Issuu

hinc itur ad astra

universitas

vilnensis 2016 m. rugsėjis, Nr. 3 (1735)

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d.

ISSN 1822-1513

http://naujienos.vu.lt PLATINAMAS NEMOKAMAI

E. Kurausko nuotr.

Istorinis įvykis Lietuvai: Vilniaus universitetas – tarp 500 geriausių pasaulio universitetų

Vilniaus universitetas pirmą kartą Lietuvos aukštojo mokslo istorijoje pateko tarp 500 geriausių pasaulio universitetų. Oficialiai paskelbtame pasaulio universitetų reitinge „QS World University Rankings 2016–2017“ VU užima rekordinę 481–490 vietą. VU puikiai įvertintas pagal vienam dėstytojui tenkantį studentų skaičių (217 vieta), aukštą akademinę reputaciją ir reputaciją tarp darbdavių. Gerėjo ir mokslinės produkcijos duomenys – 2011–2015 m. citavimų skaičius kito daugiau nei trečdaliu – augimas siekė 34,6 proc.

universitas

vilnensis

aktualijos

2016 m. rugsėjis

Atsinaujinusi VU Teisės klinika: nemokama teisinė pagalba Lietuvos žmonėms

Rugsėjo 13-ąją oficialiai atidaryta atnaujinta Vilniaus universiteto Teisės klinika (VU TK). Joje nemokamą teisinę pagalbą socialiai pažeidžiamiems asmenims, besikuriančioms įmonėms ir nevyriausybinėms organizacijoms teiks VU Teisės fakulteto vyresniųjų kursų studentai, o konsultacijų kokybę užtikrins fakulteto mokslo darbuotojai, profesionalūs advokatai ir teisininkai.

Inga KAZILIONIENĖ VU TK buvo įkurta 1998 m. Jos steigėjais tapo Vilniaus universitetas, advokatų kontora „Valiunas Ellex“ ir Vilniaus universiteto Studentų atstovybė. Steigiant VU TK buvo siekiama sujungti teisės studentų, dėstytojų ir teisės praktikų pastangas dirbant visuomenės gerovei. Iki šiol nemokamų teisinių konsultacijų sulaukė daugiau nei 50 tūkst. žmonių – apie 4 tūkst. kasmet. VU TK indėlį kuriant pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę yra įvertinusi šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. VU TK prisijungė prie Prezidentės inicijuotos socialinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ir nemokamą teisinę pagalbą ėmė teikti šeimoms, planuojančioms įsivaikinti ar globoti, asmenims, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje ir ieškantiems teisinių priemonių prieš smurtautoją, taip pat kampanijos partneriams – nevyriausybinėms organizacijoms siekiant, kad šis sektorius Lietuvoje būtų efektyvesnis ir labiau girdimas teisės aktus priimančiose institucijose. „Jau 18 metų nemokamą teisinę pagalbą savanoriškais pagrindais teikianti Teisės klinika – puikus savanorystės pavyzdys. Bendra studentų, universiteto, advokatūros veikla labai svarbi visiems. Tai galimybė šalies žmonėms spręsti teisines problemas ir teisinę pagalbą gauti prieinamu keliu“, – sakė šalies vadovė.

E. Kurausko nuotr.

Juostelę kerpa VU rektorius prof. A. Žukauskas, LR Prezidentė D. Grybauskaitė, VU SA prezidentas E. Kinderis ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ vadovaujantysis partneris Rolandas Valiūnas „Teisės klinikoje studentai gali įgyti praktinės patirties ir tuo pat metu teikti milžinišką grąžą visuomenei. Didžiuojamės tokia iniciatyva, visais prie jos prisidėjusiais, juolab kad klinikos veikla puikiai atspindi ir mūsų universiteto misiją – ugdyti aktyvius, atsakingus piliečius bei visuomenės lyderius“, – džiaugėsi VU rektorius prof. Artūras Žukauskas. Naujoji VU TK įsikūrė pačioje sostinės širdyje – senamiesčio Vilniaus gatvėje. Advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ vadovaujantysis partneris Rolandas Valiūnas žada, kad klinika taps modernesnė ir suteiks pagalbą

dar didesniam žmonių skaičiui – teiks konsultacijas nuotoliniu būdu. „Teisės klinika – unikali ir vienintelė tokio pobūdžio organizacija Lietuvoje. Tačiau besikeičianti aplinka skatina ieškoti inovatyvių sprendimų, todėl žengiame dar vieną žingsnį į priekį. Siekiant konsultacijas teikti greičiau, patogiau ir efektyviau buvo investuota į informacinių technologijų infrastruktūrą. Nuo šiol klinikoje dirbantys teisininkai galės konsultuoti ir nuotoliniu būdu. Taip bus suteikta galimybė gauti teisinę pagalbą visoje Lietuvoje“, – sakė R. Valiūnas. Teisės klinikoje pagalbą savanoriškai teikia VU Teisės fakulteto vyres-

VU TVM atveria duris kaip VU Verslo mokykla Vilniaus universitetas (VU) integravo Tarptautinio verslo mokyklą (VU TVM), suteikdamas jai specifinį (lot. sui generis) universiteto vidinio organizacinio padalinio statusą. Iki šiol veikusi kaip atskira nevalstybinė aukštoji mokykla, kurios vienintelis dalininkas buvo VU, ji tapo visateise lyderiaujančio šalies universiteto dalimi. Po integracijos pasikeitė VU TVM pavadinimas – ji tapo VU Verslo mokykla. Jos studijų programos perkeltos į VU programų sąrašą. Stojantieji studijas VU Verslo mokykloje galėjo rinktis jau šiais mokslo metais. Rektorius prof. Artūras Žukauskas teigė, kad integracija įvykdyta siekiant skatinti efektyvesnį aukštojo mokslo ir verslo bendradarbiavimą ir stiprinti konkurencingumą tarptautinėje erdvėje.„Verslo mokyklos universitetuose yra plačiai Vakarų ir Šiaurės Europoje paplitusi praktika, prie jų išlaikymo paprastai daug prisideda ir verslo atstovai. Konsoliduodami turimus išteklius stiprinsime konkurencingumą Lietuvos ir užsienio rinkose, dar labiau priartėsime prie vieno iš savo strateginių siekių – vykdyti tarptautinio lygio studijas“, – sakė prof. A. Žukauskas. VU Verslo mokykla, tapusi VU dalimi, nuo šių mokslo metų jau gali

pasiūlyti studentams puikią akademinių žinių ir verslo praktikos sinergiją. „Strateginis VU TVM tikslas visuomet buvo į studentą orientuotos studijos, kuriose dera ne tik akademinis pagrindas, bet ir šiuolaikinio verslo aplinkoje praktiškai pritaikomos žinios. Tapę VU dalimi ir toliau sieksime šio tikslo – ugdyti atsakingus būsimus verslininkus, suteikti aktualių ir verslo aplinkoje pritaikomų žinių bei įgūdžių ir esamiems verslo profesionalams“, – sako l. e. p. direktorė dr. Birutė Miškinienė. Stojantieji į VU Verslo mokyklą jau šiemet galėjo pretenduoti ir į valstybės finansuojamas studijų vietas. Iki šiol stojimas į TVM, kaip nevalstybinę aukštąją mokyklą, buvo vykdomas atskirai ir galimybės gauti valstybės finansuojamą vietą nebuvo. VU Verslo mokykloje šiemet 17 studentų studijuos valstybės finansuojamose vietose. Jau šį rudens semestrą VU Verslo mokyklos pasiūlytas bendras universitetinis studijų dalykas (BUS) „Verslumas“ sulaukė didelio populiarumo. Verslo mokykloje šiemet bus vykdoma nauja skaitmeninės rinkodaros magistrantūros studijų programa, skirta būsimiems skaitmeninės rinkodaros specialistams. Išlieka ir ankstesnės studijų programos: tarptautinio

niųjų kursų studentai, o konsultacijų kokybę užtikrina fakulteto mokslo darbuotojai, profesionalūs advokatai ir teisininkai. Atsinaujinusioje VU TK dirbs 14 žmonių, veikiančių septyniose teisės srityse. Nemokamos teisinės konsultacijos bus teikiamos socialiai pažeidžiamiems asmenims šeimos, darbo, socialinės apsaugos klausimais. Taip pat numatoma konsultuoti jaunas, besikuriančias įmones sutarčių, intelektinės nuosavybės, mokesčių ar ginčų sprendimo teisės klausimais. „Sėkminga klinikos veikla nebūtų įmanoma be steigėjų ir mecenatų pagalbos“, – pažymi klinikos vadovas Laurynas Totoraitis. Jis ragina prie iniciatyvos prisidėti ir kitus įvairių sričių atstovus:„Džiugu, kai brandžios,

socia liai atsakingos institucijos ir verslas gali sujungti jėgas visuomenės labui, taip įtvirtinti lyderio pozicijas rinkoje ir būti sektinas pavyzdys kitiems.“ Atidarymo šventės metu VU TK studentus, vadovus, kuratorius ir rėmėjus sveikino Prezidentė D. Grybauskaitė, teisingumo ministras Juozas Bernatonis, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, teisės institucijų vadovai: Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus, Lietuvos advokatūros pirmininkas Ignas Vėgėlė, taip pat VU TK rėmėjai: „Valiunas Ellex“, „Serenus“, „Lewben“, „Philip Morris International“, „Teo“, „Vilniaus prekyba“, „Orlen Lietuva“ ir kiti.

E. Kurausko nuotr.

LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Teisės fakulteto studentais ir VU Teisės klinikos vadovu Laurynu Totoraičiu (trečias iš dešinės)

Chemijos fakultete – permainos

S. Šlauterytės nuotr.

Dr. Birutė Miškinienė verslo finansų, tarptautinės projektų vadybos ir kūrybinio verslo. Keturiolikai įstojusiųjų į VU Verslo mokyklos magistrantūros studijas jau paskirtos studijų stipendijos. Spalio mėnesį startuoja Mini MBA – intensyvi programa, skirta esamiems ir potencialiems aukščiausio bei vidutinio lygmens vadovams, turintiems ne mažesnę kaip 3 metų vadybinio darbo patirtį ir norintiems patobulinti verslo valdymo įgūdžius.

Vykdomas kai kurių Vilniaus universiteto padalinių reorganizavimas į stambesnius darinius. Jau suprojektuotas naujas Chemijos fakulteto pastatas, kuris turėtų Saulėtekyje iškilti iki 2020 m. Laikinai Chemijos fakultetui vadovauja Neorganinės chemijos katedros profesorė Aldona Beganskienė. Nuo 2006 m. ji ankstesnio dekano prof. Aivaro Kareivos komandoje ėjo administracijos reikalų prodekano pareigas. Chemijos fakultetas iškils šalia Jungtinio gyvybės mokslų centro ir Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro. Suprojektuotame pastate mokslo ir studijų paskirties patalpos išdėstytos pagal patalpų grupes ir susietos įvairaus lygmens funkciniais ryšiais tam, kad būtų užtikrintas racionalus erdvių panaudojimas tiek studijų, tiek mokslo reikmėms. Visus

šiuolaikinius technologinius reikalavimus atitinkantis Chemijos fakultetas leis padidinti priimamų studentų skaičių ir pagerinti studijų bei mokslinių tyrimų kokybę. Dekanė džiaugiasi, kad šiemet buvo užpildytos visos valstybės finansuojamos vietos biochemijos, nanomedžiagų chemijos ir chemijos studijų programose. Tai, pasak mokslininkės, rodo, kad jaunimas suvokia technologinių mokslų perspektyvą. Šiuo metu steigiamas naujas padalinys – Chemijos ir geomokslų fakultetas, sujungsiantis chemikus, geologus ir hidrologus. Jo nuostatus turi patvirtinti Senatas. Tuomet bus paskirtas laikinasis dekanas, rengiami Chemijos ir geomokslų fakulteto tarybos bei dekano rinkimai. „U. V.“ inform.

Naujaisiais mokslo metais studijas VU Verslo mokykloje pradėjo 76 tarptautinio verslo ir verslo finansų studijų programų pirmakursiai, įveikę 3 balų priėmimo kartelę. „U. V.“ inform.

Naujo Chemijos fakulteto, iškilsiančio Saulėtekyje, vizualizacija

universitas

vilnensis

2016 m. rugsėjis

Studijų prorektorius doc. Valdas Jaskūnas: „Atėjo laikas įrodyti, kad esame geriausi“ Agnė GRINEVIČIŪTĖ Per devyniolika darbo Vilniaus universitete metų mokslininkas sukaupė nemažai administracinio ir ekspertinio darbo studijų srityje patirties. Doc. V. Jaskūnas prisidėjo prie Orientalistikos centro Azijos studijų programos rengimo, porą metų priklausė VU Studijų komitetui, 10 metų dalyvauja išorinėse ekspertizėse, yra studijų programų Lietuvoje ir užsienyje ekspertinių komisijų narys, Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) ekspertas, Studijų vertinimo komisijos prie SKVC narys, dalyvavo rengiant naujojo Mokslo ir studijų įstatymo poįstatyminius aktus. Kokius sau keliate tikslus? Kokie laukia pirmieji darbai? Manau, kad mano tikslas – iš pradžių kritiškai įvertinti ir įgyvendinti išorės ekspertų pasiūlytą rekomendaciją. Joje sakoma, kad Studijų departamentas turi pradėti vykdyti veiklas, orientuotas į pridėtinės vertės kūrimą. Tai būtų paradigminis lūžis universitete. Iki šiol tokio aiškaus tikslo neturėjome. Jis verčia peržiūrėti Studijų departamento funkcijas, jų tikslingumą, siekti glaudesnio dialogo su padaliniais. Studentų nuolat mažėja. Kasmet pasidžiaugiame, kad studijos pas mus susitraukė mažiau nei kitur, bet faktas, kad nebegalime suvaldyti šio susitraukimo. Todėl neišvengiamos kryptys – tarptautinės studijos, studijų programų užsienio kalba gausinimas. Tačiau nelengva pritraukti geriausius užsienio studentus arba tokius, kurie keltų mūsų studijų prestižą. Tarptautinės studijų aplinkos kūrimas yra didžiulis iššūkis. Kol kas šis tikslas nebuvo sistemingai įgyvendinamas, tad didelio proveržio ir nepasiekėme. Mano nuomone, chroniškai kenčiame nuo fakultetų uždarumo. Nebendravimas arba motyvacijos bendrauti nebuvimas ima žeisti tiek pačius padalinius, tiek visą universitetą. Todėl pirmiausia planuoju aplankyti visus padalinius, su jais aptarti studijų plėtros klausimus, išgirsti jų nuomonę, ko jie tikisi iš Studijų departamento. Kadangi paminėjote tarptautinių studijų neišvengiamumą, kyla klausimas: kaip ketinama didinti universiteto tarptautiškumą? Turime įsisąmoninti, kad šiuolaikinis universitetas yra tarptautinis. Dabar neįsivaizduojamas aukšto lygio universitetas, kuris savo turiniu ir studentais būtų nacionalinis. Esu linkęs manyti, kad tarptautinės studijų aplinkos niekaip nesukursime turėdami tą pačią studijų programą lietuviškai ir angliškai. Privalome sudaryti galimybes mūsų studentams kokybiškai studijuoti su užsieniečiais. Nors vis dar inertiškai galvojame, kad geriausias mokslas ir studijos koncentruojasi Europoje ir Amerikoje, tendencijos rodo, kad itin aukšto lygio universitetų, iš kurių galime mokytis, daugėja kituose regionuose: Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Lotynų Amerikoje. Manyčiau, kad strateginių partnerių užsienio universitetuose turėjimas ir darbas su

Rugsėjis Vilniaus universitete prasidėjo pokyčiais rektoriaus komandoje. Studijų prorektorę doc. Nijolę Radavičienę pakeitė Orientalistikos centro direktorius, indologas doc. Valdas Jaskūnas.

E. Kurausko nuotr. E. Kurausko nuotr.

Studijų prorektoriui doc. Valdui Jaskūnui norėtųsi aiškesnės nacionalinės Vilniaus universiteto lyderystės studijų srityje, glaudesnio padalinių bendradarbiavimo, fundamentalių poslinkių pačioje studijavimo kultūroje jais mums atneštų didelės naudos. Tiesa, turime nemažai partnerių, bet nė vienas jų nėra strateginis. Orientacija į pačius geriausius universitetus įkvepia, bet ne visada lengva juos įtikinti partnerystės su Vilniaus universitetu nauda. Manau, turėtume lygiuotis į šiek tiek geresnius už save. Į tuos universitetus, nuo kurių mūsų neskirtų didžiulė praraja ir greta kurių norėtume save matyti pasauliniuose reitinguose. Mums reikia tokių universitetų ir Afrikoje, ir Azijoje, ir Artimuosiuose Rytuose, ir Lotynų Amerikoje. Tai rinkos donorės. Iš tarpuniversitetinės partnerystės tikiuosi tvarumo, o ne tariamo prestižo. Kokia Jūsų nuomonė apie tarptautines studijų muges ir jų efektyvumą? Akivaizdu, kad jose būtina dalyvauti. Bet neabejotinai reikėtų įvertinti šių mugių naudą ir efektyvumą. Turėtume nepamiršti, kad Vilniaus universitetas užsienyje žinomas ribotai, išskyrus nebent kaimynines valstybes. Reikia stebėti, ar reguliarus dalyvavimas šiose mugėse sugrįžta kokia nors nauda: atvykstančiais studentais, tvariais ryšiais, projektais ir pan. Studentų skaičiaus pagausėjimas, matyt, yra reguliaraus darbo rezultatas. Matau, kad užsienio studentų skaičius laipsniškai auga, bet, atrodo, tik medicinos studijų programoje augimas stabilus. Kokių matote problemų studijų srityje? Bėda ta, kad vis dar neturime efektyvios studijų, universiteto viešinimo strategijos. Dažnai viešiname atskiras studijų programas. Įsivaizduokite, į studijų mugę Japonijoje suvažiuoja

daugybė universitetų. Mes viešiname dešimt tarptautinių studijų programų, kai kiti universitetai reklamuoja patį universitetą, studijų vietą, studijų aplinką. Tam, kad galėtume kviesti studijuoti į Vilniaus universitetą, reikėtų kritinės masės studijų programų anglų kalba. Svarbu identifikuoti, kokios studijų programos galėtų būti patrauklios užsienio studentams. Sieksiu, kad jos nebūtų vienos studijų krypties ar srities. „Parduoti“ mediciną ar IT galime be problemų. Sunkiau užsienio studentus sudominti socialiniais ar humanitariniais mokslais. Socialiniai mokslai sukaupę daug Lietuvos kaip tranzitinį laikotarpį pergyvenusios visuomenės patirties. Tai galėtų praversti rinkoms, kurios išgyvena šį laikotarpį. Deja, pas mus vis dar trūksta supratimo, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai yra vertingi ir gali būti ne mažiau patrauklūs negu kiti. Kadangi esate indologas, kaip vertinate Azijos, konkrečiai, Indijos, rinką? Manau, kad Indija, Azija ar Artimieji Rytai yra tiesiog neišnaudotos Vilniaus universiteto galimybės. Indijos studentai yra konkurencingi, jiems studijuoti Europoje – prestižas. Jie dažniausiai priklauso vidurinei klasei, kurios pajamos stabiliai auga, o svarbiausia, Indijoje suvokiama, kad investicija į mokslą yra vertinga. Indijoje gyvena 1,29 mlrd. žmonių. Tai rodo, kad ši šalis turi tokią akademinę rinką, kurios ignoruoti negalima. Į ją taikosi beveik visi universitetai. Kaip ir į Kiniją. Universitetai, esantys „QS World University Rankings“ šimtuke, be

užuolankų kelia klausimą, kodėl studentai turėtų pas juos studijuoti. Manote, šie prestižiniai universitetai turi nevisavertiškumo kompleksą? Ne. Jie tiesiog supranta, kad konkurencija tarptautinėje akademinėje rinkoje milžiniška. Kaip Jūs pats atsakytumėte į klausimą, kodėl verta studijuoti Vilniaus universitete? Jeigu sakome, kad esame numeris vienas ir taškas, tai rodo, kad esame tiesiog pasipūtėliai. Aišku, negalime būti kuklūs, bet turime būti adekvatūs. Jau atėjo laikas pereiti nuo kalbėjimo apie mūsų studijas kaip geriausias Lietuvoje prie to, kodėl verta studijuoti Vilniaus universitete, kokią vertę šios studijos sukuria. Visų pirma, Vilnius yra puikus miestas daugeliu atžvilgių. Turime neblogą infrastruktūrą, gerą susisiekimą su kitais Lietuvos ir užsienio miestais. Vilniaus universitetas yra didžiausias sostinės universitetas, kuris siūlo ir plačiausią studijų pasirinkimą. Pas mus visos studijos pagrįstos mokslu. Turime daugiausia ir geriausių mokslininkų. Tačiau vis dar per mažai plėtojame mokslinių kompetencijų pavertimą edukacine sistema. Esti sričių, kuriose mokslas generuoja daugiau galimybių magistrantūros studijoms, nei galime panaudoti. Esame užmezgę neblogą ir strategiškai puoselėjamą ryšį su verslu, darbo rinka, o mūsų studentų įsidarbinamumas vienas aukščiausių. Vilniaus universitetas taip pat gali pasiūlyti daug studentiškos veiklos. Ji sukuria didžiulę vertę. Manau, sportinė, kultūrinė veikla ar kalbų mokymasis

turėtų būti formalizuojami, nes yra studijų proceso dalis. Kokių rezultatų tikitės pasiekti? Norėčiau, kad po mano kadencijos būtų įvykę fundamentalių poslinkių pačioje studijavimo kultūroje. Norėčiau, kad galėtume pasakyti, jog Vilniaus universitetas turi bendrą studentų pasiekimų vertinimo sistemą, dėl kurios visi sutariame. Taip pat norėtųsi, kad universitete atsirastų kuo daugiau bendrybių – padalinius, skirtingų dalykų bendruomenes vienijančių elementų. Ir kad jie vestų prie tarpkryptiškumo, arba didesnio bendravimo tarp dalykų bendruomenių, kad chroniškos atskirties, baimės, nebendravimo universitete liktų kuo mažiau. Turime padėti toms dalykų bendruomenėms, kurioms sekasi prasčiau, identifikuoti, kas trukdo sėkmei, ir jas kilstelėti, suteikti paramą. Man norėtųsi aiškesnės nacionalinės Vilniaus universiteto lyderystės studijų srityje. Jeigu sakome, kad mūsų absolventai geriausi, o mūsų standartas aukščiausias, turėtume jį pasiūlyti visoms tos pačios krypties studijų programoms. Jeigu teigiame, kad studijų standartas yra toks, kokį diegiame pas mus, tuomet reikėtų jį diegti plačiau. Žinoma, galime sulaukti pasipriešinimo, bet tada kalbėsime ta pačia kalba. Standartą nustato dalyko bendruomenė. Fizikai jo negali nustatyti filologams ir atvirkščiai. Bet fizikai fizikams turėtų nustatyti. Taip parodytume Vilniaus universiteto lyderystę. Jau atvirai kalbama, kad jos laukia ir kitos aukštosios mokyklos.

Septyniems VU mokslininkams – Prezidentės apdovanojimai Liepos 6 d., minint Valstybės dieną, Prezidentė Dalia Grybauskaitė už nuopelnus Lietuvai ir jos vardo garsinimą pasaulyje apdovanojo 29 asmenis. Tarp jų – septynis Vilniaus universiteto mokslininkus. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi apdovanotas projekto „Jungtinis gyvybės mokslų centro sukūrimas“ vadovas, Gamtos mokslų fakulteto Botanikos ir genetikos katedros profesorius Juozas Rimantas Lazutka, Biotechnologijos instituto Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimo skyriaus vedėjas, genų redagavimo sistemos kūrėjas prof. Virginijus Šikšnys, Fizinių ir technologijos mokslų centro direktorius, Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizikos katedros profesorius Gintaras Valušis ir Filosofijos fakulteto profesorius emeritas, filosofas ir eseistas Marijus Arvydas Šliogeris.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi įvertinta Matematikos ir informatikos fakulteto profesorė, Europos skaitmeninio pasaulio moters vardo laureatė Valentina Dagienė ir Filosofijos fakulteto prodekanas, Sociologijos katedros profesorius, filosofas, sociologas ir vertėjas Zenonas Norkus. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius įteiktas Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentui, vaikų literatūros tyrinėtojui, vertėjui ir vaikų literatūros sklaidos puoselėtojui Kęstučiui Urbai. Parengta pagal naujienos.vu.lt

universitas

vilnensis

įvertinimai

2016 m. rugsėjis

Prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė: „Lituanistikos sklaidai pasaulyje reikia didesnio valstybės dėmesio“ Agnė GRINEVIČIŪTĖ Kaip dabar, nuslūgus dėmesiui, vertinate birželio pabaigoje Jums įteiktą Italijos Prezidento apdovanojimą? Šiltai prisimenu tą popietę, kai Italijos ambasadorius Stefano Taliani de Marchio perdavė jo šalies Prezidento Sergio Mattarellos sveikinimus, įteikė Prezidento raštą ir įsegė Italijos žvaigždės ordiną. Ambasadorius kilęs iš senos Italijos aristokratų giminės, kurioje būta ir vyskupų, ir kardinolų, todėl jam nesvetimi istoriniai tyrimai, Bažnyčios istorijos raida. S. Taliani de Marchio susidomėjęs skaitė mano studiją apie popiežiaus nuncijaus, Veronos vyskupo Luigi Lippomano nunciatūrą XVI a. Lietuvoje ir tuo metu kilusią žymią nuncijaus polemiką su Lietuvos reformacijos pradininku kunigaikščiu Mikalojumi Radvila Juoduoju. Apdovanojimu džiaugiuosi ir jį vertinu kaip vieną reikšmingiausių intelektinės veiklos pripažinimų. Italijos istorijai daug dėmesio skiria visos krikščioniškosios kultūros šalys, daugybė žmonių tyrinėja jos istoriją, meną ir kultūrą, tad tuo smagiau, kad buvo pastebėtas ir mano indėlis. Ar toks įvertinimas skatina tolesniems tyrimams, dar didesnei italistikos sklaidai tiek Vilniaus universitete, tiek Lietuvoje? Joks apdovanojimas negali pakeisti mokslininko interesų ar darbo krypčių, tačiau visi pozityvūs dalykai skatina. Būtų labai gerai, jei italistika Vilniaus universitete ir apskritai Lietuvoje plėtotųsi kaip mūsų valstybei naudinga mokslinių tyrimų sritis. Problema ta, kad atsiradusios pajėgos dėl konkurencijos tarp universitetų skaidomos ir fragmentuojamos. Lietuvai reikėtų brandaus italistikos centro, bet neturiu iliuzijų, kad tokių galėtų būti keletas. Tuomet jie virstų tik kalbų mokyklomis. Mano nuomone, italistikos plėtra Lietuvoje turėtų būti susieta su lituanistikos plėtra Vakaruose. Tačiau mūsų šalis į tai kreipia per mažai dėmesio, beveik neskiria finansavimo. Lituanistikos sklaidą pasaulyje suprantu kaip mokslinius tyrimus, ne vien kalbos dėstymą. Projektų funkcionieriai lituanistikos plėtrą suvokia per siaurai. Kalbos mokymas galėtų būti tik viena iš pagalbinių veiklų. Kaip Jūsų interesų lauke atsidūrė Italija? Kuo ji ir XVI amžius sužavėjo? Viena vertus, natūraliai, kita vertus, dėl individualistinių tyrinėtojo paskatų. Dirbant su ankstyvųjų naujųjų laikų vietos istorija Italija savaime iškyla kaip centrinė to meto Europos šalis, kurios universitetų tinklas, dvarų ir miestų kultūra, renesanso menas ir architektūra darė esminį poveikį visos Europos istorijai ir kultūrai. Tad ankstyvųjų naujųjų laikų istorikai, kad ir kokios krypties tyrimais užsiimtų, neišvengiamai susiduria su itališka paradigma. XV–XVI a. daugelis Europos šalių patyrė stiprų „italizacijos“ poveikį. Vis dėlto natūralus poreikis įgyti specifinių kokios nors srities italistikos

„Joks apdovanojimas negali pakeisti mokslininko interesų ar darbo krypčių, tačiau visi pozityvūs dalykai skatina“, – sako Vilniaus universiteto Senato pirmininkė, Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros profesorė Dainora PociūtėAbukevičienė. Mokslininkė pagerbta antrojo laipsnio Italijos žvaigždės ordinu už akademinių ir kultūrinių mainų skatinimą tarp abiejų šalių. Apdovanojimo link vedęs kelias nebuvo tolygus, tačiau pasipainiodavusias kliūtis įveikė profesorės atkaklumas ir nuoseklus darbas.

Prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė apdovanojimą vertina kaip vieną reikšmingiausių intelektinės veiklos pripažinimų kompetencijų ankstyvųjų naujųjų laikų istorikui dažnai lieka teorinis ir nelengvai realizuojamas. Lietuvos mokslininkams, pradėjusiems tyrimus pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais, to padaryti buvo beveik neįmanoma. Italistikos tradicijos mūsų šalis neturėjo, o išvykimo galimybės buvo be galo ribotos, finansavimas skurdus. Be to, svetimoje šalyje reikia išmokti dirbti, susirasti medžiagą, suprasti, ko ir kur ieškoti, kitaip tariant, turi būti sukurtas mokslinio bendradarbiavimo tinklas. Tam reikia vadovų, bent šiokio tokio intelektinio konteksto. Jei to nėra, prarandi daug laiko, o galiausiai viskas priklauso nuo individualios sėkmės ir kantrybės. Man sekėsi dirbti Italijoje, bet tam reikėjo daug pastangų, užsispyrimo, turėjau rinktis tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Tad savo italistinius interesus priskirčiau Lietuvos humanitarikai būdingam individualizmui, užsispyrimui. Nuo studijų Vilniaus universitete pradžios ėmiau domėtis XVI a. religinės minties istorija, o tai reiškia

ir filosofijos istorija, nes ankstyvųjų naujųjų laikų kultūroje filosofinė mintis neatsiejamai susijusi su krikščioniškosios minties refleksija. Taip jau susiklostė, kad mano moksliniai interesai buvo labiau susiję su protestantiškosios istorijos studijomis, nes reformacija inicijavo daug naujovių, o jos tyrinėtojui įdomiausios. Tačiau vengiu konfesinio angažuotumo. Tiek studijuojant reformaciją, tiek kontrreformaciją, reikia matyti abu aspektus, šių procesų atskirti negalima ir į juos būtina žvelgti ne iš konfesinės, bet iš kultūrinės perspektyvos. Neturėjau tikslo tapti italiste. Siekiau pažvelgti į tam tikrų LDK procesų raidą panaudodama Lietuvos ir Italijos intelektinių ryšių perspektyvą. Ji atsivėrė, bet dar toli gražu nėra išsemta. Ko, Jūsų manymu, dar trūksta mūsų suvokimui apie Lietuvos ir Italijos kultūrinius ryšius? Kokie jie? Daugelis gausių Italijos archyvų ir bibliotekų pilni neatskleistos ir neapmąstytos informacijos. Jai integruoti, ištirti reikia daugiau sutelktų jėgų ir

specifinių kompetencijų. Tiesioginius italų ir lietuvių kultūrinius ryšius lemia faktas, kad Italija viduramžiais ir ankstyvaisiais laikais buvo Vakarų Bažnyčios centras. Kitas kultūrinio bendradarbiavimo laukas – politiniai ir diplomatiniai santykiai, LDK valdovų dvarų ryšiai su Italijos aristokratija. Juos stiprino ir XV–XVI a. išplitusi LDK didikų kilmės iš romėnų ir italų teorija. Ji buvo labai svarbi lietuvių tapatybei įtvirtinti, nepaisant to, kad Vakarų Europa ir Italija labai ilgai lietuvius laikė viena iš slavų tautų. Tiek Bažnyčios, tiek pasaulietinės dvarų kultūros plėtra nulėmė italų meno ir architektūros įsišaknijimą Lietuvoje. Man nuostabus dalykas yra tai, kad LDK (taip pat Lenkijoje, Transilvanijoje) subrendo ir buvo realizuotos radikalios, heterodoksinės, ar net slaptosios, oficialiai laikytos eretiškomis itališkosios kultūros ir minties apraiškos. Viena jų – liberaliosios filosofinės minties susiformavimui esminę įtaką padaręs antitrinitorizmo minties sužydėjimas XVI–XVII a. Rytų ir Vidurio Europoje. Šiuos reiškinius Lietuvos istoriografija turi apmąstyti giliau ir nuosekliau, jie nepaprastai vertingi. Tačiau neoficialiosios kultūros elementams atverti reikia daug kantrybės ir pastangų, nes dokumentacija yra fragmentiška dėl vyravusių draudimų ir naikinimo. Italija, jos diplomatai ir jėzuitai daug nuveikė įtvirtindami kontrreformacinę kultūrą, tad juos galima vadinti suklestėjusios Lietuvos baroko kultūros bendraautoriais. Esate sakiusi, kad Italijoje mokslininkai labiau matomi, jų nuomonė svarbi visose gyvenimo srityse, o visuomenėje juntama pagarba universitetams ir juose dirbantiems mokslininkams. Kodėl? Taip, Italijoje universiteto profesorius ne tik priklauso socialiniam elitui, bet ir yra laikomas kompetencijos ženklu. Todėl akademinio pasaulio atstovų nuomonė labai svarbi sprendžiant įvairius klausimus, jiems skiriamas dėmesys ir pagarba. Nepaisant to, kad Italijoje daug turtingų žmonių, didžiausią pagarbą visuomenėje

nulemia ne pinigai, o išsilavinimas. Eilinis italas reiškia pagarbą bet kuriam universitetą baigusiam žmogui. Pavyzdžiui, iki šiol pietų Italijoje į jokio daktaro laipsnio iš tiesų neturintį, bet universitetinį išsilavinimą įgijusį asmenį dažnai kreipiamasi dottore (daktare), o jei kaimynystėje gyvena tikras universiteto profesorius, jį žino visi aplinkiniai. Apskritai darbas universitete Italijoje laikomas prestižiniu. Manau, kad tai pirmiausia lėmė seniausia pasaulio universitetinė kultūra, kurios reikšmė nebuvo devalvuota. Tai teigiamas bruožas, palaikantis tam tikrą tradicinę visuomenės tvarką. Ji mūsų šalyje neturėjo galimybių brandžiai įsitvirtinti, tad nuomonių formuotojais tampa bet kas, čia dominuoja manipuliacija, o ne kompetentinga nuomonė. Kokia padėtis Italijoje su lietuvių kultūros sklaida, mūsų kalbos mokymu? Kiek apskritai Jums teko susidurti su Lietuvos žinomumu šioje Viduržemio jūros regiono šalyje? Neslėpsiu, padėtis liūdnoka. Masės mus suvokia kaip posovietinę Rytų Europos šalį. Daugelis italų Rytų Europą laiko viena zona, kurioje dominuoja Rusija. Sakyčiau, kad dėl kitokio požiūrio įsitvirtinimo pačios Baltijos šalys per mažai stengėsi. Įvaizdžio formavimas pas mus suvokiamas pernelyg paviršutiniškai, kaip kultūros atašė pareigybės prie ambasados įsteigimas ir kultūros reiškinių reprezentavimas. Baltijos valstybės Italijoje neturi savo nuolatos funkcionuojančių intelektinių centrų. Šiek tiek kitokia padėtis šių šalių atžvilgiu pačioje Italijoje susiklostė prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tuomet veikė Rytų Europos tyrimų institutas, kuris buvo suformavęs adekvačią nuomonę apie Baltijos šalis kaip lygiavertes Italijos partneres. Lietuvos įvaizdis intelektualų sluoksniuose taip pat miglotas. Italijos universitetuose dominuoja galingos slavistikos pajėgos. Rusija turi ne tik gilią italistikos tradiciją, bet ir labai planingai tyrinėja Italijos archyvus, steigia savo šalies tyrimo centrus. Rusai mokslinių tyrimų plėtrą Italijoje naudoja ir kaip tam tikrą ideologinę jėgą, jų mokslininkų daug visuose Italijos universitetuose. Dėl to ten populiari rusistika ar slavistika, palaikoma gyva rusofilikos tradicija. Šiandieną rusai Italijoje formuoja nuomonę apie visą Rytų Europą. Todėl masinis Baltijos šalių suvokimas tebėra neobjektyvus. Nors estai Romos La Sapienza universitete neseniai įkūrė Estijos ir Baltijos šalių tyrimo centrą, bet, deja, pinigų lektoratams neskiria jokia šalis, centre nėra etatinių darbuotojų. Palikti tokius centrus vien projektinei veiklai, vadinasi, faktiškai pamiršti. E. Kurausko nuotraukos

universitas

vilnensis

2016 m. rugsėjis

Žymiausi pasaulio archeologai susirinko Vilniaus universitete

Kongrese informacinius stendus – kioskus eksponavo žymiausios pasaulio mokslo įstaigos ir leidyklos

Prof. Albinas KUNCEVIČIUS, 22-ojo EAA kongreso organizacinio ir mokslinio komitetų pirmininkas, Istorijos fakulteto Archeologijos katedra

Kasmetinio EAA kongreso tikslas – ne tik susitikimai, pasikeitimas idėjomis, nauji projektai, bet ir mokslinė konferencija. Vilniaus EAA kongreso mokslinį komitetą sudarė 10 mokslininkų (5 EAA komiteto nariai ir dar 5 Lietuvos atstovai). Net trys iš jų (prof. R. Jankauskas, prof. R. Laužikas ir komiteto pirmininkas prof. A. Kuncevičius) – mūsų universiteto mokslininkai. EEA mokslinis komitetas išrinko 6 pagrindines temas, kuriomis būsimi kongreso dalyviai galėjo siūlyti savo mokslinius pranešimus. Pranešimų geografija apėmė ne tik Europos kontinentą, o chronologija – nuo seniausių, t. y. priešistorės, laikų iki Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, pokario Lietuvos partizanų vietų tyrimų. Viena iš populiariausių sekcijų Archeologinių šaltinių interpretavimas buvo suskirstyta į 35 pogrupius. Archeologiniai šaltiniai (paminklai ir radiniai) tyrinėjami ir interpretuojami įvairiais metodais (pagal technologiją, tipologiją, statistiniais metodais, geoarcheologija ir kt.), todėl čia sulaukta didžiulės pranešimų įvairovės: nuo pirmojo pogrupio, kur buvo kalbama apie archeoornitologinius tyrimus (17 pranešimų) iki Homo Ludiens medievalis, archeologinių tyrimų apie žaidimus viduramžiais (10 pranešimų), nuo bronzos amžiaus metalo dirbinių (30 pranešimų) iki archeologinių vizualizacinių projektų (13 pranešimų). Archeologinio paveldo vadybos tema buvo suskirstyta į 21 pogrupį. Archeologinio paveldo apsaugos ir apskaitos, archeologinio paveldo vadybos sistemos Europoje – skirtingos, archeologinio paveldo pristatymas visuomenei, jo restauravimas, o kartais ir atkūrimas – problemiškas, labai aktuali „gelbėjamoji“ (žinomi ir saugojami archeologijos paminklai, kuriuos tenka ištirti, nes jie ardomi arba užstatomi) bei prevencinė archeologija (tiriami ir surandami iki tol nežinoti archeologijos paminklai, pvz., autostradų, magistralinių tinklų statybų metu). Europoje yra privati ir valstybinė archeologija. Tarkim,

Prancūzijoje didžiąją dalį archeologinių darbų atlieka vienintelis Nacionalinis prevencinės archeologijos institutas (INRAP), Jungtinėje Karalystėje, kuri itin stipri paveldo apsaugos ir vadybos srityje – mišri sistema. Skandinavijoje – Norvegijoje tyrinėja tik universitetų archeologai, Švedijoje aktyvesni muziejai, bet jau yra ir privačių archeologinių kompanijų. 1992 m. Europos Tarybos narės ir kitos valstybės pasirašė Europos archeologinio paveldo apsaugos konvenciją. Kitąmet bus 25 metai, kai juridiškai siekiama suvienodinti archeologinio paveldo išsaugojimą. Todėl daug dėmesio skirta šiai tematikai. Lietuva minėtą konvenciją ratifikavo 1999 m. ir mes taip pat privalome vykdyti šio dokumento reikalavimus. Beje, šioje temoje pranešimus skaitė ir diskusijose dalyvavo daug Europos ir JAV archeologų, užimančių atsakingus postus paminklosaugos arba archeologijos įstaigose. Teorinės ir metodologinės archeologinių tyrimų perspektyvos tema turėjo 16 pogrupių. Daug dėmesio skirta EAA tolimesnei politinei strategijai, kvietimui ir siūlymams dalyvauti Europos projekte „Horizon 2020“ ir pan. Mokslo ir tarpdiscipliniškumo archeologijoje sekciją sudarė 17 pogrupių. Bioarcheologiniai tyrimai aprėpė temas nuo paleolito iki istorinių laikų, nuo kremacijos metu išlikusių kauliukų tyrimų iki DNR genetinių tyrimų. Archeologija be sienų, sudėliota į 17 pogrupių, jungė tyrėjus, kurių tyrimai yra svarbūs dideliam regionui, nesutampančiam su dabartinėmis susiklosčiusiomis sienomis. Todėl būtent šioje sekcijoje ir vyko „Forumas: viduramžių Europa ir Lietuva“. Akivaizdu, kad viduramžių LDK galima tyrinėti ir interpretuoti bendradarbiaujant ne tik su Lenkijos ir Vokietijos, bet ir su Baltarusijos, Ukrainos ir daugelio kitų šalių suinteresuotais tyrėjais. Daug pranešimų sulaukė Baltijos jūros regiono archeologija (12 pogrupių). Ši baltiškoji tematika buvo pasiūlyta ir tik po ilgokų diskusijų ir įrodinėjimų, kad ji bus populiari ir nebus vien tik „lietuviška“, buvo galutinai suderinta prof. R. Laužikui ir man dalyvaujant 2015 m. EAA konferencijoje Glazge (Škotija). Itin populiarios buvo sekcijos, skirtos piliakalnių tyrimams (12 pranešimų), bronzos amžiaus kultūriniams ryšiams (12 pranešimų), kraštovaizdžio

Rugpjūčio 31 – rugsėjo 4 d. Vilniaus universitete vyko Europos archeologų asociacijos (EAA) kongresas – didžiausias kasmetinis Europos archeologų renginys. Jame sulaukta apie 1500 mokslininkų ir tyrėjų iš 49 šalių. archeologiniams tyrimams (15 pranešimų) ir t. t. Be šių sekcijų, dar buvo organizuoti 7 apskritieji stalai. Itin populiarios buvo diskusijos apie EAA politinę strategiją, archeologinę paminklosaugos politiką, Brexit (kalbėta apie Europos Sąjungos finansuojamus projektus, kuriuose buvo ir yra itin aktyvūs Jungtinės Karalystės archeologai ir jų archeologinės institucijos). Buvo organizuoti EAA komitetų darbo posėdžiai – atviros diskusijos. EAA mokslinis komitetas gavo per 1400 pranešimų ir suskirstė pagal grupes ir pagal potencialių dalyvių ir klausytojų skaičių. Kongrese buvo perskaityta 1370 pranešimų, pristatyti 193 stendiniai pranešimai. Kongrese informacinius stendus – kioskus eksponavo žymiausios pasaulio mokslo įstaigos ir leidyklos: Kembridžo, Oksfordo, Niukaslo universitetai ir kt., įstaigos ir įmonės, teikiančios naujausias technologines inovacijas („Beta Analytic“ laboratorija, „SENSYS Sensorik & System Technologie“ ir kt.), Lietuvos leidyklos, leidžiančios archeologinius leidinius. Atskirą stendą turėjo ir mūsų universiteto leidykla. Kai kurios leidyklos dalį pristatyti ir parduoti atsivežtų knygų, o Kembridžo universiteto leidykla – net ir visas, padovanojo Archeologijos katedrai. 22-ajame EAA metiniame kongrese iš viso oficialiai užsiregistravo 1476 dalyviai. Dalyvavo 49 šalių atstovai: daugiausia iš Jungtinės Karalystės (218 asmenys), Lietuvos (59), JAV (atvyko net 57 asmenys, kurių dalis labai garsūs tyrėjai, užimantys svarbias pozicijas universitetuose, valstybinėse institucijose, tenykščių fondų ekspertai), daug dalyvių iš Rusijos (tarp jų Rusijos archeologijos instituto direktorius akad. A. N. Makarovas), Skandinavijos šalių, Lenkijos, Prancūzijos ir t. t., netgi iš Australijos, Japonijos, Kuveito. Juokavome, kad tarp Europos šalių nėra atstovų tik iš Andoros ir Monako. Vilniuje buvo susirinkę daugiau archeologų nei beveik tuo pat metu įvykusiame pasaulio archeologų kongrese Kiote (Japonijoje). Konferencijos dalyvių pranešimų tezės publikuotos daugiau kaip 700 puslapių didelio formato knygoje. Tai puikus tezių, mokslinių pasiekimų ir

Iškilmingas Europos archeologų asociacijos (EAA) kongreso atidarymas vyko Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose idėjų rinkinys archeologijos, paminklosaugos paskaitoms ir seminarams, projektams. Šį leidinį, kaip ir specialiai šiai konferencijai išleistą puikios kokybės, puošnų ir iliustratyvų, o svarbiausia – labai informatyvų leidinį „A Hundred Years of Archaeological Discoveries in Lithuania“, kuriame geriausi Lietuvos archeologai pristato Lietuvos archeologiją, galima įsigyti Archeologijos katedroje. Šis leidinys buvo populiarus tarp renginio dalyvių, taigi tai, kaip ir prieš renginį bei po jo organizuotos ekskursijos po žymiausius Lietuvos archeologijos ir istorijos paminklus, Lietuvos nacionalinio muziejaus atidaryta paskutiniais dešimtmečiais surastų puošniausių ir vertingiausių archeologinių radinių, saugomų įvairiuose Lietuvos muziejuose, paroda ką tik baigtame restauruoti Vilniaus miesto gynybinės sienos barbakane, iškilmingas renginio atidarymas Valdovų rūmuose, buvo puikus Lietuvos archeologijos pristatymas pasauliui. EAA kongresą parėmė Lietuvos kultūros taryba, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Wenner–Gren fondas (JAV), „Bar Publishing“ ir „Open Archaeology“ leidyklos (Didžioji Britanija). Labai svarbi buvo mūsų universiteto, ypač Filologijos, Filosofijos, Istorijos fakultetų, pagalba. Ačiū visiems kolegoms, minėtų fakultetų dekanams ir dėstytojams, Jūs užleidote savo auditorijas, o mes su savo konferencija dar ir šiek

tiek painiojomės rugsėjo 1-osios renginiuose. Daugybė kongreso dalyvių oficialiai ir asmeniškai dėkojo ir dar tebesiunčia šiltus ir mielus atsiliepimus. EAA prezidentas Felipe Criado-Boado ne tik uždaryme, bet ir vėliau atsiųstame padėkos laiške pažymėjo, kad jo, EAA komiteto ir dalyvių, su kuriais daug bendravo, nuomone, tai buvo puikiai organizuotas kongresas, o „jo dalyviai išvažiavo kupini geriausių, puikių įspūdžių apie šį svarbų renginį, ir, kaip sakoma Ispanijoje, net angelai jus globojo tomis saulėtomis dienomis“. VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedra atliko milžinišką darbą populiarindama Lietuvą ir pristatydama mūsų universitetą. Vien asmeniškai konferencijos metu, o ir po jos gavau keliolika įdomių pasiūlymų dėl galimų bendrų katedros projektų, dėl katedros darbuotojų, doktorantų, studentų mainų (tarkim, kitais metais vasarą į praktiką žada atvykti Kembridžo universiteto archeologijos studentai), buvau išrinktas labai svarbios ir man itin įdomios Viduramžių archeologijos – MERC komiteto nariu. Manau, kad tokio dydžio archeologų renginys Lietuvoje dar kartą bus labai negreit, bet mūsų „namų darbai‘ jau padaryti, mes gerai pasirodėme, mus pažino ir pripažino, tad belieka tęsti darbus bendraujant su kolegomis Europoje ir pasaulyje. E. Kurausko nuotraukos

Europos archeologijos asociacija (EAA) – 1994 m. įkurta visuomeninė organizacija, jungianti profesionalius archeologus ir Europos šalių archeologų organizacijas. EAA tikslai – skatinti archeologinius tyrimus, jų mokslinį lygį ir statusą, archeologinės informacijos sklaidą, archeologinio paveldo saugojimą, populiarinti archeologinį paveldą ir archeologiją, išlaikyti vieningą visų Europos šalių archeologinių tyrimų standartą, mokslinę autorystę ir etikos kodekso laikymąsi, suvienyti Europos archeologus ir jų archeologines institucijas. EAA vienija per 11 000 narių iš 60 pasaulio šalių, tiriančių archeologijos paveldą nuo seniausių žmonijos laikų iki dabartinių. EAA – demokratiška visuomenininė organizacija, kurią sudaro savarankiški padaliniai, vadovaujami komitetų, kurių nariai renkami visuotiniu, slaptu balsavimu. Tokių komitetų ir darbo grupių šiuo metu yra 14 (nuo archeologinės ir paminklosauginės įstamdavystės iki archeologijos dėstytojų aukštosiose mokyklose komiteto, nuo Archeologinių archyvų asociacijos iki Viduramžių archeologijos tyrimų bendrijos (Medievial Europe Research Community, MERC) ir t. t. EAA vykdomasis komitetas ir sekretoriatas (Prahoje, Čekijos archeologijos institute) nuolat pagal statute griežtai apibrėžtą tvarką atnaujinamas ir iš dalies perrenkamas. Aukščiausias ir svarbiausias šios organizacijos renginys – kasmetinis suvažiavimas. Lietuvos archeologijos draugija – kolektyvinis EAA narys, o kai kurie Lietuvos archeologai yra ir individualiai įstoję į šią organizaciją.

universitas

vilnensis

2016 m. rugsėjis

R. Dačkaus nuotr.

Fiziko disertacija pripažinta geriausia Rugsėjo 13 d. Lietuvos Respublikos Prezidentūroje apdovanoti geriausių 2015 m. disertacijų autoriai. Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto mokslininko dr. Jevgenijaus Chmeliovo disertacija „Sužadinimo evoliucija ir savireguliacijos geba fotosintetinėse šviesą surenkančiose sistemose“ pripažinta geriausia fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemes ūkio mokslų kryptyje. Disertacijoje jis nagrinėjo fotosintezę, tiksliau – pirmuosius fotosintezės reiškinius,

vykstančius molekuliniu lygmeniu po šviesos fotonų sugerties. Mokslininkui pavyko atskleisti augalų molekulinius savireguliacijos mechanizmus, apsaugančius jų fotosintetinį aparatą nuo pažeidimų esant stipriam apšvietimui. Kadangi dar liko neatsakytų klausimų, jaunasis mokslininkas ketina tęsti savo tyrimus:„Tikiu, kad visiškai perpratus visus natūraliosios fotosintezės veikimo principus ateityje bus galima juos panaudoti kuriant save palaikančias molekulines

fotosintezės „gamyklas“, ypač našiai ir pigiai gaminančias elektros energiją.“ Laureatu fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemes ūkio mokslų kategorijoje tapo VU Biotechnologijos instituto mokslininkas dr. Tomas Šinkūnas, parengęs disertaciją „ I tipo CRISPR-Cas sistemos DNR interferencijos atkūrimas in vitro“. Geriausių disertacijų konkursą jau dešimtus metus organizuoja Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga. Parengta pagal naujienos.vu.lt inform.

Medicinos edukologija – Zalcburgo seminarų renginiuose Rugsėjo 9 d. Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas (VU MF) kartu su Atviruoju medicinos institutu (Open Medical Institute, OMI) ir Amerikos– Austrijos fondu (American–Austrian Foundation, AAF) VU MF akademinį personalą pakvietė į išskirtinį Zalcburgo seminarų renginį medicinos

edukologijos tema. Renginį inicijavo MF tarptautinių programų ir ryšių prodekanė prof. Vaiva Hendrixson, kuri Zalcburgo seminarų veikloje dalyvauja nuo 2011 m. Seminaras sutraukė plačią susidomėjusiųjų auditoriją, įvairaus amžiaus dėstytojus – nuo pradedančiųjų iki pa-

tyrusių. Mokymus vedė JAV Filadelfijos vaikų ligoninės gydytoja prof. Beth Rezet. Profesorė skaitė penkias paskaitas. Seminare buvo plačiai apsvarstytos medicinos edukologijos raidos, gero dėstytojo bruožų, mokymo tikslų iškėlimo, suaugusiųjų mokymo, grįžtamojo ryšio tarp studentų ir dėstytojų

temos. Prof. B. Rezet įtraukė publiką į situacijų vaidybą bei aptarimą. Diskusijos, persikėlusios ir už auditorijos ribų, sukėlė daug emocijų, susidomėjimo, paskatino tobulėti ir mokytis. Amerikos–Austrijos fondo iniciatyvą finansuoja Atviros visuomenės institutas

ir Austrijos studijų, mokslo ir kultūros ministerija. OMI tikslas – įgalinti po studijų jau dirbančius ir angliškai kalbančius medikus siekti naujų žinių ir aukštesnės kvalifikacijos, suteikiant galimybę dalyvauti seminaruose ir praktikose. MF inform.

Mokslininkai Baltarusijoje tyrė kunigaikščių Radvilų palaikus Justina KOZAKAITĖ, Istorijos fakulteto doktorantė

Istorikų, antropologų ir paveldo išsaugojimo specialistų komanda rugpjūčio 22–25 d. tyrinėjo kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus Nesvyžiuje (Baltarusija) palaikus ir įkapes, taip pat atliko pavyzdinius konservavimo ir restauravimo darbus. Ištirti penki sarkofagai, siejami su Mikalojumi Kristupu Radvila-Našlaitėliu, jo žmona Elžbieta Eufemija Višnioviecka-Radviliene ir jų vaikais. Visos šeimos palaikai buvo mumifikuoti. Per pirminę antropologinę apžiūrą neaptikta jokių balzamavimui būdingų pjūvių, tačiau istoriniai šaltiniai mini, kad mirusiųjų kūnai buvo ypatingai paruošiami, išmirkomi žolelių tirpaluose. Vizualiai tokio specifinio balzamavimo būdo nustatyti neįmanoma – tam būtini cheminiai tyrimai. Tyrėjus sudomino neįprastas ir išskirtinis palaidojimo atvejis – vieno iš Radvilų viršutinė kūno dalis, rankos ir kojos iki blauzdų buvo apvyturiuotos

audiniu. Šalia palaidojimo rastas organinis darinys, stebėtinai panašus į širdį. Pirminė „egzotiška“ versija, pasklidusi tarp tyrėjų – pomirtinis kūno paruošimas pagal egiptietiškas tradicijas, nors neatmestinas sunkios ligos pakirsto žmogaus mirties variantas. Kitas intriguojantis klausimas – mauzoliejaus įkūrėjo M. K. Radvilos-Našlaitėlio palaidojimo vieta. Remiantis memorialiniais įrašais, šiam istoriniam asmeniui buvo priskirti net du karstai. Nors žinoma, kad fundatorius prašė jį palaidoti kukliais piligrimo drabužiais, tačiau beveik visi mauzoliejuje esantys kūnai 1905 m. buvo perrengti XX a. pasiūtais apdarais. Todėl atpažinti M. K. Radvilą-Našlaitėlį tapo dar sudėtingiau. Pirminiai tyrimai kol kas padėjo atsakyti tik į keletą klausimų. Pavyzdžiui, iš tirtų kūnų bent vienas priklauso moteriai. Jį galima sieti su E. E. Višnioviecka-Radviliene. Trys palaidojimai priskirtini vyriškos lyties atstovams. Vienas jų yra 16–18 metų amžiaus ir atitiktų jaunojo Kristupo Mikalojaus Radvilos, mirusio 17 metų, portretą: buvo smulkus, mirė netikėtai, kankinamas milžiniškų galvos skausmų

ir nepaliaujamo vėmimo. Šiuo metu darbai orientuojami į ligų diagnostiką ir laboratorinius tyrimus, kurie galėtų patikslinti palaidotųjų asmenybes. Radvilos – viena žymiausių LDK giminių, šiandieną jungiančių dviejų šalių istorijas. Radvilų mauzoliejuje Nesvyžiuje išliko apie 70 šios giminės atstovų palaidojimų. Tai vienas didžiausių tokio pobūdžio mauzoliejų Europoje. Paskutinį kartą jis tvarkytas 1905 m. Tuo metu mauzoliejuje buvusių palaidojimų būklė buvo kritiška, reikėjo skubiai imtis gelbėjimo darbų. Tąkart palaikai buvo perrengti ir suguldyti į sarkofagus, tačiau neatlikta jokių išsamesnių tyrimų ar restauravimo darbų. 1953 m. kriptoje darbavosi sovietų mokslininkai, norėję išsiaiškinti senąsias balzamavimo paslaptis – jas ketino panaudoti Josifo Stalino kūno mumifikavimui. 2016 m., bendradarbiaujant Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui ir Nesvyžiaus nacionaliniam istorijos ir kultūros muziejui-draustiniui, įgyvendinamas

dvišalis Lietuvos ir Baltarusijos projektas „LDK didikų Radvilų mauzoliejaus Nesvyžiaus bažnyčios rūsiuose tyrimai ir pritaikymo lankymui koncepcija“. Projektu siekiama Baltarusijos specialistus supažindinti su Lietuvos patirtimi kultūros paveldo tyrimo, išsaugojimo ir pritaikymo srityse. Projektui įgyvendinti pasirinktas kunigaikščių Radvilų mauzoliejus, esantis Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.

Projekte dalyvauja Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė (projekto vadovė), VU Istorijos fakulteto mokslininkai Martynas Jakulis, Justina Kozakaitė ir dr. Salvijus Kulevičius, paveldo konservatoriai-restauratoriai Gintaras Kazlauskas, Vytautė Lukšėnienė, Vytautas Norkūnas, Indrė Valkiūnienė ir architektas Rimas Grigas.

S. Kulevičiaus nuotr.

Memorialinės lentelės, žyminčios palaidotą asmenį

Vasaros lituanistikos kursuose – studentai iš 23 šalių Virginija STUMBRIENĖ,

FlF Lituanistikos studijų katedros lektorė, Vasaros lituanistikos kursų vadovė

Liepos 4–29 d. Vilniaus universitete vyko Vasaros lituanistikos kursai. Mokytis lietuvių kalbos ir susipažinti su Lietuvos kultūra atvyko 67 studentai iš 23 šalių: Australijos, Ažerbaidžano, Danijos, Didžiosios Britanijos, Egipto,

Gruzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Ispanijos, Italijos, Kanados, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Rusijos, Slovakijos, Suomijos, Švedijos, Turkijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos. Daugiausia kursų dalyvių atvyko iš JAV – penkiolika. Nemažai studentų buvo lietuvių kilmės. Ją dažnai išdavė lietuviški vardai (Goda, Giedrius, Rasa, Ieva, Liepa, Žydrė, Marius, Lukas) ir pavardės.

Lietuvių kilmės kursų dalyviai atvyko iš JAV, Australijos, Švedijos, Rusijos, Lenkijos. 15 studentų dalyvavo dviejų savaičių programoje, 52 – mėnesio. 17 kursų dalyvių Lituanistinių studijų rengiamuose kursuose buvo jau ne pirmą kartą. 20 kursų dalyvių – dėstytojų ir studentų – į kursus atvyko gavę Švietimo mainų ir paramos fondo finansavimą.

Suskirstyti į 6 grupes pagal kalbos mokėjimo lygį studentai kasdien po 4 ar 6 akademines valandas mokėsi lietuvių kalbos. Po pietų klausėsi paskaitų apie Lietuvos kultūrą (kalbą, literatūrą, istoriją, kasdienio gyvenimo kultūrą, socialinį ir politinį gyvenimą, Vilniaus universitetą) ir gamtą. Dalyvavo ekskursijose po Vilniaus universitetą, senamiestį, lankėsi LR Prezidentūroje, Valdovų rūmų

muziejuje, Genocido aukų muziejuje, Saugomų teritorijų nacionaliniame lankytojų centre, važiavo į Kauną, Trakus ir Rumšiškes. Kursų dalyviai mokėsi lietuvių liaudies dainų ir ratelių, tradicinių amatų. Linksminosi vakarėliuose, šoko ir dainavo su VU folkloro ansambliu „Ratilio“. Kursus rengė Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedra.

Atnaujinti žurnalistikos studentų namai Įgyvendinus infrastruktūros atnaujinimo projektą, buvusi Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto palėpė pritaikyta mokomosioms laboratorijoms. Čia įrengtos mokomosios radijo ir televizijos studijos, kuriomis galės naudotis žurnalistikos ir kūrybos pramonės studentai. Pirmą kartą per kelis dešimtmečius universitetas pasirūpino šių socialinių studijų

programai būtinomis mokymo technologijomis, kadangi žurnalistikos studijų programos valstybės krepšelis yra vienas pigiausių, o mokymo poreikiai – vieni brangiausių. Vadinamuosiuose Žurnalistų namuose sostinės Maironio gatvėje įkurtas „Vaizdo ir garso kūrybos židinys“, ten pat veikia ir universiteto radijo stotis „StartFm“.

Bendra projekto vertė –1,5 mln. eurų. Šįmet į VU Komunikacijos fakulteto bakalauro studijas priimta 40 žurnalistikos, 100 kūrybos komunikacijos, 30 leidybos ir reklamos studentų, kurie ateityje galės naudotis projekto įranga. Parengta pagal KF inform.

E. Kurausko nuotr.

universitas

vilnensis

2016 m. rugsėjis

Oslo lietuviai gimtosios kalbos nepraranda

Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedra

Jau penktus metus Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros mokslininkės atlieka lietuvių kalbos diasporoje tyrimus. Vykdydamos projektą „Lietuvių kalba diasporoje: mokėjimas, vartojimas, nykimas“ tyrėjos siekia išanalizuoti lietuvių kalbos vartosenos svetur ypatumus, jos mokėjimo lygį, nykimo reiškinius. Autorių kolektyvas jau yra parengęs monografiją „Kalba ir tapatybė“ (2015). Tai pirmojo, jau baigto projekto etapo rezultatas. Birželio 6–11 d. dr. Eglė Gudavičienė ir dr. Inga Hilbig vyko į Oslą susitikti su ten gyvenančiais lietuviais ir paklausinėti jų apie lietuvių bei kitų kalbų mo-

kymosi, vartojimo patirtis, gimtosios kalbos išlaikymą, kalbines nuostatas. Oslas ekspedicijai pasirinktas dėl to, kad pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo lietuvių emigracija į Norvegiją. 2015 m. čia gyveno 35 770 emigrantų iš Lietuvos (Europos migracijos tinklo duomenimis). Per ekspediciją padaryti 22 kokybiniai giluminiai interviu. Žinia apie atvykstančias tyrėjas iš Vilniaus universiteto ir prašymas dalyvauti tyrime išplatintas per oficialias lietuvių bendruomenes, taip pat per socialinius tinklus. Į mūsų kreipimąsi ypač entuziastingai atsiliepė ir daug padėjo Oslo lietuvių bendruomenės pirmininkė Lina Baltrukonienė, buvusi lituanistinės mokyklos „Gintaras“ vadovė Vita Čepauskė. Duoti interviu sutiko tie emigrantai, kuriems tyrimas pasirodė įdomus ir aktualus dėl turimos daugiakalbystės patirties, tad teigti,

Mokslininkai aptarė naujausius vėžio diagnostikos ir terapijos srities tyrimus Birželio 19–23 d. Vilniaus universitetas kartu su Nacionaliniu vėžio institutu ir Leibnico fotoninių technologijų institutu (Vokietija) Druskininkuose organizavo antrą tarptautinę konferenciją „Current Trends in Cancer Theranostics“ CTCT-2016. kolektyvai. Pirmąją tarptautinių mokslinių rezultatų aptarimo konferenciją, vykusią prieš metus Vokietijoje, inicijavo dr. V. Sivakovas. Jos sėkmė ir aktyvus šio tinklo mokslininkų bendradarbiavimas suformavo poreikį aptarti bendrus mokslinių tyrimų rezultatus su pasaulinio lygio ekspertais iš įvairių šalių. Šios konferencijos mokslinis komitetas – Baltijos šalių tinklo „NanoPhoto“ koordinatorius dr. V. Sivakovas, Europos aukštynkeičių nanodalelių tinklo koordinatorius prof. Arturas Bednarkiewiczius (Lenkijos mokslų akademija), prof. Ričardas Rotomskis (Nacionalinis vėžio institutas) – nutarė

VU studentui – galimybė stažuotis NASA

E. Kurausko nuotr.

Parodoje vyko puiki tarpdisciplininė diskusija tarp fizikų, medžiagų chemijos specialistų, biofizikų, biochemikų, gydytojų ir inžinierių, leidusi atrasti inovatyvių sprendimų taikymus klinikinėje terapijoje. Prieš porą metų, koordinuojant Leibnico fotoninių technologijų instituto mokslininkui dr. Vladimirui Sivakovui (Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto absolventui), Vokietijos mokslo ir studijų ministerija įsteigė Baltijos šalių mokslinių organizacijų tinklą „Nanotechnology meets (Bio)Photonics – NanoPhoto“, į kurio veiklą aktyviai įsitraukė Vilniaus universiteto ir Nacionalinio vėžio instituto moksliniai

Mokslininkės dr. E. Gudavičienė ir dr. I. Hilbig Osle kad susidarytas reprezentatyvus visų Norvegijos sostinėje ir aplink ją gyvenančių lietuvių kalbos mokėjimo ir vartojimo vaizdas, negalima. Osle rasti ir apklausti pirmosios kartos emigrantai – iš Lietuvos išvykę patys arba dar su tėvais. Dalis lietuvių informantų yra sukūrę homogeniškas šeimas, dalis – mišrias, ir ne tik su norvegais. Apklaustųjų amžius įvairus: jauniausiai informantei buvo 14 metų, vyriausiam – 49. Ilgiausiai Osle gyvenanti mūsų kalbinta moteris čia atvyko 1989 m., tačiau didžioji dalis apklaustųjų Norvegijoje gyvena mažiau nei dešimt metų. Tikėtasi, kad bus užfiksuota bent šiokių tokių lietuvių kalbos nykimo požymių, ypač tarp ilgiau čia gyvenančių asmenų. Tačiau ryškesnių lietuvių kalbos pokyčių nepastebėta net tarp tų apklaustųjų, konferencijoje aptarti tarpdisciplinines nanotechnologijų taikymo vėžio terapijai ir diagnostikai problemas ir prioritetines kryptis. Konferencija leido mokslininkams pasidalyti žiniomis apie pažangius integruotus sprendimus, skirtus biologinių struktūrų vaizdinimui ir nanomedžiagomis paremtai terapijai, taip pat naujos kartos nanodalelių integracijai į technologinius procesus, sudarančius sąlygas efektyvių teragnostikos metodų kūrimui. Konferencijoje dalyvavo ir skaitė pranešimus žymiausi specialistai ne tik iš Baltijos šalių, bet ir iš visos Europos Sąjungos, taip pat Rusijos, Kanados, Šveicarijos, Taivano, Baltarusijos. Iš viso konferencijoje dalyvavo per 70 mokslininkų. Jie pristatė naujausius savo mokslinių grupių pasiekimus teragnostikos srityje. Tai prof. Raineris Heintzmannas, nusipelnęs ląstelių ir jų organelių vaizdinimo srityje, prof. Mika Lindenas, pripažintas mokslininkas vaistų pernašos, biovaizdinimo, proteomikos bei energetinių medžiagų tyrimų srityse. Lektorius iš Taivano nacionalinio DongHwa universiteto prof. Chia-Liang Cheng tyrimus atlieka nanodeimantų ir biomolekulių sąveikos su ląstelėmis srityje, o dr. Fiorenzo Vetrone iš Kvebeko universiteto (Kanada) specializuojasi nanodalelių,

kurių sutuoktiniai norvegai, kurie daug metų dirba ir gyvena labai norvegiškoje aplinkoje. Išlaikyti lietuvių kalbą emigrantams padeda kelionės į Lietuvą, pokalbiai su artimaisiais per Skype, bendravimas su kitais Osle gyvenančiais lietuviais, Lietuvos aktualijų sekimas naujienų portaluose, knygos, skaitmeninė lietuviška televizija ir kt. Šiuolaikinės technologijos išties labai padeda išlaikyti lietuvių kalbą beveik nepakitusią tiems, kurie emigravo jau suaugę, baigę mokyklą Lietuvoje. Didžiausią rūpestį emigravusiems lietuviams kelia jų vaikų lietuvių kalba ir jos ateitis. Osle vaikai paprastai į darželius išeina vienerių metų, kai dar tik mokomasi pirmųjų žodžių. Tad jie greitai pradeda kalbėti norvegiškai namų aplinkoje net ir tose šeimose,

L. Jonušo nuotr.

Dr. Eglė GUDAVIČIENĖ, dr. Inga HILBIG,

Asm. arch. nuotr.

Tokią išvadą padarė Vilniaus universiteto mokslininkės, tarp Norvegijoje gyvenančių tautiečių ieškojusios lietuvių kalbos nykimo požymių. Tačiau ryškesnių šios kalbos pokyčių nepastebėta. Didžiausią rūpestį emigravusiems lietuviams kelia jų vaikų lietuvių kalba ir jos ateitis.

kur abu tėvai lietuviai. Tėvams didelis rūpestis – ką daryti, kad vaikai daugiau ir geriau kalbėtų gimtąja tėvų kalba, išmoktų ja ir rašyti. Žmonės ieško įvairių būdų, kaip sukurti vaikams kuo daugiau lietuviškos aplinkos: kas antrą sekmadienį veža į lituanistinę mokyklą, samdo privačius kalbos mokytojus, ieško lietuvių auklių, kitų lietuvių šeimų, turinčių panašaus amžiaus vaikų, stengiasi kuo dažniau ir ilgiau pabūti su vaikais Lietuvoje ir pan. Kalbinti lietuviai labai nuoširdžiai dalijosi lietuvių ir kitų kalbų vartojimo emigracijoje patirtimi, džiaugsmais ir rūpesčiais. Dėl riboto laiko visų atsiliepusiųjų apklausti nebespėta, bet kokybinė apklausa toliau tęsiama per Skype ir susitikus Lietuvoje. Nuoširdžiai dėkojame visiems mūsų apklausos dalyviams! Analogiškos ekspedicijos jau buvo organizuotos į Londoną, Buenos Aires, o šį rudenį dar bus vykstama į Torontą – tuos miestus, kur susitelkusios gausios lietuvių bendruomenės. 2017 m. pabaigoje planuojama išleisti monografiją, skirtą lietuvių kalbos diasporoje tyrimams ir minėtų keturių miestų sociolingvistiniams portretams. Šiuo metu projekto interneto tinklalapyje vyksta ir kiekybinė anketinė emigravusių lietuvių bei lietuvių kilmės asmenų visame pasaulyje apklausa, ieškoma respondentų. Projekto „Lietuvių kalba diasporoje: mokėjimas, vartojimas, nykimas“ vadovė – prof. Meilutė Ramonienė, projektą finansuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Daugiau apie projektą – www.emigrantai.projektas.vu.lt.

Stendinių pranešimų sesijos pirmosios vietos laureatė doktorantė Dovilė Baziulytė (viduryje) atsiima apdovanojimą iš konferencijos organizatorių prof. R. Rotomskio (kairėje) ir dr. V. Sivakovo pasižyminčių aukštynkeitėmis savybėmis, tyrimų srityje. Konferencijoje vyko jaunųjų mokslininkų trumpų žodinių ir stendinių pranešimų sesija. Slapto balsavimo metu išrinkti trys geriausi darbai. Pirmąją vietą užėmė VU Chemijos fakulteto Taikomosios chemijos katedros doktorantė Dovilė Baziulytė, antroji vieta atiteko Kelno universiteto Neorganinės chemijos instituto doktorantui Markusui Schützui, o trečioji – doktorantei iš Latvijos universiteto Medicinos fakulteto Ligai Saulitei.

Konferencija buvo naudinga ne tik moksliniu požiūriu. Tai buvo ir puiki galimybė pasaulinio lygio mokslo visuomenei pristatyti Lietuvą, parodyti joje atliekamus mokslinius tyrimus, gyventojų svetingumą ir kultūrą. Daugelis konferencijos dalyvių pirmą kartą viešėjo Lietuvoje – mūsų šalis jiems paliko neišdildomą įspūdį. Tikimasi, kad kitais metais konferencija vėl vyks Lietuvoje. Parengė L. Mikoliūnaitė, prof. R. Rotomskis ir dr. V. Sivakovas

Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto studentui Liudvikui Paukštei, grįžusiam iš stažuotės Kinijoje, vėl teko krautis lagaminus stažuotei, tik šįkart kitame žemyne. Tris kursus baigęs jaunuolis rugpjūčio pabaigoje pradėjo keturių mėnesių stažuotę JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Ameso mokslinių tyrimų centre. „Pamatyti, kaip dirba tokios organizacijos, turbūt yra ne vieno noras. Džiaugiuosi, kad turėsiu tokią galimybę. Jos siekiau ne tik dėl to, kad gyvenimo aprašyme atsirastų eilutė

apie stažuotę NASA. Man svarbesnė patirtis, kurią čia įgysiu“, – sako L. Paukštė. Jis prisidės prie biologinius darinius imituojančio optinio sensoriaus, fiziologiškai panašaus į musės akį, kūrimo, testavimo ir tobulinimo. Dėl panašumo šis sensorius ir vadinamas „Musės akimi“. Konkursą stažuotei NASA organizuoja ir studentus atrenka Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA). Ji stažuotojui taip pat skiria stipendiją, padengia stažuotės mokestį. Parengta pagal naujienos.vu.lt

universitas

vilnensis

sukaktis VU Teisės fakultetas: šimtametės tradicijos, dinamiška dabartis, inovatyvi ateitis

2016 m. rugsėjis

Spalio 11-ąją Teisės fakultetas pasitinka 375-ąsias įsteigimo metines. Kazimiero Leono Sapiegos idėja, materialus indėlis ir pastangos lėmė, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos 1641 m. spalio 11 d. išleista privilegija įsteigtas Vilniaus universiteto Teisės fakultetas. Vėlesnės kartos per šimtmečius puoselėjo, tobulino ir vedė fakultetą į priekį. Dabar VU Teisės fakultetas – teisės mokslo lyderis Lietuvoje. Kur glūdi fakulteto ilgaamžiškumo, pripažinimo, įvertinimo ir stiprybės paslaptys? Kas garbius teisininkus, praktikus, skatina dėstyti? Mintimis dalijasi fakulteto bendruomenės atstovai.

Viešosios teisės katedros prof. Egidijus Šileikis, Konstitucinio Teismo teisėjas: Istoriškai ir politiškai, ypač pagal valstybingumo raidą, Teisės fakultetas turėtų būti suvokiamas, puoselėjamas ir plėtojamas ne tik kaip vienas seniausių VU struktūros organizacinių ir vertybinių komponentų, bet ir kaip išskirtinis Lietuvos teisės sistemos elementas. Visų pagrindinių valstybės teisės aktų, pirmiausia – Konstitucijos, o toliau – Civilinio, Darbo, Baudžiamojo kodeksų ir kitų įstatymų, rengėjų grupių pagrindą sudarė fakulteto dėstytojai. Daugelis jų tebedirba fakultete ar palaiko su juo ryšius, taigi skleidžia savo patirtį jaunesniems kolegoms bei studentams. Du fakulteto dėstytojai – L. Vaitkutės nuotr.

Prof. Egidijus Šileikis dr. Kęstutis Lapinskas ir dr. Jonas Prapiestis – yra Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai, o tarptautinės teisės specialistas dr. Pranas Kūris – vienas pagrindinių šio akto formuluočių bendraautorių ir redaktorių. Teisės fakultete parengti pirmieji įtakingiausi Lietuvos teisės sritis atskleidžiantys vadovėliai, monografijos – Lietuvos civilinės teisės, civilinio proceso teisės, darbo teisės, baudžiamosios teisės studijų priemonės, sulaukusios didelio dėmesio ne tik tarp studentų, bet ir tarp advokatų, notarų, teisėjų, prokurorų. Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjų daugumą 1993–2016 m. sudarė būtent VU Teisės fakulteto dėstytojai (šiuo metu keturi iš devynių teisėjų dėsto fakultete). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjais dirba ar dirbo gausi fakulteto dėstytojų grupė: tarp jų – net keturi baudžiamosios teisės dėstytojai, trys civilinės teisės specialistai. Tarptautiniuose teismuose – Europos Žmogaus Teisių Teisme, Europos Sąjungos Teisingumo Teisme ir Bendrajame Teisme – teisėjais dirba ar dirbo net keletas Lietuvos valstybės deleguotų šio fakulteto dėstytojų, tarp jų – Egidijus Kūris, Egidijus Bieliūnas, Vilenas Vadapalas, Pranas Kūris. Lietuvos notarų, prokurorų ar advokatų daugumą sudaro būtent Teisės fakulteto absolventai. Dauguma VU Teisės fakultetą pasirinkusių ir baigusių studentų savo studijas sieja su svajonės įgyvendinimu ar ambicingai išsikelto uždavinio įvykdymu. Šiais požiūriais mūsų fakultetas neatskiriamas nuo Lietuvos valstybingumo, teisės sistemos raidos. Tai itin akivaizdu pastaraisiais mėnesiais kilus plačioms diskusijoms dėl naujos – šiuolaikinės, liberalesnės – Darbo kodekso koncepcijos. Jos parengimui vadovavo fakulteto dekanas prof. Tomas Davulis.

Kas mane skatina likti ir dėstyti VU Teisės fakultete? Profesoriaus krėslą 2005 m. gavau tarsi avansu, palyginti jaunas – 38-erių. Todėl nebuvau spėjęs grąžinti fakultetui akademinių „įsiskolinimų“, kai 2008 m. buvau paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju 9 metų kadencijai. Net nekilo minčių pasinaudojus proga nutraukti ar susiaurinti ryšius su fakultetu, be kurio tikriausiai nebūčiau tapęs konstitucinio teisingumo vykdytoju. Beveik kiekviena išvyka į fakultetą buvo ir tebėra akademinė atgaiva nuo įprastų teismui būdingų organizacinių procesinių įtampų, alinančių kolegialių diskusijų dėl tiriamo įstatymo vertinimo ir Konstitucijos aiškinimo bei taikymo konkrečioje byloje. Darbas fakultete suteikia daugiau galimybių išreikšti individualumą, patirti teorinio mokslinio bendravimo su studentais ir katedrų kolegomis žavesį.

Privatinės teisės katedros prof. Vytautas Mizaras, advokatas: Man asmeniškai svarbiau, kad VU ir kartu Teisės fakultetas būtų konkurencingi ne tiek Lietuvoje, kiek Europoje. Lietuva yra pasaulio dalis ir dėl to nenorėčiau apie manąją Alma Mater kalbėti vien nacionaliniu lygiu. Kreipiu link to, kad galvotume ne apie praeities šimtmečius, o apie ateitį – bent jau dešimtmečius. Universitetas pirmiausia yra žmonės, kurie ateina čia kaip į mokymosi ir mokslo namus: siekti pažinimo. Universitetas nėra – ir norėčiau, kad niekada netaptų – „duodantis rinkai produktą“. Žmonės universitete turi įsitraukti ir būti įtraukti siekti išsilavinimo taip, kad gebėtų ne tik kažką žinoti, vadovaudamiesi kažkieno išgalvotomis taisyklėmis, bet svarbiausia – pažinti. Pažinti pasaulį taip, kad žinotų, kaip kurti ateitį. Universitetinis išsilavinimas nėra tik galėjimas įsitraukti į konkrečią darbo rinką ir būti tam tikros srities amatininku (kad ir ypač geru). Tai yra daug daugiau – galėjimas pažinti, suprasti ir praeitį, ir dabartį, kurti pažangesnę, teisingesnę, turiningesnę ateitį. Kodėl mane vis dar traukia šis fakultetas Saulėtekyje? Todėl, kad ten yra saulėtekis. Jeigu ten būtų saulėlydis – tuomet abejoju, ar vykčiau. Noriu pažinti ir mokytis, dalytis savo patirtimi, žiniomis. Noriu kartu su studentais ir kolegomis

G. Žilinsko nuotr.

Prof. Vytautas Mizaras kurti gražesnę ir pažangesnę Lietuvos visuomenę ir ateitį. Jokia kita veikla negali duoti tokios pridėtinės vertės, kaip akademinis darbas. Neįsivaizduojate, kaip smagu ir išdidu matyti buvusius studentus, kurie dabar jau realiai kuria pažangesnę visuomenę. Aš tikrai manau, kad jeigu matai už save jaunesnius žmones, kurie už tave yra geresni, vadinasi, nepraleidai laiko veltui. Mano mėgstama Alberto Einsteino frazė:„Mieli palikuonys! Jei nebūsite teisingesni, taikesni ir apskritai protingesni, nei esame arba buvome

mes, tai tegul jus velnias griebia.“ Manau, kad Saulėtekis iš tikrųjų yra saulėtekis – nors ir labai norėčiau, kad Teisės fakultetas būtų senamiestyje...

Viešosios teisės katedros doc. Giedrė Lastauskienė, advokatė: Teisininko profesija suteikia galimybę užsiimti pačia įvairiausia veikla – mūsų fakulteto absolventai tampa teisėjais, prokurorais, notarais, advokatais, politikais, verslininkais, o kartais dirba ir visiškai kitokį, su teise niekuo nesusijusį darbą. Teisės fakultetas veikia didžiulės konkurencijos sąlygomis, todėl būtina suvokti, kokie turėtų būti mūsų pagrindiniai tikslai. Mano vertinimu, fakultetas turėtų orientuotis į aukščiausio lygio teisininkų – analitikų, ekspertų – rengimą. Bet kokia itin siaura specializacija sudaro galimybę žmogui tapti labai geru tos srities specialistu, bet kartu paverčia jį paprasčiausiu amatininku (kad ir labai geru) ir susiaurina jo mąstymo ribas. Universitetas neturi štampuoti teisininkų, kurie sugeba tik žinoti aukščiausiųjų Asm. arch. nuotr.

Dirbdamas su studentais turi nuolatinę galimybę jausti realų gyvenimą ir neužsidaryti teisinių fikcijų pasaulyje. Šis darbas priverčia tave nesnausti ir išlaikyti didelį gyvenimo tempą. Tačiau kartu dėstytojo veikla reikalauja ir didžiulių pastangų.

Agnė Oseckytė, III kurso studentė, fakulteto Studentų atstovybės pirmininkė: Prieš dvejus metus pasirinkau stoti į VU Teisės fakultetą, nes norėjau ne tik iškirtinės kokybės, visapusiško išsilavinimo, bet ir studijų, kurios kasdien skatintų mąstyti, kelti klausimus ir verstų ieškoti atsakymų. Dabar, būdama jau trečiame kurse, iš studijų tikiuosi dar daugiau: diskusijų ir su dėstytojais, ir su studijų draugais, iššūkių, kurie priverstų tobulėti ir atrasti, ką reiškia sugebėti argumentuoti bet kokią poziciją, nepriklausomai nuo to, kokia yra tavo paties nuomonė vienu ar kitu klausimu. Teisės studijos skatina studentus grįsti savo sprendimus logika ir žiniomis. Būti VU Teisės fakulteto studentu reiškia visada prisiimti atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus. Kiekvienam mūsų fakulteto studentui – juolab šio fakulteto alumnui – taikomi aukštesni standartai, nes mūsų studijos įpareigoja išmanyti ne tik teisinės sistemos subtilybes, bet ir politiką, kultūrą, meną: iš esmės viską, kas daro įtaką visuomenei ir joje vyraujančioms paradigmoms. Teisės fakulteto studentai mokosi objektyviau įvertinti kiekvieną situaciją, nes neretai būtent jiems vėliau tenka priimti sprendimus, keičiančius pasaulį ir visuomenę, kurioje gyvename. Kas mane „veža“ Teisės fakultete? Pirmiausia – jausmas, kad čia nuolat gaunu naujų žinių, tobu-

Doc. Giedrė Lastauskienė teismų sprendimus ir juos mechaniškai taikyti panašiose bylose – tokiems įgūdžiams universitetinės studijos nereikalingos. Turime skatinti studentą įgyti kuo platesnį, būtent – universitetinį, išsilavinimą ir parodyti jam tokio išsilavinimo privalumus: kad jam būtų visiškai aišku, kodėl jis turėjo studijuoti teisės filosofiją, teisinį argumentavimą ar politinių teorijų istoriją. Būtent taip įsivaizduoju Teisės fakulteto misiją. Galvodama apie savo profesiją ir veiklą, pirmiausia save identifikuoju kaip dėstytoją, o ne kaip advokatę – ir į klausimą, kuo užsiimu, net nesusimąstydama atsakau, kad dėstau VU Teisės fakultete. Dėstymas ir advokatės praktika – abi profesijos viena kitą papildo. Net negaliu įsivaizduoti, kaip sugebėčiau skaityti paskaitas studentams, jei nebūčiau pamačiusi, kokia yra „gyvoji“ – realiai egzistuojanti teisė, pasireiškianti konkrečiais konkrečių bylų sprendimais. Prisimenu, kaip būdami studentai laukdavome užsiėmimų, kuriuos vedė praktikai – advokatai, prokurorai, teisėjai, nes būtent jie sugebėdavo pavyzdžiais išaiškinti tas teorines nuostatas, kurių, nesuprastų, būdavome prisirašę storiausius sąsiuvinius. Kita vertus, pedagoginį darbą lydinti galimybė (ir prievolė) skirti laiką gilesniam teisės pažinimui, teisės doktrinos studijoms sukuria prielaidas tam, kad taptum ir kitokiu praktiku. Susidūrimas su teisės mokslu iš esmės pakeičia bet kurio teisininko praktiko mąstymo ir samprotavimo būdą, o tai, esu įsitikinusi, suteikia milžinišką impulsą keistis visai teisinei sistemai, kuri, kaip ir bet kuri uždara socialinė sistema, yra linkusi sustingti ir priešintis naujovėms.

Asm. arch. nuotr.

Agnė Oseckytė lėju kaip asmenybė ir susipažįstu su skirtingais požiūriais bei žmonėmis. Labai džiaugiuosi, kad šį jausmą sukuria ne tik mano studijos, bet ir veikla Studentų atstovybėje. Universitetas yra kur kas daugiau nei paskaitos, seminarai ar egzaminai. Tai – pažintys su kitais žmonėmis, įveikti ir neįveikiami iššūkiai, kurie tikrai priverčia rinktis, kokiu žmogumi, specialistu nori būti. Man be galo patinka, kad mano studijos yra nuolatinis, nenutrūkstamas tobulėjimas – fakultetas iš kiekvieno studento reikalauja atsidavimo, užsidegimo ir dinamiškumo. Čia gali jausti: studentai skatinami išbandyti save dar universitete, kad susidūrimas su problemomis profesiniame gyvenime nebūtų netikėtas ir būtų įveiktas logiškai, racionaliai mąstant. ,,Veža“ ir tai, kad po penkerių metų galėsiu didžiuotis tiek savo Alma Mater, tiek savimi, nes savo studijoms atidaviau visą save ir iš jų pasiėmiau viską. Parengė Inga Kazilionienė

2016 m. rugsėjis

universitas

vilnensis

Vilniaus universitete publikuotas istorinis žemėlapis Dr. Arūnas VYŠNIAUSKAS Kremliuje 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašius vokiečių ir sovietų sutartį dėl draugystės ir sienų tarp SSRS ir Vokietijos, tarpusavio trintis dėl Lietuvos teritorijos išliko. Šie klausimai nėra iki galo išaiškinti. Yra, tiesa, istorikų šiek tiek rašyta apie Suvalkijos teritorinį ruožą, kurį Lietuvos sąskaita Sovietų Sąjunga 1939 m. rugsėjo pabaigoje sutiko perleisti Vokietijai, tačiau vėliau Kremlius apsigalvojo ir išsiderėjo kompensuoti vokiečiams tai žaliavomis už 7,5 mln JAV dolerių, laikantis aukso ekvivalento. Tas dabarties požiūriu Maskvos „išsipirktas“ ruožas iš dalies eina menamo Suvalkų koridoriaus teritorija, į kurią pastaruoju metu sutelktas NATO dėmesys kaip į strategiškai itin svarbią zoną ir galimą Achilo kulną gynybinėje sistemoje. Mat potencialiam priešininkui ją užėmus, Karaliaučiaus kraštas (dabartinė Kaliningrado sritis Rusijos Federacijoje) kariniu komunikaciniu požiūriu būtų tiesiogiai sujungtas su Baltarusija, o Baltijos šalys atkirstos nuo Lenkijos. Kitas svarbus punktas NATO gynybinėje strategijoje neabejotinai yra Klaipėdos uostas, o čia įdėmus žvilgsnis į 1939 m. kartografiją taip pat sukelia tam tikrų minčių. Nagrinėjant 1939 m. rugsėjo pabaigoje įvykusius Maskvos ir Berlyno teritorinius pasidalijimus į akis krinta nevienodas Klaipėdos krašto traktavimas politinės geografijos požiūriu. Ribbentropas deryboms į Maskvą atsivežė spe-

2016 m. pradžioje pavyko išspausdinti visą žemėlapį, ant kurio, „draugiškai“ pasidaliję Lenkijos teritoriją, 1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje pasirašė sovietinio Kremliaus valdovas Josifas Stalinas ir tuometinis Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas. Tai pirmasis pasaulyje pilnas faksimilinis šio istoriškai svarbaus dokumento publikavimas, nors ir kiek sumažintu formatu. cialiai išspausdintą fizinės geografijos žemėlapį su pažymėtomis ikikarinėmis sienomis, tačiau neįrašytais valstybių pavadinimais. Klaipėdos, vokiečių vadinamos Memel, krašto teritorija žemėlapyje jau parodyta kaip integrali Vokietijos Reicho dalis. Kaip žinoma, Lietuva 1939 m. kovo 22 d. buvo priversta perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Tos dienos data atitinkamą sutartį su Ribbentropu 1939 m. kovo 23-iąją apie 1 valandą nakties pasirašė Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa. O kovo 23 d. į vokiečių iškilmes Klaipėdoje atvyko pats fiureris – Vokietijos reichskancleris Adolfas Hitleris. Berlynas pasirūpino, kad dvišalėms deryboms Maskvoje 1939 m. rugsėjį būtų naudojamasi kartografiškai pažymėta Vokietijos Reicho pusmečiu anksčiau spėta išplėsti teritorija. Kaip žinoma iš istorinių šaltinių, tas Hitlerio Vokietijos įvykdytas Klaipėdos krašto prijungimas labai nepatiko Kremliui, nes buvo su juo iš anksto nesuderintas ir suprastas kaip strateginės grėsmės Sovietų Sąjungai padidėjimas. Maskvos reakcija tapo vienu iš katalizatorių Berlyne operatyviai rezgant planus, kaip plečiantis į Rytus toliau reikės neatidėliotinai tartis su Kremliumi, o tai ir privedė

Fragmentas iš 1939 m. Berlyne spausdinto žemėlapio, kuriame Klaipėdos kraštas parodytas kaip Vokietijos, o ne Lietuvos integrali teritorija. Žemėlapio originalas su Stalino ir Ribbentropo parašais ir ranka įrašyta 1939 m. rugsėjo 28 d. data yra saugomas Berlyne (Politisches Archiv des Auswärtigen Amtes, BILATR SOW 56)

prie vadinamojo Molotovo–Ribbentropo pakto 1939 m. rugpjūčio 23 d. Tų metų rugsėjo 28 d. Vokietijos–SSRS sutartis buvo jo tęsinys. Tai nestebina. Nustebino kas kita. Nors Stalinas dėl Lenkijos pasidalijimo pasirašė Ribbentropo pakištą žemėlapį su prijungtu Memeliu prie Vokietijos, tačiau 1939 m. rugsėjo 29 d. „Pravda“ kartu su sutartimi publikavo nespalvotą kartoschemą, parodančią Klaipėdos kraštą kaip Lietuvos teritoriją! Miesto pagrindinis pavadinimas buvo parašytas lietuviams įprasta forma Klaipėda (Клайпеда), o po juo skliaustuose vokiškas miesto pavadinimas – Memelis (Мемель). Visi geografiniai pavadinimai kartoschemoje parašyti rusiškomis raidėmis, įskaitant Nemuno upės pavadinimą. Lietuva (Литва) kartoschemoje įrašyta, o Lenkija – ne, mat nors jos prieškarinės sienos parodytos, tačiau Maskva nuo 1939 m.

rugsėjo antrosios pusės laikė, kad Lenkija kaip valstybė nustojo egzistuoti, dėl to stengtasi ir jos vardo be reikalo neminėti. Nors Klaipėdos krašto riba Lietuvos teritorijoje pažymėta brūkšnine linija (Klaipėdos kraštas, žinia, turėjo autonomiją Lietuvos Respublikoje), tačiau valstybinė siena tarp Lietuvos ir Vokietijos parodyta einanti Nemuno upės linija ir pažymėta topografiškai įprastais brūkšniais, atskirtais vienas nuo kito tarpeliais su tašku. Ir net Kuršių Nerija, jos pusė, parodyta kaip Lietuvai priklausanti, nes ją kerta sienos brūkšnys. Yra ir daugiau paaiškinimų reikalaujančių klausimų, probleminių dalykų, kurie iškyla vartant senuosius žemėlapius ir nagrinėjant valstybinių sienų raidą. Būtina ir toliau tyrinėti 1939–1941 m. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos Reicho susitarimus, bendradarbiavimą ir kolizijas, nes tai aktualu ne tik akademiniu, bet ir politiniu požiūriu.

Žemėlapio faksimilinė kopija publikuota kaip kartografinis priedas prie knygos „Lietuvos valstybingumo branda ir trapumas (1918–1940 m.): mokslinių straipsnių rinkinys“ (sudarytojai Saulius Kaubrys, Arūnas Vyšniauskas (moksl. red.), Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015. Nuskenuotas žemėlapis publikuotas bendradarbiaujant su Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politiniu archyvu, vykdant Lietuvos mokslo tarybos projektą pagal Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 m. programą (sutartis Nr. LIT-9-16). Projekto vadovas – VU Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Arūnas Vyšniauskas. Šio žemėlapio fragmentas jau buvo publikuotas laikraštyje „Universitas Vilnensis“, 2015, Nr. 5, p. 10.

Rusijos caro Aleksandro (kairėje), Prancūzijos imperatoriaus Napoleono (centre) ir Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III (dešinėje) susitikimas ant plausto Nemune prie Tilžės 1807 m. birželio 26 d. Taip buvo sprendžiamas Europos valstybių ir jų sienų likimas. Europos perdalijimo planai – ne naujiena istorijoje. Friedricho Jügelio spalvota graviūra pagal Ludwigo Wolfo piešinį

Mokslininkai išbandė modernios TMI laboratorijos įrangą

K. Kazlausko nuotr.

Nacionaliniame fizinių ir technologijos mokslų centre, VU Taikomųjų mokslų instituto (TMI) Organinės optoelektronikos technologijų laboratorijoje, įdiegtas modernus technologinės įrangos kompleksas. Jį sudaro inertinių dujų spintos, kuriose integruoti padėklų valymo, liejimo, atkaitinimo, vakuuminio garinimo ir hermetizavimo įrenginiai. Toks kompleksas – trečias pagal dydį tarp tų, kuriuos kompanija „MBraun“ įrengia universitetuose visame pasaulyje. Šioje laboratorijoje vasarą mokslininkai pagamino mėlynai šviečiantį organinį šviestuką (organiclight-emitting diode, OLED). Jis veikia spindulinės rekombinacijos eksipleksuose principu. Nors pats šviestukas nėra ypatinga naujovė (jo

gamybai panaudotos komercinės medžiagos), tačiau jis tapo pirmuoju prietaisu, pademonstruotu naujoje technologijų laboratorijoje. Šis gaminys atvers kelius tolimesniam organinių prietaisų kūrimui ir tobulinimui (nuotr.). VU TMI mokslininkai ateityje planuoja išplėsti organinės elektronikos prietaisų įvairovę ir pradėti kurti organinių saulės elementų, organinių tranzistorių, jutiklių ar organinių lazerių prototipus, panaudodami Lietuvos chemikų susintetintas perspektyvias organines medžiagas. TMI inform.

universitas

vilnensis

atmintis

2016 m. rugsėjis

Simbolinis lieptas įprasmins Lietuvos matematikų atminimą kultūros žmogus. Jis buvo vienas iš Lietuvos universiteto Kaune steigėjų. Daug metų dirbo šio universiteto Gamtos–matematikos fakulteto dekanu, 1946–1948 m. – Vilniaus universiteto rektoriumi. „Kurią mūsų kultūros ar visuomenės gyvenimo sritį bepaimsime, visur rasime ženklių Z. Žemaičio veiklos pėdsakų“, – rašė ilgametis mūsų universiteto rektorius J. Kubilius. Todėl ir jo vardo medalį matematikai skiria ne vien tik už nuopelnus matematinio švietimo ir matematikos mokslo raidai. Z. Žemaičio medaliai buvo įteikti šio krašto kultūrai nusipelniusiems žmonėms: ilgamečiam Antalieptės mokyklos direktoriui, kraštotyrininkui Vincui Kibirkščiui bei dailininkams Arvydui ir Teodorai Každailiams. Medalius įteikė Z. Žemaičio duktė dailininkė Irena Žemaitytė-Geniušienė. „Matematiką ir meną sieja tai, kad jų kūriniai kyla iš tos pačios žmogaus dvasios neišmatuojamų galių paslapties“, – sakė dailininkė, matematikų vardu išreikšdama padėką apdovanotiesiems antalieptėnams už jų veiklą.

Doc. Vilius STAKĖNAS, MIF Matematinės informatikos katedra

Įsižiūrėję į lakią dabartį regime virpančius mūsų gyvenimo atspindžius. Tačiau tai tik paviršiaus reginiai, dabartis yra gili, tanki daugybės gijų sanpyna. Kiekviena mūsų medžiaginės ir dvasinės kultūros sritis yra margas užbaigtų darbų, minčių, įvykių ir primirštų likimų audinys. Taip pat ir matematika – racionalaus mąstymo, jungiančio daiktišką tikrovę ir idėjų pasaulį, menas. Lietuvos matematikos dabartyje tebėra visų jos kūrėjų įnašas, nors dažnai nebeišskiriamas, nebeužčiuopiamas, bevardis. Tačiau kūrėjų vardus galime ir turime atminti. Atminimo buveinės yra muziejai. Lietuvos matematikų muziejų įsteigė doc. Henrikas Jasiūnas. Jo mintyse rūpinimasis matematiniu švietimu ir mokslo raida buvo dalis gimtojo krašto ir visos Lietuvos kultūros auginimo darbo. Prieš metus H. Jasiūno gyvenimas baigėsi. Bet matematikų bendruomenė tebejaučia jo asmenybės įtaigą.

Matematikų lieptas

Paroda Antalieptėje

Ištaręs „Antalieptė“ įsivaizduoji susitikimą ant lieptų. Jų ten iš tikrųjų yra – ir per Šventąją, ir per jos intakus. Rugpjūčio 21 d. du matematikai – Lietuvos matematikų draugijos prezidentas Remigijus Leipus ir seniausias

„Mes – žmonės Lietuvos“, – ištarė kadaise savo epiškame eilėraštyje „Giesmė pasaulio medžiui“ Sigitas Geda. Tačiau smagu ir patikslinti: esu dzūkas, žemaitis, aukštaitis... Pasirodo, didoko būrelio Lietuvos matematikų tėviškė – Rytų Aukštaitija. Štai tik keletas jų: V. Statulevičius, V. Matulis, B. Kvedaras, H. Jasiūnas... Jiems paminėti Antalieptėje, H. Jasiūno tėviškėje, rugpjūčio 6 d. buvo atidaryta paroda „Gaspariškių Jasiūnai ir Lietuvos matematikai“. Ją sumanė ilgus metus H. Jasiūnui Lietuvos muziejaus darbuose talkinusi Vita Verikaitė, o įgyvendinti padėjo Olga Raugienė, daugelio kultūrinių Antalieptės renginių įkvėpėja. Parodai panaudotos Lietuvos matematikų muziejuje saugomos nuotraukos, dokumentai, knygos. Parodą atidarė ir žodžiu palydėjo prof. Eugenijus Manstavičius. Lietuvos matematikų draugija turi apdovanojimą – Zigmo Žemaičio medalį. Z. Žemaitis – didis mūsų

Lietuvos matematikų muziejuje VU Matematikos ir informatikos fakultete iš svečių – Algirdas Šukys – perkirpo juostelę ir atvėrė dar vieną lieptą – matematikų. Jį antalieptėnai sumanė norėdami paminėti iš jų krašto kilusius matematikus, o sukūrė medžio drožėjas S. Savickas. Dailus lieptelis įrengtas prie ilgamečio VU Matematikos ir informatikos fakulteto dėstytojo Petro Vaško sodybvietės.

Tiesa, ją mena tik keli pilki, į žemę įsirausę akmenys. Dabar lieptelis saugos jos atminimą. Ir ne tik jos. Taip pat ir jauno mūsų universiteto matematiko Giedriaus Alkausko vaikystės vasarų, prabėgusių pas senelius Antalieptėje. Antalieptėnai ir svečiai aplankė H. Jasiūno šeimos kapus, dalyvavo H. Jasiūno šeimos ir Lietuvos matematikų atminimui skirtose mišiose Antalieptės bažnyčioje. Antalieptės ir aplinkinių kaimų bendruomenių žmonės surengė svečiams vaišes. Viešnagės Antalieptėje diena baigėsi prisiminimų popiete.

Aukštaičių diena Matematikos ir informatikos fakultete Rugpjūčio 25 d. matematikai sutiko svečius iš Antalieptės Vilniuje. Aplankėme Antakalnio kapinių kalneliuose atgulusių Matematikos ir informatikos fakulteto dėstytojų, kitų universiteto žmonių kapus. Paskui susirinkome prie H. Jasiūno kapo ir plevenant žva-

Matematikų lieptas

kelių liepsnai tiesiog patylėjome. Tyla yra vėjas, atgenantis prisiminimus... Svečiai aplankė Lietuvos matematikų muziejų, klausėsi V. Verikaitės pasakojimo apie Lietuvos matematikos augimą, bendrą darbą su H. Jasiūnu plėtojant Lietuvos matematikų muziejaus veiklą. Z. Žemaičio auditorijoje prisiminimų vakarą pradėjo uteniškių choras „Indraja“, kuriam vadovauja prof. Lionginas Abarius ir Daina AbariūtėLazauskienė. Skambėjo „amžinojo grožio“, kaip sakė profesorius, dainos: ir aukštaitiškai, ir lietuviškai. Klausytasi ne tik dainų, bet ir gyvų profesoriaus prisiminimų apie bendravimą ir su H. Jasiūnu, ir su rektoriumi J. Kubilium, ir su poetu P. Širviu... Vasaros renginiai, skirti Lietuvos matematikams, baigėsi. Juos primins ne tik gyvi dalyvių įspūdžiai, bet ir knygelė „Lietuvos matematikams atminti“, kurioje paminėti visi mus jau palikę Lietuvos matematikai. Leidinį ir visus renginius sumanė ir su pagalbininkais įgyvendino Vita Verikaitė. V. Stakėno nuotraukos

In memoriam

Geologijos ir mineralogijos katedros arch. nuotr.

Meilutė KABAILIENĖ (1931–2016)

Meilutė Kabailienė (Chomskytė) gimė 1931 m. spalio 16 d. Kaune. 1950 m. medaliu baigė Vilniaus S. Nėries vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti geologijos. 1955 m. su pagyrimu baigusi universitetą įstojo į aspirantūrą prie Lietuvos MA Geologijos ir geografijos instituto. 1959 m. tame pačiame institute ėmė dirbti jaunesniąja moksline bendradarbe, o nuo 1961 m. – vyr. moksline bendradarbe. 1960 m. apgynė daktaro (mokslų kandidato) disertaciją. 1964 m. pradėjo dirbti Lietuvos geologijos institute. Nuo 1971 m. – docentė Vilniaus pedagoginiame universitete, nuo 1974 m. – profesorė tame pačiame universitete 1973 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją. Prof. M. Kabailienė – dviejų Lietuvos mokslo premijų laureatė (1978 m. ir 2008 m.). Profesorės vadovėlis

„Kristalografija“ (2003 m.) aukštųjų mokyklų vadovėlių konkurse pelnė trečiąją premiją. Nuo 1980 iki 2005 m. M. Kabailienė dirbo profesore Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedroje. 2005 m. jai buvo suteiktas garbingas profesorės emeritės vardas. Ji skaitė paskaitas studentams geologams, biologams, geografams, chemikams ir archeologams, dirbo mokslinį darbą, dalyvavo keliuose tarptautiniuose tyrimų projektuose, vadovavo doktorantams (jos vadovaujami daktaro disertacijas apgynė 10 mokslininkų), magistrams ir bakalaurams, kvartero stratigrafams ir paleoekologams. Prof. M. Kabailienė buvo paleobotanikė, savo tyrimuose taikė žiedadulkių ir diatomėjų analizių duomenis, tyrė daugiausia Lietuvos vėlyvojo ledynmečio ir holoceno sluoksnius.

Naudodama tiek Lietuvos pakrantės, tiek atviroje jūroje pragręžtų nuosėdų žiedadulkių ir diatomėjų analizių duomenis ji daug metų tyrinėjo Baltijos jūros raidą, paleoekologines sąlygas, jūros vandens lygio svyravimus. Yra ištyrusi Lietuvos ežerų ir pelkių vystymosi istoriją, išnagrinėjusi Lietuvos augalijos ir klimato kaitą vėlyvajame ledynmetyje ir holocene (maždaug per pastaruosius 14 000 metų), sudarė minėto laikotarpio stratigrafinę schemą. Ypač daug dėmesio prof. M. Kabailienė savo darbuose skyrė paleobotaninių tyrimų teorijai ir metodikai: buvo tiriami žiedadulkių pasiskirstymo ir nusėdimo dėsningumai ežerų vandenyje, įvairių augalų žiedadulkių pernešimas ore. Profesorė pasiūlė naują metodą augalų žiedadulkių produktyvumui nustatyti, ji apskaičiavo svarbiausių Lietuvoje augančių

medžių žiedadulkių produktyvumą, išvedė pataisos daugiklius, reikalingus žiedadulkių analizės duomenims koreguoti, pasiūlė naują metodą praeities augalijos sudėčiai atkurti ir tuo metodu atkūrė Lietuvos augalijos sudėtį per 14 000 metų. Prof. M. Kabailienė parašė ir išspausdino per 200 mokslinių straipsnių, 14 monografijų ir 6 vadovėlius. Mokslininkė skaitė mokslinius pranešimus geologų, paleoekologų, palinologų, diatomistų, paleoklimatologų, Baltijos jūros tyrinėtojų konferencijose, surengė ne vieną svarbų tarptautinį renginį Vilniaus universitete. Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros kolegos

universitas

vilnensis

2016 m. rugsėjis

sukaktis 11

Nepamirštamas fizikų mokytojas Profesoriaus Henriko Horodničiaus 110-metį minint Prof. Liudvikas KIMTYS, Fizikos fakultetas

Prabėgo jau 27 metai, kai nebeturime ilgamečio Vilniaus universiteto darbuotojo – profesoriaus Henriko Horodničiaus (mirė 1989 m. liepos 19 d.). Ar daug kas iš jaunesniųjų fizikų jį prisimena, žino jo didžiulį indėlį, Lietuvai žengiant vos ne iš viduramžių atsilikimo po ilgametės carinės Rusijos priespaudos europinio lygio valstybės link? Deja, laikas nenumaldomai bėga ir daug kas nueina užmarštin. Tad nors ir nedideliu straipsneliu pravartu priminti skaitytojams šį nuostabų fizikų mokytoją. Sudėtingas buvo H. Horodničiaus gyvenimas, net nelabai įsivaizduojamas jaunesniosios kartos žmonėms. Jis gimė 1906 m. rugsėjo 3 d. Rusijoje, Sant Peterburge, tarnautojo šeimoje, o į Lietuvą, tuometinę carinės Rusijos provinciją, persikėlė 1918 m. Nelengva buvo patikėti, kai jis 1974 m. per Fizikų dieną taip kalbėjo: „Vilniuje gyvenu prie 14-osios politinės santvarkos...“ Tai buvo tiesa, tik gal buvo vienu „virsmu“ daugiau. Dvi pradines gimnazijos klases baigė Peterburge. Vėliau (1918–1924) mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, tačiau ją baigęs negalėjo iškart įstoti į universitetą, nes tuometiniai tautiniai klausimai lenkiškame Vilniuje buvo gana sudėtingi. 1924 m. jis buvo įrašytas į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą kaip laisvasis klausytojas. Didelis noras studijuoti paskatino H. Horodničių 1925 m. išlaikyti specialius egzaminus lenkiškam brandos atestatui gauti. Jį gavęs tapo tikru studentu ir studijas universitete užbaigė 1933 m., gaudamas filosofijos magistro laipsnį. Ilgokai H. Horodničius studijavo universitete, aišku, ne dėl nepakankamų gebėjimų. Nelengvos materialinės sąlygos šeimoje privertė jį gana anksti pradėti dirbti. Dar mokydamasis gimnazijos 7 klasėje įsidarbino sąskaitininku – buhalterio padėjėju lietuviškoje poliklinikoje ir dirbo juo iki 1926 m. Net 14 metų buvo fizikos ir matematikos mokytojas: lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos mokytojų seminarijoje (1926–1928), Vytauto Didžiojo gimnazijoje (1934–1940). Mokytojaudamas H. Horodničius pradėjo mokslinę ir pedagoginę veiklą Vilniaus universitete: dirbo Eksperimentinės fizikos katedros asistento padėjėju (1929–1931), jaunesniuoju

G. Burbos nuotr.

Henrikas Horodničius (apie 1980) universitete apgynė disertaciją gamtos filosofijos mokslų daktaro laipsniui įgyti. Jis tikėjo, kad gyvenimas greitai grįš į normalias vėžes ir universitetas vėl gyvuos. Todėl laisvalaikiu sunkiais karo metais išvertė į lietuvių kalbą G. S. Lansbergo „Optiką“ ir D. I. Sacharovo ir I. S. Kosminkovo „Fizikos uždavinių rinkinį“. Po karo H. Horodničius įsitraukė į universiteto atkuriamąjį darbą eidamas įvairiausias pareigas: rektoriaus padėjėjo (prorektoriaus) ūkio reikalams (1944–1945), docento (1945), o tais pačiais metais gavęs fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar daktaro) laipsnį buvo išrinktas profesoriumi. Nesibaigus metams jis neteko profesoriaus vardo, bet buvo paskirtas Bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedros vedėju docentu ir dirbo juo iki 1960 m. Tai dar ne viskas: 1950–1958 jis dirbo Fizikos–matematikos fakulteto dekanu, o nuo 1950 iki 1952 m. – dar ir Chemijos fakulteto dekanu tuo pačiu metu. Keičiantis Fizikos fakulteto struktūrai, jo pareigų įvairovė vis didėjo: nuo 1960 iki 1978 m. jis dirbo docentu Bendrosios fizikos ir spektroskopijos, Astronomijos ir plazmos fizikos, Astronomijos ir kvantinės elektronikos katedrose. 1978 m. Vilniaus universiteto taryba jam suteikė Astronomijos ir kvantinės elektronikos katedros profesoriaus vardą. Tačiau tuometinė TSRS aukščiausioji atestacinė komisija profesoriaus vardo „išimties tvarka“ jam nesuteikė: mat H. Horodničiui 1945 m. buvo pripažintas tik mokslų kandidato laipsnis, greičiausiai vien todėl, kad jis apgynė daktaro disertaciją oficialiai

asistentu (1931–1934), vyresniuoju asistentu (1934–1940), o 1940 m. pradėjo eiti docento pareigas. Stepono Batoro universiteto Fizikos padalinyje jis dirbo kartu su ryškiomis tuometinėmis mokslo asmenybėmis: Henryku Niewodniczanskiu (jo vardu pavadintas Branduolinės fizikos institutas Krokuvoje), Aleksanderiu Jablonskiu ir kt. Universiteto Fizikos muziejuje saugomi spektrografai, kuriais jie naudojosi. Kai Vilnius 1940 m. sugrįžo Lietuvai, jie išvyko į Lenkiją, o H. Horodničius liko Vilniuje. Deja, po daugelio metų asmeniniuose pokalbiuose jis ne kartą pasakė: „Jie ten tapo dideliais mokslo žmonėmis, o aš čia – savotišku pastumdėliu...“ Moksliniai H. Horodničiaus darbai buvo labai svarbūs besiformuojančiai atomo fizikai: rentgeno spindulių sklaidos įvairiose terpėse ir skystojo bromo fluorescencijos tyrimai, kritinių jodo potencialų matavimai. Bet svarbiausi jo darbai skirti temperatūros įtakos spektrinių linijų išplitimui dėl dujų molekulių smūgių nagrinėti. Jau pirmieji paskelbti mokslo darbai žurnale „Nature“ 1938 ir 1939 m. rodo didžiulį jo sugebėjimą kruopščiai atlikti eksperimentinius tyrimus. Šių darbų ciklas buvo apibendrintas H. Horodničiaus daktaro disertacijoje. Prasidėjus karui ir vokiečių okupacijai, Vilniaus universitetui atėjo sunkios dienos. H. Horodničius buvo pažemintas iki Fizikos katedros asistento, o 1943 m. uždarius universitetą vėl teko grįžti prie sąskaitininko pareigų, tik kitoje įstaigoje – Geležinkelių valdyboje. Tačiau jis nenutraukė mokslinės veiklos ir 1943 m. jau uždarytame

E. Kurausko nuotr.

Rugsėjo 19 d. VU bibliotekos Baltojoje salėje atidaryta paroda „Atskleidęs branduolio fizikos žavesį: Henrikas Horodničius (1906–1989)“, skirta profesoriui. Ji veiks iki spalio 10 d. uždarytame universitete. Beje, daug kas kalbėjo, kad H. Horodničius buvo nuskriaustas dėl to, kad atsisakė laikyti mokslinio komunizmo egzaminą, bet asmeniniuose pokalbiuose jis niekada tokio fakto nepatvirtino. Labai turininga ir įsimintina H. Horodničiaus pedagoginė bei mokslinė veikla, nepaisant įvairių administracinių pareigų. Jis atliko svarbius povandeninės kibirkšties Cd spektrinius tyrimus. Daug dėmesio skyrė spektrinės analizės metodiniams klausimams. Dėstydamas bet kokią fizikos kurso dalį visada vadovavosi pagrindiniu principu, kad paskaitos reikalingos studentui, o ne lektoriui. Prasminga ir H. Horodničiaus visuomeninė veikla. Jis aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvoje „Žinijos“ draugiją, perskaitė daugybę populiarių paskaitų apie atomo, branduolio fiziką. Ištisą dešimtmetį (1966–1976) su dideliu pareigingumu ir didžiule pagarba „kylantiems“ mokslininkams jis dirbo mokslinių laipsnių teikimo tarybos sekretoriumi. Buvo kelių mokslinių koordinacinių tarybų, Lietuvos fizikų draugijos valdybos, žurnalo „Lietuvos fizikos rinkinys“ redaktorių kolegijos

narys. Daug padirbėjo rengdamas enciklopedijos straipsnius ir fizikos terminų žodynus. Apie gerą H. Horodničiaus darbą Vilniaus universitete liudija ir svarūs tuometiniai vyriausybiniai apdovanojimai: Garbės ženklo ordinas (1950), Darbo raudonosios vėliavos ordinas (1979), medaliai, net keturi LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštai, daug kitų garbės raštų. 1976 m. H. Horodničiui buvo suteiktas garbingas nusipelniusio dėstytojo vardas – pirmam iš Lietuvos fizikų. Ir visi apdovanojimai – tik už puikų akademinį darbą universitete. Paskutinį apdovanojimą jam (po mirties) paskyrė 1999 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus – apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. H. Horodničius buvo labai plačios erudicijos žmogus, bendravo su daugeliu to meto meno pasaulio žmonių. Jis buvo nuolatinis simfoninės muzikos koncertų Lietuvos filharmonijoje klausytojas. Gerai mokėjo esperanto kalbą. Buvę jo studentai dar ir dabar neretai pakalba apie turistines keliones kartu su savo kuratoriumi, apie jo kultūringo elgesio (net valgymo!) ir kt. pamokymus.

Bendruomenę bendram tikslui subūrė vasaros iššūkis

VU bendruomenės nariai – tiek studentai, tiek darbuotojai – buvo kviečiami visą vasarą fiksuoti savo fizinį aktyvumą elektroninėje erdvėje ir varžytis už savo padalinį. Į varž ybas aktyviai įsitraukė 1,66 proc. viso universiteto. 344 dalyviai atstovavo 25 komandoms. Aktyvumu išsiskyrė bibliotekos,

K. Udraitės nuotr.

Vasarą Sveikatos ir sporto centras pakvietė bendruomenę dalyvauti projekte „VU vasaros iššūkis“.

Kotryna Daugytė, Ekonomikos fakulteto IV kurso studentė, taip pat priėmė vasaros iššūkį

Kauno humanitarinio fakulteto, Matematikos ir informatikos fakulteto, Filosofijos fakulteto, centrinės administracijos, Taikomųjų mokslų instituto, Gamtos mokslų fakulteto, Informacinių technologijų taikymų centro, Fizikos fakulteto bei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto komandos. Projekto nugalėtoja tapo bibliotekos komanda. Vasaros iššūkį priėmė net 9,8 proc. šio padalinio darbuotojų. Projekte jie užfiksavo 75 828 minutes, t. y. 1263 valandas. Teoriškai kas dešimtas bibliotekos darbuotojas šią vasarą fiziškai aktyviai leido bent po 50 min. per dieną! Nors universiteto bendruomenė atostogavo ir dirbo įvairiose pasaulio, Lietuvos ar Vilniaus vietose, elektroni-

nė projekto erdvė vasarą tapo aktyviu jos sutelkimo tašku. Už fakultetų komandas kovojo studentai, dėstytojai ir dekanai, o administracinių padalinių darbuotojai neleido pamiršti, kad universitetas susideda ne vien iš akademinių genčių. Tad konkurencinis varžybų įkarštis pynėsi su vienybės nuotaika, o pats projektas leido susipažinti su skirtingų padalinių specifika. Facebook‘e susikūrusioje „VU vasaros iššūkio“ grupėje buvo dalijamasi nuotraukomis, pastebėjimais ir įdomiąja statistika. Pseudonimų sąrašas atspindėjo padalinio specifiką – bibliotekos komandoje buvo galima rasti tokius slapyvardžius kaip „Dulkėtas viršelis“, „Knygų graužikė“ ar „Bibliotekos princesė“,

Chemijos fakulteto –„Rūsio chemikas“, Filosofijos fakulteto – „Proto Architektas“, Gamtos mokslų fakulteto –„Restrikcijos endonukleazė“, „AStrocitija“ ir kt. Projekte buvo fiksuojamos įvairios fizinio aktyvumo veiklos: irklavimas, biatlonas, užsiėmimai treniruoklių salėse, sodo darbai, remontai ir žaidimai su vaikais. Iš viso dalyviai nuo Joninių iki rugpjūčio 31 d. užfiksavo 13020 fizinio aktyvumo valandų. Vidutiniškai vienam žmogui teko pusvalandis fiziškai aktyvios valandos per dieną. Tai – minimalus laikas, kiek judėti kiekvieną dieną pataria sveikatos specialistai. SSC inform.

universitas

vilnensis

stipendijos

2016 m. rugsėjis

Narplioti KGB paslapčių – už Atlanto

E. Kurausko nuotr.

Penkis mėnesius Stanfordo universitete (JAV) praleidęs Istorijos fakulteto docentas Aurimas Švedas šį laikotarpį prilygina nuotykiui, nes turėjo ne tik išlipti iš komforto zonos, bet ir įsijausti į statistinio amerikiečio vaidmenį. Fulbrighto stipendija mokslininkui atvėrė kelius į turtingus prestižinio Stanfordo universiteto bibliotekos ir Hooverio instituto archyvo fondus. Juose lietuvis it detektyvas ieškojo sąsajų tarp KBG mito ir realybės. Agnė GRINEVIČIŪTĖ Laimėjote JAV įsteigtą Fulbrighto stipendiją, kuri suteikė galimybę penkis mėnesius stažuotis Stanfordo universitete. Ar tikėjotės, kad Jūsų projektas bus atrinktas? Tikėjausi, kad mano projektas bus gerai įvertintas Fulbrighto komiteto ekspertų, nes jį rengiau tikrai kruopščiai, konsultavausi su kolegomis iš Lietuvos ir JAV. Be to, jau buvau užmezgęs ryšius su Stanfordo universiteto akademine bendruomene, nes prieš šešerius metus teko padirbėti tiek šio universiteto bibliotekoje, tiek kaimynystėje esančiame Hooverio instituto archyve. Tad puikiai žinojau, kiek ir kaip galiu įsitraukti į Stanfordo universiteto intelektinį gyvenimą, kokių naujų kompetencijų įgysiu laimėjęs stažuotę ir kaip ši nauja patirtis paveiks tolesnę akademinę karjerą. Verta paminėti, kad Šiaurės Amerikoje Fulbrighto stipendija laikoma itin reikšmingu akademiniu įvertinimu. Vakarų Europoje jos atitikmeniu laikytinos Alexanderio von Humboldto fondo stipendijos, dėl kurių varžosi Vokietijos ir kitų šalių mokslininkai. Stanfordo universitetas pasaulio universitetų reitinguose kasmet atsiduria pirmajame dešimtuke. Dar viena svarbi detalė – tiek Lietuvoje, tiek Vakarų Europoje, tiek JAV susidomėjimas humanitariniais mokslais (ir jų finansavimas) nuosekliai mažėja. Apie tai atvirai kalbėjo ir amerikiečiai, dirbantys su Fulbrighto stažuotojais. Taigi istorikams tenka įdėti nemažai pastangų įrodinėjant, kad jų tyrimų projektai ir rezultatai bus reikšmingi, todėl nusipelno finansavimo. Įvertinus minėtus dalykus, galima teigti, kad pakovoti dėl vietos po saule tikrai teko. Kokie buvo stažuotės tikslai? Pirmiausia norėjau padirbėti Stanfordo universiteto bibliotekoje ir susipažinti su naujausia akademine literatūra, paanalizuoti archyvinių dokumentų kolekcijas jau minėtame Hooverio instituto archyve, galiausiai įsitraukti į universiteto istorikų ir kitų humanitarų cecho akademinį gyvenimą. Taip pat teko skaityti keletą viešų paskaitų Stanfordo akademinei bendruomenei ir pristatyti ankstesnius tyrimus bei galimus stažuotės rezultatus.

Tikiuosi, po kelerių metų pasirodys tekstai, kuriuose atsispindės įdirbis Stanforde, tačiau kol kas apie tai kalbėti dar ankstoka. Jūsų projektas „Raudonieji riteriai: KGB tarp mito ir realybės“ skamba išties intriguojamai. Kas lėmė tokios temos pasirinkimą? Mano tyrimų temos dažniausiai susijusios su sovietmečio ir posovietmečio epochomis, jose įgyvendinta (ir iki šiol vykdoma) visuomenės indoktrinacija, sociumo istorinės atminties bei istorinės kultūros formavimo arba deformavimo mechanizmais. Tad tiems, kurie stebisi, kaip „Aurimas sugalvojo peršokti nuo meno prie KGB“, galėčiau atsakyti, kad tai buvo nuoseklus ėjimas nuo vienos temos prie kitos, bandant suvokti, kaip ir kodėl atsimename praeitį tam tikru būdu, kodėl istorija visuomet yra negeranoriškų manipuliacijų erdvė, kodėl kai kurie sovietmečio reiškiniai ir procesai tebėra gyvi net ir praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus po Sovietų Sąjungos žlugimo. Konkreti būsimos stažuotės temos formuluotė išsikristalizavo 2013-ųjų lapkritį vaikštinėjant su kolega Bostono senamiesčiu po ką tik pasibaigusio Slavistikos, Rytų Europos ir Eurazijos studijų asociacijos metinio suvažiavimo. Pamenu, kaip tada intensyviai diskutavome, kokios yra lietuvių istorikų galimybės suformuluoti ir ištirti mokslinę problemą, kuri būtų aktuali ne tik Lietuvos ar Baltijos šalių regiono akademinėms bendruomenėms, bet domintų mokslininkus, dirbančius, tarkim, Stanforde, Melburne ar Delyje. Tačiau svarbiausi argumentai, kodėl pasirinkau KGB mito kūrimo ir šio mito egzistavimo tyrimą sovietmečio ir posovietmečio epochose, yra šie: KGB mitas vis dar gyvas mūsų gyvenime (Vakaruose kaip popkultūros objektas; posovietinėje erdvėje kaip politinių oponentų šantažo priemonė; šiuolaikinėje Rusijoje kaip valstybės vidaus ir užsienio politikos kūrimo dominantė), o šio mito veikimo mechanizmai aktualūs tiek tarptautinei akademinei bendruomenei, tiek visuomenei. Ką įdomaus ar netikėto pavyko atrasti Stanfordo universitete apie KGB? Kas nustebino? Patys įdomiausi dalykai, susiję su KGB mito kūrimo ir jo egzistavimo problematika, užrakinti Maskvos

Istorijos fakulteto doc. Aurimas Švedas, Stanfordo universitete (JAV) praleidęs penkis mėnesius, tiki, kad nauja patirtis bus naudinga tolesnei akademinei karjerai archyvuose, į kuriuos nei Lietuvos, nei kitų šalių mokslininkams patekti nėra jokių šansų. Tačiau prieš nosį užtrenktos archyvų durys sovietmetį tyrinėjančiam istorikui anokia naujiena. Taip dar įdomiau, nes tokioje situacijoje praeities tyrinėtojo darbas tampa iš tiesų intriguojančia, į detektyvo atliekamą tyrimą panašia veikla, kai iš įvairių užuominų laikraščių straipsniuose, pusiau nutylėtų dalykų epochos liudininkų prisiminimuose, kitų istorikų tyrimuose išsakytų įžvalgų ir panašių informacijos fragmentų tenka atkurti visą paveikslą. Tokioms intelektinėms dėlionėms Stanfordas yra tiesiog unikaliai gera vieta. Pirmaisiais mėnesiais dirbdamas šio universiteto bibliotekoje jaučiausi kaip piratas, suradęs tikrą intelektinį lobį – čia sukauptos kone visos knygos, kokių istorikas, tyrinėjantis Sovietų Sąjungos (ir KGB) istoriją, gali užsigeisti. Hooverio instituto archyve „sužvejojau“ KGB paskutiniam Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniam sekretoriui ir faktiniam valstybės vadovui 1985–1989 m. teiktas metines veiklos ataskaitas, kurios buvo ne tik šios tarnybos biurokratinis atsiskaitymas už savo juodus darbus, bet ir akivaizdus bandymas kurti savo kaip „visur esančių – viską galinčių vyrukų“ mitą, taip pat pastangos formuoti pirmojo valstybės asmens požiūrį į daugelį dalykų. Kitaip sakant, manipuliuoti Michailu Gorbačiovu. Kokie Jūsų stažuotės rezultatai? Ar apskritai esate ja patenkintas? Apie svarbiausius rezultatus galėsiu kalbėti tada, kai pasirodys pirmieji tyrimo pagrindu parengti tekstai ir, labai tikiuosi, knyga. Kelionę į JAV ir Stanfordą laikau tikrai sėkminga, nes turėjau puikią galimybę atsiriboti nuo akademinės rutinos, imtis darbo man visiškai nauja KGB mito tema ir po kolegų paskaitų bei seminarų apmąstyti, kaip ir ką galiu iš savo patirties pritaikyti paskaitose ar seminaruose Vilniaus universitete.

Gal teko patirti kokių nors nuotykių? Tiesą pasakius, visa stažuotė man dabar atrodo kaip puikus nuotykis, nes buvau priverstas išlįsti iš komforto zonos, pritapti nepažįstamoje erdvėje, spręsti buitines problemas, bent trumpam įsijausti į vidutinio statistinio amerikiečio, gyvenančio Silicio slėnyje, situaciją. Stanfordo universitetas įkurtas vadinamojo Silicio slėnio epicentre, kuris suformavo specifinį Šiaurės Kalifornijos gyventojų tipą. Tai jauni, ambicingi, gaunantys didžiules pajamas, išsilavinę, į snobizmą linkę žmonės, kuriantys šiandienos globalizuoto pasaulio realybę ir manantys, kad nulems Vakarų pasaulio likimą. Pamatyti, kaip gyvena ši keista, tačiau įdomi bendruomenė – tikras gyvenimo nuotykis. Visas Silicio slėnis nuo San Francisko iki San Chosė sujungtas regioninės traukinių sistemos, vadinamos „Caltrain“. Jeigu važiuosite „Caltrain“ nuo 16 iki 21 valandos, galėsite matyti vykstančius iš darbo „Facebook“, „Google“ ar „Linkedin“ darbuotojus, kurie, vos tik atsisėdę į traukinio kėdę, tuoj pat išsitraukia kompiuterius ir tęsia programavimo darbus. Vaizdas tikrai siurrealus. Ar ši stažuotė ir kelionė į JAV kaip nors pakeitė Jūsų suvokimą apie įprastus kasdienius dalykus, erdvės ir laiko pojūtį? Kelionės visuomet yra puiki galimybė sužinoti ką nors naujo ir kartu keisti savo požiūrį į įprastus dalykus. Man Fulbrighto stažuotė taip pat atliko perspektyvos kaitos vaidmenį. Pavyzdžiui, jau daugelį metų skaitau paskaitas ir vedu seminarus, o tai reiškia, kad jau spėjau pamiršti, kaip tuo metu jaučiasi auditorijoje sėdintys studentai. Taigi pačiam teko atsidurti studento vaidmenyje: vakarais skaityti knygas ir mąstyti, kaip geriau pasirodyti per seminarą, nes Stanforde studentas niekada nepasakys: „Jeigu atvirai, aš tik akimis permečiau privalomą perskaityti tekstą...“ Todėl magistrantų ir doktorantų seminarai ten panašūs ne į lėtą abipusę kankynę, o į intriguojančias intelektines lenktynes.

VU doktorantei – prestižinė Fulbrighto stipendija Rugpjūčio pabaigoje Komunikacijos fakulteto (KF) doktorantė Austė Valinčiūtė (nuotr.), laimėjusi Fulbrighto stipendiją, pradėjo stažuotę JAV Viskonsino-Madisono universitete. Čia jaunoji mokslininkė praleis devynis mėnesius ir atliks jau suplanuotas užduotis, skirtas būsimai disertacijai. „Konkursas šiai stipendijai laimėti yra daugiapakopis ir itin konkurencingas. Lietuvoje skiriamos vos kelios stipendijos. Daug laiko skyriau ne tik paraiškai rengti ar motyvaciniam laiškui rašyti, bet ir tam, kad suvokčiau platesnę Fulbright programos reikšmę. Be galo džiaugiuosi, kad programos atstovai tiek Lietuvoje, tiek JAV įvertino mane ir mano projektą. Suteiktą galimybę ketinu maksimaliai išnaudoti profesiniam ir asmeniniam tobulėjimui“, – sako antrųjų metų KF Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto doktorantė A. Valinčiūtė.

Asm. arch. nuotr.

Jos stažuotės akademiniu vadovu tapo prof. Dietramas Scheufele. Jis yra pasaulyje žinomas mokslo komunikacijos specialistas, turintis vienus aukščiausių pasaulyje citavimo rodiklių socialiniuose moksluose. Jaunoji mokslininkė disertacijoje nagrinėja mokslo komunikaciją – procesą, kurio metu formuojamas ryšys tarp visuomenės ir mokslo bei technologijų. A. Valinčiūtė domisi, kaip visuomenė susidaro nuomonę ir priima sprendimus įvairiais su mokslu susijusiais klausimais, pavyzdžiui, ar skiepyti savo vaikus. Doktorantė siekia nustatyti efektyviausias komunikacines strategijas bendraujant su asmenimis ir grupėmis, kurios abejoja įvairių mokslo pasiekimų, ypač sveikatos srityje, svarba ir būtinumu. „Savo tyrimais norėčiau prisidėti prie mokslo komunikacijos Lietuvoje plėtojimo. Komunikacijos, kuri padėtų lengviau įveikti priešpriešas ir kontroversijas, kylančias sprendžiant visuomenei aktualius klausimus“, – reziumuoja Fulbrighto stipendininkė. Parengta pagal naujienos.vu.lt

universitas

vilnensis

2016 m. rugsėjis

Kyla klausimų dėl studijų ir karjeros? Kreipkitės į Studijų direkcijos Karjeros ir konsultavimo skyrių! Studijų direkcijos Karjeros ir konsultavimo skyriaus specialistai yra pasirengę studentams padėti įvairiais su studijomis ir karjeros valdymu susijusiais klausimais. Įdomu, dėl ko kiti studentai kreipiasi į mus? Susipažinkite su dažniausiai užduodamais klausimais ir atsakymais į juos.

Kokią finansinę paramą galiu gauti studijų metu? Universitete galite gauti skatinamąją, socialinę, vienkartinę socialinę, vienkartinę tikslinę, vardinę, užsieniečio studento, doktoranto ir gydytojo rezidento stipendijas. Akademiniai konsultantai padės daugiau sužinoti apie jų skyrimo tvarką. Be to, galima gauti ir valstybės remiamas paskolas studijų kainai sumokėti, paskolą gyvenimo išlaidoms ar paskolą dalinėms studijoms pagal tarptautines (tarpžinybines) sutartis. Jas administruoja Valstybinis studijų fondas.

Studentus konsultuoja Studijų direkcijos karjeros konsultantė Ką turėčiau daryti, jei noriu sustabdyti studijas ar išeiti akademinių atostogų? Jei dėl svarbių priežasčių laikinai negalite tęsti studijų, galima ne ilgiau kaip vieneriems metams jas sustabdyti. Sprendimą dėl sustabdymo priima padalinio, kuriame studijuojate, vadovas. Jei laikinai negalite tęsti studijų dėl ligos, nėštumo ar kūdikio priežiūros ir pateikiate tai įrodančius dokumentus, jums suteikiamos akademinės atostogos. Dėl ligos akademinės atostogos suteikiamos iki dvejų metų, dėl nėštumo ir kūdikio priežiūros – įstatymų numatytam laikui, bet ne ilgiau kaip trejiems metams. Akademines atostogas suteikia padalinio, kuriame studijuojate, vadovas. Noriu nutraukti studijas. Ką turėčiau daryti? Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kokios priežastys privertė galvoti apie studijų nutraukimą. Lauktume jūsų Studijų direkcijos Karjeros ir konsultavimo skyriuje, kad galėtume kartu apsvarstyti susidariusią situaciją ir galimas sun-

kumų sprendimo galimybes. Karjeros konsultantai gali padėti įprasminti kartais lūkesčių neatitinkančias studijas, paaiškinti, kaip tinkamai pasinaudoti studijų teikiamomis galimybėmis ateities karjerai, susidaryti asmeninį tobulėjimo planą, kuris padėtų studijų metu siekti pasirinktų tikslų, padėti ištirti karjeros galimybes pasirinktoje studijų kryptyje, rasti pusiausvyrą tarp studijų ir kitų gyvenimo sričių. Galbūt visai nebūtina nutraukti studijų, o pakanka tik padaryti pertrauką, išspręsti susidariusias problemas ir atnaujinti studijas po metų. Jei vis dėlto esate tvirtai nusprendęs nebetęsti studijų, akademiniai konsultantai paaiškins visas su tuo susijusias procedūras. Norėčiau atlikti praktiką užsienyje. Kokias galimybes gali suteikti universitetas? Tarptautinė darbo patirtis ir jos metu įgyti gebėjimai dirbti daugiakultūrėje aplinkoje yra labai vertinami darbdavių, todėl universitetas savo studentams siūlo įvairias galimybes atlikti studijų praktiką užsienio įmo-

E. Kurausko nuotr.

Kas yra gretutinės studijos ir kada galiu jas rinktis? Gretutinės studijos – bakalauro studijų galimybė įgyti dvigubą bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir taip ne tik pagilinti ar išplėsti turimas žinias, bet ir pagerinti karjeros galimybes. Šias studijas paprasčiausia rinktis tada, kai pagrindinėje studijų programoje yra numatyta tokia galimybė. Jeigu studijų programos plane tokios galimybės nėra numatyta, galite kreiptis į padalinį, kuriame studijuojate, su prašymu sudaryti sąlygas studijuoti gretutinę studijų programą, patvirtinant individualų studijų planą. Pagrindinės krypties studijos sudaro apie 3/4 viso bakalauro studijų programos laiko, o gretutinės – 1/4. Į gretutines studijas registruojamasi pirmo kurso antro semestro pradžioje. Dauguma šių studijų pradedamos nuo antro kurso trečio semestro.

kryptis. Taip pat kviečiame savarankiškai susipažinti su karjeros krypčių aprašais ir pasidomėti, ką veikia jūsų studijų programą jau baigę kolegos (šią informaciją rasite karjeros valdymo informacinėje sistemoje karjera.lt).

nėse ir gauti praktikos mobilumo stipendiją. Studijų direkcijos Karjeros ir konsultavimo skyriaus praktikos koordinatorės padės jums išsiaiškinti tarptautinės praktikos atlikimo galimybes ir suderinimą su studijų programos reikalavimais, parengti visus reikiamus dokumentus, duos vertingų patarimų, kaip ieškoti praktikos vietos užsienyje, ir padės pasirengti šiam studijų iššūkiui. Nesu tikras, ką galėčiau ir norėčiau veikti pasibaigus studijoms. Ką turėčiau daryti? Studijuodami įgyjate ne tik dalykinių, bet ir daug bendrųjų kompetencijų, tokių kaip komunikaciniai, laiko valdymo, verslumo, prezentaciniai, saviorganizavimo ir kt. įgūdžiai, o tai leidžia save išbandyti daugelyje karjeros krypčių. Tokia galimybių gausa vieniems sukelia laisvės rinktis pojūtį, o kitiems – pasimetimą. Tad jei turite daug klausimų, į kuriuos nepavyksta rasti atsakymų, geriausia pasikonsultuoti su karjeros konsultantu, kartu dar kartą peržvelgti savo stiprybes, interesus ir juos atitinkančias karjeros

Studijų grafikas ir užimtumas sudaro galimybę skirti laiko įgyti darbo patirties. Nuo ko pradėti darbo paieškas? Ne viename darbo skelbime pamatysime žinutę, kad iš kandidato tikimasi bent minimalios darbo patirties, todėl studentai dažnai dar studijų metais pradeda ieškotis darbo. Pagrindinė problema, su kuria jie susiduria šiame etape – nežinojimas, kaip parengti CV, ką įrašyti skiltyje „darbo patirtis“, ką rašyti motyvaciniame laiške ir kaip sėkmingai dalyvauti atrankos pokalbiuose. Karjeros konsultantai, kurie turi sukaupę ir darbuotojų atrankų patirties, yra pasirengę teikti individualią pagalbą ir „palydėti“ studentą darbo paieškos procese: patarti, kaip tinkamai perskaityti skelbimą ir parengti jį atitinkančius darbo paieškos dokumentus, kokių klausimų tikėtis atrankos pokalbyje ir kaip tinkamai į juos atsakyti, pakviesti į darbo pokalbio simuliaciją ir pan. Ar galiu ateiti individualiai pasikonsultuoti dėl iškilusių klausimų, susijusių su darbo paieška? Žinoma. Karjeros valdymo informacinėje sistemoje karjera.lt galima užsiregistruoti į individualią konsultaciją jums rūpimais klausimais. Taigi, jeigu turite klausimų ir norite pagalbos sprendžiant iškilusius sunkumus, maloniai laukiame jūsų atvykstant į Studijų direkcijos Karjeros ir konsultavimo skyrių, Saulėtekio al. 9, III rūmai, 104 kab., Vilnius, arba kreipiantis el. paštu konsultavimas@cr.vu.lt ar telefonu (8 5) 219 3144. Daugiau informacijos rasite www.kviecia.vu.lt, www.karjera.vu.lt. Studijų direkcijos inform.

KHF Alumni draugijai rūpės ir studijų lygis

Draugijos steigėjai – buvę fakulteto ir jo Studentų atstovybės aktyvistai: AB „Energijos skirstymo operatorius“ procesų vystymo vadovas Edgaras Balaika, UAB „Rödl & Partner“ Vidaus mokesčių skyriaus vadovas Algirdas Kviklys, UAB „Dehidra“ pirkimų ir logistikos vadovas Tadas Žirgulis, VU KHF Studijų skyriaus duomenų bazių administratorė Raminta Žemaitytė, LHM įmonių grupės vadovas Laurynas Mitkus, ACME įmonių grupės direktorius Tomas Palšis, UAB „Dautera“ bendrasavininkis ir direktorius Giedrius Romeika, VU KHF prodekanas infrastruktūrai ir plėtrai doc. Saulius Masteika. Tarp dešimties steigėjų – ir VU KHF dekanas doc. Kęstutis Driaunys, pusę savo gyvenimo susiejęs su fakultetu, kuriame 1999 m. tapo verslo admi-

J. Stočkaus nuotr.

Kauno humanitarinio fakulteto bendruomenę nuo gegužės 5 d. papildė Alumni draugija.

VU KHF Alumni draugijos prezidentas Paulius Boreika ir fakulteto dekanas doc. Kęstutis Driaunys nistravimo ir vadybos bakalauru, 2001 m. – vadybos ir verslo administravimo magistru, o 2006 m. – fizinių mokslų (informatikos) daktaru. Kaip sako jis pats, per dvidešimt metų čia sutiko labai daug įdomių, pažangiai mąstančių, kūrybiškų žmonių, visų jų labai pasiilgo ir labai nori juos suburti į darnią, aktyvią bendruomenę, kuri, nuolat bendradarbiaudama ir tobulėdama, prisidėtų ir prie VU

KHF įvaizdžio formavimo, ir prie jo veiklų tobulinimo bei plėtros. VU KHF Alumni draugijos tikslas – suvienyti įvairiais laikotarpiais šį fakultetą baigusius asmenis, koordinuoti jų veiklą ir įgyvendinti bendrus tikslus. Draugijos vizija – pažangi, darni ir aktyviai veikianti bendruomenė, vienijanti visus KHF absolventus. Jos misija – palaikyti ir stiprinti bendradarbiavimu ir bendruomeniškumu

paremtus fakulteto ir jo absolventų tarpusavio ryšius. VU KHF Alumni draugija orientuojasi į tris pagrindines veiklos kryptis: aktyvų įsitraukimą į fakulteto bendruomenės veiklą ir metodinės, konsultacinės, profesinės ir kitos intelektinės pagalbos teikimą, susijusių projektų inicijavimą ir dalyvavimą juos vykdant, taip pat visos fakulteto bendruomenės (įskaitant alumnus) stiprinimą ir plėtrą. Visose veiklose draugijos nariai puoselės aktyvumo, bendradarbiavimo ir nuolatinio tobulėjimo vertybes. Skatindama ir palaikydama tvirtus VU KHF absolventų tarpusavio ryšius ir jų ryšius su fakultetu asociacija plėtos abipusiškai naudingą partnerystę tarp absolventų, kitų asociacijų ir fakulteto. „Sieksime prisidėti prie fakulteto akademinių, mokslinių ir kultūrinių veiklų plėtros, kad būtų užtikrintas aukštas studijų lygis. Esame pasirengę prisidėti rūpinantis studentų akademine, socialine bei kultūrine gerove ir padėti kurti palankias sąlygas, kad VU KHF studentai tinkamai pasirengtų profesinei veiklai. Numatome teikti studentams intelektinę pagalbą ir padėti organizuoti renginius, teikti finansinę paramą (fakultetui ir jo studentams), plėtoti labdaringą veiklą, taip pat prisidėti ugdant studentų atsakingumą,

pilietiškumą ir verslumą. Dalyvausime studijų programų komitetuose, studijų programų savianalizių rengimo grupėse, teiksime pagalbą organizuojant studentų profesinės veiklos praktikas ir demonstruojant studentams sėkmingos karjeros patirtį, padėsime organizuoti Karjeros dienas fakultete. Tikimės, kad teikdami informaciją apie laisvas darbo vietas ir konsultuodami studentus įsidarbinimo klausimais reikšmingai prisidėsime gerinant VU KHF absolventų įsidarbinimo rodiklius“, – sako VU KHF Alumni draugijos prezidentas Paulius Boreika – UAB „Orion Asset Management“ ir UAB „Orion Capital“ projektų vadovas, VšĮ „PB fondas“ direktorius, nuo 2015 m. studijuojantis doktorantūroje Verslo ekonomikos ir vadybos katedroje. VU KHF Alumni draugija vykdys lobistinę veiklą, puoselės esamas ir kurs naujas VU KHF alumnų bendravimo ir bendradarbiavimo tradicijas, taip pat skleis informaciją apie draugiją, kad į ją burtųsi kuo daugiau fakulteto absolventų. Planuojama sukurti alumnų kontaktinių duomenų bazę, rengti alumnų susitikimus, konferencijas, paskaitas, seminarus, diskusijas, užsiimti alumnų profesiniu švietimu ir tęstiniu mokymu, draugijos nariams aktualios informacijos ir paslaugų sklaida. KHF inform.

universitas

vilnensis

kultūra Dainų ir šokių ansamblis sveikino Korfu salą

Donata VAITKŪNAITĖ Pailsėję nuo mokslų, mes, keturiasdešimt du ansamblio nariai, rugpjūčio viduryje susibėgome į pirmąsias repeticijas: prisiminėme dainų žodžius, susiderinome instrumentus, pasitreniravome šuoliukus ir sukinius. O tada susikrovę į autobusą tautinius kostiumus, įsimetę klumpes ir natas į lagaminus, patraukėme per visą Europą į pirmąjį liaudiškų šokių festivalį Korfu saloje. Pirmoji kelionės stotelė – Budapeštas. Čia pliaupiantis lietus nenuplovė šypsenų nuo mūsų veidų, o tik paragino šokti balose ant Budos kalno. Antrasis stabtelėjimas buvo Makedonijos sostinėje Skopjėje, kuri sužavėjo akinančio baltumo didybe ir įkvėpė viltį, jog pagaliau pasivijome saulę. Dar po keliolikos valandų autobuse pasiekėme saulėtąją Grai-

2016 m. rugsėjis

Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis naująjį sezoną pradėjo neįtikėtinai smagiai – šokdamas polką ir dainuodamas lietuvišką dainą Korfu saloje, Graikijoje.

Ansamblio arch. nuotr.

Ansamblio nariai šokiais ir dainomis Graikijoje pristatė Lietuvą

kiją, sušokome į keltą ir su pirmaisiais nakties šešėliais atplaukėme į Korfu. O čia, pasirodo, tikras rojus... Užburti nuostabaus grožio vis dėlto nepamiršome, kad atvažiavome koncertuoti – ankstyvomis repeticijomis žadinome snaudžiančius viešbučio svečius bei raginome repetuoti ir kitus kolektyvus. Tris vakarus, kai nusileisdavo saulė, pasipuošdavome tautiniais kostiumais ir sveikindavome salą trypdami polkas, nuotaikingai dainuodami lietuviškas dainas ir pripildydami naktį švelnių birbynių bei kanklių garsų. Kartu pirmajame tarptautiniame liaudiškų šokių festivalyje Korfu dalyvavo trys kolektyvai iš Lenkijos, vaikų grupė iš Bulgarijos, šokėjai iš Rumunijos ir Graikijos. Nuostabu buvo stebėti nuo vėjo, sukelto scenoje besisukančių

šokėjų, besiplaikstančias visų šalių vėliavas. Po koncertų pavargę, bet su šypsena veiduose išvykome į gimtąją Lietuvą. Traukdami lietuviškas dainas stabtelėjome Serbijoje – kovų žaizdas besigydančiame Belgrade. Iš ten pasukome Austrijos link – aplankyti aristokratiškos ir prabanga tviskančios Vienos. Sužavėti klasikinės muzikos sostinės grožio toliau keliavome namo. Ir štai rugsėjo pirmąją laimingi grįžome į brangią Lietuvą – prasidėjo nauji mokslo metai, naujas repeticijų ir koncertų sezonas. Mielas universitetas vėl klega nuo studentų juoko ir kalbų apie paskaitas, o jo dainų ir šokių ansamblis vėl laukia naujų narių. Prisijunk prie mūsų ir kartu puoselėkime meilę lietuviškai dainai ir šokiui.

„Jaunimėlio“ vasara: nuo Anykščių Naujas „Minimum“ spektaklis – apie istorinę iki Baro Vilniaus universiteto liaudiškos muzikos ansamblis „Jaunimėlis“ jubiliejinį 45-ąjį sezoną pradeda su nauju užsidegimu. Ši vasara praturtino kolektyvą neišdildomais kelionių įspūdžiais.

Koncertu Anykščiuose, šventėje „Bėk bėk, žirgeli“, pasitikome vasaros pradžią, o birželio 8 d. jau keltu kėlėmės į Suomiją ir atvykome į Tamperės miestą. Šio seno pramoninio miesto skveruose, aikštėse, įspūdingose scenose koncertavome kartu su kitų Europos miestų kolektyvais. Per keturias kasmetinio tradicinės muzikos ir šokio festivalio „Pispala Schottische“ dienas net dešimtyje koncertų nepailsdami dovanojome džiaugsmą. Apdovanoti likome ir mes, nes Rotušėje mus priėmė ir pasveikino pati Tamperės merė. Iš Suomijos grįžę, koncertavome Rasos šventėje Kernavėje ir po koncerto leidomės į paparčio žiedo paieškas. Keliems kolektyvo nariams paparčio žiedas padovanojo vestuves jau šią vasarą, ir „Jaunimėlis“ jose smagiai dalyvavo – atliko puikią vestuvinę programą. Rugpjūčio 11 d. leidomės į kelionę maršrutu Lietuva – Kroatija – Juodkalnija – Lietuva. Pirmiausia keliavome į Kroatiją, Crikvenicos miestą, kuriame vyko pirmasis festivalis – „III Summer in Adria Music Festival 2016“. Koncertai dovanojo pačius gražiausius

jausmus mums ir žiūrovams, juk mums garbė, o žiūrovams įdomu, kai į tokį pietietišką kraštą atkeliauja Lietuvos muzika, dainos ir šokiai, nuostabūs Aukštaitijos ir Klaipėdos krašto kostiumai, papuošę mus. Na, ir, žinoma, žiūrovus ir visus festivalio dalyvius labiausiai džiugino patys atlikėjai, nes jų veiduose švyti meilė savam kraštui, noras puoselėti tradicinę kultūrą ir dovanoti džiaugsmą kitiems. Po koncertų Crikvenicoje leidomės į kelionę po Kroatiją. Aplankėme rojų žemėje – Plitvicos ežerų nacionalinį parką, senuosius įspūdinguosius Zadaro ir Dubrovniko miestus. Kelionėje neužmiršome stebėti Lietuvos rinktinės pasirodymų olimpiadoje. Ir taip pamažu keliavome vis labiau į pietus, į Juodkalniją, Baro miestą, kuriame mūsų laukė kitas tarptautinis tradicinės muzikos ir šokio festivalis – „Bar 2016“. Baro miestas – stambus Juodkalnijos uostas. Senoji miesto dalis – Stari Baras – stovi ant kalvos, kuri iš trijų pusių apsupta kalnų. Likome sužavėti to, ką išvydome, nes atradome pamažu tvarkomus kadaise buvusio miesto griuvėsius: arkos, bažnyčios, pirtis,

bokštai, laiptukai, daugybė takelių ir įvairiausių erdvių, senovėje turėjusių paskirtį. O atkakliausiems iš mūsų netgi pavyko atrasti netoliese augantį seniausią pasaulyje alyvmedį... Šių ir kitų įspūdžių kupini dalyvavome eisenoje kartu su kitais festivalio dalyviais iš Rumunijos, Bulgarijos, Lenkijos, Armėnijos, Kroatijos ir t. t. Koncertai Juodkalnijoje gražiai vainikavo mūsų pietietiškosios kelionės pabaigą ir mes leidomės atgal į brangiąją Lietuvą, nes juk namuose geriausia. Po kelionių atsipūtę, naujų jėgų kupini, kimbame į darbus, nes lapkritį laukia „Jaunimėlio“ 45 metų jubiliejaus šventė.

Kviečiame naujus narius visą rugsėjo mėnesį. Laukiame antradieniais–ketvirtadieniais 18.00 val. Jungiamuosiuose rūmuose (rūsyje) tarp Teisės ir Ekonomikos fakultetų, Saulėtekio al. 9, Vilniuje.

„Jaunimėlio“ inform.

universiteto asmenybę

Vilniaus universiteto teatro trupė „Minimum“ pradeda naująjį sezoną. Jis bus labai intensyvus. Rimantas VENCKUS, teatro trupės „Minimum“ meno vadovas

Spalio 18, 20, 22 d. kartu su Universitetų teatrų asociacija ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatru rengiame skaitovų konkursą. Rugsėjo viduryje vaidinome spektaklį „Penelopė“. Šio spektaklio pagrindinių vaidmenų atlikėjai Evelina Dambinskaitė ir Andrius Rokas XVII tarptautiniame teatro forume buvo apdovanoti diplomais. Rugsėjo 16– 18 d. dalyvavome Lietuvos kultūros sostinėje Telšiuose vykusiame tarptautiniame jaunimo teatrų festivalyje „Teatras – tautos sparnai“. Pakėlėme savo kvalifikaciją kūrybinėje laboratorijoje, kurią vedė Londono teatralai, pristatėme du spektaklius. Pradėsime repetuoti naująjį spektaklį pagal žurnalisto Povilo Sigito Krivicko veikalą „Hinc itur ad astra“

apie žymųjį astronomą, Vilniaus universiteto rektorių (1780–1799) Martyną Počobutą. Šis edukacinis spektaklis turėtų tapti neeiliniu įvykiu VU teatro istorijoje. Jame atsispindės ne tik didžios asmenybės gyvenimas ir darbai, bet ir svarbesni universiteto bei Lietuvos įvykiai XVIII a. pabaigoje. Spektaklį VU bendruomenei numatome pristatyti balandžio pradžioje Alma Mater gimtadienio festivalyje. Birželio 23 d. teatro trupė „Minimum“ su spektakliu „Filopatris“ dalyvavo festivalyje Romoje. Jį rengė teatro akademija „Sofia Amendolea“. Visi festivalio dalyviai iš Lenkijos, Slovakijos, Šveicarijos, Egipto, Maroko buvo teatro mokyklų studentai. Mūsų trupės nariai buvo vieninteliai neprofesionalai, tačiau vaidybos kokybe nenusileido kitiems. Teatro festivalio direktorius iš Kasablankos universiteto pakvietė mūsų trupę atvykti kitais metais. „Minimum“ arch. nuotr.

„Jaunimėlio“ arch. nuotr.

„Jaunimėlis“ atstovavo Lietuvai festivalyje Baro mieste, Juodkalnijoje

„Minimum“ su spektakliu „Filopatris“ dalyvavo festivalyje Romoje

universitas

vilnensis

2016 m. rugsėjis

„Ratilio“ pasaulinėje folkloriadoje: lietuviškas folkloras skambėjo po Meksikos saule Meksikoje, Sakatekaso mieste, vyko pasaulinė folkloriada. Festivalis surengtas penktą kartą – į Sakatekasą jis sukvietė beveik 50 šalių atstovus. Lietuva šiame renginyje dalyvavo antrą kartą po 20 metų pertraukos. Julija VILKAITĖ, Adelė VAIGINYTĖ, Jūratė ŠUTAITĖ, Goda SUNGAILAITĖ Šiemet folkloriadoje Lietuvai atstovavo Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“, vadovaujamas M. Ričkutės ir K. Aponavičiutės. Liepos 30 – rugpjūčio 14 d. kolektyvas pristatė šalies regionus, jiems būdingas dainas, šokius, instrumentinę muziką, ypatingą dėmesį skirdamas sutartinėms, įtrauktoms į UNESCO saugomo nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. 21 ratiliokas, 20 dienų, 15 koncertų, 7 skrydžiai, 5 eisenos, 4 masinės nuotraukos saulėkaitoje, 3 viešbučiai, 2 mišios ir 1 dusyk prapuolęs lagaminas – taip skaičiais būtų galima apibendrinti ilgai lauktą „Ratilio“ kelionę į Meksiką. Ir vis dėlto faktų atrodo per maža tokiai tolimai, gausiai įspūdžių odisėjai Sakatekase ir kituose Meksikos miestuose. Juolab kad asmenukių su žiūrovais, kremo nuo saulės sluoksnių, marškinių skalbimų, suvalgytų tortilijų, išlūkuriuotų valandų ar nuvažiuotų kilometrų jau ir suskaičiuoti neįmanoma.

Žiūrovų dėmesys – nuo pirmų eisenų Oficialus festivalio atidarymas vyko Sakatekaso stadione, kuriame pražygiavo margutėlis šalių paradas. Tarsi olimpiečiai buvome sutikti skanduotėmis, plojimais ir dideliu užrašu „Welcome“. Net ir sukantis fokstroto žingsniu pro akis neprasprūdo senamiesčio grožis ir susirinkusių žiūrovų šiluma. Džiugino ne tik gausybė draugiškų šypsenų, skanduojamas „Lituania“, bet ir nuoširdus bendravimas: jei pamojuosi, visada, net iš balkonų, atmojuos atgal. Ypač pasiteisino šokis „Kuchanuška“ – vietiniai patys tiesė rankas papliauškėti kartu su mumis. Nenuostabu, kad „Kuchanuška“ tapo savotišku eisenų hitu ir buvo lygiai taip pat smagiai trypta Kordoboje bei Meksike.

Po koncertą kasdien: nuo archajiškų sutartinių iki publikos šokdinimo Mūsų debiutas Meksikoje įvyko pagrindinėje Sakatekaso scenoje. Vakarui rengėme ypač turtingą programą, stengdamiesi parodyti įvairiopą lietuvių folklorą. Nuskambėjo vokalinės ir instrumentinės sutartinės (skudučiais, lumzdeliais, Sekminių rageliais), pademonstruoti „egzotiški“ instrumentai (ožragis, dūdmaišis), gaudė burdoninė dzūkiška ir daugiabalsė žemaitiška dainos, sukosi rateliai, parodyti įvairių tipų ir regionų šokiai. Vis dėlto koncertuodami įsitikinome, kad folklorą įgarsinti yra tikras iššūkis, tad antrą savaitę Kordoboje daugiau mankštinome kojas nei balso stygas. Net kapelų koncerte, kai mūsų muzi-

kantai grojo nuo tvieskiančios saulės dangstomi skėčiais, nesusilaikėme nepašokę tarp žiūrovų. Per dvi savaites būta visko: ir kaitros, ir neveikiančių mikrofonų, ir dainas užgožiančio varpų skambėjimo, bet rugpjūčio 10-osios koncertas Kordobos dr. Manuelio Suárezo salėje atpirko nesklandumus ir vienbalsiai buvo išrinktas pačiu sėkmingiausiu mūsų pasirodymu Meksikoje. Tačiau folkloras – ne vien sceninis menas, o „Ratilio“ nebūtų „Ratilio“, jei į linksmybes neįtrauktų ir publikos. Pabandę pašokdinti susirinkusius ir netgi sulaukę eilutės savanorių, mielai vakaronę pakartojome ir paskutiniame koncerte Meksike, taip savotiškai vainikuodami festivalį tautų draugyste ir tikra folkloro dvasia.

. Proga reprezentuoti šalį

ir prisidėti prie teigiamų pokyčių Visuose miestuose – tiek Sakatekase, tiek Kordoboje, tiek Meksike – ratiliokams teko dalyvauti ne tik koncertuose ir eisenose, bet ir kituose renginiuose. Visų pirma, žinoma, reprezentaciniuose. Ansamblio atstovams teko garbė susipažinti ne tik su festivalio organizatoriais, bet ir su mus priėmusių miestų valdžios atstovais. Dalyvauta ir dar neregėto masto fotosesijose. Visi folkloriados dalyviai jau pirmosiomis dienomis dalyvavo medelių sodinimo akcijoje, o savaitę užbaigė atidarydami ekologinį parką ir atidengdami skulptūrą, kuri įamžino muziką, įkvepiančią taikai (kiekvienas kolektyvas gavo ir po mažą šios skulptūros kopiją). Ir Sakatekase, ir Kordoboje ratiliokai drauge su kitų šalių atstovais dalyvavo šv. Mišiose (truputį suprantantys ispaniškai galėjo pasidžiaugti, kad ir šiame krašte jos tokios pat kaip namie), kur giedojo ir senąsias lietuviškas giesmes – kantičkas.

Gilyn į kasyklas – aukštyn ant piramidžių Nors Meksikoje nemaža dalis laiko buvo skirta įvairiausiems renginiams arba tiesiog buvimui viešbutyje, vis tiek gavome progų kiek plačiau pa-

Atidarymo paradas didžiuliame futbolo stadione. Tarp 50 šalių – ir Lietuva, kuriai atstovavo VU folkloro ansamblis „Ratilio“ žinti aplankytų vietų istoriją ir kultūrą. Turbūt ryškiausią įspūdį iš matytų miestų paliko mūsų pirmoji stotelė – Sakatekasas. Aplinkui plytėjo kalnuotos vietovės, nusėtos kaktusų, tačiau pats miestas atrodė tarsi oazė – dailus, jaukus senamiestis su ispaniško stiliaus katedra ir daugybe bažnyčių bokštų. Pasakojama, kad XVI a. miestas įkurtas aplinkiniuose kalnuose radus sidabro. Todėl pasitaikius progai nusileidome į sidabro kasyklas – dabar jau neveikiančias – pamatyti, kokiais iš tiesų būdais išgaunamas šis metalas, susipažinti su sąlygomis, kuriomis tekdavo dirbti kasėjams. Kitas kultūrinis taškas – Sakatekaso muziejus su galybe tradicinių meksikietiškų kaukių, medinių skulptūrėlių ir apeiginių dekoracijų. Antra mūsų stotelė – savo klimatu tropikus primenanti Kordoba, kur išėjęs į lauką permirksti prakaitu nuo pat pirmos minutės. Vidutinė oro drėgmė čia siekia 80 procentų, o temperatūra – apie 37 laipsnius. Regionas garsėja kavos plantacijomis ir čia parduodama aukščiausios rūšies kava, o kavos muziejuje galima ne vien pasiklausyti apie tai, kaip mūsų puodeliuose atsiranda šis kvapnus gėrimas, bet ir jo padegustuoti. Kaip vyšnaitė ant torto kelionę papuošė pasivaikščiojimas Teotihuakane – pirmaisiais mūsų eros amžiais klestėjusiame mieste su dangų remiančiomis piramidėmis, dabar globojamame UNESCO. Užsiropštus stačiais laiptais ant Saulės piramidės,

daina nejučiom pati suskambėjo, savotiškai palydėdama mūsų viešnagę svečiam krašte ir primindama, kad netrukus metas namo.

Spalvingą Meksikos paveikslą atskleidė sutikti žmonės Sugrįžus pasakoti buvo ką. Pirmiausia – apie maistą (juk Meksikos virtuvė yra įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą!). Nors kolektyvui ir sunku buvo priprasti prie neįprasto mėsos kiekio, raudonųjų pupelių kaip garnyro prie visų patiekalų ir kukurūzų paplotėlių įvairiausiomis formomis (taco, quesadilla, enchilada, gordita, torta, burrito), tačiau buvo galima įvertinti skirtumus ir lepintis egzotiška virtuve. Gatvės turgely ragavome kaktuso vaisių, kurie nulupti panašūs į kivius, o skonis kaip arbūzo ir agurko mišinio (vadinami tuna, gali būti raudoni arba žali). Gvajavos ragavome kiek tik tilpo ir irgi įvairiais pavidalais: gvajavos vaisius atrodo kaip didelis svarainis, skonis sunkiai nusakomas, tikrai reikia paragauti. Ne be reikalo sakoma, kad norint pažinti svetimą šalį reikia aplankyti tris objektus: bažnyčią, kapines ir turgų. Aplankėme visus tris, bet turgus, žinoma, įdomiausias, nes tikrasis gyvenimas tenai juk ir verda. Suvenyrų turgeliai tokie jaukūs ir malonūs – derėtis ir galima, ir reikia, ir smagu. Kordobos turgus išsiskyrė plačiausia kvapų ir emocijų amplitude: tradiciš-

Ansamblio arch. nuotr.

Ansamblio nariai galėjo įvertinti ir meksikietišką virtuvę

Eisenos akimirka

ka kvadratų sistema, siauri praėjimai, maistas pramaišiui su buitiniais rakandais ir drabužiais, o tai ir padarė didžiausią įspūdį, kai žalios mėsos kvapas sutraukia skrandį, o prieskonių krepšiuose ir tarakoną užmatai. Su tarakonais ir daugiau susidūrimų buvo, matėm juos prabėgant šaligatviu ar net ant scenos, kai meksikietiški trypimai juos išjudina taip, kad net apduję po sceną laksto. Vis dėlto tikrą krašto gyvenimą atspindi žmonės. Mums skirti palydovai buvo toks gražus ir nuoširdus Meksikos veidas, kad norisi ir juos, ir pačią šalį minėti tik geruoju. Pirmoji kultūrinė patirtis – tai pažintis su mūsų draugiškuoju virėju Adolfo, kuris, pasirodo, gyvenime yra ir charro (meksikietiškas kaubojus, laso asas). Žinoma, bandėme ir mes sukti lasą, o Marytė (taip meiliai praminta mūsų jaunutė gidė) pamokė meksikietiško trepsėjimo ir kiekvieno vakarėlio country mexican dance, kurį, kaip vėliau įsitikinom, tikrai šoka kiekvienam vakarėly. Kad meksikiečiai be galo paprasti ir draugiški, įsitikinom ne kartą, bet ypač paskutinę dieną Meksike, dalyvaudami vietinės bendruomenės pastangomis surengtame koncerte. Savanoriai buvo ansamblio nariai, pietus ruošė ansamblio vadovės ir mūsų gidės mama su anūkais ir kaimynėm, o žmonės, didelių lėšų neturėdami, atrodė laimingi ir optimistiški. Dėkojame Vilniaus universitetui už galimybę išvykti į kelionę, praturtinusią margiausiais įspūdžiais. J. Slipkauskaitės nuotraukos

universitas

paskutinis puslapis

vilnensis

2016 m. rugsėjis

Lietuvos Respublikos Prezidentų stipendijos – ne tik studentų pastangų rezultatas Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Laurynas Dagys, Fizikos fakultetas, aplinkos ir cheminės fizikos magistrantūros II kursas

Švietimo ir mokslo ministerijoje rugsėjo 6 d. įteiktos vardinės Prezidentų stipendijos geriausiems Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams. Keturi Vilniaus universiteto studentai įvertinti Prezidentų Antano Smetonos ir Aleksandro Stulginskio stipendijomis. „U. V.“ domisi jų studijuojama specialybe, pasiekimais ir ateities planais. mąjį darbą. Norėdamas pagilinti žinias pasirinkau programą, kurioje dominuoja spektrometrija. Ja susidomėjau dėl to, kad ši sritis reikalauja įgūdžių ir meistriškumo atliekant matavimus bei duomenų interpretacijas. Norisi dirbti darbą, kuriame gali kaupti patirtį ir taip tobulėti. Manau, ši sritis perspektyvi ne tik atliekant mokslinius tyrimus, bet ir juos pritaikant, o tai dabar labiau akcentuojama.

Asm. arch. nuotr.

Už kokius pasiekimus Jums skirta Prezidento Aleksandro Stulginskio stipendija? Ši stipendija man skirta už mokslinius pasiekimus. Esu pranešimų, pristatytų tiek nacionalinėse, tiek tarptautinėse konferencijose, bendraautoris. Keletas mano mokslinių straipsnių publikuoti neblogai cituojamuose žurnaluose. Truputį teko prisidėti ir prie mokslo populiarinimo. Ką Jums reiškia toks įvertinimas? Vien galimybė dalyvauti atrankoje jau buvo tam tikras įvertinimas. Tai puikus pavyzdys, kad nereikia savęs nurašyti, net jei pradžia nesėkminga. Dar ne taip seniai nemačiau savęs pasiekiančio didelių laimėjimų. Džiaugiuosi, kad mane supa žmonės, kurie leidžia klysti, tobulėti, o prireikus ištiesia pagalbos ranką. Šios stipendijos nelaikau vien savo laimėjimu. Ji yra ir šių žmonių pastangų įvertinimas. Ar ši stipendija motyvuoja tolesnei mokslinei veiklai? Žinoma. Manau, šios stipendijos tikslas toks ir yra. Be to, ji rodo, kad judama teisinga linkme. Kuo Jums įdomi, kuo perspektyvi aplinkos ir cheminė fizika, kurią studijuojate? Jau bakalauro studijų metu susidomėjau spektrometriniais tyrimų metodais. Iš šios srities rašiau baigia-

Ar savo ateitį siejate su akademine karjera? Ateitį gana sunku nuspėti, ji gali būti netikėta kaip ir pati stipendija. Bet abejo, norėdamas dirbti mokslinį darbą tęsčiau studijas doktorantūroje. Manau, tai būtų išmintinga, nes esu apsuptas tikrai gerų žmonių, su kuriais malonu dirbti ir tobulėti.

Joris Kazlauskas, Filologijos fakultetas, taikomosios kalbotyros magistrantūros II kursas

Kuo Jums įdomi, kuo perspektyvi taikomoji kalbotyra, kurią studijuojate? Taikomoji kalbotyra – tai kiek kitoks požiūris į kalbotyrą. Daugelis mano, kad ji apima tik nosines raides, kablelius, taisyklingą kirčiavimą, kalbininkų „sukuriamus“ ar „uždraudžiamus“ žodžius. Taikomosios kalbotyros specialistai tiria, kaip išmokstame užsienio kalbų, kaip užsieniečiai išmoksta lietuvių kalbos, kaip vaikai išmoksta savo gimtosios kalbos, kaip kalbėdamas žmogus kuria savo tapatybę, kuo skiriasi vyrų ir moterų kalbėsena, kuo skiriasi mūsų bendravimas gyvai ir susirašinėjant „Facebook‘e“, koks yra žmonių požiūris į bendrinę kalbą, savo tarmę, kitas tarmes, užsienio kalbas ir t. t. Yra daugybė dar netirtų taikomosios kalbotyros dalykų. Be to, kasdien atsiranda vis naujų, nes keičiantis pasauliui keičiasi ir kalba. Asm. arch. nuotr.

Ar ši stipendija motyvuoja tolesnei mokslinei veiklai? Be abejo. Jeigu tokia stipendija paskirta, vadinasi, sustoti negali: turi ir toliau aktyviai užsiimti moksline veikla.

ISSN 1822-1513 Adresas:Universitetog.3,LT-01513Vilnius,VUcentriniairūmai, I aukštas, 107 kab. Tel.2687089,mobil.tel.868749018,el.p.liana.binkauskiene@cr.vu.lt Tiražas4000egz.4spaudoslankai.SL321 MaketavoVUleidykla.SpausdinoUAB„Baltijoskopija“,Kareivių g.13B,LT-09109Vilnius Vyr.redaktorėLiana Binkauskienė Vyresn.redaktorėIlma Dunderienė Vyresn.korespondentė Agnė Grinevičiūtė Straipsniųautoriųnuomonėnebūtinaisutampasuredakcijosnuomone. Redakcijapasiliekateisęatsirinktipublikuotinustekstus. Užreklamųturinįirkalbąredakcijaneatsako.

Ką Jums reiškia toks įvertinimas? Be abejo, tokį įvertinimą gauti labai malonu. Bet iš tiesų jis reiškia tai, kad turiu puikius dėstytojus. Esu jiems labai dėkinga, ypač prof. Ligijai Kaminskienei – be jos kaip be galvos! Ar ši stipendija motyvuoja tolesnei mokslinei veiklai? Įvertinimai visada motyvuoja. Bet ne jie svarbiausia. Įvertinimas – trys valandos džiaugsmo po trejų metų darbo. O mokslinis darbas yra sunkus, nuobodus ir sekinantis. Tačiau jis padeda rasti atsakymus į praktikoje iškylančius klausimus – kai, rodos, viskas taip paprasta, juodu ant balto parašyta, bet išversti tiesiog neišeina. Tada imi domėtis, skaityti, ieškoti, svarstyti: kas neišeina, kodėl neišeina? Taip sužinai be galo įdomių dalykų,

Asm. arch. nuotr.

Sunku atsakyti, derėtų klausti Lietuvos mokslų akademijos ekspertų, kurie vertino, kam skirti stipendijas. Paraiškos anketoje reikėjo nurodyti studijų rezultatus, publikuotus mokslo darbus, dalyvavimą konferencijose ir kitą mokslinę bei visuomeninę veiklą. Mano studijų rezultatai neblogi, esu kelių mokslinių straipsnių bendraautoris, stengiuosi dalyvauti konferencijose. Manau, už tai ir buvau įvertintas. Ką Jums reiškia toks įvertinimas? Jį labiau priimu ne kaip įvertinimą, bet kaip paskatinimą.

Už kokius pasiekimus Jums skirta Prezidento Antano Smetonos stipendija? Stipendija man skirta už mokslinę kalbotyros veiklą. Gana dažnai tenka dalyvauti jai skirtose konferencijose. Vienas mano mokslinis straipsnis išspausdintas žurnale „Tell Me“, taip pat bendradarbiauju su bendrinės kalbos žurnalu „Gimtoji kalba“: jam esu parašęs keletą mokslo populiarinimo straipsnių. Ką Jums reiškia toks įvertinimas? Visų pirma, šis įvertinimas man yra paskata tolesnei veiklai. Kai esi tik paprastas studentas (tikrai nesinori savęs išskirti iš kitų, nes esu įsitikinęs, kad yra daug ir kitų šios stipendijos vertų studentų), smagu, kad papildoma mokslinė veikla yra taip įvertinama.

Ši stipendija skirta už gerus akademinius pasiekimus ir pirmus žingsnius mokslinės veiklos link.

Ar ši stipendija motyvuoja tolesnei mokslinei veiklai? Džiaugiuosi, kad tai yra neblogas būdas skatinti aukštųjų mokyklų studentus dalyvauti mokslinėje / meninėje veikloje. Jeigu kažkas skatina, vadinasi, yra poreikis. Jeigu yra poreikis, atsiranda daugiau motyvacijos tuo užsiimti.

Ar savo ateitį siejate su akademine karjera? Taip. Konkrečių planų kol kas atskleisti nenorėčiau, bet galiu patikinti, kad tikslų tikrai turiu. Belieka jų siekti. Labai norėčiau paskatinti ir kitus gerai besimokančius studentus užsiimti moksline veikla. Jeigu studijos jums įdomios, jei tiriamuosius darbus rašote ne vien dėl pažymio, o ir dėl to, kad įdomu patiems, jeigu dėstytojai giria jūsų darbus – būkite drąsūs, vykite į konferencijas, rašykite straipsnius! Jeigu yra galimybių ir noro, mokslu užsiimti tikrai verta! O jau ką nors nuveikusius mokslinėje veikloje skatinu dalyvauti šiame ir kituose stipendijų konkursuose.

Kuo įdomi, kuo perspektyvi teorinė fizika ir astrofizika, kurią studijuojate? Kartais sunku pačiam suprasti, kodėl vieni ar kiti dalykai patinka (šypsosi). Tikriausiai asmenybės bruožai verčia ieškoti problemų ir jas spręsti, analizuoti. Dėl to teorinė fizika man tinka: visad surandu problemų, mąstymo ir supratimo iššūkių. Mane labai žavi ir tai, kad moksle visos žinios, idėjos, mintys yra kritikuojamos, modifikuojamos ir atrenkamos, taip atskiriant tikrąjį pažinimą nuo spekuliacijų. Ar savo ateitį siejate su akademine karjera? Mažai apie tai galvoju. Man patinka studijuoti fiziką, užsiimti moksline veikla. Svarstau tęsti studijas doktorantūroje, bandysiu gilintis į mokslą, kuris man įdomus. Bet niekada nežinai, kaip bus toliau, kaip pasikeis aplinkybės.

Mantas Račiūnas, Fizikos fakultetas, teorinės fizikos ir astrofizikos magistrantūros II kursas

Miglė Šaltytė, Filologijos fakultetas, vertimo bakalauro studijų IV kursas

Už kokius pasiekimus Jums skirta Prezidento Aleksandro Stulginskio stipendija?

Už kokius pasiekimus Jums skirta Prezidento Antano Smetonos stipendija?

E. Kurausko nuotr.

atrandi sprendimų, kurie anksčiau net į galvą nebūtų atėję. Smagu būti įvertintam, bet svarbiausia, kad darbas būtų įdomus – kad visada atsirastų tekstų, kurių išversti neišeina. Kuo įdomus, kuo perspektyvus vertimas, kurį studijuojate? Jį pritaikyti galima daugybėje sričių – vertėjų reikia ir politikams Briuselyje, ir turistams Vilniaus Pilies gatvėje, ir poetams „Poezijos pavasaryje“, ir advokatams teismo salėse... Kiekvienoje šių situacijų tie patys žodžiai gali būti išverčiami kitaip. Vertimas – labai kūrybinga veikla. Jei pažvelgtume filosofiškai, verčiant taip pat iškyla klausimų apie kalbą ir mąstymą, apie tautų skirtumus ir panašumus. Studijuoti vertimą labai įdomu, o dirbti galima įvairiausiose srityse. Tai puikus sprendimas humanitarams, bijantiems likti be darbo. Ar savo ateitį siejate su akademine karjera? Ateitį sieju su vertimu, o šioje srityje svarbi tiek mokslinė, tiek praktinė veikla.

Vardines Lietuvos Respublikos Prezidentų stipendijas paskyrė Švietimo ir mokslo ministerija. Stipendijos skiriamos dvyliktą kartą.