russians at War“, 2024), rodytas Venecijos ir Toronto festivaliuose. Kilus kritikos ir protestų, kaltinusių Toronto kino festivalį prisidedant prie Rusijos „balinimo“, bangai, filmo seansai buvo laikinai sustabdyti. Ši situacija paskatino platesnes diskusijas apie Kanados viešųjų lėšų naudojimą filmų gamybai ir tarptautinių kino festivalių atsakomybę ginkluotų konfliktų metu. Minėti pavyzdžiai rodo, kad tarptautiniai kino festivaliai ir jų apdovanojimai nėra politiškai neutralūs – jie tampa švelniosios galios priemonėmis, kurios gali stiprinti arba silpninti tarptautinį valstybių ir visuomenių matomumą. 49

Vilniaus universiteto leidykla rekomenduoja Pamiršti javai. Istorijos ir skoniai Rimvydas Laužikas, Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Istoriniais duomenimis ir etnografine medžiaga paremtas tekstų ir receptų rinkinys, skirtas Lietuvoje ir aplinkiniuose regionuose praeityje valgytiems, bet šiais laikais pamirštiems javams ir laukiniams grūdiniams augalams – soroms, judroms, monažolėms, dirsėms, lęšiams, kanapėms, šėrytėms, avinžirniams – pažinti. Knygoje aprašomi įvairūs javų paruošimo būdai, pradedant Antikos laikų autoriais ir baigiant XVII–XX a. Lietuvoje publikuotomis receptų knygomis ir etnografine medžiaga. Dalis aprašytų patiekalų yra populiarūs iki šių dienų.

Žvilgsnis į Gorgonę. Liudijimo literatūros aktualumas žmogaus teisių sampratai Milda Baltrimienė Monografijoje siekiama į žmogaus teisių prigimties problematiką pažvelgti pasitelkiant naują prieigą – literatūrą. Ypač glaudžiai su žmogaus teisių klausimais susiję liudijimo literatūros tekstai, perteikiantys istorinių įvykių dalyvių patirtis – jų pastangas išgyventi persekiojimo, teroro, diskriminacijos ar įkalinimo sąlygomis ir kartu liudijantys už tuos, kurie žuvo. Šiais kūriniais keliami esminiai žmogaus teisių prigimties klausimai: ar žmogus gali netekti orumo? Ar orumas yra prigimtinė žmogaus vertybė, ar veikiau tam tikrų socialinių praktikų palaikomas teisinis asmens statusas? 50

Tikimybės modeliai ir statistiniai sprendimai Alfredas Račkauskas Vadovėlyje apibendrinamos daugelį metų Vilniaus universitete autoriaus skaitytos tikimybių teorijos, atsitiktinių procesų, asimptotinės statistikos ir funkcinių duomenų analizės paskaitos. Jis gali būti naudojamas dėstant tikimybių teorijos ir jos taikymo dalykus bakalauro ir magistrantūros studijose, taip pat praversti kitoms magistrantūros ar doktorantūros studijų disciplinoms, įskaitant biochemiją, biomediciną, matematinę biologiją, aplinkos mokslą, visuomenės sveikatą.

Laisvė ir dialogas mokykloje Algis Mickūnas, Žilvinas Svigaris, Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, Biržų „Saulės“ gimnazija, Kauno tarptautinė gimnazija ir Panevėžio mokymo centras Knyga pratęsia Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje vykusiose filosofijos konferencijose plėtotas diskusijas, kuriose gimnazistai laisvai ir atvirai dalijosi įžvalgomis ir svarstė jiems rūpimus klausimus. Gyvi mokinių ir mokytojų pokalbiai čia susilieja į vientisą pasakojimą. Knyga parodo, kad atviras dialogas apie bendruomenės gyvenimą, visuomenės vertybes ir būties klausimus gali vykti kiekvienoje mokykloje.

Tarp Nomos ir Ius: būtiškieji profiliai Rita Šerpytytė Monografijoje siekiama į įstatymo kategoriją pažvelgti filosofiniu ontologiniu žvilgsniu, atskleidžiant pamatinę įstatymiškumo sąsają su būtimi. Šios idėjos teorinė realizacija verčia atkreipti dėmesį į teoriniu požiūriu neapibrėžtą beveik sinonimišką įstatymo ir teisės traktavimą. Dažnai šie du šiuolaikiniai terminai, kai keliamas jų „pagrindų“, prasmės, pačios jų sampratos klausimas, tėra atskiriami kableliu. Vienintelis iš istorinės perspektyvos prisimenamas dalykas yra tai, kad apie įstatymus mąstė „dar graikai“, o teisė yra romėnų palikimas. Tikra tiesa, taip ir yra. Paslėpta tokio paviršutiniško „priminimo“ nuostata – kad apie „tikrąjį“ įstatymą skirta mąstyti filosofijai, o teisė esanti teisės „mokslo“, tegul ir teorinio, objektas. Sunku nuneigti tokią aiškią nuostatą. Bet kablelis tarp šių terminų negelbsti, jei kalbame apie teisės filosofiją.

Terpių teorija. Filosofija, aplinkodaira, ugdymas Sandra Kairė, Audrius Pocius, Kristupas Sabolius, Rūta Simutytė, Edvardas Šumila Ši monografija – tai vienas iš retų bandymų pasiūlyti naujos švietimo filosofijos, kurios centre atsiduria terpės idėja, gaires. Knygoje pristatoma terpės idėjos genezė, aiškinamas jos vaidmuo įvairiuose teoriniuose, moksliniuose ir edukaciniuose laukuose, jos prasmė permąstoma kritinės teorijos šviesoje, taip pat pateikiami konkrečių ugdymo praktikų atvejai, įgalinantys svarstyti terpės kaip aplinkodairinio švietimo idėjos taikymo galimybes. Vienas svarbiausių knygos pasiūlymų – kritiškai atmesti „aplinkos“ idėją, pasiūlant jai alternatyvią „terpės“ sampratą, kurios pagrindu mokymasis būtų suvokiamas kaip susvetimėjimo su pasauliu įveikos strategija, paremta santykių mezgimo ir derybų principais.

Gyvūnų samprata etninėje kultūroje Birutė Jasiūnaitė Ši k nyga skiriama gyvūnų sampratai lietuvių tradicinėje kaimo kultūroje atskleisti. Leidinyje apžvelgiami įvairūs gyvūnai: naminiai gyvuliai, laukiniai žvėrys, laukiniai ir naminiai paukščiai, vabzdžiai, žuvys, ropliai ir varliagyviai. Jų samprata atsiskleidžia kalbos stereotipuose, pirmiausia tradiciniuose palyginimuose bei populiariuose tautosakos žanruose: dainose, pasakose, sakmėse, patarlėse, mįslėse, tradiciniuose tikėjimuose, gyvūnų balsų pamėgdžiojimuose, orų spėjimuose, situaciniuose posakiuose. Paskutinis leidinio skyrius skirtas gyvūniniams motyvams tautodailėje.

Antano Vienuolio asmeninė ir tarnybinė korespondencija: šaltinių publikacija. Pirmas tomas. Antanas Vienuolis ir amžininkai: laiškų dialogai Sudarė ir parengė Inga Liepaitė ir Antanas Verbickas Knygoje skelbiami ne tik visi šiandien žinomi ir prieinami dar nepublikuoti ir jau publikuoti rašytojo laiškai, bet ir laiškų dialogai su amžininkais. Šaltinių publikacijos pirmame tome paskelbtą A. Vienuolio ir amžininkų epistolinį palikimą iš viso sudaro 726 (iš jų 585 – A. Vienuolio) laiškai, atvirlaiškiai, atvirlaiškiai-perlaidos, telegramos, rašteliai ir sveikinimai, kurių chronologinės ribos – 1907–1957 m. Laiškai surinkti iš įvairių Lietuvos atminties institucijų fondų bei rinkinių ir privačių asmenų archyvų.

Dialogo galia Algis Mickūnas, Darius Kuolys, Naglis Kardelis Knyga gimė Mokytojų santaros susitikimuose, kur diskusijos kilo iš tikrų mokytojų patirčių, lūkesčių ir kasdienių iššūkių. Joje švietimas matomas kaip visos bendruomenės rūpestis ir atsakomybė. Kartu primenama ir skaudi tiesa: mokytojai dažnai jaučiasi palikti vieni, o už šio jausmo slypi gilesnė problema – pripažinimo ir pagarbaus dėkingumo stoka. Todėl šiuose puslapiuose ieškoma erdvės, kurioje būtų saugu kalbėtis, klausytis ir būti išgirstiems.

„Daktare, kas toliau? Gyvenimas po insulto“ Aleksandra Ekkert, Gintarė Vaitkienė, Aušra Bagdonaitė, Oksana Misiūnienė, Eglė Viduta, Dalius Jatužis Knyga yra pirmasis mokslo populiarinamosios literatūros kū r i n y s, s k i r t a s ž m o n ė m s, patyrusiems insultą, jų artimiesiems ir sveikatos priežiūros specialistams. Joje apžvelgiamas visas procesas – nuo ligos priežasčių ir prevencijos iki gydymo, reabilitacijos, psichologinės pagalbos ir insulto pasekmių valdymo. Knygoje pasakojama, kas yra insultas, kokios jo rūšys ir kaip jis vystosi.

Vilniaus universiteto leidykla 51

VIRUSŲ TYRIMAI

Nematomų virusų medžioklė: gyvūnų pasaulyje slypinčios grėsmės žmonėms Sonata Kuncė Vilniaus universitas

Virusai yra gausiausi biologiniai dariniai Žemėje. Mokslininkai skaičiuoja, kad daugiau kaip 99 proc. jų vis dar nėra aprašyti. Dalis šių nematomų patogenų gyvena laukinių gyvūnų organizmuose ir dažniausiai nesukelia sunkių ligų ar didelių problemų žmonėms. Tačiau kartais virusai peržengia rūšių ribas ir tampa naujų ligų šaltiniu. Vienas tokių pavyzdžių – Nipos (angl. Nipah) viruso protrūkis Malaizijoje. Iš vaisėdžių šikšnosparnių į kiaules patekęs virusas užkrėtė žmones ir nusinešė daugiau kaip šimtą gyvybių. Siekdama suprasti, kaip tokie ir panašūs virusai atsiranda ir vystosi, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė dr. Milda Norkienė kartu su kolegomis tiria gyvūnuose aptinkamų poliomos virusų įvairovę, jų evoliuciją ir galimą grėsmę žmogui.

Virusai, kurie gyvena kartu su mumis Virusai dažnai siejami su ligomis, tačiau iš tikrųjų dauguma jų žmogui nėra pavojingi. „Gamtoje egzistuoja milžiniška virusų įvairovė ir mes nuolat su jais susiduriame, nors jų ir nepastebime. Pavyzdžiui, valgydami augalus kartu su maistu suvalgome ir augalų virusų, o mūsų žarnyne gyvenančias bakterijas infekuoja savi virusai – bakteriofagai. Tačiau tai nereiškia, kad visi šie virusai mums yra pavojingi. Dauguma jų labai „išrankūs“ – geba daugintis tik tam tikrame šeimininke“, – sako Vilniaus universiteto tyrėja dr. M. Norkienė. Tokie yra ir poliomos virusai. Tikėtina, kad daugelis mūsų bent vienu iš jų užsikrėtėme dar vaikystėje, bet to net nepastebėjome, nes infekcija dažniausiai nesukelia jokių simptomų. Šie virusai gali išlikti organizme daugelį metų, o suaktyvėja tik išskirtinėmis aplinkybėmis. Nors poliomos virusų šeima nėra didelė, jų tyrimai padarė didžiulę įtaką biologijos ir medicinos mokslui. Analizuodami, kaip šie virusai perima ląstelės mechanizmus ir priverčia ją kopijuoti viruso genetinę medžiagą, mokslininkai geriau suprato ląstelių dalijimąsi, DNR kopijavimą ir net kai kurių navikų susidarymą. Todėl naujų poliomos virusų paieškos tęsiasi ir šiandien.

Dauguma šių virusų žmogui nekenkia, tačiau nusilpus imuninei sistemai kai kurie poliomos virusai gali suaktyvėti.

„Poliomos virusai aptinkami įvairiuose gyvūnuose – nuo žinduolių iki žuvų. Nors dauguma žmonių apie juos niekada nėra girdėję, mokslininkams jau žinoma 16 su žmogumi siejamų poliomos virusų rūšių, o dauguma jų atrastos tik per pastaruosius du dešimtmečius“, – pasakoja dr. M. Norkienė. Dauguma šių virusų žmogui nekenkia, tačiau nusilpus imuninei sistemai ar vartojant imuninę sistemą slopinančius vaistus kai kurie poliomos virusai gali suaktyvėti ir sukelti rimtų sveikatos problemų. Pavyzdžiui, BK virusas yra vienas iš žmogaus poliomos virusų. Dauguma žmonių juo užsikrečia dar vaikystėje ir ši infekcija paprastai nepasireiškia jokiais simptomais. Tačiau po inkstų transplantacijos BK virusas gali sukelti uždegimą ir pažeisti persodintą organą. O Merkelio ląstelių poliomos virusas siejamas su reta, bet labai agresyvia odos vėžio forma. Todėl mokslininkams svarbu ne tik atrasti naujus virusus, bet ir suprasti, kokiomis aplinkybėmis jie tampa pavojingi. Naujo viruso atradimas – nuo vos matomo pėdsako Kai kalbame apie naujų virusų atradimą, dažnai įsivaizduojame sudėtingą laboratorinę įrangą ar įspūdingus mokslinius proveržius. Tačiau pirmasis žingsnis neretai būna kur kas kuklesnis. Dažniausiai viskas prasideda laboratorijoje tiriant gyvūnų mėginius. Pirmasis galimo naujo viruso pėdsakas neretai būna vos matoma DNR juostelė gelyje. Iš pirmo žvilgsnio tokia juostelė gali atrodyti niekuo neišsiskirianti, tačiau būtent ji kartais tampa pirmąja užuomina apie dar nežinomą virusą. 54

DNR elektroforezė. Pirmame stulpelyje kairėje – DNR ilgio žymeklis, antrame stulpelyje – teigiamas signalas – DNR fragmentas, trečiame ir ketvirtame stulpeliuose – neigiami signalai. Monikos Repšytės nuotr.

Europinis žiurkėnas natūralioje aplinkoje

Tirdami gyvūnų mėginius mokslininkai ieško virusų genetinių pėdsakų. Kiekvienas teigiamas rezultatas, gautas iš dar neištirtos gyvūnų rūšies, iš karto kelia klausimą: ar tai jau žinomas virusas, ar toks, kurio iki šiol niekas nėra aprašęs?

tai vieno radinio neužtenka, mokslininkams reikia įsitikinti, kad tai ne atsitiktinumas. Todėl panašų virusą svarbu aptikti ne viename tos pačios rūšies gyvūno organizme, o geriausia – ir skirtingose vietovėse.

Būtent tada prasideda tikrasis detektyvinis darbas.

Tačiau net ir tada atsakymų dažniausiai būna mažiau nei klausimų. Vienas svarbiausių – ar mokslininkai aptiko iš tiesų naują virusą, ar tik tokį, kuris iki šiol nebuvo pastebėtas?

„Ar tai tikrai virusas? Ar tai ne laboratorinis užterštumas? Ar virusas iš tiesų gyvena šiame gyvūne?“ – tai tik keli klausimai, į kuriuos tenka atsakyti tyrėjams. Mokslininkai atkuria visą viruso genetinę informaciją, lygina ją su pasaulinėse duomenų bazėse saugomais duomenimis, tikrina, ar toks virusas nebuvo rastas jau anksčiau. Papras-

Naujas ar tik naujai atrastas? Žinia apie naują virusą dažnai skamba bauginamai. Tačiau „naujas“ nebūtinai reiškia „ką tik atsiradęs“. Dažniausiai

Dauguma šiandien atrandamų virusų nėra nauji gamtai – jie nauji tik mokslui. 55

Žalia spalva pažymėtas graužikų poliomos viruso daugiafunkcis Agno baltymas ląstelėje šeimininkėje, mėlyna spalva nudažyti ląstelės branduoliai, raudona spalva – ląstelės sienelės. Specifiniai antikūnai šiam tyrimui sukurti Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto Imunologijos skyriuje. Emilijos Vasiliūnaitės nuotr.

tai reiškia visai ką kita – kad virusas pirmą kartą aptiktas ir išsamiai aprašytas tyrėjų. Iš tiesų dauguma šiandien atrandamų virusų nėra nauji gamtai – jie nauji tik mokslui. Tikėtina, kad kai kurie jų gyvūnuose egzistuoja jau tūkstančius ar net milijonus metų, tiesiog iki šiol dar niekada nebuvo tirti. Vis dėlto kartais nauji atradimai užduoda ir sudėtingesnių klausimų. Jei virusas sukelia neįprastai sunkią ligą savo šeimininkui, tyrėjai ima svarstyti, ar jis tikrai seniai prisitaikęs prie šios rūšies. Tokiais atvejais mokslininkai ieško atsakymo į vieną svarbiausių klausimų – ar virusas galėjo neseniai persikelti į naują šeimininką.

virusai, dažnai jau būna mūsų organizme ir metų metus tyliai išlieka nepastebėti, kol susilpnėjusi imuninė sistema suteikia progą jiems suaktyvėti ir sukelti ligą“, – sako dr. M. Norkienė. Daugiau kaip 70 proc. naujai atsirandančių žmonių infekcinių ligų yra zoonozės – ligos, kurių sukėlėjai perduodami iš gyvūnų. Būtent todėl vienas svarbiausių klausimų virusologijoje yra ne tik „Kokį virusą radome?“, bet ir „Ar jis galėtų prisitaikyti prie naujo šeimininko?“. Tačiau kaip patikrinti tai, kas gamtoje dar neįvyko?

Ar virusas galėtų peržengti rūšių ribą?

Tam mokslininkai pasitelkia pseudovirusus – saugias virusų imitacijas. Vietoj viruso genetinės medžiagos į jas įterpiamas fluorescuojantis žymuo, todėl jos negali daugintis ar sukelti ligos, nors iš išorės primena tikrą virusą.

„Evoliuciškai mūsų imuninė sistema yra prisitaikiusi prie nuolatinės sąveikos su virusais, tačiau virusams kartais užtenka menkiausios spragos. Vieni virusai tampa grėsme, kai peržengia rūšies barjerą, t. y. iš gyvūnų perduodami žmogui. Tokias ligas vadiname zoonozėmis. Kiti, pavyzdžiui, poliomos

Jei toks pseudovirusas patenka į ląstelę, mokslininkai tai gali užfiksuoti specialiu mikroskopu. Kitaip tariant, jie gali stebėti pirmuosius viruso ir ląstelės kontaktus ir saugiai tirti, ar virusas teoriškai būtų pajėgus žengti pirmą žingsnį į naujo šeimininko organizmą.

Žinoma, tai dar nereiškia, kad virusas būtinai infekuos naują rūšį gamtoje. Tam įtakos turi daugybė veiksnių – nuo šeimininko imuninės sistemos iki aplinkos sąlygų. Tačiau tokie eksperimentai leidžia atmesti arba patvirtinti pirmines prielaidas apie galimą viruso prisitaikymą prie naujo šeimininko.

Net mielių ląstelės sugeba atpažinti ir pasiųsti signalą aplinkinėms ląstelėms, kad viruso baltymas gali būti patogeniškas.

Analizuodami pseudovirusus, mokslininkai gali išsamiau ištirti, kaip virusai atpažįsta ląsteles ir kokie veiksniai lemia jų gebėjimą infekuoti skirtingus šeimininkus. Nors ši technologija pasaulyje naudojama dar gana retai, tokius poliomos pseudovirusų tyrimus atlieka ir Vilniaus universiteto mokslininkai. Bendradarbiaujant su JAV Nacionalinio vėžio instituto virusologu dr. Christopheriu B. Bucku čia buvo ištobulinta graužikų poliomos pseudovirusų technologija, leidžianti saugiai tirti galimą virusų prisitaikymą prie naujų šeimininkų. Kai viruso baltymą atpažįsta net alaus mielės Kartais įdomiausi atradimai gimsta ten, kur jų visai nesitiki: vieno eksperimento metu mokslininkai pastebėjo, kad pagrindinis poliomos viruso apvalkalo baltymas sukelia stiprią streso reakciją net alaus mielėse. Alaus mielės yra vieni paprasčiausių eukariotinių organizmų, todėl toks rezultatas tyrėjus nustebino. Sintetindamos poliomos viruso baltymą mielių ląstelės pradėjo telktis į plika akimi matomus gumulus – tai vienas iš būdų apsisaugoti nuo nepalankių sąlygų. „Net mielių ląstelės sugeba atpažinti ir pasiųsti signalą aplinkinėms ląstelėms, kad viruso baltymas gali būti patogeniškas, ir mums teko pasukti galvą, kaip tą signalą išjungti“, – pasakoja dr. M. Norkienė. Tokie netikėti pastebėjimai padeda geriau suprasti, kaip virusai veikia gyvas ląsteles ir kodėl kai kurie jų geba taip sėkmingai prisitaikyti prie gana skirtingų organizmų. Kodėl šių virusų ieškome dabar? Naujų virusų paieška nėra vien mokslinis smalsumas. Klimato kaita, žmonių judėjimas, intensyvėjantys kontaktai tarp gyvūnų ir žmonių, kintančios ekosistemos ir didėjantis imuniteto sutrikimų turinčių žmonių skaičius sudaro naujas galimybes virusams plisti. Kuo daugiau žinome apie gamtoje cirkuliuojančius virusus šiandien, tuo geriau galime pasirengti rytojaus iššūkiams. Vilniaus universiteto poliomos virusų tyrimų grupė, finansuojama Lietuvos mokslo tarybos, jau yra aptikusi keletą naujų gyvūnus infekuojančių poliomos virusų, tačiau jų grėsmė žmogui nebuvo nustatyta. Dauguma virusų, kuriuos šiandien atranda mokslininkai, greičiausiai niekada netaps pavojingi žmonėms. Tačiau būtent todėl svarbu juos pažinti dar prieš jiems tampant grėsme.

Flokuliuojančios mielės. Mildos Norkienės nuotr.

Kiek tokių virusų vis dar slepiasi gamtoje, mokslininkai nežino. Tačiau kiekvienas naujas atradimas leidžia geriau suprasti nematomą pasaulį, kuris mus supa kasdien. 57

VILNIAUS GARSOVAIZDIS

Kaip patiriame miesto garsus? Doc. Giedrė Balčytytė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas

Lekt. Simona Žalytė-Linkuvienė Vilniaus universiteto Šiaulių akademija

Garsų gausa žmogaus gyvenamojoje aplinkoje yra neatsiejama jos dalis, tačiau retai susimąstome apie sąmoningą įsiklausymą į garsus, jų suvokimą ir interpretavimą kaip apie svarbią kasdienės patirties dalį. Dažniausiai aplinkos garsus suvokiame kaip vientisą foną, o miesto erdvėse – tiesiog kaip bendrą triukšmą. Tačiau miestas – ypač turtinga ir dinamiška paskirų garsų erdvė. Joje susipina gatvių šurmulys, transporto gausmas, žmonių balsai, kultūrinio gyvenimo aidai, viešųjų erdvių ir technologijų kuriami signalai, gamtos ir kiti aplinkos garsai, kartu atspindintys šiuolaikinio miesto ritmą ir kaitą. Kiekvienas miestas turi savo unikalų akustinį portretą – savitą garsovaizdį, kurį formuoja urbanistinė struktūra, kultūrinis gyvenimas, socialiniai procesai ir kasdieniai gyventojų įpročiai. Šiandien pasaulio didmiesčių garsovaizdžiai yra svarbus tarpdisciplininių tyrimų objektas. Mokslininkai vis dažniau analizuoja, kaip garsinė aplinka veikia žmogaus savijautą, dėmesį ir santykį su aplinka – ar miesto garsai padeda jaustis patogiai, ar, priešingai, tampa nuolatiniu dirgikliu. Kokį akustinį portretą šiandien atskleidžia Lietuvos sostinė? Ar Vilniaus garsovaizdis kuria akustinį komfortą, ar jame vis labiau juntama garsinė perkrova?

Iš ko susideda miesto garsovaizdis? Siekiant geriau suprasti miesto garsovaizdį, pirmiausia verta pažvelgti, iš ko jis susideda. Miesto akustinę aplinką sudaro daugybė įvairios kilmės garsų: transporto srautų gaudesys, žmonių ir kasdienės jų veiklos garsai, elektroninių prietaisų skleidžiami signalai, gamtos elementų – oro reiškinių, vandens ar gyvūnijos – skleidžiami garsai. Taip pat technologijų ir infrastruktūros kuriami akustiniai reiškiniai: statybų, remonto darbų, pramonės, komunalinių sistemų ar pastatų įrangos skleidžiami garsai. Ne mažiau svarbi miesto garsinio charakterio dalis yra kultūriniai akustiniai renginiai – koncertai, bažnyčių varpai, šventinės iškilmės ar kiti viešųjų erdvių garsai. Miesto garsai retai kada egzistuoja izoliuotai vienas nuo kito. Jie nuolat susilieja, susipina ir kartu kuria kiekvienai miesto erdvei būdingą akustinį profilį, kuris ilgainiui tampa ne tik miesto kaip fizinės aplinkos dalimi, bet ir savarankišku mokslinių tyrimų objektu. Vienu svarbiausių šiuolaikinių garsovaizdžio tyrimų pradininkų laikomas kanadiečių kompozitorius, pedagogas ir aplinkos garsų tyrėjas Raymondas Murray Schaferis, XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje inicijavęs Pasaulio garsovaizdžio projektą (angl. World Soundscape Project). Šis projektas iš esmės pakeitė požiūrį į miesto garsinę aplinką. Garsai imti vertinti ne vien kaip triukšmo šaltinis, bet ir kaip reikšmingą kultūrinę, socialinę, istorinę bei ekologinę informaciją perteikianti miesto tapatybės dalis.

Garsai imti vertinti kaip reikšmingą kultūrinę, socialinę, istorinę bei ekologinę informaciją perteikianti miesto tapatybės dalis.

Šiandien garsovaizdžio tyrimai vykdomi daugelyje pasaulio miestų. Kuriami garsų archyvai, dokumentuojami nykstantys akustiniai reiškiniai, registruojami miesto garsų pokyčiai ir formuojamos garsinio paveldo kolekcijos. Tokie tyrimai plėtojami ir Vilniuje. Vis dėlto iki šiol daugiausia dėmesio sostinėje skiriama aplinkos triukšmo stebėsenai – transporto keliamo triukšmo poveikiui ir strateginiam triukšmo kartografavimui. Tačiau Vilnius įdomus ne vien kaip triukšmo matavimo objektas. Miesto garsinį charakterį formuoja gana reta skirtingų urbanistinių sluoksnių sankirta: kompaktiškas istorinis centras, intensyvios transporto arterijos, dideli gyvenamieji rajonai, gausios žaliosios erdvės ir sparčiai besikeičiančios šiuolaikinės viešosios erdvės. Šią akustinę įvairovę papildo ir pastaraisiais metais vis gausėjančios meninės bei kultūrinės iniciatyvos, kviečiančios Vilnių pažinti ne tik žiūrint, bet ir klausantis. Organizuojami garsiniai pasivaikščiojimai, įgyvendinami garso meno projektai, plėtojamos klausymosi praktikos ir įvairios eksperimentinės miesto patyrimo formos, kurios skatina kitaip patirti pažįstamas erdves ir atkreipti dėmesį į daug apie aplinką pasakančius garsus. Sąmoningas klausymasis padeda išgirsti daugiau

Gebėjimas išgirsti, atpažinti ir interpretuoti aplinkos garsus formuoja priklausymo vietai jausmą.

Galbūt dar svarbiau tai, kad tokios iniciatyvos sugrąžina dėmesį vienam esminių, tačiau šiuolaikiniame mieste vis rečiau reflektuojamų procesų – sąmoningam klausymuisi. Skirtingai nei girdėjimas, kuris yra fiziologinis ir dažniausiai pasyvus procesas, klausymasis reikalauja aktyvaus dėmesio, garsinės informacijos atrankos, interpretavimo ir prasmės kūrimo. Kitaip tariant, žmogus ne tik registruoja aplinkoje esančius garsus, bet ir sąmoningai nusprendžia, į kuriuos iš jų verta sutelkti dėmesį. Sąmoningo klausymosi kultūrą skatina ir tarptautinės iniciatyvos. Kasmet liepos 18 d., minint garsovaizdžio tyrimų pradininko R. Murray Schaferio gimtadienį, švenčiama Pasaulinė klausymosi diena (angl. World Listening Day). Ji kviečia žmones sustoti, atkreipti dėmesį į aplinkos garsus ir iš naujo atrasti kasdienį garsinį pasaulį. Gebėjimas išgirsti, atpažinti ir interpretuoti aplinkos garsus formuoja priklausymo vietai jausmą, padeda atpažinti miesto ritmą ir jo kultūrinį identitetą. Kai miestas tampa per garsus Deja, žmogaus gebėjimas sąmoningai klausytis turi savo ribas. Kaip ir dėmesio ar regos sistemos, klausymas taip pat nėra pritaikytas neribotam informacijos kiekiui apdoroti, todėl, jei garsinių dirgiklių aplinkoje yra per daug, ilgainiui jie gali tapti papildoma našta. Šis reiškinys vadinamas garsine perkrova (angl. auditory overload). Garsinė perkrova ne visada yra susijusi su itin dideliu garso intensyvumu. Ją gali sukelti ir situacijos, kai žmogus vienu metu yra veikiamas kelių tarpusavyje konkuruojančių, netikėtų, nepageidaujamų ar sunkiai prognozuojamų 61

garsų. Tokia aplinka gali apsunkinti susikaupimą, trukdyti bendrauti. Šiuolaikiniame mieste prie garsinės perkrovos prisideda ir sparčiai daugėjantys technologijų kuriami garsai. Įspėjimų signalai, pranešimai, elektroninių įrenginių skleidžiami garsai ir nuolat veikianti infrastruktūra tapo palyginti naujais žmogaus garsinės aplinkos elementais, reikšmingai pakeitusiais kasdienę klausymosi patirtį. Todėl klausimas, kur yra garsinės perkrovos riba, šiandien vis dažniau siejamas ne tik su aplinkos triukšmo matavimais, bet ir su kasdiene miesto gyventojų patirtimi. Vis svarbiau tampa tai, kaip žmonės girdi, suvokia ir vertina juos supančią garsinę aplinką, kaip jaučiasi viešosiose erdvėse ir kiek pastangų reikalauja paprasčiausi kasdieniai procesai, tokie kaip susikaupimas, bendravimas ar tiesiog buvimas mieste. Ką girdi Vilniaus gyventojai?

Vilniečiai iš kavinių nesitiki tylos, tačiau tikisi galimybės susikalbėti nekeliant balso ir ilsėtis ne kovojant su aplinka, o būnant jos dalimi.

Kaip garsinės aplinkos pokyčiai atsispindi šiuolaikinio Vilniaus gyventojų patirtyse, padeda atskleisti Vilniaus universiteto mokslininkių 2026 m. atliktas tyrimas. Jame dalyvavo 282 sostinės gyventojai, kurie buvo apklausti apie savo garsinius potyrius ir savijautą keliose miesto viešosiose erdvėse: viešajame transporte, geležinkelio ir autobusų stotyse, kavinėse, baruose, restoranuose, parkuose, taip pat kultūros ir laisvalaikio leidimo vietose. Tyrimu siekta išsiaiškinti, kaip šių erdvių garsovaizdis veikia gyventojų emocinę savijautą, dėmesio koncentraciją, bendravimą, garsinės perkrovos patirtis, akustinio komforto suvokimą ir sąmoningo klausymosi praktikas. Tyrimas atskleidė, kad vilniečiai yra gana jautrūs juos supančiai garsinei aplinkai. Beveik pusė respondentų nurodė, kad aplinkos garsai dažnai patraukia jų dėmesį, net jei tuo metu jie yra susitelkę į kitą veiklą, darbą, skaitymą, pokalbį ar poilsį. Nepaisant to, dauguma apklaustųjų Vilnių vertina ne kaip triukšmingą, o kaip gana ramų miestą. Tačiau tai nereiškia, kad miesto garsinė aplinka visuomet atitinka jų lūkesčius. Vilniečiams svarbu ne tiek garsų kiekis, kiek jų pobūdis – ar garsai tinkami konkrečiai vietai ar situacijai ir ar jie netrukdo bendrauti, ilsėtis, susikaupti. Kavinių šurmulys ne visada kuria jaukumą Ypač ryškiai garsinės aplinkos svarba atsiskleidžia kavinėse, baruose ir restoranuose – vietose, kurios paprastai siejamos ne tik su maistu, bet ir su poilsiu, susitikimais ir pokalbiais. Daugiau nei pusė respondentų (56 proc.) mano, kad šiose vietose akustiniam komfortui skiriama nepakankamai dėmesio. Vilniečiai dažniausiai minėjo per garsią arba tai vietai netinkamą muziką, bendrą šurmulį ar aidą, aplinkinių lankytojų ar darbuotojų pokalbius, kuriuos sustiprina ne visada apgalvoti erdvių planavimo sprendimai, telefonų skambučius, nuotolinius susitikimus, ne vietoje vaikų keliamą triukšmą. Kitaip tariant, vilniečiai iš kavinių

nesitiki tylos, tačiau tikisi galimybės susikalbėti nekeliant balso ir ilsėtis ne kovojant su aplinka, o būnant jos dalimi. Labiausiai vargina viešojo transporto garsinė aplinka Daugiau kritikos sulaukė kelionės viešuoju transportu ir garsinė aplinka geležinkelio bei autobusų stotyse. Didelė dalis respondentų nurodė pasigendantys aiškesnių, kokybiškesnių ir šiuolaikiškesnių informacinių pranešimų, atitinkamo garso aiškumo ir garsumo lygio. Dar daugiau pastabų išsakyta apie keliones už miesto ribų traukiniais, tačiau dažniau buvo minima ne informacijos sklaida, o bendrakeleivių elgesys, tai yra nepagarba aplinkinių garsinei ramybei. Net 79 proc. respondentų nurodė, kad bent kartais kelionės metu susiduria su sunkumais susikaupti, pailsėti ar atsiriboti nuo aplinkos dirgiklių. Dažniausiai minėti trikdžiai buvo garsūs pokalbiai telefonu, pokalbiai naudojant garsiakalbio funkciją, iš mobiliųjų telefonų ar planšečių

sklindantis garsas be ausinių, žaidimai ir kitas asmeninių įrenginių turinys, nejučia tampantis visų aplinkinių klausymosi objektu. Tuo tarpu miesto autobusuose ir troleibusuose garsinė aplinka vertinta gana palankiai, tik apie 30 proc. respondentų nurodė dažniau patiriantys reikšmingus garsinius trikdžius. Žaliosios erdvės – ramybės oazės mieste Visai kitoks Vilnius atsiskleidžia parkuose ir žaliosiose erdvėse. Čia respondentai dažniausiai mini paukščių balsus, medžių ošimą, vėją ir vandens garsus. Net 43 proc. apklaustųjų būtent šiuos garsus įvardijo kaip labiausiai girdimus ir malonius, o 78 proc. respondentų Vilniaus miesto parkų garsinę aplinką apibūdino kaip ramią arba dažniausiai ramią. Įdomu tai, kad rinkdamiesi parkus ir žaliąsias erdves vilniečiai iš anksto tikisi ne tik vizualinio, bet ir garsinio poilsio. Į šias vietas dažnai einama norint trumpam atsitraukti nuo 63

intensyvesnės miesto garsinės aplinkos. Tačiau ramybė parke gyventojams nereiškia tylos. Dažniau tai – galimybė sąmoningiau įsiklausyti į aplinką, girdėti kitokius garsus – natūralesnius, mažiau įkyrius. Tyrimas atskleidė, kad toks sąmoningas įsiklausymas į aplinką tarp vilniečių nėra dažna praktika. Paklausti, kaip dažnai jie sąmoningai įsiklauso į aplinkos garsus, daugiau nei pusė respondentų (56 proc.) atsakė tai darantys tik retkarčiais – dažniausiai tada, kai aplinka yra rami arba tam tikri garsai ypač patraukia jų dėmesį.

Kultūros erdvių garsai praturtina patirtis Tyrime vilniečiai palankiai vertino muziejų, galerijų ir teatrų garsinę aplinką. Net 58 proc. apklaustųjų šias erdves apibūdino kaip ramias, padedančias susikaupti ir praturtinančias lankymosi patirtį. Tačiau įdomu tai, kad tik nedidelė dalis respondentų (20 proc.) atkreipė dėmesį į pačius šių erdvių garsinius sprendimus – akustiką, garsi-

Vilniečiai garsinę perkrovą dažniausiai sieja ne su vienu konkrečiu triukšmo šaltiniu.

nius efektus, foninius garsus ar jų kuriamą meninę vertę. Tai leidžia manyti, kad kultūrinėse erdvėse kvietimas sąmoningai klausytis dažnai lieka nepastebėtas. Jis formuoja patirtį, tačiau pats savaime retai tampa lankytojų dėmesio objektu.

Garsinės perkrovos pojūtis stiprėja Tuo tarpu garsinės perkrovos patirtis pamažu tampa atpažįstama ir Vilniaus gyventojų kasdienybėje. Net 41 proc. respondentų nurodė ją patiriantys kartais, ypač judresnėse miesto vietose ar piko metu, o dar 34 proc. teigė su ja susiduriantys tam tikrose situacijose. Svarbu tai, kad vilniečiai garsinę perkrovą dažniausiai sieja ne su vienu konkrečiu triukšmo šaltiniu, o su situacijomis, kai vienu metu dėmesio reikalauja pernelyg daug skirtingų garsų. Tai gali būti įvairių šaltinių derinys – transporto garsai, žmonių pokalbiai, technologinių įrenginių signalai ar viešosiose erdvėse skambantis turinys. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad šiuolaikinio miesto garsai dažnai susiję ne tiek su pačios miesto infrastruktūros ar viešųjų erdvių planavimo sprendimais, kiek su besikeičiančiais žmonių elgesio įpročiais viešosiose erdvėse, technologijų naudojimu ir mažėjančiu jautrumu bendram akustiniam komfortui. Kiekvieną kartą pasirinkdami kalbėti ne per garsiai, nejungti telefono garsiakalbio viešojoje erdvėje, palikti vietos ne tik savo, bet ir kitų žmonių klausymuisi, kiekvienas iš mūsų asmeniškai prisidedame prie malonios ir pagarba paremtos miesto garsinės kultūros kūrimo. 65

IMUNINĖ SISTEMA IR SMEGENYS

Kaip imuninės sistemos klaida gali pakeisti žmogaus asmenybę? Liudmila Januškevičienė Vilniaus universitas

Ar įmanoma, kad žmogaus asmenybę, emocijas ar net realybės suvokimą pakeistų ne psichologiniai išgyvenimai ar psichikos sutrikimai, o jo paties imuninė sistema? Nors dažniausiai ją įsivaizduojame kaip patikimą organizmo gynėją, kartais ji sutrinka ir ima atakuoti mūsų pačių smegenis. Tokiais atvejais gali išsivystyti autoimuninis encefalitas – liga, kai imuninė sistema per klaidą pradeda pulti ne tai, kas mums svetima, o nervines ląsteles ir sutrikdo jų tarpusavio ryšius. Dėl to keičiasi smegenų gebėjimas apdoroti informaciją, o kartu – ir tai, kaip žmogus jaučia, mąsto bei elgiasi. „Kai sutrinka smegenų veikla, net ir nedidelis pažeidimas gali iš esmės pakeisti žmogų – jo asmenybę, savarankiškumą, gebėjimą būti tuo, kuo jis buvo prieš tai“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė Nataša Giedraitienė. Ši liga, mokslininkės teigimu, dažnai prasideda elgesio ar psichikos pokyčiais. Ligos neatpažinus ir gydymo nepradėjus laiku, smegenys per kelias savaites ar mėnesius gali būti pažeistos negrįžtamai.

Primena psichikos ligą Į klausimą, kodėl mūsų imuninė sistema, kuri paprastai mus saugo, pradeda pulti mūsų pačių organizmo ląsteles, tikslaus atsakymo mokslas kol kas neturi: „Yra tam tikrų teorijų, riziką didinančių veiksnių, bet kodėl taip atsitinka ir kodėl būtent tam žmogui – iki šiol labai didelis klausimas. Kas suras į jį atsakymą, bus vertas Nobelio premijos“, – įsitikinusi gydytoja neurologė. Manoma, kad prie ligos gali prisidėti persirgtos infekcijos, genetinis polinkis ar kiti veiksniai, kurie sutrikdo normalų imuninės sistemos darbą. Sergamumas visais encefalitais (smegenų uždegimais) Europoje svyruoja nuo 1,5 iki 7 atvejų 100 000 gyventojų per metus. Apie 40 proc. encefalitų yra infekcinės ir apie penktadalis – autoimuninės kilmės. Tačiau net 40 proc. encefalito atvejų priežastis nėra nustatoma. Pasak doc. N. Giedraitienės, infekciniam encefalitui dažniau būdingas karščiavimas ir stiprūs galvos skausmai, o autoimuninis encefalitas paprastai pasireiškia traukuliais, kalbos sutrikimais, elgesio pokyčiais ar kitais smegenų veiklos sutrikimais. „Prieš 20 metų daugelis tokių pacientų būdavo nediagnozuojami ir pasmerkti mirti dėl to, kad jų simptomai dažniausiai būdavo psichiatriniai, taigi jie būdavo laikomi psichikos sutrikimų turinčiais pacientais ir gydomi psichiatrų. Dabar didžiąją dalį autoimuninių encefalitų atpažįstame ir žinome.“ Autoimuninio encefalito atveju imuninė sistema tam tikrus smegenų baltymus palaiko priešu. „Ji atpažįsta, kad tas baltymas smegenyse yra svetimas, todėl organizme prisigamina daug tokių medžiagų, kurios jį užblokuoja, ir mes nebeturime tinkamo signalo perdavimo tarp skirtingų smegenų sričių. Šiuo atveju tarsi nutrūksta normali neuronų „komunikacija“, – aiškina mokslininkė. Jeigu liga yra negydoma, šis sutrikimas pamažu apima vis platesnes smegenų sritis ir gali pažeisti struktūras, atsakingas ne tik už kalbą ar atmintį, bet ir už emocijas, elgesį bei socialinį bendravimą. „Smegenų funkcija apima ne tik gebėjimą kalbėti ar suprasti kitus, bet ir emocijų reguliavimą, socialinį elgesį, sprendimų priėmimą, gebėjimą reaguoti tinkamu momentu ar palaikyti pokalbį. Kai šie signalai sutrinka, žmogaus elgesys ir suvokimas gali keistis iš esmės“, – pasakoja gydytoja neurologė. Net sunkius atvejus pavyksta išgydyti Kaip paaiškina doc. N. Giedraitienė, autoimuninis encefalitas nėra viena liga – tai visa grupė susirgimų, kurių metu imuninė sistema pradeda pulti tam tikrus smegenų baltymus. Nuo to, kuris baltymas tampa taikiniu ir kokia smegenų funkcija sutrikdoma, priklauso ir ligos tipas, simptomai, eiga bei prognozė. Pasak jos, gydytojai dažnai gali įtarti konkretų encefalito tipą vien iš klinikinio vaizdo arba simptomų. „Pavyzdžiui, jei pacientas atvyksta būdamas sąmoningas, tačiau jį yra ištikę traukuliai ar nevalingi kūno dalių trūkčiojimai, – tarkime, nuolat trūkčioja viena ranka, – tokiais atvejais pagal šiuos 68

Kai sutrinka smegenų veikla, net ir nedidelis pažeidimas gali iš esmės pakeisti žmogų – jo asmenybę.

simptomus galime įtarti vieną encefalito tipą. Tuo tarpu, pavyzdžiui, anti-NMDA tipo encefalitas neretai pasireiškia daug sunkesne būkle: pacientai atvyksta sutrikusios kalbos, sąmonės, su jais sunku susikalbėti, o iš anamnezės žinome, kad prieš tai jiems buvo haliucinacijos.“ Anti-NMDA receptorių encefalitas (angl. Anti-NMDA receptor encephalitis) yra vienas geriausiai ištirtų ir dažniausių šios grupės susirgimų. Šios ligos metu paties žmogaus imuninė sistema pradeda gaminti antikūnus prieš NMDA receptorius, esančius smegenų neuronų paviršiuje. „Yra labai daug NMDA receptorių tam tikrose smegenų struktūrose, kurios yra atsakingos už mūsų elgesį, emocijas, mokymąsi, atmintį. Joms sutrikus iš pradžių gali atsirasti keistas elgesys, dirglumas ar nuotaikos pokyčiai, vėliau – kalbos sutrikimai, sąmonės blogėjimas ir haliucinacijos“, – pasakoja doc. N. Giedraitienė. Negydoma liga gali progresuoti iki sunkių neurologinių būklių, tačiau laiku atpažinus dažnai yra išgydoma. Neurologė prisimena jaunos moters atvejį, kuris atrodo kaip stebuklas: „Dvejus metus 19 metų moteris buvo gydyta psichiatrų, vartojo įvairius vaistus, dažnai didelėmis dozėmis, tačiau pagerėjimo per tą laiką nepajuto. Vieninteliai jos simptomai buvo haliucinacijos, kliedesiai, įvairūs vaizdiniai, be jokių kitų aiškių fizinių požymių, kurie galėtų padėti įtarti neurologinę ligą. Galiausiai nustačius autoimuninį encefalitą ir pradėjus tinkamą gydymą pacientė visiškai pasveiko. Šiandien ji yra visiškai išgydyta, baigė mokyklą, studijuoja ir grįžo į įprastą gyvenimą“, – sėkmės istoriją pasakoja neurologė.

Ji priduria, kad tokiu atveju sveikimas dažniausiai trunka ilgai – pusmetį, metus, tačiau nemažai žmonių galiausiai grįžta į visavertį gyvenimą. Lengva supainioti su kitomis ligomis Pasak gydytojos, dažniausiai autoimuniniai encefalitai neprasideda staiga ir labai dramatiškai. Maždaug pusei pacientų pirmiausia pasireiškia nespecifiniai simptomai, kurie gali priminti net ir virusinę infekciją – gali atsirasti karščiavimas, galvos skausmas, pykinimas, bendras silpnumas. Dėl to ši stadija dažnai neatpažįstama kaip neurologinė liga. Vėliau, po savaitės ar kelių, prasideda ryškesnė fazė – atsiranda elgesio ir psichikos pokyčių: nerimas, nemiga, haliucinacijos, kliedesiai, keistas elgesys, atminties sutrikimai. Tokiu metu liga neretai klaidingai palaikoma psichikos sutrikimu, nes klinikinis vaizdas labai panašus į psichozės. Ligai progresuojant atsiranda aiškūs neurologiniai simptomai – epilepsijos priepuoliai, judesių sutrikimai, nevalingi veido ar kūno judesiai, raumenų sąstingis. Sunkesniais atvejais gali išsivystyti sąmonės sutrikimai, autonominės nervų sistemos disbalansas, pasireiškiantis kraujospūdžio, širdies ritmo ar kvėpavimo sutrikimais. Tokiems pacientams kartais prireikia intensyviosios terapijos ir gyvybinių funkcijų palaikymo. Galiausiai, kai nerviniai signalai yra blokuojami ir normalus impulsų perdavimas nebevyksta, smegenų funkcijos palaipsniui silpsta – ir be gydymo šis procesas gali tapti negrįžtamas.

Diagnozei vieno tyrimo nepakanka Autoimuninių encefalitų diagnostika šiandien remiasi ne vienu, o kelių tyrimų deriniu, nes ši liga gali imituoti tiek psichikos, tiek kitus neurologinius sutrikimus. Pirmasis žingsnis – galvos smegenų radiologiniai tyrimai, dažniausiai magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Tačiau, kaip pažymi neurologė, daugeliu atvejų, maždaug 60–70 proc. pacientų, MRT rezultatai būna visiškai normalūs arba rodo tik nespecifinius pokyčius. Kai kuriais atvejais vis dėlto matomi tam tikri signalų pokyčiai giluminėse smegenų struktūrose, pavyzdžiui, hipokampe ar pamato branduoliuose. Labai svarbi diagnostikos dalis, pasak medikės, yra smegenų skysčio tyrimas, atliekamas juosmeninės punkcijos metu. Jame dažnai nustatomi uždegimo požymiai, rodantys imuninės sistemos aktyvumą centrinėje nervų sistemoje. Trečiasis svarbus metodas – elektroencefalografija (EEG), leidžianti įvertinti smegenų elektrinį aktyvumą. Daugumai pacientų jis būna sulėtėjęs ar dezorganizuotas, kartais fiksuojamos epilepsinės iškrovos ar kai kuriais atvejais – specifiniai encefalito požymiai. Galutinė diagnozė patvirtinama imunologiniais tyrimais, nustatant antikūnus, kurie gali būti randami tiek kraujyje, tiek smegenų skystyje, tačiau pastarasis laikomas patikimesniu šaltiniu. Kaip pabrėžia doc. N. Giedraitienė, „mes dažnai kombinuojame, žiūrime į vieną ir į kitą, nes antikūnų pasiskirstymas gali skirtis priklausomai nuo ligos tipo“. 70

Neurologė pasakoja, kad papildomu ligos diagnostiniu ženklu kartais gali tapti net ir lytis bei amžius: jeigu matome jauną moterį (iki 45 metų), galvojame apie vienus tipus, o jei vyresnį vyrą su tam tikrais neurologiniais simptomais – apie kitus. Pavyzdžiui, vienas dažniausių – antiNMDA receptorių encefalitas – dažniau pasitaiko moterims, ypač jaunesnio amžiaus. Kai kurie kiti autoimuniniai encefalitai (pavyzdžiui, LGI1 arba CASPR2 encefalitai) yra dažnesni vyresnio amžiaus žmonėms, daugiausia vyrams. Tačiau apskritai, pasak gydytojos, autoimuniniais encefalitais moterys serga šiek tiek dažniau. Kaip smegenų uždegimas susijęs su navikais? Autoimuninio encefalito diagnostikoje itin svarbi yra navikų paieška, nes dalis šios ligos formų glaudžiai susijusios su onkologiniais procesais, ypač kiaušidžių teratomomis, krūties ir kiaušidžių navikais, kurie dažniausiai nustatomi jaunoms moterims. Retesniais atvejais ieškoma ir kitų navikų, tokių kaip plaučių, limfomos, sėklidžių ar užkrūčio liaukos navikai, kurie dažniau pasitaiko vyrams ir vyresnio amžiaus pacientams. Kai kuriais atvejais autoimuninis procesas gali išsivystyti ir po herpes simplex viruso sukeltos infekcijos. Jei po virusinio encefalito paciento būklė ima blogėti, būtina patikrinti autoimuninį procesą, pavyzdžiui, NMDA receptorių encefalitą, ir nedelsti atliekant reikiamus tyrimus, nes tokiu atveju reikalingas ne antivirusinis, o imuninę sistemą slopinantis gydymas.

Svarbu tai, kad ne visi autoimuniniai encefalitai yra susiję su vėžiu – kai kurie jų išsivysto be aiškios onkologinės priežasties. Tačiau, doc. N. Giedraitienės teigimu, tais atvejais, kai navikas yra ligos veiksnys, jis gali veikti kaip „paleidiklis“: „Imuninė sistema, reaguodama į naviko audinius, dėl panašių baltymų struktūrų, esančių ir smegenyse, klaidingai pradeda atakuoti ir smegenų audinį. Šitaip pirminis gynybinis procesas persikelia į nervų sistemą.“ Todėl, diagnozavus tam tikras autoimuninio encefalito formas, visada aktyviai ieškoma galimo naviko. Kaip pabrėžia neurologė, kai kuriais atvejais, ypač jaunoms vaisingo amžiaus moterims, kiaušidžių teratomos paieška ir pašalinimas yra esminė gydymo dalis, nes be to pacientės būklė dažnai negerėja. Tokiais atvejais naviko diagnostika ir gydymas tampa neatsiejama kompleksinio gydymo dalimi.

Prieš 20 metų daugelis tokių pacientų būdavo nediagnozuojami ir pasmerkti mirti.

Du pagrindiniai veiksniai, lemiantys gydymo sėkmę Autoimuninio encefalito gydymas visų pirma yra nukreiptas į imuninės sistemos slopinimą arba perreguliavimą. Pagrindinis jo tikslas – sustabdyti procesą, kai imuninė sistema klaidingai atakuoja smegenis. „Mes bandome imuninę sistemą nuslopinti – tarsi užgesinti gaisrą“, – aiškina gydytoja. Pirmiausia taikomas vadinamasis pirmos eilės gydymas: skiriami kortikosteroidai, atliekama plazmaferezė – kraujo filtravimo procedūra, kurios metu pašalinami kenksmingi antikūnai, arba leidžiami intraveniniai imunoglobulinai. „Steroidai užgesina tai, kas vyksta galvos smegenyse, o kraujo valymu pašalinami antikūnai“, – sako doc. N. Giedraitienė. Jei šio gydymo nepakanka, taikomi stipresni imunosupresantai arba biologinė terapija. Kai liga susijusi su naviku, navikas turi būti šalinamas, nes jis gali palaikyti imuninę reakciją. „Tuomet su onkologais deriname gydymą – jie pašalina naviką, o mes parenkame saugiausią imuninės sistemos slopinimą“, – aiškina gydytoja. Prognozė dažniausiai yra gera, ypač jei liga nustatoma anksti. „Kuo anksčiau pradedame gydyti, tuo geresnis sveikimas“, – pabrėžia neurologė. Apie pusei pacientų pagerėja jau per pirmą mėnesį, o didžioji dalis per kelerius metus gali sugrįžti į visavertį gyvenimą. Tačiau uždelsti atvejai gali turėti rimtų pasekmių. Ilgai negydoma liga gali sukelti negrįžtamą smegenų pažeidimą. „Kai procesas užleidžiamas, smegenys jau būna smarkiai pažeistos ir ne visada pavyksta jas išgydyti“, – sako doc. N. Giedraitienė. Taigi ligos eigai ir prognozei didelę įtaką turi du pagrindiniai veiksniai – laikas ir amžius. Jaunesni pacientai dažniausiai atsigauna geriau dėl didesnio smegenų plastiškumo, o vyresniems žmonėms liekamųjų simptomų rizika didesnė. „Kuo jaunesnis žmogus, tuo geriau jis atsigauna. Vyresniame amžiuje sveikstama lėčiau ir dažniau pasitaiko liekamųjų reiškinių“, – apibendrina neurologė. 71

REKLAMOS POVEIKIS

Reklamos poveikis, arba Kodėl protingi žmonės priima finansiškai kvailus sprendimus Viltė Lubytė-Sinkevičienė Doc. Giedrius Romeika Vilniaus universiteto Kauno fakultetas

Grįžtate po ilgos dienos, pavargę sėdate ant sofos ir mechaniškai naršote telefone. Staiga iššoka reklama: „Pradėkite investuoti šiandien – jūsų pinigai gali uždirbti daugiau nei banke“ arba „Atsiimk pensijų fondo pinigus ir pradėk gyventi dabar!“ Reklamoje matote sėkmės istorijas, patrauklius grąžos skaičius ir pažadą, kad investuoti galėsite vos keliais paspaudimais. Nors ryte tokį pasiūlymą tikriausiai būtumėte įvertinę kritiškai, dabar, apėmus nuovargiui, jis atrodo netikėtai viliojantis. Užtenka kelių paspaudimų – ir sprendimas jau priimtas. Jūs esate protingi žmonės. Dažniausiai lyginate kainas prieš pirkdami brangų daiktą ir manote, kad esate atsparūs rinkodaros triukams. Vis dėlto net ir racionalūs bei išsilavinę žmonės staiga nutraukia pensijų kaupimą fonde, investuoja į abejotinus projektus arba nusiperka trečią porą sportbačių, kurių jiems tikrai nereikia. Tokio elgesio priežastis – ne intelektas, o mūsų būsena. Kai esame pavargę, skubame ar patiriame stresą, mūsų sprendimus vis dažniau lemia emocijos ir automatinės reakcijos. Būtent tuo naudojasi reklama – ji aktyvina baimę praleisti progą ir vilioja pažadu, kad laimėsime čia ir dabar. 72

Racionalumo iliuzija finansiniuose sprendimuose Paprastai finansinius sprendimus esame linkę sieti su racionalumu. Atrodo, kad pinigai – tai skaičiai, palūkanos, grąža, apskaičiuota rizika ir kad būtinas šaltas protas šiam procesui tinkamai valdyti. Tačiau realybėje didelė dalis tokių sprendimų gimsta visai ne dėl skaičiuoklės pateiktų rezultatų. Daugybė finansinių sprendimų priimami ne ramiai analizuojant duomenis, o visai kitomis aplinkybėmis – kai esame pavargę, skubame, naršome telefone ar bandome trumpam nuslopinti nerimą dėl ateities. Tokiomis akimirkomis mūsų sprendimus dažniau lemia ne argumentai, o emocijos. Tyrimai tai patvirtina: apie 60–70 proc. kasdienių pirkimo sprendimų žmonės prisipažįsta bent iš dalies priimantys paveikti emocijų, o kai kuriais atvejais net iki 95 proc. sprendimų priimami greitai ir pasąmoningai, dar prieš įsijungiant racionaliam ir sąmoningam situacijos vertinimui.

Kai kuriais atvejais net iki 95 proc. sprendimų priimami greitai ir pasąmoningai.

Šiandien šią emociją vis dažniau suaktyvina reklama. Socialiniuose tinkluose, naujienų portaluose ar kitose skaitmeninėse platformose matome ne tik konkrečius pasiūlymus pirkti. Matome žinutes, kurios labai tiksliai pasinaudoja mūsų pažeidžiamumu: baime ką nors prarasti, noru greitai pagerinti savo finansinę padėtį, troškimu priimti „protingą“ sprendimą anksčiau nei kiti. Kai šie jausmai sužadinami, riba tarp apgalvoto veiksmo ir impulsyvaus pasirinkimo tampa sunkiai pastebima. Šiuolaikinėje visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad finansiškai prastus sprendimus priima tik nepatyrę, mažiau išsilavinę ar menkai finansus išmanantys žmonės. Tačiau tyrimai rodo gerokai nepatogesnę realybę: investicinių apgaulių aukomis neretai tampa žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, sukaupę reikšmingų santaupų ir pasitikintys savo gebėjimu vertinti riziką. Kitaip tariant, nuo emocinio poveikio neapsaugo nei diplomas, nei finansinis raštingumas. Priešingai – kartais būtent perteklinis pasitikėjimas savo racionalumu sumažina budrumą ir padaro mus neatsargius. Žmonės – nuspėjamai iracionalūs Ekonomikos teorijoje ilgą laiką dominavo racionalaus žmogaus modelis. Pagal jį, individas surenka informaciją, palygina alternatyvas, įvertina naudą ir riziką, o tada pasirenka optimalų variantą. Tačiau populiarėjantys elgsenos ekonomikos tyrimai rodo, kad realiame gyvenime dažnai veikiame kitaip. Priimdami sprendimus ne visada atliekame kruopščius skaičiavimus – dažnai remiamės informaciniais trupiniais, nuojauta, esame veikiami pateikimo būdo, autoritetų, pažadų ir kitų signalų, kurie leidžia sprendimą priimti greičiau, bet nebūtinai geresnį. Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas yra taikliai pasakęs, kad žmonės nėra nei tiesiog racionalūs, nei visiškai iracionalūs – jie yra nuspėjamai iracionalūs. Tai reiškia, kad mūsų klaidos nėra atsitiktinės. Jos kyla iš pasikartojan74

„CHATgpt“ sugeneruota iliustracija

čių mąstymo modelių, kuriuos galima numatyti, o kartu ir jais pasinaudoti. Būtent dėl to reklama finansinių paslaugų srityje veikia taip efektingai: ji ne tik pateikia informaciją, bet ir sužadina nuspėjamas žmogaus reakcijas. Baimė – viena stipriausių finansinio elgesio varomųjų jėgų Baimė yra sena, evoliuciškai naudinga emocija. Ji padeda atpažinti grėsmę ir nuo jos apsisaugoti. Kalbant apie finansinius sprendimus, grėsmė paprastai nėra fizinė: tai gali būti baimė prarasti santaupas, praleisti galimybę, neapsaugoti savęs nuo infliacijos ar nepakankamai pasirūpinti ateitimi. Svarbu pabrėžti tai, kad baimė kyla ne vien tada, kai pavojus realus – jai visiškai pakanka ir tik suvokiamo pavojaus. Jei tikėjimas savo finansiniu saugumu susvyruoja, organizmas reaguoja taip, lyg finansinė katastrofa jau būtų čia pat. Skaitmeninėje reklamoje baimė dažnai aktyvinama ne tiesiog gąsdinant, o nuolat primenant, kad žmogus gali ko nors nespėti. Ypač dažnai šiame kontekste pasireiškia vadinamasis FOMO (angl. fear of missing out) efektas – baimė praleisti galimybę. Įdomu tai, kad tokius skubius sprendimus gali nulemti tiek neigiamos, tiek teigiamos emocijos. Tyrimai rodo, kad apie 50 proc. impulsyvių pirkimų susiję su stresu, tačiau beveik tiek pat jų paskatina susijaudinimas ar džiaugsmas. „Tik šiandien“, „paskutinė proga“, „jei neveiksi dabar, vėliau bus per vėlu“ – tokie signalai ne tiek informuoja, kiek kuria skubos sukeltą diskomforto jausmą. O skuba finansų srityje beveik visada veikia ne pasverto, kokybiško ir pagrįsto sprendimo naudai.

Mokslininkai išskiria du procesus, kuriuos gali sukelti baimė. Pirmasis – pavojaus kontrolė. Ji atsiranda tuomet, kai žmogus įžvelgia grėsmę, bet kartu mato ir aiškų, patikimą, suprantamą būdą jai mažinti. Tokiu atveju baimė gali tapti konstruktyvi – ji paskatina veikti racionaliai ir kryptingai. Antrasis – baimės kontrolė. Ji prasideda tada, kai grėsmė atrodo didelė, o jai pašalinti siūlomas sprendimas – miglotas, nepatikimas ar pernelyg sudėtingas. Tuomet žmogus, užuot ieškojęs problemos sprendimo, tiesiog ima gintis nuo pačios nemalonios emocijos. Tokiose situacijose atsakas dažnai būna labai emocionalus, be aiškaus pagrindimo: „visi jie apgavikai“, „geriau nieko nedarysiu“, „tai skamba per daug gerai, kad būtų tiesa“. Kaip godumas siaurina mūsų akiratį? Viešojoje erdvėje žmogui priskiriamas godumas dažnai skamba kaip moralinis nuosprendis. Tačiau psichologiniu požiūriu jis gali būti suprantamas daug racionaliau – kaip stiprus noras gauti daugiau, pagerinti savo padėtį ar pasiekti geresnį rezultatą. Asmeninių finansų srityje šis noras savaime nėra nei blogas, nei pavojingas. Be šio stimulo greičiausiai nebūtų nei investicijų, nei verslumo, nei pastangų siekti geresnės ateities. Problema prasideda tada, kai noras pasigerinti esamą padėtį tampa svarbesnis už gebėjimą vertinti riziką. Empirinių tyrimų metu surinkti duomenys rodo, kad tokios emocijos turi labai konkretų poveikį elgsenai: apie 74 proc. žmonių prisipažįsta, kad emocijų paveikti išleidžia pinigų daugiau, nei planavo, o reikšminga dalis vėliau gailisi ar patiria abejonių dėl savo sprendimo. Kitaip 75

tariant, emocijos padeda apsispręsti greičiau, bet ne visada priimti geresnį sprendimą. Finansinių paslaugų reklama šiuo mechanizmu pasinaudoja labai efektyviai. Dideli procentai, pažadai apie greitą grąžą, paprastumą, „algoritmus, kurie viską padarys už jus“, greitai pasiekiamą finansinę laisvę ir sėkmės vaizdiniai veikia ne vien gebėjimą logiškai mąstyti ir vertinti. Jie sužadina viltį. O viltys ir lūkesčiai finansinių pažadų pasaulyje dažnai tampa itin galingu veiksniu. Žmogus ima galvoti ne apie tai, kas gali nutikti blogiausia, o (svajoti) apie tai, kaip jo gyvenimas atrodytų, jei reklamos pažadas išsipildytų. Šioje situacijoje godumas veikia kaip dėmesio silpninimo ir akiračio siaurinimo mechanizmas. Žmogus pradeda matyti potencialų laimėjimą ir ignoruoti tai, kas nedera su „sėkmės scenarijumi“: neprofesionalų toną, silpną paaiškinimą, nelogiškus skaičius ar kitus įspėjamuosius signalus. Dėl šios priežasties reklamos pažadėta nauda dažnai vertinama labiau nei realūs argumentai. Kitaip tariant, žmogus ima pasitikėti ne tuo, kas pagrįsta, o tuo, ką labai norisi laikyti tiesa. Kai baimė ir godumas veikia išvien Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad baimė ir godumas yra priešingos emocijos. Viena sprendimą stabdo, kita jo priėmimą „stumia pirmyn“. Tačiau reklamoje jos dažnai veikia kartu: pirmiausia žmogui parodoma problema arba grėsmė („jei nieko nedarysi, prarasi“), o paskui iš karto pasiūloma išeitis („jei pasirinksi mus, laimėsi“). Baimė sukuria įtampą, o

godumas pasiūlo emociškai patrauklų, „lengvą ir naudingą“ sprendimo būdą. Būtent dėl tokio veikimo principo šis derinys yra ypač efektyvus. Moksliniai tyrimai rodo aiškią sąsają: kuo didesnę įtampą sukelia reklama, tuo stipresnė gali būti ir priešinga reakcija – nepasitikėjimas. Jei pažadėta grąža atrodo pernelyg didelė, tonas pernelyg skubus, o argumentais nepaaiškinta, iš kur atsiranda siūloma nauda, žmogus nustoja svarstyti pasiūlymo vertingumą. Užuot tai daręs, jis ima įtarinėti, ar tik juo nėra bandoma pasinaudoti. Tokioje situacijoje reklama dažnai praranda savo poveikį: ji ne tik nebeįtikina, bet ir suaktyvina gynybinę reakciją. Nepasitikėjimas – stipresnė jėga nei pasitikėjimas Dažnai yra sakoma: jei žmogus nepasitiki, vadinasi, jis tiesiog mažiau pasitiki. Tačiau elgsenos tyrimai rodo, kad pasitikėjimas ir nepasitikėjimas nėra vienoje skalėje esančios priešingos vertės. Mažas pasitikėjimas reiškia atsargumą ir nepakankamą tikrumą dėl susiklosčiusios situacijos. Tuo tarpu nepasitikėjimas – aktyvų lūkestį arba įsitikinimą, kad kita sandorio pusė gali elgtis žalingai, nesąžiningai, apgaulingai. Tai yra kur kas stipresnė ir kokybiškai visiškai kitokia būsena. Dėl šios priežasties reklama gali ne tik neįtikinti, bet ir dar pridėti papildomo nepasitikėjimo. Kai reklaminiai pažadai yra pernelyg agresyvūs, argumentai migloti, o komunikaciniai signalai neprofesionalūs, žmogus, užuot svarstęs, ar

tai jam tinka, pradeda įtarinėti: „Ar tik jie nebando manęs apgauti?“ Tokioje situacijoje reklama jau nebestiprina pasitikėjimo – ji aktyvina nepasitikėjimą. Paprastai finansinių paslaugų srityje nepasitikėjimas veikia daug stipriau už pasitikėjimą, kadangi jis saugo nuo impulsyvaus, emocionalaus veikimo net tada, kai pasiūlymas teoriškai galėtų būti vertas dėmesio. Kaip atpažinti emocijų įtaką? Emocijų valdomos būsenos paprastai turi labai aiškius požymius. Vieni jų yra grynai fiziniai – pagreitėjęs pulsas, skubėjimo jausmas, noras kuo greičiau atlikti veiksmą. Kiti – kognityviniai, kada žmogus ima kurti pasiteisinimus tam, kas prieš kelias minutes būtų atrodę įtartina, pavyzdžiui, „puslapis keistas, nes jie turbūt naujokai versle“, „grąža didelė, nes čia tikrai unikali, išskirtinė galimybė“, „sąlygų mažai, nes viskas skaidru, aišku, paprasta“. Šioje situacijoje svarbiausia ne tai, kad žmogus suklysta. Svarbiausia yra tai, kad jis savo klaidą pradeda teisinti dar prieš ją padarydamas.

Skaitmeninėje reklamoje baimė dažnai aktyvinama ne gąsdinant, o nuolat primenant, kad žmogus gali ko nors nespėti.

Tokiose situacijose dažnai įsijungia vadinamoji racionalizacija – žmogus bando racionaliai pagrįsti priimamą sprendimą, kuris iš pat pradžių yra paremtas emocija (o tyrimai rodo, kad dauguma vartotojų po impulsyvių pirkimų jaučia tam tikrą gailestį, abejones, nusivylimą). Tokia būsena ypač pavojinga todėl, kad ji dažnai neatrodo kaip situacijos kontrolės silpnumas. Priešingai – žmogui gali atrodyti, kad jis tiesiog greičiau už kitus atpažino galimybę ir ja pasinaudojo. Būtent todėl vien finansų srities žinių teisingam sprendimui priimti nepakanka. Svarbu gebėti atpažinti savo emocijas ir kontroliuoti save pačiame sprendimo procese – ypač tada, kai pasiūlymas atrodo toks patrauklus, kad kritiniai klausimai ima erzinti, trukdyti, o ne padeda priimti sprendimą. Kaip reklamai neleisti spręsti už mus? Vienas svarbiausių įgūdžių šiandien – gebėjimas stabtelėti. Jei reklama sukuria skubos atmosferą, verta bent trumpam nuo jos atsitraukti, pabandyti įvertinti situaciją iš šalies. Kartais užtenka kelių valandų, o kartais – vienos nakties (ne veltui egzistuoja posakis „permiegoti su šiuo sprendimu“), kad skubos pojūtis nuslūgtų ir išryškėtų tai, ko emocijos neleido pamatyti iš karto. Be to, rekomenduotina tikrinti ne tik patį pažadą, bet ir jo šaltinį: argumentus, reputaciją, sąlygas, profesionalumą. Dažnai būtent šie požymiai pasako daugiau nei pati reklamos siunčiama žinia. Pabaigoje – dar vienas paprastai įgyvendinamas ir veiksmingas būdas, vadinamasis „trečiojo asmens testas“: elkitės kaip ekspertai, jei atsidurtumėte situacijoje, kai apie tą patį finansinį pasiūlymą jums papasakotų artimas žmogus ir paprašytų patarimo. Ar tikrai paragintumėte jį veikti taip greitai, kaip ketinate patys? Vertindami kitų sprendimus dažnai būname daug racionalesni nei vertindami savo elgesį, tad šis intelektinis eksperimentas leidžia atsitraukti nuo emocijų ir grįžti prie racionalaus vertinimo. 77

NAUJIENOS APIE ABORTUS

Naujienų apie abortus užsienio žiniasklaidoje tyrimas atskleidė, kieno balsas dominuoja Doc. Liudmila Arcimavičienė Dr. Silvia Peterssen Fernandez Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas

Dr. Saulius Preidys Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas

Kasdien perskaitome dešimtis naujienų antraščių, bet retai susimąstome, kad jos ne tik informuoja, bet ir formuoja mūsų požiūrį į pasaulį. Tai ypač gerai pastebima kalbant apie jautrias temas, tokias kaip karo grėsmė, ekonominis neapibrėžtumas ar abortai. Gali pasirodyti, kad skirtinguose straipsniuose apie abortus keičiasi tik pasakojimo detalės, bet iš tiesų keičiasi ir mūsų vertinimai, priklausomai nuo to, kas ir kaip juose pasakojama. Nors viešojoje erdvėje abortų tema dažniausiai pristatoma kaip moralinis, teisinis ar medicininis ginčas, žiniasklaida šiuose straipsniuose kartu kuria ir socialinių vaidmenų hierarchiją: vieniems veikėjams suteikia autoritetingą balsą, kitus pristato atskleisdama jų asmeninę patirtį, o dar kitiems priskiria teisę vertinti ir spręsti. Išanalizavus pagrindinių tarptautinių naujienų kanalų publikacijas apie abortus paaiškėjo, kurie veikėjai dažniausiai atsiduria dėmesio centre ir kieno balsas visuomenei pateikiamas kaip svarbiausias.

Kaip naujienas apie abortus pateikia tarptautinė žiniasklaida? Naujienos yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Nors keičiasi jų pateikimo formos, žanrai, vartojimo įpročiai ir informacijos sklaidos kanalai, būtent naujienų srautas išlieka vienas svarbiausių būdų suprasti aplinkinį pasaulį. Socialiniuose tinkluose dažnai apsiribojame antraštėmis, o susidomėję perskaitome trumpąją naujienos versiją. Tokie glausti tekstai gali atrodyti objektyvūs ir neutralūs, ypač informacijos pertekliaus ir algoritmų valdomų srautų sąlygomis, kai vis dažniau matome tai, kas patvirtina jau turimas nuostatas. Tačiau naujienos nėra neutralios. Jos prisideda prie socialinės tikrovės kūrimo, formuoja požiūrį į įvairias visuomenės grupes, įtvirtina tam tikrus stereotipus ir galios santykius. Tai ypač išryškėja kalbant apie jautrias ir visuomenę skaldančias temas, tokias kaip abortai. Siekdami išsiaiškinti, kaip naujienos apie abortus formuoja požiūrį į skirtingas socialines grupes ir kaip jų vaizdavimas prisideda prie stereotipų bei įtampos tarp visuomenės grupių kūrimo, išanalizavome 1357 straipsnius penkiuose pagrindiniuose tarptautiniuose naujienų kanaluose – BBC, „The Guardian“, „Reuters“, „Euronews“ ir „Politico“. Tyrimui buvo sudarytas šių 1357 straipsnių tekstynas, į kurį įtraukti 2020–2025 m. publikuoti straipsniai, atrinkti pagal raktažodžius, susijusius su abortais ir reprodukcine sveikata. Visi straipsniai buvo koduoti pagal penkias socialinių veikėjų grupes: moteris, politikus, teisininkus, medikus ir religinių bendruomenių atstovus. Tyrimas atskleidė, kurie veikėjai dažniausiai atsiduria naujienų centre ir kieno balsas šiuose pasakojimuose laikomas svarbiausiu.

Naujienos apie abortus – kieno balsas svarbiausias? Abortų tema nagrinėjamose žiniasklaidos priemonėse dažniausiai pristatoma iš dviejų pagrindinių veikėjų grupių – moterų ir politikų – perspektyvos. Tyrimas rodo, kad šios dvi grupės yra beveik lygiavertės ir kartu sudaro apie 69 proc. visų tekstuose minimų socialinių veikėjų. Tai reiškia, kad abortų naujienose moterys ir politikai dažniausiai tampa pagrindinėmis pasakojimo figūromis. Kur kas rečiau straipsniuose, aprašančiuose abortus, minimi teisės sistemos atstovai, kurie sudaro mažiau nei penktadalį visų atvejų, o medikai – vos apie dešimtadalį. Religinių bendruomenių balsas išlieka marginalus ir siekia tik kelis procentus. Tai leidžia daryti išvadą, kad Vakarų žiniasklaidoje abortai pirmiausia pristatomi kaip moterų patirties ir politinių sprendimų klausimas, o medicininiai ir religiniai aspektai lieka antrame plane. Dar ryškiau ši tendencija atsiskleidžia pažvelgus į atskirus leidinius. Naujienų kanalai abortų temą pristato skirtingai: vieni ją labiau institucionalizuoja, kiti – humanizuoja. „Politico“ ir „Reuters“ abortų temą linksta institucionalizuoti: čia aiškiai dominuoja politikos ir teisės veikėjai. „Politico“ straipsniuose politikai sudaro daugiau nei pusę (65 proc.) visų cituojamų veikėjų, o „Reuters“ išsiskiria ne tik politikų gausa (44 proc.), bet ir didžiausia teisės veikėjų dalimi – jie sudaro net ketvirtadalį (1 pav.). Tai rodo, kad abortų tema šiuose leidiniuose dažniausiai pristatoma kaip politinio ir teisinio reguliavimo klausimas. Tuo tarpu BBC ir „The Guardian“ daugiau dėmesio skiria moterų patirtims. BBC straipsniuose apie abortus moterys sudaro beveik pusę, o „The Guardian“ – kiek daugiau nei trečdalį visų pagrindinių socialinių veikėjų. Šiuose straips-

70 65 60 50 44

41 39

30 20

32 22

10 6 1 „Politico“ Moterys

24 21 15 9 6 4

10 4

6 3

„Euronews“

„The Guardian“

„BBC“

9 5 „Reuters“ Politikos veikėjai

Teisės atstovai

1 pav. Abortų temos pristatymas naujienų kanaluose. Parengė tyrėjai

25 15

Medicinos atstovai

Religijų atstovai

Veikėjas

Dominuojantis tekste

Cituojamas

Santykis

Moterys

470

416

1,13

Politikos veikėjai

463

446

1,04

Teisės atstovai

240

242

0,99

Medicinos atstovai

107

157

0,68

Religijų atstovai

0,93

2 pav. Santykis tarp tekste dominuojančių ir cituojamų socialinių veikėjų. Sudarė tyrėjai

niuose abortų tema dažniau pateikiama atskleidžiant asmenines istorijas ir žmogiškąją perspektyvą. „Euronews“ užima tarpinę poziciją: politikai ir moterys čia pasiskirsto beveik tolygiai, sudarydami maždaug po keturis dešimtadalius visų pašnekovų. Vadinasi, tai, kas laikoma svarbiu veikėju naujienose apie abortus, priklauso ne tik nuo pačios temos, bet ir nuo leidinio redakcinės krypties, žanro bei numanomos auditorijos. Pagrindiniai abortų temos veikėjai Ne mažiau svarbu ir tai, kieno balsas iš tiesų yra girdimas šiose naujienose. Todėl tyrimo metu buvo lyginama, kaip socialinių veikėjų matomumas naujienų tekstuose siejasi su jų citavimu. Citatos čia atlieka ne tik informacinę funkciją, bet ir svarbų ideologinį vaidmenį – jos suteikia veikėjams galimybę viešai reikšti savo poziciją kartu nustatydamos, kieno interpretacija laikoma autoritetinga. Taip naujienose formuojama aiški socialinių vaidmenų hierarchija. Tyrimas parodė, kad egzistuoja akivaizdus skirtumas tarp to, kas yra straipsnio centre, ir to, kas yra pagrindinis cituojamas balsas (2 pav.). Moterys ir politikai dažniausiai pasirodo kaip pagrindiniai naujienų veikėjai, tačiau jų citavimo modeliai skiriasi. Moterys naujienose dažniau yra pagrindinė tema, apie kurią kalbama, o ne tiesiogiai kalbantis balsas – jų patirtis yra dažniau perteikiama per kitus. Medikai išsiskiria priešingu modeliu: jie retai tampa pagrindiniais straipsnio veikėjais, tačiau labai dažnai cituojami kaip ekspertai. Politikai gana tolygiai pasiskirsto tarp pagrindinio vaidmens ir cituojamo balso, todėl vienu metu veikia ir kaip naujienų objektas, ir kaip pagrindinis viešojo aiškinimo šaltinis.

Naujienos nėra neutralios, jos prisideda prie socialinės tikrovės kūrimo.

Abortų naujienose moterys ir politikai dažniausiai tampa pagrindinėmis pasakojimo figūromis.

Tai reiškia, kad nors moterys naujienose apie abortus dažnai yra pagrindinės veikėjos, jos rečiau tampa pagrindiniu cituojamu balsu, nei būtų galima tikėtis iš jų matomumo tekstuose. Tuo tarpu politikai ir ypač medikai dažniau pasitelkiami kaip autoritetingi komentatoriai. Teisės sistemos ir religinių bendruomenių atstovai abortų naujienose užima labiau antraeiles pozicijas. Šią tendenciją dar labiau išryškina veikėjų, kurie dažniausiai straipsniuose pasirodo kartu, poros. Naujienos apie abortus yra daugiabalsės – viename straipsnyje vidutiniškai pasirodo daugiau nei dvi straipsnių veikėjų grupės. Vis dėlto šis daugiabalsiškumas turi aiškią struktūrą. Dažniausiai kartu cituojamos moterys ir politikai, po jų – moterys ir medikai, taip pat politikai ir medikai bei politikai ir teisininkai (3 pav.). Straipsniuose moterų patirtis beveik niekada nepateikiama kaip atskira istorija ar individualus pasirinkimas – abortų

tema visada aiškinama politikos, institucijų ar medicinos kontekste. Tai patvirtina ir konkretūs analizuotų publikacijų pavyzdžiai. Viename iš „Politico“ straipsnių moterų sprendimai aptariami politinio reguliavimo požiūriu. Jame kalbama apie valdžios institucijų siūlymus „moterims duoti pinigų, kad jos nesidarytų aborto“, taip pat apie įstatymus, kuriais būtų siekiama „priversti moteris prieš abortą klausytis vaisiaus širdies plakimo“. „The Guardian“ abortų ribojimus sieja su medicinine rizika – pabrėžiama, kad draudimai gali kelti „didelę grėsmę nėščiųjų sveikatai“. Tuo tarpu „Euronews“ išryškina socialinius ir ekonominius abortų prieinamumo aspektus: pažymima, kad dirbančios moterys dėl ribotos galimybės gauti medicinos paslaugas patiria neproporcingai didelę naštą, nes vizitas pas gydytoją gali reikšti atlygio už pamainą praradimą ir papildomas vaikų priežiūros išlaidas.

Pora

Bendras straipsnių skaičius

Reikšmė

Moterys ir politikos veikėjai

684

Moterų patirtis naujienose siejama su politiniu konfliktu ar reguliavimu.

Moterys ir medicinos atstovai

408

Medicinos atstovai atlieka ekspertų, aiškinančių moterų istorijas, vaidmenį.

Politikos veikėjai ir medicinos atstovai

346

Politiniai sprendimai aiškinami sveikatos ir prieinamumo požiūriu.

Politikos veikėjai ir teisės atstovai

342

Abortai naujienose pateikiami kaip teisės ir politikos sankirtos klausimas.

Moterys ir teisės atstovai

295

Asmeninė patirtis susiejama su institucine kontrolės ir teisėtumo sistema.

3 pav. Dažniausios cituojamų socialinių veikėjų poros naujienose apie abortus. Sudarė tyrėjai

Politinio ir medicininio požiūrio sankirta atsiskleidžia ir „Reuters“ straipsnyje. Jame aprašomas susitikimas, kuriame dalyvavo „gydytojai, įstatymų leidėjai ir Baltųjų rūmų pareigūnai“ ir buvo svarstoma prieiga prie abortų bei galimos bausmės „gydytojams ir slaugytojams“. Teisinis aspektas ypač ryškus BBC straipsnyje, kuriame aptariamas JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas dėl Luizianos valstijoje taikytų aborto ribojimų. Teismas konstatavo, kad šie ribojimai moterims užtraukė „nepagrįstai didelę naštą“. Šie pavyzdžiai rodo, kad moterys žiniasklaidoje daugeliu atvejų vaizduojamos kaip išorinių aplinkybių veikiamos veikėjos, kurių galimybę savarankiškai priimti sprendimus riboja teisinis reguliavimas, institucijos, medicinos paslaugų prieinamumas ir socialinės bei ekonominės sąlygos. Kartu moterų patirtys netiesiogiai siejamos su reprodukciniu vaidmeniu, įskaitant nėštumą, motinystę ir vaikų priežiūrą. Galios piramidė naujienose apie abortus Socialinių veikėjų hierarchiją naujienose apie abortus formuoja ne tik citatos ar temų pasiskirstymas, bet ir pats kalbėjimo būdas – vartojama leksika. Moterys dažniausiai apibūdinamos per patirtį ir kūniškąją būseną: pacientės, nėščios moterys, nėščiosios. Įdomu tai, kad dalyje anglakalbių tekstų vietoj konkrečių nuorodų į moteris vartojamas ir neutralus terminas „tėvai“ (angl. parents), atspindintis platesnes įtraukios kalbos tendencijas.

Nors moterys naujienose apie abortus dažnai yra pagrindinės veikėjos, jos rečiau tampa pagrindiniu cituojamu balsu.

Politikos veikėjai pristatomi įvardijant jų institucines pareigas: parlamento nariai, įstatymų leidėjai, gubernatoriai, viceprezidentai. Teisės sistemos atstovai siejami su teismų ir teisėtumo kalba: teisėjai, generaliniai prokurorai, Aukščiausiasis Teismas. Medikai apibrėžiami kaip ekspertiniai autoritetai – tyrėjai, akušeriai-ginekologai, gydytojai klinicistai, profesinių organizacijų atstovai. Religinių bendruomenių veikėjai dažniausiai įvardijami kaip konfesinių institucijų atstovai: katalikų bažnyčios kunigai, popiežius, vyskupai, evangelikai. Taip naujienose ne tik pristatomi veikėjai, bet ir aiškiai apibrėžiama jų vieta socialinių vaidmenų hierarchijoje. Apibendrinant galima išskirti tris pagrindinius vaidmenų lygmenis. Hierarchijos viršuje atsiduria institucinis vaidmuo – jį reprezentuoja politikai, įstatymų leidėjai, teisėjai, prokurorai ir valstybės institucijos. Jie naujienose dažniausiai siejami su sprendimų priėmimu, reguliavimu, teisės interpretavimu ir galios paskirstymu. Vidurinę grandį sudaro ekspertinis vaidmuo – tai gydytojai, klinikos, tyrėjai ir profesinės organizacijos. Tekstuose jie rečiau pasirodo kaip priimantys sprendimus, bet dažniau juos aiškina ir pagrindžia, taip suteikdami pasakojimui objektyvumo ir moksliškumo įspūdį. Apačioje lieka patirtinis vaidmuo – moterys, nėščiosios, pacientės. Būtent jos naujienose tampa pagrindiniu patirties subjektu, tačiau retai turi galimybę pačios formuoti viešojo pasakojimo kryptį. Todėl naujienos apie abortus nėra vien pasakojimai jautria tema. Jos atskleidžia bendresnį žiniasklaidos veikimo principą. Viešojoje erdvėje svarbus ne tik tas, kuris yra matomas, bet ir tas, kuris yra laikomas turinčiu teisę aiškinti, vertinti ir spręsti. Kai vieni veikėjai nuolat kalba, o kiti dažniausiai tik patiria, naujienos ne tik atspindi tikrovę, bet ir ją sustruktūrina pagal aiškią galios logiką. 83

RIZIKŲ RAŠTINGUMAS

Finansiškai tampame raštingi, bet ar mokame apsisaugoti internete? Dr. Santautė Venslavienė Dr. Julija Gavėnaitė-Sirvydienė Vilniaus universiteto Verslo mokykla

Vos keliais paspaudimais telefone galime pervesti pinigus, įsigyti prekę ar pradėti investuoti. Skaitmeninės technologijos mūsų kasdienybę pavertė greitesne ir patogesne, tačiau šis patogumas turi savo kainą. Anksčiau didžiąją dalį rizikų valdė bankai, valstybės ar kitos institucijos, o šiandien ši našta vis labiau gula ant vartotojų pečių – jiems tenka atpažinti sukčiavimo bandymus, saugoti asmens duomenis ir priimti atsakingus sprendimus skaitmeninėje erdvėje. Naujas tyrimas atskleidžia, kad nors žmonės vis geriau orientuojasi finansų srityje, jų gebėjimai atpažinti kibernetines rizikas yra per silpni. Visuomenė labiau pasitiki savo finansiniu raštingumu nei kibernetiniu atsparumu, o tai rodo augantį poreikį stiprinti ne tik finansų žinias, bet ir kasdienius saugaus elgesio internete įgūdžius.

Naujas įgūdis – rizikų raštingumas Finansinis raštingumas ilgą laiką buvo laikomas viena svarbiausių šiuolaikinio žmogaus kompetencijų. Žmonės buvo mokomi planuoti savo biudžetą, atsakingai skolintis, taupyti ir priimti apgalvotus finansinius sprendimus. Tačiau skaitmenizacija pakeitė nusistovėjusias taisykles. Šiandien finansiniai sprendimai persikėlė į internetinę erdvę, kurioje atsiranda ir papildomų kibernetinių grėsmių. Internetinė bankininkystė, finansų technologijų platformos, kriptovaliutos ir e. prekyba šiandien keičia tai, kaip tvarkome finansus, perkame ir priimame ekonominius sprendimus, todėl vien suprasti palūkanų normų svyravimus ar investavimo principus nebepakanka. Jei žmogus neatpažįsta sukčiavimo laiško, nesugeba apsaugoti savo duomenų ar neįvertina skaitmeninių grėsmių, net geri finansiniai įgūdžiai negali apsaugoti nuo nuostolių. Naujas tyrimas rodo, kad finansinis ir kibernetinis raštingumas šiandien nebegali būti vertinami atskirai. Jie susijungė į platesnę kompetenciją – rizikų raštingumą, kuris apima gebėjimą suprasti, įvertinti ir valdyti neapibrėžtose situacijose kylančias grėsmes. Skaitmeniniame amžiuje tai reiškia mokėjimą ne tik tvarkyti pinigus, bet ir saugiai veikti aplinkoje, kurioje finansiniai sprendimai vis dažniau priklauso nuo technologijų. Kaip matuojamas rizikų raštingumas? Siekiant išsiaiškinti, kaip visuomenė pasirengusi susidurti su šiuolaikinėmis rizikomis, buvo sudarytas rizikų raštingumo indeksas, apimantis dvi svarbiausias sritis – finansinį ir kibernetinį rizikų raštingumą. Tyrimo dalyviai vertino savo gebėjimus atpažinti, įvertinti ir valdyti įvairias grėsmes. Finansinis rizikų raštingumas atskleidė, kaip žmonės geba priimti saugesnius finansinius sprendimus ir atpažinti rizikingus pasiūlymus, o kibernetinis – kaip jie saugo savo duomenis, atpažįsta sukčiavimo bandymus ir reaguoja į įtartinas situacijas internete. Sujungus šiuos rodiklius, išryškėjo svarbi tendencija: nors apskritai visuomenė atrodo gana gerai pasirengusi, išsamesnė analizė atskleidžia ryškius skirtumus – ypač tarp gebėjimo valdyti finansines ir kibernetines rizikas. Aukšti rodikliai, bet rizikų raštingumo vidutinis Iš pirmo žvilgsnio tyrimo rezultatai nuteikia optimistiškai – aukštas rizikų raštingumo lygis siekia apie 61 proc. (1 pav.) Tai reiškia, kad didžioji dalis respondentų jaučiasi pakankamai užtikrinti priimdami finansinius sprendimus, naudodamiesi skaitmeninėmis paslaugomis ir susidurdami su kasdienėmis rizikomis. Augantis skaitmeninių įrankių naudojimas ir didesnis visuomenės įsitraukimas į finansines paslaugas leidžia manyti, kad žmonių gebėjimai šiose srityse stiprėja. Tačiau beveik 40 proc. tyrimo dalyvių patenka į žemo arba vidutinio rizikų raštingumo grupes – tai rodo, kad reikšminga visuomenės dalis vis dar gali susidurti su sunkumais 86

Visuomenė labiau pasitiki savo finansiniu raštingumu nei kibernetiniu atsparumu.

Rizikų raštingumas apima gebėjimą suprasti, įvertinti ir valdyti neapibrėžtose situacijose kylančias grėsmes.

1 pav. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas pagal rizikų raštingumo lygį. Sudarė tyrimo autoriai

vertindama galimas grėsmes, atpažindama sukčiavimo požymius ar tinkamai apsaugodama savo duomenis. Skaitmeninėje aplinkoje, kurioje sprendimai dažnai priimami vos keliais paspaudimais, tokios spragos gali tapti pažeidžiamumo priežastimi. Skaitmeniniame amžiuje svarbu ne tik jaustis saugiai, bet ir turėti praktinių žinių bei įgūdžių, kurie padeda išvengti realių grėsmių. Kibernetiniai įgūdžiai atsilieka nuo finansinių Vienas svarbiausių tyrimo rezultatų atskleidžia aiškią tendenciją – visuomenės kibernetinių rizikų raštingumas yra žemesnis nei finansinis. Žmonės dažniau pasitiki savo gebėjimais priimti finansinius sprendimus, suprasti finansi-

nius produktus ar vertinti galimas finansines rizikas, tačiau jaučiasi mažiau užtikrinti susidūrę su kibernetinėmis grėsmėmis – sukčiavimo bandymais, įtartinais pranešimais ar bandymais išgauti asmens duomenis. Taip yra todėl, kad finansinis švietimas Lietuvoje ir pasaulyje nuosekliai plėtojamas jau daugelį metų – žmonės mokomi planuoti biudžetą, taupyti, skolintis atsakingai ir vertinti finansinius sprendimus. Tuo tarpu kibernetinis sąmoningumas yra santykinai nauja kompetencija, kuri formuojasi sparčiai augant technologijų naudojimui. Dėl to dalis žmonių dar nespėjo įgyti įgūdžių, reikalingų saugiai veikti skaitmeninėje aplinkoje. Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad kibernetinės grėsmės tampa vis sudėtingesnės ir sunkiau atpažįstamos. Sukčiavimo laiškai ir žinutės vis dažniau atrodo įtikinamai, netikros 87

2 pav. Rizikų raštingumo trūkumų pasiskirstymas tarp respondentų. Sudarė tyrimo autoriai

investavimo galimybės kuriamos profesionaliai, o duomenų vagystės gali prasidėti nuo vieno neatsargaus paspaudimo. Tradiciniai atsargumo įpročiai ne visada padeda susidoroti su naujo tipo rizikomis.

patikimai atrodančią nuorodą. Tokiose situacijose svarbu ne tik turėti žinių, bet ir gebėti sustoti, kritiškai įvertinti bei patikrinti informaciją prieš imantis veiksmų.

Todėl šiandien mokėti gerai planuoti ir valdyti finansus nebepakanka. Žmogus gali gebėti priimti apgalvotus finansinius sprendimus, tačiau vis tiek išlikti pažeidžiamas, jei neatpažįsta skaitmeninių grėsmių. Tyrimo rezultatai rodo, kad finansinis ir kibernetinis raštingumas turi būti ugdomi kartu – tik jų derinys leidžia žmogui visapusiškai pasirengti šiuolaikinės skaitmeninės ekonomikos iššūkiams.

„Dviguba raštingumo spraga“ – rizikingiausias

Reikalingi abu – ir finansinis, ir kibernetinis raštingumas Finansinio ir kibernetinio raštingumo sąveikos svarba ypač gerai atsiskleidžia kasdienėse situacijose. Žmogus gali žinoti, kad neįprastai didelė grąža dažnai reiškia didesnę riziką, tačiau nesugebėti atpažinti netikros investavimo platformos. Kitas gali suprasti taupymo svarbą, bet vis tiek atskleisti banko duomenis, gavęs įtikinamai atrodančią žinutę, tariamai siunčiamą kurjerių tarnybos ar oficialios institucijos. Tokiais atvejais problema kyla ne tik dėl finansinių žinių ar technologinių įgūdžių trūkumo, o ir atsiradus žinių spragai tarp šių dviejų sričių. Skaitmeniniai finansiniai sprendimai dažnai priimami veikiant spaudimui: gavus „skubią“ žinutę, „riboto laiko pasiūlymą“, įspėjimą apie įtartiną mokėjimą ar 88

Vienas svarbiausių tyrimo atradimų – „dviguba raštingumo spraga“, kai žmogui trūksta ir finansinio, ir kibernetinio rizikų raštingumo. Tyrimo duomenimis, daugiau nei penktadalis respondentų (21,08 proc.) patenka į šią grupę, o tai reiškia didesnį pažeidžiamumą susidūrus su sudėtingomis skaitmeninių finansinių rizikų situacijomis (2 pav.). Tuo tarpu apie 20 proc. respondentų susiduria tik su kibernetinių rizikų raštingumo trūkumu, 12,65 proc. – tik su finansinio, o 46 proc. nenustatyta reikšmingo trūkumo. Šie rezultatai rodo, kad rizikos nėra pasiskirsčiusios vienodai. Ypač didelį nerimą kelia tai, kad finansinių ir kibernetinių įgūdžių trūkumas gali vienas kitą sustiprinti. Žmonės, kurie sunkiau vertina finansines rizikas, gali būti lengviau paveikiami ir sukčiavimo schemų, klaidinančios informacijos ar neapgalvotų sprendimų internete. Amžius saugumo negarantuoja Tyrimo rezultatai paneigia paplitusią prielaidą, kad jaunimas savaime geriau orientuojasi skaitmeninėje aplinkoje. Nors jauni žmonės dažniau naudojasi technologijomis ir turi

daugiau kasdienės skaitmeninės patirties, tai ne visada reiškia geresnį gebėjimą atpažinti ir valdyti kylančias rizikas. Dalis jaunų respondentų taip pat pateko į „dvigubą raštingumo spragos“ grupę, kuriai būdinga tiek finansinių, tiek kibernetinių įgūdžių stoka. Tuo tarpu vyresniems tyrimo dalyviams dažniau buvo būdingos finansinio raštingumo spragos. Tai rodo, kad pažeidžiamumas nėra susijęs vien su amžiumi – skirtingos kartos susiduria su skirtingais iššūkiais, todėl rizikų raštingumo ugdymas turi būti pritaikytas įvairioms visuomenės grupėms. Rizikų raštingumas – visuomenės atsparumo pagrindas Rizikų raštingumas šiandien tampa ne tik asmeniniu gebėjimu, bet ir svarbia visuomenės atsparumo dalimi. Kai vis daugiau kasdienio gyvenimo, finansinių paslaugų ir viešųjų procesų persikelia į skaitmeninę erdvę, gebėjimas saugiai joje veikti tampa būtina sąlyga visavertiškai dalyvauti ekonomikoje ir visuomenėje. Rizikų raštingumo trūkumas gali lemti ne tik didesnę tikimybę patirti finansinių nuostolių dėl sukčiavimo, bet ir riboti galimybes naudotis skaitmeninėmis paslaugomis. Todėl šios kompetencijos stiprinimas tampa ne vien švietimo uždaviniu – tai svarbi socialinės įtraukties, ekonominio saugumo ir visuomenės atsparumo didinimo kryptis.

Tradiciniai atsargumo įpročiai ne visada padeda susidoroti su naujo tipo rizikomis.

Nauja švietimo ir politikos kryptis Tyrimo rezultatai rodo, kad norint didinti visuomenės atsparumą būtinos ne pavienės, o integruotos priemonės. Svarbu ne tik kelti bendrą rizikų raštingumo lygį, bet ir mažinti didžiausias spragas – ypač kibernetikos srityje, kur žmonės dažniausiai susiduria su naujomis ir greitai besikeičiančiomis grėsmėmis. Todėl finansinis ugdymas turėtų būti glaudžiau siejamas su praktiniais kibernetinio saugumo įgūdžiais: gebėjimu atpažinti sukčiavimo bandymus, kritiškai vertinti informaciją, tikrinti šaltinius ir saugiai reaguoti į įtartinas situacijas internete. Vis dėlto atsakomybė už saugią skaitmeninę aplinką negali tekti vien tik vartotojui. Svarbų vaidmenį čia turi atlikti bankai, skaitmeninių paslaugų kūrėjai, reguliuotojai ir valstybės institucijos, kurios kartu formuoja saugesnę technologijų naudojimo kultūrą. Skaitmeninei ekonomikai sparčiai plečiantis – augant dirbtinio intelekto, finansų technologijų, automatizuotų sprendimų ir elektroninių paslaugų reikšmei – gebėjimas suprasti ir valdyti rizikas tampa viena svarbiausių šiuolaikinio žmogaus kompetencijų. Tyrimo pagrindu sukurtas rizikų raštingumo indeksas padeda įvertinti, kiek visuomenė yra pasirengusi šiems pokyčiams, ir primena esminę žinią: vien gebėjimo naudotis skaitmeninėmis technologijomis nepakanka. Ateityje pranašumą turės ne tie, kurie tik prisijungia prie skaitmeninio pasaulio, bet tie, kurie jame geba veikti saugiai, atsakingai ir apdairiai. 89

DIRBTINIS INTELEKTAS TEISĖJE

Greitas DI atsakymas – nebūtinai geras teisinis sprendimas Dr. Julija Kalpokienė Vilniaus universiteto Teisės fakultetas

Generatyvinis dirbtinis intelektas (DI) kuria įspūdį, kad profesinės žinios – taip pat ir teisės srities – tapo prieinamos kiekvienam. Užtenka paprašyti ir ekrane atsiranda ieškinio juodraštis, nuomos sutartis ar atsakymas į klausimą, ar darbdavys turėjo teisę jus atleisti. Atrodo, kad kišenėje turime greitą ir nemokamą patarėją tais klausimais, kurių patys pakankamai gerai neišmanome. Vis dėlto dažnu atveju dirbtinio intelekto pateiktas atsakymas į teisės klausimą negali atstoti konsultacijos su advokatu, ypač tada, kai nuo teisinio sprendimo priklauso svarbūs gyvenimo ar verslo klausimai.

DI keičia profesijas Toks DI prieinamumas, kai technologija padeda atlikti ne tik mechanines, bet ir kūrybines bei analitines užduotis, kurios anksčiau buvo priskiriamos žmogui, neišvengiamai keičia darbo rinką ir pačių paslaugų poreikį. Vis garsiau kalbama, kad DI perbrėš ne vienos profesijos ribas, o vertingiausiu įgūdžiu taps ne pati informacija, kuri šiuo metu sąlyginai lengvai prieinama, o gebėjimas ją kritiškai vertinti ir pritaikyti. Teisininkų bendruomenėje prognozuojama, kad DI įrankiai automatizuos didelę dalį kasdienio darbo – teisės aktų ir teismų praktikos paiešką, dokumentų peržiūrą, pirminių raštų projektų rengimą. Taip atsilaisvins laiko sudėtingesnėms užduotims ar tokioms, kurios neapsieina be žmogaus: bendravimui su klientu, bylos strategijai, deryboms. Bet kuriuo atveju DI prieinamumas keičia teisės rinką ir atsiranda naujų įgūdžių, reikalingų teisininkams. Žinoma, pokyčiai pasiekia ir tuos, kurie ieško teisinės pagalbos. Žmonės vis dažniau pirminę informaciją susiranda patys. Pasitaiko net tokių atvejų, kai į advokatą kreipiamasi nebe su prašymu parengti sutartį, o su jau DI sugeneruotu dokumentu ir prašymu jį tik peržiūrėti bei pakoreguoti. Todėl nenuostabu, kad atsiranda manančių, jog greitai DI galės pakeisti advokatą. Bylos, kurių niekada nebuvo Spaudoje vis dažniau nuskamba istorijos, rodančios, kad DI gali suklaidinti net patyrusius profesionalus. Nuo tokių klaidų nėra apsaugotos ir gerai žinomos tarptautinės advokatų kontoros, nes ir jų advokatai kartais suklysta pernelyg pasitikėdami DI pateikta informacija. Vienas pirmųjų tokių garsiai nuskambėjusių pavyzdžių – 2023 m. Niujorko byla Mata prieš „Avianca“. Joje du advokatai teismui pateikė dokumentą, kuriame rėmėsi šešiomis teismų bylomis kaip precedentais, itin palankiais jų atstovaujamam klientui. Tačiau nė viena iš šių bylų neegzistavo – visos jos buvo sukurtos „ChatGPT“, nors atrodė ir skambėjo labai tikroviškai. Kaip vėliau paaiškėjo, advokatai pasitelkė DI įrankį ne tik ieškodami teismų praktikos, bet ir pačią teismų praktiką tikrino ne patys ieškodami bylos, o naudodami tą patį DI įrankį. Kai advokatas paklausė pokalbių roboto, ar bylos tikros, šis patikino, kad taip. Advokatams ir jų kontorai buvo skirta piniginė bauda už tai, kad tinkamai nepatikrino informacijos ir rėmėsi neegzistuojančiomis bylomis, o ši istorija tapo vienu pirmųjų plačiai nuskambėjusių įspėjimų apie rizikas, kylančias aklai pasitikint DI. Tačiau tai nebuvo vienintelis toks atvejis, iš kurio teisininkų bendruomenė būtų galėjusi pasimokyti ir nebekartoti šios klaidos. Tokių istorijų nuolat daugėja. Prancūzų tyrėjas Damienas Charlotinas renka jas į viešai prieinamą duomenų bazę, kurioje fiksuojami teisiniai sprendimai, susiję su DI haliucinacijomis. 2026 m. birželio duomenimis, šioje duomenų bazėje buvo užfiksuota daugiau nei pusantro tūkstančio tokių atvejų. DI haliucinacijomis vadinami tokie atvejai, kai DI modelis pateikia neteisingą ar išgalvotą rezultatą, tačiau tai daro taip įtikinamai, kad jį lengva palaikyti tiesa. Būtent dėl šios priežasties vien sklandžiai suformuluotas ir užtikrintai pateiktas atsakymas dar negarantuoja, kad jis yra teisingas. 92

Teisininkų bendruomenėje prognozuojama, kad DI įrankiai automatizuos didelę dalį kasdienio darbo.

Advokatas dėl savo praktinės patirties ir profesinių žinių greičiau gali pastebėti DI haliucinacijas.

Nuo DI haliucinacijų nėra apsaugotas nė vienas. Todėl, nors DI gali būti puikus įrankis kai kurioms užduotims atlikti ar efektyvinti, darbui paspartinti, tačiau žmogaus priežiūra yra būtina. O tokioje srityje kaip teisinės konsultacijos advokato, turinčio profesinių žinių ir patirties, akis daug geriau gali pastebėti DI haliucinacijas. Panašių signalų jau matyti ir Lietuvoje. 2025 m. kovo 6 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė atskirąją nutartį civilinėje byloje, kurioje pasisakė dėl galimo Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo ir Advokatų etikos kodekso pažeidimo. Nors nutartyje nėra minimas DI, buvo nuspręsta informuoti Advokatų tarybą apie galimus advokato etikos pažeidimus. Teigiama, kad kasaciniame skunde buvo remiamasi neegzistuojančia teismų praktika, pateikiant nuorodas į neegzistuojančias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis. Turint galvoje kitų valstybių pavyzdžius, tikėtina, kad skundas galėjo būti rengtas pasitelkiant DI.

Netrukus po šios nutarties buvo paskelbtos ir atnaujintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo rekomendacijos asmenims, paduodantiems kasacinį skundą ir kitus procesinius dokumentus. Jose nurodoma aiškiai pažymėti, jei rengiant dokumentą buvo pasitelktas DI, o dokumentą pasirašantis asmuo privalo atidžiai patikrinti visą jo turinį. Kyla natūralus klausimas: jei suklysti gali ir patyręs advokatas, koks tada skirtumas tarp jo ir žmogaus, nusprendusio gintis vien su DI pagalba? Ką advokatas turi, o algoritmas – ne? Pirmasis skirtumas – profesinės žinios ir patirtis. Advokatas dėl savo praktinės patirties ir profesinių žinių greičiau gali pastebėti DI haliucinacijas – atpažinti neatitinkantį standarto bylos numerį, ne tos jurisdikcijos teisinę nuostatą, jau pakeistą teisinę normą arba precedentą, kuris konkrečiu atveju visai neturėtų būti taikomas.

Žmogui be teisinio išsilavinimo sugeneruotas tekstas gali atrodyti įtikinamai ir patikimai – tiek kai jis yra faktiškai teisingas, tiek ir kai prasimanytas. Užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad kuo mažiau asmuo turi patirties tam tikroje srityje, tuo labiau jis yra linkęs kliautis DI sugeneruotais rezultatais. Antrasis skirtumas, bene svarbiausias, yra atsakomybė ir etika. Advokatus saisto profesinės etikos reikalavimai, Lietuvoje įtvirtinti Advokatų etikos kodekse. Jie privalo nuolat kelti kvalifikaciją, veikti remdamiesi kliento interesais ir saugoti kliento paslaptį. DI tokių įsipareigojimų neturi. Jis gali būti apmokytas senais duomenimis, pateikti netikslią ar neaktualią informaciją kaip teisingą ir tinkamą. Be to, pokalbių robotui teikiama informacija, net jei ji susijusi su teisiniu ginču ar teisiniu klausimu, savaime nėra laikoma kliento paslaptimi ir todėl nėra konfidenciali. Priklausomai nuo naudojamo DI įrankio ir jo nustatymų, vartotojo pateikti duomenys ir sugeneruoti atsakymai gali būti naudojami ne tik modeliui tobulinti – tam tikrais atvejais jie gali būti atskleisti tretiesiems asmenims ar institucijoms, pavyzdžiui, jei paslaugų teikėjas būtų įpareigotas pateikti šiuos duomenis teisėsaugos institucijoms. Advokatas privalo veikti rūpestingai ir profesionaliai, saugoti kliento paslaptį ir nepriimti pavedimo, kai žino, kad negali reikiamu laiku ar tinkamai jo atlikti dėl profesinės patirties 94

stokos, užimtumo ar kitų priežasčių. Šios pareigos niekur nedingsta, nepriklausomai nuo to, kokiu įrankiu naudojamasi: jei skundą rengė ne pats advokatas, o DI, už galutinio dokumento kokybę vis tiek atsako advokatas. Pokalbių robotas dažnai neįvertina savo atsakymo patikimumo ir nepripažįsta, kad gali neturėti pakankamai informacijos teisingam ar tinkamam atsakymui sugeneruoti. Jei jo pateikta informacija suklaidina žmogų, pats DI jokios atsakomybės neprisiima ir drausminės bylos jam negresia. Be to, dažnu atveju už tokių klaidų sukeltas pasekmes atsakomybės neprisiima net ir DI įrankio tiekėjas. Žinoma, pasitaiko išimčių, kai suklysta ir profesionalai, ką liudija ir jau minėtos bylos. Be to, technologija plinta greičiau, nei advokatūros ir teismai spėja parengti aiškias DI naudojimo gaires, todėl, kaip ir diegiant bet kokią naujovę, neišvengiama pereinamojo laikotarpio iššūkių. Tačiau DI yra tik įrankis, kurio nauda priklauso nuo to, kaip jis naudojamas: jo pateikti rezultatai turi būti kritiškai peržiūrimi ir tikrinami. Įrankis tiek geras, kiek įgudęs jo naudotojas Iš to nereikėtų daryti išvados, kad DI teisei – grėsmė, kurios reikia vengti. Priešingai, kvalifikuoto specialisto rankose jis tampa galingu pagalbininku: greitai išanalizuoja šimtus dokumentų, padeda greičiau atlikti užduotis,

kurioms žmogui prireiktų kelių valandų, ir pastebėti detales ar netikslumus, kuriuos pavargusi specialisto akis gali praleisti. Tačiau tam, kad DI būtų naudojamas tinkamai, vis tiek reikalingos profesinės žinios, kurios leidžia atskirti vertingą rezultatą nuo įtikinamai suformuluotos, bet klaidingos informacijos. Šią problemą gerai iliustruoja 2026 m. Stanfordo universiteto mokslininkų atliktas DI haliucinacijų tyrimas: net specializuoti, teisininkams skirti DI įrankiai, kurie remiasi tikromis teisės duomenų bazėmis, vis tiek prasimanydavo arba klaidingai pateikdavo informaciją – vienu atveju daugiau nei trečdaliu klausimų. Tai rodo, kad ir patikimiausias įrankis nepanaikina žmogaus vaidmens priimant galutinį sprendimą ir prisiimant atsakomybę už jo kokybę. DI gali pagreitinti ir palengvinti teisininko darbą, bet negali jo perimti. DI – įrankis, o ne patarėjas Vis dėlto DI gali reikšmingai prisidėti prie teisės žinių ir teisinės informacijos prieinamumo. Jis gali padėti sumažinti tam tikrų paslaugų kainas, suteikti žmogui pirminę informaciją ar paaiškinti sudėtingas sąvokas, padėti suprasti, pavyzdžiui, konkrečią sutarties sąlygą ar pateiktą reikalavimą gavus pretenziją. Tai gali būti labai naudinga ir reikalinga tais atvejais, kai kreiptis į advokatą žmogui atrodo per brangu, nepatogu ar dar per anksti. Tačiau tai jokiu būdu negali pakeisti profesionalios teisinės pagalbos, kurią suteikia advokatas. Nors DI nėra teisinės pagalbos pakaitalas, tačiau jis keičia advokatų darbą: vis daugiau teisininkų DI pasitelkia savo kasdienėje veikloje, bet ne tam, kad šis juos pakeistų, o tam, kad jie galėtų suteikti teisines paslaugas dar greičiau, efektyviau, kokybiškiau, dar geriau atstovautų savo klientams ir gintų jų interesus.

Kuo mažiau asmuo turi patirties tam tikroje srityje, tuo labiau jis yra linkęs kliautis DI sugeneruotais rezultatais.

Vis dėlto labai svarbu suprasti, – tiek advokatams, tiek kitiems žmonėms, kurie naudojasi DI, – kad dirbtinis intelektas nesuvokia konteksto, kaip jį suvokia žmogus. Jis remiasi tik ta informacija, kuri jam yra pateikta, tuo, kaip jis yra apmokytas ir kaip suformuluotas vartotojo klausimas. Todėl pateikus netinkamą klausimą galima gauti tikslų atsakymą – tik ne apie tą problemą, kurią iš tiesų reikėtų spręsti. Teisėje dažnai svarbiausia ne atsakyti į užduotą klausimą, o pastebėti, kad tikroji problema slypi visai kitur, nei iš pradžių atrodė klientui. Patyręs teisininkas geba užduoti tinkamus klausimus, įžvelgti esmę, įvertinti situacijos aplinkybes ir pastebėti svarbius niuansus, apie kuriuos pokalbių roboto niekas nepaklausė. Tad atsakymas į klausimą, ar reikia advokato, jei turime DI, nevienareikšmis: kartais DI galės pagelbėti – nukreipti į tinkamą šaltinį ar paaiškinti teisės srities sąvoką, tačiau ten, kur iš tiesų reikia profesionalios teisinės pagalbos, bus reikalingas specialistas. Gali būti, kad ir advokatas pasitelks DI, tačiau tokiu atveju jis išliks atsakingas už tai, kokią teisinę pagalbą suteikė, o DI bus tik įrankis, bet ne savarankiškas patarėjas, galintis pakeisti teisininko darbą. 95

SPECTRUM, 2026 spalis, Nr. 2 (44) Žurnalą leidžia Vilniaus universiteto Komunikacijos ir rinkodaros skyrius Turinio redaktorė Liudmila Januškevičienė Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė Dizaineris Tadas Razmas Meninis redaktorius Domas Ignatavičius Fotografai Ugnius Bagdonavičius, Tomas Laurinavičius Iliustratorė Marija Benetytė Viršelyje vaizduojama stilizuota žmogaus figūra, pro optinį įrenginį žvelgianti į dangų, kuriame matomas akį primenantis ženklas, apsupta ezoterinio natiurmorto elementų – paukščio roboto, beržo kelmo ir masonų simbolikos, perteikia sąmokslo teorijoms būdingą mintį, kad žmogus yra nuolat stebimas. Marijos Benetytės iliustracija Dalis žurnale naudojamų nuotraukų yra iš Wikimedia Commons, Shutterstock, Magnific arba generuota dirbtinio intelekto Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Komunikacijos ir rinkodaros skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius Tel. (0 5) 236 6053, www.vu.lt/naujienos#spectrum Dėl publikacijų žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt Leidinys platinamas nemokamai Spausdino UAB „BALTO print“ Tiražas 1000 egz. ISSN 2783-8226 © VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2026 Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina 96

VU mokslo populiarinimo žurnalas SPECTRUM, 44 numeris