Tarp knygu 2019 03 by TarpKnygu

Kovas | 2019

šiame numeryje

#GYVASŽODIS

Greta Ambrazaitė. Naršant pasakojimų seife 1 ĮVYKIS

Pasižadėjimai Lietuvai, sugulę į knygą. „Tarp knygų“ informacija

TEMA / LIETUVA IR IBBY

Kęstutis Urba. Lietuva tarptautinėje šeimoje – drąsi ir girdima 4 Tarptautinė vaikų knygos diena

Kęstutis Kasparavičius. Knygos padeda neskubėti 8 POKALBIS

Kęstutis Kasparavičius: „Pirmiausia savo istorijas matau vaizdais“. Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė

PROJEKTAI

Eglė Baliutavičiūtė. Kokybiškas pokalbių turinys ir moderni forma 12 ŠIANDIEN AKTUALU

Žydrė Vėtienė. Viešųjų bibliotekų socialinis poveikis: kaip apie jį kalbėti? 16 NAUJI LEIDINIAI

Irena Jezukevičienė. Įdėmus žvilgsnis į lietuvių išeivijos gyvenimą 20 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Dalia Tarailienė. À la française: prancūziškoji kasdienybės estetika Lietuvoje 22 ŽMONĖS IR LAIKAS

Tomas Ivanauskas. A. Vienuolio vizualinė biografija 27 „TARP KNYGŲ“ – 70

Kovą žurnale prieš... Parengė Vaiva Markevičiūtė

GEROJI PATIRTIS

Jolanta Lementauskienė. Būdas informaciją apie kraštą pateikti patraukliau 33 KRONIKA

Vaidenė Grybauskaitė. Pokalbis apie šimtametę biblioteką Naujas bendruomenės traukos centras. Šiaulių m. sav. viešosios bibliotekos informacija

KRONIKA / BIBLIOTEKŲ ERDVĖ

38 40

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

IN MEMORIAM

Nepasakyta, neišsakyta. Žodis Laimai Pačebutienei [1968 08 31–2019 02 22] 43 IR AŠ TEN BUVAU

Jolita Steponaitienė. Helsinkio centrinė biblioteka 44 Pirmame viršelyje

Kęstučio Kasparavičiaus iliustracija iš Edwardo Learo knygos „Duck and Kangaroo“, Esslingen, Germany: Esslinger, 1992.

Vygaudo Juozaičio nuotr. (12); A. Vienuolis su dukra Laima. 1933 m. I. Melniko nuotr. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, VŽM 9561 F 2412 (27)

Redakcija

Jūratė Bičkauskienė (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija

Žurnalas „Tarp knygų“

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

#gyvasžodis *

NARŠANT PASAKOJIMŲ SEIFE Gavusi redakcijos kvietimą nupasakoti savo įspūdžius, susijusius su biblioteka, ir parašyti straipsnelį rubrikai „Gyvas žodis“, susimąsčiau: kuris manųjų vaizdinių yra ryškiausias, iš kokių perspektyvų šia proga rašyti? Minint Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos šimtmetį norėtųsi ne tik drauge pasidžiaugti, bet ir pasakyti ką nors gudraus... Nors geriausia, regis, vietoje gudraus kiek paklaidžioti tarp prisiminimų lyg knygų lentynų. Biblioteka – tai žinių, atminties saugykla, pasakojimų seifas. Ir abstrakti, ir konkreti vieta. Galima žvelgti istoriškai, sociokultūriškai, architektūriškai, funkciškai, knygiškai... Kartais pastatai išsitrina greičiau nei knygos, o kartais knygos dūla ar supleška (tik „rankraščiai nedega“). Nors pasigirsta pranašysčių apie spausdintinės knygos mirtį, panašu, kad fizinė knyga – reikalinga. Knyga reikalinga kaip apčiuopiamas daiktas, o daiktas nebūtinai lygu tekstas. Daugumą grožinės literatūros knygų esu įpratusi skolintis iš bibliotekos, neskubu jų iškart įsigyti. Todėl bibliotekose apsilankau dažniau nei knygynuose. Man svarbiausios Vilniaus viešosios bibliotekos anksčiau buvo dvi – Karoliniškių ir

Poetė, 2018-ųjų Metų poezijos knygos autorė Greta Ambrazaitė. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Adomo Mickevičiaus. Dabar knygas skolinuosi ir iš Nacionalinės bibliotekos Laisvalaikio skaityklos. Be to, Nacionalinėje bibliotekoje gausu dėmesio vertų renginių: edukacijų, susitikimų, diskusijų, paskaitų, knygų pristatymų, – užsuku ir į juos. Pirmoji mano biblioteka buvo Žiežmarių miestelyje, kur leisdavau vasaras. Tad ir pasakotojos galėtų būti dvi: dabarties G. ir vaikystės G. Pastaroji apsidžiaugtų šmirinėtojos, raidžių didumo ir viršelių gražumo vertintojos, mažosios knygų inspektorės titulu. Prisimenu, vaikystėje – didelio smalsumo tarpsniu – buvo kilę klausimų apie bibliotekas ir ketvirtąją dimensiją: per kiek laiko bibliotekininkės perskaito visas bibliotekos knygas (t. y. „viso pasaulio“)? Nuo pat pirmųjų apsilankymų bibliotekoje pajutau, kad tai – įdomi, savotiška vieta. Iš pradžių biblioteką suvokiau tiesmukai – kaip namą, traukiantį savo keistumu. Laiptai į antrą aukštą, girgždančios grindys, aukštos lentynos tarsi gyvatvorės, tarp kurių jautiesi lyg vaikščiotum labirintu. Būtų gera vieta slėptis, jei neišduotų senų grindlenčių girgždesys. Didžioji dalis knygų – ne vaikams. Nujauti, kad yra nerašytų taisyklių. Draudžiamų pasakaičių, užverstų istorijų.

* Šiemet Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka švenčia įsteigimo šimtmetį. Ta proga rubrikos „#GyvasŽodis“ svečiai pasakoja, kokį pėdsaką jų gyvenime paliko Nacionalinė biblioteka.

Vaikystėje biblioteka buvo lyg naujas, mįslingas pasaulis. Tebesinešioju to laiko pėdsakų – biblioteka yra neatsiejama nuo atradimo stebuklo. Buvo paversta ir simboliu, ir Visatos metafora (Umberto Eco „Rožės vardas“, Jorge’ės Luiso Borgeso „Babelio biblioteka“). Po kelerių metų patekau į koridoriaus-labirinto tęsinį: pradėjau skaityti Žiežmarių bibliotekoje rastą poeziją ir rugiuose prie bedugnės stiliaus prozą. Labirintai ir poezija – skamba kaip kokia heterotopija. Prieš kelias savaites atvykusi į Žiežmarius norėjau nusifotografuoti prie senojo žaliojo bibliotekos pastato. Vis dar svarbu. Nacionalinėje bibliotekoje pirmą kartą apsilankiau mokslo tikslais. Pagrindinėje šalies bibliotekoje, saugančioje didžiulį publikuotų dokumentų archyvą, galima rasti tai, ko nėra kitur. Be to, šiuolaikinė biblioteka yra ne vien knygų išdavimo vieta. Informacinių technologijų amžiuje atliekama daugybė funkcijų, o gausūs leidinių fondai – dar ne visas turinys, veikiau vieno didžiulio komplekto sudedamoji dalis. Naudojuosi įvairiomis Lietuvos ir užsienio duomenų bazėmis, kurias prenumeruoja M. Mažvydo biblioteka. Turbūt smalsumo laikai nesibaigė – patinka ieškoti ir tada, kai neturiu jokio mokslinio intereso. O radiniai leidžia pasijusti kaip „pdf“, „jpg“ ir panašių deimantų kasyklose. Apskritai virtualūs archyvai yra nuostabus interneto laikų išradimas. Galimybė po juos naršyti gerokai praplečia bibliotekoje įmanomo rasti, įmanomo perskaityti, įmanomo sužinoti ir įmanomo patirti ribas. „Be šio puikaus išradimo neįsivaizduoju savo gyvenimo!“ – pritartų

G. Ambrazaitė prie vaikystės bibliotekos Žiežmariuose, 2019 m. Dominyko Norkūno nuotr.

dauguma studentų. Kalbant apie mokymąsi ir darbą, į M. Mažvydo biblioteką ateinu rašyti, naudojuosi kompiuterizuotomis darbo vietomis. Taigi į technologijų amžių bibliotekos įžengia oriai. Kartu ir bibliotekininkai – nors ir dirbdami nemažai darbų, kurių plika akimi nesimato, kurie, tiesa, laikomi pernelyg „savaime suprantamais“. Tikroji jų vertė gerokai pranoksta kainą. Įtariu, vaikystės G. nusimintų sužinojusi, kad bibliotekininko darbas – toli gražu ne knygų skaitymas. Dar viena perspektyva iškyla iš G., kaip vieno universiteto bibliotekos darbuotojos, gyvenimo epizodo. Patirtis nedidelė, bet brangi, leidusi geriau suprasti vidinę bibliotekos veiklą ir struktūrą, patekti į erdvę, prasidedančią kitapus lankytojų aptarnavimo stalo (ir tebesitęsiančią užkulisiuose). Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai, žengiančiai į antrą šimtmetį, linkėčiau ryžto, darnos, sėkmingo idėjų vystymo ir įgyvendinimo, kantrybės, polėkio, entuziazmo. Taip pat – mažųjų skaitytojų, pamažu susipažįstančių su paslaptingais bibliotekos labirintais, ir smalsių, savarankiškų, sugrįžtančių vyresnių ir vyriausių. Po rekonstrukcijos Nacionalinė biblioteka atrodo solidžiai. Tai – ir erdvė, ir gerai praleistas laikas... Ir keliai, knygomis vedantys atgal ir pirmyn, persipynusiais zigzagais į praeitį ir ateitį. Nes, kaip sakė Frankas Z., yra tiek daug knygų, tiek mažai laiko... Įsimintinų jubiliejinių metų!

Greta Ambrazaitė

ĮVYKIS

PASIŽADĖJIMAI LIETUVAI, SUGULĘ Į KNYGĄ Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, Lietuvos Respublikos Seime surengtame iškilmingame posėdyje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atstovams perduota saugoti knyga „Pasižadėjimas Lietuvai“. 2018-aisiais, Lietuvai švenčiant savo šimtmetį, knyga keliavo po šalies miestus ir rajonus. Joje savo moralinį įsipareigojimą ir palinkėjimą Lietuvai galėjo įrašyti visos Lietuvos žmonės. Ši Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio iniciatyva prasmingai Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja papildė 2018 m. atkurtos valstybės jubiliejaus minėjimo renginius, informacijos išteklių ir paslaugų plėtrai Sandra Leknickienė, priimpaskatino pasirašančiuosius dar kartą pamąstyti, ką kiekvienas esadama garbingą dovaną, pažadėjo, kad Lietuvos žmonės ir mūsų me pasiryžę padaryti dėl Tėvynės ir kaip galime prisidėti ją kurdami šalies svečiai galės susipažinti su knygoje paliktais pasižadėjimais ir stiprindami. Renginiai, skirti valstybės atkūrimo šimtmečiui, pradėti Tėvynei ne tik dabar, bet ir po šimto ir daugiau metų. „Pasižadėjimų dar 2017 m. rugsėjo 20 d., Lietuvos Respublikos Seime minint Lietuknyga“, savo kelionę baigusi iškilmingame Kovo 11-osios posėdyje vių konferencijos, davusios pradžią valstybės atkūrimo idėjai, sukaktį. Seime, netrukus bus viešai eksponuojama šiemet savo šimtmetį Šiame šventiniame minėjime padaryti ir pirmieji įrašai „Pasižadėjimų švenčiančioje Nacionalinėje bibliotekoje. knygoje“, iš čia ji pradėjo savo kelionę. „Lietuva – tarsi knyga, kurią „Tarp knygų“ informacija rašome visi gyvenantys čia“, – tokiais žodžiais Seimo vadovas kvietė visus tapti kito Lietuvos šimtmečio signatarais. Knygoje Prezidentė Dalia Grybauskaitė viena pirmųjų pasižadėjo „dirbti, saugoti, mylėti, tikėti ir pasitikėti“. Skirtingų specialybių, įvairaus amžiaus žmonės iš Lietuvos miestų, miestelių ir gyvenviečių, taip pat įvairios organizacijos, politikai, savivaldos atstovai, įvairių bendruomenių nariai savo nuoširdžiais įrašais ir palinkėjimais kūrė Lietuvos šimtmečio knygą. Iš viso joje yra 752 asmeniniai ir kolektyviniai pasižadėjimai. Vieni rašė ilgus laiškus, kiti apsiribojo vienu sakiniu ar trumpa fraze, pavyzdžiui: „Dar daug ilgų šimtmečių“, „Vienybėje – stiprybė“, „Lietuva – jėga“, „Aš myliu Lietuvą“, „Ir viskas bus gerai“. Treti išreiškė pasididžiavimą laisva valstybe, dar kiti citavo poetų ar Lietuvos himno žodžius. Patys mažiausieji, dar gerai neįvaldę plunksnos, neišvengė klaidų ir jų taisymų. „Pasižadame ieškoti dvasinės atramos ir kūrybinio įkvėpimo mūsų protėvių žygdarbiuose Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis (dešinėje) perduoda „Pasižadėjimų knygą“ ir savo darbais prisidėti prie darnios, vieningos Lietuvos Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atstovams. Iš kairės: Informacinių technologijų valdymo skyriaus vadovas Mantas Janavičius, Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja ateities“, – tokį įrašą paliko gimnazistės iš Panevėžio. informacijos išteklių ir paslaugų plėtrai Sandra Leknickienė. Lietuvos Respublikos Seimo nuotr.

Naujojoje Zelandijoje, 2016 m. R. Kišūnaitės nuotr.

TEMA / LIETUVA IR IBBY

LIETUVA tarptautinėje ŠEIMOJE – DRĄSI IR GIRDIMA Doc. dr. Kęstutis Urba

Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (International Board on Books for Young People, IBBY), įsteigta 1953 m. siekiant populiarinti vaikų ir paauglių literatūrą, jos tyrimus, megzti tarptautinius ryšius, šiandien vienija įvairių pasaulio šalių rašytojus, iliustruotojus, leidėjus, mokslininkus ir kitus vaikų literatūros mėgėjus. Prieš 26-erius metus – 1993-iaisiais prie jos kelių vaikų literatūros ir skaitybos specialistų iniciatyva prisijungė ir neseniai Nepriklausomybę atgavusi Lietuva. IBBY Lietuvos skyrius visus šiuos metus nesėdėjo ir nesėdi sudėjęs rankų. Vykdo projektus, organizuoja renginius, skiria premijas vaikų literatūros kūrėjams ir nominuoja juos tarptautiniams apdovanojimams, leidžia žurnalą „Rubinaitis“, inicijuoja mokslinių bei informacinių leidinių leidybą, vykdo vaikų literatūros informacijos sklaidą. Veiklos sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. O visų metų darbą vainikavo pelnyta galimybė 2019 m. tapti Tarptautinės vaikų knygos dienos, minimos balandžio 2-ąją, rėmėju. 4

Kęstučio Kasparavičiaus Tarptautinei vaikų knygos dienai sukurtas plakatas, neseniai iškeliavęs į mažiausiai aštuoniasdešimt pasaulio šalių, papuošęs tarptautinio žurnalo „Bookbird“ ketvirtą viršelį, yra IBBY Lietuvos skyriaus veiklos puošmena, tarsi vyšnaitė ant torto. Žiūriu į šį plakatą ir kaip į savo 26-erių metų vadovavimo šiam skyriui gražų pabaigos tašką. Ne tik todėl, kad prieš dvejus metus rašiau paraišką ir laimėjome galimybę Lietuvai tapti šios džiugios šventės rėmėja 2019-aisiais, bet ir dėl to, kad plakato idėja galvoje sukirbėjo, formavosi ir brendo nuo 2006 m., kol pagaliau tapo apčiuopiama, matoma sėkme. Pernai, vasaros pabaigoje, Atėnuose vykusiame IBBY kongrese buvo rodoma filmuota medžiaga, kaip vienoje tolimoje šalyje (atrodo, Palestinoje) vaikai varto ir skaito mūsų „broliukų“ latvių prieš metus sukurtą Tarptautinės vaikų knygos dienos plakatą, ir tada širdis džiugiai krūptelėjo: o juk tie vaikai netrukus taip apžiū-

Garsiai sakome, kad esame

IBBY Lietuvos skyriaus stende Vilniaus knygų mugėje, 2019 m. Iš kairės: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktorė Aldona Augustaitienė, buvęs ilgametis šio departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus tyrėjas ir IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkas doc. dr. Kęstutis Urba, Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vadovė ir IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė. R. Kišūnaitės nuotr.

rinės ir garsiausio Lietuvos vaikų knygos dailininko Kęstučio Kasparavičiaus kūrinį!.. Absoliuti dauguma pasaulio vaikų pirmą kartą sužinos, kad egzistuoja tokia šalis Lietuva, gal susidomės ir klausinės, kur ji yra. Beje, kartu su plakatu į IBBY skyrius turinčias šalis buvo išsiųstas ir mūsų parengtas bukletas, kuriame, be kreipimosi teksto keturiomis kalbomis, pateikta ir trumpa informacija apie Lietuvą.

„

Nebeįmanoma suregistruoti, kiek ir kokios knygos atplaukė pas mus IBBY kanalais.

“

Kai galvojame ir kalbame apie IBBY organizacijos ir Lietuvos sąsajas, pirmiausia svarstome, kaip toji organizacija paveikė vaikų literatūros ir knygos meno sklaidą Lietuvoje. Nebeįmanoma suregistruoti, kiek ir kokios knygos atplaukė pas mus IBBY kanalais, bet tikrai kiekviename tarptautiniame renginyje ar susitikime pavykdavo nugirsti (arba perskaityti kokiame nors leidinyje) tai apie vieną, tai apie kitą nuostabią knygą ir įsiūlyti ją tada dar ne tokioms komerciškoms Lietuvos leidykloms. Žinoma, pati ryškiausia, matomiausia IBBY įtekmės Lietuvai apraiška – Tarptautinė vaikų knygos diena, kurią sulietuvinome, subrandinome, pavertėme reikšminga skaitančių vaikų ir kuriančių suaugusiųjų susitikimo akimirka, iškilme. Tačiau kur kas rečiau svarstome ir mąstome kita kryptimi – apie IBBY kaip galimybę garsinti Lietuvos vardą ir išvesti lietuvių rašytojų ir dailininkų darbus į platųjį pasaulį. Žinoma, manipuliuoti labai tiksliais faktais neįmanoma. Kai lietuviška knyga pasirodo kurioje nors užsienio šalyje, visada atsiranda kam prisiimti nuopelnus. O kada, kur, kaip įvyko pirmasis postūmis, pirmą kartą ištartas autoriaus vardas ar knygos pavadinimas, atsekti neberealu. Tačiau kad IBBY Lietuvos skyrius labai nuosekliai skleidė, garsino Lietuvos vardą pasaulyje – tegul ir ne taip triukšmingai, kaip sportininkų komandos, – nėra abejonių. Nors juridiškai IBBY tinklui priklausome nuo 1993 m. sausio 1 d., tačiau jau 1992-ųjų rugsėjį kartu su docente Genovaite Raguotiene man teko dalyvauti 23-iajame IBBY kongrese Berlyne ir... pasakyti, kad esame. Tada apskritai pasauliui mes, lietuviai, buvome įdomūs, visai netrukus po kongreso gavome prašymą parašyti apie Lietuvos vaikų literatūrą Austrijos žurnalui „Tausend und ein Buch“. Straipsnis kartu su gausiomis mūsų dailininkų iliustracijomis buvo perspausdintas ir Hamburgo katalikų akademijos almanache. Šiandien tų pirmųjų publikacijų vaisiai atrodo

Steigiamasis IBBY Lietuvos skyriaus susirinkimas. 1991 m. gruodžio 20 d. Nuotrauka iš VJLD archyvo

IBBY Garbės sąrašo nominantų diplomų teikimo ceremonija Meksike, 2014 m. Iš kairės: IBBY sekretoriato Bazelyje vykdomoji direktorė Liz Page, Garbės sąrašo nominantės Lina Žutautė, Lina Dūdaitė ir Raimonda Jonkutė, IBBY Vykdomojo komiteto narė prancūzė Hasmig Chahinian. R. Kišūnaitės nuotr.

V. Landsbergio „Arklio Dominyko meilę“ ir Selemono Paltanavičiaus „Velniuką ir vieversiuką“. Štai taip ir prasideda knygų kelionės. Būtina atkreipti dėmesį, kad IBBY Lietuvos skyriaus narių kelionės į pasaulinius kongresus, atstovavimas Lietuvai nebūtų įmanomas be valstybės institucijų, ypač Lietuvos kultūros tarybos, paramos. Toji parama galbūt reiškia pasitikėjimą mumis, mūsų veiklos pripažinimą?.. Be Garbės sąrašo, kitas kelias pristatyti pasauliui lietuviškas knygas – Hanso Christiano Anderseno medalis. Ne vienus metus šiai premijai teikėme dailininko Kęstučio Kasparavičiaus kūrybą. O pateikus kandidatūrą, „Boo kbird“ žurnale atsiranda to kūrėjo dosjė, svarbiausių knygų aprašymas. Labai norėtųsi, kad galėtume pristatyti ir kitų Lietuvos rašytojų kūrybą, tačiau tam reikia gausesnių vertimų į užsienio kalbas. Gana maloni naujiena, kad pernai knyga lietuvių kalba – Leonardo da Vincio pasakų ir istorijų rinkinys „Sparnuotosios raidės“ pateko į IBBY komplektuojamą knygų neįgaliems vaikams fondą ir katalogą.

gana kukliai: kai kurios šalys tiesiog išgirdo, kad turime šimtametę vaikų literatūros patirtį, istoriją, kad rašome ir leidžiame knygas lietuvių, o ne rusų kalba. Labai konkreti galimybė atkreipti dėmesį į lietuvių autorių knygas atsirado tada, kai pradėjome teikti kandidatus IBBY Garbės sąrašui (IBBY Honour List). Jame per 25-erius metus atsirado aštuonių lietuvių rašytojų, septynių dailininkų ir devynių vertėjų pavardės. Nevardiju nei konkrečių pavardžių, nei knygų pavadinimų – viskas kruopščiai suregistruota pernai pasirodžiusiame Romos Kišūnaitės leidinyje „IBBY Lietuvos skyriui – ketvirtis amžiaus. 1993–2018“1. Nominuotos knygos IBBY kongresų metu eksponuojamos parodose, vėliau iškeliauja į Tarptautinę jaunimo biblioteką Miunchene, Japoniją ir kitur. Kas suskaičiuos, kiek tūkstančių rankų jas paliečia, pavarto! Koks malonus jausmas kuteno paširdžius, kai Makao (Kinija) vykusiame 30-ajame kongrese slapta stebėjau japonę fotografę, kuri visais rakursais fotografavo ant grindų paguldytą Sigutės Chlebinskaitės iliusKad IBBY Lietuvos skyrius truotą Kazio Jakubėno knygą „Kas kiemely daros“... labai nuosekliai skleidė, garsino Panašus džiugesys buvo apėmęs, kai vienintelės pasaulio šalies – Lietuvos – visos trys (!) IBBY Garbės sąrašo nominantės – Lina Žutautė, Lina Dūdaitė ir Raimonda Lietuvos vardą pasaulyje Jonkutė – 2014 m. Meksiko mieste pakilo į sceną atsiimti diplomų, o septyni milži<...> – nėra abejonių. niškoje ir sausakimšoje salėje likę Lietuvos delegatai visa gerkle skandavo „Lie-tu-va“. Nebuvo įmanoma neišgirsti, kad esame, kad kalbame ir juokiamės savąja, lietuvių, o ne primesta kalba. Smagu, kad Lietuvos delegacijos IBBY kongresuose nuo 2006 metų, nuo Kinijos, ėmė gausėti, o Naujojoje Zelandijoje 2016-aisiais, atrodo, apskritai buvo gausiausia iš visų pasaulio šalių – net vienuolika. Toji gausa, suprantama, reiškia, kad daugiau žmonių skaito pranešimus, kad dažniau taria lietuvių rašytojų vardus ir knygų pavadinimus. Be manęs, pranešimus kongresuose skaitė dr. Asta Gustaitienė, prof. Džiuljeta Maskuliūnienė, dr. Loreta Jakonytė, Inga Mitunevičiūtė, dar keletas ruošė stendinius pranešimus. Prisimenu, kaip Meksikoje 30-ajame pasauliniame IBBY kongrese Makao, Kinijoje, 2006 m. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausioji bibliografė, IBBY Lietuvos skyriaus valdybos sekretorė po pranešimo prie manęs priėjo leidėja Roma Kišūnaitė (kairėje) ir IBBY Garbės sąrašo nominantė Sigutė Ach. R. Kišūnaitės nuotr. iš Turkijos ir paprašė parūpinti Vytauto

„

“

IBBY Lietuvos skyriui – ketvirtis amžiaus. 1993–2018. Sud. Roma Kišūnaitė. Vilnius: IBBY Lietuvos skyrius, 2018, 100 p.: iliustr.

Ryšiai su kaimynais

Pastaruoju metu kai kurios IBBY veiklos skaidosi pagal regionus. Mes, žinoma, priklausome Europos padaliniui, kuris yra gana aktyvus. Nuolat atnaujinamame internetiniame padalinio naujienlaiškyje atsirado galimybė pateikti, pristatyti reikšmingiausių lietuvių autorių darbus. Tačiau istoriškai mums itin svarbi Baltijos regiono bendrystė. Ypatingą vaidmenį atliko 1991 m. pradėtas organizuoti Baltijos šalių vaikų literatūros forumas. 1993-iaisiais jis, itin sėkmingas, vyko ir Lietuvoje, Rašytojų namuose Nidoje, jį padėjo organizuoti Lietuvos rašytojų sąjunga. Forumas buvo rengiamas dar ne IBBY vardu, tačiau šią veiklą jau galima laikyti mūsų skyriaus pradžia. Itin stiprūs ir ilgalaikiai ryšiai tada buvo užsimezgę su Švedija – labiausiai šios šalies ambasadorių dėka. Profesinė draugystė iš dalies tebesitęsia su Lenkijos, Suomijos atstovais. Suomijos vaikų knygos instituto direktorės ir tuometinės šios šalies IBBY skyriaus pirmininkės Riittos Kuivasmäki iniciatyva buvo surengta vaikų knygų paroda „Aplink Baltijos jūrą“ (Around the Baltic Sea), kuri, lydima informacinio bukleto, 1996–1997 m. apkeliavo aštuonias šalis. Baltijos forumo idėjai priblėsus, įsižiebė nauja: 1996 m. Klaipėdoje pradėtas rengti tarptautinis seminaras „Jūra ir vaikų literatūra“, kuriame daugiausia dalyvavo posovietinės erdvės vaikų literatūros atstovai. O ypač stiprūs ryšiai užsimezgė su Latvijos kūrėjais ir vaikų literatūros specialistais. Klaipėdoje vykstantys seminarai tapo bene trečiuoju pagal reikšmę (po Vaikų knygos dienos ir Prano Mašioto skaitymų) IBBY Lietuvos skyriaus renginiu, buvo labai populiarūs ir prasmingi. Šiuose seminaruose vyko mokslinių ir kūrybinių idėjų mainai, skaityti pranešimai išleisti specialiuose leidiniuose arba publikuoti „Rubinaičio“ žurnale. Maloniausia, kad dėl šito bendradarbiavimo Lietuvos vaikai išvydo ne vieną latvių arba estų autorių knygą, atitinkamai tose šalyse, ypač Latvijoje, pasirodė lietuvių rašytojų kūrinių. Per 20 metų įvyko dešimt „Klaipėdos seminarų“ (taip juos vadinome tarpusavyje), šiuo metu į juos žiūrime kaip į pasibaigusį reiškinį, nors... kas žino?

Netikėtos draugystės

Kai kurie lietuvių vaikų literatūros ir knygos meno pristatymai buvo itin egzotiški. 2007 m. buvome pakviesti dalyvauti vaikų literatūros festivalyje Pietų Korėjoje, itin įdomioje vietoje – Bukhano upėje „plūduriuojančioje“ saloje, kuri išmoningų menininkų buvo paversta savita vaikų kultūros, knygų, pramogų sala. Ji netgi pasivadino nepriklausoma Naminaros respublika2. Į šią vietą gausiai plūsta turistai, kurie ten gali išvysti ir ištisą lietuvių rašytojų bei dailininkų knygų lentyną. Tos knygos ten pateko IBBY Lietuvos skyriaus rūpesčiu. Negana to, buvome pakviesti dalyvauti projekte „Taikos istorija“. Organizaciniam komitetui priklausiusieji turėjo galimybę pasiūlyti rašytoją, kuris tokios temos antologijai parašytų apsakymą, o šalies dailininkas jį iliustruotų. Lietuvių rašytojo Gendručio Morkūno apsakymas „Traškančios

Apie Naminarą plačiau žr.: Urba, Kęstutis. Naminara – vaikų literatūros sala. Rubinaitis, 2011, Nr. 4 (60).

Naminaros respublikoje, Pietų Korėjoje, vykstančiame tarptautiniame vaikų knygų festivalyje „Nambook“ Lietuva dalyvauja nuo 2007 m. Organizatorių nuotr.

Naminaros respublikos vadovas Kang Woo Hyon ir Kęstutis Urba. Organizatorių nuotr.

žvaigždės“ buvo pripažintas vienu įdomiausių, jį iliustravo Lina Žutautė. Rinkinys išleistas labai dideliu tiražu ir išplatintas daugelyje pasaulio šalių. Deja, apsakymo autorius šios šventės nebesulaukė, rinkinio pristatyme Naminaros respublikoje, be dailininkės, dalyvavo jo žmona Regina Morkūnienė.

Laisvės ir drąsos pamatas

IBBY Lietuvos skyrius daug sykių buvo tarpininkas arba pagalbininkas kitoms Lietuvos institucijoms, skleidžiančioms mūsų kultūros laimėjimus pasaulyje: Kultūros ministerijai, Lietuvos rašytojų sąjungai, VšĮ „Lietuviškos knygos“, Lietuvos kultūros tarybai. Visų konkrečių įvykių nė nesuskaičiuosi. Baigdamas norėčiau pasvarstyti, kodėl daugelyje IBBY tarptautinių renginių, pirmiausia kongresuose, taip pat įvairiuose susitikimuose, pokalbiuose ir aš pats, ir mano kolegos labai dažnai galėdavome (ir galime) pasijusti laisvi ir drąsūs. Viena ypač džiuginanti aplinkybė, arba tos laisvės pamatas, – esame pakankamai gerai susipažinę su pasauline vaikų literatūra – tiek klasika, tiek šiuolaikine. Kitaip sakant, būdami atvira šalimi, verčiame ir leidžiame įvairių šalių knygas, todėl galime greitai rasti kalbą su daugumos pasaulio tautų atstovais. Kitas ne mažiau džiuginantis dalykas – turime ką parodyti nieko apie Lietuvą negirdėjusiems, kuo pasididžiuoti. Vaikų knygos menas Lietuvoje tikrai aukšto lygio, nenuostabu, kad mūsų dailininkų ir rašytojų darbai žengia į pasaulį vis spartesniu žingsniu. IBBY Lietuvos skyrius visada pasirengęs tuos žingsnius palydėti, palaikyti. Tokia mūsų pagrindinė misija – organizuoti vaikų literatūros ir knygos meno vertybių mainus. Išlydėti ir (arba) pasitikti kiekvieną prasmingą ir vertingą knygą, kuri į gyvenimą lydės jaunąjį skaitytoją, augantį žmogų. 7

Tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGOS PADEDA NESKUBĖTI

Tarptautinė vaikų knygos diena minima jau nuo 1967 metų, kai ją sumanė Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY). Tradiciškai ji vyksta balandžio 2-ąją – danų pasakininko Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną. Šiemetis šventės minėjimas Lietuvai ypatingas – asociacija 2019 metų Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėju išrinko IBBY Lietuvos skyrių. Taigi garbė kurti šventės plakatą ir kreipimąsi į viso pasaulio skaitytojus teko mūsų šaliai. Ši užduotis buvo patikėta garsiausiam Lietuvos knygų iliustruotojui ir rašytojui Kęstučiui Kasparavičiui. „Skubu!.. Neturiu laiko!.. Sudie!..“ – tokių šūksnių turbūt kasdien išgirsi ne tik Lietuvoje, kuri yra pačiame Europos centre, bet ir daug kur kitur pasaulyje. Ne ką rečiau girdėti samprotaujant, kad gyvename informacijos gausos, skubos ir lėkimo amžiuje. Bet štai paimi į rankas knygą ir pasijunti kažkaip kitaip. Knygos, matyt, turi nuostabią savybę – jos padeda neskubėti. Atsivertęs knygą ir pasinėręs į ramią jos gelmę, jau nebesibaimini, kad pašėlusiu greičiu viskas pralėks pro šalį taip nieko ir nepamačius. Imi tikėti, kad nebereikės it akis išdegus pulti prie abejotinos svarbos darbų. Knygoje viskas vyksta tyliai, tvarkingai ir iš eilės. Gal taip yra todėl, kad jos puslapiai sužymėti skaičiukais ir ramiai, švelniai migdomai šnara verčiami lapai? Knygoje praeities įvykiai ramiai susitinka su įvykiais, kurie dar tik nutiks. Knygos pasaulis labai atviras, tikrovė jame draugiškai pasitinka išmonę, fantaziją. Ir kartais nebesupranti, kur – knygoje ar gyvenime – pastebėjai, kaip gražiai nuo sniegino stogo kapsi tirpstantys lašai ir kaip žaviai apsamanojusi kaimyno tvora. Ar iš knygos, ar tikrovėje patyrei, kad šermukšnio uogos ne tik gražios, bet ir karčios? Ar knygos pasaulyje, ar iš tikrųjų gulėjai 8

Plakato autorius Kęstutis Kasparavičius, dizainerė Deimantė Rybakovienė

vasarą ant žolės, paskui sėdėjai ir sukryžiavęs kojas stebėjai danguje plaukiančius debesis? Knygos padeda neskubėti, knygos moko pastebėti, knygos kviečia, netgi verčia pasėdėti. Juk dažniausiai jas skaitome sėdomis, pasidėję ant stalo arba ant kelių, tiesa? O ar neišgyvenote dar vieno stebuklo – kad kai skaitote knygą, knyga skaito jus? Taip taip, ir knygos moka skaityti. Jos skaito jūsų kaktą, antakius, čia pakylančius, čia nusvyrančius lūpų kampučius, bet labiausiai, žinoma, akis. O per akis jos įžvelgia... Na, juk patys žinote ką! Neabejoju, kad knygoms ant jūsų kelių be galo įdomu. Juk skaitantis žmogus – tiek vaikas, tiek suaugėlis – jau savaime kur kas įdomesnis už tą, kuris bodisi paimti į rankas knygą, kuris, amžinai skubėdamas, neturi kada prisėsti ir nespėja daug ko pastebėti. Tarptautinę vaikų knygos dieną palinkėkime vieni kitiems įdomių knygų. Bet taip pat – kad ir patys būtume knygoms įdomūs!

Kęstutis Kasparavičius

POKALBIS

KĘSTUTIS KASPARAVIČIUS: „Pirmiausia savo istorijas matau vaizdais“

Kęstutis Kasparavičius. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Jo parašytomis ir iliustruotomis knygomis džiaugiasi vaikai visuose pasaulio kampeliuose iki pat tolimosios Japonijos, bet gyvena ir kuria jis čia, Lietuvoje. Pirmąją knygą iliustravo 1984-aisiais, o šiandien jo bibliografijoje – daugiau nei keturios dešimtys knygų. Dar galėtume suskaičiuoti parodas, kuriose dalyvauta ne vieną dešimtį kartų, pelnytus apdovanojimus, pavyzdžiui, šiemet jam įteiktą Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Arba paminėti, kad dvi jo knygos įtrauktos į reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogą„Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“. Prie visų titulų galima pridėti ir tai, kad 2019-aisiais jis sukūrė plakatą ir jį lydintį tekstą, skirtus Tarptautinei vaikų knygos dienai paminėti. Tačiau pristatinėti šio rašytojo ir dailininko turbūt jau nebereikia. Kęstutis Kasparavičius pelnytai gali būti vadinamas žymiausiu lietuvių vaikų knygų kūrėju, pelniusiu ir mažųjų, ir suaugusiųjų meilę.

Kęstučio Kasparavičiaus iliustracija iš Edwardo Learo knygos „Duck and Kangaroo“, Esslingen, Germany: Esslinger, 1992.

Šiandien esate žinomas kaip rašytojas ir dailininkas. Tačiau iš pradžių knygas tik iliustruodavote, rašyti pradėjote vėliau. Kas paskatino imtis plunksnos? Taip, gana ilgai – apie 20 metų – tiesiog piešiau iliustracijas knygoms ir net negalvojau, kad kada nors tapsiu dar ir rašytoju. Rašyti pradėjau labai vėlai ir visai atsitiktinai. Tuo metu (apie 2002 m.) bendradarbiavau su leidykla „Grimm Press“ iš Taivano. Ir jos šefas sumanė išleisti gausiai iliustruotą knygą, skirtą vaikams, nukentėjusiems nuo stipraus žemės drebėjimo, nuniokojusio Taivano salą, paremti. Tai knygai dailininkai iš viso pasaulio, bendradarbiaujantys su šia leidykla, turėjo nupiešti po vieną iliustraciją ir šalia pridėti kokį savo mėgstamą tekstuką arba tiesiog 2016 m., pakviestas kinų leidyklos „Liaoning“, išleidusios septynias K. Kasparavičiaus knygas, rašytojas viešėjo Kinijoje. Per patys jį parašyti. Tik, žinoma, ne apie žemės 10 dienų kelionę jis lankėsi ne tik Pekino knygų mugėje, bet ir daugelyje knygynų, mokyklų, vaikų darželių, juose su vaikais drebėjimą. Taip gimė mano pirmoji istorija piešė žirafas. Pasak K. Kasparavičiaus, tiek dirbti jam neteko nei vienos kitos kelionės metu – kasdien jis aplankydavo po dvi ar tris skirtingas įstaigas. apie čiulbantį žmogų „Giesmininkas“. Ta trumputė istorija ir iliustracija patiko Jūsų piešiniai labai detalūs, patys pasakoja istorijas. Ar jie leidėjui, todėl jis paklausė, ar neturiu jų daugiau. skirti vaikams tyrinėti vieniems, ar čia būtinas ir tėvų indėlis – Gerokai lengvabūdiškai atsakiau, kad turiu stalčiuje padėti pastebėti, analizuoti, aptarti? vieną kitą, nelabai suprasdamas, kodėl manęs Mano knygas, kaip ir visas kitas, galima skaityti, vartyti ir žiūrinėti, to klausia. Na, o jis tuojau pat pasiūlė išleisti kaip tik nori, pačiais įvairiausiais būdais. Tai priklauso nuo vaiko nedidelę trumpų istorijų knygutę. Manydamas, amžiaus ir nusiteikimo. Mažesni vaikai, suprantama, pradeda pažintį kad leidėjas turi galvoje visai nedidukę 24 ar 32 su knygomis žiūrėdami paveikslėlius. Jeigu vaikas nori skaityti vienas puslapių knygelę, sutikau. Tik vėliau sužinojau, kad ir nenori, kad jam kas trukdytų, tebūnie jo valia. Tikrai nereikia mąstė apie 80 puslapių knygą, kuriai reikėjo net trukdyti. Bet reikia nepamiršti, kad knyga yra ir nuostabi bendravimo 36 istorijų. Atsakęs, kad man reikia šiek tiek laiko priemonė. Šiuo metu, kai visi taip skuba, būtų tikrai neblogai, jeigu istorijoms į anglų kalbą išversti, puoliau rašyti. tėtis ar mama vakarais skirtų bent kokį pusvalandį skaitymui drauge. Tiesiog nebebuvo kur dingti. Per maždaug pusantro Tarkim, prieš miegą. Jeigu tai taptų savotišku ritualu, būtų išties puiku. mėnesio istorijos buvo ne tik parašytos, bet ir išverstos į anglų kalbą. Tai buvo greičiausiai parašyta Jūsų knygas skaito ne tik Lietuvos, bet ir kitų kraštų, kultūrų mano knyga. Reikia pripažinti, kad šioje keblioje vaikai. Ar vaikų literatūros kalba (tekstai, iliustracijos) universali? situacijoje man labai pagelbėjo šeimos nariai. Taip Nesu didelis kitų kultūrų žinovas, bet, kiek teko susidurti, tai taip, atsirado pirmoji mano knyga „Kvailos istorijos“ ir ji vaikų literatūros kalba yra universali. Pasaulis dabar pasidarė labai buvo išleista kinų kalba. Tik gerokai vėliau pasirodė mažas, net atokiausius kampelius galima pasiekti nesunkiai ir greitai. lietuvių ir kitomis kalbomis. Ir visiems mums rūpi ir yra svarbūs tie patys dalykai. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Kas gimsta pirmiau – tekstas ar piešiniai? Tekstas ir piešiniai gimsta maždaug vienu metu. Vis dėlto save laikau labiau dailininku nei rašytoju, todėl turiu pripažinti, kad pirmiausia savo istorijas matau vaizdais. Ir tos istorijos mano galvoje praplaukia tarsi filmo kadrai. Aišku, po truputį jos aplimpa žodžiais ir tada juos užrašau. Vėliau darbas vyksta lygiagrečiai. Pradedu piešti eskizus, vėliau spalvotus iliustracijų originalus ir kartu vis grįžtu prie teksto. Vis ką nors pakeičiu, pagražinu arba sugadinu, tada vėl piešiu ir vėl prisėdu prie rašymo. Taip ir bėgioju nuo darbo stalo prie kompiuterio iki pat pabaigos. Tiek iliustracijas, tiek tekstą užbaigiu vienu metu.

Šiemet sukurti Tarptautinės vaikų knygos dienos plakatą garbė teko Lietuvai ir jums. Gal papasakotumėte apie „užkulisius“ ir plakato kūrimą? Kad Lietuva pretenduoja būti 2019 m. Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėja, iš anksto nežinojau. Vieną vakarą man paskambino tuometis Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininkas Kęstutis Urba ir pranešė šią naujieną kaip apie jau įvykusį faktą. Ir dar pridūrė, kad nuspręsta, jog būtent aš turėčiau sukurti plakatą ir tekstą. Paprastai tokių atsakingų dalykų labai vengiu, todėl iškart mintyse pradėjau ieškoti preteksto, kaip čia išsisukus. Bet buvo pasakyta – jau viskas nuspręsta ir nėra čia ko net svarstyti.

buvo toje istorijoje. Na, o Tarptautinės vaikų knygos dienos plakate tokia liūdna knygelė būtų atrodžiusi gana keistai. Todėl nupiešiau ją gerokai linksmesnę.

Kęstučio Kasparavičiaus iliustracija iš Hanso Kristiano Anderseno knygos „Coliukė“, Vilnius: Nieko rimto, 2005.

Į plakatą panašų vaizdą galime pamatyti ant jūsų knygos „Kvailos istorijos“ viršelio. Kodėl būtent šio piešinio idėja tapo plakatu? Man buvo pasiūlyta, kad plakato idėja galėtų būtų panaši į vienos mano pirmųjų istorijų apie „Tris knygas“ iliustraciją. Ta mintis man patiko, tik iliustraciją nupiešiau naują, nes plakatui netiko formatas, fonas, o ir senosios iliustracijos spalvomis buvau ne visai patenkintas. Be to, viršutinė knygelė senojoje iliustracijoje buvo labai jau liūdna, nes kaip tik tokia ji

Ilgą laiką Lietuvoje kalbame, kad vaikai nebeskaito. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Ko reikia, kad vaikai skaitytų? Teko girdėti tokių kalbų, bet nepastebėjau, kad kažkas būtų labai negerai ar dramatiškai keistųsi. Skaito tie Lietuvos vaikai, tikrai skaito. Galbūt šis teiginys kartojamas iš inercijos, o gal tai tiesiog amžinas aimanavimas dėl kiekvienos naujos kartos įpročių. Taip buvo prieš 100 metų, prieš 30 metų ir, matyt, taip bus ateityje. Kai išgirstu taip kalbant, iškart pagalvoju, kad štai – praeis gal dar kokie 30 metų ir greičiausiai dabartiniai vaikai sakys: kokie baisūs laikai atėjo, kur nusirito pasaulis, va, mūsų laikais tai vaikai bendraudavo paprasčiausiais išmaniaisiais telefonais, laiką praleisdavo feisbuke, tai buvo taip paprasta, gražu ir romantiška! O štai dabar, o siaube!.. Man tiesiog sunku numatyti, kokios „baisybės“ dar bus išrastos, nes technologijos keičiasi ir vystosi tiesiog stulbinamu greičiu. Manau, kad tikrai nereikia vaikų versti skaityti. Galima pabandyti juos sudominti. Kuo anksčiau, tuo geriau. Ir kiekvienuose namuose turėtų būti knygų. Nebūtinai labai labai daug. Be to, visi vaikai skirtingi. Ne visi gali ir privalo tapti knygų rijikais. O pats geriausias paskatinimas būtų, kad jie matytų savo tėvus skaitančius. Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė

Dailininko ir rašytojo K. Kasparavičiaus darbo stalas.

PROJEKTAI

KOKYBIŠKAS POKALBIŲ TURINYS IR MODERNI FORMA Eglė Baliutavičiūtė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyrius

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas – lyg vaikų literatūros meka. Čia verda literatūrinis gyvenimas, įtraukiantis rašytojus, mokslininkus, tyrėjus, leidėjus, mokytojus, bibliotekininkus ir, žinoma, pačius jaunuosius skaitytojus. Departamente, o ypač dr. Kęstučio Urbos, Ingos Mitunevičiūtės ir šio teksto autorės galvose, sukosi mintis, kad būtų pravartu kelis kartus per metus susiburti valandai ar dviem produktyviai pasikalbėti mokytojų, bibliotekininkų, vaikų literatūros entuziastų būrelyje apie vaikų literatūros aktualijas. Tačiau vis galvota, kad tokių renginių auditorija būtų labai ribota – daugiausia vilniečiai, o norėta, kad iš susitikimų naudos gautų kuo daugiau žmonių, ypač dirbančių regionuose. Būtent jie ne kartą atkreipė dėmesį į renginių, skirtų literatūros sklaidai, profesionaliai kritikai, analitikai bei skaitymo skatinimui, trūkumą, menką prieinamumą atokesniuose šalies kampeliuose. Taip prieš trejus metus gimė projektas „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“. Šiemet vienas pokalbis vyko ir Vilniaus knygų mugėje – kalbėtasi apie tai, kaip į knygų pasaulį įtraukti paauglius.

Pokalbiai, pasiekiantys visus šalies kampelius 2016 m. rugsėjį gimęs projektas „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“ yra įvairių renginių – pokalbių, diskusijų, paskaitų, pristatymų, edukacijų – ciklas. Renginiuose dalyvauja įvairių sričių profesionalai: mokslininkai, vaikų literatūros kritikai, mokytojai, bibliotekininkai, rašytojai, vertėjai, dailėtyrininkai, leidėjai ir kt. Visi ciklo renginiai yra filmuojami, dažnai transliuojami tiesiogiai, o įrašai viešai skelbiami Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kanale „Youtube“ platformoje. Išsamų visų įvykusių pokalbių sąrašą galima rasti bibliotekos partnerių Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus puslapyje ibbylietuva.lt. 12

Apie ką kalbamės? Projekto pradžioje koncentruotasi į vaikų literatūros klausimus ir žvalgytasi, kas tuo metu vyksta: kalbėta apie akciją „Metų knygos rinkimai“, naujų itin reikšmingų verstinių knygų pasirodymą Lietuvoje,. Nuspręsta, kad ciklo renginius reikia organizuoti ir Vilniaus knygų mugėje. Kalbėdami bibliotekoje ar seminaruose, galime rinktis siauresnes temas, o mugė, kur tiek daug visko vyksta ir lankytojai turi didžiulį pasirinkimą, reikalauja itin aktualios, patraukiančios temos ir net renginio pavadinimo. 2017 m., reaguodami į liūdną vaikų poezijos situaciją, klausėme: „Ar lietuvių vaikų poeziją ištiko mirtis?“, 2018 m. kalbėjomės apie daugybės prieštaringų vertinimų sulaukusią „Kakę Makę“ renginyje „Kultinis literatūrinis herojus – svetimas džiugina, savas piktina?“, o šiemet pilnutėlę salę sutraukė diskusija „Skaitymo duobės: kaip paauglius sudominti knygomis?“

ir kaip pradėti skaityti vaikui, kas yra bežodė knyga, ką su ja veikti ir kt. Per metus planuojame sukurti penkis tokio formato vaizdo įrašus. Tikimės, kad forma ir dalis temų patrauks ne tik su vaikų knygomis ir pačiais vaikais dirbančių specialistų, bet ir platesnės visuomenės, pavyzdžiui, tėvų dėmesį. Renginių ciklą „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“ remia Lietuvos kultūros taryba. Renginius organizuoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas kartu su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi. 110-ajame A. Lindgren gimimo metinių minėjime Vilniuje dalyvavo ir rašytojos anūkė Malina Billing (centre). Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Į renginių ciklą „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“ pakliuvo ir ilgą tradiciją turintys vaikų literatūros seminarai – gruodį vykstantys Prano Mašioto skaitymai ir Tarptautinės vaikų knygos dienos proga organizuojami naujausios vaikų literatūros aptarimai. Pastarajame seminare galima sužinoti viską apie svarbiausius metų įvykius vaikų literatūros pasaulyje.

Skaityba ir 2019-ųjų naujovės

Rūpinimasis ir domėjimasis vaikų literatūra kone neišvengiamai atveda prie gerokai platesnių klausimų. Pajutome poreikį šiame renginių cikle kalbėti ir apie vaikų bei paauglių skaitybą, skaitymo skatinimą, knygos meną. Pirmasis tokio pobūdžio renginys buvo Mildos Varnauskaitės, Lietuvoje ir Amsterdame dirbančios profesionalios istorijų pasakotojos, paskaita „Pasakojimo menas, arba storytelling: teorija ir praktika“. Kaip praktiškai pritaikyti paskaitoje pristatytus principus, pasakotoja pademonstravo antroje renginio dalyje dirbdama su vaikais. Atkreipdami dėmesį į knygos meno, iliustracijų svarbą, su keliais iliustruotojais kalbėjomės apie jų darbo principus ir užkulisius, o menotyrininkė dr. Jolita Liškevičienė skaitė paskaitą apie paveikslėlių knygas „Kokias paveikslėlių knygas verta skaityti ir kurių reikėtų vengti?“ 2019 m. pradėjome kurti trumpus edukacinius filmukus. 10–20 minučių trukmės vaizdo įrašuose specialistai aptars įvairias temas, pavyzdžiui, kaip interaktyviai pristatyti literatūros klasiką vaikams, kada

Paauglys skaitymo duobėje – kaip išlipti? Dažnai viešojoje erdvėje galima išgirsti teiginių, esą, vaikai šiais laikais neskaito. Tačiau tyrimai rodo, kad mokyklinio amžiaus vaikai yra viena daugiausia skaitančių grupių Lietuvoje. O paaugliai? 2015 m. tyrimo „Lietuvių skaitymo įpročiai“ duomenimis, 20 proc. 11–17 metų amžiaus paauglių knygų neskaito. Tėvai, mokytojai ir bibliotekininkai neretai skundžiasi, kad paauglius be galo sunku sudominti knygomis, o vienintelis jų tikslas atėjus į biblioteką – pasiimti privalomosios literatūros. Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas ir IBBY Lietuvos skyrius organizavo diskusiją „Skaitymo duobės: kaip sudominti paauglius knygomis?“, kurioje siekta pasvarstyti, kaip suaugusieji galėtų padėti jaunimui atrasti skaitymo malonumą. Į diskusiją kviesti asmenys, galintys iš skirtingų perspektyvų pažvelgti į su paauglių skaityba susijusias problemas. Pirmoji viešnia – Ilona Ežerinytė, buvusi mokytoja lituanistė ir jaunimo literatūros kūrėja, kurios knygos sulaukė ne vieno svarbaus įvertinimo. Kita dalyvė – pirmakursė skandinavistikos studentė Greta Barkauskytė. Ji skaitymo malonumą atrado paauglystėje, pradėjo rašyti tinklaraštį apie knygas ir tapo aktyvia Nacionalinėje bibliotekoje susibūrusio knygų klubo nare, o vėliau skaitytojų klubą įkūrė ir savo mokykloje. Šios apžvalgos autorė renginyje dalyvavo kaip į vaikų ir paauglių skaitybą besigilinantis ir paauglių skaitymo tyrimus vykdęs specialistas. Renginį moderavo Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vadovė Inga Mitunevičiūtė.

Skaitybos tyrimai

Istorijų pasakotoja Milda Varnauskaitė veda praktinį užsiėmimą vaikams.

Jungtinėse Amerikos Valstijose atliekamas ilgametis paauglių (8, 10 ir 12 klasių) skaitybos tyrimas, pradėtas 1976-aisiais, rodo, kad 2016 m. 30 proc. paauglių per metus neperskaitė nė vienos knygos, taip pat pastebėtas dramatiškas paauglių naudojimosi 13

skaitmeninėmis medijomis augimas 2006–2016 m. Įvairiuose tyrimuose pastebima, kad per pastaruosius 15 metų paauglių skaitymas smarkiai kinta: prastėja jo kokybė, intensyvumas, gebėjimas skaityti ilgus tekstus, mažėja tradicinės spaudos skaitymas. Kita vertus, tyrėjai neretai akcentuoja, kad šiandienė jaunimo karta skaito net daugiau nei ankstesnės, tiesa, ne knygų, o įvairiausios informacijos internete1. Lietuvoje taip pat atlikta keletas skaitybos tyrimų. 2005 m. sociologiniame tyrime „Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai“ atkreipiamas dėmesys į moksleivių skaitybą. Teigiama, jog „[p]asitvirtina tendencija, kad didėjant respondentų amžiui mažėja susidomėjimas knygų skaitymu“2. Plačiausiai pastaraisiais metais cituojama VšĮ „Laikas skaityti“ užsakymu 2015 m. „Spinter“ vykdyta apklausa „Lietuvių skaitymo įpročiai“. Tyrimo duomenys rodo, kad neskaito 20 proc. 11–17 amžiaus šalies jaunimo. E. Baliutavičiūtės 2017 m. atlikto tyrimo „7–12 klasių moksleivių skaitymo įpročiai ir pomėgiai: ką, kada ir kaip skaito paaugliai“3 duomenimis, skaityti nemėgsta tik 10 proc., o nė vienos knygos per pusmetį neperskaitė 5 proc. apklaustųjų. Tačiau reikia turėti omenyje, kad šios apklausos anketos buvo platinamos mokyklose, bibliotekose bei internete, tad tikėtina, kad į klausimus atsakinėjo daugiau tie, kuriems skaitymo tema bent kiek aktuali.

„

Per pastaruosius 15 metų paauglių skaitymas smarkiai kinta: prastėja jo kokybė, intensyvumas, gebėjimas skaityti ilgus tekstus.

“

Sudominantys veiksniai Savo asmenine skaitymo istorija pasidalijo jauniausia pokalbio dalyvė G. Barkauskytė. Ji pasakojo, kad vaikystėje nelabai mėgo skaityti: įveikdavo vieną kitą knygą, patikdavo, bet tai netapdavo akstinu skaityti daugiau. „Mano skaitymo lūžis įvyko baigus septintą klasę, vasarą, kai perskaičiau „Bado žaidynes“4. Dabar reflektuodama, kodėl taip įvyko, manau, kad, visų pirma, knyga man suteikė tiek adrenalino, kiek niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galima patirti skaitant. Pirmą Daugiau apie vaikų skaitybos pokyčius žr. Brochet, Laura. Skaitymas jaunosios skaitmeninės kartos gyvenime. Esu laimingas, nes skaitau. Praktinis vadovas auginantiems jaunuosius skaitytojus. Vilnius: VšĮ „Laikas skaityti“, 2015, p. 27–34. 2 Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai: sociologinio tyrimo ataskaita. Vilnius, 2005. Prieiga internete https://www.lrs.lt/sip/portal. show?p_r=440&p_k=1&p_t=39522. 3 Baliutavičiūtė, Eglė. 7–12 klasių moksleivių skaitymo įpročiai ir pomėgiai: ką, kada ir kaip skaito paaugliai. Šiandien aktualu. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017, Nr. 2 (57), p. 148–159. 4 Populiari amerikiečių rašytojos Suzanne’os Collins trijų dalių distopija jaunimui. 1

kartą susidūriau ir su šiokiu tokiu estetiniu potyriu, supratau – kalba gali taip užburti, kad verti puslapius ir negali atsiplėšti. Ne tik dėl siužeto, bet ir to, kaip viskas papasakota“, – skaitymo malonumo atradimą paauglystėje prisiminė G. Barkauskytė. Paklausta, kaip „Bado žaidynės“ pakliuvo į jos akiratį, pašnekovė prisipažino, kad jai padėjo internetas ir draugė. Internete ji peržiūrėjo daug pokalbių, skaitė anotacijas, matė šios knygos ir pagal ją paEglė Baliutavičiūtė statyto filmo reklamų, bet knyga, ypač jos viršelis, nesudomino. Po kurio laiko, kai viena draugė nuėjo pažiūrėti filmo ir jį parekomendavo, susidomėjo ir ji pati. „Pasirodęs filmas paskatino mane perskaityti knygą“, – pasakojo mergina. E. Baliutavičiūtė atkreipė dėmesį į tai, kas, anot pačių paauglių, juos labiausiai skatina skaityti vieną ar kitą knygą: anotacija daro įtaką 60 proc. apklausos dalyvių, knygos pristatymas internete – 36 proc., draugų nuomonė – 34 proc. „Kad ir kaip norėtume, kad būtų kiek kitaip, tėvų, mokytojų ar kitų suaugusiųjų rekomendacijos paveikia tik apie 20 proc. moksleivių“, – teigė tyrėja.

Koją kiša mokyklinė programa

„Labai atsakingai sakau, kad mokyklines programas kuria tautos priešai ir kad kažkas daro viską, kad jauni žmonės neskaitytų, – kritikos literatūros programoms negailėjo I. E. Ežerinytė. – Ir kol mes turėsime tokias programas, pagal kurias šeštokams ar septintokams pateikiami istoriniai tekstai, kurie praturtintų ir papuoštų istorijos pamokas, bet ne literatūros (kur ten literatūra, dar reikėtų paieškoti), ir kol niekas negalvoja, kad Kristijonas Donelaitis – ne vaikiška literatūra, situacija nesikeis. Tokiais kūriniais paauglio prie knygos nepritrauksime.“ Kad privalomieji skaitiniai nėra itin mėgstami ir yra skaitomi, nes reikia, patvirtino ir E. Baliutavičiūtė: jau minėto tyrimo duomenys rodo, kad privalomąją literatūrą sako skaitantys 60 proc. aštuntokų, o dvyliktokų (dėl artėjančių egzaminų) – net 88 proc. Jei galėtų elgtis kaip tinkama, I. Ežerinytė atsisakytų chronologinio literatūros dėstymo. Jos įsitikinimu, reikėtų pradėti ne nuo seniausios, o būtent nuo šiuolaikinės lietuvių literatūros. Be to, bent 30 proc. programos turėtų sudaryti šiuolaikiniai kūriniai – galėtų ir nebūti nurodomi konkretūs autoriai, kad patys mokytojai, geriausiai pažinodami savo mokinius, galėtų pasirinkti, ką skaitys jų klasės. Kita problema – programos neatitinka vaikų raidos etapų. Rašytojai kelia nuostabą, kad septintokas turi skaityti Vytautą Mačernį. „Manau, kad paaugliams iki šešiolikos metų tokioje poezijoje nėra ko ieškoti. Septintoje klasėje, kai tau trylika, apie būtį dar nelabai mąstai“, – įsitikinusi buvusi mokytoja. I. Ežerinytė mato dar vieną problemą – pačių mokytojų nepasirengimą: „Sakome, kad paaugliai nieko neskaito. Varge, didžioji dauguma mokytojų neskaito šiuolaikinės lietuvių literatūros paaugliams!“ Dauguma mokytojų teisinasi tuo, kad ruošiasi egzaminams ir papildomoms veikloms neturi laiko. Anot rašytojos, daug metų praleidusios mokykloje, kol egzaminas bus pagrindinis kriterijus, pagal ką vertinami žmonės, baigę

Inga Mitunevičiūtė

Ilona Ežerinytė (kairėje) ir Greta Barkauskytė

bendrojo lavinimo mokyklą, kol manysime, kad baigęs mokyklą jaunas žmogus yra įgijęs kažkokį bendrąjį išsilavinimą, tol padėtis nepasikeis. „Mano manymu, bendrąjį literatūros išsilavinimą įgijęs žmogus turėtų tiesiog gerai orientuotis knygyne. Dabar taip nėra“, – kalbėjo I. Ežerinytė. Rašytoja mano, kad paauglius skaityti paskatintų, pavyzdžiui, mokytojas, turintis laisvę rinktis, paaugliams siūlantis ką nors jiems aktualaus, artimo iš šiuolaikinės lietuvių paauglių literatūros ir leidžiantis per pamoką diskutuoti, kalbėtis, ką patyrė skaitydami, su kuo identifikavosi. Iš pradžių klasėje šias knygas gal perskaitytų ir apie jas diskutuotų dešimt mokinių. Tačiau laikui bėgant ir likusieji norėtų prisijungti prie diskusijų jiems įdomiais klausimais, jie suprastų, kad jei būtų skaitę knygą, galėtų įsitraukti į pokalbį. Į kitą tokią pamoką ateitų jau dvylika perskaičiusiųjų. Be to, anot I. Ežerinytės, paauglius, kaip ir vaikus, taip pat gerai nuteikia skaitymas balsu. Žinoma, mokytojas turi turėti laisvę, nebijoti, kad bus išbartas už pamokos plano nesilaikymą. Ne taip seniai mokyklos suolą palikusi G. Barkauskytė prisiminė, kad mokykloje jai irgi norėjosi išsamesnių svarstymų apie literatūrą, peržengiančių programos, kūrinio ribas, bet tam tiesiog neatsirasdavo laiko. „Drįsčiau sakyti, kad literatūra yra toks menas, kai viskas, kas yra už kūrinio ribų, irgi yra apie kūrinį. Dėl to ir skaitome, kad literatūra rezonuoja su gyvenimu. Čia tas pats, kas sakyti: žiūrėkime į peizažą ir apie mišką spręskime tik iš tapybos darbo, bet į patį mišką neikime. Viskas, kas yra šalia literatūros, arba visos mintys, kurias kūrinys sukelia, irgi yra pati tikriausia literatūra“, – tikino I. Ežerinytė. E. Baliutavičiūtė įsiterpė, kad dažniausiai kalbamės apie tuos paauglius, kuriuos reikia paskatinti, kažkaip įtikinti skaityti, bet dalis paauglių tiesiog negali skaityti, nes jie yra faktiškai beraščiai – pažįsta raides ir gali perskaityti žodį, bet įveikti tekstą, reikalaujantį ne minimalių, o aukštesnių skaitymo gebėjimų, yra nepajėgūs, nes laiku, t. y. iki ketvirtos klasės, šie gebėjimai nesusiformavo ar nebuvo suformuoti. Ne veltui trečioje ir ketvirtoje klasėse kone visame pasaulyje atliekami skaitymo gebėjimų tyrimai (Lietuvoje kas ketverius metus atliekamas Tarptautinis skaitymo gebėjimų tyrimas (Progress in International Reading Literacy Study, PIRLS). Liūdna, bet vaikai, taip ir neišsiugdę gerų skaitymo įgūdžių laiku, vėliau dažniausiai atsilieka kone visose disciplinose – nuo kalbų ir istorijos iki matematikos ir fizikos, nes nesugeba suvokti vis sudėtingėjančių tekstų. Į tokius paauglius irgi reikia atkreipti dėmesį, padėti įveikti šią problemą. I. Mitunevičiūtė pastebėjo trečią grupę – labai gabius vaikus, kurie itin daug skaito ir mokykloje nesulaukia tiek dėmesio, kiek jiems reikia: „Bėda ta, kad tie vaikai neturi kur padėti savo energijos. Jiems patinka skaityti, bet šalia nėra suaugusiojo, kuris galėtų su jais bendrauti, vesti

tinkamų knygų keliu. Tada vaikas ima dideliais kiekiais skaityti nekokybišką literatūrą ir to niekaip negali kritiškai reflektuoti.“

Patarti ir nebijoti

Diskusijos pabaigoje auditorijai kilo klausimų, kaip vis dėlto reikėtų elgtis tėvams, norintiems padėti paaugliui atrasti skaitymo malonumą. Rašytoja I. Ežerinytė prisiminė jau išsakytą patarimą, kad skaityti balsu paaugliui yra geras dalykas ir tai tikrai veikia. G. Barkauskytės ir E. Baliutavičiūtės nuomonės sutapo. Nesvarbu, ar esate tėvai, ar mokytojai, ar kiti suaugusieji: visų pirma reikia įsiklausyti, ką paauglys mėgsta, kas jam įdomu, ko ieško knygose. Su juo turėtų būti kalbamasi, diskutuojama, o ne tiesiog pateikiama, ką jis privalo skaityti. „Įvairių šalių tyrimai rodo, kad paaugliai vaikinai skaito mažiau nei merginos. Šios problemos ištakų daug, bet viena jų, mano manymu, ta, kad mokykloje labai mažai skaitoma tos literatūros, kuri dažniau patinka berniukams: karinės, istorinės, fantastikos“, – dėmesį į dar vieną problemą atkreipė E. Baliutavičiūtė. Vaikų literatūros specialistė paminėjo ir paauglių knygų klubus, į kuriuos jaunuoliai noriai ir nuolatos eidavo, nes jiems patikdavo tiesiog pasikalbėti apie kuo įvairiausias knygas taip, kaip jiems patinka, ir tiek, kiek patiems norisi. Jauniausia diskusijos dalyvė studentė G. Barkauskytė, paklausta, ar svarbu paaugliui knygoje atrasti save, tikino, kad žinoma. „Bėda, kad Lietuvoje bijoma versti knygas apie kitokius žmones nei mes ir bijoma apie tai rašyti. Rašyti apie psichinę sveikatą reikia, taip pat reikia grožinės literatūros apie kitos seksualinės orientacijos, religijos žmones. Skaitydamas tokias knygas paauglys gali ne tik atrasti save, bet ir sužinoti apie kitus. Apie tai kalbu ir su savo bendraklasiais, bendrakursiais. Visi tvirtina – nusibodo, kad suaugusieji, kurie atsakingi už literatūrą, jos leidybą, įtraukimą į programas, bijo liesti kai kurias temas. Jei nerandame informacijos lietuviškai, skaitome angliškai ir nebeperkame lietuviškų knygų“, – paauglių ir jaunimo lūkesčius apibendrino studentė. 15

ŠIANDIEN AKTUALU

VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ SOCIALINIS POVEIKIS: KAIP APIE JĮ KALBĖTI? Žydrė Vėtienė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Nors pasaulyje viešųjų bibliotekų socialinis poveikis yra įrodytas įvairiais tyrimais, Lietuvos valdžios struktūrose bibliotekos vis dar nėra laikomos patikimais subjektais, galinčiais pateisinti socialinius bendruomenės lūkesčius. Be to, viešųjų bibliotekų teikiama nauda kelia abejonių ir jas finansuojančioms institucijoms, ir plačiajai visuomenei. Todėl bibliotekos susiduria su būtinybe atskleisti savo teikiamų paslaugų vertę. Tinkama viešųjų bibliotekų socialinio poveikio komunikacija ne tik padėtų išryškinti atliekamų funkcijų svarbą, bet ir sudarytų sąlygas visuomenėje įtvirtinti jų, kaip aktyvių ir reikšmingų socialinio lauko dalyvių, įvaizdį. Socialinis poveikis ir jo matavimas

Terminas „socialinis poveikis“ bibliotekų kontekste pradėtas vartoti siekiant suprasti ir apibūdinti pakitusį viešųjų bibliotekų vaidmenį, o mėginimų jį apibrėžti būta įvairių. 2014 m. išleistame standarte ISO 16439 „Informacija ir dokumentavimas. Bibliotekų poveikio vertinimo metodai ir procedūros“ jis įvardijamas kaip „poveikis, kurį bibliotekos egzistavimas ir jos teikiamos paslaugos turi vietos bendruomenės nariams ar apskritai visuomenei“1. Be to, akcentuojama, kad socialinis poveikis nepasireiškia iš karto ir paprastai išaiškėja tik po ilgesnio laikotarpio. ISO standarte nurodomos tokios pagrindinės bibliotekų socialinio poveikio sritys: • socialinis gyvenimas: socialinės įtraukties ir socialinės sanglaudos skatinimas; • informacijos teikimas ir švietimas: nemokami informacijos šaltiniai ir prieiga prie interneto, švietimo ir mokymosi visą gyvenimą galimybės; • vietos kultūra ir identitetas: parodos ir renginiai, informacija apie vietos bendruomenę, susibūrimų vieta; • kultūrinė įvairovė: kultūrinės įvairovės skatinimas; • bendruomenės vystymasis: tobulėjimą skatinančios bendruomenės iniciatyvos ir programos; • asmeninė gerovė: saugi ir patogi vieta skaityti, mokytis, susitikti, dalyvauti renginiuose; • kultūros paveldas: dokumentinio kultūros paveldo išsaugojimas ateinančioms kartoms. 16

Atlikti moksliniai tyrimai atskleidė, kad iš visų bibliotekų būtent viešosios daro didžiausią socialinį poveikį2. Tačiau kaip jį galima įrodyti? Bibliotekų socialinio poveikio vertinimas yra suprantamas kaip jį patvirtinančių duomenų rinkimo procesas, siekiant nustatyti individų, institucijų ir (arba) visuomenės patirtą naudą ar pokyčius, kuriuos lėmė naudojimasis bibliotekos paslaugomis ar produktais 3. Maždaug nuo 2000-ųjų, kai bibliotekų poveikio išryškinimas tapo itin svarbus siekiant įrodyti savo reikalingumą ir pateisinti gaunamą finansavimą, mokslininkai pasiūlė daug įvairių poveikio matavimo būdų – skirtingiems bibliotekų veiklos aspektams matuoti jau 2005 m. buvo suskaičiuoti 22 dažniausiai naudojami modeliai4. Dalis jų buvo adaptuoti ir panaudoti kuriant ISO 16439 standartą. Klasifikuodami metodus, standarto rengėjai rėmėsi 2002 m. Davido Streatfieldo vartotais terminais: pastebėti įrodymai (angl. observed evidence) ir paprašyti įrodymai (angl. solicited evidence). Kadangi bibliotekų poveikis daugeliu atvejų negali būti užfiksuotas tiesiogiai, jo įrodymus galima rinkti šiais būdais: 1) darant išvadas pagal: • pasiekimų duomenis (pvz., lankymasis renginiuose, naudojimasis paslaugomis ir pan.); • bibliotekos veiklos rodiklius; • vartotojų pasitenkinimo lygį;

2) prašant (klausimynuose, interviu, tikslinių grupių diskusijose ar kitaip renkant vartotojų nuomonę ir kitą informaciją); 3) stebint (naudojant struktūruotą stebėjimą, neoficialų stebėjimą, bandymus). Atliekant tyrimus, gali būti naudojami tiek kiekybinius, tiek kokybinius parametrus matuojantys metodai, o geriausią rezultatą pasiekti padeda kelių metodų kombinacijos. Kiekybinius parametrus matuojančiais metodais siekiama atskleisti vartotojų elgesio ar kompetencijų pokyčius arba nustatyti koreliaciją tarp naudojimosi biblioteka ir individo akademinės ar profesinės sėkmės, o kokybinius parametrus matuojančiais metodais siekiama nustatyti vartotojų patirtį ir nuomonę apie bibliotekas. Vis dėlto esama ir nemažai sunkumų bei iššūkių, su kuriais susiduria viešosios bibliotekos, siekdamos išmatuoti savo socialinį poveikį. Pirmiausia šis poveikis išryškėja tik ilgalaikėje perspektyvoje ir yra sunkiai apčiuopiamas, todėl sunku jį identifikuoti bei pamatuoti. Be to, ne taip paprasta atskirti bibliotekos daromą poveikį nuo kitų veiksnių įtakos. Vygaudo Juozaičio nuotr.

„

Iš visų bibliotekų būtent viešosios daro didžiausią socialinį poveikį.

“

Kitas poveikio matavimo sunkumas susijęs su subjektyvumu. Dauguma duomenų apie socialinį bibliotekų poveikį surenkama naudojant kokybinius tyrimų metodus, todėl gauti duomenys būna subjektyvūs ir atspindi vartotojų suvokiamą vertę. Jie gali atrodyti nepakankamai patikimi, kad būtų pristatyti valdžios atstovams ir visuomenei. O pats didžiausias iššūkis, kylantis siekiant išmatuoti bibliotekų socialinį poveikį, yra susijęs su bibliotekos darbuotojų kompetencijų atlikti kokybinius tyrimus stoka ir paties proceso kompleksiškumu.

Bibliotekų atstovavimas

Kalbėdami apie viešųjų bibliotekų socialinį poveikį, mokslininkai pabrėžia, kad aiški socialinės vertės komunikacija reikiamiems žmonėms – visuomenei ir finansuotojams – yra ne mažiau svarbi nei pats poveikio matavimas. Tokia komunikacija yra neatskiriama atstovavimo (angl. advocacy) dalis. Viešosios bibliotekos gali inicijuoti atstovavimą, kad užsitikrintų nuolatinę paramą ir finansavimą, skatintų teigiamą viešosios politikos aplinką, leidžiančią joms tenkinti besikeičiančius vartotojų poreikius5. Toks atstovavimas gali apimti bendruomenės informavimą, reklamą, ryšius su visuomene, viešus renginius, susitikimus su sprendimų priėmėjais ir pan. Dauguma šių veiksmų paprastai įgyvendinama vietos lygmeniu, nes būtent ten priimami su viešųjų bibliotekų finansavimu susiję sprendimai6. Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių efektyvų bibliotekų atstovavimą, yra rėmimasis įrodymais, kaip bibliotekos paslaugos ir įgyvendinamos programos pakeitė žmonių gyvenimus. Todėl ypač svarbu, kad būtų renkami ir viešinami tinkami duomenys apie socialinį bibliotekų poveikį.

Siekiant sėkmingo bibliotekų atstovavimo, pirmiausia siūloma remtis tyrimais nustatytais kiekybiniais ir kokybiniais veiklos rodikliais, išskirti pagrindinius akcentus bei pasitelkti tinkamas komunikacijos priemones: patrauklią vaizdinę medžiagą, žemėlapius, sėkmės istorijas ir pan.7 Vadovaudamosi tokiomis rekomendacijomis, įvairios nacionalinės ir tarptautinės bibliotekų organizacijos pastaraisiais metais įgyvendino nemažai įvairių bibliotekų atstovavimo kampanijų (gerosios praktikos pavyzdžių ieškokite kitame „Tarp knygų“ numeryje). Pasaulinė praktika rodo, kad sėkmingas atstovavimas bibliotekoms, remiantis socialinio poveikio įrodymais, neįmanomas be aktyvaus dalyvavimo politiniuose procesuose. Pirmiausia bibliotekų vadovai turi išmanyti politinę aplinką, t. y. kokiais formaliais ir neformaliais būdais dirba valdžios atstovai, taip pat žinoti vietos bendruomenei svarbias sritis, į kurias yra didžiausia galimybė naudingai įsitraukti bibliotekoms 8. Be to, siekiant pagrįsti savo naudingumą visuomenei, būtina atsižvelgti į šalies ar vietos valdžios prioritetus ir parodyti, kaip viešosios bibliotekos prisideda juos įgyvendinant9. Pavyzdžiui, programoje „Pasaulio bibliotekos“ dalyvavusios institucijos aktyviai bendradarbiavo su steigėjais, rengdamos bibliotekų veiklos programas, kurios tenkintų bendruomenės poreikius ir kartu atsižvelgtų į šalies ar vietos valdžios prioritetus, tokius kaip gyventojų užimtumas ar skaitmeninės atskirties mažinimas. Tam tikslui buvo renkami įrodymai iš pirminių (apklausų, atvejų tyrimų) ir antrinių, tokių kaip vyriausybės ataskaitos ir statistiniai duomenys, šaltinių. Itin svarbus veiksnys, siekiant sėkmingo atstovavimo bibliotekoms, yra santykių su valdžios atstovais kūrimas ir palaikymas. Tyrimai atskleidė, kad bibliotekų lankytojai, kaip grupė, praktiškai neturi jokios įtakos formuojant biudžetą vietos lygmeniu, o dažnesnis naudojimasis bibliotekų paslaugomis tiesiogiai nėra siejamas su didesniu finansavimu10. Todėl, siekiant užtikrinti viešųjų bibliotekų veiklos tvarumą, būtinas glaudus bendradarbiavimas su bibliotekų steigėjais. Netgi siūloma atstovaujant bibliotekoms remtis psichologijos ir rinkodaros profesoriaus Roberto B. Cialdinio įtakos sistema, kurią sudaro šešios taktikos, galinčios padėti užmegzti palankius santykius su valdžios atstovais ir gauti jų palaikymą11. Kalbant apie bibliotekų atstovavimą siekiant formuoti teigiamą visuomenės požiūrį ir supratimą, labai svarbią misiją atlieka bibliotekų darbuotojai. Dalydamiesi lankytojų sėkmės istorijomis, jie gali sėkmingai propaguoti bibliotekos paslaugas ir užsitarnauti didesnį bendruomenės palaikymą12. Taip pat rekomenduojama užmegzti ir palaikyti draugiškus santykius su nuomonės lyderiais, kurių įtaka itin sustiprėjo įsigalėjus socialiniams tinklams. 17

Įrodymai ar istorijos?

Jau tris dešimtmečius bibliotekos, siekdamos tobulėti, kad galėtų kuo geriau tenkinti aptarnaujamų bendruomenių poreikius ir kartu įrodyti savo kuriamą vertę, pasitelkia įrodymais grįstą praktiką (angl. evidence-based practice, EBP), sėkmingai perimtą iš medicinos sektoriaus. Šiuo metodu itin susidomėta plečiantis ir kintant bibliotekų veiklai. Kadangi bibliotekų ir informacinių paslaugų sektoriui imti kelti lūkesčiai efektyviai išnaudoti žmogiškuosius ir finansinius išteklius, o atskaitomybė steigėjams tapo griežtesnė, bibliotekų vadovai susidūrė su būtinybe užtikrinti aktualias ir ekonomiškai naudingas paslaugas. Todėl prireikė ne tik pateisinti teikiamas paslaugas, bet ir pamatuoti jų efektyvumą bei nustatyti aptarnaujamai bendruomenei kuriamą vertę13. Įrodymais grįsta bibliotekininkystė skatina plataus masto taikomuosius mokslinius tyrimus, kad, remiantis gautais rezultatais, būtų galima priimti pagrįstus sprendimus14. Šie tyrimai informacijos specialistų praktikoje labai vertingi dėl kelių priežasčių, viena jų – atskaitomybės reikalavimų tenkinimas. Moksliniai tyrimai pateikia duomenų, pagrindžiančių gaunamą finansavimą arba įrodančių didesnio finansavimo reikalingumą, ir gali padėti formuojant bibliotekoms palankią politiką. Įrodymais grįsta praktika taip pat buvo remiamasi kuriant Viešųjų bibliotekų bendradarbiavimo, siekiant darnaus vystymosi tikslų, modelį (angl. Model for Evaluating Public Libraries Contribution to SDGs)15.

Siekiant įrodyti, kaip viešosios bibliotekos prisideda prie darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo, rekomenduojama taikyti poveikio matavimo metodus, kurie turi būti susieti su darnaus vystymosi tikslais ir uždaviniais. Bibliotekų indėlis šiame kontekste yra pagrindinis veiksnys, tačiau modelio kūrėjai atkreipia dėmesį, kad, siekiant darnaus vystymosi tikslų, negalima atmesti ir pašalinių veiksnių įtakos. Šiame modelyje ne tik labai aiškiai parodomi viešųjų bibliotekų veiklos, jų poveikio matavimo ir atstovavimo ryšiai, bet taip pat yra atsižvelgiama į poveikio vertinimui svarbų veiksnį – tinkamų kompetencijų reikalingumą. Šis klausimas itin aktualus kalbant apie viešųjų bibliotekų gebėjimą nustatyti savo socialinį poveikį ir jį viešinti. Kaip neatskiriama įrodymais grįstos bibliotekų praktikos dalis yra įvardijama komunikacija. Jungtinės Karalystės profesorius Peteris Brophy’is mano, kad moderniai visuomenei nebepakanka faktų (visuotinai priimtų žinių apie pasaulį) perdavimo, ji mokosi remdamasi skirtingais požiūriais į pasaulį ir prasmingai pritaikydama naują informaciją prie jau turimų žinių. Todėl pasikeitęs požiūris į įrodymų prigimtį ir didesnis dėmesys tam, kaip šie įrodymai gali būti efektyviai perduodami komunikuojant, lėmė susidomėjimą pasakojimų naudojimu organizacijose16. P. Brophy’is pirmasis atkreipė dėmesį, kad bibliotekininkystėje kur kas svarbiau sužinoti ir papasakoti apie kitų patirtį nei vadovautis sausa statistika ir veiklos rezultatais. Jis rekomenduoja labai rimtai atsižvelgti į lankytojų sėkmės istorijas ir surasti būdų, kaip sistemingai jas fiksuoti, nes tai yra svarbi bibliotekų poveikio įrodymų dalis. Jis istorijų

Suinteresuotieji

ATSTOVAVIMAS

DARNAUS VYSTYMOSI TIKSLAI

NACIONALINĖS strategijos, planai ir veiklos kryptys Viešųjų bibliotekų veikla

Kaip viešosios bibliotekos gali rinkti įrodymus ir įvertinti savo indėlį siekiant darnaus vystymosi tikslų

Suderinimas su darnaus vystymosi tikslais ir nacionaliniais prioritetais

Pokyčio dimensija

Įrodymų rinkimas: Numanomų Paprašytų Pastebėtų Indikatoriai

Kiti duomenys

Įrodymai, kaip viešosios bibliotekos prisideda prie darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo 18

Poveikio vertinimo kompetencijos

POVEIKIO vertinimo būdai ir metodai

pasakojimą (angl. storytelling) siūlo naudoti kartu su kitais mokslinių tyrimų metodais, ypatingą dėmesį atkreipiant į tai, kas pasakojimus daro paveikius ir kaip juos reikėtų pasirinkti bei pristatyti skirtingoms auditorijoms. Profesoriaus manymu, tinkamai parengtos sėkmės istorijos yra puiki bibliotekų atstovavimo priemonė, ypač tais atvejais, kai reikia pagrįsti jų indėlį mažinant socialinę atskirtį ir ugdant informacinę visuomenę17.

„

Siekiant pagrįsti savo naudingumą visuomenei, būtina atsižvelgti į šalies ar vietos valdžios prioritetus ir parodyti, kaip viešosios bibliotekos prisideda juos įgyvendinant.

“

Šias įžvalgas daugiau kaip po dešimtmečio patvirtino Naujosios Zelandijos mokslininkų atliktas tyrimas18. Nustatyta, kad bibliotekų vadovai ieško būdų, kaip priimtiniausia forma informuoti suinteresuotąsias šalis apie bibliotekų kuriamą vertę, o vartotojų atsiliepimai yra itin paveikūs. Tyrimas taip pat atskleidė, kad komunikuojant kokybiniai bibliotekų veiklos rodikliai neturi ryškesnio teigiamo poveikio, o tradicinė statistika apskritai rodo mažėjantį naudojimąsi bibliotekų paslaugomis. Ir nors kai kurios bibliotekos reguliariai renka kokybinius duomenis organizuodamos anketines vartotojų apklausas (paprastai tai būna trumpi pasakojimai, kaip bibliotekos padėjo lankytojams išspręsti įvairias problemas), dažniausiai jie lieka nežinomi tretiesiems asmenims. Todėl tyrėjai daro išvadą, kad lankytojų sėkmės istorijos yra potencialiai galinga priemonė bendraujant su suinteresuotosiomis šalimis, nes pasakojimus lengva suprasti ir kartu jie patikimai atskleidžia bibliotekų kuriamą vertę. Nors tokiais pasakojimais įvardijamą bibliotekų naudą sunku pamatuoti, jie kur kas įtikimiau gali parodyti situaciją nei daugybė faktų ar grafikų. Dėl to nestebina Velso vyriausybės reikalavimas į bibliotekų veiklos ataskaitą įtraukti pasakojimus, kurie parodytų, kaip bibliotekos prisideda prie vietos valdžios institucijų darbotvarkių ir platesnių vyriausybės prioritetų bei strateginių tikslų įgyvendinimo. Tai suteikia bibliotekoms galimybę atskleisti savo platesnį socialinį poveikį, atitinkantį valdžios prioritetus vietos, regioniniu ar nacionaliniu lygmenimis: sveikatai ir gerovei puoselėti, skaitmeninei įtraukčiai ir informaciniam raštingumui didinti, tradiciniam raštingumui skatinti ir kt.

Vietoj išvadų Akivaizdu, kad socialinio poveikio tyrimų duomenys yra labai naudingi komunikuojant apie bibliotekų kuriamą vertę ir pirmiausia atstovaujant joms valdžios institucijose tiek vietos, tiek nacionaliniu lygmenimis. Vis dėlto moksliniai tyrimai, kuriais yra paremta įrodymais grįsta bibliotekininkystės praktika, nėra pakankami siekiant atskleisti tikrąją viešųjų bibliotekų kuriamą vertę. Pirmiausia todėl, kad dėl poveikio tyrimų kompleksiškumo jie yra atliekami retai, be to, gauti duomenys gali būti sunkiai suvokiami nežinant platesnio konteksto. Todėl komunikuojant apie viešųjų bibliotekų socialinį poveikį kartu rekomenduojama remtis ir lankytojų pasakojimais apie tai, kaip bibliotekos pagerino jų gyvenimo sąlygas.

Literatūra 1 LST ISO 16439:2016: Informacija ir dokumentavimas. Bibliotekų poveikio vertinimo metodai ir procedūros (tapatus ISO 16439:2014). 2016, 82 p. 2 Calvert, Philip; Goulding, Anne. Narratives and Stories that Capture the Library’s Worth: A Qualitative Approach to Measuring Value and Impact in New Zealand’s Libraries. Performance Measurement and Metrics [interaktyvus]. 2015, vol. 16 (3), p. 276–288 [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 29 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1108/PMM-05-2015-0016. 3 Pinto, Leonor G.; Ochôa, Paula. Public Libraries’ Contribution to Sustainable Development Goals: Gathering Evidences and Evaluating Practices [interaktyvus]. International Federation of Library Associations and Institutions (IFLA), 2017, 10 p. [žiūrėta 2018 m. spalio 18 d.]. Prieiga per internetą: http://library. ifla.org/1946/1/190-pinto-en.pdf. 4 Wood, Claudia; Leighton, Daniel. Measuring Social Value the Gap between Policy and Practice [interaktyvus]. 2010, 102 p. ISBN 978-1-906693-48-0. [žiūrėta 2018 m. spalio 6 d.]. Prieiga per internetą: https://www.demos.co.uk/ files/Measuring_social_value_-_web.pdf?1278410043. 5 Sawaya, Janet; Maswabi, Tshepo; Taolo, Resego; Andrade, Pablo; Grez, Máximo Moreno; Pacheco, Pilar; Paberza, Kristine; Vigante, Sandra; Kurutyte, Agniete; Rutkauskiene, Ugne; Jeżowska, Jolanta; Kochanowicz Maciej. Advocacy and Evidence for Sustainable Public Computer Access: Experiences from the Global Libraries Initiative. Library Review [interaktyvus]. 2011, vol. 60, issue 6, p. 448–472 [žiūrėta 2018 m. gegužės 16 d.]. Prieiga per internetą: https:// doi.org/10.1108/00242531111147189. 6 Cottrill, Julia; Letelier, Fernando; Blanco, Pablo A.; García, Henry; Chiranov, Marcel; Tkachuk, Yuliya; Liubyva, Tetiana; Crocker, Rachel; Vanderwerff, Matthew; Cistoviene, Giedre; Krauls Ward, Ineta; Stratilatovas, Eugenijus; Mount, Dan; Kurutyte, Agniete; Triyono. From Impact to Advocacy: Working Together Toward Public Library Sustainability. Performance Measurement and Metrics [interaktyvus]. 2015, vol. 16 (2), p. 159–176 [žiūrėta 2018 m. spalio 21 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1108/PMM-04-2015-0008. 7 Abram, Stephen. Communicating Value and Impact through Advocacy: Dealing with the Scalability Issue in the Province of Ontario. Public Library Quarterly [interaktyvus]. 2017, vol. 36 (2), p. 96–122 [žiūrėta 2018 m. spalio 17 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1080/01616846.2017.13121 92. 8 Mcclure, Charles R.; Feldman, Sari; Ryan, Joe. Politics and Advocacy: The Role of Networking in Selling the Library to Your Community. Public Library Quarterly [interaktyvus]. 2006, vol. 25 (1-2), p. 137–154 [žiūrėta 2018 m. spalio 18 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1300/J118v25n01_10. 9 Streatfield, David; Markless, Sharon. Impact Evaluation, Advocacy and Ethical Research: Some Issues for National Strategy Development? [interaktyvus]. International Federation of Library Associations and Institutions (IFLA), 2010, 12 p. [žiūrėta 2018 m. spalio 6 d.]. Prieiga per internetą: https://www.ifla.org/ past-wlic/2010/97-markless-en.pdf. 10 Stenstrom, Cheryl; Haycock, Ken. Public Library Advocacy: An Evidence-Based Perspective on Sustainable Funding. Public Libraries Online [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2018 m. lapkričio 6 d.]. Prieiga per internetą: http://publiclibrariesonline.org/2015/09/ public-library-advocacy-an-evidence-basedperspective-on-sustainable-funding/. 11 Cialdini, Robert B. Įtakos galia: kaip pasiekti savo tikslus. Vilnius: Alma litera, 2016, 344 p. ISBN 978-609-01-2236-5. 12 Imhoff, Kathleen R. T. Creating Advocates for Public Libraries. Public Library Quarterly [interaktyvus]. 2006, vol. 25 (1-2), p. 155–170 [žiūrėta 2018 m. spalio 18 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1300/J118v25n01_11. 13 Partridge, Helen; Hallam, Gillian. Evidence-Based Practise and Information Literacy. Exploring Methods in Information Literacy Research [interaktyvus]. 2007, 214 p. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 2 d.]. Prieiga per internetą: https://books. google.lt/books?hl=lt&lr=&id= XbikAgAAQBAJ&oi=fnd&pg=PA149&dq=lib raries+and+%22narrative+based+practice%22&ots=CJn5LLdGAG&sig=vOS -Md7HYrDnMzX5MYayDbbYvlU&redir_esc=y#v= onepage&q=libraries%20 and%20%22narrative%20based%20practice%22&f=false. 14 Eldredge, Jonathan D. Evidence-Based Librarianship: the EBL Process. Library Hi Tech [interaktyvus]. 2006, vol. 24 (3), p. 341–354 [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 30 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1108/07378830610692118. 15 Pinto, Leonor G.; Ochôa, Paula. Public Libraries’ Contribution to Sustainable Development Goals: Gathering Evidences and Evaluating Practices [interaktyvus]. International Federation of Library Associations and Institutions (IFLA), 2017, 10 p. [žiūrėta 2018 m. spalio 18 d.]. Prieiga per internetą: http://library. ifla.org/1946/1/190-pinto-en.pdf. 16 Brophy, Peter. Narrative-Based Practice. Evidence Based Library and Information Practice [interaktyvus]. 2007, vol. 2 (1), p. 149–158 [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 27 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.18438/B8S591. 17 Brophy, Peter. Narrative-Based Librarianship. The Area of Information and Social Communication: Festschrift for Professor Wanda Pindlova. Studies in Library and Information Science [interaktyvus]. 2004, vol. 10, p. 188–195 [žiūrėta 2018 m. spalio 27 d.]. Prieiga per internetą: https://e-space.mmu. ac.uk/1506/. 18 Calvert, Philip; Goulding, Anne. Narratives and Stories that Capture the Library’s Worth: A Qualitative Approach to Measuring Value and Impact in New Zealand’s Libraries. Performance Measurement and Metrics [interaktyvus]. 2015, vol. 16 (3), p. 276–288 [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 29 d.]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1108/PMM-05-2015-0016.

NAUJI LEIDINIAI

Įdėmus žvilgsnis į lietuvių išeivijos gyvenimą Irena Jezukevičienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Nacionalinės bibliografinės apskaitos skyrius

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kartu su bendradarbiais vykdanti nacionalinės bibliografijos tyrimus, išleido bibliografijos rodyklę„Lietuvos bibliografija. Serija C, Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos, 1910–1911. D. 3, Išeivijos periodikos publikacijos“*. Šis informacinis leidinys chronologiškai pratęsė lietuviškos spaudos publikacijų analizę ir visuomenei atvėrė 1910–1911 m. lietuvių emigrantų gyvenimo paveikslą. Atsiskleidė bibliografiškai apibendrinta emigracijos informacinio raštingumo panorama, tautiečių veiklos ir domėjimosi sritys. 1910–1911 m. bibliografijos rodyklei atrinktos publikacijos iš 36 pavadinimų išlikusių lietuviškų periodinių leidinių, leistų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje ir Latvijoje. Didelė dalis šio laikotarpio išeivijos periodikos yra sukaupta Nacionalinėje ir kitose šalies bibliotekose, daugiausia Lietuvos istorijos instituto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto bibliotekose. Dalis leidinių yra suskaitmeninti ir pateikiami portale www.epaveldas.lt. Atskirus spaudinių numerius teko skaityti archyvuose, muziejų bibliotekose ar privačių kolekcijų rinkiniuose. Žymėtina, kad, atrenkant aprašomų leidinių publikacijas, orientuotasi į išeiviją, tačiau į anksčiau išėjusius Lietuvos bibliografijos tomus nepateko Latvijoje ir Lenkijoje leistos spaudos publikacijos, kurios būdavo priskiriamos prie Lietuvos teminio skyriaus, todėl šiame tome buvo aprašyti ir tokie leidiniai, kaip „Rygos garsas“, „Rygos naujienos“, „Marijavitas“, „Marijavitų žinios“ ir kt. * Lietuvos bibliografija. Serija C, Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos, 1910–1911. D. 3, Išeivijos periodikos publikacijos / ats. red. N. Bliūdžiuvienė. Vilnius, 2018.

Iš viso rodyklėje aprašyta 7991 publikacija. Registruojant periodinių leidinių publikacijas, atlikta atranka. Pagrindinis atrankos principas – medžiagos svarba Lietuvos politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo istorijai. Išeivijos periodikos publikacijų leidiniuose kaupiami bibliografiniai įrašai, kuo plačiau nušviečiantys išeivių gyvenimą. Išeivijos spauda reflektavo įvykius ir procesus, vykstančius Lietuvoje, todėl emigrantų viešai išsakomas požiūris į Tėvynės aktualijas taip pat išliko svarbus ir nuolatinis. Atrinkti autoriniai straipsniai apie lietuvių veiklą, privatų gyvenimą, pomėgius. Ypač informatyvi medžiaga buvo pateikiama laikraščio „Draugas“ rubrikoje „Iš lietuviškų dirvų Amerikoje“. Dažnai nedidelės apimties publikacijose vietiniai korespondentai informuodavo apie tai, kiek viename ar kitame mieste gyvena lietuvių, kartais nurodydami, kiek yra šeimų, pavienių asmenų, vaikinų ir merginų. Minimos veikiančios draugijos, pasakojama apie parapijos reikalus, kartais aprašomos miesto ar miestelio ypatybės, gamtos grožis, paminima, kokius darbus dirba lietuviai, pažymima, kad sunku gauti darbą. Dažnai informuojama apie lietuvių moralę, girtavimą ir kovą su šia blogybe. Taip pat

bibliografuotos didesnės apimties neautorinės publikacijos, tarptautinio gyvenimo apžvalgos, straipsniai, išsamiai nušviečiantys kurios nors valstybės (pavyzdžiui, JAV) gyvenimą ar konkrečią jo sritį. Grožinės literatūros kūriniai registruoti visi, be atrankos. Taip pat aprašytos recenzijos ir iliustracijos. Populiariausi išeivijos liberaliosios krypties leidiniai „Darbininkų viltis“ (Šenandoa), „Lietuva“ (Čikaga), „Vienybė lietuvninkų“ (Niujorkas) plačiai nušviesdavo lietuvių gyvenimą, spausdino informaciją iš pasaulio ir Lietuvos. Laikraščio „Lietuva“ redaktoriumi tuo metu buvo Juozas Adomaitis-Šernas, todėl leidinio kryptis buvo tolerantiška ir demokratiška. „Vienybė lietuvninkų“ buvo vienas laikraščių, legaliai pasiekdavusių Lietuvą ir čia turėjusių nuolatinių korespondentų, kuriems buvo mokama. Katalikiškajai išeivijos spaudos krypčiai atstovavo leidiniai „Draugas“ (Vilks Baris), „Katalikas“ (Čikaga), „Šviesa“ (Voterberis), „Žvaigždė“ (Filadelfija). Jie gerai atspindėjo katalikiškų draugijų veiklą, ypač reikšmingos JAV lietuvių organizacijos – Lietuvių Romos katalikų susivienijimo – veiklą, propagavo blaivybę, ragino kurti daugiau blaivybės draugijų. Socialistinės krypties laikraščiai „Keleivis“ (Bostonas), „Kova“ (Filadelfija), „Laisvė“ (Bostonas) nušviesdavo darbininkų judėjimo įvykius, socialistų sąjungos veiklą, informavo apie streikus, kuriuose dalyvavo lietuviai. Įdomus ir turiningas mokslo ir literatūros žurnalas „Laisvoji mintis“ (Skrantonas, Čikaga), redaguotas Karolio Vairo-Račkausko, spausdino daug mokslo populiarinamųjų straipsnių ir grožinės literatūros kūrinių. Laikraštis „Tėvynė“ (Bostonas, Niujorkas), būdamas Susivienijimo lietuvių Amerikoje veiklos organu, nušvietė šios organizacijos veiklą. Kitokiu požiūriu į pasaulį įdomūs mažesnės apimties trumpai gyvavę leidiniai: anarchistinės krypties „Laisvoji žmonija“ (Čikaga; redaktorius Domininkas Keliauninkas), žurnalas „Aidas“ (Voterberis), kuriame dominuoja jo redaktoriaus Kazimiero M. Lukošiaus poetinė kūryba, įdomaus turinio laikraštis, teišsilaikęs vienus metus, „Progresas“ (Filadelfija, 1910), „Upelis ramybės“ (Voterberis). Pastarąjį leidinį sudarė grožinė kūryba, todėl redaktorius 1911 m. neišplatintus numerius įrišo ir išleido knygele, pavadinęs ją „Ramybės upeliu“. Pramoginei lektūrai buvo skirti humoro leidiniai „Dagis“ (Čikaga), „Pipiras“ (Bostonas), „Dilgėlės“ (Pitsbergas), „Tarka“ (Niujorkas), pasiskaitymo žurnalas „Linksma valanda“ (Mahanoi Sitis) ir bulvarinės spaudos laikraštis „Saulė“ (Mahanoi Sitis), kuris lengvo turinio rašiniais ir sensacingomis naujienomis stengėsi pasiekti platesnę, mažiau išprususią auditoriją. Žurnalas „Dilgėlės“ pradėtas iliustruoti Juozo Stirbio karikatūromis.

1910–1911 m. pasirodė keli vienkartiniai JAV lietuvių leidiniai: religinis „Misijos lapelis“ (Detroitas), „Švyturys“ (Pitsbergas), neaiškios krypties ir netaisyklinga lietuvių kalba pasižymintis „Vadas“ (Ist Sent Luisas) ir „Žemajtys“ (Kanonsbergas). Pastarojo leidėjas buvo prieštaringai vertinamas save nepriklausomu kunigu laikęs Pranciškus Urbonas. JAV lietuvių spauda šį leidinį vertino kaip niekam tikusį. Tai liudijo, kad išeivijos spauda gyvai reagavo į kiekvieną naujai pasirodžiusį leidinį ir kritiškai vertino pagal jau nusistovėjusią leidybos tvarką. Didžiosios Britanijos lietuvių periodika negausi. Išlikę trijų pavadinimų leidiniai. Tai nuo 1907 m. ėjęs ir Škotijos mieste Belshilyje leistas darbininkų ir Lietuvių socialdemokratų Didžiojoje Britanijoje laikraštis „Rankpelnis“, Glazge leistas juokų žurnalas „Širšės“. Jo leidėjas buvo Lietuvių socialistų sąjunga Didžiojoje Britanijoje, o žurnalą įvairino Aniceto B. Strimaičio iliustracijos. 1910 m. Londone išėjo keli žurnalo jaunimui „Linksma žinia jaunumenei“ numeriai, kuriuose dominavo verstinė religinė literatūra. Bibliografiniai įrašai rodyklėje išdėstyti sistemine tvarka, pagal Universaliosios dešimtainės klasifikacijos skyrius, o jų viduje abėcėlės tvarka. Leidinyje atskleista apie 140 užsienio lietuviams reikšmingų temų. Kai kurios temos naujos, tuo metu buvusios itin aktualios, pavyzdžiui, „Moterų judėjimas“, „Masinės pramogos ir renginiai“. Grožinės literatūros kūrinių įrašai skirstomi pagal kalbas („Lenkų literatūra“, „Vokiečių literatūra“ ir pan.), o lietuvių literatūros įrašai skirstomi ir pagal žanrus, yra išskirtas literatūros ir mokslo skyrius, į kurį patenka ir lietuviškų grožinių kūrinių recenzijos. Kai nėra galimybės nustatyti autoriaus tautybės, tokie įrašai grupuojami bendrame grožinės literatūros skyriuje. Bibliografiniai įrašai kaupiami Nacionaliniame bibliografijos duomenų banke (NBDB). Tai leidžia prireikus juos pildyti ar koreguoti. Kaip įprasta bibliografijos leidiniuose, vartotojų patogumui pateikiamos pagalbinės rodyklės. Asmenvardžių rodyklė informuoja, kurie asmenys rašė daugiau, kokie buvo jų slapyvardžiai, kiek buvo rašoma apie juos ir pan. Atskleista daugiau nei 2700 leidinyje minimų asmenvardžių. 1910–1911 m. išeivijos spaudoje aktyviai veikė Kleopas Jurgelionis, Antanas Montvydas, Juozas Otas Širvydas, Mikas Petrauskas, K. Vairas-Račkauskas. Grožinės literatūros kūrinių ir eilėraščių pirmųjų žodžių rodyklė padeda nustatyti ar patikslinti autorių, susieti su kitais literatūriniais ar bibliografiniais šaltiniais. Bibliografai užregistravo 2687 spaudoje skelbtus grožinės literatūros kūrinius. Kolektyvų rodyklės įrašai informuoja apie tais metais gyvavusias draugijas, organizacijas, švietimo įstaigas, meno kolektyvus, išryškina svarbiausius įvykius, suvažiavimus, parodas ir pan. Vietovardžių rodyklės įrašų skaičius rodo, kurios vietovės buvo labiau apgyventos lietuvių ir kur vyko aktyvesnis jų gyvenimas. Rodyklėje minimi 299 vietovardžiai. Pirmą kartą leidinyje pateikta svarbesnių įvykių rodyklė, vienoje vietoje sukaupusi bibliografinius įrašus apie Jono Vanagaičio, Vaižganto ir Konstantino Olšausko vizitus į JAV, įrašus apie redaktorių ir leidėjų (laikraštininkų) suvažiavimus, Žalgirio mūšio 500-ųjų metinių minėjimo renginius JAV. Ši išeivijos 1910–1911 m. bibliografijos rodyklė yra leidinio „Lietuvos bibliografija. Serija C“ 35-oji knyga. Ją parengė Nacionalinės bibliotekos Informacijos mokslų departamento Nacionalinės bibliografinės apskaitos skyriaus bibliografės.

BIBLIOTEKŲ TURTAI

À la française: prancūziškoji XIX a. pradžioje Prancūzijos visuomenės vidurinioji klasė rinkdavosi skaityti spaudos į kavines ir klubus: kavinėse – nemokamai, o klubuose už tam tikrą mokestį. (Iš: „Bégué, Simon. La France et les Français autrefois.“ Paris, 1976, p. 83.)

kasdienybės estetika Lietuvoje

Dalia Tarailienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyrius

Už mums labai įprasto ir gerai žinomo objekto – knygos slepiasi sudėtingas jos raidos kelias, prasidėjęs ir išsirutuliojęs nuo molinės lentelės iki skaitmeninės knygos, nuo ritinio iki kodekso (dabartinės knygos formos), nuo unikalaus ir vienetinio egzemplioriaus iki tūkstantinių tiražų. Už kiekvieno leidinio – savita atsiradimo istorija, ypatingas autorius, siužetas, herojai, kalba, pagaliau – pateikimo forma. XV a. II pus. ir XVI a. Vakarų Europos knygų leidyboje vyravo lotynų kalba, kuri buvo bendra mokslo, literatūros, religijos kalba, ir tik prasidėjus Reformacijai daugiau veikalų buvo leidžiama nacionalinėmis kalbomis1. Šios nedidelės apžvalgos objektas yra frankofonija, kuri apima ne tik prancūzų kalbą, bet ir literatūrą, kultūrą bei jų sklaidą. Keičiantis epochoms, prancūzų kalba patyrė ir nuosmukių, ir pakilimų, tačiau ji kaip boa sugebėjo viską puikiai suvirškinti2, ta nuostabia kalba buvo parašyta ir į ją išversta daug įvairios tematikos ir žanro kūrinių. Su kuo pirmiausia asocijuojasi Prancūzija? Vieniems su elegancija, menu, literatūra, filosofija, kitiems su mada ar nepakartojamais kulinarijos šedevrais. 22

Norėdami paminėti visame pasaulyje švenčiamą Tarptautinę prancūzų kalbos (frankofonijos) dieną, kovo 20-ąją, apžvelgsime keletą XVIII–XIX a. leidinių prancūzų kalba, saugomų Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose. Šių knygų autoriai nėra taip plačiai žinomi ir išanalizuoti kaip Montesquieu, Voltaire’as, Jeanas-Jacques’as Rousseau, Georges’as de Buffonas, André Chénier ar Victoras Hugo, tačiau jie yra sudedamoji ir neatskiriama Prancūzijos kultūros istorijos dalis. XVIII a. vadinamas Apšvietos amžiumi. Būtent šioje epochoje išryškėjo švietimo įtaka ne tik literatūrai, bet ir politiniam, visuomeniniam, kultūros ir meno gyvenimui. Šis sąjūdis buvo nukreiptas prieš feodalinę santvarką ir jos institucijas. Stipriausiai jis pasireiškė Prancūzijoje. Apšvietos epochos šviesuoliai siekė pagerinti žmonijos lemtį, kovodami su įvairiomis neteisybės ir priespaudos formomis, priešindamiesi fanatizmui ir prietarams. Tuo metu Prancūzijos prestižas ir įtaka buvo ypač didelė – prancūziškai kalbėjo didžioji dalis Europos aukštuomenės. XVIII a. knygos plito labai greitai. Didesnės apimties leidiniai – enciklopedijos, žodynai – buvo mažiau populiarūs, tačiau ne dėl turinio, o dėl kainos. Moksliniai ir įvairūs periodiniai leidiniai tapo svarbiu žinių šaltiniu, praturtino intelektualinį to meto gyvenimą. To meto Lietuvos dvarai garsėjo turtingomis bibliotekomis, kuriose nemažą dalį leidinių sudarė knygos prancūzų kalba – ne vien dėl noblesse oblige (aukšta kilmė įpareigoja), bet ir dėl pažinimo siekio. Dalis tos epochos turtų įvairių karinių ir politinių suiručių metu pateko į Nacionalinę biblioteką.

Žinios ir kelionės

Jau nuo XVII a. buvo žinoma, kad žodynai, gramatikos ir enciklopedijos buvo oficialūs prancūzų kalbos atstovai. Juose buvo ginamos ir plėtojamos naujos idėjos3. Prie tokių priskirtina ir „Encyclopédie ou dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des métiers“, kurios leidimo iniciatorius buvo spaustuvininkas ir redaktorius Аndré le Bretonas (1708–1779). Enciklopedijos organizaciniai reikalai buvo patikėti švietimo filosofijos šalininkui, rašytojui Denis’ui Diderot (1713–1784), kuris ėjo atsakingojo redaktoriaus pareigas, enciklopedijai parašė daugumą tiksliųjų mokslų straipsnių. 1750 m. išleistame prospekte buvo paskelbta enciklopedijos prenumerata, kurios kaina siekė 280 livrų. Tuo metu tai buvo gana didelė suma ir tik turtingieji buržua bei kilmingieji galėjo sau leisti įsigyti tokį leidinį. 1751 m. Paryžiuje buvo išspausdintas pirmasis enciklopedijos tomas. Enciklopedijos leidyba užtruko 20 metų, nes, pasirodžius pirmiesiems dviem tomams, jos publikavimas buvo uždraustas. Tik dėl D. Diderot atkaklumo ir ministro M. de Malesherbes’o tarpininkavimo jos leidyba buvo atnaujinta4. Enciklopedijos bendradarbio, matematiko d’Alembert’o įžanginis žodis „Discour préliminaire“ tapo literatūriniuose sluoksniuose žinomu manifestu: kovoti su prietarais, skirti pirmenybę protui, suteikti žmonėms pagrindinių mokslo žinių5. Šis leidinys – didžiausia duoklė Prancūzijos Apšvietos epochos kultūros istorijai. XVIII a. vis populiaresni darosi dienoraščiai, kelionių aprašymai. Iš jų verta paminėti olandų dailininko, rašytojo Corneille’o le Bruno (1652–1727?) veikalą

„L’encyclopédie...“ bendraautorių portretai. („Histoire de la langue et de la littérature française“, t. 6)

„Pasivaikščiokime po šį žavingą mažą kambarėlį, kur kiekviename žingsnyje matau tave.“ Louiso-François-Marie Bellino de La Liborlière knygos „Voyage dans le boudoire de Pauline“ frontispisas, 1800 m.

„Voyages de Corneille le Brun par la Moscovie, en Perse, et aux Indes Orientales“. Tai antroji autoriaus kelionių knyga, parengta po ilgos jo išvykos į Maskvą, Persiją ir Rytų Indiją 1701–1708 m. Knyga olandų kalba buvo išspausdinta 1711 m., o šio kūrinio leidimas prancūzų kalba pasirodė 1718-aisiais. Tai išsamus ir nepagražintas pasakojimas apie aplankytas šalis, jų gyventojus, architektūrą, fauną ir florą, iliustruotas daugiau nei 320 graviūrų. Nicolaas Witsensas – turtingas kelionių entuziastas iš Amsterdamo – buvo sužavėtas C. le Bruno užsidegimu tiek kelionėmis, tiek menu, tad jis finansavo ir antrą rašytojo kelionę. Kelionės gali būti pačios įvairiausios: pažintinės, poilsinės, romantiškos, savaitgalio, šventinės, įsivaizduojamos... Gotiškojo romano, suklestėjusio XVIII a. pradžios Prancūzijoje, sekėjas Louisas-François-Marie Bellinas de La Liborlière (1774–1847) savo knygoje „Voyage dans le boudoire de Pauline“ kviečia į šiek tiek neįprastą kelionę – į mylimosios miegamąjį. Kiekviename skyriuje – vis kitas kambario dekoro elementas ar mylimosios reikmuo: veidrodis, laikrodis, vėduoklė, perukas, batelis, plaukų smeigtukas, naktinė kepuraitė, stalelis arbatai gerti, ir daugelis kitų vaizduotę žadinančių, praeities paslaptimis apipintų aprašymų. Šiam kūriniui atsirasti, manytina, įtakos turėjo šio neįprasto žanro pradininko Xaviero de Maistre’o knyga „Voyage autour de ma chambre“, kuri tuo metu buvo labai populiari ir įkvėpė ne vieną autorių parašyti panašaus pobūdžio kūrinį. 23

Vyro ir moters sąjunga

Kitos trys knygos, kurias vertėtų išskirti, žanriniu aspektu yra skirtingos, tačiau jas visas sieja bendra tema: dviejų žmonių – vyro ir moters – tarpusavio santykis ir juos jungiantis ryšys, jausmų išraiška, dažniausiai apibūdinama žodžiu „meilė“. „Le Médecin de l‘amour“ – šiuo simpatišku pavadinimu prasidedančioje gydytojo, alternatyvaus gydymo metodo – mesmerizmo6 šalininko Amédée Doppet (1753–1799) dviejų dalių knygoje gilinamasi į meilės priežastis ir analizuojami įvairūs jos išraiškos būdai. Apžvelgiami meilės etapai, stengiamasi atskleisti visas jos savybes, kurių kiekviena iliustruojama konkrečiais pavyzdžiais, paimtais iš gamtos ir to meto aplinkos. Šis kūrinys buvo skirtas įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonėms, paįvairintas begale anekdotinių meilės pasakojimų, kurie suteikia kūriniui linksmų natų, neužgoždami edukacinių tikslų: „Aš įrodysiu, kad meilė yra ta vienintelė jėga, iš kurios kyla visos kitos emocijos, kaip antai troškimas, džiaugsmas, liūdesys, drąsa, baimė ir t. t. Tai meilėje aš surasiu mūsų gėrio ir blogio šaknis, pagaliau ši nauja sistema parodys, kad meilė tai ir liga, ir vaistas.“7 Tos pačios temos variacija vystoma ir poleminiame-retoriniame veikale „Avantages du mariage...“ Knygos autorius, nepaisant priklausymo tam tikram socialiniam sluoksniui – kunigų luomui, kalba apie siekį būti mylimam kito asmens, apie norą turėti visaverčius santykius su kitos lyties asmeniu – apie celibato panaikinimą. 1139 m. II Laterano konsiliume nuspręsta uždrausti katalikų bažnyčios kunigams tuoktis. O šis prancūzų kunigas iš Etampo savo veikale teigia, kad vedybos yra puikus dalykas ir pasauliečiams, ir dvasininkams.

Literatė Mme. D’Epinay, rašytojo Jeano-Jacques’o Rousseau draugė ir bendramintė. („Histoire de la langue et de la littérature française“, t. 6)

Pirma šios knygos laida buvo išspausdinta Pa ryžiuje 1758 m. Autorius leidinyje nenurodė savo pavardės, o, norėdamas išvengti policijos persekiojimo ir suklaidinti, spausdinimo vietą nurodė Briuselį. Kunigas išspausdintus egzempliorius anonimiškai pasiuntė visiems įtakingiems žmonėms, ministrams, tačiau autorystė „geradarių“ buvo greitai atskleista ir apie šį leidinį pranešta policijai. Tai kunigas Jacques’as Desforges’as, kuris šešis mėnesius paskyrė kūriniui rašyti, o, atvykęs jo išspausdinti, buvo suimtas ir septynis mėnesius kalėjo Bastilijos kalėjime dėl draudžiamo knygos turinio, prieštaravimo nusistovėjusiems religijos kanonams. Jo knygos buvo konfiskuotos ir sudegintos. Savo veikale jis rašė: „Ar būtų blogiau, jei [kunigai] būtų vedę? Priešingai, žmonos švelnumas padėtų geriau atlikti pareigas. Vaikams suteiktas geras išsilavinimas būtų naudingas visos parapijos vaikams. Jei nėra žmonos, viskas namuose apleista. Atrodo, kad visiems kunigo tarnams būtų leistina apvogti savo šeimininką. O žmona visa tai puikiai sutvarkytų: jos rūpesčiu namams, kuriuose tvyrojo vargas, būtų suteikta pilnatvės. Lyg dangus negalėtų palaiminti namų, kuriuose yra žmona.“8 XVIII a. socialinėje plotmėje skirtumai tarp moters ir vyro dar buvo gana ryškūs. Pagrindinis moters vaidmuo buvo auklėti vaikus, užsiimti namų veikla, paklusti savo vyrui, visuomenėje joms buvo skirta žemesnė padėtis. Jeanas-Jeacques’as Rousseau savo veikale „Emile, ou de l’Education“ apie tai rašė: „Taigi, visas moters auklėjimas turi būti sietinas su vyru. Jiems patikti, būti jiems naudingoms, siekti jų meilės ir pagarbos, puoselėti juose jaunystės ir didingumo dvasią, jiems patarti ir juos užjausti, padaryti jų gyvenimą malonų ir patogų.“9

Intriguojanti gydytojo Amedée Doppet parengta knyga „Le Médecin de l’amour“. 1787 m.

1764 m. buvo išspausdintas dar vienas įdomus anoniminis leidinys, gvildenantis žmonių tarpusavio santykius „L’Hymen reformateur des abus du mariage, ou le code conjugal“. Tai iš 103 paragrafų susidedantis vedybų kodeksas, prancūzų bibliofilo ir tyrėjo Maurice’o Tourneux priskiriamas rašytojui, filosofui Denis’ui Diderot. Kiti literatūros tyrinėtojai, atsižvelgdami į anagramą „Dargir“ po visai žmonijai skirta dedikacija leidinio pradžioje, kūrinio autorystę linkę atiduoti Girard’ui, apie kurį nieko daugiau negalima pasakyti. Veikale išdėstyti su vedybomis susiję įsakai, kuriais siekiama pakeisti žmonių įpročius, iš esmės panaikinti blogį ir padaryti tvarką visuomenėje. Šio vedybų kodekso penktas paragrafas byloja: „Gražiosios lyties atstovės, kurios išdrįs parodyti abejingumą arba antipatiją vyrams, šešiems mėnesiams arba, esant būtinybei, ir dar ilgesniam laikui bus išsiųstos į labiausiai geromis manieromis garsėjantį Paryžiaus kvartalą pasimokyti paslaugumo ir jautrumo.“10

cenzūrą, prisidėjo prie daugelio laikraščių išnykimo ir privertė tos epochos karikatūristus pereiti nuo politinės prie papročių satyros11. Naujo spaudos įstatymo reikėjo laukti ilgiau nei 30 metų – iki 1868-ųjų. Žinomas prancūzų dailininkas karikatūristas André Gillas (1840–1885), anksčiau bendradarbiavęs „La Caricature“ ir „Le Charivari“, pradėjo leisti savaitraštį „La Lune“. Jame buvo spausdinami šaržuoti asmenų portretai, kuriems būdingas tikroviškumas ir išpūstos galvos „užsodinimas“ ant sumažinto kūno. Tą tradiciją A. Gillas tęsė ir žurnale „Les Hommes d’aujourd’hui“. Tai 1878–1899 m. Paryžiuje ėjęs literatūrinis-satyrinis žurnalas, kurio leidybą inicijavo prancūzų rašytojas, žurnalistas Félicienas Champsaur (1858–1934) kartu su A. Gillu. Kiekviename numeryje buvo pateikiama įžymaus prancūzų meno, literatūros, rečiau politikos, mokslo ar technikos atstovo literatūrinė ar satyrinė biografija. Antraštiniame lape – to asmens spalvotas portretas-šaržas. Pirmasis numeris pasirodė 1878 m. rugsėjo 13 d. Paryžiuje ir buvo skirtas rašytojui Victorui Hugo. Žurnalas išeidavo nereguliariai, 2–4 kartus per mėnesį. Iš viso buvo parengtos 469 biografijos.

Pamokymai ponioms ir panelėms

Kritikos priemonė

Satyrinis piešinys ir karikatūra, jau XVII a. tapę aristokratų nepasitenkinimo karaliaus valdžia išraiška, dar labiau suklestėjo XIX a. su liberalizmo iškilimu. Kritika skverbėsi į visus to meto žanro kūrinius, ne išimtis buvo ir laikraščiai. Pamažu atsirado prielaidų kritišką žvilgsnį į politiką ir meno aplinką mesti ir periodinėje spaudoje. Žinomiausi buvo „La Caricature“ ir „Le Charivari“ periodiniai leidiniai, tačiau 1835 m. rugpjūčio 29 d. priimtas spaudos laisvės įstatymas sugrąžino piešinių, graviūrų, litografijų

Paryžietiška moters apranga. (Iliustracija iš „Nouvelle bibliothèque des Dames...“, 1815 m.)

Prancūzų žurnalisto ir politiko Anatole’io de la Forge’o portretas-šaržas, nupieštas dailininko André Gillo. [1879 m.]

Į Prancūziją mada atkeliaudavo ir iš Londono. (Iliustracija iš „Nouvelle bibliothèque des Dames...“, 1815 m.)

XIX a. katalikiškoje aplinkoje vedybos, motinystė ir ekonominė priklausomybė vis dar buvo trys pagrindiniai dalykai, lėmę moters socialinį statusą visuomenėje, tačiau šio amžiaus antrojoje pusėje moterų judėjimas įgavo jėgos. Jis suvienijo įvairių socialinių sluoksnių moteris, kurios daugeliu atvejų siekė pagerinti savo išsilavinimą12. Tuo laikotarpiu atsirado vis daugiau leidinių, tarp jų ir periodinių, skirtų moterims. Tiesa, jų redaktoriai iš pradžių buvo vyrai. Vienas tokių žurnalų – Paryžiuje 1847–1892 m. ėjęs „Le Conseiller des Dames et des Demoiselles: journal d’économie domestique et de travaux à l’aiguille“. Tai ne tik mados ir pramogų žurnalas, bet kartu ir rimtas, įvairiapusis leidinys, skirtas ponioms ir panelėms mokyti ir patarti namų ruošos, higienos, medicinos, meno, vaikų auklėjimo ir kitais klausimais. Pirmasis 16 puslapių žurnalo numeris pasirodė 1847 m., jis išeidavo kartą per mėnesį. Prenumeratos kaina Paryžiuje siekė 10, o provincijoje – 12 frankų. 25

Dar vienas įvairiapusis ir informatyvus periodinis leidinys, adresuotas dailiosios lyties atstovėms, – „Nouvelle Bibliothèque des Dames ou recueil en prose et en vers“, kurį Sankt Peterburge leido Alexandre’as Pluchard’as (1776?–1827) – rusų spaustuvininkas ir leidėjas, gimęs Valansjene, Prancūzijoje. 1806 m. jis atvyko į Sankt Peterburgą markizo De la Maisonfort’o kvietimu pradėti leisti laikraštį „Le journal du Nord“, skirtą prancūzų emigrantams Rusijoje. Greitai jis tapo Senato spaustuvės direktoriumi, o vėliau įsteigė ir savo spaustuvę. Šiame ponioms skirtame savaitraštyje, kuris pasirodydavo kiekvieną antradienį, jis perspausdindavo straipsnius iš įvairių prancūzų leidinių: literatūros kūrinių, istorinių veikalų ištraukas, poeziją, įžymių žmonių biografijas, paįvairindamas leidinius anekdotais, šaradomis, mįslėmis. Į kiekvieną numerį įterpdavo spalvotą iliustraciją, atspindinčią Paryžiuje, Londone ar Berlyne vyravusias mados tendencijas.

Receptai gurmanams

Prancūzija tikriausiai neįsivaizduojama be dar vienos srities – kulinarijos. Nacionalinės bibliotekos fonduose saugomi keli gastronominės literatūros šedevrai, kurių tiesiog negalima nepaminėti. Vienas jų – prancūzų teisininko, žurnalisto, rašytojo Alexandre’o-Balthazaro Laurent Grimod de la Reynière’ui (1758–1837) Paryžiuje leistas kulinarinis gidas „Almanach des gourmands“ . Šis gurmanams skirtas leidinys 1803–1812 m. išėjo aštuonis kartus. Grimod de la Reynière’as juose rašydavo apie valgymo kultūrą, maisto produktus, pateikdavo įdomių

receptų, anekdotų gastronomijos tema, nutiesdavo Paryžiaus restoranų ir maitinimo įstaigų kulinarinius maršrutus, skelbdamas apie juos palankius ar prastus atsiliepimus. Įvairūs tiekėjai – konditeriai, smuklininkai, bakalėjininkai – iš savo parduotuvių siųsdavo jam produktų, o jis sudarydavo tartum „degustatorių žiuri“, kuri rinkdavosi Grimod de la Reynière’o namuose Eliziejaus Laukų alėjoje, kad jų paragautų ir įvertintų. Gastronominio leidinio sumanytojas Grimod de la Reynière’as buvo pirmasis modernus gurmanas ir kulinarijos knygų pirmtakas. Profesionalaus virėjo André Viard’o (1759–1834) ir buvusio Ispanijos karaliaus degustatoriaus Fouret parengta gastronominė knyga „Le cuisinier royal, ou l’art de faire la cuisine“ yra viena žinomiausių XIX a. receptų knygų, kulinarinės literatūros klasika. Ji sulaukė net 32 pakartotinių laidų. Knygoje pateikiami įvairūs sriubų, padažų, paukštienos, žuvies, konditerinių patiekalų receptai. A. Viard’as buvo virtuvės novatorius. Priklausomai nuo leidinio išspausdinimo laikotarpio, keitėsi ir jo pavadinimas. 1806 m. pirmoji knygos laida buvo pavadinta „Le cuisinier impérial“, Restauracijos periodu – „Le cuisinier royal“, 1852 m. – „Le cuisinier national“, o valdant Napoleonui III – vėl „Le cuisinier impérial“. Anot prancūzų posakio, keičiantis režimams, keitėsi ir padažai. Šie leidiniai – tai tik nedidelė literatūrinės Prancūzijos kultūros dalis, parodanti knygų prancūzų kalba leidybos įvairovę, vienaip ar kitaip atspindintys laikotarpius ir tampantys privilegijuotais tų epochų liudininkais.

Literatūra

1 Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inkunabulai: katalogas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2014, p. 9. 2 Tritter, Jean-Louis. Histoire de la langue française.[Paris]: Hachette, 1984, p. 5. 3 Ten pat, p. 143. 4 De Plinval, G., Richer, E. Histoire de la Littérature française. [Paris]: Hachette, 1984, p. 132. 5 Tritter, Jean-Louis. Histoire de la langue française.[Paris]: Hachette, 1984, p. 145. 6 Mesmerizmas (pagal vokiečių gydytojo, šios sistemos kūrėjo Franco Antono Mesmerio (1734–1815) pavardę) – senas gydymo metodas, paremtas tariamai pasaulyje egzistuojančiu „universaliu fluidu“, kuris gyvūnų magnetizmo pavidalu galįs reguliuoti žmogaus organizmo nervų sistemą ir gydyti įvairias ligas. Iš: Vaitkevičiūtė, Valerija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: leidykla „Žodynas“, 2000, [t. 2], p. 109. 7 Doppet, Amédée. Le Médecin de l’amour. Paris: chez Leroy, 1787, p. Vij. 8 Avantages du mariage. Bruxelles, 1760, p. 126. 9 Rousseau, Jean-Jacques. Collection complete des oeuvres, t. 9: Emile, ou de l’Education, t. 3, [s. l.]: De l’imprimerie de la société littéraire typographique, 1793, p. 181. 10 L’Hymen reformateur des abus du mariage, ou le code conjugal. [Paris], 1764, p. 3. 11 Le 19ème siècle satirique. Prieiga per internetą: https:// www.photo.rmn.fr/ [žiūrėta 2019-03-14]. 12 Deslandres, Yvonne, Müller, Florence. Histoire de la mode: Au XXe siecle. Paris: Somogy, 1986, p. 18.

Žurnalisto Grimod de la Reynière’o Paryžiuje leistas „Almanach des gourmands“. 1803 m.

ŽMONĖS IR LAIKAS

A. Vienuolio vizualinė biografija

Rašytojas A. Vienuolis Anykščiuose. Antrame plane – Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. 1943 m. V. Augustino nuotr., Lietuvos nacionalinis muziejus, Eneg 37888.

Tomas Ivanauskas

Rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio (1882–1957) asmenybė ir kūryba nemažai tyrinėta, tačiau iki šiol menkai gilintasi į jo įvaizdį fotografijoje. Būdamas žymus, jis nuolat būdavo apsuptas žmonių. Kiekvienas norėjo rašytoją nufotografuoti ar su juo nusifotografuoti, todėl A. Vienuolis rūpinosi savo įvaizdžiu. Rašytojas anksti suvokė fotografijos reikšmę ir į šį procesą įtraukė visą savo šeimą. Mėgęs keliauti po gimtųjų Anykščių apylinkes ar kviečiamas dalyvauti įvairiuose renginiuose, šventėse, jis vesdavosi ir fotografą. Dėl to tiek A. Vienuolio įkurtas muziejus – Antano Baranausko klėtelė, tiek patys Anykščiai tapo garsia kultūros vieta, traukiančia lankytojų dėmesį. Derėtų atkreipti dėmesį, kad A. Vienuolio gyvenimo vaizdai, įamžinti įvairių šalių fotografų, sudaro gausią Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fotografijų rinkinio dalį.

Lietuvių rašytojų draugijos ir jos valdybos narys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Lietuvos vaistininkų draugijos narys, šios draugijos garbės teismo narys. Jo apsakymai, feljetonai, kelionių įspūdžiai dažnai spausdinti lietuviškoje XX a. pirmosios pusės periodinėje spaudoje. „Tai oficialusis Vienuolis. O kas jis buvo Anykščiuose – tolimo nuo Kauno ir Vilniaus provincijos miestelio kasdienybėje? Čia jis, 1922 m. atvažiavęs iš Kauno, dirbo nuosavoje vaistinėje (karo metais ji sudegė), čia praleido likusią gyvenimo dalį.“1 Visos šios pareigos ir veikla garsino ne tik A. Vienuolio asmenybę, bet kartu ir jo gimtąjį kraštą – Anykščius. Būsimasis rašytojas gimė 1882 m. balandžio 7 d. Užuožeriuose, Anykščių valsčiuje. Šiame krašte praleido vaikystę, o vėliau su trumpomis pertraukomis čia gyveno nuo 1922 m. iki pat mirties 1957-aisiais. Ne veltui poetas Faustas Kirša rašė: „Vienuolis – Anykščių siela.“ A. Vienuolis Anykščiams buvo tai, kas Lietuvai – Jonas Basanavičius. Paralelės su J. Basanavičiumi nėra atsitiktinės. Šių dviejų šviesuolių biografijos turi daug bendrų bruožų. Abu sūnus tėvai ruošė leisti į kunigus, tačiau abu atsisakė ir pasirinko panašias profesijas. J. Basanavičius – gydytojo, A. Vienuolis – farmacininko. Abu studijavo Maskvoje. Abu daug keliavo ir ilgą laiką gyveno užsienyje, o į Lietuvą grįžo jau brandaus amžiaus, turėdami svetur susiformavusias pažiūras ir vedami meilės gimtajam kraštui. Tikriausiai būtent smalsumas, aktyvus klajūniškas gyvenimo 1

Zasienė, Vida. Vienuolis – Anykščių siela. Iš: Anykščiai XX amžiuje. Vilnius: Petro ofsetas, 2000, p. 313.

būdas, kelionių įspūdžių gausa bei noras juos užfiksuoti, o kartu ir įsiamžinti pačiam lėmė abiejų pomėgį fotografuotis. 2001 m. kultūros ir meno mėnesiniame žurnale „Kultūros barai“ buvo išspausdinta fotografijos tyrinėtojos Margaritos Matulytės publikacija „Apie vieną Jono Basanavičiaus pomėgį“2. Pagrindinė straipsnio tema – tautos patriarcho pomėgis fotografuotis. Mažiau su to meto garsių asmenybių fotoarchyvais susipažinusiam asmeniui tai gali atrodyti niekuo neypatingas pomėgis. XIX a. pab.–XX a. pr. plačiai paplitus fotografijai, visi to meto inteligentai (ir ne tik) mėgo fotografuotis. Tačiau tik retas asmuo gali pasigirti gana nuoseklia vizualine biografija. J. Basanavičius buvo vienas tokių asmenų.

Klajonių liudininkės

M. Matulytės vertinimu, „pirmasis J. Basanavičiaus gyvenimo trisdešimtmetis gana skurdus vizualiniam pažinimui“3, o štai A. Vienuolio vizualinio portreto kaitą galima sekti nuo jo mokymosi Liepojos gimnazijoje laikų. 1895 m. fotografo Alberto Kiusnerio darytoje nuotraukoje – jaunas, savimi pasitikintis trylikos metų gimnazistas su gimnazijos uniforma ir knyga rankose. Nuotrauka iš pirmo žvilgsnio lyg ir niekuo neišsiskirianti, tačiau, palyginus ją su kitomis Lietuvos muziejuose rastomis šio autoriaus nuotraukomis, į akis krinta fotoateljė fonas – jūros ir burlaivio motyvas. Liepoja – Latvijos miestas prie jūros, tad šis motyvas turėtų būti įprastas, tačiau kitose fotografijose jo nematyti. Atsakymą į šią mįslę pateikė A. Vienuolio sūnėnas rašytojas Rapolas Šaltenis: „A. Vienuolis jau iš mažens mėgo visa, kas nepaprasta, tolima, egzotiška. Tik prisiminkim jo <...> norą Liepojoje stoti į jūrininkų mokyklą, geografijos pomėgį, o vėliau jo klajones Kaukazo kalnais, mėgavimąsi jūros grožybėmis Kryme. <...> Nebegali jis ramiai klausytis mano skaitymo toliau: pradeda bėgioti po vaistinę ir šūkaut: „Ach, jūra!.. Jūs nežinote, kas yra jūra!.. Ech jūs, žemės kirminai...“4 Tikėtina, šį foną, kaip savo nerealizuotos svajonės iliustraciją, pasirinko pats A. Vienuolis. Išdidi stovėsena ir tiesus žvilgsnis tarsi byloja, kad mylimos stichijos fone, nepaisant jauno amžiaus, jis jaučiasi drąsiai ir užtikrintai. Kitos dvi išlikusios Liepojos laikų fotografijos nėra kuo nors išskirtinės. Kone kiekvieną svarbesnį A. Vienuolio gyvenimo faktą galima iliustruoti fotografija. Štai 1903 m. rašytojas fotografuojasi su farmacininkais Maskvoje. O štai kelios tų pačių metų nuotraukos jau iš Kaukazo, kur A. Vienuolis atlieka privalomąją vaistininko padėjėjo praktiką. Jose nufotografuota Kazbeko viršukalnė, Osetijos kalnų gyvenvietė, piemenys prie kalnų ežero. Šių nuotraukų autorius nežinomas. Norėtųsi tikėti, kad tai – paties A. Vienuolio darytos fotografijos, tačiau nepavyko aptikti jokio įrodymo, kad rašytojas būtų pats fotografavęs. Tiesa, A. Vienuolio sūnus prisiminimuose pamini, kad „[i]š Kaukazo Tėtušiukas parsivežė daug stereoskopinių nuotraukų. Namuose turėjom stereoskopą, ir aš nuo pat mažens labai mėgau tas nuotraukas žiūrinėti. Maniau, kad iš jų jau beveik pažįstu Kaukazą, nes Tėtušiukas ne kartą buvo aiškinęs, kas tose nuotraukose. Čia aš ne tik pamatydavau snieguotas viršūnes, juodas prarajas ir bedugnes ar vos vos besilaikančias ir, rodos, tuoj krisiančias uolas, bet tai vienur, tai kitur ir dar visai jauną Tėtušiuką.“5 Matulytė, Margarita. Apie vieną Jono Basanavičiaus pomėgį. Kultūros barai, 2001, Nr. 11, p. 77–81. Ten pat, p. 311. 4 Šaltenis, Rapolas. Tikras netikras A. Vienuolis. Kaunas: Spindulys, 1994, p. 130. 5 Atsiminimai apie Antaną Žukauską-Vienuolį / sud. Rasa Bražėnaitė. [Anykščiai]: A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, 2013, p. 35. 2

A. Vienuolis (kairėje) su draugais Kaliazine, Rusijoje. 1904 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, VŽM 3514 F 547.

Vieną paliudijimą, kad A. Vienuolis galėjo turėti fotoaparatą ir fotografuoti, pavyko aptikti rašytojo Rimanto Vanago knygoje „Nenusigręžk nuo savęs“. 1905 m. Anykščiuose gimęs žydas Danielis Einhornas pasakojo: „1918 metų kovo 19 dieną mūsų kuopa stovėjo Pypliškių kaime, už 70 kilometrų nuo Širvintų. Netrukus turėjo prasidėti mūsų puolimas. Kaip tik prieš jį pas mus atvyko aukštas, lieknas vaikinukas, sakė norįs nutraukti žydus kareivius. Jo pavardė buvo Žukauskas, paskui sužinojom, kad čia būta Vienuolio.“6 Pasakotojas tikriausiai sumaišė metus, nes Lietuvos kariuomenė susiformavo tik 1919 m. pradžioje, tačiau tiesa tai, kad Vienuolis 1919 m. gyveno Kaune – dirbo Spaudos biure ir laikraščio „Lietuva“ karo korespondentu (tai jis mini autobiografijoje). Vis dėlto žinia, kad būtent pats A. Vienuolis fotografavo, nėra labai patikima. Liudytojui 1919 m. buvo keturiolika metų, todėl sunkiai tikėtina, kad jis jau galėjo dalyvauti kariuomenės veiksmuose. Vienareikšmiškai teigti, kad tas fotografas buvo A. Vienuolis, būtų pernelyg drąsu.

Kaukazo kalnų trauka

1903–1907 m. A. Vienuolis gyveno ir dirbo Kaukaze. Šis etapas jam, kaip rašytojui, buvo labai lemtingas. A. Vienuolis su draugais 1904 m. fotografavosi Kaliazine. A. Komarnickio 1905 m. darytoje fotografijoje jis – Vladikaukaze, apsirengęs vietos gyventojų tautiniais drabužiais, laikantis durklą. Išblukusiame fone galima atpažinti kalno siluetą. Ta pati išdidi laikysena, tiesus žvilgsnis, kietai sučiauptos lūpos liudija tai, kad rašytojas pasitiki savimi, jaučiasi suradęs savo vietą. Apsivilkęs tautinį kaukaziečių kostiumą, A. Vienuolis tarsi susitapatino su vietos gyventojais, jų tradicijomis, papročiais. Rašytojas įsimylėjo Kaukazo kalnus, jo gyventojus, vėliau čia dar ne kartą grįžo. 6

Vanagas, Rimantas. Nenusigręžk nuo savęs, Vilnius: Vyturys, 1995, p. 60.

A. Vienuolis atsiminimuose rašė: „Ir šiandien negaliu užmiršti to įspūdžio, kokį padarė man tuomet Železnovodskas, kai aš, išlipęs iš traukinio, kopiau į kalną. Kurorto kurhauze simfoninis orkestras tuo metu grojo Supės uvertiūrą „Poetas ir kaimietis“. Aš padėjau ant žemės savo lagaminėlį, prisėdau ant suoliuko ir saldžiai apsiverkiau, o ko apsiverkiau, ir pats nebūčiau galėjęs pasakyti: taip mane paveikė visa aplinkuma, paveikė ir įdomi kelionė, ir pirmą kartą pamatyti kalnai, ir Železnovodsko vietovė, ir tos pačios muzikos saldi melodija. Ir šiandien man tik reikia ją išgirsti, kaip aš vėl matau savo jaunystę...“7 Vėliau darytose nuotraukose jau galime matyti ne dirbtinius kalnus fotostudijos fone, o tikrus. 1906 m. A. Vienuolis su draugais lankėsi Kaukazo kalnuose, prie Devderako ledyno. Iš šios kelionės išliko ir du kaukaziečių moterų A. Vienuoliui dovanoti portretai „geram, simpatiškam draugui“.

Pirmosios šeimos nuotraukos

A. Vienuolis (stovi viduryje) su giminėmis. 1901 m. J. Survilos nuotr. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, VŽM 8251 F 1966.

1907 m. A. Vienuolis grįžta į Maskvą ir ten pragyvena iki 1918ųjų. Maskvoje dalyvauja lietuvių studentų draugijos veikloje, bendradarbiauja žurnale „Aušrinė“. To meto fotografijose jis – su draugais, Maskvos lietuvių inteligentais, „Aušrinės“ redakcijos Maskvoje bendradarbiais, iškyloje Pamaskvio beržyne. 1911 m. trumpam grįžęs į Lietuvą, A. Vienuolis skubėjo pas Anykščių fotografą Juozą Survilą nusifotografuoti su visa gimine. 1913 m. A. Vienuolis Maskvoje vedė vaistinės, kurioje dirbo, tarnautoją Zofiją Jackūnaitę. 1914 m. porai gimė sūnus Stasys

Žukauskas. Akivaizdu, kad šios ypatingos progos užfiksuotos nuotraukose. Fotografo Konstantino Krupovičiaus darytoje vestuvių nuotraukoje – rami, idiliška susikaupimo nuotaika. A. Vienuolis kaip visada rimtas, susikaupęs, jo žvilgsnis nukreiptas kažkur į tolį. Jaunoji žiūri tiesiai į kamerą, lūpose – lengva, šiek tiek valiūkiška šypsenėlė. Pirmoji A. Vienuolio santuoka nebuvo sėkminga, truko tik penkerius metus, tačiau didžiausias šios santuokos turtas – sūnus Stasys. Su juo rašytojas visą gyvenimą palaikė puikius santykius, labai išgyveno dėl jo tremties į Sibirą, rūpinosi sugrąžinimu. Yra išlikusi, kad ir labai blogos kokybės, apiplyšusi pirmoji sūnaus fotografija – nežinomo fotografo 1914 m. nufotografuota mama su sūnumi. Abu besišypsantys, laimingi. Antroje sūnaus nuotraukoje jau šiek tiek kitokia nuotaika. Fotografija daryta 1916 m., studijoje sukurtas žiemos įspūdis. Vaikas aprengtas per dideliu paltuku, stovi atsirėmęs į apskurusį kelmą. Jo žvilgsnis liūdnas, nukreiptas nuo objektyvo kažkur į tolį. Labai nostalgiška nuotaika ir, žinant netolimą ateitį, netgi pranašiška. Po dvejų metų A. Vienuolis grįš į Lietuvą, o Maskvoje likusi šeima versis labai sunkiai, badaus.

Gyvenimas Anykščiuose

A. Vienuolis su Zofija Jackūnaite sutuoktuvių dieną. 1913 m. K. Krupovičiaus nuotr. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, VŽM 3696 F 726.

Lietuvai atkūrus valstybingumą, A. Vienuolis grįžo į Anykščius vienas. Į Maskvą pasiimti šeimos rašytojas vyks tik po dvejų metų. Kaip atsimena sūnus: „1920 m. Tėtušiukas į Maskvą atvažiavo kaip karo korespondentas. Tada, matyt, ir gavo leidimą šeimai iš Maskvos išvykti į Lietuvą. Aš tada pirmąkart po ilgo laiko Tėtušiuką pamačiau, pirmąkart mašina važiavau, pirmąkart fotografavausi.“8 Fotografavimasis sūnui ilgam įstrigo į atmintį ir jis tai pamini tarp trijų įsimintiniausių dalykų, nors, kaip matome iš išlikusių nuotraukų, fotografavosi nebe pirmą kartą. Grįžęs į Lietuvą, A. Vienuolis toliau rašė ne tik literatūros kūrinius, bet ir kūrė savąją bei visos šeimos vizualinę biografiją. Tiksliau leido ją „rašyti“ visiems, kurie turėdavo su savimi fotoaparatą. Tyrinėjant nuotraukas, matyti, kad rašytojas nebuvo labai reiklus: nuotraukų kokybė, fotografų žinomumas, profesionalumas ar tautybė įvairuoja. A. Vienuolį yra įamžinę daugelis Anykščiuose 8

Vienuolis, Antanas. Iš mano atsiminimų. Kaunas: Šviesa, 1982, p. 131–132.

Atsiminimai apie Antaną Žukauską-Vienuolį / sud. Rasa Bražėnaitė. [Anykščiai]: A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, 2013, p. 9–10.

dirbusių fotografų: J. Survila, I. Melnikas, N. Kopans, taip pat vieni geriausių to meto Kauno fotografų Janina Tallat-Kelpšienė ir Mejeris Smečechauskas. Išlikę daug mėgėjiškų, nežinomų fotografų nuotraukų, tačiau jos ne mažiau, o gal net ir labiau vertingos. Jose dažniausiai užfiksuotos rašytojo šeimos gyvenimo akimirkos: A. Vienuolis su sūnumi Palangoje prie jūros, su antrąja žmona Leokadija namo balkone, sūnus ir duktė Laima Žukauskaitė kieme, rašytojas su bendradarbiais savo vaistinėje. Išlikę nemažai fotografijų iš A. Vienuolio mėgtų pasivaikščiojimų po Anykščių apylinkes: prie Karalienės liūno, prie Puntuko ar Puntuko brolio, iš kelionių baidarėmis. A. Vienuolis labai mėgo plaukioti baidare. Pirmąją drobinę baidarę pasigamino pats. Štai sūnus prisimena vieną nutikimą kelionėje baidare iš Anykščių iki Kauno: „Pačioje pakrantėje pušyne pamatėme bakūžę. Pasirodo, čia viengungio staliaus gyventa. Malonus šeimininkas tuoj pakūrė krosnį, užkaitė arbatos. Apšilę išdžiaustėm po trobą daiktus, o sušlapusias nuotraukas išdėliojau ant varstoto prie lango. Miegojom kaip užmušti. Rytmety prabudau, išgirdęs, kad beldžia šeimininkas. „Čia pas jus žmonės eina“, – paaiškino. „Juk mes čia nieko nepažįstam“, – mieguistas burbtelėjau. „Fotografuotis nori, kam pasui, kam atminimui“, – aiškino šeimininkas. Pasirodo, praeiviai, palangėje pastebėję išdėliotas šlapias nuotraukas, palaikė mus fotografais.“9 Sunku pasakyti, apie kokias nuotraukas čia kalbama. Gali būti, kad A. Vienuolis mėgo nuotraukas imti į keliones.

Fotosesijos su muziejaus lankytojais

Nuo 1922 m. iki gyvenimo pabaigos A. Vienuolis su pertraukomis gyveno gimtuosiuose Anykščiuose. Čia, išsaugotoje savo giminaičio vyskupo Antano Baranausko klėtelėje, statytoje dar 1826-aisiais, 1927 m. gegužės 1 d. jis įkūrė pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje10. A. Vienuolis išsaugojo šio poeto, kalbininko ir jo giminės daiktus, knygas, šeimos relikvijas. Rašytojas vesdavo ekskursijas, rūpinosi klėtelės ir eksponatų apsauga. Taip radosi ir didžiulis fotografijų ciklas su klėtelės lankytojais. Iš nuotraukų gausos (o jų išlikę keli šimtai) susidaro įspūdis, kad su A. Vienuoliu nusifotografavo visa Lietuva. Šios fotosesijos tęsėsi nuo muziejaus atidarymo iki pat rašytojo mirties 1957-aisiais.

A. Vienuolis (kairėje) su poetu Bernardu Brazdžioniu prie Antano Baranausko klėtelės. 1936 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, VŽM 3598 F 631. Ten pat, p. 33. 10 Anykštėnų biografijų žinynas. Prieiga internete: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm. php?id=543. [Žiūrėta 2019 m. vasario 28 d.]. 9

Šias ekskursijas ir fotosesijas prisiminimuose mini visi A. Vienuolio globotiniai ar jo namuose gyvenę asmenys. Vartant senas lankytojų knygas ir žiūrinėjant fotografijas, matyti, kokios asmenybės lankėsi A. Vienuolio įkurtame muziejuje. Tarp jų buvo Antanas Smetona, Juozas Tumas-Vaižgantas, Petras Babickas, Vincas Krėvė, Salomėja Nėris, Antanas Škėma, Juozas Miltinis, Bernardas Brazdžionis, Petras ir Rimtas Kalpokai, Justinas Marcinkevičius ir daugelis kitų. Štai tolima rašytojo giminaitė Rita Ruigytė-Praninskienė liudija: „Lankydavosi daug ekskursijų. Ir man tekdavo gide pabūti. Man patikdavo ekskursijos, visada ten trindavausi aplink, o kai jau sustodavo fotografuotis, visada žinodavau, kad ir mane paims.“11 Buvusi Anykščių mokyklos mokytoja Ona Gikytė-Šakėnienė prisimena: „1957 m. pavasarį su mokiniais apsilankėme A. Baranausko klėtelėje. Ekspozicija buvo iškelta į kambarį Vienuolio name. Išeinant Vienuolis paprašė manęs truputėlį pasilikti ir šnektelėti. Pasakė norįs nusifotografuoti su mokytojais lituanistais.“12 Rašytojo kaimynė Valerija Žemaitytė pamena: „1953 m. su grupele svečių lankėmės pas Rašytoją. Fotografavomės. Pagal jo komandą: „Kavalieriai tarp panelių!“ sustojome prie žaliojo namo. Vienuolis skrybėlės nenusiėmė, paaiškindamas: „Kad jaunesnis atrodyčiau...“ Labai susikrimsdavo, jei nuotraukoje išvysdavo savo raukšlėtą veidą...“13 Tyrinėjant A. Vienuolio atvaizdų archyvą, neretai aplankydavo mintis, kad jis turėjo asmeninį fotografą. Žinoma, taip nebuvo, tačiau stebino, kad pavyko įamžinti kiekvieną svarbesnę rašytojo gyvenimo detalę. Iš pateiktų pavyzdžių rašytojo pomėgis fotografuotis, noras įsiamžinti ir leisti su juo įsiamžinti kitiems akivaizdus. Šį pomėgį galima paaiškinti analizuojant rašytojo charakterio bruožus. Visą gyvenimą A. Vienuolis buvo dosnus tiek saviems, tiek svetimiems. Šią ypatybę atsiminimuose pabrėžia visi. Jis šelpdavo gimines, kaimynus, draugus, siųsdavo pinigų ar maisto į Sibirą ištremtiems draugams. Be savo dviejų vaikų, augino dar keturis globotinius, rėmė bažnyčią, Anykščių mokyklos mokinius. Savo lėšomis finansavo A. Baranausko biusto, šiandien stovinčio prie klėtelės, sukūrimą ir dar daugelį kitų dalykų. Rašytojo dosnumas liko ne tik prisiminimuose, bet ir nuotraukose. *** Naudodamasis fotografija, kaip vaizdo išsaugojimo priemone, A. Vienuolis kūrė ne tik savo, bet ir viso Anykščių krašto įvaizdį. Dėl šio pomėgio buvo įamžintas kiekvienas reikšmingesnis rašytojo biografijos faktas, o kartu ir Anykščiai. A. Vienuolio ir jo pomėgio fotografuotis reikšmę Anykščiams puikiai iliustruoja Vytauto Augustino 1943 m. daryta rašytojo fotografija: kūrėjas savo sodo ir Anykščių bažnyčios fone. Du bažnyčios bokštai kyla aukštyn ir išsiskiria miesto peizaže. A. Vienuolis – tarsi trečiasis bokštas, tvirtai stovintis ant savo gimtosios žemės. Jo siluetas ir pilkas kostiumas susilieja su bendru fotografijos koloritu, kaip A. Vienuolis susilieja su Anykščiais. Žvilgsnis nukreiptas ne į objektyvą, bet į dešinę pusę, kurios žiūrovai nemato. O ten stovi A. Baranausko klėtelė – A. Vienuolio šaknys ir jo būties Anykščiuose esmė. Atsiminimai apie Antaną Žukauską-Vienuolį / sud. Rasa Bražėnaitė. [Anykščiai]: A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, 2013, p. 96. 12 Ten pat, p. 120. 13 Ten pat, p. 152. 11

„TARP KNYGŲ“ – 70*

KOVĄ ŽURNALE PRIEŠ... ...61 metus (1958 m.) spausdinome „Negerovių kartoteką“, kurioje, pasitelkę satyrą, humorą ir karikatūras, skatinome pasitempti. Pavyzdžiui, Salantų rajoninėje bibliotekoje buvo trys darbuotojai ir keturios kėdės. „Kiek skaitytojų gali dirbti bibliotekos skaitykloje?“ – klausėme retoriškai.

...58 metus (1961 m.) patarėme, kaip patogiai tvarkyti atviruosius knygų fondus. Straipsnio autorius Vilniaus universiteto dėstytojas Klemensas Sinkevičius džiaugėsi, kad kai kuriose bibliotekose jie sutvarkyti labai gerai, tačiau išvardijo ir netinkamai organizuotų fondų trūkumų. Vienas svarbiausių – patalpų ankštumas, kai tarp lentynų yra vos pusės metro ar siauresnis plyšys. Autoriaus patarimas – geriau mažiau lentynų su aktualiomis knygomis ir patogesnė prieiga. Kitas svarbus trūkumas – netinkamas fondų tvarkymas, kai į lentynas sudedamos bet kokios knygos, neatsižvelgiama į jų aktualumą ir skaitytojų poreikius. Dar vienas – netinkami knygų skirtukai. Straipsnyje K. Sinkevičius pateikia tinkamų ir netinkamų skirtukų pavyzdžių.

...28 metus (1991 m.) dėkojome JAV lietuviams už Nacionalinę ir kitas šalies bibliotekas pasiekusią trečiąją knygų siuntą iš Čikagos, su kuria baigėsi išeivijos lietuvių bendruomenės akcijos „Knygos Lietuvai“ pirmasis vajus. Iš viso gauta apie 60 tonų knygų, jos sudarė apie 10 tūkstančių dėžių. Pirmoji siunta Lietuvą pasiekė 1990 m. spalį, vėliau tautiečiai paskelbė ir antrąjį vajų. Šios knygos nepaprastai praturtino lituanistikos kolekciją. „Kaip žinome, keletas pastarųjų metų buvo bibliotekos lituanistiniam fondui labai vaisingi. 1988 m. atsivėrė vadinamasis specfondas. Kitais metais gavome išeivijos spaudos rinkinį iš Vakarų Vokietijos; pokarinio laikotarpio (1945–1950) ten leistų lietuviškų knygų iki tol beveik neturėjome. Dabar didžiulis kiekis knygų iš Čikagos padeda užpildyti daugybę spragų“, – tikino straipsnio autorė Laima Judelevičienė.

...22 metus (1997 m.) sveikinome Martyno Mažvydo premijos laureatę Jurgitą Baltronaitę, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto magistrantę, konkursui parengusią darbą „Petras Jakštas – spaudos darbuotojas ir bibliofilas“. O Martyno Mažvydo stipendijos laureate tapo Grita Miliauskaitė – Vilniaus universiteto IV kurso bibliotekininkystės studentė. Šiandien Gritą radome vis dar dirbančią bibliotekoje. Kas lėmė jos karjeros pasirinkimą ir kaip ji mato bibliotekininko darbą prabėgus daugiau nei 20 metų? G. Miliauskaitė: Prieš daugiau kaip 20 metų pasirinkau studijuoti bibliotekininkystę, jai esu ištikima iki šiol. Tuo metu, kai pradėjau studijuoti Vilniaus universitete, nebuvau apsisprendusi, kur link pasukti – į mokslinį, tiriamąjį darbą ar visgi rinktis darbą bibliotekoje. Visuomet patiko gilintis į istoriją, į knygos istoriją (ačiū prof. Domui Kaunui), kai kada įsivaizduodavau save dirbančią archyvuose ar su senomis knygomis. Tačiau, dar būdama studentė, įsidarbinau viešojoje bibliotekoje, ir tas darbas mane įtraukė – dinamiškas ir įvairus, reikalaujantis susikaupimo ir kruopštumo, literatūros, psichologijos žinių, komunikacinių įgūdžių. Patinka draugiška atmosfera (turbūt knygos ją kuria...), kasdien skirtingi žmonės, netikėtos situacijos. Patinka, kai gali padėti. Vis dar dirbu viešojoje bibliotekoje, kuri dabar miesto bendruomenei siūlo įvairiausių laisvalaikio leidimo būdų. Metams bėgant, keičiasi reikalavimai bibliotekininkui – svarbu (o gal dabar ir svarbiausia) būti geru renginių organizatoriumi, pedagogu, lektoriumi. Man tai – šiandienos iššūkis.

...45 metus (1974 m.) ketvirtame žurnalo viršelyje spausdinome Respublikinės bibliotekos (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) darbuotojų ekslibrisus, tarp jų – rašytojo, mūsų žurnalo atsakingojo redaktoriaus pavaduotojo Vlado Dautarto, Bibliografijos skyriaus vedėjo Stasio Tomonio, bibliotekos direktoriaus Vaclovo Jurgaičio ir kitų.

* Šioje rubrikoje verčiame šiemet septyniasdešimtmetį mininčio žurnalo puslapius ir primename, kuo mūsų profesinė bendruomenė gyveno septynis pastaruosius dešimtmečius.

...17 metų (2002 m.) rašėme, kaip sekasi jau trejus metus Pasvalio rajone riedančiai mobiliajai bibliotekai, vadintai bibliobusu. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė tuomet pasakojo, kad per mėnesį autobusas aplanko 21 kaimą, pakeliui esančius vienkiemius, tris pradines mokyklas. Šiemet Pasvalio mobilioji biblioteka važinėja jau dvidešimtus metus! Klausiame bibliotekos direktorės D. Abazoriuvienės, koks buvo šis dvidešimtmetis. D. Abazoriuvienė: Pasvalio mobiliosios bibliotekos kelionė nuo 2002ųjų iki šių dienų įvairi, buvo ir gražių, ir kartais sunkių momentų. Džiugu, kad didžiulis susidomėjimas šia biblioteka neatslūgo, Lietuvoje tai ir šiandien vis dar naujovė. Autobusas nuo rajono centro nutolusiuose kaimuose dar labai laukiamas, juo domisi žurnalistai – jį rodo, apie jį Pirmasis mobiliosios bibliotekos autobusas „Scania“. rašo, kolegos prašo pasidalyti patirtimi. Tai skatino ir skatina mobiliąją biblioteką keisti, tobulinti, kurti naujas paslaugas, įkvėpė jėgų sunkiais momentais ją išlaikyti. XXI a. pradžios autobusas vežė gyventojams tik knygas ir periodinę spaudą, o šiandieniame galima žaisti įvairius žaidimus, panaršyti interneto platybėse ir surasti norimos informacijos, atsispausdinti reikiamą dokumentą, pabendrauti ar dalyvauti renginyje. Per tuos metus keitėsi ir mobiliosios bibliotekos „veidas“: „Scania“ pakeitė autobusas „Volvo“ – erdvesnis, modernesnis, tačiau išlaikęs pasvalietišką dvasią. Esame nuolat kviečiami atvykti į kitų rajonų mokyklas, bibliotekas. Įsimintiniausia kelionė svetur – 2012 m. apsilankymas Visuomenės harmonizavimo parke Prienų rajone. Ten per keletą valandų „Swedbank“ darbuotojai suantspaudavo ir surašė 1649 knygas ir padovanojo mobiliajai bibliotekai, tai labai padidino skaitymo galimybes. Šiuo metu fonde yra 2554 dokumentai, kasmet išduodama apie 2000 knygų, periodinių leidinių, skaito 200 su viršum skaitytojų, apsilanko apie 2500 lankytojų.

Šiandien Pasvalio rajono keliais riedantis autobusas „Volvo“.

...12 metų (2007 m.) skelbėme, kad viešoji interneto prieiga visose Lietuvos viešosiose bibliotekose atsiras per trejus metus. Pasiekti šio tikslo užsibrėžta Nacionalinei bibliotekai kartu su Kultūros ministerija bei Billo ir Melindos Gatesų fondu rengiantis vykdyti projektą „Bibliotekos pažangai“. Kaip pasakojo straipsnio autorė Ugnė Rutkauskienė, vykdant projektą, bus rūpinamasi ne tik interneto ryšio įdiegimu, kompiuterių įsigijimu, bet ir geresne bibliotekų infrastuktūra, darbuotojų kompiuterinio raštingumo ir kitais mokymais. Kitas žingsnis – visuomenės informavimas apie naujas paslaugas ir skatinimas jomis naudotis, siekis sudominti ir padrąsinti naudotis internetu vyresnio amžiaus žmones. Projektas sėkmingai vykdytas 2008–2011 m.

Ši paslauga bibliotekai yra gana brangi, todėl mums ypač skaudi buvo 2008 m. prasidėjusi ir kelerius metus trukusi pasaulinė ekonominė krizė. Tačiau mobilioji biblioteka nesustojo, nors ir važiavo rečiau, stengėsi nenuvilti savo lankytojų, kuriems jau yra tapusi moderniu, patraukliu mokymosi, laisvalaikio, bendravimo ir 20 lankomų kaimų bendruomenių susibūrimo centru.

...5 metus (2014 m.) pranešėme, kad 2013 m. lapkritį Nacionalinė biblioteka bei Billo ir Melindos Gatesų fondas pasirašė bendradarbiavimo sutartį įgyvendinti Lietuvoje projektą „Bibliotekos pažangai 2“, kurį iš dalies finansuoja Kultūros ministerija. Projekto, vykdyto 2013–2016 m., metu viešųjų bibliotekų darbuotojai buvo skatinami (ir mokomi) rengti esamų ir naujų paslaugų plėtros projektus, kad gautų finansavimą projektiniams sumanymams įgyvendinti. Siekta išplėsti viešųjų bibliotekų bendradarbiavimą su verslo atstovais, vietos valdžios institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis, taip stiprinant bibliotekų pajėgumą

Parengė Vaiva Markevičiūtė 32

Geroji patirtis

Būdas informaciją apie kraštą pateikti patraukliau Jolanta Lementauskienė

Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje sukauptas per 3200 vienetų kraštotyros dokumentų fondas. Norėdami platesnei auditorijai, pirmiausia jaunimui, originaliau pristatyti kraštotyros rašytinius šaltinius ir jų vertę, ieškojome įdomesnių sklaidos priemonių. Kilus idėjai virtualiai atskleisti nuostabų Zarasų kraštovaizdį, architektūros, istorijos paminklus įtraukiant ir žymias krašto asmenybes, 2018 m. biblioteka įgyvendino tęstinį projektą „Virtualus turas. Pasaulis pagal žymias krašto moteris“, leidžiantį iš naujo atrasti kraštui įtaką dariusias moteris. Prieš tai buvo sukurtas literatūrinis virtualus turas „Pasaulis pagal poetus romantikus“, suteikiantis galimybę prisiminti Zarasų krašto poetų romantikų literatūros paveldą. Pagrindiniai šio projekto rėmėjai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Zarasų rajono savivaldybė. Algimanto Navicko nuotr.

Kurdami virtualų turą, siekėme panaudoti Zarasų viešosios bibliotekos rašytinę ir sakytinę kraštotyros fondo informaciją. Dar rengiantis 2015 m. minėti kraštiečio poeto Pauliaus Širvio 95 metų gimimo sukaktį, išsirutuliojo mintis, kad būtų patrauklu rašytinę informaciją apie poeto kūrybos kelią sujungti su jo gimtinės vaizdais, kurie būtų pasiekiami internetu, – taigi krašto istoriją pasakoti kitaip. Beje, bendrovės „Eurointegracijos projektai“ tyrimo „Kokie yra kūrybingi žmonės?“ duomenimis, didžiausias kūrybingumo įkvėpėjas yra gamta. Net 56 proc. respondentų teigė, kad būnant gamtoje kyla daugiausia puikių minčių. Virtualus turas „Pasaulis pagal poetus romantikus Antaną Vienažindį, Faustą Kiršą, Paulių Širvį ir Petrą Gaulę“ vartotojams internete buvo pristatytas 2015 m. pabaigoje. Pasitelkiant technologijas galima pakeliauti maršrutu Zarasai–Senadvaris–Padustėlis–Gipėnai–Rokėnai ir aplankyti poetų tėviškes,

Su virtualiu turu lankytojai gali susipažinti ir individualiai bibliotekos priestate įrengtame terminale. Inesos Dumbravienės nuotr.

neskubant susipažinti su filmuota medžiaga, papildoma puikios raiškos fotografo Vasilijaus Kukonenkos nuotraukomis ir bibliotekininkių parengtais tekstais, kuriuose trumpai papasakojama apie su konkrečia vietove susijusius kūrėjus, pateikiama jų kūrybos.

paskatino pristatyti ir moteris Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, galvoje vėl sklandė įvairiausios idėjos. Svarstėme, kaip patraukliau atskleisti mūsų krašto šimtmečio istoriją, panaudojant turimus rašytinius šaltinius. Idėja sukurti virtualų turą „Pasaulis pagal žymias moteris“ kilo netikėtai, pažiūrėjus Editos Mildažytės istorinį dokumentinį filmą „Moterų siluetai Lietuvos istorijoje“. Pasirinkta forma suteikė galimybę pakviesti vartotojus į kelionę po skirtingas erdves vienu metu, pažvelgti į žymių krašto moterų, kurios, skirtingai nei žymūs krašto vyrai, yra truputį primirštos, aplinką. Juk mūsų istoriją kūrė įvairūs žmonės: vieni kaudamiesi už Lietuvos nepriklausomybę, kiti prisidėdami savo kūryba, žiniomis, veikla. Kita vertus, šviečiamasis ir kultūrinis turizmas įgauna vis didesnę paklausą, didėja noras ir poreikis susipažinti su kultūros paveldu, atrasti savo šaknis keliaujant. Todėl istorijos apie žymias moteris buvo sujungtos su maršruto Zarasai–Degučiai–Antazavė–Dusetos–Šniukštai–Salakas taškuose esančiais gamtos, architektūros, istorijos objektais. Norėjome aprėpti visą rajoną pagal dabartinį dešimties seniūnijų teritorinį skirstymą, stengėmės, kad asmenybės būtų kilusios iš kuo įvairesnių vietų. Tai turėjo įtakos pasirenkant, kurias krašto moteris pristatyti.

Vienas iš virtualaus turo siūlomų aplankyti objektų – Stelmužės ąžuolas. Tai seniausias ąžuolas Lietuvoje, senesnis už valstybę, augęs dar Mindaugo laikais... Vasilijaus Kukonenko nuotr.

Visiems darbams atlikti prireikė beveik metų. Nemažai laiko užėmė surinktos informacijos atranka, tekstų redagavimas. Dalis informacijos buvo paimta iš bibliotekos kraštotyros fondo, kitą informaciją suteikė Zarasų krašto muziejus. Iš kai kurių pristatomų kraštiečių – aktorės Marijos Černiauskaitės-Barauskienės, kraštotyrininkės Jadvygos Vidos ŠvalkutėsŽilinskienės – imti interviu. Jų pateikta informacija panaudota rengiant tekstus. Virtualų turą kūrė šiauliečiai – fotografas Andrius Jankauskas ir jo įmonė „Virtualusgidas.lt“. Komanda važinėjo po rajoną pagal mūsų nurodytas koordinates ir filmavo. Užfiksuotą medžiagą peržiūrėjome, kai ką reikėjo tikslinti, iš naujo filmuoti. Informaciją rinko 10 bibliotekos darbuotojų, kiekvienas pasirinkęs po vieną geografinę stotelę. Vienuoliktoji stotelė sukurta papildomai – įtraukėme informaciją apie viešąją biblioteką.

Nuo karvedžių iki aktorių ir mokslininkių Dabar interneto terpėje užfiksuotos vietos, iš kurių kilusios šios žymios mūsų krašto moterys: 1831 m. sukilimo dalyvė, sukilėlių karinių pajėgų kapitonė Emilija Pliaterytė (1806–1831), Lietuvos partizanė, poetė Diana Romualda Glemžaitė-Bulovienė (1925–1949), operos solisto Kipro Petrausko sutuoktinė, aktorė, poetė, dramaturgė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė (slapyv. Alė Sidabraitė) (1900–1986), poetė Meilė Kudarauskaitė, dailininkė Nomeda Saukienė, mokytoja, Antazavės krašto garbės kraštotyrininkė Stanislava Kirailytė, Jūrų muziejaus Salake įkūrėja, Zarasų rajono garbės

pilietė Jadvyga Vida Švalkutė-Žilinskienė, aktorė, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė Marija Černiauskaitė-Barauskienė, agrochemijos srities mokslininkė doc. Irena Pranckietienė, biomedicinos mokslų profesorė Manefa Miškinienė, mokslininkė ekologė Alma Valskytė. Virtualius keliautojus lydi ne tik nuostabūs vaizdai, bet ir tekstai, pasakojantys apie minėtų moterų gyvenimo ir veiklos etapus, drauge pateikiant įdomių Zarasų krašto gamtos, architektūros, istorijos faktų. Taip pristatomi, pavyzdžiui, Antazavės ir Kamariškių dvarai, Maniuliškių piliakalnis, Lūžų mitologinis akmuo. Susipažįstant su kūrėjomis, galima paskaityti ir kūrybos ištraukų, rasti naudingą bibliografijos sąrašą. Sukurta sferinė panorama suteikia galimybę su krašto įžymybe susijusį objektą apžiūrėti ne tik sukant vaizdą horizontaliai, bet ir vertikaliai, t. y. aukštyn ir žemyn. Visa tai kuria labai realų buvimo vietoje pojūtį. Besidomintieji virtualiu turu jį gali rasti bibliotekos interneto svetainėje adresu http://www.zarasubiblioteka.lt/zarasu_ krastas/. Baigus projektą „Pasaulis pagal žymias krašto moteris“, visą virtualų turą dabar sudaro 21 panoraminė ekskursija po žymių Zarasų krašto moterų ir poetų romantikų gimtąsias vietas.

Įdomu ir vietos gyventojams, ir turistams Kraštietė legendinė Klaipėdos dramos teatro aktorė Marija Černiauskaitė-Barauskienė, apibūdindama apie ją virtualiame ture pateiktą medžiagą, sakė: „Tiksliai, trumpai ir aiškiai.“ Jos duktė Eglė Barauskaitė, da-

bar taip pat to paties dramos teatro aktorė, susipažinusi su virtualiu gidu, dėkojo, kad zarasiškiai prisimena jos mamą, gimusią šiame mieste: „Straipsnis labai šiltas, parašytas su meile.“ Apie tikslią lankomumo statistiką šiandien dar sunku kalbėti, nes šis atnaujintas virtualus turas prieinamas dar tik kelis mėnesius. Statistika rodo, kad šių metų sausio–vasario mėnesiais turas aplankytas 179 kartus. 2015 m. pabaigoje atidarius viešosios bibliotekos priestatą, jis tapo svarbia turizmo maršrutų po Zarasų miestą vieta. Turistams lankantis bibliotekoje, darbuotojai dažnai sulaukia klausimo, ką galima ir verta aplankyti Zarasų krašte, kokios garsios asmenybės susijusios su šiuo kraštu. Todėl besidomintiems pirmiausia pasiūloma susipažinti su virtualaus turo terminalu, kuris įrengtas bibliotekos priestato pirmame aukšte. Zarasų jaunimas ir vaikai su turu yra supažindinami atitinkamuose renginiuose, tačiau gali tai padaryti ir individualiai. Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos istorijos mokytoja metodininkė Rimutė Morozovienė po virtualios ekskursijos negailėjo gerų žodžių: „Turas labai patiko. Puiku, nežinojau, kad toks yra.“ Kalbantis su jaunimu apie šio virtualaus turo galimybes ir naudingumą, zarasiškis dvyliktokas Ernestas Šaltys juokavo, kad gal per mažai dėmesio skirta vyrų asmenybėms. Anot Ernesto, „labai patogu, kad tiek daug informacijos galima rasti vienoje vietoje, net pateikta citatų iš autorių kūrinių“.

Galimos naujos temos XXI amžiuje įsivyravusios skaitmeninės technologijos atveria naujų kūrybos galimybių, todėl šis virtualus turas tikrai nėra baigtinis produktas. Zarasų kraštas didžiuojasi ne tik savo žmonėmis ir kurortinės teritorijos statusu. Tai – istorinės sėlių žemės. Besidomintieji praeitimi žino, kad sėliai yra baltų tauta, gyvenusi Sėloje, kuri apėmė dalį Latvijos ir keletą Rytų Aukštaitijos rajonų, tarp jų ir Zarasų. Yra išlikę sėliškos leksikos, siejamos su piliakalnių, ežerų, vietovių pavadinimais (pvz., Zarasai, Zarasaitis, Zaduoja ir pan.), išlikusių padavimų, legendų. Labai norėtųsi sėliškus pavadinimus susieti su rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotais pasakojimais ir vaizdais, atskleisti dalelę paslapties, nes šis kraštas dar mažokai tyrinėtas.

KRONIKA

POKALBIS APIE ŠIMTAMETĘ BIBLIOTEKĄ

Diskusijos dalyviai (iš kairės): ambasadorius Rytis Paulauskas, rašytojas prof. Tomas Venclova, Seimo narys dr. Arūnas Gelūnas, fotografas Marius Jovaiša, Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Aktyviai 20-ojoje Vilniaus knygų mugėje dalyvavusi savo šimtmetį švenčianti Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Bičiulių dieną pakvietė į viešą pokalbį „Biblioteka besikeičiančioje visuomenėje“. Jame apie bibliotekos funkcijas, vaidmenį sparčiai keičiantis informacinėms technologijoms, bibliotekos, kaip institucijos, galimą transformaciją ir įvairius ateities iššūkius diskutavo Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, rašytojas prof. Tomas Venclova, leidėjas, fotografas Marius Jovaiša, Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktorius, ambasadorius Rytis Paulauskas. Pokalbį vedė Lietuvos Respublikos Seimo narys, filosofas dr. Arūnas Gelūnas. Ar knyga ir biblioteka nepraras savo prasmės? Vis netyla diskusijos, kad, įsigalint išmaniesiems telefonams ir populiarėjant elektroninėms laikmenoms, knygos nebetenka prasmės ir kad bibliotekos anksčiau ar vėliau išnyks. Bet, T. Venclovos teigimu, tuo metu, kai Johannas Gutenbergas išrado spaudos presą ir atsirado pigūs spaudiniai, žmonės panašiai galvojo apie rankraščius. Tačiau jie išlikę

iki šiol, saugomi tose pačiose bibliotekose – yra ir rankraštynai, ir archyvai. Profesoriaus nuomone, tiesiog pasikeitė rankraščių funkcija. „Panašiai ir knygos, manau, nežus, randantis visiems elektronikos stebuklams. Ir netgi daugiau – jeigu išnyks popierinės knygos, tai išnyks ir elektroninės, jos pasidarys nebeįdomios ir nebereikalingos“, – teigė T. Venclova. 35

Ėjimas į biblioteką, pasak rašytojo, truputį primena ėjimą į bažnyčią, kur žmogus nori pabendrauti su transcendentiniu pasauliu arba praeities kartomis fiziškai apčiuopiama forma, net jeigu yra netikintis. Ir į biblioteką žmogus eina bendrauti su aukštesnėmis vertybėmis: pasak T. Venclovos, knygos atsiranda iš žmonių, bet ir iš skaidrumo, t. y. aukštybės. Eina, kad per popierinę knygą pajustų fizinį ryšį su praeitimi. „Tai svarbi bibliotekos funkcija ir ji išliks, kaip kad bažnyčios išlieka mūsų miesto peizaže“, – mintimis dalijosi T. Venclova. M. Jovaišos, save įvardijusio skaitmeninės kartos atstovu, nuomone, knygos formatas ir bibliotekos, kaip institucijos, gyvavimas yra du visiškai skirtingi dalykai – ar skaitysime telefonuose, ar elektroniniuose įrenginiuose, mes vis tiek bendrausime kaip žmonės. „Matau institucinę bibliotekos transformaciją į bendruomenės susitelkimo vietą, kultūrinių renginių, parodų, diskusijų erdvę“, – kalbėjo M. Jovaiša. Pasak jo, nesvarbu, ar saugyklose bus sudėti rankraščiai, ar spausdinti leidiniai, ar serveriai su elektroniniais kaupikliais. „Manau, kad po kokių penkiasdešimties metų spausdintų knygų smarkiai sumažės, bet išliks noras bendrauti, žmonės eis į bibliotekas, keisis idėjomis, pristatys savo kūrybą“, – kalbėjo pašnekovas. Jis svarstė, kad technologine prasme permainų gali būti – į antrą planą pasitraukė kasetės, kompaktiniai diskai, vinilai, bet jie dar turi savo nišas. Ir tai neturėtų mūsų gąsdinti, nors ir gali kelti rūpesčių kai kuriems verslams, pavyzdžiui, spaustuvių, leidyklų. Neaišku, kaip bus atsiskaitoma su autoriais, bet, pasak leidėjo, visa tai išsprendžiama. „O esmė išlieka ta pati – biblioteka yra šviesos, kultūros objektas, bendruomenės susitelkimo centras“, – savo mintį baigė M. Jovaiša.

Socialiniai tinklai ir žinijos laukas

Socialiniai tinklai, feisbukas, interneto portalai pilni įvairiausių žinių blokų, didelio naujienų srauto. Kaip konkuruoti rimtai žinijai, kai plūsta toks „internetinis cunamis“, kaip atskirti rimtus tekstus nuo menkaverčių ir momentinių? T. Venclovos nuomone, visa tai gal labiau šiandienos mados dalykas. Profesorius tikisi, kad tas „cunamis“ praeis ar bent kiek atslūgs, gal pasidarys prasmingesnis. Pasak jo, „atrodo, kad feisbukas jau truputį siaurėja“. Tačiau R. Paulauskas tikino priešingai – socialiniai tinklai neišnyks, nes jie suteikia labai daug galimybių: tu esi informaciniame lauke, matai, kas vyksta pasaulyje, naujienos tave pasiekia labai greitai, galima komunikuoti tiesiogiai ir pasiekti labai didelę auditoriją. Aišku, pasak diplomato, čia slypi ir nemažai pavojų: mo-

mentinis emocionalumas, neapgalvoti teiginiai, poliarizuotos nuomonės, tam tikrų grupių kova ir panašiai. „Tačiau skaitmeninė diplomatija vystosi, visi ieško, kaip daryti įtaką, o greita komunikacija prisideda prie valstybės galios“, – teigė R. Paulauskas.

Biblioteka – valstybės prestižo dalis

Ne kartą įvairius renginius Nacionalinėje bibliotekoje kuravęs R. Paulauskas kalbėjo apie šių dienų diplomatiją, kuri vis dažniau ištrūksta iš uždarų salių ir siekia tiesiogiai komunikuoti su visuomene. Žodis „nacionalinė“ kuria tam tikrą prestižą ir užsienio valstybės tai suvokia. Kaip gražius bendradarbiavimo su Nacionalinė biblioteka pavyzdžius diplomatas paminėjo rengiamas Lotynų Amerikos dienas, Arabų kultūros dienas, kaip ypač puikų pavyzdį – Izraelio vadovo vizitą į Judaikos tyrimų centrą. „Gebėjimas paliesti tuos artefaktus, atrasti tas kultūros vertybes, pačiupinėti, įkvėpti... Matome, kaip kuriasi kultūrinė diplomatija – ir vienijanti, ir gebanti edukuoti“, – kalbėjo R. Paulauskas. Biblioteka gali būti ir valstybės prestižo dalis, kokybės ženklas, kurti pridėtinę vertę.

Matoma tik nedidelė veiklos dalis

Nacionalinė biblioteka – tai ne tik fondai ir knygą atnešantis darbuotojas, yra dar daug veiklų, kurių skaitytojai nemato. Pasak prof. dr. R. Gudausko, tai pagrindinė šalies mokslinė, viešoji ir parlamentinė biblioteka. 1991 m. bibliotekai priskyrus parlamentinę funkciją, iš pradžių jos veikla apsiribodavo tradicinėmis informacinėmis bibliografinėmis apžvalgomis, tačiau šiandien jau pereita prie giliosios informacijos analitikos. „Turime stiprių šios srities specialistų, taip pat puikią infrastruktūrą, televizijos studiją – taigi tapome ir viešosios politikos dalyviais“, – kalbėjo generalinis direktorius. Jis džiaugėsi kuriamais intelektiniais produktais, tokiais kaip rengiami „Donskiškieji pokalbiai“ ir kitos programos, kurios yra įrašomos, skelbiamos internete ir tampa prieinamos visai visuomenei. Pasak prof. dr. R. Gudausko, biblioteka turi ir puikų Vaikų ir jaunimo literatūros departamentą, kuriame įrengtos modernios dirbtuvės, organizuojama daugybė renginių, labai populiarios yra edukacinės veiklos, vykstančios ir savaitgaliais. „Stengiamės ugdyti ateities skaitytoją, nes be vaikų neturime perspektyvos“, – pabrėžė generalinis direktorius. Diskusijoje paliesta ir daugybė kitų temų, nes šiuolaikinės bibliotekos veiklos spektras – labai platus.

Vaidenė Grybauskaitė

KRONIKA

NAUJAS BENDRUOMENĖS TRAUKOS CENTRAS

Įgyvendinant Europos Sąjungos lėšomis finansuojamos 2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektą „Inovatyvių bibliotekos sprendimų skirtingoms kartoms plėtra pasienio regione Nr. LLI-110, Savitarnos paslaugos bibliotekoje skirtingoms kartoms“ Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Saulės“ filiale, įsikūrusiame miesto pietiniame miegamajame rajone, įrengtos naujos erdvės – Užsienio kalbų mokymosi centras ir Šeimų erdvė.

Įvairios veiklos naudojantis interaktyviomis priemonėmis skatina mokinukų kūrybiškumą, išlaisvina vaizduotę. Įdomu išbandyti interaktyvių grindų galimybes.

Inovatyvios erdvės, duris atvėrusios 2018 metų balandžio mėnesį, jau tapo svarbiu traukos centru, sulaukiančiu vis daugiau lankytojų. Dabar biblioteka siūlo novatoriškas, į lankytojų poreikius orientuotas nemokamas paslaugas, stengiasi skatinti kartų bendradarbiavimą ir kviečia ateiti su visa šeima. Įkūrus modernų ir interaktyvų Užsienio kalbų mokymosi centrą (30 modernių darbo vietų, galima savarankiškai mokytis net 7 užsienio kalbų: anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, italų, ispanų ir latvių; dirbama tiek individualiai, tiek grupėmis), čia pradėjo lankytis ne tik Šiaulių, bet ir aplinkinių rajonų mokinių grupės, norinčios išbandyti netradicines inovatyvias užsienio kalbos pamokas. Mokiniai, atlikdami žaismingas užduotis, užsienio kalbos mokosi lengvai, įdomiai ir kūrybingai. Užsienio kalbų mokymosi centrą pamėgo ir dažnai jame lankosi Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai. Daugelis jų atsiveda draugų, bendraminčių ir džiaugiasi galėdami kasdien nemokamai tobulinti užsienio kalbos žinias už universiteto ribų. Pirmą kartą čia apsilankiusieji mielai sugrįžta ir tampa nuolatiniais lankytojais. Ateityje planuojama mokytis užsienio kalbų kviesti ir įmonių kolektyvus, įvairių asociacijų atstovus, didinti sklaidą regione ir internetinėje erdvėje. Interaktyvioje Šeimų erdvėje pradinių klasių mokinukai ir darželinukai gali smagiai pramogauti ir lavinti kūrybiškumą: piešti ant šviečiančių stiklinių molbertų, smėlio ir šviesos staliukų, žaisti mokomuosius, judriuosius „Xbox“ žaidimus, išbandyti interaktyvių grindų ir stalų galimybes. Spalvinga piešimo edukacija mažiesiems padeda išlaisvinti fantaziją, atsipalaiduoti, o veiklos su interaktyviomis priemonėmis ir edukaciniai žaidimai skatina vaikų domėjimąsi ir užtikrina tobulėjimą.

Bibliotekoje vykdomos skirtingoms kartoms suartinti skirtos programos „Mokytis vieniems iš kitų“ ir „Šeimos bendrauja ir mokosi“, pasitelkiant inovatyvias paslaugas, skatinamas skirtingų kartų bendravimas ir mokymasis vieniems iš kitų. Surengtuose savarankiško užsienio kalbų mokymosi programos „EuroTalk Interactive“ kursuose per keturias dienas apsilankė apie 40 iš anksto užsiregistravusių šeimų. „Labai šaunus projektas, galintis suartinti šeimą, suteikiantis galimybę būti kartu. Ir labai gera programa užsienio kalbai mokytis“, – tokie buvo šeimų atsiliepimai. Populiarumo sulaukė ir kiti šeimoms skirti renginiai – „Šeimos diena bibliotekoje“, „Saldi šeimos diena bibliotekoje“, kuriuose šeimos kartu mokėsi, žaidė, klausėsi dainų. Paminėtinos ir bibliotekoje organizuotos tarptautinės „Šeimų žaidynės“, subūrusios lietuvių ir latvių šeimas. Įkurtos naujos interaktyvios erdvės – puiki galimybė šeimoms bibliotekoje lankytis kartu – kol vaikai smagiai leidžia laiką Šeimų erdvėje, tėveliai, seneliai gali mokytis užsienio kalbų.

Trečiojo amžiaus universiteto lankytojai mokosi naudotis savarankiško užsienio kalbų mokymosi programa. Viešosios bibliotekos nuotraukos

Įkūrus naujas erdves, bibliotekoje vasarą organizuota stovyklėlė mokiniams „Kurk. Pramogauk. Tobulėk“ sulaukė didelio dėmesio – bemat buvo užpildytos visos 45 laisvos vietos. Stovykloje vaikai ne tik pramogavo interaktyvioje Šeimų erdvėje, bet ir mokėsi Užsienio kalbų mokymosi centre. O dirbantiems tėvams tai buvo puiki galimybė dienos metu nemokamai pasirūpinti prasmingu vaiko užimtumu ir saugumu.

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos informacija Straipsnis parengtas naudojant Europos Sąjungos finansinę paramą. Už šio straipsnio turinį atsako Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka. Jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos nuomonę.

KRONIKA / BIBLIOTEKŲ ERDVĖ

ERDVĖ BE SIENŲ Vilniaus knygų mugėje Lietuvos bibliotekininkų kuriama biblioteka be sienų – Bibliotekų erdvė – kasmet sulaukia vis daugiau lankytojų. Tai viena iš mugės skaitymo, bendravimo ir kūrybos erdvių, kurioje šiemet aktyviai dalyvavo ir į įvairius renginius kvietė 12 šalies bibliotekų, pristačiusių savo projektų veiklas ar geriausių vertinimų sulaukusias programas. Visas 20-osios Vilniaus knygų mugės dienas čia užsukę lankytojai buvo kviečiami ir patys skaityti, ir klausytis autorių skaitomų knygų, dalyvauti interaktyviose parodose, edukacinėse dirbtuvėse ir literatūrinėse viktorinose. Tai buvo puiki proga pasisemti idėjų, susipažinti su įvairiomis naujovėmis ir įdomybėmis, liudijančiomis šiandienos bibliotekininkų neišsenkantį kūrybingumą ir išmonę.

Šeimų skaitymo kampelis

Visas mugės dienas Bibliotekų erdvėje veikė ir labai paklausus buvo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento įrengtas Šeimų skaitymo kampelis, sulaukęs per 600 lankytojų. Jame šeimos su vaikais skaitė, piešė, žaidė įvairius stalo žaidimus. Kai kurie lankytojai, norėję tiesiog pailsėti, čia jaukiai praleido atokvėpio valandėlę.

Vaikus kvietė kūrybinės dirbtuvės

Nacionalinė biblioteka šeštadienį ir sekmadienį vaikus kvietė į Asmeninių inicialinių raidžių dirbtuves, kurias vedė jaunimo veiklų vadybininkai Donatas Kubilius ir Adriana Daškevič. Specialiu aparatu – pjaustykle buvo galima išsipjauti savo inicialines raides, vėliau, priklijavus jas prie tvirto pagrindo ir pasitelkus fantaziją, dar ir dekoruoti. Ši ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius dominusi veikla buvo organizuojama tris kartus per dieną ir vis pritraukdavo naujų smalsuolių. Per dvi dienas šias veiklas (skirtukų gamybos ir inicialinių raidžių) išbandė apie 200 smalsių mugės lankytojų.

Knygas puošiantys skirtukai

Šeštadienį išbandyti rankų miklumą ir savo kūrybiškumą kvietė Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento edukacija „Knygų skirtukų gamyba“. Padedami „Žaislotekos“ darbuotojos Ritos Norvaišienės, vaikai gamino ir patys dekoravo originalius linksmų spalvų knygų skirtukus, kuriais galima papuošti knygą, užmovus jį ant puslapio kampo. Knygų skirtukų gamyba buvo nuolatinis procesas – vieniems įpusėjus ar baigus savo darbą, prisijungdavo ir kurti pradėdavo kiti.

Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Knygnešystė knygų mugėje

Biržai. Rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, mugėje dalyvavusi jau antrą kartą, Bičiulių dieną pristatė Vaikų literatūros skyriaus edukaciją „Knygnešio keliu“. Bibliotekininkė Dalia Motiejūnienė pasakojo apie knygnešį Jurgį Bielinį ir spaudos draudimo metą, kvietė mažuosius matuotis J. Bielinio batus ir kailinius. Bibliotekininkė Aušrelė Gesevičienė mokė gaminti vieno lapo knygelę, ją puošė specialiu mugei sukurtu Vaikų literatūros skyriaus logotipu, kuriame pavaizduota J. Bielinio gimtajame Purviškių kaime augančio ąžuolo gilė. (Biržų r. sav. J. Bielinio viešosios bibliotekos informacija) Rytės Galbuogienės nuotr.

Projekto „Biblioteka kitaip“ pristatymas

Jurbarkas. Rajono savivaldybės viešosios bibliotekos ir filialų darbuotojai pirmą kartą Bibliotekų erdvės lankytojus supažindino su savo veikla – stende pristatė tęstinį projektą „Biblioteka kitaip“. Projektas skirtas atokesnėse vietovėse gyvenantiems vaikams ir jaunimui, juo siekiama patenkinti kaimo vaikų kūrybinius poreikius ir paįvairinti jų laisvalaikį – dalyviams transliuojamos įvairios kūrybinės edukacijos, kurias veda žinomi Lietuvos menininkai. Dideli ir maži aktyviai įsitraukė į bibliotekininkų siūlomas išbandyti veiklas: siuvo miego žaislus, gamino trispalvius aksesuarus ir seges, kūrė knygų skirtukus. (Rytė Galbuogienė)

Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Popieriaus restauravimo dirbtuvės

Kaunas. Kauno apskrities viešosios bibliotekos darbuotojai pristatė edukacinę programą ir supažindino su senųjų knygų spausdinimo bei įrišimo ypatumais, naudotomis medžiagomis, kvietė išbandyti senųjų knygų restauravimo procesus, sužinoti, kaip taisyklingai restauruoti seną, suplyšusį popierių. Dirbtuvės sulaukė didžiulio susidomėjimo, į jas sugužėjo būrys smalsuolių. Lankytojai stebėjosi, kad bibliotekoje galima restauruoti knygą, klausinėjo ir įsitraukė į veiklą. „Peržiūrėjusi šių metų knygų mugės programą, atvykau tik dėl šios edukacijos“, – sakė specialiai į renginį atvykusi moteris. (Agnė Norkutė)

Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Dėmesio centre – liečiamosios knygos

Karolinos Jasiukevičiūtės nuotr.

Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) Bibliotekų erdvėje dalyvavo su programa „Užsimerk ir pažink“. Mugės lankytojams buvo pristatytos LAB leidžiamos specialiųjų formatų knygos: spausdintos Brailio raštu, garsinės ir liečiamosios, supažindinta su dailės katalogais, 3D maketais. Bibliotekininkų teigimu, nesitikėta tokio didžiulio susidomėjimo. Žmones domino viskas: kaip neregiai skaito, rašo, kaip „mato“ paveikslus, kaip supranta supantį pasaulį. Ne tik mažiesiems, bet ir suaugusiesiems labai patiko liečiamosios knygelės ir jų personažai. Smagu, kad kai kurie žmonės prie LAB stendo sugrįždavo po kelis kartus – atsivesdavo draugų, savo šeimos narių pasiklausyti bibliotekininkų pasakojimų. (Janina Vileikienė)

Edukaciniai užsiėmimai „Kitoks pasaulis“

Šiauliai. Savo veiklą pristačiusi Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka surengė edukaciją „Pasigamink originalų knygos skirtuką pats“. Joje, naudojant įvairiausias dailės technikas ir priemones, buvo galima pasigaminti individualų knygos skirtuką, kuris čia pat buvo laminuojamas. Dalyviai taip pat galėjo išbandyti piešimą ant spalvotai šviečiančių molbertų, terapinį smėlio staliuką ir kinetinio smėlio galimybes. Didelio mugėje besilankančiųjų susidomėjimo sulaukė ir bibliotekos sukurta spalvinga reklaminė erdvinė knygų dekoracija, prie kurios visi galėjo nusifotografuoti. Bibliotekininkų teigimu, dalyvavimas Vilniaus knygų mugėje įkvepia naujoms veikloms ir idėjoms, kurias norisi įgyvendinti. (Roberta Rasikienė) Lietuvos aklųjų bibliotekos nuotr.

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ AKMENĖ

Lietuvių kalbos instituto dovanotos knygos. Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Įspūdžiai iš Knygų mugės. Rajono bibliotekininkai vyko į 20-ąją Vilniaus knygų mugę ir dalyvavo Bičiulių dienos renginiuose. „Šortai“ – šiemetės Vilniaus knygų mugės naujiena. Tai literatūrinės dvikovos, kurių metu knygos autorius ir kritikas stengiasi atskleisti aptariamos knygos privalumus ir trūkumus. Stebėjome Audriaus Ožolo ir Gedimino Kulikausko (knyga „Lietuvio kodai: įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“) literatūrinį turnyrą. Taip pat dalyvavome dainininkų Algirdo Kaušpėdo ir Viktoro Diawaros naujo albumo „Už poliarinio rato“ pristatyme. Bibliotekų erdvėje susipažinome su edukacinėmis veiklomis, teminėmis knygų lentynomis, skaitymo erdvėmis, bibliotekų laboratorija. „Literatūrinė vaistinė“ – įdomi edukacinė veikla, kurioje budintis bibliotekininkas žaidimo forma atsako į klausimus, dovanoja receptų, rekomendacijų, kurias knygas skaityti. Taip pat susipažinome su liečiamosiomis, Brailio raštu išleistomis knygomis ir Lietuvos aklųjų bibliotekos veikla. Dalyvavome edukacijoje „3D holograminis paveldas Plungėje“, kurioje bibliotekininkai pristatė „Plungės išmanaus parko“ naujoves, LRT salėje kausėmės įdomios diskusijos „Biblioteka besikeičiančioje visuomenėje“. Džiaugiamės Lietuvių kalbos instituto viešajai bibliotekai dovanotais leidiniais apie kalbos kultūrą, lietuvių kalbos rašybą, tarmes ir t. t. Įsigijome prof. Kęstučio Urbos leidinuką „Mokiniams rekomenduojamos knygos: 1–10 klasei“ su pratarme jauniesiems skaitytojams „Tiems, kurie klausia“.

Armonienė) ir Raseinių r. Gylių mokyklosdaugiafunkcio centro moksleivius (mokyt. Edita Klikniene, Lina Stasiulevičiene) pasveikinusi bibliotekininkė Danguolė Garnienė pasakojo apie gimtąją ir kitas pasaulio kalbas. Liaudiškomis dainomis renginį paįvairino Dalia ir Antanas Šaltenių dainuojančių Galbuogiai. Viešosios moterų klubas „Lenbibliotekos archyvo nuotr. drė“, kuriam armonika smagiai pritarė Česlovas Mėlinis. Ansambliui vadovauja Šaltenių bibliotekos darbuotoja Ramunė Railienė. Jaunieji moksleiviai dar dalyvavo Tytuvėnų bei Šedbarų bibliotekų darbuotojų Dalios ir Antano Galbuogių surengtame nuotaikingame protų mūšyje „Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimas ir kūryba“, sužinojo įdomių faktų apie šį iškilų žmogų. Vaikų erdvėje veikė Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso Kelmės rajono moksleivių turo kūrybinių darbų paroda „Sidabro vainikėlis 2019“, tad mokinukai galėjo pamatyti savo bendraamžių kūrybą – medines druskines ir šaukštus, dėžutes, karpinius, darbelius iš lino ir kitokius rankdarbius.

Danguolė Garnienė

PANEVĖŽYS

Kazimiero Barėno premija. Šiais metais švenčiame Pasaulio lietuvių metus, tad džiugu, kad Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos įsteigtą literatūrinę Kazimiero Barėno premiją už romaną „Trisdešimt“ laimėjo Vaiva Rykštaitė, gyvenanti Havajuose. Premiją inicijavęs šviesaus atminimo K. Barėnas ir laureatė turi nemažai panašumų – abu patyrė emigranto dalią Didžiojoje Britanijoje, skirtingais laikotarpiais mokėsi Vytauto Didžiojo universitete, abu sieja žvilgsnis į gimtinę per tam tikrą atstumą. Premija įsteigta lietuvių išeivijos Didžiojoje Britanijoje veikėjų kraštiečių Marijos ir Kazimiero Barėnų sumanymu, norint paskatinti jauną gabų prozininką. Ji skiriama už per pastaruosius dvejus metus išleistą geriausiai įvertintą jauno autoriaus (iki 35 metų amžiaus) prozos knygą. Laureatą šiemet rinko K. Barėno literatūrinės premijos komitetas, kurio pirmininkė Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja Audronė Palionienė, nariai: prozininkė, poetė, dramaturgė, literatūros kritikė Renata Šerelytė, istorikas, žurnalistas ir rašytojas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorius dr. Tomas Vaiseta, literatūros kritikas, poetas, vertėjas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus doktorantas Saulius Vasiliauskas, poetė, G. Petkevičaitės-Bitės viešosios

Galerija. Paminėta Knygnešio diena

Zita Sinkevičienė

KELMĖ

Gimtoji kalba – tarsi švyturys. Vasario 18–28 d. rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos vaikų erdvėje vyko renginiai, skirti Tarptautinei gimtosios kalbos dienai (minimai vasario 21 d.) ir Juozo Tumo-Vaižganto metams paminėti. Vaikai buvo kviečiami į įvairias akcijas, dokumentinių filmų peržiūras, informacinių leidinių parodų aptarimus ir garsinius skaitymus. Vasario 27 d. į šventę „Gimtoji kalba – tarsi švyturys…“ susirinkusius Kelmės „Kražantės“ progimnazijos (mokyt. Laima Antanaitienė, Lina

Bibliotekos archyvo nuotr.

Biržai. Kovo 16-ąją, knygnešio Jurgio Bielinio gimimo dieną, jo vardu pavadintoje viešojoje bibliotekoje paminėta Knygnešio diena. Dalyvavo rašytojas Juozas Kundrotas, dailininkas iliustruotojas Vladimiras Beresniovas, leidėjas, žurnalistas Povilas Antanas Kaunas. Renginio pabaigoje visi pakviesti apsilankyti Suosto kapinaitėse, kur ilsisi didysis knygnešys, ir prie Purviškių ąžuolo, dar vadinamo J. Bielinio ąžuolu. Lankymasis šiose vietose – kasmetė Knygnešio dienos minėjimo tradicija. Nuotraukoje – ąžuolą apkabinęs J. Kundrotas. (Viešosios bibliotekos informacija)

Kazimiero Barėno premijos laureatė Vaiva Rykštaitė. Valdo Somovo nuotr.

bibliotekos kultūros renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė. Vertinimo komisijos pirmininkė A. Palionienė pristatė premijos iniciatorius ir jų bibliotekai dovanotą knygų kolekciją bei dokumentų archyvą. Literatūros kritikas S. Vasiliauskas pabrėžė, kad premijos, skirtos pagerbti ir paskatinti jauną prozininką, Lietuvoje daugiau nėra. „Labai gražu, kad vieno pasaulio lietuvio sumanyta premija keliauja kitai pasaulio lietuvei“, – teikdama premiją rašytojai V. Rykštaitei, sakė viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė. Rašytoja R. Šerelytė papasakojo, kad iš visų premijai pasiūlytų autorių Vaivos knyga buvo išrinkta be didelių diskusijų. Ją romanas „Trisdešimt“ įtikino, kad autorė tikrai turi žodžio klausą, savo stilių ir moka rašyti. Premijuotame romane V. Rykštaitė pasakoja trisdešimtojo gimtadienio nelaukiančios Jurgos istoriją, kurdama paraleles su savo prosenelės gyvenimo tarpukario Kaune fragmentais. V. Rykštaitė (g. 1985 m.) – rašytoja, filosofijos magistrė, baigusi studijas Kauno Vytauto Didžiojo ir Birbeko (Londonas) universitetuose. Gyveno ir dirbo Milane, Londone, daugiau nei metus praleido keliaudama po Indiją. Šiuo metu gyvena Havajuose. Kazimiero Barėno premija teikiama nuo 2008-ųjų, jos laureatais jau yra tapę devyni autoriai: Laura Sintija-Černiauskaitė („Benedikto slenksčiai“), Andrius Jakučiūnas („Tėvynė“), Ieva Toleikytė („Garstyčių namas“), Aleksandra Fomina („Mes vakar buvom saloje“), Jurga Tumasonytė („Dirbtinė muselė“), Tomas Vaiseta („Paukščių miegas“), Mykolas Sauka („Grubiai“), Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė („Septynios kartos“), Virginija Rimkaitė („21 a.“).

Virginija Januševičienė

Panevėžys

Kovo 11-ajai skirti renginiai. Jau antrus metus Panevėžio miesto VB Šiaurinė biblioteka sukviečia gabiausius miesto ikimokyklinių įstaigų ugdytinius į meninio skaitymo konkursą „Mano gimtinė“. Šių metų mažųjų skaitovų konkursui unikalumo suteikė tai, kad renginys buvo sumanytas ne tik siekiant ugdyti meninio žodžio suvokimą ir skatinti sceninę kultūrą, bet ir diegti pilietiškumo pradmenis, paminint Lietuvai svarbią datą – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Pagerbti gimtojo žodžio į biblioteka atvyko 24 dalyviai iš 14 miesto lopšelių-darželių. Jaunieji raiškiojo žodžio „meistreliai“ nustebino gebėjimu vaizdžiai perteikti lietuvių poetų eiles, drąsos ir artistiškumo galima buvo pavydėti ne vienam, nors varžėsi vos 4–6 metų amžiaus vaikai. Komisijos, kurią sudarė miesto VB direktorė Loreta

Breskienė, Metodikos skyriaus vedėja Artemida Vyčienė ir lopšelio-darželio „Dobilas“ direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vida Smulkytė, sprendimu net 6 ikimokyklinukai šiemet tapo laureatais, pelnę artistiškiausio, išraiškingiausio ir jaunojo deklamuotojo titulus. Kovo 11-oji paminėta ir viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“, kur vyko knygos „Sibiro haiku“ pristatymas ir susitikimas su projekto „Misija Sibiras ‘18“ dalyviu Matu Toliušiu. Bibliotekininkė Anžela Vasiliauskienė pristatė J. Vilės ir L. Itagaki komiksų knygą „Sibiro haiku“, inovatyviai per komiksų, laiškų, poetinių intarpų ir teksto samplaiką perteiktą sudėtingą temą. Renginį tęsė projekto „Misija Sibiras ‘18“ dalyvis, gidas, karys savanoris Matas Toliušis, susirinkusiems pristatęs projektą, pasakojęs apie sudėtingą dalyvių atranką, kelionės metu aplankytas vietas, patirtus įspūdžius ir nuveiktus darbus. Renginį užbaigė bibliotekos teatro būrelio (vad. Birutė Beresnevičienė)inscenizacija pagal pristatytą knygą „Sibiro haiku“.

TRUMPAI PARODOS, KNYGŲ PRISTATYMAI

Pasvalys. Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje vasario 15 d. pristatyta Informacijos, mokymo ir dokumentavimo skyriaus parengta dokumentų paroda „Jonas Vileišis: Vasario 16-osios signataro kelias nuo Medinių sodžiaus iki Kauno burmistro“, skirta iš Pasvalio krašto kilusiam Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui. Trakai. Rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje paminėtos 150-osios Vasario 16-osios akto signataro kraštiečio Donato Malinausko (1869 06 07–1942 11 30) gimimo metinės. Ta proga veikė bibliotekos darbuotojų parengta paroda, kurioje chronologiškai pristatyta D. Malinausko veikla, ją papildanti bibliotekos kraštotyros fondo medžiaga. Varėna. Aktorės Teofilijos Vaičiūnienės (1899– 1995) 120-osioms ir fotomenininko Juliaus Vaicekausko 80-osioms metinėms paminėti buvo skirta rajono savivaldybės viešosios bibliotekos paroda „Kraštiečiai sukaktuvininkai“, supažindinanti su jų veikla ir kūryba. Eksponuotos knygos, nuotraukos, publikuoti interviu. Zarasai. Vasario pabaigoje viešojoje bibliotekoje savo knygą „Špylkos ir šlepetės“ pristatė buvusi „Šiaulių krašto“ darbuotoja, žurnalistė Nijolė Koskienė. Dalyvavo knygos dailininkė Virginija Vilkas, skaitovė Indrė Gruodienė, renginį vedė lituanistė Irena Baliulė. Į knygą sudėtos autorės istorijos, spausdintos šeštadienio laikraščio puslapiuose.

SUSIKIMAI SU RAŠYTOJAIS

Meninio skaitymo konkurso dalyvis. Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka Kovo 11-osios proga pakvietė panevėžiečius į Ramygalos kultūros centro spektaklį „Amžinas keleivis“ pagal Vydūno kūrybą bei Karolinos Raziūnienės ir Virginijaus Kazlausko koncertą.

Indrė Rapkevičienė, Sandra Voveriūnienė ROKIŠKIS „Po dvidešimties metų“. Tokia tema vasario 21–24 dienomis vienijo knygų bičiulius jubiliejinėje Vilniaus knygų mugėje. Joje Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos darbuotojai ne tik lankėsi renginiuose, bet ir mugės atidarymo ir Bičiulių dieną pristatė „Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos istoriją“. Ji parengta 2018-aisiais ir skirta bibliotekos įkūrimo 95 metų sukakčiai, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Rokiškio miesto paskelbimui Lietuvos kultūros sostine 2019-aisiais. 622 puslapių leidinio sudarytoja – Kraštotyros ir informacijos skyriaus vedėja Rita Viskaitienė. Pusę knygos sudaro bibliotekos istorija, kitą pusę – minėto skyriaus darbuotojų kruopščiai parengta bibliografija, kurioje per 2000 įrašų. Bibliotekos leidinį mugėje pristatė direktorė Alicija Matiukienė, sudarytoja R. Viskaitienė, Rokiškio krašto garbės pilietis, Juozo Keliuočio 2018 m. literatūrinės premijos laureatas, kraštotyrininkas Venantas Mačiekus, leidyklos „Margi raštai“ redaktorė Genovaitė Savickienė. Ištrauką iš Juozo Keliuočio atsiminimų skaitė aktorė Jūratė Vilūnaitė, muzikavo Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos

Pagėgiai. Vydūno viešojoje bibliotekoje buvo surengtas kunigo, poeto Valdo Aušros (Čikaga, JAV) kūrybos vakaras. Jame kalbėta apie svečio, savo poeziją skiriančio tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, kūrybos ypatumus, pristatytos dvi knygos: „Kelionė, arba Žodžiai ir vaizdai“ (2017), „Kokios avys skraido: linksmos draugų gyvenimo istorijos“ (2019). Panevėžys. Vasario 19 d. miesto viešojoje bibliotekoje viešėjo iš Panevėžio kilusi tinklaraštininkė, vertėja, penkių knygų autorė Lina Ever (Neverbickienė). Viešnia, jau ne vienerius metus gyvenanti Berlyne, atvyko į gimtinę pristatyti naujausios savo knygos „Kelyje: 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ (2018). Tauragė. Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje apsilankęs kunigas, poetas iš Čikagos Valdas Aušra, prieš dvejus metus čia svečiavęsis su suaugusiesiems skirta knyga, šįkart pristatė poezijos knygelę vaikams „Kokios avys skraido: linksmos draugų gyvenimo istorijos“. Renginyje skambėjo autoriaus eilės, koncertavo Moksleivių kūrybos centro merginos. Trakai. Vasario 14 d. rajono viešosios bibliotekos Rūdiškių filiale apsilankęs rašytojas Justinas Žilinskas pristatė savo naujausią knygą vaikams „Kaukas Gugis ir kerų karas“. Su Gugiu iš Kaukašlaičio susipažinti sugužėjo penktokų, šeštokų ir septintokų būriai su juos atlydėjusiais mokytojais V. Patinskienė ir V. Teišersku. Informaciją pateikė Jūratė Genytė, Rasa Selickaitė, Laimutė Cibulskienė, Inesa Dumbravienė, Sonata Nongienė, Indrė Rapkevičiūtė, Vaiva Keserauskaitė, Danguolė Paliulienė

Bibliotekininkės kviečia į Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos stendą. Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

mokyklos kanklininkų ansamblis, vadovaujamas Deimantės Baranauskienės. Bibliotekos vaikų ir jaunimo skyriaus darbuotojos nuotaikingai pristatė Rokiškį – Lietuvos kultūros sostinę, kvietė į miesto renginius ir į biblioteką vaikus bei jų tėvelius. Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos stende visas keturias dienas buvo pristatomi bibliotekos, Rokiškio krašto muziejaus ir kiti leidiniai apie mūsų kraštą. Sulaukta didelio mugės lankytojų susidomėjimo – daug kas stebėjosi, kad biblioteka yra išleidusi tiek daug leidinių. Stendas traukė ne tik kraštiečius, kaimyninių rajonų lankytojus, bibliotekininkus, bet ir jaunimą, vaikus, kuriems buvo parengta speciali edukacija.

Daiva Vilkickienė

TRAKAI

Apdovanota direktorė Danguolė Banevičienė. Minėdama Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją, Trakų rajono savivaldybė oficialiame renginyje kasmet apdovanoja labiausiai rajonui nusipelniusius gyventojus. Šiemet Trakų kultūros rūmuose surengtose iškilmėse įvairių sričių specialistams buvo skirti prestižiniai savivaldybės apdovanojimai už svarų indėlį plėtojant krašto kultūrą, švietimą, mediciną, socialines paslaugas, žemės ūkį, verslą ir ekonomiką. Rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorei Danguolei Banevičienei įteiktas Kunigaikščio Vytauto Didžiojo pirmojo laipsnio medalis už bendrosios gyventojų kultūros palaikymą, etnokultūros tradicijų puoselėjimą, tautinių mažumų kultūros plėtojimą ir kultūrinių iniciatyvų įgyvendinimą. Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominacijas savivaldybė įsteigė 2006 metais. Tradiciškai trijų laipsnių apdovanojimai įteikiami labiausiai kraštui nusipelniusiems gyventojams, savo veikla garsinantiems rajoną. Vytauto Didžiojo medalį sukūrė bendrovės „Metalo forma“ dailininkas Antanas Vaičekauskas.

Viešosios bibliotekos kolektyvas džiaugiasi šiuo įvertinimu ir mano, kad apdovanojimas įteiktas pelnytai. Direktorės Danguolės Banevičienės vadovaujama biblioteka diegia naujoves, ieško kūrybiškų sprendimų gerinant bibliotekos paslaugas, į savo veiklą integruoja informacines ir komunikacines technologijas, didelį dėmesį skiria renginių įvairovei ir kokybei, yra atvira ir vertinama bendruomenės. Paminėtina, jog Būdos kaime, Angelų kalvoje, sparnus išskleidęs Lietuvos bibliotekininkų globos angelas ir bibliotekos kolektyvo įgyvendinta idėja pasipuošti tautiniais kostiumais sveikinant Lietuvą gimtadienio proga – taip pat viešosios bibliotekos direktorės D. Banevičienės iniciatyva.

Akvilė Narbutienė

Susitikimas su signataru Romualdu Rudziu. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse Lentvario miesto bibliotekoje surengtas susitikimas su Kovo 11-osios akto signataru Romualdu Rudziu. Jaunimas turėjo puikią galimybę susipažinti ir diskutuoti su tikru istorijos liudininku. Buvo aptarti net ik istorijos klausimai, bet ir šių dienų aktualijos, nagrinėta svečią neraminanti vis nesuvaldoma Lietuvos migracija. Susirinkusieji domėjosi ir uždavinėjo svečiui įvairius asmeninius, politinius ir istorinius klausimus. „Tai neabejotinas lietuvių tautos, Lietuvos žmonių ryžtas ir nuopelnas, jų atsakomybė, drąsa ir apsisprendimas, mano parašu pažymėtas jų pasirinktas kelias į Nepriklausomybę“, – kalbėjo R. Rudzys, prisimindamas Kovo 11-ąją.

Susitikime su signataru R. Rudziu. Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Svečias pasidalijo prisiminimais apie mokyklą ir mokytojus. Jis baigė Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnaziją, lietuvių kalbą jam dėstė pats Motiejus Šimelionis. Taip pat pasakojo apie 1986-aisiais prasidėjusią pertvarką ir jos paskatintus istorinius įvykius. Susitikimą signataras R. Rudzys baigė tokiais žodžiais: ,,Lietuva gyvuoja laisva ir tikiu, kad jau niekas nebepasuks jos kelio atgal.“

Rūta Minkevičienė

Renginys buvo skirtas Vietovardžių metams. Daina apie Valkininkus susitikimą pradėjo folkloro ansamblis „Santaka“ iš Valkininkų (vad. Aldona Japertienė). „Kalbininkui, istorikui, geografui vietovardžiai yra tarsi hieroglifai, iš kurių išskaitoma krašto ir tautos praeitis“, – rašė geografas Stanislovas Tarvydas. Tokius tarmių, vietovardžių hieroglifus jau daug metų skaito ir stengiasi juos perduoti ateities kartoms mūsų kraštietė lituanistė, lietuvių filologijos magistrė, Kabelių krašto šnektų tyrėja Danutė Valentukevičienė. Savo pranešime ji pateikė įdomios informacijos ir intriguojančių faktų, aptarė ne tik vietovardžių kilmę, bet ir jų tarmines ypatybes, kai kurių reikšmių transformaciją. Per sovietmetį Lietuvoje sunaikinta daugiau kaip keturi tūkstančiai istorinių, senų vietovardžių, kai kurie jų buvę net senesni nei rašytiniai šaltiniai. Kaip teigia mokslininkai, senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis. Vietovardžių lingvistinė analizė praskleidžia tautos praeities šydą, t. y. leidžia identifikuoti lietuvių gyventas teritorijas. Varėnos rajone daug archajiškų vietovardžių, jie kildinami net iš indoeuropiečių (ide.) prokalbės, pvz., upė Katra kildinama iš ide. *kataro- „upelis, griovys, srautas, srovė“; Ūla – iš ide. *aulo-s „pailga įduba, vamzdis“ arba su ide. *av- „šaltinis, upės srovė“; Nedingis (Nedzingė) siejama su ide. *neid-, *nid- „tekėti“. Z. Zinkevičiaus, A. Vanago ir kitų kalbininkų nuomone, Varėnos rajone yra išlikę jotvingiškos kilmės vietovardžių, turinčių jotvingių kalbos liekanų: kirčiuotą galūnę -us (Skroblus, Alytus), priesagą -ingis (Apsingis, Nedingis, Pilvingis, Stabingis), išlaikytus s, z vietoj baltams įprastų š, ž (Zervynos siejamos su veiksmažodžiu žerventi ir kt.) ir kitas ypatybes. Laikas negailestingai skuba nusinešdamas užmarštin senojo kaimo gyventojus ir jų žinias. Svarbu visa tai užfiksuoti ir išsaugoti ateinančioms kartoms. Mūsų literatų prisiminimuose ir posmuose gražiai nuskambėjo brangių miestelių, kaimų, upių ir ežerų pavadinimai. Apžiūrėti virtualią eilėraščių parodą galima Skaitytojų aptarnavimo skyriuje esančioje išmanioje skelbimų lentoje.

Renata Česnulevičienė

VARĖNA

Direktorę Danguolę Banevičienę pasveikino bibliotekos kolektyvas. Viešosios bibliotekos nuotr.

Vietovardžiai – praeities kartų laiškas. Į tradicinį Lietuvių kalbos dienų (vasario 16 d. – kovo 11 d.) susitikimą viešojoje bibliotekoje kvietė Varėnos literatų klubas „Jievaras“.

Renginio dalyviai. Indrės Kondratavičiūtės nuotr.

IN MEMORIAM

Nepasakyta, neišsakyta

Žodis Laimai Pačebutienei [1968 08 31–2019 02 22] Nugyvenęs ne vieną dešimtį metų, nuolatos kali sau į galvą: likimas šansų nedalija, jei turi ką pasakyti artimam žmogui – nedelsk. Ir kas iš to, juk susigriebi, kai šaukštai būna popiet. Štai ir dabar: svarstau, ko nespėjau pasakyti, ką atidėliojau iki geresnės progos ar nuotaikos savo kolegei Laimai Pačebutienei, kuri gyveno tarsi bandydama pralenkti laiką, o gal nujausdama lemtį. Stengdamasi kuo daugiau aprėpti ir visur suspėti. Žinome, kad dažniausiai tokiu šūkiu besivadovaujantys visur vėluoja ir ne ką tepasiekia. Laimai sekėsi kur kas geriau, nes visa jos veikla rėmėsi savidisciplina, pasiaukojimu, atsidavimu ir laiko tausojimu. Laiko, kuris yra neįkainojamas, todėl dažno iš mūsų nevertinamas. Mes, iki kaulų smegenų sumaterialėję, įpratę viską matuoti piniginiais vienetais ar kitokiais materialiais matais, dažnai pamirštame, kad laikas – tai ne tarp pirštų byrančios smiltys, o pats brangiausias žmogui įteiktas turtas, kurį privalu tausoti. Laima kaip niekas kitas mokėjo tausoti laiką, jo nešvaistė... Daugelio iš mūsų tuščiai deginamas, Laimos jis buvo skiriamas klasikinės muzikos koncertams, teatro spektakliams ar nenumaldomai aistrai – kelionėms. Perskaičius šias eilutes, nereikėtų manyti, kad mano kolegė buvo tarsi užprogramuotas robotas. Buvo jautri ir be galo lengvai pažeidžiama. Prisipažįstu lyg per išpažintį: kelis kartus savo elgesiu įskaudinau iki ašarų. Bandžiau atsiprašyti. Gal atleido. Suprantu, jau vėlu, jau negirdėsi manęs, bet turiu išpažinti, kad naudojausi Tavimi lyg galimybe išpažinti nuodėmes bažnyčios klausykloje, nes Tu buvai ta, kuriai buvo galima sakyti beveik viską, žinant, kad tai, kas pasakyta, niekur nenukeliaus. Buvai patikima. Tad kaip gyventi toliau slegiamam neišsakytų žodžių naštos? Taip, galima kalbėtis mintyse, Eugenijaus Maciaus nuotr. bet tai nė kiek nepalengvina nei pečių, nei sielos. Taigi kiek liko nepasakyta ir kiek dar liks... Mes, bibliotekininkai ir biblioteka, kuriai Laima atidavė pačius kūrybingiausius 29-erius savo gyvenimo metus, gedime talentingo ir darbštaus žmogaus, gebėjusio kurti stebuklus, mažus ar didelius, bet stebuklus. Laima ne tik pati kūrė didžius dalykus, bet ir mokėjo vertinti kitų sukurtus. Ji neturėjo nei talento, nei noro pataikauti, meluoti ar apsimetinėti. Kalbėjo tiesiai, nevyniodama į vatą, nebandydama tarp eilučių pasakyti kažko daugiau, jokių dviprasmybių. Tokio iki pašaknų tikro žmogaus, kokia buvo Laima, santūrus pagyrimas reiškė daugiau nei kaupas saldžių panegirikų ir ditirambų. Dirbo be oficialumo skraistės, be griežtų protokolo reikalavimų, be pagarbaus beldimosi į uždarytas duris, be lentelių ant durų su priėmimo valandomis „asmeniniais klausimais“, be kreipinio „jūs“. Mirties akivaizdoje viskas tampa valdiška ir netgi banalu, išskyrus pačią mirtį. Juk kiekvieno žmogaus mirtis yra didžiausia neteisybė gyviesiems... Laima, Tavo trumpas gyvenimas – tai mozaika kelionių įspūdžių, didelių ir reikšmingų bei kasdienių darbų, kuriuos planavai iki paskutinės akimirkos... Tokia ir lieki bendradarbių širdyse – taip trumpai švytėjusi, bet žvaigždė... Juozas Šikšnelis ir Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos bendruomenė

Laimos Pačebutienės profesinė karjera 1986 m. baigė Klaipėdos miesto K. Donelaičio vidurinę mokyklą 1986–1991 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete bibliotekininkystę, įgijo aukštos kvalifikacijos bibliotekininko bibliografo diplomą 2006–2007 m. tobulinosi VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute ryšių su visuomene profesinėse studijose Nuo 1991 m. dirbo Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje: 1991–2002 m. – bibliotekos skaityklos vyr. bibliotekininkė 2002–2007 m. – Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos atstovė ryšiams su visuomene 2007–2008 m. – Vadybos ir ryšių su visuomene skyriaus vedėja 2008–2019 m. – direktoriaus pavaduotoja 2019 m. sausio 3 d. – vasario 22 d. – direktorė Taip pat 2007–2009 m. dirbo ir dėstytojavo Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete, Bibliotekininkystės katedroje.

Laima Pačebutienė per 2002–2017 m. laikotarpį inicijavo, parengė ir kartu su bendraminčių būriu įgyvendino daugiau nei 40 didelių, Klaipėdai ir visam regionui svarbių projektų, parodų ir renginių ciklų, pvz., „Ievos Simonaitytės skaitymai“, „Moderni biblioteka – moderniam vartotojui“, „Biblioteka – erdvė kūrybai“ ir kt. 2012–2018 m. įgyvendino įvairius tarptautinius projektus, organizavo konferencijas, tokias kaip Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) tarptautinė konferencija „Bibliotekos tinkluose: kuriančios, dalyvaujančios, bendradarbiaujančios“ (2012), tarptautinė konferencija „Library for education of smart society“ (2018). Dirbdama atstove ryšiams su visuomene, tapo šios veiklos pradininke bibliotekoje. Sukurtas bendradarbiavimo tinklas su įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis sėkmingai naudojamas viešinant bibliotekos veiklą iki šių dienų. 2012 metais inicijavo ir pirmą kartą organizavo Klaipėdos knygų mugę, kuri tapo tradiciniu, dideliu kultūriniu reiškiniu Klaipėdoje ir yra rengiama kasmet. Parašė daugiau nei 30 straipsnių, parengė 7 leidinius apie bibliotekoje vykstančius renginius, projektus, kitas aktualijas. Laimos Pačebutienės veikla ne kartą įvertinta įvairių institucijų premijomis (2012 m. Kultūros ministerijos premija už bibliotekininkystės, bibliografijos ir knygotyros mokslinius tyrinėjimus bei praktinę veiklą), gausybe apdovanojimų ir padėkų.

Ir aš ten buvau

Helsinkio centrinė biblioteka

Šiuolaikiškas bibliotekos pastatas – stiklo, metalo konstrukcijų ir eglės medienos fasadų dermė. Statinys – ne tik žavingos architektūros objektas Helsinkio centre, bet ir energiškai efektyvus. Ninaras (CC By) nuotr.

Nenuostabu, kad šiuolaikiškoje bibliotekoje lankytojams informacija teikiama interaktyviomis priemonėmis. Tarkim, apie šio pavasario aktualiją – Europos Sąjungos valstybėse narėse vyksiančius Europos Parlamento rinkimus. Asmuo informaciją gauna pasirinkta kalba, pagal interesus, pasirinktus kriterijus. Smagi pramoga – gali nusifotografuoti ir interaktyviajame stende „tapti“ didelės Europos dalimi. Šią nuotrauką gausite ir į savo elektroninį paštą.

Puikios erdvės vaikams. Šiame „slaptame“ oranžiniame labirinte vaikai skaito knygas, žaidžia, vyksta edukacijos.

Į Helsinkio centrinę biblioteką, suomių vadinamą „Oodi“ („Odė“), užsukau grįždama po apsilankymo Rovaniemyje pas Joulupukį (Kalėdų Senelį). Apie šią biblioteką buvau daug girdėjusi – ji pastatyta Suomijos valstybės nepriklausomybės šimtmečio, kurį šalis šventė 2017 m., proga. Šis projektas kainavo 98 mln. eurų. Duris „Odė“ atvėrė Nepriklausomybės dienos išvakarėse 2018 m. gruodžio 5 dieną. Itin modernia šią biblioteką galima pavadinti ne tik architektūros prasme (suprojektavo „ALA Architects“), bet ir teikiamomis paslaugomis – tiek norintiems praleisti laisvalaikį, tiek norintiems gauti žinių. Bibliotekoje yra kino teatras, nevaržomos galimybės transformuoti erdves ir daug... elektros lizdų – tarkim, užsimanysi prisėsti ant laiptų ir įsijungti kompiuterį.

„Oodi“ skelbiasi esanti naujosios eros biblioteka, visiems atvira gyva ir funkcionali susitikimų vieta. Nuotraukoje – trečio aukšto erdvės: be atvirų knygų lentynų, ramybės oazių, kur gali ramiai atsipūsti su knyga, čia įrengta nevaržomos aplinkos vaikų zona, kavinė ir lauko terasa, nuo kurios galima gėrėtis Helsinkio panorama. Kadangi naujojoje bibliotekoje lankėmės vos mėnuo po jos atidarymo, lankytojų tikrai netrūko. Jolitos Steponaitienės nuotraukos

Redakcijos klausimas: kokią aplankytos bibliotekos patirtį (veiklą ar kt.), Jūsų manymu, galima būtų perkelti į Lietuvos bibliotekas ir į Jūsų biblioteką? Kadangi neteko pabendrauti su kolegomis helsinkiečiais, tai patirčių neaptariau. Bet tik įėjus pro duris į akis krito šiemet gegužę vyksiančius Europos Parlamento rinkimus pristatantis stendas: informatyvus, interaktyvus, daugiakalbis ir labai įtraukiantis (kažką panašaus galėjome matyti Vilniaus knygų mugėje, bet daug didesnis). Gaila, kad Lietuvos bibliotekose dar nėra tokių stendų. Jolita Steponaitienė

Šia nauja žurnalo rubrika raginame šalies bibliotekininkų bendruomenės narius, apsilankiusius įspūdingose pasaulio bibliotekose, pasidalyti parsivežtomis mintimis bei nuotraukomis. 44

in this issue Greta Ambrazaitė. Exploring the Vault of Narratives

2019 is the year of the 100th anniversary of the establishment of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. We present the heading #GyvasŽodis, the authors of which speak about the impact that the National Library left in their lives. In this issue, the winner of the 2018 Election of the Book of the Year within the category of poetry Greta Ambrazaitė recalls her first library in Žiežmariai and reflects upon the treasures of the National Library, a segment of which are electronic databases. She compares them to diamond mines.

Commitments to Lithuania that Settled in a Book

On 11 March, the Day of Restoration of Independence of Lithuania, there was a grand meeting held at the Seimas of the Republic of Lithuania, where representatives of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania were presented the book Pasižadėjimas Lietuvai (“A Commitment to Lithuania”), which would supplement its collection. The book, which, by the initiative of the Speaker of the Seimas of the Republic of Lithuania Viktoras Pranckietis, travelled through Lithuania’s cities and towns during the course of the entire year, contains commitments to Lithuania by people of diverse professions and age. In total, there are 752 personal and collective commitments in the book.

Kęstutis Urba. Lithuania Within an International Family: Daring and Visible 4 In 1993, Lithuania joined the International Board on Books for Young People (IBBY): the Lithuanian Section of this association was established in that year. The Section’s activities are diverse: projects, events, prizes for creators of children’s literature and their promotion for international awards, publication of the magazine Rubinaitis, initiation of the issuance of research and information publications and promotion of the information about children’s literature. In the words of Dr. Kęstutis Urba, the establishment of the Lithuanian Section of IBBY allowed to join the international family of enthusiasts of children’s literature and announce to the entire world about the existence of Lithuania, where solid children’s literature is being created in the national language. The Section’s members actively participate at international congresses, meetings and seminars, thus spreading the information about Lithuania’s children’s literature, and take effort to encourage translation of valuable books for children by foreign authors into Lithuanian.

Kęstutis Kasparavičius: “My Texts Come to Me in Images”

The Lithuanian Section of IBBY had the honour to become a supporter of the International Children’s Book Day: it obtained the right to create the celebratory poster and a message to the world’s children. The poster and message were created by the most famous Lithuanian author of children’s books Kęstutis Kasparavičius. The book illustrator and writer speaks about his transformation from being an illustrator to being a writer after a long-lasting period, about what comes first – the text or illustrations and about reading habits of today’s children.

Eglė Baliutavičiūtė. Quality Content and Up-to-Date Form of Discussions 12 This two-part article starts with the presentation of the project “Dialogues About Children’s Literature” implemented by the Department of Children and Youth Literature at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. The project contains events during which scholars, teachers, librarians and enthusiasts of children’s literature discuss about topical issues of children’s literature. The discussions are often broadcast online and later the broadcasts are delivered onto the YouTube platform, thus allowing this information to be accessed by people who are interested in children’s literature and live away from Vilnius. The article’s second part presents the project’s discussion which took place at the Vilnius Book Fair. Experts in children’s literature and enthusiasts discussed the ways how to involve teenagers into reading books and factors that induce issues and shared advice.

Žydrė Vėtienė. The Social Impact of Public Libraries: How Should It Be Advocated?

Though the impact of public libraries has been proved by various studies done globally, public authorities of Lithuania still do not hold them trustworthy subjects capable of satisfying social demands of communities. General public also often does not see libraries as a significant agent within the social agenda. Therefore libraries encounter the necessity to advocate the value of the delivered services. The author speaks about the notion of the social impact, ways of communication and proper methods and added value of advocacy.

Irena Jezukevičienė. A Probing Look into the Life of Lithuanian Expatriates 20 The heading “New Publications” presents the bibliographic index Lietuvos bibliografija. Serija C, Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos, 1910–1911. D. 3, Išeivijos periodikos publikacijos (“The Lithuanian National Bibliography, Series C, Publications from Lithuanian Serials 1910–1911, Part 3, Publications from Expatriate Serials”) published by the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, which together with partners is involved in bibliographic studies. This reference publication, being an outcome of the analysis of the Lithuanian press, reflects the panorama of the life of Lithuanian expatriates in 1910–1911. Irena Jezukevičienė speaks about the expatriate publications and their articles that found their way into the bibliographic index and the topics that the index addresses.

Dalia Tarailienė. À la française: The French Everyday Aesthetics in Lithuania 22 20 March is an International Francophonie Day. On this occasion, Dalia Tarailienė surveys some publications in the French language from the 18th–19th centuries preserved at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. She presents publications on various subjects: encyclopaedias, travelogues, books about love and matrimony, satirical serials, culinary books and the first women’s magazines.

Tomas Ivanauskas. A Visual Biography of Žukauskas-Vienuolis

There has been considerable amount of research done into the personality and creative heritage of the writer Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882–1957), but little focus has been on how he is reflected in photography. Tomas Ivanauskas presents the Žukauskas-Vienuolis’s life by analysing photographs which depict the writer as well as photographs of his family and those supposedly produced by the writer himself. Žukauskas-Vienuolis captured the image not only of himself in his photographs but also of the whole Anykščiai Region. Such hobby of his enabled to record every significant fact of his biography as well as Anykščiai.

Tarp knygų in March of the year…

The monthly of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates its 70th anniversary this year. On this occasion, the editorial board, by looking through the pages of the March issues from past years, recalls interesting news published in the magazine, significant anniversaries, new headings, etc. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Jolanta Lementauskienė. An Attractive Way to Introduce a Region

In 2018, the Public Library of the Zarasai District Municipality was implementing the continuous project „A Virtual Tour: the World According to the Region’s Famous Women“, which enabled to rediscover women who were of importance for the Zarasai Region. Some time earlier, there was the literary tour “The World According to Romantics“, which helped to recall the literary heritage of this region’s romantic poets. These tours, being interesting promotion tools, allow presenting written regional history sources to a broad audience, particularly young people, in an original way.

A Discussion About the Hundred-Year-Old Library

At the 20th International Vilnius Book Fair, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania held an open discussion “The Library Within the Changing Society”. The discussions participants were the Director-General of the National Library Prof. Dr. Renaldas Gudauskas, the writer Prof. Tomas Venclova, the publisher and photographer Marius Jovaiša, the Director of the Communication and Cultural Diplomacy Department of Lithuania’s Ministry of Foreign Affairs the Ambassador Rytis Paulauskas. The discussion was moderated by the member of the Seimas of Lithuania the philosopher Dr. Arūnas Gelūnas. (Prepared by Vaidenė Grybauskaitė)

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2019 Nr. 03 (722) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2019 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2019-03-26 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 520 egz. Užs. nr. 41343 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of books) No 03 (722) 2019 Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Monthly. Published in Lithuanian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2019 Address: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius, Lithuania tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

Lietuvos bibliotekininkų draugija 2019 metų balandžio 23–29 dienomis skelbia 19-ąją nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę ir kviečia:

Šiandien bibliotekos visame pasaulyje virsta kūrybinėmis laboratorijomis, kur susitinka idėjos, žinios, patirtys ir technologijos. Turinčios labiausiai išplėtotus tinklus, galinčios pasiekti mažiausius ir atokiausius rajonus, bibliotekos atlieka svarbų vaidmenį mažinant kultūrinę ir skaitmeninę atskirtį, telkiant bendruomenes, ugdant kūrybingą ir laisvą asmenybę. 19-osios nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu šalies bibliotekos kvies pasinerti į kūrybinių ieškojimų ir atradimų pasaulį: išmokti valdyti dronus ir robotus, išmaniaisiais įrenginiais kurti meno objektus, naudojantis mobiliosiomis programomis susimokėti mokesčius, keliauti, klausytis muzikos ar dalytis nuotraukomis. Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė prasidės balandžio 23 dieną geriausių 2018 metų bibliotekininkų apdovanojimu Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Svarbiausias savaitės renginys – balandžio 26 dieną Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje organizuojama tarptautinė konferencija „Lietuvos bibliotekų potencialas ir galimybės įgyvendinant darnaus vystymosi tikslus“. Joje dalyvaus pranešėjai iš Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA), kaimyninių šalių bibliotekų, taip pat specialistai iš Lietuvos. Kviečiame dalyvauti Nacionalinės bibliotekų savaitės renginiuose, apie juos teirautis artimiausioje bibliotekoje. Lietuvos bibliotekininkų draugija, įkurta 1931 m., šiandien vienija apie 2500 narių. Pagrindinis jos tikslas – Lietuvos bibliotekų veiklos plėtra, siekiant gerinti visuomenės narių gyvenimo kokybę, skatinti socialinę, kultūrinę ir ekonominę raidą. Dinamiška aplinkos kaita įpareigoja bibliotekininkus nuolat diegti naujoves, ieškoti naujų lankytojų pritraukimo būdų, gerinti vartotojų aptarnavimo kokybę. Šiandien bibliotekos aktyviai prisideda įgyvendinant strateginius Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos Sąjungos (ES) tikslus, tokius kaip mokymasis visą gyvenimą, socialinės ir skaitmeninės atskirties mažinimas.