Tarp knygu 2018 06 a

BirĹželis | 2018

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Marius Jovaiša. Žinau, kaip pristatyti Lietuvą 1 ĮVYKIS

Vaiva Markevičiūtė. Vilnius skaito po liepomis 3 TEMA / BIBLIOTEKOS IR LEIDĖJAI

Nijolė Bliūdžiuvienė. Leidybinės ir bibliotekų veiklų patirčių sankirtos 6 ŠIANDIEN AKTUALU

Milda Strodomskienė, Jurga Gradauskaitė, Juozas Markauskas. Parankesnis kūrinių teisių ženklinimas internete

3

10

POKALBIS

Inga Mitunevičiūtė: „Manau, kad einu reikiama kryptimi“ Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė

13

NAUJI LEIDINIAI

Diana Norkūnienė. Buvusios Kražių kolegijos knygų sąrašas 16 BIBLIOTEKŲ TURTAI / VYDŪNO METAI

Vytautas Smilgevičius. Rankraščiai – Vydūno veiklos žemėlapis 18 100 ATKURTAI LIETUVAI

Valdonė Budreckaitė. Mažoji Sorbona Lietuvoje: dėstytojai iš Paryžiaus 23 ŽMONĖS IR LAIKAS

Virginija Aputienė. Prahos pavasario atminams 28

23

KRONIKA

Vaidenė Grybauskaitė. Nepraradę tikėjimo Lietuvos laisve 30 Dalia Bredelienė. Šiuolaikiška ir patogi bendruomenei 32 Daiva Kiniulienė. Keliauti kviečiančios knygos 34 KRONIKA / POEZIJOS PAVASARIS 2018 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

36 37

IN MEMORIAM

Danguolė Stasė Tamulevičienė [1939 04 05–2018 05 14] 42 TAPATYBĖS ŽENKLAI

Elvyda Lazauskaitė. Didieji stebukladariai

43

30 Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos (3), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus (23), Vygaudo Juozaičio (30) nuotraukos

VirŠeliuose

Pirmame: Krakavo ežeras, Molėtų r., 2018 m. Fotografas Marius Jovaiša Ketvirtame: kryždirbystė – Lietuvos nacionalinio savitumo išraiška.

Redakcija, bendradarbiaudama su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriumi, supažindina su lietuvių garbintais šventaisiais. Birželio numeryje – šv. Antanas, 1920 m., Klaipėdos r., Laigių k. Meistras Juozapas Piaulokas. Arūno Baltėno nuotr.

Redakcija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

#gyvasžodis*

Marius Jovaiša. Arielio Ortegos Gobino (Kuba) nuotr.

Žinau, kaip pristatyti Lietuvą Šimtas atkurtos valstybės metų man yra gera proga prisiminti ir kitiems priminti apie ankstesnius šimtmečius ir tūkstantmečius, kuriuos skaičiuoja Lietuva ir čia gyvenantys žmonės. Augdamas archeologo šeimoje, vasaras leisdavau kasinėjimuose – įspūdinga, turtinga, unikali mūsų krašto praeitis yra giliai įaugusi į mano pasaulėjautą. Kai mąstau apie Lietuvą, prieš akis matau nuostabaus grožio gamtą ir mėginu įsivaizduoti, kaip čia gyveno mūsų protėvių kartos, mums palikusios turtingą paveldą, kalbą, papročius, paminklus. Prieš dešimt metų išleidau fotografijų albumą Esu labai laimingas, „Neregėta Lietuva“, kuris, dideliam kad augdamas mano džiaugsmui, tapo viena poturėjau galimybę puliariausių reprezentacinių knygų pamatyti ir išgyventi apie mūsų šalį. Mane visad pirmyn vedė noras atrasti kažką nauja ir Lietuvos virsmą vėl tais atradimais pasidalyti su kitais. nepriklausoma šalimi. Skraidydamas virš Lietuvos, padariau tūkstančius nuotraukų, kuriose

„

* 2018-aisiais Lietuvai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį, šios rubrikos autoriai redakcijos prašymu reflektuoja tema „Aš ir mano šimtmetis“.

iš naujos perspektyvos atsiskleidė mūsų kraštovaizdis, miestai ir kaimeliai. „Neregėta Lietuva“ ilgainiui tapo ne tik knyga, bet ir tam tikru kultūros reiškiniu, savotišku prekės ženklu. Beveik keturiasdešimtyje pasaulio valstybių organizavome parodas, albumą išleidome vienuolika kalbų, pačiame Lietuvos centre šalia Kėdainių įkūrėme specialų ąžuolyną, kuriame jau auga per 30 tūkstančių ąžuolų. Visa tai iš esmės pakeitė mano gyvenimą – nusprendžiau atsisakyti kitų verslų ir pasinerti į oro fotografijų albumų kūrimą ir leidimą tolimuose pasaulio kampeliuose.

Daug metų praleidau tyrinėdamas Meksiką, Centrinę Ameriką, Kubą, ten išleidau keletą albumų.

Kiekviena nauja knyga man buvo didelis žingsnis pirmyn – nauja kūrybinė patirtis, nauji nepamirštami įspūdžiai. Po truputį augo mano, kaip oro fotografo, reputacija. Man būdavo suteikiami leidimai skristi ir fotografuoti labai saugomose vietose: virš Vatikano, Maldyvuose, Kuboje. Knyga apie Kubą buvo pats sudėtingiausias iki šiol mano darytas projektas, trukęs penkerius metus. Visi šie darbai mane subrandino ir užgrūdino, drauge kaskart vis mėgindavau aukščiau kelti savo užmojų kartelę.

1

„

2018-aisiais – mūsų šaliai švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį – nusprendžiau, kad atėjo laikas sukurti visiškai naują knygą apie Lietuvą. Noriu išnaudoti sukauptą patirtį, išmoktas pamokas ir šį kartą parodyti ne tik nuostabų Lietuvos kraštovaizdį, bet ir praturtinti albumą naujomis temomis.

Per dešimtmetį nuo „Neregėtos Lietuvos“ išleidimo turėjau begales progų apmąstyti, kaip atrodo mūsų šalis pasaulyje, ką apie mus žino, kuo labiausiai stebisi žmonės iš kitų planetos kampelių. Per keliasdešimtyje valstybių įvykusius daugiau kaip šimto parodų atidarymus, per įvairius pristatymus ir paskaitas tūkstančiams užsieniečių pasakojau apie mūsų švarią gamtą, turtingą praeitį, laisvės troškimą, kovas dėl galimybės patiems kurti savo likimą. Po truputį susikristalizavo tam tikra koncepcija, kaip pristatyti Lietuvą ten, kur apie mus nieko arba beveik nieko nežino. Visų pirma Lietuvą pateikiu kaip šalį prie Baltijos jūros: yra Šiaurės Europoje tokia jūra, aplink kurią galima rasti Švediją, Vokietiją, Lenkiją, Suomiją ir Lietuvą. Tokiu būdu Lietuvą aš pateikiu Šiaurės, o ne Rytų Europos kontekste – mano galva, taip yra protingiau, nes, kalbant apie Europą, šiaurė kelia daug geresnių emocijų, asociacijų nei rytai.

Dešimt metų naudojau „Neregėtos Lietuvos“ vaizdus mūsų šaliai pristatyti, bet vis aiškėjo supratimas, kad XXI amžiuje nepakanka gražių kraštovaizdžio nuotraukų.

Kad ir kokie mieli bei viliojantys būtų šie kraštovaizdžiai, šaliai reprezentuoti reikia vaizdų, kurie atskleistų unikalų jos istorinį paveldą ir parodytų naujausių laikų veiklą.

Kadangi albumas „Neregėta Lietuva“ tapo labai gerai pažįstamu ir gerbiamu prekės ženklu, naują knygą nusprendžiau leisti tuo pačiu pavadinimu, galbūt papildant ją paantrašte „XXI amžius“.

Tūkstančiams užsieniečių pasakojau apie mūsų švarią gamtą, turtingą praeitį, laisvės troškimą, kovas dėl galimybės patiems kurti savo likimą.

2

Pradėjau gilintis į mokslinių tyrimų laboratorijų, inovatyvių kompanijų, startuolių, informacinių technologijų bendrovių veiklą, ieškodamas, kaip įdomiai ir meniškai galima būtų ją atskleisti, pavaizduoti jų kūrinius. Daugelis esame girdėję, kad lietuviai yra nemažai pasiekę lazerių, biotechnologijų srityse, bet kaip tai atrodo? Kaip įsivaizduoti, ką gi savo laboratorijose veikia tie mūsų šaunūs inovatoriai, ateities kūrėjai? Apvažiavau dešimtis įmonių, laboratorijų, padariau tūkstančius kadrų, mėgindamas sukurti nuotraukų, kurios turėtų estetinę vertę, kurios intriguotų, verstų pasidomėti, kas čia nufotografuota.

Tikiuosi, kad naujasis albumas tinkamai pasitarnaus, pristatydamas mūsų išmaniuosius darbus tiek mums patiems, tiek užsieniui.

Apskritai esu labai laimingas, kad augdamas turėjau galimybę pamatyti ir išgyventi Lietuvos virsmą vėl nepriklausoma šalimi. Manau, kad, švęsdami valstybės atkūrimo šimtmetį, vienu svarbiausių uždavinių turime išsikelti jaunimo patriotinį ugdymą.

Reikia stengtis, kad vaikai didžiuotųsi mūsų istorija, paveldu, pažintų ir mylėtų gimtąjį kraštą. Kartu reikia siekti, jog neįsivyrautų nuomonė, kad užaugus būtinai reikia važiuoti mokytis ir dirbti į užsienį. Lietuvoje formuojasi puikios sąlygos kurti, gaminti ir po visą pasaulį eksportuoti intelektinio darbo kūrinius, ir mes jau turime daug puikių tokių pavyzdžių. Tikiuosi, kad ir mano naujoji rudenį pasirodysianti „Neregėta Lietuva“ prisidės prie šio svarbaus darbo. Tikiuosi, kad tai bus mano konstruktyvus ir prasmingas įnašas į Šimtmečio šventę.

Marius Jovaiša Leidėjas ir fotografas

Antalieptės marios, Zarasų r., 2018 m. Mariaus Jovaišos nuotr.

Tema / Bibliotekos ir leidėjai

Leidybinės ir bibliotekų veiklų patirčių sankirtos Dr. Nijolė Bliūdžiuvienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento direktorė

Bibliotekas ir leidėjus sieja kultūros ir ekonomikos matmuo. Bibliotekos ir leidėjai – tarsi skirtingos aibės, kurių sankirta egzistuoja, o abipusis poveikis neišvengiamas. Šių skirtingų savo prigimtimi ir paskirtimi aibių sąjungą pasiekti sunkiau, o gal net neįmanoma, kad išliktų ir visi šias aibes siejantys elementai. Tačiau bibliotekų ir leidėjų jungtis neabejotinai yra ir ji pasireiškia įvairiais pavidalais. Vienas jų – glaudesnis bibliotekų ir leidėjų bendradarbiavimas bei geresnio tarpusavio supratimo siekiamybė.

2015 m. įvyko pirmasis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (toliau – Nacionalinė biblioteka) bandymas sukviesti privalomojo egzemplioriaus bibliotekų ir leidybos atstovus į konferenciją-diskusiją „Biblioteka – leidėjui, leidėjas – bibliotekai“1 aptarti, ar bibliotekos ir leidėjai gali dirbti išvien, ar pažįsta vieni kitus, kokių lūkesčių ar neišsakytų nuoskaudų turi viena ar kita pusė.

Tuokart dėmesys buvo telkiamas į labai svarbią šios jungties išraišką – nacionalinę bibliografiją, kuri yra ne tik inventorius, bet ir priemonė pažinti, suprasti bei išsaugoti žinias apie dokumentuotą kultūrą.

Tais metais leidėjai ir bibliotekininkai pradėjo justi vadinamojo skaitmeninio amžiaus poveikį, kuris abiem pusėms kėlė klausimų dėl teisėto turinio prieinamumo ir jo sklaidos, elektroninių leidinių prieinamumo bibliotekose. Leidėjams rūpėjo, kaip jų išleisti leidiniai pasiekia bibliotekas, kaip vykdoma leidinių atranka ir įsigijimas, ar reikalinga fiksuota knygų kaina, o bibliotekoms – kaip iš leidėjo gauti privalomąjį egzempliorių, kuris papildytų jų einamuosius ir archyvinius fondus, bei priminti, kaip Lietuvoje vykdoma tarptautinė standartinė leidinių numeracija.

Patirčių sklaida Nacionalinėje bibliotekoje Aktyvios dalyvių diskusijos ir noras geriau įsiklausyti į kiekvienos pusės sprendžiamas problemas inspiravo surengti antrąją konferenciją. Šių metų gegužę įvyko Lietuvos kultūros tarybos paremta tarptautinė konferencija „Biblioteka – leidėjui, leidėjas – bibliotekai 2“2. Šįkart dėmesys buvo telkiamas į nacionalinių bibliotekų vykdomas veiklas, kurioms būtina šalies leidybos produkcija. Šalių nacionalinės bibliotekos yra tarptautinės standartinės numeracijos, dokumentinio paveldo išsaugojimo, nacionaliTaisyklingai pateikti nės bibliografinės apskaitos bei leidybiniai duomenys leidybos statistikos centrai, tad glaudus bendradarbiavimas ir leidžia rengti patikimus aiškus dialogas su leidėjais už<...> metaduomenis. tikrina šių veiklų įgyvendinimą.

Tarptautinėje konferencijoje Greitai randami buvo pristatyti leidybinių duometaduomenys – svarbūs menų pagrindu Nacionalinės vartotojui, norinčiam <...> bibliotekos kuriami informaciniai produktai ir paslaugos, naudotis jais bibliotekose. naudingos leidėjams. Latvijos,

„

2 1

6

Konferencija-diskusija leidėjams ir bibliotekininkams „Biblioteka – leidėjui, leidėjas – bibliotekai“ [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Prieiga per internetą: http://konferencijos.lnb.lt/bllb/.

Tarptautinė konferencija „Biblioteka – leidėjui, leidėjas – bibliotekai 2“ [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.].

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Prieiga per internetą: http://konferencijos.lnb.lt/bllb2/; https://www.lnb.lt/ naujienos/3169-konferencija-biblioteka-leidejui-leidejas-bibliotekai-2.

Leidybos sektoriaus statistikos skirtybės Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus antrojoje pataisytoje laidoje3 bibliotekų veikla ir leidybinė veikla priskirta skirtingoms sekcijoms. Pastaroji atspindima J sekcijos „Informacija ir ryšiai“ 58 skyriuje „Leidybinė veikla“.

Kasmet rengiamos „Lietuvos spaudos statistikos“ duomenimis, leidėjais laikomi tie leidybinės veiklos subjektai, kurie savo leidinius kaip privalomąjį egzempliorių einamaisiais metais pristatė Nacionalinei bibliotekai. Remiantis metinių leidinių „Lietuvos spaudos statistika“ duomenimis4, 2014 m. Nacionalinė biblioteka kaip leidėjus skaičiavo Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje tarptautinėje konferencijoje pranešimus skaitė (iš kairės): Made Viljur-Voit, Estijos nacionalinės 482, 2015 m. – 496, 2016 m. – 509 bibliotekos Leidėjų portalo kolekcijos plėtros skyriaus vadovė, Ansis Garda, Latvijos nacionalinės bibliotekos Fondų valdymo skyriaus leidybinės veiklos veikėjus, 2017 m. vadovas, Katarzyna Nakonieczna, Lenkijos nacionalinės bibliotekos ISBN darbo grupės vadovė, o moderavo – Nijolė Bliūdžiuvienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento direktorė. jų skaičius sutapo su 2014 m. duomenimis. Šalies spaudos statistikoje leidėjais laikomos leidyklos, mokslo Lenkijos ir Estijos nacionalinių bibliotekų atstovai įstaigos, kitos organizacijos ir individualūs asmenys, pasidalijo bendradarbiavimo su leidėjais patirtimi. taigi daliai leidėjams priskiriamų įmonių ar pavieAuditorijos akiratį praplėtė akademinės leidybos nių asmenų, kurie Nacionalinei bibliotekai pristatė ypatumų raiška akcentuojant metaduomenų svarbą privalomąjį egzempliorių, leidyba nėra pagrindinė ir pokyčius, kurie neišvengiamai artėja dirbtiniam arba verslo veiklos sritis.

Leidybine veikla užsiimančių subjektų skaičių intelektui papildant arba perimant kai kurias leidybos funkcijas. Buvo nušviesta Lietuvos leidybos galime palyginti su oficialiosios statistikos portalo5 situacija įvardijant šalyje veikiančias literatūros (Official Statistics Portal) duomenimis, kuriuos teikia leidybos, sklaidos bei prieinamumo skatinimo ir Lietuvos statistikos departamentas (Statistics Lithufinansavimo priemones, kurios reglamentuoja, ania). Leidybinė veikla čia priskirta verslo srities plečia, stiprina, o kartais silpnina tarpinstitucinį ir paslaugų įmonių grupei ir jos apskaita tvarkoma tarpsektorinį dalyvių bendradarbiavimą ir indėlį. pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus skyToks bendradarbiavimo abipusis poveikis lemia ir rius bei klases. Remiantis šiais duomenimis, „knygų, knygų leidybos sektoriaus tvarų augimą, ir aktua- periodinių leidinių leidyba ir kita leidybine veikla“ laus literatūros turinio įvairovę bei prieinamumą 2016 m. pabaigoje užsiėmė 542 įmonės, o apskritai leidybine veikla vertėsi 580 subjektų. 2015 m. – atibibliotekose.

Nemažai dėmesio skirta esamoms leidėjų ben- tinkamai 549 ir 587 verslo subjektai.

Palyginę oficialiosios statistikos duomenis su druomenės pareigoms ir naujajai nuo 2019 m. atsirasiančiai pareigai Viešosios informacijos rengėjų Nacionalinės bibliotekos turimais leidybos sektoir skleidėjų informacinėje sistemoje (VIRSIS) teikti riaus statistiniais rodikliais, pastebime, kad Nacio­ duomenis apie save ir savo leidybinę veiklą, kuri nalinė biblioteka, rengdama spaudos statistiką, yra laikoma visuomenės informavimo veikla. Buvo leidėjų suskaičiuoja vidutiniškai 10 proc. mažiau. kalbama apie socialiai atsakingą leidybinę veiklą, Verta atkreipti dėmesį, kad Nacionalinė biblioteka apie sistemingą leidybos standartų taikymą ir apie prie leidėjų priskiria visas verslo įmones ir nepabūsimą Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) plėtros kryptį, kuri būtų patrauk­ lesnė leidybos atstovams. Įtraukioje diskusijoje, 3 Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius. EVRK 2 red. Vilnius: kurioje dalyvavo Nacionalinės bibliotekos, leidybos Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2008.

Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/24308/ verslo, taip pat ir akademinės leidybos, atstovai bei konferencijos dalyviai, buvo ieškoma bendro vei- 4 EVRK2red_klasif_leidinys.pdf.

Lietuvos spaudos statistika [interaktyvus]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017 [žiūrėta 2018 m. birželio kimo galimybių, įsiklausoma į teikiamus siūlymus 12 d.]. Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/paslaugos/leidejui/ stiprinti leidyklų ir bibliotekų bendradarbiavimo lietuvos-spaudos-statistika.

5 pamatus, ieškoti kompromisų.

Oficialiosios statistikos portalas [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/.

7

„

grindinius leidėjus6, t. y. asmenis arba organizacijas, leidyba užsiimančius kaip nepagrindine veikla, pavyzdžiui, mokymo ir mokslo įstaigas, visuomenines organizacijas ir draugijas, verslo įstaigas ir pan., kurios perdavė Nacionalinei bibliotekai privalomąjį egzempliorių.

2018 m. pradžioje Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinės sistemos steigimą numatančias Visuomenės informavimo įstatymo pataisas7. Naujoje informacinėje sistemoje bus renkami, kaupiami, sisteminami, saugomi ir nemokamai pateikiami duomenys apie Lietuvos Respublikoje visuomenės informavimo veiklą vykdančius viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, tarp kurių atsidurs laikraščių ir žurnalų leidėjai, patenkantys į Nacionalinės bibliotekos rengiamos leidybos statistikos lauką. Nacionalinės bibliotekos „Lietuvos leidėjų“ kataloge8 nuo 1999 m. sausio 2 d. iki 2018 m. kovo 1 d. užregistruoti 4026 leidėjai, kurie savo leidiniams įsigijo ISBN, ISMN ir ISSN numerius.

Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus R sekcijoje „Meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla“ bibliotekų veiklai suteikiamas kodas, atitinkantis plačiosios visuomenės kultūrinius, pramoginius ir poilsio poreikius, t. y. 91 skyrius „Bibliotekų, archyvų, muziejų ir kita kultūrinė veikla“. Leidybos ir bibliotekų veiklos aibės skirtingos, tačiau ekonominės veiklos rezultatas, produktas padeda aptikti sankirtas. 2018 m. sausio 1 d. Nacionalinės bibliotekos rengiamos bibliotekų statistikos duomenimis, Lietuvoje skaičiuojama esant 2453 bibliotekas9, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą 4 iš jų yra privalomojo egzemplioriaus bibliotekos10.

Teisinis privalomojo egzemplioriaus reglamentavimas šalyje gerokai atitolęs nuo leidybinės ir bibliotekų veiklos praktinių aspektų, todėl nebėra veiksmingas.

Lietuvos standartas. Informacija ir dokumentavimas. Statistiniai duomenys apie išleistas knygas, laikraščius, periodinius ir elektroninius leidinius bei jų platinimą (tapatus ISO 9707:2008). [Vilnius]: Lietuvos standartizacijos departamentas, 2011, LST ISO 9707:2011. 18 p.

7 Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas. Suvestinė redakcija nuo 2019-11-01 [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/ TAR.065AB8483E1E/asFIEVxuQI. 8 Katalogas „Lietuvos leidėjai“ [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/atradimai/katalogai/ katalogas-lietuvos-leidejai.

9 Bibliotekų statistiniai duomenys. 2017 metų [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Prieiga per internetą: https://www.lnb. lt/paslaugos/bibliotekoms/lietuvos-biblioteku-statistika/ biblioteku-statistiniai-duomenys.

10 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 1389 „Dėl dokumentų privalomųjų egzempliorių skaičiaus ir jų perdavimo bibliotekoms“ pakeitimo: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 999 [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/legalAct. html?documentId=259c45a0dbed11e7910a89ac20768b0f.

6

8

bendros atsakomybės iššūkiai Pagrindinis Lietuvos bibliotekų uždavinys – papildyti ir atnaujinti savo dokumentinių išteklių fondus, siekiant geriau patenkinti skaitytojų poreikius.

Skaitytojams reikalingų leidinių įsigijimas – artimiausia bibliotekų ir leidybinės veiklos sankirta. Ne išimtis čia ir privalomojo egzemplioriaus bibliotekos, tačiau vienai jų – Nacionalinei bibliotekai – tenka ir daugiau svarbių uždavinių.

2017 m. Nacionalinė biblioteka spausdintiniems leidybinės veiklos produktams suteikė 5186 ISBN kodus, 96 ISMN ir 150 ISSN kodų, e. produktams atitinkamai 1062, 17 ir 50 tarptautinių standartinių numerių. 2017 m. ISBN ir ISMN Lietuvos agentūroje užregistruoti 84 nauji knygų ir muzikos leidinių leidėjai, o ISSN Lietuvos agentūroje užregistruota 12 naujų serialinių leidinių leidėjų. Vidutiniškai apie 15 proc. spausdintinių leidinių ir per 50 proc. e. leidinių nepasiekia Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo.

Teisinis privalomojo egzemplioriaus reglamentavimas šalyje gerokai atitolęs nuo leidybinės ir bibliotekų veiklos praktinių aspektų, todėl galimai nėra toks veiksmingas. Siekiant sukurti šalies leidybos produkcijos registravimo sistemą, svarbu ją ne tik pagrįsti privalomojo egzemplioriaus sistema, čia svarbu ir leidėjų vaidmuo bei atsakomybė. Privalomojo egzemplioriaus esmę sudaro teisinė bazė, kuri įpareigoja tam tikrą egzempliorių skaičių neat-

Diskusijoje dalyvavo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos kultūros ministerijos ir leidėjų atstovai. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

lygintinai perduoti nacionalinei ar kitai privalomojo egzemplioriaus bibliotekai. Dar prieš du dešimtmečius Giuseppe Vitiello11 pabrėžė, kad tik turint tris galiojančius veiksnius galima užtikrinti nacionalinės bibliografijos išteklių išsamumą. Privalomojo egzemplioriaus funkcionalumą gali užtikrinti leidėjų, įstatymų leidybos ir nacionalinės bibliografijos veik­ lą užtikrinančių institucijų veikimas drauge. Teisės aktai yra būtina privalomojo egzemplioriaus teikimo sąlyga, nors kai kuriose šalyse (labai reti atvejai) užtenka savanoriško leidėjų ir bibliotekų susitarimo pildyti nacionalinį publikuotų Siekiant sukurti dokumentų fondą, o kartu ir nacionalinės leidybos produkcijos bibliografijos duomenyną. Šalies leidybos produktų metaduomeregistravimo sistemą, nys atsispindi Nacionalinės bibliotekos svarbu ją ne tik rengiamuose savaitiniuose elektroniniuose leidiniuose. Periodiniame leidinyje pagrįsti privalomojo 12 egzemplioriaus sistema, „Numatomos leisti knygos“ skelbiama Lietuvoje ruošiamų išleisti leidinių bibliog­ čia svarbu ir leidėjų rafinė informacija, kuri sudaroma iš leidėjų vaidmuo bei atsakomybė. pateiktų duomenų. Pasirodžiusių leidinių bibliografinė informacija prieinama „Infor-

„

Vitiello, Giuseppe. Legal Deposit and National Bibliographic Services [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Prieiga per internetą: http://www.ifla.org/files/assets/bibliography/publications/vitg.pdf.

12 Numatomos leisti knygos [interaktyvus]. [Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Informacijos mokslų departamentas], 2000– [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. ISSN 16480473. Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/atradimai/leidiniai/ kiti-leidiniai/numatomos-leisti-knygos.

11

macijoje apie Lietuvoje išleistus leidinius, gautus Nacionalinėje bibliotekoje“13 (šis leidinys tęsia 1990–2016 m. rengtą „Ekspresinformaciją apie naujus spaudinius, išėjusius Lietuvoje“). Bibliografinės informacijos leidinys sudaromas remiantis Nacionalinės bibliografijos duomenų banko (NBDB) įrašais, kurie parengti iš privalomojo egzemplioriaus leidinių leidybinių duomenų.

Taisyklingai pateikti leidybiniai duomenys leidžia rengti patikimus, suprantamus, randamus metaduomenis. Greitai randami metaduomenys – svarbūs vartotojui, norinčiam įsigyti leidinius arba naudotis jais bibliotekose. Remiantis leidybiniais duomenimis, sudaromi bibliotekų katalogų ir duomenų bazių bibliografiniai įrašai, pateikiama spaudos statistika, sudaromi bibliografijos leidiniai ir kt.

Siekdami leidėjams padėti laikytis Visuomenės informavimo įstatymo 36 straipsnyje išdėstytų leidiniams ir jų platinimui keliamų reikalavimų, Nacionalinės bibliotekos specialistai parengė leidybinių duomenų pateikimo leidinyje metodines rekomendacijas14. Pirmą kartą tokios rekomendacijos parengtos remiantis galiojančiuose Lietuvos standartuose15 nustatytais leidybiniais duomenimis. Jos skirtos tiek pradedantiesiems, tiek jau patyrusiems leidėjams, kad šie taisyklingai pateiktų leidybinius duomenis leidiniuose. Minėtose rekomendacijose gausu leidybinių duomenų pateikimą įvairių rūšių leidiniuose iliustruojančių pavyzdžių. Vadovaujantis šiomis rekomendacijomis knygose ir serialiniuose leidiniuose pateikta pagrindinė bibliografinė informacija taps tikslesnė, prieinama vartotojui ir objektyviai atspindės Lietuvos leidybinės veiklos rezultatus.

Leidėjų ir bibliotekų sąlyčio taškai leidžia identifikuoti bendras problemas, surasti jų sprendimo būdus, atremti iššūkius ir nustatyti bendradarbiavimo gaires ateičiai. Sutelktas bibliotekų, leidybos ir valdžios atstovų indėlis siekiant bendradarbiauti ir atnaujinti atitinkamas veiklos sritis reglamentuojančius dokumentus padėtų sistemingai rinkti leidybos statistiką, objektyviau analizuoti šalies leidybos rinką, numatyti jos raidos tendencijas. Šios dienos aktualijos leidžia rasti bendrus leidėjų ir bibliotekų sąlyčio taškus, keistis patirtimi ir plėtoti galimas bendro darbo kryptis.

Informacija apie Lietuvoje išleistus leidinius, gautus Nacionalinėje bibliotekoje [interaktyvus]. [Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Informacijos mokslų departamentas], 2017– [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. ISSN 2538-6859. Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/atradimai/leidiniai/kiti-leidiniai/informacija-apielietuvoje-isleistus-leidinius-gautus-nacionalineje-bibliotekoje.

14 Leidybiniai duomenys: metodinės rekomendacijos ir pavyzdžiai.

Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2018.

ISBN 978-609-405-163-0. Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/ media/public/leidejui/leidybiniai_duomenys.pdf.

15 Teisės aktai ir norminiai dokumentai (leidėjui) [interaktyvus] [žiūrėta 2018 m. birželio 12 d.]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/paslaugos/leidejui/ teises-aktai-ir-norminiai-dokumentai.

13

9

Šiandien aktualu

PARANKESNIS KŪRINIŲ TEISIŲ ŽENKLINIMAS internete Milda Strodomskienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Projektų valdymo skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkė

Jurga Gradauskaitė Advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ partnerė, advokatė

Juozas Markauskas Baltijos audiovizualinių archyvų tarybos viceprezidentas

Visuomenėje vis labiau įsigalint dalijimosi kultūrai ir klestint internetui, tampa labai svarbu žinoti, kokią internete rastą medžiagą galima naudoti savo reikmėms ar komerciniais tikslais, ką galima modifikuoti, o ką – tik pasižiūrėti. Neretai, norint sužinoti, kokios autorių ar gretutinės teisės apibrėžia kūrinio naudojimą, tenka gerokai paplušėti. Siekdama tai palengvinti ir paskatinti teisėtą dalijimąsi kūriniais, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka su advokatų profesine bendrija „iLAW“ ir Baltijos audiovizualinių archyvų taryba sukūrė ir pristatė „Suskaitmeninto ir skaitmeninio kultūros paveldo turinio naudojimo teisių priskyrimo bei ženklinimo metodiką ir rekomendacijas“. Atsižvelgiant į vartotojų poreikius, sukurtas elektroninis įrankis 1, skirtas skaitmeninio ir skaitmeninto kultūros paveldo, kūrinių, gretutinių teisių objektų ir nesaugomų objektų teisėms identifikuoti ir ženklinti pagal „Creative Commons“2 licencijas ir „Europeanos“ teisių pareikštis. Metodiką, rekomendacijas ir įrankį galima rasti Nacionalinės bibliotekos pasvetainėje http://cc.lnb.lt.

Minėtas įrankis patogus atminties institucijoms skaitmeninamam kultūros paveldui žymėti, taip pat mokslo, švietimo įstaigoms, jų atstovams ir auklėtiniams, studijuojantiems kūrybą, kultūros objektus, kuriantiems, atliekantiems muzikinius kūrinius ir kitokią kūrybą. Metodika paaiškina, kaip nustatyti, ar galima teisėtai skelbti skaitmeninį (suskaitmenintą) kultūros, mokslo, kūrybos objektą internete ir kokie teisiniai ribojimai galioja, kokias teises galima suteikti galutiniam suskaitmeninto objekto naudotojui, kaip paženklinti internete skelbiamą skaitmeninį kūrinį.

Elektroninis įrankis leidžia kūrėjui ar atminties institucijos darbuotojui paprastai, neskaitant ilgiau Skaitmeninio turinio ženklinimo žinynas ir įrankis sukurti įgyvendinant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektą „E. paslauga: skaitmeninio turinio naudojimo teisių ženklinimo žinynas ir įrankiai“. Projektas iš dalies finansuotas iš Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos, kurią administruoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

2 Jungtinėse Amerikos Valstijose įsteigta pelno nesiekianti organizacija, kurios tikslas – plėsti dalijimąsi kultūros objektais internete. „Creative Commons“ teikia nemokamas savo sukurtas licencijas, kurias naudojant galima nesudėtingai informuoti potencialius naudotojus apie internete prieinamos kūrybos teisėto panaudojimo sąlygas.

1

10

sių aprašų, įvertinti, kokiu licencijos ženklu pažymėti kūrinį. Naudotis juo – paprasta: tereikia atsakyti į užduodamus klausimus, kuriais apibrėžiama, kas yra kūrinio autorius; ar teisine prasme ženklinamas objektas laikomas kūriniu; ką kitiems leidžiama su juo daryti, ar galimas komercinis naudojimas; ar būtina modifikuotą kūrinį skelbti suteikiant tokias pat teises ir pan. Nacionalinės bibliotekos pasvetainėje pateiktoje metodikoje išsamiai aprašomi visi ženklinimo būdai, galima parsisiųsti reikiamus grafinius ženklus.

Pabrėžtina, kad įrankis yra tik pagalbinė priemonė, padedanti lengviau nustatyti galiojančius teisinius apribojimus ir pasirinkti, kaip tinkamiausiai paženklinti objektą, kurį planuojama skelbti internete. Įvertinimą atlieka įrankio naudotojas, visiškai atsakingas už ženklinimą. Be to, reikia turėti omenyje, kad šis įrankis taikomas tik Lietuvos kultūros paveldui ir kitiems mokslo, meno objektams – kitų šalių kultūros objektus reikėtų atsižvelgiant į tų šalių teisę.

Kodėl derėtų ženklinti kūrinius?

Visos nepaženklintų internete skelbiamų kūrinių autorių teisės yra saugomos ir, norint tokį kūrinį naudoti, būtinas autoriaus (-ių) leidimas. Tai apsunkina tiek interneto vartotojus, tiek objektų kūrėjus.

Toliau pateikiame ženklinimo remiantis „Creative Commons“ licencijomis ir „Europeanos“ teisių pareikštimis privalumus.

Teisinis tikrumas. Pateikiama konkreti informacija, ką su kūriniu galima daryti, – autorius deklaruoja savo teises, naudotojas jas aiškiai žino. Kartu ugdoma visuomenės pagarba intelektinei nuosavybei ir nepakantumas neteisėtam jos naudojimui.

Greitis ir paprastumas. Naudotojui, matančiam konkretų „Creative Commons“ ar „Europeanos“ teisių pareikšties ženklą, nebereikia aiškintis, kas yra autorius, ar autorių ir gretutinės teisės vis dar galioja, ieškoti autoriaus, kad būtų gautas jo leidimas, suda-

Nacionalinėje bibliotekoje vykusiame seminare „Dalijimosi kultūra: ar galiu gauti iš to naudos?“ advokatė Jurga Gradauskaitė aukštųjų meno mokyklų studentams priminė, kad bet koks kūrinio panaudojimas be autoriaus leidimo laikomas neteisėtu. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Baltijos audiovizualinių archyvų tarybos viceprezidentas Juozas Markauskas seminare „Dalijimosi kultūra. „Europeana“ ir Lietuvos atminties institucijos“ atminties institucijų darbuotojams pristatė kultūros paveldo ženklinimo privalumus ir subtilybes. Vygaudo Juozaičio nuotr.

ryti su autoriumi rašytinės sutarties – kūrinį galima naudoti vadovaujantis ženklo reikšme.

Didesnė sklaida. Paženklintiems kūriniams, paskelbtiems gausiai lankomose turinio platformose („Wiki“, „YouTube“, „Flickr“ ir kt.), paieškos sistemose gali būti teikiamas prioritetas, palyginti su pavienėse svetainėse paskelbtais kūriniais.

Palaikoma dalijimosi kultūra. Naujus kūrinius galima kurti iš jau esamų, semtis idėjų, dalytis savosiomis.

Nauda ekonomikai. Iki šiol manyta, kad atviras dalijimasis kūriniais internete naudingas tik edukacijai, tačiau jis atneša naudos ir ekonomikai. Pavyzdžiui, įmonė pasinaudoja muziejaus suskaitmenintais paveikslais ir išspausdina juos kalendoriuje: sukuriamos darbo vietos, už parduotus kalendorius sumokamas pridėtinės vertės mokestis.

Nauda atminties institucijoms ir kūrėjams Didžiausios turinio platformos internete „Wiki“ statistiniais duomenimis, atminties institucijos, skelbdamos savo suskaitmenintą turinį su licencijos ženklais ne tik savo interneto svetainėse, bet ir įvairiose turinio platformose, padidina jų pasiekiamumą ir naudojimą. Ta pati tendencija galioja ir kalbant apie pavienius kūrėjus, skelbiančius savo kūrinius asmeninėse svetainėse ar socialiniuose tinkluose. Skelbti skaitmeninį ar suskaitmenintą turinį nurodant jo licenciją ir taip didinti jo sklaidą galima didžiosiose platformose: „Wikimedia“, „Flickr“, „Vimeo“, „YouTube“ ir kt.

Projekto „E. paslauga: skaitmeninio turinio naudojimo teisių ženklinimo žinynas ir įrankiai“ metu atlikus tyrimą, nustatyta, kad Lietuvoje internete skelbiamą skaitmeninį kultūros paveldą ženklina tik mažiau nei trečdalis apklaustų atminties institucijų, o dauguma ženklinančiųjų renkasi tik viešosios srities (laisvai prieinamus naudoti visuomenei) objektus, į kuriuos autorių teisės ne(be)galioja, ir naudoja tik vieną iš visų galimų ženklinimo būdų. Tai riboja paveldo sklaidą, todėl įrankio naudojimas ir kūrinių skelbimas turinio platformose prisidėtų prie turimų kolekcijų žinomumo didinimo. Be to, skaitmeninio kultūros paveldo atvirumas ir ženklinimas gerokai padidina jį saugančios ir pristatančios organizacijos interneto svetainės lankytojų ar elektroninės paslaugos naudotojų skaičių, išplečia jų geografiją. Platesnė sklaida užtikrina įvairesnį kultūros paveldo naudojimo kontekstą, pavyzdžiui, naudojant juos naujuose meno kūriniuose, praplečiant ar kuriant naujus enciklopedijų bei tinklaraščių įrašus, integruojant juos į skaitmenines mokymo priemones. Be to, didesnis susidomėjimas objektais atkreipia naudotojų dėmesį ir į kitas atminties institucijų teikiamas paslaugas.

Kūrėjams ženklinimas naudingas taip pat dėl didesnės sklaidos, užtikrintumo, kad jų teisės bus gerbiamos. Įkėlus kūrinį į turinio platformas ir jį paženklinus, padidėja tikimybė būti pastebėtam kaip kūrėjui. Tai didina kūrėjo žinomumą, jo kūrinių matomumą, gali pritraukti potencialių kitų darbų užsakovų iš įvairiausių pasaulio kampelių.

11

Atvirumo principai Europos Komisijos remiama organizacija „OpenGLAM“, skatinanti galerijų, bibliotekų, archyvų ir muziejų turimų kūrinių nemokamą ir laisvąją prieigą, yra suformulavusi šiuos pagrindinius atvirumo skelbiant internete principus, kurių laikantis kūrinys pasiekia plačiausią auditoriją: 1. Skelbiant skaitmeninį ar suskaitmenintą kūrinį turi būti pridėta aiški skaitmeninė informacija (metaduomenys).

2. Viešosios srities kūriniai ir turi likti vieši: jeigu kūriniai, iki juos suskaitmeninant ir paskelbiant internete, buvo laisvai naudojami, tokie jie turi išlikti ir po to. Didesnis atvirumas pritraukia daugiau naudotojų, užtikrina didesnę kūrinio sklaidą.

3. Turi būti pateikiama aiški kūrėjo ar atminties institucijos norų ir lūkesčių, susijusių su kūrinio naudojimu, deklaracija. Šią informaciją galima pateikti naudojant licencijos ženklinimą, nurodantį, ką su kūriniu galima daryti.

4. Failų formatai turi būti atviri, sistemų nuskaitomi.

Patartina kūrinius išsaugoti tokiais formatais, kuriems nereikia specialių, mokamų programų, antraip naudotojų galimybės naudoti kūrinį tampa ribotos.

5. Svarbi interneto naudotojų įtrauktis, galimybė bendrauti, naudotis inovatyviais įrankiais. Todėl kūrinius reikia ne tik pateikti naudotojams, bet ir bendrauti, palaikyti grįžtamąjį ryšį.

„Creative Commons“ ženklai Objektas yra viešojoje srityje ir jį galima naudoti be apribojimų.

Objekto kūrėjas leidžia jį naudoti laisvai, be jokių apribojimų.

Objektą galima naudoti be apribojimų. Būtina nuro­ dyti autorių.

Objektą galima naudoti be apribojimų, tačiau, pa­ keitus ar panaudojus savo kūryboje, naujai sukurtus objektus privaloma skelbti dalijantis analogiškomis sąlygomis. Būtina nurodyti autorių.

Objektą galima naudoti be apribojimų, tačiau ne­ galima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių.

Būtina nurodyti autorių.

Objektą galima naudoti be apribojimų, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Būtina nurodyti autorių.

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, pakeitus ar panaudojus savo kūryboje, naujai sukurtus objektus privaloma skelbti dalijantis analogiškomis sąlygomis. Būtina nurodyti autorių.

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių. Būtina nurodyti autorių.

„Europeanos“ teisių pareikštys Objektas yra viešojoje srityje, tačiau jį galima naudoti tik nekomerciniais tikslais.

Objektas yra viešojoje srityje, tačiau gali būti kitų (ne iš autorių teisių kylančių) apribojimų jį naudoti.

Objektas saugomas autorių teisių. Galima jį naudoti, tačiau tik edukaciniais tikslais. Kitiems veiksmams būtinas teisių turėtojo leidimas.

Tai nenustatytų teisių turėtojų kūrinys (kūrinys našlaitis). Galima tik susipažinti (skaityti, žiūrėti, klausyti, analizuoti).

Objektas saugomas autorių teisių. Galima tik susipažinti (skaityti, žiūrėti, klausyti, analizuoti). Ki­ tiems veiksmams būtinas teisių turėtojo leidimas.

Šaltinis: http://cc.lnb.lt

Seminare „Dalijimosi kultūra: ar galiu gauti iš to naudos?“ studentai kartu su grupe „Afrikos būgnai“ sugrojo dainą, kurios įrašą vėliau bandė paženklinti naudodamiesi elektroniniu ženklinimo įrankiu. Vygaudo Juozaičio nuotr.

12

Danijos nacionalinei galerijai leidus naudotis jos suskaitmenintais kūriniais, šie buvo pritaikyti praktikoje: paveikslais uždengta statybų tvora leido miestiečiams pažvelgus pro langą pasijusti ne statybų aikštelėje, o tarsi meno galerijoje. SMK / Merete Senderrhof nuotr.

Pokalbis

INGA MITUNEVIČIŪTĖ: „Manau, kad einu reikiama kryptimi“

Inga Mitunevičiūtė. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Jei užsuktumėte į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentą, be jokios abejonės, jūsų akį patrauktų visados plačiai besišypsanti, pozityviai nusiteikusi, vaikystės džiugesiu spinduliuojanti Inga Mitunevičiūtė. Tačiau jos pareigos čia – visai nevaikiškos, ji – Tyrimų ir sklaidos skyriaus vadovė ir departamento direktoriaus pavaduotoja. I. Mitunevičiūtė suspėja viską: dirbti kasdienius skyriaus darbus, organizuoti renginius, kuruoti projektus, kalbėtis su knygų klubų vaikais, dalyti patarimus Moldovoje ar semtis Švedijos bibliotekų patirties, rekomenduoti verstinas knygas leidykloms, radijuje ar televizijoje pasakoti apie lietuvių vaikų literatūros naujienas, o greta viso to dar ir rašyti disertaciją. Tad aplinkinių turbūt nenustebino žinia, kad ši veikli asmenybė pelnė geriausio 2017 m. jaunojo bibliotekininko vardą.

Su Inga susitikome pasikalbėti apie darbą šių dienų bibliotekoje, lietuvių vaikų literatūros tyrimų lauką ir kodėl kartais kepti bandeles yra geriau nei skaityti.

Pelniusi metų geriausio jaunojo bibliotekininko vardą, viename interviu sakėte, kad studijuodama filologiją neįsivaizdavote savęs dirbančios bibliotekoje.

Kaip vis dėlto joje atsidūrėte?

Atsidūriau čia netikėtai. Kai nusprendžiau, kad noriu studijuoti vaikų literatūrą ir kad tai yra mano gyvenimo kelias, įstojau į doktorantūros studijas.

Užsukdavau į Vaikų literatūros centrą (dabar – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas – V. M.) ir jis man atrodydavo pasakiškas – tiek daug ir grožinių, ir teorinių vaikų literatūros knygų. Niekur kitur Lietuvoje tokios vietos nėra. Manydavau: čia – rojus, mano svajonių darbovietė. Bet įsivaizdavau, kad bibliotekoje gali dirbti tik bibliotekininko išsilavinimą turintys žmonės.

Buvau pastebėta vaikų literatūros konferencijose ir seminaruose – kaip žaibas iš giedro dangaus mane pasiekė laiškas su kvietimu dirbti Tyrimų ir sklaidos skyriuje. Labai apsidžiaugiau ir iškart atsakiau „taip“.

Eina jau penktieji jūsų darbo Nacionalinėje bibliotekoje metai. Šiandieniam jaunam žmogui tai nėra mažai – dažnai jam greitai ima atrodyti, kad viską darbovietėje jau pasiekė, kad viskas žinoma, tada jis keliauja ieškoti kitų iššūkių.

Darbas čia nėra monotoniškas, skyriaus veikla labai įvairi ir plati. Naujos idėjos, nauji projektai – savo darbo turinį kuri pats. Pavyzdžiui, šiuo metu skyriuje intensyviai planuojame rengti Lietuvių vaikų literatūros enciklopediją. Juk paskutinis vaikų literatūros istorijos vadovėlis Lietuvoje išleistas 1986 metais! Jį skaitydamas turi atsisijoti sovietinę leksiką, duoklę sistemai. Taigi šis veikalas būtų mūsų, Tyrimų ir sklaidos skyriaus, užduotis. Be to, pastaruoju metu Lietuvoje labai daugėja dėmesio vaikų literatūrai – apie ją rašo tinklaraštininkai, rekomendacijomis, kurios ne visada yra pagrįstos, dalijasi mamos. Daugėja sąmoningų tėvų, besidominčių, ką duoti skaityti savo vaikams. O universitetuose vaikų literatūra dėstoma vis rečiau arba išvis nebedėstoma. Pavyzdžiui,

13

Vilniaus universitete lietuvių vaikų literatūros kurso, deja, nebėra. Tai liūdna, nes mokytojai, bibliotekininkai, leidėjai – visi, kas susiję su vaikų literatūra, nebeturi kur gauti pagrindų.

Todėl pamažu vaikų literatūros tyrinėjimas koncentruojasi čia, Nacionalinėje bibliotekoje.

Daug tiesiogiai bendraujate su vaikais. Ar praktinis darbas papildo mokslo žinias? Ir ar nuolat kartojamas teiginys, kad vaikai neskaito, yra teisingas?

Absoliutus teiginys, kad vaikai neskaito, nėra teisingas. Į knygų klubus ateina būtent skaitantys vaikai. Ir aš kartais nebespėju skaityti taip greitai, kaip jie (juokiasi). Svarbiausias mano praktinės veiklos aspektas – bendraudama su vaikais patikrinu, kaip jie supranta knygas. Vaikų literatūra yra slidus dalykas: specialistai nagrinėja iš savo varpinės, suaugusieji skaito vienaip, o vaikai – visai kitaip. Retai būna, kad vertinimai sutaptų. Pavyzdžiui, labai meniškomis įvertintų knygų vaikai dažnai nesupranta.

Bendraudama su vaikais aš mokausi. Visų pirma – entuziazmo. Suaugusieji kartais atrodo nuo visko pavargę, atmeta daugumą lietuviškų knygų kaip šlamštą. O reikėtų žiūrėti tolerantiškiau – visgi šios knygos yra mūsų, jos gimsta čia, Lietuvoje, – turime, ką turime. Dar mokausi nuoširdaus ir atviro bendravimo. Pavyzdžiui, jei ko nors nežinai, negali meluoti – turi prisipažinti, kad nežinai. Bet gali pasidomėti ir tuomet kitą kartą atsakyti ar paaiškinti. Vaikai greitai supranta, kad bandai išsisukti.

Kodėl vaikams svarbu apie perskaitytas knygas kalbėtis ne tik mokykloje, bet ir laisvalaikiu, su bendraamžiais?

Kad ir tuose pačiuose knygų klubuose...

Knygų klubuose knygos, kurias vaikai ar paaugliai turi skaityti mokykloje kaip programines, jiems atsiskleidžia visai kitaip. Jie patys tai suvokia ir sako: mokykloje skaičiau taip lėtai, buvo nuobodu. Klube aiškinamasi, kas vaikams knygoje buvo įdomiausia, kūrinys visai kitaip atsiskleidžia. Taip ji priartėja prie jų ir kartais gali tapti labai mėgstama. Mažesni vaikai klube išmoksta, kaip apskritai elgtis su knyga. Galiu nurodyti dar vieną klubų privalumą – juose gali suteikti individualaus dėmesio vaikams, kurie yra labai skirtingi. Taip pat juose mokomasi argumentuotai diskutuoti, išklausyti kitų nuomonę ir ją priimti, išsakyti savo poziciją – tai ugdo toleranciją. Žinau, kad knygų klubai buvo steigiami kai kuriose šalies mokyklose ir bibliotekose. Pati kurį laiką į jas važinėjau, rodydavau, kaip reikia pradėti. Dabar su knygų klubais dirbu mažiau.

2016 m. per Lietuvą nuvilnijo vaikų literatūriniai protmūšiai, buvote viena jų organizatorių. Ar vaikų skaitomumas ir aktyvumas priklauso nuo regiono, miesto, miestelio dydžio?

Viskas priklauso nuo mokytojo. Protmūšiuose aktyviausi, žinoma, buvo Vilniaus miesto moksleiviai, bet ir regionuose – tiek miestuose, tiek rajonuose – yra skaitančių vaikų. Būdavo mokytojų, kurie suburdavo komandą ir padėdavo pasiruošti: vaikai pasiskirstydavo, kas skaitys lietuvių, kas – verstinę literatūrą, eidavo į biblioteką. Bibliotekininkės pasakodavo, jog mokinių banga užplūsdavo prieš protmūšį ir po jo – sužinoti atsakymų į neatsakytus klausimus. Dar vaikų skaitomumas labai priklauso nuo šeimos. Mokytojas atsakingas už tai, kas skaitoma, kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, o skaitymo kultūros išmokstama namuose.

14

2018 m. Vilniaus knygų mugėje su rašytojais ir literatūros tyrėjais I. Mitunevičiūtė kalbėjosi apie savus ir svetimus kultinius literatūros herojus.

Apdovanojimą pelnėte ir už tarptautinės partnerystės plėtojimą. Gal papasakotumėte apie tai plačiau?

Ryšius su švedais užmezgiau 2015 m., kai vyko didelė Lietuvos ir Švedijos vaikų literatūros konferencija, o ją atidarė Švedijos karalienė Silvija. Tada susidraugavome su šios šalies atstovais, tarp kurių yra Švedijos Karalystės ambasada, Švedijos institutas, po metų atidarėme mažųjų skaityklėlę.

Ją įrengėme remdamiesi švedų tyrimais, šiuolaikinės vaikų bibliotekos koncepcija ir atsižvelgdami į vaikų fizinę, psichologinę ir kitą raidą. Su švedais rengėme bendrus seminarus, važiavome pas juos dalytis patirtimi. Užsimezgė toks glaudus santykis, kad ėmiau rūpintis vertimais – leidykloms siūlau, kokias knygas būtų verta versti. Ir nebūtinai švedų autorių.

Pernai pradėjau plėtoti kitą partnerystės kryptį – į Ukrainą ir Moldovą. Jiems mūsų patirtis labai įdomi, norėtų ją perimti, glaudžiai bendradarbiauti. Lietuva šioms šalims yra sėkmingai susitvarkiusios valstybės pavyzdys. Pavyzdžiui, juos žavi mūsų Kultūros tarybos stipendijų sistema, kai, pateikęs prašymą, gali gauti stipendiją stažuotei. Taigi galime ne tik semtis, bet ir patys skleisti gerąją patirtį.

2017 m. buvote tarp 16 vaikų literatūros specialistų, dirbusių sudarant 100 reikšmingiausių lietuvių vaikų ir paauglių knygų sąrašą. Ar jis gali būti orientyras, ką skaityti? O gal kai kurios knygos, nors ir reikšmingos istorijai, šiandienos vaikui jau sunkiau suprantamos, neaktualios?

Gal čia išsamiau atsakytų šio sąrašo sumanytojas dr. Kęstutis Urba... (šypsosi) Iš esmės šis šimtukas labiau skirtas literatūros istorijai. Jame yra ir tokių knygų, kurių vaikai į rankas tikrai nebepaims, bet jos vertingos istoriškai.

Antra vertus, labai svarbu, kaip knygą vaikui pateiksi. O tai jau suaugusiojo – bibliotekininko, mokytojo ar tėvų – valioje. Esu girdėjusi, kad šimtuko knygos vaikams labai išradingai pateikiamos ir bibliotekose, ir mokyklose.

Mokytojai vaikus kreipia net prie užmirštų istorinių knygų.

Pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“, kuri iš pirmo žvilgsnio šiandien atrodo visiška atgyvena, gali atgyti, tik reikia kūrybiškumo, išradingumo, tarkim, galima pagal ją kurti komiksus. Vienas gaivinimo būdų – nauja

leidyba. Šimtuke yra knygų, leistų XIX ir XX a., pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kai leidyba nebuvo ištobulinta, todėl knygų poligrafija prasta. Norint, kad knyga šiandienos vaikų būtų skaitoma, būtina atida leidybos smulkmenoms – sėkmės formulė susideda iš labai daug ko, pavyzdžiui, net puslapio baltumo atspalvio. Nustebau tai sužinojusi (kvatojasi).

„

veikla – esame strateginiai partneriai, drauge organizuojame renginius. Tad dabar kartu planuojame IBBY trejų ateinančių metų veiklą. Ketiname kitais metais surengti rimtą konferenciją su pranešėjais iš užsienio ir Lietuvos. Pastarąjį kartą tokia konferencija vyko 2015-aisiais, ji buvo labai sėkminga, žmonės iki šiol ją pamena.

Dar galvoju apie projektą, skirtą vaikų teisėms. Biblioteka man atrodo puiki vieta žinioms skleisti – pernai šalyje buvo priimtas smurto prieš vaikus įstatymas, dabar reikia imtis jo įgyvendinimo.

Kalbama apie psichologus, socialinę rūpybą, teisinius aspektus, tačiau kultūros įstaigos pamirštamos. O juk būtent čia vaikai ateina kasdien. Garsiai pasakėme, kad mums irgi rūpi. Užmezgėme santykius su vaikų teisių srityje besidarbuojančia Seimo nare Dovile Šakaliene ir bandysime kurti projektą, kuris keliaus po Lietuvą.

Greta visų didesnių darbų yra kasdieniai: knygų pristatymai, diskusijos, kalbėjimas radijuje ir televizijoje, kur dažniausiai prašoma atsakyti į klausimus, į kuriuos atsakyti labai sunku: ką vaikai skaito ir ar skaito. Toliau darbuosiuosi. Manau, kad einu ir man pačiai, ir kitiems reikiama kryptimi.

Vaikų literatūra yra slidus dalykas: specialistai nagrinėja iš savo varpinės, suaugusieji skaito vienaip, o vaikai – visai kitaip. Retai būna, kad vertinimai sutaptų.

Ar mokslinis vaikų literatūros nagrinėjimas neatima malonumo skaityti? Tarkime, kalbos redaktorius, skaitydamas net geriausią ir labiausiai įtraukiančią knygą, nori nenori pastebi trūkstamus kablelius ar nosines. Ar literatūros mokslininkas gali skaityti neanalizuodamas?

Jei manęs paklausia, kas yra gera knyga, atsakau: gera knyga yra ta, kurią skaitydama pamirštu analizuoti. Tokių momentų, kai pasineri į knygą ir tiesiog žaviesi, būna retai – kelis kartus per metus. Tada nebematau knygos blogybių, jei tokių ir būna. Nežinau, gal esu per mažai kritiška (juokiasi).

Na, savęs literatūros kritike ir nevadinu – esu labiau tyrinėtoja.

Dar moku žavėtis. Neanalizuodama lengviau galiu skaityti suaugusiųjų knygas – jaučiu atstumą ir kad neprivalau taip gilintis. O skaityti vaikų literatūrą sunku – girdžiu, kaip žmonės žavisi viena ar kita knyga, o aš matau, kas joje blogai. Kasmet perskaitydama po 100 lietuvių autorių vaikams parašytų knygų (jų maždaug tiek kasmet ir išleidžiama), jaučiu nuovargį, juolab kad 70 proc. jų būna prastos. Bet kai šioje šūsnyje atrandi tas gerąsias, jos nusveria visą negatyvumą. O jei pajunti, kad nebesugebi įžvelgti gerų dalykų, užtenka pailsėti: visiškai nieko neskaityti, išvažiuoti savaitgalį į gamtą, su mama kepti bandeles ir šnekučiuotis.

Grįžkime prie jūsų pelnyto apdovanojimo. Jį atsiimdama nuoširdžią kalbą baigėte pažadu ir toliau daryti tai, ką darote. Taigi – kokie ateities planai?

Mūsų departamento veikla labai susijusi su IBBY (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos – V. M.)

Kurie Jums gražiausi trys lietuviški žodžiai? Kokie, Jūsų nuomone, svarbiausi 1918–2018 m. laikotarpio įvykiai (ar įvykis) Lietuvoje? Kuri šimtmečio asmenybė (asmenybės) Jums yra didžiausias dorovinis autoritetas, kuria žavitės ar norėtumėte turėti jos bruožų (ir kokių)?

Man visi lietuviški žodžiai gražūs, o mūsų kalba – pati gražiausia pasaulyje! Pirmi žodžiai, kurie ateina į galvą, yra gana banalūs – „mama“, „myliu“, „ačiū“. Bet tada manyje sukrunta filologė, mėgstanti kolekcionuoti tokius žodžius kaip „liūtpėdėlė“, „veršiukėlis“, „auksakalėliai“, „žuveliukas“, „vieversėlis“ ir t. t. Ar girdite, kaip nuostabiai jie skamba? Bet čia reikia rinktis ir, jeigu jau reikia, mano pasirinkimas yra toks: „vaikas“, „knyga“, „skaityti“.

Per pastarąjį šimtmetį būta daug svarbių įvykių. Nesu istorikė, kad nustatyčiau, kuris jų svarbiausias, tad paminėčiau tą, su kuriuo turiu asmeninį santykį. O tai – Baltijos kelias. Buvau jame visai mažutė, tačiau atmenu, kad buvo daug vėliavėlių ir daug džiugiai nusiteikusių žmonių, kad laikiausi už mamos rankos ir nesupratau, kas čia vyksta. Bet labai patiko! Tai yra įvykis, kuriuo mes, kaip tauta, galime didžiuotis.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – tai asmenybė, apie kurią negirdėjau nei mokykloje, nei universitete, o kai sužinojau ir atradau, net širdis suspurdo. Man ji yra pavyzdys, kaip galima suvienyti savyje kūrybines ambicijas, pilietiškumą, valstybinį mąstymą ir moteriškumą, švelnumą, ištikimybę. Ji buvo drąsi, stipri, ištikima savo vertybėms, iniciatyvi moteris, daug nuveikusi Lietuvos labui. Neslėpsiu, kad ir aš norėčiau tokia būti.

Ačiū už pokalbį. Linkime įgyvendinti visus jau užgimusius ir dar gimsiančius planus!

Inga su pasakotoju iš Airijos – Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamente nuolat organizuojami susitikimai su rašytojais, dailininkais ir kitais kūrėjais vaikams.

Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė 15

Tapatybės ženklai

Didieji stebukladariai Ieškodama Lietuvos unikalumo ženklų,„Tarp knygų“ žurnalo redakcija kartu su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaite nusprendė atsigręžti į neabejotiną tautinio savitumo išraišką – kryždirbystę, kuri įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Toliau spausdiname straipsnių ciklą (ankstesnės publikacijos – „Tarp knygų“, Nr. 1–5).

Birželio mėnesį minimi šv. Antanas (13 d.) ir šv. Jonas Krikštytojas (24 d.) yra lietuvių ypač gerbiami didieji stebukladariai. Jų minėjimas sutampa su gražiausiu vasaros laiku, gamtos žaluma ir žydinčių pievų grožiu, šiltomis, ilgomis dienomis. Prieš Antanines ir Jonines paminklai su šių šventųjų skulptūromis puošiami žolynais tikintis malonių.

Šv. Antanas buvo Bažnyčios mokytojas, bėdose ir kasdienybėje padedantis stebukladarys. Jis gimė 1195 m. turtingoje ir kilmingoje šeimoje Lisabonoje, buvo pakrikštytas Ferdinandu. Būdamas šešiolikos, įstojo į šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolyną. Čia išsimokslinęs buvo įšventintas į kunigus. Ferdinando gyvenimą pakeitė žinia apie nukankintus pranciškonų vienuolius, skleidusius krikščionybę musulmonams Maroke. Pagerbdamas nužudytuosius, 1219 m. jis pasiprašė priimamas į Pranciškonų ordiną. Pasirinko Antano vardą, tapo ištikimu šv. Pranciškaus Asyžiečio sekėju ir išvyko misionieriauti į Maroką. Tačiau po metų susirgo astma ir grįžo į Italiją.

Dirbo pranciškonų kapituloje Asyžiuje.

Nusiųstas į Romanijos vienuolyną pakeisti tenykščio pamokslininko, Antanas pagarsėjo Šv. Rašto išmanymu, iškalbingumu, pamokslais. Jis pirmasis iš savo ordino buvo paskirtas teologijos dėstytoju broliams pranciškonams.

Pamokslus sakė aikštėse, nes bažnyčios nesutalpino visų norinčiųjų jį išgirsti.

Pamokslavo Italijoje, Šiaurės Prancūzijoje. 1226 m. apsistojo Paduvoje. Ir čia sėkmingai pamokslavo atversdamas ir į tikėjimo kelią grąžindamas žmones. Dėl

stiprėjančios ligos išvyko iš Paduvos ir apsistojo pas bičiulį grafą Tiso. Šis draugui įrengė celę riešut­medyje, kad ten jam būtų lengviau kvėpuoti. Antanas mirė 1231 metais. 1232-aisiais kanonizuotas. 1946 m. popiežiaus Pijaus XII paskelbtas Bažnyčios mokytoju. Šv. Antanas vaizduojamas kaip pranciškonų vienuolis – rudą abitą susijuosęs virve, su išskusta tonzūra, kuri simbolizuoja erškėčių vainiką ir gyvenimą atsisakant pasaulietinių malonumų. Vaizdavimas su kūdikėliu Jėzumi ant rankų yra atsiradęs XVII amžiuje ir primena gražią pomirtinę legendą, kad besimeldžiančiam šv.

Antanui pasirodęs kūdikėlis Jėzus.

Ankstyvojoje ikonografijoje, pabrėžiant šventojo mokytumą, jis vaizduotas tik su knyga rankoje.

Nuo seno žmonės melsdavosi šv. Antanui prašydami padėti surasti pamestą ar pavogtą daiktą. Jis globoja puodžius, braškių augintojus, nes šios uogos pasislėpusios tarp lapų kaip jis pats kadaise riešutmedyje. Šv. Antano pagalbos melsdavo ir vaikų ilgai nesusilaukiančios moterys. Tai labai populiarus Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, šventasis.

Kretingos vienuolyne yra stebuklingu laikomas jo paveikslas.

Koplytstulpis su šv. Antano skulptūra. 1890 m., Pakruojo r., Valiliškių k. Fotografas Juozas Petrulis, 1968 m. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

43

Liaudies skulptūroje šv. Jonas Krikštytojas dažniausiai vaizduojamas Jėzaus krikšto kompozicijoje. Šv. Jonas Krikštytojas, XIX a. pab., Klaipėdos r., Tickinių k. Fotografas Arūnas Baltėnas

Šv. Jono Krikštytojo gimimo dieną švenčiamos Joninės sutampa su lietuvių Rasomis, Kupolėmis ir yra labai sena iš pirmųjų krikščionybės amžių atėjusi šventė. Jonas Krikštytojas buvo paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento šventasis kankinys.

Pamaldumas šiam šventajam buvo paplitęs tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioje. Šv. Jono naktis stebuklinga, nes ir pats Jono gimimas (apie 8 m. pr. Kr.) Judėjoje buvo stebuklas – Elzbieta jį pagimdė būdama senyvo amžiaus, o tėvas, žydų kunigas Zacharijas, buvo nubaustas atimant žadą, nes nepatikėjo arkangelo Gabrieliaus apreiškimu apie gimsiantį sūnų. Anot legendos, šventojo vaikystė prabėgo Nazarete, kur jis augo ir viešpaties globojamas tvirtėjo dvasia. Dalį jaunystės praleido vienas dykumoje, kur laikėsi sau duotų įžadų – nekirpo plaukų, nevartojo svaigalų, gyveno skaistybėje, maitinosi bičių medumi ir skėriais. Viešai pasirodęs ir skelbdamas žinią apie Dievo karalystę, dėvėjo kupranugarių kailio apdarą, buvo susijuosęs odiniu diržu.

44

Buvo karštas pamokslininkas, ragino atgailauti ir pasirengti Mesijo atėjimui. Atgailaujančiuosius krikštijo Jordano upės vandeniu. Čia pakrikštijo ir atėjusį Jėzų, kurį pavadino Mesiju. Karaliaus Erodo Antipo įsakymu įkalintas ir nukirsdintas už tai, kad viešai smerkė jo nuodėmingą gyvenimą su brolio žmona.

Liaudies skulptūroje šv. Jonas Krikštytojas vaizduojamas Jėzaus krikšto kompozicijoje. Vilkintis kupranugarių kailio drabužiais, vieną ranką su vandens dubenėliu iškėlęs virš Kristaus galvos, o kitoje laikantis ilgastiebį nendrinį kryžių su vėliavėle. Stovintis arba priklaupęs pusiau apnuogintas Jėzus ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis meldžiasi palenkęs galvą.

Jono Krikštytojo skulptūrėlės būdavo statomos į koplytėles ir koplytstulpius prie vandens telkinių, kad saugotų nuo nelaimių vandenyje. Tikėta, kad šv. Jonas Krikštytojas saugo ir nuo piktų dvasių, vaiduoklių, nelaimingų atsitikimų. Lietuvoje Jonas Krikštytojas yra Kauno arkivyskupijos globėjas.

Koplytstulpius su šv. Jonu Krikštytoju lietuviai statydavo ir prie vandens telkinių, kad saugotų nuo nelaimių vandenyje. Koplytstulpis su šv. Jono Krikštytojo skulptūra, Anykščių r., Kurklių apyl. Fotografas Adomas Varnas, 1928 m. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

in this issue Marius Jovaiša. I Know How to Present Lithuania

1

In 2018, when Lithuania celebrates the centenary of the restoration of its State independence, the authors of the magazine‘s heading #GyvasŽodis reflect on the topic “Me and My Centenary”. In this issue, we present thoughts by the publisher and photographer Marius Jovaiša, author of one of the most representative albums about Lithuania published in more than 11 languages. He says that when presenting Lithuania abroad, he tells about its clean nature, rich past and its struggle for the freedom to determine its fate. In Jovaiša‘s opinion, one of the principal tasks of Lithuania, which is celebrating its Centenary, is to develop the patriotism of its young people.

Vaiva Markevičiūtė. Vilnius Reads Under the Limes

3

In Lukiškių Square, in the centre of Vilnius, there is a special space for literature fans to read under the open sky. Naturally, if there is no rain.

UAB Gera Pramoga together with partners, among whom there are the Central Library of Vilnius City Municipality, opened a movable reading room there. About 800 books (out of some 1000) were lent by this Library. The Vilnius‘s residents and its guests are offered fiction of various genres as well as books on the book history, art, religion, business and psychology. Readers in other languages were not ignored either: there are publications in English and Russian.

Nijolė Bliūdžiuvienė. Intersection of Activity Experiences of Publishing and Libraries 6 The Director of Information Sciences Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Nijolė Bliūdžiuvienė analyses relations between libraries and the publishing sector. The author states that these domains are interconnected on the economic level. Though different from the point of view of their nature and mission, they ought to be eager to achieve more close collaboration and better awareness of each other. Among other things, it would contribute to the possibility to more objectively analyse the national publishing market and foresee its development perspectives.

Milda Strodomskienė, Jurga Gradauskaitė, Juozas Markauskas. More Convenient Marking of Copyright of Works Online

10

The culture of sharing and the age of Internet. The virtual space accommodates increasing volumes of information and a large part of it consists of cultural heritage. In order to facilitate the legitimate sharing of works, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania together with the General Practice Attorney Association “iLaw” and the Baltic Audiovisual Archival Council has prepared “The Methodology and Recommendations for the Attributing and Marking Usage Rights of the Digitized and Digital Cultural Heritage Content”. The National Library, when implementing a similar project, has developed a manual for the identification and marking of the usage rights of digital content. In this article, these issues are addressed by representatives of the National Library, the “iLaw” Association and the Baltic Audiovisual Archival Council.

Inga Mitunevičiūtė. I Believe that I have Taken the Right Course

13

This year the Ministry of Culture announced the winners of Lithuania’s library community and within the nomination of the Best Young Librarian, the award went to the Head of the Research and Dissemination Unit of the Children and Youth Literature Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Inga Mitunevičiūtė. In the article presented in this issue, Ms Mitunevičiūtė shares her insights regarding the state of children’s literature research in Lithuania, about what is a good book for children and about the benefit of book clubs and brain contests for developing the individuality of children and teenagers. She also tells about best practices adopted from the colleagues in Sweden, which has been implemented within the Children and Youth Literature Department of the National Library, as well as the experience of Lithuanian librarians shared to the colleagues in Ukraine and Moldova. (Interviewed by Vaiva Markevičiūtė)

Diana Norkūnienė. The List of Books of the Former Kražiai Collegium

16

Under the heading “New Publications”, the managing editor at the National Library’s Rare Books and Manuscripts Unit at the Documentary Heritage Research Department Diana Norkūnienė introduces “The List of the 1803 Books from the Former Kražiai Collegium” published in two volumes by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore and compiled by Dr. Darius Antanavičius. The researcher made an attempt to identify which books from the List have survived at libraries in Lithuania and abroad. Dr. Antanavičius tries to find out highly elaborate aspects of the statistics of the books from the Library of the Kražiai Collegium, which was established by Jesuits in the 17th c. The second part of the book presents indexes of the data of the List, which are of much importance for books researchers and bibliographers.

Vytautas Smilgevičius. Manuscripts as Landmarks of Vydūnas’s Activity

18

2018 was announced as the Year of Vydūnas in Lithuania. The occasion that had prompted such an announcement was the 150th anniversary of the Lithuanian writer and philosopher Vilhelmas Storosta-Vydūnas (1868–1953). On this occasion, researchers at Lithuania’s libraries study the manuscript heritage of this prominent figure, who is of great importance both for Lithuania Minor and Lithuania Proper, preserved within collections of their libraries. Vytautas Smilgevičius from the Rare Book and Manuscript Unit of the Documentary Heritage Research Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania surveys Vydūnas’s manuscripts preserved at the National Library. They are discussed within three groups singled out by the author: correspondence, Vydūnas’s creative heritage and documents directly related to Vydūnas.

Valdonė Budreckaitė. The Minor Sorbonne in Lithuania: Teachers from France 23 Under the magazine’s heading “The Centenary of the Restored Lithuania”, we present topical publications about Lithuania during the period of 1918–1940. At that time, many professional from abroad worked in Lithuania and left their mark there. The senior methodologist and researcher Valdonė Budreckaitė from the National Library’s Lithuanian Studies Unit of the Documentary Heritage Research Department tells about two French teachers who worked at Kaunas’s Vytautas Magnus University: the literary researcher Albert Pierre Prioult (1886–1963?) and the linguist Raymond Schmittlein (1904–1974).

Virginija Aputienė. Commemoration of the Prague Spring

28

This year marks the 50th anniversary of the events of the Prague Spring.

On this occasion, the author of the essay Virginija Aputienė recollects “her own Czech period”. During the 60ies of the 20th c., Czech publications would appear in Lithuania occupied by Soviets. They were very much looked forward to by intellectuals, among whom there was the family of the writer Juozas Aputis (1936–2010). Ms Aputienė tells about Czech books which were in demand at the contemporary bookshop in Vilnius and which “astonished by their excellent typography and superb content” as well as about magazines in Czech which were available at the contemporary Republican (at present, National) Library.

Elvyda Lazauskaitė. The Great Wonder-Mongers

43

The editorial board of Tarp knygų and the Ethnic Culture Department of the National Museum of Lithuania addresses one of the marks of Lithuania’s uniqueness, cross-crafting, which has been included into UNESCO’s Representative List of the Intangible Heritage of Humanity. The series of articles by Dr. Elvyda Lazauskaitė, which we have been publishing since the beginning of this year, we introduce the saints worshipped by Lithuanians and traditions associated with them. This issue features Saint Anthony of Padova and Saint John the Baptist, who are commemorated in June. These saints are highly venerated by Lithuanians. Before the days of commemoration of these saints, “Antaninės” on the 13th of June and “Joninės” on the 24th, monuments of these saints are decorated with verdure in hope for mercy.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2018 Nr. 6 (713) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2018 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2018-06-26 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 38189 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of bo­oks) No 06 (713) 2018 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2018 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt