Issuu

Kai kalnuose susitinka dvi svajonės arba mokytoja, kuri atvyko ne tik mokyti

Autorius: Stasys Vaitonis 2022 m. Kontaktas: Justina Kaluinaitė, @justina@vbplatforma.org Viršelio nuotrauka: Vaghinak Ghazaryan Nuotraukos: Vaghinak Ghazaryan, Stasys Vaitonis Projektą koordinuoja: Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma www.vbplatforma.org

Ši publikacija yra projekto Eurodad narių institucinio stiprinimo dalis. Projektą padeda įgyvendinti Europos komisijos programos lėšos. Donoro parama šiam leidiniui nereiškia pritarimo turiniui, už kurį yra atsakingi tik jo autoriai (Vystomojo bendradarbiavimo platforma ir Stasys Vaitonis). Donoras taip pat negali būti laikomas atsakingu už leidinyje pateiktos informacijos naudojimą.

Žaliuojančiuose Pietų Kaukazo kalnuose, kur atveda vingiuotas serpantinas, išsidėsčiusi nedidelė gyvenvietė Hin Shen, kas armėniškai reiškia tiesiog „seną kaimą“. 2018 metais šiame „sename kaime“ pasirodė netikėta viešnia. Netikėta, bet ilgai laukta, nes kaimas jau daug metų neturėjo... anglų kalbos mokytojo.

Viešnia, apie kurią yra šis pasakojimas – tai Sona Gevorgyan. Sona sako žinojusi, kad anksčiau ar vėliau likimas ją nuves į ginčytiną Kalnų Karabacho regioną, dėl kurio ilgus dešimtmečius nerimsta armėnai ir jų kaimynai azerbaidžaniečiai. Sona netoli istorinio Karabacho Šušos miesto esančiame kaime praleido dvejus metus. Kaip ji pati sako, pakankamai ilgai, kad taptų pilnaverte uždaros bendruomenės nare. Anglų kalbos studijas baigusi ir vėliau pačioje Anglijoje studijavusi mergina buvo geriausia, apie ką mokytojo neturinti maža bendruomenė galėjo svajoti. Tačiau... Pirmiausiai reikėjo tarpininko, kad dvi svajonės susidurtų ten, kur reikia – būtent Hin Shen kaime. © Stasys Vaitonis

Tuo tarpininku tapo „Teach for Armenia“ – tarptautiniam švietimo iniciatyvų tinklui priklausanti organizacija, kurios misija – siųsti jaunus pedagogus į Armėnijos provincijos vietoves. Bėgant metams „Teach for Armenia“ geografija išsiplėtė ir organizacijos akiratyje atsidūrė Armėnijos remiamas Kalnų Karabachas. Tiesa, šioje vietoje Kalnų Karabacho pavadinimą palikime šone ir pereikime prie kito – Arcacho. Armėnai mieliau naudoja šį istorinį regiono pavadinimą. Grįžusi iš Londono Sona darbavosi fotografijos tematikos bibliotekoje Jerevane. „Vieną dieną bibliotekoje pasirodė mergina, tiesiog eilinė skaitytoja. Tarp mūsų užsimezgė pokalbis. Kalbėjome apie skirtingus fotografus, pasiūliau jai keletą knygų. Ir išėjo kalba, kad štai „ aš mokytojavau“… Viskas prasidėjo nuo to, kad ji papasakojo apie savo patirtį. Papasakojo, kad bendradarbiavo būtent su „Teach for Armenia“, – prisimena Sona. Ji sako, kad tai buvęs atramos taškas, iš naujo sužadinęs motyvaciją pasidomėti giliau. Tačiau tuo metu, kai Sona dairėsi į Arcacho pusę, „Teach for Armenia“ lyg tyčia dar tik ruošėsi ten siųsti savo pirmuosius mokytojus. © Vaghinak Ghazaryan

Apie kalnų vaikus Tačiau Sona kantriai laukė savo progos – ir išlaukė. Prieš pokalbį Sona, su kuria susitikome Jerevano parke, pasilenkia prie trykštančio šaltinio ir atsigeria šalto vandens. Armėnijoje šis ritualas labai populiarus, kai ypač karštą dieną skubantys praeiviai stabteli atsigaivinti prie daug kur esančių vandens stotelių. Nesvarbu, vaikas tai, ar solidus ponas – jie pasilenkia prie trykštančios srovės ir neliesdami lūpomis metalinio vamzdelio atsigeria vandens. Sona, kodėl būtent Arcachas? Pirma, aš norėjau ten pagyventi. Antra, norėjau ten mokyti vaikus, nes mano pirmoji profesija yra pedagogika. Trečia, norėjau rasti istorijų ir su jomis gyventi, susilieti su tais žmonėmis. Ir viskas pavyko! Kiek svarbu bendruomenė, ryšys su ja ir įsitraukimas, kad mokytojo darbas tokioje aplinkoje būtų sėkmingas? Juk tai trumpalaikis projektas... Taip, pirmasis mano įkvėpimo šaltinis buvo būtent bendruomenė. Buvau naujas žmogus, tačiau jaučiau, kaip greitai tampu svarbia bendruomenės dalimi. Tai lėmė mano buvimas ten, mano indėlis ir būdas priimti tai, ką bendruomenė duoda. Tačiau, žinoma, labiausiai mane įkvėpė moksleiviai.

O kas sunkiausia dirbant ir gyvenant aplinkoje, kur netenki buities patogumų, miesto šurmulio ir pramogų, kur ribotas susisiekimas ir pan.? Žmonės ir veiklos buvo dalykai, kurie mane įkvėpė ir suteikė reikalingumo bei laimės jausmą. O kalbant apie sunkumus, jie daugiausiai buvo susiję su smulkiais kasdieniais buitiniais rūpesčiais. Apskritai didžiausias sunkumas buvo bandymas pasirūpinti savo turimu laiku ta prasme, kad galvodavau, ar galėjau padaryti daugiau nei padariau. Buvo tiek daug dalykų, kuriuos reikia padaryti... Sakai, kad labiausiai įkvėpė vaikai. Papasakok, kokie yra atokaus kalnų kaimo vaikai. Jie tikrai nėra kitokie. Vaikai yra vaikai. Jie nori gyventi taikiai, nori kurti, nori kartu žaisti ir mokytis vieni iš kitų. Apskritai vaikai yra labai atviri. Ypač gyvenantys gamtoje, kurie rūpinasi savo šeimos ūkiu, padeda tėvams. Jie čia draugiškesni, jei galima taip pasakyti. Vaikams patiko idėja, kad bendruomenėje atsirado kažkas, kas nori dalintis su jais savo buvimu. Jie mėgdavo su manimi kalbėtis ir jautėsi gerai, kad kažkas juos išklauso. Net labai tylūs vaikai, per tam tikrą laiką pamatę, kad juos gerbia ir priima rimtai, ką jie sako, yra pasirengę prisileisti tave kaip mokytoją ir draugą. Jie gana naivūs... Tačiau visuomet pasiruošę imtis iniciatyvos ir kažką nuveikti. Jiems tiesiog reikėjo draugiškos rankos ant peties – padrąsinančios, kad jie iš tiesų gali tiek daug. Manau, tai universalūs dalykai. Vaikai tiesiog nori gyventi harmonijoje ir saugioje aplinkoje tiek, kiek tai yra įmanoma.

Sona, ar nesijautei vieniša gyvendama kažkur toli kalnuose? Kartais žmonės sako esantys vieniši. Man tai nesuprantama... Niekuomet nesijaučiau vieniša, nesu vieniša ir nebūsiu vieniša. Tiesiog kai turi tokių gyvenimiškų patirčių, supranti esanti kažko dalis. Net jei fiziškai esi vienas, vis tiek esi šios erdvės dalis. Dalis kažkieno, su kuo kalbiesi. Esi savo paties dalis. O tai reiškia, kad nesi vienišas. Buvimas kažkieno dalimi – tai supratimas ir atsakomybė už vietą, kurioje gyveni. Apskritai mes daug ko išmokstame judėdami. Turiu galvoje, net sėdėdama čia, savo mintimis galiu būti ten, nes aš ten jau buvau, aš ten gyvenau... Ko dar išmokė ši unikali patirtis? Žodis „atsakomybė” neturėtų bauginti. Priešingai, pamažu pradedi mėgti tą atsakomybės jausmą kaip ypatingą ir svarbų dalyką. Štai ko aš išmokau. Kitas dalykas – labai svarbu tinkamas požiūris į švietimą. Švietimas apima viską. Sakyčiau, tai aukščiausias dalykas, kuris toks turėtų būti kiekvienam iš mūsų. Net, pavyzdžiui, sveikata, rūpinimasis savimi atkeliauja iš švietimo. Mokslas turėtų būti visiems nemokamas. Tai viso gyvenimo procesas, ne keleri studijų metai. Esminis dalykas visam civilizuotam pasauliui eiti pirmyn. Na, o trečias dalykas taip pat ne mažiau svarbus. Suvokiau, kad būti profesionalu ir pridėti meilės tam, ką darai, yra visa ko pagrindas. Taigi, profesionalumas ir meilė savo veiklai yra du kertiniai akmenys į sėkmę. Bet kurioje srityje, ne tik švietime. © Vaghinak Ghazaryan

Apie teisę visur ir visiems Kai peržengi „Teach for Armenia“ biuro slenkstį Jerevano centre, pasitinka daug spindinčių akių. Organizacijos personalas deda visas įmanomas pastangas, kad mokymo procesas nenutrūktų. O priežasčių tam, deja, netrūksta. Iš vienos pusės smogė Covid-19 pandemija, iš kitos – 2020 m. rugsėjo pabaigoje netikėtai atsinaujino kariniai veiksmai Kalnų Karabache. „Teach for Armenia“ biuro komanda darė viską, kad moksleivius pasiektų pamokos ir mokytojų balsas. Viena iš priemonių – planšetės. Jos reikalingos tam, kad mokytojai nuotoliniu būdu galėtų vesti pamokas. Ir vis dėlto, kaip sako „Teach for Armenia“ laikinai organizacijos vadovo pareigas einantis Ruizas Clarkas, turbūt kur kas svarbesnį vaidmenį nei techninės priemonės atlieka žmonės ir jų požiūris. Pirmiausia, be abejo, kalbama apie mokytojų komandą. ©Mkrtich Kubelyan / Ruiz Clark, CEO TFA

„Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti, ką darome, sakyčiau, kad užsiimame talentingų žmonių paieška siekiant spręsti kompleksines problemas, susijusias su švietimu. Stengiamės visoje šalyje kurti galimybes moksleiviams rasdami žmonių, kurie būtų pasirengę atstovauti moksleivių interesams. Manau, mūsų programą ypatinga daro būtent žmonės. Pavyksta rasti tikrai nuostabių žmonių, atsidavusių šalies plėtrai, programos plėtrai ir mūsų misijai. O mūsų atrankos specialistų komanda – tiesiog fantastiška“, – sako R. Clarkas. Pasak jo, idėja tokia, kad kruopščiai atrinkti kandidatai prieš dvejus metus truksiantį darbą būtų paruošti intensyvioje mokymų programoje siekiant tinkamai įsilieti į bendruomenes ir tarnauti tų bendruomenių moksleiviams. „Teach for Armenia“ mokytojai siunčiami tik į kaimo bendruomenes. Armėnijos kontekste svarbu suprasti, kad didžioji dalis galimybių yra išskirtinai koncentruotos didžiausiame ir svarbiausiame mieste – sostinėje Jerevane. Provincijoje vaizdas kardinaliai skiriasi: nėra infrastruktūros, ribotos galimybės. Vis daugiau jaunų žmonių yra priversti palikti savo bendruomenes, nes jose neranda pakankamai galimybių.

Pastaruosius trejus metus „Teach for Armenia“ intensyviai veikia ir Arcache, kur mokytojavo mums jau pažįstama Sona. „Tikime, kad vaikai, nepaisant to, kur jie gimė, nusipelno turėti prieigą prie mokslo. Vaikas, gimęs ginčytinoje teritorijoje, turi teisę gauti išsilavinimą. Taip pat mums svarbu skleisti tokį mokymą, kuris skatintų taiką ir kalbėtų apie skirtumus. Norime, kad vaikas rinktųsi taikos, o ne neapykantos kelią. Todėl kai žmonės klausia, kodėl dirbame Arcache, atsakau labai paprastai: mums svarbu užtikrinti vaikams prieigą prie galimybių“, – sako R. Clarkas.

2022 m. „Teach for Armenia“ turi virš 200 mokytojų komandą 9 šalies provincijose Viename iš Jerevano parkų, pavadintame Anglų parku (English Park), gelstantys rudeniniai lapai lėtai lėtai, plaikstomi šilto vėjelio, krinta po kojomis. Sona paima nuo žemės susiraukšlėjusį apdžiūvusį lapą ir sukiodama jį tarp pirštų susimąsčiusi pažvelgia į tolį. Ji žino, kad grįš į Arcachą, kai tik leis situacija. Jos viltims buvo lemta išsipildyti. Pasibaigus ginkluotam konfliktui ir normalizuojantis situacijai Sona grįžo į karo išvargintą kraštą. Šįkart – kaip „Teach for Armenia“ švietimo specialistė ekstremalių situacijų metu.