Tarp knygu 2018 09

Rugsėjis | 2018

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Valerijus Šerelis. Nesibaigianti kova už laisvę: mintimi, žodžiu ir veiksmu

1

ĮVYKIS

Benjaminas Netanyahu: „Čia – Lietuvos Jeruzalės lobis“

3

TEMA / BIBLIOTEKŲ POKYČIAI

Albertas Šadys. Reorganizacija – galimybė sukurti iš esmės naują biblioteką 5 ŠIANDIEN AKTUALU

Ieva Grigaitytė. Biblioteka – sumanios visuomenės ugdytoja

8

8

POKALBIS

Žibutė Petrauskienė: „Tiesiog nemėgstu nepadarytų darbų“ Kalbėjosi Vaidenė Grybauskaitė

12

IFLA ĮVYKIAI

Laura Juchnevič. Bibliotekos: besikeičiančios, modernios, įtraukiančios

16

100 ATKURTAI LIETUVAI

Aida Grybienė. Kasdienybė ir pramogos 1918–1940 m.

22

ŽMONĖS IR LAIKAS

Vaiva Markevičiūtė. Nepaaugliškas imlios sielos literatas

27

GEROJI PATIRTIS

Jolita Baltrimienė. Kaip nugalėti elektroninių paslaugų baimę?

32

KRONIKA

22

Milda Strodomskienė. Bendradarbiavimas, pakeisiantis moldavų darbo įpročius 35 Alma Masevičienė. Jaunieji bibliotekininkai diskutavo, kaip efektyviai didinti motyvaciją 36 Kristina Marija Slavinska. Rajono bibliotekose bus jaukiau 37 KRONIKA / VASAROS SKAITYMAI KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ KRONIKA / TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

38 39 42

TAPATYBĖS ŽENKLAI

Elvyda Lazauskaitė. Marijos atvaizdai tradicinėje liaudies skulptūroje

43

35 Eugenijaus Maciaus nuotr. (8), atvirukas iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių (22), Vygaudo Juozaičio nuotr. (35)

VirŠeliuose

Pirmame: Laisvės alėjos ir Maironio gatvės kampas, Kaunas: išleido O. Vitkauskytės knygynas, 1925. Atviruko fragmentas. Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių Ketvirtame: kryždirbystė – Lietuvos nacionalinio savitumo išraiška. Rugsėjo numeryje – Švč. Mergelė Marija. Pieta, XIX a. pab., Skuodo r., Aleksandrijos k.

Arūno Baltėno nuotr.

Redakcija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

#gyvasžodis*

Nesibaigianti kova už laisvę: mintimi, žodžiu ir veiksmu

Pulkininkas leitenantas Valerijus Šerelis. Vidmanto Balkūno nuotr.

„

Meilė Lietuvai man buvo įskieLietuvos valstybei – į kultūrinę aplinką: debatų klubas, poezijos skaitiniai, improvizuoti ar pyta tėvo, kuris pasakodavo tuo 100. <...> Tai – surepetuoti vaidinimai, pučiamųjų metu neviešinamą istoriją ir labai orkestras, roko grupė. didžiavosi prisiminimais, kaip mišlaikotarpis, kuris ko broliai užeidavo pas juos į sodybą Poezija dažnai buvo kuriama čia prasidėjo gerokai pat pagal pateiktą temą ar žodį. Vaiir leisdavo jam palydėti juos iki mišanksčiau nei prieš 100 dinimuose, gal ne visada tiesiogiai, bet ko, panešti automatą arba kaip jau paaugęs klijuodavo atsišaukimus. kliūdavo kolūkiečių alkoholizmui, metų ir tęsis tol, kol Černobylio tarakonams, sovietiTėvas piešdavo man Gediminaičių tęsis kova už laisvę. stulpus ir pasakodavo, ką tai reiškia, niams biurokratams, paperkamiems dėstytojams, taikos balandžiams... Iš primindamas, kad niekam daugiau to negalima pasakoti ar demonstruoti. Aš ir tėvukas esmės viskam, kas mums nepatiko. Dabar manau, kad buvome slapta, konspiracinė „organizacija“, už ku- mus buvo galima pavadinti anarchistais, bet vadino rios ribų negali išeiti jokia informacija.Vėliau, man pankais. Mes grojome. Grupės sudėtis keitėsi, kaip įstojus į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio ir pavadinimai, kol nusistovėjo „Paguodų savaitė“. fakultetą, paaiškėjo, kad tarp studentų miškininkų Rokas (ir pankrokas) buvo lyg ir maišto rūšis. Ne yra nemažai tokių „slaptų organizacijų“ narių. Vieni veltui to laikotarpio diskotekų vedėjams reikėjo paibuvo mažiau subtilesni, kiti – daugiau. Pirmieji syti nerekomenduotinų grupių sąrašų. Bet ir tai buvo mokslų taip ir nebaigė... Buvo įdomus laikas. Akty- ne kliūtis – didžėjus perdėtai mandagiai pranešdavo vūs studentai imdavosi įvairios veiklos. Aš patekau paties sugalvotą grupės pavadinimą, pasakydavo, kad tai – estai, ir ramiai sau leisdavo „AC/DC“, „Pink * 2018-aisiais Lietuvai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį, šios Floyd“, „Madness“ ir kitus iš draudžiamųjų sąrašo. rubrikos autoriai redakcijos prašymu reflektuoja tema „Aš ir mano

“

šimtmetis“.

1

„

Kūriau, tebekuriu ir sustoti neketiKartais prieš diskoteką vykdaŽvelgdamas atgal, vo ir mūsų grupės pasirodymai. nu. Manau, kad to reikia Lietuvai. suprantu, kokie Bet štai 1987 m. grupės gyvavimas Neapsiribosiu trumpais eilėraščiais nutrūko (Roko maršas įvyko be (pavyzdžiui, Neturiu nė skatiko / beatodairiškai ar mūsų) – vienas grupės narys (aš) Bet šovinių dar liko / Kainuosiu nutrūktgalviškai drąsūs buvo paimtas tarnauti į sovietų brangiai1) ar dainomis (su grupe buvome 1991-aisiais, kariuomenę. Lietuvius ten vadin„Delčia“ išleidome du kompaktinius davo labusais, kartais – fricais, absoliučiai nesavanaudžiai. diskus: 2012 ir 2017 m.). Atkurtos hansais ar fašistais; pastarieji Lietuvos valstybės šimtmečio proga <...> Buvo vienybė, tau trys tekdavo ir latviams su estais. planuoju išleisti asmeninį debiutinį Aiškiai jutome savo išskirtinumą. dažniau ištiesdavo ranką akustinį kareiviškų dainų diską Ir mes tikrai buvome kitokie. Per „Skylutė šalme“. negu pakišdavo koją. didesnes muštynes mus visada Žvelgdamas atgal, suprantu, palaikydavo ukrainiečiai. Jie irgi kokie beatodairiškai ar nutrūktgalbuvo kitokie, kitokie negu mes ir kitokie negu kiti, viškai drąsūs buvome 1991-aisiais, absoliučiai nesavataigi ir epitetai buvo kitokie. naudžiai. Prie laužų visad būdavo arbatos ar ko nors Sovietų kariuomenėje kiekviename dalinyje bū- užkąsti. Tiesiog buvo, ne prekybai, ne pelnui, o taip, davo vadinamasis Lenino kambarys, kurio vienintelė tiesiog. Vėliau užgriuvo ekonominė blokada, maisto paskirtis – politinis švietimas. Pamenu, per visą sieną ir kitos kortelės, infliacija, bet nepamenu verkšlenimo, kabojo didžiulis SSRS žemėlapis su penkiolika so- niekas nenorėjo atgal į „socialistinių respublikų šeivietinių respublikų vėliavėlių po juo. Turint spalvoto mą“. Buvo vienybė, tau dažniau ištiesdavo ranką negu popieriaus, žirklių ir klijų, nebuvo sunku ant Lietuvos, pakišdavo koją. Dabar, kai esu šiek tiek menininkas, Latvijos ir Estijos socialistinių vėliavų užklijuoti tauti- bet pirmiausia – profesionalus karys, susigaudantis ir nes spalvas. Zampolitas (išvertus iš rusų kalbos – vado kinetinėse, ir nekinetinėse operacijose, manau, kad pavaduotojas politiniam darbui) greitai pastebėjo šį žinau, kas yra laisvė. Laisvė – tai būsena, kurią būtina pokytį, bet kas tai padarė, nepagavo. palaikyti. Už ją nepakanka kovoti, iki ją gauni, už ją 1989 m. grįžęs į civilinį gyvenimą tęsti studijų, reikia kovoti nuolat. radau viską kunkuliuojant. Revoliucija tvyrojo Lietuvos valstybei – 100. Tai – ne skaičius. Tai – ore. Labai greitai mes, grupelė bendraminčių, tapome laikotarpis, kuris prasidėjo gerokai anksčiau nei nuolatiniais Sąjūdžio mitingų dalyviais, saugojome prieš 100 metų ir tęsis tol, kol tęsis kova už laisvę, t. y. svarbius objektus (kažkas pavadino mus žaliaraiščiais, niekada nesibaigs. Kova mintimi, žodžiu ir veiksmu. bet nepamenu, kad būčiau tokį ryšėjęs). Gavome Nepaisant intensyvaus smegenų plovimo, kultūros pasiūlymą eiti į besikuriantį Krašto apsaugos departanaikinimo, svetimų vertybių skiepijimo, bukinimo, mentą, bet kai sužinojome, kad vietoj automatų mums saviraiškos slopinimo ir t. t., sovietams taip ir nepaduos pažymėjimus, nusprendėme, kad būsime ten, vyko sukurti iš mūsų homo sovieticus, nes „Norint kur reikia, ir tiek, kiek reikia, bet be pažymėjimų. Saišplauti smegenis, jų reikia turėti daugiau, negu reikia kėm, kad sąrašas – pirmas konspiracijos pažeidimas.

2 1991 m. sausio įvykiai šį požiūrį pakeitė. Konspiracija išplauti.“ Vyko karas (jis tebevyksta) ir šiame kare mums neberūpėjo. Įstojome į Savanoriškąją krašto ap- svarbesni už šautuvus buvo (ir vis dar yra) du ginklai – saugos tarnybą. Taip Lietuvos žemės ūkio akademijoje tapatumas ir intelektas.

Kokią Lietuvą pamatysime už laiko horizonto? atsirado savanorių būrys, kurio vadu tapau.

Tokią, kokią ją kuriame šiandien.

Tuo pačiu metu kunkuliavo ir muzika: įvairūs Kurkime kartu. Saugią, jaukią, įdomią aplinką. projektai, jaunųjų talentų konkurse tapau laureatu, Galima nešiukšlinti, galima negailėti gero žodžio, įkūrėme grupę „Delčia“, kurios vizitine kortele tapo galima neužsimerkti matant blogį. Galima nepatylėti daina „13 bokalų“. Pankai negali būti ramūs neramiais arba susilaikyti, kai norisi pasakyti „ne mano reikalas“. laikais, gal dėl to visi trys grupės nariai vėliau buvo Galima tiesiog sąžiningai atlikti tai, ką reikia. apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais.

Kova tęsiasi, ir mes visi – suprasdami ar ne – joje Baigęs mokslus akademijoje, miškininku nedirdalyvaujame.

Kas su šautuvu, kas su gitara, kas su bau nė vienos dienos. Nuo tada iki dabar aš – krašto plunksna, o kas su šluota. Nesvarbių nėra. apsaugos dalis. Užaugau iki pulkininko leitenanto.

Tušinukas ir popierius visada su manimi: kad mintis Valerijus Šerelis nespėtų pabėgti, kartais užsirašinėju prieš pabusdamas, Pulkininkas leitenantas, poetas, bardas, grupės „Delčia“ narys dar neatmerkęs akių, paskui kankinuosi atkoduodamas. Gitara keliauja su manimi beveik visur: misijoje Afganistane ji neatlaikė temperatūros svyravimų ir 1 Šerelis, Valerijus. Nr. 70. Iš Mūzoms ir jų kareiviams. Vilnius: Doros 2008. stygos atplėšė deką nuo korpuso. Bet kareivių suma- 2 pasaulis, Šerelis, Valerijus. Nr. 504. Iš 5.56×100 šovusių į galvą arba auliniais numas instrumentą atgaivino, kad kūryba nesustotų. batais pramintų minčių. Vilnius: Vaga, 2015.

“

2

Įvykis

Benjaminas Netanyahu:

Judaikos tyrimų centre apsilankiusiam Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu teigiamų emocijų suteikė Ch. N. Bialiko laiškas Kauno hebrajų švietimo komitetui. Nuotraukoje – (iš kairės) Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė, krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius, premjero žmona Sara, Lietuvos Respublikos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas. Arūno Sartanavičiaus nuotraukos

„Čia –Lietuvos Jeruzalės lobis“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugoma judaikos rankraščių ir knygų kolekcija garsi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Dauguma dokumentų, kurių dalis siekia XVII a., parašyti jidiš ir hebrajų kalbomis. Rengiantis Izraelio premjero vizitui, bibliotekos Judaikos tyrimų centre buvo atrinkti įdomiausi eksponatai: Vilniaus ir Kauno sinagogų metraščiai, retos Mato Strašuno bibliotekos knygos, žymių žydų poetų ir istorikų laiškai, atvirukai.

Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu per savo keturių dienų vizitą Lietuvoje net du kartus lankėsi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje: rugpjūčio 24 dieną dalyvavo aukščiausio lygio Baltijos šalių ministrų pirmininkų susitikime, o rugpjūčio 26-ąją sugrįžo į bibliotekos Judaikos tyrimų centrą susipažinti su čia saugoma unikalia žydų knygų ir rankraščių kolekcija, įtraukta į kelis UNESCO sąrašus.

Pirmąją viešnagės dieną, po susitikimo su Prezidente Dalia Grybauskaite, Izraelio premjeras ir jį lydintys oficialios delegacijos nariai atvyko į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką dalyvauti neformaliame susitikime su trijų Baltijos valstybių ministrais pirmininkais: Lietuvos premjeru Sauliumi Skverneliu, Latvijos Ministru Pirmininku Māriu Kučinskiu, Estijos premjeru Jüri Ratasu. Keturšaliame susitikime nutarta tęsti bendradarbiavimą, priimtas bendras pareiškimas, surengta jungtinė 3

Latvijos Vyriausybės vadovas Māris Kučinskis, Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Estijos Respublikos Ministras Pirmininkas Jüri Ratasas po neformalaus susitikimo Nacionalinėje bibliotekoje surengė spaudos konferenciją.

spaudos konferencija. Kaip pabrėžė Lietuvos premjeras S. Skvernelis, šis pirmą kartą surengtas trijų Baltijos šalių ir Izraelio ministrų pirmininkų susitikimas yra istorinis, jis vyksta, kai Lietuva, Latvija ir Estija mini savo valstybingumo 100-metį, o Izraelio valstybė – 70-metį.

Rugpjūčio 26 dieną, sekmadienį, buvo surengtas oficialiojoje Izraelio premjero programoje nenumatytas apsilankymas Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centre, organizuotas asmeniniu svečio pageidavimu. B. Netanyahu vadina save litvaku – jo seneliai yra kilę iš Lietuvos (senelis Natanas Mileikovskis gimė 1879 m. Krėvoje, o senelė Sara – 1885 m. Šeduvoje), jis domisi Lietuvos žydų bendruomenės istorija.

Svečią kartu su žmona Sara po Nacionalinę biblioteką lydėjo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, Lietuvos Respublikos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuklianski. Bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos tyrimų centre svečiams buvo pristatyti XVIII–XIX a. Vilniaus ir Kauno sinagogų rankraštiniai metraščiai, retos Mato Strašuno bibliotekos knygos (tarp jų seniausia Lietuvoje hebrajiška knyga – 1512 m. Psalmių komentaras), Zalmano Šneuro poema apie Vilnių su Hermano Štruko graviūromis, Lietuvos žydų vaikams skirtos knygos, vadovėliai, mokykliniai sąsiuviniai. Įspūdį svečiams padarė ir išsaugotas rašytinis palikimas: hebrajų literatūros ir politikos korifėjų – Chaimo Nachmano Bialiko, 4

Šaulio Černichovskio ir Zeevo Žabotinskio susirašinėjimas su Kauno mokyklomis hebrajų dėstoma kalba, istoriko Simono Dubnovo Vilniaus YIVO institutui rašyti laiškai.

Apžiūrinėdamas Judaikos tyrimų centro unikalios kolekcijos eksponatus, Izraelio premjeras emocingai komentavo: „Esu sujaudintas, matydamas atviruką nuo Šaulio Černichovskio, – mano tėvas buvo Černichovskio redaktorius, o pats poetas rekomendavo mano tėvą Aleksandrui Aronsonui. Bialikas mokėsi su mano seneliu toje pačioje Valažino ješivoje. Taip pat čia matau vieno didžiausių istorikų – Dubnovo laišką, mano tėvas sekė jo pėdomis.“ B. Netanyahu skaitė poeto Ch. N. Bialiko laiško, 1930 m. rašyto Kauno hebrajų švietimo komitetui, ištraukas ir čia pat jas komentavo, žavėjosi matydamas 1937 m. Kaune išleistą hebrajų kalbos vadovėlį „Shachar“ („Aušra“), paskaitė iš jo eilėraštį ir pabrėžė, kad tokio lygio hebrajų kalbos šiandien galėtų mokytis ir Izraelio mokiniai. Stebėjosi matydamas jidiš kalba išleistą Josepho Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygą“. „Kas žino, koks jos likimas“, – svarstė vartydamas išlikusį mergaitės dailyraščiu rašytą sąsiuvinį su piešiniais. „Tai, ką matome Nacionalinėje bibliotekoje, – neįtikėtinas Lietuvos Jeruzalės lobis. Matome, koks didžiulis, turtingas kultūros pasaulis čia buvo, kiek prarasta“, – savo įspūdžius apibendrino Izraelio premjeras. Garbiam svečiui buvo padovanota Izraelio Lemperto knyga „Litvakes“ („Litvakai“), kurioje minima ir Netanyahu šeima. „Tarp knygų“ informacija

Tema / Bibliotekų pokyčiai

REORGANIZACIJA – GALIMYBĖ SUKURTI IŠ ESMĖS NAUJĄ BIBLIOTEKĄ

Kęstučio Dijoko nuotr.

Albertas Šadys Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų ir technologijų bibliotekos direktorius

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos biblioteka iki šių metų buvo visuomenei ribotai pasiekiama, skirta akademinei bendruomenei. Šių metų pradžioje, pradėjus reorganizaciją, prie Karo akademijos bibliotekos prijungta Lietuvos technikos biblioteka. Taip suformuota jungtinė biblioteka, pavadinta Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos karo mokslų ir technologijų biblioteka. Ji įsikūrė dviejose patalpose: Karo akademijos teritorijoje liko skirta tik akademijos bendruomenės reikmėms, o buvusios Technikos bibliotekos patalpos ir toliau atviros visuomenei. Abiem bibliotekoms teko išgyventi daug pokyčių, nemažai jų laukia ir ateityje – dar ne visi reorganizacijos iškelti uždaviniai įvykdyti, ne visi darbai nudirbti, keliami ir ambicingi ateities planai.

„

Bibliotekos vizija – moderni, dinamiška akademinės ir viešosios bibliotekos funkcijas apimanti įstaiga; palaikanti Karo akademijos misiją, kurianti informacinę, mokymosi ir kultūrinę aplinką.

“

Lietuvos karo akademijos biblioteka – ypatinga šalies akademinė biblioteka.

Visų pirma dėl jos naudotojų – išskirtinio ryžto ir tvirto charakterio jaunuolių – kariūnų. Jų studijos įrėmintos karinės drausmės ir pareigos, studijuojant reikia daug daugiau pastangų ir atsidavimo. Laisvas kariūno judėjimas yra labiau ribojamas negu bet kurios kitos aukštosios mokyklos studento. Be kariūnų, bibliotekos vartotojai yra įvairių kursų lankytojai, Karo akademijos bendruomenė, krašto apsaugos sistemos bendruomenės nariai, aukštųjų mokyklų studentai ir dėstytojai, buvę Lietuvos technikos bibliotekos skaitytojai.

Bibliotekines, informacines, technines paslaugas biblioteka teikia daugiau kaip 5400 vartotojų. Jie gali naudotis tradiciniais ir virtualiais informaciniais ištekliais (dokumentų fondas – 384 700 fiz. vnt. knygų ir periodinių leidinių), skaityklomis, kompiuterizuotomis darbo vietomis, abonementu, belaidžiu internetu, bibliotekinėmis informacinėmis sistemomis, duomenų bazėmis, čia organizuojami mokymai ir seminarai, rengiamos parodos.

5

Bibliotekos dalis, esanti Karo akademijos teritorijoje, yra skirta tik akademijos bendruomenei. Čia studentai kariūnai gali rasti studijoms reikalingos literatūros. Kęstučio Dijoko nuotr.

Karo mokslų ir technologijų bibliotekos, kaip akademijos struktūrinio padalinio, misija – akademinės bendruomenės informacinių poreikių tenkinimas ir visavertės, visapusiškos naujausios informacijos teikimas mokslo procesams. Nemenkas dėmesys skiriamas kariūno savišvietai, informaciniam raštingumui, laisvalaikiui bei kultūriniam ugdymui.

Pats didžiausias šios bibliotekos išskirtinumas – informacinis turinys. Jo formavimo kryptys yra šios: karyba ir karo mokslas (ginkluotųjų pajėgų organizacija, karinės operacijos, karinė žvalgyba, sausumos kariuomenė, karinės oro pajėgos, karinis jūrų laivynas, taikos palaikymo pajėgos), pasipriešinimo judėjimas, karo technika, viešasis ir visuomenės saugumas, patriotinis, tautinis ir pilietinis ugdymas, sprogstamosios medžiagos, balistika, informatikos inžinerija (informacinės sistemos, kibernetinis karas, kompiuterių tinklai), transporto inžinerija, karo filosofija, karinė etika.

vietoje, keičiasi informacijos pasiekiamumo ir panaudojimo galimybės. Taip ir Lietuvos technikos bibliotekai, tapusiai Karo mokslų ir technologijų bibliotekos dalimi, atsivėrė naujos galimybės visą sukauptą patirtį ir darbuotojų profesines žinias panaudoti prisidedant prie Lietuvos karo akademijos triūso ugdant karį, karininką, lyderį, formuojant patriotiškos visuomenės mentalitetą, auginant Karo akademijos studentą.

Reorganizacijos procesas lėmė, kad nebeliko ne tik Technikos bibliotekos, bet ir jos idėjos. Karo akademija yra ne ta institucija, kuri palaikytų buvusį valstybinės reikšmės bibliotekos turinį, jai keliami ne tokie uždaviniai. Akademijos biblioteka ir iki sujungimo pakankamai gerai atliko aukštosios mokyklos keliamas užduotis, tačiau aplinkybės suformavo unikalias sąlygas panaudoti naujus išteklius, išplėsti akademijos bibliotekos sampratą, išplėtoti veiklos sritis ir įtakos zonas.

Fondų aktualizavimas, duomenų konvertavimas (bibliotekoje kol kas naudojamos dvi bibliotekinės informacinės sistemos – LIBIS ir ALEPH), darbuotojų prisitaikymas prie naujų aplinkybių reikalauja nemažai laiko ir energijos.

Tačiau šios situacijos iššūkiu laikyti nevertėtų. Tai – darbai, kuriuos privalu atlikti. Ateities bibliotekos koncepcijos vizija – su moderniais pastatais ir pažangia infrastruktūra, o naujo informacijos vartotojo formavimas – tai iššūkis, kurio įgyvendinimas priklausys nuo ryžto, profesionalumo ir palankių aplinkybių. Laikantis deramo požiūrio ir kryptingai dirbant, atsiranda galimybė sukurti iš esmės naują biblioteką.

Uždara akademinė ir viešoji specializuota

Šiuo metu Karo mokslų ir technologijų bibliotekos patalpos yra dviejose Vilniaus vietose: Lietuvos karo akademijos teritorijoje (Šilo g. 5) ir buvusiose Technikos bibliotekos patalpose (Šv. Ignoto g. 6). Šilo gatvėje įsikūrusi akademinė, priori-

„

Pats didžiausias Lietuvos karo akademijos Karo mokslų ir technologijų bibliotekos išskirtinumas – informacinis turinys.

Reikšmingų permainų metai

2018-ieji Karo akademijos ir Technikos bibliotekoms – labai svarbūs pokyčių metai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu, nuo 2018 m. sausio 1 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija perėmė Lietuvos technikos bibliotekos teises ir pareigas. Jungtinėje bibliotekoje derinamos akademinės bibliotekos ir viešosios specializuotos bibliotekos funkcijos.

Reorganizavimas, pokyčiai Lietuvos technikos bibliotekai buvo gana skausmingas procesas. Sunkoka susitaikyti su tokia realybe – 60 metų vertinama, reikalinga ir staiga nebeaktuali: panaikintas valstybinės reikšmės bibliotekos statusas, tarpžinybinės komisijos sprendimu išformuojami specialiųjų dokumentų depozitinis ir archyvų fondai. Tačiau gyvenimas nestovi 6

Buvusios Technikos bibliotekos patalpos liko atviros visuomenei, jose organizuojami seminarai, knygų pristatymai, parodos ir kiti renginiai. Rimo Vilavičiaus nuotr.

“

„

tetinė bibliotekos dalis, palaikanti Karo kurioje skelbiami visateksčiai dokumenBibliotekos padalijimas tai, vaizdai karybos, mokslo, technikos akademijos misiją, kurianti informacinę, temomis, reklaminė ir dokumentinė mokymosi ir kultūrinę akademijos benneriboja informacinių medžiaga, atspindinti įvairius karo druomenės aplinką. Šv. Ignoto gatvėje išteklių fondo panaudos. vaizdo akademijos gyvenimo aspektus. esančiame pastate, kuris dabar priklauso Vartotojas gali gauti bet Šiuo metu kuriamas naujas biblioKrašto apsaugos ministerijos pastatų tekos tinklalapio dizainas. Jame bus kompleksui, yra viešoji bibliotekos dalis, kurį reikiamą leidinį – pateikta informacija apie biblioteką teikianti informacinio aprūpinimo pasnesvarbu, kur yra jo ir jos paslaugas, nuolat skelbiama ir laugas šios ministerijos darbuotojams; saugojimo vieta. atnaujinama informacija apie licenčia laukiami ir buvę, ir nauji Technikos cijuojamas ar testuojamas mokslinės bibliotekos skaitytojai. Jie ir toliau gali informacijos duomenų bazes, bibliotekos renginius, laisvai naudotis gausiais techninės literatūros fondais. parodas, įvykius.

Planuojama įdiegti grįžtamojo ryšio Bibliotekos padalijimas neriboja informacinių išteklių paslaugą „Jūsų nuomonė“, el. komplektavimo paslaugą fondo panaudos. Vartotojas gali gauti bet kurį reikiamą leidinį – nesvarbu, kur yra jo saugojimo vieta. Be to, lei- „Pasiūlyk knygą“ (galimybė užsakyti ir įsigyti reikiamą diniai gali būti išduodami į namus arba skaitomi vietoje. mokslui ir studijoms dokumentą), organizuoti nuotoJau rugsėjo pabaigoje Karo akademijos mokomajame linės prieigos informacinio raštingumo kursus, skirtus korpuse bus įrengtos dvi naujos skaityklos su kompiu- bendruomenės narių gebėjimui identifikuoti, rasti, terizuotomis darbo vietomis, belaidžiu internetu, poilsio vertinti, atrinkti, etiškai naudoti reikalingą informaciją iš įvairių informacijos šaltinių ir efektyviai ją tvarkyti. ir bendravimo erdvėmis.

“

Koncepcija ir būtinos sąlygos ateityje

Bibliotekos ateities vizija – moderni, dinamiška, apimanti akademinės ir viešosios bibliotekos funkcijas įstaiga; palaikanti Karo akademijos misiją, kurianti informacinę, mokymosi ir kultūrinę aplinką; vadovaujama kvalifikuotų specialistų ir teikianti šiuolaikiškas paslaugas.

Sėkmingai veiklai būtinas infrastruktūros sutvarkymas, teikiamų paslaugų perkėlimas į skaitmeninį, virtualųjį lygmenį. Karo akademijos biblioteka įsikūrusi sporto komplekso pastatuose. Tai labai apsunkina modernizavimo procesus. Naujos bibliotekos Karo akademijos teritorijoje, apimančios ir viešosios bibliotekos funkcijas, statyba planuojama, tačiau projektas vis atidedamas.

Naujų pastatų modernios erdvės sudarytų sąlygas įdiegti savitarnos sistemas, apsaugos ir stebėjimo įrangą, įrengti šiuolaikiškas individualaus ir kolektyvinio darbo vietas.

Aktyvumas, matomumas, partnerystė lemia bibliotekos augimą. Būtina tokios ateities bibliotekos sąlyga yra profesionalus bibliotekininkas – informacijos ir komunikacijos technologijų žinovas, mokytojas, supažindinantis su naujais informacijos gavimo būdais, nebijantis iššūkių ir naujovių, pasiruošęs tobulėti ir keistis pats.

Jungtinė biblioteka su nekantrumu laukia naujų šiuolaikiškų pastatų, tačiau ne pastatai lemia bibliotekos reikšmingumą ir svarbą. Pagrindinė, pamatinė vizijos dalis – bibliotekos koncepcija. Ar bus pasitenkinta tik akademinės bibliotekos funkcijomis, ar įgyvendinama seniai keliama idėja – sukurti centralizuotą Krašto apsaugos ministerijos sistemos bibliotekų tinklą.

Artimiausi metai skiriami reorganizavimo ir minėtų bibliotekų sujungimo proceso inspiruotiems uždaviniams ir problemoms spręsti. Tai perėjimas prie vienos bibliotekinės sistemos, konvertuojant duomenis iš LIBIS į ALEPH sistemą, informacinių išteklių aktualizavimas ir naujo informacinio turinio formavimas. Karo akademijos biblioteka kuria duomenų bazę „Skaitmeninės kolekcijos“,

Keletas faktų apie Lietuvos karo akademiją ir biblioteką • 1992 m. birželio 16 d. – oficiali Lietuvos karo akademijos, o drauge jos bibliotekos įkūrimo data – Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl Krašto apsaugos akademijos steigimo“, kuriuo vadovaujantis buvo įsteigta Krašto apsaugos mokykla.

• 1994 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu Krašto apsaugos mokykla reorganizuota į Lietuvos karo akademiją, valstybinę aukštąją universitetinę mokyklą.

• 1998 m. lapkričio 20 d. akademijai suteiktas generolo Jono Žemaičio vardas. J. Žemaičio pastangomis 1949 m. buvo galutinai suvienytas Lietuvos partizaninis judėjimas, tais pačiais metais jam suteiktas laisvės kovotojų – partizanų generolo laipsnis.

1953 m. sovietų suimtas, 1954 m. sušaudytas Maskvoje.

• Per 25-erius veiklos metus Lietuvos karo akademijoje buvo parengta ir Lietuvos karininkų korpuso gretas papildė 24 dieninių (nuolatinių) studijų karininkų laidos – 1737 įvairių specializacijų karininkai; kartu su ištęstinėmis (neakivaizdinėmis) studijomis ir dieninių bei ištęstinių studijų magistrais iš viso parengti 2502 karininkai. Nuo akademijos įkūrimo įvairius kvalifikacijos kėlimo kursus baigė daugiau kaip 10 000 ne tik Lietuvos, bet ir užsienio karininkų bei tarnautojų.

• 1992–2017 m. akademija išleido apie 500 įvairių sričių monografijų, mokslo studijų, žodynų, žinynų, vadovėlių, mokomųjų ir metodinių priemonių, mokslinių konferencijų pranešimų rinkinių.

• 2018 m. sausio 1 d. prie Karo akademijos bibliotekos prijungus Lietuvos technikos biblioteką, jungtinė biblioteka pavadinta Karo mokslų ir technologijų biblioteka. Jos fondai išsiplėtė ir dabar skaičiuojama 384 700 fizinių vienetų.

• Biblioteką sudaro: Informacijos išteklių formavimo skyrius, Vartotojų aptarnavimo skyrius, Mokslinės informacijos ir NATO dokumentų skyrius, du abonementai, trys skaityklos, uždaras ir atviras dokumentų saugojimo fondai.

• Bibliotekoje dirba 31 darbuotojas, iš jų 24 – buvę Lietuvos technikos bibliotekos darbuotojai.

• Akademijos biblioteka yra Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos narė, Lietuvos akademinės elektroninės bibliotekos informacinės sistemos (eLABa) narė, bendradarbiauja su Maršalo Józefo Piłsudskio centrine kariuomenės biblioteka Varšuvoje.

7

Sveikiname

2018 m. rugpjūčio 9 d. apdovanoti konkurso „Naujasis knyg­ nešys“ laimėtojai ir specialusis nominantas – žmogus, kuris savo darbais ir pasiekimais yra ypač nusipelnęs Lietuvos informacinės visuomenės plėtrai. Juo šiemet išrinktas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas – jam įteiktas prestižinis apdovanojimas „Naujasis knygnešys 2018“. Profesorius didžiąją savo gyvenimo dalį, dirbdamas akademinį, mokslinį, pedagoginį darbą ar valstybės tarnyboje, yra skyręs informacinės visuomenės kūrimui ir plėtrai.

Konkursą organizuoja Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba. Konkurso tikslas – atrasti originalius, inovatyvius, pažangius ir reikšmingus Lietuvoje sukurtus skaitmeninio turinio sprendimus, kurie įgyja teisę vadintis Lietuvos skaitmeniniais „naujaisiais knygnešiais“ ir yra nominuojami atstovauti Lietuvai Jungtinių Tautų globojamame konkurse „Pasaulio viršūnių apdovanojimai“ (angl. World Summit Awards).

Kęstutis Andrijauskas, laikinasis Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos vadovas, pasveikino prof. dr. R. Gudauską ir įteikė jam 2018 metų „Naujojo knygnešio“ apdovanojimą. Konkurso organizatorių nuotr.

Šiandien aktualu

BIBLIOTEKA – SUMANIOS VISUOMENĖS UGDYTOJA Ieva Grigaitytė Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė

Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“1 surašytos idėjos ir visuomenės bei valdžios atstovų darbai, kuriuos įgyvendinant siekiama, kad mūsų šalis iki 2030 metų taptų ta vieta, kurioje gera gyventi. Viena iš šios strategijos dalių – siekis sukurti sumanią (veiklią, solidarią, besimokančią) visuomenę. Lietuvos viešosios bibliotekos, imdamosi naujos veiklos, tampa šiuolaikiškais kultūros ir bendruomenės centrais, įgyvendinančiais numatytus valstybės planus.

Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka, gavusi Lietuvos kultūros tarybos ir Kultūros ministerijos paramą, surengė tarptautinę bibliotekininkų konferenciją „Biblioteka – sumanios visuomenės ugdymui“. Renginiu norėta aktyvinti sumanios visuomenės ugdymo procesus bibliotekose, pasikeisti gerosios patirties pavyzdžiais, motyvuoti bibliotekų specialistus kūrybiškiems sprendimams bei atviram tarptautiniam dialogui ir bendradarbiavimui.

8

Gegužės 29–30 d. vykusioje konferencijoje pranešimus skaitė 22 pranešėjai, dalyvavo 74 Slovėnijos, Latvijos, Lenkijos bei Lietuvos bibliotekų atstovai iš 17 šalies ir 5 Vakarų Europos bibliotekų. Pasak konferencijos idėjos autorės ir organizatorės Laimos Pačebutienės, norėta sudaryti galimybę ne tik reprezentuoti savo įstaigą, bet ir užmegzti glaudesnius ryšius su Lietuvos, užsienio šalių bibliotekomis.

Ypatingas dėmesys konferencijoje skirtas mokymosi visą gyvenimą apžvalgai ir analizei, nevengta temų apie socialiai pažeidžiamų grupių įtraukimą į įvairias edukacines veiklas.

Atvira, įtraukianti ir bendradarbiaujanti

Pranešėjai iš Lietuvos ir užsienio pripažino, kad šių dienų biblioteka – atvira ir laisvai prieinama erdvė visiems piliečiams, norintiems kokybiškai praleisti laiką.

Bibliotekose organizuojami kultūriniai, edukaciniai renginiai, mokymai savo technologijomis ir žmogiškaisiais ištekliais yra prieinami visiems socialiniams sluoksniams, pažeidžiamoms visuomenės grupėms, įvairaus amžiaus žmonėms.

Bibliotekos daug dėmesio skiria negalią turintiems asmenims, jų integracijai. Daugelis pranešėjų pripažino, kad jie – svarbi bendruomenės dalis. „Geriausias būdas pradėti ugdyti visuomenę ir supažindinti su neįgaliųjų gyvenimu yra vaikų ir jų mokytojų mokymas“, – teigė į Klaipėdą atvykęs ir konferencijoje pranešimą skaitęs Radovlicos Antono Tomažo Linharto bibliotekos vyresnysis bibliotekininkas Andrejus Jalenas. Šioje nedidelio Šiaurės

Slovėnijos miesto bibliotekoje vykdomi edukaciniai užsiėmimai vaikams apie aklųjų gyvenimo ypatumus, mokomasi bendrauti su šią negalią turinčiais žmonėmis. Vaikams suteikiama teorinių žinių, sudaroma galimybė praktiškai išbandyti konkrečius aklųjų gyvenimo ypatumus. Tokie užsiėmimai, kaip teigė pranešimo autorius, padeda jaunajai kartai suvokti, kad ne visada dalykai yra tokie, kokie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Todėl pažinti kitokius asmenis ir bendrauti su jais reikia pradėti mokytis jau nuo mažumės.

Lietuvos bibliotekininkų etikos kodekse kalbama, kad bibliotekininkai pasirengę visapusiškai bendradarbiauti su kitomis įstaigomis ir institucijomis.

Norint pritraukti į bibliotekas ne tik aklųjų ar silpnaregių asmenų, bet ir neprigirdinčiųjų bei kurčiųjų, svarbu tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Lietuvos kurčiųjų draugijos žiniomis, kurčių žmonių Lietuvoje yra per 4 tūkst., neprigirdinčiųjų – apie 30 tūkstančių2.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotoja Edita Sėdaitytė savo pranešime analizavo kurčiųjų negalios problematiką ir šios asmenų grupės integravimą į bibliotekų vykdomas veiklas.

Girdėjimo sutrikimų turinčius žmones įtraukti į šias veiklas nėra paprasta, kadangi jiems reikia sudaryti specialias sąlygas, kuriomis jie jaustųsi saugiai ir patogiai. Ši biblioteka, bendradarbiaudama su Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomene, pradėjo rengti knygų diskusijas, susitikimus su vertėjais į gestų kalbą, sudarė sąrašą rekomenduojamų knygų, sukūrė videodarbą, kuriame gestų kalba pristatoma specifinė knyga. Pamažu šioje įstaigoje besilankančių kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų daugėja.

Atvira erdve bibliotekos tampa ir gyvūnams, ypač jeigu jie pasiruošę „dirbti“. Jau šeštus metus Lietuvoje veikianti Kaniterapijos asociacija rūpinasi kaniterapijos plėtojimu mūsų šalyje, įskaitant ir bibliotekas.

Kaniterapija – alternatyvus ir pagalbinis gydymo arba reabilitacijos būdas, kai, norint pasiekti geresnės asmenų fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius ir socialinius įgūdžius, dalyvauja specia­ liai paruoštas šuo. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto direktorės doc dr.

Vilmantės Pakalniškienės skaitytame pranešime buvo išsakyta daug argumentų, kad šuns buvimas šalia žmogaus gali padėti įveikti psichologines prob­ lemas, atgauti savivertę, ugdyti pasitikėjimą savimi skaitant knygas. Nuo 2016 m. šalies bibliotekose vykdomas socialinis projektas „Skaitymas su šunimi“3.

Tyrimais įrodyta, kad tokio pobūdžio terapiniai užsiėmimai yra veiksminga priemonė, padedanti spręsti skaitymo sutrikimų problemas.

1 2 3

Tarptautinėje konferencijoje „Biblioteka – sumanios visuomenės ugdymui“ dalyvavo 17 šalies ir 5 užsienio šalių bibliotekų atstovai. Eugenijaus Maciaus nuotraukos

www.lietuva2030.lt www.lkd.lt Plačiau apie kaniterapiją, skaitymo su šunimi naudą pradinių klasių mokiniams, turintiems skaitymo sunkumų, – žurnalo „Tarp knygų“ 2018 m. sausio (Nr. 1) numeryje. Pakalniškienė, Vilmantė. Pagarbą gyvybei auginantis dialogas, p. 4–6.

9

Tardamas sveikinimo žodį Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas pabrėžė, kad renginio tema itin svarbi šiuolaikiniame besikeičiančiame pasaulyje.

Matīso Rihardo Ikšės iš Ventspilio bibliotekos pristatytas „Valgomosios knygos“ renginys labai patrauklus jaunimui.

Šiuolaikinės technologijos – ne baubas

Sumani visuomenė neįsivaizduojama be technologijų, inovacijų, kurios skatina žmones tobulėti, plėsti savo kūrybinį potencialą. Bibliotekos neatsilieka ir šioje srityje. Beveik visose jose vykdomi skaitmeninio raštingumo mokymai senjorams, įvairūs edukaciniai renginiai vaikams ir jaunimui.

Vyksta mokymai, kaip dirbti 3D spausdintuvais, bepilotėmis skraidyklėmis, bendradarbiaujant su Robotikos akademija, rengiami įvairūs programavimo kursai.

Konferencijoje pranešimą skaičiusi Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė Dalia Bardauskienė dalijosi savo bibliotekoje vykdomomis veiklomis, kurios yra susijusios su šiuolaikinėmis technologijomis. Pavyzdžiui, bibliotekoje galima mokytis elektroninio konstravimo – kurti judančius ir į aplinką reaguojančius robotukus. Joje organizuojamos sumo, arba olimpinės, robotų žaidynės: robotai varžosi dėl stipriausiojo titulo, o jaunimas itin noriai įsitraukia į programavimo kalbos, tinklalapio kūrimo, žaidimų, animacijos modeliavimo užsiėmimus. Tokios veiklos rūšys neretai tampa puikia galimybe ne tik įgyti reikiamų gebėjimų prisitaikyti šiuolaikiniame technologijų pasaulyje, bet ir smagiai praleisti laiką. Šiuolaikinės technologijos gali suartinti žmones, kai nėra kitų galimybių fiziškai būti kartu. Lietuvoje itin didelis emigracijos mastas. Nuo 1990 m. iki 2018 m. sausio 1 d. iš Lietuvos jau emigravo per 977 tūkst.4 asmenų, todėl reikia ieškoti galimybių palaikyti ryšį su svetur gyvenančiais tautiečiais.

Pasak vieno iš konferencijos pranešėjų dr. Ramūno Čičelio, biblioteka yra ta vieta, kur galima palaikyti 4

10

mapijoziai.lt/lietuvos-zemelapiai/emigracija-lietuvoje-1990-2018-m/

Andrejus Jalenas iš Radovlicos bibliotekos skaitė pranešimą apie jo bibliotekos darbuotojų patirtį supažindinant su aklųjų gyvenimo ypatumais.

ryšį su emigrantais. Štai Jonavos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje per skaipą vyksta pokalbiai su išeivijos lietuvių rašytojais. Visi virtualūs susitikimai su emigravusiais kūrėjais parodė, kad tokia bendravimo forma yra moderni, perspektyvi, rašytojams leidžianti išvengti ilgų kelionių, o skaitytojams – atverianti pasaulį nepaliekant gimtinės.

Modernėjant visuomenei, tenka prisitaikyti ir prie jaunosios kartos įpročių bei įgūdžių. Vyresnioji karta dar mielai renkasi skaityti ir mokytis iš knygų, o jaunimas visą informaciją randa naudodamasis internetu, žaisdamas virtualius žaidimus. Kauno apskrities viešoji biblioteka, suprasdama, kad jaunus žmones reikia skatinti domėtis grožine literatūra tam pasitelkiant technologijas, sukūrė literatūrinį žaidimą „Knygų kodas“, kuriame pateikiamos 7 skaitymą skatinančios užduotys, sudarytos pagal žymiausių Lietuvos ir pasaulio autorių kūrinius. „Šis žaidimas padeda jaunajai kartai susipažinti su literatūra, žymiausiais autoriais bei gerai praleisti laisvalaikį, drauge patrauklia žaidimo forma įgyjant naudingos informacijos“, – teigė Miglė Vingirevičiūtė, Kauno apskrities viešosios bibliotekos darbuotoja.

Atrodytų, net ir sunkiai suvokiamos futuristinės idėjos bibliotekose tampa ranka pasiekiamos. Unikalus su šiuolaikinėmis technologijomis susijęs sumanymas įgyvendintas Izolos (Slovėnija) viešojoje bibliotekoje. Jos atstovė Damjana Špik konferencijos metu teigė, kad augalai gali kurti muziką: „Tai itin novatoriška idėja, kai augalus galime ne tik užuosti, matyti, liesti, bet ir girdėti. Augalai gali groti pasitelkus sintezatorių, o, keisdami į augalą nukreiptas elektromagnetines sroves, galime girdėti iš jų sklindančius garsinius signalus-muziką.“ Kas be ko, ne visada naujas ir dėmesio vertas technologijas iš karto pasiseka įgyvendinti. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos vyr. metodininkė Toma Gergelienė pristatė itin unikalų projektą „Kultūros baterija“, kurio tikslas – naudojantis skaitytojo pažymėjimu ir įdiegta LIBIS sistema, knygas išduoti netikėčiausiose

miesto erdvėse, pavyzdžiui, „Akropolio“ prekybos centre. Ši idėja kilo iš probleminio klausimo, kaip į bibliotekas pritraukti lankytojų? Atsakymas – patiems vykti į daugiausia Klaipėdoje lankytojų pritraukiantį prekybos centrą. Šis projektas dar tik rengiamas, bet tikimasi, kad ateityje idėja taps kūnu.

Mokymasis prasideda nuo mažumės

Sumanią visuomenę sudaro sąmoningi piliečiai, kuriuos reikia paskatinti mokytis. Tai galima padaryti įtraukiant juos į bibliotekų organizuojamą įvairiopą veiklą.

Svarbu nuo mažumės ugdyti vaikų talentus, kad jie gerbtų kitus žmones, būtų kultūringi, taptų atsakingais, savarankiškai sprendimus priimančiais žmonėmis. Daugelis bibliotekų vaikų ugdymui, jų įtraukimui į įvairius užsiėmimus skiria nemažą dėmesį.

Bibliotekos misija visada buvo skatinti skaityti, domėtis literatūra, ypač dabar, kai technologijos iškyla į pirmą planą. Radovlicos Antono Tomažo Linharto bibliotekos bibliotekininkė Sara Klemenčič pristatė savo darbovietės veiklas, skirtas sudominti vaikus skaitymu. Viena tokių – „Naktis su Andersenu“. Švenčiant Tarptautinę vaikų knygos

Tarptautiniu renginiu domėjosi vietos televizija. Nuotraukoje – konferencijos organizatorė I.Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Laima Pačebutienė.

Svečiams surengta ekskursija po Ievos Simonaitytės biblioteką, pateikta informacinių leidinių apie įstaigos veiklą.

dieną ir pasakininko Hanso Christiano Anderseno gimtadienį, bibliotekoje per naktį vyksta įvairūs renginiai: pasirūpinama užkandžiais bei gėrimais ir skaitomos pasakos, kol sulaukiama ryto. Taikoma praktika, kai vaikai po septynių apsilankymų bibliotekoje tikslingai motyvuojami siurprizais. Taip jie tampa nuolatiniais lankytojais, o pati biblioteka kelia vaikams tik teigiamas emocijas.

Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos bibliotekininkė Erika Kazlauskienė pateikė pavyzdį, kaip iš Slovėnijos parsivežė „keliaujančių pasakų lagaminų“ idėją, padedančią mažinti profesionalių, informatyvių, patrauklių skaitymo skatinimo priemonių ankstyvojo ugdymo amžiaus vaikams trūkumą. Kretingos biblioteka paruošė šešias pasakas iliustruojančius „Keliaujančius pasakų lagaminus“: juose yra pirštininės teatro lėlės, pasakos knyga, muzikos įrašas, tikslinės grupės amžių atitinkančios edukacinės spalvinimo užduotys ir kitos reikalingos priemonės. Beje, iš šio pavyzdžio galime pasimokyti, kad išvažiuojamieji mokymai, konferencijos svetur yra puiki proga pasisemti idėjų ir jas sėkmingai pritaikyti tėvynėje.

Ventspilio (Latvija) bibliotekos darbuotojas Matīsas Rihardas Ikšė pristatė šioje bibliotekoje antrus metus organizuojamą „Valgomosios knygos“ renginį, kuris savo įdomia forma pritraukia jaunimo.

Renginyje dalyvauja Ventspilio profesinės mokyklos studentai, būsimi virėjai, bei devintų klasių mokiniai iš visų miesto mokyklų. Kelių dalių renginyje mokiniai, interpretuodami bet kokį latvių rašytojų kūrinį, pirmiausia turi paruošti pyragą arba kelis pyragus. Per kelias valandas paruoštos valgomosios knygos pristatomos bibliotekoje pačių kepėjų. Visi kūriniai vertinami komisijos, tačiau svarbiausia ne prizai, o kad šis renginys skatina skaityti, domėtis literatūra ir valgio gaminimu. Tokiu netradiciniu būdu mokiniai lavina savo kūrybiškumą, labiau susipažįsta su literatūra ir kulinarija. *** Džiugu, kad Klaipėdoje surengtoje tarptautinėje konferencijoje bibliotekininkai turėjo puikią galimybę išgirsti apie kolegų vykdomas veiklas, pasidalyti gerąja patirtimi, įdiegtomis naujovėmis.

Tai pravers siekiant konstruktyvaus bendravimo ir ateityje. Konferencijoje buvo apžvelgta ir daugiau temų, pradedant bibliotekų veikla, skirta įvairaus amžiaus žmonėms, ir baigiant įgyvendintomis ar dar tik ruošiamomis įgyvendinti idėjomis, kurios skatina bibliotekas tapti moderniais ir šiuolaikiškais bendruomenės centrais.

Su visais konferencijos pranešimais galima susipažinti adresu: https://erdve0.wixsite.com/ conference.

11

Pokalbis

ŽIBUTĖ PETRAUSKIENĖ: „Tiesiog nemėgstu nepadarytų darbų“

Žibutė Petrauskienė. Gražinos Balandytės nuotr.

Ji didžiuojasi dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje, kur yra atsakinga už mokslinės komunikacijos ir elektroninių paslaugų teikimą universiteto bendruomenei, pažangiųjų technologijų ir metodologinių sprendimų diegimą bibliotekos informacinėje infrastruktūroje. Nemėgsta nepadarytų darbų, todėl moka save mobilizuoti. Jos veikla neliko nepastebėta – Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir technologijų departamento direktorei dr. Žibutei Petrauskienei suteiktas geriausio 2017 metų bibliotekininko vardas ir ji apdovanota Kultūros ministerijos premija.

Po profesinių kelionių, tarp kurių buvo 47-oji metinė Europos mokslinių bibliotekų asociacijos (LIBER) konferencija Lilyje (Prancūzija), ir vasaros atostogų Ž. Petrauskienė rado laiko atsakyti į žurnalo „Tarp knygų“ klausimus. Šiemet per geriausių 2017 m. bibliotekininkų apdovanojimo iškilmes sakėte, kad tai – visos Vilniaus universiteto bibliotekos bendruomenės įvertinimas, nes „vienas lauke – ne karys“, ir tik dėl komandinio darbo buvo pasiekta puikių rezultatų. Kaip pristatytumėte svarbiausius savo vadovaujamo Mokslinės komunikacijos ir technologijų departamento darbus ar vykdytus projektus, jų reikšmę mokslinės informacijos sklaidai?

Bene didžiausi departamento pasiekimai susiję su mokslinės komunikacijos priemonių ir paslaugų plėtra, mokslui ir studijoms reikalingų inovatyvių įrankių ir formų diegimu elektroninėje aplinkoje.

2014–2015 m. įgyvendinti du Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei valstybės lėšomis finansuoti projektai: „eLABa integralių paslaugų sukūrimas ir plėtra“ ir „Nacionalinis atviros prieigos mokslo informacijos duomenų archyvas (MIDAS)“. Šiuose projektuose aktyviai dalyvavo Vilniaus universiteto bibliotekos dabartinio Mokslinės komunikacijos ir technologijų departamento specialistai. Juos vykdant buvo sukurtos ir įteisintos dvi valstybės informacinės sistemos: Lietuvos akademinės 12

elektroninės bibliotekos informacinė sistema eLABa ir Nacionalinis atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvas – MIDAS. Talpykloje eLABa kaupiami ir viešajai prieigai teikiami mokslo ir studijų dokumentai ir (arba) jų metaduomenys. eLABa tikslas – informacinių technologijų priemonėmis centralizuotai tvarkyti mokslinių tyrimų, eksperimentinei plėtrai ir studijoms reikalingus dokumentus, Lietuvos mokslo ir studijų institucijų mokslinės veiklos rezultatus.

MIDAS archyvą sudaro mokslininkui ar tyrėjų komandai skirta tyrimų erdvė, į kurią galima įkelti duomenis, su jais dirbti tyrimo metu, tai – portalas duomenims viešinti ir skleisti. Duomenų įkėlimo ir parsisiuntimo funkcionalumą užtikrina šios priemonės bei funkcijos: asmeninė erdvė (100 GB) ir galimybė plėstis, duomenų transformavimas, nesaugių failų nustatymas, galimybė sukurti asmeninį darbalaukį ar dirbti komandoje, duomenų recenzavimas, aukšto našumo skaičiavimo išteklių panaudojimas duomenų analizei (DAMIS analizės įrankis), identifikatoriaus DOI (angl. Digital Object Identifier) suteikimas, failų versijavimas, konvertavimas ir kt.

„

Buvome tarp iniciatorių ir pagrindinių dalyvių, kai buvo rengiami bei tvirtinami teisiniai dokumentai, įtvirtinantys Vilniaus universiteto poziciją atvirosios prieigos bei mokslinių tyrimų duomenų valdymo klausimais.

Parengėme Vilniaus universiteto mokslinių tyrimų duomenų valdymo gaires, Vilniaus universiteto atvirosios prieigos nuostatus, Mokslinių tyrimų duomenų tvarkymo Nacionalinio atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvo informacinėje sistemoje MIDAS taisykles. Ypač daug dėmesio skyrėme veiklos rūšims, susijusioms su mokslinių tyrimų duomenų valdymu, jų atvėrimu ir viešinimu. Nemažo universiteto mokslininkų dėmesio sulaukė akcija „Rinkis MIDAS – laimėk dvigubai“, kurios metu kvietėme mokslinių tyrimų duomenis kelti į MIDAS, jais dalytis. Verta paminėti ir rengiamas Atvirosios prieigos savaites, kai populiariname atvirąją prieigą.

Kita vertus, ne tik projektai sudaro mūsų veiklų spektrą. Yra ir kitų ne mažiau svarbių darbų: mokslometrinės analizės, atvirosios prieigos viešinimas, virtualiosios bibliotekos paslaugų ir funkcionalumo tobulinimas, skaitmeninių kolekcijų sistemos plėtra, mobiliųjų programų kūrimas, IT priežiūros darbai, mokymai ir konsultacijos. Visų ir neišvardysi – iš jų ir susideda mūsų departamento veiklos mozaika.

Informacinių technologijų, atvirojo mokslo idėjų plėtra keičia akademinės bibliotekos statusą – ji tampa aktyvia mokslinės komunikacijos proceso dalyve, partnere, veikėja.

“

Intensyviai plėtojantis informacinėms technologijoms ir plečiantis elektroninės informacijos laukui, koks, Jūsų nuomone, turėtų būti akademinės bibliotekos vaidmuo?

Sunku atsakyti, nes tai – gana platus klausimas, vertas viso straipsnio, gal net daugiau. Pradėkime nuo to, kad akademinės bibliotekos paslaugos skirtos mokslui, studijoms, mokymosi procesui ir, žinoma, – visuomenei. Tiek informacinių technologijų, tiek atvirojo mokslo idėjų plėtra pirmiausia keičia požiūrį į akademinę biblioteką ir jos statusą – ji tampa aktyvia mokslinės komunikacijos proceso dalyve, partnere, veikėja.

Keičiasi akademinės bibliotekos funkcijos ir jos teikiamų paslaugų turinys, susijęs su atvirojo mokslo (atvirosios prieigos, atvirųjų duomenų, piliečių mokslo ir kt.) idėjomis, paveldo skaitmeninimu ir atvėrimu, mokslinių tyrimų duomenų valdymu, institucinėmis talpyklomis ir elektronine leidyba, elektroninių informacijos išteklių prieigos užtikrinimu, informacinių technologijų naujovių diegimu, siekiant plėsti paslaugų spektrą bei gerinti kokybę.

Keičiasi ne tik paslaugų turinys, bet ir formos. Tam įtaką daro IT plėtra: debesijos technologijomis paremtos paslaugos ir priemonės, mobiliosios programos, nuotoliniai mokymai naudojant MOOC (angl. Massive Open Online Course), socialiniai tinklai ir kt. Dėl minėtų priežasčių atsiranda naujų kompetencijų ir kvalifikacinių gebėjimų poreikis. Akademinių bibliotekų darbuotojai tampa mokytojais, lektoriais, komunikatoriais, duomenų vadybininkais, atvirosios prieigos ekspertais, skaitmeninimo procesų žinovais. Nors mūsų šalyje gal dar nėra labai populiaru, užsienio bibliotekų specialistai įtraukiami į mokslo projektų komandas, jie geba ne tik teikti paslaugas duomenų valdymo klausimais, bet ir analizuoti duomenis ar juos vertinti. Visas šis procesas kelia nemažai iššūkių akademinėms bibliotekoms. Kita vertus – atveria dar daugiau galimybių.

Kas paskatino domėtis duomenų bazių problematika ir gilintis būtent į šią sritį? Tai darote jau antrą dešimtmetį, kai 2008 metais apgynėte disertaciją „Elektroninių informacijos išteklių – licencijuojamų duomenų bazių – valdymas Lietuvos akademinėse bibliotekose“.

Duomenų bazių (DB), kaip išskirtinių elektroninės informacijos išteklių, temos pasirinkimą moksliniam darbui lėmė keletas svarbių aspektų: pirmiausia tuo metu tai buvo viena svarbiausių priemonių mokslinei informacijai gauti.

Duomenų bazėse sukaupta informacija darė (ir, manyčiau, tebedaro) didelę įtaką mokslo pažangai, tyrimams, mokymui ir mokymuisi.

DB – vienas iš geriausiai organizuotų elektroninių išteklių (kartu su el. knygomis ir el. žurnalais). Jose griežtai aprobuota informacijos atranka, apibrėžti informacijos pateikimo kriterijai, tikslinė auditorija. Vartotojas gali pasirinkti priimtinus informacijos paieškos ar peržiūros kriterijus, medžiagos išsaugojimo, kopijavimo, perkėlimo, persiuntimo būdus. DB – integralus bibliotekos informacijos išteklių elementas, tačiau jos unikalios tuo, kad netampa bibliotekos nuosavybe. Pasirašant licencinį susitarimą, tam tikram laikui įsigyjama prieiga prie DB. Prieš dešimtmetį Lietuvos akademinėse bibliotekose pastebimai didėjo šių išteklių skaičius, šalies universitetų mokslininkai ir studentai teigiamai vertino duomenų bazes. Todėl savo darbe ir siekiau išanalizuoti, ar Lietuvos akademinėse bibliotekose vyksta duomenų bazių valdymo procesai, ar jie kompleksiški, nuoseklūs, organizuoti, planingi, ar veiksmai koordinuojami, ar galima juos optimizuoti.

Tiesą sakant, gilinimąsi į DB subtilybes teko primiršti 2008 m. tapus bibliotekos Mokslinės 13

informacijos ir duomenų skyriaus vadove. Šiam skyriui buvo keliami kiek kiti uždaviniai, susiję su visais mokslinės komunikacijos procesais, tačiau įgyta patirtis rengiant disertaciją labai pravertė ir praverčia iki šiol. Būdama Mokslinės informacijos ir duomenų skyriaus vadove, buvau atsakinga už inovatyvių Vilniaus universiteto mokslo ir studijų poreikius atitinkančių mokslinės komunikacijos paslaugų kūrimą ir palaikymą, universiteto mokslinės produkcijos ir mokslinių tyrimų duomenų administravimo, valdymo, ilgalaikio išsaugojimo, prieigos bei sklaidos, atvirojo mokslo idėjų įgyvendinimo universitete kuravimą.

Nuo šių metų vidurio pradėjau vadovauti Mokslinės komunikacijos ir technologijų departamentui, todėl atsakomybės sritis dar labiau išsiplėtė: esu atsakinga už mokslinės komunikacijos ir elektroninių paslaugų teikimą Vilniaus universiteto bendruomenei, pažangiųjų technologinių ir metodologinių sprendimų diegimą bibliotekos informacinėje infrastruktūroje, bibliotekos informacinės infrastruktūros palaikymą ir plėtrą; kuruojamų skyrių (Mokslinės informacijos ir duomenų, Skaitmeninės bibliotekos) veiklų organizavimą ir koordinavimą. Taigi gal kiek platesniu aspektu, nei nagrinėta disertacijoje, elektroninių informacijos išteklių valdymas, susijusių paslaugų vartotojams kūrimas ir plėtra iki šiol yra viena iš mano kuruojamų sričių.

Ne tik vadovaujate departamentui, bet ir publikuojate straipsnius, atstovaujate Vilniaus universiteto bibliotekai įvairiuose renginiuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kaip visur spėjate?

Ne visada gal ir spėju, bet tikrai visada stengiuosi suspėti. Gal tai lėmė mano charakterio bruožai ir savybės? Esu iš tų žmonių, kurie planuoja darbus, veiklas ir laiką. Planuojant iš anksto, galima daug daugiau visko padaryti ir visur suspėti. Be to, darbus stengiuosi nudirbti greitai. Labai nemėgstu, kai kabo koks nors nepadarytas darbas ir bado akis tarsi priekaištas.

Tuomet jaučiuosi labai blogai, stresuoju, nerimauju, nuolat galvoju ir priekaištauju sau.

Tiesiog nemėgstu nepadarytų darbų. Be to, nemėgstu vėluoti – todėl išmokau save taip mobilizuoti, kad darbus gebėčiau atlikti iki sutartos ar suplanuotos datos. Ir, žinoma, jaučiu atsakomybę už savo veiklą, darbus, planus ir pažadus. Taigi nieko kito ir nebelieka – tik suspėti!

Kokie keliai atvedė į Vilniaus universiteto biblioteką, kurioje dirbate jau ketvirtas dešimtmetis?

Tuo metu, kai baigiau bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete, būdavo skelbiami bibliotekų, kurios darbindavo absolventus, 14

Vilniaus universiteto bibliotekoje š. m. rugpjūčio 23 d. vykusiame seminare „Ką reiškia organizacijos orientacija į klientą“ Žibutė Petrauskienė pristatė praktines užduotis. Monikos Jasevičiūtės nuotr.

sąrašai. Buvau gera studentė, todėl galėjau viena pirmųjų pasirinkti biblioteką, kurioje norėčiau dirbti. Pasirinkau savo Alma mater biblioteką, nes tai – didžiausia, seniausia, gražiausia biblioteka visoje Lietuvoje. Be to, Vilniaus universiteto biblioteka tuo metu turėjo oficialų mokslinės bibliotekos statusą, o tai buvo mano studijų specializacija. Taigi ar galėjau rinktis ką nors kita? (šypsosi) Antra vertus, džiaugiuosi teisingai pasirinkusi ir didžiuojuosi, kad esu Vilniaus universiteto bibliotekos dalis. Biblioteka vykdo ne tik įprastas, tradicines, bet ir inovatyvias veiklas, todėl privalai nuolat mokytis, domėtis naujovėmis, neapkerpėti.

Džiaugiuosi, kad mano darbe nėra rutinos, o kiekviena diena atneša vis naujų iššūkių. Tai

Prie nusifotografuoti viliojančios „Rožinės karvės“ Ventspilyje. 2002 m. Ventspilis prisijungė prie visame pasaulyje vykdomo meno projekto „Karvių paradas“ (angl. Cow Parade).

Iš Ž. Petrauskienės asmeninio albumo

„

verčia pasitempti, tobulėti, kelti nes koks gi bibliotekininkas Universiteto biblioteka nemėgsta skaityti (juokiasi). Šį kompetenciją ir judėti pirmyn. vykdo ne tik įprastas, bet ir pomėgį atsinešiau iš vaikystės; Čia nebūna nuobodu – o man iš dalies, ko gero, tai lėmė ir tai svarbu. Vilniaus universiteto inovatyvias veiklas, todėl profesijos pasirinkimą – būti biblioteka, sakyčiau, yra privalai nuolat mokytis, šalia knygų. Visada buvau visokiausių naujovių ir domėtis naujovėmis, knygų mėgėja ir dabar šio iniciatyvų lyderė. savo pomėgio neapleidau, Džiaugiuosi, kai matau neapkerpėti. nors šiandien yra daug kitokių rezultatą, kai idėjos ir pagundų... Tiesa, su knygomis iniciatyvos yra palaikomos savo tiesioginiame darbe nesusiduriu, bet, va, ir įvertinamos tiesioginių vadovų, taip pat ir laisvu nuo darbo metu, per atostogas mėgstu aukščiausios universiteto valdžios. Čia mane paimti į rankas gerą, pabrėžiu – gerą knygą, kurią palaiko ir vertina. Čia mane supa žmonės, kuriais skaitydamas patiri malonumą, pasitenkinimą ir pasitikiu ir kurie pasitiki manimi, suteikia sąlygas nelieki abejingas. Deja, tokių knygų pasigendu. tobulėti. Čia galiu geriausiai save realizuoti.

Ir dar viena atseikėta mano laisvalaikio dalis – senelės pareigoms atlikti. Turiu du nuostabius Prašytume papasakoti ir apie kitus Jus vaikaičius. Mažajai dar reikia mamos ir tėčio, o dominančius dalykus: kaip leidžiate laisvalaikį, štai „didysis“, kuriam tuoj sukaks ketveri, mielai ką mėgstate veikti, kas teikia dvasinį savaitgalius leidžia su seneliais (šypsosi). pasitenkinimą?

“

Vienas mėgstamiausių laisvalaikio leidimo būdų – kelionės. Jose patirti įspūdžiai, aplankyti miestai leidžia pasisemti jėgų ir pailsėjus vėl kibti į darbus. Prie Atėnų akropolio. Iš Ž. Petrauskienės asmeninio albumo

Net jei laisvalaikio nėra per daug, stengiuosi jį išnaudoti taip, kad jausčiau pasitenkinimą, pailsėčiau, pabendraučiau su artimais žmonėmis.

Vienas mėgstamiausių laisvalaikio leidimo būdų – kelionės. Jeigu tik turime galimybių, su vyru stengiamės bent porą kartų per metus apsilankyti užsienio šalyse, pasisemti naujų įspūdžių, užsukti į muziejus, bažnyčias, paklaidžioti senamiesčių gatvelėmis ar pasigrožėti gamtos stebuklais. Iš kelionių visada grįžtu pilna jėgų, įspūdžių ir naujų kelionių troškimo!

Kita mano aistra, kuriai skiriu nemažą laisvalaikio dalį, – skaitymas. Neoriginalu,

Ir keli tradiciniai su atkurtos valstybės 100-mečiu susiję klausimai: kurie Jums gražiausi trys lietuviški žodžiai?; kokie, Jūsų nuomone, svarbiausi 1918–2018 m. laikotarpio įvykiai (ar įvykis) Lietuvoje?; kuri šimtmečio asmenybė (ar asmenybės) Jums yra didžiausias dorovinis autoritetas, kuria žavitės ar norėtumėte turėti jos bruožų (kokių)?

Tris gražiausius lietuviškus žodžius labai sunku išrinkti. Man lietuvių kalba yra viena iš gražiausiai skambančių ir ausį bei širdį glostančių kalbų, bet jei jau reikėtų pasirinkti, tuomet: Lietuva, meilė ir ačiū.

Du, mano manymu, reikšmingiausi Lietuvai šimtmečio įvykiai susiję su šalies nepriklausomybe – tai Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimas (1918 m. vasario 16 d.) ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena (1990 m. kovo 11 d.). Liūdna data, kurią sunku pamiršti ir kurią teko išgyventi, kuri parodė lietuvių tautos ryžtą bei pasiaukojimą, parodė, kaip mums brangi laisvė, kad esame jėga, kad lietuviai gali susivienyti ir būti kaip kumštis, – 1991 m. sausio 13-oji.

Dėl iškiliausių asmenybių – vėl ta pati dilema. Per šimtmetį turėjome ir turime daug iškilių, žinomų, garbių kultūros ir meno veikėjų, mokslininkų, sportininkų, garsinusių ir garsinančių Lietuvos vardą šalyje bei už jos ribų.

Bet jei kalbėsime apie Lietuvos valstybingumo stiprinimą ir įtvirtinimą, iškiliausios šimtmečio asmenybės, mano manymu, yra Jonas Basanavičius ir Valdas Adamkus.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu toliau atrasti laiko prasmingiems darbams.

Kalbėjosi Vaidenė Grybauskaitė 15

IFLA įvykiai

Bibliotekos: besikeičiančios, modernios, įtraukiančios Dr. Laura Juchnevič Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja

Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) 84-oji generalinė konferencija ir asamblėja bibliotekininkus, informacijos specialistus iš viso pasaulio pakvietė į Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą. Šiemečio renginio tema – „Keisti bibliotekas, keisti visuomenes“ (angl. Transform Libraries, Transform Societies). Per konferencijos dienas (rugpjūčio 24–30 d.) dalyviai galėjo rinktis jiems rūpimas temas ir pranešimus 261 sesijoje, susipažinti su aktualiausiomis naujovėmis, pasidalyti idėjomis parodoje ar prie stendinių pranešimų.

Konferencijos dalyviai turėjo puikią progą susipažinti, aptarti galimas bendras veiklas ir kurti bendradarbiavimo tinklus diskusijose, kultūros vakaro metu ir Konferencijų centro erdvėse. Profesinis smalsumas buvo patenkintas lankantis Kvala Lumpūro bibliotekose ir bendraujant su vietos specialistais.

16

Šalies šeimininkės ir miesto aplinka

Kvala Lumpūro gyventojai svetingai priėmė per 3500 konferencijos delegatų iš daugiau kaip 110 šalių. Pirmasis šeimininkų klausimas buvo, ar svečiai planuoja likti šalyje po konferencijos, nes rugpjūčio 31 d. – Malaizijos nepriklausomybės diena. Pasididžiavimas savo šalies istorija buvo

Konferencijos šeimininkai ypač akcentavo savo kultūros paveldą – senuosius (daugiausia XIV–XV a.) rankraščius modifikuotais arabų rašmenimis. Tradicinio malajiečių epo „Apysaka apie Hang Tuahą“ („Hikayat Hang Tuah“) rankraštis, saugomas Malaizijos nacionalinėje bibliotekoje, 2001 m. įtrauktas į UNESCO „Pasaulio atminties“ programos sąrašą.

Kvala Lumpūras – sparčiai augantis didmiestis, kurio teritorijoje gyvena apie 8 mln. gyventojų. Centrinėje miesto dalyje kyla dangoraižiai, tačiau gausu šventyklų, mečečių, malajiečių, kinų ir indų stiliaus namų. Pagrindinis miesto simbolis – bokštai dvyniai „Petronas Twin Towers“, kurie iki 2004 m. buvo aukščiausi pastatai pasaulyje, o dabar yra aukščiausi bokštai dvyniai pasaulyje. Beje, šiųmetė IFLA konferencija kaip tik ir vyko Konferencijų centre prie bokštų dvynių.

Malaizijos bibliotekų veiklos apžvalga

Šalyje veikia platus įvairių bibliotekų tipų tinklas: Nacionalinė biblioteka, viešosios, akademinės, mokyklų, specialiosios bibliotekos; valstybinių skaičiuojama 559, privačių – 445 bibliotekos (Libraries in Malaysia, 2017).

Malaizijos nacionalinė biblioteka įkurta sostinėje Kvala Lumpūre.

Bibliotekos darbuotojai ypač didžiuojasi turimomis rankraštinių ir retų leidinių kolekcijomis, daug dėmesio skiria kuriamoms ir teikiamoms el. paslaugomis, vaikų bibliotekos padaliniui. Vienas svarbių Nacionalinės bibliotekos veiklos rezultatų – kartu su „Samsung“ korporacija sukurta išmanioji biblioteka. Šalies bibliotekos ypač daug dėmesio skiria nutolusių vartotojų aptarnavimui, virtualioms paslaugoms Nacionalinėje bibliotekoje saugomo malajiečių epo „Apysaka apie Hang Tuahą“ („Hikayat Hang Tuah“) ir el. ištekliams. Siekdamos stiprinti rankraštis, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. bendruomenes, bibliotekos įgyvendino daug svarbių pokyčių: bibliotekų sistema (paslaugos) ir informacijos išreiškiamas pasakojant pagrindinius istorijos fak- ištekliai perkelti į skaitmeninę erdvę; atnaujintos tus, pristatant skirtingų tautybių ir tikėjimų sugy- specialistų ir bibliotekų vartotojų informacijos ir venimo patirtį – prieš 61 metus nepriklausomybę žinių vadybos kompetencijos bei gebėjimai; prapaskelbusioje šalyje gyvena kelios didelės etninės dėtos teikti informacinėmis ir komunikacinėmis grupės: malajiečiai, indai ir kinai. Didžiausia technologijomis grindžiamos informacijos ir žinių etninė grupė (daugiau nei 50 proc.) – malajiečiai, paslaugos. kurių dauguma yra musulmonai.

Malaizijos nacionalinė biblioteka įkurta 1972 m., praėjus 15 metų nuo valstybės nepriklausomybės paskelbimo.

Lauros Juchnevič nuotraukos

17

Organizacija žengia pertvarkos keliu

Svarbiausius šių metų konferencijos akcentus puikiai iliustruoja IFLA prezidentės Glòrios Pérez-Salmerón pasakyti žodžiai: „Esame judėjimo pradžioje. <...> Mes kuriame geresnį pasaulį. Ne tik gražiais žodžiais, bet ir konkrečiais žingsniais sieksime sukurti stipresnę ir įtraukią IFLA.“ Didžiausia bibliotekų institucijas vienijanti organizacija Kvala Lumpūre paskelbė apie naujai kuriamą organizacijos strategiją, kuri užtikrins tvarią jos plėtrą, naują IFLA valdymo struktūrą ir bibliotekų pokyčius. Kvala Lumpūre buvo pristatytas IFLA plėtros veiksmų planas, kurį įgyvendinant kitų metų generalinėje konferencijoje Atėnuose bus patvirtinta nauja IFLA 2019–2024 m. strategija. Šių metų konferencijoje pristatytuose pranešimuose, diskusijose, susitikimuose daugiausia dėmesio buvo skirta bibliotekų veiklos transformacijai, naujų veiklos modelių ir paslaugų visuomenei kūrimui. Bibliotekos tampa svarbia šalių informacinės ir žinių visuomenės infrastruktūros dalimi ir stipriais partneriais, padedančiais kurti informuotą, pažangią ir saugią visuomenę.

Konferencijos dalyviams Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pristatė pranešimą „Lietuvos nacionalinė biblioteka: strateginės veiklos ir prioritetai“ ir supažindino su naujuoju atviros ir šiuolaikiškos Lietuvos nacionalinės bibliotekos veiklos modeliu, akcentuodamas renginius ir veiklas, skirtas artėjančiam organizacijos šimtmečiui.

Apie bibliotekų skaitmeninių paslaugų virtualiojoje erdvėje kūrimo perspektyvą pranešime kalbėjo Nacionalinės bibliotekos projektų vadovas Eugenijus Stratilatovas.

IFLA konferencijoje buvo pristatyta 120 stendinių pranešimų. Vienas iš jų buvo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktoriaus prof. dr. Broniaus Maskuliūno stendinis pranešimas apie bibliotekoje sukurtą programą „Mobili inovatyvių technologijų laboratorija jaunimui“. „Tarp knygų“ informacija

18

Daug dėmesio skiriama nacionaliniam projektui – el. bibliotekai kurti: siekiama palengvinti prieigą prie informacijos ir žinių, suteikti paslaugas nutolusioms ar socialinę atskirtį patiriančioms vartotojų grupėms, keisti bendruomenes pasitelkiant informacines technologijas. 2017 m. el. biblioteka pasinaudota 4,1 mln. kartų (skaičiuojant puslapio apsilankymus), užsiregistravusių vartotojų – 496 600 (15 107 – nauji), per sistemą pasiskolinta 68 700 el. ir fiz. dokumentų (IFLA WLIC 2018: Opening Session, 2018).

Bibliotekos Malaizijoje kuriamos kaip jaukios ir saugios vietos bendruomenių nariams. Vienas iš namų jaukumo suteikiančių akcentų – daugelyje bibliotekų ar atskirose jų erdvėse prašoma nusiauti avalynę. Tai yra malajiečių kultūros dalis – įeinant į namus, būtina nusiauti.

Bibliotekos organizuoja ir teikia ekstensyvias bibliotekų paslaugas. IFLA konferencijos metu pirmą kartą buvo įgyvendinta „Knygų gatvės“ akcija (angl.

Book Sreet Campaign) – kiekvienas IFLA dalyvis buvo kviečiamas padovanoti knygų anglų arba malajiečių kalba. Per akciją surinktos knygos bus panaudotos Kvala Lumpūro apskrityje gyvenančių socialiai pažeidžiamų grupių bibliotekiniam aptarnavimui. Siekiama šias grupes, ypač vaikus ir jaunimą, aprūpinti literatūra, paskatinti skaityti.

Privati biblioteka, kurioje teko lankytis, – Selangoro bendruomenės biblioteka – sužavi savo turiniu ir paslaugų įvairove. Biblioteka įkurta privačiomis lėšomis, todėl joje teikiamos paslaugos atitinka išskirtinai tos bendruomenės lūkesčius. Čia įrengtos jaukios darbo ir susitikimų erdvės, vaikams ir suaugusiesiems prieinamos naujausios informacinės technologijos, veikia virtualiosios realybės kambariai, teikiamos paslaugos regos negalią turintiems asmenims, galima naudotis 3D ir 6D kino salėmis, taip pat sporto salėmis ir poilsio erdvėmis. Yra viskas, ko reikia bendruomenei.

Siekis – visapusis prieinamumas

Bibliotekos visame pasaulyje akcentuoja būtinybę užtikrinti informacijos ir žinių prieinamumą skirtingus poreikius turintiems individams, bendruomenėms ir socialinėms grupėms. Visų pirma tai sietina su siekiais įgyvendinti Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. (AGENDA 2030) tikslus, iškeltus Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje. Visuomenėje, taigi ir bibliotekose, keičiasi požiūris į neįgalumo, įtrauktumo ir paslaugų prieinamumo santykį. Ši tema konferencijos sesijose tapo viena pagrindinių. Pranešėjai pateikė

Konferencija skaičiais

• Per 3500 dalyvių iš daugiau kaip 110 pasaulio valstybių • Surengta apie 260 atvirų sesijų ir seminarų • Pristatyta per 600 pranešimų, 120 stendinių pranešimų • Surengta 9 sesijų, arba 17 val., tiesioginės interneto transliacijos • Organizuota vizitų į 15 Malaizijos bibliotekų ir informacijos centrų

Lietuvos delegacijos 84-ojoje IFLA generalinėje konferencijoje nariai (iš kairės): Eugenijus Stratilatovas, Sandra Leknickienė, Renaldas Gudauskas, Jolita Steponaitienė, Laura Juchnevič, Airida Samavičienė, Bronius Maskuliūnas.

teorinių įžvalgų ir praktinių pavyzdžių apie universalaus ir įtraukiojo (angl. inclusive) dizaino principų taikymą kuriant bibliotekų fizines ir virtualias erdves, apie el. paslaugų ir bibliotekų taikomųjų programų pasiekiamumą skirtingoms auditorijoms, informacijos išteklių įsigijimą ir skolinimą, naujų paslaugų kūrimą.

Vienas iš būdų sukurti visiems prieinamą aplinką – taikyti universalaus dizaino principus, kuriant

bibliotekos fizinę ir virtualiąją aplinkas, planuojant ir teikiant paslaugas bei produktus. Pagrindinė universalaus dizaino idėja – sukurti tokią aplinką, kurios nereikėtų papildomai pritaikyti kitokių poreikių turintiems žmonėms (Sieberns, 2018). Tai nėra tik „vienas visiems tinkantis sprendimas“, tai yra dizainas, kuris prieinamas kiekvienam, taip pat ir neįgaliems žmonėms, o paslaugos kuriamos taip, kad būtų prieinamos skirtingoms auditorijoms. Tad į bibliotekos veiklas ir planavimą būtina įtraukti bendruomenės narius, miesto gyventojus.

Verta pasinaudoti ir kitų šalių patirtimi. Štai „Celia“ aklųjų bibliotekos Suomijoje atstovai pristatė viešųjų bibliotekų pritaikymo skirtingų poreikių vartotojams gaires (Finnish Accessibility Guidelines for Public Libraries). Gairėse aptariamas platus spektras klausimų: nuo patalpų pritaikymo, skaitymo sutrikimų turinčių vartotojų aptarnavimo iki papildomų paslaugų teikimo (pvz., galimybė pasiskolinti vežimėlį, kuriuo galima naudotis bibliotekos patalpose). Kolegos iš Suomijos kviečia naudotis šiuo dokumentu ir taikyti jį savo veikloje (Accessibility Guidelines for Public Libraries, 2017; Ylänne, 2018).

Sektina Didžiosios Britanijos patirtis – virtualioje erdvėje galima rasti aktualios informacijos apie bibliotekų kūrimą: dizainą ir inovacijų taikymą veikloje, bibliotekų pastatų projektavimą ir paslaugų kūrimą (www.designinglibraries.org. uk; Designing Libraries). Vadovaujantis universalaus ir įtraukiojo dizaino principais, bibliotekos Didžiojoje Britanijoje kuriamos taip, kad būtų patogios neįgaliesiems, autizmo spektro sutrikimų ir demenciją turintiems žmonėms, daug dėmesio skiriama psichikos sveikatos stiprinimo progra-

Nacionalinių bibliotekų vadovų konferencijos, vykstančios vieną metinio IFLA renginio dieną, dalyviai. Kvala Lumpūras, 2018 m. rugpjūčio 27 d. Organizatorių nuotr.

19

Sėkmė priklausys nuo naujo mąstymo

Permainų reikia visiems ir visur, jų siekia ir IFLA. IFLA prezidentės Glòrios PérezSalmerón sesijoje buvo akcentuojama, kad bibliotekos, suteikdamos informacijos prieigą visiems, yra pokyčių varikliai. Vis dėlto, kad atliktų šį vaidmenį ateityje, jos pačios turi būti pasirengusios ne tik prisitaikyti, bet ir prisiimti iššūkius keičiantis tendencijoms.

Tęsiamas IFLA „Globalios vizijos“ projektas, kurio rengėjams ir Lietuvos bibliotekininkai yra pateikę savo vizijas ir bibliotekų ateities veiklos scenarijus. Prasidėjusiame antrame projekto etape organizacija daugiausia dėmesio skiria veiksmams, kuriuos galima būtų įgyvendinti kartu su partneriais siekiant savo tikslų. O sėkmė priklausys nuo naujų mąstymo būdų. Savo mintimis apie tai dalijosi buvusios IFLA prezidentės Claudia Lux, Ellen Tise, Ingrid Parent, Sinikka Sipilä. Miela detalė: S. Sipilä savo kalboje padėkojo Lietuvos bibliotekininkams, kurie 2016-aisiais, minėdami Bibliotekų metus, jų šūkiu pasirinko jos prezidentavimo (2013– 2015 m.) temą „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė“.

Susidomėjimo sulaukė išrinktosios prezidentės Christine Mackenzie sesija „Dirbkime kartu: bendradarbiavimas ir partnerystė įgyvendinant IFLA viziją“. Būsimoji prezidentė pristatė savo IFLA viziją.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, Kvala Lumpūre įvyko pirmasis Europos šalių bib­ liotekininkų draugijų susitikimas. (Tokius susitikimus reguliariai organizuoja kitų regionų atstovai). Jame IFLA generalinis sekretorius Geraldas Leitneris atkreipė dėmesį, kad Europos šalių IFLA narės sudaro 64 proc. visų narių, todėl Europos šalių bibliotekininkų ir informacijos specialistų patirtis yra labai naudinga, o jų nuomonės ir balsas labai svarbus.

IFLA generalinėje asamblėjoje palaikymo nesulaukė 7 šalių asociacijų (daugiausia iš Šiaurės šalių) prieštaravimas dėl individualios narystės mokesčio. Pagrindinis jų argumentas buvo tas, kad IFLA yra asociacijų organizacija, tačiau dauguma dalyvių pasisakė už tai, kad individualiems nariams mokestis būtų mažinamas taip sudarant galimybę skurdžioms šalims, kurios neturi draugijų, sudaryti atstovavimo galimybę. Šis siūlymas asamblėjoje ir buvo priimtas.

LBD informacija

20

moms, jaunimo pritraukimui (Freeman, 2018).

Viena aktualių pranešėjų ir sesijos dalyvių keltų problemų – kaip, tenkinant vienos grupės poreikius, nesudaryti prastesnių sąlygų kitoms grupėms.

Vis dėlto diskusijos dalyviai apibendrino, kad biblioteka turi stengtis pritaikyti erdves ir paslaugas skirtingų poreikių vartotojams, ieškodama visiems tinkamiausių sprendinių.

Darbas su mažiau pažįstama auditorija

Bibliotekos architektūriniai sprendiniai ir dizainas, pritaikytas skirtingų poreikių vartotojams, yra svarbi tema visame pasaulyje. Tačiau daug svarbiau, kaip dizainas sudarytų sąlygas teikti kokybiškas paslaugas vartotojams, kurti saugią ir jaukią aplinką. Daugiausia klausimų kyla, kaip bibliotekininkams dirbti su mažai pažįstamomis tikslinėmis auditorijomis, kurios nėra linkusios būti identifikuojamos arba neišreiškia savo pageidavimų, pavyzdžiui, su benamiais, psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis, ilgalaikiais bedarbiais arba patiriančiais socialinę atskirtį dėl kitų priežasčių. Nors diskutuota, kad viešosios erdvės gali būti saugios ir neutralios tik tuomet, kai jose nėra žmonių (t. y. bibliotekoje visuomet bus erdvių, kuriose viena ar kita tikslinė grupė nesijaus komfortiškai), buvo pateikta su erdvių planavimu ir dizaino sprendimais susijusių patarimų. Pavyzdžiui, patariama pasvarstyti, kuriuose aukštuose ir kaip patalpose „judės“ skirtingos bibliotekos vartotojų grupės, pagal tai planuoti erdvėse teikiamas paslaugas (Lesneski (b), 2018).

Dar viena svarbi socialinę ir informacinę atskirtį patirianti tikslinė auditorija – pabėgėliai.

Bibliotekos jiems teikia paslaugas savo erdvėse, formuojamas jiems skirtas ir aktualus dokumentų fondas, sudaromos sąlygos mokytis, naudotis informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis, taip pat pabėgėliai aptarnaujami ir jų laikinojo apgyvendinimo vietose.

Organizacija „Biblioteka be sienų“ (angl.

Libraries Without Borders, interneto svetainė www.librarieswithoutborders.org) pristatė koncepciją „Idėjų dėžė“ (angl. Ideas Box). Tai – projektas, kurio metu naudojamos patogios modulinės mobilios dėžės, jos lengvai perkeliamos ten, kur yra bendruomenė (Ideas Box, 2018). Teikiamos bibliotekos paslaugos padeda sudėtingą laikotarpį išgyvenantiems žmonėms geriau jaustis naujoje ir dar nepažįstamoje aplinkoje, o biblioteka tampa vilties suteikiančia įstaiga (Lachal, Peich, 2018).

Daugelyje konferencijos metu išklausytų pranešimų buvo akcentuojama bibliotekos patalpų ir erdvių dermė, sukuriant vartotojams tinkamą aplinką gauti informacijos paslaugas, leisti laisvalaikį, užsiimti viso gyvenimo mokymusi. Kuriant įtraukią aplinką visiems, rekomenduojama

persvarstyti pagrindinius lygybės, teisingumo ir įtraukties principus: lygybė (angl. equality) – kai vartotojams sudaromos vienodos sąlygos gauti tą pačią paslaugą (bet nebūtinai ji tampa prieinama), teisingumas (angl. equity) – kai kiekvienam sudaromos sąlygos gauti tą pačią paslaugą skirtingomis priemonėmis (bet dažniausiai išskiriant specialiųjų poreikių turinčius žmones), įtrauktis (angl. inclusion) – kai erdvės ir paslaugos sukuriamos taip, kad visiems jos būtų prieinamos vienodai be išimčių (Lesneski (a), 2018). *** 2019 m. IFLA generalinė konferencija įvyks Graikijoje, Atėnuose. Dėkoju Lietuvos kultūros tarybai už skirtą stipendiją ir sudarytas galimybes būti didelės pasaulinės bibliotekininkų bendruomenės dalimi.

Literatūra ir nuorodos

Accessibility Guidelines for Public Libraries [interaktyvus]. Association of Finnish Local and Regional Authorities. 2 nd edition, updated in July 2017. Prieiga per internetą: www.celia.fi/wp-content/ uploads/2017/12/guidelines-for-accessible-libraries_muok.pdf

Privačiomis lėšomis įkurtos Selangoro bibliotekos erdvės.

Designing Libraries [interaktyvus]. Prieiga per internetą: www.designinglibraries.org.uk FREEMAN, Mark. Universal Design in UK Libraries: Best practice in British public libraries [interaktyvus]. IFLA WLIC: 84st IFLA General Conference and Assembly, Session 094, 24–30 August, 2018, Kuala Lumpur, Malaysia. Prieiga per internetą: library.ifla. org/2251/1/094-freeman-en.pdf Ideas Box [interaktyvus]. Libraries Without Borders, 2018. Prieiga per internetą: www.librarieswithoutborders.org/ideasbox IFLA WLIC 2018: Opening Session [vaizdo įrašas]. IFLA YouTube, 2018. Prieiga per internetą: www.youtube.com/ watch?v=YsVUVUW8B2s IFLA WLIC 2018: Closing Session [vaizdo įrašas]. IFLA YouTube, 2018. Prieiga per internetą: www.youtube.com/ watch?v=igooU80ImMU YLÄNNE, Kirsi. Universal Design in Finnish Libraries – Accessibility Guidelines as a Way to Promote Universal Design. IFLA WLIC: 84st IFLA General Conference and Assembly, Session 094, 24–30 August, 2018, Kuala Lumpur, Malaysia LACHAL, Jérémy; PEICH, Muy-Cheng. Libraries as vectors of integration for immigrants and refugees: access to information and education in the Ideas Box in France. IFLA WLIC: 84st IFLA General Conference and Assembly, Session 114, 24–30 August, 2018, Kuala Lumpur, Malaysia LESNESKI, Traci Engel (a). Process to Product: Inclusive Libraries

by Design [interaktyvus]. IFLA WLIC: 84st IFLA General Conference and Assembly, Session 127, 24–30 August, 2018, Kuala Lumpur, Malaysia. Prieiga per internetą: http://library.ifla.org/2239/1/127lesneski-en.pdf LESNESKI, Traci Engel (b). Welcome to All: Design’s Role in Creating an Inclusive, Safe and Beloved Community Destination [interaktyvus].

IFLA WLIC: 84st IFLA General Conference and Assembly, Session 114, 24–30 August, 2018, Kuala Lumpur, Malaysia. Prieiga per internetą: library.ifla.org/2218/1/114-lesneski-en.pdf Libraries in Malaysia. Towards Transformation and Community Outreach. Published by Librarians Association of Malaysia. Kuala Lumpur: Persatuan Pustakawan Malaysia, 2017 Libraries Without Borders [interaktyvus]. Prieiga per internetą: www.librarieswithoutborders.org

Korporacija „Samsung“ prisidėjo Malaizijoje įrengiant ne vieną išmaniąją biblioteką.

Viena tokių – Nacionalinėje bibliotekoje

SIEBERNS, Anne. Universal Design and Human Rights: The UN Convention on the Rights of Person with Disabilities (CRPD) [interaktyvus]. IFLA WLIC: 84st IFLA General Conference and Assembly, Session 094, 24–30 August, 2018, Kuala Lumpur, Malaysia. Prieiga per internetą: library.ifla.org/2269/1/094-sieberns-en.pdf

21

Kasdienybė ir pramogos 1918–1940 m.

Aida Grybienė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus Senosios periodikos sektoriaus vadovė

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo steigiamos valstybės valdymo, mokslo, kultūros, finansų įstaigos, sostinėje Kaune daugėjo gyventojų, tad atsirado naujų laisvalaikio leidimo vietų – restoranų, kino teatrų.

Formavosi visuotinių – naujai užgimusių ar atgaivintų anksčiau tautoje minėtų švenčių tradicijos. Tarpukario Lietuvos valdžia stengėsi palaikyti sportą, kaip vieną laisvalaikio formų. Populiarus buvo ir poilsis kurortuose – jų skaičiuota daugiau kaip dvi dešimtys.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus darbuotojos Enrika Blikertaitė ir Aida Grybienė, remdamosi bibliotekoje saugomais dokumentais, parengė didelio susidomėjimo sulaukusią parodą „Įdomioji Lietuva: kasdienybė ir pramogos, 1918–1940“, iš kurios eksponatų tarpukario Lietuva atsiskleidė kaip visavertė Europos valstybė.

Tuo metu laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune klestėjo pramonė, kūrėsi įvairios įstaigos, mieste atsirado populiarių susibūrimo vietų – kavinių, restoranų, kino teatrų, parduotuvių – poreikis, sparčiai daugėjo statybų. Buvo asfaltuojamos gatvės, tiesiamas vandentiekis, kanalizacija. Vietoj arkliu traukiamo tramvajaus (konkės) ėmė kursuoti maršrutiniai autobusai. Per du dešimtmečius Kaunas iš mažo provincijos miesto virto modernia valstybės sostine.

Tarpukario periodiniuose leidiniuose publikuotos miesto nuotraukos primena apie populiariausią Kauno restoraną „Metropolis“, kuriame dienos metu pietaudavo universiteto profesūra, žurnalistai, meni22

ninkai, vakarais rinkdavosi miestiečiai, diplomatai, kariškiai, valdininkai. Ponios demonstruodavo savo naujausius apdarus. Restoranas garsėjo gera virtuve ir puikia muzikine programa. Svečius linksmindavo Moišės Hofmeklerio orkestras, dainuodavo Danielius Dolskis, Antanas Šabaniauskas.

Pasitelkus Vrublevskių bibliotekos fonduose saugomas knygas, periodinius leidinius, atvirukus, plakatus, galima susidaryti išsamų vaizdą apie dainų švenčių rengimo tradiciją, teatro, kino, radijo, sporto istoriją, tarpukariu užgimusias arba atgaivintas šventes: Tautos šventę, Jonines, Motinos dieną, kitas to meto pramogas, rengiamas Švaros savaites.

Dainų ir kitos visuotinės šventės

Didžiuma eksponatų skirta dainų šventėms, kurios kartu su Latvijos ir Estijos dainų šventėmis 2003 m.

UNESCO paskelbtos žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Lietuvoje pirmoji dainų šventė surengta 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Kaune, Petro Vileišio aikštėje. Tada ji buvo vadinama Dainų diena, joje dalyvavo tik chorai. Žemės ūkio ir pramonės parodos metu vykusią šventę inicijavo kompozitorius ir choro dirigentas Juozas Žilevičius. Pirmojoje Dainų dienoje dalyvavo 77 chorai (3000 dainininkų), buvo apie 50 tūkst. klausytojų. Be didmiesčių ir apskričių centrų chorų, šventėje dalyvavo ir miestelių bažnytiniai chorai.

Antroji dainų šventė, skirta Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui, įvyko 1928 m. liepos 1–2 d. Kaune.

Joje dalyvavo jau dvigubai daugiau – 6000 dainininkų ir dvigubai daugiau – 100 tūkstančių – klausytojų.

Trečią kartą dainų šventė surengta 1930 m. birželio 20 d. Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakčiai paminėti. Dalyvavo 200 chorų ir 9000 dainininkų. Šaulių organizacija buvo subūrusi 30 chorų, pavasarininkai – 23, ateitininkai – 9. Kaip ir ankstesnėse šventėse, gausiausiai dalyvavo bažnytiniai chorai – daugiau kaip 60.

1920–1940 m. dainų šventės vyko ir Telšiuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje. Jas rengė visuomeninės organizacijos: šauliai, pavasarininkai, ateitininkai.

1927 m. birželio 6 d. surengta pirmoji Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventė. Antrasis šio krašto chorų sambūris įvyko 1933 m. birželio 4–5 d., o trečiasis – 1938 m. liepos 9–10 d. (dalyvavo apie 2000 dainininkų).

Pirmąja šokių švente laikoma 1937 m. birželio 29 d. Kaune tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ surengta šventė.

Viena didžiųjų tarpukario Lietuvoje švęstų švenčių – Tautos šventė, kurios pradžia siejama su 1920 m. gegužės 15 d., kai į pirmąjį posėdį susirinko Steigiamasis Seimas. Iš pradžių ji buvo vadinama Steigiamojo Seimo diena ir minima gegužės 15-ąją. Tądien vykdavo pamaldos bažnyčioje, iškilmingi Seimo posėdžiai, Karo muziejaus sodelyje rengiama žuvusiųjų už Lietuvos laisvę karių pagerbimo ceremonija, kariniai paradai.

Nuo 1925 m. Steigiamojo Seimo šventė oficialiai vadinta Tautos švente. 1930 m., Lietuvai minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, Tautos šventė buvo perkelta į rugsėjo 8-ąją – Vytau-

Antrosios dainų šventės vadovą redagavo Liudas Gira. Išleido II dainų šventės ruošos komitetas, 1928.

to karūnavimo ir Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną.

Paskutinį kartą Tautos šventė paminėta 1939-aisiais.

Motinos diena Lietuvoje pradėta minėti Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdžiu. Pedagogės, Steigiamojo Seimo narės Magdalenos Draugelytės-Galdikienės iniciatyva ir pastangomis 1929 m. kovo 24 d. susirinkę įvairių moterų organizacijų atstovai Motinos dieną nutarė švęsti ir minėjimus rengti pirmąjį gegužės sekmadienį. Ši tradicija greitai prigijo to meto visuomenėje, ji sėkmingai gyvuoja ir mūsų dienomis.

Pagoniškoji Rasų šventė, įsigalėjus krikščionybei susieta su šv. Jono vardu, nuo seno buvo vidurvasario, šienapjūtės pabaigos, saulės ir ugnies šventė. XX a. pradžioje šventė buvo primiršta ir atgaivinta Lietuvos šaulių sąjungos iniciatyva. Ši sąjunga įkurta 1919 m. birželio 27 d., tad šauliai Jonines laikė savo organizacijos gimtadieniu. Išpopuliarėti šventei padėjo ir Mažojoje Lietuvoje gyvavusi tradicija Jonines švęsti ant Rambyno kalno. Apie šios šventės atgaivinimą buvo kalbėta jau 1928 metais. 1931 m. Šaulių sąjungos nariai buvo raginami sutvarkyti piliakalnius, o šventės šūkis – „Sukurkime laužus“ – kvietė ne tik organizacijos narius, bet ir visus lietuvius burtis ant piliakalnių švęsti Joninių, kurios populiarėjo kiekvienais metais – vis daugiau piliakalnių sužibdavo Joninių laužais.

Radijas – ir kultūros, ir žinių šaltinis

Tarpukario Lietuvoje radijas buvo ir pramoga, ir kasdienė būtinybė, jungtis su pasauliu, kultūros ir žinių šaltinis. Apie radijo istoriją galima sužinoti

„Radio bangos“ – vienkartinio žurnalo viršelis. Kaunas, 1931. Visos straipsnyje spausdinamos leidinių kopijos – iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių. Jos eksponuotos parodoje „Įdomioji Lietuva: kasdienybė ir pramogos, 1918–1940“.

23

iš 1926–1940 m. leistų radijo mėgėjams ir klausytojams skirtų žurnalų „Radijo bangos“, „Bangos“, „2000 metrų“.

Pirmoji radiofono redakcija ir studija pradėjo veikti 1926 m. Kauno radijo stotyje Žaliakalnyje.

Nuolatinę programą radijo stotis pradėjo transliuoti tų metų birželio 12 d. 19 valandą. Iš pradžių laidos trukdavo maždaug 1,5 val. per dieną. Pirmasis pranešėjas, programos vedėjas (direktorius) buvo Petras Babickas. Jis vedė vaikų valandėles, buvo populiarusis Radijo dėdė. Pirmoji radijo laida vaikams transliuota 1927 m. sausio 23 dieną.

Ypač populiarūs buvo humoristiniai estradiniai dramos aktorių pasirodymai (Petro Biržio nuo 1930 m. vedama folklorinė satyrinė laida „Pupų Dėdės pastogėje“).

1938–1940 m. transliacijų laikas pailgintas iki 10–11 valandų per dieną, vedama naujų valandėlių, padidintas radijo simfoninis orkestras. Pastarasis ėmė dažniau rengti viešus koncertus visuomenei.

Radijo studijoje prie mikrofono koncertuodavo žymiausi dainininkai ir muzikantai. Transliuoti šokių ir muzikos vakarai iš „Metropolio“ restorano ir kino teatro „Metropolitain“.

Registruotų radijo klausytojų Lietuvoje nuo 323 (1926 m.) padaugėjo iki 59 527 (1938 m.). Visoje šalyje kūrėsi radijo mėgėjų būreliai. Periodinėje spaudoje buvo spausdinami patarimai, kaip pasigaminti radijo imtuvą, aptariamos radijo technikos naujienos, leidžiami vadovėliai.

Teatras ypač mėgtas ir prezidentų

Svarbiausia tarpukario pramoga, be abejo, galima vadinti teatrą, kurį ypač mėgo prezidentas Antanas Smetona. Spektakliuose jis lankydavosi bent kartą per savaitę, sekdavo bene visas premjeras. Operos mielai klausydavosi ir prezidentas Aleksandras Stulginskis. Valstybės teatre taip pat būdavo rengiami įvairių sukakčių minėjimai, į kuriuos susirinkdavo politikos ir kultūros elitas.

Pirmasis profesionalus teatras Kaune buvo 1919 m. įsteigtas Tautos teatras, veikė „Vilkolakio“ satyros bei Valstybės teatrai (abu – nuo 1920 m.).

1920 m. įkurtoje Dramos vaidykloje pirmas pastatytas spektaklis buvo Hermanno Sudermanno „Joninės“ (premjera įvyko 1920 m. gruodžio 19 d.).

1922 m. pavasarį Kaune įsteigtas valstybinis teatras – Lietuvos valstybės drama. 1925 m. Valstybės teatrą sudarė operos, dramos ir baleto trupės. Žymiausi to meto režisieriai – Konstantinas Glinskis, Borisas Dauguvietis, Andrius Oleka-Žilinskas, Antanas Sutkus. Iki Antrojo pasaulinio karo jame įvyko apie 170 premjerų. Repertuarą sudarė ne tik nacionalinės, bet ir rusų, latvių, Vakarų Europos klasikų dramaturgijos veikalai.

Pirmasis operos spektaklis Kaune – Giuseppe's Verdi „Traviata“ – įvyko 1920 m. gruodžio 31-ąją.

24

Meno 7 dienos. 1928, Nr. 1, p. 2–3

1920–1944 m. Lietuvos valstybinis operos teatras pastatė 66 operas bei operetes, suvaidinta apie 2700 spektaklių. Ryškiausia to meto Lietuvos operos žvaigždė buvo tenoras Kipras Petrauskas, sukūręs apie 80 vaidmenų. 1925 m. gruodžio 4 d. įvykusi Leo Delibas'o baleto „Kopelija“ premjera laikoma profesionalios baleto trupės Valstybės teatre veiklos pradžia (vadovė Olga Dubeneckienė).

1931 m. įkurtas Valstybės teatro skyrius Šiauliuose, 1935 m. iš Šiaulių jis perkeltas į Klaipėdą, 1940 m. įkurtas Vilniaus valstybinis teatras.

Visiems prieinama populiari pramoga

Tarpukariu Lietuvoje sparčiai populiarėjo kinas, ši meno rūšis pasidarė prieinama visiems socialiniams sluoksniams. Pirmasis po karo kino (tuo metu vadinto kinematografu) teatras „Palas“ Kaune atidarytas 1919 m. balandį. 1922 m. mieste jau veikė penki stacionarūs kino teatrai, 1940-aisiais – 17. Iš pradžių kinematografai buvo steigiami tiesiog gyvenamuosiuose pastatuose, o pirmasis specialiai kino teatrui skirtas pastatas Kaune pastatytas 1925 metais. Jame įsikūrė kino teatras „Odeon“ (vėliau pavadintas „Glorija“). Daugiausia kino teatrai veikė Laisvės alėjoje, dar keli buvo Šančiuose, vėliau ėmė kurtis ir Žaliakalnyje.

1938 m. visoje Lietuvoje buvo 59 kino teatrai, iš kurių 22 veikė kasdien, o dauguma – tik 2–3 dienas per savaitę. Klaipėdoje 1931 m. veikė trys kino teatrai: „Capitol“, „Apollo“, „Kammer-Licht-Spiele“. Šiauliuose 1925 m. vienintelė kino salė buvo Liaudies namuose. 1927–1928 m. šiame mieste atidaryti net

trys kino teatrai: „Lyra“, „Mars“, „Rekord“. 1930 m. pastatytas modernus kino teatras su centriniu šildymu ir visais patogumais, 450 vietų sale „Kapitol“. Konkurencija, regis, buvo didelė, nes 1938 m. Šiauliuose jau veikė tik du kino teatrai – „Kapitol“ ir kinas Liaudies namuose.

Kurį laiką šalies ekranuose daugiausia rodyti carinėje Rusijoje sukurti filmai. Greitai juos pakeitė Holivudo produkcija. Dominavo menkos meninės vertės kriminalinės tematikos filmai, vėliau padaugėjo dramų ir komedijų. Visuomenėje plito nepasitenkinimas tokiu filmų repertuaru, o 1923 m. spaudoje pasirodė atsišaukimas, kuriame nurodoma, jog tokie filmai jaunimui daro nepataisomą žalą. Atsišaukimą pasirašė žymūs visuomenės veikėjai, mokslininkai. Adomas Jakštas-Dambrauskas, teigdamas, kad filmai žiūrovo psichiką nuodija labiau negu alkoholis ir nikotinas, siūlė sukurti antikinematografininkų („kino nelankytojų“) draugiją, kurios nariai neitų į kiną ir kitus ragintų taip elgtis. „Kino naujienų“ (1932, Nr. 7) viršelis

Kaip futbolą nurungė krepšinis

Vartant senuosius periodinius leidinius, galima įsitikinti, kad tarpukariu sportui buvo skiriamas didelis ne tik visuomenės, bet ir valdžios dėmesys. Prezidentas A. Smetona buvo dosnus sporto mecenatas, įsteigęs net aštuonis vardinius prizus: sidabrinę taurę, skirtą ralio aplink Lietuvą nugalėtojui, sidabro vazą – prizą geriausiam Lietuvos tenisininkui ir kitus. Kaune veikė įvairūs sporto klubai: Lietuvos futbolo klubas, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga, Akademinis sporto klubas, žydų – „Makabi“ ir „Hapoel“, vokiečių – „KSKKultus“, „Olympia“.

Savaitgaliais vykdavo daug įvairių varžybų ir tai labai paįvairindavo miestiečių gyvenimą, nes sportas buvo daugeliui prieinama pramoga, viena iš laisvalaikio formų. Ilgą laiką populiariausias buvęs futbolas, 1937 m. lietuvių komandai Rygoje laimėjus Europos vyrų krepšinio čempionato aukso medalį, šį statusą turėjo užleisti pastarajai sporto šakai. 1939 m. Lietuvos rinktinei Kaune apgynus žemyno čempionų vardą, krepšinis lietuviams tapo pačia populiariausia sporto šaka.

Parodos Vrublevskių bibliotekoje rengėjų nuomone, įdomus yra žurnalo „Sportas“ 1926 m. viršelis. Jame išspausdinta šaudymo iš karabinų čempionų Jono Lenkaičio ir Honoratos Ivanauskienės, profesoriaus Tado Ivanausko žmonos, pedagogės, aktyvios Šaulių organizacijos veikėjos, nuotrauka. Įdomu tai, kad H. Ivanauskienė varžėsi ir laimėjo vyrų rungtyje.

„Kino naujienų“ (1932, Nr. 6) ketvirtas viršelis

Tarp menkavertės komercinės kino produkcijos pasitaikydavo ir vertingų kūrinių. 1927–1928 m. buvo sukurti pirmieji lietuviški vaidybiniai filmai: komedija „Gydytojas per prievartą“ (1927 m.), propagandinis filmas „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (1928 m.). 1931 m. spalio 9 d. Kaune, „Forumo“ kino teatre, įvyko pirmosios lietuviškos ilgametražės komedijos „Onytė ir Jonelis“, arba „Nelįsk, kur nereikia“, premjera. Tarpukario laikraščiuose ir žurnaluose kinui buvo skiriama daug dėmesio, filmai recenzuojami bei reklamuojami. Spausdinami aktorių gyvenimo aprašymai, nuotraukos, rengiami mėgstamiausių aktorių rinkimai. 1931–1932 m. buvo leidžiamas savaitinis iliustruotas kino mėgėjų žurnalas „Kino naujienos“. „Sporto“ (1926, Nr. 35) viršelis

25

Vrublevskių bibliotekos fonduose išlikę dailininkų Domicėlės ir Petro Tarabildų, Aleksandro Šepečio sukurti plakatai, Marijonų spaustuvėje leisti agitaciniai šūkiai, skirti higienai skatinti.

Vasarą – poilsiautojų antplūdis kurortuose

Rengiant Švaros savaites, buvo pasitelkiama reklaminė medžiaga.

Siekis – kultūringas žmogus ir švari šalis

Tarpukario Lietuvoje formavosi modernios vakarietiškos miesto kultūros žmogus – besirūpinantis savo išvaizda, besidomintis mada, technikos naujovėmis, lankantis kino teatrus, laisvalaikį leidžiantis kavinėse, vykstantis atostogauti ir t. t. Pakankamai finansinių išteklių turintis žmogus galėjo įsigyti ar užsisakyti norimą gaminį, produktą, paslaugą. Taigi svarbi tapo reklama. Tarpukario reklamų tekstai ilgi, kuriantys intriguojančią, patrauklią istoriją. „Senatvė nugalėta. Nėra daugiau senos išvaizdos veidų. Tegul kiekvienas patiria ant savęs puikaus „Florance“ Jaunystės muilo veikimą“ – skelbia 1933 m. rugpjūčio 14 d. laikraštyje „Sekmadienis“ išspausdinta reklama.

Lietuvoje organizuotos Švaros savaitės. Per jas žmonės buvo raginami susitvarkyti namus, kiemus, sodus, daržus, gatves, išsiskalbti drabužius, nusiprausti ir kt. Pirmą kartą tokia savaitė surengta 1928 m. gegužės 6–13 dienomis. Ruošiantis minėti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 10-metį, buvo galvojama ne tik apie oficialius renginius, šventes, minėjimus, bet ir apie bendrą valstybės, kaip tvarkingos ir švarios šalies, įvaizdį. 1928 m. balandžio 25 d. buvo įkurtas Švaros savaitės komitetas. Jis sudarė ir visuose dienraščiuose bei savaitraščiuose paskelbė trijų dalių tvarkymosi planą: A – gyvenamasis namas ir butas, B – kiemas ir apylinkės, C – asmeninė higiena. Švara padės „galutinai naikinti vergijos ir baudžiavos papročius, kurių liekanos tebesislepia su nešvarumais ir dulkėmis tavo namų palėpėje, plyšiuose ir užkampiuose.

Visi į darbą“ – taip savo kreipimąsi į visuomenę baigia Švaros savaitės komitetas.

26

Galima paminėti įdomių faktų apie vasaros poilsį.

Tarpukariu Lietuvoje iš viso buvo net 25 kurortai, populiariausi iš jų – Palanga, Kulautuva ir Birštonas. 1928 m.

Lietuvoje patvirtintos kurortų tvarkymo taisyklės, 1932 m. priimtas kurortų įstatymas.

1933 m. Palangoje buvo maždaug 2500 gyventojų, o sezono metu čia poilsiaudavo apie 3000 svečių. Atvykdavo žmonės iš visos Lietuvos, bet pagrindiniai lankytojai buvo Kauno elitas. Palangos valdžia į kurortą bandė pritraukti ir užsienio turistų, tačiau jie buvo retenybė. Sezonas prasidėdavo gegužės 15 d. ir tęsdavosi iki spalio 1-osios.

1936 m. Palangoje veikė 64 vilos ir pensionai („Dievaitis“, „Vaidilutė“, „Kurhauzas“), 4 alaus barai ir restoranai, 3 valgyklos, 5 kepyklos ir cukrainės, daug įvairios paskirties parduotuvių. Sezono metu čia veikė turgūs, gausiai prekiauta gintaro dirbiniais, žuvimi. Buvo leidžiami kurorto žemėlapiai, poilsiautojų vadovai, atvirukai, ėjo periodiniai leidiniai: „Pliažas“, „Baltijos pliažas“, „Palangos pliažas“.

Produktyviausias tarpukario komiksų dailininkas – Jonas Martinaitis (1898–1947), periodinėje spaudoje bendradarbiavęs beveik du dešimtmečius, sukūręs dešimtis personažų: medžiotojų, sodininkų, šaulių, karių, ūkininkų, namų šeimininkių, nupiešęs šimtus komiksų, sueiliavęs tūkstančius ketureilių. Jo kūrinių galima rasti beveik visuose tarpukario laikraščiuose ir žurnaluose: „Trimite“, „Medžiotojuje“, „Lurde“, „Karyje“.

Tarpukario Lietuvoje buvo išleista atvirukų, populiarinančių šalies kurortus. Atviruke – Palangos paplūdimys (aut. Ignas Stropus).

Eilėraščių rinkinio, dailyraščiu surašyto į sąsiuvinį, viršelis. Rankraščiai ir nuotraukos – iš Vytauto Steponaičio rankraščių fondo, saugomo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

Žmonės ir laikas

NEPAAUGLIŠKAS IMLIOS SIELOS LITERATAS Vaiva Markevičiūtė

XX a. pradžioje lietuvių literatūra neteko ne vieno vos savo talentą pradėjusio atskleisti rašytojo: Vinco Kudirkos (1858–1899), Prano Vaičaičio (1876–1901), Povilo Višinskio (1875–1906), Jono Biliūno (1879–1907), Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės (1894–1912). Į šias gretas patenka ir Edmundas Steponaitis (1892– 1908) – „greito dvasinio brendimo, plačių interesų, ieškančios, imlios sielos literatas“1. Suvalkietis paauglys per 16 savo gyvenimo metų spėjo įsirašyti į lietuvių literatūros istoriją ir literatūros kritikų yra vadinamas vienu lietuvių simbolizmo pradininkų, priskiriamas lietuvių literatūros atsinaujinimo bangos kartai, iškilusiai po spaudos draudimo panaikinimo 1904-aisiais.

E. Steponaitis gimė 1892 m. vasario 28 d. lietuvių valstiečių šeimoje Sintautų miestelyje, tuometėje Suvalkų gubernijoje (dab. Šakių r.). Augo su seserimi Apolonija, broliais Vytautu ir Aleksandru. Tėvai išleido Edmundą įgyti pradinio išsilavinimo – 1898– 1904 m. jis lankė Šakių miesto dviklasę mokyklą.

Mokėsi gerai, ypač jam sekėsi rusų kalba. Ketinta leisti Edmundą mokytis Veiverių seminarijoje, tačiau paauglys buvo dar per jaunas. Tad teko sukti kitu keliu: įsidarbino pas Šakių matininką (tuomet buvo vadinamas kamarninku) raštininku, čia išdirbo tik 3–4 mėnesius, nes kaimynas Saliamonas Banaitis (po 14 metų, 1918-aisiais, pasirašysiantis Lietuvos Nepriklausomybės Aktą) 1905 m. pakvietė paauglį dirbti spaustuvininku ką tik atidarytoje jo spaustuvėje. Taip E. Steponaitis, būdamas 13 metų, apsigyveno Kaune.

27

Edmundo Steponaičio portretų vinjetė, spėjama, suklijuota brolio Vytauto. Apie 1900–1907 m.

Vaikinui paūgėjus, keleriais metais vyresnė sesuo Apolonija siūlė vykti į Veiverius mokytis, kaip buvo planuota, seminarijoje, tačiau paauglys nusprendė, kad išsimokslinti jis gali savarankiškai, dirbdamas.

Be gabumų, E. Steponaitis, anot amžininko Liudo Giros2, turėjo tvirtą valią, kantrybės ir noro toliau lavintis. Literatūra ir mokslais jis susižavėjo vaikystėje, lietuviškai spaudai dar esant uždraustai, skaitė tai, kas papuldavo į rankas: lietuviškas knygeles, „Ūkininko“, „Varpo“ laikraščius. Atvykus į Kauną, atsivėrė knygų lobynai – skolinosi jas iš Abelio Balošerio knygyno – didžiausios bibliotekos to meto Kaune, pirko pats. Kaip po Edmundo mirties pažįstamui rašė brolis Vytautas: „Pinigų – nieko, o knygos, pusė vežimo knygų.“

Karštai sekė idealais

Dar gyvendamas Šakiuose, E. Steponaitis studijavo rusų rašytojų knygas, jos daugiausia ir prisidėjo prie jo pažiūrų formavimosi. Pažiūroms įtakos turėjo ir gimtojo krašto situacija (Suvalkijos istorija ir literatūros tradicijos), ir tuometės visuomenės kultūrinės tendencijos – nacionalinis atgimimas.

1

2

28

Steponaitis, Edmundas. Rinktinė / parengė, įvadą ir komentarus parašė R. Karmalavičius. Vilnius: Vaga, 1988, p. 5.

Steponaitis, Edmundas. E. Steponaičio raštai: pilnas pomirtinis eilių ir prozos rinkinys / tvarkė Liudas Gira. Kaunas: Saliamono Banaičio spaustuvė, 1912, XXVII, 128 [1] p.

L. Tolstojaus biografijos plano puslapis iš E. Steponaičio užrašų sąsiuvinio. Šiame sąsiuvinyje taip pat daugybė kitų užrašų lietuvių, rusų, lotynų kalbomis.

Steponaičių šeima. Iš kairės: sėdi brolis Vytautas, mama Uršulė, tėvas Simonas; stovi Edmundas, sesuo Apolonija. Nuotraukoje nėra brolio Aleksandro.

Vis dėlto labiausiai paauglys domėjosi užsienio autorių: Fiodoro Dostojevskio, Levo Tolstojaus, George’o Byrono, Victoro Hugo ir kitų – kūriniais bei idėjomis.

Karščiausiai E. Steponaitis žavėjosi L. Tolstojaus figūra – jo kūryba, asmenybe, idėjomis. Skaitė ne tik kūrinius, bet ir rusišką literatūrą apie rašytoją, turėjo ambicingą tikslą – lietuviškai parašyti L. Tolstojaus biografiją, buvo sudaręs jos planą. Jaunuolio užsidegimą rodo ir drąsa parašyti pirmąjį laišką L. Tolstojui, o, gavus atsakymą, užmegzti vieną įdomesnių lietuvių ir rusų literatūrinių ryšių.

Pirmuosiuose laiškuose E. Steponaitis klausia L. Tolstojaus patarimo dėl tarnavimo kariuomenėje – kaip vertinti kariuomenę iš krikščioniškosios etikos požiūrio taško. „Dar metai ir aš turėsiu užsitempti tą pilką milinę ir nešioti, o! siaube, tą baisų šautuvą! <...> ir aš, būdamas nuoširdžiai tikintis krikščionis, sekdamas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais: „Prašykite, ir bus Jums duota, ieškokite ir rasite, belskite, ir bus atidaryta“, prašau Jūsų neatsisakyti ir dar kartą gerai paaiškinti viską, kas man neaišku šioje srityje, už tai būsiu Jums labai dėkingas“3, – rašo vaikinas 1906 m. lapkričio 28 d.

3

Steponaitis, Edmundas. Rinktinė, p. 115–116. Iš rusų kalbos vertė R. Karmalavičius.

Galima tik spėlioti, kodėl keturiolikmetis paauglys, kuriam iki tarnybos kariuomenėje iš tiesų buvo likę net septyneri metai, melavo, kad milinę turės apsivilkti jau po metų. Galbūt taip norėjo pagrįsti savo susirūpinimą šiuo klausimu, gal nedrįso prisipažinti esąs toks jaunas, o gal bijojo, kad garbus rašytojas nenorės bendrauti su paaugliu.

Iš rusų kalbos išvertęs L. Tolstojaus knygelę „Kaip darbo žmonėms išsiliuosuoti? (Laiškas valstiečiui)“, E. Steponaitis nusiuntė vertimą kunigui Aleksandrui Dambrauskui (slapyvardžiu Adomas Jakštas), žurnalo „Draugija“ redaktoriui. A. Dambrauskas vertimo rankraštį grąžino pridėjęs laiškelį su kvietimu susitikti; jame cituojamas ir E. Steponaičio prie vertimo pridėtas komentaras: „<...> žinokit, kad neijokios teisingos kritikos jūs neparašysit“. Redaktorius neįsižeidė dėl jaunuolio kategoriško tono ir ėmėsi jį pamokyti: „O man rodos, kad išrodyti Tolstojaus klaidas taip lengva, kad net ir Tamsta pats daugiau pagyvenęs ir plačiau apsiskaitęs galėsi „teisingą“ Tolstojaus kritiką pabriežti.“ Vaikinas kvietimą priėmė. Šis susitikimas jam buvęs labai reikšmingas. Po jo jaunasis literatas, pasak Edmundo sesers Apolonijos, „permainė savo manymą apie L. Tolstojų, tai yra atšalo, bet suvis nepametė“. 1909 m., E. Steponaičiui jau mirus, šis L. Tolstojaus knygelės vertimas buvo išleistas Jungtinėse Amerikos Valstijose4.

Nenuostabu, kad žinių siekiantis ir atsakymų ieškantis paauglys susižavėjo kitu idealu – žymiu rusų filosofu ir kataliku Vladimiru Solovjovu. Visą savo įkarštį nukreipęs nauja kryptimi, tapo toks pat karštas jo idėjų šalininkas: rinko medžiagą filosofo biografijai rašyti, nupiešė du jo paveikslus, skleidė jo mintis pažįstamiems.

V. Solovjovas kritikavo L. Tolstojaus idėjas. Tai pasėjo abejonės grūdą ir E. Steponaičio sąmonėje, todėl rusų rašytojui jis parašė gana drąsų laišką.

Viename L. Tolstojaus straipsnių jis skaitęs teiginį, esą katalikų, stačiatikių ir kitos tikybos yra iškreiptas tikrasis Jėzaus Kristaus mokslas, tačiau su tuo jis nesutinkantis: „Manau, jog kaltinimas neteisingas.

Neteisingas todėl, kad ir katalikai, ir stačiatikiai, kiek galiu spręsti iš apsiskaitymo, tokią „Dievo karalystę“ žemėje pripažįsta ir skelbia.“5 Toliau paauglys mini V. Solovjovą, kritikuojantį L. Tolstojaus pažiūras, ir prašo: „<...> aš dar kartą perskaičiau Jūsų raštus, kad surasčiau jo minčių kritiką, bet, nors ir kaip stengiausi, neužtikau net jo vardo. Labai galimas dalykas, kad aš kaip nors pražiopsojau. Todėl labai prašau Jus, Maloningas Pone, nurodyti bent jau tokią knygą, už ką aš amžinai būsiu Jums labai dėkingas.“6 Penkiolikamečio drąsa žavi, to meto mąstytojų idėjomis paauglys nesekė aklai, stengėsi jas suprasti ir net polemizuoti.

Tolstoj, L. N. Kaip darbo žmonėms išsiliuosuoti (Laiškas valstiečiui) / vertė Edm. Steponaitis (Simas Stepas). Brooklyn, 1909, 12 p.

5 Steponaitis, Edmundas. Rinktinė, p. 119.

6 Ten pat.

4

29

Tai, kad dominančių idėjų E. Steponaitis griebdavosi su įkarščiu, rodo dar vienas pavyzdys – 1906 m. perskaitęs F. Porembskio knygą „Ar reikia valgyti mėsą?“, paauglys tapo vegetaru, taip sukeldamas namiškiams susirūpinimą dėl jo sveikatos. Ypač sunerimo sesuo – ji atsikraustė į Kauną, kad galėtų rūpintis broliu, kol šis visa galva buvo pasinėręs į darbą ir literatūrą.

Poetas su prozininko pašaukimu

Rašyti eilėraščius E. Steponaitis pradėjo, manoma, 1906-aisiais. Pasak sesers, pirmąjį eilėraštį vaikinas pavadino „Sėjikams“ ir 1907 m. vasarą nusiuntė „Lietuvos ūkininko“ redakcijai. Pasirašė slapyvardžiu S. T. Ponaitis, taip neįmantriai užšifruodamas savo pavardę. L. Gira, tuo metu pavadavęs laikraščio redaktorių, matė, kad eilės per silpnos spausdinti, tačiau nenorėjo užgauti pradedančiojo poeto. Pastebėjęs autoriaus gabumus, atsakė padrąsinamai: „Tamstos eilės „Sėjikams“ nevisai gerai sueiliuotos <...>. Tačiau, kaip matyt, galėtumėt rašyti ir geras eiles, tik reikėtų geriau pažinti lietuvių kalbą ir eilių rašymo mokslą (teoriją).“7 Akivaizdu, kad patarimą jaunasis poetas priėmė: „Jau kitais metais Steponaitis taip išmoko rašyti, kad jo eiles matome spausdinamas tokiame laikraštyje, kaip „Viltis“ kuris bent kokių eilių tais laikais nedėdavo.“8 Vėliau savo kūrinius jaunuolis spausdino periodiniuose leidiniuose – „Draugijoje“ ir „Viltyje“. Kai pirmuosius eilėraščius „Lietuvos ūkininkas“ atmetė, E. Steponaitis nebenaudojo ir tąkart pasirinkto slapyvardžio.

Vėlesnę kūrybą pasirašinėjo kaip Simas Stepas arba Sm. Stepas.

E. Steponaitis būtų buvęs geresnis prozininkas nei poetas – tai galima spręsti paskaičius jo kūrybos, taip pat iš amžininkų L. Giros ir Juozo Tumo-Vaižganto patarimų jaunajam literatui. Štai J. Tumas-Vaižgantas 1908 m. sausio 10 d. rašo: „Brolau! Talentą turi labai didelį. Eilutės gana vykusios. <...> Vis delto geriau bus Tamstai dirbus poetiškoje prozoje. Tik reikia dirbti. Originaliai vaizdeliai labai neužbaigti, kitur labai praskiesti. Bet visur matosi feljetonisto gįslelė, lengvas stilius.“9 Apie prozos ir poezijos rašymą užsimena ir pats E. Steponaitis. 1908 m. kovo 4 d. laiške J. Tumui-Vaižgantui prisipažįsta, kad proza jam artimesnė nei poezija, tačiau pastarajai tiesiog pritrūksta laiko, o poreikis rašyti nenumaldomas: „Atleiskit, kad aš vis su eilutėmis. Nes pas mane, kaipo darbininką, laisvo laiko ne kaži kiek yra. O prie prozaiško veikalėlio reiktų atsidėjimo. Kas kita su eilėmis. Vieną žodį parašei, kada nors kitą pridėjai, pataisei – ir galas!“10 Kai kuriuose E. Steponaičio eilėraščiuose, pasak literatūros tyrinėtojo Ramučio Karmalavičiaus, Steponaitis, Edmundas. E. Steponaičio raštai, 1912, p. XV. Ten pat, p. XVI. 9 Ten pat, p. XIX. 10 Steponaitis, Edmundas. Rinktinė, p. 113.

7

Pirmas E. Steponaičio sudaryto eilėraščių rinkinio rankraščio puslapis.

galima apčiuopti jau besimezgančio lietuvių simbolizmo apraiškų. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Lietuvos aušra“ pasirenkamas talpus aušros simbolis, išminties paukštis pelėda, kituose eilėraščiuose aptinkami griausmų, marių, šviesos, vandens įvaizdžiai, kuriais vėliau naudosis simbolistai. Tiek eilėraščiuose, tiek prozoje kūrėjas reagavo į to meto realijas, visuomenės nuotaikas, matyti nacionalizmo apraiškų. R. Karmalavičius analizuoja: „Prozoje E. Steponaitis švelniai lietė socialinės skriaudos motyvą <...>, o poezijoje buvo linkęs jį sieti su individo egzistencijos, būties prasmės nujautimu, ilgėdamasis tokių vertybių ir tiesų, kurios „duotų žmogui dvasios pasitenkinimą“.“11 Visgi eilėraščiai – dar tik pradedančiojo poeto. To paties literatūros tyrinėtojo teigimu, „vėliau gal būtų atsiradusi minties ir emocijos pusiausvyra, psichologinių ir filosofinių impulsų intelektualioji dermė“12.

Savo eilėraščius E. Steponaitis buvo gražiai perrašęs į vieną sąsiuvinį ir pridėjęs lotynišką pavadinimą „Per aspera ad astra“ – matyt, ketino išleisti pirmąją savo knygą. Tačiau ankstyva mirtis neleido plano įgyvendinti. Gyvam esant (1907 m.), išėjo vienas E. Steponaičio darbas – iš rusų kalbos versta Nikolajaus Gogolio apysaka „Gegužės naktis, arba Paskendusi“. Vertimą pasirašė Simo Stepo slapyvardžiu, pats finansavo knygos leidybą, išleido apie 1000 egzempliorių. Iš rusų kalbos verstus kitų autorių kūrinius jis skelbė laikraščiuose. Be to, vertė iš lietuvių į rusų kalbą – Jono Biliūno „Liūdną pasaką“, Konstantino Jasiukaičio „Senį“.

8

30

11 12

Ten pat, p. 21.

Ten pat, p. 15.

Per anksti išėjęs

1908 m. gegužės mėnesį E. Steponaičiui Kaune įkando pasiutęs šuo. Šešiolikametis buvo išsiųstas į Vilnių gydytis. Tų pačių metų vasarą su seserimi Apolonija ir broliu Vytautu, gyvenusiais su juo Kaune, E. Steponaitis parvyko pas tėvus į Šakius atostogų. Paviešėję mėnesį, ketino grįžti į Kauną, tačiau, pasak L. Giros, „staiga susirgęs smegenų liga, tris dienas pasikankinęs, Edmundas Steponaitis persiskyrė, vos gyventi bepradėjęs, su šiuo pasauliu ir amžinai pasiliko Šakiuose. Pasimirė rugpiučio 6 (19) dieną, vos 16½ metų teturėdamas ir vos tik antrus metus išviso tesidarbavęs lietuvių raštijoje.“13 E. Steponaitis lietuvių literatūroje paliko pėdsaką, nors iki mūsų laikų ir gerokai užpustytą. Jo mirtis sujaudino ne vieną to meto literatų bendruomenės narį – laikraščiuose pasirodė jam dedikuotų Mikalojaus Šeižio-Dagilėlio, Mykolo Vaitkaus, Juozo Mikuckio, M. Sm-lio, Stasio Tijūnaičio eilėraščių. 1912 m. išleistas L. Giros parengtas E. Steponaičio raštų rinkinys, 1921 m. Kazys Binkis jaunuolio eilėraštį įtraukė į lyrikos antologiją „Vainikai“. 1988 m. išleista E. Steponaičio kūrybos rinktinė, kurioje – ne tik jo poezija ir proza, bet ir vertimai, laiškai (tarp jų – ir L. Tolstojui). E. Steponaičio kūryba literatūros kritikų darbuose aptarinėjama visą XX a. ir iki šių dienų, literatūros istoriko Vytauto Vanago jis vadinamas vienu lietuvių simbolizmo pradininkų14. „Vilniaus žiniose“ išspausdintame E. Steponaičiui skirtame nekrologe poetiškai apibendrinama: svarbu ne tai, kiek jis spėjo nuveikti, o „tai, ką nešiojo savyje“15. Galima tik spėlioti, kokią vietą dabar lietuvių literatūroje užimtų Edmundas Steponaitis, jeigu jo gyvenimo ir kūrybos nebūtų nutraukusi ankstyva mirtis.

13 14 15

Steponaitis, Edmundas. E. Steponaičio raštai, 1912, p. XIV. Lietuvių poezija. Vilnius: Vaga, 1969, t. 1, p. 23. „Ed. Steponaičiui mirus“. Vilniaus žinios. 1908, Nr. 185, p. 3.

EDMUNDO BROLIS VYTAUTAS STEPONAITIS Bibliotekininkų bendruomenei labiau žinomas Vytautas Steponaitis (1893–1957) – žurnalistas, karo istorikas ir bibliografas.

Jauniausias Steponaičių vaikas Vytautas mokėsi Striūpų pradžios mokykloje, brolio Edmundo lėšomis mokslus tęsė Kauno komercijos mokykloje, nuo 1914 m. studijavo Maskvos komerciniame institute. 1916 m. pašauktas į carinę kariuomenę, baigė Odesos karininkų mokyklą. 1918–1940 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tarnaudamas Kauno universitete išklausė ekonomikos ir teisės mokslų kursus, redagavo žurnalus „Kariškių žodis“ (vėliau pavadintas „Kariu“, leidžiamas iki šiol), karybos ir istorijos žurnalą „Mūsų žinynas“, tęstinį žurnalą „Karo archyvas“. Įgijo pulkininko leitenanto laipsnį, 1919 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.

Nuo 1908 m. publicistinius straipsnius ir grožinę kūrybą skelbė Lietuvos ir Amerikos lietuvių periodiniuose leidiniuose. Buvo vienas nuolatinių periodikos apžvalgininkų ir kritikų, įgijo ir stiprino bibliografo įgūdžius.

1930 m. spalio 30 d. su bendraminčiais įsteigė bibliofilinę visuomeninę organizaciją – XXVII knygos mėgėjų draugiją. Po 1944 m. antrosios sovietų okupacijos dirbo Lietuvos centrinėje bibliotekoje, čia rengė išsamius literatūros sąrašus, susijusius su Lietuvos istorija, ekonomika, kultūra. 1941– 1943 m. „Bibliografijos žinių“ redaktorius.

V. Steponaitis Lietuvai paliko vertingą įvairių spaudinių kolekciją, išsaugojo nemažai unikalių leidinių. Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai buvo perduota apie 740 ekslibrisų, per 2,6 tūkst. atvirukų, religinio turinio paveikslėlių. Biblioteka įsigijo 140 senų žemėlapių, 270 senų teatro afišų, apie 770 senų maldaknygių, devynias XVII–XVIII a. knygas. V. Steponaičio kolekcijoje buvo V. Biržiškos, A. Dambrausko (A. Jakšto), S. Dariaus, V. Kudirkos, J. Šliūpo ir kitų autorių laiškų, rankraščių, autografų.

Tarp Nacionalinei bibliotekai perduotų dokumentų – ir Edmundo Steponaičio rankraščiai, laiškai.

Parengta pagal: Kazimieras Dobkevičius „Aistringai mylėjęs knygas ir Lietuvą“, XXI amžius, 2003 m. gegužės 14 d., Nr. 37 (1141).

1912 m. Kaune, Saliamono Banaičio spaustuvėje, išleistos Liudo Giros sudarytos knygos su paantrašte „Pilnas pomirtinis eilių ir prozos rinkinys“ viršelis.

31

Geroji patirtis

Kaip nugalėti elektroninių paslaugų baimę?

Jolita Baltrimienė Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos IT ir projektų valdymo skyriaus vedėja

Užsiregistruoti pas gydytoją internetu, naudotis elektronine bankininkyste, apsipirkti internetinėse parduotuvėse – tokios galimybės gerokai palengvina kasdienį gyvenimą. Jaunimas po internetą nardo laisvai ir drąsiai, o štai vyresniems žmonėms ši terpė vis dar nepažinta ir bauginanti. Išmokti naudotis elektroninėmis paslaugomis – vienas dalykas, visai kas kita yra nugalėti baimę internete pateikti savo asmens duomenis ar tvarkyti finansus.

Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka vyresnio amžiaus klaipėdiečius paragino nebijoti, ateiti ir pabandyti tai padaryti – 2017 m. spalio–gruodžio mėnesiais vykdyto projekto „Nugalėk elektroninių paslaugų baimę“ rezultatai pranoko visus lūkesčius. Šis projektas buvo įvertintas ne tik dalyvių, bet ir šalies mastu – Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos Metų nominacijų konkurse biblioteka išrinkta „Partnerysčių biblioteka 2017“.

Uostamiesčio savivaldybės viešoji biblioteka jau daugelį metų bendradarbiauja su Klaipėdos miesto pagyvenusių žmonių asociacija, senjorų klubais, Trečiojo amžiaus universitetu, vykdo įvairią kultūrinę ir šviečiamąją veiklą senjorams. Mokyti vyresnius gyventojus, tuo labiau elektroninių paslaugų, daugeliui bibliotekų – ne naujiena. Daug metų tai darydavo ir Klaipėdos miesto biblioteka: senjorai išklausydavo atitinkamą kursą, susipažindavo su elektroninių paslaugų gausa, bet tuo viskas ir pasibaigdavo, o žmonių akyse galėdavai įžiūrėti baimę. Projektu „Nugalėk 32

Vida Simutienė: „Dalyvavimas mokymuose buvo naudingas.

Tačiau jie galėjo trukti ilgiau – ne visi žmonės per tokį trumpą laiką gali įsisąmoninti tiek daug naujos informacijos. Iš visų pristatytų elektroninių paslaugų dažniausiai naudojuosi bibliotekos paslaugomis ir galimybe užsiregistruoti pas gydytoją internetu.“

Įgyvendindama projektą, biblioteka pirmąkart susivienijo su partneriais – mokymus vedė bibliotekininkės, juose lankėsi ir el. paslaugas gyventojams teikiančių įmonių atstovai. Inesos Atkočaitienės nuotr.

elektroninių paslaugų baimę“ norėjosi teoriją paversti praktika, suteikti vyresniems žmonėms galimybę patogiai ir saugiai gyventi šiuolaikinėje visuomenėje. Šį socialinės integracijos, pilietiškumo ir bendruomenių aktyvumo didinimo projektą (vadovė ir mokytoja Jolita Baltrimienė) biblioteka įgyvendino pirmą kartą susivienijusi su el. paslaugas gyventojams teikiančiomis įmonėmis ir kitais partneriais: „Sodra“, Valstybine mokesčių inspekcija, Registrų centru, Lietuvos paštu, banku „Swedbank“, „Eurovaistine“, „Klaipėdos keleiviniu transportu“, „Barbora“, Lietuvos dailės muziejumi, Lietuvos aklųjų biblioteka ir Klaipėdos miesto savivaldybe. Taip vyresnio amžiaus žmonės buvo skatinami aktyviau naudotis valstybės institucijų, įstaigų ir viešosiomis el. paslaugomis.

Biblioteka ragino gyventojus praktiškai įsitikinti, kaip el. paslaugos gali palengvinti kasdienį gyvenimą, kodėl jos naudingos, kiek galima sutaupyti laiko ir pinigų. Per tris mėnesius įvyko 14 mokymų,

Mokymuose senjorai įgijo praktinių žinių, kurias šiandien sėkmingai pritaiko kasdienybėje.

Algimanto Jarukaičio nuotr.

Nijolė Masiulytė: „Patiko pristatytos temos, mokytoja. Apskritai šioje bibliotekoje labai geras mikroklimatas, draugiški darbuotojai, todėl čia lankiau jau ne vienus mokymus ir užsiėmimus. Kasdieniame gyvenime dažniausiai naudojuosi elektroninės bankininkystės, Elektroninės valdžios vartų paslaugomis ir, žinoma, registruojuosi pas gydytojus internetu.

Vis dar pagalvoju ir apie pirkimą internetu, turbūt ateityje išbandysiu ir šią galimybę. Tiesa, siūlyčiau, kad šie mokymai vyktų ilgiau.“ kuriuose dalyvavo 180 žmonių. Mokymus vedė trys mokytojos: Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos IT ir projektų valdymo skyriaus vedėja J. Baltrimienė, Pempininkų bibliotekos vedėja Inesa Atkočaitienė ir šios bibliotekos metodininkė Jūratė Mirauskytė-Karvelienė. „Tai buvo ne tik bibliotekos bendruomenės mokymai, bet ir nenutrūkstamas paties mokytojo mokymasis, – tikino I. Atkočaitienė. – Pati naudojuosi daugeliu elektroninių paslaugų, bet kai per vieną dieną reikia aprėpti keturias ar penkias skirtingas sritis, tenka labai susikoncentruoti, pačiai nepasiklysti jų platybėse ir nesuklaidinti mokinių. Kartais pasitaikydavo, kad elektroninių paslaugų puslapyje pasikeisdavo dizainas ir reikėdavo vėl atidžiai naršyti ieškant reikiamos informacijos. Todėl nuolat reikėjo viskuo domėtis ir tobulintis pačiai.“ Trims mokymus vedusioms bibliotekos specialistėms talkino ir mokymuose dalyvavo „Swedbank“, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Registrų centro, Lietuvos aklųjų bibliotekos, Lietuvos dailės muziejaus atstovai. Šiems ir kitiems projekto partneriams rūpėjo, kad gyventojai susipažintų su jų el. paslaugomis ir nebijotų jomis naudotis. Jie prisidėjo kuriant mokymų 33

Senjorai buvo ne tik mokomi naudotis el. paslaugomis, jiems taip pat priminta, kaip saugoti skaitmeninę tapatybę, kur kreiptis iškilus grėsmei. Algimanto Jarukaičio nuotr.

Algirdas Rekašius: „Šie mokymai yra tikrai geri. Dalyvavimas juose plečia žinias, sužinojau naujų dalykų. Smagu, kad tokie mokymai vyksta, nes darbe reikia dirbti kompiuteriu, naudotis įvairiomis elektroninėmis paslaugomis, bet niekas nemoko, kaip tai daryti... Jeigu būtų šių mokymų tęsinys, tikrai dalyvaučiau, tik siūlyčiau bibliotekai pridėti dar daugiau temų.“ medžiagą ir telkiant auditoriją. Pagalbos prireikė ne tik mokant naudojimosi internetu subtilybių, bet ir numaldant abejones dėl asmens duomenų pateikimo interneto svetainių formose.

Iššūkiai lydėjo nuo pat registracijos į mokymus pradžios: kai kuriuos senjorus reikėjo įkalbinėti atsinešti elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, mokėme nesutrikti, kai užblokuojami banko slaptažodžiai, aiškinome, kodėl, norint pamatyti preliminarų pensijos dydį, „Sodra“ informuoja, kad „pensija jums nepriklauso“, ir t. t. Jautėme didelę atsakomybę. Ir patys projekto mokytojai nevengė išbandyti naujovių, pvz., „Smart-ID“ elektroninį parašą ar e. pristatymo sistemos, kuri suteikia galimybę elektroniniu būdu siųsti dokumentus fiziniams, juridiniams asmenims ir valstybės institucijoms, paslaugą.

Pasak J. Mirauskytės-Karvelienės, vienas svarbiausių šio projekto tikslų buvo praktinis žinių pritaikymas. „Daugelis dalyvių per mokymus noriai darbavosi praktiškai. Nemaža dalis asmenų tikrai įveikė elektroninių paslaugų baimę ir įgytas žinias sėkmingai naudoja kasdienybėje, – rezultatais džiaugėsi mokytoja. – Beje, pastebėjau, kad sėkmingiausiai įgytas žinias pritaiko tie asmenys, kurie yra ryžtingi ir labai nori tobulėti. Reikia pabrėžti ir tai, kad per kelias dienas visko tobulai išmokti neįmanoma, bet suvokti, kaip naudotis elektroninėmis paslaugomis, tikrai galima.

Mokymų vadovas yra tarsi švyturys, kuris parodo kelią, o 34

kad pasiektum tikslą, turi darbuotis ne tik mokymuose, bet ir namuose.“ Projekto rengėjai nepamiršo, kad mokymai turi būti ir smagūs, todėl „Barboros“ internetinė parduotuvė pasirūpino, kad per pertraukėles netrūktų saldžių vaišių.

Projekto dalyvių saugumo prevencijai užtikrinti buvo pagamintos dovanėlės – atmintinės-magnetukai „Jauskis saugus internete“. Jose trumpai ir aiškiai primenama, kaip saugoti skaitmeninę tapatybę, kur kreiptis iškilus grėsmei.

Viena iš motyvacijos mokytis skatinimo priemonių – loterija, kurios laimėtojui atiteko naudinga dovana – planšetinis kompiuteris. Ištraukus burtus, jį laimėjo Genovaitė Druteikienė. „Be galo džiaugiuosi, kad man pavyko laimėti planšetinį kompiuterį. Juo aš registruojuosi pas gydytojus, naudojuosi internetinės bankininkystės, bibliotekos paslaugomis, lankausi Elektroninės valdžios vartų viešųjų paslaugų portale. Po kursų dar ir vyrą su drauge pamokiau“, – džiaugėsi loterijos laimėtoja.

Projektas „Nugalėk elektroninių paslaugų baimę“ suvienijo paslaugų teikėjus ir paslaugų naudotojus, skatino išmokti naujų dalykų ir dalytis įgyta patirtimi, užtikrino ilgalaikį glaudų bibliotekos ir partnerių bendradarbiavimą. Parengta mokymų programa pasiteisino ir yra tęsiama iki šiol. Senjorai įsitikino, kad gebėjimas naudotis el. paslaugomis ne tik taupo laiką bei pinigus, bet ir ugdo informacinę kultūrą, sudaro sąlygas spręsti socialinius ir visuomeninius klausimus, mažina skaitmeninę atskirtį.

Domininkas Šiliauskis: „Nemažai naudos iš šių kursų gali gauti tas, kam aktualios elektroninės paslaugos. Mokymai yra geri, bet man ta informacija nebeaktuali. Aišku, per mokymus įgijau drąsos darbuotis internete, bet nuo kompiuterio mane atbaido pasirodančios visokios lentelės anglų kalba...“

KRONIKA

BENDRADARBIAVIMAS, PAKEISIANTIS MOLDAVŲ DARBO ĮPROČIUS Įgyvendinant vieną Lietuvos Respublikos ambasados Moldovos Respublikoje vystomojo bendradarbiavimo projektų – „Institucija Nacionalinė biblioteka – potencialas ir galimybės“, rugsėjo 10–14 dienomis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje viešėjo Moldovos nacionalinės bibliotekos delegacija. Projekto tikslas – stiprinti bendradarbiavimą su šios šalies Nacionaline biblioteka ir perduoti jos darbuotojams Lietuvos nacionalinės bibliotekos ekspertų veiklos rūšių ir paslaugų kūrimo patirtis taip stiprinant žinių visuomenę.

Lietuvos ir Moldovos bibliotekininkai Vilniuje turiningai bendradarbiavo keturias dienas. Svečiai džiaugėsi vizito rezultatais – teigė pradėję mąstyti plačiau ir yra pasiryžę keisti darbo įpročius. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Svečiams surengto seminaro metu pristatyta Lietuvos nacionalinės bibliotekos misija, vizija ir strateginiai tikslai, struktūriniai padaliniai ir jų atliekamos funkcijos. Moldavai susipažino su Nacionalinėje bibliotekoje teikiamomis paslaugomis, vaikams ir jaunimui siūlomomis veiklomis, tarp jų ir bibliotekos dirbtuvėmis PATS SAU, lokalia ir tarptautine projektine veikla, IT srities iššūkiais ir galimybėmis. Svečiams išsamiai pristatyta Komunikacijos ir rinkodaros departamento veikla ir teikiamos paslaugos, pastarųjų metų bibliotekos išleistos knygos ar periodiniai leidiniai.

Moldovos nacionalinės bibliotekos darbuotojams ypač patiko individualūs susitikimai skyriuose ir departamentuose pagal pasirinktas veiklos sritis. „Seminaro programa buvo sudėliota logiškai: pirmą dieną dalyva-

vome ekskursijoje po biblioteką, vėliau mums buvo pristatyti atskiri padaliniai, o seminaro kulminacija buvo individualios stažuotės, per kurias gavome atsakymus į visus likusius klausimus“, – įspūdžiais dalijosi viešnia iš Moldovos Ludmila Corghenci.

Moldovos bibliotekininkai apsilankė ir Vilniaus universiteto bibliotekoje, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, taip pat Tautinių bendrijų namuose. Per bendradarbiavimo projekto aptarimą viešnia Aliona Muntean džiaugėsi, kad tokios pažintinės komandiruotės labai plečia akiratį: „Didelė sėkmė, kad net 10 specialistų galėjo atvykti į Lietuvos nacionalinę biblioteką. Tokios stažuotės keičia mūsų mentalitetą ir darbo įpročius – pamatėme, kad galima dirbti ir kitaip, ne taip, kaip esame įpratę ir dirbame jau 20 metų. O svarbiausia, kad išmokome mąstyti plačiau, išsiplėtė mūsų horizontas.“ Lietuvos nacionalinės bibliotekos darbuotojai svečiams uždavė „namų darbų“ – parengti analizes sutartomis temomis, sugalvoti pasiūlymų problemoms spręsti pagal seminare Vilniuje išdėstytą medžiagą.

Spalio 15–19 dienomis į Kišiniovą vyks trys Lietuvos nacionalinės bibliotekos darbuotojai. Jie įvertins, kaip atlikti „namų darbai“, duos patarimų, kaip tobulinti Moldovos nacionalinės bibliotekos veiklą.

Milda Strodomskienė 35

KRONIKA

JAUNIEJI BIBLIOTEKININKAI DISKUTAVO, KAIP EFEKTYVIAI DIDINTI MOTYVACIJĄ Rugpjūčio 20–21 d. Vilniuje jaunieji (iki 35 m.) Lietuvos, Latvijos ir Estijos bibliotekų specialistai dalyvavo tradiciniame tarptautiniame patirties dalijimosi seminare. Jį organizavo Lietuvos bibliotekininkų draugija kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Šįkart Nacionalinėje bibliotekoje vykęs seminaras buvo skirtas motyvacijos temai. Visų trijų šalių bibliotekininkai skaitė pranešimus, dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse, lankėsi atsinaujinusiose sostinės bibliotekose.

Kūrybinėse dirbtuvėse seminaro dalyviai išbandė projekto „Inovatoriai ir ugdytojai bibliotekose“ mokomojo seminaro scenarijų ir aiškinosi, kaip atsiranda stereotipai ir išankstinės nuostatos. Astos Mukienės nuotr.

Pirmoje seminaro dalyje Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotoja Edita Sėdaitytė pristatė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto ir Vilniaus universiteto bibliotekos, Nacionalinės bibliotekos, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto bibliotekos tyrėjų atlikto iniciatyvių bibliotekos darbuotojų tyrimo (2017 m. lapkritis–gruodis) rezultatus1. Nors tyrimas nebuvo didelės apimties (iš viso apklausta 30 skirtingo tipo šalies bibliotekose dirbančių specialistų), gauti rezultatai, tyrėjų nuomone, yra gana reprezentatyvūs.

E. Sėdaitytė pabrėžė, kad bibliotekininkai svajonių darbą dažniausiai sieja su veiklos laisve, galimybe tobulėti ir ryšiais su bendruomene – skaitytojais ir visu bibliotekos kolektyvu. O svajonių darbuotojas dažniausiai yra apibūdinamas ne tik kaip turintis daug idėjų, bet ir aktyviai prisidedantis jas įgyvendinant. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė dr. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė taip pat kalbėjo apie darbdavių lūkesčius ir tai, kas lemia darbuotojų įsitraukimą į darbą. Mokslininkė išsamiai pristatė ne tik meistriškumo sąvoką (angl. job crafting), bet ir 3+1 strategiją2 motyvacijai palaikyti.

Latvijos atstovės Rygos miesto centrinės bibliotekos darbuotoja Aiga Pīķė ir Kuldygos miesto viešosios bibliotekos darbuotoja Itija Vesperė pasidalijo įžvalgomis apie darbo viešosiose bibliotekose specifiką ir galimybes. Pasak pranešėjų, darbas bibliotekoje jauniesiems specialistams yra itin palankus įgyti praktikos bei tobulinti žinias, todėl jos Išsamiau apie tyrimą galima paskaityti žurnalo „Tarp knygų“ 2018 m. vasario (Nr. 2) numeryje, p. 11–14.

2 https://www.fsf.vu.lt/naujienos/fakulteto-ivykiai/2001-j-lazauskaite-zabielske-3-1budas-savo-darba-paversti-svajoniu-darbu

apgailestavo, kad dėl nekonkurencingo atlyginimo darbuotojų kaita bibliotekose yra itin didelė. Kolegės iš Estijos – Talino technikos universiteto bibliotekos darbuotoja Maris Nool ir Estijos nacionalinės bibliotekos darbuotoja Heleen Karja išsamiai pristatė Estijos biblio­ tekininkų draugijos Jaunųjų profesionalų klubo veiklas ir ateities planus. Šis klubas vienija jaunuosius specialistus, organizuoja jiems seminarus ir konferencijas.

Antroje seminaro dalyje Lietuvos nacionalinės bibliotekos darbuotoja Ieva Gumuliauskaitė pristatė Europos Sąjungos programos „Erasmus+“ projekto „Inovatoriai ir ugdytojai bibliotekose“ metu (2015–2018 m.) tarptautinių partnerių parengtą edukacinę medžiagą, skirtą savarankiškam bibliotekų specialistų mokymuisi bei kvalifikacijos kėlimui suaugusiųjų švietimo srityje3. Seminaro dalyviai buvo pakviesti į kūrybines dirbtuves – Nacionalinės bibliotekos darbuotojos I. Gumuliauskaitė ir Alma Masevičienė pristatė mokomojo seminaro scenarijų daugiakultūriškumo tema. Piešiant skirtingus paveikslėlius, buvo aiškinamasi, kaip atsiranda stereotipai ir išankstinės nuostatos. Jaunieji specialistai aktyviai diskutavo, kokią įtaką skirtingų kultūrų supratimui daro stereotipai ir išankstinės nuostatos, aptarė priemones joms išvengti.

Svečiai iš Latvijos ir Estijos taip pat turėjo išskirtinę galimybę apsilankyti Vilniaus miesto centrinės bibliotekos Naujosios Vilnios filiale įrengtoje (atidaryta rugsėjo 3 d.) Socialinės ir emocinės komunikacijos erdvėje, kurioje bus vykdoma edukacinė programa „Augti ir auginti“, skatinanti 6–12 m. vaikus ir tėvus bendrauti, pažinti pojūčius, įveikti gyvenimo sunkumus. Bibliotekoje psichologė Raminta Seniūnaitė-Ramauskienė papasakojo apie šiame kambaryje vykdysimą veiklą ir jos naudą. Dar svečiams buvo sudaryta galimybė užsukti į Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos rekonstruojamą dalį, kurioje jau visai netrukus skaitytojams bus atvertos naujos skaityklos, mokymų klasės.

Kolegės iš Estijos spėjo aplankyti didelio pasisekimo sulaukusią ir paskutines dienas sostinės Lukiškių aikštėje veikusią vasaros skaityklą po atviru dangumi „Vilnius skaito“. Gal jaunieji specialistai šią idėją įgyvendins gimtinėje?.. Gerosios patirties ir originalių sumanymų pasisėmė visi seminare dalyvavę jaunieji bibliotekininkai. Renginio dalyviai atsisveikino žadėdami susiburti kitąmet Estijoje ir papasakoti apie nuveiktus darbus, pasidalyti per metus įgyta patirtimi.

Alma Masevičienė

1

36

3

Daugiau informacijos ir projekto metu paruoštą medžiagą rasite https:// micbibliotekalit.blogspot.com.

KRONIKA

RAJONO bibliotekose bus jaukiau Naujosios technologijos, išaugę šiuolaikinių vartotojų poreikiai skatina tobulinti bibliotekų veiklą ir gerinti įvaizdį. Juk jos yra ir bendruomenių institucijos, kuriose savo sąlygas diktuoja lankytojai. Taigi ne tik įstaigos veikla, bet ir patalpos, aplinka turi atitikti gyventojų lūkesčius. Nuo šiol tokia yra ir Šalčininkų rajono savivaldybės viešoji biblioteka, savo vartotojams galinti pasiūlyti kokybiškesnes paslaugas. Šiemet baigtas renovuoti Šalčininkų rajono kultūros centro pastatas ir jame veikianti rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Projektas buvo vykdomas keliais etapais, lėšų jam skyrė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Centrinė projektų valdymo agentūra, Šalčininkų rajono savivaldybė. Projekto paskutinio etapo vertė – apie 788 tūkst. eurų.

Metų pradžioje po atnaujinimo darbų duris atvėrė rajono viešoji biblioteka, o gegužės ir birželio mėnesiais skaitytojus nudžiugino ir bibliotekos padaliniai – Skynimų, Milkūnų, Pabarės kaimų bibliotekos. Sutvarkyta infrastruktūra, įsigyta naujų baldų – kiekviena šių įstaigų tapo jaukesnė bei patrauklesnė.

Pasak Šalčininkų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Olgos Mažeiko, infrastruktūros gerinimas yra vienas prioritetinių jos vadovaujamos įstaigos tikslų. Šiandien

Skaitytojus džiugina atnaujintos Pabarės kaimo bibliotekos patalpos. Bibliotekos archyvo nuotraukos

Šalčininkų rajono viešosios bibliotekos skaitykla, aprūpinta nauja įranga ir baldais.

lankytojus ir darbuotojus džiugina šviesios, įvairiai kultūrinei veiklai pritaikytos bibliotekos patalpos, atnaujinti darbo kabinetai. Įrengta daugiau darbo vietų su interneto prieiga, įsigyta įranga parodoms bei ekspozicijoms, sukurti jaukūs poilsio kampeliai. Atnaujinta ir anksčiau remontuota Vaikų skyriaus erdvė – funkcionalūs baldai leidžia transformuoti patalpas į filmų peržiūros salę, mažojo teatro sceną, rankdarbių studiją, konkursų ar kitų renginių erdvę.

Po renovacijos visomis patalpomis gali naudotis ir neįgalieji. Bibliotekos erdvės yra pastato trečiame aukšte, todėl įrengtas erdvus liftas, neįgaliesiems pritaikyti sanitariniai mazgai. Fojė-salė numatyta informacijos pateikimo ir parodų erdvėms: čia galima susipažinti su naujausiomis knygomis, meno albumais, organizuojamos tapybos, fotografijos, tautodailės parodos. Įrengta paveikslų kabinimo sistema, pagaminti specialūs ekspozicijų baldai, bibliotekos archyvui saugoti įsigytos patogios spintos-stelažai. Nauja posėdžių salė skirta seminarams, paskaitoms, diskusijoms.

Modernūs projektoriai sudaro galimybę demonstruoti filmus, skaidres, mokomąją medžiagą. Visos šios priemonės leidžia bibliotekai teikti kokybiškas paslaugas ir plėsti siūlomų paslaugų spektrą.

Daug dėmesio skirta ir kaimo bibliotekoms, šiemet iš dalies pertvarkyti ir papildyti jų knygų fondai. Šios bibliotekos dažnai yra ne tik kultūros židinys, bet ir komunikacijos centras, ašis, apie kurią sukasi visas bendruomenės gyvenimas. Suaugusieji ateina čia paskaityti, keistis informacija, sumokėti mokesčių, aptarti bendruomenės reikalų. Vaikams – tai užuovėja, kur galima paruošti pamokas, laisvalaikio praleidimo vieta, skatinanti atskleisti savo kūrybiškumą ir įgyti naujų įgūdžių. Senjorai gali dalyvauti vyresnio amžiaus vartotojų integracinėje veikloje, kompiuterinio raštingumo ir kituose mokymuose. Milkūnų kaimo biblioteka persikėlė į kitas patalpas, esančias Mokyklos g. 12. Kelią į šią biblioteką greičiausiai atrado Milkūnų ir aplinkinių kaimų vaikai – beveik kiekvieną dieną mažieji dalyvauja tapybos, rankdarbių, dekupažo užsiėmimuose.

Paklaustos apie esminį kaimo bibliotekų veiklos prioritetą, rajono bibliotekininkės pabrėžė draugišką, abipusiu pasitikėjimu paremtą bendradarbiavimą su vartotojais. Čia svarbūs ir jų poreikiai, ir aktyvumas. Kiekvienas bendruomenės narys gali prisidėti idėjomis, darbais, projektais ir kurti savo kaimo biblioteką.

Kristina Marija Slavinska 37

KRONIKA / VASAROS SKAITYMAI Kelmė Ir skaitėme, ir minėme mįsles. Džiugu, kad net vasarą vaikai randa laiko skaitymui ir kitoms veikloms, kurias jiems siūlo Užvenčio biblioteka. Čia jie bendrauja, skaito, renkasi papildomą mokytojų rekomenduojamą literatūrą, kalba apie knygas ir žaidžia stalo žaidimus.

Mįslių popietės rengėja Dominyka Mandirdaitė.

Bibliotekos archyvo nuotr.

Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos stovyklautojai, vadovaujami Dalios Orlakienės, padovanojo Užvenčio bibliotekai šūsnį piešinių, skirtų „Skaitymo iššūkiui“. Šiaulių Jovaro progimnazijos mokinė Urtė Rimdeikaitė Užvenčio bibliotekoje pristatė pasakojimą apie pandas „Mieliausi meškučiai – pandos“, kurio pasiklausyti atvyko maltiečių Užvenčio vaikų dienos centro vaikai, lydimi centro vadovės Gražinos Montrimienės. Dar vienas smagus susitikimas bibliotekoje – lankytojai buvo pakviesti į Dominykos Mangirdaitės surengtą pašnekesių apie mįsles popietę, kur teko ir galveles pasukti. Savo kūrybinių darbelių „Vasaros spalvos“ parodą Užvenčio bibliotekoje pristatė Kelmės specialiosios mokyklos mokinė Eglė Tunaitytė. Šios piešimo entuziastės vienas piešinių padovanotas net mūsų šalies Prezidentei.

Regina Karpienė

Pats savaime pyktis nėra nei geras, nei blogas, bet išreikštas netinkamais būdais gali padaryti daug žalos tiek pačiam vaikui, tiek aplinkiniams. Labai svarbu pažinti savo emocijas ir mokėti tinkamai jas išreikšti. Tad paskaitę knygutę, kalbėjome, ką daryti užklupus pykčiui, kaip elgtis užpykus ar susipykus. Išbandėme stebuklingą būdą: kiekvienas dalyvis, gavęs spalvotą balioną, pūtė iki pokštelėjimo. Buvo ir tokių, kurie tai kartojo dar kartą. Susipažinome ir su kitais pykčio malšinimo būdais: 5 kartus giliai įkvėpėme ir lėtai iškvėpėme, skaičiavome mintyse iki dešimt, nes tai padeda nurimti, mokėmės tinkamai pasakyti, kad pykstame. Vėliau vaikai įsitraukė į edukacinę veiklą, dėliojo fotomenininkės Lilijos Valatkienės dėlionę.

Danguolė Paliulienė Zarasai 11-oji eiliuoto žodžio ir dainos šventė.

Pasak daugelio zarasiškių, vienas didžiausių ir laukiamiausių renginių bibliotekoje yra „Nakties skaitymai“. Šiais metais skaitymuose „Žodyje daugiau dangaus“ dalyvavo žymūs poetai, bardas Giedrius Arbačiauskas su žmona Agne papildė renginį muzikiniais sąskambiais.

Vakaro programą pradėjo režisierės Gražinos Karlaitės parengta poetinė kompozicija: poetų tekstus skaitė „Ąžuolo“ gimnazijos ir viešosios bibliotekos suaugusiųjų teatro grupės.

Pirmasis poetiniu žodžiu prabilo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas D. Kajokas. Jo poetinė kalba konkreti, daiktiška, neretai ironiška. „Kūryboje Donaldas Kajo-

G. Karlaitės režisuota poetinė kompozicija. Inesos Dumbravienės nuotr.

kas išpažįsta kasdienio buvimo džiaugsmą, į literatūrą įneša pastangą žemę sutaikyti su dangumi“, – kalbėjo vakaro vedėja G. Karlaitė. „Poezijos pavasario“ laureato Viktoro Rudžiansko poezijoje vyrauja nerimo intonacijos, semiamasi patirčių iš sudėtingų likimų. Nacionalinės kultūros ir meno bei literatūrinės Pauliaus Širvio premijų laureatą Antaną A. Jonyną zarasiškiai jau puikiai pažįsta. Jo kūryboje vertinamas asmens privatumas, vidinė laisvė, o viena svarbiausių temų – žmonių artumas.

Poetas atviravo, kad jam labai svarbu būti čia, Zarasuose, ir skaityti eiles bibliotekoje.

Poetišką naktį paįvairino G. ir A. Arbačiauskų pasirodymai: skambėjo dainos pagal poetų Antano A. Jonyno, Donaldo Kajoko, Bernardo Brazdžionio, Henriko Radausko, Tomo Venclovos eiles.

Vedėja G. Karlaitė kvietė dar neskubėti skirstytis, dar panaktinėti prie naminės giros, šviežio sūrio ir varvančio medaus. Renginys organizuotas įgyvendinant projektą „Knygos šventė Zarasuose“, kurį rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Inesa Dumbravienė

Galerija. Klubas patiems mažiausiems

Trakai Emocijų pažinimo valandėlė. 2016 m. sumanyta „Skaitymo iššūkio“ idėja per kelis metus išpopuliarėjo ir tapo laukiamu įvykiu.

Rugpjūčio 14 d. Rūdiškių biblioteka tradiciniams vasaros skaitymams, į kuriuos susirinko darželio-lopšelio „Pasaka“ auklėtiniai (auklėt. Albina Zakšauskienė ir Inga Karpičienė), pasirinko Tuulos Korolainen ir Christel Rönns knygą „Katulis ir pykčio maišelis“, nes juk kiekvienam (net ir vasarą) pasitaiko išlipti iš lovos ne ta koja!

Reginos Vasauskaitės nuotr.

Pokalbio su mažaisiais akimirka. Laimos Franckevičienės nuotr.

38

Kaunas. Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje veikia mažųjų smalsučių klubas „0+“, į kurį mažieji nariai (nuo 10 mėnesių iki 4 metų) ne tik ateina, bet ir atropoja! Čia vyksta garsiniai skaitymai „Paskaityk man, mama“, po jų mažųjų laukia kūrybinė veikla: išbandomos vis kitokios piešimo technikos, lavinama smulkioji motorika. Stengiamasi ugdyti laisvą, gebančią save išreikšti, kūrybingą asmenybę. (Šarūnė Baltrušaitienė, Regina Vasauskaitė)

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Klaipėda „Pėdink į Girulius“. Miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vasaros renginių programa išsiskyrė Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtais renginiais, kuriuose prisimintos ryškiausios šimtmečio asmenybės.

Vienas jų buvo skirtas mažutėlių tarnu vadinamam Tėvui Stanislovui. Kartu su renginio režisiere Dalia Kancleryte, broliais Benediktu, Astijumi, Vincentu ir muzikos kūrinius atlikusia Angele Joknyte prisiminėme Tėvo Stanislovo (Mykolas Algirdas Dobrovolskis (1918–2005) gyvenimo kelią, nuveiktus darbus, indėlį į tautos dvasinių vertybių puoselėjimą.

Kartu su aktoriumi R. Bagdzevičiumi prisiminėme Vydūną.

Algimanto Jarukaičio nuotr.

„Vienuolis kapucinas, tremtinys, drąsus pamokslininkas. Vertėjas ir kolekcininkas... ir poetas, – taip apie Tėvą Stanislovą kalbėjo D. Kanclerytė. – Jis neskirstė žmonių. Jo pašaukimas buvo – būti su visais.“ Tėvas Stanislovas savo gyvenimu parodė, kad negalima nustoti tikėti gėriu, negalima atstumti nei vieno žmogaus. Pas jį net į atkampiausias parapijas, po kurias jis buvo kilnojamas, ieškodami atsakymų į didžiuosius būties klausimus nuolat plaukė žmonės. Brolis Vincentas, vadinamas paskutiniu Tėvo Stanislovo mokiniu, prisiminė vieną gražiausių Tėvo savybių – atvirumą kiekvienam žmogui: „Man patiko jo santykis su pavargusiais nuo gyvenimo žmonėmis, atstumtaisiais, turinčiais priklausomybių, kuriuos jis švelniai vadindavo „ligoniukais“.

Priimdamas žmogų, leisdavo pajusti, kad jis yra mylimas, kad Dievas jį priima.“ Pasak kalbėjusiųjų, Tėvas Stanislovas turėjo ypatingą dovaną iš pirmo žvilgsnio suprasti žmogų – tarsi matė jo sielą ir galėjo įvertinti, kiek ir kokios pagalbos jam reikia.

Dar vienas programos „Pėdink į Girulius“ renginys buvo skirtas išskirtinei šimtmečio asmenybei – Vydūnui (Vilhelmas Storosta (1868–1953). Kartu su aktoriumi Rimantu Bagdzevičiumi prisiminta ne tik filosofo asmenybė, kūrybinis palikimas, bet ir pažvelgta į šiuolaikinį žmogų kamuojančias dilemas Vydūno akimis.

Anot R. Bagdzevičiaus, Vydūnas visų pirma – žmogus, kuris tuometinėje visuomenėje išdrįso būti kitoks: kitaip mąstyti, kalbėti, elgtis ir dalytis savo patirtimi. Pats nugalėjęs ligą, ėjo į jo idėjoms ne visai palankų pasaulį, nešdamas išsigelbėjimo naujieną, skirtą ne tik fiziniam kūnui, bet ir sielai.

„Vydūnas gyveno taip, kaip kalbėjo, ir kalbėjo taip, kaip gyveno“, – pasakojo R. Bagdzevičius. 1911 m. pradėtame leisti žurnale „Jaunimas“ filosofas apie jaunystę ir jos išsaugojimą rašė: „Iš tikrųjų jauni esame tuomet, kai norime augti, keistis, tobulėti.“ Mąstytojas pabrėžė žmogaus savarankiškumo svarbą, teigdamas, kad geriau paklydus pačiam savo jėgomis ir išmanymu klaidžioti, nei būti vedžiojamam kitų.

Ko gero, viena gražiausių minčių, pasakytų apie šią asmenybę, yra Antano Vaičiulaičio: „Vydūnas yra minties ir kūrybos atsiskyrėlis, nors beveik visą gyvenimą nuolat dirbo visuomeninį ir draugijinį darbą. Tik tas atsiskyrimas nėra bėgimas nuo minios, bet pasikėlimas virš jos ir kvietimas į tas aukštumas prikopti visiems, kurie sau ir tautai trokšta šviesos ir žinojimo.“ Loreta Liutkutė Pagėgiai Biblioteka pakrikštyta Vydūno vardu.

Kovo 29-ąją Pagėgių savivaldybės tarybos nariams nutarus Pagėgių savivaldybės viešajai bibliotekai suteikti Vydūno vardą, rugpjūčio 3-iąją bibliotekos bendruomenė pakvietė savo bičiulius į iškilmingą Vydūno vardo suteikimo viešajai bibliotekai ceremoniją. Naująją iškabą atidengti direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė pakvietė savivaldybės merą Virginijų Komskį ir šios idėjos sumanytoją, Vydūno draugijos garbės pirmininką doc. dr. Vaclovą Bagdonavičių. Istorinę akimirką įprasmino Vydūno draugijos narių ir visų renginio dalyvių sugiedota Vydūno „Lietuvių giesmė“, tapusi draugijos himnu.

Naujos bibliotekos iškabos atidengimo akimirka.

Astos Andrulienės nuotr.

Susirinkusiesiems buvo pristatytas Lietuvos dailininkų sąjungos nario, Nidos menininkų asociacijos „Tiltas“ vadovo, fotomenininko ir tapybos plenerų organizatoriaus Sauliaus Kruopio tapytas ir mero V. Komskio bibliotekai dovanotas paveikslas „Mūsų Vydūnas“.

Bibliotekos bendruomenę šia proga sveikino gausybė svečių: tarp jų LR Seimo narys Ričardas Juška, savivaldybės atstovai Gražina Jankauskienė, Dainora Butvydienė, Edgaras Kuturys, Šv. Kryžiaus parapijos klebonas Kazys Žutautas, Klaipėdos, Jurbarko, Tauragės bibliotekų atstovai. Muzikinį pasirodymą dovanojo kultūros centro folkloro ansamblis

trumpai PARODOS ir KNYGŲ PRISTATYMAI

Kaunas. Rugsėjo 5 d. rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje atidaryta fotomenininko Mariaus Jovaišos fotografijų paroda „Neregėta Lietuva“, skirta naujausio autoriaus albumo sutiktuvėms. Bibliotekoje eksponuotose nuotraukose (ir naujame albume) užfiksuota elektromagnetinė banga, įamžintas DNR dalijimosi procesas, pristatomi inovatyvių bendrovių pasiekimai. *** Rugsėjo 10 d. rajono viešoji biblioteka, minėdama Europos žydų kultūros dienas, pakvietė rajono bendruomenę į knygos „Žydai Pakaunėje“ sutiktuves. Leidinio objektas – žydų bendruomenės Pakaunėje veikla, asmenybių likimai, medžiaga jam buvo rinkta iš įvairių istorijos šaltinių, archyvų, jau užrašytų pasakojimų. Dalyvavo knygos sudarytoja dr. Inga Stepukonienė.

Kelmė. Užvenčio bibliotekoje buvo pristatyta Vaidos Kučinskienės fotografijų paroda „Po Europos šalis“. Autorė gyvena Vokietijoje, tačiau kiekvienais metais grįžta į Lietuvą, nepamiršta ir savo gimtojo krašto. Užvenčio bibliotekoje parodas eksponuoja jau ne pirmą kartą, jos šeima yra pagrindiniai bibliotekos renginio „Vaikų Velykėlių“ rėmėjai. *** Ant Užvenčio bibliotekos stiklinės sienos buvo eksponuota respublikinė fotografijų paroda „Mano gimtasis kraštas“ – norėta, kad fotografijas pamatytų kuo daugiau žmonių. Parodą, kurios tikslas – skatinti keliauti, pažinti Lietuvą, jos gamtą ir istoriją, organizavo Užvenčio vaikų lopšelis-darželis. Buvo gautos 121 nuotraukos, konkurso vertinimo komisija išrinko geriausias ir apdovanojo jų autorius.

Kupiškis. Viešojoje bibliotekoje atidaryta fotografijų ir dokumentų paroda „Sąjūdžio metus minint“, skirta Sąjūdžio ištakoms ir veiklai Kupiškio krašte. Sudaryta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įvykių kronika (1988–1991), iliustruota fotometraštininkų Juliaus Vaupšo ir Juozo Kraujūno fotografijomis. Bibliotekos svetainėje galima susipažinti su Sąjūdžio 30-mečiui skirtais dokumentais.

Zarasai. Rajono viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje atidaryta Valužių šeimos fotografijų ir iliustracijų paroda. Vykintas Valužis pristatė savo fotografijų parodą „Žvaigždėtas dangus“, dukros Dovilės nuotraukas „Sustabdytas laikas“ ir savo pačios miniatiūrų ekspoziciją „Jei rašysi laišką girion“ pristatė grafikė, knygų iliustruotoja Lina Eitmantytė-Valužienė.

Koncertuoja Vykintas Valužis ir Lina Valužienė. Inesos Dumbravienės nuotr.

Informaciją pateikė Regina Vasauskaitė, Regina Karpienė, Virginija Graževičienė, Jolita Pipynienė, Zina Černovienė

39

trumpai KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS Kaunas. Rugsėjo 3-iąją, Mokslo ir žinių dieną, rajono savivaldybės viešoji biblioteka pakvietė gyventojus į interaktyvių pramogų popietę: veikė komiksų kūrimo dirbtuvėlės, buvo galima išmokti valdyti ketursparnį droną, išbandyti virtualiosios realybės akinius. Visą rugsėjo mėnesį (antradieniais) biblioteka lauks susidomėjusių šiomis veiklomis. Šalčininkai. Rajono savivaldybės viešosios bibliotekos skaitytojai išbandė tapymo ant vandens meną. MB „Pramogų skonis“ lektorė ne tik papasakojo šio meno atsiradimo istoriją, bet ir kvietė patiems išbandyti tapybą ant vandens ir susikurti savo paveikslą. Tereikėjo trupučio fantazijos, keleto minučių ir kiekvienas namo grįžo su nepakartojamais darbais.

Zarasai. Antalieptės festivalyje „Basomis“ vyko rajono viešosios bibliotekos projekto „Kūrybinių improvizacijų ciklas „Knygos kelias II“, kurį remia Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba, renginys „Tu gali sukurti knygą Antalieptėje“. Kūrybinėse dirbtuvėse įsikūrę „Knygų šalies“ menininkai supažindino su knygos istorija, kūrimo būdais ir priemonėmis, mokė susirišti knygeles.

„Kamana“ (vad. Aksavera Mikšienė), atlikęs Vydūno ir Martyno Jankaus sukurtas dainas.

Renginyje buvo pristatyta monografija „Vydūnas“ (2017 m.). Jos bendraautoriai V. Bagdonavičius bei literatūrologė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė atskleidė pagrindinę knygos intenciją – pažinti Vydūną gilinantis į šio šviesuolio gyvenimą, filosofiją, kūrybą, visuomeninę kultūrinę veiklą, jį supusią politinę bei socialinę aplinką.

Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas dar pristatė Vydūno metams skirtų veiklų apžvalgą, o šventės dalyviai ir svečiai pratęsė diskusijas prie kavos ar arbatos puodelio, skanaudami mero V. Komskio dovanotą tortą. *** Viešnagė Punske. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka kartu su Punsko valsčiumi įgyvendina iš dalies Europos regioninės plėtros fondo (programa – „Interreg VA Lietuva-Lenkija“) finansuojamą projektą „Pagėgių ir Punsko bibliotekų ir kultūros paslaugų patrauklumo skatinimas“.

VASAROS STOVYKLOS IR KELIONĖS Kaunas. Vinco Kudirkos viešoji biblioteka šią vasarą turėjo progą pristatyti savo veiklą liepos 14– 22 d. vykusioje tautinėje skautų stovykloje „Laužų karta 2018“ Rumšiškėse. Šiemet buvo minimas skautų įsikūrimo Lietuvoje jubiliejus. Skautų akademikų įrengtoje „Malūno akademijoje“ biblioteka įkūrė skaityklą po atviru dangumi, kurioje buvo siūloma edukacinė veikla bei lavinamieji žaidimai įvairaus amžiaus stovyklautojams.

Prienai. Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojai keliavo po Žemaitiją ir apsilankė Plungės viešojoje bibliotekoje, kur apžiūrėjo meniškas ir modernias bibliotekos patalpas, baigiamą įrengti atskirą Vaikų bibliotekos pastatą, nuvykę į rašytojos Žemaitės muziejų-sodybą apžiūrėjo memorialinę ekspoziciją, susipažino su Plungės krašto paveldu. Šakiai. Vasarą (liepos 16–20 d. ir liepos 30–rugpjūčio 3 d.) viešojoje bibliotekoje įkurtoje edukacinėje erdvėje veikė vaikų stovykla „Įdomioji biblioteka“, kurioje daug dėmesio skirta emocinio intelekto ugdymui, savęs ir aplinkos pažinimui.

7–12 m. vaikai dalyvavo terapiniuose skaitymuose su šuniukais, Saviugdos studijoje vyko higienos pamokėlės, pokalbiai su psichologe.

Stovyklautojams pasakojamos „Senų daiktų istorijos“.

Bibliotekos archyvo nuotr.

Informaciją pateikė Regina Vasauskaitė, Šalčininkų r. viešoji biblioteka, Zina Černovienė, Monika Straupytė, Marytė Žaromskienė, Eglė Rudzevičiūtė

40

Vydūnui skirtą parodą pristato jos autorė L. Valatkienė.

Sonatos Nognienės nuotr.

2018 m. rugpjūčio 14–16 d. Vydūno viešosios bibliotekos darbuotojų bei Meno ir sporto mokyklos mokinių delegacija dalyvavo Punske (Lenkija) vykusiame kultūriniame renginyje, kurio programos viena pagrindinių dalių buvo įgyvendinant minėtą projektą sukurtų fotografijos darbų ekspozicijų atidarymas. Punsko parapijos namuose eksponuotos ir visuomenei pristatytos dvi parodos – Vydūno viešosios bibliotekos fotorefleksijų ir dokumentinės fotografijos darbų paroda „Vydūnas – žinomas, bet nepažintas“ (autorė – žurnalistė, fotomenininkė Lilija Valatkienė) bei projekto partnerių iš Punsko valsčiaus savivaldybės fotografijų paroda „Punsko istorija senosiose fotografijose“ (parengė Alicija Krakauskienė).

Renginio dalyvius ir svečius sveikino Punsko valsčiaus savivaldybės viršaitis Vytautas Liškauskas. A. Krakauskienė, pristatydama ekspoziciją „Punsko istorija senosiose fotografijose“, papasakojo, kad ją kuriant itin aktyviai dalyvavo Punsko Kovo 11-osios licėjaus mokiniai ir mokytojai, rinkę iš gyventojų istorines nuotraukas bei parengę jų aprašus.

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Ramutė Vaitkuvienė, kalbėdama apie parodos „Vydū-

nas – žinomas, bet nepažintas“ sukūrimo idėją, džiaugėsi, jog šia ekspozicija, kurioje įamžinti su šviesuolio Vydūno gyvenimu ir veikla susiję archyviniai dokumentai, autentiški reliktai, kultūros objektai, yra puoselėjamas ir skleidžiamas Vydūno palikimas. Parodą pristatė jos autorė Lilija Valatkienė ir kultūrologas Vytautas Jonas Juška. Po renginio svečiams iš Lietuvos surengta etnokultūrinė ekskursija po Punsko lietuvių kultūros namuose įsikūrusį Juozo Viktoro Vainos etnografinį muziejų.

Taip pat dalyvauta Punsko lietuvių kultūros namuose vykusiame XXV Lietuvos jaunimo dainų festivalyje ir Punsko dienų koncerte, apsilankyta muziejuje-galerijoje „Senoji klebonija“ eksponuotoje parodoje „Linas puošia ir rengia“. Diskutuota kultūrinių, profesinių ypatumų bei etnokultūros tradicijų sklaidos klausimais, dalyvauta Žolinės šventėje ir XXXV tautodailės mugėje, vykusioje Punsko Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios aikštėje.

Išvykos metu užmegzti kultūrinio dialogo ir bendradarbiavimo ryšiai tarp Punsko ir Pagėgių jaunimo, dalytasi kultūrinės saviraiškos patirtimis, aptartos galimybės įsilieti į bendras kultūrines, projektines veiklas, išbandyti save įvairiose tautinio identiteto stiprinimo srityse.

Sonata Nognienė Panevėžys Šventėme miesto gimtadienį. Šiemet tradicinėje miesto gimtadienio šventėje susitiko patirtis ir inovacija, senojo ir modernaus miesto vizijos, dalyviai galėjo nusikelti į skirtingus istorijos tarpsnius, dalyvauti įvairių įstaigų, tarp jų ir miesto bibliotekos organizuojamose edukacinėse-kūrybinėse dirbtuvėse.

Bibliotekos parengtos programos tema buvo „Knygos (R)evoliucija“, interaktyviose veiklose siūlėme pažinti ir išbandyti knygos virsmą – nuo rašymo plunksna ant papiruso, molio lentelių, teksto rinkimo spausdinimo mašinėle iki interaktyvių papildytosios realybės knygų. Šventės svečiai, naudodami ne tik lietuvišką abėcėlę, bet ir egzotiškų, jau išnykusių senovinių kalbų rašmenis, rašė ant savo pačių rankomis pasigamintų originalių molinių lentelių.

Kiti, tarsi viduramžių skriptoriai, popierius lapus margino rašydami plunksna ir tušu. Dar kiti pasidavė rašomosios mašinėlės klavišų kaukšėjimo žavesiui ir spausdino palinkėjimą miestui – daug visko pozityvaus, gražaus ir gero tądien Panevėžiui bei panevėžiečiams buvo palinkėta. Visi rašomąja mašinėle ant

Rašomąja mašinėle spausdinami palinkėjimai miestui. Indrės Rapkevičienės nuotr.

trispalvių popierėlių atspausdinti sveikinimai gražiai sugulė ant medžio šakos.

Vaikai galėjo išmaniai skaityti interaktyvias papildytosios realybės knygas „Pasaulio pasakos“ ir „Afrikos gyvūnai“, spalvino įvairius paveikslėlius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė niekuo neišsiskiriantys, tačiau žiūrint pro planšetės ekraną juose atgijo pavaizduoti daiktai ir gyvūnai. Siūlėme ir kitų pramogų: nusifotografuoti su filmuko herojais, pažaisti smagų stalo žaidimą, pūsti muilo burbulus, ar pasimatuoti neįprastą „mąstymo kepurę“, pagamintą iš kiaurasamčio ir degančios lemputės. Praeiviai dar ilgai galės grožėtis vaikų ant plėvelės, ištiestos tarp medžių, nupiešta sava miesto vizija. Vakare bibliotekos kolektyvas reprezentavo savo įstaigą miesto šventinėje eisenoje.

Indrė Rapkevičienė Visaginas Lietuvos ir JAV draugystės istorija. Paro­ da „Per Atlantą: Lietuvos ir JAV draugystės

Sveikinimo žodžius skaito JAV ambasados Lietuvoje darbuotojai Joshua P. Haberis ir Marius Kuzmickas. Dalios Sargūnienės nuotr.

amžius“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, rugpjūčio 14 d. savo šviečiamąją veiklą pratęsė Visagino savivaldybės viešosios bibliotekos meno galerijoje. Pasibaigus parodos kelionei po Lietuvos miestus, nuolatinė jos ekspozicija bus pristatyta Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje Kaune.

Vienuolika parodos stendų supažindina su Lietuvos ir JAV kultūriniais, ekonominiais ir politiniais ryšiais, juose eksponuojami Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų istorikų surinkti unikalūs dokumentai, fotografijos, istoriografinė medžiaga, kurioje užfiksuoti svarbiausi bendros Lietuvos ir JAV istorijos faktai, juos lėmusios istorinės asmenybės.

Parodą drauge su JAV ambasada Lietuvoje ir moksliniu darbuotoju iš JAV Charlesu Perrinu rengė Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus suburta komanda: šios bibliotekos direktorius Arūnas Antanaitis, VDU istorijos katedros doktorantas Egidijus Balandis, VDU Humanitarinio fakulteto prodekanas doc. dr. Giedrius Janauskas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovė Giedrė Milerytė-Japertienė, VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja dr. Ilona Strumickienė, dizaineris Kęstutis Vaišnoras. A. Antanaitis per parodos atidarymą pasakojo, kad ekspozicijoje pateikiama tik nedidelė dalis šimtametės istorijos: „Atrinkome dešimt pagrindinių temų.

Informacijos sukaupėme daug ir įvairios, tačiau parodoje norėjosi papasakoti, perteikti tai, kas atrodė svarbiausia.“ Atidaryme dalyvavo ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorės Lietuvoje Anne Hall deleguoti darbuotojai, jie perskaitė ambasadorės sveikinimą. Apie gyvąjį JAV ir Lietuvos kultūrinės draugystės liudytoją, šiemet savo 25-metį minintį „Visagino Country“ festivalį, kurį organizuoti padeda JAV ambasada Lietuvoje, pasakojo ilgametė jo prezidentė Elena Čekienė, savo sugebėjimus demonstravo šiemet festivalyje koncertuosiantys jaunieji visaginiečiai Ilja Patcevas ir Edita Sventickytė. Parodoje buvo rodyta ir filmuota medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo – apie legendinį Amerikos lietuvių krepšininką Praną Lubiną, taip pat pokalbis su Nobelio premijos laureatu, lietuvių kilmės ekonomistu prof. Robertu J. Shilleriu. Deramas dėmesys parodoje skirtas lietuvių išeivijos Amerikoje veiklai, įkūnijant svarbiausias lietuvių viltis ir lūkesčius tarpukario metu, per sovietų okupaciją bei Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Dalia Savickaitė Zarasai Knygų mugė. Jau tapusi tradicinė Zarasų viešosios bibliotekos rengiama Mažoji knygų mugė šiemet įsikūrė Sėlių aikštės „Knygų alėjoje“. Išsirikiavusios leidyklos „Algarvė“, „Andrena“, „Baltos lankos“, Charibdė“, „Gelmės“, „Lieparas“, „Nieko rimto“, „Nijanga“, „Kauko laiptai“, „Raidynėlis“, „Žara“ ir knygynas „Rotas“ zarasiečiams ir miesto svečiams siūlė įvairiausių leidinių. Gausu buvo grožinių, pažintinių, istorinių, pedagoginių, akademinių,

Lankytojų laukiantis Zuikis Nulėpausis ir Pepė Ilgakojinė.

Inesos Dumbravienės nuotr.

mokomųjų spaudinių, vaikams skirtų ugdymo ir interaktyvių mokymosi priemonių. Besidomintys literatūros leidiniais galėjo susipažinti su šių leidyklų naujausiais lietuvių bei užsienio šalių autorių kūriniais ir jų įsigyti. Prekiauta ir ankstesnių metų leidiniais mažesne kaina. „Knygų alėjoje“ šalia leidyklų veikė „Zuikio namai“. Juose lankytojų laukė Zuikis Nulėpausis (bibliotekininkė Liudmila Vaitavičienė), Astridos Lindgren personažas Pepė Ilgakojinė (bibliotekininkė Nijolė Pilac) ir bibliotekininkė Zina Černovienė. Vaikai ir suaugusieji kūrė ritininę knygą „Žolynai“. Sukdami mirioramos skrynutės rankeną, susipažino su ritininės knygos skaitymo principu. Kam neužteko vietos prie stalo, piešė ant asfalto. Smalsesni spėjo pasigaminti masažo kamuoliuką, pažaisti „Šviesos“ leidyklos atstovės surengtą žaidimą „Skaičiai ir dažai“ ar tiesiog pabūti šalia draugų. Renginys buvo organizuotas įgyvendinant projektą „Knygos šventė Zarasuose“, kurį rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija.

Zina Černovienė

Galerija. Indėniška vasara

Ingridos Žurauskienės nuotr.

Kupiškis. Kupiškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka kvietė 8–12 m. vaikus į indėnišką stovyklą „Vasaros debesėliai“. Stovyklos programa vyko lauke ir siejosi su indėnų kultūra: buvo pastatytos indėniškos palapinės, sukurti genčių totemai, vyko šaudymo iš lankų varžybos. Taip organizatoriai norėjo paskatinti dalyvius skaityti knygas apie indėnus, pajusti ryšį su gama ir mokytis būti draugiškus. (Ingrida Žurauskienė)

41

KRONIKA / TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS Anykščiai

Estijos ir Latvijos bibliotekininkais dalyvavome apskritojo stalo diskusijoje „Nauji iššūkiai bibliotekose“. Dar lankėmės Rakverės mieste, kuriame gyveno garsus estų kompozitorius Arvo Partas, bei Kehtnos miesto atnaujintoje bibliotekoje, kuri glaudžiai bendradarbiauja su vietos bendruomene ir pagrindine miesto mokykla. Atskirai norisi paminėti Estijos kolegų nuoširdų svetingumą ir draugiškumą – šiltas jų dėmesys lydėjo viso vizito metu, ne tik bendraujant profesiniais klausimais, bet ir susipažįstant su Raplos ir Silamejės miestais.

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos informacija

Išvykos dalyviai Silamejėje. Indrės Rukšaitės Nuotraukos

Kvalifikacinis-pažintinis bibliotekininkų vizitas Estijoje. Rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka jau 11 metų palaiko glaudžius profesinius ryšius su Latvijos Madonos rajono biblioteka, vadovaujama direktorės Imeldos Saulitės, ir Estijos Raplos apskrities biblioteka, vadovaujama direktorės Oie Raaslepp. Bendradarbiavimas su šiomis bibliotekomis prasidėjo dar 2007 m., kai buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis.

Pagal šią sutartį visos trys bibliotekos kas dvejus metus svečiuojasi viena pas kitą.

Rugpjūčio mėnesio 28–30 d. L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos darbuotojai, taip pat kolegos iš Latvijos lankėsi Estijos Raplos apskrities bibliotekoje ir jos filialuose.

Kvalifikacinio-pažintinio vizito tikslas – pasidalyti sėkminga patirtimi, pasidomėti, kokias veiklas ir paslaugas Raplos bibliotekos siūlo savo lankytojams, taip pat kolegoms pristatyti Anykščių viešosios bibliotekos veiklą ir svarbiausius projektus.

Aplankėme net tris Raplos apskrities bibliotekos filialus, kuriuose kolegos pristatė bendradarbiavimo su vietos bendruomene ypatumus, naujas bibliotekose teikiamas paslaugas. Savo modernumu ir šiuolaikiškumu nustebino atnaujinta Merjamos miesto biblioteka. Įsiminė maža, bet jauki Kabalos miestelio biblioteka, įsikūrusi praeitimi alsuojančiame sename dvare ir turinti keramikos studiją, kurioje lankytojus savanoriškai moko vietos keramikas. Vakare laukė kultūrinė programa Raplos apskrities bibliotekos vidiniame kiemelyje ir turistinis pasivaikščiojimas po naktinį miestą. Įdomi buvo kelionė į Kohtla Nemės miestelį, kuriame įsikūręs Estijos kalnakasybos muziejus. Čia leidomės į požeminę ekskursiją, kurioje sužinojome apie „rudąjį auksą“ ir kalnakasių darbą. Aplankėme visai netoliese esantį Silamejės miestą šiaurės rytų Estijoje, Suomijos įlankos pakrantėje. Šiame chemijos, tekstilės ir žuvies perdirbimo pramonės mieste dauguma gyventojų yra rusakalbiai.

Silamejės miesto bibliotekoje, kurios daugiau nei 90 proc. fondo sudaro literatūra rusų kalba, o estų – tik apie 5 proc., susipažinome su skyrių veikla bei darbo specifika, kartu su

42

Klaipėda Tarptautinis jaunimo mainų projektas.

Liepos 2–9 d. Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka, Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešoji biblioteka ir Lvovo apskrities vaikų biblioteka (Ukraina) organizavo tarptautinį jaunimo mainų projektą „Etnobook 2018“.

Projekto tikslas – stiprinti kultūrinius ryšius, bendradarbiavimą, skatinti šių šalių jaunimo lyderystę, suteikti galimybių keistis profesinio bei pilietinio tobulėjimo patirtimi.

Tarptautinį projektą finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Jaunimo reikalų departamento Lietuvos ir Ukrainos jaunimo mainų taryba, Klaipėdos ir Skuodo rajonų savivaldybės. Jį įgyvendinti padėjo Jono Lankučio viešosios bibliotekos partneris – Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras ir Skuodo meno mokykla. Projektas „Etnobook 2018“, kurio iniciatorė ir vadovė yra Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė, organizuojamas jau antrus metus: praėjusiais metais „Etnobook 2017“ vyko Lietuvoje, o šiemet – Ukrainoje. „Etnobook 2018“ atidaryme Lvovo apskrities vaikų bibliotekoje dalyvavo Lietuvos Respublikos konsulato Lvove atsakingoji sekretorė Beatričė Beliavciv, sveikinimo žodžius tarė Lvovo apskrities kultūros, tautybių ir religijos departamento direktorė Miroslava Turkalo, Lvovo apskrities vaikų bibliotekos direktorė Larysa Luhova, Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešosios bibliotekos direktorius Jonas Grušas.

Atokvėpio valandėlė Karpatų kalnuose.

Kasdien „Etnobook 2018“ dalyvių laukė daug įdomių veiklų: dalyvauta ekskursijoje po Lvovą su iš Lietuvos kilusia gide Veronika, prie T. Ševčenkos paminklo surengtas žaibiškas sambūris, kurio metu lietuvių bei ukrainiečių kalbomis buvo skaitomas T.araso Ševčenkos „Testamentas“ (akciją filmavo dronas, neliko abejingi ir praeiviai), organizuoti smagūs pasibuvimai, kūrybinės dirbtuvės, etnovakaronės, koncertai (dalyvavo grupės „Nevalyk lentos“ iš Gargždų ir „Gal“ iš Skuodo). Ukrainiečius ypač sužavėjo lietuvių ukrainietiškai padainuota „Chervona Ruta“. Buvo sulaukta ir žiniasklaidos dėmesio – projekto vadovė D. Ciparienė, Lvovo vaikų bibliotekos darbuotoja Olena Kremniova, dalyviai Vytautas Valaitis bei Ania Petrenko dalyvavo tiesioginėje Lvovo televizijos laidoje „Labas rytas, Lvove“.

Apsilankyta Ivano Frankivsko mieste, kur prie projekto „Etnobook 2018“ prisijungė Ivano Frankivsko vaikų bibliotekos lankytojai ir jų vadovė bibliotekos direktorė Iryna Tatsakovych. Karpatų kalnuose, netoli Verchovynos miesto, kartu paminėta Lietuvos valstybės diena – 21 val. visi giedojo „Tautišką giesmę“.

Baigiamojoje šventėje, kuri vyko jaunimo centre „Dumka“, projekto dalyviai aptarė veiklas, kūrė ateities planus, teikė dovanas.

Visi labai susidraugavo, tad paskutinę dieną buvo visko: apsikabinimų, įkvepiančių kalbų, dalijimosi įspūdžiais ir kontaktais.

Liepos 18 d. Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje surengtame projekto „Etnobook 2018“ aptarime rajono mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė ir Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Raimondas Simonavičius teigė, kad projektas turi gyvuoti ir finansavimas kitais metais jam turi būti skirtas. Živilė Markutė-Armalienė

Visi projekto vadovai ir dalyviai. Živilės Markutės-Armalienės nuotraukos.

Tapatybės ženklai

MARIJOS ATVAIZDAI TRADICINĖJE LIAUDIES SKULPTŪROJE Kryždirbystė – neabejotina Lietuvos tautinio savitumo išraiška, įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Toliau spausdiname straipsnių ciklą šia tema (ankstesnės publikacijos – „Tarp knygų“, Nr. 1–8).

Rugsėjo 8 d. Lietuvos ir pasaulio katalikai minėjo Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną. Marijos garbinimas yra vienas svarbiausių lietuvių etninės kultūros požymių. Pamaldumą jai dar nuo Lietuvos krikšto skatino čia įsikūrusios pranciškonų, marijonų vienuolijos ir Vytautas Didysis, jos garbei statęs bažnyčias. Pagarbos Marijai išraiška yra ir jos vaizdavimas liaudies skulptūroje. Jos skulptūrėlės buvo statomos į koplytėles, koplytstulpius, koplyčias – kad stebėtų šeimos gyvenimą, globotų namus ir juose gyvenančius žmones.

Vinco Svirskio kryžius su Švč. Mergelės Marijos skulptūra, Panevėžio r. Fotografas Adomas Varnas, 1923 m.

Liaudies skulptūroje tautos pagarba Marijai buvo perteikiama originaliais siužetais, atspindinčiais lietuvių savimonę, moralę ir pažiūras, meilę Lietuvos globėjai Švč. Mergelei Marijai. Dievadirbiai vaizdavo ją savaip, lietuviškai, priartindami prie Lietuvos žemės ir žmonių pasaulėžiūros – kad būtų kiekvienam sava, artima, kiekvieno ir visų. Neretai jie savaip traktuodavo ikonografiją.

Marijos vaikystę tradicinėje skulptūroje primena tik viena kompozicija – „Šv. Ona moko Mariją“. Tai auklėjimo scena, kur mergaitė stovi prie savo motinos Onos, laikančios maldaknygę ir mokančios ją skaityti. Lietuvoje šis siužetas buvo įgavęs tautinį atspalvį ir sutapatintas su lietuve motina, slapčia mokančia vaikus lietuviškos spaudos draudimo metais.

Lietuviai valstiečiai mėgo „Nekaltai pradėtos Švč. Mergelės Marijos“ siužetą (kompoziciją). Jame Marija vaizduojama jauna, vilkinti baltu (tyrumo ir tiesos spalvos) drabužiu, apsigobusi dangišku mėlynu apsiaustu, stovinti ant pusmėnulio, rankas sudėjusi maldai. Šį tradicinį Marijos vaizdavimą XIX a. antrojoje pusėje dievadirbiai perėmė iš ispanų tapytojo Bartalomé Estebano Murillo (16017–1682) paveikslo „Nekaltas prasidėjimas“. Tuo pačiu laikotarpiu iš Prancūzijos (po 1858 m. Lurde įvykusio stebuklingo Marijos apsireiškimo) atėjo paprotys prie vandens statyti lurdais vadinamus statinėlius su Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlėmis pavienėms ir bendruomeninėms maldoms; prie jų melstasi ir per gegužines pamaldas.

43

mą, bet ir gailestingumą. Skausmo ir liūdesio siužetas „Pieta“ – labiausiai išplėtota ikonografinė Marijos tema. Šiame siužete Marija ant kelių laiko nuo kryžiaus nuimtą sūnų. Marija didinga, vilkinti raudona suknia, apsigobusi mėlynu apsiaustu, dažniausiai su karūna arba žvaigždžių nimbu.

Jos žvilgsnis nukreiptas į nukankinto Jėzaus kūną, o į širdį įsmeigti kalavijai – begalinio skausmo išraiška.

Kartais kompoziciją papildo du angelai su Mirtį ir Prisikėlimą simbolizuojančiomis žvakėmis, stovintys abipus Marijos arba skrendantys (pritvirtinti ant vielinių strypelių).

Kompozicija „Švč. Mergelė Marija Dangaus Karalienė“ primena, jog baigusi savo žemišką gyvenimą Marija pirmoji iš žmonių buvusi prikelta iš numirusių, su kūnu ir siela paimta į dangų. Šiuo atveju ji vaizduojama

Švč. Mergelė Marija Maloningoji, XX a. pr., Plungės r.

Vienas populiariausių siužetų tradicinėje skulptūroje – „Marija Maloningoji“. Dideliais vėduokliniais spinduliais, sklindančiais iš Marijos delnų, reiškiama malonių idėja. Tikėta, jog Mergelė Marija visiems prašantiems dalijanti malones, gydanti dvasios žaizdas ir teikianti stiprybės sunkią valandą.

Dieviškąją motinystę atskleidžianti „Marija su Kūdikėliu“ buvo retesnis siužetas. Dievo Motina vaizduota su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Motinystės garbinimo nuostata plėtota ir „Šventosios šeimos“ kompozicijoje, kurioje jauna motina Marija ir įtėvis Juozapas už rankų veda vaikelį Jėzų.

Kenčiančios Marijos, liaudyje maloniai vadintos Skausmų motinėle, paveikslas perteikiamas dviem siužetais. „Marija Skausmingoji“ – Dievo Motinos išgyventą skausmą pabrėžia į širdį įsmigę kalavijai ir skruostais riedančios ašaros. Širdis šiame siužete simbolizuoja ne tik begalinį skaus-

44

Švč. Mergelė Marija su kūdikiu, XIX a. pab.–XX a. pr., Kretingos r., Laukžemės k.

stovinti su karališka karūna, pamynusi žaltį, rankas sudėjusi maldai, žvilgsnį nukreipusi į žemę, lyg stebėtų pasaulį.

Būdama danguje, šalia Sūnaus, ji iškyla kaip tarpininkė – globėja, užtarėja ir gailestingumo motina, kuri saugo žemėje gyvenantį žmogų.

Lietuvoje didžiausi Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai rengiami Šiluvoje (Raseinių r.), kuri garsi kaip Dievo Motinos šventovė, nes čia apsireiškusi Marija palietusi kojomis Lietuvos žemę ir kalbėjusi su piemenėliais lietuviškai.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma daug iš įvairių šalies regionų atvežtų pagarbą Marijai perteikiančių tradicinės skulptūros darbų.

Dr. Elvyda Lazauskaitė Švč. Mergelė Marija Skausmingoji, XIX a. pab., Ignalinos r., Kalveselio k. Fotografas Arūnas Baltėnas

Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja

in this issue Valerijus Šerelis. Never-Ending Fight for Freedom: with the Help of Thought, Word and Action

Laura Juchnevič. Libraries: Changing, Modern, Inclusive 1

In the year of 2018, when Lithuania celebrates the restoration of the independent State, the authors of the magazine‘s heading “#GyvasŽodis” reflect on the topic “Me and My Centenary”. This issue‘s guest is the professional soldier, poet and bard Valerijus Šerelis.

Since the origination of the national renaissance movement, he has been involved in the building of the national defence system and has achieved the rank of lieutenant colonel. He reminds that the struggle for freedom is permanent and never-ending. There are no unimportant agents in this field: some do it with the help of a gun and others, with a guitar or pen.

Benjamin Natanyahu: “Here is the Treasury of the Jerusalem of Lithuania” 3 The Prime Minister of Israel Benjamin Netanyahu, who visited Lithuania in August this year, participated at the informal meeting of Prime Ministers of the three Baltic countries held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania on the second day of his visit, 24 August. It was this meeting that made the honorary guest to alter the schedule of his visit in Lithuania: Netanyahu got interested in the unique collection of Jewish books and manuscripts preserved at the Library: he expressed a wish to come to the National Library’s Judaica Research Centre and get acquainted with these documents.

Albertas Šadys. Reorganization Means Building an Entirely New Library 5 Up to 2018, this library had limited access for the general public and served the academic community. It has been reorganized and became the Library of Military Sciences and Technologies. The Director of Library of the General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania Albertas Šadys tells about the important process of the reorganization of Lithuania’s libraries, when the Library of the Military Academy was merged with the Lithuanian Technical Library, which had been operating for 60 years, and presents the vision of the reorganized library’s future.

Ieva Grigaitytė. The Library as the Educator of Smart Society

8

Lithuania, which has adapted its progress strategy “Lithuania 2030”, has the purpose to become a country with high living standards. One of the objectives of this prospect is building of smart society. Lithuania’s public libraries also contribute to the realization of the nation’s plans. Ieva Grigaitytė from the Ieva Simonaitytė Public Library of Klaipėda County, by drawing on materials from the international conference “Library for Education of Smart Society”, which was held at this Library and had participants from Slovenia, Latvia, Poland and 17 Lithuanian libraries, tells about processes of educating smart society at libraries and about how library specialists are encouraged to search for creative solutions and be open to international dialogue and cooperation.

Žibutė Petrauskienė: “I Simply Dislike Unaccomplished Jobs”

12

An interview which ends our cycle about the winners of the nomination for the best representative of the library community of 2017 announced by the Ministry of Culture. This time we present the best librarian of 2017 the Director of the Scholarly Communication and Technologies Department at Vilnius University Library Dr. Žibutė Petrauskienė as well as her insights about the newly emerging status of academic libraries and the importance of works done by this Department for the dissemination of information. (Interviewed by Vaidenė Grybauskaitė)

16

This year’s General Conference of the International Federation of Library Associations and Institutions (IFLA) (the 84th) was held in the capital of Malaysia Kuala Lumpur on 24–30 August. The Deputy Director of the Adomas Mickevičius Public Library of Vilnius County Dr. Laura Juchnevič shares her impressions and insights gathered at this annual event.

Aida Grybienė. Everyday Life and Leisure Pursuits in 1918–1940

22

This issue’s heading “The Centenary of the Restored Lithuania” surveys the holidays and everyday leisure pursuits popular in Lithuania during the period of 1918–1940. The author of the article the Head of the Older Serials Unit of the Rare Books Department at the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences Aida Grybienė presents facts showing traditions related to the history of theatre, cinema, radio, sports and holiday-making, which she gathered together with her colleague Enrika Blikertaite when preparing the exhibition of documents preserved at the Library “The Interesting Lithuania: Everyday Life and Leisure Pursuits, 1918–1940”.

Vaiva Markevičiūtė. A Non-Juvenescent Literary Artist with a Creative Soul 27 Are there many teenagers who bravely and without withholding their opinion corresponded with the great Russian literary classic Leo Tolstoy (1828–1910)? Such was Edmundas Steponaitis (1892–1908), an originator of Lithuanian symbolism, who contributed to lifting the ban of the Lithuanian press in 1904. However, this young man was not destined to reveal his talents. This publication is about a literary artist of tragic fate, who managed to enter the history of the Lithuanian literature over his short life, which lasted 16 years.

Jolita Baltrimienė. How to Overcome the Fear of Electronic Services? 32 The Head of the IT and Project Management Department of the Klaipėda Municipality Public Library Jolita Baltrimienė shares the Library’s best practice as regards motivating older people to let information technologies and Internet into their daily lives. The Library’s project implemented in the late 2017 “Overcome the Fear of Electronic Services” had the purpose to provide possibilities for older people to comfortably and safely live within today’s society. Within this project, the Library collaborated with numerous partners. The project included trainings, which involved 180 people.

Elvyda Lazauskaitė. Portrayals of Mary in Traditional Sculpture

43

The editorial board of Tarp knygų and the Ethnic Culture Department of the Lithuanian National Museum address one of the marks of the uniqueness of Lithuania, cross-crafting, which has been included into UNESCO’s Representative List of the Intangible Cultural Heritage of Humanity. The series of articles by Dr. Elvyda Lazauskaitė, which we have been publishing since the beginning of this year, introduces saints worshipped by Lithuanians and traditions related to them.

The 8th of September is the birthday of Mary, mother of Jesus. She is a significant subject in traditional Lithuanian sculpture: there are numerous compositions featuring her.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2018 Nr. 9 (716) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2018 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2018-09-21 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 39097 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of bo­oks) No 09 (716) 2018 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2018 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt