Vilniaus universiteto mokslo populiarinimo žurnalas SPECTRUM, nr. 43

VILNIAUS UNIVERSITETO MOKSLO POPULIARINIMO ŽURNALAS 1(43)/2026

Turinys

2

8

14

20

26

32

38

46

52

58

64

70

76

82

„Aš tai jau kažkada patyriau“: kas iš tikrųjų vyksta smegenyse per déjà vu?

Jei ateitų diena X: kas gintų Lietuvą ir nuo ko tai priklauso

Vilnius ekrane: kaip filmai kuria miesto įvaizdį?

Mobingas Lietuvos sveikatos įstaigose: tyrimas atskleidė, kas nuo jo kenčia labiausiai

Kaip mūsų smegenys nusprendžia pirkti daiktus greičiau už mus pačius?

„Tamsios moterys“ ar uolios slaugytojos? Gailestingosios seserys Vilniuje XVIII–XIX amžiuje

Šeimos be vaikų, gaunančios dvigubas pajamas: koks jų požiūris į finansus ir tvarumą?

Neišsprendžiama matematikos mokymo(si) Lietuvoje lygtis: kas tas trūkstamas nežinomasis?

Ar hormoninė kontracepcija veikia smegenis?

Lygtinis paleidimas iš kalėjimo: ne malonė, o svarbus integracijos procesas

Kaip darbuotojai Lietuvoje patiria, atpažįsta ir įveikia perdegimo riziką?

Kodėl „gerasis“ cholesterolis neapsaugo nuo širdies ir kraujagyslių ligų?

Kaip suprasti ir keisti savo finansinius įpročius?

Nauja lazerinė sistema leidžia pažvelgti į plika akimi nematomą ir itin greitą pasaulį

88

Humoras darbe – organizacinės kultūros atspindys

DEJA VU FENOMENAS

„Aš tai jau kažkada patyriau“: kas iš tikrųjų vyksta smegenyse per déjà vu?

Dr. Gintarė Bidlauskienė

Vilniaus universitetas

Trumpas, bet intensyvus jausmas, kad dabartinė situacija jau kažkada buvo išgyventa, pažįstamas daugeliui žmonių. Déjà vu dažniausiai trunka vos kelias sekundes, tačiau per tą laiką spėja sutrikdyti įprastą laiko, atminties ir realybės pojūtį. Nors populiariojoje kultūroje déjà vu neretai pristatomas kaip paslaptingas fenomenas, kognityviniai tyrimai leidžia jį demistifikuoti, pateikdami empiriškai pagrįstą, bet ne mažiau įdomų paaiškinimą.

Pats terminas déjà vu yra kilęs iš prancūzų kalbos ir pažodžiui reiškia „jau matyta“. Vis dėlto, pasak Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto

Psichologijos instituto docento Vytauto Jurkuvėno, toks terminas gali šiek tiek klaidinti: „Déjà vu atveju mes nebūtinai esame ką nors matę ar patyrę anksčiau, veikiau išgyvename pažįstamumo pojūtį be realaus prisiminimo.

Ištinka jausmas, kad situacija pažįstama, bet kartu labai aiškiai suvokiame, kad paties įvykio neprisimename.“

Ne sistemos klaida, o evoliucijos kompromisas

Kaip aiškina doc. V. Jurkuvėnas, déjà vu nėra nei praeitų gyvenimų aidas, nei „kontaktas“ su paraleline tikrove. Tai trumpas nesutapimas tarp kelių smegenų sistemų, kurios kasdien dirba kartu, kurdamos mūsų patiriamą realybę. Paprastai šis darbas vyksta nepastebimai, tačiau kartais skirtingi mechanizmai pateikia prieštaringą informaciją. Būtent tada pajuntame déjà vu

„Déjà vu dažnai vadinama „atminties klaida“, tačiau toks apibūdinimas yra pernelyg supaprastintas. Mūsų smegenys nėra sukurtos veikti kaip kompiuteris, kuris tiksliai įrašo, saugo ir atkuria informaciją“, – teigia pašnekovas.

Pasak jo, mūsų atmintis netobula, tačiau ji ir nėra sukurta tokia būti. „Atmintis susiformavo evoliucijos metu kaip sistema, kurios pagrindiniai tikslai – efektyvumas, greitis ir gebėjimas prognozuoti. Todėl mūsų pažintinė sistema veikia tikimybiškai – dažniausiai labai patikimai, bet kartais neišvengiamai pasitaiko mažos tikimybės nesutapimų.

Šiame kontekste déjà vu nebūčiau linkęs vadinti klaida ar broku. Greičiau tai yra mūsų pažintinės sistemos savybė. Ji parodo ne atminties silpnumą, o tai, kokia sudėtinga yra visa sistema. Jeigu mūsų atmintis veiktų taip, kaip veikia kompiuterio atmintis, tai mums kainuotų per daug išteklių. Todėl evoliuciškai susiformavo ne maksimalus tikslumas, o lankstesnis veikimo būdas“, – teigia doc. V. Jurkuvėnas.

Prognozuojančios smegenys ir pažįstamumo perteklius

Šį tikimybišką veikimo principą ypač aiškiai atskleidžia dar viena esminė pažintinės sistemos savybė – nuolatinis prognozavimas. Pasak psichologo doc. V. Jurkuvėno, smegenys nuolat bando nuspėti, kas vyks po akimirkos, po kelių sekundžių ar net tolesnėje ateityje. Tai vyksta tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai ir atlieka labai praktišką funkciją – leidžia taupyti biologinius išteklius ir greičiau prisitaikyti prie aplinkos.

Šis mechanizmas ypač aiškiai matomas kalboje. Klausydamiesi sakinio, mes ne pasyviai laukiame kito žodžio, o nuolat jį prognozuojame. Mokslininkas pabrėžia, kad taip pat prognozuojame ir kasdienes situacijas – vaizdus, žmonių elgesį, aplinkybes. Atpažindami aplinką, mes nuolat spėliojame, kokia informacija pasieks smegenis toliau, ir pagal tai formuojame savo suvokimą.

Déjà vu gali atsirasti tada, kai ši prognozavimo sistema sukuria itin stiprų pažįstamumo signalą. Situacija atrodo tokia, kurią smegenys tarsi jau atpažįsta, nors realiai ji nėra buvusi patirta. Gavus daugiau informacijos, paaiškėja, kad prognozė neatitinka tikrovės – atsiranda nesutapimas tarp to, ko smegenys tikėjosi, ir to, kas iš tiesų vyksta.

Svarbu tai, kad tokiais atvejais kita pažintinė sistema gana greitai įvertina šį nesutapimą. Jei nepasireiškia kiti neurologiniai sutrikimai, smegenys paprastai greitai atpažįsta, kad pirminė prognozė buvo netiksli, ir koreguoja suvokimą. Dėl šios priežasties déjà vu dažniausiai trunka trumpai ir nesukelia ilgalaikių padarinių.

Jeigu mūsų atmintis veiktų taip, kaip veikia kompiuterio atmintis, tai mums kainuotų per daug išteklių.

Kai viena sistema sako „atsimenu“, o kita – „ne“

Svarbus déjà vu paaiškinimo aspektas – tai, kaip skirtingos smegenų sistemos sąveikauja tarpusavyje. Pašnekovo teigimu, mūsų pažintinė sistema nėra centralizuota. Egzistuoja skirtingi mechanizmai, atsakingi už atpažinimą, už konkrečių epizodų atgaminimą, už patikrą ir už informacijos integravimą į bendrą pasaulio vaizdą.

„Šios sistemos veikia santykinai autonomiškai, ir tai yra didelis privalumas. Šį principą galima palyginti su valdžių padalijimo principu, kai valstybės valdžios galios paskirstomos skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę. Kaip valstybei naudinga, kad sprendimai nėra priimami vieno centro, o kyla iš skirtingų institucijų sąveikos, taip ir mums naudinga, kad smegenyse nėra vieno „centrinio valdytojo“, diktuojančio vienintelę tiesą“, – tvirtina mokslininkas.

Toks pasidalijimas suteikia lankstumo ir leidžia sistemoms tarpusavyje „konkuruoti“, priimant geresnius sprendimus.

Tačiau ši autonomija reiškia ir tai, kad kartais sistemos gali nesutarti. Déjà vu ir yra tas trumpas momentas, kai viena sistema sako „aš tai atpažįstu“, o kita – „aš to neprisimenu“.

Tai – ne paslėptas prisiminimas

Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad svarbų vaidmenį ištinkant déjà vu atlieka medialinė smilkininė sritis, kuriai priklauso ir hipokampas – struktūros, dalyvaujančios formuojant atmintį ir generuojant pažįstamumo signalus. Vis dėlto, kaip pabrėžia pašnekovas, būtų klaidinga déjà vu aiškinti vien kaip hipokampo „suklydimą“.

Pažįstamumo jausmas ir konkretus prisiminimas nėra tas pats. Kaip aiškina doc. V. Jurkuvėnas, galima patirti, kad situacija atrodo pažįstama, bet kartu suvokti, kad jokio konkretaus epizodo atmintyje nėra. Šis neatitikimas atsiranda todėl, kad skirtingi mechanizmai smegenyse atsakingi už pažįstamumo signalą ir už prisiminimų atgaminimą. Todėl galima jausti pažįstamumą net ir neturint jokio

Nuovargis,

stresas ar

miego

trūkumas sustiprina vadinamąjį „triukšmą“ smegenų sistemose.

realaus prisiminimo, su kuriuo jį būtų galima susieti. Prie šių procesų prisideda dar ir kitas lygmuo – metakognityvinės sistemos, leidžiančios įvertinti patį neatitikimą. Būtent jos padeda suprasti, kad patiriamas jausmas nesutampa su realia patirtimi, ir leidžia suvokti déjà vu kaip neįprastą, bet nebūtinai problemišką reiškinį.

Svarbu déjà vu nepainioti su kitais atminties reiškiniais, kurie kartais minimi greta, bet veikia iš esmės kitaip. Vienas jų –vadinamasis rašytojo Marcelio Prousto efektas, aprašytas

romane „Prarasto laiko beieškant“, kai kvapas, skonis ar kitas juslinis dirgiklis netikėtai sugrąžina ryškų prisiminimą iš praeities. Tokiu atveju atmintis iš tiesų atgamina konkretų epizodą, net jei jis iškyla nevalingai.

„Prousto efektas yra tikras prisiminimas, tik jis atsiranda nesąmoningai. Déjà vu atveju atsiranda pažįstamumo pojūtis, bet nėra jokio prisiminimo, kurį būtų galima atgaminti. Tai leidžia suprasti, kad déjà vu nėra paslėptas prisiminimas“, – sako doc. V. Jurkuvėnas.

Déjà vu nėra atminties defektas ar paslėptas signalas iš kito pasaulio.

Pažinimo triukšmas ir jo reguliavimo mechanizmai

Nors déjà vu gali pasireikšti visiškai kasdienėse situacijose, šio reiškinio tikimybė padidėja esant tam tikroms būsenoms. Doc. V. Jurkuvėno teigimu, nuovargis, stresas ar miego trūkumas sustiprina vadinamąjį „triukšmą“ smegenų sistemose –neišvengiamus informacijos apdorojimo netikslumus, būdingus biologinėms sistemoms.

Neuronai niekada neperduoda informacijos idealiai tiksliai, tačiau įprastomis sąlygomis šios smulkios paklaidos nuolat koreguojamos. Didelė dalis pažintinės sistemos darbo skirta būtent šiam triukšmui valdyti: nereikšmingiems signalams slopinti, klaidoms taisyti ir informacijai struktūrinti. Ypač svarbus čia yra miegas – viena jo funkcijų yra optimizuoti atminties sistemas ir sumažinti per dieną susikaupusį triukšmą. Kai miego trūksta arba organizmas patiria ilgalaikį stresą, šie mechanizmai ima veikti prasčiau. Silpnėja ir slopinimo, arba inhibicijos, sistema, koordinuojanti skirtingų smegenų procesų veiklą. Dėl to pažįstamumo, prisiminimų atgaminimo ir patikros mechanizmai gali lengviau išsiderinti tarpusavyje, o tikimybė patirti déjà vu padidėja.

Šis reiškinys kartu primena, kiek daug psichikos procesų vyksta už sąmonės ribų. Kaip pažymi psichologas, sąmonė nėra pagrindinis pažinimo „variklis“ – veikiau stebėtoja, gaunanti jau apdorotą informaciją. Déjà vu tampa akimirka, kai šis paprastai nematomas darbas trumpam iškyla į paviršių.

Signalas apie konstruojamą realybę

Populiariojoje kultūroje déjà vu neretai aiškinamas kaip ryšys su paralelinėmis tikrovėmis ar alternatyviomis savęs versijomis. Pasak pašnekovo, tokie pasakojimai daugiau pasako apie mūsų vaizduotę ir kultūrinius naratyvus nei apie tai, kaip iš tiesų veikia smegenys. Vis dėlto kaip metaforos jie gali būti prasmingi.

Šiame kontekste galima prisiminti Jorge‘ės Luiso Borgeso apsakymą „Sodas išsišakojančiais takais“, kuriame laikas vaizduojamas kaip nuolat besidauginančios galimybės. Smegenys iš tiesų nuolat renkasi tarp skirtingų interpretacijų: kaip suprasti situaciją, ko tikėtis toliau, kaip naują informaciją susieti su ankstesne patirtimi. Be šio nuolatinio atrankos proceso mes paprasčiausiai pasimestume informacijos sraute.

Déjà vu šiuo požiūriu galima suprasti kaip momentą, kai viena iš galimų interpretacijų trumpam „pralenkia“ realybę.

Tai nereiškia, kad egzistuoja kita tikrovė, bet primena, jog mūsų patiriama realybė nėra tiesiogiai duota – ji nuolat konstruojama. Galiausiai, déjà vu nėra atminties defektas ar paslėptas signalas iš kito pasaulio. Tai trumpa akimirka, kai skirtingos smegenų sistemos nesutampa tarpusavyje. Šis nesutapimas greitai išnyksta, tačiau leidžia pažvelgti į tai, kaip sudėtingai ir dinamiškai veikia mūsų pažintinė sistema.

VALIA GINTI

Jei ateitų diena X: kas gintų Lietuvą ir nuo ko tai priklauso

Greta Zulonaitė

Vilniaus universitetas

Prieš daugiau nei ketverius metus prasidėjusi plataus masto Rusijos invazija

į Ukrainą smarkiai paveikė Lietuvą – daugiau pradėta kalbėti ne tik apie didesnį gynybos biudžetą, karinius įsigijimus, bet ir apie galimybes šalies gyventojams prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo. Nors diskusijų gynybos tema ir konkrečių saugumą stiprinančių veiksmų daugėja, klausimas, ar tai reiškia didesnę piliečių valią karo atveju ginti Lietuvą, lieka atviras. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkas, karybos ekspertas docentas Deividas Šlekys sako, kad šalis gali turėti geriausią kariuomenę, ginkluotę ir generolus, bet jeigu žmonės netikės pergale, nenorės prisidėti prie gynybos, valstybės laukia liūdna ateitis.

Valią ginti lemia gyvenimo kokybė

„Valia gintis ir valia norėti prisidėti prie gynybos yra esminis veiksnys, kuris leidžia valstybėms karuose arba išlikti, arba kristi. Cituojant karo teoretiką Carlą von Clausewitzą, priešas bandys tau primesti savo valią – ir jis laimės tokiu atveju, jei tavo valia įskils, įtrūks, tu sugriūsi, bet jei parodysi ryžtą ir pasipriešinsi, nepasiduosi, netgi patirdamas fizinį skausmą, pralaimėdamas mūšius, priešas ilgai vargs, kol tave įveiks“, –sako karybos ekspertas.

Valios ginti svarbą iliustruoja 2022-ųjų vasarį Rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą: „Prieš ketverius metus rusai akivaizdžiai planavo pasiekti greitą pergalę. Vakarų žvalgybos tarnybos, matydamos šalių turimų lėktuvų ir tankų skaičių, taip pat prognozavo greitą karinę Ukrainos griūtį, bet tai neįvyko. Visų nuostabai, ukrainiečiai pasiėmė kas kokį turėjo ginklą – ar iš viso be jo – ir pradėjo priešintis Rusijai.“

Siekdami „išmatuoti“ piliečių valią ginti savo šalį, Vilniaus universiteto profesorė Ainė Ramonaitė, docentas D. Šlekys ir tyrėja Aurelija Tylaitė 2022–2024 m. atliko trijų šalių –Lietuvos, Latvijos ir Taivano – tyrimą. Apklausus minėtų šalių gyventojus, paaiškėjo, kad 83 proc. Lietuvos piliečių pritaria, jog šalį reikia ginti ginklu. Tuo tarpu asmeninis pasiryžimas prisidėti prie šalies gynybos Lietuvoje, kaip ir kitose dviejose šalyse, yra mažesnis: 68 proc. Lietuvos gyventojų teigė, kad prisidėtų prie šalies gynybos neginkluoto pasipriešinimo priemonėmis, o apie 34 proc. šalį gintų ginklu.

Doc. D. Šlekio nuomone, nors ginklu šalį ginančiųjų procentas galėtų būti didesnis, tokie apklausos rezultatai nuteikia optimistiškai: „Jeigu kiekvieną procentą konvertuotume į žmogų, tai reikštų, kad trečdalis pilnamečių šalies gyventojų šalį būtų linkę ginti ginklu. Tokiu atveju kalbame apie šimtus tūkstančių žmonių.“

Vis dėlto jis pabrėžė, kad svarbu stebėti bendrą politinę situaciją Lietuvoje ir atkreipti dėmesį į gyvenimo sąlygas, nes nuo to priklauso piliečių nusiteikimas ginti savo šalį arba jos neginti. Mokslininko teigimu, tyrimas parodė, kad piliečių valią ginti šalį lemia tai, kaip jie jaučiasi valstybėje. „Jeigu žmogus nepatenkintas savo gerove, jis yra mažiau nusiteikęs ginti Lietuvą. Nėra taip, kad jis nelojalus ar išdavikas, bet tiesiog sako – kodėl aš tokią valstybę turiu ginti?“ – tyrimo rezultatus pristato doc. D. Šlekys.

„Negalime paneigti, kad žmogus bus labiau linkęs ginti savo valstybę tuomet, kai bent jau nejaus alkio, žinos galintis pasinaudoti valstybės teikiamomis ar finansuojamomis paslaugomis ir jausis saugus. Saugumas čia apima tiek fizinį aspektą, pavyzdžiui, policiją, tiek emocinį – pavyzdžiui, užtikrinimą, kad darbdavys negali engti, o jei taip nutinka, egzistuoja teisinė sistema, galinti apginti žmogų ir atkurti teisingumą“, – sako pašnekovas ir priduria, kad būtent dėl to į gynybą reikia žiūrėti plačiau, nei įsivaizduojama.

Politologo teigimu, svarbu atskirti dvi sąvokas ir procesus –kariavimą (angl. war fighting) ir karą (angl. war). Karia-

vimas, pasak jo, pirmiausia vyksta fiziškai – ginklu. Jame pagrindinį vaidmenį atlieka kariuomenė, taip pat ginklą turintys ir motyvuoti piliečiai, kurie įvairiais būdais jungiasi prie gynybos struktūrų.

„Tai yra kovinis veiksmas, bet tai nėra visas karas. Karo metu valstybė toliau funkcionuoja – dirba ligoninės, veikia mokyklos, funkcionuoja ekonomika. Taip išeina, kad mes visi prisidedame prie gynybos, todėl ir mūsų visų nusiteikimas, ryžtingumas yra svarbus“, – tvirtina docentas.

Didesnis domėjimasis gynyba = daugiau valios?

Anot doc. D. Šlekio, nors susidomėjimas gynybos temomis per pastaruosius penkerius metus išaugo, kyla klausimas, ar tai reiškia ir padidėjusią piliečių valią ginti šalį. „Domėjimasis ir diskutavimas gynybos temomis, mano manymu, rodo pilietiškumą. Tai rodo, kad žmonėms rūpi, įdomu, bet ar iš to, kad jiems rūpi ir įdomu, tiesiogiai išplaukia, kad kai išmuš valanda „X“, jie visi eis kažką daryti?“ – svarsto karybos ekspertas.

Šalies gyventojų pilietiškumą doc. D. Šlekys vadina banguojančiu – didmiesčiuose jo daugiau, o situacija kitose apskrityse, mažesniuose miestuose yra prastesnė. Nuo ko tai priklauso? „Tai lemia paprasta rutininė kasdienybė. Didmiesčiai turi savo pliusą – jeigu tau nepatiko viena bendruomenė, gali prisijungti prie kitos. Bet jeigu tai maža gyvenvietė, galimybių save realizuoti per įvairias veiklas nėra daug.“

Pašnekovo manymu, valia gintis priklauso ir nuo piliečių pasitikėjimo esama valdžia. „Kartais būna taip, kad kasdienybė, buitis ir tikrai ne visada sėkmingi vyriausybių sprendimai vienam ar kitam socialiniam sluoksniui kelia priešiškumą. Net ir, pavyzdžiui, vykstant protestams kyla klausimas: ar mes protestuojame prieš Seimą kaip instituciją, ar prieš pavienius politikus? Ar mes pykstame ir jau kartais šaipomės iš prezidento Gitano Nausėdos kaip iš asmens, ar kaip iš prezidento? Aš nenorėčiau, kad mes šaipytumėmės iš jo kaip iš prezidento, nes tada tu šaipaisi iš prezidento institucijos, kurioje yra daugiau negu vienas asmuo. Ką tu kritikuoji – konkrečią valdžią ar valstybę?“ – retoriškai klausia pašnekovas.

Vilniaus universiteto politologų tyrimo duomenimis, Lietuvoje labiau šalį nusiteikę ginti jauni žmonės, didesnes pajamas gaunantys piliečiai. Mažiau ginti šalį pasiryžusios moterys, vyresnio amžiaus Lietuvos piliečiai ir kitų tautybių žmonės.

Pašnekovo teigimu, tyrimas parodė, kad apie moterų vietą gynyboje reikia kalbėti strateginiu lygiu: „Kalbant apie tai diskusija dažnai susiaurinama iki visuotinio šaukimo. Apie tai reikia diskutuoti, bet tai yra tik sudedamoji dalis.“ Jis priduria manantis, kad moterys, kaip socialinė grupė, yra labiau pasimetusios ir nežinančios, ką daryti. Vadinasi, trūksta edukacijos – kalbėjimosi, aiškinimo, nuraminimo. Pasak eksperto, Lietuvoje trūksta diskusijos ir apie senjorų vaidmenį karo atveju. „Dauguma jų yra tikrai ne pačios

83 proc. Lietuvos piliečių pritaria, kad šalį reikia ginti ginklu.

Lietuvoje labiau šalį nusiteikę ginti jauni žmonės, didesnes pajamas gaunantys piliečiai.

geriausios fizinės sveikatos, vadinasi, sunkumų netampys. Ar mes senjorus tiesiog traktuojame kaip bendruomenę, kuri krizės, karo metu yra labiau matoma kaip auka, kuriai reikia padėti, ją evakuoti, išgabenti, ja pasirūpinti? Ar mes ją matome kaip veiklią bendruomenę, kuri gali padėti, pavyzdžiui, IT, maisto gaminimo srityse?“ – kelia klausimą jis.

Kiekvieno indėlis ginant šalį – reikšmingas

Nors Lietuvoje gausu pilietinio pasipriešinimo mokymų, doc. D. Šlekys sako pasigendantis didesnio šio proceso koordinavimo. Siekiant stiprinti gyventojų valią ginti šalį, pašnekovas priduria matantis poreikį į procesą įtraukti universitetus, akademinę bendruomenę.

„Yra daug bendruomenių, kurios vykdo panašias veiklas, bet dažnai viena apie kitą nežino. Kartais nuvažiuoji į mokyklą ir paaiškėja, kad ta pati tema čia jau buvo nagrinėta prieš savaitę. Tuomet kyla klausimas – kas turėtų tai koordinuoti? Akivaizdu, kad tam reikia valstybės, Vyriausybės vaidmens. Nors ir buvusi, ir esama valdžia ieško sprendimų, koordinacijos vis dar trūksta: daug entuziazmo ir veiklos, bet per daug dubliavimo ir energijos švaistymo“, – teigia karybos ekspertas.

Pasak jo, svarbu piliečiams pabrėžti, kad kiekvieno jų indėlis karo atveju – reikšmingas: „Pavyzdžiui, jei esi kranininkas, ypač dirbantis su sunkiais didelių gabaritų kroviniais, svarbu pabrėžti, kad tavo darbas yra svarbus ir turi tęstis –juk kažkas turi iškrauti vokišką arba amerikietišką tanką iš laivų ar traukinių. Būti kranininku nėra mažiau svarbu nei sėdėti apkase. Svarbiausia, kad tu prisidedi savo darbu, kuris yra reikalingas valstybei.“

Mokslininkas sako pastebintis, kad Lietuvoje darbai vis dar skirstomi į pirmarūšius ir antrarūšius. Tai, anot jo, kenksminga, nes prasidėjus karui vieni turėtų saugoti sandėlį su maistu, kiti – kalėjimą, o treti, net krentant bomboms ar per pertraukas tarp jų, rasti laiko vaikams paskaityti knygą.

Universitetų vaidmuo

Nuo 2026 m. įsigaliojus Karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymui, studentams mažinamos tarnybos atidėjimo galimybės – studentai, įstoję į aukštąsias mokyklas po įtraukimo į karo prievolininkų sąrašus, nebegalės atidėti tarnybos. Tačiau įstojusieji į universitetą

galės pasirinkti – arba imti akademines atostogas privalomajai pradinei karo tarnybai atlikti ir taip neprarasti studijų vietos, arba pasinaudoti kitais būdais įgyti karinį parengtumą – pavyzdžiui, dalyvauti jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose arba atlikti savanoriškąją nenuolatinę karo tarnybą.

Šie pokyčiai, anot doc. D. Šlekio, reikalauja tam tikrų namų darbų, kuriuos turės padaryti universitetai. Pirmakursiams jis siūlo teikti daugiau informacijos apie akademines atostogas. Nors tokią galimybę šiuo metu dažniau renkasi paskutinių kursų studentai, dėl įstatymo pakeitimų akademinės atostogos tampa aktualios ir jaunesniems.

Pasikeitus įstatymui, universitetuose neišvengiamai išaugs studentų, tarnaujančių Krašto apsaugos savanorių pajėgose ar dalyvaujančių jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose, skaičius. Kadangi tarnyba vyksta savaitgaliais, kyla klausimas, ar tokiu atveju nenukentės studijų kokybė. „Man atrodo, kad kaip tik tai, ko studentai neperskaito literatūroje, gali kompensuoti gyvenimiška patirtis, kurią jie įgyja tarnaudami ir žinias integruodami į diskusijas auditorijose“, – sako doc. D. Šlekys.

Vis dėlto, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas tarnaujantiems studentams, jo manymu, universitetai turėtų parengti rekomendacines, neprivalomas gaires, kurios leistų lanksčiau derinti studijų ir tarnybos įsipareigojimus. Tai galėtų apimti rašto darbų įteikimo terminų ar egzaminų datų perkėlimą, pateikus tarnybą patvirtinančius dokumentus.

Kaip prisidėti prie gynybos?

Paklaustas, kaip kiekvienas šalies pilietis gali prisidėti prie pasipriešinimo, karybos ekspertas išskyrė kelis būdus: Privalomoji pradinė karo tarnyba. Į ją šaukiami 18–22 amžiaus vaikinai, kurie nėra įgiję pagrindinio karinio parengtumo, nėra atleisti nuo karo prievolės ir kuriems tarnyba nėra atidėta. Savanoriškai atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą gali 18–39 metų amžiaus vaikinai ir merginos. Tokia tarnyba trunka 9 mėnesius, atskirais atvejais ji gali būti sutrumpinama, bet ne daugiau kaip 3 mėnesiais. Krašto apsaugos savanorių pajėgos. Savanoriškoji karo tarnyba dažniausiai atliekama savaitgaliais, per juos kariai savanoriai palaipsniui mokosi visų su krašto gynyba susijusių dalykų. Karys savanoris vidutiniškai tarnauja nuo 20

iki 50 parų per metus. Į tokią tarnybą gali būti priimami Lietuvos piliečiai nuo 18 iki 65 metų amžiaus. Kario savanorio tarnybos sutartis sudaroma ne ilgesniam kaip 4 kalendorinių metų laikotarpiui. Kariai savanoriai per pratybas mokosi kovoti mažais koviniais vienetais jiems gerai pažįstamoje aplinkoje, rengti pasalas, greitus apšaudymus, sabotuoti ir pan.

Jaunesniųjų karininkų vadų mokymai. Šie mokymai trunka 3 metus, vidutiniškai 2 savaitgalius per mėnesį. Praktiniai užsiėmimai ar lauko pratybos vyksta kariniuose poligonuose ir įvairiuose kariuomenės padaliniuose mokslo metų pabaigoje. Mokymuose gali dalyvauti tiek vaikinai, tiek merginos, kurie nusprendžia savo studijas paįvairinti prasminga patirtimi.

Šaulių sąjunga. Tai – savanoriška sukarinta pilietinė organizacija, kurios tikslas – stiprinti valstybės gynybinį pajėgumą ir ugdyti pilietiškumą. Šauliais gali tapti asmenys nuo 18 metų. Taikos metu šauliai ruošiasi visuotinei valstybės gynybai – galima rinktis ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo kelią, daugiau kaip 20 specializacijų pagal savo

kompetencijas ar norą įgyti žinių. Šaulių sąjungos organizuojamos veiklos vyksta vakarais po darbo ar savaitgaliais. Karo komendantūros . Komendantūros – taikos metu veikiantis karinis vienetas. Į jas gali užsirašyti visi pilnamečiai Lietuvos piliečiai. Prie komendantūrų prisijungę asmenys rengiami 3–10 dienų per metus. Karo atveju piliečiai, įtraukti į komendantūrų sąrašus ir įgiję karinių įgūdžių, padės ginti savo miestelį ar rajoną, saugos gyvenamojoje aplinkoje esančius svarbius objektus. Komendantiniams vienetams priklausantys asmenys rūpinsis svarbių objektų jų mieste ar rajone apsauga, įrengs ir saugos kontrolės postus, užtikrins komendanto valandos laikymosi taisykles, dalyvaus turto rekvizicijos procese, stebės aplinką, kovos su nelegaliomis ginkluotomis grupėmis.

Doc. D. Šlekys taip pat siūlo įsitraukti į pilietines organizacijas: „Skautai, Raudonasis Kryžius ar ateitininkai išmokys įvairių dalykų. Labai svarbu priklausyti kokiai nors bendruomenei. Jeigu nesi prisijungęs prie organizacijų, rekomenduoju domėtis valstybės reikalais, sekti žinias, kartkartėmis prisidėti prie akcijų ar savanoriškos veiklos.“

MIESTAI KINE

Vilnius ekrane: kaip filmai kuria miesto įvaizdį?

Dr. Deividas Zibalas

Vilniaus universiteto

Filologijos fakultetas

2018 m. pasirodžiusi amerikiečių veiksmo komedija „Šnipas, kuris mane išdūrė“ („The Spy Who Dumped Me“) prasideda scena Vilniuje. Amerikiečių slaptasis agentas klaidžioja po turgų, kai netikėtai tampa samdomų žudikų taikiniu. Vengdamas persekiotojų, jis įbėga į daugiabutį, o vėliau į vieną iš butų. Čia du jaunuoliai žiūri kultinį 9-ojo dešimtmečio amerikiečių serialą „Alfas“ („ALF“) su rusišku įgarsinimu, o ant stalo stovi degtinės butelis. Filmas akivaizdžiai remiasi stereotipiškai neigiamu Rytų Europos įvaizdžiu, kuris pasitelkiamas kuriant grėsmingo, paranoja persmelkto miesto atmosferą, būdingą filmams apie šnipus. Toks miesto vaizdavimas neišvengiamai skatina susimąstyti apie Vilniaus įvaizdį Vakaruose. Ar šis filmas tėra pavienis atvejis, ar atspindi bendresnę tendenciją, kaip Vilnius vaizduojamas užsienio filmuose ir serialuose? Kokią įtaką toks miesto portretas daro tam, kaip miestą įsivaizduoja čia dar nesilankę užsieniečiai?

Vilnius – didelė filmavimo aikštelė

Pastarąjį dešimtmetį Vilnius tapo vis svarbesniu kino kūrėjų traukos centru. Mieste bent iš dalies buvo filmuojamas ne vienas didelio biudžeto, pasaulinio pripažinimo sulaukęs užsienio filmas ar serialas, o ženklas „Filmavimo darbai“ sostinės gatvėse tapo beveik kasdienybe.

Didžiausio žiniasklaidos dėmesio sulaukė dviejų televizijos serialų filmavimas Vilniuje: „Netflix“ serialo „Keistesni dalykai“ („Stranger Things“) ketvirtojo sezono (2022) ir HBO mini serialo „Černobylis“ („Chernobyl“, 2019). Pirmajame Lukiškių kalėjimas virto tolimąja Kamčiatka, o antrajame Fabijoniškės įkūnijo Pripetės miestą Šiaurės Ukrainoje. Be šių milžiniškų projektų, Vilniuje buvo filmuojami ir mažesnio biudžeto istoriniai ir dokumentiniai filmai, taip pat nemažai skandinavų trilerių.

Lietuvos kino centro duomenimis, per 2014–2024 m. Lietuvoje buvo filmuojami 111 užsienio ir 106 jungtiniai lietuvių bei užsienio kūrėjų filmai ir serialai. Centro svetainėje pateikiamas išsamus užsienio filmų ir serialų sąrašas nuo 2014 m. Iš jo pavyko identifikuoti 36 filmus ar serialus, kurie buvo filmuojami būtent Vilniuje – jie ir tapo šio nedidelės apimties tyrimo medžiaga.

Vilniaus populiarumą kino pasaulyje lėmė aktyvūs ir kryptingi Lietuvos veiksmai, skirti miesto matomumui tarptautinėje erdvėje didinti. Svarbų vaidmenį suvaidino 2011 m. lapkričio 23 d. įkurtas Vilniaus kino biuras, prisidėjęs prie Vilniaus, kaip filmavimo darbams patrauklios vietos, įvaizdžio formavimo.

Kino biuro svetainėje paskelbtas vadinamasis Vilniaus mero kvietimas, vėliau atnaujintas dabartinio mero, veikia tarsi šiuolaikiniai Gedimino laiškai, kviečiantys kino „amatininkus“ atvykti ir kurti Vilniuje. Šiame kvietime pabrėžiamos miesto stiprybės: kompaktiškumas ir įvairiapusiškumas, ypač plati architektūrinė įvairovė.

Tačiau, be abejonės, didžiausią poveikį kino industrijos atstovams darė ekonominiai faktoriai. 2014 m. Lietuvoje įsigaliojo pelno mokesčio lengvata filmų gamybai. 2014 ir 2018 m. tiek Lietuvos, tiek užsienio kūrėjai galėjo pasinaudoti parama, siekiančia iki 20 proc. visų filmo gamybos išlaidų, o nuo 2018 m. ši lengvata išaugo iki 30 proc. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčių lengvata pratęsta iki 2028 m. gruodžio 31 d., tikėtina, kad artimiausiais metais filmavimo darbų Vilniuje nemažės.

Vilnius kine, arba Trys miesto scenarijai

Kino filmai dažnai prisideda prie miesto įvaizdžio formavimo ir žadina turistų susidomėjimą. Kamera kasdienes miesto erdves paverčia vietomis, kurios pasakoja istorijas ir tampa patrauklios miesto svečiams. Mokslininkai Rebekka Rohleder ir Martinas Kindermannas pabrėžia, kad filmai „įsiužetina“ miesto patirtis – per pasakojimą jie formuoja mūsų suvokimą apie jį. Nors, kaip minėta, Vilnius užsienio kino kūrėjų buvo atrastas kaip patogi ir finansiškai patraukli filmavimo darbų vieta, vis dėlto pats miestas, regis, nėra

Dažniausiai Vilnius buvo pasitelktas

švedų kino kūrėjų Stokholmui pavaizduoti.

svarbus jų kuriamų filmų ir serialų siužetams. Peržiūrėtame sąraše rasti tik trys atvejai (8 proc.), kai Vilnius išlieka Vilniumi, o nėra naudojamas kitiems miestams vaizduoti. Vilnius siužetiškai svarbus tampa jau minėtame amerikiečių filme „Šnipas, kuris mane išdūrė“, norvegų kriminaliniame seriale „Vistingas“ („Wisting“, 2019–dabar) ir suomių romantinėje dramoje „2 naktys iki ryto“ („2 Nights Till Morning“, 2015).

Šiuos tris atvejus galima laikyti „miesto scenarijais“ (angl. city script), prisidedančiais prie Vilniaus (įsivaizduojamo ir ne) miestovaizdžio (angl. cityscape) formavimo. Pasak vokiečių profesoriaus Andreaso Mahlerio, įvairūs tekstai apie miestą, nesvarbu, ar tai būtų romanas, paveikslas, filmas ar serialas, kuria scenarijus, per kuriuos miestas yra patiriamas ir suvokiamas.

Kine pavaizduotas Vilnius užkoduoja tam tikrą (įsivaizduojamą) miesto patirtį, kuri vėliau ima veikti realius miesto suvokimo ir vaizdavimo būdus. Kaip akivaizdu iš pačios „miesto scenarijaus“ sąvokos, sukuriami nusistovėję, nuspėjami miesto patyrimo modeliai. A. Mahlerio žodžiais, „prasmingas [miesto] patyrimas suponuoja tam tikrą scenarijumi apibrėžtą patirtį, (…) kuri miestui suteikia tam tikrą semantinį profilį“. Miesto scenarijai, šiuo atveju filmai ir serialai, kurių veiksmas vyksta Vilniuje, prisideda prie reikšmių apie miestą kūrimo, formuodami jo „semantinius profilius“, ar reikšmes, kurios iškyla galvojant apie tą miestą. Filmai ir serialai, kurių veiksmas vyksta Vilniuje, kuria ir įtvirtina tam tikras reikšmes, susiejančias konkrečias miesto erdves su pavaizduotais pasakojimais. Įsitvirtinus tokiems scenarijams, juos pakeisti tampa sudėtinga.

Nors dėl atvejų stokos neįmanoma daryti platesnių išvadų apie tai, kaip užsieniečiai Vilnių įsivaizduoja kino ekra-

nuose, tačiau mano minėti trys miesto scenarijai verti dėmesio. Juose Vilnius išryškinamas kaip grėsminga, su nusikalstamu pasauliu susijusi erdvė, bet kartu, netikėtai, ir kaip meilės miestas. Vis dėlto liūdniausiai Vilnius pavaizduotas amerikiečių filme „Šnipas, kuris mane išdūrė“, kuris prisideda prie Vilniaus, kaip posovietinio miesto, įvaizdžio skleidimo.

Neatsitiktinai filmo pradžioje Vilniaus scenas lydi fone girdima vokiečių roko grupės „Scorpions“ baladė „Wind of Change“, įkvėpta grupės 1989 m. vizito į Sovietų Sąjungą. Ši Šaltojo karo pabaigos himnu vadinama daina kartu su archyviniais kadrais iš serialo „Alfas“ ir niūriu turgaus vaizdu tarsi nukelia į Vilnių ir Lietuvą, įstrigusią devyniasdešimtiniuose.

Panašų naratyvą tęsia ir norvegų serialas „Vistingas“. Penktojo šio serialo sezono trečiojoje serijoje sekdamas nusikaltimo pėdsakais detektyvas Vistingas atvyksta į Vilnių, kuris rodomas per nusikalstamo pasaulio prizmę. Jame miesto erdvės – viešbutis „Narutis“, Lukiškių kalėjimas – tampa susitikimų su įtariamaisiais vietomis, sustiprinančiomis pavojingo miesto įspūdį.

Tuo tarpu suomių filmas „2 naktys iki ryto“ formuoja priešingą Vilniaus vaizdinį, kuris atsveria slegiantį miesto portretą amerikiečių filme ir norvegų seriale. Filme vaizduojami netikėtai užsimezgę dviejų svetimšalių santykiai išryškina Vilniaus kaip romantiško miesto įvaizdį. Architektė prancūzė ir suomis didžėjus užstringa Vilniuje, kai dėl Islandijoje išsiveržusio ugnikalnio atšaukiamas jų skrydis. Filme rodomi panoraminiai miesto vaizdai, susipynę su romantiška muzika, atskleidžia Vilniaus grožį ir parodo, kad miesto erdvės gali tapti ne tik kriminalinių, bet ir romantinių pasakojimų fonu.

Romantiška Vilniaus panorama (kadras iš filmo „2 naktys iki ryto“)

Kine Vilnius dažniausiai persikūnija į Stokholmą

Kino pasaulyje Vilnius virsta miestu chameleonu. Dėl savo architektūrinės įvairovės jis gali lengvai įsikūnyti į skirtingus miestus ar vietoves. Išskyrus jau aptartus tris atvejus, visi kiti užsienio kino kūrėjų Vilniuje filmuoti filmai ar serialai žiūrovus nukelia į svetimus miestus.

Peržiūrėtoje vaizdo medžiagoje buvo identifikuota dvidešimt miestų (ar vietovių), kuriuos ekrane „suvaidino“ Lietuvos sostinė. Dažniausiai Vilnius buvo pasitelktas švedų kino kūrėjų Stokholmui pavaizduoti (18 proc.), antroje vietoje Oslas – juo Vilnius ekranuose pavirto 10 proc. filmų ar serialų. Tarp dažnesnių Vilniaus transformacijų – ir Maskva, į kurią nusikeliame trijuose filmuose ar serialuose, o penki miestai – Kopenhaga, Malmė, Londonas, Hamburgas ir Sankt Peterburgas – pasikartoja po du kartus. Be to, užfiksuota dar dvylika pavienių atvejų, kai Vilnius ekrane tampa kitais miestais, tarp jų – Berlynu, Tokijumi ir Niujorku.

Atkreiptinas dėmesys, kad keliuose serialuose Vilnius vaizduoja net kelis miestus iš karto, pavyzdžiui, Stokholmą ir Sankt Peterburgą trileryje „Maksas Angeris“ („Max Anger: With One Eye Open“, 2021).

Ko gero, įdomiausia Vilniaus metamorfozė įvyksta vokiečių mokslinės fantastikos trileryje „Rojus“ („Paradise“, 2023).

Šiame filme, kuriame rodomas futuristinis miestas, žiūrovai nukeliami į distopinį Berlyną netolimoje ateityje. Jame atpažįstamos Vilniaus erdvės, pavyzdžiui, Fabijoniškių mikrorajonas, susipina su tikrais ir įsivaizduojamais pastatais Berlyne, pavyzdžiui, fone matomu Berlyno televizijos bokštu. Vis dėlto tyrimas atskleidžia, kad Vilnius dažniausiai transformuojasi į Skandinavijos miestus. Įskaičiavus pavienius atvejus, kai Vilniaus gatvės ekrane tampa Stavangeriu ar neįvardyta gyvenviete kažkur Švedijoje, 43 proc. visų užsienio filmų ir serialų, filmuotų Vilniuje, žiūrovus nukelia į Skandinaviją. Jei dar pridėtume du atvejus, kai veiksmas vyksta Suomijoje, būtų galima teigti, kad apie pusę visų filmų ir serialų, filmuotų Lietuvos sostinėje, mus nukelia į Šiaurės šalis. Pavyzdžiui, serialo „Viskis su ledu“ („Whiskey on Rocks“, 2024) epizoduose Žvėryne esantys mediniai ar skandinaviško stiliaus pastatai, tokie kaip Kompozitorių namai, virsta gyvenamuoju 9-ojo dešimtmečio Stokholmo rajonu. Pasažo skersgatvis šiame seriale tampa Stokholmo gatve, kurioje įvyksta susišaudymas. Tuo tarpu filme „Mes ateiname su taika“ („We Come in Peace“, 2024) Konstitucijos prospektas vaizduoja Stokholmo gatves ateivių invazijos metu.

Užsienio filmuose ir serialuose matomi ne tik Vilniaus miesto vaizdai, bet ir įvairių pastatų interjerai. Jau minėtame seriale „Viskis su ledu“ Lietuvos kooperatyvų sąjungos pasta-

pav. Miestai, kuriais dažniausiai kine tampa Vilnius. Sudarė teksto autorius

Vilnius „Stokholme“ (kadras iš serialo „Tylos sąmokslas“)

tas ekrane virsta Švedijos vyriausybės kanceliarija, o seriale „Hilma“ (2021) žiūrovai gali atpažinti Vilniaus rotušės koridorius. Dažna filmų veiksmo vieta tampa ir Lietuvos medicinos biblioteka, kurioje buvo filmuojamas serialas „Hamiltonas“ („Agent Hamilton“, 2020–2022). Pasitaiko ir kuriozinių situacijų: Stokholmo gatvėse kartais praslysta akivaizdžiai lietuviški ženklai. Pavyzdžiui, vienoje serialo „Tylos sąmokslas“ („Conspiracy of Silence“, 2018) scenoje, filmuotoje Gedimino prospekte, fone matomas stendas su Kauno „Žalgirio“ reklama.

Filmai prisideda prie naujų miesto žemėlapių kūrimo

Kaip aptarta anksčiau, Vilnius užsienio kūrėjų filmuose ir serialuose tik labai retais atvejais išlieka Vilniumi. Kyla klausimas: jei mūsų miesto erdvės dažniausiai naudojamos kitiems miestams vaizduoti, ar tai nereiškia, kad tokiais atvejais daroma įtaka tam, kaip įsivaizduojame Vilnių? Kitaip tariant, ar tokie audiovizualiniai pasakojimai filmuose ir serialuose kuria miesto scenarijus tik tiems miestams, kurie vaizduojami ekrane, ar kartu formuoja ir vietų, kuriose vyko filmavimo darbai, įvaizdį?

Tokie filmai ir serialai, kuriuose Vilnius pavirsta kitais miestais, veikia kaip „dvigubi“ miesto scenarijai. Viena vertus, jie užkoduoja tam tikras (įsivaizduojamas) miesto patirtis, kurios gali paveikti tai, kaip žmonės įsivaizduoja ekrane pavaizduotą miestą. Tampa visiškai nesvarbu, kad matomos miesto erdvės realybėje egzistuoja ne Stokholme, o Vilniuje, nes filmas ar serialas „įsiužetina“ veiksmus, vykstančius pavaizduotame mieste, ir taip prisideda prie to miesto reikšmių kūrimo.

Kita vertus, šie filmai ir serialai, be abejonės, daro įtaką tam, kaip patiriamas Vilnius. Jie prisideda prie naujų miesto žemėlapių kūrimo. Geras to pavyzdys – „Go Vilnius“ knygelė

„Vilnius on Screen“, skirta Vilniui kaip kino miestui. Joje ne tik pristatomi pagrindiniai Vilniuje nufilmuoti filmai ir serialai, bet ir pateikiami miesto žemėlapiai, rodantys vietas, kuriose jie buvo filmuojami. Šios vietos tampa svarbios nebūtinai dėl to, kad jose stovi miestui reikšmingi monumentai, bet dėl to, kad ten buvo filmuojama. Miesto svečiai ir vietiniai kviečiami pažinti miestą kitaip. Jiems sudaromos sąlygos pamatyti Vilnių per žinomo filmo ar serialo prizmę, o tai sukuria hibridinę miesto ir filmo patirtį. Šie žemėlapiai formuoja „kino kišenes“, kaip teigia mokslininkas Richardas Koeckas, kuriose susipina tikra miesto erdvė su įsivaizduojama, matyta kino ekranuose. Tad, pagal A. Mahlerio apibrėžimą, šie filmai ir serialai taip pat tampa miesto scenarijais Vilniui, formuodami naujas miesto patirtis. Prie naujų miesto žemėlapių kūrimo prisideda ir oficialiai siūlomos ekskursijos. Žiniasklaidoje dažnai pasirodo straipsniai, pranešantys, kad koks nors garsus užsienio filmas ar serialas filmuojamas Vilniuje. Taigi, net jei žiūrint filmą nėra aišku, kad matome būtent Vilnių, o ne Stokholmą ar Oslą, įvairios medijos tai išryškina. Ne viename straipsnyje gyventojams siūloma išbandyti naujus miesto maršrutus. Jau minėtoje Vilniaus kino biuro svetainėje miesto svečiai kviečiami pažinti Vilnių per kino filmus. Čia siūlomas 21 kino maršrutas, pavyzdžiui, „Žiemiškas Vilnius“, „Prašmatnusis Vilnius“, taip pat maršrutai, skirti konkretiems serialams ir filmams. Visas šias ekskursijas galime laikyti miesto scenarijais, siūlančiais naujus miesto patyrimo būdus specialiai sudarytais maršrutais. Įdomu tai, kad tam tikru atžvilgiu formuojasi ir nauja miesto „infrastruktūra“. Pavyzdžiui, vieno buto Fabijoniškėse savininkai nuomoja butą užsieniečiams, norintiems pasijusti taip, tarsi jie būtų seriale „Černobylis“.

MOBINGO TYRIMAS

Mobingas Lietuvos sveikatos įstaigose: tyrimas atskleidė, kas nuo jo kenčia labiausiai

Liudmila Januškevičienė

Vilniaus universitetas

Mobingas sveikatos priežiūros įstaigose nėra pavieniai konfliktai ar atskirų

kolektyvų problema – tai sisteminis reiškinys, darantis reikšmingą poveikį įvairių medikų grupių savijautai, perdegimui ir sprendimui palikti darbą.

Pastarųjų metų rezidentų streikai, vieši grupiniai pasitraukimai iš gydymo įstaigų parodė, kad šią problemą būtina analizuoti išsamiau.

Vilniaus universiteto mokslininkų komanda – personalo vadybos ekspertė doc. Asta Stankevičienė, darbo santykių tyrėjas dr. Darius Ruželė, vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė prof. Sigita Lesinskienė, psichologė prof. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė ir Medicinos fakulteto doktorantė

Kamilė Pociūtė – ėmėsi plataus masto tyrimo, siekdama įvertinti realų mobingo mastą Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose, identifikuoti jo pasireiškimo formas ir ieškoti efektyvių problemos valdymo būdų.

Kaip atskirti mobingą nuo konflikto?

Prof. S. Lesinskienė pasakoja, kad dabartinės mobingo sampratos pagrindus darbo santykių kontekste dar devintajame dešimtmetyje suformulavo švedų psichologas profesorius Heinzas Leymannas. Jis mobingą apibūdino kaip psichologinį terorą – priešišką, neetišką ir sistemingą elgesį darbo aplinkoje. O plačiau patyčių ir grupinio engimo darbo kolektyvuose problemų viešinimas ir moksliniai tyrimai paplito tik maždaug prieš 25 metus.

Lietuvoje terminas „mobingas“ greitai prigijo, tačiau iki šiol diskutuojama dėl aiškesnio lietuviško atitikmens, pavyzdžiui, „grupinio engimo“, kuris padėtų visuomenei geriau suprasti reiškinio esmę. Doc. A. Stankevičienė pabrėžia, kad lietuviško termino paieškos svarbios ne tik kalbos, bet ir teisės požiūriu –aiškus sąvokos apibrėžimas yra būtina sąlyga norint inicijuoti veiksmingą teisinį mobingo valdymo reguliavimą.

Kadangi pats terminas Lietuvoje yra palyginti naujas, jis dažnai painiojamas su pavieniais konfliktais ar kitomis nemaloniomis situacijomis darbo aplinkoje. Tačiau „vienkartinė darbuotojo kritika, kai jam pasakoma, kad ką nors padarė ne taip arba kad pažeidė darbo tvarkos, kuri taikoma visiems vienodai, reikalavimus – nėra mobingas. Nemalonių veiksmų poveikio intensyvumas, jų trukmė ir poveikis konkrečiam asmeniui ar asmenų grupei yra esminiai skirtumai tarp vienkartinio darbuotojo sukritikavimo ir sisteminio psichologinio spaudimo“, – kaip atskirti mobingą, paaiškina doc. A. Stankevičienė.

Vykdydami tyrimą mokslininkai pasirinko mobingo apibrėžimą, kuris šiek tiek skiriasi nuo pateiktojo Darbo kodekse. Pasak doc. A. Stankevičienės, teisės aktuose pabrėžiamas ilgalaikis neigiamas elgesys darbuotojų atžvilgiu: „Mokslas šį reiškinį apibrėžia tiksliau – mobingu laikomas sistemingas, ilgalaikis psichologinis spaudimas darbuotojui, kuris tęsiasi šešis mėnesius ar ilgiau, pasireiškia bent kartą per savaitę ir neapsiriboja vienkartiniais konfliktais.“ Dažniausias tokio elgesio tikslas – pažeminti kolegą, sumažinti jo vertę, atitolinti arba net atskirti nuo kolektyvo. Mobingo veiksmų yra įvairių, tačiau darbo santykių ekspertas dr. D. Ruželė sako, kad atliekant tyrimą buvo analizuojamos šios konkrečios mobingo formos: darbui reikalingos informacijos nuslėpimas, skleidžiami gandai ar apkalbos, ignoravimas arba atstūmimas, įžeidžiančios ar užgaulios pastabos, taip pat šaukimas ant žmogaus. Prie mobingo priskiriamas ir

priešiškas kitų elgesys – kai darbuotojo pastangos ir darbas nuolat kritikuojami arba iš jo šaipomasi, jis yra ignoruojamas arba sulaukia priešiškos reakcijos, darbuotojui nuolat primenama apie klaidas ar nusižengimus.

Rizikos sveikatos sektoriuje

Prof. S. Lesinskienė atkreipia dėmesį, kad mobingas gali pasireikšti esant tiek horizontaliems, tiek vertikaliems darbiniams santykiams: „Horizontalus mobingas vyksta tarp kolegų, turinčių panašias pareigas, darbines funkcijas ir atsakomybes, kai auka tampa atpirkimo ožiu arba yra engiama grupės kolegų. Vertikalus mobingas atsiranda tarp vadovų ir pavaldinių – kai vadovas engia kurį nors darbuotoją arba kai darbuotojų grupė engia vadovą.“ Tačiau profesorė pabrėžia, kad vykstant visų formų mobingui ypač svarbi yra stebėtojų pozicija kolektyve – jų tylėjimas gali leisti mobingui tęstis, o tai sustiprina mobingą patiriančio darbuotojo engimą, dažnai siekiant išguiti iš kolektyvo, pažeminti orumą, įskaudinti. Paklausti, kodėl medicinos įstaigose mobingas pasitaiko galbūt dažniau nei kitose darbinėse aplinkose, mokslininkai atsako, kad priežasčių tam yra daug. Dr. D. Ruželės teigimu, viena jų – „sudėtingos darbo sąlygos, fiziškai ir emociškai sunkus darbas – tai sukuria aplinką, kur mobingas gali pasireikšti daug dažniau nei kituose sektoriuose. Be to, darbo pobūdis ir hierarchinė struktūra medicinos sektoriuje dar labiau didina riziką.“ Prof. S. Lesinskienė pritaria, kad mobingo paplitimui tarp medicinos darbuotojų įtakos turi ir specifinis medicinos sektoriaus kontekstas: „Medicinos studijos labai ilgos, dalis studentų pervargsta ir perdega dar besimokydami, rezidentai dažnai keičia darbo vietą, o tai lemia nestabilumą, nuolatinį poreikį adaptuotis vis kitame kolektyve ir papildomą spaudimą atliekant kartais neapibrėžtas ir nepelnytai priskiriamas darbo funkcijas. Be to, tam tikros gydytojų grupės, kurios dirba su sunkiai ir ilgai sergančiais pacientais, staigiomis kritinėmis sveikatai būklėmis, patiria didesnę riziką perdegti.“ Sudėtingos darbo sąlygos, budėjimai, didelis krūvis – visa tai prisideda prie išsekimo, o išsekę žmonės labiau linkę į užsitęsusius konfliktus.

Prof. S. Lesinskienė taip pat pažymi, kad, be milžiniško darbo krūvio, labai svarbūs rizikos veiksniai yra naktiniai budėjimai, mažas atlygis, daug formalios dokumentacijos pildymo ir didelė atsakomybė už pacientų gyvybę ir sveikatą. Nepaisant to, Lietuvoje nėra sukurta ir įdiegta gydytojo, kuris atlieka

Mobingu laikomas sistemingas, ilgalaikis psichologinis spaudimas darbuotojui, kuris

šešis mėnesius ir ilgiau.

labai sunkų ir atsakingą darbą, skatinimo ir profesinio saugojimo, perdegimo prevencijos sistema.

Ištirtos visos sveikatos priežiūros darbuotojų grupės

Kaip tvirtina Vilniaus universiteto mokslininkai, dauguma iki šiol atliktų mobingo tyrimų sveikatos priežiūros sektoriuje buvo orientuoti į slaugytojų grupę – literatūroje būtent ji dažniausiai minima kaip labiausiai veikiama mobingo. Tuo

tarpu kitos darbuotojų grupės, tokios kaip gydytojai, rezidentai, buvo tiriamos gerokai rečiau, o laboratorijų technikai, pagalbinis personalas, ergoterapeutai, kineziterapeutai, akušeriai, psichologai, socialiniai darbuotojai ir reabilitacijos specialistai beveik visai nebuvo tirti.

„Kartais mobingo tyrimai, be slaugytojų, apima gydytojus ir rezidentus, bet labai retai kitas medicinos darbuotojų grupes.

1 pav. Tiriamųjų patiriamo mobingo mastas, išsekimo lygis ir ketinimo palikti organizaciją mastas. Mobingo veiksmai vertinti kaip konkrečių mobingo veiksmų skaičiaus per pusmetį vidurkis. Išsekimas vertintas 5 balų skalėje (kur 1 reiškia niekada, o 5 –visada). Ketinimas išeiti iš darbo vertintas 7 balų skalėje (kur 1 reiškia visiškai nesutinku, o 7 – visiškai sutinku). Parengė tyrėjai

Į šį tyrimą buvo nuspręsta papildomai įtraukti ir kitus sveikatos priežiūros darbuotojus“, – tyrimo išskirtinumą pabrėžia dr. D. Ruželė.

Anot jo, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad mobingo poveikis skirtingoms sveikatos priežiūros darbuotojų grupėms gali skirtis. Net jei psichologinio spaudimo lygis tarp jų yra panašus, organizaciniai padariniai – pavyzdžiui, noras palikti darbą dėl patiriamo mobingo – gali pasireikšti nevienodai. Plačiau įtraukti iki šiol tyrimuose mažiau matomas darbuotojų grupes yra itin svarbu, nes jos gali patirti intensyvų mobingo poveikį, tačiau ilgą laiką likti nepastebėtos.

Kenčia ne tik slaugytojų grupė

Tyrimo metu gydytojai, rezidentai, slaugytojos ir kiti sveikatos įstaigų darbuotojai buvo apklausiami elektroniniu būdu, visiškai anonimiškai, siekiant užtikrinti jų saugumą ir duomenų patikimumą. Mokslininkai teigia, kad iš anonimiškai pateiktų atsakymų nebuvo galima identifikuoti nei konkrečių darbuotojų, nei jų darboviečių. Tai leido pasiekti platų tiriamųjų ratą ir didelį jų skaičių – 851 asmenį.

Siekiant nustatyti mobingo lygį įvairiose grupėse, gauti anketos duomenys buvo vertinami pažangiausiais statistinės analizės metodais. Struktūrinių lygčių analizė leido įvertinti, kaip mobingo valdymo kokybė veikia mobingo raišką, o mobingas – darbuotojų perdegimą ir norą palikti darbovietę.

Aukščiausias mobingo lygis nustatytas tarp slaugytojų ir kitų darbuotojų (pagalbinio personalo, technologų, laboratorijų darbuotojų, psichologų ir kt.), mažesnis – tarp rezidentų, o mažiausias – tarp gydytojų (1 pav).

Mokslininkai sutaria, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl mobingas dažniau pasireiškia tarp slaugytojų ir kitų darbuotojų grupių, yra hierarchiniai santykiai. Dėl galios distancijos atsiranda terpė piktnaudžiauti, taikyti spaudimą ir nuvertinti. Kita svarbi priežastis, kaip pabrėžia psichoterapeutė prof. S. Lesinskienė, yra „mes“ ir „jie“ principu grįsti santykiai. Organizacijose susiformuoja priešiškos grupės: jei darbuotojas nėra „su manimi“, „su mumis“, tai jis tampa „prieš mane“, „prieš mus“. Toks mąstymas, pasak jos, yra giliai įsišaknijęs žmogaus prigimtyje ir ypač sustiprėja įtampos kupinoje darbo aplinkoje.

Tyrimo rezultatai rodo, kad ketinimas išeiti iš darbo dažniausias gydytojų rezidentų (vidurkis – 4,65) ir kitų darbuotojų (vidurkis – 4,24) profesinėse grupėse. Kaip pažymi doc. A. Stankevičienė, kitų darbuotojų noras palikti organizaciją yra glaudžiai susijęs su patiriamu perdegimu ir mobingu, o rezidentų – su išsekimu, geresnių profesinių galimybių paieška, pavyzdžiui, ketinimu išvykti dirbti į užsienį, susirasti kitą darbo vietą, ir perdegimu. Nors bendras išsekimo lygis visose respondentų grupėse buvo aukštas, didžiausią jo lygį nurodė gydytojai rezidentai (vidurkis – 3,53).

2 pav. Konkrečių mobingo veiksmų skaičiaus per pusmetį vidurkis skirtingose sveikatos priežiūros darbuotojų grupėse. Parengė tyrėjai

Aukščiausias mobingo lygis nustatytas tarp slaugytojų ir kitų darbuotojų

Tiriant, kokios konkrečios mobingo formos yra labiausiai paplitusios tarp skirtingų medicinos darbuotojų grupių, paaiškėjo, kad slaugytojų ir kitų darbuotojų grupėse vyrauja apkalbos ir šaukimas, rezidentų grupėje – kritika, tarp kitų darbuotojų ir gydytojų – informacijos, reikalingos darbo funkcijoms atlikti, slėpimas (2 pav.).

Personalo vadybos ekspertės doc. A. Stankevičienės teigimu, nors daugiausia tyrimo hipotezių pasitvirtino, buvo ir tokių rezultatų, kurie nustebino. Pavyzdžiui, tiek vyrai, tiek moterys pažymėjo, kad patiria panašų kiekį patyčių, tuo tarpu kitų tyrimų duomenys rodo, kad jis dažniausiai skiriasi. Du respondentai, kurie savo lytį nurodė kaip „kita“, patyrė itin didelį mobingą ir jų ketinimo išeiti iš darbo lygis buvo pats didžiausias iš visų tiriamųjų (vidurkis – 5,60). Žinoma, mokslininkai pabrėžia, kad dėl mažo tokių tiriamųjų skaičiaus bendrų išvadų daryti negalima, bet panašu, kad jie organizacijoje jaučiasi nepriimami.

Kas skatina mobingą darbe?

Mobingo priežastys, pasak doc. A. Stankevičienės, gali būti labai įvairios ir dažniausiai susideda iš kelių tarpusavyje susijusių veiksnių. Teorijoje išskiriamos keturios pagrindinės jų grupės: individualios, socialinės, organizacinės ir ekonominės priežastys.

„Organizacinės priežastys gali atsirasti, kai įmonė neaiškiai nustato tikslus, neveikia personalo valdymo procesai arba darbo krūvis yra pernelyg didelis. Socialinės priežastys apima priešiškus kolektyvo santykius, konkurenciją ir pavydą tarp darbuotojų. Individualios priežastys susijusios su asmeninėmis savybėmis, emocine būkle ir saviraiškos trūkumu darbe. Ekonominės priežastys gali būti susijusios su darbuotojo „stūmimu“ iš darbo, jeigu jis įmonės požiūriu tampa neefektyvus arba nepageidaujamas“, – vardija darbo santykių ekspertė doc. A. Stankevičienė. Paprastai šie veiksniai veikia kompleksiškai: vienas gali sustiprinti kitą, todėl mobingo problemos dažniausiai kyla dėl kelių priežasčių sąveikos.

Prof. S. Lesinskienė pabrėžia, kad svarbus veiksnys, padedantis išvengti mobingo darbe, yra saviraiškos ir profesinių gebėjimų bei iniciatyvų realizavimo darbo vietoje galimybės: „Kai darbuotojai jaučiasi kaip maži sraigteliai dideliame mechanizme, kai darbas yra griežtai reglamentuotas, darbuotojų savijauta blogėja. Pavyzdžiui, slaugytojų kompetencijos yra gerokai didesnės, jos labai daug ką galėtų daryti savarankiš-

kai, bet yra užkraunamos biurokratine našta ir negali realizuoti savo kompetencijų. Taip dažnai nutinka ir gydytojams. Tuomet kyla stresas, nepasitenkinimas darbu, perdegimas ir padidėja mobingo rizika“, – sako profesorė.

Prevencija tik popieriuje neveiks

Tyrimas atskleidžia, kad esamos mobingo valdymo priemonės sveikatos priežiūros įstaigose veikia silpnai. Pasak dr. D. Ruželės, nors Darbo kodeksas nustato aiškias procedūras, mobingo valdymo lygis yra žemas. „Tikėtina, kad tai lemia vadovų mobingo valdymo kompetencijos stoka, nenoras ar nežinojimas, kaip elgtis, ir išorinio prevencinio mechanizmo trūkumas, pavyzdžiui, valstybės institucijos, tokios kaip darbo inspekcija, dažniausiai įsikiša tik po incidentų, o ne prevenciškai.“ Doc. A Stankevičienė teigia, kad formali politika yra, tačiau realiai ji neveikia, nes vadovai neapsisprendžia, ar tai jiems svarbu, darbuotojai bijo kalbėti, nėra specializuotų paslaugų, o tyrimų, skirtų atskiriems atvejams analizuoti, trūksta. Baimę ar nenorą kreiptis pagalbos sustiprina ir tai, kad iš visų bylų, kurios pradedamos, kai darbuotojai kreipiasi teisinės pagalbos, laimima tik apie 13 proc. Mokslininkai sutaria, kad vien formalios taisyklės problemos neišsprendžia – būtinas aktyvus vadovų įsitraukimas, realiai veikiantys pagalbos mechanizmai ir atvira vidinė komunikacija. Efektyvi prevencija turi būti kompleksinė. Darbo santykių ekspertas dr. D. Ruželė siūlo nuolat stebėti situaciją ir eskaluoti incidentus – jeigu pasireiškė mobingas, apie tai turi būti paskleista informacija organizacijoje. Anot jo, mobingo pasireiškimus kontroliuoti turėtų pačios organizacijos, bet to neužtenka, reikalinga ir išorinė, nepriklausomų institucijų kontrolė, kuri užtikrintų mobingo prevenciją, stebėseną ir padarinių darbuotojams sušvelninimą. Doc. A. Stankevičienės teigimu, būtina teikti nukentėjusiesiems pagalbą, ypač psichologinę, kryptingai diegti atvirumo kultūrą ir formuoti pagarbų kolektyvą. Kaip pabrėžia prof. S. Lesinskienė: „Laimingas, sveikas, pasitenkinimą darbu jaučiantis žmogus neturi poreikio tyčiotis iš kitų.“ Šio tyrimo rezultatai liudija, kad mobingas yra nuolatinė ir rimta problema, kurią galima sumažinti tik kuriant brandžią ir atvirą organizacinę kultūrą, o pradėti ją kurti reikėtų nuo asmeninės aplinkos ir atsakomybės. Psichoterapeutė prof. S. Lesinskienė siūlo pradėti nuo savęs: „Kiekvienas darbuotojas ir vadovas gali prisidėti prie aplinkos, kurioje vyrauja pagarba ir atviras bendravimas, bendradarbiavimas, kūrimo.“

NEURORINKODARA

Kaip mūsų smegenys nusprendžia pirkti daiktus greičiau už mus pačius?

Dr. Indrė Radavičienė

Vilniaus universiteto

Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetas

Įsivaizduokite save eilinę šeštadienio popietę prekybos centre. Aplink šmėžuoja nuolaidų ženklai, kvepia šviežiai kepama duona, o fone skamba rami, ritminga muzika. Jūsų ranka lyg savaime pasiekia prabangiai atrodantį kavos pakelį. Grįžę namo, savo draugui ar sau pačiam užtikrintai paaiškinate: „Ši kava buvo su nuolaida, o ir pakuotė labai patogi.“

Tačiau tikroji šio sprendimo istorija yra kur kas sudėtingesnė. Kol jūs racionalizavote savo pasirinkimą, jūsų smegenyse vyko tikra audra. Likus kelioms sekundėms iki sprendimo, jūsų limbinė sistema – smegenų dalis, atsakinga už emocijas – jau buvo davusi komandą „pirk“. Jūs neturėjote jokių šansų jai pasipriešinti. Tai nebuvo racionaliai priimtas sprendimas, suveikė gryna žmogaus biologija.

Virginijos Bareikytės nuotr.

Jei pamačius produktą „užsidega“ malonumo ir atlygio centras, produktas bus sėkmingas.

Mūsų smegenys sureaguoja greičiau, nei nusprendžia protas

Sveiki atvykę į neurorinkodaros pasaulį – erdvę, kurioje susitinka neurobiologija, psichologija, rinkodara ir vartotojų elgsenos tyrimai. Čia ieškoma atsakymų į, atrodo, paprastus, bet iš tiesų fundamentalius klausimus: kas verčia žmogų pasitikėti vienu prekės ženklu ir visiškai ignoruoti kitą? Kas nutinka mūsų smegenyse, kai pamatome nuolaidos ženklą? Kodėl tam tikros spalvos mus ramina, o kitos –verčia skubėti? Ar įmanoma nuspėti pirkimo sprendimą dar prieš tai, kai pats žmogus jį sąmoningai suvokia?

Neurorinkodara (angl. neuromarketing) dažnai klaidingai suprantama kaip bandymas sukurti „vartotojus zombius“, kurie bejėgiškai vykdo reklamos nurodymus. Tačiau tikrasis šio mokslo tikslas yra kur kas žmogiškesnis – suprasti autentišką ir spontanišką žmogaus reakciją, kurią dažnai užmaskuoja socialinės normos, mandagumas ar tiesiog savivokos trūkumas. Neurorinkodara mums leidžia žvilgtelėti į paslaptingą procesą, vykstantį mūsų smegenyse dar prieš mums sąmoningai ištariant lemtingąjį „pirksiu“.

Pasitelkdama šiuolaikines technologijas, neurorinkodara atskleidžia, kaip evoliuciniai instinktai, emocinis sužadinimas ir pasąmoningi filtrai formuoja mūsų kasdienius pasirinkimus. Ji paaiškina, kodėl prekės ženklų pasakojamos istorijos dažnai nugali net biologinį skonį, kaip baimė praleisti progą (angl. fear of missing out, FOMO) skatina impulsyvumą ir kodėl tvari verslo ateitis priklauso ne agresyviai reklamai, o giliam ir pagarbiam vartotojo emocinių poreikių supratimui. Tradiciniai rinkos tyrimai – apklausos, fokusinės grupės ir interviu – remiasi prielaida, kad vartotojas žino, ko nori, ir gali tai įvardyti. Tačiau psichologai pastebi paradoksą: mes esame „emocinės būtybės, kurios kartais mąsto“, o ne „mąstančios būtybės, kurios kartais jaučia“. Kai jūsų klausia: „Kodėl jums patinka ši reklama?“, jūsų smegenys pradeda kurti logišką atsakymą į emocinį impulsą. Tai vadinama post hoc racionalizacija – mes išgalvojame priežastis savo elgesiui pateisinti jau po to, kai jis įvyko.

Neurorinkodara apeina šį „filtrą“. Ji tiesiogiai stebi nervų sistemą, fiksuodama reakcijas, kurios kyla per pirmąsias milisekundes, kol dar nespėjote pagalvoti.

Kaip sužinoma, kuris produktas bus sėkmingas?

Norėdami suprasti vartotojo elgseną, mokslininkai naudoja įrankius, kurie dar prieš kelis dešimtmečius buvo prieinami tik aukščiausio lygio medicinos centrams.

1. Funkcinis magnetinis rezonansas (fMRT)

Vienas pažangiausių tokių įrankių – funkcinis magnetinis rezonansas (fMRT). Ši technologija matuoja kraujo tėkmės pokyčius smegenyse. Kai tam tikra smegenų zona aktyvuojasi, jai reikia daugiau deguonies, kurį atneša kraujas. Pavyzdžiui, jei pamačius produktą „užsidega“ malonumo ir atlygio centras (lot. nucleus accumbens), rinkodaros specialistas žino – produktas bus sėkmingas. Jei aktyvuojasi migdolinis kūnas (lot. amygdala), vartotojas jaučia nesaugumą ar baimę – emocijas, galinčias atgrasyti nuo pirkimo.

2. Elektroencefalografija (EEG)

Kitas plačiai taikomas metodas – elektroencefalografija (EGG), kuri matuoja elektrinius smegenų impulsus. Tai itin greitas metodas, leidžiantis pamatyti, kaip keičiasi žmogaus būsena žiūrint 30 sekundžių trukmės vaizdo klipą. Kurią sekundę žiūrovas nustojo juo domėtis? Kada jis pasijuto įtrauktas? EEG pateikia atsakymus beveik realiuoju laiku.

3. Akių žvilgsnio sekimas ir pupiliometrija

Ne mažiau svarbus vaidmuo tenka akių sekimo (angl. eye-tracking) įrangai, nes mūsų akys yra vienos patikimiausių pasąmonės išdavikių. Akių sekimo technologijos kuria „šilumos žemėlapius“ (angl. heat maps), atskleidžiančius, kur tiksliai krypsta mūsų žvilgsnis. Pavyzdžiui, puslapyje su kūdikio nuotrauka žmonės dažniausiai žiūri ne į tekstą, o į kūdikio veidą. Bet jei kūdikis nuotraukoje žiūri teksto kryptimi, vartotojų akys automatiškai seka jo žvilgsnį. Taip pat matuojami vyzdžiai: kuo labiau jie išsiplečia, tuo didesnį emocinį sujaudinimą (teigiamą ar neigiamą) žmogus patiria.

„Pepsi“ ir „Coca-Cola“: kuris skanesnis?

Vienas garsiausių neurorinkodaros eksperimentų yra susijęs su amžina kova tarp „Pepsi“ ir „Coca-Cola“. Atliekant

LIŪDESYS

Šešios pagrindinės emocijos ir veido išraiškos pagal Paulą Eckmaną

akląjį testą, didžioji dalis tiriamųjų pirmenybę teikė „Pepsi“. Jų smegenyse esantys skonio centrai reagavo teigiamai į šį gėrimą.

Tačiau viskas pasikeitė, kai žmonės pamatė prekės ženklus. Geriant „Coca-Cola“, aktyvavosi smegenų sritys, susijusios su ilgalaike atmintimi, emocijomis ir savęs identifikavimu. Žmonės ne tik sakė, kad „Coca-Cola“ skanesnė – jų smegenys iš tiesų „patyrė“ geresnį skonį. Prekės ženklas per dešimtmečius trukusią rinkodarą tapo jų tapatybės dalimi, todėl biologinis skonis pralaimėjo emocinei šio prekės ženklo kuriamai istorijai.

Kitas stulbinantis pavyzdys – vyno kainos eksperimentas. Kai tiriamieji ragavo tą patį vyną, kurio kaina buvo nurodoma skirtinga (nuo 5 iki 90 dolerių), jų smegenys fiksavo realų, fiziologinį malonumo padidėjimą geriant „brangesnį“ gėrimą. Tai reiškia, kad kaina nėra tik skaičius – tai jūsų smegenų nustatytas lūkestis, kuris tiesiogiai keičia jūsų juslinę patirtį.

Tobulas neurorinkodaros pavyzdys – IKEA parduotuvių išplanavimas

Įmonės jau seniai naudoja neurorinkodaros žinias, kad nepastebimai palengvintų vartotojų kelią iki pirkimo. Pavyzdžiui, bendrovė „Frito-Lay“ tyrimais nustatė, kad blizgios bulvių traškučių pakuotės smegenyse aktyvuoja sritis, susijusias su kaltės jausmu dėl nesveiko maisto vartojimo. Perėjimas prie matinių, „natūraliau“ atrodančių pakuočių šią reakciją smegenyse nuslopino, todėl žmonės traškučius pradėjo pirkti drąsiau, be sąžinės graužimo.

Ar kada nors susimąstėte, kodėl tiek daug greito maisto restoranų naudoja raudoną ir geltoną spalvas? Raudona skatina energiją ir apetitą, o geltona – optimizmą ir pastabumą. Priešingai, mėlyna spalva maisto pramonėje naudojama retai, nes gamtoje ji dažnai asocijuojasi su gedimu ar nuodais, todėl pasąmoningai slopina apetitą.

„IKEA“ parduotuvių išplanavimas yra neurorinkodaros šedevras. Vienkryptis kelias priverčia jus pamatyti tūkstančius

PYKTIS

BAIMĖ NUOSTABA

smulkmenų. Jūsų smegenys pavargsta priimti sprendimus, o kai pasiekiate kasas, jūsų „savikontrolės raumuo“ yra tiek nusilpęs, kad į krepšelį lengvai įsimetate dar kelias žvakes ar pjaustymo lentelę, kurių jums visai nereikėjo.

Ar mes vis dar priimame sprendimus patys?

Daugeliui kyla pagrįstas klausimas: ar tai nėra manipuliacija? Jei įmonės žino, kaip apeiti mūsų racionalų mąstymą, ar mes vis dar patys sprendžiame, ką mums pirkti, o ko ne?

Turime suprasti, kad neurorinkodara negali priversti mūsų nusipirkti to, ko mes iš esmės nenorime. Ji tiesiog padeda prekės ženklams geriau komunikuoti. Pavyzdžiui, Nacionalinis vėžio institutas taikė smegenų skenavimą, kad išrinktų efektyviausią socialinę reklamą prieš rūkymą. Laimėjo ne estetiškai gražiausia reklama, bet ta, kuri smegenyse sukėlė stipriausią impulsą imtis veiksmo – skambinti pagalbos linija. Šiuo atveju mokslas pasitarnavo visuomenės sveikatai. Be to, profesionalūs tyrimai atliekami laikantis griežtų etikos taisyklių. Tiriamieji visada duoda sutikimą, o jų privatumą saugo įstatymai. Smegenų tyrimo duomenys neatskleidžia

asmeninių minčių ar prisiminimų – jie rodo tik bendrą reakciją į stimulą.

Internete emocijos tampa dar svarbesnės

Perkant internetu emocijos dar dažniau aplenkia logiką, todėl pirkimo procesas tampa nebe nuoseklus, o impulsyvus. Pirkimą čia lemia du pagrindiniai veiksniai: žmogaus emocinis sužadinimas (energijos lygis) ir patiriamas malonumas. Jei interneto svetainė ar reklama sukelia teigiamas emocijas ir kartu sužadina smalsumą, žmogus linkęs pirkti čia ir dabar, nesileisdamas į ilgus apmąstymus. Neurorinkodaros tyrimai rodo, kad vizualinė informacija mūsų smegenyse apdorojama tūkstančius kartų greičiau nei tekstas, todėl emocinis impulsas veikia kaip greitas filtras – vartotojai nelinkę analizuoti visų techninių duomenų, o pasitiki tuo, ką jaučia pamatę įtraukiantį vaizdą. Prekių ženklai, kurie supranta šiuos smegenų mechanizmus, sugeba sukurti ryšį su vartotoju dar prieš jam spėjant logiškai įvertinti produkto kainą ar savybes. „TrustPulse“ (2023) rinkos tyrimas patvirtino, kad vienas stipriausių impulsyvumą skatinančių veiksnių yra baimė

Pirkimą internete

lemia du pagrindiniai veiksniai: žmogaus emocinis sužadinimas (energijos lygis) ir patiriamas malonumas.

praleisti kažką svarbaus (FOMO), kuri lemia apie 60 proc. neplanuotų pirkimų. Šis jausmas yra giliai įsišaknijęs per mūsų evoliuciją kaip instinktas laiku įsigyti išteklių ir išlikti socialinės grupės dalimi, todėl riboto laiko pasiūlymai sukuria skubos jausmą, kuris tiesiogiai apeina racionalų mąstymą. Tuo tarpu „Edelman Trust Barometer“ 2022 ir 2023 m. tyrimai patvirtino, kad priimant didelės vertės sprendimus smegenys ieško saugumo ir emocinio užtikrintumo –net 83 proc. vartotojų dideliems pirkiniams pasiryžta tik gavę patvirtinimą per kitų žmonių atsiliepimus ar patikimą prekės ženklo reputaciją. Šalia šių pirminių reakcijų veikia ir antriniai emociniai mechanizmai, tokie kaip pasididžiavimas ir socialinio statuso stiprinimas. Tai ypač ryšku prabangos prekių sektoriuje. „Deloitte“ atlikta 2023 m. prabangos prekių rinkos analizė patvirtino, kad net 72 proc. pirkėjų renkasi daiktą ne dėl jo praktinių savybių, o dėl teikiamo psichologinio pasitenkinimo ir galimybės demonstruoti savo tapatybę ar statusą. Šis emocinis atlygis suteikia nuolatinį džiaugsmą net ir po pirkimo akimirkos, stiprindamas ryšį su pasirinktu prekės ženklu. Galiausiai, didžiausią vertę sukuria bendruomeniškumo jausmas – įmonės, kurios orientuojasi ne tik į produkto savybes, bet ir į bendros tapatybės kūrimą, sugeba išlaikyti klientus tris kartus ilgiau, nes jiems pirkimas tampa nebe paprastu sandoriu, o emociniu prisirišimu prie sau artimos socialinės grupės.

Kodėl ateitis priklauso neurorinkodarai?

Pasaulyje, kuriame kiekvieną dieną pamatome tūkstančius reklamos žinučių, tradiciniai metodai ima nebeveikti. Mes išmokome ignoruoti reklamos skydelius, mes išmokome „išjungti“ dėmesį per pauzes ir filtruoti triukšmą. Tačiau neurorinkodara siūlo kitą kelią – ji padeda kurti turinį, kuris ne rėkia, o tyliai ir taikliai rezonuoja su žmogaus emocijomis ir patirtimi.

Verslas, suprantantis savo kliento emocinius poreikius, gali kurti produktus, kurie iš tiesų sprendžia problemas, užuot tiesiog bombardavęs vartotoją tuščiais pažadais ar brukęs prekes, kurios jam nėra reikalingos. Užuot kūrę dirbtinį poreikį agresyvia reklama, neurorinkodaros specialistai siekia atliepti giluminius žmogaus lūkesčius, kurdami vertę, kurią smegenys atpažįsta kaip autentišką ir naudingą. Tai kelias į tvaresnę rinkodarą, kurioje mažiau „triukšmo“ ir daugiau prasmės. Tokia strategija leidžia įmonėms optimizuoti savo išteklius, nešvaistyti biudžeto reklamoms, kurios vartotojus tik erzina, ir vietoj vienkartinio pardavimo kurti ilgalaikį, pasitikėjimu grįstą ryšį su savo auditorija.

Taigi kitą kartą, kai pajusite nenugalimą norą nusipirkti naują daiktą, tiesiog nusišypsokite. Tai bus ženklas, kad jūsų smegenys atpažino kažką pažįstamo, saugaus ar džiuginančio. Mes nesame racionalios mašinos, mes esame labai sudėtingi ir nuostabiai emocionalūs žmonės – ir tai yra didžiausia mūsų žavesio dalis.

GAILESTINGOSIOS SESERYS

„Tamsios moterys“ ar uolios slaugytojos?

Gailestingosios seserys Vilniuje XVIII–XIX amžiuje

Doc. Martynas Jakulis

Vilniaus universiteto

Istorijos fakultetas

Už atnaujintų Sluškų, vėliau Gosievskių, rūmų (Bokšto g. 6) sienų šiandien slepiasi prabangus SPA, elegantiškas restoranas ir biurai. Tačiau kone prieš pustrečio šimtmečio čia virė visai kitoks gyvenimas: šiuose mūruose veikė bent kelios gydymo institucijos. Viena jų – gailestingųjų seserų aptarnauta špitolė (1745–1867), ilgą laiką buvusi didžiausia mieste. Jos raida XVIII–XIX a. sandūroje liudija, kaip stiprėjo profesionalių gydytojų vaidmuo senosiose špitolėse, pamažu virstančiose moderniomis ligoninėmis. Šis pokytis ne tik skatino ligoniams naudingą bendradarbiavimą, sudarė geresnes sąlygas rengti būsimus medikus, bet ir kėlė konfliktus, o kartu lėmė nevienareikšmiškus seserų veiklos vertinimus.

Gailestingųjų seserų veiklos pradžia Europoje Šv. Vincento Pauliečio gailestingųjų dukterų, arba gailestingųjų seserų, geriausiai žinomų kaip šaritės (nuo pranc. charité – gailestingumas), bendriją 1633 m. įsteigė kunigas šv. Vincentas Paulietis kartu su našle šv. Liudvika de Marijak (Louise de Marillac). Vienuolija atliepė iššūkius, su kuriais susidurdavo to meto Prancūzijos visuomenė, ir nuo pat pirmųjų savo veiklos metų ėmėsi aktyviai tarnauti vargšams, ligoniams ir beglobiams vaikams. Vengdama moterų vienuolių ordinams privalomos klauzūros – izoliacijos nuo pasaulio, kuri būtų apribojusi galimybę atsidėti aktyviai tarnystei, ši bendruomenė taip ir netapo tikru ordinu ir iki pat šių dienų veikia kaip apaštališkojo gyvenimo draugija. Dėl šios priežasties institucijos, kuriose seserys gyveno, buvo vadinamos ne vienuolynais, o namais. Prie jų įprastai būdavo įsteigiamos ir špitolės (modernių ligoninių ir globos namų pirmtakės), kuriose būdavo ir gydoma, ir rūpinamasi tais, kurie ne(be)gali pasirūpinti savimi.

XVII a. viduryje veikė keliasdešimt šaričių namų ir špitolių Prancūzijos ir kitų Europos šalių miestuose. Tarp jų buvo ir Varšuva, kurioje 1652 m. seserys pradėjo veiklą Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Liudvikos Marijos Gonzagos rūpesčiu. Netrukus seserys įsikūrė ir kituose Lenkijos miestuose. Sąlygos šaritėms įsikurti Vilniuje susiklostė kur kas vėliau, kai Smolensko vyskupas Boguslovas Gosievskis 1744 m. birželio 18 d. fundavo špitolę „vargšams ligoniams ir būtent gatvėse ir prie sienų gulintiems, tačiau nesergantiems užkrečiama liga“. Būsimai institucijai jis dovanojo 100 000 auksinų ir erdvius rūmus tuometinėje Savičiaus gatvėje, kuriuose vėliau buvo įsteigta špitolė, gyvenamosios patalpos seserims ir Šv. Elžbietos, ligoninių ir slaugių globėjos, koplyčia. Nors vyskupas nenurodė paliekąs turtą būtent būsimai šaričių špitolei, tačiau savo valios vykdytojais paskyrė nuo XVII a. pabaigos Vilniuje prie Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios gyvenusius vienuolius misionierius. Ši vienuolija taip pat buvo įsteigta šv. Vincento Pauliečio, misionierius ir šarites siejo Įėjimas į buvusią špitolę ir vienuolyną. Straipsnio autoriaus nuotr.

glaudūs organizaciniai ir struktūriniai ryšiai, todėl neatsitiktinai jų rūpesčiu į sostinę iš Lenkijoje veikusių namų atvyko pirmosios seserys. Jos ir pradėjo naujosios institucijos steigimo darbus. Pirmieji ligoniai į špitolę buvo priimti 1748 m.

Vilniaus špitolės: kas į jas patekdavo?

Špitolė Savičiaus gatvėje greitai tapo integralia špitolių tinklo, besiformavusio nuo XVI a. pradžios, dalimi. Nors špitolės Vilniuje iki pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo būdavo neplaningai steigiamos privačia iniciatyva ir jokia centrinės valdžios institucija neprižiūrėdavo jų veiklos, laikui bėgant susiklostė specifinės jų veiklos sritys. Dalies špitolių funkcija buvo gydymas. Iki špitolės Savičiaus gatvėje įsteigimo Vilniuje veikė dar dvi katalikų vienuolių aptarnaujamos špitolės. Bonifratrai nuo 1635 m. prie Šv. Kryžiaus bažnyčios (Simono Daukanto a. 1) veikusioje nedidelėje špitolėje, kurioje būta iki 20 lovų, gydydavo daugiausia įvairiomis vidaus ligomis sergančius vyrus, rūpindavosi psichikos ligoniais. Kur kas didesnėje iki šių dienų neišlikusioje Šv. Roko špitolėje (Šventaragio ir Barboros Radvilaitės gatvių sankirtoje), kurioje darbavosi Šv. Roko gailestingieji broliai, arba rokitai, taip pat būdavo teikiama pagalba įvairiomis vidaus ligomis sergantiems vilniečiams, tačiau specifinė šios institucijos veiklos sritis buvo lytiškai plintančiomis ligomis sergančių žmonių gydymas. Šaritės, kurioms buvo draudžiama į špitolę priimti lytiškai plintančiomis ligomis (fundacijos akte minima „užkrečiama liga“) sergančius žmones, savo veiklos pobūdžiu priminė bonifratrus. Kaip liudija negausūs paminėjimai šaltiniuose, pagalba būdavo teikiama vidaus, psichikos ir kitokiomis ligomis sergantiems abiejų lyčių ligoniams, be to, rūpintasi dešimtimis beglobių vaikų, senolių ir neįgaliųjų. Pirmaisiais veiklos metais ligonių skaičius tesiekdavo kelias dešimtis per metus, tačiau jau XVIII a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje į špitolę būdavo priimama ir daugiau nei 1600 ligonių kasmet, todėl ji dažnai būdavo visiškai perpildyta. Viena vertus, tai liudija nuolat augusį pigesnių gydymo paslaugų poreikį, mat pagalbos špitolėse pirmiausia ieškodavo tie, kurie negalėdavo susimokėti už gydytojo paslaugas. Seserys į špitolę priimdavo amatininkus, padienes darbininkes ir darbininkus, tarnaites ir tarnus, kareivius, nuskurdusius kilminguosius ir kitus pažeidžiamus žmones, kurių besiplečiančiame mieste radosi vis daugiau. Kita vertus, tai rodo, kad vilniečiai pasitikėjo seserimis, jiems buvo priimtini jų taikomi gydymo metodai.

Gailestingųjų seserų ir gydytojų nesutarimai Šaričių špitolėje svarbiausius sprendimus dėl institucijos ūkio ir finansų, pasiskirstymo pareigomis ir kitų klausimų priimdavo bendruomenės vyresnioji. Kitos seserys, kurių vienu metu namuose galėjo būti iki penkiolikos, rūpindavosi špitolės ūkiu, dirbdavo virtuvėje ir slaugydavo ligonius infirmerijose (erdviose „palatose“, kurių XIX a. jau buvo šešios). Vienuolės pačios ligonių negydydavo, todėl

Pirmaisiais veiklos metais ligonių skaičius tesiekdavo kelias dešimtis per metus.

Vienuolės pačios ligonių negydydavo, todėl samdydavo gydytojus, kuriems špitolė

nebūdavo pagrindinė darbo vieta.

samdydavo gydytojus, kuriems špitolė nebūdavo pagrindinė darbo vieta, taip pat naudodavosi miesto vaistininkų teikiamomis paslaugomis. Kaip liudija špitolių išlaidų registrai, toks pat santykis tarp vienuolių bendruomenės ir gydytojų buvo susiklostęs ir bonifratrų bei rokitų špitolėse. Taigi, nors šios špitolės buvo gydymo institucijos, medikai profesionalai nebuvo integrali jų organizacinės struktūros dalis, o sprendimus priimdavo vienuolių bendruomenių vyresniosios ir vyresnieji. Nenuostabu, kad tokiems santykiams buvo būdingas tiek geranoriškas bendradarbiavimas, tiek didesni ar mažesni vienuolių ir medikų nesutarimai, liudiję skirtingų požiūrių, kaip reikėtų tinkamiau gydyti ligonius, susikirtimą.

Dar daugiau priežasčių nesutarti radosi XVIII a. pabaigoje, kai špitolės palaipsniui tapo ne vien gydymo, bet ir medicinos studijų vietomis. Daug įvairiomis ligomis sergančių ligonių, gydomų vienoje vietoje, galimybė praktiškai išbandyti gydymo metodus – visa tai buvo itin reikšminga rengiant būsimus medikus.

Nors pagal šaričių regulą seserys turėjo klausyti jų špitolėse dirbančių gydytojų patarimų, vis dėlto ne visada teigiamai reaguodavo į aktyvią gydytojų veiklą, kurią kartais vertindavo kaip kišimąsi į jų reikalus ir nusistovėjusios tvarkos ardymą. Tokią nuostatą labai gerai liudija 1799 m. lapkričio 24 d. rašytas namų vyresniosios Marijos Egiptietės Šubskytės laiškas Vilniaus vyskupui Jonui Nepomukui Kosakovskiui, kuriame ji teigė, kad „nė viena iš mūsų savęs negaili, noriai aukoja sveikatą ir gyvenimą, tarnaudamos vargšams ligoniams, ir žino, kaip prie jų prieiti“. Kartu vyresnioji, prašydama vyskupo užtarimo, skundėsi dėl besikeičiančios tvarkos špitolėje: „[...] jokiu būdu negalima leisti, kad įžadus davusios jaunos seserys suktųsi tarp jaunųjų gydytojų, vaistininkų ir ponų daktarų.“

Šaričių konfliktas su Jozefu Franku

Bene geriausiai abipusį nepasitikėjimą tarp šaričių ir medikų atskleidžia 1805 m. įsiplieskęs konfliktas su Jozefu Franku (Joseph Frank), kuris Vilniaus universiteto klinikinės medicinos profesoriumi dirbo 1804–1823 m. ir aprašė čia praleistus metus savo „Atsiminimuose apie Vilnių“. Nuo pat darbo Vilniuje pradžios J. Frankui šaričių špitolė turėjo didelę

reikšmę, kadangi joje jis skaitydavo pasisekimo susilaukusias paskaitas, demonstruodavo patologijos atvejus. Vis dėlto seserų kompetencijas ir padėtį špitolėje profesorius vertino kritiškai. Anot jo, špitolė „[…] atrodė apverktinai. Vienai lovai tekdavo du ligoniai, juos net guldydavo ant smėliu barstomų grindų: taip užmaskuodavo nešvarą. Lovos nesunumeruotos, be lentelių sergančiojo pavardei ir diagnozei užrašyti. Oras troškus, nes nėra ventiliatorių; langai dėl šalčio laikomi uždaryti. Ligoniams nenurodoma dieta, – jie valgydavo tai, ką patiekdavo vienuolės.“ Siekdamas ištaisyti šiuos trūkumus ir pagerinti institucijos veiklą, profesorius surengė labdaros koncertą, kuriame surinktos lėšos buvo skirtos špitolei.

Kitą dieną po sėkmingo koncerto nuėjęs į špitolę jis bandė vyresniajai paaiškinti, kokius pagerinimus norįs čia padaryti. Vis dėlto vyresnioji, anot J. Franko, „išdidžiai“ pareiškusi: „Pone, mes nenorime pakeitimų, kuriuos ketinat čia daryti. Jei geidžiate pakeisti laikinai nesantį mūsų nuolatinį gydytoją, – prašom. Tačiau nemėginkit mums vadovauti. [...] Už pareigų nevykdymą atsakysime prieš vienuolius misionierius.“

Įsiplieskęs konfliktas galiausiai baigėsi tuo, kad įsikarščiavęs J. Frankas, prišnekėjęs „atžagarybių“, daugiau nebeskaitė paskaitų šaričių špitolėje, dėl ko labai sielojosi jo tėvas Johanas Pėteris (Johann Peter). Anot jo, „reikėjo kiek palaukti ir pirmiau ištirti jų santykius su misionieriais. Vertėjo kreiptis į juos (labiausiai apsišvietusius mūsų laikų vienuolius) negu į tamsias moteris.“

Šis medicinos profesoriaus ir vienuolių susikirtimas, – tiesa, reikia turėti omenyje, kad tendencingai aprašytas tik iš J. Franko perspektyvos, – atskleidžia bent du dalykus. Viena vertus, toks abiejų Frankų nepalankus šaričių ir jų veiklos vertinimas atspindėjo, kaip parodė Colino Joneso tyrimas, Vakaruose, visų pirma Prancūzijoje, tarp medikų vyravusį neigiamą požiūrį į gailestingąsias seseris. Jos laikytos nekompetentingomis ir prietaringomis, tapatintos su liaudies žiniuonėmis ar šarlatanėmis. Kita vertus, šis konfliktas gerai parodo, jog seserims bet kuris jų ligoninėje dirbantis gydytojas, kad ir kokia būtų jo pozicija akademijoje, kad ir koks jis būtų garsus, buvo vien samdomas darbuotojas, atsakingas tik už konkrečią institucijos veiklos sritį.

Vokiečių gydytojas Jozefas Frankas (1771–1842), dirbęs šaričių špitolėje

Akivaizdu, jog ilgametę patirtį sukaupusios vienuolės manėsi esančios pakankamai kompetentingos, kad galėtų tinkamai pasirūpinti ligoniais ir administruoti špitolę.

Vietinių gydytojų požiūris į šarites

Toks nepalankus ir tendencingas J. Franko vertinimas darė didelę įtaką medicinos istorijos tyrėjams, kuriems tai buvo pakankamas įrodymas, kad padėtis šaričių špitolėje buvusi labai bloga. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tai tikrai nebuvo tarp medikų vyraujanti nuomonė to meto Vilniuje. XVIII a. pabaigoje kitas Vilniaus universiteto profesorius Andrius Sniadeckis, kritiškai atsiliepęs apie bonifratrų ir rokitų špitoles kaip apie „veikiau kapus gyviesiems, o ne prieglobstį ir pagalbą kenčiantiems“, teigiamai vertino šaričių administruojamą instituciją: „[...] dėl nepaprasto darbo ir pastangų, tokios šventos pasišventusių mergelių tarnystės, kiek leidžia galimybės, išlaikoma geriausia tvarka ir švara.“ Nors špitolė visada esti perpildyta ir tai kenkia ligoniams, jos ūkis ir pastatai, gana didelis vidinis kiemas ir sodeliai, anot A. Sniadeckio, buvo viskas, ko reikia tvarkingai špitolei.

Augustas Liudvikas Bekiu (August Louis Bécu), ėjęs špitolės gydytojo pareigas, savo paskaitoje „Apie špitolių tobulumą“ (1807) dėl suprantamų priežasčių (tai buvo viena iš jo darboviečių) taip pat atsiliepė apie seseris ir jų vykdomą veiklą teigiamai: „[...] ne tik tarnyste ligoniams, bet ir deramu špitolių administravimu priartėja prie geros špitolės idealo.“ Kaip bendrosios patologijos profesoriui, jam buvo ypač svarbu tai, kad jis galėjo mokyti(s) ir būdamas šalia ligonio lovos, ir stebėdamas, kaip ligoniais rūpinasi seserys: „[...] pripažįstu, kad iš jų išmokau kreipti dėmesį į žmonių poreikius. Jos geriausiai juos supranta ir todėl geriausiai geba padėti.“

Palankiai apie seseris atsiliepdavo ir Lietuvos špitolių komisija, atsakinga už globos ir gydymo institucijų administravimą. 1801 m. gruodžio 13 d. posėdyje, konstatavus, kad 1799 m. birželį prie Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios Lukiškių priemiestyje duris atvėrusi generalinė špitolė nėra tinkamai administruojama, siūlyta ją perleisti seserims, kurios yra pasižymėjusios „iš pašaukimo kylančiu uolumu gailestingoje tarnystėje“.

„Vienai lovai tekdavo du ligoniai, juos net guldydavo ant smėliu

barstomų grindų.“

Taigi požiūris į gailestingųjų seserų veiklą XVIII–XIX a. Vilniuje buvo nevienareikšmis: jos laikytos ir „tamsiomis moterimis“, nesugebančiomis tinkamai pasirūpinti ligoniais, ir puikiomis administratorėmis bei uoliomis slaugytojomis, iš kurių galėjo mokytis patys medikai. Nepaisant J. Franko įtakos, panašu, kad jo neigiamas vertinimas, nors ir plačiai nuskambėjęs, neturėjo didesnės reikšmės. Pasitikėjimą seserimis liudija tai, kad, be Savičiaus špitolės ir Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos (pradėjusios veikti 1790 m.), šaritėms buvo perleista ir Vilniaus generalinė špitolė, jos pakviestos darbuotis Vilniaus labdarybės draugijoje. Tik po 1863 m. sukilimo iš esmės dėl politinių priežasčių seserys buvo priverstos nutraukti savo veiklą.

ŠEIMOS BE VAIKŲ IR TVARUMAS

Šeimos

be vaikų, gaunančios dvigubas pajamas: koks jų požiūris

į finansus ir tvarumą?

Dr. Santautė Venslavienė

Dr. Julija Gavėnaitė-Sirvydienė

Dr. Julija Bužinskė

Vilniaus universiteto

Verslo mokykla

Dar visai neseniai poros be vaikų Lietuvoje buvo laikomos retenybe, tačiau šiandien tai – vis dažniau pasirenkamas gyvenimo modelis. Vadinamųjų

DINK (angl. double income, no kids) šeimų, kuriose abu partneriai dirba, bet neturi vaikų, sparčiai daugėja, ir ne vien dėl ekonominių priežasčių. Vis dažniau tai tampa sąmoningu pasirinkimu, susijusiu su vertybėmis, požiūriu į tvarumą ir vartojimą.

Ką tai reiškia praktiškai? 2025 m. Lietuvoje atliktas tyrimas leidžia pažvelgti, kaip šeimos be vaikų supranta tvarumą ir kaip šios nuostatos atsispindi joms priimant kasdienius sprendimus – nuo apsipirkimo įpročių iki investavimo pasirinkimų.

Šeimų be vaikų prioritetas – finansinė laisvė

Per pastaruosius kelis dešimtmečius porų, gaunančių dvigubas pajamas ir neturinčių vaikų, t. y. vadinamųjų DINK šeimų, skaičius smarkiai didėjo. Šis terminas apibūdina susituokusias arba ilgalaikius santykius palaikančias poras, kurios sąmoningai pasirinko neturėti vaikų.

DINK šeimų gyvenimo modelis išryškėjo dar XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Ekonominių nuosmukių metais, brangstant vaikų išlaikymui, tai tapo plačiai paplitusia ir socialiai priimtina šeimos forma. Jų skaičiaus augimą lemia keli tarpusavyje susiję ekonominiai ir socialiniai veiksniai. Vienas svarbiausių – ilgalaikis moterų dalyvavimas darbo rinkoje. Karjeros siekimas ir didesnės pajamos dažnai apsunkina moterų sprendimą laikinai pasitraukti iš darbo rinkos, kad augintų vaikus. Kitas esminis veiksnys – reikšmingai padidėjusios vaikų auginimo išlaidos. Dėl šių aplinkybių sprendimas gyventi DINK namų ūkyje dažnai grindžiamas finansinio saugumo siekiu, asmeniniu nepasirengimu tėvystei ar motinystei ir sveikatos ar fiziniais aspektais.

Šiuolaikinės poros vis dažniau visą dėmesį sutelkia į asmeninį tobulėjimą ir finansinę laisvę. Tyrimai rodo, kad vidurinės klasės tūkstantmečio kartos atstovai, neturintys vaikų, vertina galimybę siekti karjeros ir asmeninių tikslų be papildomų šeiminių įsipareigojimų. Dėl didesnių pajamų ir mažesnių išlaidų tokios šeimos pasižymi išskirtiniais vartojimo ir investavimo modeliais, kuriuos lemia asmeniniai, socialiniai ir psichologiniai veiksniai.

Siekdamos ilgalaikio saugumo ar karjeros pažangos, DINK poros dažniau investuoja į nekilnojamąjį turtą, tauriuosius metalus ar išsilavinimą. Reikšmingą vaidmenį jų gyvenime atlieka gyvenimo kokybės ir prabangos siekis, kuris išreiškiamas puoselėjant save, įsigyjant aukštos klasės automobilių ar anksti imant naudotis naujais produktais ir paslaugomis. Vartojimo požiūriu namų ūkio dydis daro įtaką tvarumui. Mažesni namų ūkiai praranda masto ekonomijos privalumus, todėl jų anglies dioksido pėdsakas vienam asmeniui dažnai yra didesnis, net jei bendras emisijų kiekis išlieka mažesnis nei šeimose su vaikais. Tyrimai rodo, kad mažėjantys namų ūkiai didina emisijas vienam gyventojui, nors šį poveikį gali iš dalies sušvelninti miesto būsto tipas. Todėl DINK namų ūkių poveikis tvarumui priklauso ne tik nuo to, kad neturima vaikų, bet ir nuo to, kaip panaudojamos pajamos, ypač būsto, energijos, judumo ir maisto vartojimo srityse.

Ištirtos tvarumo praktikos DINK šeimose 2025 m. Lietuvoje atliktas tyrimas leidžia pažvelgti, kaip DINK šeimos vertina tvarumą ir kaip tai atsispindi joms priimant kasdienius sprendimus. Apklausoje buvo remiamasi penkiomis esminėmis sritimis, siekiant įvertinti įvairius tvaraus gyvenimo aspektus: tai tvaraus vartojimo elgsena, tvariosios technologijos, kelionių ir transporto įpročiai, žaliosios investicijos ir finansinė elgsena, gyvenimo būdas ir požiūris į tvarumą.

Šiuolaikinės poros vis dažniau visą dėmesį sutelkia į asmeninį tobulėjimą ir finansinę laisvę.

Pirmosios srities klausimais buvo siekiama įvertinti DINK šeimų pasirengimą įtraukti tvarius produktus ir paslaugas į kasdienę veiklą. Tvariąsias technologijas apimančiais klausimais analizuotas aplinkai palankių technologijų taikymas, ypač šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo atžvilgiu. Kelionių ir transporto naudojimo įpročių tema buvo orientuota į šeimų be vaikų pasirinkimus, susijusius su tvariomis keliavimo ir susisiekimo formomis. Žaliųjų investicijų ir finansinės elgsenos klausimais vertintas respondentų susidomėjimas investavimu pagal aplinkos, socialinius ir valdysenos kriterijus (angl. Environmental, Social, Governance, ESG) ir aplinkai palankiomis politikos priemonėmis, tokiomis kaip atsinaujinančiosios energijos projektų plėtra ar valstybės skatinamosios priemonės. Galiausiai gyvenimo būdo ir požiūrio į tvarumą klausimais siekta atskleisti, kaip DINK namų ūkiai suvokia tvarumą, ir galimas šios grupės bei tvarumo sąsajų raidos kryptis ateityje. Lietuva buvo pasirinkta kaip šio tyrimo šalis dėl reikšmingų socialinių ir ekonominių pokyčių, patirtų per pastaruosius tris dešimtmečius. „Eurostat“ 2024 m. duomenimis, mūsų šalis susiduria su nuolatiniais demografiniais iššūkiais, įskaitant vieną žemiausių gimstamumo rodiklių Europos Sąjun-

goje ir nuolatinę emigraciją, kurie prisideda prie bevaikių namų ūkių plėtros. Be to, nacionaliniu lygmeniu skiriama daugiau dėmesio finansiniam raštingumui ir įgyvendinamos strategijos, skatinančios tvarų vartojimą ir perėjimą prie žaliosios ekonomikos.

Dvigubas pajamas gaunančios bevaikės šeimos Lietuvoje sudaro reikšmingą, tačiau vis dar nepakankamai ištirtą demografinę grupę, kurios sprendimai, susiję su vartojimu, taupymu ir investavimu, daro įtaką ne tik ilgalaikei individualiai gerovei, bet ir platesnėms tvaraus vartojimo bei ekonominio atsparumo tendencijoms mažoje Europos Sąjungos ekonomikoje.

Tvarus vartojimas – kasdienė praktika, o ne deklaracija Praėjusiais metais atliktas tyrimas atskleidė, kad vaikų neturinčioms poroms, kuriose abu partneriai dirba, būdingas didesnis finansinis lankstumas nei, pavyzdžiui, žmonėms, kurie gyvena vieni, arba tiems, kurie augina vaikus. Būtent bevaikės dvigubas pajamas gaunančios šeimos dažniau gali sąmoningai planuoti savo finansus ir priimti sprendimus, orientuotus į ilgalaikę perspektyvą.

Trečdalis porų be vaikų nurodė per mėnesį uždirbantys daugiau nei 3000 eurų, o dažniausiai minimi jų finansiniai tikslai buvo investicijos, būsto įsigijimas ar ankstyva pensija. Tyrimo duomenimis, kai neturima vaikų, atsiranda daugiau galimybių skirti dėmesį strateginiam išteklių planavimui siekiant ilgalaikių tikslų. Šie pasirinkimai dažnai formuojasi palaipsniui – keičiant įpročius, peržiūrint pirkimo sprendimus ar supaprastinant buitį. Tvarumas šiuo atveju tampa ne papildoma našta, o natūralia kasdienio gyvenimo dalimi, kuri dera su racionaliu išteklių naudojimu.

Apklausa taip pat atskleidė, kad DINK šeimos itin palankiai vertina tvarų vartojimą. Dauguma jų teigė, kad pirkdami renkasi kokybę ir ilgaamžiškumą, vengia aplinkai žalingų įmonių produkcijos, dažnai perka naudotus drabužius arba taiso daiktus, užuot juos pakeitę naujais.

Ypač ryškus buvo jų požiūris į maisto vartojimą – dauguma vaikų neturinčių porų nurodė prisidedančios prie tvaresnių mitybos sprendimų ir aktyviai mažinančios maisto švaistymą namuose. Tai rodo, kad tvarumas DINK šeimoms dažniausiai prasideda nuo paprastų, kasdienių pasirinkimų, o ne nuo formalių tvarumo deklaracijų.

Palaikomos žaliosios iniciatyvos, bet vengiama investuoti į jas

Technologijų srityje šeimos, gaunančios dvigubas pajamas, bet neturinčios vaikų, pasižymi aktyvumu. Respon-

dentai minėjo dažnai investuojantys į energiją taupančius sprendimus – LED apšvietimą, išmaniuosius termostatus, vandens ir elektros taupymo įtaisus. Dauguma jų teigė svarstantys arba planuojantys įsirengti saulės elektrines ar kitus atsinaujinančiąją energiją generuojančius įrenginius. Tačiau investavimo srityje vaizdas yra kiek kitoks. Nors absoliuti dauguma respondentų palaiko atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtrą ir valstybės paskatas žaliosioms iniciatyvoms, tik nedidelė dalis aktyviai investuoja į fondus, kurie atsižvelgia ne tik į finansinę grąžą, bet ir į ESG kriterijus. Trumpai tariant, mažai jų investuoja į įmones, kurios laikosi tvarumo principų, beveik nesirenka bankų pagal aplinkosauginius kriterijus. Tai atskleidžia aiškią tendenciją: DINK šeimos palaiko tvarumo kryptį kaip visuomeninį tikslą, tačiau priimdamos asmeninius finansinius sprendimus dažniau renkasi aiškius, apčiuopiamus ir gerai suprantamus, o ne sudėtingus finansinius produktus.

Gyvenimas be vaikų – aplinkai draugiškesnis

Transporto ir kelionių srityje DINK šeimų pasirinkimai yra dar nevienareikšmiškesni. Tyrimas parodė didelį susidomėjimą elektriniais ar hibridiniais automobiliais, tačiau viešojo transporto, dviračių ar ėjimo pėsčiomis pasirinkimas vis dar nėra plačiai paplitęs.

Kalbant apie keliones, tvarumo aspektai taip pat dažnai nusileidžia patogumui. Nors dalis vaikų neturinčių šeimų

Kai neturima vaikų, atsiranda daugiau galimybių skirti dėmesį strateginiam išteklių planavimui siekiant ilgalaikių tikslų.

vengia nebūtinų skrydžių, vis dėlto dauguma nenori mokėti papildomai už anglies dioksido kompensavimą ar rinktis kelionių krypčių pagal jų poveikį aplinkai. Tai rodo, kad net ir sąmoningiems vartotojams kelionės išlieka sritimi, kurioje tvarūs sprendimai reikalauja daugiau kompromisų.

Tačiau svarbiausia tyrimo įžvalga – šeimos dydis daro įtaką tvariems pasirinkimams. Taip galvoja daugiau nei pusė respondentų. Dalis jų mano, kad gyvenimas be vaikų suteikia daugiau galimybių gyventi aplinkai draugiškiau: mažiau vartoti, daugiau investuoti į kokybę, skirti laiko bendruomeninėms ar aplinkosauginėms iniciatyvoms.

Šeimos be vaikų tvarumą dažnai suvokia kaip asmeninių poreikių ir visuomeninės atsakomybės derinį. Jos palaiko švietimo iniciatyvas, valstybės vaidmenį tvarumo srityje ir ilgalaikes žaliosios ekonomikos kryptis, net jei patys ne visada aktyviai į jas įsitraukia finansinėmis priemonėmis.

Ką tai reiškia Lietuvai?

Tyrimas atskleidė, kad šeimos, gaunančios dvigubas pajamas ir neturinčios vaikų, yra svarbi, bet vis dar menkai pažinta visuomenės grupė. Jų vartojimo ir finansiniai sprendimai gali turėti reikšmingą poveikį tvariam vystymuisi –ypač šalyje, susiduriančioje su demografiniais iššūkiais.

Tyrimo rezultatai leidžia pastebėti vieną svarbią tendenciją –DINK namų ūkiai tvarumą dažniau suvokia kaip kasdienio gyvenimo dalį, o ne kaip nuolatinių pastangų ar papildomų įsipareigojimų reikalaujančią veiklą. Tai ypač aiškiai atsiskleidžia buities ir vartojimo srityse, kur sprendimai priimami be formalių įsipareigojimų.

Panašią logiką atspindi ir požiūris į valstybės vaidmenį. Respondentai aiškiai palaiko viešąsias iniciatyvas, skirtas atsinaujinančiųjų išteklių energetikai ar aplinkai palankioms investicijoms skatinti, tačiau tuo pat metu tikisi paprastų, aiškių ir lengvai pritaikomų sprendimų. Tai rodo, kad dvigubas pajamas gaunančios šeimos be vaikų nėra linkusios priešintis tvarumo politikai, bet nėra ir pasirengusios priimti sudėtingų sprendimų be aiškios naudos.

Šis požiūris padeda paaiškinti ir tai, kodėl kai kurios tvarumo sritys, pavyzdžiui, žaliųjų finansų produktai ar kelionių emisijų kompensavimas, išlieka mažiau populiarios. Kol sprendimai atrodo pernelyg abstraktūs arba nepakankamai apčiuopiami, jie nesulaukia pakankamai dėmesio. Tuo tarpu ten, kur tvarumas tiesiogiai susijęs su gyvenimo kokybe namuose ar kasdienėmis išlaidomis, jį palaikantys sprendimai priimami be didesnių abejonių.

Politikos formuotojams ir verslui tai signalas, kad verta kurti aiškesnius, patikimesnius tvarius finansinius sprendimus, skatinti patogų bei prieinamą tvarų judumą ir kalbėti su šia grupe jiems suprantama kalba. DINK šeimų pavyzdys rodo, kad tvarumas dažnai prasideda ne nuo tuščių deklaracijų, o nuo kasdienių nuoseklių pasirinkimų.

MATEMATIKOS MOKYMAS(IS)

Neišsprendžiama

matematikos mokymo(si)

Lietuvoje lygtis: kas tas trūkstamas nežinomasis?

Lekt. Dovilė Butkienė

Dr. Lauryna Rakickienė

Prof. Saulė Raižienė

Vilniaus universiteto

Filosofijos fakultetas

Kiekvieną pavasarį, artėjant egzaminų laikotarpiui, tėvai ir mokytojai pradeda nerimauti dėl vaikų rezultatų. Ypač daug visuomenės dėmesio susilaukia matematikos egzaminai. Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) rezultatai iki 2024-ųjų buvo stabiliai žemi, tik su nedideliais svyravimais tarp metų. Maždaug pusė mokinių už matematikos žinias gauna 5 balus ir mažiau. Valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatai ir egzamino neišlaikiusių abiturientų skaičius taip pat kasmet kelia nerimą. Taigi didelė dalis mokinių matematikos mokymo(si) tikslų nepasiekia. Kyla klausimas – kodėl?

Mokymosi motyvacijai – mažiausiai dėmesio

Galimi bent trys skirtingi aiškinimai, kodėl mūsų šalies mokinių matematikos egzaminų rezultatai yra tokie žemi. Pirma, mokymo tikslai gali būti nerealistiški. Antra, tikslų gali būti siekiama neefektyviais būdais. Trečia, mokiniai gali tiesiog stokoti noro siekti šių tikslų: galbūt matematika jiems atrodo neįdomi, jie nemato jos mokymosi prasmės arba randa jiems vertingesnių užsiėmimų? Lietuvoje daugiausia diskusijų kyla dėl pirmųjų dviejų galimų prastų pasiekimų priežasčių: dėmesio centre atsiduria tai mokymo programos, tai egzaminų sunkumas, tai vadovėliai. Tuo tarpu trečioji priežastis, susijusi su mokinių motyvacija, lieka nuošalyje.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto mokslininkės, siekdamos suprasti mokinių matematikos mokymosi motyvaciją, patirtis ir jų kaitą pradėjus mokytis gimnazijoje, vykdė tęstinį tyrimą, kurio metu keturis kartus apklausė daugiau kaip 1,5 tūkst. gimnazistų iš 24

Lietuvos didmiesčių, miestų ir kaimų mokyklų. Straipsnyje pristatomi ketvirtojo etapo duomenys, rinkti gimnazistams bebaigiant antrąją gimnazijos klasę.

Nėra vertės be kainos

Tyrime remtasi lūkesčių ir verčių teorija, viena plačiausiai taikomų mokymosi motyvacijos teorinių prieigų. Ši teorija paremta kognityviniu požiūriu, pabrėžiančiu, kad mūsų motyvaciją veikti lemia mūsų mintys ir įsitikinimai. Mokinių įsitraukimui, pastangoms ir pasiekimams mokantis matematikos daro įtaką dviejų rūšių motyvuojantys įsitikinimai: lūkesčiai, t. y. įsitikinimai, kaip gerai jie sugebės atlikti matematikos užduotis, ir vertė, kurią jie priskiria matematikos mokymuisi.

Vertė apima kelis komponentus. Vidinė vertė siejama su tuo, ar mokiniams matematika įdomi, jos mokymasis malonus. Naudos vertė atspindi suvokiamą matematikos reikalingumą dabarties ar būsimiems tikslams. Pasiekimų vertė nusako, kiek mokiniams asmeniškai svarbu išmanyti matematiką.

Viena iš teorijos stiprybių ta, kad greta šių teigiamų verčių išskiriamos ir neigiamos vertės, atspindinčios suvoktą matematikos mokymosi kainą. Pastangų kaina apima mokinio suvoktas pernelyg dideles, neatsiperkančias pastangas mokantis matematikos. Prarastų galimybių kaina – tai, ko mokiniai jaučiasi turį atsisakyti dėl matematikos mokymosi, pavyzdžiui, mėgstamų veiklų ar bendravimo su draugais. Emocinė kaina nusako su matematikos mokymusi mokinių siejamas neigiamas emocijas, tokias kaip baimė, įtampa ar susierzinimas. Galiausiai ego kaina apima potencialios matematikos mokymosi nesėkmės keliamą grėsmę mokinių savivertei ir tapatumui. Suvokta matematikos mokymosi kaina didesnio tyrėjų susidomėjimo susilaukė tik pastarąjį dešimtmetį. Keturių išvardytų kainos komponentų analizė šiame tyrime yra nauja ne tik mūsų šalyje, bet ir pasaulyje.

Nėra taip, kad matematika gimnazistams nepatiktų.

1 pav. Grafikas vaizduoja, kokia tyrime dalyvavusių Lietuvos mokinių dalis sutinka ir nesutinka su teiginiais, atspindinčiais jų matematikos mokymosi sėkmės lūkestį, vertes ir kainas. Sudarė tyrimo autorės

Ne visi mokiniai save nurašo

Motyvuojantys gimnazistų įsitikinimai apie matematiką ir jos mokymąsi buvo vertinami naudojant specialiai šiam tyrimui sukurtą klausimyną. Kiekvieno tipo įsitikinimas buvo matuojamas penkiais–devyniais teiginiais, vertinamais pagal penkių balų skalę. Kadangi nėra standarto, su kuriuo palyginę surinktus gimnazistų atsakymus galėtume teigti, kad konkrečių motyvuojančių įsitikinimų lygis yra aukštas ar žemas, apžvelgsime atskirų klausimyno teiginių, geriausiai iliustruojančių kiekvieną motyvuojantį įsitikinimą, vertinimus. Tokia apžvalga leis išgirsti pačių mokinių balsą, kurį diskusijose apie matematikos mokymą(si) Lietuvoje girdime palyginti retai.

Pirmiausia verta atkreipti dėmesį, kad nemaža dalis gimnazistų tiki, jog matematikos gali mokytis sėkmingai. Su teiginiu „Esu gabus (-i) matematikai“ sutinka apie trečdalį mokinių (30 proc.), o nesutinka – kiek didesnė dalis (38,4 proc.) (1 pav.). Girdint visuomenėje skambančius naratyvus, atrodytų, kad vos ne visi mokiniai nesitiki išmokti matematiką.

Tačiau gali būti, kad suaugusieji mokinių gebėjimu mokytis matematikos abejoja labiau nei patys mokiniai.

Daugiau nei trečdaliui mokinių matematika yra įdomi

Analizuodami vidinę matematikos vertę, galime pasidžiaugti – nėra taip, kad matematika gimnazistams nepatiktų. Teiginys „Matematika man įdomi“ sulaukė daugiau

pritariančiųjų (40 proc.) nei nepritariančiųjų (27,8 proc.). Tai prieštarauja visuomenėje paplitusiai nuostatai, kad matematika mokiniams nepatinka, bet ją mokytis tiesiog reikia. Teoriškai veiklos įdomumas artimai susijęs su asmens vidine motyvacija, kai veikla vykdoma dėl jos pačios teikiamo smagumo, o ne dėl išorinių jos atžvilgiu priežasčių (naudinga, asmeniškai svarbu, privalu). Tyrimai rodo, kad tokia motyvacija yra patvaresnė, skatinanti gilesnį išmokimą ir susijusi su geresne besimokančiojo savijauta. Matematiką su savo tapatumu siejančių ir nesiejančių gimnazistų dalys yra panašios. Pavyzdžiui, su pasiekimų vertę atspindinčiu teiginiu „Man svarbu būti tuo (-a), kuris (-i) gerai sprendžia matematikos užduotis“ sutiko 35,8 proc., o nesutiko – 32,6 proc. gimnazistų. Nors pasiekimų vertė atspindi ne pačios veiklos teikiamas paskatas veikti (kaip yra vidinės vertės atveju), vis dėlto šios paskatos kyla iš asmens vidaus, t. y. iš veiklos svarbos savajam „aš“ suvokimo. Taigi šio tyrimo duomenys neleidžia tvirtinti, kad matematiką dauguma gimnazistų mokosi tik tėvų ir mokytojų verčiami.

Beveik pusė mokinių pripažįsta matematikos naudą Matematikos ir jos mokymosi naudą gimnazistai pripažįsta bene labiausiai. Su teiginiu „Tai, ko išmokstu mokydamasis (-i) matematikos, man bus naudinga ateityje“ sutiko beveik pusė mokinių (48,5 proc.), o tik maždaug penktadalis (20,9 proc.) nesutiko. Šis rezultatas nėra netikėtas dėl kelių

priežasčių. Pastaraisiais metais pabrėžiamas mokymosi medžiagos taikymas kasdieniame gyvenime ir tai tampa įprasta mokymo praktika. Be to, mokiniai nuolat girdi, kad geri matematikos pasiekimai yra būtina studijų aukštojoje mokykloje sąlyga.

Matematiką mokytis sunku

Analizuojant gimnazistų suvoktą matematikos mokymosi kainą, visų pirma matyti, kad matematikos mokymasis daugeliui mokinių siejasi su nemenkomis pastangomis. Pastangų kainą iliustruojančiam teiginiui „Tenka įdėti pernelyg daug pastangų, kad gerai mokėčiau matematiką“ pritarė beveik pusė mokinių (49,4 proc.), o su juo nesutiko tik apie ketvirtį (25,7 proc.). Tai atitinka visuomenės nuostatą, kad matematiką mokytis sunku.

Nors matematikos mokymasis reikalauja daug darbo, mokinių gyvenimas aplink ją nesisuka, nėra taip, kad dėl jos mokymosi visi priversti aukoti savo laisvą laiką. Su prarastų galimybių kainą atspindinčiu teiginiu „Norėdamas (-a) gerai mokėti matematiką, turiu atsisakyti kitų mėgstamų užsiėmimų“ didesnė dalis mokinių nesutiko (43,1 proc.) nei sutiko (34,5 proc.).

Neigiamos emocijos yra dažnas matematikos mokymosi palydovas. Teiginys „Mokydamasis (-i) matemati-

kos patiriu daug neigiamų emocijų“ sulaukė kiek didesnės dalies gimnazistų pritarimo (40,2 proc.) nei nepritarimo (32,6 proc.). Viena vertus, tai atspindi visuomenėje paplitusį ir kitais tyrimais patvirtintą įsitikinimą, kad mokiniai mokydamiesi matematikos kenčia. Kita vertus, trečdalis mokinių šiam teiginiui nepritaria, o tai reiškia, kad šis įsitikinimas perdėtai apibendrinantis. Galiausiai, mokinių požiūris į galimas nesėkmes mokantis matematikos pasiskirsto gana tolygiai: vieniems jos kelia didelę grėsmę savivertei, kiti tokios grėsmės nejaučia. Su ego kainą iliustruojančiu teiginiu „Man būtų gėda nesuprasti matematikos“ sutiko (38,5 proc.) ir nesutiko (37,4 proc.) panašus skaičius mokinių. Tai atkartoja atsakymų į pasiekimų vertę matuojantį teiginį „Man svarbu būti tuo (-a), kuris (-i) gerai sprendžia matematikos užduotis“ tendencijas. Panašumas nėra netikėtas: tie, kurie sieja savo vertę su matematikos išmanymu ir pasiekimais, nesėkmę patiria kaip labiau žeidžiančią.

Sėkmės formulė: galiu, naudinga, įdomu

Atliktas tyrimas atskleidė, kad net kai kontroliuojami ankstesni matematikos pasiekimai, gimnazistų tikėjimas savo sėkme mokantis matematikos leidžia prognozuoti jų tolesnius matematikos pasiekimus. Tai reiškia, kad kuo labiau

Suvokimas, kad mokymasis reikalauja pernelyg daug pastangų, mažina norą ateityje

rinktis su matematika susijusias specialybes.

gimnazistai yra užtikrinti matematikos mokymosi sėkme, tuo jų matematikos pasiekimai (tiek pusmečio, tiek PUPP) yra aukštesni. Taip pat nustatyta, kad gerus PUPP rezultatus prognozuoja ir kai kurios matematikos mokymosi vertės –kuo labiau gimnazistai teigia besimėgaujantys matematikos dalyku bei jo mokymusi ir kuo labiau pripažįsta matematikos mokymosi naudą jų kasdieniam gyvenimui ir ateičiai (studijoms, karjerai), tuo sėkmingiau jie atlieka PUPP užduotis. Kokia praktinė šių rezultatų reikšmė? Pirmiausia, svarbu, kad gimnazistai tikėtų galintys išmokti matematiką. Tai skatina galvoti apie tokį mokymo(si) procesą, kurio metu, net ir susidurdami su sunkumais bei darydami klaidų, mokiniai nesusitelktų ties patirta nesėkme, vengtų aiškinti ją savo menkais gebėjimais, bet gautų iš suaugusiųjų informaciją, ką galėtų kitaip ar papildomai atlikti, kad patirtų sėkmę. Antra, nepakanka pabrėžti vien matematikos mokymosi naudą („Mokykitės, kad įstotumėte!“). Ne mažiau svarbu parodyti ir matematikos grožį, padėti jiems pajausti jos mokymosi smagumą. Mokytojams verta pagalvoti, kaip gimnazistams sukelti bent situacinį susidomėjimą konkrečia matematikos tema ar tiesiog pamokos metu vykstančia mokymosi veikla.

Grėsmė savivertei motyvuoja, bet kainuoja

Remiantis prognostinių ryšių analize nustatyta, kad daugelis suvoktos matematikos mokymosi kainos aspektų (pernelyg daug pastangų ir neigiamų emocijų, aukojama daug laisvo laiko) neleidžia numatyti gimnazistų matematikos pasiekimų. Vis dėlto gimnazistų suvokta matematikos mokymosi nesėkmės grėsmė jų savivertei leidžia teigiamai prognozuoti jų matematikos pasiekimus – kuo didesnę ego kainą gimnazistai įvardija, tuo geresni jų matematikos pasiekimai. Toks rezultatas yra netikėtas, nes kaina pagal apibrėžtį turėtų skatinti asmenį vengti veiklos, mažinti jo atkaklumą, taigi bloginti veiklos atlikimą.

Vienas galimų aiškinimų būtų tas, kad nesėkmės grėsmės sukurtas vidinis spaudimas skatina gimnazistus skirti daugiau laiko ir pastangų mokytis, kas ir lemia didesnius pasiekimus. Ar tai reiškia, kad gąsdinimas galima nesėkme yra veiksmingas būdas motyvuoti gimnazistus? Pasiekimų požiūriu – panašu, kad taip. Tačiau kartu nustatyta, kad

didesnė ego kaina lemia ir matematikos pamokose patiriamas neigiamas emocijas: nerimą, įtampą, susierzinimą, nusivylimą ir kt.

Motyvuojančių įsitikinimų svarba ateičiai

Atlikdami tyrimą gimnazistų taip pat klausėme, ar jie ketina rinktis su matematika susijusią specialybę. Paaiškėjo, kad, kontroliuojant ankstesnius pasiekimus, tikėjimas savo mokymosi sėkme, matematikos naudos ir įdomumo suvokimas leidžia nuspėti gimnazistų ketinimą sieti savo ateitį su matematika. Tuo tarpu suvokimas, kad mokymasis reikalauja pernelyg daug pastangų, mažina norą ateityje rinktis su matematika susijusias specialybes.

Ką šie rezultatai mums sako? Norint paskatinti gimnazistus ateityje rinktis su matematika susijusias studijas, svarbu ne tik parodyti jiems matematikos žinių taikymo galimybes kasdieniame gyvenime, juos įgalinti ir sudominti matematikos sritimi. Ne mažiau svarbu ir organizuoti mokymą taip, kad jis neatgrasytų gimnazistų nuo planų sieti savo ateitį su matematika dėl pernelyg didelių, galbūt neatsiperkančių mokymosi pastangų.

Įdomu, kad nors didesnė ego kaina leido prognozuoti didesnius gimnazistų matematikos pasiekimus, vis dėlto ji numato silpnesnį ketinimą sieti savo ateitį su matematika. Panašu, kad nors trumpalaikėje perspektyvoje nesėkmės baimės sukurtas vidinis spaudimas mokytis matematikos pasiteisina – gimnazistų pasiekimai būna didesni, tačiau jis nėra optimalus formuojant ilgalaikį įsipareigojimą.

Motyvacija – vertas dėmesio lygties dėmuo

Apibendrinant galima pasakyti, kad motyvuojantys įsitikinimai nėra pagrindinis matematikos mokymosi sėkmės veiksnys, tačiau jie nėra ir nereikšmingi – tai vienas iš matematikos mokymosi Lietuvoje lygties kintamųjų, kurį, kaip rodo tyrimai, galima kryptingai paveikti. Todėl ieškant matematikos mokymo(si) sprendimų, verta klausti ne tik ko ir kaip mokome, bet ir kaip šis mokymas veikia mokinių motyvaciją: ar jis stiprina jų tikėjimą savo galimybėmis, ar kuria per didelę kainą, kuri ilgainiui atbaido net ir galinčius išmokti.

HORMONINĖ KONTRACEPCIJA

Ar hormoninė kontracepcija veikia smegenis?

Benita Kaselytė

Vilniaus universitetas

„Vartojant hormoninę kontracepciją neretai tikima, kad tai metodas, veikiantis tik reprodukcinę sistemą. Dažnai net nepagalvojama, kad poveikis gali būti sisteminis ir apimantis visą kūną. Todėl pagrindinis mūsų tyrimo klausimas: koks gi yra poveikis smegenims, jeigu hormonų receptorių ten yra labai daug, o hormonų pusiausvyra pasikeičia?“ – sako prof. Ramunė Grikšienė.

Hormoninės kontracepcijos sąsajas su smegenų veikla nagrinėjančių Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkių prof. R. Grikšienės, dr. Rimantės Gaižauskaitės ir dr. Ingridos Zelionkaitės tyrimai rodo, kad kontracepcija nėra vien ginekologijos tema: keičiant hormonų pusiausvyrą organizme, svarbu atsižvelgti ne tik į reprodukcinę sistemą, bet ir į tai, kaip hormoniniai pokyčiai veikia emocijų apdorojimą, dėmesį bei kognityvines funkcijas, kurios neatsiejamos nuo smegenų veiklos.

Kaip hormonai susiję su smegenimis?

Kad suprastume, kodėl hormoninė kontracepcija siejama ne tik su reprodukcija, svarbu prisiminti vieną biologinį principą: hormonai organizme cirkuliuoja kraujyje ir veikia ten, kur yra jų receptorių. Lytinėse liaukose pagaminti hormonai pasiekia įvairius audinius – ir smegenys nėra išimtis. Prof. R. Grikšienė atskleidžia, kad smegenyse yra randama pagrindinių lytinių hormonų receptorių: „Daug šių receptorių aptinkama hipokampe – smegenų struktūroje, susijusioje su atmintimi, erdvine orientacija ir emocijomis. Tyrimai rodo, kad jame yra estrogenų, progesterono ir androgenų receptorių.“

Be hipokampo, hormonų receptorių randama ir prefrontalinėje (prieškaktinėje) žievėje – smegenų srityje, atsakingoje už sprendimų priėmimą, pasekmių numatymą, darbinę atmintį ir sąmoningą emocijų vertinimą. Hormonų receptorių gausu ir pogumburyje, kuris reguliuoja ne tik reprodukciją, bet ir reakciją į stresą, augimą, metabolizmo greitį, taip pat migdoliniame kūne, siejamame su emocijomis ir automatiniu atsaku į jas.

Hormonų ritmas: ką keičia kontracepcija?

Natūralus menstruacinis ciklas – tai nuolat kintanti hormonų sistema. „Natūralaus ciklo metu hormonų lygiai keičiasi: vienose ciklo fazėse jie būna žemi, kitose – aukšti“, – sako prof. R. Grikšienė. Mokslininkės teigimu, šie svyravimai svarbūs ne tik reprodukcinei sistemai – tai viso organizmo hormoninis fonas.

Moksliniuose tyrimuose ciklo fazės dažnai pasirenkamos labai apgalvotai – tam, kad būtų galima palyginti skirtingas hormonines būsenas. Pavyzdžiui, ankstyvoji folikulinė fazė (menstruacijos ir kelios dienos po jų) išsiskiria tuo, kad estrogeno ir progesterono lygiai joje yra žemi. „Dėl to ši fazė dažnai naudojama kaip kontrolinė. Jeigu į tyrimą norima įtraukti moteris, bet nėra tikslo detaliai analizuoti ciklo, saugiausia pasirinkti būtent šią fazę, ji lengvai „paskaičiuojama“, nes tiesiogiai susijusi su pirma menstruacijų diena, be to, joje pagrindinių lytinių hormonų fonas yra santykinai stabilus ir žemas“, – aiškina prof. R. Grikšienė. Vartojant kontracepciją, šis ciklas pasikeičia. „Natūraliame cikle hormonai svyruoja ir veikia visą kūną bei smegenis, o vartojant hormoninę kontracepciją, kuri slopina kiaušidžių veiklą, natūralių hormonų lygis visada išlieka žemas. Kai moteris gauna sintetinių hormonų – dažniausiai tabletėmis kartą per dieną, tuomet sintetinių hormonų lygis svyruoja kitaip: išgėrus tabletę padidėja, vėliau krinta, ir taip kartojasi. Tai nėra natūralūs svyravimai ir jie neatitinka natūralaus ciklo“, – pasakoja tyrėja.

Kontracepcija moteris veikia skirtingai

Hormoninė kontracepcija pagal sudėtį skirstoma į sudėtinę (kombinuotąją) ir turinčią tik progestino. „Populiariausia kombinuotoji hormoninė kontracepcija yra tabletės, kuriose yra dviejų tipų hormonų: sintetinio „estrogeno“ ir sintetinio „progesterono“. Sintetinis „progesteronas“ vadinamas progestinu“, – patikslina mokslininkė.

Hormoninę spiralę turėjusioms moterims reikėjo daugiau pastangų emocijoms reguliuoti.

Tyrėjos pabrėžia, kad skiriasi ne tik kontracepcijos forma (tabletės, spiralė ar kt.), bet ir veikliosios medžiagos. Būtent dėl to moterų patirtys naudojant kontracepciją gali būti labai įvairios. „Progestinai yra skirtingi. Šie skirtumai pasireiškia skirtinga sąveika su natūralių hormonų receptoriais: kai kurie gali būti net dešimt kartų stipresni už natūralų progesteroną, todėl jų poveikis bus daug stipresnis“, –sako prof. R. Grikšienė. Anot jos, suprasti progestinų poveikį svarbu ir todėl, kad jie gali sąveikauti ne tik su progesterono receptoriais: „Progestinai gali veikti ir kitų hormonų bei neuronešiklių receptorius, pavyzdžiui, androgenų, estrogenų ar gliukokortikoidų (kortizolio), serotonino, tokiu atveju poveikis visam kūnui ir smegenims dar labiau išsiplečia.“

Pasak dr. R. Gaižauskaitės, svarbus ir progestinų androgeniškumas bei antiandrogeniškumas: „Androgeniniai progestinai gali jungtis prie androgenų (testosterono) receptorių ir juos aktyvuoti, o antiandrogeniniai taip pat jungiasi, tačiau kaip tik slopina androgeninį poveikį.“ Tokie skirtumai paaiškina ir tai, kodėl vieni preparatai dažniau siejami su tam tikru poveikiu odai ar plaukuotumui, o kiti – ne. Ši sudedamųjų dalių įvairovė tampa svarbi ir tada, kai bandoma vertinti ne tik kūno reakcijas, bet ir galimą skirtingą poveikį smegenų veiklai.

Mokslininkės tyrė darbinę atmintį, erdvinį mąstymą ir emocijas

Siekdamos suprasti, kaip hormoninė kontracepcija gali veikti smegenis, Vilniaus universiteto mokslininkės pasirinko atlikti įvairius tyrimus, kurie apima tiek žmogaus elgesį, tiek smegenų reakcijas. Jos lygino moteris natūralaus ciklo fazėse, moteris, vartojančias geriamąją hormoninę kontracepciją, ir moteris su hormonine gimdos spirale, o palyginimui įtraukė ir vyrų grupę.

Tyrimų dalyviai atliko kognityvines užduotis, susijusias su erdviniu mąstymu ir darbine atmintimi, taip pat emocines užduotis, skirtas emocijų apdorojimui ir reguliavimui įvertinti. Be užduočių rezultatų, mokslininkės registravo ir papildomus rodiklius – smegenų aktyvumą ir akių judesius. Tad

buvo ne tik fiksuojamas galutinis atsakymas, bet ir stebimas pats informacijos apdorojimo procesas: kur krypsta dėmesys, kaip reaguojama į emocinius stimulus ir kiek pastangų gali prireikti reguliuojant emocijas.

Darbinę atmintį mokslininkės vertino pokyčio aptikimo užduotimi: dalyviams trumpam buvo parodomos 3 arba 4 raidės, šiek tiek palaukus raidės buvo parodomos dar kartą – arba tokios pačios, arba šiek tiek pakeistos. Dalyvių užduotis buvo atsakyti, ar antrasis raidžių rinkinys sutampa su pirmuoju, ar ne. „Bendro grupės efekto nematėme, tačiau skirtumus pastebėjome tada, kai atminties krūvis padidėjo“, – sako dr. R. Gaižauskaitė.

Šie skirtumai išryškėjo tada, kai reikėjo įsiminti keturias raides: moterys, kurioms buvo ankstyvoji folikulinė fazė, užduotį atliko prasčiau nei geriamąją hormoninę kontracepciją vartojančios dalyvės. „Viena iš galimų interpretacijų – hormoninis fonas gali būti labiau susijęs su darbinės atminties efektyvumu būtent tada, kai užduotis tampa sudėtingesnė ir priartėja prie žmogaus darbinės atminties talpos ribos“, – svarsto tyrėja.

Eksperimento užduoties sąlyga – ne mažiau svarbi nei rezultatas

Vienas iš paplitusių lyčių stereotipų apie kognityvinius gebėjimus – kad vyrai geriau orientuojasi erdvėje. Moksliniuose tyrimuose šis klausimas dažnai tikrinamas pasitelkiant erdvines užduotis, o viena iš klasikinių yra vadinamoji vaizdų sukimo mintyse (angl. mental rotation) užduotis. Šioje užduotyje dalyviui pateikiamos dvi trimatės figūros: viena rodoma tiesiai, o kita – pasukta tam tikru kampu. „Tiriamojo užduotis yra įvertinti, ar tos figūros yra identiškos, ar viena kitos veidrodinis atspindys. Didėjant pasukimo kampui, užduotis tampa vis sudėtingesnė“, – paaiškina dr. R. Gaižauskaitė.

Būtent šios užduoties rezultatai ankstesniuose tyrimuose gana nuosekliai atkleisdavo skirtumus tarp lyčių. „Atliekant šią užduotį lyčių skirtumai (geresnis vyrų atlikimas) ir nuo moterų hormoninio fono priklausomi skirtumai (prastesnis

Moterų, vartojančių hormoninę kontracepciją tabletėmis, smegenų atsakas į

neigiamus emocinius vaizdus yra silpnesnis.

atlikimas esant aukštesniam estrogeno ir / ar progesterono lygiui) literatūroje fiksuojami gana stabiliai“, – sako dr. R. Gaižauskaitė. Tačiau mokslininkių atlikti tyrimai parodė, kad rezultatą gali pakeisti tai, kaip žmogus suvokia užduotį ir kokią strategiją pasirenka ją spręsdamas.

Tyrimuose ši užduotis dažniausiai pateikiama su gana aiškiu nurodymu: dalyviui sakoma, kad jis turėtų figūrą „sukti mintyse“ ir taip nuspręsti, ar figūros yra identiškos, ar ne. Viename iš mokslininkių atliktų tyrimų užduoties sąlyga buvo pakeista: „Nebeteikėme tikslių instrukcijų „sukti figūrą“ mintyse – leidome tiriamiesiems spontaniškai pasirinkti, kaip spręsti užduotį, – pasakoja dr. R. Gaižauskaitė. – Labai įdomu, kad tuomet iš esmės neišryškėjo reikšmingų skirtumų: tendencijos buvo labai panašios nepriklausomai nuo lyties ar hormonų režimo – ar moterys vartojo geriamąją kontracepciją, ar turėjo hormoninę spiralę, ar buvo jų natūralus ciklas, užduotį jos atliko panašiai. Tai leidžia spėti, kad skirtumai tarp lyčių ar tarp moterų esant skirtingam hormoniniam fonui, fiksuoti ankstesniuose tyrimuose, yra nulemti ne skirtingų erdvinių gebėjimų, bet skirtingai priimamų ar įgyvendinamų instrukcijų, pateiktų prieš atliekant užduotį.“

Kontracepcija ir emocijos

Emocijas mokslininkai vertina ne vienu aspektu: svarbu ne tik tai, kaip žmogus apibūdina savo būseną, bet ir tai, kaip jis atlieka užduotį ir kaip į emocinius stimulus reaguoja smegenys. Dr. I. Zelionkaitė teigia, kad atliekant tyrimą emocijos buvo vertinamos keliais lygmenimis. Pirmiausia – psichologinių charakteristikų klausimynais (nerimo, depresijos, aleksitimijos, emocijų reguliavimo kasdienėje veikloje įverčiais).

„Mes bandėme įvertinti šiuos aspektus, kadangi yra tyrimų, atskleidžiančių, kad moterys, vartojančios kontracepciją, dažniau patiria neigiamą emocinį foną, tačiau rezultatų, kurie rodytų didesnius depresijos ar nerimo įverčius kontracepciją vartojančių moterų grupėje, negavome“, – sako ji. Mokslininkė čia pabrėžia individualumą: vienos moterys yra jautresnės hormoniniams pokyčiams, kitoms jų poveikis menkesnis, be to, reikšmingas gali būti ir amžius, kada pradėta vartoti kontracepcija, ir jos vartojimo trukmė.

Kita emocijų tyrimų dalis buvo susijusi su emocijų reguliavimu. Dalyvėms buvo rodomi emociniai vaizdai ir jų prašyta arba tiesiog žiūrėti, arba reguliuoti savo emocijas taikant kognityvinio pervertinimo strategiją. „Tai viena dažniausiai tyrimuose naudojamų emocijų reguliavimo strategijų, nes ją gana lengva pritaikyti: iš esmės reikia pakeisti savo interpretaciją apie tai, kas matoma nuotraukoje“, – paaiškina dr. I. Zelionkaitė.

Šioje užduotyje dėmesys buvo kreipiamas į du dalykus: kaip pačios dalyvės įvertino vaizdus ir kaip į juos reagavo smegenys. Subjektyvūs įvertinimai grupėse nesiskyrė – kitaip tariant, moterys, kurių hormoninis režimas buvo skirtingas, panašiai įvardijo, kaip jaučiasi. Tačiau registruojant smegenų elektrinį aktyvumą pastebėta skirtumų.

„Smegenų elektrinio aktyvumo duomenys parodė, kad labiausiai išsiskyrė moterys, turėjusios hormoninę spiralę“, – sako dr. I. Zelionkaitė. Elektroencefalografo tyrimuose analizuojami tam tikri smegenų signalų komponentai, kurie padeda spręsti, kiek dėmesio ir kontrolės prireikia atliekant užduotį. Buvo pastebėta, kad hormoninę spiralę turėjusių moterų smegenų signalai rodė didesnį dėmesio ir kontrolės mechanizmų intensyvumą, o tai gali reikšti, kad emocijoms reguliuoti joms reikėjo daugiau pastangų.

Ką išduoda akių judesiai?

Ankstesniuose grupės tyrimuose buvo pastebėta, kad hormoninę kontracepciją tabletėmis vartojančių moterų smegenų atsakas į neigiamus emocinius vaizdus gali būti silpnesnis. Tuomet kilo klausimas, kaip šį rezultatą interpretuoti – ar tai atspindi emocinio reagavimo ypatybes, ar gali būti susiję su dėmesio paskirstymu pasyviose užduotyse. Prof. R. Grikšienė sako, kad būtent taip gimė akių judesių tyrimo idėja: „Kai pastebėjome, kad moterų, vartojančių hormoninę kontracepciją tabletėmis, smegenų atsakas į neigiamus emocinius vaizdus yra silpnesnis, pradėjome svarstyti, ką tai galėtų reikšti. Gal tai susiję ne vien su emociniu reaktyvumu, o su dėmesiu – ar moterys vienodai įsitraukia į pasyvų vaizdų stebėjimą, ar jos žiūri į tas pačias vaizdo vietas, ar dėmesys nukrypsta į kitus elementus. Dėl to atlikome papildomą tyrimą, kuriame registravome akių judesius.“

Tyrimo metu analizuota, kur dalyviai nukreipia žvilgsnį, t. y. į ką jie žiūri ir kiek laiko. „Neigiamuose vaizduose visų grupių dėmesį labiausiai traukė sužalotos vietos“, – sako dr. I. Zelionkaitė. Tačiau neutraliuose ir erotiniuose vaizduose išryškėjo skirtumas: moterys, vartojančios kontraceptines tabletes, trumpiau žiūrėjo į veidus nei natūralaus ciklo moterys, o jų žvilgsnio elgsena čia buvo panašesnė į vyrų. Anot mokslininkių, šis rezultatas kelia naujo tipo klausimus – kaip apdorojama socialinė informacija, ką reiškia trumpesnis žvilgsnis į veidus ir kaip tai susiję su socialinių signalų atpažinimu bei interpretacija.

Kelias praktinių sprendimų link

Prof. R. Grikšienė pabrėžia, kad hormoninės kontracepcijos poveikį reikėtų vertinti plačiau nei vien reprodukcijos požiūriu. „Hormoninė kontracepcija veikia visą kūną. Ir čia nėra nieko keista“, – sako ji. Todėl, jeigu moteris pastebi aiškius savijautos pokyčius – pavyzdžiui, nuotaikos pablogėjimą,

padidėjusį nerimą ar kitus simptomus, tai gali būti susiję su hormoninių pokyčių poveikiu organizmui.

Mokslininkės primena, kad kai kuriais atvejais hormoninė kontracepcija skiriama ne tik nėštumo prevencijai, bet ir kaip gydymo dalis, todėl sprendimai turėtų būti priimami tik kartu su gydytoju. Pasak tyrėjų, svarbiausia ne „viena taisyklė visoms“, o informacija grįstas pasirinkimas ir dialogas su specialistu: jei pastebimi aiškūs savijautos pokyčiai, verta tai aptarti, įvertinti galimus veiksnius ir, jei reikia, kartu su gydytoju peržiūrėti pasirinktą metodą.

„Šių ateities tyrimų kryptis yra labai praktiška: geriau suprasti, kodėl vienoms moterims tam tikros hormoninės kontracepcijos priemonės tinka, o kitoms – kelia iššūkių, kokie mechanizmai lemia šiuos skirtumus ir kaip atrasti labiau individualizuotus sprendimus“, – teigia prof. R. Grikšienė. Anot tyrėjų, kuo daugiau žinosime apie hormonų ir smegenų sąsajas, tuo mažiau šia tema liks spėlionių – ir tuo daugiau atsiras galimybių daryti aiškius, argumentuotus pasirinkimus.

LYGTINIS PALEIDIMAS

Lygtinis paleidimas iš kalėjimo: ne malonė, o svarbus integracijos procesas

Dokt. Goda Norvaišytė

Vilniaus universiteto

Teisės fakultetas

Sklandi lygtinio paleidimo procedūra valstybėje nėra vien techninis bausmių vykdymo klausimas. Ji atskleidžia, kiek valstybė pasitiki žmogaus gebėjimu keistis, kaip supranta bausmės prasmę ir kokią vietą resocializacijai skiria bausmių vykdymo sistema. Lygtiniu paleidimu nuteistiesiems suteikiama galimybė grįžti į visuomenę anksčiau, nei baigiasi bausmės terminas, kartu užtikrinant jiems nuoseklią integraciją, grįstą priežiūra ir pagalba. Neatsitiktinai tarptautinėse rekomendacijose lygtinis paleidimas įvardijamas kaip viena veiksmingiausių priemonių, padedančių mažinti pakartotinį nusikalstamumą ir stiprinti visuomenės saugumą.

Tačiau Lietuvoje lygtinis paleidimas, nepaisant jo pripažintos reikšmės, vis dar taikomas ribotai. Tarptautiniame kontekste tai išryškina sisteminę problemą, keliančią klausimų ne tik dėl bausmių vykdymo efektyvumo, bet ir dėl institucinio pasitikėjimo nuteistųjų gebėjimu keisti savo elgesį. Kas lemia tokią situaciją – teisės aktų spragos, nevienoda praktika ar pačios sistemos inercija?

Lygtinio paleidimo vaidmuo mažinant pakartotinius nusikaltimus

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 2003 m. rugsėjo 24 d. išleido rekomendaciją dėl lygtinio paleidimo (Rec (2003) 22). Joje lygtinis paleidimas apibrėžiamas kaip sąlyginis įkalinto asmens paleidimas (angl. conditional release) iš įkalinimo įstaigos individualizuotomis sąlygomis. Kitaip tariant, lygtinis paleidimas suprantamas kaip nuteistojo paleidimas iš įkalinimo įstaigos prieš paskirtos laisvės atėmimo bausmės termino pabaigą, toliau taikant tam tikrus elgesio apribojimus. Tai yra svarbi nuteistų asmenų integracijos priemonė, kuri užtikrina nuoseklų jų grįžimą į visuomenę. Šiuo laikotarpiu lygtinai paleisti asmenys prižiūrimi, jiems laiku suteikiama pagalba, taip siekiant suvaldyti nusikalstamą elgesį lėmusius rizikos veiksnius.

Lygtinio paleidimo samprata remiasi kertine nuostata, kad įkalinimas gali būti žalingas, todėl valstybė turėtų numatyti aiškias ir visiems įkalintiems asmenims vienodas lygtinio paleidimo taikymo sąlygas. Rekomendacijoje pabrėžiama, kad lygtinio paleidimo kriterijai turėtų būti aiškūs, realistiški ir nedviprasmiški. Lygtinai turėtų būti paleidžiami visi kaliniai, kurie yra laikomi pasirengusiais gerbti įstatymus ir integruotis į visuomenę. Nors detalių rekomendacijoje nėra, jos principai akivaizdžiai perteikia lygtinio paleidimo instituto esmę –požiūrį, kuris turi atsispindėti kiekvienos valstybės praktikoje.

Problema – neaiškūs lygtinio paleidimo kriterijai

Vienas iš esminių lygtinio paleidimo instituto pakeitimų Lietuvoje įvyko 2012 m., priėmus Lietuvos Respublikos probacijos įstatymą ir sukūrus Lygtinio paleidimo komisijas. Šių pokyčių tikslas buvo atnaujinti lygtinio paleidimo tvarką, kuri pasirodė esanti neefektyvi ir neskatino lygtinai paleidžiamų asmenų skaičiaus augimo. Naujas lygtinio paleidimo taikymo mechanizmas ir taikymo sąlygų performulavimas turėjo sudaryti prielaidas labiau atsižvelgti į nuteistųjų poreikius ir įvertinti rizikos veiksnius.

Nors bausmių vykdymo sistemos pertvarka kėlė didelius lūkesčius, lygtinį paleidimą Lietuvoje tuo metu tyrę mokslininkai (Ilona Michailovič, Gintautas Sakalauskas, Andželika Vosyliūtė) pastebėjo, kad po Probacijos įstatymo ir Bausmių vykdymo kodekso pakeitimų įsigaliojimo lygtinis paleidimas imtas taikyti rečiau. Teismai lygtinį paleidimą skyrė tik maždaug pusei tų nuteistųjų, kurių prašymams dėl lygtinio paleidimo pritarė Lygtinio paleidimo komisijos. Vėliau šie rodikliai ir toliau mažėjo (1 pav).

Nuo 2020 m. liepos 1 d. Lietuvoje pradėjo veikti mišrusis lygtinio paleidimo modelis, kuris įtvirtino automatinio lygtinio paleidimo galimybę asmenims, atlikusiems tris ketvirtadalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Pagal šią mišrią lygtinio paleidimo sistemą automatinio lygtinio paleidimo pagrindu gali būti paleidžiami dauguma nuteistųjų, išskyrus tuos, kuriems buvo panaikintas iš dalies atidėtas bausmės vykdymas, kurių lygtinis paleidimas jau buvo anksčiau panaikintas ar kurių nusikalstamo elgesio rizika yra aukšta ir kurie nedaro pažan-

Lygtinai turėtų būti paleidžiami visi kaliniai, kurie yra laikomi pasirengusiais gerbti įstatymus ir integruotis į visuomenę.

1 pav. Lygtinio paleidimo taikymo 2004–2024 m. statistika Lietuvoje. Sudarė autorė, remdamasi Kalėjimų tarnybos viešai skelbiamose 2024–2018 m. ataskaitose ir G. Sakalausko, L. Jarutienės, V. Kalpoko, R. Vaičiūnienės parengtoje monografijoje „Kalinimo sąlygos ir kalinių socialinės integracijos prielaidos“ (p. 404, 90 pav.) pateiktais 2017–2004 m. duomenimis

gos ją mažindami. Automatinis lygtinis paleidimas taip pat šiuo metu nėra taikomas nuteistiesiems už labai sunkius nusikaltimus ir tiems, kurie atlieka bausmę už tam tikrus Baudžiamajame kodekse nustatytus sunkius nusikaltimus. Automatinio lyginio paleidimo pagrindu paleidžiamiems asmenims yra taikoma intensyvi priežiūra. Mišrusis lygtinio paleidimo modelis, kai didžioji dalis asmenų yra paleidžiami įvertinus formaliąsias ir materialiąsias sąlygas, o tam tikras sąlygas atitinkantys –automatiškai, 2020–2024 m. leido reikšmingai padidinti lygtinai paleidžiamų asmenų skaičių (2 pav).

Šiuo metu materialiosios lygtinio paleidimo sąlygos, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnio 1 dalimi, susijusios su nuteistojo asmens žema nusikalstamo elgesio rizika arba akivaizdžia pažanga ją mažinant, o formaliosios – su tam tikros laisvės atėmimo bausmės dalies, priklausančios nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio, atlikimu.

Vis dėlto nustatyta žema pakartotinė nusikalstamo elgesio rizika negali būti laikoma savarankišku pagrindu taikyti lygtinį paleidimą. Todėl visuomet vertinama nuteistojo pažanga, kurios turinys Lietuvos teisės aktuose nėra apibrėžtas. Spręsdami dėl nuteistojo pažangos, teismai atsižvelgia į gautas drausmines nuobaudas, dalyvavimą tam tikrose programose, nustatytos tvarkos laikymąsi. Tačiau net ir šie kriterijai nėra vertinami nuosekliai – tokio paties pobūdžio faktai skirtingose bylose gali būti vertinami nevienodai.

Lietuvos bausmių vykdymo teisės aktuose trūksta aiškaus materialiųjų sąlygų turinio apibrėžimo. Praktikos nevienodumas ne tik neleidžia efektyviai taikyti lygtinio paleidimo, bet ir mažina pačių nuteistųjų motyvaciją – jie nežino, kokias sąlygas turi atitikti, o tai dažnai lemia nuteistųjų rizikos pervertinimą. Joelas Caplanas savo tyrime priėjo prie išvados, kad viena pagrindinių šiuolaikinės lygtinio paleidimo sistemos nesėkmių yra sėkmės kriterijų neaiškumas. Kadangi tikroji sėkmė lieka neapibrėžta, siekiama beveik nepasiekiamo tobulumo. Į šią problemą dėmesį atkreipė ir Friederis Dünkelis. Jo teigimu, teisės aktuose turėtų būti nuodugniai apibrėžti pažangos kriterijai.

Komisijos ir teismų vaidmuo lygtinio paleidimo procese

Nors pastaraisiais metais lygtinis paleidimas taikomas dažniau, viena esminių jo taikymo problemų yra Lygtinio paleidimo komisijos ir teismų darbo sinergija. Komisijos 2021–2024 m. laikotarpiu lygtinį paleidimą patvirtino 23–27 proc. nagrinėtų atvejų. Tačiau galutinis lygtinai paleidžiamų asmenų skaičius dar smarkiai sumažėja dėl teismų sprendimų netaikyti lygtinio paleidimo.

Sprendimų tvirtinimo metu nuteistojo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas ir pasiekta pažanga ją mažinant dažnai atsiduria tam tikrame teismų interpretacijų sūkuryje. Kitaip tariant, atlikta veiklos analizė rodo, kad nuo

2 pav. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų lygtinio paleidimo 2022–2024 m. suvestinė ataskaita. Sudarė teksto autorė, remdamasi Lietuvos probacijos tarnybos lygtinio paleidimo taikymo ataskaitų (2021–2024 m.) ir Nacionalinės teismų administracijos pateiktais duomenimis

2021 m. didėjantis lygtinio paleidimo atvejų skaičius daugiausia yra 2020 m. įtvirtinto automatinio lygtinio paleidimo tam tikroms nuteistųjų grupėms padarinys.

Lygtinis paleidimas grindžiamas abipuse atsakomybe

Probacijos įstatymas įtvirtina platų priežiūros ir pagalbos paketą, taikomą lygtinai paleistiems asmenims. Į jį įeina ne tik formali kontrolė, bet ir kompleksinė pagalba, skirta asmeninėms nuteistojo problemoms spręsti ir jo gebėjimui gyventi teisėtais būdais stiprinti. Šios priemonės apima individualų ir grupinį darbą, socialinių įgūdžių lavinimą, pozityvaus užimtumo skatinimą, taip pat terapines, psichologines, psichoterapines paslaugas.

Lygtinį paleidimą koordinuojantys pareigūnai neapsiriboja vien priežiūra – jie konsultuoja, tarpininkauja ieškant būsto, nukreipia į socialinių paslaugų ir priklausomybės ligų gydymo įstaigas, padeda įsidarbinti, inicijuoja susitikimus su galimais darbdaviais, motyvuoja įgyti išsilavinimą, dalyvauti elgesio pataisos programose. Tad lygtinis paleidimas tampa ne vien bausmės sušvelninimu, bet ir aktyviu integracijos procesu.

Be to, Probacijos įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtintos progresyvaus atkuriamojo teisingumo principo užuomazgos

baudžiamojoje justicijoje, kuriomis siekiama skatinti prabuojamojo ir nukentėjusiojo dialogą ir atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Tuo pat metu lygtinai paleisti asmenys prisiima aiškius įsipareigojimus: nustatytu laiku būti nurodytoje vietoje, dalyvauti elgesio pataisos programose, tęsti pradėtą priklausomybių gydymą, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, laikytis nustatytų draudimų ir vengti kontaktų su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis. Taigi lygtinis paleidimas grindžiamas ne tik pasitikėjimu, bet ir abipuse atsakomybe.

Sėkmingų probacijos atvejų Lietuvoje itin daug

Probacija laikoma sėkminga, kai nuteistasis įvykdo jam paskirtas priemones ir pareigas, o lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos nėra panaikinamas. Tokiu atveju asmuo laikomas atlikusiu bausmę ir išregistruojamas iš probacijos duomenų bazės.

Praktika rodo, kad probacijos nutraukimo atvejai, kai nuteistasis grąžinamas atlikti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį, dažniausiai susiję ne su naujų nusikalstamų veikų padarymu, o su vengimu vykdyti nustatytas probacijos sąlygas. Tai liudija, kad probacijos sėkmė didele dalimi priklauso nuo nuteistojo ir probacijos pareigūnų dialogo, asmens gebėjimo

3 pav. Lygtinio paleidimo sąlygomis bausmę atliekančių asmenų įregistravimo ir išregistravimo iš duomenų registro pagrindai ir statistika 2020–2024 m. Sudarė autorė, remdamasi Lietuvos kalėjimų tarnybos skelbiamų viešai prieinamų ataskaitų duomenimis

Lygtinio paleidimo metu pakartotiniai nusikaltimai itin reti.

laikytis nustatytų taisyklių ir bendradarbiauti su priežiūrą vykdančiomis institucijomis (3 pav.).

Išsamesnė lygtinio paleidimo statistikos analizė, atspindinti nuteistųjų socialinės integracijos rezultatus, leidžia daryti priešingą išvadą nei dažnai vyraujantys vieši įsitikinimai. Didžioji dalis lygtinai paleistų asmenų sėkmingai įvykdo jiems taikomas probacijos sąlygas. 2020–2024 m. laikotarpiu šių asmenų dalis siekė nuo 68 iki 81 proc., o tai aiškiai rodo pozityvią tendenciją.

Be to, šie duomenys atskleidžia, kad lygtinio paleidimo metu pakartotiniai nusikaltimai itin reti. 2020 m. naujas nusikalstamas veikas lygtinio paleidimo metu padarė 12 asmenų (0,65 proc.), 2021 m. – 7 asmenys (0,36 proc.), 2022 m. – 12 asmenų (0,65 proc.), 2023 m. – 8 asmenys (0,39 proc.), 2024 m. – 11 asmenų (0,59 proc.). Tai paneigia prielaidą, kad lygtinis paleidimas savaime didina nusikalstamo atkryčio riziką.

Atlikta lygtinio paleidimo sąlygomis bausmę atliekančių asmenų įregistravimo ir išregistravimo iš duomenų registro statistikos analizė rodo, kad iš tiesų lygtinio paleidimo taikymo jautrioji vieta yra ne pakartotinis nusikalstamas elgesys, o probacijos sąlygų laikymasis. Būtent probacijos sąlygų pažeidimas ar vengimas jas vykdyti didina iš probacijos duomenų registro išregistruotų asmenų skaičių ir sukuria regimybę, kad lygtinai paleisti asmenys dažnai patiria nusikalstamą atkrytį, nors realūs duomenys to nepatvirtina.

PERDEGIMO TYRIMAS

Kaip darbuotojai Lietuvoje patiria, atpažįsta ir įveikia perdegimo riziką?

Prof. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė

Vilniaus universiteto

Filosofijos fakulteto

Organizacinės psichologijos tyrimų centras

Ar kada jautėtės fiziškai ir protiškai išsekę, emociškai nestabilūs ar sunkiai koncentruojantys dėmesį darbe? Naujausias Lietuvos darbuotojų tyrimas atskleidė, kad tokie simptomai gali būti rimtas perdegimo signalas. Ištyrus beveik pusantro šimto darbuotojų paaiškėjo, kad daugiau nei pusė tų, kurie įtaria patiriantys perdegimą, iš tiesų priklauso aukštos rizikos grupei, tačiau net 85 proc. visų tyrimo dalyvių nesikreipia pagalbos. Dauguma jų tiki, kad perdegimą pavyks įveikti patiems, o labiausiai galėtų padėti neperdegti vadovų ir kolegų palaikymas, darbo krūvio ir sąlygų normalizavimas, teigiamas grįžtamasis ryšys, komandinis darbas bei darbo ir poilsio pusiausvyra.

Perdegimas gali būti įvairaus laipsnio

Perdegimas moksle yra apibrėžiamas trylika būdų, bet iš esmės galime juos sutraukti į vieną, apimantį du esminius aspektus. Pirmasis – tai objektyvus negalėjimas dirbti, kylantis dėl protinių ir fizinių jėgų trūkumo. Antrasis –subjektyvus nenoras dirbti arba siekis išvengti veiklų, kurios sekina jėgas, o kraštutiniais atvejais – ir to, kas silpnina net norą gyventi. Kitaip tariant, perdegimą galime įtarti, kai nebeturime nei jėgų, nei noro dirbti.

Pastaruoju metu vis dažniau girdime kalbant apie augantį perdegimo atvejų skaičių, dažnai tai net pavadinama perdegimo pandemija. Vis dėlto atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad tokios pandemijos nėra. Iš kur tuomet kyla šis viešas įsitikinimas?

Pirmiausia svarbu suprasti, kad perdegimas nėra vienalytė būsena. Jis gali būti įvairaus laipsnio, todėl tiksliau būtų apie jį kalbėti kaip apie kontinuumą – vientisą, nenutrūkstamą visumą, kurioje pokyčiai vyksta laipsniškai. Viename šio kontinuumo gale yra perdegimo simptomai, kitame –perdegimo sindromas.

Perdegimo simptomai yra gana paplitę. Juos patiriantys asmenys nurodo, kad darbo dienos pabaigoje dažnai jaučiasi pavargę ar emociškai tušti, jiems reikia daugiau laiko norint pailsėti ir atgauti jėgas. Kai perdegimo simptomai yra stiprūs ir ilgalaikiai, sakome, kad perdegimo rizika yra didelė. Prieš kelerius metus atliktas reprezentatyvus Lietuvos darbuotojų tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje didelę

perdegimo riziką patiria 14 proc. visų dirbančiųjų (1 pav.).

Palyginimui: Japonijoje didelė perdegimo rizika būdinga 26 proc. darbuotojų, Nyderlanduose – 16 proc., Norvegijoje –13 proc. Kitaip tariant, mūsų šalis patenka į šalių, kuriose perdegimo rizika yra viena didžiausių, trejetą.

Tačiau nors perdegimo simptomai gali būti nemalonūs, žalingi sveikatai ir darbo kokybei, tai nėra tas pats, kas tikrasis perdegimas, arba perdegimo sindromas. Pastarasis yra gerokai rimtesnė būklė, kurią nustatyti gali tik sveikatos specialistai. Perdegimo sindromo atveju kalbame apie asmenis, kurių psichikos sistema yra išsekusi, kurie būna nedarbingi ilgą laiką, o jų atsigavimas trunka ištisus mėnesius ar net metus. Perdegimo sindromas yra kas kita nei laikinas nuovargis po sudėtingo darbo etapo. Problema ta, kad perdegimo sindromas registruojamas tik 5 iš 23 šalių ir tik trijose iš jų perdegimą patiriantiems darbuotojams skiriamas nedarbingumas ir išmokos.

Taigi, kai kalbame apie pandemiją, turime galvoje darbuotojų, patiriančių perdegimo simptomus, skaičių. Moksliniai tyrimai šiandien sako, kad perdegimo simptomų didėjimas yra labai nežymus, kitaip tariant, perdegimo pandemijos nėra.

Kodėl kalbame apie perdegimą?

Nenuostabu, kad perdegimui skiriama tiek daug dėmesio –jo padariniai paveikia ne tik patį darbuotoją, bet ir organizaciją. Mokslinių tyrimų apžvalgos rodo, kad perdegimas sieja-

1 pav. Perdegimo rizika įvairiose pasaulio šalyse. 5-ojo tarptautinio perdegimo tyrimų konsorciumo susitikimo 2025 m. balandžio 10–11 d. Vilniuje duomenys

mas su psichikos ir fizinės sveikatos problemomis, tokiomis kaip nerimo ir nuotaikos sutrikimai, miego sutrikimai, galvos ir kaklo skausmai, virškinamojo trakto sutrikimai, dažnesnės kvėpavimo takų infekcijos, širdies ir kraujagyslių ligos, padidėjęs alkoholio vartojimas.

Perdegimą patiriantys darbuotojai pasižymi prastesniais veiklos rezultatais, dažniau serga ir dažniau palieka organizaciją. Tai lemia tiek didesnes sąnaudas, tiek ilgalaikius iššūkius komandų stabilumui ir darbo kokybei. Todėl pastaraisiais metais perdegimas atsiduria ne tik akademinių tyrimų, bet ir viešųjų diskusijų centre – kalbama apie jo priežastis, įveiką ir prevenciją. Vis dėlto kasdieniame gyvenime vis dar trūksta aiškios ir patikimos informacijos apie tai, kas iš tiesų yra perdegimas, kaip jį atpažinti ir kada reikėtų imtis veiksmų bei kreiptis pagalbos.

Pusė tiriamųjų atpažįsta perdegimo simptomus

Siekdami geriau suprasti, ką iš tiesų išgyvena perdegimą patiriantys asmenys ir ką išgyvena tie, kurie mano, kad patiria perdegimo simptomus, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Organizacinės psichologijos tyrimų centro mokslininkai atlieka tyrimą. Juo taip pat siekiama išsiaiškinti, kokiose situacijose ir kokiomis aplinkybėmis darbuotojai suvokia perdegantys, kas paskatina juos kreiptis profesionalios pagalbos ir kokios priežastys nuo to sulaiko.

Iki šiol tyrime jau dalyvavo beveik pusantro šimto įvairiose organizacijose įvairias pareigas einančių įvairaus amžiaus darbuotojų. Iš jų 11 asmenų perdegimą buvo diagnozavęs sveikatos specialistas – šeimos gydytojas, psichiatras ar psichoterapeutas. Kiti 130 tyrimo dalyvių nurodė patys įtariantys, kad patiria perdegimo simptomus.

Įvertinus tyrimo dalyvių patiriamus perdegimo simptomus ir jų dažnį, paaiškėjo, kad šiek tiek daugiau nei pusė asmenų, manančių, jog patiria perdegimą, išties patenka į didelės perdegimo rizikos grupę. Dar ketvirtadalis yra vidutinės rizikos grupėje, o likusiam ketvirtadaliui rizika patirti perdegimą yra maža. Kitaip tariant, ne visi, kurie sau įtaria perdegimą, iš tiesų jį patiria, tačiau bent pusės jų nuojauta yra pagrįsta.

Tai – svarbus postūmis organizacijoms atlikti nuolatinę perdegimo rizikos stebėseną, juo labiau kad visi tyrime dalyvavę asmenys, nepriklausomai nuo turimos ar įtariamos diagnozės, tuo metu dirbo ir savo darbingumą vertino vidutiniškai 6,5 balo iš dešimties. Jie tai darė nepaisydami patiriamų perdegimo simptomų, tarp kurių ryškiausi – susiję su emociniu išsekimu, pavyzdžiui, didelis nuovargis, negalėjimas atsipalaiduoti, nenoras imtis veiklos, džiaugsmo stoka, apatija, abejingumas, stiprios ir sunkiai kontroliuojamos emocijos.

Rimčiausi signalai – dėmesio ir atminties silpnėjimas Lyginant mažos, vidutinės ir didelės perdegimo rizikos darbuotojų grupes, išryškėjo aiškūs skirtumai. Darbuotojai, kurių perdegimo rizika maža, daug dažniau perdegimo simptomus sieja su nepasitenkinimu darbu ir jo organiza-

Perdegimą galime

įtarti, kai nebeturime nei jėgų, nei noro dirbti.

Perdegimą patiriantys darbuotojai pasižymi prastesniais veiklos rezultatais, dažniau serga ir dažniau palieka organizaciją.

vimu. Jie mini grįžtamojo ryšio trūkumą, vadovų abejingumą ir neįsiklausymą į keliamas problemas, didelį darbo krūvį, profesinę stagnaciją ir apskritai sumažėjusį susidomėjimą darbu.

Tačiau didėjant perdegimo rizikai ir intensyvėjant jo simptomams darbuotojų patirtis keičiasi. Vidutinės rizikos grupėse vis dažniau nurodomi patiriami fiziniai simptomai, pavyzdžiui, sutrikęs miegas, nuolatinis nuovargis ir silpnumas, pykinimas, galvos ir skrandžio skausmai. Šie požymiai signalizuoja, kad emocinis išsekimas jau ima veikti organizmo funkcionavimą.

Didelės perdegimo rizikos grupėje ryškėja dar vienas itin pavojingas etapas – gerokai padaugėja kognityvinės žalos požymių. Darbuotojams tampa sunku susikaupti, suprastėja atmintis ir dėmesys, o kasdienės užduotys ima reikalauti neproporcingai daug pastangų. Šie rezultatai suteikia vertingų įžvalgų apie perdegimo raidą, dinamiką ir empiriškai patvirtina kol kas tik teorinėmis laikytas prielaidas, kad perdegimas prasideda nuo nuovargio ir emocinio išsekimo, vėliau sukelia fizinę žalą, o ilgainiui ima kenkti ir kognityvinėms funkcijoms.

Praktiniu požiūriu svarbu pabrėžti, kad nepasitenkinimas darbu ir organizacija dar nereiškia perdegimo, tačiau į patiriamus sveikatos sutrikimus jau būtina atkreipti dėmesį. O rimčiausi ir didžiausią perdegimo riziką signalizuojantys požymiai – atminties sutrikimai ir sunkumai sutelkti bei išlaikyti dėmesį – rodo, kad būtina nedelsiant imtis veiksmų.

Kaip atpažinti perdegimą kasdienėse situacijose?

Atsakydami į klausimą, kokiose situacijose ar kokiomis aplinkybėmis suprato patirią perdegimą, didžioji dalis tyrimo dalyvių nurodė emocinės būklės pokyčius, kai išgyvenamos intensyvios neigiamos emocijos ar darosi sunku jas kontroliuoti. Šiek tiek rečiau, tačiau sau įtarti perdegimą paskatino ir pasireiškę fiziniai simptomai ar sutrikimai. Pasak Nyderlandų ir Švedijos – šalių, kuriose perdegimas pripažįstamas profesine liga – sveikatos specialistų, kreiptis profesionalios pagalbos dėl galimo perdegimo reikėtų tuo atveju, jei šešis ir daugiau mėnesių juntamas protinis ir fizinis išsekimas, kylantis po minimalių pastangų darbe. Taip

pat svarbu atkreipti dėmesį ir tada, kai bent vieną mėnesį juntama sumažėjusi protinė energija: stinga iniciatyvumo, pasidaro sunku atkakliai siekti tikslų, ištverti ilgalaikį stresą ar aktyvią veiklą.

Dar vienas svarbus ženklas – nesugebėjimas atsigauti. Įprastos ir anksčiau padėdavusios atsigavimo strategijos tampa nebeveiksmingos, o kasdienės užduotys – per sunkios: sunku atlikti pusę ir daugiau veiklų darbe ir asmeniniame gyvenime. Prie to dažnai prisideda nuolat pasireiškiantys kognityviniai sunkumai – dėmesio ir atminties silpnėjimas, neefektyvus mąstymas – ir emocinės būklės pokyčiai, tokie kaip dirglumas ar emocinis nestabilumas.

Kodėl (ne)ieškome pagalbos?

Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė, kad 85 proc. perdegimą įtariančių žmonių nesikreipia pagalbos. Pagrindinė priežastis, kurią nurodė beveik trečdalis tyrimo dalyvių, yra įsitikinimas, kad perdegimą pavyks įveikti savo jėgomis. Ketvirtadalis tyrimo dalyvių nurodė nematą prasmės kreiptis į specialistus ir vertiną tai kaip laiko švaistymą. Dar ketvirtadalį nuo kreipimosi pagalbos sulaiko išorinės priežastys – ribotas paslaugų prieinamumas dėl gyvenamosios vietos, nepasitikėjimas specialistais ir baimė dėl galimų pasekmių darbe, pavyzdžiui, įrašas sveikatos istorijoje ir dėl to kylančios grėsmės darbo sąlygoms ar net darbo vietai. Likusieji teigė tiesiog neturintys tam laiko, jėgų ar drąsos.

Priežastys, dėl kurių nesikreipiama pagalbos, tarp skirtingų perdegimo rizikos grupių smarkiai skiriasi. Mažos rizikos grupei priklausantys asmenys dažniau mano, kad perdegimą įveiks patys ar jis praeis savaime, nepasitiki specialistų pagalba ir remiasi artimųjų palaikymu. Vidutinę riziką patiriantys darbuotojai dažniau mini išorines kliūtis – laiko stoką ar tai, kad sunku patekti pas specialistus. Tuo tarpu didelės rizikos grupėje dominuoja informacijos trūkumas, stigma, baimė dėl karjeros ir jausmas, kad „niekas nebepadės“. Galime tik įsivaizduoti, ką išgyvena ir kaip dirba asmuo, kuris ne tik prastai jaučiasi, bet ir nesitiki aplinkinių pagalbos ir apskritai vertina situaciją, kurioje atsidūrė, kaip esančią be išeities.

Likę 15 proc. tyrimo dalyvių, kurie kreipėsi pagalbos, tą darė daugiausia dėl prastos emocinės savijautos, t. y. nepasitenkinimo gyvenimu, panikos, suicidinių minčių, bejėgiškumo jausmo, nerimo ir noro kuo greičiau pakeisti padėtį, taip pat dėl prastos fizinės savijautos – skausmų, kitų negalavimų ar nekokybiško miego. Kiek rečiau kreiptis pagalbos pastūmėjo šeima, draugai ar kolegos, suprastėjusi darbo kokybė ir noras išlaikyti darbingumą.

Kas padeda įveikti perdegimą?

Perdegimo įveikos priemonės skirstomos į dvi grupes: individualias, skirtas asmens gerovei (terapijos, pasivaikščiojimai miške, atsipalaidavimo būdai), ir organizacines, skirtas darbo aplinkai gerinti (komunikacijos, vadovavimo, krūvio ar grafiko pokyčiai). Tyrimai rodo, kad individualios priemonės efektyvios trumpuoju laikotarpiu (iki 6 mėnesių), o ilgalaikei perdegimo prevencijai būtinos organizacinės priemonės.

Tyrimo dalyviai, paklausti, kokios asmeninės savybės padeda įveikti perdegimo simptomus, minėjo užsispyrimą, kantrybę, atkaklumą, kūrybiškumą, analitinį mąstymą,

pasitikėjimą savimi ir optimizmą. Tačiau beveik pusė nurodė, kad svarbiausia pagalba būtų susijusi su darbu ir organizacija: tai vadovų ir kolegų palaikymas, darbo krūvio ir sąlygų normalizavimas, teigiamas grįžtamasis ryšys, atsakomybių paskirstymas, komandinis darbas, sprendimų argumentavimas, darbo ir poilsio pusiausvyra. Trečdalis teigė, kad padėtų emocinis palaikymas, dalijimasis patirtimi ir visuomenės požiūrio į perdegimą pokyčiai. Likęs penktadalis norėtų daugiau mokymų apie perdegimą ir laiko pomėgiams bei poilsiui.

Ką galime padaryti, kad perdegimo rizika būtų mažesnė?

Visų pirma, atkreipti dėmesį į jau minėtus perdegimo simptomus. Jei kelis mėnesius patiriate stiprų protinį ir fizinį nuovargį, kuris nepraeina net skyrus laiko poilsiui, išgyvenate daug neigiamų emocijų ir dėl to prastėja jūsų veikla tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime, ypač jei tampa sunku susikaupti ir išlaikyti dėmesį, jei šlubuoja atmintis, pakalbėkite apie tai su artimaisiais, draugais, kolegomis ar specialistais. Taip pat atkreipkite dėmesį, jei taip jaučiasi šalia jūsų esantis draugas, kolega ar šeimos narys.

GEROJO CHOLESTEROLIO MITAS

Kodėl „gerasis“ cholesterolis neapsaugo nuo širdies ir kraujagyslių ligų?

Linas Černiauskas

Prof. Dovilė Karčiauskaitė

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Širdies ir kraujagyslių ligų diagnozę Lietuvoje kasmet išgirsta daugiau nei 20 000 žmonių, o 2024 m. šios ligos nusinešė apie 19 000 gyvybių. Lietuva pagal mirtingumo nuo kraujagyslių ligų rodiklius išlieka viena pirmaujančių

Europos šalių.

Todėl ieškoma lengvai paaiškinamų ir efektyvių priemonių, kaip apsaugoti visuomenę nuo šių ligų. Viena iš dažniausiai minimų prevencinių priemonių yra „gerojo“ cholesterolio mitas: esą kuo daugiau „gerojo“ cholesterolio turime, tuo mažesnė širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Tačiau toks požiūris –pernelyg supaprastintas. Medicinos mokslas rodo, kad cholesterolio įtaka

širdies ir kraujagyslių ligoms ir bendri šių ligų rizikos veiksniai yra kur kas sudėtingesni nei vien tik „gerojo“ cholesterolio kiekis.

Su kokio masto problema susiduriame?

Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka pagrindine mirties priežastimi Lietuvoje – 2024 m. mirtys nuo jų sudarė 50,8 proc. visų mirčių. Šis rodiklis gerokai viršija Europos vidurkį (42,5 proc.), todėl Lietuva jau ne vienerius metus patenka tarp daugiausia gyvybių nuo šių ligų prarandančių Europos šalių. Paradoksalu, kad nors medicinos mokslo ir infrastruktūros pažanga spartėja, o diagnostikos, prevencijos ir gydymo galimybės širdies ir kraujagyslių ligų srityje gerėja, Lietuvoje mirtingumas nuo šių ligų išlieka itin aukštas. Dauguma mūsų yra girdėję apie pagrindinius šių ligų rizikos veiksnius, tokius kaip rūkymas, nesubalansuota mityba, fizinio aktyvumo stoka, padidėjęs kūno svoris, perteklinis alkoholio vartojimas, padidėjęs kraujo spaudimas, padidėjusi cholesterolio koncentracija kraujyje, patiriamas stresas. Tačiau žinios apie pavojingus veiksnius dažnai neatskleidžia, kaip jie siejasi su širdies ir kraujagyslių ligų rizika, sąveikauja tarpusavyje ir kokių konkrečių pokyčių savo kasdieniame gyvenime reikėtų imtis, siekiant šią riziką sumažinti.

Dėl to daugeliui žmonių yra lengviau pasikliauti iliuzine idėja, kad „gerasis“ cholesterolis mūsų organizme yra tarsi nematomas sargybinis, apsaugantis širdį ir kraujagysles.

Kaip gimė „gerojo“ cholesterolio idėja?

„Gerojo“ cholesterolio idėja susiformavo praėjusio amžiaus antrojoje pusėje, kai pirmųjų didelių širdies ir kraujagyslių ligų tyrimų metu buvo nustatytas netikėtas ryšys: žmonės, kurių kraujyje buvo daugiau didelio tankio lipoproteinų cholesterolio (DTL-C), rečiau sirgo širdies ir kraujagyslių ligomis. Supaprastinus tų laikų tyrimų rezultatus buvo padaryta išvada, kad jei didesnė DTL-C koncentracija siejama su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, tuomet didelio tankio lipoproteinai ar juose esantis cholesterolis turi atlikti apsauginį vaidmenį. Būtent taip ir atsirado „gerojo“ cholesterolio samprata, kuri ilgainiui plačiai paplito ir tapo mažai kvestionuojama.

Šią idėją dar labiau sustiprino rezultatai, gauti tyrinėjant širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymo mechanizmus. Kraujagyslių sienelėse besikaupiantis cholesterolis ilgainiui siaurina jų spindį, sukelia aterosklerozę ir gali lemti tokias pavojingas komplikacijas kaip infarktas ar insultas. Tuo tarpu didelio tankio lipoproteinai yra dalelės, gebančios prisijungti šį susikaupusį cholesterolį ir pernešti jį iš kraujagyslių sienelių į kepenis, kur jis pašalinamas iš mūsų organizmo. Būtent taip gimė gerai pažįstama metafora, vaizduojanti didelio tankio lipoproteinus kaip savotiškus mūsų kraujagyslių valytojus, o juose esantį cholesterolį –

Didelio tankio lipoproteinai (HDL) pašalina perteklinį cholesterolį iš arterijų sienelių, o mažo tankio lipoproteinai (LDL) skatina jo kaupimąsi

kaip „gerąjį“, nes jis esą padeda atsikratyti perteklinio cholesterolio. Ši idėja pasirodė patraukli ne tik mokslininkams ir gydytojams, bet ir žiniasklaidai bei visuomenei, nes pasiūlė lengvai suprantamą paaiškinimą, kaip veikia sudėtingi organizmo procesai.

Vaistų tyrimai paneigė apsauginį „gerojo“ cholesterolio poveikį

Pirmosios rimtos abejonės dėl „gerojo“ cholesterolio idėjos kilo, kai buvo sukurti vaistai, galintys reikšmingai padidinti jo koncentraciją kraujyje. Juos sukurti paskatino paprasta ir iš pirmo žvilgsnio logiška prielaida: jei žmonės, kurių „gerojo“ cholesterolio koncentracija yra natūraliai didelė, rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, tuomet dirbtinai padidinus šį rodiklį turėtų sumažėti šių ligų dažnis. Atlikus didelio masto tyrimus paaiškėjo, kad vaistai, kurie efektyviai padidindavo „gerojo“ cholesterolio koncentraciją, nepasižymi apsauginiu poveikiu. Tokie preparatai kaip niacinas, fibratai ar cholesterolio esterių pernašos baltymo (CETP) slopikliai reikšmingai padidindavo „gerojo“ cholesterolio kiekį, tačiau juos vartojant nepavyko reikšmingai sumažinti insultų, infarktų ar mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų skaičiaus. Kai kurių vaistų klinikiniai tyrimai netgi buvo nutraukti, nes jų vartojimas buvo siejamas su padažnėjusiais infarktų, insultų ar mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų atvejais.

Tuo pat metu vykstantys genetiniai tyrimai suteikė dar daugiau įžvalgų apie „gerojo“ cholesterolio idėją. Mokslininkai pradėjo tirti grupes žmonių, kuriems natūraliai dėl genetinių veiksnių buvo būdinga didelė šios formos cholesterolio koncentracija kraujyje. Jei „gerasis“ cholesterolis iš tiesų turėtų apsauginį poveikį, tuomet būtų galima tikėtis, kad šiai grupei priklausantys asmenys beveik nesirgs širdies ir kraujagyslių ligomis. Tačiau tyrimų rezultatai buvo priešingi – net ir genetiškai nulemtas didelis „gerojo“ cholesterolio kiekis nesumažina širdies ir kraujagyslių ligų rizikos.

Mokslininkams toliau gilinantis į tokius paradoksalius rezultatus, buvo iškelta nauja idėja. Paaiškėjo, kad didelio tankio lipoproteinų cholesterolis – tai tik laboratorinis rodiklis, kuris neatskleidžia, ar šios dalelės iš tiesų atlieka savo pagrindinę funkciją – pašalina cholesterolį iš kraujagyslių sienelių. Kitaip tariant, „gerojo“ cholesterolio kiekis neatspindi didelio tankio lipoproteinų funkcijos. Mokslininkai suprato, kad ilgą laiką jų dėmesys buvo nukreiptas ne ten, kur reikėjo – buvo visiškai ignoruotas pats didelio tankio lipoproteinų dalelių veikimo mechanizmas. Būtent ši nauja įžvalga tapo lūžio tašku, nes galutinai paneigė „gerojo“ cholesterolio idėją.

Ką pasako „gerojo“ cholesterolio rodiklis?

Ilgą laiką didelio tankio lipoproteinų vaidmuo buvo vertinamas remiantis vienu rodikliu – vadinamuoju „gerojo“ cholesterolio skaičiumi. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad

Vaistai, kurie efektyviai padidindavo „gerojo“ cholesterolio koncentraciją, nepasižymi apsauginiu poveikiu.

šis skaičius parodo tik cholesterolio kiekį, esantį šiose dalelėse, ir neatskleidžia nei to, kiek pačių didelio tankio lipoproteinų dalelių yra kraujyje, nei kaip jos veikia.

Šiuolaikiniai tyrimai vis aiškiau liudija, kad svarbus yra didelio tankio lipoproteinų dalelių kiekis. Net ir nustačius vienodą „gerojo“ cholesterolio kiekį trims asmenims, jų situacija gali būti visiškai skirtinga. Vienu atveju asmuo gali turėti mažai, bet didelių, daug cholesterolio turinčių didelio tankio lipoproteinų dalelių, kurios veikia prastai. Kitu atveju tai gali reikšti daug mažų didelio tankio lipoproteinų dalelių, turinčių mažai cholesterolio, bet pasižyminčių geresne funkcija. Trečiuoju atveju galime matyti tarpinį variantą –vidutinio dydžio ir vidutiniško efektyvumo daleles.

Būtent todėl vien „gerojo“ cholesterolio rodiklis neleidžia tiksliai įvertinti širdies ir kraujagyslių ligų rizikos. Vis dėlto, nors nustatę didelio tankio lipoproteinų dalelių skaičių gautume daugiau informacijos, tokie tyrimai šiuo metu yra sudėtingi ir brangūs, todėl kasdienėje klinikinėje praktikoje vis dar nėra plačiai taikomi.

Dar svarbiau nei nustatyti didelio tankio lipoproteinų kiekį yra suprasti, kaip šios dalelės veikia, t. y. gebėti įvertinti jų funkciją. Vienas geriausių būdų tai padaryti – nustatyti vadinamąją cholesterolio išnašos gebą. Šis rodiklis parodo, kaip efektyviai didelio tankio lipoproteinų dalelės sugeba surinkti perteklinį cholesterolį iš mūsų audinių ir kraujagyslių sienelių ir pernešti jį į kepenis, kur jis pašalinamas iš organizmo. Būtent šis procesas yra siejamas su apsauga nuo širdies ir kraujagyslių ligų – kuo efektyviau jis vyksta, tuo mažesnė prognozuojama širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

Tačiau ne visada didelio tankio lipoproteinų dalelės veikia taip, kaip turėtų. Tyrimai rodo, kad, esant lėtiniam uždegimui, sergant cukriniu diabetu ar metaboliniu sindromu, šios dalelės gali tapti disfunkcinės – prarasti savo apsaugines savybes ir netgi prisidėti prie širdies ir kraujagyslių ligų vystymosi. Tai tik dar kartą įrodo, kad mums itin svarbu žinoti ne tik šių dalelių kiekį, bet ir jų kokybę bei funkcinį pajėgumą.

Ieškoma paprastesnio būdo įvertinti didelio tankio lipoproteinų funkciją

Mokslininkams supratus, kad vien „gerojo“ cholesterolio kiekio nepakanka siekiant įvertinti apsauginį didelio tankio lipoproteinų poveikį, vis daugiau dėmesio imta skirti šių dalelių funkcijos tyrimams. Vienu svarbiausių funkcinių rodiklių išlieka cholesterolio išnašos geba. Teoriškai, kuo ji didesnė, tuo geriau didelio tankio lipoproteinai apsaugo mūsų organizmą nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Tačiau cholesterolio išnašos gebos įvertinimas yra sudėtingas, brangus ir reikalauja itin specializuotų laboratorijų, todėl kasdienėje medicinos praktikoje nėra taikomas.

Dėl šios priežasties mokslininkai aktyviai ieško paprastesnių, lengviau prieinamų pakaitinių žymenų, kurie padėtų nustatyti didelio tankio lipoproteinų dalelių efektyvumą.

Net ir nustačius vienodą „gerojo“ cholesterolio kiekį trims asmenims, jų situacija gali būti visiškai skirtinga.

Vienas perspektyviausių kandidatų yra apolipoproteinas A1, pagrindinis baltymas, esantis didelio tankio lipoproteinų dalelėse ir būtinas jų funkcijai. Jei apolipoproteino A1 kiekis būtų glaudžiai susijęs su cholesterolio išnašos geba, jis galėtų tapti labai patogiu ir kasdienėje medicinos praktikoje pritaikomu žymeniu. Būtent šį klausimą ir kėlė mūsų komanda vykdydama tyrimą.

Atlikome išsamią mokslinės literatūros peržiūrą, siekdami identifikuoti tyrimus, kurie vertino ryšį tarp šių dviejų rodiklių. Atrinkome 19 tyrimų, atitinkančių paieškos kriterijus, kuriuose iš viso dalyvavo 4967 asmenys. Tai leido gana dideliu mastu įvertinti, koks ryšys yra tarp apolipoproteino A1 ir cholesterolio išnašos gebos.

Rezultatai parodė, kad ryšys egzistuoja, tačiau jis tėra vidutinio stiprumo. Paprastai tariant, apolipoproteino A1 kiekis nėra patikimas didelio tankio lipoproteinų dalelių funkcijos atspindys. Dar svarbiau, kad nors apolipopro-

teino A1 matavimas laboratorijose yra patikimas, cholesterolio išnašos gebos įvertinimo metodikos labai skiriasi, o tai trukdo šį tyrimą pritaikyti plačiau.

Mūsų neapsaugos „nematomas sargybinis“

Svarbiausia žinia, kurią turėtų įsiminti kievienas, yra gana paprasta – vadinamojo „gerojo“ cholesterolio, arba didelio tankio lipoproteinų cholesterolio, rodiklis neatskleidžia, kaip veikia šios dalelės. Net ir didelis jo kiekis kraujyje nereiškia, kad esame apsaugoti nuo širdies ir kraujagyslių ligų.

Atsisakę „gerojo“ cholesterolio mito, galime daugiau dėmesio skirti mokslu ir įrodymais pagrįstoms širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos priemonėms. Jų pagrindas išlieka tas pats: gyvenimo būdo keitimas, gydytojo paskirtų vaistų vartojimas ir supratimas, kad atsakomybė už savo sveikatą tenka ne „nematomam sargybiniui“, o mums patiems.

FINANSINIAI ĮPROČIAI

Kaip suprasti ir keisti savo finansinius įpročius?

Doc. Ieva Bužienė Prof. Irena Žukauskaitė

Vilniaus universiteto Verslo mokykla

Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas

Apie finansinį raštingumą dažniausiai galvojame kaip apie gebėjimą sudaryti biudžetą, investuoti ar suprasti mokesčius. Tačiau vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, kad vien techninių žinių apie savo finansų valdymą nepakanka, nes mūsų finansinius sprendimus veikia ne tik racionalus mąstymas, bet ir emocijos, ankstesnės patirtys, socialinis spaudimas bei psichologinis atsparumas. Todėl sveikas santykis su pinigais formuojasi ten, kur susijungia finansų žinios, gebėjimas valdyti stresą, neapibrėžtumą, riziką ir atpažinti savo pačių mąstymo klaidas.

Finansinis raštingumas – daugiau nei gebėjimas skaičiuoti Tradiciškai finansinis raštingumas apibrėžiamas kaip gebėjimas suprasti pagrindines finansų sąvokas, planuoti pajamas ir išlaidas ir priimti pagrįstus sprendimus dėl taupymo ar skolinimosi. Tačiau realybėje net ir gerai informuoti žmonės dažnai elgiasi neracionaliai: pervertina savo galimybes, atidėlioja ilgalaikį planavimą arba pasiduoda impulsyviems sprendimams.

Elgsenos ekonomika paaiškina, kad žmonių finansinį elgesį veikia vadinamieji kognityviniai šališkumai – baimė prarasti, bandos efektas ar per didelis pasitikėjimas savimi. Tai reiškia, kad finansinis raštingumas apima ne vien tik klausimą, „ką daryti“ su pinigais, bet ir „kodėl mes dažnai elgiamės ne taip, kaip planuojame“. Priimant finansinius sprendimus ypač svarbus psichologinis atsparumas – gebėjimas prisitaikyti prie sunkumų, išlaikyti emocinę pusiausvyrą ir nepasiduoti spaudimui. Finansiniame gyvenime jis ypač svarbus krizių metu: netikėtos pajamų netektys, infliacija, rinkų svyravimai ar asmeniniai gyvenimo pokyčiai dažnai sukelia stiprų stresą. Žmonės, pasižymintys didesniu psichologiniu atsparumu, yra linkę rečiau priimti impulsyvius finansinius sprendimus, geriau toleruoti riziką ir neapibrėžtumą, greičiau atsitiesti po finansinių nesėkmių ir ilgiau laikytis finansinių planų. Tai rodo, kad psichologinis atsparumas veikia kaip „vidinis amortizatorius“, padedantis finansų žinias paversti nuosekliu elgesiu.

Šis atsparumas glaudžiai susijęs su mūsų emocijomis ir tuo, kaip mūsų santykis su pinigais formuojasi nuo pat vaikystės. Pirmosios pamokos apie pinigus dažnai išmokstamos stebint tėvų elgesį, girdint jų požiūrį į skolą, taupymą ar „sėkmę“. Vieniems pinigai nuo mažens siejasi su saugumu, kitiems – su baime ar nuolatiniu trūkumu. Vėliau šį santykį smarkiai veikia socialinė aplinka, pavyzdžiui, lyginimasis su bendraamžiais, socialinių tinklų kuriami vartojimo standartai, visuomenės normos.

Emocijos, tokios kaip gėda, kaltė ar baimė, gali tapti kliūtimi atvirai kalbėti apie finansus ir ieškoti pagalbos. Todėl finansinio raštingumo ugdymas, ypač jaunų žmonių, turėtų apimti ne tik skaičiavimą ar planavimą, bet ir emocinį sąmoningumą – gebėjimą atpažinti savo jausmus, susijusius su pinigais, ir juos valdyti.

Kaip elgesį su pinigais lemia finansinis asmenybės tipas?

Vilniaus universiteto studentai paskaitose apie psichologinius sprendimų, susijusių su asmeniniais finansais, ypatumus pildė Adriano Furnhamo sukurtą dominuojančio finansinio tipo klausimyną, kurio atsakymai atskleidė, kaip studentai vertina pinigus – kaip saugumo, kaip galios, kaip meilės ar kaip laisvės išraišką.

Šie vertinimai daro didelę įtaką tam, kaip mes kasdien tvarkomės su pinigais – kaip planuojame asmeninį biudžetą, reaguojame į nuolaidas, priimame sprendimus ar patiriame finansinį stresą. Supratę, kuris finansinis asmenybės tipas mums būdingiausias, galime pasirinkti strategijas, deran-

Priimant finansinius sprendimus ypač svarbus psichologinis atsparumas.

čias su mūsų pasaulėžiūra, o ne reikalaujančias nuolatinės kovos su savimi.

Iš klausimyno atsakymų paaiškėjo, kad net 73 proc. respondentų svarbiausia vertybe laiko saugumą (31 proc. – grynasis tipas, 42 proc. – kombinuota kartu su kitais tipais). Šiems žmonėms beveik nereikia mokytis taupyti, veikiau priešingai, jie dažnai nerimauja, kad pinigų nepakaks, taupo gyvenimo kokybės sąskaita, sunkiai ryžtasi išlaidoms net būtiniausiems dalykams ir jautriai reaguoja į kainų kilimą ar ekonominį neapibrėžtumą. Todėl jiems siūloma išlaidas vertinti kaip prevenciją, o ne kaip riziką (pavyzdžiui, kokybiški batai šiandien gali reikšti mažesnes sveikatos išlaidas ateityje). Be to, jiems būtų naudinga nusistatyti nedidelę mėnesio sumą, kurią galima išleisti nejaučiant kaltės, arba taupymui skirti atskirą sąskaitą. Tai padeda mažinti įtampą ir saugo nuo emocinio perdegimo.

Tuo tarpu 61 proc. studentų (14 proc. – grynasis tipas, 47 proc. – kartu su kitais tipais) labiausiai vertina finansinę laisvę. Jie nemėgsta sudarinėti biudžeto, paklusti taisyklėms, dažnai „apdovanoja“ save, rečiau galvoja apie ilga-

laikius padarinius. Tokiems žmonėms rekomenduojama į biudžetą žiūrėti ne kaip į suvaržymą, bet kaip į žemėlapį, saugantį jų ateities pasirinkimus. Pavyzdžiui, sąrašas „pirkti vėliau“ leidžia išlaikyti laisvės pojūtį ir sumažinti apgailestavimą dėl impulsyvių sprendimų. Taupymą siejant su būsimomis patirtimis ir taupymo sąskaitas pavadinant siektinais tikslais (pavyzdžiui, kelionės, poilsis, mokslo fondas) galima ne tik keisti nuostatas, bet ir neprisipirkti nereikalingų daiktų.

48 proc. studentų (9 proc. – grynasis tipas, 39 proc. – kartu su kitais tipais) pinigus vertina kaip meilės kitiems ir sau išraišką. Didžiausi jų iššūkiai – emocinis ir impulsyvus išlaidavimas, nemokėjimas pasakyti „ne“ artimiesiems, pirkimai, kylantys iš kaltės jausmo, didelės išlaidos per šventes ar išpardavimus. Tokiems žmonėms būtų naudinga atskirti meilę nuo pinigų – užuot manius: „Jei nenupirksiu –būsiu savanaudis“, galvoti: „Mano dėmesys ir buvimas yra svarbiau nei daiktai.“ Verta ieškoti nefinansinių rūpesčio formų – laikas, dėmesys, patirtys ar rankų darbo dovanos mažina finansinį spaudimą. Tam gali padėti ir „dovano-

Esant spaudimui mūsų kritinis mąstymas silpnėja, o sprendimai priimami instinktyviai.

jimo biudžeto“, t. y. tam tikros sumos per mėnesį, skyrimas dovanoms ar pagalbai kitiems – tai leistų tiesiog sustoti ir nesijausti kaltam. Be to, žinant, kad stiprios emocijos dažnai skatina išlaidas, verta jas įvardinti („Aš dabar labai laimingas“, „Aš nenusivylęs savimi“, „Man dabar liūdna“) ir atidėti pirkimą, kol emocijos nuslūgs.

33 proc. studentų (kartu su kitais tipais) pinigus vertina kaip galios išraišką. Tokiems žmonėms išlaidos yra statuso, sėkmės ar kompetencijos demonstravimas. Jie dažnai pernelyg pasitiki savo sprendimais, siekdami išlaikyti įvaizdį gali įklimpti į skolas. Valdant finansus jiems itin naudinga 24 valandų taisyklė – prieš perkant nebūtiną daiktą palaukti vieną dieną ir tik tuomet apsispręsti, ar pirkinys tikrai reikalingas. Tikroji finansinė galia – tai gebėjimas atsisakyti nereikalingų pirkinių, o ne demonstruoti juos. Galiausiai, tam tikra suma statuso palaikymo išlaidoms turi būti skiriama, bet svarbu aiškiai nusistatyti ribas.

Kas mums trukdo planuoti savo finansus?

Nė vienas finansinis asmenybės tipas nėra geresnis už kitą, o dažnai pasitaiko ir kelių tipų kombinacija. Sunkumų kyla ne dėl to, kaip mes vertiname pinigus, o dėl nesąmoningų elgesio modelių, kurie lemia mūsų kasdienius sprendimus. Kokios mąstymo klaidos mums trukdo priimant finansinius sprendimus? Viena dažniausių – skubos ir dirbtinai sukurta trūkumo iliuzija. Pardavėjai dažnai skatina veikti greitai, pavyzdžiui, skelbdami, kad „liko tik 3 vnt.“, „pasiūlymas galioja 2 val.“ ar „šiuo metu peržiūri 18 žmonių“. Esant spaudimui mūsų kritinis mąstymas silpnėja, o sprendimai priimami instinktyviai. Užuot mąstę racionaliai, mes susitelkiame į tai, kad galimybė „tuoj dings“. Psichologiniai tyrimai rodo, kad tokiu atveju pervertiname pasiūlymą ir nuvertiname galimus neigiamus padarinius – nuo nereikalingų išlaidų iki vėliau kylančio nusivylimo ar kaltės jausmo. Todėl svarbu stabtelėti ir paklausti savęs: „Kas mane skubina –realus poreikis ar spaudimas?“

Kita klaida – pirkti čia ir dabar, atidėlioti skolos grąžinimą, kai trumpalaikis malonumas atrodo svarbesnis nei ilgalaikė nauda. Laiko perspektyvos suvokimas formuojasi dar vaikystėje. Tai įrodo Standfordo universitete atliktas klasikinis zefyro eksperimentas: jame dalyvaujantys vaikai galėjo suvalgyti priešais juos padėtą zefyrą arba palaukti ir vėliau gauti iškart du zefyrus. Vaikai, sugebėję atsispirti momentinei pagundai ir išlaukę antrojo zefyro, suaugę pasižymėjo ne tik geresniais mokslo rezultatais, buvo sveikesni, bet ir priimdavo racionalesnius finansinius sprendimus. Šią mąstymo klaidą galima mažinti siejant taupymą su konkrečiu, emociškai patraukliu ilgalaikiu tikslu.

Kita dažna mąstymo klaida – konformizmo poveikis. Matydami užrašus „populiariausias pasirinkimas“ ar „visi jau prisijungė“, dažnai įsivaizduojame, kad ir mums reikia pirkti. Mes pasiduodame konformizmui, kai galvojame, kad kiti žino geriau, kai nenorime išsiskirti iš kitų ar suklysti. Nesėkmingo įsigijimo atveju galime pasiguosti, kad „ne aš vienas toks“.

Mūsų noru priklausyti grupėms naudojasi finansinių piramidžių kūrėjai. Jie sąmoningai kuria sėkmės, masiškumo ir bendruomeniškumo iliuziją: dalijamasi tariamomis istorijomis, pabrėžiama, kiek žmonių jau prisijungė. Tokiose situacijose sprendimas dažnai grindžiamas ne faktais ar rizikos vertinimu, o baime likti nuošalyje. Psichologiniai tyrimai rodo, kad kai sprendimą priimame remdamiesi tuo, ką daro kiti, mes rečiau klausiame savęs esminių klausimų: ar suprantu, kaip tai veikia? Ar tai atitinka mano finansines galimybes ir tikslus? Užuot tai darę, pasitikime kolektyvine nuomone, kuri gali būti klaidinga. Kai mes vis tęsiame ankstesnio sprendimo nulemtą nenaudingą veiklą vien todėl, kad „jau tiek investuota“, darome nesusigrąžinamų išlaidų klaidą. Tai nutinka, kai praeityje patirtos išlaidos ima lemti dabartinius sprendimus, nors racionaliai vertinant jos jau nebegali būti susigrąžintos. Dažnai taip pasielgiame su nenaudojamomis sporto klubų narystėmis, nereikalingomis prenumeratomis ar paslaugomis, kurios nebeatneša vertės. Psichologiškai mums sunku pripažinti, kad sprendimas nepasiteisino – tai kelia nusivylimą, gėdos ar kaltės jausmą. Tačiau kartodami nenaudingą sprendimą mes tik didiname nuostolį – kiekvienas papildo-

mas mėnuo ar mokėjimas tampa nauja kaina už vengimą pripažinti klaidą. Finansinis sąmoningumas šiuo atveju reiškia gebėjimą atskirti praeities išlaidas nuo dabartinių pasirinkimų ir drąsą savęs paklausti: „Jei šiandien reikėtų spręsti iš naujo, ar aš tai rinkčiausi?“

Sveikas santykis su pinigais nereiškia maksimalaus taupymo ar nuolatinio pelno siekimo. Jis pirmiausia reiškia sąmoningumą, pusiausvyrą ir gebėjimą priimti sprendimus, atitinkančius asmenines vertybes. Tai prasideda nuo finansinio savęs pažinimo – refleksijos, kokias nuostatas, susijusias su pinigais, turime ir kokiose situacijose esame linkę elgtis impulsyviai. Ne mažiau svarbūs ir streso valdymo įgūdžiai: finansų planavimas turi būti neatsiejamas nuo psichologinių įrankių – nuo emocijų reguliavimo iki didelių tikslų skaidymo į mažus, įgyvendinamus žingsnius. Galiausiai būtina normalizuoti finansines klaidas – jos yra neišvengiama mokymosi dalis, todėl turėtų būti vertinamos kaip patirtis, o ne kaip asmeninė nesėkmė. Tik taip finansiniai sprendimai tampa ne baimės ar kaltės jausmu grįstu elgesiu, bet brandžiu, vertybėmis paremtu pasirinkimu.

FEMTOSEKUNDINIAI LAZERIAI

Nauja lazerinė sistema leidžia pažvelgti į plika akimi nematomą ir itin greitą pasaulį

Dr. Miglė Kuliešaitė

Doc. Julius Vengelis

Vilniaus universiteto

Fizikos fakultetas

Lazeriai tapo nepakeičiama šiuolaikinio pasaulio infrastruktūra – ne visada pastebima, bet būtina daugelyje technologinių procesų. Be lazerių šiandien pasaulis paprasčiausiai sustotų. Jie veikia visur – nuo kasdienių technologijų, medicinos ir pramonės įrenginių iki fundamentinių tyrimų laboratorijų. Tačiau retai minima, kad viena ryškiausių lazerių istorijų rašoma būtent Lietuvoje.

Mūsų mokslininkai yra atsakingi už ne vieną reikšmingą tarptautinį proveržį lazerių srityje, todėl galime be perdėto kuklumo sakyti, kad Lietuva šioje srityje yra tarp lyderių ir tendencijų formuotojų. Naujausias to įrodymas –sukurta nauja hibridinė femtosekundinė lazerinė sistema, galinti atverti naujas galimybes tiek fundamentiniuose tyrimuose, tiek pramonėje.

Kuo ypatingi femtosekundiniai lazeriai?

Femtosekundiniai lazeriai skleidžia šviesos blyksnius, kurių trukmė tokia trumpa, kad viena sekundė, palyginti su viena femtosekunde, žmogaus protui atrodytų kaip amžinybė. Per sekundę šviesa nuskrieja atstumą, prilygstantį septynioms su puse kelionės aplink Žemę. Tuo tarpu per vieną femtosekundę ji įveiktų tik mažą žingsnelį, kuris būtų trumpesnis net už žmogaus plauko storį. Į vieną sekundę telpa tiek femtosekundžių, kiek sekundžių yra 31,7 mln. metų. Tokie itin trumpi šviesos impulsai leidžia mokslininkams realiu laiku fiksuoti reiškinius, kurių žmogaus akis ir jokie įprasti prietaisai tiesiog neįstengtų pamatyti.

Lietuvoje kuriamos lazerinės sistemos sėkmingai eksportuojamos į daugiau nei 90 šalių – jos naudojamos NASA, Europos mokslinių tyrimų Ekstremalios šviesos infrastruktūroje (angl. Extreme Light Infrastructure, ELI). Tačiau tokia sėkmė ir tarptautinis pasitikėjimas neatsirado per naktį. Tai – penkių dešimtmečių nuoseklaus mokslininkų darbo rezultatas. Gilios tradicijos skatina ieškoti vis pažangesnių technologinių sprendimų ir kurti unikalias lazerių sistemas. Femtosekundiniai lazeriai – tai naujausias šios tradicijų tąsos pavyzdys.

Nepaisant įspūdingos pažangos, kurti didelio pasikartojimo dažnio ir didelės galios femtosekundinius lazerius tebėra labai sudėtinga. Jų potencialas priklauso ne tik nuo impulsų trukmės, bet ir nuo to, kaip dažnai šie impulsai sąveikauja su medžiaga ir kiek energijos išspinduliuojama per tam tikrą laiką. Dažnas impulsų generavimas lemia šilumos kaupimąsi,

o tai gali pabloginti šviesos pluošto kokybę ir pažeisti jautrias sistemos dalis. Todėl suderinti itin trumpą impulsų trukmę, didelį pasikartojimo dažnį ir didelę galią iki šiol išlieka vienu sudėtingiausių lazerių fizikos uždavinių, o femtosekundinių lazerių galimybės – nors komercinės sistemos egzistuoja jau daugiau nei tris dešimtmečius – dar nėra iki galo išnaudotos.

Sukurta nauja femtosekundinė lazerinė sistema

Didelio pasikartojimo dažnio ir didelės vidutinės galios femtosekundinių sistemų kūrimo iššūkius siekia įveikti Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Lazerinių tyrimų centro mokslininkai. Naujausias jų pasiekimas – hibridinė lazerinė sistema, kuri jungia kelių technologijų privalumus ir atveria kelią dar galingesniems femtosekundiniams lazeriams. Naujoji sistema generuoja ypač trumpus, 114 femtosekundžių (114 kvadrilijoninių sekundės dalių) trukmės impulsus, kurie kartojasi itin dideliu 76 MHz dažniu. Tai reiškia, kad per vieną sekundę išspinduliuojami net 76 milijonai atskirų impulsų. Jei įsivaizduotume lietaus lašus, tai toks jų kiekis, per sekundę iškrentantis 10 kvadratinių metrų plote, mums atrodytų kaip vientisa vandens srovė. Nors kiekvienas impulsas yra neįtikėtinai trumpas, jų tiek daug, kad bendra per tą laiką išspinduliuojama galia, vadinamoji vidutinė lazerio galia, siekia net 72 vatus. Tai yra beveik keturis kartus daugiau nei komerciškai siūlomose sistemose.

Siekiant generuoti tokius didelės vidutinės galios, didelio pasikartojimo dažnio ir femtosekundinės trukmės lazerio impul-

1 pav. Principinė femtosekundinės lazerinės sistemos, jungiančios FCPA ir PCMA technologijas, schema. Naudojama konfigūracija leidžia sustiprinti impulsus neapkarpant jų spektro

sus, reikia į vieną sistemą sujungti net kelias skirtingas technologijas. Viena, vadinama čirpuotų impulsų šviesolaidiniu lazeriniu stiprinimu (angl. fiber chirped pulse amplification, FCPA), leidžia sustiprinti lazerio impulsus išlaikant pluošto kokybę ir išvengiant terpės pažeidimų, bet kartu apriboja galimybę pasiekti labai trumpą impulsų trukmę.

Antroji technologija, vadinama pradinio valdomo čirpo šviesolaidiniu lazeriniu stiprinimu (angl. pre-chirp managed amplification, PCMA), lemia, kiek lazerio impulsas prieš stiprinimą yra ištempiamas laike: jo trukmė parenkama ne maksimaliai ilga, o labiausiai tinkanti konkrečioms stiprinimo sąlygoms. Tai suteikia galimybę sustiprinti lazerio impulsus iki didelės galios, išlaikant pluošto kokybę ir kartu impulso spūdumą. Taigi galime išlaikyti artimą ar net trumpesnę nei pradinė sustiprinto impulso trukmę.

Lazerinių tyrimų centro mokslininkai sukūrė hibridinę šviesolaidinio lazerinio stiprinimo sistemą, kuri sujungė abiejų šių technologijų stipriąsias savybes. Naujosios sistemos veikimas pagrįstas nuosekliomis, tarpusavyje suderintomis pakopomis, kurių tikslas – sustiprinti lazerio impulsus iki didelės vidutinės galios, išlaikant pradinę impulso trukmę, aukštą šviesos pluošto kokybę ir geras spektrines savybes (1 pav.). Iš pradžių lazerinis šaltinis dideliu pasikartojimo dažniu generuoja itin trumpus, 114 femtosekundžių trukmės, nedidelės energijos impulsus. Vėliau šie impulsai išplečiami laike: jų trukmė padidinama keliolika kartų iki optimalaus, stiprinimo sąlygų nustatyto dydžio. Tai leidžia efektyviai stiprinti impulsus neprarandant jų spūdumo, kartu reikšmingai sumažinant smailinį spinduliuotės intensyvumą ir išvengiant stiprinimo terpės pažeidimų. Kitame etape lazerinėje sistemoje naudojamas apie 80 cm ilgio šviesolaidinis strypas. Jame impulsai stiprinami perduodant jiems energiją iš išorinio šaltinio. Dėl tokios strypo formos šviesos pluoštas išlieka aukštos koky-

Suderinti itin trumpą impulsų trukmę, didelį pasikartojimo

dažnį ir didelę galią iki šiol išlieka vienu

sudėtingiausių lazerių fizikos uždavinių.

Naujosios hibridinės femtosekundinės lazerinio stiprinimo sistemos komponentai

bės net tada, kai lazeris veikia labai didele galia. Galiausiai sustiprinti impulsai vėl „suspaudžiami“ iki pradinės trukmės (114 fs). Kadangi per tokį trumpą laiką sukaupiama daug energijos, pasiekiamas itin didelis smailinis intensyvumas, o kartu išlaikomos puikios spektrinės ir erdvinės charakteristikos.

Rezultatas – itin trumpi, didelio pasikartojimo dažnio ir galingi šviesos impulsai. Tokie lazeriai leidžia atlikti naujus mokslinius tyrimus ir gali būti plačiai pritaikomi praktiškai.

Kodėl šios lazerio savybės yra svarbios?

Hibridinės lazerinės sistemos pasiektos charakteristikos nėra vien tik technologinis pasiekimas. Jos lemia, kokius procesus galima tirti ir kaip tiksliai juos galima valdyti. Pavyzdžiui, labai trumpi – femtosekundinės trukmės – šviesos blyksniai

leidžia itin tiksliai stebėti, kur šviesa sąveikauja su medžiaga, ir sumažinti nepageidaujamą šiluminį poveikį aplinkinėms sritims. Tokie itin trumpi impulsai taip pat leidžia stebėti labai greitus procesus, pavyzdžiui, atomų judėjimą ar chemines reakcijas, kurių neįmanoma užfiksuoti jokiais kitais matavimo metodais.

Be to, didelė vidutinė lazerinės sistemos galia užtikrina pakankamai gerą signalo stiprumą net ir tais atvejais, kai dalis šviesos prarandama dėl sklaidos ar sugerties. Didelis impulsų skaičius (t. y. jų pasikartojimo dažnis) leidžia per trumpą laiką surinkti daug matavimo duomenų. Dėl to galima greitai apskaičiuoti signalo vidurkį, patikimai jį atskirti nuo foninio triukšmo ir gauti labai tikslų rezultatą. Aukšta šviesos pluošto kokybė leidžia lazerio spinduliuotę sufokusuoti į labai mažą tašką, kuriame pasiekiamas ypač didelis šviesos smailinis intensyvumas. Tai suteikia galimybę energiją nukreipti tiksliai

Naujoji hibridinė

lazerinė sistema

leidžia greitai gauti aiškius vaizdus ir fiksuoti net silpnus ar trumpalaikius ląstelių pokyčius.

ten, kur jos reikia, užtikrinant erdvinį tikslumą, efektyvų energijos panaudojimą ir sumažinant nepageidaujamą poveikį aplinkinėms sritims.

Kur gali būti panaudojama ši lazerinė sistema?

Tokios hibridinės lazerinės sistemos savybės ypač svarbios pažangiam vaizdinimui, pavyzdžiui, netiesinėje mikroskopijoje. Mokslininkai ir gydytojai gali atlikti stebėseną realiu laiku nepažeisdami tiriamų audinių. Čia būtinas lazerinis šaltinis, kuris suteiktų galimybę greitai gauti patikimą informaciją, išlaikant didelį jautrumą ir erdvinį tikslumą.

Naujoji hibridinė lazerinė sistema tai užtikrina – ji leidžia greitai gauti aiškius vaizdus ir fiksuoti net silpnus ar trumpalaikius ląstelių pokyčius. Tokie vaizdai gali padėti anksti nustatyti ligas ir stebėti, kas tiksliai vyksta ląstelėse.

Be pažangių vaizdinimo technologijų, naujai sukurtos lazerinės sistemos savybės svarbios ir terahercinės (THz) spinduliuotės generacijai. THz spinduliuotė – tai ypatinga šviesa, kurios dažnis didesnis nei radijo bangų ir mikrobangų, bet mažesnis nei infraraudonosios šviesos. Tokia spinduliuotė geba prasiskverbti pro daugelį medžiagų, kurios nepraleidžia įprastos šviesos, ir parodo jų vidinę struktūrą bei sudėtį. THz spinduliuotė plačiai taikoma vaizdinimui nepažeidžiant tiriamų objektų, taip pat medžiagoms identifikuoti, pavyzdžiui, sluoksniuotų medžiagų kokybės kontrolei pramonėje, istorinių meno kūrinių tyrimuose, saugumo patikrose, padirbtiems vaistams identifikuoti neatidarant pakuočių. Kadangi THz spinduliuotė dažniausiai generuojama femtosekundinių lazerio impulsų sukeltų netiesinių procesų metu, didelė lazerio vidutinė galia, didelis impulsų pasikartojimo dažnis ir itin trumpa impulsų trukmė yra esminiai veiksniai, leidžiantys gauti stiprų ir stabilų THz signalą.

Kelias naujų lazerinių sprendimų link

Vilniaus universiteto mokslininkų sukurta hibridinė femtosekundinė lazerinio stiprinimo sistema – tai pirmasis etapas ir atspirties taškas tolesnei lazerinės sistemos plėtrai. Šiuo metu kuriamas didelio pasikartojimo dažnio vidutinės galios femtosekundinis lazerinis šaltinis, galintis plačiai derinti bangos ilgį ultravioletinėje ir regimojoje spektro srityse. Tokia lazerinė sistema būtų labai naudinga daugybėje medžiagų apdirbimo ir fundamentinio mokslo sričių, pavyzdžiui, tiriant ląsteles netiesinėje mikroskopijoje ar nustatant, iš ko sudarytos medžiagos ir kokių savybių jos turi.

Tobulinama lazerinė sistema ne tik dar labiau išplės mokslinių tyrimų galimybes, bet ir leis tyrimus bei taikomuosius darbus atlikti greičiau, tiksliau ir efektyviau.

Visa sistema ar jos dalys ateityje gali būti išvystytos į komercinius produktus, siūlomus kartu su femtosekundiniais lazeriais, ar atskirus prietaisus, kurie prisidėtų prie tolesnio Lietuvos lazerių pramonės augimo.

Vilniaus universiteto leidykla rekomenduoja

Nuodingieji augalai šalia mūsų

Jonas Remigijus Naujalis

Knygoje, remiantis daugiausia botanikos, ekologijos ir chemijos mokslų žiniomis, pateikti 40 savaiminių ir 40 svetimžemių mūsų krašte nuodingųjų augalų rūšių aprašai. Nurodytos ir svarbiausios daugelio nuodingųjų rūšių augalų vaistingosios ir kai kurios kitos taikomosios savybės. Knyga iliustruota originaliomis nuodingųjų augalų nuotraukomis. Leidinys skiriamas visiems besidomintiems augalais ir savitomis jų savybėmis, tikintis, kad jame pateikta informacija ne tik pagilins skaitytojų žinias apie nuodinguosius augalus, bet ir padės išvengti jų keliamų pavojų.

Asta Balčiūnienė, Albinas Drukteinis, Rūta Kazlauskaitė, Jolanta Vaskelienė Knygoje aprašomos keturių kalbos lygmenų – fonetikos, morfologijos, žodžių darybos ir sintaksės –vienetų ypatybės, kreipiant dėmesį į pakraštinius sistemos atvejus. Kalbos normos apraše nėra aptariamos, tačiau nustatomas probleminių atvejų santykis su dabartine norma. Patenkantys į aprašą kalbos vienetai ir reiškiniai rodo jų priklausymą bendrinės kalbos sistemai. Pateikiamas glaustas sisteminis aprašas gali praversti įvairių lygių mokymo tikslams, o aprašyti sistemos paribio reiškiniai kalbos normintojams ir redaktoriams padės atpažinti kalbos sistemą pažeidžiančius vartosenos atvejus.

Islandų sagos

Senoji islandų literatūra – viena savičiausių ir turtingiausių viduramžių Europos raštijos tradicijų. Didžiąją jos dalį sudaro sagos –XIII–XIV a. parašyti įvairaus turinio proziniai pasakojimai. Šioje knygoje pristatomos kelios gražiausios ir stilistiškai brandžiausios sagos, pasakojančios apie pirmąjį Islandijos istorijos šimtmetį, salos naujakurių gyvenimą, svarbiausius to laikmečio įvykius ir asmenybes, kontaktus su senąja tėvyne Norvegija ir kitomis šalimis. Pasakojama apie Grenlandijos atradimą, skandinavų pirmeivių žygius į Šiaurės Ameriką, dievo Frėjo kultą pagoniškoje Islandijoje ir kraujo kerštą dėl sulaužyto įžado, dramatišką šimtametę vienos giminės istoriją, garsaus islandų skaldo gyvenimą ir žūtį dvikovoje, o knygą užbaigia išmoningas pasakojimas apie neįprastus islando naujakurio nuotykius Grenlandijoje, Norvegijoje ir Danijoje. Praktinė

Šviesos metai.

Atsiminimai

Juozas Vidmantis Vaitkus Tai autobiografinis pasakojimas apie daugiau nei 60 metų trukusią sėkmingą mokslininko Juozo

Vidmančio Vaitkaus karjerą, autentiškas liudijimas apie skirtingų laikmečių ypatumus bei kaitą mokslo srityje, o kartu ir liudininko lūpomis atpasakota puslaidininkių ir medžiagotyros mokslo istorija. Knygoje pasakojama apie Vilniaus universiteto fizikų pasiekimus kuriant inovatyvius metodus, turėjusius įtakos įvairių technologijų – nuo lustų iki Žemės kosminių palydovų – veiklos pagerinimui, taip pat vėlyvaisiais veiklos metais, kuriant radiacijos detektorius – technologijas, prisidėjusias prie Higso bozono atradimo.

Iš senosios islandų kalbos vertė Rasa Ruseckienė

Derybos. Naujas požiūris

Gražvydas Jukna

Su derybinėmis situacijomis susiduriame kone visur – tiek profesinėje veikloje, palaikydami santykius su kolegomis ar vadovais, tiek asmeniniame gyvenime, bendraudami su draugais ir šeimos nariais. Knygoje pateiktos teorinės žinios ir praktiniai pavyzdžiai leis plačiau suvokti derybų mokslą ir pasiekti geresnių susitarimų. Autorius siūlo skaitytojams eksperimentuoti, išbandyti visas tris knygoje aprašytas derybų strategijas, o kartu primena, kad tinkamiausias laikas tapti geresniu derybininku yra dabar.

Mažosios Lietuvos knygų namai. Bibliotekos, rinkiniai, jų kūrėjai ir paveldo likimas

Domas Kaunas

Mažosios Lietuvos bibliotekos priklauso Prūsijos septynių amžių ir Klaipėdos krašto Lietuvos Respublikos sudėtyje 16 metų trukmės istorijai. Jos funkcionavo kaip viena iš šių valstybių švietimo, mokslo, kultūros, socialinių ir politinių institucijų sistemos grandžių. Dėl šios priežasties bibliotekas nuolat kontroliavo valstybė, tačiau jas aktyviai veikė intelektualioji visuomenė. Tyrimo objektu pripažintos valstybinės reikšmės Karaliaučiaus pilies ir universiteto, miestų, administracijos įstaigų, mokyklų, draugijų, bažnytinių, visuomeninių bei komercinių tinklų bibliotekos. Jas papildė ir visuomenei atviros asmeninės bibliotekos. Visoms buvo būdingi bendrieji vokiečių bibliotekininkystės ir regiono etninės kultūros ypatumai. Visuomenę knygomis geriau aprūpino miestai. Tačiau juose lietuviai sudarė ne daugiau kaip 15 proc. gyventojų, Mažoji Lietuva buvo valstiečių kraštas. Svarbų švietimo vaidmenį atliko lietuvių draugijų bibliotekos. Lietuvių bibliotekose vyravo grožinė, mokslo populiarinimo, laisvalaikio ir taikomoji ūkio literatūra lietuvių kalba, autoriai – naujausiųjų laikų lietuvių, vokiečių, anglų, prancūzų, danų, švedų, amerikiečių, lenkų, rusų ir kitų tautų rašytojai.

Kernavės piliakalniai

Gintautas Vėlius, Rokas Vengalis, Mindaugas Pilkauskas, Giedrė Piličiauskienė, Karolis Minkevičius

Kernavėje penkių piliakalnių grupė Neries slėnio pakraštyje formuoja įspūdingą amfiteatrą, supamą įvairių priešistorinių laikotarpių gyvenviečių, kapinynų, šventviečių. 2004 m. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, tuo pripažįstant jo išskirtinę visuotinę vertę Lietuvai ir pasauliui. Šis darbas yra pirmoji plati mokslinė studija, apibendrinanti ilgamečių Kernavės piliakalnių tyrimų rezultatus.

Tezių kultūra Lietuvoje ir Europoje XVI–XVIII amžiuje. Tradicijos, asmenybės, paveldas

Ina Kažuro, Brigita Zorkienė

Straipsnių rinkinyje aptariamos ankstyvųjų naujųjų laikų spausdintinės tezės ir disertacijos kaip kultūros istorijos reiškinys. Remdamiesi atliktais tezių tyrimais, straipsnių autoriai nagrinėja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės įtaką studentų kūrybai, Vilniaus akademijos mokslo raidą ir šios institucijos išskirtinumą iš kitų regiono universitetų.

Anglų klasikinė politinė ekonomija: trys svarbiausios jos figūros

Remigijus Čiegis

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto profesoriaus, habilituoto socialinių mokslų daktaro Remigijaus Čiegio monografijoje nagrinėjama anglų klasikinė politinė ekonomija – A. Smitho, D. Ricardo ir J. S. Millio indėlis į britų klasikinės politinės ekonomijos idėjų plėtrą ir jų idėjų poveikis ekonominės minties raidai.

Lietuvių kalbos mokomės linksmai. Dalijamosios užduotys ir kalbiniai žaidimai

Aurelija Kaškelevičienė, Virginija Stumbrienė

Tai dalijamųjų užduočių ir kalbinių žaidimų rinkinys, skirtas darbui klasėje su A2–B1 lygio mokiniais. Mokymo priemonė tinkama tiek suaugusiems, tiek vaikams nuo 12 metų. Dalis užduočių būtų naudingos ir jaunesnio amžiaus vaikams. Užduotys skatina bendravimą lietuvių kalba, daug užduočių siūloma atlikti poromis ar grupelėmis.

Vilniaus universiteto leidykla

HUMORAS DARBE

Humoras darbe –organizacinės kultūros atspindys

Gretė Gerulaitytė

Vilniaus universitetas

Ar kada teko patirti, kai geras, laiku ir vietoje pasakytas juokelis padėjo atrasti geresnį ryšį su kolega? O gal priešingai – netinkamas pajuokavimas atitolino, įžeidė ar įskaudino? Kaip tokiu atveju pasielgėte? Tyrimai rodo, kad humoras darbe gali būti produktyvumo, kūrybiškumo ir geresnio tarpusavio supratimo katalizatorius. Tačiau juokauti reikia mokėti ir būtina tinkamai įvertinti aplinkybes. Būtent apie tai pasakoja Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto partnerystės profesorius ir „Vinted“ vyresnysis inžinerijos direktorius dr. Vytautas Ašeris.

Darbo vieta darbo vietai nelygu

Pasak dr. V. Ašerio, kokia juokavimo kultūra yra toleruojama, tiesiogiai priklauso nuo pačios darbo vietos – teismo salėje, klebonijoje ir krepšinio klube galioja skirtingos taisyklės. Pats humorą labai vertinantis pašnekovas džiaugiasi turėjęs galimybę dirbti būtent tokiose darbovietėse, kur juokavimas buvo sveikintinas dalykas.

„Reikia pripažinti, kad ne visi humorą darbe supranta vienodai. Kažkada kalbėjau su keletu žmonių iš „Google“ biuro Londone – jie pasakojo, kad darbe juokaujama tik apie orą, galbūt apie sportą per pietų pertrauką, bet tik tiek. Nes nėra humoro už dyką – sunku rasti juokelį, kuris nieko neįžeis, ką nors vis tiek pašiepsi“, – prisimena dr. V. Ašeris.

Vadovo požiūriu, pasak „Vinted“ vyresniojo inžinerijos direktoriaus, humoras darbe yra būdas kalbėti apie įvairovę ir įtrauktį – ir kartais tai vienintelis įrankis, leidžiantis pasiekti kai kuriuos darbuotojus: „Tai prisideda prie įtraukios aplinkos kūrimo. Aš taip bandau pasiekti tuos, kurie nuo tos įvairovės suvokimo dar toli. Pajuokavus ir tuos juokelius aptariant, analizuojant, galima lengviau atrasti ryšį.

Be abejo, reikia nepersistengti – kartais žmonės sako, kad iš savęs pasijuokęs nieko neįžeisi, bet mano patirtis rodo kitaip. Aš esu iš Panevėžio, galėčiau pasijuokti iš savęs, sakyti, kad galiu būti marozas, bet kitas panevėžietis gali vertinti tai kaip netinkamą stereotipizavimą.“

Svarbu įvertinti kultūrinius skirtumus

Dar XX a. kultūrą ir organizacijas nagrinėjęs Geertas Hofstede, o vėliau ir kiti šia sritimi domėjęsi mokslininkai pateikė patogų įrankį šešiems rodikliams skirtingose šalyse ar regionuose lyginti. Kalbant apie juokavimą darbe, esminis rodiklis šioje skalėje yra galios atstumas (angl. power distance). Būtent šis rodiklis leidžia įvertinti, ar humoras – ir koks humoras – gali būti priimtinas tipinėje konkrečios valstybės darbovietėje.

„Labai svarbu suvokti aplinką, kurioje esi. Pavyzdžiui, Skandinavijoje bendravimo atstumas tarp darbuotojo ir vadovo yra mažas – galima vadovą pašiepti, pajuokauti, bet nieko gero nesitikėk taip padaręs Kinijoje, Japonijoje. O dėl ten vyraujančios santūrumo kultūros niekas tau pastabos nepasakys, gausi tylų minusą. Bet tai nereiškia, kad Skandinavijos šalyse su vadovais nesiskaitoma. Man teko nemažai dirbti su tomis šalimis, todėl galiu pasakyti, kad humoras ten yra tiesiog apgalvotas, geras, vadovaujamasi požiūriu, kad jei dirbam kartu, esame čia kartu įkliuvę, tai pasimėgaukim tuo. Tuo tarpu Anglijoje, Londone, viskas sukasi apie profesionalumą, karjerą, jei nori juokauti – gal kitur“, –pasakoja dr. V. Ašeris.

Pagal G. Hofstede‘s pateikiamą galios atstumo indeksą Lietuva surenka 42, o, pavyzdžiui, Kinija – 80 balų (1 pav.). Tai rodo, kad lietuviams darbe priimtinesnis horizontalus, atviras, lygybe paremtas santykis, su žema kontrole ir

priežiūra, laisvesniu sprendimų priėmimo procesu. Kinijoje būdinga griežtesnė subordinacija, daug galios suteikiama vadovams, jie laikomi autoritetais ir bendravimas vyksta formaliai. „Todėl ten vadovas turi būti labai sąmoningas ir suprasti, kad kuo aukštesnes pareigas eini, kuo aukštesnėje galios pozicijoje esi, tuo juokai mažiau toleruojami. Tai rodo ir formalesnis kreipimasis, ne vardu, o pavarde, pareigomis ar kitais statusą nurodančiais kreipiniais.“

Be abejo, situacija keičiasi lyginant ne tik skirtingų šalių bendravimo kultūrą, bet ir darbą daugiakultūrėse komandose. „Turiu asmeninę istoriją – kai dar dirbau banke, bendradarbiavome su įvairiomis rinkomis – Danija, Švedija, Norvegija, Suomija ir Indija. Vykstant į komandiruotę pastarojoje, mane kolegos perspėjo ir davė patarimų, ko vengti, atkreipė dėmesį, kad Indijoje į vadovą žiūrima kaip į autoritetą, nėra tokio horizontalaus bendravimo kaip Skandinavijos šalyse. Nors tai žinojau, vis tiek paslydau. Po darbo dienos vakare nuėjome į barą – jis atrodė labai europietiškai, nesijaučiau kaip užsienyje. Pradėjome

kalbėti apie savo laisvalaikio veiklas. Aš ėmiau pasakoti, kad mėgstu kepti mėsą ant grilio, ir išsitraukiau telefoną parodyti, kaip pjaustau mėsą, viską ruošiu. Pastebėjau keistus žvilgsnius, o vienas kolega paklausė, kokia tai mėsa. Tik atsakęs, kad čia jautiena, supratau, kad suklydau, ir atsiprašiau. Taigi net ir smarkiai stengdamasis gali užlipti ant grėblio. Domėtis, pažinti kontekstą ir ruoštis yra svarbu, bet ne mažiau svarbu yra gebėti rasti tinkamą išeitį ir tada, kai nepavyksta. Ar stengiesi taisytis? Ar sakai: „Man nesvarbu, aš nesilaikau jūsų įsitikinimų“, –patirtimi dalijasi pašnekovas.

Humoras atskleidžia organizacinės kultūros lygį

Pasak dr. V. Ašerio, apie humoro kultūrą galima spręsti ir iš šalies ekonominės situacijos. Jo manymu, tarp šių veiksnių egzistuoja aiški koreliacija: kuo šalyje žemesni švietimo, BVP ir kiti ekonominiai rodikliai, tuo humoras dažniau būna nepažabotas. Priešingai, labiau išsivysčiusiose ir „rafinuotose“ šalyse humoras tampa labiau apgalvotas ir apdirbtas. Kaip jis pasireiškia, jau priklauso

Vadovaujamas pareigas einantiems asmenims gebėjimas tinkamai juokauti –labai svarbus įgūdis, tiesiogiai siejamas su emociniu intelektu.

nuo konkrečios kultūros – vienur humoras beveik išnyksta, kitur juokaujama atsargiau, puoselėjant pagarbią ir saugią grįžtamojo ryšio kultūrą.

Vilniaus universiteto partnerystės profesoriaus nuomone, humoras darbe geriausiai veikia, kai darbovietėje puoselėjama grįžtamojo ryšio kultūra. „Kai klausiame, klausome ir išgirstame – veikia ir humoras. Pavyzdžiui, mano galvoje nuolat sukasi įvairūs juokeliai, bet tik kas penktas vertas išvysti dienos šviesą. Tad jei netyčia išsprūsta tas netinkamas, bet po susitikimo prie manęs prieina kolega ir pasako, kad buvo peržengtos ribos, humoras turi gerą šansą veikti – nes kitą kartą būsiu atidesnis dėl konkrečios humoro formos. Labai svarbu sugebėti atsirinkti aplinką –su savo artimiausiu kolega pajuokauji ir nesilaikydamas organizacinės kultūros ribų, bet prieš didesnę auditoriją reikia geriau pagalvoti, apie ką juokauji.“

Būtent todėl, pasak dr. V. Ašerio, apie organizacijos kultūrą, grįžtamojo ryšio kultūrą galime spręsti iš to, kaip juokaujama darbe: „Čia slypi daug dalykų įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, jei pajuokauji netinkamai – ar tau kas nors pasako, ar nutyli? Sako tiesiai ar per vadovą?

Sako asmeniškai ar anonimiškai? Ar kalba apie tai su kitais tau už nugaros? Yra plona riba tarp patyčių kultūros ir gebėjimo vienas kitą patraukti per dantį, jaučiantis psichologiškai saugiai.“

Dr. V. Ašeris atkreipia dėmesį, kad vadovaujamas pareigas einantiems asmenims gebėjimas tinkamai juokauti –labai svarbus įgūdis, tiesiogiai siejamas su emociniu intelektu: „Atsiranda gera chemija, kai žmonės juokiasi. Tai rodo ir įvairūs psichologiniai tyrimai – yra labai nedaug pasikartojančių faktorių tarp gerai dirbančių komandų. Dažniausiai kartojasi psichologinis saugumas. Tai parametras, kurį vienaip ar kitaip galima sieti su humoru, nes jie eina koja kojon. Nors konkrečiai kalbu apie IT sritį, nes joje dirbu, bet manau, kad situacija panaši ir kitur.“

Kaip ir apie ką juokauti?

Dr. V. Ašeris pabrėžia, kad ne tik juokų turinys, bet ir priežastys yra svarbios. „Jei juokaujame siekdami pagerinti tarpusavio psichologinį saugumą, sustiprinti pasitikėjimą –tai bus matyti. Ir, prisimenant mano ankstesnį pavyzdį apie pomėgį kepti ant grotelių, dėl mano parodytų nuotraukų niekas nesupyko, nes suprato, kad neturėjau intencijos įžeisti. Bet jei ateičiau norėdamas paauklėti, pašiepti nevalgančius tam tikros rūšies mėsos ar primesti savo tiesą klausdamas: „Kaip jūs galit nevalgyti, kai taip skanu?“, požiūris būtų kitoks. Juokaudamas retai pagalvoji, iš kokios pozicijos ateini, todėl intencijos kartais atsiskleidžia nevalingai. Reikia dirbti su savimi, pažinti aplinką ir sąmoningai galvoti, išlaikyti grįžtamojo ryšio pusiausvyrą. O kai patys nesuprantame ar nepatogiai pasijuntame po kokio juokelio, geriau paklauskime: „Ką turėjai omenyje, ką norėjai tuo pasakyti?“ Nors temų, kuriomis galima ar negalima juokauti, sąrašo nėra, dr. V. Ašeris siūlo juokavimą vertinti kaip patari -

2 pav. Trijų paskutinių apklausų, atliktų renginiuose, rezultatai. 640 dalyvių balsavo už ribas peržengiantį juokelį, galėdami pasirinkti kelis variantus. Parengė V. Ašeris

mus: „Aš niekada neduodu patarimų apie vaikų auginimą. Tai labai jautri tema ir retai pasitaiko, kad turime tobulus santykius su tėvais ir su vaikais. Niekada negali žinoti, kada užlipsi ant jautrios vietos. Tai patarčiau apie vaikus nejuokauti.

Dar viena tema, padiktuota mano profesinės krypties – matematika ir informatika – verčia pagalvoti apie juokelius, nukreiptus į lytį. Matematikos ir informatikos srityje vis dar dominuoja vyrai, todėl svarbu įvertinti ryšį ir kontekstą. Pavyzdžiui, teko girdėti komentarą, kuris turėjo būti tarsi komplimentas: paklausus, kiek kurse yra moterų, ir paaiškėjus, kad tik apie 10 proc., nuskambėjo frazė, kad nors ir nedaug, jos vis tiek puošia kursą. Tai nepagarbu, be to, kuriama nereikalinga koreliacija tarp lyties ir profesinės srities. Dirbame siekdami palaikyti lyčių pusiausvyrą. 5–6 klasėje mergaičių ir berniukų informatikos būreliuose būna apylygiai, o pirmuose kursuose universitete skaičiai drastiškai išsiskiria. Todėl apie mote-

riškus ir vyriškus darbus juokauti reikėtų tik labai aiškiai suvokiant, kokiu tikslu tai darome ir kokį efektą tai gali sukelti.“

Dalyvaudamas įvairiuose renginiuose ir vadovams skirtose konferencijose, skaitydamas paskaitas studentams, dr. V. Ašeris taip pat testuoja humoro ribas ir pastebi, kad juokavimas apie religiją, kaip dažnai minimą „tabu“ temą, jau nebevertinamas taip jautriai: „Juokelius apie religiją ir politiką reikia vertinti atsargiai, bet religija, mano nuomone, yra nueinanti tema. Iš savo patirties sakyčiau, kad dažniausiai žmonės įsižeidžia, kai juokaujama apie sveikatą, ir mažiausiai, kai apie religiją.“

Pašnekovas atliko mažą eksperimentą – skirtingoms auditorijoms skirtuose savo pranešimuose kaskart juokaudavo tomis pačiomis sveikatos, LGBT+ bendruomenės, religijos, rasės ir lyties temomis. Po pranešimų surengęs apklausą jis išsiaiškino, kad jautriausiai auditorijos priima juokelius apie sveikatą (2 pav.).

SPECTRUM, 2026 balandis, Nr. 1 (43)

Žurnalą leidžia Vilniaus universiteto Komunikacijos ir rinkodaros skyrius

Turinio redaktorė Liudmila Januškevičienė

Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė

Dizaineris Tadas Razmas

Meninė redaktorė Greta Grikevičiūtė

Fotografas Ugnius Bagdonavičius

Iliustratorė Dominyka Gurskaitė

Viršelyje vaizduojamas Vilnius, virstantis filmavimo aikštele. Dominykos Gurskaitės iliustracija

Dalis žurnale naudojamų nuotraukų yra iš Wikimedia Commons, Freepik ir Shutterstock arba generuota dirbtinio intelekto

Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Komunikacijos ir rinkodaros skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius

Tel. (0 5) 236 6053, https://www.vu.lt/naujienos#spectrum

Dėl publikacijų žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt

Leidinys platinamas nemokamai

Spausdino UAB „BALTO print“

Tiražas 1000 egz. ISSN 2783-8226

© VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2026

Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina