Issuu

Kovas | 2019

šiame numeryje

#GYVASŽODIS

Greta Ambrazaitė. Naršant pasakojimų seife 1 ĮVYKIS

Pasižadėjimai Lietuvai, sugulę į knygą. „Tarp knygų“ informacija

TEMA / LIETUVA IR IBBY

Kęstutis Urba. Lietuva tarptautinėje šeimoje – drąsi ir girdima 4 Tarptautinė vaikų knygos diena

Kęstutis Kasparavičius. Knygos padeda neskubėti 8 POKALBIS

Kęstutis Kasparavičius: „Pirmiausia savo istorijas matau vaizdais“. Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė

PROJEKTAI

Eglė Baliutavičiūtė. Kokybiškas pokalbių turinys ir moderni forma 12 ŠIANDIEN AKTUALU

Žydrė Vėtienė. Viešųjų bibliotekų socialinis poveikis: kaip apie jį kalbėti? 16 NAUJI LEIDINIAI

Irena Jezukevičienė. Įdėmus žvilgsnis į lietuvių išeivijos gyvenimą 20 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Dalia Tarailienė. À la française: prancūziškoji kasdienybės estetika Lietuvoje 22 ŽMONĖS IR LAIKAS

Tomas Ivanauskas. A. Vienuolio vizualinė biografija 27 „TARP KNYGŲ“ – 70

Kovą žurnale prieš... Parengė Vaiva Markevičiūtė

GEROJI PATIRTIS

Jolanta Lementauskienė. Būdas informaciją apie kraštą pateikti patraukliau 33 KRONIKA

Vaidenė Grybauskaitė. Pokalbis apie šimtametę biblioteką Naujas bendruomenės traukos centras. Šiaulių m. sav. viešosios bibliotekos informacija

KRONIKA / BIBLIOTEKŲ ERDVĖ

38 40

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

IN MEMORIAM

Nepasakyta, neišsakyta. Žodis Laimai Pačebutienei [1968 08 31–2019 02 22] 43 IR AŠ TEN BUVAU

Jolita Steponaitienė. Helsinkio centrinė biblioteka 44 Pirmame viršelyje

Kęstučio Kasparavičiaus iliustracija iš Edwardo Learo knygos „Duck and Kangaroo“, Esslingen, Germany: Esslinger, 1992.

Vygaudo Juozaičio nuotr. (12); A. Vienuolis su dukra Laima. 1933 m. I. Melniko nuotr. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, VŽM 9561 F 2412 (27)

Redakcija

Jūratė Bičkauskienė (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija

Žurnalas „Tarp knygų“

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

#gyvasžodis *

NARŠANT PASAKOJIMŲ SEIFE Gavusi redakcijos kvietimą nupasakoti savo įspūdžius, susijusius su biblioteka, ir parašyti straipsnelį rubrikai „Gyvas žodis“, susimąsčiau: kuris manųjų vaizdinių yra ryškiausias, iš kokių perspektyvų šia proga rašyti? Minint Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos šimtmetį norėtųsi ne tik drauge pasidžiaugti, bet ir pasakyti ką nors gudraus... Nors geriausia, regis, vietoje gudraus kiek paklaidžioti tarp prisiminimų lyg knygų lentynų. Biblioteka – tai žinių, atminties saugykla, pasakojimų seifas. Ir abstrakti, ir konkreti vieta. Galima žvelgti istoriškai, sociokultūriškai, architektūriškai, funkciškai, knygiškai... Kartais pastatai išsitrina greičiau nei knygos, o kartais knygos dūla ar supleška (tik „rankraščiai nedega“). Nors pasigirsta pranašysčių apie spausdintinės knygos mirtį, panašu, kad fizinė knyga – reikalinga. Knyga reikalinga kaip apčiuopiamas daiktas, o daiktas nebūtinai lygu tekstas. Daugumą grožinės literatūros knygų esu įpratusi skolintis iš bibliotekos, neskubu jų iškart įsigyti. Todėl bibliotekose apsilankau dažniau nei knygynuose. Man svarbiausios Vilniaus viešosios bibliotekos anksčiau buvo dvi – Karoliniškių ir

Poetė, 2018-ųjų Metų poezijos knygos autorė Greta Ambrazaitė. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Adomo Mickevičiaus. Dabar knygas skolinuosi ir iš Nacionalinės bibliotekos Laisvalaikio skaityklos. Be to, Nacionalinėje bibliotekoje gausu dėmesio vertų renginių: edukacijų, susitikimų, diskusijų, paskaitų, knygų pristatymų, – užsuku ir į juos. Pirmoji mano biblioteka buvo Žiežmarių miestelyje, kur leisdavau vasaras. Tad ir pasakotojos galėtų būti dvi: dabarties G. ir vaikystės G. Pastaroji apsidžiaugtų šmirinėtojos, raidžių didumo ir viršelių gražumo vertintojos, mažosios knygų inspektorės titulu. Prisimenu, vaikystėje – didelio smalsumo tarpsniu – buvo kilę klausimų apie bibliotekas ir ketvirtąją dimensiją: per kiek laiko bibliotekininkės perskaito visas bibliotekos knygas (t. y. „viso pasaulio“)? Nuo pat pirmųjų apsilankymų bibliotekoje pajutau, kad tai – įdomi, savotiška vieta. Iš pradžių biblioteką suvokiau tiesmukai – kaip namą, traukiantį savo keistumu. Laiptai į antrą aukštą, girgždančios grindys, aukštos lentynos tarsi gyvatvorės, tarp kurių jautiesi lyg vaikščiotum labirintu. Būtų gera vieta slėptis, jei neišduotų senų grindlenčių girgždesys. Didžioji dalis knygų – ne vaikams. Nujauti, kad yra nerašytų taisyklių. Draudžiamų pasakaičių, užverstų istorijų.

* Šiemet Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka švenčia įsteigimo šimtmetį. Ta proga rubrikos „#GyvasŽodis“ svečiai pasakoja, kokį pėdsaką jų gyvenime paliko Nacionalinė biblioteka.

Vaikystėje biblioteka buvo lyg naujas, mįslingas pasaulis. Tebesinešioju to laiko pėdsakų – biblioteka yra neatsiejama nuo atradimo stebuklo. Buvo paversta ir simboliu, ir Visatos metafora (Umberto Eco „Rožės vardas“, Jorge’ės Luiso Borgeso „Babelio biblioteka“). Po kelerių metų patekau į koridoriaus-labirinto tęsinį: pradėjau skaityti Žiežmarių bibliotekoje rastą poeziją ir rugiuose prie bedugnės stiliaus prozą. Labirintai ir poezija – skamba kaip kokia heterotopija. Prieš kelias savaites atvykusi į Žiežmarius norėjau nusifotografuoti prie senojo žaliojo bibliotekos pastato. Vis dar svarbu. Nacionalinėje bibliotekoje pirmą kartą apsilankiau mokslo tikslais. Pagrindinėje šalies bibliotekoje, saugančioje didžiulį publikuotų dokumentų archyvą, galima rasti tai, ko nėra kitur. Be to, šiuolaikinė biblioteka yra ne vien knygų išdavimo vieta. Informacinių technologijų amžiuje atliekama daugybė funkcijų, o gausūs leidinių fondai – dar ne visas turinys, veikiau vieno didžiulio komplekto sudedamoji dalis. Naudojuosi įvairiomis Lietuvos ir užsienio duomenų bazėmis, kurias prenumeruoja M. Mažvydo biblioteka. Turbūt smalsumo laikai nesibaigė – patinka ieškoti ir tada, kai neturiu jokio mokslinio intereso. O radiniai leidžia pasijusti kaip „pdf“, „jpg“ ir panašių deimantų kasyklose. Apskritai virtualūs archyvai yra nuostabus interneto laikų išradimas. Galimybė po juos naršyti gerokai praplečia bibliotekoje įmanomo rasti, įmanomo perskaityti, įmanomo sužinoti ir įmanomo patirti ribas. „Be šio puikaus išradimo neįsivaizduoju savo gyvenimo!“ – pritartų

G. Ambrazaitė prie vaikystės bibliotekos Žiežmariuose, 2019 m. Dominyko Norkūno nuotr.

dauguma studentų. Kalbant apie mokymąsi ir darbą, į M. Mažvydo biblioteką ateinu rašyti, naudojuosi kompiuterizuotomis darbo vietomis. Taigi į technologijų amžių bibliotekos įžengia oriai. Kartu ir bibliotekininkai – nors ir dirbdami nemažai darbų, kurių plika akimi nesimato, kurie, tiesa, laikomi pernelyg „savaime suprantamais“. Tikroji jų vertė gerokai pranoksta kainą. Įtariu, vaikystės G. nusimintų sužinojusi, kad bibliotekininko darbas – toli gražu ne knygų skaitymas. Dar viena perspektyva iškyla iš G., kaip vieno universiteto bibliotekos darbuotojos, gyvenimo epizodo. Patirtis nedidelė, bet brangi, leidusi geriau suprasti vidinę bibliotekos veiklą ir struktūrą, patekti į erdvę, prasidedančią kitapus lankytojų aptarnavimo stalo (ir tebesitęsiančią užkulisiuose). Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai, žengiančiai į antrą šimtmetį, linkėčiau ryžto, darnos, sėkmingo idėjų vystymo ir įgyvendinimo, kantrybės, polėkio, entuziazmo. Taip pat – mažųjų skaitytojų, pamažu susipažįstančių su paslaptingais bibliotekos labirintais, ir smalsių, savarankiškų, sugrįžtančių vyresnių ir vyriausių. Po rekonstrukcijos Nacionalinė biblioteka atrodo solidžiai. Tai – ir erdvė, ir gerai praleistas laikas... Ir keliai, knygomis vedantys atgal ir pirmyn, persipynusiais zigzagais į praeitį ir ateitį. Nes, kaip sakė Frankas Z., yra tiek daug knygų, tiek mažai laiko... Įsimintinų jubiliejinių metų!

Greta Ambrazaitė

ĮVYKIS

PASIŽADĖJIMAI LIETUVAI, SUGULĘ Į KNYGĄ Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, Lietuvos Respublikos Seime surengtame iškilmingame posėdyje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atstovams perduota saugoti knyga „Pasižadėjimas Lietuvai“. 2018-aisiais, Lietuvai švenčiant savo šimtmetį, knyga keliavo po šalies miestus ir rajonus. Joje savo moralinį įsipareigojimą ir palinkėjimą Lietuvai galėjo įrašyti visos Lietuvos žmonės. Ši Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio iniciatyva prasmingai Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja papildė 2018 m. atkurtos valstybės jubiliejaus minėjimo renginius, informacijos išteklių ir paslaugų plėtrai Sandra Leknickienė, priimpaskatino pasirašančiuosius dar kartą pamąstyti, ką kiekvienas esadama garbingą dovaną, pažadėjo, kad Lietuvos žmonės ir mūsų me pasiryžę padaryti dėl Tėvynės ir kaip galime prisidėti ją kurdami šalies svečiai galės susipažinti su knygoje paliktais pasižadėjimais ir stiprindami. Renginiai, skirti valstybės atkūrimo šimtmečiui, pradėti Tėvynei ne tik dabar, bet ir po šimto ir daugiau metų. „Pasižadėjimų dar 2017 m. rugsėjo 20 d., Lietuvos Respublikos Seime minint Lietuknyga“, savo kelionę baigusi iškilmingame Kovo 11-osios posėdyje vių konferencijos, davusios pradžią valstybės atkūrimo idėjai, sukaktį. Seime, netrukus bus viešai eksponuojama šiemet savo šimtmetį Šiame šventiniame minėjime padaryti ir pirmieji įrašai „Pasižadėjimų švenčiančioje Nacionalinėje bibliotekoje. knygoje“, iš čia ji pradėjo savo kelionę. „Lietuva – tarsi knyga, kurią „Tarp knygų“ informacija rašome visi gyvenantys čia“, – tokiais žodžiais Seimo vadovas kvietė visus tapti kito Lietuvos šimtmečio signatarais. Knygoje Prezidentė Dalia Grybauskaitė viena pirmųjų pasižadėjo „dirbti, saugoti, mylėti, tikėti ir pasitikėti“. Skirtingų specialybių, įvairaus amžiaus žmonės iš Lietuvos miestų, miestelių ir gyvenviečių, taip pat įvairios organizacijos, politikai, savivaldos atstovai, įvairių bendruomenių nariai savo nuoširdžiais įrašais ir palinkėjimais kūrė Lietuvos šimtmečio knygą. Iš viso joje yra 752 asmeniniai ir kolektyviniai pasižadėjimai. Vieni rašė ilgus laiškus, kiti apsiribojo vienu sakiniu ar trumpa fraze, pavyzdžiui: „Dar daug ilgų šimtmečių“, „Vienybėje – stiprybė“, „Lietuva – jėga“, „Aš myliu Lietuvą“, „Ir viskas bus gerai“. Treti išreiškė pasididžiavimą laisva valstybe, dar kiti citavo poetų ar Lietuvos himno žodžius. Patys mažiausieji, dar gerai neįvaldę plunksnos, neišvengė klaidų ir jų taisymų. „Pasižadame ieškoti dvasinės atramos ir kūrybinio įkvėpimo mūsų protėvių žygdarbiuose Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis (dešinėje) perduoda „Pasižadėjimų knygą“ ir savo darbais prisidėti prie darnios, vieningos Lietuvos Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atstovams. Iš kairės: Informacinių technologijų valdymo skyriaus vadovas Mantas Janavičius, Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja ateities“, – tokį įrašą paliko gimnazistės iš Panevėžio. informacijos išteklių ir paslaugų plėtrai Sandra Leknickienė. Lietuvos Respublikos Seimo nuotr.

Naujojoje Zelandijoje, 2016 m. R. Kišūnaitės nuotr.

TEMA / LIETUVA IR IBBY

LIETUVA tarptautinėje ŠEIMOJE – DRĄSI IR GIRDIMA Doc. dr. Kęstutis Urba

Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (International Board on Books for Young People, IBBY), įsteigta 1953 m. siekiant populiarinti vaikų ir paauglių literatūrą, jos tyrimus, megzti tarptautinius ryšius, šiandien vienija įvairių pasaulio šalių rašytojus, iliustruotojus, leidėjus, mokslininkus ir kitus vaikų literatūros mėgėjus. Prieš 26-erius metus – 1993-iaisiais prie jos kelių vaikų literatūros ir skaitybos specialistų iniciatyva prisijungė ir neseniai Nepriklausomybę atgavusi Lietuva. IBBY Lietuvos skyrius visus šiuos metus nesėdėjo ir nesėdi sudėjęs rankų. Vykdo projektus, organizuoja renginius, skiria premijas vaikų literatūros kūrėjams ir nominuoja juos tarptautiniams apdovanojimams, leidžia žurnalą „Rubinaitis“, inicijuoja mokslinių bei informacinių leidinių leidybą, vykdo vaikų literatūros informacijos sklaidą. Veiklos sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. O visų metų darbą vainikavo pelnyta galimybė 2019 m. tapti Tarptautinės vaikų knygos dienos, minimos balandžio 2-ąją, rėmėju. 4

Kęstučio Kasparavičiaus Tarptautinei vaikų knygos dienai sukurtas plakatas, neseniai iškeliavęs į mažiausiai aštuoniasdešimt pasaulio šalių, papuošęs tarptautinio žurnalo „Bookbird“ ketvirtą viršelį, yra IBBY Lietuvos skyriaus veiklos puošmena, tarsi vyšnaitė ant torto. Žiūriu į šį plakatą ir kaip į savo 26-erių metų vadovavimo šiam skyriui gražų pabaigos tašką. Ne tik todėl, kad prieš dvejus metus rašiau paraišką ir laimėjome galimybę Lietuvai tapti šios džiugios šventės rėmėja 2019-aisiais, bet ir dėl to, kad plakato idėja galvoje sukirbėjo, formavosi ir brendo nuo 2006 m., kol pagaliau tapo apčiuopiama, matoma sėkme. Pernai, vasaros pabaigoje, Atėnuose vykusiame IBBY kongrese buvo rodoma filmuota medžiaga, kaip vienoje tolimoje šalyje (atrodo, Palestinoje) vaikai varto ir skaito mūsų „broliukų“ latvių prieš metus sukurtą Tarptautinės vaikų knygos dienos plakatą, ir tada širdis džiugiai krūptelėjo: o juk tie vaikai netrukus taip apžiū-

Garsiai sakome, kad esame

IBBY Lietuvos skyriaus stende Vilniaus knygų mugėje, 2019 m. Iš kairės: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktorė Aldona Augustaitienė, buvęs ilgametis šio departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus tyrėjas ir IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkas doc. dr. Kęstutis Urba, Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vadovė ir IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė. R. Kišūnaitės nuotr.

rinės ir garsiausio Lietuvos vaikų knygos dailininko Kęstučio Kasparavičiaus kūrinį!.. Absoliuti dauguma pasaulio vaikų pirmą kartą sužinos, kad egzistuoja tokia šalis Lietuva, gal susidomės ir klausinės, kur ji yra. Beje, kartu su plakatu į IBBY skyrius turinčias šalis buvo išsiųstas ir mūsų parengtas bukletas, kuriame, be kreipimosi teksto keturiomis kalbomis, pateikta ir trumpa informacija apie Lietuvą.

„

Nebeįmanoma suregistruoti, kiek ir kokios knygos atplaukė pas mus IBBY kanalais.

“

Kai galvojame ir kalbame apie IBBY organizacijos ir Lietuvos sąsajas, pirmiausia svarstome, kaip toji organizacija paveikė vaikų literatūros ir knygos meno sklaidą Lietuvoje. Nebeįmanoma suregistruoti, kiek ir kokios knygos atplaukė pas mus IBBY kanalais, bet tikrai kiekviename tarptautiniame renginyje ar susitikime pavykdavo nugirsti (arba perskaityti kokiame nors leidinyje) tai apie vieną, tai apie kitą nuostabią knygą ir įsiūlyti ją tada dar ne tokioms komerciškoms Lietuvos leidykloms. Žinoma, pati ryškiausia, matomiausia IBBY įtekmės Lietuvai apraiška – Tarptautinė vaikų knygos diena, kurią sulietuvinome, subrandinome, pavertėme reikšminga skaitančių vaikų ir kuriančių suaugusiųjų susitikimo akimirka, iškilme. Tačiau kur kas rečiau svarstome ir mąstome kita kryptimi – apie IBBY kaip galimybę garsinti Lietuvos vardą ir išvesti lietuvių rašytojų ir dailininkų darbus į platųjį pasaulį. Žinoma, manipuliuoti labai tiksliais faktais neįmanoma. Kai lietuviška knyga pasirodo kurioje nors užsienio šalyje, visada atsiranda kam prisiimti nuopelnus. O kada, kur, kaip įvyko pirmasis postūmis, pirmą kartą ištartas autoriaus vardas ar knygos pavadinimas, atsekti neberealu. Tačiau kad IBBY Lietuvos skyrius labai nuosekliai skleidė, garsino Lietuvos vardą pasaulyje – tegul ir ne taip triukšmingai, kaip sportininkų komandos, – nėra abejonių. Nors juridiškai IBBY tinklui priklausome nuo 1993 m. sausio 1 d., tačiau jau 1992-ųjų rugsėjį kartu su docente Genovaite Raguotiene man teko dalyvauti 23-iajame IBBY kongrese Berlyne ir... pasakyti, kad esame. Tada apskritai pasauliui mes, lietuviai, buvome įdomūs, visai netrukus po kongreso gavome prašymą parašyti apie Lietuvos vaikų literatūrą Austrijos žurnalui „Tausend und ein Buch“. Straipsnis kartu su gausiomis mūsų dailininkų iliustracijomis buvo perspausdintas ir Hamburgo katalikų akademijos almanache. Šiandien tų pirmųjų publikacijų vaisiai atrodo

Steigiamasis IBBY Lietuvos skyriaus susirinkimas. 1991 m. gruodžio 20 d. Nuotrauka iš VJLD archyvo

IBBY Garbės sąrašo nominantų diplomų teikimo ceremonija Meksike, 2014 m. Iš kairės: IBBY sekretoriato Bazelyje vykdomoji direktorė Liz Page, Garbės sąrašo nominantės Lina Žutautė, Lina Dūdaitė ir Raimonda Jonkutė, IBBY Vykdomojo komiteto narė prancūzė Hasmig Chahinian. R. Kišūnaitės nuotr.

V. Landsbergio „Arklio Dominyko meilę“ ir Selemono Paltanavičiaus „Velniuką ir vieversiuką“. Štai taip ir prasideda knygų kelionės. Būtina atkreipti dėmesį, kad IBBY Lietuvos skyriaus narių kelionės į pasaulinius kongresus, atstovavimas Lietuvai nebūtų įmanomas be valstybės institucijų, ypač Lietuvos kultūros tarybos, paramos. Toji parama galbūt reiškia pasitikėjimą mumis, mūsų veiklos pripažinimą?.. Be Garbės sąrašo, kitas kelias pristatyti pasauliui lietuviškas knygas – Hanso Christiano Anderseno medalis. Ne vienus metus šiai premijai teikėme dailininko Kęstučio Kasparavičiaus kūrybą. O pateikus kandidatūrą, „Boo kbird“ žurnale atsiranda to kūrėjo dosjė, svarbiausių knygų aprašymas. Labai norėtųsi, kad galėtume pristatyti ir kitų Lietuvos rašytojų kūrybą, tačiau tam reikia gausesnių vertimų į užsienio kalbas. Gana maloni naujiena, kad pernai knyga lietuvių kalba – Leonardo da Vincio pasakų ir istorijų rinkinys „Sparnuotosios raidės“ pateko į IBBY komplektuojamą knygų neįgaliems vaikams fondą ir katalogą.

gana kukliai: kai kurios šalys tiesiog išgirdo, kad turime šimtametę vaikų literatūros patirtį, istoriją, kad rašome ir leidžiame knygas lietuvių, o ne rusų kalba. Labai konkreti galimybė atkreipti dėmesį į lietuvių autorių knygas atsirado tada, kai pradėjome teikti kandidatus IBBY Garbės sąrašui (IBBY Honour List). Jame per 25-erius metus atsirado aštuonių lietuvių rašytojų, septynių dailininkų ir devynių vertėjų pavardės. Nevardiju nei konkrečių pavardžių, nei knygų pavadinimų – viskas kruopščiai suregistruota pernai pasirodžiusiame Romos Kišūnaitės leidinyje „IBBY Lietuvos skyriui – ketvirtis amžiaus. 1993–2018“1. Nominuotos knygos IBBY kongresų metu eksponuojamos parodose, vėliau iškeliauja į Tarptautinę jaunimo biblioteką Miunchene, Japoniją ir kitur. Kas suskaičiuos, kiek tūkstančių rankų jas paliečia, pavarto! Koks malonus jausmas kuteno paširdžius, kai Makao (Kinija) vykusiame 30-ajame kongrese slapta stebėjau japonę fotografę, kuri visais rakursais fotografavo ant grindų paguldytą Sigutės Chlebinskaitės iliusKad IBBY Lietuvos skyrius truotą Kazio Jakubėno knygą „Kas kiemely daros“... labai nuosekliai skleidė, garsino Panašus džiugesys buvo apėmęs, kai vienintelės pasaulio šalies – Lietuvos – visos trys (!) IBBY Garbės sąrašo nominantės – Lina Žutautė, Lina Dūdaitė ir Raimonda Lietuvos vardą pasaulyje Jonkutė – 2014 m. Meksiko mieste pakilo į sceną atsiimti diplomų, o septyni milži<...> – nėra abejonių. niškoje ir sausakimšoje salėje likę Lietuvos delegatai visa gerkle skandavo „Lie-tu-va“. Nebuvo įmanoma neišgirsti, kad esame, kad kalbame ir juokiamės savąja, lietuvių, o ne primesta kalba. Smagu, kad Lietuvos delegacijos IBBY kongresuose nuo 2006 metų, nuo Kinijos, ėmė gausėti, o Naujojoje Zelandijoje 2016-aisiais, atrodo, apskritai buvo gausiausia iš visų pasaulio šalių – net vienuolika. Toji gausa, suprantama, reiškia, kad daugiau žmonių skaito pranešimus, kad dažniau taria lietuvių rašytojų vardus ir knygų pavadinimus. Be manęs, pranešimus kongresuose skaitė dr. Asta Gustaitienė, prof. Džiuljeta Maskuliūnienė, dr. Loreta Jakonytė, Inga Mitunevičiūtė, dar keletas ruošė stendinius pranešimus. Prisimenu, kaip Meksikoje 30-ajame pasauliniame IBBY kongrese Makao, Kinijoje, 2006 m. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausioji bibliografė, IBBY Lietuvos skyriaus valdybos sekretorė po pranešimo prie manęs priėjo leidėja Roma Kišūnaitė (kairėje) ir IBBY Garbės sąrašo nominantė Sigutė Ach. R. Kišūnaitės nuotr. iš Turkijos ir paprašė parūpinti Vytauto

„

“

IBBY Lietuvos skyriui – ketvirtis amžiaus. 1993–2018. Sud. Roma Kišūnaitė. Vilnius: IBBY Lietuvos skyrius, 2018, 100 p.: iliustr.

Ryšiai su kaimynais

Pastaruoju metu kai kurios IBBY veiklos skaidosi pagal regionus. Mes, žinoma, priklausome Europos padaliniui, kuris yra gana aktyvus. Nuolat atnaujinamame internetiniame padalinio naujienlaiškyje atsirado galimybė pateikti, pristatyti reikšmingiausių lietuvių autorių darbus. Tačiau istoriškai mums itin svarbi Baltijos regiono bendrystė. Ypatingą vaidmenį atliko 1991 m. pradėtas organizuoti Baltijos šalių vaikų literatūros forumas. 1993-iaisiais jis, itin sėkmingas, vyko ir Lietuvoje, Rašytojų namuose Nidoje, jį padėjo organizuoti Lietuvos rašytojų sąjunga. Forumas buvo rengiamas dar ne IBBY vardu, tačiau šią veiklą jau galima laikyti mūsų skyriaus pradžia. Itin stiprūs ir ilgalaikiai ryšiai tada buvo užsimezgę su Švedija – labiausiai šios šalies ambasadorių dėka. Profesinė draugystė iš dalies tebesitęsia su Lenkijos, Suomijos atstovais. Suomijos vaikų knygos instituto direktorės ir tuometinės šios šalies IBBY skyriaus pirmininkės Riittos Kuivasmäki iniciatyva buvo surengta vaikų knygų paroda „Aplink Baltijos jūrą“ (Around the Baltic Sea), kuri, lydima informacinio bukleto, 1996–1997 m. apkeliavo aštuonias šalis. Baltijos forumo idėjai priblėsus, įsižiebė nauja: 1996 m. Klaipėdoje pradėtas rengti tarptautinis seminaras „Jūra ir vaikų literatūra“, kuriame daugiausia dalyvavo posovietinės erdvės vaikų literatūros atstovai. O ypač stiprūs ryšiai užsimezgė su Latvijos kūrėjais ir vaikų literatūros specialistais. Klaipėdoje vykstantys seminarai tapo bene trečiuoju pagal reikšmę (po Vaikų knygos dienos ir Prano Mašioto skaitymų) IBBY Lietuvos skyriaus renginiu, buvo labai populiarūs ir prasmingi. Šiuose seminaruose vyko mokslinių ir kūrybinių idėjų mainai, skaityti pranešimai išleisti specialiuose leidiniuose arba publikuoti „Rubinaičio“ žurnale. Maloniausia, kad dėl šito bendradarbiavimo Lietuvos vaikai išvydo ne vieną latvių arba estų autorių knygą, atitinkamai tose šalyse, ypač Latvijoje, pasirodė lietuvių rašytojų kūrinių. Per 20 metų įvyko dešimt „Klaipėdos seminarų“ (taip juos vadinome tarpusavyje), šiuo metu į juos žiūrime kaip į pasibaigusį reiškinį, nors... kas žino?

Netikėtos draugystės

Kai kurie lietuvių vaikų literatūros ir knygos meno pristatymai buvo itin egzotiški. 2007 m. buvome pakviesti dalyvauti vaikų literatūros festivalyje Pietų Korėjoje, itin įdomioje vietoje – Bukhano upėje „plūduriuojančioje“ saloje, kuri išmoningų menininkų buvo paversta savita vaikų kultūros, knygų, pramogų sala. Ji netgi pasivadino nepriklausoma Naminaros respublika2. Į šią vietą gausiai plūsta turistai, kurie ten gali išvysti ir ištisą lietuvių rašytojų bei dailininkų knygų lentyną. Tos knygos ten pateko IBBY Lietuvos skyriaus rūpesčiu. Negana to, buvome pakviesti dalyvauti projekte „Taikos istorija“. Organizaciniam komitetui priklausiusieji turėjo galimybę pasiūlyti rašytoją, kuris tokios temos antologijai parašytų apsakymą, o šalies dailininkas jį iliustruotų. Lietuvių rašytojo Gendručio Morkūno apsakymas „Traškančios

Apie Naminarą plačiau žr.: Urba, Kęstutis. Naminara – vaikų literatūros sala. Rubinaitis, 2011, Nr. 4 (60).

Naminaros respublikoje, Pietų Korėjoje, vykstančiame tarptautiniame vaikų knygų festivalyje „Nambook“ Lietuva dalyvauja nuo 2007 m. Organizatorių nuotr.

Naminaros respublikos vadovas Kang Woo Hyon ir Kęstutis Urba. Organizatorių nuotr.

žvaigždės“ buvo pripažintas vienu įdomiausių, jį iliustravo Lina Žutautė. Rinkinys išleistas labai dideliu tiražu ir išplatintas daugelyje pasaulio šalių. Deja, apsakymo autorius šios šventės nebesulaukė, rinkinio pristatyme Naminaros respublikoje, be dailininkės, dalyvavo jo žmona Regina Morkūnienė.

Laisvės ir drąsos pamatas

IBBY Lietuvos skyrius daug sykių buvo tarpininkas arba pagalbininkas kitoms Lietuvos institucijoms, skleidžiančioms mūsų kultūros laimėjimus pasaulyje: Kultūros ministerijai, Lietuvos rašytojų sąjungai, VšĮ „Lietuviškos knygos“, Lietuvos kultūros tarybai. Visų konkrečių įvykių nė nesuskaičiuosi. Baigdamas norėčiau pasvarstyti, kodėl daugelyje IBBY tarptautinių renginių, pirmiausia kongresuose, taip pat įvairiuose susitikimuose, pokalbiuose ir aš pats, ir mano kolegos labai dažnai galėdavome (ir galime) pasijusti laisvi ir drąsūs. Viena ypač džiuginanti aplinkybė, arba tos laisvės pamatas, – esame pakankamai gerai susipažinę su pasauline vaikų literatūra – tiek klasika, tiek šiuolaikine. Kitaip sakant, būdami atvira šalimi, verčiame ir leidžiame įvairių šalių knygas, todėl galime greitai rasti kalbą su daugumos pasaulio tautų atstovais. Kitas ne mažiau džiuginantis dalykas – turime ką parodyti nieko apie Lietuvą negirdėjusiems, kuo pasididžiuoti. Vaikų knygos menas Lietuvoje tikrai aukšto lygio, nenuostabu, kad mūsų dailininkų ir rašytojų darbai žengia į pasaulį vis spartesniu žingsniu. IBBY Lietuvos skyrius visada pasirengęs tuos žingsnius palydėti, palaikyti. Tokia mūsų pagrindinė misija – organizuoti vaikų literatūros ir knygos meno vertybių mainus. Išlydėti ir (arba) pasitikti kiekvieną prasmingą ir vertingą knygą, kuri į gyvenimą lydės jaunąjį skaitytoją, augantį žmogų. 7

Tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGOS PADEDA NESKUBĖTI

Tarptautinė vaikų knygos diena minima jau nuo 1967 metų, kai ją sumanė Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY). Tradiciškai ji vyksta balandžio 2-ąją – danų pasakininko Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną. Šiemetis šventės minėjimas Lietuvai ypatingas – asociacija 2019 metų Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėju išrinko IBBY Lietuvos skyrių. Taigi garbė kurti šventės plakatą ir kreipimąsi į viso pasaulio skaitytojus teko mūsų šaliai. Ši užduotis buvo patikėta garsiausiam Lietuvos knygų iliustruotojui ir rašytojui Kęstučiui Kasparavičiui. „Skubu!.. Neturiu laiko!.. Sudie!..“ – tokių šūksnių turbūt kasdien išgirsi ne tik Lietuvoje, kuri yra pačiame Europos centre, bet ir daug kur kitur pasaulyje. Ne ką rečiau girdėti samprotaujant, kad gyvename informacijos gausos, skubos ir lėkimo amžiuje. Bet štai paimi į rankas knygą ir pasijunti kažkaip kitaip. Knygos, matyt, turi nuostabią savybę – jos padeda neskubėti. Atsivertęs knygą ir pasinėręs į ramią jos gelmę, jau nebesibaimini, kad pašėlusiu greičiu viskas pralėks pro šalį taip nieko ir nepamačius. Imi tikėti, kad nebereikės it akis išdegus pulti prie abejotinos svarbos darbų. Knygoje viskas vyksta tyliai, tvarkingai ir iš eilės. Gal taip yra todėl, kad jos puslapiai sužymėti skaičiukais ir ramiai, švelniai migdomai šnara verčiami lapai? Knygoje praeities įvykiai ramiai susitinka su įvykiais, kurie dar tik nutiks. Knygos pasaulis labai atviras, tikrovė jame draugiškai pasitinka išmonę, fantaziją. Ir kartais nebesupranti, kur – knygoje ar gyvenime – pastebėjai, kaip gražiai nuo sniegino stogo kapsi tirpstantys lašai ir kaip žaviai apsamanojusi kaimyno tvora. Ar iš knygos, ar tikrovėje patyrei, kad šermukšnio uogos ne tik gražios, bet ir karčios? Ar knygos pasaulyje, ar iš tikrųjų gulėjai 8

Plakato autorius Kęstutis Kasparavičius, dizainerė Deimantė Rybakovienė

vasarą ant žolės, paskui sėdėjai ir sukryžiavęs kojas stebėjai danguje plaukiančius debesis? Knygos padeda neskubėti, knygos moko pastebėti, knygos kviečia, netgi verčia pasėdėti. Juk dažniausiai jas skaitome sėdomis, pasidėję ant stalo arba ant kelių, tiesa? O ar neišgyvenote dar vieno stebuklo – kad kai skaitote knygą, knyga skaito jus? Taip taip, ir knygos moka skaityti. Jos skaito jūsų kaktą, antakius, čia pakylančius, čia nusvyrančius lūpų kampučius, bet labiausiai, žinoma, akis. O per akis jos įžvelgia... Na, juk patys žinote ką! Neabejoju, kad knygoms ant jūsų kelių be galo įdomu. Juk skaitantis žmogus – tiek vaikas, tiek suaugėlis – jau savaime kur kas įdomesnis už tą, kuris bodisi paimti į rankas knygą, kuris, amžinai skubėdamas, neturi kada prisėsti ir nespėja daug ko pastebėti. Tarptautinę vaikų knygos dieną palinkėkime vieni kitiems įdomių knygų. Bet taip pat – kad ir patys būtume knygoms įdomūs!

Kęstutis Kasparavičius

ŠIANDIEN AKTUALU

VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ SOCIALINIS POVEIKIS: KAIP APIE JĮ KALBĖTI? Žydrė Vėtienė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Nors pasaulyje viešųjų bibliotekų socialinis poveikis yra įrodytas įvairiais tyrimais, Lietuvos valdžios struktūrose bibliotekos vis dar nėra laikomos patikimais subjektais, galinčiais pateisinti socialinius bendruomenės lūkesčius. Be to, viešųjų bibliotekų teikiama nauda kelia abejonių ir jas finansuojančioms institucijoms, ir plačiajai visuomenei. Todėl bibliotekos susiduria su būtinybe atskleisti savo teikiamų paslaugų vertę. Tinkama viešųjų bibliotekų socialinio poveikio komunikacija ne tik padėtų išryškinti atliekamų funkcijų svarbą, bet ir sudarytų sąlygas visuomenėje įtvirtinti jų, kaip aktyvių ir reikšmingų socialinio lauko dalyvių, įvaizdį. Socialinis poveikis ir jo matavimas

Terminas „socialinis poveikis“ bibliotekų kontekste pradėtas vartoti siekiant suprasti ir apibūdinti pakitusį viešųjų bibliotekų vaidmenį, o mėginimų jį apibrėžti būta įvairių. 2014 m. išleistame standarte ISO 16439 „Informacija ir dokumentavimas. Bibliotekų poveikio vertinimo metodai ir procedūros“ jis įvardijamas kaip „poveikis, kurį bibliotekos egzistavimas ir jos teikiamos paslaugos turi vietos bendruomenės nariams ar apskritai visuomenei“1. Be to, akcentuojama, kad socialinis poveikis nepasireiškia iš karto ir paprastai išaiškėja tik po ilgesnio laikotarpio. ISO standarte nurodomos tokios pagrindinės bibliotekų socialinio poveikio sritys: • socialinis gyvenimas: socialinės įtraukties ir socialinės sanglaudos skatinimas; • informacijos teikimas ir švietimas: nemokami informacijos šaltiniai ir prieiga prie interneto, švietimo ir mokymosi visą gyvenimą galimybės; • vietos kultūra ir identitetas: parodos ir renginiai, informacija apie vietos bendruomenę, susibūrimų vieta; • kultūrinė įvairovė: kultūrinės įvairovės skatinimas; • bendruomenės vystymasis: tobulėjimą skatinančios bendruomenės iniciatyvos ir programos; • asmeninė gerovė: saugi ir patogi vieta skaityti, mokytis, susitikti, dalyvauti renginiuose; • kultūros paveldas: dokumentinio kultūros paveldo išsaugojimas ateinančioms kartoms. 16

Atlikti moksliniai tyrimai atskleidė, kad iš visų bibliotekų būtent viešosios daro didžiausią socialinį poveikį2. Tačiau kaip jį galima įrodyti? Bibliotekų socialinio poveikio vertinimas yra suprantamas kaip jį patvirtinančių duomenų rinkimo procesas, siekiant nustatyti individų, institucijų ir (arba) visuomenės patirtą naudą ar pokyčius, kuriuos lėmė naudojimasis bibliotekos paslaugomis ar produktais 3. Maždaug nuo 2000-ųjų, kai bibliotekų poveikio išryškinimas tapo itin svarbus siekiant įrodyti savo reikalingumą ir pateisinti gaunamą finansavimą, mokslininkai pasiūlė daug įvairių poveikio matavimo būdų – skirtingiems bibliotekų veiklos aspektams matuoti jau 2005 m. buvo suskaičiuoti 22 dažniausiai naudojami modeliai4. Dalis jų buvo adaptuoti ir panaudoti kuriant ISO 16439 standartą. Klasifikuodami metodus, standarto rengėjai rėmėsi 2002 m. Davido Streatfieldo vartotais terminais: pastebėti įrodymai (angl. observed evidence) ir paprašyti įrodymai (angl. solicited evidence). Kadangi bibliotekų poveikis daugeliu atvejų negali būti užfiksuotas tiesiogiai, jo įrodymus galima rinkti šiais būdais: 1) darant išvadas pagal: • pasiekimų duomenis (pvz., lankymasis renginiuose, naudojimasis paslaugomis ir pan.); • bibliotekos veiklos rodiklius; • vartotojų pasitenkinimo lygį;

2) prašant (klausimynuose, interviu, tikslinių grupių diskusijose ar kitaip renkant vartotojų nuomonę ir kitą informaciją); 3) stebint (naudojant struktūruotą stebėjimą, neoficialų stebėjimą, bandymus). Atliekant tyrimus, gali būti naudojami tiek kiekybinius, tiek kokybinius parametrus matuojantys metodai, o geriausią rezultatą pasiekti padeda kelių metodų kombinacijos. Kiekybinius parametrus matuojančiais metodais siekiama atskleisti vartotojų elgesio ar kompetencijų pokyčius arba nustatyti koreliaciją tarp naudojimosi biblioteka ir individo akademinės ar profesinės sėkmės, o kokybinius parametrus matuojančiais metodais siekiama nustatyti vartotojų patirtį ir nuomonę apie bibliotekas. Vis dėlto esama ir nemažai sunkumų bei iššūkių, su kuriais susiduria viešosios bibliotekos, siekdamos išmatuoti savo socialinį poveikį. Pirmiausia šis poveikis išryškėja tik ilgalaikėje perspektyvoje ir yra sunkiai apčiuopiamas, todėl sunku jį identifikuoti bei pamatuoti. Be to, ne taip paprasta atskirti bibliotekos daromą poveikį nuo kitų veiksnių įtakos. Vygaudo Juozaičio nuotr.

„

Iš visų bibliotekų būtent viešosios daro didžiausią socialinį poveikį.

“

Kitas poveikio matavimo sunkumas susijęs su subjektyvumu. Dauguma duomenų apie socialinį bibliotekų poveikį surenkama naudojant kokybinius tyrimų metodus, todėl gauti duomenys būna subjektyvūs ir atspindi vartotojų suvokiamą vertę. Jie gali atrodyti nepakankamai patikimi, kad būtų pristatyti valdžios atstovams ir visuomenei. O pats didžiausias iššūkis, kylantis siekiant išmatuoti bibliotekų socialinį poveikį, yra susijęs su bibliotekos darbuotojų kompetencijų atlikti kokybinius tyrimus stoka ir paties proceso kompleksiškumu.

Bibliotekų atstovavimas

Kalbėdami apie viešųjų bibliotekų socialinį poveikį, mokslininkai pabrėžia, kad aiški socialinės vertės komunikacija reikiamiems žmonėms – visuomenei ir finansuotojams – yra ne mažiau svarbi nei pats poveikio matavimas. Tokia komunikacija yra neatskiriama atstovavimo (angl. advocacy) dalis. Viešosios bibliotekos gali inicijuoti atstovavimą, kad užsitikrintų nuolatinę paramą ir finansavimą, skatintų teigiamą viešosios politikos aplinką, leidžiančią joms tenkinti besikeičiančius vartotojų poreikius5. Toks atstovavimas gali apimti bendruomenės informavimą, reklamą, ryšius su visuomene, viešus renginius, susitikimus su sprendimų priėmėjais ir pan. Dauguma šių veiksmų paprastai įgyvendinama vietos lygmeniu, nes būtent ten priimami su viešųjų bibliotekų finansavimu susiję sprendimai6. Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių efektyvų bibliotekų atstovavimą, yra rėmimasis įrodymais, kaip bibliotekos paslaugos ir įgyvendinamos programos pakeitė žmonių gyvenimus. Todėl ypač svarbu, kad būtų renkami ir viešinami tinkami duomenys apie socialinį bibliotekų poveikį.

Siekiant sėkmingo bibliotekų atstovavimo, pirmiausia siūloma remtis tyrimais nustatytais kiekybiniais ir kokybiniais veiklos rodikliais, išskirti pagrindinius akcentus bei pasitelkti tinkamas komunikacijos priemones: patrauklią vaizdinę medžiagą, žemėlapius, sėkmės istorijas ir pan.7 Vadovaudamosi tokiomis rekomendacijomis, įvairios nacionalinės ir tarptautinės bibliotekų organizacijos pastaraisiais metais įgyvendino nemažai įvairių bibliotekų atstovavimo kampanijų (gerosios praktikos pavyzdžių ieškokite kitame „Tarp knygų“ numeryje). Pasaulinė praktika rodo, kad sėkmingas atstovavimas bibliotekoms, remiantis socialinio poveikio įrodymais, neįmanomas be aktyvaus dalyvavimo politiniuose procesuose. Pirmiausia bibliotekų vadovai turi išmanyti politinę aplinką, t. y. kokiais formaliais ir neformaliais būdais dirba valdžios atstovai, taip pat žinoti vietos bendruomenei svarbias sritis, į kurias yra didžiausia galimybė naudingai įsitraukti bibliotekoms 8. Be to, siekiant pagrįsti savo naudingumą visuomenei, būtina atsižvelgti į šalies ar vietos valdžios prioritetus ir parodyti, kaip viešosios bibliotekos prisideda juos įgyvendinant9. Pavyzdžiui, programoje „Pasaulio bibliotekos“ dalyvavusios institucijos aktyviai bendradarbiavo su steigėjais, rengdamos bibliotekų veiklos programas, kurios tenkintų bendruomenės poreikius ir kartu atsižvelgtų į šalies ar vietos valdžios prioritetus, tokius kaip gyventojų užimtumas ar skaitmeninės atskirties mažinimas. Tam tikslui buvo renkami įrodymai iš pirminių (apklausų, atvejų tyrimų) ir antrinių, tokių kaip vyriausybės ataskaitos ir statistiniai duomenys, šaltinių. Itin svarbus veiksnys, siekiant sėkmingo atstovavimo bibliotekoms, yra santykių su valdžios atstovais kūrimas ir palaikymas. Tyrimai atskleidė, kad bibliotekų lankytojai, kaip grupė, praktiškai neturi jokios įtakos formuojant biudžetą vietos lygmeniu, o dažnesnis naudojimasis bibliotekų paslaugomis tiesiogiai nėra siejamas su didesniu finansavimu10. Todėl, siekiant užtikrinti viešųjų bibliotekų veiklos tvarumą, būtinas glaudus bendradarbiavimas su bibliotekų steigėjais. Netgi siūloma atstovaujant bibliotekoms remtis psichologijos ir rinkodaros profesoriaus Roberto B. Cialdinio įtakos sistema, kurią sudaro šešios taktikos, galinčios padėti užmegzti palankius santykius su valdžios atstovais ir gauti jų palaikymą11. Kalbant apie bibliotekų atstovavimą siekiant formuoti teigiamą visuomenės požiūrį ir supratimą, labai svarbią misiją atlieka bibliotekų darbuotojai. Dalydamiesi lankytojų sėkmės istorijomis, jie gali sėkmingai propaguoti bibliotekos paslaugas ir užsitarnauti didesnį bendruomenės palaikymą12. Taip pat rekomenduojama užmegzti ir palaikyti draugiškus santykius su nuomonės lyderiais, kurių įtaka itin sustiprėjo įsigalėjus socialiniams tinklams. 17

Įrodymai ar istorijos?

Jau tris dešimtmečius bibliotekos, siekdamos tobulėti, kad galėtų kuo geriau tenkinti aptarnaujamų bendruomenių poreikius ir kartu įrodyti savo kuriamą vertę, pasitelkia įrodymais grįstą praktiką (angl. evidence-based practice, EBP), sėkmingai perimtą iš medicinos sektoriaus. Šiuo metodu itin susidomėta plečiantis ir kintant bibliotekų veiklai. Kadangi bibliotekų ir informacinių paslaugų sektoriui imti kelti lūkesčiai efektyviai išnaudoti žmogiškuosius ir finansinius išteklius, o atskaitomybė steigėjams tapo griežtesnė, bibliotekų vadovai susidūrė su būtinybe užtikrinti aktualias ir ekonomiškai naudingas paslaugas. Todėl prireikė ne tik pateisinti teikiamas paslaugas, bet ir pamatuoti jų efektyvumą bei nustatyti aptarnaujamai bendruomenei kuriamą vertę13. Įrodymais grįsta bibliotekininkystė skatina plataus masto taikomuosius mokslinius tyrimus, kad, remiantis gautais rezultatais, būtų galima priimti pagrįstus sprendimus14. Šie tyrimai informacijos specialistų praktikoje labai vertingi dėl kelių priežasčių, viena jų – atskaitomybės reikalavimų tenkinimas. Moksliniai tyrimai pateikia duomenų, pagrindžiančių gaunamą finansavimą arba įrodančių didesnio finansavimo reikalingumą, ir gali padėti formuojant bibliotekoms palankią politiką. Įrodymais grįsta praktika taip pat buvo remiamasi kuriant Viešųjų bibliotekų bendradarbiavimo, siekiant darnaus vystymosi tikslų, modelį (angl. Model for Evaluating Public Libraries Contribution to SDGs)15.

Siekiant įrodyti, kaip viešosios bibliotekos prisideda prie darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo, rekomenduojama taikyti poveikio matavimo metodus, kurie turi būti susieti su darnaus vystymosi tikslais ir uždaviniais. Bibliotekų indėlis šiame kontekste yra pagrindinis veiksnys, tačiau modelio kūrėjai atkreipia dėmesį, kad, siekiant darnaus vystymosi tikslų, negalima atmesti ir pašalinių veiksnių įtakos. Šiame modelyje ne tik labai aiškiai parodomi viešųjų bibliotekų veiklos, jų poveikio matavimo ir atstovavimo ryšiai, bet taip pat yra atsižvelgiama į poveikio vertinimui svarbų veiksnį – tinkamų kompetencijų reikalingumą. Šis klausimas itin aktualus kalbant apie viešųjų bibliotekų gebėjimą nustatyti savo socialinį poveikį ir jį viešinti. Kaip neatskiriama įrodymais grįstos bibliotekų praktikos dalis yra įvardijama komunikacija. Jungtinės Karalystės profesorius Peteris Brophy’is mano, kad moderniai visuomenei nebepakanka faktų (visuotinai priimtų žinių apie pasaulį) perdavimo, ji mokosi remdamasi skirtingais požiūriais į pasaulį ir prasmingai pritaikydama naują informaciją prie jau turimų žinių. Todėl pasikeitęs požiūris į įrodymų prigimtį ir didesnis dėmesys tam, kaip šie įrodymai gali būti efektyviai perduodami komunikuojant, lėmė susidomėjimą pasakojimų naudojimu organizacijose16. P. Brophy’is pirmasis atkreipė dėmesį, kad bibliotekininkystėje kur kas svarbiau sužinoti ir papasakoti apie kitų patirtį nei vadovautis sausa statistika ir veiklos rezultatais. Jis rekomenduoja labai rimtai atsižvelgti į lankytojų sėkmės istorijas ir surasti būdų, kaip sistemingai jas fiksuoti, nes tai yra svarbi bibliotekų poveikio įrodymų dalis. Jis istorijų

Suinteresuotieji

ATSTOVAVIMAS

DARNAUS VYSTYMOSI TIKSLAI

NACIONALINĖS strategijos, planai ir veiklos kryptys Viešųjų bibliotekų veikla

Kaip viešosios bibliotekos gali rinkti įrodymus ir įvertinti savo indėlį siekiant darnaus vystymosi tikslų

Suderinimas su darnaus vystymosi tikslais ir nacionaliniais prioritetais

Pokyčio dimensija

Įrodymų rinkimas: Numanomų Paprašytų Pastebėtų Indikatoriai

Kiti duomenys

Įrodymai, kaip viešosios bibliotekos prisideda prie darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo 18

Poveikio vertinimo kompetencijos

POVEIKIO vertinimo būdai ir metodai

pasakojimą (angl. storytelling) siūlo naudoti kartu su kitais mokslinių tyrimų metodais, ypatingą dėmesį atkreipiant į tai, kas pasakojimus daro paveikius ir kaip juos reikėtų pasirinkti bei pristatyti skirtingoms auditorijoms. Profesoriaus manymu, tinkamai parengtos sėkmės istorijos yra puiki bibliotekų atstovavimo priemonė, ypač tais atvejais, kai reikia pagrįsti jų indėlį mažinant socialinę atskirtį ir ugdant informacinę visuomenę17.

„

Siekiant pagrįsti savo naudingumą visuomenei, būtina atsižvelgti į šalies ar vietos valdžios prioritetus ir parodyti, kaip viešosios bibliotekos prisideda juos įgyvendinant.

“

Šias įžvalgas daugiau kaip po dešimtmečio patvirtino Naujosios Zelandijos mokslininkų atliktas tyrimas18. Nustatyta, kad bibliotekų vadovai ieško būdų, kaip priimtiniausia forma informuoti suinteresuotąsias šalis apie bibliotekų kuriamą vertę, o vartotojų atsiliepimai yra itin paveikūs. Tyrimas taip pat atskleidė, kad komunikuojant kokybiniai bibliotekų veiklos rodikliai neturi ryškesnio teigiamo poveikio, o tradicinė statistika apskritai rodo mažėjantį naudojimąsi bibliotekų paslaugomis. Ir nors kai kurios bibliotekos reguliariai renka kokybinius duomenis organizuodamos anketines vartotojų apklausas (paprastai tai būna trumpi pasakojimai, kaip bibliotekos padėjo lankytojams išspręsti įvairias problemas), dažniausiai jie lieka nežinomi tretiesiems asmenims. Todėl tyrėjai daro išvadą, kad lankytojų sėkmės istorijos yra potencialiai galinga priemonė bendraujant su suinteresuotosiomis šalimis, nes pasakojimus lengva suprasti ir kartu jie patikimai atskleidžia bibliotekų kuriamą vertę. Nors tokiais pasakojimais įvardijamą bibliotekų naudą sunku pamatuoti, jie kur kas įtikimiau gali parodyti situaciją nei daugybė faktų ar grafikų. Dėl to nestebina Velso vyriausybės reikalavimas į bibliotekų veiklos ataskaitą įtraukti pasakojimus, kurie parodytų, kaip bibliotekos prisideda prie vietos valdžios institucijų darbotvarkių ir platesnių vyriausybės prioritetų bei strateginių tikslų įgyvendinimo. Tai suteikia bibliotekoms galimybę atskleisti savo platesnį socialinį poveikį, atitinkantį valdžios prioritetus vietos, regioniniu ar nacionaliniu lygmenimis: sveikatai ir gerovei puoselėti, skaitmeninei įtraukčiai ir informaciniam raštingumui didinti, tradiciniam raštingumui skatinti ir kt.

Vietoj išvadų Akivaizdu, kad socialinio poveikio tyrimų duomenys yra labai naudingi komunikuojant apie bibliotekų kuriamą vertę ir pirmiausia atstovaujant joms valdžios institucijose tiek vietos, tiek nacionaliniu lygmenimis. Vis dėlto moksliniai tyrimai, kuriais yra paremta įrodymais grįsta bibliotekininkystės praktika, nėra pakankami siekiant atskleisti tikrąją viešųjų bibliotekų kuriamą vertę. Pirmiausia todėl, kad dėl poveikio tyrimų kompleksiškumo jie yra atliekami retai, be to, gauti duomenys gali būti sunkiai suvokiami nežinant platesnio konteksto. Todėl komunikuojant apie viešųjų bibliotekų socialinį poveikį kartu rekomenduojama remtis ir lankytojų pasakojimais apie tai, kaip bibliotekos pagerino jų gyvenimo sąlygas.

Literatūra 1 LST ISO 16439:2016: Informacija ir dokumentavimas. Bibliotekų poveikio vertinimo metodai ir procedūros (tapatus ISO 16439:2014). 2016, 82 p. 2 Calvert, Philip; Goulding, Anne. Narratives and Stories that Capture the Library’s Worth: A Qualitative Approach to Measuring Value and Impact in New Zealand’s Libraries. Performance Measurement and Metrics [interaktyvus]. 2015, vol. 16 (3), p. 276–288 [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 29 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1108/PMM-05-2015-0016. 3 Pinto, Leonor G.; Ochôa, Paula. Public Libraries’ Contribution to Sustainable Development Goals: Gathering Evidences and Evaluating Practices [interaktyvus]. International Federation of Library Associations and Institutions (IFLA), 2017, 10 p. [žiūrėta 2018 m. spalio 18 d.]. Prieiga per internetą: http://library. ifla.org/1946/1/190-pinto-en.pdf. 4 Wood, Claudia; Leighton, Daniel. Measuring Social Value the Gap between Policy and Practice [interaktyvus]. 2010, 102 p. ISBN 978-1-906693-48-0. [žiūrėta 2018 m. spalio 6 d.]. Prieiga per internetą: https://www.demos.co.uk/ files/Measuring_social_value_-_web.pdf?1278410043. 5 Sawaya, Janet; Maswabi, Tshepo; Taolo, Resego; Andrade, Pablo; Grez, Máximo Moreno; Pacheco, Pilar; Paberza, Kristine; Vigante, Sandra; Kurutyte, Agniete; Rutkauskiene, Ugne; Jeżowska, Jolanta; Kochanowicz Maciej. Advocacy and Evidence for Sustainable Public Computer Access: Experiences from the Global Libraries Initiative. Library Review [interaktyvus]. 2011, vol. 60, issue 6, p. 448–472 [žiūrėta 2018 m. gegužės 16 d.]. Prieiga per internetą: https:// doi.org/10.1108/00242531111147189. 6 Cottrill, Julia; Letelier, Fernando; Blanco, Pablo A.; García, Henry; Chiranov, Marcel; Tkachuk, Yuliya; Liubyva, Tetiana; Crocker, Rachel; Vanderwerff, Matthew; Cistoviene, Giedre; Krauls Ward, Ineta; Stratilatovas, Eugenijus; Mount, Dan; Kurutyte, Agniete; Triyono. From Impact to Advocacy: Working Together Toward Public Library Sustainability. Performance Measurement and Metrics [interaktyvus]. 2015, vol. 16 (2), p. 159–176 [žiūrėta 2018 m. spalio 21 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1108/PMM-04-2015-0008. 7 Abram, Stephen. Communicating Value and Impact through Advocacy: Dealing with the Scalability Issue in the Province of Ontario. Public Library Quarterly [interaktyvus]. 2017, vol. 36 (2), p. 96–122 [žiūrėta 2018 m. spalio 17 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1080/01616846.2017.13121 92. 8 Mcclure, Charles R.; Feldman, Sari; Ryan, Joe. Politics and Advocacy: The Role of Networking in Selling the Library to Your Community. Public Library Quarterly [interaktyvus]. 2006, vol. 25 (1-2), p. 137–154 [žiūrėta 2018 m. spalio 18 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1300/J118v25n01_10. 9 Streatfield, David; Markless, Sharon. Impact Evaluation, Advocacy and Ethical Research: Some Issues for National Strategy Development? [interaktyvus]. International Federation of Library Associations and Institutions (IFLA), 2010, 12 p. [žiūrėta 2018 m. spalio 6 d.]. Prieiga per internetą: https://www.ifla.org/ past-wlic/2010/97-markless-en.pdf. 10 Stenstrom, Cheryl; Haycock, Ken. Public Library Advocacy: An Evidence-Based Perspective on Sustainable Funding. Public Libraries Online [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2018 m. lapkričio 6 d.]. Prieiga per internetą: http://publiclibrariesonline.org/2015/09/ public-library-advocacy-an-evidence-basedperspective-on-sustainable-funding/. 11 Cialdini, Robert B. Įtakos galia: kaip pasiekti savo tikslus. Vilnius: Alma litera, 2016, 344 p. ISBN 978-609-01-2236-5. 12 Imhoff, Kathleen R. T. Creating Advocates for Public Libraries. Public Library Quarterly [interaktyvus]. 2006, vol. 25 (1-2), p. 155–170 [žiūrėta 2018 m. spalio 18 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1300/J118v25n01_11. 13 Partridge, Helen; Hallam, Gillian. Evidence-Based Practise and Information Literacy. Exploring Methods in Information Literacy Research [interaktyvus]. 2007, 214 p. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 2 d.]. Prieiga per internetą: https://books. google.lt/books?hl=lt&lr=&id= XbikAgAAQBAJ&oi=fnd&pg=PA149&dq=lib raries+and+%22narrative+based+practice%22&ots=CJn5LLdGAG&sig=vOS -Md7HYrDnMzX5MYayDbbYvlU&redir_esc=y#v= onepage&q=libraries%20 and%20%22narrative%20based%20practice%22&f=false. 14 Eldredge, Jonathan D. Evidence-Based Librarianship: the EBL Process. Library Hi Tech [interaktyvus]. 2006, vol. 24 (3), p. 341–354 [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 30 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1108/07378830610692118. 15 Pinto, Leonor G.; Ochôa, Paula. Public Libraries’ Contribution to Sustainable Development Goals: Gathering Evidences and Evaluating Practices [interaktyvus]. International Federation of Library Associations and Institutions (IFLA), 2017, 10 p. [žiūrėta 2018 m. spalio 18 d.]. Prieiga per internetą: http://library. ifla.org/1946/1/190-pinto-en.pdf. 16 Brophy, Peter. Narrative-Based Practice. Evidence Based Library and Information Practice [interaktyvus]. 2007, vol. 2 (1), p. 149–158 [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 27 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.18438/B8S591. 17 Brophy, Peter. Narrative-Based Librarianship. The Area of Information and Social Communication: Festschrift for Professor Wanda Pindlova. Studies in Library and Information Science [interaktyvus]. 2004, vol. 10, p. 188–195 [žiūrėta 2018 m. spalio 27 d.]. Prieiga per internetą: https://e-space.mmu. ac.uk/1506/. 18 Calvert, Philip; Goulding, Anne. Narratives and Stories that Capture the Library’s Worth: A Qualitative Approach to Measuring Value and Impact in New Zealand’s Libraries. Performance Measurement and Metrics [interaktyvus]. 2015, vol. 16 (3), p. 276–288 [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 29 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1108/PMM-05-2015-0016.

BIBLIOTEKŲ TURTAI

À la française: prancūziškoji XIX a. pradžioje Prancūzijos visuomenės vidurinioji klasė rinkdavosi skaityti spaudos į kavines ir klubus: kavinėse – nemokamai, o klubuose už tam tikrą mokestį. (Iš: „Bégué, Simon. La France et les Français autrefois.“ Paris, 1976, p. 83.)

kasdienybės estetika Lietuvoje

Dalia Tarailienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyrius

Už mums labai įprasto ir gerai žinomo objekto – knygos slepiasi sudėtingas jos raidos kelias, prasidėjęs ir išsirutuliojęs nuo molinės lentelės iki skaitmeninės knygos, nuo ritinio iki kodekso (dabartinės knygos formos), nuo unikalaus ir vienetinio egzemplioriaus iki tūkstantinių tiražų. Už kiekvieno leidinio – savita atsiradimo istorija, ypatingas autorius, siužetas, herojai, kalba, pagaliau – pateikimo forma. XV a. II pus. ir XVI a. Vakarų Europos knygų leidyboje vyravo lotynų kalba, kuri buvo bendra mokslo, literatūros, religijos kalba, ir tik prasidėjus Reformacijai daugiau veikalų buvo leidžiama nacionalinėmis kalbomis1. Šios nedidelės apžvalgos objektas yra frankofonija, kuri apima ne tik prancūzų kalbą, bet ir literatūrą, kultūrą bei jų sklaidą. Keičiantis epochoms, prancūzų kalba patyrė ir nuosmukių, ir pakilimų, tačiau ji kaip boa sugebėjo viską puikiai suvirškinti2, ta nuostabia kalba buvo parašyta ir į ją išversta daug įvairios tematikos ir žanro kūrinių. Su kuo pirmiausia asocijuojasi Prancūzija? Vieniems su elegancija, menu, literatūra, filosofija, kitiems su mada ar nepakartojamais kulinarijos šedevrais. 22

Norėdami paminėti visame pasaulyje švenčiamą Tarptautinę prancūzų kalbos (frankofonijos) dieną, kovo 20-ąją, apžvelgsime keletą XVIII–XIX a. leidinių prancūzų kalba, saugomų Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose. Šių knygų autoriai nėra taip plačiai žinomi ir išanalizuoti kaip Montesquieu, Voltaire’as, Jeanas-Jacques’as Rousseau, Georges’as de Buffonas, André Chénier ar Victoras Hugo, tačiau jie yra sudedamoji ir neatskiriama Prancūzijos kultūros istorijos dalis. XVIII a. vadinamas Apšvietos amžiumi. Būtent šioje epochoje išryškėjo švietimo įtaka ne tik literatūrai, bet ir politiniam, visuomeniniam, kultūros ir meno gyvenimui. Šis sąjūdis buvo nukreiptas prieš feodalinę santvarką ir jos institucijas. Stipriausiai jis pasireiškė Prancūzijoje. Apšvietos epochos šviesuoliai siekė pagerinti žmonijos lemtį, kovodami su įvairiomis neteisybės ir priespaudos formomis, priešindamiesi fanatizmui ir prietarams. Tuo metu Prancūzijos prestižas ir įtaka buvo ypač didelė – prancūziškai kalbėjo didžioji dalis Europos aukštuomenės. XVIII a. knygos plito labai greitai. Didesnės apimties leidiniai – enciklopedijos, žodynai – buvo mažiau populiarūs, tačiau ne dėl turinio, o dėl kainos. Moksliniai ir įvairūs periodiniai leidiniai tapo svarbiu žinių šaltiniu, praturtino intelektualinį to meto gyvenimą. To meto Lietuvos dvarai garsėjo turtingomis bibliotekomis, kuriose nemažą dalį leidinių sudarė knygos prancūzų kalba – ne vien dėl noblesse oblige (aukšta kilmė įpareigoja), bet ir dėl pažinimo siekio. Dalis tos epochos turtų įvairių karinių ir politinių suiručių metu pateko į Nacionalinę biblioteką.

Žinios ir kelionės

Jau nuo XVII a. buvo žinoma, kad žodynai, gramatikos ir enciklopedijos buvo oficialūs prancūzų kalbos atstovai. Juose buvo ginamos ir plėtojamos naujos idėjos3. Prie tokių priskirtina ir „Encyclopédie ou dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des métiers“, kurios leidimo iniciatorius buvo spaustuvininkas ir redaktorius Аndré le Bretonas (1708–1779). Enciklopedijos organizaciniai reikalai buvo patikėti švietimo filosofijos šalininkui, rašytojui Denis’ui Diderot (1713–1784), kuris ėjo atsakingojo redaktoriaus pareigas, enciklopedijai parašė daugumą tiksliųjų mokslų straipsnių. 1750 m. išleistame prospekte buvo paskelbta enciklopedijos prenumerata, kurios kaina siekė 280 livrų. Tuo metu tai buvo gana didelė suma ir tik turtingieji buržua bei kilmingieji galėjo sau leisti įsigyti tokį leidinį. 1751 m. Paryžiuje buvo išspausdintas pirmasis enciklopedijos tomas. Enciklopedijos leidyba užtruko 20 metų, nes, pasirodžius pirmiesiems dviem tomams, jos publikavimas buvo uždraustas. Tik dėl D. Diderot atkaklumo ir ministro M. de Malesherbes’o tarpininkavimo jos leidyba buvo atnaujinta4. Enciklopedijos bendradarbio, matematiko d’Alembert’o įžanginis žodis „Discour préliminaire“ tapo literatūriniuose sluoksniuose žinomu manifestu: kovoti su prietarais, skirti pirmenybę protui, suteikti žmonėms pagrindinių mokslo žinių5. Šis leidinys – didžiausia duoklė Prancūzijos Apšvietos epochos kultūros istorijai. XVIII a. vis populiaresni darosi dienoraščiai, kelionių aprašymai. Iš jų verta paminėti olandų dailininko, rašytojo Corneille’o le Bruno (1652–1727?) veikalą

„L’encyclopédie...“ bendraautorių portretai. („Histoire de la langue et de la littérature française“, t. 6)

„Pasivaikščiokime po šį žavingą mažą kambarėlį, kur kiekviename žingsnyje matau tave.“ Louiso-François-Marie Bellino de La Liborlière knygos „Voyage dans le boudoire de Pauline“ frontispisas, 1800 m.

„Voyages de Corneille le Brun par la Moscovie, en Perse, et aux Indes Orientales“. Tai antroji autoriaus kelionių knyga, parengta po ilgos jo išvykos į Maskvą, Persiją ir Rytų Indiją 1701–1708 m. Knyga olandų kalba buvo išspausdinta 1711 m., o šio kūrinio leidimas prancūzų kalba pasirodė 1718-aisiais. Tai išsamus ir nepagražintas pasakojimas apie aplankytas šalis, jų gyventojus, architektūrą, fauną ir florą, iliustruotas daugiau nei 320 graviūrų. Nicolaas Witsensas – turtingas kelionių entuziastas iš Amsterdamo – buvo sužavėtas C. le Bruno užsidegimu tiek kelionėmis, tiek menu, tad jis finansavo ir antrą rašytojo kelionę. Kelionės gali būti pačios įvairiausios: pažintinės, poilsinės, romantiškos, savaitgalio, šventinės, įsivaizduojamos... Gotiškojo romano, suklestėjusio XVIII a. pradžios Prancūzijoje, sekėjas Louisas-François-Marie Bellinas de La Liborlière (1774–1847) savo knygoje „Voyage dans le boudoire de Pauline“ kviečia į šiek tiek neįprastą kelionę – į mylimosios miegamąjį. Kiekviename skyriuje – vis kitas kambario dekoro elementas ar mylimosios reikmuo: veidrodis, laikrodis, vėduoklė, perukas, batelis, plaukų smeigtukas, naktinė kepuraitė, stalelis arbatai gerti, ir daugelis kitų vaizduotę žadinančių, praeities paslaptimis apipintų aprašymų. Šiam kūriniui atsirasti, manytina, įtakos turėjo šio neįprasto žanro pradininko Xaviero de Maistre’o knyga „Voyage autour de ma chambre“, kuri tuo metu buvo labai populiari ir įkvėpė ne vieną autorių parašyti panašaus pobūdžio kūrinį. 23

Vyro ir moters sąjunga

Kitos trys knygos, kurias vertėtų išskirti, žanriniu aspektu yra skirtingos, tačiau jas visas sieja bendra tema: dviejų žmonių – vyro ir moters – tarpusavio santykis ir juos jungiantis ryšys, jausmų išraiška, dažniausiai apibūdinama žodžiu „meilė“. „Le Médecin de l‘amour“ – šiuo simpatišku pavadinimu prasidedančioje gydytojo, alternatyvaus gydymo metodo – mesmerizmo6 šalininko Amédée Doppet (1753–1799) dviejų dalių knygoje gilinamasi į meilės priežastis ir analizuojami įvairūs jos išraiškos būdai. Apžvelgiami meilės etapai, stengiamasi atskleisti visas jos savybes, kurių kiekviena iliustruojama konkrečiais pavyzdžiais, paimtais iš gamtos ir to meto aplinkos. Šis kūrinys buvo skirtas įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonėms, paįvairintas begale anekdotinių meilės pasakojimų, kurie suteikia kūriniui linksmų natų, neužgoždami edukacinių tikslų: „Aš įrodysiu, kad meilė yra ta vienintelė jėga, iš kurios kyla visos kitos emocijos, kaip antai troškimas, džiaugsmas, liūdesys, drąsa, baimė ir t. t. Tai meilėje aš surasiu mūsų gėrio ir blogio šaknis, pagaliau ši nauja sistema parodys, kad meilė tai ir liga, ir vaistas.“7 Tos pačios temos variacija vystoma ir poleminiame-retoriniame veikale „Avantages du mariage...“ Knygos autorius, nepaisant priklausymo tam tikram socialiniam sluoksniui – kunigų luomui, kalba apie siekį būti mylimam kito asmens, apie norą turėti visaverčius santykius su kitos lyties asmeniu – apie celibato panaikinimą. 1139 m. II Laterano konsiliume nuspręsta uždrausti katalikų bažnyčios kunigams tuoktis. O šis prancūzų kunigas iš Etampo savo veikale teigia, kad vedybos yra puikus dalykas ir pasauliečiams, ir dvasininkams.

Literatė Mme. D’Epinay, rašytojo Jeano-Jacques’o Rousseau draugė ir bendramintė. („Histoire de la langue et de la littérature française“, t. 6)

Pirma šios knygos laida buvo išspausdinta Pa ryžiuje 1758 m. Autorius leidinyje nenurodė savo pavardės, o, norėdamas išvengti policijos persekiojimo ir suklaidinti, spausdinimo vietą nurodė Briuselį. Kunigas išspausdintus egzempliorius anonimiškai pasiuntė visiems įtakingiems žmonėms, ministrams, tačiau autorystė „geradarių“ buvo greitai atskleista ir apie šį leidinį pranešta policijai. Tai kunigas Jacques’as Desforges’as, kuris šešis mėnesius paskyrė kūriniui rašyti, o, atvykęs jo išspausdinti, buvo suimtas ir septynis mėnesius kalėjo Bastilijos kalėjime dėl draudžiamo knygos turinio, prieštaravimo nusistovėjusiems religijos kanonams. Jo knygos buvo konfiskuotos ir sudegintos. Savo veikale jis rašė: „Ar būtų blogiau, jei [kunigai] būtų vedę? Priešingai, žmonos švelnumas padėtų geriau atlikti pareigas. Vaikams suteiktas geras išsilavinimas būtų naudingas visos parapijos vaikams. Jei nėra žmonos, viskas namuose apleista. Atrodo, kad visiems kunigo tarnams būtų leistina apvogti savo šeimininką. O žmona visa tai puikiai sutvarkytų: jos rūpesčiu namams, kuriuose tvyrojo vargas, būtų suteikta pilnatvės. Lyg dangus negalėtų palaiminti namų, kuriuose yra žmona.“8 XVIII a. socialinėje plotmėje skirtumai tarp moters ir vyro dar buvo gana ryškūs. Pagrindinis moters vaidmuo buvo auklėti vaikus, užsiimti namų veikla, paklusti savo vyrui, visuomenėje joms buvo skirta žemesnė padėtis. Jeanas-Jeacques’as Rousseau savo veikale „Emile, ou de l’Education“ apie tai rašė: „Taigi, visas moters auklėjimas turi būti sietinas su vyru. Jiems patikti, būti jiems naudingoms, siekti jų meilės ir pagarbos, puoselėti juose jaunystės ir didingumo dvasią, jiems patarti ir juos užjausti, padaryti jų gyvenimą malonų ir patogų.“9

Intriguojanti gydytojo Amedée Doppet parengta knyga „Le Médecin de l’amour“. 1787 m.

1764 m. buvo išspausdintas dar vienas įdomus anoniminis leidinys, gvildenantis žmonių tarpusavio santykius „L’Hymen reformateur des abus du mariage, ou le code conjugal“. Tai iš 103 paragrafų susidedantis vedybų kodeksas, prancūzų bibliofilo ir tyrėjo Maurice’o Tourneux priskiriamas rašytojui, filosofui Denis’ui Diderot. Kiti literatūros tyrinėtojai, atsižvelgdami į anagramą „Dargir“ po visai žmonijai skirta dedikacija leidinio pradžioje, kūrinio autorystę linkę atiduoti Girard’ui, apie kurį nieko daugiau negalima pasakyti. Veikale išdėstyti su vedybomis susiję įsakai, kuriais siekiama pakeisti žmonių įpročius, iš esmės panaikinti blogį ir padaryti tvarką visuomenėje. Šio vedybų kodekso penktas paragrafas byloja: „Gražiosios lyties atstovės, kurios išdrįs parodyti abejingumą arba antipatiją vyrams, šešiems mėnesiams arba, esant būtinybei, ir dar ilgesniam laikui bus išsiųstos į labiausiai geromis manieromis garsėjantį Paryžiaus kvartalą pasimokyti paslaugumo ir jautrumo.“10

cenzūrą, prisidėjo prie daugelio laikraščių išnykimo ir privertė tos epochos karikatūristus pereiti nuo politinės prie papročių satyros11. Naujo spaudos įstatymo reikėjo laukti ilgiau nei 30 metų – iki 1868-ųjų. Žinomas prancūzų dailininkas karikatūristas André Gillas (1840–1885), anksčiau bendradarbiavęs „La Caricature“ ir „Le Charivari“, pradėjo leisti savaitraštį „La Lune“. Jame buvo spausdinami šaržuoti asmenų portretai, kuriems būdingas tikroviškumas ir išpūstos galvos „užsodinimas“ ant sumažinto kūno. Tą tradiciją A. Gillas tęsė ir žurnale „Les Hommes d’aujourd’hui“. Tai 1878–1899 m. Paryžiuje ėjęs literatūrinis-satyrinis žurnalas, kurio leidybą inicijavo prancūzų rašytojas, žurnalistas Félicienas Champsaur (1858–1934) kartu su A. Gillu. Kiekviename numeryje buvo pateikiama įžymaus prancūzų meno, literatūros, rečiau politikos, mokslo ar technikos atstovo literatūrinė ar satyrinė biografija. Antraštiniame lape – to asmens spalvotas portretas-šaržas. Pirmasis numeris pasirodė 1878 m. rugsėjo 13 d. Paryžiuje ir buvo skirtas rašytojui Victorui Hugo. Žurnalas išeidavo nereguliariai, 2–4 kartus per mėnesį. Iš viso buvo parengtos 469 biografijos.

Pamokymai ponioms ir panelėms

Kritikos priemonė

Satyrinis piešinys ir karikatūra, jau XVII a. tapę aristokratų nepasitenkinimo karaliaus valdžia išraiška, dar labiau suklestėjo XIX a. su liberalizmo iškilimu. Kritika skverbėsi į visus to meto žanro kūrinius, ne išimtis buvo ir laikraščiai. Pamažu atsirado prielaidų kritišką žvilgsnį į politiką ir meno aplinką mesti ir periodinėje spaudoje. Žinomiausi buvo „La Caricature“ ir „Le Charivari“ periodiniai leidiniai, tačiau 1835 m. rugpjūčio 29 d. priimtas spaudos laisvės įstatymas sugrąžino piešinių, graviūrų, litografijų

Paryžietiška moters apranga. (Iliustracija iš „Nouvelle bibliothèque des Dames...“, 1815 m.)

Prancūzų žurnalisto ir politiko Anatole’io de la Forge’o portretas-šaržas, nupieštas dailininko André Gillo. [1879 m.]

Į Prancūziją mada atkeliaudavo ir iš Londono. (Iliustracija iš „Nouvelle bibliothèque des Dames...“, 1815 m.)

XIX a. katalikiškoje aplinkoje vedybos, motinystė ir ekonominė priklausomybė vis dar buvo trys pagrindiniai dalykai, lėmę moters socialinį statusą visuomenėje, tačiau šio amžiaus antrojoje pusėje moterų judėjimas įgavo jėgos. Jis suvienijo įvairių socialinių sluoksnių moteris, kurios daugeliu atvejų siekė pagerinti savo išsilavinimą12. Tuo laikotarpiu atsirado vis daugiau leidinių, tarp jų ir periodinių, skirtų moterims. Tiesa, jų redaktoriai iš pradžių buvo vyrai. Vienas tokių žurnalų – Paryžiuje 1847–1892 m. ėjęs „Le Conseiller des Dames et des Demoiselles: journal d’économie domestique et de travaux à l’aiguille“. Tai ne tik mados ir pramogų žurnalas, bet kartu ir rimtas, įvairiapusis leidinys, skirtas ponioms ir panelėms mokyti ir patarti namų ruošos, higienos, medicinos, meno, vaikų auklėjimo ir kitais klausimais. Pirmasis 16 puslapių žurnalo numeris pasirodė 1847 m., jis išeidavo kartą per mėnesį. Prenumeratos kaina Paryžiuje siekė 10, o provincijoje – 12 frankų. 25

Dar vienas įvairiapusis ir informatyvus periodinis leidinys, adresuotas dailiosios lyties atstovėms, – „Nouvelle Bibliothèque des Dames ou recueil en prose et en vers“, kurį Sankt Peterburge leido Alexandre’as Pluchard’as (1776?–1827) – rusų spaustuvininkas ir leidėjas, gimęs Valansjene, Prancūzijoje. 1806 m. jis atvyko į Sankt Peterburgą markizo De la Maisonfort’o kvietimu pradėti leisti laikraštį „Le journal du Nord“, skirtą prancūzų emigrantams Rusijoje. Greitai jis tapo Senato spaustuvės direktoriumi, o vėliau įsteigė ir savo spaustuvę. Šiame ponioms skirtame savaitraštyje, kuris pasirodydavo kiekvieną antradienį, jis perspausdindavo straipsnius iš įvairių prancūzų leidinių: literatūros kūrinių, istorinių veikalų ištraukas, poeziją, įžymių žmonių biografijas, paįvairindamas leidinius anekdotais, šaradomis, mįslėmis. Į kiekvieną numerį įterpdavo spalvotą iliustraciją, atspindinčią Paryžiuje, Londone ar Berlyne vyravusias mados tendencijas.

Receptai gurmanams

Prancūzija tikriausiai neįsivaizduojama be dar vienos srities – kulinarijos. Nacionalinės bibliotekos fonduose saugomi keli gastronominės literatūros šedevrai, kurių tiesiog negalima nepaminėti. Vienas jų – prancūzų teisininko, žurnalisto, rašytojo Alexandre’o-Balthazaro Laurent Grimod de la Reynière’ui (1758–1837) Paryžiuje leistas kulinarinis gidas „Almanach des gourmands“ . Šis gurmanams skirtas leidinys 1803–1812 m. išėjo aštuonis kartus. Grimod de la Reynière’as juose rašydavo apie valgymo kultūrą, maisto produktus, pateikdavo įdomių

receptų, anekdotų gastronomijos tema, nutiesdavo Paryžiaus restoranų ir maitinimo įstaigų kulinarinius maršrutus, skelbdamas apie juos palankius ar prastus atsiliepimus. Įvairūs tiekėjai – konditeriai, smuklininkai, bakalėjininkai – iš savo parduotuvių siųsdavo jam produktų, o jis sudarydavo tartum „degustatorių žiuri“, kuri rinkdavosi Grimod de la Reynière’o namuose Eliziejaus Laukų alėjoje, kad jų paragautų ir įvertintų. Gastronominio leidinio sumanytojas Grimod de la Reynière’as buvo pirmasis modernus gurmanas ir kulinarijos knygų pirmtakas. Profesionalaus virėjo André Viard’o (1759–1834) ir buvusio Ispanijos karaliaus degustatoriaus Fouret parengta gastronominė knyga „Le cuisinier royal, ou l’art de faire la cuisine“ yra viena žinomiausių XIX a. receptų knygų, kulinarinės literatūros klasika. Ji sulaukė net 32 pakartotinių laidų. Knygoje pateikiami įvairūs sriubų, padažų, paukštienos, žuvies, konditerinių patiekalų receptai. A. Viard’as buvo virtuvės novatorius. Priklausomai nuo leidinio išspausdinimo laikotarpio, keitėsi ir jo pavadinimas. 1806 m. pirmoji knygos laida buvo pavadinta „Le cuisinier impérial“, Restauracijos periodu – „Le cuisinier royal“, 1852 m. – „Le cuisinier national“, o valdant Napoleonui III – vėl „Le cuisinier impérial“. Anot prancūzų posakio, keičiantis režimams, keitėsi ir padažai. Šie leidiniai – tai tik nedidelė literatūrinės Prancūzijos kultūros dalis, parodanti knygų prancūzų kalba leidybos įvairovę, vienaip ar kitaip atspindintys laikotarpius ir tampantys privilegijuotais tų epochų liudininkais.

Literatūra

1 Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inkunabulai: katalogas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2014, p. 9. 2 Tritter, Jean-Louis. Histoire de la langue française.[Paris]: Hachette, 1984, p. 5. 3 Ten pat, p. 143. 4 De Plinval, G., Richer, E. Histoire de la Littérature française. [Paris]: Hachette, 1984, p. 132. 5 Tritter, Jean-Louis. Histoire de la langue française.[Paris]: Hachette, 1984, p. 145. 6 Mesmerizmas (pagal vokiečių gydytojo, šios sistemos kūrėjo Franco Antono Mesmerio (1734–1815) pavardę) – senas gydymo metodas, paremtas tariamai pasaulyje egzistuojančiu „universaliu fluidu“, kuris gyvūnų magnetizmo pavidalu galįs reguliuoti žmogaus organizmo nervų sistemą ir gydyti įvairias ligas. Iš: Vaitkevičiūtė, Valerija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: leidykla „Žodynas“, 2000, [t. 2], p. 109. 7 Doppet, Amédée. Le Médecin de l’amour. Paris: chez Leroy, 1787, p. Vij. 8 Avantages du mariage. Bruxelles, 1760, p. 126. 9 Rousseau, Jean-Jacques. Collection complete des oeuvres, t. 9: Emile, ou de l’Education, t. 3, [s. l.]: De l’imprimerie de la société littéraire typographique, 1793, p. 181. 10 L’Hymen reformateur des abus du mariage, ou le code conjugal. [Paris], 1764, p. 3. 11 Le 19ème siècle satirique. Prieiga per internetą: https:// www.photo.rmn.fr/ [žiūrėta 2019-03-14]. 12 Deslandres, Yvonne, Müller, Florence. Histoire de la mode: Au XXe siecle. Paris: Somogy, 1986, p. 18.

Žurnalisto Grimod de la Reynière’o Paryžiuje leistas „Almanach des gourmands“. 1803 m.

KRONIKA

POKALBIS APIE ŠIMTAMETĘ BIBLIOTEKĄ

Diskusijos dalyviai (iš kairės): ambasadorius Rytis Paulauskas, rašytojas prof. Tomas Venclova, Seimo narys dr. Arūnas Gelūnas, fotografas Marius Jovaiša, Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Aktyviai 20-ojoje Vilniaus knygų mugėje dalyvavusi savo šimtmetį švenčianti Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Bičiulių dieną pakvietė į viešą pokalbį „Biblioteka besikeičiančioje visuomenėje“. Jame apie bibliotekos funkcijas, vaidmenį sparčiai keičiantis informacinėms technologijoms, bibliotekos, kaip institucijos, galimą transformaciją ir įvairius ateities iššūkius diskutavo Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, rašytojas prof. Tomas Venclova, leidėjas, fotografas Marius Jovaiša, Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktorius, ambasadorius Rytis Paulauskas. Pokalbį vedė Lietuvos Respublikos Seimo narys, filosofas dr. Arūnas Gelūnas. Ar knyga ir biblioteka nepraras savo prasmės? Vis netyla diskusijos, kad, įsigalint išmaniesiems telefonams ir populiarėjant elektroninėms laikmenoms, knygos nebetenka prasmės ir kad bibliotekos anksčiau ar vėliau išnyks. Bet, T. Venclovos teigimu, tuo metu, kai Johannas Gutenbergas išrado spaudos presą ir atsirado pigūs spaudiniai, žmonės panašiai galvojo apie rankraščius. Tačiau jie išlikę

iki šiol, saugomi tose pačiose bibliotekose – yra ir rankraštynai, ir archyvai. Profesoriaus nuomone, tiesiog pasikeitė rankraščių funkcija. „Panašiai ir knygos, manau, nežus, randantis visiems elektronikos stebuklams. Ir netgi daugiau – jeigu išnyks popierinės knygos, tai išnyks ir elektroninės, jos pasidarys nebeįdomios ir nebereikalingos“, – teigė T. Venclova. 35

Ėjimas į biblioteką, pasak rašytojo, truputį primena ėjimą į bažnyčią, kur žmogus nori pabendrauti su transcendentiniu pasauliu arba praeities kartomis fiziškai apčiuopiama forma, net jeigu yra netikintis. Ir į biblioteką žmogus eina bendrauti su aukštesnėmis vertybėmis: pasak T. Venclovos, knygos atsiranda iš žmonių, bet ir iš skaidrumo, t. y. aukštybės. Eina, kad per popierinę knygą pajustų fizinį ryšį su praeitimi. „Tai svarbi bibliotekos funkcija ir ji išliks, kaip kad bažnyčios išlieka mūsų miesto peizaže“, – mintimis dalijosi T. Venclova. M. Jovaišos, save įvardijusio skaitmeninės kartos atstovu, nuomone, knygos formatas ir bibliotekos, kaip institucijos, gyvavimas yra du visiškai skirtingi dalykai – ar skaitysime telefonuose, ar elektroniniuose įrenginiuose, mes vis tiek bendrausime kaip žmonės. „Matau institucinę bibliotekos transformaciją į bendruomenės susitelkimo vietą, kultūrinių renginių, parodų, diskusijų erdvę“, – kalbėjo M. Jovaiša. Pasak jo, nesvarbu, ar saugyklose bus sudėti rankraščiai, ar spausdinti leidiniai, ar serveriai su elektroniniais kaupikliais. „Manau, kad po kokių penkiasdešimties metų spausdintų knygų smarkiai sumažės, bet išliks noras bendrauti, žmonės eis į bibliotekas, keisis idėjomis, pristatys savo kūrybą“, – kalbėjo pašnekovas. Jis svarstė, kad technologine prasme permainų gali būti – į antrą planą pasitraukė kasetės, kompaktiniai diskai, vinilai, bet jie dar turi savo nišas. Ir tai neturėtų mūsų gąsdinti, nors ir gali kelti rūpesčių kai kuriems verslams, pavyzdžiui, spaustuvių, leidyklų. Neaišku, kaip bus atsiskaitoma su autoriais, bet, pasak leidėjo, visa tai išsprendžiama. „O esmė išlieka ta pati – biblioteka yra šviesos, kultūros objektas, bendruomenės susitelkimo centras“, – savo mintį baigė M. Jovaiša.

Socialiniai tinklai ir žinijos laukas

Socialiniai tinklai, feisbukas, interneto portalai pilni įvairiausių žinių blokų, didelio naujienų srauto. Kaip konkuruoti rimtai žinijai, kai plūsta toks „internetinis cunamis“, kaip atskirti rimtus tekstus nuo menkaverčių ir momentinių? T. Venclovos nuomone, visa tai gal labiau šiandienos mados dalykas. Profesorius tikisi, kad tas „cunamis“ praeis ar bent kiek atslūgs, gal pasidarys prasmingesnis. Pasak jo, „atrodo, kad feisbukas jau truputį siaurėja“. Tačiau R. Paulauskas tikino priešingai – socialiniai tinklai neišnyks, nes jie suteikia labai daug galimybių: tu esi informaciniame lauke, matai, kas vyksta pasaulyje, naujienos tave pasiekia labai greitai, galima komunikuoti tiesiogiai ir pasiekti labai didelę auditoriją. Aišku, pasak diplomato, čia slypi ir nemažai pavojų: mo-

mentinis emocionalumas, neapgalvoti teiginiai, poliarizuotos nuomonės, tam tikrų grupių kova ir panašiai. „Tačiau skaitmeninė diplomatija vystosi, visi ieško, kaip daryti įtaką, o greita komunikacija prisideda prie valstybės galios“, – teigė R. Paulauskas.

Biblioteka – valstybės prestižo dalis

Ne kartą įvairius renginius Nacionalinėje bibliotekoje kuravęs R. Paulauskas kalbėjo apie šių dienų diplomatiją, kuri vis dažniau ištrūksta iš uždarų salių ir siekia tiesiogiai komunikuoti su visuomene. Žodis „nacionalinė“ kuria tam tikrą prestižą ir užsienio valstybės tai suvokia. Kaip gražius bendradarbiavimo su Nacionalinė biblioteka pavyzdžius diplomatas paminėjo rengiamas Lotynų Amerikos dienas, Arabų kultūros dienas, kaip ypač puikų pavyzdį – Izraelio vadovo vizitą į Judaikos tyrimų centrą. „Gebėjimas paliesti tuos artefaktus, atrasti tas kultūros vertybes, pačiupinėti, įkvėpti... Matome, kaip kuriasi kultūrinė diplomatija – ir vienijanti, ir gebanti edukuoti“, – kalbėjo R. Paulauskas. Biblioteka gali būti ir valstybės prestižo dalis, kokybės ženklas, kurti pridėtinę vertę.

Matoma tik nedidelė veiklos dalis

Nacionalinė biblioteka – tai ne tik fondai ir knygą atnešantis darbuotojas, yra dar daug veiklų, kurių skaitytojai nemato. Pasak prof. dr. R. Gudausko, tai pagrindinė šalies mokslinė, viešoji ir parlamentinė biblioteka. 1991 m. bibliotekai priskyrus parlamentinę funkciją, iš pradžių jos veikla apsiribodavo tradicinėmis informacinėmis bibliografinėmis apžvalgomis, tačiau šiandien jau pereita prie giliosios informacijos analitikos. „Turime stiprių šios srities specialistų, taip pat puikią infrastruktūrą, televizijos studiją – taigi tapome ir viešosios politikos dalyviais“, – kalbėjo generalinis direktorius. Jis džiaugėsi kuriamais intelektiniais produktais, tokiais kaip rengiami „Donskiškieji pokalbiai“ ir kitos programos, kurios yra įrašomos, skelbiamos internete ir tampa prieinamos visai visuomenei. Pasak prof. dr. R. Gudausko, biblioteka turi ir puikų Vaikų ir jaunimo literatūros departamentą, kuriame įrengtos modernios dirbtuvės, organizuojama daugybė renginių, labai populiarios yra edukacinės veiklos, vykstančios ir savaitgaliais. „Stengiamės ugdyti ateities skaitytoją, nes be vaikų neturime perspektyvos“, – pabrėžė generalinis direktorius. Diskusijoje paliesta ir daugybė kitų temų, nes šiuolaikinės bibliotekos veiklos spektras – labai platus.

Vaidenė Grybauskaitė

in this issue Greta Ambrazaitė. Exploring the Vault of Narratives

2019 is the year of the 100th anniversary of the establishment of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. We present the heading #GyvasŽodis, the authors of which speak about the impact that the National Library left in their lives. In this issue, the winner of the 2018 Election of the Book of the Year within the category of poetry Greta Ambrazaitė recalls her first library in Žiežmariai and reflects upon the treasures of the National Library, a segment of which are electronic databases. She compares them to diamond mines.

Commitments to Lithuania that Settled in a Book

On 11 March, the Day of Restoration of Independence of Lithuania, there was a grand meeting held at the Seimas of the Republic of Lithuania, where representatives of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania were presented the book Pasižadėjimas Lietuvai (“A Commitment to Lithuania”), which would supplement its collection. The book, which, by the initiative of the Speaker of the Seimas of the Republic of Lithuania Viktoras Pranckietis, travelled through Lithuania’s cities and towns during the course of the entire year, contains commitments to Lithuania by people of diverse professions and age. In total, there are 752 personal and collective commitments in the book.

Kęstutis Urba. Lithuania Within an International Family: Daring and Visible 4 In 1993, Lithuania joined the International Board on Books for Young People (IBBY): the Lithuanian Section of this association was established in that year. The Section’s activities are diverse: projects, events, prizes for creators of children’s literature and their promotion for international awards, publication of the magazine Rubinaitis, initiation of the issuance of research and information publications and promotion of the information about children’s literature. In the words of Dr. Kęstutis Urba, the establishment of the Lithuanian Section of IBBY allowed to join the international family of enthusiasts of children’s literature and announce to the entire world about the existence of Lithuania, where solid children’s literature is being created in the national language. The Section’s members actively participate at international congresses, meetings and seminars, thus spreading the information about Lithuania’s children’s literature, and take effort to encourage translation of valuable books for children by foreign authors into Lithuanian.

Kęstutis Kasparavičius: “My Texts Come to Me in Images”

The Lithuanian Section of IBBY had the honour to become a supporter of the International Children’s Book Day: it obtained the right to create the celebratory poster and a message to the world’s children. The poster and message were created by the most famous Lithuanian author of children’s books Kęstutis Kasparavičius. The book illustrator and writer speaks about his transformation from being an illustrator to being a writer after a long-lasting period, about what comes first – the text or illustrations and about reading habits of today’s children.

Eglė Baliutavičiūtė. Quality Content and Up-to-Date Form of Discussions 12 This two-part article starts with the presentation of the project “Dialogues About Children’s Literature” implemented by the Department of Children and Youth Literature at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. The project contains events during which scholars, teachers, librarians and enthusiasts of children’s literature discuss about topical issues of children’s literature. The discussions are often broadcast online and later the broadcasts are delivered onto the YouTube platform, thus allowing this information to be accessed by people who are interested in children’s literature and live away from Vilnius. The article’s second part presents the project’s discussion which took place at the Vilnius Book Fair. Experts in children’s literature and enthusiasts discussed the ways how to involve teenagers into reading books and factors that induce issues and shared advice.

Žydrė Vėtienė. The Social Impact of Public Libraries: How Should It Be Advocated?

Though the impact of public libraries has been proved by various studies done globally, public authorities of Lithuania still do not hold them trustworthy subjects capable of satisfying social demands of communities. General public also often does not see libraries as a significant agent within the social agenda. Therefore libraries encounter the necessity to advocate the value of the delivered services. The author speaks about the notion of the social impact, ways of communication and proper methods and added value of advocacy.

Irena Jezukevičienė. A Probing Look into the Life of Lithuanian Expatriates 20 The heading “New Publications” presents the bibliographic index Lietuvos bibliografija. Serija C, Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos, 1910–1911. D. 3, Išeivijos periodikos publikacijos (“The Lithuanian National Bibliography, Series C, Publications from Lithuanian Serials 1910–1911, Part 3, Publications from Expatriate Serials”) published by the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, which together with partners is involved in bibliographic studies. This reference publication, being an outcome of the analysis of the Lithuanian press, reflects the panorama of the life of Lithuanian expatriates in 1910–1911. Irena Jezukevičienė speaks about the expatriate publications and their articles that found their way into the bibliographic index and the topics that the index addresses.

Dalia Tarailienė. À la française: The French Everyday Aesthetics in Lithuania 22 20 March is an International Francophonie Day. On this occasion, Dalia Tarailienė surveys some publications in the French language from the 18th–19th centuries preserved at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. She presents publications on various subjects: encyclopaedias, travelogues, books about love and matrimony, satirical serials, culinary books and the first women’s magazines.

Tomas Ivanauskas. A Visual Biography of Žukauskas-Vienuolis

There has been considerable amount of research done into the personality and creative heritage of the writer Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882–1957), but little focus has been on how he is reflected in photography. Tomas Ivanauskas presents the Žukauskas-Vienuolis’s life by analysing photographs which depict the writer as well as photographs of his family and those supposedly produced by the writer himself. Žukauskas-Vienuolis captured the image not only of himself in his photographs but also of the whole Anykščiai Region. Such hobby of his enabled to record every significant fact of his biography as well as Anykščiai.

Tarp knygų in March of the year…

The monthly of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates its 70th anniversary this year. On this occasion, the editorial board, by looking through the pages of the March issues from past years, recalls interesting news published in the magazine, significant anniversaries, new headings, etc. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Jolanta Lementauskienė. An Attractive Way to Introduce a Region

In 2018, the Public Library of the Zarasai District Municipality was implementing the continuous project „A Virtual Tour: the World According to the Region’s Famous Women“, which enabled to rediscover women who were of importance for the Zarasai Region. Some time earlier, there was the literary tour “The World According to Romantics“, which helped to recall the literary heritage of this region’s romantic poets. These tours, being interesting promotion tools, allow presenting written regional history sources to a broad audience, particularly young people, in an original way.

A Discussion About the Hundred-Year-Old Library

At the 20th International Vilnius Book Fair, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania held an open discussion “The Library Within the Changing Society”. The discussions participants were the Director-General of the National Library Prof. Dr. Renaldas Gudauskas, the writer Prof. Tomas Venclova, the publisher and photographer Marius Jovaiša, the Director of the Communication and Cultural Diplomacy Department of Lithuania’s Ministry of Foreign Affairs the Ambassador Rytis Paulauskas. The discussion was moderated by the member of the Seimas of Lithuania the philosopher Dr. Arūnas Gelūnas. (Prepared by Vaidenė Grybauskaitė)

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2019 Nr. 03 (722) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2019 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2019-03-26 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 520 egz. Užs. nr. 41343 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of books) No 03 (722) 2019 Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Monthly. Published in Lithuanian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2019 Address: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius, Lithuania tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

Lietuvos bibliotekininkų draugija 2019 metų balandžio 23–29 dienomis skelbia 19-ąją nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę ir kviečia:

Šiandien bibliotekos visame pasaulyje virsta kūrybinėmis laboratorijomis, kur susitinka idėjos, žinios, patirtys ir technologijos. Turinčios labiausiai išplėtotus tinklus, galinčios pasiekti mažiausius ir atokiausius rajonus, bibliotekos atlieka svarbų vaidmenį mažinant kultūrinę ir skaitmeninę atskirtį, telkiant bendruomenes, ugdant kūrybingą ir laisvą asmenybę. 19-osios nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu šalies bibliotekos kvies pasinerti į kūrybinių ieškojimų ir atradimų pasaulį: išmokti valdyti dronus ir robotus, išmaniaisiais įrenginiais kurti meno objektus, naudojantis mobiliosiomis programomis susimokėti mokesčius, keliauti, klausytis muzikos ar dalytis nuotraukomis. Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė prasidės balandžio 23 dieną geriausių 2018 metų bibliotekininkų apdovanojimu Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Svarbiausias savaitės renginys – balandžio 26 dieną Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje organizuojama tarptautinė konferencija „Lietuvos bibliotekų potencialas ir galimybės įgyvendinant darnaus vystymosi tikslus“. Joje dalyvaus pranešėjai iš Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA), kaimyninių šalių bibliotekų, taip pat specialistai iš Lietuvos. Kviečiame dalyvauti Nacionalinės bibliotekų savaitės renginiuose, apie juos teirautis artimiausioje bibliotekoje. Lietuvos bibliotekininkų draugija, įkurta 1931 m., šiandien vienija apie 2500 narių. Pagrindinis jos tikslas – Lietuvos bibliotekų veiklos plėtra, siekiant gerinti visuomenės narių gyvenimo kokybę, skatinti socialinę, kultūrinę ir ekonominę raidą. Dinamiška aplinkos kaita įpareigoja bibliotekininkus nuolat diegti naujoves, ieškoti naujų lankytojų pritraukimo būdų, gerinti vartotojų aptarnavimo kokybę. Šiandien bibliotekos aktyviai prisideda įgyvendinant strateginius Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos Sąjungos (ES) tikslus, tokius kaip mokymasis visą gyvenimą, socialinės ir skaitmeninės atskirties mažinimas.