Issuu

Naujienlaiškis #14 2021 m. spalis

Pilietiniai judėjimai ir nevyriausybinės organizacijos. Kam priklauso žodžio laisvė?

Parengė: © Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma / Lithuanian NGDO Platform Kontaktas: Justina Kaluinaitė, justina@vbplatforma.org Viršelis: Darya Tryfanava / Unsplash.com Šis naujienlaiškis yra projektų „#VBirNVO“ ir Eurodad narių institucinio stiprinimo dalis. Projektus mums padeda įgyvendinti LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Europos komisijos programų lėšos. Donorų parama šiam leidiniui nereiškia pritarimo turiniui, už kurį yra atsakingi tik jo autoriai (Vystomojo bendradarbiavimo platforma). Donorai taip pat negali būti laikomi atsakingais už leidinyje pateiktos informacijos naudojimą.

Pilietiniai judėjimai ir nevyriausybinės organizacijos. Kam priklauso žodžio laisvė? „Didesnės už tave“ (angl. bigger-than-self) kovos turi milžinišką prasmę mums, žmogiškoms būtybėms. Jos įrodo, kad savo nelaimėje nesame vieni; primena, kad būtent tarpusavio pagalba, o ne susiskaldymas ir padėjo mūsų rūšiai išlikti tūkstančius metų; ir padeda pajusti vidinę pilnatvę, ateinančią tada, kai veiki ne vienas ir ne tik sau, bet su kitais ir kitiems. Justina Kaluinaitė Vystomojo bendradarbiavimo platforma

Ataka prieš tarptautinį judėjimą už žmogaus teises: Izraelis „teroristėmis“ paskelbė 6 Palestinos žmogaus teisių organizacijas

Baltarusijos pilietinės visuomenės organizacijos Lietuvoje: ar iš tiesų čia esame labai laukiami?

Prisipažinkime, juk giliai viduje dėl neteisybės mums skauda: Palestina ir žmogiškasis solidarumas Lietuvoje

11 Kūrybiškas aktyvizmas: #BePalmiųAliejaus 14 Dirbame mūsų visų labui: nevyriausybinio sektoriaus džiaugsmai ir godos 17 Psichikos sveikata: nėra jokio „mes“ ir „jie“. Yra tik „mes visi“

Vystomojo Bendradarbiavimo Platforma

Ataka prieš tarptautinį judėjimą už žmogaus teises: Izraelis „teroristėmis“ paskelbė 6 Palestinos žmogaus teisių organizacijas Vystomojo bendradabiavimo platforma Publikuota bns.lt, 2021 m. spalio 25 d.

Getty Images/ Malte Mueller

Dešimtmečius trunkančios Izraelio atakos prieš Palestinos visuomenę įgauna ne tik dar žiauresnių, bet ir vis absurdiškesnių pavidalų.

Vaikų, moterų, jaunimo, politinių kalinių, ūkininkų teisių gynėjai Visos šešios Palestinos pilietinės visuomenės organizacijos, kurias Izraelis įrašė į savo „juodąjį sąrašą“, dirba įvairiose žmogaus teisių gynimo srityse.

Penktadienį, spalio 22 d. Izraelio gynybos ministras Benny’is Gantzas šešias žmogaus teises ginančias Palestinos pilietinės visuomenės organizacijas paskelbė „teroristinėmis“. Ir nors ministras nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams, toks niekuo nepagrįstas kaltinimas kelia milžinišką grėsmę ne tik tolesnei šių gyvybiškai svarbių organizacijų veiklai, bet ir jų darbuotojų asmeniniam saugumui. Izraelio kariuomenė dabar turi „teisinį pagrindą“ bet kada juos areštuoti ir įkalinti, biuruose atlikti reidus ir konfiskuoti visą jų turtą.

Palestinos vaikų teises ginanti organizacija „Defence for Children International – Palestine“ (DCI-P) tiria ir dokumentuoja Izraelio vykdomus Palestinos vaikų teisių pažeidimus, tokius kaip karinis įkalinimas, smurtas prieš vaikus, žudymas ir kt. Organizacija taip pat teikia teisinę pagalbą Izraelio karinio tribunolo sistemoje atsidūrusiems vaikams ir užsiima vaikų teisių advokacija. Ji yra 1979 m. įkurto tarptautinio judėjimo už vaikų teises „Defence for Children International“, turinčio padalinius 35-iose šalyse ir patariamąjį statusą UNICEF, UNESCO ir Europos Taryboje, narė. Viešame pareiškime DCI-P direktorius Khaledas Quzmaras teigė: „Kadangi metų metus jų vykdomoms delegitimizacijos ir šmeižto kampanijoms nepasisekė mūsų nutildyti, Izraelio valdžia dabar nusprendė sustiprinti represyvią taktiką ir paskelbti pilietinės visuomenės organizacijas teroristėmis. <...> Esame pasiryžę ir toliau ginti Palestinos vaikus. <...> Reikalaujame, kad tarptautinė bendruomenė panaudotų visas įmanomas priemones siekiant Izraelio valdžios atskaitomybės už tikslines atakas ir represijas prieš Palestinos pilietinės visuomenės organizacijas, ir kad imtųsi veiksmų ir užbaigtų bendrininkavimą ir paramą Izraelio apartheidiniam režimui.“

Jungtinių Tautų specialioji pranešėja žmogaus teisių gynėjų klausimais Mary Lawlor socialiniame tinkle „Twitter“ šią žinią pavadino „keliančia nerimą“ ir į ją sureagavo taip: „Žmogaus teisių gynėjai nėra teroristai ir niekad neturėtų būti taip šmeižiami.“ Lietuvos Vystomojo bendradarbiavimo platforma visiškai pritaria M. Lawlor išreikštam teiginiui ir išreiškia solidarumą su Palestinos žmogaus teisių gynėjais ir pilietinės visuomenės organizacijomis bei ragina Lietuvos pilietinės visuomenės organizacijas padaryti tą patį.

1979 m. įkurta nepriklausoma Palestinos žmogaus teisių organizacija „Al Haq“ (arab. Teisė) dokumentuoja individu4

alius ir kolektyvinius žmogaus teisių pažeidimus ir teikia palestiniečiams teisinę pagalbą. Ji turi patariamąjį statusą Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų taryboje, yra Ženevoje įsikūrusios Tarptautinės juristų komisijos, Pasaulinės organizacijos prieš kankinimus, Tarptautinės žmogaus teisių federacijos ir kitų tarptautinių bei vietos organizacijų narė. Atmesdami Izraelio Gynybos ministerijos nuomonę, „Al Haq“ teisininkai rašo: „Žmogaus teisių gynimo ir advokacijos istorija Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir kituose pasaulio kraštuose rodo, kad engėjo priemonėms ir metodams ribų nėra. Siekiant Palestinos išlaisvinimo nuo Izraelio apartheido ir kolonijinio režimo, mūsų kaip žmogaus teisių gynėjų veikla nebus nei nutildyta, nei sustabdyta. Pasitikime mūsų draugų ir partnerių visame pasaulyje solidarumu įveikiant mums pateiktas kliūtis.“

Mūsų organizacijų darbuotojai deportuojami ir jiems neleidžiama laisvai keliauti, tačiau žmogaus teises ginantys palestiniečiai nuo represijų kenčia labiausiai. Šis sprendimas yra grėsmingas situacijos aštrinimas, keliantis pavojų svarbiausių Palestinos pilietinės visuomenės organizacijų veiklai. Tai, kad ištisus dešimtmečius tarptautinė bendruomenė nesugeba sustabdyti rimtų Izraelio vykdomų žmogaus teisių pažeidimų ir įvesti reikšmingų pasekmių už juos, skatina Izraelio valdžios institucijas taip begėdiškai elgtis. Tarptautinės bendruomenės atsakas bus tikrasis jos pasiryžimo apsaugoti žmogaus teisių gynėjus išbandymas. Didžiuojamės dirbdami su savo partneriais palestiniečiais jau kelias dešimtis metų. Jie reprezentuoja tai, kad pasaulinėje pilietinėje visuomenėje yra geriausia. Esame kartu su jais, ginčijant šį įžūlų sprendimą.“

Paramos kaliniams ir žmogaus teisių asociacija „Addameer“ (arab. Sąžinė) yra nevyriausybinė pilietinė organizacija, teikianti paramą Palestinos politiniams kaliniams. Jos tikslai: sustabdyti įkalintų Palestinos žmonių kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį su jais; sustabdyti neteisėtą sulaikymą ir įkalinimą; užtikrinti teisingą ir nešališką teismo procesą; užtikrinti pagarbą demokratinėms vertybėms vietos bendruomenėje.

Kerštas Hagoje (Nyderlandai) įsikūręs Tarptautinis baudžiamasis teismas (angl. International Criminal Court – ICC) š. m. pradžioje pranešė pradėsiantis tirti galimus karo nusikaltimus per 2014 m. Izraelio vykdytą karinę ataką prieš Gazą, kurios metu buvo nužudyta daugiau kaip 2 tūkst. žmonių, tarp jų – virš 500 vaikų, ir kitas vėliau sekusias karines atakas.

Tyrimų ir vystymosi centras „Bisan“ (angl. Bisan Center for Research and Development) dirba laisve, teisingumu, lygybe ir orumu paremtos Palestinos visuomenės labui. Pagrindinės jos veiklos įtraukia jaunimą, moteris ir skurdžiai gyvenančius žmones.

Jei bus pripažinti kaltais, Izraelio politikai, generolai ir kiti už karo nusikaltimus atsakingi asmenys turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tarp jų – ir žmogaus teisių organizacijas „teroristėmis“ paskelbęs dabartinis Izraelio gynybos ministras B. Gantzas, 2014 m. buvęs Izraelio kariuomenės vyriausiuoju štabo vadu, t. y. asmeniškai atsakingas už tuomet priimtus ir įgyvendintus sprendimus.

Palestinos Moterų komitetų sąjunga (angl. Union of Palestinian Women’s Committees) siekia užtikrinti moterų teises ir laisves Palestinos visuomenėje. Palestinos Žemės ūkio darbų komitetų sąjunga (angl. Union of Agricultural Works Committees) siekia užtikrinti maisto saugumą ir socialinį teisingumą bei padidinti ūkininkų ir viso Palestinos žemės ūkio gerovę.

Tarp duomenis Tarptautiniam baudžiamajam teismui apie galimai Izraelio vykdytus karo nusikaltimus Gazoje pateikusių organizacijų yra ir tos, kurias dabar Izraelis paskelbė „teroristinėmis“.

Palestinos Nevyriausybinių organizacijų tinklas ir Palestinos Žmogaus teisių organizacijų taryba viešame pranešime teigia, kad pastarieji Izraelio veiksmai „atspindi dešimtmečius trunkančius Izraelio bandymus kontroliuoti Palestinos žmones“ ir jais bandoma „nutildyti ir sunaikinti nepriklausomos Palestinos pilietinės visuomenės egzistavimą“. Jos taip pat pateikė kreipimąsi į tarptautinę bendruomenę, įskaitant pilietinės visuomenės organizacijas, žmogaus teisių gynėjus, Jungtines Tautas ir plačiąją visuomenę, kuriame, be kitų dalykų, ragina reikalauti, kad Izraelis atšauktų savo sprendimą šešių Palestinos pilietinės visuomenės organizacijų atžvilgiu.

Puolimas prieš tarptautinį žmogaus teisių judėjimą Dvi didžiausios pasaulyje tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“ taip pat griežtai pasmerkė tokius Izraelio veiksmus. Jungtiniame pranešime jos rašo: „Šis pasibaisėtinas ir nepagrįstas sprendimas – tai Izraelio vyriausybės ataka prieš tarptautinį žmogaus teisių judėjimą. Ištisus dešimtmečius Izraelio valdžios institucijos sistematiškai bando sustabdyti žmogaus teisių stebėseną ir nubausti tuos, kurie kritikuoja [Izraelio] represijas prieš palestiniečius.

Patrick Perkins / Unsplash.com

Baltarusijos pilietinės visuomenės organizacijos Lietuvoje: ar iš tiesų čia esame labai laukiami?

Jana Shnipelson / Unsplash.com

Vystomojo bendradabiavimo platforma Publikuota bns.lt, 2021 m. lapkričio 04 d.

Pastaruosius keletą metų vis daugiau Baltarusijos pilietinės visuomenės organizacijų persikelia į Lietuvą, nes tėvynėje joms tampa per sunku arba, kai kuriais atvejais, neįmanoma tęsti savo veiklų dėl politinių priežasčių. Oficiali Lietuvos valdžios institucijų pozicija skelbia, kad čia jos yra laukiamos, ir iš tiesų tam tikra pagalba yra suteikiama: pavyzdžiui, supaprastintos vizų į Lietuvą procedūros, finansinė parama ir politiškai išreikštas prieglobstis nuo Minsko. Tačiau problemų yra – bet jos nėra neišsprendžiamos. Šiame straipsnyje keletas Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovų išdėsto problemas, su kuriais jiems tenka susidurti, ir kartu pateikia konkrečius galimus jų sprendimų būdus. Dalis atsakomybės taip pat krinta ir ant Lietuvos pilietinės visuomenės pečių.

Šį tekstą paruošė Lietuvos Vystomojo bendradarbiavimo platforma. Jis parengtas remiantis internete vykusia diskusija „Baltarusijos pilietinė visuomenė Lietuvoje: integracija, situacija ir tolimesni žingsniai“, kurią organizavo VB Platforma ir moderavo Lietuvos NVO koalicijos vykdomoji direktorė Gaja Šavelė. Šiame tekste terminai NVO (nevyriausybinė organizacija) ir PVO (pilietinės visuomenės organizacija) naudojami kaip lygiaverčiai ir vienas kitą pakeičiantys.

Teisinė terra incognita, bankų arogancija ir kiti iššūkiai

atveju rusų, arba anglų. „Teisės aktai ir mokesčių klausimai tiems, kurie nori persikelti iš Baltarusijos į Lietuvą, vis dar yra terra incognita“, – sako jis.

Nors Lietuvoje bendra aplinka Baltarusijos nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) veikti yra gana palanki, praktikoje yra keletas dalykų, vis joms kišančių pagalius į ratus. Tokią poziciją išreiškė nepriklausoma ekspertė, analitikė ir buvusi Baltarusijos organizacijos „Human Rights House“ direktorė Anna Gerasimova. Problemų kyla pirmiausia dėl formalių reikalavimų: pavyzdžiui, NVO taikomi teisės aktai yra prieinami tik lietuviškai. „Kai kuriais atvejais, paskutinis įstatymo vertimas darytas 2009 m., o naujausi įstatymo pakeitimai – 2020 m. Savaime suprantama, tai nėra ta situacija, kai norėtųsi remtis „Google“ vertimu, todėl NVO būna sunku tiksliai žinoti, kaip jos gali teisėtai veikti Lietuvoje“, – sako A. Gerasimova. Dėl šios priežasties Baltarusijos pilietinės visuomenės nariai Lietuvoje yra priversti savo dažnai kuklius išteklius skirti vertimams ir teisinei pagalbai. Formalumų nežinojimas taip pat komplikuoja ir, pvz., buhalterijos darbą, kuris ir taip jau yra sudėtingas sienos kirtimo kontekste.

Iš dalies tai susiję ir su konkrečiais veiksmais: pirmiausia, nevyriausybinės organizacijos registracija, antra – kasdienės jos veiklos teisinių reikalavimų kontekste. Lietuvoje didžioji dalis valdžios institucijų paslaugų yra prieinamos internetu, kartais – tik internetu, be jokios popierinės dokumentų versijos, kurią būtų galima gauti paštu ar užėjus į atitinkamos institucijos aptarnavimo skyrių. Lietuvos NVO gali registruotis internetu, ši procedūra yra greita ir paprasta (tiesa, tam reikalingas elektroninis arba mobilusis parašas, kurį Lietuvos piliečiai ir nuolatiniai gyventojai gali lengvai įsigyti); tačiau užsienio NVO paprastai Lietuvoje galiojančio elektroninio parašo neturi, todėl visas registracijos procesas joms yra žymiai sudėtingesnis ir užima gerokai daugiau laiko. „Tiek daug kliūčių tam, kas turėjo būti paprasta“, – sako A. Gerasimova. Kita didelė problema, su kuria Baltarusijos piliečiai susiduria Lietuvoje, yra komercinių bankų nenoras atidaryti banko sąskaitas nei asmenų iš Baltarusijos, nei jų NVO vardu. Bankai tai aiškina „galimu pinigų plovimu“. Neturint banko sąskaitos, organizacijai labai sunku gauti finansavimą savo veikloms, sumokėti algas darbuotojams ir samdomiems žmonėms (pvz. mokymų vedėjams), įsigyti reikalingų

Baltarusijos Nacionalinės jaunimo tarybos RADA atstovas Zmiceras Herylovichius sutinka, kad ši problema yra rimta, nes trūksta informacijos apie teisinius reikalavimus Lietuvoje kalba, kurią suprastų Baltarusijos piliečiai – geriausiu 6

kelia problemų, nes projektiniai pinigai paprastai būna skirti tik jų veikloms vykdyti, o donorų jau patvirtintų projektų finansinius išteklius perskirstyti nėra lengva.

priemonių ir t. t. A. Gerasimova sako, kad nors ši problema egzistuoja ne tik Lietuvoje, ji kelia realią grėsmę pilietinės visuomenės organizacijų gebėjimui veikti tiek bendruomenių, tiek visos visuomenės labui. „Bankai pradėjo įsijausti į reguliatorių vaidmenį, – sako A. Gerasimova. – Tada tu, formaliai įregistravęs savo organizaciją Lietuvoje, nueini į banką atsidaryti sąskaitos, bet bankas atsako, kad tau čia, Lietuvoje, nėra ko būti! Esam matę, kiek daug organizacijų būna priverstos uždaryti savo banko sąskaitas ir desperatiškai bando rasti sprendimą, kad galėtų gauti finansavimą. Tai didžiulė problema.“

Problema su bankais yra kiek sudėtingesnė. NVO teisės instituto direktorius Rytis Jokubauskas yra konsultavęs ne vieną Baltarusijos NVO, kurioms Lietuvos komerciniai bankai grasino perduosią jų duomenis teisėsaugos tarnyboms. Tačiau tose situacijose akivaizdžiai nebūta jokios užuominos apie nusikaltimus, nebent tokie donorai kaip Švedijos ambasada Nyderlanduose kelia įtarimų Lietuvos bankams, kurių daugelio centrinės būstinės yra toje pačioje Skandinavijoje. Tačiau, R. Jokubausko nuomone, ir ši bankų problema gali būti išspręsta. „Vienas iš galimų būdų – valdžios institucijos pasikalba su Lietuvos centriniu banku, o šis savo ruožtu žinutę perduoda komerciniams bankams“, – siūlo jis.

Šių problemų fone yra ir dar viena – vidinė, susijusi su tapatybe. Baltarusijos aktyvistams iškyla klausimas: kaip save identifikuoti, kai esi nebe Baltarusijoje, bet su ja turi daug reikalų? Tarp Baltarusijos ir Lietuvos veikiančios Jaunųjų viešojo administravimo vadybininkų mokyklos (angl. School of Young Managers in Public Administration (SYMPA)) akademinė direktorė Tatsiana Chulitskaya sako, kad šiandien Baltarusijos pilietinė visuomenė praktiškai egzistuoja ant išlikimo ribos. „Daugybė organizacijų, veikusių 20 ar 30 metų, dabar Baltarusijoje teisiškai nustojo egzistuoti ir yra priverstos veikti iš užsienio. Tai kelia milžinišką iššūkį: kaip organizuoti veiklas ir pasiekti savo tikslinę auditoriją, fiziškai būnant kitur, – sako ji. – Tad paraleliai jos turi išspręsti ir išgyvenimo klausimą, t. y. pasirūpinti savo asmeniniu saugumu, ir kartu kaip tęsti savo veiklas – arba, dažnesniu atveju, kaip jas vėl pradėti nuo nulio, kaip iš užsienio pasiekti žmones, esančius Baltarusijoje. Todėl šiuo atžvilgiu organizacinė parama yra labai reikalinga.“

A. Gerasimova primena, kad tokie ir panašūs problemų sprendimai naudos atneštų ne tik baltarusiams. „Apie Baltarusiją kalbam kaip apie kažkokią išimtį. Ir nors iš tiesų imamasi specialių priemonių [Baltarusijos PVO labui], manau, kad tai visai ne išimtis, jei Lietuva iš tiesų nori būti atvira tarptautiniams veikėjams, atvykstantiems išjudinti ekonomikos: Baltarusijos PVO atvejis tik atskleidžia bėdas, su kuriomis susidurs ir visi kiti“, – sako ji. Tuo pat metu, toks komercinių bankų elgesys mažų mažiausiai atrodo nenuoširdus. „Visame pasaulyje priimta griežtų teisės aktų dėl pinigų plovimo ir mokesčių vengimo, tačiau, kaip matėme iš „Pandoros dokumentų“, įstatymai taikomi tik mažiems ir neturtingiems, o turtingieji ir galingieji visada atranda būdų juos apeiti“, – sako A. Gerasimova. Todėl itin svarbu visų pirma padėti mažosioms pilietinės visuomenės organizacijoms.

Sprendimai jau egzistuoja Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovai ne tik išdėsto problemas, su kuriomis jie susiduria Lietuvoje, bet ir pasiūlo jų sprendimus. Vieni jų yra paprasti ir nesunkiai įgyvendinami, kiti užtruktų ilgiau ir pareikalautų daugiau pastangų – daugiausia iš Lietuvos pusės.

Vienintelė diskusijoje dalyvavusi Lietuvos valdžios institucijų atstovė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos NVO plėtros skyriaus patarėja Justina Lukaševičiūtė patikino, kad „esame teisingame kelyje“, tačiau tas „kelias ilgas“. Pasak jos, svarbiausias dalykas, kurį Lietuvos valdžios institucijos gali suteikti Baltarusijos pilietinei visuomenei (ir Lietuvos pilietinei visuomenei taip pat) – tai švietimas ir kompetencijos, kad būtų sustiprinta ateinanti karta. J. Lukaševičiūtė sako, kad be kompetencijų advokacijos ir kitų visuomeninių veiklų srityse į priekį judėti yra sunku. Jaunųjų vadybininkų mokyklos SYMPA akademinė direktorė T. Chulitskaya sutinka, kad švietimo programos reikalingos, vertinamos ir turi būti tęsiamos, tačiau teigia, kad su didžiulėmis problemomis Baltarusijos organizacijos susiduria šiandien, o ne po dešimtmečio. Tad ir spręsti jas reikia šiandien. Tų problemų sprendimai nei bando pakeisti švietimą, nei stoti jam skersai kelio; švietimas problemų sprendimui taip pat neturėtų trukdyti.

Vienas iš tų paprastų sprendimų, kurį nesunkiai galėtų įgyvendinti atitinkamos Lietuvos valstybinės institucijos, yra NVO liečiančių įstatymų ir kitų teisinių procedūrų vertimai į užsienio kalbas, pirmiausia – anglų. Kitas daug sunkumų neturintis sukelti, bet labai naudingas sprendimas yra Z. Herylovichiaus pasiūlymas įkurti centralizuotą informacijos punktą Lietuvoje jau veikiančioms ar dar tik norinčioms veikti užsienio PVO, kuriam pritarė visi kiti diskusijos dalyviai. Tai galėtų būti „vieno langelio“ principu veikiantis taškas, kuriame užsieniečiai gautų visą jiems reikalingą informaciją apie teisines procedūras ir reikalavimus dėl vizų, mokesčių, nuolatinio gyventojo statuso ir kt. Išreiškęs dėkingumą už Lietuvos vyriausybės finansuojamas studijų programas, tokias kaip stipendijos Baltarusijos studentams studijuoti Vilniuje ar parama Lietuvoje įsikūrusiam Europos humanitariniam universitetui, Z. Herylovichius sako, kad tokios programos turėtų būti pratęstos ir išplėstos. Jis priduria, kad dažnai išteklių ypač stokojančioms jaunimo organizacijoms būtų labai naudinga institucinė finansinė parama patalpų nuomai, kur jos nariai galėtų susitikti ir vykdyti veiklas gyvai. Papildomas finansavimas jaunimo PVO reikalingas ir padoresniems darbuotojų atlyginimams, kurie Lietuvoje yra du-tris kartus didesni nei Baltarusijoje; be to, dėl mokesčių sistemų skirtumų abejose šalyse jaunimo organizacijoms būna sunku padengti papildomas administracines išlaidas. Tai

Andrew Keymaster / Unsplash.com

Minskas-Vilnius, kol kas tik į vieną pusę Neseniai Lietuvos NVO teisės institutas paskelbė tyrimą „Rytų partnerystė ir Lietuva: iššūkiai NVO, sprendimai ir galimybės. Baltarusijos atvejis“, kuriame pateikia bendros NVO situacijos analizę šešiose ES Rytų partnerystės šalyse – Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje. Tyrimas parodė, kad visose šiose šalyse NVO susiduria su įvairiais iššūkiais. „Bendra tendencija jose ta, kad vyriausybės nepasitiki NVO, todėl jas visaip reguliuoja, daugeliu atveju ir pernelyg daug reguliuoja, o taip pat visaip riboja jų veiklas“, – sako instituto direktorius R. Jokubauskas. Tokia rūsti realybė itin akivaizdžiai pasireiškia Baltarusijoje, ypač pastaruosius porą metų. „Baltarusijoje aplinka yra labai nedraugiška PVO atžvilgiu“, – sako R. Jokubauskas ir priduria, kad kasmet vykdomas PVO tvarumo indeksas 2019 m. neparodė jokio žymaus pagerėjimo Baltarusijoje lyginant su situacija prieš dešimtmetį, t. y. 2009-aisiais. Čia reikia turėti omenyje, kad į 2019 m. indeksą neįtrauktos valdžios institucijų atakos prieš pilietinę visuomenę, žymiai padažnėjusios ir pasunkėjusios 2020 m. Tad nors ir, pavyzdžiui, Baltarusijoje oficialios NVO registracijos procedūros nelabai kuo skiriasi nuo tokių procedūrų kitose šalyse, realybėje daugybės NVO valdžios institucijos tiesiog neregistruoja dėl politinių priežasčių. Be to, šioje šalyje praktiškai nėra mokesčių lengvatų nevyriausybinėms organizacijoms ar kitokių jų darbo skatinimo ir palaikymo priemonių.

Dmitry Levkovets / Unsplash.com

pusėms, – sako Lietuvos Vystomojo bendradarbiavimo platformos patarėja politikos, advokacijos ir partnerysčių klausimais Justina Kaluinaitė. – Iššūkiai, su kuriais Baltarusijos pilietinė visuomenė šiuo metu susiduria Lietuvoje, ne tik reikalauja nuoširdaus dialogo tarp visų pusių, bet ir pateikia nuostabią galimybę dar kartą tapti tikrais ir lygiaverčiais partneriais. Nepamirškim, kad būtent partnerystę nuolat viešai akcentuoja ir mūsų Užsienio reikalų, ir Socialinių reikalų ir darbo ministerija.“

Daugybę žmonių, aktyviai įsitraukusių į pilietinės visuomenės veiklas Baltarusijoje, Aleksandro Lukašenkos vyriausybė įkalina, jiems grasina arba kitaip persekioja. Kai kurie jų pasirinko persikelti į kaimyninę Lietuvą ir savo veiklas tęsti iš kitos šių dviejų valstybių sienų pusės.

Namų darbai Lietuvos pilietinei visuomenei

Šis aspektas tampa dar svarbesnis žinant, kad bendros tarpinstitucinės politikos būtinybė dar labiau išaugo. J. Kaluinaitė paaiškina, kad vystomojo bendradarbiavimo finansavimas kaimyninės šalies (kaip ir kitų šalių) NVO vykdomiems projektams atkeliauja iš Užsienio reikalų ministerijos, tačiau kadangi Baltarusijos NVO dabar yra Lietuvoje, įsitraukti turi ir už nevyriausybinį sektorių atsakinga Socialinių reikalų ir darbo ministerija. Be to, kiek pakito ir Baltarusijos PVO dėmesys, nes dalis jų tikslinės auditorijos tebėra Baltarusijoje, kita dalis – Lietuvoje. „Aiškiai matome neatidėliotiną bendradarbiavimo būtinybę ir bendros strategijos dėl Lietuvos paramos mūsų šalyje esančioms Baltarusijos pilietinės visuomenės organizacijoms poreikį, – sako J. Kaluinaitė. – Dvikalbiai vertimai, platesnis prieinamumas prie elektroninių valdžios paslaugų bei jų adaptavimas nenuolatiniams šalies gyventojams, centrinis informacijos punktas Lietuvoje veikiančioms NVO – visos šios problemos egzistavo jau vakar. Tad dialogo ir veiksmų reikia imtis, nors ir pavėluotai, bet jau šiandien.“

„Mums reikia, kad Lietuvos NVO dalyvautų advokacijos kampanijose, nes kalba eina apie komunikaciją su Lietuvos valstybės institucijomis: kaip teisės aktus padaryti labiau prieinamus užsieniui, ne tik Baltarusijai, kaip išspręsti bankų problemą, – sako analitikė ir SYMPA direktorė Natallia Rabava. – Jei norime tai pakeisti, mums reikia gerai organizuotų advokacijos kampanijų, tačiau Baltarusijos NVO jų negali organizuoti be pagalbos iš Lietuvos NVO.“ T. Chulitskaya su tuo sutinka ir siūlo: „Reikėtų surengti apskritąjį stalą su Baltarusijos ir kitomis PVO, su visomis politinėmis suinteresuotomis šalimis. Dialogas ir konsultacijos privalo būti įtraukios.“ Savo ruožtu, Lietuvos pilietinės visuomenės atstovai nori matyti aiškesnę vyriausybės suformuluotą kryptį: ar saugių, bet laikinų namų suteikimas baltarusiams yra viskas, ką galime? Ar norime remti ilgalaikį pilietinės visuomenės vystymąsi? Kiek iš tikrųjų esame pasirengę su šia situacija tinkamai tvarkytis, jei jos laikinumas tęsis metų metus ar net dešimtmečius? Tačiau tuo pat metu Lietuvos PVO turėtų aiškiai pasakyti – pirmiausia sau, po to ir kitiems, – koks yra jų vaidmuo remiant Baltarusijos PVO. Ką jos turi nuveikti ir kaip?

Kalbant apie Lietuvos pilietinės visuomenės vaidmenį, VB platforma ragina vadovautis tarpusavio pagalbos ir įtraukties principais. „Turime kalbėtis su mūsų kolegomis baltarusiais apie jų poreikius ir būdus juos patenkinti, – sako J. Kaluinaitė. – Neturėtume numesti problemų sprendimo kitiems, nes savo srityse visi esame atsakingi. Neužtenka pareikšti politinės valios, jei jos neužtikrina realūs veiksmai.“

„Daugelis šių Baltarusijos NVO buvo mūsų vystomojo bendradarbiavimo partnerės, prieš joms persikeliant į Lietuvą. Tokia regioninė partnerystė buvo labai naudinga abiem 8

Prisipažinkime, juk giliai viduje dėl neteisybės mums skauda: Palestina ir žmogiškasis solidarumas Lietuvoje Vystomojo bendradabiavimo platforma

Publikuota: www.vbplatforma.org

Pokalbio įrašas – youtube.com/watch?v=T25vvVsMu60

Andrius Mažeika, Palestina.lt bendraįkūrėjas. Paveikslo „Arbūzas“ autorė - Ara Radvilė (@araradvile_art)

Palestinos sausio 13-osios

Nepaisant mūsų ilgos ir neteisybių kupinos istorijos, Lietuvoje, deja, neturime gilios protestų prieš pasaulyje vykdomas neteisybes tradicijos. Žmonės gan vangiai kuria visuomeninius judėjimus ar prie jų jungiasi – ar tai būtų kova prieš imperialistinį karą Irake, ar solidarumas su išnaudojamais kavos ir bananų augintojais Lotynų Amerikoje bei Afrikoje. Išimtis turbūt yra dalies Lietuvos visuomenės parama Tibeto laisvės kovai, kurios priešakyje kadaise buvo šviesaus atminimo rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Tačiau tokios „didesnės už tave“ (angl. bigger-thanself) kovos turi milžinišką prasmę mums, žmogiškoms būtybėms. Jos įrodo, kad savo nelaimėje nesame vieni; primena, kad būtent tarpusavio pagalba, o ne susiskaldymas ir padėjo mūsų rūšiai išlikti tūkstančius metų; ir padeda pajusti vidinę pilnatvę, ateinančią tada, kai veiki ne vienas ir ne tik sau, bet su kitais ir kitiems. Apie pastangas burti žmones judėjimui už Palestinos laisvę pasakoja nepriklausomo informacinioanalitinio portalo Palestina.lt bendraįkūrėjas ir atstovas spaudai, fotografas, keliautojas Andrius Mažeika.

Kalbant apie Palestiną Lietuvoje, bendras masinis vaizdas yra žiniasklaidos pateikiama labai šališka informacija ir valdžios institucijų reiškiama parama Izraeliui, kaip, pvz., oficialus Seimo [užsienio reikalų komiteto] raštas, kuriuo besąlygiškai paremtas Izraelis [šiam bombarduojant Gazą ir vykdant smurtines atakas Jeruzalėje 2021 m. gegužę]. Tad vaizdas pateikiamas toks: pirma – sakoma, kad Palestina neegzistuoja ir jos niekad nebuvo, antra – kad Palestina neva yra baisiai sudėtingas konfliktas. Dar turim ir tokią dalį: „Ai, tai arabai teroristai, kurie visur viską sprogdina, tai, matyt, čia bus tie patys“. Dažnas lietuvis net ir turkus su arabais maišo. Tad iš vienos pusės situacija tokia, o iš kitos – tai, ką mes bandom daryti su informaciniu portalu Palestina.lt ir su mūsų organizuojamais protestais – parodyti žmonėms, kad visų pirma Palestina yra labai sena kultūra, nuo senų senovės ten gyvena žmonės, tai labai gilias tradicijas turinti vieta – Palestina minėta romėnų laikų žemėlapiuose. Palestina yra ne joks konfliktas, o paprastų paprasčiausia kolonizacija: trečia šalis [Didžioji Britanija] nusprendė, kad dar kita šalis [Izraelis] ten gali gyventi, o tūkstančius metų ten gyvenę vietiniai gyventojai [palestiniečiai] negali. Su tuo susiję visi dabartiniai įvykiai, kurie tęsiasi nuo Izraelio įkūrimo ir dar prieš tai; užsienio žmogaus teisių organizacijos tai pripažįsta ir pradėjo atvirai apie tai kalbėti, 9

Kodėl visuomeniniai judėjimai Lietuvoje tokie silpni

Kai kalba pasisuka apie tokius tikslus kaip Palestinos laisvė, kodėl žmonės už ją kovoja? Man atrodo, kad žmonėms svarbus ir nesvetimas teisingumo pajautimas, ką mes juo bevadintumėm, bet tą jausmą turim visi – jaučiam, ar kažkas yra teisinga, ar neteisinga. Palestina yra vienas stipriausių neteisingumo pavyzdžių. Jeigu bent jau kalbėtume tiesiai šviesiai apie tai, kas ten vyksta – kad žmones kiekvieną dieną pokšt ir nušauna, į kalėjimą uždaro – tada būtų kiek mažiau neteisinga. O dabar apie tai net kalbos nėra. Tai labai stipriai žmones aktyvuoja.

Esu girdėjęs apie tyrimą, kur matuotas empatijos lygis įvairiose šalyse. Esu linkęs sutikti su jo išvadomis, kad Lietuvoje yra kažkokia empatijos krizė kitiems, įskaitant mus pačius, lietuvius, vienas kitam. Tą matome ir iš kasdienio bendravimo, tarkim, parduotuvėje. Iš dalies turbūt dėl to kaltos istorinės priežastys – kolektyvinė trauma to, kas įvyko per Antrą pasaulinį karą ir gal dar seniau, net imant ir baudžiavą.

Anglijos mokslininkai Kate Pickett ir Richardas Wilkinsonas yra išleidę knygą „The Spirit Level: Why More Equal Societies Almost Always Do Better“ (liet. Dvasios lygmuo: kodėl lygesnėms visuomenėms beveik visada sekasi geriau), kurioje analizuoja socialines problemas, tokias kaip nepilnamečių nėštumas, viršsvoris, nusikalstamumas ir nagrinėja, su kokiais dalykais jos koreliuoja. Jie atrado, kad bendras vardiklis yra socialinis neteisingumas, socialinė nelygybė. Ypač su tuo susijęs nusikalstamumas, nes žmonės jaučia, kad kažkas negerai, kad man yra daroma neteisybė. Iš to kyla agresija, pyktis. Bet taip pat iš to gali kilti ir noras kovoti, rūpintis kitais ir jiems atstovauti. Tą mes darome ir su Palestina.lt, o kiti daro su kitomis temomis, pavyzdžiui, Tibetu.

Kas mus išskiria nuo kitų? Empatija? Jei atsisakai empatijos, ar labai gali save žmogumi vadinti?

Kovos už teisingumą prasmė ir kodėl mums jos taip trūksta Reikia pradėti nuo to, kad mums pateikiamas žmogaus paveikslas – tai, kas yra žmogus – iš esmės yra klaidingas. Mums sakoma, kad žmogus visų pirma yra egoistas – tuo paremta visa mūsų ekonomika. Tad žmogus neva viską daro tik dėl savęs, bet tada turim tokias keistas situacijas, kurias reikia labai iškreipti, kad jos paremtų tokį naratyvą. Pavyzdžiui, žmogus turi veidrodinius neuronus: jei tu verki, man blogai. Kaip tą paaiškinti, jei aš egoistas? Man turėtų būti absoliučiai nesvarbu, ar tau blogai, ar gerai. Kitas pavyzdys: nepažįstamas žmogus skęsta upėje, aplink vien ledai, pavasaris, o aš staiga šoku, traukiu tą žmogų, nors ten mirtinai pavojinga, nes jau susidaręs ledonešis. Gal paskęsiu, gal ne. Per tas kelias milisekundes, kol įšoku, ar aš skaičiuoju, kad man Nausėda užkabins medalį? Kad apie mane parašys laikraščiai? Kaip iš tiesų yra? Galai visiškai nesusiveda. Ta pati ekonomika: Adamas Smithas kalbėjo, kad mes viską darome tik iš asmeninio intereso. Tačiau beveik pačias teorijas kėlė ir islamo mąstytojai, tik jie apie tai rašė visai iš kitos pusės – kad mes viską darome dėl bendro gėrio. Bet kažkodėl mums, vakariečiams, norisi, kad būtų viskas tik apie mane.

Palestina yra kaip metafora kolonializmui, imperializmui, rasizmui, neteisybei, didžiulei empatijai arba empatijos nebuvimui. Į Palestiną telpa labai daug. Bet man atrodo, kad Palestina nėra kažkuo išskirtinė, jeigu iš esmės pažiūrėsim į tokias situacijas ir tokias neteisybes ant Žemės kažkur kitur – panašumų labai daug.

Kuo čia dėtas arbūzas Arbūzas yra vienas iš Palestinos laisvės ir rezistencijos simbolių, nes arbūzo spalvos yra Palestinos vėliavos spalvos. Žinome daug komiškų situacijų apie sovietinę okupaciją ir simbolius – lygiai taip pat komiškai ir Palestinoje, kur senukas sulaikomas su arbūzais, nes mat arbūzas yra ginklas. Kita dalis – arbūzą nešiesi eidamas į svečius ar į verslo susitikimą. Pasakymas „Tu esi arbūzo galva“ reiškia, kad esi kvailys. Tad Palestinoje arbūzas yra labai svarbu, dėl to ir pasirinkau pasistatyti jį kaip foną.

Kitas geras pavyzdys – kodėl taip norim turėti gyvūnus? Ką tas gyvūnas duoda? Realiai, juo reikia rūpintis. Žinoma, jis suteikia džiaugsmo ir meilės, bet iš tiesų tai mums patinka rūpintis – rūpintis ne savim. Mums natūralu tai daryti.

Palestina

Kūrybiškas aktyvizmas: #BePalmiųAliejaus Vystomojo bendradabiavimo platforma Publikuota: manoteises.lt, 2021 lapkričio 12 d. Pokalbio įrašas – youtube.com/watch?v=Lbhl5Q5PQ8U&t=363s

Kampanija #BePalmiųAliejaus apie palmių aliejaus žalą ir alternatyvas jam visuomenę informuoja įvairiais kūrybiškais metodais: Vilniaus MO muziejuje pristatė žiniasklaidos tinklui „Al Jazeera“ dokumentiką kuriančios Viktorijos Mickutės 3D filmą „The Curse of Palm Oil“ (Palmių aliejaus prakeiksmas), kuris parodo neigiamą aliejinių palmių plantacijų poveikį vietos gyventojams ir aplinkai. Apsilankė keliose mokyklose, kur apie tai kalbėjosi su moksleiviais ir mokytojais. Bendradarbiavo su menininke Jolita Vaitkute, kuri sukūrė meninę instaliaciją „Destrukcija“, pristatytą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir sostinės aikštėse. Šis kūrinys yra trys natūralaus dydžio orangutanų skulptūros: viena iš natūralių medžiagų, tokių kaip samanos, simbolizuojanti gamtą, žemę, mišką; kita iš anglies, simbolizuojanti miško naikinimo techniką jį sudeginant; ir trečioji – aplipdyta pakuotėmis tų gamintojų, kurie savo produkcijoje naudoja palmių aliejų. Po šios akcijos sulaukė daugybės atsiliepimų, žmonės ne tik tarpusavyje apie ją kalbėjosi, bet ir kreipėsi į kampanijos organizatorius klausdami: „Kaip galime prisidėti prie palmių aliejaus daromos žalos mažinimo?“ Šiemet keliuose Lietuvos miestuose ant medžių prikabino informacinių lentelių „Medžiai kviečia pagalbos“ ir pasirūpino 3D instaliacija ant Baltojo tilto Vilniuje grindinio. Pastaroji akcija buvo itin sėkminga, kasdien ją pamatydavo daugybė žmonių. Apie visa tai pasakoja žiedinės ekonomikos Lietuvoje populiarinimui ir be atliekinės gamybos ir gyvenimo būdo skatinimui skirtos viešosios įstaigos „Žiedinė ekonomika“ steigėjas, visuomeninės kampanijos #BePalmiųAliejaus iniciatorius Domantas Tracevičius. 11

„Žiedinė ekonomika“ steigėjas, visuomeninės kampanijos #BePalmiųAliejaus iniciatorius Domantas Tracevičius

Skirdami laiko ir pastangų skaityti maisto produktų etiketes, iš dalies palmių aliejaus vartojimą galime sumažinti iki minimumo.

Džiunglės ant Baltojo tilto

Kasdieniame mūsų meniu

Vasarą Vilniuje ant Baltojo tilto grindinio mūsų iniciatyva atsirado džiunglių vaizdas, nes gražia grafika norime informuoti žmones apie tai, kad mūsų vartojimas turi neigiamą poveikį. Klausimas tik, kokio dydžio tas neigiamumas: jei vartojame vietinę ekologišką produkciją, padedame tokiems ūkininkams išsilaikyti, mūsų vartojimas tampa teigiamu. Tačiau juk daugiausia vartojame pigių produktų iš prekybos centrų, kurių sudėtyje dažnai yra ir palmių aliejaus.

Kuo čia dėta Lietuva? Apie 40 proc. palmių aliejaus naudojama maisto ir maždaug 5 proc. – buitinės chemijos pramonėje. Tad tiesiog gyvendami savo gyvenimą mes kasdien kažkokia forma naudojame palmių aliejų. To išvengti praktiškai neįmanoma, nors pasirinkimą jo nevartoti turime, kad ir sąlyginį. Skirdami laiko ir pastangų skaityti maisto produktų etiketes, iš dalies palmių aliejaus vartojimą galime sumažinti iki minimumo. Su higienos ir buitinės chemijos prekėmis sudėtingiau, nes etiketėse sudėtinga atsekti visus palmių aliejaus ir jo šalutinių produktų pavadinimus – jų begalė. Todėl būtina dar ryškiau žymėti, kad konkrečiame produkte yra palmių aliejaus. Kai kurie gamintojai tai jau daro – yra ledų, saldainių, bulvių traškučių, ant kurių pakuočių nurodyta, jog juos gaminant palmių aliejus nenaudotas. Žinoma, tai marketingo dalis, tačiau dalis vartotojų to nori ir todėl tokį žymėjimą laikau teigiamu.

Miškai tampa mono-plantacijomis Apskritai palmių aliejus yra labai efektyvus, per metus galima nuimti ne vieną derlių ir 1 kv. km išauginti iki penkių kartų daugiau, nei rapsų ar saulėgrąžų aliejaus. Tačiau esmė – kaip jis auginamas ir kur. Ten, kur jis auginamas dabar – daugiausia Indonezijoje – prieš 30 metų 95 proc. teritorijos buvo atogrąžų miškai. Plantacijoms juos reikėjo iškirsti, o džiunglėse juk gyvena biologinė įvairovė, visa ekosistema: didieji žinduoliai, tokie kaip orangutanai, Sumatros tigrai ir drambliai, ir, žinoma, daugybė mažesnių gyvūnų. Dažniausiai miškai naikinami naudojant techniką „slash and burn“ (angl. nurėžk ir sudegink): dalį iškerta, kitą dalį padega, kad būtų greičiau ir paprasčiau.

Blogiausia, kad kartelė mūsuose nusileidusi labai žemai: juk žymiai prasmingiau būtų žymėti ne ekologiškus, o neekologiškus produktus. „Šis produktas išaugintas naudojant pesticidus, chemines trąšas ir milžinišką CO2 išmetimo kiekį.“ Tai reiškia, kad jo poveikis aplinkai ir klimatui yra žiaurus. Pirkdami produktus, sumokame tiek, kiek ūkininkas išleido trąšoms, degalams, susimokame ir antkainį prekybininkams, tačiau į tai beveik neįeina poveikis aplinkai, už kurį visi sumokėsime vėliau. Už tai jau moka gyvoji gamta, o pasikeitus klimatui sumokės ir ateities kartos.

Kam priklauso žemė? Palmių aliejaus pramonė turi neigiamą poveikį ne tik aplinkai, bet ir žmogaus teisėms. Besivystančiose šalyse ne visada egzistuoja nuosavybės teisių dokumentai. Pvz., Malaizijos miškuose gyvenantys Orang Asli (malajų k. „vietos žmonės“) puoselėja savo kultūrą, bet neturi nuosavybės teisių į žemę, kurioje jų protėviai gyveno protėviai ilgus amžius. Plečiant plantacijas, ne tik iškertami miškai, bet ir atimamos jų žemės. Plantacijose dažnai naudojami pačioje ES uždrausti pesticidai, taip teršiamos ekosistemos ir ypač vanduo, tad žmonės praranda geriamo vandens šaltinį.

Tačiau juk esam ne robotai, mūsų laikas ribotas ir jį norim paskirstyti pagal tai, kas mums labiausiai rūpi. Lengviausia, kai daliniai problemų sprendimai įtraukiami į vartojimo kainą. Geriausias pavyzdys yra butelių depozitas. Nors dar prieš įvedant šią sistemą, dalis stiklo, plastiko ir aliuminio pakuočių buvo rūšiuojama, taip susigrąžinant pinigus už žaliavą. Depozito sistema iš anksto pati paėmė dalį mūsų pinigų ir pasakė, kad juos galime atgauti, priduodami bu-

Pok Rie / Pexels.com

daug persidengimų. Jei jie būtų vienas kito taip nekentę, elementari logika sako, kad tiesiog būtų buvę labai sunku gyventi, kai toje pačioje gatvėje vaikšto „priešas“. Net ne kitame rajone – ne Fabijoniškėse, jei aš iš Karoliniškių, bet mano gatvėje. Tai iš kur man žinoti, ką su juo daryti? Tai yra sukurta problema.

ypač per paskutinį Gazos bombardavimą: visų pirma tai yra apartheidas, o antra – okupacija, kasdienis žmonių žeminimas, jau nekalbant apie žudymus, bombų mėtymą ant civilinių pastatų. Kaip aš mėgstu sakyti, Palestinoje kasdien vyksta sausio 13-oji. Mes turėjom vieną ir gerai ją atsimenam, o palestiniečiai turi praktiškai kasdien: kartais daug sausio tryliktų per vieną dieną, o kartais – trumpos atostogos.

Skirtumai tarp protestų Lietuvoje už Palestinos laisvę prieš trejus metus ir šiemet

Maža ir okupuota

Pastarasis protestas š. m. gegužę pritraukė daugiausiai žmonių ir daugiausiai užsieniečių, musulmonų, palestiniečių, kurie nebijo ateiti ir pasisakyti. Galbūt tai susiję ir su tuo, kad visas globalinis naratyvas pradėjo labai stipriai keistis ne Izraelio, o Palestinos naudai, ir tapo normalu vartoti tokius žodžius kaip „apartheidas“ apibūdinant tai, ką Izraelis daro. Tas pats „The New York Times“, publikavęs Izraelio nužudytų vaikų portretus, irgi sukūrė naują precedentą, tai jautėsi ir Lietuvoje. Buvo daug daugiau palaikymo, daugiau žmonių sužinojo apie ten esančią situaciją. Tą rodė ir mūsų portalo Palestina.lt lankomumo statistika, kuri per tą mėnesį išaugo dešimtis kartų.

Tokie labai skirtingi Palestinos matymai. Kuo čia išsiskiria Lietuva nuo kitų Vakarų valstybių? Lietuvoje vis dar labai gajus Izraelio naratyvas. Palyginkim su, pavyzdžiui, Airija. Nors mūsų ir airių istorija labai panaši – airiai turėjo ilgą ir baisią Anglijos okupaciją, mes turėjom Sovietų Sąjungos, prieš tai carinės Rusijos okupaciją – bet airiai savo istorijos nepamiršo; nepamiršo, ką reiškia būti po okupanto padu ir kad reikia kitam, esančiam po okupanto padu, padėti. O mes, regis, ėmėm ir pamiršom. Todėl kai pradedi apie tai kalbėti Lietuvoje, mažų mažiausiai atrodai keistas. Airijoje kalbos [apie Palestinos suverenumą] vyksta parlamentiniu lygiu.

Sunkumai suburiant žmones

Versijų daug. Kaip susigaudyti, kur čia teisybė?

Palestinos klausimu viena yra baimė – tai svarbiausia dalis, atmetus nežinojimą. Tačiau manau, kad mums svarbu susimąstyti, kodėl mes, būdami Lietuvoje, turėtume bijoti kalbėti apie, sakykim, Izraelį. (Pakeiskim Izraelį Indija, Kinija, Peru, bet kuo…) Kodėl turime bijoti kalbėt apie juos čia? Kas mūsų valstybėje negerai, kad aš turiu bijoti kalbėti apie tai, kur vykdoma neteisybė? Tai labai svarbus punktas pamąstymui mums visiems.

Man atrodo, visų pirma svarbus kritinio mąstymo elementas: pradėti atsirinkti informaciją. O antra, kas padeda – tai nurengti tą kompleksiškumo, sudėtingumo rūbą. Pavyzdžiui, labai gera užduotis yra tiesiog nuimti pavadinimus – ne Palestina ir Izraelis, o bet kas kitas. Ir tada, jei papasakosi viską, kas ten vyksta, arba patį principą – kažkas atvažiavo ir pasiėmė kažkieno žemę – kiekvienam žmogui tai atrodys nesąmonė. Bet kai pridedi žodžius „Palestina“ ir „Izraelis“, staiga viskas pasidaro „komplikuota“.

Baimė viena, kita – nežinojimas arba prisidengimas tuo, kad neva Palestina yra sudėtingas reikalas. Ir yra kitas – visiškas nežinojimas. Ir visoje šitoje temoje viską labai blokuoja sena gera islamofobija. Tada vedama atskirtis: „vakarietiški“ izraeliečiai su savo startuoliais, moderniu gyvenimo būdu, fainais kurortais, gera kosmetika iš jau tuoj dėl tos kosmetikos būsimos nužudytos Negyvosios jūros, ir kitoje pusėje – tie „apsišiukšlinę“ arabai. Viskas, taškas: daugiau niekuo nesidomiu. Nors gal reikėtų. Pavyzdžiui, iš kur atėjo daugybė dalykų, kuriuos naudojam čia, įskaitant matematiką? Ar ne iš tų arabų? Ar jie tikrai tik apsišiukšlinti sugeba?

Didelį vaidmenį turi ir islamo nesupratimas – čia labai didelė Vakarų spaudos įtaka; stumiamas anti-islamiškas naratyvas, esą jie nori mūsų Europą užkariauti, visą kultūrą pakeisti. Izraelis puikiai į tai įsijungia su savo kalbėjimu, kad čia neva religinis konfliktas. Tačiau iš tikrųjų tai neturi nieko bendro su religija, nes įvairiausių religijų bendruomenės Palestinoje kartu gyveno labai daug metų. Tą puikiai galima pamatyti nuėjus į Senąją Jeruzalę, kurioje yra krikščionių, žydų, musulmonų kvartalai, bet kartu ir

Palestiniečių teatro „Al Hakawati“ (Istorijų pasakotojas) Jeruzalėje skelbimų lenta.

Sistemos keitimas turi daug būdų, tarp jų – neigiamo poveikio aplinkai apmokestinimas. Pvz., CO2 mokestis įgalina mažus, aplinkai draugiškus verslus, juos padaro konkurencingais, o taršius atvirkščiai – brangiais; taip vartotojas, kuriam galbūt klimato kaita nerūpi, perka, kas pigiau – iš aplinkai draugiško verslo. Kita dalis yra draudimai – jau uždrausta dalis pesticidų ir labai tikiuosi, kad bus uždraustas ir kompanijos „Monsanto“ produktas „Roundup“, kurio pėdsakų savo organizmuose turim turbūt visi vien dėl to, kad vartojam neekologiškų žemės ūkio produktų. Yra ir reguliavimo priemonės – pvz., palmių aliejaus nelaikyti atsinaujinančiu ištekliumi. Tada ir korporacijos jo nenaudos. Arba reikalavimas atitinkamai žymėti produktus, kaip įvyko su buitinės technikos prietaisų ir pastatų energetiniu efektyvumu: neefektyvaus niekas nenori, nes toks sunaudoja daugiau elektros ir brangiau atsieina.

telius į tam skirtus punktus. Tad nėra taip, kad lietuviams staigiai parūpo aplinkosauga – ne, tiesiog atsirado suvokimas, kad tu gali susigrąžinti savo pinigus, t. y. ekonominė skatinimo priemonė, pakeičianti mūsų vartojimą.

Žalingos ES taisyklės dėl biodegalų Palmių aliejaus auginimas nedideliais kiekiais gali būti suvaldomas, bet pasikeitusi ES politika pradėjo remti biodegalus – biologinius priedus, pakeičiančius dalį dyzelino arba benzino. Pigiausias dyzelino priedų pakaitalas yra palmių aliejus, nes jis labai efektyvus. Atsiradus įpareigojimui iš ES maišyti tam tikrą procentinę biologinių priedų dalį į dyzeliną, susikūrė milžiniškas poreikis ir atsirado įmonių, kurios į tai investavo. Bene didžiausia jų yra Suomijos kompanija „Neste“. Statistiniai duomenys rodo, kad daugiau nei pusė viso pagaminamo palmių aliejaus naudojama būtent degalams. Siekiame, kad ES ištaisytų savo klaidą ir palmių aliejaus nelaikytų atsinaujinančiu ištekliumi.

Tačiau realija yra pinigai ir kadencija. Sprendimų priėmėjai keičiasi kas tam tikrą laikotarpį ir yra langas, kai jie gali priimti nepopuliarius sprendimus – dažniausiai tai pirmi dveji metai, po to priiminėjami tik populistiniai sprendimai. Pirmieji dveji kadencijos metai – tai laikas, kai galima padaryti poveikį ir įsijungia ilgesnis mąstymas nei tik ateinantis rinkimų ciklas. Atsirado noras ruošti planus 2030 ar 2050 metams, tačiau dešimtmetis yra daugiausia, kiek pas mus žiūrima į priekį. Ne septynias kartas, kaip irokėzai. Būtų gerai, jei žiūrėtume į priekį bent vienos kartos labui.

Kūrybiškas aktyvizmas Visuomenės dėmesį į palmių aliejaus problemą siekiame patraukti kūrybiškais veiksmais. Tai prasidėjo prieš gerus dvejus metus. Kiek svarbus kūrybiškumas aktyvizmo veiklose? Pirmas aspektas yra techninės žinios, kad galėtum apginti savo idėją. Tai pamatas: jei nesi įsigilinęs į visą sistemą, oponentai prieš tave laimės argumentus, tad reikia žinoti visą grandinę, kuo ji prasideda ir kuo baigiasi, taip pat tinkamas alternatyvas. Pvz., aktyvizmas „uždrauskim plastiką“ siūlo popierinius maišelius, kurių poveikis klimatui dar didesnis nei plastikinių.

Kaip įsitraukiau į šią veiklą Prieš kelerius metus supratau, kad atliekų tvarkymas Lietuvoje yra neefektyvus. Bandžiau kaip įmonės atstovas supažindinti valdžios institucijas su geraisiais užsienio pavyzdžiais, tačiau pelno siekiančių įmonių nesiklausoma, nes manoma, jog jos tik ieško naudos sau. Todėl įsteigiau visuomeninę organizaciją, kad ištransliuočiau žinutę, jog galim atliekas tvarkyti kitaip – ir geriau.

Antra – turint techninių žinių ir kompetencijų, galima pasiekti sprendimų priėmėjus. Tačiau šiems reikia sukurti spaudimą, t. y. reikalingas visuomenės įsitraukimas. O visuomenę įtraukti lengviausia sukuriant kažką, kas sukelia jausmus. Kai visuomenė sudominama svarbiu klausimu, tuomet galima sprendimų priėmėjams pasakyti, kad tas reikalas žmonėms tikrai rūpi. Todėl, kai diskusijose su sprendimų priėmėjais, oponentais girdime: „Nepasiduokim emocijoms“, savo poziciją apginame faktiniais argumentais. O visuomenei paskatinti emocijos labai padeda, nes techninės dalys jai neįdomios ir tai puikiai suprantama, juk kiekvienas turim savo gyvenimą ir aplinkosauga ne visiems yra reikalas numeris vienas.

Taip viskas ir prasidėjo: visų pirma reikia norėti pakeisti sistemą. Noras yra varomoji jėga. Negaliu sakyti, kad tai lengva. Būna akimirkų, kai pavargstama, tada reikia persikrauti. Labai padeda nuolatinis bendravimas su kitais nevyriausybininkais, tai leidžia pamatyti daugybę perspektyvų, nuomonių, motyvacijų, pasiekimų, kartu pasidžiaugti ir žinoti, kad jei progreso yra kitur, galima bandyti jį atvesti ir pas save. Jei pavyksta mobilizuoti kritinę masę žmonių, pokyčius įgyvendinti galima dažniau ir greičiau, bet tai retas atvejis ir daugiau siekiamybė nei standartas.

Ko gi mes norime Mums visiems būtų geriausia, jei sukurtume sistemą, neleidžiančią išnaudoti žmonių ir aplinkos darant žalą ar tam, ar kitkam, ar viskam. Norime nulio taršos ir kad produkcijos tiekimo grandinėse nebūtų vergų. Tai yra pagrindas. Kiekvienas iš mūsų negalim žinoti visų aplinkos ir socialinių problemų – jų daug ir jos vienodai svarbios. Yra grupelės žmonių, kurioms tam tikri dalykai artimesni, tad jos atitinkamai keičia savo požiūrį, įpročius. Bet jei nori pasiekti tikrą poveikį, turi būti keičiama sistema. Ją keisti galima įvairiausiais būdais, aktyvizmas vienas iš jų – jis gali būti organizuotas, ir gali būti tiesiog savo asmeninės pilietinės pozicijos išreiškimas pačiam arba prisijungus prie kokios nors organizacijos. Tačiau vienai organizacijai sunku, todėl mes esame daugybės skėtinių organizacijų nariai. Tai mums leidžia koordinuoti veiksmus ir būti išgirstiems platesniu mastu.

Tad palinkėkim sau, kad pavyktų atrasti idėją, kuri sujungtų, emociškai motyvuotų dideles grupes žmonių.

Vincent M.A. Janssen / Pexels.com

Dirbame mūsų visų labui: nevyriausybinio sektoriaus džiaugsmai ir godos Vystomojo bendradabiavimo platforma Publikuota: manoteises.lt, 2021 lapkričio 12 d. Pokalbio įrašas – youtube.com/watch?v=_UgUB4e5u3M

Rytis Jokubauskas, NVO teisės instituto direktorius

Be viešojo (valdžios) ir privataus (verslo), valstybiniame vienete veikia ir trečiasis sektorius – nevyriausybinės organizacijos (NVO). Jų yra pačių įvairiausių: vienos užsiima skurdo mažinimu, žmonių su negalia integracija, psichikos sveikata, kitos – aplinkosauga, dar kitos – kultūrine veikla. Finansuojamos jos dažniausiai iš privačių ar valstybinių fondų, ministerijų, ES ar kitų institucijų biudžetų, kai kurios (pvz. gyvūnų prieglaudos) daugiausia gyvena iš žmonių paaukotų pinigų. NVO atlieka įvairias funkcijas visuomenėje ir jų veiklos turėtų būti nepriklausomos nei nuo donorų, nei nuo oficialios valstybės politikos.

atlyginimo. Yra buvę atvejų, kai organizacijos papuola į tam tikras situacijas su projektų vykdymu – naujai atėję darbuotojai pamato, kad buvusieji neįvykdė projekto, o donoras reikalauja arba ataskaitos, arba pinigų. Kartais svarstomas bankrotas, tačiau dažniausiai tai nėra tinkama išeitis, reikia ieškoti kitų sprendimų. Teisinis raštingumas yra procesas, nes teisės aktai nuolat keičiasi, juos prieš penkerius metus išmanę žmonės galbūt nebesekė dabartinės situacijos, žinias reikia atnaujinti, arba jie tiesiog nebedirba toje organizacijoje. Kai kalbama apie konkretybes, specialistų patarimo dažnai prireikia. Tai normalus procesas.

Galėtų būti geriau

Pačias NVO, kaip juridinius vienetus, reglamentuoja įstatymai. Su kokiomis problemomis susiduriama ir kaip jos sprendžiamos? Kaip Lietuva padeda kaimyninės Baltarusijos pilietinei visuomenei? Apie tai pasakoja Rytis Jokubauskas, NVO teisės instituto direktorius.

Teisinė NVO aplinka Lietuvoje nebloga, bet galėtų būti geresnė. Yra įvairaus lygmens problemų ir problemėlių – ir smulkių, ir koncepcinių. Vienas pavyzdžių yra neaiškus skirtumas tarp viešųjų įstaigų (VšĮ) ir labdaros ir paramos fondų. Kodėl egzistuoja dvi teisinės formos? Pažiūrėję, kas veikia po VšĮ statusu, rasim ką tik norim – ir viešąjį, ir verslo sektorių, krūvas VšĮ valdo ne tik valstybė, bet ir savivaldybės. Taip atsiranda politinis kontekstas, kurio sunku išvengti norint pradėti diskutuoti tuo klausimu. Labai gaila, kad diskusijos šiuo klausimu net nėra. Tad VšĮ statuso makalynė yra viena iš didelių problemų – tai augantis burbulas, kuris vieną dieną sprogs. Kita problema yra valdžios institucijų pagarbos nevyriausybiniam sektoriui kaip socialiniams partneriams trūkumas. Progresas tik toks, kad anksčiau NVO išvis nebūdavo kviečiamos į pokalbius, o dabar nevyriausybininkai juose jau dalyvauja. Tačiau vis dar per dažnai tas jų dalyvavimas yra tik dėl paukščiuko, kurį sau užsideda valdžios institucijos: štai, mes tariamės su visuomene, o kai derinimo su visuomene stadija praeita, tada padarysim, kaip patys nusprendėm. Nesakau, kad visi atvejai tokie, bet jų vis dar per daug. Tai labai rimta problema. Kita nuolatinė bėda – finansavimas. Problema ne tiek jo intensyvumas, kiek prognozuotumas. Nevyriausybininkai neturi jokio stabilumo. Metų pabaigoje NVO sunkiai gali planuotis kitus metus, ypač pirmuosius kelis mėnesius. Konkursų rezultatai geriausiu atveju paskelbiami kovo mėnesį, kaip išgyventi nuo sausio iki balandžio – niekas nežino. Dar pridėkim vadinamąsias „Sodros grindis“ – iš ko darbuotojams išmokėti atlyginimus? Cikliškumo nepavyksta atsikratyti visame NVO sektoriuje. Taip, yra žingsnių, kaip adaptuotis, pvz., nemažai NVO nuo mėnesinio

Ką veikia NVO teisės institutas NVO teisės institutas veikia keliose srityse: konsultuojame NVO įvairiausiais jų veiklos klausimais, nuo paprastų, kaip įsisteigimas ar įstatų keitimas, iki sudėtingesnių – tarkim, struktūros reorganizavimas. Kita mūsų veiklos sritis yra teisėkūra, t. y. teisės aktai, reglamentuojantys NVO veiklą, pradedant baziniais – asociacijų, viešųjų įstaigų, NVO plėtros, savanoriškos veiklos įstatymai, iki kitų, taip pat reguliuojančių ir NVO veiklą, kaip antai lobistinės veiklos ar viešųjų pirkimų įstatymai. Mums lengva teikti siūlymus įstatymų projektams, kai žinom, kas organizacijoms skauda, turim jų grįžtamąjį ryšį, lygiai ir lengva jas konsultuoti, nes žinom, kokios įstatymų iniciatyvos ruošiamos. Lygiagrečiai vykdom NVO teisinės aplinkos tyrimus, įvairius projektus. Nemažai dėmesio skiriam švietimui – mokymų organizavimui. Dirbam su skėtinėmis organizacijomis, kurios rūpinasi ne tik savo vidiniais reikalais, bet ir narių organizaciniais klausimais. Turim viziją savo mokymų sritį išvystyti į akademinį lygmenį, kad NVO teisė taptų pasirenkamuoju dalyku universitete.

Ar pakanka NVO teisinio raštingumo? Dažniausiai organizacijos į mus kreipiasi dėl įsisteigimo – nėra to darę ir nežino, kaip; arba galbūt jiems netinka standartinės formos, nori nestandartinės struktūros ar pan. Atvejų yra įvairiausių. Tarkim, nesutarimai organizacijos viduje, kai norima pašalinti vadovą, arba tarp dalininkų, kai buvusiems vadovams teikiami ieškiniai dėl žalos 15

darbo užmokesčio perėjo prie valandinio, tai leidžia nenutraukti darbo sutarties. Bet dažniausiai tokio sprendimo neužtenka, reikia ir kitų. Beje, daugybę smulkių dalykų galima išspręsti be skausmingų pasekmių.

Paukščiukų dėliojimas Viena dedamoji – ar yra noro bendradarbiauti su NVO sektoriumi iš valdžios institucijų pusės? Pripažinkim, kai kurių – nors ne visų – požiūriu, NVO tik trukdo, įneša sumaišties, kurios valdžia nenori ir todėl rimtai nevertina NVO pasiūlymų, kurie irgi ne visada tobuliausi. Kitas aspektas – nėra įsitvirtinusi derinimo su NVO kultūra, ji dar tik kuriasi. Dažnai derinimas priklauso nuo politinės vadovybės – šiai pasikeitus, keičiasi ir visa praktika ministerijoje, nors didžioji dalis darbuotojų toliau dirba kaip dirbę. Esam stebėję tokių apsisukimų 180 laipsnių kampu prie įvairių valdžių ir tai nebūtinai priklauso nuo politinės partijos, gali priklausyti nuo į postą atėjusios asmenybės. Kita dalis susijusi su planavimu. Viešajame sektoriuje yra nustatyti terminai, iki kada reikia paruošti ir priimti sprendimus. Prieš proceso pabaigą išlindus NVO su savo siūlymais, nesigilinama, ar jie geri, nes daug svarbiau tampa procesas. Pradėjus svarstyti siūlymus, būtų nukelti terminai, o šie juk spaudžia. Tokios problemos turi būti sprendžiamos tinkamu planavimu, t. y. NVO į sprendimų priėmimo procesą reikia įtraukti ankstyvoje jo stadijoje, tada ir į pabaigą nebus radikalių prieštaravimų. Deja, taip nėra. Užtat yra situacijos, kai NVO iš valdžios institucijų gauna 180 psl. kokio nors gelbėjimo plano projektą su prierašu: „Kitą savaitę teikiam Europos Komisijai, laukiam jūsų pastabų“. Bet tokiais atvejais pastabų rengimas bevertis, nes neužtenka laiko įsigilinti į projektą, jau nekalbant apie bandymus rasti kompromisinį variantą. Būna, kad pačios NVO nusprendžia pastabų nebeteikti: beldies beldies, bet kai tos durys tau nuolat uždarytos, nusvyra rankos ir nebesinori vargti rengiant siūlymus, vis tiek niekas į juos nekreipia dėmesio. Tačiau reikia sąžiningai pripažinti, kad NVO kompetencijos nėra neribotos. Iš vienos pusės, žmogiškieji resursai: kompetencijos gal ir leistų, bet jas turinčių žmonių nedaug, jie apkrauti darbu ir negali gavę raštą iki rytojaus pateikti išsamų atsakymą ministerijai. Iš kitos pusės – kompetencijų trūkumas. Tuo turėtų būti stipriai suinteresuota pati valstybė: kad gautų kokybiškas pastabas, ji turėtų investuoti į NVO švietimą. Reikia pabrėžti, kad NVO dalyvavimas sprendimų priėmime sprendimus daro kokybiškesnius. Norėtųsi, kad visas viešasis sektorius ta mintimi persismelktų. Kaip ir visuose kituose, NVO sektoriuje yra įvairių interesų. Dažnai pasitaiko, kad valdžios institucijos sako: „Susitarkit ir ateikit pas mus su viena nuomone“. Taip nebūna. Juk niekas verslui neliepia turėti vienos nuomonės, nes stambusis kapitalas nori vienokio apmokestinimo, smulkusis kitokio. Normalu, kad versle yra skirtingų interesų, tik neįvertinama, kad tas pats ir su NVO sektoriumi, kuris nėra, kaip viešasis, sukurtas piramidės – vienos nuomonės principu. Reikia tik mokėti išgirsti ir atsirinkti. Nebūtinai garsiausiai šaukiantis turi vertingiausią pasiūlymą.

Baltarusijos pilietinės visuomenės rėmimas Lietuvoje Lyginant su Baltarusija, Lietuvoje NVO tikrai turi daug laisvės. Tačiau yra niuansų, su kuriais baltarusių NVO susiduria Lietuvoje. Vienas iš pavyzdžių – banko sąskaita. Lietuvos bankų sektoriuje konkurencija labai maža, ir NVO sąskaitų atidarymo bankai nelaiko prioritetine veikla. Kartais net atvirkščiai – yra linkę atsikratyti tokių organizacijų. Jie nedaro nieko nelegalaus, tik pasivadovauja pinigų plovimo prevencijos reikalavimais ir liepia Baltarusijos NVO pateikti visas sutartis, pagal kurias gauti ir išmokėti pinigai. Įsivaizduokim situaciją: pagrindinis kokios nors Baltarusijos NVO donoras yra Švedijos ambasada Nyderlanduose, finansavusi projektą, pagal kurį pagrindiniai išmokėjimai buvo lektoriams už mokymus. Organizacija nesupranta: kas čia bankui įtartina? Donoras? Bankas reikalauja įvairių duomenų už pinigų išmokėjimus, sutarčių, kuriose įrašytas gyvenamosios vietos adresas ir kiti asmeniniai duomenys. O juk kalbam apie Baltarusijos piliečius, kurie puikiai prisimena atvejį, kai NVO aktyvisto duomenys buvo perduoti Baltarusijai pagal teisinės pagalbos prašymą ir tas žmogus buvo nuteistas kalėti. Tad baltarusiai jautriai reaguoja į tokius atvejus. Kartą kaip Baltarusijos NVO advokatas nuėjau su jais į vieną didžiausių Lietuvos bankų. Sakau: „Visus duomenis turim, bet jums jų nerodysim, tiesiog norim išsikelti savo sąskaitą į kitą banką.“ Bankas atsakė: „Mes tik to ir norėjom.“ Tada supranti, kad jų tikslas nebuvo tikrinti transakcijas, jie tiesiog norėjo išsivalyti savo portfelį. Kitos problemos, su kuriomis susiduria Baltarusijos NVO Lietuvoje, susiję su jų statusu mūsų šalyje. Čia daugelis operacijų vykdoma nuotoliniu būdu su elektroniniu parašu, o užsieniečiui jį gauti nėra paprasta. Jei organizacijos vadovas retkarčiais lankosi Lietuvoje ir veiklas įgyvendina traukinio principu – t. y. važinėja maršrutu Vilnius-Minskas, jam sudėtinga vykdyti kasdienes operacijas, nes jis negali, tarkim, prisijungti prie Registrų centro duomenų ir užsisakyti reikalaujamos pažymos. Ar kas nors siekia šias ir kitas problemas spręsti, nežinau. Iš NVO pusės sprendimas yra tiesiog prisitaikymas prie sąlygų, kuriomis veikiama. Kartais dėl tokių priežasčių organizacija pakeičia vadovą, kuris atitinka reikalingus kriterijus, turi mobilius parašus, nors galbūt nėra tinkamiausias tai pozicijai. Ar iš valdžios pusės kas nors sprendžiama, man atsakyti sunku. Trūksta valstybinės politikos pozicijos šiuo klausimu: ką darom su Lietuvoje registruojamomis Baltarusijos NVO? Ar mūsų tikslas jų turėti kuo daugiau, ar sudaryti sąlygas perkelti veiklą į Lietuvą, ar norim jiems padėti veikti Baltarusijoje iš Lietuvos, ar tik Lietuvoje, ar siekiame kaimynų NVO paruošti veiklai Baltarusijoje, kai joje įvyks politiniai pokyčiai, ar mes tik laikina stotelė, o kas po to – nebe mūsų reikalas? Turint aiškią poziciją, būtų daug lengviau visiems. Lietuva tikrai remia Baltarusijos pilietinę visuomenę ir ta parama ženkli, kaip kad humanitarinis koridorius. Net ir įvertinus visus minusus, baltarusiams Lietuvoje pakankamai palankios sąlygos veikti. Bet ar galim tą aplinką padaryti dar palankesnę, ar pasakius A, B ir C dar būtų galima pasakyti ir D – tikrai taip.

Kam apskritai tos NVO reikalingos? Nevyriausybinis sektorius veikia visų interesais. Jei NVO sektorius bus stiprus, stipri bus ir valstybė. Todėl mūsų visų interesas – sustiprinti NVO sektorių. Tikiuosi, ta kryptimi ir judam. 16

Psichikos sveikata: nėra jokio „mes“ ir „jie“.

Yra tik „mes visi“ Vystomojo bendradabiavimo platforma Publikuota: manoteises.lt, 2021 lapkričio 11 d. Pokalbio įrašas – youtube.com/watch?v=gwrXT_04bgQ

Ugnė Grigaitė „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė ir ekspertė. Joe Wood nuotrauka

Gyvename ne tik savo kūne, bet ir prote, arba kitaip – psichikoje. Ši, lygiai kaip ir kūnas, nuolatos svyruoja sveikatos-nesveikatos švytuoklėje. Ir nors kiekvienas žmogus turi absoliučią teisę į savo sveikatos būklės privatumą, nes jo kūnas – ir psichika – priklauso tik jam pačiam, o ne kitiems ir jokiu būdu ne valdžios institucijoms, pradėję atviriau kalbėtis apie psichikos sveikatą visi tik laimėtume. Psichikos sveikata neturėtų būti apipinta gėdos ir kaltės jausmais, psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patiriantys žmonės neturėtų būti nurašomi į šeimos ir visuomenės paraštes. Kaip to pasiekti?

atliktais tyrimais bei žmogaus teisių stebėsena, vykdome visuomenės švietimo ir sąmoningumo didinimo veiklas bei advokaciją, dalyvaujame psichikos sveikatos ir negalios politikos formavime, vedame mokymus specialistams bei kitoms grupėms. PSP unikali tuo, kad visada vadovaujamės žmogaus teisių principais ir jomis grįstu požiūriu tiek į negalią, tiek į psichikos sveikatą. Deja, šioje srityje tai ganėtinai pamiršta dimensija, nes dažniausiai remiamasi fiziniu-biologiniu požiūriu, t. y. vadinamuoju medicininiu modeliu. Bet mes žiūrime per žmogaus teisių prizmę: juk psichikos sveikata yra žmogaus teisė! Visi turime ir psichikos sveikatą, ir teisę į ją, tačiau, deja, psichikos sveikatos sutrikimų turintys žmonės patiria įvairiausių žmogaus teisių pažeidimų – pažeidžiama jų teisė į darbą, švietimą, teisė gyventi bendruomenėje, nebūti atskirtyje, nebūti diskriminuojamiems. Lietuvoje tikrai daug organizacijų dirba tiek negalios, tiek psichikos sveikatos srityje, bet nebūtinai tiesiogiai tai sieja su žmogaus teisėmis.

Apie psichikos sveikatą, nesveikatą, žmogaus teisių ir socialinį kontekstą pasakoja nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė ir ekspertė Ugnė Grigaitė. Tekstas ir video parengti Vystomojo bendradarbiavimo platformos.

Kuo daugiau, kuo dažniau, kuo garsiau

Kodėl reikia tokios organizacijos kaip „Psichikos sveikatos perspektyvos“

Vis dar yra daug stigmos kalbant apie psichikos sveikatą, dažnos diskriminacijos apraiškos. Todėl psichikos sveikata yra tema, kuria reikia kalbėti kuo daugiau, kuo dažniau ir kuo garsiau. Per gyvenimą visi 100 procentų patiriame psichikos sveikatos sunkumų. O psichikos sveikatos sutrikimų, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, patiria bent vienas iš keturių žmonių pasaulyje – tačiau, žinoma, oficiali statistika neatskleidžia tikrųjų skaičių.

„Psichikos sveikatos perspektyvos“ (PSP) yra 2000 m. įkurta nevyriausybinė, pelno nesiekianti organizacija. Organizacija veikia psichikos sveikatos, negalios ir žmogaus teisių srityje tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje – pagal vystomojo bendradarbiavimo projektus. Remiantis mūsų 17

Drįstu teigti, kad apie psichikos sveikatą kalbama nepakankamai, tai vis dar ganėtinai tabu tema tiek viešajame diskurse, tiek asmeniniuose ratuose, kur nėra įprasta ir priimtina apie tai kalbėtis atvirai, be jokių baimių ir teisimo iš kitų. Bet ji liečia kiekvieną, todėl psichikos sveikatą reikėtų priimti kaip mūsų visų kasdienybę. Vietoj to, dabar susidaro įspūdis, kad yra „jie“ – tie su sutrikimais, ir „mes“, kurie jų „neturim“. To rezultatas – atskirtis, stigma, nepriėmimas ir diskriminacija, nors iš tiesų kiekvienas iš mūsų kažkuriuo gyvenimo metu gali patirti psichikos sveikatos sutrikimų.

Dėl psichikos sveikatos sutrikimų galima daug diskutuoti, nes medicininis modelis remiasi diagnozėmis, o mes stengiamės su jomis elgtis atsargiai. Sutrikimą apibrėžiu kaip lygmenį, kai artėjama prie negalios – žmogus kažko nebegali, jam per sunku, sunkumų lygis daug didesnis nei įprastai ir tęsiasi ilgesnį laiką, žmogui reikia pagalbos iš išorės arba aplinkos pokyčių, kad arba išmoktų gyventi su savo sutrikimu, arba atsigautų ir viskas su laiku praeitų. Tad vieno tikslaus apibrėžimo nėra, skirtingose pasaulio vietose žmonės įvairiai apibūdina, kas yra sutrikimas, o kas ne. Tai reliatyvu: vienam kažkas jau yra sutrikimas, kitam galbūt ne, nes žmonės skirtingai reaguoja. Be to, diagnozė nebūtinai yra lygu sutrikimui, o sutrikimas nebūtinai lygus diagnozei: aš galiu turėti sutrikimą, bet nesikreipus į psichiatrą ir negavus diagnozės, sutrikimo „oficialiai“ neturėsiu, nors jį kasdien jausiu. Ir atvirkščiai. Tai labai individualūs dalykai, skirtingi kiekvienam žmogui.

Socialinė dimensija Skirstymas į „mus“ ir „juos“ kyla iš medicininio požiūrio, teigiančio, kad egzistuoja biologiniai ar neurologiniai sutrikimai, kuriuos reikia gydyti. Tai pateikiama kaip paties individo problema – esą jį reikia išgydyti, jei nepavyksta – nurašyti. Tačiau psichikos sveikatą veikia ne tik biologiniai, bet ir psichologiniai bei socialiniai faktoriai. Vadinamoji psichosocialinė negalia gali atsirasti tuomet, kai vidinė būsena sąveikauja su išorinėmis galiomis ir socialiniais veiksniais, tokiais kaip požiūris, visuomenės reiškiniai, smurtas ar skurdas. Būtent todėl mes kalbame apie psichosocialinę negalią ir visų patiriamus psichikos sveikatos sunkumus – visai kitą dimensiją šalia biologinių, genetinių, neurologinių aspektų.

Prieš dešimtmetį keliaudama po Indiją vykdžiau tyrimą. Viename miestelyje besikalbant su studentais, kalba pasisuko apie psichikos sveikatos sutrikimus, kuriuos jie vadina piktųjų dvasių apsėdimu arba kažkuo, kas nepaaiškinama medicininiais terminais. Sakau jiems: pas mus Vakaruose toks dalykas vadinamas depresija. Jie atsako: „Aha, taip sako jūsų gydytojai. Mes galvojam kitaip.“ Man staiga viskas susisuko: o ką aš iš tiesų žinau? Ir Vakaruose šioje srityje daug kas nėra žinoma, psichikos sveikatos sutrikimo neįmanoma tiksliai išmatuoti jokiais tyrimais. Todėl egzistuoja teorijos. Vakaruose turim vieną teoriją, kuri remiasi medicina, o pvz. Indijoje žmonės tai dažnai suvokia kaip dvasinį lygmenį, išorinius gerųjų-piktųjų dvasių žaidimus ir pan.

Anksčiau tai buvo vadinama psichikos negalia, o JT Žmonių su negalia teisių konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 2010 m., įtvirtintas naujas požiūris, teigiantis, kad negalia kyla ne tik iš pačio žmogaus sutrikimų, bet ir iš tų sutrikimų sąveikavimo su išorinėmis kliūtimis. Jei kliūčių nebūtų, nebūtų ir negalios, arba, jei tas kliūtis įmanoma pašalinti, žmogus gali gyventi pilnavertį gyvenimą nepaisant tam tikrų jo psichikos sveikatos simptomų ar sutrikimų. Tad tai nebėra kažkas, ką neva reikia išgydyti, o labiau kiekvieno žmogaus atsigavimo kelias.

Terminologijos svarba Dažnai ir darbe, ir gyvenime pataisau žmonių kalbą arba atkreipiu dėmesį, kad tam tikras jų vartojamas terminas yra atgyvenęs ir nebetinkamas. Neretai žmonės įsižeidžia ir net supyksta: „Juk nieko blogo nenorėjau, tiesiog taip sakoma, mes taip pripratę.“ Bet juk kiekvienas žodis ar terminas ne tik velka paskui save šydą, iš kur jis kilęs ir ką reiškė, kai buvo pradėtas vartoti, bet ir ką jis reiškia šiandien. Galbūt įžeisti nenorima, bet įžeidi žinutė išsiunčiama. Pavyzdžiui, schizofrenijos diagnozę turintį žmogų pavadinti šižofreniku – tai sutapatinti jį su diagnoze; taip žmogus yra nebe žmogus, o tiesiog „šizofrenikas“ – kad ir ką tai bereikštų. Be to, šis žodis paskui save tempia daug neigiamų stereotipų. Ir nors galbūt neturėta to omenyje, bet tai de facto egzistuoja ir gali žmogų įžeisti, stiprinti stigmą visuomenėje bei neigiamus stereotipus.

Vystant šią teoriją vienas iš argumentų buvo vadinamasis socialinis negalios modelis, kilęs iš pačių žmonių su negalia. Jie teigė, kad būtina patraukti kliūtis, kurios priklauso ne nuo žmogaus vidinės būsenos, o nuo išorės. Pvz., fizinės kliūtys – laiptai žmogui, kuris juda vežimėliu, ar informacinės kliūtys, tokios kaip tekstas mažu šriftu ir technine kalba žmogui su intelekto negalia – užtektų jį tinkamai pritaikyti, ir žmogus viską suprastų be jokios pagalbos iš šono. Tokios kliūtys sudaro socialinę aplinką, tad socialinis negalios modelis atkreipia dėmesį, kad negalia yra konstruktas: tai nėra tik individuali problema; tai ir socialinė problema, kuri išsispręs išsprendus socialines problemas. Tai akivaizdu ir žinant, kad psichikos sveikata labai priklauso nuo skurdo lygio. Skurde gyvenantys žmonės žymiai labiau rizikuoja patirti psichikos sveikatos sutrikimų. Jų sumažėtų išsprendus skurdo problemą.

Kuo skiriasi sunkumai ir sutrikimai? Psichikos sveikatos sunkumų patiriame visi, tai yra kasdienė gyvenimo dalis. Į tai įeina ir mūsų savijauta patyrus nesėkmes, kai kuriam laikui tampa sunku funkcionuoti, kaip esam įpratę; jie gali būti ir netekčių, gedėjimo pasekmė. Tai sunkumai, kurių patiriam visi ir kurie kartais būna, kartais ne: jie ateina ir praeina. Visa tai – natūrali psichikos sveikatos spektro dalis. Juk kiekvienas esame kažkur tame plačiame spektre. Psichikos sveikata nėra gera arba bloga – ji yra visokia ir keičiasi priklausomai nuo įvairiausių įtakų ir vidinių būsenų.

Andrew Neel / Pexels.com

Žodžiai vis dėlto turi reikšmę ir todėl manau, kad svarbu jautriai į juos žiūrėti ir stengtis kiek įmanoma keisti pasenusius, atgyvenusius, neigiamų konotacijų kupinus žodžius į naujus. Su kolegėmis PSP neseniai parengėme leidinį „Žodžiai yra svarbūs – kaip etiškai kalbėti ir rašyti apie psichikos sveikatą“ – kviečiu susipažinti ir pasinaudoti jame pateiktais patarimais.

gal užmatysime ar nugirsime apie žmonių kaltinimą raganavimu. Jis pats daug metų Nigerijoje dirbo su raganavimu apkaltintais vaikais, kurie yra izoliuojami nuo visuomenės, žalojami, žudomi. Vėliau suprato, kad kaltinimo raganavimu problema yra gana globali, tai vyksta daugelyje pasaulio kraštų, tik skirtingomis formomis. Tas jo prašymas visiškai pakreipė mūsų kelionę.

Baltarusijoje

Nepale pradėjau ilgametį tyrimą, kurio metu vykdėme interviu su raganavimu apkaltintomis ir smurtą bei kankinimus dėl to patyrusiomis moterimis, teisininkais, nevyriausybininkais, valdžios institucijų atstovais, kitomis visuomenės grupėmis. Tyrimo pagrindu Nepale lankiausi du kartus, bandydama geriau suprasti problemą ir šią smurto prieš moteris rūšį, iš kur ji kyla, kokios jos priežastys. Už galimybę vykti tęsti tyrimo antrą kartą esu dėkinga Vystomojo bendradarbiavimo platformai, kurios nariai esame su PSP. Mūsų tyrimo rezultatai, tikiu, padėjo ir vietiniams partneriams bei aktyvistams Nepale, kovojantiems su šia problema. Tačiau yra dar labai daug neištyrinėtų dalykų. Ypač svarbu būtų išsiaiškinti daugiau apie psichikos sveikatos ir negalios aspektą, kuris taip pat turi vaidmenį kaltinimo raganavimu fenomene. Pavyzdžiui, jei moteris turi psichikos sveikatos sutrikimų, ji gali būti apkaltinta raganavimu; jei sutrikimų turi kitas bendruomenės narys, moteris gali būti apkaltinta jį „užbūrusi“. Tad jei turėsiu galimybę grįžti, norėčiau labiau į tai pasigilinti.

Per 20 savo gyvavimo metų PSP vykdė nemažai vystomojo bendradarbiavimo projektų – pvz. Tadžikistane, Sakartvele ir kitur. Tiek Baltarusijoje, tiek Ukrainoje projektai psichikos sveikatos ir negalios srityje buvo susiję su JT Žmonių su negalia teisių konvencijos įgyvendinimu. Kai pradėjom dirbti Baltarusijoje, ši konvencija ten dar nebuvo ratifikuota, bet projekto eigoje ją ratifikavo. Mums tai buvo vienas džiugių momentų. Kartu su vietiniais partneriais stengiamės, kad tose šalyse – kaip ir Lietuvoje, kur dirbame su ta pačia problema – atsirastų alternatyvios paslaugos bendruomenėse, kad žmonės su psichikos sveikatos sutrikimais ir negalia nebebūtų segreguojami globos įstaigose, kurios yra didelės ir nužmoginančios. Vienas pavyzdys iš Baltarusijos gerai iliustruoja, kad projektų su užsieniu metu ne tik vieni iš kitų mokomės, bet ir atsiveria naujų perspektyvų tiek mums, tiek partneriams. Kartą su jais tarėmės, jog reikėtų ir Baltarusijoje įkurti NVO ir ekspertų koaliciją, kokia jau veikia Lietuvoje ir siekia pokyčių psichikos sveikatos sistemoje. Mums žodis „koalicija“ yra įprastas, o partneriai sako: „Na ne, šitas žodis valdžiai nepaeis, Baltarusijoje mes jokių koalicijų nekursim“. Jie sutiko, jog formatas geras ir organizacijoms reikia bendradarbiauti, bet tas žodis juos labai nukratė. Pakeitėme jį „tinklu“, „bendradarbiavimo grupe“.

Visuomenei naudingos valandos – ir metai Mano pačios kelias į psichikos sveikatos sritį prasidėjo prieš maždaug dvidešimt metų, kai buvau vienuoliktoje klasėje. Tuomet mums, moksleiviams, reikėjo atlikti tam tikrą skaičių visuomenei naudingų valandų. Kas ėjo grėbti lapų kapinėse, o aš pasirinkau savanoriauti žmonių su intelekto negalia dienos centre „Šviesa“ Užupyje. Ten pirmąkart gyvenime susidūriau su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią. Pasijutau atradus savo vietą. Man buvo labai gera ten dirbti, pažinti žmones su šia negalia, leisti su jais laiką. Tiek daug iš jų išmokau. Po mokyklos baigimo išvykau į Angliją studijuoti socialinio darbo, ten irgi dirbau su intelekto negalią turinčiais žmonėmis. Ir per profesines, ir asmenines patirtis dar labiau susidomėjau psichikos sveikatos tema. Grįžus į Lietuvą atsirado galimybė įsidarbinti PSP – šioje organizacijoje dirbu jau daugiau kaip aštuonerius metus.

Tokių smulkmenų būna daug, todėl labai vertiname vietinių partnerių darbą ir indėlį. Vystomojo bendradarbiavimo projektuose mes, PSP, labiau atliekame koordinatorių vaidmenį: galime patarti, prisidėti, patys pasimokyti, bet didžiuosius darbus nuveikia vietiniai partneriai, kurie geriausiai žino, ko labiausiai reikia ir kaip tai pasiekti.

Apie kaltinimus raganavimu Prieš beveik dešimt metų sumaniau pusmetį pakeliauti po Indiją ir Nepalą. Prieš išvykstant artimas mano ir mano vyro draugas Gary’is Foxcroftas paprašė, kad stebėtume,

Psichikos sveikatos perspektyvos iliustr.