Tarp knygu 2018 04

Balandis | 2018

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Elena Macevičiūtė. Nepaisyti ribų 1 TEMA / IFLA PROJEKTAI IR LIETUVA

Bibliotekų tikslai ir vertybės tokie pat visame pasaulyje Parengė Vaiva Markevičiūtė

4

POKALBIS

Kristīnė Pabērža: „Mes visi šypsomės ta pačia kalba“ Kalbėjosi Ineta Krauls-Ward

11

3

ŠIANDIEN AKTUALU

Kristina Bartkienė. Kultūros paveldas: kur praeitis susitinka ateitį 16 NAUJI LEIDINIAI

Silva Pocytė. Etmės Evės amžininkų liudijimai 20 Rita Miknevičienė. Iš naujo atraskime Ievą Simonaitytę 22 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Jurgita Kristina Pačkauskienė. Mstislavo Dobužinskio pastangos gaivinti istorinius Lietuvos simbolius 23 ŽMONĖS IR LAIKAS

Vaiva Markevičiūtė. Pasirašo – tavo vaikas Jonas: Jono Meko laiškai motinai 27 100 ATKURTAI LIETUVAI

Petras Biveinis. Kultūros laimėjimai nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.) 32

23

KRONIKA

Įkurtuvės Naujojoje Akmenėje po ilgų laukimo metų. „Tarp knygų“ informacija 36 Pagėgių bibliotekai suteiktas Vydūno vardas. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos informacija 38 Kronika / Žinios iš Lietuvos bibliotekų

39

TAPATYBĖS ŽENKLAI

Elvyda Lazauskaitė. Gamtos žadintojas ir gyvulių sergėtojas

44

36 Vygaudo Juozaičio nuotr. (3), iš M. Dobužinskio kūrybinio palikimo, saugomo Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose (23), Jolantos Šiurkuvienės nuotr. (36)

Redakcija

Redakcijos kolegija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

VirŠeliuose

Pirmame: 18-osios nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės plakatas. Autorius Kostas Stankevičius Ketvirtame: Kryždirbystė – Lietuvos nacionalinio savitumo išraiška. Redakcija, bendradarbiaudama su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriumi, supažindina su lietuvių garbintais šventaisiais. Balandžio numeryje – šv. Jurgis, XX a. pr., Plungės r., Kontaučių apyl., Videikių k. Arūno Baltėno nuotr.

#gyvasžodis*

Nepaisyti ribų

Prof. dr. Elena Macevičiūtė

Jei laiką įsivaizduotume kaip erdvę, tai žurnalo patirtis ir pomėgiai persimaišė ir sukūrė nepakartojamus pasiūlyta rubrika verčia jaustis tuo pat metu ir labai santykius, kurie padėjo ne tik gyventi, bet ir dirbti. Tėčio svarbiu asmeniu (nes atsiduri visa ko centre), ir menka paskatinti, su broliu Adu pasimėgaudami ir apsipykdalele tolimame daugybės šimtmečio įvykių pakrašty. dami verčiame knygas, redaguojame savo rašinius ir Jei manytume, kad laikas teka viena kryptimi iš praei- klausomės muzikos. Su šeimos jaunimu keliaujame ir ties į ateitį, tai atsirandi sandūroje, kurioje šią akimirką statome namus, su pusseserėmis rūpinamės jaunais ir sudaro praeities veiksmų pasekmės ir laukiamos ateities senais, saugome ir perduodame šeimos tradicijas. Namų galimybės. Ir vienu, ir kitu atveju tarsi stovi ant ribos, kuri gyvenimas organiškai susipina su profesija. leidžia žvelgti atgal ir pirmyn arba sau po kojų ir į tolimą Nemanau, kad man visada puikiai sekėsi gyvenime. horizontą. Bepiga filosofams mąstyti laikinėmis ir er- Taip nebūna. Bet tikrai sekėsi savam kelyje sutikti žmodvinėmis kategorijomis, o konkrečiai nes. Jaunystėje buvau liguistai drovi ir bibliotekininkei galva suskausta nuo kad nemoku susidrauEsi laisvas siekti, ko išgyvendavau, tokių istorinių perspektyvų. gauti ir nerandu su aplinkiniais bendros trokšti, bet pasiekęs Pastaraisiais metais dažnokai kalbos. Bendraamžiams atrodžiau tenka sukti galvą ir pasakoti apie prarandi laisvę pradėti pasipūtusi ir išdidi, nors iš tikro buvau gyvenimo patirtį. Aplinkiniai bantik uždara ir nepasitikinti savimi. Kur viską nuo pradžios, gali ir kada tas drovumas išnyko, nežinau. do įtikinėti, kad tai – autoriteto ir judėti toliau tik iš to sukaupto žinojimo rezultatas. Pati Greičiausiai padėjo studijos ir dėstytojos aiškiai supranti, kad nenumaldomai darbas. erdvės ir laiko taško, artėjantis šimtmetis žmogui reiškia Bibliotekininko, lygiai kaip ir moksliį kurį atvedė laisvas ką kita negu valstybei. Betgi riba tuo ninko, profesijos lyg ir nėra labai nuotyir įdomi, kad ji ir skiria, ir jungia. Nekingos. Vyrauja visuotinė nuomonė, kad pasirinkimas. žinau, ar akimirkos ties riba kaip nors abiem atvejais krapštomasi su dulkinais itin vaisingos ir rezultatyvios, bet popieriais ir knygomis, mėgintuvėliais man jos pačios įdomiausios ir labiausiai jaudinančios. ir keistais įrenginiais. Šiais laikais vaizdą papildo komMama man sakydavo, kad ji mato daugiau negu piuteriai, naudojami tokioms nuobodžioms užduotims šimtą metų, nes pažinojo savo močiutę, gimusią XIX a. kaip katalogavimas ar statistinė analizė. Kita vertus, viduryje, ir sulaukė proanūkio, kuris nugyvens ligi XXI a. populiarioji kultūra siūlo ir priešingų vaizdinių – tarkim, pabaigos. Taip istorinės epochos įgauna žmogišką pa- nuotykių ieškotojai Evelina Karnahan „Mumijoje“ ar vidalą ir tampa savos. Seneliai priartina caro Lietuvos Indiana Džounsas. Be abejo, knygos labai padeda kurti laiką ir savanorių kovas už nepriklausomybę, o anūkai abiejų profesijų įvaizdžius. O knyga visais laikais buvo ir proanūkiai piešia ir kuria džiugius ar baugius informa- slenkstis, vedantis į vaizduotės ir intelekto pasaulį. Kad jį cinės ateities scenarijus. Šeimos narių talentai, silpnybės, peržengtum, reikia įdėti daug darbo ir pastangų, už kurias negausi medalių, nepatrauksi visuomenės dėmesio, * 2018-aisiais Lietuvai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį, šios rubrikos autoriai redakcijos prašymu reflektuoja tema „Aš ir mano net ir didelių pinigų dažniausiai neuždirbsi. Todėl knyga

„

šimtmetis“.

1

turi panašų dvigubą vaizdinį kaip mano dvi profesijos. dėti jiems peržengti bibliotekos slenkstį, net ir skaitmeninį.

Visos trys traukė mane tuo, kad žadėjo visažinystę dar tais Šiuolaikinių skaitmeninių bibliotekų kolekcijomis galima laikais, kai nebuvo „Google“ naršyklės. naudotis visur, kur tik yra interneto prieiga.

Reikia pripažinti, kad tas pažadas nebuvo apgaulė. Nors Bibliotekos ir mano profesija suteikė galimybę kirsti dauir nesužinojau visko, bet išmokau orientuotis tiek knygų gybės šalių sienas. Dar ir dabar dažnai negaliu patikėti, kad lentynose ar duomenų bazėse, tiek sudėtingame žinijos pa- tikrai buvau ir dirbau tokioje daugybėje šalių ir bibliotekų, saulyje. 1990 m. atsivėrė ne tik valstybių sienos, bet ir naujos kurių nė nesitikėjau pamatyti, kai rašiau disertaciją apie profesinės erdvės. Pirmosios kelionės nuvedė mane ne į UNESCO bibliotekų programas. Iš patirties dabar galiu egzotiškas šalis, o į svajonių bibliotekas Švedijoje ir atvėrė teigti, kad bibliotekos yra neatskiriama tautos ir valstybės naujas tyrimų erdves Didžiosios Britanijos universitetuo- kultūros dalis. Kukliausiame Švedijos kaimo bibliotekos se. Iš pradžių atsargiai, o vėliau kaskart drąsiau bandžiau filiale daugiau viešumo ir atvirumo negu Egipto Aleksanvis naujus tyrimų ir studijų laukus: nuo bibliografijos iki drijos ar Ruandos Kigalio viešojoje bibliotekose, įsikūrusiose informacijos vadybos, nuo mokslinės komunikacijos iki įstabiuose moderniuose pastatuose. komunikacijos teorijos ir tarpkultūrinės komunikacijos, Bibliotekininkų idealai ir siekiai visose jose nesiskiria, nuo skaitytojų aptarnavimo iki informacinės elgsenos, tačiau visuomenės santykiai ir sąlygos riboja jų galimybes nuo reikalavimų informacijos specialistams iki skaitme- ir veiklą. Prieš kelis mėnesius su doktorantu, rašančiu dininių bibliotekų, naujo tipo dokumentų ir elektroninių sertaciją apie mokyklų bibliotekų veiklą, lankėmės Ruandos knygų, nuo skaitmeninio skaitymo ir vėl atgal prie knygos miesteliuose ir kaimuose. Matydamas spindinčias vaikų akis, istorijos. Išbandžiau ir toliau bandau visokius mokslinių kai jie gauna paskaityti spalvotą knygelę gimtąja kinjaruanda tyrimų metodus, kurie, kaip paaiškėjo, lemia mokslinio kalba, supranti, kaip svarbu, kad knygos ir bibliotekos įsirezultato kokybę. tvirtintų jų visuomenėje. Visai nebūtina, Ilgą laiką nesąmoningai ieškojau kad knygos būtų popierinės, o bibliotekos Knyga visais gudresnių ir vyresnių už save išminčių spindėtų plačių langų stiklais. Edukacinių laikais buvo slenkstis, ir draugų, kurie išmokytų meistriškutechnologijų profesorius Sugata Mitra Inmo. Radau jų visose platybėse ir esu vedantis į vaizduotės ir dijoje sudarė galimybę landynių ir kaimų jiems dėkinga, ypač savo nesenstančiam mokytis patiems iš sienoje įmūintelekto pasaulį. Kad jį vaikams kolegai T. D. Wilsonui, kuris įdiegė ryto kompiuterio, o profesorė Maryanne peržengtum, reikia įdėti Wolf (JAV Tuftso universiteto Skaitymo supratimą apie mokslininko darbą ir misiją, demokratiškumą ir toleranciją, daug darbo ir pastangų, ir kalbos tyrimų centro vadovė) Etiopijos išmokė rašyti mokslinius straipsnius ir kaime atliko eksperimentą su planšetiniais už kurias negausi visada rasti progų mankštinti protą. Kuo kompiuteriais – vaikai išmoko jais naudotis toliau, tuo labiau norisi viską išbandyti ir patys ir sėkmingai pasirengė mokyklai. Bet medalių <...>. nepraleisti jokių įdomių dalykų, žmonių abiem atvejais reikėjo draugiškų suauguir galimybių. Ribos, kurias kirtau ieškosiųjų, remiančių pastangas ir skatinančių dama protui nuotykių, nebuvo pavojingos, greičiau baugios smalsumą. Koks puikus vaidmuo bibliotekininkams! naujumu ir nežinia.

Tačiau grįžkime į Lietuvą. Mūsų bibliotekose vyksta ne Šalia mano akademinio gyvenimo lygia greta egsiztuoja mažiau stebėtinų dalykų negu likusiame pasaulyje. Manau, profesinis bibliotekų ir bibliotekininkų, informacijos jog mano mokytojas Levas Vladimirovas labai džiaugtųsi, specialistų pasaulis. Dabar jis labai pakitęs ir toliau kinta kad mūsų bibliotekos jau gyvena jo išsvajotoje kompiutenenusakomomis kryptimis. Daugybė žmonių stebisi rinėje ateityje, tačiau be galo liūdėtų, kad ne tik Vilniaus tuo, kad nei knygos, nei bibliotekos kol kas neišnyko. universitete, bet ir visoje Lietuvoje nebeliko bibliotekininkų Mano galva, labiau reikia stebėtis tuo, kaip jos prisitaikė rengimo programų kaip tik tada, kai ši profesija gali prilygti įvairias technologijas ir galimybes, pačios įveikė ir leidžia medicinai ir teisei, nes informacijos profesijai praktikuoti mums šalinti įvairiausias kliūtis: laiko, erdvės, kultūrų, nebereikia institucijos. Sumanus profesionalas informacijos patirties, socialinės atskirties… Šiuolaikinės bibliotekos – ar bibliotekos paslaugas gali teikti bet kur ir bet kada be demokratiškiausios iš egzistuojančių institucijų, nes jos jokių organizacinių rėmų. Juolab kad dabartiniai Lietuvos atviros visiems. bibliotekininkai įrodė savo pajėgumą ir kvalifikaciją: jie ne Dažnai tvirtinama, kad tipinis bibliotekos skaitytojas tik įžengė į tarptautines erdves, bet sėkmingai jas apgyvenpriklauso viduriniam visuomenės sluoksniui, bet pamirš- dino ir daro įtaką pasaulio bibliotekininkystei per tokias tama pridurti, jog beveik visose ekonomiškai stipriose organizacijas kaip EIFL, IFLA ar EBLIDA. šalyse ligi pusės bibliotekų lankytojų ateina iš įvairių kitų Mano kolegų bibliotekininkų entuziazmas ir gebėjimas grupių. Lietuvos bibliotekomis naudojasi 9 iš 10 vaikų, išnaudoti palankias galimybes daug kur padeda žmonėms 4 iš 10 mažiausias pajamas gaunančių gyventojų, 4 iš 10 spręsti jų gyvenimo ir darbo problemas. Taip norėtųsi, kad bedarbių1. Jų galėtų būti ir daugiau, jei rastume, kaip pa- jų (tokių kolegų, o ne problemų, žinoma) būtų daugiau.

Internetas ir informacinės technologijos nepakeis knygos 1 Verikienė, J., Vaicenavičius, R., Žeruolis, D. Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir bibliotekos esmės – perkelti žmogų į proto, vaizduotės, ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis ataskaita. Vilnius: Lietuvos kultūros meno, išmanaus verslo pasaulį. Bet sumanus bibliotekiministerija. https://lrkm.lrv.lt/uploads/lrkm/documents/files/2014%20

„

Gyventoju%20dalyvavimo%20kulturoje%20tyrimo%20ataskaita(1).pdf

2

„

kas, nutikęs mano šimtmetyje. Todėl ninkas priverčia technologijas naikinti kliūtis, Bibliotekų, nepaprastai svarbu suprasti šio įvykio skiriančias žmones nuo to pasaulio. Daugėja svarbą. Rinktis laisvai iš daugelio galigražių bibliotekų pastatų ir patogių erdvių jų bibliotekininkų, lankytojams ir skaitytojams. Reikia tikėtis, kad nedrebant dėl to, kad kažkam informacijos specialistų mybių, tai gali pasirodyti nepriimtina, suvokti jas užpildys daug jaunų informacijos ir kultūros pasaulis dabar labai pasirinkimo pasekmes ir už jas atsakyti profesionalų – bibliotekininkų, be kurių šios ne bukam biurokratui, nustačiusiam su erdvės greitai prarastų prasmę. pakitęs ir toliau kinta sveiku protu ir žmogaus teisėmis praDėstytojai į pasaulį žiūri ir savo mokinių akinenusakomomis mis. Studentai ir doktorantai išplėtė mano mokssilenkiančias taisykles, o sau pačiam ir kryptimis. tiems, kuriuos tavo sprendimas paveikė lo akiratį, leido suprasti savo pačios ribotumą. tiesiogiai, – tai mano kartai netikėta Per studentus ir doktorantus susidūriau su dar didesniais kultūrų skirtumais negu keliaudama, prabanga, kuria mes jau ir dar galėjome nes mokymosi ir mokymo tradicijos įvairiuose kraštuose labai pasinaudoti. JAU, nes ilgą laiką manėme, kad mes jos nesuskirtingos. Mokau ne tik Lietuvos ir Švedijos, bet ir Belgijos, lauksime; DAR, nes nebuvo per vėlu ja pasinaudoti. Kurį laiką nežinojome, o daug kas ir dabar nežino, kad laisvė – tai Irano, Ruandos, Ugandos, Anglijos, Pakistano, Suomijos, Airididelis apribojimas. jos, JAV, Kanados, Vokietijos, Somalio, Ganos, Tailando ir kitų kraštų studentus. O visų jų mokslo vaizduotės neriboja jokios Mano šimtmetis toks pat kaip ir kiti – ribojantis ir gundantis laisve. O toji laisvė, kaip Aleksandro Gradskio dainoje: nėra šalies ar disciplinos rėmai. Teko vadovauti bibliotekininkystės, meilės be laisvės, o meilėje laisvės nėra. Esi laisvas siekti, ko informacijos vadybos, politinės komunikacijos, žurnalistikos, informacijos sistemų, bibliometrijos, rinkodaros, leidybos, trokšti, bet pasiekęs prarandi laisvę pradėti viską nuo pačios skaitybos tyrimų, net fizikos mokslo komunikacijos ir filmų pradžios, gali judėti toliau tik iš to erdvės ir laiko taško, į kurį atvedė laisvas pasirinkimas. Nors ne visi mano pasirinkimai tarpkultūrinio suvokimo darbams. Nors tai – sunkus ir atbuvo patys geriausi, bet jie visi – mano. Ar gailiuosi, kad juos sakingas darbas, nepaprastai įdomu bendrauti su smalsiais padariau? Ne, neturiu tam laiko. Ar išvis ko nors gailiuojaunais mokslininkais, bandyti suprasti, kodėl jie mąsto kitaip, si? Taip. Praleistų pokalbių ir nepažintų žmonių. Nes visų negu man įprasta, ir ieškoti kelių į jų protus. Tik dabar ateina šimtmečių prasmė – žmonės. O pokalbiai padeda peržengti supratimas, kad jie taip pat yra grandis, jungianti su ateitimi, svarbiausią skiriamąją ribą – ribą tarp žmonių. kurioje manęs ir mano kartos nebebus.

Tačiau liks mūsų darbų ir pasirinkimų padariniai. Kaip Prof. dr. Elena Macevičiūtė tik laisvo pasirinkimo galimybė buvo svarbiausias daly-

Sveikiname 2017 M. BIBLIOTEKININKAI LAUREATAI

18-oji nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė (balandžio 23–29 d.), kurios šūkis šiemet „Kartu mes kuriame ateitį“, balandžio 23 d. pradėta tradiciniu geriausių 2017 metų bibliotekininkų pagerbimu Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje šventėje.

Joje Lietuvos kultūros ministrė Liana RuokytėJonsson apdovanojo geriausius šalies bibliotekininkus ir įteikė premijas bibliotekų specialistams už reikšmingiausius darbus ir išskirtinius profesinius laimėjimus per praėjusius metus.

2017 metų geriausio bibliotekininko vardas suteiktas Vilniaus universiteto bibliotekos MoksIš kairės: I. Mitunevičiūtė, Ž. Petrauskienė, kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson, L. Šarlauskienė.

Vygaudo Juozaičio nuotr. linės informacijos duomenų skyriaus vadovei dr. Žibutei Petrauskienei; 2017 metų geriausio bibliotekos vadovo vardas suteiktas Kauno kolegijos Bibliotekos ir informacijos išteklių centro vadovei dr. Linai Šarlauskienei; 2017 metų geriausio jaunojo bibliotekininko vardas suteiktas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vadovei Ingai Mitunevičiūtei. „Tarp knygų“ informacija 3

Tema / IFLA projektai ir Lietuva

Bibliotekų tikslai ir vertybės tokie pat visame pasaulyje Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) vykdomas projektas „Globali vizija“ (Global Vision) tęsiasi ne pirmus metus, o šiemet pateikti pirmieji apibendrinti rezultatai – į diskusiją įtraukusi per 30 000 bibliotekininkų iš visų žemynų, IFLA kovo mėnesį paskelbė projekto ataskaitą. Jos santraukoje išgryninta pagrindinė išvada: visų bibliotekų tikslai ir vertybės visame pasaulyje yra tokie pat, o vertė ir vaidmuo yra ilgalaikiai. Bibliotekos privalo derinti savo veiksmus pasaulio ir vietos mastu. O tam pasiekti išskirti 10 svarbiausių dalykų ir galimybių – apibendrinta, su kokiais iššūkiais susiduriame dabar ir kuria linkme turėtume judėti juos įveikdami.

IFLA šūkis„Kartu mes kuriame ateitį“ šiemet lydi ir Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę. Jos metu kviečiama įsigilinti į„Globalios vizijos“ idėjas, diskutuoti apie šiandienos ir ateities siekius. Atsiliepdami į šį kvietimą ataskaitos santraukos punktus sutiko pakomentuoti bibliotekose arba su jomis dirbantys specialistai – jie pažvelgė į dabartinę Lietuvos bibliotekų padėtį ir perspektyvas.

PROJEKTO „GLOBALI VIZIJA“ ATASKAITOS SANTRAUKA 10 svarbiausių dalykų

10 galimybių

 Esame pasiryžę užtikrinti visiems vienodą laisvąją informacijos ir žinių prieigą.  Mes turime būti intelektinės laisvės lyderiai.

N iekas bibliotekose nevertinama labiau už įsipareigojimą suteikti visiems vienodą laisvąją informacijos ir žinių prieigą.

V isiems vienoda laisvoji informacijos ir žinių prieiga priklauso nuo žodžio laisvės. Reikia geriau suprasti bibliotekos vaidmenį užtikrinant šį poreikį.

 Ir toliau liekame tvirtai įsipareigoję remti raštingumą, mokymąsi ir skaitymą.  Skaitmeniniame amžiuje turime atnaujinti savo tradicines funkcijas.

N uolatinė bibliotekų veikla remiant mokymąsi, raštingumą ir skaitymą yra visuotinai pripažįstama kaip ypač svarbi jų misija.

N orėdamos reikšmingai prisidėti prie mokymosi ir skaitymo procesų, raštingumo gerinimo, bibliotekos turi nuolat keistis. Teikiamos paslaugos, ištekliai ir veiklos rūšys turi būti plėtojami taip, kad patenkintų besikeičiančius vartotojų lūkesčius.

 Kryptingai siekiame tarnauti savo bendruomenei.

 Turime geriau suprasti bendruomenės poreikius ir kurti poveikį darančias paslaugas.

N esvarbu, kaip apibrėžiama bendruomenė, esame tvirtai įsipareigoję tenkinti vartotojų poreikius. Vertiname įvairovę, įtrauktį ir teikiamos nekomercinės viešosios erdvės svarbą.

B ibliotekos įtakos zonos plėtra padės kurti ryšius su vietos partneriais, pritraukti naujų, taip pat nepakankamai aptarnaujamų bendruomenės grupių, darys juntamą poveikį žmonių gyvenimui.

 Mes naudojame skaitmenines naujoves.

 Privalome neatsilikti nuo kintančių technologijų.

ūsų srityje tvirtai sutariama dėl esminio skaitmeninių naujovių vaidmens realizuojant bibliotekų potenM cialą praturtinti visuomenę, nepaisant to, kiek plačiai šiuo metu jos gali naudoti ir naudoja technologijas.

B ūtina užtikrinti, kad visos bibliotekos turėtų tinkamų priemonių, infrastruktūrą, finansavimą ir gebėjimų pasinaudoti skaitmeninių naujovių teikiamomis galimybėmis.

 Turime lyderių, gerai suvokiančių aktyvaus atstovavimo reikšmę.

 Reikia daugiau ir geresnių bibliotekų atstovų visais lygiais.

A tstovauti bibliotekoms ir jas propaguoti tarp pasaulio lyderių, įtakingiausių žmonių ir platesnėje bendruomenėje yra svarbus bibliotekų sferos vadovų prioritetas.

K iekvienas turi kuo geriau suprasti, kaip svarbu atstovauti bibliotekoms, siekiant pagerinti supratimą apie jas ir padėti joms įgyvendinti savo tikslus. Kiekvienas bibliotekininkas yra bibliotekos atstovas!

 Finansavimą laikome viena didžiausių problemų.

 Turime užtikrinti, kad suinteresuotieji asmenys suprastų mūsų vaidmenį ir daromą poveikį.

I šteklių užtikrinimas ir jų paskirstymas poveikiui pasiekti yra svarbi bendruomenės poreikius puikiai atliepiančių paslaugų teikimo dalis.

Padidinus bibliotekų gebėjimą kurti vertę, jos bus pripažintos ir palaikomos sprendimus priimančių asmenų.

 Suprantame bendradarbiavimo ir partnerystės poreikį.

 Turime stiprinti bendradarbiavimo dvasią.

es pripažįstame bendradarbiavimą tarpusavyje ir partnerystę su kitos srities atstovais, nes tai svarbu norint M sukurti stiprią, vieningą bibliotekos erdvę.

S uprasdami ir stengdamiesi įveikti esamas ir galimas bendradarbiavimo kliūtis, lengviau atsikratysime polinkio dirbti atskirai ir įgyvendinsime bendros bibliotekų erdvės viziją.

 Norime mažinti biurokratiją, nelankstumą ir priešinimąsi pokyčiams.

 Reikia peržiūrėti dabartines struktūras ir veiklos būdus.

B ibliotekos nori būti aktyvesnės savo raiška, atviros naujovėms ir pasirengusios atsisakyti pasenusių ar ribojančių veiklų.

Įveikę pasyvią mąstyseną ir priėmę naujoves bei pokyčius, galėsime išspręsti bibliotekų problemas.

 Mes saugome pasaulio atmintį.

 Turime gerinti pasaulio dokumentinio paveldo prieigą.

B ibliotekos yra pagrindinės pasaulio dokumentinio paveldo ir jame esančių idėjų bei kūrybiškumo saugotojos.

Mes esame unikalūs saugodami žinias ateities kartoms ir jas perteikdami.

S usivieniję į vieną bendrą erdvę, turime taikyti naujovišką praktiką ir priemones, dalytis patirtimi bei ištekliais, ginti su teisės ir finansavimo problemomis susijusius sprendimus, kad suteiktume prieigą prie mūsų saugomų kūrinių.

 Mūsų jaunieji specialistai yra atsidavę savo veiklai ir nori būti lyderiai.

 Turime suteikti jauniems specialistams veiksmingas galimybes mokytis, tobulėti ir tapti lyderiais.

D idelis naujokų įsitraukimas į bibliotekų veiklos procesą liudija jų norą dalyvauti formuojant ateities bibliotekas.

S rities gebėjimas suvienyti jaunuosius specialistus bei suteikti jiems galimybę tobulėti turi atitikti besikeičiančius poreikius ir leisti jiems tapti ateities lyderiais.

4

INTELEKTINĖS LAISVĖS LYDERIUI SVARBIAUSIA – PROFESIONALUMAS Prof. dr. Renaldas Gudauskas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius



Indų bibliotekininkystės mokslų teoretikas Siyali Ramamrita Ranganathanas1 suformulavo penkis dėsnius, pagal kuriuos iš esmės veikia visos pasaulio bibliotekos. Jie iškyla ir šioje IFLA ataskaitoje. Pirmas dėsnis: knygos turi būti naudojamos. Antras: kiekvienam skaitytojui pasiūlyti JO knygą; kitaip tariant, atsižvelgiant į tai, kad skaitytojų poreikiai skirtingi, gebėti tuos poreikius atpažinti ir diferencijuoti. Trečias: kiekvienai knygai – JOS skaitytoją. Čia susitinka skaitytojų lūkesčiai ir bibliotekos galimybės: jis (skaitytojas) ir jis (bibliotekininkas) per knygą tampa „mes“.

Ketvirtas dėsnis: taupyti skaitytojo laiką; šiandien tai reiškia informacijos, duomenų, žinių ir jų procesų valdymą, kad skaitytojas būtų aptarnaujamas operatyviai. Penktas: biblioteka yra augantis organizmas.

Ji vystosi kartu su visuomene: visais laikais jos paskirtis buvo tarnauti visuomenei. Ji gali tik keisti šios tarnystės formas. Manau, kad net ir šiandieniame pasaulyje biblioteka išsaugo esmines pozicijas tiek kultūros, švietimo, mokslo, tiek ekonomikos, tiek valstybingumo kontekstuose.

Norint būti intelektinės laisvės lyderiu, visų pirma svarbu profesionalumas, tada – bendradarbiavimas, atsakingumas ir kūrybiškumas. Kitas su bibliotekos modernumu siejamas aspektas – kiekvienam vartotojui biblioteka, taupydama jo laiką, turi pasiūlyti individualizuotą informacijos atranką ir pateikimą. Šių dienų informaciniame pasaulyje svarbūs didieji duomenys. Informacijos universumas nuolat auga, tad didžiųjų duomenų valdymas ir integravimas į bibliotekoje saugomų žinių pasaulį didina mūsų galimybes.

Kalbėdamas apie lyderystę, norėčiau pasitelkti Nacionalinės bibliotekos pavyzdį – esame maksimaliai atsivėrę pasauliui, bendruomenei, kiekvienam vartotojui. Esame svetinga erdvė – mūsų laisvalaikio fondas nėra sutelktas vienoje vietoje, jis paskirstytas po visą biblioteką. Knygos ir skaitytojo „susitikimui“ sudarytos sąlygos visoje bibliotekoje. Šiuo požiūriu, manau, nesame uni1

Siyali Ramamrita Ranganathanas (1892–1972) – indų mokslininkas, vienas žymiausių pasaulio bibliotekininkų ir bibliotekininkystės teoretikų.

kalūs – daugelyje Lietuvos bibliotekų taip yra, gal tik Nacionalinė biblioteka bando greičiau įdiegti tai, kas šiandien pasaulyje yra perspektyviausia.

Nacionalinė biblioteka yra tapusi daugiafunkce erdve arba erdvių pasauliu, aprėpiančiu daugelį kūrybiškumo ir informacijos pateikimo raiškų: tai ir demonstruojami kino filmai, televizijos studijos rengiamos laidos, muzikavimo erdvės teikiamos galimybės, gausybė rengiamų projektų, įgyvendinta jaunimo dirbtuvių idėja. Biblioteka visą laiką gyva. Nuolat atliekame tyrimus ir matome, kad biblioteka yra tapusi ne tik darbo su knyga, bet ir apskritai kūrybinio darbo bei renginių vieta. Šie trys dalykai tapo vienodai svarbūs.

Naujas šių dienų bibliotekos vaidmuo – biblioteka, kaip socialinė institucija, pilietiškumo platforma. Kurį laiką buvę nutolę nuo Nacionalinės bibliotekos, žmonės į ją grįžta. Manau, jie grįžta ir į kitas bibliotekas. Pasaulis, žinoma, nebėra toks, koks buvo prieš 10 ar daugiau metų, jis natūraliai keičiasi. Įsivyrauja technologinių ir klasikinių informacijos prieigos priemonių simbiozė.

SĖKMINGAI PRIĖMĖME SKAITMENINIO AMŽIAUS IŠŠŪKĮ Simona Žilienė Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja



Vis labiau globalėjančiame pasaulyje viešosios bibliotekos keičiasi kartu su jas supančia aplinka ir tradicines funkcijas atnaujina pagal savo bendruomenių sociokultūrinius poreikius. Pastaruoju metu viešųjų bibliotekų gyvenime didelę svarbą įgyja gebėjimas kryptingai plėsti paslaugas, teikiamas bendruomenės grupėms, siekiančioms tobulinti turimas žinias ir įgyti naujų dalyvaujant bibliotekų rengiamose programose, kurios skirtos skaitymo įgūdžiams ugdyti taikant naujus metodus ir formas, skaitmeniniam raštingumui didinti, mokytis visą gyvenimą naudojant elektroninius išteklius.

Lietuvoje veikia 1 257 savivaldybių ir 5 apskričių viešosios bibliotekos, ir visose vyksta prisitaikymo prie globalinių pokyčių procesai: bibliotekos rengia kompiuterinio raštingumo mokymus, skaitymo skatinimo programas, supažindina su paieškos internete galimybėmis, moko

5

naudotis išmaniaisiais telefonais ir mobiliosiomis programėlėmis, bendradarbiauja su formaliojo ir neformaliojo ugdymo institucijomis, kuria elektroninius išteklius, padedančius vartotojams įsisąmoninti naujas žinias, organizuoja renginius, kai vartotojai drauge su bibliotekų darbuotojais skaitmenina kultūros paveldą, kuria skaitmenines kraštotyros enciklopedijas.

2017 m. vien Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bibliotekoje kompiuterinio raštingumo kursus lankė 1 800 bibliotekos vartotojų. Tokius mokymus, drįstu teigti, organizuoja ir kitos Lietuvos bibliotekos. Pasitelkę informacines technologijas, bibliotekoje surengėme valstybinės kalbos mokymus senjorams ir į Lietuvą gyventi atvykusiems kitataučiams. Svarbu paminėti, kad viešosios bibliotekos, vykdydamos minėtas funkcijas, bendradarbiauja su valstybinėmis ir nevyriausybinėmis institucijomis – partnerystė ir bendradarbiavimas tapo neatskiriama bibliotekų veiklos dalimi. Šalies viešosios bibliotekos sėkmingai priėmė skaitmeninio amžiaus iššūkį – atlikti svarbią misiją: naujais būdais ir priemonėmis remti mokymąsi, raštingumą ir skaitymą, nes bibliotekų vertė ir vaidmuo išlieka svarbus kiekvienos bendruomenės gyvenime.

MODERNUS IR ATVIRAS BENDRUOMENĖS CENTRAS Danguolė Abazoriuvienė Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė



Šiandien Lietuvos bibliotekos yra ne tik informacijos, mokymo ir laisvalaikio leidimo įstaigos, bet ir modernūs bei atviri bendruomenių centrai. Tokią kaitą lemia nuolat besikeičiantys vartotojų poreikiai, bibliotekų gebėjimas prie jų prisitaikyti ir žinojimas, ko reikia šiuolaikiniam skaitytojui, kokiose bibliotekos erdvėse jis nori būti ir tobulėti, kokį bibliotekininką tikisi sutikti. Lankytojams labai svarbu, kad biblioteka būtų šiuolaikiška, patraukli, turėtų įdomių erdvių, į kurias patogu ir malonu ateiti ne tik pasiimti knygos, paskaityti periodinio leidinio, bet ir pasinaudoti įvairiomis elektroninėmis paslaugomis, rasti vietą kūrybai ir saviraiškai. Bibliotekos koncepcijos pokyčiui didelės įtakos turėjo ir turi pačios bibliotekos aktyvumas, jos matomumas.

6

Bendradarbiavimas su kitomis įstaigomis ir partnerystė yra veiksniai, lemiantys bibliotekos svarbą bendruomenėje. Bibliotekos, aktyviai bendradarbiaudamos su vietos bendruomene, švietimo, kultūros ir kitomis įstaigomis, prisidėdamos prie šių įstaigų veiklos, suteikia galimybę vienyti žmones, bendrauti ir bendradarbiauti. Bibliotekininkai ir partneriai supranta, kad į biblioteką einama tenkinti informacinių poreikių, mokytis, tvarkyti įvairių reikalų, spręsti problemų, kurti, bendrauti, todėl jie imasi bendros šviečiamosios ir kultūrinės veiklos, įgyvendina bendrus projektus. Bibliotekose organizuojami kompiuterinio raštingumo, mezgimo, dekupažo, floristikos ir kiti mokymai, knygų pristatymai, konkursai, filmų peržiūros ir įvairiausios edukacinės veiklos.

Paminėtini gražūs konkretūs pavyzdžiai: Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka, sutelkusi 39 partnerius, nuo 2009 m. kuria virtualiąją krašto kultūros paveldo biblioteką „Pasvalia“, Zarasų rajono biblioteka įkūrė Mobilųjį centrą bendruomenėms šviesti, Plungės viešoji biblioteka – Plungės išmanųjį parką, Kauno miesto Vinco Kudirkos viešoji biblioteka – Robotikos mokyklą; šios bibliotekos Šančių filiale kartu su bendruomene organizuojamos šventės, išaugusios iki Šančių parado „Kėdė“, į kurį įsitraukė ir Kauno miesto, ir rajono bendruomenės.

Bendromis jėgomis stengiamasi įtraukti ir rečiau bibliotekose besilankančius bendruomenių narius: socialinę atskirtį patiriančius, pažeidžiamus, problemų turinčius gyventojus. Jie skatinami dalyvauti kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Prie bibliotekų kuriamos atviros jaunimo erdvės, senjorų klubai, Trečiojo amžiaus universitetai, kūrybinės laboratorijos, organizuojamos gerumo dienos. Toks kryptingas bibliotekos tarnavimas bendruomenei ir bendrų veiklų su bendruomene plėtojimas kuria bibliotekos pridėtinę vertę ir yra didelis išlikimo garantas, ypač svarbus kaimiškose vietovėse.

BIBLIOTEKŲ POTENCIALAS DIEGTI SKAITMENINES NAUJOVES AUGA Doc. dr. Zinaida Manžuch Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslo reikalų prodekanė



Kalbant apie skaitmenines naujoves ir bibliotekas, pirmiausia svarbu pabrėžti tai, kokią naudą iš informacinių ir ko-

munikacinių technologijų (IKT) gauna žmonės, kuriems bibliotekų paslaugos ir skirtos. Šiandien IKT – tai universali bet kokios veiklos infrastruktūra. Jeigu naudojamės IKT, turime daugiau galimybių, gerėja mūsų gyvenimo kokybė. Taigi pirma – bibliotekos padeda bendruomenėms įgyti gebėjimų pasitelkti IKT ir suprasti, kaip geriau panaudoti jas savo labui.

Antra, bibliotekos – tai skaitmeninių paslaugų kūrėjos, todėl IKT padeda užtikrinti, kad reikiama informacija žmones pasiektų greičiau ir patogiau. Trečia, bibliotekos taiko IKT valdydamos vidaus procesus: komplektavimą, katalogavimą, vartotojų informacijos apskaitą, ir tai joms leidžia vidinius darbus atlikti daug veiksmingiau.

IKT nuolat kinta, modernėja. Bibliotekų prisitaikymas prie skaitmeninių naujovių apima kelias būtinas sąlygas: novatorišką pačių bibliotekininkų požiūrį į IKT vaidmenį ir naudą, kompetencijas diegti skaitmenines inovacijas ir tinkamą IKT infrastruktūrą. Per pastarąjį dešimtmetį įgyvendinta nemažai svarbių programų, kurios leido bibliotekas geriau aprūpinti interneto ryšiu, kompiuteriais, kitais įrenginiais. Projekto „Bibliotekos pažangai“ I ir II etapais rūpintasi bibliotekininkų kompetencijų tobulinimu ir gebėjimų diegti skaitmenines inovacijas ugdymu. Taigi viešųjų bibliotekų potencialas diegti skaitmenines naujoves augo. Mane asmeniškai labai suintrigavo Komiksų erdvė Šiaulių miesto savivaldybės bibliotekoje, Vilniaus centrinės bibliotekos sukurtas skaitmeninis biblioterapinis žaidimas, jau ilgą laiką maloniai stebina IKT projektai Utenos miesto A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Akademinės bibliotekos labai pažengė į priekį kurdamos skaitmeninius mokslo rezultatų apskaitos įrankius. Šiuo metu galima tik konstatuoti, kad kitos bibliotekos, pavyzdžiui, mokyklų ir akademinės, gyvena kiek kitokiomis prisitaikymo prie skaitmeninių naujovių sąlygomis. Lietuvoje viešosios bibliotekos priklauso Kultūros ministerijos reguliavimo sričiai, o mokyklų ir akademinės – Švietimo ir mokslo ministerijos, todėl trūksta bendro valstybinio požiūrio tiek į bibliotekų politiką, tiek į skaitmenines inovacijas. Galima paminėti kelis didelius mokyklų ir akademinėms bibliotekoms svarbius projektus (pavyzdžiui, tęstinis projektas eMoDB.LT, „Mokyklų bibliotekų darbuotojų kompetencijos tobulinimas, taikant šiuolaikines priemones“), bet šių bibliotekų matomumas nacionalinėse strategijose yra mažesnis, kaip ir joms skiriamas dėmesys didžiosiose valstybės programose.

ATSTOVAVIMAS VISADA PAREMTAS LYGIAVERČIU DIALOGU Giedrė Čistovienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginės plėtros departamento Projektų valdymo skyriaus vadovė



Atstovavimas – šiuolaikinės bibliotekos egzistavimo būtinybė. Beveik prieš 10 metų net 82 proc. gyventojų bibliotekas siejo tik su knygomis, šiandien taip mano tik apie 50 proc. žmonių. Per pastaruosius 10 metų daug kas pasikeitė.

Dėl aktyvaus atstovavimo nuo 2015 m. bibliotekos oficialiai pripažintos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstaigomis. Tai leidžia pritraukti papildomo finansavimo ir dar labiau prisidėti prie vieno svarbiausių Europos Sąjungos (ES) ir Lietuvos strateginių tikslų siekimo – mokymosi visą gyvenimą. Šiemet Nacionalinė biblioteka pradės įgyvendinti tris skėtinius Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos kuruojamus investicijų projektus, skirtus viešosioms interneto prieigoms bibliotekose atnaujinti, informacinėms sistemoms modernizuoti ir naujoms elektroninėms paslaugoms kurti. Šie pokyčiai nebūtų įvykę, jeigu ne didžiulis bibliotekų darbuotojų darbas ir, žinoma, deramas atstovavimas atitinkamoms suinteresuotosioms šalims. Atstovavimas – tai ne viešinimas ar paramos prašymas. Atstovavimas visada paremtas lygiaverčiu dialogu, abipuse nauda, čia turi būti suinteresuotos abi šalys. Todėl svarbu tirti vartotojų poreikius, matuoti teikiamų paslaugų poveikį, išgryninti savo strategines kryptis ir ieškoti partnerių ne aklai, o atsirenkant tik tuos, kurių strateginiai prioritetai, vertybės sutampa su tavosiomis.

Lietuvos bibliotekų atstovai dalyvauja įvairiose tarptautinėse atstovavimo iniciatyvose. Pavyzdžiui, „Public Libraries 2020“ – projekte, kuris jungia ES šalių viešąsias bibliotekas ir atstovauja joms Europos Parlamente. Kai pasaulinis bibliotekų tinklas vieningas, galima pasiekti realių rezultatų. Tačiau iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad jeigu vieną ar kitą iniciatyvą pripažįsta ES valdžia, Lietuvos valdžia, tai tikrai dar nereiškia, kad ji automatiškai persikels į regionus. Taip nutiko pripažinus bibliotekas neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstaigomis. Įstatymas priimtas 2015 m., tačiau 2016-aisiais vos kelios savivaldybės įtraukė bibliotekas į strateginius planus ne tik kaip kultūros, bet ir kaip suaugusiųjų švietimo įstaigas. Šiuo metu situacija keičiasi, tačiau mūsų laukia dar daug darbo.

7

DĖL LĖŠŲ TRŪKUMO LABIAUSIAI NUKENČIA SKAITYTOJAI

infrastruktūrą, sukurtas interneto prieigos vietas ir kitus privalumus. Deja, kol kas bibliotekų svarbos neįvertina nei vietos savivaldos, nei šalies politikai, nei verslo struktūros.

Jonas Mickus Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjas švietimo ir kultūros klausimais



Savivaldybių viešųjų bibliotekų ir jų filialų savininkai (steigėjai) yra savivaldybių tarybos. Jos skiria lėšų bibliotekų darbuotojų darbo užmokesčiui ir pačioms bibliotekoms išlaikyti. Kadangi savivaldybės iš savo biudžeto turi užtikrinti visas veiklas, ne visos yra pajėgios tolygiai finansuoti visas sritis, todėl nukenčia ir kultūra, bibliotekos. 2017 m. pasikeitus biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokesčio teisiniam reglamentavimui, neliko teisinių kliūčių didinti atlyginimus kultūros ir meno specialistams, tačiau bibliotekų darbuotojų vidutinis darbo užmokestis ir toliau liko vienas mažiausių šalyje. Tokia padėtis nedidina darbuotojų motyvacijos ir neužtikrina aukščiausios teikiamų paslaugų kokybės. Dėl lėšų trūkumo nukenčia ir dokumentų fondai.

Bibliotekoms lėšų skiria ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Papildomų lėšų bibliotekos gauna rašydamos įvairius projektus (ES struktūrinių fondų, Lietuvos kultūros tarybos, kitų fondų organizuojamiems konkursams) ir teikdamos mokamas paslaugas, patvirtintas kultūros ministro įsakymu.

Bibliotekos niekada nebuvo pakankamai finansuojamos. O labiausiai dėl to nukenčia skaitytojai, nes skiriama nepakankamai lėšų fondams komplektuoti.

2017 m. skirta 0,78 Eur vienam gyventojui, 2018 m. – 0,82 Eur. Pagal bibliotekų fondų atnaujinimą smarkiai atsiliekame nuo Skandinavijos šalių ir net nuo kaimyninės Estijos (čia vienam gyventojui naujoms knygoms įsigyti skiriama 2,5 Eur). Kasmet vis tikimės, kad finansavimas bus priartintas prie IFLA rekomendacijų – 250 knygų 1 000 gyventojų (šiuo metu Lietuvos rodiklis – vidutiniškai 100 knygų).

Manau, kad bibliotekos ieško įvairių būdų, kaip pritraukti lankytojų, o kartu ir finansų. Jos tampa bendruomenių centrais, steigia Trečiojo amžiaus universitetus, rengia ir vykdo edukacines programas, organizuoja mokinių vasaros stovyklas ir neformaliojo švietimo renginius, pasinaudodamos neformaliojo mokinių švietimo krepšelio lėšomis. Bibliotekų patrauklumui būtina tinkamai išnaudoti projekto „Bibliotekos pažangai“, valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis atnaujintą 8

JEI NORI TOBULĖTI, BENDRADARBIAUTI PRIVALOMA Vida Garunkštytė Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė



Bendradarbiavimas tarp institucijų yra toks pat svarbus kaip ir tarp žmonių.

Atviros Lietuvos fondo projektai, Billo ir Melindos Gatesų fondo parama, vėliau Lietuvos Respublikos Vyriausybės viešųjų bibliotekų modernizavimo programa padarė mūsų bibliotekas modernias ir jau beveik neatsiliekančias nuo ES bibliotekų.

Nė vienas viešųjų bibliotekų paslaugų tobulinimo ir plėtros projektas negimė be bendradarbiavimo.

Kaip pavyzdį pasitelksiu Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos veiklą.

2012 m. prie bibliotekos įsikūrė Utenos trečiojo amžiaus universitetas, šiandien turintis beveik 300 narių. Jis išsiplėtė į 9 fakultetus, su biblioteka vykdo bendrus projektus, o biblioteka savo ruožtu turi daugiau lankytojų, galų gale vyresnių žmonių gyvenimas tapo turiningesnis. Bendradarbiavimas su Utenos vietos veiklos grupe (2010–2016 m.) leido šiuolaikiškai įrengti 6 kaimo bibliotekas ir jas paversti tikrais vietos bendruomenės centrais. Mokyklų bibliotekų ir viešųjų bibliotekų bendradarbiavimas, apie kurį šalyje šiandien daug kalbama, Utenos bibliotekoje pradėtas dar 1992 m., kaime sujungus viešosios bibliotekos filialą ir mokyklos biblioteką – tai leido mažai bibliotekėlei kokybiškiau gyventi. Utenos apskrities viešųjų bibliotekų bendradarbiavimas yra neatsiejama bibliotekininkų kvalifikacijos kėlimo, bendrų renginių dalis.

Naujausias pavyzdys – „Skaitmeninių šeimos centrų sukūrimo bibliotekose“ projektas, kuriame drauge su Utenos biblioteka dalyvauja Zarasų, Daugpilio ir Preilių (Latvija) viešosios bibliotekos.

Pagrindinės bendradarbiavimo kliūtys yra mūsų galvose. Jeigu galvojama apie paslaugų tobulinimą, bibliotekos dar neatradusių lankytojų pritraukimą, tai bendradarbiauti privaloma. Suvienijus jėgas su partneriais, geriau sekasi generuoti idėjas, lengviau įgyvendinti projektus. Lietuvoje bibliotekų bendra-

darbiavimas yra visai produktyvus – iki šiol jokia biblioteka neatsisakė su mumis dalyvauti bendrame projekte. Jei kolegą laikai lygiaverčiu partneriu, tai bendradarbiavimas bus efektyvus. Bet jei nori bendradarbiauti kaip viršininkas ir pavaldinys – o tokių pavyzdžių kartais matau, – naudos neturės nė viena pusė.

Blogesnė padėtis, jei vertinsime vyriausybiniu lygmeniu. Pateiksiu pavyzdį. Ketinome sujungti Utenos A. ir M. Miškinių viešąją biblioteką su Utenos kolegijos biblioteka ir taip efektyviau naudoti lėšas fondus pildant naujais dokumentais, užsakant duomenų bazes. Deja, to padaryti neleidžia Lietuvoje galiojantys teisės aktai. Taigi pasirašėme bendradarbiavimo sutartį, kuri nėra tokia veiksminga, kaip norėtųsi.

Esu tikra, kad ateityje tarpinstitucinis bendradarbiavimas tik plėsis – jį skatins besikeičiančios technologijos, mažėjantis gyventojų skaičius. Tai – iššūkiai, kuriuos bibliotekos turės įveikti.

Sėkmingai veikiančios bibliotekos ne laukia, o pačios inicijuoja pokyčius. Bibliotekos nuolat tiria vartotojų poreikius, stebi kintančią aplinką, vartotojams siūlo naujovių, ieško partnerių ir rėmėjų naujoms idėjoms įgyvendinti. Į paslaugų kūrimo ir teikimo procesus įtraukiami vartotojai ir įvairios suinteresuotos grupės. Įgyvendinant pokyčius, reikalingi nauji valdymo ir organizaciniai sprendimai, lemiantys bibliotekos organizacijos kultūros ir darbuotojų mąstymo kaitą. Dažnai naujovės įgyvendinamos kaip projektai, sukuriant laikinąsias grupes iš kompetentingiausių bibliotekos darbuotojų, trūkstamos kompetencijos įgyjamos įdarbinant ekspertus iš išorės. Inicijuojant ir įgyvendinant naujas veiklos rūšis bei paslaugas, reikalingos kitokios žinios ir gebėjimai, nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo nuostata. Bibliotekos darbuotojai skatinami nuolat mokytis, tobulėti, susidoroti su naujais iššūkiais.

Pagrindinėmis vertybėmis tampa lankstumas, kūrybingumas, iniciatyvumas.

SĖKMINGAI VEIKIANČIOS BIBLIOTEKOS PAČIOS INICIJUOJA POKYČIUS

GERINTI PAVELDO PRIEIGĄ LEIDŽIA BIBLIOTEKININKŲ ENTUZIAZMAS

Doc. dr. Gintarė Tautkevičienė Kauno technologijos universiteto bibliotekos direktorė



Sparti technologijų ir interneto plėtra, elektroniniai informacijos ištekliai, virtualios ir mobilios paslaugos atveria naujas galimybes, tačiau bibliotekoms, siekiančioms išlikti svarbioms šiuolaikinėje visuomenėje, drauge kelia ir iššūkių. Šiandienos biblioteka mažiau aktuali dėl savo fonduose turimų leidinių ir teikiamų informacinių paslaugų, nes milžiniškas interneto erdvėje esantis informacijos kiekis pasiekiamas vartotojų kompiuteriais ir mobiliaisiais įrenginiais. Lankytojai dažniau į biblioteką užsuka įdomiai ir prasmingai praleisti laisvalaikio, pabendrauti, paklausyti įdomios paskaitos, įgyti naujų žinių ir gebėjimų. Bibliotekos tampa daugiafunkciais informacijos, kultūros ir laisvalaikio centrais, vykdančiais edukacines programas, plėtojančiais mokymosi visą gyvenimą kompetenciją ir aktyviai dalyvaujančiais bendruomenės gyvenime.

Daugelyje bibliotekų galima rasti kūrybinių dirbtuvių, eksperimentinės veiklos erdvių, mobiliųjų biurų, įrašų studijų, multimedijos laboratorijų ir kitų erdvių, skatinančių aktyvumą, kūrybiškumą ir saviraišką.

Dr. Daiva Narbutienė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja



Lietuvos bibliotekų suteikiamą dokumentinio paveldo prieigą vertinu gerai ir optimistiškai. Pirmiausia visos bibliotekos informacinėse sistemose siekia kuo greičiau ir daugiau sukurti bibliografinių senojo dokumentinio paveldo aprašų. Vis dėlto tenka pripažinti, kad toli gražu dar ne visi bibliografiniai duomenys prieinami internetu – apimtys didžiulės, o žmogiškieji ištekliai – riboti.

Patogią ir greitą reikiamos informacijos paiešką užtikrina jungtiniai katalogai: Lietuvos akademinė elektroninė biblioteka (eLABa), Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos (LIBIS) suvestinis katalogas, Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas. Antras prieigos prie dokumentinio paveldo etapas – skaitmeninių vaizdų kūrimas ir pateikimas instituciniu, valstybiniu („E.paveldas“) ir tarptautiniu („Europeana“) lygmenimis.

Turbūt nesuklysiu teigdama, kad kiekviena biblioteka ieško būdų skaitmeninti ir viešinti vertingiausius saugomus dokumentus. Populiariausia tokios sklaidos priemonė – virtualios parodos. Tačiau labai svarbiu 9

pasiekimu laikytina visateksčių dokumentų prieiga, kuriai laiduoti reikalingi brangūs informacinių sistemų ištekliai ir jų palaikymas. Štai Vrublevskių bibliotekoje nuo 2002 m. kuriamas Skaitmeninis archyvas. Jame dabar suskaitmeninta apie 35 tūkst. dokumentų. Gerinti dokumentinio paveldo prieigą leidžia bibliotekininkų entuziazmas vykdant projektines veiklas. Vienu iš tokių gerosios patirties pavyzdžių pavadinčiau institucijos, kurioje dirbu, vykdytą projektą „Užmirštasis Vilnius“, sulaukusį tarptautinio pripažinimo. Nepamirštinos galimybės, remiantis sukauptu paveldu, vykdyti edukacinę veiklą – naujosios technologijos labai domina jaunąją kartą.

Nesileisdama į kitų bibliotekų gerosios patirties – jos tikrai nemažai – paieškas, paminėsiu Vrublevskių bibliotekoje sukurtą Virtualią spaustuvę – seniausių spaustuvių analogą virtualiojoje erdvėje.

Reikalingu laikyčiau ir fonduose saugomų dokumentų aktualinimą socialiniuose tinkluose.

Pavyzdžiui, paminėtina Kauno apskrities viešosios bibliotekos Retų spaudinių skyriaus platinama informacija apie išskirtinius tarpukario Lietuvos gyvenimą atskleidžiančius dokumentus. Vis didesnį pagreitį įgauna ir nuotolinės prieigos panaudos galimybės – taip bibliotekos atsiveria toli už jos sienų esančiai auditorijai.

Norėčiau pabrėžti, kad, rūpindamiesi modernių technologijų įgijimu ir pritaikymu saugomo kultūros paveldo sklaidai, turėtume nepamiršti ir tradicinių formų – katalogų rengimo ir leidybos. Išmaniosios technologijos, kad ir kokios patogios būtų, kinta, o spausdinti leidiniai išlieka ir būna prieinami visur ir bet kokiomis aplinkybėmis.

JAUNIMAS NEBEBIJO STEREOTIPINIO BIBLIOTEKININKO ĮVAIZDŽIO Laura Juchnevič Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja



Bibliotekose siūlomos galimybės tobulėti ir kurti atitinka jaunųjų specialistų lūkesčius: jie ieško lankstumo, iššūkių, galimybių įgyvendinti kūrybiškas užduotis, realizuoti savo idėjas. Geri atsiliepimai netrunka pasklisti, todėl bibliotekos sulaukia kandidatų gyvenimo aprašymų, bibliotekų skelbiamuose konkursuose dalyvauja studijuojantys ir jau baigę studijas specialistai. Jie

10

nebebijo stereotipinio bibliotekininko įvaizdžio, formuojamas naujas patrauklus kultūros informacijos ir komunikacijos specialistų vaizdas. Taigi, sakyčiau, kad bibliotekose dirbti norinčių žmonių yra daug, o atrankos būna sudėtingos.

Jauni žmonės į biblioteką atsineša entuziazmą, naujų idėjų, kitokį požiūrį. Dirbdami bibliotekose, tokie žmonės pritraukia daugiau jaunimo. Juk Y ir Z kartų atstovai geriau supranta bendraamžių poreikius, humorą, aktualijas, į kurias kitų kartų atstovams kartais sudėtinga įtaikyti. Jaunimo motyvacija, noras viską išbandyti verčia judėti ir kitus komandos narius. Taip bibliotekose pradedamos diegti naujos iki tol nenaudotos technologijos, į renginius kviečiami vyresnėms kartoms gal ir negirdėti nuomonių formuotojai, pasirenkamos ryškesnės komunikacijos priemonės, įgyvendinami crazy projektai. Ypač daug dėmesio skiriama socialiniams tinklams. Jeigu tavo atlikto darbo nėra feisbuke, ar tikrai jį atlikai? Būtina, kad žinutės būtų, žargonu tariant, sharinamos ir taginamos. Jaunimo požiūrį į darbą bibliotekoje galima būtų apibendrinti puikios jaunosios specialistės mėgstamu priežodžiu – žiauriai nice.

Biblioteka jauniesiems specialistams gali pasiūlyti darbų ir sričių įvairovę, tinkamą ir intravertams, ir ekstravertams. Pasirinkimas ypač didelis: bendrauti su lankytojais, įsilieti į bendruomenę, dirbti su knygomis ar technologijomis, šiuolaikine kraštotyra, komunikacija, kultūros žmonėmis, organizuoti renginius, įgyvendinti keisčiausius projektus ir t. t. Bibliotekininkų sukaupta patirtis yra puikus pagrindas mokytis, tobulinti profesines žinias.

Jaunimą veža dinamika ir nuolatinis tobulėjimas, gaunamos užduotys ir jų sprendimų paieškos. Nors dažnai darbas, ypač komunikacijos srityje, projektinis arba vadybinis, gali būti sekinantis, atimantis daug energijos, bet gautas rezultatas skatina judėti toliau, pajusti atlikto darbo vertę. Labai svarbu ir tai, kad bibliotekininkai yra labai stipri ir tvirta profesinė bendruomenė, kuri priima naujoves ir naujus žmones. Jaunas žmogus gali jaustis drąsiai, būti suprastas, išbandyti save. Žiūrint plačiau, galima pasakyti, kad Lietuvos bibliotekos kultūros sektoriuje yra užėmusios stiprią poziciją, yra matomos kaip nuolat tobulėjančios pažangios organizacijos, bibliotekininkų balsas girdimas bendruomenėse, tad kūrybiški ir kultūros srityje norintys dirbti žmonės į jas atsigręžia. Neigiami stereotipai nyksta, teigiami stiprėja. Lieka tik kelios problemos, su kuriomis reikia susidoroti, kad konkurencija dėl darbo vietos bibliotekoje tarp jaunų žmonių tik didėtų: kelti specialybės prestižą akcentuojant informacijos specialistų svarbą informacijos amžiuje ir siekti už darbą gauti adekvačius atlyginimus.

Parengė Vaiva Markevičiūtė

pokalbis

Kristīnė Pabērza. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Kristīnė Pabērza: „Mes visi šypsomės ta pačia kalba“

Visada su šiltu šypsniu veide, mąsliomis akimis ir nuoširdžiai susidomėjusi besiklausanti kolegų pasakojimų. Ir dar nuoširdžiau besidalijanti istorijomis iš bibliotekų veiklos pasaulio. Tokią Kristīnę Lietuvos bibliotekininkams yra tekę sutikti įvairiuose tarptautiniuose profesiniuose renginiuose. Lietuvos bibliotekose ji dažna viešnia jau daugiau nei keliolika metų, kai pradėjo lankytis kaip informacinių ir komunikacinių technologijų diegimo Latvijos viešosiose bibliotekose projekto poveikio vertinimo koordinatorė.

Kristīnė gyvena kosmopolitišką ir visavertį tarptautinės kategorijos informacijos ir bibliotekininkystės specialisto gyvenimą. Žvelgdama į bibliotekų problemas skirtinguose žemynuose, ji veikiau linkusi matyti tai, kas mus visus vienija, nepaisant pilietybės, religijos, kultūros. Savo veikloje ji nesivadovauja turimomis išankstinėmis nuostatomis ir nebijo žengti į nepažintas profesines teritorijas. Į žurnalo redakcijos klausimus Kristīnė atsakė iš savo biuro Hagoje, kur jau antrus metus dirba Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) narių bendradarbiavimo pareigūne centrinėje organizacijos būstinėje.

Miela Kristīne, esate itin visapusiško, „klasikinį“ bibliotekinį išsilavinimą turinčio specialisto pavyzdys. Nepaisant jauno amžiaus, savo profesiniame bagaže turite darbo patirties vietos ir centrinės valdžios, privačiajame ir akademiniame sektoriuose, didelės reikšmės nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose.

Kurios pareigos Jums, kaip profesionalui, davė daugiausia naudos? Ir kokias svarbias pamokas išmokote, „naviguodama“ plačiame bibliotekų pasaulyje?

Taip, iš tiesų jaučiuosi palaiminta įgijusi tokią profesinę patirtį. Jau beveik 20 metų praėjo nuo tada, kai pradėjau karjerą Rygos centrinėje bibliotekoje1. Pirmaisiais darbinės veiklos metais turėjau galimybę pritaikyti savo gebėjimus visų tipų tuo metu Latvijoje veikusiose bibliotekose.

Labiausiai mane, kaip specialistę, pakeitusios pareigos buvo naujienų bibliotekininko darbas viename iš Latvijos dienraščių. Būtent tuomet išmokau prisitaikyti prie pokyčių, greitai persiorientuoti ir reaguoti į klientų poreikius bei užklausas, priimti atsakingus sprendimus ypač riboto laiko aplinkybėmis. Kiekviena diena man atrodė tarsi naujas projektas, kuris virsdavo 1

Rīgas Centrālā bibliotēka [interaktyvus]. Rīga: Rīgas Centrālā bibliotēka, 2018 [žiūrėta 2018 m. balandžio 10 d.]. Prieiga per internetą: www.rcb.lv/pub

11

rytojaus dienos laikraščio numeriu. Matydama šioje veikloje bibliotekininko indėlį, iš tiesų jaučiau didelį moralinį pasitenkinimą.

Prieš persikeldama į Hagą, dirbau Kultūros informacijos sistemų centre (KISC)2, atsakingame už nacionalinių informacinių ir komunikacinių technologijų, mokomųjų projektų įgyvendinimą bibliotekose, archyvuose ir muziejuose. Čia praleidau pastaruosius 10 metų, todėl tikrai nebuvo lengva atsisveikinti su kolegomis. KISC suteikė neįkainojamos patirties realizuojant mano aistrą, susijusią su viešųjų bibliotekų ir jų statistinių duomenų vertinimu.

Mes pirmąsyk Latvijos istorijoje išmatavome socialinę ir ekonominę viešųjų bibliotekų vertę.

Tai buvo įmanoma atlikti iš programos „Global Libraries“3 gavus lėšų, kuriomis Latvija galėjo įgyvendinti viešųjų bibliotekų vystymo projektą „Trečiasis tėvo sūnus“4. Šis projektas pakeitė Latvijos bibliotekas ir bibliotekininkus, plačiau atvėrė tarptautinio bendradarbiavimo duris.

Sužinojome, jog mūsų bibliotekos ne taip jau ir skiriasi nuo analogiškų Čilės ar Rumunijos įstaigų. Nesvarbu, kuriame žemyne ir kokiomis sąlygomis dirbame, mus visus sieja bendras tikslas stiprinti aptarnaujamas bendruomenes.

Aš tikiu, jog dalijimasis ir mokymasis yra mūsų sėkmingos veiklos priemonės. Visi esame labiau panašūs nei skirtingi.

Su IFLA ir EIFL organizuotais bibliotekininkų mokymų dalyviais Kenijoje – pirmojoje eilėje antra iš kairės.

Nuotraukos iš K. Pabērzos archyvo

Europoje. Bendro LBA ir EBLIDA5 projekto „Bibliotekų atstovavimas ES“ („Library Advocacy for EU“) metu susidraugavau su daugeliu kitų Europos bibliotekų asociacijų vadovų, o tai padeda man šiuo metu komunikuojant ir įtraukiant naujus narius į globalias iniciatyvas. IFLA, būdama naryste pagrįsta organizacija, susiduria su tais pačiais sunkumais bei galimybėmis kaip ir bet kuri kita nacionalinė ar regioninė asociacija. Skiriasi tik mastas. Tol, kol mes, nepaisant skirtingų gyvenamosios ir darbo vietų, gimtosios kalbos, esame vienijami tų pačių tikslų, rasti bendrą kalbą yra lengva. Mes visi šypsomės ta pačia kalba.

Prieš tapdama IFLA narių bendradarbiavimo pareigūne, buvote Latvijos bibliotekų asociacijos (LBA) pirmininkė.

Unikaliu IFLA „Globalios vizijos“6 projektu, Ar buvo sunku nuo darbo su vienos šalies kuris apima visus bibliotekų tipus visuose bibliotekų specialistais pereiti prie pasaulinės žemynuose, skatinama bibliotekų įtrauktis kolegų bendruomenės? visame pasaulyje. Kokie kyla didžiausi iššūkiai, Vadovavimo LBA patirtis iki šiol man labai siekiant susodinti pasaulinę bibliotekų padeda. Tai leido man geriau suvokti IFLA narių bendruomenę prie vieno stalo? Koks šio poreikius ir matyti jiems kylančius sunkumus. projekto vykdymo kalendorius, Tiesą sakant, vadovavimas tarpiniai siekiniai ir planuojami nacionalinei asociacijai padeda pagrindiniai rezultatai? suprasti, kas yra įmanoma ar Nesvarbu, Žaviuosi IFLA generalinio vargiai pasiekiama konkrečiame kuriame žemyne ir sekretoriaus Geraldo Leitnerio, skirtingų šalių kontekste ir gali sukūrusio šią idėją, vizionierišku kokiomis sąlygomis turėti įtakos mums siekiant mąstymu. Kiekvienas pasaulio globalių tikslų. dirbame, mus bibliotekininkas gali prisidėti prie Vienas iš LBA prioritetų visus sieja bendras šio visuotinio „Globalios vizijos“ mano pirmininkavimo metu pokalbio apie profesijos vertybes, tikslas stiprinti buvo partnerysčių inicijavimas galimybes ir problemas. Dalyvavimo ir glaudesnis bendradarbiavimas aptarnaujamas statistika [dalyviai – 190 JT valstybių su bibliotekų asociacijomis ne bendruomenes. narių; balsavusieji internetu – tik Baltijos regione, bet ir visoje 21 772 – I. K.-W.] aiškiai rodo, kaip

„

Kultūras informācijas sistēmu centrs [interaktyvus]. Rīga: Kultūras informācijas sistēmu centrs, 2018 [žiūrėta 2018 m. balandžio 10 d.].

Prieiga per internetą: www.kis.gov.lv 3 Billo ir Melindos Gatesų fondo finansuojamas tarpautinis projektas.

4 Trešais tēva dēls [interaktyvus]. Rīga: Trešais tēva dēls, 2018 [žiūrėta 2018 m. balandžio 10 d.]. Prieiga per internetą: www.youtube.com/user/Tresaistevadels 2

12

The European Bureau of Library, Information and Documentation Associations [interaktyvus]. Hague: EBLIDA, Koninklijke Bibliotheek, 2018 [žiūrėta 2018 m. balandžio 10 d.]. Prieiga per internetą: www.eblida.org 6 IFLA Global Vision [interaktyvus]. Hague: IFLA, 2018 [žiūrėta 2018 m. balandžio 10 d.]. Prieiga per internetą: www.ifla.org/node/11905 5

„

ši iniciatyva buvo reikalinga. bibliotekų buvimą priešakyje visų.

Kiekvienas pasaulio Man tai – išskirtinė galimybė Dauguma Afrikos bibliotekų savo tapti IFLA centrinės būstinės aptarnaujamoms bendruomenėms bibliotekininkas gali komandos nare. Mano darbas ir jų poreikiams tenkinti prisidėti prie visuotinio pažinti „Globalios vizijos“ projekte skiria didesnį dėmesį nei kai „Globalios vizijos“ susijęs su statistinių duomenų kurios Latvijos bibliotekos. analize. Niekada anksčiau neteko Kai kurie dalykai ypač pokalbio apie profesijos apdoroti statistikos bylų, kuriose viename regione, vertybes, galimybes ir sėkmingi yra daugiau nei 600 000 duomenų bet gali tapti absoliučiu fiasco problemas. eilučių, o apklausos atsakymų kitame. Turime būti itin atidūs suvestinėse – daugiau nei 30 000 kultūriniams skirtumams, respondentų informacija (toks aplinkos, kurioje dirbame, yra bendras dalyvių, balsavusių internetinėje įvairovei. Todėl atsižvelgimas į regionų ypatumus apklausoje ar išreiškusių savo nuomonę taps esminis mūsų ateities siekiams suvienyti susitikimuose ar seminaruose, skaičius). bibliotekų sektorių sprendžiant bendras Duomenų analizė tikrai nebuvo lengvas procesas. problemas.

Man tai buvo galimybė labai daug sužinoti Minėtos IFLA ataskaitos gairėse kalbama ir apie tai, kas šiuo metu vyksta bibliotekose, kas apie jaunųjų bibliotekų specialistų kartą. IFLA svarbiausia tuose regionuose, kurių beveik ragina suteikti jauniesiems bibliotekininkams nepažinojau. daugiau galimybių mokytis, tobulėti ir tapti Pirmas „Globalios vizijos“ etapas jau baigtas. lyderiais. Ar galėtumėte nurodyti IFLA Remdamasi gautais rezultatais, IFLA dabar kuria iniciatyvas, skirtas jauniesiems specialistams platesnį idėjų ir veiksmų planą, kuris padės skatinti? Ar, dirbdama IFLA, susidūrėte su šios IFLA planuoti ateitį. Antras etapas prasidėjo srities sėkmės istorijomis? kovo mėnesį Barselonoje vykusiu praktiniu Tiesą sakant, pati asmeniškai dalyvavau seminaru, kurių dar bus ne vienas. Seminaruose, vienoje tokių iniciatyvų. 2016 m. kaip viena taip pat pasitelkdami interneto platformą, iš devynių jaunų profesionalų buvau atrinkta norime užfiksuoti bibliotekininkų idėjas, kaip dalyvauti IFLA Tarptautinėje lyderių programoje pasaulio regionai ir bibliotekų tipai galėtų (TLP)8 (IFLA International Leaders Programme). dalyvauti įgyvendinant „Globalią viziją“. 2018 m.

Programa buvo sukurta lyderių, aktyviau rugsėjį–2019 m. kovą toliau analizuosime gautus duomenis, sudarysime tolesnių „Globalios vizijos“ atstovaujančių bibliotekų sektoriui tarptautinėje arenoje, skaičiui padidinti ir ugdyti juos IFLA veiksmų planą ir galiausiai parengsime strategiją, aplinkoje. Priėmusi pasiūlymą tapti IFLA leisiančią viziją padaryti realybe. narių bendradarbiavimo pareigūne, palikau šią programą, tačiau džiaugiuosi, jog tęsiu darbą su Kovo mėnesį paskelbtoje IFLA šiais lyderiais (kaip mes juos vadiname). „Globalios vizijos“ ataskaitos santraukoje7 Lyderiai, arba TLP bendradarbiai, šiuo metu tolesnėms diskusijoms pasiūlyta 10 gairių dirba prie projekto „Reikšmingos istorijos“ ir jas atitinkančių 10 galimybių sąvadas.

(Stories that Matter), padedančio kurti leidinį Bendruomenių aptarnavimo prioritetas „Bibliotekos ir Darnaus vystymosi tikslai: išskirtas kaip bendras visoms pasaulio istorijų pasakojimo vadovas“ (Libraries and the bibliotekoms, o geresnis bendruomenės poreikių pažinimas laikomas tiesiogiai susijusiu Sustainable Development Goals: A Storytelling Manual)9, kurį IFLA, siekdama pagelbėti su tomis bibliotekų paslaugomis, kuriomis bibliotekininkams papasakoti ir pateikti istorijas siekiama daryti didesnį poveikį žmonių Pasaulio bibliotekų žemėlapyje, neseniai paskelbė gyvenimams. Ar bendruomenių aptarnavimo savo oficialioje svetainėje. programos tolygiai pažengusios visame TLP yra puiki galimybė tiek lyderiams, tiek pasaulyje? Kurie regionai, valstybės, Jūsų pačiai IFLA. Per pirmus programos metus du manymu, yra šios srities avangardas? iš lyderių buvo išrinkti nacionalinių bibliotekų Nenorėčiau teigti, jog vienas regionas ar asociacijų pirmininkais, kiti tapo svarbių šalis yra sėkmingesni nei kiti. Turiu pripažinti, bibliotekų darbui komitetų nariais savo šalyse. jog kai mokiau Ganos, Ugandos ir Kenijos bibliotekininkus, pati turėjau paneigti kai kuriuos 8 IFLA International Leaders Programme [interaktyvus]. Hague: susidarytus išankstinius stereotipus apie Europos IFLA, 2018 [žiūrėta 2018 m. balandžio 10 d.]. Prieiga per internetą: 7

Global Vision Report Summary: Top 10 Highlights and opportunities [interaktyvus]. Hague: IFLA, 2018 [žiūrėta 2018 m. balandžio 10 d.]. Prieiga per internetą: www.ifla.org/files/assets/GVMultimedia/ publications/gv-report-summary.pdf

9

www.ifla.org/leaders Tell us your story: IFLA’s “Libraries and the Sustainable Development Goals: A Storytelling Manual” is now published [interaktyvus]. Hague: IFLA, 2018 [žiūrėta 2018 m. balandžio 10 d.]. Prieiga per internetą: www.ifla.org/node/36272

13

Lyderiai įsitraukia į IFLA profesinių padalinių, darbo ir patariamųjų grupių veiklą.

Norėčiau pareklamuoti Jaunųjų specialistų interesų grupę (New Professionals Special Interest Group) (JSIG)10, veikiančią prie IFLA Bibliotekų asociacijų vadybos sekcijos. JSIG yra jauniesiems profesionalams skirta ir jų pačių pastangomis įgyvendinama iniciatyva.

Karjerą pradedantiems bibliotekininkams ir bibliotekininkystės studentams ji suteikia tarpautinio bendradarbiavimo galimybę – yra organizuojami virtualūs ir tiesioginiai seminarai, informacinės sesijos ir konferencijos. Ši grupė savo renginiais visuomet suteikia patrauklumo IFLA generalinėms konferencijoms. Šįmet IFLA konferencijoje Kvala Lumpūre (Malaizija) jie Vienas pagrindinių Kristīnės Pabērzos veiklų – darbas prie Pasaulio rengs sesiją „Bibliotekininkų mada“ ir diskutuos, bibliotekų žemėlapio. ką apie mus pasako mūsų išvaizda ir apranga. Kaip įdomu, ar ne? motyvuojami bendros vizijos, IFLA taip pat remia organizaciją Turime būti itin kurios pagrindas – patikimos „Elektroninė informacija atidūs kultūriniams pasaulinės bibliotekų statistikos bibliotekoms“ (EIFL) ir jų vykdomą kaupimas. IFLA yra globalus Jaunųjų Afrikos bibliotekų skirtumams, bibliotekų balsas, ir mano darbo inovatorių iniciatyvą (Young African aplinkos, kurioje esmė yra vieną dieną pagaliau 11 Library Innovators initiative) , kuri dirbame, įvairovei, tiksliai atsakyti, kokiam skaičiui skirta paskatinti Afrikos viešosiose bibliotekų mes atstovaujame. bibliotekose veikiančius inovatorius todėl atsižvelgimas Nacionalinė bibliotekų statistika vis susipažinti su kitų besivystančių ir į regionų ypatumus dar kelia sunkumų daugelyje šalių pereinamosios ekonomikos kraštų taps esminis mūsų ir mažina mūsų galimybes pateikti patirtimi bei idėjomis. Praėjusiais reprezentatyvius regioninius ir metais 13 Afrikos viešųjų bibliotekų ateities siekiams. pasaulinius statistikos rodiklius, atstovų dalyvavo Lietuvoje leidžiančius juos naudoti ir Lenkijoje organizuotuose kiekybinėse bibliotekų interesų seminaruose, lankėsi bibliotekose. atstovavimo istorijose.

Mano kasdieninė veikla – komunikavimas Be šiuo metu vykdomo „Globalios vizijos“ su mūsų statistikos teikimo partneriais: projekto, kokie kiti darbai yra narių įtraukimo nacionalinėmis bibliotekų asociacijomis, veiklos dėmesio centre? Papasakokite apie savo nacionalinėmis bibliotekomis, bibliotekų paramos padalinio kasdienybę. organizacijomis ir kitomis institucijomis visame Mano pagrindinis darbas yra Pasaulio pasaulyje. Pirmaisiais šio projekto metais bibliotekų žemėlapis (Library map of the sugebėjome užmegzti ryšius su daugiau nei World)12 – bibliotekų pagrindinės statistikos 100 šalių, suteikusių mums turimus bibliotekų šaltinis. Kartu tai – ir platforma, suteikianti statistikos duomenis. Tai – tik pradžia, kasmet prieigą prie bibliotekų sėkmės istorijų, kuriose tobulėdami, paversime šį projektą ilgalaike veikla. demonstruojama, kaip įvairiose valstybėse Daug laiko skiriu leidiniui „Bibliotekos ir prisidedama prie Jungtinių Tautų Darnaus Darnaus vystymosi tikslai: istorijų pasakojimo vystymosi tikslų13 ir atstovaujama vietos vadovas“. Jis pagelbėja bibliotekininkams ir bendruomenių poreikiams. bibliotekų atstovams pasakojant įtikinamas Tai yra dar viena sritis, kurioje esame istorijas apie bibliotekų veiklą, projektus ir 10 New Professionals Special Interest Group [interaktyvus]. Hague: programas, jų poveikį bendruomenių ir žmonių IFLA, 2018 [žiūrėta 2018 m. balandžio 10 d.]. Prieiga per internetą: gyvenimams. Daugelis bibliotekininkų susiduria www.ifla.org/new-professionals 11 Young African Library Innovators initiative: Learning experience in Lisu tais pačiais sunkumais: mes puikiai aprašome, thuania and Poland for thirteen African public librarians [interaktyvus]. kokių gerų rezultatų pasiekėme bibliotekose, bet Vilnius: EIFL, 2017 [žiūrėta 2018 m. balandžio 10 d.]. Prieiga per internetą: www.eifl.net/events/young-african-library-innovators-initiative nesugebame paaiškinti, kodėl tai padarėme ir kaip 12 Library map of the world [interaktyvus]. Hague: IFLA, 2018 [žiūrėta pakeitėme bendruomenių ir vartotojų gyvenimą.

2018 m. balandžio 10 d.]. Prieiga per internetą: librarymap.ifla.org 13 Sustainable Development Knowledge Platform [interaktyvus]. New Tikime, jog šis vadovas padės įveikti panašius York: United Nations, 2018 [žiūrėta 2018 m. balandžio 10 d.]. Prieiga sunkumus. Mūsų tikslas – paskelbti internetinėje per internetą: sustainabledevelopment.un.org/sdgs

„

14

platformoje kuo daugiau sėkmės istorijų ir taip sukurti itin stiprų bibliotekų interesų atstovavimo pagrindą visame pasaulyje. Su dideliu užsidegimu skaitau kiekvieną iš šių istorijų.

Savo socialinių medijų paskyrose daug dėmesio skiriate bibliotekininko profesijos atstovavimui. Kas yra Jūsų profesinio įkvėpimo šaltiniai ir pavyzdžiai, kuriais sekate? Ar turite sektinų asmenybių bibliotekininkystėje? Ar kada Itin daug keliaujate darbo reikalais ir nors įsivaizdavote save dirbančią kitoje srityje? turite neįkainojamą galimybę matyti globalų Niekada neturėjau asmeninio komunikacijos šiandienos bibliotekų vaizdą. Ar pastebite plano socialinių medijų paskyrose ar sąmoningo kokią nors bendrą visoms bibliotekoms ketinimo paversti jas profesinėmis. Dabar būdingą tendenciją? Ar manytumėte, jog pasižiūrėjau į savo „Facebook“ paskyrą: iš tiesų stiprėjanti globalizacija kelia grėsmę įvairovei mano gyvenimas – iš bibliotekos. Didžiuojuosi ir bibliotekininkystėje? esu laiminga būdama bibliotekininkė ir dirbdama Man, kaip žmogui, kuris užaugo ir didžiąją bibliotekų labui, bet vėlgi tai niekada nebuvo gyvenimo dalį praleido itin homogeniškoje mano sąmoningas sprendimas. Aš linkusi manyti, visuomenėje, keliavimas iš tiesų yra ne tik didelė kad tai buvo atsitiktinumas, nors galbūt kai kas privilegija matyti globalų bibliotekų paveikslą, bet teigs, jog ankstyvoje vaikystėje mano profesiniam ir galimybė pažinti kitas kultūras ir jų įvairovę. pasirinkimui didelę įtaką padarė pirmoji Bibliotekos yra tarsi visuomenių ir bibliotekininkė. Iki šiol svarstau, kokį poveikį mūsų bendruomenių, kurioms jos tarnauja, veidrodis. pasąmoniniams sprendimams turi bibliotekininkai.

Nesvarbu, kuriame pasaulio kampelyje gyvename, Mokykloje norėjau tapti mokytoja. Šis noras mes, bibliotekininkai, išpažįstame tas pačias vertybes, išsipildė, kai tapau Bibliotekininkystės katedros vienodai suprantame bibliotekos misiją. Unikalūs dėstytoja Latvijos universitete ir tęstinio mokymo tik būdai, kuriais išreiškiame šias vertybes, kaip lektore įvairiuose bibliotekininkams skirtuose atliekame konkrečius darbus, siekdami bendro projektuose. Mano sąmoningas pasirinkimas tikslo – pagelbėti vartotojams gyventi visavertiškesnį buvo tapti architekte. Vidurinėje mokykloje ir laimingesnį gyvenimą. Tol, labiausiai mėgau geometriją ir kol saugosime savo kultūrinį braižybą. Laimei, neišlaikiau unikalumą, grėsmių įvairovei stojamųjų egzaminų ir galiausiai Nacionalinė bibliotekininkystėje nekils. atsidūriau bibliotekininkystės bibliotekų statistika Pasiremdama ir asmenine darbo studijų programoje.

IFLA centrinėje būstinėje, kurioje vis dar kelia sunkumų Manęs ir anksčiau yra teiravęsi dirba daugiau nei 15 valstybių apie personalijas, į kurias daugelyje šalių ir atstovai, patirtimi, tikiu, jog kultūrų orientuojuosi profesiniame mažina mūsų galimybes gyvenime. Nuskambės keistai, bet įvairovė skatina kūrybiškumą ir inovatyvumą. Turime išnaudoti pateikti reprezentatyvius neturiu tokio konkretaus asmens. partnerysčių ir bendradarbiavimo regioninius ir pasaulinius Kiekvienas turime sektinų privalumus, mokytis vieni iš kitų, savybių. Tikiu, jog tam tikrus statistikos rodiklius. perimdami unikalias patirtis ir taip žmones sutinkame neatsitiktinai realizuodami bibliotekų potencialą. ir dirbdami kartu gauname galimybę mokytis vieni iš kitų. Mane visad domino elgesio ar veiklos modelių perėmimo ir pritaikymo bibliotekų darbe galimybės. Traukia nauji požiūriai, mąstymo būdai, neįprasti darbo metodai.

Dabar, kai artėju prie tokio amžiaus, kai profesiniuose susitikimuose jau nebesu pati jauniausia bibliotekininkė, mane ypač domina mokymasis iš jaunesnių kolegų. Jie yra mokyti kitaip dirbti ir mąsto skirtingai, taiko man neįprastus darbo metodus, turi kitokių profesinių gebėjimų. Tikiu, jog mums pavyks sudaryti geresnes sąlygas jauniesiems specialistams garsiau reikštis. Juk būtent jie įgyvendins ateitį, kurią bandome apibrėžti „Globalios vizijos“ projekte.

Dėkojame už atsakymus.

„

Kartu su IFLA Tarptautinės lyderių programos, kurios dalyvė prieš kurį laiką taip pat buvo, dalyviais, 2018 m.

K. Pabērza – antra iš kairės.

Kalbėjosi dr. Ineta Krauls-Ward

15

Šiandien aktualu

Kultūros paveldas: kur praeitis susitinka ateitį Dr. Kristina Bartkienė Kauno apskrities viešosios bibliotekos Informacinių paslaugų skyriaus Kaunistikos grupės vyresnioji metodininkė

2018-ieji paskelbti Europos kultūros paveldo metais1. Juos mini visos Europos šalys. Lietuvoje taip pat patvirtintas ir įgyvendinamas specialus veiklų ir renginių planas. Europos kultūros paveldo metų siekis – aktualinti kultūros paveldą, prisidėti prie jo saugojimo, prieinamumo gerinimo, didinti jo socialinį ir ekonominį potencialą, kultūros paveldu grindžiamas inovacijas.

Daugelį paminėtų tikslų atitiko ir jau septintą kartą Humanistinės informatikos ir skaitmeninės kultūros asociacijos (AIUCD)2 rengiama tarptautinė konferencija „Kultūros paveldas skaitmeniniame amžiuje: atmintis, humanitariniai mokslai ir technologijos“3, vykusi Pietų Italijos Bario mieste įsikūrusiame Aldo Moro universitete4.

Gavusi Kultūros tarybos finansavimą, straipsnio autorė galėjo dalyvauti šiame renginyje ir dabar dalijasi iš užsienio kolegų parsivežta patirtimi.

Kaip aktualizuoti ir įprasminti kultūros paveldą?

Kaip jį padaryti prieinamą kuo didesniam naudotojų ratui? Kodėl jį reikia tyrinėti? Kaip šioje srityje pagelbėja skaitmeninės technologijos? Kokios priemonės ir metodai suteikia galimybę kultūros paveldą paversti patraukliu ateinančioms kartoms? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų buvo bandoma atsakyti konferencijos pranešimuose ir diskusijose. Bendros tendencijos vyravo ne tik Europos šalių – Italijos, Ispanijos, Graikijos, Vokietijos, Čekijos, Austrijos, Turkijos, Lenkijos, Rumunijos, bet ir užatlantės pranešėjų tekstuose.

Faro konvencija, Italija ir Lietuva Viena iš konferencijos pranešimuose besikartojusių temų ‒ Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei (Faro) konvencija5. 2005 m. Europos Taryba Portugalijos Faro mieste pakvietė valstybes pasirašyti piliečių teisę į kultūros paveldą ir jų atsakomybę deklaruojančią 16

konvenciją. Netrukus dokumentą pasirašė 17 Europos šalių. 2017 m. antrojoje pusėje ją pasirašė ir Italija. Šiuo metu ji rengiasi Faro konvencijos ratifikavimui, todėl kiekviename kultūros renginyje siekia dar kartą įrodyti paveldo ir jo vartotojo santykio svarbą. Šia linkme vykstantys procesai pakeitė kultūros paveldo suvokimo koncepciją Italijoje. Įsisąmoninta, kad kultūros paveldas – tai ne objektai ar prekės, bet kompleksinis bendruomenės ir paveldo santykių tinklas. Todėl pabrėžiamas gyventojų vaidmuo kuriant ir valdant kultūrinę aplinką, kurioje plėtojasi bendruomenės.

Apie tai galvojama ne tik gausų kultūros paveldą turinčioje Italijoje, bet ir Lietuvoje. 2017 m. pabaigoje viešojoje erdvėje vis dažniau ir garsiau imta kalbėti apie poreikį Lietuvai prisijungti prie Faro konvencijos (kaimynės Latvija ir Ukraina tai padarė jau seniai). Lapkritį Seimas priėmė rezoliuciją, kuria Vyriausybė kviečiama užtikrinti kuo greitesnį Faro konvencijos pasirašymą

ir pateikimą Seimui ratifikuoti, taip pat nedelsiant pradėti taikyti šios konvencijos principus Lietuvos kultūros paveldo politikoje ir praktikoje.

Pokyčiai teisinėje kultūros paveldo valdymo bazėje įpareigojo italus galvoti apie praktinio įgyvendinimo modelio sukūrimą.

Jie siekia suformuoti novatorišką kultūros paveldo mokymo koncepciją, kurios pagrindinė užduotis būtų perduoti ateities kartoms kultūros paveldo vertę. Taip pat didinti tą vertę identifikuojant, tiriant, apsaugant, išlaikant ir pristatant kultūros paveldą. Šią mokymo koncepciją turėtų įgyvendinti ne tik formalios švietimo institucijos, bet ir muziejai, bibliotekos, kitos kultūros paveldo Humanistinės informatikos ir skaitmeninės kultūros asociacijos tarptautinė konferencija „Kultūros paveldas skaitmeniniame amžiuje: atmintis, humanitariniai mokslai ir technologijos“ šiemet vyko Pietų Italijos Bario įstaigos, teikiančios neformaliojo švietimo mieste, Aldo Moro universiteto daugiafunkciame Studentų centre. Kristinos Bartkienės nuotraukos paslaugas. Visų jų bendra užduotis – panaudojant skaitmeninių technologijų potencialą, radimo sąlygas bei struktūrą. Tam, kad kultūros inovacija ištrinti ribą tarp turinio ir jo „įveiklinimo“, sukurti naują būtų sukurta, jo teigimu, reikalinga: atitinkamas turinys mokymų struktūrą, palaikomą vartotojo dalyvavimo (saugomas muziejuose, mokslo centruose, bibliotekose ar kūrimo procese. kitų šaltinių infrastruktūrose); procesai, susiję su tokiomis Italija galėtų tapti geru pavyzdžiu Lietuvai, besirenproblemomis kaip kosmopolitizmas, išskirtinumas, mobigiančiai įgyvendinti Faro konvencijos principus ir įtraukti lumas, migracija, paveldas ir kūrybiškumas. bendruomenes ir kultūros institucijas į sprendimų dėl Pati kultūros inovacija apibūdinama sąvokomis „kitikultūros paveldo priėmimą. mas“ (angl. changing), „dalyvavimas“ (angl. participation), „naudotojų duomenys“ (angl. user data), „prieiga / galimyBendradarbystė kultūroje bė gauti“ (angl. access).

Galima teigti, kad vartotojo įtraukimo į kultūros formaKultūra jau savaime kuria inovacijas (pvz., muziejų vimo procesą būdai padeda kurti inovacijas. Kas gi yra tos tyrimai skatina muzeologijos naujoves), o technologijos pakultūros inovacijos? Toks klausimas pastaruoju metu kyla veldo sektoriui suteikia ekonominės vertės: suskaitmeninta daugeliui, nes inovacijos tapo neatsiejamu kultūros aktuir įvairiuose virtualiuose produktuose įprasminta vertinga alizavimo elementu. Įvadiniame konferencijos pranešime medžiaga gali būti panaudota siekiant sustiprinti kultūros italų filosofas ir filosofijos istorikas prof. Riccardo Pozzo įstaigų lankytojų patirtį, vystyti mokymo turinį ir turizmą. šiai sąvokai suteikė filosofinę prasmę ir analizavo jos atsiPo tam tikro laiko kultūros inovacija jau gali būti suprantama kaip iš anksto suplanuota novatoriška veikla, kompleksinio bendradarbystės proceso rezultatas. Bendradarbystės, kaip neatsiejamo kultūros inovacijos dėmens, poreikį, pasak pranešėjo, išryškino globalizacijos procesai.

Todėl kiekvienai šaliai būtų naudinga turėti socialinių ir kultūros inovacijų strategiją, kurioje atsižvelgiama į gyventojų poreikius. Pastariesiems nustatyti siūloma naudotis erdvėmis, kuriose gyventojai įtraukiami į dalijimosi savo patirtimis procesą – gauna atitinkamos naudos sau ir kuria bendrą turinį. Šiam tikslui iš dalies tinka virtualioji erdvė, pvz., socialiniai tinklai, bet būtina ir fizinė tokios viešosios erdvės forma, kurioje būtų vykdoma bendradarbystės veikla. Čia galėtų pagelbėti bibliotekos, muziejai, mokslo centrai ar bet kurios kitos vietos, kuriose galėtų rinktis gyventojai. Taip socialinės inovacijos (teminiai gyventojų susitikimai) generuotų kultūros inovacijas.

Ir galiausiai tam, kad patys gyventojai suvoktų savo indėlio į kultūrą svarbą, inovacijas siūloma išmatuoti. Nors ir skamba neįprastai, matavimai reiškia tyrimus, kurių rezultatais remiantis galima daryti išvadas apie inovacijų teikiamą naudą ir tęsti inovacijų procesą, atsižvelgiant į Šioje Konferencijų salėje skaitytuose pranešimuose bendros tendencijos vyravo ne tik Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos, bet ir užatlantės pranešėjų tekstuose. gyventojams svarbias vertybes, jų poreikius ir lūkesčius.

17

Socialinių medijų įtraukimas Vienas iš būdų išsiaiškinti gyventojų poreikius ir įtraukti juos į inovacijų kūrimą yra crowdsourcing metodas. Šį terminą girdėjo bene kiekvienas. Lietuviškai jis vadinamas sutelktinių išteklių panaudojimo arba sutelktinio bendradarbiavimo metodu ir yra paremtas vartotojo dalyvavimu kūrimo procese. Savo esme jis labai senas, atsiradęs dar iki skaitmeninio amžiaus įsigalėjimo. Šiandienėje tinklaveikos ir socialinių medijų visuomenėje šis metodas įgavo naują, internetinę formą. Pokytį nulėmė naujos kartos, apibūdinamos žodžiais prisijungusi, orientuota į turinį, orientuota į bendruomenę, kompiuterizuota, atsiradimas. Šiandien kiekvienas individas yra potencialus visiems pasiekiamo turinio autorius. Šis apibrėžimas tradicinės žiniasklaidos modelį „vienas visiems“ pakeitė nauju – modeliu „visi visiems“, kurį galima prasmingai panaudoti kuriant naujus produktus.

Kaip tokios veiklos pavyzdys konferencijoje buvo pristatytas Paduvos universiteto vykdomas eksperimentinis projektas. Juo siekiama Italijos Veneto regione sukurti filmų duomenų bazę ir socialinę bendruomenę, identifikuojančią ir lankančią su filmų gamyba susijusias vietas.

Sumanymo autoriai siekė pabrėžti konkretaus filmo ir teritorijos (-ų) santykį: vietą, kurioje filmuojama, kino juosta padaro ypatingą, suteikia jai papildomos vertės.

Vieta paverčiama prekės ženklu, turizmo ar net kultūros paveldo objektu. Šiam filmo ir jo vietų santykiui nustatyti buvo taikomas sutelktinių išteklių panaudojimo metodas, nes tam, kad nustatytum, užregistruotum ir aprašytum vietas, kuriose filmuota, ekspertinės žinios nėra būtinos. Tokiam darbui pakanka kartu dirbančių ir bendro tikslo siekiančių kino mėgėjų – šie sukuria filmų žemėlapius ir maršrutus.

Projektu buvo siekiama paskatinti naudotis sutelktinio bendradarbiavimo metodu ne tik su filmų gamyba susijusioms vietovėms identifikuoti ir „įvietinti“, bet ir kitokio pobūdžio projektams. Taip pat buvo tikimasi, kad vartotojai, prisidėję prie šio projekto kūrimo, taps atrastų vietų ir filmų propaguotojais. Galiausiai buvo siekiama surinkti, apdoroti ir paviešinti informaciją apie filmų turizmo galimybes, tokiu būdu skatinant tolesnę šios patrauklios iniciatyvos sklaidą.

Aldo Moro universiteto atstovai pasidalijo patirtimi, kaip panaudoti informacines technologijas siekiant pritraukti vartotojų į kultūros paveldo vietoves. Projektas orientuotas į moksleivius – tikslinę grupę, kurią sunkiausia sudominti įprastinėmis statinėmis edukacinės veiklos formomis uždarose erdvėse. Jiems reikalinga kur kas dinamiškesnė socialinė patirtis. Tam buvo sukurtas plataus profilio žaidimas „Tyrinėk!“ („Explore!“), sujungiantis virtualiąją ir fizinę realybes. Tai mobilioji mokymosi priemonė, kurioje įprastinė ekskursija papildoma atitinkamomis pedagoginėmis technikomis. Priemonė pritaikoma įvairioms istorinėms vietoms pažinti, taip pat gali praversti kultūros paveldo renginiuose. Tai – vienas iš rimtųjų žaidimų, padedančių pažinti kultūros paveldą.

18

Konferencijos stendiniai pranešimai.

Naudodamiesi išmaniąja įranga, ekskursijos dalyviai ieško senovinių daiktų, o vėliau aptaria patirtus įspūdžius, interaktyviuose ekranuose įtvirtina žinias spręsdami dėliones. Ypatingas dėmesys skiriamas istorinio laikotarpio garsams atkurti (į išvyką pasiimamos specialios kolonėlės) – taip sustiprinamas patiriamas įspūdis. Žaidimas buvo pritaikytas įvairiems išmaniesiems prietaisams, kad prasmingai žaisti ir pagilinti žinias būtų galima ne tik lankantis paveldo objektuose, bet ir pamokų metu ar namuose. Projekto vykdytojų teigimu, priemonė pedagogų buvo įvertinta teigiamai, todėl galima galvoti apie panašių produktų panaudojimą ne tik istorinėse vietose, bet ir vedant edukacinius renginius muziejuose bei bibliotekose.

Skaitmeninės bibliotekos ir virtualūs muziejai Be minėto sutelktinio bendradarbiavimo ir rimtųjų žaidimų naudojimo aktualinant kultūros paveldą, svarbią vietą šioje sklaidoje užima ir jau įprasta tampanti skaitmeninių bibliotekų forma. Konferencijos metu buvo pristatytas ne vienas teminių skaitmeninių bibliotekų, taip pat virtualiojo muziejaus kūrimo projektas.

Trento universitete, panaudojant vienos pirmųjų skaitmeninių bibliotekų „Project Gutenberg“6 išteklius, buvo sukurta neitalų rašytų istorinių leidinių apie keliones po Italiją biblioteka poetiniu pavadinimu „Dvi dienos, kurias praleidome su protėviais...“ („Two days we have passed with the ancients...“)7. Bibliotekoje sukaupta kelionių knygų kolekcija – dienoraščiai, laiškai, aprašymai ir kelionių vadovai anglų kalba.

Pateikiant pagrindinius šaltinius, projektu siekiama skatinti kelionių literatūros, parašytos kitataučių, tyrimus. Taip pat tikimasi prisidėti prie istorinių, socialinių, etnografinių ir architektūros tyrimų, kuriuos kelionių aprašymai gali papildyti. Projekto kūrėjų tikslas – analizuojant užsieniečių kelionių po Italiją literatūrą, atskleisti keliautojo pasaulėžiūrą ir besikeičiančios šalies paveikslą.

Ateityje planuojama skaitmeninę biblioteką išplėsti naujais kelionių tekstais, atlikti senosios ir šiuolaikinės kelionių literatūros lyginamąją analizę.

Pizos ir Sienos universitetai pristatė šiuo metu kuriamą projektą, kuriuo minimos Pirmojo pasaulinio karo 100-osios metinės. Tyrėjai tikisi išsaugoti ir skleisti atmintį apie Italiją Pirmajame pasauliniame kare, sukurdami anotuotą skaitmeninių tekstų biblioteką „Prisiminimai apie karą“ (it. „Memorie di guerra“)8. Portale saugomų dokumentų rinkinį sudarė istorikai ir lingvistai, siekdami pristatyti karą remdamiesi pagrindinių veikėjų – italų karių prisiminimais.

Projekto komanda akcentuoja, kad Pirmasis pasaulinis karas tapo ne tik masinių žudynių priežastimi, bet ir masinių tekstų gamybos pretekstu. Didelės dalies tuo metu pasirodžiusių tekstų autoriai rašė pirmą kartą ir jų pagrindinis tikslas buvo išreikšti dramatišką ir trikdančią patirtį. Kuriamoje skaitmeninėje bibliotekoje sukaupti mažai žinomi skirtingi karo naratyvai ir patirtys: karių laiškai, prisiminimai, dienoraščiai, laikraščiai, žurnalai, teismų dokumentai, karo knygos ir pan. Dokumentai puikiai atspindi 1913–1920 m. kultūrinę ir socialinę prieškario bei pokario aplinką, to meto oficialiąją, elito bei populiariąją, vidurinės klasės, visuomenės kalbą. Tokių unikalių spaudinių surinkimas ir suskaitmeninimas turėtų palengvinti šios srities tyrimus. Lingvistai tikisi įrodyti, kad karo metu rašyti tekstai atvedė Italiją į lingvistinį susivienijimą. Istorikams svarbu pabrėžti, kad šie tekstai atliko lemiamą vaidmenį formuojant prieškario, karo metų ir pokario vaizdą visuomenės akyse.

Patrų universiteto (Graikija) atstovai papasakojo apie šiuo metu įgyvendinamą projektą, atskleisiantį graikų transatlantinės migracijos mastus ir gyvenimo migracijoje ypatumus – „Imigracija ir kalba Kanadoje: graikai ir Kanados graikai“ (IMMIGREC)9. Panaudojant sakytinius (Kanados graikų kalbos įrašai) ir rašytinius (dokumentai, disertacijos, knygos, laikraščiai, asmeninio ir viešo imigrantų gyvenimo nuotraukos) šaltinius, planuojama sukurti virtualųjį muziejų.

Tikslas – atskleisti pirmos kartos (1945–1975 m.) graikų imigrantų į Kanadą socialinę istoriją ir kalbos ypatumus. Projekto komandą sudaro tyrėjai iš Patrų, Monrealio, Toronto ir Vankuverio universitetų.

Rengdamiesi projekto įgyvendinimui, tyrėjai išanalizavo 34 jau egzistuojančių virtualiųjų muziejų pavyzdžius. Buvo atrinkti pagrindiniai, kurių patirtimi remiamasi: Britų migracijos muziejus10, Australijos imigracijos muziejus11, Virtualusis Kanados muziejus12, Virtualusis italų imigracijos į Ilavorą (Australija) muziejus13. Naujai kuriamo muziejaus portale planuojama pateikti įvairią su graikų imigracija į Kanadą susijusią medžiagą ir šaltinius.

Bus sukurta laiko juosta, interaktyvūs žemėlapiai, pirminiai šaltiniai, atskleidžiantys migrantų patirtis, iliustruojantys socialinį ir kultūrinį to meto gyvenimą (nuotraukos, interviu, vaizdo įrašai, suskaitmeninti laikraščiai ir žurnalai).

Virtualiajame muziejuje siekiama atkartoti fizinio muziejaus struktūrą. Atėjusį į svetainę lankytoją pasitiks „prieškambaris“, arba pagrindinė informacinė skiltis, kurioje galima susipažinti su dokumentais, išanalizuoti žemėlapius – susikurti bendrą vaizdą, susipažinti su muziejaus vizija. Vėliau žinių bus galima gauti dešimtyje skirtingos tematikos „kambarių“.

Pasitelkiant įvairius šaltinius, juose pasakojama apie Graikiją ir Kanadą 1940–1950 m., apie sprendimo išvykti momentą, atvykimą ir įsikūrimą Kanadoje, apie darbą, šeimą, graikų bendruomenę Kanadoje, išsilavinimo svetimoje šalyje galimybes, religinį gyvenimą, kalbą, laisvalaikio veiklas. Vadovaujantis pateikta medžiaga ir nuorodomis, galima bus atkurti imigrantų kelią nuo išvykimo iš tėvynės iki atvykimo į Kanadą. *** Iš teorinių įžvalgų ir praktinių pavyzdžių matyti, kad kultūros įstaigų atstovai projektus vykdo pasitelkdami naujausias technologijas, atsižvelgdami į vartotojų poreikius ir įtraukdami juos į paveldo aktualinimo procesą. Kurdami naujas priemones, jie įvairiais būdais siekia sudominti šiuolaikinį žmogų.

Bendradarbiavimas socialinėje erdvėje, rimtieji žaidimai, skaitmeninės bibliotekos ir virtualieji muziejai puikiai atliepia Europos kultūros paveldo metų šūkį „Mūsų paveldas: kur praeitis susitinka ateitį“. _ europa.eu/cultural-heritage/about_lt www.aiucd.it www.aiucd2018.uniba.it 4 www.uniba.it/english-version/university-of-bari-aldo-moro 5 www.coe.int/en/web/culture-and-heritage/faro-convention 6 www.gutenberg.org 7 sites.google.com/view/travelwritingsonitaly 8 www.memoriediguerra.it/site 9 immigrec.com/en/content/virtual-museum 10 migrationmuseum.org 11 museumvictoria.com.au/immigrationmuseum 12 www.virtualmuseum.ca/home 13 vmiii.com.au 1 2 3

Atsikvėpti galima uždarame universiteto kiemelyje.

19

Nauji leidiniai

žnyčia ėlto o! iekas vers. eiso dintus ius – s aus. eisas nytėlė mžinti.

S TYTĖS L AIŠKO ŠAIČIUI)

Etmės Evės amžininkų liudijimai

.

EVE AŠ ESU ETMĖS

AŠ ESU ETMĖS

.

EVE

Dailininkas Alfonsas Žvilius

Doc. dr. Silva Pocytė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja

Savotiška Ievos Simonaitytės metų užbaiga tapo 2018 m. pradžioje, rašytojos gimtadienio išvakarėse, pasirodžiusi Vilniaus universiteto profesoriaus Domo Kauno parengta ir sudaryta knyga apie šią iš Klaipėdos krašto kilusią kūrėją„Aš esu Etmės Evė“*. Leidinio sutiktuvių renginiuose per nepilnus du mėnesius išpirktas visas tiražas paliudijo, kad I. Simonaitytė ir kaip kūrėja, ir kaip asmenybė yra aktuali, tapusi savotišku tiltu tarp Prūsijos Lietuvos, Klaipėdos krašto istorijos ir dabarties.

Viena pirmųjų ankstyvoje vaikystėje mano perskaitytų knygų buvo Ievos Simonaitytės „Meilutis ir Gužiukas“. Kad pagrindinės herojės Rožytės prototipu galėjo būti pati rašytoja, man pasakojo močiutė, mamos krikšto mama Ana Bendikaitė, kuri drauge su Ėvike [būsimoji rašytoja šiuo vardu vadinta artimųjų, tik nuo pirmųjų jos publikacijų Lietuvoje įsigalėjo Ieva – S. P.] Simonaityte 1911 m. buvo konfirmuota Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje. Tos pirmosios išgirstos žinutės apie I. Simonaitytę, pasivaikščiojimai po gimtuosius rašytojos Vanagus, rašytojos vardu pavadintos premijos, 1987 m. įsteigtos tuomečiame „Jaunosios gvardijos“ kolūkyje, teikimo iškilmės Agluonėnuose (kaime šalia Vanagų) I. Simonaitytę padarė artimu žmogumi, su kuriuo, deja, neteko susitikti, tačiau kurio kūrybos 20

skaitymas tapo savotišku raktu, atvėrusiu pirmuosius savo gimtinės praeities pažinimo klodus.

Tapus istorike, I. Simonaitytės kūrybą jau buvo galima interpretuoti mokslininko žvilgsniu ir dėlioti pakankamai nuoseklų Prūsijos Lietuvos bei Klaipėdos krašto istorijos pasakojimą. Šio regiono istorija visos Lietuvos kontekste – savita ir nelengvai pasiduodanti pažinimui. Tik mūsų tolerancija ir atida kelių šimtų metų kitokiai Prūsijos Lietuvos kultūrinei, religinei visuomenės raidos praeičiai suteikia galimybę pažinti tas kasdienybės, žmonių sugyvenimo ar priešpriešos detales, * Aš esu Etmės Evė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose: simonaitistikos šaltinių publikacija / liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė leisti Domas Kaunas. Vilnius: Akademinė leidyba, 2017.

330, [1] p.: iliustr., faks., portr. – Asmenvardžių ir vietovardžių r-klės: p. 309–330.

„

kurios atsiskleidžia I. Simonaitytės kūryboje.

Editos Barauskienės, Domo Kauno) žanro, Knygoje užfiksuoti Sunku paaiškinti, kodėl iškart po Lietuvos nekuriuose pateikiama ne tik literatūrologinių priklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, gausėjant įžvalgų ir vertinimų apie rašytojos kūrybą, 57 asmenų, įvairiasričių mokslinių, ir ne tik, tyrimų apie bet ir atskleidžiama jos asmenybė, charakterio pažinojusių rašytoją Prūsijos Lietuvos, Klaipėdos krašto istoriją, jos bruožai, Prūsijos Lietuvos bei Klaipėdos krašto ir su ja bendravusių, kūryba buvo pašalinta iš bendrojo lavinimo moistorijos, kultūros raidos detalės. kyklų ugdymo programų. Vadinasi, šiandieniniai Leidinyje „Aš esu Etmės Evė“ pateikiamų pasakojimai ar pavienės dvidešimtmečiai tik dėl savanoriško prusinimosi sakytinių liudijimų esminis skirtumas nuo atsipastabos. <...> Šie gali pažinti Aukštujų Šimonių likimą, Viliaus minimų yra tas, kad tokių liudijimų pateikėjas Karaliaus šeimą ir jos aplinką, paskutinę Kūnelio liudijimai yra pateikėjo „niekada nėra ir negali būti visiškai savarankelionę ir kitus rašytojos personažus. kiškas, nes temą, klausimus ir pokalbio, kartais ir fiksuotojo bendro Pesimistinį toną vis dėlto norėtųsi praskaidrinperaugančio į diskusiją, eigą valdo užduoties ti tam tikromis optimistinėmis gaidelėmis – I. Sipašnekesio rezultatas. tikslą iš anksto nusistatęs ir jos niekada iš akiračio monaitytės asmenybė ir jos kūryba įdomi šiuoneišleidžiantis naratyvo fiksuotojas“ (p. 19), t. y. laikiniam skaitytojui, ji ryški ir lietuvių literatūros D. Kaunas, tad šie liudijimai yra dviejų asmenų – lauke. Antra vertus, nors Ieva Simonaitytė yra vadinama Prūsijos pateikėjo ir fiksuotojo – bendro pašnekesio rezultatas.

Lietuvos metraštininke, „savo kūriniuose vaizdavusia išskirtinius Neretai knygos, ypač tokio egodokumentinio pobūdžio, lietuvininkų likimus ir garsinusia Klaipėdos krašto etnografinį savisėkmė priklauso nuo turinio išdėstymo, šiuo atveju – nuo tumą“, o jos kūryba neretai yra gretinama su Kristijonu Donelaičiu, sakytinių liudijimų pristatymo sekos. Galima drąsiai teigti, jog rašytojos 120 metų sukaktis 2017-aisiais vis dėlto nepatyrė tokios pasirinktas pateikėjų asmeninio santykio su rašytoja modelis „masinės psichozės“, kaip 2014-aisiais švenčiant K. Donelaičio 300 pasiteisina ir suskirsto veikalą į aiškias dalis: pirmojoje dalyje metų jubiliejų. Patvirtinta jubiliejinių metų programa buvo gerokai I. Simonaitytės kilmės aplinką pristato Prūsijos Lietuvos, Klaikuklesnė nei „būrų dainiaus“. Vis dėlto kai kurios priemonės tapo pėdos krašto lietuvių kultūriniame gyvenime dalyvavusiųjų prasmingos savo išliekamąja verte, naujų detalių apie I. Simonaityliudijimai; „antroje – meno plačiąja prasme, trečioje – tyrimo tės asmenį bei kūrybą atskleidimu ir interpretacija. Nėra abejonės, intereso, ketvirtoje – dalykinio bendradarbiavimo, penktoje – naujoji D. Kauno knyga yra tarp tokių darbų. artimos aplinkos teikėjų grupės liudijimai“ (p. 20).

Leidinio sėkmę nulėmė I. Simonaitytės portreto, charakterio, ją Prof. D. Kaunui buvo svarbu ne tik liudijimų turinys, bet ir supusių žmonių, kasdieninės aplinkos pažinimo dėlionė, kurioje paties pateikėjo pristatymas biogramose, atspindinčiose darbipuikiausiai atsiskleidė ir rašytojos gyvento laikotarpio ypatybės, nės, visuomeninės veiklos aspektus, kurie atskleidžia santykio įvairūs istoriniai įvykiai ar jų epizodai. Leidinio pagrindą sudaro su I. Simonaityte lygmenį ir gylį, pateikėjo susiklosčiusį likimą sakytiniai liudijimai apie I. Simonaitytę, kuriuos D. Kaunas prapo bendravimo su prof. D. Kaunu prieš daugiau nei tris dešimdėjo užrašinėti „rašytoją amžinai ramybei nulydėjus į Antakalnio tmečius. Ši tik iš pirmo žvilgsnio galinti pasirodyti perteklinė kalvas“ 1978 metais. Per 1978–1983 m. buvo užfiksuoti 57 asmenų, informacija yra labai svarbi, kalbant apie rašytoją supusius asmepažinojusių rašytoją ir su ja bendravusių, pasakojimai ar pavienės nis, jų patekimo į I. Simonaitytės bendravimo akiratį aplinkybes. pastabos. Šie liudijimai buvo saugomi profesoriaus archyve, o Pirmoji liudijimų dalis skirta asmenims, susijusiems su jubiliejiniais rašytojos metais suguldyti į jau minėtą leidinį.

Klaipėdos krašto istorija. Tik perskaičius pateikėjų pavardes, Kokia šios knygos vertė, kodėl ją verta skaityti ir ką naujo atsiveria plati krašto kultūrinės aplinkos panorama su Bajorų, galima sužinoti apie I. Simonaitytę apskritai? Į šiuos klausimus Jurgenaičių, Kybrancų, Mačkų, Petraičių, Purvinų, Kavolių, Stikiekvienas skaitytojas ras atsakymą skaitydamas ne tik sakykliorių, Krukių ir kitomis pavardėmis. Simboliškas būtų Lidijos tinius liudijimus, bet ir leidinio pratarmę, kurioje lakoniškai, Bajoraitės liudijimas, dviem pirmaisiais sakiniais apibūdinantis tačiau išraiškingai pristatoma I. Simonaitytės asmenybė ir būtis, I. Simonaitytės patekimo į visuomeninę areną aplinkybes: „Ieva suvokiama kaip „nepakartojamas Mažosios Lietuvos lietuvių Simonaitytė klaipėdiškiuose pradėjo matytis 1919–1920 m., kultūros reiškinys“, turintis nenuginčijamą išliekamąją vertę. tačiau patys į ją geriau įsižiūrėjo tik išėjus romanui „Aukštujų Pratarmėje taip pat preciziškai paaiškinamos knygos gimimo Šimonių likimas“. Knyga išleista 1935 m., kai autorė dirbo vertėja aplinkybės, jos rengimo detalės, vartojami terKlaipėdos krašto seimelyje“ (p. 84). minai, sąvokos, komentarų, lydinčių liudijimus, Romanas „Aukštujų Šimonių likimas“, mipateikimo būtinybė. nimas nereto pateikėjo lūpose, yra savotiškas Leidinio sėkmę I. Simonaitytė tiek literatūros tyrinėtojų, simbolinis raktas, tarpukario Klaipėdos krašto nulėmė I. Simonaitytės ir visos Lietuvos istorijos kontekste suvokiamas tiek istorikų ar amžininkų nebuvo lepinama dėmesiu, todėl atsiminimų ar darbų apie ją charakterio, ją supusių kaip netikėtas, bet labai svarbus literatūros reiškinėra gausu. Nors prof. D. Kaunas pratarmės nys, išryškinęs sudėtingus XVIII–XIX a. Prūsijos žmonių, aplinkos poskyryje „Ieva Simonaitytė memuaristikoje“ Lietuvos praeities vingius, įtemptus lietuvininkų rašo, kad „Ievos Simonaitytės bibliografija dar ir vokiečių tarpusavio santykius. Romano papažinimo dėlionė, nesudaryta“, galima paminėti keletą veikalų – sirodymas Lietuvai, XX a. 4-ojo dešimtmečio kurioje puikiai mokslinio (dr. Romanos Dambrauskaitės-Broviduryje gyvenusiai nuolatinėje konfrontacijoje atsiskleidė ir rašytojos su Vokietija dėl įtakos Klaipėdos krašte, buvo gienės, prof. Vytauto Kubiliaus), publicistinio pobūdžio (Vytauto Rimavičiaus) ar atsiminimų kaip iš dangaus nukritusi mana, kaip tam tikras gyvento laikotarpio (Michalinos Meškauskienės, Onos Pajėdaitės, literatūrinis ginklas politinėje dviejų valstybių ypatybės <...>.

Bernardo Aleknavičiaus, Vytauto Kaltenio, priešpriešos kovoje.

„

21

Klaipėdos krašto istorijos pažinimui, gimtųjų rašytojos Vanagų kultūrinės aplinkos po Pirmojo pasaulinio karo atskleidimui svarbus būtų Martyno Kavolio iš kaimyninio Dėglių kaimo liudijimas, perteikiantis I. Simonaitytės pirmuosius žingsnius Vanagų „Eglės“ jaunimo draugijoje, jos santykį su lietuviškai veiklai nepritariančiais apylinkių gyventojais, kai „vokietininkai tyčia nekvietė jos siūti. Norėjo į bankrotą įvaryti“ (p. 112).

Menininkų dalyje skaitome Danutės Čiurlionytės-Zubovienės, Salio Šemerio, Aleksandros Staškevičiūtės, Jadvygos Čiurlionytės ir kt. liudijimus. Pasak dailininko Vytauto Kalinausko, iliustravusio ne vieną rašytojos knygą, savo epišku organišku pasakojimu „Simonaitytė mums yra kaip skandinavams Selma Lagerlöf “.

Susitikimų su gimtųjų vietų, Klaipėdos, Priekulės žmonėmis epizodai piešiami žurnalistų, kultūros darbuotojų, mokslininkų, dalykinio bendravimo asmenų lūpomis. Čia I. Simonaitytė išryškėja kaip, viena vertus, stačiokiškai kalbėti galėjusi: „dažnai aš savo mielus žmones banditais pavadinu“ (p. 206), kita vertus, atidi, draugiška ir vaišinga: „Rašytoja talkininkus, taip pat ir mane vaišino tų siuntinėlių [gautų iš užsienyje gyvenusios sesers – S. P.] šokoladu“ (p. 220). Smalsaujantieji daugiau sužinoti apie I. Si-

monaitytės kasdienę aplinką, buitį, valgymo įpročius, aprangos nešioseną ar mėgstamus papuošalus, turėtų perskaityti moterų, kurios arčiausiai pažino rašytoją, t. y. namų šeimininkių ir talkininkių, liudijimus. Jų pasakojimuose atsiskleidžia iki šiol dar neskelbti I. Simonaitytės gyvenimo fragmentai: dienos meniu, skoningų drabužių detalės, mėgti papuošalai ir skaitytos knygos.

Leidinio vertę neabejotinai padidina ir pasakojimus pagyvina iliustracijos. Jos atspindi I. Simonaitytės biografiją nuo gydymosi tuomečiame Angerburge (dab. Lenkijos miestas Węgorzewo, lietuviškai vadinamas Ungura) 1912–1914 metais iki pripažintos rašytojos gyvenimo epizodų, atskleidžia rankraščio pavyzdžių ir knygos ženklų.

Apibendrintai galima teigti, jog „Aš esu Etmės Evė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“ – ne tik prasminga dovana rašytojos plunksnos gerbėjams, bet ir tam tikras įsipareigojimas ateičiai. Pratarmės žodyje prof. D. Kauno išvardyti namų darbai, kuriuos būtų prasminga padaryti pasitinkant rašytojos 125-metį 2022-aisiais, liudija, jog Ievos Simonaitytės kūryba ir jos vertė su kiekvienais metais įgauna vis didesnę reikšmę tiek lietuvių literatūrai, tiek gimtojo rašytojos krašto istorijos ir kultūros pažinimui.

Iš naujo atraskime Ievą Simonaitytę

Ievos Simonaitytės romano „Aukštujų Šimonių likimas“ pradžioje regime, kaip senasis Šimonis vedasi savo vaikus į griūvantį bokštą Įsros pakrantėje, kad primintų jų šaknis, pasakytų, „kas jie, ko jie verti“. Ir mes drauge su Šimoniais galime stabtelti, pamąstyti apie praeitį ir jos ženklus ateičiai.

Gaila, bet I. Simonaitytės kūryba gerokai nutolo nuo jaunųjų skaitytojų, nes dvidešimt metų rašytojos vardo mokyklinėje lietuvių kalbos ir literatūros programoje nebuvo.

Net ir ilgiau dirbantys mokytojai primiršo Šimonių gyvenimo vingius, romano „Vilius Karalius“ personažų dramatiškus išgyvenimus. I. Simonaitytės kūrybą, 2016 metais grąžintą į mokyklų programas, reikia atrasti iš naujo – tai nemažas iššūkis ir mokytojams, ir mokiniams.

Romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ dabar yra privalomas ir per pamokas nagrinėjamas kūrinys, jis priskirtas temos „Dialogas su tradicija: mitas, tautosaka, literatūra“ potemei „Tapatybės raiška literatūroje“. Nors išdidžiai švenčiame atkurtos valstybės šimtmetį, akcentuoti tautinės tapatybės svarbą šiandien, kai tampame mažėjančia, tėvynę paliekančia tauta, ypač svarbu. I. Simonaitytės gyvenimo, veiklos pavyzdys, jos kūryba padeda apie tai kalbėti.

Rašytoja mums liudija jau prarastos Mažosios Lietuvos skausmingą istoriją. Tai, ko jau nebėra, mokiniams atrodo labai tolima, kartais net ir nesvarbu. Bet padarykime taip, kad jiems būtų įdomu: tegu piešia Šimonių gyvenimo medį, paskatinkime juos tapti metraštininkais, etnografais, gyvenimo būdo specialistais, net stilistais. Pažvelkime į I. Simonaitytės romaną įvairiais aspektais: šeimos santykių, ryšio su namais, tradicijų, kovos su atėjūnais, kalbos, istorinės atminties svarbos. Susiekime su šių dienų aktualijomis. Ir pamatysim, kiek daug mums sako I. Simonaitytė, kaip svarbu išgirsti ir įsisąmoninti žinią, kurią ji siunčia, – gyventi taip, kad niekas niekad nepasakytų: „Prapuolusysis sūnau.“ 22

Ruošdamiesi pamokoms apie I. Simonaitytę, atsiverskime neseniai pasirodžiusią prof. Domo Kauno rengtą rašytojos amžininkų liudijimų knygą „Aš esu Etmės Evė“ (2017). Tai – puiki knyga ir mokytojams, ir mokiniams. Pirmiausia atidžiai įsižiūrėkime į nuotraukas – ką jos kalba apie rašytoją, kokį I. Simonaitytės paveikslą, žvelgdami į jas, susikuriame vaizduotėje? Ar 57 teikėjų liudijimai patvirtins mūsų įsivaizdavimą?

Iš liudijimų atsiveria be galo įdomi rašytojos asmenybė, jos likimo sūpuoklės – nuo kančios dėl negalios iki išdidaus savo talento suvokimo, nuo bendrystės su žmonėmis, garbingų premijų iki geliančios vienatvės. Knygoje daug įdomių krašto papročių, istorijos, net buities detalių.

Ypač įdomus liudijimų klasifikavimo principas. Jie pateikiami pagal liudytojų santykį su rašytoja. Gal mokiniams būtų įdomu panagrinėti, palyginti, kaip I. Simonaitytę mato Mažosios Lietuvos lietuviai ir kaip, tarkim, menininkai ar namų šeimininkės, talkininkės? O gal juos sudomintų laiškai – ir turiniu, ir raiška? O jei paskaitysime I. Simonaitytės testamentą: „<...> sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto.“ Kažkada ir Jonas Biliūnas prašęs: „Kad numirsiu, man pakaskit Ant Šventosios upės kranto <...>.“ Padiskutuokime – ar būtina vykdyti kūrėjo valią, išsakytą testamente.

Nuostabu, kai žmogui nereikia tarpininko tarp jo ir knygos, kai jis viską atranda, išsiaiškina, supranta pats. Bet patirtis rodo, kad mūsų mokiniams tarpininkas būtinas.

Juo tampame mes, mokytojai, todėl iš naujo skaitykime, atraskime I. Simonaitytę, atverkime jos kūrybą mokiniams – būsimiems atmintiems saugotojams.

Rita Miknevičienė Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Bibliotekų turtai

MSTISLAVO Dobužinskio pastangos gaivinti istorinius Lietuvos simbolius

1929–1934 m. veikusi Komisija valstybės herbui nustatyti inicijavo visiems priimtinos Lietuvos Respublikos herbo versijos kūrimą. M. Dobužinskio sukurto herbo projektas Nr. III. 1934 m. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus rinkinių

Jurgita Kristina Pačkauskienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma nemaža dalis dailininko Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) palikimo. Tai – kūrybiniai darbai, korespondencija, dailininko ir jo giminės rankraščiai, įvairūs spaudiniai. Atskirą didelę grupę sudaro heraldikos sričiai priskirtini M. Dobužinskio dokumentai, apimantys 1921–1939 m. laikotarpį.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga Nacionalinė biblioteka šių metų pradžioje virtualioje elektroninio paveldo sistemoje (www.epaveldas.lt) paskelbė visą savo turimą tekstinę ir ikonografinę medžiagą (iš viso 114 saugojimo vienetų), pristatančią dailininko indėlį į Lietuvos valstybės heraldikos istoriją, o šių metų balandį, įgyvendindama ciklo„Nepriklausomybės archyvai“ trečiąją dalį, surengė parodą„Heraldika ne tik mokslas, bet ir menas“, aprėpiančią M. Dobužinskio etaloninių valstybės ženklų tyrinėjimus ir plačiau pažvelgiančią į jo heraldinę kūrybą.

Kas paskatino M. Dobužinskį – žmogų, kurio gyvenimo ir kūrybinė geografija aprėpia Europos ir Šiaurės Amerikos žemynus, studijuoti nedidelės valstybės – Lietuvos heraldiką, o savo kūryboje naudoti lietuviškus patriotinius motyvus? Pažvelkime į šio „klajojančio entuziasto“, kaip save ironiškai vadino M. Dobužinskis, biografiją.

Dvarininkų Januškevičių-Dobužinskių pavardė (herbas Lubičius1) Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1532 metais2, todėl Dobužinskiai jautėsi Lenkišką herbo vardą Lubicz sulietuvino ir publikavo Edmundas Rimša. In: Kojalavičius-Vijūkas, Albertas. Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas, Vilnius, 2015, p. 758.

2 Dirsytė, Rima. Kultūros vandenynuose nepasiklydęs: Mstislavo Dobužinskio archyvas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Santara, Nr. 129/130 (2016, ruduo), p. 122.

1

Heraldinės vėliavos projektas. M. Dobužinskis kūrė vėliavą, kurios spalvos atitiktų valstybės herbo spalvas, o ženklas joje (Gediminaičių stulpai) būtų lietuviškas. 1938 m.

23

Dirbdamas Valstybės teatre, M. Dobužinskis apipavidalino kelias dešimtis operos ir dramos spektaklių.

esą senos Lietuvos bajorų giminės palikuonys, savo istorine tėvyne laikė Lietuvą. Mstislavo tėvas Valerijanas Dobužinskis (1841–1921) buvo rusų armijos generolas: šeimos gyvenimas nebuvo sėslus, ypač po 1863 m. sukilimo, kai dėl savo lietuviškos kilmės Valerijanas buvo kilnojamas iš vienos imperijos vietos į kitą. Jo sūnus Mstislavas gimė Novgorode 1875 metais. Tėvų santykiai klostėsi sudėtingai ir, vaikui dar nesulaukus penkerių, šeima išsiskyrė3. Mstislavas kartu su tėvu persikėlė į Sankt Peterburgą, kuriame pradėjo krimsti ir „mokinio-gimnazisto duoną“. Į Vilnių M. Dobužinskis pirmą kartą atvyko pasisvečiuoti per 1884 m. Velykas. Įspūdžiai apie šį miestą paliko reikšmingą įspaudą jaunojo Mstislavo sieloje: „<...> po geometriškai rūstaus Peterburgo staiga pamačiau siauras kreivas gatveles su įvairiaspalviais namais, stačius stogus, dengtus raudonomis čerpėmis, virš kurių kilo aukšti bokštai ir bažnyčių bokšteliai. <...> Nuo pat pradžių, per visus šiame mieste praleistus metus, jis buvo man mielas ir „savas“ <...>, šis jausmas išliko visą gyvenimą.“4 1889 m. balandžio 6–7 d.5 Mstislavas su tėvu išsikraustė gyventi į Smėlynę – Vilniaus priemiestį netoli Didžiosios Pohuliankos (dabartinės Švitrigailos gatvės pradžioje). Anuomet tai buvo tik besikuriantis priemiestis, kuriame stovėjo „keli dailūs mediniai ir mūriniai namai su sodais“ 6. Mokėsi Mstislavas bene Andrijauskas, Antanas. „Amžiaus dvasią pažinau būtent čia“: Mstislavas Dobužinskis ir jo įnašas į Lietuvos dailės raidą, Metai, 2003 saus. 1, p. 119.

4 Добужинский, М. В. Воспоминания / подготовил Геннадий Иванович Чугунов. Москва: Наука, 1987, p. 50, 93.

5 Ši persikraustymo data bei tikslus kelionės laikas – net 30 valandų traukiniu – užfiksuota M. Dobužinskio mokyklinėje knygelėje.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius, F30, ap.1-2206, lap. 14.

6 Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes.

Vilnius: Mintis, 2012, p. 163.

judriausioje Vilniaus vietoje – Pilies gatvėje esančioje II berniukų gimnazijoje – ilgajame panaikinto Vilniaus universiteto fligelyje. Vienas pirmųjų M. Dobužinskio heraldinio palikimo tyrinėtojų – menotyrininkas Donaldas Strikulis rašė, kad būtent tuomet Mstislavas pradėjo domėtis Lietuvos heraldika: eskizų sąsiuviniuose tyrinėtojas rado keletą Vyčio piešinių7. Gaila, autorius nenurodė, kur saugomi minėtieji eskizų sąsiuviniai.

M. Dobužinskis savo atsiminimuose rašė, jog, gyvendamas Vilniuje, susidomėjo pastatų architektūra, ją puošiančiais heraldiniais ženklais, tarp kurių buvo ir Vytis: „<...> pradėjau pastebėti architektūrinių proporcijų didybę, tuščių plokštumų žavesį, kurį pagyvindavo koks nors kartušas ar herbas <...>. Gyva legenda buvo Vilniuje visų garbinamas stebuklingasis Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdas: koplyčioje virš miesto vartų su Lietuvos herbu – šuoliuojančiu riteriu su apnuogintu kardu.“8 1895 m. M. Dobužinskis baigė Vilniaus II gimnaziją ir įstojo į Sankt Peterburgo Teisės fakultetą. Tačiau teisininku netapo – XX a. išvakarės M. Dobužinskio gyvenime žymėjo radikalų posūkį į meno pasaulį: dailės studijas Miunchene (1899–1901 m.), kelionę į meno Meką – Paryžių (1901 m.), intensyvią veiklą draugijoje „Meno pasaulis“ (Мир искусства) (nuo 1903 metų9).

1907 m. M. Dobužinskis tampa Sankt Peterburgo ir Maskvos teatrų dekoratoriumi, 1918 m. – buvusios

3

24

Mstislavas Dobužinskis. Tilto gatvė Vilniuje. Apie 1907 m. Drobė, aliejus, 52 x 50 cm. Publikuota „E. paveldas“, originalas saugomas Lietuvos dailės muziejuje Strikulis, Donaldas. Mstislavas Dobužinskis ir Lietuvos Respublikos herbas Vytis. Iš: Mstislavas Dobužinskis ir Lietuva: tarptautinė konferencija. Vilnius: Nac. tyrimų centras, 1998, p. 57.

8 Добужинский, М. В. Воспоминания / подготовил Г. И. Чугунов. Москва: Наука, 1987, p. 93–94.

9 Kai kurie šaltiniai nurodo 1902 metus.

7

M. Dobužinskiui, kuris turėjo ir Lietuvos pilietybę, išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus rinkinių

A. Štiglico mokyklos ir Peterburgo dailės akademijos dėstytoju, 1922 m. įgyja profesoriaus vardą. Pažymėtina, kad nuolat po Rusijos platybes keliaujančiam Mstislavui rūpėjo ir Lietuvos reikalai, antai 1907 m. jis tapo vienu iš Vilniaus mokslo bičiulių draugijos įkūrėjų10.

Gyvenimas tarp kelių kultūrų – stačiatikiškos, o vėliau komunistinės Rusijos ir Vakarų vertybėmis pagrįstos Europos visuomenės (dažnos parodos ir kita meninė veikla Paryžiuje, Berlyne, Briuselyje, Romoje, Leipcige) suformavo M. Dobužinskio asmenybės daugiabriauniškumą, platų akiratį, kuris netrukus ryškiai pasireikš ir jo istorinėje tėvynėje – Lietuvoje.

1924 m. prof. M. Dobužinskis emigravo iš sovietinės Rusijos į Lietuvą. Po labai gerai įvertintos pirmosios Valstybės teatre sukurtos M. Dobužinskio scenografijos (Piotro Čaikovskio operai „Pikų dama“ 1925 m.) dailininkui buvo suteikta Lietuvos pilietybė. Tačiau tąsyk Kaune jis neužsibuvo – jautė slaptą kolegų pavydą bei nepasitikėjimą ir skausmingai tai išgyveno11. M. Dobužinskis patraukė gilyn į Vakarus, darbavosi įvairiuose Europos kultūros centruose. Net ir gyvendamas svetur, intensyviai kurdamas, jis nepamiršo Lietuvos. Būtent XX a.

3-iajame dešimtmetyje jis ėmė kryptingai domėtis Lietuvos heraldika.

Tebedirbdamas užsienyje, M. Dobužinskis rinko medžiagą didžiausiuose Europos archyvuose, bibliotekose ir muziejuose, susirašinėjo ir konsultavosi su žymiais užsienio heraldikais. M. Dobužinskiui kilo mintis išleisti studiją apie Lietuvos Vytį.

Kiek vėliau M. Dobužinskis pradėjo kurti ir etaloninį Vyčio ženklą – Lietuvos Respublikos herbą. Dailininkas pasirinko patį seniausią – gotikinį herbinį variantą. Raudoname skyde vaizduojamas sidabrinis raitelis ant sidabrinio žirgo (sidabrą eskiziniuose projektuose atitinka balta spalva). Dešinėje raitelio rankoje – pakeltas kalavijas, kairėje – raudonas skydas su auksiniu dvigubu kryžiumi. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad M. Dobužinskiui nepavyko iki galo išspręsti herbo spalvų klausimo (šiandieniniame Lietuvos Respublikos herbe (aut. Arvydas Každailis) raitelio skydas, balnas, gūnia, kamanos ir diržai yra mėlyni). Vis dėlto, kaip teisingai yra pažymėjęs D. Strikulis, M. Dobužinskio sukurtas herbas buvo kur kas archajiškesnis ir istoriškai labiau pagrįstas negu iki tol naudotas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus variantas.

Andriulytė, Algė. Dar kartą Dobužinskis, Knygų aidai, 2006, Nr. 4, p. 22.

Andrijauskas, Antanas. „Amžiaus dvasią pažinau būtent čia“: Mstislavas Dobužinskis ir jo įnašas į Lietuvos dailės raidą, Metai, 2003 saus. 1, p. 127.

10

11

Maždaug nuo 1926 m. M. Dobužinskis pradėjo rinkti medžiagą ir apie Lietuvos vėliavą. Dailininko valstybinės vėliavos samprata buvo pagrįsta heraldikos studijomis ir vėliavos estetine analize, todėl jis prisidėjo prie dar 1922 ir 1928 m. Konstitucijoje įtvirtintos geltona–žalia–raudona spalvų tautinės vėliavos kritikų: „Reikalas rimtai susirūpinti mūsų vėliavos atitaisymu.“12 Profesorius teigė, kad Lietuvos simbolyje – vėliavoje pažeidžiamas pagrindinis heraldikos principas: jeigu herbas senesnis už vėliavą, ji kuriama pagal herbo spalvas. Taigi, anot M. Dobužinskio, Konstitucijos patvirtintos vėliavos spalvos yra neheraldinės, spalvų atspalviai nepagrįsti, o jų išdėstymas neharmoningas. 1933 m. M. Dobužinskis Prezidentui Antanui Smetonai išdėstė gana kritišką nuomonę apie tautinę vėliavą. 1940 m. gegužės 8 d. Valstybės herbo komisija pateikė Prezidentui M. Dobužinskio siūlomą geltonos, raudonos ir baltos spalvų (derinys atitiko dailininko sukurto herbo spalvas) vėliavos projektą: vienoje vėliavos pusėje per vidurį pavaizduotas valstybės herbas, kitoje – Gediminaičių stulpai. Tolesnius sprendimus nutraukė pirmoji sovietų okupacija.

M. Dobužinskio sukurto vitražo su Lietuvos herbu eskizinis projektas. Neįgyvendintas (?).

Apie 1939 m.

12

M. Dobužinskio straipsnio „Mūsų vėliavos klausimu“ pavadinimo paantraštė. XX amžius, 1938 geg. 25, p. 3.

25

M. Dobužinskio pašto ženklų, skirtų Lietuvos nepriklausomybės 25-mečiui paminėti, projektiniai eskizai. Apie 1938 m.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius „E. paveldo“ platformoje publikavo visus savo turimus M. Dobužinskio spausdintus tekstus, rankraščius ir piešinius, skirtus Lietuvos tautinių bei valstybės simbolių studijoms, taip pat susirašinėjimą su heraldikos žinovais, teisinę medžiagą, reglamentuojančią Lietuvos valstybės simbolių išvaizdą ir naudojimą, Valstybės ženklui nustatyti komisijos (1929–1934 m.), kurios narys buvo ir M. Dobužinskis, veiklos ataskaitas ir kita. Paskelbti

„Dobužinskio Lietuva“ Sankt Peterburge

ir reikšmingiausi heraldikos darbo baro dokumentai: M. Dobužinskio parengtas iliustruotas leidinys „Vytis: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbo istorinių variantų bruožai“ (1933 m.)13, knygelės turinį praplečiantys parengiamieji piešiniai ir dailininko pasiūlyti Lietuvos herbo ir vėliavos projektai.

Parodoje „Heraldika ne tik mokslas, bet ir menas“ plačiau pristatyta išskirtine menine verte pasižyminti M. Dobužinskio heraldinė kūryba – kūriniai, kuriuose Lietuvos heraldika panaudota kaip vaizdą papildantis ornamentas, išplėtotos kompozicijos prasminis centras. Juose Vytis, Gediminaičių stulpai, miestų herbai suvokiami ne tik kaip oficiali valstybės simbolika, bet ir kaip kasdienio gyvenimo dalis, t. y. atsispindi pašto ženkluose, vinjetėse, scenografijoje, sieninės tapybos bei vitražų projektuose. D. Strikulis pažymi, kad dailininko indėlis į lietuvišką heraldiką yra milžiniškas: M. Dobužinskio kūrybos archyve yra bene didžiausia Vyčio herbo ikonografija, o jo knygelė „Vytis...“ ilgus dešimtmečius buvo vienintelis lietuviškos heraldikos šaltinis14. Įdėmaus meno istorikų žvilgsnio dar laukia niekur nepublikuoti M. Dobužinskio taikomosios ir monumentaliosios dailės projektai, atskleidžiantys dar vieną, iki šiol nepažįstamą Mstislavo Dobužinskio kūrybos sritį.

Dobužinskis, Mstislavas. Vytis: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbo istorinių variantų bruožai (iš serijos „Praeities“ biblioteka, Nr. 1.) / red. A. Janulaitis. Kaunas: Lietuvos istorijos draugija, 1933.

14 Strikulis, Donaldas. Mstislavas Dobužinskis ir Lietuvos Respublikos herbas Vytis. Iš: Mstislavas Dobužinskis ir Lietuva: tarptautinė konferencija. Vilnius: Nac. tyrimų centras, 1998, p. 62.

13

Sankt Peterburge (Rusija), Valstybiniame teatro ir muzikos meno muziejuje, veikiančiame XVIII a. Šeremetjevų rūmuose, surengta paroda „Mstislavo Dobužinskio Lietuva“ (vasario 8–gegužės 13 d.), skirta atkurtos Lietuvos 100-mečiui. Šiam Lietuvos kultūros tarybos pristatytam projektui (parodos kuratorius Lietuvos dailės muziejaus muziejininkas Skaistis Mikulionis) įgyvendinti jėgas suvienijo Lietuvos dailės, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejai, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Aleksandro Vasiljevo fondas Lietuvoje ir privatūs kolekcininkai.

Tarp parodos eksponatų – M. Dobužinskio Lietuvos laikotarpio darbai: piešiniai, kuriuose – Vilniaus, Kauno, Lietuvos miestelių ir dvarų vaizdai, Valstybės teatro spektaklių scenografijos ir kostiumų eskizai (daugiau kaip šimtas eksponatų). Vienai Rusijos televizijų pristatydama parodą, Valstybinio teatro ir muzikos meno muziejaus spaudos atstovė Olga Komok pasakojo, jog, vos atvėręs nedidelių jaukių neseniai restauruotų rūmų salių duris, patenki... tiesiog į Lietuvą. Šį pojūtį padeda patirti preciziška M. Dobužinskio teatrinė ir Lietuvos vaizdų grafika.„Ir tu tiesiog tirpsti“, – vaizdingai kalbėjo O. Komok.

Nacionalinė biblioteka parodai paskolino 1926 m. Klaipėdoje M. Dobužinskiui išduotą Lietuvos Respublikos užsienio pasą (saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriuje). Rusijos žiniasklaida, nušviesdama šią parodą, naudojo ir apie 1908-uosius Sankt Peterburge darytos portretinės M. Dobužinskio nuotraukos iš bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus rinkinių kopiją.

Minėti Nacionalinės bibliotekos dokumentai publikuojami ir neseniai išleistame parodos kataloge. Parodos lankytojai, apžiūrėdami ekspoziciją, gali klausytis Valstybės teatro operos solistų įrašų iš Nacionalinės bibliotekos 2014 m. išleisto kompaktinių plokštelių rinkinio „Balsai iš praeities: prieškario Lietuvos atlikėjų Parodos atidarymo akimirka. Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Sankt Peterburge nuotr. įrašai šelako plokštelėse“.

26

ŽMONĖS IR LAIKAS

Pasirašo – tavo vaikas Jonas Jono Meko laiškai motinai Vaiva Markevičiūtė

Pagal socialinių vaidmenų teoriją, žmogus – sąmoningai ir nesąmoningai – gyvenime atlieka daugybę vaidmenų. Jie klasifikuojami pagal įvairius aspektus, pavyzdžiui, lytį, profesiją, giminystės ryšius, amžiaus tarpsnį, pastovumą ir panašiai. Iškilūs žmonės visuomenei dažniausiai pažįstami kaip savo profesijos meistrai. Tad ir avangardinio kino krikštatėviu vadinamas Jonas Mekas mums pirmiausia žinomas kaip menininkas, kino kūrėjas, rašytojas. Tačiau kiek daugiau nei prieš metus į Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos akiratį patekę Jono Meko laiškai, iš Jungtinių Amerikos Valstijų siųsti motinai į gimtuosius Semeniškius, leidžia į garsų menininką pažvelgti nauju netikėtu aspektu. Čia jis – sūnus, pasakojantis ne apie kūrybos polėkius ir aukštumas, o apie tai, kas svarbiausia mamai: sveikatą, šeimą, darbą, finansinę padėtį, nuotaikas ir sunkumus bandant rasti vietą svetimoje šalyje.

J. Meko laiškai į Biržų rajono savivaldybės biblioteką pateko visiškai atsitiktinai ir netikėtai. Vyriausioji bibliotekininkė Indra Drevinskaitė-Žilinskienė pasakoja 2016 m. gruodį nusprendusi paimti interviu iš garsaus avangardisto brolio Petro dukterų Inos Guogienės ir Editos Rubinienės, gyvenančių čia pat, Biržuose. Seserys bibliotekos darbuotoją pakvietė užsukti į svečius, o čia atvėrė iki šiol niekam neregėtą lobį – Jono ir jo brolio Adolfo Mekų laiškus, 1957–1993 m. siųstus į Lietuvą giminaičiams. „Paprašiau, kad seserys leistų suskaitmeninti Jono Meko siųstus laiškus ir nuotraukas. Leidimą gavome ir laiškai bibliotekos svetainėje visuomenei pasiekiami nuo 2017 m. gruodžio mėnesio, – pasakoja I. Drevinskaitė-Žilinskienė. – Šie laiškai visuomenei pateikiami pirmą kartą – iki šiol jie niekur kitur nebuvo skelbti.“ Bibliotekos interneto svetainėje skelbiami 59 Jono Meko į gimtinę siųsti laiškai, iš jų 51 adresuotas motinai Elžbietai Mekienei, 6 – broliui Petrui Mekui, 2 – motinai ir broliui. Taip pat suskaitmeninti 2 atvirlaiškiai, 3 vokai, lapelis su eilėraščiu „Motina“, 54 nuotraukos. Dauguma laiškų rašyti mašinėle, vos keletas – ranka. Pastaruosiuose J. Mekas atsiprašo dėl neįskaitomo rašto: „Tikiuos, kas 27

Avangardinio kino krikštatėvis laiškuose motinai – pirmiausia sūnus, pasakojantis ne apie kūrybos polėkius, o apie džiaugsmus ir vargus bandant įsikurti svetimoje žemėje. Asmeninio Inos Guogienės ir Editos Rubinienės albumo nuotraukos

nors įskaitys mano vištos koją.“ (1963-05-05) Mašinėle rašytuose laiškuose tušinuku surašyti diakritiniai ženklai (vėlesniuose laiškuose raidės su jais jau rašomos mašinėle), kai kur ranka tekstas papildytas, taisytas, visuose ranka pridėtas rašančiojo vardas. Nors laiškus rašė J. Mekas, pirmieji jų pasirašyti Jono ir Adolfo vardais, kai kurie vėlesnieji – Jono, žmonos Hollis ir dukters Oonos. Prie parašo dažnai pridedamas įvardis „tavo“, frazė „tavo sūnus“ ar mamai patys mieliausi žodžiai – „tavo vaikas Jonas“.

1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, penkerius metus praleidęs perkeltųjų asmenų stovyklose Europoje, 1949-aisiais J. Mekas su broliu persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmasis suskaitmenintas laiškas motinai rašytas po aštuonerių metų gyvenimo šioje šalyje – 1957 m. Beveik visi rašyti iš JAV, keletas – iš laivo pakeliui į Europą, viešnagių kitose šalyse. Laiškai nėra ilgi – dažniausiai dviejų puslapių. Kas labiausiai rūpi kiekvienai mamai? Ar vaikai saugūs, pavalgę, sveiki, turi stogą virš galvos, ar laimingi. Apie tai pirmiausia ir pasakoja J. Mekas. Laiškuose trumpai aprašomos buities detalės, pasakojama apie Lietuvos ir Amerikos skirtumus, negailima kritikos amerikiečiams, kalbama apie darbus, finansinę padėtį, kone kiekviename laiške aptariami orai, atsiprašoma, kad retai teparašoma, retkarčiais prisimenamas gyvenimas Lietuvoje, epizodai iš vaikystės, nuolat teiraujamasi, kaip sekasi giminaičiams. J. Mekas pasakoja, kaip einasi broliui Adolfui, didžiąją dalį vėliausių laiškų užima pasakojimai apie sukurtą šeimą – žmoną ir dukrą. Laiškai broliui Petrui trumpesni, juose derinamas jo atvykimas į JAV. Pastaruosius šį kartą paliksime nuošalyje ir apžvelgsime mamai rašytus laiškus.

Straipsnyje cituojamų laiškų kalba, rašyba ir skyryba netaisyta.

PADĖKA UŽ VARGUS IR BALTUS PLAUKUS Nors laiškų tekstai gana lakoniški, nėra perdėm jausmingi, visuose justi iš gimtųjų namų išsinešta meilė. Pirmiausia dėmesį patraukia kreipiniai „Miela mama“ ir „Mieloji mama“, tačiau reikšmingesnės laiškų pabaigos: „bučiuoju savo mielą senąją mamą“

28

Pirmasis laiškas, rašytas 1957 m. spalio 16 d. Ranka pridėti diakritiniai ženklai ir pasirašyta. Viename interviu J. Mekas yra atskleidęs, kad vis dar rašo ta pačia mašinėle, kurią įsigijo 1955 m. Čikagoje.

(1960-03-07), „bučiuoju tavo baltus gražius plaukus“ (1960-04-22), „bučiuojam tavo žilus plaukus ir tavo rankas kurios mus mažus nešiojo“ (1960-07-22), „bučiuojam tave ir dėkojam už viską ką tu mums esi davus, užu visus tavo rūpesčius, vargus ir baltus plaukus“ (1961-06-21). Jose, kaip matyti, su pagarba akcentuojamas motinos amžius, kurį simbolizuoja žili plaukai. Pabrėžiama išmintis ir patirtis, įgyta per gyvenimo metus, – viename laiške J. Mekas tvirtina, kad mamai filmų žiūrėti ir nereikia, nes juose nėra nieko, ko ji per gyvenimą nebūtų mačiusi ar patyrusi.

Kad mama menininkui labai svarbi, ryšku ir jo kūriniuose – po daugelio metų grįžus į gimtinę ir ją įamžinus juostose, žilagalvė pasirodo pasaulį apkeliavusiuose filmuose ir nuotraukose. „Aš prisimenu tave kasdieną, nes tavo fotografija, su gėlele rankoje, ant mano sienos, visados į mane žiūri“ (1972-03-14). Iki apsilankydamas namuose, J. Mekas laiškuose mini, kad mintimis nuolat yra ten, gimtinėje: „Aš dažnai galvoju, kaip tu dabar savo grytelėje viena gyveni. Turbūt pabosta vienai. Bet žinok, kad visi tavo vaikai apie tave galvoja ir sapnuoja – tu niekados nesi visai viena, mes visados su tavimi savo mintyse, kai tu to ir nežinai.“ (1958-12-20) Mamai jaučiama didelė pagarba ir dėkingumas. Pirmiausia už suteiktą gyvybę ir rūpinimąsi auginant. 1963 m. gegužės 5 d., plaukdamas į Europą, J. Mekas jausmingai rašo: „Aš tau, tiktai tau turiu būti dėkingas, tau, kuri mane mažą nešiojai, kad aš dabar galiu čia stovėti, vidury Atlanto, ir mėnesiena grožėtis.“ Dėkingumas jaučiamas ir už auklėjimą: „<...> dėkoju tau už viską ką tu man davei – viską ką turiu savy gero gavau iš tavęs, ir viską ką turiu blogo gavau iš kitų“ (1965-05-15). Auklėjimas, atrodo, svarbus ir mamai, nes viename pirmųjų laiškų J. Mekas užsimena: „Mes stengiamės būti gerais žmonėm ir nepadaryti tau gėdos“ (1958-06-23). Taigi geri ar blogi poelgiai pirmiausia rodo žmogaus išauklėjimą, už kurį atsakingi tėvai. Tai menininkas pastebi ir žvelgdamas į svetimą amerikiečių tautą, apie ją pasakodamas 1958 m. gruodžio 12 d.: „Vaikai čia kaip laukiniai, niekas jų neprižiūri.“ Kaip priešprieša iš-

kyla prisiminimai, kaip buvo auklėjamas pats: „Mes dažnai kalbam tarp savęs, kad mes tik todėl abu laimingi, kad mums tik todėl vis sekas kad mes buvom gerai užauginti. Kad ir neklausydavom kaikada, kas buvo mamos ar Tatas sakyta, įėjo giliai į širdį.“ (??-03-28) 1951 m. miręs menininko tėvas Povilas Mekas laiškuose minimas nedažnai, jis vadinamas tarmišku žodžiu „tata“. Laiške, kurio data nenurodyta, pateikiami svarstymai (skirti labiau sau nei mamai), ką tėvas dabar pasakytų apie sūnaus darbus: „Mūsų Tata darydavo gražias karietas, važius. Mes gražių karietų niekados jau nemokėsim dirbti, mes Tatas niekados nepralenksim. Bet kad ir filmus suksim, norim juos taip gerai padaryti, kad ir Tata, jeigu jis mūsų darbą matytų, pasakytų: Gerai, kad Mekų vardo negadinat – šitas filmas beveik taip gerai padarytas, kaip mano važis.“ Dažnai teiraujamasi apie mamos ir kitų namiškių sveikatą.

Rodos, Semeniškiuose paeiliui serga visi, išskyrus E. Mekienę.

Mamos stiprybe džiaugiamasi, ji, sulaukusi tokio garbaus amžiaus, yra guvi ir judri: „Aš rodau čia tuos savo filmus, kur Semeniškiuos padariau, ir visi mano draugai, lietuviai ir amerikonai, jie visi giria tave, kaip tu gražiai atrodai, ir kaip tu vis greitai bėgioji.“ (197205-18) Kiekviename laiške menininkas tikina pats esąs sveikas, problemų būta tik 1958 m.: „Dėl blogo oro čia labai dažnai turiu slogą ir kosulį, tai daktarai patarė išpiauti tonsilus.“ (1958-06-23) Visuose kituose laiškuose J. Mekas mamą tik ramina: „Apie mus nesibėdavok, mes abu sveiki ir taip kaip buvę.“ (1961-06-21)

GIMTIEJI NAMAI GYVI PRISIMINIMUOSE

Kostas žiūri piktai į vištas, karkiančias po kiemą, ir galvoja: rupūžės tos vištos, jau ir Velykos, o kiaušiniai tiktai keturi. Aš jums parodysiu, juodnugarės!

Dalia neišmoko savo pamokos kaip reikiant. Kur jau čia sėdėsi visą laiką prie knygų, kai pavasaris ant visų kampų!

O vaikai – nesulaikysi jų troboj. Jie dūduoja dūdom, pamėlynavusion nosim, šlapiom kojom. Dūduoja, kad net dūdos plyšta.

O Mykolas įtempė į klojimą roges ir tursinėja apie ratus. Jau baigta su rogėm, liki kitos žiemos. O Alzbunė jau šaukia. Sako, eik, geriau padėk man grėbstyt kiemo, ar pakapok malkų. Ką tu čia visą laiką po tą klojimą tursinėji.

O jau Naujorke tai nei vištų, nei purienų, nei žilvičio dūdų.

Bet Velykos jau čia pat. Ir kiaušinių čia niekas nededa į puodynę.

Nueina į krautuvę ir nusiperka. Yra žmonių kurie nėra matę vištos savo gyvenime. Čia Velykos yra labai maža šventė.“ Panašiai 1959 m. gruodžio 15 d. laiške kalbama apie Kalėdas – prisimenama, kokios jos būdavo gimtuosiuose namuose, ką veikdavo kiekvienas namiškių, tačiau prisiminimo pabaigoje taip pat skaudžiai grįžtama į realybę: „<...> jau mes niekados vėl vaikais nebūsim, o ir Tata jau niekados nebesėdės gale stalo. <...> Bet nei sniego, nei tų važių į bažnyčią, nei tų tavo piernikų ir čia nėra.“ Piernikai – tik vienas iš namus primenančių skanėstų. Galima spėti, kad E. Mekienė laiškuose klausdavo sūnaus, kaip jis maitinasi, nes ne kartą pasakojama, kad amerikietiškas maistas neskanus. Prisimenami ne tik šventiniai mamos kepti pyragai, bet ir paprastesni valgiai. „Mes dažnai pagalvojam apie tuos bulbinius blynus ir apie tuos virtinius kur pati išvirdavai, ir kurie buvo taip geri. Čia jų negausi kad ir kur eisi. Taip pat čia nėra tos geros duonos kurią pati iškepdavai. Amerikietiška duona yra kaip palavinos“, – skundžiasi J. Mekas laiške kovo 28 d. (metai nenurodyti). Bulviniai blynai minimi ir kituose laiškuose, viename iš jų J. Mekas prašo mamos atsiųsti... tarką bulvėms tarkuoti: „Matai, jie čia neturi gerų tarkų. Jie turi visokių tarkų, bet neturi tarkų bulvėm tarkuoti. Jų tarkų skylės per mažos, bulvėm užsikemša.“ (1975-04-18) Visgi tarką Niujorke po metų pavyksta rasti, tad mamai pasakojama apie pasipildžiusį maisto asortimentą: „<...> tai dabar pasidariau bulvinių blynų specialistas.

Tik mano kugelis ne toks geras kaip Adolfo, jis yra kugelio specialistas.“ (1976-01-26)

1972 m. kovo 14 d. laiške J. Mekas pasakoja sumontavęs medžiagą, filmuotą po ilgų metų apsilankius Semeniškiuose. Namai ir šeimyniškiai, užfiksuoti juostoje, gyvenant svetur atrodo artimesni, labiau apčiuopiami. „Tai dabar aš galiu pasižiūrėt ir pamatyt kaip jūs visi ten atrodot. Labai gražiai išėjo, tai žiūrim ir prisimenam ir juokiamės“, – rašo J. Mekas. Tačiau iki minėtų 1972-ųjų gimtinė gyvavo tik menininko prisiminimuose ir buvo gana gyva: „<...> man Semeniškiai vis tebėra galvoj ir širdy. Sėdžiu dabar, ir apie jus visus galvoju, kitame pasaulio pakrašty. Niekados nemaniau, kad taip toli atsidursiu. Ir tada aš galvoju: o kas iš to, iš visų tų miestų, egzotikos, žurnalistų, filmų. Aš vėl norėčiau sėdėti kartu su jumis, šnekėtis su visais, būti Semeniškiuos, kad ir tie Semeniškiai jau visai kitoki – kad tik namuos.“ (1962-03-28) Gimtųjų namų ilgesys stipriausias tampa prieš šventes – Kalėdas ir Velykas. 1959 m. kovo 22 d. J. Mekas, rodos, trumpam persikelia į Semeniškius – laiškas pradedamas gyvu vaizdu, tarsi visame šventiniame šurmulyje dalyvautų ir pats: „Tai jau ir Velykos atėjo. Vištos kudakina, vaikai rėkia, vyrai kapoja malkas, pempės klykia. O Rovėja geltonuoja purienom. Alzbunė grėbsto kiemą. Tutė, persirgus gripą, žiūri, kad jau ežeras patvinęs, kad jau gan1977 m. birželį J. Mekas į gimtuosius Semeniškius pirmąkart atvyko dras klekatuoja. O Petras sako: Vyrai, su žmona ir dukra. Laiške po pusmečio menininkas džiaugiasi, kad mažylei viešnagė labai įsiminė, o labiausiai – bobutė ir žemuogės. pajudinkim kulokį, čiūdra-la-la-la!

PAGALIAU – MARČIOS IR ANŪKAI

Dar vienas mamai ramybės ilgą laiką nedavęs klausimas – kada gi abu emigravę sūnūs ves. J. Mekas laiškuose ne kartą lyg ir ieško įvairių pasiteisinimų: kad sekama tėvo pavyzdžiu – „Mes nesiskubinam. Tata irgi nebuvo labai greitas.“ (1958-12-20), kad yra per daug apsikrovę kitais reikalais – „Mes vis kitais dalykais užsiėmę. Aš jau kelis kartus planavau, bet nieko neišėjo. <...> Mes jau vis ne kaip visi – užuot vaikus auginę, mes knygas rašom ar 29

„<...> viską ką turiu savy gero gavau iš tavęs, ir viską ką turiu blogo gavau iš kitų.“ (Iš 1965 m. gegužės 15 d. laiško)

filmus sukam.“ (laiškas be datos), kad apskritai visokių žmonių pasitaiko – „Kaip matai, dar vis be šeimų, dar vis vieni tebesam. Visokių yra, visokių reikia...“ (1961-07-24) Pasiteisinimai pasiteisinimais, bet, matyt, tereikėjo sulaukti tinkamų marčių. Mamos džiaugsmui, 1965 m. vestuves iškėlė Adolfas, 1974 m. vedė ir Jonas. Abu broliai 1974-ųjų pabaigoje susilaukė pirmagimių. Šie įvykiai, sprendžiant iš laiškų, gerokai nušviesino emigrantų gyvenimą: „Mes esam labai laimingi ir viskas einasi labai gerai. Daug metų vargom ir sunkiai dirbom, o dabar tai viskas labai gražu.“ (1974-11-07) J. Meko pasaulis ima suktis apie šeimą, o labiausiai – apie dukrą Ooną, ji tampa visų laiškų centru: pasakojama apie gagenimus, pirmuosius paropojimus, žingsnius, miegojimą, valgumą ir kitus tėviškus džiaugsmus, vėliau – apie mokslus, popamokinę veiklą.

Apie dukrą rašoma švelniai, šmaikščiai, su meile: „Įdedam kelias nuotraukas, su Onute.

Jai jau šeši mėnesiai. Ji sako pasakyk mamai, bobutei, kad ji labai norėtų su tavim būti, tavo 88-jų metų proga, bet ji taip toli nuo tavęs ir jos mažos kojytės dar tiesiai nepastovi, ji pas tave ateiti negali, tai ji labai atsiprašo.“ (1975-04-18) Nors E. Mekienę nuo marčios ir anūkės skiria tūkstančiai kilometrų, laiškais bandoma užmegzti jų tarpusavio ryšį.

Supažindinama ir su žmona Hollis. Pirmiausia patikslinama, kaip į devintąją dešimtį įkopusiai žilagalvei ištarti amerikietišką vardą: „<...> nelengva jos vardas ištarti lietuviškai, bet Holicija turbūt yra arčiausiai“ (1974-06-17). Pasakojama apie marčios darbus, veiklas, kad žmona tokia pat užsiėmusi. Kartu mama tarsi ir nuraminama: marčia gera, nes pagausėjus šeimai laiką leidžia namuose su dukryte, o per pietų pertrauką namo grįžęs Jonas sočiai pamaitinamas: „Hollis gerai verda. Jos specialybė yra Itališki valgymai.“ (1975-04-18) 1977 m. sūnus planuoja atvykti į Semeniškius, šįkart – su žmona ir dukra. Iš 1977 m. gegužės 12 d. laiško galima spręsti, kad E. Mekienė jaudinosi dėl šio susitikimo, suko galvą, kaip kuo tinkamiau priimti marčią ir anūkę, nes sūnus ją ramina dėl Oonos neišrankumo: „O valgyt tai jau ji viską valgo ką mes valgom. Geria pieną ir daug obuolių sunkos. Taip kad labai nesibėdavokit: ji tikras šarončius, ji nepražus.“ Po viešnagės menininkas dalijasi džiugia žinia, kad Onutei Semeniškiai ir bobutė paliko neišdildomą įspūdį: „O prieš užmingant, kiekvieną vakarą, aš jai turiu pasakot apie bobutę, apie tai kaip mes ėjom per krūmus ir rinkom žemuoges ir kaip mes jas valgėm su pienu. Tai jos mėgiamiausia kelionės dalis, bobutė ir žemuogės.“ (1978-11-10) 1982 m. pavasarį gimsta sūnus Sebastijonas, apie jį negausiai pasakojama paskutiniuose laiškuose. Dėstoma, kad anūkas auga sveikas ir laimingas, „<...> jau devynių mėnesių. Dar nevaikšto, bet stovi tvirtai įsispyręs grindų, ir valgo kaip žąsinas, viską ką duosi.“ (1982-09-17)

TURTINGOJE AMERIKOJE BE TURTŲ

„Šito laiško vokelis tai Onutės darbas, ji pusę vakaro praleido prie jo. Sako, bobutei aš turiu gražų vokelį padaryt.“ (Iš 1979 m. rugpjūčio 3 d. laiško)

30

Dar viena kiekviename laiške aptariama tema – darbai ir finansai.

O jų padėtis beveik visada tokia pati: darbų ir veiklos daug, pinigų – mažai. Apie darbus laiškuose nesiplėtojama. Čia nėkart nepavartotas mums nuo Jono Meko neatskiriamas žodis „avangardas“, neteorizuojama ir nedetalizuojama, kokie tie jo kuriami filmai. Apie jų pobūdį kalbama gana aptakiai, pavyzdžiui: „Jeigu viskas eis taip kaip aš noriu, filmas bus toks kokio Amerika dar nėra mačius“, „Tai ir mūsų filmai bus ne tokie, kaip kitų. Mūsų filmai bus ne kokios pigios komedijos, bet labai rimtos istorijos, kur mes norim parodyti kas yra šiandieną blogai su žmonėmis, kur jie turėtų eiti. Kitaip tariant, mūsų filmai bus filosofiniai. O filosofinių filmų dar niekas nėra daręs.“ (1960-03-07) J. Mekas užsimena apie rašomus straipsnius, redaguojamą žurnalą, keliones į filmų festivalius. Tačiau iš esmės kūrybinė ar darbinė veikla paliekama antrame plane.

Dėl pinigų stygiaus nedramatizuojama. Pabrėžiama, kad svarbiau – atliekamas darbas, o ne gaunamas uždarbis: „Mūsų darbai pinigų neuždirba. Bet mes ne dėl pinigų gyvenam.“ (1961-10-18) Filmų kūrimas nėra pelningas, nes didžiosios kompanijos, pasak laiškų autoriaus, nesupranta jo idėjų. Bet čia jis įžvelgia ir pliusų – nereikia joms atsiskaityti, visas uždirbtas pelnas lieka kūrėjams. Tačiau viskas

sukasi ratu ir, jei vienas filmas atsiperka, pelnas investuojamas į kitą projektą.

Jaučiamas nuolatinis pinigų trūkumas, lendama į skolas. Tačiau J. Mekas nusiteikęs optimistiškai: „Bet nesibėdavojam, pripratę. Parsivežam maišą obuolių iš miško ir valgom juos dainuodami ir linksmi.“ (1962-11-12) Apie nestabilią finansinę padėtį jis nuolat kalba iki 1974-ųjų.

Pinigai yra tarp tų dalykų, kodėl skrieja amerikiečiams skiriamos kritikos strėlės. „Žmonės čia nėra tokie geri, kaip Lietuvoj. Dėl pinigo jie vienas kitam akis išsidraskytų. Žmonės čia į nieką netiki, jiems niekas nesvarbu – vien tik pinigas.

Iš šalies, turbūt, viskas daug geriau atrodo.

Bet auksas čia yra tik ant paviršiaus – giliau yra mėšlas“, – 1958 m. birželio 23 d. aštrių žodžių negaili menininkas. Po pusmečio, 1977 m. gimtuosiuose Semeniškiuose švenčiamas mamos 90-metis. Pirmas iš kairės – J. Mekas, trečia – E. Mekienė. spalio 12 d., mintis tarsi pratęsiama ir nusiteikiama dar kategoriškiau: „Amerikoje „Atrodo, kad visi mano laiškai nueina į Semeniškius, bet knygos yra lengva padaryti pinigo, bet turi parsiduoti su kūnu ir siela. O ir laikraščiai prapuola. Aš tau siunčiau juos keletą kartų, bet, man mes nenorim parsiduoti. Amerikoj labai lengva prapulti pinigų rodos, jie visi prapuolė. Bet aš bandysiu dar kartą.“ (1961-07-24) maiše. <...> Geriau gyventi savo krašte ubagu, negu svetimam 1961 m. spalio 18 d. laiške dėl to jis ir pyksta, ir yra nusiteikęs krašte turtuoliu.“ Tame pačiame laiške reziumuojama: „Lietuvoj labai ryžtingai: „Dabar esu labai piktas ant visų paštų. Visi tie gyvenimas vis tiek geresnis, kad ir kaip jis blogas, kaip Amerikoj. prakeikti politikieriai, jie vis savo pirštus kaišioja kur nereikia, kur Netikėk niekam, kas giria Amerikos gyvenimą.“ jie nieko neišmano. <...> Tikėkimės, kad Dievas kitokius laikus Nors J. Mekui gyvenant turtingojoje Amerikoje pinigų visada mums atsiųs, kada žmogus galės siųsti ką nori ir kur nori, ir niekas trūksta, suprantama, kad gyvenimas Lietuvoje vargingesnis. pirštų nekaišios. <...> Jeigu reikės, aš pasieksiu patį Chruščiovą, Kartkartėmis laiškuose klausiama, ką atsiųsti. Dažniausiai kalbabet mano knygos turi nueiti pas tave. Aš taip lengvai nepasiduosiu. ma apie kasdienai reikalingus daiktus: batus, drabužius, siūloma Jeigu aš tau, savo mamai, negaliu dovanos pasiųsti, tai laikai dar audinių, siūlų, kelnių vyrams, vaistų, kavos. Tačiau, sprendžiant labai labai blogi.“ (1961-10-18) Tai bene vienintelis laiškas, kuiš laiškų, vis dėlto pagrindinis siuntinių turinys – spauda. J. Meriame kritikuojama sovietinė valdžia ir santvarka. Politinių temų kas gauna spaudos iš namų ir pats siunčia laikraščių ir žurnalų laiškuose vengiama, matyt, siekiant išvengti tos pačios cenzūros iškarpas apie savo darbus. Straipsniai apie menininką parašyti ir išlaikyti bendravimą su mama. įvairiomis užsienio kalbomis; sūnus ramina motiną, kad nors ir Cenzūros peržiūrimi ne tik siuntiniai, bet ir laiškai. 1962 m. nesuprasianti, kas ten rašoma, galėsianti pati pažiūrėti ir kitiems kovo 18 d. J. Mekas rašo: „Su šituo laišku siunčiu vieną mūsų filmo parodyti. Taip tarsi suteikiama proga mamai didžiuotis sūnumi recenziją anglų kalba. Tikiuosi, kad šitas laiškas nebus atidarytas.“ ir jo darbais, kurie gali pasirodyti ne tokie ir apčiuopiami, ypač Norėdamas nuo cenzorių apsaugoti laiškus, jų priedus siunčia kaimo žmogui. Tokiais juos pavadina ir pats J. Mekas: „Tai tokie atskirai – štai 1962 m. lapkričio 12 d. menininkas sakosi siunčiąs keisti mūsų darbai. Dirbi ir dirbti o vis nėra nei ko pažiūrėt.“ krūvelę nuotraukų, tačiau kitame voke, kad laiškas mamą tikrai (??-03-28) pasiektų. Pyktį išliejęs tik viename laiške, J. Mekas apskritai Rašytojas ne vienus metus bando mamai nusiųsti Amerikoje išlieka optimistas ir 1965 m. gegužės 15 d. rašo: „Teisybė kada išleistas savo eilėraščių knygas, kurios gimtinės vis nepasiekia: nors nugalės, teisybė visados nugali, ir geri žmonės visados nugali.“

J. Meko atsiųsta asmeninio archyvo medžiaga. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos nuotr.

Šie laiškai – ne vienintelis Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos turimas su Jonu Meku siejamas turtas. Ėmę bendrauti su menininko dukterėčiomis I. Guogiene ir E. Rubiniene, bibliotekos darbuotojai užmezgė ryšį ir su pačiu J. Meku. Jis bibliotekai perdavė keliolika dėžių asmeninio archyvo medžiagos: laiškų, raštelių, kvietimų, sveikinimų, knygų, filmų, straipsnių iškarpų ir visai netikėtų, bet iškalbingų smulkmenų, pavyzdžiui, iš Lietuvos gautą kalėdaitį. Iš JAV 2017 m. vasarą atkeliavusi siunta svėrė beveik 40 kilogramų. Medžiaga šiuo metu tvarkoma, aprašoma, archyvuojama, o tada bus prieinama ir plačiajai visuomenei.

31

Kultūros laimėjimai nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.)

Dr. Petras Biveinis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės skyriaus vyriausiasis metodininkas-tyrėjas

Valstybės atkūrimas 1918 m. vasario 16 d. išlaisvino tautos kūrybines galias. Per gana trumpą laikotarpį iki 1940-ųjų kultūros srityje buvo daug nuveikta. Švietimo srityje svarbiausias atkurtos valstybės uždavinys buvo suformuoti nacionalinę mokyklą. Lietuvių kalba, tapusi valstybinė, įsitvirtino visose gyvenimo srityse. Tai lėmė ir periodinės spaudos plėtrą, o knygų leidybos nebevaržė išorės jėgos. Valstybė vykdė kultūros politiką, kūrė kultūriniam gyvenimui vadovaujančias institucijas.

1918 m. pabaigoje apie 44 proc. Lietuvos gyvento- 1 rusų gimnazijos ir progimnazijos. Susirūpinta ir jų buvo neraštingi. Lietuvos Respublikos Steigiamasis suaugusiųjų švietimu. Nuo 1919 m. pradėjo veikti Seimas 1922 m. spalio 6 d. priėmė Pradžios mokyklų suaugusiųjų švietimo kursai. Paprastai jie buvo įstatymą, kuriuo įtvirtino ketverių metų pradinės steigiami prie kaimo, miesto pradinių mokyklų. mokyklos sistemą. Pradinės buvo intensyviai steigia- Steigiami liaudies universitetai turėjo tikslą skleisti mos. Nuo 1928-ųjų pradėtas įgyvendinti privalomas mokslo žinias. 1924 m. Kaune Vinco Kudirkos pradinis mokymas. Šalyje iš esmės buvo likviduotas draugija įsteigė universitetą, kuriame paskaitas skaitė profesoriai, gydytojai, mokytojai. neraštingumas. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje pradžios mokyklas lanLiaudies universitetų veikla platesnio Plėtojosi masto neįgijo (po 1926 m. gruodžio kė visi mokyklinio amžiaus vaikai. perversmo juos nustota steigti).

1940 m. Lietuvoje buvo 14 proc. skirtingiems neraštingų gyventojų, daugiausia Atkūrus valstybę, Lietuvoje nebuvisuomenės rytiniuose Lietuvos rajonuose ir tarp vo nė vienos aukštosios mokyklos. sluoksniams skirta 1922 m. vasario 16 d. atidarytas senyvo amžiaus žmonių.

Lietuvos universitetas (nuo 1930 m. – Funkcionavo ne tik pradinio, spauda: gyvavo Didžiojo universitetas), kuris bet ir vidurinio bei specialiojo mopolitiniai, kultūriniai, Vytauto kymo sistema. Tautinių mažumų tapo svarbiausiu studijų ir mokslo religiniai, profesiniai centru. Be universiteto, buvo įkurtos gyventojai naudojosi plačia kultūrine dar 7 aukštosios mokyklos: 1924 m. – autonomija. 1939 m. rudenį šalyje leidiniai. veikė 18 žydų, 3 lenkų, 2 vokiečių ir Dotnuvos žemės ūkio akademija,

„

32

jaunosios kartos rašytojai ir poetai: Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis, Salomėja Nėris, Ieva Simonaitytė ir kiti. Pirmąja valstybinės literatūros premijos laureate 1936 m. už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ tapo Ieva Simonaitytė. Nepriklausomybės metais buvo leidžiama daug verstinės literatūros.

Visą Homero „Odisėją“ 1921 m. ir apie pusę „Iliados“ į lietuvių kalbą išvertė Jeronimas Ralys („Iliados“ vertimą 1930 m. užbaigė Sofija Čiurlionienė, Pranciškus Žadeikis ir Jurgis Talmantas).

Profesionalus teatras ir dailė Susikūrė profesionalus Lietuvos dramos teatras. 1919 m. buvęs Maskvos teatro aktorius Antanas Sutkus subūrė Tautos teatrą – tai buvo pirmasis Lietuvos valstybinis teatras. 1922 m.

1931 m. – Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla, 1933 m. – Kauno konservatorija, 1934 m. – Aukštieji įkurtas Valstybės dramos teatras. Teatro režisieriumi kūno kultūros kursai Kaune, 1934 m. – Klaipėdos 1924 m. tapus Borisui Dauguviečiui, spektaklių meprekybos institutas, 1935 m. – Klaipėdos pedagoginis ninis lygis gerokai ūgtelėjo. Šalyje veikė „Vilkolakio“ institutas, 1936 m. – Kauno veterinarijos akademija. satyros teatras, Liaudies teatras, Mūsų teatras, Darbo Be to, 1939 m. pabaigoje prie Lietuvos prijungus rūmų teatras, Karių ir Šaulių teatrai.

Vilnių ir Vilniaus kraštą, įsteigtas lietuviškas uniOperos teatras (Operos vaidykla) įkurtas 1920 m. versitetas Vilniuje. Daugiau kaip Pirmoji premjera įvyko gruodžio 1,5 tūkst. šalies jaunuolių studijavo 31 d. – buvo pastatyta Giuseppe‘s Po 1937-ųjų užsienio šalių aukštosiose mokyklose.

Verdi opera „Traviata“. Operos teatras gausiai steigiamos tapo vienas garsiausių Europoje. VisaNepriklausomo gyvenimo metais suklestėjo lietuvių kalba ir literatūra. me pasaulyje Lietuvos operą išgarsino bibliotekos Lietuvių kalbai tapus valstybinei, Kipras Petrauskas. Jis gastroliavo Losiekė patenkinti dinamiškai plėtojosi literatūra. Tarputynų Amerikoje, pagrindines partijas įvairiausius – kariu kūrė senosios kartos rašytojai ir atliko Milano „La Scala“, Stokholme, poetai – Žemaitė, Gabrielė Petkevičaiprofesinius, švietimo, Maskvoje, Rygoje, Taline. 1925 m. tė-Bitė, Maironis ir kiti. Iš vidurinės Kaune suburta profesionali baleto mokymosi – kartos rašytojų paminėtina Vinco trupė. Buvo organizuoti simfoniniai Krėvės, Antano Vienuolio, Vinco skaitytojų poreikius. orkestrai.

Mykolaičio-Putino kūryba. Neprik­ Juozas Gruodis sukūrė daug origilausomos Lietuvos metais subrendo nalių kūrinių chorams, harmonizavo lietuvių liaudies dainų, parašė stambių vokalinių ir instrumentinių kūrinių. Daugelis Lietuvoje dainuojamų dainų buvo sukurtos Stasio Šimkaus.

Kompozitorius daug prisidėjo organizuojant dainų šventes 1924 ir 1928 metais. Rengiamos visuotinės dainų šventės liudijo sustiprėjusią chorinę kultūrą.

Plėtojosi atskiros dailės šakos. Aktyviai kūrė tapytojai Antanas Žmuidzinavičius, Kazys Šimonis, Kajetonas Sklėrius, Petras Kalpokas, skulptoriai Juozas Zikaras, Vincas Grybas. Nuo 1922 m. veikė Kauno meno mokykla. Kūrėsi dailininkų organizacijos.

1920–1929 m. veikė Lietuvių meno kūrėjų draugija, turėjusi Muzikų, Literatų, Dramos, Plastikos sekcijas. Ketvirtajame dešimtmetyje tolesnei profesionaliosios dailės raidai ypač reikšminga buvo „Ars“ grupės veikla Valstybės teatras. Kaunas, 1925-1930 m. Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių (1932–1935 m.).

Atkūrus valstybę, Lietuvoje nebuvo nė vienos aukštosios mokyklos. 1920 m. įsteigti Aukštieji kursai 1922-aisiais buvo pertvarkyti į Lietuvos universitetą (1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu). Dabar šiuose rūmuose įsikūręs Kauno technologijos universiteto (KTU) Tarptautinių studijų centras. Iš Kauno technologijos universiteto muziejaus rinkinių

„

33

ypač prisidėjo katalikiškas „Židinys“, neokatalikiškos krypties „Naujoji Romuva“, redaguojama Juozo Keliuočio.

Bibliotekininkams buvo skirtas žurnalas „Bibliografijos žinios“ (1928–1943 m.), bibliografijos ir kritikos žurnalas „Knygos“ (1922–1926 m.). Abiejų žurnalų redaktorius buvo Vaclovas Biržiška.

1920 m. balandį buvo įkurta Lietuvos naujienų (tuomet vadinta telegramų) agentūra – ELTA. Jos steigėjas ir pirmasis vadovas buvo Juozas Eretas. Šalies periodinė spauda iš Eltos gaudavo operatyvią ir patikimą informaciją. Žinias apie Lietuvos gyvenimą agentūra perduodavo ir užsienio spaudai.

Lietuvos kultūriniam gyvenimui reikšminga buvo Kauno radiofono, Valstybės teatro solistai, dirigentai ir režisieriai, 1930 m. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: S. Dautartas, V. Jonuškaitė, J. Dvarionaitė, pradėjusio veikti 1926 m. vasarą, veikla.

J. Stumbras, V. Puškorius. Antroje eilėje iš kairės sėdi: A. Sodeika, A. Oleka-Žilinskas, A. Galaunienė, J. Tallat-Kelpša, K. Petrauskas, Radiofonas turėjo simfoninį orkestrą, J. Gruodis, V. Grigaitienė, J. Štarka, P. Oleka. Trečioje eilėje iš kairės stovi: S. Sodeika, J. Vencevičaitė, M. Vaičkienė, J. Byra, M. Rakauskaitė, V. Bručkus, Ch. Šulginas, M. Dambravičiūtė, C. Stupelis, M. Lipčienė, J. Katelė, A. Kučingis. Ketvirtoje eilėje iš kairės lengvosios muzikos kapelą, nuolatinius stovi: J. Stupelis, P. Berkavičius, J. Dambrauskas, L. Hofmekleris. Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių solistus. Iš Valstybės teatro tiesiogiai transliuotos operos, baletai, dramos Steigiami muziejai. Jau 1921 m. Kaune buvo atidarytas Karo, spektakliai. Populiarūs buvo humoristiniai estradiniai 1922 m. – Pedagoginis muziejai. Ketvirtajame dešimtmetyje buvo dramos aktorių pasirodymai, o didžiausias gyventojų įsteigtas Bažnytinio meno, memorialiniai Maironio, Vaižganto linksmintojas buvo Pupų Dėdė (Petras Biržys). 1936– muziejai. Šalyje įkurta daugiau kaip 20 kraštotyros muziejų. Daug 1939 m. taip pat veikė Klaipėdos radiofonas.

Atkūrus valstybę, intensyviai vyko knygų leidyba. Per eksponatų sukaupė Šiaulių „Aušros“, Telšių „Alkos“ muziejai. Šalies miestus naujais pastatais puošė Lietuvos architektai, ypač 22 nepriklausomos valstybės gyvavimo metus išleista ne Kaune. 1934 m. šiame mieste iškilo Kūno kultūros instituto rūmai mažiau kaip 25 000 spaudinių1. Knygas leido valstybinės ir „Pienocentro“ pastatas, 1938-aisiais – Prekybos, pramonės ir leidyklos, privačios, akcinės, kooperatinės knygų leidybos amatų rūmai (visų trijų pastatų architektas – Vytautas Landsber- bendrovės. Daug knygų spausdino akcinės bendrovės gis-Žemkalnis), 1936 m. išaugo Vytauto Didžiojo karo muziejaus „Švyturys“ (1918–1931 m.), „Dirva“ (1918–1940 m.). rūmai (architektai Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazys „Spaudos fondas“ (1921–1940 m.), „Sakalas“ (1924– 1940, 1943–1944 m.). Valstybės remiamas Krikščiukaitis). Žaliakalnyje nuo 1934 m. kilo Kris„Spaudos fondas“ leido vadovėlius, grožinę taus Prisikėlimo bažnyčia (architektas K. Reisonas), Neraštingumas literatūrą, mokslo populiarinamąsias knytačiau ji iki sovietų invazijos nebuvo baigta. gas. Reikšmingas jo nuopelnas – pirmos iš esmės buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“ Spaudos bumas ir knygų leidyba likviduotas: 4-ojo visuotinės leidimas. Enciklopediją redagavo V. Biržiška Plėtojosi ir kokybiškai keitėsi įvairiems visuodešimtmečio (iki 1944 m. išleista 10 enciklopedijos tomų). menės sluoksniams skirta spauda. Šią plėtrą lėmė kultūros, ypač švietimo lygio augimas, lietuvių pabaigoje pradžios Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka leido tęstinį leidinį „Mūsų senovė“ (1937– kalbos įsitvirtinimas, žurnalistų profesionalėjimas. mokyklas lankė 1940 m.), išleido Mykolo Daukšos „Postilę“, Spaudos augimo tempas buvo labai spartus: leidiSimono Daukanto veikalą „Darbai senovės nių skaičius nuo 3 1919 m. išaugo iki 187 1940 m. visi mokyklinio lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir kt. ir pasiekė 1 mln. 600 tūkst. egzempliorių tiražą. amžiaus vaikai.

Pasirodė pirmieji lietuviški bibliotekininDidžiausi buvo oficiozinių dienraščių tiražai. kystės vadovėliai ir mokslo darbai. 1927 m.

1919–1928 m. ėjo oficiozas „Lietuva“. 1928 m. vietoj „Lietuvos“ pradėjo eiti dienraštis „Lietuvos aidas“. Nuo Centrinė kariuomenės biblioteka išleido Romualdo Buroko „Vadovėlį kariuomenės bibliotekoms tvarkyti“, 1935 m. leistos dvi laikraščio laidos – rytinė ir vakarinė.

Periodinė spauda specializavosi – gyvavo politiniai, kultū- o 1937 m. „Sakalas“ – Vinco Ruzgo „Bibliotekoms variniai, religiniai, profesiniai leidiniai. Leisti leidiniai inteligen- dovėlį“. 1935 m. pasirodė reikšmingas Juozo Rimanto tijai, valstiečiams, darbininkams, kariams, šauliams, jaunimui, [Slapšinsko] darbas „Bibliotekos ir jų tvarkymo bruožai“, vaikams. Gausiausia buvo katalikų spauda, o antrąją vietą pagal 1937 m. – to paties autoriaus „Viešųjų bibliotekų organišį rodiklį užėmė tautininkų spauda. Liberalioji spauda nebuvo zacija“. J. Rimanto ir V. Ruzgo darbai yra aukšto teorinio gausi. Inteligentijai buvo skirti žurnalai „Židinys“, „Naujoji ir metodinio lygio, bibliotekos veikla juose nagrinėjama Romuva“, „Vairas“, „Kultūra“. Prie lietuvių kultūros ugdymo plačiame kultūrinio ir edukacinio proceso kontekste.

„

34

„

mas knygai: Vaclovas Biržiška“. V. Žukas Bibliotekos ir požiūris į skaitymą Pradėtos rengti teigia, kad V. Biržiška ne kartą įvairiomis Teigiamai leidybą veikė ir bibliotekų, ypač viešųjų, steigimas. Viešosios visuotinės dainų progomis kėlė kaimo gyventojų aprūpinimo knygomis problemą. 1939 m. bibliotekos masiškai pradėtos steigti po šventės liudijo vykusioje diskusijoje kultūros klausimais 1937-ųjų. Gausiai kuriamos bibliotekos sustiprėjusią profesorius teigė: skundžiamasi, jog siekė patenkinti įvairiausius skaitytojų poreikius – profesinius, švietimo, mochorinę kultūrą. kaimiečiai neskaito knygų, tačiau nesirūpinama bibliotekose komplektuoti jiems kymosi. Audronė Glosienė savo 1992 m. tinkamos literatūros. Įsigyjama universidaktaro disertacijoje „Knygų leidyba ir platinimas Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 me- teto leidinių, o labai trūksta mokslo populiarinamųjų tais“ atskleidė, kad didžiausią skaitytojų jose procentą knygų. Skaitytojus atbaidė ir tendencingai bibliotekų 6 sudarė moksleiviai – 62 proc., o kai kuriais metais prenumeruojama tik vienos krypties periodika . siekė net iki 70 procentų. Kaimo gyventojai tesudarė 8 proc., tarnautojai – 6,7 proc., mokytojai – 3,2 proc., Valstybės kultūros politika Lietuvos valstybėje rūpintis kultūros reikalais buvo darbininkai – 2,9 proc. pavesta Švietimo ministerijai. Nuo 1934 metų, kai Daugeliui skaitytojų, ypač kaimo gyventojams, buvo įkurtas Kultūros reikalų departamentas, valdžia naudojimosi biblioteka trukdis buvo aukštas (10 Lt) tapo aktyvesnė sprendžiant kultūrinio gyvenimo reiužstatas ir abonentinis mokestis. Skaityklomis buvo kalus.

1935 m. priimti Knygynų įstatymas, Tautosakai galima naudotis nemokamai, tad jos buvo gausiai tvarkyti įstatymas, Literatūros premijai skirti taisyklės, 2 lankomos . Bibliotekos pagal jų dydį buvo skirstomos 1936 m. – Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymas ir „keturiomis eilėmis“. 1938 m. Lietuvoje veikė 101 viešoji biblioteka. Be Valstybinės centrinės bibliote- Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymas. 1937 m. priimti kos, pirmosios eilės miestuose buvo 10 pirmos eilės Valstybės viešųjų bibliotekų įstatymui vykdyti taisybibliotekų; antrosios eilės miestuose – 25 antros eilės klės ir Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus statutas, bibliotekos; mažesniuose miestuose buvo 25 trečios 1938 m. – Antano Smetonos lituanistikos instituto eilės ir 40 ketvirtos eilės bibliotekų. Deja, trečios ir statutas, 1939 m. – Teatrų įstatymas.

Tarpukario kultūrinis gyvenimas turėjo savų ketvirtos eilės bibliotekos skaityklų neturėjo3. problemų. Aktuali buvo spaudos laisvės problema.

Kiek visuomenė buvo skaitančioji – ši tema dar laukia Necenzūruojama spauda gyvavo labai trumpą laikotyrėjų. Šiuo metu mokslininkai linkę remtis dr. Getarpį: 1926 m. liepą–gruodį. Valdant tautininkams, novaitės Raguotienės, tyrusios skaitymą 1904–1918 cenzūra sugriežtėjo. Ji buvo nukreipta ne tik prieš anmetais, apibendrinimais. Jos požiūriu, kaime į knygą ir tivalstybinius leidinius, bet ir prieš opozicinę spaudą. skaitymą neretai žiūrėta konservatyviai. Stigo palankios, Ją buvo lengva apkaltinti priešvalstybiniu veikimu. skaitymą skatinančios aplinkos4. Suprantama, paskelbus 1935 m. priėmus Spaudos įstatymą, periodinė spauda nepriklausomybę, požiūris į skaitymą, kaip į dyką laiko įpareigota skelbti savo puslapiuose valdžios įstaigų leidimą, neišnyko. Marcelijus Martinaitis savo atsiminiparengtus straipsnius be teisės juos komentuoti. muose rašo, jog tėvai jam sakydavo: „Vien iš skaitymo Tad opozicinė spauda buvo priversta propaguoti jai duonos nevalgysi, skaitydamas nieko nepadirbsi.“5 Apie nepriimtiną politiką. Cenzūros poveikio neišvengė skaitymą rašoma Vlado Žuko monografijoje „Gyveniir grožinė literatūra. Egzistavo bažnytinė cenzūra su draudžiamų knygų sąrašu.

Nepriklausomos Lietuvos kultūros laimėjimai turi didžiulę išliekamąją vertę. Tuomet buvo suvokta egzistencinė kultūros reikšmė. O šiandien? Dar 2010 m. birželio 30 d. Seimo nutarime „Dėl Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių patvirtinimo“ suformuluotas tikslas įtvirtinti kultūrą kaip strateginę valstybės raidos kryptį. Bet ar tapo kultūra šalies strategine raidos kryptimi?

–

Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 185.

Glosienė, Audronė. Knygų leidyba ir platinimas Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 metais. Disertacija socialinių mokslų daktaro laipsniui įgyti. Vilnius, 1992. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, F76-3360, p. 140–141.

3 Lietuva 1918–1938: leidinys 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti. Kaunas: Šviesa, 1990, p. 289.

4 Raguotienė, Genovaitė. Spaudą atgavus. Vilnius: Stepono leidykla, 1996, p. 125.

5 Martinaitis, Marcelijus. Mes gyvenome: biografiniai užrašai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, p. 26.

6 Žukas, Vladas. Gyvenimas knygai: Vaclovas Biržiška. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p.149–150.

1 2

1928 m. pradėtos leisti bibliotekininkams skirtos „Bibliografijos žinios“, kurias redagavo Vaclovas Biržiška (ėjo iki 1943 m.).

Valstybės remiamas „Spaudos fondas“ leido vadovėlius, grožinę literatūrą. Reikšmingas bendrovės nuopelnas – pirmos visuotinės „Lietuviškosios enciklopedijos“ leidimas.

35

KRONIKA

Įkurtuvės Naujojoje Akmenėje po ilgų laukimo metų Akmenės rajono savivaldybės viešoji biblioteka tapo pirmąja biblioteka, naujo pastato duris lankytojams atvėrusia minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Šio įvykio ir bibliotekos darbuotojai, ir bendruomenė laukė beveik dvylika metų – tiek užtruko rekonstrukcijos darbai.

Oficialiai viešoji biblioteka Akmenės krašte įkurta 1946 m. sausio 1 dieną. Iki šių metų kovo 12-osios beveik tris dešimtmečius ji glaudėsi sename ankštame buvusio vaikų darželio pastate, o Vaikų literatūros skyrius buvo susispaudęs patalpoje, sujungtoje iš kitame pastate esančių kelių butų.

Pastatas, kuriame dabar įsikūrė biblioteka, kurį laiką stovėjo apleistas, anksčiau jame buvo viešbutis. Tipinio sovietmečiu statyto daugiabučio rekonstrukcijos projektą sukūrė architektė Rūta Stuopelienė. Dėl nuolatinio lėšų trūkumo rekonstrukcija užtruko beveik dvylika metų, per tą laiką išaugo ir jos kaina – bibliotekai įrengti prireikė apie 2,8 mln. eurų Europos Sąjungos, valstybės ir Akmenės rajono savivaldybės lėšų.

Naujojoje Akmenėje įsikūrusi moderni viešoji biblioteka, be tradicinės knygų išdavimo paslaugos ir kultūros sklaidos, dabar gali tenkinti ir kitus bendruomenės poreikius: teikti informacines paslaugas, interneto ir duomenų 36

bazių prieigą, galimybę naudotis naujausiomis technologijomis, mokytis ir tobulėti visą gyvenimą.

Bibliotekoje įdiegta nauja technologinė RFID sistema, elektroninis savitarnos knygų išdavimo ir grąžinimo įrenginys (beje, knygas galima grąžinti bet kuriuo paros metu), įrengtos kompiuterizuotos darbo vietos. Bibliotekoje nuo šiol – naujos patogios skaityklos: Muzikos ir meno, Kraštotyros, Užsienio kalbų, Interneto ir periodinių leidinių, Vaikų erdvė su žaisloteka, interaktyviu stalu. Konferencijų rengėjų laukia salė su pažangiausiomis technologijomis.

Naujas bibliotekos pastatas iškilmingai atidarytas net keliais renginiais. „Viešoji biblioteka ir Akmenės rajono savivaldybė visus knygos ir bibliotekos bičiulius, kraštiečius, rašytojus, bibliotekos rėmėjus ir geradarius, žiniasklaidos atstovus pirmiausia pasitiko modernioje bibliotekoje surengtoje konferencijoje „Atverski knygą – pažinki Lietuvą“. Vėliau koncertavo operos solistai Edmundas Seilius ir Kristina Zmailaitė, kuriems akompanavo pianistas Aleksandras Vizbaras, – pasakojo bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė. – Antra bibliotekos atidarymo iškilmių diena buvo skirta jauniesiems Akmenės krašto bibliotekų skaitytojams, kur jų laukė Kakė Makė ir Netvarkos Nykštukas.“ Naujos bibliotekos erdvės tapo puikia vieta parodoms, kitiems kultūros renginiams ir mokslinėms konferencijoms rengti. „Tarp knygų“ informacija

Dalios Markulienės ir Arūno Dyglio nuotraukos

37

KRONIKA

Pagėgių bibliotekai suteiktas Vydūno vardas Lietuvos Respublikos Seimui nusprendus 2018-uosius paskelbti Vydūno metais, buvo patvirtintas Vyriausybės nutarimas „Dėl Vydūno 150-ųjų gimimo metinių minėjimo plano patvirtinimo“. Jame, be kitų renginių, numatyta Pagėgių savivaldybės viešajai bibliotekai suteikti Vydūno vardą. Kovo 29 d. vykusiame Pagėgių savivaldybės tarybos posėdyje už šį sprendimą balsavo visi tarybos nariai.

Mintis įamžinti Vydūno vardą savivaldybėje kilo prieš du dešimtmečius, vos prasidėjus pagėgiškių draugystei su Vydūno draugijos nariais. Šis siūlymas nuskambėjo iš tuomečio Vydūno draugijos pirmininko, Pagėgių garbės piliečio dr. Vacio Bagdonavičiaus lūpų. O šiemet, bibliote-

Astos Andrulienės nuotraukos

38

kai nusprendus atsiklausti bendruomenės nuomonės, vos per keletą savaičių surinkta beveik 300 asmenų parašų dėl Vydūno vardo suteikimo bibliotekai.

Per beveik dvi dešimtis bičiulystės su Vydūno draugijos nariais metų nuveikta daug gražių darbų.

Rengtos įvairios paskaitos, konferencijos, parodos, knygų pristatymai, skirti Vydūno asmenybei, filosofijai pažinti ir skleisti. Kasmet vyko susitikimai su Vydūno draugijos nariais, kuriuose bibliotekai dovanotos rečiausios ar naujai išleistos Vydūno knygos. Filosofo, rašytojo, kultūros veikėjo amžinojo poilsio vieta Bitėnų kapinaitėse visada buvo vienas objektų, pristatomų garbingiausiems bibliotekos svečiams iš Lietuvos ir užsienio. 2018 m. biblioteka įsigijo daugeliu prasmių vertingą menininkės, žurnalistės Lilijos Valatkienės fotorefleksijų parodą „Vydūnas – žinomas, bet nepažintas“, kuri Lietuvoje ir užsienyje garsina Vydūno vardą, Mažąją Lietuvą ir Pagėgių kraštą.

Bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai dėkoja visiems tikėjusiems šia idėja, ją palaikiusiems ir prisidėjusiems prie sprendimo Pagėgių savivaldybės viešajai bibliotekai suteikti Vydūno vardą.

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos informacija

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Akmenė Monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ sutiktuvės. Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža rajono viešojoje bibliotekoje pristatė monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“ (2017). Tai pirmasis veikalas Lietuvoje, nagrinėjantis žemaičių kalbą. Knygoje profesorius pateikia pavyzdžių, kurie įrodo, kad žemaičiai turi savo kalbą, ne tik tarmę.

J. Pabrėža akcentavo, kad ši knyga skirta ne vien akademinei bendruomenei, ji bus įdomi ir platesniam skaitytojų ratui. Papročiai, tarmės, tradicijos, žemaitiškoji tapatybė, istorija, tradicija, kalba – visa tai aptariama docento parengtoje knygoje.

Svečias taip pat pristatė žemaitiškai išleistas knygas, periodinius leidinius – Juozapo Čiuldos gramatiką „Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatiką“ (1855), periodinį leidinį „Į žemaičių žemę“, paskaitė ištraukų, pasakojo apie ekspedicijas po Žemaitiją ir Lat­ viją, pasidalijo prisiminimais apie kalbininko Alekso Girdenio veiklą.

Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė ir jos pavaduotoja Dalė Taraškevičiūtė pristatė J. Pabrėžos knygas („Žemaičių rašybos patarimai“, 1991 m., „Žemaičių rašyba“,1997 m., „Lietuvių kalba“,1995 m.), straipsnius, publikuotus knygose, žurnaluose, mokslo leidiniuose.

Bibliotekoje veikė parengta spaudinių paroda „Žemaičiai turi savo kalbą“. Pristatytą savo knygą J. Pabrėža padovanojo bibliotekai.

Juozas Pabrėža skaito ištraukas iš monografijos.

Dalios Markulienės nuotr.

Kruopių kaimo bibliotekoje, kurioje dirba bibliotekininkė Rima Urmonienė, yra įsikūręs literatų būrelis „Kruopelė“. Šio būrelio narė mokytoja Liuda Povilaitytė pakvietė skaitytojus „pasiruokoti žemaitiškai“, žemaičių tarme papasakojo linksmą istoriją.

Zita Sinkevičienė Kaunas Terapija su Vydūno mintimis. Kovo 26 d. rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje susirinkę Garliavos neįgaliųjų draugijos nariai dalyvavo jau ketvirtame skaitymų ir dailės terapijos renginyje iš ciklo „Kai knygos prabyla spalvomis“. Jį vedė bibliotekininkė Regina Vasauskaitė ir bibliotekos dailininkė Greta Duobienė. Bendradarbiaujant su Garliavos neįgaliųjų draugija visus metus kartą per mėnesį viešojoje bibliotekoje rengiami edukaciniai

renginiai, skirti užtikrinti sėkmingą neįgaliųjų socialinę integraciją bendruomenėje. Šis kovo mėnesio renginys „Vydūnas – Lietuvai“ buvo dedikuotas įžymiam tautos žadintojui ir ugdytojui Vydūnui. Visa, ką šis skambų literatūrinį vardą pasirinkęs kūrėjas iš Mažosios Lietuvos padarė, žadindamas tautą, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“, šiandien įgauna didžiulę reikšmę.

Skaitomos Vydūno mintys. Reginos Vasauskaitės nuotr.

Buvo pristatyta Vydūno asmenybė ir kūryba, kalbėta apie jo svarbą mūsų literatūros, dramaturgijos ir teatro raidai – buvo ryškiausias XX a. pradžios filosofinės dramos ir modernaus teatro kūrėjas. Vėliau renginio dalyviai, nuo Vydūno išminties medžio „nusiskynę“ po lapelį, skaitė šio filosofo mintis ir stebėjosi, kaip jos atitinka šių dienų aktualijas.

Kaip teigė R. Vasauskaitė, Vydūnas atskleidė ir labai aiškiai bei įtikinamai parodė tautiškumo ir žmoniškumo dermės būtinumą: tautiškumas jam yra svarbus ne tik kaip savaiminė vertybė, jį svarbu puoselėti kaip universalesnės vertybės – žmoniškumo raiškos sąlygą. Tikrąjį dvasingumą įkūnijantis žmoniškumas prireikus tampa pačia patikimiausia, jokia galia neįveikiama tautos apsigynimo tvirtove.

Po Vydūno kūrybos skaitymų dailininkė G. Duobienė kvietė pasinerti į dailės terapiją – dalyviai improvizuodami liejo pavasarišku gaivumu pulsuojančias spalvas ir kūrė knygų skirtukus.

Regina Vasauskaitė Atvelykio šventė „Padūkusios Velykėlės“.

Balandžio 3 d. į pirmą kartą rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje organizuotas Velykėles su pintinėlėmis margučių rinkosi vaikai ir juos lydintys tėveliai. Vaikų centre visus pasitiko bibliotekos darbuotojai ir du fotografuotis mėgstantys triušiukai Šuša ir Šušu. Dviejų ilgaausių šeimininkė Simona ne tik papasakojo apie šių augintinių gyvenimo būdą ir pomėgius, bet ir turėjo atsakyti į daug netikėtų klausimų, kuriuos uždavė vaikai: ar triušiai bijo tamsos, ar aukštai pašoka, kaip sutaria su namuose gyvenančiais dviem šunimis ir, žinoma, kiek jie kainuoja. Kūrybinėse dirbtuvėlėse vaikai kartu su bibliotekos dailininke

gaminosi zuikių ausytes, spalvino paveikslėlius ir rašė linkėjimus savo naujiesiems draugams, kurie nuo šiol bibliotekoje svečiuosis kiekvieną paskutinį mėnesio antradienį.

Ar esate kada nors girdėję apie zuikių eilių skaitymą? „Padūkusiose Velykėlėse“ vaikai, trumpam patys tapę zuikučiais, noriai skaitė eiles apie Velykas ir margučius, o dar skaityti nemokantys patys mažiausieji linkėjimus susirinkusiems siuntė deklamuodami eilėraščius ir dainuodami daineles.

Po kūrybinių dirbtuvėlių visi nuskubėjo į trečią bibliotekos aukštą, kur jų laukė staigmena – bibliotekoje vykstančių robotikos mokymų dalyviai Dovydas, Augustas ir Tadas su pagalbininkais pristatė pačių sukurtą kiaušinių margintoją! Jaunieji kūrėjai sulaukė klausimų apie savo išradimą ne tik iš vaikų, bet ir iš jų tėvelių. „Padūkusių Velykėlių“ programoje dar buvo labiausiai vaikų lauktos margučių ridenimo varžybos, vykusios keliais etapais.

Laimėjusieji džiaugėsi tikrus kiaušinius iškeitę į šokoladinius, neliko nuskriausti ir kiti – visi gavo saldžių dovanėlių.

Nuotaikingų Velykėlių šurmulyje. Reginos Vasauskaitės nuotr.

Pirmą kartą bibliotekoje organizuotos Velykėlės buvo vertos „Padūkusių Velykėlių“ vardo. Čia šėlo ir vaikai, ir triušiukai, ir margučiai. O šventėje su mažaisiais dalyvavę tėveliai ir seneliai sužinojo daug naudingos informacijos apie bibliotekos siūlomas veiklas ir galimybę čia turiningai praleisti laiką. Šarūnė Baltrušaitienė, Regina Vasauskaitė Klaipėda Akcija „Lietuviška knyga pasaulyje“.

Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje visus metus vyksta akcija „Lietuviška knyga pasaulyje“. Jos metu bibliotekos lankytojai kviečiami žemėlapyje specialiomis vėliavėlėmis žymėti vietas, kuriose keliaudami skaitė lietuvišką knygą. Ši akcija, prasidėjusi šių metų vasario 16 d. minint Lietuvos atkūrimo šimtmetį, pasibaigs gruodžio pabaigoje.

Prie bibliotekos registratūros kabantis originalus žemėlapis traukia bibliotekos lankytojų dėmesį. Vieni skaitytojai vėliavėlėmis pažymi vietas, kuriose patys skaitė lietuviškas knygas, kiti tiesiog įdėmiai apžiūri ir lygina, kuriose vietovėse įsmeigta daugiausia ar mažiausia vėliavėlių.

39

Lietuviškos knygos kelionių žemėlapis. Eugenijaus Maciaus nuotr.

Šiuo metu žemėlapyje jau pažymėta 181 vieta. Daugiausia klaipėdiečių bei miesto svečių įsmeigtų vėliavėlių galima aptikti Vidurio bei Pietų Europoje, Skandinavijos, Baltijos šalyse. Yra vėliavėlių ir tolimose šalyse, tokiose kaip Australija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Brazilija, Japonija, Kinija. Džiugu, kad į šią akciją noriai įsitraukia įvairaus amžiaus žmonės.

Tikimės, kad iki gruodžio mėnesio įsmeigtų vėliavėlių žemėlapyje dar padaugės, o bibliotekos lankytojai ir toliau aktyviai dalyvaus šioje lietuviškos knygos sklaidos akcijoje.

Ieva Grigaitytė Įkvėpta Čiurlionio. Ar įmanoma nuo gimimo neregint, nematant mums įprastų spalvų ir materialaus pasaulio objektų, kurti muziką, poeziją, dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, būti įkvėpimu kitiems ir mokyti atrasti savąsias gyvenimo spalvas? Klaipėdos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje viešėjusi jauna pianistė, poetė Silvija Beatričė Petkevičiūtė (g. 1998) atsakytų, kad ne tik įmanoma, bet ir būtina.

Vykstant viešosios bibliotekos organizuotam konkursui „Klaipėdos knyga – 2017“, S. B. Petkevičiūtės pristatė savo knygą „Sielos preliudai“. Klaipėdiečiai buvo sužavėti autorės poezija, pianinu grojama muzika ir dainomis. „Tai buvo teatras, muzika ir poezija kartu“, – po renginio įspūdžiais dalijosi lankytojai. Silvijos Beatričės gyvenimo ir kūrybos pavyzdys liudija apie dvasios stiprybę, asmenybės unikalumą ir talentą. „Žmogus, kuris neregi, kuria grožį ir dalinasi juo su kitais“, – apie autorę sakė renginyje dalyvavusi leidinio sudarytoja Eglė Jokužytė.

Iš kairės: leidinio sudarytoja E .Jokužytė, autorė S. B. Petkevičiūtė, bibliotekos direktorė B. Lauciuvienė, koncertmeisterė B. Andriuškevičienė. Jolitos Baltrimienės nuotr.

2014 m. koncertuodama S. B. Petkevičiūtė susitiko M. K. Čiurlionio provaikaitį pianistą Roką Zubovą. Pasak autorės, tai buvo lyg giminingų sielų susitikimas, tuo labiau, kad Čiurlionio kūryba jai ir anksčiau buvo nepaprastai svarbi. Netrukus buvo sukurti pristatytoje knygoje spausdinami eilėraščiai,

40

kuriuose atsiskleidžia glaudus emocinis ryšys su M. K. Čiurlioniu ir R. Zubovu. Muzikalūs tekstai ir romantinis pasaulio matymas leidžia pakilti virš kasdienybės, išvysti simbolinę prasmę. Nacionaliniais ir tarptautiniais apdovanojimais įvertintai autorei kūryba yra tarsi procesas, išprovokuotas tam tikrų įvykių, išgyvenimų, aplinkos.

Atsivertę knygą „Sielos preliudai“ skaitytojai ras ne tik eilių, bet ir kompaktinę plokštelę, kurioje įrašytas fortepijoninis ciklas „Ilgesys MKČ“. Eilėraščiai pateikiami lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Pirmasis atspausdintas ir Brailio raštu. Šiuo metu Silvija Beatričė fortepijono atlikimo meno studijas tęsia Vytauto Didžiojo muzikos akademijoje, taip pat rašo detektyvinį romaną.

Loreta Liutkutė Palanga Parengta bibliografinė rodyklė. Miesto viešosios bibliotekos darbuotoja Bronislava Spevakovienė parengė bibliografinę rodyklę „Palangos viešoji biblioteka. 1937–2017“ [Mašinraštis]. Joje suregistruotos per 80 metų spaudoje paskelbtos publikacijos apie Palangos viešąją biblioteką, jos padalinius, darbuotojus.

Metams bėgant, keitėsi bibliotekos struktūra, pavadinimai, buvusios atskiros Vaikų, Šventosios bibliotekos tapo skyriais. Rodyklėje bibliografiniai aprašai išdėstyti pagal dabartinę Palangos viešosios bibliotekos struktūrą.

Sudarant rodyklę, naudotasi Palangos viešosios bibliotekos ir jos padalinių kraštotyros kartotekomis, valstybinės bibliografijos leidiniais, „Bibliografijos žiniomis“ (iki 1992 m. – „Spaudos metraštis“), elektroninėmis duomenų bazėmis, žurnalu „Tarp knygų“ (iki 2000 m. – „Bibliotekų darbas“). Dauguma Palangos miesto laikraščių komplektų („Palanga“, „Palangos naujienos“, „Vakarinė Palanga“, „Palangos tiltas“) peržiūrėti de visu.

Rodyklė sudaryta iš 14 skyrių. Bib­ liografiniai įrašai suskirstyti pagal temas: Istorija; Bendrosios publikacijos; Ūkinė-finansinė veikla; Fondai; Skyriai (padaliniai); Renginiai; Parodos; Skaitytojai, vartotojai, paslaugos; Darbuotojai; Kolektyvo tradicijos; Projektai; Leidyba; Bendradarbiavimas, svečiai; Veiklos analizė, pasiekimai.

Skyriuose įrašai išdėstyti chronologine, pateikiant pagal metus – abėcėlės seka. Rodyklę sudaro 1328 pozicijos.

Bibliografinė rodyklė bus naudinga besidomintiems Palangos viešosios bibliotekos, kurorto kultūros istorija.

Bronislava Spevakovienė Panevėžys Dovana šimtmečio kūdikiams. Miesto savivaldybės viešoji biblioteka prisidėjo prie respublikinės socialinės akcijos „Lietuvai 100 – Sveikas, mažyli“. Šios iniciatyvos tikslas – šimtmečio proga pasveikinti 2018-aisiais gimusius kūdikius ir įteikti megztas trispalves kojinaites.

Kojinaitės šimtmečio mažyliui. Bibliotekos archyvo nuotr.

Prie akcijos pirmiausia prisidėjo miesto bibliotekos kolektyvas. Darbuotojos ėmėsi ne tik skleisti informaciją, bet ir pačios numezgė 10 porų kojinaičių. Lauktuvės mažiesiems atkeliavo ir iš miesto ugdymo įstaigų – mokyklų, darželių. Prisidėjo ir miesto bibliotekų skaitytojai.

Per pusantro mėnesio miesto bibliotekos naujajai mūsų šalies kartai surinko 87 poras Lietuvos vėliavos spalvų kojinių.

Kovo 30 d. akcijos „Lietuvai 100 – Sveikas, mažyli“ komanda kartu su projekto ambasadoriumi Raimundu Mikuševičiumi lankėsi Respublikinės Panevėžio ligoninės Akušerijos skyriuje ir įteikė gimdyvėms išskirtinę dovaną – miesto moterų rankomis su meile numegztas trispalves kojinaites šimtmečio naujagimiams.

Praktiška dovana ne tik sušildys mažuosius Lietuvos piliečius, bet ir prasmingai primins, kad jie gimė ypatingais Valstybės atkūrimo šimtmečio metais.

Bibliotekos ir akcijos organizatorių vardu norime padėkoti lopšelių-darželių „Diemedis“ ir „Jūratė“ bendruomenėms, skaitytojoms Angelei Žiukienei, Vidai Klišauskienei, Neringai Klevaitytei. *** Smetonų šeimos gyvenimo puslapiai.

Kovo viduryje miesto Smėlynės bibliotekoje svečiavosi istorikė, rašytoja, parodų kuratorė dr. Ingrida Jakubavičienė. Moteris tyrinėja XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių Lietuvos istoriją. Viena jos mokslinių interesų sričių – Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos politinė ir visuomeninė veikla, biografijos tyrimai. Šia tema ji yra parengusi tris knygas: „Seserys: Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“, „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos“ ir „Prezidento sargyboje: leitenanto Povilo Skardžiaus istorija“.

Ingrida Jakubavičienė pasakoja apie S. ir A. Smetonas. Indrės Rapkevičienės nuotr.

„Baigusi Vilniaus universitetą, ištekėjau ir išvykau gyventi į Kauną, kur įsidarbinau Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje.

Beje, mano darbo kabinetas – buvusiame prezidento žmonos Sofijos miegamajame“, – trumpai prisistatė ir neeilinę savo darbo aplinką atskleidė viešnia. Visuomenės palaikymas ir susidomėjimas istorinėmis asmenybėmis skatina ją ieškoti ir rašyti apie tai, kas primiršta ar dar neatskleista.

I. Jakubavičienė kvietė nusikelti į praėjusį šimtmetį ir iš pateiktos informacijos patiems susidėlioti Smetonų šeimos portretą. Žvelgėme į nematytas poros fotografijas, surinktas iš įvairių archyvų ir privačių fondų.

Nuotraukose – jauni ir brandaus amžiaus A. ir S. Smetonos įvairių švenčių, oficialių renginių metu bei intymioje šeimos aplinkoje, apsupti vaikų ir anūkų.

Autorė atskleidė daug įdomių detalių, paremtų faktais, dokumentais, laiškais. Kodėl tokios skirtingos asmenybės tapo ištikimais bendražygiais? Koks prezidentas buvo Smetona? Kokia buvo jo žmona Sofija? Kaip susiklostė jų palikuonių likimai? „Sofija užaugo labai demokratiškoje bajorų Chodakauskų šeimoje, kuri nesipriešino laužančios tradicijas dukters vedyboms su neturtingu, bet išsilavinusiu, diplomatišku Antanu Smetona. Juos suvienijo bendras tikslas – žadinti Lietuvos tautą, stiprinti patriotizmą ir jie visą savo gyvenimą atidavė tėvynei“, – apie iš skirtingų socialinių sluoksnių kilusių žmonių sąjungą kalbėjo istorikė. „Keturias užsienio kalbas mokanti, be galo komunikabili Sofija nuolat lankydavosi įvairiuose renginiuose, kartu su Prezidentu spręsdavo, kuris kandidatas tinkamas eiti pareigas. Ji daug dėmesio skyrė visuomeninei veiklai, rėmė 20 šeimų pabėgėlių stovyklose, visuomet morališkai ir finansiškai rėmė savo vyrą“, – svarbų moters vaidmenį atskleidė istorikė.

Pasak I. Jakubavičienės, pasitraukti iš Lietuvos buvo logiškas A. ir S. Smetonų sprendimas. Prezidentas išvyko, nes negavo ministrų pritarimo pradėti pasipriešinimą okupacijai.

Jei būtų likęs, būtų tik beprasmiškai žuvęs.

Istorikė viliasi pakeisti sovietų propagandos formuotą prezidento, kaip tautą išdavusio ir pabėgusio, įvaizdį.

Indrė Rapkevičienė Kaip „Žaliosios pelėdos“ skaitytojai pateko į pasaką. Miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“ viešėjo smagiai eiliuotų pasakų vaikams autorė Neringa Tik. Jauna

rašytoja jau yra išleidusi šias knygas: „Kaip nykštukai Kalėdų džiaugsmą dalijo“, „Elenos istorija. Labirintų paieškos“, „Stebuklingas Mėtos pasakų pasaulis“ ir „Saldi miesto pasaka“, kurią skyrė Panevėžio miesto gimtadieniui. Bibliotekoje ji pristatė edukacinę programą „Noriu pasakos“ Vaikystėje Neringa Tik buvo „Žaliosios pelėdos“ skaitytoja, o ir dabar ji savo gyvenimo neįsivaizduoja be stebuklingų istorijų. Neringa tiki, kad kiekvienas vaikas gali sukurti savo pasaką, tik reikia šiek tiek kitaip pažvelgti į daug kartų matytus vaizdus.

Susitikimo dalyviams pirmiausia parūpo, kodėl toks keistas rašytojos vardas – Tik. Pasirodo, jį visai netyčia išrinko mažieji skaitytojai. Kai reikėdavo ką nors padaryti, visi vaikai sutartinai šaukdavo: „Tik Neringa gali, tik Neringa moka, tik Neringa žino!“ Taip Neringa ir tapo Neringa Tik.

Skaitytojai patys kūrė pasaką. Bibliotekos archyvo nuotr.

Viešnia pas vaikus atkeliavo su dideliu, spalvotu lagaminu, kuriame tilpo ne tik jos išleistos knygelės, žavūs dailininko Raimundo Kaliaso pieštų iliustracijų originalai, bet ir jaukiai čia įsikūrę rašytojos sukurtų pasakų personažai. Įdomiausia buvo ne tik visiems kartu kurti pasaką, bet ir joje dalyvauti. Iš stebuklingo spalvoto lagamino vis lindo nauji pasakų personažai ir, padedami vaikų, atgijo. Netikėtai biblioteka tapo stebuklingu mišku, kuriame linksmai laiką leido paukšteliai, Raudonkepuraitė ir vilkas, nykštukai, voras ir dar daug įvairiausių naujos pasakos dalyvių. Taigi, nesunku įsivaizduoti, kaip visiems buvo smagu.

Po nepaprastų nuotykių rašytoja vaikus vaišino saldumynais iš „storos pasakų knygos“, džiaugėsi bibliotekos vedėjos Alvidos Bratkauskienės dovanotu simboliniu žaliu pelėdžiuku, dalijo autografus.

Nijolė Podrigailė Prienai Pristatytas leidinys apie futbolo žaidimo tradicijas. Kovo 17 d. Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre buvo surengtos leidinio „Futbolas Jiezne (apie mėgėjus, prilygusius profesionalams)“ sutiktuvės. Medžiagą surinko Jiezno bibliotekos (Prienų Justino Marcinkevičiaus VB filialo) darbuotoja Sigutė Katkauskienė, publikavimu rūpinosi Seimo

Futbolo mėgėjų susitikimas. Kvitrina.com nuotrauka

narys Vytautas Kamblevičius, seniūnas Algis Bartusevičius ir futbolo klubas „Jieznas“. Į leidinio pristatymą susirinko daug įvairaus amžiaus futbolo žaidėjų iš Jiezno ir kitų Lietuvos vietų. Jų pagerbti atvyko Lietuvos futbolo federacijos atstovai, kiti svečiai.

Puikią nuotaiką kūrė ir prisiminimus skatino fotografijų ir sportinių trofėjų paroda. Įspūdingi buvo veteranų prisiminimai, ką papasakoti bei parodyti turėjo ir jaunosios kartos futbolo žaidėjai.

Susirinkę futbolo mėgėjai neskubėjo skirstytis, dar ilgai šnekučiavosi ir dalijosi prisiminimais, džiaugėsi galimybe susitikti po daugelio metų nesimatymo ir atnaujinti nutrūkusią draugystę.

Bibliotekos informacija Radviliškis Tęstinis „Vabaliukų“ projektas. Viešosios bibliotekos konferencijų salėje kovo mėn. rytais šurmuliavo būsimieji knygų bičiuliai – vos vienų ar dvejų metukų sulaukę mažieji radviliškiečiai ir iš Acokavų kaimo atvykę mažyliai. Ši veikla vykdoma jau trečius metus įgyvendinant viešosios bibliotekos projektą „Vabaliukai“. Jį finansavo Radviliškio miesto garbės pilietė, Žaislotekos rėmėja Elona Vaišnienė, gyvenanti JAV ir geranoriškai padedanti savo tėvų miestui Radviliškiui bei radviliškiečiams.

Siekta nuotaikingai ir smagiai vaikus įtraukti į teatrinę ir muzikinę veiklą. Šiais metais su mažaisiais bičiuliavosi knygos personažas Kakė Makė (rež. Rasa Atkočiūnienė).

Vaikai šauniai adaptavosi naujoje aplinkoje, noriai atliko Kakės Makės užduotėles, susitikę bendravo su Netvarkos Nykštuku.

Susitikimas su Kake Make ir Netvarkos Nykštuku. Jolantos Šilinskienės nuotr.

Mažieji dalyviai sulaukė ir dovanų – kiekvienas gavo po L. Žutautės knygelę „Kakė Makė ir Supertėčio diena“. Dovanomis taip pat pasirūpino projekto globėja E. Vaišnienė.

Audronė Sinušaitė, Jolanta Šilinskienė

41

Rokiškis Atvirukai iš viso pasaulio. Rajono Juozo Keliuočio bibliotekos Rokiškio miesto filiale eksponuojami kolekcininko Vido Seibučio atvirukai. Paroda „Tai, kas teikia džiaugsmą“ skirta Lietuvos Šimtmečiui. Ją sudaro 3 ciklai: „Atvirukai iš viso pasaulio“, „Maxicards“ – 3in1“ (atvirukas, pašto ženklas, antspaudas), „Pasaulio žmonės ir kultūra“.

Buvo siekta kiekviename cikle eksponuoti po 100 atvirukų.

Kolekcininkas V. Seibutis papasakojo, kad šia veikla susidomėjo, kai perskaitė žurnale straipsnį apie atvirukų kolekcionavimą. Jis užsiregistravo svetainėje www. postcrossing.com. ir gavo penkių žmonių adresus. Pirmasis atvirukas atkeliavo gana greitai iš Kelno (Vokietija). „Gera surasti toli gyvenančių naujų pažįstamų ar draugų, kuriuos sieja tas pats pomėgis“, – pasakojo svečias. Jis ne vieną kartą yra gavęs kvietimų atvažiuoti į Kijevą, Odesą, Liubovą ir kitus miestus, bet juk savaip pasisvečiuoti svečioje šalyje galima ir prisilietus prie atviruko, pasitelkus tik vaizduotę.

Atvirukai iš viso pasaulio. Valdos Bugailiškienės nuotr.

Kolekcionuoti V. Seibučiui patinka įvairius atvirukus, bet labiausiai jį žavi karinė technika, istorija, geografija, žemėlapiai, gamta. Taip per ketverius metus jis sukaupė jau per 3000 atvirukų iš 76 pasaulio šalių.

Vienas atvirukas yra atkeliavęs net iš Naujosios Zelandijos.

Skaityti knygas V. Seibutis mėgsta nuo vaikystės. Važiuodavo į Vilnių pirkti knygų, bet ne vienos, o 20 ar 30 iš karto, todėl namo grįždavo su didžiuliu krepšiu. Taip namuose pradėjo kaupti savo biblioteką. Labiausiai jį domino detektyvai, trileriai, istorija. 30 metų kauptomis knygomis Vidas nusprendė pasidalyti su kitais žmonėmis. Pasilikęs tik mėgstamiausius autorius, per 500 knygų padovanojo Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Rokiškio miesto filialui, dalis knygų išdalyta kitoms rajono bibliotekoms.

Valda Bugailiškienė Skuodas Stasio Jonausko jubiliejinis vakaras.

Balandžio 5 d. į rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešosios bibliotekos skaitykloje surengtą jubiliejinį poeto Stasio Jonausko vakarą „Išgirdęs žolės balsą“ susirinko gausus būrys jo draugų, kolegų, gerbėjų ir artimųjų. Atvyko ir bičiuliai

42

Stasio Jonausko jubiliejinis vakaras. Renatos Griciūtės nuotr.

iš Klaipėdos rašytojų sąjungos – Nijolė Kepenienė, Dainius Sobeckis, Danielius Milašauskas ir vertėjas Sergejus Isajevas (slapyvardis Clandestinus), išvertęs į rusų kalbą K. Donelaičio poemą „Metai“.

Literatūrinį vakarą trumpa S. Jonausko biografijos ir kūrybos apžvalga pradėjo Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Strakšytė, birbynės muzikinius intarpus jubiliatui dovanojo Skuodo rajono kultūros centro direktorius Vidmantas Valinskis.

Kultūros centro Žemaičių teatro jaunimo grupė, vadovaujama Edmundo Untulio, parodė literatūrinę kompoziciją „Mirksnis, kai švietė dangus“.

Jubiliatą sveikino rajono valdžios atstovai, buvusios bendradarbės iš laikraščio „Mūsų žodis“, bibliotekininkės, literatai.

Patsai S. Jonauskas, kaip jam būdinga, tarė lakonišką, filosofišką ir kartu nuoširdų padėkos žodį. Renginys truko beveik porą valandų, o atrodė, jog tai tebuvo „mirksnis, kai nušvito dangus“.

Edmundas Untulis Trakai Apie svarbius dalykus. Kovo 12 d. Rūdiškių biblioteka pakvietė gimnazijos pirmokus (mokyt. Danguolė Petkelienė) į susitikimą su rašytoju Benu Bėrantu ir iliustruotoja Vilija Kvieskaite pasikalbėti apie svarbius dalykus. Kūrėjai pristatė savo pirmą išleistą knygą „Riešutortas“ – istoriją, kvepiančią riešutais ir vaikyste, kurią 2017 m. išleido leidykla „Nieko rimto“.

Rašytojas Benas knygoje save pristatė linksmai: „Mėgstu rašyti (kai netingiu) ir tingėti (kai nerašau)“. Jo svajonė – turėti tortų kepyklėlę, kad galėtų pavaišinti visus, kurie skaito knygas. Ko gero, neatsitiktinai ir knyga pavadinta „Riešutortu“.

Knygoje apstu spalvingų veikėjų: tai ir ketverių Varniukas Kirnis, mėgstantis skraidyti padebesiais užsimerkęs, beveik penke-

Rašytojas B. Bėrantas ir iliustruotoja V. Kvieskaitė su renginio dalyviais. Laimos Franckevičienės nuotr.

rių Voveriukas Tiklis, labiausiai mėgstantis gliaudyti riešutus, Mama Voverė, mėgstanti kojomis šiurenti rudeninius lapus, dantų daktaras Meškinas Bubilas, mėgstantis romantiškus saulėlydžius, inteligentiškoji Lapė Lazdūna, mėgstanti spektaklius ir Kiškis Baubas, mėgstantis klausytis žemais dažniais dūzgiančių bičių.

Pateikiama graži ir pamokanti istorija apie tai, kaip blogį nugalėti gerumu, paaiškinanti, kas yra melas, šmeižtas, vagystė, kam mums reikalinga tiesa ir kodėl taip svarbu yra mokėti atsiprašyti.

Pirmokai, įdėmiai klausęsi svečių pasakojimų, uždavė ir klausimų: ar bus „Riešutorto“ antra dalis, ar ilgai buvo piešiami personažai, ar teko vaikystėje pameluoti?

Rašytojas ir dailininkė prisipažino, kad vaikystėje yra tekę tai daryti, tad vaikai irgi noriai pasakojo savo nuotykius ir visokias vaikiškas išdaigas, susijusias ir su melu. Visgi išsiaiškinome, kad melo kojos trumpos, meluoti yra negražu, tad geriau sakyti tiesą.

Danguolė Paliulienė Varėna Dzūkų tarmės vakaras. Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatytas poezijos rinkinys „Sakyciniai ir pilniavociniai. Ailėraščiai dzūkų tarmi“. Dalyvavo autorius Juozas Žitkauskas, save vadinantis kultūros darbinyku, visuomeninyku, pats sudaręs ir mums jau pristatęs dzūkišką leidinį „Dzūkų kalendorius 2018“.

Iš kairės: VB renginių organizatorė Indrė Kondratavičiūtė, Juozas Žitkauskas. Sigutės Čaplikienės nuotr.

Paragintas rašytojo Romo Sadausko, rašančio gimtąja dzūkų tarme, J. Žitkauskas savo eilėraštį „Kaip ant delno“ išvertė į gimtąją tarmę – jis skambėjo daug mieliau.

Nuo tada kūrėjas ir „susirgo“ gimtąja šnekta. „Kuo daugiau rašydamas dzūkiškai (savo Kapčiamiesčio šnektu) vis labiau suprantu, kad gimtos tarmės garsas, žodzis, pasakymas, andai išlėkis iš užanco, dartės grįžta atgal... Ne visi iš rozo – kap kadu vienas per mėnesį, bet kadu ne kadu ir per vienų dzienų pulkas suskranda per ausis in smagesnis, in pomiecį...“ – porino autorius. Šioje knygoje publikuojama per 100 eilėraščių apie gimtinę, miestelį, prigludusį prie miško. Autorius savo knygą pradeda eilėraščiu „Dzūkas“, kuriame kalba apie tėviškės smalų, grybavimo dzienas, gulbių pulkus, rugio varpas, macnesnės samanukės kvapų, jukos gardėsį. Du eilėraščiai parašyti Kapčiamiesčio miestelio 500 metų jubiliejui.

Dažnai rinkinyje aprašoma varlukė Ane-

lkutė, kuri vis kurkia bijodamasi busilų (gandrų). Ji tarsi nuolat kviečia Juozą grįžti į tėviškę, kur savi miškai ir kvajynai ošia, kur auga cikriniai grybai ir lepeškos, banguoja Šūralio ežeras, kur miaukdami verkia kacinai, tarsi pranašaudami pavasarį. Daug visko autorius apie savo tėviškę, jos gamtą prisiminė ir gražiai sueiliavo, o knygos gale ir žodzynuką įdėjo.

Visus knygos tekstus peržiūrėjo dzūkų tarmės specialistė dr. Asta Leskauskaitė, dirbanti Lietuvių kalbos institute. J. Žitkauskas džiaugėsi kalbininkių dr. Vilijos Ragaišienės (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Programų skyriaus vedėja) ir Astos Leskauskaitės nuopelnais tarmei.

Rajono meras Algis Kašėta pasidalijo įžvalgomis apie gimtojo Mergežerio ir aplinkinių kaimų tarmės ypatumus.

Koncertavo Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokiniai Gvidas Jančiauskas, Eventas Valentukevičius, Meda Švedaitė, Kamilė Alekšiūnaitė (mokyt. R. Bakulienė, A. Jakavonienė). *** Krepšininkų autografų medžioklės ypatumai. Motiejus Baublys – 24 metų varėniškis, nestokojantis geležinės kantrybės, patyręs krepšininkų autografų medžiotojas, savo kolekcijoje sukaupęs per 350 parašų, tarp jų ir Ballų šeimos narių, Varėnos viešojoje bibliotekoje atidarė pirmąją savo kolekcijos parodą „Medžioklės ypatumai“, sudarytą iš kelių dalių – Lietuvos krepšinio klubų krepšininkų marškinėlių ir pasaulio sportininkų nuotraukų su autografais.

Kaip pasakojo varėniškis, pirmąjį parašą jis gavo Druskininkuose 2011 m. birželį per Lietuvos ir Brazilijos jaunųjų krepšininkų (iki 20 m.) rinktinių rungtynes. Jono Valančiūno karta buvo pirmoji, pasirašiusi ant plakato. Vaikinas kruopščiai ruošiasi parašų rinkimui, atsirenka įdomiausias krepšininkų nuotraukas internete, pasidaro jas fotoateljė (taip gražiau ir patogiau, todėl atsisakė plakatų), apsiginkluoja kokybiškais žymikliais. Ilgiausiai, net 4 valandas, jis laukė Lino Kleizos. „Su draugais nuvykome į Druskininkus, ten buvo apsistojusi Lietuvos vyrų rinktinė.

Vėliau viešbutyje prie registratūros ant staliuko išsidėliojome visas nuotraukas, žymiklius. Gavome visus parašus, išskyrus Lino Kleizos. Draugai siūlė važiuoti namo, bet aš nepasidaviau. Ir po keturių valandų

Motiejus Baublys prie parodos eksponatų. Sigutės Čaplikienės nuotr.

sulaukėme, galėjome laimingi keliauti namo“, – prisiminė Motiejus.

Ne naujiena, kad kai kada žaidėjai atsisako pasirašyti. Dažniausiai taip elgiasi amerikiečiai. Kitų šalių atstovai parašų medžiotojus sutinka geranoriškai, kartais net pabendrauja. Bet yra viena taisyklė – parašo geriausia prašyti po rungtynių, nes prieš jas krepšininkai paprastai stengiasi susikaupti, bendrauja nenoriai. Taip nutiko ir tuomet, kai rungtyniauti su Kauno „Žalgiriu“ atvyko Atėnų „Panathinaikos“: vienas žaidėjas oro uoste atsisakė pasirašyti, nes nešė lagaminus, o kitas net nežiūrėdamas kažką brūkštelėjo ant nuotraukos, o tokių parašų Motiejus nelabai vertina.

Kolekcininkas bendrauja ir su kitais parašų rinkėjais, dalijasi informacija, kada atskris komandos, kuriame viešbutyje apsigyvens, kada vyks į treniruotes. Džiaugiasi jau gavęs Madrido „Real“ komandos žaidėjų Lukos Dončičiaus, Rudy Fernandezo, Gustavo Ayono, Jeffery Tayloro parašus.

Sugalvojęs, kad reikia ir aprangos kolekcijos, sėdo prie kompiuterio ir parašė visiems krepšininkams, kurie buvo jo draugai socialiniame tinkle „Facebook“, žinutę: „Sveikas, gal turi kokią aprangą, kurios nenešioji? O gal sportbatį, kurio daugiau neapsiausi ir jis guli spintoje? Galbūt nori prisidėti ir padovanoti savo inventoriaus dalelę man? Ateityje planuoju sukurti nedidelį muziejų!“ Atsakymą atsiuntė per 10 krepšininkų. „Vieni aprangas įteikdavo atvažiavę į Vilnių žaisti rungtynių, su kitais specialiai susitardavau, kur susitikti, juk gauti tiesiai iš krepšininko žymiai smagiau.

Kitos emocijos!“ – pasakojo M. Baublys ir kartu dėkojo krepšininkams Jonui Elvikiui, Steponui Babrauskui, Žygimantui Šeštokui. „Kartais atsiverčiu, pasižiūriu parašus, prisimenu istorijas, kaip juos rinkau. Bet noriu, kad ir kiti juos pamatytų, todėl surengiau šią parodą“, – džiaugėsi Motiejus.

Parodoje apsilankęs rajono meras Algis Kašėta gavo Motiejaus padėką su Jono Valančiūno autografu, bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius – su Donato Motiejūno, renginių organizatorė Indrė Kondratavičiūtė – su Manto Kalniečio, įdomiausių klausimų autorius Dovydas – su Kevino Pangoso autografu.

Daiva Armonienė Zarasai Padėti kitiems tobulėti. Viešosios bibliotekos galerijoje kovo 27 d. atidaryta Šventosios Šeimos seserų vienuolijos organizuoto menininkų plenero „Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau“ tapybos darbų paroda. Atvykusios vienuolės Inga ir Gertrūda, plenero dalyvė architektė Gitana Šukaitytė pristatė parodos organizavimo tikslus, Šventosios Šeimos seserų vienuolijos istoriją, supažindino su jų veikla.

Seserų iniciatyva buvo parašytas projektas, pakviesti Lietuvos dailininkų sąjungos menininkai, kurie per tris dienas sukūrė kelias dešimtis darbų sakralinėmis

temomis. Kūrybinėje stovykloje savo mintis realizavo žinomi šalies dailininkai: Sofija Rickevičiūtė, Deimantas Populaigis, Rita Gorodeckienė ir kt. Sesuo Gertrūda, kuri pati nuo vaikystės jautė aistrą teptukui ir dažams, pasidžiaugė, kad plenero metu vyko ne tik kūrybinis procesas, bet ir užsimezgė graži bendrystė.

Vienuolė Gertrūda. Inesos Dumbravienės nuotr.

Vienuolės Ingos teigimu, vienuolija ypatingą dėmesį skiria šeimoms, vaikams ir jaunimui. Vienuolės dirba šeimos centruose, remia šeimas dvasiškai ir materialiai, rengia vasaros stovyklas, žygius, jaunimo rekolekcijas, plenerus. „Mūsų misija – šviesti(s), auklėti(s), tobulėti ir padėti kitiems – vaikams, jaunimui, šeimoms – „augti“ ir gyventi meilėje su Dievu“, – vienuolių tikslus pristatė sesuo Gertrūda. Šventosios Šeimos seserų vienuolijos ištakos siekia XX a. pr. Jos įkūrėja laikoma Elžbieta Bendoravičiūte (1906–1937), kuri po stebuklingo išgijimo sumanė kurti vienuoliją. Ji siekė suteikti išsilavinimą paprastoms kaimo ir miestelio merginoms, todėl Marijampolėje įkūrė Amatų mokyklą, rūpinosi, kad ši bendrija išaugtų į vienuoliją. 1947 m. kun. J. Stankevičius, kaip popiežiaus įgaliotinis, patvirtino bendruomenę kaip Šventosios Šeimos seserų vienuoliją. Šiuo metu vienuoliją sudaro 33 seserys, mažomis grupelėmis gyvenančios ir dirbančios Marijampolėje, Vilniuje, Kaune, Vilkaviškyje ir Romoje.

Nuoširdžiai dėkojame visiems dalyviams, taip pat Zarasų meno mokyklos smuiko ir solfedžio mokytojai Vidai Buivienei už violončele atliktus kūrinius.

Inesa Dumbravienė

Patikslinimas. „Tarp knygų“ kovo numeryje, p. 10, po Virginijaus Benašo nuotrauka turėtų būti šis užrašas: Į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos interaktyvias veiklas noriai įsitraukė jaunieji knygų mugės lankytojai: jie dėliojo įvairius vaizdus išmaniajame Bitės ekrane, sprendė testą apie „Tautišką giesmę“, suko laimės ratą.

Redakcija atsiprašo už netikslumą.

43

Tapatybės ženklai

Gamtos žadintojas ir gyvulių sergėtojas Ieškodama Lietuvos unikalumo ženklų,„Tarp knygų“ žurnalo redakcija kartu su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaite nusprendė atsigręžti į neabejotiną tautinio savitumo išraišką – kryždirbystę, kuri įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.

Balandžio 23 dieną minimas šv. Jurgis yra antras po Kazimiero dangiškasis Lietuvos globėjas. Nuo senovės jis garbinamas Rytų ir Vakarų bažnyčiose, laikomas daugelio miestų globėju, jo vardu vadinamos bažnyčios.

Tradicinėje lietuvių kultūroje šv. Jurgis laikomas gamtos žadintoju, gyvulių bandos globėju.

Tikėta, kad šv. Jurgis rūpinasi besiganančiais gyvuliais, todėl laukuose dažnai būdavo statomas aukštas koplytstulpis, kad globėjas galėtų sergėti kuo didesnį plotą.

Koplytstulpis su šv. Jurgio skulptūra.

Telšių apskr., Šiaulėnų vlsč., Žąsaičių k. 1926 m. Fotografas Adomas Varnas. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

44

Jurgis buvo III a. pabaigoje gyvenęs Romos imperijos Kapadokijos provincijos didikų krikščionių sūnus. Prasidėjus krikščionių persekiojimui, narsus imperatoriaus Diokleciano asmens gvardijos karys už atsisakymą atlikinėti stabmeldžių apeigas buvo suimtas, kankintas ir nukirsdintas Palestinoje. Kankintas nuodijant, tempiant kūną ant rato, plikant verdančiame katile. Šventojo gyvenimas apipintas legendomis apie jo kankinystę ir didvyriškumą. Viduramžiais po visą Europą jas išplatino kryžiaus žygių dalyviai.

Mene šv. Jurgis vaizduojamas kaip šarvuotas karys su besiplaikstančiu apsiaustu, sėdintis ant balto žirgo ir ietimi persmeigiantis slibiną; netoliese dažnai stovi ir karalaitė. Tokio vaizdavimo pagrindu tapo dažniausia legenda apie Libijos Silenės miesto vandenyse nardžiusį slibiną, iš kurio nasrų veržiasi žudančios liepsnos. Slibinui apmalšinti žmonės turėdavę aukoti mergaites. Kai burtai lėmę atiduoti karaliaus dukterį ir iš vandens išnirusi pabaisa jau ketinusi praryti auką, staiga pasirodęs ginkluotas riteris drąsiai stojęs į kovą su slibinu ir jį nugalėjęs.

Su slibinu kovojančio šv. Jurgio kompozicija buvo pamėgta ir lietuvių dievdirbių; šis siužetas buvo vienas gražiausių liaudies skulptūroje, naudotas koplytstulpiuose, koplytėlėse.

Tradicinėje lietuvių kultūroje šv. Jurgis laikomas gamtos žadintoju, laukų ir gyvulių bandos, ypač arklių, globėju. Tikėta, kad jis saugo vasaros raktus, kuriais gali atrakinti dangų, kad lietus palaistytų žemę, o šiluma pažadintų žalumą. Jurginių išvakarėse per kiemus traukdavo būreliai jaunimo, iškilmingai pranešdami, kad atjoja Jurgis ant balto žirgo, ir linkėdami ūkininkams, kad su gyvuliais jiems sektųsi ir šie sveiki būtų. Jurginės buvo šventinė diena, daugelyje vietų vykdavo Šv. Jurgio atlaidai. Ūkininkai nešdavo į bažnyčią kiaušinių, sviesto, mėsos, sūrio, iš vaško

išlietų gyvulių figūrėlių ir melsdavo šv. Jurgį saugoti pagrindinį jų turtą – gyvulius ir pasėlius. Ūkininkai prašydavo Jurgį atrakinti dangų ir pajudinti žemę, kad būtų galima pradėti žemės darbus, o piemenys – padėti iki rudens laimingai išganyti visus gyvulius.

Tikėta, kad šv. Jurgis rūpinasi besiganančiais gyvuliais, todėl per Jurgines banda būdavo pirmą kartą išgenama į lauką ir atliekamos nuo blogos akies, ligų, vilkų apsaugančios apeigos. Šeimininkė apsmilkydavo bandą šventintais žolynais; šeimininkė arba šeimininkas, nešdamas atrakintą spyną, apeidavo bandą tris kartus, o tada užrakindavo spyną – kad plėšrūnų nasrai būtų užrakinti. Prieš varydami gyvulius iš tvarto, prie slenksčio arba ant jo padėdavo pjūklą dantimis į viršų – kad atbaidytų vilkus. Kad gyvuliai būtų sveiki, kiekvienam išgenamam sukirsdavo kadagio šakele, paskui ją įduodavo piemeniui, kad tą dieną išganytų bandą.

Jurginės buvo ir arklių šventė. Visoje Lietuvoje tikėta, kad tądien negalima nieko dirbti su arkliais.

Kad šie būtų sveiki, gražūs ir žvilgantys, šeimininkai apsmilkydavo juos žolelėmis, nusivedę prie upelio ar ežero išmaudydavo, iššukuodavo.

Jurginės laikytos žemės darbų pradžia. Yra išlikęs senas paprotys kepti apeiginę duoną ir ją aukoti žemei – apnešti apie laukus ar užkasti dirvoje. Duona už gyvulius būdavo kepama mažais kepaliukais tarsi kiekvienam gyvuliui, po to nešama prie bažnyčios ir išdalijama elgetoms, kad šie pasimelstų už gyvulius.

Manoma, jog Jurginės labai senos kilmės šventė, pakeitusi senovės pagonių pavasarinę šventę ir senojo tikėjimo dievybių (gyvulių globėjo Ganiklio, žalumos globėjo Jorio, žemės gaivintojo Pergrubio) garbinimo apeigas. Susietas su žemdirbiškais ritualais, šv. Jurgis paveldėjo net kelių ikikrikščioniškosios mitologijos personažų funkcijas.

in this issue Elena Macevičiūtė. Ignoring the Boundaries

1

In the year of 2018, when Lithuania celebrates the restoration of the independent State, the authors of the magazine‘s heading “#GyvasŽodis” reflect on the topic “Me and My Centenary”. In this volume we present thoughts by Prof. Dr. Elena Macevičiūtė from the Digital Media Laboratory at Vilnius University’s Faculty of Communication. Ms Macevičiūtė, who has ample research and academic experience and teaches students not only from Lithuania but also other European countries as well as Africa, America and Thailand, delights in the fact that today’s Lithuanian librarians are highly competent and qualified specialists capable to impact the world’s librarianship through their participation at international professional organizations.

Award Winning Librarians of 2017

3

During the last week of April every year, the Lithuanian Librarians Association organizes a National Library Week; in 2018 this librarians’ feast took place on the 23th–29th of April. As it is the custom for this Week, the best library staff members of the previous year were announced on its first day. During the announcement event at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, the following professionals were honoured: the Best Librarian of 2017, the Head of the Department of Scientific Information Data of the Vilnius University Library Dr. Žibutė Petrauskienė; the Best Library Executive of 2017, the Head of the Department of Library and Information Resources of the Kaunas College Dr. Lina Šarlauskienė; and the Best Young Librarian of 2017, the Head of the Research and Dissemination Unit of the Children and Youth Literature Department of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Inga Mitunevičiūtė.

The Mission and Values of Libraries Do Not Differ the World Over

4

In March this year, the International Federation of Library Associations and Institutions (IFLA) announced the initial results of its continuous project “Global Vision”. This discussion about professional values and problems involved more than thirty thousand librarians from all the continents. The project’s summary highlights ten key aspects characterizing the encounters that the world’s librarians face as well as ten directions to be taken in order to meet these encounters. The editorial board of Tarp knygų asked some Lithuanian librarians and library related professionals to comment this document of IFLA. This publication presents ten comments, in which, by drawing upon the situation of Lithuanian libraries, all the entries of the report are commented. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Kristīne Pabērza: “We All Smile in the Same Language”

11

We present an interview with the former President of the Latvian Library Association Kristīne Pabērza, who has been working at the Central Headquarters of IFLA in the Hague since 2017. Ms Pabērza, a versatile specialist of international calibre in the field of information and librarianship, defies prejudices and does not fear to step into uncharted professional territories. Being IFLA’s member engagement officer and aware of the problems ailing the world’s libraries, she tends to highlight the common aspects that unite us regardless of citizenship, religion and culture. She also tells about IFLA’s significant achievements of the previous years (“Global Vision” and “Library Map of the World”), to which she contributed. (Interviewed by Dr. Ineta Krauls-Ward)

Kristina Bartkienė. Cultural Heritage: Where Past Meets Future

16

2018 has been declared the European Year of Cultural Heritage. It has been a number of years that the world has been discussing the ways to improve access to cultural heritage as well as enhance its social and economic potential and apply modern technologies to make it universally accessible. These were the issues addressed at the international conference “Cultural Heritage in the Digital Age. Memory, Humanities and Technologies” held in Bari, Italy. Among its participants, there was the author of this article the methodologist at the Information Services Department of the Kaunas County Public Library Dr. Kristina Bartkienė. She presents the experience shared by the foreign colleagues.

Silva Pocytė. Testimonies by Contemporaries of Etmė Evė

20

2017 was the anniversary year of Ieva Simonaitytė (1897–1978), a portrayer of the life of Lithuania Minor (Prussia). On the occasion of her 120th anniversary, there were numerous events held in Lithuania. In the words of the senior research fellow at Klaipėda University’s Institute of Baltic Region History and Archaeology Dr. Silva Pocytė, a successful ending to this anniversary year was provided by the book of testimonies about Simonaitytė compiled by Prof. Domas Kaunas. The book contains 57 testimonies told by those who knew Simonaitytė and communicated with her; they picture characteristics of the time period of Simonaitytė’s life and various historical events and episodes. The article also presents an address by the teacher of the Lithuanian language at the Juozas Balčikonis Gymnasium of Panevėžys Rita Miknevičienė explaining in what ways Simonaitytė’s creative work could benefit today’s readers and particularly young people.

Jurgita Kristina Pačkauskienė. Effors by Mstislavas Dobužinskis to Bring to Life Historical Symbols of Lithuania 23 The Rare Books and Manuscripts Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania preserves a considerable portion of the heritage of the artist Mstislavas Dobužinskis (1875–1957). Its major part consists of documents pertaining to the field of heraldry and covering the period of 1921–1939. On the occasion of the celebration of the Restoration of Lithuanian State Independence, the National Library takes effort to remind the general public of the creative heritage of Dobužinskis related to the Lithuanian State symbols. In the article, Jurgita Kristina Pačkauskienė from the National Library’s Rare Books and Manuscripts Unit tells about what stimulated Dobužinskis, whose life and creative activities spanned from Europe to North America, to investigate heraldic symbols of such a small country, Lithuania, and use Lithuanian patriotic motifs in his creative work.

Vaiva Markevičiūtė. “Signed by a Child of Yours Jonas”

27

In this publication, literature specialist Vaiva Markevičiūtė takes a look at the letters of Jonas Mekas (b. 1922), referred to as the godfather of avant-garde cinema and presently living in New York, sent to his native place and addressed to his mother Elžbieta Mekienė. The letters have been digitized and made publicly accessible by the Jurgis Bielinis Public Library of Biržai District Municipality. This correspondence is interesting in its revealing Mekas as a caring son and father, who is concerned about personal decency and one’s ethnic roots.

Petras Biveinis. Cultural Achievements of the Independent Lithuania (1918–1940)

32

Tarp knygų continues its publications on Lithuania during the period of 1918–1940 under the heading “The 100th anniversary of the Restored Lithuania”. In this volume we present the article by the senior methodologist and researcher at the National Library’s Librarianship Unit of the Information Science Department Dr. Petras Biveinis about cultural and educational achievements. He surveys the situation with the educational system, higher education, publishing industry, book publishing sector, professional theatre, fine arts and architecture.

Elvyda Lazauskaitė. The Awakener of Nature and Protector of Animals 44 The editorial board of Tarp knygų and the Ethnic Culture Department of the Lithuanian National Museum address one of the marks of the uniqueness of Lithuania, cross-crafting, which has been included into UNESCO’s Representative List of the Intangible Cultural Heritage of Humanity. The series of articles by Dr. Elvyda Lazauskaitė will introduce saints worshipped by Lithuanians and traditions related to them. This time she tells about Saint George, a celestial patron of Lithuania. Since ancient times, he has been venerated by the Occidental and Oriental Christian Churches. The traditional Lithuanian culture considers him the awakener of nature and patron of animal flocks.

The feast of Saint George is on the 23rd of April. This day is considered the beginning of agricultural chores. The composition featuring the struggle of Saint George with a dragon is favoured by Lithuanian god-crafters.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2018 Nr. 4 (711) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2018 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2018-04-24 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 37476 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of bo­oks) No 04 (711) 2018 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2018 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt