Tarp knygu 2018 12 - A

Gruodis | 2018

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Renaldas Gudauskas. Biblioteka – dvasios tvirtovė 1 100 ATKURTAI LIETUVAI

Nuo „meilės“ iki Jono Pauliaus II: gražiausi žodžiai, svarbiausi įvykiai ir šimtmečio asmenybės žurnalo pašnekovų lūpomis. Parengė Asta Stirbytė

4

ĮVYKIS

Vaiva Markevičiūtė. „Ponas Tadas“ svečiuojasi Lietuvoje 7 ŠIANDIEN AKTUALU

Kultūrinė diplomatija – sunkiai apibrėžiama, bet labai svarbi Parengė Vaiva Markevičiūtė

7

9

TEMA / SENOVĖS IR MODERNUMO DERMĖ

Lina Šarlauskienė. Tūkstantmečius sujungiantys raštijos tiltai 12 NAUJI LEIDINIAI

Tomas Petreikis. Nacionalinė bibliografija atvėrė senąją lietuvių periodiką 15 SIMONO DAUKANTO METAI

Aurelijus Gieda. Idėjų istorija ir Simono Daukanto biblioteka 17 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Aldona Nikienė, Solveiga Sprindienė. Prikelta gyventi istorinė litografija 21 GEROJI PATIRTIS

Daiva Stasaitienė. „Knygosūkio“ karavanas baigė kelionę

24

28

KRONIKA

Danguolė Narkevičienė. Nacionalinės bibliografijos diena 27 „Slavų kalbos elementoriui“ – 400 metų. „Tarp knygų“ informacija 28 KRONIKA / TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

Virginija Švedienė. Lietuvos bibliotekininkai Kinijos ir Europos šalių bibliotekų forume 29 Daina Sutkevičienė. Tarpinstituciniai dialogai Graikijoje 30 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ 2018 METŲ „TARP KNYGŲ“ TURINYS

32 37

TAPATYBĖS ŽENKLAI

Elvyda Lazauskaitė. Barbora ir Kalėdų simbolis prakartėlė

43

32 Vytauto Abramausko (7), Vygaudo Juozaičio (28), LSVBA archyvo (30) nuotraukos

VirŠeliuose

Pirmame: ir ateinančiais metais kviečiame užsukti į Nacionalinę biblioteką!

Irmanto Gelūno nuotr.

Ketvirtame: kryždirbystė – Lietuvos nacionalinio savitumo išraiška.

Gruodžio numeryje – prakartėlė. Meistras Rimantas Zinkevičius, 2006 m.

Arūno Baltėno nuotr. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų

Redakcija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

#gyvasžodis*

Biblioteka – dvasios tvirtovė

Prof. dr. Renaldas Gudauskas. Irmanto Gelūno nuotr.

Mąstydamas apie Lietuvos valstybės šimtmetį, visų pirma turiu pasakyti, kad man tai labai svarbu. Ir žodis „atkūrimas“ yra reikšmingas – visai neseniai šventėme Estijos nacionalinės bibliotekos šimtmetį, Latvijos ir Estijos valstybių jubiliejus. Tačiau tik vienintelė Lietuva iš trijų Baltijos šalių atkūrė savo valstybę, Latvija ir Estija turėjo trumpesnį valstybingumo laikotarpį. Ir tai nėra pigus pasididžiavimas – tiesiog suvokimas to prasmingo laiko, kokia Lietuva buvo, ir, aišku, supratimas per tą šimtmetį įvykusių procesų svarbos. Nes mes turėjome ir labai sunkių situacijų, kitokių santvarkų, kurios buvo nepalankios Lietuvos raidai visomis prasmėmis. Pastarieji keletas dešimtmečių – tai laikotarpis, kai galime matyti, ko laisva Lietuva pasiekė visose srityse, tarp jų ir kultūros. * 2018-aisiais Lietuvai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį, šios rubrikos autoriai redakcijos prašymu reflektuoja tema „Aš ir mano šimtmetis“.

1

„

Aš turėjau puikių mokytojų, tokių kaip Levas Vladimirovas, kuris išmokė labai svar­ baus dalyko – mokytis visą gyvenimą. Ir tai visuomet prisimenu.

Tai darau ir darysiu, nes negalima sustoti, manyti, kad jau kažko išmokai ir to užtenka. Atkur­ tos valstybės laikotarpis man yra labai svarbus: jis sutapo su tomis aplinkybėmis, kai atsirado galimybė Vilniaus universitete įkurti Komunikacijos fakultetą (1991–2002 m. R. Gudauskas buvo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas – Red. past.). Taip pat turėjome galimybę įgyvendinti ne tik su biblio­ tekininko profesija susijusius sumanymus – mūsų komanda buvo gerai išmokyta ir taip gerai dirbo, kad fakultete buvo sukurta ir kitų specialybių: informolo­ gija, informacijos vadyba, verslo informacijos vadyba, tarptautinė komunikacija, ryšiai su visuomene ir kt.

Reikšmingas šimtmečio įvykis – nepriklausomy­ bės atkūrimas 1990 m. kovo 11-ąją. Atmintyje iškyla 1991-ieji. Prisimenu vietą, kurioje, siekdami apsaugoti parlamentą, padėjom statyti barikadas. Taip pat atsi­ menu biblioteką, kuri tada buvo tarsi mistiška dvasios tvirtovė, virtusi ir rea­lia tvirtove. Nacionalinė biblioteka buvo aktyvi šio gynybos žiedo dalis; tai atsimename, todėl valstybės šimtmetį šventėme labai aktyviai, minėjome jį daugybe renginių. Vien Valstybingumo erdvėje jų buvo per šimtą. Vasario 16-ąją plačiai atvėrė­ me duris, kvietėme į įvairius renginius, koncertus – pas mus apsilankė gausybė žmonių.

Prieš dvejus metus su vienu kolega tarsi netyčia įvardijome, kad Nacionalinė biblioteka turėtų būti vieta, kurioje vyksta nacionalinio masto renginiai.

Labai smagu, kad taip ir atsitiko, – daugelis renginių, kurie svarbūs visai valstybei, visai Lietuvai, vyksta pas mus. Džiaugiuosi, kai žmonės biblioteką vadina tautos namais, dvasios namais. Išlieka ne tik knygos ar sąsajos su knygomis. Taigi, mąstant apie Lietuvos valstybės šimtmetį, pirmiausia reikia galvoti, kaip aš galiu prisidėti prie tos valstybės klestėjimo. Sakyčiau, tai yra svarbiausia.

Turime, mano galva, puikią atkurtą Nacionalinę bib­ lioteką. Tai – ne mažesnės svarbos įvykis, nes maždaug po dešimties metų labai prislopintos veiklos atgyti ir atgimti, netgi pradėti lyderiauti per porą metų po įvykusios rekonstrukcijos – labai sudėtingas uždavinys.

Galvodami, kas mūsų laukia, kam turime ruoštis, galime svarstyti apie tobulėjančių technologijų, dirb­

Nacionalinė biblioteka turėtų būti vieta, kurioje vyksta nacionalinio masto renginiai. Labai smagu, kad taip ir atsitiko.

“

2

tinio intelekto, didžiųjų duomenų reikšmę ir vaidmenį mūsų gyvenime. Vis daugėja žmonių, galinčių pasiūlyti bibliotekose taikytinų gerų technologinių sprendimų, ir tai yra gerai. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tie tech­ nologiniai, dirbtinio intelekto sprendimai prasmingi tiek, kiek jie padeda žmogui. Jie gali padidinti produk­ tyvumą, padėti sumažinti sąnaudas, tačiau žmogaus pakeisti negali. Žmogus turi valdyti visumą, matyti ir dirbtinio intelekto, ir didžiųjų duomenų vietą tokiuose vertybiniuose procesuose kaip švietimas, ugdymas, kultūra. Esu už valdomus, prasmingus technologinius sprendimus, negalima nepaisyti ir su informaciniu saugumu, tam tikromis rizikomis susijusių dalykų.

Matome, kas gali atsitikti, – pavogta ir nutekinta šimtai milijonų duomenų. Technologiniai sprendimai neturi kelti grėsmės nacionalinei atminčiai, ypač kai tai susiję su nacionalinėmis bibliotekomis.

Gyvename didelio skait­ meninio kompleksiškumo Mąstant apie ir intensyvumo aplinkoje.

Lietuvos valstybės Mūsų problema, kaip tą skaitmeninį kompleksišku­ šimtmetį, pirmiausia mą suvaldyti. Bibliotekoms reikia galvoti, kaip aš labai svarbu dalyvauti tuose galiu prisidėti prie tos procesuose, stengtis su­ valstybės klestėjimo. vokti bibliotekos ir didžiųjų duomenų sąsajas. Ir čia rei­ Sakyčiau, tai yra kia gerų specialistų, kad jie svarbiausia. pajėgtų suvaldyti situaciją, išlaikyti bibliotekos statusą ir praturtinti jos veiklą. Tam pasitelkiama ir kultūrinė diplomatija, kurią bibliotekos visada vykdė ir vykdo, tik gal garsiai to neįvardydamos. Matome, kokios svarbios yra švelniosios galios, kiek daug gali kultūra, kurios efekto išmatuoti niekaip negalime. O ir nereikia, nes tai – vertės, o ne kainos klausimas.

Nacionalinė biblioteka yra teisingame kelyje. Mums gal kažkiek sekasi, bet sunku sėkme pavadinti tai, kas yra sunkus darbas. Daug dirbame ir daug padarome.

Svarbu matyti tam tikrą dvasinį lygmenį, tada atsiranda prasmė.

Vis prisimenu genialią Vytauto Mačernio frazę – „Išlikti dūžtančiose formose“. Šiame kintančiame pa­ saulyje ji taikytina ir tam tikrai situacijai, ir valstybei, ir žmogui, asmenybei. Reikia būti pozityviai kintančiam, stengtis matyti ir suteikti prasmę ar vertę tiems, kurie yra tavo bendrapiliečiai.

„

“

Prof. dr. Renaldas Gudauskas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius

Gyvenimas yra pastanga. Ne visada ta pastanga yra lengva ir ne visada būtinai pasisekusi.

Tad palinkėkime vieni kitiems ištverties.

Aišku, linkiu ir sveikatos, gerovės, sėkmės.

Viso to taip pat reikia, bet ištvertis padeda išlikti, eiti toliau ir daryti tai, kas yra tavo misija.

Gražių švenčių ir prasmingų 2019 metų!

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius

Mieli skaitytojai , bendraminčiai ir kolegos, stengiamės, kad žurnalo puslapiai būtų ne tik informatyvūs, įdomūs, bet ir spalvingi , patrauklūs. Žurnalo kokybė priklauso nuo Jūsų – mums rašančių ir mus skaitančių. Ačiū, kad esate kartu.

Ateinantys 2019-ieji žurnalui – jubiliejiniai: „Tarp knygų“ leidžiamas jau 70 metų! Per šį laiką daug kas keitėsi: žurnalo pavadinimas, darbuotojai , net gyvenimo realijos, bet išliko dėmesys ir pagarba knygai , bibliotekai , kultūrai .

Naujus metus pasitinkame žengę dar vieną žingsnį – įsikūrėme interneto erdvėje . Nuo šiol su mumis bendrauti , skaityti įdomiausius straipsnius, pažinti bibliotekas ir bibliotekininkų gyvenimą galite ir socialiniame tinkle „Facebook“ – paskyroje Žurnalas „Tarp knygų“.

Linkime jums turiningų ir spalvingų 2019-ųjų! „Tarp knygų“ redakcija 3

Nuo „meilės“ iki Jono Pauliaus II

Gražiausi žodžiai, svarbiausi įvykiai ir šimtmečio asmenybės žurnalo pašnekovų lūpomis Šiemet kiekviename žurnalo numeryje skaitytojai galėdavo rasti su Lietuvos valstybės jubiliejumi vienaip ar kitaip susijusį straipsnį, atspindėtą įvykį, šimtmečio paskatintą veiklą ar asmeninę publikacijos autoriaus įžvalgą šia unikalia valstybės ir jos piliečių gyvenimo proga. Ta pačia dingstimi žurnalo pašnekovus įtraukėme į savotiškus rinkimus, prašydami nurodyti: 1) tris gražiausius lietuviškus žodžius; 2) svarbiausius Lietuvai 1918–2018 m. laikotarpio įvykius; 3) asmenybes, kurias jie laiko didžiausiu doroviniu autoritetu, žavisi jomis. „Tarp knygų“ redakcija dėkoja visiems žurnalo rubrikos „Pokalbis“ dalyviams, neatmetusiems tokio dažnai sunkiai įmanomo reitingavimo, ir siūlo susipažinti, kokią mozaiką, Lietuvai švenčiant savo šimtmetį, sudėliojo kalbinti bibliotekininkų bendruomenės šviesuoliai, su leidyba, knygų pasauliu, komunikacija susijusios asmenybės.

I Įdomu, kad dažniausiai tarp gražiausių paminėtų žodžių atsidūrė tie, kurių prasmė kelia teigiamas emocijas. Taigi „lyderiu“ tapo žodis „meilė“ („myliu“) (L. Lapinienė; I. Mitunevičiūtė; Ž. Petrauskienė; R. Matkevičienė). Nedaug atsiliko ne kartą panašiuose šalyje rengtuose rinkimuose nugalėję jaustukas „ačiū“ (I. Mitunevičiūtė; Ž. Petrauskienė) ir kone pirmasis dažno mažylio ištariamas žodis „mama“ („motina“) (R. Balsys; I. Mitunevičiūtė). Niekas nesiginčys, kad „nuostabu“, „žavu“, „gražu“ (L. Šarlauskienė) – taip pat teigiamų emocijų žodinė išraiška.

Vertybiniai pašnekovų prioritetai, ko gero, nulėmė tai, kad tarp gražiausių žodžių atsidūrė „žemė“, „taika“ (R. Balsys); „pareiga“, „sąžinė“ (L. Lapinienė); „Lietuva“ (Ž. Petrauskienė).

Komunikacijos specialistė R. Matkevičienė sakėsi pastebėjusi, jog dažnai žmonės nurodo su gamta susijusias sąvokas. Šioje grupėje būtų „ąžuolas“, „ramunėlė“, „čiobrelis“ (A. V. Dobkevičiūtė).

4

Reikėtų pažymėti, jog dauguma pašnekovų pripažino, kad nurodyti tik tris gražiausius žodžius yra nelengva užduotis. Pasak L. Šarlauskienės, „nepaprastai nuostabi per šimtmečius išsaugota lietuvių kalba. Išskirti gražiausius žodžius taip pat sunku kaip ir išrinkti geriausias knygas“. „Man lietuvių kalba yra viena iš gražiausiai skambančių ir ausį bei širdį glostančių kalbų, bet jei jau reikia rinktis...“ – prieš nurodydama savo trejetuką, kalbėjo Ž. Petrauskienė.

R. Matkevičienė, tikriausiai įsiklausiusi į skambesį, paminėjo: „Labai gražus žodis „ugnis“. Ir „deivė“.“ O G. Kajėnas atsipirko pasitelkdamas ironiją: „Prašau atleisti, klausimai man labai sudėtingi – niekaip negalėčiau apsispręsti, ar atsakinėti patosiškai, ar ironiškai.“ Vienos žurnalo kalbintos asmenybės atsakymas puikiai galėtų apibendrinti šią „užduotį“. Jaunoji vaikų literatūros specialistė I. Mitunevičiūtė pateikė visą samprotavimų šia tema virtinę: „Man visi lietuviški žodžiai gražūs, o mūsų kalba – pati gražiausia pasaulyje! Kartais mąstau, kas sudaro lietuviškąją tapatybę: galima rasti panašią gamtą, panašią geografinę padėtį, istorinių peripetijų taip pat visur pilna, kai kurie papročiai ir tradicijos jau nebepriimtini, gali priprasti prie svetimų miestų ir žmonių (gal net patiks), bet visada liks gimtoji kalba – ta, kuria su tavimi kalbėjo mama nuo pačių pirmųjų tavo gyvenimo žemėje akimirkų. Kuria sapnuoji, mąstai, kuri išduoda tavo priklausymą tam tikrai grupei žmonių.

Pirmi žodžiai, kurie ateina į galvą, yra gana banalūs – „mama“, „myliu“, „ačiū“. Tada manyje sukrunta filologė, mėgstanti kolekcionuoti tokius žodžius kaip „liūtpėdėlė“, „veršiukėlis“, „auksakalėliai“, „žuveliukas“, „vieversėlis“ ir t. t. Ar girdite, kaip nuostabiai jie skamba?

Bet čia reikia rinktis ir, jeigu jau reikia, mano pasirinkimas yra toks: „vaikas“, „knyga“, „skaityti“.“ II Svarbiausi 1918–2018 m. laikotarpio įvykiai Lietuvoje, redakcijos kalbintų asmenybių nuomone, vienareikšmiškai susiję su valstybingumu.

Tai – 1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Tarybos pasirašytas nutarimas dėl Lietuvos valstybės atkūrimo ir 1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pasirašytas Nepriklausomybės atstatymo aktas. Šias datas paminėjo beveik visi pašnekovai.

L. Šarlauskienė džiaugiasi: „Puiku, kad šiais metais primename vieni kitiems apie didžiausią vertybę gyventi laisvoje ir demokratinėje valstybėje.“ Tačiau turime neužmiršti ir liūdnų pamokų, grėsmių laisvei. A. V. Dobkevičiūtė primena liūd­ nus su mūsų valstybės likimu susijusius įvykius: Molotovo–Ribbentropo paktą, Lietuvos okupaciją ir sovietų Lietuvos sukūrimą. Įdomus aspektas, daręs įtaką renkant svarbų įvykį, buvo pašnekovų asmeninis santykis su tuo įvykiu ar įvykiais. L. Lapinienė išskyrė Nepriklausomybės atkūrimą 1990-aisiais ir tai, kas įvyko per daugelį metų po to, nes visa tai „man leidžia gyventi taip, kaip noriu ir sugebu“. 1991 m. sausio 13-oji – liūdna diena, kurią tautiečiams teko išgyventi ir kuri, Ž. Petrauskienės žodžiais, „parodė lietuvių tautos ryžtą bei pasiaukojimą, parodė, kaip mums brangi laisvė, kad esame jėga, kad lietuviai gali susivienyti ir būti kaip kumštis“. I. Mitunevičiūtei tai – Baltijos kelias: „Buvau jame visai mažutė, tačiau atmenu, kad buvo daug vėliavėlių ir daug džiugiai nusiteikusių žmonių, kad laikiausi už mamos rankos ir nesupratau, kas čia vyksta. Bet labai patiko! Tai yra įvykis, kuriuo mes, kaip tauta, galime didžiuotis.“ R. Matkevičienė kaip etapinį įvykį nurodė Sąjūdžio įkūrimą 1988 m. ir šiemet 5

minėtą jo 30-mečio jubiliejų. „Tuo metu aš dar buvau paauglė, šis įvykis pakeitė mano gyvenimą“, – vertino dėstytoja.

Kiekviena tauta savo istorijoje turi didvyriškumo pavyzdžių, tik su ja siejamų pasiekimų, tradicijų, kuriais ji gali didžiuotis. Tarp tokių – ir R. Matkevičienės paminėta Šimtmečio dainų šventė, juk dainų švenčių tradicija įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

III Visos žurnalo kalbintos asmenybės yra savo srities profesionalai, turintys ką pasakyti, pasidalyti savo patirtimi ar įžvalgomis, tad buvo įdomu sužinoti, kurie Lietuvos veikėjai jiems yra autoritetas.

Tarp ne vieną kartą paminėtų asmenybių atsidūrė prezidentas Valdas Adamkus (Ž. Petrauskienė;

R. Balsys: „Ši asmenybė – vertybių etalonas“;) ir Jonas Basanavičius (L. Šarlauskienė: „Didžiausi autoritetai man yra žmonės, ugdę pilietiškumą, nepaisydami įvairių sunkumų, puoselėję lietuvių kultūrą ir kalbą, tyrę istoriją ir romantiškai perteikę meilę tėvynei. Vienas iš tokių autoritetų – Jonas Basanavičius“; Ž. Petrauskienė: „Jei kalbėsime apie Lietuvos valstybingumo stiprinimą ir įtvirtinimą, iškiliausios šimt­ mečio asmenybės, mano manymu, yra Jonas Basanavičius ir Valdas Adamkus.“).

Nenuostabu, kad doroviniai vedliai yra dvasininkai: prof. R. Balsiui – popiežius Jonas Paulius II, o A. V. Dobkevičiūtei – vienuolis tėvas Stanislovas (Algirdas Mykolas Dobrovolskis).

Rašytoja ir visuomenės veikėja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė imponuoja I. Mitunavičiūtei („Ji yra pavyzdys, kaip galima suvienyti savyje kūrybines ambicijas, pilietiškumą, valstybinį mąstymą ir moteriškumą, švelnumą, ištikimybę.“); Vilniaus universiteto bibliotekininkė, žydų gelbėtoja Ona Šimaitė – rašytojai G. Kazlauskaitei („Žaviuosi jos drąsa, nuovokumu, asketizmu ir filantropija.“).

Negalima nepritarti Ž. Petrauskienės teiginiui, kad per šimtmetį turėjome daug iškilių, garbių kultūros ir meno veikėjų, mokslininkų, sportininkų, garsinusių ir garsinančių Lietuvos vardą šalyje bei už jos ribų.

Arba R. Matkevičienės nuostatai – „Nėra taip, kad žavėčiausi viena kuria nors asmenybe. <...> Yra labai daug žmonių, pradedant tais, kurių jau nebėra, ir baigiant jaunais žmonėmis, kurie drąsūs ir svajoja keisti pasaulį. Tikrai nežinau... MAMA!“ Suprantama ir L. Lapinienės mintis nenurodant vieno asmens, o tiesiog pateikiant savotišką vertybinį kodeksą: „Man labiau imponuoja kai kurie charakterio bruožai: atkaklumas, gebėjimas siekti tikslo, tolerancija, supratingumas, mokėjimas gražiai bendrauti.“ Parengė Asta Stirbytė

Žodžius, šimtmečio įvykius ir asmenybes rinko Klaipėdos universiteto profesorius dr. Rimantas Balsys, leidybos ekspertė Aida V. Dobkevičiūtė, eseistas Gediminas Kajėnas, rašytoja Giedrė Kazlauskaitė, Vilniaus universiteto docentė dr. Renata Matkevičienė, bibliotekų bendruomenės nariai: Laima Lapinienė (Utenos Antano ir Motiejaus Miškinių viešoji biblioteka), Inga Mitunevičiūtė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), dr. Žibutė Petrauskienė (Vilniaus universitetas), dr. Lina Šarlauskienė (Kauno kolegija).

6

ĮVYKIS

„PONAS TADAS“ SVEČIUOJASI LIETUVOJE Išskirtinė parodos erdvė, skirta „Pono Tado“ rankraščiui: kairėje matyti relikvijorius rankraščiui saugoti, dešinėje – maišelis su „Tėvynės žeme“ iš Pakaunės, centre – poemos rankraštis ir Adomo Mickevičiaus portretas (Valentas Vankavičius, 1828, Varšuvos Adomo Mickevičiaus literatūros muziejus, ML.K.818). Valdovų rūmų muziejaus (Vytauto Abramausko) nuotraukos

Šiemet Lietuvai ir Lenkijai minint valstybingumo atkūrimo šimtmetį, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose surengta išskirtinė paroda, skirta ypač svarbiai XIX a. lietuvių ir lenkų literatūros asmenybei – Adomui Mickevičiui (1798–1855), kurio 220-osios gimimo metinės minimos šių metų gruodžio 24-ąją. Į Lietuvą pirmą kartą atvežtas poeto, save apibūdinusio kaip gente lithuanus, natione polonus (lietuvių kilmės, lenkų tautybės), poemos „Ponas Tadas“ rankraštis.

Nuo 2018 m. lapkričio 27 d. iki 2019 m. vasario 24 d. eksponuojama paroda „Lietuva, Tėvyne mano...“ Adomas Mickevičius ir jo poema„Ponas Tadas“ surengta bendradarbiaujant net kelioms Lietuvos ir Lenkijos atminties institucijoms: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams (Vilnius), Nacionaliniam Osolinskių institutui (Ossolineum) ir jo „Pono Tado“ muziejui (Vroclavas), Vavelio karališkajai piliai – Valstybiniams meno rinkiniams (Krokuva), Adomo Mickevičiaus institutui (Varšuva) ir Lenkijos institutui Vilniuje. Parodą žurnalo „Tarp knygų“ redakcijai ir jos draugams mielai pristatė Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas.

Epinė poema „Ponas Tadas“ (pirmą kartą išleista 1834 m.) yra ryškiausias 1569–1791 m. gyvavusios Abiejų Tautų Respublikos, kuri apėmė dabartinės Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos teritorijas, pabaigos ir kovos už valstybingumo atkūrimą atspindys, liudijantis jos tautų istorinę ir kultūrinę bendrystę. „Parodoje eksponuojame poemos švarraštį. „Ponas Tadas“ iš pradžių buvo rašomas ant lapelių, į sąsiuvinukus, juodraščius, daug braukomas. Juod­ raščiai XIX a. plito Lenkijoje (gal ir Lietuvoje, tik tai neužfiksuota) kaip tikros relikvijos. Žmonės pjaustė poemos lapelius ir dalinosi šeimose ar institucijose, – pasakojo V. Dolinskas. – Šis švarraštis šiandien saugomas Osolinskių institute Vroclave. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis buvo deponuotas į Lvovą. Šiuo metu oficialiai priklauso Lenkijos valstybei – švarraščio savininkai jį Lenkijai pardavė už trečdalį kainos, o du trečdalius padovanojo.“ Rankraštis saugomas relikvijoriuje – dėžutėje iš dramblio kaulo ir juodmedžio, kurią XIX a. specialiai pagamino grafai Tarnowskiai. V. Dolinskas patvirtino, kad ši nacionalinė Lenkijos relikvija labai retai išvežama iš jos saugojimo vietos: iki šiol buvo eksponuota tik Vienoje ir Krokuvoje.

7

Poemos rankraštis laikomas Lenkijos valstybės relikvija. Jis iš saugojimo vietos išvežamas labai retai – iki šiol buvo eksponuotas tik Vienoje ir Krokuvoje. Iki 2019 m. vasario 24 d. rankraštį galima pamatyti Vilniuje.

vyniojamieji popierėliai, muilas, saldainių popierėliai, servetėlės, pašto ženklai, laiškų popierius.“ Parodoje daugiausia dėmesio skiriama eksponatams, susijusiems su Vilniumi, Lietuva arba saugomiems Lietuvos kultūros paveldo institucijų rinkiniuose.

Antroje ir trečioje parodos dalyse lankytojams atskleidžiamos poemos „Ponas Tadas“ sukūrimo istorinės ir politinės aplinkybės, pristatomi pagrindiniai turinio elementai ir personažai. „Pradedame nuo pilies: kaip atrodo apgriauta pilis, poemos personažas – pilies raktininkas, raktai. Beje, eksponuojami tikri Vavelio pilies raktai, naudoti dar iki pokario“, – pasakojo V. Dolinskas. Parodoje surinkta eksponatų, pagrindžiančių ryškų Vilniaus motyvą kūrinyje, – pateikiama poemoje minimų šiandienės Lietuvos sostinės vietų: Aušros vartų, Vilniaus universiteto ir observatorijos, Botanikos sodo, Gedimino kalno – iliustracijų. „Mickevičiaus atminimas Lietuvoje buvo gana svarbus. Nors caro valdžia draudė turėti ir platinti „Pono Tado“ leidinius, knygos plito.

1836 m., praėjus dvejiems metams po „Pono Tado“ pirmojo leidimo, kūrinys kai kuriuose Lietuvos dvaruose jau tikrai buvo žinomas“, – tikino parodos šeimininkas.

„Lietuvių literatūros ir tautosakos institute pavyko rasti, galima sakyti, dar vieną relikviją, – džiaugėsi Valdovų rūmų direktorius. – Kiek ji autentiška, tikriausiai niekas negali pasakyti. Užrašas liudija, kad tai – Mickevičiaus emigracijoje su savimi vežioti Pakaunės slėnyje, Nemuno pakrantėje surinktos tėvynės žemės, džiovintų žolelių maišeliai.“ Norint suvokti poemos „Ponas Tadas“ rašymo aplinkybes ir svarbą, būtina trumpai apžvelgti ir A. Mickevičiaus gyvenimą, ir to meto visuomenės realijas. Apie 500 kv. metrų Valdovų rūmų parodų salėje pristatoma per 250 eksponatų iš 30 Lietuvos ir Lenkijos paveldo institucijų: muziejų, bibliotekų, archyvų, privačių kolekcijų ir kt. Pasak direktoriaus V. Dolinsko, tokio dydžio parodos, skirtos poemai „Ponas Tadas“ ir apskritai A. Mickevičiui, nėra buvę Unikalus eksponatas, rastas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, – maišelis su žemėmis ir žolelėmis, surinktomis nei Lietuvoje, nei Lenkijoje.

Nemuno pakrantėje prie Kauno. Pasakojama, kad A. Mickevičius šį maišelį vežiojosi su savimi emigracijoje.

Parodos erdvė suskirstyta pagal temas. Pirmoje ekspozicijos dalyje pristatoma poeto kilmė, šeima, Ekspozicijoje rodomi ir šiandien žinomi poemos ar jos fragmentų gyvenimo metai Kaune ir Vilniuje, kelionės. Išskirtinis šio vertimai į lietuvių kalbą iš lenkų nuo XIX a. antrosios pusės iki šių A. Mickevičiaus gyvenimo laikotarpio eksponatas – baldai iš dienų, taip pat lietuvių rašytojų kūriniai, kuriuose akivaizdūs „Pono Julijaus Slovackio motinos Salomėjos Bekiu salono Vilniuje, Tado“ intertekstai. kuriame poetas, prieš išvykdamas iš Lietuvos, atsisveikino su Ši paroda – ilgamečio Valdovų rūmų ir Lenkijos bei Lietuvos bičiuliais. Lankytojai kviečiami susipažinti (ar prisiminti) su atminties institucijų bendradarbiavimo rezultatas. Didžioji dalis poeto kūryba ir įamžintu atminimu bei relikvijomis. „Ypač eksponuojamų vertybių iki šiol iš savo saugojimo vietų nebuvo įdomūs paminklų, ketintų statyti Vilniuje įvairiais laikais, iškeliavusios apskritai, kai kurios išvežamos labai retai. Dėl to projektai: Valdovų rūmų teritorijoje, Šv. Jonų bažnyčioje, – parodos vertė išauga keleriopai. vardijo V. Dolinskas. – Yra ir tokių įdomybių kaip mandarinų, citrinų ir apelsinų, importuotų iš Katanijos ar Sicilijos, Vaiva Markevičiūtė 8

ŠIANDIEN AKTUALU

Kultūrinė diplomatija – sunkiai apibrėžiama, bet labai svarbi

Diskusijos dalyviai (iš kairės): moderatorius Rytis Zemkauskas, Detlefas Gericke, Daina Urbanavičienė, Rytis Paulauskas, Marcinas Łapczyńskis. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Gruodžio 11 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko tarptautinė konferencija „Nacio­ nalinės bibliotekos vaidmuo kultūrinės diplomatijos lauke“. Joje aptartas ne tik Nacionalinės bibliotekos, bet apskritai visų institucijų vaidmuo mezgant ryšius su užsienio valstybėmis ir formuojant šalies įvaizdį, bandyta nubrėžti skirtį tarp kultūrinės diplomatijos, propagandos ir kultūros populiarinimo. Pagrindinis konferencijos iniciatorius Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, pateikdamas daugybę kultūrinės diplomatijos pavyzdžių iš Nacionalinės bibliotekos gyvenimo, išryškino bibliotekos indėlį į šią veiklos sritį. Aktyviu bibliotekos vaidmeniu naujajame lauke džiaugėsi konferencijos partnerių atstovai: Rytis Paulauskas iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Asta Junevičienė – Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato generalinė sekretorė. Pirmojoje konferencijos dalyje pranešimus skaitė Londono karališkojo koledžo vyresnioji lektorė dr. Melissa Nisbett ir diplomatas, UNESCO Komunikacijos ir informacijos sektoriaus programų specialistas dr. Marius Lukošiūnas.

Rašytojo ir žurnalisto Ryčio Zemkausko moderuotoje vėliau vykusioje diskusijoje bandyta išgryninti, kas yra kultūrinė diplomatija, kas jos adresatas, kokiame lauke ji veikia ir kam yra naudinga. Ši diskusija – taip pat savotiška kultūrinės diplomatijos apraiška: joje Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos patirtimi dalijosi Goethe’s instituto vadovas Detlefas Gericke, Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcinas Łapczyńskis, Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė Daina Urbanavičienė ir Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktorius Rytis Paulauskas. Pateikiame pagrindines diskusijos dalyvių mintis, paskatinsiančias susimąstyti šia plačia ir aktualia tema.

9

Rytis Zemkauskas: Kur ir kaip reiškiasi kultūrinė diplomatija?

Rytis Paulauskas: Kultūrinė diplomatija nėra vien grynasis menas, kaip dažnai suprantama kultūra. Geras kultūrinės diplomatijos pavyzdys yra ši tarptautinė diskusija. Užsienio reikalų ministerija turi savas nuostatas, kaip turi atrodyti kultūrinė diplomatija, ko stengiamės ja pasiekti. Pirmoji – stiprinti valstybės išmaniąsias galias, nes išsilavinusi, kultūringa valstybė privalo būti matoma, antroji – pasitelkti kultūrinę diplomatiją valstybei svarbioms datoms paminėti. Be abejo, veikiame Europos Sąjungos kontekste, prisistatome kaip aktyvi narė. Naudojame daug platformų mūsų kultūrai skleisti: kino filmų festivaliai, Europos dienos minėjimas, atvirųjų dienų renginiai ir pan. Taip pat daug dėmesio skiriame Seimo nutarimais patvirtintiems metams. Kitąmet minėsime Baltijos kelio metus – puiki proga, vienijanti tris valstybes.

Marcinas Łapczyńskis: Viename Lenkijos valdžios dokumente 2000-aisiais kultūrinė diplomatija aprašoma kaip svarbi šalies užsienio politikos dalis. Nuo tada kultūrinė ir viešoji diplomatija traktuojama kaip vienas iš trijų pagrindinių užsienio politikos ramsčių. Lenkijoje viešosios diplomatijos sritį kuruoja Užsienio reikalų ministerija, pasitelkdama ambasadas, konsulatus ir Lenkijos institutus – šiuo metu pasaulyje jų yra 25. Kitą sritį – lenkų kultūros populiarinimą užsienyje – kuruoja Kultūros ministerija ir skirtingos nacionalinės institucijos. Visos jos turi savo užsienio politikos strategijas, kaip propaguoti lenkų kultūrą užsienyje, taigi Lenkijoje padėtis kultūrinės diplomatijos klausimu komplikuota. Prieš kelerius metus Kultūros ministerija bandė parengti lenkų kultūros populiarinimo užsienyje strategiją – dirbome apie dvejus metus, bet mums nepavyko. Buvo neįmanoma nustatyti, kiek tiksliai Lenkija išleidžia kultūrai populiarinti užsienyje, nes turėjome sudėti ministerijų, departamentų, institutų ir kitų institucijų biudžetus. Be to, šia kryptimi dirba daugybė nevyriausybinių organizacijų, vietos institucijų.

Daina Urbanavičienė: Turbūt lengviau pasakyti, kas nėra kultūrinė diplomatija. Ši sąvoka šiandien apima labai daug ką – net kalbų mokymasis gali būti pavadinamas kultūrine diplomatija.

Detlefas Gericke: Kultūrinė diplomatija yra apie tiesą – kas yra tiesa ir kas nėra. Esu iš šalies, kurios dvylika istorijos metų buvo katastrofa, – kalbu apie 1933–1945-uosius. Kultūrinė diplomatija egzistavo ir tada, bet tai buvo gryna propaganda. Po karo, kai Vokietija norėjo grįžti į civilizuotų tautų gretą, buvo labai svarbu įrodyti, kas esame, kad esame demokratinė šalis, o ne tokia, kuri suvaro žurnalistus, rašytojus, kompozitorius į koncentracijos stovyklas. Siekėme parodyti, kad menininkai iš tiesų yra mūsų šalies balsas.

6–7 dešimtmečiais visi šie kūrėjai turėjo visišką žodžio laisvę. O jų auditorija – buvę pabėgėliai: žydai, politikos veikėjai, intelektualai – drąsiai uždavinėjo klausimus.

Niekas neribojo, ką kalbėjo Günteris Grassas ar kitas to meto intelektualas. Kitas apsivalymo nuo propagandos aspektas – atskirti valdžią nuo kultūros. Tai reiškia, 10

kad Vokietijoje kultūros institucijos ne tik atsiskyrė nuo visų politinių partijų, jos savarankiškai sprendė, kaip paskirstyti savo metinį biudžetą. Mums pasisekė, kad 7-ojo dešimtmečio pabaigoje genialus intelektualas prof. dr. Ralfas Dahrendorfas nusprendė dvejus metus praleisti politikos lauke. Dirbdamas Užsienio reikalų ministerijoje, jis sukūrė Vokietijos viešosios ir kultūrinės diplomatijos koncepciją – 18 gairių, kurios tebėra aktualios ir šiandien. Esminis šių gairių teiginys – kultūrinė diplomatija yra mainymasis ir dialogas.

O apie 2000-uosius Vokietijos valdžia susiejo kultūrinę diplomatiją su žmogaus teisėmis ir vertybėmis.

R. Zemkauskas: Kas yra kultūrinės diplomatijos taikinys? Kokiose sferose ji veikia ir galėtų atnešti daugiausia naudos?

M. Łapczyńskis: Teoriniuose darbuose rašoma, kad diplomatija – viešoji ir kultūrinė – yra nukreipta į užsienio šalių piliečius: politikus, žurnalistus, masinę žiniasklaidą. Tačiau pirmasis adresatas, mano galva, yra visuomenė. Man kyla kitas klausimas – kokie veiksmai laikomi kultūrine diplomatija? Čia turėtume kalbėti ir apie diplomatiją, ir apie savo kultūros populiarinimą svetur, ir apie vadinamąjį tiltų tiesimą. Užsienio šalyse rengiami koncertai, rodomi filmai ir spektakliai ne visada turi diplomatijos dėmenį, kartais jie yra tiesiog meno kūriniai. Ir greta yra panašaus pobūdžio renginiai, kurių pirminis tikslas – diplomatija, kurių metu sprendžiami politiniai klausimai. Ar abu šie pavyzdžiai yra kultūrinė diplomatija?..

R. Paulauskas: Jei sakome, kad kultūrinės diplomatijos tikslas yra megzti prasmingą pokalbį tarp valstybių, tai tokiu atveju kultūrinės diplomatijos auditorija yra politinių sprendimų priėmėjai. Itin svarbu, kad menininkai palaikytų diplomatus, nes jie – stiprus intelektualinis šių renginių dėmuo. Svarbios ir medijos – jos visuomenės akyse suteikia renginiui prasmės, vertės.

R. Zemkauskas: O ar galima kultūros diplomatija be institucijų?

R. Paulauskas: Tokiu atveju kyla finansavimo klausimas...

D. Gericke: Kai kalbame apie institucijas, omenyje nebūtinai turime valstybines. Kultūros institucijos dažniausiai būna tiesiogiai nepriklausomos nuo valdžios.

Jos yra lyg prodiuseriai. Norite sukurti filmą, surengti parodą, knygų mugę? Jums reikės prodiuserio. Kultūrinės diplomatijos aspektas – reikės vieno, dviejų, o gal trijų prodiuserių? Gal vienas prodiuseris bus iš Lietuvos, antras – iš Prancūzijos, o trečias – iš Vokietijos. Šie trys prodiuseriai gali pasikviesti kuratorių – iš Lietuvos, Prancūzijos ir Vokietijos. Ir gal jų sukurtas produktas keliaus iš Lietuvos į Prancūziją, o tada – į Vokietiją. Štai taip ką tik apibūdinau Antano Sutkaus parodą „Kosmos“. Ją organizavo Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinė dailės galerija, Prancūzų institutas Lietuvoje, Goethe’s institutas, o kuratoriai buvo iš trijų šalių: Gintaras Česonis,

PRANEŠIMAS „Kultūrinė diplomatija: naujausi pokyčiai ir išmoktos pamokos“

Konferencijoje dr. Melissa Nisbett pristatė Jungtinės Karalystės patirtį.

2008 m. mokslininkė atliko tyrimą, kuriame nagrinėjo Didžiosios Britanijos nacionalinių institucijų kultūrinės diplomatijos veiklą ir poveikį. Po tyrimo kultūrinei diplomatijai šalyje skiriama daugiau dėmesio, politikai siekia išsiskirti, būti matomi, įtvirtinti savo galią (angl. stand out) ir megzti ryšius, skatinti bendradarbiavimą (angl. reach out).

Mokslininkė pabrėžė, kad kultūrinės diplomatijos terminas pastaruoju metu dažnai keičiamas švelniosios arba minkštosios galios (angl. soft power) terminu. Pastarasis į pirmą vietą iškelia verslą, investicijų ir turistų pritraukimą, užnugary palikdamas ne mažiau svarbius kultūrinius mainus ir tarpkultūrinį supratimą, – akcentuojamas varžymasis, o ne bendradarbiavimas. „Kultūrinė diplomatija mums primena bendradarbiavimo ir kitų supratimo svarbą. Tai ypač reikšminga šiandieniame pasaulyje, kuris tampa vis sudėtingesnis, dinamiškesnis ir tarpusavyje susisaistęs. Norint veiksmingai spręsti šiuo metu pasaulį kamuojančias problemas – klimato kaitą, skurdą, terorizmą, žmonių perkėlimą dėl karo, reikia veikti ne nacionaliniu lygmeniu, o bendradarbiauti ir padėti vieni kitiems. Šiandieniai iššūkiai yra per dideli ir per sudėtingi šalims susitvarkyti vienoms“, – teigė dr. M. Nisbett.

Jeanas Marcas Lacabe’as, Thomas Schirmböckas. Be prodiuserio – šių daugiau ar mažiau nepriklausomų institucijų – šitos parodos nebūtų buvę.

R. Zemkauskas: Ar gali kultūros diplomatija būti destruktyvi?

R. Paulauskas: Galiu pateikti pavyzdį – bandymas pritaikyti kultūros diplomatijos sąvoką agresyviai karinių orkestrų retorikai ar propagandinių filmų Antrojo pasaulinio karo tematika rodymas.

R. Zemkauskas: Kokie yra kultūrinės diplomatijos ir propagandos santykiai?

M. Łapczyńskis: Reikėtų pradėti nuo termino „propaganda“ apibrėžimo – iki Antrojo pasaulinio karo šis žodis neturėjo neigiamos reikšmės. Tarp diplomatijos ir propagandos yra labai siaura riba.

Propaganda šiandien pasireiškia kaip manipuliacija, dezinformacija, specialiai atrinktų faktų naudojimas, netikros žinios (angl. fake news). Dauguma žmonių neatpažįsta propagandos, bet tai – jau mūsų, diplomatų, ir laisvosios žiniasklaidos užduotis: pasakyti, kas yra netikros žinios.

D. Gericke: Netikros žinios yra kitas dalykas, bet propagandą žmonės atpažįsta labai greitai ir ji jiems nepatinka. Žinoma, kultūrinė diplomatija gali būti destruktyvi.

R. Zemkauskas: Kas iš kultūrinės diplomatijos laimi daugiausia?

D. Urbanavičienė: Jei tai – valstybės užsakymas, be abejonės, valstybė. Jei menininkas gali laisvai įgyvendinti savo kūrybines idėjas – laimi ir jis.

R. Paulauskas: Pirmiausia laimi ta auditorija, kuriai yra skiriamas renginys, o kartu ir visuomenė.

Manyčiau, kad diplomatijoje kultūrą, kaip instrumentą, turėtume taikyti visada. Tiesa, kultūros lauko veikė-

Dr. Melissa Nisbett, Londono karališkojo koledžo vyresnioji lektorė, dėstanti kultūros politikos, kultūrinės diplomatijos, švelniosios galios, kultūrinio turizmo, kultūrinės demokratijos dalykus.

jai su tuo ne visada sutinka, jie ne visada mėgsta būti instrumentalizuojami.

D. Gericke: Svarbu pabrėžti, kad kultūrinė diplomatija egzistuoja ne tik institucijų lygmeniu, ji apima daug plačiau: radiją, televiziją, studentų mainus ir kita. Mokinių ir studentų mainai apskritai yra labai svarbi kultūrinės diplomatijos sritis.

R. Zemkauskas: Gal galėtumėte pateikti po vieną gerą pasiūlymą, kaip sustiprinti kultūrinės diplomatijos svarbą?

D. Urbanavičienė: Norėtųsi, kad išsigrynintume, kas yra kultūrinė diplomatija, ir vykdytume ją sistemingai, apsibrėžtume valstybės finansinį indėlį ir suformuotume ilgalaikę strategiją.

R. Paulauskas: Mano manymu, labai svarbi partnerystė. Šiuo metu Lietuvoje yra daug vidinių tvirtovių, kurios veikia savo laukuose. Kyla klausimas, ar tikrai matome visus galimus partnerius, veikimą kultūrinės diplomatijos lauke galinčius padaryti sistemingą, kryptingą ir veiksmingą.

D. Gericke: Be kultūrinės diplomatijos gyvenime turėtume daug mažiau ramybės. Man atrodo, ji labai koreliuoja su mūsų gerove. Kitas aspektas – teoretikų ir praktikų bendradarbiavimas plėtojant kultūrinę diplomatiją.

M. Łapczyńskis: Pirmas mano pasiūlymas skirtas tiems, kurie priima valstybinės svarbos sprendimus, – politikams, investuotojams į kultūrą: kultūrą traktuokite ne kaip instrumentą, o kaip vertybę. Antrą pasiūlymą skirčiau praktikams – žmonėms, dirbantiems kultūros institucijose ir propaguojantiems savo kultūrą svečiose šalyse: niekada nepamirškite savo pačių kultūros, nes, kaip kažkas yra pasakęs, kultūra prasideda namuose. Žinoma, svarbu planavimas, strategija, bet ne mažiau svarbu tai, kokius save rodome. Tai skirta ir žiniasklaidai.

Parengė Vaiva Markevičiūtė 11

Kronika

Nacionalinės bibliografijos diena 2018 m. gruodžio 6 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje įvyko didelio susidomėjimo sulaukęs mokslinis seminaras„Lietuvių periodikos paveldas: apskaita ir komunikacija“. Nacionalinės bibliotekos penkto aukšto atrijaus erdvėje prieš renginį būriavosi užsiregistravę klausytojai iš Vilniaus, Kauno, Biržų, Klaipėdos, Šalčininkų, Panevėžio, Telšių atminties institucijų, mokslininkai, privatūs asmenys, bibliofilai.

Seminaro dalyvius pasveikino generalinio direktoriaus pavaduotoja informacijos išteklių ir paslaugų plėtrai Sandra Leknickienė. Seminaro dieną pavadinusi Nacionalinės bibliografijos diena bibliotekoje, ji išreiškė viltį sulaukti įdomių pranešimų.

Prof. habil. dr. Domas Kaunas pateikė savo įžvalgas apie periodinių leidinių lietuvių kalba bibliografavimo istoriją ir prognozavo, kad renginyje pristatomas šios srities fundamentinis darbas – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos išleista „Lietuvos bibliografija. Serija B. Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823–1940“ – taps parankine knyga.

Išvakarėse iš spaustuvės atkeliavusios Diskusijos dalyviai (iš kairės): prof. habil. dr. Domas Kaunas, dr. Marija Prokopčik ir nacionalinės bibliografijos šio, kaip numatyta, dviejų dalių leidinio leidinio pristatymo vedėja dr. Nijolė Bliūdžiuvienė. Vygaudo Juozaičio nuotr. pirmos dalies dvi knygos, skirtos poligrafiniu būdu spausdintiems periodiniams leidiniams, seniai laukiamos bibliotekų, muziejų ir archyvų analitinio pobūdžio duomenų apie spausdintinio peprofesionalų, mokslininkų, bibliofilų, studentų. Apie kapita- riodikos paveldo apimtis ir geografiją, taip pat idėjų, linio darbo svarbą ir vietą nacionalinės bibliografijos išteklių kaip užpildyti periodikos rinkiniuose esamas spragas.

Apie skaitmeninę lietuviškų periodinių leidinių lobyne savo įžvalgas pateikė leidinio pristatymo vedėja dr. Niprieigą portale epaveldas.lt kalbėjo Dovilė Ivanovienė jolė Bliūdžiuvienė, diskusijų dalyviai dr. Rimantas Miknys, (Nacionalinė biblioteka). Pranešimo bendraautorė, tos dr. Marija Prokopčik, dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. pačios bibliotekos Informacijos išteklių departamento Sutardami dėl nacionalinės bibliografijos leidinių svarbos, Skaitmeninimo skyriaus vadovė Lina Mačiulienė pakalbėtojai diskutavo dėl spausdintinio leidinio reikalingumo. kvietė kreiptis visus, galinčius pasiūlyti leidinių, kurie Seminaro pabaigoje vis dėlto buvo patvirtinta, kad knygų papildytų portalą ar sudarytų galimybę esamus vaizdus poreikis išlieka ir šiais laikais. pakeisti į geresnės kokybės.

Tenka tik apgailestauti, kad 250 egzempliorių tiražu Specialiai seminarui parengtą pranešimą apie Lietuišleisto leidinio, kaip to pageidavo dauguma renginio vos spaudos fotografijos raidą 1860–1940 m. perskaitė dalyvių, bendradarbiavusių su nacionalinės bibliografijos fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas. Spaudos rengėjais, dar nebuvo galima įsigyti. Visi susidomėjusieji kolekcininkas Žilvinas Januška (Martyno Mažvydo bibliografine rodykle turėtų kreiptis į Nacionalinės bibbibliofilų klubas) skaitytame pranešime, be kita ko, liotekos Leidybos skyrių tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu pabrėžė savo atvirumą besidomintiems jo sukaupta Violeta.Kuzmaite@lnb.lt. spauda.

Tuo jau įsitikino ir pristatytos nacionalinės Apie bibliografinio darbo aktualijas ir perspektyvas bibliografinės rodyklės rengėjai, turėję galimybę pranešimus skaitė prof. dr. Remigijus Misiūnas (Lietuvos pasiskolinti spaudinių ir iš kitų kolekcijų savininkų – nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Vilniaus uniD. Kauno, Šarūno Šimkevičiaus. versitetas), Danguolė Narkevičienė ir Ringailė Bagušytė (NaRenginį vainikavo Vilniaus universiteto profecionalinė biblioteka). Provincijos bibliotekininko patirtimi soriaus dr. Pauliaus Vaidoto Subačiaus mintys apie dirbant su senąja periodika pasidalijo Jonas Brigys (Raseinių pridėtinę sistemingos žiūros į periodiką vertę, nacioMarcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka). Dr. Rima Cicėnalinę bibliografiją, kaip vieną iš kultūros ir valstybės nienė apžvelgė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos senosios periodikos fondus, kalbėjo apie poreikį konsolidavimo elementų. ir galimybes tirti saugomus lobynus. Dr. Tomas Petreikis (Nacionalinė biblioteka ir Vilniaus universitetas) pateikė Danguolė Narkevičienė 27

Kronika

„SLAVŲ KALBOS ELEMENTORIUI“ – 400 METŲ Šiemet buvo minima pirmojo taip pavadinto leidinio – „Slavų kalbos elementoriaus“ – pasirodymo 1618 m. liepos 24 d.

400 metų sukaktis. Iškilmingame lapkričio 28 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtame naujai išleisto faksimilinio leidinio pristatyme dalyvavo Baltarusijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Aliaksandras Korolis, Baltarusijos nacionalinės bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Aliaksandras Suša. Nuo šiol šis reikšmingas spausdintinis ir didelę šviečiamąją misiją atlikęs dokumentas bus prieinamas didesnei visuomenės daliai, plačiau pristatomas ir pasaulyje.

Lietuvos nacionalinės bibliotekos direktorius prof. dr. R. Gudauskas ir Baltarusijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje A. Korolis su naujuoju „Elementoriumi“. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

„Slavų kalbos elementorių“ (Букварь языка славенска) 1618 m. išleido Vilniaus Šventosios Dvasios stačiatikių brolijos spaustuvė, tuo metu veikusi Vievyje. Elementorius parašytas bažnytine slavų kalba, jame supažindinama su gramatikos pagrindais, pateikiama abėcėlė, skiemenų ir žodžių pavyzdžių, taip pat religinių giesmių, įtraukta maldų, įsakymų ir pamokslų.

Pirmajame elementoriaus leidime jo sudarytojai nenurodyti, tik tiksliai žinoma, kad knygelę sudarė Šventosios Dvasios vienuolyno vienuoliai. Vienu jos autorių tyrinėtojai laiko Meletijų Smotrickį – šis veikėjas, mokęsis Vakarų universitetuose, buvo gerai susipažinęs

Įgyvendinant bendrą Baltarusijos nacionalinės bibliotekos, Baltarusijos valstybinio universiteto ir Londono „Middle Temple“ draugijos bibliotekos projektą, išleistas trijų dalių leidinys. Vienoje knygelėje – faksimilinis XVII a. „Elementorius“ (100 p.); antroje pateikiamas turinio bažnytine slavų kalba vertimas į šiuolaikinę baltarusių kalbą; trečiojoje knygelėje – su šiuo leidiniu susijusių kalbinių, kultūrinių, istorinių tyrinėjimų rinkinys baltarusių, rusų ir anglų kalbomis.

28

su europine švietimo praktika. Kitas labiausiai tikėtinas autorius – vienuolyno, jo spaustuvės ir prie vienuolyno įsteigtos mokyklos vadovas Leontijus Karpovičius.

Kaip žiniasklaidai yra pasakojęs A. Suša, nors šis elementorius buvo labai populiarus, jo tiražai ne kartą buvo kartojami, iki mūsų dienų autentiškų leidinių gal buvo likę pora egzempliorių. Vienas jų yra Londone: elementorių XVII a. buvo įsigijęs kolekcininkas ir knyga keletą amžių pragulėjo nejudinama archyvuose.

Apie Baltarusijos kartu su partneriais iš Jungtinės Karalystės sėkmingai įgyvendintą leidybos projektą renginyje Vilniuje papasakojo Baltarusijos nacionalinės bibliotekos direktoriaus pavaduotojas mokslinei ir leidybinei veiklai A. Suša. Jis pažymėjo, jog labai svarbu, kad šiandien naujai atgimęs „Slavų kalbos elementorius“ pristatomas būtent Lietuvoje, kur ir buvo prieš 400 metų išleistas. „Taip rodome pagarbą mūsų kultūros paveldui, tęsdami geriausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas“, – teigė A. Suša.

Pasak diplomato A. Korolio, elementoriaus kilmės šalyje Lietuvoje, deja, neliko nė vieno leidinio egzemplioriaus, tačiau po 400 metų, įgyvendinant tarptautinį projektą, elementorius buvo išsamiai ištirtas, atkurtas ir išleistas faksimiliniu būdu. Svečias pasidžiaugė, kad „Slavų kalbos elementorius“ simboliškai buvo pašventintas Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvėje. Faksimilinis leidinys padovanotas Lietuvos nacionalinei, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto bibliotekoms, Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolynui, Trakų muziejui ir Vilniaus Pranciškaus Skorinos gimnazijai.

Nacionalinės bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pabrėžė, kad užsimezgęs tiesioginis Lietuvos ir Baltarusijos nacionalinių bibliotekų bendradarbiavimas organizuojant kultūrinės veiklos pristatymo renginius, skirtus abiem valstybėms svarbių istorinių įvykių ar iškilių asmenybių jubiliejams paminėti, pateikia gražių pavyzdžių. Kaip ypač sėkmingą jis priminė knygų spausdinimo pradininko Lietuvos Disžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) – Pranciškaus Skorinos – pirmosios spaustuvės įkūrimo 500 metų sukakties minėjimą 2017-aisiais.

R. Gudausko teigimu, mūsų šalis sieja LDK istorija, kultūra, iškilios asmenybės ir paveldas, o įvairiatautė ir daugiakultūrė LDK dvasia, stiprus kultūros kūrėjų potencialas įneša savitą indėlį tiek į europinę, tiek į viso pasaulio kultūrą.

„Tarp knygų“ informacija

Tapatybės ženklai

Barbora ir Kalėdų simbolis prakartėlė

Šiame numeryje baigiame spausdinti kartu su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriumi rengtą straipsnių apie kryždirbystę, tiksliau tarp lietuvių populiarius šventuosius ir su jais susijusius papročius, ciklą (ankstesnės publikacijos – „Tarp knygų“, Nr. 1–11).

Senovėje gruodžio mėnuo dar vadintas kalėdiniu, nes valstiečiai ruošdavosi šv. Kalėdoms – didžiausiai metų šventei, taip pat jis tapatintas su adventu – keturių savaičių susikaupimo, kūno ir dvasios apsivalymo laikotarpiu.

Šv. Barbora. XIX a. pab., Akmenės r., Kivylių k.

Fotografas Arūnas Baltėnas

Ilgus gruodžio vakarus valstiečiai leisdavo vakarodami su šeima ar kaimynais ir ką nors dirbdami: vyrai drožinėdavo ar pindavo, o moterys dažniausiai verpdavo. Pirmiausia skubėdavo suverpti vilną, nes ilgai laikoma ji šiurkštėja, sakyta – suguli vilką.

Tačiau, kad ir kaip skubėtų, niekada neverpdavo per šv. Barborą – gruodžio 4 dieną, kad kalėdinio kirpimo vilna (kuri laikoma pačia geriausia) nebūtų prasta, susivėlusi, šiurkšti. Šv. Barboros gyvenimas – tik religinė legenda. Barbora esą gyvenusi III amžiuje Mažojoje Azijoje, buvusi pagonio romėnų turtuolio Dioskuro duktė. Už atsisakymą tekėti už tėvo išrinkto jaunikio įkalinta dvilangiame bokšte. Tėvui išvykus, slapta ją aplankęs gydytoju persirengęs Aleksandrijos teologo ir filosofo Švč. Trejybės šalininko Origeno mokinys. Barbora slapta apsikrikštijusi ir liepusi tarnams bokšte iškirsti trečią langą. Kai grįžęs tėvas paklausė, kam ta trečia anga, ji atsakiusi, jog šviesą siela gaunanti per tris langus – Tėvą, Sūnų ir

Šv. Barbora prie bokšto. XIX a. pab. Fotografas Arūnas Baltėnas

Šventąją Dvasią. Tėvas supratęs ją esant krikščione ir labai užsirūstinęs.

Kad apsaugotų Barborą nuo tėvo įniršio, angelai paslėpę merginą oloje, tačiau avis ganantis piemuo ją išdavęs.

Tėvas suėmęs dukterį už plaukų, ištraukęs iš olos ir perdavęs romėnų valdžiai.

Mergina kankinta, bet savo tikėjimo neatsisakiusi ir mirusi nuo tėvo kardo kirčio. Tačiau ir tėvas gavęs atpildą – jį nutrenkęs žaibas. Šv. Barboros siužetas yra vienas dažniausių liaudies skulptūroje. Ji vaizduojama stovinti šalia bokšto puošniai apsirengusi ir su karūna, vienoje rankoje laikanti taurę su ostija (simbolizuojančia paskutinio patepimo sakramentą), o kitoje – kalaviją arba palmės šakelę (mirties įrankio arba kankinystės simbolius). Tikinčiųjų Barbora laikoma saugotoja nuo žaibo, ugnies, staigios mirties, blogų minčių. Tikima, jog ji turi išskirtinę galią padėti sergant, jai meldžiamasi prašant lengvos mirties. Šv. Barboros įvaizdis siejamas su avelių ir ožkų globa.

43

Visose krikščioniškose šalyse populiari prakartėlė yra šv. Kalėdų simbolis, padedantis patirti stebuklingą Kristaus gimimo gruodžio 24 d. įvykį.

Prakartėlės tradiciją pradėjo ankstyvieji krikščionys III amžiuje. Ilgą laiką Jėzaus gimimo istorija buvo inscenizuojama tik Betliejuje, nes jo apylinkėse gausu olų, kuriose būdavo įrengiamos ėdžios ir laikomi gyvuliai. Šis evangelijos epizodas primena Romos imperatoriaus Augusto įsakymą surašyti visus valstybės gyventojus; jį vykdydami, žmonės turėję keliauti į savo miestą užsirašyti. Dėl to iš Dovydo namų ir giminės kilęs Juozapas su nėščia sužadėtine Marija iš Galilėjos keliavę į Bet­lie­jų. Tačiau prisiartinęs metas gimdyti: pora užeigoje negavo vietos, todėl prisiglaudė oloje. Kai Marija pagimdė savo pirmagimį sūnų ir paguldė ėdžiose, pagarbinti Kūdikėlio atėję piemenys, kuriems džiaugsmingą žinią pranešęs angelas.

Pirmąją gyvą prakartėlę Grečo miestelyje Riečio apylinkėse (Italija) 1223 m. įrengė šv. Pranciškus Asyžietis, kuris kartu su kryžiaus žygių riteriais buvo lankęsis Šventojoje Žemėje. Jis tikėjo, kad neraštingiems tikintiesiems prakartėlė padeda įsivaizduoti Dievo gimimą, stiprina Išganytojo įvaizdį žmogaus sąmonėje, ugdo jo tikėjimą. Iš tiesų – sukviestiems vietos gyventojams patiko prakartėlė su šienu ir gyvais gyvulėliais.

Brolių pranciškonų pastangomis prakartėlės Italijoje greitai išpopuliarėjo tiek bažnyčiose, tiek žmonių namuose.

Viduramžių pabaigoje Jėzaus gimimo vaizdas išplėtotas – atsirado Švč. Mergelė Marija, šv. Juozapas, Kūdikėlis Jėzus; siužetą papildydavo ir piemenėliai. Iš Italijos prakartėlės paplito visoje Europoje ir kituose žemynuose, Kūdikėlio gimimo scenoje nesistengiant tiksliai atkurti Palestinai būdingos aplinkos, bet išryškinant vietos tradicijas.

Apie prakartėlių pradžią ir raidą Lietuvoje žinoma nedaug. Manoma, kad į šalies bažnyčias jas atnešė pranciškonai.

Atgimimo metais jos ypač išpopuliarėjo, o šiandien yra tapusios savitu liaudies dailės žanru. Tam įtakos turėjo nuo 1998 m. Rokiškio krašto muziejuje rengiami Prakartėlių konkursai.

Dr. Elvyda Lazauskaitė Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja

44

Koplytstulpis. Šiaulių r.,1926 m. Fotografas Adomas Varnas

in this issue Renaldas Gudauskas. The Library as a Spiritual Stronghold

1

On the occasion of the celebration of the centenary of the State of Lithuania in 2018, the authors of the heading #GyvasŽodis reflect on the subject “Me and My Centenary”. This time the heading’s guest is the Director General of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, which will also be celebrating its centenary, Prof. Dr. Renaldas Gudauskas. He delights in celebrating the Centenary of the State, but along with that he says that “we witnessed very hard situations and other social orders unfavourable for Lithuania’s development in every sense. The recent several decades has been a time period reflecting the accomplishments of the independent Lithuania in all spheres of life, including culture.”

From “Love” to John Paul II

4

This publication is also related to Lithuania’s centenary: it surveys the most beautiful Lithuanian words, the 1918–2018 events of utmost importance for Lithuania and prominent figures from this time period selected by interlocutors interviewed by the editorial board of Tarp knygų in 2018: prominent figures of the library community and those from the world of publishing, books and communication. (Prepared by Asta Stirbytė)

Vaiva Markevičiūtė. “Pan Tadeusz” Visits Lithuania

7

Lithuania witnesses the first-ever visit of the manuscript of the poem

by Adam Mickiewicz (1798–1855), in his own words “a Lithuanian by descent and a Pole by nationality”. It will be exhibited until 24 February 2019 at the National Museum on the premises of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania. This national relic of Poland is very rarely brought out of its preservation site. The Director of the Palace of the Grand Dukes Vydas Dolinskas introduces the exhibition “Lithuania, My Homeland” prepared by several cooperating memory institutions of Lithuania and Poland.

Cultural Diplomacy: Hard to Define, But Very Important

9

The publication introduces the discussion that was part of the international conference “The national Library’s Role in Cultural Diplomacy”.

The discussion‘s participants were the Director of Goethe-Institute Detlef Gericke, the Director of the Polish Institute in Vilnius Marcin Łapczyński, the Chair of the Lithuanian Council for Culture Daina Urbanavičienė and the Director of the Communication and Cultural Diplomacy Department of the Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania Rytis Paulauskas. The discussion attempted to make clear what cultural diplomacy means, whom it is oriented at, what is the domain of its action and who are its beneficiaries. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Lina Šarlauskienė. Bridges of Writings that Connect Millenia

12

The executive of the Centre for the Library and Information Resources of Kaunas College Dr. Lina Šarlauskienė, who visited Israel within the framework of the EU Erasmus+ Staff Training Mobility Programme, reflects on the impact of old writings on the people and culture of the modern world and the Western civilization on the whole. And what role could be undertaken by today’s libraries in this field? Like old writings, libraries, by being curators of information and knowledge, also connect millenia, except that they do it with the help of technological innovations.

Tomas Petreikis. The National Bibliography has Opened Older Lithuanian Serials 15 Under the heading “New Publications”, we present the fundamental work by professionals of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania “The Lithuanian Bibliography. Series B. Serials in Lithuanian, 1823–1940”.

Two books about printed serials of the first part of the intended two-part publication appeared in the end of 2018. The scope of the bibliographic index is 1644 pages. Dr. Petreikis, by speaking about the history of creating the bibliography of serials, substantiates the importance of this publication and says that bibliographic records for serials will be further aggregated and updated.

Aurelijus Gieda. The History of Ideas and Simonas Daukantas’s Library

17

2018 has been announced the year of the historian Simonas Daukantas (1793–1864), to quote the words of Dr. Gieda, “the extraordinary hero of the Lithuanian national spirit”. On this occasion, Tarp knygų presents the article by the Assoc. Prof. Vilnius University’s Faculty of History Dr. Aurelijus Gieda about Daukantas’s personal library interpreted from the point of view of the history of ideas. Dr. Gieda brings to notice the importance of works and ideas of this educator of the 19th century by drawing on the study of the Netherlandish scholar Monika Baár, which surveys five 19th century historiographic traditions of the Middle-Eastern Europe from a comparative point of view. Dr. Gieda, when evaluating Daukantas’s personal library, concludes that this historian especially valued the literature heritage in a broad sense from the periods of Antiquity, Middle Ages and the Early Modern Period. There is another view that the author is inclined to support: the Daukantas’s library deserves more than a casual scrutiny.

Aldona Nikienė, Solveiga Sprindienė. A Revived Lithograph

21

This article by document restorers of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania tells about the restoration of the impressive lithograph by Zygmunt Jakubowski “Rzeź w Krożach. Pjowyne Kražiuose” produced in Chicago in 1894. This work of graphic art depicting resistance of the churchgoers of Kražiai to the Tsarist administration, who were intending to demolish the church and monastery in Kražiai, was in a very bad state: the sheet was torn into three pieces, with several cracks and a number of missing fragments. Now this work is accessible for public display: it is preserved at the National Archive of Published Documents and in the virtual space (on the cultural heritage portal “epaveldas lt”.

Daiva Stasaitienė. The Hobby Game has Ended Its Journey

24

The editorial board of Tarp knygų has chosen the first-ever literature hobby game “Knygosūkis” in Lithuania created by the staff of the Ieva Simonaitytė Public Library of Klaipėda County as a best practice example. The uniqueness of the game and huge interest that it attracted at schools, exhibitions and youth spaces of the Klaipėda Region and City (in 2016/17 alone, this game was piloted by 6000 players) instigated the continuation of this project by introducing it in other parts of Lithuania: from the Northern Districts (Mažeikiai, Akmenė) to the Southern ones (Alytus) and Kaunas. During all these presentations in 2018, the game was piloted by 2800 persons. The main purpose of the game is to encourage the reading habits of young people: in order to answer 400 questions, one has to be acquainted with rather a large number of Lithuanian and foreign literary works.

The 400th Anniversary of “The Primer of the Slavic Language”

28

In November this year, the Embassy of Belarus presented a newly published facsimile of “The Primer of the Slavic Language” prepared by the Orthodox Brotherhood of the Holy Spirit and printed in Vievis, Lithuania, in 1618. Since the Primer is in the Old Church Slavonic, a translation of this 17th century publication to the modern Belarusian has been done. A selection of linguistic, cultural and historical investigations related to this Primer has been also prepared together with partners from the United Kingdom within this publishing project.

Elvyda Lazauskaitė. Barbara and a Symbol of Christmas, the Crib

43

In this issue, we finish publishing the series of articles about cross-crafting, more exactly about saints popular among Lithuanians and traditions related to them. This time it is about Saint Barbara (the 4th of December), who provides one of the most common subjects for the traditional sculpture, and the crib, a Christmas symbol (the 24th of December).

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2018 Nr. 12 (719) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2018 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2018-12-19 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 40286 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of bo­oks) No 12 (719) 2018 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2018 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt