Lietuvos ir regiono tendencijos“ anketinės apklausos rezultatai

[1.] Tyrimo metodologija

[1.1.] Anketinės apklausos tikslas – atskleisti Lietuvoje veikiančių organizacijų, kurios prisidėjo prie humanitarinės pagalbos Ukrainai, veiklos tendencijas ir metodus, partnerystės su kitomis organizacijomis mechanizmus, patirtis ir iššūkius.

[1.2.] Dalyvauti apklausoje buvo pakviestos 22 organizacijos, kurių pagrindinė ar viena iš veiklų yra humanitarinės pagalbos teikimas karo Ukrainoje kontekste. Tyrime dalyvauti sutiko ir į anketos klausimus atsakė 14 organizacijų atstovai.

[1.3.] Tyrime dalyvavo šešios organizacijos turinčios asociacijos statusą, trys viešosios įstaigos, du labdaros ir paramos fondai, viena religinė bendruomenė, o dar dvi organizacijos savo statusą įvardino kaip nevyriausybinės organizacijos (NVO) (žr. lentelę nr. 1).

NR. 1 ORGANIZACIJOS STATUSAS

RELIGINĖ BENDRUOMENĖ

KITA

IŠ VISO:

[1.4.] Dauguma tyrime dalyvavusių organizacijų pažymėjo, kad veikia socialinės apsaugos ir/ arba žmogaus teisių srityje. Kitos organizacijos veikia religinių ir etninių vertybių puoselėjimo, mažumų integracijos, neformaliojo ir pilietinio ugdymo, aplinkosaugos ir neletalinės paramos srityse. (Žr. lentelę nr. 2)

NR.2 SRITIS, KURIOJE VEIKIA ORGANIZACIJA

SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO

ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS

RELIGINIŲ IR ETNINIŲ VERTYBIŲ PUOSELĖJIMO

MAŽUMŲ INTEGRACIJOS

KITA

IŠ VISO:

[1.5.] Apklausos įgyvendinimo laikotarpis – 2023 m. sausio mėn. 16 d. – vasario 1 d.

[2.] Tyrimo rezultatai

[2.1.] Didžioji dauguma (11 iš 14, arba 79 proc.) tyrimo dalyvių pažymėjo, kad jų atstovaujama organizacija užsiėmė humanitarine veikla ir iki karo Ukrainoje pradžios (žr. pav. 1).

[2.2.] Organizacijos, kurios pažymėjo, kad humanitarine veikla neužsiėmė iki karo Ukrainoje pradžios, įvardijo, kad jų veiklų laukas apėmė socialinius projektus, advokaciją, stebėseną ir kitų, toje pačioje srityje veikiančių organizacijų, vienijimą.

[2.3.] Šių organizacijų atstovai įvardijo, kad humanitarine veikla nusprendė užsiimti nes esamoje situacijoje negalėjo likti abejingais dėl moralinių vertybių, o taip pat dėl aplinkybės, kad organizacijos visada reaguoja ir savo veiklą nukreipia atsižvelgiant į įvykius regione.

[2.4.] Tik vienas iš šių organizacijų atstovų įvardijo, kad steigiant naują organizaciją/ keičiant organizacijos veiklos pobūdį ir pradėjus vykdyti naujas, su humanitarine pagalba, susijusias veiklas, susidūrė su iššūkiais. Šie buvo susiję su teisinių naujos veiklos reikalavimų įgyvendinimu ir tokiais klausimais kaip „pasiruošti paramos sutarties formą, atidaryti sąskaitą, ir transportavimo procesą sustyguoti”

[2.5.] Organizacijos, kurios humanitarinę veiklą pradėjo prasidėjus karui Ukrainoje, pažymėjo, kad jos ketina tęsti veiklą ir karui pasibaigus. Vienos organizacijos atstovas (-ė) įvardijo, kad galvotų apie prisidėjimą prie karo nuniokotos Ukrainos atstatymo darbų.

[2.6.] Dauguma tyrime dalyvavusių organizacijų atstovų pažymėjo, kad organizacija teikia pagalbą daiktais (71 proc.) ir maistu (64 proc.). Po penkias organizacijos įvardijo, kad teikia pagalbą piniginėmis lėšomis ir sveikatos priežiūros paslaugomis. Dvi organizacijos teikia civilinės saugos tarptautinę pagalbą, viena – pagalbą gyvūnams. Kelios organizacijos taip pat paminėjo pagalbą organizuojant karo pabėgėlių apgyvendinimą, informavimą ir konsultavimą, psichosocialines paslaugas, taip pat humanitarinės pagalbos koordinavimą. (Žr. pav. 2)

[2.7.] Apklausos rezultatai atskleidžia, kad organizacijos dažniausiai neapsiriboja viena humanitarine veikla ir teikia įvairiapusę pagalbą. Pavyzdžiui, teikia pagalbą daiktais ir pinigais ar pagalba maistu, daiktais, sveikatos priežiūros paslaugomis, taip pat konsultuoja ir rūpinasi humanitarinės pagalbos logistika.

[2.8.] Penkios apklausoje dalyvavusios organizacijos pažymėjo, kad humanitarinę pagalbą teikia tik Lietuvoje, trys – tik Ukrainoje. Tuo tarpu dar 5 organizacijų atstovai pažymėjo, kad humanitarinė pagalba teikiama tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje. Vienos organizacijos atstovas (-ė) įvardijo, kad humanitarinę veiklą vykdo ne tik Lietuvoje ir Ukrainoje, bet taip pat ir kitose valstybėse, kurios priėmė karo pabėgėlius iš Ukrainos (pvz., Moldovos Respublikoje).

[2.9.] Kaip rodo tyrimas, organizacijų įgyvendinama humanitarė veikla dažniausiai yra finansuojama kelių skirtingų finansavimo šaltinių (privačių rėmėjų (įmonių ir Lietuvos gyventojų), užsienio paramos fondų, užsienio įmonių ir kt.). 86 proc. respondentų (12 iš 14 organizacijų) pažymėjo, kad jų veiklą remia privatūs rėmėjai (Lietuvos gyventojai).

Po 11 respondentų įvardijo, kad jų atstovaujamų organizacijų veikla yra finansuojama privačių rėmėjų (įmonių) ir užsienio paramos fondų. Septynių organizacijų atstovai įvardijo, kad lėšas gauna iš valstybės, o keturių organizacijų veiklą finansuoja savivaldybė.

Vienos organizacijos atstovas (-ė) pažymėjo, kad humanitarinėms veiklos organizuoti naudoja „tik projektines lėšas“. (Žr. pav. 3)

[2.10.] Respondentų buvo teiraujamasi, su kokiais sunkumais ir iššūkiais jų atstovaujamos organizacijos susidūrė teikiant humanitarinę pagalbą karo Ukrainoje kontekste. Daugiausiai (79 proc.) respondentų pažymėjo išaugusį personalo darbo krūvį. Apie du trečdalius (57 proc.) apklausos dalyvių pažymėjo darbuotojų trūkumą, dar tiek pat – biurokratines kliūtis. Kiek mažiau organizacijų atstovų teigė, kad organizacijos susidūrė su patirties teikiant humanitarinę pagalbą trūkumu (36 proc.) ir finansiniais sunkumais (29 proc.). Vienos organizacijos atstovas (-ė) pažymėjo, kad humanitarinės pagalbos teikimą sunkino neigiamas visuomenės požiūris šios veiklos atžvilgiu. Tarp sunkumų ir iššūkių taip pat buvo išskirtas „savanorių nuovargis“. (Žr. pav. 4)

[2.11.] Paprašyti plačiau pakomentuoti, su kokiais sunkumais ir iššūkiais susidūrė respondentų atstovaujamos organizacijos, keletas tyrimo dalyvių įvardijo, kad pagalbos teikimą sunkino biurokratinės kliūtys: „Dėl įstatymo spragų arba žemo tam tikrų institucijų kompetencijų lygio, stringa parama ir gaištamas brangus laikas“; „įvairios pirkimo procedūros“; „neaiški pasienio sistema“. Taip pat buvo paminėta, kad trūko humanitarinę pagalbą karo Ukrainoje kontekste teikiančių organizacijų nacionalinio koordinavimo, o tai lėmė, kad pagalba negalėjo būti suteikta taip greitai, kaip reikėtų ar būtų galima ją suteikti. Organizacijų atstovai taip pat įvardijo didelį stresą, išaugusį darbo krūvį ir žmogiškųjų išteklių stygių. Teigiama, kad darbuotojams teko atsisakyti kasdieninių darbų ir greitai prisitaikyti prie naujų užduočių. Organizacijų atstovų paminėti iššūkiai ir sunkumai taip pat buvo susiję su patirties trūkumu įgyvendinant inovatyvias idėjas ir žinomumo apie veiklas didinimu.

[2.12.] 86 proc. respondentų pažymėjo, kad humanitarinės pagalbos teikimas karo Ukrainoje kontekste skiriasi nuo anksčiau vykdytos humanitarinės veiklos. Dažniausiai šie pokyčiai yra susiję su išaugusiu darbo krūviu, tempu ir veiklos apimtimis: „išauga veiklos apimtys, atsiranda didelis infrastruktūros, žmogiškųjų resursų poreikis“, „tiek humanitarinių priemonių organizavime, logistikoje, savanorių vadyboje – kur kas didesnis tempas ir mastai dideli“, „labai daug papildomo darbo koordinuojant veiklą, stebint ir dalinantys visą reikalinga informacija“, pan. Taip pat pastebima, kad keitėsi teikiamos pagalbos ir paramos pobūdis: „mūsų veikla transformavosi“ ir pradėta dirbti su didesnį pažeidžiamumą turinčia grupe: „šie nekalba lietuvių kalba, nesiorientuoja valstybėje, jos procesuose, atvyksta būdami sunkios psichologinės būsenos“. Vienos organizacijos atstovas (-ė) įvardijo, kad jiems „pirmą kartą teko organizuoti pagalbą į užsienio valstybę“. Taip pat buvo pastebėta, kad visuomenės požiūris į humanitarinės pagalbos teikimą karo Ukrainoje kontekste daug palankesnis, tad vykdyti veiklas lengviau, paprasčiau rasti rėmėjų ir norinčių prisidėti.

[2.13.] Net 85 proc. tyrimų dalyvių pažymėjo, kad vykdant humanitarinę veiklą karo Ukrainoje kontekste plėtėsi jų atstovaujamos organizacijos komanda – į organizacijos veiklas įtraukti savanoriai (45 proc.) ir/ arba įdarbinta daugiau darbuotojų (40 proc.) (žr. pav. 5). Vienos organizacijos atstovas (-ė) įvardijo, kad „daugiau paslaugų nupirkta iš individualią veiklą vykdančių asmenų“.

[2.14.] Tyrimas atskleidžia, kad absoliuti dauguma tyrime dalyvavusių organizacijų (13 iš 14) bendradarbiauja su kitomis humanitarinę veiklą vykdančiomis organizacijomis. Apie du trečdaliai (57 proc.) respondentų pažymėjo, kad tokį bendradarbiavimą vertina gerai, trečdalis (29 proc.) – labai gerai ir 14 proc. – patenkinamai.

[2.15.] Tyrimo dalyvių taip pat buvo klausiama, kaip jie vertina jų atstovaujamos organizacijos veiklą. Dauguma respondentų buvo linkę sutikti, kad atstovaujamos organizacijos darbuotojai turi pakankamai kompetencijų organizacijos vykdomoms veikloms užtikrinti (žr. pav. 6).

[2.16.] Nors pusė (50 proc.) respondentų buvo linkę visiškai sutikti arba labiau sutikti nei nesutikti, kad organizacijai pakanka žmogiškųjų išteklių organizacijos veiklų užtikrinimui, tačiau daugiau nei trečdalis (36 proc.) nebuvo tokie tikri (nei sutinku, nei nesutinku). Dar 14 proc. respondentų pažymėjo, kad labiau nesutinka, nei sutinka, kad organizacijai žmogiškųjų išteklių pakanka. (Žr. pav. 7)

[2.17.] Palyginus su žmogiškųjų išteklių pakankamo klausimu, respondentų dalis, kurie buvo linkę pritarti, kad organizacijai pakanka finansinių resursų organizacijos veiklų įgyvendinimo užtikrinimui, yra mažesnė. Su teiginiu visiškai sutiko arba labiau sutiko nei nesutiko 43 proc. tyrimo dalyvių. Daugiau nei trečdalis (36 proc.) respondentų su teiginiu nei sutiko, nei nesutiko. Tuo tarpu pažymėjusių, kad visiškai nesutinka ar labiau nesutinka nei sutinka, kad organizacijai pakanka finansinių išteklių, buvo apie penktadalis (21 proc.) respondentų. (Žr. pav. 8)

[2.18.] Dauguma (71 proc.) respondentų pažymėjo, kad jų atstovaujamų organizacijų veikla yra sulaukusi nacionalinio ir/ arba tarptautinio pripažinimo.

[2.19.] Galiausiai, tyrimo dalyvių buvo prašoma pasidalinti rekomendacijomis ir siūlymais, į kuriuos būtų svarbu atsižvelgti, kalbant apie humanitarinės veiklos įgyvendinimą karo Ukrainoje kontekste. Tarp pasiūlymų buvo paminėta, kad būtų svarbu humanitarinės veiklos finansavimą įtraukti į savivaldybių ir valstybinių institucijų biudžetus, o finansavimas galėtų būti konkurso būdu deleguojamas NVO. Net keletas tyrimo dalyvių įvardijo, kad svarbu tęsti humanitarinės pagalbos teikimą, tačiau reikėtų daugiau dėmesio skirti ir atvykstančių karo pabėgėlių integracijai ilgalaikėje perspektyvoje: „daugiau koncentruotis į ilgalaikius procesus, kad žmonėms būtų palengvinta integracija ir būtų tęstinis darbas“. Respondentų nuomone, svarbu užtikrinti finansavimą integracinių veiklų įgyvendinimui, taip pat daugiau dėmesio skirti sėkmingai karo pabėgėlių integracijai į darbo rinką bei vaikų integracijai į švietimo sistemą. Vieno (-s) tyrimo dalyvio (-ės) nuomone, reikėtų plėsti NVO, galinčių ir norinčių padėti Ukrainai ir jos žmonėms, tinklą.

[3.] IŠVADOS

[3.1.] Tyrime dalyvavo 14 organizacijų, kurių pagrindinė ar viena iš veiklų yra gerai žinoma kaip humanitarinės pagalbos teikimas karo Ukrainoje kontekste. Dauguma jų humanitarine veikla užsiėmė ir iki karo Ukrainoje pradžios. Organizacijos, kurios šia veikla prieš tai neužsiėmė, teikti humanitarinę pagalbą nusprendė dėl savo moralinių nuostatų bei vertybių, o taip pat dėl organizacijos veiklos principo reaguoti į svarbius įvykius regione.

[3.2.] Apklausos rezultatai atskleidžia, kad organizacijos paprastai neapsiriboja viena humanitarine veikla ir teikia įvairiapusę pagalbą. Dažniausiai tai pagalba daiktais ir maistu. Tyrime dalyvavusios organizacijos aktyviai veikia tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje, taip pat ir kitose šalyse, kurios priima karo pabėgėlius iš Ukrainos.

[3.3.] Tyrimas atskleidžia, kad organizacijų įgyvendinama humanitarinė veikla dažniausiai yra finansuojama iš kelių skirtingų finansavimo šaltinių (privačių rėmėjų (įmonių ir Lietuvos gyventojų), užsienio paramos fondų, užsienio įmonių ir kt.). Dažniausiai tai privačių rėmėjų, rečiau – valstybės ir/ arba savivaldybės lėšos.

[3.4.] Kalbėdami apie didžiausius iššūkius ir sunkumus, organizacijų atstovai dažniausiai įvardijo išaugusius personalo darbo krūvius, personalo trūkumą ir biurokratines kliūtis.

[3.5.] Dauguma respondentų pažymėjo, kad humanitarinės pagalbos teikimas karo Ukrainoje kontekste skiriasi nuo anksčiau vykdytos humanitarinės veiklos. Pokyčiai labiausiai susiję su išaugusiu darbo krūviu, tempu ir veiklos apimtimis, pastebėta, kad keitėsi teikiamos pagalbos pobūdis, taip pat pradėta dirbti su labiau pažeidžiamoje padėtyje esančia tiksline grupe.

[3.6.] Dauguma apklaustų organizacijų įvardijo, kad dėl išaugusio darbo krūvio ir apimčių jos plėtė savo darbuotojų ir savanorių tinklą.

[3.7.] Vertindami atstovaujamų organizacijų veiklą, tyrimo respondentai buvo linkę sutikti, kad organizacijos darbuotojai turi pakankamai kompetencijų. Tačiau mažesnė dalis pritarė, kad organizacijai pakanka žmogiškųjų išteklių ir finansinių resursų.

[3.8.] Teikdami rekomendacijas ir pasiūlymus, į kuriuos būtų svarbu atsižvelgti, kalbant apie humanitarinės veiklos įgyvendinimą karo Ukrainoje kontekste, tyrimo dalyviai įvardijo NVO finansavimo klausimą, taip pat ilgalaikės integracijos planavimą ir įgyvendinimą.