Issuu

Gegužė | 2018

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Jolita Vaitkutė. Tiesiu tiltus tarp istorijos ir dabarties 1 ĮVYKIS

Intriguojantis žaidimas su erdve ir knygomis. „Tarp knygų“ informacija

TEMA / KULTŪRINĖ SPAUDA

Kultūrinių leidinių problemos ir viltinga ateitis. Parengė Vaiva Markevičiūtė

POKALBIS

Aida V. Dobkevičiūtė: „Knygų leidyba yra mūsų langas į pasaulį“ Kalbėjosi Asta Stirbytė

ŠIANDIEN AKTUALU

Dalia Noreikienė. Lietuviškosios UDK lentelės: nuveikti darbai ir planai

TYRIMAS

Vaikų favoritė Pepė Ilgakojinė, o paauglių – Mažasis princas. Parengė Reda Tamulienė ir Eglė Baliutavičiūtė

METŲ KNYGA

Vaiva Markevičiūtė. Kas yra laimė?

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Viktorija Bargailienė. Nacionalinėje bibliotekoje identifikuoti dar du inkunabulai 24 100 ATKURTAI LIETUVAI

Arida Riaubienė. Spaudos priežiūra paskutiniais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais

ŽMONĖS IR LAIKAS

Kęstutis Šapoka. Ne tik žiūrėti, bet ir matyti: prisimenant Nacionalinės bibliotekos darbuotoją Sarą Finkelšteinaitę

KRONIKA

Nacionalinis bibliotekininkų renginys baigtas tarptautine konferencija „Tarp knygų“ informacija 32 Daina Sutkevičienė. Pagerbti viešųjų bibliotekų 2017 metų nominacijų laureatai 34 Vaidenė Grybauskaitė. Savaitė su šventės žyme 36 Kronika / NACIONALINĖ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ Kronika / Žinios iš Lietuvos bibliotekų

37 40

IN MEMORIAM

Edita Demereckienė [1961–2018] TAPATYBĖS ŽENKLAI

Elvyda Lazauskaitė. Vienas atitolina gaisrus, kitas – saugo pasėlius VirŠeliuose

Pirmame: Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius „Žalioji pelėda“ sulaukė svečių iš vaikų lopšelio-darželio „Puriena“ „Pelėdžiuko“ grupės. Mažieji dalyvavo iniciatyvos „Lietuva skaito!“ renginiuose, spalvino „rankutes“ ir iš jų pagamino margą gėlės žiedą, kurio viduryje švietė žodžiai „Mes mylim Lietuvą“. Panevėžio m. VB nuotr. Ketvirtame: kryždirbystė – Lietuvos nacionalinio savitumo išraiška. Redakcija, bendradarbiaudama su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriumi, supažindina su lietuvių garbintais šventaisiais. Gegužės numeryje – šv. Florijonas, XX a. pr., Plungės r., Grigaičių k. Arūno Baltėno nuotr.

42 43

Sauliaus Vasiliausko (10) nuotrauka, inkunabulo Psalterium chorale (24), saugomo Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose, fragmentas, Saros Finkelšteinaitės piešinys (29)

Redakcija

Jūratė Bičkauskienė (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

#gyvasžodis*

TIESIU TILTUS TARP ISTORIJOS IR DABARTIES

Jolita Vaitkutė. Nerijaus Kuzmicko nuotr.

„

Lietuvos valstybės atkūrimo kas buvo Jonas Basanavičius, koks jis šimtmetis man yra didelė šventė. svarbus Lietuvos valstybei ir kodėl Jau pusę metų Šių metų Vasario 16-oji man ir vadinamos jo vardu, istorija valstybės šimtmetis gatvės žmonėms, su kuriais dirbau ar bentapo mano dalimi. Tiesą sakant, ji yra mano oras. Apie jį labai arti kiekvieno mūsų. Ir jeigu ją dravau, reiškė daugiau nei Naujieji metai. Tai buvo atskaitos taškas, nuolat galvoju ir kalbu, priimame, galime suvokti, gerbti ją nauja pradžia, suteikianti progą ir iš jos mokytis. Kiekvienas galime jis įkvepia kurti. <...> suaktualinti ne tik didžiąją, vadovėreflektuoti tai, kas mums nutiko per šį šimtą metų, ir žengti tolyn. Naujuose projektuose liuose aprašomą, bet ir savą, tik paSavo kūryboje dažnai pasitelkiu čiam ir artimiesiems svarbią istoriją. suteiksiu galimybę istorines asmenybes ir taip tiesiu Kai rengiausi kurti Vasario 16-osios žmonėms dalelę jo tiltus tarp praeities ir šių dienų, akto signatarų, Vyčio, „Šimto žemės tarp istorijos ir modernumo. Nesu apkabinimų“ instaliacijas, medžiagą – nešiotis su savimi. istorikė, mano užduotis kitokia – žemę joms pasirinkau neatsitiktinai. prikelti istoriją ir su iškiliomis praJi buvo iš mano vyro šeimos sodybos eities asmenybėmis supažindinti dabarties žmogų. Ukmergės rajone. Tai man simboliška ir tauru, nes Dažnai jaunam žmogui istorinės asmenybės yra tai – žemė, kurioje glūdi šeimos šaknys. tolimos, taigi savo darbais jas priartinu, aktualinu. 1 Konkrečias asmenybes savo darbams pasirenku Didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenau Jono Ba- įvairiai. Dažniausiai renkuosi tas, kurios dar nėra sanavičiaus vardu pavadintose gatvėse Joniškyje ir iškalbėtos – kai asmenybė nuolatos linksniuojama, Vilniuje, tačiau gatvės pavadinimas man visiškai nieko tose kalbose galiausiai ji pradingsta, lieka tik įvaiznereiškė. Vis dėlto kai susimąsčiau, kai sužinojau, dis. Todėl ieškau tokių, kurie nėra visiems žinomi ir iškart atpažįstami herojai. Dairytis toli nereikia * 2018-aisiais Lietuvai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį, šios – didžioji dalis Vasario 16-osios akto signatarų rubrikos autoriai redakcijos prašymu reflektuoja tema „Aš ir mano daugumai nėra puikiai pažįstami. Man pačiai buvo šimtmetis“. 1

Šimtmečio šventę Jolita Vaitkutė pradėjo pristačiusi 5 metrų ilgio ir 2 metrų pločio, iš daugiau nei 50 kilogramų lietuviškos žemės sukurtą paveikslą, atkartojantį Lietuvos Nepriklausomybės Akto 20 signatarų nuotrauką. Nerijaus Kuzmicko nuotr.

labai įdomu atrasti jų istorijas. Skaitydama mūsų antrojo valstybės prezidento Aleksandro Stulginskio biografiją, atsiminimus, graudinausi – tokio didžio žmogaus istorija baigėsi taip liūdnai. Su kai kuriomis asmenybėmis tarsi užmezgu asmeninį santykį, norisi jas pažinti kuo geriau ir skleisti žinią apie jas. Gal net imti gaivinti jų žinomumą, kad jų veidai vėl būtų atpažįstami, o istorijos vėl girdimos. Mano darbai nėra eksponuojami sterilioje patalpoje, į kurią reikia specialiai eiti. Žmones jie pasitinka įvairiose natūraliose erdvėse: socialiniuose tinkluose, Vilniaus rotušėje, prekybos centre ar Nacionalinėje bibliotekoje. Jie pamatomi netikėtai ir neplanuotai. Žmogus susiduria su kurioje nors mano instaliacijoje vaizduojama asmenybe ir taip jie susipažįsta. Tokios netikėtos pažintys nejučia plečia žinių ir suvokimo lauką. Tai – mano misija. Kai anksčiau pateikdavau savo darbus eksponuoti, jau po savaitės norėdavosi juos nukabinti. Atrodydavo, šis etapas jau praeitis. Esu dinamiška asmenybė, nuolatos keičiuosi, todėl ir dauguma mano darbų – laikini. Tačiau pastaruoju Mano kūriniai ėmė rastis ilgalaikių negali būti vertinami metu instaliacijų. Jos man – kaip kritikų – jiems vinys. Vienos įkaltos geriau, kitos – blogiau, gali būti įkalsunku pritaikyti tos kreivai ar išvis nulūžti. aiškius vertinimo Kiekviena tokia vinis tampa kriterijus. Didžiausias atskaitos tašku, nuo kurio įvertinimas man – atsispyrusi galiu keliauti tolyn. Laikini darbai tokiais taškais žiūrovų reakcijos. būti negali. Ilgalaikiai kūriniai gali būti vertinami, pasiekia

„

platesnę auditoriją, menininkui suteikia svarumo. Juos Dažnai jaunam kurdamas turi gerai apmąstyti žmogui istorinės ne tik idėją, bet ir techniką – asmenybės yra pagalvoti apie medžiagų kaitą, aplinkybes: nestabilumą, vėjo tolimos, taigi savo gūsius, galiausiai – koks veiksdarbais jas priartinu, mas virs aplink. aktualinu. Mano kūriniai negali būti vertinami kritikų – jiems sunku pritaikyti aiškius vertinimo kriterijus. Didžiausias įvertinimas man – žiūrovų reakcijos, nes mano darbai yra tiltai, kuriais žengdamas dabarties žmogus susitinka su istorine asmenybe. Man didelė garbė, kad dabartinės, bet jau istorinės asmenybės, šiandien gyvenančios, vaikštančios tomis pačiomis gatvėmis bei koridoriais kaip aš, mato mano instaliacijas ir jomis džiaugiasi. Nacionalinėje bibliotekoje sudėliotus pabudusiųjų iš knygų portretus apžiūrėjo profesorius Vytautas Landsbergis ir Prezidentas Valdas Adamkus. Argi gali būti didesnis įvertinimas?.. Jau pusę metų Lietuvos valstybės šimtmetis yra mano oras. Apie jį nuolat galvoju ir kalbu, jis įkvepia kurti. Šiemet dar laukia keli šios temos projektai. Vienas jų bus labai spalvotas ir pritaikomas kasdienybėje. Suteiksiu galimybę žmonėms dalelę šimtmečio nešiotis su savimi. Noriu, kad šventė nesibaigtų su 2018-aisiais. Valstybę ir savo istoriją švęsti galime ir turime kasdien. Tereikia su praeitimi atrasti asmeninį santykį. Jolita Vaitkutė Menininkė, instaliacijų, iliustracijų ir performansų kūrėja

Įvykis

Vygaudo Juozaičio ir Kosto Stankevičiaus nuotraukos

INTRIGUOJANTIS ŽAIDIMAS SU ERDVE IR KNYGOMIS Nuo gegužės pradžios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos lankytojus pasitinka ne tik bibliotekininkai, knygos, atviros skaityklos, bet ir... patys knygų autoriai. Juos, pasitelkusi popierių, žirkles ir pastolius, centrinėje bibliotekos erdvėje atgaivino menininkė Jolita Vaitkutė. Iš knygų pabudo aštuonios lietuvius (ir ne tik) mąstyti, kovoti ir siekti laisvės XIX–XX a. raginusios asmenybės. Nors ir nebyliai žvelgdamos, šiandien jos atlieka tą pačią misiją: įžengus į biblioteką – žinių, informacijos ir atminties saugyklą – kviečia prisiminti, koks nelengvas buvo šalies ir tautos kelias. Valstybė per 100 metų patyrė visko, tačiau šių ir daugybės kitų asmenybių dėka ne tik išliko, bet ir pakilo, atsistojo ir išsitiesė.

Instaliacijos idėją įgyvendinusios menininkės J. Vaitkutė (dešinėje) ir E. Vinžanovaitė turėjo įveikti aukščio baimę.

Algirdas Julius Greimas (1917–1992) – lietuvis, tapęs vienu geriausių pasaulio semiotikų, kalbininkas, mitologas, eseistas.

Žemaitė (1845–1921) – prozininkė, dramaturgė, lietuviškos grožinės prozos pradininkė.

Bernardas Brazdžionis (1907–2002) – poetas, periodinių leidinių redaktorius, laisvės šauklys.

Pirmąjį portretą menininkės kūrė ilgiausiai, nes ieškojo profesionaliausios ir geriausios technikos, todėl jį konstravo net tris dienas, o likusiems užteko skirti po dieną.

Jonas Jablonskis (1860–1930) – kalbininkas, kalbos normintojas, bendrinės lietuvių kalbos tėvas.

Lygiai taip pat pakilo ir kitąmet 100-metį švęsianti Nacionalinė biblioteka – renovuotame pastate 2016-ųjų rudenį atsivėrė daug naujų ir inovatyvių erdvių. Monumentalios, ko gero, liko tik kolonos – šiandien daugumos bibliotekos kambarių nebevadiname kabinetais, jie tapo erdvėmis, pritaikomomis prie skaitytojų poreikių. Transformuoti galima ne tik erdves, bet ir jų artefaktus – būtent tai ir atliko J. Vaitkutė su bendraminte Emilija Vinžanovaite, ilgiau nei savaitę plušėjusios prie knygų lentynų atrijuje. Aptarti darbo vaisių gegužės 9-osios popietę Renginių erdvėje susitiko Nacionalinės bibliotekos vadovas prof. dr. Renaldas Gudauskas, vienas iš Nacionalinės bibliotekos interjero kūrėjų, studijos „2XJ“ architektas

Į juodus portretus įdėta šiek tiek žaismingumo. Pavyzdžiui, S. Šalkauskio portrete yra žalia apykaklė, o į Vydūno portretą įtraukta jo knyga baltu viršeliu.

Parengusios projekto eskizą, menininkės perdėliojo knygas pagal spalvas ir storį, o tada iš popieriaus kirpo atitinkamas formas ir knygas aplenkė.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) – moterų teisių ir lyčių lygybės aktyvistė, visuomenininkė, publicistė, rašytoja.

Marija Gimbutienė (1921–1994) – pasaulinį pripažinimą pelniusi mokslininkė, archeologė, antropologė, archeomitologijos pradininkė.

Jokūbas Jurgelis, instaliacijos „Pabudę iš knygų“ kūrėja J. Vaitkutė ir bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė. Pokalbį rimtomis ir ne tokiomis rimtomis kryptimis sukiojo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašinskas, renginio pradžioje akcentavęs, kad kultūroje pereinamieji laikotarpiai yra patys įdomiausi, o biblioteka būtent tokį laikotarpį dabar ir išgyvena – atnaujintos erdvės ima prisipildyti. „Atvertos durys dar nereiškia, kad pastatas ima funkcionuoti visu pajėgumu. Dar ir dabar atsiranda naujų detalių, kurios esmiškai keičia visą erdvę“, – teigė jis. Apie erdves, leidusias iš knygų pabudinti asmenybes, plačiau papasakojo J. Jurgelis. Perprojektuoti sovietmečiu statytą pastatą nebuvę sudėtinga, kai priėmė žaidimo taisykles: išsaugoti tai, kas saugotina, padaryti judinama tai, kas judintina, o naujus objektus pritaikyti prie to, kas pastate jau buvo. Taip aukštos juodos lentynos atrijuje buvo priderintos prie reprezentatyviausios bibliotekos erdvės, jomis siekta atverti bibliotekos turtus, kad, vos įžengus pro duris, būtų aišku, į kokią erdvę ateita. Architektas pabrėžė, kad interjeras nėra baigtinis: „Mūsų tikslas buvo sukurti galimybę naudotis funkcijomis ir erdvėmis. Pati lentyna savaime nesukuria pridėtinės vertės – svarbi galimybė į ją įdėti, iš jos išimti, ką nors sukurti. Šis dizainas nėra monumentalus, viskas kinta – nuo daiktų migravimo iki kitokio jų panaudojimo.“ Šį nuolatinį judėjimą J. Jurgelis pavadino projekto evoliucija. Instaliacija „Pabudę iš knygų“ – pirmasis atrijaus knygų lentynų evoliucijos etapas. J. Vaitkutė paatviravo, kad ją labiausiai intrigavo žaidimas su erdve, padiktavęs instaliacijos idėją. Menininkė, kaip ir J. Jurgelis, taip pat priėmė žaidimo taisykles – kadangi asmenybių veidai turėjo atsirasti ant knygų, ji pasirinko organišką medžiagą popierių ir juodą spalvą, neiškrintančią iš bibliotekos interjero. „Norėjosi pagarbos knygai, organiškumo, kad tai būtų kūnas, kuris dera“, – apibendrino autorė. Instaliacija į erdvę įsiliejo ne tik organiškomis medžiagomis

Stasys Šalkauskis (1886–1941) – filosofas, tautos auklėtojas ir žadintojas.

Vydūnas (1868–1953) – filosofas, rašytojas, humanistinės etikos kūrėjas, tautos ugdytojas.

bei spalvomis, bet ir pačia prigimtimi – ji taip pat dinamiška. „Žmonės knygas traukia iš lentynų. Mes nežinome, kaip mūsų darbas atrodys metų pabaigoje. Galbūt jis bus truputį pakitęs. Tai jau ne mūsų galioje, – pasakojo J. Vaitkutė. – Perdėliojus knygas, atsirastų naujas kūrinys. Gal jis ir nebūtų kieno nors veidas, bet vis tiek būtų meno kūrinys.“ Turbūt ne vienam instaliacijos žiūrovui kyla klausimas, kaip ir kodėl pasirinkta pažadinti būtent šias aštuonias asmenybes. Šalia portretų pateikiami trumpi asmenybių pristatymai sufleruoja bendrą vardiklį – visi šie žmonės viena ar kita kalba (meno, mokslo, visuomeninės veiklos) šaukė tautą pabusti, mąstyti, kovoti už laisvę ir savo teises. J. Budriūnienė džiaugėsi, kad šie aštuoni žmonės – tikrai ne vieninteliai XIX–XX a. Lietuvos šviesuoliai,

Vienas Nacionalinės bibliotekos interjero kūrėjų, studijos „2XJ“ architektas J. Jurgelis džiaugėsi, kad Nacionalinės bibliotekos interjeras tarptautiniame erdvių dizaino konkurse „Idea-Tops“ Kinijoje atrinktas tarp penkių geriausių 2017 metų visuomeninių projektų.

Pokalbio dalyviai (iš kairės): architektas J. Jurgelis, menininkė J. Vaitkutė, Nacionalinės bibliotekos direktorius prof. dr. R. Gudauskas, pokalbio moderatorius G. Dabašinskas, bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė J. Budriūnienė.

šalia jų galėtume matyti daugybę kitų. Vieni iš šio aštuoneto visuomenei žinomi daugiau, kiti – mažiau. Tai skatina pasidomėti šiomis asmenybėmis ir jų nuopelnais plačiau. O biblioteka tam – pati geriausia vieta. Pasak prof. dr. R. Gudausko, pastato renovacija buvo pirmas didelio projekto žingsnis, o dabar su šia instaliacija prasidėjo antrasis, žengiama toliau. Atgaivintos lentynos tik pabrėžia profesoriaus teiginį, kad biblioteka yra procesas. Laurus nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose skinantis interjero projektas suteikia galimybių bibliotekai būti gyvai, dinamiškai, stebinančiai. Menininkės atviravo, kad kurti šią instaliaciją joms buvo garbė – paprastai jų darbai būna laikini, gyvuojantys vos vieną dieną, o šie portretai Nacionalinę biblioteką puoš ilgą laiką.

„Tarp knygų“ informacija

TEMA / KULTŪRINĖ SPAUDA

KULTŪRINIŲ LEIDINIŲ PROBLEMOS IR VILTINGA ATEITIS Diskusijos apie kultūrinių leidinių būtinumą ir padėtį šiandieninėje Lietuvoje užverda kiekvienų metų pradžioje, kai Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF) paskirsto paramą. Ir kasmet jas lydi įvairūs protestai. Šiemet, protestuodama prieš mažėjantį kultūrinės spaudos finansavimą, žurnalo„Literatūra ir menas“ redakcija vieną numerį išleido tuščiais puslapiais. Protestas sulaukė nemažai dėmesio: žurnalo numeris tapo deficitinis, diskusijos prasidėjo ne tik interneto erdvėje, tarp kultūrinės spaudos leidėjų ir skaitytojų, bet ir tarp valstybės politikos kūrėjų. Ko iš tiesų reikia, kad padėtis pasikeistų? Ir ar Lietuvai išvis reikia kultūrinių leidinių? Apie tai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje diskusijoje kalbėjosi istorikas, rašytojas dr. Tomas Vaiseta, kino ir teatro kritikė Jūratė Visockaitė, filosofas dr. Viktoras Bachmetjevas ir komercinės spaudos leidėjas Tomas Balžekas. Kultūrinių leidinių finansavimas – tik viena problema iš jų šūsnies. Ne ką mažesnė yra gerų, profesionalių, autoritetingų autorių ir aiškios leidinių ideologijos trūkumas. Šiuo metu Lietuvoje yra tik saujelė profesionalių kultūrinių tekstų kūrėjų. O ir šiuos reikia, anot kultūros žurnalo „Naujasis židinysAidai“ vyriausiojo redaktoriaus T. Vaisetos, kone persekioti, kad jie rastų laiko parašyti ir žurnalui. V. Bachmetjevas dar papildė, kad geriems tekstams rastis reikia laiko, o skirti jo pakankamai autoriai tiesiog negali dėl menkų honorarų. T. Vaisetos teigimu, kultūriniai leidiniai pirmiausia turėtų įsipareigoti ugdyti gerus autorius. Tik jų turint galima žengti tolyn ir imti spręsti kitą problemą – generuoti idėjas ir kurti idėjų kovos lauką. V. Bachmetjevas tikino pasigendąs tvirtos leidinių ideologinės pozicijos, kurios laikantis būtų galima suburti tvirtas bendruomenes. Čia ir vėl tenka grįžti prie finansų – tam, kad atsirastų idėjų, reikia susėsti ir ilgai kalbėtis, nes pačios geriausios mintys kyla laisvai kalbantis. Tačiau laiko mąstyti nelieka, nes ir leidinių redaktoriai, ir straipsnių autoriai dėl finansinių priežasčių yra priversti suktis keliuose darbuose. Autorių ir ideologijos trūkumas glaudžiai susijęs su kita diskusijoje nagrinėta kultūrinės spaudos Lietuvoje problema – leidinių gausa. Visi pašnekovai sutiko, kad leidinių turime per daug, juose rašo tie patys autoriai, skaito tie patys skaitytojai, todėl ir sunku kalbėti apie išgrynintą ideologiją.

Tačiau būtent šios problemos sprendimą rasti turbūt sunkiausia. Viena dažnai keliamų minčių – keliems leidiniams jungtis į vieną. Diskusijos dalyviams šis scenarijus atrodė mažai tikėtinas, tai sudėtinga ir retai pavyksta. Be to, pasak T. Vaisetos, kultūriniai leidiniai vis dėlto turi identitetą, nors ir ne tokį ryškų, aplink juos susibūrusios bendruomenės.

AUDITORIJOS DYDIS AR KOKYBĖ – KAS SVARBIAU? „Kai kalbame apie kultūrinius leidinius, turime juos suvokti ne tik kaip popierių ir abstrakčius skaitytojus, bet ir kaip bendruomenes. Tai yra socialiniai kultūriniai tinklai su simboliniais kapitalais. Leidinio panaikinimas yra tos bendruomenės panaikinimas“, – tvirtino T. Vaiseta. Jo nuomone, panaikinus leidinį, bendruomenė nepersikels prie kito, ji tiesiog išsisklaidys. Čia diskusijos dalyvių nuomonės kardinaliai išsiskyrė: ilgametė kultūros leidinių redaktorė J. Visockaitė įsitikinusi, kad, panaikinus ar sujungus dalį dabar egzistuojančių leidinių, niekas nenukentėtų – kai kurie jų yra leidžiami iš inercijos ir neturi subūrę bendruomenės. J. Visockaitei antrino UAB „Media bitės“ vadovas, buvęs portalo „15min“ ir naujienų agentūros BNS vadovas T. Balžekas – susikoncentravę patys leidiniai ir jų bendruomenės taptų stipresni. T. Balžekas kėlė auditorijos dydžio klausimą. Pritardamas, jog svarbu turėti autorių, pabrėžė, kad pirmiausia jie turi būti skaitytojams įdomūs, 7

„

Tomas Vaiseta: Kultūriniai leidiniai yra ne tik popierius – jie turi identitetą, simbolinį kapitalą ir bendruomenes.

nes leidinys be auditorijos įdomus tik pats sau. Tad visai kultūrinei spaudai, pasak masinės žiniasklaidos atstovo, svarbu atsigręžti į skaitytoją. T. Vaiseta su minėtu teiginiu linkęs sutikti tik iš dalies – skaitytojams pataikauti reikia tik iki tam tikros ribos, antraip profesionalūs tekstai priartės prie populiariųjų. Dalis kultūrinių tekstų, jo įsitikinimu, turi būti skirti konkrečiai nedidelei bendruomenei. Pavyzdžiui, filmų ar knygų recenzijos gali būti aktualios tik rašytojui, filmo režisieriui ar aktoriams, tačiau jos yra svarbios kultūrai, kaip procesui. Omenyje reikia turėti ne tik auditorijos dydžio problemą, bet ir kokybės kriterijų – plačiajai auditorijai skirti tekstai gali neturėti gylio, išliekamosios vertės, todėl daug vertingesni siaurai bendruomenei skirti straipsniai, galintys lemti pokyčius. „Kultūrinė spauda kalba nekasdienėmis temomis, tačiau jos yra esminės. Kai žmogus prieina prie esminių klausimų, jis prisimena kultūrinę spaudą“, – tvirtino T. Vaiseta.

BŪTINAS DĖMESYS RINKODARAI „Kultūriniam leidiniui svarbu būti prieinamam“, – pabrėžė T. Balžekas. Komercinės žiniasklaidos atstovas dalijo patarimus, kad svarbu skirti dėmesio ne tik turiniui, bet ir rinkodarai. Kultūriniams leidiniams, pasak jo, trūksta modernesnio, agresyvesnio, kūrybiškesnio požiūrio į auditorijos pritraukimą. Pavyzdžiui, nė vienoje pašnekovo peržiūrėtoje kultūrinio leidinio interneto svetainėje neprašoma skaitytojo elektroninio pašto adreso, kad būtų galima siųsti naujienlaiškius, arba kaip kitaip užsiregistruoti ir tapti bendruomenės nariu, leidinio rėmėju. T. Vaiseta ir J. Visockaitė pritarė, kad leidinių redakcijoms praverstų rinkodaros specialistai, tačiau dėl nuolatinio lėšų trūkumo šių pasamdyti jos neišgali. Be to, T. Vaiseta abejoja, ar rinkodaros specialistas išspręstų skaitomumo problemas, atneštų ilgalaikės naudos: „Galėtume padaryti bent vieną numerį, kurio parduotume 20 000 vienetų, bet tada žurnalo skaitomumas staigiai kristų, nes žmonės gautų reklaminį produktą, o ne tai, ko tikisi.“ Pašnekovas pateikė neseną pavyzdį iš Lietuvos kino: filmo „Šventasis“1 reklamos kampanija į kino teatrus pritraukė daugybę žmonių, tačiau dauguma 1

Rež. Andrius Blaževičius, 2016, Lietuva, Lenkija.

žiūrovų iš salių išėjo nusivylę. Taip nutiko dėl to, kad ši kampanija neatitiko kūrinio turinio – filmas yra autorinis meno darbas, neskirtas masiniam žiūrovui. Todėl orientavimasis į rinkodarą, ryškesnę ir patrauklesnę reklamą ne visada duoda trokštamų rezultatų. Kalbant apie skaitytojų rato išplėtimą, omenyje reikia turėti ir tai, kad auditorija, kuriai kultūriniai tekstai išties įdomūs, yra ribota – diskusijoje nurodyta 2 000–3 000 skaitytojų. Todėl aktyvi reklamos kampanija, tikėtina, tikslinės auditorijos žymiai nepraplėstų. Be to, į kultūrinius leidinius įsileidus komercinių rėmėjų, būtų ištrinta kultūrinės ir pramoginės žiniasklaidos riba, o tai reikštų pasikeitusią leidinio kryptį ir gal net pobūdį. Todėl T. Vaiseta džiaugėsi kultūros skiltimis masinės žiniasklaidos interneto portaluose, suderinančiuose ir kultūrinę, ir pramoginę šių tekstų paskirtį. Kultūrinė spauda neturėtų konkuruoti su tokiomis skiltimis, atvirkščiai – reikėtų bendradarbiauti ir dalytis turima medžiaga. Jam antrino J. Visockaitė: masiniuose leidiniuose spausdinant kultūrinius tekstus, jie pasiekia daugiau skaitytojų ir padeda auginti elitinę auditoriją. Dauguma diskusijos dalyvių sutiko, kad SRTRF, skirstydamas paramą, turėtų atskirti kultūrinius ir masinės žiniasklaidos leidinius. Vertinti juos pagal tuos pačius kriterijus yra mažų mažiausiai neteisinga. Konkuruoti su didžiaisiais – „Delfi“ ar „15min“ – kultūriniams leidiniams tampa sunku, nes dienraščių portalai, be jokios abejonės, turi gerokai didesnę auditoriją. Taip kultūriniai leidiniai susiduria su dviguba konkurencija dėl finansavimo: varžosi tarpusavyje ir dar su masine žiniasklaida. Kultūrinės spaudos leidėjams ieškoti finansavimo T. Balžekas patarė ir kitais kanalais. Pavyzdžiui, ieškoti mecenatų ar net kreiptis į masinę žiniasklaidą. Pašnekovas paatviravo neseniai diskutavęs, kad galbūt pasirinktą kultūrinį leidinį reikėtų remti finansiškai. Tačiau kartu jis pabrėžė, kad ši iniciatyva kilo iš didžiųjų leidėjų – kultūrinės spaudos atstovai į juos pagalbos niekada nesikreipė. „Manau, būtų galima susitikti kultūrinių ir nekultūrinių leidinių leidėjams ir pasikalbėti, ką jie galėtų nuveikti kartu“, – netikėtą, bet viltingą pasiūlymą pateikė T. Balžekas. T. Vaiseta taip pat pranešė džiugią žinią – kultūriniai leidiniai pagaliau ima glaudžiau bendradarbiauti – šiemet įregistruota Kultūros periodinių leidinių asociacija,

„

Jūratė Visockaitė: Leidinių skaičių būtina mažinti – dalis jų leidžiami iš inercijos, nėra skaitomi.

„

Viktoras Bachmetjevas: Dabartinis paramos skyrimo modelis yra ydingas, jį reikia keisti. padėsianti išsigryninti bendrus tikslus ir siekius. Pasak jo, kultūrinė spauda konkuruoja tik dėl finansavimo, tačiau visais kitais klausimais leidinių redaktoriai yra tą patį prasmingą darbą dirbantys kolegos.

FINANSAVIMO SISTEMOS POKYČIAI Kadangi protestus ir diskusijas apie kultūrinių leidinių reikalingumą ir padėtį paskatina kasmetinės SRTRF paramos dalybos, diskusijoje kalbėta ir apie finansavimo sistemą – vieningai sutarta, kad ją būtina keisti. Šiuo klausimu vilties suteikė tuometis kultūros ministro patarėjas V. Bachmetjevas (gegužės pabaigoje V. Bachmetjevas nusprendė pasitraukti iš Kultūros ministerijos – V. M.). Jis paminėjo tris spręstinas pagrindines problemas: pirma – dabartinis finansavimas yra per mažas ir jį reikia didinti; antra – kultūriniai leidiniai ir taip negausius SRTRF pinigus turi dalytis su masinės žiniasklaidos kultūros rubrikomis, kurių žanras ir misija yra kiek kitokie; trečia – politikai kartu su kultūrinių leidinių leidėjais turi galvoti, kaip padaryti, kad kultūrinė žiniasklaida nebūtų visiškai priklausoma nuo valstybės pinigų. Kas be ko, būtina ir skaitytojų edukacija: jei žmogus nori gero turinio, jis turi suvokti, kad už jį reikia susimokėti. Vienas tokių skaitytojų, kaip leidinio rėmėjų, įtraukimo pavyzdžių yra žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ sprendimai: paramos platforma „Patreon“2 ir solidarumo prenumerata. Leidinys kas mėnesį per platformą gauna 191 dolerį iš 22 rėmėjų (2018 m. gegužės 16 d. informacija). Solidarumo prenumeratos principas – žurnalą prenumeruoti už didesnę nei įprasta sumą; tokių prenumeratorių žurnalas turi apie 30. Tai nėra didelės sumos, bet svarbiausia rodyti iniciatyvą ir sudaryti sąlygas skaitytojams leidinį remti. V. Bachmetjevo teigimu, pati SRTRF paramos skyrimo tvarka yra ydinga, to pavyzdys – vis dar finansuojami mirę leidiniai. „Jeigu leidinys, kurio niekam, išskyrus redaktorių, nereikia, gauna valstybės finansavimą, vadinasi, kažkas finansavimo sistemoje yra neteisinga“, – sutinka jis. Tačiau negali būti imperatyvo uždaryti vieną ar kitą leidinį. Tai turi vykti natūraliai. Pasiūlymų, kaip spręsti finansavimo problemas, pateikė visi diskusijos dalyviai. Jas iš esmės apiben2

Sutelktinio finansavimo platforma, veikianti mėnesinio mokesčio principu.

drino V. Bachmetjevas: visų pirma kultūrinė žiniasklaida turėtų turėti atskirą finansavimo programą, o ne kunkuliuoti viename katile su masinės žiniasklaidos projektais; geriau konkuruoti tarpusavyje, o ne su žiniasklaidos gigantais. Tuomet reikėtų ne didesnėmis ar mažesnėmis riekėmis raikyti paramą, protingiau rengti konkursus, kuriuose finansavimą laimėtų ne visi – kai kas liktų ir be jo. Atsiradusi konkurencija keltų leidinių kokybę. Šiandien, skirstant paramą, atsižvelgiama ne į leidinio kokybinius pokyčius, bet į projektų pateikimą. T. Balžekas pritarė, kad finansavimas dabar dalijamas remiantis subjektyvia komisijos nuomone, nes objektyvių faktų tiesiog nėra: kultūriniai leidiniai nėra audituojami, nežinomi nei tikslūs jų tiražai, nei pasiekiama auditorija. Jis iškėlė idėją, kad reikėtų ne kasmet vertinti pateiktus projektus, o sudaryti sąrašą leidinių, kuriems finansavimas būtų skiriamas bent keletui metų. Taip jie galėtų koncentruotis į kokybišką turinį, o ne į kovą dėl išlikimo. V. Bachmetjevas užsiminė apie finansavimo modelio pokyčius. Kultūros ministerijos siūloma reforma grindžiama keturiais kertiniais principais: 1) savivaldos principas – apie žiniasklaidos rėmimą turi spręsti žiniasklaidos profesionalai; 2) demokratijos principas – SRTRF taryba turi būti renkama, o ne deleguojama; 3) sistemiškumo principas – reikia mąstyti apie visą žiniasklaidos lauką; 4) skaidrumo principas – didesnis ekspertų ir pačios tarybos skaidrumas, didesnis atskaitingumas visuomenei ir sektoriui, didesnis viešumas. Šis klausimas buvo aptariamas viešose diskusijose Seime, o dabar Kultūros ministerijos darbo grupė, susidedanti iš kolektyvinių žiniasklaidos asociacijų atstovų, tarp jų – ir kultūrinės žiniasklaidos, tobulina projekto turinį.

„

Tomas Balžekas: Kultūrinei spaudai trūksta modernesnės, agresyvesnės, kūrybiškesnės rinkodaros.

„Reikia būti kūrybiškiems ieškant ir formos, ir turinio, ir finansų, – diskusiją reziumavo T. Balžekas. – Kultūra valstybei labai svarbi. Tiek valstybės pareigūnai, tiek verslas, tiek autoriai turi suremti pečius, kad ši žiniasklaidos sritis po poros metų galėtų didžiuotis nuveiktais darbais, o ne skųstis, kaip trūksta vieno ar kito tūkstančio eurų.“ Parengė Vaiva Markevičiūtė 9

Tyrimas

Vaikų favoritė Pepė Ilgakojinė, o paauglių – Mažasis princas

Jono Viliūšio (5 m.) piešiniai. Sintautai, Šakių r.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas kartu su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi kasmet 1–12 klasių moksleivius kviečia nurodyti penkias labiausiai patikusias per metus perskaitytas knygas. 2017 metais buvo gauta daugiau kaip 2000 anketų. Gautas anketas tyrėjai tradiciškai skyrė į dvi grupes: vienoje – anketos iš 1–6 klasių vaikų, antroje – 7–12 klasių moksleivių atsakymai. Šalia knygų penketukų moksleiviai buvo prašomi ką nors pasakyti mokytojams, bibliotekininkams, leidėjams, rašytojams, paaiškinti, kodėl jie skaito. „Mane skaityti skatina noras išlaikyti knygų skaitymo tradicijas, mat gyvename labai technologiškai pažengusiame amžiuje“, – dėsto Jurgis (6 kl.). Penktokė Lauksmė knygas renkasi todėl, kad „jose tiek daug to, ko pasaulis neturi, o ten net drakonai gali skraidyti“. „Kai knyga įdomi, aš ją imu visur: į svečius, į kavinę ir t. t.“, – prisipažįsta ketvirtokė Agnė. Vyresnieji mokiniai knygų skaitymą sieja net su savo gerove: „Skatina žinojimas, kad knyga lavina fantaziją ir kad kuo daugiau skaitysi, tuo labiau būsi išprusęs ir susirasi geresnį darbą“ (Dovydas, 7 kl.). Galima perskaityti ir palinkėjimų leidėjams. Devintokė Greta pataria: „Knygų leidėjams linkiu

Man patinka skaityti , nes galiu susitapatinti su veikėjais – atitrūkti nuo savo problemų. Gintė , 5 kl .

labiau pasitikėti jaunais rašytojais ir leisti jų knygas, puoselėti jaunimo kultūrą.“ Beje, moksleiviai pageidavo dažniau pristatyti kūrinius per pamokas ir leisti knygas išsirinkti patiems: „Jei norite turėti daug jaunų skaitytojų, nebrukite mums knygų senienų. Mes norime skaityti knygas apie bendraamžius, šiurpius nuotykius, pašėlusią fantastiką, o ne tai, ką mus verčia skaityti.“ (Samanta, 8 kl.).

MĖGSTAMIAUSIOS VAIKŲ KNYGOS 2017 M. Apklausoje dalyvavo 1 251 1–6 klasių vaikas, tai yra 22 proc. daugiau nei pernai. (Apie ankstesnių metų apklausos rezultatus rašyta „Tarp knygų“ – 2016 m. Nr. 4; 2017 m. Nr. 7–8.) Gauta 63 proc. mergaičių, 36 proc. berniukų ir 1 proc. nepasirašytų anketų. Skaitytojai išvardijo 1 512 knygų, tarp jų lietuvių autorių knygos sudaro 26 proc. Žanriniu požiūriu, be abejo, daugiausia skaitoma grožinė proza – 89 proc., pažintinė literatūra – 5 proc., poezija – 3 proc., liaudies pasakos – 3 proc.

Knygų serijų, ciklų penketukas 1. Holly Webb. „Gyvūnų istorijos“ 2. Jeff Kinney. „Nevykėlio dienoraštis“ 3. Joanne K. Rowling. „Haris Poteris“ 4. Knister. „Ragana Lilė“ 5. Rachel Reneé Russell. „Prietrankos dienoraštis“ Palyginti su 2016 m. penketuku, visos populiariausios 2017 m. knygų serijos yra tos pačios. Tik pirmas buvęs „Nevykėlio dienoraštis“ susikeitė vietomis su „Gyvūnų istorijomis“. Lietuvių autorių knygų serijų penketukas 1. Tomas Dirgėla. „Domas ir Tomas“ 2. Vytautas Račickas. „Šlepetė“ 3. Lina Žutautė. „Kakė Makė“ 4. Neringa Vaitkutė. „Tamsa, kuri prabudo“ 5. Vytautas V. Landsbergis. „Arklio Dominyko meilė“ Anksčiau lietuviškame penketuke T. Dirgėlos „Domo ir Tomo“ nėra buvę. Dabar ši serija žaibiškai įsiveržė tarp mėgstamiausiųjų ir iškart atsidūrė pirmojoje vietoje. Penketuke buvę Renatos Šerelytės „Krakatukai“ šiemet liko septinti. Mergaičių knygų serijų penketukas 1. Holly Webb. „Gyvūnų istorijos“ 2. Rachel Reneé Russell. „Prietrankos dienoraštis“ 3. Joanna K. Rowling. „Haris Poteris“ 4. Knister. „Ragana Lilė“ 5. J eff Kinney. „Nevykėlio dienoraštis“

Berniukų knygų serijų penketukas 1. Jeff Kinney. „Nevykėlio dienoraštis“ 2. Joanna K. Rowling. „Haris Poteris“ 3. John Flanagan. „Žvalgo mokinys“ 4. Paul van Loon. „Vilkolakiukas Dolfas“ 5. Knister. „Ragana Lilė“

Mergaičių penketuke matome tas pačias knygų serijas kaip ir pagrindiniame, tik skirtingos antra ir penkta pozicijos. O štai berniukai mėgsta ir kitas serijas, ypač „Žvalgo mokinį“, kiek mažiau „Vilkolakiuką Dolfą“. Vaikai taip pat noriai skaito P. van Loono „Siaubų autobusą“, Henriko Tammo „Nindzę Timį“, Kristinos Ohlsson „Stiklo vaikus“. Knygų kategorijos penketukas 1. Astrid Lindgren. „Pepė Ilgakojinė“ 2. Astrid Lindgren. „Emilis iš Lionebergos“ 3. David Walliams. „Močiutė plėšikė“ 4. Astrid Lindgren. „Ronja plėšiko duktė“ 5. Astrid Lindgren. „Padaužų kaimo vaikai“

Kaip matome, penketuke – tik Vaikų dviejų autorių knygos: 4 A. Lindknygas gren kūriniai, o per vidurį – skaitykite 3-iojoje vietoje – D. Walliamso ir jūs! „Močiutė plėšikė“. Ankstesniais Būsite metais populiariausias buvo Anlinksmesni . toine‘o de Saint-Exupéry „MažaAistė , 3 kl . sis princas“. Šiemet jo nematome ne tik pirmojoje vietoje, bet ir penketuke, jis – tik dvyliktas. Į penketuką pateko A. Lindgren „Padaužų kaimo vaikai“, kurių nebuvo praėjusį kartą. Jei pratęstume sąrašą, toliau rikiuotųsi A. Lindgren „Broliai liūtaširdžiai“, „Mažylis ir Karlsonas“, Vytauto Račicko „Šokoladas iki pirmadienio“. Mergaičių knygų Berniukų knygų penketukas penketukas 1. Astrid Lindgren. 1. Astrid Lindgren. „Pepė Ilgakojinė“ „Pepė Ilgakojinė“ 2. David Walliams. 2. Astrid Lindgren. „Močiutė plėšikė“ „Broliai liūtaširdžiai“ 3. Astrid Lindgren. 3. Astrid Lindgren. „Ronja plėšiko duktė“ „Emilis iš Lionebergos“ 4. Astrid Lindgren. 4. Astrid Lindgren. „Emilis iš Lionebergos“ „Mažylis ir Karlsonas“ 5. Vytautas Račickas. 5. Justinas Marcinkevičius. „Šokoladas iki pirmadienio“ „Grybų karas“ Be abejonės, mylimiausia jaunesnio amžiaus vaikų knygų autorė yra A. Lindgren. Mergaičių penketuke – trys jos knygos, berniukų – net keturios. O lietuvių autoriai V. Račickas ir Just. Marcinkevičius – penketukų senbuviai. Lietuvių autorių knygų penketukas 1. Vytautas Račickas. „Šokoladas iki pirmadienio“ 2. Gaja Guna Eklė. „Brolis, kurio nereikėjo“ 3. Justinas Marcinkevičius. „Grybų karas“ 4. Evelina Daciūtė. „Laimė yra lapė“ 5. Virgis Šidlauskas. „Ulfas ir stebuklinga barzda“

Kasmet lietuviškajame penketuke matome akcijos „Metų knygos rinkimai“ atspindžius. Ir dabar į penketuką pateko trys knygos iš šios akcijos. Dvi 2016-ųjų akcijoje dalyvavusios knygos tuomet taip pat pateko į penketuką – tai buvo Aido Jurašiaus „Akmenukų pasakos“ ir Selemono Paltanavičiaus „Maži ežiuko sapnai“. 2017-ųjų apklausoje šios knygos liko labai toli. Už penketuko ribos liko ir V. Račicko „Gyveno kartą Lukošiukas“, „Vaikų anekdotai“, Kristinos Gudonytės „Ida iš šešėlių sodo“, Ilonos Ežerinytės „Šunojaus diena“, Just. Marcinkevičiaus „Voro

vestuvės“, Rebekos Unos „Aš esu Tomas, seklys“. Nustebino, kad į lietuvių penketuką nepateko nė viena Kęstučio Kasparavičiaus knyga. Daugiausia balų surinkusi jo „Braškių diena“ yra 11-ojoje vietoje.

MĖGSTAMIAUSIOS PAAUGLIŲ KNYGOS 2017 M. 7–12 klasių mokinių grupėje gauta 895 anketos – 30 proc. daugiau nei pernai. Iš jų 70 proc. – merginų, 28 proc. vaikinų ir 2 proc. nepasirašytos. Paminėta 1 070 knygų pavadinimų, atskirų serijų pavadinimus skaičiuojant kaip vieną. Lietuvių autorių kūriniai sudaro 17 proc., tiek pat kiek ir pernai. Šalia mokyklinės programos kūrinių minėta ir pati naujausia lietuvių autorių kūryba. Matyti, kad vyresniųjų mokinių skaitybą veikia ir akcija „Metų knygos rinkimai“: paminėtos visos penkios paauglių kategorijoje dalyvavusios knygos; daugiausia simpatijų pelnė būtent rinkimų laimėtoja – Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“. Knygų serijų, ciklų penketukas 1. Joanne K. Rowling „Haris Poteris“ 2. Kiera Cass. „Atranka“ 3. John Flanagan. „Žvalgo mokinys“ 4. Jeff Kinney. „Nevykėlio dienoraštis“ 5. Suzanne Collins. „Bado žaidynės“ Pažymėtina, kad šis penketukas nuo ankstesnių metų liko visai nepakitęs. Merginų knygų serijų penketukas 1. Joanne K. Rowling. „Haris Poteris“ 2. Kiera Cass. „Atranka“ 3. Suzanne Collins. „Bado žaidynės“ 4. Zoe Sugg. „Interneto mergaitė“ 5. Sarah J. Maas. „Įkalinta tamsoje“

Vaikinų knygų serijų penketukas 1. Joanne K. Rowling. „Haris Poteris“ 2. John Flanagan. „Žvalgo mokinys“ 3. Jeff Kinney. „Nevykėlio dienoraštis“ 4. John Flanagan. „Brolija“ 5–6 James Dashner. „Bėgantis labirintu“, Rick Riordan. „Persis Džeksonas“

Merginos greitai atranda naujai leidžiamas serijas. Ankstesniais metais penketuke buvusios Ransomo Riggso „Ypatingų vaikų namai“ ir Estelle Maskame „Ar sakiau, kad tave myliu“ jau išstumtos. Vaikinų penketukas kinta ne taip greitai. Deja, į vaikinus orientuotų knygų serijų pasirodo gerokai mažiau, bet jos irgi greitai atrandamos. Taip šiemet penketuke atsidūrė nauja J. Flanagano serija „Brolija“.

Lietuvių autorių knygų penketukas 1. Kazys Boruta. „Baltaragio malūnas“ 2. Ignas Šeinius. „Kuprelis“ 3. Kazys Binkis. „Atžalynas“ 4. Vanda Juknaitė. „Išsiduosi. Balsu“ 5. Balys Sruoga. „Dievų miškas“ Džiugu, kad tuoj už brūkšnio pasirodo ir neprograminiai kūriniai: D. Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, Rebekos Unos „Atjunk“, Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“ ir kt. Linkiu Vaikinų ir merginų lietuvių nepamiršti autorių knygų penketukai knygų skaitymo, panašūs į bendrąjį. Didžiaunes tik knygos sias skirtumas, kad abiejų žmones daro lyčių penktojoje vietoje atsigražius ir duria D. Opolskaitės knyga: protingus! vaikinų penketuke ji išstuAustėja, 7 kl . mia – K. Binkio, o merginų – V. Juknaitės kūrinį. Knygų kategorijos penketukas 1. Antoine de Saint-Exupéry. „Mažasis princas“ 2. Lois Lowry. „Siuntėjas“ 3. Rūta Šepetys. „Tarp pilkų debesų“ 4. John Green. „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ 5. Kazys Boruta. „Baltaragio malūnas“ Įdomu, kad pirmą kartą per daugiau nei dešimtmetį Melvino Burgesso „Heroinas“ nepateko į šį penketuką. Šiemet jis atsidūrė 8-ojoje vietoje. Merginų knygų penketukas 1. Rūta Šepetys. „Tarp pilkų debesų“ 2. Lois Lowry. „Siuntėjas“ 3. Antoine de SaintExupéry. „Mažasis princas“ 4. John Green. „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ 5. Ana Frank. „Dienoraštis“

Vaikinų knygų penketukas 1. Antoine de Saint-Exupéry. „Mažasis princas“ 2. Lois Lowry. „Siuntėjas“ 3. Kazys Boruta. „Baltaragio malūnas“ 4. Ignas Šeinius. „Kuprelis“ 5–6 Erich Maria Remarque. „Vakarų fronte nieko naujo“, Vanda Juknaitė. „Išsiduosi. Balsu“

Parengė Reda Tamulienė (1–6 kl. tyrimas) ir Eglė Baliutavičiūtė (7–12 kl. tyrimas) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas

KRONIKA

NACIONALINIS BIBLIOTEKININKŲ RENGINYS BAIGTAS TARPTAUTINE KONFERENCIJA

Į tradicinę bibliotekininkų konferenciją šiemet susirinko per 220 dalyvių. Manto Bartaševičiaus nuotr.

Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga pagerbta Seimo Pirmininko prof. Viktoro Pranckiečio padėka už pažangos siekį ir nuolatinį rūpinimąsi bibliotekininkų bendruomene. Audronės Likienės nuotr.

Konferencijos dalyvius sveikino Seimo Pirmininko pavaduotojas Arvydas Nekrošius, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūrinės atminties ir paveldo politikos skyriaus vyresnioji patarėja Rūta Pileckaitė, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto biuro vedėjas Kęstutis Kaminskas. Nusipelniusiems, aktyviems, bendruomenes buriantiems ir stiprinantiems bibliotekininkams jie įteikė padėkos raštus. UAB „Asseco Lietuva“ generalinis direktorius dr. Albertas Šermokas kartu su Lietuvos

18-ąją nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę vainikavo metinė Lietuvos bibliotekininkų draugijos konferencija. Balandžio 26-ąją bibliotekininkai buvo pakviesti susiburti Lietuvos Respublikos Seime, kur Lietuvos specialistai ir svečiai iš Latvijos, Estijos, Nyderlandų savo pranešimuose svarstė, kokią bibliotekų ateitį norime turėti ir privalome susikurti, akcentavo Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) vykdomo projekto „Globali vizija“ (Global Vision) ataskaitoje apibendrintas idėjas.

Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos LBD skyrius išrinktas geriausiu 2017 m. LBD skyriumi. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

bibliotekininkų draugijos (LBD) pirmininke Jolita Steponaitiene pasveikino geriausiu 2017 m. skyriumi išrinktą Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos LBD skyrių. Pirmąją pranešimų sesiją pradėjo IFLA atstovė Kristīnė Pabērza. Ji pristatė jau pasibaigusį pirmąjį ir prasidėjusį antrąjį projekto „Globali vizija“ etapus, apžvelgė pirmojo etapo metu parengtą ataskaitą (jos santrauka išspausdinta „Tarp knygų“ 2018 m. balandžio numeryje). Viešnia pasakojo ir apie kitą IFLA projektą – Pasaulio bibliotekų žemėlapį (Library Map

of the World), kuriame pateikiami statistiniai duomenys apie įvairių pasaulio valstybių biblio tekas. Kita šio projekto dalis – reikšmingos istorijos, parodančios, kaip bibliotekos prisideda prie Kristīnė Pabērza Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslų. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. dr. Rimvydas Laužikas ieškojo atsakymo į klausimą, kaip ne bėgti paskui technologijas, o žengti kartu su jomis. Skaitmeninių technologijų įsigalėjimą žmogaus gyvenime lygindamas su Prof. dr. Rimvydas Laužikas automobilio įsitvirtinimu, profesorius akcentavo, kaip naujos skaitmeninės technologijos po truputį visuomenei tampa būtinybe. Didžiausias iššūkis šiandien – įveikti ne pačių technologijų baimę, o baimę žengti su jomis tolyn. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas interpretavo pirmąjį IFLA projekto „Globali vizija“ ataskaitos punktą – užtik rinti visiems vienodą laisvąją informacijos ir žinių Prof. dr. Renaldas Gudauskas prieigą. Remdamasis penkiais bibliotekininkystės mokslų teoretiko Siyali Ramamritos Ranganathano suformuluotais dėsniais ir Nacionalinės bibliotekos pavyzdžiu, profesorius akcentavo bibliotekų tikslus, kuriamą vertę, vietą visuomenėje, pokyčių svarbą, ypač bibliotekų darbuotojų profesionalumą. Estijos bibliotekininkų draugijos narė Krista Visas iš Pernu apskrities bibliotekos papasakojo, kaip XXI amžiuje keičiasi jos šalies viešosios bibliotekos. Pranešėja pristatė jose teikiamas išskirtines paslaugas. Pavyzdžiui, skaitytojams senjorams ypač patinka Krista Visas galimybė kartą per mėnesį sulaukti knygas į namus pristatančio bibliotekininko, o vaikams – galimybė bibliotekos knygas skaityti darželyje. Viešnia pademonstravo skaitytojų aktyvumo Estijos bibliotekose

žemėlapį – interneto svetainėje realiuoju laiku galima matyti, kurioje bibliotekoje ir kokia knyga yra ką tik pasiskolinta. Ilona Skorodihina, Latvijos bibliotekininkų draugijos narė, papasakojo apie Latvijos Latgalos regiono viešųjų bibliotekų gerąją patirtį. Ji pabrėžė, kad bibliotekos turi glaudžiai bendradarbiauti su bendruomenėmis ir įstaigomis, daug dėmesio skirti Ilona Skorodihina vaikams ugdyti. Kaip tokio bendradarbiavimo pavyzdį viešnia pateikė su Utenos ir Zarasų viešosiomis biblio tekomis vykdomą projektą „Švietimui ir gerovei skirtų šeimos skaitmeninių veiklų centrų sukūrimas Rytų Aukštaitijoje ir Pietų Latgaloje“. Europos Komisijos kultūros paveldo skaitmeninės platformos „Europeana“ atstovė olandė Marjolein de Vos pristatė projekto istoriją ir pasakojo, kokie projektai vykdomi dabar. Pranešėja pasidalijo bibliotekų gerąja patirtimi dalyvaujant pasaulinio paveldo prieigos geriniMarjolein de Vos mo projektuose ir pabrėžė, kad būtent bibliotekos yra šio projekto pamatas. Nacionalinės bibliotekos atstovė Alma Masevičienė plačiau papasakojo apie jau įsibėgėjusius du bibliotekos projektus: „Inovatoriai ir ugdytojai bibliotekose“ bei „Bendradarbiavimo projektai bibliotekose: įvairių socialinių sluoksnių integracija skatinant mokymąsi visą gyvenimą“. Motyvacinį pranešimą skaitė asociacijos „Global Lithuanian Leaders“ vadovas Mykolas Lepeška. Jis dalijosi patarimais, kaip tapti lyderiu ir suburti bendruomenę, dalytis darbais, patirtimi, skatinti savo krašto emigrantus sugrįžti į gimtąjį kraštą jei ne fiziškai, tai bent darbais ir mintimis. Konferenciją optimistišku pranešimu baigė leidėjas, reklamos įmonės vadovas, fotografas Marius Jovaiša. Jis pristatė rudenį pasirodysiantį antrą fotografijų albumą „Neregėta Lietuva“, kurį sudarys trijų temų nuotraukos. Knygoje bus atspindėtas Lietuvos kraštovaizdis, unikalus paveldas ir mūsų mokslininkų kuriama ateitis – technologinės inovacijos. Išklausę informatyvių pranešimų ir J. Steponaitienės LBD 2017 m. veiklos ataskaitos pristatymą, aptarę LBD nuveiktus darbus, konferencijos dalyviai išsiskirstė į savo bibliotekas įgyvendinti konferencijos ir visos Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės šūkio – kartu kurti ateities. „Tarp knygų“ informacija

Tapatybės ženklai

Vienas atitolina gaisrus, kitas – saugo pasėlius Ieškodama Lietuvos unikalumo ženklų,„Tarp knygų“ žurnalo redakcija kartu su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaite nusprendė atsigręžti į neabejotiną tautinio savitumo išraišką – kryždirbystę, kuri įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Šį kartą į žurnalo puslapius nužengė šv. Florijonas (gegužės 4 d.) ir šv. Izidorius (gegužės 15 d.): pirmasis turėjęs saugoti nuo gaisrų, antrasis buvęs žemdirbių pagalbininkas. Išeiti padegėliais – didelė nelaimė. O Lietuvos kaimus ir miestelius dažnai niokodavo gaisrai, nes mediniai trobesiai su šiaudais ar malksnomis dengtais stogais lengvai užsiliepsnodavę. Todėl ieškota šventojo, kuris gebėtų apsaugoti nuo gaisrų. Tikėta, kad tokių galių turįs šv. Florijonas, dar vadintas Flioreliu, Pliurijonu. Šventasis kankinys Florijonas buvo romėnų armijos karininkas, gimęs apie 250 metus Austrijoje ir 304 m. gegužės 4 dieną ten pat nukankintas. Kai krikščionis persekiojusio imperatoriaus Diokleciano vietininkas Akvilinas įkalino keturiasdešimt jo vadovaujamų karių, Florijonas prisipažino taip pat esąs krikščionis ir prisiėmė jų likimą. Žiauriai kankinamas, jis neišsižadėjo Kristaus. Neįveikę Florijono tikėjimo, kankintojai įstūmė jį į upę, prieš tai po kaklu pririšę girnapusę. Po kiek laiko ant kranto išmestas Florijono kūnas buvo palaidotas. Jo kapo vietoje VI a. pastatytas augustiniečių vienuolynas, o po kurio laiko palaikai išvežti į Romą. 1183 m. Lenkijos kunigaikštis Kazimieras II (valdė 1177–1194 m.) ir Krokuvos vyskupas Gedeonas paprašė popiežiaus Liucijaus III leidimo šv. Florijono palaikus pervežti į Lenkiją. Taip šventojo palaikai buvo perkelti į naujai

pastatytą šventovę Krokuvoje, o Florijonas tapo Lenkijos globėju. Legenda pasakoja, kad, Krokuvoje kilus gaisrui, jo pagalba gyventojams buvusi ypatinga – sudegus miestui, bažnyčia su šventojo palaikais liepsnų likusi nepaliesta. Kita plačiai žinoma legenda pasakoja apie stebuklingą šv. Florijono galią gaisrą užgesinti vienu kibiru vandens. Šv. Florijonas laikomas ne tik Austrijos ir Lenkijos globėju. Jis populiarus ir Lietuvoje. Šv. Florijono atvaizdai dažni lietuvių liaudies skulptūroje, kurioje jis vaizduojamas kaip romėnų karys – su šarvais, šalmu ir vėliava vienoje rankoje. Kitoje rankoje šventasis laiko kibirą, o šalia stovi degantis namas arba bažnyčia, ant kurios šventasis pila vandenį. Paminklai su šv. Florijono skulptūromis buvo statomi prie sodybų, miestelių ir kaimų aikštėse. Šv. Florijono statulėlės keliamos aukštai ant stulpo, kad šventasis, pirmasis pastebėjęs gaisrą, savo stebuklingomis galiomis jį užgesintų. Nukankintas vandenyje, šv. Florijonas įgavo galią valdyti ugnį ir vandenį. Jis laikomas su ugnimi susijusių profesijų – ugniagesių, kepėjų, kalvių, metalurgų, kaminkrėčių – globėju. Šv. Florijono diena minima gegužės 4-ąją. Tikėta: jeigu tądien šviečia saulė, tai reikia laukti gaisringų metų.

Koplytstulpis su šv. Florijono skulptūrėle. Kretingos apskr., Plateliai, 1926 m. Fotografas Adomas Varnas. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

Gera sėja atitolina badą – sako lietuvių patarlė. Sėja yra vienas svarbiausių žemdirbio darbų, todėl lietuviai nuo seno rinkdavo jai tinkamas dienas. Kad pasėliai būtų apsaugoti nuo gamtos nemalonių, lauko pakraštyje ant kuolo pamaudavo kokio galvijo kaukolę. Kai jėzuitai išplatino Lietuvoje šv. Izidoriaus kultą, su arimu ir sėja susijusius darbus lietuviai „priskyrė“ šiam šventajam, o sėjos pabaigai pasirinko gegužės 15-ąją – Šv. Izidoriaus dieną. Šventasis, kurį mūsų senoliai dar vadino Zidoriumi arba Dzidu, tapo labai svarbus ir artimas žemdirbiams. Tikėta, kad jis padeda dirbti lauko darbus (arti, sėti) ir saugo pasėlius. Šv. Izidorius gimė 1070 m. Madride, Ispanijoje. Pasakojama, kad jo tėvai buvę labai pamaldūs neturtingi vals-

Žemdirbiams ypač artimas šv. Izidorius liaudies mene dažniausiai vaizduojamas ariantis (šv. Izidorius, 1931 m., Skuodo r., Jundulų k., fotografas Arūnas Baltėnas) arba sėjantis (koplytstulpis, Telšių r., Tryškių apyl., 1935 m., fotografas Ignas Končius). Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinikinių

tiečiai, nuo mažumės ir sūnui ugdę dievobaimingumą. Izidorius pasižymėjo ir artimo meilės darbais, atsidavimu aplinkiniams, doru gyvenimu. Dar vaikas būdamas, pradėjęs dirbti pas ūkininką netoli Madrido. Darbą pradėdavęs tik pasimeldęs. Pasak legendos, kiti ūkio darbininkai tuo nebuvę patenkinti, todėl neva aplaidžiai dirbantį Izidorių paskundę šeimininkui. Kai šeimininkas nuėjęs patikrinti, Izidorius buvęs bažnyčioje, bet vietoj jo laukuose aręs angelas. Nuo to laiko ir tikima, kad šv. Izidorius žemdirbius saugo padedamas angelų. Kitas pasakojimas byloja, kad, darbininkams apskundus Izidorių, ūkininkas kiekvienam atskirai paskyręs prižiūrėti po žemės sklypą. Atėjus derliaus nuėmimo metui, paaiškėję, kad Izidoriaus derlius dvigubai gausesnis nei kitų. Šiems pasakojimams pasklidus po pasaulį, Izidorius pelnė žemdirbių pagarbą ir pasitikėjimą. Po mirties 1130 m. jis buvo paskelbtas šventuoju. Šv. Izidorius Europos žemdirbių tautose vienas populiariausių šventųjų, jis yra Madrido ir Saragosos miestų globėjas. Lietuvių liaudies mene jis vaizduojamas ariantis arba sėjantis, apsirengęs valstiečio apranga – sermėga, su šiaudine skrybėle.

in this issue Jolita Vaitkutė. Bridging the History and the Present Day

In the year of 2018, when Lithuania celebrates the Restoration of the Independent State, the authors of the magazine‘s heading “#GyvasŽodis” reflect on the topic “Me and My Centenary”. In this issue we present thoughts by the artist, author of installations and performances, Jolita Vaitkutė. Lithuania’s centenary is a very special day for her. In her creative work, Jolita Vaitkutė often features historic personalities, thus bridging the history and modernity. Though not being a historian, she endeavours to revive history and introduce prominent individuals of the past to people of nowadays. She acknowledges that young people are not aware of historic personalities and therefore in her creative work she brings them closer to us and highlights their importance.

An Intriguing Game with Space and Books

The Centenary of the Restoration of the Independent Lithuanian State, 19th– 20th century personalities who called for pursuing freedom, renovated spaces at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. All these elements construct the installation Pabudę iš knygų (“Coming to Life from Books”) by two young artists Jolita Vaitkutė and Emilija Vinžanovaitė – portraits of Lithuania’s influential personalities (writers, scientists, linguists and social figures) formed from books situated on the shelves of one of the main spaces at the National Library. They, as it were, invite us to recall the nation’s passage from past to present and simultaneously remind us that the Library’s renovated spaces and their interior (created by the 2XJ Studio) remain dynamic and flexible. This issue offers a report about the public presentation of the installation of eight portraits.

Issues with Culture Publications and a Hopeful Future

The situation with culture publications in Lithuania always raises discussions related to both their scarce financing and their abundance and consequently their presumably doubtful quality. This article briefly surveys issues addressed at the discussion held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania involving the historian and writer Dr. Tomas Vaiseta, cinema and theatre reviewer Jūratė Visockaitė, philosopher Dr. Viktoras Bachmetjevas and commercial press publisher Tomas Balžekas. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Aida V. Dobkevičiūtė: Book Publishing is Our Window to the World

An interview with the publishing expert Aida V. Dobkevičiūtė about Lithuania’s book publishing industry, Lithuanian books and their authors in the global context. By reviewing the results of the past year’s book fairs in Leipzig and London, she compares the achievements of Lithuania, Latvia and Estonia in translating works by native authors into the world’s principal languages. Ms Dobkevičiūtė analyses in detail the interaction of libraries, supply of books and reading habits. (Interviewed by Asta Stirbytė)

Dalia Noreikienė. Lithuanian UDC Tables: Achievements and Plans

Dalia Noreikienė from the Publishing Product Identification Unit of the Information Sciences Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania surveys efforts done at the National Library in publishing medium scope UDC tables in the Lithuanian language that span over a quarter of a century. In order not to fall behind the process of reviewing and updating the UDC tables, the National Library cooperates with the UDC Consortium.

The Children Favour “Pippi Longstocking” and Teenagers, “The Little Prince” 19 There is analysis of favourite books read by schoolchildren of the 1st–12th grades carried out annually by the Children and Youth Literature Department of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania together with the Lithuanian National Section of the International Board on Books for Young People (IBBY). The circulated questionnaire asks to indicate five favourite books which the respondents read over the year. In 2017 more than 2000 answered questionnaires were received. Reda Tamulienė and Eglė Baliutavičiūtė, after analysing them, concluded that the most favourite book of the children was “Pippi Longstocking” by Astrid Lindgren and that of teenagers, The Little Prince” by Antoine de Saint-Exupéry. It is conspicuous that the choice was affected by works featured by the campaign “Election of the Book of the Year’ organized by the National Library together with partners. (Prepared by Reda Tamulienė and Eglė Baliutavičiūtė)

Vaiva Markevičiūtė. Happiness: What is It?

This publication introduces two books by Lithuanian authors for young readers which were elected the best books of 2017 within their own categories: the picture book by Evelina Daciūtė and Aušra Kiudulaitė Laimė yra lapė (“Happiness is a Fox”) within the children’s category and Ir vienąkart, Riči (“And Sometime, Riči”) within that of teenagers. As the author of the article writes, the topic which relates the two books is happiness and friendship: “the books’ heroes seek happiness in different ways and search for it pursuing different paths and sooner or later they find it”. The picture book, which won the awards at the Bologna Children’s Book Fair, illustrators’ exhibitions in Nami (South Korea) and Sharjah (United Arab Emirates) as well as illustrators’ triennale in Tallinn, was published in English (“The Fox in the Swing”, Thames & Hudson) and is under translation into Korean. The novel Ir vienąkart, Riči has been acknowledged by Lithuanian reviewers.

Viktorija Bargailienė. Two More Incunabula Identified at the National Library 24 Two incunabula have been identified among the uninventoried books at the Rare Book and Manuscript Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania: the second part of Olivier Maillard’s collection of sermons Sermones de adventu. Quadragesimales. Sermones dominicales (Paris, 1500) Quadragesimales and Psalterium chorale cum hymnis et vigiliis mortuorum (Strasbourg, [1499–1506]). Both the incunabula are defected: the first lacks the beginning and ending as well as the binding and the psalter lacks 7 out of 8 unpaginated leaves at the beginning of the book and leaves CLII–CLIII, CLV–CLVI at the end.

Arida Riaubienė. Supervision of the Press during the Last Years of the Independent Lithuania

Under the heading “The Centenary of the Restored Lithuania”, we continue to present publications about Lithuania in 1918–1940. During the period of the building of the State, there was a need to supervise the press. In the article, the senior methodologist and researcher at the Lithuanian Studies Unit of the Documentary Heritage Research Department Dr. Arida Riaubienė, by drawing on the material preserved at the Lithuanian Central State Archives, surveys institutions responsible for the supervision of the non-periodical press which operated during the last years of the independent Lithuania and projects for their establishment.

Kęstutis Šapoka. Not Only Looking but Also Seeing

The title of this publication is a maxim from the book by Sara Finkelšteinaitė (1941–1992) Весенний переулок (“The Alley of Spring”, 1993), which is a heritage of the staff member of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania (in Soviet times, the name was the Republican Library) of good memory. Sara’s activities included the organization of literary evenings and exhibitions devoted to writers. She also wrote poems, played the guitar as well as drew and painted. The art critic Dr. Kęstutis Šapoka writes about Finkelšteinaitė’s sketches, drawings, watercolours and paintings.

Elvyda Lazauskaitė. Two Saints: a Staver-Off of Fires and a Protector of Crops

The editorial board of Tarp knygų and the Ethnic Culture Department of the Lithuanian National Museum address one of the marks of the uniqueness of Lithuania, cross-crafting, which has been included into UNESCO’s Representative List of the Intangible Cultural Heritage of Humanity. The series of articles by Dr. Elvyda Lazauskaitė, which we have been publishing since the beginning of this year, introduces saints worshipped by Lithuanians and traditions related to them. This article is about two saints worshipped not only in Lithuania. Saint Florian, a patron saint of Austria and Poland, is worshipped in Lithuania as a guardian against fire and Saint Isidore, who is a patron saint of the cities of Madrid and Zaragoza, is important for Lithuanian farmers: he is supposed to protect the crops from natural disasters.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2018 Nr. 5 (712) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2018 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2018-05-25 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 550 egz. Užs. nr. 37844 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of books) No 05 (712) 2018 Martynas Mažvydas National Library of Lithuan ia Monthly. Published in Lithuan ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2018 Address: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius, Lithuania tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt