Tarp knygu 2018 11

Lapkritis | 2018

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Janne Andresoo. Kad mūsų bibliotekos būtų laimingos 1 ESTIJOS NACIONALINEI BIBLIOTEKAI 100

Ryškiausios gijos šimtmečio pynėje 3 TEMA / KAIP ATGIMSTA KNYGOS

Laura Juchnevič, Ramunė Kleinovaitė-Gubanova. Mickevičianos kolekcijos restauravimas ir konservavimas 6 PROJEKTAI

3

Aušra Vaškevičienė, Jevgenija Ševcova. Prenumeruojamų elektroninių išteklių valdymo sistema 10 NAUJI LEIDINIAI

Gabrielė Jasiūnienė. Vertingas heraldinis ir veksilologinis palikimas 13 POKALBIS

Giedrė Kazlauskaitė: „Atėjo laikas mokytis skirti žanrus“; Gediminas Kajėnas: „Erdvė tokiam žanrui suteikta pačiu laiku“. Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė 15 METŲ KNYGA

Vaiva Markevičiūtė. Moters, apie moterį, moteriškai 18 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Milda Kvizikevičiūtė, Valdonė Budreckaitė. „Leviatanas“: Anglijoje, Žemaitijoje ir Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje 20

24

100 ATKURTAI LIETUVAI

Julijana Leganovič. Refleksija Lietuvos ir Vilniaus žydų istorijos tema 24 GEROJI PATIRTIS

Daiva Janavičienė. Saulėto rudens biblioterapija 28 KRONIKA

Vaidenė Grybauskaitė. Klojęs lietuviškos tapatybės pamatus 32 Jonas Nekrašius. Ekslibrisai atkurtos Lietuvos šimtmečiui 34 Ieva Stučinskaitė. Visus metus trukusi šventė 36 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

37

TAPATYBĖS ŽENKLAI

Elvyda Lazauskaitė. Elžbieta – našlių globėja, o viengungių vyrų – Kotryna 43

32 Kaupo Kaldos (3), Vygaudo Juozaičio (24, 32) nuotraukos

VirŠeliuose

Pirmame: Estijos nacionalinė biblioteka švenčia savo įsteigimo šimtmetį.

Nuotraukoje – 1993 m. pastatytas architekto Raine Karpo suprojektuotas bibliotekos pastatas. Kaupo Kaldos nuotr.

Ketvirtame: kryždirbystė – Lietuvos nacionalinio savitumo išraiška.

Lapkričio numeryje – šv. Kotryna, XX a. pr., Žemaitija. Arūno Baltėno nuotr.

Redakcija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

#gyvasžodis*

Kad mūsų bibliotekos būtų laimingos

Janne Andresoo. Teeto Malsrooso nuotr.

„

Šalies šimtmetis – tai akstinas apmąstyti, iš kur esame atėję, kokia buvo mūsų praeitis, <...> kodėl esame ten, kur esame dabar, ir kur link einame.

Panašiu istoriniu keliu einančios Estija, Lietuva ir Latvija šiemet švenčia savo valstybių šimtmetį.

Ekonominė padėtis visose trijose šalyse, nors ir po truputį, bet vis gerėja. Tokios palankios ekonominės situacijos nebuvo per visą mūsų istoriją. Galbūt tai susiję su nauja organizacijų kultūra ir vadyba. Tikiuosi, kad ir toliau progresuosime vadybos ir naujųjų technologijų srityse. Bet tai nėra pats svarbiausias ateities iššūkis.

Svarbiausia, kaip suvaldysime demografinę situaciją.

Esame tikrai susirūpinę, kad mūsų gyventojų mažėja.

Ir nežinome, kaip viskas pasikeis po 20–30 metų,

“

* 2018-aisiais šios rubrikos autoriai redakcijos prašymu reflektuoja tema „Aš ir mano šimtmetis“.

kai dauguma šiandien darbingų žmonių bus išėję į pensiją, kaip rasime žmonių, kurie dirbtų dabartinį mūsų darbą ir išlaikytų mūsų šalis tokiame lygyje, kad gyventume laimingi. Taip pat tikiuosi, kad mūsų kaimynystėje pasikeis politinė padėtis, kad turėsime išminties ir pakankamai diplomatinių įgūdžių suvaldyti santykius su didžiuoju kaimynu. Tai didžiausias pavojus mūsų šalių stabilumui. Visa tai sukasi mano mintyse, kai galvoju apie mūsų valstybių ateitį.

Jei kalbėsime apie Estijos, Lietuvos ir Latvijos nacionalines bibliotekas, tai būtina pabrėžti – turime bendrų tradicijų ir puikiai bendradarbiaujame daugybę metų. Dabar yra daugiau galimybių bendradarbiauti skaitmeninėje erdvėje. Neseniai Estijos nacionalinė biblioteka pradėjo dirbti su kolegomis iš Skandinavijos. Rengiame projektus, susijusius su humanitariniais mokslais skaitmeninėje erdvėje.

1

„

Turime bendrų tradicijų ir puikiai bendradarbiaujame daugybę metų. Dabar yra daugiau galimybių bendradarbiauti skaitmeninėje erdvėje.

“ Trijų Baltijos valstybių nacionalinių bibliotekų direktoriai susitiko šių metų spalio 25–26 d. Taline vykusioje šimtmečio konferencijoje. Iš kairės: Latvijos nacionalinės bibliotekos direktorius Andris Vilks, Janne Andresoo ir Lietuvos nacionalinės bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Teeto Malsrooso nuotr.

Turime bendrų duomenų analitikos, duomenų gavybos projektų. Man visada įdomu keistis idėjomis, jausti, kur link einame ir turėtume eiti. To pamatuoti neįmanoma, galima tiesiog jausti – žinoti, kaip gyvuoja tavo kaimynai, kuo jie gyvena. Man tai atrodo labai svarbu.

Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad turiu galimybę švęsti savo šalies šimtmetį. Tai – akstinas apmąstyti, iš kur esame atėję, kokia buvo mūsų praeitis, ką nuveikėme, kodėl esame ten, kur esame dabar, ir kur link einame. Esu laiminga, nes gyvenu labai įdomiu laiku. Pradėjome Estijos nacionalinės bibliotekos pastato rekonstrukciją. Džiaugiuosi, kad galiu būti šio proceso dalimi, permąstyti biblioteką, jos reikšmę, misiją naujumo kontekste.

Bibliotekos šiandien yra smarkiai pasikeitusios, gal net radikaliai. Jos nebėra pasyvi vieta knygoms laikyti ir skolintis. Tai – paslaugų įvairovė, susitiki-

mų, susibūrimo vieta. Vieta, kurioje gali pasisemti įkvėpimo, idėjų, kurią gali naudoti kaip savo biurą.

Tai – vieta, gyvenimui suteikianti prasmės. Manau, kad biblioteka eina to link – tampa paslaugų tinklu ir žmonių susibūrimo vieta. Nepasakysiu nieko unikalaus – šiame naujųjų technologijų pasaulyje žmonės yra labai išsibarstę, pavieniai, o bibliotekos gali vėl suburti juos draugėn.

Norėčiau, kad mūsų bibliotekos būtų laimingos.

Laimingos, turėdamos specialistų, kurie su malonumu pritaiko savo įgūdžius ir žinias bibliotekoje.

Laimingos, turėdamos skaitytojų, kurie išties mėgsta jose lankytis. Norėčiau, kad bibliotekos išliktų aktualia traukos vieta ir būtų mūsų kultūros paveldo dalimi.

Janne Andresoo Estijos nacionalinės bibliotekos direktorė

Sveikinimai bičiuliams jubiliejaus proga! Õnnitlused sõpradele juubeli puhul!

Kaupo Kaldos nuotr.

Dėkojame Estijos lietuvių bendruomenei ir Rimutei Semper už pagalbą verčiant sveikinimo tekstą.

2

Ryškiausios gijos šimtmečio pynėje Gruodžio 21-ąją sukaks šimtas metų, kai Estijos laikinoji vyriausybė priėmė sprendimą steigti valstybinę biblioteką. Ši data neatsiejama nuo didžiausios valstybės šventės – visus metus minimo Estijos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 24-ąją šimtmečio. Pagrindinė bibliotekos gimtadienio šventė įvyko lapkričio 22-ąją. Iškilmių pradžioje sveikinimo žodžius tarė Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid, kultūros ministras Indrekas Saaras, bibliotekos direktorė Janne Andresoo.

Svarbus renginio akcentas – specialiai šiai progai kompozitoriaus Pärto Uusbergo sukurtas kūrinys, kurį atliko Estijos nacionalinės bibliotekos moterų choras ir „Ellerhein“ mergaičių choras.

Tačiau šventiniai renginiai Nacionalinėje bibliotekoje vyko visus metus. Kolegų paprašėme nurodyti svarbiausius, ir kiekvienas iš tų trijų projektų skirtingais metų laikais – pavasarį, vasarą ir rudenį – savotiškai tapo pagrindine šventinės renginių pynės gija.

3

Paroda „100 literatūros metų. Dešimties dešimtmečių knygos“ (est. 100 aastat kirjandust)

Estijos valstybės ir nacionalinės bibliotekos šimtmečio proga nuo kovo 2 d. iki birželio 22 d. veikė jubiliejinė estų literatūros paroda, kurioje apžvelgta pastarųjų 100 metų literatūra, kalba, idėjų kaita ir knygos, kaip fiziniai objektai. Pasak parodos rengėjų, estų literatūros istorija yra gerokai ilgesnė ir spalvingesnė, nei apima pastarasis šimtmetis. Jei šimtą metų vertintume valstybės kontekste, tai būtų tik nedidelė atkarpa, tačiau iš žmogaus perspektyvos šimtmetis – tai kelios kartos, kalbos ir idėjų pokyčiai, dramatiškas ir įvairus laikotarpis. Todėl parodos eksponatais stengtasi atspindėti visas žmogaus kultūrinės veiklos sritis. Žvelgti į istoriją per spausdintines knygas ypač svarbu šiandien – skaitmeninių technologijų epochoje.

Knygos parodoje eksponuotos pagal dešimtmečius, jas atrinko Estijos nacionalinės bibliotekos specialistai: Kolekcijų departamento senų ir retų knygų ekspertė Sirje Lusmägi (1918–1939 m. laikotarpis), Menų informacijos centro vadovė Katre Riisalu (1940–1959 m. laikotarpis), Humanitarinių mokslų departamento vadovė Krõõt Liivak ir informacijos specialistė Tiina Ritson (1960–1989 m. laikotarpis), estų literatūros ekspertė Maire Liivamets ir bibliotekos patarėjas kultūros klausimais, poetas Karlas Martinas Sinijärvas (1990–2018 m. laikotarpis).

Parodoje „100 literatūros metų“ knygos eksponuotos pagal dešimtmečius. Teeto Malsrooso nuotraukos

Paroda „Bus uždrausta: Baltijos šalių knygos 1918–1940“ (est. Keelu alla! Balti raamat 1918–1940)

Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių bibliotekų drauge su Vilniaus ir Talino universitetais organizuota paroda Estijos nacionalinės bibliotekos lankytojus traukė nuo rugpjūčio 1 d. iki spalio 25 d. (pavasarį ji eksponuota Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje1, vėliau iškeliavo į Rygą). Parodoje pirmąkart apžvelgta trijų Baltijos valstybių leidybos veikla tarp dviejų pasaulinių karų. Eksponuotos grožinės Baltijos šalių rašytojų ir verstinės knygos, enciklopedijos, žinynai, moksliniai, reprezentaciniai leidiniai, mokslo populiarinamoji, tautinių mažumų, vaikų literatūra, vadovėliai, kultūros leidiniai.

1918–1940 m. laikotarpis vadinamas Baltijos šalių knygų leidybos aukso era – jaunose nepriklausomose valstybėse rašytojai ir leidėjai taip pat tapo nepriklausomi, tad imti leisti įvairių temų, įdomaus dizaino ir geros poligrafijos leidiniai. Šioje parodoje kaip tik ir atskleista to meto spaudos laisvė bei tobulėjimas, nacionaliniai Baltijos šalių leidybos skirtumai ir to meto pasaulinės tendencijos.

Įėjimas į parodos „Bus uždrausta: Baltijos šalių knygos 1918–1940“ salę prieš atidarymą simboliškai „uždraustas“.

Tarptautinė šimtmečio konferencija „Nacionalinių bibliotekų ateitis“ (angl. Imagine A National Library)

Spalio 25–26 dienomis vykusioje konferencijoje aptartos bibliotekoms aktualiausios temos: skaitmeninio amžiaus iššūkiai, bibliotekų sąveika su visuomene, socialinis bibliotekų vaidmuo, biblioteka kaip erdvė: fizinė ir virtuali, nacionalinių bibliotekų dabartinės funkcijos ir ateities perspektyvos, nacionalinės bibliotekos ir kultūros paveldas. Pranešimus skaitė ir diskusijose dalyvavo svečiai iš Pietų Afrikos Respublikos, Švedijos, Kataro, Jungtinės Karalystės, Kanados, Nyderlandų, Austrijos, Suomijos, Lietuvos. Konferencija subūrė apie 200 dalyvių iš 28 valstybių, atvyko 15-os šalių nacionalinių bibliotekų direktoriai, sveikinimo žodį tarė Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) prezidentė Glòria Pérez-Salmerón.

Idėja surengti tokią svarbią konferenciją Estijos nacionalinės bibliotekos direktorei J. Andresoo kilo prieš kelerius metus: „Norėjome padiskutuoti apie bibliotekos reikšmę šiandienos pasaulyje. Jau kelerius metus viso pasaulio bibliotekos stengiasi išsiaiškinti, kokį vaidmenį biblioteka atlieka įvairiose šalyse ir kultūrose.“ Todėl šios diskusijos svarbios ne tik Estijos, bet apskritai visoms naujųjų laikų valstybių bibliotekoms. Kartu ši konferencija buvo dovana Estijos nacionalinės bibliotekos darbuotojams – jiems nereikėjo keliauti daugybės kilometrų, kad išgirstų, ką šiai bendruomenei aktualiais klausimais mano kitų šalių bibliotekų atstovai.

Parengta pagal Estijos nacionalinės bibliotekos komunikacijos specialistės Kerti Kulper pateiktą informaciją 1

4

Plačiau apie parodos rengimo idėją, eksponatų atranką ir sumanymo įgyvendinimą Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje žurnalo „Tarp knygų“ 2018 m. kovo (Nr. 3) numeryje, p. 3–8.

Konferencijos „Nacionalinių bibliotekų ateitis“ metu dailininkė, grafikos dizainerė Siiri Taimla komiksu apibendrino pagrindines direktorių diskusijoje išsakytas mintis.

Erdvės ir paslaugos

Iš vietos iškasenų – dolomito – pastatytoje bibliotekoje įrengtos 5 parodų salės, 22 skaityklos, Konferencijų centras. Moderniai įrengta pagrindinė konferencijų salė gali priimti iki 300 žmonių, mažojoje salėje telpa apie 100 dalyvių. Galima naudotis seminarų, pokalbių kambariais.

BOBLIOTEKOS Fondas

Estijos nacionalinėje bibliotekoje saugoma apie 4,2 mln. fizinių vienetų dokumentų. Daugiausia tai tradiciniai leidiniai, tačiau elektroninių knygų dalis nuolat didėja.

Turtinga Retų knygų kolekcija (apie 28 000 vienetų), kurių seniausias leidinys yra XV a., apie 1500 leidinių – XVI– XVII a. Rankraščių kolekcija – apie 150 tūkst., Žemėlapių kolekcija – apie 24 000 kartografijos vienetų (tarp jų XVI–XIX a. žemėlapiai), atvirukų saugoma 70 000 vienetų.

Dabartinė ir buvusi (1984–1998 m.) Estijos nacionalinės bibliotekos direktorės Janne Andresoo ir Ivi Eenmaa (dešinėje).

Bibliotekos istorija – valstybės istorijos atspindys

1918 m. Vasario 24 d. Estijos gelbėjimo komitetui paskelbus Estijos nepriklausomybę, gruodžio 21 d. Laikinoji vyriausybė priėmė sprendimą įsteigti Estijos valstybinę biblioteką. Jos pradžia – du maži kambariai parlamento pastate Tompėjos pilyje Taline, o fondų pagrindu tapo iš Estliandijos gubernijos perimti apie 2000 XVIII–XIX a. dokumentų, daugiausia teisinių.

1919 m. Nepriklausomos valstybės biblioteka sparčiai plėtėsi – nuo liepos 18 d. ji pradėjo gauti išleistus privalomuosius egzempliorius.

1920 m. Lapkričio 6 d. bibliotekos direktoriaus pareigas pradėjęs eiti Nikolai Pätsas (1871–1940) reikšmingai prisidėjo išgryninant bibliotekos fondų kaupimo principus ir tvarką.

1923 m. Pasirodė pirmasis bibliotekininkų žurnalas „Raamatukogu“ („Biblioteka“). 1940 m. žurnalo leidimas buvo nutrauktas; 1990 m. jis vėl pradėtas leisti ir iki šiol eina 6 kartus per metus.

1938 m. Balandžio 6 d. priimtas Valstybinės bibliotekos įstatymas, kuriuo buvo įtvirtintas bibliotekos, kaip centrinės mokslinės valstybinių institucijų bibliotekos, statusas.

4-ojo dešimtmečio pabaiga. Bibliotekos fonduose buvo skaičiuojama apie 50 000 fizinių vienetų.

1940 m. Po sovietinės okupacijos nuo gruodžio 20 d. į biblioteką pradėjo plaukti privalomieji egzemplioriai iš visos Sovietų Sąjungos.

1944 m. Estijos SSR valstybinė biblioteka buvo reorganizuota į Estijos SSR valstybinę viešąją biblioteką ir atverta plačiajai visuomenei.

1953 m. Bibliotekai suteiktas epo„Kalevo sūnus“ autoriaus, dažnai vadinamo estų nacionalinės literatūros tėvu, Friedricho Reinholdo Kreutzwaldo vardas. Tuo metu bibliotekos saugyklose jau buvo 1 mln. saugomų fizinių vienetų.

1988 m. Spalio 13 d. biblioteka pervadinta Estijos nacionaline biblioteka. Jos direktore tapo nuo 1984 m. bibliotekai vadovavusi Ivi Eenmaa.

1989 m. Bibliotekai priskirtos parlamentinės bibliotekos funkcijos.

1993 m. Anksčiau po daugybę vietų išbarstyta biblioteka persikraustė į naują pastatą. Statybos darbai vyko lėtai, ilgai (nuo 1985 m.), nes trūko lėšų. Įdomu, kad statybos buvo finansuotos trijų rūšių pinigais: sovietiniais rubliais, pereinamojo periodo Estijos pinigais ir Estijos kronomis. Įspūdingą 8 aukštų su dviem požeminiais aukštais pastatą suprojektavo architektas Raine Karpas, interjero dizainą sukūrė Sulevas Vahtra.

Net aštuonerius metus statyto Estijos nacionalinės bibliotekos pastato tiek eksterjeras, tiek interjeras priderinti prie aplinkos – Talino senamiesčio. Viena pagrindinių statybos medžiagų – šalyje plačiai išgaunamas dolomitas, dar vadinamas Estijos marmuru. Kaupo Kaldos nuotr.

5

Gerdos Putnaitės nuotr.

Tema / Kaip atgimsta knygos

Mickevičianos kolekcijos restauravimas ir konservavimas Dr. Laura Juchnevič Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka

Ramunė Kleinovaitė-Gubanova Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Adomas Mickevičius (1798-12-24–1855-11-26) padarė didelę įtaką Lietuvos, kaip tautinės valstybės, formavimuisi – jis karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, pasisakė už tautiškumu grindžiamą valstybingumą, visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui ir jo istorijai, siekė kurti laisvę ir su ja susijusią atsakomybę suvokiančią visuomenę. Romantizmo epochos poetas būrė žmones siekti modernios Lietuvos valstybės kūrimo tikslų, kurie realybe tapo tik po šimtų metų. Tad 2018-ieji – ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, bet ir visuomenės veikėjo, lenkų ir lietuvių poeto Adomo Mickevičiaus 220-ųjų gimimo metinių minėjimo metai.

1955 m., kai Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešajai bibliotekai buvo suteiktas poeto vardas, pradėtas darbas renkant ir kaupiant A. Mickevičiaus kūrybos ir leidinių apie jo gyvenimą bei veiklą mnemoninę kolekciją – Mickevičianą. Nuo 2019 m. sausio 2 d. kolekcija bibliotekoje turės išskirtinę erdvę: po bibliotekos rekonstrukcijos bus atidaryta Adomo Mickevičiaus skaitykla, iš saugyklų iškelta kolekcija bus sudėta į eksponuoti pritaikytus baldus, o lankytojai galės grožėtis dar ir kultūros paveldo pastato erdvėmis su polichromine tapyba.

6

Konservavimui ir restauravimui atrinkti Mickevičianos kolekcijos leidiniai.

Lipnią juostelę, kuria kažkada buvo tvirtinti kai kurių knygų viršeliai, prieš restauravimą ar konservavimą reikėjo pašalinti.

Suplyšę knygų viršeliai.

Kai kurie leidiniai buvo su rašalo dėmėmis. Gerdos Putnaitės nuotraukos

Mickevičiana sudaryta iš daugiau kaip 1000 fizinių vienetų leidinių, kurių leidimo chronologija prasideda nuo XIX a. pradžios. Seniausias fondo leidinys – Konrad Wallenrod: powieść historyczna z dziejów litewskich i pruskich / przez Adama Mickiewicza1. Leidiniai kaupiami lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų ir kitomis kalbomis. Gausiausią fondo dalį (66 proc.) sudaro kūriniai lenkų kalba, kuria A. Mickevičius ir rašė; 15,6 proc. fondo sudaro į lietuvių kalbą išversti poeto darbai. Kolekcijai aktualūs leidiniai renkami šalies antikvariatuose, gaunami dovanų ar mainais, jų ieškoma Lietuvoje ir užsienyje. Didžioji dalis leidinių priskirtini retiems ir vertingiems dokumentams: tai – poetui gyvam esant išleisti; pirmieji leidiniai; leidiniai su nuosavybės ženklais; įspūdingo įrišo, su žymių dailininkų iliustracijomis; atitinkantys nustatytas senųjų leidinių chronologines ribas.

Biblioteka Mickevičianos kolekciją populiarina turimomis priemonėmis: tinkami ir gerai išsilaikę kolekcijos leidiniai pradėti skaitmeninti, skenuotos leidinių ištraukos ar motyvai yra pristatomi 1

Konrad Wallenrod: powieść historyczna z dziejów litewskich i pruskich / przez Adama Mickiewicza. Petersburg: Druk. K. Kraya, 1828. VIII, 96 p., [3] iliustr. lap.; pirmas leidimas.

bibliotekininkų rengiamose virtualiose parodose, o visos sukurtos virtualiosios parodos yra perkeltos į Adomo Mickevičiaus virtualią galeriją (mickevicius.amb.lt).

Plaunamos rūgštys, šarminami lapai. Ramunės Kleinovaitės-Gubanovos nuotraukos

7

Trūkstamiems fragmentams atkurti popierius parinktas atsižvelgiant į restauruojamo dokumento savitumą, originalaus popieriaus spalvą, storį, standumą ir paviršiaus faktūrą. Dažniausiai buvo naudojamas plonas, tvirtas japoniškas popierius, pagamintas iš pluoštinių augalų. Kai kuriems trūkstamiems fragmentams buvo išlietas ir reikiamos spalvos popierius iš specialios popieriaus masės.

Prastėjantis popierius ir koroduojančios kabės

Mickevičianos kolekcijos leidiniuose gausu įrašų, antspaudų ne tik tituliniuose, bet ir kituose knygų lapuose. Restauruojant dokumentus su įvairiais įrašais bei antspaudais, iškyla dažų stabilizavimo klausimas, nes praktikoje naudojami dažai gali būti labai įvairios sudėties. Todėl sunku numatyti, kaip skirtingi įrašai reaguos į skirtingas restauravimo metodikas.

2016 m., peržiūrint kolekciją, buvo atrinkti 27 kritiškos ir labai blogos būklės unikalūs leidiniai, kuriuos būtina restauruoti ir konservuoti, taip pat leidiniai, kuriuos reikia konservuoti, siekiant išsaugoti ir paruošti pristatyti visuomenei. Visi šie leidiniai yra unikali kolekcijos dalis, kuri kartu su kitais Mickevičianos leidiniais paruošiama skaitmeninimo procesui ir dokumentų viešam pristatymui rekonstruotose bibliotekos patalpose bei virtualiojoje elektroninio paveldo sistemoje (epaveldas.lt).

Buvo nustatyta, kad opiausia Mickevičianos kolekcijos dokumentų problema – sparčiai senstantis nuo XIX a. vidurio iš medienos masės pradėtas gaminti pigus popierius ir korozijos pažeistos metalinės kabės, kuriomis būdavo sutvirtinamas knygos blokas.

Daugelio ant prastos kokybės popieriaus spausdintų knygų būklė buvo kritinė. Bėgant metams, kinta knygos bloko spalva, lapai tampa trapūs ir praranda mechaninį atsparumą. Popieriui senstant įvykusi destrukcija yra nebeatitaisoma. Tačiau esama būdų atnaujinti dokumentą suteikiant jam prarastą mechaninį stabilumą. Žinoma, norint išsaugoti prastos būklės popieriuje esančią informaciją, ji gali būti perkeliama į kitas, pavyzdžiui, skaitmenines, laikmenas.

Atrinktiems Mickevičianos kolekcijos leidiniams buvo būtina pašalinti arba stabilizuoti metalinių kabių būklę, nes susidarę geležies junginiai smarkiai veikė popieriaus struktūrą. Restauruojami dokumentai įklijinti vandeniniais metilceliuliozės klijais juos užpurškiant ant paviršiaus. Taip sustip­ rintas popierius, pagerintos mechaninės savybės ir pailgintas dokumentų amžius. Nors klijinimas yra procedūra, po kurios beveik nepakinta popieriaus išvaizda ir nekyla sunkumų dokumentą kopijuojant, jos poveikis ribotas. Sunykęs dokumentas ir įklijintas gali likti trapus.

Labiau sunykusių dokumentų vietas, kurioms neužteko vien įklijinimo, kad dokumentas būtų funkcionalus, teko sutvirtinti pamušant, parinkus tinkamą popierių ir klijus. Pamušant popierių, siekta, kad kuo mažiau pakistų dokumento išvaizda.

8

„

Deja, ne visi kolekcijos dokumentai yra (arba buvo) tinkami demonstruoti ar skaitmeninti.

2016–2018 m., įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos iš dalies finansuojamą projektą „Mickevičianos kolekcijos dokumentų restauravimas, konservavimas ir aktualizavimas“, leidiniai buvo restauruojami ir konservuojami. Šis darbas patikėtas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos restauratorėms Aušrai Čiulabienei (chemikė-technologė), Ramunei Kleinovaitei-Gubanovai, Lilianai Balanienei ir Juditai Marcinkevičienei.

Įrašų ir antspaudų išsaugojimas

Trūkstamiems fragmentams atkurti <...> dažniausiai buvo naudojamas plonas, tvirtas japoniškas popierius, pagamintas iš pluoštinių augalų.

“

Vrublevskių bibliotekos restauratorių rankomis atgaivinti Mickevičianos knygų viršeliai. Gerdos Putnaitės nuotraukos

Daugelio leidinių problema – pigus prastas popierius. Nuotraukoje – vaizdas po rūgščių neutralizavimo ir popieriaus šarminimo.

„

Šioje atnaujintoje patalpoje nuo 2019 m. sausio veiks Adomo Mickevičiaus skaitykla.

Restauruojant svarbu užtikrinti, kad įrašai liktų vizualiai nepakitę. Dirbant su dokumentais, buvo pritaikyti keli antspaudų ir įrašų stabilizavimo metodai.

Pagrindinis taikytas stabilizavimo būdas – antspaudų ir įrašų vietas padengti ciklododekano lydalu. Ši baltos spalvos kristalinė medžiaga dėl didelio hidrofobiškumo buvo naudojama vandeniui neatspariems paviršiams fiksuoti: plonu išlydyto ciklododekano sluoksniu buvo padengiami neatsparūs vandeniui antspaudai ir įrašai, ši medžiaga sublimuojasi nepalikdama pėdsakų.

Popieriaus ilgaamžiškumui ir stabilumui didelį poveikį daro jame esančios rūgštys. Jų atsiradimo priežastys yra pačios įvairiausios: popieriaus gaminimo būdas, saugojimo sąlygos, aplinkos tarša ir kt. Jau minėtas medienos masės popierius dėl jame

Restauruota ir konservuota 16, tik konservuota – 46 dokumentai.

“

pH vertė prieš ir po restauravimo Eil. Nr. 1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

Tyrimo objektas Viršutinis priklijuojamasis priešlapis Viršutinis laisvasis priešlapis 5 lapas 23 lapas Apatinis laisvasis priešlapis Apatinis priklijuojamasis priešlapis Popierinis viršutinis viršelis

8. Įvairūs knygos bloko lapai 9.

Įrašai, antspaudai

Tyrimo būdas

pH prieš pH po Rezultatas restauravimą restauravimo

pH matavimas

4,7

7,3

pH matavimas

5,1

7,5

pH matavimas pH matavimas

4,9 5,1

7,3 6,8

pH matavimas

4,9

7,3

pH matavimas

4,7

7,3

pH matavimas

7,3

7,3

Mikrocheminė kokybinė analizė Atsparumas vandeniui

Ligninas Takūs

esančio didelio kiekio lignino yra chemiškai nestabili medžiaga. Rūgščių ir šarmų kiekis popieriuje nusakomas pH vertėmis.

Atlikus pH vertės tyrimą, visuose restauruojamuose dokumentuose nustatytos žemos pH vertės.

Lentelėje pateikiamas vienas iš pavyzdžių – Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ (Mickevičius, Adomas. Vėlinės [viršelį piešė J. J. Burba]. Kaunas-Mariampolė: „Dirvos“ b-vė, 1926. D. 2., 1926. 48 p.) popieriaus tyrimo rezultatai.

Kaip vienas iš rūgščių stabilizavimo būdų buvo pasirinktas dokumentų plovimas, kuris veikia visus popierių sudarančius elementus: plaušus, klijus, užpildus, rišiklius, dažus. Procedūros metu iš popieriaus pasišalina tirpios rūgštys, išplaunamas purvas, kiti popieriaus rūgštumą didinantys elementai.

Tuomet popierius apdorojamas šarminėmis medžiagomis – į popierių įterpiamos medžiagos, galinčios reaguoti su susidarančiomis rūgštimis ir palaikyti optimalias pH vertes. Rūgščių neutralizavimas ir popieriaus šarminimas vyksta tuo pačiu metu.

Knygos bloko lapams, kuriems netiko vandeninis popieriaus šarminimo būdas, buvo pasirinkta naudoti nevandeninį popieriaus šarminimo agentą „Bookkeeper“, purškiant jį iš abiejų lapo pusių. Įvairių rūšių rašalai ir antspaudai šiai priemonei yra atsparūs.

Kai kurios kolekcijos knygos praeityje buvo taisytos lipnia juostele ar tiesiog popieriaus skiaute.

Lipni juostelė yra netinkamas metodas išplyšusiems lapams taisyti, todėl ją buvo būtina pašalinti nuo restauruojamų, konservuojamų knygų. Juostelių šalinimas dažniausiai atliekamas eukalipto eteriniu aliejumi, esant poreikiui, ir kitomis priemonėmis.

Tikimasi, kad, bendradarbiaujant Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešajai ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoms, ateityje bus restauruota ir konservuota kita Mickevičianos kolekcijos dalis.

Literatūros ir šaltinių sąrašas

Adomo Mickevičiaus virtuali galerija. Prieiga per internetą: http:// mickevicius.amb.lt/ Atraskite romantizmą: Adomas Mickevičius. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Prieiga per internetą: http:// amb.lt/lt/naujienos/atraskite-romantizma-adomas-mickevicius/983 LST ISO 5127:2008 Informacija ir dokumentavimas. Aiškinamasis žodynas Mickevičianos kolekcija prikeliama antram gyvenimui. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Prieiga per internetą: http://amb.lt/ lt/naujienos/mickevicianos-kolekcija-prikeliama-antram-gyvenimui/945 SIVAKOVA, Birutė. Popieriaus plovimas, neutralizavimas ir šarminimas vandeniniuose tirpaluose. Prieiga per internetą: https://www.lnb. lt/doc/dkrc/mokslo/popieriaus_plovimas.pdf SIVAKOVA, Birutė; NIKIENĖ, Aldona. Trapių dokumentų tvirtinimas: teorija ir praktika. Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/doc/ dkrc/mokslo/04_dokumentu_tvirtinimas.pdf SPRINDIENĖ, Solveiga. Restauravimo terminijos problemos. Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/doc/dkrc/mokslo/09_restauravimo_terminijos_problemos.pdf ŽELVIENĖ, Audronė; BUTKEVIČIŪTĖ, Rūta; LUKŠĖNIENĖ, Janina. Meno kūrinių popieriuje būklė ir restauravimas. Antano Jaroševičiaus piešiniai. Lietuvos dailės muziejaus metraštis. T. 5, 2002, p. 311–323

9

Projektai

Prenumeruojamų elektroninių išteklių valdymo sistema Aušra Vaškevičienė, Jevgenija Ševcova

Mokslo ir pažangos jau nebeįsivaizduojame be patikimos, greitai vartotoją pasiekiančios informacijos. Todėl vienas svarbiausių bibliotekų uždavinių – aprūpinti vartotojus, o ypač mokslininkus ir kitus tyrėjus reikiama informacija. Jau turime patirties prenumeruojant patikimus informacijos išteklius, tačiau, iškylant naujų veiklų poreikiui, atsiranda naujų sunkumų: reikia užtikrinti prenumeratos lėšas, gebėti atrinkti reikiamus informacijos išteklius ir juos užprenumeruoti, užtikrinti informacijos sklaidą, bibliotekininkų ir vartotojų aptarnavimą ne tik bibliotekoje, bet ir nuotoliniu būdu, išteklių valdymą ir, žinoma, panaudos stebėseną. Pasaulinė praktika rodo, kad šiems klausimams spręsti bibliotekos suvienija savo pajėgas, kuria ir naudoja įvairias programas, dalijasi patirtimi su kolegomis.

Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacija jau beveik dešimtmetį įgyvendina Europos Sąjungos finansuojamus projektus, susijusius su elektroninių mokslo duomenų bazių prenumerata ir ją lydinčiomis veiklomis. Šiuo metu baigiama kurti prenumeruojamų elektroninių išteklių valdymo sistema nuo 2019 m. pasieks savo adresatą – mokslinių bibliotekų duomenų bazių administratorius.

Lietuvos bibliotekoms jau ne naujiena prenumeruoti ir administruoti elektroninius išteklius, tačiau besikeičianti mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų aplinka įpareigoja vertinti ir prenumeruoti naujus išteklius, stebėti jų pokyčius, priimti sprendimus. Esant išaugusiam prenumeruojamų el. išteklių skaičiui, reikia nemažai rankinio darbo, tačiau šis neužtikrina pakankamos viso darbų ciklo stebėsenos ir koordinavimo tarp Lietuvos mokslinių bibliotekų. Todėl, vykdant Europos Sąjungos iš dalies finansuojamą projektą „eMoDB.LT3: Elektroninių mokslo duomenų bazių atvėrimas Lietuvai – trečiasis etapas“ (toliau – eMoDB.LT3), baigiama kurti auto10

matizuota elektroninių mokslo duomenų bazių licencijavimo ir administravimo informacinė sistema (toliau – sistema), leidžianti atsakingiems už el. ištek­ lių administravimą Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos (LMBA) ir mokslinių bibliotekų darbuotojams valdyti prenumeruojamų elektroninių mokslo duomenų bazių informaciją, pradedant jų testavimu ir baigiant prenumerata.

„

Informacijos ir žinių valdymas – svarbus uždavinys kiekvienos bibliotekos veikloje.

“

Pirmajame lange pateikiama bendra informacija apie LMBA arba institucijos prenumeruojamus išteklius, aktyvias licencijas, prenumeruojamų el. žurnalų, el. knygų ar kitų dokumentų skaičių. „Prenumeratų būsenų apžvalgoje“ galima rasti išsamesnės informacijos apie išteklių atranką, rinkos konsultacijas (kainodara), viešuosius pirkimus ir mokesčius. Vertinga bendra LMBA arba institucijos prenumeruojamų išteklių statistika (nuo 2015 m.), kuriai iliustruoti galima pasirinkti vaizdavimo būdą (linijos, stulpeliai) arba išsaugoti faile.

Prenumerata. El. išteklių prenumeratos ciklą sudaro duomenų bazės pasirinkimas, jos testavimas, vertinimas, sprendimo dėl licencijavimo priėmimas. Jei testuotą duomenų bazę nusprendžiama prenumeruoti, tolesni veiksmai – viešieji pirkimai, derybos su duomenų bazės tiekėju dėl licencinės sutarties sąlygų, sutarties pasirašymas.

Pasirašius licencinę sutartį, duomenų bazė pristatoma vartotojams, vyksta informacijos sklaida, mokymai, licencijos sąlygų aiškinimas vartotojams.

Duomenų bazių naudojimą institucijoje reikia nuolat stebėti: ar nesutrikusi prieiga bibliotekoje ir nuotoliniu būdu, ar naudojimas yra efektyvus.

Nustatytą laikotarpį (pvz., kas mėnesį ar ketvirtį) renkama naudojimo statistika, ji analizuojama ir vertinama.

Baigiantis prenumeratos (licencinės sutarties galiojimo) laikotarpiui, reikia priimti sprendimą dėl licencinės sutarties pratęsimo, t. y. prenumeratos kitam sutarties laikotarpiui. Vykdant projektą eMoDB.LT3 sukurta sistema leidžia valdyti ir administruoti visą minėtą ciklą.

Savi poreikiai. Visiems su duomenų bazių prenumerata ir administravimu susijusiems darbams nustatyti labai konkretūs terminai. Svarbu laiku priimti sprendimą dėl licencinės sutarties pratęsimo ir laiku pradėti viešuosius pirkimus, prireikus turėti panaudos statistinę ir kitą analitinę informaciją. Visiems procesams valdyti būtina turėti patikimą įrankį.

Prieš pradedant projektą, buvo įvertinti užsienio šalyse naudojami įrankiai, tačiau jie tik iš dalies atitiktų Lietuvos poreikius. Be to, visa aplinka yra

anglų kalba, įrankį reikėtų pritaikyti mūsų šalies aplinkai ir ypač viešųjų pirkimų reikalavimams – tai kainuotų, be to, kasmet reikėtų mokėti gana nemažą prenumeratos mokestį. Todėl buvo nuspręsta sukurti savo poreikius atitinkančią sistemą.

Sistemoje numatytos tokios posistemės: licencijų, el. išteklių, institucijų, finansavimo, ataskaitų, prieigos sutrikimų ir pačios sistemos administravimo. Sistema apsaugota slaptažodžiu ir viešai neprieinama, ja naudotis gali tik autentifikuoti LMBA ir Lietuvos mokslinių bibliotekų duomenų bazių administratoriai.

Licencijų posistemė. Čia duomenų bazių administratoriai ras visas institucijos arba asociacijos galiojančias ir anksčiau prenumeruotų el. išteklių licencijas, informaciją apie testuotus el. išteklius, duomenų bazių tiekėjus.

Asociacijos administratoriai turi galimybę atlikti apklausas apie prenumeruotas, testuotas ar ketinamas prenumeruoti duomenų bazes, o institucijų administratoriai – užsakyti testavimą arba prenumeratą per LMBA. Kai duomenų bazės leidėjas bibliotekoms pasiūlo testavimą, sukurta sistema suteikia galimybę apklausti LMBA narius naudojant integruotą automatizuotą apklausos modulį. Nariui išreiškus pageidavimą testuoti duomenų bazę, jo duomenys automatiškai įtraukiami į sąrašą. Baigus apklausą, automatiškai suformuotas sąrašas išsiunčiamas leidėjui. Iš leidėjo gavus patvirtinimą apie prieigos suteikimą, nariams, pareiškusiems norą testuoti išteklių, automatiškai išsiunčiamas laiškas su reikalinga informacija.

11

„

Licencijų valdymo įrankiai Statistika ir ataskaitos.

Sistema leidžia Statistikos valdymas būtinas tiek suteikia galimybę apskaičiuoti palyginti ištekliuose LMBA, tiek jos narių lygmeniu. mokesčius institucijoms. Taip Sistemoje integruoti įrankiai pat sistema informuoja apie prebesidubliuojančią leidžia automatiškai atsisiųsti numeratos pabaigą nustatytu informaciją, peržiūrėti statistines ataskaitas iš prenulaiku, kurio turi pakakti tiek meruojamų duomenų bazių esančių el. žurnalų, el. prenumeratorių apklausai, tiek administravimo sistemų, o jeigu viešiesiems pirkimams atlikti. Suknygų ir kitų leidinių jų nėra – įkelti reikiamą informatrikus prieigai prie prenumeruosąrašus. ciją. Duomenų bazių panaudos jamų duomenų bazių, institucijų ataskaitos analizuojamos ir geduomenų bazių administratoriai neruojamos pagal pasirinktus kriterijus. turi galimybę operatyviai apie tai pranešti LMBA Pasibaigus prenumeratai, sukaupta informacija duomenų bazių administratoriui arba gali susisiekti su duomenų bazių pagalbos tarnybomis, nes prie apie prenumeratos laikotarpį ir panaudą yra saugoma ir galės būti naudojama ateityje. licencijų nurodoma kontaktinė informacija.

“

El. išteklių posistemė. Čia pateikiama visa informacija apie sistemoje registruotus išteklius.

Sistema leidžia palyginti ištekliuose besidubliuojančią informaciją, peržiūrėti esančių el. žurnalų, el. knygų ir kitų leidinių sąrašus.

Sistema integruota su Lietuvos akademine elektronine biblioteka (eLABa), todėl tarp eLABa konsorciumo administruojamų sistemų ir automatizuotos licencijavimo bei administravimo sistemos vyksta apsikeitimas reikiamais duomenimis. Taip užtikrinama tinkama LMBA prenumeruojamų elektroninių mokslo duomenų bazių dokumentų prieiga jas prenumeruojantiems eLABa naudotojams.

Sistemoje galima matyti informaciją apie Lietuvos autorių publikacijas prenumeruojamose duomenų bazėse.

Tiek testuojant, tiek prenumeruojant duomenų bazes, būtina turėti išsamią ir patikimą informaciją apie institucijas. Todėl sistemoje kaupiama informacija apie LMBA narių institucijas. Ją gali atnaujinti tiek LMBA darbuotojai, tiek institucijos administratoriai.

Integruotas IP adresų registras leidžia automatiškai patikrinti naujai registruojamus institucijų IP adresus, kad neatsirastų dubliavimosi: sistema informuos, jei bus bandoma užregistruoti dinaminį (kintamą), privatų arba kitai institucijai priklausiantį IP adresą.

Besiplečiant atvirosios prieigos leidybai, akademinėms institucijoms svarbu sekti, kiek jų mokslininkų skelbia savo darbus atvirosios prieigos arba hibridiniuose žurnaluose, už kurių publikavimą leidėjams mokamas mokestis. Sistema leidžia fiksuoti leidėjams mokamus mokesčius ir Lietuvos autorių publikuotus straipsnius. Ši informacija bus naudojama derantis dėl el. ištekliaus prenumeratos kainos.

Informacijos ir žinių valdymas – svarbus uždavinys kiekvienos bibliotekos veikloje. Elektroninės informacijos žinių pagrindus bibliotekų darbuotojai yra įgiję dalyvaudami tarptautinio konsorciumo EIFL (angl. Electronic Information for Libraries) veikloje. Tačiau ateina laikas, kai tenka priimti su kasdienių užduočių įgyvendinimu susijusius sprendimus, padedančius centralizuoti bibliotekų darbą šalies mastu. Labai tikimės, kad ši sistema bus naudinga visoms Lietuvos mokslinėms bibliotekoms.

Apie projektą • Projekto „eMoDB.LT3: Elektroninių mokslo duomenų bazių atvėrimas Lietuvai – trečiasis etapas“ įgyvendinimo laikotarpis: 2016 m. rugsėjo 20 d.–2021 m. kovo 31 d.

• Bendras biudžetas: 31 485 809,91 euro. Iš jų 26 762 938,42 euro – ES lėšos; 4 722 871,49 euro – LMBA narių lėšos.

• Uždavinys – užtikrinti mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų (MTEPI) veiklai vykdyti reikalingų tarptautinių elektroninių mokslo duomenų bazių prieinamumą.

• Projekto veiklos: sukurti automatizuotą elektroninių mokslo duomenų bazių licencijavimo ir administravimo informacinę sistemą; užprenumeruoti MTEPI veiklai vykdyti reikalingas tarptautines elektronines mokslo duomenų bazes; užtikrinti galimybes mokslininkams ir kitiems tyrėjams savarankiškai ugdyti gebėjimus naudotis tarptautinėmis elektroninėmis mokslo duomenų bazėmis.

Per LMBA prenumeruojamų el. išteklių statistika 2017 m. duomenimis:

Finansavimo posistemė. Ji skirta LMBA administratoriams paramos fondams, tiksliniams įnašams bei LMBA nario mokesčiui tvarkyti. Naudojantis šiuo moduliu, galima apskaičiuoti tikslinius įnašus, netinkamas išlaidas, matyti, kuri projekto paramos dalis buvo panaudota kokiai konkrečiai institucijai.

12

• per LMBA buvo prenumeruojamos 83 duomenų bazės ir 2 įrankiai, įsigyta prieiga prie 6 archyvų; • prenumeruojami ištekliai apėmė per 43 tūkst. elektroninių mokslo žurnalų, daugiau kaip 520 tūkst. el. knygų; • vartotojai atsisiuntė per 2,45 mln. visateksčių straipsnių, perskaitė apie 727 tūkst. el. knygų skyrių.

Nauji leidiniai

Vertingas heraldinis ir veksilologinis palikimas

Mstislavo Dobuzinskio

HE R A L DIK A:

ne tik mokslas, bet ir menas

Knygos dailininkė Elona Marija Ložytė

Dr. Gabrielė Jasiūnienė Šiaulių universitetas

Valstybės šimtmečio sukaktis – puiki proga prisiminti pačiais sudėtingiausiais metais dirbusius ir šalies kultūrinį, politinį, ekonominį bei visuomeninį gyvenimą kūrusius asmenis. Vienas tokių žmonių – Mstislavas Dobužinskis (1875–1957), senos bajorų giminės atstovas, scenografas, tapytojas, grafikas bei kostiumų dailininkas, vos per plauką netapęs oficialiu Lietuvos valstybės herbo ir vėliavos autoriumi. Minint jubiliejinius valstybės ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos šimtmečio metus, išleista knyga „Mstislavo Dobužinskio heraldika: ne tik mokslas, bet ir menas“1, kurioje pristatomas vertingas M. Dobužinskio heraldinis ir veksilologinis palikimas, bene geriausiai atspindintis šio kūrėjo įdirbį, kūrybos proveržius ir nuoširdžią meilę Lietuvai. Šis solidus albumas yra baigiamasis, trečiasis, Nacionalinės bibliotekos projekto „Nepriklausomybės archyvai“ leidinys.

Knygoje pateikiamas istorikės, heraldikos specialistės dr. Agnės Railaitės-Bardės straipsnis „Mstislavo Dobužinskio heraldinis ir veksilologinis palikimas“.

Jo autorė akcentuoja svarbiausius M. Dobužinskio gyvenimo ir kūrybos etapus. Derėtų paminėti keletą svarbių istorikės išskirtų detalių.

Pirmiausia A. Railaitė-Bardė atkreipė dėmesį į vieną didžiausių M. Dobužinskio vidinių demonų, padariusių įtaką jo asmenybės formavimuisi. Iš senos lietuvių giminės kilęs, Naugarduke (Baltarusija) gimęs 1

Mstislavo Dobužinskio heraldika: ne tik mokslas, bet ir menas / sudarytojos: Milda Kvizikevičiūtė, Diana Norkūnienė, Jurgita Kristina Pačkauskienė, Viktorija Vaitkevičiūtė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2018. 231, [1] p.: iliustr., faks., portr.

ISBN 978-609-405-171-5.

menininkas, tarpukario Lietuvoje vyraujant itin gajoms nacionalistinėms nuotaikoms, jautė atskirtį – daugelio akyse jis buvo rusų dailininkas, nesusigiminiavęs su lietuviais. Tačiau šios nuotaikos, nors galimai ir veikė menišką asmenybę, nesutrukdė jam įgyvendinti su Lietuva susijusių tikslų ir patekti į valstybės istoriją.

Antra, šiame straipsnyje istorikė pasirinko taisyti iki tol istoriografijoje buvusią spragą ir į pirmą planą iškėlė M. Dobužinskio, kaip heraldikos specialisto, veiklą.

Straipsnyje detaliai aprašoma Lietuvos didžiojo herbo kūrimo eiga. Trečia, atskleidžiamas itin smulkmeniškas ir uolus kūrėjo darbas, siekiant sukurti tinkamą ir pasididžiavimo vertą Lietuvos vėliavą. Ketvirta, minima ir kita šio autoriaus veikla: pašto ženklų, viršelių 13

Antroji dalis „Geltona, balta...“ skirta Lietuvos vėliavos kūrimui. Įžanginiame jos tekste pabrėžiama, kad tarpukariu būta daug diskusijų dėl tautinės vėliavos spalvų. Minėtose diskusijose dalyvavo ir M. Dobužinskis. Dailininkas gynė nuomonę, kad Lietuvos valstybės vėliavos spalvos turėtų atitikti herbo spalvas – baltą, raudoną, geltoną. Beje, ši M. Dobužinskio idėja buvo pasiekusi net Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną, kuris pasiūlė dailininkui parengti studiją ir ją pristatyti.

M. Dobužinskis darbą komisijoje paliko 1939 m., tačiau jo idėjos turėjo sekėjų ir galimai būtų buvusios sėkmingai įgyvendintos, jeigu nebūtų pasikeitusi politinė situacija. Šioje knygos dalyje publikuojami dailininko juodraščiai, spalvoti vėliavų eskizai bei projektai ir rusų kalba rašyti užrašai, Valstybės ženklui nustatyti komisijos 1940 m. gegužės 8 d. posėdžio protokolas.

Paminėtina, kad pateikiami ne tik kuriamos vėliavos eskizai, bet ir palyginamieji pasaulio šalių (pvz., Danijos) ir miestų (pvz., Liubeko) vėliavų pavyzdžiai. Tai rodo, kad M. Dobužinskis sekė to meto vėliavų kūrimo tendencijas ir siekė jas pritaikyti Lietuvai.

Albumo trečiojoje dalyje „...ne tik mokslas, bet ir menas“ publikuojami M. Dobužinskio kūriniai, kuriuose vaizduoti Lietuvos heraldiniai simboliai: Vytis, Gediminaičių stulpai, miestų herbai. Mūsų laikus pasiekė M. Dobužinskio vinjetės eskizas su Lietuvos herbu Kauno panoramos fone (apie 1934 m.)., eskizai su Vilniaus simboliais ir Lietuvos miestų herbais (1930 m.), jubiliejinių pašto ženklų „Lietuva 1918–1938“ kolekcija (1938 m.), įvairių plakatų ir paveikslų originalai bei Kompozicija su Mstislavo Dobužinskio ekslibrisu. Be datos. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo eskizai, Vytauto Didžiojo komiteto antspaudo ir ženklo eskizai bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyriaus fondų (1929–1930 m.), Vytauto Didžiojo ordino eskizai ir projektas iliustracijų, miestų panoraminių vaizdų, vitražų eskizų ir kitų (1929 m.), Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos salės dekoro darbų kūrimas. Visa tai parodo šio asmens įvairiapusišką ir eskizai ir planai (1934 m.), vitražo Lietuvos bankui projektai brandų santykį su kūryba. ir eskizai (1937 m.). Šiems kūriniams būdingi senieji tautiniai Leidinio pirmojoje dalyje „Vytis – Lietuvos ženklas“ akcenmotyvai, dominuoja žalia, raudona, geltona spalvos ir jų atstuojama itin svarbi M. Dobužinskio veikla – dalyvavimas kuriant palviai, smulkios detalės, ekspresyvūs, tačiau lengvi potėpiai.

Lietuvos herbą. Paminėtina, kad nuo 1929 m. iki 1934 m. jis Šioje leidinio dalyje pabrėžiama ypatinga M. Dobužinskio buvo aktyvus Valstybės ženklui nustatyti komisijos narys, prisavybė – vienu metu atsakingai, smulkmeniškai ir su meile sidėjęs prie istorinio herbo tyrinėjimų, nuolatos konsultavęsis Lietuvai dirbti prie kelių gana skirtingų projektų. Tai rodo su to meto pasaulio heraldikos specialistais. menininko kūrybinio potencialo mastą. Knygoje apgailesŠioje dalyje publikuojami dailininko itin smulkmeniškai taujama, kad tik nedidelė šių darbų dalis buvo įgyvendinta ir po keletą kartų perpiešti spalvoti ir nespalvoti Lietuvos herkad tai bene mažiausiai tirta šio autoriaus kūrybos sritis, dar bo eskizai, kuriuose įvairiai jungiami Gediminaičių stulpai, laukianti savo tyrėjų.

Vytis ir dvigubas kryžius. Itin įdomūs M. Dobužinskio Apibendrinant derėtų pažymėti, kad M. Dobužinskis visišmeistriškai nupiešti istorinių herbų skydų, mantijų, karūnų kai pelnytai gali būti vadinamas tarpukario heraldikos lobyno bei kunigaikštiškų kepurių pavyzdžiai. Dėmesį patraukia kūrėju, gebėjusiu savo darbuose suderinti ne tik griežtas heralir piešti istoriniai raitelių variantai, senodikos taisykles ar spalvų pojūtį, bet ir išreikšti siose monetose vaizduotos Vyčio figūros nuoširdžią meilę valstybei. Tokiems darbams Ypatinga ir netgi skrupulingai perpieštos raitelio atlikti būtinos žinios, gebėjimai tyrinėti ir iešM. Dobužinskio savybė – koti, nepasiduoti ir plėtoti savo idėjas. ir žirgo kūnų bei aprangos detalės. Visa tai patvirtina knygoje minimą faktą, kad Knygoje „Mstislavo Dobužinskio heraldivienu metu atsakingai, M. Dobužinskis siekė sukurti kuo labiau ka: ne tik mokslas, bet ir menas“ pateikiama smulkmeniškai ir su meile medžiaga aktuali ne tik heraldikos specialisistoriškai pagrįstą herbo projektą.

Pažymėtina, kad šioje dalyje publikuojami Lietuvai dirbti prie kelių tams, ji gali būti įdomi ir plačiajai visuomenei, ir Valstybės ženklui nustatyti komisijos 1929– gana skirtingų projektų. besidominčiai istorinėmis asmenybėmis, 1930 m. protokolų skaitmeniniai vaizdai. herbų ir vėliavų kūrimu tarpukario Lietuvoje.

Tai rodo menininko Nors prie šių protokolų nėra gilesnių leidinio Viliuosi, kad tai bus ne paskutinis Lietuvos sudarytojų įžvalgų, medžiaga itin vertinga, kūrybinio potencialo nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos siekiant įsigilinti į minėtos komisijos veiklą leidinys, skirtas heraldikai, veksilologijai ir šių mastą. ir darbo kasdienybę. mokslų populiarinimui.

„

“

14

POKALBIS

Giedrė Kazlauskaitė: „Atėjo laikas mokytis skirti žanrus“ Gediminas Kajėnas: „Erdvė tokiam žanrui suteikta pačiu laiku“

Lauros Vansevičienės nuotr.

Evgenios Levin nuotr.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kartu su partneriais rengiama akcija „Metų knygos rinkimai“ vyksta jau 14-ąjį kartą. Greta tradicinių knygų vaikams, paaugliams, suaugusiesiems ir poezijos kategorijų išskirta dar viena – publicistikos ir dokumentikos. Šis penketukas renkamas pirmą kartą, todėl pasirinktas platesnis leidybos periodas – nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. Knygas skaitytojų vertinimui atrinko suaugusiųjų ir poezijos knygų ekspertų komisija: komisijos pirmininkė rašytoja Giedrė Kazlauskaitė, rašytojai Andrius Jakučiūnas, Gediminas Kajėnas, poetas Antanas A. Jonynas ir literatūros kritikė Donata Mitaitė.

Plačiau pakalbėti apie naują knygų kategoriją pakvietėme du komisijos narius, kasdien besisukančius kultūros ir literatūros virtuvėje: kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vyriausiąją redaktorę Giedrę Kazlauskaitę ir literatūros žurnalo „Metai“ publicistikos redaktorių Gediminą Kajėną.

Kodėl „Metų knygos rinkimuose“ nuspręsta išskirti naują knygų kategoriją? Kas pasikeitė – ar turime daugiau geros prozos, ar padaugėjo geros publicistikos ir dokumentikos knygų?

Giedrė Kazlauskaitė: Apie tai pamąstyti mums pasiūlė projekto organizatorė Rūta Kačkutė.

Niekas nepasikeitė, tiesiog atėjo laikas skaitančiajai visuomenei mokytis skirti žanrus. Prozą nuo nonfiction (negrožinės literatūros – V. M.). Taip literatūra klasifikuojama Vakaruose, gal neprošal šią skirtį steigti ir pas mus. Geros prozos, deja, turime mažai. Mišraus žanro knygų, dokumentikos daugėja.

Gediminas Kajėnas: Žanrai tarpusavyje labiau maišosi ir persipina. O ir patys autoriai, matyt, ieško, bando, eksperimentuoja. Taip, manau, šį kartą pasakytina apie Sigito Parulskio ir Giedros

15

„

Radvilavičiūtės knygas. Šių autorių eseistika ankstesniais metais buvo priskiriama prie prozos kategorijos, kurioje tilpo ir esė žanras.

Eseistika turbūt labiausiai demokratinis žanras – jame gali tilpti viskas. Savo esme ji balansuoja tarp grožinės kūrybos ir dokumentikos.

Geriausias to pavyzdys šių metų knygų suaugusiesiems prozos penketuke atsidūrusi Antano Šileikos knyga „Basakojis bingo pranešėjas“, paties autoriaus įvardyta kaip atsiminimai. Visiškai logiška jos vieta būtų buvusi dokumentikos ir publicistikos kategorijoje. Bet tie atsiminimai parašyti tokia literatūrine kalba, kad juos skaitai kaip grožinį kūrinį. Tik autorius gali pasakyti, kur yra išmonė, o kur – grynoji dokumentika. Ekspertams tenka remtis intuicija.

Nepasakyčiau, kad geros publicistikos ar dokumentikos knygų gerokai padaugėjo. Jų kasmet yra visokių. Dar ne taip seniai labai madingos buvo vietinių „žvaigždžių“ gyvenimo istorijos. Tai – irgi dokumentika, tik mažai ką bendro turinti su kultūra, kuri atveria, klausia, ieško. Tačiau esama ir kūrybinės dokumentikos bei publicistikos, tad ji ir turi būti parodyta, akcentuota, skatinama skaityti, galiausiai perkama bibliotekoms – juk tokie ir yra šių penketukų tikslai.

Eseistika turbūt labiausiai demokratinis žanras – jame gali tilpti viskas. Savo esme ji balansuoja tarp grožinės kūrybos ir dokumentikos.

(G. Kajėnas)

“

Tradiciškai būdavo renkamos per vienus metus išleistos knygos. Kodėl publicistikai ir dokumentikai pasirinktas kitas kriterijus – dveji metai?

G. Kazlauskaitė: Pagailo tikrai geros knygos – Aurimo Švedo „Irena Veisaitė. Gyvenimas turi būti skaidrus“, kuri išleista 2016 metais. Pernai ji nepakliuvo į penketukus dėl to, kad nebuvo tokio žanro kategorijos.

Dokumentikos knygos apskritai labai stiprios, kai kurias iš jų galima pavadinti etapinėmis, tad nutarėme imti dvejų metų laikotarpį kompensuodami tą laiką, kai tokios kategorijos nebuvo. Atsižvelgėme ir į tai, kad penketukų knygų dosniai nuperkama mokykloms, o mokyklose ši knyga tikrai labai reikalinga.

Ar ketinama šią kategoriją išsaugoti?

G. Kajėnas: Sunku pasakyti, kaip bus. Manau, kad knygų, o kartu ir atrankos komisijų situacija kasmet yra vis kitokia. Tačiau dokumentika ir publicistika – „arti gyvenimo“ esantys žanrai, kai pasakojamos tikros istorijos, – Vakaruose yra labai populiarios.

Neabejoju, kad ta mados banga jau atėjusi ir iki mūsų.

Drįsčiau spėti, kad ilgainiui pokalbių, eseistinės dokumentikos, atsiminimų, biografijų, autobiografijų ir kitokios publicistikos knygų tik daugės (beje, tokia tendencija pastebima jau ne vienus metus), tad erdvė skleistis ir rasti kelius pas skaitytojus tokiam žanrui suteikta pačiu laiku.

16

G. Kazlauskaitė: Knygos nėra sportas – jos arba parašomos, arba ne. Penketukai nėra kvotos.

Būsimoms komisijoms linkiu neprisirišti nei prie tradicijos, nei prie skaičiaus, nei prie žanro.

Pagal ką komisija atrinko penkias publicistikos ir dokumentikos knygas? Ar konkurencija buvo didelė?

G. Kazlauskaitė: Kriterijai – įdomi, originali, nebanali publicistika, dokumentika, memuaristika.

G. Kajėnas: Nepasakyčiau, kad konkurencija buvo didelė, tačiau rinkomės tikrai ne iš penkių knygų. Į šį pirmąjį penketuką pateko trys pokalbių knygos: Tomo Venclovos, Irenos Veisaitės ir Kanovičių. Nė dėl vienos iš jų abejonių nebuvo. Net pasakyčiau kitaip: kaip tik dėl jų ir atsirado naujas knygų penketukas. Jų ignoravimas arba užsimerkimas prieš šių knygų egzistavimo faktą būtų nedovanotina klaida. Kita vertus, pokalbių knygos, ypač su T. Venclova ir I. Veisaite, jau ir be penketuko buvo tapusios reikšmingais Lietuvos kultūros įvykiais.

Kitos dvi knygos – S. Parulskio ir G. Radvilavičiūtės – literatūros meistrų darbai. Jeigu jos būtų buvusios priskirtos prozos kategorijai, ką tuomet būtų tekę daryti su romanais? Tad sukomės kaip išmanydami. Literatūros, o ir apskritai kultūros laukui tas penkioliktukas tikrai išeis į gera.

G. Kazlauskaitė: Svarbiausia, kad šios kategorijos knygos bene lengviausiai „išsirinko“ – gal tai ir yra požymis, kad tokio penketuko reikėjo. Labiausiai konkuravo dar trys leidiniai: Henriko Gudavičiaus „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus: laiškai iš kaimo“ (Vilnius: Aštuntoji diena, 2018), Edmundo Gedgaudo „Seni fortepijonai“ (Vilnius: „Krantų“ redakcija, 2018), Vytauto Toleikio „Pasakojimai prabudus“ (Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2017).

Ar tai, kad rinkimuose atsirado ši nauja kategorija, rodo besikeičiančias tendencijas lietuvių literatūroje?

G. Kajėnas: Nežinau, ar tai – tendencija. Kaip jau minėjau, tai susiję su žanrų persipynimais, rašytojų kūrybiniais ieškojimais, naujų temų, o kartu ir būdų, kaip apie jas pasakoti, sugalvojimais. Nemiega ir profesionalūs „ne-rašytojai“, atėjūnai iš kitų sričių: žurnalistai, istorikai, menotyrininkai. Publicistika ir dokumentika yra jų žanras, tad neabejoju, kad čia dar turėsime gražių atradimų.

G. Kazlauskaitė: Tendencijų kaita ryškėja maždaug kas dešimtmetį; apie tai tiksliausiai kalba Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai per kiekvienus kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimus. Siūlyčiau nedaryti skubių apibendrinimų, apie tendencijas geriausia kalbėti žvelgiant iš laiko perspektyvos.

Kaip manote, ar šios kategorijos atsiradimas ir išrinkta metų dokumentinė ar publicistinė knyga turės įtakos rašytojams ir leidėjams? Galima sakyti, kad tokių knygų leidyba ne visada atsiperka –

„

išleisti „literatūros karalių“ romaną juk pelningiau, ar nebūtinai?

G. Kazlauskaitė: Nežinau, man rodos, memuaristika pastarąjį dešimtmetį nebuvo visai nepelninga, tik derėtų abejoti jos kokybe, nes kartelių esama įvairių. Šiuo penketuku galbūt labiausiai norėta išryškinti iškiliausias tos ribinės zonos knygas – ne visai grožinės, negrožinės, bet esančios humanistikos lauke.

Apie lietuvių autorius jau šį tą žinome, dabar atėjo žanro edukacijos laikas.

G. Kajėnas: Manau, kad tai tikrai gali turėti įtakos tokio pobūdžio lauko praplėtimui. Bet gal ne tiek dėl renkamo penketuko, kiek apskritai dėl tokio žanro teminio imlumo, smagumo, įvairiapusiškumo.

Pavyzdžiui, fotografijoje jau seniai nebėra skirtumo tarp meninės ir dokumentinės fotografijos. Nežinau, ar tokia tendencija gali būti ir literatūroje, bet publicistikos iškėlimas ir parodymas greta grožinės literatūros, mano galva, jau yra pirmas žingsnis.

Šiuo penketuku galbūt labiausiai norėta išryškinti iškiliausias tos ribinės zonos knygas – jos ne visai grožinės, negrožinės, bet esančios humanistikos lauke.

(G. Kazlauskaitė)

“

Šiemet visų pašnekovų tradiciškai klausiame: kurie Jums gražiausi trys lietuviški žodžiai? Kokie, Jūsų nuomone, svarbiausi 1918–2018 m. laikotarpio įvykiai (ar įvykis) Lietuvoje? Kuri šimtmečio asmenybė (asmenybės) Jums yra didžiausias dorovinis autoritetas, kuria žavitės ar norėtumėte turėti jos bruožų (ir kokių)?

G. Kazlauskaitė: Nepripažįstu tokio pobūdžio reitingavimo, nematau to prasmės – visi kalbos žodžiai man gražūs ir reikalingi.

Lygiai taip pat stengiuosi nereitinguoti ir žmonių. Man svarbios abi Nepriklausomybės paskelbimo datos – 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. O autoritetas man yra Ona Šimaitė, Vilniaus universiteto bibliotekininkė, žydų gelbėtoja. Žaviuosi jos drąsa, nuovokumu, asketizmu ir filantropija.

G. Kajėnas: Prašau atleisti, klausimai man labai sudėtingi – niekaip negalėčiau apsispręsti, ar atsakinėti patosiškai, ar ironiškai.

Dėkoju už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė

Publicistikos ir dokumentikos knygų penketukas Rūta Oginskaitė. Gib a kuk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose (Vilnius: Tyto alba, 2017) Su Grigorijumi Kanovičiumi, nuo 1993 m. gyvenančiu Izraelyje, Rūta Oginskaitė kalbasi jau po to, kai 2013 m. išleidęs romaną„Miestelio romansas“ rašytojas pasakė, kad deda tašką – naujų knygų nebebus. Persipinantys G. Kanovičiaus ir jo žmonos Olgos pasakojimai leidžia žvilgtelėti į plačią gyvenimo panoramą: skaitytojai sužino nuo prieškario besitęsiančią gyvenimo istoriją, kalbama apie literatūrą, teatrą, kiną, apie buitį, apie tai, ką reiškė būti žydu sovietinėje Lietuvoje ir ką reiškia jau senatvei artėjant atsidurti Izraelyje. Savo kūriniuose įamžinęs Lietuvos žydų gyvenimą rašytojas sako, kad jį visada labai domino atsisveikinimas ir atmintis. (Donata Mitaitė) Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina (Vilnius: Alma littera, 2018) Vienaip galima skaityti Sigitą Parulskį „Lietuvos ryte“, kitaip – knygoje. Spaudos faktas parodo, kad publicistika vis dar gali būti drąsi, kandi, ironiška, neįkyriai skelbti progresyvias politines ar kultūrines idėjas. Publicistika yra idealus būdas darbštaus rašytojo formai palaikyti. Beje, knyga mišri – pradžioje Parulskio gerbėjai ras ir apysaką. Kaip būdinga šio autoriaus stiliui, prozoje prisriegiami graikų mitai. Publicistikai taip pat būdingas mitinis mąstymas – veikiausiai kaip žaidimas skaitytojų mentalitetu.

(Giedrė Kazlauskaitė) Giedra Radvilavičiūtė. Tekstų persekiojimas (Vilnius: Apostrofa, 2018) Ši knyga parašyta ne bet kaip ir ne bet kam: labiausiai – rudeniniams žmonėms. Šmaikštaus ir vaizdingo stiliaus, nors tai ir nėra distiliuota grožinė literatūra, galėtų mokytis bet kuris rašytojas, turįs pretenzijų į prozą. Nors autorės nerasi socialiniuose tinkluose, atrodo, ji turi slaptą aistrą internetui – bent jau yra kaip reikiant patyrinėjusi antraščių gamybos ir popkultūros mechanizmus.

Knyga žanro požiūriu ribinė – nėra aiškios skirties tarp publicistikos ir eseistikos, recenzijos ir prozos. Toji žanrinė difuzija – taip pat pranešimas. (Giedrė Kazlauskaitė) Aurimas Švedas. Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus (Vilnius: Aukso žuvys, 2016) „Man buvo ir yra labai skaudus lietuvių ir žydų priešiškumas, nes pati esu „autentiška“ litvakė, tai yra Lietuvos žydė, ar, jei norite, žydų kilmės lietuvė. Manyje gyvos abi kultūros“, – sako viena ryškiausių šiandienės Lietuvos asmenybių, teatrologė, germanistė, viešoji intelektualė Irena Veisaitė, kalbinama istoriko Aurimo Švedo. Jųdviejų pokalbiai aprėpia platų laiką, pradedant tarpukariu, baigiant dabartine Nepriklausoma Lietuva, nevengiama dramatiškų asmeninių patirčių (paskutinis pasimatymas su mama ligoninėje karo pradžioje, getas ir pabėgimas iš jo), prisimenamos ir aptariamos įvairiopos tolesnio gyvenimo patirtys, darbai, sutikti žymūs ar tiesiog asmeniškai svarbūs žmonės. (Donata Mitaitė) Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey (Vilnius: Apostrofa, 2017) Šioje knygoje Tomas Venclova – viena iškiliausių mūsų kultūros asmenybių – kalbasi su amerikiečių poete, literatūros kritike bei vertėja Ellen Hinsey. Kalbasi taip, tarytum skaitytum intriguojantį romaną, kupiną netikėtų istorijos vingių, įdomiausių personažų ir jų nuotykių, sklidiną apmąstymų bei įžvalgų apie kultūrą, istoriją, visuomenę, kūrybą, dabartį. Nors tai – autobiografinė knyga, joje aprėpiama kur kas daugiau nei vienas gyvenimas. Per asmeninę patirtį T. Venclova kalba apie savo šeimą, sovietmečio atmosferą, disidentinį judėjimą Lietuvoje bei Rusijoje, ryšius su tokiomis asmenybėmis kaip Ana Achmatova bei Josifas Brodskis, emigraciją bei naują gyvenimą Vakaruose. Ši knyga – atviras savo vietos kalboje ir istorijoje apmąstymas. (Gediminas Kajėnas)

17

METŲ KNYGA

MOTERS, APIE MOTERĮ, MOTERIŠKAI

Knygos dailininkė Ilona Kukenytė

Vaiva Markevičiūtė

Agnės Žagrakalytės eilėraščių rinkinyje „Štai:“1 – dešimt metų rašyti tekstai. Vieni be datų, kiti turintys konkrečią parašymo dieną, o prie trečių nurodytas rašymo laikotarpis – ketveri ar net aštuoneri metai. Atrodo, ką tiek metų veikti prie vieno puslapio, keliasdešimties žodžių... Tačiau parašyti eilėraštį apie meilę turbūt gali trukti tiek pat, kiek mylėti. Kartais – vieną dieną, kartais – aštuonerius metus, kartais – visą gyvenimą. Nepagalvokite, kad A. Žagrakalytės eilėraščiai – odės meilei. Ne, tai – modernios eilės apie moterį ir šiandieninį pasaulį. Apie moters pasaulį. O kaipgi jis be meilės?..

A. Žagrakalytė įprastai pristatoma kaip poetė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė. Pirmąją knygą – poezijos rinktinę „Išteku“ išleido prieš 15 metų – 2003-iaisiais. Tačiau į plačiosios visuomenės akiratį rašytoja pateko po dešimtmečio – 2013 m. debiutavusi romanu „Eigulio duktė: byla F 117“. Ir tai nekelia nuostabos – poezija ar smulkioji proza nėra plačiai skaitomos. Metų knygų rinkimai – vienas būdų visuomenės akis nukreipti į geriausias poezijos knygas. Susitikimai su kūrėjais, interviu, straipsniai, recenzijos, apdovanojimai – visa tai ragina atsiversti metų knygas – tiek laureatais tapusių, tiek nominuotų autorių. Šįkart kviečiame susipažinti su praėjusių metų poezijos knyga.

1

18

Žagrakalytė, Agnė. Štai:. Vilnius: Tyto alba, 2017. 58 [2] p.

Pirmiausia jus pasitiks daugybė taškų ir dvitaškių. Pirmasis jų jau rinktinės pavadinime – „Štai:“. Štai: knyga. Štai: eilėraščiai. Štai: sakiniai, žodžiai, nutylėjimai. Štai: žmonės, santykiai, meilė. Dvitaškiai vartojami ir eilėraščių pavadinimuose, ir pačiose eilėse, ir apipavidalinant knygą – raudoni, juodi, balti. Kai kur – tiesiog vietoj pavadinimų...

Knyga pradedama ir baigiama bevardžiais ir betaškiais trumpučiais eilėraščiais: „Man tik / Greičio baisu / Kitokio / Tavęs / nebijau“ (p. 5) ir „Aš tik greičio bijau. / Kitoks tu man nebaisus“ (p. 58). Tarp šių dviejų (ne)bijojimų – ištisas moters pasaulis nuo mergaitės iki motinos. Jis apibendrinamas eilėraštyje „Veidrodžiai“: „1992 – / Mergaitę, trylikos, piktą. / 2010 – Moterį. Laimingą /

ANT VISO GARSO“ (p. 47). Atrodo, tiek trunka (su)brendimas – kol gali save matyti laimingą ir neribojamą (tikriausiai pirmiausia pačios savęs).

A. Žagrakalytė tęsia ir transformuoja lietuvių moterų poezijos tradiciją. Vienur – vos apčiuopiamai, kitur – aiškiomis nuorodomis. Pavyzdžiui, antrame rinkinio eilėraštyje „jauna Pūkelevičiūtė šią naktį / patvirtino, ką jau buvau ir pati / išsiaiškinus:“ (p. 6).

Birutė Pūkelevičiūtė, 1952-aisiais išeivijoje debiutavusi poezijos rinkiniu „Metūgės“, sudrebino to meto lietuvių literatūros žemę – sulaužydama nerašytus tabu, ji atvirai prakalbo apie iki A. Žagrakalytė tol Lietuvos kūrėjų neliestą moteriškumą ir erotiką. Tai, tęsia ir transformuoja kas to meto literatūros laulietuvių moterų poezijos ko žmonėms atrodė šventradiciją. Vienur – tvagiška, verta pašaipos, kėlė nuostabą, šiandien vos apčiuopiamai, A. Žagrakalytės eilėraščio kitur – aiškiomis herojei yra paprasta ir sanuorodomis. vaime aišku. Eilėse atsiskleidžiantis moteriškumas nieko nešokiruoja, o lyrinei herojei atrodo netgi šabloniškas: „laiminga / apie nepasibaigiančią niūniavau, kol / nu taip paprastai: / į neapsaugotą prausiant ugnim mano kulkšnį – / klasika, nors apsiverk: / gyvatė žolėj.“ (p. 7) Nuo literatūros tradicijos peršokama prie šiandienos – mezgamas dialogas su Giedrės Kazlauskaitės eilėraščiu „Gėlių darželiai“ iš rinkinio „Meninos“ (2014). Ši G. Kazlauskaitės knyga šalyje taip pat neliko nepastebėta: išrinkta į kūrybiškiausių 2014-ųjų knygų dvyliktuką (A. Žagrakalytės knygos jame buvo 2003, 2013 ir 2014 m.), tais pačiais metais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premi-

„

“

ją, teikiamą už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką, taip pat buvo nominuota Metų knygos rinkimuose. A. Žagrakalytė, pacitavusi keturias G. Kazlauskaitės eilutes, savo eilėraštį pradeda deklaracija: „o dabar aš:“ (p. 38) – ir pabaigia aiškiomis nuorodomis į „Gėlių darželius“: „<...> randas / platus, kiek kartų bandžiau „kaip pas Irvingą“: / padažuotoje servetėlėj / neatsispaudžia joks pjūvis, joks ženklas: / vien kečupo rožė, taukuotas gėlės rašmuo.“ (p. 39) Kartu ir tvirtai (su dvitaškiu!) teigiama, kad dabar atėjo laikas kalbėti kitai poetei, bet išlaikomas ryšys su jau pripažintais tekstais.

Eilėse, kuriose dominuoja moteriškumo tema, nuošalyje, žinoma, nepaliekami ir vyrai. Jie priešinami moterims, ironizuojami lyčių stereotipai. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Miestai, kuriuose meldžiausi, o dabar tai parduodu:“ (p. 9) ne kartą sakoma „jei būčiau vyras“, o galiausiai konstatuojama, kad „nei parašyti / eilėraštį, – kartais smagiau yra eiti / matuotis suknelių ir iš šimto šešiolikos / išsimatuotų: / kokias keturias / nusipirkti.“ Vyras dėmesio nuo tikslo taip lengvai neatitraukia: kitame eilėraštyje „senstantis vyras prie lango“, užuot grožėjęsis balkone rūkančios moters užpakaliu, eina sumokėti mokesčių, nes: „aš esu genijus, todėl man / tokie dalykai netrukdo, neturi / trukdyti.“ (p. 14) Atrodo, autorė prisijungia prie literatūrinių diskusijų rašytojų moterų ir vyrų skirtumų, pripažinimo ir statuso klausimais.

Eilėraščių rinkinio „Štai:“ anotacijose tradiciškai kartojama, kad A. Žagrakalytės eilėraščių moteris – įvairi, drąsi, drastiška, destruktyvi, nenuspėjama. Šį sąrašą būtų galima tęsti. Bet vietoj to kviečiu atsiversti tekstus – jokia recenzija niekada nepasakys daugiau nei pati poezija.

A. Žagrakalytės kūrybos apdovanojimai • 2018 m. už eilėraščių rinkinį „Štai:“ įteikta Vlado Šlaito premija.

• 2017 m. rinktinė„Štai:“ išrinkta Metų poezijos knyga.

• 2014 m. debiutinis romanas „Eigulio duktė: byla F 117“ įvertintas Jurgos Ivanauskaitės, Patriotų ir Augustino Griciaus premijomis.

• 2009 m. už poezijos knygą „Visa tiesa apie Alisą Meler“ pelnė Elenos Mezginaitės premiją.

• 2003 m. už geriausią metų poetinį debiutą – eilė-

raščių rinkinį „Išteku“ įteikta „Poetinio Druskininkų rudens“ Jaunojo jotvingio premija.

• 1998 m. tapo „Poezijos pavasario“ konkurso „Eilėraščiai per naktį“ laureate.

Poetė A. Žagrakalytė eiles iš rinkinio „Štai:“ skaito susitikime su skaitytojais Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2018 m. sausio 3 d. Manto Bartaševičiaus nuotr.

• 1996 m. už geriausią moksleivišką poeziją įteikta Liūnės Sutemos premija.

19

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Bibliotekų turtai

„Leviatanas“: Anglijoje, Žemaitijoje ir Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje Milda Kvizikevičiūtė, Valdonė Budreckaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamentas

„Nesant pilietinės bendrijos, visada vyksta karas kiekvieno su kiekvienu. <...> Žmogaus gyvenimas vienišas, skurdus, bjaurus, gyvuliškas ir trumpas.“1 Tai – citata iš vieno žymiausių politinės filosofijos autorių Thomo Hobbeso (1588–1679) veikalo„Leviatanas“. Šiemet minime 430-ąsias šio iškilaus anglų mąstytojo gimimo metines. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje yra saugomas pirmasis „Leviatano“ leidimas anglų kalba:„Leviatanas, arba Bažnytinės ir pasaulietinės valstybės medžiaga, forma ir valdžia“ (Leviathan or the Matter, Forme and Power of a Commonwealth Ecclesiasticall and Civil)2, išėjęs 1651 m. Londone.

Th. Hobbesas – vienas pirmųjų moderniosios politinės filosofijos autorių, visuomenės sutarties teorijos pradininkas. Iki valstybės egzistuojanti „prigimtinė būklė“, kaip galima nujausti iš citatos šio straipsnio pradžioje, Th. Hobbesui atrodo tamsi: žmonės yra laisvi, tačiau negali apsaugoti savo 1 2

20

Hobbes, Thomas. Leviatanas. Vilnius: Pradai, 1999, p. 138.

Hobbes, Thomas. Leviathan or the Matter, Forme and Power of a Commonwealth Ecclesiasticall and Civil. London: Printed for Andrew Crooke, at the Green Dragon in St. Pauls Church-yard, 1651 (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Retų knygų ir rankraščių skyrius, R.XVII:D.121).

darbo vaisių vieni nuo kitų, visus slegia nuolatinis nesaugumo jausmas ir prievartinės mirties baimė.

Būtent todėl individai bendru susitarimu paaukoja dalį laisvės, perleisdami ją suvereniai valstybei, kuri priverčia laikytis apsaugančių įstatymų. „Taip atsiranda šis didysis LEVIATANAS, ar veikiau (kalbant pagarbiau) šis mirtingasis dievas, kuriam mes, valdomi nemirtingojo Dievo, esame dėkingi už taiką ir mūsų apgynimą“3, – rašo Th. Hobbesas.

3

Hobbes, Thomas. Leviatanas. Vilnius: Pradai, 1999, p. 183.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomo Thomo Hobbeso veikalo pirmo leidimo, kuris pasirodė Londone 1651 m., antraštinio lapo dalis.

Tikėtina, jog pirmasis knygos savininkas buvo Edwardas Bithamas, kurio vardas pilku rašalu buvo užrašytas knygos priešlapyje. Vėliau šis vardas rudu rašalu nubrauktas.

Knygos vidinis kietviršis kadaise buvo užklijuotas anglų–lotynų žodyno lapu.

Galima daryti prielaidą, kad jis buvo užklijuotas dar Anglijoje, nes mūsų regione tuo laikotarpiu anglų kalbos žodynai buvo itin reti.

Knygos kelionė iš Anglijos į Žemaitiją

Šiame leidime skaitytojai yra palikę vos keletą marginalijų manikulų pavidalu; viena jų – nuotraukoje dešinėje paraštėje.

Th. Hobbeso mąstymui įtakos neabejotinai turėjo jo paties išgyventi Anglijos pilietiniai karai (1642–1651 m.), susilpnėjusią valstybės valdžią lydėjusi anarchija. Tačiau Leviatano4 metafora pasitelkiama ir tais atvejais, kai siekiama apmąstyti nepaprastai išaugusią valstybės galią.

Prieš kelerius metus daug prestižinių kino apdovanojimų pelnė ir diskusijų visame pasaulyje sukėlė rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo filmas „Leviatanas“ (2014 m.), kuriame pasakojama apie vieno žmogaus kovą su didžiule korumpuota sistema. „Leviatanas, biblijinė niekšybės gyvatė, tikrovėje pasirodo kaip visuotinis, iracionalus valdžios autoritetas ir jo galia. Pažeisdamas visuomenės laisvą ir savikritišką bendravimą ir pilietinę moralę Leviatanas dauginasi ir keičia pilietinei visuomenei tarnaujančias institucijas, paverčia jas galios aparato dalimi“5, – rašė filosofas Gintautas Mažeikis.

Leviatanas [lot. Leviathan < hebr. Livjatan – būtybė besirangančiu kūnu] – jūrų pabaisa, milžiniškas žaltys, minimas Senajame Testamente.

Mažeikis, Gintautas. Gulagas mumyse: šunžmogių ugdymas ir jų prie­žiū­ra. Delfi. 2015 m. sausio 23 d. Pri­eiga per internetą: https://www.delfi.lt/archive/g-mazeikis-gulagas-mumyse-sunzmoniuugdymas-ir-ju-prieziura.d?id=66988502.

4

5

Nacionalinėje bibliotekoje saugomas Th. Hobbeso „Leviatanas“ yra solidžiai įrištas: viršeliai traukti ruda oda, puošti aklaisiais įspaudais. Ant knygos vidinio kietviršio užklijuotas anglų–lotynų žodyno lapas. Nei paties žodyno, nei jo autoriaus, juo labiau išleidimo metų nustatyti nepavyko.

Pažymėtina, jog nereikalingas popierius – pavieniai nebenaudojamų knygų lapai (kadangi tai buvo brangi medžiaga) – dažnai buvo naudojamas knygoms sutvarkyti. Juo būdavo sutvirtinamos nugarėlės, priklijuojamos nuplyšusios ar beplyštančios knygos dalys. Galimai tokiu būdu būdavo slepiami ankstesni knygos nuosavybės ženklai ar įvairūs pripaišymai, netenkinantys naujo knygos savininko. Dažniausiai tai būdavo atsitiktinai parinkti knygų puslapiai, kurie knygą tvarkančiam asmeniui būdavo nereikalingi.

Taigi taip galėtų būti paaiškinamas ant Nacionalinėje bibliotekoje saugomo „Leviatano“ egzemplioriaus užklijuotas minėto žodyno lapas.

Tiesa, galima daryti prielaidą, kad šis lapas buvo užklijuotas dar pačioje Anglijoje, nes anglų kalbos žodynai mūsų regione aptariamuoju laikotarpiu buvo itin reti, tad menkai tikėtina, jog jų lapai būtų naudojami knygoms tvarkyti.

21

Šiame knygos leidime skaitytojai yra palikę vos keletą marginalijų manikulų (lot. manicula – rankelė) pavidalu. Knygą 2018 m. restauravo Nacionalinės bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus aukščiausiosios kategorijos restauratorė Kristina Lukoševičienė. „Leviatano“ kelionė iki Nacionalinės bibliotekos vis dar nėra iki galo nustatyta. Tačiau paslapties šydą praskleidžia buvusių knygos autorių palikti nuosavybės ženklai – proveniencijos.

Tikėtina, jog pirmasis knygos savininkas buvo Edwardas Bithamas. Jo vardas įrašytas pilku rašalu knygos priešlapyje. Vėliau šis vardas buvo nubrauktas rudu rašalu. Tuo pačiu rašalu po pirmojo savininko vardu randame tekstą lotynų kalba, iškeliantį filosofo Th. Hobbeso idėjas apie žmogaus prigimtį. Įrašą knygoje paliko tuometis Oksfordo universiteto Trejybės koledžo prorektorius Ralphas Bathurstas (1620–1704): Rad. Bathurst6 (A. M.) Coll[egium] Trin[itatis] Ox[f ]or[die]n[sis].

R. Bathurstas buvo anglų teologas, Anglijos pilietinio karo metais dirbęs gydytoju. 1660 m. jis vėl siekė bažnytinės karjeros ir 1664-aisiais tapo Oksfordo universiteto Trejybės koledžo rektoriumi. Įrašas G. de Rosenkampff bei spaudas GR liudija knygos priklausomybę teisininkui bei diplomatui Gustavui Adolfui Rosenkampffui (1762/1764–1832).

Nėra žinoma, kaip knyga pateko į Lietuvą, tačiau šis Nacionalinėje bibliotekoje saugomas knygos egzempliorius XIX a. priklausė Jonui Krizostomui Gintilai (1788– 1857) – kunigui, Žemaičių vyskupijos administratoriui, teologijos daktarui bei bibliofilui. Vėliau šią knygą, kaip ir daugelį kitų, jis padovanojo Žemaičių seminarijai – tai liudija ranka paliktas įrašas lotynų kalba: Ex dono Num. Eppi.

Gintyłło, taip pat Žemaičių seminarijos lipdė ant vidinio kietviršio.

6

22

Lot. Radolph Bathurst. T. y. Ralph Bathurst (1620–1704) – anglų teologas ir gydytojas.

1

5 2

4

Ši Th. Hobbeso knyga garsi ir tuo, kad frontispise išspausdinta kompleksiška, itin detali prancūzų oforto meistro Abrahamo Bosse’o graviūra, iliustruojanti pagrindines veikalo temas ir problemas.

1

2

3

3

4

5

Iliustracija, paaiškinanti „Leviatano“ idėjas

Knyga garsi ne tik turiniu, bet ir frontispise (knygos lape su piešiniu, įrištu prieš antraštinį lapą) esančia kompleksiška itin detalia prancūzų oforto meistro Abrahamo Bosse’o (1602–1676) graviūra, iliustruojančia pagrindines veikalo temas ir problemas. Pasak mokslininkų, Th. Hobbeso amžininkai suvokė, jog universalios idėjos gali būti perteiktos vaizdais7. Jų teigimu, ši iliustracija gali būti skaitoma vertikaliai arba horizontaliai, taip suteikiant gausybę skirtingų interpretacijų. Vertikaliai aiškinama iliustracija rodo pasaulietinės ir bažnytinės valdžios galios ženklus: kairėje pusėje vaizduojami pasaulietinės, karine galia pagrįstos valdžios simboliai, dešinėje – bažnytinės. Horizontaliai skaitomas vaizdas suteikia daugiau detalių apie bendrą iliustracijoje vaizduojamą situaciją bei dvasią – gausybė mažų detalių atskleidžia Anglijos pilietinio karo atgarsius8.

Centrinė graviūros (1 iliustr.) figūra – iš vandens išniręs suverenas Leviatanas. Jo kūnas yra sudarytas iš daugybės žmonių, atsisukusių į suvereną. Žvelgiant iš toliau, Leviatanas atrodo tarsi padengtas žvynais – kaip ir monstras iš Senojo Testamento. Dešinėje rankoje jis laiko kalaviją, demonstruojantį politinę galią, kairėje – bažnytinės valdžios simbolį pastoralą.

Po Leviatanu, iliustracijos centre (2 iliustr.), vaizduojamas karo padėties miestas. Gatvėse nėra nė vieno civilio žmogaus – tik kariai, laukiantys puolimo (kairėje), ir du maro gydytojai (centre apačioje); perspektyvoje esančiuose laukuose nėra pavaizduota nė vieno žemdirbio ar galvijų. Tai greičiausiai aliuzija į pilietinį karą, kurį išgyveno ir pats Th. Hobbesas.

Dešinėje iliustracijos (3 iliustr.) pusėje (prie pastoralo) pavaizduota tvirtovė, iš kurios pabūklų neseniai buvo iššauta į karo laivus, taip pat pasiruošusius puolimui9 (tiesa, šios detalės Nacionalinėje bibliotekoje saugomame egzemplioriuje yra labai išblukusios).

Apatinėje iliustracijos (4 iliustr.) dalyje yra vaizduojami pasaulietinės ir bažnytinės valdžios bei galios ženklai, kurie, vienų tyrėjų nuomone, harmoningai balansuoja tarpusavyje, kitų – vienas kitą bando nusverti. Kairėje vaizduojama: pilis, karūna, patranka, ginklų krūva ir mūšio scena, dešinėje pavaizduota: bažnyčia (koplyčia), mitra, ekskomunija, mokslo ir žinių įrankiai bei mokslinis disputas.

Mokslininkai vis dar nesutaria, ką galėtų reikšti po dešine Leviatano ranka, laikančia kalaviją (5 iliustr.), esantys „spygliai“. Kiparisus? Tačiau jie Anglijos regionui labai nebūdingi. Keliama teorija, kad tai galėtų būti monstro Leviatano uodegos žvynų galiukai, išnyrantys iš vandens. Bet kuriuo atveju tiek iliustracija, tiek veikalas tebežadina įvairių sričių mokslininkų susidomėjimą.

Champinion, Justin. Decoding the Leviathan: Doing the History of Ideas through Images, 1651-1714. Iš: Printed Images in Early Modern Britain: Essays in Interpretation / ed. Hunter, M. Ashgate Publishing, 2010, p. 257.

8 Kristiansson, Magnus; Tralau, Johan. Hobbes hidden monster: a new interpretation of the frontispiece of Leviathan. European Journal of Political Theory. 2014, vol. 13(3), p. 303.

9 Ten pat, p. 304.

7

23

Refleksija Lietuvos ir Vilniaus žydų istorijos tema Julijana Leganovič Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vyresnioji metodininkė-tyrėja, Lietuvos istorijos instituto doktorantė

Parodos simboliu buvo pasirinkta nežinomo fotografo nuotrauka, kurioje užfiksuota įprasta diena Vilniaus Didžiosios sinagogos kieme, – per jį, nekreipdamas dėmesio į nerūpestingai žaidžiančius berniukus, eina garbus dievobaimingas vyras. Bet nuotraukos vaizdas yra pažeistas, tai – lyg simboliška mūsų istorijos refleksija, sukurianti įtampą ir neleidžianti patikėti, jog prieš mus visapusiškai atsivėrė prieškario Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimas, primenanti, jog nebegalime juo nostalgiškai grožėtis.

Žymaus žydų literato ir visuomenės veikėjo Urijos Kacenelenbogeno 1914 m. rašytais žodžiais: „Lietuva su visais jos miestais ir miesteliais yra išsiuvinėta mūsų, žydų, karčemų, krautuvėlių, siuvėjų ir batsiuvių dirbtuvių, kalvių ir mūrininkų, iš kaimo į kaimą ėjusių smulkių prekeivių, ji yra įaugusi į mūsų žydišką sąmonę.“ Lietuvos žydų tapatumo ir santykio su juos supančia aplinka permąstymas įgavo pagreitį po Lietuvos valstybės atkūrimo 1918-aisiais. Pradėjo formuotis abipusis žydų ir lietuvių kūrėjų dialogas, sustiprėjo žydų integracijos į lietuvių kultūrą procesas.

Lapkričio 13 d., drauge minint atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį ir Izraelio nepriklausomybės 70-metį, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Užsienio reikalų ministerija inicijavo konferenciją „Drauge modernios valstybės link: Lietuvos žydai Lietuvos ir Izraelio valstybingumo istorijoje“. Ta proga buvo atidaryta ir Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos tyrimų centro parengta paroda „Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“, kurioje pristatomas įvairiaspalvis Lietuvos ir Vilniaus žydų bendruomenių gyvenimas tarpukariu.

24

Žvelgiant į Nacionalinėje bibliotekoje saugomą Judaikos kolekcijos spausdintinį ir rankraštinį palikimą, galima išsamiai susipažinti su žydų bendruomenės socialinės rūpybos ir medicinos sistema, švietimo ir ugdymo institucijomis, menu, mokslu ir literatūra. Šiame straipsnyje plačiau kalbama būtent apie pastarąją.

Gimstantys abipusio pažinimo daigai

XX a. žydų intelektualai ėmė sieti save su lietuviška aplinka ir įprasmino tai savo kūryboje.

Tarpukario Lietuvos žydų literatūra, publicistika pamažu įgavo lietuviškų atspalvių.

Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Chaimas Nachmanas Šapira (1894–1943) konstatuoja: „Ilgai ir taikiai gyvendami Lietuvoj žydai pamilo lietuvišką žemę.“1Atsiranda vis daugiau poezijos, kurios įkvėpimo šaltiniu tampa Lietuvos gamta. Poetas Jokūbas Gotlibas (1911–1945) rašo: „Tylioji Lietuva, gimtine mano, graži esi, kaip baigias vasaros auksinis laikas <...>“; Aronas J. Grodzenskis prisipažįsta: „Tave, Lietuva mano, myliu, laukus, kur į tolį nueina <...> Tave myliu, Lietuva mano, tu esi mano tėviškė, man vaikystės kelius tu vainikais nuklojai <...>“2. Svajingumas ir nuoširdumas lydi jaunosios Lietuvos žydų literatų kartos kūrybą. „Kiek dainius iš viso priklauso gimtinei ir tėvynei, žydų dainiai ir rašytojai <...> priklauso Lietuvai. Kuo be to aplinka gali tapti žmogui ir dainiui – Lietuva tapo žydų žmogui ir dainiui. Viduje turtinga, nors išoriškai nuvargusi ji tampa gilių pergyvenimų bei sielos paguodos šaltiniu“3, – rašo N. Šapira 1935 m. Kaune.

Kūryboje išsiskleidę lietuviški motyvai pačių žydų kūrėjų buvo vertinami kaip išskirtiniai, keliantys literatūros vertę. Rašytojo Ari Glazmano teigimu, „tai suteikia jaunajai žydų literatūrai

Zalmano Šneuro poema „Vilna“ („Vilnius“) su Hermano Strucko graviūromis.

Berlynas, 1923 m. Nuotraukoje – fragmentas apie Mato Strašuno (1817–1885) biblioteką, tapusią pirmąja Lietuvos žydų viešąja biblioteka (veikė 1902–1940 m.).

Į jidiš kalbą išversto leidinio ,,Vilnius ir Vilniaus kraštas“ viršelis. Kaunas: Vilniui vaduoti sąjungos Kauno ruožo geležinkelio skyrius, 1932.

Vytauto Didžiojo universiteto žydų studentų korporacijos „Herclija“ nariai šalia korporacijos vėliavos ir Lietuvos Respublikos herbo. Fotografas nežinomas Šapira, Nachmanas. Jaunųjų žydų poetų kūriniai apie Lietuvą. Apžvalga, Nr. 2, 1935-06-23, p. 3.

Ten pat, p. 3.

3 Šapira, Nachmanas. Jaunųjų žydų poetų kūriniai apie Lietuvą. Apžvalga, Nr. 3, 1935-06-30, p. 3.

1

2

nepriklausomoje Lietuvoje specifinio grožio ir tuo pat laiku įrodo kultūrinį ir menišką savitumą“ 4.

Tarpukario laikotarpis Lietuvoje ypatingas tuo, jog gimsta ir daugiau abipusio – lietuvių ir žydų – pažinimo daigų: įkurta Lietuvių ir žydų kultūrinio Glazmanas, Ari. Žydų literatūra Nepriklausomoje Lietuvoje. Apžvalga, Nr. 13, 1939-03-26, p. 6.

4

25

Cemachas Šabadas (1864–1935) – Vilniaus medikas, žydų bendruomenės vadovybės narys, Lietuvos ir Lenkijos žydų sveikatos apsaugos draugijos (OZE-TOZ) steigėjas ir pirmininkas, Vilniaus miesto tarybos narys (1919–1927 m.), Lenkijos Seimo narys (1928 m.).

Vienas žymiausių Lietuvos rašytojų ir poetų jidiš kalba Moišė Kulbakas (1896–1937).

žydų kūriniuose, pavyzdžiui, Chaimo Gradės (1910–1982) memuaruose „Mano mamos šabo dienos“ (1955), kuriuose rašytojas perteikia ypatingą žydiškojo Vilniaus dvasią.

Vilniaus žydų kūryba buvo „moderniosios kultūros švyturys“ visą tarpukario laikotarpį. Čia dirbo garsusis gydytojas, humanistas Cemachas Šabadas (1864–1935), kuris buvo vienas iš legendinio Žydų mokslinių tyrimų instituto – YIVO steigėjų. YIVO (Vilniuje veikė 1925–1941 m.) veikla žymėjo kokybiškai naują tradicinės žydų kultūros ir jidiš kalbos tyrimų etapą, institutas tapo pasaulinio masto mokslo institucija, paskatinusia Vilniaus ir platesnio Vidurio ir Rytų Europos regiono žydų intelektinio gyvenimo suklestėjimą.

Deja, sudėtingų istorinių įvykių verpetas nulėmė tragiškus praradimus: neliko pasakotojų, o ir jų pasakojimai, nugulę muziejų ir bibliotekų kolekcijose, tėra fragmentiški, tarytum antikos mozaikos. Beje, fragmentiškumas, pasak vienos iš parodos rengėjų, Judaikos tyrimų centro vadovės dr. Laros Lempertienės, buvo ir parodos „Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“ leitmotyvas.

bendradarbiavimo draugija, randasi heb­rajų kalbos kūrinių vertimų į lietuvių kalbą, jų ištraukos publikuojamos žydų laikraštyje lietuvių kalba ,,Apžvalga“ (1935–1940 m.). Negalima nepaminėti Izidoriaus Kisino (1904–1958) leidybinės veiklos; 1932 m. jis sudarė lietuvių literatūros antologiją hebrajų kalba.

Tarpukario Lietuvoje susidarė sąlygos formuotis naujam žydų „sociokultūriniam tipui“, atviresniam lietuvių kultūrai. Galima drąsiai teigti, kad buvo padėti abiejų tautų bendrumo jausmo pamatai, kurie turėjo didelį potencialą natūraliai stiprėti.

Ypatinga žydiškojo Vilniaus dvasia

YIVO instituto Vilniuje bendradarbiai. Apie 1936 m. Stovi (prie stalo, su akiniais) instituto direktorius, pasaulinio garso

Negalima nepaminėti ir Vilniaus lingvistas Maksas Vainraichas (1894–1969); jam iš kairės sėdi direktoriaus pavaduotojas, literatūros jidiš kalba ir žydų kultūros tyrėjas Zalmenas Reizenas (1887–1941). žydų bendruomenės, kuri po 1920 m. geopolitinių pokyčių tapo sudedamąja Lenkijos Respublikos dalimi. Nepaisant to, „Šiaurės Jeruzalės“ žydai išlaikė itin glaudžiai su Vilniumi Post Scriptum susijusią tapatybę bei stiprų litvakišką identitetą.

Džiugu, jog paroda sulaukė išskirtinio visuoTai galima iliustruoti 1939 m. rudenį Vilniaus žydų menės susidomėjimo. Atidarymo dieną ją aplanišsakyta mintimi laikraštyje „Apžvalga“: „Vilniaus kė tokie garbūs svečiai kaip Seimo Pirmininkas žydai, net patekę lenkų erelio globon, niekada savęs 5 Viktoras Pranckietis, užsienio reikalų ministras nelaikė Lenkijos žydais, bet litvakais.“ Linas Linkevičius, nepaprastasis ir įgaliotasis IzSavo kūriniuose Vilnių, išreikšdamas jam meilę ir raelio Valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras pagarbą, reprezentavo poetas Zalmanas Šneuras-ZalMaimonas, Švedijos Karalystės ambasadorė Maria kindas (1887–1959): „Vilna, močiutė mano didžioji, Christina Lundqvist. žydų tautos sostine / tremties Jeruzale, šiaurėje įsikūAtidarymo renginį vainikavo džiazo ir klezmerusios senosios tautos paguoda!“ (poemos „Vilnius“ rių muzikos atlikėjo bei kūrėjo Arkadijaus Gotes(1920) pirmosios eilutės); Avromas Suckeveris (1913– mano pasirodymas – žymusis Lietuvos perkusi2010); Dovydas Einhornas (1886–1973) bei Moišė ninkas atliko savo premjerinį kūrinį „Perkusininko Kulbakas (1896–1937), ypač kūrinyje „Vilnius“ (1923). kostiumas“.

O jį „pasiūti“ padėjo atlikėjo rankose Vilniaus siužetas liko aktualus ir vėlesniuose Vilniaus muzikos instrumentu tapusi siuvamoji mašina.

5 Dzūkų Judelis. Iš netolimos praeities. Apžvalga, 1939-10-22, Nr. 36 (201), p. 2.

26

Kreipdamasis į auditoriją generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pabrėžė, kad Nacionalinė biblioteka stengiasi sudaryti maksimalias prieigos galimybes visuomenei susipažinti su gausia bibliotekos fonduose saugoma Judaikos kolekcija. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Parodoje „Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“ apsilankiusį Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį (kairėje) sutiko Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė ir generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas.

Džiazo ir klezmerių muzikos atlikėjas Arkadijus Gotesmanas atliko savo premjerinį kūrinį „Perkusininko kostiumas“.

Tarp parodos svečių buvo ir (iš kairės) Izraelio Valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui skirtą parodą parengė Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro darbuotojai. Parodos architektas – Gediminas Akstinas (nuotr. kairėje), dizainerė – Vaida Gasiūnaitė, eksponatus restauravo Nacionalinės bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus specialistės Aldona Nikienė, Solveiga Sprindienė, Laimutė Zadvornaja, Dalia Veselauskienė, Dalia Udrienė, Aldona Nedevaitienė.

27

Geroji patirtis

Saulėto rudens biblioterapija Jau ketvirtą kartą biblioterapijos specialistai ir besidomintieji šia veikla rinkosi į konferenciją Birštone„Knyga gali prakalbinti ir gydyti“. Spalio 12–14 dienomis miesto kurhauze buvo skaitomi pranešimai, vyko susitikimai, diskusijos ir praktiniai užsiėmimai. Šį kartą prie tradicinės konferencijos rengėjos – Birštono viešosios bibliotekos – prisidėjo Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Konferencijos reikmėms pastaroji biblioteka prasmingai panaudojo dalį neįgaliųjų integracijos programoms skirtų lėšų, todėl į renginį pirmiausia buvo pakviesti Kauno regiono bibliotekų specialistai bei neįgaliųjų organizacijų atstovai. Dalyvauti konferencijoje užsiregistravo daugiau kaip 100 dalyvių.

Per neilgą biblioterapijos vystymosi Lietuvoje laikotarpį (maždaug 20 metų) daug kas nuveikta.

2017 m. netgi įkurta nacionalinė asociacija – dabar jau esame įsipareigoję siekti kokybiškos specialistų ir praktikų veiklos. O juk pirmosiose biblioterapijos konferencijose tedrįsome kalbėti apie tai, kad toks metodas egzistuoja, kad jį savo veikloje taiko ne tik psichologai ar psichoterapeutai, bet ir bibliotekininkai. Šių metų konferencijos naujovė – kitų kūrybinių terapijų integracija. Reikia pripažinti, dažnas renginys bibliotekose pradedamas muzika. Bet šį kartą tai buvo daugiau nei muzikos kūrinys – pakylėjantis, virpinantis sielas. Darbui pakiliai nusiteikėme ne tiek dėl sveikinimo žodžių dalyviams, kiek dėl išskirtinai suskambusio instrumento. Nežinau tikslaus jo pavadinimo (monochordas – Red.), gal tai ir nėra išskirtinai svarbu, nes esmė čia – braukiant pirštais per stygas tarsi per dideles kankles išgaunamas harmoningas skambesys.

Taip konferencijos dalyvių dvasią pakylėjo muzikos terapeutė Diana Gečė, muzikos terapiją studijavusi Vokietijos Augsburgo aukštojoje mokykloje. Beje, jos vedamas praktinis užsiėmimas ir sukaupta meditacinių instrumentų kolekcija ne tik man paliko didelį įspūdį.

28

Metodų įvairovė ir poveikis

Šiais metais visi pranešimai buvo skirti patirtims, metodų taikymo įvairovei atskleisti. Straipsnio autorei teko pristatyti tinklaraščio rašymo patirtį. Šioje veikloje svarbiausia – ryšio su skaitytojais užmezgimas. Čia praverčia tinklaraščio administravimo įgūdžiai, kai matoma lankytojų, skaitymo statistika; skaitytojų geografija leidžia atsekti, kuris įrašas populiariausias, kaip juo dalijasi atklydusieji į tinklaraštį. Biblioterapijos mėgėjams siūliau ne tik dalytis įrašais, bet ir palikti savo atsiliepimą apie perskaitytą tekstą, kilusias mintis. Tinklaraštis – socialinė medija, kurios privalumas – atgalinio ryšio palaikymas.

Emocionaliai, netradicine forma perteiktas psichoterapeuto Timo Petraičio pranešimas buvo skirtas biblioterapijos poveikio apmąstymams. Pranešėjas kėlė klausimą, kas sunkiau – skaityti ar rašyti. Timo teigimu, „iš tikrųjų skaityti yra sunkiau nei rašyti“. Rašydamas kūrėjas rizikuoja, nes atsiveria pasauliui. Jis gali būti vertinamas, kritikuojamas. O skaitytojo niekas nevertina, tik pageidauja, kad jis atkreiptų dėmesį į jau parašytą tekstą.

Vis dėlto taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Juk skaitytojas, atidžiai skaitydamas, įsileidžia rašytoją į savo širdį, vadinasi, išgyvena jo skausmą, kitas emocijas, kartu ieško vilties... Išeitų, kad būti skaitytoju sunkiau nei rašytoju...

Biblioterapijos konferencijos „Knyga gali prakalbinti ir gydyti“ organizatoriai ir pranešėjai. Solveigos Pempienės nuotraukos

Pagalba ribinėse situacijose

Jautrios sergančiųjų onkologinėmis ligomis patirtys biblioterapijoje negali palikti nuošaly. Kaip svarbu kalbėtis, išsakyti skaudžias patirtis ir jas keisti viltingomis... Tokios mintys išliko po Šv. Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje direktorės Aldonos Kerpytės ir komunikacijos specialistės Nijolės Raudytės šiltų pasakojimų. Pasak konferencijos dalyvės Lietuvos biblioterapijos asociacijos narės Neringos

Lašienės, „buvo labai įdomu išgirsti, kokie žodžiai onkologiniams ligoniams padeda sveikti. Išties nustebau, kad pirmiausia tai – problemos, ligos įvardijimas žodžiu“.

A. Kerpytė džiaugėsi išgirdusi apie naujų biblioterapijos metodų taikymo pavyzdžius bibliotekose ir socialiniame darbe, pabrėžė įdomias konferencijos praktines sesijas. Šiaulių profesinio rengimo centro lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Branguolė Šimkūnienė konferencijoje pasidalijo skaudžia artimųjų netekties patirtimi, kurią išgyvenant knyga tapo emocine pagalbininke.

Lietuviams ši tema dažniausiai susijusi su tyla ir nejaukiu aplinkinių atsitraukimu, o Branguolė rado jėgų ir noro ne tik nurodyti keletą su šiomis aplinkybėmis susijusių biblio­terapinių knygų („Paguodos žodžiai“, sudarė Helen Exley; Dorothy F. Edgerton „Eiki ramybėje: vadovas kenčiantiems netekties skausmą“), bet ir pateikė galimų užsiėmimų metodikų pavyzdžių.

Konferencijoje dalyvavusi pirmą kartą, B. Šimkūnienė prisipažino: „Nežinojau, ko tikėtis, bet konferencija pranoko mano lūkesčius.“

Kūrybos impulsai ir sugauti kvapai

Konferencijos dalyvių dvasią pakylėjo muzikos terapeutė Diana Gečė, taip pat ji vedė praktinį užsiėmimą, įtraukdama dalyvius į muzikavimo veiklą.

Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos doktorantas, kariuomenės savanoris ir „Caritas“ priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ narys Vidas Dusevičius susirinkusiųjų širdis palietė pristatydamas projekto „Mano istorija“ patirtį. Šioje veikloje puikiai derėjo priklausomų asmenų kūrybiniai bandymai ir menininkų interpretacijos remiantis šiais impulsais.

29

Šiemet prie konferencijos rengėjų prisidėjusi Kauno apskrities viešoji biblioteka pristatė „Kvepiančių knygų saloną“, taip primindama kvapo poveikį žmogaus emocijoms. Solveigos Pempienės nuotraukos

Pranešėjo pateiktas skaudus nuo narkotikų priklausomo asmens eilėraštis apie mamą (kokia ji gera, visada teisi ir tylus šauksmas: „mama, aš jau užaugau, man jau virš 40 metų, aš turiu savo gyvenimą...“). O menininkė į šį eilėraštį reagavo į stiklinį indą įdėtos neryškių gėlių puokštės piešiniu. Graudu, skaudu – kokios dar apima emocijos, įsijaučiant į šias keistas sąsajas. „O kur biblioterapinis efektas?“ – norisi paklausti pranešėjo. „Kažin ar tiems žmonėms tai gali būti kažkokia terapija. Tai – tiesiog būdas kiek pakilti, išreikšti save“, – aiškina pranešėjas. Viešas šių asmenų bėdos aptarimas daugeliui artimųjų yra terapinis.

Apie šį pranešimą mintimis norėjo pasidalyti ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja, Lietuvos biblioterapijos asociacijos narė Rasa Derenčienė: „Priklausomybė – sunki liga, visada išlieka galimybė atkristi, todėl bet kokia pagalba, kuri tave įkvepia, palaiko, yra gera. Man gera žinoti, kad pagalba tekstu, jį skaitant, rašant, pagal jį kuriant paveikslus ar instaliacijas, yra tokia veiksminga.“ Neįprastos kūrybinės patirtys skaitant knygas – tai vienas iš skaitymo skatinimo būdų, kuriuo išradingai pasinaudoja vis daugiau bibliotekų. Prieš kurį laiką plačiai nuskambėjo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos darbuotojų kūrybinga idėja apie „receptu išrašomą knygą“ nuotaikai pakelti. Šiais metais nustebino Kauno apskrities viešosios bibliotekos merginos. Visi renginio dalyviai pamatė neįprastą ekspoziciją – stikliniais gaubtais uždengtus indus ir priešais juos pastatytas knygas. Pasirodo, induose gyvena pagauti kvapai, aprašyti knygose.

Tai ir cinamonu kvepiančių bandelių, stiprių vyriškų kvepalų, sumišusių su aitriu tabaku, kitokie „konservuoti“ kvapai... „Kvepiančių knygų saloną“ pristačiusi Agnė Norkutė priminė, kad kvapo poveikį žmogaus emocijoms savo kūriniuose ypač akcentavo prancūzų rašytojas Marcelis Proustas, todėl kvapų pažadinti 30

prisiminimai vadinami Proustu efektu. Nors po keleto testavimų man susipainiojo visi kvapai, patirtis išties buvo įdomi.

Pasak R. Derenčienės, šiais kompiuterizuoto gyvenimo laikais tai – gana originalus ir netikėtas sumanymas, juk dar nė vienas kompiuteris negeba generuoti kvapų... „Žmones tai patraukia, įkvepia atsiversti knygą, o paskui galbūt ir toliau ją skaityti. Kaip pasakytų dažnas filologas – bet kokia iniciatyva skatinti skaitymą yra gera“, – dalijosi įspūdžiais Rasa.

Paslaugos „kitaip įgaliems“

Vis daugiau bibliotekų atveria savo duris teikdamos paslaugas neįgaliesiems. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos atstovės Agnės Pranckutės žodžiais, „biblioteka paskelbė esanti draugiška autizmo spektro sutrikimų ir kitų kalbos bei komunikacijos sutrikimų turintiems vaikams“. Čia pradėta teikti nauja biblioterapinė paslauga – sensoriniai skaitymai. Jų metu lavinami vaikų gebėjimai jausti kitus, ugdomi socialiniai įgūdžiai, slopinamas neigiamas elgesys, skatinamas teigiamas požiūris į knygą.

Muzikos terapija, kurioje naudojami meditaciniai instrumentai, daugeliui užsiėmimo dalyvių padarė stiprų įspūdį.

Seminare „Ar jaučiuosi laimingas (-a) būdamas (-a) tuo, kas esu?“ dalyviai, pasitelkę literatūrinę ištrauką, diskutavo apie savo patirtis, jas lydinčius jausmus.

Kaip teikti tokias paslaugas, Šiaulių bibliotekininkai mokėsi iš elgesio analizės konsultantų, o dabar savo patirtį yra pasirengę perteikti ir kitiems kolegoms. Daugeliui konferencijos dalyvių patiko pranešėjos vartotas terminas „kitokį įgalumą turintys žmonės“.

Lietuvos aklųjų bibliotekos Informacijos ištek­lių centro vadovė Dalia Balčytytė jautriai perteikė šios vasaros patirtį vedant „Skaitymo pievelių“ užsiėmimus, per kuriuos buvo siekiama atkreipti dėmesį į negalią turinčių žmonių gyvenimą, skleisti suvokimą apie jį, pačius neįgaliuosius įtraukti į pasibuvimus skaitant bei diskutuojant. Šiltas pranešėjos pasakojimas apie jautrias patirtis ne vienam konferencijos dalyviui sukėlė gumulo gerklėje efektą.

Kitokių terapijų intarpai

Jau tapo tradicija, kad konferencijos metu rengiami ir praktiniai užsiėmimai. Šiemet jie buvo skirti ir muzikos terapijai. Nustebusiems, kodėl šios rūšies terapija integruota į šią konferenciją, atsakau: taikant biblioterapiją, tenka pasitelkti kitų kūrybinių terapijų intarpus. Kad susirinkusieji lengviau atsipalaiduotų ir atsivertų kūrybai, išlaikytų dėmesį, kartais pasitelkiami kūrybinio rašymo, dailės terapijos, muzikos terapijos elementai.

Giliau patirti muzikos terapijos poveikį, pažinti galimybes buvo labai naudinga ir įdomu. Po D. Gečės patyriminio užsiėmimo galiu pasakyti: tai – puiki priemonė pailsėti, pasisemti energijos, atsipalaiduoti. Paprasti pratimėliai – papliaukšėjimas rankomis, vienas kito pamėgdžiojimas poromis, pamuzikavimas būgnu, tarškučiais, skambančiais dubenimis ir pan. – profesionalo vedami tampa veiksminga praktika. D. Gečės gebėjimas įtraukti dalyvius į muzikavimo veiklą susirinkusiems paliko stiprų įspūdį.

Klaipėdos universiteto docentė, Lietuvos biblioterapijos asociacijos prezidentė, rašytoja Jūratė Sučylaitė vedė poezijos terapijos užsiėmimą, kuris buvo skirtas asmenybės ir autentiškos kalbos vystymosi paieškai. Yra pastebėta, kad tekstų skaitymas iš elektroninių prietaisų ir dažnas bendravimas virtualiojoje aplinkoje skurdina žmogaus vidinį pasaulį, jam tampa vis sunkiau savo išgyvenimus reikšti žodžiais.

Negebėjimas reikšti mintis savo ruožtu gali padidinti menkavertiškumo ir vienišumo jausmą.

Dalyvavusiems J. Sučylaitės užsiėmime pavyko čia ir dabar parodyti reakcijas savo kalba.

Klinikinės psichologės Veronika Mudėnaitė-Savickienė ir Raminta Seniūnaitė-Ramanauskienė pakvietė į patyriminį seminarą „Ar jaučiuosi laimingas (-a) būdamas (-a) tuo, kas esu?“ Pasitelkę literatūrinę ištrauką, dalyviai diskutavo apie savo patirtis, jas lydinčius jausmus.

Atvirame pokalbyje kiekvienas vardijo vertybes, padedančias išgyventi egzistencines krizes. V. Dusevičius dalijosi įspūdžiais: „Įsitikinau, kad laimingas esu būdamas tuo, kuo esu. Komplimentų nusipelno paties užsiėmimo vedimas, taikomi metodai. Ir dar vyko tokia trumputė meditacija, tai pavyko pailsėti ir tiesiog pabūti čia ir dabar.“ Seminarą vedusi Veronika palankiai vertino dalyvių įsitraukimą, atvirumą: „Dalyviai gyvai dalijosi mintimis net ir palyginti didelėje grupėje. Smagu, kad daugumai pavyko susitapatinti su tekstu ir jo išgyvenimais.“

biblioterapinės literatūros sąrašai

Praktinį bibliotekų darbą rengiant biblioterapinės literatūros sąrašus pristatė Lietuvos medicinos bibliotekos atstovės Regina Vaišvilienė ir Daiva Širkaitė.

Matydamos, kad knygos iš tiesų gali keisti mąstymą, jos parengė ne vieną rekomenduojamos biblioterapinės literatūros sąrašą – 2013, 2014, 2016, 2017 m., o naujausias – 2018 m. „Rekomendacinio pobūdžio leidiniai žmonėms, sergantiems onkologinėmis ligomis, bei jų artimiesiems“. Nors bibliotekininkams šie sąrašai nėra naujiena, kai kuriems dalyviams šis pranešimas buvo vienas naudingiausių.

Pasibaigus 2018 metų biblioterapijos konferencijai, jau pradėjome galvoti apie būsimą. Tiesa, Birštono bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė dar abejoja, ar rengs biblioterapijos konferenciją kasmet, tačiau besidomintieji šia veikla tikrai nekantriai jos lauks.

Daiva Janavičienė Lietuvos biblioterapijos asociacijos sekretorė

31

KRONIKA

Klojęs lietuviškos tapatybės pamatus

Jonas Zenkevičius. Simono Daukanto portretas, 1850 m. Drobė, aliejus. Tai – vienintelis autentiškas ikonografinis S. Daukanto atvaizdas (jam pačiam pozuojant), sukurtas Peterburge Šiaulių apskrities dvarininko Vladislovo Narbuto užsakymu. Jonas Jokubauskis, paveldėjęs portretą, jį padovanojo 1907 m. įsikūrusiai Lietuvių mokslo draugijai.

Dviem svarbiais renginiais lapkričio 8–9 dienomis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje paminėtos lietuvių istoriko, rašytojo, švietėjo Simono Daukanto (1793–1864) 225-osios gimimo metinės. Pirmąją dieną buvo pristatyta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengta jame saugomų vertingiausių S. Daukanto rankraščių paroda, prof. dr. Giedrius Subačius specialiai šia proga skaitė paskaitą, ragindamas iš naujo apmąstyti S. Daukanto kurtos valstybės viziją. Lapkričio 9-ąją vyko mokslinė konferencija„...ir kraštą vadino valstybe“, kurioje buvo perskaityti devyni pranešimai.

Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje vykę renginiai gražiai sutapo su Simono Daukanto jubiliejiniais metais, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu ir šį rudenį pasirodžiusia prof. dr. G. Subačiaus (Ilinojaus universitetas, JAV) monografija „Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834)“.

Visos šios priežastys ir paskatino Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojus, bendradarbiaujant su Nacionaline biblioteka, surengti ir visuomenei pristatyti unikalių niekad viešumoje nerodytų S. Daukanto rankraščių parodą. Jos atidaryme dalyvavo instituto direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas, prof. dr. Brigita Speičytė, renginį vedė doc. dr.

Mintautas Čiurinskas. Nacionalinės bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pasidžiaugė, kad paroda, skirta žmogui, kūrusiam Lietuvos ateities scenarijų, padeda įprasminti bibliotekos Valstybingumo erdvę ir yra svarbi pilietinei bei kultūros visuomenei.

Iš didelio S. Daukanto rankraštinio palikimo paro­dos rengėjai atrinko vertingiausią dalį. B. Speičytės teigimu, buvo stengtasi parodyti tuos rankraščius, kurie atskleidžia platų švietėjo darbų barą ir jo domėjimosi lauką. Pačiame ekspozicijos centre – solidi S. Daukanto rankraštinė knyga „Istorija žemaitiška“, aprėpianti Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki Abiejų Tautų Respublikos 32

valdovo Žygimanto Augusto mirties. Autorius ją sukūrė, gražiai perrašė ir įrišo 1831–1834 metais dirbdamas Rygoje. Pasak B. Speičytės, šią knygą S. Daukantas rašė kaip daiktinį lietuvių kalbinio ir istorinio gyvybingumo įrodymą, kuris tuo istoriniu momentu buvo ypač svarbus. S. Daukantas siekė ne tik savo, kaip istoriko, tikslų, bet ir ieškojo lietuvių kalbos kelio į raštą, suvokdamas, kad lietuvių kalba dar nėra pakankamai „ant rašto padėta“.

Simono Daukanto rengto „Lenkų-lietuvių kalbų žodyno“ pradžia: A–M, nuo 1952 m. Žodynas nebaigtas: išlikę trys foliantai, bendras lapų skaičius – per 1000, pateikti 56 567 lenkiški žodžiai, bet tik 37 677 lietuviški atitikmenys.

Taip pat eksponuota S. Daukanto rengto „Lenkų–lietuvių kalbų žodyno“ pradžia (nuo 1852 m.), medžiaga (palaidi lapai) rengtam „Lietuvių kalbos žodynui“, 1845 m. Peterburge išleistas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, rašytojo 1834–1835 m. išverstos „Pasakos Fedro“ (1846).

Lankytojai galėjo susipažinti su 1862 m.

S. Daukanto ranka surašytu testamentu, kurio vertimą, 1893 m. darytą Jono Jablonskio, per renginį perskaitė M. Kvietkauskas. S. Daukantas rašė: „<...> turėdamas sveiką protą ir tvirtą atmintį, paskutinai išskirstau mano daiktus, kuriuos jei visus surinktum, nė šimto rublių nebus verti.“ Atrodytų, tiesiog kalbama apie daiktus, pinigų sumas... Bet M. Kvietkauskas neabejoja: ne tik apie tai – „apie laikyseną, dvasią, vertybes“.

Prof. dr. G. Subačiaus pavadintas žmogumiuniversitetu, S. Daukantas, mokėjęs aštuonias kalbas, savo darbais bandė aprėpti beveik visas humanitarinių mokslų sritis. Tai rodo jo darbų įvairovė: parašyta istorija, kalbos darbai, žodynai,

Simono Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ autografas, apie 1831–1834 m. Atverstame puslapyje pirmasis iš penkių žodžio „valstybė“ pavartojimo šiame veikale pavyzdžių. Atidarant parodą buvo svarstoma, kad gal reikėtų „Istoriją žemaitišką“ eksponuoti spalio 28 d. per S. Daukanto gimtadienį kasmet, taip pabrėžiant šio veikalo svarbą mūsų savivokai. Vygaudo Juozaičio nuotraukos.

Prof. dr. Giedrius Subačius kalbėjo apie S. Daukanto darbų reikšmę, dalijosi įžvalgomis, kurie iš jų buvo svarbiausi pačiam autoriui, pateikė S. Daukanto naujadarų pavyzdžių (iš viso sukūrė apie 3 800 naujadarų). Džiaugdamasis išlikusiu S. Daukanto archyvu ir rankraščiais, apgailestavo, kad dar daug jų mokslininkų net nežiūrėti.

vadovėliai, vertimai, tautosakos rinkimas, ūkiškų patarimų knygelės, knygos vaikams, net sudaryta maldaknygė. Viską, ką darė viešumai, S. Daukantas rašė lietuvių kalba, tik laiškai parašyti lenkiškai.

Profesoriaus teigimu, jis norėjęs parodyti, kad yra lietuviška Lietuva, nors dažnai S. Daukanto draugai, laikę save patriotais, lietuviškai nekalbėjo.

Informatyviai ir įdomiai G. Subačius apžvelgė visus S. Daukanto veiklos barus, aptarė jo darbų reikšmę. Įrodė, kaip, nagrinėjant S. Daukanto rašybą (ypač nosinių) tam tikrais laikotarpiais, galima tiksliau nustatyti jo veikalų parašymo datą.

Pavyzdžiui, iki šiol enciklopedijose nurodoma neteisinga „Istorijos žemaitiškos“ parašymo data – 1838-ieji; ši klaida kartojama įvairiuose darbuose, nors istorija parašyta 1831–1834 m. Pagal žinomų datų rankraščius, pasitelkę rašybos analizę, galime datuoti ir tuos, kurie be datų. Pasak profesoriaus, S. Daukanto ortografija yra labai varijuojanti, rodanti jo kalbos kūrybos laisvę, ieškojimų įvairovę, netgi tam tikrą žaismę.

Vienas dalykas, kuris per visą S. Daukanto gyvenimą nesikeitė, profesoriaus teigimu, tai – lietuviškumo akcentas. Šio šviesuolio politinė vizija buvo nelietuviškai kalbantiems to meto intelektualams lietuviškumą rodyti kaip reikalingą ir turintį ateitį. „Tokie lietuvių kalbą, istoriją ir valstybę modeliuojantys dalykai – tai projekcija į ateitį, ateities pažadas, ateities viltis. Nors S. Daukanto rašyba ir kalba atmesta, dabar nenaudojama, jo idėja gyvena, mes gyvenam jo įsivaizduotoje valstybėje – valstybėje su lietuvių kalba“, – teigė prof. dr. G. Subačius.

Vaidenė Grybauskaitė 33

KRONIKA

Ekslibrisai atkurtos Lietuvos šimtmečiui Tradiciškai ekslibrisas suprantamas kaip leidinio savininką ir biblioteką nurodantis knygos ženklas. Tačiau šiuolaikinis ekslibrisas vis dažniau tapatinamas ne su konkrečiu savininku, bet su reikšmingoms datomis, jubiliejais, neretai juo fiksuojamas pats istorinis procesas. Ne išimtis ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos organizuoto tarptautinio ekslibrisų konkurso, skirto Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, darbai.

Dailininkas Haykas Grigoryanas iš Armėnijos (pirmoji premija).

Ex libris Dalia Grybauskaitė.

Dailininkė Ugnė Žalytė (antroji premija). Liudo Mažylio ex libris.

Į rengėjų kvietimą dalyvauti ekslibrisų konkurse, be Lietuvos atstovų, atsiliepė dailininkai iš 35 šalių.

Gausiausiai konkurse dalyvavo lietuvių autoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Utenos ir kitų Lietuvos miestų bei rajonų (73 kūrėjai pateikė 140 ekslibrisų), taip pat dailininkai iš Turkijos (49 autoriai), Lenkijos (20), Ukrainos (13), Italijos (7), Rusijos (7), Japonijos (6) ir kitų šalių.

Iš viso konkursui darbus atsiuntė 220 knygos ženklų kūrėjų, vertinimo komisijai buvo pateikti 376 originalūs ekslibrisai. Tokia dalyvių gausa rodo, kad susidomėjimas šiuo grafikos žanru neslūgsta. Kartu pati konkurso tema atvėrė kelią pažvelgti į Lietuvą, jos istoriją ir kultūrą, pagerbti iškilius šalies žmones, istorines asmenybes, prisiminti svarbiausius šalies įvykius.

Konkursinių darbų kolekcija labai marga. Daugelyje ekslibrisų pavaizduoti su Lietuva susiję simboliai: valstybės herbas Vytis, architektūros paminklai, istoriniai įvykiai ir faktai, kronikos vaizdai. Darbai atspindi ir pasaulines pastarųjų metų ekslibrisų kūrimo tendencijas. Dažniausiai autoriai rinkosi klasikinėmis laikomas medžio ir linoraižinių ekslibrisų technikas. Nemažai 34

Dailininkas iš Pietų Afrikos Respublikos Gervasio Roblesas (trečioji premija). Ex libris Vincas Kudirka.

oforto, akvatintos, šilkografijos technikos darbų, mažiau – minkšto lako, sausos adatos ar autorinės technikos. Reikia pripažinti, kad daugėja skaitmeninėmis technologijomis kuriamų darbų, populiarėja kompiuterinė grafika.

Tarptautinis žiuri įvertino visus 2018 m. konkurso nuostatus atitinkančius ekslibrisus ir išrinko nugalėtojus. Vertintas darbų meniškumas, originalumas, kompozicija, temos atskleidimas. Konkursui pateikta daug brandžių, lygiaverčių darbų, todėl nutarta nerinkti kurio nors vieno kūrinio ar autoriaus ir neskirti Didžiojo prizo (Grand Prix). Įtaigiausiu meniniu požiūriu ir savitai atskleidžiančiu temą vertinimo komisija pripažino armėnų dailininko Hayko Grigoryano oforto technika sukurtą ekslibrisą, skirtą Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Šiame darbe autorius originaliai panaudojo senovines lietuviškas monetas, jose išradingai įkomponavo Vyčio ir Gedimino stulpų ženklus, istorinius herbus, monogramas ir įvairius užrašus. Raiškia grafine kompozicinių elementų darna ir netikėta temos interpretacija patraukia lietuvių menininkės Ugnės Žilytės sudėtinga

G. Bagdonavičiaus fondas priimtas į FISAE

• Rugsėjo 1 d. Prahoje vykusiame išplėstiniame Tarptautinės ekslibriso mėgėjų asociacijų federacijos (Federation International des Societes Amateurs d‘Ex libris; FISAE) kongreso posėdyje, be kitų klausimų, apsvarstytas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo (GBEF) prašymas priimti jį į FISAE narius. GBEF atstovas Jonas Nekrašius pristatė vaizdinę medžiagą apie bibliotekos ir fondo veiklą propaguojant knygą ir ekslibrisą.

• Posėdžio dalyviai vienbalsiai nusprendė Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą priimti į FISAE. Tai pirmoji visuomeninė institucija iš Lietuvos, tapusi FISAE nare.

Lietuva į FISAE buvo priimta 1992 m. XXIV kongrese, kuris vyko Sapore (Japonija).

• Tarptautinė ekslibriso mėgėjų asociacijų federacija veikia nuo 1966 m., jos kongresai vyksta kas dveji metai vis kitoje pasaulio valstybėje, o FISAE prezidentu tampa šalies šeimininkės, kurioje vyksta šis renginys, atstovas.

Dailininkė Snežana Kezele (Serbija). Exlibris.

Dailininkas Piotras Tolyszas (Lenkija). Ex libris atkurtai Lietuvai – 100. Lietuvos Respublikos Prezidentūra.

Kristina Daniūnaitė (Lietuva). Ex libris Saliamonui Banaičiui.

Dailininkė Marcela Miranda (Italija) Ex libris Mykolas Biržiška.

grafikos technika sukurtas originalus knygos ženklas-portretas, dedikuotas Liudui Mažyliui, 2017 m. Vokietijoje suradusiam Vasario 16-osios akto originalą. Pietų Afrikos Respublikos dailininko Gervasio Robleso sukurtoje grafinėje miniatiūroje juodos spalvos fone išraižyta spygliuota viela simbolizuoja okupaciją, liauni pienių stiebai ir lengvi pūkai simboliškai perteikia laisvės išsiilgusią ir 1918 m. valstybę atkūrusią Lietuvą. Knygos ženklas skirtas „Tautiškos giesmės“ autoriui Vincui Kudirkai. Šie trys dailininkai tapo pagrindinių konkurso premijų laureatais.

Dokumentalumo prasme įdomus, estetiškas ir modernus savo forma turkų dailininko Burako Erhano Tarlakazano kompiuterine grafika sukurtas ekslibrisas, skirtas 1918 m. Vasario 16 d. akto sig-natarams. Dailininkė iš Rusijos Tatjana Kriukova oforto, akvatintos ir minkšto lako grafikos technika sukūrė raiškų ekslibrisą, kuriame pavaizduota Šiaulių miesto katedra, ir skyrė jį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai. Abiejų minimų dailininkų kūriniai įvertinti konkurso paskatinamosiomis premijomis. Šis tarptautinis konkursas patvirtina, kad ekslibrisas Lietuvoje gyvas ir reikalingas, jis pratęsia penkis šimtus metų skaičiuojančio lietuviško knygos ženklo tradicijas.

Jonas Nekrašius Ekslibrisų konkurso kuratorius

35

KRONIKA

Visus metus trukusi šventė Siekdama įprasminti atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio sukaktį, Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka visus metus įvairaus amžiaus lankytojus skatino domėtis valstybės kultūra, istorija, tradicijomis. Miesto ir rajono bendruomenę įtraukė patrauklūs, žaismingi ir informatyvūs renginiai.

Norėdamos sudominti mažuosius lankytojus, svarbią informaciją teikti žaidimo forma nusprendė Vaikų literatūros skyriaus darbuotojos, suplanavusios edukacinių-kūrybinių renginių ciklą „Lietuva: domiuosi, kuriu, skaitau, žaidžiu“. Žaisdami įvairius žaidimus, mažieji skaitytojai (daugiau negu pusantro šimto vaikų) buvo supažindinti su Lietuvos valstybės svarbiausiomis datomis. Didžiausio populiarumo sulaukė Kariuomenės diena, kai bibliotekoje lankėsi Didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko Vado grupės viešųjų ryšių karininkas kpt. Gintaras Striupaitis, vaizdžiai ir įdomiai papasakojęs apie Lietuvos kariuomenę bei atsakęs į rūpimus klausimus.

Istoriją priminė bibliotekoje apsilankęs Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas Arūnas Antanaitis, įdomiai papasakojęs apie egzotiškuosius išeivijos lietuvius, provokavęs moksleivius užduotu klausimu „Kas yra tikras lietuvis?“. „Knyga neša žinią, žinia neša meilę Tėvynei, meilė Tėvynei neša laisvę“, – tokius žodžius išgirdo moksleiviai, dalyvavę netradicinėje pamokoje, kurioje dar žiūrėjo filmą „Knygnešys“. Buvo stengtasi parodyti, kad knyga yra viena didžiausių absoliučios kultūros sudedamųjų dalių.

Magiška kelionė per Lietuvą dar 2017 metais prasidėjo protų kovų „100 klausimų apie Lietuvą“ dalyviams. Tai bene didžiausias projektas, sukvietęs ne tik Jonavos miesto, bet ir rajono gyventojus. Bibliomūšiui buvo pateikta 100 klausimų įvairiomis temomis, jis subūrė aštuonias Jonavos viešosios bibliotekos ir filialų komandas, interaktyviu būdu buvo surengta net 10 turų.

Tautinės juostos pynimo renginio akimirka. Bibliotekos archyvo nuotr.

36

Bibliotekos savanorio Domanto Žukausko dėka viešoji biblioteka prisidėjo prie Vyriausybės organizuoto projekto „Šimtmečio dovanos“. Septyniolikmetis Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos moksleivis bibliotekoje vedė anglų kalbos pamokas. Jo dovana Lietuvai – „Laikas dalijantis savo žiniomis“. Už itin prasmingą savanorystę apdovanojimą jam įteikė Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis. Pasitelkdamas naujausias technologijas, originalius, inovatyvius mokymo būdus, D. Žukauskas veda pamokas iki šiol – tai viena populiariausių veiklų bibliotekoje, kurioje nuolat dalyvauja per 30 žmonių.

Viešosios bibliotekos ir filialų darbuotojos mažiesiems skaitytojams dovanojo džiaugsmo kupiną vasarą. Norėdamos įprasminti šimtmetį, jos pasiryžo visą vasarą, kiekvieną trečiadienį, skaityti vaikams lietuviškas knygas. Renginiuose Knygų terasoje buvo trumpai pristatomos tradicijos ar minimos svarbiausios metų šventės. Į šią akciją įsitraukė rajono darželiai, mokyklos, veiklos centrai, stovyklos. Tad biblioteka ne tik ugdė jaunuosius jonaviečius, bet ir subūrė miesto ir rajono bendruomenę kilniam tikslui – padovanoti dovaną Lietuvai. Bibliotekų darbuotojos kvietė skaityti knygas ir neįprastose vietose – bibliotekos kiemelyje, sodyboje, net prie paminklo „Laimės žiburys“ Anykščiuose. Per visą vasarą buvo pritraukta 1770 dalyvių, perskaityta apie 200 lietuviškų knygų.

Visus šiuos šventinius metus lydėjo ir kitos įdomybės: parengta spaudinių paroda „Lietuvos respublika 1918–1940 m.“, sukurta virtuali paroda „Prakalbinęs lietuviškai Homerą“, kurioje pateikta vertėjo Jeronimo Ralio biografija, jo publikacijos, atminimo įamžinimas. Fotografijų akcija „Tau, Lietuva“ kvietė fotografuotis su lietuviškomis knygomis miesto ir rajono bibliotekose, socialiniame tinkle „Facebook“ buvo išrinkta nugalėtoja.

Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos mokiniai bibliotekoje dalijosi savo piešinių paroda „Mano Lietuva“. Šie darbai taip pat papuošė Jonavos viešosios bibliotekos leidžiamo kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ 2018 m. pirmąjį numerį, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Biblioteka išleido monografiją „Jonavos krašto savanoriai 1918–1920 m.“.

Dėl šių turiningų metų ir jiems skirtų renginių viešosios bibliotekos populiarumas itin išaugo: gausiai registravosi nauji skaitytojai, sekėjų skaičius feisbuke perkopė 2000, bibliotekos Knygų terasoje vis dažniau knygomis dalijosi patys jonaviečiai. Galima drąsiai teigti, kad novatoriška Jonavos viešoji biblioteka yra viena iš lyderiaujančių kultūros įstaigų rajone.

Ieva Stučinskaitė

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

trumpai SUSITIKIMAI SU RAŠYTOJAIS

Akmenė Jubiliejiniams Simono Daukanto metams. Rajono viešojoje bibliotekoje vykęs literatūrinis renginys „Lietuvos šviesulys, istorikas, švietėjas Simonas Daukantas“ buvo skirtas šio kultūrininko 225-osioms gimimo metinėms paminėti. Renginį vedė bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė, jame dalyvavo literatai, kraštotyrininkai, mokytojai, bibliotekininkai, kultūros darbuotojai, gimnazistai, visi, kam brangi Simono Daukanto šviesa. Pranešimą „Simonas Daukantas ir Papilė“ apie S. Daukanto asmenybę, apie jo savarankiškai pasirinktą vienatvę ir pasiaukojimą dirbti Lietuvai skaitė žurnalistas, kraštotyrininkas, Akmenės krašto garbės pilietis Leopoldas Rozga. Akmenės gimnazijos mokytoja, kraštotyrininkė Rita Ringienė pristatė pranešimą „Simono Daukanto padėkos plokštės“.

Papilės kultūros namų folkloro ansamblis „Liepužė“.

Dalios Markulienės nuotr.

Viešoji biblioteka buvo paskelbusi miniatiūrų, poezijos, prozos tekstų ir rašinių konkursą „Rašau Simonui Daukantui“. VB direktorė Z. Sinkevičienė iš atsiųstų ir anksčiau turėtų kūrinių sudarė ir išleido knygą „Rašau Simonui Daukantui“ (knygos redaktorius – L. Rozga, viršelio dailininkė – kraštietė Elena Mikulskienė). Literatai pakaitė kūrybos posmų iš naujai parengtos knygos, viešosios bibliotekos jaunieji skaitytojai, vadovaujami bibliotekininkės Aurelijos Gerulskienės, skaitė ištraukas iš S. Daukanto knygos „Žemaičių pasakos“. Už visus bibliotekos organizuotus S. Daukantui skirtus renginius dėkojo rajono mero pavaduotojas Apolinaras Nicius. Literatūriniame vakare koncertavo Papilės kultūros namų folkloro ansamblis „Liepužė“ (vad.

Donvina Savickienė ir Virginija Kupstienė), skambėjo dainuojamosios poezijos kūrėjo ir atlikėjo Kęstučio Krenciaus dainos.

Minėdama Simono Daukanto metus, viešoji biblioteka parengė ir skaitytojus kvietė į spaudinių parodas „Simonas Daukantas ir Papilė“, „Žemaičių mokslo vyras“. Parodos, skirtos S. Daukanto asmenybei ir kūrybai, veikė ir kituose viešosios bibliotekos padaliniuose: Ventos miesto filiale, Sablauskių, Kairiškių, Jučių, Kruopių, Vegerių, Eglesių kaimų filialuose, Papilės miestelio K. Narš-

čiaus filiale. Viešosios bibliotekos jaunųjų skaitytojų būrelio nariai ir bibliotekos darbuotojos vyko pagerbti Simono Daukanto atminimo į Papilę, apsilankė Simono Daukanto muziejuje, prie paminklo skaitė eiles, skirtas šiam švietėjui.

Zita Sinkevičienė Biržai Užaugęs prie Nemuno, likęs prie Širvėnos. Spalio 27 d. Biržų kultūros žmonės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos salėje sveikino ilgametį kultūros ir švietimo darbuotoją Juozą Enskaitį. Tą dieną jam sukako 85-eri. Taip pat visuomenei buvo pristatyta jo knyga „Užaugęs prie Nemuno. Atsiminimai iš prabėgusio laiko“.

J. Enskaitis – nusipelnęs ir nuoširdus švietimo, Biržų krašto kultūros puoselėtojas, siekęs kuo aukštesnio profesionalumo, itin gebėjęs skatinti jaunuosius specialistus ugdyti kūrybiškumą, bendražmogiškąsias vertybes.

1933 m. gimęs Jurbarke, nuo 1960 m. apsigyvenęs Biržuose, 1961–1985 m. vadovavęs Biržų rajono Kultūros skyriui, J. Enskaitis nuo1991 m. pradėjo dirbti tuometinėje Biržų centrinėje bibliotekoje, o 1992 m. tapo jos vadovu (iki 2001 m.). „Buvęs direktorius yra paprastas ir didis žmogus. Jis visuomet buvo dėmesingas kiekvienam dirbančiajam“, – teigė jubiliejiniame vakare kalbėjusi buvusi Biržų bibliotekos vedėja, ilgametė bibliotekos darbuotoja Danutė Medinienė.

J. Enskaičio knygą „Užaugęs prie Nemuno.

Atsiminimai iš prabėgusio laiko“ pristatė jos redaktorė pasvalietė Regina Grubinskienė. „Atstatant pilį, man buvo pavesta sudaryti bibliotekai skirtų patalpų eksplikacijos planą. <...> 1985–1986 m. statybos darbai buvo užbaigti. Lankiausi Tauragės, Panevėžio, Telšių, Klaipėdos, Vilniaus baldų kombinatuose, nes reikėjo įsigyti knygų lentynų, auditorinių stalų, kitų baldų abonemento ir kitiems skyriams. Sunkų baldų montavimo darbą atliko bibliotekos ūkvedys J. Sadauskas. Biblioteka įsikūrė pilyje“, – taip atsiminimų knygoje rašo autorius.

Labiausiai, kaip pats J. Enskaitis pripažįsta, jis atsiskleidė dirbdamas kultūrinį darbą – buvo aktyvus renginių, rajoninių ir

Akmenė. Rajono viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su filosofu, Sąjūdžio pirmeiviu, rašytoju Arvydu Juozaičiu, kuriame dalyvavo naujosios Akmenės trečiojo amžiaus universiteto lankytojai. Svečias pristatė savo knygą „Tėvynės tuštėjimo metas“, atsakė į dalyvių klausimus.

Bibliotekoje veikė spaudinių paroda „Filosofas, rašytojas, publicistas Arvydas Juozaitis“. *** Bibliotekoje surengtame Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narės Liucijos Jagielienės kūrybos vakare buvo pristatyta nauja autorės knyga „Vakaro laiškai mylimam žmogui“.

Literatė pasidalijo mintimis apie knygą rašyti paskatinusius išgyvenimus. Buvo skaitomi poezijos posmai, savo kūrybos dainas atliko Kęstutis Krencius.

Kaunas. Lapkričio 5 d. rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko kūrybinio rašymo seminaras su rašytoja Sandra Bernotaite. Jame dalyvavę rajono mokyklų ir gimnazijų 8–12 klasių moksleiviai, padedami S. Bernotaitės, mokėsi rašyti originalias istorijas, įkvėpti rašytojos pasakojimo, net patys to nesitikėję, prirašė pilnus lapus.

Panevėžys. Šiaurinėje bibliotekoje svečiavosi knygų apie mitines būtybes autorė, rašanti ir piešianti grafikos dizainerė Kotryna Zylė. Moksleiviams įspūdį padarė pristatytas naujausias autorės kūrinys – „Didžioji būtybių knyga“, smagu buvo iš pirmų lūpų išgirsti pasakojimą apie knygos ir iliustracijų kūrimo užkulisius.

Zarasai. Bibliotekoje surengto tradicinio „Prozos rudens“ svečias buvo rašytojas, scenaristas Saulius Šaltenis. Jis pasidalijo mintimis apie gyvenimą, knygų ir scenarijų rašymą, prisipažino, kad bėgantys metai jo neliūdina: „Esu jaunas ir laisvas kaip paukštis“. Jam žmogus visada buvo svarbesnis nei knyga, o pati kūryba – lyg meilės įkvėptas žaidimas.

Knygų sutiktuvės

Ignalina. Dūkšto bibliotekoje surengtas susitikimas su žurnaliste Dalia Savickaite. Buvo pristatytos jos knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ ir „Ignalinos miškų urėdija: krašto turtų sergėtoja“. Dalyvavusi rašytoja Gintarė Adomaitytė apžvelgė knygas ir ragino jas skaityti, nuotraukų autorius E. Ostašenkovas džiaugėsi turėdamas galimybę dirbti su D. Savickaite.

Pasvalys. Miesto šventės metu viešoji biblioteka surengė knygos „Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“, kurią išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, pristatymą.

Trėmimų banga palietė ir Pasvalio rajoną – iš čia buvo išvežta apie 800 žmonių. Dalyvavo dr. Monika Kareniauskaitė, istorikas Benas Navakauskas.

Buvęs bibliotekos direktorius Juozas Enskaitis.

Bibliotekos archyvo nuotr.

Informaciją pateikė Zita Sinkevičienė, Regina Vasauskaitė, Indrė Rapkevičienė, Inesa Dumravienė, Elvyra Mačiulienė, Jūratė Genytė

37

respublikinių dainų švenčių organizatorius, meno kolektyvų puoselėtojas, 1995 metais Biržų rajono literatų klubo prie bibliotekos „Versmė“ įkūrimo iniciatorius. J. Enskaičio pastangomis bibliotekoje buvo įsteigta leidykla „Širvėna“ ir išleisti pirmieji literatų almanachai „Posmai virš Širvėnos“, „Einu per žemę“ – iš viso 13 kraštiečių knygų. Šventinį vakarą jubiliatą sveikino buvę kolegos, draugai, bendradarbiai, rajono valdžia ir, žinoma, šeima – dukros Džiulė ir Džiugilė (bibliotekininkė) su vyrais, anūkas Edis. O buvusio direktoriaus knyga jau iškeliavo į rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos filialus.

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos informacija Kaunas Mecenatas Ginutis Procuta. Ypatingi ryšiai Kauno apskrities viešąją biblioteką sieja su šių dienų knygnešiu prof. Ginučiu Procuta (1933–2018). Lapkričio 11 dieną jam būtų suėję 85 metai. Deja, 2018 metų vasario 21 dieną jis mirė Toronte.

2007-aisiais užsimezgusi profesoriaus ir bibliotekos draugystė tęsėsi iki 2018 metų. Tuomet, jausdamas gyvenimo kelio pabaigą, G. Procuta savo laiškuose džiaugėsi taip ilgai išlikusiu ryšiu. „Rašau, lyg tikrai žinau, kad greitai dingsiu, bet tas procesas gali užsitęsti ilgiau, tad bet koks ryšys iš gimto krašto man bus džiaugsmas ir atspirtis. Taip norėtųsi, kad dar ilgiau būčiau Jūsų tarpe ir jausčiau abipusę meilę ir šilumą“, – rašė jis savo paskutiniame laiške.

Profesorius G. Procuta bibliotekai padovanojo 709 leidinius su įvairiais įrašais ir linkėjimais, iš kurių nesunku sudėlioti jo paties gyvenimo kelią. Dovanotose istorinėse knygose galima rasti įrašų apie jo išgyvenimus, atsiminimų apie karą ar įspūdžių iš aplankytų šalių. Daug knygų buvo dovanojama jam svarbiomis progomis: mylimos dukters Eglės ar žmonos Dalios, anūkų Antano ir Juliaus gimtadienių proga ar džiaugiantis jų gerais mokymosi rezultatais. G. Procuta didžiavosi savo šeima – dažnai kartu su dovanojamomis knygomis ir šiltu laišku biblioteka sulaukdavo ir jo namiškių nuotraukų.

Beveik visos dovanotos knygos – vieninteliai egzemplioriai bibliotekoje. Šių dienų knygnešio ekslibrisu puoštos knygos buvo

naudingos ne vienam studentui, dėstytojui ar istorijos labirintų tyrinėtojui. Pats G. Procuta teigė, jog, būdamas paprastu „vidutinioku“, Lietuvoje tapo žinomu bibliotekų rėmėju, mecenatu. „Pajėgiau tai daryti taupiai gyvendamas, neišleisdamas daug rūbams, geresniam maistui“, – rašė profesorius.

G. Procuta Lietuvą paliko būdamas vos dešimties metų, tačiau jo širdyje niekada neužgeso patriotiškumas ir atsidavimas tėvų žemei. Profesorius gyveno įvairiausiuose pasaulio kampeliuose: Naujojoje Zelandijoje, Amerikoje, Kanadoje, tačiau nė vienas kraštas jam nebuvo toks brangus kaip gimtoji Lietuva. Jis buvo aktyvus baltų bendruomenių narys, nuolat garsino Lietuvos vardą, rengė parodas, skleidė laisvos Lietuvos idėjas ir visomis išgalėmis rėmė savo šalį. Sovietiniais metais profesorius G. Procuta siuntė į Lietuvą vertingas knygas, dirbo mokslinį darbą, rašė apie holokaustą ir lietuvius, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusius žydus. „Knygos sau ir Lietuvos bibliotekoms buvo iš meilės ir reikalo savo gimtam kraštui, jo žmonėms, institucijoms, knygomis ir jų žiniomis parodyti / palyginti, kas dėjosi ypač žiauriais Stalino ir Hitlerio okupacijų laikais“, – rašė profesorius.

Gyvendamas Kanadoje, G. Procuta, be Kauno apskrities viešosios bibliotekos, aktyviai rėmė daugelį kitų Lietuvos bibliotekų. 2017 m. vasario 16 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo G. Procutą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi už pilietiškos Lietuvos raidos, lituanistinių tradicijų ir idėjų sklaidos puoselėjimą.

G. Procutos vardas mūsų bibliotekoje skambės visada – skaitytojai jam bus dėkingi

už nepamainomą rašytinį turtą, darbuotojai niekada nepamirš nuoširdaus, atviro bendravimo ir didelės meilės Lietuvai, sklindančios iš profesoriaus laiškų: „Aš vis rašau, kad būsiu jūsų užtarėjas amžinybėje, kad mano siela glūdės tarp jūsų saugyklų knygų. Turėsite užtarėją ir rėmėją ten.“ Dėkojame profesoriui už viską.

Nora Žaliūkė Informacinis terminalas „Pažink Ameriką“. Kauno miesto Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinyje spalio 11 d. atidarytas JAV ambasados informacinis terminalas „Pažink Ameriką“. Iškilmėse dalyvavo ir svečius sveikino JAV ambasados viešųjų ryšių vadovė Heather Steil.

Terminalo atidarymo akimirka. Tračia iš kairės – JAV ambasados viešųjų ryšių vadovė Heather Steil. Tado Žalionio nuotr.

Šis terminalas – tai interaktyvus būdas sužinoti apie JAV geografiją, istoriją, kultūrą, garsius žmones, skirtas Lietuvos moksleiviams, studentams ir ne tik.

Galerija. Pradėta kultūros paso programa

Eglės Uleckienės nuotr.

G. Procuta su anūkais Sauliumi (kairėje) ir Antanu. G. Procutos asmeninio albumo nuotr.

38

Prienai. Rugsėjo pabaigoje pradėjo veikti kultūros pasas pradinukams, suteikiantis galimybę moksleiviams dalyvauti kultūrinėse ir lavinamosiose programose, finansuojamose valstybės lėšomis. Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje pradėta teikti kultūros paso paslauga – literatūrinių edukacijų ciklas „Skaitau ir kuriu!“ Be kitų veiklų, mokinių laukė kūrybinė užduotis – literatūrinis maisto koliažas-portretas lėkštėje. (Eglė Uleckienė)

Terminale „Pažink Ameriką“ patraukliai pateikiama informacija apie Amerikos gamtą, visuomenę, politiką, kultūrą, turizmo galimybes, vizų išdavimo tvarką. Pasinaudodami jutikliniu ekranu moksleiviai ir studentai galės sužinoti apie studijų JAV galimybes, tobulinti savo geografijos žinias, įsitraukti į interaktyvų balsavimą ir išreikšti nuomonę apie labiausiai nusipelniusias JAV ir pasaulio asmenybes, melomanai – išgirsti visų laikų gražiausias melodijas. Informacija terminale pateikiama lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.

Tikimasi, kad terminalas leis žmonėms virtualiai pakeliauti po Ameriką, sužinoti naujų istorinių ar geografinių faktų, geriau suprasti JAV kultūrą ir kartu smagiai praleisti laiką.

Monika Straupytė Lietuvos šimtmečio muzika. Spalio 25 d. Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka visus muzikos gerbėjus pakvietė į susitikimą su muzikologu Viktoru Gerulaičiu. Svečio pristatyta programa „Lietuvos šimtmečio muzika“ – tai vienas iš viešosios bibliotekos įgyvendinamo projekto „Pažink kultūros istoriją“ renginių, skirtų atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti. Ši sukaktis yra puiki proga atkreipti dėmesį į savo šalies pasiekimus įvairiose kultūros srityse.

Kelmė Nekomercinio kino festivalis. Spalio 12–25 d. Žemaitės viešojoje bibliotekoje šurmuliavo nekomercinio kino festivalis „Be spragėsių“. Festivalio programoje – 11 pasaulinio kino panoramoje ryškų pėdsaką palikusių ir pripažinimą pelniusių filmų iš Lietuvos, Izraelio, Prancūzijos, JAV, Vokietijos, Švedijos, Norvegijos, Šveicarijos, skirtų įvairaus amžiaus žiūrovams. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė ne viename tarptautiniame kino festivalyje laurus nuskynęs ir į „Oskaro“ statulėlę šiemet pretenduosiantis Arūno Matelio dokumentinis filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“, scenarijaus autorės ir režisierės Eglės Vertelytės tragikomedija „Stebuklas“, prancūzų kūrėjų animacinis filmas „Moliūgėlio gyvenimas“.

Susitikimas su aktoriumi Baliui Latėnu.

Rolando Kančiausko nuotr.

Muzikologas Viktoras Gerulaitis. Reginos Vasauskaitės nuotr.

Pradėjęs nuo folkloro ir klasikos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas apžvelgė Lietuvos muzikos istoriją, pristatė kiekvienam laikotarpiui būdingus savitus muzikos žanrus, prisiminė garsius operos solistus, tarp jų Virgilijų Noreiką, ir kitus atlikėjus, Lietuvos ir pasaulinės muzikos istorijoje palikusius gilų pėdsaką.

Erudicijos ir minties elegancijos kupinas V. Gerulaičio pasakojimas buvo susietas su plačiu istoriniu kontekstu. Šimtmečio muzikos kelias, susidedantis iš skirtingų stilių ir skirtingo laikotarpio muzikinių kūrinių, buvo papildytas vaizdingais pasakojimais apie žymius kompozitorius. Renginį muzikologas užbaigė šiuolaikinės elektroninės muzikos aptarimu ir muzikinio kūrinio perklausa, palinkėjo kiekvienam atkurtos valstybės šimtmetį pajusti savaip – gilinantis į šalies įstoriją, meną ar keliaujant. Muzika, jos istorija yra viena iš Lietuvos šimtmečio sudedamųjų dalių.

Regina Vasauskaitė

Žiūrovų laukė ne tik filmų peržiūros, bet ir susitikimai-diskusijos su festivalio svečiais.

Teatro ir kino aktorius, režisierius, šiuo metu vaidmenis Vilniaus mažajame teatre ir profesionaliame improvizacijos teatre „Kitas kampas“ kuriantis Balys Latėnas po filmo „Floridos projektas“ kalbėjo apie aktoriaus profesiją, improvizacijos meną, laisvę scenoje ir gyvenime. Savo kurtus trumpametražius filmus „Holivudas pasiūlė per mažai“, „Mėgėjai“, kurių herojai – žmonės, „sergantys“ kinu, pristatė jaunosios kartos kūrėjai Rimantas Oičenka ir Audrius Antanavičius.

Festivalį vainikavo istorija apie jauno žmogaus drąsą būti savimi pasakojantis filmas „Silvana“ ir susitikimas-diskusija su teatro aktoriumi, režisieriumi, muzikos atlikėju Vidu Bareikiu. Žinomas menininkas dalijosi mintimis apie tikėjimą savimi ir pasirinkimą gyventi taip, kaip nori, apie dalyvavimą projekte „Už saugią Lietuvą“, pramogų pasaulio užkulisius ir gyvenimiškas patirtis. Turo baigiamajam koncertui „Siemens“ arenoje besirengiantis atlikėjas kelmiškiams padovanojo keletą savo muzikinių kūrinių.

Kelmės kino festivalio pagrindinis rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba, rėmėjas – Kelmės rajono savivaldybė.

Virginija Navikienė Neringa Edukacija, skatinanti priimti skirtingus žmones. Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos direktorės Dalios Greičiutės ir leidėjos, socialinių projektų au-

torės, VšĮ „Verslas ir menas“ direktorės Eglės Jokužytės iniciatyva spalio 19 d. Neringos gimnazijos pradinukams surengta edukacija „Per knygas pažinkime akimis neregimą pasaulį“. E. Jokužytė papasakojo apie leidėjo darbą ir knygas, kurias gali skaityti ne tik gerai matantys, bet ir regos negalią turintys vaikai. Buvo pristatytos knygos „Sparnuotosios raidės“, „Baltijos valdovė“, „Užsimerk“, papasakota, kaip kilo idėja jas išleisti, kokiais būdais jas galima skaityti.

Pasitelkus Brailio raštu parašytas knygas su iškiliosiomis iliustracijomis, vaikai žaidimo forma buvo įtraukti į skaitymo ir iliustracijų atpažinimo procesą, užrištomis akimis, pasitelkdami tik lytėjimą bei klausą, bandė įvykdyti suformuluotas užduotis. Jiems tai puikiai sekėsi. Šios užduotys padėjo lavinti skirtingus pojūčius: lytėjimą, klausą ir regą.

Mažieji turėjo galimybę suvokti, kaip jaučiasi neregiai, suprasti, kad ir nematantys žmonės gali skaityti knygas.

Didžiulio susidomėjimo sulaukė susitikimas su Vaida Butautaite, mergina, turinčia regos negalią nuo gimimo. Ji parašė vaikams laišką, kurį jie galės perskaityti pasitelkę Brailio rašto abėcėlę. Vaida nuoširdžiai atsakė į vaikų klausimus, kaip ji gyvena, pasigamina maistą, kaip rašė diktantus, kaip atpažįsta spalvas. Vaikai nustebo, kad Vaida dar groja kanklėmis, yra mokytoja ir veda vaikams būrelius.

Iliustracijų atpažinimo užduotis. Andriaus Paulavičiaus nuotr.

Buvo atliktas tyrimas – 24 vaikai atsakė į testo klausimus prieš renginį ir po jo. Prieš edukaciją net 17 vaikų nebuvo bendravę su neregiu, 56 proc. iš jų buvo lietę Brailio raštą, o po edukacijos visi vaikai susipažino ne tik su Brailio raštu, bet ir patys galėjo patirti, kaip neregiai pirštais supranta iliustracijas. Prieš renginį 7 vaikai nežinojo, kaip elgtis sutikus neregį, o po edukacijos tik 1 vaikas atsakė, kad nežinotų. Programos metu 40 proc. dalyvių pakeitė savo nuomonę ir suprato, kad neregiai taip pat gali būti laimingi. 56 proc. vaikų atsakė, kad tikrai norėtų draugauti su neregiu. Atsakymai liudija, kad pažintis su neregių gyvenimu keičia požiūrį į negalią turinčius žmones, ugdo gebėjimą užjausti, toleruoti ir priimti skirtingus žmones. Taip ugdomos socialinės vertybės, mažinama socialinė atskirtis, žadinamas noras padėti ir prisidėti prie gerų darbų.

Angelė Pocevičienė

39

TRUMPAI PARODOS

Pagėgiai. Vydūno viešoji biblioteka pakvietė krašto gyventojus į tradicinę Pagėgių palaikomojo gydymo, slaugos ir senelių globos namų gyventojų bei Dienos užimtumo centro lankytojų rankdarbių parodos „Ant kūrybos sparnų“ pristatymo popietę. Pasidžiaugta, kad darbščiomis rankomis sukurtų darbų meninis lygis vis auga, darbams sukurti pasitelkiamos vis sudėtingesnės technikos.

Pasvalys. Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka miesto šventės dalyvius kvietė susipažinti su paroda „Pasvalio krašto žmonių apdovanojimai“, kurioje buvo eksponuojami 1918–1940 metais pasvaliečių gauti garbės medaliai. Vertingiausi iš jų – Lietuvos kario savanorio Kosto Žemaičio ir eigulio Jono Šešeikos valstybiniai apdovanojimai.

Medalius parodai laikinai pateikė juos saugančių šeimų atstovai, atsiliepę į bibliotekos kreipimąsi. Šiauliai. Apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veikė dailininkų Augustino Burbos, Alfonso Čepausko, Antano Kmieliausko, Mindaugo Petrulio, Petro Repšio ekslibrisų paroda, skirta tarptautiniam ekslibrisų forumui „Lietuvos ekslibrisui – 500“. Šių menininkų sukurti knygos ženklai eksponuoti parodose Lietuvoje bei užsienyje, jie yra daugelio tarptautinių konkursų prizininkai ir nugalėtojai.

Varėna. Viešojoje bibliotekoje parengta spaudinių paroda, skirta Perlojos Respublikos 100-mečiui paminėti. Eksponuotos Petronėlės Česnulevičiūtės knygos „Kovojanti perloja: 1918–1923“, „Perloja 1378–1923“, Sigito Lūžio ir Marijos Lūžytės knyga „Iš perlojos Tavo sūnūs...“, Elenos Glavickienės parengta bibiografija „Perlojos Respublika“ ir kt.

Pagėgiai Akcija „Senjorų dienos internete“.

Lapkričio 5–9 d. pirmą kartą Lietuvoje organizuotas teminės akcijos „Senjorų dienos internete“ tiesioginių transliacijų ciklas, kurio tikslas – skatinti vyresnio amžiaus žmones drąsiai jaustis skaitmeninėje erdvėje, pažinti grėsmes, gebėti kritiškai vertinti informaciją, saugiai ir atsakingai naudotis e. paslaugomis, nuolat tobulinti savo skaitmeninius įgūdžius. Į šią akciją įsitraukė Vydūno viešoji biblioteka ir jos filialai (Kentrių, Lumpėnų, Natkiškių, Piktupėnų, Stoniškių, Šilgalių, Vilkyškių ir Žukų). Bibliotekos bendruomenė gali pasidžiaugti, jog tiesiogines transliacijas iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Pagėgių krašto bibliotekose stebėjo daugiau kaip 100 senjorų ir negalią turinčių bibliotekos lankytojų, kurie tobulino savo žinias e. sveikatos, e. pirkimų, e. paslaugų teikimo klausimais, taip pat turiningo laisvalaikio, bendravimo internete bei e. saugumo temomis. Buvo galima tiesiogiai užduoti klausimus mokymų vedėjams ir išbandyti įvairių e. paslaugų galimybes.

Senjorus pasveikinęs meras Virginijus Komskis, palinkėjo nesustoti mokytis, dalytis patirtimi, o mokymams pasibaigus drąsiai naudotis elektroninėmis paslaugomis. Visiems mokymų dalyviams buvo įteikti pažymėjimai, kuriuos parūpino projekto „Prisijungusi Lietuva“ atstovai. Galime pasidžiaugti, kad Pagėgių krašto senjorai pateko į aktyviausių Lietuvos bibliotekų dešimtuką.

RENGINIŲ MOZAIKA

Kaunas. Rajono viešojoje bibliotekoje paminėtas klubo „Garliaviečiai“ veiklos 20-metis. Į surengtą jubiliejinį vakarą „Neša laikas ir mus, ir metus...“ susirinko klubo nariai ir svečiai. Klubas bibliotekoje veikia nuo 1998 m., pagrindinė jo veiklos kryptis – stiprinti kuriančių ir mėgstančių kurti žmonių ryšius ir draugystę, įgyvendinti menines ir kultūrines veiklas.

Panevėžys. Smėlynės biblioteka surengė susitikimą su VšĮ „Skonio ir kvapo akademijos“ lektoriumi Andriumi Žilinsku. Svečias pristatė kinų arbatos ceremoniją ir jos esmę – svarbiausia bent trumpam palikti rūpesčius, pasimėgauti ir pajusti visapusę harmoniją. Susirinkusieji paragavo net keturių brandintų aukštos kokybės arbatų, sužinojo apie jų poveikį sveikatai.

Skuodas. Lapkričio 7 d. Skuodo meno mokykloje vyko mokslinė konferencija „Simonas Daukantas, jo epocha ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis“, skirta šio švietėjo 225-osioms metinėms. Ją rengiant bendradarbiavo R. Granausko biblioteka, Etninės kultūros globos taryba, rajono savivaldybė. Pranešimus skaitė prof. dr. Giedrius Subačius, prof. dr. Deimantas Karvelis, Gražina Kadžytė ir kiti pranešėjai.

Informaciją pateikė Sonata Nongienė, Jūratė Genytė, Jonas Nekrašius, Elena Glavickienė, Regina Tarankevičienė, Indrė Rapkevičienė, Skuodo rajono viešoji biblioteka

40

Akcijos dalyviai su gautais pažymėjimais.

Sonatos Nongienės nuotr.

Projektą „Prisijungusi Lietuva“ įgyvendina Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos kartu su partneriais: asociacija „Langas į ateitį“, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.

Asta Andrulienė Panevėžys Projektas, skatinantis pažinti savo kraštą.

2017 metais, Lietuvos Respublikos Seimui paskelbus atmintinus Piliakalnių metus, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius parengė ir įgyvendino projektą „Aukštaitijos ETNO kilimas“, skirtą regiono jaunesniojo ir

Etnokilimas atspaustas ant specialaus plastiko ir yra 1 m × 2 m dydžio. Bibliotekos archyvo nuotr.

vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams.

Idėja rengti tokį projektą kilo G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojams apsilankius vienoje pažangiausių Orhuso (Danija) miesto bibliotekų. Danai ypatingą dėmesį bibliotekoje skiria žaidimams, tarp jų buvo ir interaktyvus pasakų kilimas. Bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi ir jo specialistais buvo atrinkti svarbiausi Aukštaitijos gamtos paminklai: Panevėžio rajone esantys Čičinsko piliakalnis, Mukolų akmenys, Burvelių piliakalnis; Anykščių rajono Puntuko akmuo, Vorutos pilis; Biržų rajono Karvės ola, Velniapilio ola; Pasvalio rajono Migonių piliakalnis, Žalsvasis šaltinis, Ąžuolpamūšės piliakalnis; Kupiškio rajono Terpeikių ąžuolas, Kupiškio piliakalnis; Rokiškio rajono Dviragio ežeras, Ožakmenis. Tenka prisipažinti, kad patys bibliotekininkai taip pat nėra aplankę visų objektų, todėl virtualios kelionės praturtino ne tik vaikų žinias. Į kūrybinę komandą įsitraukus UAB „Ieškok komunikacijos“ atstovams, idėjos pradėjo įgauti vaizdus, garsus, formas ir spalvas. Viską apipavidalinus kilimas atspaustas ant specialaus neplyštančio plastiko, yra pritaikytas ilgalaikiam naudojimui, atsparus dėmėms, lengvas ir antialergiškas.

Kilimu naudotis paprasta: nuskaičius suformuotą QR kodą į mobilųjį įrenginį atsiunčiama „Bitės“ programėlė (pritaikyta „Android“ operacinei sistemai). Ją aktyvavus nuskaitomas šalia objekto esantis QR kodas ir atsiranda objekto 3D vaizdas.

Paspaudus garsiakalbio piktogramą, pasigirsta mitais ir padavimais apipintas etnoobjekto pristatymas. Ekraną galima vartyti ir objektą apžiūrėti iš visų pusių. Atidžiai išklausius padavimą, užduodamas klausimas, o teisingai į jį atsakius, programėlės herojės Bitės korys prisipildo medaus. Bibliotekininkės dar yra parengusios 14 skirtingų edukacijų, pritaikytų kiekvienam objektui. Vaikus itin žavi rašymas ant ąžuolo žievės (pristatant Tarpeikių ąžuolą), iš nugrimzdusio Čičinsko dvaro trykštantis vanduo su paslaptingomis žinutėmis medžių lapuose.

Prie projekto iniciatorės – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos – prisidėjo šešios Panevėžio regiono bibliotekos: Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio, Kupiškio rajono savivaldybės, Panevėžio rajono savivaldybės, Pasvalio rajono savivaldybės Mariaus Katiliškio ir Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos. Visos projekto

partnerės savo bibliotekose turi šį interaktyvų kilimą ir juo dalijasi su įvairiomis švietimo ir kultūros įstaigomis.

Daugėjant norinčių gyvai aplankyti etnokilimo objektus, „Bitės“ programėlėje atsirado ir nauja vietos funkcija. Ja naudojantis galima pamatyti, koks atstumas yra iki gamtos objektų, ir, vieną pasirinkus, čia pat sudaromas maršrutas ir nurodomas artimiausias kelias. Susipažinę su įvairiais etnografiniais gamtos paminklais vaikai prašo tėvelių juos aplankyti. Įgyvendinant projektą bibliotekoje vaikai galėjo dalyvauti konkursuose ir viktorinose.

Padavimų kūrimo konkurse, kuriame savo kūrinius pristatė net 85 moksleiviai, jaunieji kūrėjai ne tik rašė padavimus apie pasirinktą objektą, bet ir juos iliustravo. Geriausieji buvo apdovanoti, jų darbai papuošė bibliotekos sienas.

Svarbi projekto iniciatorių misija buvo kelti bibliotekininkų kvalifikaciją šiuolaikinės etninės kultūros priemonių populiarinimo, naujųjų technologijų pritaikymo vaikų ugdymui, profesionalių edukacijų rengimo srityse. „Aukštaitijos ETNO kilimas“ pristatomas Panevėžio regiono bendrojo ugdymo mokyklose, dienos centruose. Tai patraukli ir inovatyvi paslauga, ugdanti jaunosios kartos pilietiškumo jausmus, žadinanti susidomėjimą savo krašto, šalies istorija.

Smagu paminėti, kad 2017 m. gruodžio 14 d. Lietuvos kultūros tarybos sprendimu „Aukštaitijos ETNO kilimas“ pripažintas geriausiu programos „Atminties institucijos. Inovatyvių paslaugų kūrimas“ projektu Lietuvoje.

Greta Ratkutė Radviliškis Bibliotekos jubiliejus ir atidarymo šventė. Spalio 18 d. Vainiūnų biblioteka minėjo 70-mečio sukaktį. Į renginį „Biblioteka – tai žmogaus dvasinių vertybių lobynas“ atvyko daug garbių svečių iš įvairių rajono kampelių: rajono vicemeras Kazimieras Augulis, VB direktorė Violeta Šukaitienė, Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis, rajono savivaldybės Etninės kultūros ir amatų centro direktorė Elžbieta Karaliūtė, Pakiršinio seniūnaitis Edmundas Valba ir bendruomenės pirmininkė Angelė Gilienė, bibliotekos rėmėjai ir lankytojai.

Jubiliejinį renginį vedusi vyr. bibliotekininkė Eglė Ryšytė apžvelgė Vainiūnų bibliotekos istoriją. Pakiršinio darželio-mokyklos pradinių klasių moksleivės deklamavo eilėraščius, mergaičių kvartetas atliko muzikinę programą (vad. muzikos mokytoja Virginija Našlėnienė).

70-uosius savo gyvavimo metus skaičiuojančią Vainiūnų biblioteką ir šių knygų namų šeimininkę sveikino būrys bibliotekos bičiulių ir kolegų.

Spalio 24 d. surengta rajono savivaldybės viešosios bibliotekos atnaujinto Šiaulėnų filialo atidarymo šventė. Kiekvieną svečią linksmai pasitiko miestelio kapela „Šušvė“ ir Šiaulėnų filialo bibliotekininkė Almutė Petrylienė.

Renginyje dalyvavo rajono meras Antanas Čepononis, viešosios bibliotekos direktorė Violeta Šukaitienė, Šiaulėnų seniūnė Ieva Bliz-

Šiaulėnų bibliotekos atidarymo juostelę kerpa (iš kairės) A. Čepononis, V. Šukaitienė ir R. Čiapas.

Bibliotekos archyvo nuotr.

nikienė, Mažeikių UAB „RDA statyba“ įmonės direktorius Romualdas Čiapas, kiti valdžios atstovai ir svečiai. Šiaulėnų seniūnė I. Bliznikienė patikino, kad bibliotekos atnaujinimas – labai svarbus įvykis miestelio gyventojams, jie nekantravo užeiti ir pasigrožėti naujomis, dar dažais kvepiančiomis bibliotekos patalpomis.

Atnaujintai Šiaulėnų bibliotekai, jos bibliotekininkei A. Petrylienei ir skaitytojams daug gražių palinkėjimų išsakė Marcelino Šikšnio gimnazijos direktorius Vytautas Jarašiūnas, kolegės iš Žeimių, Šaukoto bibliotekų. Susirinkusiuosius linksmino Šiaulėnų miestelio moterų ansamblis. Ši biblioteka – tai jau trečias šiais metais atnaujintas viešosios bibliotekos filialas.

Viešosios bibliotekos informacija RaseIniai Projektas „Dailininkas ir vaikiška knyga 2018“. Baigtas vykdyti Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos kovo mėnesį pradėtas projektas „Dailininkas ir vaikiška knyga 2018“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija ir Rasei-

nių rajono savivaldybė. Galima pasidžiaugti projekto sėkme įgyvendinant pagrindinį jo tikslą – patrauklia edukacine veikla skatinti skaitymą, supažindinti jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus su knyga kaip meno kūriniu, kuriame dera tekstas ir iliustracijos, ugdyti vaikų kūrybiškumą.

Pirmieji projekto renginiai, sudominę pradinukus, buvo susitikimai su dailininke, keramike, vaikiškų knygų „Adelės dienoraštis. Žiema“, „Adelės dienoraštis. Ruduo“ autore Ramune Savickyte, jie vyko ir viešosios bibliotekos Ariogalos filiale.

Balandžio mėnesį Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje svečiavosi Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narė, dailininkė, dviejų knygų vaikams autorė Kotryna Zylė.

Trečių klasių mokiniams ji surengė edukacinę „Nepaprastą kelionę po mitologinę Lietuvą“, vedė netradicinę dailės pamokėlę, pasakojo apie „Didžiosios būtybių knygos“ kūrimo užkulisius.

Viešosios bibliotekos Viduklės ir Nemakščių filialuose viešėjo dailininkas, knygų vaikams autorius Dainius Šukys. Jis pristatė savo knygas ir pakvietė vaikus sukurti Raganos katiną iš knygelės „Skaniausias vaikas“.

Mokinukai smagiai darbavosi: karpė, klijavo, spalvino.

Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje lankėsi ir neprilygstami lietuvių liaudies sakmių pasakotojai – „Labaiteatro“ aktoriai Mindaugas Ancevičius ir Eimantas Bareikis. Jie vaidino „Siaubo pasakas“, pastatytas pagal Norberto Vėliaus surinktų sakmių knygą „Sužeistas vėjas“. Vaikai sužinojo daug siaubingai baisių, bet kartu ir įdomių dalykų:

Galerija. Nuotaikingas Helovino vakarėlis

Bibliotekos archyvo nuotr.

Panevėžys. Rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Upytės padalinyje dirbama ne dėl padėkos, o dėl širdies, žmonių, dėl grožio. Čia surengta Vaiduoklių šventė, heloviniškai papuoštos erdvės, pagal entuziastingos bibliotekininkės scenarijų pastatytas spektaklis „Bibliotekininkės gelbėjimas iš voro tinklų“, kurio aktoriais tapo patys lankytojai. Šventė sulaukė didelio vietos jaunimo palaikymo – per dvi dienas į biblioteką nuolat užsukdavo naujų skaitytojų. (Jolanta Miškinytė)

41

„Muzikinio pasakojimo dirbtuvių“ dalyviai. Jolantos Gudeikytės nuotr.

kas naktimis vaidenasi, kaip atrodo raganiai, vilkolakiai, kodėl Perkūnas velnių nemėgsta.

Senosios lietuvių liaudies sakmės buvo pateiktos labai šiuolaikiškai ir išradingai.

Gegužės mėnesį bibliotekoje lankėsi animacinių filmų režisierė, dailininkė Jūratė Leikaitė-Aškinienė, kuri pradinukams pristatė savo sukurtas knygeles ir filmus, pasakojo, kaip gimsta animaciniai filmai, kaip piešiamos dekoracijos ir personažų eskizai. Vaikai atliko ir praktinį darbą – piešė savo sugalvotą personažą, dekoracijas. Pagal vaikų piešinius dailininkė sukūrė animacinį filmą „Neturiu laiko bendrauti“ (youtu.be/slMKU_RqLbA).

Animacijai skirtus renginius pratęsė dailės studijos „Galerija“ vadovė Donvina Dambrauskaitė, pakvietusi į renginį „Animacijos magija: žaidimas tęsiasi“.

Birželio mėnesį viešojoje bibliotekoje svečiavosi dailininkas iliustruotojas Paulius Juodišius ir vaikų rašytojas Virgis Šidlauskas. Į jų „Muzikinio pasakojimo dirbtuvės” atskubėję pradinių klasių mokinukai, dieninės vasaros stovyklos „Pažink save ir savo kraštą“ lankytojai kartu su svečiais kūrė muzikinę pasaką, išbandė P. Juodišius į susitikimą atsivežtus savo paties rankomis pagamintus muzikos instrumentus.

Vykdant projektą organizuota 13 renginių, kuriuose dalyvavo 404 asmenys. Iš jų: 373 vaikai ir 31 suaugusysis. Informacinių paslaugų ir vaikų literatūros skyriuje veikė Raseinių miesto mokyklų moksleivių piešinių parodos „Trijų spalvų istorija“ ir „Mano Lietuva 2018“ (2018 metų vaikų kalendoriaus piešiniai), buvo parengtos dvi literatūros parodos.

Jolanta Gudeikytė Rokiškis Keliaujanti skaityklėlė. Siekdama įprasminti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Juozo Keliuočio viešoji biblioteka pagrindiniu prioritetu pasirinko vaikų

Keliaujanti skaityklėlė Antazavėje. Bibliotekos archyvo nuotr.

42

skaitymo skatinimą, įtraukdama reikšmingiausius lietuvių vaikų literatūros kūrinius, patraukliai diegdama teigiamą požiūrį į skaitymą, skatindama ne tik vaikus, bet ir jų šeimas įsitraukti į skaitymo procesą, padedantį ugdyti raštingą, kūrybingą jaunąją kartą.

Vaikų ir jaunimo skyriaus gegužės ir spalio mėn. vykdytas projektas „Keliaujanti skaityklėlė „Vaikystė, knygų lydima“ buvo skirtas skatinti priešmokyklinio amžiaus vaikų ir pradinių klasių mokinių skaitymą, ugdyti kritinį mąstymą ir kūrybiškumą, sukuriant patrauklią skaitymo aplinką ir kūrybos erdvę. Skaityklėlei įkurti įsigytos mobiliosios lentynėlės, staliukai su kėdutėmis, sėdmaišiai. Bibliotekininkės pasirūpino patiesalais, pagalvėlėmis, knygomis, žaidimais, edukacinėmis priemonėmis. Skaityklėlė veikė po atviru dangumi, gamtos apsuptyje mėgaujantis knyga, žaidimais ir teatrinėmis lėlėmis. Tradiciškai, bet netradicinėje aplinkoje vyko knygų pristatymai, teatralizuoti garsiniai skaitymai, diskusijos apie knygas, edukacinės programos.

Vaikų ir jaunimo skyriaus kieme vaikai dalyvavo edukaciniame renginyje „Knyga: nuo molinės iki skaitmeninės“, kurį vedė bibliotekininkės Snieguolė Galvelienė ir Vida Ruželienė. Įspūdį paliko muzikinės pasakos kūrimas su atvykusiais rašytojais Pauliumi Juodišiumi, Virgiu Šidlausku ir VšĮ „Lino lėlių“ režisieriumi, lėlininku Linu Zube. Lėlių vaidinimas „Vilkas ir ožiukai“ buvo skirtas visai šeimai Mobilioji skaityklėlė lankėsi ne tik Rokiškio miesto viešosiose erdvėse, bet ir Kamajų, Salų, Sėlynės, Duokiškio, Panemunėlio, Obelių, Antanašės ir Pakriaunių bibliotekų kiemuose. Buvo galima dalyvauti edukacinėje programoje „Aukštaitijos ETNO kilimas – ką ošia Dviragis?“, su projekto partneriu Bajorų kaimo kultūros centro lėlių teatru „ČIZ“ organizuotose kūrybinės saviraiškos dirbtuvėlėse „Lėlė – raktas į vaiko širdį“, teatralizuotuose garsiniuose skaitymuose ir kt.

Projekto veiklomis siekta į biblioteką pritraukti kuo daugiau jaunųjų skaitytojų, sudominti juos skaitymo procesu, įtvirtinti skaitymo, kaip malonios ir aktyvios veiklos, suvokimą ir įprotį. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba, Rokiškio rajono savivaldybės administracija.

Nadiežda Ivanova Utena Tarpkultūriniai mokymai.

Dvi Lietuvos regionų bibliotekų asociacijos narės kartu su atstovais iš Vokietijos, Danijos, Suomijos, Estijos, Slovėnijos, Serbijos ir Kroatijos dalyvavo tarpkultūrinių kompetencijų mokymuose, kurie šių metų rudenį vyko Graikijos Pirėjo mieste esančiame IDEC mokymo centre. Kursai surengti

įgyvendinant „Erasmus+“ programos mobilumo mokymosi tikslais projektą „Naujos kompetencijos bibliotekų pokyčiams“.

Intensyviuose penkių dienų kursuose, kuriuos vedė psichologė, specialiojo ugdymo specialistė Betty Aggeletaki, buvome supažindinti su migracijos, pasaulio globalizacijos istorija, nagrinėjome šių reiškinių priežastis. Taip pat gilinomės į Ženevos konvenciją ir Europos žmogaus teisių deklaraciją, diskutavome apie kultūros, daugiakultūriškumo sąvokų reikšmę, aptarėme pagrindinius rodiklius, kuriuos lemia etninė grupė, rasė, religija, tautybė, lytis.

Dar aiškinomės, ar privalome būti atviri tam, kas yra svetima ir nepažįstama, kaip pritaikant naujoves išsaugoti savo kultūros modelį ir vertybes. Žaidybinėse situacijose sprendėme skirtingų kultūrų keliamas problemas, mokėmės įveikti kultūrinį šoką, stereotipus, atpažinti diskriminaciją, ksenofobiją, rasizmą.

Skyrėme laiko ir kitų dalyvių šalims pažinti. Kiekvienos šalies atstovai laisvai pasirinkta forma pristatė savo tėvynės istoriją, kultūrą, žymiausias vietas ir asmenybes. Per kavos pertraukėles vaišinomės vieni kitų atsivežtais nacionaliniais skanėstais. Graikijos kultūrai pažinti buvo skirtos ekskursijos į Atėnuose esantį akropolį, akropolio muziejų, vaišinomės graikų nacionaliniais valgiais, klausėmės muzikos.

Mokymų dalyviai prie Akropolio. Bibliotekos archyvo nuotr.

Dalyvavimas kursuose padėjo įgyti naujų žinių – išmokome praktiškai pritaikyti metodus, kaip bibliotekoje aptarnauti besilankančius užsieniečius, bendrauti su mišriomis šeimomis, dirbti su tarptautiniais savanoriais. Kiekvienas turime pripažinti, kad svarbu mokėti priimti kitų kultūrų skirtumus, gerbti net ir tai, kas mums asmeniškai nėra priimtina. Tai stiprina ne tik tarpkultūrinį bendravimą, bet ir savęs paties pažinimą.

Jurgita Gudelienė, Neringa Matkevičienė

Tapatybės ženklai

Elžbieta – našlių globėja, o viengungių vyrų – Kotryna Kryždirbystė – neabejotina lietuvių tautinio savitumo išraiška, įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Toliau spausdiname straipsnių ciklą šia tema (ankstesnės publikacijos –„Tarp knygų“, Nr. 1–10).

Katalikų kalendoriuje lapkričio 1-ąją minimi Visi Šventieji. Tai visuotinai švenčiama žinomų ir nežinomų šventųjų atminimo ir pagerbimo diena. Atskirai šį mėnesį dar minimi šventieji Martynas, Elžbieta, Kotryna. Pasak liaudies skulptūros tyrinėtojų, šie siužetai Lietuvoje labai reti. Tačiau juos droždami dievdirbiai taip pat paisydavo ikonografijos kanonų, vaizduodavo su jiems būdingais atributais, kad šventieji būtų lengvai atpažįstami.

Lapkričio 17 dieną minima šv. Elžbieta. Ji gimė 1207 m. Vengrijos karaliaus Andriejaus II šeimoje. Pagal to meto papročius, būdama 4 metų, buvusi sužieduota su Tiuringijos kunigaikščio Henriko sūnumi Liudviku, būsimuoju Tiuringijos landgrafu. Dar vaikystėje ji paliko savo šeimą ir apsigyveno Vartburgo pilyje, kur ją auklėjo Liudviko IV motina. Sulaukusi 14-kos, 1221 m. Elžbieta susituokė su Liudviku, kuris ją labai mylėjęs.

Jaunoji Tiuringijos kunigaikštienė Elžbieta pasižymėjusi ypatinga meile Dievui ir gailestingumu vargšams, ligoniams. Kunigaikštis Liudvikas IV nedraudęs žmonai globoti vargšų, jų dvaras buvo tapęs neturtėlių ir ligonių prieglauda. Norėdama neišsiskirti iš savo globotinių, Elžbieta atsisakiusi puošnių drabužių. Aplinkiniai ją labai mylėjo, žavėjosi būdo savybėmis: romumu, džiaugsmingumu, meile, ištikimybe, maldingumu.

Laimingą 20-metės Elžbietos gyvenimą nutraukė vyro mirtis nuo maro, kai jis išvyko į kryžiaus žygį vaduoti Sicilijos. Tuomet jo motina kunigaikštienė Sofija, kuri visada piktinosi Elžbietos nuolankumu, pasinaudojo galimybe marčios atsikratyti. Sofija ir jos sūnus, Liudviko brolis Henrikas ne tik išviję Elžbietą su trimis mažais vaikais iš pilies, bet ir uždraudę kam nors ją priimti.

Tačiau vienas geraširdis užeigos savininkas leidęs jai apsigyventi tvarte.

Su kiekvienu praradimu ir nesėkme Elžbieta dar labiau tikėjusi Dievą, todėl vietos vyskupo dėka kartu su vaikais buvo sugrąžinta į dvarą. Jaunajai našlei kilmingi vyrai siūlę savo ranką, bet ji visiems atsakiusi ir savo gyvenimą paskyrė atgailai. Dirbo slauge pačios įkurtoje Marburgo vargšų ligoninėje.

1228 m. Elžbieta davė viešus įžadus Atgailos brolių ir seserų (dabar Pasauliečių pranciškonų, tretininkų) ordinui ir apsivilko pilką vienuolės rūbą kaip išorinį neturto, atgailos ir meilės ženklą. Mirė 1231 m. lapkričio 17 dieną, būdama 24 metų. Praėjus ketveriems metams po mirties, popiežiaus Grigaliaus IX paskelbta šventąja. Šv. Elžbieta yra dangiškoji Pasauliečių pranciškonų ordino globėja.

Vaizduojama vilkinti karališkais drabužiais, su karūna ant galvos ir bandele rankoje. Ji laikoma labdaros draugijų, gailestingųjų seserų, vargšų, našlių ir našlaičių globėja.

Šv. Elžbieta. XX a. pr., Žemaitija. Fotografas Arūnas Baltėnas

43

Lapkričio 25-oji – šv. Kotrynos diena. Žemaitijoje šios dienos išvakarėse nevedę vyrai melsdavosi šv. Kotrynai, prašydami pagalbos gauti išmintingą, gerą žmoną.

Jokių patvirtintų žinių apie šv. Kot­ rynos asmenybės istoriškumą nėra.

Pasak legendos, ji gimusi ir gyvenusi III a. pab.−IV a. kilmingoje šeimoje Aleksandrijos mieste Egipte. Buvusi ne tik išskirtinio grožio, bet ir išsilavinusi.

Skaičiusi graikų literatūrą ir filosofiją, pasižymėjusi puikia iškalba.

Po patirto regėjimo Kotryna priėmė krikščionių tikėjimą. Būdama 18 metų, pasibaisėjusi Romos imperatoriaus Maksentijaus organizuotais krikščionių persekiojimais, nuvyko pas jį, pasmerkė už žiaurumus ir paragino atsisakyti pagonybės. Negalėdamas Kotrynos perginčyti, Maksentijus pakvietęs 50 žymiausių Romos filosofų ir oratorių, kad šie diskusijoje įrodytų ją klystant.

Tačiau įvyko priešingai – Kotryna daugelį atvertusi į krikščionybę. Imperatorius įsakęs ją įkalinti. Kalėjime ją aplankiusi imperatoriaus žmona ir mėginusi įkalbėti atsisakyti savo tikėjimo, tačiau, pabendravusi su Kotryna, pati perėjo į krikščionybę. Imperatorius liepęs Kotryną nužudyti, kūną pririšti prie rato su smaigais ir sulaužyti kaulus.

Liaudies skulptūroje šv. Kotryna vaizduojama puošnia apranga ir su karūna, kurios liudija jos karališką kilmę.

Vienoje rankoje laikoma palmės šakelė simbolizuoja kankinystę, o kita prilaikomas ratas arba likusi sulaužyta jo dalis (kaip tikėjimo tvirtumo simbolis) yra jos kankinimo įrankis. Šv. Kotryna laikoma mokslo, žinių, filosofų, mokinių ir mokytojų globėja.

Dr. Elvyda Lazauskaitė Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja

Koplytstulpis su šv. Kotrynos skulptūrėle. Plungės r., Vieštovėnų k. Fotografas Vytis Čiubrinskas, 1980 m.

44

in this issue Janne Andresoo. Let Our Libraries Be Happy

1

The guest of this volume‘s heading #GyvasŽodis, the authors of which reflect on the subject of the topic “Me and My Centenary”, is the Director of the National Library of Estonia Janne Andresoo. As Estonia celebrates the centenary of its State independence this year, the author says that this anniversary is an opportunity for her to reflect on “whence we come, what our past was, what we achieved, why we are here and whither we go”. Ms Andersoon also speaks about the role of libraries within the modern world and fundamental developments of the library as an institution on the whole.

The Most Prominent Yarns in the Thread of the Centenary

3

The 21st of December will be the centenary of the official establishment of the predecessor of the National Library of Estonia, the Estonian State Library. We asked our Estonian colleagues to indicate the most significant events that could be singled out from all the events dedicated to the National Library’s centenary which are being held at the Library during the course of the whole of this year.

These most significant events include the survey exhibition of the Estonian literature “A Hundred Years of Literature. Books of the Ten Decades” (100 aastat kirjandust); the exhibition organized by the national libraries of the three Baltic States together with the Universities of Vilnius and Tallinn “To Be Banned: Baltic Books 1918–1940”(Keelu alla! Balti raamat) surveying publishing activities in these three countries during the interwar period, which is considered the golden era for such activities by experts; and the international conference “Imagine A National Library”, which gathered about 200 participants from 28 countries, among whom there were executives of national libraries of 15 countries, and which featured discussions on the importance of libraries in the contemporary world.

Laura Juchnevič, Ramunė Kleinovaitė-Gubanova. Restoration and Conservation of the Mickevičiana Collection

6

A collection of the creative heritage of Adomas Mickevičius (1798–1855) and publications about his life and creative activity, Mickevičiana, has been archived at the Vilnius County Public Library since 1955, when it was named after this Lithuanian and Polish poet. The Adomas Mickevičius Reading Room will be opened at the newly reconstructed Library in January 2019, where its visitors will be introduced to exhibits of the Mickevičiana Collection. Not all the documents of the Collection are in a proper state to be exhibited; therefore, publications that are in a critical or very bad state have been picked out for restoration and conservation with the help of the restorers of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences.

The article presents the efforts done in order to make the unique publications of the Mickevičiana Collection accessible to the general public.

Aušra Vaškevičienė, Jevgenija Ševcova. A System for the Management of Subscribed Electronic Resources 10 The publication presents a system for the management of subscribed electronic resources, which is at the final stage of its implementation within a project realized by the Association of Lithuanian Research Libraries and partly financed by European Union. The automated information system for licensing and administering electronic research databases will allow the Association and the staff of research libraries manage the information of these databases from their piloting to subscription.

Gabrielė Jasiūnienė. A Valuable Heraldic and Vexillological Heritage 13 The heading “New Publications” presents the final outcome of the three-part project by the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania “Archives of Independence” devoted to the centenary of the restoration of the independent Lithuanian State, “Mstislavas Dobužinskis’s Heraldry: Science as well as Art”. The book contains heraldic and vexillological heritage of the scenographer, painter and graphic artist Mstislavas Dobužinskis (1875–1957) preserved at the National Library, which had been selected by experts from the Rare Books and Manuscripts Department. In the words of the article’s author Dr. Gabrielė Jasiūnienė, the selected heritage “is just that portion of Dobužinskis’s heritage that best reflects his creative efforts and breakthroughs as well as his sincere love for Lithuania”.

Giedrė Kazlauskaitė: “It is High Time to Learn to Differentiate Genres”; Gediminas Kajėnas: “A Space for Such a Genre was Offered at the Right Time” 15 A new nomination, that of publicistic and documentary writing, has been presented by “The Election of the Book of the Year” organized for the 14th time by the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania, the Lithuanian National Radio and Television and Lithuania’s Association for Reading Promotion and Cultural Literacy. This publication

presents an interview with the members of the expert commission for selecting the top fives of books Giedrė Kazlauskaitė ir Gediminas Kajėnas about the need to establish the new nomination, selection criteria, the perspectives for the nomination to survive and even its possible impact on publishing trends. (Interviewed by Vaiva Markevičiūtė)

Vaiva Markevičiūtė. Of a Woman, about a Woman, in a Womanly Fashion 18 The heading “The Book of the Year” presents the award-winning poetry publication, the collection of poems by Agnė Žagrakalytė Štai: (“Here:”). The author of the review, Vaiva Markevičiūtė, says that the poetess, who also is a prose writer, essayist and book reviewer, continues and transforms the tradition of Lithuania’s women’s poetry writing. Presentations of this book tend to characterize the woman of Žagrakalytė’s poems as versatile, brave, drastic, destructive and unpredictable.

Milda Kvizikevičiūtė, Valdonė Budreckaitė. “Leviathan”: in England, Samogitia and at the National Library of Lithuania

20

The Rare Books and Manuscripts Department of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania has a rare item within its collection – the first edition of Thomas Hobbes’s book “Leviathan or The Matter, Forme and Power of a Common-Wealth Ecclesiasticall and Civil” printed in 1651 in London. The article presents interesting scholarly information about this work by Thomas Hobbes, the English thinker of the 17th century and one of the founders of modern political philosophy, its voyage through centuries from England to Lithuania and undiscovered mysteries related to this book.

Julijana Leganovič. A Reflection on the Subject of the History of Jews of Lithuania and Vilnius 24 Tarp knygų presents another publication within a series of articles (under the heading “The Centenary of the Restored Lithuania”) which tells about the life of Lithuanian Jews during the interwar period, specifically its reflection within the Judaica collection of the National Library of Lithuania, the items of which make an exhibition devoted to the centenary of the restoration of the Lithuanian State.

Julijana Leganovič tells us about how Lithuania’s Jewish intellectuals of the 20th century started to associate themselves with the Lithuanian environment and how they monumentalized this awareness within their creative work.

Daiva Janavičienė. Sunny Autumn Bibliotherapy

28

The Secretary of the Lithuanian Bibliotherapy Association Prof. Dr. Daiva Janavičienė surveys the best practice of bibliotherapy, which is further gaining popularity in Lithuania. Conferences devoted to this creative and healing technique have a several-year tradition to be held in Birštonas, and this town’s public library plays an important role in their organization. A novelty of this year’s conference was the theme of the integration of other creative healing techniques.

Vaidenė Grybauskaitė. He Paved the Path for Lithuanian Identity

32

On the occasion of the 225th anniversary of the Lithuanian historian and writer Simonas Daukantas (1793–1864), an impressive gift was offered for those interested in the old literature by the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania and the Institute of Lithuanian Literature and Folklore: the most valuable manuscripts

by Daukantas had been taken from the Institute’s collections and brought to be exhibited at the National Library for a period of one week. The opening day of the exhibition featured a lecture by Giedrius Subačius, Professor at the University of Illinois, providing an overview of Daukantas’s versatile undertakings and inviting us to re-reflect the vision of the State that Daukantas was creating.

Elvyda Lazauskaitė. Saint Elisabeth, the Patroness of Widows, and the Patroness of Bachelor Men Saint Catherine 43 Among the entries of UNESCO’s Representative List of the Intangible Cultural Heritage of Humanity, there is Lithuanian cross-crafting. Since the beginning of this year we have been publishing the series of articles in which the Head of the Ethnic Culture Department of the Lithuanian National Museum Dr. Elvyda Lazauskaitė introduces the saints worshipped by Lithuanians and traditions related to them.

This issue introduces Saint Elisabeth (the 17th of November), a patroness of the deprived, widows and orphans, and the patroness of philosophers, disciples and masters Saint Catherine (the 25th of November).

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2018 Nr. 11 (718) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2018 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2018-11-20 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 39840 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of bo­oks) No 11 (718) 2018 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2018 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt