Naujienlaiškis #15 2021 m. gruodis
Vardan visos žmonijos
1
Parengė: © Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma / Lithuanian NGDO Platform Kontaktas: Justina Kaluinaitė, justina@vbplatforma.org Viršelis: Darya Tryfanava / Unsplash.com Šis naujienlaiškis yra projektų „#VBirNVO“ ir Eurodad narių institucinio stiprinimo dalis. Projektus mums padeda įgyvendinti LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Europos komisijos programų lėšos. Donorų parama šiam leidiniui nereiškia pritarimo turiniui, už kurį yra atsakingi tik jo autoriai (Vystomojo bendradarbiavimo platforma). Donorai taip pat negali būti laikomi atsakingais už leidinyje pateiktos informacijos naudojimą.
2
Vardan visos žmonijos Nuo senų senovės menininkai įkvėpimo kūrybai semiasi iš gamtos. Tačiau nuo tų laikų, kai mūsų protėviai braižė antilopių formas urvuose, gamtos atžvilgiu daug kas pasikeitė: milijonus kartų padaugėjo taršos ir tūkstančius kartų sumažėjo gyvybės Žemėje formų. Kertami miškai, chemikalais teršiamos upės, pesticidais nuodijamas dirvožemis, naikinamos natūralios gyvūnų buveinės – tai ne tik gamtos niekinimas, bet ir pačios žmonijos savižudybė. Justina Kaluinaitė Vystomojo bendradarbiavimo platforma
4
Paskutinė nekontaktuota gentis už Amazonės ribų: Kai nebėra miško, gyvenimas baigiasi
8
MENAS GAMTAI
12 Pradžių pradžia: pasaulinė kova už sėklų išsaugojimą 16 Nekontaktuotos gentys: leiskit jiems gyventi
3
Vystomojo Bendradarbiavimo Platforma
Paskutinė nekontaktuota gentis už Amazonės ribų:
Kai nebėra miško, gyvenimas baigiasi Vystomojo bendradabiavimo platforma
Publikuota 15min., 2021 m. lapkričio 21 d.
Getty Images/ Malte Mueller
Miško žmonės buldozerius vadina „pabaisom metaline oda“. „Bijojom buldozerio skleidžiamų garsų, juos išgirdę bėgdavom iš vienos vietos į kitą. Manėm, kad atvykėliai mus nužudys, todėl prie to triukšmo net nesiartinom, – pasakoja Katebija, viena iš miško žmonių. – Kas kerta mišką, nežinojom.“
Katebijos ir jos šeimos daržą miške buldozeriai pervažiavo 2004 m. Nuo to laiko šie buvę laisvi, nomadiški miško žmonės gyvena troboje ir skurde. Jie – paskutiniai Čiako miškuose (Paragvajus) išlikę prigimtiniai žmonės (angl. indigenous peoples) ir tikrieji miško saugotojai. Kai kurie jų tebegyvena miško salelėse, kurias iš visų pusių atakuoja buldozeriai. Spėjama, kad savanoriškoje izoliacijoje Čiako miškuose gyvena maždaug 150 Ayoreo (tar. Ajoreo) genties žmonių. Tai – vadinamosios „nekontaktuotos gentys“ (angl. uncontacted tribes), t. y. žmonės, kurie nenori turėti nieko bendra su mumis ir mūsų sukurtomis sistemomis. Ajoreo yra paskutiniai ir vieninteliai nekontaktuotieji žmonės Pietų Amerikos žemyne už Amazonės atogrąžų miškų ribų. Iš keleto skirtingų Ajoreo grupių, labiausiai izoliuota yra Totobiegosode („žmonės iš šernų žemės“). Apie juos žinome, nes randame jų įrėžtų žymių ant medžių ir kaktusų kamienų, pamestų ar paliktų įrankių, pėdsakų šalia vandens šaltinių. Apie nekontaktuotuosius savo giminaičius papasakoja ir iš miško jau išvyti Ajoreo genčių žmonės, tokie kaip Kasebija. Ir vieniems, ir kitiems pavojų mirtiną kelia miško kirtimas, kelių tiesimas ir besaikė galvijų ūkių plėtra jų protėvių žemėse. 4
2004 m. buldozeriams sunaikinus jų namus Čiako miške, Kasebija ir jos šeima buvo priversti kontaktuoti su išoriniu pasauliu. Šiame vaizdoklipe ji grįžta aplankyti savo buvusių namų ir pasakoja apie gyvenimą prieš ir po kontakto. Šaltinis: „Survival International“ https://vimeo.com/297691401
Bioįvairovė yra gyvybės pamatas, esmė ir užtikrinimas. Be jos, pasaulis neišgyventų.
Dauguma Ajoreo žmonių iš savo žemių – kurios tradiciškai užėmė maždaug 30 milijonų hektarų plotą – buvo smurtu išvaryti XX a. antroje pusėje. Įgudę medžiotojai ir rinkėjai, gyvenę gamtoje, su ja ir iš jos, buvo priversti apsigyventi sėsliai. Išvarymu užsiėmė įsibrovėliai – pirmiausia, „misionieriais“ save skelbiantys menonitai (ši krikščionybės atšaka atsirado Šiaurės Europoje), į Čiako mišką atvykę 1940-1950 m. ir pradėję jame kurti savo kolonijas.
Tai, kad vešliausios ir gyvybingiausios Gran Čiako vietovės yra būtent Ajoreo genčių gyvenamos žemės, rodo, kad jie, kaip ir kiti prigimtiniai žmonės, geriausiai moka iš tikrųjų saugoti gamtą. Jos naikinti ar jai kenkti jie tiesiog negali, nes be gamtos negalėtų išgyventi. Ji jiems yra namai, maistas, vaistai, darbas, pramogos, laisvalaikis – gamta yra visas gyvenimas.
Po jų būta ir kitų atvykėlių, tokių kaip fundamentalistinė grupuotė iš JAV, pasivadinusi „Naująja genčių misija“ (angl. New Tribes Mission), kuri 1979 ir 1986 m. organizavo „žmonių medžioklę“. Medžiojami buvo kolonistų trokštamų žemių savininkai – Ajoreo-Totobiegosode genties žmonės. Kam pavyko išsigelbėti, vėliau mirė nuo atėjūnų atneštų ligų, kuriems miško žmonės neturi imuniteto.
Tačiau šiuo metu didžioji dalis Ajoreo protėvių žemės oficialiuose dokumentuose priklauso turtuoliams galvijų augintojams iš Paragvajaus, Brazilijos ir kitur, o taip pat atvykėliams krikščionims „misionieriams“. Nors ir Paragvajaus įstatymai, ir šalies Konstitucija pripažįsta prigimtinių žmonių teisę į savo žemes ir jų apsaugą, realybėje šalies valdžios institucijos ne tik nesilaiko savo pačių įstatymų, bet ir juos laužo – t. y. vėl ir vėl parduoda žemės nuosavybės „teises“ tiems, kas sumoka didelius pinigus.
Tačiau gėrybių kupinos Čiako miško žemės gviešiasi ne tik Dievu prisidengę „civilizacijos nešėjai“. Šiandien didžiausi miško ir jo bioįvairovės naikintojai yra didieji žemės ūkio verslai – sojų (dažnai genetiškai modifikuotų) ir galvijų augintojai.
Spalio pradžioje sėsliai gyvenantys Ajoreo genties žmonės pateikė dar vieną kreipimąsi į Amerikų Žmogaus teisių komisiją (angl. Inter-American Human Commission on Human Rights), prašydami jos kreiptis į Amerikų žmogaus teisių teismą (angl. Inter-American Court of Human Rights) dėl Paragvajaus vyriausybės nevykdomos jų žemių apsaugos. Prieš keletą metų ši Komisija tokį nurodymą apsaugoti Ajoreo teritorijas Paragvajui jau buvo pateikusi, tačiau gerai finansuoti ir politinių ryšių turintys agro-verslininkai šiandien ir toliau jų žemėse darbuojasi buldozeriais ir elektriniais pjūklais.
Unikalus miškas Sudarytas iš įvairių ekosistemų, Gran Čiako (isp. Gran Chaco) yra antras pagal dydį miškas Pietų Amerikoje (po Amazonės), ir kartu tai vienas labiausiai kertamų miškų pasaulyje. Vidutiniškai kas mėnesį iškertama tiek miško, kiek užimtų dvejos Buenos Airės – Argentinos sostinė su daugiau kaip trimis milijonais gyventojų; kitais skaičiavimais, kas dvi minutės čia nukertama tiek medžių, kiek tilptų augti futbolo aikštės dydžio teritorijoje. Išsidėstęs Argentinos, Brazilijos, Bolivijos ir Paragvajaus teritorijose, Gran Čiako miškas yra sparčiausiai medžius ir visą juos supančią gyvybę prarandanti Žemės vietovė. Kartu tai yra įstabios bioįvairovės vieta, viena paskutinių belikusių natūralios gamtos užuovėjų. 800 tūkst. kv. km. Gran Čiako teritorijos kol kas dar yra namai maždaug 3 400 augalų, 500 paukščių, 150 žinduolių ir 220 skirtingų roplių rūšių. Jaguarai, skruzdėdos, daugybė ant išnykimo ribos esančių gyvūnų rūšių šiame miške dar atranda saugių pastogių.
Neteisėtas miškų kirtimas Ajoreo teritorijoje
5
Buldozeriams ir galvijų augintojams vis giliau skverbiantis į jų teritoriją, Paragvajaus Ajoreo genčių žmonės nerimauja dėl savo nekontaktuotų giminaičių saugumo. Šaltinis: „Survival International“ https://vimeo.com/297691164
Vardan jų ir vardan visos žmonijos
toje sistemoje“: apie įsibrovėlius praneša atitinkamoms ministerijoms, kreipiasi į Amerikų Žmogaus teisių komisiją, pradeda dialogą su valdžios institucijomis, kompanijomis ir kitais įsibrovėliais. Jie priešinasi ir savo, ir savo nekontaktuotų giminaičių vardu, ir nuolatos tarptautiniu mastu smerkia savo itin pažeidžiamą situaciją.
Apie nusikaltimus žmonėms ir gamtai Čiako miške bei apie tai, kaip padėti galime mes, specialiame interviu pasakoja Teresa Mayo, už prigimtinių žmonių ir genčių teises kovojančios tarptautinės nepriklausomos organizacijos „Survival International“ tyrimų ir advokacijos vadovė.
Ar gali teigiamas Amerikų Žmogaus teisių komisijos veiksmas būti iš tiesų efektyvus, jei dar 2016 m. ta pati komisija yra nurodžiusi Paragvajaus valdžiai apsaugoti Ajoreo žmones, tačiau politikai tai iki šiol ignoruoja?
Ko Ajoreo žmonėms – ir tiems, su kuriais turime kontaktą, ir tiems, su kuriais ne – šiuo metu reikia labiausiai? Jų žemės turi būti pilnai demarkuotos ir apsaugotos, o visi įsibrovėliai išvyti. Nuo to priklauso šių žmonių išgyvenimas.
2016 m. komisija pateikė seriją reikalavimų ir rekomendacijų Paragvajaus valdžios institucijoms, tačiau tik Amerikų Žmogaus teisių teismas gali paskelbti nuosprendį. Šiuo atveju, komisija spręs, ar priimti Ajoreo genčių reikalavimus į savo žemę ir ar perduoti šią bylą teismui.
Ajoreo žmonių tragedija tęsiasi ilgus dešimtmečius. Kas yra jų sąjungininkai, o kas – priešai? Jie ginasi patys, nes Paragvajaus valdžia jiems nesuteikia nei apsaugos, nei paramos, kurią ji privalo suteikti tiek pagal nacionalinės ir tarptautinės teisės normas, tiek pagal Amerikų Žmogaus teisių komisijos reikalavimus. Savo nekontaktuotus giminaičius nuo išnaikinimo gina su mumis kontaktuojantys Ajoreo genčių žmonės. Kartu su jais, mūsų organizacija už jų teises į savo žemę ir jų apsaugą kovoja jau daugiau kaip 25 metus.
Turtingi, įtakingi, politinių saitų turintys galvijų rančų savininkai, galingi agro-verslai ir jų klientai Europoje, krikščionys misionieriai-kolonistai ir Paragvajaus valdžios institucijos – prieš beginklius prigimtinius žmones. Tai, kas vyksta Čiako miškuose, yra ir ekocidas, ir genocidas. Kokius argumentus organizacija „Survival“ naudoja paaiškinti pasaulio gyventojams, kodėl yra gyvybiškai svarbu palikti prigimtinius žmones ramybėje ir nustoti naikinti jų žemes bei gyvenimus?
Jų sąjungininke turinti būti šalies valdžia tapo šių žmonių prieše. Įrodyta, kad ji pati dalyvauja neteisėtame miškų kirtime Ajoreo-Totobiegosode gentims priklausančiose žemėse. Valdžios institucijos nesiėmė jokių veiksmų išvyti įsibrovėlius ir agro-verslus, kurie yra užsigrobę Ajoreo žmonių žemes ir jose kerta mišką. Valdžia puikiai žino, kad jei ji nesiims jokių veiksmų, nekontaktuotieji Ajoreo žmonės tiesiog išmirs.
Pirmiausia, tai žmogaus teisių klausimas. Tačiau plačiąja prasme – tai ir prigimtinių žmonių, ir visos žmonijos išgyvenimo klausimas. Prigimtiniai žmonės saugo ir rūpinasi maždaug 80 proc. labiausiai bioįvairove pasižyminčių pasaulio ekosistemų, o nekontaktuotų genčių žemės yra daugiausia bioįvairovės turinčios mūsų planetos vietovės. Tai – ne atsitiktinumas. Bioįvairovės kupinos ekosistemos tebeegzistuoja, nes prigimtiniai žmonės nuo neatmenamų laikų jas pažįsta, gerbia ir jomis rūpinasi. Jie yra patys geriausi gamtosaugininkai.
Prieš keletą metų Ajoreo žmonės blokavo Trans-Čiakogreitkelį, reikalaudami valdžios netrypti jų teisių. Kokias dar pasipriešinimo formas jie naudoja siekdami apsaugoti save ir savo žemę? Praeityje kelio blokada buvo sėkminga priemonė, privertusi valdžios institucijas veikti žmonių labui. Ajoreo yra priversti naudoti tokias priemones, kai valdžia atsisako girdėti jų nevilties kupinus šauksmus.
Prigimtinių žmonių teisių ir žemių apsauga yra vienintelis efektyvus būdas sėkmingai išsaugoti gamtą. Kaip žmonės už Paragvajaus ribų gali padėti Ajoreo žmonėms? Kokie veiksmai gali turėti realių teigiamų pasekmių?
Tačiau tai – tik vienas rezistencijos pavyzdžių. Savo žemių teisių Ajoreo žmonės oficialiai pradėjo reikalauti 1993 metais. Nuo tada jie už jas kovoja „baltojo žmogaus primes-
Vienas esminių dalykų yra viešas ir tarptautinis spaudimas, galintis pastūmėti Paragvajaus valdžią imtis veiksmų. 6
kurios galima išvengti), kuriame įrodė, kaip didžiosios Europos ir JAV mėsos ir sojų kompanijos dalyvauja tyčiniame ir bereikalingame Čiako miškų kirtime. Tyrime parodoma, kad vietinės ekosistemos naikinamos visiškai be reikalo, nes dirbamos žemės Pietų Amerikos žemyne jau yra ir jos pilnai užtenka žemės ūkiui, net ir tokiam kenksmingam, kaip sojos monoplantacijos. Tad kam kirsti bioįvairovės kupiną mišką?
Todėl mūsų organizacijos rėmėjai jau išsiuntė daugiau kaip 14 tūkst. el. laiškų Paragvajaus vyriausybei, reikalaudami, kad ši grąžintų Ajoreo žmonėms jų žemes ir apsaugotų mišką nuo visiško sunaikinimo. Tarptautinis žiniasklaidos dėmesys taip pat labai svarbus: reikia informuoti pasaulio gyventojus apie esamą situaciją, jos priežastis ir galimus veiksmus. Kiekvienas gali kažką padaryti. Svarbiausia – nelikti pasyviems: neleisti, kad būtų vykdomas prigimtinių žmonių genocidas. Vardan jų, vardan gamtos ir vardan visos žmonijos.
Gamtosaugos organizacija „Earthsight“ pernai savo išsamiame tyrime „Grand Theft Chaco“ (Didžioji Čiako vagystė) atskleidė, kaip Europos prabangių automobilių gamintojai dalyvauja miško naikinime: kai kurių BMW modelių, „Range Rover Evoque“, „Jaguar Land Rover“ automobilių sėdynės pagamintos iš odos gyvūnų, kurie buvo auginti neteisėtai iškirstuose Čiako miško plotuose. Ironiška, kad jaguaro vardu pavadinta automobilio markė prisideda prie tikrojo jaguaro namų naikinimo.
Kuo čia dėti mes? Ajoreo-Totobiegosode žmonės nori tik niekieno netrukdomi gyventi savo protėvių žemėse. Tačiau tai, kas vyksta Gran Čiako miškuose, nėra jų vienų bėda. Tai – visų mūsų tragedija, ir kartu atsakomybė.
Praėjus metams po šio tyrimo, Paragvajaus valdžios institucijos nesiėmė jokių veiksmų miškui apsaugoti.
Miškų kirtimas, kai nuo Žemės paviršiaus nušluojamos ištisos ekosistemos, yra ne tik nusikaltimas gamtai, bet ir duobės kasimasis mums patiems. Tačiau tie miškai nėra naikinami šiaip sau – jie kertami su tikslu gauti milžiniško pelno. O šis atkeliauja iš mūsų kišenių.
Pabaisos metaline oda tebenaikina Čiako miškus – vieną labiausiai bioįvairove pasižyminčių vietovių Žemėje ir vienintelių nekontaktuotų genčių už Amazonės ribų namus.
Europos Sąjunga importuoja 97 proc. savo suvartojamos sojos, kurios didžioji dalis Europon atkeliauja iš Pietų Amerikos. Soja naudojama kaip pašaras vištoms, karvėms, kiaulėms ir kitiems gyvūnams, kurie vėliau atsiduria ant europiečių – taigi ir mūsų Lietuvoje – stalo. Sojai auginti kertami milžiniški plotai miško – anksčiau daugiausia Amazonės, dabar – Čiako, apie kurį už Pietų Amerikos ribų nedaug kas yra girdėjęs.
Balsas iš Lietuvos Kviečiame jus nelikti pasyviais ir prisidėti prie tų 14 tūkst. žmonių iš viso pasaulio, nusiuntusių Paragvajaus vyriausybei žinutę su reikalavimu apsaugoti Ayoreo prigimtinių žmonių žemes. Pasirašyti el. laišką galima čia: APSAUGOKIME PASKUTINĮ AYOREO ŽMONIŲ MIŠKĄ. Tai užtruks vos minutę: tereikia įrašyti savo vardą, pavardę ir el. pašto adresą, ir jūsų balsas iš Lietuvos pasieks Paragvajaus valdžios institucijų koridorius. Tikimės, kad ir širdis.
Prieš trejus metus nevyriausybinė organizacija „Mighty Earth“ publikavo tyrimą „The Avoidable Crisis“ (Krizė,
Galvijai Čiako miške
7
MENAS GAMTAI
Vystomojo bendradabiavimo platforma
Publikuota: 15min.lt, 2021 m. rugpjūčio 30 d.
Nuo senų senovės menininkai įkvėpimo kūrybai semiasi iš gamtos. Tačiau nuo tų laikų, kai mūsų protėviai braižė antilopių formas urvuose, gamtos atžvilgiu daug kas pasikeitė: milijonus kartų padaugėjo taršos ir tūkstančius kartų sumažėjo gyvybės Žemėje formų. Kertami miškai, chemikalais teršiamos upės, pesticidais nuodijamas dirvožemis, naikinamos natūralios gyvūnų buveinės – tai ne tik gamtos niekinimas, bet ir pačios žmonijos savižudybė. Menas turi galios šią informaciją žmonėms pateikti ne tik vizualiai, bet ir emociniu bei dvasiniu lygmenimis. Tai – didžiulė jėga. Susipažinkime su įvairių kraštų, tarp jų ir Lietuvos, meno kūrėjais, kurie kuria gamtai – ir mums visiems bei ateinančioms kartoms.
Tapyba vandenyno dugne
Hula Deep_Seads
akimis ir pakelta ranka, šalia plūduriuoja medūza; antrasis darbas, pavadintas „Breath“ (Įkvėpis) – tai kvėpavimą po vandeniu sulaikiusios moters atvaizdas; kūrinyje „Buried“ (Palaidota) matome tik iš po vandenyno dugno išlindusią akį – likusį kūną slepia smėlis. Šie povandeniniai paveikslai reprezentuoja kaitą, nepastovumą ir harmoniją su gamta. Nutapyti kūriniai „pranyko“ per dvi savaites – juos apraizgė dumbliai, tokiu būdu transformuodami dirbtinius rifus į naujas buveines koralams ir kitoms gyvybės formoms. Apie savo kūrinius Hula sako: „Man labai patinka tai, kad šie paveikslai ne tik tapo namais gyvūnams, bet ir pagyvina vandenyną. Jausmas panašus, kai matai nuvirtusį medį, o iš jo puvėsių atsiranda tiek daug gyvybės. Šios vietos gali ir toliau augti, plėstis, kol galų gale jūros gyvūnija ir augalija tiesiog visa tai perims, ir gamta toliau tekės savo vaga.“
Visame pasaulyje koraliniams rifams gresia rimtos bėdos – dėl vandenynų rūgštėjimo jie džiūsta, nyksta, o kartu su jais mažėja ir buveinių įvairiausiems jūrų gyvūnams, augalams ir kitoms gyvybės formoms. Havajų menininkas Seanas Yoro, naudojantis meninį pseudonimą Hula, savo projektu „Deep Seads“ siekia atkreipti žmonių dėmesį į jūros ekosistemų trapumą ir paraginti imtis priemonių jas išsaugoti. „Deep Seads“ – tai trys povandeniniai paveikslai, nutapyti ekologiškomis, biologiškai skaidžiomis ir vandenynui nekenkiančiomis medžiagomis ant dirbtinių – pagamintų iš metalo ir cemento – rifų. Pirmasis paveikslas pavadinimu „Lumens“ (Šviesos srautai) vaizduoja žmogų užmerktomis 8
gimsta perteklinės šiukšlės, kurias mes tiesiog išmetame lauk. Tačiau pamirštame, jog Žemėje nėra to „laũk“. Mūsų šiukšlynais tampa miškai, upių pakrantės, vandenynai, gyvūnų skrandžiai, o tai turi tragiškų pasekmių visai gyvybei Žemėje, įskaitant ir mus pačius.
Menininkas užaugo Oahu (Havajai), kur, plaukiodamas su banglente, vis panerdavo gilyn pažiūrėti į koralinius rifus ir visus juose gyvenančius spalvingus organizmus. Tačiau po kelerių metų grįžęs po meno studijų Niujorke jis pamatė, kad tie anuomet gyvybingi koraliniai rifai dabar atrodė išsekę, tarsi be gyvybės. Pasidomėjęs sužinojo, kad jo gimtinės rifai kenčia nuo tų pačių problemų, kaip ir rifai kitur pasaulyje. Taip šis meno projektas ir prasidėjo.
Puikiai suprasdamas, kad ir pats yra tos materialistinės, godžios visuomenės dalis, savo instaliacijose Bordalo II vaizduoja gyvūnus, kuriuos šis nuolatinis teršimas ir šiukšlinimas veikia tiesiogiai, ir kuriems gresia apskritai dėl to išnykti. Menininkas sako: „Siekiu pavaizduoti pačią gamtą – šiuo atveju gyvūnus – tomis pačiomis medžiagomis, kurios yra kaltos dėl gamtos naikinimo.“ Matom lokius, lapes, dramblius, vėžlius, pelikanus ir daugybę kitų, kuriais vaikystėje grožėjomės spalvotose knygelėse – ir kurių ateinančios kartos gali nebepažinoti.
Hula sugebėjo kūrinius nutapyti nardydamas be jokios specialios įrangos, pasitikėdamas tik savo plaučių galia. Projektui fiziškai kasdien ruošėsi daugiau nei metus: stiprino ne tik plaučius, bet ir viso kūno raumenis. Kai pradėjo tapyti, kasdien vandenyje praleisdavo apie dešimt valandų: pasineria, patapo, kyla į paviršių atgauti kvapo; visa tai trunka dvi minutes, po to – vėl iš naujo. „Viską reikėjo labai tiksliai apskaičiuoti, – sako jis. – Nebūčiau net pagalvojęs, kiek ištvermės – ne tik fizinės, bet ir psichologinės – reikalauja nardymas be įrangos: reikia stiprinti protą, sulaikyti kvėpavimą ir sulėtinti širdies ritmą. Tai man buvo itin didelis iššūkis.“
Bordelo II kūrinių ciklas „Big Trash Animals“ (angl. Dideli šiukšlių gyvūnai) prasideda serija „Neutral“ (angl. Neutralu). Pagrindinis jos bruožas – skulptūros nudažytos natūraliomis tikrų gyvūnų spalvomis, taip paslepiant medžiagų, iš kurių jos sudarytos, pobūdį.
Hula yra meno kolektyvo „Kapu“ narys. Šis kolektyvas kuria laikiną meną, kuris laikui bėgant išblunka, susilieja su natūraliais gamtos procesais ir juose ištirpsta. Menininkas yra tapęs ant ledkalnių, medžių kamienų ir uolų. Rūpintis gamta jis įprato tiesiog joje augdamas. „Mano menas visuomet įsišaknijęs į gamtos tyrinėjimą, – sako jis. – Užaugau vandenyne, kalnuose – tai jie mane išmokė gerbti gamtą ir ją saugoti.“
Serijos „Half-Half“ (angl. Pusė-Pusė) gyvūnų skulptūros yra pusiau „realistiškos“, pusiau spalvotos, t. y. jos iš dalies atskleidžia savo kamufliažą, kad matytume neapdirbtas medžiagas, iš kurių sudaryti jų kūnai. Tos medžiagos – tai įvairiausių ryškių spalvų mūsų atliekos. Serijos „Plastics“ (angl. Plastikas) gyvūnai visiškai nusimeta kamufliažą ir pilnai atskleidžia savo žaliavos – t. y. plastiko – spalvas. Jie mums pasirodo tokie, kokių Gamta jų nesukūrė. Tačiau šiuose darbuose meniniu atžvilgiu išlieka supriešinimas: mūsų atliekos čia tampa išties... gražios.
Daugiau: https://www.byhula.com
Serijos „Floating“ (angl. Plūduriuojant) kūriniai atkreipia dėmesį į vieną didžiausių gamtosaugos problemų – vandenynų užteršimą. Šiuos, kaip ir visus kitus darbus, menininkas sukuria iš konkrečioje vietoje – šiuo atveju, jūroje ar vandenyne – surinktų atliekų, ir, suteikęs atpažįstamą jūros gyvūno formą, transformuoja jas į gamtos elementą. Nufotografuoti ir video įamžinti kūriniai tuomet iš vandens ištraukiami, kad patys netaptų tarša.
Šiukšlių menas Tai, ką randa išmesta mieste – senas padangas, automobilių karkasus, įvairius plastikinius kadaise naudotus daiktus, skardines nuo alaus ir kita, ką vadiname šiukšlėmis – portugalas menininkas Bordalo II (Arturas Bordalo) panaudoja milžiniškoms gyvūnų skulptūroms kurti. Įspūdingos 3D instaliacijos kvestionuoja materialistinę, vartotojiškumo persmelktą mūsų visuomenę. Jos primena, kad iš perteklinės gamybos ir perteklinio vartojimo neišvengiamai
Per dešimtmetį Bordalo II sukūrė apie 200 gyvūnų skulptūrų, joms panaudojo daugiau nei 60 tonų medžiagos,
Bordalo_Pattaya_Thailand_2016
Bordalo - Pelicans. Nuotr. Miguel Portelinha StreetArtNews
9
Šis kūrinys gyvavo vos šešis mėnesius – t. y. nuo sėjos iki derliaus nuėmimo (iš šio lauko surinkta 450 kg kviečių), tačiau, kaip ir dauguma kitų menininkės darbų per daugiau kaip penkis jos karjeros dešimtmečius, jo tariamas paprastumas savyje slepia žymiai gilesnes prasmes ir, pirmiausia, realų, fizinį darbą.
t. y. šiukšlių. Tarsi visuotinis manifestas, jo instaliacijos išsibarsčiusios po visą pasaulį. Menininkas remia ir įvairias kitų aktyvistų vykdomas veiklas. Viena iš tokių yra Portugalijos Paramos pabėgėliams platformos pradėta kampanija „Solidarity is not on lockdown“ (angl. Solidarumas nėra uždarytas), kuria renkamos lėšos penkioms medicinos srities nevyriausybinėms organizacijoms, dirbančioms pabėgėlių stovyklose Graikijos Lesbos ir Samos salose.
Kitas panašaus pobūdžio Ágnes meno darbas yra „Tree Mountain – A Living Time Capsule“ (Medžių kalnas: gyvoji laiko kapsulė) – monumentalus, ambicingas žemės kūrinys, įkurdintas Suomijoje 1996 m. po 14 metų trukusių pasiruošimo darbų. Ant buvusio žvyro karjero menininkė supylė dirbtinį kalną, kuriame kartu su 11 tūkst. savanorių pagal vingrų ornamentinį-matematinį žemėlapį pasodino apie 11 tūkst. Suomijoje augančių pušų. Kalvos aukštis 28 metrai, ilgis 420 m, plotis 270 m. „Bio-atkūrimo procesas atstato žemę: ji jau nebe tik išteklių gavybos šaltinis, o harmonijoje su gamta – šiuo atveju, tai nepaliestas miškas, – paaiškina menininkė. – Medžių sodinimas apsaugo dirvožemį nuo erozijos, palengvina deguonies gaminimą ir suteikia namus laukinei gyvūnijai. Visa tai užima laiko ir tai viena priežasčių, kodėl Medžių kalnas privalo likti netrukdomas bent keturis amžius.“
Daugiau: https://www.bordaloii.com/
Javų laukas miesto centre Budapešte gimusi menininkė Ágnes Dénes 1982 m. sukūrė iki šiol geriausiai žinomą savo darbą: maždaug 80 arų dydžio žemės sklypą šalia Wall Street’o ir tuomet dar stovėjusių Pasaulio prekybos centro dangoraižių Niujorke ji apsodino kviečiais. Ši instaliacija, pavadinta „Wheatfield – A Confrontation“ (Kviečių laukas: konfrontacija), transformavo finansinį miesto rajoną ir iškėlė svarbų klausimą apie socialines vertybes ir prioritetus. Kas svarbiau: skaičiukai skaitmeniniame ekrane ar tikras maistas? (Atsakymą sufleruoja sklypo likimas kviečiams nuaugus: jis tapo stiklinių biurų ir daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajonu.)
Tai, ką kuria Ágnes, kartais vadinama „ekologišku“ arba „eko“ menu. Jos kūriniai nėra gigantiškos asmeninio ego išraiškos, kaip kartais nutinka su menu, o sudėtingi tinklai, kuriuose vyksta tarpusavio santykiai tarp gyvų būtybių ir jų buveinių – miškų, laukų. Tai konceptualus ir kartu labai konkretus menas, nesislapstantis muziejuose ir turintis realų teigiamą poveikį.
„Kviečių sėja ir derliaus nuėmimas sklype, įvertintame 4,5 mlrd. JAV dolerių, sukūrė galingą paradoksą. Kviečių laukas buvo simbolis – visuotinė koncepcija, vaizduojanti maistą, energiją, komerciją, pasaulinę prekybą ir ekonomiką. Ji rodė pirštu į blogą valdymą, atliekas, alkį pasaulyje ir susirūpinimą dėl aplinkos. Ji atkreipė dėmesį į neteisingai sudėliotus mūsų prioritetus, – rašo menininkė. – Derliaus metu surinkti grūdai iškeliavo į 28 pasaulio miestus, dalyvaudami parodoje „Tarptautinis meno šou bado pasaulyje pabaigai“.“
Prieš keletą metų Ágnes pradėjo rutulioti kitą idėją: ji nori 50 hektarų nuskurdinto dirvožemio sklypą Niujorko Kvinso rajone paversti mišku – vieta, kur žmonės ateitų patys pasodinti medžių, rengtų šeimos ir draugų susitikimus bei šventes ir taip pat tiesioginiais veiksmais įsitrauktų į
Agnes Denes Kviečių laukas
10
orangutanai. Tačiau šiems žmogaus giminaičiams gresia išnykimas, nes, iškirtus jų namus, jie tiesiog nebeturi kur gyventi. „Menas yra nuostabi priemonė, galinti suteikti emocinį ryšį su situacijomis ir problemomis, ir man svarbu naudoti šį jo aspektą“, – sako Malaizijoje gyvenantis menininkas iš Vilniaus Ernestas Zacharevič. „Menas turi būti socialus, jam reikia aido. Jis turi turėti socialinį poveikį ir pakeisti – pirma tai, apie ką žmonės galvoja, po to – ką jie apie tai galvoja.“ Todėl Ernestas ant Indonezijos ir Malaizijos pastatų sienų tapo orangutanus ir orangutaniukus. Tokie in-situ kūriniai siekia paskatinti žmones neleisti šiems gyvūnams išnykti – apsaugoti jų buveines, neaukoti jų pigiai vartotojiškai aliejinių palmių produkcijai. Ernesto kūriniai įkvėpė bei padrąsino ir kitus menininkus, kurie taip pat ėmėsi kovoti už atogrąžų miškų ir gyvybės juose apsaugą. Tačiau menininko veiklos miškų išsaugojimo labui neapsiriboja kūryba. Jis bendradarbiauja su organizacija „Orangutan Information Centre“, kuri užsiima atogrąžų miškų atsodinimu Sumatros saloje, buvusios palmių plantacijos teritorijoje. „Išsipirkome 350 ha sklypą, – pasakoja Ernestas. – Tai kritinė teritorija – buferinė zona tarp nacionalinio parko ir palmių plantacijų, aštriausias taškas visoje ekosistemoje. Norime ją atsodinti mišku ir prižiūrėti, kad tigrai, drambliai, orangutanai ir raganosiai būtų apsaugoti ir nuo medžiotojų, ir nuo ūkininkų.“ Lietuvoje yra ir kitų iniciatyvų, skirtų atogrąžų miškų išsaugojimui. Visuomeninės kampanijos #BePalmiųAliejaus iniciatoriai šią vasarą ant Vilniaus Baltojo tilto grindinio išraizgė džiunglių ir didžiųjų beždžionių paveikslą, pasitinkantį pėsčiuosius ir dviratininkus. Kiek anksčiau jie yra įvairiose Lietuvos vietose ant medžių – tarp jų ir Stelmužės ąžuolo – prikabinę lentelių, raginančių žmones ginti ir Lietuvos medžių giminaičius atogrąžų miškuose.
Agnes Denes Medžių kalnas
aplinkos saugojimą. Miškas ne tik suteiktų naują, natūralią erdvę miesto išvargintiems žmonėms, bet ir prisidėtų prie užteršto oro bei požeminio vandens švarinimo. Projekto įgyvendinimas užtruko dėl biurokratinių priežasčių, tačiau menininkė nepasiduoda.
2021 m. žiemą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode iškilo beveik dviejų metrų aukščio sniego skulptūra: orangutanė mama Eglė, rankose laikanti sūnų Ąžuolą. Skulptūrą sukūrė Lietuvoje gyvenantis skulptorius iš Belgijos René Maria N. Maes, o idėją inicijavo orangutanus visą gyvenimą tyrinėjusios ir juos saugojančios profesorės Birutės Galdikas fondo savanoriai. Skulptūrai prireikė maždaug 4 tonų sniego masyvo; pagal meninę kūrinio koncepciją, šylant orui skulptūra pamažu tirpsta – taip, kaip negailestingai pasaulyje tirpsta orangutanų ir kitų ant išnykimo slenksčio stovinčių gyvūnų populiacijos. Tai – tiesioginis miškų kirtimo (ypač aliejinių palmių plantacijoms) ir kitos besaikės žmogaus veiklos padarinys.
„Myliu žmoniją ir man jos labai gaila, – sako Ágnes. – Tai pralaimėtas mūšis, tad pasiimkime iš jo tai, kas geriausia. Darykime pačius nuostabiausius dalykus. Didžiuokimės vieni kitais.“ Daugiau: http://agnesdenesstudio.com
Lietuva: Už orangutanus, prieš atogrąžų miškų kirtimą Lietuvoje taip pat atsiranda meninių-kūrybinių iniciatyvų gamtos išsaugojimui. Ir ne tik Lietuvos gamtos, o ir tos tolimesnės, su kuria, atrodytų, neturime nieko bendra – tačiau iš tiesų turime, ir labai daug.
2020 m. vasarą Vilniaus aikštėse pristatyta menininkės Jolitos Vaitkutės instaliacija „Destrukcija“, kurią sudaro trys iš skirtingų medžiagų sukurti orangutanai. Iš lietuviško miško paklotės – samanų, šakelių, lapų – pagamintas orangutanas simbolizuoja darnų žmogaus ir gamtos ryšį. Orangutanas iš palmių aliejaus turinčių produktų pakuočių atspindi neatsakingą vartojimą. Gyvūnas iš anglies ir apdegusių medžių liekanų – mirusią gamtą. Autorė sako, kad šia instaliacija siekia provokuoti skirtingas žiūrovų emocijas, nuo gėrėjimosi natūraliu gyvūnu iki bauginančio anglies vaizdinio, simbolizuojančio žmogaus rankomis sunaikintą gamtą.
Aliejinės palmės pačios savaime nėra blogis, tačiau problema atsiranda, kai jos masiškai įkurdinamos ten, kur dar visai neseniai vešėjo natūralūs miškai. Jie kertami, vietoj jų atsiranda palmių plantacijos, ir taip milžiniški plotai tampa „žaliosiomis dykumomis“. Gyvybės Žemėje išlikimui būtina bioįvairovė naikinama. Didžiausią dalį palmių aliejaus pasaulyje eksportuoja Indonezija, kuri yra ir vienintelė vieta Žemėje, kur dar gyvena 11
Pradžių pradžia: pasaulinė kova už sėklų išsaugojimą
Vystomojo bendradabiavimo platforma Publikuota: 15min.lt, rugsėjo 17 d.
pau-casals /unsplash
„Tai, kas vyksta šiandien, yra tarsi blogiausia mokslinė fantastika. Visame pasaulyje įstatymai ir laisvos prekybos susitarimai nelegaliomis paskelbia ilgaamžes bendruomenių praktikas laisvai saugoti augalų sėklas ir jomis keistis. Dėl to, kad didžiulės korporacijos (toks agroverslo, technologijų mokslo, finansų, prekybos, tarptautinių reguliavimo institucijų, teisinių struktūrų mišinys) vykdo aršias atakas prieš valstiečių žemdirbystę, siekdamos ją privatizuoti ir pakeisti industrine agrokultūros mašina. Jos siekia visiškai nusilpninti iki šiol laisvą sėją užtikrinusį talismaną – sėklas.
Sėklos yra raktas į maisto tinklus, į tikrą žemdirbių nepriklausomybę nuo invazinių, natūralią gamtos eigą iškraipančių didžiųjų žemės savininkų, farmacijos ir agrochemijos pramonės, maisto perdirbėjų, prekybos centrų ir vyriausybių. Didžiųjų korporacijų tyrėjai įsivaizduoja, kad jų pateikiamos ribotos ir silpnos (jie jas vadina homogeniškomis) begalinės sėklų įvairovės versijos gali pakeisti nesuskaičiuojamą genetinį pasėlių potencialą ir užtikrinti žemdirbystės ateitį. Bet jie labai klysta.“ Taip šiandienos situaciją su augalų sėklomis apibūdina daugiau kaip du dešimtmečius už gyvybės Žemėje išsaugojimą kovojantis nepriklausomas, Lotynų Amerikoje veikiantis ir keliolika įvairių šalių organizacijų vienijantis Bioįvairovės aljansas (isp. Alianza Biodiversidad). Apie ką jis čia? 12
Sėklų suverenumas
kartą sodinti biotechnines sėklas – apskritai, sėklos jiems tiesiog nebepriklauso, – rašo jos. – Ir nors genetinė augalų modifikacija buvo vienas esminių veiksnių įvedant naujus nuosavybės teisių režimus į žemdirbystę, sėklų uzurpacija neapsiriboja GM (genetiškai modifikuotais) pasėliais. Ir mokslininkai, ir aktyvistai dokumentuoja su sėklomis susijusių įstatymų vaidmenį – žemdirbių naudojamas sėklų sistemas šie tiesiog išstumia už įstatymo ribų.“
Esat matę stiklainiukų su etiketėmis prikrautas lentynas su įvairiausių formų, spalvų ir tekstūrų grūdeliais, žirniukais, žiedeliais? Sėklų saugojimas – tai sėklų rinkimas, kad kito sezono metu galėtum jas vėl sėti. Kai turi savų, nereikia išlaidauti kasmet perkant naujų; turint savų išlaikoma jų įvairovė ir tradicinės veislės bei užtikrinama, kad sėklos nėra hibridinės ar genetiškai modifikuotos. Be to, natūralios sėklos yra geriausiai prisitaikiusios prie vietos gamtos sąlygų.
Tai reiškia, kad žmogui, iš savo paties derliaus išsisaugojusiam augalų sėklų ir jas padovanojusiam ar pardavusiam už simbolinę kainą, gresia piniginės baudos ir net įkalinimas. Oficialiai tokie veiksmai laikomi sėklų patentų pažeidimu – patentų, kuriuos pačios sau išsirašė pelno siekiančios įmonės, prekiaujančios sėklomis ir pesticidais.
Sėklų suverenumas – tai žemdirbio (ar kiekvieno ką nors darže, sode ar ant palangės auginančio žmogaus) teisė saugoti, dauginti ir keistis sėklomis; turėti laisvą prieigą prie sėklų, kurias galima išsaugoti ir kurios nėra patentuotos, genetiškai modifikuotos, nepriklauso sėklų kompanijoms ir nėra jų kontroliuojamos.
Savaime suprantama, tokie jų veiksmai susilaukė žmonių atsako. Amerikose sėklų aktyvizmo pradžia sutapo su vienijimusi prieš genetiškai modifikuotus maisto „produktus“. Stiprios kampanijos prieš šį „Frankensteino maistą“ organizuotos įvairiose šalyse, kai kurios vėliau virto judėjimais ir tinklais, kaip antai „Laisvų sėklų tinklas“ (isp. Red de Semillas Libres) ir „Žemdirbių kelias“ (isp. Via Campesina) Pietų Amerikoje, JAV Maisto suverenumo aljansas (angl. US Food Sovereignty Alliance) ir „Maisto saugi Kanada“ (angl. Food Secure Canada).
Sėklų suverenumo svarba yra keliaguba. Pirmiausia, sėklų įvairovė yra bioįvairovės ir maisto suverenumo pagrindas. Ji leidžia geros kokybės sėklas lengvai dauginti ir jomis laisvai dalintis, ir taip užtikrina augintojų savarankiškumą ir mažesnes sąnaudas. Be to, patys atsirinkdami jiems tinkamas sėklas, augintojai gali rinktis iš įvairiausių jų bruožų, atitinkančių konkrečius jų poreikius: pvz., ar žmogus nori saldesnio, ar didesnio obuolio; ar jo gyvenamoje teritorijoje reikia sausringiems periodams atsparių veislių, ar vandens pakanka; kokios tekstūros ir spalvos pomidorai jam skanesni ir kokie geriausiai užauga jo darže be jokių cheminių trąšų; ir t. t. Sėklų suverenumas užtikrina, kad tradicinės, prie vietos gamtos ir klimato sąlygų prisitaikiusios sėklos būtų perduotos ateities kartoms ir kad šios netaps tarptautinių korporacijų įkaitėmis.
Afrikoje vyksta tie patys procesai: vienijimasis į grupes, judėjimus, organizacijas, pvz. Maisto suverenumo Afrikoje aljansas (angl. Alliance for Food Sovereignty in Africa) skatina sėklų suverenumą ir priešinasi sėklas reguliuojantiems įstatymams bei žemdirbių sėklų sistemoms kenkiančiai politikai. Lygiai tas pats Azijoje: koalicija „Indija be GM“ (angl. GM-Free India), Pietryčių Azijos regioninės iniciatyvos bendruomenių įgalinimui (angl. Southeast Asia Regional Initiatives for Community Empowerment) atlieka tyrimus ir vykdo kampanijas už žemdirbių teises ir agro-bioįvairovę.
Aktyviai veikti sėklų labui Straipsnyje „Išlaikyti sėklas savo rankose: sėklų aktyvizmo iškilimas“ Austrijoje dirbančios mokslininkės Karine Peschard ir Shalini Randeria sėklų aktyvizmą įvardija kaip platų fenomeną, apimantį visus veiksmus, kuriais ginamos tiek individų, tiek ir kolektyvinės teisės į sėklas ir kuriais priešinamasi žmonių atskyrimui nuo jų. Nenuostabu, kad pirmosiose šios kovos fronto linijose yra žmonės, kurių išgyvenimas tiesiogiai priklauso nuo gamtos dovanų – žemdirbiai, ūkininkai ir prigimtiniai žmonės (angl. indigenous peoples). Tačiau, suvokdamas problemos mastą ir galimas pasekmes, į šią kovą jungiasi ir platesnis ratas: maisto vartotojai, maisto teisių aktyvistai, miesto daržininkai, viešąjį interesą ginantys teisininkai, studentai, akademikai, nevyriausybinės organizacijos. Pasak mokslininkių, sėklų aktyvizmo iškilimas visų pirma yra atsakas į agro-bioįvairovės praradimą ir sėklų uzurpavimo procesus, įgavusius pagreitį prieš keletą dešimtmečių. „Apie 1995 m. pradėtą biotechninių pasėlių įvedimą lydėjo drakoniška nuosavybės teisių sistema, į kurią įeina patentai, perkant sėklas automatiškai pasirašomos privačios licencijų sutartys ir korporacijų vykdoma ūkininkų priežiūra, užtikrinanti, kad tų sutarčių būtų laikomasi. Dėl to ūkininkams ne tik teisiškai draudžiama saugoti ir dar
Sėklos
13
su sėklomis susijusią problemą tiek atsparumo kenkėjams, tiek prisitaikymo prie konkrečių klimato sąlygų atžvilgiu.
Europoje viena iš koalicijų, besipriešinanti augalų, sėklų ir gyvulių patentams, yra „Jokių patentų sėkloms“ (angl. No patents on Seeds!), o viena svarbiausių bioįvairove – Žemės ir mūsų visų sveikatos pagrindu – paremtų maisto sistemų gynėjų Europos žemyne yra nedidukė nevyriausybinė organizacija GRAIN.
„Industrinis žemės ūkio modelis yra paremtas smurtu ir karu – karu prieš Žemę ir prieš mūsų kūnus. Jis sukuria struktūrinį alkį, prastą mitybą ir ligas. Privalome pereiti prie nesmurtinių alternatyvų, kurios apsaugo ir planetos, ir žmonių sveikatą, atkuria bioįvairovę, sukuria sveiką dirvožemį ir sveiką maistą, – sako Vandana. – Gyvenimo voratinklio tęstinume bioįvairovė yra sveikatos šaltinis. Bioįvairovė gimdo gyvus dirvožemius, kurie gamina sveikatingus, maistingus augalus, iš kurių mes gauname bioįvairaus maisto, kuris puoselėja mūsų žarnyno floros bioįvairovę – mūsų sveikatos pagrindą.“
Tai – tik keletas tokių iniciatyvų pavyzdžių. Jų – ir didesnių, ir mažesnių – yra begalės. Visame pasaulyje žmonės kovoja už teisę patiems auginti savo maistą – laisvai, švariai, be pesticidų ir be korporacijų kontrolės, su meile sau kaip gamtos daliai ir kartu visai gamtai. Susipažinkime su dviem jų iš arčiau.
Todėl, siekdamos privatizuoti gyvybę Žemėje, korporacijos bando sėklas iš mūsų atimti. Tarptautinė biotechnologijų korporacija „Monsanto“ patentuoja sėklas, siekdama įgyti visišką maisto grandinės kontrolę. Dr. Shiva buvo viena pirmųjų, viešai ir garsiai pasmerkusių sėklų patentus. Ji sako, kad patentuoti sėklas – tai teigti, kad esi gyvybės kūrėjas. Tačiau juk akivaizdu, kad nei „Monsanto“, nei jokia kita korporacija nėra gyvybės kūrėja ir tokia būti tiesiog negali. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Vandanos įkurtas institutas „Navdanya“ padėjo bendruomeniniu pagrindu įkurti virš 120 decentralizuotų, nepriklausomų sėklų bankų dvidešimtyje Indijos valstijų. Ši veikla pradėta supratus, kad biologinės įvairovės išsaugojimas neįmanomas be aktyvaus vietos bendruomenių dalyvavimo. „Navdanyos“ pastangomis išsaugota virš 4 tūkst. vietinių ryžių veislių ir 2650 įvairių kitų augalų, įskaitant vaistinius. Be to, „Navdanya“ rengia mokymus (savo ūkyje Indijoje arba internetu), publikuoja tyrimus, ataskaitas, informacines brošiūras ir kitokią medžiagą. Su ja galima susipažinti instituto tarptautiniame tinklapyje navdanyainternational.org.
Navdanya
Maistas yra gyvenimas: Indija „Gamtos ekonomikoje valiuta yra ne pinigai, o pats gyvenimas.“ Vandana Shiva Vandana Shiva yra viena geriausiai pasaulyje žinomų gamtos gynėjų: intelektualė, mokslo filosofė, rašytoja, feministė, Indijos mokslo, technologijų ir ekologijos tyrimų fondo „Navdanya“ (Devynios sėklos) įkūrėja, fizikos mokslų daktarė ir nepailstanti kovotoja už maisto suverenumą, natūralios gamtos išsaugojimą, žemdirbių ir visos Žemės gerovę. Vandana sako, kad viskas prasideda nuo sėklų. „Mums maistas yra ne produktas, pagamintas su nuodingais ir dirbtiniais chemikalais, kurie stumia rūšis ant išnykimo ribos, sukelia klimato pokyčius ir skleidžia ligas, – sako Vandana. – Maistas yra gyvenimas, maistas yra sveikata. Auginti maistą ekologiškai – tai rūpintis Žeme ir dirvožemio regeneracija, vandeniu ir bioįvairove.“ Kad ką nors užsiaugintume, mums reikalingos sėklos. Be sėklos neauga jokia gyvybės forma – nei augalai, nei grybai, nei žmonės, nei kiti gyvūnai, nei jokie organizmai. Tačiau sėklos yra tapę viena didžiausių problemų žemdirbiams, nes tarptautinės korporacijos jas pavertė išskirtinai savo pelno šaltiniu. Tūkstančius metų ūkininkai patys apsirūpindavo sėklomis – reikalingų išsisaugodavo, prisirinkdavo arba gaudavo iš kaimynų. Tačiau dabar didelė jų dalis yra įpratinti būti priklausomi nuo rinkos ir ją kontroliuojančių kompanijų, iš kurių jie gauna [dažnai hibridines, t. y. ne visai natūralias] sėklas ir kartu – joms auginti privalomų pesticidų. Vietinės, atviru būdu apdulkintos sėklos yra geriausias – ir vienintelis sveikas – atsakymas į bet kokią
Heather Barnes-Okra /Unsplash
14
Mūsų maisto istorija ir kultūra: Palestina
jas išsaugotume ir propaguotume ne tik kaip sėklas, bet ir kaip kultūrines istorijas, – pasakoja Vivien. – Mūsų sėklų atgaivinimo projektas skirtas įtraukti ūkininkus į pokalbius ir sėklų skleidimo veiklas, kurių dėka šios paveldo rūšys vėl atsiras ant vakarienės stalo. Kaip katalizatorių pokalbiams sukūriau „Keliaujančią virtuvę“ – specialų išlankstomą ir į mano automobilio bagažinę telpantį vežimėlį, su kuriuo keliauju po šalį kviesdama bendruomenių narius aktyviai įsitraukti į kultūros išsaugojimą darant atitinkamus maisto pasirinkimus. Iš esmės, mano darbas su sėklomis tapo įrankiu su bendruomenėmis aptarti bio-kultūrą ir jos vaidmenį autonomijoje.“
Jeruzalėje gimusiai menininkei, tyrinėtojai ir gamtosaugininkei Vivienai Sansour sėklų ir bioįvairovės išsaugojimas yra ir kultūrinis, ir politinis veiksmas. Juk agrikultūra tai ir reiškia: agri (tradicinės žemdirbystės praktikos) + kultūra (bendruomenės tapatybei esminės jos gyvenimo būdo tradicijos). Bibliotekose saugomos mūsų istorijos, o sėklų bibliotekose saugomos mūsų maisto istorijos. Vivien jas renka ir skleidžia kitiems. 2014 m. Batiro kaimelyje netoli Betliejaus Vivien įsteigė Palestinos Paveldo sėklų biblioteką (angl. Palestine Heirloom Seed Library), kurios tikslas – atrasti ir išsaugoti senovines sėklų rūšis bei tradicines žemės ūkio praktikas.
Vivien paveldo sėklų kolekcijoje šiuo metu, be kitų, yra kadaise plačiai augintas džadi arbūzas, intensyvaus skonio baltasis agurkas, sausrai atsparūs baladi pomidorai, kuriems nereikia jokių cheminių trąšų ir kurie laimingi auga lauke, be šiltnamio. Yra ir „tamsieji gražuoliai“ – juodais „ūseliais“ pasipuošę riešutų skonio kviečiai. „Apie juos moterys kalba kaip apie seniai prarastą meilę. Vyresnio amžiaus beduinės sako: „Kai buvome jaunos ir stiprios, tuos kviečius augindavome, iš jų pagaminta duona buvo tarsi pyragas“, – pasakoja Vivien. – Palestina buvo kviečių įvairovės centras. Šiandien, vietoj šimtų veislių, auginamos tik dvi.“
Palestina nuo seno laikoma vienu pasaulio bioįvairovės centrų, ypač kviečių ir miežių. Tačiau šiai bioįvairovei, kuri žmonijai padėjo išgyventi tūkstančius metų, grasina politiniai sprendimai, verčiantys ūkininkus pamiršti paveldo sėklas ir pradėti naudoti naujas veisles. Paveldo sėklos, kurias mūsų protėviai kruopščiai atrinko per tūkstančius metų vykdytų tyrimų ir savo pačių vaizduotės dėka, yra paskutinė pasipriešinimo tvirtovė sėklų – mūsų gyvybės šaltinio – privatizacijai. Nepamirškime, jog šios sėklos yra mūsų išgyvenimo DNR. Paveldo sėklos taip pat mus sujungia su protėvių šaknimis. Palestinos Paveldo sėklų biblioteka siekia atgaivinti ir pačias sėklas, ir jų pasakojamas istorijas, ir sugrąžinti jas į žmonių rankas.
Nors Vivien veiklos lokalios, jos idėjos yra globalios. Pavyzdžiui, ji bendradarbiauja su natūraliais augintojais Kalifornijoje, kurios klimatas panašus į Palestinos. Vivien sako: „Mano tikslas nėra sukurti muziejinį archyvą. Noriu, kad kuo daugiau ūkininkų mūsų paveldo sėklas naudotų.“
Tie gardūs iš vaikystės prisimenami patiekalų skoniai, jų tekstūros ir visame regione kadaise garsios buvusios veislės: kur jos šiandien? Paieškas Vivien pradėjo nuo violetinių morkų, kurios buvo įprastos iki tol, kol jas išstūmė naujas rinkos produktas – oranžinės. „Pastaruosius kelerius metus praleidau ieškodama paveldo sėklų, kad
Europoje taip pat yra natūralias, tikras sėklas renkančių ir saugančių kolektyvų. Keletas jų (sėklų galima įsigyti internetu): „Real Seeds“ Jungtinėje Karalystėje, „Plantaromed“ Ispanijoje, „Kokopelli“ Prancūzijoje ir kt.
15
Nekontaktuotos gentys:
leiskit jiems gyventi Šaltinis: Vystomojo bendradabiavimo platforma
Publikuota: 15min.lt, 2021 rugpjūčio 1 d.
Christian Caron/Survival nuotr./Manoma, kad Sentineliečių gentis Andamano salose gyvena mažiausiai 55 tūkst. metų.
Giliai Amazonės atogrąžų miškuose, teritorijoje, kuri mūsų „Mes nenorime jūsų ligų ir sukurtuose žemėlapiuose žymima kaip Peru, Brazilijos ir Bolivijos jūsų smurto“ pasienis, gyvena sienų nežinantys žmonės. Nomadiškų kelionių Ar tai reiškia, kad šie žmonės visiškai su niekuo nebendrauja? Už jų teises kryptį jiems nurodo ne tos įsivaizduojamos, atskirtį žyminčios kovojanti nepriklausoma tarptautinė linijos, o pati gamta. Tai – Iskonaua, Matsigenka, Matsés, Maško- organizacija „Survival“ (angl. IšgyveniPiro, Mastanaua, Murunaua, Nanti, Sapanava ir Naua gentys bei mas) paaiškina, kad ne: „Visi žmonės turi kaimynų, ir net jei šie gyvena daugybė kitų, kurių vardų nei pavadinimų nežinome. atokiai, jie vieni apie kitus žino.“ O Giliai Amazonės atogrąžų miškuose, teritorijoje, kuri mūsų sukurtuose žemėlapiuose žymima kaip Peru, Brazilijos ir Bolivijos pasienis, gyvena sienų nežinantys žmonės. Nomadiškų kelionių kryptį jiems nurodo ne tos įsivaizduojamos, atskirtį žyminčios linijos, o pati gamta. Tai – Iskonaua, Matsigenka, Matsés, Maško-Piro, Mastanaua, Murunaua, Nanti, Sapanava ir Naua gentys bei daugybė kitų, kurių vardų nei pavadinimų nežinome. Apie juos apskritai žinome nedaug. Tačiau tikrai žinome tai, kad su mūsiškuoju pasauliu jie nenori turėti nieko bendra. Tai – vadinamosios „nekontaktuotos gentys“ (angl. uncontacted tribes), t. y. žmonės, vengiantys kontakto su pašaliečiais, svetimais, įsibrovėliais. Kitaip tariant – su mumis.
Manoma, kad pasaulyje gyvena daugiau kaip 100 nekontaktuotų genčių, didžioji dalis – Amazonės atogrąžų miškuose, taip pat Paragvajaus teritorijoje, Indijos vandenyno Andamano salose bei Vakarų Papua saloje Ramiajame vandenyne. Jų gyvenimo būdai įvairūs: vieni yra klajokliai-medžiotojai, kiti statosi ilgalaikius namus ir užsiima sėjimu bei derliaus nuėmimu. Lietinguoju metų laiku, kai upės vandens lygis gerokai pakyla, kanojomis nesinaudojantieji persikelia gilyn į mišką, o nustojus lyti grįžta ant upės kranto, kur pasistato namelius. Visus vienija tai, kad išgyvenimui jie kliaujasi tik gamta – ji yra namai, maisto ir vaistų šaltinis. Todėl jų santykis su žeme yra itin artimas ir glaudus, nes be jos jie tiesiogine to žodžio prasme tiesiog neišgyventų. 16
ar nekontaktuotos gentys kada nors yra su mumis susipažinę? „Survival“ mano, jog greičiausiai taip: „Gali būti, kad praeityje jie yra susidūrę su kolonijinėmis visuomenėmis ir tuomet atsitraukė bėgdami nuo smurto, kurį jos nešė. Taip pat gali būti, kad kai kurios gentys atsiskyrė nuo didesnių genčių ir išsikraustė, vengdamos būti surastos.“ Manoma, kad kai kurie atsiskyrimą pasirinko per 1879– 1912 m. Amazonės upės baseine vykusį kolonijinį kaučiuko bumą, kai tūkstančiai vietos gyventojų indėnų buvo verčiami vergauti kolonizatoriams, kertant miškus. Daug jų pasitraukė gilyn ir nuo to laiko vengia bet kokio kontakto su įsibrovėliais. Laisviems džiunglių žmonėms kontaktas su mūsų „civilizacija“ reiškia ne „vystymąsi“ ir „progresą“, o smurtą
ir ligas. Ištisas jų populiacijas pražudė atvykėlių smurtas bei jų atneštos ligos, tokios kaip gripas ar tymai, kurioms jie neturi imuniteto. Smurtas ne tik istorinis – jis labai realus ir šiandien. Pirmojo kontakto su medkirčiais metu Murunaua genties vyras „Jorge“ prarado akį, kai šie jį pašovė. „Kai medkirčiai su mumis susisiekė, išėjome iš džiunglių. Tada atėjo ir ligos, – pasakoja jis viename „Survival“ video. – Prieš tai nežinojome, kas yra peršalimas. Išmirė pusė mūsų žmonių. Mirė mano teta. Mirė mano sūnėnas. Mirė pusė mano genties.“ Kontaktas su mumis jiems yra labai pavojingas ir dažnai – pražudantis. „Survival“ duomenimis, kai kurios gentys per pirmuosius metus po kontakto neteko 90 proc. savo žmonių, kitos buvo visiškai sunaikintos. Tačiau net ir ligos bei smurtas nėra vienintelės problemos, su kuriomis mūsų pasaulyje susiduria genčių žmonės. Šalių valdžios bando juos perkelti į gyvenvietes ir jėga integruoti į visuomenes, primesti jiems „teisingą“ gyvenimą. Politikai ir jų klerkai dažnai yra įsitikinę, kad šiuos žmones reikia „modernizuoti“. Tačiau tai, kad gentys nėra industrializuotos, visai nereiškia, kad jos ir taip nėra šiuolaikinio pasaulio dalis; tai neatima jų teisės pasirinkti, kaip ir kur jiems gyventi. Be to, už „modernizavimo“ ir „civilizavimo“ priedangų dažniausiai slepiasi klastingi motyvai: iš tiesų rūpinamasi ne genties žmonių gerove, o siekiama perimti jų žemes.
Laisvo apsisprendimo klausimas Nebepažįstantiems kitokio būdo gyventi šiame pasaulyje, mums gali atrodyti, kad mūsiškis yra pats geriausias. Tad kodėl šie žmonės jo nenori?
Claudia Andujar/Survival nuotr./Janomami šamanas. Dvasinis pasaulis yra esminė Janomami genties gyvenimo dalis.
Jei tik jie žinotų, ką praranda, juk patys prašytųsi pas mus priimami? Ne, arba nebūtinai.
kai svarbi žmonijos įvairovės dalis. Kai jų teisės gerbiamos, jie gyvena labai gerai.
Ne visiems reikia cementinių sienų, prekybos centrų, šviesoforų, darbo sutarčių, išmaniųjų telefonų ir tapatybę įrodančių dokumentų, kad jie jaustųsi esantys žmonės ir džiaugtųsi gyvenimu. Be to, istorija rodo, kad „moderniųjų“ visuomenių siūloma ateitis šiems žmonėms realybėje yra ant pačio žemiausio visuomenės laiptelio; gentinių žmonių situacija po kontakto su mumis visada tampa blogesnė nei buvo ir dažnu atveju baigiasi ankstyva mirtimi.
O tie, kas juos vadina „barbarais“, dažniausiai tokį netikusį „argumentą“ naudoja tam, kad galėtų netrukdomi vogti šių žmonių žemes ir jose esančius išteklius – medieną, mineralus, auksą bei kitus metalus. Finansinės naudos siekiantys galingi asmenys valdžioje ir korporacijose kaltina miškų gentis, neva jos esą smurtaujančios, žudo kūdikius ir pan. Prie tokio tyčia sukurto neigiamo ir melagingo įvaizdžio labai prisideda ir žiniasklaida, manipuliuojanti terminu „egzotika“. „Genčių žmonės nėra atsilikę: tai nepriklausomos, gyvybingos visuomenės, kurios, kaip ir mes visi, nuolatos prisitaiko prie besikeičiančio pasaulio, – rašo ilgametis „Survival“ direktorius Stephenas Corrie. – Pagrindinis skirtumas tarp jų ir mūsų tas, kad mes gviešiamės jų žemių ir išteklių ir tikime apgavikišku, net rasistiniu teiginiu, esą tai darome vardan jų gerovės. Tai yra grobimas, o ne vystymasis.“
Dažnai manoma, kad nekontaktuotosios gentys yra „atsilikę“, „necivilizuotos“. Toks mąstymas yra ne tik moraliai pakrikęs, bet ir paprasčiausiai neteisingas: jie tiesiog gyvena kitaip, nei mes, ir turi visas teises taip gyventi. Jie nėra „praeities liekanos“ – jie yra mūsų vienlaikiai ir amžininkai, gyvybiš-
Na, o ar jiems nereikia pažangiosios Vakarų medicinos paslaugų? Visai ne. Gamtoje jie turi visus jiems reikalingus vaistus. Džiunglėse gyvenantys žmonės turi nepralenkiamų žinių apie savo aplinką ir joje randamus gydomuosius augalus bei vaistažoles, kurias jie naudoja gydymui(si).
Survival nuotr./Janomami berniukas irkluoja kanoją atgal į savo kaimą.
17
Na, bet juk jie negyvens atsiskyrę amžinai? „Survival“ į tai atsako: „Jei alternatyva yra jų sunaikinimas, tuomet kodėl gi ne?“ Šios organizacijos nekontaktuotų žmonių apsaugai skirtos kampanijos vadovė Sarah Shenker sako: „Iš oro darytose nuotraukose jie atrodo pilni sveikatos, jie žydi. Pasižiū
Tais retais atvejais, kai šie žmonės pamatomi arba sutinkami, jie labai aiškiai parodo savo norą būti palikti ramybėje. Kartais, gindami savo teritoriją, į atėjūnus jie reaguoja agresyviai, arba miškuose palieka ženklus, įspėjančius laikytis nuo jų atokiau. Šį jų norą turime gerbti. Sprendimas, ar inicijuoti kontaktą, ar ne, visuomet priklauso tik jiems, o ne mums. Mes tik galime – privalome – apsaugoti jų žemes (nuo mūsų pačių) ir leisti jiems gyventi taip, kaip jie nori. „Pats svarbiausias dalykas yra apsisprendimo teisė: kad šie žmonės galėtų gyventi taip, kaip nori jie patys, – sako S. Shenker. – Kas mes tokie, kad nuspręstume už juos?“
D Pugliese / Survival nuotr./„Mylime mišką, nes jame gimėme. Be miško neišgyventume. Nemokame gyventi taip, kaip gyvenate jūs.“ To’o, Awá genties vyras.
rėjus į „Google Earth“ žemėlapius akivaizdu, kad jų gyvenamos ir tinkamai saugomos teritorijos yra žalios ir veši, o štai aplink jas – iškirsti miškai. Kai šie žmonės paliekami ramybėje, jie ne tik klesti patys, bet ir apsaugo savo žemių bioįvairovę.“ Tad genčių žmonės yra patys geriausi gamtos saugotojai. Jų gyvenamos teritorijos yra tvirčiausias barjeras prieš miškų kirtimą. Tačiau tam, kad jie galėtų apsaugoti gamtos bioįvairovę, būtina pirmiausia apsaugoti juos ir jų žemes. Tačiau atsiranda daug tokių, kurie nori priverstinai su jais kontaktuoti. Pavyzdžiui, „primityviomis“ šias gentis laikantys krikščionių misionieriai nori jas „atvesti“ į „tikrąjį kelią“. Toks arogantiškas požiūris yra tiesioginis kolonializmo pratęsimas, kuris buvo ir tebėra pragaištingas milijonams prigimtinių žmonių ir abiejuose Amerikos žemynuose, ir Afrikoje, ir Azijoje. Atsiranda ir akademikų, raginančių priverstinai juos atvesdinti į mūsų pasaulį, nes neva miškuose jie neturį ilgalaikės išgyvenimo perspektyvos. Tačiau dažniausiai kontaktas įvyksta, kai atėjūnai nori perimti ne genčių sielas, o žemes. Šiuose bioįvairovės rojaus soduose augantys medžiai neštų labai daug pelno, jei taptų mediena; dujos bei nafta po žeme, ant kurios tie medžiai auga – taip pat. Naftos kompanijos, medienos ir monokultūrų (tokių kaip aliejinės palmės ar sojos) pramonės, turtingi įtakingi individai, legalūs ir nelegalūs medkirčiai bei aukso kasėjai – jiems visiems šios gentys yra ne žmonės, o tiesiog kliūtys pelnui gauti. Valdžios institucijos dažnai taip pat yra įsibrovėlių pusėje, ir net tais nedažnais
atvejais, kai jos imasi teisinių veiksmų teritorijoms apsaugoti, šie paprastai lieka tik popieriuje, o realybėje nėra įgyvendinami. Pavyzdžių – apstu. Aoreo genčių žemėje dabartinėje Paragvajaus teritorijoje esantis miškas kertamas galvijams auginti. Šalies valdžia ne tik neapsaugo genčių teisių, bet ir pasirašinėja miškų kirtimo sutartis su didžiulėmis kompanijomis. Kol penkios teritorijos Peru laukia teisinės apsaugos, valdžia jose skatina naftos ir dujų paieškas. Brazilijoje demarkacijos linijos, žyminčios saugomas genčių žemes, praktiškai neegzistuoja, o šalies prezidentas Jairas Bolsonaro didžiuodamasis atiduoda genčių žemes jas naikinančioms korporacijoms.
Kaip jie gyvena? Janomami genčių teritorija Brazilijoje apima 9,6 mln. hektarų ir yra dukart didesnė, nei Šveicarija. Su pašaliečiais Janomami žmonės susidūrė 1940 m., kai Brazilijos valdžia į jų teritoriją pasiuntė pareigūnus sienai su Venesuela žymėti. Neilgai trukus ten įsikūrė ir valdžios institucijos bei religinės misionierių grupės. Tuomet tarp Janomami ėmė plisti atėjūnų atneštas gripas ir tymai, nuo kurių daugybė genčių žmonių mirė. Vėliau, apie 1970m., Brazilijos karinė valdžia pradėjo tiesti asfaltuotą kelią per Janomami teritorijas. Buldozeriai sunaikino bendruomenių namus, jų vairuotojai pasėjo ligų. Tą kelią dar ir šiandien naudoja šiuolaikiniai kolonizatoriai bei galvijų augintojai, su jais atkeliauja ne tik ligos, bet ir alkoholis, kuris gentims yra pražūtingas. 1980 m. į Janomami žemes niekieno nekviesti
Guilherme Gnipper Trevisan/FUNAI/Hutukara/Survival nuotr./Nekontaktuotų Janomami žmonių bendruomeninis namas, vadinamas „jano“. Nuotrauka daryta 2016 m. Brazilijos valdžios užsakymu.
18
įsiveržė tūkstančiai aukso ieškotojų, o jiems pasipriešinti bandžiusius genčių žmones jie apšaudė ginklais, sugriovė jų namus. Tuomet per septynerius metus buvo nužudyta ar nuo atėjūnų atneštų ligų mirė maždaug penktadalis Janomami bendruomenės. Aukso paieškos teritorijoje tęsiasi, o Janomami yra nuodijami ir vejami iš savo žemių – kad netrukdytų. Be to, Brazilijos kariuomenė Janomami žemių viduryje pasistatė barakus. Žmonės praneša apie kareivių naudojamą prievartą prieš genčių moteris ir jų seksualinį išnaudojimą. Janomami gyvena dideliuose apvaliuose bendruomeniniuose namuose, vadinamuose „jano“ arba „šabono“. Kai kuriuose gali tilpti iki 400 žmonių. Kiekviena šeima turi savo laužą, kuriame dienos metu ruošiamas maistas. Naktį
šalia laužo kabinami hamakai miegui. Centrinė zona naudojama ritualams, žaidimams ir šventėms. Janomami tvirtai tiki žmonių lygybe ir ją kasdien įgyvendina realybėje: kiekviena bendruomenė yra nepriklausoma nuo kitų, jose nėra jokių vadų ar vadovų. Sprendimus bendruomenės priima konsensuso (bendro sutarimo) principu po ilgų diskusijų, kur pasisakyti kviečiami visi. Medžiotojas niekada nevalgo savo sumedžioto gyvūno – padalija jį šeimai ir draugams. Jam pačiam mėsos parūpina kiti medžiotojai. Janomami augina maždaug 60 įvairiausių pasėlių ir renka 15 skirtingų rūšių medų. Jų botanikos žinios aprėpia apie 500 augalų rūšių, kurias jie naudoja atitinkamai būstui, maistui, vaistams ir daiktams pasigaminti. Esminė Janomami gyvenimo dalis yra dvasinis pasaulis: kiekviena
būtybė, kiekvienas akmuo, medis ar kalnas turi dvasią. Kai kurios jų geros, kitos atneša nelaimes. Davis Kopenawa, Janomami prigimtinių žmonių asociacijos vadovas, sako, kad jo gentainiai savo teritorijose yra matę nekontaktuotų Janomami giminaičių, kurie nori ir toliau sau ramiai gyventi be jokių kontaktų su išoriniu pasauliu. „Kontakto nenorinčių indėnų yra daug. Aš jų nepažįstu, bet žinau, kad jie kenčia lygiai taip pat, kaip ir mes, – sako D. Kopenawa. – Noriu padėti savo nekontaktuotiems giminaičiams, nes jų kraujas toks pat kaip mūsų. Labai svarbu, kad visi indėnai, įskaitant ir nekontaktuotuosius, liktų savo žemėje – toje, kurioje gimė.“
„Survival“ video: Tragiškas pirmasis kontaktas.
„Survival“ video: Yra daugybė įvairiausių būdų matyti šį pasaulį ir jame gyventi.
https://player.vimeo.com/video/297691185
https://player.vimeo.com/video/30086205
„Survival“ video: Jokių skolų, jokių bombų, jokios taršos: bet „primityviais“ mes vadinam juos?
„Survival“ video: Iš oro filmuota nekontaktuota gentis Amazonėje
https://player.vimeo.com/video/30664227
https://player.vimeo.com/video/19712297 19
20