Tarp knygu 2018 10 A

Spalis | 2018

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Andris Vilks. Esame ne tik šimtą metų, esame daug ilgiau 1 LATVIJA 100

Žmonės – bibliotekai, biblioteka – žmonėms 3 ĮVYKIS

Vaiva Markevičiūtė. Graikijoje prisišvartavo lietuviškas knygų laivelis 6 TEMA / JAUNIMO EDUKACIJA

Kaip atvirosios jaunimo erdvės griauna stereotipus apie šiuolaikines bibliotekas 8

8

TEMA / JAUNIMO EDUKACIJA UŽSIENYJE

Inga Dulinskienė. Neformaliojo švietimo galimybės 11 POKALBIS

Renata Matkevičienė: „Apie bibliotekas reikia kalbėti, tik būtina žinoti kaip“ Kalbėjosi Žydrė Vėtienė 14 ŠIANDIEN AKTUALU

Žibutė Petrauskienė. Naujos Europos mokslinių bibliotekų veiklos kryptys 17 PROJEKTAI

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Spaudos r-evoliucija – Europos identiteto garantas 21 PROJEKTAI

Svajūnė Pankratovienė. Skaitmeninė Lietuvių literatūros klasikos kolekcija ir toliau populiarėja 23

27

NAUJI LEIDINIAI

Mindaugas Balkus. Pasižvalgius po jaunimo spaudą istorijos skersvėjuose 25 ŽMONĖS IR LAIKAS

Stanislovas Žvirgždas. M. K.Čiurlionis – modernizmo lietuvių fotografijoje pradininkas 27 TARPTAUTINĖS PROGRAMOS

Elena Macevičiūtė, Bizimana Muhebera. Ruandos mokyklų bibliotekos: trumpo apsilankymo įspūdžiai 32 KRONIKA

Airida Samavičienė. Virtualiosios realybės paslaugos – nepigu, bet naudinga 37 Paulius Olšauskas. Ieškojome šių laikų romantikų 38 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

39

38

43

Gerdos Matusevičienės (8), Mikalojaus Konstantino Čiurlionio nuotrauka iš „Anapos“ albumo (1905), saugomo Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (27), Gerdos Putnaitės (38) nuotr.

TAPATYBĖS ŽENKLAI

Elvyda Lazauskaitė. Angelai sargai ir mylimas mažesniųjų globėjas VirŠeliuose

Pirmame: 2018 m. lapkričio 18 d. kaimynai latviai minės valstybės šimtmečio jubiliejų. Ta proga ir Latvijos nacionalinėje bibliotekoje (nuotr.) vyksta daug šventinių renginių. Indriķio Stūrmanio nuotr.

Ketvirtame: kryždirbystė – Lietuvos nacionalinio savitumo išraiška. Spalio numeryje – šv. Angelas Sargas, XX a. I pusė, Arūno Baltėno nuotr.

Redakcija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

#gyvasžodis*

Andris Vilks. Kristiano Luhaero nuotr.

Esame ne tik šimtą metų,

esame daug ilgiau Naujausiųjų laikų istorijoje Latvija, Lietuva ir Estija valstybės yra tik 100 metų, tačiau kaip tautos gyvuojame daug ilgiau. Mūsų likimai buvo panašiai sunkūs, mus lydėjo panašūs įvykiai. Valstybės šimtmečio (jubiliejinė sukaktis – lapkričio 18 d., tądien Latvijos tautos taryba Rygoje paskelbė valstybės nepriklausomybę – Red.) proga Latvijos nacionalinėje bibliotekoje organizavome konferencijas, diskusijas, parodas, perskaitytas ne * 2018-aisiais šios rubrikos autoriai redakcijos prašymu reflektuoja tema „Aš ir mano šimtmetis“.

„

Mes Latvijoje valstybės šimtmečio šventę siejame ir su nacionalinių institucijų šimtmečiais: operos, teatro, dailės akademijos, bibliotekos ir daugybės kitų.

“

vienas pranešimas, kaip buvo eita iki nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais, – jau XIII a. buvo žengti pirmieji žingsniai jos link. Lietuvoje viskas buvo kitaip – buvo Mindaugo Lietuva. O Latvijoje oficialios valstybės nebuvo, nors prie jos ėjome po truputį.

Pirmasis žingsnis buvo krikščionybės atėjimas į mūsų kraštą, Livonija. Mums, latviams, svarbu, kad tuo metu nustatyta rytinė Livonijos siena toje vietoje tebėra ir dabar. Praėjus 800 metų, čia vis dar 1

„

ta pati teritorija. Antras svarbus me daugiau jaunimo nei vyresnių Mes ne tik žingsnis valstybės link – reformažmonių. Galima sakyti, kad jaunųaptarnaujame cija. Tuo metu pasirodė pirmieji jų specialistų bendradarbiavimas rašytiniai tekstai latvių kalba. Ši skaitytojus. Kultūra jau persikėlė ir čia. kalba, vadinta pagoniška, tapo ne Visoms trims respublikoms gyvena bibliotekose. Tas labai svarbu buvo būti kartu, kai tik folkloro kalba. Pasirodžius pirmiesiems rašytiniams tekstams, pat pasakytina ir apie viskas keitėsi XX a. pabaigoje. latvių kalba ėmė įsitvirtinti greta viename „LiLaEst“ mokslą. <...> Biblioteka Pavyzdžiui, kitų Europos kalbų. iškėlėme klausimą apie cenzūrą ir suartėja su mokslu. Kaip specialiuosius fondus. Tada išties Trečias žingsnis žengtas XIX a., kai Kurše ir Vidžemėje valstiečiai pasijutome kaip viena vieninga ir su švietimu. gavo laisvę. Panašiu metu tai komanda – siekėme laisvės biblio­ nutiko ir Lietuvoje bei Estijoje. tekai, laisvės knygoms, laisvės Prasidėjo nacionaliniai judėjimai. Skirtumas tik skaityti. Tai buvo mūsų bendras mūšis. tas, kad Lietuvoje ir Latgaloje buvo draudžiama Žinoma, būta sunkių periodų. 2008 m. užkluspauda nacionaline kalba. XIX a. lietuviai, latviai pusi pasaulinė finansų krizė trukdė finansuoti ir estai inteligentai pradėjo kurti pirmąsias tauti- „LiLaEst“ susitikimus. Taip pat mus buvo atines organizacijas, struktūras, būrėsi studentija ir tolinusi... laisvė. Tapome laisvi, galėjome visur t. t. Radosi valstybei būtinos institucijos. Dabar važiuoti ir su visais draugauti, dalyvauti didekai kurie Rusijos politikai skleidžia propagandą, liuose tarptautiniuose projektuose. Vienu metu kad Baltijos šalyse nepriklausomybė radosi tik net pamanėme – gal jau nebereikia mums trims su 1917 m. revoliucija, Leninu – esą, jei nebūtų taip bendrauti, jau esame Europoje, kur didelės Lenino, nebūtų buvę ir nepriklausomų Baltijos šalys, dideli projektai, esame jau nebe trys, o 24, šalių. Šiemet bibliotekoje norėjome parodyti, ko- 27 ir daugiau... 2007–2012 m. „LiLaEst“ nevyko. kie procesai vyko XVIII–XIX a., kad jau tuomet Bet vis tiek kalbėjomės, ryšiai išliko. Galiausiai brendo nepriklausomybės siekis. supratome, kad mes, trys Baltijos šalys, turime 1918-aisiais paskelbus nepriklausomybę, la­bai daug panašumų, susiduriame su panašiomis prob­ greitai pradėjo dirbti nacionaliniai universite­ lemomis, kurios svetimos Vokietijos ar Lenkijos, tai, bibliotekos, archyvai, muziejai – visos šios Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos bibliotekoms. struk­tūros jau buvo sukurtos. Todėl mes Latvi- Galime vieni iš kitų mokytis. Ir grįžome prie joje valstybės šimtmečio šventę siejame ir su „LiLaEst“ susitikimų. Manau, kad šis sąskrydis nacionalinių institucijų šimtmečiais: operos, gyvuos ir toliau. teatro, dailės akademijos, bibliotekos ir dauBibliotekų vaidmuo nuolat kinta. Šiandien gybės kitų. Tokia visus šiuos metus yra mūsų didelį dėmesį skiriame įvairioms sritims – pradevalstybės jubiliejaus šventės koncepcija. Šia dant informacinėmis technologijomis ir baigiant proga į Latviją atvyksta daug svečių iš užsienio, kultūra. Mes ne tik aptarnaujame skaitytojus. Kultarp jų – ir labai garbių: premjerų, prezidentų, tūra jau gyvena bibliotekose. Tas pat pasakytina karalių, princų. Visi jie užsuka ir į Nacionalinę ir apie mokslą – bibliotekininkai bendradarbiauja biblioteką. Esu laimingas, kad turiu galimybę su moksleiviais, kartu domisi skaitmeninėmis juos visus sutikti, pasveikinti. Tai – gražios mano technologijomis. Biblioteka suartėja su mokslu. gyvenimo akimirkos. Niekada iki šiol nebuvau Kaip ir su švietimu, kurio vaidmuo bibliotekose susimąstęs, kas man yra valstybės šimtmetis... vis didėja: rengiame švietimo programas, benKaip jau minėjau, savarankiškos valstybės įkū- dradarbiaujame su mokyklomis, universitetais. rimas prieš šimtą metų tik įtvirtino iki tol tautos Integracija daug platesnė nei prieš 20–30 metų. nueitą kelią. Man svarbu, kad esame ne tik šimtą Biblioteka nėra viena okeane, esame visų kitų metų, esame daug ilgiau. gyvenimo sričių sūkuryje. Šiemet minime ir kitą – Latvijos, Lietuvos ir Kas pasikeis ateityje? Bus daugiau skaitmeninės Estijos valstybių bibliotekoms svarbią datą – prieš informacijos, nuotolinių paslaugų, naujos įran50 metų pirmą kartą į sąskrydį susirinko mūsų gos. Žinoma, bibliotekoms nebus lengva, reikės šalių bibliotekininkai. 1967 m. buvo priimtas prisitaikyti. Kita vertus, jose yra ir liks tekstai. Vis sprendimas pradėti naują tradiciją – „LiLaEst“ tiek bus autorių, kurie rašys, tai nepriklausys nuo sąskrydžius, ir 1968-aisiais įvyko pirmasis. Per įrangos. Kol žmonės kurs tekstus, kol tekstai jiems tuos metus artimai bendradarbiauti pradėjo ne bus svarbūs, tol biblioteka gyvuos. Tekstas – pats tik nacionalinių bibliotekų vadovai, bet ir kiti svarbiausias mąstymo instrumentas. kolegos, įgyvendinome daug įdomių projektų.

Bibliotekininkai tapo draugais, ėmė draugauti Andris Vilks šeimomis. Šiais metais „LiLaEst“ sąskrydyje matėLatvijos nacionalinės bibliotekos direktorius

“

2

Kristiano Luhaero nuotraukos

ŽMONĖS – BIBLIOTEKAI, BIBLIOTEKA – ŽMONĖMS 2018-ieji ir 2019-ieji – jubiliejiniai valstybės šimtmečio metai ne tik Lietuvai, bet ir Latvijai.

Ta proga kaimyninėje šalyje vyksta daugybė renginių, įgyvendinami įvairiausi projektai, žmonės skatinami dovanoti šventę draugams, kaimynams, bendruomenei, valstybei.

Ką geriausio žmogus gali padovanoti bib­ liotekai? Gerą knygą. Ką geriausio biblioteka gali padovanoti žmogui? Taip pat gerą knygą.

Taip galima apibūdinti du Latvijos nacionalinės bibliotekos projektus, skirtus Latvijos valstybės šimtmečiui, –„Žmonių knygų lentyną“ (lat. Tautas grāmatu plaukts) ir „Nacionalinę enciklopediją“ (lat. Nacionālā enciklopēdija).

Ypatinga knyga ypatingai vietai

„Žmonių knygų lentynos“ istorija prasidėjo su naujojo Lat­ vijos nacionalinės bibliotekos pastato, kurio atidarymas vyko 2014 m. sausio 18 d.1, projektu. Jo autorius Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenęs latvių išeivis architektas Gunnaras Birkertas (1925–2017) yra sakęs, kad pasaulyje yra daugybė bibliotekų, į kurias įėjęs nematai knygų. Todėl naujosios bibliotekos atrijuje architektas numatė įrengti per penkis aukštus besitęsiančią stiklinę konstrukciją su lentynomis, į kurias gali tilpti kelios dešimtys tūkstančių knygų. 2013-ųjų vasarą ji įgavo „Žmonių knygų lentynos“ pavadinimą – biblioteka pakvietė tautiečius ir šalies svečius prisidėti prie lentynos užpildymo: įrašyti į jiems brangią knygą, kodėl būtent ji jiems yra svarbi, ir padovanoti Nacionalinei bibliotekai. Knygas buvo galima palikti bet kurioje Latvijos viešojoje bibliotekoje, o metų gale – gruodį jos 1

Plačiau apie atidarymą galite paskaityti žurnalo „Tarp knygų“ 2014 m. vasario (Nr. 2) numeryje, p. 14–15.

3

Šių metų spalio 3 d. oficialaus vizito Latvijoje metu Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius (kairėje) „Žmonių knygų lentynai“ padovanojo Mariaus Jovaišos nuotraukų albumą „Neregėta Lietuva“ (2018). Kartu su L. Linkevičiumi – Latvijos užsienio reikalų ministras Edgars Rinkēvičs ir Latvijos nacionalinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Anda Lamaša.

suplaukė į Rygą. Naujosios bibliotekos atidarymo dieną kitų metų sausį dovanotas knygas iš senojo į naująjį pastatą, kuriuos skiria du kilometrai, perduodami iš rankų į rankas, pernešė beveik 30 000 žmonių – „Knygų mylėtojų grandinė“ (lat. Grāmatu draugu ķēde). „Kadangi knygos į Nacionalinę biblioteką atkeliavo iš įvairiausių Latvijos kampelių, negalime nurodyti pirmosios padovanotos, – pasakojo Latvijos nacionalinės bibliotekos Komunikacijos departamento korporatyvinės komunikacijos vadovė Anna Muhka. – Tačiau pirmoji „Knygų mylėtojų grandine“ į lentyną atkeliavusi knyga yra beveik dviejų šimtų metų senumo Biblija2, priklausiusi Lambsdorffų šeimai – vokiečiams, Baltijos regione gyvenantiems šimtmečius. Knygą padovanojęs Hagenas Lambsdorffas – pirmasis Vokietijos ambasadorius, ėjęs pareigas jau nepriklausomoje Latvijoje.“ Tai – tik vienas su „Žmonių knygų lentyna“ susijęs pasakojimas. Kiekvienos knygos unikalią istoriją galima sužinoti ją atsivertus (visas knygas galima užsisakyti) arba susiradus jos aprašą lentynos interneto svetainėje www.tautasgramatuplaukts.lv.

Projektą planuojama baigti 2019 m. rugpjūčio 29-ąją – dieną, kai Latvijos nacionalinė biblioteka minės savo šimtmetį. Iš viso biblioteka planuoja surinkti 15 000 knygų, tačiau, pasak A. Muhkos, neketinama žmonių versti dovanoti, kad šis tikslas būtų pasiektas: „Norime, kad jie gerai apmąstytų ir pasirinktų jiems ypač svarbią knygą. O tam reikia laiko. Pagalvokite – ką jūs dovanotumėte? Nėra lengva pasirinkti tik vieną, ypatingą knygą. Todėl šio proceso nespartinsime, tiesiog kitąmet žmonėms darkart priminsime apie šią akciją. Ji – mūsų šimtmečio šventės dalis.“ 2

4

Biblia, tas irr: Ta Swehta Grahmata, jeb Deewa Swehti Wahrdi, kas preeksch un pehz ta Kunga Jesus Kristus swehtas piedsimschanas no teem swehteem Deewa. Pēterburga: 1825.

Šiuo metu „žmonių lentynoje“ yra 6000 knygų3 trisdešimčia kalbų. Jos labai įvairios: ir senos, ir naujos, įvairiausių žanrų, formatų. Knygos nerūšiuojamos nei pagal abėcėlę, nei pagal išleidimo metus ar temas – į lentynas dedamos ta tvarka, kokia yra padovanotos. Todėl atrijus primena ne bibliotekos fondus, o jaukią namų knygų lentyną. „Aktyviausiai dovanoja latviai, bet laukiame ir svečių knygų. Jas galima atnešti į Nacionalinę biblioteką arba palikti bet kurioje kitoje Latvijos viešojoje bibliotekoje. Šiemet paprašėme visų oficialių valstybės svečių padovanoti lentynai po jiems svarbią knygą. Informaciją apie gautas dovanas ir nuotraukų galite rasti „Žmonių knygų lentynos“ interneto svetainėje. Beje, tai vienintelė pasaulyje mums žinoma knygų lentyna, turinti nuosavą interneto svetainę!“ – džiaugėsi A. Muhka.

Patikimas informacijos šaltinis

2014 m., bibliotekai persikrausčius į naują pastatą, pradėtas dar vienas Nacionalinės bibliotekos projektas – „Nacionalinė enciklopedija“. Buvo suburta redakcija, sukurta leidinio rengimo metodologinė bazė. Ketverius metus rinkta ir sisteminta informacija kūną įgaus ir visuomenei bus pristatyta šių metų gruodžio 18 dieną. Visuotinė Latvijos enciklopedija bus elektroninė ir prieinama internete adresu www.enciklopedija.lv. Ji aprėps daugybę temų, neribojamų nei chronologijos, nei geografijos.

Paskutinįkart Latvijos enciklopedija buvo išleista daugiau nei prieš 30 metų – šaliai esant Sovietų Sąjungos sudėtyje. Pasak „Nacionalinės enciklopedijos“ vyriausiojo redaktoriaus Valterio Ščerbinskio, yra ne viena priežastis, kodėl nepriklausomos Latvijos enci3

2018 m. spalio 15 d. duomenys.

klopedijos teko laukti taip ilgai. „Manome, kad 2014-aisiais buvome tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Pirmiausia, tada jau buvo aišku, kad turime koncentruotis į elektroninę enciklopedijos versiją ir gerai apgalvoti, ar enciklopediją leisti knygų tomais. Antra, Nacionalinė biblioteka buvo tobula vieta enciklopedijai rengti – persikėlusi į naują modernų pastatą, ji galėjo išplėsti savo funkcijas ir tarp „Nacionalinės enciklopedijos“ vyriausiasis redaktorius Valters Ščerbinskis jų įtraukti mokslo spaustuvėje džiaugiasi dar dažais kvepiančia knyga. leidinių leidybą, – pasakojo V. Ščerbinskis. – Buvo akivaizdu, kad, norint skleisti informaciją ar, kitaip tariant, žinojimą, XXI a. reikia naudotis moderniais įrankiais. Tai labai svarbu. Todėl pasirinkome internetą. Pavyzdžiui, pritaikyti enciklopediją naršyti ne tik kompiuteriu, bet ir išmaniuoju telefonu buvo net ne galimybė, o absoliuti būtinybė.“ Nors visuotinė enciklopedija gyvuos tik interneto erdvėje, buvo nuspręsta parengti vieną specialų tomą „Latvija“, skirtą valstybės šimtmečiui paminėti. Jame aprėpiamos pagrindinės su šalimi ir jos valstybingumu susijusios temos po 1991-ųjų. Pasak vyriausiojo redaktoriaus, daugiau spausdintinių tomų leisti šiuo metu nenumatyta, tačiau galimybė grįžti prie šio klausimo ateityje neatmetama. Specialus leidimas, išleistas 3000 egzempliorių, spalio 18 d. buvo pristatytas Latvijos nacionalinėje bibliotekoje. Ir ši, ir

elektroninės versijos pristatymo datos pasirinktos neatsitiktinai – V. Ščerbinskio teigimu, kadangi Latvija nepriklausomybę paskelbė 1918 m. lapkričio 18 d., enciklopedijos pristatymo datoms simboliškai pasirinktas skaičius 18.

Spausdintame enciklopedijos tome yra per 260 įrašų, kuriuos rengė daugiau nei 200 autorių. Elektroninės enciklopedijos straipsnių skaičius gerokai didesnis ir jis kas savaitę vis dar auga. Prie projekto dirba daugybė profesionalų: redakcinė taryba, kurią sudaro per 30 ex officio narių iš įvairių švietimo ir atminties institucijų, pirmininkas – Latvijos kultūros ministras, o į redakcinę kolegiją suburti 55 nariai, atstovaujantys visiems mokslo laukams ir esantys atsakingi už atitinkamų mokslo sričių straipsnius, 16 specialistų, renkančių enciklopedijai iliustracijas. Tekstinės dalies kokybe rūpinasi septyni kalbos redaktoriai ir vienas dizaineris maketuotojas. „Turint omenyje, koks nedidelis redakcijos kolektyvas, reikia pabrėžti, kad sukūrėme efektyvią ir lengvai kontroliuojamą bendravimo su Latvijos akademine bendruomene sistemą. Be to, biblioteka suteikia mums visas kitas paslaugas – teisines, buhalterines, – džiaugiasi vyriausiasis redaktorius. – Būtina paminėti ir straipsnių bei nuotraukų autorius, kurių yra šimtai. Taip pat puikiai bendradarbiaujame su įvairiomis institucijomis – muziejais, universitetais, archyvais ir t. t.“ Elektroninėje „Nacionalinėje enciklopedijoje“ pateikiama informacija pritaikyta prie moderniųjų technologijų. Taip pat V. Ščerbinskis pabrėžė pateikiamos informacijos patikimumą: „Pirmiausia, enciklopedijoje pateikiama informacija, kuria galima pasitikėti. Šiandien internete labai paprasta rasti informacijos bet kokia tema, tačiau sunku rasti tokios, kuria galėtum iš tiesų pasitikėti. Čia ir praverčia enciklopedija. Antra, visuotinė enciklopedija tokioms negausių tautų kalboms kaip latvių ar lietuvių suteikia postūmį plėstis. Ne paslaptis, kad tokios kalbos po truputį dingsta iš akademinio pasaulio ir yra pakeičiamos anglų kalba. Enciklopedija gali kaupti ir mokslininkams teikti specifinę latvių ar lietuvių kalbos terminiją.“ Vyriausiasis redaktorius nurodo dar vieną enciklopedijos privalumą – jis susijęs su saugumu: „Informacinio karo metu mūsų visuomenei reikia patikimos, pagrįstos informacijos. Valstybės valdžia turėtų rūpintis, kokio tipo informacija pateikiama žmonėms. Norėdami, kad visuomenė būtų tinkamai informuota, turime sukurti sistemą, kad tokią informaciją galėtume skleisti.“ Galiausiai V. Ščerbinskis neabejoja – skaityti enciklopedijas įdomu, smagu. O moderniosios technologijos suteikia galimybę sukurti tokių dalykų, kurie viliotų skaitytojus naršyti enciklopediją ne ieškant konkrečios Spalio 18 d. Latvijos nacionalinėje bibliotekoje pristatytas vienintelis spausdintas enciklopedijos tomas „Latvija“, skirtas valstybės informacijos, o tiesiog dėl įdomumo! šimtmečiui. Išleista 3000 egzempliorių, nuotraukoje – pirmieji knygos pirkėjai.

5

Įvykis

GRAIKIJOJE PRISIŠVARTAVO LIETUVIŠKAS KNYGŲ LAIVELIS Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis minimas įvairiai: nuo Liepos 6-ąją po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių giedamos „Tautiš­ kos giesmės“ iki ąžuolų sodinimo, nuo valstybinės reikšmės ordinų teikimo iki moksleivių rašomų linkėjimų šaliai. Visus metus įgyvendinamu projektu„Šimtmečio dovanos“ skatinama ne tik švęsti, bet ir dovanoti šventę kitiems – skirti laiko savo bendruomenei, prisidėti prie savanorystės skatinimo. Pasaulio lietuviai, atsiliepę į šį kvietimą, įgyvendino įvairiausias idėjas, nešdami žinią apie Lietuvos šventę toli už šalies ribų. Tai parodos ir koncertai, ekspedicijos ir bėgimai, net į kosmosą iškelta trispalvė.

Nuošalyje neliko ir Lietuvos Respublikos ambasada Graikijos Respublikoje. Sukakties proga ji kartu su Vilniaus universiteto botanikos sodo darbuotojais Atėnų universiteto botanikos sodui padovanojo lietuvišką kadagį, parėmė šiuolaikinių lietuvių poetų antologijos (jos sudarytoja Dalia Staponkutė atrinko septynių XXI a. lietuvių poetų kūrybą) vertimą į graikų kalbą ir išleidimą, Atėnų rivjera vadinamoje pakrantėje įrengė lietuvišką lauko bibliotekėlę.

6

Lietuviška bibliotekėlė – dovana graikų vaikams. Lietuvos Respublikos ambasados Graikijos Respublikoje nuotr.

Bibliotekėlei pasirinktas Atikos regionas VarėsVulos-Vuliagmenės savivaldybėje prie Egėjo jūros.

Lietuvos ambasadorius Graikijoje Rolandas Kačinskas pasakojo norėjęs, kad bibliotekėlė būtų skirta vaikams, o vieta gausiai lankoma žmonių. Taip gimė sumanymas ją įrengti žaidimų aikštelėje. Bibliotekėlės įrengimo idėja patiko ir šios Atėnų aglomeracijoje esančios savivaldybės valdžiai bei jos merui Grigoriui Konstantellui.

Bibliotekėlės atidarymo šventėje rugsėjo 21-ąją dalyvavo ambasadorius R. Kačinskas, Varės-VulosVuliagmenės meras G. Konstantellos, lietuvių ir graikų bendruomenių atstovai. „Niekas kitas taip nesuartina valstybių kaip žmogiškieji tiltai, ir niekas kitas taip nesuartina žmonių kaip knygos, kurias pasitelkę papasakojame savo istorijas ir daugiau sužinome vieni apie kitus, – per ceremoniją kalbėjo ambasadorius. – Ir nors idėja šiame skaitmeniniame amžiuje dovanoti bibliotekėlę gali pasirodyti neįtikėtina, o gal net pasenusi, nuostabūs, remiantis knygomis padaromi atradimai nesusiaurina pasaulio iki algoritmų ar mobiliųjų programų lygmens. Tai ypač svarbu plečiant mūsų vaikų pasaulio pažinimą.“

Spausdinto žodžio „ambasadorė“

Lietuviškais raštais „knygų laivelį“ išpuošė už lietuvio ištekėjusi iš Moldovos kilusi menininkė T. Svalbonienė.

L. Petrauskienės nuotr.

Bibliotekėlės atidarymo ceremonijoje netrūko gražių žodžių. Pirmieji juos tarė Lietuvos ambasadorius Graikijoje Rolandas Kačinskas (dešinėje) ir Varės-Vulos-Vuliagmenės savivaldybės meras Grigoris Konstantellos. Lietuvos Respublikos ambasados Graikijos Respublikoje nuotr.

Bibliotekėlę pagamino ne vienos tautos rankos

Projektas finansuotas iš ambasados veiklai skirtų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšų. Tačiau jų daug neprireikė, nes prie idėjos įgyvendinimo mielai prisidėjo Graikijos lietuvių bendruomenė. Taip žaidimų aikštelėje ne tik atsirado dar vienas traukos elementas – tautiečiams suteikta galimybė geriau prisistatyti vietos valdžios institucijoms, parodyti, kokia bendruomenės tradicijas puoselėjanti yra lietuvių tauta.

Namelį bibliotekėlei sumeistrauti pasisiūlė lietuvės ir graiko šeima – Lina Petrauskienė ir Spyros Argyropoulos, o ištapė už lietuvio ištekėjusi Tonia Svalbonienė. „Mūsų – lietuvių Graikijoje – bendruomenė nedidelė. Žinia, kad ambasada ieško, kas pagamintų bibliotekėlės namelį, mane pasiekė greitai. Pati nebūčiau pajėgusi, tad reikėjo pasitarti su vyru ir jis mielai sutiko, – pasakojo L. Petrauskienė. – Man ambasados idėja pasirodė labai artima. Jau anksčiau svarsčiau apie bibliotekėlės steigimą savo gyvenamojoje vietoje, tačiau matydama, kad kaimynai nevertina bandymų puošti aplinką, mintį vis atidėdavau.“ Kai baltas laivelio formos namelis buvo pagamintas ir šį reikėjo išdailinti, prisidėjo iš Moldovos kilusi menininkė T. Svalbonienė. „Manęs paprašė, kad namelį ištapyčiau pagal lietuvių tradicinius motyvus. Lietuviškų raštų pasidairiau internete. Mane labai sužavėjo lietuviški simboliai.

Bet patį medį ir paukščius piešiau pasitelkdama vaizduotę, – apie procesą pasakojo dailininkė. – Piešiau iškart abiem rankomis, kad išlaikyčiau simetriškumą. Žinoma, naudojau Lietuvos vėliavos spalvas.“

Pirmąsias knygas į bibliotekėlę jos atidarymo ceremonijos metu įdėjo ambasadorius R. Kačinskas ir Varės-Vulos-Vuliagmenės savivaldybės meras G. Konstantellos. „Laivelį“ taip pat papildė ceremonijoje dalyvavusių buriuotojų klubo „Ambersail“1 narių dovanotos lietuviškų pasakų ir spalvinimo knygelės, vėliau – Europos informacijos centro Vilniuje atsiųstos knygos. Leidinių padovanojo Graikijos lietuvių bendruomenės nariai, tarp jų – ir lietuvių išeivė Eglė Ekaterina Potamitis, iliustravusi ir išleidusi nemažai krikščioniškų angliškų leidinių vaikams. Prisidėjo ir vietos graikų bendruomenė – džiaugdamiesi tokia iniciatyva, jie atnešė pažintinių knygų vaikams graikų kalba. Šiuo metu didžioji dalis bibliotekėlės knygų – anglų kalba, tačiau ambasada tikisi, kad ateityje ją galės papildyti į graikų kalbą išverstomis lietuvių autorių knygomis. Be to, ji įsipareigojo, kad bibliotekėlėje visuomet būtų lietuviškų pasakų ir kitų knygelių vaikams. „Kadangi toje žaidimų aikštelėje kartais apsilankau su savo vaikais, asmeniškai prižiūrėsiu, kad bibliotekėlėje netrūktų knygų. Ambasados vardu kviečiu į bibliotekėlės gyvenimą įsitraukti ir vietos lietuvių bendruomenės narius bei turistus iš Lietuvos – vaikščiodami po Atėnų rivjerą, nepraeikite pro šalį ir padovanokite bibliotekėlei knygą“, – prie gražios idėjos kviečia prisidėti ambasadorius R. Kačinskas.

Naudojimosi „knygų laiveliu“ taisyklės paprastos: kaip ir Lietuvoje vis populiarėjančiose bibliotekėlėse, žmonės gali nevaržomai pasiimti knygas skaityti čia pat žaidimų aikštelėje ar neštis jas namo, o vėliau grąžinti tą pačią knygą arba į jos vietą atnešti kitą. „Tokia bibliotekėlė – žodžiais neapsakoma vertybė, – džiaugėsi Graikijoje gyvenanti L. Petrauskienė. – Mylėti knygą, paimti ją į rankas, skaityti... Tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Šį poreikį turime išsiugdyti, išpuoselėti. Juk namuose esame prikaupę pilnas lentynas knygų, bet dažniau įsijungiame televizorių, kompiuterį. Šios mažos lauko bibliotekėlės – lyg spausdinto žodžio ambasadoriai: aš esu čia, aš čia, aš visada šalia. Imi knygą, perbėgi akimis kelias eilutes ir jau nebepyksti ant vėluojančios draugės ar iš panosės nuvažiavusio autobuso vairuotojo.“ Ši Lietuvos iniciatyva atsiradusi lauko bibliotekėlė – pirmoji tokia Atėnų apylinkėse. Varės-VulosVuliagmenės savivaldybės atstovai užsiminė, kad, įkvėpti Lietuvos ambasados sumanymo, svarsto šią idėją įgyvendinti ir kitose savivaldybės vaikų žaidimų aikštelėse.

Vaiva Markevičiūtė 1

Šio klubo nariai, siekdami unikaliai įamžinti Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimą, per devynis mėnesius (nuo 2008 m. spalio 5 d. iki 2009 m. liepos 6 d.) jachta „Ambersail“ apiplaukė pasaulį. Projekto „Tūkstantmečio odisėja. Vienas vardas – Lietuva“ iniciatorius – Raimundas Daubaras.

7

Tema / Jaunimo edukacija

Kaip atvirosios jaunimo erdvės griauna stereotipus apie šiuolaikines bibliotekas Lietuvos visuomenėje vis dar egzistuoja stereotipai, pagal kuriuos bibliotekų veikla siejama tik su knygomis. Šiuolaikinės bibliotekos paneigia šiuos klaidingus įsitikinimus. Vis dažniau jas galima apibūdinti kaip modernias žinių erdves ar daugiafunkcius centrus, atliepiančius besikeičiančios visuomenės lūkesčius. Šalies bibliotekose besikuriančios atvirosios jaunimo erdvės (toliau – AJE) yra puikus integralios šių įstaigų veiklos pavyzdys. Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos turimais duomenimis, Lietuvoje veikia apie šimtą tokių erdvių. Be bibliotekų, AJE įsikūrusios ir bendruomenių namuose, kultūros, švietimo, sporto ar socialinėse įstaigose.

Remiantis atvirojo darbo su jaunimu principais – atvirumu, orientavimusi į socialinę erdvę, koncentravimusi į jaunuolio patirtis tam tikroje socialinėje aplinkoje, atvirosios jaunimo erdvės turėtų būti prieinamos jauniems žmonėms, jų aplinka turi atitikti jaunuolių poreikius, o paslaugos čia turi būti nemokamos. AJE veikla nukreipta į visus jaunus žmones, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas mažiau galimybių turintiems jaunuoliams, kurie dėl savo socialinės padėties, elgesio ar išvaizdos nepritampa prie bendraamžių ir suaugusiųjų visuomenės, neįžvelgia savo gyvenimo tikslo, stokoja motyvacijos mokytis ir jėgų kūrybiškai įveikti sunkumus. Siekiant suteikti kokybišpaslaugas, dažSu jauno žmogaus kas niausiai AJE dirba atėjimu į bibliotekas asmenys, paslaujose atsiranda naujų gas teikiantys tiek pavieniams jauveiklos formų. Šalia nuoliams, tiek jų tradicinių <...> grupėms. Šiame straipsorganizuojami nyje bus remianestandartiniai, dar masi šalies bibne taip plačiai paplitę liotekų, kuriose sėkmingai veikia renginiai.

AJE, patirtimi.

„

“

8

Lankytojai: skirtingi, tačiau visi smalsūs

Akivaizdu, kad viena iš tikslinių bibliotekų lankytojų grupių yra jaunimas, t. y. asmenys nuo 14 iki 29 metų. Investuoti į jaunuolius ir jų užimtumą verta ne vien dėl galimybės juos užsiauginti kaip potencialius lankytojus, bet ir dėl siekio bibliotekoms išlikti socialiai atsakingoms už jaunų žmonių gerovę. Bibliotekoms svarbi jaunimo suvokiama šių kultūros įstaigų reikšmė, požiūris į bibliotekas, kaip ateities institucijas. Bibliotekose veikiančiomis AJE siekiama padėti jaunajai kartai patirti skaitymo džiaugsmą, jo teikiamą naudą, sukurti terpę socializuotis, susipažinti ir atrasti vieniems kitus. Taip pat stengiamasi ugdyti jaunų žmonių kultūrinius poreikius, skatinti kritinį mąstymą, organizuoti jų poreikius atliepiančias veiklas, taip išliekant reikalingoms ir naudingoms savo bendruomenės nariams. Siekdamos įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, bibliotekos, organizuodamos veiklą jaunimo erdvėse, orientuojasi į draugišką ir labiau asmeninį kontakto su jaunuoliais užmezgimą.

Bibliotekų, kuriose įsikūrusios AJE, darbuotojai teigia, jog į veiklas įsitraukia vis įvairesnis jaunimas. Pasak Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkės Malvinos Zimblienės, nors didžiąją dalį lankytojų vis dar sudaro mokyklinio amžiaus jaunuoliai, jų AJE, kuri šį rugsėjį jau šventė šeštąjį gimtadienį, lankosi ir studentai. Taip pat į AJE užsuka jauni bedarbiai, neformalai, menininkai ar savo identiteto ieškantys jaunuoliai. Vis dėlto pagrindiniai šių erdvių lankytojai – socialinės rizikos šeimose gyvenantys jaunuoliai: sunkiai besimokantys, saugumo, šiltos patalpos

Literatūrinio protmūšio dalyviai Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos atvirojoje jaunimo erdvėje. Malvinos Zimblienės nuotr.

Dailės terapijos „Tavo jausmų visata“ užsiėmimas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos jaunimo erdvėje. Malvinos Zimblienės nuotr.

Siekis: kokybė ir patrauklumas

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Multicentro fotostudijoje jaunimui sudarytos sąlygos įgyvendinti įvairiausius kūrybinius projektus. Gerdos Matusevičienės nuotr.

„

Šiuolaikinio jaunuolio kasdienybė nebeįsivaizduojama be informacinių technologijų. Bibliotekos kaip tik ir gali pasiūlyti erdves, kuriose būtų derinamos IT ir kūryba.

“

ieškantys daugiavaikių šeimų vaikai, neturintys reikiamų patogumų namuose.

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Vaikų edukacijos ir laisvalaikio centro vedėja Raminta Liubelionienė sako, kad jaunimo erdvėse, be motyvuotų, smalsių jaunuolių, jie sulaukia ir patiriančių socialinę atskirtį, vaikų namų globotinių ar neįgalumą turinčių jaunųjų lankytojų. „Tokie jaunuoliai mielai įsitraukia į AJE vykdomas veiklas, dalyvauja renginiuose ar susitikimuose su įdomiais ir įkvepiančiais žmonėmis. Darbo su įvairiu jaunimu pliusas tas, kad atsiranda galimybė suvienyti šiuos jaunus žmones imtis bendros veiklos“, – priduria centro vadovė.

Su jauno žmogaus atėjimu į bibliotekas jose atsiranda naujų veiklos formų. Šalia tradicinių susitikimų su žymiais žmonėmis, parodų ar diskusijų organizuojami nestandartiniai, dar ne taip plačiai paplitę renginiai. Štai Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje populiarios stalo žaidimų popietės, kūrybinės dirbtuvės, ekranizuotų knygų peržiūros, protmūšiai, kulinariniai užsiėmimai ar animė (tam tikras japonų animacijos stilius) mėgėjų susitikimai. M. Zimb­ lienės iš Panevėžio teigimu, AJE kalbama ir apie streso valdymą, darbo rinką, įvairias gyvenimiškas problemas ir jų sprendimo būdus. Šiuolaikinio jaunuolio kasdienybė nebeįsivaizduojama be informacinių technologijų (IT). Šiuo atveju bibliotekos kaip tik ir gali pasiūlyti erdves, kuriose būtų derinamos IT ir kūryba. Pavyzdžiui, Marijampolės bibliotekos darbuotojai, žinodami, kad mieste tuo metu nebuvo tokios viešosios erdvės, 2015 m. parengė ir įgyvendino projektą „IT kartos iniciatyvos bibliotekoje“ – buvo įkurtos atitinkamos erdvės jaunimo laisvalaikiui, edukacijai, kūrybai. Štai foto- ir videostudijoje jaunuoliai gali mokytis fotografijos bei videomeno, tobulinti savo žinias šiose srityse. Garso įrašų studijoje yra galimybė įrašyti muziką, mokytis muzikos miksavimo. „Su jaunimu dirbantis muzikos pedagogas puikiai sutaria su jaunuoliais ir padeda jiems įgyvendinti savo sumanymus“, – teigė bibliotekos Vaikų edukacijos ir laisvalaikio centro vedėja R. Liubelionienė.

Jau gana įprasta praktika, kad renginius AJE siū­lo ir jaunimo organizacijos ar jaunimo grupės, įgy­vendinančios savo iniciatyvas. O patys jaunuoliai, prisidėdami prie renginio organizavimo, AJE veik­lą viešina žiniasklaidoje, socialiniuose tink­luo­se.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė 9

„

Jei tokios erdvės nebūtų, manau, biblioteM. Zimblienė taip paaiškina tokios Atvirose jaunimo kininkai gal ir atsikvėptų lengviau, tačiau veiklos naudą: „Sudarant galimybes erdvėse ypatingas jaunuoliai liktų gatvėje. Taigi pirmiausia jauniems žmonėms patiems orgasukuriama vertė pačiam jaunuoliui“, – neanizuoti juos dominančio pobūdžio dėmesys skiriamas bejoja K. Kundrotienė. renginį, išreiškiamas pasitikėjimas mažiau galimybių Atsiradus jaunimo erdvėms, šalyje labiau jais, perduodama atsakomybė už prigyja ir savanorystės idėjos. Jaunimas, surenginio kokybę.“ Antra vertus, turintiems jaunuoliams, pažindintas su savanorystės teikiama nauda svarbu neužgožti jaunuolių poreikurie <...> stokoja ir galimybėmis, noriai įsitraukia į šią veiklą. kių, neprimesti jiems veiklos rūšių, motyvacijos mokytis ir Kultūrinės veiklos vadybininkės M. Zimbliestengtis atliepti jų lūkesčius.

Palaikyti AJE veiklos kokybę jėgų kūrybiškai įveikti nės teigimu, Panevėžio bibliotekoje vien per 2017 m. AJE savanorystę išbandė 8 oficialūs padeda jose viešintys įvairių sričių sunkumus. savanoriai, kurie įgijo 1880 valandų savanospecialistai ar lektoriai. Pravartu, kai rystės praktikos. bibliotekose yra paskirtas atskiras Darbas su jaunimu įkvepia bibliotekas nuolatiniams AJE veiklą koordinuojantis darbuotojas, tačiau tai dažnai būna susiję su konkretaus projekto veikla. pokyčiams. R. Liubelionienė iš Marijampolės pripažino, Tarkim, Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simo- kad šioje veikloje reikia ir technologinio atsinaujinimo, ir naitytės bibliotekoje pasibaigus su jaunimo erdvės su šio amžiaus lankytojais dirbančių darbuotojų geresnio įkūrimu susijusiam projektui, neliko galimybės pasirengimo. Kai kurios bibliotekos teigia pastebėjusios, jog turėti atskiro su jaunimu dirbančio darbuotojo. AJE įkūrimas jų erdvėse prisidėjo prie lankomumo statistikos „Šiuo metu veiklos vykdomos ekspromtu, atsižvel- augimo rodiklių.

AJE veikla – tik vienas iš įrodymų, kad šiuolaikinėse giant į jaunimo poreikius“, – paaiškino bibliotekos Abonementų skyriaus vedėja Kristina Kundrotienė. bibliotekose galima rasti visko: įdomių renginių, susitikimų, laisvalaikiui bei kūrybai pasitelkiamų naujausių technologijų.

“

Nauda: ir socialinė, ir technologinė

Su jaunimu dirbantys bibliotekų specialistai neabejoja, jog toks darbas ne tik prisideda prie visapusiško jaunuolių ugdymo, bet ir kuria pridėtinę vertę bibliotekoms.

AJE veiklos socialinis poveikis – jaunimo užimtumas, domėjimosi sričių plėtra, jauno žmogaus integravimas į bendras veiklas, atsirandančios didesnės galimybės. „Tai – nuolatinis mūsų darbas. Biblioteka pilna tiek motyvuotų, tiek nemotyvuotų paauglių.

Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje įkurta erdvė jaunimui, skirta 14–29 m. jaunuoliams saugiai ir turiningai leisti laisvalaikį. Gintarės Stankevičienės nuotr.

10

Parengė Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Dėkojame Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešųjų bibliotekų AJE darbuotojoms – Malvinai Zimblienei, Kristinai Kundrotienei ir Ramintai Liubelionienei – už gerosios patirties sklaidą.

Projektai

Į baigiamąjį tarptautinio projekto „The 15cBOOKTRADE“ renginį – konferenciją inkunabulų specialistai rinkosi Venecijoje, ištaiginguose XIV–XV a. Dožų rūmuose.

Autorės nuotr.

Spaudos r-evoliucija – Europos identiteto garantas Dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Vokiečių spaustuvininkui Johannesui Gutenbergui XV a. sukūrus spaudos presą, knygų pasaulyje įvyko perversmas, savotiška revoliucija, pakeitusi socialinį gyvenimą – knyga tapo lengviau ir paprasčiau pasiekiama vis didesniam žmonių ratui. 2018 m. rugsėjo 19–21 d. Venecijos (Italija) Dožų rūmuose (Palazzo Ducale) įvyko tarptautinė mokslinė konferencija „Spaudos r-evoliucija 1450–1500: penkiasdešimt metų, pakeitusių Europą“ (Printing R-Evolution 1450–1500. Fifty Years that Changed Europe), skirta inkunabulistikos1 tyrimams pasaulyje. Ši konferencija buvo baigiamasis tarptautinio taip pat su išlikusių inkunabulų tyrinėjimais siejamo projekto„The 15cBOOKTRADE“2 renginys.

Lietuvai konferencijoje atstovavo keturios dokumentinio paveldo specialistės iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Vilniaus universiteto bibliotekų.

Vienas iš penkių projekto „The 15cBOOKTRADE“ (vadovė dr. Cristina Dondi, Oksfordo universitetas (Jungtinė Karalystė) keliamų svarbiausių klausimų yra inkunabulų nuosavybės ženklai, fiksuojami tarptautinėje inkunabulų proveniencijų duomenų bazėje (Material Evidence in Incunabula; MEI (data. cerl.org/mei/_search), viename iš minėto projekto skaitmeninių įrankių. Nuo 2017 m. pradžios į MEI bazės kūrimą įsitraukė ir pirmiau minėtos Lietuvos bibliotekos – Nacionalinė biblioteka, Vilniaus universiteto ir Vrublevskių bibliotekos. Šioje bazėje 12

Pirmosios spausdintos knygos, išleistos nuo spaudos išradimo iki 1500 m. gruodžio 31 d. imtinai, vadinamos inkunabulais. Jie laikomi ypač svarbia dokumentinio paveldo dalimi.

2 15cbooktrade.ox.ac.uk.

1

į vieną vietą sutelkiami visi XV a. knygų fiziniai duomenys (buvusių savininkų ženklai, papuošimai, įrišai, herbai, rankraštinės pastabos, kainos ir pan.), padedantys vizualiai pateikti šių knygų judėjimą laiku bei erdve, atskleisti senųjų bibliotekų formavimąsi ir išsisklaidymą.

Galimybė Lietuvai tapti labiau matomai

Šiuo aspektu Lietuva vis dar yra šiek tiek egzotinė šalis – ji domina, nes mažai pažinta. Šio projekto koordinatoriams ypač įdomūs yra mažų šalių inkunabulai, nes jie pilni įvairiausių knygų ženklų. Dažna didžiųjų šalių knyga yra be jokių savininko ženklų, nes turtingose valstybėse knyga nebuvo retenybė ar 21

Per konferencijos dieną, kuri buvo skirta inkunabulų importui ir įsigijimui, dr. V. Vaitkevičiūtė Verbickienė ir A. Zemkajutė skaitė pranešimą „Užsienio knygų, ypač iš Italijos, importas į Lietuvą“. Iš Lietuvos tarptautiniame renginyje dar dalyvavo Nacionalinės bibliotekos vyriausioji metodininkė-tyrėja Viktorija Bargailienė ir Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento direktorė Nijolė Klingaitė-Dasevičienė. Nuotraukoje iš kairės į dešinę: moderatorius inkunabulistas dr. Martinas Daviesas (Londonas), pranešėjai: dr. Adalbertas Rothas (Vatikano apaštališkoji biblioteka), prof. Edoardo Barbieri (Milano šv. Širdies katalikiškasis universitetas), Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė ir Agnė Zemkajutė.

prabangos dalykas kaip tuometėje Lietuvoje – joje knygos buvo vertinamos, saugomos ir perduodamos iš vienų rankų į kitas, būtinai pažymint savininką ar paliekant įrašų, pastabų.

Vakarų Europoje mažai žinoma, kaip ir kokios Italijoje ir kitur Europoje atspausdintos XV a. knygos iškeliavo į kitus kraštus, kas tas knygas įsigijo, kiek už jas sumokėjo, kaip ir kada įrišo, kam vėliau atiteko ir pan. Rytų Europos šalyse nemažai nuveikta proveniencijų srityje, bet atliktų tyrimų ir darbų nėra tarptautinėse duomenų bazėse.

Lietuvos bibliotekų dalyvavimas kuriant MEI sudaro sąlygas mūsų šaliai būti labiau matomai pasaulyje. Kartu šis darbas skatina atidžiau ir kruopščiau pažvelgti į įvairiausius inkunabuluose darytus įrašus, marginalijas, mėginti jas perskaityti. Šios pastangos leido padaryti ne vieną kad ir nedidelį, bet „atradimą“, patikslinti ir papildyti jau esamus duomenis ir net identifikuoti naujų inkunabulų3.

Duomenų bazė MEI susieta su Britų bibliotekos sudarytu „Trumpu inkunabulų pavadinimų sąrašu“ (Incunabula Short Title Catalogue; ISTC (data.cerl.org/istc/_search). Šias duomenų bazes kuruoja, sieja Europos mokslinių bibliotekų konsorciumas (Consortium of European Research Libraries; CERL (www.cerl.org). Ypač vertinga, kad dažniausiai prie trumpojo bibliografinio ISTC aprašo yra pateiktas nuskenuotas inkunabulo egzemplioriaus vaizdas, lengvinantis leidinio identifikavimą, aprašymą. Visos bibliotekos gali pasinaudoti galimybe įkelti būtent savo institucijoje saugomo inkunabulo egzemplioriaus skaitmeninę kopiją.

Nuo XV a. knygų kainų iki medžio raižinių

Minėtoje konferencijoje buvo perskaityti 34 pranešimai anglų ir italų kalbomis. Pirmąją dieną buvo analizuojamos ir lyginamos XV amžiuje vyravusios knygų ir pragyvenimo kainos. Italijoje išlikę inventoriniai XV a. knygų sąrašai pateikia ne tik jų įsigijimo, bet ir rubrikavimo, iliuminavimo 3

22

Vienas naujausių Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose padarytų atradimų – 2018 m. pradžioje identifikuoti du inkunabulai: pamokslai, skirti gavėnios ir Velykų laikotarpiui, ir dominikonų vienuolynų liturgijai skirta knyga. Apie tai rašyta: Bargailienė, Viktorija. Nacionalinėje bibliotekoje identifikuoti dar du inkunabulai. Tarp knygų, 2018, gegužė (Nr. 5), p. 24–25.

bei įrišimo kainas. Ši informacija padeda pažinti to meto visuomenės poreikius ir mokumą.

Antroji konferencijos diena buvo skirta inkunabulų importui ir įsigijimui. Šią dieną Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovės dr. Viktorijos Vaitkevičiūtės Verbickienės ir Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus bibliografės Agnės Zemkajutės skaitytas pranešimas „Užsienio knygų, ypač iš Italijos, importas į Lietuvą“ (Lithuanian importation of foreign editions, especially from Italy) sulaukė susidomėjimo, nes atskleidė ne tik Lietuvos inkunabulų migraciją, juose išlikusias svarbiausias proveniencijas, bet ir sudėtingą mūsų šalies istoriją su įvykiais, lėmusiais senųjų bibliotekų išsisklaidymą, knygų praradimą ir pan.

Vienas svarbiausių projekto „The 15cBOOKTRADE“ nagrinėjamų klausimų yra XV a. knygų medžio raižiniai ir jų paplitimas to meto leidiniuose. Medžio raižinį paprastai kurdavo trys žmonės: dailininkas, drožėjas ir spaudėjas. Trečiosios dienos pranešimai kaip tik ir buvo skirti dar vis mažai tyrinėtoms inkunabulų iliustracijoms bei kitoms inkunabulų ir jų proveniencijų kuriamoms duomenų bazėms.

Derėtų pasakyti, kad šiuo metu yra kuriama atskira iliustracijų duomenų bazė „15cILLUSTRATION“ (zeus.robots. ox.ac.uk/15cillustration/), padėsianti suprasti inkunabulų medžio raižinių naudojimą, kopijavimą, jų meninį stilių.

Ne vienas spaustuvininkas naudodavo tuos pačius medžio raižinius ar jų detales skirtingoms knygoms, nes tuo metu dar buvo ypač brangu gaminti iliustracijas.

Apie senuosius leidinius – išradingai ir išmaniai

„15cBOOKTRADE“ pasiekti rezultatai atskleisti ir šia proga surengta didžiule paroda Teodoro Correro muziejuje (Museo Correr), išleistu jos katalogu italų ir anglų kalbomis (Printing Revolution 1450-1500. Fifty Years that Changed Europe; sud. Cristina Dondi, Venezia, 2018).

Rugsėjo 1 dieną atidaryta paroda veiks iki 2019 m. sausio 7 dienos. Joje eksponuojamos ne tik įspūdingos ir unikalios pirmosios spausdintinės knygos, čia pasitelkiamos ir modernios technologijos. Ekspozicijos pradžioje dviejuose didžiuliuose ekranuose pristatoma XV a. knygų tematika. Besikeičiantys vaizdai, sugrupuoti pagal atitinkamas temas, atskleidžia, kiek įvairių skirtingų autorių kūrinių buvo išspausdinta vien per penkiasdešimt metų po spaudos išradimo.

Ir parodoje, ir jos kataloge plačiai atspindima inkunabulų tematika, kas ir kur juos spausdino, kas puošė ir iliustravo, kaip ir kur knygos migravo, kas jas turėjo bei skaitė. O svarbiausia, kad išradingai paaiškinama, kaip įvykusi spaudos revoliucija tapo vienu iš Europos identiteto ramsčių. Paminėtina, kad šios parodos katalogą įsigijo ir Nacionalinė biblioteka, tad visi besidomintieji senuoju dokumentiniu paveldu gali su šiuo įdomiu ir informatyviu leidiniu susipažinti.

Projektai

Iliustravo Domicelė Tarabildienė.

Iliustravo Aušra Čapskytė.

Iliustravo Domicelė Tarabildienė.

Iliustravo Aušra Čapskytė.

Iliustravo Filomena Ušinskaitė.

Iliustravo Živilė Jackūnaitė-Šantarienė.

Iliustravo Birutė Žilytė.

Iliustravo Kęstutis Kasparavičius.

Iliustravo Albina Makūnaitė.

Iliustravo Kęstutis Kasparavičius.

Iliustravo Irmina Dudėnienė.

Iliustravo Albina Makūnaitė.

Iliustravo Neringa Žukauskaitė.

Skaitmeninė Lietuvių literatūros klasikos kolekcija ir toliau populiarėja Svajūnė Pankratovienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento Skaitmeninimo skyrius

Bibliotekų, archyvų ir muziejų skaitmeninto kultūros paveldo bibliotekos„E. paveldas“ (www.epaveldas.lt) platformoje formuojama lietuvių literatūros klasikos kolekcija„E. klasika“ pritraukia vis didesnį būrį literatūros mylėtojų. Iš bibliotekų saugyklų ir specialiųjų fondų į virtualiąją erdvę perkeliami praeities ir gyvųjų klasikų kūriniai sudaro sąlygas visoms skaitytojų kartoms susipažinti su unikaliais lietuvių literatūros egzemplioriais, kai kada paženklintais laiko atspaudais: istorine carinės cenzūros ar sovietinio glavlito ranka, žymaus dailininko ekslibrisu arba autografu ar rašytojo dedikacija skaitytojui.

Apie kolekcijoje pristatomus šiuolaikinių lietuvių rašytojų kūrinius sulaukiama įvairių profesijų atstovų atsiliepimų, jie laukiami moksleivių. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, baigdama įgyvendinti projektą „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę – turinio plėtra 2“, spalio pabaigoje pakvietė Vilniaus progimnazijų ir gimnazijų bibliotekų atstovus į seminarą, kuriame projekto vykdytojai pateikė šio tęstinio proceso pildant portalą www.epaveldas.lt rezultatus.

23

Apie naujais skaitmenintais objektais nuo 2012 m. nuolat papildomą „E. klasikos“ kolekciją ir įgyvendintus Nacionalinės bibliotekos tęstinius projektus žurnale „Tarp knygų“ taip pat rašyta 2017 m. Nr. 3; Nr. 6 ir 2018 m. Nr. 3.

Didžiausią portalo „E. paveldas“, o kartu ir Lietuvių literatūros klasikos kūrinių kolekcijos naršytojų dalį sudaro akademinės bendruomenės nariai: tyrėjai, dėstytojai, taip pat mokytojai, moksleiviai.

Skaitmenintas kultūros paveldo turinys panaudojamas mokslo darbuose, ugdymo procese: istorijos, lietuvių kalbos, dailės, muzikos pamokose. Portalas naudingas bibliotekininkams ir bibliotekų vartotojams, muziejininkams, paveldosaugininkams bei visiems, besidomintiems kultūros paveldo išsaugojimo galimybėmis, sklaida ir perspektyvomis. Prie jo populiarumo prisidėjo turinio viešinimas įvairiais žiniasklaidos kanalais, aktyvi bibliotekininkų ir muziejininkų edukacinė veikla.

Ir tai – ne tušti žodžiai, tai rodo portalo www.epaveldas.lt lankomumo 2012–2017 m. statistika.

Nemokama paslauga bet kuriuo laiku

Dominančią literatūrą patogiu elektroniniu formatu galima skaityti mobiliųjų telefonų ekranuose, planšetiniuose kompiuteriuose neišeinant iš namų, keliaujant traukiniu, autobusu ar automobiliu, ilsintis paplūdimyje. Į elektroninę erdvę perkelta knyga internete prieinama bet kokiu paros metu. Atsisiųstą kūrinį galima skaityti ir neprisijungus prie interneto bet kuriuo laiku, bet kurioje vietoje. Vienas pagrindinių portalo „E. paveldas“ privalumų – galimybė atlikti viso teksto paiešką.

Visos portalo paslaugos nemokamos, dėl kūrinių skelbimo pasirašytos licencinės sutartys leidžia skaitytojams skaitmenintais objektais naudotis neterminuotai tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Vykdant Nacionalinės bibliotekos projektą „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę – turinio plėtra 2“ (2017 m. lapkritis–2018 m. spalis), kurį Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos lėšomis iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, buvo numatyta suskaitmeninti ne mažiau kaip 100 vienetų objektų, kurie būtų atpažįstami, struktūrinami, konvertuojami į šiuos formatus: EPUB, „MobiPocket“, PDF, HTML, TXT. Objektams kuriami bibliografiniai įrašai, paruošti naudoti metaduomenys skelbiami Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Baigus projektą, pasirašyta 50, kaip ir buvo numatyta, sutarčių dėl 103 objektų (knygų). Šiuo metu „E. klasikos“ kolekcijoje galima rasti 1519 suskaitmenintų ir paskelbtų lietuvių autorių kūrinių.

24

Atsisiųstieji vaizdai pagal metus

Prioritetas – knygos vaikams ir paaugliams

Lietuvių literatūros klasikos kolekcijos prioritetu ir toliau išlieka knygos vaikams ir paaugliams. Skaitmenintini objektai atrenkami remiantis Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento kartu su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi 2017 m. sudarytu sąrašu „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“.

Projekto vykdytojai džiaugiasi neseniai pasirašę sutartį su Ramute Skučaite dėl eilėraščių rinkinio „Laiškas sekmadieniui“ (1998) ir rinktinės „Takelis iš naujo“ (2001) skaitmeninimo.

Bibliotekų darbuotojai yra pastebėję, kad vaikai ir paaugliai mieliau varto ir skaito naujo, modernaus dizaino knygas: ryškesnių spalvų, nuotaikingas ir žadinančias vaizduotę. Todėl stengiamasi, kad skaitmeninti tekstai internete būtų skelbiami su iliustracijomis. 2018 m. pasirašytos 27 sutartys su knygų iliustruotojais ar jų autorių turtinių teisių turėtojais dėl teisės atgaminti skaitmeniniu būdu ir viešai kompiuterių tinkluose skelbti literatūros kūrinius su iliustracijomis.

Vyresniosios kartos skaitytojus, jų vaikus bei anūkus į netolimą praeitį nukels XX a. klasikų ir jų kūrinius iliustravusių dailininkų retro stiliumi alsuojantys darbai: Domicelės Tarabildienės (Šimtas liaudies baladžių / parengė Jonas Balys.

Kaunas, 1941; Cvirka, Petras. Nemuno šalies pasakos. Kaunas, 1948); Filomenos Ušinskaitės (Nėris, Salomėja. Senelės pasaka: eilėraščiai ir poema. Vilnius, 1950); Birutės Žilytės (Jakubėnas, Kazys. Abėcėlė. Vilnius, 1958); Albinos Makūnaitės (Trivainėlis: lietuvių liaudies pasaka. Vilnius, 1967; Matutis, Anzelmas. Margaspalvė genio kalvė. Vilnius, 1980). „E. klasikos“ kolekcijoje skelbiamos jauniesiems skaitytojams skirtos knygos ir su šiuolaikinių dailininkų iliustracijomis: Aušros Čapskytės (Šukytė, Virgina. Ančių močiutė: pasakos. Vilnius, 2008; Pasaka apie ežiuką, kuris nenorėjo būti žvaigžde. Vilnius, 2009); Živilės Jackūnaitės-Šantarienės (Šukytė, Virgina. Vilkai plėšikai: pasaka. Vilnius, 2009); Kęstučio Kasparavičiaus (Braškių diena: paslaptingos istorijos. Vilnius, 2006; Dingęs paveikslas: pasaka. Vilnius, 2007); Irminos Dudėnienės (Šerelytė, Renata. Krakatukų pievelė: pasaka. Vilnius, 2007); Neringos Žukauskaitės (Vaitkevičiūtė, Daiva. Marius Pietaris ir Burtų knyga: apysaka. Vilnius, 2004).

Žmonės ir laikas

M. K. Čiurlionis – modernizmo Lietuvių fotografijoje pradininkas Tikėtina, kad M. K. Čiurlionis turėjo 1900–1907 m. gamybos fotoaparatą „Kodak“ Nr. 3.

Stanislovas Žvirgždas

Ilgą laiką tapytojo, grafiko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) fotografijomis niekas nesidomėjo. Jos buvo vertinamos tik kaip ikonografinė medžiaga biografijai pažinti. Tik visai neseniai šis požiūris pasikeitė ir M. K. Čiurlionio fotografinė kūryba tapo neatskiriama viso jo kūrybinio palikimo dalimi.

Tyrinėjant fotografiją, dar labiau išryškėja jo interesų ratas, suprantamesnė tampa ir M. K. Čiurlionio, kaip dailininko ar kompozitoriaus, kūryba, atskleidžiamas dar vienas ilgą laiką nesvarbiu laikytas jo kūrybos aspektas, nes „turinį meno darbams suteikia ne vien menininkas, bet ir žiūrovas, taip pat visokeriopas kultūrinis kontekstas“1.

M. K. Čiurlionio fotografijos kaip atskira kūrybos sritis dar palyginti mažai tyrinėtos ir įvertintos.

Vieną pirmųjų publikacijų „M. K. Čiurlionis – fotografas“ 1998 m. savaitraštyje „Dienovidis“ paskelbė šio straipsnio autorius 2. 2000 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus surengė fotografijų parodą ir išleido katalogą „Vis dar nepažintas Čiurlionis: Čiurlionis ir fotografija“3, kuriam įžanginį žodį parašė Osvaldas Daugelis. Apie M. K. Čiurlionio fotografijas rašė ir jo palikimo tyrinėtojas Vytautas Landsbergis4. Šiek tiek duomenų apie Šiek tiek fotografijos. Iš Landsbergis, Vytautas. Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008, p. 124.

2 Žvirgždas, Stanislovas. M. K. Čiurlionis – fotografas. Dienovidis, 199810-30–11-05, Nr. 40 (394).

3 Vis dar nepažintas Čiurlionis: Čiurlionis ir fotografija. Kaunas, 2000.

4 Šiek tiek fotografijos. Iš Landsbergis, Vytautas. Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008; Landsbergis, Vytautas. Vainikas Čiurlioniui. Vilnius, 1980; Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Laiškai Sofijai. Vilnius, 1973; Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Laiškai Sofijai. Vilnius, 2011.

1

fotografiją galima rasti M. K. Čiurlionio laiškuose5, sesers Jadvygos Čiurlionytės atsiminimuose6, Pauliaus Galaunės sudarytame 1938 m. leidinyje7, viena kita užuomina aptinkama ir kitų autorių raštuose.

2004 m. M. K. Čiurlionio fotografijos publikuotos ir Spaudos fotografų klubo metraštyje „Tai Lietuva“8.

2010 m. jo fotografijų paroda buvo eksponuojama Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir Seimo galerijoje Vilniuje, o Milane (Italija) surengtoje parodoje „Čiurlionis: ezoterinė kelionė 1875–1911“ drauge su tapybos darbais rodytos ir 47 fotografijos. Čiurlionis, M. K. Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai.

Vilnius, 1960. Čiurlionytė, Jadvyga. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Vilnius, 1973.

7 M. K. Čiurlionis: straipsnių rinkinys / red. P. Galaunė. Kaunas, 1938.

8 Tai Lietuva. Lietuvos spaudos fotografija 2004. Vilnius, 2004.

5

6

27

1905 m. vasarą, prieš vykdamas į Anapą (Rusija) prie Juodosios jūros, o gal bičiulė Bronislava Volmanienė padovanojo? Šį teiginį patvirtintų ir faktas, kad pradžioje, kol neturėjo fotoaparato, naudojo bičiulių nufotografuotas savo kūrinių reprodukcijas, o laiškus rašydavo ant atvirukų su savo paveikslų tapytais ar spalvotais pieštukais pieštais siužetais. Vėliau, jau įsigijęs fotoaparatą ir pradėjęs spausdinti nuotraukas, jas retsykiais panaudodavo vietoj atviruko.

Tikėtina, kad M. K. Čiurlionis turėjo 1900–1907 m. gamybos sulankstomą „Kodak“ Nr. 3 fotoaparatą, kuris buvo palyginti pigus, skirtas mėgėjams, todėl, norint juo fotografuoti, beveik nereikėjo išankstinio pasirengimo – pakako kelių pamokų. Fotoaparate, sprendžiant iš M. K. Čiurlionio darytų nuotraukų formato, buvo naudojamos 9 × 12 cm stiklo plokštelės. Fotografuoti buvo galima aparatą pritvirtinus ant stovo ar laikant rankose.

Laboratorija ir nuotraukų spausdinimas

M. K. Čiurlionis Kaukaze,1905 m. Iš leidinio M. K. Čiurlionis. „Apie muziką ir dailę“.

Fotografavimo pradžia

M. K. Čiurlionio turėtą fotoaparatą „Kodak“ savo prisiminimuose mini sesuo Jadvyga. Ji rašo: „<…> Brolis turėjo fotoaparatą ir tą kartą [1908 m.] daug fotografavo, o paskui abu su Zose ryškino, džiovino, karpė nuotraukas ir klijavo į albumus. Viena kita nuotrauka, jo daryta, išliko iki mūsų laikų.“9 Kitur mini ir fotoaparato modelį: „Mėgau žiūrėti, kaip jis darė šeimos fotonuotraukų atspaudus. Fotografavo jo draugas dailininkas Boleslovas Čarkovskis, viešėjęs tą vasarą [1909 m.]

Druskininkuose ir lankęs mus. Tai buvo ne nauja. Prieš keletą metų ir brolis buvo atsivežęs nedidelį „Kodaką“ ir nemaža fotografavo.“10 Boleslovas Čarkovskis, jau patyręs fotografas, mokydamasis Varšuvos dailės akademijoje, fotografuodavo gamtovaizdžius ir kolegų kūrinius. Jo fotografijos buvo suklijuotos į du albumus, iš kurių vienas yra išlikęs, o kitą, kuriame buvo ir M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijų, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sovietų kareiviai panaudojo ugniai įkurti11. Greičiausiai B. Čarkovskis ir bus paskatinęs savo draugą fotografuoti.

Sprendžiant iš M. K. Čiurlionio 1905 m. gegužės 8 d. laiško broliui Povilui, kuriame rašo: „Siunčiu čia Tau nuotraukas savo fantazijų... Gaila, kad negaliu Tau atsiųsti savo geresnių darbų reprodukcijų. Jas taip pat turiu tik atsitiktinumo dėka“12, galima spėti, kad dailininkas pats dar nefotografavo, o reprodukcijas bus padarę kolegos (gal Čarkovskis?).

Tikėtina, kad fotoaparatą M. K. Čiurlionis įsigijo dar mokydamasis Varšuvos dailės akademijoje apie Čiurlionytė, Jadvyga. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Vilnius, 1973, p. 301.

Ten pat, p. 319.

11 Šiek tiek fotografijos. Iš Landsbergis, Vytautas. Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008, p. 123.

12 Čiurlionis, M. K. Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai.

Vilnius, 1960, p. 181.

Druskininkų namelio rūsyje M. K. Čiurlionis buvo įsirengęs improvizuotą fotolaboratoriją ir joje ryškindavo stiklines bromo želatinines plokšteles – negatyvus ir pats spausdindavo nuotraukas. Apie negatyvų (klišių) ryškinimą atsiminimuose rašo sesuo Jadvyga: „Tada [1907 m.] rūsyje, tamsiausioje vietoje, buvo aiškinamos klišės, ir visi vaikai pasilenkę žiūrėdavome, kaip ant stiklo išryškėja juodi veidai, rankos ir balti plaukai.

Buvo truputį baugu (tų nuotraukų išliko ligi mūsų laikų).“13 Apie fotografijų spausdinimą M. K. Čiurlionis užsimena ir 1909 m. rugsėjo 22 d. iš Druskininkų rašytame laiške Sofijai Kymantaitei: „<…> Zuliuk mano mieliausias, spėk, ką aš veikiu iš nuobodulio? Kopijuoju mūsų šeimos grupes. Įsivaizduok sau, Bolesius [Čarkovskis] padarė keturias nuotraukas ir išvažiuodamas paliko klišes, du patronus viražofiksažo, ir vakar gavau paštu (iš jo) siuntinėlį popieriaus, tai dabar sau ir kopijuoju. Paimk iš kun. Jono mūsų klišes ir dar gal kokią, tai sau atspausime – gerai?..“14 Tuo metu, norint gauti baltą rėmelį aplink nuotrauką, iš tamsaus neperšviečiamo popieriaus būdavo iškerpamas reikiamo platumo rėmelis, kuris būdavo uždedamas ant stiklinio negatyvo, o virš jo – fotopopierius, ir būdavo eksponuojama. Vadinamuoju viražu-fiksažu apdorotos nuotraukos po kurio laiko pradėdavo blukti, todėl šiuo būdu

9

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Fotografijų ir eskizų albumėlis „Anapa“. 1905 m.

Nr. ČDM Čl 47. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Skelbiama limis.lt.

10

28

13 14

Čiurlionytė, Jadvyga. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Vilnius, 1973, p. 319. Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Laiškai Sofijai. Vilnius, 2011, p. 329.

Negatyvų likimas

M. K. Čiurlionio laiškuose minima, kad stiklo negatyvai buvo saugomi ir retkarčiais iš jų spausdinamos fotografijos. Kyla klausimas, kur tie negatyvai dabar ir ar išliko per dviejų karų audras bei visas negandas?

J. Čiurlionytė atsiminimuose mini, kad Druskininkuose tarp kitų dailininko daiktų buvo saugoma ir „geroka krūva sąsiuvinių su juodais ceratiniais viršeliais... Turbūt tai buvo dienoraščiai. Šiandien, visa tai prisiminus, graužia sielvartas. Juk tuose sąsiuviniuose gal buvo neįkainojami turtai. Gal jie atskleistų labai svarbias jo dvasios paslaptis, gal kai kas paaiškėtų, ko mes nesugebame suprasti... Gal tie dienoraščiai atsiras, kaip atsirado Čiurlionio laiškų juodraščiai. O žinių apie dienoraščius tik tiek turiu, kad 1911 metų balandžio pabaigoje atvykęs iš Vilniaus Lietuvių dailės draugijos įgaliotinis išvežė visus Kastuko stalčiaus turtus kartu su paveikslais.“18 Reikia manyti, kad kartu su dienoraščiais bei kitais daiktais buvo išvežti ir stiklo negatyvai, kurie vieną dieną gali išplaukti į paviršių kokio nors kolekcininko rinkinyje ar muziejaus saugykloje, jeigu nebuvo sunaikinti kaip nevertingi... O tokių pavyzdžių turime ir mūsų dienomis.

Kaukazo gamtos įkvėpta kūryba

Kai kuriose į „Anapos“ albumėlį patekusiose nuotraukose yra pats M. K. Čiurlionis – greičiausiai bus paprašęs nufotografuoti draugo būtent jo pasirinktoje aplinkoje ir taip pats režisavęs kompoziciją.

Nežinomas autorius. Fotografija „M. K. Čiurlionis laive“. 1905 m.

Nr. ČDM Čl 47. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Skelbiama limis.lt.

darytos M. K. Čiurlionio fotografijos dabar atrodo mažai kontrastingos, šviesokos, tarsi būtų blogai atspausdintos. Be to, fotografijų kontrastingumui ir atspalvio sodrumui įtakos galėjo turėti ir netikslus fotoplokštelės eksponavimas, senas ar išnaudotas ryškalas bei viražas-fiksažas.

1909 m. lapkričio 21–22 d. laiške Sofijai M. K. Čiurlionis rašo: „Aš čia leidžiu laiką, kaip išmanau: kopijuoju fotografijas, pirkau bromo sidabro popieriaus – ir nieko neišeina – jau penkis popierius sugadinau. Zuliukas mane lups? Bet turiu užtat dar vieną pakelį „Solio“, ir ant to popieriaus labai gerai atrodo, vėliau atsiųsiu Tau ką nors.“15 Tuo metu jau buvo pradėti naudoti sidabro bromidiniai fotopopieriai, kuriuos reikėjo apdoroti raudonoje šviesoje, ryškinti specialiame ryškale, fiksuoti ir t. t.

M. K Čiurlionis buvo įpratęs nuotraukas kopijuoti ant aristotipinio („dieninio“) fotopopieriaus „Solio“ ar kitokio, todėl ir pozityvai išeidavo geri.

Iš 1909 m. laiškų Sofijai sužinome, kad fotopopierių ir reikiamas medžiagas M. K. Čiurlionis pirkdavo Vilniuje. „Ar gavai iš Jankos grupę? Tiesa, kaip gerai kai kurie išėjo? Klišės ir viražas yra palikti, tik popieriaus turi atsiųsti, o gal Tu nupirktum, jei pro Vilnių važiuosi?“16 Kitame laiške mini ir parduotuvę Vilniuje: „Paskui buvau pas Hurčiną, aha! ir paskui nusipirkau kavos ir popieriaus ir fotografijos [reikmenų].“17 Ten pat, p. 349. Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Laiškai Sofijai. Vilnius, 2011, p. 325.

17 Ten pat, p. 346.

15 16

1904 m. pabaigoje M. K. Čiurlionis susipažino su Volmanų šeima. 1905 m. vasarą jis buvo pakviestas vasaroti į Anapą Krasnodaro krašte, kur tuo metu poilsiavo Volmanai.

Laiške broliui Povilui M. K. Čiurlionis rašo: „sėdėjau ten daugiau kaip du mėnesius“19. Sprendžiant iš tuo metu broliui rašytų laiškų20, Kaukaze menininkas buvo maždaug nuo birželio pusės iki rugpjūčio pabaigos.

Anapoje jis nemažai fotografavo, o vėliau atspausdintas įvairaus formato nuotraukas suklijavo į nedidelį fotografijų ir eskizų albumėlį (14,5 × 21,5 cm) „Anapa“21.

56 lapų albumėlyje (titulinis (1)?, 5, 6, 7, 8 lapai iškirpti) suklijuotos 48 fotografijos, iš kurių 39 priskiriamos M. K. Čiurlioniui, o penkiuose lapuose – įvairūs eskizai. Tai didžiausias M. K. Čiurlionio fotografinio palikimo pluoštas, kurio nuotraukose atsispindi Anapoje užfiksuoti vaizdai. Dalis fotografijų (devynios), kuriose – pats dailininkas, menotyrininkų priskiriamos kartu buvusiems bičiuliams.

Buvimas didingos gamtos prieglobstyje M. K. Čiurlioniui suteikė naujų jėgų, praturtino mąstymą, o patirti įspūdžiai davė peno lakiai vaizduotei ir motyvų būsimai kūrybai. Grįžęs į Druskininkus, laiške broliui Povilui jis aprašo patirtus įspūdžius: „Krantai uolėti, aukšti, vietomis neprieinami, vietomis vos galima nuo bangos pabėgti, o nuo kokio nors kalno beveik pusė jūros Čiurlionytė, Jadvyga. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Vilnius, 1973, p. 233. Čiurlionis, M. K. Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai.

Vilnius, 1960, p. 186.

20 Ten pat, p. 184–186.

21 Fotografijų ir eskizų albumėlis „Anapa“. 1905, saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

18

19

29

matyti... Mačiau kalnus, kurių galvas glostė debesys, mačiau ir išdidžias sniego viršūnes, kurios aukštai, viršum debesų, laikė savo spindinčias karūnas... Mačiau per 140 kilometrų Elbrusą, tarytum didžiulį sniego debesį, baltos kalnų grandinės priekyje. Mačiau, saulei tekant, Darjalo tarpukalnę tarp laukinių, pilkai žalsvų ir rausvų fantastinių uolų.“22 Daugelis stebisi žvelgdami į M. K. Čiurlionio paveikslus „Aukuras“ (1909 m.) ar „Auka“ (1909 m.), iš kur tas žvilgsnis iš aukštybių, juk dailininkas niekada neskraidė. Prancūzų rašytojas Romainas Rolland’as laiške dailininko žmonai, regis, prastai išmanydamas M. K. Čiurlionio biografiją, taip pat stebisi: „Mane nustebino vienas jo paveikslų kompozicinis bruožas: beribių plotų reginys, kuris atsiveria nuo kažkokio bokšto ar labai aukštos sienos. Negaliu suprasti, iš kur jis galėjo semtis šių įspūdžių tokioje šalyje, kaip jūsiškė, kuri, kiek aš žinau, vargu ar gali teikti tokių motyvų? Aš manau, kad jis pats turėjo pergyventi kažkokį svaigulį ir tą pojūtį, kurį patiriame kartais užmigdami, kai mums staiga pasirodo, jog mes sklandome ore.“23 Paveiksle „Pasaulio sutvėrimas VII“ (1905– 1906 m.) tolimame plane matoma įlanka ir uolėta pakrantė labai panaši į fotografiją Nr. 11 iš „Anapos“ albumėlio24. Yra ir daugiau fotografijų inspiruotų, tačiau savaip traktuotų tapybinių siužetų: „Uola pajūryje“ (1905 m.) ir „Uola prie jūros“ (1905 m.)25, kurių eskizu galėjo būti fotografija Nr. 24 iš „Anapos“ albumėlio.

Kai kurie apie fotografiją rašantys autoriai teigia, kad M. K. Čiurlionis ir tapydamas „Piramidžių sonatą“ („Andante“, 1909 m.) naudojo fotografiją. Toks tvirtinimas, regis, ne be pagrindo, nes dailininkas, kaip atsiminimuose pažymi sesuo Valerija Čiurlionytė-Karužienė, tapydamas „Piramidžių sonatą“, naudojosi gausiai iliustruotomis Rytų kraštų knygomis26.

Manytume, kad tose knygose galėjo būti ir piramidžių fotografinių vaizdų.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Fotografija „Vyras laive“.

1905 m. Nr. ČDM Čl 47. Nacio­ nalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Skelbiama limis.lt.

Mažas žmogus didingo peizažo fone

M. K. Čiurlioniui buvo labai svarbi jo kūrinių forma, ritmika, erdvės struktūra. Fotografijose taip pat jaučiamas siekis išgryninti formą, perteikti lakonišką, detalėmis neperkrautą vaizdą. Kai kurie vaizdai nufotografuoti fragmentiškai, vienišas mažytis žmogus priešinamas gamtos didybei, gaivališkai jėgai, stichijos galiai, nors dažniausiai fiksuojamos vienišos pakrantės uolos, rami, regis, vasaros kaitros išvarginta jūra, tingiai besiritančios bangos.

Vis dėlto pasitaiko jūros fotografijų, kuriose, kaip ir tapyboje, dailininką domina vaizdo dinamika: ra-

Čiurlionis, M. K. Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai.

Vilnius, 1960, p. 186–187.

23 Gaudrimas, Juozas; Savickas, A. M. K. Čiurlionis. Vilnius, 1974, p. 80–81.

24 Vis dar nepažintas Čiurlionis: Čiurlionis ir fotografija. Kaunas, 2000.

25 Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: paveikslai, eskizai, mintys. Vilnius, 1997, p. 235.

26 Gaudrimas, Juozas; Savickas, A. M. K. Čiurlionis. Vilnius, 1974, p. 78–79.

22

30

mybė ir vėjas, tyka ir audra, įvairūs žiūros taškai, perspektyva, šviesos ir šešėlių žaismas, beribiai, tarsi iš aukštybių matomi toliai. Pakrantės uolos M. K. Čiurlionio fotografijose, kaip ir dailės kūriniuose, primena kažkokias antropomorfines ar zoomorfines figūras.

Jis yra užfiksavęs ir kitokių Juodosios jūros pakrantės vaizdų: burines valtis, vietos gyventojus, vartus, vienišas kapinaites, kurių temą vėliau išplėtojo tapybos darbuose. Kai kurių gamtos fotografijų motyvuose atpažįstami dailės kūrinių fragmentai ar detalės: kelias, vienišas mažytis žmogus didingo peizažo platybėse, pakrantės uolos, bangų mūša ir t. t. V. Landsbergis taikliai pastebi: „O patikusi, įspūdinga vietovė jo bent sykį užfiksuota ir abiem būdais: pakibusių uolų atkrantė mažame aliejumi tapytame eskize (J. Čiurlionytė rado besimėtantį gimtųjų namų palėpėje) ir to paties rakurso fotografijoje, taip pat fotografijoje su nueinančiu (vaizdas iš nugaros) Čiurlioniu.“27 27

Šiek tiek fotografijos. Iš Landsbergis, Vytautas. Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008, p. 124.

Laivų nuotraukos pasižymi savita kompozicija, įdomiu kadravimu ir akimirkos pasirinkimu, jos gana modernios.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Fotografija „Du laivai jūroje“.

1905 m. Nr. ČDM Čl 47. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Skelbiama limis.lt.

M. K. Čiurlionio fotografijoje svarbios ir vienišos figūros – mažas žmogus didingos gamtos ar stichijos fone. Ši tema atsikartoja ir jo paveiksluose.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Fotografija „Vyro figūra ant molo“.

1905 m. Nr. ČDM Čl 47. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Skelbiama limis.lt.

Nuotraukos kaip eskizai

Analizuojant gamtos motyvus M. K. Čiurlionio paveiksluose, pastebimi kalnuose patirtų įspūdžių atgarsiai. Nors tiesioginių atitikmenų su Kaukaze padarytomis fotografijomis beveik nėra, vis dėlto galima teigti, kad gamtovaizdines nuotraukas, regis, jis bus ketinęs panaudoti kaip eskizus būsimiems tapybos darbams. Šias fotografijas derėtų vertinti kaip profesionaliai sukurtus, gerai sukomponuotus, moderniai perteiktus vaizdus.

Kartais dailininkas vykusiai panaudoja ir stiklo negatyvo broką. Plokštelės buvo pakuojamos po dvi emulsija prie emulsijos, suvyniojamos į vaškuotą bei juodą popierių ir retkarčiais sulipdavo. Pavyzdys: „Anapos“ albumėlio fotografijos Nr. 36 (50) ir Nr. 35 (36)28.

Stiklai nuo drėgmės sulipo, todėl fotografijose danguje virš uolų matomos dėmės, labai primenančios baltą debesėlį. Visose kitose prie Juodosios jūros darytose nuotraukose dangus pilkas ar tik kai kur matomi išdrikę skysti debesėliai. Manytume, kad M. K. Čiurlionis pastebėjo dėmę ir nesunkiai galėjo ją užretušuoti, tačiau paliko kaip kompozicijos detalę – mažą baltą debesėlį, besiilsintį ant uolų keteros.

Reprodukcijų albumas

M. K. Čiurlionio fotografinį palikimą papildo dar vienas albumas, kuriame dailininkas suklijavo savo darbų reprodukcijas. 1908 m. sausio 30 d. iš Vilniaus broliui Povilui rašytame laiške skaitome: „Nuolat ruošiuosi Tau parašyti ilgą ilgą laišką ir renku albumą iš savo dailės kompozicijų (foto nuotraukas).“30 Nuotraukos, kurių išliko tik nedidelė dalis, suklijuotos eskizų albumėlyje.

Be to, 1909 m. vasarodamas Plungėje, M. K. Čiurlionis fotografavo savo sukurtus paveikslus: „Iš kai kurių paskutiniųjų paveikslų padarėme su kunigu Jonu apie 12 nuotraukų, ir kai tik turėsiu gerus pozityvus, tuojau Tau atsiųsiu.“31 Minimas reprodukcijų albumėlis saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje.

Fotografinėje kūryboje M. K. Čiurlionis apgalvotai pasirenka motyvus, nes visos jo fotografijos, ypač gamtovaizdinės, pasižymi nuotaikos ir išraiškos vienove. Vytautas Kairiūkštis rašė, kad M. K. Čiurlionis, klausydamasis muzikos, patirdavo optinių reginių įspūdžius32. Tikėtina, kad ir fotografuodamas dailininkas girdėjo skambant muziką. Ne veltui jis mini norįs savo kūryboje panaudoti „naują kalbą“33 – naujais vaizdavimo būdais išreikšti dvasinę būseną. Gal galvoje turėta dailės, muzikos ir fotografijos sintezė?

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje dailės, literatūros, filosofijos kryptims apibūdinti vartotas modernizmo terminas. Regis, atėjo laikas M. K. Čiurlionio fotografinę kūrybą taip pat laikyti modernizmo pradžia Lietuvos fotografijoje. Kai kurios menininko fotografijos, vertinant ano meto kontekste, yra ganėtinai novatoriškos, nes panaši stilistika Lietuvos fotografijoje atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo, penktojo dešimtmečio pabaigoje.

„Anapos“ albumėlyje suklijuotos ir M. K. Čiurlionio ar kolegų darytos žmonių nuotraukos. Atrodo, kad jos buvo skirtos atminimui. Teisus V. Landsbergis rašydamas: „Kai kuriose nuotraukose, tiesa, matome ir patį Čiurlionį. Kartais būryje draugų (Volmanų šeima, E. Moravskis), kai kada jį vieną įspūdingoje jūros pakrantėje nueinantį į tolumą arba buriuojantį laive.

Tais atvejais bus paprašęs, kad kuris nors draugas jį nufotografuotų būtent toje įsimintinoje aplinkoje, tad bus dalyvavęs kaip ir paties režisuotoje kompozicijoje.“29

M. K. Čiurlionis (dešinėje) ir Eugenijus Moravskis Kaukaze, 1905 m. Iš leidinio Jadvyga Čiurlionytė. „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“. Čiurlionis, M. K. Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai.

Vilnius, 1960, p. 207.

Ten pat, p. 249.

32 Kairiūkštis, Vytautas. Čiurlionies tapybos kūryba. Iš M. K. Čiurlionis: straipsnių rinkinys / red. P. Galaunė. Kaunas, 1938, p. 39.

33 Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Laiškai Sofijai. Vilnius, 1973, p. 80.

30

31 28 29

Vis dar nepažintas Čiurlionis: Čiurlionis ir fotografija. Kaunas, 2000. Šiek tiek fotografijos. Iš Landsbergis, Vytautas. Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008, p. 124.

31

Tapatybės ženklai

Angelai sargai ir mylimas mažesniųjų globėjas Kryždirbystė – neabejotina lietuvių tautinio savitumo išraiška, įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Toliau spausdiname straipsnių ciklą šia tema (ankstesnės publikacijos – „Tarp knygų“, Nr. 1–9).

Lietuvoje kryždirbių mėgti katalikų kalendoriuje spalio 2-ąją minimi šv. Angelai Sargai, kurie liaudies skulptūroje vaizduojami žmogiško pavidalo, ir spalio 4-ąją švenčiamas vienas populiariausių krikščionių pasaulio šventųjų Pranciškus Asyžietis.

Pasak Biblijos, kiekvienas krikščionis turi jį globojantį angelą sargą, padedantį atlikti kasdienes pareigas, ginantį nuo blogio ir įkvepiantį doriems darbams. Sakoma: kai kalbi apie teisingumą, kuklumą ir gerumą, apie tikrąją meilę ir pamaldumą, žinok, kad šventasis angelas sargas yra su tavimi.

Angelas – tai Dievo Tėvo sukurta galinga bekūnė dvasinė esybė, simbolinis jo pasiuntinys ir atstovas žemėje. Jis laikomas tarpininku tarp Dievo ir žmogaus, vieninteliu Dievo tarnu, vykdančiu jo valią ir dalyvaujančiu žmogaus gyvenime. Aukščiausios hierarchijos angelai – arkangelai Gabrielius, Mykolas ir Rapolas – skirti apreikšti žmonijai Viešpaties valią. Angelus sargus Dievas yra atsiuntęs tautoms, pavieniams asmenims globoti, saugoti.

Tikėjimas angelą sargą gyvavo jau pirmaisiais krikščionybės amžiais. Nuo

XVI a. jų garbei buvo laikomos mišios.

XVII a. įvesta Angelų Sargų šventė, o XIX a. išplito vaizdinys apie vaikus globojantį angelą sargą.

Angelas vaizduojamas žmogiško pavidalo – kaip sparnuotas jaunuolis laiminti ištiestomis rankomis, kaip vaikas arba kūdikio galvelė su sparnais; vienplaukis, vilkintis ilgą drabužį, basas arba avintis sandalus. Angelas sargas paprastai už rankos veda vaikelį, vieną ranką iškėlęs į dangų arba rodantis į kelią. Angelo sargo figūra šalia mažo vaiko sukelia globos, saugumo jausmus.

Angelų sargų dieną titulinėse bažnyčiose vykdavo atlaidai, mugės. Kai laukuose darbai baigti, buvo galima vertinti darbo vaisius, apmąstyti savo gyvenimą, padėkoti angelui sargui, įkvėpusiam darbams ir saugojusiam nuo nelaimių.

Vinco Svirskio kryžius. Kėdainių r., Kunionių k.

Fotografas Juozas Petrulis, 1966 m.

43

Vienuolis, pranciškonų ordino įkūrėjas šv. Pranciškus Asyžietis (apie 1182–1226) gimė Italijos mieste Asyžiuje, turtingo audinių ir vilnų pirklio Petro Bernardone’s šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido linksmindamasis, sulaukęs pilnametystės, troško pasižymėti karo žygiuose. 1202 m., dalyvaudamas Asyžiaus kare su Perudža, pateko į nelaisvę ir metus kalėjo.

Po ten patirtų išgyvenimų paliego ir pakeitė gyvenimo būdą – atsidėjo maldai, šelpė vargšus, slaugė ligonius.

1205 m. grįžęs iš karo ir užėjęs pasimelsti į apleistą Šv. Damijono bažnytėlę, išgirdo Kristaus prašymą atstatyti griūvančią bažnyčią. Mėgino tai daryti už tėvo pinigus, tačiau, išgirdęs jo nepasitenkinimą, grąžino viską, ką buvo gavęs. Atsisakęs teisių į palikimą, gyveno kaip atsiskyrėlis, per keletą metų savo darbu bei surinktomis lėšomis atstatė bažnyčią.

1209 m. Šv. Motiejaus šventėje išgirdęs Evangelijos žodžius, kur Jėzus į pasaulį siunčia apaštalus, Pranciškus pajuto pašaukimą pamokslauti. Vilkėdamas virve sujuos-

tu pilku abitu, keliavo po aplinkinius kaimus bei miestelius skelbdamas apie Dievo gerumą ir meilę artimui.

Prie jo prisijungė 11 vienminčių.

1210 m. Romoje gavęs popiežiaus Inocento III pritarimą ir leidimą su broliais pamokslauti, įsteigė Mažesniųjų brolių ordiną. Misionieriškas pašaukimas ir noras kuo daugiau žmonių atvesti į krikščionybę skatino leistis Šventosios Žemės, Sirijos ir Egipto keliais. Grįžęs į tėvynę, rūpinosi pranciškonų ordinu, atsidėjo sekimui Kristumi ir jo gyvenimo aiškinimui. Per 1223 m. Kalėdas Riečio slėnyje esančio Grečo kaimo tvartelyje su žmonėmis ir gyvais gyvuliais atkūrė Išganytojo gimimo sceną ir taip pradėjo krikščioniškosios gyvosios prakartėlės tradiciją.

Malda Pranciškui buvo sielos maistas. Kai 1224 m. vienišas meldėsi ir pasninkavo ant La Vernos kalno prašydamas Dievo malonės pajusti jo kančią, ant jo kūno atsivėrė stigmos. Kai 1226 m. rudenį gydytojas pareiškė, jog mirtis jau nebetoli, Pranciškus su džiaugsmu sušuko:

Šv. Pranciškus, 2010 m. Meistras Pranas Dužinskas.

Telšių r., Tryškiai. Fotografas Arūnas Baltėnas

„Sveika atvykusi, sese mirtie!“ Pranciškaus mirtį palydėjo ant palangės nutūpusių vieversių giedojimas. Pranciškus Asyžietis mirė 1226 m. spalio 3 dieną.

Po dvejų metų kanonizuotas, šventojo palaikai perkelti į jo garbei pastatytą Šv. Pranciškaus baziliką Asyžiuje.

Pranciškaus kultas paplitęs visose krikščioniškose šalyse. Šv. Pranciškus paskelbtas Italijos, gyvūnų, katalikybės plėtros, gamtos ir prekybininkų globėju.

Lietuvoje Pranciškus laikytas augalų globėju, todėl jo dieną – spalio 4-ąją – skambinant bažnyčioje pašventintu varpeliu būdavo apeinami rugių pasėliai ir prašoma, kad šventasis kitais metais saugotų javus nuo krušos.

Dažniausiai vaizduojamas vilkintis rudu pranciškonų abitu su stigmomis ant rankų, kojų ir šone. Ikonografijoje vaizduojami kai kurie jo gyvenimo epizodai: stigmatizacija, pamokslas paukščiams ar vilko sutramdymas. Šv. Pranciškus. XX a. pr. Klaipėdos r., Veiviržėnai. Fotografas Arūnas Baltėnas

44

Dr. Elvyda Lazauskaitė Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja

in this issue Andris Vilks. We had been Here for Much More than a Century

1

Žibutė Petrauskienė. New Trends in Activities of European Research Libraries 17

In the year 2018, Lithuania, Estonia and Latvia are celebrating the centenaries of their independent States. In Latvia, the culmination of this celebratory occasion will be reached on the 18th of November.

The host of this issue’s traditional heading “#GyvasŽodis”, which features reflections on the topic “Me and My Centenary”, is the Director of the National Library of Latvia Andris Vilks. He surveys the path that Latvia had travelled until it reached its independence and takes delight in the visits by honourable guests, who also come to the National Library of Latvia.

Contemporary scholarly circles are broadly discussing ideas of open science and strategies and means for its realization. The role of libraries (especially research and academic ones) is to ensure open access within the process of such realization. It is no accident that the 47th Conference of the Association of European Research Libraries LIBER (Ligue des Bibliothèques Européennes de Recherche) was devoted to this subject matter. The Director of the Scholarly Communication and Technologies Department of the Vilnius University Library Dr. Žibutė Petrauskienė tells about encounters regarding the realization of the idea of open science.

Mutual Favouring: People for the Library and the Library for the People 3

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Printing R-Evolution as a Prerequisite for the European Identity

This publication was also prompted by the State centenary of the neighbouring Latvia. How do the colleagues at the National Library of Latvia contribute to this extraordinary celebration? For this occasion, they implement two projects based on books. Within one of these two projects, books are donated to the Library by people and in such a way “People‘s Bookshelf ” (Tautas grāmatu plaukts in Latvian) is being created, and the outcome of the other project is the first union encyclopaedia (in the electronic form) “Nacionālā enciklopēdija” and its volume “Latvia” (printed) dedicated to the centenary of the State.

Vaiva Markevičiūtė. A Bark of Lithuanian Books Cast its Anchor in Greece 6 Over the whole of this year Tarp knygų has been featuring the events dedicated to the celebration of the restoration of Lithuania’s independence. This time we take a glimpse at how this occasion is commemorated and communicated by Lithuanians living or working abroad.

In September, by the initiative of the Lithuanian Embassy in Greece, a Lithuanian field library was opened in the Attica Region of Greece.

The undertaking was supported by local authorities. The first books were donated by the Ambassador Rolandas Kačinskas and the mayor of the Vari-Voula-Vouliagmeni Municipality Grigori Konstantellos.

How Open Youth Spaces Destroy Stereotypes About Today’s Library

8

Libraries have long ceased to be places exclusively for borrowing books. They are becoming modern knowledge spaces and multifunctional centres responding to the needs of the changing society. The article prepared by the Department of Youth Affairs at the Ministry of Social Security and Labour is about how libraries attract young people. It features the experience in this field of activities gained by the staff working at the open youth spaces of the Gabrielė PetkevičaitėBitė Public Library of Panevėžys County, the Ieva Simonaitytė Public Library of Klaipėda County and the Petras Kriaučiūnas Public Library of Marijampolė.

Inga Dulinskienė. The Potential of Informal Education

11

A tendency is observed for public libraries to become providers of informal education services. Within a programme of a European Social Fund's project, 45 Lithuanian specialists of informal education had the opportunity to get acquainted with the most recent methods for children’s informal education applied in countries abroad and education systems that are successfully implemented there. They, among whom there were representatives from the Vincas Kudirka Public Library of Kaunas Municipality and the Povilas Višinskis Public Library of Šiauliai County, visited agencies and organizations of Estonia and Finland providing informal education services. The publication is about informal education experience by professionals abroad presented by the executive of the Z. Kuzmickis Branch of the Kaunas Library Inga Dulinskienė.

Renata Matkevičienė: “We Must Advocate Libraries: ‘How’ is what Matters” 14 Recent studies show that only the executives of libraries and their staff are aware of them as dynamic and multifaceted institutions. Visitors, though, tend to change their engrained opinion only after attending some event or exhibition at a library and getting surprised by the diversity of services provided there. The Head of the Department of Corporate Communication at Vilnius University’s Faculty of Communication Assoc. Prof. Dr. Renata Matkevičienė tells about how to advocate libraries in order to make the general public to change its stereotyped opinion. (Interviewed by Žydrė Vėtienė)

21

Ownership signs of incunabula, physical characteristics of such books and their migration within time and space – these are the key issues addressed by implementers of the international project “The 15cBOOKTRADE”.

This project involves three Lithuanian libraries: the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences and the Vilnius University Library. The Doge’s palace in Venice, Italy, hosted this project’s closing event, the conference “Printing R-Evolution 1450–1500. Fifty Years that Changed Europe”, on 19–21 September this year. Dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė presents the discussions by documentary heritage professionals during this conference.

Svajūnė Pankratovienė. The Digital Collection of Lithuanian Classical Literature is Further Gaining Popularity

23

A termination stage has been reached by the continuous project of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania “Presenting Works of the Lithuanian Classical Literature Online – Content Development 2”. Professionals from the Library’s Digitization Department are further enriching the treasury of the Web portal of digital cultural heritage E.paveldas. At present it contains 1519 digitized objects.

Mindaugas Balkus. A Glimpse at the Youth Press Within the Convolutions of History

25

Under the heading “New Publications”, Dr. Mindaugas Balkus reviews the monograph by Dr. Žiedūnė Zaveckienė “The Youth Within the Convolutions of History: The Lithuanian Youth Press in 1918–1940” (2018), which presents structured factual information about the youth press (publication titles, editors, contributors, years and places of publication, and print run). In the reviewer’s opinion, it is a valuable study, which makes a solid contribution to Lithuanian book science and bibliographic research.

Stanislovas Žvirgždas. M. K. Čiurlionis as the Pioneer of Modernism in the Lithuanian Photography

27

There has been little research done into the photographic art as a distinct creative field of the painter, graphic artist and composer Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). In the opinion of the historian of photography Stanislovas Žvirgždas, a deeper insight into this creative domain of Čiurlionis makes more comprehensive the understanding of his creative effort as an artist and composer. The author considers Čiurlionis’s photographic art the beginning of modernism in Lithuanian photography.

Elena Macevičiūtė, Bizimana Muhebera. School Libraries of Rwanda: Impressions from a Brief Visit

32

The article was born from cooperation of the supervisor of a thesis Prof.

Elena Macevičiūtė and her doctoral student Bizimana Muhebera, who investigates the factors determining the development of reading skills of schoolchildren of the 1st–6th grades in Rwanda and how these factors could be affected by school libraries. The authors introduce the education system of this small African country and specific features of school libraries there.

Elvyda Lazauskaitė. Guardian Angels and the Beloved Patron of Little Ones 43 Among the entries of UNESCO’s Representative List of the Intangible Cultural Heritage of Humanity, there is Lithuanian cross-crafting. Since the beginning of this year we have been publishing the series of articles in which the Head of the Ethnic Culture Department of the Lithuanian National Museum Dr. Elvyda Lazauskaitė introduces the saints worshipped

by Lithuanians and traditions related to them. This issue tells about the Guardian Angels (the 2nd of October) favoured by Lithuanian crosscrafters and one of the most popular saints of Christianity, Saint Francis of Assisi (the 4th of October).

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2018 Nr. 10 (717) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2018 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2018-10-23 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 39472 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of bo­oks) No 10 (717) 2018 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2018 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt