VALSTYBE 2022 m. METINIS NUMERIS Nr.158 (PILNAS)

2022 M. NR. 1 (158)

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

2022-ieji: žmonės, faktai, įžvalgos

trąsas? užsakė

KAINA 5,70 EUR

Kas

Įvykis, kurio suvokimas nulems ateitį

omegawatches.com

S P E E D M A S T E R M O O N WAT C H

The Speedmaster was first introduced in 1957, and

on the moon, and in 1970 it went above all

its stories will live forever in history.

expectations when it helped to guide the crew of Apollo 13 back to safety after an explosion

It all started in 1965 when NASA qualified it for

crippled the mission.

all manned space-flight by subjecting it to a series of extreme shock, pressure and temperature tests

Updated

designed to destroy it. The Speedmaster passed

Chronometer, the Moonwatch will require less

with flying colours and was issued to all astronauts

servicing throughout its lifetime, while also

going forward.

guaranteeing the industry’s highest standard of

today

as

a

Co-Axial

Master

precision, performance and magnetic resistance In July of 1969, the Speedmaster earned its

up to 15,000 gauss, as certified by the Swiss

nickname when it became the first watch worn

Federal Institute of Metrology (METAS).

Vilniaus g. 14, Vilnius • +37068759101

2021 m.

86.000.000

TURINYS

2022 M. NR. 1 (158)

65 TEMA

24

17 19 20 24 30 38 46 52 65 92

EKONOMIKA

100 102 106 112 114 124

92 6

2022-ieji gali tapti ir pažangos metais Hibridinis Baltarusijos ir Rusijos karas Drakonų žudikas krito trąšų mūšyje Glazge skambėjo vieningas „Bla, bla, bla“ Svarbiausi metų įvykiai Ar pasipriešinsime Tamsos imperijai? Tendencijos Kas užsakė trąšas? Lietuvos metų žmonės Pokalbis su Agne Bilotaite

Baisiausi žodžiai 2022-aisiais Taršos politika Prabangaus NT rinka Startuolių pasaulio apžvalga Kosminis gerovės planas turtuoliams Įspūdingiausios metų technologijos

102

TURINYS ISSN 1822-6574 Leidėjas VšĮ Demokratijos plėtros fondas Direktorius Almantas Gliožeris +370 616 43 444 almantas@valstybe.eu Redakcija T. Vrublevskio g. 6, LT-01143 Vilnius info@valstybe.eu Red. kolegija Eduardas Eigirdas, Karolis Makrickas, Monika Baltrušaitytė Autoriai Eduardas Eigirdas, Monika Baltrušaitytė, Karolis Makrickas, Julius Naščenkovas, Audrius Milukas

Prenumerata prenumerata@valstybe.eu Reklamos projektų vadovas Žilvinas Šileikis +370 683 31 933 zilvinas@valstybe.eu Reklamos projektų vadovė Milda Šemetienė +370 683 63 363 milda@valstybe.eu Spausdino „Lietuvos ryto“ spaustuvė

178

Žurnalo tiražas: Spausdinto – 5 797 egz. El. versijos prenumerata - 2 757 Žurnalas internete www.valstybe.eu Spausdintą tiražą audituoja „KPMG Baltics“, UAB

Kalbos redaktorės Indrė Makauskaitė, Laima Kalėdienė Dizainas Lukas Bitkevičius dizainas@valstybe.eu

Redakcija neatsako už reklamų turinį ir kalbą. Platinti žurnalo tekstus be rašytinio redakcijos sutikimo draudžiama.

114

POLITIKA

140 142 146 150 154

Pokalbis su Petru Auštrevičiumi Ar G. Nausėda išsaugos antrą kadenciją? Pokalbis su Andriumi Kubiliumi Lenkija dvigubins kariuomenę, o Lietuva... Gelbėkite „vienaragius“ nuo viruso „oligatron-22“

VISUOMENĖ 162 164 170

172 178 184 186 194

„Kalmaro žaidimo“ sėkmės paslaptis Šiuolaikinio meno kūrėjų temos Rekomenduojamos knygos „Kabulo vienuoliktukas“ Lietuvos tigras

D. Trumpas JAV dovanos „Tiesą“ „Facebook“ panardins į metavisatą Socialinė erdvė – kaip cigaretės

186 8

LAISVALAIKIS

164

TEMA AKIMIRKA METŲ

10 10

METŲ AKIMIRKA TEMA

Įspėjantis JAV pasitraukimas iš Afganistano

Galime drąsiai pripažinti, kad 2021-ieji buvo pilni įspūdingų įvykių ir sukrečiančių vaizdų. Iš pastarųjų kaip geriausiai atspindintį praėjusius metus išrinkome šią nuotrauką, kurioje matyti 640 laimingųjų afganų, susigrūdusių į JAV karinį lėktuvą C-17. Kodėl laimingųjų? Nes kitiems taip nepasisekė. Po to, kai gegužės 1 d. JAV paskelbė, kad jų karinės pajėgos traukiasi iš Afganistano, pasaulį apskriejo šiurpūs vaizdai ir istorijos, kaip afganai, gelbėdamiesi nuo artėjančių talibų, kabinasi į kylančius lėktuvus. Deja, dalis jų užsimušė, nukritę ant šalia oro uosto stovinčių namų... Pabrėžtina, kad visa tai vyko prezidentaujant ne Donaldui Trumpui, o demokratui Joe Bidenui, kuris 2021-ųjų gruodį net suorganizavo Demokratijų forumą – tik jame, deja, Afganistano atstovai dalyvauti jau nebegalėjo, nes demokratine bandančios būti valstybės nebeliko... Nenorime teigti, kad dėl visko kaltos JAV. Iš tiesų, labai svarbu ir mums Lietuvoje įsiklausyti į pasitraukiančių JAV politikų mintis – mes darėme, ką galėjome, bet jie patys nesiruošė ir negynė savo demokratijos. Tuo pat metu galima atvirai klausti tiek JAV, tiek ir Lietuvos lyderių: ką turime daryti šiandien ir ar tikrai tai darome, kad kitame Demokratijų forume demokratijų nebūtų dar mažiau? 

11

11

EKONOMIKA AKIMIRKA

2021-aisiais prasidėjo Elono Musko ir Jeffo Bezoso kosminė odisėja

Nors kosmoso užkariavimas yra ne 2021-ųjų aktualija, būtent praėję metai, galima sakyti, tapo proveržio metais. Apie tai rašome straipsnyje „Kosminis Elono Musko ir Jeffo Bezoso gerovės planas milijardieriams“ – dalijamės aplinkosaugininkų įžvalgomis, kad prasidėjęs kosmoso komercinimas gali ne išgelbėti žmoniją, o, atsižvelgiant į milžinišką raketų taršą, padėti greičiau ją sunaikinti – na, bent jau šioje Žemėje. O milijardieriai laikosi savo versijos (nors abiejų versijos kiek skiriasi), kad kosmoso užkariavimu užsiėmė tik dėl žmonijos gerovės. Į tai JAV žiniasklaidos žvaigždės, dažniausiai nestokojančios gana kieto humoro jausmo, atsako, jog geriausiai apie tai, ką savo investicijomis žmonijai nori pasakyti milijardieriai, demonstruoja J. Bezoso bendrovės pagaminta raketa – jos forma, sutikime, nėra tradicinė. Bet kuriuo atveju, tikriausiai didesnė problema ne tai, kad milijardieriai savo naujais verslo planais paskatins klimato kaitą, bet tai, jog į klimato kaitos stabdymą tiek jie, tiek vyriausybės vis dar investuoja gerokai per mažai. Kaip pasakytų poetai, kaip nesustabdysi upės tekėjimo (kol ji dėl klimato kaitos neišdžiūvo), taip nesustabdysi ir naujos milijardierių kosminės odisėjos, į kurią jie ir patys aktyviai įsitraukė. Pavyzdžiui, šioje nuotraukoje matome, kaip J. Bezosas su broliu Marku ir dar dviem bendrakelioniais keistos formos raketa kyla į kosmosą. Belieka tikėtis, kad po visos šios odisėjos žmonijai neteks iš tiesų evakuotis. 

12

12

EKONOMIKA AKIMIRKA

13

13

TEMA AKIMIRKA

Spūstys Lietuvos širdyje – liūdnas kovos su tarša simbolis

Jei vieni svarbiausių Lietuvos valstybingumo ir katalikybės simbolių – Gedimino pilies bokštas ir Vilniaus katedra – būtų žmonės, jie jau būtų mirę nuo vėžio. Tik taip galima įvertinti situaciją, kurią stebime Lietuvos širdyje. Tai simbolizuoja, kad Lietuvos politika transporto taršos srityje, švelniai tariant, susiduria su labai didelėmis problemomis. Valdžios Lietuvoje ir Vilniuje keičiasi, o spūstys sostinėje vis auga, tarsi visos politinės partijos būtų susimokiusios prieš Vilniaus katedros lankytojus ir ypač šalia katedros gyvenančius žmones, kurie dėl visas normas kraujyje viršijančio švino kiekio jau seniai vadinami švininiais (nepainiokite su Lietuvos futbolo federacijos vadovybe). Tiesa, politikai gali teigti, kad bando spręsti taršos problemą. Žinoma, ne todėl, kad vis daugiau žmonių mirs perdozavę švino ar paskęs, nes besimaudančius juos švinas nutemps į dugną. Ne, švinas lietuvių kūnuose politikams nerūpi. Jiems nerimą kelia tik tai, kad jei smarkiai nesumažinsime transporto taršos, jau šio dešimtmečio pabaigoje mokėsime šimtus milijonų eurų siekiančias baudas. Deja, akivaizdu, kad net ir baudos nerimo sukelia ne tiek jau daug. Spūstys Lietuvos širdyje yra geriausias simbolis, kad priimami sprendimai yra kokybiški tik siekiant vieno tikslo – išleisti Europos Sąjungos ir biudžeto lėšas, tačiau, švelniai tariant, labai abejotini, jei norime nemokėti baudų ir nepaversti visų Vilniaus katedros lankytojų švininiais. 

14

14

TEMA AKIMIRKA

15

15

SOLIDŽIAUSIAS RENGINYS VERSLO VADOVAMS

2022 M. GEGUŽĖS 24–25 D.

VIETA, KUR SUSITINKA VERSLO IR POLITIKOS LYDERIAI

REDAKCIJOS SKILTIS

2022-ieji gali tapti ne tik įtampų, bet ir pažangos metais Brangūs skaitytojai, džiaugiuosi galėdamas Jums pristatyti metinį žurnalo VALSTYBĖ numerį, kuriame stengiamės priminti svarbiausius praėjusių metų įvykius, akcentuoti svarbiausius darbus, kuriuos dar turime padaryti, jei norime kurti klestinčią demokratiją, ir pasidžiaugti mūsų šalies lyderiais – 2021-ųjų Metų žmonėmis, kurių veikla ir demonstruojamos vertybės, mūsų įsitikinimu, stiprina Lietuvos valstybę. Tai padaryti labai svarbu, nes turime nebijoti pripažinti, kad beveik visi demokratiniai Lietuvos lyderiai praėjusiais metais buvo agresyvaus puolimo taikinys. Bene geriausias to pavyzdys – užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kuris 2021 m. Europoje tapo demokratinės lyderystės simboliu. Jį Politico.eu už demokratinę lyderystę priešinantis Kinijos pastangoms dominuoti ne tik įvardino Drakonų žudiku, bet ir įtraukė į įtakingiausių žmonių Europoje sąrašą, kuriame yra tik 28 pavardės. Tačiau tą pačią savaitę, kai per pasaulį pasklido ši žinia, Lietuvoje prasidėjo milžiniškas valdančiosios daugumos ir Ingridos Šimonytės Vyriausybės puolimas. G. Landsbergis, siekdamas deeskaluoti dirbtinai keliamas įtampas, kreipėsi į premjerę, kad būtų kuo greičiau patenkintas jo prašymas pasitraukti iš pareigų. Deja, tokia situacija, kai demokratinis pasaulis kurį nors mūsų politiką šlovina, o Lietuvoje ant jo pilamas purvas, yra įprasta, todėl neturėtų stebinti. Jei suvokiame, kad esame nuožmiausių XXI a. diktatūrų taikinys ir kad su šiomis diktatūromis bendrų interesų Lietuvoje turi labai galingos įtakos grupės, būtų naivu tikėtis, kad stojantieji ginti demokratijos nuo diktatūrinių režimų ir jų sąjungininkų netaptų pagrindiniu šių jėgų taikiniu. Būtent todėl ir džiaugiamės, kad radome jėgų išleisti šį numerį ir kad bent taip galime padėkoti tiems, kurie stiprina valstybę ir mūsų demokratiją, bei paskatinti kitus potencialius Lietuvos verslo, politikos, žiniasklaidos, meno ir kitų sričių lyderius tai daryti. To labai reikia, jei norime, kad kiti metai ir visas šis dešimtmetis taptų ne tik įtampų, bet ir pažangos laikotarpiu. Nes įtampos artimiausiu metu, ko gero, niekur nedings. Apie tai detaliau rašome šio numerio skiltyje „Kritinis žvilgsnis“ – bandome paaiškinti, kodėl Kinija žvangina ginklais Pietų Kinijos jūroje ir prie Taivano krantų, o Rusija Ukrainos

nepriklausomybei į galvą laiko įrėmusi savo karines pajėgas. Gera žinia ta, jog daug didesnė tikimybė, kad 2022-aisiais šios įtampos nevirs rimtais kariniais konfliktais. Blogesnė – ta, kad tai nėra pagrindas nusiraminti – kaip prognozavome visą praėjusį dešimtmetį, būtent trečiasis dešimtmetis bus pats pavojingiausias, nes būtent šį dešimtmetį vyks galinga energetikos transformacija ir jai iš visų jėgų priešinsis imperinių ambicijų kamuojama Rusija bei nemaža dalis tų, kurie susiję su trilijonus JAV dolerių vis dar valdančia iškastinio kuro imperija. Beje, neužmirškime Kinijos – ekonomiškai sustiprėjusi, ji ieško ir ieškos savo vietos pasaulyje, nes siekia dominuoti ir į demokratijas žvelgia kaip į kliūtį savo kelyje. Būtent tokie tektoninius geopolitinius lūžius primenantys procesai lemia, kad nors neklydome prognozuodami, jog 2021-ieji gali tapti demokratijų pažangos metais, nes nemažai teigiamų procesų vyko ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje (apie tai galite paskaityti skiltyje „Metų įvykiai“), būtent metų pabaiga buvo pažymėta ir didžiausių įtampų bei iš diktatūrų sklindančių grasinimų, o Lietuvoje – dar ir puikiai organizuoto valdžioje esančių demokratinių jėgų puolimo. To ir vėl turėjome tikėtis, nes ši Vyriausybė, jei destrukcinėms jėgoms nepavyks jos sustabdyti, turi realią galimybę ne tik pasipriešinti hibridinei invazijai pasienyje, bet ir gerokai sumažinti Rusijos galimybes paversti Lietuvą energetiniu, korupciniu ir žvalgybiniu tiltu į Europos Sąjungą. Tačiau Rusija tikrai nesustos ir savo tikslų sieks iš visų jėgų, todėl svarbiausias klausimas yra šis: ką darysime mes? Tiesa, kalbu ne apie tuos „mes“, kurie veikia išvien su Maskva. Kalbu apie demokratines jėgas ir mus visus, kurių pastangos 2022-aisiais nulems, ar šie metai bus tik įtampų, ar ir pažangos. Apie tai rašome tiek „Numerio temos“ skiltyje – dar kartą raginame valdančiuosius ir premjerę tapti dar ryžtingesniais už demokratinę valstybės ateitį kovojančiais lyderiais, tiek ir „Įžvalgose“, kuriose keliame klausimą, ar dar ilgai Lietuvos verslo elitas asocijuosis tik su savo asmenine gerove ir verslo interesais, prabangiais automobiliais ir vakarėliais – raginame jį ryžtis lyderystei, kuri stiprintų ne tuštybę, o valstybę. To Jums, mūsų brangūs skaitytojai ir visi Lietuvos žmonės, nuoširdžiai ir linkime! Kaip ir to, kad 2022-ieji būtų ne tik įtampų, bet ir taikos, kūrybos, tiek asmeninės, tiek ir stiprinančios mūsų valstybę, metai! EDUARDAS EIGIRDAS

METŲ ĮVYKIS

HIBRIDINIS A. LUKAŠENKOS IR V. PUTINO KARAS Galite nustebti, kad svarbiausią praėjusių metų įvykį Lietuvoje, susijusį su Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino vykdomu hibridiniu Lietuvos ir Europos Sąjungos puolimu, išnaudojant į Europos Sąjungą siekiančius patekti nelegalius imigrantus, iliustravome vaizdu, kuriame užfiksuotas protestas prie Rūdninkų poligono, vėliau peraugęs į protestuotojų ir policijos susirėmimą. Stebėtis tikrai neturėtumėte, nes tai – vaizdas, kurio, mūsų tvirtu įsitikinimu, ir siekė V. Putinas, inicijuodamas šią A. Lukašenkos režimo invaziją. Tik, žinoma, jis tikėjosi, kad augant pabėgėlių skaičiui pavyks sukelti gerokai didesnių neramumų ir į juos įsilies ne tik pabėgėlių išsigandę pasienyje gyvenantys piliečiai bei su nusikalstamomis struktūromis susiję ir Rusijos naudai veikiantys žmonės, bet ir daug didesnė Lietuvos visuomenės dalis. Tikėtina, kad taip ir būtų buvę, jei prognozės dėl 40 tūkst. nelegalių imigrantų, kuriais save gąsdinome, būtų išsipildžiusios. Neabejojame, kad tokiu atveju tiek protestai pasienyje, tiek Vilniuje prie Seimo būtų buvę gerokai masiškesni ir kruvinesni. Bet taip neįvyko. Ir už tai turime būti dėkingi Ingridos Šimonytės vadovaujamai Vyriausybei, ypač vidaus reikalų ministrei Agnei Bilotaitei – už jos profesionalumą ir tvirtumą stabdant hibridinę invaziją. Tik dėl jos priimtų sprendimų statyti sieną su Baltarusija ir apgręžti pabėgėlius bei grąžinti juos atgal į Baltarusiją (tam reikėjo didžiulės narsos) V. Putinui savo destrukcinių planų įgyvendinti nepavyko. Jei jau prakalbome apie tai, kad sprendimui apgręžti pa15 MIN / ŽYGIMANTO GEDVILOS NUOTR.

bėgėlius reikėjo didžiulės narsos, būtina suprasti, jog nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad jei Lietuvos Vyriausybė ryšis šiam žingsniui, A. Lukašenkos ir V. Putino režimai panaudos visas savo propagandines galias, kad visam pasauliui pademonstruotų, kokia žiauri yra Lietuva. Taip ne tik smogs mūsų šaliai, bet ir stengsis ištrinti iš ne tokių kritiškų žmonių atminties faktą, kad būtent A. Lukašenka ciniškai išnaudojo žmones, net mažus vaikus, kaip hibridinio karo instrumentus. Kaip ir faktą, kad šis diktatorius yra valdžioje tik dėl suklastotų rinkimų, V. Putino ir represinio aparato. Galime tik pasidžiaugti, kad iš esmės ir šio tikslo Maskvai bei Minskui pasiekti nepavyko – demokratinis pasaulis nepasidavė Rytų diktatūrų propagandai. Belieka pabandyti įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei A. Bilotaitė ar visa I. Šimonytės vadovaujama Vyriausybė būtų sudrebėjusi ir nusprendusi klausimą dėl pabėgėlių apgręžimo perleisti Seimui arba kartu su prezidentu Gitanu Nausėda Valstybės gynimo tarybai. Taip būtų buvę įsivelta į diskusijas ir neapibrėžtam terminui būtų buvęs atidėtas vienintelės efektyvios priemonės, kuri galėtų sustabdyti hibridinę invaziją, įgyvendinimas. Neabejojame, kad šiandien gyventume su daug didesnėmis problemomis ir įtampomis. O dabar pavyko to išvengti. Vis dėlto tai neturėtų tapti pagrindu nurimti, nes, kaip prognozavome prieš metus, visas šis dešimtmetis bus pažymėtas Rusijos pastangų parklupdyti Lietuvos demokratiją. Todėl turime ne tik džiaugtis, kad mūsų parklupdyti nepavyko, bet ir ruoštis, kad to padaryti nepavyktų ir ateityje.  19

2022-ŲJŲ AKTUALIJA

DRAKONŲ ŽUDIKAS ĮVEIKĖ XI JINPINGĄ,

BET KRITO TRĄŠŲ MŪŠYJE

2021-ieji Lietuvai geopolitine prasme buvo puikūs. Galima drąsiai teigti, kad buvome atsidūrę demokratijų ir diktatūrų kovos dėl dominavimo XXI a. priešakinėse pozicijose. Konservatorių ir liberalų dominuojama Vyriausybė ne tik stengėsi pasipriešinti gausaus kolaborantų būrio Lietuvoje ir dalies Vakarų valstybių remiamai ir dosniai Rusijos koncernų „Rosatom“ bei „InterRAO“ finansuojamai energetinei invazijai, ne tik toliau rėmė Baltarusijos opoziciją, bet ir smogė į paširdžius Kinijai – ištiesė ranką Taivanui, tai yra įkūrė šios demokratinės valstybės, kurios oficialus pavadinimas – Kinijos Respublika, atstovybę Lietuvos sostinėje Vilniuje. Tai sukėlė susižavėjimo bangą Vakaruose. Ji materializavosi metų pabaigoje Politico.eu paskelbus, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pateko tarp 28 įtakingiausių Europoje žmonių ir jam suteiktas įspūdingas titulas – Drakonų žudikas. Tačiau tuo pat metu materializavosi ir siautulinga Kinijos įniršio banga. Ji pasireiškė kaltinimų ir gąsdinimų Lietuvai pliūpsniu ir, žinoma, problemomis Lietuvos verslui. Negana to, Lietuvos Vyriausybė atsidūrė ir įnirtingo puolimo taikiklyje gimtinėje. Tuo pat metu turėjo spręsti problemas, susijusias su dėl Rusijos įtakos sparčiai pakilusiomis energijos išteklių kainomis, hibridine invazija pasienyje ir Kinijos trukdžiais mūsų verslui, bei atlaikyti milžinišką kritikos ir Rusijai bei Kinijai naudingų įtaigų spaudimą Lietuvos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. 20

Pagrindiniai kaltinimai Vyriausybei ir konkrečiai Drakonų žudikui G. Landsbergiui buvo susiję su teiginiais, esą Lietuva su visais (tai yra su diktatūromis) kariauja, todėl patiria milžiniškų nuostolių – tiek dėl pabrangusių energijos išteklių, tiek dėl trūkinėjančios prekybos su Kinija. Esą dėl tokios politikos Lietuvos visuomenė nuskurs. Tačiau tai yra melas, melas ir dar kartą melas. Visų pirma, jau prieš dešimtmetį rašėme, kad Kinija ir Rusija Baltarusijoje veikia išvien, kad susikonstruotų nepaskandinamą ekonominės, energetinės ir žvalgybinės invazijos į Europos Sąjungą placdarmą. Net į Astravo atominei elektrinei reikalingą infrastruktūrą Kinija investavo milijardus. O ką jau kalbėti apie lobistinius įtakos tinklus Lietuvoje, į kuriuos pateko net dalis mūsų šalies energetikos sistemos, deklaruojančios pasipriešinimą Rusijai, bet tuo pačiu metu tenkinančios Kinijos pramonės interesus. Taigi, jei kalbame apie tai, kas pradėjo konfliktą ir ar Lietuva nuo to nukentės, turime suvokti, kad Rusijos ir Kinijos įtakos plėtra Lietuvoje ir siekis susikurti sau naudingą ekonominės bei kitokios įtakos greitkelį gilyn į Europos Sąjungą nieko gero nei Lietuvos demokratijai, nei skaidrumui, nei žmonių gerovei nežadėjo. Juk tokios įtakos pažeistos valstybės niekada nebūna klestinčios. Tiesa, jose susiformuoja išskirtinai turtingas kapitalo sluoksnis, tenkinantis Rytų diktatūrų ir su jomis bendradarbiaujančių Vakarų kapitalo grupių intere-

2022-ŲJŲ AKTUALIJA sus, tačiau didelė dalis visuomenės tokioje aplinkoje gyvena daug blogiau. Kitaip nei valstybėse, kurios, būdamos pasienyje su diktatūromis, užkerta kelią tokiai invazijai ir orientuojasi į demokratinių valstybių rinkas bei stengiasi į jas kuo giliau integruotis. Tai Lietuva 2021-aisiais ir darė. Todėl teigti, kad mūsų šalis pradėjo kovą su Kinija ar Rusija, negalima, nes iš tiesų Lietuva, elgdamasi principingai ir gindama demokratines vertybes, stengiasi išsivaduoti iš diktatūrinių režimų ir jų sąjungininkų konstruojamo įtakos tinklo, galinčio paskandinti mūsų valstybę, ir žengti patikimu gerovės visuomenei kūrimo keliu, todėl orientuojasi į technologinę pažangą ir integraciją į demokratinių valstybių rinkas. Taip visi žaidimai ir derybos su pavojingiausiomis diktatūromis paliekami galingiausioms demokratijoms ir jų sąjungoms, tokioms kaip JAV ar Europos Sąjunga – tikintis, kad jos mūsų neparduos. O patys renkamės laikytis principų ir kurti demokratinėmis vertybėmis grįstą ateitį. Iš tiesų, trumpuoju laikotarpiu patirsime ekonominį Kinijos diktatūros smūgį, tačiau ilguoju laikotarpiu turėtume išlošti skaidresnę, pažangesnę ir stipresnę valstybę. Tai, kad energijos išteklių brangimas yra Rusijos koncernų žaidimų ir pastangų bausti bei paveikti Europos Sąjungą ir tam tikras valstybes rezultatas, turėtų būti akivaizdu visiems. Todėl belieka stebėtis, kodėl Lietuvos informacinė erdvė 2021-aisiais buvo tokia palanki būtent Rusijai ir Kinijai naudingų įtaigų plėtrai. Manytume, kad tai lėmė konservatorių ir liberalų dominuojamos Vyriausybės populiarumo nuosmukį ir apsunkino jos veiklą.

Galima sakyti, kad G. Landsbergiui nepasisekė: nors 2021-ieji turėjo tapti triumfo metais, jie baigėsi trąšų liūtimi. Ir nors sutinkame, kad Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų lyderis dėl laiku neįvestų sankcijų turėtų prisiimti dalį atsakomybės, turėtume vertinti ir tai, kokioje nepalankioje informacinėje aplinkoje veikia Vyriausybė, kaip ir tai, jog kažkodėl kiti nusidėjėliai ignoruojami. Todėl šis valdančiųjų puolimas labiau panašėjo į kovą dėl įtakos, o ne dėl stipresnės valstybės. Vis dėlto, vertinant 2021-uosius, labiausiai nustebimo ne tai, kad save kaip provakarietišką pristatanti žiniasklaida ir nuomonės formuotojai paliko Vyriausybę, kad Kremliaus ir Pekino bičiuliai galėtų ją užtrolinti, bet tai, kad prasidėjus vadinamajam Lukašenkos trąšų eksporto skandalui nemaža dalis šių įtakingų nuomonės formuotojų atsistojo į vieną gretą kartu su buvusiais „Gazprom“, o dabar – „Rosatom“, „InterRAO“ bei Pekino partneriais, ir kaltino Vyriausybę, jog ši nepasirūpino, kad tą pačią dieną, kai įsigaliojo JAV įvestos sankcijas Baltarusijos trąšų gamintojai „Belaruskalij“, būtų sustabdytas jos krovinių srautas per Lietuvą. Tai atrodė labai keistai, nes tarp Vyriausybės kritikų buvo ne tik socialdemokratų bei valstiečių lyderiai Vilija Blinkevičiūtė ir Ramūnas Karbauskis, bet ir prezidentas Gitanas ►

G. LANDSBERGIS NUSIPELNĖ DRAKONŲ ŽUDIKO TITULO, BET... Vertinant Lietuvos sprendimą įsteigti Kinijos Respublikos atstovybę Lietuvoje, būtina suprasti, kad tai yra aiškus Lietuvos geopolitinės ir ekonominės orientacijos ženklas. Jis leidžia teigti, kad mūsų valstybė tvirtai pasirinko savo vystymosi kryptį ir kad tai turės lemiamos įtakos jos raidai, nes prekyba nei su Kinija, nei su Rusija ir Baltarusija neišnyks. Vis dėlto ir įvedamų sankcijų, ir Lietuvos demokratinių jėgų tikslas turėtų būti, kad šis bendradarbiavimas nestiprintų tų ekonominių ir struktūrinių galių Rytų diktatūrose, kuriomis paremti režimai. Tuo labiau kad nestiprintų tų jėgų, kurios didina diktatūroms naudingus įtakos tinklus pačiose demokratijose. Juk šių tinklų įtaka Lietuvoje ir taip yra labai didelė. Būtent todėl manome, kad Gabrielius Landsbergis, kaip koks kamikadzė rėžęsis į Kinijos diktatūrą, iš tiesų yra vertas Drakonų žudiko titulo. Tačiau vien nusiųsti ženklą Kinijai ir tuo apsiriboti būtų milžiniška klaida. Tai iš tiesų generuotų nuostolius Lietuvai, nors turėtų teikti naudą. O siekiant naudos 2022-aisiais būtina tikslingai veikti didinant ekonomikos bei darbo rinkos potencialą ir siekiant kuo kokybiškiau integruotis į pažangiausių aukštą pridėtinę vertę generuojančių demokratijų ekonomikas. Na, ir, žinoma, iki galo išspręsti klausimus, susijusius tiek su baltarusiškų trąšų eksporto sustabdymu, tiek su Klaipėdos jūrų uoste veikiančių bendrovių, kurios, kaip susidaro įspūdis, 100 proc. reprezentuoja Aliaksandro Lukašenkos režimo interesus, veiklą. Reikėtų priimti sprendimus, kurie išvaduotų Lietuvos uostą iš šių verslų įtakos. Taip, kaip praeitą dešimtmetį Lietuva iš „Gazprom“ ir šio koncerno partnerių Vokietijoje išpirko „Lietuvos dujas“, taip reikėtų išpirkti ir šiuos mūsų šalies priklausomybę nuo A. Lukašenkos režimo didinančius bei žmonių gerovę alinančius verslo darinius. Taigi, galima sakyti, kad kelias į pergalę tik prasidėjo. Laukia sunkus darbas. Būtų gerai, kad juo užsiimtų ir visi tie, kurie taip džiugiai taškėsi per trąšų skandalą. Tuo labiau kad su didžiausiu iššūkiu – sustabdyti Vladimiro Putino invaziją, paremtą koncernais „Rosatom“ ir „InterRAO“, – net ir geriausiu atveju teks kautis iki 2025-ųjų.

21

2022-ŲJŲ AKTUALIJA JAV PADĖJO KOVOTI SU „BELARUSKALIJ“, BET AR PADĖS KOVOTI SU „ROSATOM“? Tik teigiamai galima vertinti JAV įvestas sankcijas, nukreiptas prieš Baltarusijos trąšų pramonę. Tačiau tuo pat metu apgailestaujame, kad rimtų sankcijų, nukreiptų prieš Rusijos koncerną „Rosatom“ ir jo statomas jėgaines bei Rusijos į Baltijos šalis ir Europos Sąjungą eksportuojamą elektros energiją, nėra, nors šis koncernas pastatė du branduolinius reaktorius Lietuvos pasienyje ir kelia egzistencinį pavojų mūsų valstybei. Deja, tikriausiai tokių sankcijų artimiausiu metu ir nebus, nes vienas svarbiausių Rusijos grasinimų karine invazija į Ukrainą tikslų yra priversti susitaikyti su Rusijos branduolinių reaktorių plėtra. Juk būtent su šia plėtra Vladimiras Putinas sieja Rusijos dominavimo XXI a. planus. Tad artimiausiu metu sankcijų, nukreiptų prieš šią itin pavojingą Rusijos režimo ekspansiją, tikėtina, nebus, o jos likimas priklausys nuo Lietuvos patriotinių jėgų apsisprendimo, ar priešintis šiai invazijai, kol JAV ateis padėti, ar prisitaikyti ir laukti, kuo viskas baigsis. Esame įsitikinę, kad turime priešintis, net jei didelė dalis elito jau susitaikė su šiuo Kremliaus projektu, prie jo prisitaikė ar iš jo užsidirbo. Juk tik taip galime paskatinti Europos demokratijas ir galingiausią pasaulio demokratiją – JAV – įsikišti ir neleisti, kad vietoj iš tiesų saugios, atsinaujinančių išteklių energetika ir pažangiomis technologijomis paremtos ateities Europa žengtų į ateitį, pilną „Rosatom“ reaktorių. Siekdami bent jau pabandyti trukdyti primesti šią ateitį organizuojame 2022-ųjų forumą „Vilnius GreenTech“, kad neleistume ištrinti pasirinkimo tarp atsinaujinančių energetikos išteklių ir atominės energetikos svarbos. Prie mūsų kviečiame prisidėti visus pažangius ir patriotiškus Lietuvos verslo, politikos, mokslo ir žiniasklaidos lyderius. Pabrėšime – ne pinigais (nes visi labai išsigąsta, kad gali tekti prisidėti pinigais), o visų pirma vienijantis ir skatinant Lietuvą sparčiau žengti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros keliu bei padedant skleisti suvokimą tiek Lietuvoje, tiek globaliai, kad „Rosatom“ ateitis nėra ta saugi ir žalia demokratijų ateitis, kurios turėtume siekti. Nausėda – juk būtent jis, kadangi yra atsakingas už užsienio politiką, manytume, yra ne mažiau atsakingas ir už Vyriausybę, taip pat tokie informacinės erdvės grandai kaip „Laisvės TV“ įkūrėjas Andrius Tapinas – jis labai sukritikavo Vyriausybę, tačiau šį sykį visiškai ignoravo prezidento atsakomybę, nors yra vienas aršiausių jo kritikų. Kaip kritikas pasireiškė ir, tikriausiai galima sakyti, etatinis patriotinių laidų LRT prodiuseris bei dalyvis Edmundas Jakilaitis – sukritikavo Vyriausybę už JAV sankcijų nepaisymą, nors, kaip susidaro įspūdis, pats gana draugiškai sutaria su Kauno miesto mero poste šaknis suleidusiu oligarchu Visvaldu Matijošaičiu, kurio kartu su partneriu valdomos įmonės gaminiais prekiaujama Rusijos okupuotame Kryme. Visa tai matant atrodo, kad demokratinė Lietuvos lyderystė, priešinantis Rusijos ir Kinijos režimams, galėjusi tapti svarbiausiu 2021-ųjų įvykiu, buvo panardinta į trąšų skandalą su išskirtine prokremliškų, nomenklatūrinių ir iš esmės provakarietiškų jėgų atstovų vienybe bei pabrėžtinu agresyvumu. Tai nėra įprasta, o, žvelgiant į 2022-uosius, gali tapti papildomo nerimo šaltiniu. 22

Iš tiesų, gali būti, kad stebime tik sutapusių interesų atspindį: vieni nori smogti Ingridos Šimonytės Vyriausybei, nes ketina su šia politike ar jos šiuo metu reprezentuojama konservatorių partija konkuruoti 2024-ųjų rinkimuose; Rusija ir nuo jos priklausomi veikėjai tiesiog naudojasi šia proga, kaip ir visomis kitomis, pakenkti provakarietiškų demokratinių politikų lyderystei; o nuomonės formuotojai, kuriuos labiau priskirtume prie provakarietiškų, pasistengė išnaudoti progą, kad aršiai puldami Vyriausybę pademonstruotų savo nepriklausomumą ir visuomenei paskleistų griežtų sankcijų, net jei jos trumpuoju laikotarpiu būtų nuostolingos Lietuvai, būtinybės suvokimą.

Trąšų skandalas išsiskyrė ypač aršiu dalies Lietuvos nuomonės formuotojų provakarietiškumu kritikuojant I. Šimonytės Vyriausybę už sankcijų Baltarusijos trąšų gamintojui neįvedimą. Belieka tik svajoti, kad šie nuomonės formuotojai demonstruotų bent 1 proc. panašaus aršumo kaunantis su Rusijos energetikos koncernais ir oligarchais. Nes, bent jau mūsų subjektyvia nuomone, „Rosatom“ branduoliniai reaktoriai pasienyje yra tikrai pavojingesni už Aliaksandro Lukašenkos trąšas. Tokia versija būtų visai logiška, tik, deja, nepaaiškintų, kodėl ignoruojamas prezidento vaidmuo ir kodėl visas dėmesys koncentruojamas į tai, kaip smogti dabartinės valdančiosios daugumos lyderystei, o ne į tai, kaip susivienyti ir kuo greičiau priimti būtinus sprendimus, kurie sustabdytų Baltarusijos trąšų eksportą. Tai verčia daryti ir kitą prielaidą: gali būti, kad vykstant geopolitiniams tektoniniams lūžiams, o galingiausioms demokratijoms bandant sutarti su diktatūromis dėl taikos, nuvaryti arkliai, kaip ir per aršūs kovotojai su diktatūromis, likviduojami ar, tiksliau, prigesinami – panardinami į baltarusiškų trąšų skandalą. Ir tai nėra tokia jau didelė tragedija, ypač kai matai prie Ukrainos telkiamą Rusijos kariuomenę ar prisimeni JAV pasitraukimo iš Afganistano vaizdus. Tikrai blogai būtų, jei šių tektoninių lūžių suvaldymo ir konfrontacijos su diktatūromis atšaldymo procese pasimestų gyvybiškai svarbūs Lietuvos interesai, tokie kaip pasipriešinimas „Rosatom“ ir „InterRAO“ invazijai. Ne tik dėl ilgalaikių problemų Lietuvos demokratijai, valstybės skaidrumui ir piliečių gerovei, bet ir dėl to, kai dėl trapios taikos pasirinkta ateitis taptų dar didesnių problemų priežastimi. To 2022-aisiais turėtume pasistengti išvengti, todėl mūsų organizuojamame forume „GreenTech Vilnius“ stengsimės paskatinti demokratines jėgas – ir ne tik Lietuvoje – kurti saugią ateitį, o ne pažymėtą Černobylį primenančiais „Rosatom“ reaktoriais. O Lietuvos elitui, visų pirma verslo ir žiniasklaidos, norėtųsi palinkėti bent jau Rusijos keliamų grėsmių akivaizdoje rasti jėgų pasirūpinti valstybe, o ne tik savo ego ir kišene. Nes tada viena trąšų purvo banga nebus galima užgožti viso 2021-ųjų Vyriausybės sunkaus darbo. 

Lizingas verslui – jau mūsų banke! Lizingo, veiklos nuomos, įrengimų įsigijimo finansavimą perkėlėme į banką. Šalia visų jau įprastų bankinių ir finansavimo paslaugų. Optimizavę struktūrą, esame dar greitesni ir efektyvesni. Tokie, kaip ir Jūsų verslas.

www.opbank.lt

GLOBALI TENDENCIJA

2021-aisiais Glazge skambėjo vieningas „Bla, bla, bla“ Vienu svarbiausių 2021-ųjų įvykių turėjo tapti Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija (COP26), vykusi Glazge, Škotijoje. Su ja buvo siejama labai daug vilčių, nes JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kuris kartu su Vladimiru Putinu šiurkščiai trolino jaunąją kovotoją su klimato kaita Gretą Thunberg, pasitraukė iš posto, o jį pakeitęs demokratas Joe Bidenas dar prieš laimėdamas pareiškė, kad jo pergalės atveju JAV iš karto vėl prisijungs prie Paryžiaus susitarimo ir sieks dar ryžtingesnių veiksmų gelbėjant planetą. Deja, lūkesčiai dužo. Ir ne tik todėl, kad didelė dalis pasaulio politikos elito į konferenciją suskrido privačiais lėktuvais. Ir ne todėl, kad vykstant konferencijai demokratinio pasaulio lyderis J. Bidenas, žadėjęs proveržį gelbėjant žmoniją, kiek primigo. O visų pirma dėl priimtų sprendimų, kurie, palyginti su kylančiais iššūkiais, panašūs į pasityčiojimą iš žmonijos ateities, o ne į kažką panašaus į rimtą proveržį. ►

24

GLOBALI TENDENCIJA

25

GLOBALI TENDENCIJA

„Bla, bla, bla“, – tai G. Thunberg žodžiai, kuriais ji įvertino konferenciją COP26 ir pasaulio lyderių įsipareigojimus stabdant klimato kaitą. Ir ji yra visiškai teisi. Problema ta, kad politikos lyderiai nėra vienintelė kliūtis, kuri kovą su klimato kaita paverčia rinkėjų smegenų plovimu. Visi kalba apie būtinybę gelbėti pasaulį, apie tai, kad klimato kaita yra didžiausia grėsmė žmonijos istorijoje, tačiau kovai su šia didžiausia grėsme per šį dešimtmetį ketina skirti apie dešimt kartų mažiau nei kovai su COVID-19 sukelta pandemija. Privalome matyti, kad tai nėra atsitiktinumas. Ne ką mažesnė kliūtis yra susiformavusi ir pasaulio žiniasklaidoje – ji kartu su politikais tiesiog pasiraitojusi rankoves nuo ryto iki vakaro tauškia apie žalumą ir tvarumą, tiksliau – bando sukurti labai tvarų savo pačios, kaip žaliosios planetos gelbėtojos, įvaizdį. Tačiau tuo pat metu ne tik nereikalauja iš politikų konkrečių ryžtingų sprendimų, bet dar ir užsiima juodžiausiu pažangos trolinimu. Pavyzdžiui, praėjusių metų energijos išteklių kainų šoką susieja su žaliąja energetika ir vis dažniau vartoja „žaliosios infliacijos“ (angl. greenflation) terminą, kurio esmė tokia: kova su klimato kaita kainuos labai brangiai, reikės labai daug investuoti, kone viskas brangs, mokesčiai augs ir visi skurdžiai mirs badu. Bet juk jei JAV ir Europos Sąjunga ir per šį dešimtmetį prispausdintų tiek pat pinigų, kiek prispausdino kovai su pandemija, jei juos investuotų į subsidijas atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai ir pažangesnėms technologijoms kurti, energijos išteklių kainos drastiškai kristų. Taigi, kalbėtume ne apie žaliąją infliaciją, o apie drastišką energijos išteklių kainų kritimą, tai yra apie žaliąją defliaciją. Tačiau ar turime stebėtis pasaulio žiniasklaidoje vykstan26

čiais procesais, tiksliau – prieš atsinaujinančių išteklių energetiką ir žaliąją ateitį nukreiptu turiniu, kai šios žiniasklaidos puslapius puošia reklamos, kuriose savo žalumu giriasi ir pastangas pasirūpinti žmonijos ateitimi reklamuoja galingiausios naftos ir dujų korporacijos bei su jomis bendradarbiaujančios finansų institucijos? Tai matant galima puikiai suprasti, kodėl politikai, kalbantys apie klimato kaitą, skraido privačiais lėktuvais, o susitikę ryžtingai sutaria dėl „bla, bla, bla“ lygio sprendimų – nes galingiausios ir net solidžiausios Vakarų žiniasklaidos grupės sako „Bla, bla, bla“ dar kokybiškiau. Belieka paklausti, ką apie tai mano mūsų gelbėtojai – protestuotojai, kurių Glazge susirinko šimtai tūkstančių, tarp jų – ir G. Thunberg. Ar reikalauja konkrečių sprendimų, nes tai, manytume, padėtų spausti politikus ir siekti spartesnės pažangos? O gal bando priešintis žiniasklaidos vykdomam smegenų plovimui ar bent bando atkreipti dėmesį į jį? Gal trukdo žiniasklaidai įteigti, esą žalumas tolygu didesnės kainos ir skurdas? Ar vis dar užsiima tuo pačiu, kuo užsiėmė prieš 10, 20 ar 30 metų? Tai yra protestuoja ir piktinasi, nesistengia susivienyti ir siekti konkrečių tikslų, nors tai padidintų spaudimą politikams ir tikslus pasiekti būtų lengviau. Deja, atrodo, kad būtent taip ir yra. Vadinasi, turime daug didesnę problemą, nei įsivaizdavome. Juk būtina sutarti, kad iki šio dešimtmečio pabaigos kovai su klimato kaita turtingiausios pasaulio valstybės skirtų papildomai bent 10 trln. JAV dolerių, tačiau politikai į tai sako: „Bla, bla, bla...“ Su naftos korporacijomis, bankais ir jų bičiuliais kartu mieganti žiniasklaida džiugiai pritaria: „Bla, bla, bla...“ O tada prie choro prisijungia ir protestuotojai su savo ilgu ir karštu „Blaaaaa..!“  VAIZDO ĮRAŠO STOPKADRAS

METŲ ĮVYKIAI

 2021 m. sausio 6 d., kai turėjo būti patvirtinti JAV prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo demokratas Joe Bidenas, rezultatai, Donaldo Trumpo šalininkai šturmavo Kapitolijų. Šis vaizdas sukrėtė Ameriką. Tapo akivaizdu, kad priešprieša visuomenėje, skatinama tokių politikų kaip D. Trumpas, gali virsti galingu brutalios agresijos proveržiu. To rezultatas – jėga užimta JAV demokratijos citadelė. Belieka džiaugtis, kad šį sykį tai nesukėlė viską griaunančios revoliucijos, greičiau tik išsiliejo dirbtinai kelta įtampa. Tyrimas, kuriame kaltinamas ir pats buvęs prezidentas D. Trumpas, vis dar tebesitęsia. Kaip įtariama, būtent jis pakurstė ataką prieš JAV Kongresą.  2021 m. sausio 7 d. „Facebook“ ir „Twitter“ visam laikui užblokavo kadenciją baigiančio JAV prezidento Donaldo Trumpo paskyras dėl žinučių, kurios, anot šių socialinių tinklų atstovų, pakurstė smurtą Kapitolijuje. Vėliau prie jų prisijungė ir dalis kitų didžiausių socialinių tinklų. Šis sprendimas pademonstravo, kad socialiniai tinklai vis geriau suvokia savo, kaip informacijos skleidėjų, atsakomybę. Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, tuo viskas nesibaigė. D. Trumpas liepos pradžioje pateikė kolektyvinį ieškinį prieš interneto milžines „Facebook“, „Twitter“ ir „Google“ dėl esą neteisėtai jo atžvilgiu taikomos cenzūros. O rudenį

30

pareiškė, kad kurs socialinį tinklą, kuris bus atsvara „didžiųjų technologijų bendrovių tironijai“. Apie tai detaliau rašome šio numerio straipsnyje „Donaldas Trumpas Amerikai padovanos „Tiesą“.  2021 m. sausio 15 d. paskelbta, kad nuo COVID-19 mirė 2 mln. žmonių, o kovo 25 d. – kad pasaulyje jau paskiepyta daugiau nei 500 mln. žmonių. Deja, metus pasaulis užbaigė mirusiųjų skaičiui artėjant prie 5,5 mln. ir kylant nerimui dėl naujų viruso mutacijų. Naujausiai jų Pasaulio sveikatos organizacija suteikė graikų abėcėlės raidės omikron pavadinimą. Šis viruso variantas išsiskiria neįprastomis mutacijomis, palengvinančiomis viruso plitimą, todėl jis kelis kartus labiau užkrečiamas. Vis dėlto kylančią įtampą kiek sumažino mokslininkų teiginiai, esą šios mutacijos sukeliama liga, kiek šiandien žinoma, yra lengvesnės formos.  2021-ųjų birželį Jungtinės Karalystės finansų priežiūros institucijos uždraudė didžiausią pasaulyje kriptovaliutų biržą – nusprendė, kad „Binance“ nebegali tęsti bet kokios „reguliuojamos veiklos“. Rugsėjį Kinijos centrinis bankas kriptovaliutų rinkai smogė dar skaudžiau – uždraudė visas operacijas kriptovaliutomis ir paskelbė, kad visos finansinės operacijos, susijusios su kriptovaliutomis, yra neteisėtos. Analitikai įvertino, kad taip Kinijos rinkoje kriptovaliutoms paskelbta mirties bausmė. Po šio smūgio buvo galima tikėtis, kad kils panika, tačiau taip neatsitiko. Vis dėlto lyderiaujančios kriptovaliutos bitkoino vertės svyravimas 2021 m. priminė amerikietiškuosius kalnelius. Nuo aukščiausios pozicijos, kurią pasiekė balandžio viduryje, iki gegužės 28 d. bitkoinas nuvertėjo daugiau nei 40 procentų. Vėliau vėl atšoko ir lapkričio pradžioje pasiekė naujas aukštumas. Metų pabaigoje vėl smigo žemyn ir paliko analitikus spėlioti, kas laukia 2022-aisiais. Kiek dar valstybių turi paskelbti mirties nuosprendį, kad bitkoino vertės atšokimo galia išsikvėptų? O gal kriptovaliutų rinka augs iki kitos finansų krizės ir tada pagaliau paaiškės, ar tai tik dar vienas finansinis burbulas, skirtas valstybių prispausdintiems trilijonams išgarinti, ar finansinis instrumentas, galintis tapti XXI a. pasaulio finansų sistemos integralia dalimi?

METŲ ĮVYKIAI  Nors pandemija tęsiasi, 2021-ieji tapo gana spartaus ekonomikos atsigavimo metais. Tarptautinio valiutos fondo prognozėmis, pasaulio ekonomika 2021-aisiais turėjo augti 5,9 procento. Šį rodiklį kiek pakoregavo metų pabaigoje ekonomikos augimą sulėtinusios tiekimo problemos. Žvelgiant į 2022-uosius, tikimasi 4,9 proc. siekiančio pasaulio ekonomikos augimo. Nors pasaulio ekonomika augs lėčiau, ši prognozė turėtų nuteikti gana optimistiškai, jei tik jos neteks vėl koreguoti dėl vis nesitraukiančios pandemijos. Nauji viruso variantai sėja nerimą tarp ekonomistų, todėl jie nesutaria dėl tolesnės pandemijos įtakos pasaulio ekonomikos atsigavimui.  2012 m. liepos 23 d. prasidėjo Tokijo olimpiada. Daugiausia – net 113 (39 aukso, 41 sidabro ir 33 bronzos) – medalių iškovojo JAV, antroje vietoje su 88 medaliais liko Kinija, o šeimininkė Japonija su 58 medaliais liko trečia. Lietuva su 1 sidabro medaliu pasidalijo 12–17 vietas, skaičiuojant nuo medalių laimėtojų lentelės pabaigos. Latviai ir estai iškovojo po du (1 aukso ir 1 sidabro) medalius. Toks rezultatas turėtų kelti nerimą, tačiau vargu ar galėtų stebinti. Kaip ir Lietuvos nacionalinių krepšinio ir futbolo rinktinių bei Kauno „Žalgirio“ rezultatai. Kad būtent taip ir bus, žurnale įspėjome prieš aštuonerius metus, kai ryškėjo tendencija, kad sportas tampa žaisliuku tiek oligarchų populiarumui, tiek įtakingų veikėjų ir su jais susijusių verslininkų milijoniniams pelnams didinti. Tada raginome šiai tendencijai aktyviai priešintis. Deja, šiandien prie oligarchų ir nomenklatūrinių struktūrų prisidėjo dar ir Skirmanto Malinausko, tikėtina, pačiu įtakingiausiu žmogumi Lietuvos futbole laikomas Arūnas Pukelis. Ir ką? Ogi nieko – Lietuvos prezidentas, sporto elitas, žiniasklaida ir toliau apsimeta, kad viskas yra gerai. Belieka paklausti, ar tokioje vertybinėje aplinkoje galima tikėtis aukštų rezultatų, ir žemai lenktis tiems Lietuvos sportininkams, kurie dar turi dvasinių jėgų ginti savo šalies garbę. O atskirai už įspūdingą dvasinę ir sportinę valią norime padėkoti į mūsų žurnalo Lietuvos metų žmonių sąrašą įtrauktai olimpinį sidabro medalį iškovojusiai Laurai Asadauskaitei-Zadneprovskienei. Ačiū!

GETTYIMAGES/FLICKR NUOTR

 Ingridos Šimonytės Vyriausybė 2021-aisiais pademonstravo lyderystę keliose srityse, tačiau viena jų yra labai svarbi, nes joje konservatoriai nuolat susidurdavo su problemomis dėl dirbtinai primestų laukiniam kapitalizmui priskirtinų ideologinių nuostatų – jos neleido partijai aktyviai rūpintis ne tik ekonomine, bet ir socialine pažanga. Būtent todėl norime pabrėžti atsakingą Vyriausybės rūpinimąsi pensijų sistema – ji pasiūlė sprendimą didinti bendrąją pensijos dalį ir taip mažinti skurdą, taip pat numatė, kad augs ir išmokos, susijusios su individualiai sukaupta pensijos dalimi. Įdomu tai, kad, paskelbus šią informaciją, prasidėjo masinis žiniasklaidos puolimas. Ji stengėsi pavaizduoti, kad bendrosios pensijos dalies kėlimas yra neteisingas, nes nuskriaudžia tuos, kurie yra sukaupę daugiau stažo. Taip buvo pademonstruotas visiškas cinizmas ir supainiota bendrosios pensijos dalies paskirtis – užtikrinti, kad žmonės nebadautų, su tos pensijos dalies, kuri priklauso nuo darbo stažo ir įmokų, paskirtimi – užtikrinti bent minimalią gerovę. Tai galime paaiškinti suinteresuotų grupių pastangomis visais įmanomais būdais stengtis diskredituoti I. Šimonytės Vyriausybę ir jos gerus darbus, į pagalbą pasitelkus žiniasklaidą, pavaizduoti kaip nedorus bei taip užtrolinti Vyriausybę. Metų pabaigoje tai jau nieko nebeturėjo stebinti, nes tokių procesų 2021-aisiais buvo apstu. Na, o metus užbaigėme trąšų skandalu, kuris ir vėl buvo nukreiptas prieš Vyriausybę. Tad būtų gerai, jei 2022-aisiais didesnė dalis visuomenės suvoktų, kas iš tiesų vyksta, o LRT nebesitrintų ekonominių procesų suvokimo trolintojų pusėje, pradėtų realizuoti savo misiją ir ginti valstybę. ►

31

METŲ ĮVYKIAI

VAIZDO ĮRAŠO STOPKADRAS

iš karalystės už jūrų marių. Nors iš tiesų kalbame apie galingiausią Europos valstybę, kuri tuo pat metu yra ir labiausiai priklausoma nuo Kinijos (eksporto, ypač automobilių, srityje) bei Rusijos (dujų importo srityje). Taigi, Lietuvai, kuriai šiuo metu reikia apsiginti ne tik nuo matomos migrantų, bet ir nuo kol kas pavojingiausios šiame šimtmetyje Rusijos branduolinės energetikos koncernų „Rosatom“ ir „InterRAO“ invazijos, svarbiausias klausimas turėjo būti šis: ką apie tai mano naujasis Vokietijos kancleris? Deja, vargu ar gausime atsakymą, nes tam, kad jį gautume, reikėjo, kad 2021-ųjų rudenį, kai Europos Sąjunga sprendė Lietuvai ypač aktualų klausimą, susijusį su branduolinės energetikos plėtra, kam nors, be mūsų redakcijos, Lietuvoje tai būtų rūpėję. Deja, nerūpėjo, todėl metų pabaigą mūsų politikos ir žiniasklaidos elitukas pasitiko skęsdamas dirbtinai sumodeliuotame trąšų skandale, taip ir neuždavęs Lietuvai svarbiausio klausimo, o Vokietijos pasakų princą paliko trintis Pekino bei Maskvos glėbyje.  2021 m. gegužės 17 d. Vilnių sudrebino vadinamasis Didysis šeimos gynimo maršas. Jis buvo gana įspūdingas tiek dalyvių skaičiumi (apie 10 tūkst.), tiek radikalių veikėjų, taip pat prokremliškų ir atvykusių į maršą iš užsienio, dalyvavimu. Daugeliui įsiminė ir šalies vadovo Gitano Nausėdos sveikinimo žodis maršo dalyviams. Tai buvo suprasta kaip prezidento pastangos rinktis balsus antrajai kadencijai ir nebūti per daug išrankiam – flirtuoti su veikėjais, kuriuos suvienijo nepakantumas seksualinėms mažumoms, vakcinoms, valdančiajai daugumai ir net daugelio palankumas Rusijai. Vis dėlto gali būti, kad prezidentas apsiskaičiavo. Pirmasis maršas praėjo gana sėkmingai, o kitose protesto akcijose išryškėjo, kad, be aiškiai išreikštos agresijos, nelabai ko daugiau ir esama. Na, o po rugpjūčio 10 d. riaušių prie Seimo, manytume, tapo akivaizdu ir tai, kad agresyviausi dalyviai susiję su nusikalstamu pasauliu. Tai turėjo atmerkti akis nemažai daliai piliečių, ypač katalikų, kurie buvo įtikėję, kad „maršistai“ yra gėris, pakilęs ginti tradicinių Lietuvos šeimų nuo kažkokiu mistiniu būdu joms grėsmę keliančių gėjų. Ar „maršistų“ ir antiskiepininkų galia išsisėmė ir 2022-aisiais neturėsime panašių ar dar didesnių riaušių? Tikėtina, kad neturėsime, tačiau tai priklausys nuo daugybės veiksnių, tokių kaip Laisvės partijos vykdoma politika ir tai, ar su žiniasklaidos pagalba prokremliškoms jėgoms ir opozicijai pavyks daugeliui žmonių įteigti, kad Ingridos Šimonytės Vyriausybė tik vieną vienintelį darbą daro gerai – kenkia paprastų žmonių gerovei. Jei tokią nuostatą įteigti pavyks, protestų tikrai bus. Ir ne vienas.  2021 m. gruodžio 8 d. naujuoju Vokietijos kancleriu tapo socialdemokratas Olafas Scholzas. Iš Lietuvos žiniasklaidos galėjo susidaryti įspūdis, kad kalbame apie pasakų princą

32

 2021-ųjų gruodžio pradžioje Lietuva ir Lenkija pirmą kartą atliko sinchroninio elektros sistemos veikimo bandymą. Pirmą kartą istorijoje Lietuvos „Litgrid“ ir Lenkijos PSE testo metu dalis Lietuvos sistemos veikė sinchroniškai su Lenkijos, taigi – ir su Europos sistema. Tai tapo įmanoma po to, kai lapkritį buvo sėkmingai užbaigtas Lietuvos ir Lenkijos elektros jungties „LitPol Link“ išplėtimo projektas, atnaujinus prie Alytaus esančią „LitPol Link“ stotį – ji turi galimybę veikti sinchroniniu režimu su žemyninės Europos tinklais. Pasak Lietuvos energetikos ministro Dainiaus Kreivio, sėkmingas sinchroninio elektros sistemos veikimo bandymas yra kertinis momentas Baltijos šalims sinchronizuojant elektros tinklus su žemynine Europa. 2022-aisiais planuojama atlikti izoliuoto veikimo bandymą – Lietuva atsijungs nuo visų sistemų ir viena pati bandys išgyventi izoliuotu režimu. Pasak „Litgrid“ vadovo Roko Masiulio, šis bandymas yra būtinas,

METŲ ĮVYKIAI

norint įrodyti Europai, kad Lietuva pasiruošusi sinchronizacijai. Išties tai yra labai svarbūs laimėjimai. Vis dėlto norime atkreipti dėmesį į dar kelis svarbius aspektus, kurie kelia nerimo siekiant išvengti Rusijos energetikos struktūrų invazijos ir įsitvirtinimo Lietuvos demokratijoje. Visų pirma, tai būtinybė įgyvendinti kuo spartesnį atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros proveržį. Jis turėtų prasidėti būtent 2022-aisiais. Deja, nepaisant Energetikos ministerijos pastangų, jis vis dar susiduria su daugybe trukdžių. Antra, turime vienytis ir labai nuosekliai kautis su melagingomis įtaigomis, kurias skleisdama Rusija stengiasi Lietuvos visuomenei primesti klaidingą ekonomikos ir energetikos politikos suvokimą. Tai skatina rinkimuose balsuoti už politikus, palankiai vertinančius Rusijos koncernus, tad jų pergalė Lietuvos sinchronizaciją su žemyninės Europos elektros tinklais ir nepriklausomybę nuo Rusijos galėtų greitai paversti į Rusijos atominių elektrinių prijungimą prie Europos Sąjungos rinkos, pasinaudojant Lietuvos infrastruktūra ir užvaldant mūsų demokratiją. Tik pasipriešinę šioms įtaigoms ir taip sutrukdę Rusijai bei jos sąjungininkams savo naudai modeliuoti 2024-ųjų rinkimus, galėsime būti ramūs, kad Lietuvos išsivadavimas iš korupcinių ir branduolinių Kremliaus gniaužtų bus baigtas sėkmingai bei kad nepasikartos istorija su Visagino atomine elektrine, kai, nepavykus įtikinti Lietuvos piliečių, kad turime statyti savo elektrinę, šiandien pasienyje jau turime du „Rosatom“ reaktorius. Norime įspėti Lietuvos politikos lyderius ir patriotines jėgas, kad jei dar kartą kovą dėl Lietuvos žmonių pralaimėsime Rusijai ir jos sąjungininkams bei leisime jiems skleisti melagingas įtaigas, šio dešimtmečio pabaigoje mūsų pasienyje stovės nebe du, o du ar tris kartus daugiau Vladimiro Putino branduolinių reaktorių. Tad kviečiame rasti jėgų ir daryti viską, kad taip neatsitiktų.

mikos augimo prognozes. Realiausia versija, kad ekonomikos atsigavimo įtaką energijos išteklių kainai sustiprino tikslingas Rusijos ir jos sąjungininkų veikimas energetikos rinkoje, iš anksto ruošiantis dirbtinai sukeltam energijos išteklių, konkrečiai – dujų, pasiūlos deficitui. Tai galima sieti su daugybe Kremliaus interesų. Akivaizdžiausias jų – užsidirbti kuo daugiau, kol Europos Sąjungos priklausomybė nuo Rusijos dujų vis dar yra labai didelė. Dar vienas interesas – siekis paspausti Vokietiją ir Europos Sąjungą galutinai patvirtinti visus leidimus „Nord Stream 2“ veiklai. Ir, be abejo, būtent 2021-ųjų pabaigoje priminti Europai dujų svarbą, mat Europos Sąjunga turėjo apsispręsti esminiais klausimais, susijusiais su ener- ► GAMTINIŲ DUJŲ IMPORTO KAINOS

 Manytume, kad šis grafikas daug geriau nei žodžiai atspindi 2021-ųjų antrąjį pusmetį smogusios energijos išteklių kainų krizės galią ir padeda suvokti, kad pasaulyje platinta versija, esą šis kainų kilimas susijęs su sparčiu pasaulio ekonomikos atsigavimu, yra melaginga. Juk ypač sparčiai kainos pradėjo augti tuo metu, kai pasaulyje prasidėjo dar viena – vadinamoji konteinerių, arba tiekimo, – krizė. Dėl jos Tarptautinis valiutos fondas net pakoregavo 2021-ųjų ekono-

GETTYIMAGES NUOTR.

33

METŲ ĮVYKIAI getikos politika. Vienas jų – nuspręsti, ar pripažinti dujas kaip pereinamojo laikotarpio kurą (tuo labai suinteresuota Rusija), kitas – ar branduolinė energetika laikytina žalia (tuo dar labiau suinteresuota Rusija). Tad jei kyla klausimų, kodėl gali susidaryti įspūdis, kad 2021-ųjų pabaigoje Vladimiras Putinas visai išprotėjo, turime suvokti, kad buvo dėl ko. Belieka tikėtis, kad Europos Sąjunga ir JAV šiai beprotybei nepasidavė.

 2021-ųjų pabaigą Vladimiras Putinas ir vėl pasitiko kagėbistinio Grinčo stiliumi – pagrasino demokratiniam pasauliui invazija į Ukrainą. Į tai nemaža dalis apžvalgininkų sureagavo kaip į dar vieną blefą, siekiant paspausti JAV ir Europos Sąjungą, o nemaža dalis žiniasklaidos – kaip į realią grėsmę. Problema ta, kad abi pusės yra teisios. O dar didesnė problema ta, kad, nepaisant aibės laidų, straipsnių ir komentarų, taip ir liko neaišku nei tai, ko savo blefu, derėdamasis su Vakarais, siekia V. Putinas (paviešinti reikalavimai neįtikina), nei tai, kokia demokratijų politika gali didinti, o kokia – mažinti Rusijos norą kariauti. Viliamės, kad demokratijos ras jėgų sumažinti šį mūsų valstybei mirtiną norą.  2021-ieji turėjo tapti demokratijos triumfo metais. Deja, netapo. Už tai turėtume būti dėkingi ir diktatūroms, mat jos padarė viską, kad taip neatsitiktų. Vis dėlto dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir demokratijos, nes dėl pažangos tam tikrose srityse, pavyzdžiui, klimato kaitos stabdymo, akivaizdžiai nepersistengė. Tai ir vėl galima aiškinti Rusijos spaudimu, kai, Kremliui kaip barškuolei gyvatei pradėjus žvanginti ginklais, didelė dalis Vakarų valstybių tarsi stručiai iš karto sukišo galvas į smėlį, kad tik savo žaliosiomis ambicijomis nesunervintų gazprominio Vladimiro Putino. Net Joe Bideno išreklamuotas Demokratijų forumas, kurį vertinome kaip puikią idėją ir kuris turėjo tapti galia, telkiančia demokratijas pažangai, virto gana blankiu renginiu. Beje, jame kalbėjo ir mūsų prezidentas Gitanas Nausėda, ir kiti, tačiau jokio progreso nebuvo. Nes tikėtina, kad tokio progreso, kokio inicijuodamas šį forumą norėjo, Joe Bidenas siekti nebegalėjo, matydamas, kaip Rusijos tankai įrėmė savo vamzdžius į Ukrainos nepriklausomybę. Tad, žvelgiant į 2021-uosius, galima teigti, kad vienintelis realus ir reikšmingas proveržis pasauliniu lygiu įvyko spalio pabaigoje, kai pasaulio galingieji G-20 susitikime galutinai susitarė dėl pasaulinio minimalaus pelno mokesčio tarifo, nes tai padės spręsti vieną didesnių problemų, kai galingiausios tarptautinės korporacijos kaupdavo pelną šalyse, kuriose galėjo mokėti mažus mokesčius arba nemokėti jų visai.

34

 2021-ųjų kulminacija tapo pokalbiai telefonu su diktatoriais. Ne toks reikšmingas pasauliniu lygiu, bet daug atgarsio Lietuvoje sulaukęs buvo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pokalbis su Baltarusijos diktatoriumi Aliaksandru Lukašenka. Už tai Vokietijos politikė Lietuvoje sulaukė itin daug kritikos, nors, reikia pripažinti, po šio pokalbio A. Lukašenkos teroristinis įniršis kiek atvėso. O juk tai yra gerai. Blogai būtų tik tuo atveju, jei paaiškėtų, kad per šį pokalbį buvo nusiųsta žinutė, kad jei teroristinė V. Putino marionetė ir toliau išsidirbinės, Vokietija turės priimti sprendimus, kurie nepatiks Kremliui, o šis už nesiorientavimą globaliuose žaidimuose A. Lukašenką tikrai nubaus. Kodėl toks žaidimas yra pavojingas? Nes mes nežinome, kieno – Vokietijos, Europos Sąjungos ar Lietuvos – interesai gali būti A. Lukašenką nuraminusios mikstūros dalis. Bet ar turime teisę taip smarkiai kritikuoti A. Merkel, kaip tai darė Lietuvos atstovai, bandę vaizduoti vertybinio idealizmo šviesulius? Juk Joe Bideno pokalbis su Vladimiru Putinu iš esmės nesiskiria nuo Angelos Merkel skambučio Aliaksandrui Lukašenkai. Tiesa, oficialiai buvo kalbama daugiausia apie Ukrainą, tačiau tik aklas gali nematyti, kad daugybė procesų, pradedant nuo to paties Demokratijų forumo ir kovos už žaliąją planetos ateitį, o baigiant ginklų tiekimo Ukrainai klausimais, pradėjo strigti, galima sakyti, net įšalo, tarsi šis skambutis būtų tiesiogiai susijęs su visais šiais klausimais. Tikriausiai taip ir yra. Todėl reikėtų suvokti, kad tokiuose pokalbiuose svarbiausia ne kritikuoti galingiausių pasaulio valstybių lyderius už tai, kad jie stengiasi išvengti karo, o ginti savo valstybės ir demokratijos interesus. Netylėti ir raginti demokratijas neužleisti pozicijų. Taip bus galima sukurti informacinę aplinką, kurioje demokratiniai lyderiai, jausdami demokratinių jėgų ir sąjungininkų spaudimą, galės lengviau atlaikyti teroristinio tipo diktatorių. Deja, kritikos dėl pokalbių su diktatoriais, ypač A. Merkel atveju, Lietuvoje buvo labai daug. Tačiau tik kritikos.  Hibridinės invazijos į Lietuvą ir Lenkiją, kurią organizavo Aliaksandro Lukašenkos režimas, akivaizdoje Lenkijos lyderiai priėmė ryžtingą sprendimą padvigubinti savo ginkluotąsias pajėgas. Apie tai detaliau rašome šio numerio „Politikos“ skiltyje – bandome atkreipti dėmesį į tai, jog Lietuvoje niekas net neiškėlė minties, kad reikėtų padidinti ir mūsų šalies ginkluotąsias pajėgas. Jei ne dvigubai, tai 50 proc. arba simboliškai – kokiais 10 procentų. Tai turėtų neraminti, nes jau mažiausiai dešimt metų kartojame, kad būtent šį dešimtmetį Europos santykiai su Rusija bus labai įtempti, ypač antroje šio dešimtmečio pusėje. Tad kai Lenkija nusprendžia didinti savo ginkluotąsias pajėgas, turime suprasti, kad taip ji stengiasi pasiruošti dar didesnėms įtampoms, o Lietuva – ne. Tarsi tikėtumėmės, kad jei Rusija bandys smogti NATO valstybėms, smogs lanku, todėl Lenkija turi bijoti, o mes galime būti ramūs. 

REUTERS SCANPIX NUOTR. / CAGLE CARTOONS PIEŠ.

ĮŽVALGOS

2022-AISIAIS PAAIŠKĖS, AR ŽMONIJA IR LIETUVA PASIPRIEŠINS V. PUTINUI IR „TAMSOS IMPERIJAI“ Tai kažkas neįtikėtino! 2021-ųjų sausio pabaigoje Europa sprendė Lietuvai vieną aktualiausių klausimų, galintį turėti labai didelę įtaką mūsų šalies ateičiai, mat nuo jo priklausys, ar Rusijai su vietiniais nomenklatūriniais bei oligarchiniais partneriais bus sudarytos sąlygos užvaldyti mūsų šalį ir valdžioje dešimtmečiams įtvirtinti jiems artimas politines jėga, galima sakyti, „orbanizuoti“ Lietuvą. Deja, šis procesas Lietuvoje nesulaukė beveik jokio dėmesio, o mūsų šalies lyderiai – prezidentas, Vyriausybė ir Seimas – nepademonstravo jokio didesnio aktyvumo. Tarsi tai, kad Europos Sąjunga (ES) branduolinę energetiką ketino įvardyti kaip žalią, Lietuvai įtakos visai neturėtų, nors būtent mums šis sprendimas turės pačią didžiausią įtaką. Šį sprendimą remianti Prancūzija yra apsistačiusi atominėmis jėgainėmis, todėl jai tai būtų galimybė toliau plėtoti šias technologijas ir didinti elektros eksportą, o Lietuvai, kuri referendume, dosniai apibertame Rusijos pinigais, nubalsavo prieš branduolinę energetiką, branduolinės energetikos prilyginimas žaliajai reikštų, kad Rusijai bus daug lengviau mūsų šalį apstatyti vargu ar pačiais saugiausiais branduoliniais reak38

toriais, didinti elektros eksportą ir iš jo gaunamas pajamas, o už gautus pinigus nusipirkti reikiamą valdžią. Taip Lietuva ilgiems dešimtmečiams būtų paversta Rusijos elektros energijos eksporto į ES tiltu. Žinant, kaip Rusiją aptarnaujančių energetikų gaunami pinigai veikia mūsų demokratiją, tai nieko gero nei demokratijai, nei mūsų valstybei nežada. Belieka garsiai paklausti, kodėl Lietuvą gruodį drebino ateičiai nulinę reikšmę turinčių baltarusiškų trąšų tranzito skandalas, nors turėjo drebinti antras pagal svarbą (po tiesioginės Rusijos karinės invazijos) Rusijos branduolinės energetikos plėtros ir gresiančios energetinės invazijos klausimas. Trumpiausias atsakymas būtų toks: todėl ir drebino.

Kad „Rosatom“ pažaliuotų, Rusija naudojo visą savo galią Vertėtų prisiminti, kad ne tik Lietuvą drebino trąšų skandalas. Lietuvos ir Lenkijos pasienyje vyko Aliaksandro Lukašenkos (Vladimiro Putino paliepimu) sukeltas hibridinis karas. Pasaulį ir ypač ES sudrebino energijos išteklių kainų sprogimas. Rusija pradėjo telkti kariuomenę Ukrainos pasie-

ĮŽVALGOS nyje ir apipylė Vakarų demokratijas visu pluoštu grasinimų. Oficialiai teigiama, jog svarbiausias Rusijos reikalavimas Vakarams yra šis: jie turi užtikrinti, kad NATO plėtros nebus. Vargu ar tai skamba įtikinamai, nes bent kol kas rimtų kalbų apie tai, kad tai gali įvykti, pačiame NATO nebuvo. Tad nejau turėtume patikėti versija, kad Rusija karines pajėgas sutelkė dėl hipotetinės NATO plėtros grėsmės? Vargu. Manytume, jog daug didesnė tikimybė, kad Europa ir pasaulis išgyveno itin įtemptą laikotarpį, nes Rusija stengėsi priversti Vakarus ir ypač Europos Komisiją patvirtinti Kremliui naudingą energetikos plėtros viziją. Joje visa gamtinių dujų infrastruktūra ir branduolinė energetika turėjo būti įtraukta į antrąjį Taksonomijos paketą, o tai reiškia, kad tie bankai, kurie finansavo ar ketina finansuoti šiuos projektus (kalbame apie trilijonus), galėtų juos įtraukti į žaliuosius aktyvus. Taip būtų buvusi uždegta žalia šviesa branduolinės energetikos plėtrai Europoje. Tai turėtų gąsdinti visas demokratines jėgas Europoje, nes atsižvelgiant į tai, kokią įtaką Rusija stengiasi daryti Europai per tokius projektus kaip „Nord Stream 2“, žalios šviesos uždegimas gamtinių dujų infrastruktūros finansavimui būtų tas pats, kas žalios šviesos uždegimas tolesnei agresyviai Rusijos įtakos plėtrai ES valstybėse, siekiant ne tik užvaldyti Europos demokratijas, bet ir išsaugoti gamtinių dujų rinką Europoje bei ją didinti.

Susidaro įspūdis, kad ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis yra paskendęs V. Putino įtakos ir propagandinių įtaigų realybėje. Tik taip įmanoma paaiškinti tai, kad porą metų iš eilės visiems baisintis HBO užsakymu sukurto serialo „Černobylis“ vaizdais, o prieš tai porą metų visiems, ypač Lietuvoje, iš proto ėjus dėl Fukušimos katastrofos, pasaulio ir Lietuvos visuomenė 2022-uosius pasitinka visiškai rami, nors būtent dabar sprendžiama, ar šių katastrofų grėsmės pakibs virš Europos, o vėliau – ir virš viso pasaulio ateities. Kai kalbame apie branduolinę energetiką, taip pat turėtume matyti realybę. Po 2011 m. kovo 11 d. įvykusios avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje branduolinių jėgainių saugos reikalavimai labai išaugo ir tai tapo viena priežasčių (ne tik iš baimės, susijusios su taikiu atomu), kodėl branduolinės energetikos plėtra demokratinėse valstybėse pradėjo lėtėti. Prie lėtėjimo prisidėjo ir labai spartus atsinaujinančių išteklių energetikos kainų kritimas. Pavyzdžiui, Kotanteno (Prancūzija) valdžia paskelbė, kad už tą patį 19 mlrd. eurų biudžetą, kurį skyrė naujam branduoliniam reaktoriui „Flamanville 3“ pastatyti, būtų galėjusi įrengti tiek saulės elementų, kad jie generuotų penkis kartus daugiau elektros energijos, ir tai būtų padariusi per ketvirtį to laiko, kiek užtruks pastatyti naują branduolinį reaktorių. Tik vargu ar tai rūpi Rusijai, nes ji atomines elektrines stato rusiškai, tai yra kuo pigiau, ir nesijaudina dėl menkniekių,

tokių kaip statant Astravo atominę elektrinę įvykusios avarijos ar to, kad montuojant šią elektrinę nukrito reaktoriaus korpusas. Visų pirma, Rusija turi užmezgusi labai gerus, galima sakyti, net įspūdingai gerus, santykius su Tarptautine atominės energijos agentūra (TATENA) – susidaro įspūdis, kad ji laimina visus „Rosatom“ reaktorius, todėl neabejojame, kad palaimins ir Astravo, net jei šis šnypš ir putosis. Dar svarbiau suvokti, kad energetika – ir ne tik dujos – yra Rusijos ekonominis ir geopolitinis ginklas. Būtent todėl Vladimiras Putinas statydamas atominę elektrinę sąmoningai neperinvestuoja į jos saugumą – taip gali pasiekti daugiau tikslų. Ne tik sutaupyti pinigų, bet ir sąmoningai pastatęs elektrinę pasienyje su Lietuva kelti mums saugumo iššūkių ir taip dešimtmečiams įgyti dar vieną galingą spaudimo mūsų valstybei instrumentą. Negana to, V. Putinas siekia didinti elektros energijos eksportą į Baltijos šalių ir ES rinkas. Tam gali būti naudinga ir Astravo atominė elektrinė. Tiesiog šios elektrinės gaminamą elektrą galima parduoti Rusijai, o tada jau iš Rusijos į Baltijos valstybes eksportuoti „kitokią“, „kitų“ gamintojų, gal net reprezentuojančių atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių, elektrą. Taip veikdamas V. Putinas prie Europos gali prijungti porą Astravo reaktorių. Jei po 2024-ųjų Seimo rinkimų naujoji Lietuvos valdžia palankiau žiūrės į Kremliaus ekspansiją, tai gali sudaryti palankias sąlygas naujų branduolinių reaktorių statybai tiek Astrave, tiek ir Kaliningrado srityje. Taip V. Putinas galės užbaigti savo planą, kurio svarbiausias komponentas yra ne nauji branduoliniai reaktoriai, bet platus elektra prekiaujančio Rusijos koncerno „InterRAO“ tinklas ES valstybėse. Jo plėtra Kremlius pradėjo rūpintis tuo metu, kai Lietuvoje finansavo propagandos kampaniją, nukreiptą prieš Visagino atominės elektrinės projektą. Būtent šis tinklas, realizuodamas vakariniame Rusijos regione ir Baltarusijoje, o ateityje – ir Kaliningrade, sugeneruotą elektros perteklių, taps nauja V. Putino įtaką ir, žinoma, korupciją Europos valstybėse skleidžiančia armija. Matant, kokią ateitį Europai žada žalios tapusios Rusijos dujos ir atomas, galima nesunkiai suprasti, kodėl V. Putinas taip aršiai gąsdino demokratinį pasaulį, ypač Europą, karu Ukrainoje ir visais kitais būdais spaudė Vakarų demokratijas, daugiausia – JAV administraciją ir Europos Komisiją. Net neabejojame, kad jis siekė priversti užmerkti akis prieš visa tai, apie ką rašome šiame straipsnyje, ir patvirtinti Kremliui bei jo sąjungininkams naudingą energetikos politiką. Jei ji bus priimta, gana greitai Europos nebepažinsime.

Europos Komisija sprendimą atidėjo ir lauks „džedajų“ pagalbos Kad agresyvūs Rusijos veiksmai ir ES energetikos politika yra susiję, geriausiai demonstruoja faktas, kad, Europos Komisijai ekspertams išreiškus abejonių dėl atominių elektrinių žalumo ir nusprendus nukelti sprendimo priėmimą po Naujųjų metų, Rusija paskelbė, kad nutraukia karines pratybas Ukrainos pasienyje. Taip tiems, kurie dar nesuprato, nusiuntė labai aiškų ženklą, su kuo reikėtų sieti karinio konflikto eskalavimo galimybę. ► 39

ĮŽVALGOS Beje, tokio Europos Komisijos sprendimo buvo galima tikėtis, nes Rusijos įtaka mokslininkams ir ekspertams (beje, tai stebina), patarinėjantiems Europos Komisijai, yra gerokai mažesnė nei įtaka Europos valstybėms. Dalis pastarųjų Rusijai naudingą energetikos politiką remia, nes ji atitinka jų pačių interesus. Pavyzdžiui, tai daro Prancūzija, turinti puikiai išplėtotą branduolinės energetikos pramonę, arba Vengrija, kurioje Kremlius patekti į valdžią ir įsitvirtinti joje padėjo autokratinio stiliaus lyderiui. Gana didelis skaičius valstybių remia tiek branduolinės energetikos, tiek dujoms reikalingos infrastruktūros įtraukimą į antrąjį Taksonomijos paketą. Su tuo nesutinka dalis Skandinavijos šalių. Pasak jų, dar labiau sukompromituoti ES pastangų kurti žalią ir saugią pasaulio ateitį būtų neįmanoma. Iš tiesų, toks sprendimas ne tik atvertų kelius Rusijos įtakos plėtrai, bet ir būtų kenksmingas aplinkai bei, atsižvelgiant į branduolinės energetikos keliamą riziką, nelabai saugus. Be to, išsaugant gamtinių dujų ir branduolinių jėgainių potencialą, būtų lėtinama atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, nors kaip tik reikėtų ją spartinti.

Telkiant forume „GreenTech Vilnius“ vienytis demokratines jėgas, labiausiai nuliūdino Vokietijos atstovų pozicija. Juk visų pirma ši valstybė simbolizuoja itin aukštą technologinį išsivystymą, 2021-aisiais patyrė siaubingą katastrofą, kuri nusinešė mažiausiai 170 gyvybių, ir dėl saugumo bei žalumo atsisakė branduolinės energetikos. Šiandien dėl tokio sprendimo Vokietija veikia kaip gigantiškas dujų ir elektros siurblys iš visos ES rinkos. Nepaisant to, į mūsų raginimus saugią žalią ateitį padėti kurti ir pasienyje su Rusija gauname atsakymą, kuris, išvertus iš diplomatinės kalbos, skamba taip: nekniskite proto. Taigi, Vokietija tampa labai pažangia ir savimi puikiai besirūpinančia galia, kurios flirtas su Rusija ir atsiribojimas nuo savo pačios politikos padarinių kartu su dujomis ir elektra į ES pasienio valstybes gali įsiurbti ir visą pluoštą Kremliaus įtakos. O joje paskęs ne tik tikslai kurti saugų ir žalią pasaulį, bet ir demokratijos. Kaip jau paskendo Vengrijoje... Taigi, 13-ai Europos Komisijos ekspertų grupės narių gruodžio 21 d. paskelbus peticiją, kurioje raginama nežymėti branduolinės energetikos kaip žalios, demokratijos ir žalia bei saugia ateitimi besirūpinančios jėgos laimėjo laiko, tad gali bandyti įveikti V. Putiną su „Rosatom“ ir Kremliaus sąjungininkais. Nors jie, galima sakyti, pusę pergalės jau pasiekė, nes dėl gamtinių dujų infrastruktūros peticija paskelbta nebuvo, nors neabejojame, kad pagrindo jai buvo daugiau nei užtektinai. Apie tai vertėtų rimtai pamąstyti ir mūsų šalies politikams, nes Lietuvos oficiali pozicija buvo palanki gamtinių 40

dujų infrastruktūrai. Tai gali demonstruoti Rusijai naudingą įtaką, tačiau šiuo konkrečiu atveju – veikiau neatsakingumą trumpalaikius interesus išmainant į ilgalaikius, nors pastarieji būtų teikę daug didesnę naudą Lietuvos ekonomikai ir visuomenei. Gamtinių dujų išmetimas iš antrojo Taksonomijos paketo apsunkintų gamtinių dujų infrastruktūros, kuri šiandien Lietuvoje yra tikrai gerai išplėtota, finansavimą ir, tikėtina, pabrangintų priežiūrą, tačiau paskatintų dar ryžtingiau didinti atsinaujinančių išteklių energetikos potencialą ir sparčiau mažinti energijos išteklių (ne tik elektros, bet ir dujų) importą. Atsižvelgiant į energijos išteklių rinkos kainas, tai Lietuvos visuomenei bei ekonomikai teiktų kelis kartus didesnę naudą. Štai kodėl Lietuva turėjo priešintis tam, kad gamtinės dujos būtų traktuojamos kaip žalios. Guodžia tik tai, kad Lietuvos pozicija šiuo atveju neturėjo ir neturės lemiamos reikšmės Europos Komisijos sprendimui: Europa, norėdama išvengti Rusijos agresijos, turėjo kaip nors sumokėti Kremliui už taiką. Negana to, sprendimą gamtines dujas traktuoti kaip žalias rėmė ir galingiausi Rusijos sąjungininkai – vadinamoji Tamsos imperija, kurią sudaro Vakarų pa-

ĮŽVALGOS

saulį apraizgiusi iškastinio kuro pramonė, mat su ja susijusios ne tik trilijonų vertos korporacijos, bet ir trilijonus valdančios finansų institucijos bei bankai, kurių santykiai puoselėjami jau šimtmetį. O ką jau kalbėti apie tai, kiek smulkesnių verslų, finansinių struktūrų ir bankų yra priklausomi nuo jų pinigų ir interesų. Visa tai suformuoja labai galingą tinklą – jis ir lėmė, kodėl, kovodamos su COVID-19 pandemija, per porą metų Vakarų valstybės išleido daugiau pinigų nei per porą dešimtmečių kovodamos su klimato kaita, nors būtent klimato kaita kelia didžiausią pavojų žmonijos ateičiai. Tiesa, šios „Tamsos imperijos“ veikla nėra vieša, atvirkščiai – ji tiesiog idealiai pridengta rūpinimusi pasaulio ateitimi. Jo pilnos reklamos Vakarų verslo leidiniuose – tarsi bandoma suponuoti, kad naftos ir dujų korporacijos bene labiausiai nori, kad žmonija kuo greičiau atsisakytų dujų ir naftos. Tai būtų juokinga, jei tuose pačiuose leidiniuose nebūtų bandoma visuomenei ir net politiniam elitui įteigti, neva dėl didelių energijos išteklių kainų kalta atsinaujinančių išteklių energetika. Manytume, jog tai demonstruoja, kad dujų ir naftos korporacijos nė kiek nepasikeitė, tik anksčiau dar ir mokslininkus, GETTYIMAGES NUOTR.

kurie mėgino įrodyti, kad žmogaus veikla klimato kaitai neturi jokios įtakos, finansavo, o šiandien apsiriboja realybės iškraipymu ir žiniasklaidos, verslo bei politikos elito veikimu. Taip siekia, kad pažanga žengiant į atsinaujinančių išteklių energetika paremtą ateitį būtų kuo lėtesnė, ir tuo pat metu iš pelno, generuojamo iš dujų ir naftos, superka pažangiausias technologijų, taip pat ir atsinaujinančių išteklių energetikos, bendroves, kad ateityje dominuotų ir šioje srityje. Puikus planas! Ir jį vykdant Kremlius yra geriausias sąjungininkas – bent jau dujų klausimu. Apie tai vertėtų rimčiau pamąstyti ir stebint procesus Lietuvoje. Pavyzdžiui, kai nemaža dalis Vakarų verslo atstovų, kaip ir pasauliniai naftos bei dujų gigantai, nuolat investuoja į tai, kad visuomenei atrodytų kuo žalesni ir tvaresni, tačiau kažkodėl, kai mes kviečiame vienytis ir kovoti už spartesnę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą Lietuvoje bei priešintis koncernams „Gazprom“ ir „Rosatom“, jie principingai renkasi bendradarbiauti su kitų forumų organizatoriais, kurie, mūsų nuomone, Lietuvoje atsirado remiami oligarchų ir kurių veiklos misija panaši į pastangas užtrolinti mūsų telkiamą pasipriešinimą Rusijos ir jos bi- ► 41

ĮŽVALGOS AR „THE ECONOMIST“ GALUTINAI PERĖJO Į „TAMSOS IMPERIJOS“ PUSĘ?

42

Šioje iliustracijoje matote, kaip „The Economist“ metiniame numeryje buvo įvertinta energijos išteklių kainų problematika: iš monetų krūvų augančios vėjo jėgainės simbolizuoja augančias išlaidas už energijos išteklius. Atrodo taip, tarsi šį piešinį būtų nupaišęs pats Vladimiras Putinas. Deja, nors šis gerai pasaulyje žinomas ekonomikos žurnalas, kaip ir daugelis kitų galingų Vakarų žiniasklaidos priemonių, nuolat rašo apie klimato kaitos stabdymą, tuo pat metu, manytume, itin tikslingai veikia, kad pakenktų atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai, kuri yra pati svarbiausia kaunantis su klima-

Ar gali būti, kad save, kaip nepriklausomą ir solidų žurnalą, pristatanti redakcija to nesuvokia? Manytume, kad tikimybė artima nuliui. Tad galima teigti, jog tuo metu, kai reikėtų raginti galingiausias demokratines valstybes gerokai daugiau investuoti į atsinaujinančių išteklių energetiką, „The Economist“ padarė viską, kad sudarytų palankias sąlygas to nedaryti. Beje, patyrinėjus, kas 2021-aisiais buvo šio leidinio reklamdaviai, galima matyti, kad vieni didžiausių yra su nafta ir dujomis susiję koncernai bei valstybės, kurios save reklamuoja kaip ypač besirūpinančias pasaulio žalinimu.

to kaita, – susieja ja su augančiomis kainomis ir gresiančiais didesniais mokesčiais. Anksčiau dar galėdavome tai bent iš dalies pateisinti – esą taip „The Economist“ redakcija demonstruoja savo atsakingą požiūrį į išlaidas, tačiau kai savo metiniame numeryje žurnalas žaliąją ateitį ir vėjo energetiką susieja su augsiančiais mokesčiais ir šį procesą pavadina žaliąja infliacija, tai galima laikyti aktyvia parama iškastinio kuro koncernams, o gal ir pačiai Rusijai. Juk COVID-19 pandemija, kuriai pasaulis vos per kelerius metus išleido apie 15 trln. JAV dolerių, akivaizdžiai pademonstravo, kad jei galingiausios Vakarų demokratijos norėtų, lygiai tiek pat galėtų investuoti į atsinaujinančių išteklių energetiką ir paskatinti milžinišką proveržį tiek žaliosios elektros gamybos, tiek klimato kaitos stabdymo srityse. Tuo pat metu būtų drastiškai sumažintas dujų, kurių brangimas 2021-ųjų pabaigoje ir sukėlė milžinišką energijos kainų šoką, vartojimas. Taip joks panašus energijos kainų šokas, koks ištiko žmoniją 2021-ųjų pabaigoje, taptų nebeįmanomas. Na, o atsižvelgiant į iš atsinaujinančių išteklių – vėjo ir ypač saulės – pagamintos elektros energijos kainų kitimo tendencijas, ilgainiui dėl technologijų evoliucijos susiformuotų konkurencinga į kainų mažėjimą orientuota rinka. Taigi, sunkiau gyvenantiems žmonėms grėstų ne didesni mokesčiai, o energetinė nepriklausomybė nuo iškastinio kuro koncernų bei Rusijos ir energetinė gerovė.

Tai, kad „The Economist“ vertybės gali būti pažeistos tolerancijos energetikos koncernams (ir ne tik pasauliniams), demonstruoja ir 14 metų senumo istorija. Praėjus pusantrų metų nuo mūsų žurnalo įkūrimo (jį kurdami deklaravome tikslą kautis už Lietuvos energetinę nepriklausomybę, o kaip pagrindinius kovos taikinius vertinome Rusijos koncernus „Gazprom“ ir „InterRAO“, kurių vienas atsakingas už dujų, o kitas – už elektros eksportą į Europą), būtent su „InterRAO“ susiję veikėjai ir bendrovė Lietuvoje įkūrė ir dosniai finansavo žurnalą „IQ“. Ir tai darė, kaip tikriausiai bus tikslu teigti, su žurnalo „The Economist“ priedanga, tai yra įsigijo teises iš šio leidinio ir pradėjo viešai bei, mūsų nuomone, itin agresyviai tapatintis su „The Economist“ kaip jo partneriai Lietuvoje – net viešai prisistatydavo kaip „IQ The Economist“. Tai peržengė padorumo, net ir veikiant itin nepadoriai, ribas, todėl kreipėmės į „The Economist“ ir informavome, kad mūsų žurnalo, leidžiamo Lietuvoje, svarbiausia misija yra priešintis „InterRAO“ invazijai, o „The Economist“ teises įsigijusi bendrovė ne tik tiesiogiai susijusi su šiuo galingu Vladimiro Putino koncernu, bet dar ir susitapatina su „The Economist“, tarsi būtų artimi verslo partneriai, o ne tik tam tikrų teisių pirkėjai. Rašėme, jog suprantame, kad „The Economist“ teisių pardavimas net ir su Rusijos energetikos koncernu susijusioms verslo struktūroms ir veikėjams tikriausiai yra tik verslas,

ĮŽVALGOS

tačiau prašėme neleisti jų teisių pirkėjams naudotis „The Economist“ įvaizdžiu, už tai papildomai nesumokėjus, nes taip daroma įtaka Lietuvos verslo ir politikos elitui, kuris ir taip beveik paskendęs Rusijai naudingoje vertybinėje bei informacinėje terpėje. Neslėpsime – turėjome mažą viltį, kad „The Economist“, kurį itin gerbėme, redakcija (gal buvo nepasidomėjusi, kam parduoda teises) nuspręs, kad neverta Lietuvoje, kuri kovoja už energetinę nepriklausomybę nuo „Gazprom“, „Rosatom“ ir „InterRAO“, savo teisėmis remti su „InterRAO“ tiesiogiai susijusią žiniasklaidos priemonę. Deja, „The Economist“ tik padarė tai, ko tikėjomis vertindami verslo interesus: pareikalavo „IQ“ leidėjų per daug nesitapatinti su „The Economist“ (tikriausiai todėl, kad tiek nesumokėjo), todėl po kiek laiko viešas užrašas buvo pakeistas į „IQ. The Economist“ – teisingai, atsirado taškas. Tai demonstruoja, jog „The Economist“ vienodai, kad valstybėse, esančiose Rusijos energetinės invazijos taikiklyje, uždarbiauja iš pagalbos invaziją vykdančiai galiai. Tikriausiai nevertėtų per daug kaltinti „The Economist“, žinoma, užjausti irgi nėra ko. Toks elgesys turbūt nėra tiesiogiai susijęs su V. Putino interesų tenkinimu, veikiau su tolerancija ypač galingai ir vieningai naftos ir dujų koncernų bei šių išteklių vienijamų valstybių imperijai, kurią, atsižvelgiant į naftos spalvą, galima vadinti „Tamsos imperija“. Kad tai gali būti tiesa, demonstruoja ir mūsų eksperimentas. Laiškus, kuriuose informavome apie „Rosatom“ reaktorių ir koncernų „Gazprom“ bei „InterRAO“ invazijos keliamą pavojų, išsiuntėme ne tik demokratinių Vakarų šalių ambasadoms, bet ir žinomiausioms Vakarų žiniasklaidos grupėms, deklaruojančioms rūpinimąsi žmonijos ateitimi, bet tuo pat metu, mūsų nuomone, padedančioms šią kovą trolinti. Iš 20-ies ambasadų 12-a į mūsų kvietimą atsakė teigiamai, iš 20-ies leidinių teigiamai atsakė nulis, nors naftos ir dujų koncernų reklamoms, kuriose šie koncernai akcentuoja savo žalumą, šios žiniasklaidos priemonės kol kas vieningai sako „Taip!“ Ir kas vis dėlto čia yra svarbiausia? Ne tai, kad V. Putinas turi itin galingų sąjungininkų, galinčių pakreipti informacinę erdvę Maskvos ir jos sąjungininkų naudai, o tai labai palengvina įtakos darymą politikams. Ir ne tai, kad Lietuvoje didelė dalis iš Vakarų ateinančių įtakų labai dažnai yra susijusios su šiais V. Putino sąjungininkais, todėl nereikia stebėtis, jei dalis Vakarų verslo ir bankų, manytume, tikslingai finansuoja ne kovą su Kremliaus invazija, o tą informacinę ir intelektinę erdvę (konferencijas ir forumus), kuri padeda Rusijai ir Kremliui artimiems oligarchams, ir nukreipia visuomenės bei valstybės dėmesį nuo svarbiausių sprendimų, būtinų Lietuvai, bet keliančių grėsmę V. Putino invazijos sėkmei. Ne, svarbiausia suvokti, kad tokios valstybės kaip Danija, kurios piliečiai priešinasi tokioms įtakoms, sugeba pasipriešinti tiek V. Putino, tiek ir „Tamsos imperijos“ bei visoms juos aptarnaujančioms galioms, taip pat ir informacinėms, bei vykdyti savo valstybės ir visuomenės gerovei naudingiausią energetikos politiką. Todėl ir Lietuvos sėkmę šiame kelyje mūsų redakcija siejo ir tebesieja su tuo, ar mums pavyks padėti Lietuvos žmonėms suvokti pasipriešinimo V. Putino invazijai, energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo ir atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros svarbą ir apginti Lietuvos laisvei bei gerovei naudingiausios energetikos vizijos įgyvendinimą.

čiulių Lietuvoje interesams. Apie tai detaliau rašome šio numerio skiltyje „Kritinis žvilgsnis“ – bandome atkreipti Lietuvos demokratinių ir patriotinių jėgų dėmesį į tai, jog tikėtis, kad šias energetines kovas su Rusija laimės Vakarai, negalima. Vakarai gali laimėti tik tuo atveju, jei valstybės, tai yra ir Lietuva, Kremliaus interesams priešinsis iš visų jėgų. Nors Europos Komisija atidėjo sprendimą dėl branduolinės energetikos ir taip suteikė galimybę XXI a. „džedajams“ pakilti į mūšį su „Tamsos imperija“, kad bent jau branduolinės energetikos srityje žalia ateitis nebūtų pakeista Černobylį primenančia ateitimi, nors galima stebėti pavienių valstybių politikų ir žiniasklaidos pastangas, kad „Rosatom“ reaktoriai nenusidažytų žaliai, principingos Lietuvos pozicijos šiuo lemiamu metu negirdėti nei Europoje, nei pačioje Lietuvoje. O tai smarkiai didina V. Putinui naudingo, bet Lietuvai pražūtingo scenarijaus galimybes.

2022-ųjų klausimas: ar pavyks įveikti V. Putiną ir pažadinti Lietuvos patriotus? Deja, Lietuvos žiniasklaida apie ES vykstantį tylų karą tarp gėrio ir blogio informuoti visuomenės nepasivargino. Plačiausiai nuskambėjo tik informacija, naudinga V. Putinui: žiniasklaida masiškai paskleidė Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen mintis, kad ES privalo išlaikyti atomines ir dujų jėgaines kaip stabilius energijos šaltinius, Bendrijai pereinant prie klimatui mažą poveikį darančios ekonomikos. Šios mintys buvo išsakytos pačiame Rusijos inicijuotų įtampų įkarštyje ir jas vertiname kaip ženklą ne tik Rusijai, kad viskas bus gerai, todėl kariauti neverta, bet ir visoms demokratinėms, patriotinėms, iš tiesų už žalią ir saugią savo šalių bei visos ES ateitį kovojančioms jėgoms, kad metas pakilti į kovą ir pasipriešinti tokiai politikai, kad reikia siekti politikos, kuri investicijas į atsinaujinančių išteklių energetiką ir ja paremtą energijos tinklą vertintų kaip prioritetines. Labai tikėjomės, kad to sieks ir Lietuvos politikos lyderiai – kad bandys atkreipti ES šalių narių dėmesį į Astravo atominę elektrinę kaip į Rusijos interesų ir ES laukiančios ateities simbolį. Deja, tokių aktyvių ir viešai matomų Lietuvos prezidento, Vyriausybės ir, pabrėžkime, Užsienio reikalų ministerijos veiksmų nebuvo. Sugebėjome pradėti demokratijoms, ypač JAV, aktualų vertybinį konfliktą su komunistine Kinija – nors jis ir yra svarbus, bet šiandien Lietuvai gal tūkstantį kartų mažiau aktualus nei ES energetikos politika. Taip pat skendome, kaip vedamajame rašome, mūsų nuomone, dirbtinai sumodeliuotame trąšų skandale, leidome ne tik opozicijai ir Kremliaus troliams, bet ir prezidentui, daugumai žiniasklaidos priemonių ir nuomonės formuotojų aptapšnoti I. Šimonytės Vyriausybę tuo metu, kai visi vieningai turėjome kautis dėl ES politikos, kuri padėtų užtikrinti ilgalaikį mūsų šalies saugumą. Neslėpsime – tikėjomės, kad Rusijos įtaka ir itin profesionaliai veikiantys įtakos žiniasklaidai darymo bei propagandos skleidimo mechanizmai suformuos būtent tokią aplinką. Štai kodėl nusprendėme tobulinti mūsų organizuojamą forumą „GreenTech Vilnius“, skirtą žaliai Lietuvai kurti ir pabrėžiantį energetinės nepriklausomybės svarbą: jame akcentuosime ir saugumo bei demokratijos aspektus. Naudodamiesi šiuo pretekstu kviesime į jį demokratinių valstybių atstovų, kad ► 43

ĮŽVALGOS kartu akcentuotume didžiausius iššūkius, tenkančius demokratijoms ir saugiai žmonijos ateičiai, ir stengtumėmės, kad šie iššūkiai Kremliaus spaudimo kontekste nebūtų ištrinti iš demokratinių valstybių realybės lauko. Kad mūsų veikla buvo aktuali, geriausiai demonstruoja tai, kad pirmame mūsų laiške, išsiųstame stipriausių ir pažangiausių demokratinių valstybių ambasadoms, pabrėžėme, kad kviečiame vienytis prieš politiką, stiprinančią diktatūras ir silpninančią demokratijas bei net keliančią joms grėsmę. Pateikėme pavyzdį, kad visi suprantame, jog didžiausia „Nord Stream 2“ grėsmė yra susijusi ne su augančia Europos priklausomybe nuo „Gazprom“ dujų, o su tuo, kad Rusija, turėdama galimybę eksportuoti dujas apeinant Ukrainą, galės nesunkiai pradėti karą, mat nebijos prarasti pajamų iš dujų eksporto. Mūsų nuomone, tai demonstruoja, kokį pavojų demokratijai ir taikai kelia neatsakinga ir konformistiška politika, padedanti realizuoti Rusijos režimui naudingą viziją – siekiant saugios ateities, jos nebegalima toleruoti. Belieka džiaugtis, kad šis mūsų kvietimas pataikė į aktualijų dešimtuką – po poros savaičių iš pradžių JAV teigė reikalausiančios, kad Vokietija stabdytų „Nord Stream 2“ Rusijos invazijos į Ukrainą atveju, o vėliau ir pati Vokietija pranešė, kad taip darys. Mūsų laiškas buvo gana ilgas, todėl nėra tikslinga jį visą pateikti, tik pabrėšime svarbiausią mintį, kurią stengėmės perteikti: jei šiandien branduolinės energetikos plėtrą, pasidavę Rusijos ir jos partnerių (taip pat ir pinigų) įtakai, paversime naujais „Nord Stream“ projektais, tik atominių jėgainių pavidalu, tai turės katastrofiškų padarinių demokratijoms bei demokratijų ir visos žmonijos saugumui. Žinoma, nesitikėjome teigiamos laiško adresatų reakcijos, atvirkščiai – puikiausiai suvokėme, kad taip itin apsunkinsime konferencijos organizavimą, nes visi, kurie yra įtraukti į Rusijos įtakos lauką, ir net tie, kurie šiaip bijo Rusijos, todėl nori vaizduoti, kad šiuo metu vykstančioje kovoje per daug aktyviai nedalyvauja, ners į krūmus. Būtent taip ir atsitiko. Keletas valstybių ir jų ambasadų, kurių glaudesnio bendradarbiavimo tikėjomės, nepajudėjo iš vietos, o poros Europos valstybių atstovai, kurie po 2021-ųjų sausį vykusio forumo patys kreipėsi, kad nori prisidėti prie 2022-ųjų forumo turinio, išnyko tarsi vėjo nublokšti. Tai, kad patys bendradarbiauti norėję laisvų demokratinių Europos valstybių atstovai po mūsų laiško staiga nebeatsako nei į elektroninius laiškus, nei į telefono skam-

bučius, atskleidžia, kaip galingai Rusija stengiasi primesti sau naudingą politiką. Liūdna, kad šiandien tai vyksta ES. Vis dėlto galime pasidžiaugti, kad nemažai ambasadų nesulindo į krūmus ir įsitraukė į forumo organizavimą, o narsiausių valstybių, tokių kaip Danija, kuri ilgai tampė V. Putiną už ūsų ir dėl „Nord Stream 2“, o dabar yra viena principingiausių branduolinės energetikos traktavimo kaip žalios oponenčių, – net ir itin aktyviai. To labai pasigendame iš Lietuvos politikos lyderių, visų pirma iš prezidento G. Nausėdos ir užsienio reikalų ministro G. Landsbergio. Juk jei mes galime savo organizuojamame forume kuo plačiau paskleisti Lietuvai svarbias įžvalgas, kad pasipriešintume V. Putinui ir jo koncernams „Rosatom“ bei „InterRAO“ naudingai politikai (tai ir darysime pačioje 2022-ųjų pradžioje – bandysime suspėti pasipriešinti Lietuvai itin pavojingai ES politikai), tai kodėl mūsų forumu, siekdami analogiškų tikslų, negali pasinaudoti prezidentas G. Nausėda ar Užsienio reikalų ministerija su G. Landsbergiu priešakyje? Tai kelia daug daugiau nerimo nei dalies kitų valstybių ambasadų dezertyravimas iš mūšio su V. Putino energetine invazija lauko. Tarsi organizuotume ne konferenciją, o kviestume Lietuvos politikus vienytis kokiame nors partizanų bunkeryje prieš jį stribams susprogdinant. Bet kuriuo atveju stengsimės iki galo vykdyti savo misiją, todėl 2022-ųjų pradžioje kaip forumų organizatoriai išsiųsime dar vieną kreipimąsi ir pakviesime demokratinio pasaulio lyderius nepritarti rosatominei ES ateičiai. Taip pat stengsimės suvienyti labai sunkiai vienijamą verslą ir politikus, kad ne tik pasipriešintume Rusijos invazijai, bet ir Lietuvoje realizuotume kuo spartesnį proveržį atsinaujinančių išteklių energetikos, pažangios akumuliacijos ir išmaniosiomis technologijomis grįsto tinklo kūrimo srityse. Tik taip būtų galima sumažinti Rusijos įtaką, kaip ir energijos išteklių kainas, šiandien sunkia našta užgulusias Lietuvos žmonių ir verslo pečius, bei sudaryti sąlygas augti visuomenės ir valstybės pajamoms iš Lietuvoje, taip pat ir piliečių asmeniniuose ūkiuose, pagaminamos elektros energijos. Ar tai mums pavyks – tikrai nežinome, tačiau bandysime iš visų jėgų. Nes kai kalbame apie 2022-ųjų svarbiausius procesus ir su jais susijusias įžvalgas, šiame straipsnyje mūsų įvardijama kova, kuriai stengiamės suvienyti Lietuvos demokratines ir patriotines jėgas, nulems, ar pasirinksime kelią į klestinčios demokratijos ateitį, ar į V. Putino bičiulių glėbį. 

P. S. Kartais sulaukiame pastabų, kodėl taip detaliai aprašome įtakas, kuriose skęsta pasaulis ir Lietuva, juk galime išgąsdinti žmones – perskaitę mūsų pateiktą vykstančių procesų analizę, jie pradeda manyti, kad šios jėgos yra neįveikiamos, ir dar labiau jų išsigąsta. Nors ši nuostata populiari, vis dėlto ji klaidinga. Juk daugelis žmonių ir taip bijo ir yra linkę prisitaikyti prie visų galingų, nebūtinai galingiausių, jėgų. Be to, jei mes tikslingai nedemaskuotume šių įtakų ir Rusijos tikslų, daugelis Lietuvos žmonių net nežinotų, kokia kova su V. Putino invazija šiandien vyksta mūsų šalyje, ir toliau sau skęstų informacinio triukšmo bei dirbtinai formuojamų skandalų pelkėje. Analizuodami vykstančius procesus, visų pirma neleidžiame ignoruoti svarbiausių procesų, taip pat apsunkiname veikimą tiems, kurie bando pakenkti Lietuvos nepriklausomybei ir užtrolinti demokratines jėgas. Taip verčiame ir Lietuvos žiniasklaidos atstovus ne apsimesti, kad nesuvokia, jog plaukia informacinio srauto, naudingo Maskvai, upe, o sąmoningai rinktis, ar prisidėti prie demokratinių ir energetinės nepriklausomybės siekiančių Lietuvos jėgų trolinimo, ar ginti mūsų šalies ir piliečių interesus. Be to, taip sukuriame prielaidas drąsesniems Lietuvos patriotams suvokti, kokia svarbiausia kova su Rusijos režimu šiandien vyksta Lietuvoje, ir vienytis su mumis. Na, o jei, tarkim, mes dėl įvairių priežasčių nebeturėtume galimybių vykdyti savo misijos – net perimti mūsų misiją ir apginti Lietuvos valstybę nuo energetinės bei geopolitinės V. Putino invazijos.

44

Paprastas būdas investuoti SEB mobiliojoje programėlėje – investicijų robotas

Atsisiųskite programėlę

Gaukite pasiūlymą per 15 min.

Primename, kad investavimas yra susijęs su rizika. Taikomi administravimo ir valdymo mokesčiai. Daugiau – seb.lt/investiciju-robotas.

Investuokite nuo 1 euro

TENDENCIJOS

) a t n li u b o t a p ( A IJ IS M T LR • Visko po truputį i a t n re u k n o k ą k į, t a p ą T • • Plius „Dviračio žinios“ ūkis – kova su promilėmis P. S. 2022 m. vertybinis išš

DELFI.LT ATSISPYRĖ NUO DUGNO, DABAR ATĖJO EILĖ SVARBIAUSIAI LRT MISIJAI Stipri ir skaidri demokratija neįmanoma be nacionalinius interesus ginančios žiniasklaidos. Galima sakyti, kad visa globali kova tarp diktatūrų ir demokratijų, tarp ciniško ir humaniško kapitalizmo priklauso nuo to, kokią misiją atlieka žiniasklaida – ar palaiko visuomenės trolinimą ir padeda šešėlinėms įtakos grupėms lengviau valdyti visuomenę, ar vis dėlto vadovaujasi nacionaliniais ir visuomenės interesais ir neleidžia jų suvokimo užtrolinti, taigi, taip sudaro sąlygas siekti ekonominės bei socialinės pažangos ir leidžia stiprėti demokratinėms jėgoms. 46

Būtent todėl, kai bandome atsakyti į klausimą, kokia bus Lietuva po penkerių metų – ar dominuojama karbauskių, matijošaičių, uspaskichų ir bebrų, ar demokratinės politikos atstovų, – svarbiausią vaidmenį atliks tai, kokia bus Lietuvos žiniasklaida – ar ji ir toliau žengs demokratinės evoliucijos keliu, ar vėl kris į posovietinės nomenklatūros ir prokremliškos oligarchijos guolį? Džiugi žinia ta, kad nors žiniasklaidos verslo aplinka išlieka neskaidri (tai yra svarbiausia milžiniškos Rusijos sąjungininkų

TENDENCIJOS

Bus dar daugiau patriotizmo ir visi žinome ko dar...

... teisingai, konformizmo

finansinės įtakos informacinei erdvei priežastis), tam tikra teigiama evoliucija pastaraisiais metais vyko. Komercinės žiniasklaidos, ir toliau skęstančios neskaidriose oligarchinėse schemose, fone visų pirma iškilo Andriaus Tapino lyderystė. Jo „Laisvės TV“ projektas, galima sakyti, iki pamatų sudrebino visą Rusijos ir oligarchų įtakos apraizgytą Lietuvos žiniasklaidos pasaulėlį. Ne ką mažesnę įtaką griaunant „sutartos“ demokratijos uždangą, kai oligarcho Ramūno Karbauskio kritika žiniasklaidos priemonėse priminė pagalvių mūšį, turėjo ir Lietuvos nacionalinis transliuotojas. Pasikeitus vadovybei, įvyko stebuklas – nacionalinis transliuotojas staiga prisiminė vieną savo misijų ir pradėjo investuoti į tiriamąją žurnalistiką. O Lietuvą valdant R. Karbauskiui su tokiais veikėjais kaip Jaroslavas Narkevičius tirti tikrai buvo ką. Taigi, manytume, kad būtent A. Tapino „Laisvės TV“ ir LRT tiriamosios žurnalistikos projektai, be to, ir mūsų redakcijos nuožmi kova su prokremliška šutve bei Rusijos energetine invazija, į kurią kolegos veltis bijojo ir tebebijo, CAGLE CARTOONS PIEŠ.

ir lėmė, kad valdžioje turime ne Ramūną Karbauskį ir Jaroslavą Narkevičių, o Ingridą Šimonytę ir Viktoriją Čmilytę-Nielsen. Beje, manytume, kad demokratinių jėgų pergalė paskatino ir dar vieną labai ilgai mūsų redakcijos siektą proveržį Lietuvos žiniasklaidoje. Po septynerius metus trukusios mūsų redakcijos kovos su Kremliaus trolių komentarus įsileidžiančia Lietuvos žiniasklaida, 2021-aisiais, naujienų portalas delfi.lt pradėjo bent kiek rimčiau riboti šią tamsiausią pačių juodžiausių įtaigų skleidimo galią Lietuvoje. Mūsų nuomone, būtent ši galia buvo svarbiausias veiksnys, 2018 m. lėmęs I. Šimonytės sutriuškinimą prezidento rinkimuose. Tik, žinoma, tikrai nemanome, kad delfi.lt riboti trolių galimybes skleisti šlykščias įtaigas nusprendė dėl to, kad išsigando mūsų redakcijos kritikos. Žinoma, ne. Tiesiog mūsų kritika demokratinėms jėgoms padėjo suprasti, kaip tokiomis trolių įtaigomis naikinama jų politinė lyderystė. Todėl kai rinkimus dėl anksčiau įvardytų veiksnių laimėjo demokratinės centro ir dešinės jėgos, delfi.lt turbūt teko rinktis – ar atvirai demonstruoti valdantiesiems, jog sąmoningai padeda troliams, kad pakenktų šiai valdančiajai daugumai, ar apriboti trolių įtaigų sklaidą. Ir pasirinko pastarąjį kelią. Vis dėlto ši pažanga yra gana trapi, todėl labai svarbu, ar ir toliau tęsis Lietuvos žiniasklaidos evoliucija, stiprinanti demokratinių jėgų pozicijas. Šiame kontekste reikėtų prisiminti dar vieną didelę destrukcinę galią turintį ir Lietuvoje Rusijos, oligarchijos bei posovietinės nomenklatūros įtaką stiprinantį ir masiškai naudojamą visuomenės valdymo ginklą, gal net dar galingesnį nei trolių komentarai. Kalbame apie ekonomines įtaigas, kai visuomenei tikslingai ir nuosekliai formuojamas klaidingas vykstančių procesų ir demokratinės vyriausybės priimamų sprendimų suvokimas. Šių įtaigų poveikis lemia, kad didesnė dalis visuomenės pradeda manyti, jog valdžios priimami sprendimai jai (visuomenei) yra nenaudingi, nors yra atvirkščiai. Taigi, esant tokiai informacinei aplinkai, kuo ryžtingiau I. Šimonytės Vyriausybė įgyvendins būtinus ir ilguoju laikotarpiu Lietuvos piliečiams bei valstybei naudingus sprendimus, tuo daugiau žmonių manys, kad Vyriausybė jiems kenkia. Tai iš tiesų skamba kaip ištrauka iš siaubo filmo, kuriame visi, kurie daro ką nors gero, yra sušaudomi arba suvalgomi... Šiai Lietuvos žiniasklaidos generuojamai beprotybei ir demokratijos žlugdymui iš vidaus būtina pasipriešinti, kitaip ► V. MATIJOŠAITĮ MYLI IR „LANDSBERGIŲ VALDŽIA“? Dėl COVID-19 pandemijos viešbučių verslo potencialas sumažėjo, todėl nustebino Valstybės investicijų valdymo agentūros (VIVA) sprendimas iš Pagalbos verslui fondo 23,5 mln. eurų paskolą skirti įmonei „Rinktinės investicijos“, susijusiai su verslo grupe „Vičiūnai“, viešbučiui „Hilton“ Vilniuje užbaigti. Dar įdomiau, kad ši įmonė bus finansuojama šešerių metų laikotarpiui išperkant obligacijas už palūkanas, apie kurias visuomenei žinoti nevalia – konfidencialu. Belieka tikėtis, kad tuo pasidomės narsusis Skirmantas Malinauskas ir gal apgins „Landsbergių valdžią“. Juk VIVA įkurta Lietuvos banko iniciatyva, o Lietuvos banko vadovą paskyrė prezidentas Gitanas Nausėda, o jo vyr. patarėju dirba buvęs Visvaldo Matijošaičio patarėjas ir t. t. Taigi, labai tikėtina, kad šį sykį prie „eilinio oligarcho“ gelbėjimo konservatorių valdžia neprisidėjo.

47

TENDENCIJOS tai ne tik apsunkins Vyriausybės darbą, bus pagrindinė priešpriešą valdžioje ir visuomenėje, taigi ir protestus bei neramumus, skatinanti galia ir nulems demokratinių centro dešinės jėgų pralaimėjimą 2024-ųjų rinkimuose oligarchų ir nomenklatūrinių veikėjų naudai. Tiesa, tikėtis, kad komercinė žiniasklaida, kuri skęsta ne tik neskaidrioje sistemoje, bet ir vietinių dažniausiai Rusiją palankiai vertinančių oligarchų bendrovių ir Kinijos „Huawei“ reklamose, atsisakys ekonominio trolinimo, būtų labai naivu. Nes trolinimas, nerimo ir įtampų visuomenėje kėlimas, priešpriešos skatinimas yra ne tik naudingas – juk taip galima pamaloninti Rusijos ir Kinijos atžvilgiu draugiškai nusiteikusius reklamdavius, bet ir tokioje purvinoje konkurencinėje aplinkoje tiesiog būtinas siekiant generuoti peržiūras ir išlaikyti žiūrovų bei skaitytojų dėmesį. Pasimetimas, baimė, pyktis ir nerimas pasitelkiami kaip ciniški, bet puikiai veikiantys reitingų kėlimo instrumentai. Todėl didžiausios viltys 2022-aisiais priešinantis destruktyvioms ekonominėms įtaigoms turėtų būti sietinos su nacionaliniu transliuotoju. Be jokios abejonės, ir mes, žurnalo VALSTYBĖ redakcija, kiek galėsime, tiek veiksime šia kryptimi, tačiau dėl menkų resursų mūsų svarbiausia misija, realizuojama šiame žurnalo numeryje, kaip ir delfi.lt bei trolių komentarų atveju, yra padėti suvokti vykstančių procesų esmę ir jų įtaką demokratijai. Taip siekiame kurti intelektinę aplinką,

padedančią Lietuvos politikos, žiniasklaidos, verslo ir kultūros elitui suvokti, kurie procesai silpnina demokratiją ir valstybę bei kaip reikėtų jiems priešintis. Tai darome ir šiandien. Žinoma, tikimės, kad bandymas įkvėpti nacionalinį transliuotoją atlikti savo pareigą demokratinei Lietuvai netruks septynerius metus, kiek truko kova su trolių komentarais, nes tiek laiko nei mes, nei Lietuva neturi. Todėl ragintume nacionalinio transliuotojo tarybą, vadovybę ir žurnalistus iš naujo pažvelgti į savo atsakomybę Lietuvos valstybei bei demokratijai ir sugrįžti prie svarbiausios savo misijos – ginti Lietuvos nacionalinius interesus ir nuolat informuoti bei šviesti visuomenę apie pažangiausius sprendimus, padedančius kurti socialiai ir ekonomiškai pažangesnę valstybę. Jei nacionalinis transliuotojas išdrįs imtis savo svarbiausios misijos, mes galėsime išsivaduoti iš realybės, kurioje demokratiniai lyderiai, siekiantys gerovės Lietuvos žmonėms, nomenklatūrinių, oligarchinių bei prokremliškų įtaigų pilnos informacinės erdvės yra užtrolinami, apipilami purvais ir patraukiami kapitalo grupėms iš kelio. 2022-aisiais nacionalinis transliuotojas gali šį Lietuvoje itin galingai veikiantį ekonominio trolinimo mechanizmą, kurį prilygintume ketvirtos stadijos vėžiui, žudančiam mūsų demokratiją, sėkmingai išoperuoti. Tik, žinoma, jei nepabijos operacijos, mat gali tekti šalinti metastazes ir iš paties nacionalinio transliuotojo.

REITINGINIS SMEGENŲ PLOVIMAS Šimonyte! Pabaisa tu. Atsistatydink!

Reitinginis smegenų plovimas – tai vienas metodų, kuriuos naudoja galingos įtakos grupės, kad, į pagalbą pasitelkusios žiniasklaidą ir reitingus, užtrolintų demokratines ar šiaip neįtinkančias politinės jėgas. Naudojant šią strategiją reitingai paverčiami nesibaigiančių prastų naujienų šaltiniu tiems, kuriuos reikia užtrolinti. Kadangi neturime daug vietos žurnale šiai temai plėtoti, pateiksime keletą naujienų portalo delfi.lt antraščių ir paraginsime jus pačius susidaryti nuomonę, ar tai panašu į reitinginį smegenų plovimą, ar vis dėlto mes klystame. Pateikiame dalį nuo 2021 m. rugsėjo 29 iki spalio 30 d. 48

delfi.lt publikuotų tekstų, susijusių su politikų reitingais, antraščių. Taigi, pradedame: rugsėjo 29 d.: „Nauji reitingai: didžiausi pokyčiai ties Nausėdos pavarde, blogos žinios penkiems Vyriausybės nariams“; spalio 11 d.: „Naujausių reitingų sąrašuose – aiški tendencija: LVŽS ir socialdemokratai keičia pozicijas, valdantiesiems prognozuojamos liūdnos dienos“; spalio 16 d.: „TS-LKD svarstymus vadina katastrofa: siūlo keisti mažiausiai keturis ministrus“; spalio 21 d.: „Naujausia apklausa: tarp nepalankiausiai vertinamų politikų – trys ministrai, Nausėda sulaukė geros žinios“; spalio 26 d.: „Išrikiavo blogiausiai vertinamus ministrus: kas pateko į pirmą penketuką“; spalio 30 d.: „Naujausi partijų reitingai: tarp geriausiai vertinamų vėl socialdemokratai padidino atotrūkį nuo valdančiosios Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų“. Nesiimame teigti, kad tikrai tai, ką matome, yra profesionaliai organizuojamas reitinginis smegenų plovimas, kurio tikslas – daryti įtaką visuomenės nuostatoms. Iš tiesų gali būti, kad tai yra objektyvus realybės perteikimas, tik labai įtariems žmonėms galintis priminti profesionalų visuomenės parengimą trąšų smūgiui, kad kai prasidės trąšų skandalas ir daugybė jėgų, pradedant nuo prokremliškų ir baigiant nomenklatūrinėmis, susivienys ir reikalaus, kad ministrai pasitrauktų, dėl šių tekstų tauta jau būtų paruošta – žinotų, kad tai – tiesa, kad jau seniai reikėjo keisti, ir ne vieną ar du, o mažiausiai keturis ministrus, o gal ir visus penkis – tuos, kurie pateko į pirmąjį blogiausiai dirbančių ministrų penketuką. DREAMSTIME NUOTR.

TENDENCIJOS

AR S. SKVERNELIS PASKANDINS R. KARBAUSKĮ,

O ŠIS NUSITEMPS IR LAISVĖS PARTIJĄ?

Kadangi iki Seimo rinkimų, kaip, beje, ir iki prezidento rinkimų, dar turime gana daug laiko, tiksliau – dvejus su puse metų, kalbėti apie tai, kas gali juos laimėti, ir kiekvieną mėnesį analizuoti, kieno reitingai pakilo 1, o kieno nukrito 1 proc., yra kvaila. 2004-ųjų pavyzdys su Darbo partija geriausiai demonstruoja, kaip dėl palankios informacinės, politinės ir vertybinės aplinkos Viktoras Uspaskichas per mažiau nei metus sukūrė partiją ir atvedė ją į pergalę Seimo rinkimuose. Vis dėlto norisi tikėti, kad tokios aplinkos, kokia buvo anuomet, Lietuvoje nebebus, tačiau net ir šiuo atveju likus dvejiems su puse metų iki rinkimų verta analizuoti ne skaičius, o tendencijas. Ir jos šiuo metu akivaizdžiai palankios Sauliui Skverneliui. Jis pagaliau nutraukė netradicinius politinius santykius su oligarchu Ramūnu Karbauskiu ir įkūrė savo partiją. Į ją lėtai, bet užtikrintai migruoja tiek buvę R. Karbauskio bendražygiai, tiek kitų partijų atstovai. Ir tai turėtų kelti nerimą ne tik Ramūnui, tikriausiai košmariškuose sapnuose prisimenančiam tą sunkią politinę vaikystę, kai kartu su Kazimira Danute Prunskiene palinkę prie ekranų stebėdavo, ar peržengs jų partija rinkimų barjerą... S. Skvernelio partijos atsiradimas turėtų kelti nerimą ir socialdemokratams. Nors naujoji demokratų partija „Vardan Lietuvos“ save pozicionuoja kaip centro kairės politinę jėgą, neabejojame, kad didelė dalis pritrauktų rinkėjų bus kairiųjų pažiūrų, todėl Vilijai Blinkevičiūtei turėtų būti neramu. Nors jai tapus Lietuvos socialdemokratų partijos lydere šios partijos reitingai pražydo taip, tarsi būtų gavę vagoną „BelaruskaREUTERS SCANPIX NUOTR.

lij“ trąšų, teks darbuotis daug sunkiau norint iki rinkimų ne tik išsaugoti, bet ir padidinti partijos reitingus bei įgyti galimybę dominuoti formuojant naują daugumą ir Vyriausybę, nes atrodo, kad į tai nusitaikė ir S. Skvernelis. Bet ne R. Karbauskis. Šiandien jį, kaip partijos lyderį, turėtų kamuoti rimtos egzistencinės problemos, ypač po to, kai jį išdavė žmogus, kuris jam buvo tarsi V. Uspaskichui legendinio hito „Tu ti ta“ atlikėja Loreta Graužinienė. Tai, kad Agnė Širinskienė paliko R. Karbauskį ir jo partiją, tikriausiai sukrėtė ne tik oligarchą ir jo partijos narius, bet ir „Dviračio žinių“ kūrėjus, mat pagrindinės Ramūno bendražygės personažas jiems buvo nuolatinis įkvėpimo šaltinis, ir visą Lietuvą. ►

UKRAINA OLIGARCHAMS UŽDĖJO APYNASRĮ Ukrainos valdžia, kaudamasi su destrukcine Rusijos įtaka, 2021-ųjų rugsėjį priėmė vadinamąjį deoligarchizacijos įstatymą. Ta proga savo tviterio paskyroje prezidentas Volodymyras Zelenskis parašė:„Ukraina yra atvira stambiajam verslui, bet ne oligarchų įtakai pareigūnams, politikams ir žiniasklaidai.“ Beje, Ukraina aktyviai riboja Rusijos propagandos priemonių ir agresyviausių oligarchų valdomų žiniasklaidos priemonių veiklą. O štai Lietuvoje destrukcinės įtaigos liejasi plačia upe, tačiau elitas jų „nemato“.

49

TENDENCIJOS Tad mūsų visai nestebina, kad, susiklosčius tokiai situacijai, R. Karbauskis puolė į glėbį Laisvės partijai – pakvietė ją bendradarbiauti, žvelgiant iš oligarcho pozicijų, dėl kilnaus tikslo – užtrolinti valdančiosios daugumos ir Ingridos Šimonytės Vyriausybės pastangas tęsti Lietuvos mokesčių sistemos modernizavimo darbus. Tai visai logiška, nes nuo pat savo įžengimo į politinę areną laikų Laisvės partija dalį pažangių tikslų derino su tokia retorika, kad šią politinę jėgą iš karto įvertinome kaip turinčią nulines galimybes spręsti tiek seksualinių mažumų, tiek narkotikų dekriminalizavimo klausimus, tačiau labai naudingą siekiant padėti sustiprėti oponentams. Kaip pagrindinį laimėtoją įvardijome R. Karbauskį – susipriešinęs su Laisvės partijos griežta retorika, jis pabandė iškilti kaip vienintelis tautinių ir krikščioniškų vertybių gynėjas, bet kai reitingai pradėjo slysti jam iš po kojų, natūralu, kad iš karto kreipėsi į tuos, kurie jam kartą jau padėjo. O jei ir vėl padėtų iš visų jėgų draskydamiesi tiek dėl mokesčių, tiek dėl narkotikų dekriminalizavimo, tiek dėl seksualinių mažumų teisių, jis galėtų būti ramus – jo partija rinkimų barjerą tikrai peržengs. Tik tokiu atveju Aušrinė Armonaitė su Laisvės partija, tikėtina, galutinai palaidotų galimybę, kad šį dešimtmetį įvyks proveržis seksualinių mažumų teisių srityje. Tai galima padaryti tik siekiant

visuomenės sutarimo, orientuojantis į pagarbą ir bręstant šių sprendimų suvokimui, o ne stengiantis juos visuomenei agresyviai primesti užėmus politines pozicijas ir gavus žiniasklaidos dėmesio. Apie tai Laisvės partiją buvome įspėję, bet nebuvome išgirsti, tik gavome tam tikrų ženklų apie partijos lyderių nepasitenkinimą. Tai puikiai suprantame – juk visada norisi, kad rinkėjai manytų, jog iš visų jėgų labai aršiai kovoji už juos ir jų interesus, o ne dėl postų ir valdžios. Ir labai nesinori, kad rinkėjai suprastų, jog būtent toks kovos metodas padeda ne ginamiems rinkėjams, o didžiausiems jų interesų oponentams. Tačiau visa tai – praeitis. Šiandien būtų labai gerai, kad bent šį sykį būtume išgirsti. Laisvės partija vis dar turi galimybių peržengti kitų rinkimų barjerą, tačiau tik tuo atveju, jei nenuslys radikaliojo liberalizmo ideologijos link ir sugebės ginti jai svarbiausias vertybes, tokias kaip žmogaus teisės, bet nesusiaurins šios temos iki vienos ar dviejų žmonių grupių, nes tai nepadės nei partijai, nei šioms žmonių grupėms. Na, ir, žinoma, jei rinksis išlikti politinėje padangėje – rems I. Šimonytės Vyriausybę ir sieks, kad 2024-ųjų rinkimus Lietuva pasiektų būdama stipri ekonomiškai, o ne padės ją užtrolinti ir politikoje išlikti R. Karbauskiui.

„ŽALGIRIO“ SAULĖLYDIS SUPLANUOTAS? 2021-aisiais vienas daugiausia nerimo teikusių reiškinių Lietuvos sporte buvo stipriausios mūsų šalies krepšinio komandos – Kauno „Žalgirio“ – agonija. Gruodžio viduryje buvusi Eurolygos čempionė įsitaisė paskutinėje – 18-oje – turnyro lentelės vietoje. Dėl to dalis sirgalių užsipuolė krepšininkus, nors šiaip jau turėjo užsipulti save, nes, mūsų redakcijos įsitikinimu, būtent todėl, kad sirgaliai leidžia oligarchams (ir ne tik jiems) sportą naudoti kaip savo žaisliuką, ir turime tokį rezultatą. Sakysite, kad nesuprantate, kokią čia gilią mintį ar, krepšinio terminais kalbant, derinuką bandome suregzti? Jau gana seniai rašėme, kad, mūsų nuomone, krepšinį, kad įsitvirtintų Kauno miesto mero poste, išnaudojo oligarchas Visvaldas Matijošaitis. Bet juk jis jau yra Kauno meras! O jei neemigruos į nacionalinę politiką, tai juo ir liks. Ir net jei emigruos, tai perduos Kauną kuriam nors iš savo guvių sūnelių. Juk krepšinis jam ir jo šeimai, galima sakyti, jau atidirbo, o dabar ir be jo kauniečiai, kaip triušiai, užhipnotizuoti oligarcho žavesio, mylės jį ir rinks iki grabo lentos. Tad kodėl jam turėtų rūpėti krepšinis? Būtent, kodėl? Laikinoji sostinė jau jo rankose, tačiau Vilnius – dar ne. Tad kyla klausimas, kodėl kitas su Rusija verslo ryšiais susijęs oligarchas Gediminas Žiemelis nusipirko „Siemens“ areną ir kartkartėmis kaitina vilniečių fantaziją pareiškimais apie vos ne svajonių komandos Vilniuje suformavimą. 50

Taip, gali būti, kad visa tai tėra sutapimai, bet jei tikėtume, kad su Rusija verslo ryšiais susiję oligarchai, siekdami padėti vieni kitiems rinkimuose, gali veikti kaip vienos komandos nariai, kad sužaistų pergalingus derinukus, sakytume, kad „Žalgirio“ nuopuolis prieš 2022-aisiais žaibais iškylant G. Žiemelio krepšinio stebuklui yra kaip tik laiku. Tiesa, aprašydami šį derinuką tikriausiai apsunkinsime jo realizavimą. Tačiau to ir siekiame. Nes jei, deja, Kauno „Žalgirio“ sirgaliai yra įgalūs tik barti krepšininkus, o prieš oligarchą net pyptelėti bijo, kas nors turi bent jau pabandyti apginti krepšinį nuo panašaus tipo nedemokratiškų ir oligarchiškų derinukų. 15 MIN / ŽYGIMANTO GEDVILAOS NUOTR.

NUMERIO TEMA

KAS UŽSAKĖ TRĄŠAS, ARBA 2022-AISIAIS I. ŠIMONYTEI TEKS ĮVEIKTI NE TIK G. NAUSĖDĄ, BET IR GALINGIAUSIĄ PRIEŠĄ – SAVE

Kaip galima vertinti 2021-uosius? Atsakymas, manau, akivaizdus: metai buvo labai sunkūs. Lietuva, tebesitęsiant pandemijai, atsidūrė visų pavojingiausių diktatūrų taikiklyje, todėl buvo galima daryti išvadą, kad valdantieji ir Ingrida Šimonytė, veikdami hibridinio karo sąlygomis, susitvarkė visai neblogai. Eduardas EIGIRDAS Tačiau kai turėjome tai pripažinti ir pradėti palaikyti I. Šimonytės Vyriausybę, kad, nepaisant visų išorės iššūkių, 2022-aisiais sugebėtume priimti sprendimus, kurie užtikrintų tolesnę valstybės pažangą, sprogo Aliaksandro Lukašenkos trąšų bomba ir jos banga buvo nukreipta būtent į Vyriausybę. Tad metų pabaiga virto ne Vyriausybės įvertinimo, o jos dergimo laikotarpiu, kai kiekvienas, pradedant nuo provakarietiškų nuomonės formuotojų ir baigiant nomenklatūriniais bei prokremliškais troliais, jautė pareigą Vyriausybės link sviesti paką trąšų. Kaip sakoma, nuo savęs. Tiesa, kiek susvyravusi, I. Šimonytės vadovaujama Vyriausybė šį puolimą išgyveno. Ir tai labai gerai. Bet ar sustiprėjo? Juk kiekviena įveikta krizė suteikia galimybę įvertinti, kas tą krizę lėmė ir kokios jėgos, veikiančios Lietuvoje, tikslingai siekė krizę paversti galimybe smogti Vyriausybei, o gal net ir ją pakeisti. Krizės analizė gali padėti įvertinti ir pačios valdančiosios daugumos bei Vyriausybės vykdomą politiką: ar ji stiprina demokratiją ir valstybę, ar tas pačias jėgas, kurios, pasinaudodamos trąšų skandalu, bandė šią demokratinę Vyriausybę pakeisti? Žinoma, galima tiesiog džiaugtis, kad krizė išgyventa, ir toliau valdyti, tačiau tai būtų labai didelė klaida, nes trąšų skandalas buvo ne atsitiktinė krizė, o Lietuvoje veikiančių galių interesų ir noro perimti valdžią į savo rankas rezultatas. Todėl kita krizė gali būti dar sunkesnė ir būtų gerai, jei demokratinės jėgos jai ruoštųsi bei stiprintų valstybę. 52

Labai smirdintis trąšų skandalas A. Lukašenkos trąšų istorija nėra išskirtinė, bet patenka į kategoriją tų, kurios suvienijo didelę dalį Lietuvos elituko – jis iš karto puolė rūpintis I. Šimonytės Vyriausybės darbu. Susida-

Tačiau kai palygini su iš tiesų didelėmis problemomis, tampa akivaizdu, kad tai – nesąmonė. Pateiksiu vieną pavyzdį, kuris atsispindi prie straipsnio pateiktoje lentelėje. Lietuvos politikai nuo referendumo dėl Visagino atominės

rė įspūdis, kad trąšų istorija sukėlė vos ne 9 balų stiprumo žemės drebėjimą, ir tai visai Lietuvai įrodė, jog ši Vyriausybė yra be vertybių, sąžinės ir apskritai niekam tikusi. Tuo gal ir būtų galima patikėti, jei „Belaruskalij“ trąšos būtų buvusios pats baisiausias ginklas žmonijos istorijoje. Kol nepalygini su kitomis Lietuvai kylančiomis problemomis, stebint visą Vyriausybės dergimo šou, būtent toks vaizdas ir galėjo susidaryti.

elektrinės laikų nuolat deklaruoja, kad mes sparčiai plėtojame atsinaujinančių išteklių energetiką ir taip stengiamės pasipriešinti Kremliaus energetinei invazijai bei nefinansuoti Rusijos ir jos kariuomenės, keliančios grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai. Deja, iš lentelės akivaizdžiai matyti, kaip ta „sparti“ atsinaujinančių išteklių, konkrečiai – saulės, energetikos plėtra mūsų šalyje iš tiesų atrodo. Šiandien Lietuvoje vienam žmo-

NUMERIO TEMA 2000–2021 M. ES BENDRA SAULĖS ELEMENTŲ ĮRENGTOJI GALIA 180

Vokietija

Ispanija

Nyderlandai

Lenkija

160

Prancūzija

Graikija

Danija

Vengrija

Italija

Švedija

Kitos ES šalys

140 120

164,9 19 % 16 % 9%

100

16 %

80 W

60 40

2021

2020

2019

2018

2017

2016

2015

2014

2013

2012

2011

2010

2009

2008

2007

2006

2005

2004

2003

2002

0

2001

20 2000

gui tenkančios galios turime įrengę apie dešimt kartų mažiau nei Europos Sąjungos (ES) lyderiai Nyderlandai bei Vokietija ir apie šešis kartus mažiau nei Estija, nors būtent mūsų politikai, kai kovojo su atominės elektrinės Visagine projektu, prisiekinėjo Lietuvos žmonėms, kad mums atominės elektrinės nereikia, nes Lietuva itin sparčiai plėtos elektros iš atsinaujinančių išteklių gamybą. Tuo metu sakiau, kad jie įžūliai meluoja ir kad tie patys, kurie trukdė statyti Visagino atominę elektrinę ir taip padėjo atsirasti Astravo monstrui, trukdys ir atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai. Manau, jog šiandien jau visiems akivaizdu, kad taip ir buvo. To rezultatas – kaip ir įspėjau žurnale prieš dešimtį metų, Lietuva ir vėl turės permokėti už elektrą taip, kaip turėjo permokėti už dujas, nes Kremliaus bičiuliai Lietuvos žmones apgavo. Jei energijos išteklių kainos nekris, Lietuvos gyventojai ir verslas permokės milijardus. Deja, niekas, išskyrus mūsų redakciją, apie tai nekalba. Nei apie atsakomybę tų, kurie melavo, nei apie Rusijos interesus, nei apie tai, kaip Rusija ir jos sąjungininkai Lietuvoje veikia ir šiandien – sabotuoja sparčią atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, nei apie tai, ką turime daryti, kad toks galingas energijos išteklių kainų šokas, kokį ką tik patyrėme ir apie kurį nuolat įspėdavome visą praeitą dešimtmetį, būtų paskutinis. Vargu ar tai yra atsitiktinumas. Šią tylą siejame su dešimtimis milijonų eurų, kurie per verslo grupes liejami į Lietuvos informacinę erdvę, stengiantis Rusijai ir jos šalininkams sukurti palankią aplinką. Štai kodėl nemaža dalis galingųjų tyli – nes jie yra nupirkti. O dalis tyli, nes yra priklausomi nuo pirmųjų. Na, o visi kiti tiesiog solidarizuojasi su dauguma. Taigi, situacija yra ypač bloga. Mes ne tik ir toliau šeriame Kremliaus režimą bei jo karines pajėgas, bet ir padedame Rusijai papirkinėti bei korumpuoti mūsų elitą ir buvusių valdžių dėka sudaryti sąlygas tam, kad didžiulėmis energijos išteklių kainomis būtų skurdinami Lietuvos žmonės ir valstybė. Tai galima drąsiai vadinti valstybės interesų išdavyste. Ir jei su tuo palyginame A. Lukašenkos trąšų istoriją, tai yra tas pats, kaip lyginti ant nosies išdygusį spuogą su ketvirtos stadijos skrandžio vėžiu. ►

EUROPOS SĄJUNGOS ŠALIŲ, KURIŲ VIENAM GYVENTOJUI 2021 M. TEKO DAUGIAUSIA SAULĖS ELEMENTŲ ĮRENGTOSIOS GALIOS, DEŠIMTUKAS Nyderlandai

Vokietija

Belgija

765 vatai 1 gyventojui

715 vatų 1 gyventojui

596 vatai 1 gyventojui

Malta

Danija

Graikija

Estija

Liuksemburgas

Ispanija

491 vatas 1 gyventojui

490 vatų 1 gyventojui

465 vatai 1 gyventojui

412 vatų 1 gyventojui

405 vatai 1 gyventojui

384 vatai 1 gyventojui

364 vatai 1 gyventojui

Šaltinis – Jungtinės Tautos (2020)

I. ŠIMONYTĖS VYRIAUSYBĖS GRIŪTIS NAUDINGIAUSIA MASKVAI Pirmoji lentelė atspindi Europos saulės energetikos asociacijos „Solarpower Europe“ pateiktus duomenis apie saulės elektrinių Europos Sąjungoje plėtrą, o antroje lentelėje įvardijamas dešimtukas lyderių valstybių, kurių vienam gyventojui tenka daugiausia saulės elementų įrengtosios galios. Lietuvoje uždarius Ignalinos atominę elektrinę susiformavo milžiniškas elektros deficitas ir jį politikai, prieštaraujantys Visagino atominei elektrinei, žadėjo likviduoti – taigi, užsiimti sparčia atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, tad Lietuva turėjo būti šiame lyderių sąraše. Deja, mūsų nėra ne tik pirmame dešimtuke – mes esame toli nuo jo. Štai pirmaujančios valstybės gali girtis tokiais skaičiais: Nyderlanduose vienam gyventojui tenka 765 vatai saulės elementų įrengtosios galios, Vokietijoje – 715 vatų, o Lietuvoje – tik 75 vatai. Mes net nuo Estijos, kuri neuždarė savo atominės elektrinės (jos ir neturėjo), bet ruošiasi mažinti elektros gamybą iš degiųjų skalūnų, atsiliekame beveik šešis kartus (Estijos rezultatas – 412 vatų vienam gyventojui). Toks rezultatas nėra atsitiktinis. Tai yra tikslingos Rusijos ir jos sąjungininkų veiklos bei milžiniško ne tik oligarchijos, bet ir Lietuvos politikos, verslo bei žiniasklaidos įsitraukimo, kolaboruojant šioje srityje su Kremliaus naudai veikiančiomis jėgomis, rezultatas. Tai paaiškina, kodėl 2021-ųjų pabaigą sudrebino ne daug rimtesnis skandalas, susijęs su valstybės vidiniu užvaldymu bei buvusių vyriausybių veikla sabotuojant sparčią atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, o Lietuvai daug kartų mažesnę reikšmę turintis trąšų skandalas. Manytume, jog jis buvo tikslingai formuotas taip, kad kuo galingiau smogtų Ingridos Šimonytės Vyriausybei, mat ši 2022-aisiais yra suplanavusi realizuoti reikšmingesnį proveržį būtent atsinaujinančių išteklių energetikos srityje. Tad jei kam ir buvo naudingas naujametis trąšų skandalas, jei kas ir norėjo taip nuversti šią Vyriausybę ir sutrukdyti realizuoti atsinaujinančių išteklių energetikos proveržį, tai tik Maskva ir jos sąjungininkai. Lietuvos visuomenę, ypač patriotus, turėtų šokiruoti mūsų įžvalgos, kuriomis dalijamės, nors mūsų žurnalo redakcija patiria informacinę Lietuvos žiniasklaidos, taip pat ir nacionalinio transliuotojo, blokadą. Taip žmonės ne tik nesuvokia, kad Vyriausybės puolimu galėjo būti suinteresuota Maskva, bet ir Kremliaus partneriai jau baigia visuomenei įteigti, kad dėl milžiniškų energijos išteklių kainų kalta dabartinė Vyriausybė, jos elgesys su diktatūromis ir žaliosios energetikos plėtra. Nors viskas yra atvirkščiai: būtent didelės dalies elito kolaboravimas su Rytų diktatūromis ir dešimt kartų lėtesnė atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra yra energijos išteklių kainų šoko bei daugybės kitų destrukcinių procesų Lietuvoje priežastis.

53

NUMERIO TEMA Manau, kad trąšų skandalą galime vertinti įvairiai, tačiau būtent palyginimas su viena didžiausių Lietuvos valstybei grėsmę keliančių problemų, kurią elito dauguma akivaizdžiai ignoruoja, atskleidžia, kad šis skandalas buvo dirbtinai išpūstas. Daugelis trąšų mūšio dalyvių siekė tokių tikslų, kurie tikrai nėra susiję su mūsų valstybės interesais.

Kadangi Vyriausybės puolimas buvo masiškas, neverta gaišti laiko ir analizuoti visus, kurie pasistengė sudalyvauti šiame procese. Apsiribosiu svarbiausiomis jėgomis ir pasistengsiu įvertinti

puolimo sukuriamu spaudimu, kai, komercinei prooligarchinei žiniasklaidai pradėjus masinį I. Šimonytės Vyriausybės puolimą ir davus toną, esą „išdavė sąjungininkes JAV ir visas demokratines vertybes“, daugelis provakarietiškų komentuotojų tiesiog prisitaikė prie šios bangos ir nesistengė jos koreguoti. Manau, jog būtent tai ir lėmė, kodėl net ir aršiausi JAV šalininkai bei Kinijos ir Rusijos oponentai, kaip ir kritikai, susiję su Rusija bei Kinija, visiškai ignoravo tai, kokie kiti procesai, tarp jų ir susiję su energetine nepriklausomybe, vyksta Lietuvoje, kaip ir, manau, visai realų Rusijos suinteresuotumą nuversti šią Vyriausybę. Nustebino tai, kad dažni prezidento

galimus jų interesus. Tuo labiau kad kai kalbame apie Kremliaus draugus, ir taip viskas aišku: jie naudojasi kiekviena proga įkirsti konservatorių ir liberalų valdžiai. Daug įdomiau įvertinti JAV draugus, mat jų vienintelių dalyvavimas kritikuojant Vyriausybę už tebesitęsiantį baltarusiškų trąšų tranzitą per Lietuvą yra logiškas ir pateisinamas. Tokią didžiulę kritikos bangą galima bandyti aiškinti nebent žiniasklaidos

Gitano Nausėdos kritikai per trąšų mūšį visiškai užmiršo, kad kai kalbama apie sankcijas ir ES politiką, susijusią su Baltarusija ir jos trąšomis, būtent prezidento vaidmuo yra vos ne pagrindinis. Deja, šiam Vyriausybės puolimui dirigavusios jėgos, galima sakyti, tiesiog idealiai apsaugojo prezidentą nuo provakarietiškų apžvalgininkų kritikos ir visą savo galią sukoncentravo į Vyriausybę, nors ši visai neseniai buvo pademonstravusi ypa-

JAV draugai ir Pekino draugų pergalė

54

tingą vertybiškumą, kai parėmė JAV bei demokratinę Vakarų politiką ir pradėjo glaudžiau bendradarbiauti su Taivanu. Žinoma, už tai sulaukė milžiniško Kinijos spaudimo. O tai ir vėl yra gal tūkstantų kartų rimtesnė kova nei draudimas per Lietuvą vežti A. Lukašenkos režimo trąšas. Deja, net labai drąsaus žingsnio, kuriam prireikė daug Vyriausybės darbo ir kuris yra ypač svarbus JAV, – paramos Taivanui, neužteko, kad I. Šimonytės Vyriausybė nebūtų kaltinama išdavusi viską, kas šventa, o labiausiai – mūsų bičiules JAV. Nors turėjo užtekti, nes jei Lietuva prisiėmė pasipriešinimo Kinijos diktatūrai naštą, ši Vyriausybė visų pirma turėjo sulaukti proamerikietiškos politikos šalininkų paramos, o ne puolimo. Jei kas ir galėjo būti, be Rusijos, suinteresuotas I. Šimonytės Vyriausybės puolimu, tai visų pirma Kinija ir jos sąjungininkai. Tad per trąšų puolimą mūsų Vyriausybė buvo priversta koncentruotis ne į tai, kaip suvienyti ES ir pasipriešinti Pekino diktatui, o į tai, kaip apsiginti nuo puolimo namuose. Beje, Pekinui ir jo sąjungininkams bent kol kas puikiai sekasi. Prezidentas G. Nausėda ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, mano nuomone, turėjo neišlįsti iš interneto – nuotoliniu būdu bendrauti su visomis ES sostinėmis ir telkti paramą, kad atlaikytų diktatūrinės Kinijos spaudimą mūsų demokratijai. Deja, jie paskendo „Baltaruskalij“ istorijos verpete ir savo viltis, kad kas nors gali keistis, priešinantis Kinijos spaudimui, susiejo su ES institucijomis. Tai sudaro idealias sąlygas Lietuvos lyderystę ginant demokratijos principus paversti demokratijos pralaimėjimu, nes jei Lietuva netelkia ES valstybių, ypač Vokietijos, kad neleistume Kinijai diktuoti savo sąlygų demokratijoms ir aiškinti, su kuriomis demokratijomis galima bendrauti, o su kuriomis – ne, turime atvirkščią rezultatą. Vokietijos verslas, veikiantis Lietuvoje, jau kreipėsi į Lietuvą ir Kiniją ir įspėjo, kad, santykiams prastėjant ir verslui patiriant vis daugiau nesklandumų, Vokietijos investuotojams gali tekti uždaryti gamyklas Lietuvoje ir išsikelti. Išvertus į demokratinių jėgų kalbą, tai skambėtų taip: kadangi Lietuva nevienija demokratijų, kad neleistų diktatūroms mindžioti laisvės, Vokietijos

NUMERIO TEMA verslas kelsis ten, kur arba visi sulindę Kinijai į minkštąją, arba sugeba tęsti pradėtą kovą, o ne svarbiausiu jos momentu susirieja tarpusavyje. Taigi, sunku atsakyti, kiek Kinija ir jos sąjungininkai galėjo prisidėti prie „Belaruskalij“ skandalo, tačiau įvertinus tai, kad tarp Kinijos sąjungininkių yra ir Rusija, ir Baltarusija, labai tikėtina, kad trąšų skandalas buvo bendras projektas ir bent kol kas suveikė ir Kinijos naudai.

Dar viena nomenklatūros ir Kremliaus sąjunga? Pekinas gali džiūgauti, nes dėl Lietuvoje vykusio trąšų karo vertybiškai labai stiprus Lietuvos Vyriausybės žingsnis gimtinėje buvo sumaltas su trąšomis. Beje, džiūgauti gali ir Maskva, nes būtent 2021-ųjų pabaigoje Europoje vykusiuose mūšiuose Rusija su sąjungininkais stengėsi įtikinti Europą, kad branduolinė energetika yra žalia. Tai Lietuvai labai apsunkintų kovą su Vladimiro Putino branduoliniais reaktoriais, kuriais bandoma apstatyti mūsų valstybę. Deja, apie tai, kad Lietuvos politikai šioje srityje būtų bent kiek rimčiau kovoję už mūsų šalies interesus, jokių žinių nėra. Juk jie kovojo trąšų mūšyje. Žvelgiant į šio mūšio epicentrą matyti, kad ypač aktyviai reiškėsi tos žiniasklaidos priemonės, kurios demonstruoja savo draugystę su oligarchais. Pavyzdžiui, „MG Baltic“ televizijos vartojo tokį pasakymą kaip „skandaluose skęstanti Vyriausybė“. Tiesa tai būtų tuo atveju, jai būtų vartojama neveikiamoji rūšis – skandaluose skandinama Vyriausybė. Juk ją aktyviai skandino ne tik oligarchinės žiniasklaidos priemonės, bet ir tie žiniasklaidos atstovai, kuriuos labiau priskirčiau kairiosios posovietinės nomenklatūros aplinkai. Būtent iš jų lūpų liejosi patys aršiausi kaltinimai dešiniesiems ir jų Vyriausybei dėl esą patirto totalinio vertybinio bankroto. Tai galėtume sieti su noru pasinaudoti proga kuo didesnei daliai visuomenės įteigti, kad centro ir dešiniųjų, ypač konservatorių, vertybės degradavo, tad buvę komunistai, Kremliaus ir nomenklatūros paunksmėje užaugę oligarchai bei jų parankiniai yra ne ką mažesni, o iš tiesų – daug didesni vakariečiai, demokratai ir vertybininkai. Taip stengiamasi suformuoti aplinką, palankią su nomenklatūra

TRĄŠŲ SKANDALAS PANAŠUS Į SPĄSTUS I. ŠIMONYTĖS VYRIAUSYBEI Kelios dešimtys milijonų litų – tiek, Lietuvos specialiųjų tarnybų duomenimis, su Rusija susijusios struktūros įliejo į Lietuvą, siekdamos Kremliaus naudai daryti įtaką referendumo dėl Visagino atominės elektrinės rezultatams. Tačiau nė vienas iš tų, kurie įsisavino Rusijos įtakos skleidėjų pinigus, nenukentėjo, tiksliau – visi jie gerokai praturtėjo. Vienintelė baudžiamoji byla, susijusi su tuo metu vykusiais procesais, buvo iškelta žmogui, kuris stengėsi organizuoti informavimo kampaniją, kurios svarbiausias tikslas buvo informuoti Lietuvos visuomenę apie Visagino atominės elektrinės naudą. Ne už tai, kad vogė, ne už tai, kad Rusijos naudai sabotavo informacinę kampaniją, o už tai, kad iš visų jėgų stengėsi, kad ir tie juokingai maži (palyginti su Rusijos investicijomis) pinigai būtų panaudoti pagal paskirtį. Iš esmės jis buvo persekiojamas už tai, jog stengėsi, kad pinigai informacinei kampanijai būtų panaudoti prieš referendumą, o ne po jo. Priminsime, kad už kolaboravimą su Kremliumi ir pinigų įsisavinimą, padedant Vladimirui Putinui žlugdyti Visagino projektą ir pradėti Astravo monstro statybas, nė vienas nenukentėjo. Štai tokioje realybėje, o ne idealioje, kokią vaizduoja Lietuvos žiniasklaidos iškeliami komentuotojai, reikia analizuoti dabartinės Vyriausybės veiklą stengiantis spręsti Baltarusijos trąšų tranzito per Lietuvos teritoriją problemą. Jei matai realybę ir neignoruoji šešėlinių Rusijos bei nomenklatūros naudai veikiančių struktūrų įtakos, puikiausiai matai, kad jei Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė būtų priėmusi ryžtingą sprendimą stabdyti Baltarusijos trąšų tranzitą, ji ne būtų kaltinama tuo, kad išdavė Vakarų demokratijos idealus ir mūsų partneres JAV, o 100 proc. būtų keliamas Vyriausybės atsakomybės už kenkimą Lietuvai klausimas. Apie tai turbūt svajojo Vladimiras Putinas ir dalis kairiosios nomenklatūros atstovų spęsdami spąstus, į kuriuos turėjo įkristi I. Šimonytės Vyriausybė. 2021-ųjų pabaigoje Vyriausybė buvo spaudžiama trauktis, nes nuvylė „visą demokratinį pasaulį“, tačiau jei būtų priėmusi ryžtingą sprendimą nutraukti trąšų tranzitą, ne tik būtų virtusi, bet ir iki kitų rinkimų svarbiausias procesas Lietuvoje būtų buvęs I. Šimonytės Vyriausybės ir konservatorių bei liberalų valdžios nusikalstamos veikos analizė. Kai tai suvoki, visai kitaip atrodo Baltarusijos trąšų gamintojo pastangos įvelti „Lietuvos geležinkelius“ į dar didesnes problemas, taip pat ir pervedant avansus. Kaip ir milžiniško masto troliškas valdančiųjų bei Vyriausybės puolimas dėl Lietuvos kančių, susijusių su Pekino spaudimu. Išnaudojant visas oligarchines pajėgas, bandyta įteigti, kad Vyriausybė veikia prieš Lietuvos žmonių interesus. Kadangi šiam melui beveik nesipriešinama, jei pasklistų žinia, kad Lietuva dėl I. Šimonytės veiksmų stabdant Baltarusijos trąšų tranzitą gali patirti dešimčių milijonų eurų tiesioginę žalą, o Baltarusija ir jos įmonė gali dar ir milijoninę žalą prisiteisti, šios Vyriausybės dienos valdžioje (gal kurio nors nario – ir laisvėje) būtų suskaičiuotos. O kodėl tik mes apie tai rašome žurnale? Juk apie tai turėtų kalbėti pati Vyriausybė! Dabartinės Lietuvos žiniasklaidos informacinėje erdvėje bet kokios I. Šimonytės Vyriausybės pastangos paaiškinti jos sprendimų keliamą riziką ar tuo labiau atvirai kalbėti apie jai spendžiamus spąstus būtų be gailesčio sumaišytos su purvais. Vyriausybė būtų kaltinama bailumu ar išsisukinėjimu, na, ir tuo, kad ir Anūkui, tai yra Gabrieliui Landsbergiui, kaip ir Seneliui, visur vaidenasi tik Rusija ir komunistai. Užsisuktų toks jovalas, kokį tik buvę komunistai ir Rusija sugeba užsukti. Ir tai nė kiek nepadidintų Vyriausybės galimybių išgyventi spąstuose, o gal net jas sumažintų. Tad Vyriausybė, manytume, turėjo vienintelę galimybę – laukti dienos X, kai prasidės puolimas, ir bandyti jį išgyventi.

ir oligarchija susijusių veikėjų pergalei artėjančiuose rinkimuose. Pirmieji vyks gana greitai – 2023-iųjų vasarį. Tada bus sprendžiama, į kieno rankas atiteks didieji miestai. Mūsų redakcijos žiniomis, tam oligarchija ruošiasi ypač atsakingai. Jei pavyks Vilnių perimti iš dabartinės daugumos, bus daug lengviau su Kauno ir Vilniaus oligarchų parama dominuoti 2024-aisiais vyksiančiuose prezidento rinkimuose bei laimėti Seimo rinkimus. O tai padaryti bus dar lengviau, jei dėl trąšų skandalo dalis tų, kurie balsavo už dabartinę valdančiąją daugumą, artėjančiuose rinkimuose nebebalsuos už ją, nes patikės tuo, kad ji išdavė svarbiausias demokratines vertybes.

Visi žinome, kad kova dėl valdžios nėra švarus reikalas, ypač kai kovoja oligarchai, Kremlius, posovietinės nomenklatūros atstovai ar tiesiog stambiojo kapitalo bičiuliai. Tad visai nekeista, jog nelabai kam rūpėjo ir rūpi, kad tokia „vertybiška“ kova su I. Šimonytės Vyriausybe galėjo būti naudinga Kinijai ir Rusijai. Ir kaip galėtų, kai informacinėje erdvėje sėkmingai blokuojamas toks vykstančių procesų suvokimas ir dėl to visuomenė Rusijos įtaką vertina ne kaip didžiausią grėsmę, o tik kaip pavienių veikėjų platinamas sąmokslo teorijas. Taip visi, kurie naudojasi Rusijos įtaka, kad susilpnintų demokratines jėgas, ypač I. Šimonytės Vyriausybės po- ► 55

NUMERIO TEMA zicijas, niekuo nerizikuoja, nes jų veikla dėl žiniasklaidos tampa nematoma. Žinoma, negalima teigti, kad visos nomenklatūrinės struktūros tik bando pasinaudoti Maskvos interesais, kad užsitikrintų geresnes pozicijas prieš rinkimus bei po jų. Tačiau yra pinigų, tiksliau – labai didelių pinigų, veiksnys. Neužmirškime visai nesenų laikų, kai nomenklatūrinės struktūros su prokremliškais veikėjais lobo iš „Gazprom“ dujų ir „Gazprom“ tarpininkų veiklos. Arba pinigingųjų 2012-ųjų, kai Lietuvos politikos, verslo ir žiniasklaidos elitas sėkmingai įsisavino dešimtis milijonų, padėdami Rusijai sužlugdyti Visagino atominės elektrinės projektą. O tada pabandykime įsivaizduoti, kiek Rusija būtų pasiruošusi sumokėti tiems, kurie prie Lietuvos prijungtų visus keturis ar net šešis „Rosatom“ reaktorius, kuriais ketina apstatyti mūsų šalį? Jei į juos gali būti investuota pora dešimčių milijardų eurų, už jų prijungimą prie Lietuvos, taigi – ir prie ES, rinkos Kremlius būtų pasiruošęs sumokėti gal net ir porą milijardų eurų. Tad kai žvelgiame į šį Lietuvą sudrebinusį trąšų skandalą, neturėtume stebėtis nei jo galia, nei pagrindiniu tikslu – nuversti I. Šimonytės Vyriausybę. Tiesiog Rusijai gyvybiškai svarbu neleisti dabartinei Vyriausybei įgyvendinti rimtesnio proveržio energetinės nepriklausomybės kelyje. Galima prognozuoti, kad šis puolimas tikrai nebus paskutinis, ir daryti prielaidą, kad būtent tos politinės bei oligarchinės jėgos, kurios kontroliuos Seimo daugumą po 2024-ųjų, turės galimybę su V. Putino tarpininkais susitarti dėl Lietuvos kapituliacijos, sudarant sąlygas Rusijos gaminamai elektros energijai užlieti Lietuvą ir ES rinką. Vadinasi, ir dėl galimybės gauti Lietuvos elito bei Rusijos imperijos santykiuose tikriausiai iki šiol dar nematyto dydžio atlygį. Manau, kad šiandien tai gali paskatinti ne tik oligarchus, bet ir dalį nomenklatūros stengtis įgyti naujosios Seimo daugumos kontrolę ir galimybę Lietuvos ateitimi prekiauti su V. Putinu. Pabrėšiu – nebūtinai parduoti ją 100 proc., bet užtektinai, kad Rusija būtų linkusi sumokėti ir šiais pinigais būtų galima pamaitinti nomenklatūrą stiprinantį verslą bei žiniasklaidą ir taip sustiprinti savo pozicijas. Žinoma, neatmestina, kad pavieniai veikėjai susigun56

dys užsidirbti ir asmeniškai, kaip sakoma, sočiai senatvei.

I. Šmonytės Vyriausybė pateko po „Tamsos imperijos“ volu? Kai kalbame apie sočią senatvę ir milijardus, reikia suvokti, kad tik labai naivus žmogus galėtų manyti, kad mus supančią realybę, susijusią su energetikos politika, veikia tik dideli Rusijos pinigai ir pavienių veikėjų noras užsitikrinti sočią senatvę. Negalima ignoruoti ir globalių procesų, jų dalyvių bei interesų. Pavyzdžiui, šiuo metu vykstančių geopolitinių ir energetinių tektoninių lūžių, tokių kaip didžiausia per 100 metų energetikos transformacija, kai žmonija bando atsisakyti iškastinio kuro ir pereiti prie atsinaujinančių išteklių. Rusija šioje kovoje turi labai galingą sąjungininką, giliai suleidusį šaknis demokratinėse valstybėse, taip pat ES ir JAV. Deja, apie šio sąjungininko įtaką ir interesus net nekalbama – tikriausiai nenorima kompromituoti demokratijų arba patekti į šios galios nemalonę ar netekti iš jos gaunamų pajamų.

džiui, bus investuojama į anglies dioksido surinkimą ir toliau deginamos dujos. Taigi, ši galia, bent jau energetikoje (deja, dažnai ir kitose srityse), turi beveik tokius pat interesus kaip V. Putinas, tik pastarajam dar rūpi primesti Europai ir „Rosatom“ branduolinių reaktorių ateitį. Tai pasiekti ir vėl gali padėti tie Vakarų kapitalo sąjungininkai, kurie su šia tema yra glaudžiai susiję per juos aptarnaujančias galingiausias pasaulio bankininkų šeimas, mat jų valdomos finansų institucijos ne tik per savo investicijas ir kreditus kontroliuoja milžinišką, kone visą pasaulį aprėpiantį, finansų bei verslo struktūrų tinklą, bet ir yra išleidusios nemažai milijardų branduolinei energetikai finansuoti. Tad kai 2021-ųjų pabaigą V. Putinas pasitiko iš visų jėgų žvangindamas ginklais ir deklaruodamas, kad svarbiausias jo tikslas – priversti JAV nestiprinti Ukrainos karinių pajėgumų ir net negalvoti apie NATO plėtrą, prasidėjo spartus energijos išteklių, visų pirma – dujų, kainų augimas. Tai galima sieti su Rusijos pastangomis primesti ES sau naudingą energetikos politiką – tiek suteikti

Net ir be Rusijos įsikišimo konkurencija tarp demokratinių ir stambiojo kapitalo interesus reprezentuojančių grupių kapitalizme yra neišvengiama. Tačiau pažangiausios demokratijos daro viską, kad iki minimumo sumažintų Kremliaus ir jį palankiai vertinančių stambiojo kapitalo (oligarchinių) jėgų įtaką ir sukurtų kuo skaidresnę demokratinę politinę sistemą bei informacinę aplinką. Taip sudaromos sąlygos dominuoti demokratinėms politinėms jėgoms. O Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų posovietinių valstybių, informacinė aplinka yra tarsi sąmoningai sukonstruota demokratinėms jėgoms, ypač kai jos yra valdžioje, užtrolinti. Kol taip yra, Lietuvoje neišvengiamai bus stiprios nomenklatūrinės ir prokremliškos politinės jėgos. Būtent todėl ir turime stengtis stiprinti provakarietiškas demokratines jėgas, kad blogiausiu atveju po rinkimų bent jau dominuotų nomenklatūrinės, o ne prokremliškos jėgos, o idealiu atveju – kad demokratinės centro ir dešiniųjų jėgos įveiktų jas abi. Kalbu apie trilijonų JAV dolerių vertą naftos ir dujų verslo imperiją, kurią vienija bendras interesas – kontroliuojamas ir kuo ilgesnis perėjimas nuo iškastinio kuro prie žaliosios ateities. Jei šioms jėgoms pavyks, ateityje nemažai vietos liks ir iškastiniam kurui, pavyz-

„Nord Stream 2“ veikimo leidimus, tiek patvirtinti energetikos politiką, palankią dujoms ir branduolinei energetikai. Be jokios abejonės, tai turėjo sukelti milžinišką neigiamą Vakarų žiniasklaidos reakciją ir paskatinti didinti investicijas į atsinaujinančių išteklių energetiką bei

NUMERIO TEMA kuo greičiau mažinti priklausomybę nuo „Gazprom“ dujų. Deja, taip neatsitiko. Tiksliau – atsitiko atvirkščiai. Nemaža dalis lyg ir solidžių Vakarų leidinių, tokių kaip „The Economist“, nusidažė mintimis apie vadinamąją žaliąją infliaciją (angl. greenflation) – esą kova su klimato kaita ir investicijos į žaliąją ateitį didins vartotojų sąskaitas ir net gali sukelti visuomenės neramumų jau 2022-aisiais. Taip sąmoningai nuo pagrindinės kainų šoko priežasties – Rusijos pastangų manipuliuoti rinka ir užsidirbti, tuo pat metu stengiantis sukelti kuo didesnių problemų Vakarų demokratijoms – dėmesys buvo nukreiptas į atsinaujinančių išteklių energetikos keliamas „grėsmes“, nors būtent pastaroji ir yra išsigelbėjimas, nes vienintelė gali ilgainiui iki minimumo sumažinti tokių kainų šokų galimybes. Gal tai ir stebintų, bet juk būtent šiuose leidiniuose reklamas, kuriose informuoja apie savo pastangas kurti žalią pasaulį, labai dažnai skelbia naftos ir dujų korporacijos. Taip, tos pačios, kurias vertiname kaip Vakarų demokratijų kapitalo ir finansų sektorių savo įtaka bei sąjungininkais apraizgiusias galias. Tikėtina, kad inicijuodamos neigiamų įtaigų apie atsinaujinančių išteklių energetiką sklaidą žiniasklaidoje jos veikia kaip šimtaprocentinės V. Putino sąjungininkės. Taip ne tik apjuodinama atsinaujinančių išteklių energetika, nors tai ir yra vienintelis išsigelbėjimas, bet ir sukuriama tartis su Vakarų demokratijomis dėl taikos bei ES energetinės ateities Rusijai ypač palanki informacinė aplinka. Susimąstykime: juk po tokių straipsnių apie „žaliąją infliaciją“ Rusija iš energetinės teroristės, savo dujomis smaugiančios visą Europą, virsta vos ne gelbėtoja. Ir su ja vertėtų skubiai tartis, pavyzdžiui, pritarti jai naudingai energetikos strategijai mainais už taiką Ukrainoje. Nors būtent taika, kuri įklampina ES ir pačią Rusiją abipusėse energetinėse priklausomybėse, gali mus nuvesti į ateitį, kurioje išvengti karo bus beveik neįmanoma. Tik turėsime bijoti ne to, kad Rusija gali okupuoti jau pačios slapta valdomas Rytų Ukrainos teritorijas, o daug rimtesnio karo tarp Rusijos ir demokratijų, kuris tiesiogiai paveiktų ir Lietuvą. Deja, iškastinio kuro ateitimi besirūpinančioms kapitalo grupėms, valdančioms trilijonais eurų vertinamą turtą,

šie klausimai nelabai rūpi. Joms rūpi apginti savo interesus. Tikėtina, kad jos palaiko ir V. Putiną, kai šis siekia pašalinti vyriausybes, kurios ketina per greitai judėti į atsinaujinančių išteklių energetika paremtą ateitį ir mažinti iškastinio bei branduolinio kuro naudojimą. Būtent iš Rytų ir Vakarų mus pasiekiančios įtakos leidžia paaiškinti, kodėl I. Šimonytės Vyriausybė, kuri 2021-aisiais tvarkėsi gana neblogai, metų pabaigoje buvo tarsi pervažiuota su volu, ir tik pavieniai komentuotojai, tarp jų ir aš, drįso ją ginti. Juk Lietuvos informacinėje erdvėje beveik nėra galių, kurios nebūtų veikiamos arba su Rusija verslo ryšiais susijusių oligarchų, arba tų nomenklatūrinių bei joms artimų oligarchinių struktūrų, kurios tarsi orientuojasi į Vakarus, tačiau kažkodėl buvo itin tolerantiškos Rusijos dujų tiekėjui „Gazprom“, ypač tol, kol per tarpininkus liejosi milijonai, o šiandien yra labai tolerantiškos Rusijos elektros tiekėjui – koncernui „InterRAO“ – tikėtina, kad ir iš jo Lietuvos elitui kapsi milijonai. Štai kodėl Lietuvoje dominuoja šių įtakos grupių ir procesų nematanti žiniasklaida, o joje vyrauja neprimatantys apžvalgininkai bei žurnalistai. Taip ir susidarė paradoksali situacija: Lietuvos žiniasklaida ir įtakingiausi jos atstovai tiesiog išprotėjo nuo vertybiškumo ir puolė murkdyti I. Šimonytės Vyriausybės į dirbtinai išpūstą A. Lukašenkos trąšų skandalą, nors tuo pat metu sugeba ne-

matyti svarbiausių Rusijos įtakos instrumentų Lietuvoje ir V. Putino suinteresuotumo nuversti I. Šimonytės Vyriausybę, mat ji vis dar turi potencialo iki 2024-ųjų Seimo rinkimų padidinti (jei 2022-aisiais pavyks) atsinaujinančių išteklių energetikos potencialą ir labai apsunkinti V. Putino planus – tiek su sąjungininkais iš Vakarų, tai yra „Tamsos imperijos“, lėtinti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, tiek su vietiniais nomenklatūros ir oligarchijos sluoksniais planuoti po 2024-ųjų įgyvendinti Astravo atominės elektrinės prijungimo prie ES rinkos projektą bei išsidalyti milijardinį prizinį fondą.

Demokratinės ir nomenklatūrinės politikos akistata Žinant, kokios galingos jėgos ir milijardiniai interesai gali stovėti už I. Šimonytės Vyriausybės puolimo, prisidengus trąšų skandalu, reikia matyti ir tai, kad po šio nesėkmingo puolimo tikrai bus kitas – gal net dar geriau parengtas. Galbūt tam bus pasinaudota ir žiniasklaida, ir teisine sistema, nes tai labai sustiprina puolimą ir apsunkina demokratinių jėgų galimybes apsiginti. Juk jei kas nors ir turi nurezgęs įtakos tinklus Lietuvos teisinėje sistemoje, tai visų pirma galingiausios kapitalo ir nomenklatūrinės grupės bei jų sąjungininkai. Iš kitos pusės šia kryptimi veikia ir su Rusija ► 57

NUMERIO TEMA NOMENKLATŪRINĖS JĖGOS NĖRA VISUOTINIS BLOGIS, BET DEMOKRATINĖS JĖGOS GERIAU Kai kalbama apie demokratinių ir nomenklatūrinių bei prokremliškų jėgų konkurenciją, reikia turėti omenyje, kad su prokremliškomis jėgomis ir politikais dažniausiai viskas yra aišku, nors pasitaiko, kad tokiomis jėgomis apsimeta – ir gana kokybiškai – nomenklatūrinės ar populistinės jėgos, kurios nedega noriu dirbti Rusijai, tiesiog stengiasi su kylančia banga patekti į valdžią. O su nomenklatūrinėmis jėgomis yra problemiškiau. Jei darytume prielaidą, kad ir Algirdas Mykolas Brazauskas su savo aplinka stengėsi bent viena pėda integruotis į Vakarus, tikriausiai tai neturėtų mūsų stebinti. Kaip ir tai, kad stambiojo kapitalo grupės, taip pat ir tos, kurios priklauso naftos ir dujų šalininkų tinklui („Tamsos imperijai“), nors ir veikia išvien su Rusija, siekdamos sau naudingų tikslų, iš tiesų nėra suinteresuotos, kad demokratines valstybes užvaldytų Rusijos, o ne jų ar bent jau bendri statytiniai. Taigi, tai yra partnerystė turint bendrą priešą ir dalijantis valdžios bei joms naudingos politikos teikiamu grobiu. Bet tik tiek. Kai tik jos susitvarko su demokratinėmis jėgomis, iš karto prasideda naujas žaidimas, kai kiekviena iš šių jėgų siekia kuo didesnio kąsnio. Pateiksiu porą pavyzdžių. Tikėtina, kad vieną jų Lietuvoje stebėjome 2004-aisiais, kai kairieji, laimėję rinkimus su Viktoro Uspaskicho partija, kuriai niekas netrukdė pasinaudoti juodąja buhalterija, kad rinkimuose nukaltų demokratines jėgas, po pergalės staiga praregėjo, ir Viktorui, padėjusiam bendražygiams ir nomenklatūriniams partneriams patekti į valdžią, dažniau teko minti teismų, o ne valdžios įstaigų slenksčius. Kitas pavyzdys susijęs su ta pačia Lietuvos atomine jėgaine, kurią iš pradžių užsidegė statyti projekto „LEO LT“ autoriai. Jie tai daryti užsimojo taip, kad būtų galima kuo daugiau uždirbti šio projekto vykdytojams, reprezentuojantiems stambųjį, manytume, su nomenklatūrinėmis grupėmis sietiną, Lietuvos kapitalą. Tačiau, centro kairės demokratinėms jėgoms 2008-aisiais laimėjus Seimo rinkimus, šis kairiosios no-

susiję oligarchai bei nuo Kremliaus priklausančios kriminalinės struktūros – jos iš visų jėgų stengiasi didinti savo įtaką teisinėje sistemoje ir teismuose, galima sakyti, net bando užvaldyti šią sistemą nuo apačios į viršų. Nepamirškime JAV ir Lietuvos tarnybų, kurios stengiasi prižiūrėti, kad nesusidarytų situacija, kai teisingumą Lietuvoje lems su Kremliumi bendradarbiauti linkusios nomenklatūros ir verslininkais tapusių banditų įtaka. Suvokiant šias rizikas ir būtinybę jas ma58

menklatūros titanų remtas projektas buvo nutrauktas. Vadovaujant konservatoriams buvo pradėtas, manytume, daug labiau valstybės, o ne privataus verslo interesus tenkinantis Visagino atominės elektrinės projektas. Prieš „LEO LT“ labiausiai oponavo prokremliškos struktūros, demokratinės – daug nuosaikiau, o Visagino projekto atveju nomenklatūrai artimos jėgos, visai neseniai dar rėmusios „LEO LT“, tapo vos ne aršiausiomis kovotojomis su Japonijos ir JAV bendrovės „Hitachi“ projektu Visagine. Aršesnės net už Kremliaus bičiulius. Manytume, kad tai idealiai atspindi nomenklatūrinės oligarchijos vertybes: jei ne mums, tai geriau niekam arba Rusijai, nes ši gal kokius „otkatus“, kaip „Gazprom“ atveju, mokės... O jei Visagino atominę elektrinę pastatys skaidrus Vakarų verslas, „otkatų“ nebus, kaip ir galimybės sulaukus tinkamos progos vėl bandyti gelbėti Lietuvą su projektu, kuris leistų uždirbti vieną kitą milijardą. Būtent tokiame nomenklatūrinių jėgų interesų ir veiklos lauke galima įžvelgti ne tik jų keliamą pavojų, bet ir jų teikiamą naudą. Juk ne visada demokratinės jėgos yra iš tiesų demokratinės, galinčios priimti būtinus sprendimus ir nekorumpuotos. Ir demokratinius lyderius Rusija gali nusipirkti – taip jau ne kartą buvo Europos istorijoje. Tokioje situacijoje bent iš dalies provakarietiška nomenklatūra, kuri dažniausiai naudinga tada, kai Vakarams reikia ką nors su Rusija taikiai pasidalyti, gali tapti naudinga ir demokratijai, nes neleidžia valdžiai visiškai nuslysti į Kremliaus bičiulių rankas. Žinoma, tokią naudą būtina vertinti ypač konservatyviai, nes juk būtent nomenklatūra ir jai artimas stambusis kapitalas dažnai ir būna ta galia, kuri padeda Rusijai silpninti demokratines jėgas. Matant šį teigiamą nomenklatūros, kaip ne tik vietinių įtakos grupių, bet ir iš dalies Vakarų interesų saugiklio, vaidmenį, reikia matyti ir Lietuvos realybę: atsižvelgiant į mūsų šaliai kylančius iššūkius, būtų labai blogai, jei laimėtų jėgos, kurios su Rusija norėtų dalytis, pavyzdžiui, energe-

žinti, labai svarbu įvertinti ir geopolitinę aplinką. Kai V. Putinas grasina demokratiniam pasauliui, konkrečiai – JAV, karu, akivaizdu, kad demokratijos ir būtent JAV yra priverstos demonstruoti (bent kol kas) atsitraukimą ir ne tik ginkluote remti Ukrainą, bet ir priešintis Rusijai palankių struktūrų įtakai. Gali būti, kad bijoma išprovokuoti dar aršesnių V. Putino reakcijų. Bet kuriuo atveju susidaro situacija, kai JAV ir net mūsų tarnybos negali demonstruoti aktyvios veiklos ir trukdyti veikti Rusijos sąjun-

tinės nepriklausomybės potencialą. O jei kalbame apie tai, kurie lyderiai galėtų simbolizuoti nomenklatūros pergalę, tai ir vėl nenuteikia optimistiškai. Nenoriu būti per daug kategoriškas, bet manau, kad Viktoro Uspaskicho ir Ramūno Karbauskio pergalė 2024-ųjų Seimo rinkimuose išsprogdintų pažangios Lietuvos viziją, o Vilijos Blinkevičiūtės vadovaujamų socialdemokratų pergalė neatrodo taip baisiai, tačiau, prisimenant visas šios partijos narių draugystes su Rusijos energetikos sektoriaus atstovais, būtų labai gerai, kad Lietuva 2024-aisiais šiai trijulei valdžios nepatikėtų. Kiek mažesnę riziką kelia Saulius Skvernelis – jo vadovaujamą Vyriausybę ne kartą gyrėme tiek už finansinių technologijų proveržį, tiek už tam tikrus žingsnius siekiant energetinės nepriklausomybės. Vis dėlto prisiminkime ir tai, kad mūsų redakcijai net teko išplatinti viešą kreipimąsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, kuriuo raginome nepritarti S. Skvernelio Vyriausybės siūlomai Baltijos šalių prekybos elektra su trečiosiomis šalimis metodikai, nes ji, mūsų nuomone, galėjo padėti „Rosatom“ statomos Astravo atominės elektrinės gaminamai elektrai patekti į bendrą rinką. Taigi, ir dėl S. Skvernelio galimybių stoti skersai kelio svarbiausiam Vladimiro Putino interesui nesame ramūs, tiksliau – esame labai neramūs. Lieka paskutinis rimtesnis žaidėjas – Visvaldas Matijošaitis. Su juo nėra viskas aišku. Susidaro įspūdis, kad jo atžvilgiu gana draugiškai nusiteikęs žinomas žurnalistas, prodiuseris ir aktyvus Šaulių sąjungos narys Edmundas Jakilaitis. Norėtųsi tikėti, kad tai reiškia, jog mūsų kolega žino tai, ko nežinome mes, tarkim, kad, nepaisant verslo sąsajų su Rusija, Visvaldas nėra, o gal niekada ir nebuvo priklausomas nuo Rusijos. Vis dėlto matant tai, kokio tipo demokratiją šis verslo titanas įvedė Kaune, ir prisimenant įspūdingą jo verslo sėkmės Rusijos rinkoje istoriją, manytina, kad Lietuvai būtų daug saugiau, jei visi kartu orientuotumėmės ne į jo, o į Ingridos Šimonytės lyderystę. Būtent pastarąją būtų gerai 2022-aisiais sustiprinti.

gininkams. Taip visa erdvė paliekama Vakarų stambiojo kapitalo grupių atstovams ir jų sąjungininkams Lietuvoje ar tiesiog tiems, kurie konkuruoja dėl valdžios ir prie Kremliaus puolimo prisijungia siekdami savo tikslų – nebūtinai tam, kad padėtų V. Putinui, gal jie tiesiog įsitikinę, kad yra vertesni valdžios ir susitvarkytų geriau. Apie tai iš dalies galima spręsti ir iš Vyriausybės puolimo įkarštyje feisbuke paskelbto Edmundo Jakilaičio teksto. Jame iš pradžių paaiškinama, kad bus

NUMERIO TEMA kalbama apie pagrindinį klausimą, kuris yra svarbesnis už I. Šimonytės Vyriausybės likimą: „ar du ministrai iš tiesų išeis iš vyriausybės, ar net pati vyriausybė pasitrauks, kad būtų performuota, ilgesnės perspektyvos prasme neturėtų būti anei pagrindinis klausimas, anei tikslas“. O vėliau paaiškina, koks tas pagrindinis klausimas: „Svarbiausia po šios krizės, mano nuomone, yra suvokti, kad ministrais politikai turi būti skiriami ne tik pagal partinę priklausomybę, hierarchiją ar pavardę, bet ir pagal gebėjimą vadovauti. Gebėjimas valdyti procesus ir vadovauti – telkti, deleguoti ir kontroliuoti, yra įgūdis, kurį reikia lavinti. Šis gebėjimas nėra Dievo dovana, o įgyta kompetencija. Net ir jaunų, išsilavinusių, iškalbių ir perspektyvių, bet niekam, išskyrus partines struktūras, nevadovavusių žmonių skyrimas ministrais ar viceministrais turėtų pasibaigti.“ Ir t. t. Gali būti, kad mes sureikšminame šį E. Jakilaičio pareiškimą, tačiau manome, kad jis labai gerai atspindi tą nematomą kovą, kuri vis dar vyksta mūsų demokra-

tijoje nuo nomenklatūros giganto Algirdo Mykolo Brazausko laikų, kai patyręs vadovas buvo viskas. Šis E. Jakilaičio pareiškimas skamba tarsi nomenklatūrinės demokratijos valdymo formos išaukštinimo manifestas. Nors jei pažvelgtume į Skandinaviją ar tą pačią Estiją, taptų akivaizdu, kad pažangios demokratijos pagrindas yra profesionalių politikų kelią pasirinkęs jaunimas, kurio darbas – ne vadovauti visai administracijai, o techninį darbą patikėti kitiems, bet visų pirma užtikrinti prisiimtų įsipareigojimų, tai yra partijos ir vyriausybės programos, vykdymą. Nes jei yra priešingai, tai pamačius, kad vyriausybės pastato laiptai yra purvini, iš karto reikėtų kelti I. Šimonytės atsistatydinimo klausimą, nes kaip gali Vyriausybei vadovauti žmogus, kuris neturi įgytos kompetencijos telkti, deleguoti ir kontroliuoti net to, kad laiptinė būtų švari? Juk suprantame, kad tai būtų visiška nesąmonė, tačiau kai ji sklinda kaip pagrindinis klausimas, kai kalbama apie Vyriausybę, iš vos ne didžiausią atramą Lietuvos (nebijokime to

žodžio – oligarchizuotoje) žiniasklaidoje ir LRT turinčio žurnalisto lūpų, tai verčia susimąstyti: arba kolega Edmundas pasiilgo A. M. Brazausko ir jo išugdytos profesionalų aplinkos, arba nori, kad visuomenė kritus I. Šimonytės Vyriausybei ar po 2024-ųjų rinkimų orientuotųsi į naujos kartos A. M. Brazausko tipo politikus. Jei vertintume pagal E. Jakilaičio apibrėžtą gebėjimą vadovauti, jais galėtų būti ne tik dalis patyrusių kairiosios nomenklatūros grandų, bet ir visai neblogai, kaip susidaro įspūdis, su žurnalistu bei prodiuseriu sutariantis oligarchas Visvaldas Matijošaitis (gal dar galėtų ir Saulius Skvernelis – juk policijai vadovavo...). Juk Visvaldas kone idealiai pademonstravo vos ne tobulai išlavintus vadovavimo įgūdžius – taip susitvarkė su Kaunu, taip sutelkė ir sukontroliavo miestą ir miestelėnus, kad net Kauno „Žalgiriui“ ritinėjantis Eurolygos lentelės dugne visi kauniečiai ir toliau kaip per karinį paradą vaikšto pasitempę, išsišiepę ir laimingi. Taip, tokių politikų vadybos profesionalų, apie kokius tikriausiai kal- ►

KINEZITERAPIJA | ORTOPEDIJA | TYRIMAI | KONSULTACIJOS | SPECIALISTŲ ATRINKTA ORTOPEDIJOS - KINEZITERAPIJOS PRODUKCIJA

Neatidėliok sveikatos, pasiruošk sveikesniam rytojui! Naugarduko g. 98, Vilnius +3706 685 60010

*Pasinaudok nuolaidos kodu #SVEIKATA ir gaut 10% NUOLAIDĄ visai produkcijai fizinėje parduotuvėje (iki 03-01)

59

NUMERIO TEMA OLIGARCHINĖ DEMOKRATIJA KAUNE LAIMI PRIEŠ V. PUTINĄ, BET NUSILEIDŽIA A. LUKAŠENKAI

76,69 79,59 80,1 PROC. BALSŲ PROC. BALSŲ PROC. BALSŲ

Rusijos rinkimų komisija paskelbė oficialius galutinius prezidento rinkimų rezultatus. Suskaičiavus visus balsavimo biuletenius, Vladimiras Putinas perrinktas prezidentu 76,69 proc. balsų.

Suskaičiavus duomenis iš visų apylinkių, paaiškėjo, kad, preliminariais duomenimis, Kauno miesto mero rinkimų antro turo neprireiks – už Visvaldą Matijoišaitį balsą atidavė 101 938 rinkėjai, tai yra 79,59 proc. visų balsavusių žmonių.

Aliaksandrui Lukašenkai lojali Centrinė rinkimų komisija penktadienį paskelbė, esą dabartinis Baltarusijos vadovas per praėjusios savaitės balsavimą gavo 80,1 proc. balsų, o jo varžovė opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja – 10,12 procento.

Nomenklatūrinės demokratijos gerbėjų svajonė – Kauno demokratija visiems!

ba Edmundas, Lietuvoje esama, ir ne vienas. Tik ar mums tikrai reikia tokios politikos? Jokiu būdu nenorime suponuoti minties, kad Edmundas galėtų norėti padėti Maskvai – taip tikrai nėra. Tiesiog manome, kad jis visų pirma taip gali norėti padėti „vadybos profesionalams“ geriau pasirodyti rinkimuose. Bėda ta, kad būtent tai ir gali tapti papildomų rizikų ir Rusijai naudingų procesų šaltiniu. Tad būtų gerai, kad dar vieną kadenciją „vadybos profesionalai” pabręstų savo vadovaujamose organizacijose ar tobulai sutvarkytuose miestuose, o demokratinę politiką vykdytų I. Šimonytė su „jaunais, išsilavinusiais, iškalbiais ir perspektyviais“ žmonėmis, kaip juos įvardijo Edmundas.

Didžiausias 2022-ųjų iššūkis I. Šimonytei nėra G. Nausėda Baltarusijos hibridinė invazija, kuri, tikėtina, tęsis. Rusijos keliama karinės invazijos į Ukrainą ir viso regiono destabilizavimo grėsmė. Kremliaus suorganizuota energijos išteklių kainų krizė. Pekino pastangos kartu su Rusija parklupdyti nepaklusnias demokratijas, tarp jų – ir Lietuvą. Lietuvoje neršiančios su Rusija ir Kinija susijusios jėgos, bandančios destabilizuoti padėtį ir prikurti problemų Vyriausybei. Tuo pasinaudoti bandančios interesų grupės, kurių dalis yra susijusios su globaliomis Rusijai naudingomis jėgomis, dalis – su kairiąja nomenklatūra ir jai artimomis oligarchinėmis grupėmis, siekiančiomis paruošti sau aplinką, palankią valdžiai perimti... Vien to užtektų, kad vidutinio stuburo pilietis jau atsistatydintų. O juk dar 60

reikia vykdyti Vyriausybės programą, priimti ne tik nepopuliarius sprendimus, bet ir svarbias, pavyzdžiui, švietimo, reformas. Ir visa tai reikia daryti, kai, kaip susidaro įspūdis, demokratinė lyderystė yra pasmerkta būti sutrypta, o galimybių sėkmingai pasiekti finišą (2024-ųjų Seimo rinkimus) tiesiog nėra. Vis dėlto toks įspūdis yra neteisingas – manau, kad I. Šimonytė ir jos vadovaujama Vyriausybė gali tai padaryti, tik tam būtina, kad demokratinė lyderystė būtų dar tvirtesnė.

ir 2022-aisiais. Kada, jei ne dabar, kai Rusija smaugia Lietuvą energijos išteklių kainomis, yra geriausias laikas išsikelti energetinės nepriklausomybės ir gerokai mažesnių bei prognozuojamų energijos išteklių kainų viziją? Tam reikia telkti visuomenę ir skatinti valstybę imtis itin spartaus ir ryžtingo proveržio atsinaujinančių išteklių energetikos srityje. Taip ne tik sumažinsime energetinę priklausomybę, bet ir paskatinsime ekonomikos augimą bei naujų darbo vietų kūrimą.

2020 m. teigėme, kad 2021-aisiais Lietuvos demokratiją sustiprinti gali ne tik I. Šimonytės, bet ir G. Nausėdos demokratinė lyderystė. Deja, akivaizdu, kad prezidentas pasirinko ne demokratijos skaidrinimo ir kovos su troliais, o oponavimo demokratinei daugumai ir vyriausybei bei flirto su radikaliomis jėgomis politiką. Tai galima traktuoti kaip siekį išsiskirti ir pritraukti agresyvesnės visuomenės dalies simpatijų. Teoriškai tai gali padėti rinkimuose, bet nebūtinai, nes itin sumažina galimybes tapti visuomenę pažangai telkiančiu demokratiniu lyderiu. Būtent todėl I. Šimonytė yra vienintelė politinė lyderė, 2022-aisiais galinti pademonstruoti visuomenę pažangai telkiančią lyderystę. Žinoma, jei išdrįs pasipriešinti oligarchijai, stengsis skaidrinti verslo aplinką ir stiprinti pilietinę demokratiją, o ne prisitaikys prie egzistuojančios aplinkos. E. Jakilaitis, kritikuodamas dabartinę Vyriausybę, yra 100 proc. teisus, kai vartoja žodį „telkti“. Nors tikriausiai jis turi omenyje tai, jog reikia telkti tuos, kuriems patyręs vadovas vadovauja. Tai būtina daryti, tačiau demokratiniam lyderiui dar svarbiau yra telkti ir savo valstybės piliečius. Tai aktyviai daryti reikėjo jau 2021-aisiais, tačiau dar nevėlu pradėti

Ir į Pekino diktatą reikia atsakyti visų pažangių jėgų politikoje telkimu: stengtis suvienyti Vyriausybę ir Seimo daugumą, jei įmanoma – ir prezidentą, kad visi drauge skatintų demokratines valstybes pasipriešinti Pekinui. Taip pat stengtis maksimaliai išnaudoti savo lyderystę demokratijos srityje ir transformuoti ją į pažangiausių valstybių bendradarbia-

NUMERIO TEMA 2022 M. DEMOKRATINĖS LYDERYSTĖS DEFICITAS BUS NEPATEISINAMAS Suvokiant visų iššūkių, kuriuos tenka atlaikyti Ingridos Šimonytės Vyriausybei, mastą, galima suprasti, kodėl mūsų raginimas demonstruoti Lietuvos demokratijos ir ekonomikos proveržiui telkiančią lyderystę gali būti premjerės ir valdančiųjų ignoruojamas. Tačiau šį sykį tai būtų nepateisinama. Patikėkite – mūsų redakcijai nėra lengva veikti realybėje, kurioje mes iš visų jėgų stengiamės sudaryti sąlygas demokratinėms jėgoms veikti laisviau ir ryžtingiau, ir tuo pat metu konfrontuojame su galingiausiomis oligarchinėmis, nomenklatūrinėmis ir prokremliškomis jėgomis, kurios „atsidėkoja“ mums įvairiomis formomis, daugiausia remdamos mūsų konkurentus, o tam tikrais atvejais ir inicijuodamos tokių konkurentų atsiradimą žurnalų ir konferencijų rinkoje. Deja, net drąsiausi Lietuvos demokratinės politikos atstovai apsimeta, kad to nemato ir nesupranta, tarsi kalbėtume apie normalią konkurenciją rinkoje, o ne apie Rusijos ir oligarchų pastangas nutildyti tokius kaip mes, kurie skatina ryžtingiau siekti energetinės nepriklausomybės ir deoligarchizuoti demokratiją. Taigi, ignoruoja ne pastangas nugalabyti mūsų redakciją ir mūsų organizuojamus forumus, o pastangas sunaikinti pasipriešinimą Rusijos ir oligarchų įtakai. Nors būtent tokie Lietuvos lyderiai kaip Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė privalėtų būti pasipriešinimo šiai įtakai priešakyje. Bet nėra, ir tai daro milžinišką žalą mūsų demokratijai, visuomenės vienybei ir žmonių gerovei. Lietuvos žiniasklaidos deoligarchizavimas turėtų būti vienas svarbiausių uždavinių 2022-aisiais. Tai padarius, pavyktų išvaduoti laisvą žodį iš Kremliaus ir oligarchinių grupių nelaisvės. Galima iš dalies suprasti, kodėl konservatoriai su liberalais ir jų suformuota Vyriausybė, dar sykį (konservatorių atveju – trečią, liberalų – antrą) būdami valdžioje, bijo skaidrinti žiniasklaidos verslo aplinką ir bando apsimesti, kad viskas su Lietuvos žiniasklaida yra gerai – tiesiog bijo užsitraukti oligarchinės žiniasklaidos ir pačių oligarchų pyktį. Bet juk būtent oligarchinė žiniasklaida I. Šimonytės Vyriausybei

vimą, galintį sustiprinti Lietuvos ekonomikos potencialą, bei nuolat aiškinti Lietuvos žmonėms, kokių tikslų siekiama ir kodėl tik tokie žingsniai, stiprinantys demokratišką ir pažangią Lietuvą, gali užtikrinti ilgalaikį mūsų valstybės saugumą ir piliečių gerovę. Deja, susidaro įspūdis, kad šiandien tokios telkiančios demokratinės lyderystės Lietuvoje nėra, tarsi Lietuvos gy-

padovanojo trąšų lietų! Jei laisvas žodis Lietuvoje ir toliau išliks oligarchinių sistemų įkaitu, patartume Vyriausybės nariams įsigyti neperšlampamų drabužių, nes 2022 ir ypač 2023 m. prognozuoju gausius trąšų kritulius. Ir šiuo atveju raginčiau veikti ryžtingai. Ir ne tik todėl, kad tik taip bus galima išvengti demokratinių jėgų užtrolinimo, bet ir todėl, kad, norint sustiprinti Lietuvą, būtent 2022-ieji yra itin palankūs ryžtingiems sprendimams ir sisteminėms permainoms, kurios skaidrintų ir stiprintų tiek mūsų valstybės ekonomiką, tiek ir demokratiją. 2022-aisiais būtina ryžtingai pasipriešinti ir Rusijos energetiniam diktatui. Didžiulėms energijos išteklių kainoms reikia priešpriešinti ryžtingą atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros, energetinės nepriklausomybės ir gerovės viziją. Tik taip būtų eliminuota galimybė, kad ateityje vėl išgyvensime panašų kainų šoką, kokį Lietuvos žmonės ir verslas patyrė 2021 m. pabaigoje ir 2022 m. pradžioje. Taip pat reikėtų įgyvendinti pilietinės energetikos viziją – šimtams tūkstančių Lietuvos šeimų sudaryti galimybę įsitraukti į atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą ir gauti iš to papildomos naudos. Žinoma, apie tai reikia nuosekliai komunikuoti su visuomene, pabrėžti, kad to tikslas – užtikrinti, kad kainų krizės nebepasikartos, kainos bus mažesnės, o didelė dalis energetikos sektoriuje generuojamos naudos atiteks Lietuvos žmonėms. Apie tai išsamiai kalbėsime forume „GreenTech Vilnius“ sausio 27 dieną. Šiame renginyje sieksime paskatinti Lietuvos verslo ir politikos lyderius vienytis ir siekti ryžtingos politikos, didinančios atsinaujinančių išteklių energetikos potencialą, bei informuoti Lietuvos žmones apie vienintelį tvarų kelią į energetinę gerovę. Taip pasipriešinsime Rusijos interesams ir skleidžiamoms melagingoms įtaigoms, esą energetinė gerovė priklauso tik nuo Rusijos režimo geranoriškumo. Lietuvos žiniasklaidos deoligarchizavimas ir energetinės nepriklausomybės nuo Vladimiro Putino imperijos įtvirtinimas yra svarbiausi darbai ir jiems būtina tvirta demokratinė lyderystė. Tačiau 2022-aisiais

nyba nuo Rusijos energetinės invazijos arba Pekino spaudimo būtų ne nacionalinių interesų, o tam tikrų ministerijų ar žinybų lygio klausimai. Tai verčia kalbėti apie tai, kad nors yra manančiųjų, jog Lietuvai reikia labiau „nomenklatūrinės“ valdžios, mano tvirtu įsitikinimu, viena Lietuvos bėdų yra ta, kad net ir demokratinės politikos lyderiai vis dar yra viena koja įklimpę į nomenklatū-

turėsime atsakyti ir į Pekino smūgį mūsų ekonomikai. Priešingu atveju prokremliškos (propekiniškos) nuotaikos, kurias masiškai skleidžia opozicija ir oligarchinė žiniasklaida, galutinai įsitvirtins Lietuvos visuomenėje. Ir vėl Lietuvos žmonių gerovė bus susieta su Kinijos, nors turėtų būti susieta su pažangiausių valstybių rinkomis. Todėl labai svarbu 2022 m. telkti pažangiausias Lietuvos jėgas ir, Kinijos diktatūrai spaudžiant mūsų valstybę, vienyti demokratijas, ypač Europos Sąjungą, su tokiais Kinijos veiksmais nesitaikstyti. Tuo pat metu reikia tvirtai išlaikyti Lietuvos, kaip demokratijos ir laisvės gynėjos, įvaizdį ir jį įdarbinti didinant ekonominį bendradarbiavimą su JAV bei kitomis Vakarų demokratijomis bei maksimaliai koncentruoti pastangas į technologijų ir aukštą pridėtinę vertę kuriančių sektorių plėtrą. Į tai reikėtų įtraukti tiek startuolius, tiek aukštąsias mokyklas, tiek už imigraciją ir protų pritraukimą atsakingas institucijas. Būtina stengtis, kad 2022-aisiais Lietuva taptų ne Maskvos ir Pekino smaugiama bei Minsko režimo hibridiniame kare skandinama, o demokratinę lyderystę ir pažangą koncentruojančia valstybe. Neabejoju, kad to galima pasiekti, kaip ir tuo, kad dalį šio potencialo I. Šimonytės Vyriausybė tikrai realizuos. Tačiau, norint realizuoti visą potencialą, svarbiausias klausimas, į kurį turėtų atsakyti pati premjerė, yra šis: ar 2021 m. iškilę iššūkiai, susiję su informacinės aplinkos oligarchizacija, Kremliaus suorganizuotu energijos išteklių kainų šoku, Pekino režimo sankcijomis ir Minsko vykdomu hibridiniu karu, nėra tokie svarbūs, kad jiems būtų teikiama daugiau dėmesio, ar vis dėlto į juos demokratinis lyderis privalėtų aktyviai reaguoti – sustiprinti valstybę ir demokratiją? Algirdas Mykolas Brazauskas ir panašūs veikėjai galėtų nereaguoti ir toliau darbuotis pagal penkmečio planą, bet demokratinis lyderis, siekiantis telkti savo valstybę pažangai, reaguoti privalėtų. Nors Lietuvoje įsigalėjusios nomenklatūrinės demokratijos tradicijos ir daromas spaudimas nepersistengti, labai norisi tikėti, kad I. Šimonytė ras jėgų šias nomenklatūrines tradicijas palikti praeityje.

rinės politikos tradicijas. Tuo nesunku įsitikinti pažvelgus į Angelą Merkel, Emmanuelį Macroną ar Joe Bideną – visi jie, nors ir yra skirtingo amžiaus, labai aktyviai komunikuoja savo viziją visuomenei, ypač reaguodami į krizes: ko siekia, kaip ir kodėl tai yra naudinga jų valstybių piliečiams. Net Donaldas Trumpas, ir tas turėjo sienos nuo nelegalių imigrantų viziją ir kartodavo ► 61

NUMERIO TEMA ją po dešimt kartų per dieną. Tad metas paklausti, kokia yra I. Šimonytės vizija. Kokius svarbiausius darbus ji siekia padaryti reaguodama į krizes, tarp jų ir į energijos išteklių kainų krizę? Dėl kokių tikslų ji pasiryžusi aukotis, nes tik jų realizavimas gali padėti sukurti pažangią, stiprią, visų žmonių, o ne tik įtakingųjų gerovės valstybę? Neabejoju, kad Lietuvai būtina telkianti demokratinė lyderystė ir I. Šimonytė gali tapti tokia lydere. Tik visų pirma reikia įveikti susiformavusias nomenklatūrines tradicijas ir suprasti, kodėl jos pražūtingos demokratiniams lyderiams. Nomenklatūrai ir jos išau-

modeliuojami bei įvairių įtakos grupių išnaudojami demokratinių jėgų dominuojamos valdžios šturmai. Nors tokios telkiančios vizijos reikėjo 2021-aisiais, dar nevėlu ją visuomenei pateikti ir 2022-aisiais. Tik reikėtų paskubėti, nes negali žinoti, kada bus susprogdinta kita trąšų ar mėšlo bomba. Būtų labai gerai, kad kai ji sprogs, I. Šimonytės Vyriausybę nuo jos apgintų visuomenę telkianti vizija, o ne sopulingi pamąstymai apie Vyriausybės pasitraukimą, nes keliaujant šiuo keliu gali tekti ir pasitraukti. Nors net neabejoju, kad ir pati premjerė kuo puikiausiai supranta, kad tai pakenktų Lietuvos valstybei.

Tiesa, norint, kad 2022 m. I. Šimonytė realizuotų savo demokratinės lyderystės potencialą, o Lietuva stiprėtų, labai svarbus LRT ir socialinių tinklų kūrėjų apsisprendimas nebeaptarnauti nomenklatūros ir neskaidrių sistemų. Vis dėlto ilguoju laikotarpiu ne mažiau svarbus ir verslo bei startuolių kūrėjų apsisprendimas – rinktis stiprinti demokratinę Lietuvą ar oligarchinių jėgų puoselėjamą, spindinčią, tačiau tuštybės ir Kremliui naudingos įtakos pripildytą vertybinę aplinką. gintiems oligarchams jokios telkiančios vizijos nereikia. Pavyzdžiui, okupacijos metais A. M. Brazauskas galėjo daryti, ką panorėjęs: medžioti, puotauti arba miegoti, vis tiek tauta manė, kad jis rūpinasi Lietuva: ką nors stato, gražina, nes dėl šio kilnaus tikslo labai susitelkusi dirbo visa propagandistų armija. Na, o Nepriklausomybės metais nesugebėjome pasirūpinti žiniasklaidos skaidrumu, todėl šiandien didelei daliai žiniasklaidos priemonių įtaką daro arba buvusios nomenklatūros bičiuliai (remiami nomenklatūros išaugintų oligarchų), arba su Rusija verslo ryšiais susiję oligarchai, o dažniausiai – ir tie, ir anie. Todėl šiandien nei S. Skverneliui, nei tuo labiau V. Matijošaičiui jokios vizijos nereikia. Juk ir taip visi Kaune mano, kad jei lietus gatves nuplovė – tai Visvaldo darbas. Užtat demokratiniams lyderiams tokia vizija būtina, ypač jei žiniasklaida yra veikiama oligarchijos, nomenklatūros ir Kremliaus bičiulių. Jei visuomenei nuolat deklaruojami Vyriausybės tikslai ir paaiškinama, kodėl jie svarbūs jų gerovei, ši vizija tampa galingiausiu demokratinių jėgų skydu ir į jį sudūžta Rusijos 62

Tiesa, nėra lengva ryžtis tapti telkiančia lydere, ypač matant, kaip žiniasklaida nepavargdama trolina ir net geriausius Vyriausybės darbus piliečiams išverčia į oligarchų interesus atitinkančią kalbą: neaišku, neteisinga, bus problemų, bankrutuos, nuskurs... Tai gali demotyvuoti imtis bet kokios komunikacijos ir apsiriboti reakcija į aktualijas, kurių ignoruoti neįmanoma. Todėl labai svarbu, kad LRT pagaliau atsisakytų nomenklatūrinio transliuotojo tradicijų ir siektų kuo kokybiškiau atlikti visuomenės švietimo misiją. Tokiu atveju 2022-ieji gali tapti demokratinei lyderystei palankiausiais metais nuo Nepriklausomybės atgavimo laikų. O premjerę stabdyti galėtų nebent žmogiškai suprantama visiems posovietinėse valstybėse iškylantiems demokratiniams lyderiams būdinga baimė, kad jei tapsi telkiančiu lyderiu, nomenklatūra ir Kremlius tai įvertins kaip akivaizdų manifestą, jog net ir po artėjančių rinkimų nesiruoši atiduoti valdžios. Na, o tada gali tekti sulaukti paties nuožmiausio ir šlykščiausio puolimo. Taip, tai yra tiesa. Tačiau tiesa yra ir tai, kad jei Vy-

riausybė demonstruos stiprią telkiančią lyderystę, puolantieji pralaimės. Galime suprasti, kad nėra lengva ryžtis kelti ir vesti Lietuvą iš dirbtinai diktatūrų ir jų bičiulių keliamų krizių į demokratinę stiprios ir klestinčios valstybės ateitį. Tačiau jau vieną kartą 1991-aisiais Lietuva tokį kelią pasirinko, nepaisydama grasinimų, energetinės blokados ir ekonominio spaudimo. Mes pasirinkome laisvę ir demokratiją. Būtent todėl šiandien gyvename daug geriau nei Baltarusija, kuri nesugebėjo išsivaduoti iš Rusijos gniaužtų ir pasirinko pigias dujas. Sakysite, kad šis palyginimas per drastiškas? Bej juk šiandien gyvename tektoninių lūžių tiek energetikoje, tiek geopolitikoje metais. Dėl jų įtakos Rusija nenustoja grasinti karu, smaugti energijos išteklių kainomis ir pjudyti demokratines jėgas troliais, oligarchais bei nuo jų priklausančia žiniasklaida. Be to, į karą su demokratijomis įsitraukė ir Kinija. Jos abi ir jų partneriai nori, kad demokratijos, taigi – ir Lietuva, pasiduotų, atsisakytų savo principų, laisvės ir pasirinktų priklausomybę mainais į pigesnes dujas, Kinijos rinką ir viltį, kad gavę, ko nori, daugiau nieko iš mūsų nebenorės, karu nebegrasins ir ekonomiškai nebespaus. Deja, taip nebus. Skleidžiant šį melą bandoma mus priversti vietoj klestinčios demokratijų ateities rinktis baimės, neskaidrios įtakos ir priklausomybių kupiną ateitį – sukompromituotą demokratiją. Tad su kuo daugiau šių primetamų priklausomybių šiuo tektoninių geopolitinių slinkčių metu susitaikysime, tuo mūsų ateitis bus panašesnė į tą, kurią 1991-aisiais atmetėme. Neabejoju, kad 2022-aisiais galime ne tik atmesti diktatūrų ir jų bičiulių siūlomą ateitį, bet ir realizuoti milžinišką Lietuvą stiprinantį spurtą, apie kurį rašysiu birželio numeryje. Tačiau tik tuo atveju, jei demokratiniai lyderiai neleis Lietuvai primesti naujų priklausomybių, idealiu atveju – jei vaduos iš tų, kuriose vis dar skęsta mūsų demokratija. Tikiuosi, kad taip ir bus, o birželio numeryje galėsime įvertinti I. Šimonytės telkiančios lyderystės viziją ir jos pranašumus. Nors tapti telkiančiu lyderiu yra ne tik baisu ir pavojinga, bet ir sunku, jei myli savo šalį ir jos žmones ne nomenklatūrinio lyderio meile, o iš tiesų, tai neturėtų būti neįmanoma. 

VILNIUS GREENTECH FORUM

2022

SVARBIAUSIAS REKLAMA ŽALIOSIOS EKONOMIKOS FORUMAS REGIONE

SAUSIO 27 D. FORUMĄ PRISTATO:

GENERALINIS RĖMĖJAS:

Žalioji energija - greičiausias kelias nulinės emisijos link

PARTNERIAI:

Gerbiami mūsų žurnalo skaitytojai, su džiaugsmu pristatome jums 2021-ųjų Lietuvos metų žmonių trisdešimtuką ir primename, kodėl jį sudaryti yra taip svarbu. Įvairių įtakingiausių, žinomiausių ar metų žmonių rinkimų Lietuvoje yra daugybė, tad kam reikalingi dar vieni? Nes daugelis tų, kurie sudaro tokius sąrašus ar reitingus, stengiasi pasišildyti žinomų žmonių bei jų darbų šlovės spinduliuose ir nekreipia dėmesio į tai, kaip ta šlovė pasiekiama. O mums tai rūpi. Nes jei nerūpės, ilgainiui gali atsitikti taip, kad didelę dalį žinomiausių ir šlovingiausių žmonių sąrašo sudarys tie, kurie savo talentą derina su palankumu Maskvai ir jai naudingiems oligarchams. O tai nebūtų labai gerai. Tad mes žurnalo VALSTYBĖ Metų žmones skelbiame tam, kad ne šiaip įvertintume žinomiausius ar daugiausia pasiekusius asmenis, bet visų pirma tuos, kurių laimėjimai ir demonstruojamos vertybės stiprina mūsų valstybę. Jei šias vertybes branginsime, puoselėsime ir į jas orientuosime visuomenę, tikėtina, kad šių vertybių Lietuvoje bus daugiau, o valstybė bus stipresnė. ►

65

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

LIETUVOS MEDIKAI – UŽ GELBĖJAMAS LIETUVOS ŽMONIŲ GYVYBES 2021-ieji buvo pažymėti COVID-19 ir nesibaigiančių įtampų, susijusių su diskusijomis apie tai, kaip turime kovoti su pandemija: antiskiepininkai įtikinėjo, kad vakcinos yra blogis, o suvaržymai, susiję su pandemija, yra neteisėti, oponentai stengėsi įtikinti, kad šie suvaržymai, 66

kaip ir vakcinos, yra būtini siekiant sumažinti mirčių skaičių ir milžinišką krūvį, tenkantį sveikatos priežiūros sistemai, tiksliau – joje dirbantiems žmonėms. Tiems, kurie bene mažiausiai vėlėsi į šias diskusijas, dirbo savo darbą ir gelbėjo žmonių gyvybes. Privalome tai įvertinti ir

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

AGNĖ BILOTAITĖ – LYDERĖ, SUSTABDŽIUSI HIBRIDINĘ INVAZIJĄ Sunku įsivaizduoti, kokią situaciją būtume turėję Lietuvos pasienyje ir Lietuvoje, jei ne vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, kuri prisiėmė atsakomybę ir ryžtingai, nesiblaškydama priėmė daugybę sprendimų, kad sustabdytų Baltarusijos ir Rusijos suplanuotą bei agresyviai realizuojamą hibridinę invaziją, kai išnaudojant pabėgėlius buvo stengiamasi smogti Lietuvai ir Europos Sąjungai, suskaldyti valstybes bei pačią Sąjungą ir sustiprinti radikalias jėgas. Tam A. Bilotaitė, nepaisydama milžiniško jos pačios puolimo, sėkmingai pasipriešino. Žinoma, šios politikės oponentai ir šiandien gali teigti, kad jos veikla nebuvo itin svarbi. Tačiau susimąstykime, kas būtų buvę, jei A. Bilotaitė lemiamais momentais nebūtų prisiėmusi atsakomybės ir kiekvieną sudėtingesnį sprendimą būtų perkėlusi į vidaus politiką. Juk taip jie būtų tapę papildomų įtampų, rietenų ir susipriešinimo priežastimi. Beje, to, mūsų įsitikinimu, ir siekė Vladimiras Putinas, tačiau jo planai sudužo atsitrenkę į A. Bilotaitės pasiryžimą prisiimti atsakomybę ir apginti valstybę. Manytume, kad būtent tai ir lėmė Kremliaus sprendimą Aliaksandro Lukašenkos kontroliuojamą invaziją nuo Lietuvos sienų pakreipti Lenkijos link. Kremliui tapo akivaizdu, kad šia invazija suskaldyti Lietuvos nepavyks. Todėl už tai, kad šis pavojingiausias 2021-ųjų puolimas prieš Lietuvą nusilpo, visų pirma turime būti dėkingi, neslėpsime, netikėtos, bet Lietuvai labai svarbios A. Bilotaitės politinės lyderystės iškilimui. ►

padėkoti jiems už jų kantrybę, pasiaukojimą ir už tai, kad dažnai neviltį keliančių nesibaigiančių diskusijų fone jie gynė ir tebegina mus visus nuo kol kas šiame šimtmetyje pavojingiausios pandemijos keliamos grėsmės. MARIAUS MORKEVIČIAUS NUOTR.

2021-ųjų pabaigoje Skirmantas Malinauskas paskelbė tyrimą, kurio taikiklyje atsidūrė ir Agnė Bilotaitė. Labai atsakingai įvertinome situaciją ir priėjome prie išvados, kad tyrime pateikti duomenys iš tiesų svarbūs visuomenei, tačiau neleidžia daryti išvados, kad ministrės sprendimai buvo grįsti ne valstybės, o asmeniniais interesais.

67

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

„KABULO VIENUOLIKTUKAS“ – UŽ NARSĄ GINANT LAISVĖS IR DEMOKRATIJOS IDEALUS Visi turbūt kuo puikiausiai žino vieną įspūdingiausių 2021-ųjų įvykių, kai, šiemet pasitraukus JAV karinėms pajėgoms ir JAV sąjungininkams, taip pat ir Lietuvos atstovams, iš Afganistano, šią valstybę į savo rankas perėmė talibai. Vyraujant įsitikinimui, kad visi, bendradarbiavę su demokratinėmis valstybėmis, bus išžudyti, kilo milžiniška panikos banga. Ne tik Kabulo gatvės virto milžiniška iš miesto bėgančių žmonių suformuota spūstimi, bet ir iš Kabulo oro uosto nebegalėjo pakilti lėktuvai, nes į juos kabinosi šimtai už savo gyvybę kovojančių afganistaniečių. Būtent į šią griūvančios valstybės realybę ir atskrido 11 narsių žmonių iš Lietuvos. Panikoje skęstančiame mieste jie surado su Lietuva ir jos kariuomene bendradarbiavusius žmones ir parskraidino juos į mūsų šalį. Išgelbėjo gyvybę žmonėms, kurie padėjo mums Afganistane, kurių darbas, tikėtina, prisidėjo ir prie to, kad Afganistane buvo lengviau ir saugiau dirbti mūsų kariams. Ir nors skeptikai gali sakyti, kad visa tai yra beprasmiška, nes vis tiek visos pastangos sukurti demokratiją Afganistane nuėjo perniek, iš tiesų taip nėra. Taip, šiandien demokratija iš Afganistano atsitraukė, tačiau tokių žmonių kaip vadinamasis Kabulo vienuoliktukas dėka ji dar galutinai nepralaimėjo. Juk mes 68

neišdavėme tų, kurie patikėjo demokratija. Tik tokių drąsuolių kaip mūsų „Kabulo vienuoliktukas“ dėka mes šiuos žmonės išgelbėjome. Todėl jie išliks, kaip ir jų tikėjimas demokratijos vertybėmis, o jų vaikai turės galimybę studijuoti Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje. Ir ką gali žinoti – galbūt jie ateityje ir taps ta Afganistano diaspora, kuri dar kartą pabandys susigrąžinti savo šalį iš talibų rankų ir galop laimės. O jei kada taip atsitiks, šio ilgo ir sunkaus kelio pradžioje bus ir „Kabulo vienuoliktukas“. Vienuolika narsių Lietuvos piliečių, kurie, daugeliui kalbant apie laisvės ir demokratijos idealus, savo darbais pademonstravo, kad dėl šių idealų yra pasiryžę rizikuoti net savo gyvybe. ► Šlovė beveidžiams didvyriams – tikriausiai taip reikėtų įvardyti situaciją, kai norėdami įvertinti „Kabulo vienuoliktuko“ narsą negalime rodyti nei jų veidų, nei tuo labiau informuoti, kas jie tokie ir kokios jų pareigos. Todėl ir straipsnis skiltyje „Asmenybės“ nėra toks, kokio norėjome, tačiau tikimės, jog pakankamas, kad atiduotume pagarbą mūsų didvyriams.

LIETUVOS KARIUOMENĖS NUOTR.

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

EDITA ABRUKAUSKIENĖ – UŽ PARAMOS FONDĄ „RUGUTĖ“ IR MEILĘ ARTIMAJAM Nors rinkdami Metų žmones labai stengiamės, kad jų veikla būtų išskirtinai svarbi būtent praeinančiais metais, Editos Abrukauskienės veikla yra svarbi kiekvienais metais. Kaip mums laiške teigė kolegė, „Verslo žinių“ analitikė Jovita Budreikienė, į kurią, kaip ir kitus kolegas, kreipėmės prašydami padėti identifikuoti tuos, kurie labiausiai prisideda prie Lietuvos žmonių vienybės, „būtina Editos veiklą įvertinti už jautrumą, atsidavimą ir visokeriopą bei nuolatinę pagalbą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams bei jų tėvams“. Tai ir darome, nes visiškai sutinkame ir su kolegų iš 15min.lt nuomone, kurią jie atspindėjo antraštėje „Nuo vėžio mirusiai dukrelei moteris sukūrė gyvą paminklą“. Taip įvertintas kelias, kuriuo teko eiti Editai ir Dainorui Abrukauskams ilgus dvejus metus ko-

vojant už savo dukters gyvybę. Metus, kurie, kaip teigiama 15min.lt publikuotame straipsnyje, buvo kupini ir didžiulio skausmo, ir beribio džiaugsmo, mėgaujantis kiekviena naujai išaušusia diena. Metus, kurie trejų metukų Rugilei, nepaisant jos stipraus noro gyventi, buvo paskutiniai. Bet jos gyvenimas ir kančia neliko neįprasminti – visa tai virto fondu „Rugutė“, kurio svarbiausia misija yra padėti šeimoms, kurių vaikai serga onkologinėmis ligomis. Gal iš tiesų Editos veiklą turėjome įvertinti anksčiau, tačiau esame dėkingi kolegoms, kurie padėjo tai padaryti dabar, kai vienybė, rūpinimasis vieni kitais, gebėjimas ne užsidaryti savo asmeniniuose pasauliuose, savo darbuose ir šeimose, o matyti artimąjį ir ištiesti jam pagalbos ranką, yra kaip niekad svarbus.

LAURYNAS BAREIŠA – UŽ LAURUS VENECIJOS KINO FESTIVALYJE Šiemet debiutinis režisieriaus Lauryno Bareišos ilgametražis filmas „Piligrimai“ Venecijos kino festivalyje buvo išrinktas geriausiu konkursinės programos „Horizontai“ filmu. Kaip mūsų redakcijai teigė Lietuvos režisierius Arūnas Matelis, tai yra įvertinimas, kurio negalima nepastebėti. Jis demonstruoja Lietuvos kūrėjų potencialą ir tai, kad jie turi visas galimybes atsiskleisti dar didesne galia. Filmą „Piligrimai“ kartu su režisieriumi L. Bareiša kūrė prodiuserė Klementina Remeikaitė. Pagrindinius vaidmenis „Piligrimuose“ sukūrė kylantys ir jau žinomi jaunosios kartos aktoriai Gabija Bargailaitė, Giedrius Kiela, Indrė Patkauskaitė ir Paulius Markevičius, o prie filmo kūrimo prisidėjo žinomi Lietuvos kino profesionalai – operatorius Narvydas Naujalis, dailininkė Sigita Šimkūnaitė, kaip ir daugelis kitų, kurių dėka Lietuvos kinas tapo matomas ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje. 70

VAIZDO ĮRAŠO STOPKADRAS

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

LAURA ASADAUSKAITĖ-ZADNEPROVSKIENĖ – NE TIK UŽ OLIMPINĮ MEDALĮ Šių metų Tokijo olimpinėse žaidynėse Lietuvos olimpinė rinktinė, švelniai tariant, nesublizgėjo. Laurai Asadauskaitei-Zadneprovskienei startas taip pat nebuvo lengvas – žiniasklaida jos pasirodymą fechtavimosi rungtyje įvertino žodžiais „slogus startas“. Galimybes kovoti dėl medalių atgaivino jojimo rungtis, o tada vyko dar vienas neįtikėtinas pasirodymas šaudymo ir bėgimo rungtyje. Laura distanciją įveikė įspūdingu tempu, aplenkė savo varžoves ir iškovojo sidabro medalį. Apie jį po finišo atletė kalbėjo taip: „Iškovojau medalį, kuris svarbus tiek man, tiek visai Lietuvai. Žinau, kad visa šalis jo labai laukė. Tai yra visos šalies medalis.“ Taip, tai – sidabras, tačiau būkime objektyvūs ir pažiūrėkime, kokioje aplinkoje jis pelnytas. Privalome rasti drąsos ir patys sau pripažinti, kad mažesnė nei paprastai olimpinė rinktinė ir medalių skaičius nėra atsitiktiniai. Pažiūrėkime, kieno rankose yra Lietuvos futbolas ir kaip mes su LTOK NUOTR.

tuo susitaikome. Nuopuolį išgyvena ir Lietuvos krepšinis, net Kauno „Žalgiris“ – Eurolygos dugne. Tai galima aiškinti įvairiai, tačiau tiksliausias paaiškinimas būtų tai, kad mes visi leidome nomenklatūrai, oligarchams, net su nusikalstamu pasauliu susijusiems veikėjams Lietuvos sportą paversti savo interesų ir įtakos lauku. Tad neturime stebėtis, kad tokioje vertybinėje aplinkoje sportininkų patriotizmas ir meilė Tėvynei, kuriais mažesnių ir ne pačią geriausią sportinę bazę turinčių valstybių atletai grindžia kelią į pergales, patiria eroziją. Ir tik stipriausi šiai dvasią žlugdančiai aplinkai pasipriešina ir išsaugo viltį bei orientyrą jauniesiems sportininkams. Pavyzdį, kad kovoti ir nepasiduoti verta, kad, nepaisant tų nomenklatūrinių, net kriminalinių, dumblių, kuriais apauga mūsų sportas, kovoti už savo Tėvynę ir dovanoti Lietuvos žmonėms pergales verta. Juk dumbliai kada nors nukris, o pergalės išliks ilgam. ► 71

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

HENRIKAS RAPOLAS URBONAS, SIMONA ANDRIJAUSKAITĖ IR DOMAS LABOKAS – UŽ „INTERACTIO“ Šiemet startuolis „Interactio“ pritraukė didžiausią A serijos raundo investiciją Lietuvoje – 30 mln. JAV dolerių. Tai didžiausias A serijos raundas (etapas, kai startuolis pirmą kartą pritraukia didelių rizikos kapitalo investicijų) Lietuvos startuolių istorijoje ir vienas didžiausių Baltijos šalyse. Galima daug rašyti apie šio startuolio laimėjimus, pavyzdžiui, kad „Interactio“ tapo pirmuoju Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų institucijų pasirinkimu, organizuojant nuotolinius susitikimus. O praeitų metų gegužę „Interactio“ padėjo surengti didžiausią Europos Komisijos organizuotą pasaulio lyderių telekonferenciją, kurios metu buvo surinkta 7,4 mlrd. eurų COVID-19 gydymo ir skiepų moksliniams tyrimams. Šiuo metu startuolis bendradarbiauja ne tik su didžiausiomis pasaulio institucijomis, bet

ir su korporacijomis, tokiomis kaip BMW, „JP Morgan“ ar „Microsoft“. Bet turbūt geriausiai šio startuolio ir jo įkūrėjų veiklą bei galimybes atspindi faktas, kad 2019–2020 m. „Interactio“ išaugo 12 kartų. Tačiau ne už rekordišką augimą ar pritrauktas investicijas „Interactio“ įkūrėjai verti būti Lietuvos metų žmonėmis, o už įkvepiantį pavyzdį. Už žinią, kad jauniems ir talentingiems žmonėms šiandien nereikia važiuoti į Silicio slėnį – jie gali tokį slėnį kurti Lietuvoje. Kaip teigia Henrikas Urbonas, gyvenantis kaime prie Klaipėdos bei važinėjantis iš namų į darbą traukiniu, o į užsienį skrendantis iš Palangos oro uosto. Už šią tiesą ir šį įkvėpimą jauniems kūrybingiems Lietuvos žmonėms ir dėkojame Henrikui, Simonai bei Domui.

EDGARAS MATAKAS – LIETUVOS PARALIMPINIO SPORTO ŽVAIGŽDĖ

Plaukikas Edgaras Matakas šiandien yra viena iškiliausių Lietuvos paralimpinio sporto asmenybių. Ramūno Leono treniruojamas sportininkas Tokijo paralimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalį (50 m plaukimas lais72

vuoju stiliumi), o Europos čempionate pelnė net tris aukso medalius: 50 ir 100 m plaukimo laisvuoju stiliumi ir 100 m plaukimo krūtine rungtyse. Beje, Tokijo paralimpinės žaidynės nebuvo pirmosios, kuriose startavo Edgaras. Jis dalyvavo ir Rio de Žaneiro žaidynėse. Per žaidynių atidarymo ceremoniją, kaip teigė žiniasklaida, ošiant daugiatūkstantinei miniai, septyniolikmetis sportininkas nešė Lietuvos Trispalvę. Ir nors pirmojoje savo paralimpiadoje jis medalių neiškovojo – S11 (visiškai nematančių sportininkų) klasėje 100 m plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyje užėmė 10 vietą, 50 m plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyje pagerino ir asmeninį, ir Lietuvos rekordą (27,86 sek.) ir buvo 11-as, o 400 m plaukimo laisvuoju stiliumi finale finišavo 8-as, – galima teigti, kad Edgarui Rio de Žaneiro paralimpiada buvo apšilimas, Tokijo atnešė bronzos medalį, tad belieka iš visos širdies jam ir Lietuvai palinkėti sėkmės 2024-ųjų Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse. ASMENINIO ARCHYVO NUOTR. / LPAK NUOTR.

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

SKIRMANTAS MALINAUSKAS – UŽ VILTĮ, KAD GALIME VALDYTI SAVO VALSTYBĘ Ko labiausiai trokšta blogis? Nors tai skamba paradoksaliai – tapti gėriu, tik kiek kitokiu. Trokšta tapti toks galingas, kad niekas nedrįstų priešintis, todėl ilgainiui baimė virstų nuolankumu, susitaikymu, prisitaikymu, priklausomybe ir net savotiška meile valdovui. Trokšta, kad demokratijos užvaldymas padėtų sukoncentruoti tokią galią šešėlyje, kad šešėlis taptų tikrąja valdžia. Tai – kelias, kuriuo žengdamos valstybės iš skaidrių tampa kontroliuojamos kapitalo, o kartais – ir nusikalstamų struktūrų. Todėl labai svarbu, kad šis procesas būtų matomas. Nes ko labiausiai bijo blogis? Būti išviešintas ir matomas. Negalime teigti, kad Lietuvos futbolo federacija šiandien yra blogis, tačiau faktai, kuriuos iškėlė Skirmantas Malinauskas, turėtų kelti nerimą. Tai, kad vienas įtakingiausių žmonių Lietuvos futbolo federacijoje – Arūnas Pukelis – buvo ne kartą teistas ir sietas su kriminalinėmis struktūromis, o vertinant Lietuvos futbolo federacijos narių etiką dominuoja advokatai, kurie reprezentavo A. Pukelio interesus, tikrai nėra tai, kas galėtų nuteikti labai džiugiai, ypač kai žinome, kad kontrabandos tinklai smaugia Lietuvą, o tie patys su kontrabanda susiję asmenys, kaip teigiama, prisideda ir prie hibridinio karo bei nelegalios imigracijos organizavimo. Šiame kontekste net ir teorinė tikimybė, kad Lietuvos futbolas galėjo tapti saugia ir milijonus eurų kiekvienais metais išsidalyti leidžiančia priedanga su nusikalstamu pasauliu siejamiems veikėjams ir jų gynėjams, iš tiesų turėtų kelti nerimą ne tik S. Malinausko gerbėjams, bet ir Lietuvos valstybės vadovams. Deja, kol kas jokios reakcijos nėra, todėl pasigirsta balsų, kad Skirmanto VAIZDO ĮRAŠO STOPKADRAS

kova yra beprasmė. Tačiau taip nėra. Jei jos nebūtų, šiandien jau visi tikriausiai šlovintume Lietuvos futbolo federaciją už viską iš eilės. Juk Lietuvos žinia-sklaida tuo metu, kai Skirmantas kaunasi su Federacijos vadovybe, pasidabino teigiamais ir informaciniais straipsniais apie Lietuvos futbolo aktualijas, tarsi būtų tapusi dar vienais A. Pukelio ir jo kolegų advokatais. Tad teigti, kad ankstesniais metais išrinkome Skirmantą Metų žmogumi, ir to užtenka, būtų klaida. Juk 2021 m. jam buvo dar sunkiau kautis su A. Pukelio ir Lietuvos futbolo federacijos įtaka, nes reikia ne tik tęsti kovą, bet ir tai daryti dabartinei Lietuvos futbolo federacijai vis palankesnėje informacinėje aplinkoje. Tad rinkdami Skirmantą Metų žmogumi galime bent taip jį palaikyti ir kartu padėkoti jo patronams, kurių dėka jis gali tęsti savo žygį už valstybę, kurioje niekam nepavyks nepastebėtiems užvaldyti Futbolo federacijos. ► Metų pabaiga Skirmantui Malinauskui buvo išskirtinė – kovą su Arūnu Pukeliu, Viktoru Uspaskichu ir panašiais veikėjais papildė kritika Remigijui Šimašiui, o vėliau – ir konservatorei Agnei Bilotaitei. Tikėtina, kad tai paskatino patronų skaičiaus mažėjimą, nes dalis jų yra jaunesni liberalių arba konservatoriškų pažiūrų žmonės. Raginame juos suprasti, kad jei norime turėti tokių drąsių kūrėjų kaip S. Malinauskas, privalome juos remti. Ir per ilgai ant jų nepykti, jei pavieniais atvejais gali atrodyti, kad jis kiek perlenkė lazdą.

73

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

ASOCIACIJOS „VIENARAGIAI LT“ ĮKŪRĖJAI – UŽ EKONOMINĖS IR VERTYBINĖS PAŽANGOS VILTĮ Septynios didžiosios Lietuvos startuolių bendrovės įsteigė asociaciją „Vienaragiai LT“ ir kartu sieks spartesnės visos Lietuvos startuolių ekosistemos plėtros. Tai labai svarbi žinia, nes, mūsų redakcijos įsitikinimu, būtent šis dešimtmetis gali būti pats sėkmingiausias Lietuvos technologinei, ekonominei ir socialinei pažangai. Neabejojame, kad startuolių asociacija šiame procese gali atlikti labai reikšmingą vaidmenį. Ir ne tik todėl, kad galės pasirūpinti spartesne visos Lietuvos startuolių ekosistemos plėtra. Iki atsirandant šiai asociacijai mūsų redakcija mažiausiai dešimtmetį stebėjo pažangą šioje srityje ir nuolat įvardydavo politikus, pareigūnus, visuomenininkus bei startuolius, kurie dėjo dideles pastangas, kad susiformuotų kuo palankesnė aplinka jaunam technologine pažanga paremtam verslui. Neabejojame, kad ir be asociacijos ši pažanga tęstųsi, nors tikėtina, kad šios asociacijos dėka ji gerokai pagreitės, o tai yra labai svarbu. Dar svarbiau yra tai, kad startuoliai, ypač vienaragiai, turi galimybę tapti tuo naujos kartos Lietuvos verslo elitu, kuris iš esmės skirsis nuo nemažos dalies egzistuojančio vadinamojo elito, kuris dažnu atveju yra įgalus rūpintis tik asmeniniu turtu ir prabangiais automobiliais, o juos supančia aplinka rūpinasi tik tiek, kiek tai būtina norint susikurti tei74

giamą įvaizdį žiniasklaidoje. Užtat startuoliai gali pasirinkti tapti nauja Lietuvos verslo inteligentijos karta, galima sakyti, XXI a. Vileišiais, ir jų iškilimas yra gyvybiškai svarbus tolesniam Lietuvos valstybės stiprėjimui. Būtent tokia lyderystė įgali ne tik pasirūpinti aplinka, palankia savo asmeninio verslo plėtrai, bet ir tapti atrama Lietuvos kultūrai, sportui, demokratinėms jėgoms, todėl yra tvirčiausias nepriklausomos, vieningos, žmonėms gerovę teikiančios valstybės pagrindas. Tiesa, vargu ar šiandien asociacijos „Vienaragiai LT“ steigėjai „Omnisend“, „Hostinger“, „Tesonet“, „Vinted“, „Bored Panda“, „Kilo Health“, „Tech Zity“ bei jų įkūrėjai apie tai galvoja, nes tai yra tolesnės startuolių bei jų kūrėjų ekonominės ir ypač vertybinės evoliucijos etapas. Vis dėlto apie jį būtina kalbėti jau šiandien, nes kuo ilgiau ši evoliucija tęsis, tuo blogiau bus valstybei. Tuo labiau kad spaudimas startuolių lyderiams ir bandymas juos priversti prisitaikyti prie egzistuojančio verslo elito mentaliteto yra milžiniškas, todėl privalome juos įspėti šiam spaudimui nepasiduoti ir tapti ne tik ekonominę savo verslų bei startuolių ekosistemos pažangą įgalinančia galia, bet ir tvirčiausiu pamatiniu XXI a. Lietuvos Nepriklausomybės akmeniu.

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

GENEROLAS RUSTAMAS LIUBAJEVAS – UŽ PROFESIONALUMĄ IR TARNYSTĘ VALSTYBEI Valstybės sienos apsaugos tarnybai, susidūrus su Aliaksandro Lukašenkos hibridine invazija, teko iš tiesų labai rimtas išbandymas. Ir su juo, manytume, ši tarnyba puikiai susidorojo. Už tai būtina įvertinti ir jos vadovą generolą Rustamą Liubajevą, kurio svarbiausiais bruožais šios krizės laikotarpiu galima įvardinti profesionalumą, tvirtumą, demonstruojamą pasitikėjimą savo vadovaujamos tarnybos jėgomis bei ramumą, kuris šiuo sunkiu metu buvo itin svarbus. Be jokios abejonės, visos šios savybės yra ir ilgametės

tarnybos Lietuvos pasienyje bei Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūroje (FRONTEX) rezultatas. Generolas R. Liubajevas – puikus simbolis profesionalų, kurie Nepriklausomybės metais subrendo mūsų valstybėje, atlieka savo pareigą ir gina mūsų šalies interesus. Ir nors visų dorai dirbančių pareigūnų įvertinti negalime, šį sykį būtų klaida to nepadaryti, nes išbandymas teko būtent generolui R. Liubajevui bei jo kolegoms, ir tikriausiai daugelis Lietuvos piliečių sutiks, kad jie su juo puikiai susitvarkė.

RASA RAČIENĖ – UŽ MEILĖS IŠKĖLIMĄ AUKŠČIAU UŽ PRIEŠPRIEŠĄ

Lietuva – tikrai ne vienintelė valstybė, kur dalies žmonių religiniai įsitikinimai supriešinami su kitos visuomenės dalies seksualine orientacija, ir tai tampa ne tik priešpriešos, bet ir visuomenę skaldančios neapykantos priežastimi. ASMENINIO ARCHYVO NUOTR. / IRMANTO GELŪNO NUOTR.

Šią neapykantą sąmoningai kursto visos destrukcinės jėgos, siekiančios silpninti demokratiją, didinti visuomenės poliarizaciją bei radikalizaciją. Taip visuomenės atsiduria situacijoje, kai tampa neįgalios ne tik vienytis, kad įveiktų iššūkius, tenkančius valstybės saugumui, žmonių gerovei, ateičiai, bet ir sutarti, kaip mūsų demokratijoje reikia derinti religijos laisvę ir teises bei seksualinių mažumų laisves ir teises. Ir tai nėra gerai, nes Lietuvai reikia ir vieno, ir kito. Deja, politikai, tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos, dažnai dirba ne siekdami sutarimo, o orientuodamiesi į reitingus ir į tam tikros dalies visuomenės nuostatas, todėl palaiko skaldymąsi ir priešpriešą. Būtent šiame kontekste Rasos Račienės, medicinos mokslų daktarės, vaikų gydytojos odontologės, o svarbiausia – LGBT vaiko motinos, išėjimas į pirmas gretas, LGBT vaikų motinų telkimas ir kreipimasis į visuomenę bei valstybės vadovus su prašymu pasirūpinti jų vaikais yra vilties ženklas, kad motinų meilė gali padėti nugalėti priešpriešą, ir kad mes, nors ir lėtai, per priešpriešos brūzgynus pajudėsime link sutarimo, kuris leis LGBT vaikams Lietuvoje jaustis saugesniems ir su didesne viltimi žvelgti į ateitį čia, savo Tėvynėje. ► 75

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

KNUDAS ERIKAS ANDERSENAS – UŽ PLANUOJAMAS 1,5 MLRD. EURŲ INVESTICIJAS Į LIETUVĄ Danijos atsinaujinančių išteklių energetikos bendrovė „European Energy“ planuoja į Lietuvos energetiką iki 2024 m. investuoti 1,5 mlrd. eurų – statyti vėjo ir saulės jėgainių, kurių bendroji galia siektų daugiau nei 1 000 megavatų. Taip ši bendrovė taptų viena didžiausių žaliosios energijos gamintojų šalyje. Būtina pabrėžti, kad „European Energy“ vienas iš įkūrėjų ir vadovas Knudas Erikas Andersenas smarkiai prisidės tiek prie Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekio, tiek prie vietinės elektros gamybos didinimo, o tai turėtų teigiamai veikti ir elektros kainas – jas mažinti. Taip pat šios investicijos sukurs šimtus naujų darbo vietų ir didins tiek valstybės biudžeto, tiek „Sodros“ pajamas.

„European Energy“ vadovas pabrėžė, kad postūmis investicijoms Lietuvoje buvo ne tik patraukli šalies investicinė aplinka bei geranoriškas institucijų bendradarbiavimas, bet ir lietuvio Andriaus Čypo, bendrovės „East Wind Brokers“ savininko ir vadovo, kuris dar 2018 m. supažindino su pirmosiomis galimybėmis investuoti į atsinaujinančių išteklių energetiką Lietuvoje, indėlis. Galime pasidžiaugti ir tuo, kad K. E. Andersenas 2022 m. sausio 27 d. dalyvaus mūsų organizuojamame forume „GreenTech Vilnius“ – skaitys pranešimą ir dalysis savo įžvalgomis apie atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros Europos Sąjungoje potencialą.

SERGEJUS LOZNICA – UŽ TAI, KAD UKRAINIETIS PADARĖ TAI, KĄ TURĖJOME PADARYTI MES Ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica – dar vienas užsienio pilietis Lietuvos metų žmonių sąraše. Į jį pateko ne tik todėl, kad jo sukurtas filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ pelnė pagrindinį prizą Amsterdamo tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje, bet ir todėl, kad dažnai Lietuvoje, net žvelgdami į istorinius įvykius, nesugebame peržengti per politinių interesų ir priešpriešos bedugnę. Šį filmą turėjome sukurti mes patys Lietuvoje, tačiau šiandien už jį turime dėkoti ukrainiečiui, kuris jo paties valstybei esant Rusijos imperijos taikiniu nusprendė taip atsidėkoti Mr. Landsbergiui, pasak režisieriaus, kartu su tauta sugriovusiam blogio imperiją. 76

BENDROVĖS NUOTR./ FILMAVIMO AKIMIRKA

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

RYTIS MASKELIŪNAS IR MODUPE ODUSAMI – UŽ MOKSLO PASIEKIMUS Kauno technologijos universiteto Informatikos fakulteto Multimedijos inžinerijos katedros tyrėjas Rytis Maskeliūnas ir jo vadovaujama doktorantė Modupe Odusami iš Nigerijos sukūrė giluminiu mokymusi (angl. deep learning) pagrįstą metodą. Juo remiantis, iš smegenų vaizdų galima prognozuoti Alzheimerio ligos pradžią. Algoritmas, analizuodamas magnetinio rezonanso tomografijos vaizdus, daugiau nei 99 proc. tikslumu atskiria ligos paveiktų smegenų nuotraukas. Naujasis metodas yra tikslesnis už anksčiau sukurtus metodus. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, Alzheimerio liga yra dažniausiai pasitaikanti demencijos forma – siekia iki 70 proc. visų demencijos atvejų. Pasaulyje apie 24 mln. žmonių yra paveikti šios ligos, o per artimiausius 20 metų dėl senstančios pasaulio visuomenės šis skaičius padvi-

gubės, todėl pažanga ne tik gydant, bet ir diagnozuojant Alzheimerio ligos pradžią bei kuo anksčiau pradedant taikyti gydymą yra ypač aktuali. ►

Ak s e s uAr Ai i r mAr š k i n i Ai v y r Am s

Didžioji g. 39 / Etmonų g. 1, Vilnius, tel. +370 646 91617, info@emties.lt, www.emties.lt

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

MATAS MALDEIKIS – UŽ DEMOKRATINĖS POLITIKOS LYDERYSTĘ Birželį, kai vadinamasis Didysis šeimos gynimo maršas buvo įgavęs didžiausią galią, o jo atstovai paskelbė reikalavimus ir pradėjo trijų dienų mitingą prie Seimo, nors tai greičiau panašėjo į Seimo, tiksliau – valdančiosios daugumos, apgultį, konservatorius Matas Maldeikis nepabūgo žengti pas protestuotojus ir su jais bendrauti. Šį žygį žiniasklaida įvertino antraštėmis, kuriose buvo konstatuota, kad jaunas Lietuvos politikas, žengdamas į „maršistų“ gretas, buvo išplūstas keiksmažodžiais ir įžeidinėjimais. Tie, kas pamena šį įvykį, tikriausiai neleis sumeluoti, kad tvyrojo tokia įtampa, jog galėjo susidaryti įspūdis, kad įsiutusi minia tuojau pat M. Maldeikį sudraskys. Tikriausiai tuo nereikia stebėtis, nes vadinamojo Didžiojo šeimos gynimo maršo renginių organizavimo stilius priminė seniau organizuotus protestus ginant Lietuvą nuo lietuviškos atominės elektrinės Visagine. Kaip puikiai žinome, to rezultatas – šiandien jau stovinti Astravo atominė elektrinė. Šiais protestais buvo pasinaudota, kad, išgąsdinus Lietuvos piliečius JAV ir Japonijos bendrovių projektu, virš Lietuvos ateities būtų pakabintas branduolinis „Rosatom“ monstras. Taip ir „maršistais“, ko gero, buvo ir bus stengiamasi pasinaudoti, norint užbaigti šį procesą. Tik šįkart bus gąsdinama seksualinių mažumų (LGBT) piliečių kova už lygias teises ir stengiamasi taip radikalizuoti visuomenę, kad net padorūs katalikai užmerktų akis matydami, kad juos telkiant priešpriešai su valdančiąja dauguma iš tiesų 78

stengiamasi sukelti radikalizmo bangą, kuri apsunkintų energetinei nepriklausomybei svarbių sprendimų priėmimą, padėtų rinkimus laimėti prokremliškoms jėgoms, o po rinkimų Lietuvą prijungti iš pradžių prie dviejų „Rosatom“ reaktorių pasienyje su Baltarusija, o ateityje – ir dar prie mažiausiai dviejų reaktorių pasienyje su Kaliningradu. Taigi, visuomenės baimės ir sąmoningai kurstoma agresija bus išnaudojama tam, kad Lietuvai būtų primesta pavojinga ateitis, o ką jau kalbėti apie tai, kad tokių jėgų įtakos plėtra dažnai neatsiejama nuo ne tik korupcinio, bet ir su Rusija sietinų kriminalinių struktūrų stiprėjimo. Šiame kontekste turime įvertinti M. Maldeikio žygį tiesiai į „maršistų“ epicentrą – pas protestuotojus, kuriuos, manytume, veikiančios jėgos stengėsi paversti savo instrumentu, kad nuverstų „blogąją“, „prisidirbusią“, „bailią“ valdžią. Būtent į tokią minią ir žengė M. Maldeikis. Taip jis pademonstravo, kad nebijo bendrauti su tautos atstovais, kad tos takoskyros tarp valdančiųjų ir piliečių, kurią visuomenei taip nori pademonstruoti suinteresuotos grupės, nėra, kad baisios, prisidirbusios, bijančios bendrauti valdžios legenda yra melaginga. Kartu jis padėjo padoresniems piliečiams krikščioniams pamatyti tai, kokia agresyvi, kupina neapykantos ir tamsi jėga slepiasi po Lietuvos valstybės simboliais ir gražiu Didžiojo šeimos gynimo maršo pavadinimu. Jos tikrąjį veidą visi galėjome pamatyti per rugpjūčio 10 d. mitingą, vėliau virtusį riaušėmis prie Seimo. ► LRT NUOTR.

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

JUSTAS LAUCIUS IR DARIUS BALČIŪNAS – UŽ KOVĄ SU SISTEMINE KORUPCIJA Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius ir Specialiųjų tyrimų tarnybos Centrinės tyrimų valdybos vadovas Darius Balčiūnas lapkričio 25 d. informavo visuomenę apie metus vykdytą tyrimą, per kurį pavyko atskleisti korupcinę schemą valstybės institucijose, atsakingose už teritorijų planavimą ir statybos darbų valstybinę priežiūrą. Nustatyta daugiau kaip 80 nusikalstamos veikos epizodų, tiriama per 150 nusikalstamos veikos atvejų, 60 galimų įtariamųjų, 20 iš jų – valstybės tarnautojai. Mūsų

redakcijos nuomone, tik tokiais ryžtingais ir principingais tyrimais galime naikinti korupcijos tinklus ir kurti skaidrią valstybę. Juk kuo daugiau bus tokių tinklų, tuo silpnesnis bus teisingumo, demokratijos, piliečių ir tuo stipresnis bus stambiojo kapitalo, korupcinių grupių ir net kriminalinių struktūrų balsas. Kova su korupcija, ypač sistemine, yra ypač svarbi, nes ją eliminavus silpsta visas korupcinės ir kriminalinės įtakos tinklas. Būtent todėl J. Lauciaus, D. Balčiūno ir jų kolegų darbą būtina pastebėti ir įvertinti.

VILNIAUS UNIVERSITETO IR VALSTYBINIO PATOLOGIJOS CENTRO MOKSLININKAI – UŽ VĖŽIO EIGĄ PROGNOZUOJANTĮ IŠRADIMĄ Ar žinote, kas yra imunogradientas? Tai Lietuvos mokslininkų sugalvotas terminas, kai mokslininkai suskaičiuoja limfocitų tankio pokyčius sąveikos zonoje ir gauna matematiškai išreikštą profilį – imunogradientą. Vilniaus universiteto (VU) ir Valstybinio patologijos centro (VPC) mokslininkai sukūrė naują metodą, padedantį prognozuoti storosios žarnos, krūties ir kitų rūšių vėžio eigą. Imunogradiento metodas gali įvertinti organizmo imuninį atsaką ir pasakyti, kuriai rizikos grupei priklauso ligonis, o onkologai tuo metu gali parinkti veiksmingiausią gydymą. Mokslininkai pasitelkia medaus korio modelį – skaitmeniniams ligonių audinių ir organų patologijos atvaizdams pritaikomos šešiakampės gardelės. Į pagalbą pasitelkiami ir neuronų tinklai, patys besimokantys iš savo 80

klaidų ir galintys rasti plika akimi nematomų pakitimų. Paprastam žmogui visa tai skamba lyg paukščių kalba! Prie 2017-aisiais pradėto išradimo darbuojasi apie dešimt mokslininkų: gydytojų patologų, bioinformatikų, genetikų, medicinos biologų, duomenų mokslininkų, vaizdo analizės specialistų. VPC direktorius ir VU Medicinos fakulteto profesorius Arvydas Laurinavičius sako, kad medaus korio metodas iki šiol buvo naudojamas ekologijoje ir geografijoje, o medicinoje jis pritaikomas pirmą kartą. Jis teigia, kad naujuoju metodu jau susidomėjo kelios bendrovės – jos svarsto, ar pirkti šį išradimą ir ar investuoti į jį. Konkrečių įmonių pavadinimų A. Laurinavičius dar nepanoro minėti dėl konfidencialumo susitarimų. VAIZDO ĮRAŠO STOPKADRAS

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

VIDMANTAS JANULEVIČIUS – UŽ LIETUVOS EKONOMIKOS MODERNIZAVIMĄ Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius – vienas iš kelių verslo lyderių ir vienintelis reprezentuojantis Lietuvos pramonę, kurį ir 2020 m. buvome išrinkę Metų žmogumi. Norime pagrįsti šį apsisprendimą, mat jį lėmė ne tik mūsų pačių pasirinkimas, bet ir kolegų įžvalgos. Lrytas.lt verslo redaktorius Vakaris Deksnys, įvardydamas V. Janulevičių kaip ryškiausią verslo atstovą, pabrėžė šio lyderio orientavimąsi į pažangiausias technologijas ir jomis paremtos produkcijos gamybos plėtrą Lietuvoje. Tai, kad „BOD GROUP“ yra aukštųjų technologijų įmonių grupė, gaminanti aukščiausios kokybės saulės modulius („SoliTek“) bei korekcinius akinių lęšius („BOD Lenses“), daugeliui yra žinoma, tačiau, V. Deksnio nuomone, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad šiemet bendrovė pardavė savo kompaktinių diskų verslą ir pradėjo baterijų gamyklos statybos darbus. Ir nors ši gamykla nebus „Gigafactory“ dydžio, jos statyba demonstruoja, kad V. Janulevičius ir šiuo atveju žengia pažangos avangarde. Mūsų redakcijos nuomone, būtent šiuo laikotarpiu V. Janulevičius atliko labai svarbų vaidmenį ir kaip Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas. Nors jo verslas gali būti tarp labiausiai kenčiančių nuo įtampų, kurias kelia Kinijos pastangos ekonominiu spaudimu primesti savo valią, jis, reprezentuodamas Lietuvos pramonės interesus, demonstravo ir demonstruoja lyderystę, kuri apima tiek Lietuvos pramonės, tiek ir valstybės nacionalinius interesus. Taip Lietuva išvengia dar vieno vidinio konflikto ir sudaromos sąlygos atsakingai sutarti tiek dėl paramos dėl Kinijos sankcijų nukentėjusiam verslui, tiek dėl ateities prioritetų, kurie stiprintų Lietuvos pramonę ir didintų jos nepriklausomybę nuo rizikingų rinkų. ►

ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

LAURA GUOKĖ – UŽ „TRIS PASAULIUS“, PELNIUSIUS ŠLOVĘ LOKARNE Būdama trejų metų, ji laimėjo pirmąjį konkursą Prancūzijoje – mama, pastebėjusi dukters gabumus, išleido ją į meninius užsiėmimus. 2121 m. Lokarne, Šveicarijoje, vykusiame 74-ajame Tarptautiniame kino festivalyje jau užaugusi menininkė Laura Guokė sužibėjo. Jos videoinstaliacija „Trys pasauliai“ buvo įvertinta tarptautine nepriklausomų kino kritikų specialiąja premija „Boccalino d’Oro 2021“. Apie ką pasakoja „Trys pasauliai“? Pasitelkiant asmenines patirtis ir įžvalgas, kūrinyje atskleidžiama moterų teisių tema. Menininkė gilinasi į moters pasaulėvoką, savivoką, savirealizaciją ir aprėpia platų moterims aktualių temų lauką. Grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje baigusi menininkė savo kūryboje neapsiriboja kuria nors viena meno rūšimi ar raiška, jos temų spektras labai platus. Dažniausiai Laura renkasi socialiai jautrias, demaskuojančias, žmogaus egzistenciją analizuojančias temas. Jos kalba – drąsi ir nenuspėjama, bet ne brutali ar šokiruojanti. L. Guokės sąskaitoje – daugiau kaip 16 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jos kūrybą pamėgo menotyrininkai ir meno kritikai. Menininkė gimė Kaune ir menais užsiėmė nuo mažens. Kiek ūgtelėjusi, ji lankė dailės mokyklą ir smuiko pamokas. Vėliau teko rinktis tarp dailės ir muzikos – nugalėjo dailė. „Savo darbais noriu kalbėti tik apie tikrus dalykus, kurti šiuolaikinį, bet kokybišką meną, kuris yra vizualus, – viename interviu pasakojo Laura. – Mano darbai konceptualūs. Save priskiriu romantiškiesiems konceptualistams, metamodernistams.“

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO ŽEMĖS ŪKIO AKADEMIJOS MOKSLININKAI – UŽ INOVATYVŲ SPRENDIMĄ, SUŽAVĖJUSĮ PASAULIO ŪKININKUS

82

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

VILIUS DRINGELIS – UŽ MENO ALBUMĄ „ART & US“, KURIO DIZAINAS TRIUMFAVO PRESTIŽINIAME KONKURSE Vilius Dringelis – jaunosios nepriklausomos kartos dizaineris, išsiskiriantis inovatyvia raiška: savo kūryboje jis sujungia šiuolaikines technologijas ir įvairias medžiagas ir taip gimsta išskirtiniai kūriniai. Pačiam kūrybos procesui taip pat tenka itin svarbus vaidmuo. Didžiausiame tarptautiniame dizaino apdovanojimų konkurse „A’ Design Award & Competition“ 2021 m. Viliaus kurtas meno albumo „Art & Us“ dizainas leidinių kategorijoje pelnė auksą. Menininko kūriniai buvo pristatyti parodose Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Italijoje, Danijoje, Vengrijoje ir kitose šalyse, ne kartą buvo įvertinti tarptautiniu ir nacionaliniu mastu. Dizaineris neslepia, kad kūrybos procese jam įdomiausios klaidos, o kuriant auksą pelniusio albumo dizainą klaidų taip pat pasitaikė. „Kai ieškojome albumui įdomesnių tekstūrų, tiesiog intuityviai piešėme ant lapo, tuomet fotografavome telefonu, kad persiųstume į kompiuterį, – apie kūrybos procesą viename interviu pasakojo Vilius. – Mobilusis telefonas patrauklus tuo, kad gali nekokybiškai nufotografuoti ant lapo esančias tekstūras. Tada jos buvo perkeltos į kompiuterį, suvektorintos, suskaitmenintos ir paverstos vientisa dėme. Spausdinama buvo spausdintuvu ir tame procese jau atsiranda klaidų – iš jų ir gimsta kitokių sprendimų.“ Dizainerio planuose – asmeninė paroda, kuriai bent vieną eksponatą – bronzinį kūrinį, įkvėptą per pandemiją į namus užsisakyto rameno, – jau turi. Menininką įkvėpė folija, į kurią buvo suvyniotas sriubos indas. Jis buvo su atplaiša, ši Viliui pasirodė įdomi, o skaitmeninimo, 3D spausdinimo ir skenavimo procesai galop pagimdė ekspresyvią bronzinę skulptūrą. ►

Kylanti planetos temperatūra ir vis dažniau užklumpančios sausros paaštrino dirbamosios žemės trūkumo problemą. Jos sprendimo būdą pasiūlė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos mokslininkai. Hidroponikos technologiją pasitelkę mokslininkai pašarus gyvuliams augina vandenyje ir aiškinasi, kaip išgauti kuo didesnį derlių. Ši technologija jau įdiegta Lietuvos ūkiuose, ja susidomėjo ir dirbamosios žemės stokojantys Afrikos ūkininkai. Žemės ūkio inžinierius Andrius Grigas taikydamas vertikaliosios hidproponikos technologiją laboratorijoje augina pašarą – kviečių želmenis. Kad jie išaugtų ir sužaliuotų, nereikia nei dirvožemio, nei trąšų – užtenka grūdų, vandens ir padėklo. Mokslininko komanda nustatė, kad derlių gali nulemti net lentynos, ant kurios auginami želmenys, posvyrio kampas. Anot jų, augalų auginimas vandenyje leidžia spręsti aplinkosaugos ir žemės stygiaus problemas. Konteineryje įrengta laboratorija jau iškeliavo į Suomiją, inovatyviai auginamais pašarais susidomėjo Malio Respublika. Anot VDU Žemės ūkio akademijos profesoriaus Antano Maziliausko, pavyko atrasti, kad kukurūzai duoda gerą daigų derlių. Žemės stokojantys Malio ūkininkai šia technologija tiesiog susižavėjo – valstybė netgi ketina parengti nacionalinę programą, kad paremtų ją įsidiegti norinčius ūkininkus. BENDROVĖS NUOTR.

83

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

MARIUS LAURINAVIČIUS – UŽ RUSIJOS ĮTAKOS PLĖTROS UŽKARDYMĄ Tuo metu, kai nemažai Lietuvos verslininkų susiduria su Rusijos ir Kinijos spaudimu, Lietuvoje galingi su Rusija bei Kinija susiję verslai klesti, o jų atstovai bei partneriai didina savo įtaką – ir ne tik versle, bet ir žiniasklaidoje. Taip, daliai verslo silpstant, su Rusija ir Kinija susijusiam verslui sudaromos puikios sąlygos savo įtaką transformuoti į sau naudingų jėgų pergalę rinkimuose ir sau naudingos valdžios Lietuvoje įsitvirtinimą. Be jokios abejonės, tai nereiškia, kad verslus, susijusius su Rusija ar Kinija, reikia persekioti taip pat, kaip tai daro diktatūrinės valstybės. Tačiau būtina atskirti persekiojimą nuo tokių bendrovių įtakos Lietuvos politinei sistemai užkardymo. Beje, tai nėra paprasta, nes tokios bendrovės dažniausiai yra ne šiaip finansiškai galingos, bet ir savo bei sau artimų įtakingų veikėjų įvaizdžiui formuoti negaili pinigų, todėl ne tik žiniasklaidoje, bet ir konferencijose labai dažnai galima pamatyti būtent šių verslų atstovų. Dalis žiniasklaidos tai aiškina ciniškai – tiesiog jie reprezentuoja ekonominę verslo galią, kurios negalima ignoruoti, arba ciniškai ir gudriai – kad ir su Rusija bei Kinija akivaizdžiai itin glaudžiai susijusių bendrovių atstovams reikia leisti pasakyti savo nuomonę. Nors, pasak Mariaus Laurinavičiaus, taip galima ir Vladimirui Putinui kiekvieną dieną leisti išsakyti savo poziciją per Lietuvos žiniasklaidą, nes jis taip ne skleistų propagandą, o pateiktų kitokią nuomonę. Manytume, kad M. Laurinavičiaus darbas, atliekamas informacinėje erdvėje, kai atkreipiamas dėmesys į su Rytų diktatūromis susijusių verslų bei jų atstovų veiklą, yra labai svarbus, nes neleidžia su Rusija ir Kinija susijusiems verslams nepastebimai didinti savo įtakos ir ištrinti suvokimo, kad šie verslai neturėtų būti propagandos, o tuo labiau – Lietuvos politikos veikimo, instrumentai. Šį M. Laurinavičiaus viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose atliekamą darbą svarbu vertinti dar ir todėl, kad ši tema nėra itin populiari, todėl negali tikėtis nei labai daug peržiūrų, nei didesnės patronų paramos. Kaip ir mūsų redakcijos kovos su Astravo atomine elektrine atveju, šio pasipriešinimo svarbą sugeba suvokti ir paremti tik labai maža dalis patriotų. Būtent todėl už Rusijai draugiškų jėgų įtakos plėtros užkardymą M. Laurinavičių išrinkome Lietuvos metų žmogumi. 84

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

JURGIS MATULEVIČIUS – UŽ „IZAOKĄ“, SU KURIUO LIETUVOS KINO GURMANAI SUSIPAŽINO TIK 2021-AISIAIS Nors „Izaoko“ šlovė aidėjo 2020 m. – filmas buvo atrinktas tarp šešių geriausių Europos debiutinių filmų prestižiniuose Europos kino apdovanojimuose bei pateko į amerikiečių filmų festivalį „Slamdance“, Lietuvos kino teatruose jis pasirodė tik 2021-aisiais. „Izaokas“ – debiutinis jauno režisieriaus Jurgio Matulevičiaus ilgametražis filmas. Režisierius sako, jog apie šį kūrinį jau tiek prišnekėjo, kad net pavargo. Filmą sukurti įkvėpė rašytojo Antano Škėmos kūryba ir gyvenimas, o tokio paties pavadinimo apysakoje pasakojama apie Andrių Gluosnį, kuris Antrojo pasaulinio karo pradžioje per „Lietūkio“ garažo žudynes nužudo žydą. Nors stilistiškai filmas kiek primena Karolio Kaupinio kūrinį „Nova Lituania“, Jurgiui šie filmai yra labai skirtingi: „Tai tas pats, jei bandytume lyginti Stanley Kubricko „Barį Lindoną“ su Yorgo Lanthimo „Favorite“. Savo filmą Jurgis vadina nostalgišku, nes veiksmas nukeliamas į nostalgišką praeitį, amžinąjį septintąjį dešimtmetį, esantį kažkur anapus istorijos. „Izaokas“ pasakoja apie trijų karo ir emigracijos išskirtų žmonių santykius. Vėliau jie susitinka po dviejų dešimtmečių ir bando susigrąžinti prarastą laiką. Tamsiame filme taip pat kalbama apie visa griaunantį ir žmogų iš vidaus suėdantį kaltės jausmą. Režisierius viename interviu pripažino esantis dėkingas tėvams, kurie jo ugdymui skyrė labai daug dėmesio ir pripratino prie knygų. „Tėvai mane dešimt metų leido į muzikos mokyklą. Kokius penkerius metus aš nekenčiau jos, o vėliau ji pradėjo patikti, – sakė jis. – Tėvas versdavo skaityti knygas ir paskui jas atpasakoti. Turėjome tokį susitarimą, kad per mėnesį turiu perskaityti tam tikrą skaičių knygų.“ Anot režisieriaus, tokia praktika privertė pamėgti knygas ir dabar žmonės, kurie knygų neskaito, jam atrodo ne tokie įdomūs.

ŽYGIMANTAS MAURICAS – UŽ LIETUVOS VISUOMENĖS EKONOMINĮ ŠVIETIMĄ Visuomenės klaidingai suvokiami ekonomikos procesai gali tapti labai didelių problemų priežastimi. Kuo didesnė dalis visuomenės klaidingai suvokia, kurie ekonomikos procesai ir sisteminiai sprendimai valdant valstybę gali ilgainiui sukurti jiems didesnę gerovę, tuo didesnė tikimybė, kad ciniškos interesų grupės šias suvokimo spragas išnaudos, kad primestų sau naudingas ekonomikos plėtros vizijas ir patektų į valdžią, bet tikrai ne tam, kad pasirūpintų visų žmonių gerove. Būtent todėl su Rusija ir oligarchija susijusios įtakos grupės visuomenės ekonominio intelekto trolinimui skiria tiek daug dėmesio – juk tai padeda šioms jėgoms įsitvirtinti politikoje, o vėliau – užvaldyti valstybes. Deja, žvelgiant tiek į žiniasklaidą, tiek ir į socialinę erdvę, belieka konstatuoti, kad yra labai mažai žmonių, 15 MIN / ŽYGIMANTO GEDVILOS NUOTR.

kurie bent kiek atsakingiau ir nuosekliau dalytųsi įžvalgomis, padedančiomis geriau suvokti vykstančių procesų prigimtį ir naudą visuomenei. Tačiau, pažvelgus į Žygimanto Maurico feisbuko paskyrą, tampa akivaizdu, jog šis ekonomistas yra vienas iš nedaugelio tų, kurie randa laiko bei jėgų aktyviai ir profesionaliai dalytis įžvalgomis, kurios dažniausiai turi potencialo teigiamai veikti visuomenės nuostatas bei mažinti destrukcinių jėgų įtaką piliečių sąmonei ir valiai. Todėl už šią veiklą žinomą Lietuvos ekonomistą išrinkome Metų žmogumi. Tikimės, kad ir kiti ekonomistai, gal net žiniasklaidos atstovai, taps aktyvesni, padės priešintis melagingoms įtaigoms ir geriau suvokti svarbiausius ekonomikos procesus bei jų ilgalaikę naudą visuomenei. ► 85

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

PAULIUS MIKOLAITIS (PAUL DE MIKO) – UŽ VERTYBIŲ SKLAIDĄ Paulius Mikolaitis, daugeliui žinomas kaip Paul De Miko, jutubo kanale turi 157 tūkst. sekėjų. Ir nors būtų galima teigti, kad jo kuriamas turinys yra labiau pramoginio žanro, jis labai dažnai susijęs su aktualijomis. Todėl labai svarbu, kad šis turinys dažnai pasiekia itin daug jaunesnės kartos atstovų, o svarbiausia, kad jis demonstruoja labai atsakingą kūrėjo požiūrį į transliuojamą informaciją. Net galima teigti, kad COVID-19 pandemijos proveržio metu Paulius tapo vienu ryškiausių kovotojų su antiskiepininkais ir už tai sulaukė žiaurios jų nemeilės – tiek teisminio persekiojimo iš įsižeidusios nuomonės formuotojos, tiek ir raginimų už finansinį atlygį su juo susidoroti. Tai šokiruoja, tačiau kartu demonstruoja, kaip skaudžiai Paulius sugeba savo kūrybine

galia smogti ciniškiausiems troliams per jų ego. Na, o tiems, kurie mano, jog to neužtenka, kad P. Mikolaitį būtų galima įvardyti Metų žmogumi, pateiksime dar vieną įžvalgą. Šiandien gyvename realybėje, kurioje esame dažnai apleidę savo vaikus, kaip ir visą visuomenę, needukuojame jų, kokią informaciją ir kaip reikia vartoti. Tad turime būti dėkingi Pauliui, nes jis bent iš dalies šią problemą sprendžia – jaunimui patrauklia forma pateikia informaciją, kuri padeda atskirti, kas tikra, o kas – trolis. Net jei jauni žmonės ir netampa ilgalaikiais Paul De Miko kūrybos vartotojais, iš šios pažinties dažniausiai išsineša vertingos patirties. Tad nėra abejonių, kad Pauliaus kūryba yra labai svarbi, o jo kova su antiskiepininkų elitu leidžia jam suteikti Lietuvos metų žmogaus titulą.

DEIVIDAS TRAINAVIČIUS – UŽ STARTUOLĮ LIETUVAI SVARBIAUSIOJE SRITYJE

Programinę įrangą saulės elektrinėms kuriantis lietuvių startuolis „PVcase“ 2021 m. pabaigė A serijos finansavimo raundą, per kurį pritraukė 20 mln. eurų siekiančią investiciją. 86

Šis startuolis, kurį įkūrė ir kuriam vadovauja Deividas Trainavičius, siekia dalyvauti visame saulės elektrinės gyvavimo cikle, tad kuria įrankius, kurie leidžia greičiau suprojektuoti ir įdiegti saulės jėgainių sėkmingam funkcionavimui būtiną infrastruktūrą. Taip šis startuolis įsilieja į pažangiausių pasaulio bendrovių, kurios prisideda prie klimato kaitos stabdymo, gretas. Bet ne tik tai – kartu jis tampa ir vienu iš mūsų Lietuvos energetinės nepriklausomybės simbolių, demonstruojančių, kad žengdami išsilaisvinimo iš Rusijos energetikos gniaužtų keliu galime ne tik išvaduoti mūsų valstybę iš korupcinės bei oligarchinės įtakos, bet ir sukurti prielaidas Lietuvoje užaugti pažangiems, globaliems verslams, kurie ne tik prisidės prie pasaulio gelbėjimo, bet ir sustiprins Lietuvos ekonomiką. Tad nuoširdžiai džiaugiamės D. Trainavičiaus darbais ir linkime jam sėkmės. Na, ir, žinoma, pasistengti iš „PVcase“ užauginti dar vieną lietuvių vienaragį! BENDROVĖS NUOTR.

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

JOKŪBAS DRAZDAS – UŽ UNIKALŲ PROJEKTĄ, GELBSTINTĮ COVID-19 SERGANČIUS LIGONIUS Ar žinojote, kad sunkiausius COVID-19 sergančius ligonius galima gydyti pasitelkiant dirbtinį intelektą? Informacinių technologijų įmonė „Acrux Cyber Services“ kartu su VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių medicinos centru įgyvendina unikalų projektą, kuris padeda efektyviau gydyti sunkiausius ligonius, kuriems reikalingas dirbtinis plaučių ventiliavimas. Su mokslininkais bendradarbiaujanti įmonė sukūrė platformą, kurioje medikai gali stebėti prie dirbtinio plaučių ventiliavimo prietaisų prijungtų ligonių būklę ir pamatyti dar itin ankstyvos stadijos plaučių būklės pokyčius. O dirbtinis intelektas kaupia ir analizuoja medicinos prietaisų fiksuojamus duomenis ir siūlo geriausias plaučių ventiliavimo metodikas. „Acrux Cyber Services“ direktorius Jokūbas Drazdas sako, kad šis sprendimas atsirado dar prieš pandemiją, bet jo nauda išryškėjo padidėjus plaučių ventiliavimo poreikiui. Kiekvieną kartą iškvepiant ir įkvepiant medicinos prietaisai fiksuoja daugybę parametrų, kurie įprastai niekur nėra kaupiami, o daugybę ligonių prižiūrintys medikai ne visada spėja išanalizuoti milžinišką kiekį duomenų ir pagal tai ligoniui pritaikyti individualią plaučių ventiliavimo programą. Užtat dirbtinis intelektas gali tai padaryti. Ši sistema šiuo metu jau yra taikoma Vilniaus universitetinė-

je ligoninėje. J. Drazdas tikisi, kad inovatyvus sprendimas sudomins ne tik Lietuvos, bet ir užsienio ligonines. ►

Kalbinės paslaugos sėkmingai verslo plėtrai! Tekstų pritaikymas ir kūrybinių tekstų rengimas Kalbų kursai nuotoliniu būdu Interneto svetainių lokalizacija

Verslo kalbų kursai įmonių darbuotojams

Specializuoti ir bendrojo pobūdžio vertimai

FOCUS kalbos lygio testavimo sistema

www.skrivanek.lt

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

OSKARAS KORŠUNOVAS – UŽ PRIBLOŠKIANČIĄ NEPAMIRŠTAMŲ SPEKTAKLIŲ GAUSĄ Anot kino režisieriaus Arūno Matelio, Oskaro Koršunovo talentas per pandemiją atsiskleidė keturguba galia. Spalio pradžioje O. Koršunovo spektaklio „Dėdė Vania“ premjera atidarė prestižinį Katalonijos festivalį „Temporada Alta“. Viduržemio kultūra ir Antonas Čechovas – šį sprogstamąjį kokteilį Katalonijos publika palydėjo plojimais. Na, o „Otelas“ – jau septintoji Williamo Shakespeare’o pjesė, kurios ėmėsi Nacionalinės premijos laureatas. Režisierius jau yra pastatęs „Vasarvidžio nakties sapną“, „Romeo ir Džuljetą“, „Hamletą“, „Audrą“, „Užsispyrėlės sutramdymą“ ir „Akis už akį“. Anot O. Koršunovo, „Otelas“ atveria įdomų istorinio laiko momentą, kolonialistinio pasaulio pradžią, aptemdytą kito baimės. Kito, kurį įkūnija mauras Otelas, suvaidintas aktorės Oneidos Kunsungos-Vildžiūnienės. Negana to, neseniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko O. Koršunovo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus premjera „Miegantys“, nukelianti į 2109-ųjų Maskvą, kai dėl visuotinio atšilimo ir didelės populiacijos ėmus stigti gėlo 88

vandens vienas po kito įvyko du pasauliniai vandens karai. Žmonių pertekliaus problema sprendžiama pasitelkiant genetiką: pasaulis gyvena dviem pamainomis, kai viena pamaina dešimtmetį miega, o kita valdo planetą. Anot kultinio režisieriaus, „Miegančių“ kūrimas buvo tikra epopėja, prasidėjusi nuo garsiojo spektaklio „Išvarymas“, kuris taip pat buvo pastatytas pagal M. Ivaškevičiaus pjesę. „Vis kalbinau Marių parašyti naują pjesę, – pasakojo O. Koršunovas. – 2016-aisiais susitikome Maskvos viešbutyje „Standart“, kurio labai įdomus interjeras – ant sienų kabo 3D hologramos kosmoso tema, aptarnaujantis personalas vaikšto su skafandrais. Marius man sako, kad yra parašęs pjesę apie netolimą ateitį, apie žmonių gyvenimą pamainomis, apie totalinę ekologinę katastrofą, moterišką ir vyrišką pasaulius, lemiamą karą tarp liberalaus pasaulio ir diktatūros. Galvoju, kas yra – ar jam su galva negerai, ar jį tas interjeras taip paveikė. Tačiau atėjo toks laikas, kai mes visi pabudome ir nereikėjo eiti į darbą. Pasaulinis karantinas…“ ► IGNO STANIO NUOTR.

LIETUVOS METŲ ŽMONĖS

ANDRIUS TAPINAS IR „LAISVĖS TV“ – UŽ TIRIAMOSIOS ŽURNALISTIKOS PLĖTRĄ Nors mūsų skelbiamas sąrašas nėra reitingas, neabejojame, kad perskaičius šį sąrašą iki galo gali kilti klausimų, kodėl Andrius Tapinas yra paskutinis, tad iš karto skubame į juos atsakyti. Gal todėl, kad gali susidaryti įspūdis, jog mūsų redakcija nuo pirmųjų Andriaus Tapino žingsnių „Laisvės TV“ kelyje jį palaikė ir rėmė, bet jis su savo komanda nepersistengė, kad padėtų mums kautis su oligarchinėmis struktūromis ir Kremliaus mafija? O gal todėl, kad Andrių ir „Laisvės TV“ metiniame žurnalo numeryje pagerbiame nuo šios nepriklausomos internetinės televizijos atsiradimo dienos, todėl ir nugrūdome šį sykį į apačią? Iš tiesų, būtent tam, kad visiems būtų akivaizdu, jog visi šiame sąraše paminėti vardai yra vienodai svarbūs. Šiemet „Laisvės TV“ žengė dar vieną itin svarbų žingsnį

savo plėtros kelyje – pristatė pirmuosius žurnalistinius tyrimus, kuriuos atliko 2020 m. prie „Laisvės TV“ prisijungę žinomi žurnalistai Birutė Davidonytė ir Dovydas Pancerovas. Ir nors, kaip pabrėžia ir pats A. Tapinas, šių tyrimų nėra daug, būtina pripažinti, kad jie yra labai svarbūs ir atkreipia dėmesį į ypač aktualias Lietuvos problemas. Tiek tyrimas „Furų vergai“, kuriame gilintasi į tai, kaip turtingiausios ir galingiausios Lietuvoje veikiančios transporto įmonės kraunasi pelną išnaudodamos imigrantus, tiek neseniai pasirodęs tyrimas „Pažemintųjų palata“, kuriame kalbama apie Lietuvos sveikatos priežiūros sistemą, kurioje dirba ir dėl kurios žudosi Lietuvos medikai, yra įkvepiantys žurnalistikos, kuri stengiasi tarnauti visuomenei, pavyzdžiai. Už tai dėkojame tiek šių tyrimų autoriams, tiek „Laisvės TV“. 

NUOŠIRDŽIAI DĖKOJAME visiems, kurie mums padėjo parengti 2021-ųjų Lietuvos metų žmonių sąrašą – teikė pasiūlymus, dalijosi savo įžvalgomis ir atsakė į mūsų klausimus. Nemeluosime, tikrai nėra lengva net ir vadovaujantis labai aiškiomis vertybėmis bei principais išrinkti metų žmones – ir ačiū Dievui už tai, kad Lietuvoje yra tiek daug nuostabių, savo artimaisiais bei Tėvyne besirūpinančių, jiems savo talentus, laiką, net asmenines lėšas aukojančių žmonių. Visiems jiems esame dėkingi! Taip pat labai atsiprašome, jei negalėjome ar nesugebėjome tinkamai įvertinti visų, kurie to nusipelno. Todėl ir 2022-aisiais prašom rasti laiko ir pasidalyti savo įžvalgomis, kad kartu išrinktume tuos, kurie stiprina mūsų valstybę.

90

POKALBIS

92

POKALBIS

AGNĖ BILOTAITĖ: „MAN SVARBU BŪTI NAUDINGAI SAVO VALSTYBEI“ Politikė Agnė Bilotaitė – išskirtinė asmenybė, tad ją būtų galima kalbinti įvairiomis temomis, ne tik susijusiomis su šiuo metu einamomis vidaus reikalų ministro pareigomis. Tačiau nusprendę ją pakalbinti metiniam žurnalo VALSTYBĖ numeriui turėjome vienintelį tikslą – atsakyti į klausimą, iš kur politikė semiasi dvasinių jėgų. Juk jų reikėjo labai daug, stabdant cinišką, galima sakyti, net antihumanišką, Rytų diktatūrų sukonstruotą invaziją ir nepasiduodant troliškam informaciniam spaudimui. Visų šių įtampų apsuptyje ji sugebėjo išlaikyti rimtį, vykdyti nuoseklią bei solidžią politiką ir demonstruoti visuomenę drąsinančią bei įkvepiančią politinę lyderystę.

Gerbiama Agne, Jums, kaip politikei, šiemet teko vienas sunkiausių išbandymų nuo Nepriklausomybės atgavimo laikų – būtent Jums teko pareiga sustabdyti antihumanišką hibridinę invaziją, Rytų diktatūroms nusprendus panaudoti gyvus žmones – tiek moteris, tiek vaikus – kaip invazijos į Europos Sąjungos valstybes įrankius. ►

REUTERS SCANPIX /JANIS LAIZANS NUOTR.

93

POKALBIS Manau, kad sunkus išbandymas teko ne tik man, bet ir visai mūsų valstybei. Per tuos tris dešimtmečius, nuo 1991-ųjų, mes nė karto nepatyrėme tokio ciniško išpuolio. Pasitaikė ne vienas sunkmetis, būta ekonominių, energetinių blokadų, informacinių atakų, bet tai, ką dabar patiriame, yra naujas karo veidas. Kariaujama be jokių taisyklių ir ribų. Šio karo dirigentas visiškai neprognozuojamas, iš jo gali tikėtis bet kokio scenarijaus. Žinoma, šiame kontekste visą laiką turime būti pasiruošę bet kam.

Sutinku, kad tai buvo ir tebėra sunkus išbandymas visai valstybei, bet Vidaus reikalų ministerijai vadovaujate būtent Jūs ir būtent Jums teko priimti sunkiausius sprendimus. Norėtųsi išgirsti, kas Jums per šį laikotarpį buvo sunkiausia: ar priimti sprendimą priešintis hibridinei invazijai ir apgręžti pabėgėlius, ar statyti sieną, o gal atlaikyti milžinišką propagandinį kritikų puolimą Lietuvoje, stebint, kaip jie, manau, tikslingai stengiasi numesti atsakomybę už problemas pasienyje nuo invazijos organizatorių – Vladimiro Putino ir Aliaksandro Lukašenkos – ir permesti ant Jūsų pečių? Per tuos kelis mėnesius reikėjo priimti tiek sprendimų, kiek turbūt per visą gyvenimą jau neteks priimti. Vienu metu teko ir spręsti klausimus, ir paaiškinti, ir išklausyti.

Būna visokių momentų. Tačiau net tada, kai rankos svyra, negaliu pasitraukti nebaigusi to, ką pradėjau. O tada, kai girdžiu opozicijos raginimus pasitraukti, neva nesusitvarkysiu, kad krizes valdyti – ne moterų darbas, tada jau tikrai nekyla noro viską mesti, veikiau priešingai. Tuo pat metu darome viską – ir statome sieną, ir stabdome migrantų srautus, ir turime atlaikyti vietos kritikų puolimą. Gal aš taip auklėta – nedejuoti ir nesiskųsti. Jeigu man patikėtas darbas, kad ir koks sunkus jis atrodytų, turiu jį padaryti. Pareigos jausmas man įskiepytas dar vaikystėje. O dabar, kai matau, kad mano šalį puola, man kraujas užverda. Turiu padaryti, ką galiu, ir dar daugiau, kad apsigintume.

Jūsų klausant susidaro įspūdis, jog visa tai Jums nebuvo labai sunku. Bet juk šis hibridiniam karui priskirtinas puolimas yra labai ciniškas – į jį įtraukti ir vaikai, kurie pasienyje gali sušalti ar net mirti. Manau, kad Jums turėtų būti sunku girdėti, kai ne tik trolių žiniasklaida Lietuvoje, bet ir gana solidžios žiniasklaidos priemonės, tokios kaip CNN ar BBC, skleisdamos informaciją apie įvykius pasienyje, dažnai supainiodavo akcentus, užmiršdavo, kaip moterys ir vaikai pasienyje atsidūrė. Kad jie nukentėjo dėl sąmoningos ir ciniškos V. Putino ir A. Lukašenkos sumodeliuotos invazijos, o 94

ne todėl, kad Jūs ginate Lietuvos ir Europos Sąjungos pasienį. Bet kuriuo atveju, kai Jūsų klausia, ar galite ramiai žiūrėti į kenčiančių vaikų ašaras, manau, turėtų būti labai sunku. Akivaizdu, kad to ir siekia šios atakos režisieriai – parodyti pasauliui šąlančius ir verkiančius vaikus ir tai, kaip „nežmoniškai“ su jais elgiasi Europos Sąjungos valstybės – Lietuva, Lenkija. Šios manipuliacijos skirtos tiek mūsų, tiek visos Europos Sąjungos veiksmams šios krizės akivaizdoje diskredituoti. Bet aš matau ir kitą pusę – kaip dirba mūsų pareigūnai. Pasitikiu jais, esu be galo dėkinga visai Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnų bendruomenei už profesionalumą ir stiprybę. Jie atsidūrė šios hibridinės atakos priešakyje. Mes negalime suklupti, atsitraukti ar nusileisti. Jeigu suklupsime, tai bus ne šiaip pralaimėjimas, tai taps daug didesnių iššūkių ir problemų pradžia.

POKALBIS

Suprantu, kad norite pabėgti nuo klausimų, susijusių su asmeninėmis patirtimis, ir koncentruotis į atliekamą darbą. Būtent už šį darbą mes Jus ir išrinkome Metų žmogumi. Tačiau neabejoju, kad Jums turėtų būti sunku būti tokiu principingu ir tvirtu žmogumi. Galite ir toliau teigti, kad tik atliekate savo pareigą, tačiau jei pažvelgtume Jums į veidą prieš keletą metų, tikriausiai matytume jame švytinčią viltį ir optimizmą, o dabar, žiūrėdamas reportažus per televiziją, dažnai mačiau veidą žmogaus, kuris kenčia. Taigi, žodis „pareiga“ yra labai gražus, tačiau ar lengva tą pareigą atlikti? Laikas ir rūpesčiai palieka savo ženklų – nuo to nepabėgsi. Tačiau, patikėkite, tikrai nestoviu prieš veidrodį ir neskaičiuoju, kiek raukšlių padaugėjo ant veido ar kiek žilų plaukų atsirado. Neturiu tam laiko. Be tų iššūkių, kurie teko pastaruoju metu, turiu dar vieną – 15 MIN. / JULIAUS KALINSKO NUOTR.

savo darbą privalau derinti su šeimos poreikiais. Du maži vaikai namie laukia mamos. Kai darbas toks, kad negali tiesiog uždaryti duris ir pamiršti, kai turi nuolat gyveni budėjimo režimu, nėra lengva. Tačiau jaučiu artimųjų paramą ir palaikymą, o tai labai svarbu.

Paminėjote, jog šeimoje buvote auklėjama, kad išbandymus reikia įveikti darbu. Gal galėtumėte pasidalinti mintimis apie tai, ko pasisėmėte iš savo šeimos, jos istorijos, kas galėjo tapti tais pamatiniais akmenimis, kuriais paremtos Jūsų vertybės ir tai, kuo Jūs tapote šiandien? Kiek save prisimenu, norėjau dirbti savo šaliai, padaryti ką nors gero dėl jos. Labai gerai prisimenu jausmą, kai su tėvais stovėjau Baltijos kelyje. Buvau dar vaikas, bet to jausmo pamiršti neįmanoma. Mūsų daugybė, o jaučiu, lyg būtume ► 95

POKALBIS vienas žmogus. Tokie stiprūs ir nenugalimi. Tos akimirkos mane iki šiol įkvepia. Didelį pėdsaką manyje paliko vaikystėje girdėtos mūsų šeimos tremties istorijos. Kaip senelis, būdamas paauglys, gal 12 ar 13 metų, toliausiai nešė savo sergančią mamą ant rankų, kad ją išgelbėtų... Kaip vyresni senelio broliai išėjo į mišką kovoti už Lietuvos laisvę ir nebegrįžo... Šiandien mes laisvi, bet ar taip bus rytoj? Negalime būti visiškai tikri. Jaučiau, kad pasirinkusi politikės kelią galiu būti naudinga savo valstybei, ypač tada, kai sunku. Man tai be galo svarbu.

Jūsų biografijoje galima rasti keletą įdomių faktų, susijusių su dalyvavimu grožio konkurse ir įsitraukimu į šeimos verslą. Kas lėmė šiuos pasirinkimus? Kodėl tai tebuvo trumpi gyvenimo etapai ir užleido kelią politikos studijoms, vėliau – mokslams Vokietijoje, bundesvero akademijoje, ir aktyviam įsitraukimui į politinę veiklą? Grožio konkursą pavadinčiau jaunystės avantiūra. Man buvo 17-a. Artimieji paskatino dalyvauti, pamaniau, kad būtų neblogai save išbandyti. Tai irgi patirtis, tuo metu man suteikusi daugiau pasitikėjimo savimi, padėjusi atsikratyti viešumo baimės. Į šeimos verslą mane įtraukė tėtis. Jis norėjo, kad įgyčiau patirties ir, žinoma, padėčiau šeimai. Nors tai nebuvo pirmasis mano darbas. Pinigų uždirbdavau jau būdama 10 metų – vasaromis prižiūrėdavau vaikus, padėdavau prekiauti daržovėmis. Prisimenu, kad buvau labai laiminga, kai iš pirmo atlyginimo nusipirkau riedučius. Jau mokykloje žinojau, kad rinksiuosi studijuoti socialinius mokslus – teisės studijas arba politologiją. Galop išėjo taip, kad baigiau ir viena, ir kita. Toliau jau viskas klostėsi nuosekliai. Įstojau į partiją, dalyvavau Seimo rinkimuose, o dabar dirbu ir Vyriausybėje. Gali atrodyti, kad viskas taip vienas du ir išsipildė. O iš tikrųjų aš pradėjau nuo to, kad partijos būstinėje Klaipėdoje šveičiau grindis ir viriau kavą. Bet mane greitai pastebėjo ir pakvietė dirbti kartu. Gal todėl, kad niekada nebijojau darbo. Kas nors turbūt nusivils, bet jokio sėkmės recepto čia nėra. Tik daug metų nuoseklaus darbo ir atkaklumo.

Kaip suprantu, tikėjimas yra viena jėgų, kurios Jums teikia stiprybės. Tikiu Dievu ir, žinote, dabartinės krizės metu turėjau įvairių patirčių. Sutikau ne vieną žmogų, kuris priėjęs pasakė, kad meldžiasi už Lietuvą ir už mane. Sunku įvardyti, kokį jausmą patyriau. Man tai buvo netikėta, bet labai laiku ir reikalinga, nes pastaruoju metu dažniau tenka atlaikyti kritikos ir neigiamų komentarų laviną.

Gal galėtumėte priminti, kaip atsidūrėte Vokietijos karo akademijoje ir ar ji padarė Jums daug įtakos? Į akademiją patekau su programa „Erasmus“. Ten nuvykusi atsidūriau tikrame tautų katile. Merginų buvo labai mažai. 96

Studijos buvo be galo įdomi patirtis. Viskas ten man buvo nauja, kitaip nei to meto Lietuvoje: kitoks mentalitetas, dėstymo būdas, universiteto tvarka, studentų gyvenimas ir tradicijos. Tai atveria akis ir palieka neišdildomą įspūdį. Juk ne tik studijuoji dalykus, bet ir gyvenimo mokaisi.

Grįžti į Lietuvą ir galvoji: pamačiau tai, kas yra gerai ir ko reikėtų čia, Lietuvoje. Ar taip buvo? Tas tvarkos, disciplinos poreikis turbūt atėjo iš studijų Vokietijoje laikų. Vokiečiai turi savo tvarką. Ji matyti visur. Tai mane visada žavėjo. Man nepriimtinas chaosas.

Kaip manote, jeigu vieną dieną per sieną veržtųsi ne tūkstančiai migrantų, o tūkstančiai tankų, ar vokiečiai iš tikrųjų atskubėtų mums į pagalbą? Vokietija yra NATO narė. Neturiu pagrindo abejoti, kad NATO padėtų apginti mūsų šalį prasidėjus karui.

Manau, kad tiek A. Lukašenka, tiek V. Putinas šia invazine ataka siekia daugybės tikslų: bando šantažuoti ir spausti Vakarų demokratijas, kad pripažintų A. Lukašenkos režimą; stengiasi ekonomiškai pakenkti Lietuvai ir Lenkijai; mėgina padėti Europoje stiprėti populistams ir iškilti Rusijai naudingiems lyderiams... Šiame kontekste norėtųsi išgirsti Jūsų nuomonę apie tai, kokių ilgalaikių tikslų siekia Rusijos vadovas. Jis siekia visko iškart: jam rūpi pakenkti Vakarams, jis nori didinti savo įtaką ir užsitikrinti ilgalaikį viešpatavimą. Visi iš istorijos puikiai žinome, kaip toli gali eiti diktatorius, siekdamas plėsti savo valdas ir didinti įtaką.

Nepriklausomybės pradžioje, kai namuose buvo daug kalbama apie politinius įvykius, jie buvo įpinti ir į mūsų kiemo žaidimus. Pamenu, kaip žaisdavome valdžią, buvome pasiskirstę vaidmenimis. Mūsų būryje buvo ir Prunskienė, ir Landsbergis. Jei kalbame apie Lietuvą, tai nuo pat to momento, kai paskelbėme apie Nepriklausomybę, mums kerštaujama ir siekiama atkurti „teisingumą“ – grąžinti Lietuvą į Rusijos įtakos zoną. Visus tuos dešimtmečius tai daroma sistemiškai ir nuosekliai – per politikus, per ekonomiką, kultūrą, sportą, žiniasklaidą. Gaila, kad daugybė žmonių to nepastebi ir nesusimąsto apie tai. Ir dabar daug kas nesupranta, kokia grėsmė yra prie pat mūsų. Ir tai nėra joks gąsdinimas, tokia realybė.

Akivaizdu, kad paraleliai vyksta ir propagandinis karas, kurio tikslas – įtikinti Vakarus, kad dėl visko kaltos žmones pasienyje kankinančios Lietuva ir Lenkija, o Lietuvos žmones bandoma įtikinti, kad kvaili kon- ►

POKALBIS

SEIME GIRDĖJAU RAGINIMŲ EITI RŪPINTIS GYVŪNĖLIAIS

„Pačioje darbo Seime pradžioje kai kurie kolegos siuntė mane rūpintis gyvūnėliais. Nuostata, kad jaunoms moterims politikėms dera rinktis išimtinai socialinę sritį, buvo labai gaji. Bet man visada rūpėjo kitos temos: kova su korupcija, skaidrumas. Ne vieną kadenciją dirbau Antikorupcijos komisijoje, Audito komitete. Dabar ėmiausi vidaus reikalų. Ir dabar yra sakančiųjų, kad ši sritis – ne moteriai. Bet jeigu nuo pat pradžių būčiau klausiusi tokių pasakymų, manęs čia nebūtų. Reikia pripažinti, kad požiūris į jaunus politikus per tuos 13 metų gerokai pasikeitė. Tačiau moterims politikėms vis dar reikia dirbti daugiau ir sunkiau, nes jos negauna to pasitikėjimo avanso, kuris suteikiamas vyrams.“

servatoriai vėl pykstasi su Rusija, nors galėtų gražiai draugauti ir jokių problemų nebūtų. Yra ir dar vienas leitmotyvas, kurį nuolat skleidžia troliai: viskas, kas dabar vyksta, yra geriausias įrodymas, kad tiek NATO, tiek Europos Sąjunga mums nepadeda, esame priversti patys kapstytis. Kaip manote, kuriose srityse ir kiek šios struktūros mums padeda ir gali padėti, o kuriose srityse turime patys kapstytis ir negalime šios naštos perkelti kitiems? Nuo pat krizės pradžios nesijautėme vieni – sulaukėme visokeriopos paramos iš Europos Sąjungos: tiek humanitarinės, tiek ekspertinės, pradedant nuo spygliuotos vielos, modulinių namelių migrantams, baigiant pareigūnais, technika. Palaikymas buvo ir yra didžiulis. Iš Europos Sąjungos jautėme solidarumą, supratimą, kad tai – ne tik Lietuvos, bet ir mūsų visų problema. Mums buvo labai svarbu, kad visi suvoktų, jog tai nėra tik migracijos krizė. Tai – kiti, gerokai rimtesni dalykai. Tai – hibridinė ataka, kai į mus šaudoma gyvais žmonėmis, kai instrumentalizuojama migracija, ir mes turime gintis. Lietuva migracijos krizės valdymo situacijoje buvo minima kaip pavyzdys. Parodėme pavyzdį, kad tvarkomės skaidriai, atvirai, kad nieko neslepiame.

Klaipėdoje anuomet gyveno itin daug rusakalbių. Būdavo ir santykių aiškinimosi, ir net muštynių. Kartą dėl savo įsitikinimų gavau smūgį į pilvą. Tėtis tąkart ėjo aiškintis situacijos į tų vaikų namus. O aš pajutau, kad tvirtos nuomonės turėjimas būna skausmingas. Jeigu kalbėsime apie Europos Sąjungos teisinę sistemą ir migracijos politiką, akivaizdu, kad reikalingi pokyčiai. Vidaus reikalų ministerijoje parengėme konkrečius siūlymus. Subū98

riau vidaus reikalų ministrų aljansą iš 14 valstybių. Visos jos palaiko mūsų siūlymus ir manau, kad tai yra stipru. Žinoma, reikia nuosekliai dirbti šia kryptimi ir toliau.

Vienokio ar kitokio konflikto su Rytų diktatūromis eskalavimo reikėjo tikėtis. Kai provakarietiškos jėgos Lietuvoje ateina į valdžią, V. Putinui prasideda nervų priepuolis ir jis stengiasi apsunkinti visiems gyvenimą. Neabejoju, kad eidama į šį postą žinojote, jog išbandymų bus. Kas Jums sukėlė daugiausia nerimo ir šokiravo šioje situacijoje? Neįmanoma, kad toks brutalumas nešokiruotų. Negali išlikti ramus susidūręs su agresija iš neprognozuojamo kaimyno. Mes supratome, kad karas vyksta ne pasitelkiant tankus ir ginklus, o kitokia forma. Mes stiprinome kariuomenę, o užpuolus priešui priešakinėse linijose ir vėl atsidūrė mūsų pasieniečiai. Jie tapo gyvuoju skydu, kol iškils tvora Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Statome sieną, kuri yra ir išorinė Europos Sąjungos siena. Tuo pat metu rūpinamės pareigūnais – turime stiprinti jų motyvaciją, aprūpinimą, kompetencijas. Turime būti pasirengę viskam. Mūsų nebeužklups netikėtai.

Ar tikite, kad jei sėkmingai atlaikysime šį puolimą, padarysime išvadas ir dar labiau sustiprinsime savo valstybę, ilgainiui tiek A. Lukašenkai, tiek V. Putinui pagunda vykdyti tokius puolimus sumažės? Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad jie pamirštų savo kruvinas ambicijas. Bet kokiu atveju turime parodyti, kad esame stiprūs. Nes tokie ir esame. Turime palaikyti nuolatinį dialogą su savo sąjungininkais, telktis ir vienytis.

Norėčiau, kad taip ir būtų, deja, nesu įsitikinęs, kad visos Lietuvos politinės jėgos bei piliečiai suvokia grėsmės mūsų valstybės bei žmonių saugumui ir gerovei dydį. Tuo labiau kad turi dvasinių jėgų ne tik šią grėsmę pripažinti, bet ir jai ryžtingai priešintis. Todėl norėčiau grįžti prie pradinio klausimo: kas Jus stiprina? Manau, kad visiems įdomu išgirsti, kokie žmonės, kokios asmenybės, žvelgiant į istoriją ar į dabartį, Jus labiausiai įkvepia.

POKALBIS

Ir politinio kelio pradžioje, ir dabar mane žavi tokios asmenybės kaip Margaret Thatcher, Winstonas Churchillis, Vytautas Landsbergis, Dalia Grybauskaitė, Ingrida Šimonytė. Tai tikri politiniai lyderiai, valstybės interesus keliantys aukščiau už savus. Didelis stiprybės šaltinis man yra ir bus mūsų Laisvės kovų dalyviai – jauni idealistai, žmonės, kurie paaukojo savo gyvybę, ėjo ginti savo vertybių ir valstybės. Visi jie man yra pats didžiausias įkvėpimo šaltinis. Jie išdrįso stoti į kovą su daug galingesniu priešu. To niekada negalime pamiršti. Tai yra mūsų valstybės, mūsų laisvės pamatas.

Bet ar tas pamatas stiprus? Ką Jūs matote, šiandien žvelgdama į Lietuvą – ar valstybę, kuri kenčia nuo COVID-19 pandemijos ir hibridinės invazijos, nuo trolių informacinio srauto, kuris skaldo visuomenę, ar vis dėlto procesus, kurie teikia vilties, kad sustiprinsime savo šalies laisvės pamatus? Kiekviena krizė atskleidžia mūsų silpnybes, bet ir suteikia progą parodyti savo galias. Žvelgdama į praėjusius metus maSCANPIX NUOTR.

tau daug gražių dalykų, daug savo šalį mylinčių žmonių, pasirengusių eiti jos ginti, padėti. Jų labai daug, nors kartais piktų komentarų triukšme jų nebematome ir negirdime. Bet jie yra. Praėję metai parodė, kad mūsų kova už laisvę nesibaigė, ir gali būti, kad dar ilgai nesibaigs. Bet jeigu mes kiekvienas apie tai galvosime ir stengsimės padaryti savo darbą kaip galime geriau, mūsų valstybė gyvuos.

Ko palinkėtumėte mūsų žurnalo skaitytojams ir visiems Lietuvos žmonėms – tiek tiems, kurie už Jus meldžiasi, tiek ir tiems, kurie nesimeldžia? Visų pirma norėčiau palinkėti sveikatos, tikėjimo ir pasitikėjimo vieni kitais. Taip pat ramybės. Manau, kad šiandien vidinės ramybės ir vienybės verta linkėti ir namuose, ir svečiuose, ir darbuose. Kuo labiau to sieksime, tuo šviesesni 2022-ieji bus mums visiems. 

Dėkojame už pokalbį! Kalbino Eduardas EIGIRDAS 99

EKONOMIKA

INFLIACIJA

BAISIAUSI ŽODŽIAI 2022-AISIAIS: „INFLIACIJA“, O GAL „NT KAINOS“?

Be jokios abejonės, yra ir visokių kitokių siaubingų žodžių, tokių kaip „mokesčiai“ ar net „karas“. Kadangi pastarasis nepatenka į tradicinės ekonominės analizės lauką, jo tarp 2022-ųjų rizikų įtraukti nesinori. O jei kalbame apie mokesčius, tai jais reikia ne gąsdintis, o juos taikyti, siekiant valstybei ir visuomenei svarbių tikslų. Infliaciją reikia valdyti, tačiau tai daryti pastaruoju metu gana sunku, nes kovai su COVID-19 pandemijas prispausdinti trilijonai daro savo darbą. Tai puikiausiai matome Lietuvos nekilnojamojo turto (NT) rinkoje. Ją kaitina ir tai, jog vis dar neturime visuotinio NT mokesčio, kuris siektų varganus 0,2 proc. NT objekto vertės. 100

EKONOMIKA

Oi, žiūrėk, koks mielas padarėlis!

Žurnale raginome jį įvesti siekiant aušinti NT burbulą ir prieš 2008-ųjų krizę, ir po jos, kad nebūtų naujos NT kainų krizės. Deja, mokesčius, kokius siūlėme Lietuvai, po poros metų įsivedė Latvija, bet ne Lietuva. Mūsų šalies politikai ir 2021-uosius praleido konvulsiškai diskutuodami apie tai, koks turi būti tas NT mokestis. Turbūt siekė mokestį įvesti taip, kad niekam mokėti nereikėtų, o miestų ir valstybės iždas pilnėtų. Taigi, visuotinio NT mokesčio nėra, o naujas būstas per metus (sausio duomenimis) Vilniuje pabrango daugiau nei 17 procentų. Kaip sakoma, ko ne lietuviška bitkoino atmaina? „Nuostabu“ – nuolat kalbame apie pažangių verslų plėtrą ir protų priviliojimą, tačiau sistema ir toliau veikia taip, kad protai, tiksliau – jauni profesionalai, vis sunkiau įperka būstą, o labiausiai kaista NT magnatų ir mūrininkų kišenės. Kaip ir infliacijos bijančių žmonių santaupos – jos degina žmonėms rankas ir skatina kuo greičiau ką nors, deja, dažniausiai tą patį NT, pirkti. Žinoma, ne vien mokesčio nebuvimas yra Lietuvos NT rinkos vertės augimo priežastis. Kaip rašoma šio numerio straipsFLICKR PIEŠ.

nyje, skirtame prabangiam NT, būtent pažangių verslų ir jaunų gerai uždirbančių specialistų skaičiaus augimas yra dar viena NT kainų augimo priežastis. Tad jei norime, kad jauni specialistai turėtų kur gyventi, privalome įvesti bent jau 0,2 proc. vertės (už brangesnį NT – 0,4 proc., už labai brangų – 0,6 proc.) siekiantį metinį NT mokestį. Jis pristabdytų kainų augimą ir neleistų globaliai infliacijai Lietuvoje virsti dar vienu NT burbulu. Kad nesuvaldyta infliacija 2022-aisiais gali kelti didžiausią riziką, atsakydamas į mūsų redakcijos klausimus, teigė ir „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jis pabrėžė, kad nesuvaldytos infliacijos problema gali daryti spaudimą sparčiau didinti palūkanų normas, o tai galėtų sukelti didelių svyravimų finansų rinkose. Vis dėlto ekonomistas ramina: jo nuomone, Lietuva būtų tarp mažiausiai pažeistų šalių, nes ir valstybės, ir privačiojo sektoriaus skola išlieka viena mažiausių Europos Sąjungoje. Su tuo, kad infliacija yra viena didžiausių 2022-ųjų rizikų, sutinka ir SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas. Jis pabrėžia, kad kelti nerimą turėtų 2021-aisiais pradėjusios trūkinėti tiekimo grandinės. Jei jos strigs ir 2022-aisiais, problemų neišvengsime. Tai gali paskatinti tam tikrų išteklių ir produkcijos brangimą, ypač jei energijos išteklių kainos išliks itin aukštos ar tuo labiau kils. Esant tokiai situacijai, centriniai bankai bus priversti didinti palūkanų normas. T. Povilausko nuomone, toks kokteilis galėtų reikšti, kad, pasaulio ekonomikos atsigavimui lėtėjant ir išaugus palūkanoms, galime susidurti su problemomis pasaulio ekonomikoje, nors būtų gerai to išvengti.

„Nuostabu“ – nuolat kalbame apie pažangių verslų plėtrą ir protų priviliojimą, tačiau sistema ir toliau veikia taip, kad protai, tiksliau – jauni profesionalai, vis sunkiau įperka būstą, o labiausiai kaista NT magnatų ir mūrininkų kišenės. Kaip ir infliacijos bijančių žmonių santaupos. Norisi tikėti, kad ir išvengsime. Be jokios abejonės, visiškai sutinkame su ekonomistų įžvalgomis, tačiau vertindami 2022-uosius tikimės, kad dalis įtampų ekonomikoje, susijusių su geopolitinėmis kovomis tarp demokratijų ir diktatūrų, kitais metais nebeturės tokios didelės įtakos, kokią turėjo 2021-ųjų pabaigoje. Nors infliacija iš tiesų kels problemų, tikimės, kad ji bus suvaldyta ir tos problemos nedarys didesnės įtakos pasaulio ekonomikos atsigavimui. Vadinasi, turėsime gana palankias sąlygas Lietuvos ekonomikos plėtrai. Būtų labai gerai, kad pagaliau bent jau 2022-aisiais, praėjus 13 metų (ir porai mėnesių) nuo 2008-ųjų burbulo sprogimo, infliacija nustotų kaitinti NT kainų burbulą, kurį mūsų redakcija, manytume, pagrįstai vertina kaip pavojingiausią 2022-ųjų žodžių junginį. Todėl ir raginame premjerę Ingridą Šimonytę bei finansų ministrę Gintarę Skaistę kuo greičiau įjungti jam mokestinį kondicionierių.  101

EKONOMIKA

TARŠOS POLITIKA:

MILIJONAI – MILIJONIERIAMS, MOKESČIAI – BĖDŽIAMS

Nors iš esmės teigiamai vertiname dabartinės valdančiosios daugumos mokesčių politiką, mat ji labiau atitinka pažangių demokratijų, o ne laukinių Vakarų principus, vis dėlto turime pripažinti, kad automobilių apmokestinimo klausimas kelia nerimo. Visiškai teisus yra aplinkos apsaugos ministras Simonas Gentvilas sakydamas, kad jei nespręsime taršos ir ekologijos klausimų, Lietuvai gali grėsti kone milijardinės baudos. Beje, įdomu stebėti, kaip greitai evoliucionuoja problema, vertinant ją gresiančių baudų dydžiu: 2019-ųjų pradžioje Lietuvos valdžia kalbėjo apie grėsmę sumokėti 300 mln. eurų siekiančią baudą, o po dvejų su puse metų jau kalbame apie kone milijardines baudas. Deja, taip ir bus, todėl taršos mokestis yra būtinas. Tik jis visų pirma turi būti efektyvus, kad iš tiesų skatintų mažinti taršą. Antra, jis turi būti įgyvendinamas taip, kad ne tik būtų sprendžiamos susisiekimo problemos, bet ir nekiltų didelės so102

cialinės įtampos – jei dabartinė politika nebus koreguojama, įtampa bus neišvengiama. Šiandien Lietuvoje ne tik planuojama įvesti patobulintą automobilių taršos mokestį, bet ir skatinamas elektromobilių įsigijimas. Tačiau čia iškyla kelios problemos. Visų pirma, elektromobilių krovimo stotelių tinklas Lietuvoje dar labai prastai išplėtotas. Antra, visas jėgas reikėtų nukreipti į elektros gamybos plėtrą, nes vis dar importuojame beveik 70 proc. elektros energijos. Trečia, naujų elektromobilių vidutinė kaina rinkoje siekia apie 50–60 tūkst. eurų, tad naują

EKONOMIKA bangiausių automobilių savininkai sumoka 150 proc. siekiantį mokestį, bet turėtų būti bent jau tokio dydžio, kad įsigijęs 100 tūkst. eurų vertės automobilį turtingas žmogus ar verslininkas sumokėtų mokestį, kurio dydis prilygtų sumai, bent kelių vargingiau gyvenančių žmonių sumokamai už savo taršesnius automobilius. Toks mokestis mažintų socialinę įtampą, o turtėjant visuomenei vis dosniau papildytų Lietuvos biudžetą. Į klausimą, kodėl mokesčio, susijusio su automobilių verte ir prabanga, Lietuvos politikai bijo ir įveda daug didesnę dalį visuomenės paveiksiantį taršos mokestį, atsakyti nėra lengva. Juk sėkmingiausios demokratijos – ir ne tik Danija, bet ir Izraelis – turi labai didelius automobilių vertės mokesčius, kurių tikslas – ne tik sumažinti iš šalies iškeliaujančias pinigų sumas, bet ir padidinti mokesčių surinkimą, o papildomus pinigus nukreipti visuomeninio transporto plėtrai, švietimui, socialinėms reikmėms, tai yra žmonių gerovei. Kodėl taip yra, versijų gali būti įvairių. Pavyzdžiui, dėl Vokietijos bičiulių, kurie stengiasi, kad šios valstybės svarbiausia eksporto produkcija nepatirtų mokesčių smūgio, lobizmo. Arba dėl su Rusija ir kriminalinėmis struktūromis susijusių veikėjų, kurių vienas išskirtinių bruožų yra itin prabangaus automobilio turėjimas, lobizmo, nes jiems ši tema ypač aktuali. Žinoma, yra ir politinių baimių rinkinys, tarkim, kad įvedus automobilių vertės ar prabangos mokestį turtuoliai pirks ir registruos automobilius šalyse kaimynėse, todėl Lietuvos biudžetas praras nemažai pajamų, o įvaizdžio pagerinti ir socialinės įtampos sumažinti nepavyks, nes visuomenė šį mokestį dar ir dėl lobistinių grupių žiniasklaidai daromo spaudimo vertins ne kaip turtuolių, o tiesiog kaip dar vieną papildomą mokestį.

elektromobilį gali įsigyti tik patys turtingiausi žmonės ir verslai. Taigi, pigesniais ir taršesniais automobiliais važinėjantis visuomenės sluoksnis gąsdinamas didesniais taršos mokesčiais, o milijonieriai pirks prabangius elektromobilius ir gaus 5 tūkst. eurų paramą. Taip bus didinama socialinė įtampa ir elektros suvartojimas, todėl viską reikia daryti atvirkščiai: didinti socialinį teisingumą ir vietinės elektros energijos gamybą. Šią temą galėtume tęsti, tačiau jau ir taip akivaizdu, kad jei tokia politika bus vykdoma ir toliau, vien jos užteks, kad 2024 m. rinkimus laimėtų populistai. Valdančiųjų pastangos automobilių taršos mokesčio įsigaliojimą ištempti per kelerius metus socialinės įtampos tikrai nesumažins. Užtat tai padarytų mokesčiai, susiję su automobilio verte, o jei tam nėra valios – prabangos mokesčiai (riba, nuo kurios turėtų būti mokamas prabangos mokestis, turėtų būti ne mažesnė nei 50 tūkst. eurų). Žinoma, jie neturėtų būti tokie kaip Danijoje, kur pačių praSHUTTERSTOCK NUOTR.

Taršos mokestis yra būtinas. Tik jis visų pirma turi būti efektyvus, kad iš tiesų skatintų mažinti taršą. Antra, jis turi būti įgyvendinamas taip, kad ne tik būtų sprendžiamos susisiekimo problemos, bet ir nekiltų didelės socialinės įtampos – jei dabartinė politika nebus koreguojama, įtampa bus neišvengiama. Iš tiesų, tokia galimybė egzistuoja. Vis dėlto dar didesnė tikimybė, kad jei bus vadovaujamasi dabartine strategija, kuri, kaip susidaro įspūdis, nusirašyta nuo Vokietijos, kurioje automobilių pramonė sukuria didžiausią bendrojo vidaus produkto dalį, nėra abejonių, kad 2024-aisiais dabartinės valdančiosios daugumos lauks sutriuškinimas. O jei kalbame apie rinkimus, reikia pripažinti, kad automobilių vertės arba prabangos mokesčio įvedimas yra ne tik rizika, bet ir galimybė atsiskleisti vertybinei dabartinės demokratinės valdančiosios daugumos lyderystei. Iš tiesų gali būti, kad dalis turtingesnių žmonių stengsis įsigyti automobilį šalyse kaimynėse, tačiau šią problemą valstybės, įvedusios tokius mokesčius, jau seniai išsprendė. Dar svarbiau tai, kad tokių mokesčių įvedimas yra puiki galimybė valdančiajai daugumai ir pačiai premjerei ► 103

EKONOMIKA

kreiptis į Lietuvos turtuolius ir paskatinti juos daugiau prisidėti prie visuomenės gerovės ir kokybiškesnio švietimo Lietuvos vaikams. Taigi, tai, kas atrodo kaip rizika, iš tiesų yra puiki galimybė tiek ugdyti pažangesnį ir vertybiškai mažiau degradavusį verslo elitą, tiek pademonstruoti visuomenei, kad prie mažesnės taršos ir didesnės žmonių gerovės prisidės ne tik bėdžiai, bet ir milijonieriai. Taip visuomenė bus ne skaldoma, o atvirkščiai – bus stengiamasi ją suvienyti. Vis dėlto kai kalbame apie kovą su tarša, reikia pripažinti, kad turime problemų ne tik nacionaliniu lygmeniu – ši valdančioji dauguma bent jau taršos mokestį planuoja įvesti gana logišką, o ne tokį, kokį buvo įvedusi Ramūno Karbauskio valdžia. O to, kas vyksta Vilniaus mieste su transporto sistemos evoliucija ir taršos mažinimu, suprasti vadovaujantis logika vargu ar įmanoma. Juk daugelis pažangiausių miestų priima sprendimus, kurių tikslas – senamiestyje mažinti anglies dioksido ir sunkiųjų metalų emisiją. O štai Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius patvirtino planą, kad tranzitiniam eismui Prieš dešimt metų rašydami apie mokesčių politiką pirmą kartą įvardijome vadinamąjį kaimynų paradoksą. Lietuvos politikai tam tikrų mokesčių, kurie būtini laukinį kapitalizmą transformuojant į pažangų, neįveda dėl to, kad jų neįveda kaimynai, todėl politikai bijo, kad laukiniai kapitalistai su savo prabangiais automobiliais numigruos pas kaimynus. Tai skamba gana logiškai, kol nesusimąstai, kad gali būti, jog ir kaimynai neatsisako laukinio kapitalizmo vadovaudamiesi analogiška logika. Tad gal jau metas Lietuvos politikams suvokti, kad jei pasaulio lyderiai sugeba susitarti dėl minimalaus korporacijų pelno mokesčio tarifo, gal ir Lietuvos bei šalių kaimynių politikai taip pat gali susitarti dėl pažangos mokesčių srityje? Tada nebereikės bijoti, kad prabangius automobilius perkantys skrudžai įvedus prabangos mokestį išsibėgios.

104

būtų uždaryta pora gatvių Senamiestyje, tačiau taip ne sumažino, o kaip tik smarkiai padidino taršą, nes visi automobiliai, važiuojantys tranzitu, buvo nukreipti į porą kitų gatvių, tad tie automobiliai, kurie kirsdavo Senamiestį arba važiuodavo į jį, dabar priversti važiuoti daug didesnį atstumą ratu. Negana to, gatvėse, į kurias R. Šimašius nukreipė papildomą transporto eismą ratu, gerokai išaugo spūstys, o tai ir vėl didina taršą. Taigi, jei vertintume šį Vilniaus miesto vadovybės sprendimą klimato kaitos ir taršos atžvilgiu, tai baisesnio ir labiau taršą didinančio sprendimo sugalvoti vargu ar būtų įmanoma. Belieka tikėtis, kad šie sprendimai yra sukeliamų padarinių nesuvokimo, o ne politinio cinizmo, kai sąmoningai iš vienų gatvių tarša ir triukšmas perkeliamas į kitas gatves, be to, dar ir gerokai padidinamos spūstys bei tarša, rezultatas. Nes gali būti, kad vienose gatvėse, valdžios nuomone, gyvena geresni, o kitose – blogesni žmonės, todėl jie nusipelnė gyventi šalia dujų kameromis paverstų gatvių. Apibendrindami norime grįžti prie pradinio iššūkio – gresiančių milijardinių baudų. Jos bus neišvengiamos, jei centrinė valdžia naiviai manys, kad automobilių apmokestinimo klausimą galima išspręsti tyliai, tik ištęsiant mokesčio įsigaliojimą per kelerius metus, o ne priimant kompleksinius sprendimus ir demonstruojant vertybinę lyderystę. Tai tik dar labiau padidins oponentų galimybes iš šio piliečių nervų tampymo pasigaminti pergalingą rinkimų strategiją, o tai gali padėti rinkimus laimėti jėgoms, kurios pažadės panaikinti mokesčius, taigi – ir padidinti taršą. Jei taip atsitiks, dešinieji, kai po dviejų kadencijų vėl grįš į valdžią, turės puikią galimybę raškyti savo politinės išminties vaisius – pervesti pirmą milijardinę baudą. Belieka tikėtis, kad R. Šimašius, savo sprendimais Vilniuje padidinęs taršą, turi ir planą B, arba tokį planą turi kiti kandidatai į Vilniaus mero postą. Apie tai su jais diskutuosime forume „GreenTech Vilnius“ sausio 27 dieną. Norisi tikėti, kad toks planas yra ir Vilniaus miestas išties gali tapti žaliausiu pasaulio miestu. Ir ne tik pagal medžių, bet ir pagal žmonių, kuriems nereikia gyventi prie dujų kameromis paverstų gatvių, skaičių.  GETTYIMAGES NUOTR.

INVESTICIJOS

PRABANGAUS NT RINKA: REKORDINIŲ SANDORIŲ PRIEŽASTYS Pasaulio ekonomikos gelbėjimo planas ir intensyvus pinigų spausdinimas, klestintys nauji verslai, technologinė šalies pažanga, augančios jaunų ir drąsiai investuojančių Lietuvos milijonierių gretos – šios aplinkybės nulėmė įspūdingą nekilnojamojo turto (NT) kainų šoktelėjimą Lietuvoje. Prabangaus NT sektoriaus paklausą gerokai kaitina ir tai, kad išrankių pirkėjų poreikius atitinkančių objektų visoje šalyje – vos vienas kitas. Šiame straipsnyje, kurį parengėme glaudžiai bendradarbiaudami su „Baltic Sotheby’s International Realty“ eksperte Karina Paulauskaite, analizuojame, kaip ši situacija galėtų būti suvaldyta ir kokios tendencijos laukia ateityje. 106

INVESTICIJOS

„BALTIC SOTHEBY’S INTERNATIONAL REALTY“ EKSPERTĖ KARINA PAULAUSKAITĖ

NT kainos augo daugiau nei 20 procentų. Rinka nebuvo pasiruošusi tokiam pinigų antplūdžiui ir ekonomikos kilimui, tad ribota prabangaus NT pasiūla natūraliai augino kainas.

Iš naujo įvertino savo būstą Spartėjanti ekonomika, augantys atlyginimai ir besikeičiantis požiūris į kokybiško gyvenimo rodiklius stipriai koregavo ir pirkėjų poreikius. Kurį laiką karantino ritmu gyvenę žmonės iš naujo pažvelgė į savo gyvenamąją vietą: dalis nusprendė keisti namus į erdvesnius, o kai kurie ėmė dairytis ir atostogų būsto. VIENAS PRABANGIAUSIŲ PROJEKTŲ DUBAJUJE „ATLANTIS. THE ROYAL RESIDENCES“

„Jau kurį laiką viso pasaulio prabangaus NT rinkoje stebime tam tikrą pandemijos padiktuotą išsilaisvinimo procesą – siekį gyventi geriau. COVID-19 atnešė ne tik suvaržymų, bet ir galimybių – atsiradus naujų paslaugų poreikiui, steigiami verslai. Didelei daliai organizacijų persikėlus į internetinę erdvę, atsirado galimybė paslaugas teikti ne šalies, o tarptautiniu mastu – tai labai augina nedidelių valstybių, taip pat ir Lietuvos, konkurencingumą. Žinoma, svarbios tiek pasaulio ekonomikos gaivinimo priemonės, tiek šalies ekonomikos spartėjimas, darbo užmokesčio augimas, vartotojų optimizmas, kitaip tariant, gerėjantis žmonių gyvenimo lygis. Tad itin išaugusios NT, taip pat ir prabangaus, kainos – natūralus šių procesų padarinys“, – įsitikinusi K. Paulauskaitė. Apžvelgdama Lietuvos NT situaciją 2020–2021 m., ekspertė atkreipia dėmesį, kad šiuo laikotarpiu fiksuojamas pastebimai išaugęs sandorių skaičius, bet ne didelis kainų šuolis. Pastarasis įvyko metais anksčiau – 2019–2020 m. prabangaus

Beveik dvejus metus besitęsianti pandemija stipriai pakoregavo ir darbdavių požiūrį – nemaža dalis verslų jau nebegrįš prie fizinio paslaugų teikimo ar visos darbo dienos biuruose. Tai nulems tolesnę karantinui tinkamo būsto ir atostogų namų paiešką. Atsirado naujas terminas „karantinui tinkami namai“. Juose turėtų būti darbo kambarys, erdvesnė gyvenamoji zona, kurioje visa šeima galėtų patogiau leisti ilgesnį laiką. Uždarius sporto klubus ir SPA centrus, žmonės nusprendė tokias zonas įsirengti savo namuose. Sumažėjus laisvalaikio leidimo būdų, gyventojai iš naujo įvertino aplinką šalia namų – pušynai, upės pakrantės, dviračių takai, teniso aikštynai, vaikų laisvalaikio zonos tapo traukos centrais. ► 107

INVESTICIJOS

VIENAS PRABANGIAUSIŲ PROJEKTŲ DUBAJUJE „ATLANTIS. THE ROYAL RESIDENCES“. PARDUOTA 70 TURTINIŲ VIENETŲ, JŲ BENDRA VERTĖ 270 MLN. EURŲ. LIKO KELE� TAS LAISVŲ APARTAMENTŲ, KURIŲ KAINOS PRASIDEDA NUO 2,5 MLN. EURŲ.

„Deja, kol kas Lietuvoje beveik neturime tokių daugiabučių kompleksų, kurie atitiktų dabartinius prabangos besidairančių pirkėjų poreikius. Klientai dairosi butų su bendrojo naudojimo erdvėmis uždarose patalpose ar lauke – sporto klubo ar baseino pirmame aukšte, teniso aikštynų ar golfo laukų šalia namų. Šiuo metu Lietuvoje įgyvendinamas tik vienas tokio tipo projektas – „Auksinės kopos“ Neringoje. Čia numatytos tiek konsjeržo paslaugos, tiek baras, vidaus ir lauko baseinai. Pastatas dar tik kyla, bet beveik visi butai jau yra parduoti – tai tik įrodo, kokia didelė tokių objektų paklausa“, – pažymi K. Paulauskaitė. Įvertinus išaugusį pirkėjų susidomėjimą naujai statomais prabangiais būstais ir itin ribotą jų pasiūlą, nestebina ir sudaryti rekordiniai sandoriai. Vieni brangiausiai parduotų butų išsidėstę Vilniaus Senamiestyje. Pavyzdžiui, už 248 kv. m būstą su garažu Subačiaus gatvėje pirkėjai paklojo 2 mln. 750 tūkst. eurų. Brangiausiai šiemet parduotas individualus namas – taip pat sostinės centre. Už 214 kv. m būstą su 3 arų žemės sklypu Antano Smetonos gatvėje sumokėta 1 mln. 830 tūkst. eurų suma. Kiti daugiausia kainuojantys individualūs namai rikiuojasi šiek tiek toliau nuo miesto centro, pušynuose šalia Turniškių. Už 460 kv. m ploto būstą, esantį Žuvėdrų g., šiemet sumokėta didžiausia suma siekia 1 mln. 650 tūkst. eurų.

Technologinė šalies pažanga keičia pasiturinčio pirkėjo portretą Anot K. Paulauskaitės, pastaruoju metu pastebimai keitėsi prabangaus NT pirkėjo profilis. Lietuvoje kuriantis vis daugiau technologijų įmonių, gerėjant verslo mikroklimatui, šalyje auga drąsių ir jaunų verslininkų, turinčių didelę perkamąją galią, karta. 108

„Šiais laikais jauni specialistai aukštą gyvenimo lygį pasiekia daug sparčiau, nei tai galėjo padaryti ankstesnės kartos atstovai, todėl jų entuziazmas bei drąsa atsispindi ir investiciniuose sprendimuose. Jaunoji karta į finansus žvelgia daug laisviau, gali sau leisti gyventi prabangiai, tvariai, todėl įsigyja ne tik pagrindinį, bet ir atostogų būstą, drąsiau investuoja ir užsienyje“, – teigia ekspertė.

Ekspertė įsitikinusi, kad šį dešimtmetį Vilniuje įvyks dar vienas prabangaus NT kainų proveržis, kokį kadaise išgyveno Europos sostinės. Pavyzdžiui, Paryžiuje esančiame tame pačiame name butų kaina skiriasi – ir itin smarkiai – vien todėl, kad pro vieno buto langus matyti Eifelio bokštas, o pro kito – ne. Tad tik laiko klausimas, kada pro langą – ir ne iš 5 km atstumo – matantieji Gedimino pilies bokštą ar Valdovų rūmus mokės gerokai daugiau. Anot jos, ne veltui vienas svarbių ekonomikos rodiklių yra milijonierių skaičius šalyje. Pasiturintys asmenys ne tik patys papildo šalies biudžetą sumokamais mokesčiais, bet ir netiesiogiai, net ir įsigydami NT, kuria darbo vietas, sudaro sąlygas naujoms paslaugoms atsirasti, o tai prisideda prie visos šalies ekonomikos augimo.

INVESTICIJOS

PALM BIČAS, FLORIDA. PARDUOTA UŽ 39,75 MLN. JAV DOLERIŲ.

„Dar visai neseniai komercinis sektorius, pavyzdžiui, bankų būstinės, investavo į išmaniuosius pastatus, kuriuose šiluma, šviesa ir kiti parametrai reguliuojami automatiškai, o dabar vis inovatyvesni tampa ir privatūs gyvenamieji pastatai. Čia diegiami pasyviųjų ir išmaniųjų namų sprendimai, pasirenkamos patvaresnės, natūralesnės medžiagos, įgyvendinamos išskirtinės interjero idėjos. Visa tai keičia ir prabangų NT prižiūrintį sektorių. Anksčiau inovatyvių sprendimų diegimas NT objektuose buvo ypač sudėtingas, o dabar vis daugiau įmonių siūlo įgyvendinti išskirtinius klientų poreikius“, – tikina K. Paulauskaitė.

bangių būstų rinka. Tačiau prabangaus NT paklausa iki 2030-ųjų smarkiai nesmuks. „Lietuvos teritorija santykinai nedidelė, tad ir išskirtinių objektų, atitinkančių prabangaus NT kriterijus, yra nedaug. Saugomas Neringos kraštas, visoje Europoje garsus trumpas balto smėlio pajūrio ruožas, mažas ir ikoniškas Vilniaus Senamiestis yra unikalios vietos, tad jų paklausa laikui bėgant neslops. Todėl neturėtų stebinti, kad šiose vietose esančio NT didžiausi metų sandoriai gali netilpti į rinkai priimtino sandorio vertės ribas“, – sako ekspertė. Prabangaus NT paklausai įtakos, be abejo, turės ir ekonominė aplinka. Augantis šalies konkurencingumas ir galimybė verslui veikti virtualioje aplinkoje leidžia darbo užmokesčiu ir pelnu neatsilikti nuo stiprių Europos valstybių, tad tikėtina, kad didesnę perkamąją galią turinčių gyventojų sluoksnis ir toliau didės. O plėtojami mokslo ir inovacijų centrai traukia užsienio specialistus – jie į mūsų šalį atvyksta su šeimomis ir taip pat dairosi komfortiškos gyvenamosios vietos. Taigi, galima pagrįstai teigti, kad jei Lietuva ir toliau išliks patraukli technologijų bendrovių plėtrai, per artimiausius porą metų bus sumušti ir šie 2021-uosius sudrebinę prabangaus NT kainų rekordai. 

Situaciją normalizuoti galėtų NT projektų vykdytojai Kalbėdama apie prabangaus NT sektoriaus tendencijas artimiausią dešimtmetį, K. Paulauskaitė prognozuoja, jog šiuo metu susidaręs vakuumas, kai susiduriama su didžiule paklausa, kurios patenkinti nėra galimybių, per kelerius metus turėtų išnykti. NT projektų vykdytojai greičiausiai pasistengs patenkinti besikeičiančius vartotojų poreikius ir rinką papildys naujais prabangiais NT projektais. Prie situacijos valdymo greičiausiai prisidės ir patys pirkėjai. Pasiturintys asmenys paprastai drąsiau keičia prabangų NT – jie mėgsta atsinaujinti, tad tikėtina, kad po kelerių metų atsiras antrinė pra-

VILNIUJE, KATEDROS AIKŠTĖS PAŠONĖJE, STILINGI APARTAMENTAI NUOMOS VERSLUI. 70 KV. M, 399 TŪKST. EURŲ.

109

VIENARAGIŲ AMŽIUS

2021-AISIAIS LIETUVOS STARTUOLIAI

PRITRAUKĖ DAUGIAU NEI 420 MLN. EURŲ INVESTICIJŲ, BET ESTAI PRITRAUKĖ DAUGIAU Audrius MILUKAS

tiek laboratorijose kuriamos inovacijos, dėl kurių galbūt bus užkirstas kelias naujoms pandemijoms. Juk šią pandemiją taip pat pristabdė kadaise startuolio ir vienaragio titulus nešiojusio „BioNTech“ kartu su „Pfizer“ sukurta vakcina. Vis daugiau investuotojų dėmesio sulaukia ir tvarumą palaikantys bei už planetos išsaugojimą kovojantys startuoliai. Jie jau dabar savo sukurtais sprendimais padeda išvengti ekologinių katastrofų, kurių galime sulaukti ateityje. Galima drąsiai teigti, kad pavyzdžių, kokią potencialią vertę žmonijai suteikia ir ateityje suteiks startuoliai bei jų kuriamos inovacijos, netrūksta. Vienaragių naudą suvokia ir tokios didžiosios technologijų korporacijos kaip „Google“, „Apple“, „Meta“, „Amazon“ ar „Microsoft“. Matome vis daugiau investicijų ir įsigijimų. „Google“ pandemijos pradžioje investavo į telemedicinos vienaragį „Amwell“, o štai „Microsoft“ tiki dirbtinio intelekto technologija paremtais savaeigiais automobiliais ir jų ateitimi – iš viso į startuolį „Cruise“ jau investuota 8 mlrd. JAV dolerių. Auga ne tik vienaragių gretos – daugiau nei 100 jų per pandemiją paskelbė savo pirminį viešą akcijų siūlymą (IPO).

„Open Circle Capital“ partneris ir vadovas 2021-ieji tapo dar vienais rekordiniais metais startuolių ekosistemai. „Crunchbase“ ir „Dealroom“ duomenimis, per šiuos metus startuoliai pasaulyje pritraukė dvigubai daugiau investicijų nei praėjusiais metais. Europoje šis skaičius jau peržengė 100 mlrd. JAV dolerių ribą. Tai įspūdingas laimėjimas žemynui, kuris 2017 m. startuolių plėtrai skyrė vos 22 mlrd. JAV dolerių. Kaip niekad sparčiai auga ir nauji vienaragiai – vien per šiuos metus pasaulyje užaugo daugiau negu 450 naujų vienaragių, o nerealizuotų vienaragių bendras skaičius greitu metu viršys 1 000. Apskritai, pasaulyje gimsta maždaug po du vienaragius kasdien, o tai yra rekordinis tempas. Daugiausia jų veikia finansinių technologijų, programinės įrangos ir el. prekybos srityse, tačiau proveržį demonstruoja ir dirbtinio intelekto inovacijos, švietimo bei medicinos technologijos. Būtent pastarosios srities startuoliams ypatingą postūmį suteikė pandemija – daug investuotojų ir visuomenės dėmesio sulaukia tiek telemedicinos sprendimai, kurie tapo itin paklausūs paskelbus karantiną,

2021 m. gruodžio duomenimis, pasaulyje buvo 943 vienaragiai JAV – 482 (51 %)

Europa – 138 (15 %)

Pagrindinės vienaragių veiklos sritys

943 Kinija – 169 (18 %)

1 Finansinės technologijos 2 3 El. prekyba 4 5 Sveikatos priežiūra 6 7 8 Mobiliosios ir telekomunikacijos 9 10 Techninė įranga

192 167 105 73 64 51 42 37 37 31

20 % 18 % 11 % 8% 7% 5% 4% 4% 4% 3%

Kitos šalys – 154(16 %)

„CB Insights – The Complete List Of Unicorn Companies 2021“

112

VIENARAGIŲ AMŽIUS Krikštą rinkose priėmė tokios įmonės kaip kriptovaliutų prekyvietė „Coinbase“, estų finansinių technologijų žvaigždė „Wise“ ar elektromobilius gaminanti „Rivian“, kurios rinkos kapitalizacija siekia 100 mlrd. JAV dolerių. Bendra šviežių vienaragių įmonių vertė rinkoje viršija 1 trln. JAV dolerių. Tiesa, stebime tendenciją, kad ne visi vienaragiai veržiasi skelbti savo IPO ar ieško susijungimo galimybių – formuojasi nauja supervienaragių grupė. Jų vertė gali viršyti 10 ar net 100 mlrd. JAV dolerių! Šioje kategorijoje rikiuojasi tokie visiems puikiai žinomi vardai kaip „TikTok“, „SpaceX“, „Revolut“ ar „Fortnite“. Svarbiausia naujiena Lietuvai 2021 m. neabejotinai yra „Vinted“ gauta investicija, mat ji sumušė rekordus. Bendrovė pritraukė didžiausią Lietuvos istorijoje – 250 mln. eurų vertės – finansinę injekciją ir pasiekė net 3,5 mlrd. eurų įvertinimą. Ne mažiau svarbi ir „Interactio“ 30 mln. JAV dolerių A serijos investicija, nes tai didžiausia tokio tipo investicija Lietuvos istorijoje. Be abejo, turime pasidžiaugti šalyje pagausėjusiu startuolių pardavimu, tokiu kaip finansinių technologijų bendrovės „Paysolut“ pardavimas vienaragiui „Sum-Up“, elektroninių parašų platformos „Dokobit“ prisijungimas prie norvegų „Signicat“ ar išmaniųjų žvejybos įrankių kūrėjo „Deeper“ pardavimas lenkų „Resource Partners“. Tokie įvykiai Lietuvoje dar nėra dažni, bet neabejoju, kad tokių sėkmės istorijų matysime vis dažniau.

Kaip Lietuvai tapti pažangiausia startuolių valstybe Europoje? Manau, kad atsakymas paprastas: visų pirma pažangiausi startuoliai, technologijų verslų atstovai ir politikai turi tiesiog susitikti, bet ne tam, kad pasigirtų savo laimėjimais, „pasibėdavotų“ ar išsidalytų apdovanojimus, o kad rimtai padiskutuotų ir sutartų dėl konkrečių darbų. Tai ir kviečiu visus padaryti: susitikime 2022 m. Lietuvos ekonomikos konferencijoje („Lietuvos Davose“) vyksiančiame Startuolių lyderystės forume. Susivienykime ir tapkime lyderiais! Nemažą aktyvumą Lietuvoje matome ir iš startuolių, kurie sugebėjo išaugti be išorinių investicijų ir dabar daro didžiulę teigiamą įtaką visai startuolių ekosistemai – net ir patys investuoja į jaunus startuolius. Manau, kad kitais metais galime sulaukti gerų naujienų iš tokių stambių startuolių kaip „Nord Security“, „Kilo Health“ ar „Omnisend“. Na, o 2021 m. Lietuvos startuoliai jau spėjo pritraukti daugiau nei 420 mln. eurų investicijų – daugiau negu per penkerius praėjusius metus kartu sudėjus. Patys 2021 m. atlikome dešimt investicijų.

Nors ir galima teigti, kad Lietuvos startuolių rinka 2021 m. buvo kaip niekad aktyvi, stipriausios Europos šalys taip pat nestovėjo vietoje, todėl atsipalaiduoti pagrindo dar neturime. Be abejo, iki kito vienaragio prireiks šiek tiek kantrybės. „Vinted“ tai pasiekti prireikė 10 metų. Kitas vienaragis tikriausiai pasirodys greičiau, tačiau kada ir kuri bendrovė tai bus, pasakyti sunku. Bet kokiu atveju privalome nesustoti ir toliau lieti žinias bei kapitalą į startuolius, kad sėkmės istorijų tempas pasiektų inovatyviausių Europos šalių lygį. Turime veikti proaktyviai ir nesustoti, priešingu atveju būsime lyderiai tarp vidutiniokų, nors turėtume būti lyderiai tarp lyderių. Prisiminkime, kad šiuo metu iš Baltijos šalių daugiausia vienaragių yra išauginusi pagal gyventojų skaičių dvigubai mažesnė Estija – net septynis, o Lietuva turi „Vinted“. Beje, pirmuoju vienaragiu gali pasigirti ir Latvija – juo šiemet tapo „Printful“. Deja, atrodo, kad Estijos per artimiausius kelerius metus nepasivysime, nors galėtume. Tam reikia daugiau investicijų, ryžtingų talentų ir dar pažangesnio švietimo. Todėl labai svarbu, kad 2022-aisiais būtų realizuojamas proveržis visose šiose srityse. Priešingu atveju, kaip jau dešimtmetį pabrėžia žurnalo VALSTYBĖ redakcija, šioje didžiausią potencialą kurti pridėtinę vertę ir gerovę turinčioje srityje prarasime vieną kartą per šimtmetį pasitaikančią progą transformuoti valstybę iš vidutiniokės į pažangos ir gerovės lyderes. Su tuo visiškai sutinku, tik noriu pabrėžti, kad 2017–2021 m., „Dealroom“ duomenimis, Lietuva pagal pritrauktų investicijų sumą vienam šalies gyventojui (281 JAV doleris) Europoje rikiuojasi 15-oje vietoje. Nuo Estijos atsiliekame 4,5 karto (1 252 JAV doleriai), o blogiausia, kad atotrūkis auga, nors turėtų ir galėtų mažėti. Todėl labai svarbu, kad 2022-ieji būtų ryžtingų sprendimų, modernizuojant švietimo sistemą ir didinant Lietuvos startuolių ekosistemos bei technologiškai pažangių verslų plėtros ir investicinį potencialą, o ne pasitenkinimo 2021-aisiais pritraukus 420 mln. eurų investicijų, metai. Jei taip ir bus, gana greitai šį skaičių padvigubinsime.  113

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

114

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

KOSMINIS ELONO MUSKO

IR JEFFO BEZOSO GEROVĖS PLANAS MILIJARDIERIAMS Iš ko galima spręsti, kad milijardieriai jau nurašė šią planetą? Atsakymas elementarus: per praeitą šimtmetį siautusį Šaltąjį karą jie pirko prabangius bunkerius ir salas kuo toliau nuo galimų konflikto zonų o dabar, purvinojo karo laikotarpiu, jie masiškai treniruojasi skraidyti į kosmosą. Ir nors tai vadinama turizmu, tai, kas prasideda kaip turizmas, ateityje gali labai pagelbėti evakuacijos atveju. ► Karolis MAKRICKAS

115

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS O kad evakuotis gali reikėti, demonstruoja tai, kad beveik visi šie milijardieriai ir multimilijonieriai, kurie savo buvimu pašlovino kosmoso platybes, labai mėgsta kalbėti apie būtinybę mažinti taršą, stabdyti anglies dioksido emisijas ir klimato kaitą, nors tuo pat metu vieno iš jų skrydis į kosmosą išmeta įspūdingą kiekį anglies dioksido. Deja, apie tai niekas nekalba, nes nenorima supriešinti teigiamo naujųjų kosmoso užkariautojų kuriamo įvaizdžio su realybe, kurią Holivudas, galima sakyti, tiesiog užtvindė apokaliptiniais filmais, o visokie „Netflix“, „HBO“ ir kiti – dar ir serialais, kuriuose labai dažnai Žemėje lieka tik skurdžiai ir jų prižiūrėtojai, o išrinktieji, tai yra milijardieriai, susikuria gerovę kosmose. Ir nors galima sakyti, kad tai – fantastika, kai tokia fantastika liejasi nuolat ir kai vis kartojama, kad tuoj tuoj bus karas su Rusija arba Kinija, o jei ir nebus, klimato kaita vis tiek sukels ir karų, ir įspūdingų globalinių kataklizmų, tampa neramu...

J. Bezosas yra pasakęs: „Mano draugai, kas nori vykti į Marsą? Padarykite man paslaugą, iš pradžių metus pagyvenkite Everesto viršukalnėje ir žiūrėkite, ar tai jums patinka, nes tai yra rojus, palyginti su Marsu.“ Šie žodžiai akivaizdžiai skirti E. Muskui, nes ne paslaptis, jog pastarasis svajoja apie koloniją Marse ir tikisi, kad iki 2050 m. Raudonojoje planetoje gyvens milijonas žmonių. Taigi, pasiduoti minčiai, kad vieną iš savo dešimties milijardų verta skirti asmeninei gerovei kosmose, nėra taip jau ir sunku. Ir nors prabangiomis bazėmis orbitoje ar Marse turtuoliai savęs pradžiuginti dar negali, tai, kad jų mintys jau nukreiptos į kosmosą, demonstruoja turtingų turistų noras savo kūnelius nutempti į Žemės orbitą, net jei tam reikės išskirti nemažai anglies dioksido.

JAV nusprendė sukomercinti kosmoso užkariavimą Taip, tai yra mūsų versija ir ji nebūtinai teisinga. Tačiau jei socialinius tinklus kuria privačios korporacijos, o tam tikros tarnybos juos tik kontroliuoja (žinoma, tik Rusijoje ir Kinijoje), tai kam JAV perinvestuoti į kosmoso technologijas, jei susiformavusi kosmoso turizmo (apsišilimo prieš evakuaciją) banga ir taip šį verslą pavertė pelningą? Tegul privatus JAV verslas šias technologijas ir plėtoja! Būtent tai ir vyksta. Galima sakyti, įžengėme į naują kosmoso lenktynių etapą, tik šįkart dėl dominavimo pelningame kosmoso skrydžių versle varžosi jau ne tik valstybės, bet ir privačios korporacijos, o joms vadovaujantys milijardieriai turi skirtingas kosmoso užkariavimo vizijas. Kokios tos vizijos? Kokia jų ilgalaikė nauda? Kurie verslai pirmiausia suklestės kosmose? Ką žmonija šiemet nuveikė kosmose? Ar skrydžių gausa, žinant, kaip sparčiai kinta klimatas, nepadarys planetai daug daugiau žalos, nei duos naudos? 116

Pradėkime nuo to, kad 2021-aisiais buvo beveik neįmanoma negalvoti apie kosmosą, nes kosmose nutiko daug įdomių dalykų. Visų pirma, metų pradžioje net trijų skirtingų šalių – JAV, Kinijos ir Jungtinių Arabų Emyratų – erdvėlaiviai sėkmingai pasiekė Marsą, o JAV erdvėlaivis į Raudonąją planetą nugabeno ne tik marsaeigį robotą, bet ir bepilotį sraigtasparnį „Ingenuity“. Jis dar ir šiandien atlieka skrydžius bei tyrinėja svetimo pasaulio kraštovaizdžius. Netinginiavo ir kinų marsaeigis „Zhurong“ – nusileidęs į smėlį, įsmeigė vaizdo kamerą ir pasidarė asmenukę. Kaip sakoma, kam taip toli belstis, jei vėliau neturėsi asmenukės? Beje, šiemet kinai pradėjo statyti kosminę stotį „Tiangong“, funkcionuoti ji pradės jau kitų metų viduryje. Po kosmosą pasivaikščiojo ir pirmoji kinų kosmonautė Wang Yaping. O Tarptautinė kosminė stotis buvo papildyta nauju moduliu „Nauka“, kurį atgabeno rusai. Įdomu ir tai, kad rusai į kosminę stotį nuskraidino ne tik naują modulį, bet ir filmavimo grupę, kad pir-

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

moji nufilmuotų vaidybinį filmą Žemės orbitoje. „Roskosmos“ atskleidė, kad fantastinės juostos „Iššūkis“ siužetas bus toks: jauna chirurgė siunčiama į Tarptautinę kosminę stotį gelbėti nukentėjusio kosmonauto. Žinoma, rusai nebūtų rusai, jei kaip nors neišsišoktų. Lapkritį be jokio išankstinio perspėjimo Rusijos raketa susprogdino daugiau nei toną sveriantį dar sovietmečiu sukurtą palydovą. Dėl to ne tik susiformavo milžiniškas nuolaužų debesis (į jį reikės atsižvelgti visoms būsimoms misijoms į kosmosą), bet ir kilo pavojus Tarptautinei kosminei stočiai susidurti su nuolaužomis, todėl septyni tuo metu stotyje buvę astronautai turėjo skubiai evakuotis. Galop, turtingiausio pasaulio žmogaus Elono Musko įkurta „SpaceX“ šiemet ne tik toliau tobulino „Starship“ – daugkartinę dviejų pakopų sunkiųjų krovinių raketų sistemą, kuria žadama netolimoje ateityje į Marsą skraidinti kolonistus (apie tai – kiek vėliau), nuskraidino keturis civilius į Tarptautinę

kosminę stotį, bet ir toliau didino „Starlink“ palydovų spiečių. Pastarąjį sudaro bemaž 2 tūkst. palydovų (2025 m. jų orbitoje jau turėtų būti 6 tūkstančiai!), teikiančių greitaeigį interneto ryšį, kuriuo greitai bus galima naudotis iš esmės bet kur pasaulyje. Beje, „Starlink“ jau veikia ir Lietuvoje, tad jei gyvenate kur nors miškuose, kur mobilusis internetas vos velkasi, palydovinis internetas gali tapti išsigelbėjimu. Tiesa, toks malonumas kainuos 99 eurus per mėnesį ir dar teks pakloti bemaž 600 eurų už įrangą ir jos siuntimą į Lietuvą. „Forbes“ skelbia, kad „Starlink“ interneto ryšiu jau naudojasi daugiau nei 140 tūkst. žmonių iš 500 tūkst. užsiregistravusių, o apklausos rodo, kad vien JAV palydoviniu interneto ryšiu norėtų naudotis bemaž pusė šalies gyventojų. Tad, anot paties E. Musko, šio verslo galimybė plėstis tiesiog milžiniška. Milijardierius tikisi, kad „Starlink“ palydovų spiečius generuos dešimt kartų didesnes pajamas nei krovinių gabenimas į kosmosą – maždaug 30 mlrd. JAV dolerių metinių pajamų jau 2025-aisiais. Žinoma, ► 117

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

Deginti pinigus... nė onė i sm keli o K to is o g e

... linksmiau nei mokėti mokesčius

į tokius skaičius bent jau „Nasdaq“ analitikai žiūri skeptiškai – teigia, kad E. Muskas bando iškreipti realybę, tad būtų realu tikėtis 9–10 mlrd. JAV dolerių metinių pajamų, bet ne 2025 m., o kokiais 2030 metais. Tačiau būriai investuotojų, kuriuos labiau domina pažadai, o ne realybė, jau laukia pirminio viešo „SpaceX“ akcijų siūlymo visuomenei.

(kuri savo išvaizda primena... tiesiog pasigūglinkit!), į kosmosą nuskraidino ir aktorių Williamą Shatnerį, garsiajame seriale „Žvaigždžių kelias“ atlikusį kapitono Kirko vaidmenį.

Kosmoso turizmas

Keliolikos minučių skrydis raketa, priklausomai nuo jos tipo ir naudojamų degalų, kartais gali daryti net šimtą kartų didesnę žalą aplinkai nei 10 valandų trunkantis transatlantinis skrydis lėktuvu. Viena „SpaceX“ raketa „Falcon Heavy“ sudegina apie 400 metrinių tonų degalų ir išmeta daugiau teršalų nei vidutinis automobilis per daugiau nei 200 metų.

Kitas nemažas verslas – kosmoso turizmas. Jis jau įgavo naują pagreitį, nes pirmąsyk po 1985-ųjų (kai erdvėlaivio „Challenger“ katastrofa ilgam sustabdė civilių skrydžius į kosmosą) Žemės orbitoje lankėsi tiek daug žmonių. Ilgiausiai, net 12 dienų, Tarptautinėje kosminėje stotyje šiemet atostogavo japonų milijardierius Yusaku Maezawa su savo asistentu Yozo Hirano. 46 metų turtuolis kosmose ne tik apsikirpo, ieškojo nežemiškos gyvybės, atliko įvairių eksperimentų, bet ir nuolat siuntė vaizdo įrašus 800 tūkst. sekėjų Žemėje. Gerokai trumpesniam skrydžiui vasarą nuosavos bendrovės „Virgin Galactic“ erdvėlaiviu (atkabinamu nuo aukštai skrendančio lėktuvo) pajusti nesvarumo ir pamatyti pasaulio iš aukštai išvyko milijardierius Richardas Bransonas su kompanionais. Vos po devynių dienų taip pat nuosava raketa į kosmosą nuskriejo dar neseniai buvęs turtingiausias pasaulio žmogus, „Amazon“ įkūrėjas Jeffas Bezosas kartu su būreliu įtakingų ir taip pat turtingų žmonių. O vos po trijų mėnesių J. Bezoso įkurta bendrovė „Blue Origin“, sukūrusi raketą „New Shepard“ 118

Taigi, jei turite šimtus tūkstančių ar dešimtis milijonų JAV dolerių, kuriuos nežinote kur išleisti, tiek bendrovės „SpaceX“, „Blue Origin“ ir „Virgin Galactic“, tiek Rusijos ir Kinijos kosmoso programos pasiruošusios jus nuskraidinti trumpesniam ar ilgesniam vizitui aukštai virš debesų. Anot „Bloomberg“, kosmoso turizmo rinka jau 2030 m. galėtų būti verta 3–5 mlrd. JAV dolerių, o šiuo metu kuriamos technologijos leistų susiformuoti orbitinių skrydžių tarp žemynų rinkai, kuri galėtų CAGLE CARTOONS PIEŠ.

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS būti verta maždaug 20 mlrd. JAV dolerių ir tiesiogiai konkuruotų su ilgai trunkančiais tarpžemyniniais skrydžiais lėktuvu. Juk „SpaceX“ erdvėlaivis iš Niujorko į Šanchajų nuskristų per 40 min., o lėktuvu tokia kelionė trunka 15 valandų. Vis dėlto ne turistų, bet tikrų astronautų ir krovinių gabenimas į kosmosą šiandien duoda didžiausias pajamas. Štai „SpaceX“ reikalauja 58 mln., o „Roskosmos“ – 81 mln. JAV dolerių už astronauto skrydį į orbitą. Na, o išskraidinti vieną kilogramą į kosmosą šiandien vidutiniškai kainuoja apie 10 tūkst. JAV dolerių. „UBS“ analitikai skelbia, kad visa kosmoso industrija šiandien verta maždaug 400 mlrd. JAV dolerių ir šis skaičius iki 2030 m. turėtų padvigubėti.

Ekspansija ir skirtingos vizijos Nors atrodytų, kad dėl Nasos užsakymų ne tik viešuose konkursuose, bet ir teismo salėse bei JAV reguliavimo institucijose besivaržančios E. Musko ir J. Bezoso privačios kosmoso bendrovės siekia to paties – skraidinti keleivius ir krovinius į kosmosą, tiekti palydovinį interneto ryšį ir už valstybinius pinigus tobulinti kuriamus erdvėlaivius, abiejų turtuolių vizijos, ką žmonija turėtų veikti kosmose, iš esmės skiriasi, tad jie neretai susirieja ir socialiniuose tinkluose. Štai J. Bezosas yra pasakęs: „Mano draugai, kas nori vykti į Marsą? Padarykite man paslaugą, iš pradžių metus pagyvenkite Everesto viršukalnėje ir žiūrėkite, ar tai jums patinka, nes tai yra rojus, palyginti su Marsu.“ Šie žodžiai akivaizdžiai skirti E. Muskui, nes ne paslaptis, jog pastarasis svajoja apie koloniją Marse ir tikisi, kad iki 2050 m. Raudonojoje planetoje gyvens milijonas žmonių. Savo ruožtu E. Muskas tviteryje atsikirto: „Jei lobizmas ir advokatai nutiestų kelią į kosmosą, J. Bezosas jau būtų išsilaipinęs ant Plutonio.“ Anot leidinio „Inverse“, E. Muskas yra žmogus, kurį fantastinių kūrinių rašytojas Isaacas Asimovas pavadintų planetiniu šovinistu, nes mano, jog žmonija privalo gyventi bent keliose planetose – jei kas nors nutiktų vienai planetai, žmonija nenustotų egzistuoti. Vis dėlto, ką konkrečiai kosmose nori nuveik-

KRITIKA MILIJARDIERIAMS TURI TEIGIAMĄ POVEIKĮ Nors problemos, susijusios su milijardierių galimybėmis išvengti mokesčių, demonstruoja gilias vertybines JAV demokratijos problemas, informacinės erdvės spaudimas apie kosmosą fantazuojantiems skrudžams vis dėlto turi teigiamą poveikį. Pavyzdžiui, po gana didelės kritikos bangos, pasipylusios 2021 m. po turtuolių skrydžių į kosmosą, Jeffas Bezosas pareiškė nusprendęs, kad metas prisidėti prie gėrio, ir skyrė 443 mln. JAV dolerių 44 organizacijoms, kovojančioms su klimato kaita. Be to, pažadėjo iki 2030 m. į kovą su klimato kaita investuoti net 10 mlrd. JAV dolerių. Tai skamba guodžiančiai, nes žinome, kad nors J. Bezoso raketos kaitins klimatą, bus pasirūpinta ir ledukais karščiuojančiai planetai. Kaip ir tai, kad nors „Amazon“ darbuotojai, kaip ironizuoja JAV komentuotojai, „net tualetuose mato reklaminę informaciją, kad į profsąjungas jungiasi tik kvailiai, vis dėlto J. Bezosas yra gyvas, nors ir keistas, žmogus, ir jam, kai jį kritikuoja dėl kosmoso, labai skauda“.

ti E. Muskas? Kam jis kuria jau minėtą daugkartinį erdvėlaivį „Starship“, galėsiantį skraidinti 100 žmonių vienu metu? Ogi tikisi, kad jau 2026 m. Marso link iškeliaus pirmieji kolonistai, o ten nuskrieję erdvėlaiviai apsisuks ir parskris atgal, kad galėtų nugabenti dar daugiau kolonistų. Svarbu ir tai, kad „SpaceX“ planuoja turėti ne kelių ir net ne kelių dešimčių, bet tūkstančio milžiniškų erdvėlaivių „Starship“ flotilę. Ir štai čia jau norisi prisiminti „Žvaigždžių karų“ temą, nes juk nuo kosmoso piratų reikės kažkaip gintis. O gal ir nuo Vladimiro Putino, kuris kaip koks sitų imperatorius bus nemirtingas ir bet kada galės nuspręsti pasilinksminti ir į ką nors kosmose paleisti raketą... Taigi, tą tūkstantį erdvėlaivių reikės apginkluoti, o tada ir prasidės... Bet apie tai rašysime po dešimt metų, o dabar grįžkime prie kosminės Elono realybės, nors ji ir neatrodo visiškai reali. ►

119

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS Taigi, E. Muskas tikisi, kad jo erdvėlaivis (kiekvienas) bus pajėgus į orbitą iškelti 100 metrinių tonų sveriančius krovinius, o 1 tūkst. kubinių metrų tūrio triumuose prireikus bus galima gabenti ir išardytą Eifelio bokštą. Nors erdvėlaivis dar kuriamas, o jam paleisti skirta aikštelė dar statoma, Elonas tikisi, kad jau 2022-ųjų pradžioje „Starship“ atliks pirmąjį bandomąjį skrydį į orbitą, o vėliau galės kilti po du kartus per mėnesį ir gabenti dar daugiau palydovų „Starlink“ spiečiui. Tad kas žino, gal jūsų vaikaičiai bus tie žmonės, kurie po 40 metų darbuosis Marso „Teslos“ gamyklose, picerijose ar valys koridorius už marsietišką minimumą, nes kolonijai suklestėti reikės ne tik aukšto lygio specialistų, bet ir paprastų darbuotojų, dirbančių neįdomiausius darbus, o šiuos darbuotojus (kokia džiugi žinia!) E. Muskas į Marsą žada nuskraidinti nemokamai.

Kas žino, gal jūsų vaikaičiai bus tie žmonės, kurie po 40 metų darbuosis Marso „Teslos“ gamyklose, picerijose ar valys koridorius už marsietišką minimumą, nes kolonijai suklestėti reikės ne tik aukšto lygio specialistų, bet ir paprastų darbuotojų, dirbančių neįdomiausius darbus, o šiuos darbuotojus (kokia džiugi žinia!) E. Muskas į Marsą žada nuskraidinti nemokamai. O štai J. Bezoso kosmoso ekspansijos vizija visiškai priešinga. Anot jo, nereikia tos kolonijos Marse, nes net nežinome, ar ten gyvenant bus galima susilaukti sveikų palikuonių. Kur kas prasmingiau (susisiekimo, kainos ir visų kitų dalykų atžvilgiu) turėti daug kosminių stočių ir milijoną žmonių apgyvendinti Žemės orbitoje. Juk mūsų planeta – „geriausia Saulės sistemos

120

planeta, nors E. Muskas to visai nevertina“, kaip viename interviu sakė J. Bezosas. Pačią pirmąją privačią kosminę stotį, pavadinimu „Orbital Reef “, „Amazon“ įkūrėjas, bendradarbiaudamas su „Boeing“ ir dar keliomis aviacijos bendrovėmis, tikisi pastatyti iki 2030-ųjų. Kosminė stotis vienu metu galės priimti iki dešimt žmonių ir funkcionuoti tiek kaip tyrimų centras su jame dirbančiais mokslininkais, tiek kaip kosmoso viešbutis, kuriame kosmoso turistų užgaidas uoliai vykdytų ir maloniai laiką leisti padėtų aptarnaujantis personalas. Beje, „Orbital Reef “ nėra vienintelė netolimoje ateityje planuojama statyti privati kosminė stotis. Bendrovės „Nanoracks“, „Voyager Space“ ir „Lockheed Martin“ žada pastatyti keturis žmones apgyvendinti galinčią kosminę stotį „Starlab“. O bendrovė „Axiom“, konstruojanti modulius Tarptautinei kosminei stočiai (ir įsipareigojusi juos pristatyti į orbitą 2024 m.), žada, kad po to, kai šio dešimtmečio pabaigoje Tarptautinė kosminė stotis bus nurašyta ir nuskraidinta į kurį nors vandenyną, naujausi moduliai bus atkabinti ir taps nauja kosmine stotimi.

Gamyklos kosmose Anot J. Bezoso, kaip rašo „Forbes“, žmonijos energijos išteklių poreikis padvigubėja maždaug kas 25 metus, tad jau po 200 metų reikėtų visą Žemę padengti saulės baterijomis, kad visiems užtektų elektros. Žmonių apgyvendinimas planetos orbitoje, sunkiosios pramonės perkėlimas į orbitą ir saulės baterijų spiečiai orbitoje leistų žmonijai padidėti iki 1 trln. individų, o tai – po tūkstantį kasmet gimstančių naujų einsteinų ir mozartų. Tad po pirmos privačios kosminės stoties J. Bezosas kosmose norėtų pradėti rengti fabrikų, kuriuos maitintų saulės baterijos, infrastruktūrą. Tam padaryti veikiausiai būtų sugaišti dešimtmečiai, tačiau, anot „Amazon“ įkūrėjo, labiausiai planetą teršiančių pramonės šakų perkėlimas į kosmosą leistų išsaugoti mūsų planetą tokią pat gražią ateities kartoms. Ir tai – ne vieninteliai pranašumai. Visa tai skamba gana gražiai, bet ir vėl niekas neklausia – kol tas gėris įvyks, kiek jo raketos priterš? Vis dėlto faktas yra akivaizdus, kad auginti kristalus, gaminti šviesolaidžius, puslaidininkius, farmacijai reikalingus ingredientus ir dar daugybę kitokios produkcijos kosmose gerokai paprasčiau nei ant Žemės paviršiaus, tad kartu su mechanizmais, kuriems funkcionuoti mažos gravitacijos sąlygomis reikia mažiau energijos, gamybos kaštai kosmoso fabrikuose, tenkantys didelės vertės produkcijai, būtų mažesni. Gamybai reikalingų išteklių nesunku

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

GYVENIMO GURU

NESINERVINK, GREITAI SUKURSIME ČIPĄ, GALĖSI DIRBTI VISĄ PARĄ1

rasti asteroiduose (tik, savaime suprantama, gerokai sunkiau juos išgauti), na, o robotai ir 3D spausdintuvai, gebantys veikti visą parą ištisus mėnesius, bei nuotolinis jų valdymas jau egzistuoja ir šiandien. Apie kosmoso fabrikus galvoja ne tik J. Bezosas. Startuolis „Varda Space Industries“, surinkęs 42 mln. JAV dolerių iš investuotojų, žada būti pirmasis, kuris jau 2023 m. turės visiškai autonominę kosmoso gamyklą (tris tarpusavyje sujungtas raketas). Per visą savo veikimo laikotarpį ji turėtų pagaminti ir specialiose kapsulėse į Žemę parsiųsti kelis šimtus kilogramų didelės vertės produkcijos (kokios konkrečiai, kol kas neskelbiama). Kaip rašo „Reuters“, tikslui įgyvendinti „Varda Space Industries“ žada bendradarbiauti su „SpaceX“.

Įtaka aplinkai Aplinkosaugininkams nerimą kelia turtuolių planai skraidinti turistus, nes kalbama ne apie kelis šimtus, bet apie kelis tūkstančius skrydžių į kosmosą kasmet jau kito dešimtmečio pradžioje. Tiek skrydžių ne tik turės itin neigiamą poveikį klimato kaitai, bet ir veikiausiai padarys didelę žalą Žemės atmosferai, nes raketų varikliai veikia it žvakės – degimo procesas sukuria palankias sąlygas suodžiams susidaryti. Be suodžių, raketų varikliai (žinoma, priklauso nuo tipo) išskiria ir aliuminio oksido dalelių, turinčių itin žalingą poveikį atmosferai, bei kitų dalelių, kurių poveikis atmosferai net nėra iki galo žinomas. Kalbant paprastai, keliolikos minučių skrydis raketa, priklausomai nuo jos tipo ir naudojamų degalų, kartais gali daryti net šimtą kartų didesnę žalą aplinkai nei 10 valandų trunkantis transatlantinis skrydis lėktuvu. Viena „SpaceX“ raketa „FalFLICKR. PIEŠ.

con Heavy“ sudegina apie 400 metrinių tonų degalų ir išmeta daugiau teršalų nei vidutinis automobilis per daugiau nei 200 metų. 2010 m. atliktas tyrimas rodo, kad tūkstantis skrydžių raketa per metus pažeistų ozono sluoksnį ir temperatūrą Arktyje pakeltų vienu laipsniu. Kaip rašo „Los Angeles Times“, kokią žalą aplinkai daro raketų skrydžiai, mokslininkai dar ginčijasi, tačiau kad žala yra itin didelė, niekas neabejoja. Na, o kai aplinkosaugininkai išgirsta apie turtuolių planus kosmose statyti gamyklas, jiems tiesiog nurauna stogą. „Tai pati kvailiausia mintis, kokią teko girdėti. Ar jis išprotėjo? Sunkiosios pramonės perkėlimas į kosmosą būtų didžiausias planetos teršimas istorijoje“, – rašo „Gizmodo“. Leidinys „Futurism“ teigia, kad natūralu, jog po to, kai užteršė mūsų planetą, J. Bezosas svajoja užteršti ir kosmosą – juk jo įkurtos „Amazon“ anglies dioksido pėdsakas (per metus išmetamo anglies dioksido ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis) 2019 m. padidėjo 15 proc., tai yra bendrovė aplinką teršė tiek pat, kiek ją terštų 13 anglis deginančių elektrinių, veikiančių visus metus. O nuo 2020-ųjų „Amazon“ anglies dioksido pėdsakas padidėjo dar beveik 20 procentų. Šiame kontekste verta įsiklausyti ir į „The New York Times“ pastabą – pirmąsyk kosmose apsilankę žmonės beveik visada pirmu sakiniu pasakoja apie tai, kaip jiems pamatyti vaizdai užgniaužė kvapą, o ne išlemena: „Būtina į kosmosą perkelti sunkiąją pramonę“ (būtent tai iškart po skrydžio raketa pasakė kaubojišką skrybėlę užsimaukšlinęs J. Bezosas). Anot šio leidinio, tokį norą galima suprasti tik kaip norą iš nieko sukurti dar vieną aplinką smarkiai teršiančią pramonės šaką. Taigi, verta įsigilinti į „The Verge“ pastabas, kad kosminės turtuolių užgaidos turės realių neigiamų padarinių pasauliui, ypač trečiojo pasaulio šalims, vargingai gyvenantiems ► 121

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

žmonėms ir pan., bei kad tai yra sena vis besikartojanti istorija, nes baltaodžiai su dolerių simboliais akyse jau ištisus šimtmečius pramonines atliekas išverčia ant kolonizuotų tautų ir kitų žmonių galvų. Dėl to šiandien šošonams ir paijutų gentims šventa žemė virto JAV branduolinių atliekų sąvartynu, o ilgame žemės ruože palei Misisipės upę gyvenantys žmonės tapo „Vėžio alėja“, kai ten atsikraustė daugiau nei 150 naftos perdirbimo ir chemijos gamyklų.

„Turtingiausi žmonės gali išskristi į kosmosą, o tuo metu daugiau nei pusė šalies gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, beveik 43 mln. žmonių yra apkrauti studentų skolomis, o vaikų priežiūros išlaidos milijonus žmonių paverčia bedarbiais“, – tviteryje rašė E. Warren. Pasak jos, turtuoliai galėtų ir turėtų prie socialinės gerovės prisidėti labiau, o ne pramogai skraidyti į kosmosą. Kaip teigia aplinkosauginio teisingumo gynėjai, šios ir kitos panašios teritorijos tapo Vakarų pramonės plėtros aukų zonomis ir tokias pat aukų zonas šiandien kosmose kuria „Amazon“, „Tesla“ ir „SpaceX“. Maža to, pasak „Bloomberg“, tiek E. Muskas, tiek J. Bezosas itin jautriai reaguoja į visus, kurie nepritaria agresyviai plėtrai kosmose. „Tie, kas atakuoja 122

kosmosą, nesuvokia, kad kosmosas daugeliui žmonių reprezentuoja viltį“, – savo tviterio paskyroje rašė E. Muskas. Tačiau, kaip rašo „Business Insider“, nei E. Muskas, nei J. Bezosas patys nesuvokia, jog jie ir jų veiksmai daugeliui reprezentuoja beviltiškumą, tad didesnė nauda žmonijai būtų ne miestai Marse ir kosminės stotys, o turtuolių sąžiningai sumokami mokesčiai (pavyzdžiui, E. Muskas 2015–2017 m. sumokėjo vos 70 tūkst. JAV dolerių pajamų mokesčių, o 2018 m. nemokėjo nieko, nors jo turto vertė išaugo iki 152 mlrd. JAV dolerių), orus elgesys su darbuotojais („Amazon“ vairuotojai priversti šlapintis į butelius, nes neturi pertraukų nueiti į tualetą), pastangos, įdėtos į turimų bendrovių anglies dioksido pėdsako mažinimą, ir daugiau dėmesio kovai su klimato kaita. Milijardieriai daugelio JAV yra kritikuojami už tai, kad per daug dėmesio skiria kosminei erdvei, nors ir Žemėje yra daug neatidėliotinų problemų. Pavyzdžiui, Masačusetso senatorė Elizabeth Warren neseniai sukritikavo J. Bezosą už tai, kad kol jis domėjosi kelionėmis į kosmosą, jam labai sėkmingai pavyko išvengti teisingos mokesčių dalies. „Turtingiausi žmonės gali išskristi į kosmosą, o tuo metu daugiau nei pusė šalies gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, beveik 43 mln. žmonių yra apkrauti studentų skolomis, o vaikų priežiūros išlaidos milijonus žmonių paverčia bedarbiais“, – tviteryje rašė senatorė. Pasak jos, turtuoliai galėtų ir turėtų prie socialinės gerovės prisidėti labiau, o ne pramogai skraidyti į kosmosą. Ir tai yra visiška tiesa. Tokia, kad net nuobodu. Juk virkauja viena įtakingiausių JAV politikių, kuri ir turėtų kovoti su milijardieriais, kad jie sąžiningai elgtųsi su mokesčiais ir planeta, nes vėliau gali būti per vėlu, mat jie su savo tūkstančiais erdvėlaivių jau bus persikėlę į savo bazes Marse arba orbitoje... 

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

ĮSPŪDINGIAUSIOS 2021-ŲJŲ TECHNOLOGIJŲ INOVACIJOS 124

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

Kaip ir kasmet, metiniame numeryje apžvelgiame technologijų inovacijas, kurios pasaulį daro šiek tiek geresnį, patogesnį ar saugesnį mums visiems. 2021 m. jų kaip niekad gausu. Taip pat atsižvelgiame į tai, kurias technologijų inovacijas kaip metų geriausias išrinko tokie leidiniai kaip „Time“, „Forbes“ ar „Bloomberg“. Kadangi visko išvardyti viename straipsnyje neįmanoma, Jūsų dėmesiui pateikiame 25 įspūdingiausius metų išradimus, pradedant nuo vakcinų, baigiant robotais ir greičiau nei garsas skrendančiais lėktuvais. ► Karolis MAKRICKAS 125

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

ŠVARIOS PATALPOS SU „MILA“ Ne tik pandemija, bet ir didmiesčiuose vis didėjanti oro tarša skatina žmones įsigyti oro valytuvus. Ir nors dauguma kietųjų dalelių oro filtrų (HEPA) efektyviai sulaiko bakterijas bei kitas kenksmingas medžiagas, bemaž visi oro valytuvai gali „pasigirti“ išskirtinai baisiu dizainu – dauguma jų primena šaldytuvus. Taigi, ieškant, ką būtų galima padaryti kitaip, gimė oro valytuvas „Mila“. Jis ne tik efektyviai švarina orą ir atrodo puikiai, bet ir gali pasigirti tokiomis ypatybėmis kaip radaras, kuris, užfiksavęs žmogų, sumažina triukšmo lygį iki minimumo. Unikalu ir tai, kad „Mila“ siūlo prieš perkant įrenginį iškart pagalvoti apie filtrą, atsižvelgiant į tai, ar namuose laikote gyvūną, ar oro valytuvą perkate ketindami renovuoti būstą ir t. t.

VAKCINOS NUO COVID-19 Be jokios abejonės, pasauliui kovojant su COVID-19 pandemija, kurios pabaigos vis dar nematyti, bene svarbiausias metų išradimas yra vakcinos nuo šios ligos, kurias sukūrė ne tik „Pfizer“ su „BioNTech“, „Moderna“, „Johnson & Johnson“, bet ir kitos biotechnologijų bendrovės. Vakcinos neatsirado savaime ir jos nėra eksperimentinės, kaip bando įteigti antiskiepininkai, nes tai – ne kelių mėnesių, bet daug metų trukusių tyrinėjimų ir proveržių rezultatas.

Spartų vakcinų sukūrimą lėmė ir didelės vyriausybių lėšos. „Bloomberg“ skaičiuoja, kad vien JAV Vyriausybė į vakcinų kūrimą investavo daugiau nei 20 mlrd. JAV dolerių. Tikėtina, kad atliekant papildomus tyrimus šis skaičius peršoks ir 40 mlrd. JAV dolerių ribą. Žinoma, jei pasaulis galimai pandemijai būtų pasiruošęs iš anksto, kaina, kurią mokame už vakcinas, būtų gerokai mažesnė ir gyvybių būtume išsaugoję daug daugiau...

PENKI VIRTUALŪS EKRANAI: „LENOVO“ IŠMANIEJI AKINIAI „THINKREALITY A3“

Jei Jūs, kaip ir daugelis, per pandemiją dirbote prie valgomojo stalo ir apie papildomą monitorių galėjote tik pasvajoti, šis išradimas kaip tik Jums. Nuo šiol, kai reikia dirbti, bet nėra vietos ekranams, galite užsimaukšlinti „Lenovo“ išmaniuosius akinius „ThinkReality A3“. Prijunkite juos prie kompiuterio, planšetės ar 126

telefono ir prieš akis išvysite net ne vieną, bet visus penkis virtualius ekranus – į juos žvelgsite sukinėdami galvą. Kiekvienas ekranas rodo skirtingą informaciją, tad viename gal bus naršyklės langas, kitame – „Excel“ lentelė, trečiame – „YouTube“ vaizdo klipas ir t. t. O šauniausia tai, kad niekas nematys, ką išties veikiate.

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

NEŠIOJAMASIS EKRANAS „ESPRESSO DISPLAY“

Jei virtualybės nekenčiate ar manote, kad išmaniesiems akiniams dar reikia šiek tiek patobulėti, verta pagalvoti apie tąsyti iš kambario į kambarį ar po kiemą skirtus ekranus, ypač jei Jūsų darbo stalas yra itin siauras. Vienas tokių – itin plonas 13 colių įstrižainės jutiklinis ekranas „Espresso Display“, pagamintas iš avi-

acijoje naudoti tinkamo aliuminio. Šis nešiojamasis ekranas tilps į bet kurią kuprinę kartu su nešiojamuoju kompiuteriu. Žinoma, jei tik norėsite, galėsite ekraną prijungti ir prie planšetės ar išmaniojo telefono. Vos 5,5 mm storio ekranas atrodo stilingai ir prie Jūsų įrenginio gali būti jungiamas jungtimi USB-C arba HDMI.

APSIEISIME BE KOMPIUTERIO? „SAMSUNG“ EKRANAS „SMART MONITOR M7“ Kas nutiktų, jei paimtumėte išmanųjį televizorių, jį šiek tiek sumažintumėte ir greta „Netflix“, „YouTube“ ar „HBO“ programėlių įdiegtumėte dar ir „Microsoft Office“? Išeitų unikalus ir vienintelis toks įrenginys pasaulyje – „Samsung“ monitorius „Smart Monitor M7“. Prie jo įsitaisę ir neįjungę kompiuterio galėsite ne tik mėgstamus filmus ir serialus žiūrėti (32 ar 43 colių įstrižainės 4K skiriamosios gebos ekrane jie atrodys išties šauniai), bet ir parengti svarbų dokumentą tais atvejais, kai, pavyzdžiui, savo nešiojamąjį kompiuterį būsite palikę biure – tereikės prie ekrano prijungti pelę su klaviatūra ar savo išmanųjį telefoną. Maža to, jei palikti kompiuterį darbe taptų įprotis, prie kompiuterio prisijungti ir dirbti nuotoliniu būdu taip pat galėsite! Kaip ir dideliame ekrane peržiūrėti telefone saugomas nuotraukas ar vaizdo įrašus bei žaisti mobiliuosius žaidimus.

KOMPIUTERIO VALDYMAS MINTIMIS: „SYNCHRON THE STENTRODE“ Kai prieš keletą metų Elonas Muskas pasigyrė, kad kuria startuolį, kuris greitai leis valdyti kompiuterį mintimis, nepatikėjome. Ir, žinoma, buvome teisūs, nes tokie dalykai – dar labai tolimoje ateityje. Vis dėlto negalime nepastebėti progreso šioje srityje. Eksperimentinis „Synchron“ įrenginys „The Stentrode“ leidžia žmonėms, turintiems negalią, rašyti laiškus, žinutes ir

naršyti internete vien tik mintimis. Sistema analizuoja smegenyse vykstančius signalus ir pagal tai interpretuoja, ką vartotojas nori padaryti. Nors, kaip minėjome, sistema eksperimentinė ir vis dar vyksta bandymai, džiugi žinia ta, kad JAV Maisto ir vaistų administracija šiai technologijai uždegė žalią šviesą, tad kompiuteriai, valdomi mintimis, – vienu žingsniu arčiau. ► 127

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

BESISLAPSTANTYS PERMATOMI TELEVIZORIAI

Kad televizoriai bando apsimesti paveikslais ant sienų ir taip nori papuošti mūsų namų interjerą – anokia naujiena. Permatomus ar sulankstomus televizorius jau taip pat regėjome. Tačiau „LG“ ėmė ir visus nustebino pristačiusi permatomą OLED televizorių, kuris išlenda iš slėptuvės, įmontuotos lovoje, o kai yra pasislėpęs, ekrano kamputis rodo laiką, datą ir kitą informaciją. 55 colių įstrižainės ekranas išsiskiria įspūdingu 40 proc. permatomumu (pirmieji tokio tipo ekra-

nai galėjo pasigirti vos 10 proc. siekiančiu permatomumu) ir yra ne kokia nors futuristinė koncepcija norint pasimaivyti, bet masinei gamybai beveik paruoštas produktas, kurį įsigyti (tiesa, veikiausiai už labai brangiai) galėsime jau po kelerių metų. Pasak „The Verge“, permatomi ekranai palengva užkariaus rinką ir bus aktyviai naudojami parduotuvėse, kavinėse, viešajame transporte, lėktuvuose ir, galų gale, mūsų namuose.

PO DEŠIMTMEČIO VISI TURĖSIME PO LIOKAJŲ ROBOTĄ? „AMAZON“ NAMŲ ROBOTAS „ASTRO“ Viena didesnių staigmenų iš tų, kurias 2021 m. pateikė gigantas „Amazon“, yra autonominis namų robotas „Astro“. „Forbes“ rašo, kad šiam robotui „Amazon“ yra numačiusi didelę ateitį ir tikisi, jog jis bus pirmasis robotas, įtikinęs žmones, kad visai šaunu namuose tokį turėti. Į šuniuką panašus „Astro“ sveria apie 20 kg, yra 60 cm aukščio ir gali įveikti ne tik kiliminę dangą, bet ir slenksčius. Robotas turi animuotas akis ant besisukiojančio ekrano, kurios bendraujant reiškia emocijas. „Astro“ atpažįsta žmonių veidus, tad sveikinsis pravažiuodamas pro šalį, taip pat galės atsakyti į įvairius klausimus, priminti apie susitikimus, perskaityti gautas žinutes ir t. t. Šeimininkui išvykus, jis rūpinsis namų saugumu – patruliuos po kambarius – ir prižiūrės naminius gyvūnus, kad šie negraužtų Jūsų naujos sofos.

„NVIDIA“ VISATA Virtualūs pasauliai – ne tik žaidimams. Tai ir puiki vieta eksperimentuoti planuojant atnaujinti infrastruktūrą, statyti pastatus ar bepiločiams automobiliams sudėtingomis eismo sąlygomis išbandyti. Juk tinkamai išsibandžius virtualybėje būtų galima išvengti klaidų darant tą patį realiame pasaulyje. Būtent tokį virtualų pasaulį, pavadintą „Omniverse“, ir kuria bendrovė „Nvidia“. Ji žada, kad jis atrodys itin realistiškai. 128

Juk, šiaip ar taip, „Nvidia“ garsėja grafikos apdorojimo vaizdo plokštėmis ir lustų sistemomis. Nors pasaulis dar nebaigtas, jame jau triūsia garsūs vardai, tokie kaip architektūros bendrovė „Foster + Partners“, statanti virtualius pastatus, ar automobilių gamintoja BMW – virtualioje erdvėje ji atkūrė vieną iš savo gamyklų ir eksperimentuoja su gamybos linijomis, kad padidintų efektyvumą.

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

TECHNOLOGIJOS SPORTUI: „TONAL“

Kai inžinierius Aly Orady nusprendė numesti šiek tiek svorio, jis nepuolė skaityti bulvarinės spaudos ir tikėti patarimais, kad nevalgant po šešių ir kremtant daug salotų svoris greitai nukris. Jis nėrė į mokslinius tyrinėjimus, kad išsiaiškintų, kaip reikia sportuoti, kad svoris kristų greitai ir augtų raumenys. Įgytas žinias Aly panaudojo konstruodamas svorių kilnojimo treniruoklį „Tonal“, tik šis vietoj tradicinių trosais kilnojamų svarmenų naudoja elektromagnetizmą ir taip sukuria pasipriešinimą. Taigi, norint padidinti ar sumažinti

krūvį, pakanka spustelėti mygtuką. „Tonal“ sportuojant renka informaciją apie tai, kokį svorį galite pakelti, kokiu tempu sportuojate, kaip greitai pavargstate ir pan., kad realiu laiku kaitaliotų Jūsų treniruotės intensyvumą, kaip tai darytų bet kuris gyvas treneris. Būtent dėl šių ir kitų išskirtinumų tokie atletai kaip Serena Williams, Stephenas Curry ar LeBronas Jamesas ne tik reprezentuoja „Tonal“, bet ir į jį investuotoja. „Time“ skelbia, kad į startuolį iš viso investuota net 450 mln. JAV dolerių! ►

REKLAMA VERTĖJŲ BIURAS

Jūsų reputacijai stiprinti! Konstitucijos pr. 26, LT-08105 Vilnius www.magistrai.lt

Tel. +370 5 261 9891 Faks. +370 5 268 5713 vertimai@magistrai.lt

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

KAI NIEKAS KITAS NEBEPADEDA, Į PAGALBĄ SKUBA ROBOTAS „ROBIN“

Kai aštuonmetė ligoniukė, serganti plaučių uždegimu, antrą dieną iš eilės atsisakė valgyti, gydytojai į jos palatą pakvietė robotą „Robin“. Po 20 min. trukusių pašnekesių apie patinkančius gyvūnus ir žaidimų robotas pranešė, kad iškeliauja, tačiau pažadėjo pas mergaitę sugrįžti, jei ši pavalgys. Ir ji iškart kibo į kotletus. Robotas „Robin“, turintis dideles animuotas akis ir charakteriu primenantis vaiką, sukurtas tam, kad palaikytų draugiją

VĖL MADINGOS NEŠIOJAMOSIOS ŽAIDIMŲ KONSOLĖS: „STEAM DECK“

„Nintendo Switch“ sėkmė pademonstravo, kad žmonėms patinka žaisti vaizdo žaidimus ne tik sėdint prie didelių ekranų, bet ir keliaujant, lankantis parke ar kavinėje. Ir nors žaidimų konsolė „Nintendo Switch“ puiki, jau galima įsigyti dar puikesnę – „Steam Deck“. 7 colių įstrižainės ekraną turinti konsolė gali pasigirti sparčiaisiais lustais, kad be problemų žaistumėte net ir reikliausius žaidimus. Vis dėlto didžiausias šios žaidimų konsolės pranašumas, žinoma, nėra technologinės galimybės, bet galimybė naudotis žaidimų biblioteka „Steam“, kurioje – net 50 tūkst. įvairių žaidimų, pradedant nuo pačių populiariausių, baigiant klasika tapusiais ar indie tipo žaidimais. Kad visi žaidimai veiktų, „Valve“ turėjo investuoti į nuosavos operacinės sistemos „Linux“ versijos sukūrimą, tad dabar be jokių modifikacijų galima žaisti ir žaidimus, skirtus „Windows“. Štai čia ir yra didžiausia šios žaidimų konsolės inovacija. 130

vaikams ligoninėje, kai pamato, kad šiuos griaužia liūdesys ar kankina nerimas. Vaikai gali robotui išsipasakoti, pažaisti su juo ar tiesiog paprašyti, kad šis parodytų filmuką ar sugrotų dainelę. Robotas taip pat gali vaikui suprantama kalba papasakoti apie jį kamuojančią ligą ir jos gydymo būdus. Įdomu tai, kad „Robin“ sukurtas Armėnijoje ir per ateinančius 12 mėnesių įsidarbins net 100 JAV ligoninių.

NE JŪSŲ TĖVŲ RUBIKO KUBAS: „CUBIOS WOWCUBE“ Nors matėme ne vieną technologiškai pažangų Rubiko kubą, šis, anot „Time“, yra pats inovatyviausias. Esminis skirtumas – vietoj spalvotų langelių šis kubas turi mažus ekranus, tad juo galite ne tik sudėti spalvas, bet ir žaisti kitokius žaidimus, pavyzdžiui, valdyti erdvėlaivį, kad iš pirmo langelio nuskristumėte į paskutinį, ar sumaitinti visus saldainius monstriukui. O kai kubo nenaudojate, jį galite pasidėti greta lovos ir jis veiks kaip naktinė lempelė arba imituos akvariumą ir jame plaukiojančias žuveles. Nusinešę kubą į darbą ir pasidėję greta, galėsite jį naudoti tam, kad akimirksniu išvystumėte reikalingiausią informaciją: viename langelyje bus rodoma informacija apie tai, kiek turite neperskaitytų laiškų, kitame – kiek neperskaitytų žinučių, kuri savaitės diena, koks kitas susitikimas ir t. t.

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

IŠMANESNĖ ŽEMDIRBYSTĖ: „SUPPLANT“

Grūdinių kultūrų auginimas sausose vietovėse – didelis iššūkis, nes reikia rasti idealią pusiausvyrą tarp efektyvaus vandens naudojimo ir tinkamo drėgmės kiekio augalams. Izraelio žemės ūkio technologijų bendrovė „SupPlant“ sukūrė dirbtiniu intelektu paremtus jutiklius, kurie informuos ūkininką apie tai, kokiu vandens kiekiu reikia laistyti

augalus. Tai darant bus atsižvelgta į orų prognozę, žemės drėgnumą, klimato sąlygas ir kitus veiksnius. Meksikoje atlikti bandymai rodo, kad naudojant šiuos jutiklius mangams prireikė 15 proc. mažiau vandens, o derlius ūgtelėjo 20 procentų! Šie jutikliai jau naudojami ūkininkų net 14 pasaulio šalių. ►

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

SULANKSTOMI EKRANAI POPULIARĖJA: „SAMSUNG GALAXY Z FOLD 3“ IR „FLIP 3“

Dar prieš keletą metų telefonai sulankstomu ekranu atrodė it įrenginiai iš fantastinių filmų, o šiandien jais jau nieko nenustebinsi. Vis dėlto puiku, kad „Samsung“ pasistengė ir jos trečios kartos flagmanas „Fold 3“ ne tik tapo geresniu telefonu, bet ir kainuoja pigiau nei pirmtakai. Kai reikia atlikti ne ką nors svarbaus, o tiesiog perskaityti gautą žinutę ar naujienas einant pėstu-

„BRAVOS“ IŠMANIOJI ORKAITĖ

te, puikiai tiks išorinis ekranas. O kai nuspręsite pažiūrėti vaizdo įrašą, ką nors nudirbti ar pažaisti, atverkite telefoną (taip paversite jį planšete) ir mėgaukitės dideliu ekranu! „Galaxy Z Fold 3“ taip pat puikiai fotografuoja ir filmuoja, o sukomplektuotas su rašikliu „S Pen Pro“ leis Jums būti itin produktyviems. O tiems, kurie ieško ne didesnio ekrano, bet galimybės telefoną įsikišti į mažytę kišenę, „Samsung“ siūlo „Galaxy Z Flip 3“. Šio telefono ekranas susilenkia perpus, kai jį įsikišate į kišenę ar rankinę. Tokio telefono didžiausias pranašumas tas, kad sunervinti pašnekovo pokalbį galite nutraukti ne paspaudę raudoną mygtuką, bet viena ranka sulenkę telefoną – kaip senais gerais laikais, kai perpus sulenkiami telefonai buvo išties populiarūs. Vis dėlto didžiausia šių „Samsung“ įrenginių inovacija ta, kad jie kainuoja pigiau nei pirmtakai ir telefonų sulankstomu ekranu ateityje apsigyventi leidžia visiems. Juk „Galaxy Z Flip 3“ – išties įdomus įrenginys, o kainuoja tiek pat, kiek ir kiti panašių parametrų įrenginiai be sulankstomo ekrano. Nuolat gaminti sveiką maistą – nemenkas iššūkis net ir geriausiems pasaulio šefams, nes laiko šiomis dienomis trūksta visiems. Laimei, inovacijos atkeliauja ir į virtuvę, kad maisto gamybai galėtumėte skirti vis mažiau laiko ir netektų piktnaudžiauti maisto pristatymo į namus paslaugomis. „Bravos“ išmanioji orkaitė geba produktams kepimo skardoje nustatyti kepimo temperatūrą, tad kepant sultingą kepsnį nereikės jaudintis, jog šis sudegs ar kad neiškeps greta sudėtos bulvytės ir daržovės. „Brava“ pasirūpins, kad viskas būtų pagaminta tuo pat metu ir gerokai greičiau nei kepant įprastoje orkaitėje. Nereikės sukti galvos ir dėl to, kiek ką reikia kepti. Programėlėje pasirinkite, ką gaminate vakarienei, ir tiesiog sudėkite produktus į orkaitę. Kai maistas bus paruoštas, gausite pranešimą, tad iki vakarienės galėsite užsiimti savais reikalais. O jei labai smalsu, kaip atrodo gaminamas maistas, galite stebėti savo kepsnį telefono ekrane, nes „Bravos“ orkaitės viduje yra kamera.

IŠMANIOSIOS TATUIRUOTĖS, KURIAS KURIA „MICROSOFT“ IR „GOOGLE“

Ar netolimoje ateityje turėsime animuotas tatuiruotes, kurios it operacinė sistema „Windows“ pakibs pačiu netinkamiausiu momentu? „Microsoft“ sako, kad taip (žinoma, ne tai daliai apie pakibimą). Tyrėjai tikina, kad vieną dieną visi galėsime turėti tatuiruočių, kurios stebės mūsų sveikatą ir perspės apie, tarkim, padidėjusį kraujospūdį ar kad per ilgai 132

deginamės saulėje. Nors tokias tatuiruotes kuria daug bendrovių, norėtume paminėti tas, kurias sukūrė „Microsoft“, nes jos leidžia valdyti įrenginius nuotoliniu būdu (tarkim, pagarsinti muziką ar perjungti dainą), ir „Google“ sukurtas „SkinMarks“, kurios yra jutiklinės, kaip ir Jūsų išmaniojo telefono ekranas.

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

IŠTVERMINGESNI DALYTIS SKIRTI „LYFT“ DVIRAČIAI

Nors dviračių dalijimosi programos Kinijoje patyrė visišką fiasko (parkų ir kitų populiarių vietų prieigos virto milžiniškais dviračių kapinynais, tad dalijimasis dviračiais buvo daug kur uždraustas), Vakarų valstybėse ir pas mus dviračių dalijimasis yra populiarus ir stengiamasi tai daryti atsakingai (užtat paspirtukai numetami, kur papuola). Tad nekeista, kad ir čia sulaukta inovacijų. Bendrovės „Lyft“ dalytis skirti dviračiai nuo šiol turi elektrinius variklius, padedančius minti, o taip važiuojant ba-

terijų pakaks maždaug 60 km – beveik dvigubai daugiau nei su bet kokiu kitu elektrifikuotu dviračiu. Dviračius bus galima įkrauti jų stotelėse. Be to, šie dviračiai pagaminti taip, kad baterijas keisti reikėtų kuo mažiau, o važinėtis jais (dėl itin patvarios konstrukcijos) būtų galima kuo ilgiau. Taip bus taupomos ne tik įmonės sąnaudos, bet ir gamta, nes reikės mažiau dviračių. Įdomu ir tai, kad „Lyft“ dviračiai dažomi šviesą atspindinčiais dažais, kad dviratininkai būtų puikiai matomi ir naktį. ►

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

VIRŠGARSINIAI SKRYDŽIAI IR VĖL MADINGI: „BOOM XB-1“

Viršgarsiniai skrydžiai, atrodę it išsipildžiusi ateities svajonė, liko praeityje, kai 2003 m. buvo amžiams nutupdytas paskutinis „Concorde“ lėktuvas, galėjęs skrieti greičiau, nei sklinda garsas. Žurnale jau esame aprašę ne vieną startuolį, kuriantį lėktuvą, gebantį skristi viršgarsiniu greičiu, bet visų jų problema ta, kad jie egzistuoja ne realybėje, o kompiuterio ekrane. Su „Boom XB-1“ viskas kitaip – šis orlaivis yra pirmasis greičiau už garsą gebantis skristi lėktuvas, kuriam sukonstruoti nebuvo pasitelktos vyriausybinės lėšos.

Skrendant tokiu lėktuvu Londoną iš Niujorko pasiektume per tris su puse valandos vietoj šešių. Be to, „Boom XB-1“ naudoja tvarius aviacinius degalus ir turi triukšmo mažinimo technologijas, tad iš esmės išsprendė problemas, kurios labiausiai gadino „Concorde“ orlaivių įvaizdį. Naujasis lėktuvas kol kas tėra eksperimentinis, tad turi vos dvi vietas pilotams. Pirmasis skrydis dar tik laukia ateityje, tačiau bendrovės planuose – vėliausiai 2029 m. turėti keleivinį 88 žmones skraidinti galintį komercinį lėktuvą.

METAS SĖSTI PRIE SKRAIDANČIO MOTOCIKLO VAIRO: „XTURISMO LIMITED EDITION“

Japonų startuolis „A.L.I. Technologies“, įkurtas profesionalaus futbolo žaidėjo Keisuke Hondos, nusitaikė į labai brangių automobilių savininkus ir siūlo jiems už 680 tūkst. JAV dolerių įsigyti skraidantį... motociklą! Pirkėjus skraiduolis „Xturismo Limited Edition“ pasiektų 2022-ųjų pradžioje ir apžergę jį greičio fanatikai galėtų skrieti 100 km/val. greičiu net 40 kilometrų. „The Japan Times“ rašo, kad šis skraidantis motociklas pradėtas kurti dar 2017 m. ir šiandien jį skristi įgalina ne tik elektriniai, bet ir įprasti varikliai, sukantys propelerius (išties šis įrenginys labiau primena droną nei motociklą), o pats skrydis yra gana stabilus, nes „Xturismo Limited Edition“ vėjo nėra blaškomas į šonus. 134

Teigiama, kad iš viso bus pagaminta tik 200 vienetų, tad turtuoliai, norintys įsigyti šį motociklą, jau stumdosi eilėje. Savaime suprantama, juo skraidyti miestų gatvėmis kol kas niekas neleis, tačiau „A.L.I. Technologies“ neseniai paskelbė apie tai, jog bendrauja su Japonijos Jamanašio prefektūra, kad ilgainiui judėjimas oru miesto gatvėse būtų įteisintas. Žinoma, omenyje turima tai, kad šiuo motociklu bus skrendama tarp automobilių, o ne virš jų. Beje, svarbu pabrėžti ir tai, kad kaip metų įspūdingiausią technologijų inovaciją šį motociklą pasirinkome ne dėl to, kad jis taps dar vienu žaisliuku turčių rankose, bet dėl to, kad pagaliau tokios technologijos tampa realybe ir ilgainiui pigs. 

FONDAS, PASIRINKĘS ŠVIETIMĄ TOBULINTI DABAR Programa „Pilietis per 31 valandą“ siekia padidinti 9–12 klasių mokinių socialinio sąmoningumo ir kritinio mąstymo kokybę, novatoriškai ugdyti ekonomikos, etikos ir pilietiškumo žinias. Fondo dėka buvo parengtos elektroninės pratybos mokiniams, atsirado mokytojo knyga – šiandien ja naudojasi daugiau kaip 500 pedagogų. Ši programa nagrinėja problemas trimis pjūviais – asmeniniu, visuomeniniu ir globaliu. Pavyzdžiui, tema „Skurdas“ keliama asmeninė problema – „Kaip galiu padėti skurstantiesiems?“, visuomeninė – „Ar įmanoma išspręsti skurdo problemą?“, ir globali – „Kodėl pasaulyje vis dar egzistuoja badas?“

Pedagogų trūkumas, socialinė atskirtis, mokyklos bendruomenių susiskaldymas, technologijų neišmanantys mokytojai, abejingi mokiniai, visuomenė, nemokanti rašyti lietuviškai ir nežinanti, kuo bitkoinas skiriasi nuo euro. Tai – tik kelios problemos, kurias reikia spręsti jau dabar. „Vilniaus prekybos“ paramos fondas „DABAR“ remia iniciatyvas, padedančias užtikrinti lygiavertį ir kokybišką švietimą, o prieš penkerius metus fondas pradėjo naują gyvavimo etapą ir spėjo nemažai nuveikti.

Misija įmanoma: paruošti mokytoją 2021 m. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paskelbė, kad siekia per dvejus metus parengti 800 naujų mokytojų ir užtikrinti, kad šalyje nebūtų jaučiamas pedagogų trūkumas, ypač prioritetinių sričių, mat pedagogų šalyje trūksta ir tai yra labai didelė problema. Šiai problemai spręsti dar 2016-aisiais užsimezgė fondo „DABAR“ partnerystė su Mokyklų tobulinimo centru. Jų programa „Renkuosi mokyti!“, skirta Lietuvos mokykloms atnaujinti, tapo pirmuoju atnaujinto fondo finansuojamu projektu. Ši partnerystė tęsiasi iki šių dienų. Programos tikslas – sutelkti Lietuvos mokyklas bendram darbui, siekti pokyčių švietimo sistemoje, į programą pritraukti motyvuotų įvairių sričių specialistų ir juos parengti, kad mokyklose dirbtų mokytojais dvejus metus. Kartu pavyko paruošti net 87 mokytojus, projekte dalyvavo 60 mokyklų, o į pokyčius įsitraukė 37 tūkst. mokinių ir 360 naujų pedagogų.

Tapti piliečiu per 31 valandą „Renkuosi mokyti!“ – ne vienintelė „DABAR“ remiama iniciatyva. Prieš trejus metus fondas užmezgė draugystę su Lietuvos laisvosios rinkos institutu ir prisidėjo prie jo kuruojamų projektų – programos „Pilietis per 31 valandą“ ir iniciatyvos „Ekonomikos egzaminas“. STRAIPSNIS PARENGTAS BENDRDARBIAUJANT SU „VILNIAUS PREKYBOS" PARAMOS FONDU „DABAR“

Egzaminas kirpėjams, dešimtokams ir bankininkams Fondas „DABAR“ prisidėjo ir prie projekto „Ekonomikos egzaminas“ organizavimo. Finansinį raštingumą didinti užsimojęs projektas skirtas ir dešimtokui, ir programuotojui, ir bankininkui. Kuo kriptovaliuta skiriasi nuo euro? Kaip būtų apmokestintas robotas, skaitantis žinias televizijoje? Kokia buvo barzdos mokesčio paskirtis XVIII amžiuje? Tai – tik keli klausimai iš daugelio, apie kuriuos pamąstyti kviečiama egzamine. Tačiau svarbu ne tik suprasti, kiek daug ekonomikos glūdi buityje ir kasdienybėje, bet ir mokėti rašyti lietuviškai be klaidų, nes tai technologijų eroje, deja, tampa retenybe. Todėl kartu su Pilietinės minties institutu fondas yra parėmęs suaugusiųjų ir mokinių raštingumą skatinantį konkursą „Nacionalinis diktantas“. Jo turbūt atskirai pristatyti nereikia, nes tai garsiai nuskambėjusi ir populiari iniciatyva. 2016–2021 m. „Vilniaus prekybos“ paramos fondas „DABAR“ įvairių projektų ir organizacijų paramai skyrė 1,3 mln. eurų. Fondas yra parėmęs ir „Vaikų liniją“, Vilniaus socialinį klubą bei Vilniaus universiteto fondą. Juk tai – galimybė į švietimą įpūsti pozityvių vėjų. Tik žingsnis po žingsnio įgyvendinant svarbias iniciatyvas bus įneštas svarus indėlis į empatiškesnę, darnesnę ir kūrybingesnę visuomenę, o jauni žmonės galės augti ir tobulėti.

Paroda TECH TOP 2021. VALSTYBĖS favoritai DANTŲ ŠEPETĖLIS „ORAL-B IO“

Ieškote aukščiausios klasės elektrinio dantų šepetėlio? Šis neabejotinai įtiks net ir išrankiausiems, tad taps puikia dovana, suteikiančia akinančiai baltą šypseną. Visa paslaptis – odontologų įkvėpta unikali šepetėlio galvutė, puikiai apgaubianti ir išvalanti dantis mikrovibracija bei sukamaisiais ir grįžtamaisiais judesiais. Maža to, valant dantis „Oral-B iO“ šviesos indikatoriais perspės, jei per silpnai ar per stipriai šepetėlį spaudžiate prie dantų. Galop, dar viena maloni staigmena – dirbtinis intelektas seks, ar dantis valote tinkamai, ir duos patarimų programėlėje „Oral-B“, kad nepaliktumėte neišvalytų vietų.

MASAŽUOKLIS „LOLA POCKET SIZE MASSAGE GUN“

Specialiai moterims sukurtas masažuoklis „Lola Pocket Size Massage Gun“ yra ypač galingas, lengvas ir kompaktiškas, tad pravers kiekvienai, itin rimtai žiūrinčiai į sportą, jaučiančiai skausmus tam tikrose kūno vietose ar norinčiai atsipalaiduoti po sunkios dienos. Prieš treniruotę „Lola Pocket Size Massage Gun“ gali sužadinti ir sušildyti raumenų audinius, o treniruotei pasibaigus padės atpalaiduoti kaklo, kulkšnies, krūtinės, nugaros ir kitus raumenis. Kadangi įrenginys kompaktiškas ir įkrautomis baterijomis veikia ilgai, jį galėsite pasiimti tiek į keliones (kad atsipalaiduotumėte po skrydžio ir lengviau ištvertumėte laiko juostos pakeitimo sindromą), tiek į sporto salę. Bet, be jokios abejonės, geriausias momentas naudotis „Lola Pocket Size Massage Gun“ – patogiai įsitaisius priešais televizorių, mat įrenginys veikia itin tyliai.

KOMPIUTERIO KUPRINĖ „DIVOOM PIXEL“

Nešiojamiesiems kompiuteriams, knygoms ir ne tik skirta kuprinė leis jums ar jūsų vaikui išsiskirti minioje vos kelių mygtukų paspaudimu. Kadangi kuprinės priekis yra vientisas didelis diodinis ekranas, savo išmaniuoju telefonu galėsite pasirinkti norimą užrašą, nuotrauką ar paveiksliuką. Paveiksliukas taip pat nebūtinai turi būti statiškas, jis gali būti animuotas ar kaitalioti spalvas. Kuprinė pravers ne tik stileivoms, bet ir dviratininkams ar kitų dviračių priemonių savininkams, nes naktį būsite geriau matomi. Galop, pati kuprinė pagaminta iš tvirtos medžiagos, yra atspari vandeniui, turi daugybę didesnių ir mažesnių kišenių bei rodo paveiksliuką net 6 val. iki galo įkrovus baterijas.

BELAIDIS „SONY“ PLOKŠTELIŲ GROTUVAS PS-LX310BT

Sakoma, kad vinilinės plokštelės nepavaldžios laikui. Puikus to įrodymas – smarkiai išaugęs susidomėjimas tiek vinilinėmis plokštelėmis, tiek patefonais. Tačiau, palėpėje radus šūsnį klasikinių plokštelių, nebūtina ten pat ieškoti ir patefono. Kad neapsikrautumėte laidais, mėgautumėtės modernumu ir minimalistiniu dizainu, įsigykite „Sony PS-LX310BT“. Jis leis mėgautis aiškiu ir natūraliu garsu transliuojant muziką į belaides ausines ar garsiakalbius. Be to, patefoną paprasta valdyti naudojant automatinio įjungimo vienu palietimu funkciją, o pasibaigus plokštelei garso ėmiklis automatiškai grįš į ramybės padėtį.

PRIE PASAULIO GELBĖJIMO TURI PRISIDĖTI VISI –

IR VALSTYBĖS, IR VERSLAS

„Savo karjeros pradžioje, kai darbavausi žemės ūkio ir maisto sektoriuje, daug laiko praleidau Argentinoje ir San Paule, Brazilijoje, bandydama įkalbėti vietos ūkininkus – stambius sojų ir cukranendrių augintojus – investuoti į socialines ir aplinkosaugos iniciatyvas bei tiekimo grandinės tvarumą, – sako Pasaulio gamtos fondo atstovė Cristianne Close. – Beveik visada sulaukdavau tokio atsakymo: vartotojams nerūpi tvarumas ir miškų naikinimas. Jie tiesiog nori pigaus maisto.“ Turbūt tuo metu jie buvo teisūs, ypač tie, kurie gyveno besivystančiose ekonomikose. Nors ekonomikos vystymasis vis dar yra prioritetas daugelyje šalių, visuomenė jau pradėjo suvokti, kad pigios prekės šiandien – tai didelė kaina, kurią sumokėsime rytoj. Prekių ženklai, kurie tvarumą ir ekologiją iškelia kaip siekį, kurio link turime eiti, bendrovės, formuojančios tvarių inovacijų kultūrą, vartotojų akyse šiandien yra laimėtojai. Nes vartotojui jau rūpi ne tik kaina. Vis daugiau verslų gręžiasi į tvarumą ir jo siekia, o valstybių įsitraukimo ir skatinimo dar trūksta.

rumą yra tiek pat atsakingas, kiek politikos gaires brėžiančios vyriausybės. „Vartotojai galvoja: netikiu, kad motorinių transporto priemonių departamentas išspręs mano bėdas, bet „Tesla“ galėtų, – sako Timas Maleeny, agentūros „Havas Worldwide“ vyriausiasis strategas. – Kalbant apie greitojo maisto sektorių, visiems svarbu maisto šaltinis. Iš didžiųjų bendrovių taip pat reikalaujama veikti naudojant švarią energiją. Vartotojai tikisi, jog verslas yra atsakingas už tai, kad gyvenimas taptų žalesnis.“

Vartotojus ištiko ekologinis prabudimas

Prekių ženklai, kurie tvarumą ir ekologiją iškelia kaip siekį, link kurio turime eiti, kompanijos, formuojančios tvarių inovacijų kultūrą, vartotojų akyse šiandien yra laimėtojai. Nes vartotojui jau rūpi ne tik kaina. Jei vis daugiau verslų gręžiasi į tvarumą ir jo siekia, tai valstybių įsitraukimo ir skatinimo dar trūksta.

Žaliausios planetos valstybės, anot Jeilio ir Kolumbijos universitetų mokslininkų, kas dvejus metus įvertinančių pasaulio tautas pagal ekologiškumą, yra Europoje. Mokslininkai pagal 32 tvarumo rodiklius įvertino visas pasaulio šalis nuo Albanijos iki Zimbabvės ir nustatė, kad ekologijos vėliavnešiai yra Danija, Liuksemburgas, Šveicarija, Jungtinė Karalystė, Austrija, Suomija, Švedija, Norvegija ir Vokietija. Tai – šalys, kuriose tiek valstybė, tiek jos piliečiai nespjauna į ekologiją, rūpinasi planeta ir skatina tvarų verslą. Žvelgiant iš verslo perspektyvos, ne vienas tyrimas atskleidė, kad ignoruoti tvarumą ir ekologiją prekių ženklams yra mažų mažiausiai neišmintinga. Pasaulio gamtos fondo atliktas tyrimas atskleidė, kad per pastaruosius penkerius metus internete tvarių prekių paieškos išaugo 71 procentu. Ekologinis prabudimas pastebimas ne tik ekonomiškai išsivysčiusiose, stipriose valstybėse, kurių gyventojai gauna aukštesnes pajamas, bet ir besivystančiose bei augančiose ekonomikose. Pavyzdžiui, Indonezijoje tvarių prekių paieškos internete ūgtelėjo daugiau nei penktadaliu, o Ekvadore – net 120 procentų.

Tvarumas – verslo atsakomybė Vis daugiau žmonių nori gyventi tvariau ir dauguma tikisi, jog verslas čia atliks svarbų vaidmenį. Šiandienos vartotojai nori, kad verslas būtų socialinių pokyčių instrumentas, tad, siekiant išlikti ir veikti pelningai, negalima nusispjauti į visuomenės nuotaikas. Jau prieš penkerius metus bendrovės „Havas Worldwide“ atliktas tyrimas atskleidė, kad, vartotojų manymu, verslas už tva138

Šiandien sprendimą pirkti priimantis vartotojas jau pagalvoja ne tik apie kainą. Prie to, žinoma, stipriai prisidėjo ir socialiniai tinklai bei jaunieji nuomonės formuotojai – nauja tvarumą į pirmą vietą iškelianti karta.

Klausimai, kuriuos sau užduoti turėtų vartotojas Susimąstyti apie planetą privertė ir pandemija. Anot Ch. Close, laikas, kai pasaulis sustojo, skatino apmąstyti prioritetus ir užduoti sau įvairių klausimų. Tarkim, o jeigu pirkdamas priimčiau labiau apgalvotus sprendimus ir vartočiau mažiau? Bendrovės „Eco Age“ įkūrėja Livia Firth socialiniuose tinkluose užkūrė judėjimą #30Wears, kurio tikslas – paskatinti vartotojus pirkti tik tuos drabužius, kuriuos tikrai dėvės. „Svarbiausia šios kampanijos žinutė – prieš pirkdamas visada atsakyk sau į klausimą, ar dėvėsiu šį drabužį bent 30 kartų. Jeigu taip – pirk, bet pamatysi, kaip nustebsi, kai dažniausiai atsakymas bus neigiamas.“, – sako ji.

Verslai, turintys žalią pliusą Kai kurie verslai žaibiškai sureagavo į tokias visuomenės nuotaikas. Pavyzdžiui, net pusė mados ir tekstilės sektoriaus bendrovių vadovų tikina, kad tvarumo siekti privertė vartotojai. Todėl dauguma pradėjo rinktis ekologiškas, gamtai nekenksmingas medžiagas. Čia išsiskiria tiek jau žinomi vardai, tokie kaip „Stella McCartney“, „Maggie Marilyn“ ar „Mother of Pearl“, tiek augančios bendrovės, pavyzdžiui, „Omnes“ ar „Nynne“. Tvarių verslų sąraše yra ir tokios bendrovės kaip amerikiečių „Simbly“, gaminanti modernius baldus iš medienos, užaugintos tvariuose miškų ūkiuose. Bendrovės „Sheets & Giggles“ paklodės pagamintos iš eukaliptų ir, palyginti su medvilne, tokiai gamybai sunaudojama 96 proc. mažiau vandens, išeikvojama 30 proc. mažiau energijos, neprireikia jokių pesticidų. „Paravel“ gamina stilingus lagaminus ir rankines iš perdirbtų medžiagų – nailono, orlaiviams skirto aliuminio, plastiko. Net gamybai naudojami užtrauktukai yra iš perdirbtų žaliavų. „Ekobo“ garsėja tvariais stalo įrankiais, virtuvės ir namų aksesuarais – 2003-iaisiais įkurta įmonė gamybai naudoja bambuką, perdirbtą plastiką, ekologišką medvilnę, kamštieną.

Lietuvoje taip pat turime tvarumo šviesulių Smagu, kad tokių verslų vis daugiau atsiranda ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, specializuotais grindų sprendimais prekiaujančio tinklo „Geros grindys“ asortimentą sudaro tik atrinktos prekės ir tiekėjai, kurie gamybą organizuoja žiedinės ekonomikos principu bei naudoja aplinkai nekenksmingas medžiagas, o žaliavos tiekiamos tik iš sertifikuotų šaltinių. Tarkim, medinės grindys gaminamos tik iš tvariai valdomų, sertifikuotų miškų ūkių, neprisidedančių prie medžių kirtimo. Tiekiamos grindų dangos gaminamos tik iš perdirbtų žaliavų, kurių gamybai nenaudojami jokie žemės resursai, į aplinką neišskiriamas anglies dioksidas. „Geros grindys“ taip pat siūlo bent kelias kolekcijas, ne tik

atitinkančias tvarumo principus, bet ir prisidedančias prie klimato kaitos mažinimo. Visa tai įmonei pavyksta padaryti neviršijant prekių rinkos kainos – štai Šveicarijos agentūros „Icertias“ atliktas vartotojų nuomonės tyrimas atskleidė, kad „Geros grindys“ (UAB „Medžio apdaila“) – geriausia grindų dangų sprendimus siūlanti įmonė Lietuvoje pagal kainos ir kokybės santykį. Vis dėlto, anot įmonės vadovo Andriaus Jasiulionio, Lietuvos vartotojams tvarumas dar nėra vienas esminių prekės pasirinkimo kriterijų. „Esame darę ne vieną tikslinę kampaniją tvarumo tema, bet anksčiau vartotojai į jas reaguodavo vangiai, kur kas sėkmingesnės būdavo kitos kampanijos, – sako jis. – Šiuo metu nemažai kalbama apie tvarumą, ir atsiranda vis daugiau vartotojų, siekiančių naudoti tvarias statybos ir apdailos medžiagas. Stebime, kad tiek verslai, tiek vartotojai tvarumą kelia vis aukščiau prioritetų skalėje, tačiau pasigendame to paties požiūrio ar skatinimo valstybės mastu. Siekiame paskatinti tiek vartotojus, tiek valstybę atkreipti į tai dėmesį.“

Reikėtų didesnio valstybių įsikišimo Atrodo, kad pasauliui tvarumas rūpi ir verslas į tai jau atsižvelgia. Vis daugiau vartotojų įvairiose šalyse kelia tvarumo klausimą ir prekes bei paslaugas renkasi atsižvelgdami į tai. Seniau ši tema versle buvo lyg madingas burtažodis, kurį dažnas mėgdavo kartkartėmis palinksniuoti, o šiandien tvarumas tampa pareiga, prievole, būtinybe, jeigu nori būti šiuolaikiškas ir pritraukti išrankių, kritiškų ir priekabių šiandienos vartotojų. Bet kad planeta išties taptų žalesnė, vien pažangaus verslo įsitraukimo nepakanka. Nepakanka ir tų kelių jau paminėtų tvarumu besirūpinančių valstybių dalyvavimo, nes pasaulio neišgelbės vien tik Danija, Švedija, Norvegija ir kelios kitos šalys, kurioms rūpi planetos ateitis. Jei ateitis iš tiesų rūpi, veikti reikia jau dabar ir įsitraukti turėtų visi. 

Neigiamas anglies dvideginio pėdsakas - teigiamas dalykas mums, gamtai ir aplinkosaugai. Gaminant grindų dangą “Amorim Wise” sugeriama daugiau anglies dvideginio, nei jo išmetama į atmosferą, taigi toks gaminys yra TEIGIAMAS klimatui. Tai reiškia, kad mažiname CO2 kiekį atmosferoje.

NUO PIRMO ŽINGSNIO

STRAIPSNIS PARENGTAS BENDRDARBIAUJANT SU BENDROVE „GEROS GRINDYS“

139

POLITIKA

DEŠIMTYS TŪKSTANČIŲ MIGRANTŲ – DAUG MAŽESNĖ GRĖSMĖ UŽ AVARIJĄ ASTRAVO AE Petras Auštrevičius – ne tik europarlamentaras, bet ir Sąjūdžio prieš Astravo AE lyderis, nuosekliai ginantis Lietuvos interesus Europoje, kad apsaugotų mūsų šalį nuo šios atominės elektrinės keliamos grėsmės. Neseniai jis pareiškė, kad mokesčių mokėtojų pinigai neturėtų būti leidžiami tam, kad būtų sumokėta už nešvarią Astravo atominės elektrinės (AE) elektrą ar jos sproginėjančių transformatorinių remontą. „Europos Sąjungos pinigai negali plaukti Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino režimų bendram projektui ir dar trims suplanuotiems naujiems branduoliniams reaktoriams Lietuvos ir visos Europos pašonėje, kurių tikslas buvo ir lieka vienas – šantažuoti Europą ir jai grasinti“, – teigė europarlamentaras. Vertindami šios problemos svarbą, šiame metiniame žurnalo numeryje skelbiame tą dalį pokalbio su europarlamentaru P. Auštrevičiumi, kurioje kalbamės apie tai, kaip Lietuvai sekasi priešintis koncerno „Rosatom“ AE ekspansijai ir telkti paramą Europoje.

Vadinu tai šimtmečio šunybe ir puikiai surežisuotu scenarijumi. Minskas buvo nuolankus šio projekto vykdytojas, o ES institucijos, Energetinio saugumo grupė irgi buvo įtraukta į šį planą. Įsiklausykime, koks absurdas: branduolinės energetikos ekspertai pateikia

Kartu žinome, kad ES perėjimas prie žaliosios energetikos neįvyks per metus ar kitus: reikės anglis ir taršų kurą kuo nors pakeisti, ir branduolinė energetika vėl yra įšventinama į švariųjų gretas. Tai mums tikrai nepadeda informuoti apie rizikas, kurios veržiasi iš Astravo jėgai-

saugumui būtinų reikalavimų sąrašą, tačiau Baltarusija neigia šiuos kriterijus ir vertina tai kaip pageidavimų rinkinį – iš daugiau nei 20-ies būtinų punktų pasirenka aštuonis devynis ir dar priduria, kad Astravas – ne ES branduolinės energetikos ekspertų reikalas. Padėties nelengvina ir tai, kad netgi Tarptautinė atominės energijos agentūra yra gyvybiškai suinteresuota branduolinės energijos plėtra, jai kiekvienas naujas projektas – galimybė padidinti ir sustiprinti savo įtaką.

nės, sukurtos tam, kad šantažuotų Europos demokratijas ekonomiškai ir branduolinio saugumo prasme. Turime pripažinti, kad reaguojant į šią situaciją ir Briuselyje buvo padaryta didelių klaidų: nebuvo aiškiai ir kategoriškai suformuoti reikalavimai dėl branduolinio saugumo ir energetinio šantažo. Vadinu tai pamalonintu dialogu: jis buvo grįstas tariama ekonomine nauda ir neleido Lietuvos balsui nueiti iki galo ir pakankamai aukštai. To siekėme įrodinėdami, jog yra klaidinga manyti, kad Astravo

Gerbiamas Petrai, ar tiesa, kad tam tikras akivaizdus lūžis Lietuvos santykiuose su Baltarusija įvyko pastarajai priėmus sprendimą statyti Astravo AE? O šiandien migrantų atakos akivaizdoje susidaro įspūdis, kad šis klausimas nublanko. Gal to A. Lukašenka su V. Putinu ir siekė? Ši atominė jėgainė – vienas iš egzistencinio pavojaus Lietuvai momentų. Astravas atsirado vadinamojo Baltarusijos režimo konstruktyvaus bendradarbiavimo su Europos Sąjunga laikotarpiu, kai A. Lukašenka dar buvo priimamas. Ir nors jis nebuvo labai dažnai kviečiamas į Europos sostines, jo nebuvo kratomasi, su juo buvo šnekama, daromas verslas. Tokiomis sąlygomis puikiai pasinaudojo Maskva. Ji prirakino Baltarusiją branduolinės energetikos pančiais, tiekė savo kurą, savo technologijas ir ekspertus. Kartu sukūrė ir didžiulę vietinę dilemą Baltarusijai: energijos perviršis yra tokia pati problema, kaip ir jos trūkumas. Ir, žinoma, sukūrė didžiulės grėsmės šaltinį Lietuvai. 140

POLITIKA situacija gali kaip nors savaime išsispręsti. Tuo labiau kad kalbame apie A. Lukašenką – diktatorių, kuris grasino visai ES ir dalį tų grasinimų jau įvykdė. Jau patyrėme migrantų ataką. Ko lauksime dabar – kol bus atidarytas branduolinis stogas Astrave? Privalome dirbti ir vienyti demokratines jėgas, kad būtų pasipriešinta šiai AE. Deja, bent kol kas turime problemų, net latvių nesugebėjome įtikinti, kad su šia grėsme negalima susitaikyti – laimėjo pragmatinis požiūris į energetiką.

Bet gal Latvija po šiuo metu vykstančios hibridinės invazijos persigalvos ir susivienys su mumis, gal palaikys energetinio ar, tiksliau, egzistencinio saugumo tikslus? Deja, negirdėjau jokių gerų žinių iš Rygos. Ir nors pastangos pažadinti Latvijos lyderių atsakomybę turi tęstis, ši situacija tik dar kartą įrodo, kad Lietuvos vienpusis sprendimas mažinti elektros perdavimo laidumą iš Baltarusijos buvo reikalingas ir neišvengiamas. Jis nebuvo lengvai priimtas, ir suprantame, kad kelia nuogąstavimų mūsų kaimynams latviams ir estams, bet tai – tik pirmas žingsnis. Kartu nemanau, kad tie, kurie gerai uždirbdavo iš elektros energijos eksporto iš Rytų, pasitenkins pasyvaus stebėtojo vaidmeniu. Energetikos ministras Dainius Kreivys paviešino gudrias ir pelningas schemas. Jas galutinai suardys tik mūsų elektros tinklų sinchronizacija su žemynine Europa, todėl turime neišklysti iš kelio ir pasiekti užsibrėžtą sinchronizacijos terminą – 2025 metus. Tik įvykus sinchronizacijai ir integracijai laidai į Rytus praras prasmę.

Tačiau, sutikite, išėjus iš BRELL žiedo Astravas niekur nedings. Kaip manote, kokie strateginiai veiksmai padėtų išlaikyti šį klausimą ES dėmesio centre ir neleistų bent jau Rusijai statyti dar daugiau branduolinių reaktorių šalia Lietuvos? Matant agresiją, sklindančią iš Minsko ir Maskvos, ir žinant, jog jie darys viską, kad palaikytų įtampą, mums gyvybiškai svarbu energetinio saugumo klausimą laikyti Europos darbotvarkėje. Taip, mus užgriuvo pandemija, į mus nukreipta migracijos ataka – Astravas tarsi pasislinko

į antrą planą. Gali būti, kad Jūs teisus ir to tikslingai siekiama, kad susitaikytume su šiomis grėsmėmis, kad nebūtų naujų. Problema ta, kad, mano tvirtu įsitikinimu, su šia grėsme susitaikyti, žvelgdami į savo vaikų ateitį, mes negalime. Nepaisant Rytų režimų pastangų nukreipti dėmesį, dar svarbiau priminti, kad branduolinis saugumas nėra išimtinė Lietuvos girnapusė. Žinau, kad jeigu veiksime per Briuselį aktyviai ir vieningai, Europa nenusigręš. Tik svarbu neturėti pavojingo naivumo žvelgiant į Minską ir viltis, kad rasime sprendimų pavieniui – tikiuosi, kad pagaliau Lietuvos politikų dauguma įsitikino, kad tai ginant mūsų valstybės interesus yra neįmanoma.

suvokia Astravo AE grėsmę, veikiame išvien: darome spaudimą ir laiškais, ir pozicijomis, ir išsakydami nuomones – naudojame visus įmanomus būdus, kad sutelktume Europos dėmesį. Privalau pabrėžti, kad sėkmė bus tada, kai Astravo grėsmės sprendimo paieškos taps visos Lietuvos strateginio kurso dalimi. Todėl man norėtųsi didesnio sutarimo Tėvynėje. Mes dar nesame visko išnaudoję ir veikdami kartu galime vienas kito pozicijas reikšmingai sustiprinti – iš to Lietuva tik laimės. To nuoširdžiai pasigendu. Jokiu būdu negalime palikti šio klausimo savieigai, nes žinome, kur tai veda – tikiuosi, kad apie tai buvo kalbėta susitikime su Ursula von

Nepaisant Rytų režimų pastangų nukreipti dėmesį, dar svarbiau priminti, kad branduolinis saugumas nėra išimtinė Lietuvos girnapusė. Žinau, kad jeigu veiksime per Briuselį aktyviai ir vieningai, Europa nenusigręš. Tik svarbu neturėti pavojingo naivumo žvelgiant į Minską ir viltis, kad rasime sprendimų pavieniui – tikiuosi, kad pagaliau Lietuvos politikų dauguma įsitikino, kad tai ginant mūsų valstybės interesus yra neįmanoma. Reikia nuolatos edukuoti kolegas iš kitų ES valstybių apie riziką keliančią Minsko režimo politiką. Juk mes prisimename istorines pamokas, elektrinių tragedijas, kai vyravo požiūris „Ai, kaip nors...“ Įdėkime pakankamai pastangų ir Briuselis bus mūsų pusėje. Ir nevenkime įvardyti tų, kurie nesuvokia situacijos rimtumo. Labai kritiškai vertinu už energetiką atsakingos komisarės Kadri Simson požiūrį. Manau, kad ji nepadaro savo darbo – lapkričio pabaigoje kalbėdamas plenarinėje sesijose Strasbūre atkreipiau parlamentarų dėmesį ne tik į tai, bet ir į neišspręstą Astravo problemą.

Virginijus Sinkevičius yra Europos Komisijos narys, atsakingas už aplinkosaugą. Galbūt jis galėtų prisidėti prie tų, kurie akcentuoja Astravo branduolinę grėsmę? Su komisaru V. Sinkevičiumi neturime labai glaudžių santykių, ir pandemija nepadeda – tikrai norėtųsi glaudesnio bendradarbiavimo, jis būtų naudingas visomis prasmėmis. Tačiau su tais Europos Parlamento kolegomis, kurie

der Leyen ir NATO sekretoriumi Jensu Stoltenbergu Vilniuje. Galų gale, reikia suvokti štai ką: net ir dešimtys tūkstančių migrantų nesukels tokios grėsmės Lietuvai kaip viena nelaimė Astravo jėgainėje. Todėl turime dirbti ir nenuleisti rankų. Darysiu viską, kad sutelktume Europos ir kitų demokratinių valstybių lyderius ir užtikrintume Lietuvos žmonėms bei mūsų valstybei saugią ateitį. 

Dėkojame už pokalbį! Kalbino Julius NAŠČENKOVAS P. S. Visą interviu, kuriame kalbama ir apie ES iniciatyvą – forumą su europiečiais, prokremliškų jėgų pastangas vienytis Europos Parlamente, Lenkijos kovą su Europos institucijomis ir Lietuvos valstybės būtinybę išlaikyti Lenkiją kaip sąjungininkę, apie ES bendradarbiavimo su Baltarusija strategiją ir Rusijos įtaką Baltarusijai skaitykite portale valstybe.eu.

141

POLITIKA

2022-AISIAIS TAPS AIŠKU, AR G. NAUSĖDA IŠSAUGOS ANTRĄJĄ KADENCIJĄ

Gitanas Nausėda tikriausiai yra pirmas Lietuvos Respublikos prezidentas, kuriam iki kadencijos pabaigos likus trejiems metams gana dažnai prikišama, kad jis taip kalba arba taip elgiasi, nes ruošiasi antrai kadencijai. Galbūt tai ir tiesa, bet galima visa tai paaiškinti ir įtaigomis, nes nemaža dalis žinomų žmonių nuolat dalijasi įžvalgomis, jog būtent taip ir yra. Eduardas EIGIRDAS Tad kai visi kalba apie tai, kad G. Nausėda ruošiasi antrajai kadencijai, visi pradeda kalbėti apie tai, kas galėtų laimėti 2024ųjų prezidento rinkimus. Ir tai atrodo labai keistai, nes primena būrimą iš kavos tirščių – juk niekas dar net nežino, kas kandidatuos 2024-ųjų rinkimuose, tačiau jau įnirtingai spėlioja, kas galėtų juos laimėti. Ir tai daro, bent jau dažniausiai, vadovaudamiesi apklausomis, nors jos geriausiu atveju gali pasakyti tik apie startines pozicijas, bet tikrai ne apie realų kandidatų potencialą. Todėl mes to nedarysime, nes tai nepadės suvokti nei vykstančių procesų esmės, nei to, kokie veiksniai lemia pergalę rinkimuose. Šiame metiniame numeryje tiesiog pasistengsime pasidalyti savo įžvalgomis ir tikimės, kad jos bent jau 2022-ųjų pabaigoje padės geriau suvokti, kuris politikas gali turėti geriausias galimybes laimėti 2024-ųjų prezidento rinkimus. 142

Chrestomatinis V. Adamkaus ir A. Paulausko kovos pavyzdys Pradėkime nuo to, kad nors dažniausiai esame įsitikinę, jog už kairiuosius ar centro kairę balsuojančių piliečių yra daugiau nei balsuojančiųjų už liberalus ir konservatorius, būtent pastarosios partijos laimėjo 2020-ųjų Seimo rinkimus. Taigi, tam tikromis aplinkybėmis centro dešinės – liberalų ir konservatorių – kandidatas rinkimuose gali įveikti centro kairės kandidatą. Kad tai nėra utopija, bene geriausiai demonstruoja Valdo Adamkaus pergalė 1998-ųjų prezidento rinkimuose prieš Artūrą Paulauską. Ją galima vertinti kaip labai vertingą analizės požiūriu, nes abu antrojo turo dalyviai buvo pristatomi

POLITIKA kaip šviežias veidas Lietuvos politikoje. V. Adamkus į ją atkeliavo iš JAV, o A. Paulauskas – iš Generalinės prokuratūros. Vienas – su ypač nusipelniusio aplinkosaugininko, kitas – su banditų persekiotojo aureolėmis. Ir abu nuo pat pradžių taikėsi į centrą. Šiuo atveju V. Adamkui buvo kiek lengviau, nes jį rinkimuose rėmusios Centro sąjungos net pavadinimas akivaizdžiai demonstravo, kurioje politinio spektro pusėje yra ši politinė jėga ir jos remiamas kandidatas. O A. Paulauskas, kaip ir jo rinkimų kampanijos strategai, visur, kur tik galėjo, taip pat akcentavo jo politiniam centrui priskirtinas pažiūras. Abu kandidatai per daug nesijaudino dėl dešiniųjų ir kairiųjų rinkėjų balsų, mat jų pasirinkimas buvo gana aiškus. 0,5 proc. – tik tokia persvara rinkimus laimėjo V. Adamkus. Taip jis pademonstravo, kad centro dešinės kandidatas gali laimėti. Kaip ir tai, kaip svarbu laimėti kovą dėl politinio centro. Beje, žvelgiant iš rinkimuose dalyvaujančių politikų perspektyvos, suprasti, kad laimėti centrą yra būtina, nėra labai sunku, tačiau nėra standartinio atsakymo, kaip tai padaryti, nes kiekvienuose rinkimuose atsiranda naujų veiksnių, darančių įtaką rinkėjų pasirinkimui. Tad prieš kiekvienus rinkimus būtina kurti naują strategiją. Ir tam, akivaizdu, net stipriausios politinės jėgos, tokios kaip konservatoriai ar socialdemokratai, nėra pasiruošusios – neturi nei tinkamų gebėjimų, nei konsultantų. Tai geriausiai pademonstravo pastarieji prezidento rinkimai. G. Nausėda pirmajame ture surinko 30,94 proc. balsų ir tiesiog nušlavė kairės kandidatus, tarp jų – ir socialdemokratų kandidatą Vytenį Povilą Andriukaitį (surinko 4,77 proc. balsų). Vienintelis kiek padoriau rinkimuose pasirodė Saulius Skvernelis – užėmė trečią vietą, surinkęs 19,58 proc. balsų. Na, o antrajame ture G. Nausėda, galima sakyti, nušlavė dabartinę ministrę pirmininkę Ingridą Šimonytę, kuri buvo laimėjusi pirmąjį rinkimų turą su 31,31 proc. balsų. Tačiau antrąjį turą pralaimėjo rezultatu 65,68 ir 33,04 procento. Tai galima paaiškinti visų pirma tuo, kad susidarė įspūdis, jog konservatoriai, kaip, beje, ir socialdemokratai, rinkimuose dalyvavo taip, tarsi jokių analitinių gebėjimų nereikėtų. Kaip ir suvokimo, kad tokių gebėjimų apskritai reikia.

pralaimės – ir gana smarkiai (10–15 proc. skirtumu) – bet kuriam į jį patekusiam oponentui, ar tai būtų oligarchas Visvaldas Matijošaitis, ar ekonomistas Gitanas Nausėda, ar tuometis premjeras Saulius Skvernelis. Bet pralaimėjo ji ne 10–15, o daugiau nei 32 proc. skirtumu. Ir tai labai logiška. Štai G. Nausėda turėjo gana patrauklų ir aiškų gerovės valstybės šūkį, kuris jam buvo labai svarbus siekiant patekti į antrąjį turą ir eliminuoti iš kovos kitus kandidatus arba demotyvuoti į ją įsitraukti (V. Matijošaičio atvejis), o I. Šimonytė ir jos rinkimų kampanijos strategai jokios aiškesnės žinutės, su kuria rinkėjams ji galėtų asocijuotis, nepateikė. Taip, galima sakyti, tiesiog kapituliavo kovoje dėl nuosaikesnių centristinių pažiūrų rinkėjų balsų, o tai skirtumą Gitano naudai padidino dar kokiais 10 procentų. Na, o vyšnia ant torto tapo G. Nausėdos flirtas su liberalių pažiūrų rinkėjais. Prieš rinkimus jis viešai pažadėjo ginti seksualinių mažumų teises ir net įsisegti LGBT simbolizuojantį ženklelį – taip solidarizuotis su šia bendruomene ir į savo pusę galutinai perviliojo ir liberalius rinkėjus. Pastariesiems įtakos turėjo tiek trolių purvas, pilamas ant Ingridos, tiek gundanti gerovės valstybės vizija, siejama su G. Nausėda.

Kodėl I. Šimonytė pralaimėjo dar likus metams iki rinkimų?

G. Nausėda po prezidento rinkimų galėjo rinktis demokratines jėgas telkiančio šalies vadovo vaidmenį, tačiau pasirinko demokratinių jėgų oponento. Tokia strategija palengvina prezidentavimą, nes nereikia persistengti telkiant visuomenę, bet labai padidina konfliktų valdžioje skaičių. Ilguoju laikotarpiu tai gali rinkėjus nuvarginti. Taigi, užtrolinti I. Šimonytės lyderystę, ypač atsižvelgiant į suinteresuotų jėgų galią, Gitanui gali pavykti visai nesunkiai, bet tuo pat metu gali pavykti ir suformuoti aplinką, palankią trolio, su Rusija susijusio ar oligarcho tipo veikėjo pergalei 2024-ųjų rinkimuose.

Taigi, kas lėmė, pabrėžkime, labai stiprios konservatorių kandidatės sutriuškinimą? Pradinis veiksnys formuojant priešrinkiminę erdvę buvo susijęs su trolių įtaka – apie tai pradėjome rašyti likus trejiems metams iki rinkimų. Tada akcentavome, jog naujienų portalai tiesiog lūžta nuo įtaigų, nulemsiančių konservatorių kandidatės (prognozavome, kad tai bus I. Šimonytė) pralaimėjimą. Šiuose komentaruose buvo mėginama įteigti, kad per krizę ji su Andriumi Kubiliumi nuskurdino Lietuvą. Be to, I. Šimonytė buvo žeminama kaip moteris – netrūko komentarų, kad jau užtenka dviejų Dalios Grybauskaitės kadencijų. Tai formavo itin nepalankią aplinką jos kandidatavimui. Likus porai metų iki rinkimų ne kartą bandėme atkreipti konservatorių dėmesį į būtinybę kautis su šiomis įtaigomis ar bent jau jų neignoruoti ir aiškiai visuomenei įvardyti, kad jas mato, bei taip mažinti šių įtaigų galią. Deja, dėl kažkokių priežasčių (gal dėl bailumo) tai nebuvo daroma, tad likus metams iki rinkimų beveik neabejojome, kad jei pirmajame rinkimų ture konservatorių kandidatė ir gali laimėti, antrajame tikrai

Visi šie veiksniai lėmė tiesiog košmarišką rezultatą: I. Šimonytė ne tik buvo sutriuškinta, tačiau įvyko tai, kas nėra dažnas, tiksliau, yra labai retas, reiškinys rinkimuose. Už konservatorių kandidatę antrajame ture balsavo 443 394 rinkėjai, tai yra keliais tūkstančiais mažiau nei pirmajame ture (446 719). Vadinasi, konservatoriai ir visi, prisidėję ir padėję Ingridai, suorganizavo tokią „nuostabią“ rinkimų kampaniją, sugebėjo taip sumauti rinkimus, kad puiki kandidatė antrajame rinkimų ture ne tik negavo nė vieno papildomo balso iš tų, kurie pirmajame ture balsavo už septynis kitus kandidatus, bet dar ir prarado kelis tūkstančius balsų tų rinkėjų, kurie pirmajame ture balsavo už ją. Tiesą sakant, siaubingesnį rezultatą sunku net įsivaizduoti. Tai galima paaiškinti ne tiek strategiškai teisinga ir išmintingai į rinkėjų troškimus nukreipta G. Nausėdos rinkimų strategija, žadančia gerovę, kiek tuo, kad konservatoriai nepriėmė nė vieno strateginio sprendimo, kad mažintų neigiamų įtaigų, nukreiptų prieš jų kandidatę, galią ir padėtų telkti gausesnį elektoratą – tiek liberalius, tiek nuosaikius centristinių pa- ► 143

POLITIKA PADEGTA KAUNO IR SUDEGUSI NIUJORKO EGLUTĖ PRIMINĖ APIE V. MATIJOŠAITĮ Padegta Kauno eglutė vėl privertė prisiminti Kauno miesto merą Visvaldą Matijošaitį. Beje, beveik tuo pat metu sudegė aktyviausių Donaldo Trumpo rėmėjų „Fox News“ eglutė Niujorke. Šios eglutės padegimą, gesinimą ir naujos eglutės pastatymą „Fox News“ pavertė didvyriško trampistų pasipriešinimo blogiui simboliu, o apdegusi Kauno eglutė nesukėlė tokių aistrų, tačiau ši žinia Lietuvos visuomenei buvo ištransliuota gerokai plačiau. Štai JAV dėl eglutės liejosi aistros tik protrampiškoje žiniasklaidoje, o antitrampiška žiniasklaida šią tragediją ignoravo arba juokėsi iš aistrų šou. Užtat Lietuvoje visa žiniasklaida į apdegusią eglutę sureagavo labai rimtai – kaip į išpuolį prieš Kauną ar, netiesiogiai, prieš nuostabųjį šio miesto merą, o gal galima sakyti – valdovą, Visvaldą.

Jei jau prakalbome apie V. Matijošaitį ir jo puikųjį įvaizdį, kaip ir apie diktatoriams būdingus populiarumo reitingus Kauno mieste, akivaizdu, kad niekas neprirašė tiek kritiškų įžvalgų apie šį su Rusija verslo ryšiais sietiną oligarchą, kiek mūsų redakcija. Ir tai visai nekeista, nes tai gali būti susiję su jo valdomo kapitalo dydžiu, o tam Lietuvos žiniasklaida jaučia didelę pagarbą. Antra, su šiuo veikėju viskas nėra taip paprasta, kaip norėtųsi. Nors, mūsų nuomone, pradinį kapitalą jis susikrovė veikdamas kagėbistinėje Rusijos rinkoje, todėl būtent šios valstybės įtakos tinklai gali būti ta nematoma galia (su tam tikrais valstybę reprezentuojančiais institutais), kuri aršiai gina šį oligarchą, pavyzdžiui, nuo mūsų redakcijos, besistengiančios nuo jo apginti Lietuvos demokratiją, gali būti, kad šešėlinių galių, remiančių šį veikėją, yra ir daugiau. Prisiminkime, kad Visvaldas buvo labai įtakingas milicijos pareigūnas. Taigi, manytume, buvo giliai integravęsis į sovietinės nomenklatūros struktūras, kurių dalis, beje, pasistengė suartėti ir su Vakarais. Galima sakyti, kad tai padarė ir Visvaldas – juk jo ir partnerio bendrovė „Vičiūnai Group“ registruota Nyderlanduose. Kai visa tai matai ir suvoki, kad tikriausiai verslo istorija Rusijoje, kaip ir nomenklatūrinė praeitis bei plėtra į Vakarų rinkas, turi įtakos individo sėkmei ir jo pasaulėžiūrai, neturėtų stebinti, kad ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, Sakartvele bei kitose valstybėse tokie veikėjai išnaudojami nomenklatūrinių jėgų, kad užimtų valdžią ir tarptų derindami Rusijos ir Vakarų interesus. Dažniausiai jie tai daro ciniškai ir tvirtai, nes kaupdami kapitalą per savo gyvenimą suprato, kurių jėgų reikia klausyti, kad galėtum netrukdomas kaupti

144

kapitalą, o žmones ir demokratiją valdo puošnia buvusio milicininko bei su Rusijos rinka susijusio verslininko ranka. Dažniausiai tokie veikėjai išsiskiria cinizmu, o jį pridengiančios įtakos grupės, tarp jų – ir teisėtvarkos, na, o jei Rusija palaiko itin nuoširdžiai – dar ir kriminalinės, darbuojasi be skrupulų tildydamos ir šluodamos iš kelio trukdžius, tokius kaip nepriklausoma žiniasklaida ir demokratinės jėgos. Būtent todėl, artėjant Dalios Grybauskaitės kadencijos pabaigai ir matydami, kaip norima į Lietuvos prezidento postą sugrąžinti žmogų, kuris nesikaus su oligarchija, kaip ir tai, kad konservatoriai, likus porai metų iki rinkimų, kapituliavo ir ruošėsi juose dalyvauti kaip mėgėjai, supratome, kad būtina veikti. Todėl sudarėme prielaidas centro poziciją užimti Gitanui Nausėdai – skatinome jį rinktis nepriklausomo plataus centro kandidato įvaizdį, net įvardijome žurnale kaip Vilties prezidentą. Na, ir pamėtėjome idėją apie gerovę. Dėl to nesigailime, nors ir matome visas su juo susijusias problemas. Tačiau tai neturėtų stebinti, nes jų prigimtis nulemta to, kad, mūsų nuomone, G. Nausėdą rėmė didelė dalis tų pačių galių, kurios remia ir V. Matijošaitį. Neturėtų stebinti ir tai, jog svarbiausias oligarcho Visvaldo patarėjas po prezidento rinkimų tapo svarbiausiu buvusio banko vyriausiojo ekonomisto G. Nausėdos patarėju. Tad visiems, kurie mus bandytų kaltinti, kad padėjome laimėti blogiuikui, norėtume tik pasakyti, kad šiandien (bent kol kas) visi tą blogiuką gali sau kritikuoti, o jei prezidentu būtų tapęs Visvaldas, greitai visa Lietuva būtų tapusi panaši į Kauną su 80 proc. siekiančiu valdovo reitingu. Suvokdami tai ir šiandien galime teigti, kad toje situacijoje Gitanas buvo vienintelis rinkimus laimėti galintis ir viltį, kad galime išsaugoti demokratijos pamatus, teikiantis kandidatas. Negana to, visiems, kurie piktinasi G. Nausėda ar mumis, turime priminti, kad likus trejiems metams iki prezidento rinkimų raginome priešintis jų modeliavimui, šlykščioms įtaigoms žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, laidojančioms I. Šimonytės galimybes laimėti, nors tuo metu buvome persekiojami, užversti skundais, spaudžiami ekonomiškai, teisiškai ir psichologiškai, oligarchai, ypač susiję su Rusija, dosniai rėmė visus mūsų konkurentus ir net inicijavo naujų atsiradimą, tačiau mes nepasidavėme. Deja, į mūsų kvietimą vienytis ir paremti kovą su įtaigomis, kurios likus metams iki rinkimų palaidojo I. Šimonytės galimybes laimėti prezidento rinkimus, beveik niekas neatsiliepė. Net didžiausi Ingridos gerbėjai, kol mes kovojome, slėpėsi krūmuose. Tad kai šiandien šiame numeryje vėl pateikiame labai aiškų vykstančios kovos vaizdą, paaiškiname, ką turi daryti tie, kurie save vadina provakarietiškais ir laiko Lietuvos patriotais, ir ką turi daryti konservatoriai, mes tai darome veikdami aplinkoje, primenančioje labai tamsią pelkę, kurioje nuolat lauki, ką dar sugalvos šių laikų stribai. Tačiau darome, nes norime sukurti prielaidas patriotinėms ir demokratinėms jėgoms suvokti vykstančių procesų esmę, aktyviai veikti ir nugalėti 2024-ųjų rinkimuose. Tačiau jei jos ir vėl slėpsis krūmuose, ką mes galime pasakyti? Tikriausiai teks džiaugtis tik tuo, kad 2024-aisiais vėl laimės Vilties prezidentas Gitanas – jam kovojant gana blogą kvapą visuomenėje skleidžiančius trąšų karus su Ingrida norėtume patarti būti labai atsargiam, nes, suvokiant veikiančių galių interesus ir prigimtį, visai neturėtų stebinti, jei likus metams iki rinkimų trąšų tvaiką permuš „gaivus“ krabų lazdelių kvapas, apie kurį priminė trąšomis dergiamos I. Šimonytės fone deganti vargšė Visvaldo eglutė.

POLITIKA žiūrų rinkėjus. To, manytume, G. Nausėda ir tikisi žvelgdamas į 2024-uosius.

Konservatoriai 2022-aisiais spręs, ar ir vėl bus sutriuškinti Štai kodėl vėliau žurnale rašėme, kad po G. Nausėdos pergalės situacija Lietuvoje tapo palanki vertybinei politikai, kad G. Nausėda galėtų tapti visuomenę telkiančiu ir I. Šimonytės Vyriausybę remiančiu prezidentu ir taip suformuoti rinkimuose pergalingą apie 60 proc. siekiančią plataus centro ir dešinės rinkėjų daugumą, kuri antrajame ture leistų nugalėti tokią politiką reprezentuojančiam kandidatui. Tiesa, tokiu atveju galėtų kilti problemų patekti į antrąjį turą, nes reikėtų dėl balsų pirmajame ture konkuruoti su Ingrida. Tai nebūtų lengva, be to, tokiai strategijai įgyvendinti reikėtų kelis kartus daugiau jėgų, dėmesio ir pastangų. Todėl iš dalies galima suprasti, kodėl G. Nausėda pasirinko ne bendradarbiauti su I. Šimonyte ir vykdyti vieningą vertybinę politiką, o konfrontuoti su valdančiąja dauguma, labiausiai – su premjere. Taip jis iš anksto užsitikrina, kad jei abu ir vėl pateks į antrąjį turą, galės I. Šimonytę ir vėl įveikti. Tuo labiau kad nors po flirto su „maršistais“ ir antiskiepininkais didelė dalis liberalių pažiūrų rinkėjų nuo prezidento nusisuko, iškeitęs mažumas į draugystę su Katalikų bažnyčia dabartinis šalies vadovas, galima sakyti, smogė konservatorių rinkėjams į paširdžius. Taip jis tikisi, kad dalį konservatorių rinkėjų rinkimuose paskatins nebalsuoti už Ingridą. Taigi, galime 100 proc. teigti, kad jei rinkimai vyktų šiandien, G. Nausėda ne tik patektų į antrąjį turą, bet ir jame laimėtų. Kaip ir tai, kad jei konservatoriai ir toliau demonstruos tam tikrą analitinį bei strateginį pasyvumą, tiksliau – bailumą, jų remiamas kandidatas – ar tai būtų Ingrida Šimonytė, ar Viktorija Čmilytė-Nielsen – tradiciškai turės galimybių patekti į antrąjį turą, tačiau jame tikrai pralaimės. Kyla klausimas, ar apskritai įmanoma, kad konservatorių remiamas kandidatas rimtai konkuruotų 2024-ųjų prezidento rinkimuose. Kaip minėjau, tikrai taip. Vis dėlto bent kol kas lieka vienas nežinomasis – ar kas nors pabandys pasinaudoti tarp G. Nausėdos ir I. Šimonytės tvyrančia įtampa, dėl kurios G. Nausėda palaiko neigiamas įtaigas premjerės atžvilgiu, bet tuo pat metu yra nuolat apiberiamas neigiamais epitetais – nuo „aukštas ir gražus“ iki „populistas“ ir „bestuburis“. O tai formuoja informacinę neigiamų įtaigų aplinką, galinčią paskatinti dalį rinkėjų, balsavusių už G. Nausėdą, rinktis naują gerovės siūlytoją. Todėl kuo nuosekliau G. Nausėda trolinsis su I. Šimonyte, tuo didesnes galimybes turės šviežias su šiomis įtampomis nesusijęs kandidatas. Tad Gitano ir Ingridos realaus potencialo, kol nežinome, kas toks kandidatas galėtų būti, įvertinti kol kas neįmanoma. Taigi, galima teigti, kad artėjančiuose 2024-ųjų prezidento rinkimuose įveikti G. Nausėdos, net ir ritantis su jo veikla susijusio negatyvo bangai, šiuo metu negalėtų niekas, tačiau situacija gali keistis ir kitais metais gali susiformuoti aplinka, palanki Gitanui įveikti. Svarbiausias klausimas – ar tokią sau palankią aplinką pagaliau išdrįs konstruoti konservatoriai? Ar jie ir vėl pabijos arba tiesiog nesugebės to siekti, todėl taškysis kovodami su G. Nausėda, o tuo metu formuosis aplinka, palanki centro kairėje iškilti naujam ir stipriam oligarchinio bei populistinio tipo kandidatui?  145

POLITIKA

RUSIJA YRA DAUG DAUGIAU NEGU DABARTINIS

KREMLIUS – TAI IR ALEKSEJUS NAVALNAS

Europarlamentaras Andrius Kubilius – vienas didžiausią patirtį turinčių Lietuvos politikų ir vienas lyderių, Europos Parlamente nuosekliai keliančių paramos tiek Europos Sąjungos (ES) kaimynystėje esančioms valstybėms kelyje link demokratijos, tiek demokratinėms jėgoms Rusijoje klausimus. Būtent todėl jo nuomonė apie šiuo metu vykstančius procesus – tiek apie Lietuvos sprendimą glaudžiau bendradarbiauti su Taivanu ir agresyvią Kinijos reakciją, tiek apie Aliaksandro Lukašenkos hibridinę invaziją, tiek apie mūsų valstybės politikų reakciją – gali būti itin vertinga. ES ir JAV perbraižo savo santykius su Kinija. Vadinasi, reikia rasti balansą tarp „vienos Kinijos“ principo ir tautų apsisprendimo teisės. Koks jis? Nors ir dažnai kartojamas, „vienos Kinijos“ principas nėra toks jau akivaizdus. Nereikia užmiršti, kad Taivanas gana ilgą laiką taip pat laikėsi „vienos Kinijos“ principo, tik, jo vertinimu, tai yra žemyninė Kinija, kuri turėjo būti valdoma iš Taivano. Prisiminkime, kad po Antrojo pasaulinio karo, po Kinijos pilietinio karo 1949 m. į Taivaną ištrūkę Nacionalistų vyriausybės likučiai save laikė teisėta valdžia, o Mao Dzedongą – valdžią užgrobusiu sukilėliu. Ir, matyt, iki pat 2008 m. Taivano valdantieji laikėsi pozicijos, jog „vienos Kinijos“ principas reiškia, kad visą Kiniją turėtų valdyti valdžia, esanti Taivane. Kitaip tariant, „vienos Kinijos“ principas nėra jau toks vienareikšmis, kaip Pekinas stengiasi parodyti. Mano manymu, Taivano piliečiai turi teisę apsispręsti dėl savo statuso. Be abejo, jie tai daro labai atsargiai, suprasdami Pekino agresyvumą. Mūsų parama Taivanui, parama taikiai savo gyvenimą kuriantiems žmonėms yra ir pagarba tautų teisės apsisprendimo principui, ir tarptautinės teisės viršenybės pripažinimas.

Kodėl tuomet vis iškyla politikų, nuosekliai bandančių koncentruoti dėmesį į trumpalaikius ekonominius nuostolius, o ne į ilgalaikę demokratijų bendradarbiavimo ir stiprinimo teikiamą naudą? Aš čia įžvelgiu oportunizmo. Suprantama, kad Lietuvoje yra verslinin146

kų, patyrusių trumpalaikių nuostolių, ir opozicija, pasinaudodama jų natūraliu susirūpinimu, bando žaisti populistinį žaidimą, užuot ieškojusi ilgalaikių sprendimų.

Čia nėra nieko naujo ar ypatingo – tokia pati schema matyti ir Taivane. Kai klausiausi jų politikų kalbų apie patiriamą spaudimą iš Kinijos, susidarė įspūdis, tarsi klausyčiausi pasakojimo apie

Reikia prisiminti ir paties Ramūno Karbauskio interesą – jis darė ir tebedaro stambųjį verslą veždamas trąšas iš Rusijos. Ne veltui Valstybės saugumo departamentas yra pažymėjęs, kaip dažnai toks verslas sulaukia Maskvai pavaldžių struktūrų pageidavimų, kad Kremliui palankiu būdu veiktų nacionalinę politiką.

Maskvos spaudimą, su kuriuo susiduria Lietuva. Identiška schema: Taivano verslas yra investavęs Kinijoje ir dabar patiria didžiulį spaudimą iš Pekino, kad Taipėjuje imtųsi Kinijai palankių politinių iniciatyvų. Tačiau, kitaip nei mes, Taivanas yra daug stipriau išvystęs demokratines savigynos nuo dezinformacijos ir

POLITIKA verslo bandymų veikti politinę padėtį priemones – ten yra priimti tam skirti įstatymai ir mums, Lietuvai, tikrai yra ko pasimokyti.

Į Lietuvos slinktis Taivano atžvilgiu JAV sureagavo labai operatyviai. Kaip manote, kiek šis Lietuvos diplomatijos ėjimas buvo derintas su užjūrio partneriais? Verta prisiminti, kad iniciatyva užmegzti ryšius su Taivanu, atidaryti Taivano atstovybę Lietuvoje buvo įrašyta šios Vyriausybės programoje, o Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų gretose ši mintis brandinta jau seniai. Nes tai – vienas žingsnių, demonstruojančių, kad mūsų vertybinė politika remiant demokratijas ir laisvę nėra deklaratyvi, kad ji – gyva. Tačiau kai paaiškėjo, kaip intensyviai į mūsų vertybinę politiką reaguoja Kinija, partnerių paieška buvo neišvengiamas sprendimas. Be abejo, JAV buvo pagrindinė kryptis, tad į ją ir nukrypo politikų, atsakingų už Lietuvos užsienio politiką, žvilgsniai. Rugsėjį Vašingtone vykęs užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio susitikimas su JAV valstybės sekretoriumi Antony Blinkenu, sutarčių su JAV Eksporto ir importo banku pasirašymas dėl kreditinių linijų sukūrimo bei visi pasitarimai dėl JAV rinkų atvėrimo, taip pat Lietuvos žemės ūkio ministro vizitas derinant lietuviškų produktų eksporto klausimus – visa tai yra sąmoningų JAV pastangų padėti mums atlaikyti Kinijos spaudimą rezultatas. Todėl galime drąsiai sakyti, kad tai, ką prarandame Kinijoje, su kaupu atgausime glaudžiau bendradarbiaudami su JAV. Jau nekalbu apie Taivano rinką ir jo ekonomines perspektyvas aukštųjų technologijų srityje – mes galime išnaudoti šį momentą, nes Lietuvos vardas Taipėjuje skamba labai garsiai. Tuo įsitikinau per vizitą su Europos Parlamento delegacija – jokia kita valstybė nesulaukė tiek daug dėmesio, kiek Lietuva. Mano vertinimu, turime puikią terpę tvariam ekonominiam ryšiui.

Kokia Jūsų nuomonė apie Aliaksandro Lukašenkos režimo suorganizuotą krizę? Jos pradžioje net buvo girdėti balsų, raginančių

aktyvinti NATO sutarties IV ar net V straipsnį. Dalis tokius siūlymus vertino kaip per ankstyvus ir keliančius nereikalingą paniką. Kaip manote, ar mums pavyko rasti balansą ir adekvačiai reaguoti į prieš mus diktatoriaus vykdomą hibridinę invaziją? Man atrodo, kad Lietuvos pasirinkta strategija gana išmintinga, ypač įvertinus tai, kad niekas nesitikėjo, jog A. Lukašenka pradės tokį hibridinį karą. Taip, prabėgo geras mėnuo, kai Lietuva buvo ir be tvoros, ir be apgręžimo procedūrų. Per tą laiką Lietuva priėmė nemažai migrantų, sprendė jų identifikavimo ir apgyvendinimo iššūkius. Vis dėlto mūsų šalies pasirinkimas nuo pat pirmųjų dienų imtis intensyviai bendrauti su ES institucijomis davė rezultatų: per tą mėnesį, tariantis su Europos Komisijos nariais, buvo gautas tylus pritarimas Lietuvos veiksmams. Laikau tai dar vienu pavyzdžiu, kaip glaudus darbas su ES davė apčiuopiamų vaisių.

Lietuvoje yra įtakingų nuomonės formuotojų, keliančių abejonių ES tvirtumu. Jūs iškėlėte hipotezę, kad Kremlius nori atverti kelis konfrontacijos su Vakarais frontus, mat tikisi, kad mes ir vėl nebūsime pasiruošę atlaikyti spaudimo. Kaip manote, kiek ryžto ir kietumo iš tikrųjų yra ES? Ar ji įgali pasipriešinti, pavyzdžiui, tokio tipo invazijai? Svarbu tai, kad su migrantų srautais ES privalo tvarkytis pati. Tačiau jeigu kalbame apie tai, kad gali prireikti kietosios gynybos priemonių, tada iš tiesų Bendrija tam nėra sutverta, todėl tokioje situacijoje turėtume remtis NATO ir JAV parama. Tiesa, ES kalbama apie strateginės autonomijos stiprinimą. Omenyje turimas ir gynybos potencialo stiprinimas. Tokių ambicijų turi Prancūzija. Bet kol kas tokie tikslai dar nėra aiškiai apibrėžti. Vis dėlto kai kalbame apie ES strateginę autonomiją, nuolat pabrėžiu, kad turime kalbėti ir apie ES strateginę

Reikia prisiminti ir paties Ramūno Karbauskio interesą – jis darė ir tebedaro stambųjį verslą veždamas trąšas iš Rusijos. Ne veltui Valstybės saugumo departamentas yra pažymėjęs, kaip dažnai toks verslas sulaukia Maskvai pavaldžių struktūrų pageidavimų, kad Kremliui palankiu būdu veiktų nacionalinę politiką. Mūsų taktika, beje, skiriasi nuo Lenkijos – galbūt dėl sudėtingesnių santykių su Briuseliu, o gal dėl kitų priežasčių ji pasirinko veikti atskiriau nuo Bendrijos. Gali būti, kad ir pačios Lenkijos viduje sutarimas dėl pozicijos buvo silpnesnis negu Lietuvoje – tai pajutęs, A. Lukašenka stipriausią smūgį nukreipė būtent į Lenkiją. Mano supratimu, tam tikros konsultacijos su NATO vadovybe tyliai vyko ir neaktyvinus Sutarties straipsnių. NATO vienareikšmiškai rodė, kad Lietuva nėra pamiršta ir yra pasiruošta mums padėti. Tiek pabėgėlių nukreipimas į Lietuvą ir Lenkiją, tiek Rusijos vykdomas kariuomenės telkimas prie Ukrainos sienų, neabejoju, Europos Parlamento ir, tikiuosi, NATO buvo labai aiškiai matomas ir suvokiamas kaip Kremliaus vienos strategijos atskiros dalys.

atsakomybę už savo kaimynystę. Turime labai aiškiai suprasti, kad iš tiesų ES turi mažai išorinės kietosios galios, bet ji turi labai daug išorinės minkštosios galios ir šiandien ją galime bei turime kokybiškai išnaudoti. Situaciją rytinėje Europos žemyno pusėje ilguoju laikotarpiu galėtų pakeisti išmintinga ES politika stiprinant Ukrainą, Moldovą, Sakartvelą – Rytų partnerystės šalis, kurios yra pasirinkusios suartėjimo su Europa kelią. Sėkmės istorijų kūrimas šiame regione teigiamai paveiktų ne tik šias šalis, bet ir Baltarusiją, kurioje žmonės jau reikalauja demokratinių permainų, ir tą pačią Rusiją. Ne veltui pastarojo meto Vladimiro Putino elgesyje matau nervingumo: jis pradeda suprasti, kad Kremliaus geopolitinė galia pamažu silpsta ir galimybės daryti įtaką Rytų partnerystės regio- ► 147

POLITIKA

ne mažėja. Kremlius, regis, laikosi nuomonės, kad jeigu konfliktuoti, tai konfliktuoti reikia dabar – po kurio laiko Maskvos galimybės bus dar mažesnės. O to konflikto Kremliui reikia vien dėl to, kad būtų išlaikyta vidinė politinė architektūra ir valdžia Rusijoje.

Susidaro įspūdis, kad santykis tarp ES ir Maskvos nėra lygiavertis – mes, europiečiai, tarsi žaidžiame juodosiomis figūromis. Ar ES turi aktyvią strategiją Kremliaus klausimu? Svarbu tai, kad ES mažėja buvusio stipraus noro viską suvesti į dialogą su V. Putinu: taip, kaip A. Lukašenkos veiksmai konsoliduoja Vakarus, taip ir V. Putino veiksmai leido prablaivėti Europos politikams. Žinoma, dialogas gali būti palaikomas tam, kad išvengtume didelių katastrofų, bet manyti, kad dialogas su V. Putinu gali duoti ilgalaikių pozityvių rezultatų, yra naivu. Būtent tokia ir yra Kremliaus strategija: priversti Vakarus adaptuotis ir priimti V. Putino valdomą Rusiją kaip duotybę. Mano manymu, tai yra net ne žaidimas, bet atsitraukimas juodosiomis figūromis. Mūsų parengtas ir EP Užsienio rei148

kalų komitete didele balsų dauguma patvirtintas raportas padeda Bendrijai suvokti, kad V. Putinas nėra tolygu Rusija. Rusija yra daug daugiau negu dabartinis Kremlius: tai ir Aleksejus Navalnas, ir

ekonominei struktūrai, bet ir vidinei politinei sandarai. Nors 15 metų iš pirmo žvilgsnio ir atrodo ilgai, valstybės raidos perspektyvoje tai tėra akimirksnis. Antras dalykas, kurį verta kartoti iki skausmo, tai parama Rytų partnerystės šalims: politika Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo klausimais kartu yra ir politika Kremliaus klausimu. Šių šalių demokratijos stiprinimas ir ekonominės sėkmės kūrimas (ES tai gali padaryti daug sparčiau) turi labai stiprią pavyzdžio galią ir Rusijos visuomenei. 2019 m. mūsų parengta „Trio strategija 2030“ palaiko šių valstybių viešojo valdymo, ekonomikos reformas ir reikšmingai kreipia jų vektorių ES link – tai tikrai yra ėjimas baltosiomis figūromis. Galop, mes esame aiškiai įvardiję, kad ES jau dabar turi pradėti tiek vidines diskusijas, tiek diskusijas su demokratijos Rusijoje katalizatoriais apie tai, kaip galėtų atrodyti santykiai tarp ES ir jau į demokratijos kelią sugrįžusios Rusijos. Norime pozityviai parodyti Rusijos visuomenei, kokios didelės galėtų būti perspektyvos: laisvoji prekyba, bevizis režimas, šalies modernizavimas. Be to, ši perspektyva išryškina tai, ko dabar Rusijos žmonės neturi dėl juos valdančio autoritarinio režimo. Dar daugiau – taip Rusijos visuomenė įsitikina, kad ES yra ne priešas ar

Situaciją rytinėje Europos žemyno pusėje ilguoju laikotarpiu galėtų pakeisti išmintinga ES politika stiprinant Ukrainą, Moldovą, Sakartvelą – Rytų partnerystės šalis, kurios yra pasirinkusios suartėjimo su Europa kelią. Sėkmės istorijų kūrimas šiame regione teigiamai paveiktų ne tik šias šalis, bet ir Baltarusiją, kurioje žmonės jau reikalauja demokratinių permainų, ir tą pačią Rusiją. pilietinė visuomenė su įvairiomis pokyčių nuotaikomis. Kviečiu tai matyti blaiviomis akimis ir savo strategiją Rusijos atžvilgiu formuoti būtent iš baltųjų figūrų perspektyvos: turime orientuotis į tai, kaip padėti Rusijos visuomenei pasiekti transformaciją. O tam reikia sankcijų V. Putinui. Bet ne tik. Mano vertinimu, ypatingos transformacinės galios turi ES žaliasis kursas. Jeigu ES jį įgyvendins taip ambicingai, kaip dabar užsibrėžta, tai yra kad po 2030 m. dujų importas į ES sumažės 75 proc., tai gali turėti didžiulį poveikį ne tik Rusijos

baubas, kaip visuomenę mėgina suklaidinti Kremlius, o veikiau sąjungininkai kelyje į šviesesnę ateitį su didesnėmis galimybėmis ir mažesnėmis įtampomis. 

Dėkojame už pokalbį! Kalbino Julius NAŠČENKOVAS

Šiluma ir ypatingas švelnumas, tinka net alergiškiems vilnai. Pagaminta Lietuvoje WWW.TRIKICASHMERE.COM

POLITIKA

KAS PER ...? LENKIJA DVIGUBINS

KARIUOMENĘ, O LIETUVAI NEREIKIA! Lietuva, Lenkija ir Latvija 2021-aisiais patyrė labai cinišką hibridinį puolimą. Tokio nesitikėjome ir net negalėjome įsivaizduoti, kad toks apskritai yra įmanomas. Pasienyje ne tik grūdosi Aliaksandro Lukašenkos į Europos Sąjungą stumiami nelegalūs migrantai, bet ir aidėjo šūviai. Marionetinis Rusijos režimas Baltarusijoje demonstravo, kad hibridinis karas gali bet kada virsti tikru. Tačiau, kaip ir prognozavome prieš 10 metų, šio dešimtmečio pradžioje jis tikru karu nevirs, o vėliau – gali. Ar būsime tam pasiruošę? O gal tik džiugiai stebėsime, kaip hibridinės invazijos mastas mažėja ir tenkinsimės tuo, kad mums Lietuvoje šią invaziją primins mažiausiai 4 m virš žemės paviršiaus iškilusi apsauginė tvora, kainavusi apie 150 mln. eurų ir besi150

driekianti 500 kilometrų? O štai Lenkijai šį A. Lukašenkos hibridinį karą primins dvigubai išaugusios ginkluotosios pajėgos. Tai verčia klausti ne tik Lietuvos politikų, ypač užimančių aukščiausius postus, bet ir visų patriotizmą demonstruojančių piliečių, kodėl Lenkija, kuri yra antroje Rusijos ir jos marionetinio režimo Baltarusi-

POLITIKA nei 130 mlrd. JAV dolerių. Siekiant šio tikslo kuriamas finansavimo mechanizmas, tad lėšos, skiriamos gynybai, šiuo metu siekiančios 2 proc. bendrojo vidaus produkto, iki 2030-ųjų pasieks mažiausiai 2,5, o gali ir viršyti 3 procentus. Apie tai Lietuvos visuomenę informavo mūsų šalies žiniasklaida, tačiau net nepyptelėjo apie tai, kad mūsų valdžia taip pat turėtų didinti ir stiprinti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Taigi, taip pademonstravo savo impotenciją, bailumą, o gal net prisitaikėliškumą ir kolaboravimą. Vis dėlto daugiausia nerimo turėtų kelti tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda, kuris pagal Lietuvos Konstituciją yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas ir nuolat kalba apie iš Rytų pusės kylančias karines grėsmes, šių grėsmių akivaizdoje net neužsimena apie būtinybę stiprinti ginkluotąsias pajėgas, tarsi pats akivaizdžiausias ir Lietuvai aktualiausias klausimas būtų visiškai nereikšmingas. Tai verčia daryti prielaidą, kad arba mūsų valstybės politikos ir žiniasklaidos elitas yra susitaikęs su Lietuvos, kaip buferinės demokratijos, kuri realaus konflikto su Rusija atveju gali būti paaukota, vaidmeniu, arba tiesiog visiems į šią problemą nusispjauti. Viliamasi, kad karo nebus, o jei ir bus, tai jie spės lėktuvu arba kitais būdais kirsti upelį į Vakarus.

Matyt, Lietuvos prezidentui G. Nausėdai labai patinka ir, turime pripažinti, labai tinka Lietuvos kariuomenės apranga. Tačiau vargu ar jo kaip kariūno įvaizdis labai sustiprina mūsų kariuomenę, todėl, mūsų redakcijos nuomone, būtų daug geriau, jei prezidentas mažiau pozuotų su kario uniforma ir savo jėgas bei laiką skirtų tam, kad telktų Lietuvos visuomenę, žiniasklaidos ir politikos elitą sparčiai stiprinti bei didinti Lietuvos kariuomenę ir sukarintos pilietinės gynybos sistemas. joje potencialios invazijos linijoje (už Lietuvos ir Ukrainos) ir turi 115 tūkst. karių ginkluotąsias pajėgas, jas dvigubina, o pirmą smūgį karinės konfrontacijos atveju su Rusija ir jos sąjungininkais turėsianti atremti Lietuva tenkinasi tvoros tiesimu ir nieko nekalba apie ginkluotųjų pajėgų stiprinimą? Spalio 25 d. Lenkijos gynybos ministras pareiškė, kad šalis planuoja didinti kariuomenę net daugiau nei dvigubai – iki mažiausiai 250 tūkst. karių. Prasidėjus A. Lukašenkos hibridinei invazijai, Lenkijos valdantieji ryžtingai apsisprendė siekti, kad jų šalies kariuomenė taptų viena didžiausių NATO. Beje, pagal planą, kuris pavadintas „Tėvynės gynybai“, ne tik ketinama didinti ginkluotąsias pajėgas – jame numatytas ir kariuomenės modernizavimas bei piliečių, įtrauktų į vadinamąją sukarintą teritorinę gynybą, skaičiaus didinimas – šios gynybinės struktūros dydis turėtų siekti 50 tūkstančių. Šio plano paviešinimo proga Lenkijos valdančiųjų lyderis Jarosławas Kaczyńskis pareiškė, kad norėdami išvengti blogiausio, tai yra karo, privalome vadovautis taisykle „Nori taikos – ruoškis karui“. Negana to, prieš porą metų priimtas sprendimas 2021– 2035 m. ginkluotosioms pajėgoms modernizuoti skirti daugiau GETTYIMAGES NUOTR.

Tiesa, tyli ir konservatoriai bei jų lyderis Gabrielius Landsbergis. Šio politiko, nepaisydami jo įspūdingos vertybinės kovos su Pekinu, dėl to ir neįtraukėme į Lietuvos metų žmonių sąrašą. Taip, iš tiesų konservatoriams ir jų dominuojamai daugumai bei Vyriausybei 2021-aisiais teko atlaikyti daug išbandymų, todėl gali būti, kad ne tik problemišką A. Lukašenkos trąšų klausimą, bet ir ginkluotųjų pajėgų stiprinimo klausimą, kuriam reikia daug visuomenės vienybės, valdantieji ignoravo kaip per daug toksiškus, nes jiems spręsti nėra nei žiniasklaidos, nei visuomenės paramos, nei valios, nei resursų, todėl geriau apsimesti, kad jų nepastebi. Tai galima suprasti, bet jokiu būdu negalima to pateisinti. Tad nors ir palaikome šią demokratinę valdžią, nors ir suprantame iššūkius, kylančius dėl Rytų diktatūrų, opozicijos ir prezidento veikimo, vis dėlto yra keletas klausimų, tarp jų ir kariuomenės stiprinimo, kurių ignoravimo niekaip nepateisiname. Beje, negalime teigti, kad apie gynybą Lietuvoje niekas nekalba. Pavyzdžiui, Lietuvos šaulių sąjunga 2021 m. spalio 20 d. organizavo Lietuvos nacionalinio saugumo konferenciją. Šį sykį ji buvo priderinta prie Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos vizito Lietuvoje, todėl vyko puošniai Valdovų rūmų muzie- ► 151

POLITIKA sąjungininkų paramos. Beje, vertėtų dar kartą atidžiai įsiklausyti į JAV prezidento Joe Bideno žodžius, ištartus paliekant Afganistaną. ESTIJA Jų esmė ta, kad JAV traukiasi, nes negali už pačius afganistaniečius ginti demokratijos nuo Talibano – visų pirma RUSIJA jie turi gintis patys. Tad ar mums, esantiems pasienyje su LATVIJA pavojingiausia XXI a. diktatūrine imperija, šis įspėjimas neturėtų būti ypač aktualus? Tarkim, kad nebūsime pasiLIETUVA ruošę atlaikyti pirmo smūgio bent porą dienų, kad Suvalkų koridorius užsivers pirmąją KALININGRADAS puolimo dieną – įdomu, į kuNATO ŠALYS rią Lietuvos dalį ir kaip JAV atsiųs savo karinius dalinius? SUVALKŲ KORIDORIUS RUSIJOS KARINĖ ZONA Taigi, labai džiugu, kad LENKIJA Lietuvos prezidentas, minisBALTARUSIJA trai ir kiti aukšti pareigūnai tauškia su JAV pareigūnais juje ir išsiskyrė labai skambiomis mūsų ir Lenkijos prezidento telefonu ar važinėja į JAV pabendrauti, pasikalbėti apie gynybą bei kitų dalyvių kalbomis. Deja, nei forume, nei po jo nebuvo ir pasižmonėti, bet patys nestiprina savo valstybės ginkluotųjų girdėti, kad kas nors kalbėtų apie tai, kas svarbiausia – apie bū- pajėgų ir nesiruošia ginti savo demokratijos, beje, nuo galintinybę stiprinti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Kaip ir siekio su- gesnio priešo nei Talibanas – nuo paties Vladimiro Putino! tarti su Lenkija bei NATO, kad prie Suvalkų koridoriaus tarp Lietuvos ir Lenkijos būtų dislokuotos pažangiausios ginkluotosios pajėgos – taip būtų užtikrinta, kad kilus kariniam konfliktui šis koridorius nebus užblokuotas, todėl per Lenkijos teritoriją juo į Lietuvą galės būti skubiai atsiųstos NATO valstybių, tarp Norisi tikėtis, kad Lietuva bent jau šį šimtmetį nepatirs karinės invazijos. Deja, kaip jau rašojų – ir Vokietijos bei pačios Lenkijos, ginkluotosios pajėgos. Žinoma, nėra blogai, kad tokie forumai organizuojami ar me 10 metų, būtent šis dešimtmetis yra ypač kad valdžia, taigi – ir konservatorių lyderio G. Landsbergio va- pavojingas, todėl turėtume dėti kuo daugiau dovaujama ministerija, kaip teigiama, prisideda prie jų finansa- pastangų, kad suformuotume stipriausias vimo, tačiau siaubinga, kad tokiuose renginiuose net nėra bangynybines ir atgrasymo nuo invazijos pajėgas. doma atsakyti į Lietuvai svarbiausius klausimus. Ar mūsų šalies ginkluotosios pajėgos, jų dydis ir organizavimo modelis yra Deja, šiandien niekas, išskyrus mūsų redakciją, tinkamas, siekiant sumažinti invazijos galimybę ir sukurti aiš- apie tai nekalba. Tai šokiruoja, nes kada, jei ne kias prielaidas, kad Lietuva turės galimybių atsilaikyti tas kelias dabar, kai grėsmė tokia akivaizdi, turėtume tardienas, per kurias į Lietuvą galėtų būti atsiųstos NATO pajėgos? tis ir sutarti dėl ginkluotųjų pajėgų stiprinimo? Ar bendradarbiavimas su sąjungininkais, ypač artimiausioje Mūsų redakciją šokiruoja tai, kad tuo metu, kai Lietuvos kaimynystėje, užtikrins, kad bus išsaugotas Suvalkų koridorius ir nepavyks atkirsti mūsų nuo sąjungininkų, kad į Lietuvą ir Bal- naujienų portaluose skaitome, o televizijose matome besilietijos valstybes per porą parų būtų perkeltos dešimttūkstantinės jančius Lietuvos prezidento, vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų NATO pajėgos? Jei į šiuos klausimus atsakysime ir bus matyti, vado, teiginius apie tai, kad „turbūt susiduriame su pavojinkad mūsų gynybos sistema pasirengusi atlaikyti pirmąjį smūgį, giausia situacija per pastaruosius 30 metų“, jis net neužsimena, kol į pagalbą ateis sąjungininkai iš Lenkijos, Vokietijos ir kitų kad turime stiprinti ir modernizuoti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, o Lietuvos žiniasklaida bei visi, kurie save laiko proNATO valstybių, tai garantuos, kad karinė invazija neįvyks. O jei neužtikriname Lietuvoje pakankamų gynybinių pa- vakarietiškais patriotais, net nedrįsta paklausti, kodėl. Sutikite jėgumų pirmam smūgiui atremti, elgiamės itin neatsakingai tų – tai demonstruoja arba prezidento ir viso elito moralinį paLietuvos patriotų, kurie žengs partizanų keliu ir liks ginti Tėvy- sirengimą bėgti per upelį, arba visišką nesigaudymą realybėje nės, o ne bėgs kartu su didele dalimi elito, taip pat politikos ir ir nesuvokimą, ką reiškia žodžiai „pavojingiausia situacija“, kai žiniasklaidos, per upelį, atžvilgiu – didiname riziką, kylančią jų kalbama apie Rusijos karinių dalinių telkimą ruošiantis galigyvybei, ir mažiname jų galimybes atsilaikyti, kol sulauksime mai invazijai į Ukrainą. 152

POLITIKA KAIP TURĖTUME STIPRINTI LIETUVOS GINKLUOTĄSIAS PAJĖGAS? Neslėpsime – tikrai nepretenduojame į tobulą atsakymą. Tiesiog priminsime įžvalgas, kuriomis Eduardas Eigirdas Nepriklausomybės pradžioje dalijosi straipsnyje „Lietuvos aide“. Jis teigė, kad Lietuvai būtina modernizuoti ginkluotąsias pajėgas ir didinti pilietinės gynybos pajėgumus – kurti tokią gynybinę struktūrą, kuri įtrauktų ir suinteresuotų kuo daugiau patriotiškų piliečių ginti savo valstybę. Būtina lygiuotis į Izraelio ir Šveicarijos pavyzdžius – nors jie visiškai skirtingi, juos vienija tai, kad milžiniškas skaičius piliečių yra pasiruošę ginti savo valstybę. Be to, tokia sistema ne tik stiprina gynybą, bet ir skatina patriotizmą bei didina visuomenės vienybę. Tikėtina, kad tai prisideda prie šių valstybių ir jų piliečių gerovės. Dėl konkrečios sistemos būtina tartis, nes tikrai nemanome, kad būtų realu tikėtis (esant tokiam patriotizmo lygiui), kad jaunimas, tiek vaikinai, tiek merginos, sutiktų kaip Izraelyje privalomai tarnauti dvejus ir trejus metus. Tačiau būtina kurti tokią sistemą, kuri padėtų į gynybą įtraukti kuo daugiau žmonių. Tiek suinteresuoti tarnauti kariuomenėje, tiek kurti gynybinę infrastruktūrą, kuri skatintų ir sudarytų palankesnes sąlygas kuo didesniam piliečių skaičiui įsitraukti į pasirengimą ginti savo šalį. Tai ypač aktualu mažesnėms valstybėms, tokioms kaip Lietuva. Štai Lenkija, turinti beveik 40 mln. gyventojų, tikrai gali suformuoti profesionalias 250 tūkst. karių siekiančias ginkluotąsias pajėgas, o Lietuvai su 2,79 mln. gyventojų tai nerealu. Tačiau jei Lenkija siekia turėti 50 tūkst. karių siekiančias aktyviai veikiančias teritorinės gynybos pajėgas, kurioms priklausytų ir civiliai, kodėl Lietuva negalėtų siekti turėti analogiškų, o gal didesnių – siekiančių 100 tūkst. karių ir dar daugiau? Tiesiog reikia turėti tokį tikslą ir sukurti įtraukimo, mokymo, apginklavimo bei reagavimo mechanizmus ir struktūras. Kaip prieš 26 metus E. Eigirdas bandė įspėti tuo metu solidžiame dešiniosios minties dienraštyje „Lietuvos aidas“, Lietuvoje sukūrėme ginkluotąsias pajėgas, kurios būtų tinkamos valstybei, esančiai trečioje ar ketvirtoje juostoje nuo potencialaus karinės invazijos šaltinio, tad jei kalbame apie galimą Rusijos invaziją, Lietuvos pajėgos būtų tinkamos nuo Rusijos gintis Portugalijai ar Ispanijai, bet tikrai ne valstybei, kuri iš vienos pusės apsupta sukarinto Rusijos regiono (Kaliningrado), o iš kitos – marionetinio Rusijos režimo Baltarusijoje, kurio lyderis Aliaksandras Nesinori toliau gilintis į tokį, galima sakyti, nusikalstamą neatsakingumą visiems tiems Lietuvos patriotams, kurie žuvo kovodami už mūsų laisvę. Tiesiog susidaro įspūdis, jog savimi patenkintas Lietuvos elitukas į ginkluotąsias pajėgas žvelgia taip, tarsi būtų ne partizanų, o sovietinės nomenklatūros palikuonys: jas turime – gerai, nekelia per daug rūpesčių – dar geriau, o jei galima kariuomenę ir gynybos temą išnaudoti asmeniniam patrioto įvaizdžiui kurti – tobula. Ką nors keisti baisu ir tingisi, didinti ginkluotąsias pajėgas – dar baisiau, nes augtų pilietiškai aktyvių žmonių skaičius (tikras galvos skausmas!), na, o siekti sukurti tokias ginkluotąsias pajėgas, kurios galėtų atgrasyti Rusiją ar jos marionetinį režimą Baltarusijoje nuo invazijos, – tiesiog siaubinga, nes tada gali iš tiesų sulaukti V. Putino dėmesio, mat trukdytum jam išsaugoti Lietuvos pažeidžiamumą, kuriuo jis naudojasi ir šantažuodamas Vakarus. Nežinome, ar įmanoma esamą situaciją pakeisti, kai parodomojo patriotizmo ir verbalinio rūpinimosi turime tiek,

Lukašenka, jei Vladimiras Putinas lieps, tą pačią sekundę suvaidins galutinai išprotėjusį ir pradės karą. Taigi, tokią kaimynystę turinčiai Lietuvai reikėjo kurti vadinamosios pilietinės gynybos, kai įtraukiamas kuo didesnis skaičius žmonių, sistemą. Deja, to nebuvo daroma, nes, E. Eigirdo įsitikinimu, nomenklatūrinės struktūros (tuo metu Seime daugumą turėjo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), o prezidentas buvo Algirdas Mykolas Brazauskas) tikslingai nenorėjo kurti tokios pilietine gynyba paremtos kariuomenės, juk tokia sistema būtų ugdžiusi visuomenės patriotizmą, o buvusiems komunistams norėjosi išlaikyti visuomenės palankumą būtent jiems. Taip pat tokia patriotinė ir gerokai pajėgesnė gynybos sistema būtų erzinusi V. Putiną, nes būtų labai sumažinusi Lietuvos pažeidžiamumą, o tai būtų trukdę Rusijos vadovui siekti savo geopolitinių tikslų ir mažinę jo pagrindinio derybinio instrumento – grasinimų karu – svorį. Tačiau juk šiandien Seime ne LDDP, o Gitanas Nausėda nėra toks kaip A. M. Brazauskas, tai kodėl mes egzistuojame su ta pačia sistema? Kodėl, kaip susidaro įspūdis, turime tiek daug patriotizmo, tačiau nors šiuo metu aplinka yra ypač palanki Lietuvos gynybiniams pajėgumams ryžtingai modernizuoti ir stiprinti, mes nei apie finansavimo didinimą, nei apie profesionalių ginkluotųjų pajėgų stiprinimą, nei apie šaulių ar savanorių organizacijų stiprinimą ir skaičiaus didinimą bei jų pagrindu suformuotą galingą teritorinės gynybos tinklą net nekalbame? Suprantame, kad viename straipsnyje atsakyti į visus klausimus negalime, bet to ir nesiekėme. Mūsų tikslas buvo atskleisti, kad šiandien esame pažeidžiami, bet ne todėl, kad JAV nedislokavo ir nedislokuos Lietuvoje keliasdešimt tūkstančių karių ir šimtų tankų (tai tikrai suteiktų labai daug saugumo), o todėl, kad mes patys, kaip mus įspėjo JAV prezidentas Joe Bidenas, turime ruoštis ginti savo šalį ir stiprinti savo gynybinius pajėgumus. Tačiau mes net nesiruošiame to daryti. Tai geriausiai įrodo faktas, kad šiandien su visais profesionaliais kariais, šauliais, savanoriais ir net kariuomenėje dirbančiais civiliais mes turime apie 30 tūkst. dydžio ginkluotąsias pajėgas, o prieš sovietų okupaciją vien sukarintoje Šaulių sąjungoje buvo dvigubai daugiau – per 62 tūkst. – narių. To reikėtų Lietuvai ir šiandien. To ir turime siekti. kad galėtume apginti visą galaktiką, tačiau pažadinti Lietuvos elituką ir paskatinti išlįsti iš šilto nomenklatūrinio guolio bei atsakingai tartis dėl gynybos stiprinimo labai sunku. Vis dėlto turime pabandyti, todėl išleidę žurnalą kreipsimės į valdančiuosius ir šalies vadovą, šaulius, savanorius, patriotinių organizacijų ir kariuomenės atstovus bei padoresnes politines jėgas, kviesime juos vienytis ir kartu tartis bei sutarti dėl ginkluotųjų pajėgų stiprinimo Lietuvoje. Taip pat kviesime dalyvauti mūsų organizuojamoje Lietuvos ekonomikos konferencijoje, kurioje vyks ir Vilniaus demokratijų forumas, kurio misija – telkti demokratines jėgas stiprinti ir ginti demokratijų, taip pat ir gynybos srityje. Ar mums pavyks, pažiūrėsime, tačiau dėl tų Lietuvos gynėjų, kurie nebėgo ir nebėgs per upelį prasidėjus invazijai, turime pabandyti. Jei mums pavyks, paskatinsime Lietuvos gynybinių pajėgumų stiprinimą ir taip pasiruošime galimam karui, todėl jo nebus.  153

KRITINIS ŽVILGSNIS

AR BENT JAU GRESIANT KARUI SU RUSIJA BAIGSIME ŠOKTI SU OLIGARCHAIS,

ARBA, SKIRMANTAI, TAPINAI IR MIKOLAITI, GELBĖKITE VIENARAGIUS NUO VIRUSO OLIGATRON-22 Sutikite, kad tai jau ima panašėti į kažkokį košmarą, – Lietuvos žiniasklaidoje pilna straipsnių apie tai, kaip Rusija verčianti JAV ir NATO nedislokuoti savo ginkluotųjų pajėgų Baltijos valstybėse ir nepadėti Ukrainai apsiginti užpuolimo atveju, Maskvai tikslingai siekiant, kad šios valstybės būtų kuo labiau pažeidžiamos. Tačiau tokiu būdu Lietuvos žiniasklaida, taip nuosekliai informuodama apie Rusijos reikalavimus, tik išaukština Rusijos galią, net neužsimindama apie pačios Lietuvos gynybinių pajėgumų stiprinimą. Nors tokio Rusijos agresyvumo akivaizdoje Lietuva tiesiog privalo ryžtingai stiprinti savo karines pajėgas ir plėsti karinį bendradarbiavimą su Europos Sąjungos valstybėmis kaimynėmis. Eduardas EIGIRDAS Stebint šį procesą lieka dvejopas įspūdis: arba Rusija jau yra užvaldžiusi mūsų valstybės elitą, todėl mes ruošiamės gynybai tik tiek, kiek yra paliepta NATO, arba mūsų informacinė erdvė yra tokia perpuvusi, kad joje nebeįmanoma kelti Lietuvos valstybės egzistencijai svarbiausių klausimų, nes iš karto prasidėtų masinis informacinis puolimas. Tokia Lietuvos informacinė aplinka lėmė valdžioje esančių politikų neįgalumą veikiant krizių sąlygomis. Politikai net negali kelti Lietuvos valstybei svarbių problemų ir ieškoti jų sprendimo, nes žiniasklaida, užuot padėjusi jiems vienyti visuomenę juos realizuoti, veikia atvirkščiai – kaip galia, supriešinanti visuomenę su demokratine Ingridos Šimonytės Vyriausybe ir su nacionalinius Lietuvos interesus atitinkančiais tikslais.

Ne tik Arūnui Pukeliui ir oligarchams, bet ir Kremliui draugiška žiniasklaida Skirmantas Malinauskas per keletą mėnesių tapo Lietuvos informacinės erdvės legenda, kai išdrįso paklausti – kas valdo Lietuvos futbolą? Savo kritikos taikiniu jis pasirinko ne tik įtakos Lietuvos futbolo federacijai turintį verslininką Arūną Pukelį, bet ir žinomus internetinės erdvės veikėjus. Už tai Skirmantas buvo įvertintas, jį ėmė dosniai remti patronai, o į savo laidas pradėjo kviestis tradicinės žiniasklaidos atstovai. Tai tik geroji šios istorijos pusė, į kurią visi trokšta pažvelgti, nes juk norisi tikėti, kad ir Lietuvos informacinėje erdvėje gali vykti kas nors teigiama ir malonu. Tačiau 154

yra ir išvirkščioji pusė, realybė, kurioje, nepaisant visų S. Malinausko laidų ir pastangų atkreipti visuomenės dėmesį į įtaką, kurios Lietuvos futbole, manyčiau,

gerai, Skirmantas gali kautis teismuose su A. Pukeliu ir federacijos lyderiais iki pažaliavimo, vis tiek įveikti jų įtaką futbolui bus neįmanoma. Nes, žiniasklaidai ją priden-

AUSTRIJOS UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRĖS, KURI ŠIANDIEN JAU TAPO RUSIJOS VALSTYBĖS KONTROLIUOJAMO NAFTOS KONCERNO „ROSNEFT“ DIREKTORIŲ TARYBOS NARE, ŠOKIS SU V. PUTINU, MANYTUME, YRA TINKA� MIAUSIAS LIETUVOS ŽURNALISTŲ ŠOKIO SU ITIN NESKAIDRIA IR RUSIJAI NAUDINGA LIETUVOS ŽINIASKLAI� DOS APLINKA ATSPINDYS.

tikrai neturėtų būti, didelė dalis galingiausių Lietuvos žiniasklaidos priemonių dabinasi straipsniais būtent apie Lietuvos futbolą. Bet tikrai ne kritiškais ir reikalaujančiais skaidrumo bei permainų, o tiesiog informaciniais apie futbolo aktualijas, rinktinės veiklą ir pan. Tarsi būtų dvi Lietuvos futbolo federacijos – viena, su kuria teismuose santykius aiškinasi S. Malinauskas, ir kita, kuriai rūpi tik Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė! Bet yra tik viena, todėl kai žiniasklaida rašo apie futbolo aktualijas taip, tarsi viskas būtų

gus, politikai, visų pirma Prezidentas, kurie turėtų rūpintis skaidrumu valstybėje, gali apsimesti, kad nieko rimto nevyksta. Geriausiu atveju, jei S. Malinausko patronai bus kantrūs ir jį toliau rems (to ir linkiu iš visos širdies), A. Pukelis tik pasitrauks iš Lietuvos futbolo federacijos, tačiau, manau, net ir tokiu atveju jo suregzti įtakos tinklai išliks ir stiprės. Nesiimu spręsti, ar tokį Lietuvos žiniasklaidos žaidimą, kai tuo pačiu metu yra aukštinamas S. Malinauskas, kritikuojantis Lietuvos futbolo federaciją, ir GETTYIMAGES NUOTR.

KRITINIS ŽVILGSNIS čia pat apie tą pačią federaciją skelbiami iš esmės teigiami straipsniai, lemia finansinė federacijos bei jos bičiulių įtaka žiniasklaidai. Teoriškai taip gali būti, tačiau tikrai ne vien tai, nes jei tai būtų tik finansai, bent kas nors iš žurnalistų išdrįstų kelti klausimą reikalaudamas, kad politikai ryžtingai spręstų Lietuvos futbolo federacijos vadovybės problemą, nes juk visos žiniasklaidos ir visų žurnalistų vienu metu nenupirksi. Tačiau to nėra, ir tai tik rodo, kad mūsų informacinė aplinka, ypač galingiausios žiniasklaidos grupės, stūkso ant tokio supuvusio sisteminio pamato, kad prasmegti skradžiai žemės gresia beveik viskam, ką būtų galima laikyti nepriklausomos žiniasklaidos vertybėmis ir principingumu, ypač ginant Lietuvos valstybės interesus. Būtent tai ir paaiškina, kodėl 2021-ųjų pabaigoje Lietuvos žiniasklaida, turėjusi kalbėti apie Lietuvos gynybinių pajėgumų stiprinimą ir vienyti Lietuvos visuomenę bei politikus siekti šio tikslo, atvirkščiai, iš visų jėgų stengėsi murkdyti I. Šimonytės Vyriausybę dirbtinai išpūstame trąšų skandale. Panašiai žiniasklaida elgiasi siekiant realizuoti atsinaujinančių išteklių energetikos proveržį – užuot raginusi veikti šia kryptimi, ji jau baigia visuomenei įteigti, kad dėl milžiniškų energetikos kaštų esąs kaltas ne Vladimiras Putinas, o Lietuvos valdžia. Analogiškos politikos žiniasklaida laikosi ir futbolo atveju, nors iš tiesų Lietuvos žiniasklaida turėtų vieningai palaikyti S. Malinauską ir reikalauti, kad Lietuvos politikai veiktų ryžtingai ir inicijuotų pokyčius Lietuvos futbolo federacijos vadovybėje. Tačiau susidaro įspūdis, kad visa žiniasklaida tiesiog apsimeta, jog tai tik S. Malinausko problema. Atrodo, kad žiniasklaidai svarbiau Lietuvos žmones informuoti apie tai, kuo gyvena, kaip sekasi ir nesiseka nacionalinei Lietuvos futbolo rinktinei bei Lietuvos futbolo federacijai. Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti, nes beveik visais atvejais, kai mūsų redakcija imdavosi kritikuoti procesų, kurie, mano nuomone, būdavo naudingi tam tikriems oligarchams ar jų grupėms, o ne Lietuvos visuomenei, Lietuvos žiniasklaida stodavo ne į mano ir „Valstybės“, o į oligarchų pusę. Beje, kaip ir šiuo atveju, kai kalbama apie supuvusį Lietuvos informacinės erdvės pamatą, kuris, manau, ir lemia tai, kodėl Lietuvos žiniasklaida, užuot stengusis stiprinti valstybę, labai dažnai tie-

siog uždarbiauja parceliuodama Lietuvos valstybės pamatus.

Vėžys, kurį toleruoja tiek politikai, tiek nuomonės formuotojai Dabar metas įdėmiau pasižiūrėti, kaip veikia ši žurnalistų principingumą ir pašaukimą ginti valstybės interesus pragaišinanti, užtat informacinį triukšmą, negatyvą ir oligarchinius interesus iškelianti sistema. Nėra labai sunku ją perprasti. Daug sunkiau ją pakeisti, ypač dabar, kai ją gina dominuojančios žiniasklaidos priemonės, todėl net gana padorūs politikai ir drąsiausi nuomonės formuotojai stengiasi apsimesti, kad nemato nei pačios sistemos, nei jos įtakos valstybei. Pateiksiu įspūdingą faktą – pirmą kartą apie šios sistemos keliamą pavojų demokratijai viešai pradėjau kalbėti 1998-aisiais! Tai yra prieš dvidešimt ketverius metus, kai buvau politikos savait-

driose rinkose jau prieš keletą metų pirmoje vietoje pagal pajamas buvo įsitvirtinęs internetas, o televizijai gana stipriai atsiliko. Viena yra Vakarų valstybėse, kita – Lietuvos reklamos rinkoje, išsiskiriančioje A. Lukašenkos režimą primenančiu stabilumu. Lietuvoje tiek prieš 20 metų, tiek ir šiandien situacija beveik nepakitusi, nors visame demokratiniame pasaulyje internetas yra padaręs didelę įtaką žiniasklaidos vartojimui ir reklamos srautams. Mūsų šalyje, kaip ir seniau, užtikrintai karaliauja televizijos – 2020-aisiais jos turėjo apie 47 proc. rinkos, o interneto reklamos pajamos siekė tik 20 procentų. Taigi, JAV internetas pagal pajamas pirmauja, o Lietuvoje atsiliekama vos ne du su puse karto. Tai paaiškintina dviem atvejais. Arba žmonės internetu Lietuvoje naudojasi kelis kartus mažiau nei visose skaidresnėse demokratijose, arba mūsų žiniasklaidos verslo sistema yra supuvusi iki pat pamatų.

Šiandien, kai Rusija demokratiniam pasauliui grasina karu ir iš visų jėgų stengiasi stabdyti demokratijų jos pasienyje stiprėjimą, tapo kaip niekada svarbu nebijoti labai aiškiai įvardinti, kas silpnina Lietuvos valstybę ir demokratiją. Atsakyti į klausimą, kokios priežastys lemia, kad šiandien užuot vienijęsi stiprindami savo valstybę, tiesiog stebime iš šono įnirtingas Lietuvos žiniasklaidos pastangas suspardyti demokratinės Lietuvos daugumos bei I. Šimonytės Vyriausybės lyderystę. Tarsi Lietuvos žiniasklaidos tikslas būtų silpninti Lietuvos valstybę. raščio „Atgimimas“ leidėjas ir redaktorius. Dar aktyviau su šia laisvą Lietuvos žiniasklaidą bei demokratiją skandinančia sistema ėmiau kovoti praeito dešimtmečio pradžioje, vadovaudamas Žinių radijui. Šią kovą pratęsiau 2007-aisiais, pradėjęs leisti žurnalą „Valstybė“, nes buvau ir esu įsitikinęs, kad tai sistema, kuri skelbia mirties nuosprendį skaidriai demokratijai. Vienas itin iliustratyvus pavyzdys padės suprasti, kad kalbama apie iš tiesų labai didelę įtaką, ypač destruktyviai veikiančią Lietuvos informacinę erdvę. 2021-ųjų duomenimis, JAV televizijų reklamos pajamos siekė apie 25 proc. visų žiniasklaidos reklamos rinkos pajamų. Panaši situacija yra daugelyje Vakarų demokratinių valstybių, kurių gana skai-

Aiškinantis, kuo skiriasi skaidri sistema, stiprinanti demokratines valstybes, nuo mūsiškės, tiesiog užtrolinančios demokratijas, į akis krinta adresato skirtumas. Skaidrioje sistemoje reklamos rinka orientuojasi į tuos vartotojus, kuriuos pasiekti yra svarbiausia verslui. Todėl skaidriose demokratijose verslas (tiesiogiai ar per reklamos agentūras) perka iš žiniasklaidos auditorijos tyrimus atliekančių bendrovių duomenis, siekdamas sužinoti, per kurias žiniasklaidos priemones įmanoma efektyviausiai pasiekti vartotojus. Labai svarbu pabrėžti, kad skaidriose valstybėse yra griežtai ribojama žiniasklaidos priemonių, ypač dominuojančių (Lietuvos atveju tai būtų televizijos), įtaka tyrimų agentūroms, visų pirma finan- ► 155

KRITINIS ŽVILGSNIS sinė. Taip siekiama išvengti galimybės, kad tyrimų agentūros gali pradėti aptarnauti ne verslo bendroves, o galingiausias žiniasklaidos grupes, taip iškraipydamos visą reklamos rinką. O Lietuvoje didžiausias pajamas televizijas tirianti bendrovė gauna iš televizijas valdančių bendrovių bei glaudžiai su televizijomis bendradarbiaujančių reklamos agentūrų, taigi sistema veikia beveik idealiai priešingai taip, kaip skaidrios demokratijos sako, kad jokiu būdu veikti negali. Todėl tikriausiai nėra nieko keista, kad nepaisant nuolatinių deklaracijų apie

metais galėjome apginti savo valstybę nuo ypač pavojingos sistemos, tačiau nesugebėjome. Tačiau apie tai rašysiu vasaros numeryje, kai bus tikrai aišku, kad nesugebėjome, kai tuo tarpu šiandien dar rusena maža viltelė, kad galime apginti. Todėl šiame numeryje pasistengsime išryškinti svarbiausius aspektus, kurie, mano įsitikinimu, įrodo ypač destruktyvią šios sistemos įtaką Lietuvos valstybei bei demokratijai. Tuo pačiu silpninant, mano nuomone, pažangiausių, nors kol kas ir prisitaikančių prie šios sistemos, Lietuvos socialinių tinklų kūrėjų pozicijas.

Per pastaruosius dvidešimt metų parašiau daugybę straipsnių apie oligarchiją stiprinančią informacinę aplinką, kuri savo ruožtu silpnina demokratiją Lietuvoje. Tai dariau „profilaktiškai“, taip stengdamasis silpninti oligarchijos įtaką ir sukurti prielaidas demokratinėms jėgoms priešintis politikoje bei informacinėje erdvėje. Tuo pačiu stengdamasis prilaikyti ir Vakarų verslą, kad masiškai nenuslystų į oligarchijos glėbį. Tiesa, netikėjau, kad Lietuvoje yra lyderių, kurie gali šią sistemą pakeisti. Tačiau žvelgdamas į 2022-uosius tokius lyderius jau matau. Taip pat įžvelgiu ir riziką, kokia kiltų šia galimybe nepasinaudojus, – kitos tokios geros progos deoligarchizuoti Lietuvos žiniasklaidos aplinką galime ir nebeturėti. Nes jau po metų, jei nebus siekiama teigiamų permainų informacinėje erdvėje, demokratinės jėgos bus dar labiau nusilpusios. ypatingą Lietuvos sistemos skaidrumą, susidarė situacija, kad tuo metu, kai visose skaidriose Vakarų demokratijose televizijų pajamų dalis reklamos rinkoje per du dešimtmečius nukrito dvigubai, pas mus jos praktiškai nepakito. Į tai, aišku, galima būtų numoti ranka – koks skirtumas, kur teka reklamdavių pinigai, kam tai rūpi? Vis dėlto verta susimąstyti, koks pasidaro skirtumas, kai kelis kartus daugiau pinigų atiteka į koncerno „MG Baltic“ valdomas televizijas, nors, ko gero, realizavus skaidriose demokratijose funkcionuojančią sistemą, kelis kartus daugiau pinigų atitektų „Laisvės TV“, Malinauskui, Mikolaičiui ir panašiems kūrėjams.

Gal Tapinui, Malinauskui ir Mikolaičiui pinigų nė nereikia? Suprantu, kad reikėtų visą šį procesą aprašyti detaliau, kad bent kažkur Lietuvos istorijoje išliktų faktas, jog 2022-aisias 156

Ramiai pagalvokime, kas atsitinka, jei televizijų žiūrimumą analizuojanti tyrimų agentūra (Lietuvos atveju dominuoja viena), būdama priklausoma nuo televizijų bei jai draugiškų reklamos agentūrų, ima stengtis, kad televizijų reitingai būtų kuo geresni? Pavyzdžiui, kokiu nors būdu ima ir ženkliai sumažina žmonių, kurie reklamos metu perjungia TV kanalus, skaičių? Ogi atsitinka tai, kad didžiųjų televizijų žiūrimumo reitingai (pabrėžkime, kad ne pačių laidų, o reklamos žiūrimumo) gali būti ženkliai padidinami – ne procentais, o kartais. Taip dar labiau padidinant reklamos agentūrų, palaikančių gerus santykius su galingiausiomis televizijų grupėmis, galimybes susiurbti iš reklamos rinkos ir atnešti televizijoms dar daugiau pajamų. Už tai televizijos ištikimiems partneriams gali atsilyginti nuolaidomis, premijomis ir kitais būdais, – taip susiformuoja tvirta, finansinio intereso suvienyta struktūra, suinteresuota

kuo kokybiškiau susiurbti rinkoje esančius pinigus. Ar ne dėl to Lietuvos televizijos gauna beveik du kartus didesnę dalį reklamos rinkos pajamų nei JAV? Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad taip funkcionuojanti sistema ne tik gali itin sustiprinti televizijas valdančias grupes, kurių Lietuvoje yra dvi, o vieną iš jų valdo legendinis koncernas „MG Baltic“, bet tuo pat metu ši sistema ypač galingai smogia demokratinei, pilietiškumą skleidžiančiai žiniasklaidai. Tokia žiniasklaida, pagrįstai galėčiau laikyti ne tik mūsų redakciją, bet ir mano minimus internetinio turinio kūrėjus, kurie, manau, dėl įsigalėjusios sistemos gauna du, tris, o gal ir keturis kartus mažiau reklamos pajamų, nei turėtų. Itin svarbu pastebėti, kad veikiant tokiam pinigų susiurbimo mechanizmui iš reklamos rinkos yra ypač kokybiškai susiurbiami didelės dalies Vakarų verslo bendrovių reklamai skirti pinigai, todėl šių bendrovių pinigų kitoms žiniasklaidos priemonėms lieka žymiai mažiau. Tad logiška, kad kiti žaidėjai dėl to nukenčia. Kaip ir dėl to, kad veikiant tokiam pinigų susiurbimo mechanizmui ilgainiui rinkoje išlieka ir įsitvirtina tik tos reklamos agentūros, kurios aptarnauja šią sistemą, todėl yra suinteresuotos, kad pinigai iš šios sistemos nenuplauktų į šoną kažkokiems internetinio turinio kūrėjams. Verta pabrėžti ir tai, kad padidinus komercinių televizijų reklamų žiūrimumo rodiklius, dar labiau sumažėja tokių projektų kaip „Laisvės TV“ pajamos. Nes „Laisvės TV“ dėl reklamos pajamų tenka konkuruoti savo reitingus lyginant su, tikėtina, kelis kartus didesniais, nei, būtų logiška tikėtis, televizijų reklamų žiūrimumo reitingais. Todėl, labai tikėtina, kad net tie reklamdaviai, kurie, nepasiduodami oligarchinio siurblio įtakai ir skiria savo pinigus pažangiems internetinio turinio kūrėjams, už reklamą sumoka ženkliai mažiau, nei mokėtų skaidrios rinkos sąlygomis. Tiesą pasakius, matant, kokį žiūrimumą generuoja pagrindinės A. Tapino „Laisvės TV“, S. Malinausko ar P. Mikolaičio kuriamos internetinės laidos, mano tvirtu įsitikinimu, prie jų durų turėtų išsirikiuoti reklamdavių eilė, o reklamos kainos turėtų smarkiai kilti. Deja, manau, jiems belieka tenkintis gerokai mažesnėmis reklamos pajamomis ir prisitaikyti prie egzistuojančios rinkos sąlygų, kažkodėl apsimetant, kad taip,

KRITINIS ŽVILGSNIS BE ŽURNALISTŲ PASTANGŲ ŽINIASKLAIDOS SKAIDRĖJIMAS NEĮMANOMAS Gal prieš penkerius ar šešerius metus pradėjau itin aktyviai kautis su trolių komentarais interneto portaluose, nes juos vertinau kaip ypač stiprią, prieš demokratines jėgas nukreiptą galią. Manyčiau, kad daugiausiai jų buvo Delfi.lt portale, bet ne tik jame. Prieš metus ar pusantrų į tai dėmesį atkreipė ir Andrius Tapinas, kuris komentaruose buvo dergiamas už savo provakarietišką poziciją bei prokremliškų veikėjų kritiką. „Laisvės TV“ įkūrėjas itin kritiškai atsiliepė apie tokių komentarų talpintojus, o savo puslapį padabino užrašu „Autoriniai tekstai. Delfi, Lrytas, Alfa, Diena portalams neleidžiama jų perspausdinti“. Tai, aišku, atrodo gana principingai, tačiau vargu ar tokio principingumo užtenka. Nes pažvelgus į komentarus prie teksto, kuris visai neseniai buvo skelbtas Delfi.lt portale po „Delfi TV“ laidos „Iš esmės“ su Andriumi Tapinu ir Arūnu Valinsku, ypač į populiariausius, gali kilti klausimas, ar iš viso vertėjo kovoti prieš anoniminius komentarus, jei šie registruotų komentatorių tekstai praktiškai niekuo nesiskiria nuo anoniminių. Net negaliu jų dėl bjaurumo pacituoti. Manau, kad vertėjo ir kad tikrai gerai, jog Delfi.lt ryžosi ir atsisakė anoniminių komentarų, net jei tai ir padarė dėl pasikeitusios politinės konjunktūros. Tačiau problema išlieka, nes tai tik dalis pokyčių, kurių turėtume siekti. Jei tik Delfi.lt atsisako anoniminių

kaip Danijoje kažkodėl Lietuvos žiniasklaidos rinka funkcionuoti negali, taigi telieka džiaugtis, kad yra taip, kaip yra, nes geriau būti negali. Tai iš tiesų stebina, kadangi būtent šios pajamos, pridėjus jas prie patreonų ir žmonių, pervedančių GPM paramą, leistų kūrėjams sukurti itin tvirtą ekonominį pamatą, o tuo pačiu metu galėtų susiformuoti tiek informacine prasme, tiek ir vertybine daug kartų pažangesnė informacinė erdvė. Tad belieka spėlioti, kodėl pažangiausi Lietuvos internetinio turinio kūrėjai tyli, tarsi jiems pinigų ir taip būtų per akis – nors sprendžiant iš nuolatinio akcentavimo, kokie jų veiklai yra svarbūs patreonai, akivaizdu, kad taip nėra.

Kodėl tyli Lietuvos politikos lyderiai? Kodėl tyli Lietuvos politikai, paaiškinti nėra sunku. Tikriausiai nepameluo-

komentarų, kitiems informaciniams portalams to nedarant, tai dar nėra pakankama pažanga, tuo labiau, jei buvę troliai anonimai prisiregistruoja ir toliau tame pačiame Delfi.lt portale skleidžia analogišką įtaigą. To tikrai neturėtų būti, esu ne vieną kartą rašęs, kad informaciniai portalai Vakaruose iš viso neturi komentarų. O didžiausia tokių komentarų atsisakymo banga praūžė tada, kai tapo akivaizdu, kad Kremlius šiuos komentarus naudoja siekdamas daryti įtaką demokratinių valstybių visuomenėms, rinkimams bei vidaus politikai. Tačiau nors Vokietijoje ir Prancūzijoje tai visiems tapo akivaizdu, o solidus verslas šiose valstybėse reklamuojasi tik tokioje žiniasklaidoje, kuri neįsileidžia Kremliaus trolių, tačiau Lietuvoje visi – tiek žurnalistai, tiek ir verslas – apsimeta, kad nesupranta, kas vyksta. Esu įsitikinęs, kad talpinti trolinius komentarus ir per reklamą juos finansuoti iš esmės yra vos ne tas pat, kaip ant savo bendrovės logotipo pridėti užrašą – remiu Putiną. Bet kodėl gi Lietuvoje tai yra įmanoma? Manau, kad tikrai ne tik todėl, jog Lietuvoje dominuoja oligarchijai naudinga žiniasklaidos verslo aplinka, bet ir todėl, kad pažangiose Vakarų demokratijose žurnalistų elitas veikia išvien ir tikslingai bei nuosekliai siekia skaidrios aplinkos, kai tuo tarpu Lietuvos žurnalistikos elitas yra tarsi susitaikęs ir prisitaikęs prie dabartinės

siu teigdamas, kad nėra nė vieno Lietuvos politiko, vertinamo kaip daugiau ar mažiau linkusio stiprinti Lietuvos valstybę, su kuriuo nebūčiau asmeniškai kalbėjęs apie sprendimus, reikalingus siekiant energetinės nepriklausomybės, bei apie būtinybę deoligarchizuoti Lietuvos žiniasklaidą, kuri egzistuojančios sistemos dėka, manau, funkcionuoja nešdama naudą oligarchinėms, prokremliškoms bei sovietinei nomenklatūrai artimoms jėgoms. Būtent tai ypač apsunkina visų su Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimu, demokratijos stiprinimu, valstybės ekonomikos bei piliečių gerovės didinimu susijusių sprendimų realizavimą. Apie tai kalbėjau tiek su Valdu Adamkumi, tiek, tiesa, tą vienintelį kartą, kai turėjau galimybę tiesiogiai bendrauti, su Dalia Grybauskaite, tiek daugybę kartų su Gitanu Nausėda, kol jis buvo žinomas ekonomistas. Jau nekalbant apie konservatorių par-

oligarchinės sistemos, tiesiog laiko tai neišvengiamybe? Atrodytų, kad jei žurnalistas ar žurnalistė pradėjo dirbti tada, kai dominavo “MG Baltic” naudinga sistema, tai ir į pensiją ruošiasi išeiti su tokia pačia sistema. Graudu. Beje, labiausiai šiuo atžvilgiu stebina LRT, kuri labai puikiai sugeba analizuoti celofanus, ne ką blogiau leisti mokesčių mokėtojų pinigus ir aistringai demonstruoti patriotizmą. Kaip, beje, ir gintis nuo komercinių televizijų. Tačiau realizuoti savo misiją – skaidrinti Lietuvos demokratiją – LRT sekasi visiškai prastai, ypač toje srityje, kurioje pats Nacionalinis transliuotojas ir veikia, – žiniasklaidos. Nors būtent žiniasklaidos sistemos deoligarchizacija, įtvirtinant Danijoje ir kitose valstybėse seniai veikiančias skaidrias sistemas ir, kaip rašome šiame numeryje, ekonominis visuomenės švietimas mažinant destrukcinę bei melagingą įtaigą yra itin svarbūs 2022-aisiais metais, galintys padėti demokratinėms jėgoms bei I. Šimonytės Vyriausybei realizuoti savo potencialą. Tai iš tiesų nėra itin sunkiai realizuojama, o pačiai LRT būtų itin naudinga. Tačiau kažkodėl (aš to nesuprantu), tiek LRT, tiek didžiąją dalį žurnalistų bei socialinių tinklų kūrėjų vienija ne siekis pakeisti šią sistemą, o pastangos džiaugtis savimi bei vieni kitais, ignoruojant oligarchinės informacinės sistemos destrukcinį poveikį valstybei.

tijos lyderius, kuriems esu ne vieną kartą leidęs suprasti, kad jei ši partija iš tiesų yra patriotinė, o ne konformistinė politinė jėga, tiesiog privalo deoligarchizuoti Lietuvos žiniasklaidai darančias įtaką sistemas, realizuojant tokius sprendimus, kurie pažangiose Vakarų demokratijose jau seniai yra realizuoti. Deja, nė vienas politikas nedrįso apie tai niekur net užsiminti, tarsi tik paminėjus stebuklingą sakinį, kad dabar žiniasklaidoje veikianti sistema, tikėtina, yra labiausiai naudinga „MG Baltic“ koncernui, iš karto juos ištiktų vertybinė koma, paralyžiuojanti Lietuvos demokratinių politikos lyderių valią. Tai iš dalies galima pateisinti ne tik galingiausių kapitalo grupių baime, bet ir tuo, kad demokratiniai Lietuvos politikos lyderiai bijo veltis į kovą su oligarchine sistema už skaidrią informacinę erdvę, neturėdami į ką toje pačioje ► 157

KRITINIS ŽVILGSNIS KODĖL NUOMONĖS FORMUOTOJŲ NESPAUDŽIAMI POLITIKAI IR VĖL KAPITULIUOS? Suvokiantiems, koks svarbus Lietuvai yra mano keliamas informacinės erdvės deoligarchizacijos klausimas, tikriausiai gali kilti klausimas, kodėl kreipiuosi ne į I. Šimonytę, V. Čmilytę ar G. Landsbergį, o į internetinio turinio kūrėjus? Atsakysiu – mano ilgametė bendravimo su politikais patirtis, deja, leidžia teigti, kad didžioji dalis politikų, net ir priskirtinų prie demokratinio flango, renkasi kompromisų su šia oligarchine sistema kelią. Priežasčių esą labai daug. Vieni tiesiog būgštauja dėl tokiu atveju neišvengiamos konfrontacijos su oligarchija bei jos įtakoje esančia žiniasklaida. Ir nebūtinai iš bailumo, tiesiog yra įsitikinę, kad tokia konfrontacija dar labiau apsunkintų būtinų sprendimų realizavimą. Tuo tarpu kiti politikai tiesiog renkasi kitokius demokratijos valdymo būdus. Pavyzdžiui, kam deoligarchizuoti žiniasklaidą, jei palikus ją kontroliuoti oligarchams galima naudojantis teisine sistema, įstatymais bei teisėtvarka kontroliuoti pačius oligarchus? Dar yra fatalistų, susitaikiusių su neskaidrios žiniasklaidos aplinkos neišvengiamybe, todėl nė nemėgina jos skaidrinti, tiesiog stengiasi gerinti situaciją tai žiniasklaidai, kuri jiems atrodo padoresnė. Taip, tikėtina, ir vėl elgiasi valdantieji, konservatoriai su liberalais, kurie stiprina LRT pozicijas numatydami, kad gyventojų pajamų mokesčio lengvata neturėtų atitekti valstybės išlaikomoms įstaigoms. Tikriausiai jau pasiskaičiavo, kad taip su jų partijomis susijusios ne pelno organizacijos, o gal ir padoresni informacinės erdvės kūrėjai sulauks daugiau GPM paramos. Tai tikriausiai yra tiesa, tačiau ignoruojamas faktas, kad regionuose žmonės nebegalės skirti paramos darželiams, mokykloms ir panašioms organizacijoms. Įvertinus tai, kaip puikiai yra organizuojama oligarchinių partijų struktūra, akivaizdu, kad netrukus visi šie pinigai gali būti nukreipti remti informacines struktūras, palankias oligarchams, tame tarpe prokremliškiems. Taigi šių jėgų gaunamos paramos apimtis, tikėtina, išaugs daug labiau nei demokratinių jėgų. Ir vėl – apie tai nėra pagalvojama. Kaip ir apie tai, kad jei nebus deoligarchizuojama sistema, o tik stiprinama LRT, beveik neabejoju, kad oligarchinė žiniasklaidos sistema konservatorius su liberalais iki rinkimų, nors gal ir dar greičiau, galutinai „subalados“. Todėl

158

bus džiugu, jei dabartinė Vyriausybė iš viso išgyvens iki Seimo rinkimų. O tuomet, neturiu nė mažiausių abejonių, kad išsaugoję oligarchinę sistemą konservatoriai su liberalais po rinkimų itin greitai praras ir taip gana abejotinos galios įtaką LRT, kurią labai sparčiai po savo sparnu priglaus nomenklatūrinių bei oligarchinių struktūrų bičiuliai. Visa tai supratus peršasi išvada, kad tik visiškai realybėje nesusigaudantys politikai gali nesirinkti deoligarchizacijos. Bandant suvokti tokių sprendimų pasirinkimo prigimtį, būtina įvertinti galimybę, kad nemaža dalis politikų jau galvoja apie ateitį, bet, deja, ne valstybės ar partijos, o savo. Vieni ruošiasi ramiai egzistuoti opozicijoje, tuomet konfliktai su oligarchais galėtų tik trukdyti, kiti jau regi save Europos postuose, o čia ir vėl būtų labai gerai, kad netrukdytų oligarchinė žiniasklaida. Kam rizikuoti kažkokiais konfliktais su oligarchija vardan skaidrios Lietuvos, jei laukia ypač šiltas ir patrauklus postas Europoje? Tikėtina, kad šie veiksniai ir lemia, kodėl yra realizuojami tik tie sprendimai, kurie trumpuoju laikotarpiu sukuria iliuziją, kad rūpinamasi sistemos tobulinimu nebijant konflikto su oligarchija, kadangi ilguoju laikotarpiu šie sprendimai demokratijos stiprinimo ir oligarchijos bei Kremliaus įtakų silpninimo atžvilgiu yra mažaverčiai. Tokia, manau, nelabai linksma, bet labai artima tiesai analizė ir leidžia daryti prielaidą, kad jei žinomi socialinių tinklų kūrėjai nespaus demokratinių jėgų Seimo daugumoje bei Vyriausybėje imtis deoligarchizacijos, beveik 99.9 procentai jos to ir nedarys. Na, o kodėl Tapinas, Skirmantas ir Mikolaitis turėtų juos spausti? Gal todėl, kad jokia šilta kėdė po rinkimų jų nelaukia? O gal todėl, kad jei dabartinė sistema išliks, jų kaip kūrėjų augimo ir stiprėjimo potencialas bus labai ribotas? Tik laiko klausimas, kada „Laisvės TV“ vėl gali prireikti Dž. Sorošo paramos, o S. Malinauskas sugrįžti į politiką su S. Skverneliu. Tačiau padėdami deoligarchizuoti žiniasklaidos verslą, jie gali ne tik sustiprėti patys, bet ir pakeisti politikos aplinką žymiai palankesne skaidrioms demokratinėms jėgoms. Tiksliai negaliu atsakyti, kodėl A. Tapinas, S. Malinauskas ir P. Mikolaitis turėtų paremti žiniasklaidos deoligarchizacijos procesą, bet tikiu, kad bent teoriškai jie tokių permainų tikrai turėtų norėti. Ar sieks – pažiūrėsime.

informacinėje erdvėje atsiremti. Būtent tai verčia mane šią problemą visu aštrumu kelti šiais metais, nes akivaizdu, kad nepaisant to, kiek jėgų atidavėme, stengdamiesi sudaryti sąlygas, palankias politikams ryžtis skaidrinti žiniasklaidos verslo aplinką, kiek papildomų problemų sulaukėme ir nuostolių patyrėme, mes esame per silpni, kad vieni galėtume paskatinti net ir pažangiausius politikus veikti ryžtingai. Tačiau vos ne pirmą kartą nuo šios sistemos susiformavimo būtent 2022-aisiais metais turime realią galimybę šią sistemą išardyti. Visų pirma, tikriausiai ne tik man, bet po 2021-ųjų metų ir I. Šimonytei, kaip ir didžiajai daliai pažangesnių konservatorių bei liberalų, yra akivaizdu, kad dabar egzistuojanti oligarchinė žiniasklaidos aplinka yra maksimaliai palanki demokratinių jėgų ir valstybės interesų užtrolinimui. Todėl realu, kad, jei šie politikai pajustų bent dalies pažangesnių informacinės erdvės atstovų paramą, tikėtina, galėtų ryžtis realizuoti skaidrumą užtikrinančius sprendimus. Šiandien socialiniuose tinkluose yra tokių kūrėjų, kurie turėtų paremti šį procesą, taip galbūt apgindami ne tik savo interesus, bet ir valstybę. Tuo, beje, turėtų rūpintis ir LRT, jei tik nacionalinio transliuotojo vadovybė, tame tarpe ir taryba, iš tiesų rūpintųsi Lietuvos valstybės stiprinimu, o ne tik siektų įtikti tiek dabartinei, tiek būsimai Seimo daugumai, stengdamiesi visuomenės akyse atrodyti kaip įmanoma gražiau ir patriotiškiau. Tik rūpindamasi savimi nerizikuojant savo gerove, neįsiveliant į kovas su žiniasklaidai darančiomis įtaką oligarchinėmis sistemomis – jas tiesiog ignoruojant, o tai reiškia, kad ir stiprinant. Tiesa, rodos, dar nesuspėjau paaiškinti, kodėl ši sistema itin pavojinga. Todėl pateiksiu sąrašą problemų, kurios, mano nuomone, yra atsiradusios dėl neskaidrios sistemos ir skandina mūsų valstybę bei demokratiją troliniame mėšle, priešpriešindamos visuomenę, politikus, verslo bei kitokį elitą tarpusavyje.

Demokratinei valstybei pavojingiausia sistema Kaip jau supratote, viskas prasideda nuo to, kad dvi komercinių televizijų grupės yra sukoncentravusios didžiąją dalį Lietuvos TV rinkos. Tuo tarpu rinkos tyrimų bendrovė, kaip ir dominuojančios

KRITINIS ŽVILGSNIS

MATANT ŠIUOS VIRŠELIUS, TIKRIAUSIAI NETURĖTŲ STEBINTI TAI, KAD MUMS TEKO PATIRTI MILŽINIŠKĄ SPAUDIMĄ. TAČIAU LABIAUSIAI VARGINO IR STEBINO NE SU RUSIJA SUSIJUSIŲ KAPITALO BEI KITOKIŲ GRUPIŲ PASTANGOS UŽSMAUGTI MŪSŲ VEIKLĄ, O KOLEGŲ PRISITAIKĖLIŠKUMAS, IŠ VISŲ JĖGŲ STENGIANTIS IGNORUOTI MŪSŲ PASTANGAS IŠVADUOTI LIETUVĄ IŠ KREMLIAUS NAUDAI VEIKIANČIŲ SISTEMŲ. BELIEKA TIKĖTIS, KAD ŠI PRISITAIKĖLIŠKUMO KULTŪRA SUNYKS ANKSČIAU NEI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ.

reklamos agentūros, veikdamos išvien susiurbia dvigubai daugiau reklamos rinkos pinigų nei turėtų. Tada visa likusi rinka, nepaisant milžiniškos plėtros internetinėje erdvėje, yra priversta tenkintis kelis kartus mažesnėmis pajamomis. Tačiau ir tai dar ne viskas. Labai svarbu suvokti, kad taikant šį veiklos modelį sėkmingai susiurbiamos tų stambiausių, ypač susijusių su Vakarais, bendrovių investicijos į

Tačiau čia, Lietuvoje, jos kuo puikiausiai sukiša didžiąją dalį reklamos, jei ne visą, galingiausiems žiniasklaidos žaidėjams, kurie arba yra prisitaikę prie oligarchinės žiniasklaidos aplinkos, arba patys ir yra oligarchinė žiniasklaidos aplinka. Tokiu būdu, priešingai nei Švedijoje, Vakarų bendrovės stiprina oligarchams artimesnę informacinę erdvę, dažnu atveju nepriklausomiems kūrėjams paliekant nulį.

Atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvos informacinės erdvės dalyviai, taip įnirtingai stengiasi apsimesti, kad oligarchinės sistemos bei jos įtakos valstybei nemato ir kodėl šis aklumas suvienija beveik visą žiniasklaidos elitą, nėra sunku. Tiesiog didžioji dalis galingiausių Lietuvoje veikiančių žiniasklaidos grupių yra prisitaikiusios prie šios sistemos ir yra nuo jos priklausomos, todėl vengia pokyčių. Tai suformuoja aplinką, kurioje tie, kurie aptarnauja šią sistema yra toleruojami, o bandantys ją keisti, kaip aš yra užblokuojami. Ko tikėtina ir bijo tie informacinės erdvės atstovai, kurie nėra tiesiogiai susiję su komercine žiniasklaida, tačiau nenori būti jos užblokuoti. reklamą, kurios skaidriose demokratijose yra įpratusios vadovautis ne tik tyrimų bendrovių duomenimis, bet ir demokratinėmis vertybėmis. Todėl didesnė dalis šių bendrovių, kur nors JAV ar Švedijoje savo reklama stengtųsi nestiprinti tokios žiniasklaidos, kuri galimai dalyvauja oligarchizuojant valstybę, o didžiąją dalį reklamos nukreiptų į tokius projektus kaip „Laisvės TV“ ar mūsų žurnalas. GETTYIMAGES NUOTR.

Negana to, kaip ne kartą esame įsitikinę (24 metai yra pakankamas laiko tarpas), reklamos agentūros, susijusios su dominuojančiomis žiniasklaidos priemonėmis, dažniausiai veikia tikslingai – stengiasi kuo daugiau lėšų susiurbti savo partnerių naudai, todėl, pavyzdžiui, mūsų žurnalas beveik 90 procentų reklamos gauna tiesiogiai iš verslo bendrovių, o dalis reklamos agentūrų yra, ir ne vieną

kartą, bandžiusios atkalbėti bendroves, su kuriomis mes sutardavome dėl reklamos, esą geriau pinigus investuoti kitur. Be jokios abejonės, versijų, kodėl taip elgėsi reklamos agentūros, gali būti įvairių, net ir gana skaidrių, tačiau žinant, kad taip dažniausiai elgdavosi tos agentūros, kurios, mūsų nuomone, yra draugiškos oligarchinei rinkai, kažkodėl realiausia versija atrodo ta, jog jos tiesiog nenorėjo, kad bendrovės skaidytų savo reklamos išlaidas į mažesnes dalis. Tikėtina, siekdamos, kad kuo daugiau jų būtų galima nunešti didiesiems TV partneriams, nes tai padėtų gauti didesnius bonusus ar premijas už atnešamų pajamų dydį. Neatmestina ir tokia galimybė, kad reklama mūsų redakcijai buvo blokuojama ir todėl, kad mūsų žurnalas kėlė ir tebekelia pavojų oligarchinei sistemai. Taigi versijų esama įvairių, tačiau šiuo atveju svarbiausia yra suvokti, kad labai tikėtina, jog ši sistema ne tik silpnina ir skurdina nepriklausomas, ypač už demokratinę ir skaidrią valstybę kovojančias jėgas, neproporcingai susiurbdama Vakarų verslo pinigus, turinčius stiprinti demokratiją, bet dar ir ženkliai padidina su Rusija sietino verslo, tame tarpe ir oligarchinio, įtaką žiniasklaidai. Ir ne tik todėl, kad Kremliui draugiškų verslų reklama tokioje rinkoje įgyja daug didesnį svorį, tačiau ir todėl, kad televizijoms susiurbus didelę dalį Vakarų verslų reklamos, likusi žiniasklaida dažnu atveju gali išgyventi bei išlikti konkurencinėje aplinkoje tik atliepdama oligarchinių grupių interesus ir todėl ► 159

KRITINIS ŽVILGSNIS gaudama iš šių su oligarchais bei Kremliumi sietinų koncernų reklamines pajamas. Taigi visa komercinė žiniasklaida, siekdama išgyventi, pati prisitaiko prie oligarchijai naudingos informacinės aplinkos. Net nereikia įvedinėti cenzūros, nes redakcijos pačios, norėdamos veikti pelningai, apsiriboja savo laisvę. Būtent todėl, kai mūsų redakcija stengiasi suvienyti Lietuvą siekiant energetinės nepriklausomybės – aplink mūsų redakciją tvyro spengianti tyla, bet kai reikia trolinti I. Šimonytės Vyriausybę, imamasi veikti su milžiniška energija ir kūrybingumu. Apie tai visi turime labai rimtai susimąstyti, nes kai šiandien reikia vienyti Lietuvą ne tik dėl energetinės nepriklausomybės, bet ir stiprinant gynybą, informacinė erdvė tik gąsdina karu ir reklamuoja V. Putino keliamą grėsmę ir galią. Reikia vienytis siekiant, kad Lietuva išnaudotų konfliktą su Kinija proveržiui bendradarbiaujant su JAV bei kitomis demokratijomis ir taip dar labiau sustiprintų savo valstybę, bet žiniasklaida vėl ir vėl siekia įteigti, kad jei Lietuvos žmonėms badaus, tai tik todėl, kad Landsbergis susipyko su Kinija. Metas pripažinti, kad taip veikianti Lietuvos informacinė erdvė yra geriausias bei patikimiausias oligarchijos, o gal ir V. Putino sąjungininkas užtrolinant mūsų demokratiją ir valstybę. Todėl vertinant įtaką, apie kurią rašau šiame komentare, tikriausiai drąsiai galima teigti, kad šiandien tai yra didžiausią pavojų Lietuvos valstybei, mūsų laisvei ir demokratijai kelianti sistema, ženkliai sustiprinanti visų kitų destrukcinių sistemų galią.

Pabuskite, Lietuvos didvyriai, kitaip vienaragiams bus amen Oligarchizuota žiniasklaidos verslo aplinka ne tik užtrolina žiniasklaidą, ne tik sustiprina prokremliškų jėgų poveikį, bet ir įkalina laisvą žiniasklaidą, priversdama ją prisitaikyti prie darančių pačią pavojingiausią įtaką Lietuvos valstybei. Užtrolintos demokratinės pajėgos praranda lyderystę, į šį darbą įkinkomas ir Vakarų verslas, kuris dažnai tik plaukia pasroviui dominuojančios įtakos upe net nesuvokdamas, kad finansuoja ne demokratijos stiprinimą, o oligarchijos bei Kremliaus jėgų įsigalėjimą. Pavyzdžiui, oligarchinės jėgos dažniausiai remia tokius forumus, kurie stengiasi ne vienyti Lietuvos verslo ir politikos elitą kuriant pažangią ir demo160

kratišką valstybę, o stiprina oligarchinės žiniasklaidos poveikį, nukreipdami Lietuvos elito dėmesį nuo pačių svarbiausių valstybei iššūkių. Taip nemaža dalis Vakarų verslo ima finansuoti ne tik oligarchijai naudingą žiniasklaidą, bet ir destruktyvią įtaką verslui bei politikos elitui darančią konferencijų aplinką. Išsamiai tai aprašysime vasaros numeryje (pasirodys birželį) ir paaiškinsime, kodėl bent iš dalies verslą galima suprasti, nes atrodo, kad visi informacinės erdvės dalyviai, be mūsų redakcijos, apsimeta, kad to, kaip tikslingai veikia oligarchija ir Kremlius, nesupranta. Kai tuo tarpu su Rusija sietinos interesų grupės bei oligarchija, valdydamos didelį kapitalą bei turėdamos didelę įtaką, labai stengiasi įtraukti ir Vakarų bendroves, kad remtų joms naudingą informacinę erdvę, todėl atsispirti tokiam galingam spaudimui tampa labai sunku. Todėl gana logiška, kad net ir nebūdama susijus su globaliu Kremliaus sąjungininkų (naftos, dujų ir finansinio sektoriaus) tinklu, tam tikra dalis Vakarų bendrovių pasiduoda šiam spaudimui ir tampa pagrindiniais oligarchijai ir Kremliui naudingos informacinės bei vertybinės aplinkos formuotojais.

sivadavimo lyderiais, tais XXI amžiaus didvyriais, kurie ryšis stoti į mūšį drauge su demokratiniais politikais įveikiant šią Lietuvą oligarchizuojančią sistemą. Nes, pasikartosiu, tai privalu daryti būtent šiemet, kai yra gana reali galimybė, kad gali pasisekti ir kai kyla grėsmė, kad šiai sistemai užtrolinus didelę dalį Vakarų verslo lyderių, bus užtrolinti ir Lietuvos vienaragiai. Būtent jie turėtų tapti galingiausia Lietuvos demokratijos bei nepriklausomybės atrama. Jei mes nepasipriešinsime, labai realu, kad dabartinė informacinė aplinka vienaragių kūrėjus gali įtraukti į oligarchijai palankią vertybinę aplinką, taip juos „nukenksmindami“: kad taptų neįgaliais stiprinti demokratiją, kad rūpintųsi tik savo kapitalo prieaugiu bei įvaizdžiu, kad ryžtingai vengtų bet kokių oligarchijai pavojingų veiksmų. Kviečiu visa tai apmąsčius visus mūsų skaitytojus, kaip ir socialinės erdvės kūrėjus, atsakyti į mano klausimus. Gerbiamieji, ar matote, kur mus visus nuvedė dabartinis prisitaikymas prie šios oligarchinės sistemos? Ar yra ko stebėtis, kad tokioje aplinkoje Lietuvoje kaip žinomiausi ir sėkmingiausi dominuoja tokie kaip Selas ar Rusiją šlovinęs Statkevičius?

Puikiausiai suprantame, kodėl populiariausi internetinio turinio kūrėjai nelinkę kalbėti apie Rusijos ar oligarchinių sistemų įtaką informacinei erdvei – tai nėra tokios temos, kurios gali generuoti daug peržiūrų. Kai tuo tarpu jas analizuodamas gali sulaukti galingųjų nepasitenkinimo. Todėl tokių laidų proveržio nesitikiu, tiesiog pagarbiai kviečiu Andrių Tapiną, Skirmantą Malinauską ir Paulių Mikolaitį padiskutuoti apie Lietuvos žiniasklaidos ateitį, rinkos skaidrumą ir oligarchinių bei kitokių įtakų mažinimo galimybę „Lietuvos ekonomikos konferencijoje“. Ką gali žinoti, gal po šios diskusijos pajudės ir Lietuvos politiką sukaustę baimės bei abejingumo ledai. Priešintis būtina, tačiau mūsų redakcija viena pati to padaryti negali, todėl ir kreipiuosi į S. Malinauską, A. Tapiną ir P. Mikolaitį, ragindamas nebeapsimetinėti, kad tai tokia menka problema, kad tiesiog pasimeta tarp rimtų reikalų su Šviniais ar Celofanais. Kol kas be manęs niekas nedrįsta apie šią problemą kalbėti, nors ji yra milžiniška visiems veikiantiems informacinėje Lietuvos erdvėje, versle bei politikoje. Tad kviečiu tapti tikrais Lietuvos informacinės erdvės iš-

Pasidomėkime, kas remia mūsų meną, kultūrą, valstybės inteligentiją? Gal šis pavyzdys ir nėra pats tinkamiausias, tačiau tai, kad šiandien Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą remia prekybos tinklas „Norfa“, manau, turėtų priversti susimąstyti. Neabejoju, jog dėl pagrindinio Nacionalinės operos ir baleto teatro rėmėjo pozicijos demokratinėse Vakarų valstybėse konkuruotų žinomiausi verslai, tuo tarpu Lietuvoje rasti tokį rėmėją yra milžiniškas iššūkis. Taip yra, nes Lie-

KRITINIS ŽVILGSNIS NESTABDOMAS OLIGARCHTRON-22 VIRUSAS VIENARAGIUS PAVERS OŽIARAGIAIS Kalbant apie Lietuvos startuolius bei vienaragius būtina pastebėti, kad nors 99 procentai jų sėkmės yra susijusi su kūrėjų darbu, tačiau negalima visiškai nuvertinti ir to 1 procento, kurį priskirčiau tiems politikams, pareigūnams bei visuomenės veikėjams, kurie nuosekliai stengėsi kurti startuoliams palankią augti ir stiprėti aplinką. Tai tikrai nebuvo labai paprasta, nes kiekviename žingsnyje, net dėl minimalios pažangos tekdavo kovoti įveikiant dalies posovietinės nomenklatūros bei oligarchų pasipriešinimą. Šios jėgos įžvelgė startuolių keliamą pavojų: naujas, skaidrus, nei su sovietine praeitimi, nei su Kremliumi ar oligarchiniais klanais nesusijęs verslas ir jo kūrėjai, neišpažįstantys nomenklatūrinių bei oligarchinių vertybių, gali sustiprinti demokratines jėgas, taip silpnindami oligarchinių jėgų sistemos galią. Kaip tik dėl to startuolių plėtrą iš visų jėgų rėmė pažangūs ir patriotiški žmonės, tame tarpe ir mūsų redakcija. Dabar galime džiaugtis, kadangi startuoliai Lietuvoje tampa vis didesne ekonomine galia. Tačiau ar taps demokratiją, šviesuomenę bei patriotinę intetuvoje leidome vertybiškai užtrolinti Vakarų verslo bendroves ir jų vadovus, todėl jie dažniausiai tenkinasi savo pinigais finansuodami oligarchijai draugišką žiniasklaidą bei oligarchines vertybes propaguojančius forumus, nes taip ir pinigų išleidžia mažiau, o prie oligarchizuotos aplinkos bei jos interesų prisitaiko žymiai geriau. Taigi turime kalbėti apie tai, kad visa ši sistema žudo ne tik laisvą žiniasklaidą, bet ir nepriklausomą šviesuomenę bei patriotinę Lietuvos inteligentiją. Tad jei norime šią situaciją pakeisti, turėtume bent jau pradėti apie tai kalbėti viešai. Kol kas niekas be manęs ir mūsų redakcijos apie tai nekalba. O juk suvokimas, kad Vakarų verslas už gautas Lietuvoje pajamas ir pelnus turėtų mūsų demokratijai atsidėkoti parama mūsų šviesuomenei, menininkams bei kūrėjams, o ne tuo, ką galima vertinti kaip paramą oligarchijai ir Kremliui, turėtų sklisti itin garsiai ir plačiai. Deja, neskamba, nes arba politiniam ir žiniasklaidos elitui tai nerūpi, arba net ir rūpint, drebinamos kinkos prieš oligarchus ir oligarchams naudingą sistemą. Šis elitas apsimeta, kad nesuvokia visų šių procesų esmės arba ir

ligentiją stiprinančia jėga, dar sunku pasakyti, nes prasidėjo naujas kovos etapas – kaunamasi dėl sėkmingų ir turtingų startuolių sielų. Oligarchinė aplinka jas stengiasi užkrėsti oligarchinių vertybių virusu, norėdama užsitikrinti, kad Lietuvos vienaragiai, koncentruosis tik į tas veiklas, kurios yra tiesiogiai susijusios su jų verslo ir verslui naudingos aplinkos plėtra, asmeninio įvaizdžio gerinimu, o ne su nacionaliniais interesais ar tuo labiau demokratinės alternatyvos oligarchiniam kapitalui formavimu. Kad vienaragiai tenkintųsi savo pasiekimais ir garbe. Kad jei Lietuvai, tame tarpe ir dėl jų abuojumo, ateitų sunkūs laikai, būtų pasiruošę su savo verslu emigruoti. Kad, kaip įprasta oligarchams ir jų valdomai žiniasklaidai, dėl visų problemų apkaltintų Lietuvos valdžią. Suprantu, kad kiekvienas verslas reikalauja ypatingo dėmesio, todėl negaliu tikėtis, kad startuoliai ims rūpintis Lietuvos valstybe vietoj politikų ar demokratinės bei patriotinės žiniasklaidos. To ir nereikia. Tačiau tikrai būtų logiška tikėtis, kad vienaragių kūrėjai siektų netapti eiliniais oligarchinės aplinkos dvasiniais bei iš viso neįžvelgia jokių procesų. Esant tokiai informacinei bei vertybinei aplinkai, tik veidmainis gali vaidinti labai pasipiktinusį, kai Lietuvos menininkai vienas po kito išpažįsta meilę Rusijai. Tai nemalonu, bet logiška žinant, kad dabartinėje vertybinėje aplinkoje draugiškas Maskvai kapitalas mūsų šviesuomenę remia žymiai dosniau nei Vakarų verslas, kuris, beje, Lietuvoje uždirba žymiai didesnius pelnus. Todėl tikras patriotas turėtų ne žeminti pragydusius apie meilę Maskvai menininkus, o išvaduoti Lietuvos demokratiją iš juos įkalinančios oligarchinės informacinės sistemos. Nes jei to nepadarysime, ši sistema įtrauks, bei žiniasklaidai ir konferencijų aplinkai padedant užtrolins potencialiai pažangiausią Lietuvos galią - startuolius ir vienaragius. O juk jie gali tapti tvirčiausiu nepriklausomos, skaidrios, demokratinės Lietuvos bei jos patriotinės šviesuomenės ir inteligentijos pamatu. Tačiau taip įvyks tik tuo atveju, jei neleisime vienaragiams paskęsti oligarchinės sistemos propaguojamose vertybėse, pasiduoti jų įtakai. Kad tai padarytume, reikia daugiau jėgų, todėl ir kviečiu

finansiniais rėmėjais, kad ieškotų būdų, kaip savo žiniomis bei autoritetu prisidėti prie Lietuvos ekonominės, švietimo, mokslo bei socialinės pažangos. Būtent to ir sieksime šiais metais organizuodami „Lietuvos ekonomikos konferencijoje“ vyksiantį „Startuolių lyderystės forumą“ bei kviesdami startuolius vienytis ir vienyti visuomenę. Aišku, neslėpsiu, labai norėčiau, kad sėkmingiausi ir pelningiausi startuoliai neimtų pavyzdžio iš kai kurių oligarchiniame guolyje užsitrolinusių Vakarų verslo atstovų, o pradėtų iš lėto mokytis dalintis savo pelnu, remdami Lietuvos menininkus bei kūrėjus, tame tarpe ir socialinių tinklų. Taip sudarydami sąlygas Lietuvoje susikurti stipriam Lietuvą, o ne Rusiją aukštinančiam šviesuomenės bei patriotinės inteligentijos sluoksniui. Dėl to 2022-aisiais metais tikrai verta pakovoti tiek su Kremliumi, tiek su oligarchija. Verta stengtis, kad Lietuvos vienaragių į vertybinę komą nepasiųstų jiems mirtinas, bet ožiaragiams visai nepavojingas virusas – Oligarchtron-22, kurio platinimu šiemet, tikėtina, ims rūpintis visas oligarchijos elitas. tiek demokratinius Lietuvos lyderius, tiek į metų žmonių sąrašą mūsų įtrauktus Lietuvos internetinės erdvės kūrėjus vienytis ir vaduoti Lietuvą iš destrukcinio šios oligarchinės sistemos glėbio. Labai norėtųsi tikėti, kad šį sykį būtent taip ir įvyks – demokratinė Lietuvos didvyrių galia pabus. Deja, gali ir taip atsitikti, kad ir vėl tik sugadinsime daug popieriaus atspausdinę šį straipsnį. Būtų tikrai liūdna. Ne todėl, kad tokiu atveju Lietuvoje blogybių ir problemų bus žymiai daugiau – tiek daug, kaip celofano sąvartyne, todėl demokratiniai lyderiai bei socialinių tinklų kūrėjai galės nuo ryto iki vakaro su šiomis problemomis „didvyriškai“ kautis. Bet visų pirma todėl, kad šiandien mes bene pirmą kartą galime oligarchinę sistemą pakeisti stiprinančia demokratija. Taip laimėjus tik šią vienintelę kovą būtų eliminuotas milžiniškas kiekis problemų. Reikia tik vieno labai ryžtingo sprendimo, kad demokratinių lyderių didvyriškumas Lietuvos žiniasklaidoje bei politikoje atsiskleistų ne kovose su gražuliais ir celofanais, o deoligarchizuojant Lietuvos demokratiją. To visiems ir linkiu 2022-aisias metais.  161

VISUOMENĖ

LAISVĖ

SVEIKATA

TIESA NAUJOJI TRAMPO SOCIALINĖS MEDIJOS PLATFORMA

DONALDAS TRUMPAS AMERIKAI PADOVANOS „TIESĄ“

Žiauru, bet tai tiesa. Kai buvusį JAV prezidentą Donaldą Trumpą išmetė iš visų socialinių tinklų, kitas būtų nuleidęs rankas, bet tik ne jis ir ne jo rėmėjai. Buvęs JAV vadovas griebėsi kurti nuosavos platformos skambiu ir, žinant visą jo informacinę veiklą, labai ironišku pavadinimu „Truth Social“. Šį rudenį buvęs JAV prezidentas pareiškė, kad kurs socialinį tinklą, kuris bus atsvara „didžiųjų technologijų bendrovių tironijai“. Tai skamba iš tiesų ambicingai, tačiau kai esi politikas – ir ne bet koks, o gana radikalus ir labai priklausomas nuo socialinių tinklų, nes esi įpratęs kiaurą parą su savo sekėjais dalytis sąmonės ir pasąmonės srautu, kito pasirinkimo tikriausiai ir nėra. Priminsime, kad socialiniai tinklai „Facebook“ ir „Twitter“ D. Trumpą užblokavo tada, kai jo gerbėjai po rinkimų 162

šturmavo Kapitolijų. Buvęs prezidentas nepripažino savo pralaimėjimo rinkimuose ir vadino tuos žmones patriotais. Būtent tai tapo paskutiniu lašu, pripildžiusiu kantrybės taurę. Didieji socialiniai tinklai priėmė ryžtingą sprendimą apsivalyti ir blokuoti Donaldą. Žinoma, tai yra drąsu, bet nelabai, nes kol jis buvo prezidentas, tokio sprendimo ir „Twitter“, ir „Facebook“ bosai vengė, nors su D. Trumpo komentarais turėjo problemų. Pavyzdžiui, spalio pradžioje buvęs JAV prezidentas piktybiškai skleidė žinią, kad koronavirusas lygintinas

VISUOMENĖ su gripu. „Facebook“ šį įrašą ištrynė, o „Twitter“ paslėpė. Kaip ir ne vieną ankstesnį komentarą. Galima sakyti, kad melagienų skleidimas, kiršinimas ir nusišnekėjimas jau buvo tapę D. Trumpo vizitine kortele. Tačiau tai jam baigėsi liūdnai – jis tapo pirmuoju buvusiu prezidentu, kurį užblokavo tiek „Twitter“, tiek „Facebook“. Bet priešai dar pasigailės – išmušė „Truth Social“ valanda! Visai neseniai D. Trumpo vadovaujama bendrovė „Trump Media & Technology Group“ paskelbė, kad kalbasi su investuotojais dėl nekuklios 1 mlrd. JAV dolerių investicijos. Kodėl milijardo? Nes, pasak D. Trumpo, „milijardas dolerių – aiški žinutė didžiosioms technologijų bendrovėms. Cenzūrai ir politinei diskriminacijai atėjo galas.“ „Trump Media & Technology Group“ bendradarbiauja su korporacija „Digital World Acquisition“. Tai specialiosios paskirties įsigijimo bendrovė (angl. special purpose acquisition company, SPAC). Tokios įmonės yra trumpesnis kelias norintiesiems greičiau patekti į biržą: jos pritraukia kapitalo per pirminį viešą akcijų siūlymą (IPO), kad įsigytų norimą bendrovę. Tuomet toji bendrovė gali susijungti su SPAC ir taip būti įtraukta į biržos prekybos sąrašus. Pareiškimas apie pritrauktą milijardą visus nustebino, mat dauguma tų, kurie stebėjo šią situaciją, tradiciškai buvo labai naivūs ir netikėjo, kad D. Trumpui pavyks užsitikrinti stiprų finansinį pagrindą turinčių investuotojų palaikymą. Tuo labiau kad daugybė Volstrito bendrovių atsisakė su juo susidėti. Tačiau mūsų visai nenustebino, kad atsirado ir tų, kurie nusprendė sunešti D. Trumpui milijardą. Tarp jų yra ir rizikos draudimo fondų, ir šeimos investicijų įmonių, ir pavienių turtingų žmonių, kurie, tarkim, patikėjo buvusio JAV prezidento verslo idėja. Nors mes nelabai tikime, greičiau laikomės senosios versijos, kurią pateikėme likus metams iki tų rinkimų, kuriuos D. Trumpas laimėjo, kai iš pradžių nušlavė konkurentus partijoje, o vėliau – ir Hillary Clinton. Tuo metu teigėme, jog jei yra politikas (Donaldas būtent toks ir yra), kuris teigia, kad klimato kaita yra melas, kurį sugalvojo Kinija ir laisvės priešai, tai žinant, jog iškastinio kuro korporacijų turtas vis dar vertina-

DREBĖKITE KORPORACIJOS – D. TRUMPO „TRUTH SOCIAL“ ATŽYGIUOJA Įdomiausia tai, kad socialinis tinklas yra ne galutinis Donaldo Trumpo plano tikslas, o tik vienas iš trijų jo žingsnių. Buvęs JAV vadovas užsimojo sukurti nuosavą žiniasklaidos imperiją, kurioje bus galima visus trolinti iki pajuodavimo, o svarbiausia, kad niekas negalės jo iš jos išmesti. Pirmiausia pasaulį išvys jo socialinis tinklas, tada – vaizdo transliacijų platforma, kurioje bus galima išvysti pramogų, paklausyti tinklalaidžių ir pažiūrėti žinių, o galop pasirodys ir nuosava debesija, neva konkuruosianti su „Amazon Web Services“ ir „Google Cloud“. Skamba išties ambicingai, tad belieka nusistebėti, kodėl su tokia vizija D. Trumpas nepabandė iš karto surinkti kiek daugiau, tarkim, 100 mlrd. JAV dolerių. Na, bet ką gali žinoti, gal dar surinks.

mas trilijonais, pritraukti rėmėjų taip „teisingai“ mąstančiam politikui tebus juokų darbas. Šioje situacijoje gali kilti problemų, susijusių su tuo, kaip padaryti, kad neatrodytų, jog tai – ne D. Trumpo, o naftos korporacijų tiesos socialinis tinklas. Tai nėra labai paprasta. Gal todėl ir vėl – kai tik Donaldas, tai ir skandalai. Galima sakyti, kaip rožė be trąšų – taip Donaldas be bylų ir tyrimų neapsieina. Dar tik prasidėjęs jo įmonės bendradarbiavimas su korporacija „Digital World Acquisition“ JAV Senate sukėlė įtarimų. Demokratų senatorė Elizabeth Warren kreipėsi į Vertybinių popierių ir biržos komisiją ir paprašė ištirti būsimą įmonių susijungimą dėl galimų vertybinių popierių įstatymų pažeidimų. Bet spėsime: kad ir ką Senatas ištirtų – milijardo, o jei dėl „tiesos“ reikės, tai ir milijardų, nesustabdysi ir D. Trumpo tiesos tinklas 2022-ųjų pirmajame ketvirtyje (atsižvelgiant į tai, kad jį kuria Donaldas, gali ir vėluoti) tikrai startuos. Tad 2022-ųjų metiniame žurnalo numeryje galėsime pabandyti įvertinti, ar bičiuliai, sunešę Donaldui milijardą, nesuklydo – gal tiesiog reikėjo įsigyti socialinį tinklą „Twitter“ ir pervadinti į „Donald’s Truth“? 

Natūralus holistinis šunų maistas Marp® Holistinė formulė praturtina žolelėmis Tinkama ir itin alergiškiems šunims Geriausia ką šuo gali gauti iš gamtos Jokių cheminių konservantų, kvapiklių, kviečių, grūdų ar kt.

163

VISUOMENĖ

164

VISUOMENĖ

„FACEBOOK“ PANARDINS Į METAVISATĄ, TIK BŪTŲ GERAI, KAD BE METASĖDYNĖS 2021 m. spalio pabaigoje pasaulį sudrebino žinia, kad didžiausią pasaulyje socialinį tinklą valdanti bendrovė „Facebook“ keičia pavadinimą ir nuo šiol vadinsis kažkuo panašiu į mėtinių saldainukų trumpinį „Meta“. Vis dėlto su mėtiniais saldainiais tai nieko bendro neturi, greičiau, kaip teigė pats buvusio „Facebook“ bosas Markas Zuckerbergas, tai demonstruoja bendrovės plėtros kryptį – siekį tapti metavisata (angl. Metaverse), tai yra virtualiosios realybės internetu. Tam bendrovė prognozuoja įspūdingą ateitį. Nors oponentai teigia, kad šis bendrovės „Facebook“ žingsnis susijęs su ją krečiančiais skandalais, kurių ji turi tikrai daugiau nei kitos megakorporacijos, gali būti, kad tai tiesiog atsakas į kitų technologijų megakorporacijų iššūkį. Štai Elonas Muskas ir Jeffas Bezosas lenktyniauja dėl to, kuris užkariaus kosmosą, tad kodėl Markui Zuckerbergui, kurį JAV pramoginių laidų vedėjai juokaudami pravardžiuoja robotu su prastai veikiančia programa, prastai užsimaskavusiu ateiviu ar driežažmogiu, nepabandžius tapti virtualiosios realybės valdovu? ► 165

VISUOMENĖ

Projektas „Metaverse“ skirtas problemoms pridengti?

ZU

Spalio 4-ąją visos planetos gyventojai, kurie naudojasi „Facebook“, „Messenger“, „Instagram“ ir „Whatsapp“, septynias valandas negalėjo dalytis asmenukėmis, blevyzgomis ir storiais, mat sutriko „Facebook“ ir visų bendrovės valdomų platformų veikla. „Facebook“ šis sutrikimas – rimčiausias istorijoje, o socialinių tinklų asams bei nuomonės formuotojams kaip reikiant apniuko dienelė ir turbūt pirmąkart per šimtą metų teko išsiųsti akmens amžių menančią SMS žinutę – mesendžeris juk neveikė. Bendrovė aiškino, kad dėl visko kaltas konfigūracijos pakeitimas magistraliniuose maršrutizatoriuose, koordinuojančiuose tinklo srautą tarp bendrovės duomenų centrų. Serverinėje ištikusi bėda beveik 5 proc. nusmukdė „Facebook“ akcijų kainą, o asmeninis M. Zuckerbergo turtas susmego 6 mlrd. JAV dolerių. Tiesa, akcijų kaina jau po kelių dienų vėl šoko į viršų, lyg nieko nebūtų nutikę. Kol M. Zuckerbergas rovėsi plaukus nuo galvos, „Twitter“ leido sau pašmaikštauti – savo „Twitter“ paskyroje pati bendrovė „Twitter“ linksmai brūkštelėjo: „Tiesiogine to žodžio prasme sveiki visi.“

Akivaizdu, kad ne tik mus vienus, švelniai tariant, sujaudino „Facebook“ planai kurti didžiausią ir ambicingiausią virtualų pasaulį. To „Facebook“, kurio algoritmai, siekiant didesnio vartotojų įsitraukimo, atsitiktinai ar specialiai skatino dezinformacijos sklaidą, populistinius judėjimus, nesipriešino Kremliaus trolių siautėjimui ir net prisidėjo prie civilinių neramumų bei genocido kai kuriose šalyse... Ir visa tai vyko realiame pasaulyje. Tai kas bus virtualiame? Įdomiausia, kad šis sutrikimas beveik sutapo su bendrovės „Facebook“ reputaciją apjuodinusios informatorės pareiškimais. O tai iš tiesų rimta, nes apjuodinti ir taip neblizgančią „Facebook“ reputaciją reikia sugebėti, bet buvusi darbuotoja Frances Haugen pramušė dugną – dienraščiui „The Wall Street Journal“ perdavė vidinio tyrimo medžiagą, patvirtinančią visus baisiausius gandus apie šį socialinį tinklą. Senate ji paliudijo, kad „Facebook“ traumuoja vaikus, kursto susiskaldymą ir trypia demokratiją dėl beatodairiško augimo ir pelno siekio. Vienu žodžiu, yra tarsi žmonijos metasėdynė, kuri žadėjo išgelbėti pasaulį, bet tik užsėdo žmonijai smegenis ir panardino į visą virtinę problemų. Su tuo mūsų redakcija pirmą kartą susidūrė prieš šešerius metus. Tuo metu „Facebook“ atnaujino savo algoritmus – kaip teigė pati bendrovė, taip žmonės pamatys daugiau vertingo turinio. Mus tai nudžiugino, bet neilgam, nes mūsų įrašų, kuriuose informuodavome apie naują demokratines vertybes ginančio žurnalo VALSTYBĖ numerį, pasiekiamumas „Facebook“ platformoje nukrito apie septynis kartus. Anot „Financial Times“, „Facebook“ susiduria su didžiau166

sia viešųjų ryšių krize po „Cambridge Analitica“ skandalo. Situacija visai nedžiugina – „Facebook“ vardas asocijuojasi tik su pačiais blogiausiais dalykais, vienas skandalas veja kitą ir, lyg to dar būtų maža, „Facebook“ ir „Instagram“ praranda jaunimą. Anokia naujiena, kad „Facebook“ auditorija sensta, bet „Instagram“, kuris turėjo būti jaunimo šventove, anot žurnalo „Fortune“, buksuoja vietoje. Vis daugiau jaunimo keliauja į „TikTok“ ir „Snapchat“. Atrodė, kad pastarąjį socialinį tinklą „Instagram“ sukramtė net neužsigėręs, bet pastaruoju metu jis tampa vis gyvybingesnis.

VISUOMENĖ

CKERBERGO MAŠINA

MĖŠLAS

Metavisata – kaip „Matrica“, tik baisiau Krizę reikia įveikti proveržiu. Tikriausiai taip mąsto M. Zuckerbergas, ryžtingai pradedantis naująjį virtualiosios realybės projektą – metavisatą. Tikriausiai taip bando užglaistyti visus su „Facebook“ susijusius skandalus ir priversti užmiršti visas problemas. Tam net keičia socialinį tinklą „Facebook“ valdančios bendrovės pavadinimą į naują, žmonijai žada tai, ko ši dar nematė, o kritikams, pavyzdžiui, jo veiklą atidžiai stebinčiai Europos Sąjungai, – darbo vietų. Planuojama per penkerius metus vien Europos Sąjungoje pasamdyti CAGLE CARTOONS PIEŠ.

10 tūkst. žmonių, kurie turėtų prisidėti prie naujo projekto kūrimo. Norint geriau suprasti, kas tai per projektas, reikėtų prisiminti filmą „Matrica“. Tikriausiai visi jį matė, tad suprasti, ką kuria M. Zuckerbergas, neturėtų būti sunku. Jis nori sukurti papildytosios ir virtualiosios realybės pasaulį, kuriame visi naudotųsi virtualiosios realybės prietaisais, bendrautų su avatarais ir mokėtų teleportuotis. Liepą duodamas interviu žurnalui „The Verge“ M. Zuckerbergas sakė: „Metavisata yra kūną įgavęs internetas, kuria- ► 167

VISUOMENĖ me, užuot stebėję turinį, patys būsite jo dalis.“ Kitaip tariant, įsivaizduokite, kad jūsų avataras teleportuojasi į susirinkimą arba jūsų holograma kartu su draugo holograma sėdi jo namų svetainėje ir žiūri filmą, nors iš tiesų jau savaitę vartotės savo lovoje ir nebuvote kojos į lauką iškėlę. Bent kol kas tai skamba gana kraupiai, tarsi metavisata būtų dar baisiau už „Matricą“, prie kurios prijungta žmonija sau ramiai gamina energiją pasaulį okupavusiems robotams. Tačiau daugelis žmonių taip niekada ir nesužinos (išskyrus Neo), kad jų pasaulis yra netikras. O pilietis, paniręs į metavisatą, vėliau turės grįžti į realybę. Tai skamba visai nesudėtingai, kol neprisimename, kad kalbame apie socialinius tinklus. Apie tai, kad priklausomybė nuo jų ir taip lyginama su psichologine epidemija. O ką jau kalbėti apie ką tik paskelbtą informaciją, kad „Facebook“ traumuoja vaikus, kursto susiskaldymą ir trypia demokratiją. Ironizuojant M. Zuckerbergo kuriamą visatą galima įsivaizduoti kaip socialinių ir psichologinių problemų greitintuvą – prisijungia jaunas socialiai aktyvus jaunuolis prie metavisatos ir be policijos pagalbos nebeatsijungia arba po savaitės atsijungia, bet ne tik visas apžėlęs, alkanas ir išsekęs, bet ir su tvirtais jaunojo nacisto ar komunisto įsitikinimais.

Tikėtis, kad pačios korporacijos nustos išnaudoti žmoniją ir siurbti mūsų pinigus bei gyvenimus kaip kokie robotai iš „Matricos“, būtų labai naivu, todėl belieka viltis, kad skandalinga „Facebook“ veikla ir planai plėstis į metarealybę paskatins Europos Sąjungą veikti dar aktyviau, todėl parengtas išties kokybiškas Skaitmeninių paslaugų įstatymas leis užbaigti interneto laukinių Vakarų erą ir neleis metavisatai tapti dar viena metasėdyne. Kad ne viskas su metavisata gali būti gerai, pritaria ir „Twitter“ vadovas Jackas Dorsey – konkurento planus jis pakrikštijo bandymu sukurti korporacinę diktatūros distopiją, kurioje vartotojai tebus didelių bendrovių įkaitai, įkalinti apgaulingoje virtualybėje. „Financial Times“ apžvalgininkas Henry Mance’as apie metavisatos projektą kalbėjo dar griežčiau. Anot jo, grandiozinių planų gvildenimas nepadės M. Zuckerbergui pabėgti nuo senų problemų – „Facebook“ demonai įsėlins ir į naująją metavisatą.

Ar „Facebook“ ir metavisata netaps viena didele metasėdyne? Skaitant M. Zuckerbergo idėjos kritikus, gali susidaryti įspūdis, kad nieko gero su metavisata būti negali. Kad būtų akivaizdu, pateiksime dar keletą „Financial Times“ apžvalgininko H. Mance’o minčių. „Įsivaizduokite, kad lankotės pas plastikos chirurgą, – rašo jis. – Jis jaunas, kruopštus, ima 168

nedaug pinigų. Kartais džiaugiatės jo darbu, bet pasitaiko ir nusivylimų. Jūs skundžiatės, chirurgas bando teisintis, taisyti situaciją. Vieną dieną pareiškia, kad atsiprašymų jam jau gana, jis nori judėti į priekį, todėl daugiau plastikos chirurgu nebebus. Nors jūs jam sakote, kad reikėtų pataisyti keletą su jo, kaip plastikos chirurgo, darbu susijusių problemų, tačiau jis sako, kad ne, to nebus, nes nuo šiol jis užsiims širdies transplantacija, tai ir siūlo jums padaryti! Štai kuo „Facebook“ užsiima šiandien.“ Apie „Facebook“ pavadinimo keitimą apžvalgininkas taip pat turi nuomonę: „Veikiausiai M. Zuckerbergą įkvėpė reperio Kanye Westo metamorfozės, kai šis neseniai pareiškė, kad oficialiai keičia vardą – nuo šiol tampa tiesiog Ye.“ Anot H. Mance’o, jei iš tiesų „Facebook“ reikia rimto pervadinimo, yra gausybė galimybių. „Pavyzdžiui, jei „Facebook“ reikia tradicinio pavadinimo, tai, kiek žinau, dar niekas nepasivadino „The Mafia“, – toliau iš socialinio tinklo negailestingai tyčiojasi „Financial Times“ apžvalgininkas. Jis įsitikinęs, kad pervardijimas „Facebook“ nepataisys: „Tragedija, kurią vadiname „Facebook“, ir toliau darys tas pačias klaidas.“ Juk „Facebook“ labiausiai reikia ne naujo vardo ar naujos misijos, bet naujos kultūros. Bet yra ir kitaip manančių ekspertų. 10 000 000 000 JAV dolerių – tiek M. Zuckerbergas ketina investuoti į metavisatos kūrimą vien 2022-aisiais. Ir štai jums rezultatas: visi užmiršo, kas ir ką kuria, visi suprato, kad bet kuriuo atveju procesas judės ir galima pabandyti iš jo užsidirbti. Daugybė korporacijų iš karto pradėjo kalbėti apie savo planus, susijusius su metavisata. Nupirkti ir nenupirkti ekspertai pradėjo bombarduoti užhaipintais pranešimais žurnalistus ir investuotojus, kaip bus faina, kai galėsi užsimaukšlinęs virtualiosios realybės akinius iš savo apšniokšto mažo butelio persikelti į „Disney“, „Microsoft“, kinų giganto „Tencent“, japonų „SoftBank“ ar kurio nors iš daugybės startuolių sukurtą virtualų pasaulį ir ne už 10 milijonų, bet tik už 10 tūkstančių (viskas, kaip ir bitkoinas, brangs) įsigyti milžinišką dvarą su didžiakrūtėmis tarnaitėmis (skubiai bėgame nuo seksizmo) arba Arnoldą Schwarzeneggerį jaunystėje primenančiais baseino prižiūrėtojais ir sodininkais. Ant ežero ir jūros kranto (iš vienos pusės – tas, iš kitos – anas), su norimo žalumo žole ir galimybe išsiųsti į tikrąjį pasaulį kvietimą draugams (jeigu tokių turi) pasisvečiuoti ir kartu tavo svetainėje pažiūrėti filmą. Sutikite – išvertus M. Zuckerbergo metavisatos viziją į 10 000 000 000 kalbą, viskas skamba daug geriau. Todėl galima juoktis iš Marko, galima spėlioti, ar jis su šiuo projektu iššovė ne per anksti ir ar technologijos yra jau pakankamai pažengusios, kad paromis prie kompiuterių ekrano palinkęs jaunimas į virtualiąją realybę nertų dar giliau. Akivaizdu, kad po poros metų žinosime bent jau dalį atsakymų, pavyzdžiui, ar tas, kuris įsigijo virtualius rūmus metavisatos pasaulyje, yra paskutinis asilas, ar proto bokštas. Vis dėlto metavisata dar tik kuriama, o problemas reikia spręsti ne su ja, bet su „Facebook“ ir jo vertybėmis bei jomis grįsta veikla. Nes kol kas visa tai panašu į metasėdynę. Ir bus labai blogai, jei šios problemos nebus sprendžiamos, nes tada iš tiesų metasėdynė persikels ir į metavisatą. O tada tik praėjus kiek laiko suprasime, ką mums norėjo pasakyti 10 000 000 000 JAV dolerių: „Jums visiems bus šakės!“ 

VISUOMENĖ

BAIK MAIGYTI – APAKSI

US HUMANOID TUS E N R E T N I L A SOCI

SOCIALINĖ ERDVĖ – VISAI KAIP CIGARETĖS:

PLAUČIŲ VĖŽIO NESUKELIA, BET SMEGENIS TIRPDO Monika BALTRUŠAITYTĖ Įsivaizduokite, kad užsukate papietauti į senamiesčio kavinę. Ji sausakimša, visi staliukai užimti, žmonės juokiasi, bendrauja, laukia savo kotletų. Ant kiekvieno staliuko – ne tik po vazelę su gvazdiku, bet ir po peleninę pastatyta. Visi – net ir nėščiosios – peša dūmą kaip senais laikais. Ir ne kokius aikosus rūko, o tikras cigaretes. Kai kurie dar ir viskiu užsigeria, o tada, laukan išėję, sėda prie vairo lyg niekur nieko. 170

Tokių vaizdų dabar galime prisižiūrėti nebent filmuose apie septintą ar aštuntą dešimtmetį. Gal ir gerai – civilizuotame pasaulyje jau seniai žinoma, kad rūkymas, kaip ir alkoholis ar riebus maistas, sveikatai kenkia, o sveikata, bent jau fizine, šiandien rūpintis madinga. Vietoj saldainių vaikai darželiuose gauna liofilizuotų uogų, čipsus ir bomžpakius prekybos centre pirkti dažnam norisi tik atidžiai įvertinus, ar

VISUOMENĖ aplink nėra pažįstamų žmonių, o mieste maratonai bėgami kas antrą savaitgalį – risnoja net senoliai, į kuriuos pažiūrėjęs pamanytum, kad gal nuo giltinės sprunka. Gražu žiūrėti, kaip apvalėme ir išpuošėme savo fasadus – tai, kas atrodė visai normalu prieš 30 metų, šiandien dažną priverstų nervingai kilnoti antakius. Žmonėms juk rūpi fizinė sveikata. Emocinė kol kas, deja, nelabai, nors jos būklei įtaką daro visa gausybė veiksnių. Aptarsiu tik vieną – informacinę erdvę, kuri dėl socialinių tinklų dar labiau išsipūtė ir mus pasiekia tiek daug įvairaus turinio, kad net kelių gyvenimų nepakaktų visam kiekiui prieinamos informacijos apdoroti. Stebint tiek lietuvišką, tiek vakarietišką socialinių tinklų erdvę, akivaizdi viena ryški tendencija – kuo turinys kvailesnis, paviršutiniškesnis, tuštesnis, tuo daugiau peržiūrų surinks. Ir taip yra ne todėl, kad intelektinis, kritiškiau mąstyti kviečiantis turinys neegzistuoja: Lietuvoje, pavyzdžiui, Tapinas, Skirmantas, De Mico jutube renka po 30– 100 tūkst. peržiūrų, bet Katleris, Stonkus ir į pensiją išėjęs radistas gali surinkti ir 500 tūkst., kai riebiai keikiasi ir blevyzgoja apie panas ir tūsus. Gal snobiškai ir seniokiškai nuskambės, bet peršasi išvada, kad ne intelektinio turinio labiausiai trūksta (jo, žinoma, tikrai galėtų būti daug daugiau), bet tokio turinio vartotojų. Ir tai – ne tik Lietuvos problema. Pasaulinėje rinkoje smulkus tiktokeris turi maždaug 1,5 mln. sekėjų. Viena tokių tiktokerių – amerikietė Evelyn Juarez, kelianti į platformą filmukus apie visokias sąmokslo teorijas. Pavyzdžiui, pasakoja, kad skirtingų šalių vyriausybės slepia informaciją apie Antarktidą, o Teksaso gyventojams išsiųsta apklausa apie elektros vartojimo ypatumus greičiausiai reiškia, kad „kažkas artėja ir vyriausybė tai žino“. Anot amerikiečių antropologo Josepho Russo, tokio tipo nuomonės formuotojai šiandien labai madingi, o mokslininkas, medicinos ir technologijų tyrėjas Brianas Primackas į klausimą, kas kaltas, kad taip yra – socialiniai tinklai ar mes patys, atsako taip: problemą kuria abi pusės. Nors net paties feisbuko atliktas tyrimas atskleidė, kad dažnas šio socialinio tinklo naudotojas skundžiasi suprastėjusiu miegu ir koncentracija, nors visiems žinoma, kad tiktoke ar jutube suaugusiesiems skirtą turinį žiūri vaikai, nors jau seniausiai kalbėta apie tai, kad instagrame nuomonės formuotojai gali žaloti paauglių, ypač merginų, savivoką, niekas nesikeičia, socialinių medijų traukinys rieda kaip riedėjęs ir toliau diktuoja CAGLE CARTOONS PIEŠ.

savo madas. „Nors internetas suteikia tokią prieigą prie informacijos, apie kokią seniau net nebūtume galėję pasvajoti, paradoksalu, kad tampame tik kvailesni ir vis labiau paviršutiniški“, – teigia amerikiečių autorius, apžvalgininkas ir kompozitorius Kabiras Sehgalas. Į Pulitzerio premijos finalininkų gretas patekusios knygos „The Shallows: What the Internet Is Doing to Our Brains“ (liet. „Paviršutiniškieji: ką internetas daro mūsų smegenims“) autorius Nicholasas Carras pateikia kategorišką, bet neuromokslu paremtą išvadą – socialinės medijos sukelia intelektinį smegenų irimą. Portalas „Medium“ netgi siūlo trijų žingsnių programą, padedančią kovoti su šlamštu socialiniuose tinkluose. Pabandysiu ją adaptuoti lietuviškam turiniui. Pirmiausia, reikia suprasti, kad esate tik produktas, kuris parduodamas reklamdaviams, o socialiniai tinklai – verslas. Yra kaip yra. Jei šimtąkart žiūrėsite instagramo storius, kuriuose Siegel tepasi tą pudrą sau ant veido, tikėtina, kad šimtas pirmas kartas bus lemtingas ir jūs tą pudrą įsigysite.

Nors net paties feisbuko atliktas tyrimas atskleidė, kad dažnas šio socialinio tinklo naudotojas skundžiasi suprastėjusiu miegu ir koncentracija, nors visiems žinoma, kad tiktoke ar jutube suaugusiesiems skirtą turinį žiūri vaikai, nors jau seniausiai kalbėta apie tai, kad instagrame nuomonės formuotojai gali žaloti paauglių, ypač merginų, savivoką, niekas nesikeičia, socialinių medijų traukinys rieda kaip riedėjęs ir toliau diktuoja savo madas. Taip pat svarbu suprasti, kad gyvenate savo burbule. Tas pats galioja ir turiniui, kurį dažniausiai matote, tad nepakenktų kartkartėmis savęs paklausti, ar šis turinys skirtas man. Jei būčiau kitas žmogus, ar taip pat savo naujienų sraute matyčiau tą be b**t neišsiverčiantį radistą? Trečias žingsnis visai kaip atsikvošėjusio alkoholiko, užsirašiusio į Minesotos programą: susprogdinkite tą burbulą ir įvardykite, kas yra kas. Plėskite akiratį, sekite tuos žmones, kurie siūlo alternatyvią jūsų pozicijos versiją, leiskite algoritmui atlikti savo darbą ir paskirti geresnį, kokybiškesnį pašarą. Turbūt labiausiai norėtųsi, kad apie socialinių tinklų turinio kokybę, apie nuomonės formuotojus, kurių dėka smegenys pamažu virsta panaudotu kačių kraiku, būtų kalbama garsiau ir dažniau. Norėtųsi, kad į šią problemą – prasto turinio žalą emocinei sveikatai ir intelektui – būtų baksnojama pirštu taip, kaip baksnojama į cigaretes ir alkoholį. Kačių kraiku virtusios smegenys – tai ne užsikimšusios kraujagyslės ir ne plaučių vėžys – greitos mirties nesukelia, tad, tikėtina, turi nemažai laiko prabėgti, kol į šią problemą bus pažvelgta plačiai atmerktomis akimis.  171

LAISVALAIKIS

METŲ FENOMENO –

„KALMARO ŽAIDIMO“ – SĖKMĖS PASLAPTIS Žalia lemputė, raudona lemputė ir visas pasaulis užkibo. „Kalmaro žaidimas“ (angl. „Squid Game“), žiauri ir sukrečianti išgyvenimo drama, – šviežiausias korėjiečių kultūros perliukas, dėl kurio pamišo visa planeta. Neprireikė nė keturių dienų po premjeros, kad serialas platformoje „Netflix“ nušluotų visus populiariausius kūrinius ir šautų į viršūnes. Neprireikė nė poros mėnesių, kad „Vans“ baltų sportinių batelių, kuriuos avi serialo herojai, pardavimas išaugtų beveik 8 tūkst. procentų. ► Monika BALTRUŠAITYTĖ

172

LAISVALAIKIS

173

LAISVALAIKIS

456 žalius džemperius vilkintys žaidėjai, 6 kruvini ir žiaurūs žaidimai ir pagrindinis prizas – aukso puodas, atiteksiantis tik vienam laimingajam, kuriam pavyks išgyventi. Puode esanti pinigų suma gali pakeisti gyvenimą iš esmės. Filmo veikėjai prasiskolinę, beviltiški, smaugiami finansinių sunkumų, neturintys nė menkiausios prošvaistės savarankiškai atsistoti ant kojų. Jie yra visuomenės paraštėse, tai – žmonės, kurių turbūt niekas ir nepasigestų, tad visi 456 savo noru pasirenka sudalyvauti iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodančioje avantiūroje – juk tereikės žaisti vaikiškus žaidimus, kokius kadaise visi žaidė vaikystėje. Be to, ten, kur jie atvyks, dar ir valgyti duoda, kaukėti sargybiniai civilizuotai ir kultūringai bendrauja, mandagiai paaiškina taisykles. Deja, per pirmąjį žaidimą paaiškėja, kad situacija kiek keblesnė – jei praloši, mirsi. „Kalmaro žaidimas“ tapo pačiu populiariausiu „Netflix“ kūriniu – per 28 dienas jį pažiūrėjo 111 mln. žmonių. Kosminiu greičiu išplitusi sensacija, masinis fenomenas turbūt šį tą pasako ir apie mūsų visuomenę. Tik ką?

Pasaulį pakerėjo korėjietiškas turinys Turbūt viskas prasidėjo nuo hito „Gangnam Style“, o vėliau korėjietiškas turinys ir korėjiečių kultūra pamažu ėmė didinti savo gerbėjų gretas. Popgrupė „BTS“, korėjiečių dramos, merginų grupė „Black Pink“, „Oskarą“ nuskynęs filmas „Parazitas“, o dabar – ir „Kalmaro žaidimas“. Serialo populiarumas – neįtikėtinas laimėjimas Pietų Korėjos pramogų kultūrai. Kartu tai ir įrodymas, kad „Netflix“ 174

investicijos į Azijos šalių kuriamą turinį atsiperka. Šiek tiek ironiška, kad kūrinys, kuris „Netflix“ jau uždirbo 900 mln. JAV dolerių, kritikuoja skolų krizę, korėjiečių kapitalizmo nulemtą socialinę nelygybę ir korupciją. Beje, „Parazitas“ yra tematiškai artimas kūrinys – tiek šis filmas, tiek ir populiarusis serialas leidžia kiek atsikvėpti nuo holivudinių naratyvų ir įneša įvairovės į vienodą filmų dienotvarkę.

Turbūt viskas prasidėjo nuo hito „Gangnam Style“, o vėliau korėjietiškas turinys ir korėjiečių kultūra pamažu ėmė didinti savo gerbėjų gretas. Popgrupė „BTS“, korėjiečių dramos, merginų grupė „Black Pink“, „Oskarą“ nuskynęs filmas „Parazitas“, o dabar – ir „Kalmaro žaidimas“. Nepaneigsi, kad „Kalmaro žaidimas“ žavi ir savo vizualumu. Ryškūs kostiumai, tapybiški kadrai, naivūs, vaikiški interjerai, spalvoti labirintai, ekstravagantiškos kaukės, milžiniška lėlė-robotas ir daugybė kitų detalių turbūt stipriai prisidėjo prie to, kad tiktoke išplistų filmukai, kuriuose mokoma pasidažyti, kad atrodytum kaip serialo veikėjas, Helovino kostiumams šiemet visi turėjo idėjų, o žalias treningas tapo šviežiausiu mados hitu.

LAISVALAIKIS

Kas nulėmė sėkmę – pandeminis nerimas ar žaidimų kultūra? Kita vertus, nepasakytum, kad „Kalmaro žaidimo“ siužetas, tie kruvini ir pavojingi žaidimai, išgyvenimo drama, yra kažkas novatoriško ar unikalaus. Netgi priešingai – panašaus siužeto filmų esama į valias: „Bado žaidynės“, „Bėgantis labirintu“, „Grobuonys“, „Mirties lenktynės“, netgi 2004-aisiais debiutavęs serialas „Dingę“ savo tematika kiek primena korėjiečių hitą. Tad kodėl visi pamėgo būtent šį režisieriaus Hwang Donghyuko kūrinį? Gali būti, kad serialas pasirodė pačiu tinkamiausiu metu, kai pasaulis jau antrus metus išgyvena pandemiją, kuri paveikė visų gyvenimą, įnešė neužtikrintumo, nežinios, nestabilumo, pakeitė viską, prie ko buvome pripratę. Prie sėkmės galėjo prisidėti ir tai, kad kūrinys primena žaidimų kultūrą, kuri jau ilgus metus yra labai populiari. Sužavėti pasaulį serialas galėjo ir savo simbolika. Vaikiški žaidimai suponuoja, kad konkurencinė kova kiekvieno gyvenime prasideda jau ankstyvoje vaikystėje ir niekada nesibaigia. Tiesą sakant, vaikiški žaidimai – visai šauni suaugusiųjų gyvenimo metafora. Gyvenimo, kuriame nestinga kovos, išdavysčių, veidmainysčių ir ginčų.

O gal istorija apie neįvertintą genijų? Su „Kalmaro žaidimo“ fenomenu išgarsėjo ir groteskiška istorija apie tai, kaip visą dešimtmetį šio serialo niekas nenorėjo rodyti, o vargšas režisierius vos nemirė iš bado. Hwang Dong-hyukas scenarijų sukūrė 2009-aisiais, tačiau kino studijos jį ignoravo ir kartą jis netgi turėjo liautis rašęs scenarijų, mat teko parduoti savo kompiuterį. „Inside Hook“ apžvalgininkas Ralphas Jonesas teigia, kad už širdies griebianti istorija apie sunkų serialo kelią yra truputį klaidinanti, nes perša nuomonę, kad neįvertintas ir visų apleistas režisierius 10 metų nieko neveikė, tik kūrė ir kentė skurdą, kol vieną lemtingą dieną jo scenarijų išvydo „Netflix“ atstovas ir jam iš nuostabos atvėpo žandikaulis.

Vis dėlto tiesa atrodo truputį kitaip. Nors Hwangas išties parašė scenarijų 2009-aisiais, prieš tai jis jau buvo įvertintas tarptautiniais apdovanojimais už studijų metais kurtą filmą. Be to, per tą dešimtmetį jis sukūrė tris filmus ir visi jie buvo teigiamai įvertinti kritikų, sulaukė komercinės sėkmės. Taigi, kai Hwango kelyje pasimaišė „Netflix“, jis anaiptol nebuvo niekam nežinomas režisierius su itin nepopuliaria idėja. Jis buvo kelių komerciškai sėkmingų kūrinių autorius su itin nepopuliaria idėja. Tačiau būtent šis naratyvas – duobėtas genijaus kelias į sėkmę ir pripažinimą – taip pat galėjo prisidėti prie serialo triumfo, nes žmonėms patinka tokios istorijos. Juk visi dar iki šiol tebeaikčioja prisiminę, kaip sunkiai vargo „Hario Poterio“ autorė J. K. Rowling – būsimo bestselerio tekstus skrebeno ant servetėlių, kurias rasdavo ant kavinių staliukų. „Mums smagu girdėti, kaip sunkiai vargo garsūs ir turtingi žmonės, kai dar nebuvo pripažinti, – rašo R. Jonesas. – Juk tai apie mus! Galbūt ir mūsų idėjos vieną dieną užkariaus pasaulį. Tai – tik laiko klausimas!“ ►

175

LAISVALAIKIS

„Kalmaro žaidimas“ – odė marginalams Korėjiečių kultūros tyrėja, Sidnėjaus universiteto daktarė Stella Jang teigia, kad serialas „Kalmaro žaidimas“ yra odė visuomenės marginalams, kurie retai sulaukia dėmesio Pietų Korėjos filmuose ar televizijoje. „Kalmaro žaidimo“ herojai – juodadarbis migrantas, pabėgėlė iš Šiaurės Korėjos, išsiskyrę žmonės, ilgalaikiai bedarbiai, sunkūs ligoniai. „Niekas nekalba apie tai, kad Pietų Korėja yra itin įvairialypė valstybė, turinti milijonus gyventojų iš užsienio ir

176

dar daugiau piliečių, kurių šaknys susijusios su migracija. Jau nuo 1990-ųjų maži ir vidutinio dydžio verslai pasitelkė migrantus, kad šie užpildytų darbo vietas, kurių niekas netroško, – rašo S. Jang. – Tačiau tie žmonės neturi teisės į pilietybę ir galimybę nuolat gyventi Korėjoje, po ketverių metų ir 11 mėnesių jie privalo palikti šalį, tad dauguma pasilieka nelegaliai. Migrantai patiria diskriminaciją, jie išnaudojami, dažnai pasitaiko atvejų, kai su tokiais darbuotojais nebūna atsiskaitoma arba jie stipriai susižaloja darbo vietoje dirbdami sudėtingomis sąlygomis.“ Pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos, anot S. Jang, yra kita, stigmatizuota, žmonių grupė. Juos lengva atskirti iš akcento, jie dažnai neturi darbo patirties ir, žinoma, išsilavinimo. Integruotis į Pietų Korėjos visuomenę jiems – nelengvas iššūkis. Pasitaikė ne vienas atvejis, kai tokie žmonės mirė iš bado. Kone pusė visos Pietų Korėjos darbo jėgos turi nepastovų ar laikiną darbą, stokojantį saugumo, neaprūpinantį būsima pensija. Daugybė tokių žmonių jaučiasi nesaugūs ir įklimpsta į skolas. Net ir gerus darbus turintys žmonės į jas įklimpsta dėl itin aukštų nekilnojamojo turto kainų ir brangaus gyvenimo. Skolų krizę šalyje paaštrino ir pandemija – daug žmonių neteko darbo, žlugo daug verslų, įvyko ne viena asmeninė tragedija. Matyt, su šiomis problemomis susitapatino ne tik Pietų Korėjos visuomenė –

LAISVALAIKIS daug žmonių įvairiose šalyse neteko darbo dėl pandemijos, susidūrė su finansiniais sunkumais, prasiskolino. Tad „Kalmaro žaidimo“ fenomenas išties unikalus, o neįtikėtiną serialo sėkmę veikiausiai nulėmė visuma: pandemijos fone

Kone pusė visos Pietų Korėjos darbo jėgos turi nepastovų ar laikiną darbą, stokojantį saugumo, neaprūpinantį būsima pensija. Daugybė tokių žmonių jaučiasi nesaugūs ir įklimpsta į skolas. Net ir gerus darbus turintys žmonės į jas įklimpsta dėl itin aukštų nekilnojamojo turto kainų ir brangaus gyvenimo. Skolų krizę šalyje paaštrino ir pandemija – daug žmonių neteko darbo, žlugo daug verslų. atsiradęs nerimas, korėjiečių kultūros banga, vizualiniai sprendimai, vaizdo žaidimų bumas ir, žinoma, turbūt bene svarbiausias socialinės atskirties, prasiskolinimo, finansinių sunkumų aspektas, su kuriuo pandemijos akivaizdoje susitapatino ne tik Pietų Korėjos, bet ir viso pasaulio žiūrovai. 

SERIALO AKTORIAI NESITIKĖJO TOKIOS SĖKMĖS Anot „The Hollywood Reporter“, pagrindiniai „Kalmaro žaidimo“ aktoriai sunkiai adaptavosi prie netikėtos sėkmės. Sae-byeok vaidinanti Jung Hoyeon pripažino numetusi daug svorio vos per vieną savaitę, nes tiesiog neįstengė valgyti. „Tai nebuvo stresas, net nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą. Tiesiog jaučiausi lyg nesava“, – pasakoji ji. Sang-woo vaidinantis Park Hae-soo sakė, kad per vieną dieną jo sekėjų skaičius paaugo 800 tūkstančių. Ta diena buvo serialo premjera.

KULTŪRA

178 178

KULTŪRA

RYŠKIAUSIŲ ŠIUOLAIKINIO MENO KŪRĖJŲ TEMOS:

NUO ŽMOGAUS VORO IKI RENESANSO Šiame numeryje teigiame, kad Lietuvoje veikiantis verslas privalo dosniau remti lietuvių menininkus, nes tik taip gali susiformuoti nepriklausoma ir kūrybinga meno inteligentija, gebanti ne tik atsiskleisti globaliai, bet ir paremti savo valstybę. Monika BALTRUŠAITYTĖ O jei jau prakalbome apie meną ir kūrėjus, verta žvilgtelėti, koks menas šiandien pasaulyje yra vertinamas, įdomus, perspektyvus arba pervertintas. Pavyzdžiui, ką turėtume galvoti apie kūrėją, kuri tiki, jog molio atspalvių esama tiek, kiek žmonių Žemėje? Arba apie menininką, sakantį, kad Eddie Murphy ir „Simpsonai“ įkvepia labiau nei viso pasaulio menas. Kosmosas, mitologija, kova su stereotipais ir neapykanta, Renesanso meistras šiuolaikinės moters kailyje ir Niujorke gyvenantis japonas, kuris kasryt atsikelia auštant ir fotografuoja dangų. Ar tai – ištrauka iš fantastinio filmo? Ne. Taip atrodo įspūdingiausi, labiausiai įkvepiantys kūrėjai, kuriuos įvardijo „The New York Times“ ir „Artnet“. Žinoma, visų menininkų, į kuriuos šiemet labiausiai vertėjo atkreipti dėmesį, neaprašėme, tačiau pasidomėjome keliomis akį labiausiai patraukusiomis asmenybėmis. ►

179

KULTŪRA rėtume atkreipti dėmesį į kūrėjus, kurie transliuoja svarbias žinutes. Y. S. Hanas – vienas tokių.“

Atrado visus molio atspalvius Šiuolaikinis menininkas, instaliacijų kūrėjas Nari Wardas atkreipia dėmesį į menininkę Saną Musasamą, kurios kūryboje dominuojanti tema yra socialinis teisingumas. Menininkei svarbios ir tapatybės paieškos, ji domisi genčių puošybos praktika įvairiose pasaulio vietovėse, nepamiršta kūryboje ir moteriškumo aspektų – jai rūpi moterų saugumo klausimai, požiūris į moteris įvairiose gentyse, ritualai, susiję su moteriškumu, skaistumu. Atrinkdamas unikaliausius ir ryškiausius kūrėjus „The New York Times“ rėmėsi žinomų, jau pripažintų menininkų rekomendacijomis ir patarimais. „Norint suvokti, kas dedasi šiuolaikinio meno pasaulyje, pirmiausia reikia suprasti, kokiu menu domisi žinomi vardai, – rašo leidinys, apklausęs 16 iškilių pasaulio menininkų ir paprašęs jų įvardyti įdomiausius kūrėjus. – Apie kylančias žvaigždes menininkai visada sužino anksčiau už kitus.“ O „Artnet“ vadovavosi ne tik kūrėjų, bet ir menotyrininkų bei parodų kuratorių rekomendacijomis. Taigi, metas paganyti akis ir apsižvalgyti, kas vyksta šiuolaikinio meno pasaulyje.

Įkvėpimo šaltinis – D. Trumpas ir „Black Lives Matter“ Niujorke gyvenantis pasaulyje pripažintas kanadiečių dailininkas Marcelis Dzama žavisi vizualiųjų menų kūrėju, lektoriumi Young Sun Hanu. Jį leidiniui „The New York Times“ įvardijo kaip dėmesio vertą išskirtinį kūrėją. Y. S. Hanas kūryboje pasitelkia fotografiją ir performansą, jam rūpi tapatybės problemos, istoriniai kontekstai ir socialiniai judėjimai. Šį kūrėją įkvėpė prieš Donaldą Trumpą nukreipti judėjimai ir garsusis „Black Lives Matter“. Y. S. Hanas – iš Pietų Korėjos kilęs amerikietis, gyvenantis Naujojoje Zelandijoje. M. Dzama su 38 metų menininku susipažino ruošdamasis vienai parodai. Y. S. Hanas tuo metu dirbo archyvuose ir turėjo jam padėti. Galop menininkai susibičiuliavo. „Jis parodė man savo kūrinius ir aš iškart juos pamėgau. Kelis darbus nusipirkau, – pasakojo M. Dzama. – Vienas kūrinys labai gražus – jam už nugaros vaizduojama užuolaida, o jis pats vaizduojamas kaip jos dalis. Galingas kūrinys. Manau, tu180

Komiksų herojų kultūrą galima pasitelkti kalbant ne tik apie gėrio ir blogio kovą. Tai puikiai įrodė britų kūrėjas Hetainas Patelas, savo kūrybai pasiskolinęs garsųjį Žmogų Vorą ir atskleidęs, ką reiškia būti atsiskyrėliu britų visuomenėje, kurioje po „Brexit“ įsitvirtino rasistinės nuotaikos. „Visad juokaudamas sakau, kad esu materialistas, ir žmonės pasimeta, nes materializmas jiems asocijuojasi su egoizmu ir godumu, – pasakojo N. Wardas. – Tačiau iš tiesų kalbu apie materijas, medžiagas, kurias galima prakalbinti. Todėl labai

KULTŪRA

žaviuosi Sanos požiūriu į jos kūryboje dominuojantį molį. Kartą ji prasitarė, kad esama tiek molio atspalvių, kiek žmonių Žemėje. Labai poetiška, pamaniau, taip tiesiogiai susieti mūsų kūnus su žeme, kuria vaikštome. Sana – afroamerikietė, afrocentriška menininkė, bet jos kūryba gyvuoja globaliu mastu.“

Įkvėpta kosmoso ir mitologijos, kuria kraštovaizdžius „Girdėjau apie ją prieš daugybę metų, tačiau nieko nežinojau apie jos kūrybą, – apie tapytoją Laleh Khorramian pasakojo ne vieną pasaulinį apdovanojimą nuskynusi vizualiųjų menų kūrėja Shirin Neshat. – Viename salone vyko jos darbų paroda, regis, buvo eksponuojama keletas smulkių paveikslų ir rodomas filmas. Man ištaškė smegenis. Animacija ir paveikslai pasakojo apie ypatingą kraštovaizdį, kurį ji kuria iš įsivaizduojamo pasaulio, kupino antikinės mitologijos ir teatro dramaturgijos.“ Po šios parodos Laleh greitai išgarsėjo ir vienu metu buvo itin populiari, tačiau labai greitai dingo nuo pjedestalo. „Susiradau ją ir tapome draugėmis, – pasakojo S. Neshat. – Ji – iranietė, vis dar palaiko glaudžius santykius su Iranu. Be to, ji yra imigrantė.“ Pats įdomiausias aspektas

L. Khorramian kūryboje yra naratyvas, kurį ji kuria pasitelkdama kolonializmą, kosmosą, sugriautus kraštovaizdžius ir skaitmeninius sprendimus.

Žmogus Voras, sukritikavęs rasizmą ir visuomenės susiskaldymą Komiksų herojų kultūrą galima pasitelkti kalbant ne tik apie gėrio ir blogio kovą. Tai puikiai įrodė britų kūrėjas Hetainas Patelas, savo kūrybai pasiskolinęs garsųjį Žmogų Vorą ir atskleidęs, ką reiškia būti atsiskyrėliu britų visuomenėje, kurioje po „Brexit“ įsitvirtino rasistinės nuotaikos. Savo performanse „Šuolis“ jis vaizduoja svetainėje sėdinčią indų šeimą ir netikėtai į kambarį įsiveržiantį Žmogų Vorą. Duodamas interviu portalui „Studio International“, Hetainas minėjo, kad aktorius Eddie Murphy ir serialas „Simpsonai“ jį įkvepia labiau nei visas pasaulio menas, o vienintelis herojiško vyro archetipas, kurį teko regėti nuo pat vaikystės, yra baltaodis. Menininkas 1980-aisiais gimė Boltone, Jungtinėje Karalystėje, ir augo gudžaratų tradicijomis besivadovaujančioje šeimoje. Nuo pat vaikystės jį žavėjo mokslinė ► 181

KULTŪRA

fantastika, išgalvoti pasauliai ir superherojų kultūra. Jo fotografijose, skaitmeniniuose piešiniuose, skulptūrose, filmuotuose siužetuose, gyvuose pasirodymuose, kuriuose dažniausiai ir pats dalyvauja, bandoma atkartoti, pašiepti populiariosios kultūros klišes ir siužetus.

Japonas, kuris keliasi auštant ir fiksuoja dangų Garsioji dainininkė Patti Smith „The New York Times“ prisipažino, kad jau seniai žavisi grafikos dizainerio ir dailininko Sho Shibuya kūryba: „Menininku savęs jis nevadina. Jis save laiko darbininku – visai kaip aš, kai buvau jaunesnė. Jis dar nesijaučia esąs vertas menininko titulo. Netyčia radau jį instagrame ir pamačiau jo kurtą „The New York Times“ viršelį. Gražus, abstraktus paveikslas, vaizduojantis juodumos persmelktą raudonį, o šalia – tik vienas užrašas: „Kalifornija“. Tai buvo 2020-ųjų rugsėjis, kaip tik tas metas, kai Ka182

liforniją siaubė gaisrai. Šie gaisrai mane pribloškė, norėjau ką nors apie tai parašyti, tačiau atsirado žmogus, kuris vienu paveikslu sugebėjo perteikti tą siaubą.“

„Gražus, abstraktus paveikslas, vaizduojantis juodumos persmelktą raudonį, o šalia – tik vienas užrašas: „Kalifornija“. Tai buvo 2020-ųjų rugsėjis, kaip tik tas metas, kai Kaliforniją siaubė gaisrai. Šie gaisrai mane pribloškė, norėjau ką nors apie tai parašyti, tačiau atsirado žmogus, kuris vienu paveikslu sugebėjo perteikti tą siaubą“, – Sho Shibuya kūrybą komentavo Patti Smith. Niujorke gyvenantis japonų menininkas į Jungtines Valstijas atvyko 2011-aisiais, tada angliškai mokėjo vos kelis žodžius. Kiekvieną rytą jis keliasi auštant, čiumpa į rankas fotoaparatą ir fiksuoja dangų – nesvarbu, apsiniaukę tuo metu ar giedra. Beje, jo kūriniai ne tik vaizduoja gamtą, bet ir atspindi tuo metu visuomenėje tvyrančias nuotaikas.

Su neteisybe kovoja ne tik kūryboje, bet ir gyvenime Išskirtinius, ryškius, šiemet sužibėjusius menininkus aprašo ir žurnalas „Artnet“, taip pat apklausęs kitus garsius kūrėjus,

KULTŪRA parodų kuratorius, menotyrininkus ir pasikliovęs jų rekomendacijomis. Viena ryškiausių šiame sąraše – Los Andžele gyvenanti menininkė Lauren Halsey. Šiai kūrėjai taip pat rūpi tie, kurie atsiduria visuomenės užribyje dėl netolerancijos, homofobijos ar rasizmo. Jos kuriami vaizdiniai savo nostalgija prikelia vaikystės prisiminimus, bet kartu yra labai politiški. Lauren – ne tik kylanti žvaigždė meno pasaulyje, bet ir visuomenininkė, įkūrusi ne pelno siekiančią organizaciją – bendruomenės centrą „Summaeverythang“, apie socialines problemas ir neteisybę ne tik kalba kūryboje, bet ir realiai su tuo kovoja.

Medičių vilos pažiba Romoje esanti Medičių vila pavadinta vienos garsiausių ir kilmingiausių Italijos šeimų vardu, o dar XIX a. Napoleonas Bonapartas nutarė šioje viloje įkurti Prancūzijos dailės akademiją. Nuo seno viloje kasmet eksponuojami atrinktų dailininkų darbai, o nuo 2020 iki 2021 m. išskirtinių rūmų sienas puošė jaunos prancūzų tapytojos Apolonios Sokol paveikslai. Menininkė buvo jauniausia atrinktųjų gretose. Apolonia garsėja didelio formato portretais, kuriuose atskleidžiamos moterų reprezentacijos, feminizmo, kitoniškumo, kūniškumo temos. A. Sokol drobės ištapytos kūnais, dažniausiai moterų arba translyčių žmonių, jos kūryba kalba apie stiprybę ir kolektyvinę laisvę.

Williamas Blake’as šiuolaikinės moters kailyje Dar viena ryški tapytoja, kurios braižas primena klasikinių dailės meistrų stilių, – Alison Blickle. Nors tapo lyg Renesanso

legenda, Alison paveiksluose dominuoja šiuolaikiškos temos, jai rūpi mitologijos perkėlimas į šiandienę kultūrą. Žurnalui „Juxtapoz“ ji kartą pasakojo, kad kurti įkvepia Williamo Blake’o piešiniai. „Turėtumėte juos pamatyti! – sakė ji. – Renesanso meistrai, žinoma, puikūs, tačiau mane ne mažiau žavi ir ankstesnių menininkų, Fra Angelico ir Piero della Francescos, standumas ir keistumas.“ Anot menininkės, jos kūriniuose dažnai gali išvysti tamsiomis giriomis lekiančias moteris, visiškai laisvas, pasitikinčias savimi ir nepriklausomas. „Kažkada pati norėjau tokia būti, tačiau nežinojau, kaip tai pasiekti“, – sakė ji.

Menininkai nėra antgamtiški padarai Taigi, išskirtinių, unikalių ir įdomių šiuolaikinių kūrėjų pasaulyje yra gausybė, tik spėk viską sekti ir viskuo domėtis. Kaip yra pasakiusi sirų ir amerikiečių kilmės poetė bei tapytoja Etel Adnan, kiekvienas savo vietos po Saule tebeieškantis kūrėjas turėtų prisiminti, jog būti menininku reiškia, kad visąlaik turėsi jaustis kiek neužtikrintas ir nesaugus. „Pirmiausia dėl to, kad kūryba nestovi vietoje, kuriantis žmogus nuolat juda pirmyn, – „The New York Times“ sakė ji. – Kartais jis išgirs atsiliepimų apie savo kūrybą, kartais – padrąsinimų, tačiau taip bus ne visąlaik. Bet turbūt tai pritaikoma ir kitiems žmonėms, ne tik menininkams, nors menininkai dažniau vaizduojami kaip kitokie, antgamtiški padarai. Taip nėra.“ Vadinasi, jei norime, kad mūsų menininkai būtų laisvi, nebūtų bailūs ir kalbėtų apie tai, kas aktualu, kaip tai daro daugelis „The New York Times“ ir „Artnet“ įvardytų kūrėjų, turime kurti visuomenę, kurioje, kaip ir JAV, nors ir negalėtume užtikrinti jiems saugumo, tačiau sudarytume bent jau minimalias sąlygas, kad talentai galėtų atsiskleisti. 183

KULTŪRA

Alex Finlay

„Visos tavo baimės“

Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Vertė Inga Čepulienė Alexas Finlay – Alabamos valstijoje gimusio, dabar Vašingtone gyvenančio rašytojo slapyvardis. Autoriaus asmenybės formavimuisi didelę įtaką turėjo laikas, praleistas įvairiose pasaulio vietose – nuo atogrąžų salų Ramiajame vandenyne, kaimelio Jungtinėje Karalystėje iki atokaus krašto Tolimuosiuose Rytuose. Per vieną kelionę, kai rašytojas atostogavo Tulume, Meksikoje, o jo atsitiktinai užsisakytame ekologiškame viešbutyje jau dešimtą vakaro būdavo išjungiama elektra, Alexas Finlay užrašė pirmąją debiutinio trilerio „Visos tavo baimės“ eilutę. Tą vakarą savo nešiojamajame kompiuteryje autorius žiūrėjo kriminalinę dokumentiką „Netflix“ platformoje, o telefone skaitė naujienas, kuriose buvo aprašyta mįslinga keliautojo iš Amerikos mirtis. Maždaug vidurnaktį, apsuptas įvairių džiunglių garsų ir tamsos, Alexas užrašė: „Jų kūnai buvo rasti antradienį.“

Avni Doshi

„Pridegęs cukrus“

Išleido „Alma littera“ Vertė Dalia Zaikauskienė „Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad niekada nejaučiau pasitenkinimo dėl motinos vargų. Vaikystė su ja buvo kančia, ir paskui kas kartą, kai ji patirdavo skausmą, man tai būdavo tarsi atlygis – tarsi būtų atkurta pusiausvyra visatoje, kur galioja racionali priežasties ir pasekmės tvarka.“ Toks atviras, užtikrintas ir įtikti netrokštantis moters bal184

sas knygų puslapiuose retas, jau šie pirmieji knygos sakiniai žada, kad laukti įprastų motinos ir dukros santykių čia neverta. Kada ryžtingas apsisprendimas tampa savanaudiškumu? Jaunystėje Tara buvo nenuspėjama, it laukinė. Ji paliko santuoką be meilės ir apsigyveno ašrame, kurį laiką elgetavo (labiausiai tam, kad paerzintų savo turtingus tėvus), daug metų vaikėsi benamį menininką, ir visa tai – su mažamete dukra. Dabar ji nuolat ką nors pamiršta, nakčia vis išeina iš namų vienais naktiniais marškiniais palikusi atlapotas duris, o Antarą, jos suaugusią dukterį, kankina vidinis konfliktas: kaip rūpintis moterimi, kuri niekada nesirūpino ja?

Natasha Lester

„Paryžietiška apgaulė“ Išleido „Alma littera“ Vertė Renata Valotkienė

Spinta, pilna Dioro apdarų, paslaptis, saugoma 65 metus, ir trys moterys, amžiams susietos karo... Anglija, 1939-ieji. Seserys Penrouz užaugo labai skirtingos: Skai – drąsi, visų akį traukianti pilotė, o Libertė, vos pasitaikius progai, ją niekina, jai priešgyniauja ir patyliukais kenkia. Nors moterims neleidžiama skraidyti Karinėse oro pajėgose, Skai nusprendžia prisidėti prie šalies gynybos. Ji nepaprastai apsidžiaugia ir susijaudina, vėl susitikusi artimą vaikystės draugą Nikolą, kuris susižadėjęs su mįslinga prancūze Margo Žordan. Paryžius, 1947-ieji. Drabužių dizaineris Kristianas Dioras parodo savo pirmąją kerinčią kolekciją karo ir sielvarto nualintam pasauliui. Pirmuosius savo kvepalus pavadina „Miss Dior“ savo sesers Katrinos garbei. O Katrina, dalyvaudama prancūzų Pasipriešinimo judėjime, susidraugauja su Skai ir Margo. Dabartis. Drabužių restauratorė Katrina Žordan apleistame savo močiutės namelyje aptinka keletą spintų, prigrūstų neįkainojamų Dioro apdarų. Pradėjusi narplioti jų atsiradimo paslaptį, ji suabejoja viskuo, ką žino apie mylimą močiutę.

Trent Dalton

Jurga Ivanauskaitė

Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Vertė Povilas Gasiulis

Išleido „Tyto alba“

„Visi mūsų tviskantys dangūs“

Trentas Daltonas – vienas garsiausių Australijos žurnalistų, apdovanotas daugybe premijų. 2019 m. lietuvių kalba pasirodęs jo debiutinis romanas „Berniukas nuryja visatą“ pakerėjo daugybę skaitytojų, todėl antroji knyga ir jos pasirodymas tapo didele dovana T. Daltono gerbėjams. „Visi mūsų tviskantys dangūs“ – tai istorija apie dovanas, kurios nukrinta iš dangaus, apie prakeiksmus, kuriuos išsikasame iš žemės, ir paslaptis, kurias slepiame širdyje. Tai odisėja apie tikrą meilę ir mirtiną pavojų, apie tamsą ir šviesą, apie kaulus ir žydrą dangų. Darvino miestas, 1942-ieji. Japonų bomboms krintant ant žemės, našlaitė Molė Huk, buvusio duobkasio duktė, vėl paprašo dangaus patarimo. Bėgdama daiktamaišyje ji nešasi širdies formos akmenį ir žemėlapį, nuvesiantį ją pas Ilgašvarkį Bobą į Australijos gilumą, pas raganių, prakeikusį jos šeimą. Ją lydi netikėti pakeleiviai – aštrialiežuvė aktorė Greta ir Jukijas, japonų lakūnas, nusprendęs nebedalyvauti žudikiškame kare. Šiai trijulei kelionėje lemta susidurti su neįtikėtino grožio Šiaurės Teritorija ir išgyventi iki tol neįsivaizduojamais būdais. „Nuoširdus, stebuklingas kūrinys, kartu ir veriantis širdį, ir teikiantis vilties – mažų mažiausiai išsyk pavadintinas klasika“, – taip šį kūrinį apibūdina australų rašytojas Venero Armanno.

Noah Gordon

„Jeruzalės deimantas“ Išleido „Alma littera“ Vertė Zita Marienė

Puikiai žinomų romanų „Gydytojas. Avicenos mokinys“ ir „Šamanas“ autoriaus knyga supažindina su deimantų verslo užkulisiais ir pateikia daug įdomios religinės, istorinės

„Sapnų nublokšti“ Romanas, pirmą kartą išleistas 2007 m., sulaukė daug skaitytojų dėmesio, tad nuolat kartojamas. „Sapnų nublokšti“ nukelia į Neten, arba Mažają Šambalą. Pro akis praplaukia daugybė po Himalajus besiblaškančių įvairiausio plauko klajūnų. Su jais – ir fatališkasis Tenvaras Ošaras, atliekantis dievų jam skirtą misiją – ieškoti pražuvėlių ir grąžinti į Šambalą bent vieną lietuvį... Šiame provokuojančiame romane autorė atveria slapčiausias žmogaus sielos kerteles – ironiškai, sarkastiškai, tačiau su atjauta ir supratimu.

bei archeologinės informacijos apie Šventąją Žemę ir Jeruzalę. Deimantų šlifuotoją iš senos ir garbingos Europos juvelyrų giminės niujorkietį Harį Houpmaną sudomino nepaprasto geltonojo „Jeruzalės deimanto“ istorija, siekianti net biblinio karaliaus Saliamono laikus. Kai jo paprašoma pagalbos sugrąžinti legendinį akmenį Izraeliui, jis noriai sutinka. Bet, atvykęs į neramius Vidurinius Rytus, Haris įsitikina, kad misija bus sunki. Visos trys Šventosios Žemės religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas – gviešiasi neįkainojamo brangakmenio. Bendradarbiaudamas su Izraelio vyriausybės agente Tamara Štraus, Izraelio muziejaus kuratore, kurios drąsa, protas ir grožis atvykėliui įkvepia ir aistrą, ir pagarbą, Houpmanas įsivelia į penkių šimtmečių senumo paslaptis ir intrigas.

KULTŪRA

„Sapnų nublokšti“ – kertinis romanas Jurgos Ivanauskaitės kūryboje, liudijantis, kaip kelionės ir dvasinės praktikos pakeitė asmenybę. Atsirado gebėjimas pažvelgti į viską tarsi iš aukštai ir pamatyti, kad tai, dėl ko kankinamės, amžinybės požiūriu yra mizerija. Be to, dingo iliuzija, kad Lietuvoje blogai, o kažkur ten – Vakaruose ar Rytuose – „viskas labiau“. Žmogus visur tas pats – ieškantis ir nerandantis, gyvenimas – pikto dievo ar atsitiktinumo žaidimas, ir viskas, kas turi, įvyks savaime. „Sapnų nublokšti“ atskleidžia, kad žmogus kaip sraigė nešasi savo kančią ir problemas, kad ir kur būtų.

Vilius Kočiubaitis

„Gydytojai miršta kitaip“

Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Šie pasakojimai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keisti ir išgalvoti, tačiau tikrovė yra niūri ir kartais net keistesnė už fantazijas. Romano „Afganistano daktaras“ autoriaus Viliaus Kočiubaičio knyga „Gydytojai miršta kitaip“ – tikras „medicininis realizmas“. Kaip viename interviu sako pats rašytojas, „tai tikrai nėra mano darbo atpasakojimas, bet aš vis tiek vadinu tai realizmu, nes tos situacijos yra mano išgyventos“. Gydytojas V. Kočiubaitis jau tris dešimtmečius dirba skubiosios medicinos srityje, tarnavo karo gydytoju Lietuvos kariuomenėje. Skubiosios medicinos srityje atsitiktinių gydytojų nebūna. Jie – ne „mažieji dievai“ ir ne stebukladariai, nors jų rankose – ligonių likimai ir gyvybės. Ir visai ne šventieji. Tačiau būtent jie, nualinti milžiniško krūvio, nepakeliamos įtampos, biurokratijos, pikti, stokojantys empatijos, iškankinti nemigos, šaukiantys, menkai mokami ir paskendę savo ydose, skuba padėti kitiems, meta viską ir kiekvienąkart atiduoda dalelę savęs. Jiems niekas nestato paminklų ir neberia liaupsių. Priešingai... Šiandienos pasaulyje, kur gyvybės gelbėjimas yra paverstas iš ligonių kasų mokama paslauga, o ligonis – ligų klasifikacijos kodu, jie yra leisgyvės, nužmogintos sistemos įkaitai ir aukos.

Susanna Clarke

„Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis“ Išleido „Alma littera“ Vertė Bronislovas Bružas

XIX a. pradžioje beveik visa Europa nusilenkė Prancūzijos imperatoriui Napoleonui. Su šiuo karo genijumi vis dar kovoja Anglija, bet anglus gali

išgelbėti tik stebuklas. Tiksliau – burtininkai. Jų Anglijoje netrūksta, senovėje jie garsėjo magiškomis galiomis, bet dabar jų palikuoniai uoliai gilinasi į magijos istorijos studijas ir visiškai nesidomi praktine magija. Dauguma žmonių apskritai nebetiki burtais ir istorijomis apie fėjas, elfus ar Kranklių karalių, kadaise valdžiusį Angliją ir Fėjų karalystę. Tačiau Jorko burtininkų draugijos susitikime pasirodęs ponas Norelis įtikinamai pademonstruoja, kad magija niekur nedingo. Netrukus paaiškėja, kad ponas Norelis nėra vienintelis praktikuojantis burtininkas Anglijoje. Vieną dieną į jo duris pasibeldžia Džonatanas Streindžas. Išvaizdus, drąsus ir talentingas vyras tampa pono Norelio mokiniu. Burtininkų remiama Anglijos kariuomenė sėkmingai grumiasi su pačiu Napoleonu, tačiau ilgainiui Streindžui

karas pabosta. Jis ima domėtis pavojingiausiomis, siautulingiausiomis magijos formomis, taip ne tik keldamas grėsmę jųdviejų su ponu Noreliu partnerystei, bet ir rizikuodamas viskuo, ką brangina ir myli.

B. A. Paris

„Psichoterapeutas“

Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Vertė Irena Jomantienė Alisai ir Leo įsikrausčius į ką tik renovuotą namą Rate – uždarame neeilinių gyventojų rajone, galima pamanyti, kad visos poros svajonės pagaliau išsipildė. Vis dėlto išorinis įspūdis apgaulingas... Susipažinusi su naujaisiais kaimynais, Alisa apie savo naujuosius namus sužino siaubingą paslaptį ir pajunta stiprų emocinį ryšį su anksčiau čia gyvenusia Nina. Pamažu Alisa vis labiau įninka į dvejų metų senumo įvykius. Ji po gabalėlį mėgina sudėlioti tikrąjį nesenos praeities vaizdą. Tačiau niekas nelinkęs apie tai atvirauti. Kaimynai stengiasi žūtbūt išsaugoti paslaptis. Vis dėlto ima aiškėti, kad viskas čia toli gražu ne taip tobula, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. „Psichoterapeutas“ – kvapą gniaužiantis psichologinis trileris, įtaigiai narpliojantis po, atrodytų, visiškai įprastos kasdienybės šydu slypinčius šokiruojančius dalykus.

Abraham Verghese

„Vienuoliktas įsakymas“ Išleido „Alma littera“ Vertė Danguolė Žalytė

Gražuolė indų vienuolė ir britų gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiame iš Indijos. Kelionėje juodu pajunta abipusę simpatiją, tačiau išsiskiria manydami, kad daugiau nebesusitiks. Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl

suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje. Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva. Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojęs apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga... Priglausti ligoninėje dirbančios gydytojų šeimos, dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai. Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva. Tačiau aistra tai pačiai merginai padaro tai, kas atrodė neįmanoma, – dvyniai išsiskiria. Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje. Abu mano išsiskyrę visiems laikams, tačiau praeitis juos dar pasivys...

Rita Valantytė

„Laužytojai“

Išleido „Alma littera“ Neformalūs vėlyvojo sovietmečio lyderiai – nenuoramos ir neprisitaikėliai. Nedidelės istorijos-etiudai atskleidžia ne tik tuometį žymių ̨ žmonių ̨ gyvenimą,̨ bet ir subkultūras, viešų ̨ institucijų ̨ nerašytas taisykles bei daugelį subtilių ar sovietų laikais ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais įsišaknijusių visuomenės normų. Ar prisimenate laikus, kai: džinsai buvo ne tik kieta, bet ir protestas prieš tuometę sistemą, vengriški žirneliai „Globus“ per šventes bylojo apie aukštą statusą, o pirmasis išsvajotasis magnetofonas „Majak“ malšino vakarietiškos muzikos alkį? Kaip teigia autorė, „šioje knygoje norisi tapyti rašant, kad skaitant būtų ̨galima užuosti medinius mokyklos suolus, matyti atsilupusias baseino plyteles ar girdėti gitaros brazgėjimą sandėliuke. Laikai, kai visko trūko ir visko norėjosi, o ore tvyrojo nuotaika, kad netrukus įvyks kažkas didelio ir nesustabdomo.“ Knygos herojai: Aidas Giniotis, Algirdas Kaušpėdas, Oskaras Koršunovas, Arnoldas Lukošius, Algis Ramanauskas, Saulius Urbonavičius ir Arūnas Valinskas. 

185

ASMENYBĖS

„KABULO VIENUOLIKTUKAS“:

PABĖGIMAS IŠ JUODŲ DEBESŲ KRAŠTO 186

ASMENYBĖS

„Mano kraštą aptraukė juodi debesys. Praradau mėgstamą darbą ir namus, tikiu, kad daug neteko visa bendruomenė“, – ramiu balsu pasakoja iš Afganistano į Lietuvą pabėgęs medikas Juma Gul Yaqubi. Ligoninę Goro provincijoje, kuriai jis ilgus metus vadovavo, dabar į savo rankas perėmė mula – religingas talibas, neturintis medicininio išsilavinimo. Jumos kolegos jau kelis mėnesius negauna atlyginimo. ► Monika BALTRUŠAITYTĖ LIETUVOS KARIUOMENĖS NUOTR.

187

ASMENYBĖS

Jie dažnai rašo Jumai prašydami patarimo. „Sakau, kad žmonėms jūsų reikia. Turite jiems padėti nepaisydami to, kas šiuo metu valdo šalį“, – pasakoja Raseiniuose su šeima laikinai įsikūręs medikas. Kabulo medicinos universitetą Juma baigė 2000-aisiais, o jau po metų Talibanas neteko valdžios Afganistane. Užuot likęs sostinėje, tais pačiais metais jis grįžo į savo gimtąją Goro provinciją ir mediku įsidarbino ten. „Vietiniams reikėjo sveikatos priežiūros paslaugų, mano žmonėms manęs reikėjo, norėjau jiems padėti. Tai – mano gimtasis kraštas, – sako gydytojas. – Dirbau chirurgu, 2007-aisiais tapau ligoninės vadovu. Kai pradėjau vadovauti ligoninei, joje tebuvo 30 lovų, bet vėliau pavyko tą skaičių kilstelėti iki 150. Pavyko pasiekti ir tai, kad mirtingumo lygis Goro provincijoje, palyginti su kitomis, taptų itin žemas, išaugo sveikatos priežiūros įstaigų skaičius. Turime neblogą ligoninės pastatą, kurį padėjo pastatyti lietuviai – jie projektavo, o už projekto įgyvendinimą sumokėjo partneriai iš Japonijos. Tas pastatas yra viena Goro provincijos pažibų.“ Tačiau vieną dieną viskas subyrėjo. Du dešimtmečiai, kai Afganistane savo pajėgas įvedusi laikė JAV kariuomenė, išgaravo akimirksniu. Lyg visi tie metai būtų tik prisisapnavę.

Vaikystėje apie karą negalvoji „Buvau užimtas, geras pajamas gaunantis žmogus, jaučiausi esąs reikalingas savo skurdžiai bendruomenei“, – pasakojo medikas, ryšius su Lietuva užmezgęs jau seniai – vienai lietuvių karei kartą teko operuoti apendicitą, teko ir porąkart viešėti mūsų šalyje. Juma čia lankėsi 2006 ir 2007 metais. Pirmąkart jis tris savaites praleido Kauno klinikose, antrą kartą praktikavosi „Santaros“ klinikose. Prieš porą metų savo gimtinėje jis įkūrė privačią slaugos mokyklą. 188

Juma užaugo išsilavinusioje afganistaniečių šeimoje. „Mano tėvas – išsilavinęs žmogus, jis vadovavo Žemės ūkio departamentui. Esu vyriausias jo sūnus ir didžiuojuosi turėdamas tokį tėvą. Būdamas devynerių, aplankiau Uzbekistaną, nors jį tuo metu valdė Sovietų Sąjunga. Drąsus buvo mano tėtis. Kartais pagalvoju, kad savo sūnaus į tokią vietą turbūt nesiųsčiau. Užaugau per karą, bet vaikystėje apie karą negalvoji – kaip ir kiti vaikai, lankiau mokyklą, klasėje mokiausi geriausiai“, – pasakojo Juma.

Į universitetą įstojo būdamas penkiolikos Kai jam suėjo dvylika, būsimas medikas gavo stipendiją ir išsikėlė į sostinę, o į Kabulo medicinos universitetą įstojo būdamas penkiolikos. Buvo vienas jauniausių studentų. Juma pasakojo, jog tuo metu nebuvo jokio studentų amžiaus cenzo, nors dabar apribojimai jau egzistuoja – aukštąjį mokslą krimsti gali tik aštuoniolikmečiai ir vyresni asmenys. Bėgant Jumos studijų metams, šalyje tris kartus keitėsi valdžia: iš pradžių vadovavo Sovietų Sąjungos remiama vyriausybė, tada atėjo modžahedai ir universitetas trejus metus buvo uždarytas, vėliau pasirodė Talibanas. „Kol valdžią rėmė Sovietų Sąjunga, su merginomis sėdėjome vienoje auditorijoje, – sakė jis. – Valdžiai pasikeitus, savo kurso draugių jau nebemačiau. Man, studentui, tai turbūt buvo esminis pokytis, kurį patyriau keičiantis režimams.“

Dvidešimt metų ištirpo per vieną dieną Prieš dvidešimt metų – 2001-ųjų spalio 7-ąją – amerikiečių pajėgos įsiveržė į Afganistaną ir nuvertė talibų režimą dėl paramos teroristinei organizacijai „Al Qaeda“, organizavu-

ASMENYBĖS siai Rugsėjo 11-osios išpuolius JAV. Anot Jumos, per tuos du dešimtmečius, kai šalyje savo pajėgas laikė JAV kariuomenė, nuveikta buvo nemažai: „Mūsų šalies plėtrai tai buvo didžiulė galimybė – ištobulėjo infrastruktūra, turėjome tarptautinę bendruomenę, kuri mus nuolat stebėjo.“ Tačiau Jungtinės Valstijos negalėjo apšokinėti visų provincijų – vienos buvo labiau prižiūrimos, kitos – kiek apleistos, o talibai žinojo visas silpnąsias vietas, jie puikiai išmanė infrastruktūrą. Kai JAV paskelbė išvedančios paskutinius karius iš Afganistano ir formaliai nutraukiančios du dešimtmečius trukusį konfliktą, Talibanui, kuris diena iš dienos stiprėjo, susigrąžinti valdžią buvo juokų darbas.

„Rankų nukirtimas yra labai reikalingas saugumui“, – dėstė kalėjimams vadovauti paskirtas talibas M. N. Turabi. Jis aiškino, jog tokia bausmė atgraso. Baltą turbaną ryšintis vyras neturi kojos ir vienos akies – jų neteko 1980-aisiais, kai kovėsi su sovietų kariuomene. „Kai talibai vėl atėjo, tuo metu buvau Kabule, – pasakojo Juma. – Viskas įvyko labai greitai – prezidentas Ashrafas Ghani tučtuojau išsinešdino, neprireikė nė kelių minučių. Tie dvidešimt metų ištirpo per vieną dieną, lyg nieko nebūtų įvykę. Degalų ir maisto kainos padvigubėjo, žmonių pajamos tapo nulinės, viskas akimirksniu subyrėjo. Žmonės pyksta ant Talibano, pyksta ant Jungtinių Valstijų. Labiau-

VAIZDO ĮRAŠO STOPKADRAI

siai gaila moterų ir merginų – joms šis pokytis bus skaudžiausias. Jos neteks galimybės gauti išsilavinimą, dirbti, gyventi normalų gyvenimą.“

J. Bidenas teisintis neketina: „Metas užbaigti šį karą“ Nors JAV prezidento Joe Bideno administracija už šį sprendimą ir jo įgyvendinimą sulaukė nemažai kritikos, prezidentas tvirtina, kad JAV karių išvedimo operacija pavyko sėkmingai ir pagaliau padėtas taškas eroje, kai Jungtinės Valstijos, pasitelkusios karinę jėgą, užsiima kitų valstybių perdarymu į neva geresnes ir labiau civilizuotas. Kreipdamasis į tautą praėjus mažiau nei savaitei po teroro išpuolio Kabulo oro uoste, kuriame žuvo 13 amerikiečių ir tuzinai vietinių, J. Bidenas nė nebandė teisintis. Anot „The New York Times“, iš jo lūpų neskambėjo nieko panašaus į mea culpa. Priešingai, jis tikino, kad padariniai amerikiečiams būtų dar skaudesni, jei JAV kariuomenė ir toliau būtų buvusi marinuojama Afganistane. „Metas užbaigti šį karą“, – ryžtingai sakė jis.

Taip baigiasi pasaulis „Taip baigiasi pasaulis, – eilėraštyje „Tušti žmonės“ (angl. „The Hollow Men“) rašo vienas garsiausių visų laikų poetų T. S. Eliotas. – Ne su trenksmu, o su verkšlenimu.“ Jį perfrazavo „USA Today“ apžvalgininkas Toddas Youngas, nepagailėjęs kritikos J. Bideno vyriausybei: „Taip baigiasi JAV misija Afganistane. Ir su trenksmu, ir su verkšlenimu.“ „Amerika daugiau nebegalės girtis, kad nieko nepaliekame likimo valiai, – rašė jis. – Žmonės, su kuriais kalbėjau, įniršę, susijaudinę, jaučia gėdą. Trylika amerikiečių žuvo, o nesuskaičiuojamo skaičiaus afganistaniečių, padėjusių mūsų tautai visus tuos metus, likimas neaiškus. Jungtinės Valstijos turėjo ►

189

ASMENYBĖS daugiau strateginio dėmesio skirti Azijai, tačiau dabar mūsų tauta turi pasirūpinti paliktųjų išgelbėjimu, kad pataisytų sugriautą reputaciją sąjungininkų akyse.“

Kabulo oro uostas: chaosas, sumaištis, beprotybė Tik saujelei tokių žmonių kaip Juma pasisekė, o daugumai afganistaniečių likimas nebuvo palankus. Pasaulio žiniasklaida ir socialiniai tinklai ūžė nuo vaizdo įrašų iš Kabulo oro uosto – į neviltį puolę žmonės desperatiškai bandė brautis į nuskrendančius lėktuvus, neišvengta mirčių ir rimtų sulažojimų – kai kurie, lėktuvams pakilus, nukrito ant gyvenamųjų namų. Vaizdai oro uoste priminė chaosą per amerikiečių pasitraukimą iš Vietnamo 1975-aisiais, tačiau JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas su šiuo palyginimu nesutiko. „Tai nėra Saigonas“, – sakė jis žurnalistams. JAV ambasada Kabule per tviterį ragino Amerikos piliečius ir afganistaniečius nevykti į oro uostą, bet minios vietinių, net ir nepalaikiusių jokių ryšių su JAV, vis tiek ten brovėsi, karštligiškai tikėdamiesi ištrūkti iš šalies – be bilietų ar užsienio šalių vizų. Chaosas, sumaištis, beprotybė – tokį vaizdą prisimena ir gydytojas Juma, kurio šeimą į sostinę atvežė tėtis. „Kelionė iš Goro provincijos į Kabulą truko parą, – pasakojo jis. – Ši išvyka buvo labai pavojinga. Atsisveikinti su tėvais buvo sunkiausia. Nesu tas, kuris dažnai verkia, bet tą dieną ašarų neišvengiau.“

Majoras G. Ciunis pasakojo, kad vieną vakarą, kai dalis vertėjų buvo išsiųsti pirmuoju lėktuvu, jis nusinešė kėdę į palapinę ir prisėdo ramiai pasikalbėti su vietiniais: „Jie buvo ramūs, liūdni, nusiteikę filosofiškai. Gūžčiojo pečiais ir sakė, kad išties gaila, jog taip nutiko. Buvo jų gretose ir dvidešimtmečių jaunuolių, tokių, kurie Talibano režimo savo gyvenime net nebuvo matę.“ Jumos išvykimas į Lietuvą nebuvo planuotas: „Mano brolis ketino bėgti į Jungtines Valstijas, o aš planavau pasilikti. Turiu draugų Lietuvoje, pažįstu lietuvių gydytojų. Pasakojau jiems apie situaciją ir sulaukiau kvietimo išvykti. Oro uoste situacija buvo labai įtempta – šūviai, sprogimai, minia žmonių. Netekome dalies savo daiktų, bet apie tai tuo metu negalvojome.“

Legendinis „Kabulo vienuoliktukas“ Lietuvos Vyriausybei nutarus priimti iki 200 afganistaniečių, į Kabulo oro uosto mėsmalę buvo išsiųsti Lietuvos kariai ir viena diplomatė – Justina Jakavonytė. Jos darbas buvo skambinti vertėjams, informuoti, kur jų bus laukiama, registruoti atvykėlius, tikrinti dokumentus, sudaryti keleivių sąrašus, bendradarbiauti su kitų valstybių diplomatais derinant galimybes evakuoti žmones. Legendinė vietinių lietuviams talkinusių vertėjų ir jų šeimų gelbėjimo misija buvo praminta „Kabulo vienuoliktuku“. 190

Pasak Justinos, būta šeimų, paskutinę minutę atsisakiusių evakuotis. Skaudu ir sunku buvo susitaikyti su tokiu jų apsisprendimu: viena šeima buvo gąsdinama, talibai sudaužė telefonus, nufotografavo pasus. „Šeima buvo su mažamečiais vaikais, kuriems prireikė medikų pagalbos“, – sakė diplomatė. Ir pridūrė, kad po grasinimų tie žmonės atsitraukė ir nutarė likti gimtinėje. Dar viena šeima atsisakė išvykti pajutusi spaudimą iš artimųjų. Sudėtinga gelbėjimo operacija buvo planuota penkias dienas. Dar tiek pat dienų truko ją įgyvendinti. Mūsų kariai atliko sunkiai įsivaizduojamą darbą – su sąjungininkų parama surinko į Kabulo oro uostą mieste pasklidusias šeimas, padėjo joms sėkmingai pasiekti evakuacijos vietą ir galop jas išskraidino. Operacijoje dalyvavęs majoras Gintautas Ciunis pasakojo, kad dabar, kai viskas atslūgo ir po šių įvykių praėjo kiek laiko, išnyra nemažai pavienių epizodų, giliai įsirėžusių atmintyje.

ASMENYBĖS

„Dienos ir nakties neskyrimas, chaosas oro uoste ir bendradarbiavimas su mūsų artimiausiais kaimynais. Turbūt šie dalykai paliko didžiausią įspūdį“, – sakė jis.

Tokios operacijos Lietuvos kariuomenė dar neregėjo G. Ciunis tikino, kad tokios evakuacijos operacijos, kokią pademonstravo „Kabulo vienuoliktukas“, Lietuvos kariuomenė dar nėra atlikusi. „Per mūsų Nepriklausomybės trisdešimtmetį tokio poreikio dar nėra buvę, – sakė majoras ir atskleidė, jog jam tai – pirmoji tarptautinė operacija. – Žinoma, kad tai buvo iššūkis, bet kariams iššūkiai nėra naujiena, tam juos į tokias vietas ir siunčia. Kariai nuolat treniruojasi, dirba ir kartkartėmis savo įgūdžius tenka pademonstruoti realybėje. Šįkart taip ir įvyko.“ Vertėjai ir jų šeimos oro uosto mėsmalėje buvo atpažįstami iš sutartinių ženklų. „Dėl susitikimo vietos su žmonėmis sutarLIETUVOS KARIUOMENĖS NUOTR.

davome apytikriai, – sakė G. Ciunis. – Prie oro uosto buvo tam tikrų orientyrų, kuriuos galima atpažinti: bokštas, pastatas ar kitas išskirtinis objektas. Prie jų liepdavome prieiti kuo arčiau. Mes stovėjome keliose vietose, buvome išskleidę Trispalvę. Pasirinkdavome aukštas lokacijas, kad vėliava būtų matyti iš toli. Pastebėję sutartinį ženklą, mūsų kariai suprasdavo, jog tai – mūsiškiai, ir tuomet pradėdavome šiuos žmones traukti per nuotekų kanalą į savo pusę.“

Misijos simbolis – Gediminaičių stulpais papuoštas džipas „Kabulo vienuoliktuko“ simboliu tapo džipas, papuoštas Gediminaičių stulpais. Tiksliau, du džipai. Atvykę į oro uostą, mūsų kariai rado sudaužytus pastatus, išdraskytas kavinukes, atvirus sandėlius, taip pat daug paliktų automobilių vaiduoklių. Porą jų pavyko prikelti antram gyvenimui. Kaip sutai- ► 191

ASMENYBĖS

PRIEŠ PORĄ METŲ JUMA GUL YAQUBI SAVO GIMTINĖJE ATIDARĖ PRIVAČIĄ SLAUGOS MOKYKLĄ.

syti automobilį tokiomis sąlygomis, kai į taisyklą ar į parduotuvę nusipirkti įrankių taip paprastai nenuvažiuosi? Anot G. Ciunio, išradingam žmogui – ne bėda oro uosto mėsmalėje susiveikti reikalingų daiktų. „Buvo daugybė išplėštų sandėlių ir konteinerių, viskas apleista ir išmėtyta, iš pirmo žvilgsnio – absoliutus chaosas, bet jame atsirado ir vienas kitas veržliaraktis, ir trosas. Mūsų džipas turėjo starterio problemų, bet lietuviai paprastai būna įpratę spręsti variklio problemas, – sakė jis. – Gedimų būta paprastų, jokių ypatingų remonto darbų nereikėjo – džipas buvo pakibęs ant betono luito. Teko jį nutempti, o neveikiančio starterio problemą išsprendėme su trosu.“ Abu automobiliai buvo papuošti lietuviška simbolika – iš pradžių atsirado užrašai LTU, tada – Gediminaičių stulpai, o galop iš visų pusių buvo pripiešta Vyčio kryžių. „Antrojo departamento žvalgybos karininkas šį ką padailino, nupiešė juodus kontūrus“, – sakė G. Ciunis. Anot jo, puošyba pavyko visai neblogai, tik vėliau mūsų simboliką teko užpaišyti: „Niekas nenorėjo, kad „ISIS-K“ važinėtų su automobiliu, papuoštu lietuviška simbolika.“ Majoras pasakojo, kad vieną vakarą, kai dalis vertėjų buvo išsiųsti pirmuoju lėktuvu, jis nusinešė kėdę į palapinę ir prisėdo ramiai pasikalbėti su vietiniais: „Jie buvo ramūs, liūdni, nusiteikę filosofiškai. Gūžčiojo pečiais ir sakė, jog išties gaila, kad taip nutiko. Buvo jų gretose ir dvidešimtmečių jaunuolių, tokių, kurie Talibano režimo savo gyvenime net nebuvo matę.“

Talibai apšyla kojas ir grįžta prie senųjų praktikų Tuo metu kojas Afganistane jau kaip reikiant apšilę talibai planuoja ir vėl prikelti senąsias bausmių praktikas. Vienas 192

iš Talibano įkūrėjų, kalėjimams vadovauti paskirtas Mullah Nooruddinas Turabi davė interviu „Associated Press“ ir tikino, kad bus ir egzekucijų, ir rankų kapojimų už vagystes. Tiesa, galbūt tai nebus atliekama viešai kaip seniau.

„Taip baigiasi pasaulis, – eilėraštyje „Tušti žmonės“ (angl. „The Hollow Men“) rašo vienas garsiausių visų laikų poetų T. S. Eliotas. – Ne su trenksmu, o su verkšlenimu.“ Jį perfrazavo „USA Today“ apžvalgininkas T. Youngas, nepagailėjęs kritikos J. Bideno vyriausybei: „Taip baigiasi JAV misija Afganistane. Ir su trenksmu, ir su verkšlenimu.“ „Rankų nukirtimas yra labai reikalingas saugumui“, – dėstė talibas. Jis aiškino, jog tokia bausmė atgraso. Baltą turbaną ryšintis vyras neturi kojos ir vienos akies – jų neteko 1980-aisiais, kai kovėsi su sovietų kariuomene. Rugsėjo pradžioje užfiksuota ir atvejų, kai bejėgiai afganistaniečiai surištomis rankomis sumetami į automobilio priekabą ir vežiojami po miestą, kad žmonės iš jų tyčiotųsi. Viename tokių pasivažinėjimų keleivių veidai buvo išpiešti dažais, kitame jiems į burnas buvo prikimšta sudžiūvusios duonos. Nei

ASMENYBĖS vienu, nei kitu atveju nėra žinoma, už kokius nusikaltimus šie žmonės buvo taip žeminami.

LGBT bendruomenė priversta slapstytis Juodas dienas šiandien išgyvena ir LGBT bendruomenė – žiniasklaidoje pasirodė ne vienas tekstas apie besislapstančius, į neviltį puolusius homoseksualus, mat jiems talibų įstatymai numatę tik vieną – mirties – bausmę. Tiesa, galimi du jos variantai – užmėtymas akmenimis arba sutraiškymas užverčiant siena. CNN per programėlę „WhatsApp“ nuo rugpjūčio susirašinėjo su Ahmedu – 32 metų į krikščionybę atsivertusiu hazarų etninei mažumai priklausančiu gėjumi. Hazarai, krikščionys ir homoseksualai – trys grupės žmonių, kurių Talibanas labiausiai nekenčia ir kuriuos persekioja. Kai Ahmedui buvo devyneri, jo tėvą nužudė talibai. Tai įvyko 1998-ųjų rugpjūtį, kai Talibanas įvykdė garsiąsias žudynes Mazari Šarife – mieste, kuriame telkėsi režimui oponuojančios jėgos. „Jį įmetė į priekabą, ir tai buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau“, – atviravo nepavydėtinoje situacijoje atsidūręs vyriškis. Iki tol, kol išsigelbėjo ir pabėgo į Pakistaną, jis su jaunesniu broliu ilgas dienas lindėjo rūsyje bijodami išlįsti į dienos šviesą. „Jie mus pričiups ir brutaliausiu būdu nužudys, – CNN rašė rūsyje lindintis Ahmedas. – Tai jie puikiai sugeba.“

Juma svajoja dirbti gydytoju Kaune

KITA NUOMONĖ: SMERKTI J. BIDENĄ YRA NETEISINGA „USA Today“ apžvalgininkas Davidas Rothkopfas laikosi nuomonės, kad Joe Bideno kritikai perlenkia lazdą – dėl padėties Afganistane nereikia kaltinti vien jo. „Mes nesame atsakingi už saugumą Afganistane ir nesiunčiame karių visur, kad apsaugotume moteris ir mažumas. Mes tai darome kitais būdais, – rašo jis. – Tie, kurie teigia, kad dėl visko kaltas J. Bidenas, yra neteisūs. Dvidešimtmetį trukusio karo autoriai yra už tai atsakingi. Korumpuota Afganistano vyriausybė ir rankas nuleidusi šalies kariuomenė yra atsakinga. D. Trumpo administracija, paleidusi 5 tūkst. Talibano kalinių, yra atsakinga. Neteisūs ir tie, kurie sako, kad Amerika apleido savo sąjungininkus. Kai kurie sąjungininkai pasitraukė anksčiau nei mes – štai Kanada pasitraukė 2014-aisiais, bet grįžo padėti evakuotis. Neteisinga teigti, kad JAV pasitraukimas nulems teroro ir smurto bangą. Afganistanas buvo pavojinga vieta visus tuos 20 metų.“

„Domiuosi savo bendruomene, nuolat stebiu situaciją ir meldžiuosi už juos, – ramiai dėstė gydytojas, kai šnekučiavausi su juo vieną vėlyvą pirmadienio vakarą. – Kad ir kaip būtų, tėvynė yra tėvynė, namai liks namais. Deja, esama daugybės priežasčių, dėl kurių negaliu sugrįžti ir turbūt dar ilgai negalėsiu to padaryti.“ Tada jis atskleidė, kad pagrindinė priežastis – vaikai. „Jiems reikia išsilavinimo. Lietuvoje vaikams puikiai sekasi adaptuotis – lanko mokyklą, išmoksta vis daugiau lietuviškų žodžių. Kasdien grįžę namo demonstruoja naujas žinias“, – džiaugėsi gydytojas, kuriam pavyko pasprukti iš juodų debesų krašto.

Kai gydytojas Juma su žmona ir vaikais atvyko į Vilnių, juos, kaip ir kitus į mūsų šalį atvykusius afganistaniečius, įsodino į autobusą ir išvežė į Raseinius. Jumos tėvai ir broliai liko įkalinti Afganistane. Visi keliai iš šalies šiandien yra užblokuoti, galimybių pabėgti neliko. „Jie neturi jokio pasirinkimo, – sakė jis. – Mano šeimai vis dar sunku priprasti prie ankštos erdvės, kurioje šiuo metu turime gyventi. Užtat nebegirdime šūvių ir sprogimų. Nors neturime patogumų, prie kurių esame pripratę, mes prisitaikėme. Gavome leidimą pasilikti Lietuvoje, todėl ir ketiname čia likti.“ Anot gydytojo, viena pagrindinių priežasčių pasilikti yra draugai lietuviai: „Noriu persikraustyti į Kauną. Esu gydytojas, dirbu jau du dešimtmečius ir mano svajonė – būti mediku Lietuvoje. Tam reikia Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos licencijos, nes maniškė čia netinka. Turiu išspręsti šią problemą. Svajoju apie darbą ir no- JUMA RYŠIUS SU LIETUVA UŽMEZGĖ JAU SENIAI – VIENAI LIETUVIŲ KAREI KARTĄ TEKO OPERUOTI APENDICITĄ, riu dirbti.“ TEKO IR PORĄKART VIEŠĖTI MŪSŲ ŠALYJE.

193

ASMENYBĖS

LIETUVOS TIGRAS, UŽ MŪSŲ LAISVĘ ATLAIKĘS VISKĄ Laisvės karys, Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordino, Adolfo Ramanausko-Vanago ir Laisvės premijų laureatas. Dzūkas, partizano priesaiką davęs būdamas devyniolikos ir niekada jos nesulaužęs. Tigras, kurio neįveikė net baisiausi kankinimai. Žmogus, kurį visada prisiminsime su didele pagarba. Juozas Jakavonis gimė 1925-aisiais liepos 10 d. Kasčiūnų kaime, Merkinės valsčiuje. Subrendęs iš arti regėjo Antrojo pasaulinio karo siaubą, neaplenkusį ir jo šeimos. Devyniolikos prisiekė būti partizanu, kai besibaigiant vokiečių okupacijai Dzūkijoje pradėjo kurtis pogrindinės tautinio atgimimo organizacijos. Tigrą priesaikai įkvėpė Merkinėje mokytojavusio buvusio nepriklausomos Lietuvos karininko generolo Daukanto pavyzdys. Neilgai trukus Tigras susipažino su nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pulkininku leitenantu Juozu Vitkumi – vienu pagrindinių partizanų vadų regione. Kazimieraičiu pramintas J. Vitkus buvo įkūręs Merkio rinktinę. Drauge su Tigru jo tėvų sodyboje Kasčiūnuose išsikasė bunkerį ir įrengė vadavietę. Kazimieraitis ir Tigras ėmėsi pogrindinės spaudos – pradėjo leisti laikraštį „Laisvės varpas“. Jį patys spausdino rašomosiomis mašinėlėmis, daugino rotatoriumi ir, žinoma, platino. Platindamas pogrindinę spaudą, 1946-ųjų žiemą Tigras ir įkliuvo okupantams – jis buvo sulaikytas vienoje sodyboje. „Bažnyčioje, klausiau, skamba varpas. Pirmos mišios, o aš ten kaip pagautas paukštelis blaškiausi visą naktį“, – apie pirmąją naktį surakintomis rankomis kartą pasakojo J. Jakavonis. Tada Merkinėje prasidėjo siaubingi kankinimai. Jie truko net mėnesį. Vėliau jis buvo perkeltas į Vilnių, KGB kalėjimą. Tai buvo išbandymų laikas, nes tuo metu, kai Tigrą suėmė, Adolfas Ramanauskas-Vanagas su bendražygiais negalėjo persikelti į naują vadavietę – atsarginio varianto tiesiog nebuvo, o aplink sukinėjosi NKVD kariuomenė. Tigro draugų likimas buvo jo 194

rankose – jei kankinamas palūš, visi bendražygiai bus sučiupti. Likę partizanai rizikavo, bet Merkio rinktinės štabo dienoraštyje Vanagas aiškiai pabrėžia, jog Tigras jų neišduos ir atsilaikys. Taip ir nutiko – ištvėręs siaubingus kankinimus, Juozas neišdavė nė vieno bičiulio. Vėliau sekė lageris ir tremtis, sunkus, alinantis darbas Kolymos vario ir kitose kasyklose bei sugrįžimas į tėviškę 1959-aisiais. Bet net ir jis nebuvo rožėmis klotas: namuose Tigras susidūrė su atstūmimu ir panieka. Tik gerų žmonių dėka jam pavyko įsitvirtinti ir susirasti darbą. Na, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę Tigras atgimė iš naujo. „Tvarkydama tėčio daiktus, radau nuotrauką, darytą 1954-aisiais, – feisbuke rašė partizano duktė Angelė Jakavonytė. – Dirbant Magadane, šachtoje, jam buvo stipriai sutrenkta galva. Net ir jausdamas didelį skausmą, nuotraukoje tėtis šypsosi. Magadano lageriuose buvo paplitę ir raupai, tačiau jam pasisekė, kad neužsikrėtė ta baisia liga. Tačiau plaučiuose iki šių dienų išliko rūdų kasyklų žymių. Deja, COVID-19 neaplenkė ir Juozo Jakavonio. Daugelis mane atkalbinėjo, kam iš viso jį reikia skiepyti, juk tėčiui – 96 metai. Bet jis pats būtinai norėjo pasiskiepyti. Gaila, kad nespėjo pasiskiepyti trečią kartą.“ Iš tiesų labai gaila. Tačiau galime neabejoti, kad jis savo gyvenimu paskiepijo tūkstančius, gal net dešimtis tūkstančių Lietuvos žmonių. Tuos, kurių siela nėra apraizgyta įtakos, galios ir pinigų troškimo. Tuos, kurie geba mylėti ne tik save, bet ir savo šalį bei artimąjį. Šiems žmonėms Juozas Jakavonis yra įkvėpimo šaltinis, pavyzdys, kad meilė laisvei yra neįveikiama. Šis pavyzdys – tai tarsi dieviška šviesa, kurią mūsų partizanai paliko mums pelkėse įrengtuose bunkeriuose, kankinimo patalpose, lagerių žemėje. Šviesa, kuri mus atvedė iki Nepriklausomybės ir kurią Juozas Jakavonis iki šių metų nešė, kad paliktų mums.  BNS / IRMANTO GELŪNO NUOTR.

MIELI „VALSTYBĖS“ DRAUGAI, NUOŠIRDŽIAI DĖKOJAME JUMS, KAD REMIATE MŪSŲ VEIKLĄ!

MŪSŲ SVARBIAUSI TIKSLAI: kova už Lietuvos energetinę nepriklausomybę;

pasipriešinimas oligarchinėms ir prokremliškoms jėgoms; .

parama demokratijai, pažangai, skaidrumui.

Šių tikslų siekdami leidžiame pusmetinį žurnalą „Valstybė“, skelbiame komentarus socialiniuose tinkluose ir mūsų svetainėje, organizuojame forumą „GreenTech Vilnius“ ir Lietuvos ekonomikos konferenciją („Lietuvos Davosą“).

Mūsų veiklą 2022-aisiais galite paremti: * skirdami savo asmeninį GPM – identifikacinis numeris (kodas) 300125156 * tapdami mūsų veiklos patronais – https://www.patreon.com/valstybe * pervesdami norimą paramos sumą – LT30 7044 0600 0518 6148 (SEB bankas)