Issuu

Vasaris | 2019

šiame numeryje

#GYVASŽODIS

Mečys Laurinkus. Kai darbo vieta tampa biblioteka

TEMA / TAUTINIS ATGIMIMAS

Subrandinęs tautą siekti nepriklausomybės. Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė 3 Regina Koženiauskienė. Apie vieną V. Kudirkos gyvenimo knygos lapą 6 ĮVYKIS

Renginys, kurio pristatyti nebereikia. „Tarp knygų“ informacija

ĮVYKIS

Vaidenė Grybauskaitė. Kretingos centre – naujas kultūros židinys

TYRIMAI

Daiva Janavičienė. Sukurta Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo valdymo koncepcija

NAUJI LEIDINIAI

Asta Tinterytė. Lietuvių tarmės svarbios visam pasauliui

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Milda Kvizikevičiūtė. De horribilibus monstris: fantastiniai gyvūnai XV–XVIII a. knygose

ŽMONĖS IR LAIKAS

Daiva Kiniulienė. Primirštas muzikas J. Dryja-Visockis

„TARP KNYGŲ“ – 70

Vasarį žurnale prieš... Parengė Vaiva Markevičiūtė

KRONIKA

Asta Tinterytė. Antikos mąstytojų kalbos šventė Žaidimų kūrimo maratonas Nacionalinėje bibliotekoje. „Tarp knygų“ informacija Bronislava Lauciuvienė. Naujas Klaipėdos miesto bibliotekos vardas Jūratė Pajaujienė. Atnaujinta Marijampolės biblioteka

33 34 35 36

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

37 41

KRONIKA / SAUGESNIO INTERNETO SAVAITĖ IN MEMORIAM

Romualdas Vytautas Rimša [1937 04 26–2019 01 28] Rita Reda Dovydaitytė-Dagienė [1936 05 16–2018 12 26]

42 43

IR AŠ TEN BUVAU

Birutė Railienė. Britų biblioteka

44 Vygaudo Juozaičio (10), Augustinos Miknevičiūtės (36) nuotraukos

Pirmame viršelyje

Iš knygų puslapių išaustos mintys. Leidyklos „Tyto alba“ stendo 2019 m. Vilniaus knygų mugėje dekoracijos (idėjos autorius Henrikas Semenovičius) fragmentas. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Redakcija

Jūratė Bičkauskienė (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija

Žurnalas „Tarp knygų“

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

#gyvasžodis *

Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, ambasadorius Mečys Laurinkus. 2019 m. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Galima sakyti, mano visas gyvenimas susijęs su knygomis ir su patalpomis, kurias vadiname biblioteka. Mano edukacija prasidėjo maždaug nuo 1958 m., kai ėmiau lankyti aštuonmetę mokyklą Vėžaičiuose, miestelyje netoli Gargždų. Ten lankomiausia ir mano labai pamėgta vieta buvo Vėžaičių biblioteka. Nebuvo ji labai didelė, bet knygų prikrauta, pririkiuota buvo daug. Pradėjau skaityti nuo pačių patraukliausių – Thomo Mayne Reido, Jameso Fenimore’o Cooperio, Alexandre’o Dumas, t. y. nuo nuotykinės literatūros. Vėliau įspūdį padarė Victoras Hugo. Dar paminėsiu du svarbius dalykus. Vėžaičiuose tuo metu buvo Žemdirbystės instituto Dotnuvoje filialas, tokia kaip ir mokslininkų vieta. Ten buhalteriu dirbo senos, prieškarinės, kartos žmogus, kuris turėjo nuosavą bibliotekėlę. Tvarkingą, gražiai sudėtą. Leido ja naudotis su griežta sąlyga nesutepti. Mama tuo metu buvo grįžusi iš lagerių. Gyvenom tokiam prastam bute – anksčiau buvo kažkokios dvarininkų patalpos, pritaikytos komunaliniam gyvenimui. Tai ten sandėliuke radau apgraužtų knygų, tarp jų Antano Smetonos Platono „Dialogų“ vertimą į lietuvių kalbą, taip pat 1922 m. storą knygą „Skaitymai“ (juose išspausdinti Antano Vienuolio, Šatrijos Raganos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūriniai).

Kai darbo vieta tampa biblioteka Taigi pradėjau susipažinti ir su šia literatūra. Kai išvažiavau į Vilnių stoti į Technologijos technikumą, kur mokiausi elektrochemijos, vis tiek daug skaičiau, mane labai domino grožinė literatūra. Tiesa, tuo metu vaikščiojau į Adomo Mickevičiaus biblioteką. Grįžęs iš kariuomenės, 1973 m. įstojau į Vilniaus universitetą – vis dėlto traukė humanitariniai mokslai. Pasirinkau filologiją – lietuvių kalbą ir literatūrą. Pradėjęs studijuoti, iškart atėjau į tuometę Respublikinę biblioteką. Algirdas Patackas (su juo susipažinau dirbdamas Mokslų akademijos Chemijos institute) tuomet gyveno vadinamajame aspirantų bendrabutyje prie dabartinio Gedimino prospekto. Buvo ir mane priėmęs, taigi visai šalia bibliotekos. Visas studijas čia ir praleidau, skaičiau ir domėjausi plačiau, negu reikalavo mokslai. Labai patiko pati bibliotekos aplinka, ypač kai perpratau, kas kur padėta, kur ko ieškoti. Nebuvo jokių problemų, visada viską gaudavai. Prisimenu to meto bibliotekos baldus, senąsias kartotekų spinteles. Kai įsidarbinau tuomečiame Filosofijos, sociologijos ir teisės institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, pats darbas mane vėl „surišo“ su Nacionaline biblioteka. Galima sakyti, institutas buvo darbovietė, kuri davė tam tikras temas ir užduotis, o biblioteka tapo tikrąja darbo

* Šiemet Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka švenčia įsteigimo šimtmetį. Ta proga rubrikos „#GyvasŽodis“ svečiai pasakoja, kokį pėdsaką jų gyvenime paliko Nacionalinė biblioteka.

vieta. Buvau pasirinkęs temą „Asmenybės problema XX a. Lietuvos filosofijoje“, be to, dar turėjau papildomų užduočių: rengti filosofijos istorijos šaltinius, aprašyti filosofijos tema išėjusius straipsnius, knygas, asmenybes, o tam reikėjo labai daug ir intensyviai skaityti. Tai medžiagą rinkau ir periodikoje, ir

specialiuosiuose fonduose

sėdėjau. Juose dirbo kokių 50 metų vyras, supratingas, malonus, pavardės, deja, neprisimenu (Stasys Leleika – Red.). Tvarka buvo gana liberali, ne tokia griežta kaip kitose bibliotekose, kur tikrindavo, ar Su intelektualiu pašnekovu – žymiu kultūrininku, vertėju ir redaktoriumi Broniu Savukynu. Apie 1994 m. Iš asmeninio atsivertei būtent tą autorių. M. Laurinkaus archyvo Prisiimdavau krūvą knygų: ir Nikolajaus Berdiajevo, Vladimiro Šilkarskio, Vladimiro Solovjovo, ir Levo Karsavino „Europos istoriją“. renginių. Prisipažinsiu, nesu didelis renginių mėgėjas, Gerai susipažinau su tarpukario Lietuvos periodika einu tik jei tema labai domina. Atsimenu Nacionalinėje bei žurnalais – ir katalikiškais, ir tautininkų, ir bibliotekoje vykusias labai įdomias Tomo Venclovos socialdemokratų. Beveik viską perskaičiau, turėjau paskaitas, į jas eidavau. gana aiškų vaizdą, kas vyko prieškariu ir tarpukariu. Mano nuomone, pagrindinė Nacionalinės bibliotekos Kai išplito kultūriniai renginiai, kuriems funkcija – tai paveldo kaupimas (nuo seniausių vadovavo filosofai Krescencijus Stoškus, Bronislovas laikų). Nežinau, kaip sekasi atsigabenti viską, kas priklauso, Genzelis, vėliau – ir Bronislovas Kuzmickas, kas yra ne Lietuvoje arba glūdi kitų šalių archyvuose. To Arvydas Juozaitis, prasidėjo naujas pakilimas. negali daryti gyvenviečių bibliotekos. Jos, beje, taip pat Būta ir dramatiškų įvykių – kaip kad liūdna istorija pradėjo modernizuotis. Matome, kad valstybė tam skiria su Mindaugu Tomoniu, atsisakiusiu restauruoti dėmesio. Ir tai džiugina. Pavyzdžiui, šią vasarą lankiausi Kryžkalnio paminklą sovietinei armijai, vadinamąją Pagėgių bibliotekoje, kai buvo minimos Vydūno metinės Kryžkalnio motiną. KGB M. Tomonį persekiojo, ir Vaclovas Bagdonavičius pristatė savo knygą. Nustebino uždarė į psichiatrinę, galima sakyti – sunaikino. Jį sutvarkytos, jaukios erdvės, viskas puikiai įrengta, belieka pažinojau iš A. Patacko organizuojamų literatūrinių tik sudominti lankytojus. nekonformistinių seminarų-vakarėlių, o bibliotekoje Anksčiau žmonės kaupė nuosavas bibliotekas, bet matydavau jo tėvą Stasį Tomonį – iškilų, solidų dabar jau to nebedaro. Mažai turi laiko skaitymui, viską žmogų, puikų vertėją. pakeitė internetas. Bet tai vyksta visur, tokia yra bendra Aš politiškai jau seniai buvau apsisprendęs, šios epochos žymė. Tačiau nemanau, kad knyga pradings, laikiausi tam tikrų principų, kiek tuo metu buvo ji bus reikalinga. Tik nežinau, ką žmonės darys su pačiais įmanoma. Prasidėjus Sąjūdžiui, pasiūliau idėją tekstais – juk knygą sudaro teksto ir iliustracijų visuma. daryti ištremtų ir sovietų lageriuose įkalintų Štai kai paauglystėje skaičiau Miguelio de Cervanteso žmonių sąvadą. Su tuo sumanymu nuėjau pas Julių Saavedros „Don Kichotą“, tai net sunku buvo pasakyti, ar Juzeliūną ir taip atsidūriau Sąjūdžio Komisijoje perskaitei tekstą, ar genialaus prancūzo Gustave’o Doré stalinizmo nusikaltimams tirti. Prasidėjo mano iliustracijas. politinė veikla, kurią vainikavo Kovo 11-osios Dabar viešojoje erdvėje diskutuojama dėl mokytojo aktas, atkuriamos Nepriklausomybės paskelbimas. prestižo. Lygiai taip pat turėtume kalbėti ir apie bibliotekų Taigi tuomet į biblioteką jau retai ateidavau, sistemoje dirbančius asmenis. Matau daug žmonių, tačiau kartais tekdavo pabūti ant jos laiptų, kurie atsidavę savo darbui, atiduoda daug jėgų ir prie kurių vykdavo tautos susibūrimai svarbiais šilumos. Tad jubiliejų švenčiančiai Nacionalinei Martyno klausimais. Mažvydo bibliotekai, jos darbuotojams ir palinkėčiau Per tą permainų mūsų valstybėje laiką daug kelti aikštėn prestižo klausimą. Kad ir kaip greitai kas pasikeitė – ir bibliotekos pavadinimas, ir vystytųsi informacinės technologijos, kad ir kokią svarbią pats pastatas. Mačiau, kaip ilgai vyko priestato vietą jos užimtų mūsų gyvenime, vis tiek svarbiausia – statybos, senojo pastato rekonstrukcijos darbai. žmogiškumas. Žmonės visada ieškos žmonių. Dabar biblioteka šimtu procentų modernizuota, atnaujinta ir pasikeitusi, čia daugybė veiklos ir Mečys Laurinkus 2

Tema / tautinis atgimimas

Apie vieną V. Kudirkos gyvenimo knygos lapą

Vincas Kudirka buvo įvairiapusė asmenybė – rašytojas, publicistas, vertėjas, gydytojas, muzikas. Nuotraukos iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo

Prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė Vilniaus universitetas

Vieno žymiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, rašytojo, publicisto, muziko Vinco Kudirkos (1858– 1899) raginimas „gyvenimo knygą skaityk laps į lapą“, kaip ir kiti jo eilių aforizmai, turi sąšaukų su slaptingais Šventojo Rašto kodais, juos galima interpretuoti gana įvairiai. Štai kad ir taip: autorius netiesiogiai paakina mus prisiminti mažiau vartytus, primirštus jo paties „gyvenimo knygos“ lapus, atsiversti tą lapą, iš kurio matyti dar viena šios didžios XIX a. asmenybės darbų sritis, kaip jis pats vadino – „vertiko“ veikla.

Seinų kunigų seminarijos studentas, 1878 m. Po metų iš jos pašalintas dėl „pašaukimo stokos“.

Tai, kad, baigęs Marijampolės gimnaziją, V. Kudirka Varšuvos universitete pirmiausia pasirinko literatūros studijas, rodo jo meilę šiai sričiai. Nors po metų perėjo studijuoti medicinos ir baigęs gavo daktaro diplomą, filologija visada nurungdavo mediciną, buvo ir liko jo prioritetas – jo patriotinė misija, tikrasis pašaukimas, lydėjęs visą gyvenimą. Didžiąją gyvenimo dalį jis skyrė knygų skaitymui ir rašymui – eilėmis bei proza, laikraščių leidimui ir redagavimui, publicisto, vertėjo darbui.

Siekdamas, kad lietuvių poezija neužsidarytų savame „lakštingalyne“, o lietuvių kultūra – savo kaimo „garde“, kad ji išeitų „už slenksčio savo kambario“, tautinio atgimimo žadintojas gana uoliai ėmėsi vertimų: poezijos ir prozos, pasakėčių, poetinių dramų, skirdamas juos „broliams viengenčiams“. Ankstyvoje jaunystėje manęs, kad lietuvių poezijos kalba turi būti ištobulinta lenkų kalba ir pats parašęs lenkiškų eilių, vėliau su dešimteriopa „apgailėtino pagedėlio“, „sūnaus paklydėlio“ atgaila nuosekliai laikėsi tautiškos nuostatos: lietuvių kalba neturinti būti įnamė, ji visomis pilietinėmis teisėmis turinti būti girdima plačiai; kūriniai perlai, įprasminantys išmintingiausią žmonijos patirtį, turintys skambėti gimtąja kalba. Tai turi būti aukštosios tautinės kultūros, tautos ateities dvasinis penas. Tautos literatūra stiprėja ne tik iš savo syvų, jos dvasinis ūgis išauga lygiai tiek, kiek ji pasiima, išsiverčia iš kitų tautų literatūros ir paverčia ją tautos savastimi.

„

V. Kudirka rinkosi versti ne bet ką, o pasaulinio lygio kūrinius: F. Schillerio „Orleano mergelę“, „Vilių Telį“, G. G. Byrono „Kainą“.

“

V. Kudirka rinkosi versti ne bet ką, o pasaulinio lygio kūrinius: Friedricho Schillerio „Orleano mergelę“, „Vilių Telį“, George’o Gordono Byrono „Kainą“, apie kurį sakė „mano numylėtasis“. Maištingas Biblijos personažas Kainas, besiveržiantis į tiesos, gėrio ir grožio žvaigždynų pažinimą, bet gana prieštaringas, amžinai neramus, sukilęs net prieš dieviškąjį autoritetą, žmogiškai nelaimingas, visada besiilgintis žemės, jam buvo artimas siela individas. Ir kitus kūrinius versdamas taip įsijausdavo, kad pajusdavo savo dvasioje „tikrą revoliuciją“. Tokį poveikį V. Kudirkai padarė F. Schillerio „Orleano mergelės“ vienas epizodas: „Niekinga yra tauta, kuri dėl savo garbės neaukoja visko...“ Tuose žodžiuose regėjo „lietuviško klausimo rišimą“, iš verčiamų tekstų jam sruvo savosios tėvynės meilės šaltiniai.

Patriotiniai kūriniai – ir „Varpe“

V. Kudirka pirmiausia ėmėsi idėjiškai vertingų autorių, kurie „nuo Lietuvos lakštingalų išmoko giedoti ir tik apie Lietuvą giedojo, nors lenkiškais žodžiais“. Vertė aktualius romantinės tematikos patriotinius kūrinius, žadinančius tautinę savimonę. Tai rodo jau kūrinių pavadinimai: Julijaus Slovackio (Juliusz Słowacki) „Mindaugis1, Lietuvos karalius“, Adomo Asnyko (Adam Asnyk) „Keistutis“, Teklės Vrublevskos (Tekla Wróblewska) „Narimantas“, Adomo Mickevičiaus (Adam Mickiewicz) eilėraštis „Nemunui“, daina „Vilija“ iš dramos „Konradas Valenrodas“ (fragmentas „Vaidilos apysaka“), drama „Vėlinės“ (III dalies trys scenos). Vertimai buvo varpininko patrioto veiklos dalis. Savo verstinių eilių pirmąsias publikacijas V. Kudirka spausdino „Varpe“. Vieno žinomiausių A. Mickevičiaus sonetų „Nemunui“ (Do Niemna) vertimas V. Kudirkos taisytas ir ne kartą pertaisytas. Štai ką jis apie tai rašo laiške bičiuliui Petrui Mikolainiui (1898 m. spalio 27 d.): „Šiuo žygiu eilės „Ne1

Čia ir kitur leksika ir vardažodžiai išlaikyti, kaip rašė V. Kudirka.

V. Kudirka savo vertimus mėgo spausdinti „Varpe“. Šiame laikraštyje 1898 m. jis paskelbė ir savo sukurtos „Tautiškos giesmės“ natas ir žodžius. 1919 m. ši giesmė patvirtinta Lietuvos himnu. Publikuojama „E. paveldas“, originalas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

munui“ pataisyme yra artesnės originalo ir parašytos jau pagal tikrą oficiališką giesmių formą.“ Jau iš to matyti, kaip vertėjui rūpėjo perteikti originalo turinį ir formą, kokius aukštus reikalavimus jis sau kėlė. Nemune, mūsų upe! Kur vandenys tavo, Kuriuos sėmiau į mažą vaiko delnužėlį, Kur laivs nešiojo mane jauną bernužėlį, Kad atvėsio ieškojau karštai širdžiai savo? „Vėlinių“, kurių pirmoji scena vyksta Lietuvoje, Vilniaus bazilijonų vienuolyne, „ant Aušros vartų ulyčios“, vertimą V. Kudirka pasirašė taip: „vertė Varpas“ ir paskyrė mylimo „Varpo“ dešimtmečiui (ir „Tautiška giesmė“ išspausdinta ta pačia proga 1898 m. „Varpo“ Nr. 6). Toks vertėjo susitapatinimas su „Varpu“ (jo alter ego) rodo, kad išverstus kūrinius V. Kudirka laikė savo poetinės programos dalimi, siekiančia tų pačių tikslų, kokius kėlė sau ir originaliais kūriniais, o „Varpas“ jam buvęs pagrindinė sakykla, iš kurios skleidė aktualias tautos atgimimo idėjas gimtąja kalba. Turint galvoje V. Kudirkos, daugelio lietuvių vadovo, širdies ir žodžio drąsą, griežtą požiūrį į caro valdininkus ir viešą kritiką jų atžvilgiu, matyti, kad, versdamas „Vėlines“, jis, „vyrs pasišventimo“, ne viename personaže galėjo matyti sau artimą atvaizdą, rasti pasiaukoti gebančios tvirtos dvasios brolį: 7

Gyvi ir vaizdingi pasakėčių vertimai

Mums liko viena: keletas iš mūsų Reik paaukauti priešiui, o jau tie Tur ant savęs visų kaltes priimti. Buvau aš jūs draugystės pryšakyj, Tai mano pareiga už jus kentėti: Paskirkit prie manęs da keletą Tokių, kur senesni yra, našlaičiai, Nevedę da, kurių žuvims nedaug Širdžių Lietuvoje galės sukruvint, O jaunesnius ir reikalingesnius Iš priešiaus rankų išvaduos2. Tiktų pacituoti ir tolesnius „Vėlinių“ personažo žodžius, V. Kudirkos išverstus su didele poetine jėga. Jie aktualūs lietuviams visais laikais iki pat šių dienų: ...bet jei mane Iš čia į Sibirą varys retėžiuos, Matys lietuviai broliai ir sakys: Tai kraujas mūs, jaunuomenė mūs žūva, Palauk tu, care žmogžudy! Palauk, Maskoliaus puse! Toks kaip aš, Tamošiau, Sutiktų eit ant kartuvių, kad tu Nors valandą ilgiau da pagyventum. Toksai kaip aš tėvynei gal tiktai Mirtim tarnauti...3

Tikslumo ir meninės išraiškos siekis

Išmanęs žodžio meno dalykus, parašęs poetikos traktatą „Tiesos eilėms rašyti“, V. Kudirka ir pats ieškojo kuo tikslesnio leksinio atitikmens, meninės raiškos, stengėsi, kad lietuviškai kūrinys skambėtų aiškiai, harmoningai, dailiai, vertėjo nebūtų sudarkytas. Pasak jo, „akcentas turi būti ten, kur jo gramatiška vieta“. V. Kudirkos plunksnai priklauso A. Mickevičiaus dainos „Vilija, mūsų motina upelių...“ (Wilija naszych strumieni rodzica) – svarbaus teksto, budinančio tautinę savimonę, tapusio liaudies daina, vertimas. Šios dainos svarbą bei grožį patvirtina ir tai, kad, be V. Kudirkos, ją lietuviškai išdainavo, dėl kiekvieno jos žodžio ir frazės perteikimo varžėsi Valerijonas Ažukalnis, Eduardas Jokūbas Daukša, Maironis, Jonas Mačys-Kėkštas, Juozas Brazaitis, Stanislovas Dagilis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kt. Palyginkime keletą mėginimų:

2 3

Atskiru žodžiu paminėtinos ir V. Kudirkos pasakėčios (tiek originalios, tiek verstinės). Geras lietuvių ir verčiamos kalbos mokėjimas, mažybinių maloninių formų gausa, turtinga leksika, gyvas vaizdo ir garso perteikimas, išradingi rimai, lakoniškos formos aforizmų moralai („Kas tik klausė kvailo vado, / Tas tikrai nelaimę rado“; „Ką pasisėjai, tai ir pjauk“; „Už ką gaidys gegę taip girti prispyrė? / Už tai, kad gegutė gaidelį pagyrė“) daro jo verstus tekstus gana patrauklius. Šiuo požiūriu per daug nesirinkdama pacituosiu fragmentą žinomos pasakėčios „Apie vilką ir ėriuką“, apie kurią sakoma, kad ją žino net tie, kurie apie šį kūrinį nieko nežino. Šią pasakėčią, užgimusią Ezopo lūpose, paskui per romėną Fedrą patekusią į talentingas Ivano Krylovo rankas, V. Kudirka perskaitė rusiškai, iš šios kalbos ir vertė laisvai sekdamas Krylovu. Tai sako ir pavadinimas: „Pasakos. Pagal Krylovą“ (tų „pasakų“ V. Kudirka pateikia net vienuolika). Pasakėčioje vertėjas Paežerių Vincas išlaikė tą patį eilučių skaičių, originalo leksikos gyvumą, vaizdo ekspresiją ir ryškumą, eiliavimo lengvumą. Tiesa, skirtumas tas, kad I. Krylovas pradeda nuo moralo, o V. Kudirka jį

Be savo tikrosios pavardės, vertimus V. Kudirka pasirašinėdavo daugiausia Vinco Kapso slapyvardžiu. Publikuojama „E. paveldas“, originalas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

MICKEVIČIUS

KUDIRKA

MAIRONIS

PUTINAS

Wilija, naszych strumieni rodzica, Dno mazłociste i niebieskie lica; Piękna Litwinka, co jej czerpa wody, Czystsze ma serce, śliczniejsze jagody.

Vilija, mūsų motina upelių, Aukso tur dugną, mėlyną veidužį. Širdies gražesnės, aiškesnių akelių, Skaisti lietuvė, kur sem‘ vandenužį.

Vilija, mūsų upelių matutė, Dugną tur aukso, o veidą kaip dangų. Vandenis semia lietuvė-sesutė, Širdžia ir veidu skaistesnė už bangą.

Miela Neris, mūs upelių gimtinė, Skaistų tur veidą ir dugną auksinį. Širdžia tyresnė lietuvė skaisveidė Vandenį sėmė, dainavo ir žaidė.

Adomas Mickevičius. Vėlinės. In: Kudirka, Vincas. Raštai, t. 1. Vilnius, 1989, p. 609. Adomas Mickevičius. Vėlinės. In: Kudirka, Vincas. Raštai, t. 1. Vilnius, 1989, p. 612–613.

nukelia į pabaigą, kas ir yra įprasta šiam žanrui, t. y. apibendrina gale, kaip Ezopas, Fedras, kaip prieš V. Kudirką šią pasakėčią vertę Kristijonas Donelaitis ir Simonas Daukantas. Taigi yra su kuo palyginti. Gyvais ištiktukų prisodrintais vaizdais ir garsais V. Kudirką sunku pralenkti (jau vien ko vertas apsukraus, sukto, plėšraus ir greito vilko vaizdas: „Padrykt prie jo ir jau aplinkui suka“). Tai matyti iš toliau cituojamo pasakėčios fragmento: Ėriuks, ištroškęs sykį vieną, Nubėgo gerti pas upelį, O plynia atnešė tą dieną Ten pilkąjį vilkelį. Vilks, vos išvydo tik ėriuką, Padrykt prie jo ir jau aplinkui suka <...> „Jau kaltas tu dėl to, kad mane valgyt spiria,“ – Ir tuoj ėriuką, į dantis pagavęs, Nusinešė antpiet į tamsią girią. *** Ant svieto dedasi taip pat: prieš tvirtą Silpnam visur visad kaltu būt skirta4.

Reikšmė tautos savivokai ir savivertei

Paskiausias V. Kudirkos rankraštis – A. Mickevičiaus fragmento iš „Konrado Valenrodo“ – „Vaidilos apysakos“5 vertimas, kurio paskutiniai žodžiai pranašiški: „jau užbaigiau dainą“. Prie jų – vertėjo prierašas: „Lovoje. 5. VI. 99. Karščio 40 laipsnių C. Dr. V. Kudirka.“ Visiškai nusilpęs, ligos palaužtas, jis tik gulėdamas galėjo rašyti, todėl vertimo vieta tokia graudžiai iškalbinga – „lovoje“. Šio A. Mickevičiaus veikalo siužetas – iš senųjų lietuvių kovų su kryžiuočiais; pats autorius caro valdžios buvo skundžiamas už atvirai skleidžiamą ir rodomą lenkišką patriotizmą, pasididžiavimą protėvių žygiais. Suprantama, kad tokios tematikos vertimas į lietuvių kalbą kėlė dar didesnį lietuvių pasididžiavimą savo praeities didvyrių šlove: Bėgdavau aš pas senį vaidilą. Tuo tarpu ten buvo Vaidila lietuvių, seniai į nelaisvę sugautas, Ir vertiku tarnavo; jisai, apie mane patyręs, Jogei aš našlaitis lietuvis, tankiai viliojo Mane mažą prie savęs ir apie Lietuvą sakė, Man išsi‘lgusią dvasią gaivino kalbos prigimtosios Glamonėjančiais balsais ir skambėj‘mu dainelių. Vesdavo tankiai mane ant mėlyno Nemuno kranto...6

Šis V. Kudirkos gyvenimo knygos lapas, fragmentiškai perskaitytas jo 160-ojo jubiliejaus proga, ateityje vertas atidesnio žvilgsnio. Tačiau ir iš to, kas pasakyta, matyti, kad V. Kudirkos vertimai daug davė lietuvių tautos savivokai ir savivertei, jos atgimimui. Tuo labiau kad jis kėlė didelius reikalavimus vertimo meniniam lygiui. Net jeigu koks autorius V. Kudirkai ir labai imponavo, bet jautė, kad per sunku su juo galynėtis, jis nedrįso to kūrėjo imtis, manė, kad šventvagiška sudarkyti originalą, nuskriausti didį menininką prastu vertimu. V. Kudirkos vertimai, skirti dvasinei lietuvių tautos kultūrai, kalbai ir literatūrai ugdyti, pradėti, galima sakyti, neturint gerų pavyzdžių, žengiant nelengvu vertimo mokslo ir vertimo meno keliu, vertintini ankstesnių ir to laikotarpio kitų vertėjų atliktų darbų kontekste. Gero kalbų mokovo, literato, menininko, muziko talentų pynė leido jam išlaikyti vertėjo kartelę deramame aukštyje. Vincas Mykolaitis-Putinas, pats vėliau vertęs tuos pačius lenkų romantikus, mokėsi iš V. Kudirkos vertimų, savo pirmtako darbą vadino žygdarbiu. Vilkas ir ėriukas. In: Kudirka, Vincas. Raštai, t. 1. Vilnius, 1989, p. 72–73. V. Mykolaitis-Putinas, vėliau vertęs šį kūrinį, pavadino „Vaidilos sakme“. 6 Adomas Mickevičius. Vaidilos apysaka (iš „Konrado Valenrodo“). In: Kudirka, Vincas. Raštai, t. 1. Vilnius, 1989, p. 671. 4 5

ĮVYKIS

RENGINYS, KURIO PRISTATYTI NEBEREIKIA

Iš tiesų. Į vasario 21–24 dienomis vykusią Vilniaus knygų mugę lankytojai plūdo nuo pat pirmos dienos. Vos praėjus valandai po oficialaus mugės atidarymo, prisipildė visos parodų ir kongresų centro LITEXPO erdvės ir prieigos. Galbūt todėl šiemet 20-ąjį kartą surengtos skaitytojų šventės šūkis „Po dvidešimties metų pristatinėti nebereikia“ jos laukusiems knygų gurmanams pasirodė savaime suprantamas. Jubiliejinės mugės programos rengėjai lankytojams pasiūlė per 500 renginių, apie 200 susitikimų su autoriais leidyklų stenduose, skaitytojai galėjo iš arti pamatyti ne tik mylimus lietuvių rašytojus, bet ir per 50 svečių iš daugiau kaip 20 užsienio valstybių. „Per du dešimtmečius mugė augo ir brendo drauge su Lietuva. Nuo kuklaus renginio, tilpusio vienoje salėje, knygų mugė išsiskleidė į daugiašakį kultūros įvykį, didžiausią visame Baltijos regione. Panašiai ir Lietuva per tą laiką tapo stipri, matoma ir girdima tiek Europoje, tiek visame pasaulyje. Ir čia matau didelį mūsų kūrėjų, kultūros žmonių indėlį“, – negalėjusios dalyvauti mugės globėjos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo kalbą atidarymo šventėje perskaitė jos patarėja Rūta Kačkutė. Prezidentė neabejojo išskirtiniu knygų mugės nuopelnu, kad Lietuvoje netrūksta apsiskaičiusių, išsilavinusių, talentingų žmonių. Susirinkusiuosius sveikinęs kultūros ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas priminė garsaus rašytojo, semiotiko Umberto Eco žodžius, kad knyga yra toks žmonijos išradimas kaip šaukštas, ratas ar žirklės – jo nebeįmanoma patobulinti ir be jo gyvenimas nebeįsivaizduojamas. Jis pareiškė viltį, kad kaskart vis daugiau lankytojų pritraukiantis renginys šiemet pasieks 70 tūkstančių (2018 m. mugėje apsilankė daugiau kaip 67 tūkstančiai). Į renginio dalyvius

ir svečius taip pat kreipėsi ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prof. Tomas Venclova vietoj oficialaus kalbėjimo pasirinko poezijos kalbą – perskaitė Henriko Radausko eilėraštį ir Czesławo Miłoszo eilių ištrauką.

Lankytojai į jubiliejinę – 20-ąją – knygų mugę plūdo nuo pat atidarymo dienos. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka savame stende1 skelbė šiemet švenčianti savo šimtmetį – ta proga lankytojai galėjo savo knygas pažymėti šią sukaktį įamžinančiu reljefiniu bibliotekos jubiliejaus antspaudu. Buvo galima pavartyti ir įsigyti bibliotekos išleistų leidinių, tarp kurių ir 2018-aisiais išėjusi solidi, remiantis Nacionalinėje bibliotekoje saugomais dokumentais, parengta gausiai iliustruota knyga „Mstislavo Dobužinskio heraldika: ne tik mokslas, bet ir menas“. Stende dirbę bibliotekos atstovai pasakojo apie platų bibliotekos paslaugų spektrą, turėjo ką pasiūlyti ir patiems mažiausiesiems, ir senjorams. Skaitytojai čia turėjo galimybę susitikti su Vytautu Landsbergiu ir gauti autoriaus autografą. Ieškantys atokvėpio nuo mugės šurmulio mielai užsukdavo į Bibliotekų erdvę. Nors joje netrūko įvairių kūrybinių užsiėmimų, edukacinių žaidimų ar kitų žaismingų veiklų, čia buvo galima ir tiesiog prisėsti atsipūsti, panaršyti temines knygų lentynas ir čia pat paskaityti sudominusį skaitinį. Tarp šiųmetės mugės naujovių buvo literatūrinės dvikovos – Šortų programa, kai du pokalbininkai – knygos autorius

Skaitytojai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos stende turėjo galimybę susitikti su Vytautu Landsbergiu ir gauti autoriaus autografą.

Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas su stende dirbusiomis bibliotekos darbuotojomis. Nacionalinės bibliotekos leidiniai Vilniaus knygų mugėje eksponuojami nuo 1999 m. Dvylika metų lankytojai juos galėjo rasti bendrame Lietuvos leidėjų asociacijos stende, o nuo 2012-ųjų Nacionalinė biblioteka leidinius pristato, jų autorius sutinka ir su lankytojais bendrauja atskirame stende.

KNYGOS MENO KONKURSO (2018 m.) LAUREATAI

Knygų mugėje tradiciškai apdovanoti 26-ą kartą Kultūros ministerijos organizuojamo Knygos meno konkurso laureatai. Šiemet konkursui pateikta 130 2018 m. išleistų leidinių. Pagrindinė metų premija už jautrią estetiką ir konceptualią visumą Icchoko Rudaševskio knygoje „Vilniaus geto dienoraštis. 1941–1943 / Togbukh fun Vilner geto. 1941–1943“ (išleido Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, spausdino UAB Standartų spaustuvė) įteikta dailininkei, grafikei, iliustruotojai Sigutei Chlebinskaitei.

AKCIJOS „METŲ KNYGOS RINKIMAI 2018“ NUGALĖTOJAI

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos rengtuose rinkimuose skaitytojai laureates rinko iš specia listų atrinktų 23 knygų (išleistos nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d.; pirmą kartą pasiūlytoje publicistikos ir dokumentikos kategorijoje pasirinktas platesnis periodas – nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d.). Už Metų knygas balsavo 20 126 skaitytojai. Kitaip nei iki šiol, laureatai visuomenei tapo žinomi tik per pačią apdovanojimų ceremoniją Vilniaus knygų mugėje vasario 22 dieną. Jais tapo: suaugusiųjų kategorijoje – Antano Šileikos knyga „Basakojis bingo pranešėjas“; poezijos kategorijoje – Gretos Ambrazaitės eilėraščių knyga „Trapūs daiktai“; publicistikos ir dokumentikos kategorijoje – Aurimo Švedo knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“; knygų vaikams kategorijoje – Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knyga „Sibiro haiku“; knygų paaugliams kategorijoje – Ilonos Ežerinytės apysaka „Verksnių klubas“. ir kritikas – per 15 minučių stengiasi kuo turiningiau atskleisti aptariamos knygos privalumus ir trūkumus. Rengėjai iš viso pasiūlė 15 tokių „dvikovų“. Jau keliolika metų rengiamos Knygų šalies kūrybinės studijos sumanytojai šiemet pagaliau sulaukė ilgai į Vilniaus renginį kviestų knygos meno korifėjų – japonų dailininko Katsumi Komagatos ir prancūzės Marion Bataille. Kūrybinėse dirbtuvėse jie dalijosi savo meistriškumu, dalyvavo diskusijose apie mažiesiems skirtų knygelių, taip pat erdvinių knygų kūrimą.

„Tarp knygų“ informacija 11

tyrimai

Sukurta Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo valdymo koncepcija Dr. Daiva Janavičienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamentas

Bendradarbiaujant 14 tyrėjų iš įvairių bibliotekų tipų grupei, 2018 m. pabaigoje sukurta Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo valdymo koncepcija (toliau – koncepcija). Tyrimo užsakovas – Lietuvos kultūros ministerija, projektą koordinavo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Tyrimu siekta parengti vienodus kriterijus, kuriais remiantis būtų efektyviai valdomas Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondas. Koncepcija viešai bus prieinama Lietuvos kultūros ministerijos svetainėje. Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo (toliau – IIF) koncepcija rengta tęstiniu būdu. Pirmuoju etapu 2017 m. spalio–gruodžio mėnesiais atlikti pradiniai teoriniai ir empiriniai tyrimai. Dr. Daiva Janavičienė suformavo efektyvaus bibliotekų IIF valdymo teorinę sampratą. Genovaitė Ivaškevičienė išanalizavo informacijos išteklių valdymo teisinio reglamentavimo situaciją Lietuvoje. Roberta Šurkutė atliko privalomojo egzemplioriaus funkcionavimo ir elektroninių išteklių įsigijimo užsienio patirties analizę. Rimalda Kvietkauskienė tyrė efektyvesnio valstybės lėšų panaudojimo galimybes, finansuojant dokumentų įsigijimą viešosioms ir bendrojo ugdymo mokyklų bibliotekoms. Laima Kutiščeva atliko Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų fondų struktūros tyrimą. Šio etapo tyrimai, kuriuose analizuojamos aktualiausios tarpsektorinio IIF valdymo problemos (teisinio reguliavimo ir el. išteklių valdymo), pateikiami koncepcijos prieduose. Į pirmojo etapo tyrimų rezultatus atsižvelgiama bendrajame koncepcijos kontekste. Antrajame Lietuvos bibliotekų informacijos ištek lių fondo koncepcijos rengimo etape (2018 m. gegužės–gruodžio mėnesiais) atlikti sisteminiai tyrimai sektoriniuose tyrimo laukuose pagal bibliotekų tipus, surinkta informacija abstrahuota ir struktūruota, suformuojant vientisą efektyvaus IIF valdymo kon-

cepciją. Sektoriniams tyrimams pasitelkti specialistai, tiesiogiai susiduriantys su IIF valdymo aktualijomis. Tyrimo sektoriai ir tyrimus juose atlikę asmenys: • Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (Jolita Steponaitienė); • Lietuvos aklųjų biblioteka (dr. Rasa Januševičienė); • Lietuvos medicinos biblioteka ir sveikatos priežiūros institucijų bibliotekos (Laima Valbasienė); • Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Lietuvos mokslo institutų bibliotekos (dr. Rima Cicėnienė); • apskričių viešosios bibliotekos (Asta Kazakevičiūtė-Bankauskienė); • savivaldybių viešosios bibliotekos (dr. Laura Juchnevič); • kolegijų bibliotekos (dr. Lina Šarlauskienė); • universitetų bibliotekos (dr. Jurgita Rudžionienė); • bendrojo ugdymo mokyklų ir profesinių mokymo įstaigų bibliotekos (Leonija Kėvalienė). Reikėtų pabrėžti, kad nebuvo atlikta sisteminė žinybinių (muziejų, kultūros centrų ir pan.) bibliotekų dokumentų fondo analizė.

Empirinio tyrimo metodai ir rezultatai

Sektoriuose gauti empirinio tyrimo rezultatai buvo integruoti į Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo koncepciją (tyrimo koordinatorė ir galutinio koncepcijos teksto rengėja – dr. D. Janavičienė).

Dokumentas svarstytas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos administraciniame posėdyje, keletą kartų aptartas empirinį tyrimą atlikusių tyrėjų grupėje. Pagal išreikštas pastabas padarytos korekcijos. Baigtinę koncepciją recenzavo dr. Gintarė Tautkevičienė. Siekiant nustatyti visoms Lietuvos bibliotekoms aktualius IIF efektyvaus valdymo aspektus, sudaryta bendra srities probleminių charakteristikų struktūra: • bibliotekų fondų komplektavimo finansavimo mechanizmai ir dokumentų komplektavimo būdai; • elektroninių išteklių komplektavimas ir jų panaudojimas; • komplektavimo prioritetai; • autorių teisės; • bibliotekų fondo teisinė bazė; • bibliotekų fondo panauda; • depozitinio, mainų ir atsarginio fondų tikslingumas; • fondo apsauga ir saugojimas; • bibliotekų fondo formavimo koordinavimo ir kooperavimo galimybės; • fondotyra. Pagal šią struktūrą sektoriuose išanalizuota IIF būklė, nurodytos kylančios problemos, ieškoma problemų sprendimo būdų. Tyrėjai galėjo įvardyti ir papildomas sektoriuje aktualias problemas, taip pat analizuoti ne visas problemas, jeigu jos neaktualios. Visi tyrėjai turėjo remtis LIBIS sistemos bibliotekų statistikos modulyje saugomais kiekybiniais duomenimis, kuriems surinkti iš anksto buvo sudaryta bendra forma. Kiekybinių duomenų analizė grindžiama papildomai tyrėjų surinktais kokybiniais duomenimis. Tyrėjai galėjo savarankiškai pasirinkti kokybinio tyrimo metodus (giluminis interviu – pokalbis su IIF valdančiais asmenimis, grupinės diskusijos (focus) ar klausimynas su atgaliniu ryšiu ir kt.). Pagrindine IIF valdymo problema visi sektoriai nurodė teisines kliūtis: nesuderinti tarpusavyje, pasenę teisės aktai; bendros IIF valdymo politikos ir strategijos nebuvimas; tarpsektorinio pavaldumo ir reguliavimo trūkumai; privalomojo egzemplioriaus reguliavimo trūkumai. Papildomai visi sektoriai įvardijo reikiamos kvalifikacijos specialistų trūkumo ir esamų specialistų poreikio periodiškai atnaujinti profesines žinias bei plėtoti kompetencijas problemą.

Koncepcijos struktūra ir turinys

Remiantis efektyvaus bibliotekų IIF valdymo teorine samprata ir sritį reglamentuojančių teisės aktų apžvalga, taip pat atliktų empirinių tyrimų rezultatais, suformuotos darnios (koordinuotos) IIF valdymo sistemos įveiklinimo prielaidos. Teoriniame IIF valdymo pagrindime remiamasi komplektavimo išsamumo, literatūros atrankos, fondo valdymo definicijomis, kurios papildomos komplektavimo politikos, privalomojo egzemplioriaus kooperavimosi ir koordinavimo teorinėmis idėjomis, kooperavimosi bendrai naudojant fondus teorija, depozitinio saugojimo ir atsarginio fondo idėja. Plėtojama G. E. Evanso mintis, IIF valdymą vadinant procesu, apimančiu poreikius ir laikotarpio sąlygas atitinkančias priemones. Pasiremiama C. Lux publikacijoje pristatyta keturių lygmenų bibliotekų sistema. Integruojamos F. Chadwell, 16

K. A. Lehman į vartotoją orientuoto IIF valdymo idėjos. Pabrėžiami bibliotekininkams tarptautiniu mastu kylantys elektroninių dokumentų valdymo iššūkiai, akcentuojamas statistikos reikšmingumas IIF valdyme. Aptariamos bibliotekų bendradarbiavimo valdant IIF strategijos. Pasiremiama M. Zhano ir G. Widen samprata apie bibliotekininkystės sąsajas su didžiaisiais duomenimis. Visi šie aspektai įtraukiami į koncepcijos pabaigoje pateikiamas rekomendacijas. Koncepcijoje atskirai pateikiama užsienio šalių bibliotekų IIF valdymo patirtis. Vartotojų poreikių atitikties siekius mokslininkai sieja su antrinės dokumentų atrankos tendencija. Pristatoma Vokietijos patirtis, vientisą bibliotekų sistemos IIF komplektavimą koordinuojant pagal skirtingus vartotojų poreikių lygius. Remiantis šioje valstybėje 2012 m. vykdyto BIX (bibliotekų indekso) tyrimo metodika, koncepcijoje pritaikyti du išvestiniai rodikliai (fondams komplektuoti skirtos lėšos vienai išduočiai ir fondo atnaujinimo procentas), kurie panaudoti IIF vystymosi tendencijoms atskleisti. Norvegijos gerosios patirties įsigyjant elektroninius išteklius analize pasinaudota sėkmę šioje srityje lemiantiems veiksniams pristatyti. Danijos, JAV praktikų įžvalgos pasitelkiamos argumentuojant bibliotekų išteklių atvirosios prieigos reikšmingumą, įvairių medijų dokumentų kaupimo ir kūrybiško sukauptų informacijos išteklių pateikimo vartotojams svarbą.

Lietuvos bibliotekų IIF situacijos analizė

Esminės IIF tendencijos rodo, kad bendra apimtimi Lietuvos bibliotekose didėja el. dokumentų kiekis ir el. dokumentų naudojimas, tačiau tai vyksta neproporcingai pagal sektorius. Akivaizdžiai el. dokumentų kiekis ir naudojimasis jais didėja į mokslui ir studijoms reikalingų informacijos išteklių komplektavimą orientuotose bibliotekose. Tačiau ši tendencija gerokai silpnesnė viešosiose ir mokyklų bibliotekose. Apskritai Lietuvos bibliotekose mažėja tradicinėse laikmenose fiksuotų dokumentų kiekis, kaip ir mažėja tokių dokumentų panauda. Sektoriniuose tyrimuose identifikuotos ir detalizuotos IIF valdymo problemos apibendrintos ir išskirstytos į valdymo aplinkas – kur jos pasireiškia (teisinė aplinka, ekonominė aplinka, institucinė aplinka, socialinė aplinka ir technologinė aplinka). Identifikuotų probleminių charakteristikų priskyrimas aplinkai sudaro valdymo struktūrai, prioritetams nustatyti reikiamas sąlygas. Ta pati struktūra panaudojama ir teikiant koncepcijos įgyvendinimo rekomendacijas. Sektorinių tyrimų rezultatai pateikiami pirmajame koncepcijos priede. Čia išlaikyta tyrėjų autorystė, teksto ir stiliaus autentika.

Valdymo sistema ir rekomendacijos

IIF valdymo sistemą šalyje sudaro keturių lygmenų valdymo struktūra ir trijų lygmenų sprendimų priėmimo sistema. Nurodomi sistemos lygmenų atstovai, jų atsakomybė, pavaldumas, atsiskaitomybė. Numatyti metodines funkcijas atliekantys centrai pagal sektorius. Detalizuojama sprendimų priėmimo sistema, kurioje išskiriami trys lygmenys pagal sprendžiamos problemos apimtį ir sudėtingumą (žr. schemą).

Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo valdymo sistema

II lygmuo: sprendimai dėl IIF reglamentavimo Metodinės pagalbos funkcijas vykdančios Lietuvos bibliotekos (pagal IIF sektorius: valstybinės reikšmės bibliotekos, apskričių bibliotekos)

II lygmuo: sprendimai dėl IIF reglamentavimo, pasitelkiant darbo grupes

Sprendimų priėmimo lygmenys

I lygmuo: sprendimai dėl ﬁnansavimo

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka – anali�kos ir metodikos centras Valdymo lygmenys

Lietuvos ﬁnansų ministerija, Švie�mo, mokslo ir sporto ministerija ir kt. savininkams atstovaujančios valdymo ins�tucijos (ﬁnansavimo sprendimai)

Patariamoji ins�tucija Bibliotekų taryba ir problemos ekspertų grupė

LLietuvos ietuvos kultūros kultūros ministerija ministerija priima sprendimus dėl IIF valdymo, formuoja poli�ką ir strategiją, kontroliuoja sprendimų įgyvendinimą

III lygmuo: sprendimai dėl konkrečios bibliotekos IIF formavimo

Lietuvos bibliotekos

Informacijos išteklių kaitos tendencijos Didėja el. dokumentų skaičius (neproporcingai pagal sektorius)

Didėja el. dokumentų naudojimas (neproporcingai pagal sektorius)

Mažėja tradicinių IIF dokumentų skaičius

Mažėja išduočių tradicinėse laikmenose

Efektyvaus IIF valdymo sritys Teisinė aplinka Bendra IIF poli�ka ir strategija, teisės aktų suderinamumas, tarpsektoriniai susitarimai, privalomasis egzempliorius, autorių teisės, IIF kokybės rodikliai

Ekonominė aplinka

Ins�tucinė

Op�malus ﬁnansavimas, sąlygų IIF atsinaujin� sudarymas, IIF koordinavimo ir kooperacijos strategijos

Sudė�s pagal fondų rūšis, elektroninių dokumentų fondo apskaita, medijų įvairovės tyrimai, nurašymas

aplinka

Koncepcijos pabaigoje pateikiamos 29 rekomendacijos, susijusios su teorine samprata paremtais ir sisteminiais tyrimais nustatytų Lietuvos bibliotekų IIF valdymo problemų sprendimo būdais. Rekomendacijos suformuotos apibendrinus tyrėjų identifikuotas ir reitinguotas problemas, jas išskirstant į valdymo aplinkas. Gyvename globalių transformacijų laikotarpyje, jos lemia bibliotekos institucinę kaitą. Vis dėlto biblioteka savo prigimtimi išlieka svarbi komplektuodama infor-

Socialinė aplinka

Vartotojų ir nesinaudojančiųjų paslaugomis tyrimai, kvaliﬁkacijos atnaujinimas ir kompetencijų plėtra, tęs�nė RsV programa

Technologinė aplinka Inovacijos ska�nant el. dokumentų privalomojo egzemplioriaus rinkimą, integruojant skir�ngas programines įrangas, perspektyvos dirbant su didžiaisiais duomenimis

macijos išteklius ir tuo pagrindu suteikdama bendruomenei viešąją prieigą. Keičiasi IIF valdymo aspektai, aktualesnė tampa tinkama informacijos atranka ir kūrybiškas sukauptų išteklių sklaidos organizavimas. Tam būtina kooperacija, koordinuotas tarpsektorinis valdymas, bendra politika. Siekiant efektyvaus IIF valdymo, realiai gali pasitarnauti bendromis kūrybingos tyrėjų grupės pastangomis sukurta Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo valdymo koncepcija. 17

Nauji leidiniai

Lietuvių tarmės svarbios visam pasauliui

Dailininkas Alfonsas Žvilius

Asta Tinterytė

„Lietuvių tarmėtyra: genezė, raida ir paradigminiai lūžiai“* – prof. habil. dr. Danguolės Mikulėnienės trilogijos pirma dalis, aprašanti lietuvių tarmėtyros istoriją ir tarptautiškumą. Ši knyga skirta ne tik kalbotyros specialistams, bet ir visiems, kurie nori susipažinti su lietuvių kalbos tarmėtyros istorija ir pažinti tarmių raidos procesą.

Pirminė knygos autorės idėja buvo išleisti vieną tomą, kuriame būtų aprėpta visuma – XIX, XX, XXI amžiai. Kaip teigė knygos pristatymo renginyje dalyvavusi prof. dr. Daiva Aliūkaitė, toks D. Mikulėnienės sprendimas buvęs naivus ir nerealus, todėl ji pasiūliusi išleisti bent tris knygos tomus. „Profesorė šiai provokacijai pasidavė ir štai labai džiaugiuosi, kad Lietuvių kalbos instituto planuose yra išprovokuoti dar du tomai“, – kalbėjo D. Aliūkaitė. Knygą 2018 m. išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, o vasario 14 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje įvyko šios monografijos pristatymas. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Kaip knygos sutiktuvių metu teigė D. Mikulėnienė, ji labai dėkinga už medžiagą, kurią pavyko rasti šioje bibliotekoje. Čia rado ne tik Simono Groso (1771–1835) žemaičių gramatikos „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“ rankraštį, bet ir Eduardo Volterio (1856–1941) sukurtą „Programą lietuviškajai sekcijai prie slaviškojo susirinkimo“. Dalyvauti planuotame susirinkime, be Jono Jablonskio, Juozo Tumo-Vaiž* Mikulėnienė, Danguolė. Lietuvių tarmėtyra: genezė, raida ir paradigminiai lūžiai. D. 1.: Ikitarmėtyrinis laikotarpis. Lietuvių tarmėtyros pradžia: tarmių skyrimas, tyrimų perspektyvų užuomazgos ir jų tipai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018. 319 [1] p.: iliustr., faks.

ganto, Jono Basanavičiaus, buvo pakviestas ir žymus šveicarų indoeuropeistas, tyrinėjęs baltų kalbas, Ferdinandas de Saussure’as. Dėl šios priežasties dokumentas buvo vienas reikšmingiausių rengiant monografiją – jo egzistavimas įrodo, kad lietuvių tarmėtyra – tarptautinis mokslas. Monografiją sudaro įvadas, keturi skyriai ir išvados. Pagrindinis knygos tikslas – apžvelgti, kaip formavosi tarmėtyra. Anot D. Aliūkaitės, knygoje užkoduotas dar vienas tikslas, kurio autorė neįvardija, – lituanistikos orumo ugdymas. Turime jaustis orūs, nes ši medžiaga – lietuvių tarmės (kalba) – mokslo rinkoje buvo „labai pageidaujama valiuta, didelė vertybė“. Lituanistika – orus mokslas, todėl turime savivertę pajausti iš naujo. Pirmame skyriuje pristatomas ikitarmėtyrinis lietuvių tarmių tyrimo etapas. Apžvelgiami lietuvių kalbos ploto skirstymo pagal tarmes ir jų būdinguosius požymius ypatumai, aiškinamasi mokslinė šių aprašų vertė. Apibrėžiamos lietuvių tarmėtyros ištakos, atskleidžiamas tarmių formavimasis kartu su istoriniais, mitologiniais, archeologiniais, etnografiniais ir folkloro tyrimais. Tarmės, kaip savarankiško objekto, iškilimas XIX a. antrosios pusės tyrėjų darbuose ir pirmųjų lietuvių tarmių užrašymų nuostatos aptariamos antrame kny-

gos skyriuje. Taip pat čia apibūdinamos besiformuojančios lietuvių tarmėtyros kryptys – etnografinė ir jaunagramatiškoji. Smulkiau aprašomos tvirtu pamatu XX a. tradiciniam lietuvių tarmių skirstymui tapusios Antano Baranausko ir Kazimiero Jauniaus tarmių klasifikacijos. Trečias skyrius skirtas programiniams XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių tarmėtyros projektams, kurie atspindi jaunagramatikių idėjų įgyvendinimą: nagrinėjami pirmieji monografiniai K. Jauniaus tarmių aprašai, pirmasis tarmių klausimynas ir vienintelė vieša to meto tarmių duomenų inventorizacija – XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių kalbos chrestomatijos. Toliau išsamiai analizuojamas sociokultūrinis A. Baranausko kalbinės veiklos kontekstas ir akcentuojamas jos tarptautiškumas. Ketvirtame skyriuje autorė toliau plėtoja šio laikotarpio (XX a. pab.–XX a. pr.) tarmėtyros tarptautiškumo diskursą: publikuojamos pastaraisiais metais atrastų dokumentų faksimilės, kurios liudija ne tik apie jaunagramatiškosios krypties įsigalėjimą, bet ir apie laikotarpį, kai dialektologija tampa savarankiška disciplina Lietuvoje (pregeolingvistinio laikotarpio pradžia). Paskutinė monografijos dalis – išvados, apibendrinančios aptartus senosios lietuvių tarmėtyros etapus ir esminius jos tarptautiškumo bruožus. Knyga iliustruota 86 paveikslais, 17 lentelių, pateikiama daugiau nei 300 publikacijų nuorodų.

Monografijos recenzentas prof. dr. Vytautas Kardelis (Vilniaus universitetas) knygos sutiktuvėse džiaugėsi, kad tai – ne paskutinis tomas, plėtojantis dialektologijos istoriją. Jis pabrėžė vieną išskirtinį knygos bruožą – ji nėra kategoriška. Autorė paliko daug erdvės apmąstymams, diskusijoms, todėl knyga neįpareigoja skaitytojų. V. Kardelis D. Mikulėnienę pavadino detektyve, kurios dėka apie tarmes dabar žinoma daug niekieno neaptiktų faktų, kuriuos surasti buvo didelis iššūkis. Baigdamas savo kalbą recenzentas sakė: „Pastaruoju metu esu labai pamėgęs trumpinius. Tai vienas trumpinys, kurį aš čia galėčiau pritaikyti, – P. E. (profesionali elegancija). Kas pažįsta profesorę Danguolę Mikulėnienę, kas ją mato ir girdi, manau, man pritars. Ta profesionali elegancija nėra tik formos, išorės, žodžio, ji yra ir turinio. Visa tai, kas yra knygoje, yra elegantiškas profesionalumas. Tai yra ir žodžio skvarba, turinys. Visi dalykai knygoje yra profesionaliai, analitiškai, skulptūriškai sudėlioti.“ Dr. Ilja Lemeškinas (Prahos Karolio universiteto Baltistikos centras, Lietuvių kalbos institutas) išreiškė liūdesį, kad šios knygos jau nepamatys žymieji lietuvių kalbininkai Algirdas Sabaliauskas (1929–2016), Zigmas Zinkevičius (1925–2018) ir Aleksas Stanislovas Girdenis (1937–2011), ši monografija suteiktų jiems begalinio džiaugsmo. Taip pat I. Lemeškinas prakalbo apie tarptautinę knygos reikšmę: „Knyga svarbi ne tik lituanistikai, bet ir bohemistikai (čekų kalbos ir literatūros studijos – A. T.), nes lietuvių tarmėmis užsienyje domėtasi labai anksti ir labai intensyviai. Daugelis čekų filologų kėlė sau užduotį važiuoti į Lietuvą ir nagrinėti lietuvių tarmes.“ Ne tik Lietuvos, bet ir Čekijos tyrėjams bus be galo svarbu vartyti ir skaityti šią knygą, nes monografijoje rašoma ir apie juos. Beje, I. Lemeškinas taip pat prisidėjo prie monografijos atsiradimo: jis padėjo D. Mikulėnienei rasti reikiamą medžiagą ir nepaliauja skatinti kolegas tęsti naujas ir jau pradėtas mokslines Danguolė Mikulėnienė pasakojo, kad, rengdama monografiją, reikšmingiausius dokumentus rado Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Vikos Petrikaitės nuotraukos paieškas. Kaip teigė D. Mikulėnienės kolegė D. Aliūkaitė, kiekvienas, kuris atsivers šią knygą, – ar tai būtų mokslininkas ar lituanistas, – pasijus gerai. Kitam gal kils mintis, kad kalbų vertė yra kintama: seniau lietuvių kalbos vertė buvo labai aukšta, dabar iškilo kitos kalbos. Tačiau to dramatizuoti nereikia, geriau, didinant mokslinės kalbos vertę, pasistengti D. Aliūkaitės teigimu, D. Mikulėnienės knygoje užkoduotas dar vienas tikslas, kurio autorė neįvardija, – lituanistikos tolydžio kelti lietuvių Monografijos recenzentas V. Kardelis pabrėžė autorės elegantišką profesionalumą, orumo ugdymas. o I. Lemeškinas (kairėje) prakalbo apie tarptautinę knygos reikšmę. kalbos vertę. 19

Žmonės ir laikas

Nuotr. iš „Muzikos enciklopedijos“

Primirštas muzikas J. Dryja-Visockis

Daiva Kiniulienė Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka

Tauragės krašte yra gimę daug Lietuvoje garsių žmonių, pasižymėjusių įvairiose veiklos srityse, tarp jų kalbininkai Jonas Kruopas, Petras Jonikas, rašytoja Birutė Baltrušaitytė, Nacionalinės premijos laureatas skulptorius Regimantas Midvikis. Tauragės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos, daugiausia kraštotyrininkė Laima Pikčiūnienė, yra parengusios Žymių Tauragės krašto žmonių žinyną, į kurį pateko 221 personalija. Į šį sąrašą įtrauktas ir kone anksčiausiai iš nurodomų žinyne asmenų gyvenęs – daugiau kaip prieš 170 metų gimęs Juozas Dryja-Visockis (1848–1916). Šis kiek primirštas chorų dirigentas ir kompozitorius (sukūręs daugiau kaip 100 choro dainų) taip pat buvo aktyvus lietuvių draugijų veiklos puoselėtojas, beje, pasiūlęs ir savo sukurtą Lietuvos himno melodiją. Kai kuriuos J. Dryjos-Visockio kūrinius („Miškas ūžia“, „Op, op, kas ten, Nemunėli“ ir kt.) naujam gyvenimui prikėlė Juozas Naujalis. Juozas Dryja-Visockis gimė 1848 m. liepos 21 d. Batakių miestelyje bajorų šeimoje. Vos prakutusį pradžios mokyklos mokinuką muzikos mokė močiutė Emilija Gedbūtienė, Paryžiaus konservatorijos auklėtinė, kažkada mokytojavusi Berlyne. Vargonais groti jį mokė dėdė J. Danilevičius, buvęs kompozitoriaus Stanisławo Moniuszkos mokinys. Įgyti vargonavimo praktikos jis galėjo keletą metų dirbdamas vargonininku Skaudvilės (Tauragės r.) bažnyčioje ir vadovaudamas chorui. 1871–1873 m. J. Dryja-Visockis studijavo Peterburgo konservatorijoje, bet, pablogėjus sveikatai, turėjo grįžti į Lietuvą. Nuo 1875 m. kelerius metus vargonavo ir vadovavo chorams Šeduvoje (Radviliškio r.), po to Joniškyje praleido daugiau kaip dvidešimt metų, kur jo vadovaujamas choras garsėjo darnumu. Kurti originalias kompozicijas J. Dryja-Visockis pradėjo apie 1889 metus1. Jo daina „Miškas ūžia“ pagal Maironio žodžius (vėliau ją išpopuliarino J. Naujalis) 1908 m. buvo 1

Lietuvių balsas, 1916, Nr. 23, p. 2.

įrašyta Rygoje į vieną pirmųjų lietuviškų šelako plokštelių. Ji išliko Algirdo Motiekos (1935–2017) lietuviškų plokštelių kolekcijoje ir saugoma Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje2. Turėdamas gausią šeimą, J. Dryja-Visockis 1900 m. persikėlė gyventi į Rygą, kaip rašė to meto spauda, – dėl „šeimynos reikalų <...> išauginęs ir pamokęs nemažą būrelį abiejų lyčių vaikų, dalyvavusių Rygos lietuvių visuomeniniame gyvenime, artystais, mokyklų mokytojais, muzikais“3. Daugiausia žinių išlikę apie dukterį Juzefą Visockaitę (1881–1928) – dainininkę, talentingą pianistę, kuri kartais kurdavusi ir savo kompozicijas. Rygoje ji aktyviai dalyvavo organizuojant lietuvių vakarus: vaidindavo, padėdavo tėvui mokyti chorus, solistus, akompanuodavo koncertuose. Miškas ūžia [garso įrašas] / meliodija J. Vysocko. Daina Jurgio: iš tragedijos „Pilėnų kunigaikštis“ / [muzika] A. Kačanauskio. Riga: Zonophone Record [1908]. – 1 plokštelė (apie 06 min). 3 Lietuvių balsas, 1916, Nr. 23, p. 2. 2

Rygoje lietuvių rengti vaidinimai paskatino 1904 m. įkurti muzikos ir teatro draugiją „Kanklės“. Tarp steigėjų buvo A. Kačanauskas, J. Dryja-Visockis, J. Linartas, P. Mašiotas. Publikuojama „E. paveldas“. Leidinys „Rygos kalendorius“ saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

J. Dryja-Visockis 1915 m. vasarą kartu su Rygos geležinkelininkais (tarnavo valdybos raštinėje; kaip rašo Juozas Tumas-Vaižgantas, – „gelžkelio valdybos buhalterijoje“4) gavo nurodymą persikelti į Rusijos miestą Oriolą. Čia jis dar trumpai vadovavo lietuvių chorui. 1916 m. vasario 12 d. mirė ir buvo palaidotas Oriolo katalikų kapinėse.

Kūrybos metai Rygos draugijose

XX a. pradžioje Rygoje virė gyvas lietuvių emigrantų visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Čia gyveno nemažai jaunų tautiečių, studijavusių aukštojoje politechnikos mokykloje. Lietuviai, atsidūrę svetimoje aplinkoje, stengėsi burtis į draugijas, kurios vienytų tautiečius, padėtų išlaikyti kalbą ir kultūrą. Gyventojų surašymo duomenimis, Rygoje 1913 m. gyveno 37 tūkst. lietuvių (sudarė 7 proc. miesto gyventojų). Lietuvių draugijos rinko chorus, vaidintojų būrelius, rengdavo lietuviškų vakarų programas. Svarbiausia vakaro dalis būdavo artistų mėgėjų vaidinimas. Koncertinėje dalyje būdavo atliekamos lietuviškos dainos, deklamuojamos eilės. Rengėjai, pasibaigus programai, organizuodavo šokius, loterijas, veikdavo bufetas. Bilietus į lietuviškus renginius buvo galima įsigyti iš anksto skelbimuose nurodytuose Rygos lietuvių knygynuose arba kasose prieš spektaklius. Bilieto kaina svyruodavo nuo 0,75 iki 2 rublių, iš mokinių prašoma pusė rublio. Skelbimuose informacija būdavo pateikiama dažniausiai lietuvių ir rusų, kartais – ir latvių kalba. J. Dryja-Visockis nuo 1902 m. iki 1915 m. liepos vadovavo Rygos lietuvių pašalpos draugijos chorui, kuriame buvo susibūrę apie 50 dainininkų. 1913 m. rugsėjo 11 d. choro vadovas per spaudą5 prašė skirti 48 rublius kontrabosui pirkti, nes Rygos lietuvių pašalpos draugija jau turėjo kapelą. Jis buvo suorganizavęs dar du – lietuvių studentų „Vilties“ (įkurta 1904 m.) ir Šv. Zitos katalikių tarnaičių (įkurta 1910 m.) draugijų chorus. Visi trys chorai dainuodavo daugiausia jo paties parašytas arba harmonizuotas dainas. J. Dryja-Visockis Latvijoje buvo gerbiamas, jo dainos žinomos. Išlikęs pluoštelis skelbimų su Rygos lietuvių pašalpos draugijos organizuotų lietuviškų vakarų programa, kuriuose yra tokios eilutės: „padainios draugystes choras vedamas žinomo lietuviškų tautiškų dainiu kompozitoriaus pono Vysockio“. Beje, lietuviškų vakarų metu vykdavę vaidinimai paskatino 1904 m. įkurti Rygoje muzikos ir teatro draugiją „Kanklės“. Tarp steigėjų buvo Aleksandras Kačanauskas, J. Dryja-Visockis, Jurgis Linartas, Pranas Mašiotas, Antanas Macijauskas. Po dešimtmečio ši draugija turėjo 50 narių; iš jų – apie 40 artistų mėgėjų.

4 5

Vaižgantas. Lietuvių kultūros centrai Rygoje. Raštai, t. 12. Vilnius, 2000, p. 239. Rygos garsas, 1913, Nr. 70, p. 1.

1906 m. vasario 11 d. Lietuvių pašalpos draugijos namuose „Ulej“ suvaidinta J. Margalio drama „Mūsų bajorai“ (Rygoje pirmą kartą) ir komedija „Aukso veršis“. Ten pat lapkričio 25 d. rodyta drama „Prilips ožys liepto galą“ (parašė A. Gulbinskis pagal L. Tolstojų), eiles deklamavo A. Macevičius ir V. Vegis, kurie drauge ir vaidino. Toje pačioje salėje 1907 m. lapkričio 24 d. įvyko „muzikališkai-dramatiškas“ vakaras, kurio metu parodytas spektaklis – A. Fromo-Gužučio „Ponas ir mužikai“ (rež. Liudas Jakavičius). Visuose tuose vakaruose prieš ir po spektaklių dainavo J. Dryjos-Visockio vadovaujamas Rygos lietuvių pašalpos draugijos choras, o 1908 m. liepos 13 d. šis choras Zasengofo pašalpos draugijos sode surengė pasilinksminimą su šokiais ir dainomis. 1906 m. Rygos lietuviai įsteigė dar vieną – lietuvių švietimo draugiją „Žvaigždė“. Ji greitai pasidarė viena masiškiausių Rygos lietuvių organizacijų – turėjo daugiau kaip 700 narių. Skirtingu laiku jai vadovavo P. Mašiotas, Kazimieras Vizbaras, Marcelinas Šikšnys, Petras Janulevičius. Draugijos veikla buvo įvairi: steigė ir išlaikė lietuviškas mokyklas, organizavo suaugusiųjų kursus, lietuviškus vakarus. „Žvaigždės“ draugijos nariai kasmet turėdavo mokėti nario mokestį, iš jų šelpdavo labiausiai reikalingus pagalbos. Išliko sąrašas „Žvaigždės“ draugijos narių, kuriame chorvedys J. Visockis įrašytas Nr. 6546. Iš Rygos spaudos matyti, kad ir jo vaikai aukojo draugijai. O mokesčių rinkėjais būdavo paskiriami patikimi draugijos nariai, apie tai skelbiama vietinėje spaudoje.

Lietuviškų vakarų programose svarbiausia dalis būdavo artistų mėgėjų vaidinimas, koncertinėje dalyje būdavo atliekamos lietuviškos dainos, deklamuojamos eilės. 6 Pasibaigus programai, vykdavo šokiai, loterijos. Publikuojama „E. paveldas“. Surašas „Žvaigždės“ narių, įmokėjusių ne mažiau 1 rb už 1907 m. Originalas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Skelbiama www epaveldas.lt.

Nuo 1910 m. lietuvių draugijos, norėdamos suvaidinti didesnius veikalus, burdavosi ir organizuodavo didesnius koncertinius vakarus. Vis dėlto daugiausia renginių, kuriuose su Rygos lietuvių pašalpos draugijos choru dalyvavo J. Dryja-Visockis, surengė „Žvaigždės“ draugija. Štai kas buvo rašoma draugijos 1915 m. sausio 15 d. padėkos rašte, adresuotame chorų vadovui ir kompozitoriui J. Dryjai-Visockiui: „Sukakus 40 metų Tamstos naudingo darbavimosi Lietuvos choruose ir 25 metams Tamstos pirmųjų lietuviškų kompozicijų Rygos Lietuvių Apšvietos draugijos „Žvaigždės“ valdyba laiko savo pareiga pažymėti, jog nuo pat įsikūrimo šios draugijos 1906 metų, iki šiai dienai Tamsta, Juozapai Dryja-Visocki, esi daug pasidarbavęs jos naudai. Per tą laiką Tamsta su savo choru dalyvavai „Žvaigždės“ labdaringuose vakaruose – koncertuose ne mažiau 20 sykių, išstatydamas taipgi gerai prirengtus solistus. Dalyvavai Tamsta visuomet, neatsižvelgdamas nei į žiemos šalčius, nei į vasaros kaitras ir daug sykių prie labai nepatogių aplinkybių, neprisiimdamas atlyginimo už savo sunkų triusą, dagi, kaipo „Žvaigždės“ narys, iš savęs šelpdamas šią draugiją. „Žvaigždės“ valdyba, išreikšdama Tamstai savo dėkingumą, nuoširdžiai sveikina Jubiliatą ir linki Jam gražios sveikatos ir nenuilstančio darbštumo dar ilgam laikui musų Tautos labui.“ (Valdybos vardu pasirašė K. Vizbaras)

Nuotr. iš „Lietuvių enciklopedijos“. Bostonas, 1961

J. Dryjos-Visockio sukurtos Lietuvos himno melodijos V. Kudirkos žodžiais nuorašas. Nuotr. iš Čikagos lietuvių muzikologijos archyvo

Muzikali ir artistiška visa šeima

Gausi J. Dryjos-Visockio šeima gyveno Rygoje, tuometinėje Kliučevaja g. 25–22 (dab. Avotu iela). Tuo adresu gyveno mažiausiai trejus metus, tai rodo Rygos lietuvių gyventojų sąrašai. Sūnus Bronius Visockis, kaip ir tėvas, buvo Rygos geležinkelio valdininkas, o laisvalaikiu vaidindavo lietuvių mėgėjų spektakliuose. 1910 m. gruodį jis išrinktas „Kanklių“ draugijos valdybos sekretoriumi, buvo draugijos „kostiumierius“. Kartais J. Dryja-Visockis koncertuodavo su savo šeimos nariais. 1912 m. gruodį sūnaus A. Visockio vadovaujamas choras giedojo Rygos Šv. Pranciškaus bažnyčioje, kur vargonavo jo tėvas. Įspūdingas buvęs 1913 m. vasario 2 d. Rygos lietuvių studentų vakaras. Iš keturių vyrų ir keturių moterų sudarytas oktetas atliko keletą lietuvių liaudies dainelių: „kompozicijos J. Visockaitės ir A. ir J. Visockių. Didesnį įspudi padarė „Pasveikinimas“ ir „Mužiko daina“ J. Vis–tės.“7 Dukros Kristina ir Juzefa Visockaitės buvo mokytojos, priklausė „Žvaigždės“ draugijai. Kristina dirbo „Žvaigždės“ draugijos pradinėje mokykloje (tuometinė Sadovnikovo g. 21). Mokiniai už mokslą mokėdavo po dešimt rublių. K. Visockaitė kartu su mokiniais rengdavo pasirodymus – vadinamąsias eglutes tėveliams: dainuodavo, deklamuodavo ir vaidindavo „gyvus paveikslus“. Laikraštyje „Rygos garsas“ rašyta: „nuo tėvų panelei Visockaitei priguli 7

Rygos garsas, 1913, Nr. 10, p. 1–2.

širdinga padėka“ už puikius mokinių pasirodymus. „Žvaigždės“ mokytojoms p. p. Misiunaitei ir Visockaitei vadovaujant, mažutėliai žaidė sodne porą valandų, o paskui „Žvaigždės“ vaikų choras padainavo salėje tris daineles ir keli mokiniai deklamavo eiles. <...> Labiausiai patiko deklamacijos: Anykščių Šilelis, Rauda, Miškas ir kit. <...> Mažiulės dainininkės buvo apsidarusios tautiškais rubais.“8 Tarp Rygos lietuvių žinomos dainininkės J. Visockaitės kūrybinė veikla daugiausia taip pat sietina su „Žvaigždės“ draugija. Rygos spaudoje užfiksuota nemažai jos atgarsių. Štai 1906 m. gruodžio 2 d. A. Šimoliūno salėje vaidinta komedija „Neatmezgamas mazgas“, kuriame artistė J. Visockaitė dainavo solo ir deklamavo, o jos tėvo diriguojamas choras padainavo nemažai lietuviškų dainų. 1908 m. birželio 29 d. „Jonatan“ sode vyko spektaklis „Trys mylimos“, kur Petronėlės vaidmenį atliko J. Visockaitė. 1908 m. spalio 18 d. susivieniję Rygos lietuviai – Pašalpos draugijos, „Žvaigždės“ ir „Kanklių“ draugijų nariai – pirmą kartą suvaidino A. Kačanausko operetę „Jauna našlelė“ (libretas J. Linarto), kurioje Evutės vaidmuo teko J. Visockaitei. Intarpuose lietuvių liaudies dainas atliko J. Dryjos-Visockio Pašalpos draugijos choras, orkestrui vadovavo A. Kačanauskas. 1910 m. vasario 27 d. vyko lietuvių draugijų „Žvaigždės“ ir „Kanklių“ Užgavėnių pasilinksminimo vakaras, parodyta Baluckio trijų veiksmų komedija „Aukso dievaičiai“, kur panelę Vandą suvaidino J. Visockaitė. 1911 m. sausio 30 d. latvių draugijos salėje Rygoje pirmą kartą pastatyta V. Nagornoskio (Nagurskio) drama „Pilėniečiai“, spektaklyje taip pat vaidino J. Visockaitė. Visi šie vaidinimai rinkdavo pilnas sales žiūrovų. Rygoje per metus būdavo surengiama apie dvidešimt ir daugiau lietuviškų vakarų. 8

Iš „Žvaigždės“ pasilinksminimo. Rygos garsas, 1909, Nr. 16, p. 2.

Pirmosios lietuvių įdainuotos plokštelės

draugijų surengtame vakare A. Kačanausko choras atliko keletą dainų: „Užmigo žemė“, „Sudiev, Lietuva“ ir J. Dryjos-Visockio „Miškas ūžia“10. Liepojoje, kaip ir Rygoje, būdavo rengiami mišrūs lietuvių ir latvių va9

Lietuviškai plokštelei 25 metai. Bangos, 1932, Nr. 37, p. 919–920. Rygos garsas, 1910, Nr. 18, p. 2.

ėje M ar tyn oM ažv ydo

šte lok ųp išk uv liet kos oti e Iš A. M

bibli oteko je

karai. 1912 m. gruodžio 1 d. įvyko lietuvių kon• 1907 m. kompozitorius Aleksandras Kačanauscertas, kuriame dalyvavo latvių muziko kas (1882–1959) subūrė Rygos lietuvių Alfredo Kalninio diriguojamas choras. vokalinį sekstetą, kurį sudarė inžinierius Pastarasis padainavo po dvi dainas ir literatas Petras Pundzevičius-Pelietuviškai, latviškai, lenkiškai ir tliukas, notaras Jurgis Linartas ir vokiškai. Koncerte buvo atliktos jo žmona aktorė Joana Linartielietuvių liaudies dainos „Ko nė, muzikos mokytoja Juzefa liūdi, putinėli“, „Šėriau žirgelį“, Visockaitė, J. Lukavičius ir pats J. Dryjos-Visockio „Ak, skauda A. Kačanauskas. Ansamblio veiman širdį“ ir „Miškas ūžia“ kla susijusi su pirmųjų lietuviškų (solo su fortepijonu). Vakare plokštelių atsiradimu. dalyvavo Dvarionų šeimos • Londono bendrovė „The Gramopmišrus vokalinis kvartetas ir hone“, Rygoje įsteigusi savo filialą latvių pianistė A. Skudic11. „Zonophone Record“, 1907 m. pasiūlė Kai J. Dryja-Visockis dirbo lietuviams įrašyti keletą dainų. Pirmoji Šv. Pranciškaus bažnyčioje varlių lin ko a plokštelė buvo įrašyta per vieną parą. n lek gonininku, kūrė ir giesmes. 1912 m. io cijo ac s. P sn Joje skambėjo Vinco Kudirkos dainų rinkinio, ubl uvo rugsėjo 9 d. su Šv. Zitos draugijos choru t e i ikuo as L jama ugom „E. pav lietuvių liaudies dainos, Maironio eilės ir P. Punatliko savo kompoziciją „Garbė jums“12. Tų eldas“. Originalas sa dzevičiaus monologai; iš viso „daugiau kaip 10 atskirų pačių metų gruodžio 24 d. Šv. Pranciškaus bažnydalykėlių“1. Ši firma 1907–1909 m. Rygoje, o 1910–1911 m. – Vilniuje iš čioje jo sūnaus vadovaujamas choras atliko giesmę viso išleido 30 plokštelių su lietuviškais įrašais. 1907–1909 m. Rygoje buvo „Benedictus“13. įrašyta 19 pirmųjų lietuviškų plokštelių, jose – 38 garso įrašai, tarp kurių Kaip byloja Čikagos lietuvių muzikologijos archybeveik pusė originalių ir tautinių dainų. ve saugomi kompozitoriaus, istoriko ir archyvaro • Kaip skambėjo J. Visockaitės balsas, galima pasiklausyti Lietuvos nacionaliJuozo Žilevičiaus išrašai, J. Dryja-Visockis 1906 m. nės Martyno Mažvydo bibliotekos 2007 m. perrašytuose įrašuose – keturioparengė 155 užrašytų liaudies ir savo sukurtų dainų mis kompaktinėmis plokštelėmis išleistoje antologijoje „Senųjų lietuviškų vienam, dviem ir trims balsams rinkinį. Greičiausiai šelako plokštelių antologija: pirmosios lietuviškos plokštelės šimtmečiui: tai buvęs rankraštinis planuoto rinkinio variantas, 1907–2007 / sudarė Eglė Marčėnienė. CD 1. Pradžia: 1907–1920“. J. Visockuris, pasak J. Žilevičiaus, didele dalimi buvęs mėkaitės kartu su A. Kačanausku, J. Linartu ir J. Linartiene įdainuotos šios gėjiškas. Jame būta ir originalios J. Dryjos-Visockio dainos: „Močiute mano“ (harm. J. Naujalio), „Ar negaili seserėle rūtelių“ ir dainos „Op, op, kas ten, Nemunėli“ Andriaus Vištelio„Atvažiavo meška“ (abi harm. A. Kačanausko). Višteliausko žodžiais. Ji patraukė J. Naujalio dėmesį – Šioje plokštelėje skamba ir lietuviškas duetas – J. Linarto ir J. Visockaitės muzikos klasikas ją savaip redagavo, prikėlė naujam įdainuoti muzikiniai intarpai iš M. Šikšnio-Šiaulėniškio tragedijos „Pilėnų gyvenimui. kunigaikštis“ (muz. A. Kačanausko, ž. J. Linarto) „Lakštingalėle“ ir „Mergyte Prieš dešimtmetį muzikos tyrinėtoja Dana Paliomano“ (Laimutės dainos). nytė visuomenei pateikė iki tol nežinotą J. Dryjos• Visos šios dainos įrašytos 1907 m., tik „Atvažiavo meška“ – 1909-aisiais. Visockio himno melodijos pagal Vinco Kudirkos žo(Beje, pirmą kartą žiūrovai M. Šikšnio-Šiaulėniškio parašytą scenos veikalą džius kopiją14. Amžininkų teigimu, jo sukurta himno „Pilėnų kunigaikštis“ pamatė latvių draugijos teatre Rygoje 1905 m. rudenį. melodija buvusi per daug lyriška, todėl, atlikta keletą Amžininkai gyrė šį J. Linarto režisuotą spektaklį. Jame naudota įvairių kartų, tautoje neprigijo. scenos efektų: lakštingalų balsai, kanklių bei skudučių muzika. Laimutės Amžininkai taip apibūdina J. Dryją-Visockį: jis dainų „Lakštingalėle“ ir „Mergyte mano“, „Dainos Jurgio“ autorius A. Ka„visuomet buvo tvirtas tėvinainis, dailių lietuvių čanauskas pats atliko Krivio ariją.) senovės papročių laikytojas ir mylėtojas, gilus krikščionis ir demokratas, visiems atviras, malonaus būdo ir labai linksmas žmogus. Pasišventimas jo Su chorais atlikdavo savo dainas Paskutiniai penkiolika J. Dryjos-Visockio Rygoje praleistų gyvenimo neapsakomas: nebuvo tos dienos, kad nedalyvautų metų buvo vieni brandžiausių ir produktyviausių. Čia sukurta ne viena choro repeticijose, bažnyčiose, teatruose, draugijų daina, ne viena kompozicija, vėliau įkvėpusi ir didžiuosius lietuvių susirinkimuose, užsiėmęs gaidų rašymu, kompona15 kompozitorius. Vadovaujami paties J. Dryjos-Visockio, taip pat kiti vimu <...>“ Kartu su šeimos nariais J. Dryja-Visockis turiningai chorai Latvijoje atlikdavo šio chorvedžio sukurtas dainas. dalyvavo prieškario Latvijos sostinės kultūriniame Vartant latvišką spaudą, galima rasti pranešimų apie lietuvių draugyvenime, aukštai nešdamas lietuvių tautos dvasią. gijų chorų vakarus. Štai 1910 m. vasario 27 d. „Žvaigždės“ ir „Kanklių“

Lietuvos muzikos istorija. Kn. 1. Tautinio atgimimo metai (1883–1918) / sud. ir ats. redaktorė Dana Palionytė-Banevičienė. Vilnius, 2002, p. 126. Rygos garsas, 1912, Nr. 38, p. 2. 13 Rygos garsas, 1912, Nr. 56, p. 1. 14 Palionytė, Dana. Chorvedys iš amžių glūdumos. Literatūra ir menas, 2008, Nr. 31, p. 8. 15 Lietuvių balsas, 1916, Nr. 23, p. 2.

Kronika

Naujas Klaipėdos miesto bibliotekos vardas Po ilgų diskusijų ir nuomonių raiškos Klaipėdos miesto taryba 2018 m. gruodžio 21 d. nutarė, kad uostamiesčio savivaldybės viešoji biblioteka nuo šiol turės pasaulinės reikšmės mąstytojo Immanuelio Kanto (1724–1804) vardą. Prieš metus žinomi klaipėdiečiai – filosofas dr. Arvydas Juozaitis, leidyklos „Libra Memelensis“ vadovas, istorikas Kęstutis Demereckas, muziejininkas dokt. Dainius Elertas, muzikologė, Klaipėdos miesto kultūros magistrė Daiva Kšanienė – kreipėsi į savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo komisiją dėl Imanuelio Kanto vardo suteikimo Klaipėdos miesto savivaldybės viešajai bibliotekai. Remdamiesi Klaipėdos bažnyčiose, Klaipėdos miesto bei Šilokarčemos (dab. Šilutė) archyvuose saugomais dokumentais, jie įrodė, kad I. Kanto protėvių ryšiai su Klaipėdos kraštu yra neabejotini. Nuo XVIII a. Klaipėdoje gyveno trys I. Kanto šeimos kartos: proseneliai, seneliai, dėdės, tėvas. Jie buvo krikštyti, tuokėsi senojoje ir naujojoje miesto Šv. Jono bažnyčioje, čia ir palaidoti. Šeima turėjo nekilnojamojo turto dviejose Klaipėdos dalyse – senamiestyje (netoli dab. Turgaus gatvės, kur yra viešosios bibliotekos pagrindinis pastatas) ir šalia senamiesčio buvusiame vadinamajame Friedricho mieste (maždaug dab. Friedricho pasaže). Proseneliai, senelis ir tėvas buvo balniai, geri šio amato meistrai. Jų produkcija buvo labai paklausi, tad šeima neabejotinai bendravo su daugeliu klaipėdiečių ir keliautojų, atvykdavusių ir vežimais, ir raitomis. Nors laikas ir karai daug ką Klaipėdoje pakeitė, D. Elerto teigimu, dar įmanoma mieste atsekti penkias konkrečias vietas, susijusias su I. Kanto šeima. Filosofo giminaičiai lankė tą pačią senąją evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčią. Ten buvo krikštytas filosofo tėvas, broliai, senelė. Ten amžinojo poilsio atgulė anksti mirę I. Kanto tėvo broliai ir senelis iš motinos pusės. Manome, kad I. Kanto vardas viešajai bibliotekai suteiks daugiau reprezentacinio svorio, sudarys galimybių tapti dar svaresne miesto kultūrine vieta, žmonių traukos centru, viešinančiu Klaipėdos krašto paveldą ir jo išskirtinumą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Bus sustiprintos bibliotekos vykdomų veiklų kryptys – Rytų Prūsijos palikimo ir paveldo sklaida. Tęsime genealoginius tyrimus, mėginsime su istorikais aiškintis, kaupti ir viešinti I. Kanto protėvių ir kitų kraštui reikšmingų asmenybių praeitį, atsekti jų šaknis.

Algimanto Jarukaičio nuotr.

Atsivėrusias galimybes išnaudosime tarpinstituciniam ir tarptautiniam bendradarbiavimui plėsti, organizuosime konferencijas, seminarus, aktyviai siųsime žinią apie Klaipėdos miesto išskirtinumą, jo atvirą kultūrinę partnerystę. Įprasmindami I. Kanto vardo suteikimą bibliotekai, jau žengėme pirmus žingsnius: pakeitėme nuostatus, skleidžiame visuomenei šią žinią. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto Dizaino katedros studentai sutiko dalyvauti konkurse ir sukurs mums logotipą, parengs išorinės reklamos projektus.

Bronislava Lauciuvienė Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė

Immanuelis Kantas – Prūsijos filosofas, vokiečių klasikinės filosofijos pradininkas. Gimė 1724 m. balandžio 22 d. Karaliaučiuje. Žymūs Vokietijos universitetai siūlė jam filosofijos katedras, bet savo gyvenimą I. Kantas susiejo su Karaliaučiaus universitetu ir šiuo miestu. Filosofas mirė 1804 m., palaidotas pačiame Karaliaučiaus centre prie katedros. I. Kanto atminimas Klaipėdoje pradėtas puoselėti XIX a. pabaigoje, vėliau – 1926 m. viena naujų uostamiesčio gatvių pavadinta Kanto vardu, 1937 m. jis suteiktas prie tos gatvės pastatytai mokyklai.

in this issue Mečys Laurinkus. When One‘s Workplace is a Library

2019 is the year of the 100th anniversary of the establishment of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. We present the heading #GyvasŽodis, the authors of which speak about the impact that the National Library left in their lives. This issue presents insights by the Signatory of the Act on the Restoration of an Independent State of Lithuania (11 March 1990) the diplomat Mečys Laurinkus.

The Herald of the National Renaissance

The 31st of January of this year marks the 130th anniversary (1889) of the first issue of the literature, political and scholarly monthly Varpas, which had considerable impact on the Lithuanian national renaissance after the tsarist repression of the late 19th century. Jolanta Stasytė Berniūnienė from the Rare Books Department at the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences looks through the first issue of this publication containing 16 pages and covering a broad range of topics. During the seventeen years of its existence, Varpas had more than 150 associates, among whom there were numerous literary authors and well-known public figures. The publication was very significant for the social life of Lithuania by mustering Lithuanian intellectuals and enlightening the readers. (Prepared by Jolanta Stasytė Berniūnienė)

Regina Koženiauskienė. About One Segment of Vincas Kudirka’s Life 6 Professor Dr. Habilitatus at Vilnius University Regina Koženiauskienė surveys a lesser known activity field – translations – by the versatile personality, the author of the music and verse of the Lithuanian national anthem, publisher and medical man Vincas Kudirka (1858–1899). The article’s author says that Kudirka was very fastidious when selecting material for his translations: he preferred works of world’s classics, among which there were works by Friedrich Schiller, George G. Byron and Polish authors who were important for the Lithuania national self-awareness (Juliusz Słowacki, Tekla Wróblewska, Adam Mickiewicz and others). He was very thorough in finding correct lexical equivalents and the right literary expression. A majority of his translations Kudirka published in the newspaper Varpas.

The Event Which Needs no Presentation

The International Vilnius Book Fair marks its 20th anniversary this year. It attracts visitors not only by news from the publishing world but also by an abundant programme of cultural events and celebrities who visit the Fair – authors of books and illustrators. Among the participants, there was the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania with the presentation of its publications as well as municipal and county libraries presenting their exceptional activities at the traditional Library Space of the Fair. The article also presents the list of the winners and of the annual Book Art Competition and the Election of the Book of the Year, who are awarded at this Vilnius event, and their works.

Vaidenė Grybauskaitė. A New Cultural Hub at the Centre of Kretinga 12 The junction of 2018 and 2019 saw the opening of a new building of the Motiejus Valančius Public Library of the Kretinga District Municipality after a decade of the construction period. This project, which cost more than 4 million euros, provided a new cultural and educational venue for the population of western Lithuania. The open and bright spaces of the Library are accommodated for various activities. One is fascinated by the aesthetic harmony of architecture (the project’s author is the winner of the Lithuanian National Prize for Culture and Arts Saulius Juškys), design solutions and the surroundings of the Library.

Daiva Janavičienė. Successful Completion of a Concept for the Management of the Collection of Information Resources at Lithuanian Libraries

A concept for the management of the collection of information resources at Lithuanian libraries has been generated in the end of 2018 by the joint effort of 14 researchers from libraries of various types. The contractor of this study is the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania and the coordinator, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. In this article, the study is presented by the senior methodologist at the Librarianship Unit of the Information Sciences Department Dr. Daiva Janavičienė. The study had the purpose to prepare shared criteria for the management of the collection of information resources at Lithuanian libraries.

Asta Tinterytė. Lithuanian Dialects Go to the World

The article is about the presentation of the three-part monograph by Professor Dr. Habilitatus Danguolė Mikulėnienė “Studies of Lithuanian Dialects: Genesis, Development and Paradigmatic Turning-Points”, rather about its first part dealing with the history and international character of the studies of Lithuanian dialects. In the words of the reviewer Prof. Dr. Vytautas Kardelis, the monograph is not assertive: its author allows for reflection and discussion. On the other hand, the monograph’s author, like a detective, has discovered hitherto unknown facts related to dialects.

Milda Kvizikevičiūtė. De horribilibus monstris: Fantastical Animals in Books from the 15th–18th Centuries 20 Fantastical animals and mystical creatures (unicorns, dragons, gigantic fish, etc.) living in forests and oceans have always been fascinating people. Stories about them were spreading through manuscripts illuminated with elaborate illustrations. Some of such manuscripts were meant for satiating the quest for knowledge and others, for illustrating the world’s multifaceted nature. The methodologist and researcher Milda Kvizikevičiūtė from the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania tells about the role that fantastical creatures played in works by authors of the antiquity, Middle Ages and later eras. The article is illustrated by drawings from books preserved at the National Library’s Rare Books and Manuscripts Unit.

Daiva Kiniulienė. An Overlooked Musician Juozas Dryja-Visockis

The publication by Daiva Kiniulienė from the Birutė Baltrušaitytė Public Library of the Tauragė District Municipality is about the chorus master and composer (the author of more than 100 choir songs) Juozas DryjaVisockis (1848–1916), a native of the Tauragė Region. After his studies at the Saint Petersburg Conservatory, he played the organ at Lithuania’s churches and acted as chorus master. He also actively participated in the activities of associations of Lithuanians in Latvia while spending the last fifteen years of his life in the Latvian capital Riga – the years that were the most mature and productive for him.

Tarp knygų in February of the year…

The monthly of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates its 70th anniversary this year. On this occasion, the editorial board, by looking through the pages of the February issues from past years, recalls interesting news published in the magazine, significant anniversaries, new headings, etc. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Asta Tinterytė. The Special Day for Language of Classical Thinkers

The 9th of February, the birthday of the author of the Greek national anthem Dionysios Solomos, is the international day of the Greek language. This publication is about the event devoted to commemorating this day held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. The event presented the selection of Lithuanian translations of works by the four famous Greek poets of the 20th century Giorgos Seferis, Giannis Ritsos, Odysseas Elytis and Nikos Gatsos Dovana sidabro eilėraštis (“Silver Song as a Present”) published in 2018.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2019 Nr. 02 (721) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2019 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2019-02-25 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 520 egz. Užs. nr. 41006 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of books) No 02 (721) 2019 Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Monthly. Published in Lithuanian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2019 Address: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius, Lithuania tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose. Vieno numerio kaina – 2,25 Eur (be pašto paslaugų). Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a.) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu tk@lnb.lt).