Globalus dienoraštis | Fotografijos ir pilietiškumo istorijos

GLOBALUS DIENORAŠTIS Fotografijos ir pilietiškumo istorijos

© Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma / Lithuanian NGDO Platform

Kontaktinis asmuo: Justina Kaluinaitė, justina@vbplatforma.org www.vbplatforma.org Vystomojo bendradarbiavimo platforma

Leidinys parengtas šių projektų metu: • „DVT2030“ - projektas finansuojamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis.

• ,,EU AID Volunteers - Volunteering for Humanity” (liet. ES pagalbos savanorių iniciatyva – savanorystė ir žmogiškumas) – projektas finansuojamas Europos Komisijos EU Aid Volunteers (DG ECHO) programos lėšomis.

LR Užsienio reikalų ministerijos ir Europos Komisijos parama šiam leidiniui nereiškia pritarimo turiniui, už kurį atsakingi tik jo autoriai. LR Užsienio reikalų ministerija ir Europos Komisija negali būti laikomi atsakingi už leidinyje pateikiamos informacijos naudojimą.

PASTABA Siekiant užtikrinti, kad nėra pažeidžiama vaikų teisė į privatumą, šiame rinkinyje publikuojamos tik tos jaunesnių nei dvylikos metų vaikų nuotraukos, kurioms yra gautas jų tėvų arba globėjų sutikimas.

Prie nuotraukų pažymėti jų autoriai arba joms publikuoti yra gautas savanorius / stažuotojus siunčiančios / priimančios organizacijos leidimas.

2

ĮŽANGINIS ŽODIS Pilietinė erdvė talpina žinias, patirtis, idėjas, norą dalytis su kitais, bendradarbiauti. Būtent šios erdvės veikiami žmonės iškeliauja svetur savanoriauti, stažuotis, dalyvauti mainuose, asmenine iniciatyva imtis įvairiausių veiklų. Šiame leidinyje jie pasakoja apie savo patirtis, partnerystes, siekius, pamokas ir pasiekimus.

vaizdo – tas pats galioja ir Nepalui ar Ganai. Tai, ką pasiimame savanorystės ar stažuotės užsienyje metu, atspindi ne visas realybes, o tik dalį jų, tad vieną joje egzistuojantį aspektą taikyti visai šaliai, neva yra tik taip ir ne kitaip, net neverta – verčiau smalsiai atsiverti pasaulio įvairovės grožiui.

Labai svarbu, kad visa tai vyksta nediskriminuojant pagal amžių: visuomeninės veiklos neturi amžiaus cenzo – nei Lietuvoje, nei globaliai.

Protingų ir aktyvių žmonių yra visur. Žmonės iš Lietuvos, dalyvaujantys įvairiose veiklose vystomojo bendradarbiavimo regionuose, yra mūsų pilietinės visuomenės pavyzdžiai. Lygiai taip pat ir žmonės iš VB regionų, atliekantys stažuotes, savanoriaujantys Lietuvoje ar pasilikę čia gyventi ir savo laiką bei energiją skiriantys įvairioms veikloms organizuoti – čia jie prisideda prie keitimosi patirtimis, idėjomis, žiniomis.

Viso to motyvacija – geresnės, pozityvesnės Lietuvos ir jos ateities kūrimas. Lietuvą savo namais pasirinkę užsieniečiai, savo darbais praturtindami mus, praturtėja ir patys. Kaip ir mes, kai savanoriaujame ar stažuojamės už Lietuvos sienų.

Atminkime, kad kiekvienas kraštas yra sudarytas iš daugybės įvairiausių dalykų, niekad tik vieno. Be to, dažnai asmeniniai pastebėjimai apie konkretų kraštą, kuriame svečiuojamės, priklauso ir nuo mūsų pačių būsenos bei jausenos tuo metu: smalsaujame ar nuobodžiaujame, juokiamės ar verkiame, audra ar pilnatis… Tokia istorijų įvairovė kviečia susimąstyti, kaip vertiname, pagal kokius kriterijus ar įtakas savo mintyse filtruojame informaciją ir kaip ją skleidžiame kitiems – ką paminime, ką nutylime, ir kodėl. Įvairovė skatina mąstyti plačiau.

Versdami puslapį po puslapio matysite, kaip įvairiai savanoriai ir stažuotojai pasakoja apie tą pačią geografinę vietovę ir kartais net – tą pačią juos priimančią organizaciją. Akivaizdu, kad vieno žmogaus patirtys, požiūrio taškas, pasirinkti akcentai yra asmeninės refleksijos; tai nėra viena vienintelė neginčijama tiesa apie konkretų kraštą. Juk dviem ar trim paragrafais negalima perteikti visiškai pilno Lietuvos

Kiekvienas šiame leidinyje pateikiamas pasakojimas yra tarsi viena dalelė milžiniškoje dėlionėje. O mums dar labai džiugu ir dėl to, kad specialistai ir savanoriai iš Lietuvos bei užsienio, su kuriais čia susipažinsite, dalijasi ne tik asmeniniais požiūriais, bet ir įžvalgomis iš tiriamųjų bei profesinių darbo sričių.

Ačiū visiems. Linkime energijos, idėjų ir ryžto jas įgyvendinti.

Justina Kaluinaitė Vystomojo bendradarbiavimo platforma

4

TURINYS

6.

10.

14.

18.

20.

24.

28.

32.

36.

40.

44.

48.

52.

56.

60.

Robinas / Lietuva Beata / Egiptas Greta / Indonezija Madara / Gana Monika / Vietnamas Rita / Uganda Inga / Lietuva Giedrė / Ruanda Gintė / Gana Goda / Irako Kurdistanas Edvardas / Lietuva Gabrielė / Palestina Indrė / Tanzanija Asta / Uganda Justina / Serbija

64.

66.

70.

76.

78.

82.

86.

92.

96.

102.

106.

110.

114.

118.

124.

Diana / Lietuva Samuelis / Vietnamas Šarūnas / Nepalas Stasys / Uganda Albina / Lietuva Justina / Kolumbija Stasys / Armėnija Beata / Gambija Ugnė / Nepalas Stasys / Lietuva Justina / Indonezija Sebulime / Lietuva Paulius / Nepalas Monika / Indija Ugnė / Kenija

128.

132.

136.

142.

146.

148.

152.

156.

158.

162.

164.

168.

172.

Bless /Lietuva Medeina / Gana Monika / Nepalas Rimvydas / Kenija Aidas / Tanzanija Madara / Kenija Julius / Lietuva Justina / Gana Paulius / Uganda Ernesta / Tailandas Laurynas / Meksika Inga / Gana Ernesta / Nepalas

LIETUVA Robinas 2020 m. vasarą studijuodamas LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje, savanoriavau labdaros ir paramos fondo „Dienvidis“ vaikų dienos centre. Keturias dienas per savaitę praleisdavau bendraudamas su 4–16 metų vaikais, kurie yra laikomi esantys socialinėje rizikoje dėl namuose patiriamų traumų iš alkoholikų ar smurtaujančių tėvų, arba patys jau yra turėję reikalų su teisėtvarkos organais. Jiems žūtbūt reikia pozityvių sektinų pavyzdžių gyvenime. Kartais jiems tiesiog reikia žmogaus, su kuriuo būtų galima pasikalbėti, kuris įkvėptų juos pakeisti kryptį ir eiti studijuoti. Vaikams labai patiko, kad pas juos lankosi studentas, su kuriuo galima žaisti, skaityti ar tiesiog kalbėtis. Manau, tai labai padidino jų pasitikėjimą savimi ir parodė, kad savo gyvenimus jie gali pakeisti dabar, būdami dar jauni, ir pradėti priiminėti protingesnius sprendimus.

Kaskart atėjęs savanoriauti, paprastai iš karto galėdavau pasakyti, kuriam iš jaunuolių manęs tą dieną reikia labiausiai. Kartais tai akivaizdu vien iš to, kaip jie į tave pasižiūri. Dažnai tokiais atvejais tiesiog pagriebdavau krepšinio kamuolį, uždėdavau ranką tam jaunuoliui ant peties ir paklausdavau, ar norėtų pamėtyti į krepšį. Tai išgirdę jie visad nusišypsodavo. Kiek pažaidus, jei jaunuoliui norėdavosi pasišnekėti, prisėsdavome pokalbiui.

Vienas sunkesnių dalykų man buvo tas, kad kartais nespėdavau šnektelti su visais jaunuoliais, kuriems manęs tą dieną reikėdavo. Nors centre praleisdavau visą dieną nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro, jaučiau, kad turėčiau pasilikti ilgiau. Tiek daug vaikų trokšta dėmesio ir meilės.

Anksčiau nežinojau, koks sunkumų pilnas yra dažno jaunuolio gyvenimas. Alkoholizmas yra problema ne tik pačiam alkoholikui, bet ir jo šeimai, įskaitant vaikus. Taip pat supratau, kad tokioms organizacijoms kaip „Dienvidis“ trūksta savanorių, todėl paraginau ir kitus LCC tarptautinio universiteto studentus savanoriauti. Šiais laikais to labai reikia.

Manau, kad pats didžiausias įvykis centrą lankantiems vaikams buvo tada, kai pakviečiau vieną iš „LCC Moose“ krepšinio komandos žaidėjų pas mus apsilankyti ir pamėtyti į krepšį. Krepšinis Lietuvoje yra labai svarbus sportas, tad vaikai negalėjo patikėti, kad gali pažaisti kartu su tikru krepšininku. Jiems buvo taip faina!

Kiekvieną dieną jie laukdavo manęs ateinant. Žinau, kad centre mano praleistas laikas iš tiesų pakeitė jų gyvenimus.

Savanoriavimas taip pat padėjo ir man. Ši veikla man parodė, kad vaikams reikia užuojautos, empatijos ir meilės. Jiems reikia jaustis vertingiems ir būti padrąsinamiems. Suvokiau, kiek daug vaikų reikalingi stiprūs sektini pavyzdžiai, kurių savo gyvenimuose jie neturi. Supratau, kad tikrai galiu šiuos vaikus paskatinti ir padėti jiems pagerinti savo gyvenimus. Būdamas iš Pakistano, taip pat pastebėjau, kad skirtingose pasaulio vietose yra skirtingo pobūdžio problemų. Tačiau kad ir kur bebūtume, turėtume visada ieškoti būdų savanoriauti ir padėti savo bendruomenei. Savanoriavimas man padėjo daugiau sužinoti apie lietuvių kultūrą ir kaip efektyviai su jais bendrauti. Vaikų dienos centras „Dienvidis“ suteikia labai reikalingą paramą Klaipėdoje ir jiems nuolat reikia pozityvių, sektinais pavyzdžiais galinčių būti savanorių.

Robinas Mubarikas iš Pakistano, savanoris vaikų dienos centre „Dienvidis“ ir Raudonojo Kryžiaus informacijos centre Klaipėdoje. 2020 m. gegužė

6

8

EGIPTAS Beata Egiptas yra viena sparčiausiai augančių startuolių ekosistemų visame Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regione.

Pastaruosius penkerius metus Egiptas yra pelnytai lepinamas tarptautiniais fondais startuoliams, inkubatoriais, akseleratoriais, valstybinėmis iniciatyvomis ir investicijomis iš viso pasaulio.

Egipte šiuo metu statoma 20 naujų miestų, vienas iš jų – galybę milijardų kainuojanti naujoji sostinė – valstybės institucijoms skirtas miestas, į kurį planuojama perkelti visą administracinį valstybės aparatą ir jame dirbančius valstybės tarnautojus. Sakoma, kad savo dydžiu šis ambicingas ir itin prieštaringas statybų projektas prilygs Singapūrui.

Ketvirtadalis Egipto gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, tačiau patys egiptiečiai sako, kad čia niekas alkanas nelieka: priimti, pamaitinti ir mylimi bus visi gyvenantys, lankantys ar pro šalį užklystantys.

O aš, po beveik metų Egipte, kviečiu pamiršti stereotipus apie kupranugarius ir haremus ir vietoj to atrasti tikrąjį, niekada nemiegantį, technologinių startuolių pamėgtą ir 10 mėnesių per metus saulės bučiuojamą Kairą.

Beata Rajeckaitė, stažuotoja įmonėje „Egitrade“ pagal profesinių stažuočių programą AIESEC, 2020 m.

10

12

INDONEZIJA Greta Nuo vaikystės domėjausi beždžionėmis ir orangutanais. 2017 m. pamačiusi kvietimą savanoriauti tarptautinėje organizacijoje „Orangutan Foundation International“ ir paskatinta draugės, susigundžiau pateikti paraišką. Po atrankos tų metų vasarą išvažiavau savanoriauti Borneo saloje, Indonezijoje.

Savanorystės metu 3 savaites kartu su kitais savanoriais gyvenome atogrąžų miškuose, tvarkėme juose įkurto draustinio aplinką, rūpinomės ten gyvenančiu krokodilu – turėjome sugalvoti, kaip jį atpratinti nuo žmogaus ir išmokyti pačiam susigaudyti maisto. Buvome nukeliavę ir į žymiąją stovyklavietę Camp Leakey, kurią įkūrė lietuvių kilmės pasaulinio garso mokslininkė Birutė Galdikas, taip pat į orangutanų priežiūros centrą, kuriame gavome progą pažaisti su mažyčiais orangutaniukais ( jų nuotraukų viešinti neleidžiama siekiant juos apsaugoti).

Iš šios savanorystės patirties grįžau supratingesnė ir sąmoningesnė: juk vartodami maisto produktus, kuriuose yra palmių aliejaus, tiesiogiai prisidedame prie orangutanų išnykimo, nes aliejinių palmių plantacijoms kertami milžiniški miškų – orangutanų namų – plotai. Palyginimui, 1973 m. pasaulyje gyveno beveik 300 tūkst. orangutanų; toliau kertant Borneo ir Sumatros miškus, manoma, kad 2025 m. orangutanų sumažės iki vos 47 tūkst. individų. Įdomūs faktai apie orangutanus: šie gyvūnai yra labai pavydūs ir nemėgsta dalintis dėmesiu, tad su jais bendraujant nedera nusukti nuo jų akių ar kalbėtis su aplinkiniais. Suaugę orangutanai maždaug septyniskart stipresni už žmogų – tad sutikus orangutaną geriau nesimaišyti jo kelyje.

Greta Tautavičiūtė, savanorė organizacijoje „Orangutan Foundation International“, 2017 m.

14

16

GANA Madara Gyvendama mokyklos teritorijoje kartu su vaikais, padėdavau jiems pasiruošti, atlikdavau įvairius buities darbus ir vedžiau muzikos pamokas, kurios paprastai nėra oficialios Ganos švietimo sistemos dalis. Per pamokas gamindavome instrumentus, dainuodavome, mokėmės muzikos teorijos. Po pamokų su vaikais keliaudavome groti pianinu šalia esančioje bažnyčioje, vakarais kartu atlikdavome namų darbus.

Tačiau kažkuriuo metu pradėjau kvestionuoti jaunų, ką tik mokyklą baigusių savanorių indėlį tokiuose projektuose, įskaitant ir manąjį. Tarptautinė savanorystė turėtų būti siejama su kvalifikuotų savanorių darbu, tačiau savo savanorystės projektą sulyginčiau su šiuo metu labai populiariomis „Gap year“ programomis, kurių metu jauni žmonės be patirties ar įgūdžių daro pertrauką nuo mokslų ar darbo ir keliauja į Globaliuosius Pietus savanoriauti, kai kuriais atvejais už tai dar ir susimoka.

Grįžusi pradėjau daugiau domėtis kita tarptautinės savanorystės puse – vadinamuoju savanorystės turizmu (angl. voluntourism), kuomet jaunimas iš finansiškai turtingesnių šalių turi privilegiją ne tik „gelbėti pasaulį“, bet ir keliauti, susipažinti su „mūsų“ ir „jų“ skirtumais – kitaip tariant, tiesiog gauti asmeninės naudos.

Nuotraukoje matomi vaikai, kartu su kitais savanoriais gyvenę NABI vaikų namuose, neturi tėvų arba buvo jų palikti, tad savanoriai iš užsienio šiems vaikams laikinai atstoja tėvus. Tačiau užsieniečiams kas keletą savaičių ar mėnesių išvykstant, mačiau, kaip tai traumuoja vaikus, kurie prisiriša, o vėliau liūdi ir ilgisi. Pati buvau jauna ir nekvalifikuota, nieko nežinojau apie socialinį darbą ir Ganos kultūrinį gyvenimą, o tai taip pat lėmė ir nemažą kultūrinį šoką vos atvykus. Ši patirtis sugriovė prieš tai mano turėtus stereotipus apie Afriką, pradėjau kritiškiau žvelgti į „pagalbą“ Globaliesiems Pietums ir suvokiau, kad savanorystė vis dėlto pagelbėjo ir pakeitė – tik ne vietinę bendruomenę, o mane, ir prisidėjo prie mano asmeninės transformacijos.

Madara Žgutė, Europos savanorių tarnybos savanorė organizacijoje „Nation Builders International orphanage home & school“, siunčianti organizacija „Jaunimo mainų agentūra“, 2012–2013 m.

18

VIETNAMAS Monika Gyvenau Vietnamo šiaurėje įsikūrusiame Nam Khe kaimelyje, nuo sostinės Hanojaus nutolusiame 135 kilometrus. Čia ir Halongo miesto universitete savanoriškai dėsčiau anglų kalbą.

Universitete studentai gilinasi į keturių sričių gebėjimus – kalbėjimą, klausymą, skaitymą ir rašymą. Mano pagrindinė veikla buvo paskatinti ir padrąsinti juos kalbėti – nors gramatikos vietnamiečiai mokosi nuo pradinių klasių, kalbėti dažnam sekasi sunkiau, nes mažai praktikos. Gyvenau šalia turistinės vietos – Halongo įlankos. Čia labai trūksta gidų, kurie galėtų komunikuoti su turistais anglų kalba.

Vestuvės: Aš ir mano kolegė Alicia buvome pakviestos į vienos iš universiteto dėstytojų, su kuria projekto metu susidraugavome, vestuves. Šventė vyko nuotakos namuose, šia proga mes, kaip ir dauguma kitų šventėje dalyvavusių moterų, pasipuošėme tradiciniu vietnamietišku kostiumu Ao Dai (au–zai).

Mokyklos šventė: Ha Long universiteto aktų salė ir viena iš nuolat įvairiomis progomis vykstančių švenčių, kuriose šoka ir dainuoja ne tik studentai, bet pasirodymus kartais surengia ir dėstytojai.

Moteris ant kalno: Vietname gyvena 54 skirtingos etninės grupės. Kalnuose susipažinau su vienai iš jų – Hmong – priklausančia Mao Thi Tan ir jos šeima. Moteris gyvena kalnuose, molinėje troboje. Nors nekalba vietnamietiškai (bendrauja savo etninės grupės kalba) ir nemoka nei rašyti, nei skaityti, iš turistų išmoko kalbėti angliškai ir susikūrė verslą – vedžioja žmones po kalnus, kviečia pagyventi savo namuose ir taip supažindinti su savo kultūra.

Tokie verslai moterims padeda finansiškai išlaikyti visą šeimą, tačiau, deja, prabangūs viešbučiai prisivilioja didžiąją dalį turistų, tad vietiniams gyventojams sunkiau rasti norinčių pas juos apsigyventi.

Monika Zavistanavičiūtė, Europos savanorių tarnybos savanorė organizacijoje „SJ Vietnam“, siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2017–2018 m.

20

22

UGANDA Rita Savanoriaudama vienoje bendruomenėje Ugandoje pastebėjau, kad joje labai trūksta informacijos apie smurto artimoje aplinkoje prevenciją, informacijos, kur kreiptis pagalbos nukentėjus ir kokios konkrečios pagalbos tokiomis aplinkybėmis galima tikėtis sulaukti. Vienos tokių organizacijų vadovas pažadėjo surinkti duomenis apie pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusioms moterims teikiančias organizacijas ir tais duomenimis pasidalinti su bendruomenės moterimis.

Tačiau pagrindinis mano, kaip savanorės, darbas buvo su jaunimu ir vietine bendruomene, padedant jiems įgyvendinti norimus pokyčius, atsikratyti stereotipų ir išankstinių vertinimų. Organizacijos komanda dirba įsitikinusi, kad būtent asmeninis tobulėjimas ir švietimas gali prisidėti prie skurdo mažinimo.

Rita Grigalienė, programos „Ekspertai–savanoriai“ dalyvė „Ugandos jaunimo įgūdžių ugdymo centre“ UYSTO (angl. Uganda Youth Skills Training Organization), siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2018 m.

24

26

LIETUVA Inga Radiacinė sauga: Nacionalinės radiacinės saugos pratybos, skirtos patikrinti specialiųjų tarnybų ir savivaldos institucijų sąveiką galimos Gudijos Astravo atominės elektrinės sprogimo atveju. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriai padėjo teikiant pirmąją pagalbą ir pirmąją psichologinę pagalbą, taip pat atliekant tariamai evakuotų gyventojų registraciją priėmimo punktuose Kalvarijos, Zarasų ir Varėnos rajonų savivaldybėse.

Pratybos: Raudonojo Kryžiaus savanoriai ankstyvą rytą išvyksta iš Vilniaus ir išsidėstę Kalvarijos mokykloje tariasi, kaip priims ir registruos bei teiks pagalbą iš kito regiono atgabentiems gyventojams.

Inga Bikauskienė, Lietuvos Raudonasis Kryžius, 2019 m.

28

30

RUANDA Giedrė Ruandos sostinė Kigalis – labai žalias, labai švarus ir labai tylus miestas. Žalias – dėl puikaus klimato; švarus – dėl plačios kampanijos prieš atliekas ir didžiulių baudų už šiukšlinimą; tylus – dėl savo praeities ir iš dalies – dabarties. O nedidukės kalnuotos Ruandos ateitis valdžios planuose įrašyta technologijų vardu. „Jei turi idėją, kuri atneš gėrio ir tau, ir tavo šaliai – esi pas mus laukiamas“, – interviu man teigė techninės įrangos projektų vystymui skirtoje startuolių erdvėje „FabLab“ dirbantis Dani. Su juo kalbėjomės Kigalyje įsikūrusiame pirmajame Ruandos technologijų centre. Jaunimas čia – motyvuotas, aktyvus ir savo ateitį mato IT sektoriuje.

Tačiau didžioji dalis – apie 80 proc. – Ruandos gyventojų yra smulkūs ūkininkai. Dažnas skursta. Kai kuriems padeda valdžios programa „Girinka“ („Lai turėtumei karvę“), pagal kurią šeimai dovanojama karvė – geresnei mitybai, aukštesniam socialiniam statusui, nemokamoms daržo trąšoms užtikrinti. Tokių programų yra ir daugiau ir jos vadinamos „vietiniais sprendimais“ (angl. home-grown solutions), t. y. specialiai Ruandai pritaikytomis ir, bylojama, iš jos tradicinės kultūros kylančiomis priemonėmis. Tai – alternatyva užsienio donorų ar didžiųjų organizacijų diktuojamoms vystymosi politikoms, kurios nebūtinai atsižvelgia į vietinę situaciją ir žmonių poreikius. Pvz., paskutinį mėnesio šeštadienį nuo 8 iki 11 val. ryto ruandiečiai eina į talką. Ši praktika, vadinama „Umuganda“ („susirinkti bendru tikslu pasiekti rezultato“), paremta savipagalbos ir bendradarbiavimo principu ir joje dalyvauja 18-65 m. amžiaus piliečiai (pagal oficialią statistiką, dalyvavimas itin aukštas: 91.3 proc. visų reikalavimus atitinkančių gyventojų – galbūt iš dalies dėl to, kad nedalyvaujantiems gresia nuobaudos). Talkos veiklą nustato bendruomenių lyderiai pagal poreikius: medžių sodinimas, pastatų ir kelių remontas, aplinkos švarinimas, pagalba itin pažeidžiamiems žmonėms, mokyklų statyba ir kt.

Per pastaruosius dešimtmečius Ruandoje pailgėjo vidutinė gyvenimo trukmė, padidėjo gyventojų raštingumas, sumažėjo žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių skaičius. Didžiausias progresas pasiektas švietimo ir sveikatos apsaugos srityse – Ruandoje mokslas nemokamas, už medicinines paslaugas skurdžiau gyvenantiesiems savo mokesčiais sumoka finansiškai patogesnėje situacijoje esantys ruandiečiai.

Tačiau progresas, žinoma, turi savo kainą: diktatūrinius metodus naudojantis šalies prezidentas Paulas Kagame taiką ir sąlyginę ramybę nusiperka bauginimais, susidorojimais su priešininkais ir tyla apie savo karines intervencijas į kaimyninį deimantų, aukso ir mineralų pilną Kongą.

32

Giedrė Steikūnaitė, nepriklausoma žurnalistė, projekto „Žiniasklaida vystymuisi“ (Media4Development) dalyvė, koordinuojanti organizacija VšĮ „Europos namai“, 2017 m.

@ Justina Kaluinaitė

34

GANA Gintė Tvarkiau organizacijos komunikacinius reikalus: kūriau naują internetinę svetainę, sisteminau feisbuko paskyrą ir instagramą, rašiau į tinklaraštį, kūriau video ir kėliau juos į „YouTube“. Darbuotojams vedžiau mokymus apie darbą komandoje, komunikaciją ir kūrybingumą. Su kolegomis inicijavome lytinio švietimo pamokėles mergaitėms. Su vaikais užsiėmiau penktadieniais, nes būtent tada jie turi daugiau laisvo laiko po pamokų. Kartu sodinome pupas, rinkome šiukšles, žaidėme, lankstėme origami, važiavome į ekskursiją į botanikos sodą.

Svarbiausia pamoka, kurią parsivežiau, yra rasti būdą būti naudinga. Vietoj to, kad darbų griebtumeis savo nuožiūra, išvykus kitur pirmiausia reikia nuodugniai ištirti situaciją ir išsiaiškinti, ko labiausiai reikia. Mokiausi lankstumo, savo nuomonės nekišimo, nes labai lengva pareikšti idėją gerai nežinant esamos situacijos, nepažįstant papročių – ir ji nepasiteisina. Be abejo, didžiausių pokyčių šis laikas palieka tavyje: stažuotės metu sparčiai keičiasi savanorio mąstymas, vėliau domino efektu keičiasi ir jo aplinkos žmonių mąstysena.

Grįžau supratusi, kad apie pasaulį žinau labai mažai. Kalbėdama atsargiau renku žodžius. Labai pastebiu, kiek visokio plauko stereotipų tupi mūsų galvose. Kai Lietuvos žiniasklaidoje pamatau kokį straipsnį apie „neatrastą šalį Afriką“, pasidaro labai liūdna, nes tai rodo mūsų neišprusimą.

Gintė Marija Ivanauskienė, programos GLEN stažuotoja Ganos organizacijoje UPCO (Urban Poor Child Organization), siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2017 m.

36

38

IRAKO KURDISTANAS Goda

Mano žemė mane atmeta gimdoje.

Dar sąrėmiams spaudžiant man galvą, jau pasirengę mane laidoti gyvą, diena iš dienos, jūs naikinat mane. Ne. Amžinai, Ne. Po visų šių mirčių, išlieku.

Kajal Ahmad (g. 1967)

Vieną 2019 metų vasaros mėnesį atlikau praktiką Suleimanijos mieste, Irako Kurdistane, įsikūrusioje organizacijoje „Peopleʼs Development Organization“ (PDO), kovojančioje už moterų teises. Lyčių lygybė vis dar yra siekiamybė visame pasaulyje, bet kova už ją itin sudėtinga žemėje, kurią beveik visą XX ir XXI a. maždaug kas dešimtmetį siaubė kariniai konfliktai. Beveik per kiekvieną pokalbį su kurdu vienaip ar kitaip pasigirsdavo 1986–1989 m. vykusio „Anfal“ genocido atgarsiai, o 2014 m. „Islamo valstybės“ vykdyto jazidų genocido ir kovos su šia grupuote pasekmes rodo kelios dešimtys po regioną išsibarsčiusių pabėgėlių stovyklų, kuriose vis dar glaudžiasi per 1 mln. pabėgėlių ar viduje perkeltų asmenų. „Tu žinai, kad jazidai ir yra kurdai?“, – man sako vertėjas kurdas, kai interviu su merginų muzikos grupės „Zhilkazee“ meno vadove Vian Mayee klausiu, ar grupė atlieka jazidų, ar kurdų dainas. Pasitikslinu tai kalbėdama su jazidų jaunosios kartos poetu Zêdanu Xelefe ir gaunu atsakymą, kad gal taip ir buvo iki 2014–ųjų, bet jazidai nustojo būti kurdais, kai šie juos apleido, artėjant „Islamo valstybės“ kovotojams. Šiame besikartojančių nacionalinių traumų kontekste kova už moterų teises gali atrodyti gana beviltiška, tačiau pastarųjų kelių dešimtmečių pasiekimai yra įspūdingi. Kriminalizuotas „nužudymas dėl garbės“, valstybės prisiimti įsipareigojimai kovoje su smurtu artimoje aplinkoje, teisiškai smarkiai apribota poligamija, didžiuliai pasiekimai naikinant moters lytinių organų žalojimo praktiką, progresas moterų atstovavimo valdžios institucijų srityje (dėl kvotų sistemos, regiono parlamente – 30 proc. moterų). Kiekvienas šis pasiekimas turi savo „bet“, tačiau per PDO veiklas sutiktos žurnalistės, mokslininkės, LGBT aktyvistės, teisininkės, poetės, psichologės, socialinės darbuotojos, karą ir prievartą išgyvenusios moterys nepasiduoda. Jos išlieka. Planuoja tolesnius žingsnius ir taip stumia regioną pirmyn.

Goda Jurevičiūtė, programos „Ekspertai–savanoriai“ dalyvė organizacijoje „People’s Development Organization“, siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2019 m.

40

42

LIETUVA Edvardas Savanoriavau SOS Vaikų kaimo dienos centre Vilniuje. Tai vieta, skirta vaikams iš socialinės rizikos šeimų, kur jie praleidžia popietes po pamokų. Kaip savanoris, padėjau vaikams ruošti namų darbus ir surengiau maisto ruošimo ir rankdarbių užsiėmimus. Kartu su kolegomis taip pat organizavome įvairius renginius, ekskursijas, stovyklas ir varžybas. Be to, pats dalyvavau įvairiuose Vilniaus renginiuose, tokiuose kaip užsienio kalbų vakarai.

Kai pradėjau savanoriauti, man pasirodė, kad vaikai nuobodžiauja, jiems neįdomi jokia veikla. Tuomet ir pasiūliau kolegoms surengti rankdarbių bei maisto ruošimo pamokas. Pradėjome kartu ruošti pietus. Baigęs savanoriauti jaučiau, kad vaikai tapo komanda, pasiryžusia vienas kitam padėti.

Nuo pat pradžių Lietuvoje jaučiausi kaip namie. Tačiau, žinoma, buvo ir iššūkių. Didžiausias jų tas, kad neturėjau nei socialinio darbo išsilavinimo, nei patirties šioje srityje. Todėl pirmąjį savanoriavimo mėnesį man buvo sunku rasti kontaktą su vaikais, tačiau su kolegų pagalba galų gale man tai pavyko. Taip pat įgijau organizacinių įgūdžių – kaip valdyti finansus ir laiką, organizuoti veiklas, išvykas ir kitus panašius dalykus.

Edvardas Ghazaryanas iš Armėnijos, savanoris SOS Vaikų kaimo dienos centre Vilniuje. Siunčianti organizacija „HUJ – Voluntary Service of Armenia“, koordinuojanti organizacija „ESTA Saltes“, 2016–2017 m.

44

46

PALESTINA Gabrielė Vakarų Krante gyvenantis jaunimas susiduria su visai kitais iššūkiais nei paaugliai, gyvenantys Lietuvoje ar kitose Vakarų valstybėse. Visų pirma jie gyvena teritorijoje, kuri pagal tarptautines Jungtinių Tautų rezoliucijas yra pripažinta okupuota nuo 1967 m. Okupuotose teritorijose gyvenantis jaunimas, kaip ir visi kiti palestiniečiai, nuolat susiduria su ginkluotais Izraelio kareiviais gatvėse bei patikros punktuose, kurie smarkiai riboja ne tik jų judėjimo laisvę, bet ir sukelia persekiojantį jausmą, kad nėra nei vienos vietos, kurioje gali būti savas, laisvas, atviras. Psichologinės problemos, atsirandančios dėl iš kartos į kartą besitęsiančio taikaus ir agresyvaus pasipriešinimo okupacijai, yra viena iš žiauriausių pasekmių.

Kasmet net 500–700 palestiniečių vaikų yra sulaikomi ir teisiami Izraelio kariniuose teismuose. Yra ne vienas atvejis, kai suimami vaikai yra daug jaunesni nei 12 metų – jie tardomi ir kankinami, jiems skiriamas namų areštas be tinkamo teisminio proceso. Toks elgesys su mažamečiais mūsų visuomenėje būtų netoleruotinas, tačiau palestiniečių vaikams tai yra karti kasdienybė.

Betliejuje esančioje Aidos pabėgėlių stovykloje vykdytas lietuvių projektas sujungė videografiją kaip savipagalbos metodą ir psichologinio savęs pažinimo bei tvarkymosi su emocijomis pradžiamokslį. Mūsų komandos specialistai – dokumentinių filmų kūrėjas Jonas Ohmanas, vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys, neformalaus ugdymo specialistė Loreta Pivoriūnaitė ir Artimųjų Rytų politikos ekspertas Mantas Pūtys – vedė mokymus ir kūrybines dirbtuves Aidos pabėgėlių stovyklos paaugliams, specialiesiems pedagogams bei jauniems filmų kūrėjams.

Neformalaus ugdymo metodai ir lygiaverčio santykio su jaunimu principas buvo mūsų darbo pagrindas.

Projekto metu sukurtą dokumentinį filmą „Sienos vaikai“ galite pažiūrėti „YouTube“.

Gabrielė Tervidytė, vystomojo bendradarbiavimo projekto „Psichosocialinė terapija per asmeninę dokumentiką“ koordinatorė, 2015 m.

48

50

TANZANIJA Indrė Jaunimo darbuotojams buvo sudarytos galimybės tobulinti savo kompetencijas ir įgyti naujos patirties, siekiant įgalinti jaunimą vykdyti aktyvią pilietinę veiklą, kuria jie prisidėtų prie JT Darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo vietos bendruomenėse. Nuotraukose užfiksuotos jaunimo darbuotojų iš Tanzanijos ir Ugandos stažuočių Lietuvoje akimirkos, taip pat mokymai jaunimo darbuotojams iš Tanzanijos, Ugandos, Ganos, Ispanijos, Bulgarijos ir Lietuvos, vykę Tanzanijoje 2018 m.

Pirmąją stažuotės Tanzanijoje savaitę aš ir mano kolegos Vladislav, Aga ir Solveiga turėjome daug veiklos, susijusios su muzika ir šokiais. Tai man padėjo geriau susipažinti su jaunimu ir įžiebti komandos dvasią. Šokdami, dainuodami ir neformaliai bendraudami pajutome vienybę ir pasijautėme bendruomenės dalimi.

Ypač man įstrigo puiki „Soul-Xpression“ komandos, vedusios tobulėjimo dirbtuves, sukurta atmosfera. Mokymų dalyviai buvo padalyti į dvi grupes: viena grupė ruošė šokį, kita mokėsi pasakoti istoriją pagal tradicines ugandiečių folkloro tradicijas. Jaunuoliai tiesiog mėgavosi šokiais, dainomis, vaidyba ir komandine veikla.

Indrė Augutienė, projekto koordinatorė ir mokymų vadovė, VšĮ „Pasaulio piliečių akademija“ EK remiamo projekto „GLOBALAB - goes global“ metu. Jaunimo darbuotojų mokymai Tanzanijoje, 2018 m.

52

54

UGANDA Asta Susirasti darbą jaunimui nelengva, tad dauguma profesinį kelią pradeda nuo savanorystės. Po kelių susitikimų su kolegomis priėmėme sprendimą pradėti rengti NVO savanorystės sutartis ir legalizuoti savanorių darbą organizacijoje. Sutartyse savanoriai būsimiems darbdaviams galės parodyti savo kompetencijas, gebėjimus ir patirtis – tai bus ne tik darbo paieškoms naudingas CV išplėtimas, bet ir savanorystės skatinimas bei socialinės sferos stiprinimas.

Pastebėjau, kad didžiausia jaunimo svajonė – mokytis. Mokslas yra vertybė net ir visai mažiukams. Ugandoje mokslas mokamas, tad tampa prabanga. Kampaloje, Kasubi ir Nansanoje gausu privačių mokyklų, valdiškų kiek mažiau ir jas vietiniai prasčiau vertina kokybės atžvilgiu. Lankiausi keliose uždarose privačiose mokyklose: ten vaikai pasilieka visai savaitei, miega dviaukštėse lovose, kiekvienas turi savo daiktų dėžes. Taisyklės labai griežtos.

Pasavanoriavus Ugandoje keletą savaičių, jaučiu, kaip keičiasi mano požiūris, lūžta ankstesnės nuostatos ir įsitikinimai. Stebiu, kaip faktai paneigia hipotezes. Po šios patirties paaugau nuostatų prasme. Kritiškiau žiūriu į daugelį dalykų, taip pat ir save.

Asta Šidlauskienė, programos „Ekspertai–savanoriai“ dalyvė vaikų teisių apsaugos klausimais Ugandos jaunimo įgūdžių ugdymo centre UYSTO (angl. Uganda Youth Skills Training Organization), siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2017 m.

56

58

SERBIJA Justina Kai 2011 m. pirmąkart atvykau į Preševo miestelį prie Makedonijos ir Kosovo sienos, tai buvo postkonfliktinis regionas, tad didžioji dalis vietinių nevyriausybinių organizacijų užsiėmė dialogo tarp skirtingų etninių gyventojų grupių skatinimu. Tuo metu ten buvo gana aiškiai apibrėžtos zonos, kur atskirai vieni nuo kitų gyvena serbai, albanai ir romai. Dabar žmonės jau žymiai daugiau tarpusavyje bendrauja, mezgasi draugystės.

Mano veikla buvo neformalus darbas su jaunimu bendruomenės centre „Community Resource center“ (CRC) Bujanovac miestelyje kartu su puikia, stipriai motyvuota jaunimo komanda. Mano, kaip tarptautinės asistentės, vaidmuo buvo dalintis patirtimi ir idėjomis organizuojant veiklas, prisidėti prie administracijos ir centro strateginių veiklų koordinavimo. Surengėme keliaujantį tolerancijos festivalį, teatro užsiėmimus, išvykas, piknikus, filmų peržiūras ir diskusijas kultūrinėmis bei politinėmis temomis. Kaip atvykėlei, kartais teko užimti ir mediatorės poziciją: miestelis mažas, užsieniečių vos keli – tad organizacijai pravertė nešališka mano tautybė, pvz., pristatant veiklas viešosioms įstaigoms ar donorams. Čia sutikau daug aktyvaus jaunimo, realiais veiksmais siekiančio teigiamų pokyčių savo ir viso miestelio gyvenime.

Vėliau ne kartą organizavome bendrus renginius ir projektus, grįžau į Serbiją aplankyti draugais tapusių kolegų, buvo smagu matyti suaugusius anuomečio jaunimo veidus – jie, nors turi kitus darbus ar šeimas, veiklas bendruomenės labui tebetęsia ir po tiek metų. Puikus pavyzdys, kad net ir maži projektai gali atvesti iki didžių darbų visuomenės gerovei – jei tik yra motyvacijos ir aktyvių žmonių. Džiugu, kad kolegos turėjo progą atvykti ir dalyvauti mokymuose Lietuvoje.

Europos krizės metu 2015 m. mažulyčiame Bujanovace buvo didžiausia pabėgėlių koncentracija visame Balkanų kelyje. Tuo metu nuotoliniu būdu prisidėjau prie veiklų pabėgėlių situacijai pagerinti, projektų vadybos, ataskaitų – tokiu būdu padėdama organizacijai operatyviau ir efektyviau atlikti savo tiesioginį darbą. 2018–2020 m. koordinavau dokumentinio filmo apie pabėgėlių krizę „Kelionė: Pilietiškas aktyvizmas“ kūrimą ir sklaidą (filmą galima pažiūrėti čia: https://vimeo.com/469266458).

Džiugu, kad net ir trumpalaikiai projektai, esant abipusei sinergijai ir sutampant vertybėms bei tikslams, išsirutulioja į ilgalaikius, tęstinius darbus bei partnerystę. Ir tai ne tik darbai, bet ir draugai.

60

Justina Kaluinaitė, savanorė organizacijoje „CRC Bujanovac“ 2011 m., siunčianti organizacija „Jaunimo mainai ir bendradarbiavimas“ (ačiū Simonai). Nuo 2012 m. savanorystė, darbai ir projektai – asmeninė iniciatyva.

62

LIETUVA Diana Darbas su pabėgėliais ir prieglobsčio prašytojais visuomet reikalauja kantrybės, kruopštumo ir atidumo. Kai kurių dalykų galima išmokti, kitus reikia tiesiog pajausti. Žmonės, netekę savo artimųjų, namų, patekę į kitą šalį ir kitą kultūrą – aplinką, kuri nebūtinai visuomet yra draugiška, gali elgtis labai įvairiai ir neprognozuojamai. Gebėjimas prieiti, išklausyti ir paaiškinti, ką įmanoma padaryti, sutarti judėjimo pirmyn planą yra svarbiausia humanitarinės organizacijos darbuotojo ir savanorio užduotis. Tai padeda išvengti konfliktų ir nu(si)raminti. Darbas su pažeidžiamais žmonėmis yra savarankiškumo užtikrinimas, įgalinimas orientuotis svetimoje aplinkoje. Mažyčiai dalykai, tokie kaip gebėjimas sumokėti už komunalines paslaugas arba bazinės naujos kalbos žinios, atveria kelią į savarankišką gyvenimą.

Pabėgėlių vaikai daug šypsosi, jie pasaulį mato kitaip. Tačiau ir jiems kyla sunkumų. Pavyzdžiui, padėti paruošti namų darbus, paaiškinti nesuprantamus dalykus.

Pokalbis: Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorė Diana Averkaitė-Abbas kalbasi su mergaite iš pabėgėlių šeimos per užimtumo renginį LRK Kauno centre.

Gintarė Kazakevičienė, Lietuvos Raudonasis Kryžius, 2019 m.

64

VIETNAMAS Samuelis Savanoriavau su pradinės mokyklos ir kiek vyresniais mokiniais, tad pasitelkdavau žaismingus ir įtraukiančius mokymo metodus.

Ar mano savanoriavimas Vietname sukūrė ženklų pokytį? Ne visi savanorystės projektai yra kokybiški ir apgalvoti.

Mokykloje, kurioje savanoriavau, buvo sunku kurti kokybiškas veiklas ir užsiėmimus su bendruomene dėl įvairių taisyklių ir pateiktos privalomos darbo struktūros. Nepaisant to, stengiausi prisidėti tiek ir tokiais būdais, kuriais man buvo leidžiama. Apgailestauju, kad nepavyko sukurti tęstinės ir geriau organizuotos veiklos.

Kitiems savanoriams ar apie savanorystę galvojantiems patariu: būtinai įvertinkite savo sugebėjimus ir turimus įgūdžius pasirinkto projekto veiklose, o dar svarbiau – savo psichologinį pasirengimą galimiems iššūkiams ir nusivylimams.

Samuelis Valentinas Sauchatas, Europos savanorių tarnybos savanoris organizacijoje „SJ Vietnam“, siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2017–2018 m.

66

68

NEPALAS Šarūnas Filmuojant gauni progą atsidurti ten, kur retas užklystų. Kalbu ne apie kokias egzotiškas vietas ir papročius, kurių turistams ten nestinga, o apie paprastą, kasdienį vietinių žmonių gyvenimą, jo užkulisius. Tai buvo unikali galimybė mėnesį pagyventi kaip paprastam nepaliečiui, vietinių žmonių šeimoje, pajusti kitokį gyvenimo tempą, tiesiog ten būti.

Sunkiausia turbūt buvo atstumai. Vietovės kalnuose yra labai apgaulingos. Vizualiai atrodo, kad nueiti iki reikiamo kaimelio užtruks kokį pusvalandį. Bet ne, tai užima pusę dienos, nes su motociklu visur taip pat neprivažiuosi.

Nepalas, nepaisant gamtos ir kultūros paveldo grožio – itin skurdi šalis, stipriai nukentėjusi nuo 2015 m. įvykusio stipraus žemės drebėjimo, didelės valdžios korupcijos, praūžusio pilietinio karo, smarkiai veikiama ribojančios kastų tradicijos. Žmonės pavargę, nori geresnių gyvenimo sąlygų. Žmonės Nepale mane su kamera sutiko taip, kaip sutinka žmones su kamera – smalsiai ir įtariai. Pirmas porą dienų tik gerdavau arbatą ir kalbėdavausi arba tylėdavau su būsimais filmo personažais. Pasitikėjimas atsirado po truputį, vis labiau gilinantis į žmogaus gyvenimą.

Šarūnas Mikulskis, programos „Ekspertai–savanoriai“ dalyvis organizacijoje „Volunteer Initiative Nepal“ ir dokumentinio filmo „Paprastos svajonės“, pasakojančio kelių nepaliečių istorijas, autorius. Siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2017 m.

70

72

74

UGANDA Stasys Gerųjų patirčių apsikeitimo metu lankantis Ugandoje susitikome su daugybe didelių ir mažų vietinių nevyriausybinių organizacijų sostinėje Kampaloje ir provincijoje.

Išvyka į regionus: Kibogos rajonas ir susitikimas su vietos NVO lyderiais, priklausančiais nacionalinei UNNGOF asociacijai. Susitikime dalijomės patirtimi ir dalyvavome kūrybinėse dirbtuvėse apie darbą su suinteresuotomis šalimis ir partneriais ir efektyvų savanorystės tinklo valdymą bei pagrindinius sėkmingo savanorystės sistemos valdymo principus.

Stasys Vaitonis, gerųjų patirčių apsikeitimo projekto dalyvis Ugandoje, asociacijoje UNNGOF. Nuotr. aut. Robert Ninyesiga (UNNGOF). Siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2020 m.

76

LIETUVA Albina Tik atėjus į darželį, nieko nelaukdama iškart prisijungdavau prie veiklos, kuria tuo metu užsiiminėjo vaikai. Skirtingomis savaitės dienomis ateidavau skirtingu laiku – kartais per pietus, kitais kartais žaidimams arba tvarkymuisi. Mano užduotis buvo būti su vaikais ir jiems padėti, nes kai kurie jų yra labai maži.

Manau, kitos darželio savanorės iš Prancūzijos ir Ispanijos jautė su manimi ryšį, nes ir aš esu užsienietė. Turėjome labai smagių pokalbių, dalijomės darbo patirtimis. Taip pat susidraugavau su kai kuriais vaikais, o kadangi lietuviškai gerai nekalbu, mums būdavo labai smagu žaisti žaidimą „Atspėk, ką Albina nori pasakyti“. :) Per šį laiką išmokau efektyviai panaudoti turimus išteklius ir galimybes. Pavyzdžiui, vaikų darželis įsikūręs miške, tad vaikai pilnai naudojosi visais tos erdvės teikiamais privalumais. Taip pat išmokau su vaikais elgtis tikslingiau: tarkim, mums žaidžiant juos kalbindavau ir bandydavau išmokyti paprastų angliškų žodžių. Norėčiau geriau mokėti lietuvių kalbą, bet dažnai man būdavo tiesiog smagu linksminti vaikus savo netobulais kalbos įgūdžiais. :)

Albina Golik iš Ukrainos, savanorė vaikų darželyje „Miško darželis“, 2020 m.

78

80

KOLUMBIJA

AČIŪ: Justina nuoširdžiai dėkoja buvusiai šios organizacijos vadovei Vitai už pasitikėjimą ir suteiktą emocinę, psichologinę, logistinę paramą viso projekto metu.

Justina Comedor (isp. valgykla) Kolumbijoje vadinamas bendruomenės užimtumo centras – neformalaus ugdymo erdvė vaikams, jaunimui ir suaugusiems; joje pateikiami nemokami pusryčiai ir pietūs, kurių metu centre susidaro eilės. Tarp šių dviejų kertinių momentų vyksta įvairūs užsiėmimai. Būtent tokiame Bogotos komedore ir savanoriavau; tuo metu centre buvau viena, nors prieš tai centras turėjo ir užsieniečių, ir vietinių savanorių. Tiesa, savanoriavo – ar „savanoriavo“ – ir patys vyresni centro lankytojai, darbuotojams tuo metu užsiimant kažkuo kitu, bet ne savo tiesioginiu darbu; toks savanorio – lankytojo – socialinės paramos gavėjo – darbuotojo atsakomybių maišymas tik prisidėjo prie bendro chaoso.

Neilgai trukus šis centras buvo uždarytas. Pagrindinė priežastis – atsainumas ir administracinis neskaidrumas. Dirbti su jais buvo labai sunku, dažnai kildavo etikos klausimų: kaip elgtis man, savanorei, kieno atsakomybė problemas spręsti, ar turėčiau viešinti neigiamus dalykus, ar tai nesukels dar daugiau problemų ir t. t. Problemos buvo akivaizdžios nuo pat pradžių: dirbtinė, arogantiška atskirtis tarp „mūsų, darbuotojų“ ir „jūsų, lankytojų“, elementarios pagarbos žmonėms trūkumas. Gerai ten buvo tik vyresnio jaunimo ir suaugusiųjų palaikymas bei iniciatyvumas organizuojantis veiklas, nepaisant nepagarbaus administracijos elgesio jų atžvilgiu.

Centrą uždarius man teko rinktis: nutraukti programą ir važiuoti namo, arba keisti projektą. Kolegė turėjo kontaktų su kita organizacija, orientuota į problematiškuose rajonuose (isp. barrios) gyvenantį jaunimą („Escuela Movil Acj, Bogotá“).

Ten susipažinau su socialiniu darbuotoju Oscaru, turinčiu keliolikos metų patirtį darbo su vadinamosiomis jaunimo „gaujomis“, siekiant pagerinti jų socialinius įgūdžius. Oscaras lankosi įvairiuose rajonuose ir pirmiausia užmezga ryšį su bendruomenėmis. Pagrindinės problemos jose – skurdas, smurtas, narkotikai, prievartinė prostitucija. Gatvės gyvenime jaunimui itin svarbi muzika, ja išreiškiama daug jausmų ir išgyvenamų realybių, tad vienas iš neformalių Oscaro naudojamų metodų įtraukti jaunimą yra jų muzikos įrašai (vėliau prisidėjome organizuojant gatvės repo muzikos festivalį).

Pradžioje nesupratau, kuo galiu būti naudinga – juk tokiam darbui reikia itin stiprių specifinių įgūdžių. Tačiau po keleto užsiėmimų, kai žmonės pajuto, kad man tai tikrai svarbu, tarp mūsų atsirado stiprus ryšys.

Iš Oscaro daug ko išmokau, su juo iki šiol palaikome ryšį – kaip ir su nuostabiąja kolumbiečių šeima, pas kurią gyvenau ir kuri manimi rūpinosi lyg savo pačių dukra.

82

Justina Kaluinaitė, Europos savanorių tarnybos savanorė „ICYE Colombia“ (koordinuojanti organizacija), siunčianti organizacija „Jaunimo mainų agentūra“ pagal projektą „Let’s Move for Social Inclusion“. 2012 m.

84

ARMENIJA Stasys 2020-ųjų rugsėjo pabaigoje ginčytinoje Kalnų Karabacho teritorijoje atsinaujinęs ginkluotas konfliktas tarp armėnų ir azerbaidžaniečių užsitęsė ir sukėlė humanitarinę krizę. Daugiau nei pusė civilių Kalnų Karabacho gyventojų buvo priversti trauktis iš apšaudomų gyvenviečių.

Tūkstančiai pabėgėlių atvyksta į Armėniją. Jiems reikia drabužių, maisto, prieglobsčio ir psichosocialinės pagalbos.

Nors Armėnijoje veikia daug vietinių ir tarptautinių humanitarinių organizacijų, to negana. Be to, pačioje šalyje juntamas visuomenės susivienijimas ir didelis noras pagelbėti tiems, kam labiausiai reikia. Todėl šiuo metu spontaniškai atsiranda daug pilietinių iniciatyvų ir savanoryste grįstų veiklų.

Viena iš tokių įkvepiančių erdvių yra viešųjų iniciatyvų, pilietinių idėjų ir nevyriausybininkų klubas „Article 3 Club“ (aliuzija į Jungtinių Tautų Chartijos 3 straipsnį). Čia darbas vyksta be pertraukų: nuo labdaros siuntų nukentėjusiems Kalnų Karabache iki advokacijos projektų.

Vieni savanoriai rūšiuoja žmonių suaukotus rūbus pagal amžių, lytį ir dydį. Paskui kiti savanoriai vairuotojai išvežioja dėžes pagal poreikį.

Kitą erdvę inicijavo socialiai atsakinga verslo įmonė „E-World Armenia“, kuri šalia tiesioginių veiklų investuoja į vaikų švietimą ir lėšų aukojimo kampanijas. Kompanijai priklausantis rūsys dabar tiesiog pergrūstas paaukotais daiktais: nuo sulankstomų lovelių iki šiltų apklotų ir rūbų. Darbas vyksta ir saulėtą sekmadienio vidurdienį. Besilankant šioje vietoje, rūsyje-sandėlyje darbavosi ir keli paaugliai iš Kalnų Karabacho. Jie patys yra pabėgėliai, tačiau sako negalintys sėdėti ir nieko neveikti.

Stasys Vaitonis, programos „Ekspertai–savanoriai“ dalyvis organizacijoje „Solution HUB”, siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2020 m.

86

88

Vieni savanoriai rūšiuoja žmonių suaukotus rūbus pagal amžių, lytį ir dydį.

Kiti savanoriai vairuotojai išvežioja dėžes pagal poreikį.

90

GAMBIJA Beata Turistai Gambiją laiko rojaus kampeliu, o patys gambiečiai savo šalį vadina Besišypsančia Afrikos pakrante (angl.

The Smiling Coast of Africa). Šalyje sparčiai vystosi žemės ūkio sektorius, kuriama vis daugiau verslų, iniciatyvų ir projektų, skatinančių jaunus žmones prisidėti prie ekonomikos vystymosi ir gerbūvio kūrimo. Tačiau nedarbo lygis Gambijoje išlieka vienas aukščiausių Vakarų Afrikoje, daugybė žmonių vos suduria galą su galu.

Man teko garbė prisidėti prie organizacijos, skatinančios jaunimo verslumą ir startuolių kūrimąsi kaimo vietovėse, veiklos. Ir kai vienas po kito mano stebėto startuolių akseleratoriaus dalyviai prisipažino verslo imtis norintys ne dėl asmeninės šlovės, statuso ar pajamų, o tam, kad galėtų sukurti daugiau darbo vietų Gambijos jaunimui, supratau, kad tos šypsenos ir yra tikroji oraus, garbingo žmogiškumo išraiška – kai nuoširdžiai rūpinamės kitais.

Beata Rajeckaitė, programos GLEN stažuotoja jaunimo inovacijų organizacijoje „Global Youth Innovation Network Gambia Chapter“ (GYIN Gambia Chapter), siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2019 m.

92

94

NEPALAS Ugnė Smurtas prieš raganavimu apkaltintas moteris yra dalis Nepalo realybės. Kartu su „Manchhe Boksi Hunna“ – vienintele nevyriausybine organizacija šalyje, dirbančia išskirtinai su žmonių (daugiausia moterų) kaltinimo raganavimu problema ir visomis tragiškomis jos pasekmėmis – Nepale vykdėme tyrimą apie šią konkrečią smurto formą ir dalyvavome sąmoningumo didinimo renginiuose.

Organizacija yra sukūrusi vaidybinį – edukacinį filmą šia tema, jis rodomas Nepalo bendruomenėse. Planuojamos ir filmo peržiūros nacionaliniuose, o galbūt ir užsienio kino teatruose. „Manchhe Boksi Hunna“ vykdo ir kitas veiksmingas visuomenės švietimo veiklas, naudodama tokius metodus kaip teatras ir šokio teatras, vaidybiniai etiudai, dainos ir poezijos skaitymai. Šie originalūs, paveikūs performansai labai subtiliai, jautriai ir korektiškai atskleidžia sudėtingą ir kompleksinę smurto prieš raganavimu apkaltintas moteris problemą.

Mūsų tyrimas prisidėjo prie vietinių NVO vykdomų veiklų tęstinumo ir praplėtimo, prie jų svarbos pagrindimo bei naujų iniciatyvų vystymo. Taip pat džiaugiuosi, kad ataskaitos rekomendacijos formuluotos remiantis vietinių žmonių sukurtų ir išplėtotų gerųjų praktikų pavyzdžiais ir jų idėjomis, kaip geriausia bei paveikiausia spręsti su šia problema susijusius iššūkius Nepalo visuomenėje.

Ugnė Grigaitė, programos „Ekspertai–savanoriai“ dalyvė, nevyriausybinė organizacija „National Awakening Academy Nepal“ (Manchhe Boksi Hunna), siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2018 m.

96

© Joe Wood

© Joe Wood 98

© Joe Wood

100

© Joe Wood

LIETUVA Stasys Senjorams: Tarptautinio projekto, kuriuo siekiama įgalinti vyresnio amžiaus žmones savanoriauti padedant vienišiems ir sergantiems senjorams, bendras savanorių iš Lietuvos ir Gudijos susitikimas bei kūrybinės dirbtuvės.

Savanoriai mokėsi sudaryti planus, apsibrėžti tikslus ir siekiamus rezultatus dirbant su pažeidžiamais žmonėmis.

Branduolinio incidento pratybos: Tarptautinės pasirengimo ekstremalioms situacijoms pratybos Visagine, kuriose buvo mokomasi veikti įvykus lokaliam branduoliniam incidentui, kai nukenčia civiliai gyventojai. Imituota situacija, kai vaikus vežęs autobusas susiduria su radioaktyvų krovinį gabenusiu vilkiku. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriai talkino spec. tarnyboms, tariamiems nukentėjusiems teikė pirmąją pagalbą ir pirmąją psichologinę pagalbą, taip pat laikinąjį prieglobstį.

Stasys Vaitonis, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos savanoris, 2012 m.

102

104

INDONEZIJA Justina Į Javos salą atvykau gavusi Indonezijos Švietimo ministerijos stipendiją studijoms „Verslumas ir socialinė atsakomybė“.

Pirmi 6 mėnesiai buvo akademinės studijos, kurių metu atradau universitete įsikūrusį Vakarų Papua centrą. Jame pradėjau gilintis į tragišką Vakarų Papua istoriją ir iki šiol trunkančią jos žmonių laisvės kovą. Tiesa, dėl griežtų ribojimų pačioje okupuotoje Vakarų Papua teritorijoje atlikti stažuotės man nepavyko.

Stažuotę vykdyti pasirinkau Jogjakartos organizacijoje „Rumah Inspirasi Jogja“. Šią vietinę bendruomenę įkūrė ir kuruoja javiečių šeima, pas kurią ir gyvenau. Organizacija užsiima švietimu aplinkosaugos klausimais, bendruomenės užimtumu, aplinkosaugai skirtomis iniciatyvomis ir etiško turizmo skatinimu – rengia etiško turizmo gidus ir organizuoja mokymus, kuriuose kultūriniai ir istoriniai aspektai derinami su aplinkosauga ir socialiniu švietimu. Stažuotės metu gilinausi į aplinkosaugos ir įmonių socialinės atsakomybės klausimus bei kaip bendruomenė į(si)galina pokyčius. Šalia namų esanti upė kasryt burbuliuodavo nuo netoliese esančio cukraus fabriko išmetamų skystų gamybinių atliekų.

Plastikas, šiukšlės ir tarša yra itin opi problema Javos saloje. RIJ organizuodavo upės valymą plaukiant valtimis, ekologinius vakarus, atliekų perdirbimo užsiėmimus; kai kurie statiniai šeimos valdose yra dalinai iš perdirbtų medžiagų.

Bendruomenė aktyviai užsiima socialiniu švietimu. Stažuotės metu prisidėjau prie bendruomenės bibliotekos įkūrimo.

Organizavome keletą socialinio verslo mugių, kurių metu vietos kūrėjai prisidėjo prie tvaraus aplinkos tvarkymo: valė gamtą nuo atliekų, įrenginėjo šiukšliadėžes, prisidėjo mažinant potvynio padarytos žalos padarinius. Gamta šiame regione siautėja dažnai: mane priėmusi šeima yra patyrusi ir žemės drebėjimą, ir Merapi ugnikalnio išsiveržimą, ir potvynį. Kai upė patvino, visą naktį siekta užtikrinti gyventojų saugumą; potvyniui atslūgus laukė daug tvarkymo ir atstatymo darbų, kuriuos bendruomenė nudirbo visi kartu, vieningi kaip kumštis.

Merapi ugnikalnio „raudonojoje zonoje“ tebegyvena senolių, kurie nesutiko būti perkelti – pasirinko likti ten, kur praleido visą gyvenimą ir užaugino savo ūkius. Papėdėje už „raudonosios zonos“ kuriasi įvairios iniciatyvos – socialinės kavos augintojų bendruomenės, batikos centrai.

Ilgametė, sėkminga RIJ įkūrėjų vykdoma bendruomenės telkimo veikla įkvepia pokyčiams. O pati bendruomenė yra puikus savitarpio pagalbos ir bendradarbiavimo pavyzdys nepaisant religijų, tikėjimų, lyties, pažiūrų ar socialinio statuso.

106

Justina Kaluinaitė, stažuotoja organizacijoje „Rumah Inspirasi Jogja“, 2014–2015 m.

108

LIETUVA Sebulime Mūsų gyvenimo istorija tokia, kad negalime pabėgti nuo fakto, jog patys esame jos autoriai ir architektai, sprendžiantys, kaip ta istorija yra pasakojama. Tai reiškia, kad esame atsakingi ir atskaitingi už pasirinkimus, kuriuos darome ar kurių nedarome savo kasdieniame gyvenime.

Mūsų gyvenimo sveikata ir ritmas bei mūsų aplinkos sveikata ir ritmas yra tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito priklausomi; o aplinką sudaro, be kitų, žmonės, medžiai, vandens telkiniai ir gyvūnai. Kai visa tai išsibalansuoja, išsibalansuoja ir žmonija bei mūsų egzistavimas šioje žemėje. Tad didysis klausimas yra: koks tavo vaidmuo grąžinant planetą į balansą?

Globaliai, esame akistatoje su grėsmę gyvybei keliančiais iššūkiais, kurie yra reliatyvumo dėsnio nepaisymo, piktnaudžiavimo galia, žmogiško ryšio stokos, apatijos ir netinkamo psichotropinių medžiagų vartojimo pasekmė. Visi šie dalykai siunčia pavojaus signalą: atsibuskime ir imkimės veiksmų. Reikia šviesti žmones, kad jie priimtų tokius sprendimus ir veiksmus, kurie turėtų teigiamą poveikį vietos bendruomenei – tam, kad subalansuotume mūsų globaliąją bendruomenę.

Pasidalinsiu su jumis tuo, kas patraukė mano dėmesį būnant Lietuvoje ir manyje įžiebė ugnį imtis daugiau veiksmų grįžus namo.

Buvau apstulbintas, kiek daug apie savo šalies istoriją žino mane priėmusios organizacijos vadovė. Tai man parodė, kad autentiška istorija yra puiki medžiaga neformaliajam ugdymui, padedanti suprasti bendrus žmonijos istorijos aspektus nepaisant to, kuriame žemės kampelyje esi; o tai, lyg pamatiniai sluoksniai, padeda ska-

110

tinti solidarumą, bendrumą ir globalų pilietiškumą – nepamirštant tapatybės, kaip evoliucijos proceso.

Organizacija „Pasaulio piliečių akademija“ yra skėtinės organizacijos „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“ narė; ši platforma užsiima lobistika, siekdama užtikrinti tiek finansinius, tiek techninius, tiek ir žinių išteklius su tikslu stiprinti savo narių gebėjimus.

Man tai atrodo gyvybiškai svarbu: sujungus jėgas, įgūdžius ir patirtis identifikuoti, kokie veiksmai būtini ir vietiniu, ir globaliu lygmenimis.

Su tokiais milžiniškais gebėjimais galima nuveikti žymiai daugiau, nei turint tik vienos organizacijos išteklius. Tai man padėjo labiau vertinti komandinio darbo ir bendradarbiavimo galią.

Būdamas Kaune, turėjau progą dalyvauti mokymų kursų planavimo ir įgyvendinimo procese. Kolegoms man pasakojant, apie ką bus tie mokymai, komandoje buvo justi pagarba ir tarpusavio supratimas; dalijomės idėjomis, kaip pasiekti pačių geriausių įmanomų rezultatų naudojant neformalaus ugdymo technikas. Dvi dienas trukę mokymai buvo labai smagūs ir įkvepiantys, nes visos dalyvių grupės iš skirtingų mokyklų ir organizacijų buvo labai įsitraukę į su jų aplinka susijusius reikalus, nuo atsakingo vartojimo ir sanitarijos iki socialinės įtraukties ir sveikos gyvensenos. Po pirmojo mokymų kursų etapo pajutau, kad dalyviai išties daug ko išmoko – organizatoriai tuo tikrai turėtų didžiuotis.

Sakoma, kad ateitis priklauso tiems, kurie tinkamai jai ruošiasi šiandien. Ar yra geresnis būdas pasiruošti ateičiai, nei įduoti vaikams ir jaunimui įrankius, kuriais jie gali vystyti savo kūrybiškumą geresniam pasauliui sukurti? Vos dvi valandos kelio nuo Kauno, ir aš atsidūriau vienoje iš mokyklų, kur PPA aktyviai skatina globalaus pilietiškumo švietimą. Per šokį, muziką, dailę, bendruomenines veiklas ir tarptautinius projektus atkreipiamas moksleivių dėmesys į mūsų pasaulio įvairovę bei būtinybę ugdytis užuojautą, supratimą, pagarbą, toleranciją ir paramą kitiems.

Galbūt negalime nuveikti visko, tačiau be abejonės galime nuveikti kažką, kas turėtų teigiamą poveikį mūsų planetai. Ką darai tu?

Nepalik to kitiems – tai yra ir tavo pareiga. Esame čia, kiekvienas esame reikšmingas. Tad imkimės veiksmų.

Sebulime Elisha Davis iš Ugandos, darbinės stažuotės dalyvis „Pasaulio piliečių akademijoje“ Kaune. 2018 m. gegužė

112

NEPALAS Paulius Bendradarbiaudamas su vietos organizacija ir mokyklų tinklu, penkis mėnesius savanoriavau Nepale, švietimo srityje: padėjau organizuoti programas ir pamokas, atnaujinti pedagogines gaires, stiprinti mokyklų darbuotojų įgūdžius.

Man asmeniškai kalbėti apie įvykdytus pokyčius yra ganėtinai sunku, ypač kai kalba eina sisteminius pakitimus švietimo srityje, kurių reikia palūkėti. Tačiau savanorystės rėmuose, esu įsitikinęs, jog mano darbas padėjo vietos bendruomenėms įgyti daugiau pasitikėjimo ir motyvacijos ieškoti alternatyvių sprendimų bei naujų išeities taškų sudėtingose situacijose.

Svarbiausia, man regis, yra akcentuoti nuoseklumą. Labai norėtųsi, kad mūsų nuveikti darbai turėtų tąsą ir paliktą įdirbį tęstų kiti. Esant didžiuliam teisiniam sustabarėjimui ir nerūpesčiui ar trūkstant strategijos, nuoseklumas ir darbų tąsa nešant pokytį bendruomenėje, mano galva, yra kertinis bet kokios humanitarinės veiklos ar partnerystės veiklos dėmuo.

Paulius Pakutinskas, Europos savanorių tarnybos programos projekto „Happy 2.0“ savanoris organizacijoje „Volunteer Initiative Nepal“, siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2017–2018 m.

114

116

INDIJA Monika Esu baigusi komunikacijos studijas, šioje srityje dirbau ne vienerius metus. Trokšdama naujų iššūkių, šviežio požiūrio, galimybės atrasti ir mokytis išvykau savo jėgas išbandyti vedant paskaitas koledže Indijoje. Projektas buvo skirtas įgalinti moteris per informacines technologijas. Savanorystės metu internetinės rinkodaros ir grafinio dizaino mokiau ne tik studentus, bet ir universiteto darbuotojus.

Gyvenau universiteto miestelyje esančiame pastate kartu su kunigais ir vienuoliais, todėl pirmosios pamokos buvo apie religiją. Nepriklausomai nuo išpažįstamo tikėjimo, visuomenėje vyrauja tam tikros normos, tradicijos, iš kartos į kartą perduodama išmintis, kuri formuoja bendrystę ir kolektyvizmą visose gyvenimo srityse. Ši informacija tapo praktika pamačius, kaip glaudžiai čia gyvena šeimos, artimai bendrauja kolegos, draugiškai mokosi ir vienas kitą palaiko studentai. Ypač tai išryškėjo krizinėje situacijoje, kuomet po mūsų regioną nusiaubusių liūčių ir jų sukeltų potvynių žmonės susivienijo bendram tikslui. Kartu su universiteto bendruomene prisijungėme prie pagalbos teikimo: padėjome nukentėjusiems žmonėms kraustytis, vežėme jiems geriamą vandenį, maistą, kasėme dumblą iš namų ir atlikome kitus būtinus darbus.

Su studentais turėjome pokalbių klubą, kurio metu aptardavome įvairius rūpimus klausimus, žaisdavome, leisdavome laisvalaikį. Vis dėlto Indijoje galios atskirtis yra gana stipri ir nors po gero mėnesio bendravimas su studentais tapo laisvesnis – jie daugiau improvizuodavo ir diskutuodavo, – iki pat galo likau pagarbiai vadinama „Monika ma’am“. Įspūdžių ir gyvenimiškų pamokų patyriau kasdien. Net ir grįžus vis kažką naujo suprantu apie tai, ką išgyvenau Indijoje.

Monika Banelytė, programos GLEN dalyvė Don Bosco koledže, siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2018 m.

118

120

122

KENIJA Ugnė Kima yra miestelis, apsuptas kalvų ir didžiulių kiekvienam pirmą kartą apsilankančiam iš karto pastebimų akmenų, kurie stūkso visoje Luanos apskrityje. Čia jau daugiau nei 10 metų savo veiklą vykdo Kipepeo bendruomenės įgalinimo programa, kurią įkūrė trys jauni ir aktyvūs bendruomenės nariai – Julius, Jethron’as ir Moses. Ši organizacija gimė iš poreikio atliepti iššūkius, su kuriais susiduria bendruomenės nariai. Organizacija vykdo įvairias iniciatyvas, nukreiptas į jaunimo ir moterų įgalinimą, yra įsteigusi pradinę mokyklą bei šiuo metu įrenginėja naują erdvę – Kipepeo centrą, kuriame bus įgyvendinamos veiklos. Šis centras taip pat prisidės prie bendruomenės įgalinimo, nes jo teritorijoje veiks bendruomenės daržas, kuriame bus laikomasi darnios žemdirbystės principų.

Ugnė Kumparskaitė, programos GLEN stažuotoja bendruomeninėje organizacijoje „Kipepeo Community Empowerment Program (KCEP) “, siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2019 m.

124

126

LIETUVA Bless Mano kelionė prasidėjo Julius Nyerere tarptautiniame oro uoste: iš pradžių skrydis iš Dar es-Salaamo į Stambulą, po to iš Stambulo į Kauną.

Per tas dvi savaites darbo išmokau ir sužinojau labai daug. Pavyzdžiui, kaip šalis naudoja technologijas piliečių įgalinimui, kaip jie prižiūri modernius, per karą statytus pastatus, kaip muziejuose saugo Lietuvos istoriją ir žymių jos žmonių (pvz. Antano Gustaičio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno) atminimą, kad ateities kartos turėtų daug ką papasakoti.

Mačiau ir sužinojau daugybę dalykų, tačiau čia noriu daugiau papasakoti apie tai, kaip švietimas naudojimas Lietuvoje siekiant įgalinti jos žmones.

Lietuvoje yra užtektinai valstybinių mokyklų ir universitetų, kurie gali patenkinti visų išsilavinimo siekiančių moksleivių ir studentų poreikius. Kaunas yra puikus to pavyzdys.

Būdamas Lietuvoje turėjau progą apsilankyti vienoje pradinėje mokykloje ir universitete. Ten atradau kompetentingą švietimo sistemą, kuri paruošia moksleivius ir studentus geresniam gyvenimui pabaigus mokyklą ar studijas, t. y. įsidarbinimo atžvilgiu. Tokia švietimo sistema padeda mokykloms ir universitetams atrasti skirtingus studentų talentus ir įgūdžius, įtraukdama juos į popamokines veiklas. Pavyzdžiui, mano aplankytoje mokykloje vyko darbų pamokos, per kurias moksleiviai mokėsi dirbti su medžiu, stiklu ir metalu.

Technologinis progresas pakeitė Lietuvos švietimo sistemą: ir mokyklose, ir universitetuose yra projektoriai, televizoriai, interneto ryšys, kompiuterių laboratorijos bei kitos technologijos, padedan-

128

čios studentams geriau bendrauti pamokų ar paskaitų metu ir padidinančios dėstomo dalyko supratimą.

Mane labai sužavėjo tai, kiek daug moksleivių ir studentų dalyvauja įvairiuose vietiniuose ir globaliuose projektuose. Tai jiems padeda dalytis idėjomis, mintimis bei žiniomis apie globalines problemas.

Mokykla, kurioje lankiausi, moksleivius įtraukia į tokius projektus kaip „Globalus švietimas tampa lokalus“. Moksleiviai paaiškino, kaip jie sukūrė pokyčių savo visuomenėje panaudodami įgūdžius bei žinias, įgautas įvairių seminarų ir kitų veiklų metu.

Afrikos šalyse labai sunku atrasti aklųjų žmonių, besinaudojančių tokiomis naujosiomis technologijomis kaip išmanieji telefonai, kompiuteriai, internetinė bankininkystė ar kiti išmanūs sprendimai; akliesiems sunku gauti tokį išsilavinimą, kokį gauna kiti. Man didžiulį įspūdį padarė tai, kaip aklieji ir silpnaregiai Lietuvoje naudojasi technologijomis švietimui, navigacijai, verslui, mokesčių mokėjimui, komunikacijai. Turėjau progą pabendrauti su akluoju žmogumi, kuris man paaiškino, kaip jis naudojasi technologija savo studijoms, navigacijai, kompiuterių taisymui ir kt. Be to, jis moko kitus regėjimo sutrikimų turinčius žmones, kaip technologijas panaudoti savo labui.

Dauguma mokyklų ir universitetų įsikūrę tykiose vietose, kas padeda besimokančiųjų supratimui pamokų ar paskaitų metu. Visa infrastruktūra padeda žmonėms su fizine negalia judėti iš vienos vietos į kitą bei turėti prieigą prie svarbių paslaugų, tokių kaip tualetai ar stovėjimo aikštelės.

Sužinojau, kad fizinės bausmės Lietuvos mokyklose ir universitetuose nenaudojamos. Tai yra labai gerai, nes moksleiviai nebijo eiti į mokyklą dėl kokių nors problemų ar padarytų klaidų. Tai labai įdomu, nes dauguma mokytojų Afrikos šalyse fiziškai baudžia moksleivius, kurie gauna prastus pažymius iš egzaminų arba kelia problemų. Nors valdžia bando sustabdyti tokio tipo bausmes, mokytojai mokyklose jas vis dar taiko.

Lietuvoje išmokau daugybę dalykų, tačiau daugiausia dėmesio skyriau švietimui, jaunimo darbuotojams ir technologijoms, nes norėjau sužinoti, kaip mano kolegos Lietuvoje dirba šiose srityse siekdami pagerinti savo visuomenę.

Bless Samwel Siyovelwa iš Tanzanijos, darbinės stažuotės dalyvis „Pasaulio piliečių akademijoje“ Kaune. 2018 m. rugsėjis

130

GANA Medeina Stažuotę Ganoje atlikau organizacijoje „Campaign for Learning Differences“ (CLED), veikiančioje Kasoa apylinkėje. Netoli sostinės Akros įsikūrusi Kasoa yra sparčiai auganti naujakurių gyvenvietė, į kurią iš kitų Ganos regionų suvažiuoja norintys dirbti Akroje ir ieškantys palankesnių būsto kainų. Tarp akriečių Kasoa žinoma kaip „kamščių zona“ – dėl didelio gyventojų skaičiaus pusantros valandos kelionė gali užtrukti dvigubai ar trigubai ilgiau. Šis spartaus augimo klausimas buvo opus ir stažuotės metu, bendradarbiaujant su mokyklomis ir mokytojais, dirbančiais su specialių mokymosi poreikių turinčiais vaikais. Valstybinės mokyklos visiems apylinkės vaikams užtikrina nemokamą mokslą, o pagal 2015 m. pradėtą vykdyti įtraukaus švietimo politiką turėtų pilnai integruoti visus mokinius į bendras klases, atsižvelgiant į kiekvieno individualius poreikius. Tačiau kai mokinių skaičius klasėje viršija 50, valstybinės rekomendacijos tampa neįgyvendinamos. Stažuotės metu apklausėme mokytojus apie sunkumus, su kuriais jie susiduria dirbami su specialių poreikių turinčiais vaikais. CLED tęsia darbus: ugdo mokyklose asistuojančius korepetitorius ir kuria tiek vaikams, tiek mokytojams atvirą mokymosi išteklių centrą.

Dar prieš išvykstat į Ganą, per mokymus sutikau žmonių iš Benino, dėvinčių spalvingus rūbus. Mano dėmesį patraukė tai, kad kiekvienas raštas turi pavadinimą, istoriją, neretai ir patarlę ar pamokymą. Atvykusi į Akrą įsitikinau, kad tai nėra kartą per metus iš spintos ištraukiamas „tautinis kostiumas“, o kasdienis drabužis. Jo gamybos procesas ilgas: medžiagos perkamos turguje, nešamos pas siuvėją (kiekvienas paklaustasis teigia, jog jų siuvėja/-as geriausi!), po keleto susitikimų ir matavimosi rūbas paruoštas. Nustebau sužinojusi, kad jau keletą dešimtmečių visos „vaškinės“ medžiagos yra gaminamos Kinijoje, dėl to retai aptinkami tik Ganai, o ne visoms vakarų Afrikos šalims būdingi raštai.

Todėl vietiniai tekstilės dizaineriai Keip Koste, bendradarbiaudami su užsienio partneriais, įkūrė kooperatyvą: naudodami tradicines technikas, kuria raštus pardavimui. Taip pat rengiamos dirbtuvės turistams, kuriose demonstruojama ganietiškų batikos raštų gamyba naudojant tradicinius Ashanti simbolius – Adinkra.

Medeina Usinavičiūtė GLEN stažuotoja organizacijoje „Campaign for Learning Differences“ (CLED), siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2018 m.

132

134

NEPALAS Monika Savanoriaudama Nepale vykdžiau į moteris ir vaikus orientuotas visuomenės sveikatos veiklas. Visų pirma atlikome tyrimą apie vietos moterų sveikatos būklę ir įvertinome jų turimas žinias apie sveikatą. Remiantis tyrimo rezultatais, organizavome edukacinius užsiėmimus apie gimdos kaklelio bei krūties vėžio prevenciją.

Mokyklose vedėme higienos pamokėles vaikams, mokėme teisingai plautis rankas – net ir nesant tinkamoms sąlygoms. Iš plastikinio butelio ir švirkšto sukonstravome praustuves ir tokiu būdu palietėme ekologijos temą, skatinome antrinį žaliavų panaudojimą, taip pat taupyti vandenį, kurį taip sunkiai moterys ir vaikai kasdien parsineša kibirais iš šaltinio.

Kaskart nusišypsau prisiminus vieną ar kitą smagų nutikimą iš ligų prevencijos kampanijų, leidžiant laiką mokyklose su vaikais, nepaliečių šventes ir tradicijas, šokius, maisto gaminimą molinėje dūminėje trobelėje, derybas turguje nerangia mano nepaliečių kalba ir visas tas nuostabias akimirkas, praleistas kartu su kitais savanoriais.

Monika Tunkulaitė, Europos savanorių tarnybos programos projekto „Happy 2.0“ savanorė organizacijoje „Volunteer Initiative Nepal“, siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2017–2018 m.

136

138

140

KENIJA Rimvydas Jei prieš tai nebūčiau praleidęs nemažai laiko Afrikoje, kažin ar būčiau pasiryžęs šiai avantiūrai. Visiškai nepažįstant krašto ir jo situacijos važiuoti mėnesiui filmuoti yra sudėtinga. Bet kadangi esu išvažinėjęs visą Vakarų Afriką ir joje filmavęs, turėjau supratimą, ko galiu tikėtis Kenijoje. Vakarų Afrikoje – Dramblio Kaulo Krante, Ganoje, Burkina Fase, Malyje, Senegale – mačiau daugybę dalykų, kurie man paliko didelį įspūdį ir kuriuos norėčiau nufilmuoti – žmones, jų santykius. Tikėjausi tą patį rasti Kenijoje, tad susimodeliavau keletą situacijų, kad neskrisčiau visiškai plikai, be jokių idėjų – tai pavojinga.

Dokumentinio kino kūrimas užsienyje ir Lietuvoje pirmiausia skiriasi tuo, kas iš pirmo žvilgsnio patraukia akį. Tai gali būti visiškai nereikšminga. Reikia neapsigauti: dalykai, kurie vietiniams žmonėms yra absoliučiai įprasti, man, pavyzdžiui, gali rėžti akį, kol nesi apsipratęs. Ir jie gali pasirodyti labai labai svarbūs, nors iš tikro yra bereikšmiai. Taip pat yra dalykų, kurie universaliai svarbūs visur – ir Lietuvoje, ir Afrikoje, ir Amerikoje, ir bet kur kitur. Paviršius gali būti labai apgaulingas – koks nors gamtos grožis, žmonės juoda oda, indėnų plunksnos iš pirmo žvilgsnio atvykėlį gali labai žavėti, bet visa tai yra tik paviršius. Tikrieji dalykai yra žmogaus akyse, veiksmuose ir kalboje. Ir taip yra visur.

Rimvydas Leipus, dokumentinio filmo „Anna iš Ebuhando“ autorius, ”Ekspertai – savanoriai” bendruomeninėje organizacijoje „Kipepeo Community Empowerment Program (KCEP)“, dalyvis, siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2019 m.

142

144

TANZANIJA Aidas 2018 m. spalį dalyvavau Tanzanijoje organizuotame Erasmus+ projekto seminare „GlobaLab“. Renginyje dalyvavo žmonės iš Lietuvos, Tanzanijos, Bulgarijos, Ugandos, Ispanijos. Renginio metu dalijomės savo patirtimi, kaip įtraukti skirtingus jaunus žmones į globalių iššūkių sprendimą. Taip pat diskutavome apie pilietiškumą, kuris atlieptų darnaus vystymosi tikslus. Savaitės pabaigoje susipažinome su Tanzanijos jaunimo organizacijų taryba, kuri pristatė, kaip vykdo advokaciją savo šalyje, bei planavome veiklas, kurias įgyvendinsime grįžę į namus.

Buvau nustebęs, kad Dar es Salaamo miestas yra toje pačioje laiko zonoje, kaip ir Lietuva. Puikiai pamenu netikėtą pokalbį ant vandenyno uolos kranto su tuo metu būsimu medicinos studentu. Visi, kuriuos sutikau šiame mieste, buvo draugiški.

Aidas Gedminas, buvęs Jaunųjų Maltiečių vadovas, jaunimo darbuotojų mokymų „GLOBALAB - goes global“ dalyvis, Tanzanija.

Koordinuojanti organizacija „Pasaulio piliečių akademija“, siunčianti – „Vystomojo bendradarbiavimo platorma“, 2018 m.

146

KENIJA Madara Savanorystės projektą radau pati – tai Nairobyje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija „Smiles Africa Charity“, su kuria bendradarbiavau tiesiogiai, be tarpininkų. Pasirinkau savanorystę masajų bendruomenėje, nes norėjau geriau pažinti šią išskirtinę etninę grupę, gyvendama vietinėje šeimoje. Dalį laiko praleidau mokykloje padedama mokytojams su jų veiklomis ir vaikų priežiūra, likusį – socialiniame centre kartu su vaikais bei paaugliais, asistuodama socialiniams darbuotojams. Šią patirtį vis dėlto vertinu labiau kaip kultūrinius mainus, o ne savanorystę ar savo žinių bei gebėjimų perdavimą. Su vietine šeima praleistas laikas padėjo geriau įsilieti, iš arčiau pažinti, dalintis skirtingais požiūriais, ugdytis pagarbą ir toleranciją skirtumams.

Masajų moterys yra socialinis ir ekonominis bendruomenės variklis. Moterys atsakingos už vaikų auginimą, gyvulių priežiūrą ir visus buities darbus – maisto ruošą, vandens atnešimą, malkų rinkimą, namų statybą. Masajų moterys labai verslios. Šeimos, kurioje gyvenau, mama kuria tradicinius juvelyrinius papuošalus, kuriuos kartu su kitomis moterimis savaitgaliais pardavinėja turguje ar siunčia į užsienį.

Madara Žgutė, savanorė organizacijoje „Smiles Africa Charity“, 2013 m.

148

150

LIETUVA Julius Mano dienos Lietuvoje prasidėdavo taip: atsikeliu, papusryčiauju, tuomet žingsniuoju į autobusų stotelę, kur įsėdu į autobusą, nuvešiantį mane į Vilniaus Socialinių mokslų kolegiją. Joje mūsų tvarkaraštis kasdien buvo pilnas: klausėmės paskaitų apie karjeros pasirinkimą, įvairūs pranešėjai kalbėjo apie plėtros ciklus, informacinių ir komunikacinių technologijų integraciją į jaunimo įgalinimą, socialinių tinklų panaudojimą jaunų žmonių karjeros vystymui ir kitas temas. Dalyvavau universiteto organizuojamose karjeros atvirų durų dienose, kur turėjau progą pabendrauti su įvairiais studentais iš užsienio.

Studentams papasakojau apie gyvenimą ir švietimą Afrikoje, konkrečiai Kenijoje. Taip pat su jais pasidalijau informacija apie skirtingus Kenijoje naudojamus karjeros įgalinimo modelius.

Supratau techninių įgūdžių vertę ir kaip žmonės Lietuvoje techninį išsilavinimą panaudoja karjerai. Lietuvoje tai remia ir valstybė – žymiai daugiau, nei mano gimtojoje Kenijoje. Suvokiau, kad kiekvienas turime kokių nors talentų ir jei juos identifikuosime anksti, galėsime sėkmingai atrasti savo vietą visuomenėje ir prisidėti prie pokyčių.

Vieną dieną aplankėme Trakų pilį, kur daugiau sužinojau apie Lietuvos istoriją. Užupyje gavau galimybę suprasti ten gyvenančių žmonių įsitikinimus ir jų paskelbtą nepriklausomą respubliką tame Vilniaus rajone. Tarp kitų kelionių – apsilankymai prekybos centruose, tokiuose kaip „Akropolis“.

Būtų buvę gerai iš anksto žinoti apie oro sąlygas Lietuvoje spalio mėnesį. Buvo labai šalta, šiltesnių žieminių drabužių neturėjau. Gerai, kad per mokymus sutikta draugė man paskolino šiltą striukę visam mano buvimo Lietuvoje laikui.

Julius Kuya iš Kenijos, pažintinio vizito dalyvis. Priimanti organizacija Socialinių mokslų kolegija, Vilnius. Siunčianti organizacija „Kipepeo Community Empowerment Program“. 2016 m. spalis

152

154

GANA Justina UPCO (liet. Neturtingų miesto vaikų organizacija) yra pradinė ir vidurinė mokykla, bendruomeninė organizacija ir neformalaus ugdymo centras, orientuotas į socialiai jautrių vaikų ir jaunimo švietimą. Jo įkūrėjas a. a. Gideonas Markin’as Kweku, pats augęs gatvėje, svajojo apie tokią erdvę ir sunkaus darbo, ryžtingos dedikacijos ir nepajudinamos motyvacijos dėka išaugino UPCO mokyklą nuo kelių vaikų iki 500 moksleivius talpinančią erdvę. Mokyklos stogas yra žaliasis sodas: moksleiviai ten augina daržoves, vaisius ir prieskonius. Be emocinės, socialinės ir humanitarinės paramos sunkiai gyvenančioms šeimoms, mokykloje yra ir sveikatingumo centras. O pats Gideonas, net ir labai užsiėmęs, rasdavo laiko pasivaikščiojimui netoliese esančiame Akros paplūdimyje, pasidalinimui mintimis bei išgyvenimais.

Programos metu koncentravausi ties organizacijos darbuotojų administracinių gebėjimų stiprinimu ir partneryste: strateginis planavimas, programų diegimas ir tęstinumas, tarptautinis finansavimas, ES fondų valdymas. Be to, papildomai susirinkdavome dialogo ir dalijimosi patirtimis sesijoms su vyresniu jaunimu Akros bendruomenės namuose bei su studentų atstovybėmis.

Justina Kaluinaitė, darbuotojų mobilumo programos savanorė organizacijoje „UPCO“ (Urban Poor Child Organization) pagal jaunimo darbuotojų mobilumo projektą „S4C: Strengthening Sub-Saharan Youth Career Paths“, Socialinių mokslų kolegija, 2017 m.

156

UGANDA Paulius Visuomenė yra nuolat kintantis darinys, kuriame nuolatos bendraujame, bendradarbiaujame, keičiamės ir padedame vieni kitiems. Įgijęs patirties, įgūdžių ir įvertinęs globalų bendrystės jausmą, pajutau atsakomybę kurti ir dalintis savo turimais dalykais su kitais. Ir visai nesvarbu, ar kontekstas vietinis, ar tarptautinis.

Vienoje rytų Afrikos mokykloje (Wobulenzi, Ugandoje) per tris mėnesius bendromis jėgomis įsteigėme nevyriausybinę organizaciją, dirbome su mokyklos kolektyvu ir mokiniais.

Dažnai, matant problemos mastą ar susiduriant su sistemos ydomis, ima svirti rankos ir nebesinori judėti pirmyn.

Tačiau būtent čia ir reikia visu pajėgumu panaudoti savanoriams būtinas savybes: tinkamą motyvaciją, tvirtą nusiteikimą ir adekvatų situacijos įvertinimą.

Paulius Pakutinskas, programos GLEN programos stažuotojas Kikomos tėvų mokykloje (angl. Kikoma Parents School – KPS), siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2018 m.

158

160

TAILANDAS Ernesta Tailande viena įspūdingiausių patirčių buvo savanorystė sąmoningumo skatinimo iniciatyvoje „Mindfulness project“ atokiame gamtos kampelyje netoli Khon Kaen miesto. Čia turėjome galimybę mokytis ir prisidėti prie ekologiško ūkio plėtros, namų iš natūralių medžiagų statybos, komposto gamybos. Ypač daug naudos mums suteikė projekte vykdomos papildomos veiklos savanoriams: kiekvieną rytą pradėdavome su joga, meditacija ir pusryčiais tyloje.

Vakarus užbaigdavo kalbėjimo ratas, kur dalindavomės dienos refleksijomis bei budizmo mokymais. Ši patirtis mums ne tik davė žinių apie galimą tvaresnį gyvenimo būdą – auginant savo maistą, statant namus iš natūralių medžiagų –, bet ir suteikė galimybę geriau pažinti save ir pradėti eiti dvasingesniu keliu.

Ernesta Paulauskienė, savanorė, 2018 m.

162

MEKSIKA Laurynas Vos atvykus, savanorystės projektas pakrypo netikėta linkme, nes Meksikoje tuo metu įvyko du stiprūs žemės drebėjimai. Per antrąjį žuvo apie 200 žmonių, daugybė šeimų liko be namų ir be darbo.

Tikra teisybė, jog tragedijos akivaizdoje žmonės nuoširdžiai padeda vieni kitiems, ko bereikėtų. Visa bendruomenė tapo tarsi vienas kumštis. Tai matyti ir prie to prisidėti man buvo labai stipru emociškai ir iš žmogiškumo pusės.

Po žemės drebėjimų kartu su kitais savanoriais daug keliavome, padėjome atkasinėti namus, valyti kelius, taip pat dalinome drabužius, maistą, kitus reikmenis. Vos per mėnesį Cuautla miestelyje pamačiau ir patyriau labai daug.

Tiesą sakant, pačiam atrodo, kad ką tik atvykau – žinau, kad net nepastebėsiu, kaip greitai prabėgs laikas.

Laurynas Trakimas, Europos savanorių tarnybos savanoris Meksikos savanorystės skatinimo organizacijoje „Asociacion Mexicana de Voluntariado Internacional“ (AMVIAC), siunčianti organizacija „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“, 2017–2018 m.

164

166

GANA Inga Su vietos jaunimo darbuotojais savaitę dalijomės patirtimi apie nedarbą ir darbo paieškas, problemų sprendimų metodikomis ir būdais. Dalyvavimas šiame projekte stipriai praplėtė akiratį apie visiškai kitokį mąstymą nei maniškis, o tai padėjo suprasti paprastų žemiškų dalykų svarbą gyvenime (vanduo, maistas, gyvenimo sąlygos, švara).

Inga Kulikauskė, jaunimo darbuotojų mobilumo projekto „S4C: Strengthening Sub-Saharan Youth Career Paths“ koordinatorė, Socialinių mokslų kolegija, 2016–2017 m.

168

170

NEPALAS Ernesta Su vyru keliaujant po Aziją, viena mūsų stotelių buvo mažas kaimelis Nepalo rytuose. Gyvenome ir savanoriavome pas vietinę šeimą, kuri užsiima ekologišku žemės ūkiu: augina įvairias daržoves, karves, ožkas, balandžius, ryžius.

Prisidėjome padėdami prie kasdienių ūkio darbų ir maisto gamybos. Apsilankę vietos mokykloje pasidalijome žiniomis ir mintimis su vaikais ir mokytojais.

Ernesta Paulauskienė, savanorė, 2018 m.

172

174