Issuu

Gegužė | 2018

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Jolita Vaitkutė. Tiesiu tiltus tarp istorijos ir dabarties 1 ĮVYKIS

Intriguojantis žaidimas su erdve ir knygomis. „Tarp knygų“ informacija

TEMA / KULTŪRINĖ SPAUDA

Kultūrinių leidinių problemos ir viltinga ateitis. Parengė Vaiva Markevičiūtė

POKALBIS

Aida V. Dobkevičiūtė: „Knygų leidyba yra mūsų langas į pasaulį“ Kalbėjosi Asta Stirbytė

ŠIANDIEN AKTUALU

Dalia Noreikienė. Lietuviškosios UDK lentelės: nuveikti darbai ir planai

TYRIMAS

Vaikų favoritė Pepė Ilgakojinė, o paauglių – Mažasis princas. Parengė Reda Tamulienė ir Eglė Baliutavičiūtė

METŲ KNYGA

Vaiva Markevičiūtė. Kas yra laimė?

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Viktorija Bargailienė. Nacionalinėje bibliotekoje identifikuoti dar du inkunabulai 24 100 ATKURTAI LIETUVAI

Arida Riaubienė. Spaudos priežiūra paskutiniais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais

ŽMONĖS IR LAIKAS

Kęstutis Šapoka. Ne tik žiūrėti, bet ir matyti: prisimenant Nacionalinės bibliotekos darbuotoją Sarą Finkelšteinaitę

KRONIKA

Nacionalinis bibliotekininkų renginys baigtas tarptautine konferencija „Tarp knygų“ informacija 32 Daina Sutkevičienė. Pagerbti viešųjų bibliotekų 2017 metų nominacijų laureatai 34 Vaidenė Grybauskaitė. Savaitė su šventės žyme 36 Kronika / NACIONALINĖ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ Kronika / Žinios iš Lietuvos bibliotekų

37 40

IN MEMORIAM

Edita Demereckienė [1961–2018] TAPATYBĖS ŽENKLAI

Elvyda Lazauskaitė. Vienas atitolina gaisrus, kitas – saugo pasėlius VirŠeliuose

Pirmame: Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius „Žalioji pelėda“ sulaukė svečių iš vaikų lopšelio-darželio „Puriena“ „Pelėdžiuko“ grupės. Mažieji dalyvavo iniciatyvos „Lietuva skaito!“ renginiuose, spalvino „rankutes“ ir iš jų pagamino margą gėlės žiedą, kurio viduryje švietė žodžiai „Mes mylim Lietuvą“. Panevėžio m. VB nuotr. Ketvirtame: kryždirbystė – Lietuvos nacionalinio savitumo išraiška. Redakcija, bendradarbiaudama su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriumi, supažindina su lietuvių garbintais šventaisiais. Gegužės numeryje – šv. Florijonas, XX a. pr., Plungės r., Grigaičių k. Arūno Baltėno nuotr.

42 43

Sauliaus Vasiliausko (10) nuotrauka, inkunabulo Psalterium chorale (24), saugomo Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose, fragmentas, Saros Finkelšteinaitės piešinys (29)

Redakcija

Jūratė Bičkauskienė (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Redakcijos kolegija Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

#gyvasžodis*

TIESIU TILTUS TARP ISTORIJOS IR DABARTIES

Jolita Vaitkutė. Nerijaus Kuzmicko nuotr.

„

Lietuvos valstybės atkūrimo kas buvo Jonas Basanavičius, koks jis šimtmetis man yra didelė šventė. svarbus Lietuvos valstybei ir kodėl Jau pusę metų Šių metų Vasario 16-oji man ir vadinamos jo vardu, istorija valstybės šimtmetis gatvės žmonėms, su kuriais dirbau ar bentapo mano dalimi. Tiesą sakant, ji yra mano oras. Apie jį labai arti kiekvieno mūsų. Ir jeigu ją dravau, reiškė daugiau nei Naujieji metai. Tai buvo atskaitos taškas, nuolat galvoju ir kalbu, priimame, galime suvokti, gerbti ją nauja pradžia, suteikianti progą ir iš jos mokytis. Kiekvienas galime jis įkvepia kurti. <...> suaktualinti ne tik didžiąją, vadovėreflektuoti tai, kas mums nutiko per šį šimtą metų, ir žengti tolyn. Naujuose projektuose liuose aprašomą, bet ir savą, tik paSavo kūryboje dažnai pasitelkiu čiam ir artimiesiems svarbią istoriją. suteiksiu galimybę istorines asmenybes ir taip tiesiu Kai rengiausi kurti Vasario 16-osios žmonėms dalelę jo tiltus tarp praeities ir šių dienų, akto signatarų, Vyčio, „Šimto žemės tarp istorijos ir modernumo. Nesu apkabinimų“ instaliacijas, medžiagą – nešiotis su savimi. istorikė, mano užduotis kitokia – žemę joms pasirinkau neatsitiktinai. prikelti istoriją ir su iškiliomis praJi buvo iš mano vyro šeimos sodybos eities asmenybėmis supažindinti dabarties žmogų. Ukmergės rajone. Tai man simboliška ir tauru, nes Dažnai jaunam žmogui istorinės asmenybės yra tai – žemė, kurioje glūdi šeimos šaknys. tolimos, taigi savo darbais jas priartinu, aktualinu. 1 Konkrečias asmenybes savo darbams pasirenku Didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenau Jono Ba- įvairiai. Dažniausiai renkuosi tas, kurios dar nėra sanavičiaus vardu pavadintose gatvėse Joniškyje ir iškalbėtos – kai asmenybė nuolatos linksniuojama, Vilniuje, tačiau gatvės pavadinimas man visiškai nieko tose kalbose galiausiai ji pradingsta, lieka tik įvaiznereiškė. Vis dėlto kai susimąsčiau, kai sužinojau, dis. Todėl ieškau tokių, kurie nėra visiems žinomi ir iškart atpažįstami herojai. Dairytis toli nereikia * 2018-aisiais Lietuvai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį, šios – didžioji dalis Vasario 16-osios akto signatarų rubrikos autoriai redakcijos prašymu reflektuoja tema „Aš ir mano daugumai nėra puikiai pažįstami. Man pačiai buvo šimtmetis“. 1

Šimtmečio šventę Jolita Vaitkutė pradėjo pristačiusi 5 metrų ilgio ir 2 metrų pločio, iš daugiau nei 50 kilogramų lietuviškos žemės sukurtą paveikslą, atkartojantį Lietuvos Nepriklausomybės Akto 20 signatarų nuotrauką. Nerijaus Kuzmicko nuotr.

labai įdomu atrasti jų istorijas. Skaitydama mūsų antrojo valstybės prezidento Aleksandro Stulginskio biografiją, atsiminimus, graudinausi – tokio didžio žmogaus istorija baigėsi taip liūdnai. Su kai kuriomis asmenybėmis tarsi užmezgu asmeninį santykį, norisi jas pažinti kuo geriau ir skleisti žinią apie jas. Gal net imti gaivinti jų žinomumą, kad jų veidai vėl būtų atpažįstami, o istorijos vėl girdimos. Mano darbai nėra eksponuojami sterilioje patalpoje, į kurią reikia specialiai eiti. Žmones jie pasitinka įvairiose natūraliose erdvėse: socialiniuose tinkluose, Vilniaus rotušėje, prekybos centre ar Nacionalinėje bibliotekoje. Jie pamatomi netikėtai ir neplanuotai. Žmogus susiduria su kurioje nors mano instaliacijoje vaizduojama asmenybe ir taip jie susipažįsta. Tokios netikėtos pažintys nejučia plečia žinių ir suvokimo lauką. Tai – mano misija. Kai anksčiau pateikdavau savo darbus eksponuoti, jau po savaitės norėdavosi juos nukabinti. Atrodydavo, šis etapas jau praeitis. Esu dinamiška asmenybė, nuolatos keičiuosi, todėl ir dauguma mano darbų – laikini. Tačiau pastaruoju Mano kūriniai ėmė rastis ilgalaikių negali būti vertinami metu instaliacijų. Jos man – kaip kritikų – jiems vinys. Vienos įkaltos geriau, kitos – blogiau, gali būti įkalsunku pritaikyti tos kreivai ar išvis nulūžti. aiškius vertinimo Kiekviena tokia vinis tampa kriterijus. Didžiausias atskaitos tašku, nuo kurio įvertinimas man – atsispyrusi galiu keliauti tolyn. Laikini darbai tokiais taškais žiūrovų reakcijos. būti negali. Ilgalaikiai kūriniai gali būti vertinami, pasiekia

„

platesnę auditoriją, menininkui suteikia svarumo. Juos Dažnai jaunam kurdamas turi gerai apmąstyti žmogui istorinės ne tik idėją, bet ir techniką – asmenybės yra pagalvoti apie medžiagų kaitą, aplinkybes: nestabilumą, vėjo tolimos, taigi savo gūsius, galiausiai – koks veiksdarbais jas priartinu, mas virs aplink. aktualinu. Mano kūriniai negali būti vertinami kritikų – jiems sunku pritaikyti aiškius vertinimo kriterijus. Didžiausias įvertinimas man – žiūrovų reakcijos, nes mano darbai yra tiltai, kuriais žengdamas dabarties žmogus susitinka su istorine asmenybe. Man didelė garbė, kad dabartinės, bet jau istorinės asmenybės, šiandien gyvenančios, vaikštančios tomis pačiomis gatvėmis bei koridoriais kaip aš, mato mano instaliacijas ir jomis džiaugiasi. Nacionalinėje bibliotekoje sudėliotus pabudusiųjų iš knygų portretus apžiūrėjo profesorius Vytautas Landsbergis ir Prezidentas Valdas Adamkus. Argi gali būti didesnis įvertinimas?.. Jau pusę metų Lietuvos valstybės šimtmetis yra mano oras. Apie jį nuolat galvoju ir kalbu, jis įkvepia kurti. Šiemet dar laukia keli šios temos projektai. Vienas jų bus labai spalvotas ir pritaikomas kasdienybėje. Suteiksiu galimybę žmonėms dalelę šimtmečio nešiotis su savimi. Noriu, kad šventė nesibaigtų su 2018-aisiais. Valstybę ir savo istoriją švęsti galime ir turime kasdien. Tereikia su praeitimi atrasti asmeninį santykį. Jolita Vaitkutė Menininkė, instaliacijų, iliustracijų ir performansų kūrėja

Įvykis

Vygaudo Juozaičio ir Kosto Stankevičiaus nuotraukos

INTRIGUOJANTIS ŽAIDIMAS SU ERDVE IR KNYGOMIS Nuo gegužės pradžios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos lankytojus pasitinka ne tik bibliotekininkai, knygos, atviros skaityklos, bet ir... patys knygų autoriai. Juos, pasitelkusi popierių, žirkles ir pastolius, centrinėje bibliotekos erdvėje atgaivino menininkė Jolita Vaitkutė. Iš knygų pabudo aštuonios lietuvius (ir ne tik) mąstyti, kovoti ir siekti laisvės XIX–XX a. raginusios asmenybės. Nors ir nebyliai žvelgdamos, šiandien jos atlieka tą pačią misiją: įžengus į biblioteką – žinių, informacijos ir atminties saugyklą – kviečia prisiminti, koks nelengvas buvo šalies ir tautos kelias. Valstybė per 100 metų patyrė visko, tačiau šių ir daugybės kitų asmenybių dėka ne tik išliko, bet ir pakilo, atsistojo ir išsitiesė.

Instaliacijos idėją įgyvendinusios menininkės J. Vaitkutė (dešinėje) ir E. Vinžanovaitė turėjo įveikti aukščio baimę.

Algirdas Julius Greimas (1917–1992) – lietuvis, tapęs vienu geriausių pasaulio semiotikų, kalbininkas, mitologas, eseistas.

Žemaitė (1845–1921) – prozininkė, dramaturgė, lietuviškos grožinės prozos pradininkė.

Bernardas Brazdžionis (1907–2002) – poetas, periodinių leidinių redaktorius, laisvės šauklys.

Pirmąjį portretą menininkės kūrė ilgiausiai, nes ieškojo profesionaliausios ir geriausios technikos, todėl jį konstravo net tris dienas, o likusiems užteko skirti po dieną.

Jonas Jablonskis (1860–1930) – kalbininkas, kalbos normintojas, bendrinės lietuvių kalbos tėvas.

Lygiai taip pat pakilo ir kitąmet 100-metį švęsianti Nacionalinė biblioteka – renovuotame pastate 2016-ųjų rudenį atsivėrė daug naujų ir inovatyvių erdvių. Monumentalios, ko gero, liko tik kolonos – šiandien daugumos bibliotekos kambarių nebevadiname kabinetais, jie tapo erdvėmis, pritaikomomis prie skaitytojų poreikių. Transformuoti galima ne tik erdves, bet ir jų artefaktus – būtent tai ir atliko J. Vaitkutė su bendraminte Emilija Vinžanovaite, ilgiau nei savaitę plušėjusios prie knygų lentynų atrijuje. Aptarti darbo vaisių gegužės 9-osios popietę Renginių erdvėje susitiko Nacionalinės bibliotekos vadovas prof. dr. Renaldas Gudauskas, vienas iš Nacionalinės bibliotekos interjero kūrėjų, studijos „2XJ“ architektas

Į juodus portretus įdėta šiek tiek žaismingumo. Pavyzdžiui, S. Šalkauskio portrete yra žalia apykaklė, o į Vydūno portretą įtraukta jo knyga baltu viršeliu.

Parengusios projekto eskizą, menininkės perdėliojo knygas pagal spalvas ir storį, o tada iš popieriaus kirpo atitinkamas formas ir knygas aplenkė.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) – moterų teisių ir lyčių lygybės aktyvistė, visuomenininkė, publicistė, rašytoja.

Marija Gimbutienė (1921–1994) – pasaulinį pripažinimą pelniusi mokslininkė, archeologė, antropologė, archeomitologijos pradininkė.

Jokūbas Jurgelis, instaliacijos „Pabudę iš knygų“ kūrėja J. Vaitkutė ir bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė. Pokalbį rimtomis ir ne tokiomis rimtomis kryptimis sukiojo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašinskas, renginio pradžioje akcentavęs, kad kultūroje pereinamieji laikotarpiai yra patys įdomiausi, o biblioteka būtent tokį laikotarpį dabar ir išgyvena – atnaujintos erdvės ima prisipildyti. „Atvertos durys dar nereiškia, kad pastatas ima funkcionuoti visu pajėgumu. Dar ir dabar atsiranda naujų detalių, kurios esmiškai keičia visą erdvę“, – teigė jis. Apie erdves, leidusias iš knygų pabudinti asmenybes, plačiau papasakojo J. Jurgelis. Perprojektuoti sovietmečiu statytą pastatą nebuvę sudėtinga, kai priėmė žaidimo taisykles: išsaugoti tai, kas saugotina, padaryti judinama tai, kas judintina, o naujus objektus pritaikyti prie to, kas pastate jau buvo. Taip aukštos juodos lentynos atrijuje buvo priderintos prie reprezentatyviausios bibliotekos erdvės, jomis siekta atverti bibliotekos turtus, kad, vos įžengus pro duris, būtų aišku, į kokią erdvę ateita. Architektas pabrėžė, kad interjeras nėra baigtinis: „Mūsų tikslas buvo sukurti galimybę naudotis funkcijomis ir erdvėmis. Pati lentyna savaime nesukuria pridėtinės vertės – svarbi galimybė į ją įdėti, iš jos išimti, ką nors sukurti. Šis dizainas nėra monumentalus, viskas kinta – nuo daiktų migravimo iki kitokio jų panaudojimo.“ Šį nuolatinį judėjimą J. Jurgelis pavadino projekto evoliucija. Instaliacija „Pabudę iš knygų“ – pirmasis atrijaus knygų lentynų evoliucijos etapas. J. Vaitkutė paatviravo, kad ją labiausiai intrigavo žaidimas su erdve, padiktavęs instaliacijos idėją. Menininkė, kaip ir J. Jurgelis, taip pat priėmė žaidimo taisykles – kadangi asmenybių veidai turėjo atsirasti ant knygų, ji pasirinko organišką medžiagą popierių ir juodą spalvą, neiškrintančią iš bibliotekos interjero. „Norėjosi pagarbos knygai, organiškumo, kad tai būtų kūnas, kuris dera“, – apibendrino autorė. Instaliacija į erdvę įsiliejo ne tik organiškomis medžiagomis

Stasys Šalkauskis (1886–1941) – filosofas, tautos auklėtojas ir žadintojas.

Vydūnas (1868–1953) – filosofas, rašytojas, humanistinės etikos kūrėjas, tautos ugdytojas.

bei spalvomis, bet ir pačia prigimtimi – ji taip pat dinamiška. „Žmonės knygas traukia iš lentynų. Mes nežinome, kaip mūsų darbas atrodys metų pabaigoje. Galbūt jis bus truputį pakitęs. Tai jau ne mūsų galioje, – pasakojo J. Vaitkutė. – Perdėliojus knygas, atsirastų naujas kūrinys. Gal jis ir nebūtų kieno nors veidas, bet vis tiek būtų meno kūrinys.“ Turbūt ne vienam instaliacijos žiūrovui kyla klausimas, kaip ir kodėl pasirinkta pažadinti būtent šias aštuonias asmenybes. Šalia portretų pateikiami trumpi asmenybių pristatymai sufleruoja bendrą vardiklį – visi šie žmonės viena ar kita kalba (meno, mokslo, visuomeninės veiklos) šaukė tautą pabusti, mąstyti, kovoti už laisvę ir savo teises. J. Budriūnienė džiaugėsi, kad šie aštuoni žmonės – tikrai ne vieninteliai XIX–XX a. Lietuvos šviesuoliai,

Vienas Nacionalinės bibliotekos interjero kūrėjų, studijos „2XJ“ architektas J. Jurgelis džiaugėsi, kad Nacionalinės bibliotekos interjeras tarptautiniame erdvių dizaino konkurse „Idea-Tops“ Kinijoje atrinktas tarp penkių geriausių 2017 metų visuomeninių projektų.

Pokalbio dalyviai (iš kairės): architektas J. Jurgelis, menininkė J. Vaitkutė, Nacionalinės bibliotekos direktorius prof. dr. R. Gudauskas, pokalbio moderatorius G. Dabašinskas, bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė J. Budriūnienė.

šalia jų galėtume matyti daugybę kitų. Vieni iš šio aštuoneto visuomenei žinomi daugiau, kiti – mažiau. Tai skatina pasidomėti šiomis asmenybėmis ir jų nuopelnais plačiau. O biblioteka tam – pati geriausia vieta. Pasak prof. dr. R. Gudausko, pastato renovacija buvo pirmas didelio projekto žingsnis, o dabar su šia instaliacija prasidėjo antrasis, žengiama toliau. Atgaivintos lentynos tik pabrėžia profesoriaus teiginį, kad biblioteka yra procesas. Laurus nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose skinantis interjero projektas suteikia galimybių bibliotekai būti gyvai, dinamiškai, stebinančiai. Menininkės atviravo, kad kurti šią instaliaciją joms buvo garbė – paprastai jų darbai būna laikini, gyvuojantys vos vieną dieną, o šie portretai Nacionalinę biblioteką puoš ilgą laiką.

„Tarp knygų“ informacija

TEMA / KULTŪRINĖ SPAUDA

KULTŪRINIŲ LEIDINIŲ PROBLEMOS IR VILTINGA ATEITIS Diskusijos apie kultūrinių leidinių būtinumą ir padėtį šiandieninėje Lietuvoje užverda kiekvienų metų pradžioje, kai Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF) paskirsto paramą. Ir kasmet jas lydi įvairūs protestai. Šiemet, protestuodama prieš mažėjantį kultūrinės spaudos finansavimą, žurnalo„Literatūra ir menas“ redakcija vieną numerį išleido tuščiais puslapiais. Protestas sulaukė nemažai dėmesio: žurnalo numeris tapo deficitinis, diskusijos prasidėjo ne tik interneto erdvėje, tarp kultūrinės spaudos leidėjų ir skaitytojų, bet ir tarp valstybės politikos kūrėjų. Ko iš tiesų reikia, kad padėtis pasikeistų? Ir ar Lietuvai išvis reikia kultūrinių leidinių? Apie tai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje diskusijoje kalbėjosi istorikas, rašytojas dr. Tomas Vaiseta, kino ir teatro kritikė Jūratė Visockaitė, filosofas dr. Viktoras Bachmetjevas ir komercinės spaudos leidėjas Tomas Balžekas. Kultūrinių leidinių finansavimas – tik viena problema iš jų šūsnies. Ne ką mažesnė yra gerų, profesionalių, autoritetingų autorių ir aiškios leidinių ideologijos trūkumas. Šiuo metu Lietuvoje yra tik saujelė profesionalių kultūrinių tekstų kūrėjų. O ir šiuos reikia, anot kultūros žurnalo „Naujasis židinysAidai“ vyriausiojo redaktoriaus T. Vaisetos, kone persekioti, kad jie rastų laiko parašyti ir žurnalui. V. Bachmetjevas dar papildė, kad geriems tekstams rastis reikia laiko, o skirti jo pakankamai autoriai tiesiog negali dėl menkų honorarų. T. Vaisetos teigimu, kultūriniai leidiniai pirmiausia turėtų įsipareigoti ugdyti gerus autorius. Tik jų turint galima žengti tolyn ir imti spręsti kitą problemą – generuoti idėjas ir kurti idėjų kovos lauką. V. Bachmetjevas tikino pasigendąs tvirtos leidinių ideologinės pozicijos, kurios laikantis būtų galima suburti tvirtas bendruomenes. Čia ir vėl tenka grįžti prie finansų – tam, kad atsirastų idėjų, reikia susėsti ir ilgai kalbėtis, nes pačios geriausios mintys kyla laisvai kalbantis. Tačiau laiko mąstyti nelieka, nes ir leidinių redaktoriai, ir straipsnių autoriai dėl finansinių priežasčių yra priversti suktis keliuose darbuose. Autorių ir ideologijos trūkumas glaudžiai susijęs su kita diskusijoje nagrinėta kultūrinės spaudos Lietuvoje problema – leidinių gausa. Visi pašnekovai sutiko, kad leidinių turime per daug, juose rašo tie patys autoriai, skaito tie patys skaitytojai, todėl ir sunku kalbėti apie išgrynintą ideologiją.

Tačiau būtent šios problemos sprendimą rasti turbūt sunkiausia. Viena dažnai keliamų minčių – keliems leidiniams jungtis į vieną. Diskusijos dalyviams šis scenarijus atrodė mažai tikėtinas, tai sudėtinga ir retai pavyksta. Be to, pasak T. Vaisetos, kultūriniai leidiniai vis dėlto turi identitetą, nors ir ne tokį ryškų, aplink juos susibūrusios bendruomenės.

AUDITORIJOS DYDIS AR KOKYBĖ – KAS SVARBIAU? „Kai kalbame apie kultūrinius leidinius, turime juos suvokti ne tik kaip popierių ir abstrakčius skaitytojus, bet ir kaip bendruomenes. Tai yra socialiniai kultūriniai tinklai su simboliniais kapitalais. Leidinio panaikinimas yra tos bendruomenės panaikinimas“, – tvirtino T. Vaiseta. Jo nuomone, panaikinus leidinį, bendruomenė nepersikels prie kito, ji tiesiog išsisklaidys. Čia diskusijos dalyvių nuomonės kardinaliai išsiskyrė: ilgametė kultūros leidinių redaktorė J. Visockaitė įsitikinusi, kad, panaikinus ar sujungus dalį dabar egzistuojančių leidinių, niekas nenukentėtų – kai kurie jų yra leidžiami iš inercijos ir neturi subūrę bendruomenės. J. Visockaitei antrino UAB „Media bitės“ vadovas, buvęs portalo „15min“ ir naujienų agentūros BNS vadovas T. Balžekas – susikoncentravę patys leidiniai ir jų bendruomenės taptų stipresni. T. Balžekas kėlė auditorijos dydžio klausimą. Pritardamas, jog svarbu turėti autorių, pabrėžė, kad pirmiausia jie turi būti skaitytojams įdomūs, 7

„

Tomas Vaiseta: Kultūriniai leidiniai yra ne tik popierius – jie turi identitetą, simbolinį kapitalą ir bendruomenes.

nes leidinys be auditorijos įdomus tik pats sau. Tad visai kultūrinei spaudai, pasak masinės žiniasklaidos atstovo, svarbu atsigręžti į skaitytoją. T. Vaiseta su minėtu teiginiu linkęs sutikti tik iš dalies – skaitytojams pataikauti reikia tik iki tam tikros ribos, antraip profesionalūs tekstai priartės prie populiariųjų. Dalis kultūrinių tekstų, jo įsitikinimu, turi būti skirti konkrečiai nedidelei bendruomenei. Pavyzdžiui, filmų ar knygų recenzijos gali būti aktualios tik rašytojui, filmo režisieriui ar aktoriams, tačiau jos yra svarbios kultūrai, kaip procesui. Omenyje reikia turėti ne tik auditorijos dydžio problemą, bet ir kokybės kriterijų – plačiajai auditorijai skirti tekstai gali neturėti gylio, išliekamosios vertės, todėl daug vertingesni siaurai bendruomenei skirti straipsniai, galintys lemti pokyčius. „Kultūrinė spauda kalba nekasdienėmis temomis, tačiau jos yra esminės. Kai žmogus prieina prie esminių klausimų, jis prisimena kultūrinę spaudą“, – tvirtino T. Vaiseta.

BŪTINAS DĖMESYS RINKODARAI „Kultūriniam leidiniui svarbu būti prieinamam“, – pabrėžė T. Balžekas. Komercinės žiniasklaidos atstovas dalijo patarimus, kad svarbu skirti dėmesio ne tik turiniui, bet ir rinkodarai. Kultūriniams leidiniams, pasak jo, trūksta modernesnio, agresyvesnio, kūrybiškesnio požiūrio į auditorijos pritraukimą. Pavyzdžiui, nė vienoje pašnekovo peržiūrėtoje kultūrinio leidinio interneto svetainėje neprašoma skaitytojo elektroninio pašto adreso, kad būtų galima siųsti naujienlaiškius, arba kaip kitaip užsiregistruoti ir tapti bendruomenės nariu, leidinio rėmėju. T. Vaiseta ir J. Visockaitė pritarė, kad leidinių redakcijoms praverstų rinkodaros specialistai, tačiau dėl nuolatinio lėšų trūkumo šių pasamdyti jos neišgali. Be to, T. Vaiseta abejoja, ar rinkodaros specialistas išspręstų skaitomumo problemas, atneštų ilgalaikės naudos: „Galėtume padaryti bent vieną numerį, kurio parduotume 20 000 vienetų, bet tada žurnalo skaitomumas staigiai kristų, nes žmonės gautų reklaminį produktą, o ne tai, ko tikisi.“ Pašnekovas pateikė neseną pavyzdį iš Lietuvos kino: filmo „Šventasis“1 reklamos kampanija į kino teatrus pritraukė daugybę žmonių, tačiau dauguma 1

Rež. Andrius Blaževičius, 2016, Lietuva, Lenkija.

žiūrovų iš salių išėjo nusivylę. Taip nutiko dėl to, kad ši kampanija neatitiko kūrinio turinio – filmas yra autorinis meno darbas, neskirtas masiniam žiūrovui. Todėl orientavimasis į rinkodarą, ryškesnę ir patrauklesnę reklamą ne visada duoda trokštamų rezultatų. Kalbant apie skaitytojų rato išplėtimą, omenyje reikia turėti ir tai, kad auditorija, kuriai kultūriniai tekstai išties įdomūs, yra ribota – diskusijoje nurodyta 2 000–3 000 skaitytojų. Todėl aktyvi reklamos kampanija, tikėtina, tikslinės auditorijos žymiai nepraplėstų. Be to, į kultūrinius leidinius įsileidus komercinių rėmėjų, būtų ištrinta kultūrinės ir pramoginės žiniasklaidos riba, o tai reikštų pasikeitusią leidinio kryptį ir gal net pobūdį. Todėl T. Vaiseta džiaugėsi kultūros skiltimis masinės žiniasklaidos interneto portaluose, suderinančiuose ir kultūrinę, ir pramoginę šių tekstų paskirtį. Kultūrinė spauda neturėtų konkuruoti su tokiomis skiltimis, atvirkščiai – reikėtų bendradarbiauti ir dalytis turima medžiaga. Jam antrino J. Visockaitė: masiniuose leidiniuose spausdinant kultūrinius tekstus, jie pasiekia daugiau skaitytojų ir padeda auginti elitinę auditoriją. Dauguma diskusijos dalyvių sutiko, kad SRTRF, skirstydamas paramą, turėtų atskirti kultūrinius ir masinės žiniasklaidos leidinius. Vertinti juos pagal tuos pačius kriterijus yra mažų mažiausiai neteisinga. Konkuruoti su didžiaisiais – „Delfi“ ar „15min“ – kultūriniams leidiniams tampa sunku, nes dienraščių portalai, be jokios abejonės, turi gerokai didesnę auditoriją. Taip kultūriniai leidiniai susiduria su dviguba konkurencija dėl finansavimo: varžosi tarpusavyje ir dar su masine žiniasklaida. Kultūrinės spaudos leidėjams ieškoti finansavimo T. Balžekas patarė ir kitais kanalais. Pavyzdžiui, ieškoti mecenatų ar net kreiptis į masinę žiniasklaidą. Pašnekovas paatviravo neseniai diskutavęs, kad galbūt pasirinktą kultūrinį leidinį reikėtų remti finansiškai. Tačiau kartu jis pabrėžė, kad ši iniciatyva kilo iš didžiųjų leidėjų – kultūrinės spaudos atstovai į juos pagalbos niekada nesikreipė. „Manau, būtų galima susitikti kultūrinių ir nekultūrinių leidinių leidėjams ir pasikalbėti, ką jie galėtų nuveikti kartu“, – netikėtą, bet viltingą pasiūlymą pateikė T. Balžekas. T. Vaiseta taip pat pranešė džiugią žinią – kultūriniai leidiniai pagaliau ima glaudžiau bendradarbiauti – šiemet įregistruota Kultūros periodinių leidinių asociacija,

„

Jūratė Visockaitė: Leidinių skaičių būtina mažinti – dalis jų leidžiami iš inercijos, nėra skaitomi.

„

Viktoras Bachmetjevas: Dabartinis paramos skyrimo modelis yra ydingas, jį reikia keisti. padėsianti išsigryninti bendrus tikslus ir siekius. Pasak jo, kultūrinė spauda konkuruoja tik dėl finansavimo, tačiau visais kitais klausimais leidinių redaktoriai yra tą patį prasmingą darbą dirbantys kolegos.

FINANSAVIMO SISTEMOS POKYČIAI Kadangi protestus ir diskusijas apie kultūrinių leidinių reikalingumą ir padėtį paskatina kasmetinės SRTRF paramos dalybos, diskusijoje kalbėta ir apie finansavimo sistemą – vieningai sutarta, kad ją būtina keisti. Šiuo klausimu vilties suteikė tuometis kultūros ministro patarėjas V. Bachmetjevas (gegužės pabaigoje V. Bachmetjevas nusprendė pasitraukti iš Kultūros ministerijos – V. M.). Jis paminėjo tris spręstinas pagrindines problemas: pirma – dabartinis finansavimas yra per mažas ir jį reikia didinti; antra – kultūriniai leidiniai ir taip negausius SRTRF pinigus turi dalytis su masinės žiniasklaidos kultūros rubrikomis, kurių žanras ir misija yra kiek kitokie; trečia – politikai kartu su kultūrinių leidinių leidėjais turi galvoti, kaip padaryti, kad kultūrinė žiniasklaida nebūtų visiškai priklausoma nuo valstybės pinigų. Kas be ko, būtina ir skaitytojų edukacija: jei žmogus nori gero turinio, jis turi suvokti, kad už jį reikia susimokėti. Vienas tokių skaitytojų, kaip leidinio rėmėjų, įtraukimo pavyzdžių yra žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ sprendimai: paramos platforma „Patreon“2 ir solidarumo prenumerata. Leidinys kas mėnesį per platformą gauna 191 dolerį iš 22 rėmėjų (2018 m. gegužės 16 d. informacija). Solidarumo prenumeratos principas – žurnalą prenumeruoti už didesnę nei įprasta sumą; tokių prenumeratorių žurnalas turi apie 30. Tai nėra didelės sumos, bet svarbiausia rodyti iniciatyvą ir sudaryti sąlygas skaitytojams leidinį remti. V. Bachmetjevo teigimu, pati SRTRF paramos skyrimo tvarka yra ydinga, to pavyzdys – vis dar finansuojami mirę leidiniai. „Jeigu leidinys, kurio niekam, išskyrus redaktorių, nereikia, gauna valstybės finansavimą, vadinasi, kažkas finansavimo sistemoje yra neteisinga“, – sutinka jis. Tačiau negali būti imperatyvo uždaryti vieną ar kitą leidinį. Tai turi vykti natūraliai. Pasiūlymų, kaip spręsti finansavimo problemas, pateikė visi diskusijos dalyviai. Jas iš esmės apiben2

Sutelktinio finansavimo platforma, veikianti mėnesinio mokesčio principu.

drino V. Bachmetjevas: visų pirma kultūrinė žiniasklaida turėtų turėti atskirą finansavimo programą, o ne kunkuliuoti viename katile su masinės žiniasklaidos projektais; geriau konkuruoti tarpusavyje, o ne su žiniasklaidos gigantais. Tuomet reikėtų ne didesnėmis ar mažesnėmis riekėmis raikyti paramą, protingiau rengti konkursus, kuriuose finansavimą laimėtų ne visi – kai kas liktų ir be jo. Atsiradusi konkurencija keltų leidinių kokybę. Šiandien, skirstant paramą, atsižvelgiama ne į leidinio kokybinius pokyčius, bet į projektų pateikimą. T. Balžekas pritarė, kad finansavimas dabar dalijamas remiantis subjektyvia komisijos nuomone, nes objektyvių faktų tiesiog nėra: kultūriniai leidiniai nėra audituojami, nežinomi nei tikslūs jų tiražai, nei pasiekiama auditorija. Jis iškėlė idėją, kad reikėtų ne kasmet vertinti pateiktus projektus, o sudaryti sąrašą leidinių, kuriems finansavimas būtų skiriamas bent keletui metų. Taip jie galėtų koncentruotis į kokybišką turinį, o ne į kovą dėl išlikimo. V. Bachmetjevas užsiminė apie finansavimo modelio pokyčius. Kultūros ministerijos siūloma reforma grindžiama keturiais kertiniais principais: 1) savivaldos principas – apie žiniasklaidos rėmimą turi spręsti žiniasklaidos profesionalai; 2) demokratijos principas – SRTRF taryba turi būti renkama, o ne deleguojama; 3) sistemiškumo principas – reikia mąstyti apie visą žiniasklaidos lauką; 4) skaidrumo principas – didesnis ekspertų ir pačios tarybos skaidrumas, didesnis atskaitingumas visuomenei ir sektoriui, didesnis viešumas. Šis klausimas buvo aptariamas viešose diskusijose Seime, o dabar Kultūros ministerijos darbo grupė, susidedanti iš kolektyvinių žiniasklaidos asociacijų atstovų, tarp jų – ir kultūrinės žiniasklaidos, tobulina projekto turinį.

„

Tomas Balžekas: Kultūrinei spaudai trūksta modernesnės, agresyvesnės, kūrybiškesnės rinkodaros.

„Reikia būti kūrybiškiems ieškant ir formos, ir turinio, ir finansų, – diskusiją reziumavo T. Balžekas. – Kultūra valstybei labai svarbi. Tiek valstybės pareigūnai, tiek verslas, tiek autoriai turi suremti pečius, kad ši žiniasklaidos sritis po poros metų galėtų didžiuotis nuveiktais darbais, o ne skųstis, kaip trūksta vieno ar kito tūkstančio eurų.“ Parengė Vaiva Markevičiūtė 9

Pokalbis

Aida V. Dobkevičiūtė: „Knygų leidyba yra mūsų langas į pasaulį“

Aida V. Dobkevičiūtė. Audriaus Zavadskio nuotr.

„Kai uždarai vienas duris, atsiveria daug kitų“, – taip kalbėjo daugiau kaip po dešimties vadovavimo Lietuvos leidėjų asociacijai metų šį balandį iš pareigų pasitraukusi Aida V. Dobkevičiūtė. Tačiau leidybos ekspertė, kuri neseniai pasibaigusioje Londono knygų mugėje buvo specialistų programos kuratorė, neturi kada ilsėtis: aktyviai dalyvaudama nacionaliniuose renginiuose, diskusijose, ji dosniai dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis, skaito paskaitas apie leidybos darbą Vytauto Didžiojo universitete. Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos narė gali patarti, kaip populiarinti užsienyje ne tik lietuvių literatūrą, bet ir kaip prisidėti prie mūsų šalies įvaizdžio kūrimo kitose kultūros srityse. Kai susitikome pokalbio, A. V. Dobkevičiūtė rengėsi dalyvauti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos gegužės 22 d. rengiamoje tarptautinėje konferencijoje „Biblioteka – leidėjui, leidėjas – bibliotekai 2“ ir skaityti joje pranešimą apie leidėjo indėlį gerinant knygų prieinamumą. Vadovaujant Lietuvos leidėjų asociacijai, Jums yra tekę dalyvauti ne vienoje knygų mugėje įvairiose užsienio valstybėse. Kaip mūsų knygų leidyba atrodo pasaulio kontekste? Dalyvavimas knygų mugėse Lietuvoje visada būdavo tarp kultūrinės veiklos prioritetų. Valstybė, drauge ir Kultūros ministerija supranta, kad knygų mugės yra ypatinga vieta pristatyti Lietuvą labai labai plačiai. Knyga tampa valstybės vizitine kortele – kai vežame ją kartu su autoriumi, mes vežame viską. Ne tik išleistą pačią knygą, bet ir jos turinį. Mūsų istoriją, tradicijas, paveldą, meną, socialinį gyvenimą, net kulinariją. Neabejotina, vežamos knygų kolekcijos puikiai reprezentuoja Lietuvą ir prisideda prie šalies įvaizdžio kūrimo. Mes puikiai atrodome poligrafinės kokybės požiūriu. Mūsų spaustuvės vykdo Skandinavijos

šalių, Lenkijos, kitų aplinkinių valstybių užsakymus. Taip pat galime džiaugtis savo knygų kūrėjais. Mūsų knygos menas, knygos dizainas yra aukšto lygio. Turime puikią knygų iliustruotojų mokyklą, kuria didžiuojamės. Silpnesnis leidybos aspektas yra lietuvių autorių kūrinių vertimai ir sklaida užsienyje. Buvo laikas, kai valstybė labai menkai finansavo Literatūros vertimų programą, o ir šiandien skiriamos lėšos nėra pakankamos. Vadinasi, bendras trijų Baltijos šalių dalyvavimas šiųmetėje Londono knygų mugėje (balandžio 10–12 d.) Britų tarybos kartu su partneriais rengiamoje programoje „Market Focus“ buvo itin naudingas supažindinant Europą su lietuvių autorių darbais? Kokie Baltijos regiono šalių knygų leidybos panašumai ir skirtumai?

„

Už kultūros sklaidą užsienyje atsakingas Lietuvos kultūros institutas pastaruoju metu šalies autorių kūrybos pristatymus rengė ir dalyvavimo knygų mugėse programas koordinavo Krokuvoje ir Kijeve. Tačiau proveržis įvyko pernai, kai Leipcigo mugei buvo išversti 26 lietuvių autorių kūriniai, kuriuos išleido vokiečių leidėjai. Šiemet 19 autorių kūrinius išleido britų leidėjai. Šis faktas labai reikšmingas, nes vokiečių ir anglų kalbos pasiekia didelę skaitytojų, kuriems nebūtinai tai yra gimtoji kalba, auditoriją. Be to, dėl kitų kūrinių leidimo dar deramasi arba jie šiuo metu yra verčiami. Visų trijų valstybių dalyvavimas „Market Focus“ programoje buvo didelis iššūkis. Joje mes atsidūrėme ambicingų kolegų estų, kurie pasiryžo savo autoriais sudominti britų leidėjus, dėka. Tačiau Londono knygų mugės rengėjams mes labiau įdomūs kaip regionas, nes pavieniui mūsų šalių knygų leidybos rinkos yra per mažos. Mugės rengėjų iškelta sąlyga Lietuvos, Latvijos ir Estijos leidėjams suvienyti jėgas didelis iššūkis buvo dar ir dėl to, kad esame labai skirtingi savo tradicijomis, kalba ir literatūra. Kad įgyvendintume šį tikslą, rengti projektą pradėjome prieš gerus dvejus metus. Pirmiausia trijų valstybių Kultūros ministerijos pasirašė bendradarbiavimo sutartį, buvo sudarytos skirtingų sričių darbo grupės. Lietuvos kultūros institutas, vykdydamas savo misiją, nuveikė patį didžiausią darbą veždamas į Lietuvą britų leidėjus ir pažindindamas su čia dirbančiais leidėjais, atveždamas juos ir į Vilniaus knygų mugę, organizuodamas britų žurnalistų atvykimą. Kultūros programos struktūrą diktavo Britų taryba, kuri į šią bendrą programą investavo 50 proc. lėšų. Taryba, turėdama šioje srityje didžiulę patirtį, visada padeda šalims prisistatyti. Ši pagalba mums iš tiesų labai padėjo, o ta nustatyta schema, kai mugėje dalyvauja po keturis kiekvienos valstybės pasiūlytus autorius (Lietuvos autoriai buvo Tomas Venclova, Kristina Sabaliauskaitė, Undinė Radzevičiūtė, Alvydas Šlepikas – A. S.), pasiteisino. Žinoma, autorių atranka nebuvo paprasta, būta daug diskusijų, svarstymų. Knygų mugės dienomis, taip pat prieš mugę ir po jos vyko daugiau kaip trys dešimtys su šiuo įvykiu siejamų renginių (tarp jų ir susitikimai Britų bibliotekoje, Nacionalinėje poezijos bibliotekoje – A. S.), o Britų taryba sudarė galimybę Lietuvos autoriams pasirodyti įvairios tematikos literatūros festivaliuose, kurie ten labai populiarūs. Jie iki šiol nušviečiami britų žiniasklaidoje. Be 12 Lietuvos leidyklų, tarp kurių buvo ir mažųjų leidėjų, vyko ir daugiau mūsų šalies atstovų. Dalyvauti Londono mugėje – o tai labai brangus renginys – strategiškai mums labai svarbu. Šioje specialistams ir profesionalams skirtoje mugėje visuomenė nedalyvauja. Pagrindiniai jos dalyviai –

Įvyko proveržis. <...> Sakoma, jeigu įkėlei koją į Jungtinės Karalystės rinką, tai galima sakyti, kad įkėlei koją ir į pasaulio literatūrą.

pasaulio leidyklos, literatūros centrai bei institutai, jos lankytojai – leidybos specialistai, rašytojų agentai, spaustuvininkai, bibliotekininkai, knygų dailininkai. Verslo sektoriaus ir menininkų bendradarbiavimas gali padėti surengti solidų šalies pristatymą. Kaip Londone sekėsi mūsų autoriams? Kad ir, tarkim, Lietuvos dienos autore tapusiai Kristinai Sabaliauskaitei? Puikiai. Ji yra autorius, kuris mėgsta būti matomas, mėgsta dirbti su publika, kalbėti, pasakoti apie Lietuvą. Ji visada padaro savo „namų darbus“. Manyčiau, Kristina puikiai išnaudojo visas progas, juk būta daug susitikimų. Tai yra didelis darbas. Ne visi autoriai mėgsta būti matomi, dažnai svarbiausia jiems yra tiesiog kurti. Tomas Venclova – taip pat mėgstantis bendrauti autorius. Nustebino labai gražus Undinės Radzevičiūtės pasirodymas: vyko įdomūs, svarūs pokalbiai. Alvydas Šlepikas diskusijoje „istorijos vaikų“ tema sugebėjo patraukti dėmesį ir, be abejo, buvo vienas įdomiausių diskusijos dalyvių. Kokie šio milžiniško renginio, kuriame skaičiuojama apie 25 tūkst. dalyvių iš 120 valstybių, rezultatai? Jei lygintume dalyvavimo Leipcigo ir Londono mugėse rezultatus, matysime, kad jie priklauso ir nuo to, kurioje šalyje – Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje – stipresni mūsų istoriniai, kultūriniai ryšiai. O stipresni jie Vokietijoje. Tarkim, Leipcigo mugėje vokiečių leidėjai, išvertę ir išleidę mūsų autorių kūrinius, antrą dieną jau buvo viską pardavę. Beje, neseniai mus pasiekė žinia, kad Alvydui Šlepikui skirta garbinga Georgo Dehio premija už romaną „Mano vardas – Marytė“ (į vokiečių k. išvertė Markusas Roduneris). Šiemet Londono mugėje taip pat pasiektas puikus rezultatas (19 lietuvių autorių kūrinių vertimų – A. S.): iki šiol Jungtinėje Karalystėje nebuvo išleista nė viena lietuvių autoriaus knyga. Latviai ir estai autorių teisių britų leidėjams yra pardavę kur kas daugiau. Ir tai yra ilgesnio ir nuoseklesnio darbo rezultatas. Beje, į populiariąją anglų kalbą išverstos knygos gali sudominti ir nepopuliarių kalbų autorių teisių agentūras. Lietuvos kultūros institutui dėl vertėjų ir finansavimo trūkumo sudėtinga parengti autorių ir knygų pristatymus daugeliu kalbų, taigi čia tenka spręsti dilemą, ne kokios šalys yra prioritetas, o kokios kalbos taps prioritetinės platinant Lietuvos autorių knygas. Londono knygų Nėra abejonių, susitikimai mugės rengėjams Londone buvo labai turiningi. Mugės dienomis vykusiuose mes labiau įdomūs seminaruose, diskusijose kaip regionas, nes dalyvavome po vieną kiekvienos šalies specialistą pavieniui mūsų šalių ir visų keltos problemos buvo knygų leidybos rinkos panašios. Visos trys šalys yra per mažos. pasirodė kaip įdomus regionas,

„

tikrai turintis kuo pasidalinti. Kas be ko, buvo ir provokacinių dalykų. Žurnalistai mūsų autorių klausė apie su holokaustu siejamus dalykus. Apibendrinant galima pasakyti, kad įvyko proveržis. O kaip toliau pasinaudosime suteikta proga, priklauso nuo mūsų. Kiek pati valstybė investuos į šiuos dalykus, kad būtų išlaikytas tęstinumas, kad nenutrūktų užmegzti ryšiai. Tai yra mūsų langas į pasaulį ir būdas pranešti apie save. Tarkim, mėnesiui pusantro galime į užsienį nuvežti parodą, teatrų gastrolės taip pat yra riboto laiko, o štai kai išleidžiame knygą, ji į tos šalies bibliografiją patenka ilgiems amžiams. Ji atsidurs ir užsienio bibliotekose, ir ją nusipirkusių žmonių knygų lentynose. Noriu priminti, kad Jungtinės Karalystės rinka iš esmės neperka autorių teisių, dažniausiai ji jas tik parduoda. Jei neklystu, jų rinkoje vertimai iš kitų kalbų sudaro vos 12 proc. Sakoma, jeigu į jų rinką įkėlei koją, tai galima sakyti, kad įkėlei koją ir į pasaulio literatūrą. Taigi Lietuva įgijo šansą būti atrasta išverstuose lietuvių autorių kūriniuose. Kaip Jūs paaiškintumėte leidybos verslo populiarumą? Jei palygintume, kiek leidyklų buvo sovietinėje Lietuvoje ir dabartinėje nepriklausomoje valstybėje, tai skaičiai atitinkamai būtų maždaug 10 ir 500. Atsakymas labai paprastas. Toks didelis leidėjų skaičius – 509 – kaip nurodoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pateikiamoje 2016 m. statistikoje, susidaro skaičiuojant visus leidinius, turinčius tarptautinį ISBN numerį, ar tai būtų kokia konferencijos ataskaita, ar farmacijos leidinys. Leidyba apima ir reklamos, ir vadovėlių spausdinimą, čia skaičiuojami ir muziejų, universitetų leidiniai. Jei skaičiuotume leidėjus, kurie per metus išleido daugiau kaip 10 naujų pavadinimų knygų, jų būtų tik 63; o jei tuos, kurie išleido 20 tokių knygų, vaizdas būtų visai liūdnas. Leidėjų, kurie vykdo nuolatinę veiklą, t. y. nuolat investuoja į knygų leidybą ir formuoja rinką, yra nedaug. Jie užsiima turinio paieška visame pasaulyje. Pasakysiu tik, kad pasaulyje kasmet išleidžiama pusė milijono naujų leidinių, o tikras leidėjas turi žinoti, kas vyksta šiame pasaulyje, kokias teises pirkti. Leidėjas turi išmanyti, kas įdomu Lietuvos skaitytojui ir reikšminga literatūros lietuvių kalba paveldui, nuspręsti, versti tą knygą ar ne. Tarp lietuvių autorių jis turi ieškoti naujų talentų arba gebėti prisivilioti jau žinomus autorius. Taigi, norint sukurti naują turinį, būtinas nuolatinis darbas, didelė atranka, gebėjimas burti skaitytojų bendruomenę. Iki 2008 m. pasaulinės ekonomikos krizės Lietuvoje kiekvienais metais būdavo išleidžiama apie 4500 naujų pavadinimų knygų, nuo 2009-ųjų – kasmet daugiau kaip 3300. Taigi turinys ir jo įvairovė tikrai yra sumažėję. Nuo 2008 m. užsidarė 12

Leidybos specialistų programos Londono mugėje kuratorę A. V. Dobkevičiūtę kalbino ir Lietuvos radijas. Dariaus Dirgėlos nuotr.

arba bankrutavo 31 leidybos įmonė. Tai yra labai daug. Jei tiek bankrutuotų kokiame kitame verslo sektoriuje, tarkim, pieno pramonėje, visuomenė nebūtų tokia rami. Viena, jei mes netenkame kokio pigaus skaitalo, prastai išversto kūrinio, ir visai kas kita, jei netenkame rimtų vertimų arba kokio nors solidaus istorinio veikalo, kuriam būtinos didelės sąnaudos, daug redaktorių faktams sutikrinti, o jo tikslinė auditorija labai nedidelė ir esama didelės rizikos, kad jis neatsipirks. Pasak Europos statistikos, tik 1 iš 10 knygų leidėjui atsiperka ir atneša pelną. Taigi investuodamas jis nuolat rizikuoja: juk reikia ne tik padengti sąnaudas, bet ir uždirbti, kad būtų galima investuoti į naujus leidinius. Gal reikėtų didesnės valstybės pagalbos? Valstybė tikrai padeda: finansuoja vertimų programas, padeda pristatyti autorių kūrinius užsienyje, kūrėjams skiria stipendijas ir premijas, remia knygų ir vadovėlių leidybą, skaitymo skatinimo iniciatyvas ir literatūros festivalius. Valstybė turi pakankamai galinčių padėti priemonių, bet ar jos tikslingai panaudojamos? Mums trūksta struktūrinio kompleksinio požiūrio, kaip visos šiame procese dalyvaujančios grandys sąveikauja, kaip komercinį, rėmimo bei skatinimo aspektus pakreipti taip, kad jis visiems būtų naudingas. Pirmiausia skaitytojams. Be to, knygų leidyba pastaraisiais metais susidūrė su daugiausia mokestinių pokyčių: autorinės, licencinės sutartys apmokestintos „Sodros“ mokesčiais, iki galo nesutvarkyta individuali Leidyboje lietuviško veikla, kad autoriai galėtų naudotis socialiniu draudimu, spausdintoms turinio mažėja, o ateityje knygoms likęs iki 9 proc. pakilęs, o dar labiau mažės, elektroninėms knygoms taikomas standartinis 21 proc. pridėtinės vertės nes mes tampame mokestis. Taigi ir taip jautraus verslo daugiakalbiai. Originalūs sektoriaus dalyviai yra apkraunami leidiniai bus vis lengviau prievolėmis, kurios apsunkina, stabdo jame vykstančius procesus ir daro jį pasiekiami. dar pažeidžiamesnį.

„

Knygų leidyba ir bibliotekos. Koks čia ryškėja sąryšis, nuo kurio priklauso bibliotekų ir leidyklų gyvenimas, pagaliau mūsų skaitymo įpročiai? Šiandien didžiausias veiksnys, padedantis suaktyvinti knygų leidybą, yra bibliotekos. Todėl joms turi tekti svariausia valstybės finansinė injekcija. Toks modelis gyvuoja ir užsienyje. Mūsų bibliotekose naujų knygų trūksta, konkrečios knygos laukia skaitytojų eilės. Populiariausių knygų nusidėvėjimas toks, kad dažnai leidinys išduodamas plastikiniame maišelyje. Kasmet vyksta nuolatinė kova, kad bibliotekoms būtų padidintos per krizę drastiškai sumažintos lėšos naujoms knygoms įsigyti. Taigi bibliotekų finansavimas iš valstybės biudžeto lieka didžiulė problema. Dabar knygoms ir dokumentams įsigyti, skaičiuojant 1 gyventojui, skiriama 1 euras 79 centai, o 1 knygos vidutinė kaina yra maždaug 9,5 euro. Lietuvos bibliotekų fonduose iki šiol didesnę dalį sudaro sovietiniais metais įsigytos knygos. Be to, nors registruotų

Londono knygų mugėje Latvija, Lietuva ir Estija turėjo bendrą 600 kv. m stendą, o jo logotipo sukūrimo konkursą laimėjo Vilniuje įsikūrusi ženklodaros ir grafinio dizaino studija „Dadada Studio“. Sauliaus Vasiliausko nuotr.

skaitytojų bibliotekose yra sumažėję apie 19 proc., jie dažniau lankosi bibliotekose ir dažniau skolinasi knygas. Vadinasi, knygos greičiau nusidėvi – fondas turėtų būti nuolat papildomas ir atnaujinamas. Knygų pasiūla ir prieinamumas bibliotekose yra ir leidėjų, ir autorių problema. Leidėjai užtikrina literatūros paveldo kaupimą ir saugojimą, strateginėms bibliotekoms pateikdami naujos išleistos knygos privalomuosius egzempliorius. Leidėjams labai svarbu, kad knygos būtų prieinamos bibliotekose, su kuriomis jie glaudžiai dirba organizuodami literatūros naujienų ir autorių pristatymus. O autoriai gauna, nors ir menką, bet jiems svarbų atlygį už jų perskaitytas knygas pagal panaudos principą. Knygų pirkimas bibliotekų fondams padidina ir jų tiražus. Didesnis tiražas sumažina knygos savikainą. Tuomet knyga tampa prieinamesnė ir tiems, kurie nori ją įsigyti knygynuose. Taip galime kalbėti apie užburtą ratą.

Beje, yra valstybių, kurios bibliotekoms nuperka visą išleistos knygos tiražą. Yra dar vienas aspektas. Pasižiūrėkime, su kuo šiandien konkuruoja knyga, kiek stiprūs mūsų skaitymo įgūdžiai. Pavyzdžiui, mano sūnus, parbėgęs po pamokų, puola prie kompiuterio ir spėkite, ką jis veikia?

„

Pasak Europos statistikos, tik 1 iš 10 knygų leidėjui atsiperka ir atneša pelną. Taigi investuodamas jis nuolat rizikuoja.

Gal skaito elektroninę knygą?.. Ne, jis žaidžia kompiuteriu. Šiais laikais skatinti skaitymą, nuo kurio priklauso ir mūsų raštingumas, nėra lengva. Su knyga konkuruoja kitos laisvalaikio praleidimo formos. Kadangi skaitymas – labai „lėtas laisvalaikis“, mūsų jaunajai kartai jis neatrodo labai patrauklus. Be to (ir deja), knyga nėra mūsų prioritetinė prekė, nors dažnai prekybos centruose ji ir padėta prie pieno ar bandelių. O ji juk išskirtinė, „pavartota“ gali atitekti kitam žmogui, ja puikiausiai galima dalintis: perduoti draugui ar kaimynui, perparduoti bukinistams, pasiskolinti iš bibliotekos. Kaip kryptingai skatinti konkurencingumą leidyboje ir užtikrinti literatūros įvairovę ir prieinamumą? Šiuos klausimus sprendžia ir Latvija, Estija, Suomija. Labai svarbu užtektina valstybės parama knygų leidybai, jei vis dėlto norime, kad lietuviška knyga išliktų, jei norime lietuvių kalba turėti pasaulinės literatūros aukso fondą. Lietuviško turinio mažėja, o ateityje dar labiau mažės, nes mes tampame daugiakalbiai. Originalūs leidiniai bus vis lengviau pasiekiami. Pasaulinis elektroninės knygų prekybos milžinas Amazon.com jau nebėra kažkur Amerikoje, dideli jo sandėliai statomi Lenkijoje. Nuožmiomis konkurencinėmis sąlygomis jau seniai gyvena Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Italijos knygų platintojai bei prekybininkai. Su kokiais dar iššūkiais susiduria Lietuvos leidėjai, jei neskaičiuosime to, kad knygų leidyba, skaudžiai nukentėjusi nuo prieš dešimtmetį ištikusios ekonominės krizės, iki šiol taip ir nepasiekė 2008-ųjų lygio? Kad būtų galima deramai reaguoti į iššūkius, stokojama knygų platinimo ir prekybos statistikos, kurią užsienyje leidėjams teikia knygų prekybininkai. Tarkim, kokios knygos kokiame regione yra populiarios; koks turinys yra įdomus skirtingoms amžiaus grupėms; ką skaito moterys, o ką – vyrai ir berniukai; kokius leidinius skaitytojai renkasi pirkti internetu, o kokius – tradiciniuose knygynuose... Pavyzdžiui, ar nebūtų įdomu sužinoti, kaip mamos renkasi, kokią knygelę pirkti savo vaikui? Jungtinės Karalystės įmonės „Nielsen“ atlikto tyrimo (Nielsen book research) rezultatai leido sudėlioti prioritetus tokia tvarka: pirmiausia – rekomendacija, antras

impulsas – knygos viršelis, o kaina ar pritaikyta nuolaida atsiduria paskutinėje vietoje (tai svarbu tik 2 proc. mamų). Vadinasi, tėvams reikšmingiausia yra tai, kad knyga gražiai apipavidalinta ir turės vaikui edukacinį poveikį. Būtent tokiais pjūviais pateikiamų statistinių duomenų Lietuvoje nėra dėl rinkos dalyvių koncentracijos. Antra vertus, kadangi šalies leidėjams tapo sunku pasiekti skaitytoją, jie patys ėmėsi leidinių rinkodaros: turi savo knygynėlius, už savikainą parduoda knygas internetu, dalyvauja knygų mugėse. Bet tai konkuruoja su pačių knygynų darbu. Mano galva, būtent šioje situacijoje ypač trūksta turinio prieinamumui ir sklaidai skirtos valstybės strategijos. Keičiasi ir leidėjų supratimas apie darbą su autoriumi, skaitytojais, požiūris į rinkodarą. Į rinką sėkmingai ateina naujos nišinės leidyklos: „Tikra knyga“, „Lapas“, „Aukso žuvys“, „Verslas ar menas“, „Dvi tylos“, „Jonas ir Jokūbas“. Šios leidyklos Vilniaus knygų mugėje traukė skaitytojus ir jaukiai įrengtais stendais, ir išleistomis knygomis, kurios jau pelnė ne vieno literatūros ir knygos meno konkurso apdovanojimą. Tarkim, knygelės „Laimė yra lapė“, kurią išleido leidykla „Tikra knyga“, sėkmė yra fenomenali: nors Kultūros tarybos leidybos ekspertai knygos kūrėjams ir leidėjams neskyrė finansinės paramos dėl esą menkos meninės kūrinio vertės, šiandien ji garsina Lietuvą ir džiugina ne vienos šalies skaitytojus... Esu įsitikinusi, kad vykęs leidėjų rodomo kūrybiškumo ir verslo dalykų suderinimas ir yra sėkmės raktas. Anksčiau vyravusi leidėjo veiklos schema – atradau autorių, išleidau knygą, atidaviau prekybininkui – jau nebeperspektyvi. Šiandien leidėjas turi numatyti absoliučiai viską: kaip, kokiais kanalais knygos turinys pasieks skaitytoją. Dabartinė leidybos rinkos struktūra nepalanki smulkiesiems knygų leidėjams. Leidėjai paprastai sprendžia dvi esmines problemas: kokiomis lėšomis finansuoti knygos išleidimą ir kaip parduoti išleistą knygą. Pastaroji problema lemia, ar leidykla veiks pelningai, ar nuostolingai. Nuo to priklauso leidėjo galimybės investuoti į autoriaus ir turinio pristatymus, kūrinio populiarinimą ir bendravimą su skaitytojais. Šiandien tai – būtina leidėjo konkurencingumo sąlyga. Lietuvoje tvarų leidybos sektoriaus augimą komplikuoja Šiandien ir silpnai išvystyta platinimo didžiausias veiksnys, grandis, stipraus nepriklausomo platintojo trūkumas. Didžiųjų padedantis mažmenininkų ir leidyklų vertikali suaktyvinti knygų integracija riboja konkurenciją, pavyzdžiui, nustatant kainas, leidybą, yra formuojant knygų ekspozicijos bibliotekos. Todėl asortimentą ir pan. Tai ypač atsiliepia vidutinėms ir mažosioms joms turi tekti Pastaraisiais metais svariausia valstybės leidykloms. atotrūkis tarp didžiųjų ir smulkių finansinė injekcija. leidėjų didėja.

„

Knygų mugės Londone dienomis Lietuvos kultūros institutas surengė Knygnešių akciją. Ši akcija prasidėjo kovo 16-ąją – Knygnešių dieną: tuomet į britų leidyklas, laikraščių, portalų ir radijo redakcijas, knygynus buvo pristatyta lietuvių kultūrinė „kontrabanda“. Sauliaus Vasiliausko nuotr.

Nemokamos informacijos kultūros plėtra ir auditorijos persikėlimas į internetą atsilieps ir leidėjų veiklai: mažėjant leidybos apimtims ir tiražams, didės knygos gamybos savikaina; nemokamo ar pigaus turinio prieinamumas internete didins skaitytojų jautrumą knygų kainai. Poreikis optimizuoti išlaidas skatins rinkos koncentraciją, o pažeidžiamiausi bus smulkieji leidėjai... O jei leidyba netolimoje ateityje vėl turėtų išgyventi ekonominę krizę, kurios ženklų kai kurie analitikai jau įžvelgia... Čia priminčiau Liublianos (Slovėnija) universiteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų fakulteto profesoriaus Mihos Kovačo mintį: knygų leidyba niekada neišnyks, klausimas tik kiek bus leidėjų – vienas arba du. O tada jau galime svarstyti, kaip rinkos koncentracija paveiks leidžiamo turinio atranką ir įvairovę... Šiemet minint atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį, žurnalo pašnekovams pateikiame tą patį klausimų rinkinį: 1. Kurie Jums gražiausi trys lietuviški žodžiai? 2. Kokie, Jūsų nuomone, svarbiausi 1918–2018 m. laikotarpio įvykiai (ar įvykis) Lietuvoje? 3. Kuri šimtmečio asmenybė (asmenybės) Jums yra didžiausias dorovinis autoritetas, kuria žavitės ar norėtumėte turėti jos bruožų (ir kokių)? 1. Ąžuolas, ramunėlė, čiobrelis. 2. Lietuvos okupacija ir aneksija, sovietų Lietuvos sukūrimas: Molotovo-Ribbentropo paktas bei TSRS ir Vokietijos sutartis. Tai – istorijos pamokos, kurių nevalia pamiršti. 3. Tėvo Stanislovo (Algirdo Mykolo Dobrovolskio; 1918–2005) kasdieninis ir nenuilstantis triūsas, begalinė pasaulio pajauta, pakantumas ir atlaidumas žmonių silpnybėms ir paklydimams, humoras, meilė grožiui ir tylai... Labai jo trūksta. Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Asta Stirbytė

Šiandien aktualu

Lietuviškosios UDK lentelės: nuveikti darbai ir planai Dalia Noreikienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Leidybos produkcijos identifikavimo skyrius

„

Kuklioji Universalioji dešimtainė klasifikacija (UDK), padedanti sisteminti ir tvarkyti knygas, sudėliojanti jas į lentynas, tyliai dirba savo atsakingą darbą likdama nepastebima, bet labai reikalinga. Ši pagalbininkė nusipelno ne vien kuklaus Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengiamo leidinio, bet ir galimai kitokios, efektyvesnės sklaidos, kaip Pelenė pokylio apdaro. Apie Universaliosios dešimtainės klasifikacijos kilmę ir raidą prirašyta daug ir išsamiai, tad kažin ar verta kartotis. Labiau norisi apžvelgti, ką turime dabar, kaip gimsta minėtas UDK leidinys nuo tada, kai, atgavus valstybės nepriklausomybę, buvo nuspręsta leisti vidutinės apimties lietuviškas lenteles, remiantis originaliu šaltiniu, o ne vertimais iš rusų kalbos.

Nors UDK sistema pirmiausia skirta bibliotekų darbuotojams, skaitytojai, supažindinti su UDK, sudėtingesnių teminių dokumentų paieškai gali panaudoti indeksus.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (toliau – Nacionalinė biblioteka) turi iš UDK konsorciumo1 įsigytą lentelių leidybos licenciją ir rengia vidutinės apimties UDK lenteles lietuvių kalba. Pirmą kartą (1995 m.) licencijos sutartis su UDK konsorciumu pasirašyta trejiems metams. Tais pačiais metais gautos UDK vidutinės apimties lentelės, UDK pagrindinis nuorodų failas (UDC Master Reference File) ISO for-

UDK konsorciumas (Universal Decimal Classification Consortium) – pelno nesiekianti organizacija, įsteigta Universaliajai dešimtainei klasifikacijai tobulinti, plėsti, prižiūrėti turinį ir, atspindint naujausias mokslo žinias, teikti kuo didesnės naudos vartotojams. UDK konsorciumas, kurį sudaro daugiatautė redaktorių kolegija bei patariamoji taryba, šiuo metu įsikūręs Nyderlandų karališkojoje bibliotekoje (Koninklijke Bibliotheek) Hagoje. Nuo 1992 m. pradžios konsorciumas perėmė Tarptautinės dokumentacijos federacijos įgaliojimus.

matu. Gautąją bazę sudarė maždaug 64 tūkst. UDK įrašų (dabar UDK pagrindinio nuorodų failo apimtis siekia maždaug 70 tūkst. įrašų). 1997 m. licencija buvo pratęsta ir kas trejetą metų toliau tęsiama. Nacionalinė biblioteka įgijo specialųjį leidybos licencijos numerį, kuris pateikiamas kiekvieno Nacionalinės bibliotekos leidinio antraštinio lapo kitoje pusėje. Lietuviškosios UDK lentelės, kaip ir kitų šalių leidiniai, yra kaupiamos UDK konsorciumo bibliotekoje (http://www.udcc. org/index.php/site/page?view=other_publishers). Nacionalinė biblioteka įsipareigojusi jai siųsti po tris kiekvieno UDK leidinio egzempliorius.

Esminių pakeitimų poreikis Nacionalinėje bibliotekoje sukurta darbinė UDK programa, skirta UDK pagrindinio nuorodų failo įrašams importuoti, versti ir spausdinti. Prisijungęs darbuotojas UDK bazės vertimų modulio programos lange, padalytame į dvi dalis, mato nau-

jąjį įrašą (UDK indeksą ir jo žodinį apibūdinimą) anglų kalba. Dešinėje pusėje galima įrašyti vertimą, redaguoti, įrašyti rodyklės lauką, fiksuoti išverstą įrašą. Kairėje darbuotojas visada mato anglišką tekstą ir, jei reikia, redaguoja, tikslina lietuvišką vertimą. Remiantis šia darbine UDK vertimų baze, jau išleistos šios lietuviškosios lentelės: D. 1. Pagalbinės lentelės (2006 m.); D. 2. 0 Bendrasis skyrius (2006 m.); Papildymai – 005 Vadyba (2012 m.); D. 3. 1 Filosofija. Psichologija (2007 m.); D. 4. 2 Religija. Teologija (2014 m.); D. 9. 37 Švietimas. 39 Kultūrinė antropologija (2016 m.); D. 21. 8 Kalba. Kalbotyra. Grožinė literatūra (2010 m.); D. 22. 9 Geografija. Biografijos. Istorija (2013 m.); D. 5. 3/32 Socialiniai mokslai (2017 m.). 2018–2019 metais numatyta išleisti D. 6. 33 Ekonomika. Ekonomikos mokslas. Naujosiose lentelėse yra daug esminių pakeitimų. Bendrųjų rodiklių lentelėje atsiradęs naujas skyrius -02. Ypatybių rodikliai papildo sąvokų spektrą. Po koregavimų pakito 2 klasės (Religija. Teologija) indeksai: Naujasis indeksas 22 Religijos, kilusios iš Tolimųjų Rytų 233 Hinduizmas 24 Budizmas 26 Judaizmas 27 Krikščionybė 28 Islamas

Senasis indeksas 299.5 Rytų Azijos religijos 294.5 Hinduizmas 294.3 Budizmas 296 Judaizmas 281 Ankstyvoji krikščionybė 297 Islamas

Pertvarkyti šią klasę nutarta atsiradus poreikiui plačiau atspindėti nekrikščioniškąsias religijas, įtraukiant ir moderniąsias sroves. Siekta suteikti daugiau specialiųjų rodiklių, kad būtų lengviau detalizuoti, taip pat šiek tiek sutrumpinti patys indeksai. Stipriai pasikeitusi lentelių 8 klasė (Kalba. Kalbotyra. Grožinė literatūra): Naujasis indeksas 81 Kalbotyra ir kalbos 811 Kalbos 811.111 Anglų kalba 811.112.2 Vokiečių kalba 811.133.1 Prancūzų kalba 811.161.1 Rusų kalba 811.172 Lietuvių kalba

Senasis indeksas 80 Kalbotyra 802/809 Kalbos 802.0 Anglų kalba 803.0 Vokiečių kalba 804.0 Prancūzų kalba 808.2 Rusų kalba 808.82 Lietuvių kalba

Siekiant nuoseklumo ir aiškumo, pakeista ankstesnė indeksų sudarymo tvarka. Naujosiose 16

lentelėse skirtingų kalbų indeksams sudaryti naudojamas vienas pagrindinis kalbų indeksas, prie kurio jungiami bendrieji kalbos rodikliai, jų lygybės ženklą (=) keičiant tašku. Tokiu pat būdu sudaromi ir tautų literatūros indeksai: prie vieno bendrojo grožinės literatūros indekso tašku jungiami bendrieji kalbų rodikliai: Naujasis indeksas 821 Grožinė literatūra pagal kalbas ir (arba) Atskirų šalių grožinė literatūra 821.111 Anglų literatūra 821.112.2 Vokiečių literatūra 821.133.1 Prancūzų literatūra 821.172 Lietuvių literatūra

Senasis indeksas 820-89 Atskirų šalių grožinė literatūra 820 Anglų literatūra 830 Vokiečių literatūra 840 Prancūzų literatūra 888.2 Lietuvių literatūra

Siekiant lankstesnės detalizacijos, 81 skyriuje (Kalbotyra ir kalbos), naudojant apostrofo ‘ ženklą, įvesti specialieji rodikliai, skirti bendrajai kalbotyrai, kalbotyros mokslo sritims ir aspektams, kalbų vystymosi periodams ir tarmėms žymėti: 81‘0 – Kalbos kilmė ir periodai; 81‘1 – Bendroji kalbotyra; 81‘2/‘44 – Kalbotyros mokslo sritys ir aspektai; 81‘282 – Tarmės. Gavus UDK pagrindinio nuorodų failo įrašus, daugiausia pastangų buvo skirta vertimui. Kai kuriems skyriams versti pasitelkti tos srities specialistai, galintys pakoreguoti, patikslinti terminus (fizika, matematika, chemija), vėliau, atsiradus daugiau informacijos šaltinių, specialiųjų žodynų, interneto prieigų, išsiversta ir savo pajėgomis.

Pastarųjų metų bendradarbiavimo ypatumai Šiuo metu daugiausia pastangų tenka skirti jau ne vertimams, o įrašų (UDK indeksų su žodiniu apibūdinimu bei pastabomis) redagavimui, lentelių rengimui spaudai ir abėcėlinių rodyklių formavimui. Norėdami neatsilikti nuo lentelių naujinimo proceso, pareiškėme pageidavimą kasmet gauti ir vadinamąją ikileidybinę licenciją (Licence for prepublication work), kai įsigyjamas kiekvienas atnaujintas UDK pagrindinis nuorodų failas ir spausdintos lentelės rengiamos pagal naujausiąją versiją. UDK konsorciumas kaskart atsinaujina koreguodamas, tobulindamas savo veiklą ir bendravimą su prenumeratoriais bei paslaugų pirkėjais. Tokių pertvarkų per visą bendradarbiavimo su UDK konsorciumu laikotarpį, ypač besikeičiant jo vadovybei, buvo ne viena. Dėl šios priežasties stabteli įprastas produkto tiekimas prenumera-

„

toriams. Šiuo metu išgyvenama panaši pauzė. UDK konsorciumo vadovybė iš naujo įvertina bendradarbiavimo ryšius, redakcinį darbą ir UDK pagrindinio nuorodų failo naujinimo galimybes. Numatyta, kad konsorciumas UDK klasifikacijos sistemą nuo šiol atnaujins tik kas dvejus metus. Iki 2011 m. ši sistema buvo naujinama kasmet, o atnaujintą UDK pagrindinį nuorodų failą pagal kasmet patvirtinamą ikileidybinę licenciją gaudavome kiekvienais metais. Susirašinėjame su UDK konsorciumo administracija, konsultuojamės dėl įvairių patikslinimų. Konsorciumui pradėjus koreguoti 9 klasę „Geografija. Biografijos. Istorija“, buvome paprašyti pateikti informacijos apie Lietuvos administracinį suskirstymą ir Lietuvos istorijos periodizaciją. Taip UDK sistemoje atsirado svarbiausi Lietuvos istorijos laikotarpiai ir Lietuvos administracinio suskirstymo vienetai. Plečiantis UDK konsorciumo paslaugų pirkėjų ratui, ši organizacija savo tinklalapyje įkūrė specialią UDK vertimų įvairiomis kalbomis tinklalapio skiltį, UDK vertimų santrauką (UDC Summary). Nacionalinės bibliotekos specialistai dalyvauti šioje veikloje buvo pakviesti 2012 metais. Kiekvienos šalies priskirtasis redaktorius į savo kalbą verčia ir naujina šioje skiltyje pateiktus UDK įrašus atsižvelgdamas į terminų ir sąvokų kaitą savo šalyje. UDK įrašai matomi kiekvienam tinklalapio (www.udcsummary.info) lankytojui. Redaguoti ir įrašyti vertimą gali tik priskirtasis redaktorius. Esant poreikiui, kai išleidžiamos naujos lentelės arba pastebimai pakinta terminija, tenka peržiūrėti UDK vertimų santraukoje esančius lietuviškus terminus ir vertimus, juos taisyti, koreguoti. UDK santrauką UDK konsorciumo tinklalapyje dabar galima rasti išverstą į 57 kalbas. Malonu, kad konsorciumas vien lentelių vertimais neapsiriboja. Vertimų santraukos skiltyje suaktyvinę lietuvių kalbos pavadinimą, galime skaityti ne tik lentelių vertimą, bet ir išsamų lietuvių kalbos pristatymą: jos charakteristiką, kilmės, istorijos apibūdinimą, susipažinti su gramatika, gausiais leksikos pavyzdžiais. Norinčiajam nors kiek pramokti lietuviškai – „Anglų–lietuvių kalbų žodynas“ ir žinių pasitikrinimo testas. Lietuvių kalba čia apibūdinama kaip senoviškiausia Europos kalba, artimiausia indoeuropiečių prokalbei, palyginimui pateikiama žodžių lietuvių ir sanskrito kalbomis.

Šiuo metu daugiausia pastangų tenka skirti jau ne vertimams, o įrašų redagavimui, lentelių rengimui spaudai ir abėcėlinių rodyklių formavimui.

Lietuviškosios UDK bazės plėtra Pasigilinus į bibliotekų poreikius, matyti, kad dabar ypač trūksta mažesnės apimties universalaus leidinio, sutrumpintų UDK lentelių. Jos turėtų būti panašios tiek į konsorciumo „UDC Summary“, tiek į senąsias, dar 1991 m. išleistas sutrumpintas UDK lenteles (sudarė A. Miežinienė, M. Prokopčik), kurios jau gerokai atsilikusios nuo pasikeitusių naujausių UDK indeksų. 2019 metais numatyta parengti trumpųjų UDK lentelių projektą. Darbą sunkins tai, kad ne visi skyriai UDK bazėje yra išsamiai suredaguoti, todėl teks peržiūrėti kiekvieną tokį skyrių, galbūt net pasitelkti įvairių sričių specialistų. Pasirašant pirmąją sutartį su UDK konsorciumu, galvota tik apie spausdintą lentelių variantą, bet, laikui bėgant, teko užsibrėžti toliau siekiančius tikslus. Neturėjome teisės su kitomis bibliotekomis dalytis UDK pagrindiniu nuorodų failu, tačiau buvo rasta galimybė, kaip pasidalyti lietuviškais bazės įrašais. Tam ir buvo sukurta papildoma – lietuviškoji UDK bazė, į kurią perkeliami jau išleistų UDK lentelių įrašai. Bazė atnaujinama kaskart išleidus naują UDK leidinį. Į ją pagal poreikį galima įterpti detalizuotus ar sudėtinius indeksus, papildyti rodyklę. Paieška šioje bazėje galima tiek pagal UDK indeksą, tiek pagal žodines indeksų rubrikas. Lietuviškoji UDK bazė matoma bibliotekininkams sistemintojams ir pasiekiama visoms bibliotekoms, naudojančioms Lietuvos integralią bibliotekų informacijos sistemą (LIBIS). Per visą bendradarbiavimo su UDK konsorciumu laiką UDK pagrindinio nuorodų failo versijose pasitaikė klaidų, sutrikdžiusių įrašų įterpimo procesą. Siekiant apsaugoti originaliąją vertimų bazę, sukurta papildoma, bandomoji UDK bazė, tikrosios kopija, į kurią dabar pirmiausia įkeliami gautieji UDK įrašai. Sutikrinus su spausdintu redagavimo variantu (Extensions & Corrections to the UDC) ir įsitikinus, kad klaidų nėra, įrašai persiunčiami į originaliąją vertimų bazę. Po pataisymų dažnai pakinta kai kurių skyrių indeksų reikšmės ir išdėstymas. Kartais indeksai smulkinami, detalizuojami, kartais, atvirkščiai, – stambinami, išbraukiant smulkesniuosius. Konsorciumo UDK redaktorių kolegija kiekvienais metais pasirenka vieną klasę ar skyrių išsamiai redaguoti. Atsiranda naujų indeksų, detalizuojami ir bendrieji rodikliai. Nuo pirmosios sutarties pasirašymo 1995-aisiais į lietuvių kalbą išversti beveik visi UDK pagrindinio nuorodų failo įrašai. Vertimų bazė yra pildoma ir koreguojama; nors neverstų įrašų vis atsiranda, jų yra nedaug. Nacionalinė biblioteka iki šiol prenumeruodavo kasmetinį UDK konsorciumo leidinį „Extensions & Corrections to the UDC“, kuriame pateikiami visi per metus pakeisti, koreguoti ir išbraukti 17

indeksai. Leidinys padeda pastebėti faile pasitaikančias klaidas ar netikslumus. Nuo 2017 m. leidinį „Extensions & Corrections to the UDC“ (No. 34–35 (2012–2013) galima nusipirkti specialioje tinklalapio (http://www.udcc.org/ index.php/site/page?view=books) skiltyje. „Extensions & Corrections to the UDC“ (No. 36–37 (2014–2015) dar bus išspausdintas, o paskesni leidimai bus jau skait meninio formato.

„

Patrauklios UDK sklaidos galimybės Be spausdintų lentelių leidimo, yra ir kitokių galimybių plėsti UDK naudojimo ribas. Nors UDK sistema pirmiausia skirta bibliotekų darbuotojams, skaitytojai, supažindinti su UDK, sudėtingesnių teminių dokumentų paieškai gali panaudoti indeksus. Nacionalinės bibliotekos katalogo išplėstinė paieškos sistema leidžia darbuotojui ar skaitytojui į tam skirtą laukelį įrašyti reikiamą UDK indeksą arba tiesiog suaktyvinti dokumento apraše esantį UDK indeksą ir praplėsti reikiamos temos dokumentų paiešką. Suaktyvinti galima ir autoritetinį įrašą (teminę rubriką ar asmenvardį). To dažniausiai imasi stropesni skaitytojai, labiau įsigilinę į bibliotekos paieškos sistemą. Įdomu panagrinėti, kaip UDK klasifikacijos sistema atrodo skaitytojui, matančiam ją pirmą kartą. Pirmasis įspūdis – tai taškais, kabutėmis, brūkšneliais atskirtos skaičių grupės ir juos atitinkanti žodinė rubrika, kuri paieškoje nematoma. Reikia pastangų pasigilinti, perprasti, kaip sustyguota dešimtainė sistema. Skaitytojui į pagalbą galėtų ateiti paieškoje įterptas lietuviškųjų UDK lentelių langas, pateikiantis ir pagrindines šios sistemos indeksų sudarymo taisykles. Taip pageidaujantiems išsamesnės paieškos būtų suteikta galimybė tobulintis ir pasidomėti bendra UDK sistemos struktūra. Perpratus sistemą, ateitų pasitenkinimas beveik neišsemiamomis plėtros galimybėmis, kurias dar papildo indeksų grupavimas, sujungimas, prijungimas ir visi pagalbiniai ženklai. Kad skaičiai negąsdintų, o pati sistema taptų populiaresnė, yra siūlymų UDK indeksus papildyti vaizdais 2. UDK indeksų vizualizacija – ryški, patraukli ir, svarbiausia, suprantama skaitytojui. Pabandykim įsivaizduoti bibliotekoje stovintį stendą su monitoriuje nuolat mirguliuojančiu žalios lapijos vaizdu ar siūbuojančių medžių kaita. Smalsu prieiti ir paliesti. Palietus atsive http://arizona.openrepository.com/arizona/bitstream/10150/105224/1/ EJvanderLinden_UDC_Seminar2007.pdf.

ria bendras UDK skyrių vaizdas, lyg išsišakojęs medis. Ant šakų mirga indeksai ir su jais susietos mokslų sritys. Medis sukasi aplink savo ašį, galima pasirinkti norimą sritį, paliesti indeksą – medis ima plėstis, šakotis vis į smulkesnius indeksus, plonesnes šakas su lapais ir ūgliais – knygomis, susijusiomis su atitinkamu indeksu. Pirmasis etapas būtų reikiamo indekso paieška, antrasis – indekso susiejimas su knygos antrašte. Trečiasis etapas – knygos antraštė susiejama su vaizdu. Galimos ir tolesnės sąsajos jau su knygos tekstu. Radęs knygą, gali ją atsiversti, permesti akimis tekstą, įsitikinti, kad būtent šios ieškai, ir užsisakyti knygą ar skaitmeninį jos variantą. Galima naršyti įvairias mokslo šakas, stebint indeksų kaitą, leidinių skaičių ir pan. Judri paieškos sistema dar papildomai suteikia galimybę skaitytojui pačiam pasirinkti vizualizacijos pobūdį: medis, namas, šaknys, tuneliai, keliai ir pan. Galima programoje „išauginti“ skirtingų rūšių medžius pagal mokslo šakas. Vaizdais perteikta informacija ilgiau lieka atmintyje, patraukia naudotis sistema. Toks UDK vaizdų monitorius-ekranas ar net virtualioji panašaus pobūdžio erdvė galėtų būti ne viena. Toks pat „monitorius“ galėtų atsiverti ir bibliotekos internetiniame puslapyje. Tai – puiki galimybė vartotojui mažai ką sakantį UDK indeksą paversti vaizdu ir forma, t. y. informacija vaizdais. Dėl didelės UDK pagrindinio nuorodų failo apimties (70 tūkst. įrašų) skaitytojui yra sunku perprasti šios klasifikacijos struktūrą. Reikiamo indekso radimas pagal minėtą pagrindinį failą yra gana sunkus. Atliekant dokumentų paiešką, būtinas įžvalgumas ir indeksų sistemos išmanymas. Jei pavyktų paskatinti skaitytojo norą naudotis tokia programa, tąsyk jau galima būtų teigti, kad UDK – ne vien bibliotekininkams ir lentynoms užpildyti skirta sistema. To įmanoma pasiekti UDK specialistams glaudžiai bendradarbiaujant su informacinių technologijų specialistais bei pritraukiant pakankamai lėšų panašiems projektams. Kol to negalime padaryti, belieka bent jau versti ir pateikti bibliotekoms naujausias spausdintas lenteles, tikintis, kad ateitis bei naujausios technologijos labiau priartins UDK prie skaitytojo. Taigi, dirbame ir pagal išgales dirbsime šį sunkų, sudėtingą ir naudingą darbą su viltimi jį tęsti, tobulinti ir galbūt džiaugtis rezultatais.

UDK konsorciumas kaskart įvertina bendradarbiavimo ryšius, redakcinį darbą <...>, nuorodų failo naujinimo galimybes. Nuo šiol klasifikacijos sistema bus atnaujinama kas 2 metus.

Tyrimas

Vaikų favoritė Pepė Ilgakojinė, o paauglių – Mažasis princas

Jono Viliūšio (5 m.) piešiniai. Sintautai, Šakių r.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas kartu su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi kasmet 1–12 klasių moksleivius kviečia nurodyti penkias labiausiai patikusias per metus perskaitytas knygas. 2017 metais buvo gauta daugiau kaip 2000 anketų. Gautas anketas tyrėjai tradiciškai skyrė į dvi grupes: vienoje – anketos iš 1–6 klasių vaikų, antroje – 7–12 klasių moksleivių atsakymai. Šalia knygų penketukų moksleiviai buvo prašomi ką nors pasakyti mokytojams, bibliotekininkams, leidėjams, rašytojams, paaiškinti, kodėl jie skaito. „Mane skaityti skatina noras išlaikyti knygų skaitymo tradicijas, mat gyvename labai technologiškai pažengusiame amžiuje“, – dėsto Jurgis (6 kl.). Penktokė Lauksmė knygas renkasi todėl, kad „jose tiek daug to, ko pasaulis neturi, o ten net drakonai gali skraidyti“. „Kai knyga įdomi, aš ją imu visur: į svečius, į kavinę ir t. t.“, – prisipažįsta ketvirtokė Agnė. Vyresnieji mokiniai knygų skaitymą sieja net su savo gerove: „Skatina žinojimas, kad knyga lavina fantaziją ir kad kuo daugiau skaitysi, tuo labiau būsi išprusęs ir susirasi geresnį darbą“ (Dovydas, 7 kl.). Galima perskaityti ir palinkėjimų leidėjams. Devintokė Greta pataria: „Knygų leidėjams linkiu

Man patinka skaityti , nes galiu susitapatinti su veikėjais – atitrūkti nuo savo problemų. Gintė , 5 kl .

labiau pasitikėti jaunais rašytojais ir leisti jų knygas, puoselėti jaunimo kultūrą.“ Beje, moksleiviai pageidavo dažniau pristatyti kūrinius per pamokas ir leisti knygas išsirinkti patiems: „Jei norite turėti daug jaunų skaitytojų, nebrukite mums knygų senienų. Mes norime skaityti knygas apie bendraamžius, šiurpius nuotykius, pašėlusią fantastiką, o ne tai, ką mus verčia skaityti.“ (Samanta, 8 kl.).

MĖGSTAMIAUSIOS VAIKŲ KNYGOS 2017 M. Apklausoje dalyvavo 1 251 1–6 klasių vaikas, tai yra 22 proc. daugiau nei pernai. (Apie ankstesnių metų apklausos rezultatus rašyta „Tarp knygų“ – 2016 m. Nr. 4; 2017 m. Nr. 7–8.) Gauta 63 proc. mergaičių, 36 proc. berniukų ir 1 proc. nepasirašytų anketų. Skaitytojai išvardijo 1 512 knygų, tarp jų lietuvių autorių knygos sudaro 26 proc. Žanriniu požiūriu, be abejo, daugiausia skaitoma grožinė proza – 89 proc., pažintinė literatūra – 5 proc., poezija – 3 proc., liaudies pasakos – 3 proc.

Knygų serijų, ciklų penketukas 1. Holly Webb. „Gyvūnų istorijos“ 2. Jeff Kinney. „Nevykėlio dienoraštis“ 3. Joanne K. Rowling. „Haris Poteris“ 4. Knister. „Ragana Lilė“ 5. Rachel Reneé Russell. „Prietrankos dienoraštis“ Palyginti su 2016 m. penketuku, visos populiariausios 2017 m. knygų serijos yra tos pačios. Tik pirmas buvęs „Nevykėlio dienoraštis“ susikeitė vietomis su „Gyvūnų istorijomis“. Lietuvių autorių knygų serijų penketukas 1. Tomas Dirgėla. „Domas ir Tomas“ 2. Vytautas Račickas. „Šlepetė“ 3. Lina Žutautė. „Kakė Makė“ 4. Neringa Vaitkutė. „Tamsa, kuri prabudo“ 5. Vytautas V. Landsbergis. „Arklio Dominyko meilė“ Anksčiau lietuviškame penketuke T. Dirgėlos „Domo ir Tomo“ nėra buvę. Dabar ši serija žaibiškai įsiveržė tarp mėgstamiausiųjų ir iškart atsidūrė pirmojoje vietoje. Penketuke buvę Renatos Šerelytės „Krakatukai“ šiemet liko septinti. Mergaičių knygų serijų penketukas 1. Holly Webb. „Gyvūnų istorijos“ 2. Rachel Reneé Russell. „Prietrankos dienoraštis“ 3. Joanna K. Rowling. „Haris Poteris“ 4. Knister. „Ragana Lilė“ 5. J eff Kinney. „Nevykėlio dienoraštis“

Berniukų knygų serijų penketukas 1. Jeff Kinney. „Nevykėlio dienoraštis“ 2. Joanna K. Rowling. „Haris Poteris“ 3. John Flanagan. „Žvalgo mokinys“ 4. Paul van Loon. „Vilkolakiukas Dolfas“ 5. Knister. „Ragana Lilė“

Mergaičių penketuke matome tas pačias knygų serijas kaip ir pagrindiniame, tik skirtingos antra ir penkta pozicijos. O štai berniukai mėgsta ir kitas serijas, ypač „Žvalgo mokinį“, kiek mažiau „Vilkolakiuką Dolfą“. Vaikai taip pat noriai skaito P. van Loono „Siaubų autobusą“, Henriko Tammo „Nindzę Timį“, Kristinos Ohlsson „Stiklo vaikus“. Knygų kategorijos penketukas 1. Astrid Lindgren. „Pepė Ilgakojinė“ 2. Astrid Lindgren. „Emilis iš Lionebergos“ 3. David Walliams. „Močiutė plėšikė“ 4. Astrid Lindgren. „Ronja plėšiko duktė“ 5. Astrid Lindgren. „Padaužų kaimo vaikai“

Kaip matome, penketuke – tik Vaikų dviejų autorių knygos: 4 A. Lindknygas gren kūriniai, o per vidurį – skaitykite 3-iojoje vietoje – D. Walliamso ir jūs! „Močiutė plėšikė“. Ankstesniais Būsite metais populiariausias buvo Anlinksmesni . toine‘o de Saint-Exupéry „MažaAistė , 3 kl . sis princas“. Šiemet jo nematome ne tik pirmojoje vietoje, bet ir penketuke, jis – tik dvyliktas. Į penketuką pateko A. Lindgren „Padaužų kaimo vaikai“, kurių nebuvo praėjusį kartą. Jei pratęstume sąrašą, toliau rikiuotųsi A. Lindgren „Broliai liūtaširdžiai“, „Mažylis ir Karlsonas“, Vytauto Račicko „Šokoladas iki pirmadienio“. Mergaičių knygų Berniukų knygų penketukas penketukas 1. Astrid Lindgren. 1. Astrid Lindgren. „Pepė Ilgakojinė“ „Pepė Ilgakojinė“ 2. David Walliams. 2. Astrid Lindgren. „Močiutė plėšikė“ „Broliai liūtaširdžiai“ 3. Astrid Lindgren. 3. Astrid Lindgren. „Ronja plėšiko duktė“ „Emilis iš Lionebergos“ 4. Astrid Lindgren. 4. Astrid Lindgren. „Emilis iš Lionebergos“ „Mažylis ir Karlsonas“ 5. Vytautas Račickas. 5. Justinas Marcinkevičius. „Šokoladas iki pirmadienio“ „Grybų karas“ Be abejonės, mylimiausia jaunesnio amžiaus vaikų knygų autorė yra A. Lindgren. Mergaičių penketuke – trys jos knygos, berniukų – net keturios. O lietuvių autoriai V. Račickas ir Just. Marcinkevičius – penketukų senbuviai. Lietuvių autorių knygų penketukas 1. Vytautas Račickas. „Šokoladas iki pirmadienio“ 2. Gaja Guna Eklė. „Brolis, kurio nereikėjo“ 3. Justinas Marcinkevičius. „Grybų karas“ 4. Evelina Daciūtė. „Laimė yra lapė“ 5. Virgis Šidlauskas. „Ulfas ir stebuklinga barzda“

Kasmet lietuviškajame penketuke matome akcijos „Metų knygos rinkimai“ atspindžius. Ir dabar į penketuką pateko trys knygos iš šios akcijos. Dvi 2016-ųjų akcijoje dalyvavusios knygos tuomet taip pat pateko į penketuką – tai buvo Aido Jurašiaus „Akmenukų pasakos“ ir Selemono Paltanavičiaus „Maži ežiuko sapnai“. 2017-ųjų apklausoje šios knygos liko labai toli. Už penketuko ribos liko ir V. Račicko „Gyveno kartą Lukošiukas“, „Vaikų anekdotai“, Kristinos Gudonytės „Ida iš šešėlių sodo“, Ilonos Ežerinytės „Šunojaus diena“, Just. Marcinkevičiaus „Voro

vestuvės“, Rebekos Unos „Aš esu Tomas, seklys“. Nustebino, kad į lietuvių penketuką nepateko nė viena Kęstučio Kasparavičiaus knyga. Daugiausia balų surinkusi jo „Braškių diena“ yra 11-ojoje vietoje.

MĖGSTAMIAUSIOS PAAUGLIŲ KNYGOS 2017 M. 7–12 klasių mokinių grupėje gauta 895 anketos – 30 proc. daugiau nei pernai. Iš jų 70 proc. – merginų, 28 proc. vaikinų ir 2 proc. nepasirašytos. Paminėta 1 070 knygų pavadinimų, atskirų serijų pavadinimus skaičiuojant kaip vieną. Lietuvių autorių kūriniai sudaro 17 proc., tiek pat kiek ir pernai. Šalia mokyklinės programos kūrinių minėta ir pati naujausia lietuvių autorių kūryba. Matyti, kad vyresniųjų mokinių skaitybą veikia ir akcija „Metų knygos rinkimai“: paminėtos visos penkios paauglių kategorijoje dalyvavusios knygos; daugiausia simpatijų pelnė būtent rinkimų laimėtoja – Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“. Knygų serijų, ciklų penketukas 1. Joanne K. Rowling „Haris Poteris“ 2. Kiera Cass. „Atranka“ 3. John Flanagan. „Žvalgo mokinys“ 4. Jeff Kinney. „Nevykėlio dienoraštis“ 5. Suzanne Collins. „Bado žaidynės“ Pažymėtina, kad šis penketukas nuo ankstesnių metų liko visai nepakitęs. Merginų knygų serijų penketukas 1. Joanne K. Rowling. „Haris Poteris“ 2. Kiera Cass. „Atranka“ 3. Suzanne Collins. „Bado žaidynės“ 4. Zoe Sugg. „Interneto mergaitė“ 5. Sarah J. Maas. „Įkalinta tamsoje“

Vaikinų knygų serijų penketukas 1. Joanne K. Rowling. „Haris Poteris“ 2. John Flanagan. „Žvalgo mokinys“ 3. Jeff Kinney. „Nevykėlio dienoraštis“ 4. John Flanagan. „Brolija“ 5–6 James Dashner. „Bėgantis labirintu“, Rick Riordan. „Persis Džeksonas“

Merginos greitai atranda naujai leidžiamas serijas. Ankstesniais metais penketuke buvusios Ransomo Riggso „Ypatingų vaikų namai“ ir Estelle Maskame „Ar sakiau, kad tave myliu“ jau išstumtos. Vaikinų penketukas kinta ne taip greitai. Deja, į vaikinus orientuotų knygų serijų pasirodo gerokai mažiau, bet jos irgi greitai atrandamos. Taip šiemet penketuke atsidūrė nauja J. Flanagano serija „Brolija“.

Lietuvių autorių knygų penketukas 1. Kazys Boruta. „Baltaragio malūnas“ 2. Ignas Šeinius. „Kuprelis“ 3. Kazys Binkis. „Atžalynas“ 4. Vanda Juknaitė. „Išsiduosi. Balsu“ 5. Balys Sruoga. „Dievų miškas“ Džiugu, kad tuoj už brūkšnio pasirodo ir neprograminiai kūriniai: D. Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, Rebekos Unos „Atjunk“, Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“ ir kt. Linkiu Vaikinų ir merginų lietuvių nepamiršti autorių knygų penketukai knygų skaitymo, panašūs į bendrąjį. Didžiaunes tik knygos sias skirtumas, kad abiejų žmones daro lyčių penktojoje vietoje atsigražius ir duria D. Opolskaitės knyga: protingus! vaikinų penketuke ji išstuAustėja, 7 kl . mia – K. Binkio, o merginų – V. Juknaitės kūrinį. Knygų kategorijos penketukas 1. Antoine de Saint-Exupéry. „Mažasis princas“ 2. Lois Lowry. „Siuntėjas“ 3. Rūta Šepetys. „Tarp pilkų debesų“ 4. John Green. „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ 5. Kazys Boruta. „Baltaragio malūnas“ Įdomu, kad pirmą kartą per daugiau nei dešimtmetį Melvino Burgesso „Heroinas“ nepateko į šį penketuką. Šiemet jis atsidūrė 8-ojoje vietoje. Merginų knygų penketukas 1. Rūta Šepetys. „Tarp pilkų debesų“ 2. Lois Lowry. „Siuntėjas“ 3. Antoine de SaintExupéry. „Mažasis princas“ 4. John Green. „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ 5. Ana Frank. „Dienoraštis“

Vaikinų knygų penketukas 1. Antoine de Saint-Exupéry. „Mažasis princas“ 2. Lois Lowry. „Siuntėjas“ 3. Kazys Boruta. „Baltaragio malūnas“ 4. Ignas Šeinius. „Kuprelis“ 5–6 Erich Maria Remarque. „Vakarų fronte nieko naujo“, Vanda Juknaitė. „Išsiduosi. Balsu“

Parengė Reda Tamulienė (1–6 kl. tyrimas) ir Eglė Baliutavičiūtė (7–12 kl. tyrimas) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas

Metų knyga

Kas yra laimė? Vaiva Markevičiūtė

Atsakyti į klausimą, kas yra laimė, bandoma daugybėje knygų, taip pat – ir dviejose 2017-ųjų metų knygomis išrinktose istorijose: Dainos Opolskaitės romane paaugliams „Ir vienąkart, Riči“1 bei Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės paveikslėlių knygoje „Laimė yra lapė“2. Laimės knygų herojai siekia skirtingais būdais, ieško eidami kitokiais keliais. Ir anksčiau ar vėliau ją randa. Knygos iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nepanašios: skirtos skirtingo amžiaus skaitytojams, skirtingų žanrų ir apimties, skirtingo kalbėjimo būdo. D. Opolskaitės romanas – problemų proza, apimanti labai platų jų spektrą. Čia išsamiau nagrinėjamos ar vos paliečiamos daugybė šiandieninio paauglio problemų: patyčios, santykiai su tėvais, bendraamžiais, socialinė atskirtis, emigracija, menka savivertė, nepasitikėjimas savimi ir įsitikinimas, kad tavęs niekas nesupranta. E. Daciūtės tekstas daug lengvesnis, pasakiškas, mokomojo pobūdžio, švelniai filosofinis. Tačiau abi knygas vienija draugystės ir laimės tema. Draugystė matyti jau knygų pavadinimuose – čia pateikiami pagrindinių veikėjų berniukų Balio ir Povilo geriausių draugų vardai Ričis ir Lapė. Abi draugų poros patiria išbandymų. Vos užsimezgus Povilo ir Lapės draugystei, berniuko tėvai nutaria išsikraustyti į kitą miestą: tėčio žodžiais, esą viskas bus geriau, tačiau Povilas tuo netiki, nes geriausia jo draugė liks senajame 1

Opolskaitė, Daina. Ir vienąkart, Riči. Vilnius: Alma littera, 2016. 185 [4] p. Cituojant tekste pateikiama santrumpa IVR. Daciūtė, Evelina; Kiudulaitė, Aušra. Laimė yra lapė. Vilnius: Tikra knyga, 2016. 48 p.: iliustr. Cituojant tekste pateikiama santrumpa LYL.

mieste. Balio ir Ričio draugystės istorija painesnė: iš pradžių tapę mirtinais priešais (Ričis apkaltina Balį pavogus jo telefoną, užpuola, grasina ir išsireikalauja nemažos sumos), vėliau, tiesai išaiškėjus, tampa geriausiais draugais. Tačiau draugystė netikėtai nutrūksta, kai nusivylęs gyvenimu („Kodėl viskas gyvenime taip neteisinga? <...> Kodėl, kai viską darai, kaip reikia, vis tiek būna blogai?“ (IVR, p. 153) Ričis spaudžia be leidimo pasiimto dėdės automobilio greičio pedalą ir padaro tragišką avariją. Abi autorės, kalbėdamos apie netektį, bando pateikti ir šviesos spindulėlių, pabrėžti, kad tunelio gale visada rasi kažką gero. Šias šviesos paieškas geriausiai apibendrina Lapė: – Tu būsi visada visada? – kartą ilgai pasisupęs užklausė Povilas Lapės. – Tikrai ne, – patikino ji. – Kai pajusiu, kad turiu būti kitur, ten ir eisiu. – O kaip aš? – nuliūdo berniukas. Lapė truputį pagalvojo. – Galbūt kurį laiką eisi šiuo keliu tikėdamasis, kad mane sutiksi. Paskui tyčia neisi, kad nematytum šitos vietos ir šių sūpynių. O vėliau atsiras kas nors, kas pakeis mane. (LYL, p. 28–29) E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės „Laimė yra lapė“ skaitytojus žavi Lietuvoje ir už jos ribų • 2016 m. pelnė gražiausios knygos diplomą Knygos meno konkurse, Domicėlės Tarabildienės premiją už gražiausią metų knygą (IBBY Lietuvos skyrius). • 2017 m. apdovanota Bolonijos vaikų knygų mugės, Nami (Pietų Korėja) ir Šardžos (Jungtiniai Arabų Emyratai) iliustruotojų parodų, Talino iliustruotojų trienalės diplomais, anotuota Tarptautinės jaunimo bibliotekos kasmet leidžiamame kataloge „The White Ravens“ („Baltieji varnai“), pristatančiame reikšmingiausias pasaulio šalių knygas vaikams. • 2018 m. išleista anglų kalba – „The Fox on the Swing“ (leidykla „Thames & Hudson“). • Pagal knygą pastatyti du spektakliai: „Laimė yra lapė“ (rež. Mantas Verbiejus, Vilniaus kamerinis teatras) ir „Labas, lape!“ (rež. Eglė Kižaitė, Nacionalinis Kauno dramos teatras). • Knyga verčiama ir į korėjiečių kalbą, ją išleis Pietų Korėjos leidykla „Dadam Education“.

Paveikslėlių knygos dailininkė Aušra Kiudulaitė.

pamatė sūpynes, o jose... „patenkinta suposi oranžinė lapė“ (LYL, p. 38)! Ir štai jie vėl kartu supdamiesi metaforiškai vardija, kas yra laimė (visi oranžiniai dalykai: lapė, apelsinas, mamos puodai, krepšinio kamuolys, moliūgų uogienė), pabrėžia tiesą, kad laimė yra mokėti džiaugtis mažais kasdieniais dalykais. Tai galiausiai supranta ir Balys. Netekęs vienintelio draugo Ričio, jis užmezga kitas draugystes: pagaliau susidraugauja su mama, randa ryšį su tėčiu, patinkančią mergaitę išdrįsta paimti už rankos. Abi istorijos suvertos ant interteksto siūlo. D. Opolskaitė pasitelkia Salomėjos Nėries eilėraščio „Diemedžiu žydėsiu“ posmą: „Ir vienąkart, pavasari, / Tu vėl atjosi drąsiai – / O mylimas pavasari, / Manęs jau neberasi.“ Jis, nors iš berniuko lūpų ir skamba keistai, perteikia tą užantin netelpantį jaunatvišką veržlumą ir kartu netekties nuojautą. E. Daciūtės Lapė, be jokių abejonių, kelia asociacijų su Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ lape, taip pat kalbančia apie draugystę. Tokių filosofinių pamąstymų, o veikiau – pamąstymėlių yra abiejose knygose. Balys su Ričiu dažniausiai kalbasi apie gyvenimo prasmę, poelgius ir savęs (ne)pažinimą, vienatvę būnant tarp kitų. Tik čia, kitaip nei Lapės svarstymuose, atsakymai nepateikiami. Skaitytojas paauglys tarsi raginamas susimąstyti – jam, kitaip nei vaikui, svarbiau kelti klausimus, o ne gauti atsakymus. Vis dėlto atsakymas į klausimą, kas yra laimė, pateikiamas abiejose knygose. Skaitytojams tereikia jį atrasti.

D. Opolskaitės romaną „Ir vienąkart, Riči“ pripažino kritikai • 2016 m. laimėjo leidyklos „Alma littera“ paauglių ir jaunimo literatūros konkursą. • 2017 m. rašytoja pelnė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtą Vaikų literatūros premiją už kūrybą vaikams ir jauno žmogaus savasties paieškas.

Šį liūdėjimo kelią iš esmės nueina romano pabaigoje geriausio draugo netekęs Balys. Ričio mirtis jam tarsi atveria akis – pradžioje įvardytos didžiausios paauglio problemos (raudoni plaukai, vardas ir pavardė, santykiai su tėvais Viršelio dailininkė Jurga Kurtinaitienė. ir merginomis) išsisprendžia. Nors ir trumpai gyvavusi draugystė parodo, kad laimė yra visai čia pat, tik reikia mokėti vertinti turimus dalykus. Arba, kaip sako Lapės senelis – protingas Lapinas, „viskas priklauso nuo to, iš kur pažiūrėsi – iš viršaus ar apačios, iš kairės ar dešinės“ (LYL, p. 23); arba, kaip sako Lapės tėtis – patyręs Lapinas, „geri dalykai kartais paaiškėja po tam tikro laiko, net jei iš pradžių neatrodo tokie geri“ (LYL, p. 32). Povilas, kuriam teko kraustytis į kitą miestą ir palikti geriausią draugę, buvo rūškanas ir netgi piktas: „Kur tavo žadėtas „dar geriau“? – kartą supykęs jis pasakė tėčiui.“ (LYL, p. 35). Kol vienąkart išsuko iš gerai pažįstamo tako ir eidamas vinguriuojančiu takeliu

Kauno apskrities viešosios bibliotekos skaitytoja Monika Mikėnaitė: Knygos pradžioje autorė negailėdama smulkmenų supažindina su pagrindiniu veikėju Baliu Beleku: jo nepasitenkinimu savo vardu ir pavarde, tėvais, gyvenimo ypatumais bei mėginimais pakeisti savo plaukų spalvą. Kai pasirodo Ričis, istorija pagyvėja ir pradeda formuotis Balio asmenybė. Draugystė su Ričiu Balį po truputį keičia ir vaikinui ima atsiverti akys. Ričis verčia vaikiną mesti sau iššūkius, būti savimi, užuot, pavyzdžiui, pataikavus mamai ir griežus smuiku. Bet kuo gali baigtis tokia draugystė, kurioje vienas personažas mėgsta rizikuoti ir paskui save tempiasi kitą, kuris, norėdamas pritapti, juo seka? Jums teks perskaityti istoriją. Manau, kad skaitytojai vaikinai tikrai turi dėmesio vertą knygą ir gali drąsiai ją skaityti. Merginoms šioji istorija bus patraukli jau vien dėl to, kad ją pasakoja vaikinas. Asmeniškai man romanas paliko teigiamą įspūdį, nors, tiesą sakant, mane labiau domino visai kito personažo – Pauliaus – gyvenimas.

Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Seirijų padalinio skaitytoja Iveta Cimakevičiūtė: Knyga visiškai pranoko mano lūkesčius. Nors joje rašoma apie tas pačias paauglių problemas, buvo kažkas, kas prikaustė žvilgsnį prie teksto ir nesinorėjo atsitraukti. Balio istorija, pažintis su Ričiu, jų nuotykiai tiesiog privertė suryti knygą per kelias valandas. Iš pradžių Ričis, kaip vaikinas, man visiškai nepatiko – pasirodė atgrasus, peštukas, įžūlus ir šiek tiek pasipūtęs. Tačiau puslapis po puslapio ir veikėjų paveikslai, drauge ir mano nuomonė keitėsi. Tai knygai prideda žavesio – ji yra nenuspėjama, ne tokia, kaip kitos knygos paaugliams. Ką galiu pasakyti apie pabaigą? Ji buvo visai ne tokia, kokios tikėjausi. Pabaiga man pasirodė gana liūdna. Perskaičiusi knygą, dar kurį laiką apie ją mąsčiau. 23

Bibliotekų turtai

Nacionalinėje bibliotekoje identifikuoti dar du inkunabulai Viktorija Bargailienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

Peržiūrint netvarkytas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus knygas ir ieškant knygų su provenienciniais Kražių kolegijos ženklais, 2018 m. pradžioje pavyko identifikuoti du inkunabulus. Vienas jų – iš Bretanės kilusio pranciškonų vienuolio, Paryžiaus universiteto teologijos daktaro Olivier Maillard‘o pamokslų rinkinio„Sermones de adventu. Quadragesimales. Sermones dominicales“ (Paryžius, 1500) antra dalis„Quadragesimales“. Antrasis inkunabulas„Psalterium chorale cum hymnis et vigiliis mortuorum“, arba„Psalterium Praedicatorum“ (Strasbūras, [1499–1506]) – dominikonų vienuolynų liturgijai skirta knyga. Paryžiuje leistą knygą sudaro pamokslai, skirti laidos. Kadangi aptiktas inkunabulas yra defektinis, trūksta pradžios gavėnios ir Velykų laikotarpiui. Olivier Maillard‘as ir pabaigos, neišlikęs įrišas, beveik nėra skaitymo požymių, nieko (1430–1502) buvo labai įtakingas ir populiarus auto- negalime pasakyti apie pirmuosius jo savininkus. Tik akivaizdu, kad rius. Savo kalbas ir pamokslus jis sakė tiek bažnyčio- paskutinis (jau defektinio egzemplioriaus) savininkas buvo Vilniaus se, tiek viešosiose erdvėse, skelbdamas ne tik Dievo vyskupijos kunigų seminarija (spaudas: Библіотека Виленской žodį, bet ir iškeldamas viešumon politines aktualijas, Р[имско] К[атолической] Епархіальной Семинарiи). piktnaudžiavimus, smerkdamas Prancūzijos karaliaus Liudviko XI (1423–1483) žiaurumus. Paminėtina, kad šio inkunabulo autorių pavyko nustatyti pagal paprastą, netgi buitinį su šiurkštumo niuansais stilių ir standartines nuolat pamoksluose besikartojančios frazes. O. Maillard‘as paliko daug prozos ir poezijos kūrinių lotynų ir prancūzų kalbomis. Šio autoriaus kūriniai buvo labai gausiai leidžiami: Britų bibliotekos tarptautinėje duomenų bazėje „Trumpas inkunabulų pavadinimų katalogas“ (Incunabula Short Title Catalogue; ISTC; http://data.cerl.org/istc/_search) suregistruotos net 27 laidos iki 1500 metų. Bibliografas Nojus Feigelmanas (1918–2002) savo parengtame ir 1975 m. išleistame kataloge „Lietuvos inkunabulai“ nemini Lietuvos bibliotekose esant Olivier Maillard‘o pamokslų rinkinio „Sermones de adventu. Quadragesimales. Sermones dominicales“ (Paryžius, 1500) antra dalis „Quadragesimales“. Inkunabulo autorių pavyko nustatyti pagal paprastą, netgi buitinį su šiurkštumo niuansais stilių ir standartines nuolat pamoksluose besikartojančios frazes. ar buvus nė vienos O. Maillard‘o Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondų

Psalmynas „Psalterium chorale cum hymnis et vigiliis mortuorum“, arba „Psalterium Praedicatorum“ (Strasbūras, [1499–1506]) – dominikonų liturgijai skirta knyga. Tai retas muzikinis inkunabulas: be turimo Nacionalinėje bibliotekoje, žinomi dar penki šio inkunabulo egzemplioriai. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondų

Kitas Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose identifikuotas inkunabulas – „Psalterium chorale cum hymnis et vigiliis mortuorum“, arba „Psalterium Praedicatorum“ (Strasbūras, [1499–1506]) – tai dominikonų vienuolynų liturgijai skirta knyga. Šį psalmyną išleido Johannas Prüssas Vyresnysis (1447–1510), dirbęs Strasbūre nuo 1480 iki 1510 m. kaip leidėjas, spaustuvininkas ir knygų platintojas. Jis leido Biblijas, teologijos ir homiletikos veikalus, klasikų, humanistų kūrinius, daug dėmesio skyrė medžio raižinių iliustracijoms. 1256 m. Dominikonų ordino generalinėje kapituloje buvo patvirtintas penktojo ordino magistro Humberto Romaniečio (Humbertus de Romanis, apie 1200–1277) parengtas bendras visoms dominikonų bendruomenėms ritas (t. y. nustatytas religinių apeigų atlikimo būdas) „Ecclesiasticum Officium secundum Ordinem Fratrum Praedicatorum“, vėliau aprobuotas ir Šventojo Sosto. 1570 m. popiežius Pijus V išleido bulę „Quo primum“, kuria visoms Vakarų bažnyčioms, išskyrus tas, kurios galėjo paliudyti savo apeigų nenutrūkstamą 200 metų tradiciją, privalomas tapo bendras potridentinis Romos ritas. Dėl to dominikonai iki pat Vatikano II susirinkimo išlaikė savo apeigas. Pagal Humberto Romaniečio parengtą ritą dominikonų liturgijai reikėjo 14 knygų. Psalmynas buvo viena iš Liturginių valandų (Officium divinum, Liturgia Horarum) knygų, kurioje, be biblinių psalmių ir giesmių, paprastai dar būdavo antifonos sekmadieniams ir kasdienėms dienoms, Šventųjų litanija, liturginis kalendorius, kitos reikalingos maldos. Johannas Prüssas Vyresnysis labiausiai iš 15 to meto Strasbūro leidėjų išsiskyrė dvispalvių liturginių knygų su muzikine notacija spausdinimu. Šiame Retų knygų ir rankraščių skyriuje

rastame egzemplioriuje nėra natų, tik raudonai, kaip ir rubrikos, išspausdintos linijos. Kiekvienos naujos dienos maldų pradžią žymi puošnūs medžio raižinių inicialai. Akivaizdu, kad šiuo inkunabulu liturgijoje tikriausiai naudotasi dar ir XVIII amžiuje. Apie tai liudija gausios marginalijos lotynų kalba – rankraštiniai prierašai, pastabos, daugybė skirtingais braižais įrašytų papildomų tekstų, tvarkytas viršelis, klijuoti įplyšę lapai. Šiame psalmyne aptinkama ir įvairiais laikotarpiais ranka įrašyta muzikinė notacija ir tik ten, kur tai buvo aktualu. Pagal natų įrašus prie himnų galima spręsti, kurios bažnytinės šventės ar šventųjų iškilmės buvo minimos. Maldoms už mirusiuosius (Vigiliae mortuorum) skirtoje dalyje (jas dominikonai kalbėdavo kartą per savaitę, išskyrus savaitę prieš Velykas ir savaitę prieš Sekmines) beveik visose spausdintose keturiose natų linijose įrašytos natos, gausu pastabų, šalia spausdintų eilučių – papildomų XVI–XVIII a. ranka rašytų liturginių tekstų, natų. Šis muzikinis inkunabulas yra retas. Be turimo mūsų bibliotekoje, žinomi dar penki šio inkunabulo egzemplioriai (ISTC nurodo 4). Nacionalinės bibliotekos egzempliorius yra defektinis: trūksta 7 iš 8 nepaginuotų lapų knygos pradžioje ir CLII–CLIII, CLV–CLVI lapų pabaigoje. Kadangi nėra skaitmenintų šio inkunabulo vaizdų kitose bibliotekose, nieko negalima pasakyti apie trūkstamų lapų turinį. Vienas išlikęs lapas liudija buvus psalmių rodyklę. Trūkstamų lapų vietoje įklijuoti trys rankraštiniai lapai su liturginiais tekstais ir muzikine notacija. Pirmas kūrinys yra antifona „Exurgens Maria abiit in montana“, skirta Vakarinei (ad Vesperes) valandai per Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo šventę; lap. [2]v įrašyta antifona „Manum suam aperuit inopi“, atspindinti po Salamankos generalinės kapitulos (1551 m.) įvestus liturginius tekstus, skirtus ištekėjusioms, atgailaujančioms moterims (Commune nec virginum, nec martyrorum); trečiasis tekstas – Mišių liturgijos dalis „Introitus Factus est Dominus protector meus“. Šis inkunabulas turėtų ypač sudominti senosios bažnytinės muzikos tyrėjus. Gaila, kad neišlikę proveniencinių ženklų, kurie leistų nustatyti, kuriam vienuolynui priklausė šis nuostabus leidinys. Tačiau tam tikros egzemplioriuje slypinčios detalės leidžia daryti prielaidą, kad tai galėjo būti Raseinių švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo vienuolynas. Šie naujai identifikuoti inkunabulai papildys Europos mokslinių bibliotekų konsorciumo CERL inkunabulų proveniencijų duomenų bazę MEI (Material Evidence in Incunabula), prie kurios kūrimo Nacionalinė biblioteka kartu su Vilniaus universiteto biblioteka ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka prisideda nuo 2017 m. pradžios. MEI bazė skirta chronologiškai pateikti įvairius XV a. spausdintų knygų fizinius duomenis (buvusių savininkų ženklus, papuošimus, įrišus, herbus, rankraštines pastabas, kainas ir pan.), taip atskleidžiant šių knygų judėjimą laiku bei erdve, senųjų bibliotekų formavimąsi ir teritorinį pasiskirstymą. Darbas kuriant šią bazę suteikia galimybę Lietuvos bibliotekininkams iš naujo įvertinti šalyje turimus inkunabulus, atskleisti naujų, reikšmingų knygos istorijos faktų, be to, būti matomiems pasaulyje, nes šiuo metu tarp pasaulio mokslininkų pastebimas susidomėjimas XV–XIX a. knygų proveniencijomis, o informacija apie Lietuvoje ir kitose mažose valstybėse saugomus inkunabulus ir juose išlikusius knygos ženklus didžiosioms šalims yra kol kas sunkiai prieinama.

Spaudos priežiūra paskutiniais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais Dr. Arida Riaubienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

Šiame straipsnyje apžvelgsime neperiodinės spaudos priežiūros institucijas, veikusias paskutiniais tarpukario nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais, taip pat jų steigimo projektus. Rengiant apžvalgą, naudotasi Lietuvos centriniame valstybės archyve Vidaus reikalų ministerijos fonde (F. 377) saugomų bylų medžiaga. Lietuvoje 1919 m. įsigaliojus Spaudos įstatymui, buvo įvesta karo cenzūra, kuri veikė iki 1940-ųjų, išskyrus trumpą intervalą nuo 1926 m. liepos 2 iki gruodžio 17 dienos. 1933 m. pavasarį karo komendanto pareigybė prie Krašto apsaugos ministerijos buvo panaikinta ir spaudos cenzūravimas perduotas apskričių karo komendantams1. Įsigaliojus 1935 m. Spaudos įstatymui, cenzūros terminas nebuvo minimas, apskričių karo komendantų funkcijos buvo perduotos apskričių viršininkams. Šiame įstatyme, kaip ir 1919-ųjų Spaudos įstatyme, buvo numatyta, kad spaudiniai prieš išleidimą iš spaustuvės yra tikrinami, apskrities viršininkui suteikiama teisė spaudinį sulaikyti, kol autorius ar redaktorius pašalins iš teksto tai, kas nepublikuotina. Vidaus reikalų ministras ir krašto apsaugos ministras arba jų įgalioti asmenys leidinius galėjo konfiskuoti ar uždrausti platinti.

Vietoj kelių žinybų įkurta viena 1935 m. gruodžio pradžioje Ministrų Kabineto nutarimu prie Lietuvos telegramų agentūros (Eltos) buvo įkurtas Vidaus informacijos skyrius, kuriam priskirti propagandos ir informacijos reikalai2. Už Truska, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 258. 2 Visuomeninio darbo vadyba: veiklos ir personalo bylų apyrašas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 114, ap. 1, lap. 1. 1

sienio spaudos cenzūrą vykdė Valstybės saugumo departamento Spaudos skyrius, o 1938 m. jis perėmė ir vidaus spaudos cenzūrą3. 1938 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais pradėjo veikti Tautinės kultūros ir informacijos įstaiga4. Dėl šių priežasčių iškilo būtinybė po kelias žinybas išblaškytas informacijos įstaigas sujungti į vieną. 1938 m. rudenį buvo įsteigta Visuomeninio darbo vadyba (toliau – VDV) – valstybinė propagandos institucija5, kurios tikslas buvo „<...> informuoti visuomenę apie tautos bei valstybės siekimus ir darbus“6. VDV veikimas tiesiogiai priklausė nuo Ministro Pirmininko duodamų nurodymų, todėl apskričių viršininkai neteko savo galios spaudos priežiūros klausimu. Be periodinių leidinių, ši institucija prižiūrėjo ir neperiodinius. Archyviniuose šaltiniuose randame įdomų atvejį, susijusį su VDV dalyvavimu uždraudžiant vieną bulvarinį leidinį. Kažkoks V. Šimkus prašyme vidaus reikalų ministrui informavo, kad Kauno kioskuose pardavinėjamas romanas „Tarp gyvybės ir mirties“, kurį ypač graibsto pradinių ir vidurinių mokyklų mokiniai7. Ten pat. Ten pat. Mačiulis, Dangiras. Apie dvi propagandines kampanijas XX a. tarpukario Lietuvoje. Inter-studia humanitatis, 2009, Nr. 9, p. 119. 6 Ten pat. 7 V. Šimkaus raštas (1939 II 20) Vidaus reikalų ministrui. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 303, lap. 28. 3 4 5

Dokumente autorius teigia: „Šitokia lektūra mūsų vaikams Planuotas departamentas liko neįsteigtas nei literatūriniu, nei moraliniu, nei psichologiniu požiūriu, Analizuodami archyvinius šaltinius, galime pastebėti, nei platinimo būdu nieko teigiamo nežada.“8 Jis viliasi, kad kad 1939 m. pabaigoje atsiranda susirašinėjimų dėl kitos vidaus reikalų ministras imsis atitinkamų priemonių apsau- spaudą kontroliuojančios institucijos – Spaudos ir draugijų goti vaikus nuo tokios literatūros. Į kenksmingos vaikams departamento prie Vidaus reikalų ministerijos – sudaryir jaunimui literatūros platinimą sureagavo ir Švietimo mo. Naujoji informacijos ir propagandos institucija turėjo ministerija. Tuometis ministerijos generalinis sekretorius pakeisti iki tol veikusį Spaudos ir draugijų skyrių. DokuKazimieras Masiliūnas rašte VDV generaliniam sekretoriui mentuose rašoma, kad SDS „galėjo ir turėjo veikti tiktai prašo išleisti įsakymą, kad būtų uždrausta platinti romaną negatyvine prasme, pareikšti tai, kas negalima daryti, kas „Tarp gyvybės ir mirties“9. Visuomeninio darbo vadyba yra neleidžiama“19, tačiau trūko institucijos, kuri paskatintų 1939 m. kovo pabaigoje informavo vidaus reikalų ministrą, ar nurodytų „kai kada ir kaip reikia daryti ir veikti“20. kad sulaikė knygelių „Paniekintoji“ (1936) ir VRM priklausantys veiklos barai – spauda, „Tarp gyvybės ir mirties“(1939) tolesnį spausdraugijos, kino filmai, radiofonas – sudarė dinimą bei platinimą10. prielaidas tokio pobūdžio institucijos atsiŠvietimo 1939 m. balandžio 25-ąją VDV buvo panairadimui. Spaudos ir draugijų departamento ministerijos kinta. Panaikinus šią instituciją, jos funkcijos steigimo projektuose buvo rašoma, kad šią buvo perduotos Vidaus reikalų ministerijos instituciją sudarys tokie skyriai: 1) Informacivaldininkų buvo sudarytam Spaudos ir draugijų skyriui (toprašoma pareikšti jos, 2) Visuomeninių organizacijų arba drauliau – SDS)– šis pradėjo veikti gegužės 1 d.11. gijų skyrius, 3) Spaudos priežiūros skyrius, nuomonę dėl Buvo rašoma, kad Spaudos ir draugijų skyriuje 4) Kino teatrų skyrius, 5) Turizmo skyrius. kuriamos keturios referentūros: 1) Spaudos Iš penkių planuotų Spaudos ir draugijų spaudos priežiūros referentūra, 2) Draugijų referentūra, 3) Turizdepartamento skyrių mus domina Spaudos taikymo grožinės mo referentūra, 4) Kino filmų ir kino teatrų priežiūros skyrius. Archyviniuose šaltiliteratūros kūriniams. niuose rašoma, jog skyrius rūpinsis šiais priežiūra12. SDS vedėju vidaus reikalų ministro įsakymu paskirtas Domas Stankūnas13, kuris klausimais: a) spaudos reikšmės kėlimu, iki to laiko ėjo VDV generalinio direktoriaus b) spaudos populiarizacija ir prieinamumu visiems pareigas14. Vienas iš SDS tikslų buvo prižiūrėti jam priklau- gyventojų sluoksniams, c) tautos vieningumo ir tautisančias institucijas, „tai yra daryti pastangas, kad jų veikimas nio atsparumo kėlimu per spaudą, d) viešųjų valstybės būtų suintensyvintas ir įtrauktas į valstybinį kūrybos darbą organų ir plačiosios visuomenės ryšio palaikymu per ir kad jis eitų lygiagrečiai su vyriausybės darbų programa“15. spaudą, e) visuomenės informavimu apie VRM, jos įsSpaudos ir draugijų skyriuje dirbo 4 referentai, 1 kino filmų taigų ir savivaldybių darbus bei sumanymus, f) sveikos cenzorius, 1 cenzoriaus pavaduotojas, 5 spaudos tikrintojai, kritikos kėlimu, g) artimų ryšių palaikymu su žurnalistų 2 sekretoriai ir 1 mašininkė-vertėja16. Be šių Spaudos ir drau- bei rašytojų draugijomis ir spaudos žmonėmis21. Spaudos gijų skyriaus darbuotojų, jame dar dirbo 5 Administracijos priežiūros skyriuje turėjo būti spaudos tikrintojų pareigydepartamento darbuotojai bei 8 laisvai samdomi darbuotojai. bė, viena iš jų funkcijų – neperiodinių leidinių kontrolė. Iš viso 27 žmonės. Kaip matyti, Spaudos ir draugijų departamento veik Iš archyvinių dokumentų sužinome, kad 1939 m. veikė los baras turėjo būti kur kas platesnis nei Spaudos ir drauVidaus reikalų ministerijos Spaudos ir draugijų skyriaus gijų skyriaus. Šios institucijos darbas turėjo apimti visas ir buvusios Visuomeninio darbo vadybos Konfiskuotoms su informacija susijusias visuomeninio gyvenimo sritis, knygoms ir periodinei spaudai tikrinti komisija, kurios kaip atskiras padalinys turėjo veikti Spaudos priežiūros pirmininkas buvo žurnalistas ir rašytojas Juozas Žukauskas, skyrius. Tačiau sumanymas įsteigti Spaudos ir draugijų nariai – J. Domarkas ir A. Labanauskas17. Minėtoji komisija departamentą dėl pasikeitusių politinių aplinkybių, mavalstybės monopolio krosnyje nutarė sudeginti konfiskuotas tyt, taip ir liko popieriuje. knygas, tarp kurių buvo Mečio Birmanto „Meilės keliai“ (1938) ir J. Vladorčik (J. Włodarczyk) „Paniekintoji“ (1936)18. Knygose baiminamasi „komunizmo garbinimo“ Spaudos kontrolę vykdantis Spaudos ir draugijų sky8 Ten pat. rius siekė bendradarbiauti su Švietimo ministerija. Jos 9 Švietimo ministerijos generalinio sekretoriaus Kazimiero Masiliūno raštas (1939 valdininkų buvo prašoma pareikšti nuomonę dėl spaudos III 13) ponui Visuomeninio darbo vadybos Generaliniam sekretoriui. Ten pat, lap. 29. priežiūros taikymo grožinės literatūros kūriniams. Esą tarp 10 Visuomeninio darbo vadybos l. e. generalinio sekretoriaus pareigas Vytauto Vileišio visuomenės didėja nusiskundimų originaliosios literatūros raštas (1939 III 20) Vidaus reikalų ministrui. Ten pat, lap. 30. 11 Vidaus reikalų ministerijos etatų pakeitimo ir Spaudos departamento sudarymo kūriniais ir vertimais. motyvai. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 298, lap. 8. 1940 m. vasarį šio skyriaus vedėjas D. Stankūnas ir 12 Pertvarkyti spaudos ir draugijų reikalai. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 298, lap. 118. 13 spaudos referentas J. Vinkelis kreipėsi į ministeriją pra D. Stankūnas paskirtas Spaudos ir draugijų skyriaus viršininku. Lietuvos aidas, 1939, Nr. 198 (4600), geg. 2, p. 1. šydami įvertinti rašytojo Jono Vytauto Narbuto romaną 14 Stankūnas, Domas. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1963, t. 28, p. 448.

„

Informacija apie Spaudos ir draugijų skyrių. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 298, lap. 8. Vidaus reikalų ministerijos etatų pakeitimas. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 298, lap. 20. Konfiskuotoms knygoms bei periodinei spaudai tikrinti komisija. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 303, lap. 99. 18 Ten pat, lap. 100. 15 16 17

Susirašinėjimas dėl Spaudos ir draugijų departamento sudarymo 1939. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 298, lap. 9. 20 Ten pat. 21 Informacija apie Spaudos ir draugijų departamentą. Ten pat, lap. 126. 19

„

Sambrėška“22 (1940, Kaunas: „AkiTikrintojai – ministerijų ir rašytojų Prieš komisijos atstovai ratis“). Priminsime, kad rašytojas J. V. Narbutas už lietuvybės veiklą buvo Steigiamą Neperiodinių leidinių tikriniposėdį kiekvienas ištremtas iš Vilniaus, Vytauto Didžiojo mo turėjo sudaryti po vieną Švietijos narys privalėjo mo komisiją universitete studijavo teisę, dirbo žurbei Vidaus reikalų ministerijų atstovą ir perskaityti nalistu. 1932 m. kartu su kitais įsteigė Lietuvos rašytojų draugijos atstovas. 1940 m. Vilniaus lietuvių meno ir literatūros planuojamą išleisti pavasarį Spaudos ir draugijų skyriaus vedėjas draugiją23. Romane „Sambrėška“ reišD. Stankūnas ir spaudos priežiūros referentas leidinį. Knygos kiamas idealisto pasipiktinimas, kad Juozas Vitėnas kreipėsi į Rašytojų draugijos likimas turėjo būti pirmininką V. Krėvę su prašymu pateikti Kaune tautiniais idealais dangstosi karjeristai, kad tautinė doktrina jiems – tik atstovą prie SDS sudaromai Neperiodinių sprendžiamas priemonė „išsilaikyti valdžioje“. leidinių tikrinimo komisijai 31. Tuomečio bendrame posėdyje. SDS dirbęs informacijos referentas Rašytojų draugijos vicepirmininko L. Giros Juozas Žukauskas, patikrinęs J. V. Narpasirašytame rašte Spaudos ir draugijų skybuto knygą „Sambrėška“, rašė: „Bendra knygos idėja kovoti riui buvo pranešama apie siūlomą Petro Vaičiūno su pasitaikančiomis blogybėmis, saugoti savo asmenybės kandidatūrą32. taurumą neįsiveliant į kompromituojančius žmogaus vertę Švietimo ministerijai šioje komisijoje turėjo atstomasinimus ir eiti ten, kur tavęs laukia produktingas kraštui vauti pedagogas, Kauno 5-osios valstybinės gimnanaudingas darbas, yra sveikintina ir palaikytina. Ji su kaupu zijos mokytojas Leonardas Dambrauskas. Pastarasis išperka tas vietas, kurios kai kam gali atrodyti valstybės Neperiodinių leidinių tikrinimo komisijos nariu buvo gyvenimui pavojingos. Iš knygos matyti, kad autoriaus, paskirtas neatsitiktinai. Kalbininkas, lietuvių kalkaip rašytojo, tenorėta tik prisidėti prie žmonių auklėjimo, bos vadovėlių nelietuviškoms mokykloms autorius tauresnių asmenybių ugdymo.“24 L. Dambrauskas 1927–1934 m. mokėsi Vytauto DiTų pačių metų žiemą pradėta svarstyti apie institucijos, džiojo Universiteto Humanitarinių mokslų fakultete33, skirtos grožinės literatūros kūrinių kontrolei, steigimą. nuo 1936 m. buvo vienas iš žurnalo „Gimtoji kalba“ Tuomečio vidaus reikalų ministro Kazio Skučo ir Spaudos redakcijos narių. ir draugijų skyriaus vedėjo D. Stankūno pasirašytame doPirmininkauti Neperiodinių leidinių tikrinimo kumente, skirtame švietimo ministrui Kazimierui Jokantui, komisijai turėjo SDS referentas J. Vitėnas. Kadangi buvo pranešama apie grožinės literatūros veikalų cenzūravi- komisijos nariai privalėjo dirbti laisvu nuo savo pamo komisijos steigimą25. Komisijos steigimą spartino įžval- grindinių pareigų laiku, jiems turėjo būti mokamas gos apie susiklosčiusią padėtį spaudoje. Lietuvos centriniame atlyginimas – po 100 litų per mėnesį34. Prieš komisivalstybės archyve yra dokumentų, kuriuose užsimenama, jos posėdį kiekvienas jos narys privalėjo perskaityti kad spaudoje pasitaiko „atviro komunizmo garbinimo“26, planuojamą išleisti leidinį. Knygos likimas turėjo išvardinami kairiųjų pažiūrų rašytojai: Vincas Krėvė-Mic- būti sprendžiamas bendrame posėdyje, susirinkus kevičius, Liudas Gira, Petras Cvirka, Kazys Boruta, Jonas visiems komisijos nariams. Komisija buvo renkama Marcinkevičius ir kt.27. Buvo pabrėžiama, kad minėtų rašy- vieneriems metams. Iš tuomečio SDS vedėjo raštų, tojų raštuose „dažnai atsispindi kova prieš valstybės valdžios skirtų P. Vaičiūnui35 ir L. Dambrauskui36, sužinome, organus, kova dėl neribotos asmens laisvės, net kova prieš kad pirmasis Neperiodinės spaudos komisijos tikrinivalstybę kaip tokią“28. mo posėdis turėjo įvykti 1940 m. birželio 4 d. 12 val. Siekiant parodyti padėties svarbą, buvo skelbiama apie Spaudos ir draugijų skyriaus patalpose. Trūkstant konfiskuotus spaudinius per tam tikrą laikotarpį. Archy- archyvinės medžiagos, negalime teigti, kad šis posėviniuose šaltiniuose randame informaciją, kad 1940 m. dis buvo surengtas, nes iki Lietuvos okupacijos buvo sausio–balandžio mėnesiais SDS konfiskavo 10 grožinės telikę 10 dienų. literatūros ir publicistikos leidinių: 3 romanus, 2 novelių Didėjanti politinės situacijos įtampa vertė Lieturinkinius, 3 kalendorius, 1 publicistikos knygą, 1 eilėraščių vos valstybę kurti naujas spaudos priežiūros institucirinkinį29. Juose teigiama, kad konfiskuoti 10 iš 40-ties per jas. Šių sumanymų nespėta įgyvendinti dėl netrukus mėnesį pasirodančių leidinių yra tikrai nemažas skaičius30. prasidėjusios sovietinės okupacijos. Spaudos ir draugijų skyriaus vedėjo D. Stankūno ir Spaudos referento J. Vinkelio raštas (1940 II 9) Švietimo ministerijai. LCVA, f. 377, ap. 10, b.237, lap. 17. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 347. 24 Informacijos referento Juozo Žukausko raportas (1940 II 8) Spaudos ir draugijų skyriaus vedėjui. Ten pat, lap. 16. 25 Vidaus reikalų ministro K. Skučo ir Spaudos ir draugijų skyriaus vedėjo D. Stankūno raštas (1940 II 27) Švietimo ministrui. Ten pat, lap. 15. 26 Spaudos tvarkymo ir jos priežiūros reikalu (1940 IV 13). LCVA, f. 377, ap. 10, b. 226, lap. 106. 27 Ten pat. 28 Ten pat. 29 Ten pat. 30 Ten pat, lap. 106–107. 22

Spaudos ir draugijų skyriaus vedėjo D. Stankūno Ir Spaudos referento J. Vitėno raštas (1940 IV 2) Rašytojų draugijos pirmininkui. Ten pat, lap. 14. 32 LRD vicepirmininko Liudo Giros raštas (1940 IV 22) VRM Spaudos ir draugijų skyriui. Ten pat, lap. 12. 33 Dambrauskas, Leonardas. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1954, t. 4, p. 262. 34 Spaudos ir draugijų skyriaus vedėjo D. Stankūno raštas (1940 IV 23) Vidaus reikalų ministrui. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 237, lap. 10. 35 Spaudos ir draugijų skyriaus vedėjo D. Stankūno raštas (1940 VI 01) P. Vaičiūnui. Ten pat, lap. 1. 36 Spaudos ir draugijų skyriaus vedėjo D. Stankūno raštas (1940 VI 01) L. Dambrauskui. Ten pat, lap. 2. 31

Žmonės ir laikas

Ne tik žiūrėti, bet ir matyti

Prisimenant Nacionalinės bibliotekos darbuotoją Sarą Finkelšteinaitę Dr. Kęstutis Šapoka

Nacionalinė biblioteka turi savo istoriją. Ne tik pastato, fondų ir panašiai. Didžiąją ir įdomiausią jos dalį sudaro žmonės. Dirbę ar tebedirbantys. Vieną dieną žmogaus nelieka, ir tada savaime į pirmą planą iškyla tai, kas liko, – atsiminimai, nuotraukos, o dažnai ir šis tas daugiau... Kad ir kūryba... Senokai, 1992 m. birželio 19 d., anapilin išėjo ilgametė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, sovietmečiu vadintos Respublikine, darbuotoja Sara Finkelšteinaitė. Tačiau dar yra bibliotekoje darbuotojų, atsimenančių Saliutę ‒ taip kai kurios bendradarbės ją vadindavo:1„Kasdien eidama Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos koridoriais, stabteldama prie naujų parodų stendų, vis pagalvoju: sutiksiu Saliutę Finkelšteinaitę, paklausiu, ką ji rengia, ką kuria, kokios mintys ją jaudina...“2 S. Finkelšteinaitė ne tik du dešimtmečius triūsė tuometėje Respublikinėje bibliotekoje, dar ji rašė eilėraščius, grojo gitara, piešė ir tapė. Dalis S. Finkelšteinaitės kūrybinio archyvo vėliau atsidūrė bibliotekoje. Taigi tai buvo savitas, kūrybingas žmogus, ne Aforizmas iš knygos: Финкельштейнайте, Сара. Весенний переулок. Вильнюс, 1993, p. 21. 2 Adomavičienė, Irena. Ištikima poezijai ir žmoniškumui. Tarp knygų, 1993 birž., p. 23. 1

vienerius metus atidavęs bibliotekai, buvęs jos dalimi. Sara gimė 1941 m., šeimai traukiantis į Rusijos gilumą, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Jam pasibaigus, 1945-aisiais Saros motina grįžo į Vilnių. Čia, anot Alfonso Bukonto ir Ramunės Palekaitės, S. Finkelšteinaitė turėjo visas galimybes „prigyti“ <...>, įsiklausyti ir pamilti jo bokštų, frontonų bei kiemų šimtametę melodiją“3. S. Finkelšteinaitė įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, rusų kalbos ir literatūros specialybę. Universitetą baigė 1963 metais. Netrukus pradėjo mokytojauti Giedraičių (Molėtų r.) vidurinėje mokykloje, o nuo 1972 m. dirbo Respublikinėje bibliotekoje Vilniuje. Čia rengdavo literatūros, temines parodas, vakarus. Ypač mėgo rengti rašytojams ir kalbininkams 3

Bukontas, Alfonsas; Palekaitė, Ramunė. Liaudies menininkės Saros Finkelšteinaitės tapybos paroda: bukletas. Vilnius, 1980.

Druskininkų bažnyčia (nedatuotas). Flomasteriai, guašas ant popieriaus

Juodkrantė, vaizdas pro langą (nedatuotas). Akvarelė. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rinkinių

skirtas parodas. Tarp tokių – Vladimirui Majakovskiui, Sergejui Jeseninui, Michailui Bulgakovui, Žemaitei, Vincui Pietariui ir daugeliui kitų skirtos ekspozicijos. Parengė daugybę parodų ir tuo metu kūrusių rašytojų gyvenimo ar kūrybos jubiliejaus progomis. S. Finkelšteinaitės bendradarbės prisimena: „Saliutės inteligencija, delikatumas padėjo jai bendrauti su meno ir kultūros žmonėmis. Visada maloniai ją priimdavo, skolindavo eksponatus, būdavo dėkingi. Jos autografuotų knygų kolekcijoje ne viena padovanota paties autoriaus su įrašu atsidėkojant už parodą, už jos „ištikimybę poezijai, grožiui, žmoniškumui“ (Just. Marcinkevičius).“4 Saliutės palikimas ‒ knyga „Весенний переулок“ („Pavasario skersgatvis“), kurią jau po S. Finkelšteinaitės mirties sudarė jos motina Estera Bojeraitė, brolis Semionas Finkelšteinas ir poetas Alfonsas Bukontas, o 1993 m. išleido Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos valstybiniu žydų muziejumi. Knygoje surinkta dalis S. Finkelšteinaitės poezijos, minčių, aforizmų, tačiau didžiausią dalį sudaro jos mėgtų lietuvių rašytojų vertimai į rusų kalbą (Justino Marcinkevičiaus poezija, Juozo Mikelinsko, Viktoro Brazausko, Šatrijos Raganos, Jono Biliūno, Danutės Žilaitytės, Tomo Venclovos ir kitų proza). Svarbus ir, ko gero, didžiausias S. Finkelšteinaitės palikimas ‒ dailės kūriniai: eskizai, piešiniai, akvarelės, tapybos darbai. Piešti ir tapyti S. Finkelšteinaitė pradėjo 4

Adomavičienė, Irena. Ištikima poezijai ir žmoniškumui. Tarp knygų, 1993 birž., p. 23.

XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Dar mokytojaudama Giedraičių vidurinėje mokykloje, 1964 m. ji dalyvavo II respublikinėje piešimo mokytojų dailės parodoje. Daug piešta ir tapyta iš natūros. 1967 m. S. Finkelšteinaitė buvo priimta į LTSR liaudies meno draugiją (dab. Tautodailininkų sąjunga), su kurios nariais ji kasmet dalyvaudavo ataskaitinėse, teminėse ir jubiliejinėse parodose. 1974-aisiais S. Finkelšteinaitė baigė Vilniaus dailės mokyklą, 1978 m. pradėjo lankyti vaizduojamojo meno liaudies dailės studiją „Paletė“ (vadovas dailininkas Rimas Bičiūnas). Pirmąją personalinę parodą surengė 1977 m., antrąją ‒ 1980 m. tuometėje Respublikinėje bibliotekoje. Vėliau būta daugiau personalinių parodų ‒ Rašytojų sąjungoje, Giedraičių vidurinėje mokykloje, ypač daug bendrų parodų. Nacionalinėje bibliotekoje saugomame S. Finkelšteinaitės archyve išlikę nemažai eskizų, akvarelių, keletas nedidelio formato tapybos kūrinių ‒ natiurmortų ir peizažų, varijuojančių nuo primityviojo, būdingo savamoksliams, iki profesionalesnio stiliaus. Ko gero, didžiausią dailininkės kūrybinį palikimą sudaro gamtos ir urbanistiniai peizažai, nes ji pati yra prisipažinusi, kad piešdavo ar tapydavo tik iš natūros. Todėl S. Finkelšteinaitės piešti ar tapyti gamtovaizdžiai, taip pat vietovaizdžiai, neskaitant profesinio mokymosi, tobulėjimo posluoksnio, estetinio jausmo išraiškos aspiracijų, visų pirma yra biografiniai. Tai ypač jautriai išryškėja dabar, kai S. Finkelšteinaitės jau daugiau kaip dvidešimt metų nebėra tarp gyvųjų. Dailininkės archyve aptinkame porą, matyt, dar ankstyvojo periodo pirmųjų bandymų ‒ du 1964 m. ant kartono tapytus, ko gero, Giedraičių ežero ir jo apylinkių peizažus (kitoje kartonų pusėje užrašyta „Giedraičiai, 1964 m.“), kai ji ten mokytojavo. Taip pat yra akvarele lietų ar pieštuku pieštų Molėtų rajono kraštovaizdžių, gana profesionaliai atliktas Juodkrantės peizažas (kitoje lapo pusėje užrašas „Juodkrantė, iš antrojo aukšto lango“) su palangės, ant kurios guli knyga ir akvarelių dėžutė, fragmentu. Archyve išlikę urbanistinių vaizdų, ypač bažnyčių eskizų ar architektūrinių studijų (pvz., Druskininkų bažnyčios škicas). Pagal šiuo piešinius, škicus galime atsekti ir tam tikrus daili-

ninkės gyvenimo etapus, keliones, pomėgius, nes darbuose atsispindi pirmiausia akimirkos nuotaika, dvasia, o tai, kas fiksuojama, turi ir dokumentiškumo bruožų. Didžioji S. Finkelšteinaitės kūrybos (ir ne tik) aistra buvo, žinoma, Vilnius. Jis dominuoja tiek eskizuose, piešiniuose, tiek tapybos kūriniuose. Archyve gausu Vilniaus bažnyčių eskizų, datuojamų 1971 m. Įdomi Naujosios Vilnios panorama, piešta paprastu ir mėlynu pieštukais. Taip pat pora ant kartono tapytų Vilniaus vaizdų – pradėta, nebaigta (nedatuota). Tačiau būtent todėl, kad darbai nebaigti, jie spinduliuoja itin žavią romantišką, nostalgišką nuotaiką, būdingą, sakykime, dailininkų XIX a. antrojoje pusėje tapytoms Vilniaus panoramoms. Galbūt dėl švelnios ochros spalvos kartono fono, primenančio podažį, ant kurio tapydavo senesnių epochų meistrai. Galų gale įdomus 1978 m. S. Finkelšteinaitės tapytas, irgi, ko gero, nebaigtas, Žemaitės paminklo, esančio sostinės skvere šalia Gedimino prospekto, tapybinis žiemos etiudas.

S. Finkelšteinaitė Nacionalinėje bibliotekoje parengė ne vieną teminę parodą. Prieš kelis dešimtmečius darytoje nuotraukoje – su rašytoju Vytautu Misevičiumi.

Vilniaus panorama (nebaigtas). Nedatuotas. Aliejus, kartonas

„Vilnius buvo jos svajonių ir įkvėpimo miestas. Ne veltui apie jį Sara yra rašiusi: „O Vilniau ‒ tu mano širdies Paryžius.“ Šviesus Saros šešėlis, išėjęs iš jos paveikslų ir eilėraščių puslapių, lydi mus slėpiningais senojo Vilniaus kiemais, skersgatviais ir tyliai kalba apie tai, kas greit pasibaigia, ir apie tai, kas pasibaigti niekad negali.“5 5

Alfonso Bukonto ranka rašytas tekstas; nedatuotas. Iš Saros Finkelšteinaitės dokumentų, eskizų ir kt. archyvo.

Žemaitės paminklas, etiudas (nebaigtas). 1978. Aliejus, drobė, užtempta ant kartono

KRONIKA

NACIONALINIS BIBLIOTEKININKŲ RENGINYS BAIGTAS TARPTAUTINE KONFERENCIJA

Į tradicinę bibliotekininkų konferenciją šiemet susirinko per 220 dalyvių. Manto Bartaševičiaus nuotr.

Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga pagerbta Seimo Pirmininko prof. Viktoro Pranckiečio padėka už pažangos siekį ir nuolatinį rūpinimąsi bibliotekininkų bendruomene. Audronės Likienės nuotr.

Konferencijos dalyvius sveikino Seimo Pirmininko pavaduotojas Arvydas Nekrošius, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūrinės atminties ir paveldo politikos skyriaus vyresnioji patarėja Rūta Pileckaitė, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto biuro vedėjas Kęstutis Kaminskas. Nusipelniusiems, aktyviems, bendruomenes buriantiems ir stiprinantiems bibliotekininkams jie įteikė padėkos raštus. UAB „Asseco Lietuva“ generalinis direktorius dr. Albertas Šermokas kartu su Lietuvos

18-ąją nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę vainikavo metinė Lietuvos bibliotekininkų draugijos konferencija. Balandžio 26-ąją bibliotekininkai buvo pakviesti susiburti Lietuvos Respublikos Seime, kur Lietuvos specialistai ir svečiai iš Latvijos, Estijos, Nyderlandų savo pranešimuose svarstė, kokią bibliotekų ateitį norime turėti ir privalome susikurti, akcentavo Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) vykdomo projekto „Globali vizija“ (Global Vision) ataskaitoje apibendrintas idėjas.

Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos LBD skyrius išrinktas geriausiu 2017 m. LBD skyriumi. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

bibliotekininkų draugijos (LBD) pirmininke Jolita Steponaitiene pasveikino geriausiu 2017 m. skyriumi išrinktą Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos LBD skyrių. Pirmąją pranešimų sesiją pradėjo IFLA atstovė Kristīnė Pabērza. Ji pristatė jau pasibaigusį pirmąjį ir prasidėjusį antrąjį projekto „Globali vizija“ etapus, apžvelgė pirmojo etapo metu parengtą ataskaitą (jos santrauka išspausdinta „Tarp knygų“ 2018 m. balandžio numeryje). Viešnia pasakojo ir apie kitą IFLA projektą – Pasaulio bibliotekų žemėlapį (Library Map

of the World), kuriame pateikiami statistiniai duomenys apie įvairių pasaulio valstybių biblio tekas. Kita šio projekto dalis – reikšmingos istorijos, parodančios, kaip bibliotekos prisideda prie Kristīnė Pabērza Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslų. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. dr. Rimvydas Laužikas ieškojo atsakymo į klausimą, kaip ne bėgti paskui technologijas, o žengti kartu su jomis. Skaitmeninių technologijų įsigalėjimą žmogaus gyvenime lygindamas su Prof. dr. Rimvydas Laužikas automobilio įsitvirtinimu, profesorius akcentavo, kaip naujos skaitmeninės technologijos po truputį visuomenei tampa būtinybe. Didžiausias iššūkis šiandien – įveikti ne pačių technologijų baimę, o baimę žengti su jomis tolyn. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas interpretavo pirmąjį IFLA projekto „Globali vizija“ ataskaitos punktą – užtik rinti visiems vienodą laisvąją informacijos ir žinių Prof. dr. Renaldas Gudauskas prieigą. Remdamasis penkiais bibliotekininkystės mokslų teoretiko Siyali Ramamritos Ranganathano suformuluotais dėsniais ir Nacionalinės bibliotekos pavyzdžiu, profesorius akcentavo bibliotekų tikslus, kuriamą vertę, vietą visuomenėje, pokyčių svarbą, ypač bibliotekų darbuotojų profesionalumą. Estijos bibliotekininkų draugijos narė Krista Visas iš Pernu apskrities bibliotekos papasakojo, kaip XXI amžiuje keičiasi jos šalies viešosios bibliotekos. Pranešėja pristatė jose teikiamas išskirtines paslaugas. Pavyzdžiui, skaitytojams senjorams ypač patinka Krista Visas galimybė kartą per mėnesį sulaukti knygas į namus pristatančio bibliotekininko, o vaikams – galimybė bibliotekos knygas skaityti darželyje. Viešnia pademonstravo skaitytojų aktyvumo Estijos bibliotekose

žemėlapį – interneto svetainėje realiuoju laiku galima matyti, kurioje bibliotekoje ir kokia knyga yra ką tik pasiskolinta. Ilona Skorodihina, Latvijos bibliotekininkų draugijos narė, papasakojo apie Latvijos Latgalos regiono viešųjų bibliotekų gerąją patirtį. Ji pabrėžė, kad bibliotekos turi glaudžiai bendradarbiauti su bendruomenėmis ir įstaigomis, daug dėmesio skirti Ilona Skorodihina vaikams ugdyti. Kaip tokio bendradarbiavimo pavyzdį viešnia pateikė su Utenos ir Zarasų viešosiomis biblio tekomis vykdomą projektą „Švietimui ir gerovei skirtų šeimos skaitmeninių veiklų centrų sukūrimas Rytų Aukštaitijoje ir Pietų Latgaloje“. Europos Komisijos kultūros paveldo skaitmeninės platformos „Europeana“ atstovė olandė Marjolein de Vos pristatė projekto istoriją ir pasakojo, kokie projektai vykdomi dabar. Pranešėja pasidalijo bibliotekų gerąja patirtimi dalyvaujant pasaulinio paveldo prieigos geriniMarjolein de Vos mo projektuose ir pabrėžė, kad būtent bibliotekos yra šio projekto pamatas. Nacionalinės bibliotekos atstovė Alma Masevičienė plačiau papasakojo apie jau įsibėgėjusius du bibliotekos projektus: „Inovatoriai ir ugdytojai bibliotekose“ bei „Bendradarbiavimo projektai bibliotekose: įvairių socialinių sluoksnių integracija skatinant mokymąsi visą gyvenimą“. Motyvacinį pranešimą skaitė asociacijos „Global Lithuanian Leaders“ vadovas Mykolas Lepeška. Jis dalijosi patarimais, kaip tapti lyderiu ir suburti bendruomenę, dalytis darbais, patirtimi, skatinti savo krašto emigrantus sugrįžti į gimtąjį kraštą jei ne fiziškai, tai bent darbais ir mintimis. Konferenciją optimistišku pranešimu baigė leidėjas, reklamos įmonės vadovas, fotografas Marius Jovaiša. Jis pristatė rudenį pasirodysiantį antrą fotografijų albumą „Neregėta Lietuva“, kurį sudarys trijų temų nuotraukos. Knygoje bus atspindėtas Lietuvos kraštovaizdis, unikalus paveldas ir mūsų mokslininkų kuriama ateitis – technologinės inovacijos. Išklausę informatyvių pranešimų ir J. Steponaitienės LBD 2017 m. veiklos ataskaitos pristatymą, aptarę LBD nuveiktus darbus, konferencijos dalyviai išsiskirstė į savo bibliotekas įgyvendinti konferencijos ir visos Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės šūkio – kartu kurti ateities. „Tarp knygų“ informacija

KRONIKA

PAGERBTI VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ 2017 METŲ NOMINACIJŲ LAUREATAI Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija (LSVBA), vienijanti visas 60 šalies savivaldybių viešųjų bibliotekų ir 1245 jų padalinius, jau penkerius metus organizuoja konkursą Metų nominacijoms gauti. Tai skatina bibliotekas ir jų filialus kasmet, teikiant nominantą, peržvelgti praėjusių metų veiklas, išskirti tai, kuo galime pasidžiaugti, kur esame stipriausi. Kartu šie apdovanojimai įpareigoja išlaikyti pelnytą skaitytojų ir bendruomenių narių pasitikėjimą. Laureatai buvo pagerbti balandžio 19 d. Vilniaus miesto centrinėje bibliotekoje surengtame visuotiniame asociacijos renginyje. Metų nominacijų konkursui buvo pateiktos net 43 paraiškos (23 – savivaldybių viešųjų bibliotekų (SVB) kategorijoje, 20 – SVB padalinių kategorijoje). Iš jų vertinimo komisija apdovanoti atrinko 9 kūrybingai ir inovatyviai dirbančias bibliotekas: 4 viešąsias bibliotekas ir 5 SVB struktūrinius padalinius (filialus). Laureatus pradžiugino konkurso pagrindinio rėmėjo UAB „Asseco Lietuva“ lėšomis pagamintos statulėlės bei LSVBA padėkos raštai. Už atvirų ir modernių viešųjų bibliotekų kū rimą, pastangas diegiant pažangias šiuolaikiškos bibliotekos paslaugas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko prof. Viktoro Pranckiečio padėkos raštais ir atminimo medaliais buvo apdovanotos: Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Renata Rudienė, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos direktorė Daiva Kirtiklienė, Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė. Taip pat buvo įteikti kultūros ministrės Lianos RuokytėsJonsson, Seimo Kultūros komiteto pirmininko Ramūno Karbauskio, Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio padėkos raštai. • „Partnerysčių biblioteka 2017“ pripažinta Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka – už iniciatyvas telkiant bendruomenę, veiklas, mažinančias socialinę atskirtį, bendradarbiavimą su įvairiomis institucijomis. Šiai nominacijai klaipėdiškiai pristatė du sėkmingiausius biblio-

•

• •

•

• •

tekos projektus: kartu su partneriais įgyvendintą projektą „Nugalėk elektroninių paslaugų baimę“, kuriuo siekta paskatinti vyresnio amžiaus žmones aktyviau naudotis valstybės institucijų elektroninėmis paslaugomis, ir projektą „Interaktyvi bibliotekos palapinė“, kuris ne tik įveiklino kultūros kvartalą Klaipėdos senamiestyje, bet ir tapo programos „Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė“ dalimi. „Inovacijų biblioteka 2017“ už originalią veiklą panaudojant informacines technologijas, diegiant kitas netradicines paslaugas, įvairias edukacines veiklas ir neformalųjį švietimą pripažinta Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka. Nominacija „Biblioteka – vaikų ir jaunimo draugas 2017“ už įdomią ir išskirtinę veiklą su vaikais ir jaunimu skirta Kauno rajono savivaldybės viešajai bibliotekai. „Lietuviškiausia biblioteka 2017“ tapo Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka – už įdomias iniciatyvas skaitymo skatinimo srityje ir gimtosios kalbos bei literatūros puoselėjimo tradicijas. „Bendruomeniškiausios bibliotekos 2017“ vardas atiteko Rokiškio rajono SVB Sėlynės kaimo filialui – už įvairiapusę veiklą ir iniciatyvas telkiant kaimo bendruomenę, bendradarbiavimą su kitomis joje veikiančiomis institucijomis ir organizacijomis. „Kūrybiškiausia biblioteka 2017“ tapo Šiaulių rajono SVB Gruzdžių Augustino Griciaus struktūrinis teritorinis padalinys – už įdomias iniciatyvas skaitymo skatinimo srityje. „Netradicine biblioteka 2017“ išrinktas Šiaulių miesto SVB Rėkyvos filialas – už inovatyvią veiklą panaudojant informacines technologijas, netradicinių paslaugų plėtrą ir jų dermę su tradicinėmis bibliotekos paslaugomis. 2017 m. šiame padalinyje buvo vykdomas originalus ir mikrorajonui itin reikšmingas projektas „Rėkyvos lobių paieška“, kurio metu ypatingas dėmesys buvo skiriamas alternatyvioms mokymosi galimybėms panaudojant informacines technologijas, tarpinstituciniam bendradarbiavimui bei moksleivių užimtumui.

LSVBA renginyje buvo perskaityta ir informatyvių pranešimų: projektą „Prisijungusi Lietuva“ pristatė asociacijos „Langas į ateitį“ direktorė Loreta Križinauskienė; su IT sprendinių įgyvendinimo viešosiose bibliotekose patirtimi, galimybėmis ir perspektyvomis supažindino UAB „Asseco Lietuva“ generalinis direktorius dr. Albertas Šermokas; kaip pasirengNominacijų steigėjai ir vertintojai kartu su 2017 m. bibliotekų laureačių atstovais. Pirmas iš kairės – A. Šermokas, antra iš dešinės – D. Karlienė ta Lietuvos bibliotekose (vertinimo komisijos pirmininkė), ketvirta – D. Abazoriuvienė. Dainos Sutkevičienės nuotr. įgyvendinti Europos Sąjungos Bendrąjį duomenų • „Draugiškiausia biblioteka 2017“ tapo Panevėžio miesto SVB apsaugos reglamentą, papasakojo Lietuvos nacionalinės Šiaurinė biblioteka. Prizas ir padėka jai įteiktas už prasmingą Martyno Mažvydo bibliotekos Teisės ir žmogiškųjų išteveiklą, mažinančią socialinę atskirtį. Šiaurinė biblioteka yra tarsi klių skyriaus teisininkė Janina Marcinkevičienė. mažasis ją supančių bendruomenių kultūros centras, biblioteka Visuotiniame susirinkime LSVBA prezidentė aktyviai bendradarbiauja su Socialinių paslaugų centru, užmezgė Danguolė Abazoriuvienė pateikė praėjusios kadencipartnerystę su Panevėžio moterų pataisos namais ir paskatino jos asociacijos veiklos ataskaitą, buvo išrinkta naujos nuteistąsias susiburti į Skaitytojų klubą. kadencijos taryba. • Nominaciją „Biblioteka – geriausias vaikų ir jaunimo draugas Asociacijos vardu dėkojame Vilniaus miesto cen2017“ už įspūdingą veiklą su vaikais ir jaunimu pelnė Panevėžio trinės bibliotekos direktorei Rimai Gražienei ir visam rajono SVB Piniavos biblioteka. Biblioteka įsikūrusi mokyklos- bibliotekos kolektyvui už šiltą ir svetingą priėmimą, darželio patalpose, todėl jaunieji lankytojai – geriausi bibliotekos darbingą nuotaiką. draugai ir jos renginių dalyviai. Mažieji pamėgo bibliotekoje orgaDaina Sutkevičienė nizuojamas vasaros stovyklėles, organizuojamas aplinkos tvarkymo Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos iškylas. direktorė, LSVBA tarybos narė

Naujoji LSVBA taryba

Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė trečią kartą išrinkta Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos prezidente. Į naująją LSVB asociacijos tarybą išrinkti: iš Aukštaitijos regiono: Rūta Bagdonienė, Panevėžio r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė; Vida Garunkštytė, Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė; Nomeda Domeikienė, Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos direktorė; iš Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regiono: Jonas Grušas, Skuodo r. savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos direktorius; Violeta Skierienė, Plungės r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė; Daina Sutkevičienė, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos direktorė; iš Dzūkijos regiono: Renata Rudienė, Lazdijų r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė, Miroslav Voitiulevič, Vilniaus r. savivaldybės centrinės bibliotekos direktorius; iš Suvalkijos regiono: Daiva Kirtiklienė, Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos direktorė; Vilija Gilienė, Vilkaviškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė. Asociacijos revizoriumi išrinktas Romas Kutka, Anykščių r. savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios Naujos tarybos nariai (iš kairės): R. Bagdonienė, V. Garunkštytė, R. Rudienė, N. Domeikienė, D. Abazoriuvienė, J. Grušas, bibliotekos direktorius. V. Gilienė, D. Sutkevičienė, D. Kirtiklienė, V. Skierienė. Julijos Glosaitės nuotr.

KRONIKA

SAVAITĖ SU ŠVENTĖS ŽYME Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos lankytojai dažnai gali rinktis renginius pagal savo pomėgius ar domėjimosi sritis. Balandžio 23–29 dienomis Nacionalinė biblioteka buvo parengusi šventinę Bibliotekų savaitės programą: kvietė į parodas, knygų pristatymus, susitikimus su autoriais, filmų peržiūras, paskaitas ir diskusijas. Vaikams visą savaitę vyko akcija „Pasimatuok bibliotekininko batus“ ir buvo siūloma patiems tapti bibliotekininkais.

Per šventinę savaitę bibliotekoje buvo atidaryta paroda „Užsienio profesionalai – Lietuvai“. Jos metu rengėjai pristatė nuotaikingą edukacinį žaidimą „Lietuvon“. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Pirmąją Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės atidarymo dieną Nacionalinėje bibliotekoje tradiciškai apdovanoti Kultūros ministerijos premijas pelnę bibliotekininkai, padėkota visai profesionaliai bibliotekininkų bendruomenei. Kaip sakė laureatams apdovanojimus teikusi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, bibliotekos yra tapusios bendravimui, bendradarbiavimui, inovacijoms ir pokyčiams atviromis institucijomis, be kurių šiandien visaverčio visuomenės, ypač regionų bendruomenių, gyvenimo mes tiesiog neįsivaizduojame. Lietuvos bibliotekininkų draugijos (LBD) pirmininkė Jolita Steponaitienė sveikinimo kalboje priminė, kad 6000 bibliotekininkų iš daugiau nei 2500 skirtingų rūšių bibliotekų Nacionalinės bibliotekų savaitės proga kreipėsi į savo skaitytojus ir partnerius, kviesdami daugiau dėmesio skirti bibliotekai. „Ir toliau liekame tvirtai įsipareigoję remti raštingumą, mokymąsi ir skaitymą, kryptingai siekiame tarnauti bendruomenei ir kurti paveikias paslaugas“, – teigė LBD pirmininkė. Be atidarymo iškilmių, bibliotekoje rengtos įdomios diskusijos, lankytojų susidomėjimo sulaukusios paskaitos. Viena tokių – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, fotografijos istorijos tyrinėtojo, fotografo Stanislovo Žvirgždo, savo paskaitų ciklais jau pelniusio didelį lankytojų susidomėjimą, paskaita, šįkart skirta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fotografijoms. Ši menininko kūrybos sritis dar laukia išsamesnių tyrimų, todėl buvo įdomu atrasti, kuo M. K. Čiurlionio darbai išskirtini ir naujoviški, – tuo metu niekas taip nefotografavo. Sugrįžę iš tarptautinių Bolonijos ir Londono knygų mugių specialioje diskusijoje mintimis dalijosi Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento atstovai dr. Kęstutis

Urba, Inga Mitunevičiūtė, Roma Kišūnaitė, Lituanistikos skyriaus vyriausioji metodininkė tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė, poetas ir literatūros kritikas Marius Burokas. Bolonijos knygų mugė, vienintelė pasaulyje skirta vaikų literatūrai, atskleidė visas naujausias tendencijas. Lietuvos kultūros instituto rengtame nacionaliniame stende eksponuotos lietuvių autorių knygos, sulaukusios pripažinimo Lietuvoje, taip pat vertimai į kitas kalbas. Tarptautinės vaikų knygos asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, kuriam mugėje atstovavo R. Kišūnaitė ir K. Urba, prisideda formuojant Lietuvos stendą, rekomenduoja knygas, sudaro reklamuotinų knygų katalogus. Dalyvavimo šioje mugėje tikslas – organizuoti mainus, aiškintis, ką reiktų atvežti į Lietuvą, kaip lietuvių autorių kūriniai galėtų pasiekti pasaulį. „Bolonijos knygų mugė mums svarbi, nes joje vyksta pasaulinės IBBY organizacijos renginiai“, – sakė K. Urba. Kadangi IBBY Lietuvos skyrius, laimėjęs konkursą, tapo 2019 m. Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėju, mugėje buvo pristatytas kreipimosi ir plakato (autorius Kęstutis Kasparavičius), kuris bus išplatintas visame pasaulyje, projektas. Londono knygų mugėje Lietuva kartu su Latvija ir Estija prisistatė Baltijos šalių programoje „Market Focus“. Kaip teigė poetas M. Burokas, organizatoriai taip nusprendė ne vien dėl šių šalių minimo savo valstybės atkūrimo šimtmečio, bet ir dėl pragmatinių sumetimų – pageidavo tris šalis matyti kaip regioną, nes po vieną jos per smulkios. Nacionalinės bibliotekos renginyje buvo diskutuota ir Baltijos šalių bendradarbiavimo klausimu. Išaiškėjo, kad labai mažai verčiame vieni kitų literatūros, visiškai nežinome net garsių latvių, ypač estų, kūrinių. M. Burokas pasakojo, kad tik visai neseniai prasidėjo ir šių šalių rašytojų sąjungų bendravimas – per visą nepriklausomybės laikotarpį tik pernai įvyko pirmas susitikimas. Vertimų situacija dar prastesnė, estų poezijos vertėjų išvis neturime, prozos yra gal du trys. Taigi galima tikėtis, kad bendras Baltijos šalių stendas Londono mugėje bus stimulas daugiau domėtis vieniems kitais. Gerą įspūdį mugės dalyviams paliko britų atvirumas ir noras pažinti Baltijos šalių literatūrą. Nacionalinėje bibliotekoje per šventinę savaitę dar buvo pristatyta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista Kazio Bradūno kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė „Kertinė paraštė“ (2017), suteikusi progą pažinti K. Bradūną kaip redaktorių, 20 metų išdirbusį dienraštyje „Draugas“. Atvykęs lietuvių kilmės Kanados rašytojas Antanas Šileika pristatė savo atsiminimų knygą „Basakojis bingo pranešėjas“. Tai jau penktoji šio autoriaus knyga. 2009 m. Lietuvoje išleistas jo romanas „Bronzinė moteris“ (Woman in Bronze; 2004) yra patekęs į visų laikų geriausių Kanados knygų šimtuką.

Vaidenė Grybauskaitė

KRONIKA / NACIONALINĖ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ Jurbarkas Paskelbėme Metų bibliotekininkę. Rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje balandžio 23 d. vyko mandalų terapija bibliotekos darbuotojams, kurią vedė Klausučių filialo bibliotekininkė Violeta Puzinienė. Vėliau surengtame šventiniame vakare „Gyvenimas yra gražus“ pasidžiaugėme vieni kitų darbais, apdovanojome šauniausius darbuotojus ir paskelbėme Metų bibliotekininkę, kuria tapo Veliuonos filialo vyresnioji bibliotekininkė Violeta Šoblinskaitė. Veliuonos filiale ji pradėjo dirbti 2016 m. ir plačiai atvėrė filialo duris visiems, ieškantiems ir naujovių, ir tradicinio žodžio. Beveik dvigubai daugiau narių prisijungė prie socialinio tinklo „Facebook“ grupės „Veliuonos biblioteka“ – bendruomenė jau įprato, kad šis puslapis praneša ne vien apie renginius, bet ir teikia informaciją svarbiais klausimais. Vis daugiau lankytojų pritraukia Šarūno Šimulyno memorialinė ekspozicija, įrengta filialo Židinio salėje.

Rūtos Bakšienės nuotr.

2017 m. kartu su Antano ir Jono Juškų gimnazija pradėtas vykdyti naujas projektas „Lietuvių kalbos ir literatūros pamokos“. Kalbos kultūros metams paminėti buvo skirtos popietės „Pilna širdis lietuviškų žodžių“, „Kalba – mūsų namai“. Kartu su Veliuonos kultūros centro renginių organizatore Irma Svetlauskiene sukurtas spektaklis „Eglė – žalčių karalienė“ – Veliuonoje atsirado ir toliau sėkmingai gyvuoja Veliuonos jaunimo poezijos teatras. V. Šoblinskaitės iniciatyva į Veliuoną bei Raudonę buvo atvežtas Stalo teatro spektaklis „Pasaka apie karalius“. Pas pačius mažiausius į vaikų darželį kas dvi savaites su knygomis ateina Pasakų bobutė ir vaikams skaito įvairiausias pasakas – per metus bibliotekininkė perskaitė 36 pasakas. Kiekvieną pirmadienį V. Šoblinskaitė išvyksta aplankyti neįgaliųjų ir senyvo amžiaus skaitytojų: su smagiai riedančia mašinėle (kartu su Gasparu Aleksa) ji pralekia apylinkės keliukais ir išdalija lauktuves – knygas ir kitus leidinius, kad žodžio šviesa džiugintų visus. Visą savaitę viešojoje bibliotekoje vyko įvairūs renginiai: svečiavosi Selemonas Pal-

tanavičius, pasigrožėti kalnų fotografijomis kvietė kraštietis fotografas Vytautas Zinkevičius, fotografė Vilma Samulionytė panardino į filmo „Močiute, Guten Tag!“ keliones ir paieškas. Penktadienį jurbarkiškiai apsilankė Rygos nacionalinėje bibliotekoje, o šventinę savaitę užbaigė Česlovo Stonio poetinė kompozicija „Amžinai, amžinai neramus“. Lina Lukošienė Kaunas Robotikos varžybos. Šventinės savaitės dienomis rajono savivaldybės viešoji biblioteka kvietė vaikus ir suaugusiuosius aktyviai dalyvauti bibliotekos renginiuose. Vaikų centre vyko kūrybinio ir informacinio raštingumo mokymai pasitelkus programą „Minecraft“ – su gausiai susirinkusiais moksleiviais trimačiame „Minecraft“ pasaulyje kūrėme augintinius. Vyresnių klasių moksleiviai buvo pakviesti į antrąjį paskaitų ciklo „Karjera (ne) atsitiktinumas“ susitikimą. Viešojoje bibliotekoje svečiavęsi neformaliojo ugdymo organizacijos VšĮ „Kitas variantas“ mentoriai Evaldas Černiauskas ir Diana Altanė pasakojo apie savanorystės fenomeną, savanoriškos veiklos galimybes bei naudą. Ežerėlio bibliotekoje pirmą kartą vyko Kauno rajono bibliotekų robotikos varžybos „Robolyga“. Moksleiviai su savo iš anksto sukonstruotais robotais varžėsi „Juodosios linijos“, „Lipimo į kalną“ ir „Robotų sumo“ rungtyse. Geriausiai pasirodę ir daugiausia taškų surinkę buvo apdovanoti renginio rėmėjo – Kauno „Tauro LIONS“ klubo – įsteigtais medaliais. Visiems varžybų dalyviams buvo įteikti viešosios bibliotekos padėkos raštai. Dėkojame renginio rėmėjams – Kauno „Tauro LIONS“ klubui, „Robolygos“ turnyro kuratoriui ir Zapyškio bibliotekos savanoriui Žilvinui Neliubšiui, Ežerėlio pagrindinės mokyklos direktorei Paulinai Gailiūnienei, Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkėms Romai Mickevičienei, Vilijai Mitkuvienei, Elvinai Čirkovai, Eglei Štulaitei ir Lego robotikos būrelio vadovui Šarūnui Ašmantui.

„Robolygos“ dalyviai. Bibliotekos archyvo nuotr.

Baigiantis Nacionalinei bibliotekų savaitei bibliotekoje buvo surengta interaktyvi viktorina „Labirintai po pasaulio bibliotekas“. Joje dalyvavę moksleiviai sužinojo daug įdomių faktų apie Lietuvos ir pasaulio bibliotekas. Su-

sipažinome su gražiausiomis, didžiausiomis, mažiausiomis, seniausiomis bibliotekomis. Regina Vasauskaitė, Živilė Kazakevičienė Marijampolė Fėjų muzika ir laiškai. Per Nacionalinę bibliotekų savaitę Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Sasnavos filialas kvietė knygos mėgėjus į Editos Lei knygų „Fėjų muzika“ ir „Laiškas fėjai“ sutiktuves. Rašytojos knygos išsiskiria ypatingomis iliustracijomis – ryškiomis, spalvingomis rankų darbo lėlių nuotraukomis, leidžiančiomis pajusti slėpiningą Miglų slėnio nuotaiką. Mažieji bibliotekos lankytojai iš Sasnavos pagrindinės mokyklos (mokyt. Marija Grybienė) visus pasveikino linksmomis dainomis. Autorė pasidalijo mintimis ir idėjomis, kurios lėmė šių dviejų knygelių atsiradimą. Rašytoja kalbėjo, kad vienas iš mūsų kasdienybės stebuklų yra patys žmonės, jų talentai ir galimybės, tam tikras požiūris į gyvenimą, o stebuklų yra ir bus tiek, kiek mes patys sugebėsime pamatyti ar sukurti.

Editos Lei autografas jaunajai skaitytojai. Aušros Valaitienės nuotr.

Viešnia pristatė dar vieną savo kūrybinį darbą – žurnalo „Fėjų slėnis“ pirmąjį numerį. Tai spalvingas, vaizduotę žadinantis žurnalas, su gražiomis pasakomis, užduotimis, žaidimais ir dovanomis. Aušra Valaitienė Mažeikiai Kvietėme į įdomius renginius. Nacionalinę bibliotekų savaitę viešojoje bibliotekoje pradėjome sveikindami skaitytojus Pasaulinės knygos dienos proga, kuri UNESCO iniciatyva švenčiama balandžio 23-iąją. Kiekvienam abonemente apsilankiusiam skaitytojui dovanojome po knygą, siūlydami perskaičius padovanoti kitam, kad ji visuomet būtų skaitoma. Vakare į bibliotekos salę susirinko netradicine medicina besidomintys mažeikiškiai, kuriems klubo „Kelias į save“ vadovas, 9 knygų apie su džok terapiją autorius Arūnas Jonuškis pristatė savo knygą „Su džok – gamtos dovanotas gydytojas“ (1–6 dalis). Tris dienas viešojoje bibliotekoje buvo daug mažųjų knygos gerbėjų, kuriuos Vaikų literatūros skyrius kvietė žiūrėti lėlių teatro „Vyturiai ir pelėdžiukai“ spektaklį „Kiškio trobelė“, lėlės Pelė, Knyginukas ir Pelėsis pasakojo apie knygas ir kvietė skaityti.

Savaitės akcentas viešojoje bibliotekoje buvo balandžio 26 d. surengtas susitikimas su aktore, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatare Nijole Oželyte. Ji dalijosi mintimis apie savo jaunystę, kelią į aktorystę, kalbėdama apie gyvenimo prasmę palietė daug skaudžių ir aštrių temų. Viešnia paskaitė kūrinių iš savo pirmosios knygelės „Nuotrupos“, padovanojo ją bibliotekai. Aktorės mintimis susižavėjęs jaunimas kvietė ją apsilankyti ir mokyklose.

Susitikimas su aktore N. Oželyte. Janinos Dambrauskaitės nuotr.

Bibliotekos lankytojus džiugino ir įdomios parodos. Periodikos skaitykloje buvo eksponuojamos gražiausios ir vertingiausios knygos, pristatančios Lietuvos istoriją, kultūrą, meną, įžymias asmenybes. Informacijos ir kraštotyros skyriaus ekspozicija supažindino su paminklais mūsų mieste. Parodoje „Kuriantis bibliotekininkas“ savo rankdarbius demonstravo darbščiosios bibliotekos darbuotojos. Lankytojus džiugino mažeikiškės literatės ir fotografės Gitanos Jazdauskienės nuotraukų paroda „Du perlai lietuvės delne: Balio salos egzotika ir Singapūro inovacijos“ bei Plungės ir Rietavo krašto fotoklubo „Žybt“ darbų paroda „Piliakalniai“, pristatanti įspūdingiausius Žemaitijos piliakalnius ir lietuviškos gamtos grožį. Dangira Undžienė Pagėgiai Susitikimas su rašytoju Virgiu Šidlausku. Vydūno viešoji biblioteka, minėdama Nacionalinę bibliotekų savaitę, organizavo nuotaikingą susitikimą su vaikų rašytoju Virgiu Šidlausku. Jame dalyvauti panoro gausybė vaikų iš Pagėgių ir aplinkinių pradinių mokyklų bei darželių. Rašytojas Virgis Šidlauskas – vaikų literatūros debiutantas, 2017 m. išleidęs knygą „Ulfas

Susitikimo dalyviai. Astos Andrulienės nuotr.

ir stebuklinga barzda“. Šis kūrėjas pateko į respublikinės akcijos „Metų knygos rinkimai 2017“ geriausių Vaikų metų knygų penketuką. Knygos herojus Ulfas – neklusnus berniukas, kuriam už iškrėstas išdaigas užaugo barzda. Savo kelionėje jis sutinka daug įdomių ir stebuklingų veikėjų, patiria gausybę nuotykių. Buvo pristatyta ir naujausia autoriaus knyga „Ugnikalniukas ieško draugų“ (2018). Joje aprašomo vienišo personažo didžiausia svajonė – susirasti draugą. Rašytojas išradingai įtraukė mažuosius į knygų pristatymo veiklas: kvietė dainuoti dainas apie Ulfą, Ulfapotamiją, Kengūrpotamčiasnapį, klausytis skaitomų ištraukų, kartu piešti savo istorijų herojus. Vydūno viešosios bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė įteikė V. Šidlauskui bibliotekos parengtą krašto literatų kūrybos rinktinę „Poezijos pilnatis“ (2006). Buvo galima įsigyti autoriaus knygų su autografu. Liudmila Fetingienė Panevėžys „Mažojo princo“ kolekcija. Balandžio 23-iosios vidurdienį miesto viešosios bibliotekos prieigose skambėjo muzika, mirgėjo spalvoti balionai, miesto bibliotekų darbuotojai dalijo panevėžiečiams ne tik lankstinukus, skrajutes su informacija apie artėjančius renginius, bet ir šypsenas bei gerą nuotaiką. Klounas ir Pepė Ilgakojinė kvietė vaikus pasimatuoti „mąstymo“ kepurę, ant asfalto kreidelėmis nupiešti knygos personažą. Čia pat stovintys kilnojamosios parodos „Asmenybė ir knyga“ stendai kvietė užeiti į biblioteką apžiūrėti ekspoziciją. Buvo galima nemokamai įsigyti skaitytojo bilietą, praeiviai galėjo dalyvauti laimės šulinio loterijoje, ant didelio lapo parašyti šimtmečio linkėjimus bibliotekai. Viso šio netikėto šurmulio priežastis – prasidėjusi 18-oji nacionalinė bibliotekų savaitė. Garbė paskelbti jos pradžią buvo suteikta susirinkusiems moksleiviams. Viena šventinės savaitės diena bibliotekoje buvo skirta eiliuotam žodžiui. Netikėtai savo apsilankymu mus pagerbusi poeto K. Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė pasidalijo prisiminimais apie šviesaus atminimo savo tėtį. „Kai klausdavau, ar nereikėtų jam pailsėti, tėtis atsakydavo, kad privalo dirbti ir už Lietuvoje žuvusius savo draugus – V. Mačernį, M. Indriliūną, B. Krivicką“, – pasakojo viešnia. Susirinkusieji klausėsi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų J. Juškaičio, A. A. Jonyno, K. Bradūno, S. Gedos, Just. Marcinkevičiaus ir A. Nykos-Niliūno kūrybos, kurią skaitė aktorius Petras Venslovas. Renginys organizuotas vykdant Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos projektą „Literatūros ir kino dienos bibliotekoje“, kurio tikslas – susipažinti su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūryba. Šią savaitę vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“ buvo pristatyta knygų kolekcija „Mažajam princui–75-eri“. Joje – prancūzų rašytojo Antoine'o de Saint-Exupéry

Klounas ir Pepė Ilgakojinė dalija gerą nuotaiką. Indrės Rapkevičienės nuotr.

knyga „Mažasis princas“ įvairiomis pasaulio kalbomis. Tarp 20 eksponuojamų leidinių, be tradicinių – lietuviško, prancūziško, angliško, – galėjome išvysti ir islandų, turkų, rumunų, suomių, portugalų, graikų, italų (iš viso 18 kalbų) skirtingose leidyklose ir šalyse išleistų egzempliorių. Visus juos savo kelionių metu surinko Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokyklos bibliotekininkė Jolita Rutkauskaitė. „Draugai, sužinoję apie šį mano pomėgį, ėmė dovanoti knygas. Taip kelionių ir artimųjų dėka per trejus metus sukaupiau nemažą kolekciją“, – papasakojo J. Rutkauskaitė. Renginį vedusi Anžela Vasiliauskienė supažindino su A. de Saint-Exupéry biografija, išleistomis knygomis, vardo įamžinimu. Prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų, italų, lenkų, estų, latvių, rusų, baltarusių kalbomis buvo skaitomos „Mažojo princo“ ištraukos, skaidrėse buvo rodomas skaitomo teksto vertimas. Tekstus skaitė: Ugnė Lukšytė (M. Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokykla), Karolina Vasiliauskaitė (J. Miltinio gimnazija), Gerda Paškevičiūtė (5-oji gimnazija), Aivaras Viršila (Vytauto Mikalausko menų gimnazija), biblio tekininkė Anžela Vasiliauskienė, Frankofonų draugijos narė Galina Stučinskienė ir pati kolekcijos savininkė Jolita Rutkauskaitė. Indrė Rapkevičienė Radviliškis Dėmesys knygai. Balandžio mėnesį Vinco Kudirkos progimnazija jau šešti metai mini Tarptautinę vaikiškos knygos, Pasaulinę knygos dieną, Nacionalinę bibliotekų savaitę. Balandžio 23 d. priešmokyklinio ugdymo grupių vaikai į renginį „Mano mėgstamiausia knygelė, perskaityk ir tu!“ atsinešė ir pristatė savo mėgstamas knygeles. Štai Pijus skaitė apie tai, „Kaip vilkas žuvį gaudė“, Adija – apie „Peles ir katiną“, Rapolas pristatė knygelę „Slibinų blynai“, Nojus skaitė apie „Baisiuosius Alano dantis“. Visi jie kvietė ir savo bendraamžius perskaityti šias knygeles.

Vaikai pristatė savo mėgstamiausias knygutes. Vladislavos Šiaudvytienės nuotr.

Mokytojos Aldona Brasiūnienė ir Diana Onaitienė taip pat pasidalijo mintimis apie savo vaikystės knygas. Progimnazijos skaitykloje veikė VIII klasių mokinių pagamintų originalių skirtukų paroda (juos vėliau moksleiviai padovanos mokytojoms), čia buvo galima paskaityti ketvirtokų minčių apie knygas. Anot ketvirtoko Emilio, knyga yra „geriausias draugas, kai jautiesi blogai ir esi vienišas“, Karinai knygelė – „neišsenkantis žinių šaltinis“, o Livijai – tai „galimybė mintimis nukeliauti į praeitį arba ateitį“. Šiais renginiais siekėme ugdyti visą gyvenimą išliekantį pomėgį skaityti, rašyti, sužadinti vaikų kūrybiškumą. Vlada Šiaudvytienė Rokiškis Knygių varžytuvės. Tarptautinė vaikų knygos diena buvo paminėta Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriaus renginyje „Vaikystė knygų lydima“. Bibliotekininkė Sigita Tvirkutienė supažindino su šiai dienai skirtu plakatu, Nadiežda Ivanova teatralizuotai pristatė populiariausias knygas vaikams. Vaikai dalyvavo garsiniuose knygų skaitymuose, sekė pasakas su bibliotekos lėlių teatro „Padaužiukai“ lėlėmis. Alvilė ir Girmantė Zolubaitės iš Vilniaus dovanojo fleitos ir smuiko muzikos programą. Balandžio 23–29 d. per Lietuvos bibliotekų savaitę Vaikų ir jaunimo skyrius sukvietė knygos bičiulius į rajono mokyklų trečių klasių mokinių varžytuves „Knygius 2018“. Komandos varžėsi prisistatymo, knygų reklamos, kapitonų, mįslių ir kt. užduočių rungtyse. Sėkmė nusišypsojo komandai „Knygų draugai“ – ji apdovanota diplomu ir dovanų kuponu (susitikimu su rašytojais Pauliumi Juodišiu ir Virgiu Šidlausku). Antros vietos laimėtoja Senamiesčio progimnazijos komanda „Knygiukai“ – diplomu ir bibliotekos edukacine programa.

Varžytuvių nugalėtojai. Bibliotekos archyvo nuotr.

Balandžio 27 d. bibliotekoje buvo paskelbta iki metų pabaigos truksianti skaitymo skatinimo akcija „Skaitykime reikšmingiausias Lietuvos šimtmečio knygas“, įprasminanti Lietuvos valstybingumo atkūrimo jubiliejų. Užsiregistravę akcijos dalyviai, perskaitę daugiausia lietuvių autorių knygų, bus apdovanoti prizais baigiamajame renginyje. Bibliotekoje veikė šiai progai skirta vaikų ir jaunimo literatūros paroda, vyko S. Nėries kūrinio „Senelės pasaka“ ir kitų knygelių

garsinis skaitymas. Bibliotekininkė Vida Ruželienė pristatė papildytosios realybės leidinius: Selemono Paltanavičiaus „Gamtos metų ratu“, „Lietuvos etnografinių regionų lopšinės“. Vaikai ne tik skaitė, bet ir susidomėję stebėjo, kaip atgyja jose esantys vaizdai bei personažai. Nadiežda Ivanova Šilalė Atidar ytas knygų namelis. Minint Nacionalinę bibliotekų savaitę, Šiauduvoje atidarytas knygų inkilėlis. Tai pirmasis toks namelis šioje gyvenvietėje ir trečiasis Šilalės rajone. Šios iniciatyvos idėjos autorė – Šilalės r. SVB Šiauduvos filialo bibliotekininkė Rugilė Virbašienė ir jos šeima. Tokios bibliotekėlės, dar vadinamos knygų koplytėlėmis ar mažaisiais knygų namais, yra unikalios, nes jos veikia visą parą, čia nėra atostogų, grąžinimo terminų ar skaitytojų pažymėjimų. Kad knygų namukas nebūtų tuščias, siūloma atnešti jau perskaitytas knygas, laikraščius, žurnalus. Taigi šios bibliotekėlės skatina ne tik skaitymą, bet ir draugiškumą. Pirmas toks namukas įrengtas Dariaus ir Girėno skvere Šilalėje, dar vienas – Pajūrio rekreacinėje zonoje.

Mažoji bibliotekėlė laukia lankytojų. Bibliotekos archyvo nuotr.

Knygų inkilėlio atidarymo ceremonijoje dalyvavo Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė ir bibliotekos darbuotojai, Šiauduvos bibliotekos lankytojai ir kaimo bendruomenės nariai. Dėdami pirmąsias knygas, svečiai linkėjo, kad mažoji bibliotekėlė pritrauktų tik draugiškus, skaityti mėgstančius ir smalsius žmones. Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija Trakai Vaikai kūrė ketureilius. Trakų rajono SVB Rūdiškių biblioteka kaip ir kasmet balandžio paskutinę savaitę organizavo renginius, kvietė gyventojus prisidėti prie bibliotekos bendruomenės. Bibliotekų savaitę atidarėme Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną su Rūdiškių gimnazijos antrokais ir jų mokytojomis Filomena Grambiene bei Dainora Garbštiene. Vaikai pristatė ir padovanojo bibliotekai savo išleistą knygelę „Tau, Raidele!“ Kiekvienai raidelei patys sukūrė ketureilius ir užrašė rašytinėmis raidėmis.

Vyresniuosius moksleivius kvietėme susitikti su paaugliams kuriančia rašytoja Egle Ramoškaite, kūrybinio rašymo mokymų lektore, tinklaraščio apie rašymą „NeRašyk“, knygos „Tarp Gyvenimo ir Vilties: tam, kuris supranta“ autore. Rašytoja dalijosi mintimis apie tai, kad rašymas yra darbas ir to darbo kiekvienas norintis gali išmokti. Visiems linkėjo nebijoti rašyti, nes rašymas išlaisvina.

Susitikimo su E. Ramoškaite dalyviai. Teresos Bundzevič nuotr.

Buvo surengtas ir tradicinis mažųjų skaitovų konkursas „Po gimtinės stogu“. Eilėraštukų mokymasis lavina vaiko atmintį, susikaupimą, moko kirčiuoti žodžius ir taisyklingai tarti garsus. Dėkojame auklėtojoms, parengusioms vaikus konkursui, taip pat visiems, atvėrusiems bibliotekos duris per Nacionalinę bibliotekų savaitę. Danguolė Paliulienė Vilkaviškis Į renginius kvietė Vaikų literatūros skyrius. Balandžio 25 d. viešojoje bibliotekoje apsilankiusiems Vilkaviškio pradinės mokyklos mokiniams buvo surengta ekskursija „Biblioteka – atvira erdvė“, kurios metu pirmokai apsilankė visuose bibliotekos skyriuose, susipažino su bibliotekos istorija. Įdomiausia buvo Vaikų literatūros skyriuje, kur vyko šešėlių teatro pristatymas. Vaikai turėjo galimybę pirmą kartą pamatyti, kaip pasaka „Kaip ežiukas saulės ieškojo“ atgimsta šešėlių teatro ekrane. Kitą dieną į biblioteką atskubėjusiems Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos mokiniams buvo pristatyta literatūros paroda „Akimirkos iš bibliotekos istorijos“, surengta ekskursija. Skaitytojų aptarnavimo skyriuje mokiniai pamatė Lietuvos Nepriklausomybės akto kopiją, jiems buvo priminta, kokios iškilios Lietuvos asmenybės mokėsi anksčiau veikusioje „Žiburio“ gimnazijoje. Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro vaidybinių improvizacijų būrelio vadovė Ilona Viltrakienė mokinius pakvietė savo skaitymo žinias pasitikrinti viktorinoje „Knyga – žinių šaltinis“. Laimėjusiai „raudonųjų“ komandai dovanojome po Ilonos Ežerinytės knygą „Šunojaus diena“. Balandžio 27 d. Paauglių knygos bičiulių klubo nariai rinkosi į neeilinį susitikimą, kuriame klausėsi Vaikų literatūros skyriaus darbuotojos Irenos Šapokienės papasakojimo apie savaitės „Kartu mes kuriame ateitį“ renginių programą, bandė įsivaizduoti, kokia Vilkaviškio biblioteka bus po 10 ar 15 metų. Aptardami mūsų kraštietės Dainos Opolskaitės 2017 m. geriausia knyga paaugliams tapusį

Ekskursija po biblioteką. Roberto Šūmakario nuotr.

romaną „Ir vienąkart, Riči“, lygino ir vertino šiuolaikinio jaunimo elgesio normas ir savasties paieškas. Popietė baigėsi literatūriniais žaidimais „Atspėk poezijos kūrinį“ ir „Knygos pasakojimas“. Visą savaitę vyko skaitymo skatinimo akcija „Čiupk idėją“, kurios metu įvairaus amžiaus moksleiviai galėjo išsitraukti lapuką su parašytu knygos pavadinimu. Moksleivio teisė rinktis – skaityti arba ne, o bibliotekos darbuotojų pareiga – juos sudominti ir paskatinti. Vilkaviškio vaikų priešmokyklinio ugdymo grupės buvo kviečiamos dalyvauti nuotraukų konkurse „Aš ir knyga“. Vaikų literatūros skyrius jau devintus metus iš eilės (nuo 2009 m.) bendradarbiauja su vaikų lopšeliais-darželiais „Pasaka“, „Eglutė“ ir „Buratinas“ – kiekvieną mėnesį pilni lagaminai knygų keliauja į grupes, kurių ugdytiniai yra bibliotekos skaitytojai. Taip stengiamės skatinti ikimokyklinukus domėtis knygomis, ugdyti naują skaitytojų kartą. Alvina Radžvilienė, Ina Dubickaitė, Irena Šapokienė

Zarasai Dirbame bendruomenei. Balandžio 23– 27 d. viešoji biblioteka įvairaus amžiaus žmonėms organizavo susitikimus su rašytojais, kvietė dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, parodų atidarymuose, taip pat kartu švęsti Degučių ir Samanių bibliotekų gyvavimo 70-metį. Prie puodelio kavos su knyga rankose skaitytojai ir bibliotekininkai dalijosi mintimis apie skaitymo reikšmę ir bibliotekos vaidmenį. Minėdami Pasaulinę knygos dieną (balandžio 23 d.) bibliotekininkai ragino gyventojus pradėti dieną su knyga, skaityti tai, kas įkvepia. Po skaitymų Vaikų literatūros skyriuje buvo atidaryta mokyklos „Lakštingala“ ugdytinių darbų paroda „Ieškome spalvų“. Eksponuota paroda iš Jolitos Kazulėnienės ir Rapolo Tamoševičiaus asmeninės kolekcijos „Sparnų šlamesys“ – tai šimtas medinių, porcelianinių, metalinių, šiaudinių, vaškinių angelų, nusileidusių Skaitytojų aptarnavimo skyriuje. Savaitės renginiuose dalyvavę vaikų rašytoja Juventa Mudėnienė ir jos vyras Paulius Mudėnas pristatė savo albumą „Ar prisiminsi mane, Vilniau?“ Jame – šiandienos Vilniaus vaizdai ir popieriaus karpiniai pagal XX a. pradžios fotografijas. Vyko susitikimai su rašytoja Gintarė Adomaityte, „Gelmių“ leidyklos redaktore Kristina Noreikiene, maketuotoja Ramune Girniukaitiene, taip pat su 19 poezijos knygų vaikams ir suaugusiesiems autore Meile Kudarauskaite, buvo pristatyta poezijos rinktinė „Kai žodžių sielos ima šviest“. Antazavės vaikų globos namuose surengtos edukacinio projekto „Knygos kelias II“ kūrybinės dirbtuvės (rėmėjas – Lietuvos kultūros

Parodos „Ieškome spalvų“ eksponatas. Inesos Dumbravienės nuotr.

taryba), kuriose dalyvavo Sigutė Chlebinskaitė, asistentė Renata Česnavičiene su edukacine programa „Ką padarė žirklės“; dirbtuves „Tušo kelias arba pažintis su sumijė ir shodo“ vedė japonų meno žinovė Marija Šimanskaitė; Luji Brailio biografiją ir rašto paslaptis atskleidė iliustruotojas Vytautas Gendvilas. Visą savaitę Pauliaus Širvio progimnazijos moksleiviai dalyvavo informacinio raštingumo mokymuose – mokėsi naudotis bibliotekos e. katalogu, e. skaityklėmis, susipažino su miesto kultūros paveldu. Vaikai ir jaunimas varžėsi viktorinose, gamino papildytosios realybės atvirukus. Biblioteka kvietė dalyvauti asmenukių konkurse ir fotografuoti originalius skaitymo momentus. Senjorai visą savaitę galėjo rezervuoti knygas ir akcijos metu jų laukti namuose, tačiau mieliau ėjo į biblioteką – išsirinkti, pabendrauti, pabūti. Zarasų meno mokyklos Muzikos skyriaus mokiniai ir mokytojai bibliotekininkams dovanojo pavasarinių melodijų koncertą. Filmuką apie renginių savaitę galima pasižiūrėti www.youtube.com/watch?v=-ZFrbT9xE-I. Inesa Dumbravienė

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Birštonas Atidaryta virtuali paroda. Pasitikdami 70-ąsias Birštono viešosios bibliotekos veiklos metines atsigręžiame į jos nueitą kelią ir jį lydėjusius žmones. Literatūros vakarai, naujų knygų sutiktuvės į bibliotekos istoriją įrašė daug įsimintinų puslapių. Susitikimus su knygų autoriais ryškiausiai liudija ir primena jų palikti autografai. Bibliotekos parengtoje virtualioje autografuotų leidinių parodoje „Knygų autorių linkėjimai Birštono viešajai bibliotekai ir jos skaitytojams“ https://www.birstonas.mvb.lt/ lt/krastotyra/autografuoti-leidiniai – beveik 90 knygų su autorių, leidėjų, dailininkų įrašais. Juose – dėkingumo žodžiai jaukiems ir svetingiems knygų namams bei, kunigo, eseisto Juliaus Sasnausko žodžiais tariant, „paprastam ir nepaprastam Birštonui“.

Birštono viešoji biblioteka. Vaclovo Sinkevičiaus nuotr.

Poetas Algimantas Baltakis kviečia paviešėti savo eilėraščių „Vienuolyne“, kraštietis rašytojas Vytautas Bubnys – smagų suktinį sušokti ne tik su ponia Roza, bet ir su P. Roza, Kazys Saja pataria būti oriems ir neskubėti bet kam nusilenkti. Poetas Rimvydas Stankevičius Birštono viešąją biblioteką vadina miela, dailininkas Marius Jonutis – gerąja. Aštuoniose savo knygose po gražų linkėjimą paliko rašytoja, muziejininkė, bibliotekos bičiulė Aldona Ruseckaitė – dažnai viešinti kurorte, fotografuojanti ir ne vieną Birštone darytą nuotrauką įdėjusi į eilėraščių knygą „Tik labas sudie“. Šviesūs žmonės lydėjo ir lydi bibliotekos kelią, jų knygomis džiaugiasi skaitytojai. Ir rašančiųjų, ir knygų parodas rengiančiųjų svarbiausias palinkėjimas yra laiko patikrintas: skaitydamas žmogus auga, mokosi, pasaulį ir save suvokia giliau ir plačiau, todėl gyvenkime skaitydami – tegul kelionė su knyga ir biblioteka niekada nesibaigia! Genovaitė Mačiūtė Joniškis Knygos sutiktuvės. Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje pristatyta knyga „Paukštė išskrido ... pavasarėjant“ apie nepaprasto likimo, tačiau paprastą moterį, iškilią mokytoją, Šiaulių regiono leidyklos „Saulės delta“ įkūrėją

ir vadovę, kultūros mecenatę, Karalienės Mortos premijos talentingiausiems, kūrybiškiausiems ir darbščiausiems Lietuvos vaikams įkūrėją Jadvygą Karinauskytę-Kauneckienę (1928–2017). Renginio metu nuskambėjusi frazė, kad reikia gyventi taip, lyg eidamas pėdomis glostytum žemę, tarytum atkartojo šios daug nuveikusios ir šviesą bei gėrį skleidusios moters gyvenimą. Ištraukas iš knygos ir eilėraščius skaitė šio susitikimo iniciatoriai joniškiečiai Dzintra Elga Irbytė ir Jonas Ivanauskas. Apie mylimiausią mokytoją atsiminimais dalijosi žurnalistė, visuomenės veikėja Irena Vasinauskaitė. Vienas iš knygos sudarytojų, J. Karinauskytės-Kauneckienės gyvenimo draugas, bendramintis, Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininkas Hubertas

Vienas knygos sudarytojų H. Smilgys. Ritos Mačiukienės nuotr.

Smilgys džiaugėsi, kad „Saulės deltos“ leidykla išleido nemažai joniškiečių kūrybos knygų. Prisiminimais apie bendravimą su leidyklos vadove J. Karinauskyte-Kauneckiene dalijosi Joniškio kultūros centro direktorės pavaduotoja Ilona Osipova. Rajono mero pavaduotojos Vaidos Aleknavičienės teigimu, šią knygą turėtų perskaityti visi, besirenkantys pedagogo profesiją, kad suprastų, koks turėtų būti mokytojas. Už knygą dėkojo viešosios bibliotekos direktorė Jovita Šimkevičiūtė, mokytoja Stefanija Guščinienė, literatė Vida Peleniuvienė, kunigas dekanas Eduardas Semaška. Dalia Norvaišienė Kaunas Girstupio bibliotekos atidarymas. Balandžio 23 d. duris po remonto atvėrė Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinys, esantis Kovo 11-osios g. 24. Visą savaitę, nuo balandžio 23 iki 27 d., čia vyko šventiniai atidarymo renginiai: knygų pristatymai, paskaitos, parodos, filmo peržiūra, taip pat pristatyta naujovė – įrengtos kūrybinės techninės dirbtuvės. Girstupio biblioteka – viena didžiausių Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos sistemoje. Per beveik pusę metų trukusią rekonstrukciją atnaujinta vaikų erdvė, suaugusiųjų skaitykla, kompiuterizuotos darbo vietos, pertvarkytas knygų fondas, įkurtos atviros mokyklinio amžiaus vaikams ir jaunimui skirtos kūrybinės techninės dirbtuvės, kuriose iš senos technikos galima konstruoti naujus daiktus, pvz., robotus ar kitus elektronikos prietaisus.

Jaukios Girstupio bibliotekos erdvės. Tado Žalionio nuotr.

Kiek anksčiau, balandžio viduryje, buvo atidarytas Vinco Kudirkos VB Neries padalinys, įsikūręs naujose patalpose (A. Stulginskio g. 61). Biblioteka iš senų, skaitytojų aptarnavimui nepritaikytų patalpų perkelta į šviesias ir erdvias, įvairaus amžiaus lankytojų poreikiams pritaikytas erdves. Naujos bibliotekos patalpos yra beveik tris kartus didesnės už senąsias, čia įrengta daug didesnė periodinių leidinių skaitykla, kurią nesunkiai galima paversti erdve renginiams, mažųjų skaitytojų kampelis su vaikiška literatūra ir žaidimais, trys kompiuterizuotos darbo vietos. Tikimasi, kad biblioteka galės pasiūlyti Vilijampolės mikrorajono bendruomenei daugiau renginių ir taps bendruomenių susibūrimo vieta. Monika Straupytė Mažeikiai Vydūno 150-osios gimimo metinės. Balandžio 12 d. Mažeikiuose paminėtos filosofo, rašytojo, kultūros veikėjo Vilhelmo Storostos-

Vydūno 150-osios gimimo metinės. Renginiai vyko Merkelio Račkausko gimnazijoje (surengtas moksleivių kūrybos konkursas) ir viešojoje bibliotekoje. Juose dalyvavo Vydūno kūrybos tyrinėtojai ir populiarintojai: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė ir filosofas, literatūrologas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas, knygų apie Vydūną autorius dr. Vaclovas Bagdonavičius. Viešojoje bibliotekoje surengtame vakare buvo parodytas kultūros centro Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro publicistinis spektaklis „Amžinas ilgesys“ (rež. Martynas Januška) apie būties prasmę ir dvasinio gyvenimo vertę. Daugiau kaip dešimties knygų apie Vydūno kūrybinį palikimą ir jo reikšmę autorius V. Bagdonavičius pristatė kartu su Aušra Martišiūte-Linartiene parengtą monografiją „Vydūnas“, kurią 2017 m. išleido Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Spektaklio „Amžinas ilgesys“ akimirka. Dangiros Undžienės nuotr.

Renginio dalyviai galėjo įsigyti naująją knygą apie Vydūną su jos autorių autografais. V. Bagdonavičius padovanojo bibliotekai Vydūno draugijos leidinių, o prof. dr. Aušra MartišiūtėLinartienė – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistų knygų. Nuoširdžiai dėkojame svečiams už dovanas, o mokytojui Martynui Januškai – už iniciatyvą Mažeikiuose prasmingai paminėti Vydūno metus. Dangira Undžienė Šiauliai Naujos erdvės bendruomenei. Miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Saulės“ filiale šiauliečiams pristatytos naujos paslaugos – čia atidarytas Užsienio kalbų mokymosi centras ir Šeimų erdvė. Erdvės įkurtos įgyvendinant „Interreg V-A“ Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektą „Inovatyvių bibliotekos sprendimų skirtingoms kartoms plėtra pasienio regione“, finansuojamą Europos Sąjungos lėšomis. Projektą įgyvendina Jelgavos miesto biblioteka, Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka ir Liepojos centrinė mokslinė biblioteka. Naujame Užsienio kalbų mokymosi centre įkurta 30 modernių darbo vietų, kur galima savarankiškai mokytis net 7 užsienio kalbų – anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, italų, ispanų ir latvių. Galima gerinti savo įgūdžius tiek individualiai, tiek grupėse, naudotis kompiuterine įranga ir centre sukauptu 2000 leidinių fondu 24 kalbomis. Įkurta Šeimų erdvė skirta įvairaus amžiaus šeimos nariams bendrauti ir mokytis. Lankytojų laukia smėlio ir šviesos staliukai, šviečiantys stiklo molbertai, interaktyvusis stalas, 3D filmų žiūrėjimo sistema, 3D spausdintuvas,

Prie interaktyvaus stalo. Tomo Januškevičiaus nuotr.

„Xbox“ kompiuterinių žaidimų konsolė, įvairūs interaktyvūs ir stalo žaidimai visai šeimai. Miesto savivaldybės viešoji biblioteka sulaukė daugybės sveikinimų iš kitų kultūros ir švietimo įstaigų, apžiūrėti atidarytų erdvių atvyko ir Jelgavos miesto bibliotekos direktorė Lasma Zarina. Renginyje dalyvavę miesto meras Artūras Visockas ir vicemeras Justinas Sartauskas pasidžiaugė suteikiamomis naujomis galimybėmis šiauliečiams. VB direktorė Irena Žilinskienė patvirtino, jog biblioteka tikrai tampa visos bendruomenės traukos centru. Atidarymą paįvairino „Lauros studijos“ atlikėjos. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos informacija Pasitikta vaikiškos knygos šventė. Balandžio 9-osios popietė Kuršėnuose prasidėjo Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centre. Čia jau 13-ąjį kartą buvo paminėta Tarptautinė vaikų knygos diena. Šiemet šventė buvo ypatinga, nes kartu minėjome kuršėniškio kompozitoriaus, grafiko, pedagogo, bibliotekos skaitytojo Vytauto Šeinausko (1938–2003) 80-ąsias gimimo metines. Kompozitorius daugiausia kūrė daineles vaikams, yra išleista 16 jo dainų knygelių. Daugumos jų leidybą rėmė Šiaulių rajono savivaldybė ir prie to prisidėjo tuo metu Šiaulių rajono vicemere dirbusi bibliotekos globėja Rima Baškienė. Kompozitorių V. Šeinauską gražiu teatralizuotu pasirodymu pristatė kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Ikaras“. Renginį vedė Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos vedėja Karolina Jasiukevičiūtė ir vyresnioji bibliotekininkė Vilma Grudžinskienė. Kuršėnų vaikų globos namų ugdytiniai atliko vieną iš kompozitoriaus dainelių „Sutemų šalies ežiai“ (vad. Rasma Veličkienė), Pavenčių mokyklos-daugiafunkcio centro darželio meninio ugdymo mokytoja Audronė Šetikienė, kuri yra ir V. Šeinausko knygos „Muzika gyvenimui“ sudarytoja, parengė dainelę „Vilko pupa“, dainos „Rūtelė“ kvietė paklausyti Pavenčių mokyklos-daugiafunkcio centro VI klasės mergaičių ansamblis (mokyt. Vaida Vielavičienė). Skambias Juozo Erlicko eiles deklamavo Daugėlių mokyklos

Jaunimo teatro „Ikaras“ pasirodymas. Robertos Rasikienės nuotr.

ketvirtokai – Aidas Gustys ir Saulius Šivickas. Norėdami nepamiršti ir išlaikyti bibliotekos tradicijas, apdovanojome aktyviausius skaitytojus, palinkėjome kuo dažniau pajusti skaitymo džiaugsmą. Vilma Grudžinskienė Vilnius Apie aviacijos istoriją. Balandžio 24 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų ir technologijų bibliotekos (Šv. Ignoto g. 6) Konferencijų salėje aviacijos istorija besidominčius sukvietė renginys „Lietuvos karinių oro pajėgų praeities įvykiai“. Jame dalyvavo pulkininkas leitenantas Marius Matulaitis, pulkininkas Devis Martusevičius, žurnalo „Aviacijos pasaulis“ atstovai, bibliotekos lankytojai.

A. Tamošiūnas pristato įdomius aviacijos istorijos faktus. Manto Jankaus nuotr.

Serž. mjr. Alvydas Tamošiūnas pasakojo apie tarpukario karo lėktuvo „Letov (Šmolik) Š-20L“, patyrusio avariją ir nugarmėjusio į Rėkyvos ežero (Šiaulių r.) gelmes, paieškas ir iškėlimo planus – šiuo metu intensyviai ruošiamasi ekspedicijai ir lėktuvo dalių iškėlimui. 1930 m. birželio 13 d. įvykusios avarijos metu žuvo lakūnas viršila Antanas Kairaitis, apie tai daug rašė tarpukario laikraščiai ir išeivijos

spauda. Šio lėktuvo avarijos aplinkybės iki šiol nėra iki galo ištirtos, o pati byla yra dingusi. Antano Navaičio knygą „Šimtmečio skrydis. Karo lakūno atsiminimai“ pristatė atsakingasis knygos redaktorius Mindaugas Sereičikas. Ją 2017 m. išleido Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir VšĮ „Plieno sparnai“. Vyčio Kryžiaus kavalierius, karo lakūnas, dim. plk. ltn. Antanas Navaitis (1913–2013) – daugelio publikacijų, pagrįstų dokumentais ir amžininkų atsiminimais, apie tarpukario Lietuvos kariuomenę autorius ir bendraautoris. Jo atsiminimuose atsispindi įvairūs įvykiai: voldemarininkų sukilimas besimokant Karo mokykloje, studijos Karo aviacijos mokykloje, tarnyba Lietuvos karo aviacijoje, okupacija, suėmimas, kalinimas Norilsko lageryje Krasnojarsko krašte, grįžimas į Lietuvą. Juos papildo laiškų ištraukos, su aprašomais įvykiais susiję dokumentai. Knyga iliustruota pirmą kartą publikuojamomis nuotraukomis, pateikiami sudaryti tarnybos draugų – aviacijos eskadrilės lakūnų – sąrašai. Asta Šulniuvienė Zarasai Vaikų knyga – tai pagarba mažųjų didybei. Viešoji biblioteka ir jos kaimo padaliniai tradiciškai švenčia Tarptautinę vaikų knygos dieną – rengia literatūros popietes, viktorinas, piešinių parodas, į renginius kviečia moksleivius, darželinukus, vaikų dienos centrų lankytojus. VB Vaikų literatūros skyriuje „Santarvės“ pradinės mokyklos mokiniai kūrė pasakas – vieni iliustracijų pasaką, kiti – žodinę, skirtą Lietuvai. Išklausę bibliotekininkės skaitomos legendos „Gedimino sapnas“, moksleiviai išgirstą istoriją pavaizdavo savo piešiniuose. Kiti popietės dalyviai turėjo papildyti vienas kito sakinius ir pratęsti mintį. Žodžiais „Senų

Spalvinga geriausių vaikų literatūros knygų parodėlė. Inesos Dumbravienės nuotr.

senovėje mažame žemės lopinėlyje...“ prasidėjusi pasaka buvo pabaigta ir pavadinta „Vilniaus atsiradimo istorija“. Bibliotekoje buvo atidaryta Pauliaus Širvio progimnazijos V–VIII klasių mokinių kūrinių paroda „Atminty išlikusio kūrinio iliustracijos“. Darbuose pavaizduoti lietuvių autorių kūriniai: Salomėjos Neries pasaka „Eglė žalčių karalienė“, Kazio Binkio poema „Kiškių sukilimas“, Kazio Borutos apysaka „Baltaragio malūnas“ ir kt. Dusetų K. Būgos bibliotekoje IV–V klasių moksleiviai kartu su Informacinių technologijų mokytoja Aldona Žiliukiene, pasitelkę kompiuterinės grafikos programą, piešė mylimiausius knygos herojus. Antalieptės bibliotekoje buvo surengta netradicinė literatūros popietė „Pabelsk į knygos širdį“. Įvairiose miestelio vietose buvo paslėptos raidės, kurias dalyviai turėjo surasti ir vėliau iš jų sudėlioti žodį. Ieškantiems buvo sufleruojama: ,,Ieškoma raidė pritvirtinta prie stiebo, ant kurio plevėsuoja vėliava“ ir t. t. Taip žingsnis po žingsnio, raidė po raidės ir bibliotekos kieme buvo sudėti žodžiai „VAIKŲ KNYGOS“. Bibliotekų vaikų literatūros skyrių erdves papuošė netradiciškai išdėstytos spalvingos geriausių vaikų literatūros knygų parodėlės, bibliotekininkės kvietė skaityti ir labiausiai patikusią knygą rekomenduoti draugui. Inesa Dumbravienė

IN MEMORIAM

EDITA DEMERECKIENĖ [1961–2018] Šių metų gegužės 8 d. anapilin išėjo ilgametė Radviliškio viešosios bibliotekos Vėriškių filialo darbuotoja Edita Demereckienė. Ji gimė 1961 m. kovo 5 d. Raseinių rajone, Lauciškės kaime. 1985 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą ir įgijo bibliotekininko kvalifikaciją, 1987 m. lapkričio 3 d. pradėjo dirbti Vėriškių filiale vyriausiąja bibliotekininke. Visada geros nuotaikos, trykštanti optimizmu, niekuomet nesiskundžianti ir nedejuojanti – tokia buvo E. Demereckienė ir tokia liks mūsų prisiminimuose. Šviesus šios bibliotekininkės atminimas bus gyvas ilgus metus kartu su ja dirbusių kolegų atmintyje. Skaudžią netekties valandą nuoširdžiai užjaučiame artimuosius ir liūdime kartu su jais... Gretos Simanavičienės nuotr.

Radviliškio viešosios bibliotekos kolektyvas

Tapatybės ženklai

Vienas atitolina gaisrus, kitas – saugo pasėlius Ieškodama Lietuvos unikalumo ženklų,„Tarp knygų“ žurnalo redakcija kartu su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaite nusprendė atsigręžti į neabejotiną tautinio savitumo išraišką – kryždirbystę, kuri įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Šį kartą į žurnalo puslapius nužengė šv. Florijonas (gegužės 4 d.) ir šv. Izidorius (gegužės 15 d.): pirmasis turėjęs saugoti nuo gaisrų, antrasis buvęs žemdirbių pagalbininkas. Išeiti padegėliais – didelė nelaimė. O Lietuvos kaimus ir miestelius dažnai niokodavo gaisrai, nes mediniai trobesiai su šiaudais ar malksnomis dengtais stogais lengvai užsiliepsnodavę. Todėl ieškota šventojo, kuris gebėtų apsaugoti nuo gaisrų. Tikėta, kad tokių galių turįs šv. Florijonas, dar vadintas Flioreliu, Pliurijonu. Šventasis kankinys Florijonas buvo romėnų armijos karininkas, gimęs apie 250 metus Austrijoje ir 304 m. gegužės 4 dieną ten pat nukankintas. Kai krikščionis persekiojusio imperatoriaus Diokleciano vietininkas Akvilinas įkalino keturiasdešimt jo vadovaujamų karių, Florijonas prisipažino taip pat esąs krikščionis ir prisiėmė jų likimą. Žiauriai kankinamas, jis neišsižadėjo Kristaus. Neįveikę Florijono tikėjimo, kankintojai įstūmė jį į upę, prieš tai po kaklu pririšę girnapusę. Po kiek laiko ant kranto išmestas Florijono kūnas buvo palaidotas. Jo kapo vietoje VI a. pastatytas augustiniečių vienuolynas, o po kurio laiko palaikai išvežti į Romą. 1183 m. Lenkijos kunigaikštis Kazimieras II (valdė 1177–1194 m.) ir Krokuvos vyskupas Gedeonas paprašė popiežiaus Liucijaus III leidimo šv. Florijono palaikus pervežti į Lenkiją. Taip šventojo palaikai buvo perkelti į naujai

pastatytą šventovę Krokuvoje, o Florijonas tapo Lenkijos globėju. Legenda pasakoja, kad, Krokuvoje kilus gaisrui, jo pagalba gyventojams buvusi ypatinga – sudegus miestui, bažnyčia su šventojo palaikais liepsnų likusi nepaliesta. Kita plačiai žinoma legenda pasakoja apie stebuklingą šv. Florijono galią gaisrą užgesinti vienu kibiru vandens. Šv. Florijonas laikomas ne tik Austrijos ir Lenkijos globėju. Jis populiarus ir Lietuvoje. Šv. Florijono atvaizdai dažni lietuvių liaudies skulptūroje, kurioje jis vaizduojamas kaip romėnų karys – su šarvais, šalmu ir vėliava vienoje rankoje. Kitoje rankoje šventasis laiko kibirą, o šalia stovi degantis namas arba bažnyčia, ant kurios šventasis pila vandenį. Paminklai su šv. Florijono skulptūromis buvo statomi prie sodybų, miestelių ir kaimų aikštėse. Šv. Florijono statulėlės keliamos aukštai ant stulpo, kad šventasis, pirmasis pastebėjęs gaisrą, savo stebuklingomis galiomis jį užgesintų. Nukankintas vandenyje, šv. Florijonas įgavo galią valdyti ugnį ir vandenį. Jis laikomas su ugnimi susijusių profesijų – ugniagesių, kepėjų, kalvių, metalurgų, kaminkrėčių – globėju. Šv. Florijono diena minima gegužės 4-ąją. Tikėta: jeigu tądien šviečia saulė, tai reikia laukti gaisringų metų.

Koplytstulpis su šv. Florijono skulptūrėle. Kretingos apskr., Plateliai, 1926 m. Fotografas Adomas Varnas. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

Gera sėja atitolina badą – sako lietuvių patarlė. Sėja yra vienas svarbiausių žemdirbio darbų, todėl lietuviai nuo seno rinkdavo jai tinkamas dienas. Kad pasėliai būtų apsaugoti nuo gamtos nemalonių, lauko pakraštyje ant kuolo pamaudavo kokio galvijo kaukolę. Kai jėzuitai išplatino Lietuvoje šv. Izidoriaus kultą, su arimu ir sėja susijusius darbus lietuviai „priskyrė“ šiam šventajam, o sėjos pabaigai pasirinko gegužės 15-ąją – Šv. Izidoriaus dieną. Šventasis, kurį mūsų senoliai dar vadino Zidoriumi arba Dzidu, tapo labai svarbus ir artimas žemdirbiams. Tikėta, kad jis padeda dirbti lauko darbus (arti, sėti) ir saugo pasėlius. Šv. Izidorius gimė 1070 m. Madride, Ispanijoje. Pasakojama, kad jo tėvai buvę labai pamaldūs neturtingi vals-

Žemdirbiams ypač artimas šv. Izidorius liaudies mene dažniausiai vaizduojamas ariantis (šv. Izidorius, 1931 m., Skuodo r., Jundulų k., fotografas Arūnas Baltėnas) arba sėjantis (koplytstulpis, Telšių r., Tryškių apyl., 1935 m., fotografas Ignas Končius). Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinikinių

tiečiai, nuo mažumės ir sūnui ugdę dievobaimingumą. Izidorius pasižymėjo ir artimo meilės darbais, atsidavimu aplinkiniams, doru gyvenimu. Dar vaikas būdamas, pradėjęs dirbti pas ūkininką netoli Madrido. Darbą pradėdavęs tik pasimeldęs. Pasak legendos, kiti ūkio darbininkai tuo nebuvę patenkinti, todėl neva aplaidžiai dirbantį Izidorių paskundę šeimininkui. Kai šeimininkas nuėjęs patikrinti, Izidorius buvęs bažnyčioje, bet vietoj jo laukuose aręs angelas. Nuo to laiko ir tikima, kad šv. Izidorius žemdirbius saugo padedamas angelų. Kitas pasakojimas byloja, kad, darbininkams apskundus Izidorių, ūkininkas kiekvienam atskirai paskyręs prižiūrėti po žemės sklypą. Atėjus derliaus nuėmimo metui, paaiškėję, kad Izidoriaus derlius dvigubai gausesnis nei kitų. Šiems pasakojimams pasklidus po pasaulį, Izidorius pelnė žemdirbių pagarbą ir pasitikėjimą. Po mirties 1130 m. jis buvo paskelbtas šventuoju. Šv. Izidorius Europos žemdirbių tautose vienas populiariausių šventųjų, jis yra Madrido ir Saragosos miestų globėjas. Lietuvių liaudies mene jis vaizduojamas ariantis arba sėjantis, apsirengęs valstiečio apranga – sermėga, su šiaudine skrybėle.

in this issue Jolita Vaitkutė. Bridging the History and the Present Day

In the year of 2018, when Lithuania celebrates the Restoration of the Independent State, the authors of the magazine‘s heading “#GyvasŽodis” reflect on the topic “Me and My Centenary”. In this issue we present thoughts by the artist, author of installations and performances, Jolita Vaitkutė. Lithuania’s centenary is a very special day for her. In her creative work, Jolita Vaitkutė often features historic personalities, thus bridging the history and modernity. Though not being a historian, she endeavours to revive history and introduce prominent individuals of the past to people of nowadays. She acknowledges that young people are not aware of historic personalities and therefore in her creative work she brings them closer to us and highlights their importance.

An Intriguing Game with Space and Books

The Centenary of the Restoration of the Independent Lithuanian State, 19th– 20th century personalities who called for pursuing freedom, renovated spaces at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. All these elements construct the installation Pabudę iš knygų (“Coming to Life from Books”) by two young artists Jolita Vaitkutė and Emilija Vinžanovaitė – portraits of Lithuania’s influential personalities (writers, scientists, linguists and social figures) formed from books situated on the shelves of one of the main spaces at the National Library. They, as it were, invite us to recall the nation’s passage from past to present and simultaneously remind us that the Library’s renovated spaces and their interior (created by the 2XJ Studio) remain dynamic and flexible. This issue offers a report about the public presentation of the installation of eight portraits.

Issues with Culture Publications and a Hopeful Future

The situation with culture publications in Lithuania always raises discussions related to both their scarce financing and their abundance and consequently their presumably doubtful quality. This article briefly surveys issues addressed at the discussion held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania involving the historian and writer Dr. Tomas Vaiseta, cinema and theatre reviewer Jūratė Visockaitė, philosopher Dr. Viktoras Bachmetjevas and commercial press publisher Tomas Balžekas. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Aida V. Dobkevičiūtė: Book Publishing is Our Window to the World

An interview with the publishing expert Aida V. Dobkevičiūtė about Lithuania’s book publishing industry, Lithuanian books and their authors in the global context. By reviewing the results of the past year’s book fairs in Leipzig and London, she compares the achievements of Lithuania, Latvia and Estonia in translating works by native authors into the world’s principal languages. Ms Dobkevičiūtė analyses in detail the interaction of libraries, supply of books and reading habits. (Interviewed by Asta Stirbytė)

Dalia Noreikienė. Lithuanian UDC Tables: Achievements and Plans

Dalia Noreikienė from the Publishing Product Identification Unit of the Information Sciences Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania surveys efforts done at the National Library in publishing medium scope UDC tables in the Lithuanian language that span over a quarter of a century. In order not to fall behind the process of reviewing and updating the UDC tables, the National Library cooperates with the UDC Consortium.

The Children Favour “Pippi Longstocking” and Teenagers, “The Little Prince” 19 There is analysis of favourite books read by schoolchildren of the 1st–12th grades carried out annually by the Children and Youth Literature Department of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania together with the Lithuanian National Section of the International Board on Books for Young People (IBBY). The circulated questionnaire asks to indicate five favourite books which the respondents read over the year. In 2017 more than 2000 answered questionnaires were received. Reda Tamulienė and Eglė Baliutavičiūtė, after analysing them, concluded that the most favourite book of the children was “Pippi Longstocking” by Astrid Lindgren and that of teenagers, The Little Prince” by Antoine de Saint-Exupéry. It is conspicuous that the choice was affected by works featured by the campaign “Election of the Book of the Year’ organized by the National Library together with partners. (Prepared by Reda Tamulienė and Eglė Baliutavičiūtė)

Vaiva Markevičiūtė. Happiness: What is It?

This publication introduces two books by Lithuanian authors for young readers which were elected the best books of 2017 within their own categories: the picture book by Evelina Daciūtė and Aušra Kiudulaitė Laimė yra lapė (“Happiness is a Fox”) within the children’s category and Ir vienąkart, Riči (“And Sometime, Riči”) within that of teenagers. As the author of the article writes, the topic which relates the two books is happiness and friendship: “the books’ heroes seek happiness in different ways and search for it pursuing different paths and sooner or later they find it”. The picture book, which won the awards at the Bologna Children’s Book Fair, illustrators’ exhibitions in Nami (South Korea) and Sharjah (United Arab Emirates) as well as illustrators’ triennale in Tallinn, was published in English (“The Fox in the Swing”, Thames & Hudson) and is under translation into Korean. The novel Ir vienąkart, Riči has been acknowledged by Lithuanian reviewers.

Viktorija Bargailienė. Two More Incunabula Identified at the National Library 24 Two incunabula have been identified among the uninventoried books at the Rare Book and Manuscript Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania: the second part of Olivier Maillard’s collection of sermons Sermones de adventu. Quadragesimales. Sermones dominicales (Paris, 1500) Quadragesimales and Psalterium chorale cum hymnis et vigiliis mortuorum (Strasbourg, [1499–1506]). Both the incunabula are defected: the first lacks the beginning and ending as well as the binding and the psalter lacks 7 out of 8 unpaginated leaves at the beginning of the book and leaves CLII–CLIII, CLV–CLVI at the end.

Arida Riaubienė. Supervision of the Press during the Last Years of the Independent Lithuania

Under the heading “The Centenary of the Restored Lithuania”, we continue to present publications about Lithuania in 1918–1940. During the period of the building of the State, there was a need to supervise the press. In the article, the senior methodologist and researcher at the Lithuanian Studies Unit of the Documentary Heritage Research Department Dr. Arida Riaubienė, by drawing on the material preserved at the Lithuanian Central State Archives, surveys institutions responsible for the supervision of the non-periodical press which operated during the last years of the independent Lithuania and projects for their establishment.

Kęstutis Šapoka. Not Only Looking but Also Seeing

The title of this publication is a maxim from the book by Sara Finkelšteinaitė (1941–1992) Весенний переулок (“The Alley of Spring”, 1993), which is a heritage of the staff member of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania (in Soviet times, the name was the Republican Library) of good memory. Sara’s activities included the organization of literary evenings and exhibitions devoted to writers. She also wrote poems, played the guitar as well as drew and painted. The art critic Dr. Kęstutis Šapoka writes about Finkelšteinaitė’s sketches, drawings, watercolours and paintings.

Elvyda Lazauskaitė. Two Saints: a Staver-Off of Fires and a Protector of Crops

The editorial board of Tarp knygų and the Ethnic Culture Department of the Lithuanian National Museum address one of the marks of the uniqueness of Lithuania, cross-crafting, which has been included into UNESCO’s Representative List of the Intangible Cultural Heritage of Humanity. The series of articles by Dr. Elvyda Lazauskaitė, which we have been publishing since the beginning of this year, introduces saints worshipped by Lithuanians and traditions related to them. This article is about two saints worshipped not only in Lithuania. Saint Florian, a patron saint of Austria and Poland, is worshipped in Lithuania as a guardian against fire and Saint Isidore, who is a patron saint of the cities of Madrid and Zaragoza, is important for Lithuanian farmers: he is supposed to protect the crops from natural disasters.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2018 Nr. 5 (712) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2018 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2018-05-25 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 550 egz. Užs. nr. 37844 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of books) No 05 (712) 2018 Martynas Mažvydas National Library of Lithuan ia Monthly. Published in Lithuan ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2018 Address: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius, Lithuania tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt