Tarp knygu 2018 10

Spalis | 2018

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Andris Vilks. Esame ne tik šimtą metų, esame daug ilgiau 1 LATVIJA 100

Žmonės – bibliotekai, biblioteka – žmonėms 3 ĮVYKIS

Vaiva Markevičiūtė. Graikijoje prisišvartavo lietuviškas knygų laivelis 6 TEMA / JAUNIMO EDUKACIJA

Kaip atvirosios jaunimo erdvės griauna stereotipus apie šiuolaikines bibliotekas 8

8

TEMA / JAUNIMO EDUKACIJA UŽSIENYJE

Inga Dulinskienė. Neformaliojo švietimo galimybės 11 POKALBIS

Renata Matkevičienė: „Apie bibliotekas reikia kalbėti, tik būtina žinoti kaip“ Kalbėjosi Žydrė Vėtienė 14 ŠIANDIEN AKTUALU

Žibutė Petrauskienė. Naujos Europos mokslinių bibliotekų veiklos kryptys 17 PROJEKTAI

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Spaudos r-evoliucija – Europos identiteto garantas 21 PROJEKTAI

Svajūnė Pankratovienė. Skaitmeninė Lietuvių literatūros klasikos kolekcija ir toliau populiarėja 23

27

NAUJI LEIDINIAI

Mindaugas Balkus. Pasižvalgius po jaunimo spaudą istorijos skersvėjuose 25 ŽMONĖS IR LAIKAS

Stanislovas Žvirgždas. M. K.Čiurlionis – modernizmo lietuvių fotografijoje pradininkas 27 TARPTAUTINĖS PROGRAMOS

Elena Macevičiūtė, Bizimana Muhebera. Ruandos mokyklų bibliotekos: trumpo apsilankymo įspūdžiai 32 KRONIKA

Airida Samavičienė. Virtualiosios realybės paslaugos – nepigu, bet naudinga 37 Paulius Olšauskas. Ieškojome šių laikų romantikų 38 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

39

38

43

Gerdos Matusevičienės (8), Mikalojaus Konstantino Čiurlionio nuotrauka iš „Anapos“ albumo (1905), saugomo Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (27), Gerdos Putnaitės (38) nuotr.

TAPATYBĖS ŽENKLAI

Elvyda Lazauskaitė. Angelai sargai ir mylimas mažesniųjų globėjas VirŠeliuose

Pirmame: 2018 m. lapkričio 18 d. kaimynai latviai minės valstybės šimtmečio jubiliejų. Ta proga ir Latvijos nacionalinėje bibliotekoje (nuotr.) vyksta daug šventinių renginių. Indriķio Stūrmanio nuotr.

Ketvirtame: kryždirbystė – Lietuvos nacionalinio savitumo išraiška. Spalio numeryje – šv. Angelas Sargas, XX a. I pusė, Arūno Baltėno nuotr.

Redakcija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

#gyvasžodis*

Andris Vilks. Kristiano Luhaero nuotr.

Esame ne tik šimtą metų,

esame daug ilgiau Naujausiųjų laikų istorijoje Latvija, Lietuva ir Estija valstybės yra tik 100 metų, tačiau kaip tautos gyvuojame daug ilgiau. Mūsų likimai buvo panašiai sunkūs, mus lydėjo panašūs įvykiai. Valstybės šimtmečio (jubiliejinė sukaktis – lapkričio 18 d., tądien Latvijos tautos taryba Rygoje paskelbė valstybės nepriklausomybę – Red.) proga Latvijos nacionalinėje bibliotekoje organizavome konferencijas, diskusijas, parodas, perskaitytas ne * 2018-aisiais šios rubrikos autoriai redakcijos prašymu reflektuoja tema „Aš ir mano šimtmetis“.

„

Mes Latvijoje valstybės šimtmečio šventę siejame ir su nacionalinių institucijų šimtmečiais: operos, teatro, dailės akademijos, bibliotekos ir daugybės kitų.

“

vienas pranešimas, kaip buvo eita iki nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais, – jau XIII a. buvo žengti pirmieji žingsniai jos link. Lietuvoje viskas buvo kitaip – buvo Mindaugo Lietuva. O Latvijoje oficialios valstybės nebuvo, nors prie jos ėjome po truputį.

Pirmasis žingsnis buvo krikščionybės atėjimas į mūsų kraštą, Livonija. Mums, latviams, svarbu, kad tuo metu nustatyta rytinė Livonijos siena toje vietoje tebėra ir dabar. Praėjus 800 metų, čia vis dar 1

„

ta pati teritorija. Antras svarbus me daugiau jaunimo nei vyresnių Mes ne tik žingsnis valstybės link – reformažmonių. Galima sakyti, kad jaunųaptarnaujame cija. Tuo metu pasirodė pirmieji jų specialistų bendradarbiavimas rašytiniai tekstai latvių kalba. Ši skaitytojus. Kultūra jau persikėlė ir čia. kalba, vadinta pagoniška, tapo ne Visoms trims respublikoms gyvena bibliotekose. Tas labai svarbu buvo būti kartu, kai tik folkloro kalba. Pasirodžius pirmiesiems rašytiniams tekstams, pat pasakytina ir apie viskas keitėsi XX a. pabaigoje. latvių kalba ėmė įsitvirtinti greta viename „LiLaEst“ mokslą. <...> Biblioteka Pavyzdžiui, kitų Europos kalbų. iškėlėme klausimą apie cenzūrą ir suartėja su mokslu. Kaip specialiuosius fondus. Tada išties Trečias žingsnis žengtas XIX a., kai Kurše ir Vidžemėje valstiečiai pasijutome kaip viena vieninga ir su švietimu. gavo laisvę. Panašiu metu tai komanda – siekėme laisvės biblio­ nutiko ir Lietuvoje bei Estijoje. tekai, laisvės knygoms, laisvės Prasidėjo nacionaliniai judėjimai. Skirtumas tik skaityti. Tai buvo mūsų bendras mūšis. tas, kad Lietuvoje ir Latgaloje buvo draudžiama Žinoma, būta sunkių periodų. 2008 m. užkluspauda nacionaline kalba. XIX a. lietuviai, latviai pusi pasaulinė finansų krizė trukdė finansuoti ir estai inteligentai pradėjo kurti pirmąsias tauti- „LiLaEst“ susitikimus. Taip pat mus buvo atines organizacijas, struktūras, būrėsi studentija ir tolinusi... laisvė. Tapome laisvi, galėjome visur t. t. Radosi valstybei būtinos institucijos. Dabar važiuoti ir su visais draugauti, dalyvauti didekai kurie Rusijos politikai skleidžia propagandą, liuose tarptautiniuose projektuose. Vienu metu kad Baltijos šalyse nepriklausomybė radosi tik net pamanėme – gal jau nebereikia mums trims su 1917 m. revoliucija, Leninu – esą, jei nebūtų taip bendrauti, jau esame Europoje, kur didelės Lenino, nebūtų buvę ir nepriklausomų Baltijos šalys, dideli projektai, esame jau nebe trys, o 24, šalių. Šiemet bibliotekoje norėjome parodyti, ko- 27 ir daugiau... 2007–2012 m. „LiLaEst“ nevyko. kie procesai vyko XVIII–XIX a., kad jau tuomet Bet vis tiek kalbėjomės, ryšiai išliko. Galiausiai brendo nepriklausomybės siekis. supratome, kad mes, trys Baltijos šalys, turime 1918-aisiais paskelbus nepriklausomybę, la­bai daug panašumų, susiduriame su panašiomis prob­ greitai pradėjo dirbti nacionaliniai universite­ lemomis, kurios svetimos Vokietijos ar Lenkijos, tai, bibliotekos, archyvai, muziejai – visos šios Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos bibliotekoms. struk­tūros jau buvo sukurtos. Todėl mes Latvi- Galime vieni iš kitų mokytis. Ir grįžome prie joje valstybės šimtmečio šventę siejame ir su „LiLaEst“ susitikimų. Manau, kad šis sąskrydis nacionalinių institucijų šimtmečiais: operos, gyvuos ir toliau. teatro, dailės akademijos, bibliotekos ir dauBibliotekų vaidmuo nuolat kinta. Šiandien gybės kitų. Tokia visus šiuos metus yra mūsų didelį dėmesį skiriame įvairioms sritims – pradevalstybės jubiliejaus šventės koncepcija. Šia dant informacinėmis technologijomis ir baigiant proga į Latviją atvyksta daug svečių iš užsienio, kultūra. Mes ne tik aptarnaujame skaitytojus. Kultarp jų – ir labai garbių: premjerų, prezidentų, tūra jau gyvena bibliotekose. Tas pat pasakytina karalių, princų. Visi jie užsuka ir į Nacionalinę ir apie mokslą – bibliotekininkai bendradarbiauja biblioteką. Esu laimingas, kad turiu galimybę su moksleiviais, kartu domisi skaitmeninėmis juos visus sutikti, pasveikinti. Tai – gražios mano technologijomis. Biblioteka suartėja su mokslu. gyvenimo akimirkos. Niekada iki šiol nebuvau Kaip ir su švietimu, kurio vaidmuo bibliotekose susimąstęs, kas man yra valstybės šimtmetis... vis didėja: rengiame švietimo programas, benKaip jau minėjau, savarankiškos valstybės įkū- dradarbiaujame su mokyklomis, universitetais. rimas prieš šimtą metų tik įtvirtino iki tol tautos Integracija daug platesnė nei prieš 20–30 metų. nueitą kelią. Man svarbu, kad esame ne tik šimtą Biblioteka nėra viena okeane, esame visų kitų metų, esame daug ilgiau. gyvenimo sričių sūkuryje. Šiemet minime ir kitą – Latvijos, Lietuvos ir Kas pasikeis ateityje? Bus daugiau skaitmeninės Estijos valstybių bibliotekoms svarbią datą – prieš informacijos, nuotolinių paslaugų, naujos įran50 metų pirmą kartą į sąskrydį susirinko mūsų gos. Žinoma, bibliotekoms nebus lengva, reikės šalių bibliotekininkai. 1967 m. buvo priimtas prisitaikyti. Kita vertus, jose yra ir liks tekstai. Vis sprendimas pradėti naują tradiciją – „LiLaEst“ tiek bus autorių, kurie rašys, tai nepriklausys nuo sąskrydžius, ir 1968-aisiais įvyko pirmasis. Per įrangos. Kol žmonės kurs tekstus, kol tekstai jiems tuos metus artimai bendradarbiauti pradėjo ne bus svarbūs, tol biblioteka gyvuos. Tekstas – pats tik nacionalinių bibliotekų vadovai, bet ir kiti svarbiausias mąstymo instrumentas. kolegos, įgyvendinome daug įdomių projektų.

Bibliotekininkai tapo draugais, ėmė draugauti Andris Vilks šeimomis. Šiais metais „LiLaEst“ sąskrydyje matėLatvijos nacionalinės bibliotekos direktorius

“

2

Kristiano Luhaero nuotraukos

ŽMONĖS – BIBLIOTEKAI, BIBLIOTEKA – ŽMONĖMS 2018-ieji ir 2019-ieji – jubiliejiniai valstybės šimtmečio metai ne tik Lietuvai, bet ir Latvijai.

Ta proga kaimyninėje šalyje vyksta daugybė renginių, įgyvendinami įvairiausi projektai, žmonės skatinami dovanoti šventę draugams, kaimynams, bendruomenei, valstybei.

Ką geriausio žmogus gali padovanoti bib­ liotekai? Gerą knygą. Ką geriausio biblioteka gali padovanoti žmogui? Taip pat gerą knygą.

Taip galima apibūdinti du Latvijos nacionalinės bibliotekos projektus, skirtus Latvijos valstybės šimtmečiui, –„Žmonių knygų lentyną“ (lat. Tautas grāmatu plaukts) ir „Nacionalinę enciklopediją“ (lat. Nacionālā enciklopēdija).

Ypatinga knyga ypatingai vietai

„Žmonių knygų lentynos“ istorija prasidėjo su naujojo Lat­ vijos nacionalinės bibliotekos pastato, kurio atidarymas vyko 2014 m. sausio 18 d.1, projektu. Jo autorius Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenęs latvių išeivis architektas Gunnaras Birkertas (1925–2017) yra sakęs, kad pasaulyje yra daugybė bibliotekų, į kurias įėjęs nematai knygų. Todėl naujosios bibliotekos atrijuje architektas numatė įrengti per penkis aukštus besitęsiančią stiklinę konstrukciją su lentynomis, į kurias gali tilpti kelios dešimtys tūkstančių knygų. 2013-ųjų vasarą ji įgavo „Žmonių knygų lentynos“ pavadinimą – biblioteka pakvietė tautiečius ir šalies svečius prisidėti prie lentynos užpildymo: įrašyti į jiems brangią knygą, kodėl būtent ji jiems yra svarbi, ir padovanoti Nacionalinei bibliotekai. Knygas buvo galima palikti bet kurioje Latvijos viešojoje bibliotekoje, o metų gale – gruodį jos 1

Plačiau apie atidarymą galite paskaityti žurnalo „Tarp knygų“ 2014 m. vasario (Nr. 2) numeryje, p. 14–15.

3

Šių metų spalio 3 d. oficialaus vizito Latvijoje metu Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius (kairėje) „Žmonių knygų lentynai“ padovanojo Mariaus Jovaišos nuotraukų albumą „Neregėta Lietuva“ (2018). Kartu su L. Linkevičiumi – Latvijos užsienio reikalų ministras Edgars Rinkēvičs ir Latvijos nacionalinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Anda Lamaša.

suplaukė į Rygą. Naujosios bibliotekos atidarymo dieną kitų metų sausį dovanotas knygas iš senojo į naująjį pastatą, kuriuos skiria du kilometrai, perduodami iš rankų į rankas, pernešė beveik 30 000 žmonių – „Knygų mylėtojų grandinė“ (lat. Grāmatu draugu ķēde). „Kadangi knygos į Nacionalinę biblioteką atkeliavo iš įvairiausių Latvijos kampelių, negalime nurodyti pirmosios padovanotos, – pasakojo Latvijos nacionalinės bibliotekos Komunikacijos departamento korporatyvinės komunikacijos vadovė Anna Muhka. – Tačiau pirmoji „Knygų mylėtojų grandine“ į lentyną atkeliavusi knyga yra beveik dviejų šimtų metų senumo Biblija2, priklausiusi Lambsdorffų šeimai – vokiečiams, Baltijos regione gyvenantiems šimtmečius. Knygą padovanojęs Hagenas Lambsdorffas – pirmasis Vokietijos ambasadorius, ėjęs pareigas jau nepriklausomoje Latvijoje.“ Tai – tik vienas su „Žmonių knygų lentyna“ susijęs pasakojimas. Kiekvienos knygos unikalią istoriją galima sužinoti ją atsivertus (visas knygas galima užsisakyti) arba susiradus jos aprašą lentynos interneto svetainėje www.tautasgramatuplaukts.lv.

Projektą planuojama baigti 2019 m. rugpjūčio 29-ąją – dieną, kai Latvijos nacionalinė biblioteka minės savo šimtmetį. Iš viso biblioteka planuoja surinkti 15 000 knygų, tačiau, pasak A. Muhkos, neketinama žmonių versti dovanoti, kad šis tikslas būtų pasiektas: „Norime, kad jie gerai apmąstytų ir pasirinktų jiems ypač svarbią knygą. O tam reikia laiko. Pagalvokite – ką jūs dovanotumėte? Nėra lengva pasirinkti tik vieną, ypatingą knygą. Todėl šio proceso nespartinsime, tiesiog kitąmet žmonėms darkart priminsime apie šią akciją. Ji – mūsų šimtmečio šventės dalis.“ 2

4

Biblia, tas irr: Ta Swehta Grahmata, jeb Deewa Swehti Wahrdi, kas preeksch un pehz ta Kunga Jesus Kristus swehtas piedsimschanas no teem swehteem Deewa. Pēterburga: 1825.

Šiuo metu „žmonių lentynoje“ yra 6000 knygų3 trisdešimčia kalbų. Jos labai įvairios: ir senos, ir naujos, įvairiausių žanrų, formatų. Knygos nerūšiuojamos nei pagal abėcėlę, nei pagal išleidimo metus ar temas – į lentynas dedamos ta tvarka, kokia yra padovanotos. Todėl atrijus primena ne bibliotekos fondus, o jaukią namų knygų lentyną. „Aktyviausiai dovanoja latviai, bet laukiame ir svečių knygų. Jas galima atnešti į Nacionalinę biblioteką arba palikti bet kurioje kitoje Latvijos viešojoje bibliotekoje. Šiemet paprašėme visų oficialių valstybės svečių padovanoti lentynai po jiems svarbią knygą. Informaciją apie gautas dovanas ir nuotraukų galite rasti „Žmonių knygų lentynos“ interneto svetainėje. Beje, tai vienintelė pasaulyje mums žinoma knygų lentyna, turinti nuosavą interneto svetainę!“ – džiaugėsi A. Muhka.

Patikimas informacijos šaltinis

2014 m., bibliotekai persikrausčius į naują pastatą, pradėtas dar vienas Nacionalinės bibliotekos projektas – „Nacionalinė enciklopedija“. Buvo suburta redakcija, sukurta leidinio rengimo metodologinė bazė. Ketverius metus rinkta ir sisteminta informacija kūną įgaus ir visuomenei bus pristatyta šių metų gruodžio 18 dieną. Visuotinė Latvijos enciklopedija bus elektroninė ir prieinama internete adresu www.enciklopedija.lv. Ji aprėps daugybę temų, neribojamų nei chronologijos, nei geografijos.

Paskutinįkart Latvijos enciklopedija buvo išleista daugiau nei prieš 30 metų – šaliai esant Sovietų Sąjungos sudėtyje. Pasak „Nacionalinės enciklopedijos“ vyriausiojo redaktoriaus Valterio Ščerbinskio, yra ne viena priežastis, kodėl nepriklausomos Latvijos enci3

2018 m. spalio 15 d. duomenys.

klopedijos teko laukti taip ilgai. „Manome, kad 2014-aisiais buvome tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Pirmiausia, tada jau buvo aišku, kad turime koncentruotis į elektroninę enciklopedijos versiją ir gerai apgalvoti, ar enciklopediją leisti knygų tomais. Antra, Nacionalinė biblioteka buvo tobula vieta enciklopedijai rengti – persikėlusi į naują modernų pastatą, ji galėjo išplėsti savo funkcijas ir tarp „Nacionalinės enciklopedijos“ vyriausiasis redaktorius Valters Ščerbinskis jų įtraukti mokslo spaustuvėje džiaugiasi dar dažais kvepiančia knyga. leidinių leidybą, – pasakojo V. Ščerbinskis. – Buvo akivaizdu, kad, norint skleisti informaciją ar, kitaip tariant, žinojimą, XXI a. reikia naudotis moderniais įrankiais. Tai labai svarbu. Todėl pasirinkome internetą. Pavyzdžiui, pritaikyti enciklopediją naršyti ne tik kompiuteriu, bet ir išmaniuoju telefonu buvo net ne galimybė, o absoliuti būtinybė.“ Nors visuotinė enciklopedija gyvuos tik interneto erdvėje, buvo nuspręsta parengti vieną specialų tomą „Latvija“, skirtą valstybės šimtmečiui paminėti. Jame aprėpiamos pagrindinės su šalimi ir jos valstybingumu susijusios temos po 1991-ųjų. Pasak vyriausiojo redaktoriaus, daugiau spausdintinių tomų leisti šiuo metu nenumatyta, tačiau galimybė grįžti prie šio klausimo ateityje neatmetama. Specialus leidimas, išleistas 3000 egzempliorių, spalio 18 d. buvo pristatytas Latvijos nacionalinėje bibliotekoje. Ir ši, ir

elektroninės versijos pristatymo datos pasirinktos neatsitiktinai – V. Ščerbinskio teigimu, kadangi Latvija nepriklausomybę paskelbė 1918 m. lapkričio 18 d., enciklopedijos pristatymo datoms simboliškai pasirinktas skaičius 18.

Spausdintame enciklopedijos tome yra per 260 įrašų, kuriuos rengė daugiau nei 200 autorių. Elektroninės enciklopedijos straipsnių skaičius gerokai didesnis ir jis kas savaitę vis dar auga. Prie projekto dirba daugybė profesionalų: redakcinė taryba, kurią sudaro per 30 ex officio narių iš įvairių švietimo ir atminties institucijų, pirmininkas – Latvijos kultūros ministras, o į redakcinę kolegiją suburti 55 nariai, atstovaujantys visiems mokslo laukams ir esantys atsakingi už atitinkamų mokslo sričių straipsnius, 16 specialistų, renkančių enciklopedijai iliustracijas. Tekstinės dalies kokybe rūpinasi septyni kalbos redaktoriai ir vienas dizaineris maketuotojas. „Turint omenyje, koks nedidelis redakcijos kolektyvas, reikia pabrėžti, kad sukūrėme efektyvią ir lengvai kontroliuojamą bendravimo su Latvijos akademine bendruomene sistemą. Be to, biblioteka suteikia mums visas kitas paslaugas – teisines, buhalterines, – džiaugiasi vyriausiasis redaktorius. – Būtina paminėti ir straipsnių bei nuotraukų autorius, kurių yra šimtai. Taip pat puikiai bendradarbiaujame su įvairiomis institucijomis – muziejais, universitetais, archyvais ir t. t.“ Elektroninėje „Nacionalinėje enciklopedijoje“ pateikiama informacija pritaikyta prie moderniųjų technologijų. Taip pat V. Ščerbinskis pabrėžė pateikiamos informacijos patikimumą: „Pirmiausia, enciklopedijoje pateikiama informacija, kuria galima pasitikėti. Šiandien internete labai paprasta rasti informacijos bet kokia tema, tačiau sunku rasti tokios, kuria galėtum iš tiesų pasitikėti. Čia ir praverčia enciklopedija. Antra, visuotinė enciklopedija tokioms negausių tautų kalboms kaip latvių ar lietuvių suteikia postūmį plėstis. Ne paslaptis, kad tokios kalbos po truputį dingsta iš akademinio pasaulio ir yra pakeičiamos anglų kalba. Enciklopedija gali kaupti ir mokslininkams teikti specifinę latvių ar lietuvių kalbos terminiją.“ Vyriausiasis redaktorius nurodo dar vieną enciklopedijos privalumą – jis susijęs su saugumu: „Informacinio karo metu mūsų visuomenei reikia patikimos, pagrįstos informacijos. Valstybės valdžia turėtų rūpintis, kokio tipo informacija pateikiama žmonėms. Norėdami, kad visuomenė būtų tinkamai informuota, turime sukurti sistemą, kad tokią informaciją galėtume skleisti.“ Galiausiai V. Ščerbinskis neabejoja – skaityti enciklopedijas įdomu, smagu. O moderniosios technologijos suteikia galimybę sukurti tokių dalykų, kurie viliotų skaitytojus naršyti enciklopediją ne ieškant konkrečios Spalio 18 d. Latvijos nacionalinėje bibliotekoje pristatytas vienintelis spausdintas enciklopedijos tomas „Latvija“, skirtas valstybės informacijos, o tiesiog dėl įdomumo! šimtmečiui. Išleista 3000 egzempliorių, nuotraukoje – pirmieji knygos pirkėjai.

5

Įvykis

GRAIKIJOJE PRISIŠVARTAVO LIETUVIŠKAS KNYGŲ LAIVELIS Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis minimas įvairiai: nuo Liepos 6-ąją po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių giedamos „Tautiš­ kos giesmės“ iki ąžuolų sodinimo, nuo valstybinės reikšmės ordinų teikimo iki moksleivių rašomų linkėjimų šaliai. Visus metus įgyvendinamu projektu„Šimtmečio dovanos“ skatinama ne tik švęsti, bet ir dovanoti šventę kitiems – skirti laiko savo bendruomenei, prisidėti prie savanorystės skatinimo. Pasaulio lietuviai, atsiliepę į šį kvietimą, įgyvendino įvairiausias idėjas, nešdami žinią apie Lietuvos šventę toli už šalies ribų. Tai parodos ir koncertai, ekspedicijos ir bėgimai, net į kosmosą iškelta trispalvė.

Nuošalyje neliko ir Lietuvos Respublikos ambasada Graikijos Respublikoje. Sukakties proga ji kartu su Vilniaus universiteto botanikos sodo darbuotojais Atėnų universiteto botanikos sodui padovanojo lietuvišką kadagį, parėmė šiuolaikinių lietuvių poetų antologijos (jos sudarytoja Dalia Staponkutė atrinko septynių XXI a. lietuvių poetų kūrybą) vertimą į graikų kalbą ir išleidimą, Atėnų rivjera vadinamoje pakrantėje įrengė lietuvišką lauko bibliotekėlę.

6

Lietuviška bibliotekėlė – dovana graikų vaikams. Lietuvos Respublikos ambasados Graikijos Respublikoje nuotr.

Bibliotekėlei pasirinktas Atikos regionas VarėsVulos-Vuliagmenės savivaldybėje prie Egėjo jūros.

Lietuvos ambasadorius Graikijoje Rolandas Kačinskas pasakojo norėjęs, kad bibliotekėlė būtų skirta vaikams, o vieta gausiai lankoma žmonių. Taip gimė sumanymas ją įrengti žaidimų aikštelėje. Bibliotekėlės įrengimo idėja patiko ir šios Atėnų aglomeracijoje esančios savivaldybės valdžiai bei jos merui Grigoriui Konstantellui.

Bibliotekėlės atidarymo šventėje rugsėjo 21-ąją dalyvavo ambasadorius R. Kačinskas, Varės-VulosVuliagmenės meras G. Konstantellos, lietuvių ir graikų bendruomenių atstovai. „Niekas kitas taip nesuartina valstybių kaip žmogiškieji tiltai, ir niekas kitas taip nesuartina žmonių kaip knygos, kurias pasitelkę papasakojame savo istorijas ir daugiau sužinome vieni apie kitus, – per ceremoniją kalbėjo ambasadorius. – Ir nors idėja šiame skaitmeniniame amžiuje dovanoti bibliotekėlę gali pasirodyti neįtikėtina, o gal net pasenusi, nuostabūs, remiantis knygomis padaromi atradimai nesusiaurina pasaulio iki algoritmų ar mobiliųjų programų lygmens. Tai ypač svarbu plečiant mūsų vaikų pasaulio pažinimą.“

Spausdinto žodžio „ambasadorė“

Lietuviškais raštais „knygų laivelį“ išpuošė už lietuvio ištekėjusi iš Moldovos kilusi menininkė T. Svalbonienė.

L. Petrauskienės nuotr.

Bibliotekėlės atidarymo ceremonijoje netrūko gražių žodžių. Pirmieji juos tarė Lietuvos ambasadorius Graikijoje Rolandas Kačinskas (dešinėje) ir Varės-Vulos-Vuliagmenės savivaldybės meras Grigoris Konstantellos. Lietuvos Respublikos ambasados Graikijos Respublikoje nuotr.

Bibliotekėlę pagamino ne vienos tautos rankos

Projektas finansuotas iš ambasados veiklai skirtų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšų. Tačiau jų daug neprireikė, nes prie idėjos įgyvendinimo mielai prisidėjo Graikijos lietuvių bendruomenė. Taip žaidimų aikštelėje ne tik atsirado dar vienas traukos elementas – tautiečiams suteikta galimybė geriau prisistatyti vietos valdžios institucijoms, parodyti, kokia bendruomenės tradicijas puoselėjanti yra lietuvių tauta.

Namelį bibliotekėlei sumeistrauti pasisiūlė lietuvės ir graiko šeima – Lina Petrauskienė ir Spyros Argyropoulos, o ištapė už lietuvio ištekėjusi Tonia Svalbonienė. „Mūsų – lietuvių Graikijoje – bendruomenė nedidelė. Žinia, kad ambasada ieško, kas pagamintų bibliotekėlės namelį, mane pasiekė greitai. Pati nebūčiau pajėgusi, tad reikėjo pasitarti su vyru ir jis mielai sutiko, – pasakojo L. Petrauskienė. – Man ambasados idėja pasirodė labai artima. Jau anksčiau svarsčiau apie bibliotekėlės steigimą savo gyvenamojoje vietoje, tačiau matydama, kad kaimynai nevertina bandymų puošti aplinką, mintį vis atidėdavau.“ Kai baltas laivelio formos namelis buvo pagamintas ir šį reikėjo išdailinti, prisidėjo iš Moldovos kilusi menininkė T. Svalbonienė. „Manęs paprašė, kad namelį ištapyčiau pagal lietuvių tradicinius motyvus. Lietuviškų raštų pasidairiau internete. Mane labai sužavėjo lietuviški simboliai.

Bet patį medį ir paukščius piešiau pasitelkdama vaizduotę, – apie procesą pasakojo dailininkė. – Piešiau iškart abiem rankomis, kad išlaikyčiau simetriškumą. Žinoma, naudojau Lietuvos vėliavos spalvas.“

Pirmąsias knygas į bibliotekėlę jos atidarymo ceremonijos metu įdėjo ambasadorius R. Kačinskas ir Varės-Vulos-Vuliagmenės savivaldybės meras G. Konstantellos. „Laivelį“ taip pat papildė ceremonijoje dalyvavusių buriuotojų klubo „Ambersail“1 narių dovanotos lietuviškų pasakų ir spalvinimo knygelės, vėliau – Europos informacijos centro Vilniuje atsiųstos knygos. Leidinių padovanojo Graikijos lietuvių bendruomenės nariai, tarp jų – ir lietuvių išeivė Eglė Ekaterina Potamitis, iliustravusi ir išleidusi nemažai krikščioniškų angliškų leidinių vaikams. Prisidėjo ir vietos graikų bendruomenė – džiaugdamiesi tokia iniciatyva, jie atnešė pažintinių knygų vaikams graikų kalba. Šiuo metu didžioji dalis bibliotekėlės knygų – anglų kalba, tačiau ambasada tikisi, kad ateityje ją galės papildyti į graikų kalbą išverstomis lietuvių autorių knygomis. Be to, ji įsipareigojo, kad bibliotekėlėje visuomet būtų lietuviškų pasakų ir kitų knygelių vaikams. „Kadangi toje žaidimų aikštelėje kartais apsilankau su savo vaikais, asmeniškai prižiūrėsiu, kad bibliotekėlėje netrūktų knygų. Ambasados vardu kviečiu į bibliotekėlės gyvenimą įsitraukti ir vietos lietuvių bendruomenės narius bei turistus iš Lietuvos – vaikščiodami po Atėnų rivjerą, nepraeikite pro šalį ir padovanokite bibliotekėlei knygą“, – prie gražios idėjos kviečia prisidėti ambasadorius R. Kačinskas.

Naudojimosi „knygų laiveliu“ taisyklės paprastos: kaip ir Lietuvoje vis populiarėjančiose bibliotekėlėse, žmonės gali nevaržomai pasiimti knygas skaityti čia pat žaidimų aikštelėje ar neštis jas namo, o vėliau grąžinti tą pačią knygą arba į jos vietą atnešti kitą. „Tokia bibliotekėlė – žodžiais neapsakoma vertybė, – džiaugėsi Graikijoje gyvenanti L. Petrauskienė. – Mylėti knygą, paimti ją į rankas, skaityti... Tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Šį poreikį turime išsiugdyti, išpuoselėti. Juk namuose esame prikaupę pilnas lentynas knygų, bet dažniau įsijungiame televizorių, kompiuterį. Šios mažos lauko bibliotekėlės – lyg spausdinto žodžio ambasadoriai: aš esu čia, aš čia, aš visada šalia. Imi knygą, perbėgi akimis kelias eilutes ir jau nebepyksti ant vėluojančios draugės ar iš panosės nuvažiavusio autobuso vairuotojo.“ Ši Lietuvos iniciatyva atsiradusi lauko bibliotekėlė – pirmoji tokia Atėnų apylinkėse. Varės-VulosVuliagmenės savivaldybės atstovai užsiminė, kad, įkvėpti Lietuvos ambasados sumanymo, svarsto šią idėją įgyvendinti ir kitose savivaldybės vaikų žaidimų aikštelėse.

Vaiva Markevičiūtė 1

Šio klubo nariai, siekdami unikaliai įamžinti Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimą, per devynis mėnesius (nuo 2008 m. spalio 5 d. iki 2009 m. liepos 6 d.) jachta „Ambersail“ apiplaukė pasaulį. Projekto „Tūkstantmečio odisėja. Vienas vardas – Lietuva“ iniciatorius – Raimundas Daubaras.

7

Tema / Jaunimo edukacija

Kaip atvirosios jaunimo erdvės griauna stereotipus apie šiuolaikines bibliotekas Lietuvos visuomenėje vis dar egzistuoja stereotipai, pagal kuriuos bibliotekų veikla siejama tik su knygomis. Šiuolaikinės bibliotekos paneigia šiuos klaidingus įsitikinimus. Vis dažniau jas galima apibūdinti kaip modernias žinių erdves ar daugiafunkcius centrus, atliepiančius besikeičiančios visuomenės lūkesčius. Šalies bibliotekose besikuriančios atvirosios jaunimo erdvės (toliau – AJE) yra puikus integralios šių įstaigų veiklos pavyzdys. Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos turimais duomenimis, Lietuvoje veikia apie šimtą tokių erdvių. Be bibliotekų, AJE įsikūrusios ir bendruomenių namuose, kultūros, švietimo, sporto ar socialinėse įstaigose.

Remiantis atvirojo darbo su jaunimu principais – atvirumu, orientavimusi į socialinę erdvę, koncentravimusi į jaunuolio patirtis tam tikroje socialinėje aplinkoje, atvirosios jaunimo erdvės turėtų būti prieinamos jauniems žmonėms, jų aplinka turi atitikti jaunuolių poreikius, o paslaugos čia turi būti nemokamos. AJE veikla nukreipta į visus jaunus žmones, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas mažiau galimybių turintiems jaunuoliams, kurie dėl savo socialinės padėties, elgesio ar išvaizdos nepritampa prie bendraamžių ir suaugusiųjų visuomenės, neįžvelgia savo gyvenimo tikslo, stokoja motyvacijos mokytis ir jėgų kūrybiškai įveikti sunkumus. Siekiant suteikti kokybišpaslaugas, dažSu jauno žmogaus kas niausiai AJE dirba atėjimu į bibliotekas asmenys, paslaujose atsiranda naujų gas teikiantys tiek pavieniams jauveiklos formų. Šalia nuoliams, tiek jų tradicinių <...> grupėms. Šiame straipsorganizuojami nyje bus remianestandartiniai, dar masi šalies bibne taip plačiai paplitę liotekų, kuriose sėkmingai veikia renginiai.

AJE, patirtimi.

„

“

8

Lankytojai: skirtingi, tačiau visi smalsūs

Akivaizdu, kad viena iš tikslinių bibliotekų lankytojų grupių yra jaunimas, t. y. asmenys nuo 14 iki 29 metų. Investuoti į jaunuolius ir jų užimtumą verta ne vien dėl galimybės juos užsiauginti kaip potencialius lankytojus, bet ir dėl siekio bibliotekoms išlikti socialiai atsakingoms už jaunų žmonių gerovę. Bibliotekoms svarbi jaunimo suvokiama šių kultūros įstaigų reikšmė, požiūris į bibliotekas, kaip ateities institucijas. Bibliotekose veikiančiomis AJE siekiama padėti jaunajai kartai patirti skaitymo džiaugsmą, jo teikiamą naudą, sukurti terpę socializuotis, susipažinti ir atrasti vieniems kitus. Taip pat stengiamasi ugdyti jaunų žmonių kultūrinius poreikius, skatinti kritinį mąstymą, organizuoti jų poreikius atliepiančias veiklas, taip išliekant reikalingoms ir naudingoms savo bendruomenės nariams. Siekdamos įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, bibliotekos, organizuodamos veiklą jaunimo erdvėse, orientuojasi į draugišką ir labiau asmeninį kontakto su jaunuoliais užmezgimą.

Bibliotekų, kuriose įsikūrusios AJE, darbuotojai teigia, jog į veiklas įsitraukia vis įvairesnis jaunimas. Pasak Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkės Malvinos Zimblienės, nors didžiąją dalį lankytojų vis dar sudaro mokyklinio amžiaus jaunuoliai, jų AJE, kuri šį rugsėjį jau šventė šeštąjį gimtadienį, lankosi ir studentai. Taip pat į AJE užsuka jauni bedarbiai, neformalai, menininkai ar savo identiteto ieškantys jaunuoliai. Vis dėlto pagrindiniai šių erdvių lankytojai – socialinės rizikos šeimose gyvenantys jaunuoliai: sunkiai besimokantys, saugumo, šiltos patalpos

Literatūrinio protmūšio dalyviai Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos atvirojoje jaunimo erdvėje. Malvinos Zimblienės nuotr.

Dailės terapijos „Tavo jausmų visata“ užsiėmimas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos jaunimo erdvėje. Malvinos Zimblienės nuotr.

Siekis: kokybė ir patrauklumas

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Multicentro fotostudijoje jaunimui sudarytos sąlygos įgyvendinti įvairiausius kūrybinius projektus. Gerdos Matusevičienės nuotr.

„

Šiuolaikinio jaunuolio kasdienybė nebeįsivaizduojama be informacinių technologijų. Bibliotekos kaip tik ir gali pasiūlyti erdves, kuriose būtų derinamos IT ir kūryba.

“

ieškantys daugiavaikių šeimų vaikai, neturintys reikiamų patogumų namuose.

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Vaikų edukacijos ir laisvalaikio centro vedėja Raminta Liubelionienė sako, kad jaunimo erdvėse, be motyvuotų, smalsių jaunuolių, jie sulaukia ir patiriančių socialinę atskirtį, vaikų namų globotinių ar neįgalumą turinčių jaunųjų lankytojų. „Tokie jaunuoliai mielai įsitraukia į AJE vykdomas veiklas, dalyvauja renginiuose ar susitikimuose su įdomiais ir įkvepiančiais žmonėmis. Darbo su įvairiu jaunimu pliusas tas, kad atsiranda galimybė suvienyti šiuos jaunus žmones imtis bendros veiklos“, – priduria centro vadovė.

Su jauno žmogaus atėjimu į bibliotekas jose atsiranda naujų veiklos formų. Šalia tradicinių susitikimų su žymiais žmonėmis, parodų ar diskusijų organizuojami nestandartiniai, dar ne taip plačiai paplitę renginiai. Štai Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje populiarios stalo žaidimų popietės, kūrybinės dirbtuvės, ekranizuotų knygų peržiūros, protmūšiai, kulinariniai užsiėmimai ar animė (tam tikras japonų animacijos stilius) mėgėjų susitikimai. M. Zimb­ lienės iš Panevėžio teigimu, AJE kalbama ir apie streso valdymą, darbo rinką, įvairias gyvenimiškas problemas ir jų sprendimo būdus. Šiuolaikinio jaunuolio kasdienybė nebeįsivaizduojama be informacinių technologijų (IT). Šiuo atveju bibliotekos kaip tik ir gali pasiūlyti erdves, kuriose būtų derinamos IT ir kūryba. Pavyzdžiui, Marijampolės bibliotekos darbuotojai, žinodami, kad mieste tuo metu nebuvo tokios viešosios erdvės, 2015 m. parengė ir įgyvendino projektą „IT kartos iniciatyvos bibliotekoje“ – buvo įkurtos atitinkamos erdvės jaunimo laisvalaikiui, edukacijai, kūrybai. Štai foto- ir videostudijoje jaunuoliai gali mokytis fotografijos bei videomeno, tobulinti savo žinias šiose srityse. Garso įrašų studijoje yra galimybė įrašyti muziką, mokytis muzikos miksavimo. „Su jaunimu dirbantis muzikos pedagogas puikiai sutaria su jaunuoliais ir padeda jiems įgyvendinti savo sumanymus“, – teigė bibliotekos Vaikų edukacijos ir laisvalaikio centro vedėja R. Liubelionienė.

Jau gana įprasta praktika, kad renginius AJE siū­lo ir jaunimo organizacijos ar jaunimo grupės, įgy­vendinančios savo iniciatyvas. O patys jaunuoliai, prisidėdami prie renginio organizavimo, AJE veik­lą viešina žiniasklaidoje, socialiniuose tink­luo­se.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė 9

„

Jei tokios erdvės nebūtų, manau, biblioteM. Zimblienė taip paaiškina tokios Atvirose jaunimo kininkai gal ir atsikvėptų lengviau, tačiau veiklos naudą: „Sudarant galimybes erdvėse ypatingas jaunuoliai liktų gatvėje. Taigi pirmiausia jauniems žmonėms patiems orgasukuriama vertė pačiam jaunuoliui“, – neanizuoti juos dominančio pobūdžio dėmesys skiriamas bejoja K. Kundrotienė. renginį, išreiškiamas pasitikėjimas mažiau galimybių Atsiradus jaunimo erdvėms, šalyje labiau jais, perduodama atsakomybė už prigyja ir savanorystės idėjos. Jaunimas, surenginio kokybę.“ Antra vertus, turintiems jaunuoliams, pažindintas su savanorystės teikiama nauda svarbu neužgožti jaunuolių poreikurie <...> stokoja ir galimybėmis, noriai įsitraukia į šią veiklą. kių, neprimesti jiems veiklos rūšių, motyvacijos mokytis ir Kultūrinės veiklos vadybininkės M. Zimbliestengtis atliepti jų lūkesčius.

Palaikyti AJE veiklos kokybę jėgų kūrybiškai įveikti nės teigimu, Panevėžio bibliotekoje vien per 2017 m. AJE savanorystę išbandė 8 oficialūs padeda jose viešintys įvairių sričių sunkumus. savanoriai, kurie įgijo 1880 valandų savanospecialistai ar lektoriai. Pravartu, kai rystės praktikos. bibliotekose yra paskirtas atskiras Darbas su jaunimu įkvepia bibliotekas nuolatiniams AJE veiklą koordinuojantis darbuotojas, tačiau tai dažnai būna susiję su konkretaus projekto veikla. pokyčiams. R. Liubelionienė iš Marijampolės pripažino, Tarkim, Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simo- kad šioje veikloje reikia ir technologinio atsinaujinimo, ir naitytės bibliotekoje pasibaigus su jaunimo erdvės su šio amžiaus lankytojais dirbančių darbuotojų geresnio įkūrimu susijusiam projektui, neliko galimybės pasirengimo. Kai kurios bibliotekos teigia pastebėjusios, jog turėti atskiro su jaunimu dirbančio darbuotojo. AJE įkūrimas jų erdvėse prisidėjo prie lankomumo statistikos „Šiuo metu veiklos vykdomos ekspromtu, atsižvel- augimo rodiklių.

AJE veikla – tik vienas iš įrodymų, kad šiuolaikinėse giant į jaunimo poreikius“, – paaiškino bibliotekos Abonementų skyriaus vedėja Kristina Kundrotienė. bibliotekose galima rasti visko: įdomių renginių, susitikimų, laisvalaikiui bei kūrybai pasitelkiamų naujausių technologijų.

“

Nauda: ir socialinė, ir technologinė

Su jaunimu dirbantys bibliotekų specialistai neabejoja, jog toks darbas ne tik prisideda prie visapusiško jaunuolių ugdymo, bet ir kuria pridėtinę vertę bibliotekoms.

AJE veiklos socialinis poveikis – jaunimo užimtumas, domėjimosi sričių plėtra, jauno žmogaus integravimas į bendras veiklas, atsirandančios didesnės galimybės. „Tai – nuolatinis mūsų darbas. Biblioteka pilna tiek motyvuotų, tiek nemotyvuotų paauglių.

Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje įkurta erdvė jaunimui, skirta 14–29 m. jaunuoliams saugiai ir turiningai leisti laisvalaikį. Gintarės Stankevičienės nuotr.

10

Parengė Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Dėkojame Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešųjų bibliotekų AJE darbuotojoms – Malvinai Zimblienei, Kristinai Kundrotienei ir Ramintai Liubelionienei – už gerosios patirties sklaidą.

Tema / Jaunimo edukacija užsienyje

Neformaliojo švietimo galimybės

Tartu mieste veikiančiame Aplinkos apsaugos švietimo centre įrengtas parkas, kuriame gausu gamtos pažinimo elementų, o centro kieme pastatytas mokomasis stendas su medienos pavyzdžiais. Ingos Dulinskienės nuotraukos

Inga Dulinskienė

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinio vedėja

Neformalusis švietimas skirtas tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Jis papildo formaliąsias vaikų ir jaunimo ugdymo programas. Neformaliojo vaikų švietimo programas vykdo muzikos, dailės, meno, sporto, kitos mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai. Tarp neformaliojo švietimo paslaugų teikėjų yra ir viešosios bibliotekos. Įgyvendinant Europos socialinio fondo projekto „Tobulėk. Auk. Pažink. Kurk“ (TAPK2) programą, Lietuvos neformaliojo švietimo specialistai turėjo galimybę susipažinti su pažangiausiais neformaliojo vaikų švietimo principais ir metodais užsienyje, sėkmingai čia veikiančiomis švietimo sistemomis. 45-iems šalies neformaliojo švietimo organizacijų darbuotojams (tarp jų buvo ir dvi bibliotekų – Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio – atstovės) buvo sudaryta galimybė su tokiu pažintiniu vizitu apsilankyti Estijoje bei Suomijoje.

Lietuvos valstybė neformaliajam vaikų švietimui finansuoti 2017 m. skyrė per 19 mln. eurų. Valstybės lėšomis finansuojamos šios vaikų neformaliojo švietimo galimybės: neformaliojo švietimo krepšelis, būreliai bendrojo ugdymo mokyklose, pažintinė veikla, ES remiamos neformaliojo švietimo veiklos, švietimą papildančio ugdymo programos, vaikų vasaros stovyklų prog­ramos. Bibliotekos, kaip neforma-

liojo švietimo teikėjai, specializuojasi švietimą papildančio ugdymo ir vaikų vasaros stovyklų programose.

Projekto „Tobulėk. Auk. Pažink. Kurk“ (TAPK2), kuriuo siekiama plėtoti vaikų neformaliojo švietimo veiklų formas bei turinį, didinti tokio švietimo prieinamumą, programos dalimi tapo ir Lietuvos specialistų apsilankymas (gegužės 14–18 d.) aštuoniose Tartu ir Klogaranoje (Estija) bei Helsinkyje (Suomija) veikiančiose neformaliojo švietimo paslaugas teikiančiose įstaigose ar organizacijose.

11

ESTIJA

Jaunimo politika Estijoje pradėta formuoti 1999 metais. Neformalusis vaikų ir jaunimo švietimas šioje valstybėje organizuojamas remiantis Suomijoje taikomu modeliu, o jaunu žmogumi laikomas asmuo nuo 7 iki 26 metų. (Palyginimui: Lietuvoje vaiku laikomas žmogus iki 13 metų, jaunimu – asmenys nuo 14 iki 29 metų.) Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis Estijos jaunimo politiką, šiuo metu yra 2014–2020 m. jaunimo reikalų plėtros planas.

Neformalusis vaikų ir jaunimo švietimas skirstomas į labiau reglamentuojamą „Hobby education“ veiklą (atitikmuo Lietuvoje – įvairūs mokyklose ar neformaliojo švietimo organizacijose veikiantys būreliai) ir mažiau teisiškai reguliuojamą „Hobby activities“ (atitikmuo Lietuvoje – pavienės vaikų neformaliajam švietimui skirtos iniciatyvos, stovyklos). Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys minėtas sritis, yra Laisvalaikio mokyklų įstatymas, „Hobby education“ veiklą reglamentuojantis standartas ir Jaunimo darbo įstatymas. Pažymėtina, kad laisvalaikio mokyklos yra įtrauktos į registrą ir veikia nuolatinėje vietoje, o laisvalaikio stovyklos ir įvairios kitos neformaliojo švietimo veiklos tuo nepasižymi.

Visuotinė klimato kaitos problema primena, kaip svarbu nuo pat mažens ugdyti gamtą tausojančius įgūdžius. Šiuo požiūriu įdomus Tartu mieste jau daugiau kaip 65 metus veikiantis Aplinkos apsaugos švietimo centras. Moderniai 2013 m. rekonstruotas pastatas optimaliai pritaikytas šiuolaikinių vaikų ir jaunimo poreikiams. Beje, ir baldai čia tokie, kurie neleis suabejoti centro pagrindinės funkcijos idėja.

Centre veikia laboratorija, žiemos sodas, įrengta didelė salė su pertvara renginiams ir parodoms, mini bibliotekėlė. Galima išbandyti dviratį, kurį minant gaminama elektros energija.

Darbuotojams skirtose erdvėse nėra kabinetų ir sienų, kolegos mato vieni kitus. Pietų pertraukoms paįvairinti ir sumažėjusiam darbingumui atgauti darbuotojai gali aktyviau pajudėti ar net pašokti nedidelėje salėje.

Aplink centrą įrengtas visiems atviras parkas, kuriame gausu įvairių gamtos pažinimo elementų: tvenkinys, stendas su skirtingos medienos pavyzdžiais ir pavadinimais, įvairių dangų takai, saulės laikrodis, bebrų namelis, prieskoninių žolelių lysvės.

Norintiems lavinti konkrečių sričių įgūdžius veikia specializuoti centrai. Štai Tartu populiarus AHHAA mokslo centras, prieš 20 metų pradėjęs veikti Tartu universitetui įgyvendinant savo specialų projektą. Dabar tai – didžiausias Estijoje ir Baltijos šalyse mokslo centras. Tai – technologijų ir taikomųjų mokslų klestėjimo vieta, kur galima pažinti įvairias mokslo sritis: fiziką, biologiją, ma12

Lietuvos neformaliojo švietimo specialistams buvo surengtas susitikimas Estijos švietimo ir mokslinių tyrimų ministerijoje. Nuotraukoje – Inga Dulinskienė (dešinėje) ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos atstovė Gražina Montvidaitė.

Tartu populiarus AHHAA mokslo centras, kuriame galima pažinti įvairias mokslo sritis: fiziką, biologiją, anatomiją, matematiką, chemiją ar astronomiją (veikia planetariumas).

Tartu aplinkos apsaugos švietimo centro mokomajame stende išsamiai aiškinama, kokios medžiagos naudojamos namų statybos procese.

tematiką, chemiją, astronomiją (veikia planetariumas), anatomiją ir kt. Centre rengiamose dirbtuvėse, parodose laukiama įvairaus amžiaus lankytojų, tačiau moksleiviams yra parengtos specialios programos.

Tartu savivaldybės jaunimo centre „Lille maja“ („Gėlių namai“) jaunuoliai nuo 11 metų lankosi po pamokų ir gali pagal pomėgius pasirinkti valgio gaminimo, meno, fotografijos, šokių ar kitą veiklą. Šis jaunimo centras – tai vieta, kur moksleiviai gali saugiai praleisti likusią dienos dalį. Įdomu, kad atviro jaunimo centro patalpų interjerą ilgainiui sukūrė patys jo lankytojai – jaunuoliai.

Ant Baltijos jūros kranto įsikūrusi Klogaranos jaunimo stovykla yra vienintelė Estijos švietimo ir mokslinių tyrimų ministerijos administruojama jaunimo stovykla. Pagrindinė stovyklos veikla – neformalusis ir praktinis mokymai, savanoriška veikla, tarptautinis darbas su jaunimu.

SUOMIJA

Pagrindiniai teisės aktai, reguliuojantys neformalųjį vaikų ir jaunimo švietimą, yra Vaiko teisių konvencija, Suomijos Konstitucija, Jaunimo įstatymas. Pastarasis apibrėžia bendrąsias darbo su jaunimu nuostatas ir jiems skirtas veiklos rūšis, atsakomybės tarp centrinės ir vietos valdžių pasidalijimą, jų bendradarbiavimą bei finansavimą.

Suomijoje veikia devyni jaunimo centrai (skyriai), jie išdėstyti po visą šalies teritoriją. Juose (taip pat ir stovyklose) daug dėmesio skiriama patyriminiam mokymui(si) – kai ne tik mokoma (-si) kažką padaryti (pvz., lipti kalva, įkurti laužą), bet ir analizuojama įgyta patirtis, pojūčiai, praktiniai dalykai.

Vizito metu teko lankytis Helsinkio miesto jaunimo centre. Tai – palyginti jaunas Suomijoje veikiantis jaunimo centras (įsteigtas 2000 m.). Centre lankosi mokyklų socialinių pedagogų ar darbuotojų atsiųsti 10–15 metų mokiniai, patiriantys socialinę atskirtį. Pirmiausia sudaromas individualus vaikui skirtas metinis planas, kuriame numatomas tikslas (pvz., per metus vaikas pradės lankyti norimą būrelį). Centro darbuotojas dažniausiai dirba su maža 5–8 vaikų, turinčių panašių problemų, grupe. Darbas nedidelėse grupėse sudaro tinkamas sąlygas augti asmenybei, ugdyti socialinius ryšius.

Centre lankosi ne itin problemiškas jaunimas; su itin sudėtingais jaunuoliais ir jų šeimomis dirba vaikų teisių apsaugos skyriai, kurių paslaugos yra aukštesnio lygmens.

Suomijos skautų ir jų vadovų organizacija, rem­damasi Europos Tarybos rekomendacijomis, pirmoji šalyje sukūrė modelį, pagal kurį neformalusis vaikų ir jaunimo švietimas imtas organizuoti formaliajame švietime naudojamais būdais ir kalba. Šios organizacijos veiklose dalyvaujantys vaikai ir jaunimas gali: kaupti tam tikras formaliajame švietime numatytas kompetencijas: pvz., sprendimų priėmimo, komandinio darbo (virtualųjį kvalifikacijos ženklelių krepšelį); kaupti mokymo procese numatytus kreditus; gauti papildomų balų stojant į universitetą; gauti darbo pasiūlymą vasarai; savanoriškas darbas organizacijoje įskaitomas kaip dalis studijose numatyto praktikos laiko ir kt.

Apsilankymas Helsinkio miesto jaunimo centre, kuriame dirbama su socialinę atskirtį patiriančiais 10–15 metų mokiniais.

Pažintinio vizito dalyviai apsilankė ir ant Baltijos jūros kranto įsikūrusioje Klogaranos jaunimo stovykloje. V. Miseikienės nuotr.

Lietuvos specialistų pažintinio vizito į Estiją ir Suomiją maršrutas.

13

Pokalbis

Renata Matkevičienė: „Apie bibliotekas reikia kalbėti, tik būtina žinoti kaip“ Viešosios bibliotekos, stengdamosi prisitaikyti prie visuomenės pokyčių ir informacinių technologijų pažangos, jau daugelį metų įgyvendina į skirtingus vartotojų poreikius orientuotus projektus ir programas, tačiau visuomenėje jos iki šiol labiausiai yra įsitvirtinusios kaip knygų skolinimosi vieta. Naujausi tyrimai rodo, kad tik patys bibliotekų vadovai bei darbuotojai jas suvokia kaip dinamiškas, įvairialypes institucijas ir tik tiesioginis lankytojų kontaktas su bibliotekomis keičia anksčiau susiformavusį požiūrį, o nauji lankytojai neretai lieka nustebinti jose teikiamų paslaugų įvairovės. Esant tokiai situacijai, labai svarbu, kad apie savo indėlį gerinant bendruomenės narių gyvenimo sąlygas, bibliotekos kuo plačiau ir efektyviau komunikuotų tiek plačiajai visuomenei, tiek valdžios atstovams. Tinkamas dėmesys socialiniams bibliotekų veiklos aspektams ne tik padėtų išryškinti jų atliekamų funkcijų svarbą, bet ir leistų įtvirtinti jų, kaip aktyvių ir reikšmingų socialinio lauko dalyvių, įvaizdį.

Kaip apie tai kalbėti, į ką atkreipti dėmesį ir ką akcentuoti, teiraujamės korporatyvinės komunikacijos vadybos specialistės, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Korporatyvinės komunikacijos tyrimų katedros vedėjos doc. dr. Renatos Matkevičienės.

14

Renata Matkevičienė. Mindaugo Česlikausko nuotr.

Jau 20 metų Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete dėstote korporatyvinės komunikacijos ir ryšių su visuomene studijų programas. Kaip per šį laiką pasikeitė informacijos viešinimo tendencijos?

Labai stipriai pasikeitė, nes atsirado internetas. Žinoma, jis buvo ir anksčiau, bet prieš dvidešimt metų jis tikrai nebuvo tiek daug naudojamas.

Tai buvo pati interneto pradžia, tad dabar, galima sakyti, pasikeitusi visa komunikacija.

Aišku, visi kertiniai komunikacijos principai išliko, bet pasikeitė priemonės, pasikeitė ir pati auditorija, kuriai Tas, kuris nori skirta viešinama informacija. komunikuoti, turi Pavyzdžiui, anksčiau organizacija pranešimus siųsdavo tikėdamasi, suprasti, kas auditorijai kad adresatas, gavęs pranešimą, yra įdomu, ir sakyti tai, pasielgs taip, kaip norėtų kas jai įdomu. pranešimą siuntusi organizacija.

Dabar tai jau nėra visažinio komunikavimas su nieko neišmanančiu, labiau yra bendradarbiavimas. Taigi, komunikacijos pobūdis pasikeitė, bet pagrindinės taisyklės, pagal kurias ji vyksta, išlieka tos pačios.

„

“

Į ką svarbu orientuotis šiais laikais, jei nori būti pamatytas ir išgirstas? Į tikslines auditorijas, nes tas, kuris nori komunikuoti, turi suprasti, kas joms yra įdomu, ir sakyti tai, kas joms įdomu. Svarbus esi ne pats,

ne organizacija, kuri komunikuoja, bet tas, su kuriuo komunikuojama.

Ar efektyviai komunikacijai svarbu turimas biudžetas? O gal svarbiau – kūrybiškumas?

Biudžetas leidžia taikyti įvairesnes priemones ir kartais suteikia galimybę priimti paprastesnius sprendimus. Žinoma, efektyvi komunikacija susijusi su išlaidomis, tačiau padaryti ją efektingą galima ir neturint didelio biudžeto. Antra vertus, to galima pasiekti vieną kitą kartą, kai esi labai energingas ir dirbi su motyvuota komanda.

Nuolatos dirbti nemokamai yra sudėtinga, kaip ir motyvuoti kitus žmones dirbti už mažą atlygį, todėl ir yra reikalingas biudžetas, kad žmonėms už darbą būtų atitinkamai mokama.

Tas pats ir bibliotekose. Už komunikaciją atsakingas darbuotojas gali naudotis paprastomis, nemokamomis priemonėmis, tačiau kartais turi išeiti į viešumą ir sugalvoti, kaip išviešinti organizacijos veiklą. Ir tam reikia pinigų – prizui nupirkti ar kokiai nors akcijai, jos matomumui sukurti. Gal biudžetas neturėtų būti toks, kokį galėtų leisti sau didelės verslo organizacijos, bet jis turi būti.

Kaip viešosios bibliotekos, neturėdamos daug lėšų veiklai viešinti, gali informuoti visuomenę apie vykdomas funkcijas ir kuriamą vertę?

Viskas priklauso nuo auditorijos, kurią nori pasiekti biblioteka. Tikrai ne visuomet reikia eiti į žiniasklaidą, organizuoti didelius renginius ar

Rugsėjo 1-osios šventės eitynėse: dešinėje – doc. dr. R. Matkevičienė, centre – prof. dr. Andrius Vaišnys. Žygimanto Mitkaus nuotr.

pasitelkti nacionalinį transliuotoją.

Kartais galbūt užtenka bibliotekos darbuotojo pokalbio su lankytojais – išsamesnio, nuoširdesnio. Bet vėlgi reikia pasižiūrėti, ko nori biblioteka, kokie yra jos tikslai ir kokias priemones geriausia taikyti jų siekiant.

„

Jeigu norime parodyti, kaip pasikeitė bibliotekų veikla, turime rasti žmonių, kurių sėkmės istorijos leistų pasiekti didesnę auditoriją.

“

O jeigu biblioteka nori informuoti visuomenę apie pasikeitusias savo funkcijas?

Kokios priemonės labiausiai tiktų tokiai sampratai formuoti?

Manau, tai turėtų būti viešumas. Apie bibliotekas reikia kalbėti. O kaip kalbėti – čia jau turėtumėte pasitelkti kūrybiškumą. Žinoma, jeigu tai – iš tikrųjų yra vieta, kurios pasikeitimą mato visuomenė, tiksliau net ne visuomenė, bet tie, kurie ateina į biblioteką, tai iš lūpų į lūpas sklindanti rekomendacija tikrai gerai veikia. Tik auditorija gal nebus tokia didelė, kokią būtų norima pasiekti.

Bet tada jau komunikacijos specialisto užduotis yra surasti žmones, kurių istorijomis būtų galima parodyti besikeičiančią biblioteką.

Jau keletą metų viena iš pagrindinių komunikavimo tendencijų yra istorijų, pasakojimų pateikimas. Tad jeigu norime parodyti, kaip pasikeitė bibliotekų veikla, turime rasti žmonių, kurių sėkmės istorijos leistų pasiekti didesnę auditoriją. Kai žmogus ką nors pasakoja, nebūtinai apie pačią biblioteką, bet apie kokią nors malonią su ja susijusią patirtį, jis neabejotinai padeda skleisti žinią ir pasiekti platesnę auditoriją.

Nors bibliotekos skiria daug dėmesio savo veiklai viešinti, ypač interneto svetainėse ir „Facebook“ paskyrose, tyrimai rodo, jog visuomenė nėra pakankamai informuota apie jose vykstančius pokyčius. Kaip manote, kodėl dabartinė komunikacija nėra veiksminga?

Galbūt tai lemia auditorijos nepasirengimas bendrauti su biblioteka? Turiu omenyje, jog esame iš anksto nusistatę, kad tai yra tik vieta, kurioje galima pasiimti knygą ar nueiti į kokį vakarą ar susitikimą. Matyt, reikėtų, kad bibliotekų „Facebook“ paskyrose skelbiama informacija turėtų ką nors virusinio, kad žmogus, būdamas bibliotekos paskyros sekėjas, pamatęs joje žinutę, norėtų pasidalyti ja su visais. Taigi reikia pasitelkti emociją, ką nors suasmeninto. Geriausia orientuotis į tuos, kurie apie jus žino ir seka, taip pat veikti per pačius bibliotekos darbuotojus – juk jie irgi turi savo draugų ratą.

15

amžiaus žmones – bendradarbiauti pasakodami apie bibliotekas, įrangą, fondų komplektaciją.

Galbūt galima net ekskursiją į biblioteką surengti ar pasiūlyti renginių, kurių temos jiems būtų aktualios. Tai yra smalsūs žmonės, be to, jie – skaitanti auditorija.

Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme su kolegėmis: dabartine Lietuvos komunikacijos asociacijos pirmininke Lina Jakučioniene (centre) ir buvusia pirmininke dr. Jolanta Mažyle. Žygimanto Mitkaus nuotr.

Kurie Jums gražiausi trys lietuviški žodžiai?

Vienareikšmiškai – „meilė“. Kažkada galvojau apie tai. Vienas kolega buvo parašęs feisbuke, kurie lietuvių kalbos žodžiai jam gražūs, ir jie visi buvo susiję su gamta: „saulė“, „vėjas“, pati „gamta“. Labai gražus žodis „ugnis“. Ir „deivė“.

Kokie, Jūsų nuomone, svarbiausi 1918–2018 m. laikotarpio įvykiai (ar įvykis) Lietuvoje?

Labai daug įvykių, kurie yra svarbūs.

Vienareikšmiškai – Šimtmečio dainų šventė.

Taip pat dar ir kitas įvykis, apie kurį šiemet daug šnekėta, – Sąjūdžio įkūrimo jubiliejus. Tuo metu aš dar buvau paauglė, šis įvykis pakeitė mano gyvenimą.

Ar viešosios bibliotekos turėtų skirtingais būdais komunikuoti savo vertę įvairioms (atskiroms) tikslinėms grupėms: lankytojams, visuomenei, partneriams ir sprendimų priėmėjams? Kokiais būdais būtų galima tai padaryti?

Turėtų būti kalbama skirtingai.

Kuri šimtmečio asmenybė Pavyzdžiui, lankytojai jau žino Bibliotekų (asmenybės) Jums yra didžiausias biblioteką, jos paslaugas, žmones, „Facebook“ paskyrose dorovinis autoritetas, kuria vadinasi, jiems turėtų būti žavitės ar norėtumėte turėti jos pasakojama, ko jie dar nežino. skelbiama informacija bruožų (ir kokių)?

Visuomenei – viskas priklauso turėtų turėti ką nors Labai sunkus klausimas. Nėra nuo to, ką norite jai pasakyti. O taip, kad žavėčiausi viena kuria virusinio, kad žmogus juk tikrai yra ką papasakoti, nes nors asmenybe. Yra labai daug bibliotekose vyksta tiek daug <...> norėtų ja žmonių, kuriuos stebiu, iš kurių įdomių ir įvairių veiklų. Savo pasidalyti su visais. noriu ko nors pasisemti, kurių ruožtu partneriams, norintiems vienas ar kitas veiksmas žavi. bibliotekoje organizuoti renginius Vienos asmenybės turbūt negalėčiau nurodyti. arba įgyvendinti bendrus projektus, bus aktualu, Labai daug žmonių, pradedant tais, kurių jau kokie renginiai joje vyksta, kaip atrodo erdvė, nebėra, ir baigiant jaunais žmonėmis, kurie drąsūs kai susirenka daugiau ar mažiau žmonių, ir ir svajoja keisti pasaulį. Tikrai nežinau... MAMA! panašiai. Turite daugiau apie save pasakoti iš šios perspektyvos. Taigi, reikalinga skirtinga Kalbėjosi Žydrė Vėtienė informacija ir skirtingos priemonės, atsižvelgiant į tai, kas atitinkamai auditorijai yra aktualu.

Aš manau, kad darželiai ir mokyklos yra jūsų tikslinė auditorija, – vaikai eina į bibliotekas.

Pagalvokite, kokios veiklos rūšys galėtų juos įtraukti. Žinoma, vaikai nebus ta auditorija, kuri aktyviausiai dalysis žinutėmis feisbuke, jie negali jo turėti, tačiau bet kokiu atveju jie sakys: „buvau bibliotekoje tam tikrame renginyje“ arba „aš bibliotekoje tą ir tą dariau“. Tai labai paprasta, bet svarbu. Be to, per vaikus galima pasiekti ir tėvus.

Pasiekite pirmiausia tuos, kurie išmoktų pažinti biblioteką, žinotų, ką ir kaip joje galima daryti. Ir jie bus geriausi jūsų žinios nešėjai.

Manau, nevertėtų turėti ambicijų iš karto pasiekti vidutinio amžiaus grupę, nes tai padaryti bus tikrai sunku. Sakyčiau, taip pat galite orientuotis R. Matkevičienė (iš kairės į dešinę) su Lietuvos socialinio verslo asociacijos narėmis: jos pirmininke Violeta į trečiojo amžiaus universitetus ir vyresnio Masteikiene, „Reach for Change Lithuania“ vadove Jurgita Ribinskaite-Glatzer, SOPA vadove Jurgita Kupryte.

„

“

16

Šiandien aktualu

Naujos Europos mokslinių bibliotekų veiklos kryptys Konferencija vyko įspūdingame Lilio universiteto Mokymų bei inovacijų centre (LILLIAD) – paprasčiau tariant, bibliotekoje. Šis centras atvertas tik prieš porą metų, 2016 m. rugsėjį.

Dr. Žibutė Petrauskienė Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir technologijų departamento direktorė

Atėjo atvirojo mokslo era. Tuo neabejoja Carlosas Moedasas, už mokslinius tyrimus, inovacijas ir mokslą atsakingas Europos Komisijos narys. Atvirojo mokslo tikslas – užtikrinti atvirumo principus visam mokslinių tyrimų ciklui, nuo mokslinio tyrimo pradžios iki galutinių etapų, ir skatinti dalijimąsi bei bendradarbiavimą. Tai – mokslo praktika, užtikrinanti, kad mokslininkai ir visi norintieji galėtų bendradarbiauti ir dalyvauti mokslo procese, kad mokslinių tyrimų duomenys, laboratoriniai užrašai ir kiti mokslinių tyrimų procesai būtų plačiai prieinami.

Atvirojo mokslo idėjos šiuo metu plačiai diskutuojamos, aptariamos jo įgyvendinimo strategijos ir priemonės. Bibliotekų, ypač mokslinių ir akademinių, vaidmuo tiek užtikrinant atvirąją prieigą, tiek įgyvendinant atvirojo mokslo idėjas yra labai svarbus, todėl neatsitiktinai 47-oji metinė Europos mokslinių bibliotekų asociacijos LIBER (Ligue des Bibliothèques Européennes de Recherche) konferencija „Mokslinės bibliotekos, kaip atvirojo mokslo centrai: nuo strategijos prie veiksmų“ buvo skirta numatyti Europos mokslinių bibliotekų kryptis, veiksmus, strategijas ir perspektyvas įgyvendinant atvirojo mokslo idėjas.

17

„

Atvirojo mokslo tikslai – tai eksperimentų metodikos, duomenų stebėjimo ir rinkimo skaidrumas; mokslinių duomenų prieinamumas ir pakartotinis panaudojimas; viešas mokslinio bendravimo pasiekiamumas ir skaid­rumas; žiniatinkliu pagrįstų priemonių naudojimas moksliniam bendradarbiavimui palengvinti.

Atvirieji ir FAIR principus (angl.

Findable, Accessible, Interoperable, Reusable) užtikrinantys duomenys yra viena iš atvirojo mokslo komponenčių. Duomenų svarbą mokslinės komunikacijos procese rodo pasaulio akademinių institucijų patirtis ir finansuojančių institucijų reikalavimai juos atitinkamai tvarkyti. Tokie reikalavimai taikomi programoje „Horizontas 2020“, Lietuvos mokslo tarybos patvirtintose „Atvirosios prieigos prie mokslo publikacijų ir duomenų gairėse“ nurodyti reikalavimai projektams, kurių metu bus kaupiami duomenys.

Leidėjų nuostatuose taip pat atsiranda reikalavimų, kad moksliniai straipsniai būtų pagrįsti atvirai prieinamais duomenimis arba turėtų nuorodas į laisvai prieinamus duomenis.

Vienas svarbiausių uždavinių siekiant atvirojo mokslo plėtros – keisti mokslo kultūrą, pereiti nuo konkurencijos prie bendradarbiavimo.

“

Propaguojama tiek vidaus, tiek tarptautiniu mastu

Pagrindinės šių metų LIBER konferencijos temos – inovatyvi leidyba, informacinis raštingumas (duomenų raštingumas, raštingumo programų naujovės), atvirieji mokslinių tyrimų duomenys, FAIR duomenys, semantinis sąveikumas, piliečių mokslas, atvirojo mokslo vadybos įgūdžiai – glaudžiai siejasi su atvirojo mokslo idėjomis.

Konferencijoje dalyvavo per 440 dalyvių. Buvo išklausyti 4 pagrindiniai pranešimai, kuriuos perskaitė Prancūzijos aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir inovacijų ministrė prof. dr. Frédérique Vidal, organizacijos „Public Library of Science“ (PLOS) atstovė Louise Page, Berlyno gamtos mokslų muziejaus generalinis direktorius, Humboldtų universiteto profesorius dr. Johannesas Vogelis, grupės „Zalando Research“ mokslininkas dr. Alanas Akbikas.

Konferencijoje patvirtintas LIBER Atvirojo mokslo planas (angl. Open Science Roadmap) – perspektyva visoms mokslinėms bibliotekoms. Šiame dokumente dėstomi konkretūs veiksmai, kurių bibliotekos gali imtis, kad taptų lyderėmis atvirojo mokslo procese.

Bibliotekos raginamos propaguoti atvirojo mokslo idėjas šalyje ir tarptautiniu mastu, kurti atvirajam mokslui skirtas priemones bei paslaugas, plėsti savo įtaką bendraujant ir bendradarbiaujant. Dokumente išskirtos sritys, į kurias bibliotekos turėtų investuoti daugiausia: mokslinė leidyba, FAIR duomenys, mokslinių tyrimų infrastruktūra ir nauja virtualioji aplinka – Europos atvirojo mokslo debesija (angl.

European Open Science Cloud; EOSC), mokslo vertinimo rodikliai, atvirojo mokslo įgūdžiai, tyrimų integralumas, piliečių mokslas.

Konferencijos metu surengta 12 teminių sesijų, veikė stendinių pranešimų galerija ir vyko jų pristatymai, darbo grupių ir LIBER vykdomosios valdybos atstovai pristatė LIBER 2018–2020 m. strategiją ir veiklos planus.

Į atvirojo mokslo sampratą įeina: atviroji prieiga, atvirieji duomenys, atvirieji mokymosi ištekliai, piliečių mokslas, atvirieji programinės įrangos kodai, laboratoriniai (projektų) užrašai (žurnalai) ir kt.

18

LIBER – mokslinių bibliotekų forumas

• LIBER yra Europos mokslinių bibliotekų bendruomenės balsas. Daugiau nei 400 nacionalinių, universitetų ir kitų mokslinių bibliotekų iš 40 pasaulio šalių yra LIBER dalis, dalyvauja asociacijos veikloje, ją remia bei palaiko.

• LIBER įkurta 1971 metais. Jos organizacinę struktūrą sudaro prezidentas, vykdomoji valdyba, komitetai ir darbo grupės. Mokslinių tyrimų darbo grupės veikloje dalyvauja ir šio straipsnio autorė.

• LIBER metinė konferencija yra vienas svarbiausių mokslinių bibliotekų specialistų susitikimų.

Renginio metu dalyviai gali aktyviai bendrauti ir dalytis informacija bei idėjomis. Kiekvienais metais konferencija vyksta kitoje vietoje – 2018 m. LIBER konferencija vyko Lilyje (Prancūzija).

• Šiųmetėje konferencijoje buvo išrinktas naujas prezidentas – 12-ąja LIBER prezidente tapo Lozanos universiteto bibliotekos direktorė Jeannette Frey. Ji pakeitė Suomijos nacionalinės bibliotekos direktorę Kristiiną Hormia-Poutanen, šias pareigas ėjusią nuo 2014 m. Beje, K. Hormia-Poutanen buvo pirmoji moteris prezidentė LIBER istorijoje.

Atvirojo mokslo politika Prancūzijoje

Prof. dr. F. Vidal, pristatydama Prancūzijos nacio­ nalinį atvirojo mokslo planą, akcentavo valstybės požiūrį į atvirojo mokslo idėjas ir jų įgyvendinimą. Šį planą sudaro trys pagrindinės kryptys – valstybiniai įsipareigojimai: atvirosios prieigos prie mokslinių publikacijų užtikrinimas, struktūruoti ir atviri mokslinių tyrimų duomenys ir siekiamybė tapti tvaraus europinio bei tarptautinio atvirojo mokslo plėtros dalimi. Numatyta, kad atviroji prieiga bus privaloma moksliniams straipsniams bei knygoms ir mokslinių tyrimų duomenims, gautiems ar parengtiems gavus valstybinį finansavimą.

Prancūzijos aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir inovacijų ministrė prof. Frédérique Vidal pristatė naują šalies Nacionalinį atvirojo mokslo planą.

2018-ųjų metinės LIBER konferencijos dalyviai. Iš viso šiemet renginyje jų dalyvavo per 440. Organizatorių nuotr. (Iš flickr.com)

Bus kuriamas Atvirojo mokslo fondas ir remiama nacionalinė atvirosios prieigos talpykla (HAL). Ministerijoje įsteigta vyriausiojo duomenų pareigūno pareigybė. Skatinami ir palaikomi mokslo kultūros pokyčiai tiek institucijose, tiek tarp mokslininkų. Universitetai ir mokslinių tyrimų organizacijos raginamos patvirtinti atvirojo mokslo politiką, apimančią publikacijų, duomenų, įgūdžių ir vertinimo klausimus. Pabrėžiama, jog nacionalinius veiksmus privalu derinti su Europos ir tarptautinėmis iniciatyvomis. Šiam planui įgyvendinti iš valstybės biudžeto pirmaisiais metais bus skirta 5,4 mln. Eur, o kiekvienais kitais – po 3,4 mln. eurų.

FAIR principų užtikrinimas universitetų veikloje

Konferencijoje nemažai kalbėta apie iššūkius mokslinėms bibliotekoms atvirojo mokslo kontekste ir būdus, kaip juos valdyti. Nepaisant palaikymo, atvirojo mokslo idėjos sunkiai skinasi kelią. Taip yra todėl, kad šiuos procesus stabdo inercija, paprotinis mąstymas, nenoras bendradarbiauti ir dalytis mokslo inovacijomis, idėjomis bei rezultatais. Neretai mokslininkus stabdo baimė, kad jų idėjos bus „pavogtos“, pasisavintos, nebus tinkamai įvertintos. Todėl vienas svarbiausių uždavinių siekiant atvirojo mokslo plėtros – keisti mokslo Nepaisant palaikymo, kultūrą, pereiti nuo konkurencijos atvirojo mokslo idėjos prie bendradarbiavimo. Akademinėms institucijoms siūloma įsteigti sunkiai skinasi kelią. atvirojo mokslo vadybininko pareigybę, parengti mokslo kultūros Taip yra todėl, kad šiuos procesus stabdo pokyčių programas, kurti atvirojo mokslo komunikavimo strategiją. inercija, paprotinis Šioje veikloje turėtų aktyviai dalyvauti ir akademinės bibliotekos. mąstymas.

„

“

Apie tai, kad mokslinių tyrimų duomenys turi atitikti FAIR principus ir būti surandami, pasiekiami, užtikrinantys sąveikumą ir daugkartinį naudojimą, pastaruoju metu kalbama gana dažnai. Bet ar gali FAIR principus atitikti universitetas? Pasirodo, tokia siekiamybė yra!

Mastrichto universitetas (Nyderlandai) deklaruoja, jog taps FAIR universitetu iki 2025 m. ar netgi anksčiau – 2023 metais. Tai reiškia, jog vėliausiai iki tų metų visa universiteto mokslo produkcija, mokslinių tyrimų duomenys, programinė įranga, procedūros ir pan. atitiks FAIR principus. Šios idėjos tikslas – padaryti mokslą ir mokslinius tyrimus surandamus, pasiekiamus, sąveikius bei daug kartų naudojamus (t. y. atitinkančius FAIR principus), suburti FAIR bendruomenę, sukurti mokslinių tyrimų duomenims skirtą infrastruktūrą, skatinti FAIR duomenų dalijimąsi ir atvėrimą. Šiuo aspektu bibliotekos atlieka svarbų vaidmenį.

Joms keliami dideli uždaviniai: personalinių identifikatorių (DOI, ORCiD) propagavimas, mokslininkų skatinimas savo darbus nemokamai publikuoti atvirosios prieigos žurnaluose, mokymų organizavimas, kvalifikacijos kėlimas, nacionalinio atvirosios prieigos plano – 100 proc. atvirojoje prieigoje iki 2020 m. – rėmimas ir informacijos sklaida, viso teksto dokumentų kėlimas į talpyklą OCR formatu, publikacijų ir mokslinių tyrimų duomenų integracijos užtikrinimas, programinės įrangos „Open Journal Systems“ (OJS) naudojimas leidyboje, retrospektyvinis skaitmeninimas, universalių metaduomenų formatų naudojimas, atvirųjų standartų indeksavimui ir analizei panauda, atvirosios programinės įrangos naudojimas, kūrybinių „Creative Commons“ licencijų (CC 0 – objektą galima naudoti be jokių apribojimų arba CC By – objektą 19

„

mokykloje modulis, siekiant stiprinti univergalima naudoti be apribojimų, būtina nurodyti Įgyvendinant sitetų pedagoginio ir skaitmeninio mokymo autorių) naudojimas, skaitmeninės humanitamokslinių publikacijų kompetenciją. Biblioteka yra atsakinga už skairikos projektų įgyvendinimas. tmeninių informacinių išteklių ir universiteto Ypač daug dėmesio konferencijoje buvo atvirosios prieigos dėstytojų informacinio raštingumo kursą. Moskirta mokslinių tyrimų duomenų valdymo ir mokslinių tyrimų kymai vykdomi naudojant prof. Gilly Salmon veikloms ir būdams, kaip bibliotekos turėtų įsitraukti į šiuos procesus. Bibliotekoms, duomenų idėjas, labai sukurtą modelį „Carpe Diem“. Tai komandinis būdas, kuris gali būti naudojamas dirbančioms mokslinių tyrimų duomenų svarbu turėti tinkamas mokymosi kaip tradicinių darbuotojų tobulinimo kursų valdymo srityje, turėtų būti naudingas LIBER infrastruktūras – alternatyva. Modelis suteikia galimybę sukurti mokslinių tyrimų duomenų valdymo darbo greitą, veiksmingą ir perspektyvią mokymosi grupės parengtas duomenų valdymo planų talpyklas. viziją, gauti teigiamus mokymosi rezultatus, katalogas DMP CAT. Jame pateikti ir aprašyti rengti veiksmų planus, tvarkaraščius, sudaro įvairių mokslo sričių duomenų valdymo planų vertinimo galimybę ir kt. Projektas vykdomas 2017–2019 m. pavyzdžiai, taip pat įvertinta planų kokybė. DMP CAT galima Suomijos švietimo ir kultūros ministerijos lėšomis. rasti LIBER svetainėje (libereurope.eu/dmpcatalogue). Įgyvendinant mokslinių publikacijų atvirosios prieigos ir Duomenų valdymo specialistų kompetencijos mokslinių tyrimų duomenų idėjas, labai svarbu turėti tinkaDaug diskutuota apie tai, kokias kompetencijas turėtų turėti mas infrastruktūras – talpyklas, kurios atitiktų šiuolaikinius bibliotekų mokslinių tyrimų duomenų valdymo specialistai. technologinius reikalavimus, būtų patrauklios mokslininkams Vieni iš jų veikia kaip duomenų mokslininkai, analitikai, diegti talpyklose naujas funkcijas, kurti papildomas paslaugas. turintys solidžių taikomosios matematikos, ekonomikos ar Apie tai buvo kalbama Atvirosios prieigos talpyklų koalicijos – gyvybės mokslų srities žinių, užsiimantys duomenų analize, COAR (angl. Coalition of Open Access Repositories) atstovų statistika, kiti yra labiau išmaniųjų duomenų specialistai, pranešime. COAR planuose – naujos kartos talpyklos modelis, duomenų ekspertai, turintys nemažai technologinės bei anakuriuo būtų įgyvendinami šie principai: kontrolės pasiskirslitinės patirties, bet mažiau techninių žinių. Tačiau pastarieji tymas, įtrauktis ir įvairovė, pažangus atvirumas ir prieinamuspecialistai geba identifikuoti su mokslinių tyrimų duomenų mas, tvarumas, sąveikumas. Ši perspektyva leis bibliotekoms valdymu susijusias problemas, žino, kaip užduoti tinkamus užtikrinti jų institucijoje gautų tyrimo rezultatų dalijimąsi su klausimus ir gauti tinkamus atsakymus. mokslo bendruomene ir visa visuomene.

Vieno atsakymo, kaip bibliotekos turėtų toliau plėtoti mokslinių tyrimų duomenų valdymo paslaugas, nėra. Pavyzdžiui, *** Danijos technikos universiteto (DTU) bibliotekos specialistai Atstovauti Lietuvos mokslinėms bibliotekoms LIBER konfesave vertina ne kaip duomenų mokslininkus, bet kaip duorencijoje ir dalyvauti LIBER darbo grupės veikloje (vienintelei iš menų bibliotekininkus, o Leideno (Nyderlandai) universiteto Lietuvos atstovų) yra garbė ir didelė atsakomybė. Už galimybę bibliotekininkai siūlo teksto ir duomenų gavybos bei analizės dalyvauti konferencijoje dėkoju Lietuvos kultūros tarybai, skypaslaugas, vykdo eksperimentinius projektus, kuriuose moksrusiai edukacinę stipendiją, ir Vilniaus universiteto bibliotekai. lininkams teikia pagalbą: prieš pradedant mokslinį tyrimą, atlieka licencijuotų šaltinių paiešką, derasi su leidėjais dėl publikavimo per atvirąją prieigą; vykdant tyrimą atlieka duomenų atranką, failų konvertavimą, o po tyrimo konsultuoja mokslininkus, kaip archyvuoti duomenis, užtikrinti FAIR principus ir kt.

Tai, kad bibliotekininkai veda informacinio raštingumo kursus studentams, jau nieko nestebina. Daugelis universitetų bibliotekų net siūlo informacinio raštingumo kursus, įtrauktus į mokymo programas.

Vis dėlto šios srities kursai, skirti universiteto dėstytojams, vis dar reti. Suomijoje universiteto dėstytojų informacinis raštingumas buvo viena pagrindinių projekto HELLA (angl. Higher Education Learning Lab) veiklų. HELLA – moksliniais tyrimais grindžiamas aukštojo mokslo pedagogikos projektas, kuriame rengiamas ir išbandomas naujas studijų aukštojoje Prieš konferenciją vyko darbo grupių susitikimai ir darbo grupių organizuoti seminarai. Organizatorių nuotr. (Iš flickr.com)

“

20

Projektai

Į baigiamąjį tarptautinio projekto „The 15cBOOKTRADE“ renginį – konferenciją inkunabulų specialistai rinkosi Venecijoje, ištaiginguose XIV–XV a. Dožų rūmuose.

Autorės nuotr.

Spaudos r-evoliucija – Europos identiteto garantas Dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Vokiečių spaustuvininkui Johannesui Gutenbergui XV a. sukūrus spaudos presą, knygų pasaulyje įvyko perversmas, savotiška revoliucija, pakeitusi socialinį gyvenimą – knyga tapo lengviau ir paprasčiau pasiekiama vis didesniam žmonių ratui. 2018 m. rugsėjo 19–21 d. Venecijos (Italija) Dožų rūmuose (Palazzo Ducale) įvyko tarptautinė mokslinė konferencija „Spaudos r-evoliucija 1450–1500: penkiasdešimt metų, pakeitusių Europą“ (Printing R-Evolution 1450–1500. Fifty Years that Changed Europe), skirta inkunabulistikos1 tyrimams pasaulyje. Ši konferencija buvo baigiamasis tarptautinio taip pat su išlikusių inkunabulų tyrinėjimais siejamo projekto„The 15cBOOKTRADE“2 renginys.

Lietuvai konferencijoje atstovavo keturios dokumentinio paveldo specialistės iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Vilniaus universiteto bibliotekų.

Vienas iš penkių projekto „The 15cBOOKTRADE“ (vadovė dr. Cristina Dondi, Oksfordo universitetas (Jungtinė Karalystė) keliamų svarbiausių klausimų yra inkunabulų nuosavybės ženklai, fiksuojami tarptautinėje inkunabulų proveniencijų duomenų bazėje (Material Evidence in Incunabula; MEI (data. cerl.org/mei/_search), viename iš minėto projekto skaitmeninių įrankių. Nuo 2017 m. pradžios į MEI bazės kūrimą įsitraukė ir pirmiau minėtos Lietuvos bibliotekos – Nacionalinė biblioteka, Vilniaus universiteto ir Vrublevskių bibliotekos. Šioje bazėje 12

Pirmosios spausdintos knygos, išleistos nuo spaudos išradimo iki 1500 m. gruodžio 31 d. imtinai, vadinamos inkunabulais. Jie laikomi ypač svarbia dokumentinio paveldo dalimi.

2 15cbooktrade.ox.ac.uk.

1

į vieną vietą sutelkiami visi XV a. knygų fiziniai duomenys (buvusių savininkų ženklai, papuošimai, įrišai, herbai, rankraštinės pastabos, kainos ir pan.), padedantys vizualiai pateikti šių knygų judėjimą laiku bei erdve, atskleisti senųjų bibliotekų formavimąsi ir išsisklaidymą.

Galimybė Lietuvai tapti labiau matomai

Šiuo aspektu Lietuva vis dar yra šiek tiek egzotinė šalis – ji domina, nes mažai pažinta. Šio projekto koordinatoriams ypač įdomūs yra mažų šalių inkunabulai, nes jie pilni įvairiausių knygų ženklų. Dažna didžiųjų šalių knyga yra be jokių savininko ženklų, nes turtingose valstybėse knyga nebuvo retenybė ar 21

Per konferencijos dieną, kuri buvo skirta inkunabulų importui ir įsigijimui, dr. V. Vaitkevičiūtė Verbickienė ir A. Zemkajutė skaitė pranešimą „Užsienio knygų, ypač iš Italijos, importas į Lietuvą“. Iš Lietuvos tarptautiniame renginyje dar dalyvavo Nacionalinės bibliotekos vyriausioji metodininkė-tyrėja Viktorija Bargailienė ir Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento direktorė Nijolė Klingaitė-Dasevičienė. Nuotraukoje iš kairės į dešinę: moderatorius inkunabulistas dr. Martinas Daviesas (Londonas), pranešėjai: dr. Adalbertas Rothas (Vatikano apaštališkoji biblioteka), prof. Edoardo Barbieri (Milano šv. Širdies katalikiškasis universitetas), Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė ir Agnė Zemkajutė.

prabangos dalykas kaip tuometėje Lietuvoje – joje knygos buvo vertinamos, saugomos ir perduodamos iš vienų rankų į kitas, būtinai pažymint savininką ar paliekant įrašų, pastabų.

Vakarų Europoje mažai žinoma, kaip ir kokios Italijoje ir kitur Europoje atspausdintos XV a. knygos iškeliavo į kitus kraštus, kas tas knygas įsigijo, kiek už jas sumokėjo, kaip ir kada įrišo, kam vėliau atiteko ir pan. Rytų Europos šalyse nemažai nuveikta proveniencijų srityje, bet atliktų tyrimų ir darbų nėra tarptautinėse duomenų bazėse.

Lietuvos bibliotekų dalyvavimas kuriant MEI sudaro sąlygas mūsų šaliai būti labiau matomai pasaulyje. Kartu šis darbas skatina atidžiau ir kruopščiau pažvelgti į įvairiausius inkunabuluose darytus įrašus, marginalijas, mėginti jas perskaityti. Šios pastangos leido padaryti ne vieną kad ir nedidelį, bet „atradimą“, patikslinti ir papildyti jau esamus duomenis ir net identifikuoti naujų inkunabulų3.

Duomenų bazė MEI susieta su Britų bibliotekos sudarytu „Trumpu inkunabulų pavadinimų sąrašu“ (Incunabula Short Title Catalogue; ISTC (data.cerl.org/istc/_search). Šias duomenų bazes kuruoja, sieja Europos mokslinių bibliotekų konsorciumas (Consortium of European Research Libraries; CERL (www.cerl.org). Ypač vertinga, kad dažniausiai prie trumpojo bibliografinio ISTC aprašo yra pateiktas nuskenuotas inkunabulo egzemplioriaus vaizdas, lengvinantis leidinio identifikavimą, aprašymą. Visos bibliotekos gali pasinaudoti galimybe įkelti būtent savo institucijoje saugomo inkunabulo egzemplioriaus skaitmeninę kopiją.

Nuo XV a. knygų kainų iki medžio raižinių

Minėtoje konferencijoje buvo perskaityti 34 pranešimai anglų ir italų kalbomis. Pirmąją dieną buvo analizuojamos ir lyginamos XV amžiuje vyravusios knygų ir pragyvenimo kainos. Italijoje išlikę inventoriniai XV a. knygų sąrašai pateikia ne tik jų įsigijimo, bet ir rubrikavimo, iliuminavimo 3

22

Vienas naujausių Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose padarytų atradimų – 2018 m. pradžioje identifikuoti du inkunabulai: pamokslai, skirti gavėnios ir Velykų laikotarpiui, ir dominikonų vienuolynų liturgijai skirta knyga. Apie tai rašyta: Bargailienė, Viktorija. Nacionalinėje bibliotekoje identifikuoti dar du inkunabulai. Tarp knygų, 2018, gegužė (Nr. 5), p. 24–25.

bei įrišimo kainas. Ši informacija padeda pažinti to meto visuomenės poreikius ir mokumą.

Antroji konferencijos diena buvo skirta inkunabulų importui ir įsigijimui. Šią dieną Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovės dr. Viktorijos Vaitkevičiūtės Verbickienės ir Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus bibliografės Agnės Zemkajutės skaitytas pranešimas „Užsienio knygų, ypač iš Italijos, importas į Lietuvą“ (Lithuanian importation of foreign editions, especially from Italy) sulaukė susidomėjimo, nes atskleidė ne tik Lietuvos inkunabulų migraciją, juose išlikusias svarbiausias proveniencijas, bet ir sudėtingą mūsų šalies istoriją su įvykiais, lėmusiais senųjų bibliotekų išsisklaidymą, knygų praradimą ir pan.

Vienas svarbiausių projekto „The 15cBOOKTRADE“ nagrinėjamų klausimų yra XV a. knygų medžio raižiniai ir jų paplitimas to meto leidiniuose. Medžio raižinį paprastai kurdavo trys žmonės: dailininkas, drožėjas ir spaudėjas. Trečiosios dienos pranešimai kaip tik ir buvo skirti dar vis mažai tyrinėtoms inkunabulų iliustracijoms bei kitoms inkunabulų ir jų proveniencijų kuriamoms duomenų bazėms.

Derėtų pasakyti, kad šiuo metu yra kuriama atskira iliustracijų duomenų bazė „15cILLUSTRATION“ (zeus.robots. ox.ac.uk/15cillustration/), padėsianti suprasti inkunabulų medžio raižinių naudojimą, kopijavimą, jų meninį stilių.

Ne vienas spaustuvininkas naudodavo tuos pačius medžio raižinius ar jų detales skirtingoms knygoms, nes tuo metu dar buvo ypač brangu gaminti iliustracijas.

Apie senuosius leidinius – išradingai ir išmaniai

„15cBOOKTRADE“ pasiekti rezultatai atskleisti ir šia proga surengta didžiule paroda Teodoro Correro muziejuje (Museo Correr), išleistu jos katalogu italų ir anglų kalbomis (Printing Revolution 1450-1500. Fifty Years that Changed Europe; sud. Cristina Dondi, Venezia, 2018).

Rugsėjo 1 dieną atidaryta paroda veiks iki 2019 m. sausio 7 dienos. Joje eksponuojamos ne tik įspūdingos ir unikalios pirmosios spausdintinės knygos, čia pasitelkiamos ir modernios technologijos. Ekspozicijos pradžioje dviejuose didžiuliuose ekranuose pristatoma XV a. knygų tematika. Besikeičiantys vaizdai, sugrupuoti pagal atitinkamas temas, atskleidžia, kiek įvairių skirtingų autorių kūrinių buvo išspausdinta vien per penkiasdešimt metų po spaudos išradimo.

Ir parodoje, ir jos kataloge plačiai atspindima inkunabulų tematika, kas ir kur juos spausdino, kas puošė ir iliustravo, kaip ir kur knygos migravo, kas jas turėjo bei skaitė. O svarbiausia, kad išradingai paaiškinama, kaip įvykusi spaudos revoliucija tapo vienu iš Europos identiteto ramsčių. Paminėtina, kad šios parodos katalogą įsigijo ir Nacionalinė biblioteka, tad visi besidomintieji senuoju dokumentiniu paveldu gali su šiuo įdomiu ir informatyviu leidiniu susipažinti.

Projektai

Iliustravo Domicelė Tarabildienė.

Iliustravo Aušra Čapskytė.

Iliustravo Domicelė Tarabildienė.

Iliustravo Aušra Čapskytė.

Iliustravo Filomena Ušinskaitė.

Iliustravo Živilė Jackūnaitė-Šantarienė.

Iliustravo Birutė Žilytė.

Iliustravo Kęstutis Kasparavičius.

Iliustravo Albina Makūnaitė.

Iliustravo Kęstutis Kasparavičius.

Iliustravo Irmina Dudėnienė.

Iliustravo Albina Makūnaitė.

Iliustravo Neringa Žukauskaitė.

Skaitmeninė Lietuvių literatūros klasikos kolekcija ir toliau populiarėja Svajūnė Pankratovienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento Skaitmeninimo skyrius

Bibliotekų, archyvų ir muziejų skaitmeninto kultūros paveldo bibliotekos„E. paveldas“ (www.epaveldas.lt) platformoje formuojama lietuvių literatūros klasikos kolekcija„E. klasika“ pritraukia vis didesnį būrį literatūros mylėtojų. Iš bibliotekų saugyklų ir specialiųjų fondų į virtualiąją erdvę perkeliami praeities ir gyvųjų klasikų kūriniai sudaro sąlygas visoms skaitytojų kartoms susipažinti su unikaliais lietuvių literatūros egzemplioriais, kai kada paženklintais laiko atspaudais: istorine carinės cenzūros ar sovietinio glavlito ranka, žymaus dailininko ekslibrisu arba autografu ar rašytojo dedikacija skaitytojui.

Apie kolekcijoje pristatomus šiuolaikinių lietuvių rašytojų kūrinius sulaukiama įvairių profesijų atstovų atsiliepimų, jie laukiami moksleivių. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, baigdama įgyvendinti projektą „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę – turinio plėtra 2“, spalio pabaigoje pakvietė Vilniaus progimnazijų ir gimnazijų bibliotekų atstovus į seminarą, kuriame projekto vykdytojai pateikė šio tęstinio proceso pildant portalą www.epaveldas.lt rezultatus.

23

Apie naujais skaitmenintais objektais nuo 2012 m. nuolat papildomą „E. klasikos“ kolekciją ir įgyvendintus Nacionalinės bibliotekos tęstinius projektus žurnale „Tarp knygų“ taip pat rašyta 2017 m. Nr. 3; Nr. 6 ir 2018 m. Nr. 3.

Didžiausią portalo „E. paveldas“, o kartu ir Lietuvių literatūros klasikos kūrinių kolekcijos naršytojų dalį sudaro akademinės bendruomenės nariai: tyrėjai, dėstytojai, taip pat mokytojai, moksleiviai.

Skaitmenintas kultūros paveldo turinys panaudojamas mokslo darbuose, ugdymo procese: istorijos, lietuvių kalbos, dailės, muzikos pamokose. Portalas naudingas bibliotekininkams ir bibliotekų vartotojams, muziejininkams, paveldosaugininkams bei visiems, besidomintiems kultūros paveldo išsaugojimo galimybėmis, sklaida ir perspektyvomis. Prie jo populiarumo prisidėjo turinio viešinimas įvairiais žiniasklaidos kanalais, aktyvi bibliotekininkų ir muziejininkų edukacinė veikla.

Ir tai – ne tušti žodžiai, tai rodo portalo www.epaveldas.lt lankomumo 2012–2017 m. statistika.

Nemokama paslauga bet kuriuo laiku

Dominančią literatūrą patogiu elektroniniu formatu galima skaityti mobiliųjų telefonų ekranuose, planšetiniuose kompiuteriuose neišeinant iš namų, keliaujant traukiniu, autobusu ar automobiliu, ilsintis paplūdimyje. Į elektroninę erdvę perkelta knyga internete prieinama bet kokiu paros metu. Atsisiųstą kūrinį galima skaityti ir neprisijungus prie interneto bet kuriuo laiku, bet kurioje vietoje. Vienas pagrindinių portalo „E. paveldas“ privalumų – galimybė atlikti viso teksto paiešką.

Visos portalo paslaugos nemokamos, dėl kūrinių skelbimo pasirašytos licencinės sutartys leidžia skaitytojams skaitmenintais objektais naudotis neterminuotai tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Vykdant Nacionalinės bibliotekos projektą „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę – turinio plėtra 2“ (2017 m. lapkritis–2018 m. spalis), kurį Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos lėšomis iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, buvo numatyta suskaitmeninti ne mažiau kaip 100 vienetų objektų, kurie būtų atpažįstami, struktūrinami, konvertuojami į šiuos formatus: EPUB, „MobiPocket“, PDF, HTML, TXT. Objektams kuriami bibliografiniai įrašai, paruošti naudoti metaduomenys skelbiami Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Baigus projektą, pasirašyta 50, kaip ir buvo numatyta, sutarčių dėl 103 objektų (knygų). Šiuo metu „E. klasikos“ kolekcijoje galima rasti 1519 suskaitmenintų ir paskelbtų lietuvių autorių kūrinių.

24

Atsisiųstieji vaizdai pagal metus

Prioritetas – knygos vaikams ir paaugliams

Lietuvių literatūros klasikos kolekcijos prioritetu ir toliau išlieka knygos vaikams ir paaugliams. Skaitmenintini objektai atrenkami remiantis Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento kartu su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi 2017 m. sudarytu sąrašu „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“.

Projekto vykdytojai džiaugiasi neseniai pasirašę sutartį su Ramute Skučaite dėl eilėraščių rinkinio „Laiškas sekmadieniui“ (1998) ir rinktinės „Takelis iš naujo“ (2001) skaitmeninimo.

Bibliotekų darbuotojai yra pastebėję, kad vaikai ir paaugliai mieliau varto ir skaito naujo, modernaus dizaino knygas: ryškesnių spalvų, nuotaikingas ir žadinančias vaizduotę. Todėl stengiamasi, kad skaitmeninti tekstai internete būtų skelbiami su iliustracijomis. 2018 m. pasirašytos 27 sutartys su knygų iliustruotojais ar jų autorių turtinių teisių turėtojais dėl teisės atgaminti skaitmeniniu būdu ir viešai kompiuterių tinkluose skelbti literatūros kūrinius su iliustracijomis.

Vyresniosios kartos skaitytojus, jų vaikus bei anūkus į netolimą praeitį nukels XX a. klasikų ir jų kūrinius iliustravusių dailininkų retro stiliumi alsuojantys darbai: Domicelės Tarabildienės (Šimtas liaudies baladžių / parengė Jonas Balys.

Kaunas, 1941; Cvirka, Petras. Nemuno šalies pasakos. Kaunas, 1948); Filomenos Ušinskaitės (Nėris, Salomėja. Senelės pasaka: eilėraščiai ir poema. Vilnius, 1950); Birutės Žilytės (Jakubėnas, Kazys. Abėcėlė. Vilnius, 1958); Albinos Makūnaitės (Trivainėlis: lietuvių liaudies pasaka. Vilnius, 1967; Matutis, Anzelmas. Margaspalvė genio kalvė. Vilnius, 1980). „E. klasikos“ kolekcijoje skelbiamos jauniesiems skaitytojams skirtos knygos ir su šiuolaikinių dailininkų iliustracijomis: Aušros Čapskytės (Šukytė, Virgina. Ančių močiutė: pasakos. Vilnius, 2008; Pasaka apie ežiuką, kuris nenorėjo būti žvaigžde. Vilnius, 2009); Živilės Jackūnaitės-Šantarienės (Šukytė, Virgina. Vilkai plėšikai: pasaka. Vilnius, 2009); Kęstučio Kasparavičiaus (Braškių diena: paslaptingos istorijos. Vilnius, 2006; Dingęs paveikslas: pasaka. Vilnius, 2007); Irminos Dudėnienės (Šerelytė, Renata. Krakatukų pievelė: pasaka. Vilnius, 2007); Neringos Žukauskaitės (Vaitkevičiūtė, Daiva. Marius Pietaris ir Burtų knyga: apysaka. Vilnius, 2004).

Nauji leidiniai

Pasižvalgius po jaunimo spaudą istorijos skersvėjuose

Dizainerė Silva Jankauskaitė

Dr. Mindaugas Balkus

2018 m. dienos šviesą išvydo Žiedūnės Zaveckienės monografija „Jaunimas istorijos skersvėjuose: Lietuvos jaunimo spauda 1918–1940 metais“1. Šį tyrimą galima laikyti viso autorės gyvenimo mokslinės veiklos apvainikavimu. 1966 m. apgynusi istorijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos komjaunimo spauda (1919–1940.

VI)“2, po daugiau negu 50 metų mokslininkė publikavo tyrimą apie 1918–1940 m. Lietuvos jaunimo spaudą.

Tai – reikšmingas darbas, svariai papildantis Lietuvos knygotyrinių ir bibliografinių tyrimų kraitį.

Monografijoje pateikiama kruopščiai surinkta ir susisteminta faktografinė informacija apie jaunimo spaudą (leidinių pavadinimai, redaktoriai, bendradarbiai, leidimo metai, vieta, tiražas ir kt.). Tyrime glaustai apžvelgtas leidinių turinys, išryškintos pagrindinės temos. Monografiją papildo vertingas priedas „Vienkartiniai periodinių jaunimo leidinių tiražai“, taip pat asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, kurios labai palengvina faktografinės informacijos paieškas leidinyje.12 Dr. Ž. Zaveckienės pasirinktas tyrimo objektas – 1918–1940 m. Lietuvos jaunimo spauda – yra itin platus. Tyrinėtoja savo darbe aptaria visų pagrindinių pasaulėžiūrinių ir ideologinių krypčių (katalikiško jaunimo (ateitininkų, pavasarininkų ir kt.), tautininkiško jaunimo (jaunalietuvių, skautų ir kt.), liaudininkų, socialdemokratų jaunimo, taip pat komjaunimo ir kt.) jaunimo organizacijų leidinius.

Vis dėlto tyrime nepaminėti kai kurių Lietuvoje vei-

kusių tautinių bei ideologinių organizacijų leidiniai (pvz., Vytauto Didžiojo universiteto lenkų studentų susivienijimo iniciatyva leisti leidiniai „Iskry“, „Głos Młodych“)3.

Autorė knygos įžangoje mini: „Tyrimo objektui priklausys ne tik jaunimo leista, bet jam skirta įvairi spauda, pavyzdžiui, leidyklų leidinių serijos jaunimui.“ (p. 12). Manytina, jog šiuo teiginiu Ž. Zaveckienė kiek neapgalvotai išplėtė tyrimo objektą, kurio savo darbe nepajėgė apimti. 1918–1940 m. įvairūs autoriai Lietuvoje parašė gausybę darbų, susijusių su jaunimu, jo gyvenimo problemomis, pvz., Juozo Gobio „Pirmosios jaunystės psichologija“ (1923)4, vyskupo Kazimiero Paltaroko „Tikybiniai jaunimo pergyvenimai“ (1929)5 ir kt. Recenzento nuomone, autorei reikėjo taip neišplėsti tyrimo objekto apimties, nes, į tyrimą įtraukus jaunimui skirtą spaudą, atsiveria didžiuliai leidinių klodai.

Darbe daugiausia dėmesio skirta faktografinės

Zaveckienė, Žiedūnė. Jaunimas istorijos skersvėjuose: Lietuvos jaunimo spauda 1918–1940 metais / mokslinis redaktorius ir parengėjas Tomas Petreikis. Vilnius: Akademinė leidyba, 2018. 343, [1] p.

2 Завецкене, Ж. Печать комсомола Литвы (1919–июнь 1940 г. г.): автореферат диссертации на соискание ученой степени кандидата исторических наук. Вильнюс, 1966. 15, [i] с.

3

1

Tomaszewski, Patryk. Lenkų akademinės korporacijos „Lauda“ veikla 1928–1940 m. Kauno istorijos metraštis, 2008, t. 9, p. 228.

Gobis, Juozas. Pirmosios jaunystės psichologija. Šiauliai: „Vilties“ d-jos leidinys, 1923. 92, [4] p.

5 Paltarokas, Kazimieras. Tikybiniai jaunimo pergyvenimai. Kaunas: [s. n.], 1929. 32 p.

4

25

„

informacijos pateikimui ir glaustoms „Lietuvių čekų santykiai Vytauto Žiedūnės Zaveckienės leidinių charakteristikoms. Tyrime Didžiojo laikais“ (1930)7, „Senovės monografija yra bažnyčios istorija“ (1934) 8 ir kt. dominuoja leidinių aprašymai, jų turinio analizė daugeliu atvejų nėra akademiškai vertingas, Svarstytina, ar jie orientuoti būtent į jaunimą, ar skirti akademinei bengili, pasitenkinama tik bendriausių kruopštaus ilgamečio druomenei apskritai. Jeigu į tyrimą bruožų aptarimu. Monografijoje įtraukiami kai kurie mokomieji leipasigendama komparatyvistinio darbo rezultatas. diniai, leisti universiteto, kaip tuomet aspekto, jaunimo spauda menkai lyginama tarpusavyje, tiek tarp panašios ideologi- reikėtų elgtis įvairių vadovėlių atžvilgiu? Sakykim, nės grupės leidinių, tiek tarp ideologiškai priešingų garsioji Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“9 organizacijų leidinių. Galima buvo mėginti labiau buvo orientuota į gimnazijose ir kitose tuometėse išryškinti pagrindines temas, dėl kurių daugiausia aukštesniosiose mokyklose besimokantį jaunimą. Ji polemizavo skirtingų ideologinių grupių jaunimo monografijoje neminima.

Verta diskutuoti dėl kai kurių autorės teiginių. spauda (pvz., nuosavybės klausimas, religijos tema ir kt.), taip pat paanalizuoti, kokios buvo pagrindinės Antai, p. 65 minima, jog: „Didžiausia problema buvo itin menkas kaimo bei miesto jaunimo raštingumas. idėjinės priešpriešos jaunimo spaudoje.

Knygoje daugeliu atvejų apsiribojama minimaliu Dėl to pagrindinė jų lektūra buvo maldaknygės. Tas konteksto pateikimu, t. y. beveik neminima, kokia knygas žmonės dažnai išmokdavo mintinai, neretai 1918–1940 m. buvo jaunimo spaudos padėtis kai- net nemokėdami skaityti.“ Kadangi Ž. Zaveckienė namyninėse valstybėse, Europoje ir kt. Autorė, nagrinė- grinėja 1918–1940 m. laikotarpį, reikėtų paminėti, jog dama ateitininkų spaudą, nepasirėmė prof. Kęstučio raštingumas tuomet nebuvo „itin menkas“. Visuotinio Skrupskelio veikalu „Ateities draugai: ateitininkų 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, istorija (iki 1940 m.)“6. Manytina, jog jis būtų padėjęs vyresnių negu 10 metų raštingų ir pusiau raštingų geriau atskleisti ateitininkų spaudoje plėtotą proble- Lietuvos gyventojų buvo 67,36 proc.10 1940 m. rašmatiką, suteikti platesnį kontekstą. tingumo lygis turėjo būti dar labiau pakilęs. Į akis krinta tai, kad maždaug 300 puslapių apimties Knygoje autorė mini, jog skautai buvo „karinė vaityrime kiek daugiau negu 100 puslapių skirta komjau- kų ir jaunimo sporto organizacija“ (p. 77). Recenzento nimo spaudai. Toks išsamus šios pogrindinės jaunimo manymu, toks apibūdinimas yra pernelyg griežtas organizacijos spaudos aprašymas gali sudaryti įspūdį, ir neatitinkantis skautų keltų jaunimo auklėjimo kad 1918–1940 m. komjaunimo spauda buvo gausiau- tikslų. Skautų vidaus tvarkos ir drausmės principai sia ir (arba) įtakingiausia jaunimo spaudos grupė Lietu- iš tikrųjų priminė karinę discipliną, skautų vadovyvoje. Tačiau taip nebuvo. Manytina, jog monografijoje bėje būta nemažai karininkų, tačiau tai nereiškia, jog per daug dėmesio skirta komjaunimo spaudai, palyginti skautai buvo karinė organizacija. 1935 m. Lietuvos su katalikiška ir tautininkų organizacijų spauda. skautų sąjungos statutas organizaciją apibūdino taip: Knygos antro skyriaus pirmajame poskyryje „Lietuvos skautų sąjunga yra vienintelis Lietuvoje „Komjaunimo spauda“ kartais juntama, jog medžiaga visuomeninis susivienijimas, turįs tikslą auklėti pagal buvo surinkta ir apdorota sovietmečiu. Minėto posky- Roberto Baden-Powellio skautybės sistemą Lietuvos rio tekste pasitaiko sovietmečiu itin paplitusių sąvokų jaunimą dorais, kilnios dvasios, tvirto būdo žmonėmis „antifašistinis“, „fašizmas“, „revoliucinė kova“ ir kt. ir naudingais piliečiais.“11 Redaguojant monografiją, buvo galima šias sąvokas Apibendrinant dera konstatuoti, jog dr. Žiedūnės pakeisti stilistiškai neutralesnėmis sąvokomis, pvz., Zaveckienės monografija „Jaunimas istorijos skersvė„antismetoninis“, „autoritarinis režimas“, „komunis- juose: Lietuvos jaunimo spauda 1918–1940 metais“ tinis judėjimas“ ir pan. yra akademiškai vertingas, kruopštaus ilgamečio Džiugina, jog autorė knygoje vieną skyrelį skyrė darbo rezultatas, svariai papildantis Lietuvos knygojaunimo spaudos bendradarbių likimams apžvelgti. tyrinių ir bibliografinių tyrimų aruodus. Recenzijoje Greta sausokos faktografinės ir bibliografinės infor- išsakytos pastabos ir komentarai nemažina šio darbo macijos, kuri dominuoja pirmuosiuose trijuose kny- vertės. Tyrimo tema labai plati, ją galima tirti įvaigos skyriuose, šiame 10 puslapių apimties skyrelyje pa- riais aspektais, akcentuojant tiek kiekybinius, tiek liečiamos aktualios ir įdomios spaudos bendradarbių kokybinius jaunimo spaudos bruožus. vertybių, motyvacijos, lojalumo problemos. Šį skyrelį 7 Beblavý, Ján. Lietuvių čekų santykiai Vytauto Didžiojo laikais. Kaunas: buvo galima labiau išplėtoti, pasigilinti į didesnio rato [Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakultetas], 1930.

102, [1] p. spaudos bendradarbių (ir mažiau žinomų) likimus.

8 Jakubėnas, Povilas. Senovės bažnyčios istorija. Kaunas: Vytauto Galima diskutuoti dėl kai kurių knygų priskyrimo Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakulteto leidinys, 1934.

IX p. prie jaunimo spaudos, pvz., Vytauto Didžiojo univer- 9 126, Lietuvos istorija. Redagavo A. Šapoka. Kaunas: Šv. ministerijos K.L.K. siteto Evangelikų teologijos fakulteto išleistų leidinių leidinys, 1936. XVI, 688 p.

“

Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotino gyventojų surašymo duomenys. Kaunas: [1926], p. XLVIII. 11 Lietuvos skautų sąjungos statutas. Vyriausybės žinios, 1935, kovo 9, Nr. 473, p. 1.

10

6

26

Skrupskelis, Kęstutis. Ateities draugai: ateitininkų istorija (iki 1940 m.).

Vilnius: Naujasis židinys-Aidai: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2010. 798, [1] p.

Žmonės ir laikas

M. K. Čiurlionis – modernizmo Lietuvių fotografijoje pradininkas Tikėtina, kad M. K. Čiurlionis turėjo 1900–1907 m. gamybos fotoaparatą „Kodak“ Nr. 3.

Stanislovas Žvirgždas

Ilgą laiką tapytojo, grafiko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) fotografijomis niekas nesidomėjo. Jos buvo vertinamos tik kaip ikonografinė medžiaga biografijai pažinti. Tik visai neseniai šis požiūris pasikeitė ir M. K. Čiurlionio fotografinė kūryba tapo neatskiriama viso jo kūrybinio palikimo dalimi.

Tyrinėjant fotografiją, dar labiau išryškėja jo interesų ratas, suprantamesnė tampa ir M. K. Čiurlionio, kaip dailininko ar kompozitoriaus, kūryba, atskleidžiamas dar vienas ilgą laiką nesvarbiu laikytas jo kūrybos aspektas, nes „turinį meno darbams suteikia ne vien menininkas, bet ir žiūrovas, taip pat visokeriopas kultūrinis kontekstas“1.

M. K. Čiurlionio fotografijos kaip atskira kūrybos sritis dar palyginti mažai tyrinėtos ir įvertintos.

Vieną pirmųjų publikacijų „M. K. Čiurlionis – fotografas“ 1998 m. savaitraštyje „Dienovidis“ paskelbė šio straipsnio autorius 2. 2000 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus surengė fotografijų parodą ir išleido katalogą „Vis dar nepažintas Čiurlionis: Čiurlionis ir fotografija“3, kuriam įžanginį žodį parašė Osvaldas Daugelis. Apie M. K. Čiurlionio fotografijas rašė ir jo palikimo tyrinėtojas Vytautas Landsbergis4. Šiek tiek duomenų apie Šiek tiek fotografijos. Iš Landsbergis, Vytautas. Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008, p. 124.

2 Žvirgždas, Stanislovas. M. K. Čiurlionis – fotografas. Dienovidis, 199810-30–11-05, Nr. 40 (394).

3 Vis dar nepažintas Čiurlionis: Čiurlionis ir fotografija. Kaunas, 2000.

4 Šiek tiek fotografijos. Iš Landsbergis, Vytautas. Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008; Landsbergis, Vytautas. Vainikas Čiurlioniui. Vilnius, 1980; Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Laiškai Sofijai. Vilnius, 1973; Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Laiškai Sofijai. Vilnius, 2011.

1

fotografiją galima rasti M. K. Čiurlionio laiškuose5, sesers Jadvygos Čiurlionytės atsiminimuose6, Pauliaus Galaunės sudarytame 1938 m. leidinyje7, viena kita užuomina aptinkama ir kitų autorių raštuose.

2004 m. M. K. Čiurlionio fotografijos publikuotos ir Spaudos fotografų klubo metraštyje „Tai Lietuva“8.

2010 m. jo fotografijų paroda buvo eksponuojama Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir Seimo galerijoje Vilniuje, o Milane (Italija) surengtoje parodoje „Čiurlionis: ezoterinė kelionė 1875–1911“ drauge su tapybos darbais rodytos ir 47 fotografijos. Čiurlionis, M. K. Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai.

Vilnius, 1960. Čiurlionytė, Jadvyga. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Vilnius, 1973.

7 M. K. Čiurlionis: straipsnių rinkinys / red. P. Galaunė. Kaunas, 1938.

8 Tai Lietuva. Lietuvos spaudos fotografija 2004. Vilnius, 2004.

5

6

27

1905 m. vasarą, prieš vykdamas į Anapą (Rusija) prie Juodosios jūros, o gal bičiulė Bronislava Volmanienė padovanojo? Šį teiginį patvirtintų ir faktas, kad pradžioje, kol neturėjo fotoaparato, naudojo bičiulių nufotografuotas savo kūrinių reprodukcijas, o laiškus rašydavo ant atvirukų su savo paveikslų tapytais ar spalvotais pieštukais pieštais siužetais. Vėliau, jau įsigijęs fotoaparatą ir pradėjęs spausdinti nuotraukas, jas retsykiais panaudodavo vietoj atviruko.

Tikėtina, kad M. K. Čiurlionis turėjo 1900–1907 m. gamybos sulankstomą „Kodak“ Nr. 3 fotoaparatą, kuris buvo palyginti pigus, skirtas mėgėjams, todėl, norint juo fotografuoti, beveik nereikėjo išankstinio pasirengimo – pakako kelių pamokų. Fotoaparate, sprendžiant iš M. K. Čiurlionio darytų nuotraukų formato, buvo naudojamos 9 × 12 cm stiklo plokštelės. Fotografuoti buvo galima aparatą pritvirtinus ant stovo ar laikant rankose.

Laboratorija ir nuotraukų spausdinimas

M. K. Čiurlionis Kaukaze,1905 m. Iš leidinio M. K. Čiurlionis. „Apie muziką ir dailę“.

Fotografavimo pradžia

M. K. Čiurlionio turėtą fotoaparatą „Kodak“ savo prisiminimuose mini sesuo Jadvyga. Ji rašo: „<…> Brolis turėjo fotoaparatą ir tą kartą [1908 m.] daug fotografavo, o paskui abu su Zose ryškino, džiovino, karpė nuotraukas ir klijavo į albumus. Viena kita nuotrauka, jo daryta, išliko iki mūsų laikų.“9 Kitur mini ir fotoaparato modelį: „Mėgau žiūrėti, kaip jis darė šeimos fotonuotraukų atspaudus. Fotografavo jo draugas dailininkas Boleslovas Čarkovskis, viešėjęs tą vasarą [1909 m.]

Druskininkuose ir lankęs mus. Tai buvo ne nauja. Prieš keletą metų ir brolis buvo atsivežęs nedidelį „Kodaką“ ir nemaža fotografavo.“10 Boleslovas Čarkovskis, jau patyręs fotografas, mokydamasis Varšuvos dailės akademijoje, fotografuodavo gamtovaizdžius ir kolegų kūrinius. Jo fotografijos buvo suklijuotos į du albumus, iš kurių vienas yra išlikęs, o kitą, kuriame buvo ir M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijų, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sovietų kareiviai panaudojo ugniai įkurti11. Greičiausiai B. Čarkovskis ir bus paskatinęs savo draugą fotografuoti.

Sprendžiant iš M. K. Čiurlionio 1905 m. gegužės 8 d. laiško broliui Povilui, kuriame rašo: „Siunčiu čia Tau nuotraukas savo fantazijų... Gaila, kad negaliu Tau atsiųsti savo geresnių darbų reprodukcijų. Jas taip pat turiu tik atsitiktinumo dėka“12, galima spėti, kad dailininkas pats dar nefotografavo, o reprodukcijas bus padarę kolegos (gal Čarkovskis?).

Tikėtina, kad fotoaparatą M. K. Čiurlionis įsigijo dar mokydamasis Varšuvos dailės akademijoje apie Čiurlionytė, Jadvyga. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Vilnius, 1973, p. 301.

Ten pat, p. 319.

11 Šiek tiek fotografijos. Iš Landsbergis, Vytautas. Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008, p. 123.

12 Čiurlionis, M. K. Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai.

Vilnius, 1960, p. 181.

Druskininkų namelio rūsyje M. K. Čiurlionis buvo įsirengęs improvizuotą fotolaboratoriją ir joje ryškindavo stiklines bromo želatinines plokšteles – negatyvus ir pats spausdindavo nuotraukas. Apie negatyvų (klišių) ryškinimą atsiminimuose rašo sesuo Jadvyga: „Tada [1907 m.] rūsyje, tamsiausioje vietoje, buvo aiškinamos klišės, ir visi vaikai pasilenkę žiūrėdavome, kaip ant stiklo išryškėja juodi veidai, rankos ir balti plaukai.

Buvo truputį baugu (tų nuotraukų išliko ligi mūsų laikų).“13 Apie fotografijų spausdinimą M. K. Čiurlionis užsimena ir 1909 m. rugsėjo 22 d. iš Druskininkų rašytame laiške Sofijai Kymantaitei: „<…> Zuliuk mano mieliausias, spėk, ką aš veikiu iš nuobodulio? Kopijuoju mūsų šeimos grupes. Įsivaizduok sau, Bolesius [Čarkovskis] padarė keturias nuotraukas ir išvažiuodamas paliko klišes, du patronus viražofiksažo, ir vakar gavau paštu (iš jo) siuntinėlį popieriaus, tai dabar sau ir kopijuoju. Paimk iš kun. Jono mūsų klišes ir dar gal kokią, tai sau atspausime – gerai?..“14 Tuo metu, norint gauti baltą rėmelį aplink nuotrauką, iš tamsaus neperšviečiamo popieriaus būdavo iškerpamas reikiamo platumo rėmelis, kuris būdavo uždedamas ant stiklinio negatyvo, o virš jo – fotopopierius, ir būdavo eksponuojama. Vadinamuoju viražu-fiksažu apdorotos nuotraukos po kurio laiko pradėdavo blukti, todėl šiuo būdu

9

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Fotografijų ir eskizų albumėlis „Anapa“. 1905 m.

Nr. ČDM Čl 47. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Skelbiama limis.lt.

10

28

13 14

Čiurlionytė, Jadvyga. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Vilnius, 1973, p. 319. Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Laiškai Sofijai. Vilnius, 2011, p. 329.

Negatyvų likimas

M. K. Čiurlionio laiškuose minima, kad stiklo negatyvai buvo saugomi ir retkarčiais iš jų spausdinamos fotografijos. Kyla klausimas, kur tie negatyvai dabar ir ar išliko per dviejų karų audras bei visas negandas?

J. Čiurlionytė atsiminimuose mini, kad Druskininkuose tarp kitų dailininko daiktų buvo saugoma ir „geroka krūva sąsiuvinių su juodais ceratiniais viršeliais... Turbūt tai buvo dienoraščiai. Šiandien, visa tai prisiminus, graužia sielvartas. Juk tuose sąsiuviniuose gal buvo neįkainojami turtai. Gal jie atskleistų labai svarbias jo dvasios paslaptis, gal kai kas paaiškėtų, ko mes nesugebame suprasti... Gal tie dienoraščiai atsiras, kaip atsirado Čiurlionio laiškų juodraščiai. O žinių apie dienoraščius tik tiek turiu, kad 1911 metų balandžio pabaigoje atvykęs iš Vilniaus Lietuvių dailės draugijos įgaliotinis išvežė visus Kastuko stalčiaus turtus kartu su paveikslais.“18 Reikia manyti, kad kartu su dienoraščiais bei kitais daiktais buvo išvežti ir stiklo negatyvai, kurie vieną dieną gali išplaukti į paviršių kokio nors kolekcininko rinkinyje ar muziejaus saugykloje, jeigu nebuvo sunaikinti kaip nevertingi... O tokių pavyzdžių turime ir mūsų dienomis.

Kaukazo gamtos įkvėpta kūryba

Kai kuriose į „Anapos“ albumėlį patekusiose nuotraukose yra pats M. K. Čiurlionis – greičiausiai bus paprašęs nufotografuoti draugo būtent jo pasirinktoje aplinkoje ir taip pats režisavęs kompoziciją.

Nežinomas autorius. Fotografija „M. K. Čiurlionis laive“. 1905 m.

Nr. ČDM Čl 47. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Skelbiama limis.lt.

darytos M. K. Čiurlionio fotografijos dabar atrodo mažai kontrastingos, šviesokos, tarsi būtų blogai atspausdintos. Be to, fotografijų kontrastingumui ir atspalvio sodrumui įtakos galėjo turėti ir netikslus fotoplokštelės eksponavimas, senas ar išnaudotas ryškalas bei viražas-fiksažas.

1909 m. lapkričio 21–22 d. laiške Sofijai M. K. Čiurlionis rašo: „Aš čia leidžiu laiką, kaip išmanau: kopijuoju fotografijas, pirkau bromo sidabro popieriaus – ir nieko neišeina – jau penkis popierius sugadinau. Zuliukas mane lups? Bet turiu užtat dar vieną pakelį „Solio“, ir ant to popieriaus labai gerai atrodo, vėliau atsiųsiu Tau ką nors.“15 Tuo metu jau buvo pradėti naudoti sidabro bromidiniai fotopopieriai, kuriuos reikėjo apdoroti raudonoje šviesoje, ryškinti specialiame ryškale, fiksuoti ir t. t.

M. K Čiurlionis buvo įpratęs nuotraukas kopijuoti ant aristotipinio („dieninio“) fotopopieriaus „Solio“ ar kitokio, todėl ir pozityvai išeidavo geri.

Iš 1909 m. laiškų Sofijai sužinome, kad fotopopierių ir reikiamas medžiagas M. K. Čiurlionis pirkdavo Vilniuje. „Ar gavai iš Jankos grupę? Tiesa, kaip gerai kai kurie išėjo? Klišės ir viražas yra palikti, tik popieriaus turi atsiųsti, o gal Tu nupirktum, jei pro Vilnių važiuosi?“16 Kitame laiške mini ir parduotuvę Vilniuje: „Paskui buvau pas Hurčiną, aha! ir paskui nusipirkau kavos ir popieriaus ir fotografijos [reikmenų].“17 Ten pat, p. 349. Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Laiškai Sofijai. Vilnius, 2011, p. 325.

17 Ten pat, p. 346.

15 16

1904 m. pabaigoje M. K. Čiurlionis susipažino su Volmanų šeima. 1905 m. vasarą jis buvo pakviestas vasaroti į Anapą Krasnodaro krašte, kur tuo metu poilsiavo Volmanai.

Laiške broliui Povilui M. K. Čiurlionis rašo: „sėdėjau ten daugiau kaip du mėnesius“19. Sprendžiant iš tuo metu broliui rašytų laiškų20, Kaukaze menininkas buvo maždaug nuo birželio pusės iki rugpjūčio pabaigos.

Anapoje jis nemažai fotografavo, o vėliau atspausdintas įvairaus formato nuotraukas suklijavo į nedidelį fotografijų ir eskizų albumėlį (14,5 × 21,5 cm) „Anapa“21.

56 lapų albumėlyje (titulinis (1)?, 5, 6, 7, 8 lapai iškirpti) suklijuotos 48 fotografijos, iš kurių 39 priskiriamos M. K. Čiurlioniui, o penkiuose lapuose – įvairūs eskizai. Tai didžiausias M. K. Čiurlionio fotografinio palikimo pluoštas, kurio nuotraukose atsispindi Anapoje užfiksuoti vaizdai. Dalis fotografijų (devynios), kuriose – pats dailininkas, menotyrininkų priskiriamos kartu buvusiems bičiuliams.

Buvimas didingos gamtos prieglobstyje M. K. Čiurlioniui suteikė naujų jėgų, praturtino mąstymą, o patirti įspūdžiai davė peno lakiai vaizduotei ir motyvų būsimai kūrybai. Grįžęs į Druskininkus, laiške broliui Povilui jis aprašo patirtus įspūdžius: „Krantai uolėti, aukšti, vietomis neprieinami, vietomis vos galima nuo bangos pabėgti, o nuo kokio nors kalno beveik pusė jūros Čiurlionytė, Jadvyga. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Vilnius, 1973, p. 233. Čiurlionis, M. K. Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai.

Vilnius, 1960, p. 186.

20 Ten pat, p. 184–186.

21 Fotografijų ir eskizų albumėlis „Anapa“. 1905, saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

18

19

29

matyti... Mačiau kalnus, kurių galvas glostė debesys, mačiau ir išdidžias sniego viršūnes, kurios aukštai, viršum debesų, laikė savo spindinčias karūnas... Mačiau per 140 kilometrų Elbrusą, tarytum didžiulį sniego debesį, baltos kalnų grandinės priekyje. Mačiau, saulei tekant, Darjalo tarpukalnę tarp laukinių, pilkai žalsvų ir rausvų fantastinių uolų.“22 Daugelis stebisi žvelgdami į M. K. Čiurlionio paveikslus „Aukuras“ (1909 m.) ar „Auka“ (1909 m.), iš kur tas žvilgsnis iš aukštybių, juk dailininkas niekada neskraidė. Prancūzų rašytojas Romainas Rolland’as laiške dailininko žmonai, regis, prastai išmanydamas M. K. Čiurlionio biografiją, taip pat stebisi: „Mane nustebino vienas jo paveikslų kompozicinis bruožas: beribių plotų reginys, kuris atsiveria nuo kažkokio bokšto ar labai aukštos sienos. Negaliu suprasti, iš kur jis galėjo semtis šių įspūdžių tokioje šalyje, kaip jūsiškė, kuri, kiek aš žinau, vargu ar gali teikti tokių motyvų? Aš manau, kad jis pats turėjo pergyventi kažkokį svaigulį ir tą pojūtį, kurį patiriame kartais užmigdami, kai mums staiga pasirodo, jog mes sklandome ore.“23 Paveiksle „Pasaulio sutvėrimas VII“ (1905– 1906 m.) tolimame plane matoma įlanka ir uolėta pakrantė labai panaši į fotografiją Nr. 11 iš „Anapos“ albumėlio24. Yra ir daugiau fotografijų inspiruotų, tačiau savaip traktuotų tapybinių siužetų: „Uola pajūryje“ (1905 m.) ir „Uola prie jūros“ (1905 m.)25, kurių eskizu galėjo būti fotografija Nr. 24 iš „Anapos“ albumėlio.

Kai kurie apie fotografiją rašantys autoriai teigia, kad M. K. Čiurlionis ir tapydamas „Piramidžių sonatą“ („Andante“, 1909 m.) naudojo fotografiją. Toks tvirtinimas, regis, ne be pagrindo, nes dailininkas, kaip atsiminimuose pažymi sesuo Valerija Čiurlionytė-Karužienė, tapydamas „Piramidžių sonatą“, naudojosi gausiai iliustruotomis Rytų kraštų knygomis26.

Manytume, kad tose knygose galėjo būti ir piramidžių fotografinių vaizdų.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Fotografija „Vyras laive“.

1905 m. Nr. ČDM Čl 47. Nacio­ nalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Skelbiama limis.lt.

Mažas žmogus didingo peizažo fone

M. K. Čiurlioniui buvo labai svarbi jo kūrinių forma, ritmika, erdvės struktūra. Fotografijose taip pat jaučiamas siekis išgryninti formą, perteikti lakonišką, detalėmis neperkrautą vaizdą. Kai kurie vaizdai nufotografuoti fragmentiškai, vienišas mažytis žmogus priešinamas gamtos didybei, gaivališkai jėgai, stichijos galiai, nors dažniausiai fiksuojamos vienišos pakrantės uolos, rami, regis, vasaros kaitros išvarginta jūra, tingiai besiritančios bangos.

Vis dėlto pasitaiko jūros fotografijų, kuriose, kaip ir tapyboje, dailininką domina vaizdo dinamika: ra-

Čiurlionis, M. K. Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai.

Vilnius, 1960, p. 186–187.

23 Gaudrimas, Juozas; Savickas, A. M. K. Čiurlionis. Vilnius, 1974, p. 80–81.

24 Vis dar nepažintas Čiurlionis: Čiurlionis ir fotografija. Kaunas, 2000.

25 Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: paveikslai, eskizai, mintys. Vilnius, 1997, p. 235.

26 Gaudrimas, Juozas; Savickas, A. M. K. Čiurlionis. Vilnius, 1974, p. 78–79.

22

30

mybė ir vėjas, tyka ir audra, įvairūs žiūros taškai, perspektyva, šviesos ir šešėlių žaismas, beribiai, tarsi iš aukštybių matomi toliai. Pakrantės uolos M. K. Čiurlionio fotografijose, kaip ir dailės kūriniuose, primena kažkokias antropomorfines ar zoomorfines figūras.

Jis yra užfiksavęs ir kitokių Juodosios jūros pakrantės vaizdų: burines valtis, vietos gyventojus, vartus, vienišas kapinaites, kurių temą vėliau išplėtojo tapybos darbuose. Kai kurių gamtos fotografijų motyvuose atpažįstami dailės kūrinių fragmentai ar detalės: kelias, vienišas mažytis žmogus didingo peizažo platybėse, pakrantės uolos, bangų mūša ir t. t. V. Landsbergis taikliai pastebi: „O patikusi, įspūdinga vietovė jo bent sykį užfiksuota ir abiem būdais: pakibusių uolų atkrantė mažame aliejumi tapytame eskize (J. Čiurlionytė rado besimėtantį gimtųjų namų palėpėje) ir to paties rakurso fotografijoje, taip pat fotografijoje su nueinančiu (vaizdas iš nugaros) Čiurlioniu.“27 27

Šiek tiek fotografijos. Iš Landsbergis, Vytautas. Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008, p. 124.

Laivų nuotraukos pasižymi savita kompozicija, įdomiu kadravimu ir akimirkos pasirinkimu, jos gana modernios.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Fotografija „Du laivai jūroje“.

1905 m. Nr. ČDM Čl 47. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Skelbiama limis.lt.

M. K. Čiurlionio fotografijoje svarbios ir vienišos figūros – mažas žmogus didingos gamtos ar stichijos fone. Ši tema atsikartoja ir jo paveiksluose.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Fotografija „Vyro figūra ant molo“.

1905 m. Nr. ČDM Čl 47. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Skelbiama limis.lt.

Nuotraukos kaip eskizai

Analizuojant gamtos motyvus M. K. Čiurlionio paveiksluose, pastebimi kalnuose patirtų įspūdžių atgarsiai. Nors tiesioginių atitikmenų su Kaukaze padarytomis fotografijomis beveik nėra, vis dėlto galima teigti, kad gamtovaizdines nuotraukas, regis, jis bus ketinęs panaudoti kaip eskizus būsimiems tapybos darbams. Šias fotografijas derėtų vertinti kaip profesionaliai sukurtus, gerai sukomponuotus, moderniai perteiktus vaizdus.

Kartais dailininkas vykusiai panaudoja ir stiklo negatyvo broką. Plokštelės buvo pakuojamos po dvi emulsija prie emulsijos, suvyniojamos į vaškuotą bei juodą popierių ir retkarčiais sulipdavo. Pavyzdys: „Anapos“ albumėlio fotografijos Nr. 36 (50) ir Nr. 35 (36)28.

Stiklai nuo drėgmės sulipo, todėl fotografijose danguje virš uolų matomos dėmės, labai primenančios baltą debesėlį. Visose kitose prie Juodosios jūros darytose nuotraukose dangus pilkas ar tik kai kur matomi išdrikę skysti debesėliai. Manytume, kad M. K. Čiurlionis pastebėjo dėmę ir nesunkiai galėjo ją užretušuoti, tačiau paliko kaip kompozicijos detalę – mažą baltą debesėlį, besiilsintį ant uolų keteros.

Reprodukcijų albumas

M. K. Čiurlionio fotografinį palikimą papildo dar vienas albumas, kuriame dailininkas suklijavo savo darbų reprodukcijas. 1908 m. sausio 30 d. iš Vilniaus broliui Povilui rašytame laiške skaitome: „Nuolat ruošiuosi Tau parašyti ilgą ilgą laišką ir renku albumą iš savo dailės kompozicijų (foto nuotraukas).“30 Nuotraukos, kurių išliko tik nedidelė dalis, suklijuotos eskizų albumėlyje.

Be to, 1909 m. vasarodamas Plungėje, M. K. Čiurlionis fotografavo savo sukurtus paveikslus: „Iš kai kurių paskutiniųjų paveikslų padarėme su kunigu Jonu apie 12 nuotraukų, ir kai tik turėsiu gerus pozityvus, tuojau Tau atsiųsiu.“31 Minimas reprodukcijų albumėlis saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje.

Fotografinėje kūryboje M. K. Čiurlionis apgalvotai pasirenka motyvus, nes visos jo fotografijos, ypač gamtovaizdinės, pasižymi nuotaikos ir išraiškos vienove. Vytautas Kairiūkštis rašė, kad M. K. Čiurlionis, klausydamasis muzikos, patirdavo optinių reginių įspūdžius32. Tikėtina, kad ir fotografuodamas dailininkas girdėjo skambant muziką. Ne veltui jis mini norįs savo kūryboje panaudoti „naują kalbą“33 – naujais vaizdavimo būdais išreikšti dvasinę būseną. Gal galvoje turėta dailės, muzikos ir fotografijos sintezė?

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje dailės, literatūros, filosofijos kryptims apibūdinti vartotas modernizmo terminas. Regis, atėjo laikas M. K. Čiurlionio fotografinę kūrybą taip pat laikyti modernizmo pradžia Lietuvos fotografijoje. Kai kurios menininko fotografijos, vertinant ano meto kontekste, yra ganėtinai novatoriškos, nes panaši stilistika Lietuvos fotografijoje atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo, penktojo dešimtmečio pabaigoje.

„Anapos“ albumėlyje suklijuotos ir M. K. Čiurlionio ar kolegų darytos žmonių nuotraukos. Atrodo, kad jos buvo skirtos atminimui. Teisus V. Landsbergis rašydamas: „Kai kuriose nuotraukose, tiesa, matome ir patį Čiurlionį. Kartais būryje draugų (Volmanų šeima, E. Moravskis), kai kada jį vieną įspūdingoje jūros pakrantėje nueinantį į tolumą arba buriuojantį laive.

Tais atvejais bus paprašęs, kad kuris nors draugas jį nufotografuotų būtent toje įsimintinoje aplinkoje, tad bus dalyvavęs kaip ir paties režisuotoje kompozicijoje.“29

M. K. Čiurlionis (dešinėje) ir Eugenijus Moravskis Kaukaze, 1905 m. Iš leidinio Jadvyga Čiurlionytė. „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“. Čiurlionis, M. K. Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai.

Vilnius, 1960, p. 207.

Ten pat, p. 249.

32 Kairiūkštis, Vytautas. Čiurlionies tapybos kūryba. Iš M. K. Čiurlionis: straipsnių rinkinys / red. P. Galaunė. Kaunas, 1938, p. 39.

33 Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Laiškai Sofijai. Vilnius, 1973, p. 80.

30

31 28 29

Vis dar nepažintas Čiurlionis: Čiurlionis ir fotografija. Kaunas, 2000. Šiek tiek fotografijos. Iš Landsbergis, Vytautas. Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008, p. 124.

31

Ruandos kaimas. Elenos Macevičiūtės nuotraukos

Tarptautinės programos

Ruandos mokyklų bibliotekos: trumpo apsilankymo įspūdžiai Prof. Elena Macevičiūtė, Dkt. Bizimana Muhebera Mokslinio tyrimo tikslais Ruandoje lankėmės jau ne pirmą kartą. Tai – mažytis kraštas (26,338 km2) pačiame Juodojo žemyno viduryje tarp Rytų ir Vakarų Afrikos šalių.

Nors plotas daugiau kaip perpus mažesnis negu Lietuvos, jame gyvena 11 mln. su viršum gyventojų. Tad šalies gyventojų tankis labai didelis, pasak „Vikipedijos“, viename kvadratiniame kilometre gyvena 445 žmonės (Lietuvoje – tik 45, t. y. dešimt kartų mažiau). Net tarp Afrikos šalių toks gyventojų tankumas yra labai didelis.

Lietuvoje Ruanda žinoma dėl didžiulių etninės nesantaikos negandų, sukeltų skirtingų politinių grupuočių bei kolonijinės praeities ir virtusių keliais žiauriais genocidais.

Paskutinis jų vyko 1994 metais ir paliko gilius pėdsakus visų gyventojų sąmonėje. Jo pasekmes matome genocido memorialuose, visuotinio gedulo dienų ritualuose, randame ruandiečių spaudiniuose.

Tačiau šalies gyventojai labai stengiasi pašalinti priežastis, sukėlusias skirtingų grupių neapykantą viena kitai. Šiuo metu lankantis šioje šalyje ir bendraujant su besišypsančiais, ramaus būdo draugiškais žmonėmis, neįmanoma patikėti pasakojimais apie siaubingas žudynes. Suvokęs vos prieš 24 metus vykusios tragedijos mastą, imi suprasti, kodėl žmonės palaiko politinę ramybę šalyje.

O, žvelgdamas į ir šiandien etninių neramumų alinamą kaimyninį Burundį, pradedi gerbti visą tautą, ieškančią išsigelbėjimo iš neapykantos ir keršto pinklių. Net ir Lietuvai

32

praverstų pasiklausyti, kaip paprasti smurtą ir mirtį patyrę Ruandos žmonės ieško susitaikymo vieni su kitais. Šioje šalyje vis dažniau lankosi žmonės iš Lietuvos, juolab kad lietuvis kunigas Hermanas Šulcas savo Mušos kaimo mokykloje priima savanorius iš Lietuvos. Kartkartėmis žiniasklaidoje pasirodo pranešimų apie Ruandos imigongą (dekoratyvųjį meną), įspūdžių iš kelionių, netgi pasakojimų apie šalies bibliotekas.

Ruandos vyriausybė, siekdama stiprinti šalies ekonomiką, žemės ūkį, švietimą ir aukštąjį mokslą, vykdo įvairias programas. Jos ekonomika pagrįsta natūriniu žemės ūkiu, tačiau plėtojami ir modernūs šiuolaikinės ekonomikos sektoriai, o turizmas duoda nemažų pajamų. Vakarų šalys laiko Ruandą vos ne mažiausiai korumpuota Afrikos valstybe, nors jos politiniame gyvenime išlieka daugybė problemų. Vis dėlto šalies stabilumas pritraukia daugybę plėtros agentūrų su čia vykdomais projektais ir programomis.

Vienoje jų, skirtoje Ruandos moksliniam potencialui stiprinti, tenka dirbti ir abiem straipsnio autoriams. Didelė šios programos dalis skiriama Ruandos universiteto doktorantų studijoms Švedijos universitetuose. Šis straipsnis atsirado iš bendradarbiavimo tarp vadovės Elenos Macevičiūtės ir doktoranto Bizimanos Muheberos, kuris tyrinėja, kokie veiksniai ir veikėjai lemia 1–6 klasių mokinių skaitymo įgūdžių formavimąsi Ruandoje, ypač siekia suprasti, kaip juos gali paveikti mokyklų bibliotekos.

Šalies švietimo sistema

Ruandos švietimo ministerijos parengtame strateginiame švietimo plėtros plane teigiama, kad „visi švietimo lygmenys prisideda prie gebėjimų ugdymo.

Priešikimokyklinės ir ikimokyklinės ugdymo įstaigos suteikia tvirtą pagrindinių gebėjimų ir kognityvinės raidos bazę. Pradinė ir vidurinė mokyklos ugdo problemų sprendimo ir komunikacijos gebėjimus, o profesinio taikomojo profilio mokyklos suteikia taikomųjų žinių darbui ir tolesnėms studijoms aukštosiose mokyklose“.

Remiantis Ruandos švietimo ministerijos statistika, 2017 m. šalyje buvo 2877 pradinės mokyklos, tarp jų – 725 viešosios mokyklos, 1769 valstybės remiamos ir 348 privačios mokyklos. (Ruandoje kartu su Kigaliu yra penkios provincijos.)

Ruandos žemėlapio medžio reljefas Saheros pradinėje mokykloje.

Svarbu paminėti, kad pradinės mokyklos veikia skirtingomis sąlygomis: tik kaip pradinės mokyklos, pradinės mokyklos, sujungtos su pirmo lygio vidurinėmis mokyklomis arba sujungtos su aukštesnio lygio vidurinėmis mokyklomis. Pradinėje mokomasi šešerius metus: trejus trunka elementarusis švietimas ir dar trejus – aukštesnio lygio pradinis švietimas. Privalomasis švietimas trunka dvylika metų – nuo septynerių ligi aštuoniolikos. Jis apima pradinį, bendrąjį vidurinį ir taikomąjį aukštesnįjį vidurinį. Tai vadinama dvylikos metų baziniu išsilavinimu.

Lentelėje matome darbuotojų ir mokinių skaičių kiekviename švietimo lygyje. Mergaičių ir moterų

Lygis Ikimokyklinis Pradinis Bendrasis vidurinis Taikomasis vidurinis Aukštasis Suaugusiųjų švietimas Iš viso

Mokyklų / centrų Vyrai skaičius 3276 110 978 2877 1 272 842 1375 243 045 402 65 327 37 42 027 5160 61 556 13 127 1 795 775

mokinių skaičius didesnis ikimokyklinio, bendrojo vidurinio ir suaugusiųjų švietimo lygiuose. Taigi Ruandos vyriausybė siekia įgyvendinti visuotinį vidurinį mokymą visiems, o moterys suinteresuotos mokytis.

Tarp pedagogų moterų gerokai daugiau negu vyrų ikimokyklinio ir šiek tiek daugiau pradinio švietimo įstaigose, kituose lygiuose jų gerokai sumažėja. Tokie skaičiai susiję, viena vertus, su demografine padėtimi, kita vertus, su tradiciniu moters vaidmeniu šeimoje, kai jaunos merginos išteka ir gimdo vaikus, todėl jų mažėja tarp aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų mokinių. Taip pat galima spėti, kad mokytojų autoritetas auga sulig kiekvienu aukštesniu švietimo lygmeniu, todėl geriau mokamos ir garbingesnės aukštesniųjų lygių mokyklų pedagogų vietos tampa patrauklesnės vyrams.

Iš lentelės taip pat matyti, kad Ruandos valstybėje daug dėmesio skiriama suaugusiųjų raštingumo ir švietimo programoms, kurios sudaro ne tik organišką, bet ir gausiausią bendros švietimo sistemos dalį. Galima apskaičiuoti, kad vienam mokytojui pradinėje mokykloje tenka 58 mokiniai (pagal normas turėtų būti vienas mokytojas 70-čiai mokinių).

Ruandos mokyklose vaikai mokosi pagal nacionalinę programą. Baigę šeštą klasę, visi laiko egzaminą, pagal kurio rezultatus skirstomi į aukštesnio lygio mokyklas. Geriausi patenka į internatines mokyklas, kuriose yra visiškai išlaikomi. Kiti eina į paprastas vidurines mokyklas. Būna, kad vaikai egzamino neišlaiko ir toliau mokytis negali. Taigi tėvai labai stengiasi, kad vaikai patektų į geriausiai egzaminams paruošiančias mokyklas, o mokytojai orientuojasi į egzaminui laikyti būtinų žinių ir įgūdžių ugdymą.

Mokslininkų viešnagė pradinėse mokyklose

Parengę savo mokslinio tyrimo darbo planą, pradėjome ieškoti tinkamos aplinkos numatytam etnografiniam tyrimui ir praėjusių metų rugsėjį važinėjome po Hujės rajono (Pietų provincija) pradines mokyklas.

Jame yra 98 iš 736 šios provincijos mokyklų. Per kelias dienas apvažiavome 16 pradinių mokyklų tiek pagrindiniame provincijos Butarės mieste, tiek kaimo apylinkėse. Kartu su mumis keliavo Ruandos universiteto bibliotekos vadovė Robinah Namuleme, kuriai rūpėjo išsiaiškinti, ar mokyklos jaučia profesionalių bibliotekininkų poreikį.

Mokiniai

Darbuotojai

Moterys

Iš viso

Vyrai

Moterys

Iš viso

114 691 1 267 532 288 332 42 174 38 746 90 459 1 841 934

225 669 2 540 374 531 377 107 501 80 773 152 015 3 637 709

1429 20 374 16 859 5028 3788 4006 51 484

5626 23 532 7702 1901 1408 2281 42 450

7055 43 906 24 561 6929 5196 6287 93 934

Mokinių ir darbuotojų skaičius Ruandos švietimo sistemoje 33

Ruandos pradinės mokyklos daugiausia valstybinės, tačiau yra ir privačių, išlaikomų valstybės ir bažnyčių, nevyriausybinių bei verslo organizacijų ar pavienių asmenų. Kiekviena jų puošiasi iškaba su mokyklos pavadinimu: Kurušos, Saheros, Rango, Karamos, Gašikimi arba sunkiai ištariamos vietovės Intaramanaguhiga Za M'Pare. Visos jos pastatytos beveik vienu metu pagal tipinį projektą, kuris, nors ir skiriasi nuo Lietuvos tipinių mokyklų pastatų, kažkaip nenusakomai juos primena.

Kiekviena pradinė mokykla turi savo iškabą. Saheros pradinės mokyklos skydas...

Pradinėse, kuriose lankėmės, mokinių skaičius svyruoja nuo 500 mažiausiame kaime ligi 1200 didžiausioje miesto mokykloje. Daugelyje vietų trūksta mokytojų, tad vienam pedagogui tenka daugiau, negu numatyta, vaikų, kartais net ligi 100. Jokių kitų darbuotojų mokyklose nėra, todėl mokytojams už menką atlyginimą tenka atlikti daug kitų darbų.

Ruandos mokyklų bibliotekos yra steigiamos Prezidento įsakymu, pasirašytu 2009 metais. Jame nustatomi darželių, pradinių ir vidurinių mokyklų kokybės standartai. Vienu jų reikalaujama, jog pradinės mokyklos privalo turėti „knygų ir kitų įrenginių saugyklą“, o vidurinėje mokykloje privaloma „biblioteka su mokinių skaitymui skirta erdve“, kitaip sakant, skaitykla. Kadangi bibliotekininko etato mokyklose nėra, tai knygas prižiūri ir už jas atsako mokytojai.

Kelionė Ruandos kaimo keliais palieka neišdildomą įspūdį: raudona žemė, mėlynas dangus, žalia augalija, kuklūs, net skurdūs, bet nepaprastai tvarkingi namukai. Smalsūs vaikų žvilgsniai, lydintys niekada nematytą m'zungu (baltąjį žmogų), iš po ratų sprunkantys ožiukai ir jokios laukinės gamtos. Jos ieškoti reikia valstybės saugomuose nacionaliniuose savanos ir gorilų džiunglių draustiniuose. Visa kita žemė maitina gausius šalies gyventojus, gyvenančius iš natūrinio ūkio. Hujės provincijos kaimo kelias.

Leidybos galimybės ne itin didelės

...Kurušos pradinės mokyklos skydas.

Ruandos universiteto vadovė Robinah Namuleme ir doktorantas Bizimana Muhebera Saheros pradinės mokyklos kieme.

34

Visiems aišku, kad pradinėje mokykloje labai svarbu turėti ne tik vadovėlių, bet ir knygų gimtąja kalba laisvalaikio skaitiniams. Tačiau Ruandos mokyklos negali pačios įsigyti knygų. Taip yra dėl kelių priežasčių. Pirma, Ruandos leidybos pramonė labai silpna ir leidžia mažai knygų vaikams, ypač vietos kinjaruandos kalba. Be to, jos yra labai brangios. Bibliotekos neturi pinigų knygoms pirkti, o jei ir turėtų, tai šalyje nėra jokios knygų platinimo sistemos, o knygynus galima rasti tik didžiuosiuose miestuose ir prie universitetų.

Vadovėlius mokykloms pagal nacionalinę švietimo programą užsako Ruandos švietimo taryba. Vadovėliai ir šiek tiek užklasinio skaitymo medžiagos mokykloms kasmet atsiunčiami atsižvelgiant į mokinių skaičių. Jei programoje ir vadovėliuose daromi pakeitimai (o tai būna gana dažnai), leidyklos nespėja laiku pagaminti visų reikalingų egzempliorių. Todėl mokiniams tenka dalytis knygomis. Kartais dešimčiai vaikų tenka viena knyga.

Reikia pasakyti, kad vadovėliai rengiami ir išleidžiami kokybiškai, yra spalvingi ir patrauklūs. Laisvalaikio skaitiniams skirtos knygelės leidžiamos paprasčiau, plonais popieriniais viršeliais ant blogesnio popieriaus, tačiau dažniausiai spalvotos. Vadovėliai rašomi vietos kinjaruandos kalba, kuria šneka visi šalies gyventojai.

Laisvalaikio skaitinių galima rasti ir anglų kalba, o seniau veikiančiose mokyklose, kaip antai Butarės Tumbos pradinėje, radome visą kaugę prancūziškų knygelių, išlikusių iš to laiko, kai mokyklose buvo mokoma prancūzų kalbos. Nuo 2008 m. ji pakeista anglų kalba.

Bibliotekininko funkcijos – mokytojui

Gautas knygas mokyklos tvarko labai įvairiai. Jas prižiūrėti ir išduoti vaikams skiriami vienas ar keli mokytojai. Kadangi įstatyme įtvirtintas reikalavimas turėti lentynas su knygomis, šios nuostatos laikosi visos mokyklos. Kartais knygų lentynos stovi mokyklos vadovo kabinete, kartais – uždarame sandėlyje drauge su kita mokomąja ir kitokia medžiaga. Tada vaikai laisvai negali prieiti prie knygų, tačiau pasitaiko, kad knygos sudedamos į klasėse stovinčias spintas. Retkarčiais aptikdavome skaitymui ir knygoms skirtas patalpas, jau panašesnes į skaityklas. Dažniausiai jos atrakinamos pertraukų metu.

Tumbos pradinės mokyklos mokytoja-bibliotekininkė Eliša ir Robinah.

Tumbos pradinės mokyklos bibliotekos knygų išdavimo žurnalas.

Gašikimi pradinės mokyklos direktorės kabinete saugomos mokymo priemonės, skaitymo medžiaga, muzikos ansamblio būgnai, geriamasis vanduo. Ant sienos plakatas – „Skaitykime gimtąja kalba“.

ne visoms mokykloms. Biblioteką prižiūrintys mokytojai atskirame žurnale registruoja, kas ir kam išduodama.

Knygas prižiūrintys mokytojai šį darbą dažniausiai atlieka pareigingai ir atsakingai. Kai kurie pasididžiuodami rodė baigtų įvairių kursų diplomus.

Net keli tvirtino, kad jei pasitaikytų galimybė, tai pereitų dirbti bibliotekininkais ir mielai studijuotų bibliotekininkystę. Deja, tokios galimybės šalies universitetai kol kas nesuteikia, nors Ruandos universitetas turi Edukacijos ir bibliotekininkystės mokslo koledžą. (Anksčiau jame buvo rengiami kursai bibliotekininko diplomui gauti, pradinių klasių mokytojams dėstomi bibliotekos darbo

Intaramanaguhiga Za M‘Pare pradinės mokyklos klasė-skaitykla.

Kadangi knygas brangina visos mokyklos, tai jos kruopščiai inventorinamos ir traukiamos į apskaitą kaip turtas.

Didžiausias dėmesys skiriamas vadovėliams ir jų tikslingai panaudai. Jie dažniausiai atiduodami dalyko mokytojui, kuris ir paskirsto juos vaikams klasėje.

Yra ir gana sumaniai biblioteką tvarkančių mokytojų.

Tumbos pradinės mokyklos bibliotekoje knygos grupuojamos pagal mokymo dalykus ir žymimos mokyklos spaudu. Šioje bibliotekoje laisvalaikio skaitinių knygelės išduodamos mokiniams į namus, o tai būdinga toli gražu

Karamos pradinės mokyklos mokytoja-bibliotekininkė Elisabet Niyišaka rodo Ruandos universiteto Švietimo kolegijos tęstinio profesinio mokymo kurso „Skaitymo kinjaruandos kalba pagrindai“ diplomą.

35

pagrindai; šiuo metu koledžas rengiasi steigti bib­ liotekininkystės mokslo programą.)

Visų mokyklų vadovai vienu balsu tvirtino, kad, norint skatinti vaikus skaityti, reikia tinkamai organizuoti veiklą, o darbais ir taip apsivertę mokytojai to nepajėgia padaryti.

Be knygų, mokyklos turi plakatų, gaublių ir žemėlapių, kitų vaizdinių priemonių. Didžiausia mokymo naujovė – planšetiniai kompiuteriai, kuriuos mokyklos neseniai gavo pagal programą „Kompiuteris kiekvienam vaikui“ (One child, one computer). Juose įdiegtos matematikos, gamtos mokslų, kalbų mokymosi programos. Mokytojai lankė kursus, kuriuose patys mokėsi, kaip klasėje naudoti kompiuterius. Jie tikisi, kad po kurio laiko kompiuteriuose atsiras ir skaitymo medžiagos bei skaitmeninių knygų. Kompiuteriai dažniausiai įkraunami saulės baterijomis.

Interneto ryšio neaptikome nė vienoje mokykloje.

Tai rodo, kad knygų ir bibliotekų poreikis šalyje didėja, nes tėvai stengiasi suteikti vaikams kuo geresnį išsilavinimą. Keli tėvai mums skundėsi, kad neišgali nupirkti vaikams knygelių, o gauti ką nors pasiskaityti galima tik mokykloje. Daugelis mokytojų teigė, kad vaikai labai mėgsta visokias istorijas ir, jei galėtų laisvai prieiti prie turimų knygų, tai išgraibstytų jas visas. Jie mielai nešasi knygeles į namus, kur jas skaito ir kitiems šeimos nariams, kaimynams, nors kaime lieka mažai laiko skaitymui. Pradines klases lankančių vaikų svarbiausia pareiga šeimoje – aprūpinti namus vandeniu, kurį dažnai tenka nešti iš gana toli.

Nors pasišnekėti su vaikais šioje kelionėje teko tik retkarčiais ir labai trumpai, vis dėlto jie paliko didžiausią įspūdį: tuo pat metu drąsūs ir drovūs, smalsūs ir energingi, draugiški ir bendraujantys, per pertraukas jie pasipildavo pro mokyklų duris ir būriuodavosi aplink mus, klausinėdavo mūsų vardų, iš kur ir kodėl atvažiavome, ar atvežėme knygų ir kompiuterių, kur važiuosime toliau ir ar pas juos sugrįšime.

Karamos pradinės mokyklos mokiniai. Skirtumo tarp berniukų ir mergaičių beveik nematyti, tik mergaitės dėvi sijonus.

Robinah Namuleme ir Elena Macevičiūtė Kurušos pradinės mokyklos bibliotekoje.

Kompiuteriai Rango pradinėje mokykloje. Tokiais kompiuteriais Ruandos vyriausybė pagal programą „Kompiuteris kiekvienam vaikui“ aprūpina visas mokyklas.

Visuotinės struktūros trūkumas

Mokykloms reikėtų ir kitokios pagalbos tvarkant bibliotekas ir vykdant skaitymo skatinimo programas.

Tačiau viešųjų bibliotekų tinklo ar net šiaip bibliotekų šalyje nėra, išskyrus aukštųjų mokyklų bibliotekas. Tiktai sostinėje Kigalyje įkurta Viešųjų bibliotekų tarnyba ir Nacionalinė biblioteka, bet jos kol kas neteikia jokios metodinės pagalbos mokykloms. Pasitaiko ir privačių viešųjų bibliotekų, įkurtų viename ar kitame rajone nevyriausybinių organizacijų ar privačių asmenų. Jos turi didelį pasisekimą tarp vaikų ir vietos jaunimo.

36

Rango pradinėje mokykloje prasidėjo pertrauka.

Bizimana tikrai sugrįš į kai kurias iš šių mokyklų ir praleis jose nemažai laiko stebėdamas ir tyrinėdamas, kaip vaikai naudojasi knygomis, ką ir kada skaito, kaip aptarinėja knygas tarpusavyje ir su suaugusiaisiais, kokiais būdais mokytojai ir kiti suaugusieji skatina vaikų skaitymą. Ši kelionė mums atskleidė ne tik didelį vaikų, mokytojų poreikį bei norą mokytis ir šviestis, bet ir jų išmonę, gebėjimus išnaudoti kad ir nedidelius išteklius dideliems tikslams siekti. Padėti jiems siekti šių tikslų būtų ir įdomu, ir prasminga.

KRONIKA

Virtualiosios realybės paslaugos – nepigu, bet naudinga Virtualūs žaidimai šiandien yra svarbi žaidimų pramonės dalis, jai reikalinga moderni įranga ir įvairūs priedai. Daugelis šių laikų paauglių vaizdo žaidimų konsoles laiko gyvenimo būtinybe, o ne priedu. Tai viena svarbių priežasčių, kodėl pasaulio bibliotekos siekia, kad šie žaidimai taptų viena iš jų teikiamų paslaugų.

Strategijos, įtraukiančios tradicinius ir netradicinius žaidėjus, vaizdo žaidimų naudojimas, mokant informacinio raštingumo, edukacinių žaidimų kūrimas bibliotekose – šios bibliotekininkus dominančios temos buvo nagrinėtos ir 84-osios Tarptautinės bibliotekininkų asociacijų federacijos (IFLA) konferencijos ir generalinės asamblėjos sesijose bei pranešimuose. Jose patirties sėmėsi ir su Lietuvos delegacija dalyvavusi šio straipsnio autorė, Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos Informacinių išteklių vystymo skyriaus vedėja.

Vis dar egzistuoja nuomonė, kad virtualioji realybė sunkiai įsivaizduojama bibliotekų darbo kontekste. Tačiau jau yra gerosios patirties pavyzdžių. Konferencijoje dalyvavę McGillio universiteto (Monrealis, Kanada) atstovai pristatė universiteto bibliotekoje naudojamas virtualiosios ir papildytos realybės technologijas.

Diegiant virtualiosios ir papildytos realybės paslaugas bibliotekoje, sunkiausia pagrįsti diegimo išlaidas.

Virtualioji realybė yra kur kas daugiau nei virtualūs žaidimai, reikia ne tik rasti darbuotojų, kurie turėtų gebėjimų prižiūrėti ir atnaujinti šias paslaugas, bet ir numatyti tinkamiausią vietą paslaugai diegti, kad būtų užtikrintas tiek įrangos, tiek vartotojo saugumas. Būtent dėl išvardytų priežasčių – įrangos kainos, specifinių žinių panaudojimo ir erdvės – bibliotekos yra viena tinkamiausių vietų virtualiosios ir papildytos realybės paslaugoms diegti, nes su šiais iššūkiais susiduria vartotojai, norėdami išbandyti tai namų sąlygomis.

Kitas svarbus etapas ir iššūkis, diegiant virtualiosios ir papildytos realybės paslaugas, yra tinkamo turinio programų (virtualių žaidimų) atrinkimas. Šiandienos rinkoje siūloma nemažai žaidimų, kurie yra laisvai prieinami ir nemokami, tačiau jų turinys ne visada yra susijęs su pažinimu ar mokymusi. Įsigyjamų žaidimų kaina gali būti didelė, todėl renkantis rekomenduojama pasiremti įgudusių žaidėjų nuomone, testuoti žaidimus ir tik vėliau įsigyti. Pavyzdžiui, McGillio universiteto

biblioteka, diegdama virtualiosios ir papildytos realybės paslaugas, į pagalbą pasitelkė universiteto studentus.

Jiems pavyko sudaryti multifunkcinę virtualių žaidimų biblioteką, atitinkančią universitete studijuojančiųjų poreikius. Pavyzdžiui, programa „ARchitect“ suteikia galimybę matyti statomo pastato dizainą, o programa „Robotics BIW“ leidžia simuliuoti roboto funkcijas.

Sudaryta virtualių žaidimų biblioteka buvo paskelbta universiteto bibliotekos svetainėje libraryguides.mcgill. ca/vr-ar/home, kad kiekvienas, norintis pasinaudoti šia paslauga, galėtų iš anksto susipažinti su žaidimų turiniu.

Naudingi buvo ir IFLA konferencijos pranešėjų pateikti praktiniai patarimai bibliotekoms, planuojančioms diegti virtualiosios ir papildytos realybės paslaugas. Bibliotekos, turinčios ypač ribotą biudžetą, taip pat turi išeitį – rinkinys „Google Cardboard“, naudojamas kartu su lankytojų išmaniaisiais įrenginiais, gali būti puiki pradžia. Norint aukštesnės kokybės lęšių ir siekiant galimybės aprėpti platesnį žaidimo lauką, siūloma naudoti „Samsung’s Gear VR“ and „Google’s Daydream View“. Daugiausia išlaidų, diegiant virtualiosios ir papildytos realybės paslaugas bibliotekoje, pareikalaus tokios sistemos kaip „HTC Vive“, „Oculus Rift“. Šių sistemų diegimas brangus, tačiau, be jutiklių, jos turi ir galingą kompiuterį, kuris suteikia galimybę efektyviau naudotis šia paslauga.

Virtualiosios ir papildytos realybės paslaugos yra labai patrauklios ir laukiamos bibliotekose. Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad šios technologijos nuolat tobulėja ir sudėtingėja. Dėl šios priežasties vertėtų truputį palaukti, kol bus išleista dar naujesnė įranga, kad, diegdami šias paslaugas bibliotekoje ir atsižvelgdami į išlaidas, galėtume užtikrinti kuo didesnę naudą.

Airida Samavičienė Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka

37

KRONIKA

Ieškojome šių laikų romantikų Rugsėjo 7–8 d. į Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kiemą lankytojus sukvietė Skaitymo festivalis, kurio tikslas skatinti jaunimą domėtis literatūra ir jos kūrėjais.„Būčiau romantiku, bet...“ – toks buvo ketvirtą kartą bibliotekos organizuoto festivalio šūkis, tad kiekvienas dalyvis galėjo prisipažinti, kodėl kartais sunku ar lengva būti romantiku, pasvarstyti, kaip literatūra padeda atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių. Šių metų Skaitymo festivalio tema buvo skirta romantizmo epochos poeto Adomo Mickevičiaus 220-osioms gimimo metinėms.

Diskusijos apie skaitymo romantiką moderatorius dr. Vincas Grigas, šalia (iš kairės): poetė, fotografė Vaiva Lanskoronskytė-Stanienė ir tinklaraštininkė Knygų dama (Nora Sudarytė).

Festivalio programa skatino svarstyti, ar romantizmo vertybės gali rasti vietą šiuolaikiniame gyvenime.

Po begalinių diskusijų, paskaitų, pokalbių, kūrybinių dirbtuvių ir koncertų buvo suprasta, kad šiuolaikinį romantiką kiekvienas įsivaizduoja skirtingai. Vieni kalbėjo apie naująjį romantiką – tai žmogus, kuris, užuot pasirinkęs vakarienę žvakių šviesoje, mieliau leisis į kelionę po apleistas industrines vietas. Tačiau neišnykusi ir tradicinė romantika. Ne vienas pripažino, jog tiki svajonių išsipildymu ar jausmų valdomu pasauliu. Taigi teisingo atsakymo nėra. Kiekvienas turi pats sau atsakyti į klausimą, kas yra šiandieninis romantikas ir pati romantika.

Apie visa tai ir ne tik savo atvira poezija kalbėjo poetai Lina Buividavičiūtė ir Marijus Povilas Elijas Martynenko. Tinklaraštininkas Valtininkas pasakojo, kaip realizuoti iki šiol tik mintyse puoselėtas savo svajones.

Apie romantikus žavinčias keliones, nuotykius ir įveiktus iššūkius, kūrybinius įkvėpimus rašant knygą „Stasys Šaltoka“ mintimis dalijosi rašytoja Gabija Grušaitė. Prof. Liudas Mažylis, tikras nuotykių ieškotojas, pramintas šių laikų Šerloku Holmsu, festivalyje pristatė knygą „99 metai po įvykio“ ir pasakojo apie ne visiems girdėtus atradimų džiaugsmus bei sunkumus.

Kad romantikai nėra tik svajotojai ar nuotykių ieškotojai, įrodė kūrybos namų „Kregždynas“ įkūrėjos rašytoja Viktorija Urbonaitė ir fotografė Laima Penek.

38

Apie kitokį, paviršutinišką kūrybingumo suvokimą buvo galima padiskutuoti su Ryčiu Zemkausku. Šalia visų šių susitikimų ir knygų pristatymų per abi festivalio dienas lankytojai buvo kviečiami atskleisti ir savo kūrybines galias. Jie gamino tikro vaško žvakes, kūrė atvirukus, antspaudus, ženkliukus, aplikacijomis puošė atsineštus tekstilės gaminius, džiaugėsi pasipuošę chna tatuiruotėmis ir, žinoma, mėgavosi Gyčio Ambrazevičiaus, „Kūjelių“ bei „Solo ansamblio“ muzika.

Skaitymo festivalio lankytojai, dažnai tai jaunesnio amžiaus auditorija, iš naujo atrado bibliotekos kiemą, o šventė suteikė galimybę ne tik dalyvauti paskaitose ar klausytis mėgstamų atlikėjų, bet ir pažvelgti į biblioteką kitomis akimis.

Tikimasi, kad ir kitais metais festivalis sulauks ne ką mažiau lankytojų, – šiemet jų buvo net 5000! Festivalyje taip pat dalyvavo Trakų rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos.

Dėkojame Lietuvos kultūros tarybai ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai už Skaitymo festivalio idėjos palaikymą.

Paulius Olšauskas Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka

Skaitymo festivalis kiekvienais metais pritraukia vis daugiau jaunimo. Gerdos Putnaitės nuotraukos

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Jonava Šimtmečio tautosakos paveldas. Rugsėjo 21–23 d. Lietuvos miestuose bei miesteliuose vyko kasmetinės Europos paveldo dienos. Šalyje minint ypač svarbią Lietuvai datą – atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį – nuo šios temos nenutolo ir Europos paveldo dienų renginys viešojoje bibliotekoje, kuri kvietė jonaviečius pažinti gimtojo miesto šimtmečio paveldą, dariusį įtaką ir Jonavos tapatumui.

Jonaviečių vartojamas folkloras – tai savitas Lietuvos šimtmečio istorinis pasakojimas, o tautosakos žanrai – būdas atsiminti tėvų ir senelių praeitį. Knygų terasoje vykusiame tautosakos paveldo renginyje „Šimtmetis jonaviečių lūpomis“ buvo primintos Jonavos krašto patarlės, priežodžiai, mįslės, pajuokavimai ir palyginimai, vartoti prieš šimtą metų ir dabar. Juk tai ir ragina daryti Europos paveldo metų tema „Atraskime Šimtmečio paveldą“.

Edukacinį renginį vedė etnologė dr. Gražina Kadžytė, nuotaiką kūrė lopšelio-darželio „Žilvitis“ folkloro ansamblio „Malūnėlis“ atlikėjai. Supažindinusi su Jonavos krašto smulkiosios tautosakos formomis ir jų kaita per šimtą metų, vedėja moksleiviams pasiūlė patiems kurti tautosaką. Buvo duota užduotis perkurti patarles, t. y. sukurti savąsias antros dalies versijas. „Paukštį pažinsi iš plunksnų, o žmogų iš feisbuko“, – juokavo vienas iš moksleivių. Nuotaikingai nusiteikę gimnazistai sukūrė per šešiasdešimt skirtingų patarlių versijų, jas itin gerai įvertino etnologė.

Vėliau kurti palyginimai apie šiuolaikinės aplinkos objektus ir reiškinius. Čia dalyviams taip pat netrūko idėjų. „Bukas kaip bambukas“, – šaukė gimnazistas, „Pigu kaip prie lito“, – atsiliepė kitas.

Taip smagiai nusiteikę dalyviai vykdė ir paskutinę užduotį – kūrė šiuolaikines mįsles.

Viena geriausiai įvertintų – „Nevalgomas obuolys, kurio visi nori. Kas?“ Šiuolaikiniam jaunimui ši mįslė itin paprasta.

Apie smulkiąją tautosaką pasakoja etnologė Gražina Kadžytė. Ievos Stučinskaitės nuotr.

Buvo aptarta įdomių Jonavos krašto vietovardžių – Londonas, Paryžius, Venecija, Konceptas ir kt. – kilmė ir amžius. Šio tautosakos paveldui skirto renginio tikslas buvo sukurti šiuolaikinių realijų vaizdinius, t. y. kurti šiuolaikinį krašto kultūrinį paveldą.

Tai pavyko su kaupu. Netrukus bus sudarytas mūsų miesto smulkiosios tautosakos rinkinys, kuris keliaus į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvą, jį bus galima rasti ir rajono bibliotekose bei mokyklose.

Ieva Stučinskaitė Kaunas Kaniterapija neįgaliesiems. Bendradarbiaujant su Kauno apskrities viešąja biblioteka rugsėjo 18 d. rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pirmą kartą organizuotas kaniterapijos užsiėmimas negalią turintiems asmenims, į kurį susirinko Garliavos neįgaliųjų draugijos nariai. Užsiėmimą vedė Kaniterapijos asociacijos narė psichologė Joana Grygutis ir kaniterapeutė Veslava Citovič-Rul su labradoro retrivere Kia.

trumpai Atmintinos dienos

Kaunas. Rugsėjo 21–23 d. Lietuvoje jau 25-tą kartą minimos Europos paveldo dienos. Ta proga Kauno rajono viešoji biblioteka savo bendruomenę ir Garliavos moksleivius pakvietė į renginį apie istorijos ir kultūros paveldą, kuriame buvo pristatyti bibliotekos projekto „Išmanusis kultūros kelias Kauno rajone“ rezultatai ir jį įgyvendinant sukurtas virtualus gidas, surengta viktorina moksleiviams.

Pagėgiai. Minėdama Europos kalbų dieną Vydūno viešoji biblioteka Algimanto Mackaus gimnazijos moksleivius pakvietė į edukacinę Europos kalbų dienos pamoką. Dalyviai, susiskirstę į komandas, varžėsi interaktyviame protų mūšyje „Kompiuterio kalba: apie Lietuvą, Europą ir pasaulį“, pasitikrino savo žinias apie Europos kalbas ir kultūrinį paveldą.

Susitikimai su kūrėjais

Akmenė. Rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko vertėjos, poetės Vilijos Žalienės ir dainininkės Agnės Dragūnaitės kūrybos vakaras „Svajonių lieptais į Himalajus“. Vertėja V. Žalienė pristatė 2017 m. išleistą knygą „Morijos sodo lapai. Nušvitimai“, paskaitė senosios Rytų išminties tekstų, A. Dragūnaitė visus sužavėjo dainomis lietuvių ir sanskrito kalbomis.

Kaunas. Rugsėjo 17 d. rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengtas aktorės ir rašytojos Birutės Mar kūrybos vakaras „Tremties atmintys“. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė scenoje perteikė dramatiškus Lietuvos tremtinių Sibire ir savo tėvų prisiminimus, dalyviai išvydo fragmentus iš Birutės Mar pjesės „Ledo vaikai“.

Renginio vedėjos su šunimi Kia. Reginos Vasauskaitės nuotr.

„Kaniterapija – alternatyvus ir (ar) pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai, siekiant geresnės fizinės, emocinės sveikatos, norint pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, naudojamas specialiai parengtas šuo“, – teigė J. Grygutis.

Kaniterapeutės prisistatė ir supažindino su labradoro retrivere Kia, plačiau kalbėjo apie asociacijos veiklą, Lietuvoje populiarėjančius kaniterapijos taikymo būdus ir poveikį asmens savijautai. Specialistės patikino, kad norint dalyvauti kaniterapijos užsiėmimuose tiek vedliui, tiek ir augintiniui būtinas pasiruošimas – reikia išlaikyti ir kvalifikacinį egzaminą. „Atsižvelgdami į asmens galimybes, negalią turintiems asmenims stengiamės suteikti malonių išgyvenimų, padedame pajusti saldų sėkmės skonį – siekiame, kad žmogus patikėtų savo jėgomis“, – pasakojo J. Grygutis.

Kia pademonstravo daugiau nei 20 išmoktų komandų, klusniai vykdė ir renginio dalyvių pasirinktas komandas. „Pasijutome visi kaip viena didelė šeima, kuriai labai gera ir malonu būti drauge. Susitikimas su kaniterapijos specialistėmis ir terapinio šuns dalyvavimas yra geriausia terapija, tei-

Panevėžys. Spalio 4 d. į miesto viešąją biblioteką pasidalyti savo patirtimi bei pristatyti savo knygą „Niekada nevėlu gyventi: svajok, planuok, išdrįsk“ atvyko 2017 m. Veiklia moterimi išrinkta Janina Radvilė. 74 metų informatikos mokslų daktarė, lektorė, garsios kunigaikščių Radvilų giminės palikuonė su susirinkusiais pasidalijo patarimais, kaip perkopus 50-metį nenustoti aktyviai gyventi.

Parodos, knygų sutiktuvės

Akmenė. Viešoji biblioteka rugsėjo ir spalio mėnesiais kvietė savo skaitytojus į tapybos darbų parodas: buvo galima susipažinti su kraštietės Elenos Mikulskienės pirmosios tapybos parodos darbais, surengtas ir Gintauto Neimanto tapybos darbų parodos „Lietuvos kunigaikščiai, kurie valdė Lietuvą“ pristatymas, skirtas Lietuvos valstybės 100-mečiui paminėti.

Varėna. Viešojoje bibliotekoje pristatytas rajono žmonių ilgai lauktas, gausiai iliustruotas Benjamino Kondrato dvitomis veikalas „Kūrėjų pėdsakais: Varėnos ir Šalčios krašte“, šįkart skirtas mūsų krašto literatūriniam paveldui. Skaitytojams pateikiami faktai ir pasakojimai apie krašto kūrėjus ir šviesuolius: J. Aputį, P. Drevinį, D. Tamulevičiūtę, D. Tertelį, J. Karlovičių ir kt.

Informaciją pateikė Regina Vasauskaitė, Asta Andrulienė, Zita Sinkevičienė, Indrė Rapkevičienė, Renata Česnulevičiūtė

39

giamai veikianti mūsų savijautą ir sveikatą.

Viliamės, kad šis susitikimas tikrai nebus paskutinis“, – savo nuomonę išsakė renginio dalyviai.

Regina Vasauskaitė Marijampolė Formuojame vaikų skaitymo įprotį.

Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Vaikų edukacijos ir laisvalaikio centre per metus apsilanko daugiau kaip 17 000 vaikų iki 14 metų. Tačiau ne visi jie noriai ima knygą į rankas. Todėl, atsižvelgdami į sumažėjusį vaikų skaitomumą, ieškojome priemonių, skatinančių vaikų skaitymą ir domėjimąsi literatūra.

Garsinius skaitymus pagyvina įvairūs personažai. Bibliotekos archyvo nuotr.

Prieš keletą metų nusprendėme išnaudoti viešąsias miesto erdves ir kartu su vaikais skaityti šalia Bibliotekos esančiame Vytauto Didžiojo parke. Įsikūrę vaikų žaidimų aikštelėje, kvietėme vaikus klausytis pasakų, kartu skaityti, kalbėtis apie mėgstamus personažus.

Pirmaisiais metais garsinių skaitymų valandėlės nesulaukė labai didelio dėmesio, todėl nusprendėme tokio pobūdžio popietes organizuoti vaikams dar patrauklesne forma: atsirado įvairūs personažai, žaidimai, užduotys, dovanėlės, renginiuose suskambo muzika. Buvo nutarta išlaikyti periodiškumą ir skaitymus rengti tą pačią dieną, tuo pačiu laiku. Per ketverius metus garsinių pasakų skaitymų valandėlės išaugo į vasaros renginių ciklą vaikams, kuris 2018 metais buvo įtrauktas į „Marijampolės – Lietuvos kultūros sostinės“ programą. Šią vasarą Vytauto Didžiojo parke surengėme 15 garsinių skaitymų, kurių kiekvienas sulaukė beveik 200 marijampoliečių ir miesto svečių. Kiekvieną ketvirtadienį vykusiuose renginiuose vaikai ne tik klausėsi skaitomų knygų ar patys skaitė, bet ir bendravo su policijos bičiuliu Amsiumi, žaidė su svečiais iš Zuikių muziejaus, pūtė muilo burbulus su klounu Tuku, kėlėsi į medžius su arboristais, ragavo kareiviško maisto, stebėjo muzikinius pasirodymus. Per sezoną perskaitėme daugiau nei 60 įvairių knygų. Žaidimai ir rėmėjų dovanos patiko ne tik vaikams, bet ir tėveliams, kurie mielai įsitraukė į renginių veiklas: skaitydavo mažiesiems ar kartu su mumis vaidindavo pasakų personažus.

Atėjusieji į garsinius pasakų skaitymus turėjo galimybę apsilankyti ir mobiliojoje bibliotekoje „Vasaros spalvos“, kur buvo galima žaisti šaškėmis, skaityti naujausią

40

spaudą ar tiesiog pailsėti medžių pavėsyje. Čia darbavosi bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus darbuotojos, o joms talkino šaškių didmeistris Valerijus Klimas.

Parką iš naujo atrado Marijampolės socia­ linės pagalbos centro ugdytiniai. Jaunuoliai, turintys negalią, susidomėję klausėsi skaitomų istorijų ir emocingai reagavo.

Planuojant įvairias skaitymų veiklas, pagalbos ranką neretai ištiesdavo kolegos iš kitų bibliotekos skyrių: dalinosi idėjomis, teikė siūlymus ar tiesiog padėjo nešti įrangą į parką. Suvienytos darbuotojų pastangos, originalios idėjos, saulė ir laimingi vaikų veidai leido džiaugtis buvimo su knyga švente.

Džiugina ir tai, kad paklausyti pasakų atėjo jauni tėvai su kūdikiais, todėl nusprendėme šį rudenį bibliotekoje tęsti „Multimažylių“ klubo veiklą. Tai pojūčių lavinimo užsiėmimai kūdikiams nuo 5 iki 10 mėnesių, kuriuose mažyliai kartu su tėveliais žaidžia, varto spalvingas, garsus skleidžiančias knygeles, – taip skatinama pamilti knygas nuo pat mažumės. Tikimės, kad laikui bėgant susiformuos vaikų skaitymo įprotis, tapsiantis maloniu užsiėmimu, o Vaikų edukacijos ir laisvalaikio centras sulauks dar daugiau lankytojų.

Raminta Liubelionienė Molėtai Literatūriniais tiltais lobių link. Trečius metus gyvuojantis viešosios bibliotekos projektas „Molėtų rajono literatūriniai tiltai“ rudens pradžioje kvietė susipažinti su literatūriniu Molėtų kraštu ir jo asmenybėmis.

Pirmoji kelionė nudžiugino nuotaikingu

Mykolo Šeduikio muziejuje. Algimanto Pečiukaičio nuotr.

literatūros lobių ieškotojų būriu ir naujai atrastu Mindūnų kraštu, kurio bendruomenė brangina kunigo, lietuvių visuomenės veikėjo Petro Kraujalio (1882–1933) atminimą. Lankytasi kunigo gimtajame Žagarų kaime, sustota prie koplytstulpio ir Stirnių bažnyčios, vienintelė likusi Žagarų kaimo gyventoja I. Rimydienė pasakojo apie P. ­­­­­­Kraujalio asmenybę ir gyvenimą.

Literatūrinė-edukacinė kelionė „Skaitome Videniškių istoriją“ molėtiškius kvietė pasivaikščioti po šį miestelį. Vienuolynas, Šv. Lauryno bažnyčia ir Baltadvario pilis liudija Videniškius buvus svarbiu kultūros ir dvasinio gyvenimo centru. Susipažinta su Videniškių krašto kultūros ir literatūros asmenybėmis: iškiliais LDK Giedraičių giminės atstovais, kunigu Mykolu Olševskiu, Videniškiuose sudėliojusiu pamokslų rinkinį „Broma, atverta ing viečnastį“, čia gimusiu bei užaugusiu rašytoju Alvydu Šlepiku. Pažvelgti į šį kraštą kitaip keliautojams padėjo Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė Audreolė Pažereckaitė-Pivorė ir muziejininkė, menotyrininkė Virginija Bareikienė.

Galerija. ATIDARYTA LAUKO BIBLIOTEKĖLĖ

Indrės Rapkevičienės nuotr.

Panevėžys. Rugsėjo viduryje knygų namelio atidarymu šalia Šiaurinės bibliotekos džiaugėsi Pušaloto mikrorajono bendruomenė, lopšelio-darželio „Žibutė“ auklėtiniai, kolegės ir knygai neabejingi panevėžiečiai. Pasak bibliotekos vedėjos Linos Dubauskienės, iniciatyvą palaikė Panevėžio suaugusiųjų mokymo centras, o AB „Telia“ padėjo pastatyti ne tradicinį medinį, bet erdvų, iš buvusios taksofono būdelės perdarytą knygų namelį. (Indrė Rapkevičienė)

Dar viena keliautojų grupė projekto „Molėtų rajono literatūriniai tiltai“ pažintinį ciklą tęsė Alantos krašte, kuriame taip pat gausu literatūrinių lobių – žymių vietų ir asmenybių, tokių kaip rašytojas, archeologas, mokytojas Petras Tarasenka, varpininkas, daktaras Jonas Gaidys-Gaidamavičius, poetas, vertėjas Valerijonas Ažukalnis (Zagurskis), poetas Vytautas Skripka ar publicistas Vladislovas Telksnys. Mokyklos direktorė D. Skebienė pristatė mokytojo M. Šeduikio muziejuje saugomus vietos krašto kultūros ir istorijos turtus (čia saugomi ir poeto Vytauto Skripkos asmeniniai daiktai). Aplankyta Alantos bažnyčia ir jos muziejus, taip pat žymiausių Alantos krašto žmonių – M. Šeduikio, J. Gaidžio-Gaidamavičiaus – kapai, Alantos sinagoga, susipažinta su Molėtų krašto žydų atminimo ekspozicija, kurią inicijavo dailininkas Vaidotas Žukas. Na, o tikrų lobių paieškoti buvo galima Alantos dvare. Būrys literatūros bičiulių dar keliavo į Kauną, kad pajustų rašytojo kraštiečio Petro Tarasenkos (1892–1962) gyvenimo Kaune dvasią. Ilgėliau užtrukome prie rašytojo ir jo giminės kapo, prisiminėme archeologo nuopelnus Lietuvai.

Dėkojame visiems Mindūnų, Videniškių, Alantos ir Molėtų bendruomenės nariams, pasidalijusiems turtinga ir paslaptinga savo krašto praeitimi, o Lietuvos kultūros tarybai už finansinę paramą.

Nijolė Stančikienė Panevėžys Lavinamieji žaidimai. Šiaurinėje bibliotekoje įsibėgėjo edukaciniai renginiai „Slieko Zigmučio pievelėje“ šeimoms su vaikais iki 3 m., kuriuos veda patyrusi ikimokyklinio ugdymo pedagogė Vitalija Lideikienė.

Rugsėjo mėnesį vyko 3-iasis ciklo šeimoms renginys – pirštukų žaidimai „Viru viru košę“. Įsitaisę ratu, mamos su vaikučiais rytą pradėjo pasisveikinimo ir susipažinimo žaidimais, išbandė įvairius pasijodinimus, kinkavimus, muzikavimą barškučiais. Toliau sekė pirštukų žaidimai: ne tik jų lankstymas, spragsėjimas, bet ir plojimas, riešų sukinėjimas ir kiti delniukais atliekami judesiai.

Tokie žaidimai ne tik smagūs, bet ir naudingi vaiko vystymuisi, padeda turtinti ir lavinti kalbą, smulkiąją motoriką, koordinaciją, muzikalumą. Taip vaikas ne tik žaismingai praleidžia laiką, bet ir įgyja žinių apie jį supantį pasaulį.

Slėpynės su šilko skarelėmis. Indrės Rapkevičienės nuotr.

Spalio viduryje susirinkę į 4-ąjį ciklo renginį – lopšines „A a a pupa“ – tėveliai ir mažyliai susipažino su bibliotekos erdvėmis, apžiūrėjo įvairias grojančias bei liečiamąsias knygas, vėliau sekė praėjusių trijų užsiėmimų metu išmoktų žaidinimų kartojimas – mylavimai, jodinimai, pirštukų žaidimai, muzikavimas barškučiais, slėpynes su šilko skarelėmis. Vaikams išsišėlus, pats metas buvo prisiminti lopšines. Ikimokyklinio ugdymo pedagogė V. Lideikienė pabrėžė, kad lopšinė yra vaiko ir tėvų bendravimo būdas, stiprinantis emocinį tarpusavio ryšį, padedantis nurimti, o sūpavimas, glaudimas, dainavimas su rūpesčiu ir atjauta balse – tai ir pirmieji vaistai nuo diegliukų, šalčio, baimės.

Edukaciniuose renginiuose dalyvavę tėvai džiaugėsi, jog tai puiki proga ne tik kartu lavintis, bet ir kokybiškiau bendrauti su vaiku.

Indrė Rapkevičienė Radviliškis Memorialinė lenta kraštiečiui. Rugsėjo 28 d. žmonės, kurie bent truputį pažinojo ir prisilietė prie Tėvo Stanislovo (Algirdo Mykolo Dobrovolskio) asmenybės, rinkosi prie namo Radviliškyje, kuriame, manoma, jis gimė ir augo. Tądien buvo iškilmingai atidengta memorialinė lenta (užsakymą inicijavo miesto seniūnija). Ją atidengė rajono savivaldybės vicemeras Kazimieras Augulis ir miesto seniūnas Ernestas Mončauskas, memorialinę lentą pašventino Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios kunigas Edvardas Zeidotas.

atskleisdama įvairių faktų apie šios neeilinės asmenybės gyvenimą. Viešosios bibliotekos direktorė Violeta Šukaitienė dėkojo visiems, susirinkusiems į minėjimą, surengtą Tėvo Stanislovo jubiliejaus išvakarėse (rugsėjo 29-ąją A. M. Dobrovolskiui būtų suėję 100 metų), o svečiams įteikė atvirukų komplektų (juos kūrė Lizdeikos gimnazijos mokytojos: Gitana Abromikienė, Jolanta Kvedarienė ir Laima Verbickienė) su Tėvo Stanislovo pamokslais. Skambėjo Šiaulių „Sandoros“ progimnazijos liturginio choro giesmės (vad. progimnazijos muzikos mokytoja Rolanda Kalakauskienė), jam akompanavo radviliškietis smuikininkas Rolandas Sereika.

Viešosios bibliotekos informacija Rokiškis „Širvynėje“ liejosi dainos ir poezija. Jau 7-ąjį kartą į poeto Pauliaus Širvio tėviškę Degučiuose rinkosi tie, kurie nori dalyvauti poezijos šventėje „Širvynė“. Prieš 40 metų čia paskutinį kartą lankėsi ir pats poetas.

Koncertuoja ansamblis „Šypsena“. Daivos Vilkickienės nuotr.

Memorialinės lentos atidengimo akimirka. Bibliotekos archyvo nuotr.

Po oficialiosios memorialinės lentos atidengimo ceremonijos visi susirinko į viešosios bibliotekos konferencijų salę, kur laukė prisiminimų vakaras. Minėdami Tėvo Stanislovo 100-ąsias gimimo metines apie jo asmenybę kalbėjo rajono vicemeras K. Augulis, šiaulietė rašytoja ir žurnalistė Vitalija Morkūnienė, sukaupusi nemažai Tėvo Stanislovo pamokslų, juos skaitė Šiaulių valstybinio dramos teatro aktorius ir bibliotekos bičiulis Vladas Baranauskas. Iš Kauno atvykusi asociacijos „Veršva“ pirmininkė, humanitarinių mokslų magistrė kraštietė Stasė Mickutė papildė Tėvo Stanislovo portretą,

Mūsų krašto žmonėms glosto širdį, kad mieste gyvena poeto jaunystės mergaitė, kuriai rašytus P. Širvio laiškus ir eilėraščius šventėje skaitė uteniškis Erikas Druskinas. Į apniukusį dangų virš unikalios šienu kvepiančios scenos klausytojų širdis kėlė juodupiečių sesių Aurelijos ir Viktorijos Kanapeckaičių balsų harmonija, rokiškėnės Domilės Kirstukaitės dainos (ypač autorės daina pagal P. Širvio „Pilėnų lopšinės“ žodžius), Mamų ir dukrų kvartetas (Violeta Simonavičienė, Kotryna Simonavičiūtė, Skirmutė Janulaitienė ir Aušrinė Janulaitė) iš Šakių rajono Gotlybiškių kaimo, Aleksandravėlės kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Šypsena“, rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ narių skaitomos eilės. Baigiant degti „Širvynės“ laužui, savo eiles, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, skaitė Lukštų kaimo bibliotekininkė Sigutė Šimanauskienė. Šventę organizavo Juozo Keliuočio viešoji biblioteka, Aleksandravėlės kaimo filialas ir Aleksandravėlės krašto bendruomenė bei kultūros centras. Vienas „Širvynės“ šventės rėmėjų – eismo saugumo bendruomenėse projektas „Užsidėk atšvaitą – taip apsaugosi save ir kitus“. Jį vykdant buvo atlikti ir P. Širvio tėviškės aplinkos tvarkymo darbai.

Daiva Vilkickienė

41

trumpai Renginių mozaika

Akmenė. Viešojoje bibliotekoje surengta tradicinė „Poezijos rudens“ šventė, jos metu veikė kraštotyros paroda „Poezija kraštotyros aruoduose“, skirta krašto literatų kūrybai. Buvo pagerbtas poetės, režisierės Stasės Niūniavaitės atminimas, vienuoliktą kartą (nuo 2004 m.) paskelbtas Stasės Niūniavaitės literatūrinės premijos laureatas – juo tapo kraštietis poetas, vertėjas Aidas Jurašius.

Kelmė. Jau trečius metus iš eilės Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka mažiesiems lankytojams organizuoja saugaus eismo savaitę. Šiemet savaitės veiklos prasitęsė ir virto gražia mėnesio akcija, tikintis, kad vaikai kelyje elgsis atsakingai: pradinukai buvo supažindinti su eismo taisyklėmis, sprendė testus saugaus eismo tema, dalyvavo piešinių konkurse ir filmo peržiūroje.

Mažeikiai. Rajono savivaldybės viešosios bibliotekos ir filialų darbuotojai sumanė išvyką į kaimyninį Akmenės rajoną. Lankytasi Akmenės krašto ir Simono Daukanto memorialiniame muziejuose, bendrauta su kolegomis iš Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos. Apžiūrėtos įrengtos naujos skaityklos, vaikų erdvė, moderni konferencijų salė.

Pagėgiai. Vydūno viešoji biblioteka surengė bibliotekos drauge su Punsko valsčiumi įgyvendinto Europos regioninės plėtros fondo programos „Interreg VA Lietuva-Lenkija“ iš dalies finansuoto projekto „Pagėgių ir Punsko bibliotekų ir kultūros paslaugų patrauklumo skatinimas“ baigiamąją konferenciją.

Joje Vydūno viešosios bibliotekos ir Punsko valsčiaus atstovai apibendrino projekto rezultatus ir bendradarbiavimo naudą.

Punsko lietuviai vaidino spektaklį pagal Vydūno dramą. Astos Andrulienės nuotr.

Panevėžys. Šiaurinė biblioteka pakvietė savo lankytojus į terapinį fraktalų piešimo renginį, kurį vedė sertifikuota fraktalų metodo mokytoja, pirmosios knygos apie fraktalus autorė, jogos trenerė Brigita Paulauskienė. Lektorės pristatytą meditacijos ir saviraiškos būdą išbandė per 20 panevėžiečių. Šis renginys – tai viena bibliotekos tęstinio projekto „Sveikata – išmintingųjų honoraras“ veiklų.

Radviliškis. Rugsėjo 25 d. viešosios bibliotekos konferencijų salėje vyko akcijos „Vasara su knyga“ skaitymo varžytuvių dalyvių apdovanojimai. Radviliškio rajonas Šiaulių apskrityje pirmauja jau antrus metus iš eilės, šiemet radviliškiečiai taip pat buvo aktyviausi, perskaitė 680 knygų. Rajono gyventojams, įveikusiems „Skaitymo iššūkio“ 5 užduotis, buvo įteikti diplomai ir paskatinamieji prizai.

Informaciją pateikė Zita Sinkevičienė, Danguolė Garnienė, Irena Atkočaitienė, Sonata Nongienė, Indrė Rapkevičienė, Radviliškio viešoji biblioteka

42

Varėna „Sidabrinė bitė“ – bibliotekos direktoriui. Rugsėjo 16 d. Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje paminėtos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 143-iosios gimimo metinės ir įteikti garbingi apdovanojimai Varėnos krašto kultūrai ir menui nusipelniusiems žmonėms. Džiaugiamės, kad šiais metais „Sidabrinės bitės“ ženklu įvertintas Varėnos viešosios bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius.

Moksleivius domino šaunamieji ginklai.

„Sidabrinę bitę“ sega rajono meras Algis Kašėta.

Rūtos Averkienės nuotr.

E. K. Krupovičius yra iniciatyvus, daug nuveikęs populiarinant grožinę literatūrą, puoselėjant šalies ir Varėnos krašto istorines bei kultūrines vertybes. Jo iniciatyva įamžinta poeto Martyno Vainilaičio gimtinė – Mergežerio kaime pastatyta skulptūra „Strazdanotas berniukas“, įkurtas M. Vainilaičio skulptūrų parkas ir muziejus Vaitakarčmio kaime, atnaujinta Anzelmo Matučio Drevė Pauosupės kaime, čia nuolat tvarkoma aplinka. Kas dveji metai Vaitakarč­ myje organizuojamas respublikinis vaikų meninės kūrybos festivalis „Susitikimas Ežio dvare“, o Pauosupės kaime vyksta respublikinė poetinės kūrybos šventė „Poezijos pavasarėlis“. Nuo 2006 m. rengiamas tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“, Alytaus apskrities literatų šventė „Poezijos rudenėlis“, nuo 2016 m. – Lietuvių kalbos dienos, nuo 2018 m. – pėsčiųjų ir dviračių žygiai į Varėnos rajono literatūrines vietas.

Grybų šventėje įrengtame „Knygų ir menų kieme“ vyksta knygų mugė, populiarių Lietuvos bardų koncertai, knygų pristatymai, garsiniai skaitymai, parodos, „Literatūrinė vaistinė“ ir kt.

Jau 13 metų bibliotekai vadovaujantį direktorių sveikinęs rajono bibliotekininkų būrys linkėjo atkaklumo ir sėkmės įgyvendinant bendruomenės svajones.

Indrė Kondratavičiūtė Zarasai 100 kariuomenės pėdsakų. 2018 m. minime ne tik Lietuvos valstybės, bet ir kariuomenės atkūrimo 100-metį. Šia proga Vytauto Didžiojo karo muziejus, bendradarbiaudamas su Lietuvos kariuomene, siūlo prisiminti, koks svarbus buvo kariuomenės indėlis kovojant už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Rugsėjo 26 d. viešosios bibliotekos galerijoje Karo muziejaus darbuotojai

parengė unikalią ekspoziciją ir edukacines užduotis, kurios nepaliko abejingo nė vieno lankytojo.

Parodoje buvo pristatomos Nepriklausomybės kovos 1918–1920 m., Lietuvos kariuomenė 1920–1940 m., ginkluota rezistencija 1944–1953 m., atkurtos Lietuvos Respublikos (1990–2004) ir dabartinė Lietuvos kariuomenė. Apie šiuolaikinę Lietuvos karių darbo specifiką, ekipuotę ir ginkluotę pasakojo Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos kariai. Galerijoje buvo įkurta partizanų stovyklavietė, eksponuojami drabužiai, avalynė, žiūronai, žemėlapiai, žibalinė lempa, antspaudai, rašomoji mašinėlė ir kiti daiktai, leidę pajusti, kokia buvo partizanų kasdienybė. Dalyviai noriai įsitraukė į edukacinę veiklą: reikėjo sudėlioti Lietuvos žemėlapį, išsiaiškinti, kaip buvo pasiskirsčiusios Lietuvos partizanų apygardos, miško spaustuvėje iššifruoti partizanų vadų komandas, kariškame tunelyje įminti karines mįsles.

Įdomu buvo iššifruoti tekstą. Inesos Dumbravienės nuotraukos.

Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji domėjosi karine technika, originaliais XX a. šaunamaisiais ginklais, lankstė lietuviškuosius lėktuvus „Dobi“ bei ANBO, žaidė strateginius žaidimus „Karas“, „Laivų mūšis“. Viena iš smagiausių atrakcijų buvo maskuojamasis grimas, kurį išdrįso išbandyti ir suaugusieji.

Dėkojame aktyviai dalyvavusiems Antazavės Juozo Gruodžio gimnazijos, Turmanto pagrindinės mokyklos, Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos, Pauliaus Širvio progimnazijos, Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos mokiniams ir mokytojams.

Inesa Dumbravienė

Tapatybės ženklai

Angelai sargai ir mylimas mažesniųjų globėjas Kryždirbystė – neabejotina lietuvių tautinio savitumo išraiška, įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Toliau spausdiname straipsnių ciklą šia tema (ankstesnės publikacijos – „Tarp knygų“, Nr. 1–9).

Lietuvoje kryždirbių mėgti katalikų kalendoriuje spalio 2-ąją minimi šv. Angelai Sargai, kurie liaudies skulptūroje vaizduojami žmogiško pavidalo, ir spalio 4-ąją švenčiamas vienas populiariausių krikščionių pasaulio šventųjų Pranciškus Asyžietis.

Pasak Biblijos, kiekvienas krikščionis turi jį globojantį angelą sargą, padedantį atlikti kasdienes pareigas, ginantį nuo blogio ir įkvepiantį doriems darbams. Sakoma: kai kalbi apie teisingumą, kuklumą ir gerumą, apie tikrąją meilę ir pamaldumą, žinok, kad šventasis angelas sargas yra su tavimi.

Angelas – tai Dievo Tėvo sukurta galinga bekūnė dvasinė esybė, simbolinis jo pasiuntinys ir atstovas žemėje. Jis laikomas tarpininku tarp Dievo ir žmogaus, vieninteliu Dievo tarnu, vykdančiu jo valią ir dalyvaujančiu žmogaus gyvenime. Aukščiausios hierarchijos angelai – arkangelai Gabrielius, Mykolas ir Rapolas – skirti apreikšti žmonijai Viešpaties valią. Angelus sargus Dievas yra atsiuntęs tautoms, pavieniams asmenims globoti, saugoti.

Tikėjimas angelą sargą gyvavo jau pirmaisiais krikščionybės amžiais. Nuo

XVI a. jų garbei buvo laikomos mišios.

XVII a. įvesta Angelų Sargų šventė, o XIX a. išplito vaizdinys apie vaikus globojantį angelą sargą.

Angelas vaizduojamas žmogiško pavidalo – kaip sparnuotas jaunuolis laiminti ištiestomis rankomis, kaip vaikas arba kūdikio galvelė su sparnais; vienplaukis, vilkintis ilgą drabužį, basas arba avintis sandalus. Angelas sargas paprastai už rankos veda vaikelį, vieną ranką iškėlęs į dangų arba rodantis į kelią. Angelo sargo figūra šalia mažo vaiko sukelia globos, saugumo jausmus.

Angelų sargų dieną titulinėse bažnyčiose vykdavo atlaidai, mugės. Kai laukuose darbai baigti, buvo galima vertinti darbo vaisius, apmąstyti savo gyvenimą, padėkoti angelui sargui, įkvėpusiam darbams ir saugojusiam nuo nelaimių.

Vinco Svirskio kryžius. Kėdainių r., Kunionių k.

Fotografas Juozas Petrulis, 1966 m.

43

Vienuolis, pranciškonų ordino įkūrėjas šv. Pranciškus Asyžietis (apie 1182–1226) gimė Italijos mieste Asyžiuje, turtingo audinių ir vilnų pirklio Petro Bernardone’s šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido linksmindamasis, sulaukęs pilnametystės, troško pasižymėti karo žygiuose. 1202 m., dalyvaudamas Asyžiaus kare su Perudža, pateko į nelaisvę ir metus kalėjo.

Po ten patirtų išgyvenimų paliego ir pakeitė gyvenimo būdą – atsidėjo maldai, šelpė vargšus, slaugė ligonius.

1205 m. grįžęs iš karo ir užėjęs pasimelsti į apleistą Šv. Damijono bažnytėlę, išgirdo Kristaus prašymą atstatyti griūvančią bažnyčią. Mėgino tai daryti už tėvo pinigus, tačiau, išgirdęs jo nepasitenkinimą, grąžino viską, ką buvo gavęs. Atsisakęs teisių į palikimą, gyveno kaip atsiskyrėlis, per keletą metų savo darbu bei surinktomis lėšomis atstatė bažnyčią.

1209 m. Šv. Motiejaus šventėje išgirdęs Evangelijos žodžius, kur Jėzus į pasaulį siunčia apaštalus, Pranciškus pajuto pašaukimą pamokslauti. Vilkėdamas virve sujuos-

tu pilku abitu, keliavo po aplinkinius kaimus bei miestelius skelbdamas apie Dievo gerumą ir meilę artimui.

Prie jo prisijungė 11 vienminčių.

1210 m. Romoje gavęs popiežiaus Inocento III pritarimą ir leidimą su broliais pamokslauti, įsteigė Mažesniųjų brolių ordiną. Misionieriškas pašaukimas ir noras kuo daugiau žmonių atvesti į krikščionybę skatino leistis Šventosios Žemės, Sirijos ir Egipto keliais. Grįžęs į tėvynę, rūpinosi pranciškonų ordinu, atsidėjo sekimui Kristumi ir jo gyvenimo aiškinimui. Per 1223 m. Kalėdas Riečio slėnyje esančio Grečo kaimo tvartelyje su žmonėmis ir gyvais gyvuliais atkūrė Išganytojo gimimo sceną ir taip pradėjo krikščioniškosios gyvosios prakartėlės tradiciją.

Malda Pranciškui buvo sielos maistas. Kai 1224 m. vienišas meldėsi ir pasninkavo ant La Vernos kalno prašydamas Dievo malonės pajusti jo kančią, ant jo kūno atsivėrė stigmos. Kai 1226 m. rudenį gydytojas pareiškė, jog mirtis jau nebetoli, Pranciškus su džiaugsmu sušuko:

Šv. Pranciškus, 2010 m. Meistras Pranas Dužinskas.

Telšių r., Tryškiai. Fotografas Arūnas Baltėnas

„Sveika atvykusi, sese mirtie!“ Pranciškaus mirtį palydėjo ant palangės nutūpusių vieversių giedojimas. Pranciškus Asyžietis mirė 1226 m. spalio 3 dieną.

Po dvejų metų kanonizuotas, šventojo palaikai perkelti į jo garbei pastatytą Šv. Pranciškaus baziliką Asyžiuje.

Pranciškaus kultas paplitęs visose krikščioniškose šalyse. Šv. Pranciškus paskelbtas Italijos, gyvūnų, katalikybės plėtros, gamtos ir prekybininkų globėju.

Lietuvoje Pranciškus laikytas augalų globėju, todėl jo dieną – spalio 4-ąją – skambinant bažnyčioje pašventintu varpeliu būdavo apeinami rugių pasėliai ir prašoma, kad šventasis kitais metais saugotų javus nuo krušos.

Dažniausiai vaizduojamas vilkintis rudu pranciškonų abitu su stigmomis ant rankų, kojų ir šone. Ikonografijoje vaizduojami kai kurie jo gyvenimo epizodai: stigmatizacija, pamokslas paukščiams ar vilko sutramdymas. Šv. Pranciškus. XX a. pr. Klaipėdos r., Veiviržėnai. Fotografas Arūnas Baltėnas

44

Dr. Elvyda Lazauskaitė Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja

in this issue Andris Vilks. We had been Here for Much More than a Century

1

Žibutė Petrauskienė. New Trends in Activities of European Research Libraries 17

In the year 2018, Lithuania, Estonia and Latvia are celebrating the centenaries of their independent States. In Latvia, the culmination of this celebratory occasion will be reached on the 18th of November.

The host of this issue’s traditional heading “#GyvasŽodis”, which features reflections on the topic “Me and My Centenary”, is the Director of the National Library of Latvia Andris Vilks. He surveys the path that Latvia had travelled until it reached its independence and takes delight in the visits by honourable guests, who also come to the National Library of Latvia.

Contemporary scholarly circles are broadly discussing ideas of open science and strategies and means for its realization. The role of libraries (especially research and academic ones) is to ensure open access within the process of such realization. It is no accident that the 47th Conference of the Association of European Research Libraries LIBER (Ligue des Bibliothèques Européennes de Recherche) was devoted to this subject matter. The Director of the Scholarly Communication and Technologies Department of the Vilnius University Library Dr. Žibutė Petrauskienė tells about encounters regarding the realization of the idea of open science.

Mutual Favouring: People for the Library and the Library for the People 3

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Printing R-Evolution as a Prerequisite for the European Identity

This publication was also prompted by the State centenary of the neighbouring Latvia. How do the colleagues at the National Library of Latvia contribute to this extraordinary celebration? For this occasion, they implement two projects based on books. Within one of these two projects, books are donated to the Library by people and in such a way “People‘s Bookshelf ” (Tautas grāmatu plaukts in Latvian) is being created, and the outcome of the other project is the first union encyclopaedia (in the electronic form) “Nacionālā enciklopēdija” and its volume “Latvia” (printed) dedicated to the centenary of the State.

Vaiva Markevičiūtė. A Bark of Lithuanian Books Cast its Anchor in Greece 6 Over the whole of this year Tarp knygų has been featuring the events dedicated to the celebration of the restoration of Lithuania’s independence. This time we take a glimpse at how this occasion is commemorated and communicated by Lithuanians living or working abroad.

In September, by the initiative of the Lithuanian Embassy in Greece, a Lithuanian field library was opened in the Attica Region of Greece.

The undertaking was supported by local authorities. The first books were donated by the Ambassador Rolandas Kačinskas and the mayor of the Vari-Voula-Vouliagmeni Municipality Grigori Konstantellos.

How Open Youth Spaces Destroy Stereotypes About Today’s Library

8

Libraries have long ceased to be places exclusively for borrowing books. They are becoming modern knowledge spaces and multifunctional centres responding to the needs of the changing society. The article prepared by the Department of Youth Affairs at the Ministry of Social Security and Labour is about how libraries attract young people. It features the experience in this field of activities gained by the staff working at the open youth spaces of the Gabrielė PetkevičaitėBitė Public Library of Panevėžys County, the Ieva Simonaitytė Public Library of Klaipėda County and the Petras Kriaučiūnas Public Library of Marijampolė.

Inga Dulinskienė. The Potential of Informal Education

11

A tendency is observed for public libraries to become providers of informal education services. Within a programme of a European Social Fund's project, 45 Lithuanian specialists of informal education had the opportunity to get acquainted with the most recent methods for children’s informal education applied in countries abroad and education systems that are successfully implemented there. They, among whom there were representatives from the Vincas Kudirka Public Library of Kaunas Municipality and the Povilas Višinskis Public Library of Šiauliai County, visited agencies and organizations of Estonia and Finland providing informal education services. The publication is about informal education experience by professionals abroad presented by the executive of the Z. Kuzmickis Branch of the Kaunas Library Inga Dulinskienė.

Renata Matkevičienė: “We Must Advocate Libraries: ‘How’ is what Matters” 14 Recent studies show that only the executives of libraries and their staff are aware of them as dynamic and multifaceted institutions. Visitors, though, tend to change their engrained opinion only after attending some event or exhibition at a library and getting surprised by the diversity of services provided there. The Head of the Department of Corporate Communication at Vilnius University’s Faculty of Communication Assoc. Prof. Dr. Renata Matkevičienė tells about how to advocate libraries in order to make the general public to change its stereotyped opinion. (Interviewed by Žydrė Vėtienė)

21

Ownership signs of incunabula, physical characteristics of such books and their migration within time and space – these are the key issues addressed by implementers of the international project “The 15cBOOKTRADE”.

This project involves three Lithuanian libraries: the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences and the Vilnius University Library. The Doge’s palace in Venice, Italy, hosted this project’s closing event, the conference “Printing R-Evolution 1450–1500. Fifty Years that Changed Europe”, on 19–21 September this year. Dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė presents the discussions by documentary heritage professionals during this conference.

Svajūnė Pankratovienė. The Digital Collection of Lithuanian Classical Literature is Further Gaining Popularity

23

A termination stage has been reached by the continuous project of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania “Presenting Works of the Lithuanian Classical Literature Online – Content Development 2”. Professionals from the Library’s Digitization Department are further enriching the treasury of the Web portal of digital cultural heritage E.paveldas. At present it contains 1519 digitized objects.

Mindaugas Balkus. A Glimpse at the Youth Press Within the Convolutions of History

25

Under the heading “New Publications”, Dr. Mindaugas Balkus reviews the monograph by Dr. Žiedūnė Zaveckienė “The Youth Within the Convolutions of History: The Lithuanian Youth Press in 1918–1940” (2018), which presents structured factual information about the youth press (publication titles, editors, contributors, years and places of publication, and print run). In the reviewer’s opinion, it is a valuable study, which makes a solid contribution to Lithuanian book science and bibliographic research.

Stanislovas Žvirgždas. M. K. Čiurlionis as the Pioneer of Modernism in the Lithuanian Photography

27

There has been little research done into the photographic art as a distinct creative field of the painter, graphic artist and composer Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). In the opinion of the historian of photography Stanislovas Žvirgždas, a deeper insight into this creative domain of Čiurlionis makes more comprehensive the understanding of his creative effort as an artist and composer. The author considers Čiurlionis’s photographic art the beginning of modernism in Lithuanian photography.

Elena Macevičiūtė, Bizimana Muhebera. School Libraries of Rwanda: Impressions from a Brief Visit

32

The article was born from cooperation of the supervisor of a thesis Prof.

Elena Macevičiūtė and her doctoral student Bizimana Muhebera, who investigates the factors determining the development of reading skills of schoolchildren of the 1st–6th grades in Rwanda and how these factors could be affected by school libraries. The authors introduce the education system of this small African country and specific features of school libraries there.

Elvyda Lazauskaitė. Guardian Angels and the Beloved Patron of Little Ones 43 Among the entries of UNESCO’s Representative List of the Intangible Cultural Heritage of Humanity, there is Lithuanian cross-crafting. Since the beginning of this year we have been publishing the series of articles in which the Head of the Ethnic Culture Department of the Lithuanian National Museum Dr. Elvyda Lazauskaitė introduces the saints worshipped

by Lithuanians and traditions related to them. This issue tells about the Guardian Angels (the 2nd of October) favoured by Lithuanian crosscrafters and one of the most popular saints of Christianity, Saint Francis of Assisi (the 4th of October).

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2018 Nr. 10 (717) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2018 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2018-10-23 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 39472 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of bo­oks) No 10 (717) 2018 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2018 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt