Tarp knygu 2019 01 by TarpKnygu

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2019 Nr. 01 (720) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2019 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2019-01-28 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 520 egz. Užs. nr. 40587 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of books) No 01 (720) 2019 Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Monthly. Published in Lithuanian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2019 Address: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius, Lithuania tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose. Vieno numerio kaina – 2,25 Eur (be pašto paslaugų). Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a.) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu tk@lnb.lt).

Sausis | 2019

in this issue

šiame numeryje

Domas Kaunas. My First Academy

2019 is the anniversary year of the establishment of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. We present the heading #GyvasŽodis, the authors of which speak about the impact that the National Library left in their lives. The first guest of the heading is the bibliologist, bibliophile and expert member of the Lithuanian Academy of Sciences Prof. Dr. Habilitatus Domas Kaunas. He recalls that he started to “tread the Library’s stairs and rub his elbows on the tables of its reading rooms” very soon after he enrolled into the first year of librarianship studies at Vilnius University. Domas Kaunas says that the National Library became for him an informal academy presenting opportunities for research, culture, appreciation of the world and oneself, and sophisticated communication.

#GYVASŽODIS

Domas Kaunas. Mano pirmoji akademija 1 ĮVYKIS

Vaidenė Grybauskaitė. Ir moderni, ir menanti praeitį 3 ŠIANDIEN AKTUALU

Apskričių bibliotekos – naujose rankose. Parengė Vaiva Markevičiūtė

TEMA / BIBLIOTEKŲ PRIEINAMUMAS

Aušra Marija Narbutė, Vaiva Markevičiūtė. Ne tik atverti duris, bet ir nusišypsoti 11 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Valdonė Budreckaitė. Cherchez la femme: moterys rašytojos ir lituanistinis pėdsakas A. Dumas romane

Vaidenė Grybauskaitė. Both Modern and Retaining the Past

The early 2019 marked the renovation of the Adomas Mickevičius Public Library of Vilnius County: new spaces were opened and new services offered for customers. The Library is located at the building from approximately the 16th century having the status of a cultural heritage object and is undergoing the reconstruction, which has been lasting for twelve years. Vaidenė Grybauskaitė speaks about the renovation proceedings and decoration particularities from various time periods that emerged during the restoration as well as services provided at new spaces, which more effectively satisfy the visitors’ needs.

TAPATYBĖS ŽENKLAI

Jurgita Kristina Pačkauskienė. Kryždirbystės paveldo ikonografija Nacionalinėje bibliotekoje 20 ŽMONĖS IR LAIKAS

Kęstutis Šapoka. Basų kojų nostalgija 24 „TARP KNYGŲ“ – 70

Sausį žurnale prieš... Parengė Vaiva Markevičiūtė

GEROJI PATIRTIS

County Libraries Under a New Management

Daiva Vilkickienė. Viešosios bibliotekos paslaugos verslui 29

In 2018, executives of four county public libraries of Lithuania (Vilnius, Kaunas, Klaipėda and Panevėžys) ended their terms of office. The editorial board of Tarp knygų decided to ask the executives themselves (Petras Zurlys, Asta Naudžiūnienė, Juozas Šikšnelis and Rima Maselytė) to evaluate their activities and what doings of theirs they considered the most significant. On the other hand, the newly appointed executives (Emilija Banionytė, Edita Urbonavičienė, Laima Pačebutienė and Jurgita Bugailiškienė) reveal the incentives that stimulated them to attain their positions and their foremost plans. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Aušra Vaškevičienė. Kataro nacionalinė biblioteka 44

Aušra Marija Narbutė, Vaiva Markevičiūtė. Open the Door and…Smile 11

KRONIKA

Ramūnas Čičelis. Namų jaukumas ir interjero estetika 32 Kad išrinkti metų knygą būtų lengviau. „Tarp knygų“ informacija 34 Birutė Railienė, Giedrė Miknienė, Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė. Bibliografijos vaidmuo mokslo istorijoje 35 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ IR AŠ TEN BUVAU

20 Nuotrauka iš Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos archyvo (11), Mečislovo Sakalausko nuotr. iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondų (20)

Pirmame viršelyje

Skulptoriaus Gedimino Jokūbonio 1997 m. sukurta Martyno Mažvydo skulptūra iki šiol išlieka vienu iš Nacionalinės bibliotekos simbolių. Irmanto Gelūno nuotr.

Redakcija

Jūratė Bičkauskienė (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

Against the background of increasing public dialogue about tolerance and adjusting premises and services for people at a disadvantage, this publication, by drawing on the best practice of Lithuanian libraries, discusses the accessibility of Lithuania’s libraries for people with disabilities. It presents insights by sociology and psychology experts, representatives of the disabled and librarians themselves about obstacles preventing more efficient integration of the disabled within the physical and virtual environment. There are also examples of promising perspectives: efforts at county public libraries in Kaunas, Klaipėda, Šiauliai and Panevėžys and the Naujoji Vilnia Branch of the Central Library of the Vilnius City Municipality.

Valdonė Budreckaitė. Cherchez la femme: Women Writers and a Lithuanian Trace in a Novel by A. Dumas

There is a novel preserved at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, which once was held by the author himself and contains the author’s autograph – Le maitre d’armes (“The Fencing Master”). Valdonė Budreckaitė, a senior methodologist and researcher from the National Library’s Unit of Lithuanian Studies at the Documentary Heritage Research Department, by drawing on the previous research, surmises that the dedication written by the hand of A. Dumas is devoted to Sofija Tyzenhauzaite de Choiseul-Gouffier (1790–1878), who is often considered the first women writer from the historic Lithuania. The article also discusses potential associations of other writers with the surname Choiseul-Gouffier with A. Dumas. There is another intrigue: what other Lithuanian motifs could be in store within this novel by Alexandre Dumas?

Jurgita Kristina Pačkauskienė. Iconography of the Cross-Crafting Heritage at the National Library

Dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė from the Rare Books and Manuscripts Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania introduces the most significant cross-crafting collections preserved at the National Library. Among them, there are collections related to cross-crafting of the artist and collector of folk art Adomas Varnas (1879–1979), the bibliographer, bibliophile and officer from the interwar Lithuania period Vytautas Steponaitis (1893–1957), the artist and set designer Mstislavas Dobužinskis (1875–1957) and the museologist and restorer Juozas Petrulis (1875–1957).

Kęstutis Šapoka. Nostalgia for the Barefooted Past

Under the heading People and Epoch, Dr. Kęstutis Šapoka presents the photograph series “Nostalgia for the Barefooted Past” by the famous Lithuanian photography artist Antanas Sutkus produced in 1959–1979 and preserved at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. This collection is not only the manifestation of the artist’s creative development but also the reflection of the entire time period from the Soviet epoch. The author of the publication notes that Sutkus always treated photography as a metaphor and as a reflection of not so much of social reality as of issues of man’s destiny.

Tarp knygų in January of the year...

This year marks the 70th anniversary of the monthly of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. The editorial board decided to commemorate it by reviving events, facts and details related to the life in Lithuania, librarians’ community and the publishing of the magazine itself that appeared on its pages it in the past and that are interesting from today’s perspective. The first volume of the magazine Bibliotekų darbas (“Library Activities”) (such was the title of the forerunner of Tarp knygų) appeared in April of 1949. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Public Library Services for Business

The panorama of services provided by libraries no longer surprises anyone: not only the supply of books that are in demand but also services regarding leisure pursuits, creative activities as well as educational and virtual services. The article is about the Juozas Keliuotis Public Library of the Rokiškis District Municipality, which ventured into a new area: providing services for business people. The Rokiškis District borders on Latvia; it, therefore, is eligible for funding from the European Union’s Interreg V-A Latvia – Lithuania Programme. The Deputy-Director of the Rokiškis Library Daiva Vilkickienė presents activities done together with project partners at various places in Lithuania and Latvia as well as at the Rokiškis Library regarding the consulting and training those willing to start or develop their business. (Prepared by Daiva Vilkickienė)

Ramūnas Čičelis. Comfort of the Home and Aesthetics of the Interior 32 Tarp knygų does its best not to miss the news about a renovated Lithuanian library, namely its reconstruction or construction of its new building. This issue presents renovated spaces at the Jonava District Municipality Public Library. Both the Library’s permanent visitors and its staff delight in the outcome of the five-year-long reconstruction: the environment at the Library that makes everyone feel at home.

Translated by Tomas Auškalnis

#gyvasžodis

Mano pirmoji akademija

Prof. habil. dr. Domas Kaunas. Irmanto Gelūno nuotr.

Šiemet Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka švenčia įsteigimo šimtmetį. Ta proga rubrikos „#GyvasŽodis“ svečiai pasakos, kokį pėdsaką jų gyvenime paliko Nacionalinė biblioteka.

Be Vilniaus universiteto, kitos tokios svarbios savo gyvenime įstaigos kaip biblioteka nežinau. Jų pažinau įvairių, tačiau padariusių išliekamą poveikį nebuvo daug. Viena tokių laikau Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Mano likimas su ja susipynęs nuo pirmųjų žingsnių Vilniuje – bibliotekos laiptus myniau ir alkūnes į skaityklos stalus tryniau vos tapęs bibliotekininkystės pirmakursiu. Joje apsilankyti patarė studentų mokslinės draugijos būrelio vadovas, tada dar docentas Vladas Žukas. Respublikinė biblioteka, kaip tuomet ji buvo vadinama, yra mano pirma neformali akademija – mokslo, kultūros, pasaulio ir savęs pažinimo, dvasinio bendravimo. Jos spaudos leidinių fonduose, rankraščių bylose, ikonografinės medžiagos rinkiniuose, o dabar – ir internetiniais greitkeliais pasiekiamose skaitmeninėse laikmenose bei talpyklose sutelkta daug istorijos ir nūdienos tikrovės liudijimų. Su bibliotekos, kaip mokslo eksperimento galimybę teikiančios institucijos, galimybėmis man pirmiausia asocijuojasi simpoziumai – metai po metų vykę Mažvydo skaitymai ir jų organizatorius Juozas Tumelis. Iš pradžių juose dalyvavau kaip įdėmus klausytojas – buvo svarbu pabūti tarp daugiau žinančių žmonių, to meto sąlygomis gebančių byloti atviriau, dažnai net nesitikint, kad jų mintys bus viešinamos. Bet kartą atėjo valanda ir mano pranešimui. Jis tapo išbandymu: netrūko jaudulio, klausimų, reikėjo į juos atsakyti. Buvau įvertintas. Mažvydo skaitymai buvo mokykla. Ne kiekvienas tokių skaitymų turinys tapdavo knyga, kad ir nedidele. Tačiau vienos gimimo liudininku esu buvęs. Jos idėja radosi ir subrendo J. Tumelio įžvalgumu bei rankomis. Kalbu apie

pranešimų pagrindu parengtą straipsnių rinkinį „Iš Lietuvos bibliotekų istorijos“ (1985). Mano akimis, ši knyga didelė, svari, nors taip nepasakytum mestelėjęs žvilgsnį: minkšti viršeliai, nedidelis formatas, kone miniatiūrinis šriftas – tikriausiai norėta sutalpinti kuo daugiau autorių. Tuo metu bibliotekai išleisti knygą buvo sudėtinga dėl popieriaus limito ir kitų varžančių aplinkybių. Tačiau J. Tumelio, žinoma, ir kitų darbuotojų (Valerijos Vilnonytės) pastangomis kai kurie išliekamosios vertės darbai vis dėlto būdavo parengiami ir išleidžiami. Rengėjai turėjo žinių, tvirtą nuomonę ir kompetentingai vertino teikiamus darbus. Net J. Tumelio kabinetas buvo panašus į savotišką lobyną: atrodė viliojantis, pusiau slaptas, lentynos ir stalai nukrauti bylomis bei knygomis, atkeliavusiomis iš praėjusių amžių. Pažintis su J. Tumeliu ir dalyvavimas jo projektuose (nors anksčiau tokio žodžio ir nevartojome) man buvo reikšmingi. Dar viena mano mokykla po bibliotekos stogu – žurnalas „Bibliotekų darbas“, dabar vadinamas universaliau – „Tarp knygų“. Jis sudarė galimybių gana anksti, dar studijuojant, spausdinti pirmuosius straipsnius, mokytis bendrauti su specialistų auditorija rašytiniu žodžiu. Redakcijos darbuotojai visada laukdavo, drąsino, padėdavo lavinti mintį, ranką, tobulinti teksto turinį ir stilių. Vėliau buvau pakviestas, net nepelnytai pasitikint, į redakcijos kolegiją. Iš dalykiškų redkolegijos posėdžių, iš išvykų pas skaitytojus ir žurnalo bendradarbius iki šiol iškyla ryškūs redakcijos profesionalų Elenos Stasiukaitienės, Silvijos Vėlavičienės, Vlado Dautarto portretai. Jų buvo daugiau, bet miniu sau artimiausius. Mano 1

D. Kaunas Vilniaus universiteto dėstytojų bendrabučio Čiurlionio gatvėje kambaryje, 1985 m. Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

lentynose – beveik pilnutėlis žurnalo komplektas nuo pat leidimo pradžios 1949-aisiais. Trūksta, rodos, tik kelių senųjų numerių. Kai studijuodamas pradėjau tyrinėti Mažosios Lietuvos spaudos paveldą, Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus skaitykla tapo kone namais. Kaip ir visi iš Lietuvos pakraščių suvažiavę bendraamžiai, gyvenau bendrabutyje – labai prastame, apnykusiame, bet nepasakytum, kad nenuotaikingame. Vis dėlto kambarys su trimis jaunų dėstytojų lovomis nebuvo tinkamas darbui ir poilsiui. Bibliotekoje leidžiamas laikas mane mobilizavo dvasiškai ir kaip bręstantį tyrėją, vertė susikaupti ir maksimaliai išnaudoti galimybes. Čia visa, ko reikėjo, gulėjo po ranka. Turėjau nuolatinę darbo vietą, rašomąjį stalą, rakinamą spintelę, kurioje kartais susinervinusios bibliotekininkės pačios ieškodavo fonduose nerandamų mano negrąžintų knygų. Į biblioteką ateidavau vos atrakinus duris ir išeidavau uždarant nakčiai. Galiausiai darbuotojos netgi leido man pačiam eiti į fondus pasiimti knygos ar laikraščio, nes jų man reikėdavo išties daug ir dažnai, o paieška joms kainavo laiko. Po metų kitų aš jau atmintinai žinojau, kokia Mažosios Lietuvos arba kito turinio knyga kurioje lentynoje stovi. Čia prabėgo daug valandų... O kai norėdavau atsikvėpti, išeidavau pasivaikščioti aukštų koridoriais – ten rasdavau įvairių parodų ir ne tik jų. Bibliotekoje dirbo daug vyresnių kursų studentų ir disertacijas rengiančių aspirantų. Kartu daug ką aptardavome, kalbėdavomės tokiomis temomis, kuriomis anuomet spaudoje nebuvo rašoma. Taip plėtėsi bendraminčių ratas ir akiratis. Savivoką ir matymus ypač ugdė Maskvoje ir Leningrade studijuojantys aspirantai, labiausiai ekonomistai, kurių moksliniai vadovai buvo žymiausi tarybmečio Rusijos mokslininkai. Iš pasakojimų supratau, kad Rusijos mokslo elitas turbūt jau be apribojimų žvalgėsi po tolimą kapitalistiniu vadinamą pasaulį, todėl už mus buvo visa galva aukštesni. Taip pat susivokiau, kad tarp Maskvos ir Vilniaus mokslo mokyklų bei jų galimybių yra dideli skirtumai. 2

Bibliotekos vaidmuo akademiniame pasaulyje šiais laikais keičiasi: internetas, daug greitesnė paieška, kalbų mokėjimas atveria kitokias galimybes. Bet kaip mokslui atstovaujantis žmogus noriu paliudyti: be to, ką teko patirti dirbant bibliotekoje, netapsi mokslininku. Internetas kartu yra ir fikcija, nepatikimos, kartais destruktyvios informacijos lavina. Žinoma, nekalbu apie tai, ką galima rasti solidžiose duomenų bazėse, pavyzdžiui, mano pamėgtame ieškinyje e.paveldas.lt. Pabrėžčiau dar vieną svarbų tiriamojo darbo variklį – bibliotekos rengiamą nacionalinę retrospektyviąją bibliografiją. Be jos neįmanomas joks mokslinis darbas, net itin retomis istorijos temomis. Jau daugiau kaip keturiasdešimt metų tyrinėju Mažosios Lietuvos spaudos (nesvarbu, kokia kalba) – knygos, periodikos, ikonografijos – istoriją, todėl žinau, kokia šio veikalo tomų svarba. Tai fundamentalus mokslo tiriamosios bibliografijos veikalas, o jo galiojimo laikas – ilgaamžis. Labai didžiuojuosi, kad turėjau galimybių stebėti jo brandą, rutuliojimąsi, prisidėti prie nacionalinės bibliografijos duomenų apdorojimo ir bazės kaupimo. Mielai prisimenu savo pirmąjį kuklų bandymą. Dar studijų metais Klaipėdos krašte, Priekulėje, pas pagyvenusią, taurią klaipėdiškę Mariją Kybelkienę užtikau ir dovanų gavau ploną, neįrištą, labai neišvaizdžią seną brošiūrą. Nusprendžiau nustatyti, kokio ji retumo, o paskata buvo antraštiniame lape nurodyti 1827 metai. Skubiai atsiverčiau pirmąjį nacionalinės bibliografijos tomą, išleistą 1969 metais. Patikrinau ir – savo akimis netikiu – ši knygelė neužregistruota! Galite numanyti, ką studentui reiškia turėti tokį leidinį, kuris neužregistruotas didelio autorių kolektyvo parengtoje nacionalinio masto bibliografijoje. Tai mane pastūmėjo parengti publikaciją apie bibliografijos papildymą. Kad ir viena knygelė mūsų raštijos turto skrynion, bet svarbiausia – ir aš prie to prisidėjau. Pabandžius norisi daugiau. Jau parengti ir išleisti bibliografijų tomai lygintini su tautos ir valstybės išminties bei pasididžiavimo aruodu: daugiasluoksniu, daugiakalbiu, daugiatemiu, saugančiu milžinišką kiekį klasifikuotos, kruopščiai surinktos, išsamios, patikimos, tyrimais patikrintos informacijos. Šiais tomais naudojasi daug šiuolaikinių tyrėjų, tačiau nemaža jų dalis vis dar pamiršta nurodyti šį darbo šaltinį arba sąmoningai nutyli. Bibliografijos tomais įgudo remtis ir muziejininkai, žurnalistai, neprofesionalūs spaudos paveldo tyrėjai, kraštotyrininkai, kolekcininkai ir bibliofilai, kad ir kur jie būtų – Vilniuje ar tolimiausiame Lietuvos pakraštyje – Martyno Jankaus muziejuje Bitėnuose. Nacionalinės bibliografijos, kaip fundamentinio daugiatomio veikalo, vertė didėja ir vis didės.

Domas Kaunas

Įvykis

IR MODERNI, IR MENANTI PRAEITĮ Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, savo fonduose turinti beveik 500 tūkst. knygų ir kitų dokumentų, naujus metus pradėjo vilniečius pakviesdama į atnaujintas erdves. Per 12 metų rekonstruotos beveik trijų su puse tūkstančio kvadratinių metrų patalpos – tai puiki dovana vilniečiams, nuo seno pamėgusiems šią biblioteką, tačiau pastarąjį dešimtmetį dėl minėtų darbų patyrusiems tam tikrų nepatogumų. Po 10 mln. eurų kainavusios rekonstrukcijos gerokai pasikeitusi biblioteka dabar siūlo ir daugiau paslaugų: čia įdiegta nauja muzikos perklausų ir vaizdo įrašų peržiūrų įranga; nuo šiol bus daug paprasčiau skolintis ir grąžinti knygas.

Po rekonstrukcijos Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje įrengtas modernus liftas; pakilti į antrą ar trečią aukštą bus patogiau neįgaliesiems, juo naudotis gali darbuotojai ir skaitytojai.

Pirmąją metų darbo dieną, sausio 2-ąją, bibliotekoje apsilankė apie 2000 lankytojų (vidutiniškai per dieną apsilanko 1000 skaitytojų). Rinkosi Austrų ir šveicarų literatūros skaitykloje savo veiklą tęsiantis Vokiškai kalbančių skaitytojų klubas, pilni buvo vaikų ir suaugusiųjų skyriai. Savo vaikystės bibliotekai neabejinga buvo ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė – apžiūrėdama patalpas šalies vadovė džiaugėsi, kad, panaudojus šalies ir Europos Sąjungos lėšas, atlikti tokio masto restauravimo darbai. Su atnaujintomis erdvėmis susipažinti panorusiems lankytojams visą dieną buvo rengiamos valandos trukmės ekskursijos.

Grožinės literatūros skaitykloje atidengta ir restauruota XIX a. vidurio lubų tapyba.

Viešosios bibliotekos erdvėse skaitytojų patogumui įrengtos ir kelios individualios darbo vietos.

Trakų gatvėje, vienintelėje per šimt mečius nekeitusioje savo pavadinimo, įsikūrusios bibliotekos pastatas turi netrumpą istoriją – tai ne tik biblioteka, bet ir kultūros paveldo objektas (manoma, namas iškilo XVI a. antrojoje pusėje), organiška Vilniaus senamiesčio dalis. Kažkada čia buvo didžiausi užvažiuojamieji Vilniaus namai su erdviu kiemu (dabar vadintume moteliu). Žmonės iš visos Europos čia suvažiuodavo vežimais, tad buvo įrengtos vežiminės, tarnų patalpos. Ten, kur dabar bibliotekos mokymo 4

Buvusi skaitykla pertvarkyta į Renginių salę: joje vyksta koncertai, knygų pristatymai, rengiamos parodos.

centras, buvo ledainė; žiemą priveždavo ledo ir būdavo laikomas maistas. Pastatas rūmais pradėtas vadinti tik XVIII a., iki tol čia dar buvo gyvenamosios patalpos, pirmasis aukštas buvo skirtas prekybai, čia buvo įsikūrę amatininkai. Vienu metu, kaip minima rašytiniuose šaltiniuose, dabartinės bibliotekos pastate gyveno pats Vilniaus miesto burmistras. Pastatą niokojo gaisrai, jis kelis kartus buvo perstatytas, su kiekvienu laikotarpiu keitėsi ir interjeras, puošyba – tai rodo

atliekant restauravimo darbus atidengtos 3–4 atodangos. Dabar bibliotekos lankytojai gali grožėtis rodomais prieš šimtą ar daugiau metų sukurtais dekoro elementais, išlikusia XVII a. pab.–XVIII a. pr. sienų ir lubų tapyba. Skirtinguose bibliotekos aukštuose galima pamatyti įvairių laikotarpių detalių. Antrame aukšte gausu lipdybos elementų, trečiajame ryškus po Napoleono imperijos žlugimo įsivyravęs bydermejerio stilius – geriausiai jį reprezentuoja naujai įrengta Adomo

Mickevičiaus skaitykla. 2011 m. pradėjus restauruoti šias patalpas, buvo atidengtos nišos ir jose paslėpta sieninė tapyba, taip pat lubos su gėlių ornamentais. „Jeigu prisimintume, kas čia buvo: tiesiog pastoliais paramstytos lubos. Dauguma patalpų buvo neprieinamos skaitytojams, net patys negalėjome įeiti, – pasakojo ilgametis bibliotekos direktorius Petras Zurlys. – Prieš kokius penkiolika metų apleistas patalpas buvo išsinuomoję filmo kūrėjai iš Vokietijos – jiems reikėjo karo meto bibliotekos vaizdų, o čia viskas taip ir atrodė.“ Dabartiniai bibliotekos rūmai slepia buvusį siaurą tarpą tarp dviejų pastatų (Trakų g. 10 ir Trakų g. 12), dažnai dar pavadinamą siauriausia Vilniaus gatve. Apie jį primena ant bibliotekos sienų kabančios lentelės su šiais numeriais.

Naujai įrengtoje Vaizdų palėpėje gali susirinkti apie 11 lankytojų; jaukioje erdvėje patogu rengti filmų peržiūras ir diskusijas.

Retų spaudinių skaityklą puošia atnaujintos išlikusios originalios kesoninės lubos.

Mediatekoje akį traukia originalūs garsą sulaikantys krėslai. Gerdos Putnaitės nuotraukos

Pagal skandinaviškąjį modelį kuriama biblioteka praplėtė savo paslaugų spektrą. Visos restauruotos istorinio pastato patalpos atvertos lankytojams: salėje, kurioje buvo skaitykla, dabar yra renginių erdvė, joje galima eksponuoti savo darbus; įrengtos jaunimo ir poilsio erdvės, kino salė. Skaitytojams prieinama ir Atviros Lietuvos fondo perduota biblioteka, kurioje gausu filmų kolekcijų ir spektaklių įrašų. Bibliotekos Vaizdų palėpėje galima peržiūrėti atsineštus ir bibliotekos fonduose saugomus filmus. Taip pat skaitytojai gali naudotis unikalia vinilinių plokštelių kolekcija. Iš beveik pusės milijono egzempliorių knygų fondo į namus galima skolintis visus leidinius (5 knygas vienu metu), išskyrus periodiką ir pačias seniausias knygas, kurias užsisakius galima skaityti pačioje bibliotekoje. Grąžinti knygas skaitytojams bus patogiau – tai daryti galima bet kuriuo metu, naudojantis savitarnos aparatu. Vaikų biblioteka papildė stalo žaidimų, išduodamų į namus dviem savaitėms, kolekciją. Taigi skolintis galima ne tik knygas. Tarp naujovių – lankytojai, besidomintys Retų spaudinių ir vertingų knygų ar Mickevičianos kolekcijomis, gali dalyvauti edukaciniuose renginiuose, kuriuose iš arčiau susipažins su bibliotekoje saugomais vertingais leidiniais, išgirs bibliotekininko pasakojamas su jais susijusias įdomias istorijas. Beje, Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka pailgino darbo laiką: lankytojai nuo šiol laukiami ne tik darbo dienomis, bet ir šeštadieniais.

Vaidenė Grybauskaitė 5

ŠIANDIEN AKTUALU

Prof. dr. Renaldas Gudauskas

Nacionalinės bibliotekos vadovas tęsia darbus Laimėjęs Kultūros ministerijos skelbtą konkursą, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generaliniu direktoriumi penkerių metų kadencijai 2019 m. sausio 16 d. paskirtas prof. dr. Renaldas Gudauskas. Nacionalinei bibliotekai prof. dr. R. Gudauskas vadovauja nuo 2010 metų. Per šį laikotarpį Nacionalinės bibliotekos durys 2016 m. atvertos po ilgametės rekonstrukcijos, biblioteka tapo miestiečių bei svečių traukos centru su parodų ir renginių erdvėmis, besiformuojančio Žinių kvartalo šerdimi. Nauja prof. dr. R. Gudausko kadencija leis tęsti pradėtus darbus kuriant šiuolaikinę biblioteką ir žengiant spartaus modernėjimo kryptimi.

APSKRIČIŲ BIBLIOTEKOS – NAUJOSE RANKOSE Sausį net keturios iš penkių Lietuvos apskričių bibliotekų verčia naują lapą ne tik kalendoriuje, bet ir savo istorijoje – jose direktoriaus pareigas pradeda eiti nauji vadovai. Žurnalo redakcija nusprendė pakalbinti ir buvusius direktorius, ir juos pakeitusius naujuosius. Pokalbiuose ilgamečiai bibliotekų vadovai apžvelgė svarbiausius savo darbus ir dalijosi nuoširdžiais patarimais savo įpėdiniams. O pastarieji (tiksliau pastarosios) atskleidė, kokių darbų imsis pirmiausia, kokių idėjų ir vizijų įkvėpti pradeda eiti pareigas.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka Įsteigta: 1950 m. Fondo dydis: beveik 0,5 mln. dokumentų Direktoriai: Leonas Vildžiūnas (1950 m. rugsėjis) Petras Ciunis (1950 m. spalis–1964 m.) Algimantas Lingė (1964–1971 m.) Vytautas Rimša (1971–1973 m.) Liuda Pagirienė (1974–1995 m.) Elvyda Skuodytė (1995–1996 m.) Petras Zurlys (1996–2018 m.) Emilija Banionytė (nuo 2019 m.) 6

Petras Zurlys

Gerdos Putnaitės nuotr.

Bibliotekai vadovavote nuo 1996 m. – per šiuos metus nuveikta daugybė darbų. Kokius įvardytumėte kaip svarbiausius? Pirmiausia noriu padėkoti likimui ir Elvydai Skuodytei – buvusiai bibliotekos direktorei, taip pat Vytautui Gudaičiui – tuomečiam Kultūros ministerijos Bibliotekų skyriaus vadovui, kad patekau dirbti į puikų ir darnų Adomo Mickevičiaus bibliotekos kolektyvą. Iš tikrųjų – nuveikta nemažai, tačiau tik šaunios komandos ir darbštaus kolektyvo dėka. Kai po ilgų remonto metų (rekonstrukcija truko

12 metų – V. M.) šių metų pradžioje pagaliau atidarėme biblioteką ir kasdien sulaukiame daugiau kaip po tūkstantį skaitytojų, visi kiti darbai nebeatrodo tokie svarbūs ir reikšmingi. Ko palinkėtumėte naujajai bibliotekos direktorei? Dirbant bibliotekoje prabėgo patys gražiausi ir kūrybingiausi mano gyvenimo metai. Sutikau daugybę įdomių žmonių, puikių kolegų, tarp jų ir naująją bibliotekos direktorę Emiliją Banionytę. Linkiu Emilijai kuo greičiau įsilieti į mūsų kolektyvą, rūpintis ir globoti viešąsias bibliotekas lygiai taip pat, kaip ji rūpinosi ir globojo akademines.

Emilija Banionytė

Tomo Razmaus nuotr.

Kas Jus paskatino dalyvauti konkurse ir siekti vadovo posto? Pasakysiu atvirai – jeigu ne Lietuvos edukologijos universiteto, kuriame dirbau nuo 1984 m., prijungimas prie Vytauto Didžiojo universiteto su perspektyva naujai įsteigtą Švietimo akademiją perkelti į Kauną, turbūt nebūčiau ieškojusi kito darbo. Tačiau keltis į Kauną neketinau. Susimąsčiau, kuo norėčiau užsiimti ateityje ir kur galėčiau panaudoti sukauptas žinias. Kaip tik tuo metu buvo paskelbtas konkursas į Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriaus pareigas. Pamaniau, kad šis iššūkis man yra įdomus ir verta pabandyti laimę. Juk nuo šios bibliotekos prasidėjo mano pažintis su biblioteka apskritai. Gyvenau šalia, Vokiečių (tuo metu – Muziejaus) ir Trakų gatvių kampiniame name. Nepamenu,

kiek man buvo metų, kai tėvas atvedė į šią biblioteką. Žinoma, vėliau pažinau biblioteką ir kaip profesionalė – daug metų bendradarbiavome, ši biblioteka yra Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos, kuriai vadovauju, narė. Esu dėkinga likimui, suteikusiam progą imtis vadovavimo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešajai bibliotekai. Kokių darbų ketinate imtis pirmiausia? Kokius tikslus jau išsikėlėte? Pirmiausia ketinu susipažinti su kolektyvu, jų lūkesčiais. Man svarbu, kaip jie mato biblioteką, jos vaidmenį ir ko tikisi iš naujo vadovo. Ar nori drauge žengti pirmyn ir tobulėti? Biblioteka po ilgai trukusios rekonstrukcijos sausio pradžioje atvėrė duris skaitytojams. Prezidentės parodytas dėmesys bibliotekai, nuostabios istorinės erdvės, naujos paslaugos sužadino lankytojų dėmesį, jų srautas kasdien auga. Net jei žmogus atėjo į biblioteką vien iš smalsumo, viliuosi, kad čia jam patiks ir jis taps nuolatiniu lankytoju. Na, o nuolatiniai skaitytojai, kurių bibliotekoje daugiau kaip 15 tūkstančių, yra ypač laukiami. Mano tikslas, kad Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka taptų traukos centru ne tik vilniečiams, miesto svečiams, bet ir kolegoms bibliotekininkams. Kad čia dirbantys žmonės būtų profesionalūs, paslaugūs, geros nuotaikos, linkę padėti ir norintys tobulėti. Norėtųsi, kad valdžia suprastų kultūros darbuotojų svarbą ir mokėtų jiems tokius atlyginimus, kad darbuotojai galėtų jaustis oriai. Kol kas to nėra. Lėšų reikia ir bibliotekos veikloms, knygoms, kitiems informacijos ištekliams įsigyti. Man nesuprantamas Vyriausybės lėšų skirstymo principas. Rekonstruotai bibliotekai biudžetinis finansavimas sumažintas 15 proc. Logikos čia nematau, atrodo, kad teks dėl lėšų pakovoti, nes kokybiškos paslaugos vis dėlto kainuoja. Turiu planų dėl regiono bibliotekų kuravimo, dėl skaitmeninimo ir elek troninių išteklių platesnio naudojimo, dėl tarptautinių ir nacionalinių projektų. Bet ne viskas iškart...

Pabaikite sakinį: Šiuolaikinė biblioteka – tai... ...vieta, į kurią norisi užeiti ir kurioje esi laukiamas.

Kauno apskrities viešoji biblioteka Įsteigta: 1950 m. Fondo dydis: beveik 1,9 mln. dokumentų Direktoriai: Kazys Povilaitis (1950–1975 m.) Jonas Baltušis (1975–1976 m.) Antanas Pupienis (1976–1989 m.) Alvydas Samėnas (1989–2006 m.) Asta Naudžiūnienė (2006–2018 m.) Edita Urbonavičienė (nuo 2019 m.)

Asta Naudžiūnienė

Rasos Ambraziejienės nuotr.

Bibliotekai vadovavote nuo 2006 m. pabaigos – per šiuos metus nuveikta daugybė darbų. Kokius įvardytumėte kaip svarbiausius? Džiaugiuosi ir didžiuojuosi gyvenimo dovana, kuri leido 12 metų vadovauti didžiausiai Lietuvos viešajai bibliotekai, pažinti daug nuostabių ir kūrybingų žmonių, realizuoti idėjas, įveikti iššūkius. Kaip ir kitiems vadovams, man teko prisitaikyti prie skirtingų bibliotekos savininkų reikalavimų, įgyvendinti nuolat besikeičiančius teisės aktus, išgyventi ekonominę krizę. Vieni svarbiausių darbų buvo naujų funkcijų – Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo antrojo egzemplioriaus kaupimo bei regioninių veiklų (kaip Kauno regiono savivaldybių viešųjų ir mokyklų (išskyrus aukštųjų) 7

bibliotekų metodikos, bibliografijos ir informacijos, projektų koordinavimo, tyrimų, profesinių kompetencijų ir skaitmeninimo centro) – įveiklinimas. Per šį laikotarpį sėkmingai įgyvendinta beveik šimtas regioninių, nacionalinių ir tarptautinių projektų, parengti du bibliotekos pastato modernizavimo investicijų projektai. Džiaugiuosi, kad pavyko įdiegti nemažai technologijų ir vadybos inovacijų, gerokai išplėsti partnerių, bendraminčių ratą, įgyvendinti 2012–2018 m. bibliotekos strategines plėtros gaires ir parengti bei patvirtinti naujas (iki 2023 m.), sutelkti jaunų, energingų žmonių branduolį joms įgyvendinti. Daug gražių ir prasmingų veiklų, projektų, akcijų, konferencijų organizuota kartu su kolegomis Apskričių viešųjų bibliotekų asociacijoje, taip pat bibliotekų atstovavimo srityje (2011–2016 m. buvau Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininko pavaduotoja, šios draugijos ir Bibliotekų tarybų narė). Ko palinkėtumėte naujajai bibliotekos direktorei? Linkiu sėkmingai tęsti pradėtus strateginius projektus, teisingų, apgalvotų pokyčių ir motyvuotos komandos jiems įgyvendinti, panaudojant sukauptą gerąją patirtį ir kompetencijų potencialą. Svarbu, kad kasdien užtektų ryžto ir energijos siekti užsibrėžtų tikslų, įveikti iššūkius, kurie mus sustiprina.

Edita Urbonavičienė

Modesto Patašiaus nuotr.

Kas Jus paskatino dalyvauti konkurse ir siekti vadovo posto? Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje dirbu jau daugiau nei dešimt metų. Pradėjusi kaip viešųjų ryšių specialistė, vėliau penkerius metus vadovavau Strateginės plėtros ir inovacijų centrui. Drauge su komanda buvome atsakingi už keletą veiklos barų: bibliotekos projektinę veiklą, komunikaciją ir atstovavimą, žinių kūrimą ir sklaidą, apimant ir specialistų kompetencijų ugdymą bei tiriamąją veiklą, taip pat elektronines paslaugas. Dirbome daug ir nuoširdžiai, kad biblioteka savo bendruomenės nariams taptų kultūros, informacijos ir laisvalaikio meka. Taip jau sutapo, kad pastaruosius dvejus metus man buvo patikėta sutelkti darbuotojus rengiant bibliotekos strategiją ir formuluojant vertybines nuostatas. Tad, palaikoma komandos, vadovų ir šeimos narių, priėmiau tarsi natūraliai kilusį iššūkį dalyvauti konkurse ir tęsti pradėtus darbus, įgyvendinti parengtą strategiją, iškeltus tikslus ir uždavinius. Kokių darbų ketinate imtis pirmiausia? Kokius tikslus jau išsikėlėte? Pirmiausias ir svarbiausias mano darbas per ateinančius penkerius metus, kaip jau minėjau, yra sutelkti visų darbuotojų pastangas įgyvendinant parengtą strategiją ir joje iškeltus tikslus. Pagrindinis mūsų siekis – tapti patraukliausia regionine biblioteka savo bendruomenei, sujungiant visų mūsų patirtį ir žinias, sukurti stiprią ir vertingą biblioteką – tokią, kokios reikia žmonėms. Kad pasiektume šio tikslo, turime išlikti ištikimi savo vertybėms ir laikytis savo misijos. O man, kaip žmogui, svarbu bendradarbiavimas ir tarpusavio pasitikėjimas dirbant komandoje ir siekiant bendrų tikslų. Pabaikite sakinį: Šiuolaikinė biblioteka – tai... ...informacijos ir pažinimo erdvė kiekvienam, kviečianti kurti, įkvepianti augti, suteikianti vertingų patirčių, sutelkianti bendrauti ir bendradarbiauti.

Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka Įsteigta: 1950 m. Fondo dydis: per 1 mln. spaudinių Direktoriai: Nikolajus Petrovas (1950–1953 m.) Valentinas Malukas (1953–1988 m.) Stanislovas Songinas (1988–2008 m.) Juozas Šikšnelis (2008–2018 m.) Laima Pačebutienė (nuo 2019 m.)

Juozas Šikšnelis

Eugenijaus Maciaus nuotr.

Bibliotekai vadovavote nuo 2008 m. – per šiuos metus nuveikta nemažai darbų. Kokius įvardytumėte kaip svarbiausius? Mano direktoriavimas sutapo su investicinio projekto užbaigimu – Klaipėdoje pirmą kartą miesto istorijoje duris atvėrė nauja, moderni biblioteka. Bet tai buvo pastatai, lentynos, įranga – reikėjo šiam didingam statiniui įkvėpti gyvybės. Ir mums pavyko! Biblioteka ėmė pulsuoti nerimastinga gyvybe. Išvardyti nuveiktus darbus užimtų daug vietos ir laiko. Didžiuojuosi savo biblioteka, savo bendruomene. Ir ateityje, nebebūdamas vadovu, vadinsiu ją sava: mane iš bibliotekos ištrinti nesudėtinga, bet bibliotekos iš manęs ištrinti niekas nepajėgs. 10 metų būdamas direktoriumi, o prieš tai – 25 metus direktoriaus pavaduotoju, nė akimirkos nesidėjau viršininku, galinčiu įsakinėti, vadovauti, bausti ar glostyti, visada stengiausi tarnauti darbuotojui, lankytojui ir knygai. Man ši trijulė – tarsi banginiai, laikantys žemę. Nieko

svarbesnio bibliotekos direktoriui būti negali. Kaip pavyko, tesprendžia ateinantys.

kolektyvu, susitelkusiu, nestokojančiu kūrybiškumo, geranoriškumo ir pozityvumo.

Ko palinkėtumėte naujajai bibliotekos direktorei? Regis, iki šiol ėjome teisingu keliu, tad linkėčiau nesiblaškyti ieškant takelių ir nemesti šio kelio. Ir, svarbiausia, nesusirgti liga, kurią pavadinčiau „iki manęs nebuvo nieko – nei veiklos, nei pasiekimų“. Jeigu naujas vadovas ateina su tokia nuostata – institucijai parašomas nuosprendis vegetuoti. Viliuosi, kad mūsų atveju taip nenutiks. Taip pat viliuosi ir tikiu, kad Laima nuveiks daugiau ir geriau nei aš. To ir linkiu.

Kokių darbų ketinate imtis pirmiausia? Kokius tikslus jau išsikėlėte? Drąsiai galime teigti, kad mūsų biblioteka yra tapusi vienu ryškiausių kultūros židinių ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje daugeliu požiūrių: puikūs rūmai, pagal galimybes nuolat atnaujinamos informacinės technologijos, dideli knygų fondai, aktualios parodos, konferencijos, naujų knygų sutiktuvės, koncertai, spektakliai, konkursai. Šiuose rūmuose reiškiasi visos meno rūšys: literatūra, muzika, dailė, poezija, fotografija, edukacinė veikla. Vartotojai čia ateina ne tik paimti ir perskaityti knygos ar naujausio leidinio, bet ir susitikti su įdomiais žmonėmis: rašytojais, poetais, muzikais, dailininkais, leidyklų atstovais, filosofais. Visi jie ir jų kūrybinė veikla sutelpa po vienu stogu. Per metus bibliotekoje įvyksta apie 500 įvairiausių renginių, veiklų, sulaukiančių didelio susidomėjimo ir aktyvaus bendruomenės dalyvavimo. Be pokyčių negyvenome ir negyvensime. Jie neišvengiami ir yra būtini, jei norime žengti koja kojon su laiku, jei norime, kad mūsų biblioteka išliktų vartotojui svarbia institucija, kurioje jis galėtų tobulinti savo mokymosi ar profesinius gebėjimus, kompetencijas, įdomiai leisti laisvalaikį. Vartotojo poreikiai turi būti vienas svarbiausių atskaitos taškų plėtojant, tobulinant ir kuriant naujas paslaugas, technologijas, naujus informacijos gavimo būdus, skaitymo skatinimo ir palaikymo priemones. Labai svarbi bibliotekos partnerystė su socialine aplinka. Tai taip pat veiksmingas būdas skatinti naujoves bendradarbiaujančiose organizacijose. Atsiranda galimybė kurti ir kartu ieškoti inovatyvių sprendimų. Ne kartą įsitikinome, kad kūrybiškai dirbantis bibliotekos kolektyvas gali sėkmingai paskatinti bendruomenės veiklumą. Todėl

Laima Pačebutienė

Eugenijaus Maciaus nuotr.

Kas Jus paskatino dalyvauti konkurse ir siekti vadovo posto? Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje dirbu 28 metus, esu išbandžiusi save įvairiuose veiklos baruose: vyr. bibliotekininko, atstovo ryšiams su visuomene, Ryšių su visuomene skyriaus vedėjo, direktoriaus pavaduotojo. Bibliotekos veikla ir joje dirbantys žmonės man puikiai pažįstami. Drauge dirbta, įgyvendinta nemažai sumanymų, projektų. Puikiai pažįstu ne tik kolektyvą, turiu ilgametę bendradarbiavimo patirtį su Klaipėdos regiono bibliotekomis, kitomis su mūsų biblioteka bendradarbiaujančiomis institucijomis, partneriais, žiniasklaidos atstovais. Visa tai paskatino eiti į priekį. Kartu. Su veržliu ir kūrybišku

tikiuosi, kad ir toliau būsime atviri dialogui, pokyčiams, vartotojų lūkesčiams ir poreikiams, inovacijoms, bendradarbiavimui, profesionaliai priimsime ir atliksime įsipareigojimus, susijusius su kiekvieno darbuotojo darbu. Pabaikite sakinį: Šiuolaikinė biblioteka – tai... ...neišsemiamų galimybių, atradimų ir tobulėjimo erdvė kiekvienam mūsų.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka Įsteigta: 1921 m. Fondo dydis: beveik 0,5 mln. dokumentų Direktoriai: Elžbieta Jodinskaitė (1921–1940 m.) Leonora Bugytė (1941 m.) Antanas Biliūnas (1941–1944 m.) Elžbieta Jodinskaitė (1944–1947 m.) Monika Marmokaitė (1948–1949 m.) Kotryna Dičkienė (1949–1977 m.) Vanda Paškauskienė (1977–1991 m.) Raimondas Voiška (1991–1992 m.) Giedrimundas Gabrėnas (1992–1993 m.) Raimundas Klimavičius (1993–1996 m.) Rima Maselytė (1997–2019 m.) Jurgita Bugailiškienė (nuo 2019 m.)

Rima Maselytė

Jono Lindos nuotr.

Bibliotekai vadovavote nuo 1997 m. – per šiuos metus nuveikta daugybė darbų. Kokius įvardytumėte kaip svarbiausius? Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka – pirmoji ir vienintelė... 9

Nuo 1997-ųjų sutikau (tokie buvo laikai) būti šios bibliotekos direktore. Taip ir parašiau tuometiniam ministrui Sauliui Šalteniui. Laikai buvo ypatingi, matyt, taip ir turėjo būti... Daug nerimo, vilčių, neapibrėžtumo, nežinojimo, bet dar daugiau meilės ir tikėjimo, kad ateina tas tikrasis gyvenimo pavasaris... Klausiate, kokius, atsigręžusi į šiuos metus, darbus įvardyčiau kaip svarbiausius... Užduotis – lyg romaną reikėtų sutalpinti į eilėraštį... Paskutiniai įvykiai Lietuvoje suteikia galimybę viltingai ir su pasitikėjimu stebėti pavasarį kultūros laukuose. Simboliška minėti Ralpho Waldo Emersono žodžius: Mūsų gyvenimas yra pameistrystė mokantis tiesos, kad kiekvienas ratas gali būti apvestas kitu, / Kad gamtoje nėra pabaigos, / Bet kiekviena pabaiga yra pradžia, / Kad kiekvieną vidudienį aušta nauja aušra, ir / Kiekvienoje gelmėje atsiveria gilesnė gelmė. Džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti bibliotekos pastato rekonstrukciją 2006 m., įstaiga tapo svarbiu visuomenės traukos centru, o dabar rengiamas modernaus Vaikų literatūros skyriaus renovacijos projektas. 1996 m. įkurtame Juozo Miltinio palikimo studijų centre saugoma testamentinė legendinio režisieriaus dokumentų kolekcija, kuri 2006 m. pripažinta nacionalinės reikšmės kolekcija ir įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą. 2018 m. įgyvendinus projektą „Režisieriaus palikimas – modernios visuomenės poreikiams“, Juozo Miltinio palikimo studijų centre įrengta inovatyvi šiuolaikiška ekspozicija: sukurtos transformuojamos erdvės įvairaus pobūdžio renginiams, justi laisvė kurti ir improvizuoti miesto bendruomenei ir miesto svečiams. 2007 m. įsteigta Kazimiero Barėno literatūros premija. Šiemet jaunam (iki 35 metų) gabiam prozininkui ji bus įteikta jau dešimtoji. 2008 m. įkurtas Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras. Nuo 1998 m. organizuojamos krašto dokumentinio kultūros paveldo tyrinėjimui ir sklaidai skirtos mokslinės konferencijos. Bibliotekoje kaupiamos, saugomos Panevėžio krašto visuomenės ir kultūros veikėjų dokumentų asmeninės kolekcijos. Dailininko Stasio Eidrigevičiaus, filosofo Arvydo Šliogerio, Rimgaudo Banio „Donelaitika“ ir kt. Iš viso 13 asmeninių bibliotekų, per 170 rankraščių rinkinių. Peržvelgiant tą gyvenimo pilnatvės laiką, žinoma, smagu, kad Lietuvos Vyriausybė įvertino mūsų bibliotekos veiklą. Už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, įkvepiančias bendruomenę pozityviai veiklai, asmeninę poziciją ir atsakomybę kuriant kultūrą ir dvasinę aplinką 2012 m. man įteiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, už aktyvų Panevėžio krašto kultūros, rašytinio paveldo puoselėjimą, šviečiamųjų projektų ir pilietinių iniciatyvų kūrimą bei vykdymą 2013 m. buvau apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Lemtingi 2018-ieji palydėti ypatingu apdovanojimu – 2018 metų panevėžietės vardo suteikimu už viso gyvenimo nuopelnus kuriant turtingą kultūrinę ir dvasinę aplinką Panevėžio miesto bendruomenei. O tai – visos šaunios bibliotekos bendruomenės įvertinimas. Ypač džiaugiuosi, kad pavyko suburti profesionalią komandą, atvirą idėjoms, pasiryžusią priimti iššūkius. Padaryta, nuveikta tiek, kiek buvo lemta... Dėkoju visiems, norėjusiems ir ėjusiems drauge. 10

Ko palinkėtumėte naujajai bibliotekos direktorei? Tebūna kuo daugiau šviesos ir prasmės Jūsų darbuose ir gyvenime.

Jurgita Bugailiškienė

Arnualdo Dalindos nuotr.

Kas paskatino Jus dalyvauti konkurse ir siekti vadovo posto? Jau kurį laiką galvojau apie karjeros pokyčius. Atvirai ir plačiai žvalgiausi galimybių. Aplinkiniams sakiau, kad ieškau svajonių darbo, kurį norėčiau dirbti visą gyvenimą. Pastebėjusi skelbimą apie konkursą Panevėžio apskrities viešosios bibliotekos direktoriaus pareigoms užimti, supratau, kad tai ir yra ta unikali galimybė man. Parengiau dokumentus, dalyvavau konkurse ir ši galimybė tapo realybe. Kokių darbų ketinate imtis pirmiausia? Kokius tikslus jau išsikėlėte? Pirmiausia siekiu pažinti bibliotekos kolektyvą (J. Bugailiškienė iki šiol dirbo Anykščiuose – V. M.), identifikuoti veiklos galimybes ir iššūkius. Analizuoju esamą situaciją, vykdomų veiklų turinį ir apimtį, kartu aptariame tęstines veiklas. Pristačiau savo rengtą penkerių metų bibliotekos veiklos programą, savo matymą, ką kartu per artimiausius penkerius metus galime pasiekti. Matau galimybių intensyviau ir įvairiau veikti regioniniu lygiu, inicijuoti ir organizuoti aktyvaus tyrinėjimo veiklas, kurti pažangias, regiono bibliotekas suvienysiančias paslaugas bei produktus ir dalijimosi jais erdvę regione. Artimiausiu metu dirbsime dėliodami einamųjų metų ir tolimesnius planus, išsikelsime tikslus ir numatysime, kaip jų sieksime. Pabaikite sakinį: Šiuolaikinė biblioteka – tai... ...erdvė mokytis, atrasti, kurti, jungtis. Šiuolaikinė biblioteka veikia atvirai ir kūrybiškai, ieškodama efektyviausių sprendimų skirtingų poreikių žmonėms ir organizacijoms prasmingai naudotis raštijos paveldu, idėjų bei informacijos pasaulio ištekliais. Parengė Vaiva Markevičiūtė

Tema / Bibliotekų prieinamumas

Renginio „Muzika tamsoje“ (sumanytoja yra Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka kartu su neįgaliaisiais) auditorija privalo būti užrištomis akimis. Suaktyvėjusios klausos, lytėjimo juslės atveria visiškai kitą pasaulį. Eugenijaus Maciaus nuotr.

NE TIK ATVERTI DURIS, BET IR NUSIŠYPSOTI

Aušra Marija Narbutė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Vaiva Markevičiūtė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Viešojoje erdvėje vis garsiau kalbant apie toleranciją, integraciją, pastatų ir paslaugų pritaikymą socialiai pažeidžiamoms grupėms, užribyje nelieka ir bibliotekos. Jų durys atviros visiems lankytojams, nepaisant amžiaus, lyties, odos spalvos, tautybės ar fizinių gebėjimų. Įtaisyti keltuvą ar nuovažą neįgaliojo vežimėliams atrodo paprasta. Bet ar taip pat paprasta išsilaisvinti iš etikečių klijavimo gniaužtų ir negalią turintiems žmonėms atverti ne tik bibliotekų duris, bet ir savo širdis? Šia tema bibliotekininkai diskutavo praėjusį rudenį Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos organizuotame seminare „Bibliotekų paslaugų prieinamumas socialiai pažeidžiamų grupių vartotojams“. Renginyje išgirsta psichologo patarimų, sociologinių tyrimų išvadų, gerųjų patirčių iš šalies bibliotekų. Savo nuomonės neišsakė tik neįgaliuosius vienijančios organizacijos, vienintelės galinčios tiesiogiai ir drąsiai įvertinti šalies bibliotekų ir bibliotekininkų pasirengimą priimti ir aptarnauti neįgalų asmenį, įtraukti jį į veiklas. Šiame straipsnyje kalbiname visus: ir sociologijos bei psichologijos specialistus, ir bibliotekininkus, ir neįgaliuosius. Tai leidžia pateikti išsamesnį Lietuvos bibliotekų prisitaikymo priimti neįgaliuosius paveikslą, kuriame šviesios spalvos dar tik ima ryškėti.

Didžioji dalis šalies bibliotekų jau kurį laiką žy giuoja visuomenės priešaky kaip modernios institucijos. Į jas užsukti kviečia ne vien knygų gausa, aktualūs renginiai, bet ir atnaujintos, šiuolaikinėmis technologijomis viliojančios erdvės. Žmonės mielai čia lankosi ir mėgaujasi bibliotekų siūlomų veiklų spektru.

Pastatai modernūs, bet ar visiems prieinami?

Atrodytų, galima rašyti pavyzdines veiklos ataskaitas, jeigu ne tylūs šnabždesiai iš vis dar susiskaldžiusios visuomenės pakraščių. Įvairūs tyrimai ir analizės rodo, kad socialiai pažeidžiamų grupių žmonės, ypač turintieji negalią, dažnai sutrinka prie bibliotekų slenksčio ir nedrįsta praverti durų. O jas pravėrę, kartais nesulaukia tikėto svetingumo. Panevėžio miesto savivaldybės atstovė dr. Sandra Jakštienė pateikia niūrią statistiką – tik 7,5 proc. miesto neįgaliųjų, savivaldybės atlikto tyrimo duomenimis, lankosi bibliotekos renginiuose. Pagrindinėmis tokio mažo įsitraukimo priežastimis neįgalieji nurodo pastatų nepritaikymą ir bibliotekos darbuotojų tolerancijos stoką. 11

Panašias išvadas padarė ir Kauno apskrities viešoji biblioteka. Joje dirbanti sociologė-tyrėja Ieva Dryžaitė su kolegomis 2017 m. vasarą atliko kokybinį neįgalių asmenų poreikių ir bendros situacijos vertinimo tyrimą: buvo apklausti ekspertai ir specialistai, dirbantys su įvairią negalią turinčiais žmonėmis, tėvai, auginantys neįgalius vaikus, ir patys negalią turintys asmenys. Tyrimu siekta kritiškai įvertinti bibliotekos veiklą ir teikiamas paslaugas, suprasti įvairią negalią turinčių asmenų poreikius, problemas, taip pat, remiantis duomenimis, numatyti priemones, kaip bibliotekos galėtų labiau prisidėti prie šių žmonių grupių gerovės. „Informantai manė, kad bibliotekos turėtų ir galėtų aktyviau prisidėti prie geresnės negalią turinčių asmenų integracijos į visuomenę, tapdamos aktyviomis negalią turinčių asmenų organizacijų partnerėmis bei kurdamos inkliuzijos ir universalaus dizaino idėjomis paremtas paslaugas visuomenei, – pasakoja I. Dryžaitė. – Aktyvesnį naudojimąsi bibliotekų paslaugomis galėtų užtikrinti didesnės bibliotekos pastangos tenkinti asmenų, turinčių įvairias negalias, poreikius. Vieniems pakaktų fizinės aplinkos pritaikymo ir fizinių kliūčių panaikinimo, kad jie galėtų savarankiškai naudotis bibliotekos paslaugomis, kitiems gali prireikti ir aktyvesnės bibliotekininko pagalbos.“ Pasak sociologės, bendra visų respondentų vizija sietina su įvairių renginių, edukacinių veiklų, seminarų, kurie suburtų tiek turinčius negalią, tiek jos neturinčius žmones, rengimu. Taip būtų mažinama neįgaliųjų socialinė atskirtis, vienišumas, bendravimo stoka, gerinama laisvalaikio leidimo kokybė ir didinamas užimtumas. Apibendrinus respondentų atsakymus, galima teigti, kad biblioteka neįgaliesiems turėtų padėti atrasti ne vien knygą, bet ir patį save, savo pomėgius, padėtų labiau pažinti pasaulį. „Bibliotekos padėtų neįgaliesiems susipažinti su kitais žmonėmis, skatintų domėtis įvairiomis veiklomis, atrasti savo talentus, šviestis, tobulėti, pažinti pasaulį, knygas, – anoniminėje apklausos anketoje rašo vienas respondentas. – Bibliotekos gali tapti „knygnešiais“, nešančiais tiems žmonėms šviesą.“

Bibliotekoms dar yra kur stiebtis

„Vertinant viešųjų įstaigų atvirumą žmonėms su negalia, paprastai skiriami bent keturi lygmenys: fizinės aplinkos pritaikymas, alternatyvūs informacijos pateikimo būdai, paslaugų pritaikymas ir personalo pasirengimas aptarnauti įvairius lankytojus“, – vardija Lietuvos negalios organizacijų forumo komunikacijos projektų vadovė Simona Aginskaitė, atlikusi neoficialią neįgaliųjų organizacijų apklausą apie jų patirtis bibliotekose. Pritaikytos fizinės aplinkos labiausiai reikia judėjimo ir regėjimo negalią turintiems žmonėms. Judančiųjų vežimėliais interesams atstovaujanti Lietuvos žmonių su negalia sąjunga atkreipia dėmesį, kad 12

Panevėžio jaunuolių dienos centro lankytojai dalyvauja Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos edukacijoje „Grafinių planšečių paslaptys“. Editos Strolienės nuotr.

daugelis bibliotekų judėjimo negalią turintiems asmenims yra visiškai nepritaikytos arba pritaikytos nekokybiškai. „Trūksta pritaikytų automobilių statymo vietų, dažnai pasirinkti savarankiškumo šiems lankytojams neužtikrinantys įėjimo sprendimai – pavyzdžiui, keltuvai, o ne liftai, bibliotekose tarpai tarp lentynų per siauri, kad būtų galima įvažiuoti vežimėliu, nepritaikyti ir tualetai“, – pastabas vardija S. Aginskaitė. Neįgaliųjų atstovai taip pat atkreipia dėmesį, kad, rengiant bibliotekos aplinkos pritaikymo projektus (tai būdinga daugeliui institucijų), nesikonsultuojama su neįgaliųjų organizacijomis, todėl pritaikymas būna tik formalus, realybėje nefunkcionuojantis arba funkcionuojantis iš dalies ir nepatogus. Klausos, regos ir intelekto negalią turintiems lankytojams aktualiausias informacijos pritaikymas. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga pabrėžia, kad bibliotekų erdvės silpnaregiams nėra patogios: iškabos pakabintos per aukštai, jų tekstai neryškūs, parašyti mažu šriftu, laiptai nepažymėti kontrastingomis juostomis. Pasak S. Aginskaitės, aklųjų bendruomenė mini ir prastą bibliotekų interneto svetainių pritaikymą šią negalią turintiems asmenims, netinkamai veikiančias ekrano tekstų ir nuorodų skaitymo programas. Lietuvos kurčiųjų draugija džiaugiasi, kad yra bibliotekų, kurios tiek dalį savo leidinių, tiek ir informaciją apie paslaugas verčia į gestų kalbą. Tarp tokių yra Kauno apskrities viešoji biblioteka. „Čia kurtieji gali rasti planšetinių kompiuterių, kuriuose gestų kalba pristatoma bibliotekos sistema. Taip pat yra ir pritaikytų knygų, kurių ypač reikia vaikams, – džiaugiasi S. Aginskaitė ir tuo pat metu priduria: – Visgi tokios bibliotekos yra išimtys. Nepritaikytos ir bibliotekų interneto svetainės, kurtiesiems jose naršyti sunku. Kitas aspektas – jei bibliotekose įrengiamos saugumo sistemos, turi veikti ne tik garsiniai, bet ir šviesos signalai, taip į perspėjimus galės reaguoti ir kurtieji.“

Ne tik infrastruktūra, bet ir supratimas

Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje regos negalią turintys lankytojai nuo 2018 m. vidurio gali naudotis skaitymo aparatu SARA. Jis patogus tiek skaitant grožinę literatūrą, tiek besirengiant paskaitoms. Nuotraukoje – bibliotekos Informacinių išteklių vystymo skyriaus vedėja Airida Samavičienė moko naudotis aparatu. Editos Racevičienės nuotr.

Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovės teigimu, mažiausiai žinoma apie informacijos pritaikymą intelekto negalią turintiems žmonėms. Žmonių su intelekto negalia globos bendrija „Viltis“ apgailestauja, kad šalies bibliotekose nėra nei informacijos apie jos teikiamas paslaugas, nei pačių skaitinių lengvai suprantama kalba (kai tekstas pateikiamas trumpais sakiniais, paaiškinami sudėtingi žodžiai, pasitelkiamos iliustracijos). „Paslaugų prieinamumas labai glaudžiai susijęs su fizinės aplinkos pritaikymu, personalo kompetencijomis. Jei bibliotekos pastatas nėra prieinamas, net ir pačios geriausios ten teikiamos paslaugos nėra pasiekiamos judėjimo negalią turintiems žmonėms. Jei programos ar renginiai neverčiami į gestų kalbą, neužtikrinamas paslaugų prieinamumas visiems lankytojams. Jei bibliotekos interneto svetainė nepritaikyta žmonėms su regėjimo negalia, šie negali užsisakyti knygų ar pasinaudoti kitomis elektroninėmis paslaugomis“, – apie susidarantį uždarą ratą pasakoja S. Aginskaitė.

S. Aginskaitės pakalbinti visų negalios grupių atstovai paminėjo personalo sutrikimą susidūrus su negalią turinčiu žmogumi. „Tai suprantama, nes ši grupė ilgą laiką buvo izoliuota, tačiau situacija keičiasi. Bibliotekų darbuotojai turi būti supažindinti su įvairių vartotojų gebėjimais ir poreikiais, – tvirtina Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė. – Nacionalinės tam tikrų negalių žmonėms atstovaujančios organizacijos arba „skėtinės“ asociacijos, pavyzdžiui, Lietuvos negalios organizacijų forumas, rengia mokymus, kaip bendrauti, kaip padėti skirtingų negalios grupių nariams. Pavyzdžiui, kaip susikalbėti su negirdinčiu žmogumi, kaip padėti regėjimo negalią turinčiajam, kas svarbu bendraujant su intelekto negalią turinčiais lankytojais.“ Pasak pašnekovės, bibliotekos vykdo daugybę įdomių programų, kurioms trūksta labai nedaug, kad jos būtų naudingos visiems. „Pavyzdžiui, jei organizuojami renginiai su vertimu į gestų kalbą, apie tai turi būti informuojama kurčiųjų bendruomenė. Galima informuoti Lietuvos kurčiųjų draugiją, kuri paskleis žinią bendruomenėje, – patarimais dalijasi S. Aginskaitė. – Dažnai pasitaiko nemalonių situacijų, kai darbuotojai nežino, kaip naudotis vežimėlių keltuvais, ir savo nepasitenkinimą išlieja ant neįgalaus lankytojo. Šis jaučiasi kaip našta, nes jam reikia specialios pagalbos, jis neturi galimybės į pastatą pakliūti savarankiškai.“ Senus bibliotekų pastatus galima rekonstruoti, o ką daryti, jeigu mūsų pačių baimėmis apipinta sąmonė vis dar panėšėja į sovietinius pastatus, į kuriuos sunku prasibrauti „kitokiems“? Psichoterapeutė doc. dr. Agnė Jurgaitytė-Avižinienė ragina mokytis suvaldyti savo instinktus ir neįprastas situacijas priimti ne kaip grėsmę, o kaip mus auginantį iššūkį. Pasak jos, visiškai normalu, kad, prieš akis išvydę ką nors neįprasto, sutrinkame. Pirmieji instinktai kviečia arba sustingti, arba bėgti nuo situacijos kuo toliau. Tačiau dažnai mūsų akiai neįprastos situacijos, psichoterapeutės teigimu, fizinės grėsmės mums nekelia, tad nebūtina leistis paskui pirmykščius impulsus. A. Jurgaitytė-Avižinienė pataria, pakliuvus į netikėtą padėtį, tiesiog giliai iškvėpti ir priimti esamą situaciją organiškai: būti geranoriškiems, kantriems, nedaryti prielaidų, klausti ir klausyti. Taip mes ne tik augame kaip asmenybės ir savo srities profesionalai, bet leidžiame augti ir socialiai pažeidžiamiems žmonėms. Juk kontakto bijome ne tik mes. Dar labiau bijo jie, ne kartą patyrę, kaip sunku užmegzti šiltą ryšį su išoriniu pasauliu. Sociologė I. Dryžaitė taip pat ragina nusimesti istorinio palikimo jungą, kuris negalią traktuoja kaip ligą, ir kviečia žvelgti plačiau. O gal neįgalusis yra kitaip įgalus? Nuplėšę senas etiketes, pamatome žmogų. Jis lygiai taip pat kaip mes nori bendrauti ir skleistis, būdamas ne izoliuotas, o kartu su visais, kad ir skirtingai gyvenimo įgalintais. 13

Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Naujosios Vilnios biblioteka nuo 2015 m. vykdo unikalią interaktyvią biblioterapijos programą „Mes knygų s@loje“. Internetiniame žaidime dalyvauja vaikai ir jaunimas iš socialinės rizikos šeimų. Žaidime veikdami kaip pačių susikurti personažai, jie jaučiasi saugūs ir atviriau bendrauja su psichologu jiems skaudžiomis temomis. Naujosios Vilnios bibliotekos archyvo nuotr.

Žengiami pirmieji žingsniai

Džiugina maži dideli dalykai

Kad ir kaip pesimistiškai atrodytų situacija, šalies bibliotekose jau sužimba pirmieji žiburiai. Šiaulių ir Klaipėdos apskričių bibliotekų, Vilniaus centrinės bibliotekos veikla rodo, kad žengti mažesnės atskirties link, nors pradžioje ir nedrąsu, neabejotinai verta. Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Naujosios Vilnios biblioteka džiugina netikėtu kontrastu – be galo šviesia veikla atokiame sostinės rajone. Bibliotekos darbuotojai atvirauja, kad Naujoji Vilnia yra tarsi socialiai pažeidžiamų grupių koncentratas – itin daug rajono gyventojų jaučiasi atstumti, nepritampą. Būtent jiems biblioteka ir yra pati dosniausia. Čia jau nuo 2015 m. veikia pasaulyje analogų neturinti interaktyvi biblioterapijos programa „Mes knygų s@loje“. Tai – internetinis žaidimas, kuriame kviečiami dalyvauti vaikai ir jaunimas iš socialinės rizikos šeimų. Susikūrę fantastinį anoniminį pseudoportretą (angl. avatar), jaunuoliai, įsitaisę mėgstamoje vietoje, prisijungia ir bendrauja su psichologu. Specialisto skaitomos ištraukos iš jaunimui aktualių knygų kursto diskusijas, leidžia dalyviams saugiai atsiverti ir analizuoti savo gyvenimiškus skaudulius. Ši biblioteka su psichoterapeute edukatore Daiva Žukauskiene sėkmingai pradėjo vykdyti programą „Augti ir auginti“. Ją renkasi šeimos, norinčios išmokti emocinio raštingumo, socialinių įgūdžių. Multisensorinė erdvė dirgina emocijas, kviečia kalbėtis, o žaidimai ir kūrybinės užduotys suteikia tam reikiamą platformą.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka praėjusių metų vasarą pasiskelbė esanti draugiška autizmo spektro ir kitų kalbos bei komunikacijos sutrikimų turintiems vaikams1. Bibliotekoje vykdoma sensorinių skaitymų programa. Šie skaitymai lavina minėtų sutrikimų turinčių vaikų sensorinius gebėjimus, ugdo bendravimo įgūdžius, slopina neigiamą elgesį, skatina teigiamą požiūrį į skaitymą. Viena projekto rengėjų bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Agnė Pranckutė džiaugiasi, kad ši paslauga yra išties paklausi ir sulaukia itin šilto grįžtamojo ryšio: „Iš viso per pusę metų skaičiuojame daugiau nei 100 apsilankymų, įvyko 41 užsiėmimas. Dauguma vaikų į užsiėmimus ateina ne vieną kartą. Tai išties naudinga, nes, atėję antrą kartą, jie jau žino užsiėmimo eigą, tolesnius veiksmus, kuriuos lengviau geba pakartoti. Kartojimas ir eigos žinojimas sukuria tam tikrą saugumo jausmą.“ Norėdami sužinoti tėvų atsiliepimus, sensorinių skaitymų rengėjai atliko trumpą apklausą. Pasak A. Pranckutės, daugelis apklaustų tėvų teigė, kad paslauga naudinga bendram vaiko lavinimui, suteikia gerų emocijų, įspūdžių, lavina dėmesio koncentraciją. Kai kurie tėvai teigė, kad yra nedaug vietų, kuriose jie gali lankytis su savo vaikais, tad tokie užsiėmimai atvėrė daugiau galimybių. Paklausta, su kokiais iššūkiais teko susidurti bibliotekininkams, panūdusiems imtis tokios nelengvos veiklos, A. Pranckutė neslepia, kad sukurti paslaugą buvo išties nelengva, teko paplušėti ir pasimokyti. Pirmiausia reikėjo kruopščiai pasiruošti, susirinkti medžiagas, iš kurių bibliotekininkai gaminosi priemones, naudojamas skaitymų metu. Mokymus, kaip vesti užsiėmimus, bendrauti su vaikais, darbuotojams vedė taikomosios elgesio analizės specialistė Virginija Juškevičiūtė ir Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros lektorė, Šiaulių „Ringuvos“ specialiosios mokyklos specialioji pedagogė metodininkė dr. Margarita Jurevičienė. Su specialistėmis bibliotekininkai bendradarbiauja iki šiol, aptaria užsiėmimus, sprendžia įvairius kylančius sunkumus. 1

Plačiau apie tai – „Tarp knygų“ 2018 m. liepos–rugpjūčio (Nr. 7–8) numeryje. Tomas Pauliuščenka. Sensoriniai skaitymai „kitokio įgalumo“ vaikams, p. 34–35.

Kviečia į pasaulį pažvelgti kitaip

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka nuo 2018 m. vasaros organizuoja sensorinius skaitymus autizmo spektro ir kitų kalbos bei komunikacijos sutrikimų turintiems vaikams. Nors programa pradėta vykdyti visai neseniai, jau džiaugiamasi pirmaisiais vaisiais. Pavyzdžiui, nedrąsus berniukas, niekad nieko nedaręs nepalieptas, pats priėjo prie lego lentos ir dėliojo pienę. Ievos Slonksnytės nuotr.

„Pirmiausia darbui buvo parengti penki Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus darbuotojai, kurie aktyviai įsitraukė į veiklą rengdami užsiėmimų programą, atrinkdami literatūrą. Paskaitų apie autizmo sindromą ir kitų komunikacijos sutrikimų turinčius vaikus, siekiant išties užtikrinti draugiškumą šiems vaikams, klausėsi ir visi kiti bibliotekos darbuotojai, – apie veiklos pradžią pasakoja A. Pranckutė. – Be abejo, kiekvienas užsiėmimas yra naujas iššūkis, nes visi jie būna skirtingi. Niekada negalime numatyti visų vaikų reakcijų į rodomas ir skaitomas istorijas. Būna, kad vaikas bijo triukšmo, o užsiėmimo metu naudojami tam tikri garsiniai signalai. Tuomet, atsižvelgdami į konkretų vaiką, tuos signalus naudojame tyliau arba jų atsisakome. Jeigu vaikas bijo gličių daiktų, o skaitymuose naudojame „šlykštukus“, tam vaikui paduodame kitokį daiktą.“ Į veiklą įsitraukusi bibliotekininkė džiaugiasi, kad visas situacijas gali spręsti kolegiškai – užsiėmimą veda du darbuotojai, todėl darbas vyksta gana sklandžiai. Visų situacijų numatyti neįmanoma, todėl svarbu turėti teorinių žinių, kurios leidžia išspręsti netikėtas problemas. „Po pirmųjų skaitymų kaskart jaučiamės vis drąsiau, o kai kurie šioje srityje išties atradome save, – atvirauja mergina. – Daug džiaugsmo kelia tokie dalykai, kurie mums atrodo smulkmenos, o šiems vaikams yra didžiulis pasiekimas. Pavyzdžiui, sudėti žaisliukus į dėžutę mums atrodo paprasta, bet štai vienas vaikas, to niekada nedaręs namuose, užsiėmimo metu sudėjo visus žaislus ir sukėlė džiaugsmo tiek mums, tiek savo mamai. Nedrąsus berniukas, kuris niekad nieko nedarė nepalieptas ir nepaskatintas, pats priėjo prie lego lentos ir kartu su mumis dėliojo pienę. Tokie maži dideli dalykai skatina mus tobulėti ir tęsti šią veiklą.“

Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka nuo 2017 m. aktyviai teikia paslaugas regos negalią turintiems žmonės, stengiasi skatinti neįgalių asmenų kūrybiškumą ir meninę saviraišką. Įdėtos pastangos šiandien jau duoda vaisių – 2018 m. bibliotekoje organizuota daugiau nei 60 renginių, kuriuose dalyvavo ir neįgalieji. Savo kūrybą bibliotekoje pristatė ir Klaipėdos regiono kūrėjai, turintys įvairių negalių. „Taip pat stengiamės mažinti žmonių su negalia informacinę atskirtį. Džiaugiamės, kad regėjimo negalią turintys asmenys nuo 2018 m. vidurio bibliotekoje gali naudotis skaitymo aparatu SARA. Šiuo aparatu naudojamasi tiek skaitant grožinę literatūrą, tiek besirengiant paskaitoms“, – pasakoja bibliotekos Informacinių išteklių vystymo skyriaus vedėja Airida Samavičienė. Bibliotekai aktyviau pradėjus teikti paslaugas negalią turintiems asmenims, daug dėmesio skirta naujoms kompetencijoms įgyti. „Mokymus apie bendravimą, paslaugų teikimą žmonėms su negalia mums vedė ne tik dėstytojai, lektoriai, bet ir patys neįgalieji, – džiaugiasi A. Samavičienė. – Šiandien neįgalaus žmogaus apsilankymas bibliotekoje darbuotojams yra labai natūralus ir kasdienis.“ Iš visų bibliotekos veiklų A. Samavičienė išskiria kūr ybines-menines stovyklas neįgaliems asmenims. 2017 m. bibliotekos darbuotojai kartu su savanoriais organizavo trijų dienų stovyklą, kurioje dalyvavo septy ni žmonės, turintys negalią. Stovyklautojų pastatytas ir visuomenei pristatytas muzikinis spektaklis „Kelionė muzikos vandenynu“. 2018-aisiais stovykloje dalyvavo 10 žmonių. Kartu su profesionaliu režisieriumi ir choreografu jie parengė muzikinį spektaklį „Laisvė – riba be ribų“ (Richardo Bacho alegorinės apysakos „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ motyvais). Šio spektaklio premjeros, parodytos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje, sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Kitas išskirtinis bibliotekos projektas – „Muzika tamsoje“. Jis parengtas 2017 m. ir iki šios dienos jau parodytas daugybėje Lietuvos miestų. „Labai džiaugiamės, kad būtent biblioteka paskatino neregę merginą sukurti šio projekto scenarijų. Pati projekto idėja labai įdomi ir nekasdienė. Tai – savotiškas socialinis ir meninis įvykis. Jo siekis – atkreipti žmonių dėmesį į kitokį pojūčių pasaulį, – pasakoja A. Samavičienė. – Visi žiūrovai ir klausytojai turi ryšėti akis dengiančius raiščius, kad galėtų mėgautis renginiu. Spektaklio metu žmonės patenka į kitą pasaulį. Jie girdi keistus garsus, klausosi dainų, jaučia skonį, kvapą, liečia įvairius dalykus. Po „Muzikos tamsoje“ žiūrovai dažnai būna susijaudinę ir sužavėti. Tai skatina iš naujo įvertinti savo vertybes ir kitaip pažvelgti į pasaulį.“ Biblioteka siekia, kad šis projektas būtų išverstas į anglų kalbą. Viliamasi, kad šiais metais spektaklis „Muzika tamsoje“ bus parodytas ir tarptautinėje erdvėje. 15

Bibliotekų turtai

Cherchez la femme : 1

moterys rašytojos ir lituanistinis pėdsakas A. Dumas romane Valdonė Budreckaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyrius

Antraštinis A. Dumas romano „Fechtavimo mokytojas“ puslapis su rašytojo autografu. Leidinys saugomas Nacionalinės bibliotekos Nacionaliniame publikuotų dokumentų archyve.

Prancūzų literatūros klasikas Alexandre’as Dumas, tėvas (1802–1870), žinomas net tiems, kurie beveik nesidomi literatūra: jo romanus „Trys muškietininkai“, „Grafas Montekristas“, „Karalienė Margo“ daugelis skaitė paauglystėje, rašytojo kūryba dažnai ekranizuojama. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugoma A. Dumas knyga, kurią rankose laikė pats autorius, – rašytojas paliko autografą romane „Le maitre d’armes“2 („Fechtavimo mokytojas“). Negana to: kūrinio pradžioje puikus fechtuotojas Grizjė3 Napoleono pėdsakais – per Lietuvą – keliauja į Sankt Peterburgą, o vietos gyventojai apibūdinami kaip „gerieji lietuviai“ (les bons Lithuaniens)!

Spėjama, kad Nacionalinėje bibliotekoje saugomoje knygoje A. Dumas ranka palikta dedikacija skirta Sofijai Tyzenhauzaitei de Choiseul-Gouffier (1790– 1878), kuri dažnai pristatoma kaip pirmoji moteris rašytoja iš istorinės Lietuvos. Ištekėjusi už prancūzų aristokrato Octave’o de Choiseul-Gouffier (Antoine’o Louis Octave’o de Choiseul-Gouffier; 1773–1840), S. Tyzenhauzaitė gyveno kosmopolitišką gyvenimą. Šį posakį A. Dumas pirmą kartą pavartojo 1854 m. išleistame romane „Paryžiaus mohikanai“. Sparnuota tapusią frazę kūrinyje mėgsta kartoti Paryžiaus policijos pareigūnas. Kaip nutinka vartojant tokius posakius kitose kultūrose, autentiškos frazės konotacijos nunyko. A. Dumas romane, deja, jos buvo seksistinės. 2 Dumas, Alexandre. Le maitre d‘armes. Paris: Dumont, 1840–1841. 3 t., [336] p. 1

Florencijoje įvykusi pažintis su A. Dumas vaizdžiai aprašyta jos „Reminiscencijų“ įžangoje: „Vos pradėjęs kalbėti p. Aleksandras Diuma sušuko: „O, ponia, aš jus apiplėšiau, apvogiau.“ <...> Nustebusi žvelgiau į p. Diuma, o jis man tarė: „Kalbu apie jūsų nuostabiuosius „Atsiminimus apie imperatorių Aleksandrą.“ Rašiau „Fechtavimo mokytoją“ ir man reikėjo kūrinio apie Sankt Peterburgą; knygininkas nurodė jūsų veikalą, tad iš jo ir sėmiausi išminties.“ 4 Jo prototipas – prancūzas fechtavimo mokytojas Augustinas Edmé François Grisier (1791–1865), gyvenęs Rusijoje. 4 Tyzenhauzaitė, Sofija. Reminiscencijos: [apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I]. Vilnius: Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 2004, p. 6. 3

P ra n c ū z i š k a i ra š i u s i o s S o f i j o s Tyzenhauzaitės tekstų yra išversta į rusų, lenkų, anglų kalbas, o lietuviškai jos kūrinių išleista palyginti neseniai: 2004 m. išėjo „Reminiscencijos“.

Autorės Choiseul-Gouffier pavarde

S. Tyzenhauzaitės plunksnos kalba buvo prancūzų – kaip ir daugumoje diduomenės šeimų, prancūziškai Sofija kalbėjo nuo Lietuvos dvaruose prabėgusios vaikystės5. Nors rašytojos tekstai versti į kitas kalbas (Nacionalinėje bibliotekoje yra darbų, išverstų į rusų, lenkų, net anglų kalbą), lietuviškai jos kūrinių pasirodė palyginti neseniai: 2004 m. išėjo jau minėtos „Reminiscencijos“, 2006 m. išleistas istorinio romano „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ vertimas6. Rašytojos kūrybinis palikimas yra gerokai gausesnis, tačiau bibliotekų kataloguose, bibliografijose ir kituose šaltiniuose Sofijai priskiriamus kūrinius derėtų vertinti atsargiai. Kilminga Choiseul-Gouffier giminė buvo plati, o išsilavinusios šios giminės moterys noriai imdavosi plunksnos. Memuarus rašė ir S. Tyzenhauzaitės amžininkė kunigaikštienė Aglaé de Choiseul-Gouffier Saulx-Tavannes (Aglaé Marie Louise de Choiseul-Gouffier Saulx-Tavannes; 1772?–1861). Negalima atmesti tikimybės, kad A. Dumas dedikacija skirta ne S. Tyzenhauzaitei, bet pastarajai moteriai: nors rašysena neaiški, galima įskaityti žodį duchesse (kunigaikštienė), o Sofija turėjo grafienės titulą (comtesse). Vis dėlto tikėtina, kad rašytojas pamalonino grafienę kilstelėdamas ją socialiniu laipteliu. Plunksnos ėmėsi ir Vilniuje gimusi Alix de ChoiseulGouffier Janzé (Alix Sophie Louise de Choiseul-Gouffier Janzé; 1832–1915) – S. Tyzenhauzaitės sutuoktinio Octave’o ir jo buvusios žmonos Viktorijos Potockytės anūkė. Kadangi sutampa pavardė ir kilmės vieta, pasitaiko, kai gerokai jaunesnės autorės darbai priskiriami senelio antrai žmonai. Tai apmaudu, nes A. de Choiseul-Gouffier Janzé

Butkuvienė, Anelė. Garsios Lietuvos moterys: XIV–XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 165. 6 Tyzenhauzaitė, Sofija. Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje. Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2006, 192 p. 5

nusipelno atskiro dėmesio. Marcelio Prousto šedevre „Prarasto laiko beieškant“ ji pasirodo kaip moteris, kurios pavardė pasakotojui daro didžiulį įspūdį7. Iš Lietuvos kilusi aristokratė Alix sukosi tarp garsiausių savo meto Europos asmenybių: asmeniškai bendravo su rašytoju Victoru Hugo, skulptoriumi Auguste’u Rodinu, kompozitoriais Camille’iu SaintSaënsu ir Giuseppe Verdi. Ryšius liudija jos atminimų albumas (lot. album amicorum, pranc. album d’amis, souvenir, vok. Stammbuch), kuris dabar parduodamas aukcionuose8. 1891 m. pasirodė šios autorės darbas apie žymų prancūzų romantizmo atstovą Alfredą de Musset (1810–1857)9. Praėjus daugeliui metų, knyga vis perleidžiama, apibūdinama kaip informatyvi ir skoninga 10. A. de Choiseul-Gouffier Janzé paliko ir daugiau darbų, kurie klaidingai priskiriami S. Tyzenhauzaitei. Teisybės dėlei reikėtų pažymėti, kad kultūrinis klimatas veiklioms ir išsilavinusioms moterims, ypač kilmingoms, XIX a. Prancūzijoje nebuvo itin palankus. Moters dalyvavimas viešajame gyvenime čia sietas su laikais prieš Didžiąją Prancūzijos revoliuciją (ancien régime), nusilpusią aristokratiją stipriai veikė kitų visuomenės sluoksnių nuostata, kad moterų vieta yra namie, su vaikais11. Tikėtina, jog S. Tyzenhauzaitė, kurios jaunystės metai prabėgo rytiniame Europos pakraštyje, mėgavosi didesne laisve ir galimybe skleistis kaip asmenybė. Proust, Marcel. In search of lost time: the guermantes way; [edited by] William C. Carter. New Haven, CT: Yale University Press, 2018, p. 213. 8 [Stammbuch der Alix de Choiseul, Princesse de Faucigny-Lucinge]. Paris, Athen, Aix-les-Bains, Madrid, 1891–1913. AbeBooks: https://bit.ly/2P9QIPu 9 de Choiseul-Gouffier Janzé, Alix. Etude et récits sur Alfred de Musset. Paris: E. Plon, Nourrit, 1891, 280 p. 10 A critical bibliography of French Literature: the nineteenth century / edited by David Baguley. 2 vol. Syracuse, NY: Syracuse University Press, 1994, p. 236. 11 Darrow, Margaret H. French Noblewomen and the New Domesticity, 1750–1850. Feminist studies. 1979, vol. 5, no. 1, p. 41–65. 7

S Tyzenhauzaitė de ChoiseulGouffier dalį laiko su šeima gyvendavo Prancūzijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse, dalį – Lietuvoje. Dresdenas, apie 1864 m. Skelbiama LIMIS

S. Tyzenhauzaitės pažintis su dviem imperatoriais

Sugrįžkime į XIX a. pradžią. Ne viename tekste apie S. Tyzenhauzaitės gyvenimą spėliojama, kad jos santykiai su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I (1777–1825) neapsiribojo platoniška bičiulyste. Aleksandro I (valdė 1801–1825 m.) silpnybė moterims buvusi vieša paslaptis12. Lemtingais galima vadinti 1812-uosius, kai, prastėjant santykiams su Prancūzija, imperatorius rezidavo Vilniuje, o S. Tyzenhauzaitė buvo dar netekėjusi. Panašu, kad Lietuvoje valdovas negyveno vien slogiomis artėjančio karo nuotaikomis. Romano „Karas ir taika“ trečiajame tome jo autorius rusų rašytojas Levas Tolstojus taip aprašo birželio vakarą dabartiniame Vilniaus Vingio parke: „Vyko linksmas, prašmatnus pokylis; žinovai tvirtino, kad retai kada vienoje vietoje susirenka tiek gražuolių. <...> Netikėta žinia apie prancūzų persikėlimą per Nemuną buvo ypač netikėta po mėnesio tuščio laukimo, ir dar baliuje!“ 13 S. Tyzenhauzaitė „Reminiscencijose“ pasakoja puotoje šokusi su pačiu Aleksandru I: „Apsukome vieną ar du ratus, po to pakilome į pokylių salę, ėjome koridoriais, galerijomis, ir nei polonezas, nei komplimentai nesibaigė; tvirtindamas, kad neperdeda, imperatorius kalbėjo, jog aš pati gražiausia ir visas užtemdžiau.“14 Gyvendamas Lietuvoje, Aleksandras I kelias vietines merginas paskyrė garbės damomis, tarp jų buvo ir S. Tyzenhauzaitė. „Reminiscencijose“ ji teigia šio fakto neslėpusi net tada, kai ėjo susipažinti su kitu valdovu – Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu. S. Tyzenhauzaitė pasakoja:

S. Tyzenhauzaitės atsiminimų apie Rusijos imperatorių Aleksandrą I (Chicago: A.C. McClurg & Co., 1900) viršelis. Butkuvienė, Anelė. Garsios Lietuvos moterys: XIV–XX a. pirmoji pusė, p. 165–169. 13 Tolstoj, Lev. Karas ir taika. Kaunas: Obuolys, [2016], p. 604–605. 14 Tyzenhauzaitė, Sofija. Reminiscencijos, p. 30. 12

Napoleonas įsmeigė erelio ž vilgsnį į mano monogramą: – Kokį apdovanojimą nešiojate? – paklausė. – Rusijos imperatorienių freilinų apdovanojimą. – Tai Jūs Rusijos dama? – Turiu tik pasižymėjimo ženklą. <...> [Napoleonas] paklausė panelės Giedraitytės15: – Jūs taip pat turite monogramą, kodėl neprisisegėte? Panelė Giedraitytė pradėjo ilgą kalbą; girdėjau žodžius Tėvynė, aplinkybės ir t. t. Imperatorius atsakė: – Kodėl gi, galima būti gera lenke ir nešioti monogramą. Ir ėmė juoktis varstydamas mane protingu žvilgsniu ir rodydamas labai gražius dantis.16 S. Tyzenhauzaitė su Aleksandru I matėsi dar ne kartą: Vilniuje, Varšuvoje, Peterburge. Sofija ištekėjo palyginti vėlai (kaip tais laikais) – eidama 29-uosius metus. Jos sutuoktinis Platelių dvaro savininkas grafas O. de Choiseul-Gouffier buvo vyresnis, išsiskyręs su pirmąja žmona V. Potockyte. Vienturtį sūnų S. Tyzenhauzaitė pavadino Aleksandru17. Dalį laiko šeima praleisdavo Prancūzijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse, dalį – Lietuvoje. Sprendžiant iš S. Tyzenhauzaitės dukterėčios Gabrielės GiunterytėsPuzynienės knygos „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“, teta buvo bohemiška asmenybė: „Kol buvo jauna, galima Kalbama apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Giedraičių (Giedroyciowie) giminės atstovę. 16 Ten pat, p. 44, 48. 17 Butkuvienė, Anelė. Garsios Lietuvos moterys: XIV–XX a. pirmoji pusė, p. 168. 15

buvo pamanyti, kad teisingai pasitiki savo žavesiu, bet, laikui bėgant, praradusi jį be didelio gailesčio, vis tiek negalvodavo, kaip apsirengs ir kaip apsirengusi atrodys. <...> Vyras buvo karštakošis, žmona – labai gyvo būdo, sūnus – didelis savavalis, tad jų šeimyninis gyvenimas buvo kupinas kasdienio chaoso. Ten nė vienas daiktas negulėjo savo vietoje, kiekvienas stalčius ir spintelė atrodė kaip po žemės drebėjimo.“18

A. Dumas tikslumas nerūpėjo

Likusioje teksto dalyje norėčiau apsistoti prie A. Dumas romano „Fechtavimo mokytojas“. Į Sankt Peterburgą iš fechatavimo pamokų keliaujantis užsidirbti Grizjė savo pasakojime dosniai skiria dėmesio Napoleono žygiui į Rusiją. Prancūziškame leidime minimi šie Lietuvos vietovardžiai: Vilnius, Švenčionys, Nemunas, Vilija (Neris), tačiau 1998 m. lietuvių kalba išėjusiame romano vertime19 kelionė per Lietuvą aprašoma itin lakoniškai, skiriamas vos vienas sakinys: „Smulkiai neaprašinėsiu, kaip atkakau į Rusiją. Pasiekęs Vilnių, aš traukiau tuo pačiu keliu, kuriuo

prieš dvylika metų į Maskvą keliavo Napoleonas.“20 Panašu, kad šis A. Dumas romanas 1840 m. išėjo tiek Prancūzijoje, tiek Belgijoje. Vertimas į lietuvių kalbą atliktas būtent iš pastarojo leidimo: „Memoires d’un maitre d’armes ou dixhuit mois a St.-Petersbourg“ (Bruxelles: Meline, Cans et co, 1840). Su lituanistiniais romano fragmentais, išverstais į lietuvių kalbą, galima susipažinti kultūros žurnale „Aidai“. Čia publikuotas lietuvių literatūros klasiko Antano Vaičiulaičio (1906–1992) tekstas „Apie Lietuvą Aleksandro Dumas knygoje“21, kuriame kūrinys cituojamas ir perpasakojamas. A. Vaičiulaitis veikalą apibūdina kaip padriką, ironiškai atsiliepia apie rašytojo „geografinį ir istorinį akylumą“22, pavyzdžiui, klaidingai priskiriant teritorines priklausomybes. Veikiausiai atsainų A. Dumas požiūrį į detales nulėmė ne tik periferinė Lietuvos padėtis Europos žemėlapyje. Prancūzas buvo nepaprastai produktyvus autorius, vieną po kitos leidęs naujas knygas. Jis nepasižymėjo nei kruopštumu, nei skrupulingumu, dažnai kaltintas įvairiausiomis plagijavimo formomis.23

1840 m. finansinių problemų spaudžiamas A. Dumas dairėsi išsigelbėjimo, kuris jam apsireiškė Augustino Edmé François Grisier pavidalu. Romano veiksmui rašytojas panaudojo šio žmogaus pasakojimus apie viešnagę Rusijoje iškart po 1825 m. dekabristų sukilimo. Prancūzijoje romanas nesulaukė didelės sėkmės, tačiau Rusijoje jis buvo nepaprastai populiarus, nors imperatorius Nikolajus I, valdęs po Aleksandro I, kūrinį uždraudė 24. Knygos populiarumas net įkvėpdavo anekdotus. Į Sibirą paskui ištremtą dekabristą iškeliavusios jaunos prancūzės Luizos Diupiuji portretą romane A. Dumas nupiešė pagal Pauline’ą Gueble-Anenkovą. Dėl netikslumų kūrinyje įsižeidusi moteris senatvėje, padedama dukters Olgos, nutarė pasauliui papasakoti savąją istorijos versiją 25. Romantiška P. Anenkovos istorija, kurią kai kas dar prisimena iš sovietmečiu populiaraus filmo „Kerinčios laimės žvaigždė“ („Звезда пленительного счастья“, rež. Vladimiras Motylis, 1975 m.), iki šiol įkvepia kūrėjus ir kūrėjas.

Lietuviškas A. Dumas „Le maitre d'armes“ 1998 m. leidimas. Nuotr. dešinėje – prancūziškas romano tekstas, kuriame rašoma apie Napoleono žygį per Vilniaus apylinkes.

Ten pat, p. 10. Vaičiulaitis, A. Apie Lietuvą Aleksandro Dumas knygoje. Aidai, 1991, Nr. 3, p. 204–206. 22 Ten pat, p. 206. 23 Randall, Marilyn. Pragmatic Plagiarism: Authorship, Profit, and Power. University of Toronto Press, 2001, p. 167–168.

Straipsnio autorė už pagalbą dėkoja Astai Miltenytei.

20 21

Giunterytė-Puzinienė, Gabrielė. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis. Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2005, p. 104–105. 19 Diuma, Aleksandras. Fechtavimo mokytojas. Kaunas: Markas [i. e. G. Petrėnienės l-kla], 1998. 18

Beaujour, Elizabeth Klosty. Dumas‘s Decembrists: Le Maitre d‘armes and the Memoirs of Pauline Annenkova. The Russian Review, vol. 59, no. 1 (2000), p. 38–40. 25 Ten pat, p. 41–42. 24

Tapatybės ženklai

Kryždirbystės paveldo ikonografija Nacionalinėje bibliotekoje Dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyrius Kryžius ūkininko Antano Zigmanto kieme Graužių k., Kėdainių r. Kryždirbys Vincas Svirskis. A. Varno nuotr., 1924 m.

Kai redakcija sumanė atsigręžti į vieną lietuvių tautinės tapatybės ženklų – kryždirbystę ir Europos kultūros paveldo metais paskelbtais 2018-aisiais pristatyti populiariuosius liaudies skulptūros šventuosius, turbūt niekam nekėlė nuostabos tai, kad bendradarbiavome su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriumi, – muziejaus tradicinės skulptūros rinkinyje iš viso saugoma per 5000 eksponatų. Tačiau daugelis nustemba sužinoję, jog Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, be rašytinių, kaupia ir vaizdinius dokumentus: čia esama ne tik nuotraukų, plakatų, ekslib risų, piešinių, bet ir skulptūrų. Net ir kryždirbystės reiškinio tyrinėtojams žinomi ne visi su šia tema susiję Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus (toliau – RKRS) dokumentai. Šį teiginį galėtų patvirtinti ir daugelis 2018 m. pabaigoje bibliotekoje surengtoje parodoje „Kryždirbystės paveldo ikonografija Nacionalinėje bibliotekoje“ (lapkričio 5– gruodžio 14 d.) apsilankiusių etninės kultūros mėgėjų. Neabejojame, kad ir žurnalo skaitytojams bus įdomu susipažinti su reikšmingiausiomis Nacionalinės bibliotekos kryždirbystės kolekcijomis. 20

Šiame straipsnyje pristatysime keletą reikšmingiausių ir turtingiausių kryždirbystės temai priskirtinų Nacionalinės bibliotekos kolekcijų.

Adomo Varno Lietuvos kryžiai

„Kryžiaus“ akmuo Mitkiškių kaime (Elektrėnų sav.), už jo – medinis kryžius su aukų dėžute. Jono Puzino archyvas, b. m.

Pirmiausia derėtų pažymėti, kad dalis kryždirbystės vaizdų yra integruoti į kolekcijas ir fondus, pagal kurių pavadinimus net neįtarsime juos ten esant. Pavyzdžiui, memorialinių paminklų nuotraukų yra gydytojo, numizmato Aleksandro Račkaus (RKRS, F63-600) tarpukariu darytų nuotraukų albume, o kryžių ir koplytėlių piešinių – dailininko Mstislavo Dobužinskio (F30, apr. 1-3929) fonde. Dažnai memorialinių paminklų vaizdai ir istorijos įpinami į platesnius tyrimus, kaip antai Želtiškių kaimo (Anykščių r.) kryžiai sudaro nedidelę Stepono Šulsko (1923–1976) kraštotyrinio darbo „Ką patyriau ir sužinojau gimtuose kraštuose“ dalį. Pasitaiko, kad kryždirbystei reikšmingi artefaktai yra „pasislėpę“. Vienoje istoriko ir archeologo Jono Puzino (1905–1978) darytoje dubenėto akmens Mitkiškių kaime (Elektrėnų sav.) nuotraukoje (F52-161, lap. 3) matome moteris ir vaikus, suklaupusius aplink vainikais apipintą akmenį. Tai šventu laikomas akmuo, kurio įdubimus vieni vadino Dievo Motinos, kiti – Kristaus pėdomis. Antrame nuotraukos plane matyti kryžiaus su aukų dėžute stiebas.

Sistemingai fotografuoti kryždirbystės paminklus Adomas Varnas (1879–1979) pradėjo XX a. 3-iajame dešimtmetyje, tačiau reikia pabrėžti, kad ne visas kryžių rinkinio nuotraukas darė pats A. Varnas. Tai liudija jo artimųjų atsiminimai: „1921 m. vasarą, pavargęs nuo darbų, [A. Varnas] su žmona išsiruošė pailsėti. Atostogų metu bevaikštinėdamas po Raseinių kapus užtiko visą virtinę kryžių, koplytėlių – apipuvusių, apšepusių, samanomis apaugusių. Aplankęs kleboną sužinojo, kad juos žadama sudeginti, nieko nelaukdamas kreipėsi į vietinį fotografą, su kuriuo užfiksavo 40 kryžių, išryškintus negatyvus parsivežė į Kauną bei įterpė į vėlesnę negatyvų kartoteką, kurią paskui naudojo kaip rinkinio užuomazgą.“1 Manoma, kad 1921–1926 m. jis padarė apie 2300 nuotraukų2. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomą A. Varno Lietuvos kryžių nuotraukų rinkinį sudaro 344 nedidelio formato (13,8 x 8,7 cm) fotografijos3. Seniausios 11 darytos ne A. Varno, bet rašytojo Prano Mašioto – tai pažymėta metrikose kitoje nuotraukų pusėje. Ne visos metrikos yra išsamios, bet jose pasitaiko įdomios ir vertingos informacijos, kas ir kada paminklą pastatė, kaip paminklas atrodė anksčiau (pvz., buvo dažytas baltai). A. Varnas domėjosi ne tik kryžiais, bet ir jų autoriais, su kuriais visada siekdavo susipažinti. Nuotraukų metrikose užrašytos šių kryždirbių pavardės: Juozas Makauskas (Žemutiniai Mazuriškiai; Kauno aps.), Antanas Girkus (Skiemonys; Utenos aps.), Staras (Vantainių k.; Kėdainių aps.), Pranas Gecevičius (Antkalniškių k., Skirsnemunės vls.; Raseinių aps. ), Bružas (Daugailių mst.; Utenos aps.), Antanas Kazlauskas (Lelikonių k.; Ukmergės aps.), L. Deveikis (Utenos aps., 1904 m.). Vienas iš iškiliausių kryždirbių, kurio kūryba A. Varnas žavėjosi, buvo Vincas Svirskis (1835–1916), kūręs XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje. Nacionalinėje bibliotekoje esančiame A. Varno kryžių nuotraukų rinkinyje yra 40 V. Svirskio kryžių bei stogastulpių vaizdų. Juos atpažinsime iš būdingos „spinduliuotos“ kryžmos ar išplatėjimo paminklo stiebe, kuriame Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA), F374, ap. 1, b. 60, p. 19–21. In: Petrauskaitė, Žydrė. Adomo Varno fotografijos [interaktyvus, žiūrėta 2018-12-01], http://www.tradicija.lt/Tyrinejimai/A_Varno_nuotr.htm 2 Petrauskaitė, Žydrė. Adomo Varno fotografijos, http://www.tradicija.lt/ Tyrinejimai/A_Varno_nuotr.htm 3 Rinkinys vertintinas kaip vidutinio dydžio. Didžiausi fotografijų rinkiniai yra muziejuose, pvz., Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra apie 2000 nuotraukų, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomos 2278 šio formato fotografijos. 1

A. Varno fotografijų albumas „Lietuvos kryžiai“ (Kaunas, 1926) buvo išleistas 100 egzempliorių tiražu.

komponuojamos barokiškos stilistikos šventųjų skulptūros ar gausūs kitų religinių siužetų reljefai. Fotografuotinį ir kūrybinį A. Varno palikimą svariai papildo jo paties rankų darbo kūrinys – albumas „Lietuvos kryžiai: 194 fotografiškai atliktos kryžių nuotraukos“ (Kaunas, 1926). Minėtoje parodoje eksponuotas 49-tas dvitomio albumo egzempliorius (iš viso buvo išleista 100 numeruotų egzempliorių), dedikuotas Emilijai Virkutienei4. Ši bibliografinė ir ikonografinė retenybė šiuo metu saugoma Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriuje.

Vytauto Steponaičio sakralinės skulptūrėlės Apie Nacionalinėje bibliotekoje saugomą žymaus Lietuvos bibliografo ir bibliofilo, tarpukario Lietuvos karininko Vytauto Steponaičio (1893–1957) sakralinės liaudies skulptūros kolekciją žinoma nedaug. Iki Nacionalinės bibliotekos rekonstrukcijos Lituanikos ir Lituanistikos skaityklose lankydavęsi skaitytojai galėjo pastebėti ant lentynų išdėliotas Jėzaus Kristaus, Dievo Motinos bei šventųjų skulptūrėles. Senieji Lituanistikos skyriaus darbuotojai žinojo, jog šie liaudies meno kūriniai – buvusio bibliotekos darbuotojo, bibliografo ir bibliofilo V. Steponaičio

asmeninės kolekcijos dalis, bibliotekai perduota po savininko mirties, dar prieš Respublikinės bibliotekos perkėlimą iš Kauno į Vilnių, t. y. 1959–1960 metais. Metų pabaigoje Nacionalinėje bibliotekoje pirmą kartą buvo eksponuota visa šiuo metu Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma V. Steponaičio religinių skulptūrėlių kolekcija. Tai – 24 medinės skulptūrėlės5, tarp kurių yra labai populiarių liaudies skulptūros siužetų: Pieta (Švč. Mergelė Marija su Kristumi ant kelių), Marija Maloningoji (išskirtinis požymis – malonės spinduliai, sklindantys iš atvertų Dievo Motinos delnų), taip pat ganėtinai retų, pavyzdžiui, šv. Apolonija, vaizduojama su žnyplėmis rankose. Ši šventoji laikoma kenčiančiųjų dantų skausmą ir odontologų globėja, nes imperatoriaus Decijaus valdymo laikais (249–251 m.) ji buvo kankinama išraunant dantis. Itin retu liaudies kūrybos vaisiumi laikytina V. Steponaičio kolekcijos skulptūrėlė – rudu abitu vilkinti ir juodu nuometu apsigaubusi vienuolė. Tikėtina, jog tai – šv. Teresė Avilietė (1515–1582), karmeličių nuostatų reformatorė, pirmoji moteris, pripažinta Bažnyčios Mokytoja. Jos atributas – knyga (ji gali reikšti Bažnyčios Mokytojos titulą, taip pat parašytus veikalus, tarp kurių žymiausias – „Vidinės pilies buveinės“ (1577).

Mstislavo Dobužinskio piešiniai

Mažai žinomos, niekur nepublikuotos Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) memorialinių paminklų nuotraukos ir dailininko piešti „Lietuviški ornamentai“ – taip jis įvardijo kryžių, koplytėlių, koplytstulpių ir jų fragmentų piešinius – dar vienas atradimas kryždirbystės ikonografijos bare ir dailininko M. Dobužinskio kūrybinėje biografijoje. Ir priešingai – daugeliui žinomas M. Dobužinskio kūrinių ciklas „Senoji Lietuva“, kuris aprėpia 1933–1934 m. kelionėse po Žemaitiją sukurtus piešinius ir akvareles, įamžinusius Lietuvos kaimų ir miestelių architektūros paveldą, senuosius kryžius, koplytėles, gamtovaizdžius su mažosios architektūros paminklais. Nacionalinėje bibliotekoje saugoma daugiau kaip 60 įvairaus formato lapų ir kelios užrašų knygelės, bloknotai – palydovai, kurie buvo po ranka, – su M. Dobužinskio piešiniais ir eskizais, kuriuose jis fiksavo kryždirbystės objektus ir jų fragmentus. Dailininko kūrybos tyrinėtojui šie vizualūs ir rašytiniai dokumentai yra puiki medžiaga, norint sudėlioti jo etnografinių kelionių maršrutus, kurie neapsiribojo Žemaitija ir minėtais 1933–1934 m., taip pat tai – galimybė atrasti kai kurių dekoratyvių M. Dobužinskio projektų ir kūrinių ištakas, inspiracijos šaltinius. 5

Viena iš rečiau liaudies skulptūroje pasitaikančių šventųjų – šv. Apolonija, vaizduojama su žnyplėmis rankose. Iš Vytauto Steponaičio sakralinių skulptūrų kolekcijos. Mildos Kvizikevičiūtės nuotr. 4

Eksponuota albumo antra dalis, nes pirmoji su tarptautine paroda „Bus uždrausta: Baltijos šalių knygos 1918–1940“ keliavo po Baltijos valstybes.

V. Steponaičio žmonos Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės (slapyv. Žvirgždė) atsiminimuose rašoma apie 30 skulptūrėlių, kurios su visais kitais vyro bibliotekos baldais (rašomasis stalas, kėdė, knygų lentynos, rankraščių spinta ir kartotekų spintelė) buvo perduotos į tuo metu Kaune veikusią Lietuvos TSR valstybinę respublikinę biblioteką. AmbraziejūtėSteponaitienė (Žvirgždė), Agnietė. Mano atsiminimai apie Vytautą Steponaitį. 1967. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, RKRS, F25-28, IV sąs., lap. 162–163.

Mstislavas Dobužinskis. Koplytstulpio eskizas (pakeliui iš Šaukėnų į Tytuvėnus?), 1933 m.

Mstislavas Dobužinskis. Lietuviškas ornamentas, 1933–1934 m.

Juozo Petrulio kraštotyriniai darbai

Vienu iš ryškiausių Lietuvos etninės kultūros tyrinėtojų reikėtų laikyti muziejininką, restauratorių, esperantininką, be kita ko, Pasaulio teisuolį, gelbėjusį žydus Holokausto metais, – Juozą Petrulį (1904–1975). Kraštotyra J. Petrulis susidomėjo dar mokydamasis Kupiškio ir Panevėžio gimnazijose, pirmieji jo kraštotyriniai užrašai apie seniausius kaimo žmones išspausdinti 1921 m. „Lietuvos ūkininke“. 1938 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Peliksas Bugailiškis pakvie-

tė jį dirbti kartu. Nuo tada J. Petrulis įsitraukė į organizuotą kraštotyrinį darbą – ekspedicijas su muziejininkais, dailininkais ir fotografais, šią veiklą vykdė visą likusį gyvenimą. J. Petrulis vienas pirmųjų pradėjo rinkti prisiminimus apie liaudies meno kūrėjus: dievdirbius, kryždirbius, akmentašius ir kalvius, ketino apie juos išleisti knygą, deja, nespėjo. Jo knygos rankraščiai, ekspedicijų užrašai, daugybė liaudies meno kūrinių nuotraukų ir negatyvų saugoma Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Visuomenei

eksponuota nedidelė dalis J. Petrulio ir jo bendražygių darytų liaudies skulptūrų, medinių ir geležinių kryžių, jų kūrėjų nuotraukų, taip pat jo paties sudarytas albumas „Gimtasai kraštas“ (Vilnius, 1964). Albume įklijuotos nuotraukos mena ne tik senuosius lietuvių liaudies meno ir buities paminklus, bet ir apie juos pasakojusius žmones, ekspedicijų dalyvius. Nuotraukas bei ranka užrašytus jų paaiškinimus (kartais labai šmaikščius) papildo tarmiški kaimo žmonių posakiai bei specifinis „folkloras“, pavyzdžiui, ekspedicijose sukurti eilėraščiai ir dainos.

Dievdirbio Kananavičiaus sesuo su brolio drožta Nukryžiuotojo figūrėle. Stančikų k., Elektrėnų r. Juozo Petrulio nuotr., 1956 m. Užrašai apie „arkitektą“ Lionginą Šepką Juozo Petrulio ekspedicijų dienoraštyje, 1963 m.

Žmonės ir laikas

BASŲ KOJŲ NOSTALGIJA

Antanas Sutkus. Ciklas „Basų kojų nostalgija“, 1971 m.

Dr. Kęstutis Šapoka

Neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuota Antano Sutkaus retrospektyvinė paroda „Kosmos“, kuriai tarptautinė kuratorių komanda atrinko beveik 300 šio Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kūrinių. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose turimas kur kas kuklesnis rinkinys – daugiau kaip 30 šio fotografijos meistro originalių darbų iš ciklo „Basų kojų nostalgija“. Menotyrininkas dr. Kęstutis Šapoka žurnalo skaitytojams pristato šį 1959–1979 m. kurtą ciklą.

Fotografijų ciklas atspindi fotomenininko kūrybą nuo pirmųjų profesionalių bandymų (ankstyviausias 1955–1958 m. Sutkaus fotografijų archyvas neišliko) iki, galima sakyti, fotografo brandos viršūnės. Dvidešimtį metų apimantis fotografijų ciklas liudija ir paties fotomenininko kūrybinę raidą, ir yra ištisos epochos veidrodis. A. Sutkaus cikle skleidžiasi istorija, Lietuvos, jos žmonių likimai – dar pokario suodžiais alsuojanti provincija, žmonių tipažai, rupi tikrovė. Tačiau ji keičiasi, toldama nuo karo realijų ir mentaliteto, ryškėja urbanizacija, modernėjimo procesai (net ir politinėje nelaisvėje), XX a. aštuntojo dešimtmečio ekonominis augimas, miestų (pirmiausia Vilniaus) plėtra ir atsinaujinimas. Netgi išryškėja šioks toks vartotojų visuomenės, kiek ji buvo įmanoma Sovietų Sąjungoje, veidas.

Ir fotografavo, ir organizavo

A. Sutkus gimė 1939 m. birželio 27 d. Kluoniškiuose, Kauno apskrityje. Mokėsi Ežerėlio vidurinėje mokykloje. 1958 m. atvyko į Vilnių studijuoti žurnalistikos, tačiau neįstojo, nes pritrūko dvejų metų stažo. Iš pradžių Vilniaus universitete studijavo rusų kalbą ir literatūrą, o vėliau perėjo į neakivaizdines žurnalistikos studijas; studijavo iki 1964 metų. Jau nuo 1958 m. pradėjo fotografuoti „Tarybiniam studentui“, 1960–1962 m. fotografavo savaitraščiui „Literatūra ir menas“, 1962–1969 m. buvo žurnalo „Tarybinė moteris“ fotoreporteriu. 1968–1969 m. A. Sutkus buvo Lietuvos SSR fotografijos meno draugijos kūrimo iniciatyvinės grupės pirmininkas, 1969– 1974 m. – Lietuvos SSR fotografijos meno draugijos organizacinio komiteto pirmininkas, 1974–1980 m. –

draugijos pirmininko pavaduotojas, 1980–1989 m. – draugijos pirmininkas, 1989–1990 m. ir nuo 1996 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas. XX a. 7-ajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos valdžia kurti savarankiškos fotomenininkų sąjungos neleido – tai buvo beprecedentis atvejis, tokios sąjungos nebuvo netgi Rusijoje. Tačiau pavyko 1969 m. įkurti fotografų draugiją. Tai buvo itin svarbus žingsnis fotografiją įteisinant kaip savarankišką kūrybos sritį. Maža to, aplink draugiją susibūrę panašios pasaulėžiūros jaunieji fotografai sukūrė savitą fotografijos tipą, kurį garsūs to meto fotografijos teoretikai Anri Vartanovas ir Konstantinas Višnevskis žurnale „Sovetskoje foto“, aptardami devynių lietuvių fotografų parodą1, pavadino „Lietuvos fotografijos mokykla“. A. Sutkus šioje „mokykloje“, žinoma, buvo viena svarbiausių figūrų ne tik kaip organizatorius, bet ir kaip fotomenininkas.

Darė įtaką Sovietų Sąjungos fotografijai

Nebus perdėta, jeigu pasakytume, jog Lietuvos fotografijos mokykla XX a. 8-ajame dešimtmetyje padarė nemažą įtaką visai Sovietų Sąjungos fotografijos raidai. Lietuvių fotografijos draugija palaikė gana glaudžius ryšius su Ukrainos SSR fotografais ir jiems iš dalies darė įtaką (šie savo ruožtu darė įtaką lietuvių kolegoms). Pirmoji Maskvos fotografijos mokyklos pradininkų – grupės „Keturi“ fotografų Aleksandro Sliusarevo, Sergejaus Lopatiuko, Viačeslavo Tarnoveckio ir Boriso Saveljevo – paroda buvo atidaryta 1978 m. Tarybinės fotografijos muziejuje Šiauliuose. Būtent šios parodos proga fotografai ir pasivadino „Keturių“ grupe. Toks buvo ir parodos pavadinimas – „Keturi: Группа четырех“. Pirmoji lietuvių fotografijos paroda Maskvoje, kurią 1969 m. birželio 9 d. organizavo Lietuvos fotografijos meno draugijos steigimo iniciatyvinė grupė. Dalyvavo Marius Baranauskas, Vitalijus Butyrinas, Algimantas Kunčius, Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Antanas Miežanskas, Romualdas Rakauskas, Liudvikas Ruikas ir Antanas Sutkus.

Apie parodą, kaip prisimena B. Saveljevas, rašė Šiaulių ir Vilniaus kultūrinė spauda, tačiau Maskvos ir Kijevo (pora grupės narių buvo ukrainiečiai) spauda tylėjo2. Kazanės fotografė Lialia Kuznecova sovietmečiu taip pat kurį laiką gyveno Vilniuje ir netgi tapo Lietuvos SSR fotografijos meno draugijos nare. Būtent per ją ir remdamiesi įvairia edukacine medžiaga, gauta iš Lietuvos, – Henri Cartier-Bressono, Diane Arbus, Roberto Franko, Josefo Koudelkos, Richardo Avedono albumais – Kazanės fotografai išgrynino savo stilių ir imta kalbėti apie savitą „Kazanės fotografijos mokyklą“3.

Likimo klausimai vietoj socialinės tikrovės

Lietuvių fotografai XX a. aštuntajame dešimtmetyje išgrynino savitą fotografinį matymą, kuris buvo pakrikštytas „humanistinės fotografijos“ vardu dėl žmogaus ir žmogiškojo egzistencinio dėmens (dažniausiai kiek lyriško, melancholiško, romantizuoto ir kartu dramatiško) dominavimo. Taip pat dėl ypatingo dėmesio kaimui, provincijai, kaimo ir miesto sankirtai, santykiui urbanizacijos fone, „paprastam kaimo, darbo žmogui“ (tai sutapo ir su tuometės oficialios ideologijos kryptimi) ir pan. Tiesa, vietiniai fotografai, skirtingai nei kolegos Vakaruose, privalėjo taikytis prie ideologinio oficiozo kur kas tiesmukiau primetamų propagandos direktyvų, todėl, kaip ir visoje sovietinėje kultūroje, įsivyravo vadinamoji Ezopo kalba, kai poetiniuose vaizdiniuose galima buvo įžiūrėti tiek oficialiai ideologijai tinkantį turinį, tiek iš jos neva išsprūstantį tautinį, nacionalinį turinį, netgi šiokias tokias užuominas į sistemos kritiką. Савельев, Борис. В повседневности я ищу уникальные вещи – свет, состояние, ситуации. Iš: Art Ukraine. Interneto prieiga: http://artukraine.com.ua/a/boris-savelev--vpovsednevnosti-ya-ishchu-unikalnye-veshchi-svet-sostoyanie-situacii/#.WqPBWWrOXIU (žiūrėta 2018-03-10). 3 Новейшая история: фотогруппа «ТАСМА». 40 лет». Iš: КэнСобака. Internetinė prieiga: www.sobaka.ru/kzn/city/art/27815 (žiūrėta 2018-03-12). 2

Antanas Sutkus. Ciklas „Basų kojų nostalgija“, 1963 m.

Antanas Sutkus. Ciklas „Basų kojų nostalgija“, 1969 m.

Tiesa, A. Sutkus, kaip ir jo kartos „humanistinės fotografijos“ atstovai, niekada nekūrė tiesiog socialinių permainų reportažų. Jam fotografija visada rūpėjo kaip metafora, be to, ne tiek socialinė tikrovė, kiek žmogus ir jo egzistencijos, likimo klausimai. Ko gero, viena vertus, toks fotografinis humanizmas iš dalies buvo pokarinio Vakarų kultūrinio ir filosofinio egzistencializmo keliamos problematikos, sugrįžimo prie bendražmogiškų klausimų atgarsis. Kita vertus, turint omenyje vietinę socioideologinę specifiką, fotografai, krypdami į apibendrintas temas, poetiškumą ir metaforas, taip stengėsi pabėgti nuo tuomečio vulgaraus propagandinio tikrovės socializavimo, dirbtinio optimizmo propagavimo. 25

„TARP KNYGŲ“ – 70

Pirmasis bibliotekininkų profesinio žurnalo „Bibliotekų darbas“ (šiandien – jūsų rankose laikomas „Tarp knygų“) numeris išėjo 1949 m. balandį. Tad šie metai žurnalui jubiliejiniai – 70-ieji. Sukome galvas, kaip paminėti šią sukaktį, – juk retas periodinis leidinys sulaukia tokio amžiaus. Nusprendėme, jog geriausia leisti kalbėti... jam pačiam. Todėl kas mėnesį versime numerių puslapius ir prisiminsime, apie ką rašėme per visus šiuos septynis dešimtmečius, kaip keitėsi aktualijos, temos, rubrikos, žurnalo dizainas. Vargu ar šiuos straipsnelius galima pavadinti nuodugnia apžvalga – tai veikiau subjektyvus pasižvalgymas po atminties aruodus. Pirmieji leidinio numeriai buvo vadinami biuleteniais ir ėjo nereguliariai – keletą kartų per metus, kasmėnesiniu žurnalu „Bibliotekų darbas“ tapo vėliau. Todėl ir pirmasis mūsų pasižvalgymas prasideda ne 1949-aisiais, o 1964 m. sausio numeriu, kuriame spausdinta naujiena pasirodė įdomi ir verta prisiminti.

SAUSĮ ŽURNALE PRIEŠ... ...55 metus (1964 m.) džiaugėmės, kad 1963-iųjų pabaigoje atidaryti nauji Respublikinės bibliotekos (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) rūmai. Dalijomės atidarymo nuotraukomis ir rašėme: „Tai viena moderniausių knygų saugyklų Tarybų Sąjungoje. Joje yra apie du milijonai knygų. Bibliotekoje veikia 16 gerai įrengtų salių.“ Tuo metu moderniam ir akį džiuginusiam pastatui ilgainiui prireikė rekonstrukcijos, kuri vykdyta 2008–2016 metais.

...48 metus (1971 m.) planavome, kaip gerinti bibliotekų darbą. Šis planas, kaip ir visų kitų sričių planai anuomet, buvo sudarytas penkmečiui. Respublikinės bibliotekos Bibliografijos skyriaus vedėjas Stasys Tomonis konstatavo, kad „visumoje respublikos masinių bibliotekų bibliografinis informacinis darbas dar atsilieka nuo gyvenimo, nuo skaitytojų poreikių. Daug kur bibliografinis aparatas vis dar formalus, bibliografinės informacijos teikiamos paviršutiniškai.“ Kokias problemas matėme beveik prieš pusšimtį metų? Pirma – S. Tomonis kritikuoja, kad bibliografija sudaroma tik formaliai, skaitytojai ja negali naudotis: „vis dar pasitaiko faktų, kai bibliotekos kraštotyrinėje kartotekoje skaitytojas randa tik kelias atsitiktines, „dėl visa ko“ įdėtas korteles“. Antra – skaitytojai aptarnaujami vangiai: bibliotekininkai negali atsakyti į užklausas, jos neregistruojamos, nesirūpinama leidinių užsakymu ir bibliotekų propagavimu, nepalaikomi ryšiai su skaitytojais. Atrodo, šiandien su šiomis problemomis nebesusiduriame, ar ne?..

...39 metus (1980 m.) rašėme apie 45-ąją Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) sesiją, vykusią Danijoje. Kas pasaulio bibliotekoms buvo aktualu tuomet? „Pagrindinė sesijos tema buvo bibliotekų įstatymai ir valdymas. Taip pat buvo svarstomas ir ruošiamas IFLA 1981–1985 m. veiklos planas“, – rašė Knygų rūmų direktorius Algimantas Lukošiūnas. Be to, IFLA prezidente pirmą kartą išrinkta moteris – Else Granheim (Norvegija).

...33 metus (1986 m.) domėjomės, kas ir kodėl pasirinko studijuoti bibliotekininkystę. Pateikėme šiek tiek statistikos ir pakalbinome tris pirmakurses. Viena jų – Daiva BidvaitėPociuvienė šiandien dirba Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje. Pakalbinome ją vėl po 33 metų. D. Bidvaitė-Pociuvienė: Įdomu buvo perskaityti savo, dar pirmakursės, mintis apie idealią biblioteką, tuometinius siekius bei lūkesčius. Galiu pasakyti, kad tada išsakyta mano nuomonė ir dabar nelabai pasikeitė... Lygiai taip pat įsivaizduoju idealią biblioteką, joje visada tikiuosi matyti išsilavinusį ir kvalifikuotą bibliotekininką, o ir pamatinė bibliotekos paskirtis, manau, visada išliks KNYGA. Aišku, pasaulis per tą laiką nuėjo toli į priekį visomis prasmėmis. O ir mano gyvenimas ne visą laiką buvo susijęs su darbu bibliotekoje. Didelę savo gyvenimo dalį, Vilniaus universitete įgijusi dar ir teisininko kvalifikaciją, dirbau teisinį darbą, susijusį su įstatymų leidyba. Dabar jau penkti metai vėl dirbu bibliotekininke. Turėdama įvairios asmeninės patirties, galiu palyginti ir šių darbų pobūdį, ir visuomenės požiūrį į bibliotekininko specialybę bei jo darbą. Labai gaila, kad tas palyginimas ne bibliotekininko naudai. Apmaudu, kai išsilavinę, didžiulę darbo patirtį įvairiose srityse turintys savo darbo ir specialybės patriotai dažnai nedrįsta net pagalvoti, kad turi teisę norėti, o juo labiau reikalauti pagarbos, įvertinimo, oraus atlyginimo. Tai mane paskatino tapti mūsų bibliotekos profesinės sąjungos vadove: mokėdama tinkamai skaityti įstatymus, dažnai galiu padėti kolegoms apginti savo teises. Esu optimistė ir tikiu, kad biblioteka visada išliks knygų šventove, o naujausios technologijos tik padės tai pasiekti.

...30 metų (1989 m.) jutome Nepriklausomybės aušrą. Dalijomės žinia, kad 1988 m. gruodžio 1 d. Respublikinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje susirinkusi Lietuvos bibliotekininkų draugijos atkūrimo iniciatyvinė grupė nutarė „kuo greičiau paskelbti draugijos atkūrimo faktą, nes oficialiai ji nebuvo panaikinta, Vaclovo Kosčiuškos piešinys tik 1941 m. nutraukė savo veiklą. Iniciatyvinės grupės nariai nutarė paskelbti visuomenei, kad Lietuvos bibliotekininkų draugija atkuriama ir jos 1931–1941 m. veikla tęsiama“. Respublikinės bibliotekos Lituanistikos skyrius prašė rajonų ir miesto bibliotekose dirbančių kolegų pagalbos siekiant surinkti ir išsaugoti tuo metu leidžiamus vienkartinius ir periodinius leidinius, parengtus ir išspausdintus Sąjūdžio rėmimo ir kitų neformalių grupių. O mūsų redakcijos darbuotoja Aurelija Tebelškienė pristatė iš Martyno Mažvydo bibliotekos specialiųjų fondų į Lituanistikos skyrių grąžintą Vytauto Kavolio knygą „Žmogaus genezė. Psichologinė Vinco Kudirkos studija“, išleistą 1963 m. Čikagoje, JAV. Į mūsų lentynas, kultūrinę spaudą ir... sąmonę grįžta iki tol prievarta išstumti šalies šviesuoliai.

...29 metus (1990 m.) pradėjome rubriką „Iš lietuvių literatūros aruodų“. Ja norėjome pristatyti tuomečiams bibliotekininkams ir skaitytojams menkai pažįstamus arba išvis negirdėtus rašytojus: „Tarp jų yra ir praėjusių amžių, ir mūsų šimtmečio pradžios autorių, taip pat ir dabartinių išeivijos rašytojų.“ Visus metus (ir vėliau) spausdintoje bibliografinių apžvalgų serijoje pristatėme Kazio Puidos ir Onos PleirytėsPuidienės, Henriko Nagio, Liūnės Sutemos, Mariaus Katiliškio, Alfonso Nykos-Niliūno ir kitų rašytojų gyvenimą ir kūrybą.

...28 metus (1991 m.) žurnalas, iki tol vadintas „Bibliotekų darbu“, pakeitė pavadinimą ir tapo „Tarp knygų“. Žurnalo vyriausioji redaktorė Jūratė Bičkauskienė rašė: „Prieš metus prakalbom apie kitą žurnalo pavadinimą. Rinkomės ir dvejojom, kol radosi tas naujasis, beje, gimęs pačioje redakcijoje. Jo vardamotė – Elena Stasiukaitienė. <...> norėtųsi, kad žurnalo puslapiuose tarsi susijungtų bibliotekos, kurios netektų prasmės be knygų, knygos, kurios neatsirastų be kūrėjų, ir kūrėjai, žmonės, kurie, paprasčiausiai, negalėtų gyventi be knygų ir... bibliotekų.“ Atitinkamai visi straipsniai imti grupuoti pagal rubrikas „Bibliotekos“, „Knygos“, „Žmonės ir laikas“. Ketvirtoji – „Kronika“, daugelio mėgstama iki šiol. Dar vienas pokytis – paskutiniame puslapyje žurnalo turinys verčiamas jau tik į anglų kalbą, nelieka rusiško teksto. Naujas vardas, nauji rūbai, naujos idėjos – žurnalas kryptingai eina su meto realijomis ir tendencijomis.

...27 metus (1992 m.) skaitytojams pranešėme, kad keičiasi mūsų adresas – iš Gedimino pr. 51 (Nacionalinės bibliotekos pastato) persikėlėme į Didžiąją gatvę senamiesčio širdyje. Čia darbavomės iki 2001-ųjų – tada vėl kraustėmės, šįkart į K. Sirvydo gatvę. O 2017-aisiais grįžome į pirmuosius namus Gedimino prospekte. Redakcijoje sostinės Didžiojoje gatvėje. Apie 1998 m.

...26 metus (1993 m.) perėjome nuo iškiliaspaudės, kai, atidavę į spaustuvę rinkti (tekstai būdavo dėliojami iš metalinių ženklų) numerį, jį gaudavome atspausdintą tik maždaug po mėnesio. Atsiradus ofsetinei spaudai, procesas tapo gerokai greitesnis. Šiandien spaustuvė tiražą mums išspausdina per 3–5 dienas.

...24 metus (1995 m.) pristatėme pirmąjį „Rubinaičio“ – žurnalo apie vaikų knygas – numerį. Jo recenzentė Virginija Aputienė aptarė leidinio straipsnius, negailėjo kritikos žodžių ir patarimų. Vis dėlto labiau džiaugtasi: „Pagaliau turime leidinį, kokio iki šiol Lietuvoje nebuvo <...>. Išėjo, ir ne taip jau mažu 3000 egz. tiražu.“ Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius žurnalą leidžia iki šiol – išėję jau 88 numeriai.

...23 metus (1996 m.) pirmąkart ant žurnalo viršelio išspausdinome spalvotą nuotrauką – Nacionalinės bibliotekos pastatą su statomu priestatu. „Bibliotekų darbo“ viršelius dažniausiai puošė tik spalvos, retkarčiais – nespalvotos fotografijos. Kita naujovė – pasikeitęs žurnalo pavadinimo logotipas. Iki šiandienos jį daugiau ar mažiau atnaujinome šešis kartus, o septintasis –

ant šio (2019 m. sausio) žurnalo viršelio. Kuris variantas jums patinka labiausiai?

...20 metų (1999 m.) atnaujinome žurnalo dizainą. Redakcijoje buvo iškelta mintis, kad žurnalas labai tamsus, jam reikia spalvų. Todėl kiekvieno puslapio šone atsirado spalvotos juostos, jos pradėjo rodyti straipsnio rubriką. Šį dizaino sprendimą matote ir šiandienos numeriuose – tik spalvos persikėlė į puslapių kampučius ir kitas teksto detales.

Parengė Vaiva Markevičiūtė 28

Geroji patirtis

Viešosios bibliotekos paslaugos verslui Šiuolaikinės bibliotekos veiklos rūšių spektras – ne vien reikiamų knygų pasiūla, bet ir teikiamos laisvalaikio, kūrybos, edukacinės, virtualios paslaugos atitinkamose erdvėse pasitelkiant technines inovacijas. Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka nuolat ieško naujų nišų, kaip galėtų įgyvendinti rajono gyventojams aktualius sumanymus. Siekiant novatoriškumo, kartais tenka išeiti iš kultūrinio lauko ribų ir minti naujus takus. Lietuvos mastu rajono geografinė padėtis nėra patogi daugeliu aspektų, todėl ieškoma kitų galimybių, kurios būtų palankios idėjoms realizuoti. Rokiškio rajonas turi bendrą sieną su Latvijos Respublika, taigi biblioteka sumanė prisidėti prie bendros Lietuvos ir Latvijos aktualijos įgyvendinimo – pagelbėti pasienio rajonų gyventojams pradėti ar plėtoti smulkųjį ir vidutinį verslą bei bendradarbiavimą. Nuo 2017 m. pavasario biblioteka kartu su partneriais (Žiemgalos planavimo regionas, Kuržemės planavimo regionas, Latvijos kaimo verslo konsultavimo ir mokymų centras, Aizkrauklės savivaldybė, Šiaulių verslo inkubatorius, Panevėžio verslo konsultacinis centras) nėrė į „verslo vandenis“ ir dalyvauja Europos Sąjungos„Interreg V-A“ Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos lėšomis remiamame projekte „Verslo paramos sistemos sukūrimas ir prieinamumas Žiemgaloje, Kuržemėje ir Šiaurės Lietuvoje“.

Mentorių tinklo koncepciją bibliotekoje pristatė projekto konsultantės Vilma Lukštaraupytė ir Viltė Antanavičiūtė. Nuotraukos iš Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos archyvo

Projekto pradžioje buvo atliktas abiejų šalių verslo paramos sistemos įgyvendinimo galimybių tyrimas: išanalizuota verslo paramos institucijų Latvijoje ir Lietuvoje veikla, jų teikiamos paslaugos verslininkams, nustatytos stipriosios ir silpnosios savybės, parengtos rekomendacijos, išsiaiškinta, kurios paslaugos yra veiksmingiausios teikiant paramą verslui, parinktos reikalingiausios mokymų temos.

2018 m. sausį Latvijos mokslų akademijos (LMA) Ekonomikos instituto direktorė dr. Nina Lindė Rokiškio bibliotekos verslo klasėje susirinkusiems Rokiškio darbo biržos, Rokiškio rajono vietos veiklos grupės (VVG), nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovams, VšĮ „Versli Lietuva“ atstovams, smulkiesiems rajono verslininkams ir tiems, kurie dar tik planuoja pradėti verslą, pristatė projekto lėšomis instituto atliktą Lietuvos ir Latvijos pasienio verslo paramos sistemos analizę (analizuotos 103 Latvijos ir 90 Lietuvos pasienio, Šiaulių ir Panevėžio įmonės). Analizės duomenys rodo, kad Lietuvos pasienyje su Latvija gyvenantys lietuviai turi daugiau verslo galimybių ir optimizmo nei latviai, jie aktyviau kuria verslą Latvijoje nei latviai – Lietuvoje. 4,9 proc. latvių, o lietuvių – 17,2 proc. jau vysto verslą kaimyninėje šalyje; tai daryti planuoja atitinkamai 11,8 ir 25,3 proc.; neplanuoja – 83,3 ir 57,5 proc. asmenų. Latviai mano, kad plėtoti verslą Lietuvoje trukdo kalbos barjeras ir tai, kad lietuviai labai saugo savo rinkas. Lietuvių manymu, pradėti verslą Latvijoje trukdo biurokratinis aparatas, varginančios galimybės gauti sertifikatą, 29

nepažįstama verslo aplinka ir informacijos trūkumas. Vis dėlto 47 proc. latvių įmonių bendradarbiauja su Lietuva ir 49 proc. Lietuvos įmonių – su Latvija. Lietuvių manymu, bendradarbiavimą su latviais skatintų dalijimasis patirtimi, parodos, keitimasis informacija per socialinius tinklus, bendri seminarai, prekybos bei amatų rūmų bendradarbiavimas. Latvių manymu, reikšmingiausia būtų kurti bendras verslo platformas, kontaktų biržas, plėtoti galimybes keistis asmeniniais kontaktais, dalyvauti didelėse tarptautinėse tam tikrų sričių organizacijose, kartu dalyvauti tarptautiniuose statybos darbų konkursuose ir projektuose, drauge aptarti aktualias problemas ir prognozuoti ateitį.

Mokymų tema „Pardavimai ir derybos“ dalyviai, 2018 m.

Bendra projekto partnerių veikla

Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, minėto projekto veiklos nukreiptos į nurodomų trūkumų mažinimą. Sukurtas mentorystės tinklas, stiprinantis verslo paramos institucijų bendradarbiavimą Latvijoje ir Lietuvoje, bendra mokymų programa, skirta verslo pradžiai, e. mokymosi platforma esamiems verslininkams ir norintiems pradėti verslą (mokymai Latvijoje ir Lietuvoje, seminarai ir užsiėmimai, kuriais siekiama nustatyti eksporto veiklos įgyvendinimo ir skatinimo kliūtis), kuriamas bendras tarptautinis tinklalapis su integruota verslo paramos konsultavimo sistema, parengtas Latvijos ir Lietuvos bukletas apie verslo paramos sistemą. Suorganizuoti verslo dienų renginiai verslininkams ir antrepreneriams, suteikiant jiems galimybę reklamuoti savo produktus ir susirasti partnerių. Įgyvendinta viešinimo kampanija, skirta žmonėms, norintiems pradėti verslą, jų verslumo įgūdžiams gerinti (vaizdo siužetai apie verslo paramos galimybes, leidiniai nacionalinio lygmens žiniasklaidoje, pasitelkti socialiniai tinklai). 2019 m. kovo mėnesį Latvijoje vyks baigiamasis verslininkų forumas-konferencija.

Bibliotekos paslaugos verslininkams

Vykdydami šio projekto veiklas, 2017 m. Rokiškio bibliotekininkai įgyvendino ne vienerius metus brandintą mintį – įkūrė bibliotekos, nevyriausybinių organizacijų ir smulkiojo verslo atstovų klasterį „Versli biblioteka“, kurio tikslas – stiprinti bibliotekos bendradarbiavimą ir partnerystę su verslo ir NVO sektoriumi, plėsti bibliotekos paslaugų pasiekiamumą rajone. Klasterio nariai (kavinė „Senas grafas“, Rokiškio VVG, Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras, „Levandų Vanagynė“, Mamų klubas, smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai) prisideda prie verslo kūrimo galimybių rajono teritorijoje, padeda pradedantiems verslininkams įgyti reikalingų žinių bei patirties, suteikia galimybę tapti aktyviais tarptautinės verslo paramos sistemos dalyviais. Bibliotekininkai pirmieji rajone skatina burtis į klubus smulkiuosius verslininkus, šeimos verslą puo30

Elektroninės komercijos mokymai bibliotekos verslo klasėje, 2018 m.

selėjančius rokiškėnus. Atnaujintose Vaikų ir jaunimo skyriaus patalpose (pagrindinis viešosios bibliotekos pastatas 2017–2019 m. renovuojamas) įrengta moderni verslo klasė, suformuotas naujausių knygų (verslo, teisės, rinkodaros, anglų kalbos, mokesčių, etiketo, psichologijos tematika) 1150 egzempliorių fondas. Šios knygos, teikiant mobiliosios bibliotekos paslaugas, pasiekia ir atokiausiose rajono vietovėse gyvenančius smulkiuosius verslininkus. Kartą per mėnesį pagal sudarytą grafiką dviem maršrutais (Maineivos–Aleknos ir Šetekšnos–Zarinkiškiai) vyksta mobiliosios bibliotekos komanda, vietos gyventojus ji supažindina su projekto veiklomis ir atveža jiems reikalingos literatūros. Rokiškio rajono smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai bei norintieji pradėti savo verslą, taip pat klasterio „Versli biblioteka“ nariai dalyvavo verslo įgūdžiams tobulinti skirtuose seminaruose Panevėžyje, Šiauliuose ir Latvijos Bauskėje šiomis temomis: „Derybų procesai“, „Verslo idėjų vystymas“, „Verslo kūrimo konsultavimas“, „Mentoriaus parengimo būdai ir metodai“. Juos vedė lektoriai iš Belgijos, Vokietijos ir Olandijos. Dvi bibliotekos darbuotojos baigė „Top 20“ konsultantų mokymus. Bibliotekos verslo klasėje mokymus vedė didelę patirtį verslo srityje turintys lektoriai: pardavimo telekomunikacijų bei duomenų perdavimo srityse bei labai svarbių klientų valdymo patirtį sukaupęs Mindaugas Žebrauskas (tema „Pardavimai ir derybos“, 2018 m. ge-

gužės 10–11 d.); elektroninės komercijos ekspertas, verslininkas, konsultuojantis Lietuvos ir užsienio įmones, Vytautas Vorobjovas („E. komercijos mokymai“, 2018 m. balandžio 25–26 d. ir gegužės 16–17 d.); verslumo pagal eksperto Vytauto Pauliuko parengtą mokymų kursą mokė vadybos konsultantas Kęstutis Jasiūnas (2019 m. sausio–vasario mėn.). Mokymų dalyviai išklausė intensyvų elektroninės komercijos praktikos kursą, įgijo žinių, kaip pardavinėti prekes internete, susikurti e. parduotuvę ir rasti pirkėjų, turėjo galimybę susipažinti su esminiais derybų principais, sužinojo, kaip išsikelti derybų tikslus, pasirinkti strategiją ir tapti derybininkais, valdančiais savo derybų rezultatą.

Mentorių tinklo koncepciją bibliotekoje pristatė projekto konsultantės Vilma Lukštaraupytė ir Viltė Antanavičiūtė, mokymų dalyviams paaiškinti mentoriaus ir ugdomojo vadovo skirtumai, sėkmingos mentorystės procesas bei metodai. Visų Latvijoje ir Lietuvoje vykusių mokymų ir seminarų dalyviai įgijo sertifikuotus pažymėjimus.

Galimybė pasitikrinti įgytas žinias

Daugiau kaip 20 Rokiškio rajono amatininkų ir verslininkų verslumo įgūdžius pasitikrino kaimyninėje Latvijoje, Aizkrauklėje, 2018 m. kovą vykusioje mugėje (renginyje iš viso dalyvavo 400 tautodailininkų, amati-

Klasterio „Versli biblioteka“ narės Aizkrauklėje (Latvija) 2018 m. kovą vykusioje tautodailininkų, amatininkų, ūkininkų mugėje.

Rokiškio bibliotekai teikiant mobiliosios bibliotekos paslaugas, knygos pasiekia ir atokiausiose rajono vietovėse gyvenančius smulkiuosius verslininkus.

ninkų, verslininkų, ūkininkų iš Lietuvos ir Latvijos), pristatydami autentiškus gaminius iš medžio ir vilnos, mezginius, rankų darbo žvakes, papuošalus, kitus tautodailės dirbinius. Bibliotekos projekto atstovus labai džiugino, kad mugėje dalyvavo ir pradedantieji verslininkai, ir moksleiviai. Jie siūlė įsigyti velykinių suvenyrų, neįgaliųjų darbų iš keramikos, vilnos, vytelių ir odos. Vykdydama šį projektą, biblioteka tapo „versli“ ir išplėtė savo paslaugų ratą. Rokiškio rajono smulkiojo ir vidutinio verslo atstovams buvo sudarytos didesnės galimybės kurti bei plėtoti savo verslą ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Jie išmoko verslo kūrimo pagrindų, įgijo psichologinių žinių. Ir pasibaigus projektui suinteresuotieji asmenys galės bet kada atei ti į Rokiškio bibliotekoje veikiančią verslo klasę pasikonsultuoti, naudotis Verslo bibliotekos fonde esančiomis knygomis. Mokymų ciklus numatoma tęsti bibliotekai dalyvaujant kituose projektuose (pvz., Rokiškio miesto VVG programose). Be to, konsultuotis ir gauti reikiamą informaciją bus galima bendrame šiuo metu kuriamame tarptautiniame tinklalapyje. Bus tęsiamos ir mobiliosios bibliotekos paslaugos, plečiant maršrutus po rajono vietoves, kuriose nėra bibliotekų. Bibliotekos, verslo ir NVO klasterio nariai yra pasirengę dalintis gerąja patirtimi, taip prisidėdami prie rajone besikuriančių smulkiųjų verslininkų, ypač šeimos verslo. Darnus šių trijų sektorių bendradarbiavimas yra reikšmingas ne tik bibliotekai, verslininkams, nevyriausybinėms organizacijoms, bet ir kitoms rajono kultūros įstaigoms: Rokiškio kultūros centrui, Rokiškio krašto muziejui, Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centrui. Tai prisideda prie rajono įvaizdžio kūrimo, populiarina ji kaip patrauklią, konkurencingą vietą dirbti, gyventi, lankytis turistams.

Pagal Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos projekto vadovės Alicijos Matiukienės ir projekto koordinatorės Rasos Vingelienės pateiktą informaciją parengė Daiva Vilkickienė 31

Bibliotekos pastatas – neoklasicistinio stiliaus simetrinės kompozicijos statinys su portiku (prieangiu su kolonomis), fasadas puoštas tinko piešiniais. Ievos Stučinskaitės nuotraukos

Laisvalaikio erdvei jaukumo suteikia naujoviški minkšti foteliai, derinamos balta ir melsva spalvos.

Kronika

NAMŲ JAUKUMAS ir interjero estetika 2018 metus Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka užbaigė džiaugsmingai – gruodžio 14 d. pakvietė skaitytojus, miesto ir rajono bendruomenę atverti renovuotos bibliotekos duris, už kurių viliojo žiemiškas imbiero kvapas, traukė atnaujintas interjeras ir daugybė kitų naujovių. Bibliotekos modernizavimo projektas buvo įgyvendintas rajono savivaldybės ir valstybės investicijų lėšomis. Renovacija pradėta 2013 m. nuo pastato stogo, 2015–2016 m. vyko fasado naujinimo darbai, kuriems išleista apie 350 tūkstančių eurų, 2017–2018 m. buvo atliekamas beveik 263 tūkstančius eurų kainavęs vidaus patalpų kapitalinis remontas. 32

Tą gruodžio dieną susirinkusiuosius į renovuotą biblioteką pasveikinusi bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė priminė, kad atnaujinimo darbai vyko penkerius metus. Ji pristatė šio atkaklaus, kruopštaus ir kartu malonaus darbo rezultatus: įrengtos modernios skaityklos, vaikų žaidimų kambarys, pradedamos teikti naujos paslaugos skaitytojams, įdiegta daugybė techninių naujovių. Informacijos ir mokymo erdvėje teikiamos skenavimo, kopijavimo, laminavimo paslaugos, įsigytas naujas inventorius leis įrišti leidinį ar dokumentų komplektą. 3D spausdintuvas, „Lego“ žaidimų kompiuteriai – ši ir kita įranga šiuolaikines technologijas mėgstantiems vaikams sudaro sąlygas ne tik žaisti, bet ir programuoti. Direktorė S. Gajauskaitė pasidžiaugė, kad dabar skaitytojas, atvėręs atnaujintos bibliotekos duris, galės turiningai ir įdomiai praleisti čia visą dieną.

Informacijos erdvėje nauja įranga gali naudotis ir suaugusieji, ir vaikai.

Kadangi šis bibliotekos pastatas, į kurį ji persikėlė 1992 m., yra kultūros paveldo objektas (tai – buvęs Lietuvos komunistų partijos neoklasicistinio stiliaus pastatas, iškilęs 1954 m.), daug ką reikėjo derinti su atsakingomis institucijomis. Stengtasi, kad atnaujinta biblioteka būtų funkcionali, jos erdvės, atsižvelgiant į paskirtį, būtų lengvai transformuojamos. Išskirtinio jaukumo suteikia interjero estetika – apgalvota kiekviena subtili detalė. Kuriant interjerą, nuspręsta pasitikėti savo pačių bendruomene. Juk čia dirbantys žmonės geriausiai žino, ko trūksta bibliotekos lankytojams. Kiekvienas

darbuotojas galėjo pareikšti savo nuomonę ar pageidavimą. Buvo siekta sukurti tokią aplinką, kurioje kiekvienas jaustųsi kaip namuose. Rezultatas nenuvylė, juo patenkinti ir atnaujintose patalpose apsilankę jonaviečiai. Jonavos rajono savivaldybės meras Eugenijus Sabutis, pabrėžė, kad, kai pamatė renovuotą biblioteką, patyrė šoką gerąja prasme – tiek joje malonių netikėtumų ir dėmesio lankytojams! Be pagrindinės paskirties būti knygų šventove, Jonavos biblioteka tapo kažkuo daugiau. Panašus jausmas apima tuomet, kai po sunkios darbo dienos atveri savo namų duris.

Atidarymo akimirka: (iš kairės) Jonavos rajono mero pavaduotojas Erlanas Andrejevas, simbolinę juostelę kerpa meras Eugenijus Sabutis, šalia stovi viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė ir bibliotekos darbuotoja Aida Židžiūnė. Vilmos Kisielės nuotr.

Atidarymo šventę nuotaikingai vedė aktorė Nijolė Narmontaitė, suteikusi žiūrovams ne vieną progą žavėtis skoningu humoru. Svečiai turėjo galimybę pasiklausyti puikios lietuvių poezijos, kurią ir deklamavo, ir dainavo aktorius, bardas Gediminas Storpirštis. Naujuosius metus Jonavos viešoji biblioteka pasitiko kaip itin artima savo skaitytojams. Pasak S. Gajauskaitės, visa tai įpareigoja bibliotekininkus, skatina stiprinti pagarbos savo darbui nuostatą, kurią jaučia ir vis gausiau bibliotekoje besilankantys žmonės.

Ramūnas Čičelis Jonavos viešosios bibliotekos kultūros ir vadybos projektų koordinatorius

Vaikų ir jaunimo erdvei žaismingumo suteikia įmantrių formų spalvingi foteliai.

Kronika

KAD IŠRINKTI METŲ KNYGĄ BŪTŲ LENGVIAU Vasario 17 d. baigiasi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija 14 kartą rengiamos akcijos „Metų knygos rinkimai“ balsavimas. Penkiose kategorijose (vaikų, paauglių, suaugusiųjų, poezijos, publicistikos ir dokumentikos) išrinktų geriausių 2018 metų knygų autoriai bus apdovanoti vasario 21–24 d. vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje.

Iš kairės: knygos „Sibiro haiku“ dailininkė Lina Itagaki, autorė Jurga Vilė, renginio vedėja Inga Mitunevičiūtė.

Iš kairės: Laura Sintija Černiauskaitė pristato savo romaną „Šulinys", o Gabija Grušaitė – romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“.

Inga Mitunevičiūtė kalbina vaikus knygos „Sibiro haiku“ pristatyme. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

2018 m. spalio pradžioje dviem kompetentingoms ekspertų komisijoms išrinkus ir paskelbus akcijoje dalyvaujančių knygų penketukus (paauglių kategorijoje – trejetuką), visuomenė buvo raginama skaityti, vertinti ir balsuoti už labiausiai patikusią knygą. Kad skaitytojams būtų lengviau išsirinkti ir apsispręsti, kuri knyga iš 23 pasiūlytų geriausia, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka organizavo visą ciklą renginių: nominuotų knygų pristatymų ir susitikimų su jų autoriais. Nuo lapkričio 5 d. Vaikų ir jaunimo departamentas kvietė į garsinius skaitymus „Rytmečio skaitiniai: kandidatės į metų knygos titulą“, kuriuose patys kūrėjai pristatė savo knygas vaikams. Šiuose edukaciniuose renginiuose galėjo dalyvauti ir tėveliai, kuriems rūpi, ką skaito jų atžalos, taip pat užsiregistravusios grupės iš darželių ir mokyklų. Vaikų ir jaunimo literatūros skaitykloje buvo pristatytos ir dvi (iš trijų) paauglių kategorijos knygos – Ilonos Ežerinytės „Verksnių klubas“ bei Justino Žilinsko „Kaukas Gugis ir kerų karas“. Gyvi pokalbiai su poezijos, prozos, publicistikos knygų autoriais, prasidėję Nacionalinėje bibliotekoje lapkričio 20 d., vyko gruodį, sausį (dar vyks ir vasario pradžioje), autoriai buvo kviečiami ir po vieną, ir poromis. Bibliotekos lankytojams tai buvo gera proga susipažinti ar dar kartą susitikti su akcijoje dalyvaujančių knygų autoriaus, dalyvauti pokalbiuose apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Renginius vedė ir diskusijas moderavo literatūrologai bei literatūros kritikai: Lina Buividavičiūtė, prof. dr.

Rūta Oginskaitė savo knygos „Gik a kuk: pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“ pristatyme.

Eilėraščių knygų autoriai Greta Ambrazaitė („Trapūs daiktai“) ir Gintaras Bleizgys („Xeranthemum“).

Jūratė Baranova, doc. dr. Gitana Vanagaitė, dr. Virginija Cebarauskė, doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, prof. Dainius Vaitiekūnas, doc. dr. Dalia Satkauskytė. Iš viso Nacionalinė biblioteka surengė 15 susitikimų, kuriuose buvo pristatyta 18 knygų, pretenduojančių tapti geriausiomis.

Visi, nespėję ar negalėję dalyvauti metų knygų pristatymo renginiuose, dar gali su nominuotais leidiniais susipažinti Nacionalinės bibliotekos Litua nistikos skaitykloje, kur veikia ekspozicija „Metų knygų rinkimai 2018“.

Tarp knygų informacija

Kronika

Bibliografijos vaidmuo mokslo istorijoje Lietuvoje mokslo istorija dažnai siejama su paminklinėmis lentomis, vienu kitu senoviniu prietaisu ar kolekcija specializuotų muziejų ekspozicijose. Bibliotekos į Lietuvos kultūros, kartu ir mokslo paveldo klausimą žiūri plačiau. Akademinių įstaigų bibliotekose saugomi ir visuomenei pateikiami būsimiems istoriniams tyrinėjimams svarbūs šaltiniai: kaupiami svarbiausi steigėjo leidiniai, duomenų bazėse registruojami darbai, suskaitmeninti senieji dokumentai kaupiami talpyklose, kuriami asmeniniai mokslininkų fondai. Viešųjų bibliotekų kraštotyrinėse kartotekose rasime duomenų apie kraštiečius, pasiekusius mokslo aukštumų. Kasmetėse šalies mokslo istorikų ir filosofų konferencijose „Scientia et historia“ Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka rengia parodas naujausių leidinių mokslo istorijos tema.

Konferencijos pranešėjos (iš kairės): dr. Giedrė Miknienė, Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, dr. Jadvyga Olechnovičienė ir dr. Birutė Railienė.

Tarptautinėje mokslo istorijos veikloje Lietuvai atstovauja Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija. 1991 m., susijungus analogiškomis Latvijos ir Estijos organizacijomis, buvo įsteigta Baltijos valstybių mokslo istorijos ir filosofijos asociacija (Baltic Association of the History and Philosophy of Science). 1993 m. ji buvo priimta į Tarptautinės mokslo istorijos ir filosofijos sąjungos Mokslo istorijos skyrių (International Union of the History and Philosophy of Science, Division of the History of Science). Minėtos sąjungos Mokslo istorijos skyriuje nuo 1993 m. veikia Bibliografijos ir dokumentacijos komisija, vienijanti mokslo istorija besidominčius bibliografus ir archyvarus.

Straipsnio autorės ant Londono Tūkstantmečio tilto, 2018 m. B. Railienės nuotraukos

Pagrindinė komisijos veiklos kryptis – viešinti žinias apie bibliografines ir archyvų paieškos priemones. Komisija nuolat organizuoja sekcijas tarptautinėse mokslo istorikų konferencijose. Vienas svarbiausių komisijos narių siekių – atgaivinti idėjų atmintį ir atkreipti jaunosios kartos dėmesį į praeities mokslininkų indėlį, turėjusį įtakos dabarties galimybėms. Europos mokslo istorikų draugija (European Society for the History of Science) kartu su Britų mokslo istorikų draugija rengia šios srities konferencijas. Pastarojo – jau 8-ojo – 2018 m. rudenį Londone įvykusio renginio tema buvo „Vienybė ir skirtingumas“. Konferencijoje Londono universiteto koledžo Švietimo institute dalyvavo svečiai iš 44 šalių. Apie Lietuvoje atliekamus mokslo paveldo tyrinėjimus savo pranešimuose pasakojo kelios Vrublevskių bibliotekos darbuotojos. Biografinių studijų sekcijoje Birutė Railienė perskaitė pranešimą apie senojo Vilniaus universiteto profesorių Andrių Sniadeckį (1768–1838), jo sukurtą chemijos mokslo mokyklą ir veiklą Vilniuje („Gyvenimo ir mokslo chemija: Andrius Sniadeckis Vilniaus universitete“). Pranešimo išvadas ji grindė bibliografinės medžiagos apžvalga, atkreipdama dėmesį, kaip svarbu jaunajai kartai žinoti, „ant kieno pečių stovi“ gyvybės mokslų laimėjimai. Bibliografinė veikla mokslo istorijoje įgauna vis ryškesnį tarpdisciplininį atspalvį: apie bibliografinių duomenų gavybą, personalinių ir institucinių bibliografinių duomenų žemėlapius kalba ne tik bibliotekininkai, bet ir specializuotos mokslo istorijos draugijos. Čia paminėtinas jungtinis Tarptautinės mokslo istorijos ir filosofijos sąjungos Mokslo istorijos skyriaus Bibliografijos ir dokumentacijos komisijos bei Chemijos istorijos darbo grupės (Europos chemijos ir molekulių mokslo draugijos padalinys) projektas, kuriuo siekiama surinkti ano36

tuotus bibliografinius duomenis apie chemijos istoriją Europos šalyse. Ateityje šį bibliografinių duomenų modelį tikimasi taikyti kitose mokslo srityse, teikti kaip mokslo istorijos priemonę akademinėms įstaigoms. Dr. Giedrės Miknienės pranešimas „Mokslo istorija egodokumentuose: dr. Jono Basanavičiaus laiškai bibliografinių įrašų duomenų bazėje“ buvo grindžiamas Vrublevskių bibliotekoje rengiamos lietuvių tautai itin nusipelniusios asmenybės – dr. Jono Basanavičiaus (1851–1927) – bibliografijos rodyklės duomenimis. Šiuo metu šioje duomenų bazėje sukaupta per 15 000 bibliografinių įrašų, tarp jų – daugiau nei 580 J. Basanavičiaus laiškų ir per 650 jam rašytų laiškų. Reikia pažymėti, kad bazėje registruojami tik spaudoje publikuoti laiškai. G. Miknienė taip pat dalyvavo sekcijos diskusijoje, skirtoje mokslinei XIX a. korespondencijai. Joje užsimezgė dialogas, išryškėjo galimybės išsamiau pristatyti J. Basanavičių tarptautinėje XIX a. mokslinių laiškų informacinėje sistemoje „Epsilon“. Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė perskaitė pranešimą „Moterys Lietuvių mokslo draugijoje – nuo savamokslių iki mokslo daktarių“, taip pat dalyvavo diskusijoje apie moteris mokslininkes XX amžiuje. Buvo konstatuota, kad tarptautinė mokslo istorikų bendruomenė dar daug ko nežino apie sunkų moterų kelią į mokslo aukštumas ne tik kai kuriose Europos šalyse, bet ir už jos ribų. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugoma gausi rankraštinė, ikonografinė ir spausdinta medžiaga apie moteris moksle. Tyrėjų dėmesio ypač laukia personaliniai fondai. Lietuvos mokslų akademijos atstovė dr. Jad vyga Olechnovičienė Medicinos sekcijoje skaitė pranešimą „Alergologijos mokslo raida Lietuvoje 1926–1990 m.“. Paminėtina, kad Lietuvos imunologijos draugijos ir Vrublevskių bibliotekos parengtoje imunologijos raidos Lietuvoje studijoje (Vilnius, 2016) dokumentuoti svarbiausi alergologijos mokslo Lietuvoje šaltiniai. Konferencijoje perskaitytų pranešimų temų gausa ir įvairovė leido kiekvienam rasti dominančią temą, sužinoti apie mokslo raidą kitose šalyse, palyginti Lietuvos ir kitų kraštų mokslo raidą. B. Railienės, G. Miknienės ir E. PaškevičiūtėsKundrotienės dalyvavimą konferencijoje parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Dr. Birutė Railienė, dr. Giedrė Miknienė, Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Birštonas

Bibliotekos 70-mečio šventė. Birštono viešoji biblioteka 2018 m. lapkričio 30-ąją minėjo savo 70-ies metų veiklos jubiliejų. Kiekviena jubiliejinė šventė priverčia žvilgtelėti atgal, įvertinti praėjusį laiką, pamiršti nesėkmes ir pasidžiaugti tuo, kas gražu ir gera. Šventinį rytą pradėjome šv. Mišiomis už bibliotekos darbuotojus Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, kurias aukojo klebonas dekanas monsinjoras Jonas Dalinevičius ir kunigas rezidentas Alfonsas Babonas. Šventę tęsėme bibliotekoje, kur pabendrauti, pasiklausyti muzikos, eilių rinkosi skaitytojai, buvę darbuotojai, kolegos, bičiuliai, projektų partneriai. Oficialiąją jubiliejinės šventės dalį vedė birštoniečių mylima aktorė Virginija Kochanskytė, muzikavo fleitininkė Jurgita Otienė. Direktorė Alina Jaskūnienė priminė bibliotekos istoriją, pasidžiaugė lankytojais, draugiška bendruomene, puikiu kolektyvu, prasmingais darbais: „Esame seniausia kultūros įstaiga Birštone. Puoselėjame tradicijas, bet kartu esame atviri naujoms patirtims.“ Su jubiliejine sukaktimi biblioteką pasveikinę Birštono merė Nijolė Dirginčienė, vicemeras Vytas Kederys ir administracijos direktorius Vincas Valentinas Revuckas įteikė gintarinį Birštono herbą, pasveikino buvusias ilgametes ir esamas bibliotekos darbuotojas, įteikė padėkas. Džiaugiamės dėmesį parodžiusiais ir sveikinimo žodį dovanojusiais Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktoriumi, profesoriumi Renaldu Gudausku, Kauno apskrities viešosios bibliotekos direktore Asta Naudžiūniene, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktore Daiva Čepeliauskiene, Prienų rajono ir Birštono krašto žmonių laikraščio „Gyvenimas“ redaktore Ramute Šimukauskaite, Kultūros ministerijos atstovėmis: Kultūrinės atminties ir paveldo politikos skyriaus vyresniąja patarėja Rūta Pileckaite ir vyriausiąja specialiste Erika Buivydiene, Birštono kultūros ir švietimo įstaigų vadovais. 2018 m. (birželio–rugpjūčio mėn.) Vytauto Didžiojo universitetas atliko tyrimą, kaip Birštono savivaldybės gyventojai vertina viešąsias paslaugas. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiausia teigiamų atsiliepimų sulaukė viešosios bibliotekos ir jos padalinių veikla (9,36 balo).

Toks reikšmingas įvertinimas – pati geriausia bendruomenės narių septyniasdešimtmečio dovana ir reikšmingas paskatinimas. Kartu su šia įsimintina švente prasidėjo ir Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota akcija „Knygų Kalėdos“, tad svečiai negailėjo bibliotekai dovanų – įdomių knygų. Visą šventinę savaitę savo lankytojus kvietėme į įvarius jubiliejinius renginius, pasidžiaugėme aktyviausiais bibliotekos skaitytojais, per metus perskaičiusiais daugiau nei 100 knygų, skyrėme padėkas už jų puoselėjamą skaitymo džiaugsmą. Jubiliejinė šventė dar kartą priminė, kiek daug yra žmonių, kuriems Birštono knygų namai yra brangūs ir artimi, kurie vertina bibliotekininkus ir jų teikiamas paslaugas. Mūsų durys visuomet buvo, yra ir bus atviros lankytojams, visiems partneriams bei draugams.

Solveiga Pempienė

Kaišiadorys

Nupinta vėliava beveik apjuosė miestelio aikštę. Nikolajaus Surinino nuotr.

Ilgiausia vėliava, pinta beveik metus. Tokią dovaną Lietuvos kariuomenės atkūrimo 100-mečiui parengė žiežmariečiai. Kaišiadorių viešosios bibliotekos Žiežmarių bibliotekos vyr. bibliotekininkės Arinos Keturkaitės idėja iš „100 rankelių pina Lietuvos vėliavą“ peraugo į „100 vaikelių“. Bibliotekininkės iniciatyva įvertinta ir Kaišiadorių savivaldybės kultūros premija. 2018 m. nuo vasario iki lapkričio pabaigos vėliava buvo pinama bibliotekoje, mokyklose, miestelio aikštėje. Pynė ir mažieji, ir suaugusieji. Pinant vėliavą sunaudota 5000 vienetų A4 formato spalvoto popieriaus lapų, ją kūrė 406 žiežmariečiai. Per Lietuvos kariuomenės dienos minėjimą prie Laisvės paminklo vėliava buvo išskleista, išmatuota ir nustatytas pasiektas Lietuvos rekordas – 121 metras 9 centimetrai. Rekordo matavimo metu ją savo rankose laikė 300 žiežmariečių, vėliava beveik apjuosė miestelio aikštę. Ji bus saugoma Žiežmarių bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje.

Arina Keturkaitė

Kaunas

Jubiliejų švenčiančios bibliotekos darbuotojai ir svečiai. Viltės Ulinskaitės nuotr.

Pirmieji naujo projekto renginiai. „Kai idėjos virsta realybe: Garliavos miesto bendruomenės aktyvinimas ir stiprinimas, mažinant socialinę atskirtį“ – taip

Pirmieji ES finansuojamo projekto edukaciniai renginiai. Reginos Vasauskaitės nuotr.

pavadintą projektą, pasirašiusi sutartį su Europos socialinio fondo agentūra, 2018–2019 m. vykdo rajono savivaldybės viešoji biblioteka kartu su partneriais – SBĮ Kauno rajono socialinių paslaugų centru ir nevyriausybine organizacija – klubu „Garliaviečiai“. Projektą remia Kauno rajono savivaldybė, savo lėšomis prisideda ir viešoji biblioteka. Projekto tikslas – viešojoje bibliotekoje vykdomomis inovatyviomis edukacinėmis veiklomis gerinti vietos gyventojų socialines, ekonomines gyvenimo sąlygas, mažinti socialinę atskirtį, didinti užimtumo galimybes ir bendruomenės narių socialinę integraciją. Lapkričio mėnesį viešojoje bibliotekoje vyko pirmieji populiariosios literatūros edukaciniai renginiai „Skaitymai „kitaip“, kuriuose naudodami elektronines skaitykles su moksleiviais skaitėme ištraukas iš K. Gudonytės romano „Ida iš šešėlių sodo“. Per antrąjį susitikimą su dalyviais skaitytos knygos motyvais kūrėme komiksus. Dalyvavo bibliotekos savanoris Benas Drukteinis, kuris vaikams papasakojo komiksų atsiradimo istoriją, visi kartu naudodamiesi planšetiniais kompiuteriais mokėsi kurti komiksą „Mano mėgstamiausias herojus“. Garsiniai skaitymai padeda vaikams geriau suprasti juos supančią aplinką, suvokti knygų herojų vidinius išgyvenimus, praturtina žodyną. Įvairių technologijų taikymas bei komiksų kūrimas lavina vaiko bendruosius ir specialiuosius įgūdžius. Edukaciniuose dailės terapijos renginiuose dalyvavę moksleiviai kartu su Vilniaus dailės akademijos lektore dr. J. Varkulevičiene spalvomis bandė išreikšti save. Pirmojo susitikimo tema „Mano spalva“ buvo pasirinkta neatsitiktinai. Spalvų pažinimas, jų įvairovės taikymas ir komponavimas praplečia pasaulio pažinimą, ugdo besimokančiųjų estetinį jausmą ir dailės suvokimo pradmenis. Tęsdami 2018 m. pradėtą vykdyti projektą 2019 m. projekto dalyvius dar kviesime dalyvauti ir judriųjų žaidimų popietėse, skatinančiose vaikų ir paauglių fizinį aktyvumą, taip pat susipažinti su naujomis informacinėmis technologijomis.

Regina Vasauskaitė

Klaipėda

Bibliotekos išleistos knygos pristatymas. 2018 m. lapkričio mėnesį Klaipėdos rajone iškilmingai sutikta knyga „Vytautas Majoras“.

TRUMPAI SUSITIKIMAI SU RAŠYTOJAIS

Kaunas. Įgyvendindama projektą „Lietuvos atkūrimo šimtmetis bibliotekoje“ Kauno rajono viešoji biblioteka pakvietė garliaviečius susitikti su dviem rašytojomis: su vaikais susitikusi Evelina Daciūtė pristatė savo knygą „Laimė yra lapė“, Renata Šerelytė su paaugliais aptarė savo knygą „Rebekos salos“. Po pristatymo autorė dar ilgai diskutavo su jaunimu jiems rūpimais klausimais. Trakai. 2018 m. gruodžio 6 d. Trakų viešosios bibliotekos Lentvario padalinyje surengtas susitikimas su jauna rašytoja, žurnaliste Živile Miežyte. Viešnia pristatė savo pirmąją knygutę vaikams „Vilniaus vartai“, kuri yra Nacionalinio vaikų literatūros konkurso trečiosios vietos laimėtoja. Knygą iliustravo pati autorė. Ž. Miežytė buvo parengusi smagių užduotėlių, kartu su vaikais draugiškai kūrė Vilniaus žemėlapį. *** Skaitytojų pageidavimu Lentvario biblioteka pasikvietė dvi populiarias rašytojas: Jolitą Herlyn ir Giną Viliūnę, jų romanai patenka į skaitomiausių lietuvių autorių knygų dešimtuką. G. Viliūnė papasakojo apie istorinių romanų rašymą, pristatė savo knygą „Magdalė, smuklės merga“. J. Herlyn, mėgstanti keliauti ir patirti įvairių nuotykių, kuriais remiasi rašydama romanus, pristatė savo knygą „Veidu į saulę“.

PERŽIŪROS, PRISTATYMAI

Klaipėda. Vis populiarėja miesto viešosios bibliotekos organizuojamas renginių ciklas „Filmų vakarai bibliotekoje“. Prieššventiniu laikotarpiu klaipėdiečiai buvo pakviesti į režisierės Dalios Kanclerytės dokumentinio filmo „Malonė“ (2009) peržiūrą. Režisierė papasakojo, kad tris mėnesius Kanadoje rinko medžiagą apie lietuvių emigrantų išlikimo istoriją ir apie brolių pranciškonų veiklą. Visa tai sudėjo į filmą, kuriuo norėjo priminti, kad gerumo pavyzdžiai ir tikrosios vertybės nesensta. Šakiai. Tradiciškai per Trijų karalių šventę, sausio 6-ąją, Šakiuose pristatytas „Šakių 2019 metų kalendorius“, šiemet minintis 20 metų jubiliejų ir pasitinkantis Šakių miesto 420-metį. Leidinys supažindina su krašto istorija ir dabartimi, žymiais kraštiečiais, jų veikla. Savo mintimis jame dalijasi 211 autorių. Kalendoriaus sutiktuvėse dainavo folkloro atlikėja Loreta Sungailienė, grojo profesionalių trombonininkų kvintetas (vad. Vytautas Polibavičius). Varėna. 2018 m. gruodžio 12 d. Varėnos rajono viešosios bibliotekos Matuizų padalinyje vyko fotografijų parodos „Laiko kryžkelės“, veikusios nuo lapkričio 22 d., uždarymas. Fotografijų autorė – Matuizų kaimo bibliotekininkė Vidutė Stadalnykienė. Ekspozicijoje 37 nuotraukos, kuriose užfiksuoti Matuizų kaimo pastatai, daugiausia gyvenamieji namai, jų puošybos elementai. Renginyje buvo prisiminta Matuizų kaimo istorija, kultūrinio gyvenimo įvykiai. Informaciją pateikė Šarūnė Baltrušaitienė, Kristina Mečkovska, Kristina Mečkovska, Loreta Liutkutė, Eglė Nicolaev, Vidutė Stadalnykienė

Bibliotekos išleista knyga apie Vytautą Majorą. Živilės Markutės-Armalienės nuotr.

Šis reprezentacinis leidinys – vieno iškiliausio mūsų krašto tautodailininko, Šimtmečio žmogaus, Gargždų miesto garbės piliečio, įvertinto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Ievos Simonaitytės premija ir daugybe kitų apdovanojimų, darbų, kūrybos ir gyvenimo apžvalga. Knygą išleido Jono Lankučio viešoji biblioteka Klaipėdos rajono savivaldybės lėšomis. Publikuojami laiškai, dokumentai, nuotraukos, su Vytautu Majoru (1930–2006) bendravusių žmonių prisiminimai atskleidžia įvairiapusę tautodailininko asmenybę. Spalvotos nuotraukos pristato apie šimtą V. Majoro darbų (ne visus juos galima pamatyti, nes kai kurie iškeliavo į užsienį, kiti neatlaikė laiko išbandymų). V. Majoras – žymus monumentalių skulptūrų kūrėjas. Daugelis žino skulptūrą „Žemaitis“, pastatytą ant Skomantų piliakalnio, „Palangos Juzę“ M. Valančiaus tėviškėje, paminklus 1863 metų sukilėliams, M. K. Čiurlioniui, Herkui Mantui. Jis buvo unikalaus Ablingos memorialo idėjos sumanytojas. Virginijus Jocys knygoje ‚‚Žemaičių kultūros savastys. Nuo Vilniaus kalvų prie baublio slenksčio“ primena, „kad menotyroje jau nusistovėjo tautodailės fiksavimo riba ir terminas – iki Ablingos ir po jos“. Knygos sutiktuvėse dalyvavę šeimos nariai, giminaičiai, artimiausi bičiuliai ir jį pažinoję žmonės didžiavosi, kad Vytauto darbai išgarsino Jurgių kaimą visoje Lietuvoje. Tautodailininkas, mokėjęs organizuoti liaudies meistrų darbą ir poilsį, buvo charizmatiška, darbšti, talentinga, kartu paprasta ir nuoširdi asmenybė. Buvo nuspręsta tęsti medžiagos apie V. Majorą rinkimą, turintys nuotraukų, darbų, prisiminimų paraginti bendradarbiauti. Jono Lankučio biblioteka planuoja suskaitmeninti visą surinktą medžiagą.

Giedrė Ilginienė

vėliau 50 knygų, buvo teikiamos simbolinės dovanėlės. Rinkdamiesi ką skaityti, bibliotekos lankytojai galėjo pasinaudoti Skaitytojų aptarnavimo skyriaus darbuotojų parengtais skaitomiausių kūrinių ar literatūros žinovų sudarytais šimtmečio knygų sąrašais. Prisiminti klasikinę literatūrą skatino paroda „Nepelnytai pamirštos knygos“, o „Reikšmingiausių šimtmečio knygų“ ekspozicijoje buvo pristatomi vertingiausi leidiniai apie Lietuvos istoriją, kultūrą, meną, asmenybes. 2018 m. gruodžio 17 d. viešoji biblioteka sukvietė skaitymo skatinimo akcijos „Šimtas knygų – Lietuvos šimtmečiui“ nugalėtojus į apdovanojimų vakarą. Renginį pradėjusi bibliotekos direktorė Alina Bernotienė pasidžiaugė, kad Lietuvos valstybės atkūrimo jubiliejui paminėti skirtos skaitymo akcijos dalyvių skaičius pranoko lūkesčius: joje dalyvavo 464 skaitytojai, kurie perskaitė 20 140 knygų. Jauniausiam dalyviui – šešeri, vyriausiam – beveik 92 metai. Šimtą ir daugiau knygų perskaitė 96 skaitytojai, tarp jų – 22 vaikai. Visi nugalėtojai buvo apdovanoti viešosios bibliotekos diplomais ir dovanėlėmis, kurias skyrė akcijos rėmėjai: Mažeikių rajono savivaldybė, leidykla „Alma littera“, parduotuvė „Geriausios kanceliarinės prekės“. Šios akcijos globėjai Lietuvos Respublikos Seimo nariai Kęstutis Bartkevičius ir Valius Ąžuolas visiems 100 knygų perskaičiusiems suaugusiesiems dovanojo nemokamą kelionę į Vilnių ir ekskursiją po Seimo rūmus. Apdovanojimų vakarą vainikavo poezijos, muzikos ir dainų programa „Tėvynė – širdies ir žodžio gelmėje“, kurioje dalyvavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė dainininkė Veronika Povilionienė, poetas Juozas Žitkauskas ir akordeonininkas Svajūnas Ilčiukas.

Skaitymo akcijos rengėjai ir nugalėtojai Seimo rūmuose. Sonatos Brasienės nuotr.

Mažeikiai

Šimtmetį minėjo skaitydami knygas. Rajono savivaldybės viešoji biblioteka 2018 m. organizavo skaitymo skatinimo akciją „Šimtas knygų – Lietuvos šimtmečiui“, kuria norėta paskatinti rajono gyventojus skaityti geriausias lietuvių ir užsienio rašytojų knygas. Skaitymo akcija tęsėsi visus metus – iki gruodžio 10 dienos, dalyvauti joje galėjo viešosios bibliotekos ir jos filialų lankytojai – vaikai ir suaugusieji. Biblioteka parengė specialias knygutes, kuriose skaitytojai įrašydavo perskaitytų knygų pavadinimus. Jiems grąžinus knygas, bibliotekininkas jas registruodavo interneto lentelėje. Skaitytojams, perskaičiusiems 25,

Vaikams, perskaičiusiems 100 knygų, buvo skirtas atskiras renginys. Gruodžio 8 d. bibliotekoje vykusioje kalėdinėje knygų mugėje mažiesiems skaitytojams buvo įteiktos akcijos globėjų Seimo narių K. Bartkevičiaus ir V. Ąžuolo dovanėlės bei viešosios bibliotekos ir rėmėjų prizai. Vaikus pradžiugino Vilniaus vitražinių lėlių teatro spektaklis „Neprarask vaivorykštės“ (pjesės autorius ir režisierius Petras Mendeika). Gruodžio 20-ąją grupė skaitymo skatinimo akcijos nugalėtojų ir bibliotekininkų, daugiausia prisidėjusių prie šios akcijos sėkmės, aplankė šventiškai pasipuošusią Lietuvos sostinę:

apsilankyta Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Valdovų rūmuose, dalyvauta ekskursijoje Seime, grožėtasi pasipuošusiomis Katedros ir Rotušės aikštėmis. Tai buvo puiki dovana knygų mylėtojams, prasmingai minėjusiems Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Dangira Undžienė

Pagėgiai

„Knygų kalėdų“ dovanos. Astos Andrulienės nuotr.

Šimtaknygės „Knygų Kalėdos“. 2018 m. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje bibliotekoje iki pat Trijų karalių šventės dalytasi skaitymo džiaugsmu ir dalyvauta tradicinėje Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuojamoje socialinėje akcijoje „Knygų Kalėdos“. Šiai prasmingai iniciatyvai ir jos šių metų šūkiui – „Dovanokime laukiamiausių knygų šalies bibliotekoms!“ – neliko abejingi pagėgiškiai, atsiliepę į Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenės kvietimą padėti išsipildyti mažo ar didelio skaitytojo troškimui perskaityti svajonių knygą. Iš viso Pagėgių krašto bibliotekoms padovanota per šimtą naujų knygų, skirtų suaugusiesiems ir vaikams. Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenė nuoširdžiai dėkoja visiems akcijoje dalyvavusiems kraštiečiams, ragina ir toliau nešti skaitymo šviesą ir dalyti ją kitiems.

vos. Ši žiūra ir tapo interaktyvaus seminaro pagrindu. Doc. dr. J. Macienė pristatė šiuolaikinės kartos, kuri vadinama Z, „Google“, informacinių technologijų karta arba tiesiog Indigo vaikais, charakteristiką, aptarė kūrybiškumo komponentus ir strategijas. Lektorės G. Kulbeckienės pranešimo pagrindinis akcentas buvo nuostata, kad kūrybiškumas yra pripažįstamas kaip viena svarbiausių XXI amžiaus kompetencijų, o švietimo institucijos, rengiančios savo ugdytinius būsimoms studijoms arba darbo rinkai, didelį dėmesį turi skirti kūrybinių gebėjimų ugdymui. Lektorė V. Stasėnaitė apibendrino pagrindines mintis ir įtraukė seminaro dalyvius į bendrą konkretaus idėjų banko mokyklos bibliotekai kūrimą. Iškeltas klausimas, kur šiuolaikinė karta jaučiasi kaip žuvis vandeny, įpareigojo bibliotekininkes ir mokytojas kūrybiškai ieškoti atsakymo. Seminaro auditorija pasiskirstė į grupes ir diskutavo joms pateiktais klausimais. Suformuluotos seminaro apibendrinamosios tezės, galinčios padėti numatant tolesnes darbo kryptis bibliotekose: 1) edukacijos centro siekis – padėti vaikui išsiugdyti kūrybos kompetenciją, t. y. gebėjimą originaliai, lanksčiai, tikslingai ir rezultatyviai mąstyti ir veikti; 2) kūryba – tai procesas, kurio metu sukuriama kas nors naujo: svarbiausias kūrybos elementas yra pats kūrimo procesas, o ne jo rezultatas; 3) aplinkinių santykiai su vaiku turi būti draugiški, demokratiški, svarbi tolerancija visoms jo kūrybiškumo apraiškoms; 4) Z karta vertina įvairovę ir yra imli technologijoms,

Kalba lektorė Violeta Stasėnaitė.Vladislavos Šiaudvytienės nuotr.

geba lengvai susirasti sudėtingiausią informaciją, todėl išskirtini tokie sumaniosios edukacijos prioritetai: lankstumas, duomenimis grįstas mokymosi ir darbo grafikas, socialinė ir vidinė komunikacija, asmens laisvė; 5) bibliotekininkas prisiima informacijos šaltinio, konsultanto, padėjėjo vaidmenį, o ugdytinis yra aktyvus veikėjas jam sukurtoje edukacinėje aplinkoje.

Vladislava Šiaudvytienė

Raseiniai

Kultūros ir istorijos žurnalo sutiktuvės. Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje 2018 m. gruodžio 14 d. surengtas pirmojo krašto kultūros ir istorijos žurnalo „Rasupis“ pristatymas. Idėja rajono gyventojams dovanoti tokio pobūdžio žurnalą brendo jau senokai. Vieno leidinio, kuriame būtų apžvelgiama daug istorinių, kultūrinių temų bei publikuojami naujausi kūrėjų darbai, kraštiečių prisiminimai, raseiniškiai iki šiol neturėjo. Šią spragą užpil-

Galerija. Teatralizuota programa Žąsų turgaus lankytojams

Sonata Nognienė

Radviliškis

Seminaras mokyklų bibliotekininkams. 2018 m. pabaigoje Radviliškio savivaldybės švietimo įstaigų bibliotekininkai, susirinkę Vinco Kudirkos progimnazijos bibliotekoje, aptarė klausimus, susijusius su darbo aktualijomis, vėliau, įsitraukus ir mokyklos mokytojoms, dalyvavo interaktyviame seminare, kurį organizavo mokyklos socialinė partnerė – Šiaulių valstybinė kolegija. Bendradarbiavimas tarp švietimo institucijų tęsiasi jau antrus metus, o Vinco Kudirkos progimnazija yra puikus variklis, plečiantis profesinių interesų ratą, įpareigojantis teorines įžvalgas sieti su praktika. Mokyklos bibliotekose vis labiau įsitvirtina naujas požiūris, kad biblioteka turėtų būti mokyklos bendruomenės informacijos, edukacijos ir kultūros centras, mokinių mėgstama erdvė, kurioje būtų ugdomas kūrybiškumas, mokėjimas integruoti žinias ir tyrinėti, gebėjimas bendrauti ir dirbti komandoje, imtis iniciaty-

Astos Andrulienės nuotr.

Pagėgiai. Vydūno viešoji biblioteka, jau antrą kartą dalyvavusi kalėdiniame Žąsų turguje ir parengusi šviečiamąją-kultūrinę programą, kvietė apsilankyti pirmojoje 1937 m. Pagėgiuose atidarytoje Klaipėdos krašto valstybinėje bibliotekoje, registruotis rankų darbo pendzeliu (žąsies plunksna) ir palikti štempelį (piršto atspaudą). Dar buvo galima parašyti kalėdinę gromatėlę, įsigyti naujų pyvelių (knygelių vaikams), Vydūno cukierkų (saldainių) ir kitokių įdomybių. (Sonata Nognienė)

Meras Algirdas Gricius teikia padėkas žurnalo rengėjams. Vytaliaus Judicko nuotr.

dyti ėmėsi Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka, subūrusi redakcinę kolegiją. Jai vadovauja bibliotekos direktorė Daina Sutkevičienė, nariai – vyr. bibliotekininkai Jonas Brigys, Asta Kriščiokaitienė ir Regina Musteikienė, taip pat VšĮ „Atrask Raseinius“ direktorius Arnas Zmitra ir muziejininkė Loreta Kordušienė. Džiaugdamiesi kiekvienu savo krašto kultūriniu įvykiu, švente, iškiliais žmonėmis ir jų darbais, norėjome, kad visa tai liktų užfiksuota. Neatsitiktinai nusprendėme pirmąjį numerį išleisti 2018-aisiais – būtent tais metais buvo minimos Raseinių miesto 765-osios gyvavimo metinės, Raseinių miesto Nepriklausomybės gynėjų aikštės (renovuota 2018 m. vasarą) įkūrimo 70-metis, Kalnujų Šv. Viktoro bažnyčiai sukako 200 metų, Šiluvos kultūros paveldo rėmimo fondas šventė veiklos 20-metį ir t. t. Straipsnių autoriai ir rengėjai, neatlygintinai rinkę medžiagą ir rengę ją spaudai, šį savo darbą skyrė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Buvo svarbu užrašyti ir išsaugoti tiesiogiai žmonių lūpomis pasakojamus įvykius, jų prisimenamus įdomius faktus. Todėl šiame leidinyje galima rasti ir kraštiečių užrašytų atsiminimų, ir pokalbių su Raseinių krašto garbės piliečiais, skirta vietos ir krašto kūrėjams – literatams, tautodailininkams. Susirinkusius į žurnalo sutiktuves pasveikinęs rajono meras Algirdas Gricius išreiškė viltį, kad „Rasupis“ stiprins mūsų dvasią, gaivins istorinę atmintį, skatins jaunimą branginti savo tautos kultūrą. Visiems, prisidėjusiems prie šio leidinio atsiradimo, meras ir bibliotekos direktorė įteikė padėkas. Žurnalo pasirodymu džiaugėsi rajono valdžios atstovai, rašytojas Eugenijus Ignatavičius, Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė Rita Grišienė ir kiti į sutiktuves atvykę svečiai. Renginyje grojo ir dainavo Raseinių meno mokyklos jaunieji atlikėjai, kaimiškos muzikos kapela „Dubysa“. Nuo šiol pirmąjį „Rasupio“ numerį pavartyti gali kiekvienas, užsukęs į artimiausią biblioteką. Esame dėkingi rajono savivaldybės vadovams ir tarybai, palaikiusiems mūsų idėją ir skyrusiems finansavimą.

Daina Sutkevičienė

Šakiai

Telkiančios „Knygų Kalėdos“. 2018-ųjų pabaigoje per visą Lietuvą praskriejo 8-ąjį kartą Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota akcija „Knygų Kalė-

dos“, kasmet papildanti bibliotekų knygų lentynas, taip pat ir skaitančiųjų gretas. Nuo lapkričio 30 iki sausio 6 d. ištikimiausi bibliotekos bičiuliai, lankytojai, visi norintys ir galintys buvo kviečiami dovanoti naujų knygų savo bibliotekoms. Rajono savivaldybės viešoji biblioteka, suskaičiavusi visas Dalis bibliotekai dovanotų knygų. Eglės Nicolaev nuotr. gautas dovanas, gali ramiai atsikvėpti ir džiaugtis pasiektais rezultatais – akcijos laikotarpiu viešajai bibliotekai ir jos padaAkcija „Knygų Kalėdos“ yra ne tik projektas, liniams buvo padovanotos 355 naujos knygos! skatinantis žmones dalytis, bet ir puiki galimyBibliotekos darbuotojai nuoširdžiai didžiuojasi bė sutelkti vietos bendruomenę. Barzdų, Kudirkos Naumiesčio, Sintautų, GerEglė Nicolaev džiūnų, Griškabūdžio, Gelgaudiškio bei Kriūkų bendruomenės nariais, noriai įsitraukusiais į Šiauliai šią akciją. Jubiliejinius metus primins leidiniai. Siekdama pritraukti kuo daugiau laukia2018 m. minėjome Lietuvos valstybingumo miausių knygų, viešoji biblioteka parengė visą 100-metį, o seniausiam žinomam lietuvių kulciklą renginių: vyko teatrinių lėlių ir šešėlių teatūros istorijoje knygos ženklui – herbiniam Lietro, mirioramos „Metų laikai“ edukacijos, susitituvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo kimas su vaikų rašytoja Rebeka Una ir jos trupe, superekslibrisui (ženklui, įspaustam į odinį knyKalėdų žaisliukų gamybos ir dekoro edukacija, gos apdarą) – sukako 500 metų. Jubiliejinėms rožinė Kalėdų fotostudija „Dovanok bibliotekai datoms įamžinti Šiaulių apskrities Povilo Višinsknygą – o savo prisiminimams šypseną“, kuri kio viešoji biblioteka (ŠAVB) išleido Lietuvai ir tapo šių metų akcijos svarbiausiu akcentu. jos istorijai svarbius leidinius: reprezentacinį Kartais gyvenimas gali pasirodyti nykus, todėl katalogą „Ex libris. Atkurtai Lietuvai – 100“ (sud. svarbu pažvelgti į jį pro rožinius akinius ir tikėti prof. Bronius Maskuliūnas, Jonas Nekrašius, Asta Kaktytė; apie jį rašyta „Tarp knygų“, 2018, Nr. 11, rožinėmis svajonėmis! Pasak šios idėjos puop. 34; Nr. 12, p. 35) ir „Lietuvos ekslibrisui – 500“ selėtojų Ingos Matulevičiūtės-Rutkauskienės (sud. prof. Bronius Maskuliūnas, Asta Kaktytė), ir Eglės Nicolaev, norėjosi žmonėms suteikti kuriame publikuojami šiai sukakčiai skirto forudžiaugsmo ir paskatinti norą dalytis gerumu ir mo straipsniai, kūrybinių dirbtuvių ir ekslibrisų šypsenomis. Rožinės Kalėdų fotosesijos dalyviai parodų aprašymai. padovanojo net 56 knygas.

Galerija. Pabėgimo kambarys kauniečiams

Kambario kūrėjų nuotr.

Kaunas. Vinco Kudirkos viešoji biblioteka 2018 m. pabaigoje pakvietė kauniečius į nemokamą pabėgimo kambarį (sukūrė MB „Break Free“) bibliotekos Z. Kuzmickio padalinyje. 4–5 žmonių komanda turi per 30 min. pabėgti iš Šerloko Holmso paspęstų spąstų, pasukti galvą spręsdama įvairius galvosūkius ir užduotis. Nuotaikingame ir įtraukiančiame žaidime gali dalyvauti ir šeimos, norinčios įdomiai praleisti laiką drauge. (Monika Straupytė)

Seniausio žinomo knygos ženklo sukakčiai paminėti ŠAVB surengė dviejų dienų tarptautinį forumą „Lietuvos ekslibrisui – 500: evoliucija ir šiuolaikinės tendencijos“. Buvo sutelkti Lietuvos ir užsienio knygos ženklų tyrėjai, kūrėjai, kolekcininkai, visi besidomintys ekslibrisu. Pranešimus skaitė pranešėjai iš Lietuvos, Rusijos, Latvijos, Lenkijos bibliotekų, draugijų, meno ir mokslo įstaigų. Daug dėmesio buvo skirta Lietuvos bibliotekose saugomiems ekslibrisams, analizuota lietuviško ekslibriso raidos istorija nuo LDK laikų iki šiandienos. Akcentuota ekslibriso paskirtis ne tik žymėti knygą, bet ir kelti estetinį pasigėrėjimą, liudyti tam tikras vertybes.

Forume pristatyta ekslibrisų paroda. Ievos Slonksnytės nuotr.

Forumo metu surengtos net 6 skirtingos kūrybinės dirbtuvės, kuriose įvairią netradicinę ekslibrisų gamybos techniką demonstravo menininkai iš Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos. Pristatytos žinomų Lietuvos dailininkų – doc. A. V. Burbos, A. Čepausko, prof. A. Kmieliausko, doc. M. Petrulio, prof. P. Repšio – ekslibrisų parodos. Bibliotekoje veikiantis Knygos grafikos centras populiarina knygos meną, rengia parodas ir plėtoja leidybinę veiklą. Šalies meno bendruomenei reikšmingi leidiniai išleisti vykdant projektus, kuriuos rėmė Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Asta Kaktytė Kamishibai teatras ir kūrybinės interpretacijos. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Šaltinėlio“ filialas nuolat ieško būdų, kaip sudominti vaikus knygomis ir paskatinti skaityti. Tai nemažai pastangų reikalaujantis procesas, tačiau kuo jis ankstyvesnis, kuo labiau stebina vaiką, tuo didesnės sėkmės galima tikėtis. Šįkart kultūros edukacijai pasirinkta Lietuvoje dar mažai žinoma stalo teatro forma – kamishibai. Tai japonų tradicija, dar vadinama popieriaus dramomis (kami – popierius, shibai – dramos,), kuri buvo itin populiari 1920–1950 m. Televizijos atsiradimas išstūmė keliaujančius pasakotojus iš Japonijos kultūros, bet pastaruoju metu ši unikali pasakojimo forma patiria pasaulinį renesansą. Tad „Šaltinėlio“ filiale 2018 m. buvo vykdomas Šiaulių miesto savivaldybės finansuotas projektas „Kamishibai teatras bibliotekoje: kultūrinės ir kūrybinės improvizacijos“. Projekte dalyvavusiems Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos, „Juventos“, Salduvės, Vinco

TRUMPAI RENGINIŲ MOZAIKA

Skaityti motyvuoja rašytoja Renata Šerelytė. Ligitos Laurinskytės nuotr.

Kudirkos progimnazijų, Šiaulių sanatorinės mokyklos pradinukams siūlyta iš naujo atrasti lietuvių klasikų knygas. Rekomenduota skaityti Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos sudaryto sąrašo „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ reikšmingiausias ir vertingiausias knygas. Projekto dalyviai buvo pakviesti ir į edukacinį garsinio skaitymo renginį – susitikimą su rašytoja, literatūros kritike Renata Šerelyte. Bibliotekoje apsilankiusi profesionali menininkė Kotryna Šešelgytė kartu su režisieriumi Giedriumi Tamoševičiumi pristatė įdomiausius Japonijos kultūrinius skirtumus, pasakojo apie stalo teatrą. Naisių vasaros teatro aktorė Jūratė Levickaitė supažindino su sceninės kalbos, balso, artikuliacijos, išraiškos lavinimo ypatumais. Aktyvi edukacinė, kūrybinė ir pažintinė veikla, pagrįsta pažintimi su teatro ir literatūros meno sritimis, šių meno sričių sinteze, davė puikių rezultatų: bibliotekoje įkurtas kamishibai teatras, o skaitymo skatinimo projekto veiklas vainikavo dalyvių sukurtų ir išleistų paveikslėlių istorijų kamishibai formatu pristatymų šventė. Joje „Juventos“ progimnazijos ketvirtokai pristatė istoriją pagal Neringos Čereškevičienės pasaką „Taburetė“, Vinco Kudirkos progimnazijos trečiokai parengė istoriją pagal Charles’io Perrault kūrinį „Batuotas katinas“, Salduvės progimnazijos mokiniai – pačių sugalvotą istoriją „Karalaitė Viktorija“, Sanatorinės mokyklos ketvirtokai, pasirinkę Vytautės Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“, sukūrė to paties pavadinimo kamishibai istoriją, o Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos ketvirtokai suvaidino originalią kamishibai istoriją pagal Vinco Pietario knygą „Lapės gyvenimas ir mirtis“. „Šaltinėlio“ filiale vykdytas projektas suteikė galimybę daugeliui vaikų atrasti naują požiūrį į knygą, pajusti skaitymo malonumą, lavinti savo kūrybiškumą bei susipažinti su įvairiais rašytojais ir jų kūriniais.

ŠMSVB „Šaltinėlio“ filialo informacija

Šilutė Seminaras apie lėlių teatro galimybes. 2018 m. lapkričio 19 d. Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotas seminaras, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba (projektas „Lėlių teatras kultūrinei vaikų edukacijai“). Seminarą koordinavo Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Kultūrinės edukacijos skyriaus vadovė Žydrė Vėtienė, vedė šio

Kaunas. Gruodžio 5 d. Kauno rajono viešoji biblioteka Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga pakvietė garliaviečius į renginį, kuriame muzikinę-poetinę programą „Išdainuota, išmylėta“ atliko aktorius Vytautas Rašimas, dainininkės Indrė Anankaitė, Raimonda Janutėnaitė, koncertmeisterė Nijolė Baranauskaitė. Skambėjo žymiausių mūsų šalies menininkų per šimtą metų sukurta muzika ir eilės. Visaginas. Miesto bibliotekininkai, ieškodami kokybiško bibliotekinio darbo pavyzdžių, nusprendė 2018 m. gruodžio 8 d. vykti į Anykščių biblioteką, kur sėkmingai plėtojamas kraštotyrinis darbas. Čia bibliotekininkai ne tik sėmėsi patirties, tarėsi dėl bendrų renginių ir mokymų organizavimo, bet ir dalyvavo leidinio „Anykščių kraštotyrininkai: bibliografinė medžiaga (1889–2017)“ sutiktuvėse.

KALĖDINIAI RENGINIAI

Mažeikiai. Rajono savivaldybės viešoji biblioteka metus užbaigė šventiniais renginiais. Įgyvendinant projektą „Pasakų personažų susitikimas kalėdiniame bibliotekos kiemelyje“ buvo paskelbtas kūrybinių darbų konkursas, jo nugalėtojams gruodžio 17 d. buvo įteiktos dovanėlės. Mažeikiškius džiugino ne tik kalėdinis pasakų kiemelis, bet ir bibliotekoje surengta mugė „Kalėdos su knyga“. Prienai. Gruodžio 19 d. į Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos šventinę vakaronę rinkosi ištikimi lankytojai. Kalėdų stebuklo laukimo nuotaiką kūrė Danutė ir Gediminas Olsevičiai, kalbėję apie krikščionybę, Kūčių, žvakės šviesos prasmę. Vėliau visi kūrė eglutės puošmenas, iš vaško susuko po žvakelę. Radviliškis. Gruodžio 11 d. rajono viešoji biblioteka pakvietė miesto ir rajono gyventojus į susitikimą su Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčios klebonu Ričardu Doveika. Artėjant didžiosioms metų šventėms, kunigas kalbėjo apie amžinąsias gyvenimo vertybes, ragino kitaip pažvelgti į meilę, viltį, orumą, išsakė daug vertingų pamokymų. Jaukią vakaro nuotaiką kūrė Baisogalos kultūros centro ansamblis. Zarasai. 2018 m. gruodžio 28-osios vakarą zarasiškiai viešojoje bibliotekoje klausėsi unikalaus balso savininko, daugelio konkursų laureato Iljos Aksionovo bei pianisto, smuikininko ir kompozitoriaus Gusto Raudoniaus koncerto. Skambėjo laiko patikrinti klasikos kūriniai lietuvių ir prancūzų kalbomis. Dalis repertuaro, I. Aksionovo teigimu, perimta iš jo mokytojo – ryškiausios Lietuvos operos žvaigždės, maestro Virgilijaus Noreikos. *** Visą gruodžio mėnesį Zarasų rajono viešojoje bibliotekoje ir jos padaliniuose vyko renginiai įvairaus amžiaus zarasiškiams. Pradinukai klausėsi pasakos apie Kalėdų naktį, bibliotekininkės skaitomų Virginijos Šukytės šiurpių, dalyvavo garsiniuose skaitymuose su Zuikiu Nulėpausiu, vyko kalėdiniai garsiniai skaitymai ir edukaciniai renginiai šeimoms, prie puodelio arbatos ir kvapnaus pyrago buvo kalbamasi apie knygas ir šventes. Informaciją pateikė Dalia Savickaitė, Regina Vasauskaitė, Dangira Undžienė, Prienų viešoji biblioteka, Radviliškio viešoji biblioteka, Inesa Dumbravienė

skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkė Julija Charsika ir lėlių teatro režisierius bei dailininkas Rimas Driežis (Vilniaus teatras „Lėlė“). Pirmoje seminaro dalyje, kuri buvo skirta rajono bibliotekininkams, R. Driežis supažindino su lėlininkystės ištakomis Lietuvoje ir pasaulyje, kalbėjo apie pačius pirmuosius lėlių spektaklius ir jų paskirtį. Nors jie buvo skirti suaugusiųjų publikai, vėliau tapo aišku, kad lėlių ir šešėlių teatro spektakliai, sukurti pagal pasakų motyvus, ypač žavi vaikus. Prieškario Kaune 1936 m. žymus to meto menininkas Stasys Ušinskas buvo įkūręs Marionečių teatrą. Seminare kalbėta ir apie tai, kodėl lėlių teatro spektakliai taip traukia vaikų auditoriją, kodėl šiandien jie vis dažniau pasitelkiami vykdant įvairias kultūrinės vaikų edukacijos programas.

Seminaro dalyviai išbando pasigamintas šešėlių teatro lėles. Sandros Jablonskienės nuotr.

R. Driežis klausytojams pristatė lėlių rūšis ir tipus: pirštinines lėles galima pasitelkti vaidinant komiškus spektaklius, jos gali būti naudojamos terapiniams, pedagoginiams tikslams; lazdelinės lėlės išraiškingesnės, jomis kalbama rimtesnėmis temomis; marionetės – aktorių valdomos teatro lėlės, kurios yra prie įvairių jo kūno dalių pririšamos siūlais, jas valdant turi būti sureguliuoti svoriai. Didelį įspūdį paliko pažintis su miriorama – lėlių teatro stebuklu, kurį pasitelkus galima vykdyti įvairiapusę edukaciją: ugdyti bendravimo, skaitymo įgūdžius, intelektą, vaizduotę, kūrybinius gebėjimus. Klausytojai sužinojo, koks svarbus yra sinchroniškumas – lėlė turi kalbėti su aktoriumi sinchroniškai. Tam, kad kalbėjimo būdas taptų įtaigus, kiekvienas, valdantis lėlę, turi atrasti savo metodą. Ž. Vėtienė trumpai apžvelgė Nacionalinės bibliotekos Kultūrinės edukacijos skyriaus vykdomas veiklas, pristatė kolegių siuvamas ar kitaip gaminamas lėles. Antroje seminaro dalyje vyko kūrybinės lėlių teatro dirbtuvės kartu su bibliotekininkais bei Šilutės M. Jankaus pagrindinės mokyklos ketvirtokais, kurias vedė J. Charsika. Buvo pristatytos teatrinių lėlių kūrimo technologijos, edukatorė kartu su dalyviais gamino teatrines lėles šešėlių teatro spektakliui pagal Justino Marcinkevičiaus poemą „Grybų karas“. Visi seminaro dalyviai bandė jas valdyti, stengėsi išmokti su jomis vaidinti.

Vita Gerulienė

Trakai

Paskaita apie komiksų kultūrą. Beveik kiekvienas žino, kas yra komiksų knygos, tačiau ar kas domėjosi, kada ir kaip komiksai atsirado, kokia jų raidos istorija. Atsakymus į šiuos klausimus buvo galima sužinoti apsilankius miesto bibliotekoje ir išklausius Gerdos Jord paskaitos apie komiksų kultūrą Lietuvoje ir pasaulyje. (Gerda Jord – kūrybinis pseudonimas, kurį autorė susigalvojo prieš septynerius metus.) Viešnia pristatė teorinę komiksų kultūros dalį, iškeldama tris komiksų atsiradimo versijas (piešiniai ant olų; XI a. gobelenas bei viduramžių laikotarpis; XVIII–XIX a. litografija bei perėjimas prie spaudos). Lektorės nuomone, vaizdo nuvertinimas (komiksas nupieštas, tad neva nebereikia įsivaizduoti), atsainus požiūris į komiksą nepelnytai pakišo koją komiksų kultūros raidai. Nuo XX a. vidurio, kai vaizdas tapo lygiavertis, komikso istorija įsibėgėjo. JAV komiksų knygų aukso amžius – 1930–1950 m. Įdomus faktas, kad iš spalvotų komiksų serijos „Geltonasis berniukas“ (skelbti 1895 m. laikraštyje „Sunday World“) atsirado plačiai paplitęs terminas „geltonoji spauda“. Lietuvoje komiksų kultūros užuomazgos stebimos tarpukario Lietuvoje, sovietmečiu jų taip pat buvo kurta. Pagrindinis lietuviško komikso herojus – paršiukas Čiukas. Komiksai buvo skelbiami periodinėje spaudoje („Švyturys“, „Šluota“, kt.). 2003 m. atsirado „komiksai.com“ bendruomenė, 2011 m. susibūrė jaunų kūrybingų žmonių organizacija „Kitokia grafika“, kuri inicijavo komiksų knygų –

Dalios Bagdžiuvienės nuotr.

grafinių romanų leidimą. Būtent „Kitokia grafika“ Gerdą Jord įkvėpė kurti komiksus. Šiemet ji publikavo vertimą iš anglų kalbos – McCloudo Scotto knygą „Kas yra komiksai? Istorija, struktūra, poveikis“. Lietuvoje vis dar kyla kuriozų dėl komiksų knygų pateikimo, pavyzdžiui, kad ir knygynuose: dažnai jie dedami į vaikų literatūros lentynas. Pasak Gerdos Jord, vertėtų griauti mitą, kad komiksas – primityvus menas, orientuotas vien į vaikų auditoriją, nes tenka leisti ir komiksų knygas su užrašu „Komiksas N–18“ ant viršelio. Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviams autorė papasakojo ir apie šiuo metu kuriamą komiksą „Daugiabutis“, parodė eskizų. Paaugliams rūpėjo sužinoti, ko reikia, norint tapti komiksų autoriumi. Pasak Gerdos Jord, svarbiausia – didžiulis susidomėjimas, tikrai nėra būtina mokytis meno mokykloje.

Laimutė Adomavičienė

Galerija. R. Vasilevičiūtės tapybos darbų paroda

Inesos Dumbravienės nuotr.

Zarasai. 2018 m. gruodžio 12 d. viešosios bibliotekos galerijoje atidaryta dailininkės Rasos Vasilevičiūtės tapybos darbų paroda „Potėpiai“. Eksponuojamiems menininkės portretams būdingi energingi potėpiai, skirtingų spalvų deriniai. Dailininkė stengiasi perteikti pagrindinius bruožus, nuotaiką ir psichologinę būseną. Susirinkusieji išgirdo pasakojimą apie R. Vasilevičiūtės kūrybos kelią ir ateities planus, vėliau turėjo progą pabendrauti su menininke prie arbatos puodelio. (Inesa Dumbravienė)

Varėna

Konferencija, skirta krašto istorijai. Atkurtos valstybės šimtmečio proga Varėnos viešojoje bibliotekoje 2018 m. pabaigoje surengta konferencija „Varėnos kraštas atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio kontekste“. Įvykiai Varėnos krašto žemėje, vietinių žmonių atkaklumas, iniciatyvos ir veiksmai turėjo įtakos ne tik krašto, bet ir visos valstybės raidai. Apie tai pasakojo konferencijos dalyviai: žymūs krašto visuomenės veikėjai, istorikai, žurnalistai, knygų apie Varėnos kraštą autoriai. Žurnalistas, kraštotyrininkas Vytautas Česnulis („Varėnos kraštas Lietuvos valstybės atgimimo rytmečiu“) kalbėjo apie Pirmojo pasaulinio karo metus ir tolesnį laikotarpį. Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–23 d. vykusioje Lietuvių konferencijoje iš dabartinio rajono dalyvavo 5 žmonės: Merkinės klebonas Kazys Ribikauskas, Varėnos valsčiaus Jakėnų ūkininkas Antanas Matukevičius, ūkininkas iš Čižiūnų Motiejus Galvanauskas, du vyrai iš Dargužių – ūkininkas Feliksas Jankauskas ir girininkas Stasys Špokas. Paskelbus Nepriklausomybę krašte dar ilgai buvo neramu, vyko įnirtingos kovos su lenkais ir bolševikais. Nemažai kraujo pralieta dėl ribų nustatymo 1919–1923 m.

Konferencijos akimirka. Indrės Kondratavičiūtės nuotr.

Apie to meto įvykius Perlojoje pasakojęs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Sigitas Lūžys dėmesį skyrė 1918 m. lapkričio 13 d. susikūrusiai ir šimtmetį mininčiai Perlojos Respublikai. Pasak pranešėjo, Perlojos ir dešimties gretimų kaimų savavaldė bendruomenė, susiformavusi Lietuvos valstybės atsikūrimo pradžioje ir su pertraukomis gyvavusi 1918– 1923 m., – tai kovos už laisvę, patriotizmo, pilietinės atsakomybes, demokratinės savivaldos bei savitvarkos pavyzdys ir simbolis. Apie pokarį Varėnos krašte ir partizaninį judėjimą pasakojo rajono meras, istorikas Algis Kašėta. Jo nuomone, šio krašto žmonės buvę išskirtinai karingi, atkakliai gynę savo žemę. Jau 1944 m. didesni ar mažesni partizanų būriai veikė visuose Dzūkijos apskričių valsčiuose. Žymiausi partizanų vadai buvo Juozas VitkusKazimieraitis ir, be abejo, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kurio šimtosios gimimo metinės buvo minimos 2018 m. Kaip pabrėžė A. Kašėta, kiekviena pasipriešinimo istorija yra neįkainojama, iš jos daug ko galima pasimokyti, tad jei dar yra neatskleistų istorijų, jas būtina surinkti ir išsaugoti.

Varėnos politinį gyvenimą 1988–1993 m., Sąjūdžio veiklą ir partijų kūrimąsi pristatė mero pavaduotojas, istorikas Giedrius Samulevičius, Merkinės istoriją šimtmečio kontekste – fotografas, Dzūkijos nacionalinio parko visuomenės informavimo specialistas Algimantas Černiauskas, apie dvasinį dzūkų gyvenimą, jų ryšį su gamta, darbus ir papročius kalbėjo etnografė Onutė Drobelienė. Bibliotekos bibliografės Elena Glavickienė ir Laimutė Cibulskienė skaitė pranešimą, skirtą Kovo 11-osios Akto signatarui Juozui Dringeliui atminti. Konferencijos pabaigoje pristatyta viešosios bibliotekos iniciatyva išrinkti labiausiai Varėnos kraštui nusipelniusių žmonių šimtuką ir jį paskelbti 2019 m. Vasario 16-osios proga.

Iš dešinės: direktorė Danutė Karlienė, pavaduotoja Jolanta Lementauskienė.

Solveiga Žukienė

Pelekienei, Ūkio skyriaus vedėjai Irenai Sventickienei, Vaikų literatūros skyriaus vyresniajai Zarasai bibliotekininkei Liudmilai Vaitavičienei. Viešoji biblioteka atšventė 95-metį. Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų 2018 m. lapkričio 29 d. paminėjome Zarasų vieasociacijos prezidentė Danguolė Abazoriušosios bibliotekos 95-erių metų veiklos sukaktį. vienė įteikė Kultūros ministerijos padėkas. Jos Į biblioteką rinkosi valstybinių institucijų, viebuvo skirtos bibliotekos direktorei Danutei šųjų bibliotekų direktoriai, švietimo ir kultūros Karlienei (už profesionalų ir kūrybingą vadybinį įstaigų atstovai, bičiuliai ir draugai. darbą, bibliotekos infrastruktūros stiprinimą), Per daugiau nei devynias dešimtis metų, direktoriaus pavaduotojai Jolantai Lementausbiblioteka išgyveno daug gražių, šviesių, kartais kienei (už aktyvią projektinę veiklą, skaitymo sunkių momentų, tačiau niekada nenustojo skatinimo programų rengimą ir įgyvendinimą, tobulėti, neprarado ryžto, siekdama naujovių bibliotekos veiklos sklaidą), vyriausiajai metoir žinių. Bibliotekoje dirbančių ir kuriančių dininkei Stanislovai Bikulčiūtei (už profesionalų žmonių dėka šiandien biblioteka yra reikšminir kūrybingą darbą, projektų rengimą ir įgygas Zarasų kultūros židinys ir šviesos nešėja. vendinimą, neformaliojo švietimo programų Didžiuojamės turtingais knygų fondais, ryškiais koordinavimą). kultūriniais ir edukaciniais renginiais, draugišku Sveikinimo žodžius tarė Seimo narys Alir atsidavusiu darbui kolektyvu, aktyviais bibliogimantas Dumbrava, Panevėžio apskrities tekos skaitytojais ir lankytojais. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bib95-uosius savo gyvavimo metus skaičiuoliotekos direktorė Rima Maselytė, Lietuvos jančiai bibliotekai ir šių knygų namų šeimibibliotekininkų draugijos tarybos narė, Utenos ninkei rajono meras Nikolajus Gusevas dėkojo rajono savivaldybės A. ir M. Miškinių viešosios už nuolatinį siekį tobulėti, sėkmingą projektų bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė, kitų vykdymą, Zarasų krašto garsinimą. Jis įteikė bibliotekų direktoriai, kolegos iš Latvijos: Latpadėkos raštus aktyviems bibliotekos speciagalos centrinės bibliotekos direktorė Jelena listams: Vaikų literatūros skyriaus vyresniajai Šapkova ir Preilių viešosios bibliotekos atstovė bibliotekininkei Zinai Černovienei, vyresniajai Vilhelmina Jakimova. Dėkojame visiem s už d ėm es į , l i n k ė j i m u s, d ova nas ir draugiją, o už šventinę nuotaiką ir bibliotekos istorijos teatralizuotą pristatymą – režisierei Gražinai Karlaitei ir Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos ketvirtokams. Bibliotekos jubiliejų vainikavo tarptautinį pripažinimą pelniusio Lietuvos Tarpukario damos kvietė išsiburti skambant A. Šabaniausko dainoms. smuiko genijaus VilVasilijaus Kukonenko nuotraukos helmo Čepinskio ir charizmatiškosios smuikininkės Viktorijos Čepinskienės duetas, bibliotekininkei ryšiams su visuomene Inesai nuo pat pirmųjų akordų pavergęs klausytojų Dumbravienei, Skaitytojų aptarnavimo skyriaus širdis. vyresniajai bibliografei Vidai Mikštienei, Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjai Saulutei

Inesa Dumbravienė

Ir aš ten buvau

Kataro nacionalinė biblioteka

Atviros knygų lentynos išdėstytos terasomis, o archyviniai dokumentai nugrimzta į apačią. Kylančios į viršų lentynos ne tik kuria neišdildomą įspūdį, bet ir suformuoja funkcines erdves. Interjere vyrauja baltas marmuras, kurį papildo stiklas, aliuminis. EIFL (fotografas Maksimas Savochkinas, Uzbekistanas) nuotraukos

EIFL (fotografas Edvaldas Baltrūnas) nuotr.

2018 m. lapkričio 6–8 dienomis Dohoje, Kataro nacionalinėje bibliotekoje, vyko tarptautinio konsorciumo EIFL (angl. Electronic Information for Libraries) generalinė asamblėja. Tai kasmetinis renginys, suburiantis šalių, dalyvaujančių EIFL veikloje, atstovus. Lietuvos bibliotekos šios organizacijos veiklose dalyvauja nuo 1999 metų. 2018 m. EIFL generalinėje asamblėjoje dalyvavusios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento direktorė, EIFL koordinatorė Lietuvoje Aušra Vaškevičienė, Lietuvos

Biblioteka sužavi išskirtine architektūra ir įspūdingomis erdvėmis – bendras statinio plotas 45 000 kv. metrų. Pastato dizainas įkvėptas sulankstyto popieriaus lapo (architektas – Remas Koolhaasas (Nyderlandai).

mokslinių bibliotekų asociacijos (LMBA) pirmininkė Emilija Banionytė ir LMBA duomenų bazių specialistė Jevgenija Ševcova turėjo galimybę susipažinti su įspūdinga Kataro nacionaline biblioteka. Kataro nacionalinė biblioteka, Persijos įlankos regiono istorijos ir kultūros puoselėtoja, veikia kaip mokslinė ir kaip viešoji biblioteka, ji koordinuoja šalies bibliotekų veiklą. EIFL generalinės asamblėjos metu naujasis Kataro nacionalinės bibliotekos pastatas šventė savo vienerių metų jubiliejų.

Redakcijos klausimas: kokią aplankytos bibliotekos patirtį (veiklą ar kt.), Jūsų manymu, galima būtų perkelti į Lietuvos bibliotekas ir į Jūsų biblioteką? Kataro nacionalinėje bibliotekoje visi vartotojai gauna nemokamą skaitytojo pažymėjimą. Apsilankymo metu pagalvojau, kad Lietuvoje analogišku principu būtų galima išduoti LIBIS skaitytojo pažymėjimą. Pavyzdžiui, visose LIBIB bibliotekose jis galėtų kainuoti tik simbolinį 1 ar 10 centų dėl apskaitos. Aušra Vaškevičienė

Šia nauja žurnalo rubrika raginame šalies bibliotekininkų bendruomenės narius, apsilankiusius įspūdingose pasaulio bibliotekose, pasidalyti parsivežtomis mintimis bei nuotraukomis. 44

in this issue

šiame numeryje

Domas Kaunas. My First Academy

#GYVASŽODIS

Domas Kaunas. Mano pirmoji akademija 1 ĮVYKIS

Vaidenė Grybauskaitė. Ir moderni, ir menanti praeitį 3 ŠIANDIEN AKTUALU

Apskričių bibliotekos – naujose rankose. Parengė Vaiva Markevičiūtė

TEMA / BIBLIOTEKŲ PRIEINAMUMAS

Aušra Marija Narbutė, Vaiva Markevičiūtė. Ne tik atverti duris, bet ir nusišypsoti 11 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Valdonė Budreckaitė. Cherchez la femme: moterys rašytojos ir lituanistinis pėdsakas A. Dumas romane

Vaidenė Grybauskaitė. Both Modern and Retaining the Past

TAPATYBĖS ŽENKLAI

Jurgita Kristina Pačkauskienė. Kryždirbystės paveldo ikonografija Nacionalinėje bibliotekoje 20 ŽMONĖS IR LAIKAS

Kęstutis Šapoka. Basų kojų nostalgija 24 „TARP KNYGŲ“ – 70

Sausį žurnale prieš... Parengė Vaiva Markevičiūtė

GEROJI PATIRTIS

County Libraries Under a New Management

Daiva Vilkickienė. Viešosios bibliotekos paslaugos verslui 29

Aušra Vaškevičienė. Kataro nacionalinė biblioteka 44

Aušra Marija Narbutė, Vaiva Markevičiūtė. Open the Door and…Smile 11

KRONIKA

20 Nuotrauka iš Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos archyvo (11), Mečislovo Sakalausko nuotr. iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondų (20)

Pirmame viršelyje

Skulptoriaus Gedimino Jokūbonio 1997 m. sukurta Martyno Mažvydo skulptūra iki šiol išlieka vienu iš Nacionalinės bibliotekos simbolių. Irmanto Gelūno nuotr.

Redakcija

Redakcijos kolegija Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

Valdonė Budreckaitė. Cherchez la femme: Women Writers and a Lithuanian Trace in a Novel by A. Dumas

Jurgita Kristina Pačkauskienė. Iconography of the Cross-Crafting Heritage at the National Library

Kęstutis Šapoka. Nostalgia for the Barefooted Past

Tarp knygų in January of the year...

Public Library Services for Business

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

Sausis | 2019