Tarybinis Studentas, 1964 m. rugpjūčio 6 d. Nr. 24 (493)

t=k

EINA NUO 1950 M.

. ......... n'

'\jarwjinis

c

VflUbENT/K

RUGPIOCIO 6 D.

KETVIRTADIENIS

Nr. 24 (493).

KAINA 3 kap.

aliose vasaros „auditorijose

VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORA TO, PARTIJOS, NIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETU ORGANAS

KOMJAU­

Antros filologų pamainos viršininkas J. Abaravičius kartu su gauriečiais svarsto N. Chruščiovo pranešimą, ne­ seniai skaitytą TSRS Aukš­ čiausiosios Tarybos sesijoje.

Gamtininkas G. Matūza geodezinės praktikos metu.

J. GIRDVAINIO ir C KUDABOS nuotr.

KARTU SU SENAIS DRAUGAIS Gaurė.. . Sis miestelis Isto­ rijos ir filologijos fakulteto studentams jau seniai žino­ mas. Jau daugelį metų šio fa­ kulteto studentai dirba Taura­ gės rajono „Lenino keliu“ kol­ ūkyje.

O šios nuotraukos pasakoja apie filologų antrąją pamai­ ną.

1. Studentės St. Juodvlršienė (IV k. lit.) ir R. Montrimaltė Įsigijo naują specialybę — vežėjo. Jų mokytojas — kolūkio statybininkas Pranas Laugalys. Tarp kitko, Stasė

pamainoje dar ir labai gera virėja!

2. Baigėsi darbas. Baigėsi dienos rūpesčiai. Šiandien vėliavą nuleidžia geriausi dienos darbininkai Danutė Skvarnavičiūtė (II k. lit.) ir Ze­ nonas Zepčikas (V k. lit.)

3. Štai nuo ko antroji filo­ logų pamaina pradėjo švęsti „gegnes“. Kolūkiečių ir ■stu­ dentų ant rankų mėtomas kol­ ūkio pirmininkas Petras Ru­ dys.

J. GIRDVAINIO tekstas ir nuotraukos

Mes ne šiltnamiuose auginti Nežinau Jūsų pavardės.

Vardo taip pat.

Pažįstu seniai.

Daug žmonių pažįstu ir su jais sveikinuosi.

Bet pavardžių nežinau.

Todėl dabar galvoju: ar­ gi svarbu vardai ir pavar­ dės? Žemėje yra daug gerų veidų, rankų, širdžių.

Gal todėl taip gera gy­ venti. Gal todėl šiandien apie tai ir rašau.

Pavardės nebūtina.

Važiavome po darbo ir poilsio stovyklas.

Tylėjome.

Galvojome: trykšta juo­ kas ir sveikata. Vikriai maišomas cementas, kloja­ mos plytos. Būtinai vikriai.

Ten jauni žmonės.

Ne šiltnamiuose auginti, ne tinginiai!

Paskui aš šypsojausi.

Iš apmaudo.

Nebuvo ten vikrių ran­ kų. Niekas nemaišė cemen­ to su žvyru.

Devyni vyrai sėdėjo ant plytų krūvos ir tylėjo. Ir tada mes pagalvojome, kad yra žmonių, šiltna­ miuose augintų, kad yra pesimistų ir tin­ ginių, ir kad šitie tinginiai — jauni žmonės.

— Liūdna. Mes vieni.

— Tik devyni.

— Nėra ką veikti!

Aš supratau juos.

Devyni vyrai sėdėjo ant krūvos plytų. Bet supra­ tau.

Supratau, kad Jie šiltna­ myje auginti, kad be prie­ žiūros jie, devyni vyrai, kolūkyje miršta iš nuobo­ dulio, ir kad šitie sveiki vyrai neturi ką veikti, kai baigiasi darbo diena ir kažkur prie beržyno pra­ virksta armonika.

Aš norėjau pasakyti: — Devyni vyrai! Kelki­ tės nuo plytų krūvos ir ei­ kite pas kolūkiečius. Pa­ žiūrėkit, kas ten tampo ar­ moniką! O gal senam kol­

ūkio veteranui baigėsi malkos. Priplaukite jų!

Juk gyvena žmonės žemėje ne nuoboduliui sėti!

Bet mes važinėjome ne pamokslus sakydami.

Todėl šitaip neragino­ me sveikų vyrų.

Aš nebuvau vyresnis už juos. Dar ir todėl jų nera­ ginau.

Mums tik buvo apmau­ du, kad vyrai neturi ką veikti.

Ir daugiau nieko.

Paskui pas šiuos vyrus nuvažiavo kitas žmogus iš Vilniaus.

Ir jie jam pasakė; — Kolūkis neduoda val­ gyti.

— Neišėjome dvi die­ nas į darbą.

— Nėra ką veikti!

Kolūkio pirmininkas šiam žmogui taip pat pasa­ kė: — Už ką aš duosiu val­ gyti? Jie tingi dirbti.

Sis žmogus greit sugrįžo į Vilnių ir paskambino į komjaunimo komitetą: — Reikia kažką daryti.

Stovykloje nuotaika nulinė. Vyrai pritingi. Net labal. Pas juos stovykloje du paaugliai. Ten jie nleko neišmoks.

Sis žmogus bandė surasti kolūkio pirmininką.

Bandė padėti devyniems vyrams. Paskui pagalvojo, kad tokie ąžuolai gali patys susitvarkyti. Šitie vyrai nesusitvarkė. Šitie vyrai — komjaunuollai. Šitie vyrai buvo atsaklngi už paauglių auklėjimą.

Iš šitų vyrų rudenį fakulteto dekanatas ir komjaunimo komitetas turi paklausti:

<< >> ?? ss

n << SS SS << SS

SS

<< SS SS

« SS SS

<< SS SS

<< SS SS

— Kodėl teršiate Uni- « verslteto garbę?

SS — Kodėl elgiatės ne- SS komjaunuoliškai, laužydami SS (Nukelta į 3-čią psl.)

•

Rugiapiutė VAIZDELIS Šiandieną rytą virėjos kiek Ir vėl darbas. Laukai pilni uždelsė, ir dar bevalgant pa­ juoko, klegesio. Ir jauni, ir sigirdo mašinos ūžimas — seni laukuose. Išėję ir septy­ ženklas, kad laikas į darbą. niasdešimtmečiai seniai, ir Sį sykĮ mums buvo suteikta penktokai, šeštokai mokinu­ garbė — vežė pats pirminin­ kai, ir studentai iš Kauno, ir kas. Dangus tai pragiedrėda­ abiturientas iš’ Ariogalos. . . vo, tai vėl niaukstėsi. Širdy Čekšt, čekšt, čekšt. . . Ir ei­ troškom, kad užlytų — trupu­ nam ratu, rišdami pėdus, l gu­ tį pailsėsime, galėsim bent bas statydami. truputi laiko paskirti įvai­ — Ei, piemuo, išmok, pa­ riems visuomeniniams dar­ galiau, statyt, — kartais ku­ bams. Merginos vis koncertui ris nors iš senių užrinka ant ruošiasi. Iš vaikinų tarpo, bevaliūkaujančio mokinuko. nors ir talentų nėra, vėl šokė­ Sis tik nusišypso sau: senatvė jai ir dainininkai nesutaria, priekabi. Ir vėl stato, gal kiek kada ir kaip dainuoti, čia dar daugiau pasistengdamas. vietoj pagulėjus, paskaičius, Atdundėjo griaustinis. Pra­ sienlaikraštį leisk, eik per dėjo krapnot, paskui smar­ žmones, rink medžiagą apie kiau, smarkiau.. . kolūk}, buvusius samdinius. . .

O iš lauko bėgom jau pi­ Et, lietutis ir bulvėms, perg džiūvusiai žemei nepakenktų, lant kaip iš kibiro. Kai kas rugiai dar ne visi sukietėję: sušlapęs net ir nesistengė pa­ bėgt — daugiau nepermirk­ subrendę. . .

Laukuose kolūkiečiai nedir­ si. bo, sėdėjo pagriovy. Žlegčiojo batuose vanduo, — Kodėl kertamoji ne lau­ dulkinas kelias pavirto purvo kuos? koše. Užpakaly paliko gelto­ — Pamigo. . . — kažkas nuojančių javų laukas. Jis atsiliepė. laukia mūsų. Nušvis saulė, — Nesutvarkė, — pridūrė dings nuovargis pailsėjus, ir kitas. vėl pasigirs senukų bambėji­ Pirmininkas, jaunas, ener­ mas, vaikų juokas ir studen­ gingas vyras, užpyko; tiška daina.

— Kaip piemenys apie se­ ną davatką tupinėja, negali S. KANISAUSKAS susitvarkyti!

Kėdainiai, „Aluonos“ kolūk.

Netrukus ir kertamosios: „Draugystės“ darbo ir poilsio čekšt, čekšt. . . stovykla

NUOSTABI TRADICIJA „Būti žmogumi — reiškia jausti atsakomybę“ (Antuanas de SentEgziuperi) Sukalta paskutinė gegnių pora, virš sandėlio iškyla vai­ nikas. Nuaidi garsus studen­ tiškas „Valio!“ Pasibaigė pa­ skutinė pamainos darbo die­ na.

Nėra nieko nuostabesnio ir didingesnio už statyti bei kur­ ti pakilusi žmogų. Eini per žemę ir džiaugiesi, kad po ta­ vęs lieka pėdos. Gal būt, pir­ mosios. Bet tomis pėdomis eis kiti, o tai yra be galo nuosta­ bu. Tame glūdi žmogaus di­ dybė.

Mes stovykloje išgyvenome trylika dienų, kurių visos bu­ vo turiningos ir nepakartoja­ mos, nuostabiai panašios vie­ na į kitą savo veržlumu ir kartu labai skirtingos. Man darbo stovykloje tenka dirbti jau ne pirmą kartą. Šįmet, de­ ja, jau paskutinį. Pasakysiu viena — tai nuostabi tradici­ ja. Nuostabi tuo. kad padeda pažinti žmones, suartina. Iš­ moko mus, studentus, gerbti

sugrubusių kolūkietiškų rankų darbą ir vertinti tuos, kurie dirba tam, kad mes mokytu­ mėmės. Kas nors kartą buvo stovykloje, supras, kiek daug mes, studentai, Išmokome iš paprastų kolūkiečių. Juk ne visada būna lengva. Dažnai tenka nugalėti nuovargį, iš is­ toriko ar lituanisto tapti mūri­ ninku bei statybininku. Nuo­ širdus studentiškas ačiū kol­ ūkiečiams meistrams, Išmokiu­ siems mus mūryti sienas, padėjusiems mums ištaisyti tas mūro vietas, kurios mūsų pirmtakų — pirmosios pamai­ nos studentų — buvo įtarti­ nai iškreiptos. Jūs, meistrai Jurgi ir Pranai, čia buvote tikri mūsų profesoriai. Stu­ dentiškas ačiū jums.

Mūsų laikais pati didžiau­ sia Ir pati nuostabiausia ver­ tybė yra žmogus. Nuostabūs žmonės gyvena pas jus, drau­ gai gaurlečlal. Mes, studen­ tai, būsimlejl pedagogai, la­ bai daug ko Iš jūsų pasimokė­ me. Labai daug mums padėjo kultūros namų direktorius Al­ binas, bibliotekos vedėja, kol-

PO DARBO. . .

(Atkelta iš 2-ro psl.) tradicijas?

— Kodėl galvojate tik apie save, kai atstovaujate visam Universitetui?

Reikia paklausti šių draugų, kaip komjaunuolių ir kaip studentų.

Jų adresas: Kėdainių ra­ jonas, „Pernaravos“ kol., III-jį pamaina, fizikos-ma­ tematikos fak. studentai.

Studentai sako: — Stovyklos — laisva­ noriškos. Nori važiuoji, no­ ri ne.

Mes sakome: —- I stovyklas turi vykti kiekvienas komjaunuolis!

Taip nusprendėte Jūs, Uni­ versiteto komjaunimo kon­ ferencijos delegatai, kurie atstovavo visiems Universi­ teto komjaunuoliams.

Mes buvome pas ekono­ mistus. Mus pavaišino šei­ mininkės savo pačių paga­ mintu sūriu. Ten darbo nuotaika puiki.

Ten žmonės dirba nuo ryto iki vakaro. Nes lau­ kuose rugiapiūtė. Nes pri-

J. GIRDVAINIO nuotr.

>> ?? << $> ?? << >> ?? << >>

brendę javai — tai duona ir mūsų studentų.

Ir kitose stovyklose gera nuotaika. Visi sako: — Gera stovyklose. Vaigome skaniai. Porinėm dienom šokame, šeštadieniais koncertuojame, - sportuojame. Kartais būna sunku, bet mes — jauni žmonės.

Stovyklos optimistinės.

Tik viena ne.

Rugpjūčio 31 d. bus stovykių Plenumas. Atvažiuos kolūkio pirmininkai. Atveš šauniems mūsų studentams dovanų. Jie pasakys, kas dirbo.

Kas tingėjo.

Kas šiltnamiuose augintl.

Jie kolūkiečių vardu įvertins ne fizmatų darbą, o Universiteto studentų. Universiteto! Šito nei vienam iš mūsų nevalia pamiršti.

Ir jeigu mane supratote, fizmatai, sakau jums „ačiū“. Gal tada jūs ir ne šiltnamiuose auginti!

« SS >> << SS >> << SS ?> « y> >> <<

V. VAICEKAUSKAS

•

ūkio partinės organizacijos sekretorius, pats kolūkio pir­ mininkas. Prancūzų rašytojas — klasikas Viktoras Hugo yra pasakęs nuostabius žo­ džius apie žmogų: ...... Geras žmogus yra panašus į bitę.

Bitė skraido nuo žiedo prie žiedo ir neša medų, tyra siela skraido nuo žvaigždės prie žvaigždės ir neša šviesą“.

>> << G

<< SS

Linkime jums, draugai gauriečiai, ir toliau nešti šviesą į savo ir aplinkinių žmonių gyvenimą. Tai kilni misija.

Tikėkimės, kad mes su ju­ mis susitiksime dar ne viena­ me koncerte, ne prie vieno stalo. Ačiū jums už nuoširdu­ mą, už šypsenas, už jūsų kol­ ūkietiškų delnų šilumą.

Z. ZEPCIKAS

Gamtininkai

NUOTRAUKOSE: (kairėje viršu­ je) pirmo kurso biologai hidrobio­ loginių tyrimų metu Platelių apy­ linkėse.

(Salia pirmosios nuotraukos) Doc. J. Paškevičius supažindina busi­ muosius geologus su laukuose aptin­ kamomis uolienomis.

Starkus Adomas buvo geru stu­ dentų draugu. Liepos mėnesi jis

šventė 110 metų jubiliejų.

Studentai ne tik dirbdavo, bet ir koncertuodavo kolūkiečiams. Nuo­ traukoje: repeticijos metu.

O paskutinėje nuotraukoje mato­ te pirmo kurso biologus, kurie taip pat dirbo prie Platelių ežero. t C. KUDABOS Ir R. KAZLAUSKO nuotr.

Gražutės draustinyje Šią vasarą du mėne­ sius antro kurso geog­ rafai atliko praktiką Gražutės draustinyje, netoli Zarasų. Jau pats draustinio pavadinimas rodo, kad ten turi būti gražu. Pats miškas, dau­ giausia, pušynas, auga gausiose, stačiose kal­ vose, pilnas pavasari žydinčių pakalnučių, baltašaknių, o vėliau uo­

gų: mėlynių, girtuoklių, bruknių, meškauoglų.

Netrūksta ir žvėrių: stir­ nų, voverių, lapių, brie­ džių ir kt.

Buvo duotas pirmas uždavinys: ištirti visa­ pusiškai draustini, suda­ ryti augalijos, dirvože­ mių geomorfologijos že­ mėlapius. Uždavinys ga­ na nelengvas, ypač to­ dėl, kad II k. studentai

dar neturi pakankamai įgūdžių, žinių tokiam darbui. Netgi aplinkiniai gyventojai bijo įžengti į mišką, turtingą rais­ tais ir gyvatėmis. Ta­ čiau, nežiūrint minėtų sunkumų, viso kurso ge­ ro, sąžiningo darbo dė­ ka, uždavinys buvo įvykdytas garbingai.

v. d. D. GALVYDYTE

Apie pavargusias kojas Rytas. Saulė tik tik nedrą­ siai blyksi pro medžių viršū­ nes.

Iš savo būstinės pasipylė darbščios skruzdėlytės. Viena iš jų, pasilypėjusi ant smil­ gos stiebelio, nustebusi štai ką pamatė: šešios poros kel­ nėtų, Įspraustų Į „bucus“ ko­ jų braukia ankstyvąsias ra­ sas. Viena pora kojų linksta nuo sunkios kuprinės, kita pora kiek linksmiau žengia, nes ant kojų savininko nuga­ ros tik kastuvas švysčioja, o likusios kojos jaunatviškai ir lengvai matuoja platybes. „Kas tai, turistai?“ — pa­ galvojo skruzdėlytė. — Bet kam tada jiems reikalingas kastuvas?“ Ji niekaip šito ne­ suprato.

O antro kurso geografai, negirdėdaml skruzdėlytės abe­ jonių, toliau matavo sieksni­ niais žingsniais kilometrus.

Prasidėjo eilinė ilgos prakti­ kos diena. Kadangi ji dar tik prasidėjo, visi žingsniuoja

smagiai, lengvai keldami ko­ jas, pasilenkdami nuskinti kiekvienos, kad ir mažiausios žemuogės. Pirmąsias duobes dirvožemininkas iškasa spė­ riai, jas momentaliai aprašo, augalininkas apibėginėja vie­ tovę ir pasižymi sau augalus, geomorfologas nustato kalvos ar raguvos kilmę, ir visi links­ mai žygiuoja toliau. Kol dar yra jėgų ir gerų norų, ir pa­ juokauti, „paštukavoti“ yra noro. Pavyzdžiui, kodėl gi, į iškastą apie pusantro metro duobę neįlaipinti kurią nors iš stovinčių šalia. Kodėl gi ne? — Galima. Rita bėga, šaukia, sugauta spardosi, bet. . . penkios poros rankų stipriai ją nutvėrė! Pasmerk­ toji be ceremonijų {grūdama į šaltą ir kažkodėl nejaukią duobę ir užpilama vėsinančiu smėliu. Procedūrai pasibaigus, mes stovim šalia, sušilę, su­ prakaitavę, o ji kaip šaldytu­ ve tupi — gera, vėsu, — ir dar liežuvį rodo. . .

Egzekucija

baigta, nelaimingoji išsiruopščia iš duobės, ir visa linksmo­ ji brolija kerta toliau. Žiū­ rėk, kuriam už kaklo paten­ ka kankorėžis, o kartais jis ir Į nosĮ cvakteli. Nuskriausta­ sis, aišku, nelinkęs dovanoti, ir aidi po mišką ausį rėžian­ tis cypimas.

Bet, jėgos jau silpsta, ko­ jos sunkėja. Akys jau pra­ slysta pro vienišas žemuoges ir nugara linksta prie kelių iš karto.

Pietūs. . . Ach, tie išsvajo­ ti lašiniai! Bendrabutyje jų taip dažnai pasigendame! Prie jų pridėjus kąsnelį duonos, gurkšnį arbatos, išeina vos ne puota. O miške apetitas — žvėriškas!

Po pietų geri gaspadoriai priguldavo pogulio. O mūsų geografai praktikavo. . . pietų sukratymą. Traškėjo šakos, lakstė kankorėžiai, dundėjo žemė. Po tokio sukratymo, aišku, dar mažiau energijos, o ypač noro dirbti. Paskuti-

Įspūdžiai iš pirmosios gamybinės praktikos

Pagaliau Įvertintos žinios iš paskutinio egzamino. Pa­ lapinės ir instrumentai jau se­ niai paruošti. Mes patraukėm į kelionę. Vykome neilgai, nes Molėtų rajonas su daugy­ be ežerų ne už kalnų. Kai at­ vykome Į vietą, jau ėmė temti, ir vos spėjome išsitempti pa­ lapines, kai Jau visiškai sute­ mo. Nuvargę nuėjome miego­ ti, o anksti rytą stebėjome nustebusius kolūkiečių vei­ dus: juk vakar čia buvo visiš­ kai tuščia pamiškė, o dabar, ištisas palapinių miestelis.

Iš pradžių vyko geodezinė praktika, o po to geologlnėgeografinė. Geodezinės prak­ tikos metu kiekvienas išmoko išmatuoti ežero plotą, gylį, daryti menzulines ir akines nuotraukas. Pasibaigus geo­ dezinei praktikai, reikėjo atsi­ skaityti už visus atliktus dar­ bus. Praktikos vadovas mūsų žinias įvertino gerai.

Prasidėjus geologinei-geografinei praktikai, mes, vado­ vaujami doc. J. Paškevičiaus, suruošėme žygį apie didžiulį Virintos ežerą, pakeliui apra­ šinėdami geologinius proce­ sus, vykstančius ežero pa­ krantėje, sutiktas atodangas, kasinius, o taip pat vykdėme šaltinių ir šulinių aprašymą.

Tuo tarpu, kai keturios gru­ pės išvykdavo su doc. J. Paš­ kevičium, viena grupė iš­ plaukdavo į ežerą ant plaus­ to atlikti meteorologinių ir hidrologinių stebėjimų. Taip dienos bėgo greitai ir nepa­ stebimai, o vakaro sutemoje

prie laužo nuskambėdavo dai­ na. Visi įtemptai ruošėsi va­ karui — sušitiklmui su kol­ ūkiečiais. Šio vakaro metu mes pasistengėm atsakyti į kolūkiečių klausimus. Koncer­ to metu daug aplodismentų susilaukė mūsų dainininkės Regina Jadzevičlūtė ir Vida Šliogerytė. Visiems patiko Al-

gio Kuprio atlikti akrobati­ niai pratimai kartu su savo dukra Jolanta, Ričardo Zabulio pantomina „Pasimatymas“. Šiuo vakaru liko patenkinti ir studentai, ir kolūkiečiai. Ilgai dar tą vakarą skambėjo juo­ kas ir dainos kolūkio klube.

Praktika jau baigėsi, bet įspūdžiai iš pirmosios mūsų praktikos liks neišdildomi.

D. STRIZINAITE I geografijos kursas

Pirmo kurso geologai daro akinę nuotrauką.

nės duobės buvo kasamos tin­ giai, nenoriai.

Skruzdėlytės jau nematy­ davo, kada šešios poros pa­ vargusių, dulkinų kojų vėl mindavo žolę namų linkui.

Kojos, kaip kojos, bet jų sa­ vininkai tai iš tikrųjų atrodė kaip Liūdnojo Vaizdo Rite­ riai. Ką gi — pačiame karš­ tyje 20 su viršum kilometrų, fizinis darbas — nejuokai!

Bet gamtininkai nepyksta — reikia grūdintis. Ir mes grū­ dinamės.

A. SIMANAVIČIŪTE III kursas

Liepos mėnesį —

0 laipsnių Sunku patikėti, kad liepos mėnesį pas mus oro tempe­ ratūra gali nukristi iki 0° arba kad tuo pačiu momentu naktį miške būtų net 10° šil­ čiau negu miško aikštelėje. Šias ir panašias gamtos keis­ tenybės atskleidė II kurso geografai Gražutės drausti­ nyje, kur jie tyrė mikrokli­ matą. Tokie mikroklimato pa­ sireiškimai mums atrodo ne­ įprasti pirmiausia todėl, kad mes dar labai nedaug žinome apie mūsų landšaftų mikro­ klimatą. Šios praktikos metu stu­ dentai be to mokėsi atlikti meteorologinius stebėjimus stacionarinėje stotyje bei ag­ rometeorologinius stebėjimus.

Nemažą susidomėjimą sukel­ davo ir tai, kad kukurūzai šiltų orų metu per parą kar­ tais paūgėdavo iki 6—8 cm.

Apdorotoji stebėjimų medžia­ ga gali turėti mokslinės reikš­ mės. Iš jos išeis nemaža mokslinių pranešimų bei kur­ sinių darbų. e. doc. p. SCEMELIOVAS

C. KUDABOS nuotr.

M

Augusto, Lotynų Amerikos sūnus, pasirėmęs ant vagono lango, susimąstęs žvelgė į pe­ roną, Į visas puses skubančius žmones.

Netikėtai mūsų žvilgsniai susidūrė, ir mes nusišypsojo­ me. Kažkodėl atsisveikinant nesinori kalbėti. Adresais jau pasikeista seniai. Seniai pasi­ keista linkėjimais, sveikini­ mais, ir dabar kažkodėl norėjo­ si, kad traukinys neišvyktų, kad vėl visa Maskvos Tautų draugystės Lumumbos vardo universiteto studentų grupė triukšmingai pabirtų po Vil­ nių ir išnyktų žmonių srau­ te. Augusto šiame sraute ir su­ rastų atsakymą į vieninteli sa­ vo „Kodėl?“. O, gal būt, jau surado. Jo akyse aš dabar ne­ bematau jokio klausimo. Aš matau tik jo ramų ir pasiti­ kintį savimi žvilgsnį. . . . Saulė, kaip paprastai šią vasarą Vilniuje, kepino nesigailėdama. Iškankinti troš­ kulio, mes užsukome į vieną kMinę išgerti alaus.

Mūsų buvo tik penki. Trys iš Loty­ nų Amerikos ir vienas iš Ceilono.

SUGRIS TRAUKINIAI...

Alus buvo šaltas ir skanus.

Aš džiaugiausi, kad jie gyrė lietuvišką alų, džiaugiaus, kad mes kėlėme tik vienintelį tos­ tą — už draugystę.

Augusto susimąstęs pažvel­ gė į mane ir pasakė: — Gražu pas jus. Ir žmo­ nės tokie nuoširdūs. Tarybų Sąjungoje mes gyvename jau ne pirmus metus, ir kur tik neapsilankytumėm, mus visur sutinka kaip gerus draugus.

Aš jo akyse mačiau klausi­ mą. Gal būt, jis klausė, kodėl taip juos visur sutinka? Gal jis norėjo išsiaiškinti, ar ne visur jiems specialiai paruoš­ ta tokie susitikimai?

— Iki pasimatymo! — šau­ kia man Andreasas. Jis į Maskvą mokytis atvažiavo iš Kipro, į kur dabar nukreipti

viso pasaulio žmonių žvilgs­ niai.

Vieną dieną į svečius kele­ tą Maskvos studentų pakvietė Lietuvos respublikinio radijo Jaunimo klubo redakcija.

Tada Andreasas su pasi­ piktinimu kalbėjo apie kapita­ listų ginkluotą įsikišimą į Kipro reikalus.

— Mūsų šalis nori taikos, nori kurti savo atskirą gyve­ nimą. Ir mes nugalėsim, — su ryžtu kalbėjo Andreasas.

Brangus drauge, Andreasal, mes, tarybiniai žmonės, ti­ kime tavo tauta. Tikime, kad jūs nugalėsite. Tikėk mumis, Kipras bus ne karinių ginčų sala, bet darbo ir laimės sala.

Gal būt, mums, Andreasal, jau nebeteks susitikti, bet ti-

••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••«

Paskutinieji Tagorės gyvenimo metai NANDA GOPAL ŠEN

Mūsų šalyje plačiai žino­ mas didžiojo indų rašytojo ir mąstytojo R. Tagorės vardas. Čia spausdinamų prisiminimų autorius Nanda Gopal Šen Gupta kartu su Tagore pralei­ do paskutinius jo gyvenimo metus. Savo prisiminimuose autorius pabrėžia, kad Tago­ rės didybė — jo ryšyje su savo šalies, savo liaudies gy­ venimu. „Niekada nesistenk pažinti poefo iš jo biografijos, — pa­ saite sykį Tagorė, — nes poe­ tas pasireiškia tik savo poezi­ joje. Savo biografija žmogus gali būti geras, blogas ar vi­ dutiniškas, bet biografija gali būti, o gali ir nebūti poeto asmenybės tapatumu. Be to, biografija vargu ar padės jums suprasti poeto Indėlį į poeziją“.

Ir nežiūrint to, kad toks buvo paties Tagorės požiūris, tik nedaugelis sutiks su šia teze. Tiesa, kad menininko genijus pasireiškia tik jo kū­ ryboje. Bet kadangi visi me­ no kūriniai kyla iš paties gy­ venimo, tai visada turi būti materialus pagrindas, kurio neįvertinus, negalima teisin­ gai suprasti kūrybos Impulso ir jėgos. Štai kodėl mes leškome,,Žmogaus-kūrėjo“, kuris gyveno ir kūrė, kaip ir dau­ gelis jo knygų herojų.

Kaip tik todėl, nežiūrint, norėjo to Tagorė ar nenorėjo, apie jį buvo daug parašyta. Iš

GUPTA

tikrųjų negalima apsieiti be šių biografinių davinių. Bet biografija taip pat neduoda ištiso žmogaus vaizdo, nes smulkios, nereikšmingos sim­ patijos ir antipatijos, užgai­ dos ir silpnybės, apibūdinan­ čios gyvenimą, retai kada pa­ traukia istoriškai mąstantį ra­ šytoją, kuris stambiu planu vaizduoja tik svarbius gyve­ nimo Įvykius.

Man teko didelė laimė ke­ letą metų gyventi ir dirbti kartu su rašytoju. Čia aš no­ riu papasakoti kai ką iš savo prisiminimų, vildamasis, kad jie padės skaitytojui geriau pažinti Tagorę ir jo kūrybą.

Aš prisimenu Tagorę, kai jam suėjo 70 metų. Amžius pažymėjo jį savo antspaudu.

Jis jau nebegalėjo užlipti laip­ tais Ir daug vaikščioti be ki­ tų pagalbos. Bet jis buvo ne iš tų, kas gali apsileisti ar su­ vaikėt!. Kiekvienas, kam yra tekę būti Santiniketone, tur būt, žino čionykščio klimato ypatybes įvairiais metų lai­ kais. Tačiau ir tai neardė ra­ šytojo griežtai nustatytos die­ notvarkės.

Jis visada rytais keldavosi labai anksti, prausdavosi, at­ sisėsdavo prieš trobelę ir ar­ ba rašydavo eiles, arba pieš­ davo. Daugelis iš mūsų mė­ ginome prikalbėti jį nesikelti taip anksti žiemą ir vasaros vidurnakčiais. Ir vis dėl to ne sykį jį vidurnaktį užtikdavo­ me kietame mediniame krės­

kėk, mes linkime tau ir tavo šaliai geriausios sėkmės.

Kaip gerai būtų, jeigu pa­ sitvirtintų žodžiai „Iki pasi­ matymo. . .“ Daug, labai daug dar gali­ ma pasakyti apie mūsų sve­ čius, apie žmones, kurie taip rūpinosi jais.

Neužmirštamą Įspūdį paliko mūsų svečiams Elektrėnai.

Kultūros namų salė, kur vyko svečių koncertas, nesu­ talpino visų žmonių. O kaip nuoširdžiai VRS.so statybinin­ kai išlydėjo Maskvos studen­ tus, jau tapusius gerais drau­ gais. Šiltai svečiai buvo sutikti ir Vingio parke, kur jie taip pat koncertavo.

O Diūkas, studentas iš Azi­ jos, daug nuoširdžių žodžių išgirdo iš vilniečių. Atmini­ mui jis nusifotografavo su vie­ no vilniečio šeima. ... O traukinys jau juda.

— Viso gero!

— Laimingai!

— Sėkmės!

— Mes sugrįšim! — girdi­ si šauksmai iš vagono.

— Laimin-gai, laimin-gai, laimin-gai, — rodos, kartoja traukinio ratai. . . . Sugrįš traukiniai. Jų bus daug. Kiekvieną dieną jie kvies mane Į stotį. Ir aš sutiksiu daug gerų žmonių.

Daug gražių dienų aš sutik­ siu ir palydėsiu. Tik penkių dienų, praleistų su brangiais draugais, aš jau niekada nesu­ tiksiu ir nepalydėsiu. ..

Alf. BERŽAITIS le; jis skaitydavo, rašydavo ar piešdavo. Jis niekad ne­ miegodavo papietavęs, kaip ••••••••••••••• tai paprastai daro pagyvenę žmonės.

• • čius. Tagorė laikė savo parei­ ga atsakyti visiems.

Kartais atsitikdavo ir taip, LAIŠKAI IR SUSITIKIMAI kad ateidavo pikti, Tagorę Kiekvieną rytą jis gaudavo juodinantys laiškai, kuriuos daugybę laiškų iš įvairiausių geriausia būtų tikę Įmesti į šalies kampelių. Visada jis šiukšlių dėžę. Bet ne! Tagorė pats atplėšdavo vokus ir būti­ sakydavo: „Laiško autorius, nai atsakydavo į laiškus — kas jis bebūtų ir ką jis be­ nors viena ar pora eilučių. parašytų, laukia atsakymo. Jei Kasdien ateidavo ir daugybė tu neatsakysi jam, tai bus lankytojų.

Atsisveikindamas panašu Į tai, lyg tu būtum iš­ su svečiais, jis paprastai duo­ prašęs svečią lauk nuo pietų davo autografą, arba fotogra­ stalo". fuodavosi, ar bent pasakyda­ Svečiai, kuriuos jis kas­ vo keletą šiltų žodžių, kuriuos, dien priimdavo, taip pat buvo žinoma, kiekvienas norėdavo įvairūs: svetimšaliai turistai, išgirsti. indų studentai, jauni rašyto­ Laiškai, kuriuos gaudavo jai, paprasti kaimo gyventojai rašytojas, būdavo labai įvai­ — visi jie kasdien stodavo į rūs. Studentai-entuziastai no­ eilę ir laukdavo, kol galės pas rėdavo gauti atsakymą į klau­ jį įeit. Paprastai jis priiminė­ simus apie Tagorės poetinius davo lankytojus rytais ir, re­ kūrinius „Balaką“ ir „Citra“, čiau, vakarais. įeinančius į koledžų progra­ Dažniau už kitus svečius mas. Visuomenės veikėjai Tagorę lankydavo valkai. Jie trukdydavo Tagorės laisvalai­ rinkdavosi pas jį su dovano­ kį, norėdami sužinoti jo nuo­ mis — gyvų gėlių girliando­ monę apie aktualius sociali­ mis, savo pačių rankdarbiais. nius ir politinius įvykius, biz­ Mainais jie reikalaudavo iš nesmenai — gauti linkėjimus rašytojo autografų, pasakoji­ Naujųjų Metų proga. Jam mų ir eilių. Savo jauniesiems dažnai rašydavo naujagimių draugams Tagorė visada lai­ motinos. Rašydavo ir teikian­ kydavo ant stalo didelius du­ tys vilčių rašytojai. Pirmosios benius pyragaičių. prašydavo gražių vardų savo vaikams, antrieji maldaudavo peržiūrėti atsiųstus rankraš-

Nukelta

Paskutinieji Tagorės gyvenimo' Atkelta Kasdieninis įprotis priimi­ nėti svečius ir rašyti laiškus — tai ne šiaip sau mėgstamas užsiėmimas. Tai buvo jausmų polėikls. „Tie, kas patys atei­ na pas mane ar rašo laiškus.

— sakė Tagorė. — primena man langus. Kai aš atidarau Juos, prieš mano akis iškyla ištisas paveikslas to pasau­ lio. kuriame aš gyvenu. Tai jausmas, kuris palaiko mane tame amžiuje, kai senatvė verčia žmogų likti namie“.

Sąmojingi būdavo jo po­ kalbiai.

Kalbėdamasis su svečiais, draugais ar net tar­ nais, jis dažnai Juokaudavo. .Jo jumoras niekada neperei­ davo į šiurkštų sarkazmą ar beširdę Ironiją.

Leiskite man pailiustruoti a

m e tai jo aistrą permainoms ir nau­ jovėms. Mano aprašomuoju gyvenimo laikotarpiu Tagorė buvo pasišventęs poemų pro­ za kūrybai. Ir kai trys jų rinkiniai buvo išleisti, ir visa šalis pradėjo sekti jo stiliu­ mi, jis nelauktai perėjo prie eilėraščių ir ėmė rašyti ta poezijos forma, kurią mes va­ diname šiuolaikine. Kai ir tai tapo mėgždiojimo objektu, jis perėjo prie dramos-šoklo ir apsakymų valkams. O paskui mes matome, kaip jis grįžta prie ..rožinių“ savo vaikystės prisiminimų. Per paskutinius dešimtį savo gyvenimo metų Tagorė dažnai keisdavo vieną literatūrinę formą kita. Jis negalėjo eiti J kompromisą ir susitaikyti su tuo, kas jam

įprasta ir monotoniška.

Ta aistra naujovėms išryš­ kėjo ir jo eksperimentuose su drabužiais ir maistu. Maža kas žino, kad Tagorė buvo tam tikru mastu ir medicinos specialistas. Jis buvo įnikęs skaityti knygas diagnostikos, medicinos ir dietologijos klau­ simais. Progai pasitaikius, jis net rekomenduodavo homeopatiškus ir biocheminius vais­ tus savo pacientams. Nuolati­ nį medicinos ir gydymo me­ todologijos studijavimą lydė­ jo jo eksperimentai su mity­ ba. Vieną gražią dieną jis galėjo pasiūlyti jums viską virinta. Po kelių dienų jis jau girdavo viską, kas ne­ virta. Nėra reikalo ir sakyti, kad tokie eksperimentai daž­ nai turėdavo liūdnų pasekmių jo sveikatai, ir jam tekdavo atsisakyti tolimesnių bandy­ mų, bet jis neprisipažlndavo nugalėtu. ,,Gerai, gerai, — sakydavo jis, — mokslas neapsiriko.

ATEIZMAS Tai mano sveikata mane ap­ Ateistiniam darbui — nau­ vylė.

Aš ne tik „kavi“ (poe­ jas formas. Metod. medžiaga. tas), bet taip pat ir „kavirdža“ Paruošė K. Greblikas. (gydytojas),- jūs privalote tai atsiminti“.

SPAUDA. KNYGOTYRA. BIBLIOTEKININKYSTE KOVA IKI GALO BIBLIOGRAFIJA Iš vienos pusės, Tagorė Naujų užsienio periodinių jautriai reaguodavo į viską, leidinių suvestinė rodyklė.

Sienlaikraščių apipavidali­ kas jį supo, bet jis kartu bu­ vo ir asketas, sėkmingai ko­ nimas. Paruošė B. Grušas.

1934-1964 m. ,, Šluota". vojęs su savo abejonėmis ir Karikatūros. Sudaryt. J. Bulo­ rūpesčiais. Jam pavojus, liga ir mirtis buvo praradę savo ta... reikšmę. Jis matė mirtį daug GAIDOS Dainos chorams. Sąs. 2.

Klenickis, A. Du romansai.. (,,Pažiūrėk gintarinėm akim“. Žodžiai E. Mieželaičio. — ,,Motinos daina“, žodžiai P. NAUJO TILTO KRŪVIO Keidošiaus.)

RŪSIS VAIZDUOJAMOJO MENO Įžymus tiltų statytojas aka­ LEIDINIAI demikas Grigorijus Perederijus pasakė studentui, gynuŠklėrius, K. Akvarelės. (16 siam savo diplominį darbą: atvirukų komplektas).

— Per jūsų tiltą galima važinėti tik su visuomeniniu krūviu.

NAUJOS KNYGOS FILOSOFIJA. VISUOMENI­ NIAI POLITINIAI MOKSLAI Komunizmo statytojo mora­ lės bruožai. I. Lempertas ir B. Sudavičlus.

ISTORIJA Ekonomika. T. 5. Sąs. I. A. Žilėnas. Valstietijos ap­ mokestinimo teorija ir prakti­ ka kapitalizmo sąlygomis.

Macevičius, K. Ilgai bran­ dintas grūdas. Lit. bendraaut.

V. Veteikls.

FINANSAI

Ką reikia žinoti apie vals­ tybinį draudimą. Draudimui remti taryboms.

GROŽINE LITERATŪRA Ernandas Kata, A. Perlas. xVertė L. Kalpokienė.

Saksė, A. Laimės kalvis.

Pasakos jaunimui. Vertė Vil­ niaus valst. V. Kapsuko v. un-to Latvių k. būrelis, vado­ vaujamas aspiranto R. Bertu­ lio.

Miniatiūros

PRANEŠIMO TRUKME

Kodėl genys kala?

Matyt, neakivaizdiniu

TURSA

Įžymus lenkų kalnų pra­ monės specialistas profesorius Krupinskis norėjo perskaityti pranešimą Mokslų akademijos kalnų pramonės instituto mokslinei tarybai.

Pirmininkaujantis paklau­ sė, kiek laiko užtruks jo pra­ nešimas.

Krupinskis atsakė: — Mokslinis pranešimas turi būti panašus į moters suknelę: pakankamai ilgas, kad būtų padorus, ir pakanka­ mai trumpas, kad būtų įdo­ mus.

kartų gyvenime — vienas pokito mirė Jo žmona, vaikai, anūkai ir giminaičiai. Tačiau nežiūrint likimo smūgių, jo protas išsaugojo gyvenimo muziką ir spalvą iki paskuti­ nių dienų.

Ir tik vieną kartą per vi­ są ne tokį jau trumpą savo pažinties su Tagorė laiką aš mačiau jį ne savy. Aš kalbu apie Tagorės reakciją į skan­ dalingą jo žinomos dainos ,,Džana, gana, mana“ kritiką, dainos, kuri, kai kurių kritikų tvirtinimu, buvo ne tik him­ nas motinai-tėvynei, bet ir, esą, liaupsino Britanijos kara­ lių jo karūnavimo proga. To­ kiam kovotojui už laisvę ir tiesą, kokiu buvo Tagorė, tai iš tikrųjų buvo daugiau, ne;/v Jis galėjo pakelti. Bet jis tuoj pat nusiramino, kai mes jam pasakėme, kad nereikia kreip­ ti dėmesio į panašius kvailus pasisakymus.

Tai vienintelis atvejis, kai aš jį mačiau dejuojantį iš skausmo. Tai buvo du mėne­ siai prieš jo mirtį.

Paskutinę naktį aš pralei­ dau jo miegamajame. Jis tai prašė padėti jam atsisėsti, tai. norėjo, kad jį paguldytų į lovą. Bet kokia padėtis jam atrodė vienodai sunki ir skausminga. Mes sėdėjome prie lovos ir matėme, kaip Jis blaškėsi visą naktį. Auš­ tant, kai jam pasidarė kiek lengviau, pirmi jo žodžiai buvo: ,,O, tas gyvenimas! Jis prasideda kova ir baigiasi tuo pačiu. Ir tarp šių dviejų periodų nėra atokvėpio. Kova ir kova, kol neateis tavo ga­ las". O paskui jis perėjo prie savo įprastinės kalbėjimo ma nieros: „Kaip aš norėčiau nu­ kristi, kaip krenta pribrendęs vaisius nuo medžio šakosi“ Tagorė — kūrėjas liks am­ žinai gyvas savo kūriniuose.

Bet poeto — žmogaus, kūru­ sio iki 80 amžiaus metų, ne­ bėra. Sis puikus žmogus taip pat didelis, kaip ir jo kūryba. „Za rubežom“, 1963 m. 31 nr.

REDAKCINĖ KOLEGIJA

Mūsų adresas: Vilnius, Universiteto 3. Tele­ fonas: 7-79-17.

Rinko ir spaudė LKP CK spaustuvė.

LV 08814

Užs. Nr. 4480