Issuu

Naujienlaiškis #16 2022 m. balandis

KOMUNIKACIJOS GIDAS: vystomasis bendradarbiavimas 1

Parengė: © Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma / Lithuanian NGDO Platform Kontaktas: Justina Kaluinaitė, justina@vbplatforma.org Viršelis: Jon Tyson / Unsplash.com Šis naujienlaiškis yra projektų „#VBirNVO 2.0“ ir Eurodad narių institucinio stiprinimo dalis. Projektus mums padeda įgyvendinti LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Europos komisijos programų lėšos. Donorų parama šiam leidiniui nereiškia pritarimo turiniui, už kurį yra atsakingi tik jo autoriai (Vystomojo bendradarbiavimo platforma). Donorai taip pat negali būti laikomi atsakingais už leidinyje pateiktos informacijos naudojimą.

KOMUNIKACIJOS GIDAS:

vystomasis bendradarbiavimas

Kaip idėjų laboratorijos vyksta realybėje: Lietuva ir Nigerija, Baltijos šalys ir Afrika

Kol vieni nekenčia, kiti kuria ir dovanoja žmogiškumo vardan: lietuvių programėlė, padėsianti migrantams įsidarbinti

10 Apie įdomius požIūrius į gyvenimą: lietuvos savanorių dienoraščiai Iš Beiruto ir Amano 14 „Diversity development group“ tyrėja Akvilė KriščIūnaitė: „lietuvai migracijos tema taps neišvengiama“ 16 Maltietis Edvinas Regelskis: „pandemija subrandino visuomenės pagalbos jausmą“

Vystomojo Bendradarbiavimo Platforma

KAIP IDĖJŲ LABORATORIJOS VYKSTA REALYBĖJE: LIETUVA IR NIGERIJA, BALTIJOS ŠALYS IR AFRIKA Vystomojo bendradabiavimo platforma Publikuota: bns.lt, 2022 m. sausio 21 d.

Lietuvai save pozicionuojant kaip kūrybingą dalyvę Pasakoja L. Ivanauskas, „AfriKo“: informacinių technologijų (IT) srityje, kuo jos žmonių Lietuva – idėjų laboratorija? patirtys ir jau sukurta IT infrastruktūra gali būti naudinga, „Mums projektas „Digital Explorers“ yra pavyzdys, kaip Lietuva bei kitos pavyzdžiui, Nigerijos IT specialistams? Ir kokias sąsajas nedidelės šalys gali įnešti šviežio, novatoriško požiūrio į ES ir Afrikos partgalima sustiprinti (ar sukurti) tarp Baltijos ir Afrikos nerysčių darbotvarkę – temą, kuri, atrodytų, mūsų šalies užsienio politikoje šalių? Pokalbis su Luku Ivanausku, kuris konsultacijų nėra prioritetinė. Esame pavyzdys, kad gali būti idėjų laboratorija. „Diplatformoje – nevyriausybinėje organizacijoje „AfriKo“ Lietuva gital Explorers“ yra pilotinis projektas, Gettyatsakingas Images/ Malte Mueller o tai reiškia, kad galėjome išbandyti yra už tyrimų gebėjimų bei veiklų plėtrą. Šią publikaciją parengė Lietuvos Vystomojo bendradarbiavimo platforma. „AfriKo“ yra VB platformos narė. *Kas yra „Digital Explorers“? „Digital Explorers“: trejų metų trukmės legalios migracijos pilotinis projektas, kuriuo siekiama kurti partnerystes tarp Lietuvos ir Nigerijos informacinių ir ryšių technologijų (IRT) rinkų. Pilotinio projekto metu įgyvendinti du veiklos modeliai. Pirmasis modelis apėmė 15 IRT specialistų iš Nigerijos mokymus ir 12 mėn. trukmės įdarbinimą Lietuvos įmonėse, siekiant padėti specialistams tobulinti savo žinias ir įgūdžius, o septynioms Lietuvos IT įmonėms suteikti galimybę pritraukti talentus iš užsienio. Antras modelis buvo orientuotas į jaunas Nigerijos duomenų analitikes: 15 specialisčių atliko stažuotes – gilino savo žinias Turing College, o 11 iš jų taip pat atliko 5-6 mėnesių trukmės profesines praktikas septyniose Lietuvos IT įmonėse. Projektą finansuoja Europos Komisija. 4

įvairius stažuočių, įdarbinimo modelius ir žiūrėti, kurie veikia, o kurie ne, bei dalintis išmoktomis pamokomis su tarptautine bendruomene, įskaitant tokias organizacijas kaip JT Tarptautinė migracijos organizacija.

Pasauliniu lygiu vystomojo bendradarbiavimo sektoriuje reflektuojama, kad būtina peržengti anksčiau vyravusias tendencijas – „pagalba“ paremtą santykį tarp donoro (turtingos Vakarų šalies) ir paramos gavėjo (Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos šalių) – ir pereiti prie lygiaverčių partnerysčių kūrimo, o mes nuo pat pradžių šiuo požiūriu grindžiame savo veiklas tiek su partneriais Nigerijoje, tiek Lietuvoje. Lietuvos VB politikoje turėtume ieškoti šviežio požiūrio, būti novatoriška, paremta lygiaverte partneryste su partneriais ir kartu apčiuopiamais rezultatais prisidėti prie tarptautinės

Nigerija yra didžiausia technologijų rinka Afrikos žemyne, joje yra 23 proc. visų Afrikos interneto vartotojų darbotvarkės. Mažesnio masto, bet kūrybingu turiniu, kokybe ir žiniomis apie tai, kas iš tiesų yra naudinga abiem pusėms bei tarptautinei bendruomenei. Būdami maži, turime privalumų: esame lankstesni ir galime bandyti įvairius dalykus. Tuo pačiu neturime VB industrijos, kuri slegia didžiųjų šalių donorių ekosistemas. Neturime didelio bagažo, tad galime pasinaudoti šia proga, tačiau turime atvirai ir kritiškai permąstyti mūsų pačių sukauptą patirtį vystomojo bendradarbiavimo srityje, klausiant, ką galėtume iš tiesų prasmingo nuveikti šioje politikos srityje su savo ribotais resursais.“

Partnerysčių įvairovė „Dabartinėje ES siūlomoje ES ir Afrikos partnerysčių strategijoje įrašyti penki prioritetai, mūsų projektas „Digital Explorers“ atliepė tris jų. Pirmiausia tai – skaitmeninė partnerystė; orientuodamiesi į skaitmeninių technologijų kūrėjus, o ne vartotojus, mes prie jos prisidedame stiprindami aukštos kvalifikacijos specialistų įgūdžius (angl. advanced digital skills), kuriems ES lygmeniu skiriama nepakankamai dėmesio. Antra partnerystės sritis yra migracija. Mūsų projektas yra pilotinis legalios migracijos projektas, jungiame dvi rinkas – Lietuvos ir Nigerijos, – kurios

anksčiau beveik neturėjo jokių tarpusavio ryšių. Nors mums iškilo iššūkių dėl migracijos infrastruktūros trūkumo ir teisėtos migracijos schemų aukštos kvalifikacijos specialistams reguliavimo Lietuvoje, vis dėlto projekto metu buvo atidaryti du vizų centrai – Abudžoje ir Nigerijos IT sostinėje Lagose. Be to, sukaupta patirtis migracijos procesų srityje gali būti naudinga Lietuvai siekiant pritraukti specialistų iš užsienio, ypač – iš Afrikos šalių. Ir trečia partnerystė – ekonomikos augimas ir darbo vietų kūrimas. Visada pabrėžiame, kad projektas skirtas ieškoti vadinamųjų win-win (angl. abu laimi) partnerysčių: padedame Lietuvos kompanijoms geriau susipažinti su Nigerijos rinka, atsiverti tarpkultūrinei patirčiai, rasti naujų IT specialistų (žinome, kad Lietuvoje jų trūksta), o Nigerijoje prisidėjo prie daugiau galimybių suteikimo Nigerijos IT specialistams gilinti savo profesines žinias, jos IT ekosistemos stiprinimo ir naujų darbo vietų kūrimo (pvz., Lietuvos IT įmonė „TeleSoftas“, kuri įdarbino keturis mūsų projekto dalyvius Lietuvoje, projekto eigoje nusprendė atidaryti naują biurą Nigerijos sostinėje Abudžoje ir ten samdo dirbti vietinius nigeriečius specialistus bei siekia aktyviai prisidėti prie vietinės IRT ekosistemos stiprinimo). Šiuo metu Lietuvos IT kompanijose tebedirba 18 iš 26 pagal mūsų projektą atvykusių nigeriečių specialistų. Iš vienos pusės jų buvimas Lietuvoje gali būti traktuojamas kaip Nigerijos protų nutekėjimas į užsienį, bet vis dėlto, dirbdami čia ir tobulindami savo įgūdžius specialistai iš Nigerijos gauna daugiau galimybių atskleisti ir stiprinti savo įgūdžius bei įgyti tarptautinės darbo patirties, kurią vėliau galėtų panaudoti grįžę į savo šalį. Be to, ši talentų partnerystė suteikia galimybę geriau suprasti Nigerijos IRT ekosistemą. Galbūt tai pritrauktų daugiau investicijų ir į pačią Nigeriją, nes ji tampa geriau pažįstama ir vertinama kaip dinamiška ir novatoriška – kaip, beje, jau nutiko „TeleSofto“ atveju. Reflektuodami apie projektą jam baigiantis, pasidžiaugėme, jog pagrindinius dalykus ir galimas kliūtis bei sunkumus buvome numatę iš anksto. Pvz., žinojome, kad žmonėms iš Nigerijos atvykti į Lietuvą biurokratiškai yra sudėtinga, nes ten neturime ambasados ir migracijos infrastruktūros 5

ją reikėjo kurti. Tad proceso metu daug dalykų sukūrėme atsiradus poreikiui, tačiau toks ir yra pilotinio projekto tikslas – bandyti įvairius modelius. Juos pilotuoti.“

Valstybė proga dar nepasinaudojo „Matome, kad Lietuvos valdžios institucijos iš mūsų įgyvendinto pilotinio projekto „Digital Explorers“ nebūtinai paėmė viską, ką galėjo. Sukūrėme naujus modelius ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Pavyzdžiui, dabar ir Vokietijoje, Prancūzijoje pradeda rastis į aukštos kvalifikacijos specialistų skaitmeninius gebėjimus orientuotų projektų, tačiau mes šioje srityje buvome vieni pirmųjų. Projekte sukauptomis žiniomis ir patirtimis valstybinės institucijos galėjo pasinaudoti labiau, jas reflektuojant kaip vieną iš išeities taškų, kokia apskritai galėtų būti mūsų partnerysčių politika. Jaučiame, kad šis projektas liko neišnaudota galimybė Lietuvos valstybei ir visai Lietuvos ekosistemai. O juk temų čia apstu: nuo skaitmenizacijos ir talentų partnerystės iki ekonominės diplomatijos ir institucinio gebėjimų stiprinimo FinTech [finansinių technologijų] srityje. Save vadiname reflektyviaisiais praktikais, todėl ne tik įgyvendiname projektus, bet ir dalyvaujame politikos advokacijos veiklose. Norėtume, kad atsirastų daugiau tokių pilotinių projektų VB politikoje su skirtingais regionais.“

Per pastaruosius 20 metų, Nigerijos IRT sektorius išaugo nuo 1 proc. viso šalies BNP iki 10 proc. BNP

Pokalbiai trise „Mūsų projekto „Baltijos šalių-ES-Afrikos Trialogas“ idėja kilo iš 2018 m. mūsų atliktos pirminės analizės apie Lietuvos ir Estijos užsienio politiką Afrikos regiono atžvilgiu. Mes su Estija daug kuo panašūs: esam ribotų resursų šalys, mūsų VB prioritetas yra Rytų partnerystės šalys Sakartvelas, Moldova ir Ukraina, o Afrika mums nėra prioritetinis regionas. Visgi Estija tiek tuo metu, tiek ir dabar yra pirmeivė iš Baltijos šalių kurdama partnerystes su Afrikos regiono šalimis. Šių metų pradžioje Estija išleido visapusišką strategiją Afrikos regionui, kuri skirta ne tik vystomojo bendradarbiavimo politikai, bet ir ekonominei diplomatijai bei saugumo politikai regione. Iš projekto metu atliktų tyrimo interviu ir diskusijų atrodo, kad Lietuvos ekosistema yra pribrendusi kokybiniam pokyčiui šalies politikoje su Afrikos šalimis, tačiau reikia žodžius paversti konkrečiais darbais. Tuo tarpu Latvijoje jaučiamas vis didėjantis susidomėjimas veikimu Afrikoje, todėl į naujausią Latvijos vystomojo bendradarbiavimo strategiją pirmą kartą įtrauktos ir Afrikos šalys. „AfriKo“ nuo pat savo įsikūrimo pradžios save įvardija kaip organizaciją, kuriančią ir analizuojančią santykius tarp Baltijos ir Afrikos regionų šalių, todėl į nacionalines diskusijas įtraukti ir Baltijos šalių perspektyvą mums atrodo ypač svarbu, nes tikime, kad veikdami kartu galime pasiekti geresnių rezultatų. „Trialogo“ projektu siekiame paskatinti informuotas ir įtraukias diskusijas apie

konkrečias priemones, kaip prasmingai su ribotais resursais Baltijos šalys galėtų įsitraukti į ES ir Afrikos partnerystę, kuri šiuo metu ES yra prioritetas. Pagrindiniai dalykai šiame projekte yra du: pirmiausia – įvairių Baltijos šalių politikos formuotojų, viešojo sektoriaus, verslo, pilietinės visuomenės, ekspertų patirčių, nuostatų ir interesų ES-Afrikos santykių atžvilgiu analizė. Norint, kad analizė pereitų į veiksmą, tyrimo metu surinkta informacija yra priemonė diskusijų metu su Baltijos šalių skirtingais ekosistemos dalyviais (politikos formuotojais, viešo, privataus sektorių bei pilietinės visuomenės atstovais, ekspertais) išgvildenti apčiuopiamas politikos priemones, kurias Baltijos šalys galėtų diegti tiek kartu, tiek ir atskirai, ir taip įsitraukti į ES ir Afrikos partnerysčių darbotvarkę. Jau įvyko dvi tokios diskusijos – viena Lietuvoje, kita Estijoje, o kitąmet surengsime dar vieną nacionalinę diskusiją Latvijoje bei diskusijas tarp Baltijos šalių politikos formuotojų ir tarp Baltijos, ES ir Afrikos politikos formuotojų. Šiose diskusijose nenorime primesti konkrečių prioritetų iš šalies, nei geografijos, nei temų, nes pačios ekosistemos turėtų dėl to apsispręsti. Mūsų tikslas yra kelti probleminius klausimus siekiant efektyviau bei sumaniau išnaudoti ribotus mūsų turimus resursus bei užtikrinti, kad būtų kuriamos abipusiai naudingos partnerystės. Tam reikalingas novatoriškas požiūris. Neįvardijame konkrečių Afrikos šalių kaip prioritetinių Baltijos šalims krypčių, nes, reikia pripažinti, nedaug

turime duomenų, kurių pagrindu galėtume nuspręsti, kur eiti. Pasiimti žemėlapį ir jį badyti būtų neadekvatu ir neapgalvota. Todėl mums atrodo, kad eksperimentavimas gali padėti atsakyti į klausimus: ar ir kokių mums reikia prioritetų bei politikos priemonių? Verslas ir pilietinės visuomenės organizacijos neveikia pagal iš lubų nuleistas „prioritetines šalis“ – jie eina ten, kur jiems atrodo prasmingiausia, ir tai normalu. Ieškome bendrų taškų – kas valstybei yra prioritetas? Pripažinus, kad daug ko nežinome, struktūruoto eksperimentavimo (inovatyvūs pilotiniai projektai su aiškiai apibrėžtais lūkesčiais) modelis galėtų padėti Baltijos šalims atrasti save kaip Europos idėjų laboratoriją ES-Afrikos partnerysčių darbotvarkėje.“

Visame Afrikos žemyne yra 54 šalys „Digital Explorers“ Nigerijoje

Kol vieni nekenčia, kiti kuria ir dovanoja žmogiškumo vardan:

lietuvių programėlė, padėsianti migrantams įsidarbinti

Vystomojo bendradabiavimo platforma Publikuota: sc.bns.lt, 2021 12 22

Clay Banks nuotrauka

Kas stigmos taikinys?

Iš tyrimo rezultatų akivaizdu, kad bendrojoje Lietuvos visuomenėje nuomonė apie migrantus ir kitas socialines grupes per pastaruosius metus gerokai pablogėjo. Kuo galima tai paaiškinti?

„Su kuo nenorėtumėte gyventi kaimynystėje?“ „Su kuo nenorėtumėte dirbti vienoje darbovietėje?“

2021 m. visuomenės nuostatų apklausos rezultatai atskleidžia, kad pastebimai išaugo Lietuvos gyventojų socialinė distancija pabėgėlių grupės atžvilgiu kaimynystės, darbo vienoje darbovietėje ir būsto nuomos klausimais. Taip pat pastebima, kad padaugėjo Lietuvos gyventojų, įžvelgiančių labiau neigiamą nei teigiamą pabėgėlių įtaka visuomenei ir valstybei. Galima numanyti, kad tokiems Lietuvos gyventojų nuostatų apklausos pokyčiams įtakos turėjo migracijos situacija Lietuvos-Baltarusijos pasienyje bei viešojoje erdvėje vyraujantis migracijos kaip grėsmės nacionaliniam saugumui, šalies socialiniam ir ekonominiam gyvenimui naratyvas.

„Kam nenorėtumėte išnuomoti būsto?“ Rugsėjį atliktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų nuomonės apklausa „Visuomenės nuostatos įvairių etninių, religinių ir socialinių grupių atžvilgiu“ siekta nustatyti socialinę distanciją tarp dominuojančios visuomenės dalies ir mažesnių jos dalių kilmės, išpažįstamo tikėjimo ar politinio/socialinio statuso atžvilgiu. Iš atsakymų pasiskirstymo, kaip ir bene kasmet, matyti, kad labiausiai stigmatizuojami Lietuvoje yra romai, iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys ir žmonės, turintys psichikos negalią, po jų – pabėgėliai ir musulmonai. Tokios nuomonės apie „kitus“, „kitokius“– deja, ne naujiena, tačiau šiųmetės nuostatos, palyginus su praėjusiais metais, dar labiau pakrypo į neigiamą pusę. Be to, daugiau nei du trečdaliai apklausoje dalyvavusių asmenų pareiškė, kad per pastaruosius kelerius metus jų nuomonė apie pabėgėlius ir musulmonus, o taip pat LGBTQ+ žmones, pablogėjo.

Visuomenės nuostatų apklausa atskleidžia, kad Lietuvos gyventojai nuomonę apie įvairias migrantų grupes paprastai susikuria ne iš asmeninės patirties, o įvairių žiniasklaidos priemonių pagrindu. Daugiau nei du trečdaliai tyrimo respondentų įvardijo, kad apie ne Europos Sąjungos piliečius, kurie Lietuvoje pasiprašė prieglobsčio, kuriems šalyje suteiktas prieglobstis ir apie migrantus, kurie į Lietuvą atvyko neteisėtai, jie sužino iš žiniasklaidos. Apie trečdalis tyrimo dalyvių pažymėjo, kad jie apie šias asmenų grupes nėra girdėję, jų matę ar su jomis bendravę.

Ar tai reiškia, kad bijome, nekenčiame ir bjaurimės dar daugiau, nei anksčiau?

Nuomonė – ne iš savos patirties, o iš žiniasklaidos

Kaip tokios nuostatos atsiliepia realiame gyvenime – tiek Lietuvos gyventojų, tiek migrantų gyvenimuose Lietuvoje? Kodėl tai yra pavojinga pačiai visuomenei?

Apie tyrimą pasakoja jį atlikusi dr. Giedrė Blažytė, migracijos, įvairovės ir žmogaus teisių srityse veikiančios nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ (DDG) tyrėja ir Lietuvos socialinių mokslų centro mokslo darbuotoja:

Ksenofobinės nuotaikos turi tiesioginės įtakos migrantų integracijai ir jų įsitraukimui į priimančiosios visuomenės gyvenimą. Dėl visuomenėje vyraujančių stereotipų kai kurioms migrantų grupėms kyla sunkumų susirasti gyve7

namąją vietą ar darbą, plėsti socialinių ryšių ratą. O tai gali lemti ir šių žmonių psichinės sveikatos bei pasitikėjimo savimi problemas. Kurstomos neigiamos nuostatos gali neigiamai atsiliepti ir pačiai Lietuvos visuomenei. Tuo gali pasinaudoti kraštutinių dešiniųjų jėgos, smerkiančios multikultūralizmą, pasižyminčios islamofobija ir skatinančios anti-imigracines nuotaikas. Turime suprasti, kad migracija yra neišvengiamas procesas: jau dabar Lietuvą kaip savo namus pasirenka vis daugiau užsienio šalių piliečių, tad turėtume į migracijos reiškinį žiūrėti ne kaip į grėsmę, o kaip į galimybę. Kokia atsakomybė čia tenka politikams ir žiniasklaidai, o taip pat atskirai – NVO? Kadangi, kaip minėjau, Lietuvos gyventojai nuomonę apie įvairias migrantų grupes dažniausiai susikuria ne iš asmeninės patirties, viešojoje erdvėje sklindantis naratyvas yra labai svarbus. Programos „Media4change“ žiniasklaidos stebėsenos rezultatai atskleidė, kad šią vasarą apie migraciją dažniausiai buvo kalbinami politikai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai.

Dr. Giedrė Blažytė

Žurnalistų darbuose aptikti ryškūs visuomenės panikos kurstymo elementai: dominavo pranešimai apie atvykusių žmonių sulaikymus, atkartotos skambios prieš migrantus nukreiptos politikų frazės, o patiems migrantams balsas buvo suteikiamas itin retai.

žmonės tampa priklausomi arba nuo su migrantais dirbančių nevyriausybinių organizacijų, arba tokių lietuvių kaip mes, kurių nėra labai daug. Tad noro ir motyvacijos dirbti gali būti daug, bet egzistuoja daug įvairių barjerų, kurie gali – ir turi – būti nuversti.“

Kaip manote, kokių priešnuodžių neapykantai reikia imtis ir kas turėtų tai daryti?

Tad, pažymi R. Trumpytė, ne tik lietuviai darbo ieškosi svetur – į Lietuvą tuo pačiu tikslu atvyksta žmonės iš Ukrainos, Rusijos ar kitur. Tad lietuviškai (dar) nekalba, bet nori įsidarbinti ne tik pabėgėliai ir prieglobstį Lietuvoje jau gavę žmonės. Pakeisti jau turimą darbą dėl kalbos barjero taip pat nėra lengva – atvykusieji yra priklausomi nuo įdarbinimo agentūrų ar lietuviškai kalbančių kolegų, kurie sutiktų padėti. „Turim problemą beveik lygioje vietoje. Tai – tai dirbtinis barjeras, – sako ji. – Tada supratom, kad galim padėti žmonėms įsidarbinti arba lengviau ieškotis darbo, jei su juo susijusi informacija būtų prieinama ne tik lietuviškai.“

Svarbu skatinti visuomenės sąmoningumą ir didinti tarpkultūrines kompetencijas. Turėtume daugiau kalbėti apie migraciją kaip galimybę, rodyti sėkmingus užsieniečių integracijos pavyzdžius, kurių yra tikrai ne vienas. Nereguliarios migracijos kontekste turėtume teikti kaip įmanoma daugiau objektyvios, faktais pagrįstos informacijos, kalbėti apie galimas priežastis, kodėl pasirenkami tokie migracijos keliai ir su kokiais iššūkiais ar sunkumais neteisėtai sieną kirtę migrantai galimai susiduria savo kilmės šalyse.

Atlikus reprezentatyvą migrantus įdarbinančių verslo įmonių apklausą, paaiškėjo, kad, jei žmogus nepretenduoja į aukščiausias pareigas, tai lietuvių kalba dažnu atveju net nėra būtina. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikiančioms tarptautinėms įmonėms reikalingos anglų, rusų, švedų ar arabų kalbų žinios. Kitas aspektas – R. Trumpytės teigimu, šiuo metu Lietuvoje darbdaviams sunku ne pritraukti užsieniečius, o juos rasti. Valstybinės įstaigos jokių pagalbos mechanizmų vidutinės ar žemesnės kvalifikacijos žmonėms iš užsienio ieškantis darbo nesuteikia, nors darbdaviams šių žmonių vis tiek reikia – tik jie nežino, kaip jų ieškoti.

Nepriklausomi Lietuvoje Kol Lietuvos sąmoningumas, tikėkimės, pamažu eina platyn ir gilyn, į Lietuvą atvykę žmonės dažnai susiduria su problemomis, kurias spręsti reikia dabar pat, nelaukiant, kol tas sąmoningumas apims kiekvieną Lietuvos politiką ir civilį. Sprendimų yra – tiksliau, jų atsiranda. „Prieš penkerius metus Vilniuje susipažinau su pabėgėlių šeima iš Sirijos Alepo miesto. Daug bendravome: vaikštinėjomepo miestą, ėjom į kiną, kartu šventėm šventes. Be to, padėjau jiems ieškotis darbo: šeimos tėtis Sirijoje buvo juvelyras, mama – buhalterė, – pasakoja Rugilė Trumpytė iš atvirumą ir įtraukumą darbo aplinkoje skatinančios Lietuvos Įvairovės chartijos asociacijos. – Tariantis dėl darbo pokalbių ir lydint į interviu, aiškiai pasimatė, kad šie žmonės tokiose situacijose yra visiškai priklausomi nuo lietuviškai kalbančių Lietuvos gyventojų: kur ieškoti darbo, neaišku; internetinėse įdarbinimo platformose visa informacija pateikta tik lietuvių kalba. Tad norėdami įsidarbinti ir patys save išlaikyti į Lietuvą atvykę gyventi

Taip Rugilei ir jos kolegoms kilo mintis sukurti išmaniojo telefono programėlę, kuri sujungtų darbo ieškančius užsieniečius Lietuvoje su čia esančiais darbdaviais: „Pamatėm, kad problema yra iš abiejų pusių: vien dėl kalbos barjero nei darbdaviai, nei darbo ieškantys žmonės nežino, kaip vieni kitus rasti – dėl to kuriam šitą programėlę.“ Būsimoji programėlė (pasirodysianti ateinančių metų balandį) veiks lietuvių, rusų, anglų ir arabų kalbomis. Joje bus galima darbo ieškoti pagal vietovę (Vilnius, Kaunas, t. t.), 8

sritį (logistika, IT, t. t.) ir kalbą. Gavęs pranešimą, kad pagal jo kriterijus paskelbtas darbo pasiūlymas, žmogus galės tiesiogiai susisiekti su darbdaviu, tuo tarpu darbdavys matys jo veikimo srityje darbo ieškančius žmones, kurie nebūtinai kalba lietuviškai. Komandos tikslas balandžiui yra programėlėje turėti bent šimtą paskelbtų darbo vietų ir apie šimtą užsiregistravusių darbo ieškančių žmonių. Šiems susipažinti su būsimąja programėle padės Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, turinti didelį prieglobstį Lietuvoje gavusių žmonių tinklą, su kuriais palaikomi kontaktai. Kita tikslinė grupė yra Lietuvoje studijuojantys užsieniečiai, po studijų baigimo turintys ribotą laiko laiką susirasti darbą – jiems taip pat kyla daug sunkumų jo ieškant. Norintys programėlėje skelbti darbo pasiūlymus darbdaviai turės užsiregistruoti. Susikūrę savo paskyras, jie galės matyti tuo pačiu principu prisiregistravusių galimų darbuotojų paskyras. „Ne visi darbdaviai nori darbinti migrantus, tačiau norinčiųjų tai daryti tikrai yra. Bet pirmas jų užduodamas klausimas visuomet yra: „Tai kaip mums tuos žmones rasti?“ Trumpytė pasakoja, kad neseniai vykusios sesijos su JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuru metu prieglobsčio gavėjus jau įdarbinusios įmonės pripažino, kad apie juos kaip potencialius darbuotojus sužino arba iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos, arba iš „Carito“. Tai reiškia abiejų pusių priklausomybę nuo šių dviejų nevyriausybinių organizacijų, o tiesioginio priėjimo jos viena prie kitos neturi. „Norime, kad į Lietuvą atvažiavęs žmogus čia jaustųsi nepriklausomas – jis tiesiog nori kurti savo gyvenimą, bet kad nejaustų, jog jam būtinai reikia kreiptis į tam tikrą organizaciją, prašyti pagalbos ir tuomet laukti atsakymo. Ne, jis pats turi įrankių darbo paieškai – mūsų programėlę. Joje jis gali matyti, kuriam darbdaviui nereikalinga lietuvių kalba ir todėl jos nemokėdamas nesijausti blogai, bei žinoti, kad atitinka darbuotojui keliamus kriterijus ir ši darbo vieta jam gali būti tinkama. Be abejo, gali būti ir kitų tinkamų kandidatų, tad programėlė darbo negarantuoja – bet ji atriša rankas žmogui pačiam savimi pasirūpinti.“

Rugilė Trumpytė

stereotipų problemos sprendimas – ne mūsų mažo, metų trukmės projekto rankose, – sako R. Trumpytė. – Viena vertus – taip, neigiamos nuostatos migrantų atžvilgiu yra didžiulė kliūtis, užkertanti kelią čia atvykstantiems žmonėms susirasti būstą, darbą, socialinį tarpusavio pagalbos tinklą. Ir nors šiandienos aplinkybėmis matomas neigiamų nuostatų paaštrėjimas, bet tuo pačiu yra šimtai organizacijų ir darbdavių, kurie tokiomis nuostatomis nesivadovauja, migrantus priima – ir priims.“ Absoliuti dauguma šių metų pradžioje vykdytoje kitoje apklausoje dalyvavusių darbdavių sakė, kad yra labai patenkinti migrantų darbu ir todėl ketina juos įdarbinti ir ateityje. Ar suaktyvėjus neigiamoms nuostatoms visuomenėje yra rizika, kad šie darbdaviai pakeis nuomonę remdamiesi ne sava patirtimi, o bauginančiais žiniasklaidos pranešimais? „Darbdaviai labai aiškiai komunikuoja, kad jiems trūksta darbuotojų – šį mėnesį Lietuvoje turime 17 tūkst. laisvų darbo vietų, – sako R. Trumpytė. – Rizikos visada yra, bet ji labai nedidelė.“

Panaši idėja yra įgyvendinama Nyderlanduose, tačiau apie ją Rugilė ir jos kolegos sužinojo tik jau pradėję dirbti ties savąja. „Natūralu, kad kažkas kažkur kitur tai irgi sugalvojo, nes skirtinguose kontekstuose žmonės mato tas pačias problemas ir nori jas spręsti,“ – ji.

Darom tai, kas mūsų rankose Tačiau tiek prieglobstį Lietuvoje gavusiems žmonėms, tiek kitiems čia atvykusiems rasti darbą (ir namus) sunku ne tik todėl, kad jie nėra išmokę lietuvių kalbos. Daug didesnis blogis yra vyraujančioje visuomenėje tarsi kirviai virš galvos slankiojančios neigiamos išankstinės nuomonės apie juos, grindžiamos dažniausiai tik skandalingais žiniasklaidos pranešimais, kaip parodė anksčiau minėta visuomenės nuostatų apklausa, kurios surinktus duomenis analizavo dr. G. Blažytė.

O kaip einasi tai šeimai iš Sirijos, kuri įkvėpė šią idėją? „Dabar jie gyvena Vokietijoje, kur turėjo asmeninių ryšių su kitomis sirų šeimomis. Tačiau kita labai svarbi priežastis, kodėl jie išvažiavo iš Lietuvos, buvo studijos. Viena iš dukterų Alepe buvo pradėjusi studijuoti chemiją, kita baigė mokyklą. Nemokamoms studijoms anglų kalba Lietuvoje joms beveik nebuvo galimybių, – sako R. Trumpytė. – Žinau, kad viena iš dukterų savanoriauja Vokietijos Raudonajame Kryžiuje ir šeimai sekasi gerai. Tad tai istorija, savyje talpinanti daug gražių istorijėlių.“

„Kalba yra viena problema, stereotipai – kita. Kalbos problemą šia programėle padėti spręsti galime, tačiau 9

APIE ĮDOMIUS POŽIŪRIUS Į GYVENIMĄ: LIETUVOS SAVANORIŲ DIENORAŠČIAI IŠ BEIRUTO IR AMANO Vystomojo bendradabiavimo platforma Publikuota: 15min.lt, 2021 gruodžio 29 d.

Kodėl, Amanai? Tu mane verti jausti prieštaringus jausmus tau, kodėl Kodėl, mano Amanai, Kodėl aš tave ir myliu, Ir tuo pat metu tavęs prisibijau? Kodėl ilgiuosi tavęs, o vos pasiekusi tavo pusžalius slėnius ir kalnus, jaučiuosi tokia sutrikusi?! Nadia Abduljabbar, eilėraštis „Amanas, mano neatlygintina meilė“

„Beirute niekas nėra labai pastovu, ir tikrai ne svajonės. Bet neviltis taipogi nėra pastovi. Beirutas yra miestas, kasdien tūkstančius kartų ir mylimas, ir nekenčiamas. Kiekvieną dieną. Tai vargina, bet kartu yra labai gražu.“ – Nasri Atallah, Libano rašytojas Beirutas ir Amanas – dvi Vakarinės Azijos regiono sostinės – ir prozoje, ir poezijoje, ir gyvenime yra itin judrios, dinamiškos, slegiančios ir kartu įkvepiančios vietos. Šiuose miestuose kaip savanorės gyvenusios po pusę metų, dailininkė Šarūnė Nečiūnaitė ir VU TSPMI studentė Urtė Petrulytė dalijasi savo pastebėjimais, suvokimais ir atrastais gyvenimo patarimais.

Urtės gyvenimas Beirute

Urtė. Amanas, kovo pradžia Kelionių visada labai laukiu, nes keliavimas ir gebėjimas pažinti, pabūti kitos kultūros dalimi žmogų labai praturtina. Ne tik dėl to, kad pramoksti kalbą ir gali turguj vietos kalba pasakyti „vienas, du ir trys“, bet ir dėl to kito skonio ir potyrio, kuris vėliau kaip užtaisas gyvenime veža. Į Jordaniją su savo draugu Aidu atvažiavom metais vėliau, nei turėjom. Dirbsime su keliomis vietos organizacijomis, per neformalius užsiėmimus mokysim vaikus ir jaunimą (nuo 9-10 m. amžiaus iki 20+) anglų kalbos. O patys mokysimės arabų kalbos. Dabar dar nežinau, kad metų pabaigoje šios dar būsimos patirtys veidrodžiu atsispindės mano pačios gyvenime: įsidarbinsiu „Maltos ordino pagalbos tarnybos“ Lietuvoje užsieniečių integracijos vadove, t. y. padėsiu žmonėms, atvažiavusiems į Lietuvą. Mano veiklos Jordanijoje, kur pati buvau užsienietė, suteiks man platesnių požiūrio kampų. Urtė. Amanas, balandis-gegužė Balandžio vidury prasidėjo ramadanas – pasninko ir vidinio susikaupimo mėnuo islamo kalendoriuje. Tačiau tiems, kas nepasninkauja, valgyti niekas nedraudžia, tik tą daryti reikia aklinai užtamsintose kavinėse, kad iš išorės niekas nematytų. Gatvėje nepagarbu akivaizdžiai švytuoti vandens buteliukais rankose ar mosuoti kavos puodeliu į veidą žmogui, kuris pasninkauja. Bet lygiai taip pat, matyt, būtų bet kur kitur, kai žmonės susilaiko nuo valgio dėl religinių ar kitokių priežasčių. Mokykloje pasninkauja ir vaikai, tad aš, kaip mokytoja, jiems prieš nosį nei geriu, nei valgau – jei pamokų metu labai ištrokštu ar išalkstu, nueinu į uždarą patalpą ir ten suvalgau šokoladuką ar atsigeriu vandens. O būnant su suaugusiais paprasčiausiai dera atsiklausti, ar jų netrikdys, jei užkąsiu – dažnas tikrai nepasakys, kad prie jo valgyti negalima. Aidas bandė dienomis pasninkauti – tai nėra neištveriama. Sunkiau gal tik tai, kad pirmąją ir paskutinę ramadano savaitę žmonių nervai labai sutrumpėja, neretas tampa didesniu niurzga :) Tačiau jokio siaubo tame nėra. 10

Šarūnė. Beirutas, liepos pradžia Su Medeina atvykome savanoriauti mažoje nevalstybinėje organizacijoje „Chabibeh Sporting Club“, įsikūrusioje mokyklos patalpose. „Chabibeh“ organizuoja popamokines veiklas miesto vaikams: sporto departamentas rengia futbolo, krepšinio, stalo teniso ir kitų sportų treniruotes, o jaunimo departamentas, bendradarbiaudami su kitomis vietinėmis ir užsienio organizacijomis, rūpinasi visokiausiais edukaciniais projektais, siunčia jaunimą į mainus, rengia paskaitas įvairiomis temomis – apie bendradarbiavimą, solidarumą, psichologinę sveikatą. Aš čia atvykau su savo meniniais tikslais. Stovykloje vedu dailės užsiėmimus. Šarūnė. Beirutas, rugpjūtis Kalbant apie keliavimą, man tai pirmas kartas už Europos ribų. Libanas man buvo tarsi krikštas, patirtys visiškai naujos ir nematytos. Palyginus su Medeina, kuri apkeliavus daug daugiau, mūsų pirmos reakcijos į dalykus labai skyrėsi. Aš šviežiai stebėjausi paprasčiausiais dalykais, kurie dabar atrodo akivaizdūs, pavyzdžiui, koks intensyvus eismas gatvėse ar kaip atrodo figmedžiai. Medeina, gyvenusi Kaire, tokių detalių net nepastebėdavo ir juokdavosi iš mano vaikiškų reakcijų. Iš paprastesnių gatvės pastebėjimų kaipmat pagalvoju apie neišmatuojamą žmonių paslaugumą ir artimesnį bendravimą, kuris man vos atvažiavus atrodė perteklinis, nepatogus ir keistas. Dabar pripratau prie tokio bendravimo, kai visi vadina habibte [arab. meile, brangioji], nauji draugai nebijo žaismingų prisilietimų ir nepamiršta sukurtų planų. Ir baisu, ir juokinga darosi pagalvojant, kaip reikės grįžti į Lietuvą ir laikytis pagarbaus atstumo.

Šarūnės gyvenimas Beirute

Stebiuosi ir kai kuriais maloniais Beiruto panašumais su Vilniumi. Pradėjus veltis į socialinius burbulus ir susipažįstant su žmonėmis pasimato, kad čia, kaip ir Vilniuje, visi visus pažįsta, ar bent jau žino. Beirutas nėra toks bekraštis, kaip atrodė vos atvykus. Kaip ir Vilniuje, čia gali būti jauku ir pažįstama. Dar norėčiau visiems papasakoti apie tai, kokie čia kalnai, persimonai ir kaktusai rudenį, kanarėlės vaisių parduotuvėse, platus Bekaa slėnis ir panašiai. Bet žinau, kad tokie dalykai nenupasakojami, neapibūdinami ir iš tiesų liks tik man. Šarūnė. Beirutas, rugsėjis Įsivaizdavau, kad Libanas yra ganėtinai konservatyvus ir prie to reikės bandyti prisitaikyti. Realybėje jis gali būti visoks, egzistuoja įvairiausi socialiniai burbulai ir žmonių grupės, reikia tik rasti savąją. Vienas iš pavyzdžių: lėktuve su Medeina bandėm įsivaizduoti, kaip atrodo LGBTQ+ bendruomenė Beirute, nes techniškai homoseksualumas Libane vis dar nelegalus. Tačiau atvykusios radom atviras ir aktyvias LGBTQ+ bendruomenes, žmones… Paaiškėjo, kad „nelegalumas“ yra tik popierinis ir policija, gatvėje pamačiusi tos paties lyties porą, nieko jums nepadarys. Tačiau, žinoma, ta laisvė vis tiek priklauso nuo to, kokioje religijoje ar šeimoje gimei. Urtė. Amanas, rugsėjis Jordanijos vaikai ir jaunimas mus priėmė labai įvairiai. Viena sunkesnių patirčių man buvo su grupele vaikinukų, kurie vėliau pasitraukė iš mūsų veiklos – jie mane juokais vadino savo žmona. O visa kita – kaip ir visur kitur pasaulyje: kai susibendrauji ir geriau pažįsti, stereotipai sugriūva. Bene didžiausias mano pastebėtas kultūrinis skirtumas yra lyčių atskyrimas valstybinėse mokyklose – privačiose yra kiek kitaip. Vienoje organizacijų, su kuriomis dirbame, turėjome atskiras grupes mažesniųjų berniukų ir mergaičių, vėliau dėl moksleivių skaičiaus sumažėjimo – nes Eid šventė po ramdano ir visa kita – nusprendėm jas sujungti. Buvo labai įdomu stebėti, kaip jie bandė suprasti 11

Iš paprastesnių gatvės pastebėjimų kaipmat pagalvoju apie neišmatuojamą žmonių paslaugumą ir artimesnį bendravimą, kuris man vos atvažiavus atrodė perteklinis, nepatogus ir keistas.

vienas kitą, pritapti, kartu gyventi ir būti. Sekėsi visai gerai. O vyresnių grupių – 14-15 metų paauglių – sujungti kartu nebeleido. Aš daugiausia dėsčiau anglų kalbos gramatiką, o Aidas vedė ugdomuosius neformalius žaidimus. Mums dirbant kartu, pasitaikydavo, kad vaikai manęs nenorėjo klausytis. Pradėjom aiškintis: ar gali taip būti dėl to, kad aš mergina, o jie prie to neįpratę? Tačiau vaikai mus užtikrino: „Ne, baikit juokus!“ Esmė nei mergina, nei vaikinas. Vaikai mums paaiškino: mes mokykloje turim mokytoją ir mokytojo asistentą. Jei mokytojas supyksta, pavargsta, nori pailsėti, išeina – ir lieka tik asistentas, tada, vaikai sako, lauk blogiausio. Jie Aidą, matyt, suvokė mokytojos asistento vaidmenyje, todėl visi jo klausėsi, nes jei jis supyks – gali baigtis blogai :) Tai pavyzdys, kaip mes patys „pripaišėm“ lyčių stereotipus, o pasirodė, kad jie čia visai ne prie ko. Domiuosi feminizmu, todėl man buvo labai įdomu dirbti su religingos organizacijos jaunimu. Kiekvieno užsiėmimo metu su visa grupe atidarydavome „emocinį ratą“. Iš pradžių per emocinius ratus mano grupės merginos kankinosi ir sakė, kad čia nesąmonė, nes „niekam neįdomu, kaip mes jaučiamės“, todėl „nieko nesakysiu, nenoriu kalbėti“. Bet vėliau emocinis ratas joms pradėjo patikti – manau, suteikė pojūtį, kad jų jausmai yra svarbūs ir kad svarbu juos išreikšti. Man tai buvo gražu, bet manau, kad lygiai taip pat nutiktų ir Lietuvos jaunimo grupėse, kurios nėra patyrę neformalaus ugdymo. Urtės gyvenimas Beirute

Šarūnė. Beirutas, spalis Kai pasakoju draugams Lietuvoje apie Libaną, pirmiausia norisi paneigti visas jų turimas klaidingas prielaidas apie šį kraštą, dalį kurių prieš čia atvykdama turėjau ir aš pati. Libanas nėra kažkokia tolima ir nepažįstama šalis, kur viskas svetima ir kitaip, o už kiekvieno kampo tyko kažkoks abstraktus pavojus. Beirutas yra gyvas miestas, kur gyvena žmonės, ir tiek. Žinoma, kaip ir visur, čia yra savų taisyklių ir komplikacijų. Tai suvokus, galima pradėti pastebėti juokingus ir rimtus kasdienybės skirtumus, kurie tik atvykus buvo tokie akivaizdūs, o dabar, praėjus keliems mėnesiams, tapo mūsų pačių su Medeina kasdienybe. Žinoma, ryškiausias skirtumas yra Libano ekonominės krizės pasekmės ir kaip jos pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime – nėra elektros, kartais nėra vandens, benzino krizė, dėl milžiniškos infliacijos naudojamos šimtatūkstantinės Libano lirų kupiūros, nuolat kintančios kainos. Tai šalies tragedija, liečianti kiekvieną. Tačiau įdomiausia, kaip kasdienybėje žmonės išmoksta su tuo gyventi – kavinės pilnos internetą gaudančių susinervinusių freelancerių, parduotuvėse tarp lentynų reikia vaikščioti su telefono žibintuvėliu, neišeina kelionių už miesto planuoti spontaniškai, kas savaitę perkame po dešimt žvakių ir nė nebesumirksim, kai vidury vakarienės dingsta šviesa. Tenka susitaikyti su situacija ir priimti faktą – šiandien niekaip negaliu išsiųsti labai svarbaus emailo, nes telefonas išsikrovė, internetas neveikia, elektra dingo, gal geriau reikia eiti pasivaikščioti ar paplepėti prie žvakės, o gal tiesiog ankščiau eiti miegoti. Ir nieko čia nepadarysi. Tokie dalykai ugdo toleranciją trukdžiams – sunkiau pasiduodame erzeliui ir frustracijai. Tačiau viskas ne taip paprasta, kai pradedame kalbėti apie tai, kad dauguma libaniečių yra priversti palikti savo šalį, elektra dingsta ir ligoninėse, dėl medikamentų trūkumo paprasčiausios ligos tampa neįveikiamos. Pastebiu Libano dvilypiškumą – ryte vyksta riaušės ar susišaudymai, vakare toje pačioje gatvėje baruose žmonės geria džiną su baziliku. 12

Šarūnės gyvenimas Beirute TURKIJA

LIBANAS KIPRAS

SIRIJA

Beirutas

JORADANIJA

Šarūnė. Beirutas, lapkritis Įdomiausia stebėti, kaip skiriasi mokytojavimas čia ir Lietuvoje. Lietuvoje taip pat mokiau vaikus piešti, todėl dabar kartais pritaikau tuos pačius pratimus ir užduotis, kaip ir namuose. Įdomu matyti, kaip vaikai entuziastingai priima kai kurias mano idėjas ir atmeta kitas. Dabar „Promis“ licėjuje, kuris bendradarbiauja su „Chabibeh“, vedu dailės pamokas. Laisvu nuo mokymo metu esu įsitraukusi į „Chabibeh“ jaunimo departamento organizuojamus projektus, padedu rinkti jaunimą renginiams, komunikuoju su partneriais iš kitų organizacijų, prisidedu prie administracinės klubo veiklos. Pavyzdžiui, dabar dirbu su organizacija „Peace First“, kuri skatina ir finansuoja asmenines jaunimo iniciatyvas bendruomenėje. Mano darbas – suorganizuoti renginį, kuriame susidomėjęs jaunimas gautų visą informaciją apie „Peace First“ ir galėtų pasinaudoti jų teikiamomis galimybėmis. Urtės gyvenimas Beirute

Urtė. Vilnius, gruodis Kai man buvo 16-17 metų, metus gyvenau Taivane. Man atrodo, yra gan didelis skirtumas tarp gyvenimo svetur ir keliavimo. Pirmi keli mėnesiai naujoje vietoje paprastai būna medaus mėnesiai, ir tik po dviejų-trijų tam tikri dalykai pradeda užknisinėti. Tai, kad man jau yra tekę praeiti tą grandiozinį periodą šalyje, kur viskas yra visiškai kitaip, nei esu įpratusi, man padėjo. Tačiau jeigu Taivane mane erzino per didelė tvarka, Jordanijoje mane kiek erzino per didelė netvarka :) Šalia pirmųjų mūsų namų Amane buvo šeimininkų sodas, kuriame ir aš kapsčiausi su jų šeima. Kadangi Taivane taipogi buvau gyvenusi šeimose, įsikurti čia ir gerai sutarti su nepažįstamais man buvo žymiai lengviau. Ir Taivane, ir Jordanijoje rašiau dienoraštį – toks būdas man padeda susidėlioti mintis. Pagrindinis dalykas, kurį gyvenimas tau duoda sunkesnėse situacijose, yra išmokti spirti sau į užpakalį ir eiti į priekį. Jei nori kažką iš tos patirties pasiimti – ar tai būtų savanoriška veikla, ar draugų paieška – reikia save stumti į priekį, nors kartais ir būna sunku.

Šarūnė ir Urtė Libane ir Jordanijoje savanoriauja/avo nevyriausybinėse organizacijose pagal ES programą „Europos solidarumo korpusas“ (siunčianti organizacija – Lietuvos Vystomojo bendradarbiavimo platforma).

Būdama Amane, rinkau medžiagą savo bakalauro darbui apie moterų įgalinimą, todėl turbūt natūraliai daugiau dėmesio kreipiau į moterų situacijas. Pavyzdys: kai vyresnio amžiaus moteris ateina į parduotuvę, visi asistentai puola jai padėti – surenka prekes, pasveria, sukrauna į maišelius. Jei lygintume su Taivanu – ten jautiesi tik vienas iš daugelio, o Jordanijoje jaučiasi žmogaus būvis, paremtas pagarba tiek sau, tiek kitam. Be to, Jordanijoje pastebėjau požiūrį „darom taip, kaip mums patogiausia, ir kažkas iš to vis tiek išeis“. Tai įdomus požiūris į gyvenimą, lyginant su tuo, ką mes turim Lietuvoje. Šarūnė. Beirutas, gruodis Būnant čia, mano turimas Lietuvos paveikslas keičiasi: atrodo, kad ten gyvename tarsi Dievo ausy, kur viskas ramu ir tylu, komfortas beveik garantuotas, kaip ir saugumas bei garantijos. Tačiau tikrai nenoriu kalbėti už visus – žinau, kad kiekvienas turi savų sunkumų. Mokausi lengviau priimti idėją, kad ateitis nenuspėjama, gali atsitikti bet kas, ir kad tame nestabilume ir laikinume įmanoma atrasti ramybę, džiaugsmą, lengvumą – ar bent jau galima su tuo gyventi. To mokausi iš savo artimiausių žmonių čia, Beirute – daugelis iš jų neturi stabilumo prabangos, bet moka su tuo gyventi. Manau, tai svarbiausia Libano pamoka man asmeniškai – kaip bus, taip bus. Neužtikrintumo ateitimi čia ypač daug, bet daugiau ar mažiau jį patiria kiekvienas žmogus bet kur pasaulyje.

Šarūnės gyvenimas Beirute

„Diversity Development Group“ tyrėja Akvilė Kriščiūnaitė: „Lietuvai migracijos tema taps neišvengiama“ Vystomojo bendradabiavimo platforma Publikuota: vbplatforma.org/LT/naujienos/869

Prie Vystomojo bendradarbiavimo platformos valdybos prisijungusi „Diversity Development Group“ tyrėja Akvilė Kriščiūnaitė migracijos tema susidomėjo dar mokykloje, o šiandien jos komentarai ir įžvalgos apie migracijos krizę Lietuvoje dažnai girdimos viešojoje erdvėje. „Dabar daugiau žmonių domisi, kuo, pvz., skiriasi pabėgėlis nuo prieglobsčio prašytojo ar, kokia yra Europos Sąjungos (ES) migracijos politika. Tik gaila, kad dažnai tai yra neigiamai nušviečiama tema, todėl dirbame, kad migracijos klausimas būtų matomas kuo visapusiškiau“, – sako migracijos tyrėja A. Kriščiūnaitė.

Akvilė Kriščiūnaitė

Jungtinės Karalystės Voriko universitete (University of Warwick) baigei sociologijos ir kiekybinių metodų bakalauro studijas, o Oksfordo universitete (University of Oxford) – migracijos studijų magistrą. Kodėl pasirinkai būtent migracijos studijas? Ar nujautei jų aktualumą?

migracijos ir integracijos tyrimas. Jo metu aiškinomės, kokie migrantai gyvena tyrime dalyvaujančiose savivaldybėse, kokių paslaugų jiems reikia, kokios kliūtys, su kuriomis jie susiduria, yra didžiausios ir pan. Pagal gautus duomenis ir toliau dirbsime su šiomis savivaldybėmis, sieksime, kad būtų palengvintas imigrantų integracijos procesas. Kad prieitume prie tam tikrų išvadų, darėme interviu su savivaldybių, NVO atstovais, imigrantais, darėme apklausas, analizavome įvairius teisės aktus, strateginius dokumentus. Šis darbas analitinis, bet reikalaujantis ir socialinių kompetencijų. Kita mano darbo pusė – advokacija, kuomet teikiame pozicijas įvairiais migracijos ir integracijos klausimais, dalyvaujame pasitarimuose, sprendimų priėmimuose, konsultacijose ir pan.

Mokykloje turėjau psichologijos pamokas, kuriose nemažai kalbėjome apie socialinę distanciją ir stereotipus, tada mane ir pradėjo dominti rasizmo ir ksenofobijos tema Lietuvoje. Atrodė, kad vis daugiau imigrantų atvyksta į Lietuvą dirbti, studijuoti ar šeimos susijungimo pagrindu, bet apie tai yra gana mažai kalbama. Pasirinkau gan platų su tuo susijusį sociologijos mokslą ir studijų metu gilinausi į anksčiau minėtas temas. Savo bakalauriniame darbe rašiau apie požiūrį į pabėgėlius musulmonus Europoje, lyginau skirtingas šalis. Vėliau atlikau praktiką organizacijoje „Diversity Development Group“, kurioje dabar ir dirbu. Apie migraciją Rytų Europoje yra padaryta mažai tyrimų, labai trūksta šaltinių, o įtampos, atrodė, dar augs ir Lietuvai migracijos tema taps neišvengiama.

Ar savo žinias ir kompetencijas gali labiau įdarbinti dabar, nei iki pabėgėlių krizės iš Baltarusijos? Iš vienos pusės, jau ir prieš kelerius metus, kai pradėjau dirbti su šia tema Lietuvoje, egzistavo tam tikras poreikis įvertinti paslaugas ar teikti konsultacijas. Migracijos tema Lietuvoje nėra nauja. Užsieniečių, gyvenančių Lietuvoje, skaičius procentiškai auga gana greitai, tik iki šiol neturėjome tokio staigaus nereguliarios migracijos augimo. Prieš kelerius metus tokių buvo mažiau nei 1 proc., o praėjusiais, 2020 m., skaičius viršijo 3 proc. Augimas palyginus yra didelis, todėl konsultacijų poreikis buvo, tik tai nebuvo taip matoma ir aptariama viešajame diskurse, kaip dabar. Dabar daugiau žmonių domisi, kuo, pvz., skiriasi pabėgėlis nuo prieglobsčio prašytojo ar, kokia yra Europos Sąjungos (ES) migracijos politika. Tik gaila, kad dažnai tai yra neigiamai

Kodėl po studijų dirbi nuėjai į NVO, o ne į privatų sektorių? Mane dominančios temos yra labiau viešojo intereso, o ir NVO statusas suteikia tam tikros laisvės. Taip, savo dydžiu ir finansine prasme greičiausiai nebūsi didelis žaidėjas, bet už tai visuomenėje gali turėti nepriklausomos organizacijos poziciją. NVO pozicija, mano nuomone, yra laisviausia siūlyti, konstruktyviai kritikuoti bei užsiimti advokacija. Ką savo darbe darai tu? Mano pagrindinis darbas yra tyrimai. Paskutinis didžiausias tyrimas, kūrį darėme, buvo 6 Lietuvos savivaldybių 14

nušviečiama tema, todėl dirbame, kad migracijos klausimas būtų matomas kuo visapusiškiau. Ar jauti, kad kalbant migracijos tema Lietuvoje tenka pradėti nuo pagrindų? Jei kalbame apie institucijas, kurios vienaip ar kitaip yra susidūrusios su imigracija, jos žino šiuos pagrindus, bet ko, mano nuomone, trūksta labiausiai, tai kontekstinio matymo ir suvokimo apie komunikacijos migracijos tema įtaką visuomenei. Tyrimai rodo, kad integracijos politika bei politikų retorika daro įtaką visuomenės nuostatoms migrantų atžvilgiu, todėl svarbu vengti nepagrįstų kaltinimų, nenaudoti generalizuojančių ar kriminalizuojančių apibūdinimų. Jei kalbėtume apie terminus, tai jau prieš daugiau nei dešimtmetį Jungtinės Tautos (JT), o vėliau ir ES nusprendė, kad terminas „nelegalus migrantas“ yra nenaudojamas, nes tai – nužmoginanti sąvoka. Ypač žodis „nelegalas“, kurį irgi dažnai matome antraštėse Lietuvoje. Nors mūsų šalyje sakome „neteisėta migracija“, tai mažai kuo skiriasi nuo „nelegalios migracijos“. Pagal ES rekomendacijas, siūloma naudoti sąvoką „nereguliari migracija“, bet Lietuvoje šis terminas nėra paplitęs. Dabar ir žodis „prieglobstis“ yra įgavęs neigiamą atspalvį, nebūtinai įvertinama, kad žmonės, kurie gauna prieglobstį, kreipiasi dėl jo turėdami pagrindą. Suplakamas ir ekonominis migrantas, ir prieglobsčio prašytojas, ir prieglobsčio gavėjas. Yra daug sąvokų, kurios yra painiojamos. Kaip vertini politikų, visuomenės atstovų ir kitų veikėjų komunikaciją viešojoje erdvėje per šią nereguliarios imigracijos krizę Lietuvoje?

Situacija Lietuva yra komplikuota. Iš vienos pusės, mes žinome Lukašenkos vaidmenį joje, turime įrodymus, kad ši migracija yra skatinama, dėl to didelis dėmesys skiriamas saugumo klausimui. Bet tuo pačiu metu tai yra ir humanitarinis klausimas, o apie tai mes girdime rečiau. Mano nuomone, rizikinga kalbėti vien apie saugumą, nes taip formuojamas įspūdis, kad šie asmenys visų pirmiausia yra grėsmė, o ne žmonės, kurių bent daliai reikia pagalbos ir prieglobsčio.Tarp jų yra ketvirtadalis vaikų, žmonių su įvairiomis sveikatos problemomis ir pan. Kitas dalykas – trūksta informacijos, kodėl imigrantai traukiasi iš savo gimtųjų šalių. Nedaug kalbame apie konfliktus ir rizikas, esančias migrantų kilmės šalyse. Spėju, kad advokacija, kuri yra svarbi tavo darbo dalis, nesibaigia uždarius biuro duris? Ar persikelia ji ir į tavo gyvenimą? Taip, atsiriboti nėra lengva, ypač kai toks didelis informacijos srautas naujienų portaluose bei socialiniuose tinkluose. Mokausi priimti skirtingas nuomones, dažnose situacijose siekiu eiti į diskusiją. Dabar mūsų šalyje matome poliarizaciją, kuri pastebima įvairiomis temomis, todėl stengiuosi nenurašyti kitų pozicijų. Ne todėl, kad manęs tai neveikia, bet todėl, kad man atrodo svarbu nesijausti teisuoliškai. Ar mums, lietuviams, užtenka empatijos padėti ir atjausti? Tam tikrose situacijose, kai yra labai daug įtampos ir žmonės jaučiasi nesaugūs, sunku įjungti empatiją. Kai žmogus jaučiasi nesaugus, natūralu įjungti režimą ginti save ir savo šeimą, o

Akvilė Kriščiūnaitė

tik tada galvoti apie kitus. Manau, kad mes, kaip visuomenė, turime nemažai nepasitikėjimo kitais, tą rodo ir atlikti sociologiniai tyrimai. Apskritai, Rytų Europos šalys ganėtinai prastai atrodo tyrimuose apie socialinį pasitikėjimą ir tai siejama su tuo, kad dešimtmečius gyvenome nesaugumo sąlygomis. Visi žiūrėdavo savo šeimos, namų ūkio vieneto ir tiek, todėl dabar bandoma bendruomeniškumą atstatyti. Taip pat, Lietuva yra maža šalis, patyrusi ne vieną okupaciją, didelę emigracijos bangą, todėl turime egzistencinę baimę dėl savo ateities. Šių metų pavasarį prisijungei prie Vystomojo bendradarbiavimo platformos valdybos. Su kokia misija atėjai į valdybą? Man labai svarbūs ne tik migracijos klausimai, bet ir visa darnaus vystymosi socialinė dimensija. Žinome, kad klimato kaita paveiks Lietuvos ir pasaulio visuomenę, todėl tikėtina, kad migracija dėl klimato kaitos išaugs, o tai ateityje atneš naujų iššūkių įvairiose srityse. Mano vizija yra kiek įmanoma daugiau prisidėti prie darnių socialiai jautrių klausimų sprendimų, parodyti, kad tai yra vystomojo bendradarbiavimo dalis, o skirtingi klausimai – nuo migracijos iki prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių ir skurdo – yra smarkiai susiję. Tiek taryboje, tiek platformos sudėtyje atsispindi įvairiausios vystomojo bendradarbiavimo temos. Norėtųsi, kad tokios jungtys tarp skirtingų klausimų būtų labiau pastebimos per nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą ir didesnį tam tikrų temų matomumą.

Maltietis Edvinas Regelskis: „Pandemija subrandino visuomenės pagalbos jausmą“ Vystomojo bendradabiavimo platforma Publikuota: vbplatforma.org/LT/naujienos/903

Edvinas Regelskis

viskas yra pasiekta. Juolab, yra nuolatinis progresas, atsiranda naujų veiklų bei kompetencijų. Kol man tai patinka, kol matau, kad galiu augti pats ir auginti organizaciją, maltiečiuose man dirbti faina. Man taip pat labai patinka tai, ko nerastum kitose įmonėse – tarptautiškumas ir ilgametė istorija. Maltos ordinas skaičiuoja 950 metų trunkančią veiklos istoriją. Kuri kita organizacija galėtų pasakyti, kad per šitiek laiko padarė begales darbų 120 pasaulio valstybių, turi 80 tūkst. nuolatinių savanorių, darbuotojų komandą, kurią sudaro 42 tūkst. profesionalų, bei daugybę skirtingų darinių bei veiklų? Būtent šis tarptautiškumas bei veiklos dydis mane ir veža. Juolab, organizacija pati mane užsiaugino, tai dabar tegul turi bėdą. (Juokiasi.)

Maltos ordino pagalbos tarnybos Lietuvoje organizacinės plėtros vadovas, daugiametis Vystomojo bendradarbiavimo platformos valdybos narys ir buvęs pirmininkas Edvinas Regelskis sako, kad savanorystės reikšmė Lietuvoje didėja ir tą įrodo pavyzdžiai per pandemiją ir dabartiniame migracijos fone. „Jei nuimtume 1 500 maltiečių savanorių, liktų 120 darbuotojų. Ką galėtum su tais 120 darbuotojų padaryti?“ – klausia jau 17 metų maltiečiams priklausantis Edvinas. Edvinai, esi organizacinės plėtros vadovas maltiečiuose. Kada ir kaip tapai šios organizacijos dalimi? Maltiečiuose atsidūriau seniai, bet, palyginus su kitais, esu dar visiškas vaikas. (Juokiasi.) 2004 m. su tėvais iš Kretingos persikraustėme į Karteną. 95 proc. klasės draugų buvo jaunieji maltiečiai, todėl į organizacijos veiklą mane, pirmiausia, įtraukė paprastas bandos jausmas. Tik daug vėliau supratau, kas apskritai yra savanorystė. Baigęs mokyklą Kartenoje ir persikėlęs studijuoti į Kauną, ir toliau dirbau su jaunaisiais maltiečiais. Galiausiai, persikėlęs į Vilnių, po 10 metų savanorystės pradėjau maltiečiuose dirbti. Taigi, netrukus bus jau 10 metų, kaip šioje organizacijoje dirbu, ir 20 metų, kaip apskritai esu jos dalis.

Ko tave išmokė 10 metų savanorystės? Kaip tai suformavo tavo prioritetus ir vertybes gyvenime? Savanorystė man davė draugus ir užimtumą, o tai yra esminiai dalykai jauno žmogaus gyvenime. Ji praplėtė mano kompetencijų bagažą: išmokau bendrauti, kalbėti viešai, rašyti ir valdyti projektus, užsienio kalbos bei įgavau tarpkultūrinės patirties. Man savanorystė yra buvimas bendruomenėje, mobilizavimasis padėti ir buvimas arčiau tų, kuriems tos pagalbos reikia. Paaukoti trunka 5 minutes ar net trumpiau, bet tai yra nutolimas nuo to, kuris tą pagalbą gauna. Pandemijos metu pamatėme, kad, pvz., senjorai pinigų turi, bet negali išeiti į gatvę ar prekybos centrą, nes bijo, todėl kartais pagalba yra labai elementari. Buvimas arti šių žmonių – štai kas mane laiko organizacijoje, nes aiškiai suprantu, kam padedu.

Į maltiečius nuvedė bandos jausmas, bet tiek metų vienoje organizacijoje išlaikė turbūt kai kas daugiau? Kartais jaučiu išorės spaudimą, neva, jau per ilgai dirbu vienoje vietoje, bet juk mano pozicija maltiečiuose nebuvo visuomet ta pati. Mane čia laiko žinojimas, kad dar ne 16

Kaip per visus tavo savanorystės ir darbo maltiečiuose metus keitėsi požiūris ir pati savanorystė Lietuvoje? Man atrodo, kad savanorystės reikšmė Lietuvoje didėja ir tą įrodo pavyzdžiai per pandemiją ir dabartiniame migracijos fone. Jei nuimtume 1 500 maltiečių savanorių, liktų 120 darbuotojų. Ką galėtume su tais 120 darbuotojų padaryti? 2020 metų pavasarį, kai pirmą kartą užsidarėme karantinui ir niekas nepažinojo viruso, masės žmonių ėjo savanoriauti. Šie geranoriški žmonės nėra ta visuomenės dalis, kurią atspindi žiniasklaida. Garsiausiai reiškiasi tie, kurie viskuo piktinasi, bet tie, kurie kažką iš tiesų daro, nekalba. Jauni žmonės taip pat vis labiau įsitraukia, nes jie nenori sėdėti ir laukti, kol kažkas pagerės, jie nori prisidėti prie pokyčių. Taip pat ir suaugę žmonės vis dažniau kreipiasi į mus, nes norėtų ne tik prie kompiuterio ofise dirbti, o dalintis savo patirtimi su kitais. Pastebėjau, kad mūsų visuomenė tampa brandesnė, gerėja ir pilietiškumo indeksas. Nors valstybė galėtų skirti daugiau dėmesio bei stiprinti savanoriškas bei nevyriausybines organizacijas, visoje Europos Sąjungoje (ES) labai daug pridėtinės vertės kuria būtent savanoriai. Jei konvertuotume savanorius į pinigus, pasiskaičiuokime, kiek valstybei būtų kainavę tai, ką per pandemiją sukūrė ir padarė savanoriai. Labai dažnai per aukų rinkimo kampaniją žmonės klausia, kur žiūri mūsų valstybė. Bet juk valstybė negali sau leisti daugiau, nei gali sau leisti. Taip, valstybė turi padėti, bet kai kur – leisti daryti kitiems.

Edvinas Regelskis

O kaip su mūsų empatija ir pagalba „kitam“? Imigracijos krizė parodė, kad mūsų visuomenė vis dar patiria iššūkių. Kai ateina laikas padėti užsieniečiui, sakome, kad, pirma, savais turime pasirūpinti, bet juk negalime sėdėti ir laukti, kol kažkur, pvz., Mianmare, krizė ims ir pati išsispręs. Štai čia mes vis dar turime didelių iššūkių, nes į pagalbą žiūrime labai segmentuotai. Noriu priminti, kad nuo 2004 m. Lietuva nebėra labdaros gavėja, o tapo davėja. Pavyzdys su pagalba Taivanui yra labai geras. Atrodo, tiek nedaug, mūsų akimis, vakcinų nusiuntėme jiems, o šiai valstybei tai buvo daug. Ir

štai pažiūrėkit, kokie atėjo užsakymai iš verslo, koks buvo aukojimas mūsų vietinėms organizacijoms... Ne visa nauda yra pamatuojama, bet tai yra tie gerieji pavyzdžiai, kuomet labai nedaug duodi, bet labai nemažai gauni. Ar daug maltietiškumo tavo gyvenime? Ar po šitiekos metų dar išlikusi riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo? Tokia veikla tampa gyvenimo būdu. Kai prioritetai ir vertybės sutampa, nebeatskiriu, kada dirbu, o kada – ne. Žinoma, yra rizikų, bet koks lengvas jausmas apima, kai, būnant kartu su šeima kažkur, nereikia aiškinti, kodėl turiu kažką, susijusio su darbu, padaryti. Mano žmona pati savanoriauja, todėl ji supranta. Su tėvais kiek sunkiau, bet ir jie pradeda susitaikyti. (Juokiasi.) Su kokia misija atėjai į platformos valdybą, kurioje esi jau ilgą laiką, per kurį spėjai pabūti ir valdybos pirmininku, ne tik nariu? Mano misija paprasta – padėti platformai augti. Su komanda, kuri yra valdyboje ir platformos ofise, galima nuversti kalnus, tad juos ir verčiame. (Juokiasi.) Platformos veiklos tarptautiškumas turi daug žavesio, čia visada gaunu didelę dozę žinių apie tai, kas vyksta pasaulyje. Tai padeda neužsisukti vietiniuose darbuose, o matyti didesnį vaizdą ir kaip viskas susiję tarpusavyje. Man labai patinka visame tame dalyvauti ir nenutolti nuo įvykių bei procesų pasaulyje. (Šypsosi.)

Edvinas Regelskis