Tarp knygu 2019 02 by TarpKnygu

Vasaris | 2019

šiame numeryje

#GYVASŽODIS

Mečys Laurinkus. Kai darbo vieta tampa biblioteka

TEMA / TAUTINIS ATGIMIMAS

Subrandinęs tautą siekti nepriklausomybės. Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė 3 Regina Koženiauskienė. Apie vieną V. Kudirkos gyvenimo knygos lapą 6 ĮVYKIS

Renginys, kurio pristatyti nebereikia. „Tarp knygų“ informacija

ĮVYKIS

Vaidenė Grybauskaitė. Kretingos centre – naujas kultūros židinys

TYRIMAI

Daiva Janavičienė. Sukurta Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo valdymo koncepcija

NAUJI LEIDINIAI

Asta Tinterytė. Lietuvių tarmės svarbios visam pasauliui

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Milda Kvizikevičiūtė. De horribilibus monstris: fantastiniai gyvūnai XV–XVIII a. knygose

ŽMONĖS IR LAIKAS

Daiva Kiniulienė. Primirštas muzikas J. Dryja-Visockis

„TARP KNYGŲ“ – 70

Vasarį žurnale prieš... Parengė Vaiva Markevičiūtė

KRONIKA

Asta Tinterytė. Antikos mąstytojų kalbos šventė Žaidimų kūrimo maratonas Nacionalinėje bibliotekoje. „Tarp knygų“ informacija Bronislava Lauciuvienė. Naujas Klaipėdos miesto bibliotekos vardas Jūratė Pajaujienė. Atnaujinta Marijampolės biblioteka

33 34 35 36

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

37 41

KRONIKA / SAUGESNIO INTERNETO SAVAITĖ IN MEMORIAM

Romualdas Vytautas Rimša [1937 04 26–2019 01 28] Rita Reda Dovydaitytė-Dagienė [1936 05 16–2018 12 26]

42 43

IR AŠ TEN BUVAU

Birutė Railienė. Britų biblioteka

44 Vygaudo Juozaičio (10), Augustinos Miknevičiūtės (36) nuotraukos

Pirmame viršelyje

Iš knygų puslapių išaustos mintys. Leidyklos „Tyto alba“ stendo 2019 m. Vilniaus knygų mugėje dekoracijos (idėjos autorius Henrikas Semenovičius) fragmentas. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Redakcija

Jūratė Bičkauskienė (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija

Žurnalas „Tarp knygų“

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

#gyvasžodis *

Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, ambasadorius Mečys Laurinkus. 2019 m. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Galima sakyti, mano visas gyvenimas susijęs su knygomis ir su patalpomis, kurias vadiname biblioteka. Mano edukacija prasidėjo maždaug nuo 1958 m., kai ėmiau lankyti aštuonmetę mokyklą Vėžaičiuose, miestelyje netoli Gargždų. Ten lankomiausia ir mano labai pamėgta vieta buvo Vėžaičių biblioteka. Nebuvo ji labai didelė, bet knygų prikrauta, pririkiuota buvo daug. Pradėjau skaityti nuo pačių patraukliausių – Thomo Mayne Reido, Jameso Fenimore’o Cooperio, Alexandre’o Dumas, t. y. nuo nuotykinės literatūros. Vėliau įspūdį padarė Victoras Hugo. Dar paminėsiu du svarbius dalykus. Vėžaičiuose tuo metu buvo Žemdirbystės instituto Dotnuvoje filialas, tokia kaip ir mokslininkų vieta. Ten buhalteriu dirbo senos, prieškarinės, kartos žmogus, kuris turėjo nuosavą bibliotekėlę. Tvarkingą, gražiai sudėtą. Leido ja naudotis su griežta sąlyga nesutepti. Mama tuo metu buvo grįžusi iš lagerių. Gyvenom tokiam prastam bute – anksčiau buvo kažkokios dvarininkų patalpos, pritaikytos komunaliniam gyvenimui. Tai ten sandėliuke radau apgraužtų knygų, tarp jų Antano Smetonos Platono „Dialogų“ vertimą į lietuvių kalbą, taip pat 1922 m. storą knygą „Skaitymai“ (juose išspausdinti Antano Vienuolio, Šatrijos Raganos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūriniai).

Kai darbo vieta tampa biblioteka Taigi pradėjau susipažinti ir su šia literatūra. Kai išvažiavau į Vilnių stoti į Technologijos technikumą, kur mokiausi elektrochemijos, vis tiek daug skaičiau, mane labai domino grožinė literatūra. Tiesa, tuo metu vaikščiojau į Adomo Mickevičiaus biblioteką. Grįžęs iš kariuomenės, 1973 m. įstojau į Vilniaus universitetą – vis dėlto traukė humanitariniai mokslai. Pasirinkau filologiją – lietuvių kalbą ir literatūrą. Pradėjęs studijuoti, iškart atėjau į tuometę Respublikinę biblioteką. Algirdas Patackas (su juo susipažinau dirbdamas Mokslų akademijos Chemijos institute) tuomet gyveno vadinamajame aspirantų bendrabutyje prie dabartinio Gedimino prospekto. Buvo ir mane priėmęs, taigi visai šalia bibliotekos. Visas studijas čia ir praleidau, skaičiau ir domėjausi plačiau, negu reikalavo mokslai. Labai patiko pati bibliotekos aplinka, ypač kai perpratau, kas kur padėta, kur ko ieškoti. Nebuvo jokių problemų, visada viską gaudavai. Prisimenu to meto bibliotekos baldus, senąsias kartotekų spinteles. Kai įsidarbinau tuomečiame Filosofijos, sociologijos ir teisės institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, pats darbas mane vėl „surišo“ su Nacionaline biblioteka. Galima sakyti, institutas buvo darbovietė, kuri davė tam tikras temas ir užduotis, o biblioteka tapo tikrąja darbo

* Šiemet Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka švenčia įsteigimo šimtmetį. Ta proga rubrikos „#GyvasŽodis“ svečiai pasakoja, kokį pėdsaką jų gyvenime paliko Nacionalinė biblioteka.

vieta. Buvau pasirinkęs temą „Asmenybės problema XX a. Lietuvos filosofijoje“, be to, dar turėjau papildomų užduočių: rengti filosofijos istorijos šaltinius, aprašyti filosofijos tema išėjusius straipsnius, knygas, asmenybes, o tam reikėjo labai daug ir intensyviai skaityti. Tai medžiagą rinkau ir periodikoje, ir

specialiuosiuose fonduose

sėdėjau. Juose dirbo kokių 50 metų vyras, supratingas, malonus, pavardės, deja, neprisimenu (Stasys Leleika – Red.). Tvarka buvo gana liberali, ne tokia griežta kaip kitose bibliotekose, kur tikrindavo, ar Su intelektualiu pašnekovu – žymiu kultūrininku, vertėju ir redaktoriumi Broniu Savukynu. Apie 1994 m. Iš asmeninio atsivertei būtent tą autorių. M. Laurinkaus archyvo Prisiimdavau krūvą knygų: ir Nikolajaus Berdiajevo, Vladimiro Šilkarskio, Vladimiro Solovjovo, ir Levo Karsavino „Europos istoriją“. renginių. Prisipažinsiu, nesu didelis renginių mėgėjas, Gerai susipažinau su tarpukario Lietuvos periodika einu tik jei tema labai domina. Atsimenu Nacionalinėje bei žurnalais – ir katalikiškais, ir tautininkų, ir bibliotekoje vykusias labai įdomias Tomo Venclovos socialdemokratų. Beveik viską perskaičiau, turėjau paskaitas, į jas eidavau. gana aiškų vaizdą, kas vyko prieškariu ir tarpukariu. Mano nuomone, pagrindinė Nacionalinės bibliotekos Kai išplito kultūriniai renginiai, kuriems funkcija – tai paveldo kaupimas (nuo seniausių vadovavo filosofai Krescencijus Stoškus, Bronislovas laikų). Nežinau, kaip sekasi atsigabenti viską, kas priklauso, Genzelis, vėliau – ir Bronislovas Kuzmickas, kas yra ne Lietuvoje arba glūdi kitų šalių archyvuose. To Arvydas Juozaitis, prasidėjo naujas pakilimas. negali daryti gyvenviečių bibliotekos. Jos, beje, taip pat Būta ir dramatiškų įvykių – kaip kad liūdna istorija pradėjo modernizuotis. Matome, kad valstybė tam skiria su Mindaugu Tomoniu, atsisakiusiu restauruoti dėmesio. Ir tai džiugina. Pavyzdžiui, šią vasarą lankiausi Kryžkalnio paminklą sovietinei armijai, vadinamąją Pagėgių bibliotekoje, kai buvo minimos Vydūno metinės Kryžkalnio motiną. KGB M. Tomonį persekiojo, ir Vaclovas Bagdonavičius pristatė savo knygą. Nustebino uždarė į psichiatrinę, galima sakyti – sunaikino. Jį sutvarkytos, jaukios erdvės, viskas puikiai įrengta, belieka pažinojau iš A. Patacko organizuojamų literatūrinių tik sudominti lankytojus. nekonformistinių seminarų-vakarėlių, o bibliotekoje Anksčiau žmonės kaupė nuosavas bibliotekas, bet matydavau jo tėvą Stasį Tomonį – iškilų, solidų dabar jau to nebedaro. Mažai turi laiko skaitymui, viską žmogų, puikų vertėją. pakeitė internetas. Bet tai vyksta visur, tokia yra bendra Aš politiškai jau seniai buvau apsisprendęs, šios epochos žymė. Tačiau nemanau, kad knyga pradings, laikiausi tam tikrų principų, kiek tuo metu buvo ji bus reikalinga. Tik nežinau, ką žmonės darys su pačiais įmanoma. Prasidėjus Sąjūdžiui, pasiūliau idėją tekstais – juk knygą sudaro teksto ir iliustracijų visuma. daryti ištremtų ir sovietų lageriuose įkalintų Štai kai paauglystėje skaičiau Miguelio de Cervanteso žmonių sąvadą. Su tuo sumanymu nuėjau pas Julių Saavedros „Don Kichotą“, tai net sunku buvo pasakyti, ar Juzeliūną ir taip atsidūriau Sąjūdžio Komisijoje perskaitei tekstą, ar genialaus prancūzo Gustave’o Doré stalinizmo nusikaltimams tirti. Prasidėjo mano iliustracijas. politinė veikla, kurią vainikavo Kovo 11-osios Dabar viešojoje erdvėje diskutuojama dėl mokytojo aktas, atkuriamos Nepriklausomybės paskelbimas. prestižo. Lygiai taip pat turėtume kalbėti ir apie bibliotekų Taigi tuomet į biblioteką jau retai ateidavau, sistemoje dirbančius asmenis. Matau daug žmonių, tačiau kartais tekdavo pabūti ant jos laiptų, kurie atsidavę savo darbui, atiduoda daug jėgų ir prie kurių vykdavo tautos susibūrimai svarbiais šilumos. Tad jubiliejų švenčiančiai Nacionalinei Martyno klausimais. Mažvydo bibliotekai, jos darbuotojams ir palinkėčiau Per tą permainų mūsų valstybėje laiką daug kelti aikštėn prestižo klausimą. Kad ir kaip greitai kas pasikeitė – ir bibliotekos pavadinimas, ir vystytųsi informacinės technologijos, kad ir kokią svarbią pats pastatas. Mačiau, kaip ilgai vyko priestato vietą jos užimtų mūsų gyvenime, vis tiek svarbiausia – statybos, senojo pastato rekonstrukcijos darbai. žmogiškumas. Žmonės visada ieškos žmonių. Dabar biblioteka šimtu procentų modernizuota, atnaujinta ir pasikeitusi, čia daugybė veiklos ir Mečys Laurinkus 2

Tema / tautinis atgimimas

Šiemetinę Vasario 16-ąją šventėme metų sandūroje skaičiuodami lietuvių tautiniam atgimimui po XIX a. represijų svarbius jubiliejus: po aušrininkų sąjūdžio radosi intelektualams skirtas žurnalas „Varpas“ – sausio 31 d. sukako 130 metų, kai 1889 m. pasirodė pirmas leidinio numeris, o 2018 m. gruodžio 31 d. buvo minimas vieno jo sumanytojų ir idėjinio vadovo Vinco Kudirkos 160-asis gimimo jubiliejus. Šio numerio „Temos“ rubrikoje ir siūlome du straipsnius, skirtus šioms progoms. Apie istorinį 17 metų leisto„Varpo“ pirmąjį numerį rašo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Jolanta Stasytė Berniūnienė, o rečiau žiniasklaidoje primenamą Lietuvos himno„Tautiškos giesmės“ muzikos ir žodžių autoriaus V. Kudirkos – vertėjo veiklą aptaria Vilniaus universiteto profesorė Regina Koženiauskienė. 1889–1905 m. leistas laikraštis „Varpas“ atliko svarbų vaidmenį visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Pirmojo numerio įžanginiame straipsnyje „Naujas laikraštis“ leidėjai reiškė viltį, kad jų pastangos neliks bergždžios ir bus pastebėtos „lietuvių, trokštančių lietuviais būti ir tėvynei savo tarnauti“. Publikuojama „E. paveldas“, originalas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Subrandinęs tautą siekti nepriklausomybės

„Varpo“ sumanytojai buvo Varšuvoje 1888 m. įsteigtos draugijos„Lietuva“ nariai: Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto studentai Vincas Kudirka ir Jonas Gaidamavičius bei mokslo žinių populiarintojas Juozas AdomaitisŠernas. Vienas draugijos tikslų buvo knygų ir laikraščių leidyba. Tam buvo įsteigta varpininkų leidykla. Pirmasis šešiolikos puslapių literatūros, politikos ir mokslo mėnesinio laikraščio, kaip rašoma paantraštėje, numeris išėjo Tilžėje prieš 130 metų – 1889 m. sausio 31 dieną. Iš viso buvo išleisti 185 „Varpo“ numeriai.

Būsimieji varpininkai (iš kairės) Jonas Mačys-Kėkštas, Vincas Kudirka, Stasys Matulaitis, apie 1885 m. Nuotr. iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo

„Pradėjome iszdůti laikrasztį prie mažu spėku, prie menku turtu, bet turėdami didę viltį, kad skaitlius musu sądarbininku greit pasididins, kad musu darbas ne liks tuszcziu, bet ras atsiszaukimą tarp visu Lietuviu, troksztancziu Lietuveis buti ir tėvynei savo tarnauti“, – taip pristatomas „Varpas“ pirmojo numerio įžanginiame straipsnyje „Naujas laikraštis“. Šios viltys išsipildė: spaudos draudimo laikotarpiu leidinys gyvavo net 17 metų (iki 1905 m.), kėlė tautinio atgimimo ir išsivadavimo, tautos vienybės, demokratijos, humanizmo idėjas, smerkė rusinimo politiką, skelbė grožinę literatūrą ir jos kritiką. Laikraštyje gausu tekstų įvairių poreikių skaitytojams. Pradedama minėtu įžanginiu J. Gaidamavičiaus straipsniu, apibrėžiančiu leidinio tikslus. Grožinės literatūros mėgėjams siūlomi V. Kapso slapyvardžiu V. Kudirkos pasirašytas eilėraštis „Varpas“ bei J. Gaidamavičiaus (slapyvardžiu Gaidys) apysakos „Antanas Valys“ pradžia. Juozo Bagdono (pasirašo slapyvardžiu J. Szidaras) straipsnyje „Sunaudojimas medžio“ aptariami medienos panaudojimo būdai chemijos pramonėje. Polemizuojama su rusišku laikraščiu „Vilenskij Viestnik“ ir kitais dėl neva katalikų skleidžiamos netolerancijos rusams, teigiama, kad valdžia taip skriaudžianti ir varžanti lietuvius, kad šie „vos kvėpuoti begali“, o lygūs su rusais lietuviai esą pasidaro tik tuomet, kai tenka mokėti mokesčius – tokia J. Adomaičio-Šerno straipsnio „Audiatur et altera pars!“ mintis.

Straipsnyje „Iš tėvyniškos dirvos“, kurį galima laikyti pasaulio lietuvių kronika, pasakojama apie Briuselyje ir Vilniuje vykusias ūkio parodas, apgailestaujama, kad gimnazijose mažėja ūkininkų vaikų, svarstoma, ar Vilniaus apygardos mokiniai bus siunčiami į Mogiliavo sodininkystės mokyklą, sielojamasi dėl vykstančių vagysčių ir gaisrų, pasigendama tautiečių vienybės Amerikoje. Higienos tarno pasirašomame skyrelyje „Higiena“ pasakojama apie arbatą ir jos naudą. „Literališkoje peržvalgoje“ aptariama 1888 m. išleista iš lenkų kalbos išversta Konstancijos Skirmuntt „Lietuvos istorija“. Pasaulinės įvairenybės bei įdomybės pateikiamos Budrio straipsnyje „Iš visur“. Čia pasakojama apie ginklų ir karybos naujoves, žemės drebėjimus, realius (telefonas, telegrafas) ir fantastinius (balsu varomas automobilis) išradimus ir kt. Nemažai dėmesio skiriama politikos naujienoms Europos valstybėse: Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Rusijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Olandijoje, taip pat JAV ir Brazilijoje. „Muzikos“ skyrelyje kviečiama rinkti liaudies dainas, su gaidomis ir žodžiais pateikiama daina „Ant kalno karklai siūbavo“. Skyrelyje „Iš produktiškų turgaviečių“ apžvelgiamas žemės ūkio žaliavų derlius, šių produktų kainos, muitų tarifai ir pan. „Knyginyčioje“ reklamuojamas Ernesto Weyerio knygynas Tilžėje ir jame parduodamos lietuviškos knygos (maldaknygės, religinės ir pasaulietinės („moksliškos“) knygos), laikraščiai „Šviesa“, „Aušra“, „Varpas“; be to, primenama, kad knygyne galima užsisakyti visus „Prūsuose ir Amerikoje“ išeinančius

Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę, „Varpo“ leidėjo ir Lietuvos himno autoriaus V. Kudirkos vardas tapo simbolinis, minimas šalia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių. Apie 1920-uosius „Dirvos“ bendrovės išleistas plakatas (aut. nenurodytas) su „Tautiškos giesmės“ žodžiais. Publikuojama „E. paveldas“, originalas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

XX a. pradžioje populiarūs buvo ir atvirukai, vienaip ar kitaip susiję su V. Kudirkos asmeniu. Onos Vitkauskytės knygyno Kaune išleistame atvirlaiškyje šalia lietuvių pjovėjų pateikta „Tautiškos giesmės“ ištrauka. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo

laikraščius. „Iš biuletenių Vilniaus meteorologiškos observatorijos“ pateikiama... praėjusių metų gruodžio 1–15 d. Lietuvos ir užsienio vietovių meteorologinių duomenų. Peržvelgus pirmąjį numerį, matyti, jog tai – įdomus ir profesionaliai parengtas leidinys, o platus plėtojamų temų spektras turėjo užtikrinti jo populiarumą ir sėkmingą gyvavimą. „Varpo“ tiražas siekė iki 1000 egzempliorių. Buvo spausdinamas daugiausia Tilžėje (kurį laiką – Ragainėje) kartą per mėnesį, išskyrus 1897–1899 ir 1905 m., kai išėjo 6 numeriai per metus. Leidinys buvo slapta gabenamas ir platinamas Lietuvoje (daugiausia skaitytojų telkėsi Suvalkijoje, šiaurės ir šiaurės rytų apskrityse), Rusijoje, Vakarų Europoje, JAV.

„

„Varpas“ buvo įdomus leidinys, o platus plėtojamų temų spektras turėjo užtikrinti jo populiarumą ir sėkmingą gyvavimą.

“

„Varpą“ skirtingais laikotarpiais redagavo V. Kudirka (1889– 1899 m.), J. Adomaitis-Šernas, Antanas Milukas, Petras Mikolainis, Martynas Jankus, Jonas Kriaučiūnas, Stasys Matulaitis, Juozas Bagdonas, Kazys Grinius, Jurgis Šaulys, Povilas Višinskis. Laikraštis tapo lietuvių inteligentus vienijančiu leidiniu. Prie „Varpo“ leidimo prisidėjo apie 150 bendradarbių, kūrinius skelbė rašytojai: Jonas Biliūnas, Liudvika Didžiulienė, Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Lazdynų Pelėda, Jonas Mačys-Kėkštas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Vincas Pietaris, Žemaitė ir kiti. Straipsnius rašė žinomi kultūros veikėjai: Jurgis Bielinis, Felicija Bortkevičienė, Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis, Petras Leonas, Pranas Mašiotas, Antanas Smetona ir daugelis kitų. Leidžiant „Varpą“ ypač daug prisidėjo V. Kudirka: prirašė daugybę laikraščio puslapių rengdamas įdomų laikraščio

Atvirukas su Antano Aleksandravičiaus 1924 m. sukurtu V. Kudirkos paminklu. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo

skyrelį „Tėvynės varpai“; kiekviename numeryje jis gvildendavo pačius opiausius gyvenamojo momento klausimus. V. Kudirka vertė į lietuvių kalbą didelius literatūros veikalus ir juos spausdino laikraštyje. Jis visomis jėgomis žadino lietuvių tautinę sąmonę, grįsdamas realius pagrindus Lietuvos prisikėlimui. Pasak kultūros istoriko Vaclovo Biržiškos, „Varpas“ atliko svarbų vaidmenį visuomeniniame Lietuvos gyvenime: padėjo suburti pasaulinę lietuvių inteligentiją, leido kristalizuotis jos politinei orientacijai, ragino priešintis rusinimui ir lenkinimui, brandino lietuvių tautą siekti nepriklausomybės, švietė skaitytojus, į literatūros darbą įtraukė šviesuolių, kurie anksčiau niekur nebuvo publikavę savo tekstų.

Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus Senosios periodikos sektoriaus vyresnioji bibliografė

Literatūra

1. Biržiška, Vaclovas. Iš lietuviškosios laikraštijos praeities. Bibliografijos žinios, 1932, Nr. 5, p.181–185. 2. Merkys, Vytautas. „Varpas“ (1889–1905). In: Varpas, 1889, Nr. 1–12: fotografuotinis leidinys. Vilnius: Vaga, 1989, p. [1–6]. 3. Varpas. In: Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilniaus universitetas, Knygotyros katedra. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 387. 4. Varpas. In: Lietuvių enciklopedija. T. 33. Boston, Mass.: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965, p. 167–175. 5. Varpas. In: Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius: Pradai, 1997, p. 549.

Tema / tautinis atgimimas

Apie vieną V. Kudirkos gyvenimo knygos lapą

Vincas Kudirka buvo įvairiapusė asmenybė – rašytojas, publicistas, vertėjas, gydytojas, muzikas. Nuotraukos iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo

Prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė Vilniaus universitetas

Vieno žymiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, rašytojo, publicisto, muziko Vinco Kudirkos (1858– 1899) raginimas „gyvenimo knygą skaityk laps į lapą“, kaip ir kiti jo eilių aforizmai, turi sąšaukų su slaptingais Šventojo Rašto kodais, juos galima interpretuoti gana įvairiai. Štai kad ir taip: autorius netiesiogiai paakina mus prisiminti mažiau vartytus, primirštus jo paties „gyvenimo knygos“ lapus, atsiversti tą lapą, iš kurio matyti dar viena šios didžios XIX a. asmenybės darbų sritis, kaip jis pats vadino – „vertiko“ veikla.

Seinų kunigų seminarijos studentas, 1878 m. Po metų iš jos pašalintas dėl „pašaukimo stokos“.

Tai, kad, baigęs Marijampolės gimnaziją, V. Kudirka Varšuvos universitete pirmiausia pasirinko literatūros studijas, rodo jo meilę šiai sričiai. Nors po metų perėjo studijuoti medicinos ir baigęs gavo daktaro diplomą, filologija visada nurungdavo mediciną, buvo ir liko jo prioritetas – jo patriotinė misija, tikrasis pašaukimas, lydėjęs visą gyvenimą. Didžiąją gyvenimo dalį jis skyrė knygų skaitymui ir rašymui – eilėmis bei proza, laikraščių leidimui ir redagavimui, publicisto, vertėjo darbui.

Siekdamas, kad lietuvių poezija neužsidarytų savame „lakštingalyne“, o lietuvių kultūra – savo kaimo „garde“, kad ji išeitų „už slenksčio savo kambario“, tautinio atgimimo žadintojas gana uoliai ėmėsi vertimų: poezijos ir prozos, pasakėčių, poetinių dramų, skirdamas juos „broliams viengenčiams“. Ankstyvoje jaunystėje manęs, kad lietuvių poezijos kalba turi būti ištobulinta lenkų kalba ir pats parašęs lenkiškų eilių, vėliau su dešimteriopa „apgailėtino pagedėlio“, „sūnaus paklydėlio“ atgaila nuosekliai laikėsi tautiškos nuostatos: lietuvių kalba neturinti būti įnamė, ji visomis pilietinėmis teisėmis turinti būti girdima plačiai; kūriniai perlai, įprasminantys išmintingiausią žmonijos patirtį, turintys skambėti gimtąja kalba. Tai turi būti aukštosios tautinės kultūros, tautos ateities dvasinis penas. Tautos literatūra stiprėja ne tik iš savo syvų, jos dvasinis ūgis išauga lygiai tiek, kiek ji pasiima, išsiverčia iš kitų tautų literatūros ir paverčia ją tautos savastimi.

„

V. Kudirka rinkosi versti ne bet ką, o pasaulinio lygio kūrinius: F. Schillerio „Orleano mergelę“, „Vilių Telį“, G. G. Byrono „Kainą“.

“

V. Kudirka rinkosi versti ne bet ką, o pasaulinio lygio kūrinius: Friedricho Schillerio „Orleano mergelę“, „Vilių Telį“, George’o Gordono Byrono „Kainą“, apie kurį sakė „mano numylėtasis“. Maištingas Biblijos personažas Kainas, besiveržiantis į tiesos, gėrio ir grožio žvaigždynų pažinimą, bet gana prieštaringas, amžinai neramus, sukilęs net prieš dieviškąjį autoritetą, žmogiškai nelaimingas, visada besiilgintis žemės, jam buvo artimas siela individas. Ir kitus kūrinius versdamas taip įsijausdavo, kad pajusdavo savo dvasioje „tikrą revoliuciją“. Tokį poveikį V. Kudirkai padarė F. Schillerio „Orleano mergelės“ vienas epizodas: „Niekinga yra tauta, kuri dėl savo garbės neaukoja visko...“ Tuose žodžiuose regėjo „lietuviško klausimo rišimą“, iš verčiamų tekstų jam sruvo savosios tėvynės meilės šaltiniai.

Patriotiniai kūriniai – ir „Varpe“

V. Kudirka pirmiausia ėmėsi idėjiškai vertingų autorių, kurie „nuo Lietuvos lakštingalų išmoko giedoti ir tik apie Lietuvą giedojo, nors lenkiškais žodžiais“. Vertė aktualius romantinės tematikos patriotinius kūrinius, žadinančius tautinę savimonę. Tai rodo jau kūrinių pavadinimai: Julijaus Slovackio (Juliusz Słowacki) „Mindaugis1, Lietuvos karalius“, Adomo Asnyko (Adam Asnyk) „Keistutis“, Teklės Vrublevskos (Tekla Wróblewska) „Narimantas“, Adomo Mickevičiaus (Adam Mickiewicz) eilėraštis „Nemunui“, daina „Vilija“ iš dramos „Konradas Valenrodas“ (fragmentas „Vaidilos apysaka“), drama „Vėlinės“ (III dalies trys scenos). Vertimai buvo varpininko patrioto veiklos dalis. Savo verstinių eilių pirmąsias publikacijas V. Kudirka spausdino „Varpe“. Vieno žinomiausių A. Mickevičiaus sonetų „Nemunui“ (Do Niemna) vertimas V. Kudirkos taisytas ir ne kartą pertaisytas. Štai ką jis apie tai rašo laiške bičiuliui Petrui Mikolainiui (1898 m. spalio 27 d.): „Šiuo žygiu eilės „Ne1

Čia ir kitur leksika ir vardažodžiai išlaikyti, kaip rašė V. Kudirka.

V. Kudirka savo vertimus mėgo spausdinti „Varpe“. Šiame laikraštyje 1898 m. jis paskelbė ir savo sukurtos „Tautiškos giesmės“ natas ir žodžius. 1919 m. ši giesmė patvirtinta Lietuvos himnu. Publikuojama „E. paveldas“, originalas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

munui“ pataisyme yra artesnės originalo ir parašytos jau pagal tikrą oficiališką giesmių formą.“ Jau iš to matyti, kaip vertėjui rūpėjo perteikti originalo turinį ir formą, kokius aukštus reikalavimus jis sau kėlė. Nemune, mūsų upe! Kur vandenys tavo, Kuriuos sėmiau į mažą vaiko delnužėlį, Kur laivs nešiojo mane jauną bernužėlį, Kad atvėsio ieškojau karštai širdžiai savo? „Vėlinių“, kurių pirmoji scena vyksta Lietuvoje, Vilniaus bazilijonų vienuolyne, „ant Aušros vartų ulyčios“, vertimą V. Kudirka pasirašė taip: „vertė Varpas“ ir paskyrė mylimo „Varpo“ dešimtmečiui (ir „Tautiška giesmė“ išspausdinta ta pačia proga 1898 m. „Varpo“ Nr. 6). Toks vertėjo susitapatinimas su „Varpu“ (jo alter ego) rodo, kad išverstus kūrinius V. Kudirka laikė savo poetinės programos dalimi, siekiančia tų pačių tikslų, kokius kėlė sau ir originaliais kūriniais, o „Varpas“ jam buvęs pagrindinė sakykla, iš kurios skleidė aktualias tautos atgimimo idėjas gimtąja kalba. Turint galvoje V. Kudirkos, daugelio lietuvių vadovo, širdies ir žodžio drąsą, griežtą požiūrį į caro valdininkus ir viešą kritiką jų atžvilgiu, matyti, kad, versdamas „Vėlines“, jis, „vyrs pasišventimo“, ne viename personaže galėjo matyti sau artimą atvaizdą, rasti pasiaukoti gebančios tvirtos dvasios brolį: 7

Gyvi ir vaizdingi pasakėčių vertimai

Mums liko viena: keletas iš mūsų Reik paaukauti priešiui, o jau tie Tur ant savęs visų kaltes priimti. Buvau aš jūs draugystės pryšakyj, Tai mano pareiga už jus kentėti: Paskirkit prie manęs da keletą Tokių, kur senesni yra, našlaičiai, Nevedę da, kurių žuvims nedaug Širdžių Lietuvoje galės sukruvint, O jaunesnius ir reikalingesnius Iš priešiaus rankų išvaduos2. Tiktų pacituoti ir tolesnius „Vėlinių“ personažo žodžius, V. Kudirkos išverstus su didele poetine jėga. Jie aktualūs lietuviams visais laikais iki pat šių dienų: ...bet jei mane Iš čia į Sibirą varys retėžiuos, Matys lietuviai broliai ir sakys: Tai kraujas mūs, jaunuomenė mūs žūva, Palauk tu, care žmogžudy! Palauk, Maskoliaus puse! Toks kaip aš, Tamošiau, Sutiktų eit ant kartuvių, kad tu Nors valandą ilgiau da pagyventum. Toksai kaip aš tėvynei gal tiktai Mirtim tarnauti...3

Tikslumo ir meninės išraiškos siekis

Išmanęs žodžio meno dalykus, parašęs poetikos traktatą „Tiesos eilėms rašyti“, V. Kudirka ir pats ieškojo kuo tikslesnio leksinio atitikmens, meninės raiškos, stengėsi, kad lietuviškai kūrinys skambėtų aiškiai, harmoningai, dailiai, vertėjo nebūtų sudarkytas. Pasak jo, „akcentas turi būti ten, kur jo gramatiška vieta“. V. Kudirkos plunksnai priklauso A. Mickevičiaus dainos „Vilija, mūsų motina upelių...“ (Wilija naszych strumieni rodzica) – svarbaus teksto, budinančio tautinę savimonę, tapusio liaudies daina, vertimas. Šios dainos svarbą bei grožį patvirtina ir tai, kad, be V. Kudirkos, ją lietuviškai išdainavo, dėl kiekvieno jos žodžio ir frazės perteikimo varžėsi Valerijonas Ažukalnis, Eduardas Jokūbas Daukša, Maironis, Jonas Mačys-Kėkštas, Juozas Brazaitis, Stanislovas Dagilis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kt. Palyginkime keletą mėginimų:

2 3

Atskiru žodžiu paminėtinos ir V. Kudirkos pasakėčios (tiek originalios, tiek verstinės). Geras lietuvių ir verčiamos kalbos mokėjimas, mažybinių maloninių formų gausa, turtinga leksika, gyvas vaizdo ir garso perteikimas, išradingi rimai, lakoniškos formos aforizmų moralai („Kas tik klausė kvailo vado, / Tas tikrai nelaimę rado“; „Ką pasisėjai, tai ir pjauk“; „Už ką gaidys gegę taip girti prispyrė? / Už tai, kad gegutė gaidelį pagyrė“) daro jo verstus tekstus gana patrauklius. Šiuo požiūriu per daug nesirinkdama pacituosiu fragmentą žinomos pasakėčios „Apie vilką ir ėriuką“, apie kurią sakoma, kad ją žino net tie, kurie apie šį kūrinį nieko nežino. Šią pasakėčią, užgimusią Ezopo lūpose, paskui per romėną Fedrą patekusią į talentingas Ivano Krylovo rankas, V. Kudirka perskaitė rusiškai, iš šios kalbos ir vertė laisvai sekdamas Krylovu. Tai sako ir pavadinimas: „Pasakos. Pagal Krylovą“ (tų „pasakų“ V. Kudirka pateikia net vienuolika). Pasakėčioje vertėjas Paežerių Vincas išlaikė tą patį eilučių skaičių, originalo leksikos gyvumą, vaizdo ekspresiją ir ryškumą, eiliavimo lengvumą. Tiesa, skirtumas tas, kad I. Krylovas pradeda nuo moralo, o V. Kudirka jį

Be savo tikrosios pavardės, vertimus V. Kudirka pasirašinėdavo daugiausia Vinco Kapso slapyvardžiu. Publikuojama „E. paveldas“, originalas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

MICKEVIČIUS

KUDIRKA

MAIRONIS

PUTINAS

Wilija, naszych strumieni rodzica, Dno mazłociste i niebieskie lica; Piękna Litwinka, co jej czerpa wody, Czystsze ma serce, śliczniejsze jagody.

Vilija, mūsų motina upelių, Aukso tur dugną, mėlyną veidužį. Širdies gražesnės, aiškesnių akelių, Skaisti lietuvė, kur sem‘ vandenužį.

Vilija, mūsų upelių matutė, Dugną tur aukso, o veidą kaip dangų. Vandenis semia lietuvė-sesutė, Širdžia ir veidu skaistesnė už bangą.

Miela Neris, mūs upelių gimtinė, Skaistų tur veidą ir dugną auksinį. Širdžia tyresnė lietuvė skaisveidė Vandenį sėmė, dainavo ir žaidė.

Adomas Mickevičius. Vėlinės. In: Kudirka, Vincas. Raštai, t. 1. Vilnius, 1989, p. 609. Adomas Mickevičius. Vėlinės. In: Kudirka, Vincas. Raštai, t. 1. Vilnius, 1989, p. 612–613.

nukelia į pabaigą, kas ir yra įprasta šiam žanrui, t. y. apibendrina gale, kaip Ezopas, Fedras, kaip prieš V. Kudirką šią pasakėčią vertę Kristijonas Donelaitis ir Simonas Daukantas. Taigi yra su kuo palyginti. Gyvais ištiktukų prisodrintais vaizdais ir garsais V. Kudirką sunku pralenkti (jau vien ko vertas apsukraus, sukto, plėšraus ir greito vilko vaizdas: „Padrykt prie jo ir jau aplinkui suka“). Tai matyti iš toliau cituojamo pasakėčios fragmento: Ėriuks, ištroškęs sykį vieną, Nubėgo gerti pas upelį, O plynia atnešė tą dieną Ten pilkąjį vilkelį. Vilks, vos išvydo tik ėriuką, Padrykt prie jo ir jau aplinkui suka <...> „Jau kaltas tu dėl to, kad mane valgyt spiria,“ – Ir tuoj ėriuką, į dantis pagavęs, Nusinešė antpiet į tamsią girią. *** Ant svieto dedasi taip pat: prieš tvirtą Silpnam visur visad kaltu būt skirta4.

Reikšmė tautos savivokai ir savivertei

Paskiausias V. Kudirkos rankraštis – A. Mickevičiaus fragmento iš „Konrado Valenrodo“ – „Vaidilos apysakos“5 vertimas, kurio paskutiniai žodžiai pranašiški: „jau užbaigiau dainą“. Prie jų – vertėjo prierašas: „Lovoje. 5. VI. 99. Karščio 40 laipsnių C. Dr. V. Kudirka.“ Visiškai nusilpęs, ligos palaužtas, jis tik gulėdamas galėjo rašyti, todėl vertimo vieta tokia graudžiai iškalbinga – „lovoje“. Šio A. Mickevičiaus veikalo siužetas – iš senųjų lietuvių kovų su kryžiuočiais; pats autorius caro valdžios buvo skundžiamas už atvirai skleidžiamą ir rodomą lenkišką patriotizmą, pasididžiavimą protėvių žygiais. Suprantama, kad tokios tematikos vertimas į lietuvių kalbą kėlė dar didesnį lietuvių pasididžiavimą savo praeities didvyrių šlove: Bėgdavau aš pas senį vaidilą. Tuo tarpu ten buvo Vaidila lietuvių, seniai į nelaisvę sugautas, Ir vertiku tarnavo; jisai, apie mane patyręs, Jogei aš našlaitis lietuvis, tankiai viliojo Mane mažą prie savęs ir apie Lietuvą sakė, Man išsi‘lgusią dvasią gaivino kalbos prigimtosios Glamonėjančiais balsais ir skambėj‘mu dainelių. Vesdavo tankiai mane ant mėlyno Nemuno kranto...6

Šis V. Kudirkos gyvenimo knygos lapas, fragmentiškai perskaitytas jo 160-ojo jubiliejaus proga, ateityje vertas atidesnio žvilgsnio. Tačiau ir iš to, kas pasakyta, matyti, kad V. Kudirkos vertimai daug davė lietuvių tautos savivokai ir savivertei, jos atgimimui. Tuo labiau kad jis kėlė didelius reikalavimus vertimo meniniam lygiui. Net jeigu koks autorius V. Kudirkai ir labai imponavo, bet jautė, kad per sunku su juo galynėtis, jis nedrįso to kūrėjo imtis, manė, kad šventvagiška sudarkyti originalą, nuskriausti didį menininką prastu vertimu. V. Kudirkos vertimai, skirti dvasinei lietuvių tautos kultūrai, kalbai ir literatūrai ugdyti, pradėti, galima sakyti, neturint gerų pavyzdžių, žengiant nelengvu vertimo mokslo ir vertimo meno keliu, vertintini ankstesnių ir to laikotarpio kitų vertėjų atliktų darbų kontekste. Gero kalbų mokovo, literato, menininko, muziko talentų pynė leido jam išlaikyti vertėjo kartelę deramame aukštyje. Vincas Mykolaitis-Putinas, pats vėliau vertęs tuos pačius lenkų romantikus, mokėsi iš V. Kudirkos vertimų, savo pirmtako darbą vadino žygdarbiu. Vilkas ir ėriukas. In: Kudirka, Vincas. Raštai, t. 1. Vilnius, 1989, p. 72–73. V. Mykolaitis-Putinas, vėliau vertęs šį kūrinį, pavadino „Vaidilos sakme“. 6 Adomas Mickevičius. Vaidilos apysaka (iš „Konrado Valenrodo“). In: Kudirka, Vincas. Raštai, t. 1. Vilnius, 1989, p. 671. 4 5

ĮVYKIS

RENGINYS, KURIO PRISTATYTI NEBEREIKIA

Iš tiesų. Į vasario 21–24 dienomis vykusią Vilniaus knygų mugę lankytojai plūdo nuo pat pirmos dienos. Vos praėjus valandai po oficialaus mugės atidarymo, prisipildė visos parodų ir kongresų centro LITEXPO erdvės ir prieigos. Galbūt todėl šiemet 20-ąjį kartą surengtos skaitytojų šventės šūkis „Po dvidešimties metų pristatinėti nebereikia“ jos laukusiems knygų gurmanams pasirodė savaime suprantamas. Jubiliejinės mugės programos rengėjai lankytojams pasiūlė per 500 renginių, apie 200 susitikimų su autoriais leidyklų stenduose, skaitytojai galėjo iš arti pamatyti ne tik mylimus lietuvių rašytojus, bet ir per 50 svečių iš daugiau kaip 20 užsienio valstybių. „Per du dešimtmečius mugė augo ir brendo drauge su Lietuva. Nuo kuklaus renginio, tilpusio vienoje salėje, knygų mugė išsiskleidė į daugiašakį kultūros įvykį, didžiausią visame Baltijos regione. Panašiai ir Lietuva per tą laiką tapo stipri, matoma ir girdima tiek Europoje, tiek visame pasaulyje. Ir čia matau didelį mūsų kūrėjų, kultūros žmonių indėlį“, – negalėjusios dalyvauti mugės globėjos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo kalbą atidarymo šventėje perskaitė jos patarėja Rūta Kačkutė. Prezidentė neabejojo išskirtiniu knygų mugės nuopelnu, kad Lietuvoje netrūksta apsiskaičiusių, išsilavinusių, talentingų žmonių. Susirinkusiuosius sveikinęs kultūros ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas priminė garsaus rašytojo, semiotiko Umberto Eco žodžius, kad knyga yra toks žmonijos išradimas kaip šaukštas, ratas ar žirklės – jo nebeįmanoma patobulinti ir be jo gyvenimas nebeįsivaizduojamas. Jis pareiškė viltį, kad kaskart vis daugiau lankytojų pritraukiantis renginys šiemet pasieks 70 tūkstančių (2018 m. mugėje apsilankė daugiau kaip 67 tūkstančiai). Į renginio dalyvius

ir svečius taip pat kreipėsi ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prof. Tomas Venclova vietoj oficialaus kalbėjimo pasirinko poezijos kalbą – perskaitė Henriko Radausko eilėraštį ir Czesławo Miłoszo eilių ištrauką.

Lankytojai į jubiliejinę – 20-ąją – knygų mugę plūdo nuo pat atidarymo dienos. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka savame stende1 skelbė šiemet švenčianti savo šimtmetį – ta proga lankytojai galėjo savo knygas pažymėti šią sukaktį įamžinančiu reljefiniu bibliotekos jubiliejaus antspaudu. Buvo galima pavartyti ir įsigyti bibliotekos išleistų leidinių, tarp kurių ir 2018-aisiais išėjusi solidi, remiantis Nacionalinėje bibliotekoje saugomais dokumentais, parengta gausiai iliustruota knyga „Mstislavo Dobužinskio heraldika: ne tik mokslas, bet ir menas“. Stende dirbę bibliotekos atstovai pasakojo apie platų bibliotekos paslaugų spektrą, turėjo ką pasiūlyti ir patiems mažiausiesiems, ir senjorams. Skaitytojai čia turėjo galimybę susitikti su Vytautu Landsbergiu ir gauti autoriaus autografą. Ieškantys atokvėpio nuo mugės šurmulio mielai užsukdavo į Bibliotekų erdvę. Nors joje netrūko įvairių kūrybinių užsiėmimų, edukacinių žaidimų ar kitų žaismingų veiklų, čia buvo galima ir tiesiog prisėsti atsipūsti, panaršyti temines knygų lentynas ir čia pat paskaityti sudominusį skaitinį. Tarp šiųmetės mugės naujovių buvo literatūrinės dvikovos – Šortų programa, kai du pokalbininkai – knygos autorius

Skaitytojai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos stende turėjo galimybę susitikti su Vytautu Landsbergiu ir gauti autoriaus autografą.

Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas su stende dirbusiomis bibliotekos darbuotojomis. Nacionalinės bibliotekos leidiniai Vilniaus knygų mugėje eksponuojami nuo 1999 m. Dvylika metų lankytojai juos galėjo rasti bendrame Lietuvos leidėjų asociacijos stende, o nuo 2012-ųjų Nacionalinė biblioteka leidinius pristato, jų autorius sutinka ir su lankytojais bendrauja atskirame stende.

KNYGOS MENO KONKURSO (2018 m.) LAUREATAI

Knygų mugėje tradiciškai apdovanoti 26-ą kartą Kultūros ministerijos organizuojamo Knygos meno konkurso laureatai. Šiemet konkursui pateikta 130 2018 m. išleistų leidinių. Pagrindinė metų premija už jautrią estetiką ir konceptualią visumą Icchoko Rudaševskio knygoje „Vilniaus geto dienoraštis. 1941–1943 / Togbukh fun Vilner geto. 1941–1943“ (išleido Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, spausdino UAB Standartų spaustuvė) įteikta dailininkei, grafikei, iliustruotojai Sigutei Chlebinskaitei.

AKCIJOS „METŲ KNYGOS RINKIMAI 2018“ NUGALĖTOJAI

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos rengtuose rinkimuose skaitytojai laureates rinko iš specia listų atrinktų 23 knygų (išleistos nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d.; pirmą kartą pasiūlytoje publicistikos ir dokumentikos kategorijoje pasirinktas platesnis periodas – nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d.). Už Metų knygas balsavo 20 126 skaitytojai. Kitaip nei iki šiol, laureatai visuomenei tapo žinomi tik per pačią apdovanojimų ceremoniją Vilniaus knygų mugėje vasario 22 dieną. Jais tapo: suaugusiųjų kategorijoje – Antano Šileikos knyga „Basakojis bingo pranešėjas“; poezijos kategorijoje – Gretos Ambrazaitės eilėraščių knyga „Trapūs daiktai“; publicistikos ir dokumentikos kategorijoje – Aurimo Švedo knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“; knygų vaikams kategorijoje – Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knyga „Sibiro haiku“; knygų paaugliams kategorijoje – Ilonos Ežerinytės apysaka „Verksnių klubas“. ir kritikas – per 15 minučių stengiasi kuo turiningiau atskleisti aptariamos knygos privalumus ir trūkumus. Rengėjai iš viso pasiūlė 15 tokių „dvikovų“. Jau keliolika metų rengiamos Knygų šalies kūrybinės studijos sumanytojai šiemet pagaliau sulaukė ilgai į Vilniaus renginį kviestų knygos meno korifėjų – japonų dailininko Katsumi Komagatos ir prancūzės Marion Bataille. Kūrybinėse dirbtuvėse jie dalijosi savo meistriškumu, dalyvavo diskusijose apie mažiesiems skirtų knygelių, taip pat erdvinių knygų kūrimą.

„Tarp knygų“ informacija 11

ĮVYKIS

Kretingos centre – naujas kultūros židinys Nuo metų pradžios kultūrininkai Vakarų Lietuvoje turi dar vieną traukos objektą – pagaliau po dešimt metų trukusių statybos darbų duris atvėrė naujas Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos pastatas. Į oficialų jo atidarymą susirinko būrys kviestinių svečių, o dieną vėliau susipažinti su naujomis erdvėmis buvo pakviesta ir plačioji visuomenė. Naujo specialiai viešosios bibliotekos reikmėms projektuoto pastato, kurio plotas – 3100 kv. metrų, statyba kainavo 4,3 mln. eurų. Projekto autorius – architektas, 2006 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Saulius Juškys. Kūrėjas ne pirmą kartą gilinasi į bibliotekų bendruomenės poreikius – premija jam skirta už šiuolaikinės architektūros ir istorinės aplinkos dermę kuriant Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos pastato rekonstrukcijos projektą ir interjerą. Likus maždaug mėnesiui iki 2018 m. gruodžio 21-ąją įvykusio atidarymo, bibliotekoje dar virė intensyvūs vidaus tvarkymo darbai: buvo montuojamos lentynos, laiptų turėklai, montuojama kompiuterinė ir diegiama programinė įranga. Kretingos bibliotekos fonduose sukauptas knygas (per 60 tūkstančių) reikėjo perkelti į naująjį pastatą. Bibliotekos darbuotojai plušėjo išsijuosę – rūšiavo, žymėjo, pakavo knygas, organizavo kitų darbų atlikimą. Į pagalbą buvo pasikviesta ir miesto bendruomenė: paskelbus kraustymosi akciją, į talką susirinko beveik pusė tūkstančio įvairaus amžiaus kretingiškių – per miestelį nusidriekė gyva grandinė, kurią sudarė vaikai, gimnazistai, senjorai, miesto

Stilingas bibliotekos logotipas priderintas prie naujojo pastato. Jo kūrėja – kraštietė grafinio dizaino specialistė Fausta Miežytė.

įstaigų darbuotojai, valdžios atstovai. Perduodami iš rankų į rankas, akcijos dalyviai dalį knygų perkraustė į naują bibliotekos pastatą. Bibliotekos pastato atidarymo šventėje šurmuliavo daug kviestinių svečių: Lietuvos Respublikos Seimo nariai, rajono savivaldybės vadovai, kolegos iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės, Palangos, Skuodo, Plungės, Telšių, Šilutės, Klaipėdos rajono viešųjų bibliotekų, Kretingos švietimo įstaigų vadovai, kultūros darbuotojai, rajono garbės piliečiai, broliai pranciškonai, taip pat darbuotojai ir kolegos iš bibliotekos filialų. Kitą šventinę dieną vaikus linksmino nuostabioji Elfė, gerą nuotaiką kūrė klaipėdiškių

•

Kretingos viešoji biblioteka, savo veiklą pradėjusi 1935 m., kai mieste buvo įkurtas bibliotekos funkcijas atlikęs centrinis knygynas, ne kartą kraustėsi iš vienos vietos į kitą.

•

1991–1992 m. rajono centrinė biblioteka persikėlė į buvusio Lietuvos komunistų partijos rajono komiteto pastatą Vilniaus gatvėje ir užėmė 260 kv. m plotą. Patalpos buvo nepritaikytos bibliotekos veiklai, jų stigo (knygos buvo saugomos ir rūsyje), vargino nepatogus jų išdėstymas.

•

1996 m. įstaiga tapo Kretingos rajono savivaldybės biblioteka, 1997 m. jai suteiktas Motiejaus Valančiaus vardas.

•

2001 m. rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kuriuo pritarė naujos viešosios bibliotekos miesto centrinėje dalyje (prie Rotušės aikštės, J. K. Chodkevičiaus gatvėje) statybai.

•

2002 m. naujo pastato statyba įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Bibliotekų renovacijos ir modernizavimo 2003–2013 m. programą, tad, pasak bibliotekos direktorės B. Karčauskienės, tikėtasi, kad jis iki 2013 m. bus pastatytas. Tačiau užklupo ekonominė krizė, pritrūko lėšų, kilo įvairių nesutarimų ir tarp valdžios atstovų. Kai kam atrodė, kad tokios didelės bibliotekos iš viso nereikia.

•

2008 m. pradėti statybos darbai 2011 m. sustojo ir buvo atnaujinti tik 2017-aisiais.

departamento direktorė Jolita Steponaitienė. – Kretingos miestas gavo puikią dovaną. Tai – net ne kultūros židinys, tai – tiesiog visas kultūros vulkanas. Atviros šviesios erdvės pritaikytos įvairioms veikloms, žavi estetinė architektūros, dizaino sprendimų ir pačios bibliotekos aplinkos dermė. Prie viso to dera šiuolaikiškas bibliotekos logotipas. Visada sakydavau, kad graži aplinka augina gražius žmones – čia tikrai bus kur augti, ypač vaikams ir jaunimui. Atidarymo šventėje sužavėjo Kretingos bendruomenės susitelkimas ir pasididžiavimas, kad jie turės vieną naujausių ir gražiausių bibliotekų Lietuvoje. Galima pajuokauti, kad čia net vietos politikai žodį „biblioteka“ kirčiuoja taisyklingai.“ Naujojo bibliotekos pastato išorę papuošė daugelio teigiamų įvertinimų sulaukęs stilingas minimalistinis bibliotekos logotipas. Pasak M. Valančiaus viešosios bibliotekos vyresniosios bibliotekininkės projektinei veiklai ir viešinimui Ingos Tirevičiutės, ženklas buvo sukurtas anksčiau, nei atidaryta biblioteka, tačiau jis derintas būtent prie naujojo pastato. Jo kūrėja – kraštietė grafinio dizaino specialistė Fausta Miežytė. J. K. Chodkevičiaus gatvėje įsikūrusioje M. Valančiaus bibliotekoje, kurios plotas dabar beveik keturis kartus didesnis už senosios, knygų lentynoms skirta 700 kv. metrų. Vartotojų laukia puikiai suplanuotos erdvės, kuriose veikia abonementas, Medijų centras, Vaikų literatūros centras, Periodikos skaitykla, Kraštotyros ir informacijos skaitykla. Apsilankyti kviečia vaikų ir jaunimo edukacijų erdvės, Susitikimų erdvė (30 vietų), įrengtos keturios individualaus darbo kabinos, 156 vietų konferencijų salė. Naujose patalpose skirta vietos ir leidinių saugyklai, 120 kv. metrų išnuomota kavinei. Lankytojų patogumui įrengtas liftas, kurį jau įvertino su vaikų vežimėliais atvykusios mamos. Parodų erdvę papuošė kretingiškio dailininko Andriaus Miežio tapybos darbų paroda.

Simbolinę naujos bibliotekos atidarymo juostelę kerpa (iš kairės) buvęs Kretingos rajono meras Valerijonas Kubilius, savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas, Seimo narys Antanas Vinkus, M. Valančiaus viešosios bibliotekos direktorė Birutė Karčauskienė, Kretingos rajono meras Juozas Mažeika. Kęstučio Meliausko nuotr.

vaikinų grupė „Barzdoti vyrai“. Suaugusieji buvo pakviesti į koncertą, kuriame muzikavo Akvilina Gaubienė (vokalas) ir Žilvinas Gaubas (klavišiniai). Jaunimo edukacijų erdvės atidaryme skambėjo didžėjaus Viliaus Kukio muzika, vyko smagūs pokalbiai su muzikos grupės „120“ nariu Dovydu Laukiu. „Labai džiaugiuosi, kad buvau pakviesta į bibliotekos atidarymo šventę ir galėjau viena pirmųjų pamatyti ją „iš vidaus“, – teigė Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių

Knygų kelionė iš senosios į naująją biblioteką, subūrusi įvairaus amžiaus kretingiškius. Ingos Tirevičiutės nuotr.

Bibliotekos vaizdas iš antro aukšto.

Individualaus darbo kabinos moderniai įrengtame Medijų centre.

Registratūra ir Medijų centras.

Pasak bibliotekos direktorės Birutės Karčauskienės, senosios patalpos buvo labai ankštos, o dabar ir darbuotojams, ir miesto bendruomenei, lankytojams sudarytos visai kitokios sąlygos. Beveik 4 tūkstančius registruotų skaitytojų turinčios ir per metus daugiau nei 60 tūkstančių apsilankymų sulaukiančios bibliotekos darbuotojai žada tenkinti įvairiausius visuomenės poreikius, kviečia įsigyti neterminuotą ir visoje Lietuvoje galiojantį skaitytojo pažymėjimą ir laukia naujų, turiningai praleisti laisvalaikį nusiteikusių lankytojų. Vaikų ir jaunimo edukacijų erdvės. Bibliotekos archyvo nuotraukos

Vaidenė Grybauskaitė

tyrimai

Sukurta Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo valdymo koncepcija Dr. Daiva Janavičienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamentas

Bendradarbiaujant 14 tyrėjų iš įvairių bibliotekų tipų grupei, 2018 m. pabaigoje sukurta Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo valdymo koncepcija (toliau – koncepcija). Tyrimo užsakovas – Lietuvos kultūros ministerija, projektą koordinavo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Tyrimu siekta parengti vienodus kriterijus, kuriais remiantis būtų efektyviai valdomas Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondas. Koncepcija viešai bus prieinama Lietuvos kultūros ministerijos svetainėje. Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo (toliau – IIF) koncepcija rengta tęstiniu būdu. Pirmuoju etapu 2017 m. spalio–gruodžio mėnesiais atlikti pradiniai teoriniai ir empiriniai tyrimai. Dr. Daiva Janavičienė suformavo efektyvaus bibliotekų IIF valdymo teorinę sampratą. Genovaitė Ivaškevičienė išanalizavo informacijos išteklių valdymo teisinio reglamentavimo situaciją Lietuvoje. Roberta Šurkutė atliko privalomojo egzemplioriaus funkcionavimo ir elektroninių išteklių įsigijimo užsienio patirties analizę. Rimalda Kvietkauskienė tyrė efektyvesnio valstybės lėšų panaudojimo galimybes, finansuojant dokumentų įsigijimą viešosioms ir bendrojo ugdymo mokyklų bibliotekoms. Laima Kutiščeva atliko Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų fondų struktūros tyrimą. Šio etapo tyrimai, kuriuose analizuojamos aktualiausios tarpsektorinio IIF valdymo problemos (teisinio reguliavimo ir el. išteklių valdymo), pateikiami koncepcijos prieduose. Į pirmojo etapo tyrimų rezultatus atsižvelgiama bendrajame koncepcijos kontekste. Antrajame Lietuvos bibliotekų informacijos ištek lių fondo koncepcijos rengimo etape (2018 m. gegužės–gruodžio mėnesiais) atlikti sisteminiai tyrimai sektoriniuose tyrimo laukuose pagal bibliotekų tipus, surinkta informacija abstrahuota ir struktūruota, suformuojant vientisą efektyvaus IIF valdymo kon-

cepciją. Sektoriniams tyrimams pasitelkti specialistai, tiesiogiai susiduriantys su IIF valdymo aktualijomis. Tyrimo sektoriai ir tyrimus juose atlikę asmenys: • Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (Jolita Steponaitienė); • Lietuvos aklųjų biblioteka (dr. Rasa Januševičienė); • Lietuvos medicinos biblioteka ir sveikatos priežiūros institucijų bibliotekos (Laima Valbasienė); • Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Lietuvos mokslo institutų bibliotekos (dr. Rima Cicėnienė); • apskričių viešosios bibliotekos (Asta Kazakevičiūtė-Bankauskienė); • savivaldybių viešosios bibliotekos (dr. Laura Juchnevič); • kolegijų bibliotekos (dr. Lina Šarlauskienė); • universitetų bibliotekos (dr. Jurgita Rudžionienė); • bendrojo ugdymo mokyklų ir profesinių mokymo įstaigų bibliotekos (Leonija Kėvalienė). Reikėtų pabrėžti, kad nebuvo atlikta sisteminė žinybinių (muziejų, kultūros centrų ir pan.) bibliotekų dokumentų fondo analizė.

Empirinio tyrimo metodai ir rezultatai

Sektoriuose gauti empirinio tyrimo rezultatai buvo integruoti į Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo koncepciją (tyrimo koordinatorė ir galutinio koncepcijos teksto rengėja – dr. D. Janavičienė).

Dokumentas svarstytas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos administraciniame posėdyje, keletą kartų aptartas empirinį tyrimą atlikusių tyrėjų grupėje. Pagal išreikštas pastabas padarytos korekcijos. Baigtinę koncepciją recenzavo dr. Gintarė Tautkevičienė. Siekiant nustatyti visoms Lietuvos bibliotekoms aktualius IIF efektyvaus valdymo aspektus, sudaryta bendra srities probleminių charakteristikų struktūra: • bibliotekų fondų komplektavimo finansavimo mechanizmai ir dokumentų komplektavimo būdai; • elektroninių išteklių komplektavimas ir jų panaudojimas; • komplektavimo prioritetai; • autorių teisės; • bibliotekų fondo teisinė bazė; • bibliotekų fondo panauda; • depozitinio, mainų ir atsarginio fondų tikslingumas; • fondo apsauga ir saugojimas; • bibliotekų fondo formavimo koordinavimo ir kooperavimo galimybės; • fondotyra. Pagal šią struktūrą sektoriuose išanalizuota IIF būklė, nurodytos kylančios problemos, ieškoma problemų sprendimo būdų. Tyrėjai galėjo įvardyti ir papildomas sektoriuje aktualias problemas, taip pat analizuoti ne visas problemas, jeigu jos neaktualios. Visi tyrėjai turėjo remtis LIBIS sistemos bibliotekų statistikos modulyje saugomais kiekybiniais duomenimis, kuriems surinkti iš anksto buvo sudaryta bendra forma. Kiekybinių duomenų analizė grindžiama papildomai tyrėjų surinktais kokybiniais duomenimis. Tyrėjai galėjo savarankiškai pasirinkti kokybinio tyrimo metodus (giluminis interviu – pokalbis su IIF valdančiais asmenimis, grupinės diskusijos (focus) ar klausimynas su atgaliniu ryšiu ir kt.). Pagrindine IIF valdymo problema visi sektoriai nurodė teisines kliūtis: nesuderinti tarpusavyje, pasenę teisės aktai; bendros IIF valdymo politikos ir strategijos nebuvimas; tarpsektorinio pavaldumo ir reguliavimo trūkumai; privalomojo egzemplioriaus reguliavimo trūkumai. Papildomai visi sektoriai įvardijo reikiamos kvalifikacijos specialistų trūkumo ir esamų specialistų poreikio periodiškai atnaujinti profesines žinias bei plėtoti kompetencijas problemą.

Koncepcijos struktūra ir turinys

Remiantis efektyvaus bibliotekų IIF valdymo teorine samprata ir sritį reglamentuojančių teisės aktų apžvalga, taip pat atliktų empirinių tyrimų rezultatais, suformuotos darnios (koordinuotos) IIF valdymo sistemos įveiklinimo prielaidos. Teoriniame IIF valdymo pagrindime remiamasi komplektavimo išsamumo, literatūros atrankos, fondo valdymo definicijomis, kurios papildomos komplektavimo politikos, privalomojo egzemplioriaus kooperavimosi ir koordinavimo teorinėmis idėjomis, kooperavimosi bendrai naudojant fondus teorija, depozitinio saugojimo ir atsarginio fondo idėja. Plėtojama G. E. Evanso mintis, IIF valdymą vadinant procesu, apimančiu poreikius ir laikotarpio sąlygas atitinkančias priemones. Pasiremiama C. Lux publikacijoje pristatyta keturių lygmenų bibliotekų sistema. Integruojamos F. Chadwell, 16

K. A. Lehman į vartotoją orientuoto IIF valdymo idėjos. Pabrėžiami bibliotekininkams tarptautiniu mastu kylantys elektroninių dokumentų valdymo iššūkiai, akcentuojamas statistikos reikšmingumas IIF valdyme. Aptariamos bibliotekų bendradarbiavimo valdant IIF strategijos. Pasiremiama M. Zhano ir G. Widen samprata apie bibliotekininkystės sąsajas su didžiaisiais duomenimis. Visi šie aspektai įtraukiami į koncepcijos pabaigoje pateikiamas rekomendacijas. Koncepcijoje atskirai pateikiama užsienio šalių bibliotekų IIF valdymo patirtis. Vartotojų poreikių atitikties siekius mokslininkai sieja su antrinės dokumentų atrankos tendencija. Pristatoma Vokietijos patirtis, vientisą bibliotekų sistemos IIF komplektavimą koordinuojant pagal skirtingus vartotojų poreikių lygius. Remiantis šioje valstybėje 2012 m. vykdyto BIX (bibliotekų indekso) tyrimo metodika, koncepcijoje pritaikyti du išvestiniai rodikliai (fondams komplektuoti skirtos lėšos vienai išduočiai ir fondo atnaujinimo procentas), kurie panaudoti IIF vystymosi tendencijoms atskleisti. Norvegijos gerosios patirties įsigyjant elektroninius išteklius analize pasinaudota sėkmę šioje srityje lemiantiems veiksniams pristatyti. Danijos, JAV praktikų įžvalgos pasitelkiamos argumentuojant bibliotekų išteklių atvirosios prieigos reikšmingumą, įvairių medijų dokumentų kaupimo ir kūrybiško sukauptų informacijos išteklių pateikimo vartotojams svarbą.

Lietuvos bibliotekų IIF situacijos analizė

Esminės IIF tendencijos rodo, kad bendra apimtimi Lietuvos bibliotekose didėja el. dokumentų kiekis ir el. dokumentų naudojimas, tačiau tai vyksta neproporcingai pagal sektorius. Akivaizdžiai el. dokumentų kiekis ir naudojimasis jais didėja į mokslui ir studijoms reikalingų informacijos išteklių komplektavimą orientuotose bibliotekose. Tačiau ši tendencija gerokai silpnesnė viešosiose ir mokyklų bibliotekose. Apskritai Lietuvos bibliotekose mažėja tradicinėse laikmenose fiksuotų dokumentų kiekis, kaip ir mažėja tokių dokumentų panauda. Sektoriniuose tyrimuose identifikuotos ir detalizuotos IIF valdymo problemos apibendrintos ir išskirstytos į valdymo aplinkas – kur jos pasireiškia (teisinė aplinka, ekonominė aplinka, institucinė aplinka, socialinė aplinka ir technologinė aplinka). Identifikuotų probleminių charakteristikų priskyrimas aplinkai sudaro valdymo struktūrai, prioritetams nustatyti reikiamas sąlygas. Ta pati struktūra panaudojama ir teikiant koncepcijos įgyvendinimo rekomendacijas. Sektorinių tyrimų rezultatai pateikiami pirmajame koncepcijos priede. Čia išlaikyta tyrėjų autorystė, teksto ir stiliaus autentika.

Valdymo sistema ir rekomendacijos

IIF valdymo sistemą šalyje sudaro keturių lygmenų valdymo struktūra ir trijų lygmenų sprendimų priėmimo sistema. Nurodomi sistemos lygmenų atstovai, jų atsakomybė, pavaldumas, atsiskaitomybė. Numatyti metodines funkcijas atliekantys centrai pagal sektorius. Detalizuojama sprendimų priėmimo sistema, kurioje išskiriami trys lygmenys pagal sprendžiamos problemos apimtį ir sudėtingumą (žr. schemą).

Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo valdymo sistema

II lygmuo: sprendimai dėl IIF reglamentavimo Metodinės pagalbos funkcijas vykdančios Lietuvos bibliotekos (pagal IIF sektorius: valstybinės reikšmės bibliotekos, apskričių bibliotekos)

II lygmuo: sprendimai dėl IIF reglamentavimo, pasitelkiant darbo grupes

Sprendimų priėmimo lygmenys

I lygmuo: sprendimai dėl ﬁnansavimo

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka – anali�kos ir metodikos centras Valdymo lygmenys

Lietuvos ﬁnansų ministerija, Švie�mo, mokslo ir sporto ministerija ir kt. savininkams atstovaujančios valdymo ins�tucijos (ﬁnansavimo sprendimai)

Patariamoji ins�tucija Bibliotekų taryba ir problemos ekspertų grupė

LLietuvos ietuvos kultūros kultūros ministerija ministerija priima sprendimus dėl IIF valdymo, formuoja poli�ką ir strategiją, kontroliuoja sprendimų įgyvendinimą

III lygmuo: sprendimai dėl konkrečios bibliotekos IIF formavimo

Lietuvos bibliotekos

Informacijos išteklių kaitos tendencijos Didėja el. dokumentų skaičius (neproporcingai pagal sektorius)

Didėja el. dokumentų naudojimas (neproporcingai pagal sektorius)

Mažėja tradicinių IIF dokumentų skaičius

Mažėja išduočių tradicinėse laikmenose

Efektyvaus IIF valdymo sritys Teisinė aplinka Bendra IIF poli�ka ir strategija, teisės aktų suderinamumas, tarpsektoriniai susitarimai, privalomasis egzempliorius, autorių teisės, IIF kokybės rodikliai

Ekonominė aplinka

Ins�tucinė

Op�malus ﬁnansavimas, sąlygų IIF atsinaujin� sudarymas, IIF koordinavimo ir kooperacijos strategijos

Sudė�s pagal fondų rūšis, elektroninių dokumentų fondo apskaita, medijų įvairovės tyrimai, nurašymas

aplinka

Koncepcijos pabaigoje pateikiamos 29 rekomendacijos, susijusios su teorine samprata paremtais ir sisteminiais tyrimais nustatytų Lietuvos bibliotekų IIF valdymo problemų sprendimo būdais. Rekomendacijos suformuotos apibendrinus tyrėjų identifikuotas ir reitinguotas problemas, jas išskirstant į valdymo aplinkas. Gyvename globalių transformacijų laikotarpyje, jos lemia bibliotekos institucinę kaitą. Vis dėlto biblioteka savo prigimtimi išlieka svarbi komplektuodama infor-

Socialinė aplinka

Vartotojų ir nesinaudojančiųjų paslaugomis tyrimai, kvaliﬁkacijos atnaujinimas ir kompetencijų plėtra, tęs�nė RsV programa

Technologinė aplinka Inovacijos ska�nant el. dokumentų privalomojo egzemplioriaus rinkimą, integruojant skir�ngas programines įrangas, perspektyvos dirbant su didžiaisiais duomenimis

macijos išteklius ir tuo pagrindu suteikdama bendruomenei viešąją prieigą. Keičiasi IIF valdymo aspektai, aktualesnė tampa tinkama informacijos atranka ir kūrybiškas sukauptų išteklių sklaidos organizavimas. Tam būtina kooperacija, koordinuotas tarpsektorinis valdymas, bendra politika. Siekiant efektyvaus IIF valdymo, realiai gali pasitarnauti bendromis kūrybingos tyrėjų grupės pastangomis sukurta Lietuvos bibliotekų informacijos išteklių fondo valdymo koncepcija. 17

Nauji leidiniai

Lietuvių tarmės svarbios visam pasauliui

Dailininkas Alfonsas Žvilius

Asta Tinterytė

„Lietuvių tarmėtyra: genezė, raida ir paradigminiai lūžiai“* – prof. habil. dr. Danguolės Mikulėnienės trilogijos pirma dalis, aprašanti lietuvių tarmėtyros istoriją ir tarptautiškumą. Ši knyga skirta ne tik kalbotyros specialistams, bet ir visiems, kurie nori susipažinti su lietuvių kalbos tarmėtyros istorija ir pažinti tarmių raidos procesą.

Pirminė knygos autorės idėja buvo išleisti vieną tomą, kuriame būtų aprėpta visuma – XIX, XX, XXI amžiai. Kaip teigė knygos pristatymo renginyje dalyvavusi prof. dr. Daiva Aliūkaitė, toks D. Mikulėnienės sprendimas buvęs naivus ir nerealus, todėl ji pasiūliusi išleisti bent tris knygos tomus. „Profesorė šiai provokacijai pasidavė ir štai labai džiaugiuosi, kad Lietuvių kalbos instituto planuose yra išprovokuoti dar du tomai“, – kalbėjo D. Aliūkaitė. Knygą 2018 m. išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, o vasario 14 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje įvyko šios monografijos pristatymas. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Kaip knygos sutiktuvių metu teigė D. Mikulėnienė, ji labai dėkinga už medžiagą, kurią pavyko rasti šioje bibliotekoje. Čia rado ne tik Simono Groso (1771–1835) žemaičių gramatikos „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“ rankraštį, bet ir Eduardo Volterio (1856–1941) sukurtą „Programą lietuviškajai sekcijai prie slaviškojo susirinkimo“. Dalyvauti planuotame susirinkime, be Jono Jablonskio, Juozo Tumo-Vaiž* Mikulėnienė, Danguolė. Lietuvių tarmėtyra: genezė, raida ir paradigminiai lūžiai. D. 1.: Ikitarmėtyrinis laikotarpis. Lietuvių tarmėtyros pradžia: tarmių skyrimas, tyrimų perspektyvų užuomazgos ir jų tipai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018. 319 [1] p.: iliustr., faks.

ganto, Jono Basanavičiaus, buvo pakviestas ir žymus šveicarų indoeuropeistas, tyrinėjęs baltų kalbas, Ferdinandas de Saussure’as. Dėl šios priežasties dokumentas buvo vienas reikšmingiausių rengiant monografiją – jo egzistavimas įrodo, kad lietuvių tarmėtyra – tarptautinis mokslas. Monografiją sudaro įvadas, keturi skyriai ir išvados. Pagrindinis knygos tikslas – apžvelgti, kaip formavosi tarmėtyra. Anot D. Aliūkaitės, knygoje užkoduotas dar vienas tikslas, kurio autorė neįvardija, – lituanistikos orumo ugdymas. Turime jaustis orūs, nes ši medžiaga – lietuvių tarmės (kalba) – mokslo rinkoje buvo „labai pageidaujama valiuta, didelė vertybė“. Lituanistika – orus mokslas, todėl turime savivertę pajausti iš naujo. Pirmame skyriuje pristatomas ikitarmėtyrinis lietuvių tarmių tyrimo etapas. Apžvelgiami lietuvių kalbos ploto skirstymo pagal tarmes ir jų būdinguosius požymius ypatumai, aiškinamasi mokslinė šių aprašų vertė. Apibrėžiamos lietuvių tarmėtyros ištakos, atskleidžiamas tarmių formavimasis kartu su istoriniais, mitologiniais, archeologiniais, etnografiniais ir folkloro tyrimais. Tarmės, kaip savarankiško objekto, iškilimas XIX a. antrosios pusės tyrėjų darbuose ir pirmųjų lietuvių tarmių užrašymų nuostatos aptariamos antrame kny-

gos skyriuje. Taip pat čia apibūdinamos besiformuojančios lietuvių tarmėtyros kryptys – etnografinė ir jaunagramatiškoji. Smulkiau aprašomos tvirtu pamatu XX a. tradiciniam lietuvių tarmių skirstymui tapusios Antano Baranausko ir Kazimiero Jauniaus tarmių klasifikacijos. Trečias skyrius skirtas programiniams XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių tarmėtyros projektams, kurie atspindi jaunagramatikių idėjų įgyvendinimą: nagrinėjami pirmieji monografiniai K. Jauniaus tarmių aprašai, pirmasis tarmių klausimynas ir vienintelė vieša to meto tarmių duomenų inventorizacija – XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių kalbos chrestomatijos. Toliau išsamiai analizuojamas sociokultūrinis A. Baranausko kalbinės veiklos kontekstas ir akcentuojamas jos tarptautiškumas. Ketvirtame skyriuje autorė toliau plėtoja šio laikotarpio (XX a. pab.–XX a. pr.) tarmėtyros tarptautiškumo diskursą: publikuojamos pastaraisiais metais atrastų dokumentų faksimilės, kurios liudija ne tik apie jaunagramatiškosios krypties įsigalėjimą, bet ir apie laikotarpį, kai dialektologija tampa savarankiška disciplina Lietuvoje (pregeolingvistinio laikotarpio pradžia). Paskutinė monografijos dalis – išvados, apibendrinančios aptartus senosios lietuvių tarmėtyros etapus ir esminius jos tarptautiškumo bruožus. Knyga iliustruota 86 paveikslais, 17 lentelių, pateikiama daugiau nei 300 publikacijų nuorodų.

Monografijos recenzentas prof. dr. Vytautas Kardelis (Vilniaus universitetas) knygos sutiktuvėse džiaugėsi, kad tai – ne paskutinis tomas, plėtojantis dialektologijos istoriją. Jis pabrėžė vieną išskirtinį knygos bruožą – ji nėra kategoriška. Autorė paliko daug erdvės apmąstymams, diskusijoms, todėl knyga neįpareigoja skaitytojų. V. Kardelis D. Mikulėnienę pavadino detektyve, kurios dėka apie tarmes dabar žinoma daug niekieno neaptiktų faktų, kuriuos surasti buvo didelis iššūkis. Baigdamas savo kalbą recenzentas sakė: „Pastaruoju metu esu labai pamėgęs trumpinius. Tai vienas trumpinys, kurį aš čia galėčiau pritaikyti, – P. E. (profesionali elegancija). Kas pažįsta profesorę Danguolę Mikulėnienę, kas ją mato ir girdi, manau, man pritars. Ta profesionali elegancija nėra tik formos, išorės, žodžio, ji yra ir turinio. Visa tai, kas yra knygoje, yra elegantiškas profesionalumas. Tai yra ir žodžio skvarba, turinys. Visi dalykai knygoje yra profesionaliai, analitiškai, skulptūriškai sudėlioti.“ Dr. Ilja Lemeškinas (Prahos Karolio universiteto Baltistikos centras, Lietuvių kalbos institutas) išreiškė liūdesį, kad šios knygos jau nepamatys žymieji lietuvių kalbininkai Algirdas Sabaliauskas (1929–2016), Zigmas Zinkevičius (1925–2018) ir Aleksas Stanislovas Girdenis (1937–2011), ši monografija suteiktų jiems begalinio džiaugsmo. Taip pat I. Lemeškinas prakalbo apie tarptautinę knygos reikšmę: „Knyga svarbi ne tik lituanistikai, bet ir bohemistikai (čekų kalbos ir literatūros studijos – A. T.), nes lietuvių tarmėmis užsienyje domėtasi labai anksti ir labai intensyviai. Daugelis čekų filologų kėlė sau užduotį važiuoti į Lietuvą ir nagrinėti lietuvių tarmes.“ Ne tik Lietuvos, bet ir Čekijos tyrėjams bus be galo svarbu vartyti ir skaityti šią knygą, nes monografijoje rašoma ir apie juos. Beje, I. Lemeškinas taip pat prisidėjo prie monografijos atsiradimo: jis padėjo D. Mikulėnienei rasti reikiamą medžiagą ir nepaliauja skatinti kolegas tęsti naujas ir jau pradėtas mokslines Danguolė Mikulėnienė pasakojo, kad, rengdama monografiją, reikšmingiausius dokumentus rado Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Vikos Petrikaitės nuotraukos paieškas. Kaip teigė D. Mikulėnienės kolegė D. Aliūkaitė, kiekvienas, kuris atsivers šią knygą, – ar tai būtų mokslininkas ar lituanistas, – pasijus gerai. Kitam gal kils mintis, kad kalbų vertė yra kintama: seniau lietuvių kalbos vertė buvo labai aukšta, dabar iškilo kitos kalbos. Tačiau to dramatizuoti nereikia, geriau, didinant mokslinės kalbos vertę, pasistengti D. Aliūkaitės teigimu, D. Mikulėnienės knygoje užkoduotas dar vienas tikslas, kurio autorė neįvardija, – lituanistikos tolydžio kelti lietuvių Monografijos recenzentas V. Kardelis pabrėžė autorės elegantišką profesionalumą, orumo ugdymas. o I. Lemeškinas (kairėje) prakalbo apie tarptautinę knygos reikšmę. kalbos vertę. 19

Bibliotekų turtai

De horribilibus monstris: fantastiniai gyvūnai XV–XVIII a. knygose Milda Kvizikevičiūtė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyrius

Fantastiniai miškuose ir vandenynuose gyvenantys gyvūnai bei mitinės būtybės visais laikais stebino ir žavėjo žmones. Pasakojimai apie juos plito rankraščiais, puoštais įmantriomis iliustracijomis, iš lūpų į lūpas perduodamomis istorijomis. Senovės mitai buvo adaptuojami pagal krikščioniškąją pasaulėžiūrą ir simboliką. Viduramžiais itin populiarūs buvo bestiarijai – veikalai apie gyvūnus su jų išvaizdos aprašymais, simbolinėmis reikšmėmis. Vienos istorijos būdavo skirtos smalsumui bei pažinimo troškimui pasotinti, o kitos – paradoksografinės – gamtos pasaulio kompleksiškumui iliustruoti. Sausio 23–kovo 17 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje eksponuojama didelio populiarumo sulaukusi XV–XVIII a. spaudinių paroda, pasakojanti apie fantastinius gyvūnus bei autorius, kurie šiuos padarus perkėlė į knygų puslapius, ir paskatino šio straipsnio atsiradimą žurnale.

Viena iš pagrindinių fantastinių gyvūnų atsiradimo teorijų siejama su Pasaulio sukūrimo vaizdiniu. Pastarajame būdavo galima išvysti skirtingų fantastinių gyvūnų: vienaragių, milžiniškų žuvų ir pan. Martino Lutherio (1483–1546) biblijoje, gausiai iliustruotoje Luco Cranacho Vyresniojo (1472–1553), tarp visų kitų gyvūnų vaizduojamas vienaragis, tačiau net ir Ovidijaus Naso (43 m. pr. Kr.–18 m.) „Metamorfozėse“ Pasaulio sukūrimo vaizde, įkvėptame 1493 m. „Metamorfozių“ leidimo Venecijoje, šalia pasaulio kūrėjo buvo suklupęs ir vienaragis. Įdomi detalė: Kūrėjas šioje iliustracijoje buvo vaizduojamas kaip krikščionių dievas, o ne Jupiteris. Tai parodo, kaip Ovidijaus poema buvo adaptuota krikščioniškam pasaulėvaizdžio modeliui. XVII a. vokiečių jėzuitas Anastasius Kircheris detaliau aprašė, kaip gali atsirasti hibridiniai gyvū-

nai, kurie neretai buvo laikomi fantastiniais. Jis teigė, kad, susijungus išskirtinėmis savybėmis pasižyminčių gyvūnų ląstelėms, užgimsta nauja būtybė: palankiomis sąlygomis vištai sulesus gyvatės kiaušinį, gali gimti baziliskas – gaidys su gyvatės uodega. Jo snapas, kaip ir gyvatės geluonis, laikomas nuodingu. Tačiau tokiems aiškinimams didžiulę įtaką darė ankstesnių autorių darbai. Pasakojimai apie fantastinius gyvūnus ir mitines būtybes plito rankraščiais, puoštais įmantriomis iliustracijomis, istorijomis, perduodamomis iš lūpų į lūpas. Senovės mitai būdavo pritaikomi prie krikščioniškojo pasaulėvaizdžio ir jo simbolikos. Nepaisant pasakojimų įspūdingumo, žmones lydėjo dvejonės – jeigu ne dėl pačių būtybių egzistavimo, tai bent dėl išskirtinių jų savybių.

Populiarūs gyviai ir jų stebuklingos galios

Viduramžiais itin populiarūs buvo bestiarijai, kuriuose būdavo vaizduojami tikri ir išgalvoti gyvūnai, aiškinamos simbolinės jų reikšmės. Neretai tokius darbus puošdavo įmantrios iliustracijos. Šie darbai gausiai grindžiami ankstyvųjų autorių – Plinijaus Vyresniojo (23–79), Claudiaus Aeliano (175–235) veikalais. Romėnų gamtininko ir filosofo Plinijaus Vyresniojo darbe „Gamtos istorija“ (Historia naturalis)1 aprašomas gamtos pasaulis. Autorius 37 knygose pateikia pasaulio sanklodą (pasitelkdamas astronomiją, matematiką, zoologiją, botaniką etc). Romėnų filosofo Claudijaus Aeliano darbas „Apie gyvūnų prigimtį“ (De natura animalium)2 yra 17 knygų rinkinys apie gyvūnų prigimtį, jų savybes bei išvaizdą. Autoriaus naudojamų šaltinių gausa nulėmė mokslinių faktų sumišimą su stebuklingomis ir neįtikėtinomis istorijomis. Aelianas siekė edukuoti, atskleisti gamtos pasaulio kompleksiškumą, o drauge ir palinksminti skaitytoją.

Kartotinis iliustracijų naudojimas

Įvairūs mitais bei legendomis apipinti gyvūnai knygose pasirodydavo tiek rašytiniu, tiek vizualiu pavidalu. Šiuose leidiniuose vieną visumą sudarė senųjų autorių pasakojimai ir jų reiškiami religiniai įsitikinimai, baimingi amžininkų liudijimai, iliustracijų kūrėjų vaizduotė bei stereotipai. Su knygų iliustracijų spausdinimu buvo susijęs ir dar vienas labai svarbus veiksnys – antrinis iliustracijų panaudojimas, kuris įvairaus pobūdžio literatūroje pastebimas iki pat XVIII amžiaus.5 Toks iliustracijų naudojimas buvo spaudos industrijos standartas: leidėjai konkuravo dėl skaitytojų, todėl jie turėjo sugebėti greitai leisti naujas knygas, iliustruotas intriguojančiais vaizdais. Tačiau kokybiškų medžio raižinių, kuriais buvo puošiamos knygos, gamyba buvo ilgas ir meistrystės reikalaujantis procesas6. Todėl spaustuvininkai tas pačias iliustracijas naudodavo po keletą kartų net toje pačioje knygoje. Nepaisant to, kad buvo stengiamasi surasti artimiausią vaizdą tarp turimų spaudos klišių, gyvūnų aprašymuose toks iliustracijų perdirbimas galėjo sukurti ir klaidinantį įspūdį, taip skaitytojams įdiegiant išgalvotą suvokimą, kaip turi atrodyti koks nors gyvūnas. Pavyzdžiui, vokiečių kartografo ir kosmografo Sebastiano Münsterio (1488–1552) „Kosmografija“7 (1544) yra laikoma vienu iš populiariausių ir sėkmingiausių XVI a. darbų. Tai – ankstyviausias pasaulio aprašymas vokiečių kalba. Vos per šimtmetį leidinys buvo išleistas daugiau nei 30 kartų vokiečių, lotynų, prancūzų, italų bei čekų kalbomis. Leidinyje aprašytos Europos, Azijos, Afrikos šalys bei jų kultūra, išradimai, papročiai, flora ir fauna, pateikiamos iliustracijos. Knygoje vietą atrado ir „iš lūpų į lūpas“ einančios istorijos. Minėtame leidinyje du kartus išspausdinta didžiulės žuvies, ryjančios žmogų, iliustracija. Pirmuoju atveju ji iliustruoja Ulmener Maar ežere gyvenančią žuvį – pasak legendos, ją kam nors pamačius,

Vokiečių jėzuitas A. Kircheris savo veikale apie Kiniją paneigė skraidančių vėžlių egzistavimo mitą.

Abiejų autorių veikaluose vietą tarp begemotų, dramblių, jūros būtybių atrado drakonai, grifai bei kiti dvejonių šiuolaikiniam skaitytojui keliantys gyvūnai. Tai bene dažniausiai XVI–XVII a. gamtos istorijai skirtuose leidiniuose minimi autoriai. Jų darbai Europoje neprarado populiarumo iki pat XVIII amžiaus. Nacionalinėje bibliotekoje šių autorių saugomos knygos buvo išleistos XVIII a. 1550–1650 m. istoriografijoje vadinami embleminės gamtos istorijos laikotarpiu3. Vokiečių botaniko, gydytojo ir humanisto Joachimo Camerariaus (1534–1598) pateiktas modelis, kad kiekvienas gyvūnas, paukštis ar žuvis turi paslėptą reikšmę, gamtos istorikams atrodė labai patrauklus. Emblemos buvo svarbus elementas, siekiant parodyti gyvūnų bei augalų ženklų ir simbolių sudėtingą tinklą4. Gyvūno aprašymą sudarė iliustracija, lema, moto bei bendras gyvūno aprašymas: ankstesni paminėjimai, arealas, kuriame jis gyvena, ypatingos savybės. Tarp tokių gyvūnų kaip žirafos, sakalai, įvairios žuvys pateko ir drakonas, kuris, anot autoriaus, atlieka saugotojo funkciją, vienaragis, kurio ragas yra stebuklingas ir turintis gydomųjų savybių, bei baziliskas, kurio žvilgsnis yra žudantis. Secundus, Plinius. Historia naturalis. Amsterdam 1765. Aelianus, Claudius. De natura animalium. Tübingen, 1768. 3 Hendrikx, Sophia. Ichthyology and Emblematics in Conrad Gesner‘s Historia piscium and Joachim Camerarius the Younger‘s Symbola et Emblemata. In: Emblems and the Natural World. Leiden, Boston, 2017, p. 184. 4 Camerarius, Joachim. Symbolorum et emblematum ex animalibus quadrupedibus desumtorum centuria altera collecta. Nürnberg, 1595. 1 2

S. Münsterio „Kosmografijoje“ aprašyta žuvis, nešanti mirtį ją pamačiusiems asmenims.

miršta vienas iš pilies, esančios ežero pakrantėje, dvarininkų. Ta pati žuvis „Kosmografijoje“ iliustruoja ir Norvegijos pakrantėse vasarą gyvenančius banginius, kurie, kaip teigia autorius, pavasariais atplaukia į Norvegijos pakrantes; jie yra tokie dideli, jog sugeba nuskandinti laivus. Abi istorijos labai skirtingos savo prigimtimi bei tikrumu – pirmuoju atveju autorius pasakoja legendą, antruoju – kalba apie realius gyvūnus. Tęsinys – p. 24 Chess, Simone. Woodcuts: Methods and Meanings of Ballad Illustration. Internetinė prieiga: http://ebba.english.ucsb.edu/page/woodcuts Sisneros, Katie. Early Modern Memes: The Reuse and Recycling of Woodcuts in 17th-Century English Popular Print. Internetinė prieiga: https://publicdomainreview.org/2018/06/06/ early-modern-memes-the-reuse-and-recycling-of-woodcuts-in-17th-century-englishpopular-print/ 7 Münster, Sebastian. Cosmographei oder Beschreibung aller Länder... Basel, 1550. 5

Senieji spaudiniai būdavo puošiami bei nuspalvinami rankomis. Ekspozicijos Nacionalinėje bibliotekoje lankytojai taip pat galėjo pamėginti nuspalvinti retų spaudinių iliustracijas – tam sukurta spalvinimo knygelė, kurios keletą iliustracijų siūlome nuspalvinti ir žurnalo skaitytojams. #fantastiniaigyvūnaibibliotekoje

Šiaurės šalių pakrantėse gyvenančios žuvys. Iš: Magnus, Olaus. Historia de gentibus septentrionalibus. Antverpen, 1562.

Tos pačios iliustracijos būdavo naudojamos ir skirtingose knygose, išleistose skirtingų leidėjų. Švedų dvasininkas Olausas Magnusas (1490–1557) 1539 m. Venecijoje išleido vieną patikimiausių to meto Šiaurės Europos žemėlapių (Carta Marina). Jame vaizduojama teritorija, apimanti Skandinaviją, dabartines Baltijos šalis, Baltijos ir Baltąją jūras, Kolos pusiasalį ir aplinkines teritorijas. Islandijos pakrantėse autorius „apgyvendino“ įvairius jūros gyvius. Vėliau tie patys gyvūnai persikėlė ir į S. Münsterio „Kosmografijoje“ atspausdintą Šiaurės šalių žemėlapį. Nacionalinės bibliotekos saugomame egzemplioriuje, deja, žemėlapis nėra išlikęs, kadangi knyga yra itin defektuota. Tos pačios iliustracijos buvo perkeltos ir į O. Magnuso veikalą „Šiaurės šalių genčių istorija“8, pirmą kartą išleistą 1555 m. Šis leidinys ilgą laiką buvo pagrindinis žinių apie Šiaurės šalis ir jų papročius, istoriją, gamtą šaltinis. Autorius, kaip ir daugelis kitų amžininkų, pasiremdamas jūreivių bei žvejų pasakojimais (ne asmenine patirtimi), dalį leidinio paskyrė jūroje gyvenančioms pabaisoms – banginiams, jūrų kiaulėms, orkoms, jūrų gyvatėms ir t. t. Ši knygos dalis gausiai iliustruota medžio raižiniais; manoma, jie sukurti nežinomo meistro, tačiau padaryti pagal paties O. Magnuso eskizus.

Keliautojai ir jų įvairiaspalviai pasakojimai

Itin svarų indėlį į fantastinių gyvūnų istoriją įnešė bebaimiai keliautojai, siekę pažinti atokiausius kraštus, paaiškinti, kas dar nepaaiškinta. Dažniausiai tai būdavo kelionių į tolimus kraštus aprašymai. Šiuose pasakojimuose būdavo susipynusi regėta tikrovė, skaitytos istorijos, o kartais – ir dailininkų išmonė. Viduramžių žydų keliautojo Benjamino Tudeliečio (apie 1130–1173), aplankiusio Europą, Aziją ir Afriką, kelionės dienoraštyje aprašytas legendinis gyvūnas grifas, kaip tikėjo daugelis keliautojų, gyvenantis Kinijos pakrantėse. Autorius rašė: <...> Kartais vairininkas negali suvaldyti laivo, kadangi stiprūs vėjai neša jį į Kinijos jūrą, kurioje jis negali pajudėti iš vietos. <...> Galiausiai jūreiviai atrado būdą, kaip ištrūkti iš tos pragariškos vietos, <...> jie, apsiginklavę peiliu, įsisupa į jaučio odą <...> ir neria į jūrą. Didžiulis paukštis, vadinamas grifu, juos suranda ir manydamas, kad jūreiviai yra gyvūnai, juos sučiumpa ir parsiskraidina į sausumą ant kalno arba į daubą, kad galėtų juos suėsti9. Egzistavo ir kita kelionių aprašymų pusė: patys keliautojai pateikdavo pakankamai tikslius gyvūnų aprašymus, tačiau dailininkai, besiremiantys istorijomis, gyvūnų iliustracijoms suteikdavo nerealistiškų detalių. Pavyzdžiui, Antonio Pigafetta (apie 1491–apie 1531) – vienas iš 18 asmenų, 1522 m. grįžusių iš Ferdinando Magellano organizuotos ekspedicijos aplink pasaulį, yra aprašęs Magelano sąsiaurio florą ir fauną. Kelionės metu jis rinko informaciją apie aplankytų kraštų gyventojus, augaliją, gyvūniją. Jis teigia, kad ten gyvena

jūros vilkai (t. y. jūrų liūtai): [kurie] yra skirtingų spalvų ir maždaug veršio dydžio <...>. Jų ausys yra trumpos ir apvalios, o dantys labai ilgi. Jie neturi kojų, o letenas, prisitvirtinusias prie kūno, labai panašias į mūsų rankas, su mažais nagais, tačiau jie yra su plaukiojamąja plėve, t. y. jų, kaip ir ančių, kojų pirštus jungia membrana. Jeigu šie gyvūnai galėtų bėgioti, jų reikėtų bijoti, nes jie būtų itin plėšrūs10. Apskritai šio keliautojo užrašai dėl savo detalumo ir pasakojimo gyvumo tapo nepamainomu pagrindu kitiems keliautojams bei kartografams. Vėlesnės keliautojų kartos rėmėsi jo pasakojimais. Pagal olandų 1599–1600 m. ekspedicijos į Ameriką dalyvio Barento Janszo Potgietero (1574–16??) pasakojimą Iodokas Hondiusas (1563–1612) sukūrė Magelano sąsiaurio žemėlapį. Antroje žemėlapio pusėje esantis tekstas byloja, jog tos šalies vilkai yra 12–13 pėdų ilgio, turi stiprų ir nemalonų balsą, kurį galima palaikyti dramblio ar jaučio baubimu. Jų kūnas yra milžiniškai didelis, o bėga jie elnio greičiu. Pačiame žemėlapyje sausumos pakrantėje pavaizduoti du jūrų liūtai su gaurais ant galvos, mat aptariamuoju laikotarpiu būdavo laikomasi principo, kad viskas, kas gyveno sausumoje, galėjo gyventi ir jūrose11.

Du gamtos istorikai – mitų griovėjai

Ilgainiui fantastiškos žuvys pasitraukė iš žemėlapių, kadangi dėmesį imta skirti pastarųjų tikslumui. Nėra žinoma, ar ankstyvieji autoriai tikėjo fantastinių gyvūnų egzistavimu, jie retai išreikšdavo dvejonę šiuo klausimu. Tačiau du XVI a. pab.–XVII a. pirmosios pusės autoriai – mokslininkai neslėpė savo abejonių dėl kai kurių gyvūnų egzistavimo ir tam turėjo savų argumentų. Knygų autoriai ėmė neigti vienaragių ar skraidančių vėžlių mitus. Šveicarų gamtos istoriko Conrado Gesnerio (1516–1565) veikalas apie keturkojus gyvūnus12 buvo pirmasis bandymas Europoje tiksliai ir visapusiškai apibūdinti visus žinomus bei naujai atrastus gyvūnus. C. Gesneris, remdamasis C. Aeliano, Plinijaus darbais ir iki tol sukurtomis iliustracijomis, aprašė gyvūnų išvaizdą, jų gyvenamą regioną, naudojimą medicinoje. C. Gesneris išreikšdavo ir dvejonių turimų šaltinių patikimumu. Pavyzdžiui, prie vienaragio iliustracijos jis pridėjo prierašą, kad nėra tikras dailininko pateikto vaizdo tikrumu. Tačiau vėliau autorius nesistengė kvestionuoti vienaragio rago miltelių panaudojimo medicinoje. Anot jo, medicinos praktikoje šis ingredientas buvo dažnai naudojamas; sumaišius vienaragio rago miltelių su vynu, buvo galima gauti priešnuodį gyvatės įkandimui.

Veikale apie keturkojus gyvūnus C. Gesneris aprašė ir vienaragį. Pigafetta, Antonio. Premier voyage autour du monde. Paris, 1800/1801. Hondt, Joost de; Mercatoris, Gerardi et I. Hondii Atlas: das ist Abbildung der gantzen Welt mit allen darin begriffenen Laendern und Provintzen. Amsterdam, XVII a. I pusė. 12 Gessner, Conrad. Historia animalium. Lib. 1. De quadrupedibus. Frankfurt, 1620. 10

Magnus, Olaus. Historia de gentibus septentrionalibus. Antverpen, 1562. 9 Tudela, Binyamîn Ben-Yôna. Itinerarium Beniamini Tudelensis. Antverpen, 1575, p. 111. 8

Kur kas kritiškesnis buvo vokiečių jėzuitas A. Kircheris (1602–1680), gyvenęs itin įdomiu – mokslo žinių ir atradimų laikotarpiu, kai pasaulis buvo suvokiamas išsiaiškinus žmonijai kylančias dvejones. Per savo gyvenimą A. Kircheris išleido apie 40 veikalų, skirtų religijai, geologijai, kalbotyrai, medicinai. Istorikų vertinimu, tai buvo pirmasis mokslininkas, turėjęs pasaulinę mokslininko reputaciją, galėjęs gyventi vien iš mokslinės veiklos. Ir šių dienų mokslo atstovai nepaliauja stebėtis jo veikalų kompleksiškumu, temų įvairove, požiūrio modernumu13. Savo veikale apie Kiniją autorius prieštaravo teiginiui, kad ten egzistuoja vėžliai su sparnais ant kojų14. Tame pačiam veikale A. Kircheris užsiminė ir apie vienaragius bei abejonę dėl jų egzistavimo, tačiau nurodė, jog plačiau apie šiuos gyvūnus rašęs darbe, skirtame požeminiam pasauliui15. Jis pateikė dvi anuo metu vyravusias teorijas apie vienaragių likimą: 1) vienaragiai išnyko Didžiojo tvano metu; 2) žemėje yra randama vienaragio ragų. Pasak autoriaus, tikėjimas pirmąja teorija yra tarsi dvejojimas Dievo galia. Mat Dievas, sugebėjęs išgelbėti net mažiausius vabzdžius, būtų išgelbėjęs ir vienaragius, jeigu jie iš tiesų būtų buvę sukurti. Antroji teorija, išplaukusi iš pirmosios, taip pat buvo paneigta teigiant, kad žemėje randami didžiuliai ragai buvo ne kas kita kaip jūrinių žuvų, turėjusių ragus, fosilijos16.

Drakonas ilgą laiką buvo pramoginės pirotechnikos pažiba. Požeminiam pasauliui skirtame darbe A. Kircheris aprašė būdą, kaip imituoti drakono skrydį. Visos iliustracijos iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomų knygų

keliautojo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) kelionės į Jeruzalę dienoraštyje18 iš esmės išvengta nerealių gyvūnų aprašymų. Jis ganėtinai tiksliai aprašė regėtą gyvūniją, tačiau pateikė neįtikėtiną chameleono aprašymą, o tai verčia dvejoti aprašyto įvykio tikrumu: Vienuolyne matėme tris [chameleonus]. <...> Didumo ir formos jie kaip driežai, bet nekanda, nes neturi burnos, todėl nei ėda, nei geria, gyvena tiktai oru. <...> Į kurią [spalvą] stipriau įsižiūri, tą spalvą ir gauna. <...> Padėjau jį virš baltos, žalios, mėlynos, juodos spalvos: į visas reaguoja. Padėtas ant raudonos nesikeičia. <...> Niekada nesituština, nes iš visur uždaras, be to, neėda ir negeria19. Šis chameleono aprašymas ilgą laiką Lenkijoje ir LDK buvo laikomas patikimiausiu šaltiniu, tad nenuostabu, kad XVIII a. Benedykto Joachimo Chmielowskio enciklopedinio pobūdžio veikale būtent M. K. Radvilos Našlaitėlio aprašymas buvo pateiktas kaip pagrindinis šaltinis20. Populiarumu visoje Europoje nenusileido Kazimiero Semenavičiaus (apie 1600–po1651) artilerijos vadovėlis. Garsiame LDK bajoro, artilerijos bei raketų inžinieriaus „Didžiojo artilerijos meno“ leidinyje visas skyrius skirtas pramoginei pirotechnikai, jos ypatybėms bei gamybai. Šiame skyriuje autorius pateikė brėžinius, kaip pasigaminti dažniausią šios srities puošmeną – veikiantį drakono modelį, besispjaudantį ugnimi. Tiek šiame leidinyje, tiek ir kituose panašaus pobūdžio darbuose dėl savo keliamo įspūdžio dažnai buvo pasirenkami drakonai21.

A. Kircherio aprašytasis dvikojis sparnuotas drakonas, besislepiantis Pilato kalne Šveicarijoje.

Vis dėlto tame pačiame veikale apie požeminį pasaulį autorius, remdamasis liudininkų šaltiniais, įvairių Europos muziejų atsiųstais skeletų eskizais, sutiko, kad drakonai egzistuoja. Anot jo, pagrįsti šio gyvūno egzistavimą lengviausia – drakonas ne kartą buvo aprašytas Biblijoje, tad dvejoti jo egzistavimu būtų tas pat kas prieštarauti Šventajam Raštui. Viena iš drakonų gyvenamų vietų buvo Šveicarija. A. Kircheris rašė, jog šveicariškas dvikojis sparnuotas drakonas slepiasi Pilato kalno gelmėse Liucernoje. O šveicarų jėzuitas Jonas Batista Cysatas (1587–1657) vienoje savo knygoje aprašė regėjęs drakoną, skrendantį nuo Pilato kalno į kitoje ežero pusėje esantį urvą. Regėjęs drakoną valstietis teigė, kad laukuose radęs sukrešėjusio drakono kraujo, turinčio gydomųjų savybių17.

Fantastiniai gyvūnai ir LDK

Kalbant apie su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste siejamus gyvūnus, bene daugiausia dėmesio sulaukia geležinis vilkas ir Vilniaus baziliskas, kurį pirmą kartą aprašė Adomas Ignacas Naramovskis, teigęs, kad Žygimanto Augusto laikais Vilniuje gyvenęs baziliskas, nuo kurio nukentėjo ne vienas žmogus. Nacionalinėje bibliotekoje yra saugomi du itin populiarūs to meto leidiniai, kuriuose minimi fantastiniai gyvūnai. Bene žymiausio LDK https://muse.jhu.edu/article/234760 Kircher, Anastasius. China monumentis qua sacris qua profanis, nec non variis naturae et artis spectaculis, aliarumque rerum memorabilium argumentis illustrata. Amsterdam, 1667. 15 Kircher, Anastasius. Mundus subterraneus. Amsterdam, 1665. Nacionalinėje bibliotekoje yra saugomos net dvi (1665 m. ir 1678 m.) šios knygos laidos. 16 Kircher, Anastasius. Mundus subterraneus. Liber octavus. Amsterdam, 1665, p. 64–65. 17 Ten pat, p. 94–95.

Hierosolymitana peregrinatio: illustrissimi domini Nicolai Christophori Radzivili, ducis in Olika et Nyeswiesz... Brunsberg, 1601. Radvila Našlaitėlis, Mikalojus Kristupas. Kelionė į Šventąją žemę. Vilnius, 1990, p. 95. 20 Chmielowski, Benedykt. Nowe Ateny. Lwów, 1754, p. 519. 21 Siemienowicz, Casimir. Grand art d‘artillerie. Amsterdam, 1651. 19

Žmonės ir laikas

Nuotr. iš „Muzikos enciklopedijos“

Primirštas muzikas J. Dryja-Visockis

Daiva Kiniulienė Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka

Tauragės krašte yra gimę daug Lietuvoje garsių žmonių, pasižymėjusių įvairiose veiklos srityse, tarp jų kalbininkai Jonas Kruopas, Petras Jonikas, rašytoja Birutė Baltrušaitytė, Nacionalinės premijos laureatas skulptorius Regimantas Midvikis. Tauragės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos, daugiausia kraštotyrininkė Laima Pikčiūnienė, yra parengusios Žymių Tauragės krašto žmonių žinyną, į kurį pateko 221 personalija. Į šį sąrašą įtrauktas ir kone anksčiausiai iš nurodomų žinyne asmenų gyvenęs – daugiau kaip prieš 170 metų gimęs Juozas Dryja-Visockis (1848–1916). Šis kiek primirštas chorų dirigentas ir kompozitorius (sukūręs daugiau kaip 100 choro dainų) taip pat buvo aktyvus lietuvių draugijų veiklos puoselėtojas, beje, pasiūlęs ir savo sukurtą Lietuvos himno melodiją. Kai kuriuos J. Dryjos-Visockio kūrinius („Miškas ūžia“, „Op, op, kas ten, Nemunėli“ ir kt.) naujam gyvenimui prikėlė Juozas Naujalis. Juozas Dryja-Visockis gimė 1848 m. liepos 21 d. Batakių miestelyje bajorų šeimoje. Vos prakutusį pradžios mokyklos mokinuką muzikos mokė močiutė Emilija Gedbūtienė, Paryžiaus konservatorijos auklėtinė, kažkada mokytojavusi Berlyne. Vargonais groti jį mokė dėdė J. Danilevičius, buvęs kompozitoriaus Stanisławo Moniuszkos mokinys. Įgyti vargonavimo praktikos jis galėjo keletą metų dirbdamas vargonininku Skaudvilės (Tauragės r.) bažnyčioje ir vadovaudamas chorui. 1871–1873 m. J. Dryja-Visockis studijavo Peterburgo konservatorijoje, bet, pablogėjus sveikatai, turėjo grįžti į Lietuvą. Nuo 1875 m. kelerius metus vargonavo ir vadovavo chorams Šeduvoje (Radviliškio r.), po to Joniškyje praleido daugiau kaip dvidešimt metų, kur jo vadovaujamas choras garsėjo darnumu. Kurti originalias kompozicijas J. Dryja-Visockis pradėjo apie 1889 metus1. Jo daina „Miškas ūžia“ pagal Maironio žodžius (vėliau ją išpopuliarino J. Naujalis) 1908 m. buvo 1

Lietuvių balsas, 1916, Nr. 23, p. 2.

įrašyta Rygoje į vieną pirmųjų lietuviškų šelako plokštelių. Ji išliko Algirdo Motiekos (1935–2017) lietuviškų plokštelių kolekcijoje ir saugoma Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje2. Turėdamas gausią šeimą, J. Dryja-Visockis 1900 m. persikėlė gyventi į Rygą, kaip rašė to meto spauda, – dėl „šeimynos reikalų <...> išauginęs ir pamokęs nemažą būrelį abiejų lyčių vaikų, dalyvavusių Rygos lietuvių visuomeniniame gyvenime, artystais, mokyklų mokytojais, muzikais“3. Daugiausia žinių išlikę apie dukterį Juzefą Visockaitę (1881–1928) – dainininkę, talentingą pianistę, kuri kartais kurdavusi ir savo kompozicijas. Rygoje ji aktyviai dalyvavo organizuojant lietuvių vakarus: vaidindavo, padėdavo tėvui mokyti chorus, solistus, akompanuodavo koncertuose. Miškas ūžia [garso įrašas] / meliodija J. Vysocko. Daina Jurgio: iš tragedijos „Pilėnų kunigaikštis“ / [muzika] A. Kačanauskio. Riga: Zonophone Record [1908]. – 1 plokštelė (apie 06 min). 3 Lietuvių balsas, 1916, Nr. 23, p. 2. 2

Rygoje lietuvių rengti vaidinimai paskatino 1904 m. įkurti muzikos ir teatro draugiją „Kanklės“. Tarp steigėjų buvo A. Kačanauskas, J. Dryja-Visockis, J. Linartas, P. Mašiotas. Publikuojama „E. paveldas“. Leidinys „Rygos kalendorius“ saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

J. Dryja-Visockis 1915 m. vasarą kartu su Rygos geležinkelininkais (tarnavo valdybos raštinėje; kaip rašo Juozas Tumas-Vaižgantas, – „gelžkelio valdybos buhalterijoje“4) gavo nurodymą persikelti į Rusijos miestą Oriolą. Čia jis dar trumpai vadovavo lietuvių chorui. 1916 m. vasario 12 d. mirė ir buvo palaidotas Oriolo katalikų kapinėse.

Kūrybos metai Rygos draugijose

XX a. pradžioje Rygoje virė gyvas lietuvių emigrantų visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Čia gyveno nemažai jaunų tautiečių, studijavusių aukštojoje politechnikos mokykloje. Lietuviai, atsidūrę svetimoje aplinkoje, stengėsi burtis į draugijas, kurios vienytų tautiečius, padėtų išlaikyti kalbą ir kultūrą. Gyventojų surašymo duomenimis, Rygoje 1913 m. gyveno 37 tūkst. lietuvių (sudarė 7 proc. miesto gyventojų). Lietuvių draugijos rinko chorus, vaidintojų būrelius, rengdavo lietuviškų vakarų programas. Svarbiausia vakaro dalis būdavo artistų mėgėjų vaidinimas. Koncertinėje dalyje būdavo atliekamos lietuviškos dainos, deklamuojamos eilės. Rengėjai, pasibaigus programai, organizuodavo šokius, loterijas, veikdavo bufetas. Bilietus į lietuviškus renginius buvo galima įsigyti iš anksto skelbimuose nurodytuose Rygos lietuvių knygynuose arba kasose prieš spektaklius. Bilieto kaina svyruodavo nuo 0,75 iki 2 rublių, iš mokinių prašoma pusė rublio. Skelbimuose informacija būdavo pateikiama dažniausiai lietuvių ir rusų, kartais – ir latvių kalba. J. Dryja-Visockis nuo 1902 m. iki 1915 m. liepos vadovavo Rygos lietuvių pašalpos draugijos chorui, kuriame buvo susibūrę apie 50 dainininkų. 1913 m. rugsėjo 11 d. choro vadovas per spaudą5 prašė skirti 48 rublius kontrabosui pirkti, nes Rygos lietuvių pašalpos draugija jau turėjo kapelą. Jis buvo suorganizavęs dar du – lietuvių studentų „Vilties“ (įkurta 1904 m.) ir Šv. Zitos katalikių tarnaičių (įkurta 1910 m.) draugijų chorus. Visi trys chorai dainuodavo daugiausia jo paties parašytas arba harmonizuotas dainas. J. Dryja-Visockis Latvijoje buvo gerbiamas, jo dainos žinomos. Išlikęs pluoštelis skelbimų su Rygos lietuvių pašalpos draugijos organizuotų lietuviškų vakarų programa, kuriuose yra tokios eilutės: „padainios draugystes choras vedamas žinomo lietuviškų tautiškų dainiu kompozitoriaus pono Vysockio“. Beje, lietuviškų vakarų metu vykdavę vaidinimai paskatino 1904 m. įkurti Rygoje muzikos ir teatro draugiją „Kanklės“. Tarp steigėjų buvo Aleksandras Kačanauskas, J. Dryja-Visockis, Jurgis Linartas, Pranas Mašiotas, Antanas Macijauskas. Po dešimtmečio ši draugija turėjo 50 narių; iš jų – apie 40 artistų mėgėjų.

4 5

Vaižgantas. Lietuvių kultūros centrai Rygoje. Raštai, t. 12. Vilnius, 2000, p. 239. Rygos garsas, 1913, Nr. 70, p. 1.

1906 m. vasario 11 d. Lietuvių pašalpos draugijos namuose „Ulej“ suvaidinta J. Margalio drama „Mūsų bajorai“ (Rygoje pirmą kartą) ir komedija „Aukso veršis“. Ten pat lapkričio 25 d. rodyta drama „Prilips ožys liepto galą“ (parašė A. Gulbinskis pagal L. Tolstojų), eiles deklamavo A. Macevičius ir V. Vegis, kurie drauge ir vaidino. Toje pačioje salėje 1907 m. lapkričio 24 d. įvyko „muzikališkai-dramatiškas“ vakaras, kurio metu parodytas spektaklis – A. Fromo-Gužučio „Ponas ir mužikai“ (rež. Liudas Jakavičius). Visuose tuose vakaruose prieš ir po spektaklių dainavo J. Dryjos-Visockio vadovaujamas Rygos lietuvių pašalpos draugijos choras, o 1908 m. liepos 13 d. šis choras Zasengofo pašalpos draugijos sode surengė pasilinksminimą su šokiais ir dainomis. 1906 m. Rygos lietuviai įsteigė dar vieną – lietuvių švietimo draugiją „Žvaigždė“. Ji greitai pasidarė viena masiškiausių Rygos lietuvių organizacijų – turėjo daugiau kaip 700 narių. Skirtingu laiku jai vadovavo P. Mašiotas, Kazimieras Vizbaras, Marcelinas Šikšnys, Petras Janulevičius. Draugijos veikla buvo įvairi: steigė ir išlaikė lietuviškas mokyklas, organizavo suaugusiųjų kursus, lietuviškus vakarus. „Žvaigždės“ draugijos nariai kasmet turėdavo mokėti nario mokestį, iš jų šelpdavo labiausiai reikalingus pagalbos. Išliko sąrašas „Žvaigždės“ draugijos narių, kuriame chorvedys J. Visockis įrašytas Nr. 6546. Iš Rygos spaudos matyti, kad ir jo vaikai aukojo draugijai. O mokesčių rinkėjais būdavo paskiriami patikimi draugijos nariai, apie tai skelbiama vietinėje spaudoje.

Lietuviškų vakarų programose svarbiausia dalis būdavo artistų mėgėjų vaidinimas, koncertinėje dalyje būdavo atliekamos lietuviškos dainos, deklamuojamos eilės. 6 Pasibaigus programai, vykdavo šokiai, loterijos. Publikuojama „E. paveldas“. Surašas „Žvaigždės“ narių, įmokėjusių ne mažiau 1 rb už 1907 m. Originalas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Skelbiama www epaveldas.lt.

Nuo 1910 m. lietuvių draugijos, norėdamos suvaidinti didesnius veikalus, burdavosi ir organizuodavo didesnius koncertinius vakarus. Vis dėlto daugiausia renginių, kuriuose su Rygos lietuvių pašalpos draugijos choru dalyvavo J. Dryja-Visockis, surengė „Žvaigždės“ draugija. Štai kas buvo rašoma draugijos 1915 m. sausio 15 d. padėkos rašte, adresuotame chorų vadovui ir kompozitoriui J. Dryjai-Visockiui: „Sukakus 40 metų Tamstos naudingo darbavimosi Lietuvos choruose ir 25 metams Tamstos pirmųjų lietuviškų kompozicijų Rygos Lietuvių Apšvietos draugijos „Žvaigždės“ valdyba laiko savo pareiga pažymėti, jog nuo pat įsikūrimo šios draugijos 1906 metų, iki šiai dienai Tamsta, Juozapai Dryja-Visocki, esi daug pasidarbavęs jos naudai. Per tą laiką Tamsta su savo choru dalyvavai „Žvaigždės“ labdaringuose vakaruose – koncertuose ne mažiau 20 sykių, išstatydamas taipgi gerai prirengtus solistus. Dalyvavai Tamsta visuomet, neatsižvelgdamas nei į žiemos šalčius, nei į vasaros kaitras ir daug sykių prie labai nepatogių aplinkybių, neprisiimdamas atlyginimo už savo sunkų triusą, dagi, kaipo „Žvaigždės“ narys, iš savęs šelpdamas šią draugiją. „Žvaigždės“ valdyba, išreikšdama Tamstai savo dėkingumą, nuoširdžiai sveikina Jubiliatą ir linki Jam gražios sveikatos ir nenuilstančio darbštumo dar ilgam laikui musų Tautos labui.“ (Valdybos vardu pasirašė K. Vizbaras)

Nuotr. iš „Lietuvių enciklopedijos“. Bostonas, 1961

J. Dryjos-Visockio sukurtos Lietuvos himno melodijos V. Kudirkos žodžiais nuorašas. Nuotr. iš Čikagos lietuvių muzikologijos archyvo

Muzikali ir artistiška visa šeima

Gausi J. Dryjos-Visockio šeima gyveno Rygoje, tuometinėje Kliučevaja g. 25–22 (dab. Avotu iela). Tuo adresu gyveno mažiausiai trejus metus, tai rodo Rygos lietuvių gyventojų sąrašai. Sūnus Bronius Visockis, kaip ir tėvas, buvo Rygos geležinkelio valdininkas, o laisvalaikiu vaidindavo lietuvių mėgėjų spektakliuose. 1910 m. gruodį jis išrinktas „Kanklių“ draugijos valdybos sekretoriumi, buvo draugijos „kostiumierius“. Kartais J. Dryja-Visockis koncertuodavo su savo šeimos nariais. 1912 m. gruodį sūnaus A. Visockio vadovaujamas choras giedojo Rygos Šv. Pranciškaus bažnyčioje, kur vargonavo jo tėvas. Įspūdingas buvęs 1913 m. vasario 2 d. Rygos lietuvių studentų vakaras. Iš keturių vyrų ir keturių moterų sudarytas oktetas atliko keletą lietuvių liaudies dainelių: „kompozicijos J. Visockaitės ir A. ir J. Visockių. Didesnį įspudi padarė „Pasveikinimas“ ir „Mužiko daina“ J. Vis–tės.“7 Dukros Kristina ir Juzefa Visockaitės buvo mokytojos, priklausė „Žvaigždės“ draugijai. Kristina dirbo „Žvaigždės“ draugijos pradinėje mokykloje (tuometinė Sadovnikovo g. 21). Mokiniai už mokslą mokėdavo po dešimt rublių. K. Visockaitė kartu su mokiniais rengdavo pasirodymus – vadinamąsias eglutes tėveliams: dainuodavo, deklamuodavo ir vaidindavo „gyvus paveikslus“. Laikraštyje „Rygos garsas“ rašyta: „nuo tėvų panelei Visockaitei priguli 7

Rygos garsas, 1913, Nr. 10, p. 1–2.

širdinga padėka“ už puikius mokinių pasirodymus. „Žvaigždės“ mokytojoms p. p. Misiunaitei ir Visockaitei vadovaujant, mažutėliai žaidė sodne porą valandų, o paskui „Žvaigždės“ vaikų choras padainavo salėje tris daineles ir keli mokiniai deklamavo eiles. <...> Labiausiai patiko deklamacijos: Anykščių Šilelis, Rauda, Miškas ir kit. <...> Mažiulės dainininkės buvo apsidarusios tautiškais rubais.“8 Tarp Rygos lietuvių žinomos dainininkės J. Visockaitės kūrybinė veikla daugiausia taip pat sietina su „Žvaigždės“ draugija. Rygos spaudoje užfiksuota nemažai jos atgarsių. Štai 1906 m. gruodžio 2 d. A. Šimoliūno salėje vaidinta komedija „Neatmezgamas mazgas“, kuriame artistė J. Visockaitė dainavo solo ir deklamavo, o jos tėvo diriguojamas choras padainavo nemažai lietuviškų dainų. 1908 m. birželio 29 d. „Jonatan“ sode vyko spektaklis „Trys mylimos“, kur Petronėlės vaidmenį atliko J. Visockaitė. 1908 m. spalio 18 d. susivieniję Rygos lietuviai – Pašalpos draugijos, „Žvaigždės“ ir „Kanklių“ draugijų nariai – pirmą kartą suvaidino A. Kačanausko operetę „Jauna našlelė“ (libretas J. Linarto), kurioje Evutės vaidmuo teko J. Visockaitei. Intarpuose lietuvių liaudies dainas atliko J. Dryjos-Visockio Pašalpos draugijos choras, orkestrui vadovavo A. Kačanauskas. 1910 m. vasario 27 d. vyko lietuvių draugijų „Žvaigždės“ ir „Kanklių“ Užgavėnių pasilinksminimo vakaras, parodyta Baluckio trijų veiksmų komedija „Aukso dievaičiai“, kur panelę Vandą suvaidino J. Visockaitė. 1911 m. sausio 30 d. latvių draugijos salėje Rygoje pirmą kartą pastatyta V. Nagornoskio (Nagurskio) drama „Pilėniečiai“, spektaklyje taip pat vaidino J. Visockaitė. Visi šie vaidinimai rinkdavo pilnas sales žiūrovų. Rygoje per metus būdavo surengiama apie dvidešimt ir daugiau lietuviškų vakarų. 8

Iš „Žvaigždės“ pasilinksminimo. Rygos garsas, 1909, Nr. 16, p. 2.

Pirmosios lietuvių įdainuotos plokštelės

draugijų surengtame vakare A. Kačanausko choras atliko keletą dainų: „Užmigo žemė“, „Sudiev, Lietuva“ ir J. Dryjos-Visockio „Miškas ūžia“10. Liepojoje, kaip ir Rygoje, būdavo rengiami mišrūs lietuvių ir latvių va9

Lietuviškai plokštelei 25 metai. Bangos, 1932, Nr. 37, p. 919–920. Rygos garsas, 1910, Nr. 18, p. 2.

ėje M ar tyn oM ažv ydo

šte lok ųp išk uv liet kos oti e Iš A. M

bibli oteko je

karai. 1912 m. gruodžio 1 d. įvyko lietuvių kon• 1907 m. kompozitorius Aleksandras Kačanauscertas, kuriame dalyvavo latvių muziko kas (1882–1959) subūrė Rygos lietuvių Alfredo Kalninio diriguojamas choras. vokalinį sekstetą, kurį sudarė inžinierius Pastarasis padainavo po dvi dainas ir literatas Petras Pundzevičius-Pelietuviškai, latviškai, lenkiškai ir tliukas, notaras Jurgis Linartas ir vokiškai. Koncerte buvo atliktos jo žmona aktorė Joana Linartielietuvių liaudies dainos „Ko nė, muzikos mokytoja Juzefa liūdi, putinėli“, „Šėriau žirgelį“, Visockaitė, J. Lukavičius ir pats J. Dryjos-Visockio „Ak, skauda A. Kačanauskas. Ansamblio veiman širdį“ ir „Miškas ūžia“ kla susijusi su pirmųjų lietuviškų (solo su fortepijonu). Vakare plokštelių atsiradimu. dalyvavo Dvarionų šeimos • Londono bendrovė „The Gramopmišrus vokalinis kvartetas ir hone“, Rygoje įsteigusi savo filialą latvių pianistė A. Skudic11. „Zonophone Record“, 1907 m. pasiūlė Kai J. Dryja-Visockis dirbo lietuviams įrašyti keletą dainų. Pirmoji Šv. Pranciškaus bažnyčioje varlių lin ko a plokštelė buvo įrašyta per vieną parą. n lek gonininku, kūrė ir giesmes. 1912 m. io cijo ac s. P sn Joje skambėjo Vinco Kudirkos dainų rinkinio, ubl uvo rugsėjo 9 d. su Šv. Zitos draugijos choru t e i ikuo as L jama ugom „E. pav lietuvių liaudies dainos, Maironio eilės ir P. Punatliko savo kompoziciją „Garbė jums“12. Tų eldas“. Originalas sa dzevičiaus monologai; iš viso „daugiau kaip 10 atskirų pačių metų gruodžio 24 d. Šv. Pranciškaus bažnydalykėlių“1. Ši firma 1907–1909 m. Rygoje, o 1910–1911 m. – Vilniuje iš čioje jo sūnaus vadovaujamas choras atliko giesmę viso išleido 30 plokštelių su lietuviškais įrašais. 1907–1909 m. Rygoje buvo „Benedictus“13. įrašyta 19 pirmųjų lietuviškų plokštelių, jose – 38 garso įrašai, tarp kurių Kaip byloja Čikagos lietuvių muzikologijos archybeveik pusė originalių ir tautinių dainų. ve saugomi kompozitoriaus, istoriko ir archyvaro • Kaip skambėjo J. Visockaitės balsas, galima pasiklausyti Lietuvos nacionaliJuozo Žilevičiaus išrašai, J. Dryja-Visockis 1906 m. nės Martyno Mažvydo bibliotekos 2007 m. perrašytuose įrašuose – keturioparengė 155 užrašytų liaudies ir savo sukurtų dainų mis kompaktinėmis plokštelėmis išleistoje antologijoje „Senųjų lietuviškų vienam, dviem ir trims balsams rinkinį. Greičiausiai šelako plokštelių antologija: pirmosios lietuviškos plokštelės šimtmečiui: tai buvęs rankraštinis planuoto rinkinio variantas, 1907–2007 / sudarė Eglė Marčėnienė. CD 1. Pradžia: 1907–1920“. J. Visockuris, pasak J. Žilevičiaus, didele dalimi buvęs mėkaitės kartu su A. Kačanausku, J. Linartu ir J. Linartiene įdainuotos šios gėjiškas. Jame būta ir originalios J. Dryjos-Visockio dainos: „Močiute mano“ (harm. J. Naujalio), „Ar negaili seserėle rūtelių“ ir dainos „Op, op, kas ten, Nemunėli“ Andriaus Vištelio„Atvažiavo meška“ (abi harm. A. Kačanausko). Višteliausko žodžiais. Ji patraukė J. Naujalio dėmesį – Šioje plokštelėje skamba ir lietuviškas duetas – J. Linarto ir J. Visockaitės muzikos klasikas ją savaip redagavo, prikėlė naujam įdainuoti muzikiniai intarpai iš M. Šikšnio-Šiaulėniškio tragedijos „Pilėnų gyvenimui. kunigaikštis“ (muz. A. Kačanausko, ž. J. Linarto) „Lakštingalėle“ ir „Mergyte Prieš dešimtmetį muzikos tyrinėtoja Dana Paliomano“ (Laimutės dainos). nytė visuomenei pateikė iki tol nežinotą J. Dryjos• Visos šios dainos įrašytos 1907 m., tik „Atvažiavo meška“ – 1909-aisiais. Visockio himno melodijos pagal Vinco Kudirkos žo(Beje, pirmą kartą žiūrovai M. Šikšnio-Šiaulėniškio parašytą scenos veikalą džius kopiją14. Amžininkų teigimu, jo sukurta himno „Pilėnų kunigaikštis“ pamatė latvių draugijos teatre Rygoje 1905 m. rudenį. melodija buvusi per daug lyriška, todėl, atlikta keletą Amžininkai gyrė šį J. Linarto režisuotą spektaklį. Jame naudota įvairių kartų, tautoje neprigijo. scenos efektų: lakštingalų balsai, kanklių bei skudučių muzika. Laimutės Amžininkai taip apibūdina J. Dryją-Visockį: jis dainų „Lakštingalėle“ ir „Mergyte mano“, „Dainos Jurgio“ autorius A. Ka„visuomet buvo tvirtas tėvinainis, dailių lietuvių čanauskas pats atliko Krivio ariją.) senovės papročių laikytojas ir mylėtojas, gilus krikščionis ir demokratas, visiems atviras, malonaus būdo ir labai linksmas žmogus. Pasišventimas jo Su chorais atlikdavo savo dainas Paskutiniai penkiolika J. Dryjos-Visockio Rygoje praleistų gyvenimo neapsakomas: nebuvo tos dienos, kad nedalyvautų metų buvo vieni brandžiausių ir produktyviausių. Čia sukurta ne viena choro repeticijose, bažnyčiose, teatruose, draugijų daina, ne viena kompozicija, vėliau įkvėpusi ir didžiuosius lietuvių susirinkimuose, užsiėmęs gaidų rašymu, kompona15 kompozitorius. Vadovaujami paties J. Dryjos-Visockio, taip pat kiti vimu <...>“ Kartu su šeimos nariais J. Dryja-Visockis turiningai chorai Latvijoje atlikdavo šio chorvedžio sukurtas dainas. dalyvavo prieškario Latvijos sostinės kultūriniame Vartant latvišką spaudą, galima rasti pranešimų apie lietuvių draugyvenime, aukštai nešdamas lietuvių tautos dvasią. gijų chorų vakarus. Štai 1910 m. vasario 27 d. „Žvaigždės“ ir „Kanklių“

Lietuvos muzikos istorija. Kn. 1. Tautinio atgimimo metai (1883–1918) / sud. ir ats. redaktorė Dana Palionytė-Banevičienė. Vilnius, 2002, p. 126. Rygos garsas, 1912, Nr. 38, p. 2. 13 Rygos garsas, 1912, Nr. 56, p. 1. 14 Palionytė, Dana. Chorvedys iš amžių glūdumos. Literatūra ir menas, 2008, Nr. 31, p. 8. 15 Lietuvių balsas, 1916, Nr. 23, p. 2.

„TARP KNYGŲ“ – 70*

vasarį ŽURNALE PRIEŠ... ...68 metus (1951 m.) išleidome trečiąjį numerį (leista neperiodiškai), kuriame skatinome prie žurnalo turinio kūrimo prisidėti visas šalies bibliotekas: „Leidžiamo biuletenio didžiausias yra trūkumas, kad jį užpildo beveik vien Valst. Respublikinės Bibliotekos darbuotojai. Labai pasigendame platesnio bendradarbių skaičiaus, ypač iš sritinių ir rajoninių bibliotekų, kurios galėtų pasidalinti savo darbo patyrimu iš įvairių bibliotekinio darbo sričių.“ To paties siekiame ir šiandien: spausdinti žinias iš visų šalies bibliotekų, dalintis patirtimi ir taip kalbėti apie visiems aktualius klausimus. Todėl ir toliau rašykite apie tai, kas jums įdomu, apie ką norėtumėte papasakoti.

...58 metus (1961 m.) dalijomės naujiena, kad Respublikinės bibliotekos (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) fonduose rastas iki tol nežinotas Liudviko Rėzos eilėraštis „Morgenhymne“. Trijų posmų eilėraštis pastebėtas kompozitoriaus Wilhelmo Jenseno leidinyje „Choralgesang, Morgenhymne und Serenade“ (leidimo metai nenustatyti). Šiam proginiam trijų posmų eilėraščiui, skirtam Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III dukters Friderikos Luizės Šarlotės Vilhelminos ir Rusijos caro Nikolajaus I vestuvėms paminėti, kompozitorius skyrė didelį dėmesį – su natomis jis užima 20 puslapių iš 26.

...55 metus (1964 m.) minėjome 250-ąsias Kristijono Donelaičio gimimo metines. Šia proga Respublikinėje bibliotekoje surengta paroda. Parodoje (rengėjai: Vilniaus universiteto biblioteka, Mokslų akademijos biblioteka, Respublikinė biblioteka ir Dailės muziejus) eksponuota daugiau kaip 300 retų ir vertingų knygų, kelios dešimtys dailininkų piešinių, skulptūrų, nemažai nuotraukų, brėžinių, žemėlapių ir kitų dokumentų. Akį traukė bibliotekos atrijuje ant sienos pateikta ištrauka iš K. Donelaičio poemos „Metai“.

...54 metus (1965 m.) spausdinome satyros ir humoro rubriką „Virbalas“. Joje švelniai pašiepėme ir bibliotekas bei jų darbuotojus, ir skaitytojus.

* Šioje rubrikoje verčiame šiemet septyniasdešimtmetį mininčio žurnalo puslapius ir primename, kuo mūsų profesinė bendruomenė gyveno septynis pastaruosius dešimtmečius.

...52 metus (1967 m.) skaitytojams pateikėme nelengvą užduotį – E. Daunio parengtą kryžiažodį bibliotekų tema. Ar išspręstumėte jį šiandien? Pabandykite! Jei pavyks, atsakymus atsiųskite mums el. paštu tk@lnb.lt ir teisingai išsprendusius kryžiažodį redakcija apdovanos.

...50 metų (1969 m.) šventėme Respublikinės bibliotekos 50-metį. Tuometis bibliotekos direktorius Vaclovas Jurgaitis žurnale pasakojo apie bibliotekos nuveiktus darbus ir dalijosi ateities planais. „Mūsų dideliam ir darbščiam kolektyvui ryžto ir entuziazmo netrūksta“, – tikino direktorius prieš pusšimtį metų. Šiemet Nacionalinei bibliotekai – 100 metų, o jos darbuotojai, kaip ir anuomet, trykšta idėjomis ir entuziazmu. Užsukite ir įsitikinsite čia kunkuliuojančiu kultūriniu gyvenimu!

...41 metus (1978 m.) pristatėme naują Šiaulių viešosios bibliotekos (dabar – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka) pastatą (šio 1977 m. pabaigoje iškilusio pastato iškilmingas atidarymas įvyko 1978 m. sausio 6 d.). Projekto autorius – architektas Enrikas Tamoševičius, interjero klausimais konsultavo architektė Apolonija Nistelienė. Iki tol bibliotekos skyriai buvo išsklaidyti net devyniose miesto vietose. Naujo, erdvaus trijų aukštų pastato (jo plotas buvo daugiau kaip penkis kartus didesnis už visas ankstesnes bibliotekos patalpas) statyba užtruko trejus metus. Bėgant metams, pastatui prireikė rekonstrukcijos ir modernizacijos, ji baigta 2014 m. gruodžio mėnesį.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka šiandien. Petro Slonksnio nuotr.

...34 metus (1985 m.) įvyko pirmieji Mažvydo skaitymai – mokslinis seminaras, skirtas Lietuvos raštams ir knygoms nuo seniausių laikų iki šiandienos. Seminaruose, rengtuose iki 1999 m., pranešimus skaitydavo ir jau žinomi mokslininkai, ir pradedantieji. Pirmuosiuose skaitymuose dalyvavo 10 pranešėjų, tarp jų – kalbininkas profesorius Zigmas Zinkevičius, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja, tuo metu docentė Eugenija Ulčinaitė, bibliografas Juozas Tumelis, knygotyrininkas, tuo metu einantis docento pareigas Domas Kaunas ir kiti.

...23 metus (1996 m.) pradėjome kiekviename numeryje dalimis spausdinti Jo Dereske – lietuvių kilmės JAV rašytojos, dirbusios bibliotekoje, – 1994 m. Niujorke išleistą detektyvinį romaną „Panelė Žukas ir žmogžudystė bibliotekoje“ (Miss Zukas and the library murders). Romaną spausdinome iki 1997-ųjų kovo numerio. Lietuvos leidyklos jį išleido tik 2012 metais. O nuo 1997 m. rugsėjo iki 1999 m. vasario spausdinome dar vieną rašytojos romaną „Panelė Žukas ir žmogžudystė saloje“ (Miss Zukas and the island murders. Niujorkas, 1995). Abu juos iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė ir Juozas Macevičius.

...22 metus (1997 m.) ant žurnalo viršelio pirmą kartą galėjote išvysti skulptoriaus prof. Gedimino Jokūbonio sukurtą Martyno Mažvydo skulptūrą, Nacionalinėje bibliotekoje atidengtą 1997 m. sausio 9 d. Tuomet bibliotekos Senų ir retų spaudinių skyriaus vedėjas Juozas Tumelis žurnale pabrėžė Martyno Mažvydo „Katekizmo“ svarbą: „Jeigu Lietuva dar kelis dešimtmečius nebūtų turėjusi savo kalba spausdintų knygų, kai jau paskutiniosios Vidurio Rytų Europos tautos žiebė žvaigždes Gutenbergo galaktikoje, – kažin ar šiandien būtume čia susirinkę ir byloję šia kalba.“ M. Mažvydo skulptūra, tapusi vienu ...3 metus (2016 m.) džiaugėmės, kad iš Nacionalinės bibliotekos erdvių simbolių, 2016-ieji Lietuvoje paskelbti Bibliotekų metais. bibliotekoje iškilo praėjus beveik 10 metų, kai Jie iškilmingai atidaryti vasario 12 d. Vilniaus jai 1988 m. buvo suteiktas šio lietuvių raštijos universiteto Pranciškaus Smuglevičiaus salėje, pradininko vardas. kurioje tądien buvo eksponuojama ir pirmoji spausdintinė lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Per metus ta proga šalies bibliotekose buvo surengta gausybė renginių, akcijų, iniciatyvų. Apibendrinti Bibliotekų metų gruodžio 13 d. susirinkta į konferenciją Nacionalinėje bibliotekoje. Parengė Vaiva Markevičiūtė 32

Kronika

Antikos mąstytojų kalbos šventė Nuo Atėnų Akropolio kalvos. „Tarp knygų“ archyvo nuotr.

Vasario 13 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo paminėta Pasaulinė graikų kalbos diena. Oficialiai ši diena minima vasario 9-ąją ir yra skirta graikų nacionalinio poeto Dionysio Solomo (1798–1857) atminimui. D. Solomos labiausiai nusipelnė parašęs „Himną Laisvei“, kuris vėliau tapo Graikijos nacionaliniu himnu. Graikijos Respublikos ambasados Lietuvoje organizuotą renginį pradėjusi ambasadorė dr. Vassiliki Dicopoulou pasveikino visus dalyvius ir pasidžiaugė, kad tiek daug žmonių susirinko paminėti unikalaus dvasinio kūrinio – graikų kalbos. V. Dicopoulou prakalbo garsaus XX a. 4-ojo dešimtmečio kartos mąstytojo Giorgo Theotoko žodžiais: „Europa yra kaip sodas, harmoningai buriantis įvairiausias gėles ir labiausiai nederančias spalvas. Atrodo, kad šis ypatingas sodas atsirado dėl gyvybingo pirmojo grūdo, dėl neblėstančio graikų kalbos gyvybingumo, kuris pirmas Europos erdvėje pasėjo dinamiškų kontrastų derinį, sudarantį graikiškumą.“ Graikų kalba yra labai svarbi visame pasaulyje, ja savo šedevrus kūrė didieji pasaulio filosofai, poetai ir rašytojai. Šia kalba rašė Sokratas, Aristotelis, Platonas, todėl graikų kalbą galima vadinti kalbų motina ir pamatu. Svarbu paminėti, kad D. Solomo kūrinys „Himnas Laisvei“ – unikalios vertės tekstas, kur kalbos laisvė yra tapatinama su laisvės kalba, o kalba yra valstybės egzistavimo sudedamoji dalis. Renginyje buvo pristatyta 2018 m. pabaigoje „Societas Classica“ (Klasikų asociacijos) išleista graikų poezijos rinktinė „Dovana sidabro eilėraštis“ (207 p.). Ši 2007 m. įsteigta asociacija siekia užtikrinti klasikinės filologijos ir Antikos kultūros sklaidą Lietuvoje. Minėjime buvo skaitomos eilės iš knygos, kurioje publikuojama keturių žymių XX a. graikų poetų – Giorgo Seferio, Giannio Ritso, Odysseo Elyčio ir Niko Gatso – kūriniai. Šie poetai priskiriami 4-ojo dešimtmečio literatūros kartai, jie padarė didžiulę įtaką šiuolaikinės Graikijos kultūros ir literatūros raidai. Du iš jų – Giorgos Seferis ir Odysseas Elytis – apdovanoti Nobelio literatūros premija. Kūrinius iš

Graikijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Vassiliki Dicopoulou sveikino gausiai susirinkusią auditoriją. Vygaudo Juozaičio nuotr.

graikų kalbos vertė Kristina Svarevičiūtė (kartu yra ir knygos sudarytoja), Elžbieta Banytė, Diana Bučiūtė ir Rūta Burbaitė. Naująją graikų kalbą Vilniaus universitete dėstanti lektorė K. Svarevičiūtė pabrėžė, jog „iki šiol būta publikacijų, tačiau jos buvo periodikoje“, todėl išleista knyga yra reikšmingas žingsnis verčiant graikų poeziją. Ambasadorė V. Dicopoulou taip pat įvertino rinktinės „Dovana sidabro eilėraštis“ svarbą ir pasveikino knygos rengėjus, atlikusius tokį sudėtingą darbą. Išleisti šią knygą buvo didelis iššūkis, nes pasirinkti autoriai vieni sunkiausiai išverčiamų modernių graikų poetų.

Asta Tinterytė 33

Kronika

Žaidimų kūrimo maratonas Nacionalinėje bibliotekoje

„LT Game Jam“, pasaulinio renginio„Global Game Jam“ dalis, – vis daugiau populiarumo Lietuvoje sulaukiantis stalo ir vaizdo žaidimų kūrimo renginys, mūsų šalyje oficialiai vykstantis nuo 2009 metų. Sausio 25–27 dienomis visi, norintys išbandyti savo jėgas kuriant žaidimus, jau trečią kartą rinkosi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Organizatorių teigimu, renginys Vilniuje pagal dalyvavusiųjų skaičių buvo dešimtas pasaulyje ir trečias Europoje. Šiemetis „LT Game Jam“, be Vilniaus (Nacionalinėje bibliotekoje), vyko Kaune (Technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete) ir uostamiestyje (Klaipėdos mokslų ir technologijų parke). O visame pasaulyje tokių renginių skaičiuota net 860 daugiau kaip 100-e valstybių. Kasmet renginyje „Global Game Jam“ skelbiama vis nauja pasaulinė žaidimų maratono tema, šiemet ji skambėjo taip – „Ką jums reiškia namai“. „LT Game Jam“ organizatoriai – Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacija – džiaugėsi, kad šiemet dalyvauti žaidimų kūrimo maratone Vilniuje užsiregistravo daugiau nei 300 dalyvių, o tiesioginę transliaciją internetu stebėjo apie 4000 žiūrovų. Tokie skaičiai įrodo, kad ši sfera tampa labai perspektyvi, konkurencinga. Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas taip pat palankiai vertina šią veiklą: „Global Game Jam“, kuri patenka į kūrybinių industrijų sritį, yra svarbi ir perspektyvi veikla. Nacionalinė biblioteka stengiasi būti visuomenės kūrybiškumo ugdymo platforma, kompiuterinių žaidimų dalyviams suteikti patogią aplinką, taip prisidėdama prie jaunimo įtraukties.“

Bibliotekos erdvėse buvo galima ne tik kurti žaidimus, bet ir semtis patirties stebint kolegų darbus. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Renginio dalyviai būrėsi į grupeles ir kūrė vaizdo bei garso efektus naujiems kompiuteriniams žaidimams.

Visuose šių metų Lietuvos renginiuose buvo sukurta 80 žaidimų prototipų (iš jų net 50 – Vilniuje). Šiame maratone dalyvavo ne tik kvalifikuoti žaidimų kūrėjai, bet ir dailininkai, dizaineriai, programuotojai, rašytojai ir kitų specialybių atstovai. Taigi „LT Game Jam“ suvienija įvairių profesijų ir amžiaus žmones, nepaisant jų turimos patirties. Žaidimų kūrėjai pasižymi drąsa eksperimentuoti, kūrybiškumu, noru tobulėti ir kurti komandoje. Be to, tokia protų sankaupa suteikia palankią aplinką įkvėpti vieniems kitus sukurti įdomesnių bei originalesnių žaidimų, dalytis patirtimi. Vilniškiame renginyje simboliškai apdovanota geriausia komanda – ji gavo marškinėlius su „Global Game Jam“ atributika. Kasmet vykstančio renginio metu sukuriami žaidimų prototipai, todėl juos reikia toliau plėtoti ir tobulinti. „LT Game Jam“ organizatoriai, norėdami paskatinti visus kūrėjus tęsti darbus ir renginiui pasibaigus, įkūrė prizų fondą geriausiems žaidimams finansuoti „Ship IT!“. Taip skatinamas žaidimų kūrimo tęstinumas, siekiama, kad autoriai įgyvendintų savo idėjas iki galo, kol bus pasiektas geriausias žaidimo funkcionalumas ir sukurtas savo kokybe vartotojus tenkinantis produktas. Dvi paras (kai kurie dalyviai ir nakvojo Nacionalinėje bibliotekoje) trukęs renginys suvienijo įvairaus amžiaus žmones ne tik generuoti žaidimų idėjas, kurti žaidimus, bet ir suteikė progą susirasti naujų draugų, dalytis patirtimi ir susipažinti su ateityje padėsiančiais partneriais.

„Tarp knygų“ informacija

Kronika

Naujas Klaipėdos miesto bibliotekos vardas Po ilgų diskusijų ir nuomonių raiškos Klaipėdos miesto taryba 2018 m. gruodžio 21 d. nutarė, kad uostamiesčio savivaldybės viešoji biblioteka nuo šiol turės pasaulinės reikšmės mąstytojo Immanuelio Kanto (1724–1804) vardą. Prieš metus žinomi klaipėdiečiai – filosofas dr. Arvydas Juozaitis, leidyklos „Libra Memelensis“ vadovas, istorikas Kęstutis Demereckas, muziejininkas dokt. Dainius Elertas, muzikologė, Klaipėdos miesto kultūros magistrė Daiva Kšanienė – kreipėsi į savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo komisiją dėl Imanuelio Kanto vardo suteikimo Klaipėdos miesto savivaldybės viešajai bibliotekai. Remdamiesi Klaipėdos bažnyčiose, Klaipėdos miesto bei Šilokarčemos (dab. Šilutė) archyvuose saugomais dokumentais, jie įrodė, kad I. Kanto protėvių ryšiai su Klaipėdos kraštu yra neabejotini. Nuo XVIII a. Klaipėdoje gyveno trys I. Kanto šeimos kartos: proseneliai, seneliai, dėdės, tėvas. Jie buvo krikštyti, tuokėsi senojoje ir naujojoje miesto Šv. Jono bažnyčioje, čia ir palaidoti. Šeima turėjo nekilnojamojo turto dviejose Klaipėdos dalyse – senamiestyje (netoli dab. Turgaus gatvės, kur yra viešosios bibliotekos pagrindinis pastatas) ir šalia senamiesčio buvusiame vadinamajame Friedricho mieste (maždaug dab. Friedricho pasaže). Proseneliai, senelis ir tėvas buvo balniai, geri šio amato meistrai. Jų produkcija buvo labai paklausi, tad šeima neabejotinai bendravo su daugeliu klaipėdiečių ir keliautojų, atvykdavusių ir vežimais, ir raitomis. Nors laikas ir karai daug ką Klaipėdoje pakeitė, D. Elerto teigimu, dar įmanoma mieste atsekti penkias konkrečias vietas, susijusias su I. Kanto šeima. Filosofo giminaičiai lankė tą pačią senąją evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčią. Ten buvo krikštytas filosofo tėvas, broliai, senelė. Ten amžinojo poilsio atgulė anksti mirę I. Kanto tėvo broliai ir senelis iš motinos pusės. Manome, kad I. Kanto vardas viešajai bibliotekai suteiks daugiau reprezentacinio svorio, sudarys galimybių tapti dar svaresne miesto kultūrine vieta, žmonių traukos centru, viešinančiu Klaipėdos krašto paveldą ir jo išskirtinumą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Bus sustiprintos bibliotekos vykdomų veiklų kryptys – Rytų Prūsijos palikimo ir paveldo sklaida. Tęsime genealoginius tyrimus, mėginsime su istorikais aiškintis, kaupti ir viešinti I. Kanto protėvių ir kitų kraštui reikšmingų asmenybių praeitį, atsekti jų šaknis.

Algimanto Jarukaičio nuotr.

Atsivėrusias galimybes išnaudosime tarpinstituciniam ir tarptautiniam bendradarbiavimui plėsti, organizuosime konferencijas, seminarus, aktyviai siųsime žinią apie Klaipėdos miesto išskirtinumą, jo atvirą kultūrinę partnerystę. Įprasmindami I. Kanto vardo suteikimą bibliotekai, jau žengėme pirmus žingsnius: pakeitėme nuostatus, skleidžiame visuomenei šią žinią. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto Dizaino katedros studentai sutiko dalyvauti konkurse ir sukurs mums logotipą, parengs išorinės reklamos projektus.

Bronislava Lauciuvienė Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė

Immanuelis Kantas – Prūsijos filosofas, vokiečių klasikinės filosofijos pradininkas. Gimė 1724 m. balandžio 22 d. Karaliaučiuje. Žymūs Vokietijos universitetai siūlė jam filosofijos katedras, bet savo gyvenimą I. Kantas susiejo su Karaliaučiaus universitetu ir šiuo miestu. Filosofas mirė 1804 m., palaidotas pačiame Karaliaučiaus centre prie katedros. I. Kanto atminimas Klaipėdoje pradėtas puoselėti XIX a. pabaigoje, vėliau – 1926 m. viena naujų uostamiesčio gatvių pavadinta Kanto vardu, 1937 m. jis suteiktas prie tos gatvės pastatytai mokyklai.

Kronika

Atnaujinta Marijampolės biblioteka 2018 m. lapkričio pabaigoje, po dvejus metus vykdyto modernizavimo ir paslaugų plėtros projekto, skaitytojams ir visai krašto bendruomenei duris atvėrė Marijampolės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka. Atsinaujinusi tiek išore, tiek vidaus interjeru ir įranga, biblioteka marijampoliečiams šiandien siūlo modernias ir gražias erdves, išmanias ir virtualias pramogas, naujų paslaugų įvairovę. Ilgai lauktas bibliotekos atidarymas bendruomenės buvo sutiktas džiugiai ir nuotaikingai: į dvi dienas vykusius festivalio „Reali virtualybė“ renginius plūdo nuo mažo iki didelio, nuo jauno iki seno.

Knygų erdvėje ne tik galima jaukiai praleisti laiką su knyga ar bičiuliais, bet ir sužinoti naujausią bibliotekos informaciją.

Masino ir smalsumas bei noras pažinti – kaipgi biblioteka pakito? Bibliotekos modernizavimo projekto tikslas buvo pagerinti kultūros paslaugų kokybę ir didinti teikiamų paslaugų spektrą Marijampolės savivaldybėje, siekiant užtikrinti, kad teikiamos paslaugos atitiktų šiuolaikinės visuomenės poreikius. Vykdant projektą, judėjimo negalią turintiems lankytojams įrengtas liftas pakilti į skaityklas ir renginių sales antrame aukšte. Knygų erdvėse džiugina jaukios pasisėdėjimo su knyga ar bendraminčių bendravimo salelės, sveikatinimo erdvėje laukia sveikos gyvensenos leidiniai ir kraujospūdžio matavimo aparatas. Jaukus Šeimos kampelis tarp knygų lentynų – duoklė mažiesiems ir jų saviraiškai, kol tėvai renkasi knygas. Šviesi ir jauki Periodinių leidinių skaitykla kviečia skaityti naujausią spaudą ir pasinaudoti lankytojų pamėgtu šaškių ir šachmatų kampeliu. Nauja paslauga – individualaus darbo kabinos jau turi savo lankytojus, o greitai ir sklandžiai paieškai elektroniniame kataloge ir norintiems susipažinti su naujų knygų anotacijomis skirti du informaciniai terminalai. Tradiciniams ir netradiciniams renginiams, parodoms, knygų pristatymams įrengtos net kelios salės. Konferencijų salė paklausi tarp verslininkų ir įmonių, patogi produkcijos pristatymams, paslaugų reklamai, susibūrimams ir bendrijų susitikimams. Didžiojoje salėje organizuojami daugiau lankytojų pritraukiantys renginiai – konferencijos, parodos, literatūriniai vakarai. Mažoji salė su įdiegta demonstravimo įranga ir skaitmeniniu pianinu „Yamaha“ skirta įvairių pomėgių grupių susibūrimams, koncertams, susitikimams, kūrybinių darbų parodoms ir pristatymams.

Didžioji salė pritaikyta parodoms eksponuoti, tinka ir daug lankytojų sukviečiantiems renginiams.

Populiari ir jaunimo pamėgta Medijų erdvė su naujais kompiuteriais, namų kino sistema. Augustinos Miknevičiūtės nuotraukos

Visiškai nauja – Medijų erdvė, kurioje verda internetinės pramogos. Čia sukurta atsipalaiduoti kviečianti aplinka, laisvalaikiui pritaikyti patogūs sėd maišiai ir krėslai. Ši erdvė su naujais kompiuteriais, žaidimų konsole „PlayStation PS4“ yra patraukli jaunimo neformaliems susibūrimams, kameriniams renginiams. Ne tik jaunimas, bet ir visi norintys žengti koja kojon su laiku čia gali panirti į dar neatrastą virtualiosios realybės ir žaidimų pasaulį. Sukauptas per 1100 vienetų CD kompaktinių ir vinilinių plokštelių fondas, įsigyta namų kino sistema. Organizuojamos filmų peržiūros, muzikos vakarai. Rezultatas džiugina ir pateisina lūkesčius. Modernizuotoje bibliotekoje marijampoliečiai gali ir atrasti, ir pamatyti, ir patys kurti. O bibliotekos kolektyvas džiaugiasi pagerėjusiomis darbo sąlygomis, jaunų lankytojų klegesiu ir pilnomis renginių salėmis. Jūratė Pajaujienė

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Biržai

Projektas socialinei atskirčiai mažinti. Biržų miesto vietos veiklos grupės atstovei Vilmai Indrikonienei pasiūlius bibliotekai teikti paraišką Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės finansuojamiems projektams, kuriais siekiama mažinti skurdą ir socialinę atskirtį, skatinti savanorystę ir gyventojų įsitraukimą į bendruomenės veiklą, labai aiškiai išsirutuliojo mintis, kad Biržų rajono savivaldybės bibliotekai reikalinga speciali erdvė neįgaliems ir specialiųjų poreikių vaikams. Taigi pagrindinis projekto „Tavo – mano pasaulis“ tikslas buvo įrengti socialinę atskirtį dėl neįgalumo ar specialiųjų poreikių patiriantiems vaikams (5–16 m.) skirtą erdvę ir joje vykdyti kūrybines terapines veiklas.

Specialiųjų poreikių vaikai yra laukiami Vaikų literatūros skyriuje. Bibliotekos archyvo nuotr.

Bibliotekos darbuotojos ir keli tokių vaikų tėveliai jau išklausė specialius mokymus, kaip dirbti su negalią ar specialiuosius poreikius turinčiais vaikais. Bibliotekininkės, savanoriškai dirbančios šiame projekte, vyko į seminarą ir mokėsi bendrauti su projekto tiksline grupe. Projekte šie žmonės vadinami savanoriais, jie ves kūrybinius terapinius renginius, tokius kaip pasakų, smėlio ar dailės terapija. Jau surengti pirmieji garsiniai skaitymai ir kūrybinės dirbtuvėlės. Vieną iš veiklų – rankdarbių gamybą – įgyvendinti padeda projekto partneris VšĮ Pagalbos centras. Per dvejus projekto vykdymo metus (2018 m. rugsėjis–2020 m. rugsėjis) Vaikų literatūros skyriuje įkurtoje erdvėje bus surengti 65 įvairūs grupiniai ar individualūs kūrybiniai užsiėmimai. Taip pat vyks specialūs pozityviosios tėvystės mokymai šių vaikų tėveliams ar globėjams, kuriuos ves profesionalūs lektoriai. Nauja erdve, be abejo, bus galima naudotis ir individualiai bibliotekos darbo metu. Projekte yra numatyta 70 dalyvių, tačiau jau dabar aišku, kad greičiausiai jų bus daugiau – tokių paslaugų poreikis vis didėja. Tai nemenkas iššūkis ir bibliotekos darbuotojoms, nors praktikos jau turime. Neįgalūs ar specialiųjų poreikių vaikai nėra naujiena bibliotekoje: Vaikų literatūros skyrius bendradarbiauja su lopšeliu-darželiu „Vyturėlis“, kuriame yra tokių vaikų grupė. Jie dažnai ap-

silanko bibliotekoje ir su savo tėveliais. Smagu girdėti, kad biblioteka yra viena iš nedaugelio Biržų viešųjų erdvių, kur tokie vaikai jaučiasi saugūs ir laukiami. Be to, kelios projekte dalyvaujančios bibliotekininkės turi ir pedagoginį išsilavinimą. Mums atrodo svarbu tai, kad visa tai darome savanorystės pagrindu – projekto veiklos vyksta šalia visų kitų kasdienių darbų. Džiaugiamės, kad iš pirmųjų projekto dalyvių sulaukėme nuoširdaus paskatinimo, patarimų, noro patiems dalyvauti projekte ir bendradarbiauti.

Indra Drevinskaitė-Žilinskienė

Kaunas

Nauja paslauga – knygos į namus. Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka pristato naują paslaugą kauniečiams – skaitytojų aptarnavimą namuose. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurie kauniečiai neturi fizinių galimybių patys atvykti į biblioteką, knygos jiems bus pristatomos į namus. Miesto Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos knygų pristatymo į namus paslauga pasinaudoti gali laikinai neįgalūs vartotojai, vyresni nei 70 m. senjorai, dėl ligos ar senatvės susiduriantys su judėjimo problemomis bei žmonės, turintys neįgalumo pažymėjimą dėl fizinės negalios. Jiems skaitytojo pažymėjimas išduodamas nemokamai, o knygos skolinamos mėnesio laikotarpiui su galimybe šį terminą

Knygas iš bibliotekos galima užsisakyti ir telefonu. Evaldo Virkečio nuotr.

prasitęsti dar du kartus, jei leidinys nėra rezervuotas kito vartotojo. Bibliotekos darbuotojai pas tokius skaitytojus užsuks kartą per mėnesį. Knygas iš bibliotekos užsisakyti galima telefonu, internetu per bibliotekos elektroninį katalogą ar padedant artimiesiems. Pasak bibliotekos direktorės Nomedos Domeikienės, vadovaujantis tiek tarptautinėmis gairėmis, tiek Kauno miesto kultūros strategija ir pačios bibliotekos planavimo dokumentais, esminis viešosios bibliotekos principas yra tas, kad paslaugos turi būti vienodai prieinamos visoms gyventojų grupėms, taip pat žmonėms, turintiems fizinę negalią. Tikimasi, kad nauja paslauga dar labiau priartins biblioteką prie skaitytojo bei suteiks skaitymo džiaugsmą ir tiems, kurie neturi fizinių galimybių atkeliauti iki bibliotekos.

Monika Straupytė

Galerija. Apsilankė Jono Meko sūnus

Indros Drevinskaitės-Žilinskienės nuotr.

Biržai. Vasario 15 d. rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka sulaukė mielo svečio – šviesaus atminimo Biržų garbės piliečio Jono Meko (1922 12 24–2019 01 23) sūnaus Sebastiano Meko. S. Mekas lankėsi Lietuvoje su privačiu vizitu, viešėjo keletą dienų, o atvykęs į Biržus išreiškė pageidavimą užsukti į biblioteką: „Noriu tiesiog pabūti ir pamatyti tą vietą, į kurią mano tėtis pastaraisiais metais siuntė dalį savęs, tai yra savo archyvą.“ Tai pripažinimas tų darbų, kuriuos biblioteka daro įprasmindama J. Meko atminimą. (Jurgio Bielinio viešoji biblioteka)

Geriausių knygų rinkimų renginiai. Rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje jau 14-ąjį kartą vyko renginiai, skirti metų knygos rinkimams. Nuo lapkričio pabaigos iki vasario vidurio čia apsilankė net 164 moksleiviai iš įvairių švietimo įstaigų: Garliavos Jonučių progimnazijos, Adomo Mitkaus pagrindinės mokyklos, buvo svečių net iš Kauno Simono Daukanto progimnazijos. Visi jie susipažino su vaikų metų knygų penketuku ir knygų paaugliams trejetuku, turėjo galimybę ne tik pavartyti nominuotas knygas, sužinoti daug naujų dalykų, bet ir savo balsais prisidėti prie to, kad būtų išrinktos pačios geriausios šių kategorijų knygos.

Bibliotekos archyvo nuotr.

Viešojoje bibliotekoje apsilankiusiems mokiniams buvo pasiūlyta daug įvairių veiklų: vaikai savo skaitytą eilėraštį iliustravo spalvotomis popieriaus skiautėmis, žaidė žodinius žaidimus, kūrė komiksus, išbandė išmaniąsias pramogas,

dalyvavo ekskursijose po biblioteką, įsigijo skaitytojo pažymėjimą ar išmoko naudotis savitarnos aparatu. Tad viešnagė bibliotekoje buvo ir naudinga. Visi į Metų knygos vaikams ir paaugliams rinkimus bibliotekoje atvykę moksleiviai klausėsi Šarūnės Baltrušaitienės parengtų pristatymų, išgirdo daug įdomaus apie nominuotas lietuvių autorių knygas, kartu skaitė jų ištraukas. Be to, padedami Ž. Kazakevičienės, turėjo galimybę balsuoti planšetėmis už labiausiai patikusią knygą.

Šarūnė Baltrušaitienė

Klaipėda

Įteikta Ievos Simonaitytės premija. Sausio mėnesį, kaip ir kasmet, Klaipėdos apskrities viešojoje bibliotekoje buvo įteikta jau 33-ioji Ievos Simonaitytės literatūrinė premija, tradiciškai skiriama autoriams, savo kūryba garsinantiems Klaipėdos kraštą. Šiemet, minint rašytojos 122- ąjį gimtadienį, literatūrinė premija įteikta Lietuvos knygotyrininkui, bibliofilui, edukologui, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojui habil dr. prof. Domui Kaunui už parengtą ir išleistą atsiminimų knygą „Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“. Knygą sudaro 1978–1983 m. užrašyti 57 asmenų liudijimai apie I. Simonaitytės gyvenimo kelią, būdą ir kūrybą. Knygoje taip pat skelbiamos archyvinės nuotraukos, kiti dokumentai. Veikalas parengtas kaip mokslinė simonaitistikos šaltinių publikacija. Jos paskirtis – įprasminti socialines ir kultūrines naujoves, pralenkusias garsios asmenybės kūrybinių idėjų tęstinumą.

Domas Kaunas (kairėje) ir Rimantas Cibauskas. Eugenijaus Maciaus nuotr.

Prof. D. Kaunas šią premiją gauna antrą kartą. Pirmą kartą mokslininkas ja buvo apdovanotas 1998 m. už knygas „Klaipėdiškė“ ir „Mažosios Lietuvos knyga“. Šių metų I. Simonaitytės literatūrinei premijai pelnyti, be prof. D. Kauno leidinio, buvo pateikta dar 11 kūrinių. Sausio 23 d. vakarą viešojoje bibliotekoje vykusioje premijos teikimo ceremonijoje dalyvavo miesto kultūrinė bendruomenė ir verslo atstovai: Klaipėdos universiteto profesorė dr. Roma Bončkutė, rašytojas Juozas Šikšnelis, mecenatas Rimantas Cibauskas, Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas. Premijos laimėtojui atiteko bendrovės „Mūsų laikas“ įsteigtas prizas – 2000 eurų.

Ieva Grigaitytė

Galerija. Puošnių riešinių paroda

Inesos Dumbravienės nuotr.

Zarasai. Rajono viešosios bibliotekos Skatytojų aptarnavimo skyriuje eksponuojama zarasiškės Jolitos Kazulėnienės riešinių paroda „Dvylika mėnesių“. Autorė kiekvienam metų mėnesiui numezgė po riešinių porą, parinko tinkamą spalvą ir tam tikrą raštą, kiekvienam mėnesiui sukūrė ir trumpą literatūrinę miniatiūrą. Riešinių raštai buvo panašūs visoje Lietuvoje, o aukštaičių riešinės daugiausia buvo vienspalvės, sodrių spalvų, karoliukai dažniausia balti. (Saulutė Pelekienė)

Knyga „Aš esu Etmės Evė“ – tai vertingos autentiškos informacijos šaltinis lituanistams, pedagogams, istorikams, visiems besidomintiems Klaipėdos krašto istorija, literatūriniu palikimu.

„Klaipėdos knyga 2018“. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje vasario 12 d. surengtas konkurso „Klaipėdos knyga 2018“ apdovanojimų vakaras. Jame specialiais diplomais ir atminimo dovanomis buvo pagerbti knygų leidėjai, autoriai, maketuotojai, dizaineriai – visi, prisidėję prie nominacijas pelniusių knygų pasirodymo. Tryliktą kartą surengtame „Klaipėdos knygos“ konkurse daugiausia visuomenės balsų surinko ir nominaciją „Populiariausia knyga“ laimėjo Lietuvos 100-mečiui paminėti skirtas Vytauto Kuso leidinys „Kertinis akmuo: lietuviški trieiliai ir dailės miniatiūros“ (išleido spaustuvė „Druka“). Tai dešimtoji autoriaus knyga, kurioje pateikiama 100 lietuviškų trieilių ir 100 miniatiūrų, sukurtų pieštuku ir akvarele. Per lakonišką poeziją ir mažo formato meno kūrinius dailininkas, poetas V. Kusas kalba apie pamatines gyvenimo vertybes. „Gražiausios knygos“ titulą pelnė profesionalios komisijos išrinktas ir savo forma nustebinęs leidinys – Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio albumas „Vidurnakt ir giliau“ (leidėjas – Kūrėjų sąjunga). Albumą sudaro į dėžutę sudėtos 124 nuotraukos, surinktos ilgiau nei metus vaizdais bendraujant internetinėje erdvėje (kiekvieną

vičienė (Prienai) – 142, Vytautas Stradumskas (Strielčiai) – 129. Tai rodo, kad knyga mūsų bendruomenėje yra labai aktuali, kai kam galbūt vienintelis gyvenimo malonumas, prasmingai užpildantis laiką ir tenkinantis žinių troškimo bei pasaulio pažinimo poreikius.

Dalia Bredelienė

Iš dešinės: populiariausią knygą laiko direktorė Bronislava Lauciuvienė, šalia – konkurso mecenatas Rimantas Cibauskas, knygos autorius Vytautas Kusas ir spaustuvės „Druka“ atstovės. Algimanto Jarukaičio nuotr.

vidurdienį ir vidurnaktį). Gražiausią knygą šiemet rinko aštuonių asmenų komisija, kuriai vadovavo Vilniaus dailės akademijos lektorė, knygų dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė. Pirmą kartą įsteigtą nominaciją „Knyga, prakalbinusi popierių“ (iniciatorius – UAB „Papyrus Lietuva“) pelnė Ritos Latvėnaitės pasakų knyga vaikams „Kas tas Asis?“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Dėl konkurso „Klaipėdos knyga 2018“ titulų varžėsi 26 leidiniai, 13 leidėjų. Už populiariausią knygą skaitytojai galėjo balsuoti beveik mėnesį penkiuose bibliotekos padaliniuose ir internetu. Per tą laiką bibliotekoje vyko renginiai – leidinių pristatymai, kuriuose klaipėdiečiai ir miesto svečiai galėjo ne tik susipažinti su pristatomų knygų turiniu, bet ir susitikti su jų autoriais, sudarytojais, leidėjais. Konkurso rėmėjas – UAB „Mūsų laikas“.

Loreta Liutkutė

Prienai

Tegul skaitymo nuotykis tęsiasi. 2018 m. Lietuvai minint atkurtos valstybės šimtmetį, Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Aptarnavimo skyrius kvietė krašto bendruomenę dalyvauti skaitymo skatinimo akcijoje „100 metų – 100 knygų“. Norime dar kartą pasidžiaugti savo skaitytojais, kurie įsitraukė į šią akciją ir aktyviai skaitė knygas. Daugiau kaip 20 Aptarnavimo skyriaus ir po kelis Jiezno, Balbieriškio, Skriaudžių, Kunigiškių, Stakliškių, Strielčių, Veiverių bibliotekų lankytojus perskaitė 100 ir daugiau knygų. Buvo ir tokių, kurie šį skaičių gerokai viršijo. Štai Antanina Kazlauskienė (Jieznas) per 2018-uosius perskaitė 236 knygas, Valė Budrevičienė (Prienai) – 185, Ona Adamonienė (Prienai) – 173, Ona Stankevičienė (Prienai) – 173, Anastazija Podvisockaja (Prienai) – 148, Diana Marcinkevičienė (Balbieriškis) – 148, Dalia Ališauskienė (Prienai) – 147, Vida Radze-

Radviliškis

Šventinė istorijos pamoka. Netradiciškai Vasario 16-oji, Lietuvos valstybės atkūrimo diena, buvo paminėta rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos-kraštotyros skyriuje. Čia buvo surengta istorijos pamoka Vinco Kudirkos progimnazijos septintokams, kurią vedė istorijos mokytoja Aldona Jagminienė ir Informacijos-kraštotyros skyriaus vedėja Daiva Paulauskienė.

KNYGŲ, PARODŲ PRISTATYMAI

Panevėžys. Sausio 22 d. miesto viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“ surengtas teatralizuotas Metų knygos rinkimuose dalyvaujančios Daivos Čepauskaitės knygos „Baisiai gražūs eilėraščiai“ pristatymas. Įsitraukė bibliotekos teatro būrelio nariai (vad. Birutė Beresnevičienė). Vėliau vaikai atliko kūrybinę užduotį – remdamiesi eilėraščiu „Kuo kvepia mamos“, mėgino sukurti mamai kvepalus. Šiauliai. Sausio 24 d. rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje daugiau nei keturis dešimtmečius mokykloje fiziką dėsčiusi Irena Stulpinienė pristatė savo knygą „Fizika širdimi“ (leidykla „Andrena“). Autorė dalijosi patirtimi, kaip ji perprato kosminės realybės filosofijos (gyvosios etikos) naująją pažinimo metodologiją. Knyga skirta plačiajai visuomenei, bet pirmiausia – mokytojams. Varėna. Sausio 17 d. rajono viešojoje bibliotekoje pristatyta tautodailininko, medžio drožėjo Algirdo Juškevičiaus knyga „Drožinėti paprasta“. Dalyvavo knygos autorius, kalbos redaktorė Joana Grigaitienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas. Pasak jo, ši knyga – tarsi drožybos vadovėlis, į kurį A. Juškevičius sudėjo savo žinias, patirtį ir gebėjimus. Knygos autorius Varėnoje įkūrė drožybos būrelį, kuris vėliau išaugo į dailės studiją „Kadagys“.

Netradicinė pamoka bibliotekoje. Vladislavos Šiaudvytienės nuotr.

Diskusijoje su moksleiviais A. Jagminienė aptarė Lietuvos valstybingumo atkūrimo istoriją ir svarbiausius įvykius, pabrėžė valstybingumo suvokimo svarbą kiekvienam žmogui. Informacijos-kraštotyros skyriaus vedėja D. Paulauskienė, pasakodama apie Minaičių iškilią praeitį, priminė, jog Radviliškio rajone, Minaičių kaime, 1949 m. vyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis ir pasirašyta deklaracija, kuri kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą. Vėliau mokiniai buvo pakviesti žiūrėti Gražinos Sviderskytės sukurtą filmą „Partizanų vadų suvažiavimas 1949 m.“ Neįprastai prasidėjusi istorijos pamoka ir baigėsi netradiciškai – nebuvo užduota namų darbų. Vietoj jų moksleiviai įsiminė išsakytus prasmingus žodžius, kad esame gimę lietuviais ir privalome branginti prieš 101-us metus atkurtą Lietuvos valstybę, kurios Nepriklausomybė buvo aplaistyta savanorių, Lietuvą gynusių karių, krauju.

Vladislava Šiaudvytienė

Šakiai

Akcijos dalyvių skaitytos knygos. Bibliotekos archyvo nuotr.

TRUMPAI

Kalba – žmogaus kultūros esmė. Vasario 9 d. Šakių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko šventė, skirta kalbos sergėtojo, mokytojo Jono Augustaičio 100-mečiui paminėti. Šis žmogus puoselėjo kalbą kaip vertybę, susijusią su atskiro asmens ir su visos tautos savastimi. Apie iškilų kraštietį prisiminimais dalijosi jo auklėtinis lituanistas Edmundas

*** Sausio 18 d. rajono viešojoje bibliotekoje surengtas fotomenininkų, Sibiro tremtinių brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų knygos „Fotografija. III knyga (Antigonė. Rešiotai. Atminties klodai)“ pristatymas. Dalyvavo knygos autoriai, leidinio rėmėja ir įvado autorė, Europos Parlamento narė Laima Andrikienė, renginį vedė žurnalistas Valdas Kilpys. Tai ne tik nuotraukų albumas – prie kiekvieno vaizdo pridėtas jį papildantis tekstas, esė ar impresija. Zarasai. Rajono viešojoje bibliotekoje sausio 25 d. atidaryta menininko Šarūno Šimulyno grafikos darbų paroda, skirta jo 80-osioms gimimo metinėms. Menininko kūrybinė veikla nutrūko prieš dešimt metų. Jo darbus, gyvenimo vingius pristatė žmona Regina ir dukra Ula. Nors Š. Šimulynas labiau žinomas kaip skulptorius, tapytojas, poetas, šįkart eksponuojama jo grafika: poezijos knygai „Ledynų motina“ sukurtos iliustracijos, Australijos ir Berlyno grafikos darbų ciklas. *** Sausio 18 d. rajono viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje buvo atidaryta paroda „Anime“, kurioje eksponuojami eskizai, kompiuteriu kurti ir tapyti animacinių filmų personažai. Jų autorius – Kipras Stankevičius, Vilniaus miesto Pilaitės gimnazijos III klasės mokinys. Dalyvavo ir autoriaus mama – grafikė, juvelyrė, dailininkė, bibliotekos galerijoje veikainčios parodos „Potėpiai“ autorė Rasa Vasilevičiūtė. Atidaryme dalyvavusiems moksleiviams buvo surengta kūrybos pamoka. Informacija pateikė Andžela Vasiliauskienė, Roberta Rasikienė, Daiva Armonienė, Inesa Dumbravienė, Zita Černovienė

Apdovanota A. Kasparevičienė. Edgaro Pilypaičio nuotr.

Malskis, kolegė Ona Jasinskienė, kalbininkai dr. Giedrė Čepaitienė, dr. Arvydas Vidžiūnas ir kt. J. Augustaičio dvasiniai turtai sugrįžta ir nauju pavidalu – per kalbėjimą spalvomis bei vaizdais anūkės Jurgos Augustaitytės paveiksluose, kurie pasitiko šventės svečius Žiemos sodo galerijoje. Įamžindama Šakių garbės piliečio, Jono Jablonskio premijos laureato, mokytojo atminimą, biblioteka įsteigė vardinę Jono Augustaičio statulėlę „Raidė A“. Ji kasmet bus teikiama kraštiečiui už tiesioginę ir visuomeninę veiklą, skatinant gimtosios kalbos mokymąsi, stiprinant mokymosi motyvaciją, puoselėjant kalbą. 2019 m. statulėlė įteikta kultūros šviesuolei, Kalbos dienų rajone organizatorei Augenijai Kasparevičienei. Rajono meras Edgaras Pilypaitis džiaugėsi ir dėkojo bibliotekai už naujos tradicijos sumanymą. Atminimo vakarui buvo parengta literatūros paroda, pateikta archyvinė filmuota medžiaga, literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Kalba – žmogaus kultūros esmė“ atliko ir renginį vedė bibliotekos kūrėjų grupė „Mėlynosios paukštės“ (vad. L. Eringienė). Šakių „Žiburio“ gimnazijos bendruomenė nusilenkė mokyklos auklėtiniui, direktoriui, mokytojui jo amžinojo poilsio vietoje. Šventė sustiprino suvokimą, kad kalbą turime apgaubti kasdiene globa, rūpesčiu ir meile.

Lina Eringienė

Tauragė

Leidinyje – tremtyje patirti išgyvenimai. Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta knyga „Iš tremties archyvo: prisiminimų fragmentai“, kurioje suguldyti vienuolikos Tauragės krašto žmonių išgyvenimai tremtyje. Tai jau antroji serijos „Atminties

Moksleivių kūrybos centro „Pilies teatras“ vaidinimas. Vaivos Keserauskaitės nuotr.

lobynas; 2“ knyga. Leidinys skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir didžiausiems masiniams 1948 m. Lietuvos gyventojų trėmimams atminti. Sakoma, kad gyva istorija tęsiasi 100 metų – per tris kartas – o su paskutiniąja ji pasimiršta ir išnyksta, jei nėra užrašoma. Bibliotekoje, be knygų, periodinių leidinių ir įvairių duomenų bazių, saugoma ir rankraščiuose bei kraštotyros darbuose užfiksuota mūsų krašto žmonių istorinė atmintis. Bibliotekos darbuotojoms kilo mintis visa tai sudėti į knygą. Jos sudarytoja kraštotyrininkė Laima Pikčiūnienė atrinko rajono bibliotekininkių Virginos Bartušienės, Juzefos Kiniulienės, Virginijos Lukošienės, Laisvutės Pavalkienės, Eleonoros Pužauskaitės, Livijos Šimkės ir Marytės Šalkauskienės (1945–2017) užrašytus ir spaudoje nepublikuotus gyvųjų liudytojų atsiminimus. Žmonės, kurių istorijos nugulė šios knygos puslapiuose, – be kaltės kalti, atplėšti nuo Tėvynės, gimtųjų namų, Sibire kentė badą, šaltį, dirbo sunkiausius darbus. Publikuojami Pagramančio krašto gyventojų Stanislovo Bartkaus, Juzefos Košytės, Juzefos ir Antano Kalašinskų, Onos Mačiulienės, batakiškių Danutės Liekienės, Onos Vaitkevičienės ir Stefanijos Miniatienės, Dapkiškių kaimo gyventojų Ellos Urbonavičienės ir Bronės Šaulienės, Marijonos Gerdauskienės iš Pilsūdo prisiminimai ir Simono Raslausko iš Trepų pasakojimas apie Liekių šeimos likimą. Knygos pristatyme koncertavo Kunigiškių merginų ansamblis (vad. Rasa Jakienė), Tauragės moksleivių kultūros centro „Pilies teatras“ dalyviai suvaidino ištrauką iš spektaklio „Babūnės vainikas“ (vad. Jolanta Kazlauskienė).

Vaiva Keserauskaitė

Trakai

Šventės proga bibliotekos darbuotojos pasipuošė tautiniais kostiumais. Bibliotekos archyvo nuotr.

vyriausybei, bei 2017 m. kovo 29 d. Berlyne prof. Liudo Mažylio rasto istorinio dokumento kopija. Taip pat eksponuojami Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos 70-mečiui skirti spaudiniai. Įvairios Vasario 16-ajai skirtos parodos eksponuojamos ir rajono bibliotekose.

Akvilė Narbutienė

Vilkaviškis

Pristatėme vaikų knygas. Akcijoje „Metų knygos rinkimai“, pristatančioje geriausius praėjusiais metais išleistus lietuvių literatūros kūrinius, Vilkaviškio viešoji biblioteka dalyvauja jau vienuoliktą kartą ir organizuoja jai skirtus renginius. 2018 m. spalį Vaikų literatūros skyrius parengė ir organizatoriams pateikė projektą apie planuojamus Metų vaikų knygos rinkimų renginius ir gavo 2018 m. visas nominuotas vaikų penketuko knygas. Vaikų literatūros skyrius parengė lankstinukus ir stendus, kuriuose pateikė informaciją apie akcijoje dalyvaujančias vaikų penketuko knygas ir jų autorius. Sausio 23–25 dienomis viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus darbuotojos aplankė Vilkaviškio vaikų lopšelių-darželių „Bu-

Išradingai šventėme Vasario 16-ąją. Lietuvos valstybės gimtadienio proga rajono savivaldybės viešosios bibliotekos ir filialų darbuotojos vasario 15 d. aptarnavo savo skaitytojus pasipuošusios tautiniais kostiumais. Dar 2017 m., minint Tautinio kostiumo metus, bibliotekininkėms kilo idėja pačioms pasisiūti tautinius kostiumus ir jais pasipuošti per valstybės šventę. NuVaikų knygų pristatymas darželinukams. Raimundo Počo nuotr. spręsta šią tradiciją tęsti. Antrus metus viešoji bibratinas“, „Eglutė“ ir „Pasaka“ ugdytinius ir teatralioteka dalyvauja ir akcijoje „Vėliava Lietuvai“, lizuotai pristatė „Draugystę ant straublio galo“ kurios metu buvo iškelta net 14 trispalvių. Taip pagal to paties pavadinimo M. Marcinkevičiaus pat biblioteka prisidėjo prie Prezidentės Dalios ir A. Kiudulaitės knygą. Bibliotekos lėlių teatro Grybauskaitės organizuojamos akcijos „Vasario herojai dramblys Džeraldas ir pelytė Patricija 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai!“ ugdytinius supažindino su 2018 m. vaikų knygų Minėdama Lietuvos valstybės atkūrimo penketuku, pristatė visas vaikų knygeles, skaitė dieną, Trakų viešoji biblioteka parengė šiai ištraukas, žaidė žaidimus. Renginio pabaigoje šventei skirtas literatūros ir spaudinių parodas: pelytė Patricija skatino mažuosius balsuoti už „Vasario 16-oji – tautos vieningumo simbolis“, labiausiai patikusią knygą ir išdalijo lankstinukurioje eksponuojamas 1918 m. vasario 16 d. kus su informacija, kaip tai daryti. Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, įteiktas Vokietijos

Alvina Radžvilienė

KRONIKA / SAUGESNIO INTERNETO savaitė Kelmė

Kūrėme geresnį internetą. Šiais metais vasario 5 d. plačioji visuomenė buvo kviečiama atkreipti dėmesį į internetą kaip į erdvę, kurioje praleidžiame didžiąją laiko dalį. Lietuvoje Saugesnio interneto dienai paminėti kiekvienais metais organizuojami renginiai, juose dalyvauja visuomeninės organizacijos, taip pat bibliotekos. Šiuolaikiniai vaikai su išmaniaisiais įrenginiais ir internetu susipažįsta gana anksti, tačiau ne visuomet būna pasirengę tapti savarankiškais interneto vartotojais. Šių metų vasario 4–9 d. Žemaitės viešosios bibliotekos vaikų erdvės lankytojai buvo supažindinami su svetaine www.draugiškasinternetas.lt, kurioje galima rasti tinkamos informacijos saugaus interneto klausimais, taip pat su pagalbos tarnyba vaikams ir paaugliams „Vaikų linija“. Vaikai ir paaugliai buvo raginami atlikti saugesnio interneto ir naudojimosi kompiuteriu testus ir įsivertinti savo žinias. Bibliotekoje veikė informacinių leidinių paroda ,,Interneto labirintai“, kurioje, darbuotojų padedami, lankytojai galėjo rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus: kokia informacija dalytis saugu, kokiomis nuotraukomis internete dalytis nereikėtų, ar galima tikėti visa internete randama informacija ir pan. Vaikų erdvės jaunieji lankytojai buvo pakviesti į filmukų saugaus interneto tema peržiūrą ir jų aptarimą. Buvo kalbėta apie problemas, susijusias su elektronine erdve, ieškota jų sprendimo būdų ir stengtasi išsiaiškinti, kokios informacijos vaikams trūksta. Viena diena buvo skirta piešinių konkursui ir parodai „Draugiškas internetas ir aš“.

Danguolė Garnienė

Panevėžys

įsimena, susipažino su saugių slaptažodžių kūrimo principais. Savarankiškai buvo atliekamos praktinės užduotys. Dar buvo aiškinamasi, kiek laiko dalyviai praleidžia prie išmaniųjų įrenginių ir kiek atsijungę. Vaikai vardijo, ką įdomaus galima nuveikti be kompiuterio, žaidė šaradas. Renginį apibendrino parodytas filmukas apie tai, kaip saugiai elgtis internete.

Nijolė Podrigailė

Zarasai

Vaikai internete bus saugesni. Rajono viešoji biblioteka jau šešioliktą kartą dalyvavo Europos Sąjungoje rengiamoje Saugesnio interneto savaitėje, kurios tikslas – atkreipti dėmesį į aktualius skaitmeninius iššūkius, skatinti saugesnį, ypač vaikų ir jaunuolių, naudojimąsi internetu ir skaitmeninėmis technologijomis. Jau tradicija tapo į šios savaitės renginius Vaikų literatūros skyriuje kviesti „Santarvės“ pradinukus. Vasario 7 d. vykusioje viktorinoje „Junkis, kurk ir dalinkis pagarbiai: kurkim geresnį internetą kartu!” dalyvavo šios pradinės mokyklos ketvirtų klasių moksleiviai (mokyt. Danutė Tumalovičienė ir Sigita Paradnikienė). Renginį vedė ir su jo tikslais supažindino Zina Černovienė. Vėliau moksleiviai susiskirstė į dvi mišrias komandas („Kietuoliai“, „Žaibas“). Pirmojo viktorinos turo dalyviai atsakinėjo į klausimus apie Saugesnio interneto savaitę, antrojo turo – apie privatumą, asmeninių duomenų saugumą, trečiojo – apie pagarbą

Interaktyvaus žaidimo akimirka. Bibliotekos archyvo nuotr.

interneto vartotojams, apie siunčiamos informacijos tinkamumą. Kad neprailgtų laukti rezultatų paskelbimo, moksleiviai buvo pakviesti žaisti interaktyvų žaidimą „Viešinti / neviešinti“. Sukabintas 27 nuotraukas reikėjo suskirstyti pagal temą: net 21 pateko tarp neviešinamų ir tik 6 nuotraukos buvo tinkamos viešinti. Paaiškėjo, kad moksleiviai žino, jog reikia saugoti nuotraukose užfiksuotą asmeninę informaciją ir privatumą. Vertinimo komisijos nariai (Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausioji tyrėja Rosita Gurskaja ir viešosios bibliotekos automatizuotų bibliotekinių procesų inžinierius Donatas Merkys), įvertinę pateiktus atsakymus, paskelbė, kad „Kietuolių“ komanda pelnė 11,5 taško, „Žaibo“ – 12 taškų. Moksleiviai buvo apdovanoti knygelėmis ir spalvotais pieštukais, jiems įteiktos bibliotekos padėkos, o mokytojos – puodeliais su policijos atributika. Dalyviai džiaugėsi pasitikrinę naudojimosi internetu žinias ir įgiję naujų.

Zina Černovienė

Galerija. Akcija subūrė ir jaunimą

Saugių slaptažodžių dirbtuvės. Saugesnio interneto dienos ir jai skirtų renginių šūkis šiemet – „Kurkime geresnį internetą kartu!“, jie vyksta visą savaitę (vasario 4–9 d.). Miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyrius „Žalioji pelėda“ vasario 7 d. sulaukė daugiau apie saugų internetą sužinoti panorusių „Ąžuolo“ progimnazijos pradinukų (mokyt. Daiva Stefanavičiene). Kūrybines dirbtuves vedė bibliotekininkė Anžela Vasiliauskienė, jose buvo perskaityta ištrauka iš Mažvydo Palangos knygos „Dūzgė ir pavojinga informacija“ ir kalbama apie netikras naujienas. Vėliau visi įsitraukė į saugių slaptažodžių dirbtuves: aptarė, kam slaptažodžiai reikalingi, kaip juos sugalvoja ir

Liudmilos Fetingienės nuotr.

Pokalbiai apie saugesnį internetą. Bibliotekos archyvo nuotr.

Pagėgiai. Vydūno viešojoje bibliotekoje ir jos filialuose vykusi Saugesnio interneto savaitė sukvietė Pagėgių, Piktupėnų, Stoniškių, Vilkyškių mokyklų moksleivius. Renginiuose diskutuota, kaip saugiai elgtis internete, kaip apsaugoti savo nuotraukas ir žinutes, viešinamas socialiniame tinkle „Facebook“, žiūrėtos transliacijos apie galimas patyčias internete. Visiems dalyviams buvo įteikti pažymėjimai. Nuotraukoje – Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos III klasių gimnazistai su mokytojomis. (Asta Andrulienė)

IN MEMORIAM

Romualdas Vytautas Rimša [1937 04 26–2019 01 28]

Dalios Paulavičienes nuotr.

Mus pasiekė liūdna žinia, kad 2019 m. sausio 27 d. staiga netekome mokslininko bibliografo, bibliotekininko, kraštotyrininko, pirmojo atkurtos Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininko ir Lietuvos skaitymo asociacijos prezidento Romualdo Vytauto Rimšos. Labai sunku apie Vytautą kalbėti būtuoju laiku. R. V. Rimša gimė 1937 m. balandžio 26 d. Sausalaukės kaime, Anykščių rajone, valstiečių šeimoje. Jauniausias sūnus augo septynių vaikų šeimoje, su šešiais broliais. 1945–1953 m. mokėsi Svėdasų vidurinėje mokykloje, baigė 8 klases. Dar mokykloje jam puikiai sekėsi tikslieji mokslai, todėl mokytojai, giminės ir draugai pranašavo Vytautui inžinieriaus ateitį. Bet meilė knygai, literatūrai nugalėjo ir jis pasirinko bibliotekininkystės studijas Vilniuje. 1953–1956 m. mokėsi Vilniaus bibliotekiniame technikume, įgijo bibliotekininko specialybę. 1959–1964 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete įgijo mokslinio bibliotekininko ir bibliografo išsilavinimą. Profesinę veiklą R. V. Rimša pradėjo 1956 m. Pagėgių rajono bibliotekoje, vėliau, jau Vilniuje, 1966–1967 m. dirbo Lietuvos TSR valstybinės respublikinės bibliotekos Mokslinio metodikos skyriaus vyresniuoju redaktoriumi. 1967–1971 m. buvo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams, 1971–1973 m. – Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius. Didžiausią darbų kraitį R. V. Rimša sukaupė 1973–2002 m. dirbdamas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje; 1977–2002 m. buvo šios bibliotekos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjas.

Kaip mokslininkas ir tyrinėtojas, ateities kartoms Vytautas paliko daugybę publikacijų įvairiomis temomis. Jo mokslinių ir teorinių interesų sritys buvo bibliotekų darbo mokslinis organizavimas ir bibliotekų vadyba, bibliotekininkų profesinis pasirengimas ir kvalifikacijos kėlimas, Lietuvos gyventojų skaitybos tyrimų istorija, būklė ir metodologija bei metodika. Taip pat domėjosi skaitymo sociologija ir psichologija, profesinės kalbos kultūros ir terminologijos tyrimo ir norminimo problemomis. Parašė mokslinių ir metodinių leidinių bibliotekininkystės klausimais: rengė mokslo darbų „Bibliotekininkystė“ metinius leidinius, sudarė ir redagavo 10 mokslo ir metodikos knygų. Kartu su kitais autoriais parengė originaliuosius terminų standartus, buvo „Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodyno“ redakcijos kolegijos narys ir autorius. Paskelbė daugiau kaip 400 straipsnių, iš jų apie 50 – užsienio kalbomis. 1982–1986 m. R. V. Rimša buvo Vilniaus universiteto dėstytojas, studentų diplominių darbų ir gamybinės praktikos vadovas, dėstė lektologijos ir skaitybos sociologijos-tyrimų metodologijos, metodikos, programų rengimo ir organizavimo, profesinės kalbos terminijos norminimo ir kalbos kultūros dalykus. Taip pat skaitė paskaitas Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi institute ir centre. Lietuvos bibliotekininkų suvažiavime 1989 m. R. V. Rimša buvo išrinktas atkuriamos Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmuoju pirmininku ir šias pareigas ėjo 1989–1992 metais. Jo iniciatyva Lietuvos bibliotekininkai atkūrė iki Antrojo pasaulinio karo turėtą Lietuvos bibliotekininkų draugijos asociacinę narystę pasaulinėje IFLA organizacijoje, 1991–1993 m. kasmet dalyvavo pasaulinėse IFLA sesijose, skaitė pranešimus. 1992 m. R. V. Rimša įkūrė Lietuvos skaitymo asociaciją ir buvo išrinktas šios asociacijos prezidentu (1992–2000 m.). Buvo Tarptautinės skaitymo asociacijos (International Reading Association, IRA) Europos tarptautinio vystymo komiteto reikalų įgaliotasis atstovas Lietuvoje (1990–1991 m.), tikrasis IRA Europos tarptautinio vystymo komiteto narys (1992–2000 m.). Už nuopelnus Lietuvos bibliotekininkystei 2002 m. R. V. Rimšai suteiktas Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės nario vardas. Vytautas visada domėjosi anykštėnų, svėdasiškių nūdiena ir jų krašto istorija. Svarbu paminėti, kad jis buvo vienas iš svėdasiškių draugijos „Alaušas“ įkūrėjų. Jo iniciatyva pradėtas leisti draugijos laikraštis „Svėdasų varpas“, kurį visuomeniniais pagrindais redagavo iki šių metų sausio mėnesio numerio. Dalyvaudamas draugijos veikloje, parengė ir išleido keletą darbų – knygą kraštiečiams „Svėdasai: praeitis ir dabartis. T. 1“ (2012) ir kitą, ne mažiau kraštui svarbią knygą „Svėdasiškių draugija „Alaušas“: ištakos, istorija, veikla 2007–2012 m.“, bendradarbiavo su Anykščių kraštotyrininkais, buvo leidinio „Anykščių kraštotyrininkai: bibliografinis žodynas“ (2016) mokslinis redaktorius. Laisvalaikiu Vytautas mėgo skaityti mokslinę literatūrą ir socialinius bei psichologinius romanus, klausėsi muzikos. Mėgo būti gamtoje: žvejoti, grybauti, vaikščioti Palangos pajūriu, dažnai su šeima lankydavosi ir atostogaudavo gimtajame krašte. Vytautas turėjo tvirtą nuomonę, laikėsi jos, savo dalykinėmis ir asmeninėmis savybėmis užsitarnavo visų jį pažinojusiųjų pagarbą. Reiklus sau ir kitiems, griežtas, bet teisingas kolektyvui, darbuotojams, rodė teigiamą pavyzdį ir jaunesniems kolegoms. Niekada nestokojo optimizmo, energijos, dėmesio kitiems – tokį mes jį pažinojome, toks jis išliks mūsų prisiminimuose. R. V. Rimša amžinojo poilsio atgulė šalia tėvo vaizdingoje Alaušo ežero pakrantėje, Svėdasų miestelio kapinaitėse, iš kur matyti gimtasis Sausalaukės kaimas. Šviesus Vytauto atminimas visada bus gyvas kartu dirbusių kolegų atmintyje. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kolektyvas

IN MEMORIAM

Rita Reda Dovydaitytė-Dagienė [1936 05 16–2018 12 26]

Giedriaus Dagio nuotr.

Rita Reda Dovydaitytė gimė 1936 m. gegužės 16 d. Kaune, Nepriklausomybės kovų savanorio pulkininko leitenanto Pijaus Dovydaičio ir knygnešio dukters Julijos Kumetytės šeimoje. Laimingas šeimos gyvenimas nutrūko 1941 m. pavasarį, kai tėtis tapo okupacinio režimo auka – buvo suimtas, kalėjo Unžensko lageryje, vėliau iki 1954 m. gyveno tremtyje, o mamai su dviem dukterimis pokariu teko slapstytis. R. R. Dovydaitytė mokėsi Kauno 3-iojoje mergaičių gimnazijoje, 1956 m. baigė Kauno 8-ąją vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universitetą, pasirinko bibliotekininko profesiją. Studijuodama įsidarbino Vilniaus viešosios bibliotekos Žvėryno skyriuje, kur įsitikino savo pašaukimo tikrumu: mėgo bendrauti su žmonėmis, būti tarp knygų. Būdama penktakursė, grįžo į gimtąjį miestą ir įsidarbino Kauno viešojoje bibliotekoje (dabar – Kauno apskrities VB). 1961 m. baigusi universitetą liko dirbti skaitytojus aptarnaujančiame skyriuje. 1963 m. į Vilnių išsikėlus Respublikinei bibliotekai, Kauno bibliotekoje prasidėjo didelių pokyčių metas, kai reikėjo priimti sprendimus dėl tolesnių veiklos krypčių ir skaitytojų aptarnavimo formų. Būtent tada išryškėjo organizacinės Ritos savybės: gebėjimas numatyti, spręsti, sutelkti. Ji tapo tuomečio Bendrojo abonemento skyriaus vedėjos Sigitos Vileniškienės pagalbininke, o 1976 m. – skyriaus vedėja. R. R. Dagienei vadovaujant, skyrius ūgtelėjo visomis prasmėmis: gerėjo veiklos rodikliai, tvirtėjo skyriaus vieta bibliotekos struktūroje, buvo kryptingai formuojamas spaudinių fondas, didėjo darbuotojų profesionalumas. Jos profesionalios įžvalgos

ir argumentai nulėmė abonementinį skaitytojų aptarnavimą vykdančio skyriaus perkėlimą į bibliotekai 1987 m. pastatytą naują pastatą (Radastų g. 2). Dirbdama bibliotekoje, Rita Reda sukūrė šeimą, tapo mama, subūrė didžiulį draugų, bendraminčių ratą, parengė nemažai jaunų specialistų, kurie, atėję dirbti be profesijos ar darbo bibliotekoje patirties, tapo gerais bibliotekos darbuotojais. Daugelis jai dėkingi ne tik už perteiktas žinias, bet ir už paprastą žmogiškumą. Per 40 darbo apskrities bibliotekoje metų ji ne kartą buvo įvertinta Kultūros ministerijos ir bibliotekos vadovybės apdovanojimais. Ryšiai su biblioteka nenutrūko ir baigus darbą: čia lankydavosi kaip ištikima skaitytoja, padėjo rengti bibliotekos istoriją. Jos prisiminimai apie ankstyvąjį bibliotekos veiklos laikotarpį tapo neįkainojami rengiant archyviniais faktais paremtus tekstus. Būdama aktyvi, save realizavo imdamasi kitų veiklų: pirmojo po nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus mero Vytauto Jasulaičio pakviesta, R. R. DovydaitytėDagienė įsitraukė į enciklopedijos „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ redakcijos kolegijos darbą, tapo Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos nare ir šios draugijos veiklos metraštininke. R. R. DovydaitytėDagienė drauge su tėvo brolio, Nepriklausomybės Akto signataro Prano Dovydaičio giminėmis priklausė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubui – buvo klubo valdybos narė. Jos ir garbės kraštotyrininko, istorijos mokytojo Antano Vaičiaus pastangomis Paprienių kaime (Kauno r.) įamžintas tėvo brolio signataro prof. Prano Dovydaičio sodybvietės atminimas. Apie šį signatarą ir apie visą Dovydaičių giminę R. R. Dovydaitytė-Dagienė kartu su bendraautoriais sukūrė dokumentinę apybraižą „Atminimas“. R. R. Dovydaitytė-Dagienė aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos nacionaliniu ir Lietuvos liaudies buities muziejais, teikė archyvinę medžiagą apie tėvų šeimos istoriją Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos (https://www.limis.lt/virtualios-parodos/-/virtualExhibitions/view/151057) kultūros paveldo skaitmeniniam turiniui pildyti. Kasmet lankydavosi Čekiškės mokyklos (dabartinė Prano Dovydaičio gimnazija) šventėse, iš asmeninių lėšų apdovanodavo geriausią abiturientą, dovanojo reikšmingų eksponatų ir mokyklos kuriamam muziejui. Bet kokioje savo veikloje R. R. DovydaitytėDagienė siekė prasmės, dirbo išliekamąją vertę krašto kultūrai ir istorijai turinčius darbus, nemažai prisidėjo prie Lietuvai svarbių asmenybių atminimo įamžinimo. Grupė bendradarbių

Ir aš ten buvau

Britų biblioteka

Patekti į pagrindinį įspūdingo dydžio pastatą, apžiūrėti parodas, lankytis dovanų ir knygų parduotuvėje, kultūros renginiuose, ekskursijose po biblioteką gali visi lankytojai, naudotis skaityklomis – tik vyresni nei 18 metų asmenys, turintys skaitytojo bilietą, kuris yra nemokamas. Kadangi skaityklos yra perpildytos, bilieto galiojimas ribojamas nuo 1 mėnesio iki 3 metų. Nustebino norinčiųjų įeiti eilė – prieš prasidedant darbo dienai, prie bibliotekos durų laukė arti šimto norinčiųjų patekti į vidų. Pirmame nuotraukos plane (iš kairės): E. Paškevičiūtė-Kundrotienė, B. Railienė, G. Miknienė. B. Railienės nuotr.

G. Miknienės nuotr.

Viešnagės metu turėjome galimybę pamatyti vertingą bibliotekos dokumentą – vieną didžiausių pasaulyje knygų. Tai – 1660 m. išleistas Johanneso Klencke's atlasas, kuriam panešti reikia kelių asmenų. Atverstos knygos dydis 176 x 231 cm. Olandų cukraus pirklių gildijos vardu J. Klencke padovanojo jį Anglijos, Škotijos ir Airijos karaliui Karoliui II šio karūnavimo proga 1660-aisiais. Knygoje yra 41 spalvotas žemėlapis, dauguma jų pagal pirminį sumanymą buvo kabinami ant sienos. 2017 m. atlasas buvo baigtas skaitmeninti, dabar jis prieinamas ir virtualiojoje erdvėje.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka bendradarbiauja su nacionaline Jungtinės Karalystės biblioteka – Britų biblioteka. Pastarojo apsilankymo Londone metu Vrublevskių bibliotekos Mokslinės informacijos skyriaus darbuotojos dr. Giedrė Miknienė, dr. Birutė Railienė ir Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė susitiko su britų kolegomis – Baltijos šalių kolekcijų saugotoja ir kataloguotoja Ela Kucharska-Beard ir mokslo, technologijų ir medicinos išteklių specialistu Philipu Eagle’u aptarti bibliotekos teikiamų paslaugų naujovių. Mokslo tyrimų skatinimas ir pagalba tyrėjams yra svarbi Britų bibliotekos veiklos sritis.

Redakcijos klausimas: kokią aplankytos bibliotekos patirtį (veiklą ar kt.), Jūsų manymu, galima būtų perkelti į Lietuvos bibliotekas ir į Jūsų biblioteką? Galima pasidžiaugti, kad Lietuvos bibliotekos pagal veiklų pobūdį neatsilieka nuo vienos didžiausių pasaulio bibliotekų – jose iš esmės vykdomos tokios pačios veiklos, kaip ir Britų bibliotekoje, tik gerokai mažesniu mastu. Birutė Railienė

Šia nauja žurnalo rubrika raginame šalies bibliotekininkų bendruomenės narius, apsilankiusius įspūdingose pasaulio bibliotekose, pasidalyti parsivežtomis mintimis bei nuotraukomis. 44

in this issue Mečys Laurinkus. When One‘s Workplace is a Library

2019 is the year of the 100th anniversary of the establishment of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. We present the heading #GyvasŽodis, the authors of which speak about the impact that the National Library left in their lives. This issue presents insights by the Signatory of the Act on the Restoration of an Independent State of Lithuania (11 March 1990) the diplomat Mečys Laurinkus.

The Herald of the National Renaissance

The 31st of January of this year marks the 130th anniversary (1889) of the first issue of the literature, political and scholarly monthly Varpas, which had considerable impact on the Lithuanian national renaissance after the tsarist repression of the late 19th century. Jolanta Stasytė Berniūnienė from the Rare Books Department at the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences looks through the first issue of this publication containing 16 pages and covering a broad range of topics. During the seventeen years of its existence, Varpas had more than 150 associates, among whom there were numerous literary authors and well-known public figures. The publication was very significant for the social life of Lithuania by mustering Lithuanian intellectuals and enlightening the readers. (Prepared by Jolanta Stasytė Berniūnienė)

Regina Koženiauskienė. About One Segment of Vincas Kudirka’s Life 6 Professor Dr. Habilitatus at Vilnius University Regina Koženiauskienė surveys a lesser known activity field – translations – by the versatile personality, the author of the music and verse of the Lithuanian national anthem, publisher and medical man Vincas Kudirka (1858–1899). The article’s author says that Kudirka was very fastidious when selecting material for his translations: he preferred works of world’s classics, among which there were works by Friedrich Schiller, George G. Byron and Polish authors who were important for the Lithuania national self-awareness (Juliusz Słowacki, Tekla Wróblewska, Adam Mickiewicz and others). He was very thorough in finding correct lexical equivalents and the right literary expression. A majority of his translations Kudirka published in the newspaper Varpas.

The Event Which Needs no Presentation

The International Vilnius Book Fair marks its 20th anniversary this year. It attracts visitors not only by news from the publishing world but also by an abundant programme of cultural events and celebrities who visit the Fair – authors of books and illustrators. Among the participants, there was the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania with the presentation of its publications as well as municipal and county libraries presenting their exceptional activities at the traditional Library Space of the Fair. The article also presents the list of the winners and of the annual Book Art Competition and the Election of the Book of the Year, who are awarded at this Vilnius event, and their works.

Vaidenė Grybauskaitė. A New Cultural Hub at the Centre of Kretinga 12 The junction of 2018 and 2019 saw the opening of a new building of the Motiejus Valančius Public Library of the Kretinga District Municipality after a decade of the construction period. This project, which cost more than 4 million euros, provided a new cultural and educational venue for the population of western Lithuania. The open and bright spaces of the Library are accommodated for various activities. One is fascinated by the aesthetic harmony of architecture (the project’s author is the winner of the Lithuanian National Prize for Culture and Arts Saulius Juškys), design solutions and the surroundings of the Library.

Daiva Janavičienė. Successful Completion of a Concept for the Management of the Collection of Information Resources at Lithuanian Libraries

A concept for the management of the collection of information resources at Lithuanian libraries has been generated in the end of 2018 by the joint effort of 14 researchers from libraries of various types. The contractor of this study is the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania and the coordinator, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. In this article, the study is presented by the senior methodologist at the Librarianship Unit of the Information Sciences Department Dr. Daiva Janavičienė. The study had the purpose to prepare shared criteria for the management of the collection of information resources at Lithuanian libraries.

Asta Tinterytė. Lithuanian Dialects Go to the World

The article is about the presentation of the three-part monograph by Professor Dr. Habilitatus Danguolė Mikulėnienė “Studies of Lithuanian Dialects: Genesis, Development and Paradigmatic Turning-Points”, rather about its first part dealing with the history and international character of the studies of Lithuanian dialects. In the words of the reviewer Prof. Dr. Vytautas Kardelis, the monograph is not assertive: its author allows for reflection and discussion. On the other hand, the monograph’s author, like a detective, has discovered hitherto unknown facts related to dialects.

Milda Kvizikevičiūtė. De horribilibus monstris: Fantastical Animals in Books from the 15th–18th Centuries 20 Fantastical animals and mystical creatures (unicorns, dragons, gigantic fish, etc.) living in forests and oceans have always been fascinating people. Stories about them were spreading through manuscripts illuminated with elaborate illustrations. Some of such manuscripts were meant for satiating the quest for knowledge and others, for illustrating the world’s multifaceted nature. The methodologist and researcher Milda Kvizikevičiūtė from the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania tells about the role that fantastical creatures played in works by authors of the antiquity, Middle Ages and later eras. The article is illustrated by drawings from books preserved at the National Library’s Rare Books and Manuscripts Unit.

Daiva Kiniulienė. An Overlooked Musician Juozas Dryja-Visockis

The publication by Daiva Kiniulienė from the Birutė Baltrušaitytė Public Library of the Tauragė District Municipality is about the chorus master and composer (the author of more than 100 choir songs) Juozas DryjaVisockis (1848–1916), a native of the Tauragė Region. After his studies at the Saint Petersburg Conservatory, he played the organ at Lithuania’s churches and acted as chorus master. He also actively participated in the activities of associations of Lithuanians in Latvia while spending the last fifteen years of his life in the Latvian capital Riga – the years that were the most mature and productive for him.

Tarp knygų in February of the year…

The monthly of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates its 70th anniversary this year. On this occasion, the editorial board, by looking through the pages of the February issues from past years, recalls interesting news published in the magazine, significant anniversaries, new headings, etc. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Asta Tinterytė. The Special Day for Language of Classical Thinkers

The 9th of February, the birthday of the author of the Greek national anthem Dionysios Solomos, is the international day of the Greek language. This publication is about the event devoted to commemorating this day held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. The event presented the selection of Lithuanian translations of works by the four famous Greek poets of the 20th century Giorgos Seferis, Giannis Ritsos, Odysseas Elytis and Nikos Gatsos Dovana sidabro eilėraštis (“Silver Song as a Present”) published in 2018.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2019 Nr. 02 (721) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2019 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2019-02-25 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 520 egz. Užs. nr. 41006 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of books) No 02 (721) 2019 Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Monthly. Published in Lithuanian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2019 Address: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius, Lithuania tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose. Vieno numerio kaina – 2,25 Eur (be pašto paslaugų). Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a.) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu tk@lnb.lt).