Issuu

Kovas | 2018

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Nijolė Laurinkienė. Tekančio laiko ritmu

ĮVYKIS

Daina Dailidonienė. Kad UŽDRAUSTA niekada nepasikartotų Arida Riaubienė. Kaip „medaus puodynė“ virto solidžia paroda

3 5

TEMA / BIBLIOTEKŲ ERDVĖ

Vaiva Markevičiūtė. Vieta, kur stabteli žingsnis ir žvilgsnis

PROJEKTAI

Svajūnė Pankratovienė. Lietuvių literatūros klasikos kolekcija nuo šiol – spalvingesnė

TYRIMAS

Laima Kutiščeva, Genovaitė Ivaškevičienė. Savivaldybių viešųjų bibliotekų fondų sistema

BIBLIOTEKŲ TURTAI / VYDŪNO METAI

Vydūno laiškai Kazimierui Barėnui. Parengė Raimundas Klimavičius

GREIMO METŲ AIDAI

Jūratė Levina, Silvija Stankevičiūtė. Žinomas ir atrandamas Greimas

POKALBIS

Rimantas Balsys: „Mituose slypi išmintis ir net šių dienų aktualijos“ Kalbėjosi Daiva Janavičienė

SUKAKTYS

Vidas Račius. „Nėra įdomesnio darbo už darbą su knyga“

TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

Inese Zandere. Knygoje mažas yra didelis

KRONIKA

Vaiva Markevičiūtė. Išrinktos pačios pačiausios 33 Vaidenė Grybauskaitė. Džiaugiamės ne tik atkurta valstybe, bet ir unikalia kalba 34 Kronika / Žinios iš Lietuvos bibliotekų

IN MEMORIAM

Domas Kaunas. Akademiką Zigmą Zinkevičių [1925 01 04–2018 02 20] išlydint 41 Irena Krivienė. Darbais ir gyvenimu liudijęs meilę gimtajam kraštui: Ginutis Martynas Procuta (1933 11 11–2018 02 21) 42

TAPATYBĖS ŽENKLAI

Elvyda Lazauskaitė. Skaistusis karalaitis ir darbininkų globėjas

Vygaudo Juozaičio (3), Monikos Jasevičiūtės (9), Lauros Guokės (23) nuotr.

Redakcija

Redakcijos kolegija

Jūratė Bičkauskienė (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

VirŠeliuose

Pirmame: Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių bibliotekų surengtos parodos „Bus uždrausta: Baltijos šalių knygos 1918–1940“ informacinis stendas. Po1940 m. okupacijos svetimos šalies valdžia nacionalinę knygų leidybą matys kaip pavojingą naujajam režimui. Kosto Stankevičiaus nuotr. Ketvirtame: Kryždirbystė – Lietuvos nacionalinio savitumo išraiška. Redakcija, bendradarbiaudama su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriumi, supažindina su lietuvių garbintais šventaisiais. Kovo numeryje – šv. Kazimieras. XX a. pradžia, Rytų Lietuva. Arūno Baltėno nuotr.

#gyvasžodis*

Tekančio laiko ritmu *

Habil. dr. Nijolė Laurinkienė. Jovitos Ambrazaitytės nuotr.

„

Šį pavasarį žurnalo „Tarp knytitute (vėliau jis buvo išskaidytas Žemė, dangus, gų“ redakcija paprašė mane paį du institutus). Čia dirbdama rašyti apie save ir mano tyrimų apgyniau ir antrąją disertaciją ir ugnis, vanduo ir oras sritį – senąją lietuvių pasaulėjautą.1 parašiau knygą „Senovės lietuvių buvo pagrindiniai dievas Perkūnas: kalboje, tautosaPirmasis mano mokslinis darmūsų protėvių stebimi koje, istoriniuose šaltiniuose“, kuri bas buvo apie lietuvių kalendorines dainas. Disertacijos vadovas buvo instituto 1996 m. buvo išleista. ir gerbiami supančio prof. Donatas Sauka. Pats būdamas Ryškesnis mano mokslinio darpasaulio dėmenys. kūrybinga asmenybė, jis ir savo bo etapas prasidėjo 2004-aisiais, mokiniams teikė kūrybinę laisvę, kai kaip ambasadoriaus sutuoktinė išvykau į Madridą. Išsilaisvinusi iš ugdė ir vertino kūrybingumą, bet daugybės pareigų institute (skydetalių instrukcijų, ką studijuoti ir kaip rašyti, neteikė. Vienam ar kitam rašiniui jis pri- riaus vadovės, doktorantūros komisijos pirminintardavo arba nepritardavo, palikdamas įteikto darbo, kės), susitelkiau ir atsidėjau moksliniam darbui. tuomet dar popieriuje, paraštėse pieštuku rašytas Šiuo gyvenimo etapu man daug davė Madrido pastabas. Reikėjo pačiai susigaudyti, ką nori rašyti Komplutensės universiteto (Universidad Comir kaip tai daryti. Kitaip sakant, nemokant plaukti, plutense de Madrid) biblioteka, kurios fakultetų reikėjo kažkaip vis dėl to išplaukti. Vilniaus univer- padaliniai – istorijos, filologijos, filosofijos – buvo siteto profesorių skaitykloje, kurioje gavau leidimą turtingi knygų įvairiomis kalbomis – ispanų, vodirbti, praleisdavau daug laiko. Perskaičiau begales kiečių ir anglų. knygų, kol pradėjau orientuotis, ką norėčiau rašyti. Ypač gausi čia buvo mane dominusi literatūra Taline 1984 m. apsigynusi pirmąją disertaciją, apie Viduržemio jūros kraštų – graikų, romėnų, pradėjau dirbti Lietuvių literatūros ir kalbos ins- taip pat keltų, germanų mitologiją ir senuosius papročius. Ėmiausi ją studijuoti, nes tuomet jau * 2018-aisiais Lietuvai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį, šios mezgėsi galvoje prielaidos apie vieną svarbiausių rubrikos autoriai redakcijos prašymu reflektuoja tema „Aš ir mano senųjų lietuvių dievybių Žemyną. Suvokiau, kad, šimtmetis“. 1

„

norint atskleisti jos prigimtį, reikia Ir toliau rašau vis aiškindamasi Ir toliau rašau vis išstudijuoti jos analogus kitų kraštų gamtos, jos sferų ir stichijų prasmę tradicijose. Komplutensės univeraiškindamasi gamtos, bei vaidmenį senajame baltų pasausiteto biblioteka iš tiesų tam buvo lėvaizdyje. Žemė, dangus, ugnis, jos sferų ir stichijų palanki. Sugrįžusi į Lietuvą, Lietuvių vanduo ir oras buvo pagrindiniai prasmę bei vaidmenį mūsų protėvių stebimi ir gerbiami literatūros ir tautosakos institute 2013 m. išleidau monografiją apie supančio pasaulio dėmenys. Mums senajame baltų minėtą dievybę – „Žemyna ir jos svarbu suvokti ir žinoti, kaip juos pasaulėvaizdyje. mitinis pasaulis“. regėjo ir vertino ankstesnės benKiekvienas turime savo asmenidruomenės. Tai yra susiję su mūsų nę biblioteką, kuri atspindi mūsų etnine, landšafto ir tradicijų, periasmenybę, polinkius, vertybes. Namamų iš kartos į kartą, suformuota muose esu sutelkusi reikalingiausių, parankių man prigimtimi, su mūsų dvasinės kultūros ištakomis. knygų biblioteką. O kai rašiau pirmuosius darbus, Kai ką mes jau prarandame, sakysim, pozityvų biblioteka buvo tapusi kone antraisiais namais – per santykį su gamta, joje įžvelgiant bendrystę egzistentarpbibliotekinį abonementą gausiai užsisakydavau ciniu požiūriu – mus siejantį tekančio laiko ritmą knygas. Į Vilniaus universiteto biblioteką plaukė ir metų rato kartotę. Ne visada pastebime gamtoje mano užsakytos knygos iš įvairių šalių ir miestų glūdintį gyvybės pradą, žavingus, dvasią pakylėjanknygų saugyklų – ir teorinės, tyrinėjimai, ir folkloro čias jos reiškinius. Viena tokių sielą „gelbstinčių“ rinkiniai. Po kelis kartus skaičiau baltarusių, ukrai- gamtos apraiškų man yra kažkada regėtas konkretus niečių, rusų, lenkų, bulgarų dainas, kol jose ėmiau ir nepaprastą įspūdį palikęs vaizdas, kurį mačiau pastebėti kai kuriuos turinio ir formos panašumus. saulei tekant: jos spinduliais buvo nutvieksta kaip Pamažėle galvoje formavosi koncepcija apie artimą tik iš rytų pusės tekanti upė. Srovenantis vanduo liaudies dainų ryšį su archajine mąstysena, kitaip spindėjo, apšviestas saulės šviesos, atspindėdamas tariant, su mitiniu pasaulėvaizdžiu. Savo pirmąją tą šviesą ir, regis, pats ją skleisdamas. knygą „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“, kurią 1990 m. išleido „Vagos“ leidykla, parašiau Habil. dr. Nijolė Laurinkienė su jaunatvišku užsidegimu, tikėdama savo tiesa ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja moksline pozicija.

Sveikiname Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga – įteikė valstybės apdovanojimus Lietuvai nusipelniusiems žmonėms. Tarp jų – ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo skyriaus ilgametė vadovė, Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo tarybos pirmininkė Rūta Eglinskienė. Už vertingų dokumentų Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje išsaugojimo iniciatyvą ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Nuotraukoje – Rūta Eglinskienė (kairėje) su dukra Meida ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, Vilnius, 2018 m. vasario 15 d. Roberto Dačkaus nuotr.

Įvykis

Kad UŽDRAUSTA

niekada nepasikartotų Manto Bartaševičiaus nuotr.

1918–1940 m. – per palyginti trumpą Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių nepriklausomybės laikotarpį – buvo sudarytos puikios sąlygos knygų leidybai, tad šių Baltijos šalių nacionalinė leidyba suklestėjo. Tas tarpsnis vadinamas jų knygininkystės aukso amžiumi. Šiemet Lietuvai, Latvijai ir Estijai švenčiant valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejus, šių šalių nacionalinės bibliotekos surengė bendrą parodą „Bus uždrausta: Baltijos šalių knygos 1918–1940“, kurios sumanytojas – Latvijos nacionalinės bibliotekos direktorius Andris Vilkas. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje iki gegužės 14 d. veikiančioje parodoje plačiai apžvelgiama trijų valstybių knygų leidybos veikla XX amžiuje tarp dviejų pasaulinių karų. Vėliau paroda persikels į Taliną ir Rygą.

Estijos Respublikos premjeras Jüri Ratas, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Latvijos Respublikos Vyriausybės vadovas Māris Kučinskis. Manto Bartaševičiaus nuotr.

Nacionalinės bibliotekos Parodų salėje pristatomi trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje išleisti įvairios tematikos leidiniai. Eksponatai, kurių pateikimo koncepciją įgyvendino Rygos dizaino studija „Radadara“, atspindi to meto leidinių novatoriškumą, sąsajas tiek su nacionalinėmis knygų leidybos ir dizaino tradicijomis, tiek su tarptautinėmis tendencijomis. To laikotarpio leidėjai buvo privatūs komersantai, kooperatyvai, viešosios organizacijos, aukštojo mokslo institucijos, kultūros ir švietimo fondai. Tokia ypatinga paroda ir atidaryta ypatingai. Kovos 9-osios vidurdienį ją oficialiai atidarė Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius 3

„UŽDRAUSTA nepasitvirtino, nes Laisvės neuždrausi. Linkiu, kad visa tai, kas slypi po žodžiais BUS UŽDRAUSTA, niekada nepasikartotų“, – linkėjo prof. dr. R. Gudauskas. A. Vilkas gražia lietuvių kalba papasakojo asmeninę istoriją. Tarp negausių močiutės knygų aptikęs Fridžio Zālīčio „Latvijos istoriją“, senelės sesers namuose radęs „medaus puodynę“ – uždraustų knygų, žmonos šeimoje suradęs visą spec. fondą, jis savo gyvenimą susiejo su knygomis. „Tie „nuodai“ buvo tokie saldūs...“ – prisiminė jis. 1940-ieji sunaikino daugelio knygininkų darbo vaisius ir net pasiglemžė kai kurių jų gyvybę. Jie „tapo uždrausti“. „Tikiu, kad panašių istorijų esama ir Estijoje, ir Lietuvoje. Mūsų knygų keliai buvo tokie panašūs, knygininkystės bruožai Iš kairės: Latvijos nacionalinės bibliotekos direktorius Andris Vilkas, Lietuvos nacionalinės bibliotekos direktorius Renaldas Gudauskas, Estijos Respublikos premjeras Jüri Ratas, Latvijos Respublikos Vyriausybės tokie atpažįstami, veikiantieji asmenys tokie vadovas Māris Kučinskis. Vygaudo Juozaičio nuotraukos artimi...“ – kalbėjo Latvijos nacionalinės bibliotekos direktorius. Šių žodžių patvirtinimą prof. dr. Renaldas Gudauskas, Lietuvos Respublikos nesunku pamatyti parodoje. Estijos nacionalinės bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaMinistras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Latvijos Respublikos Vyriausybės vadovas Māris Kučinskis ir ros departamento direktorė Ave Tölpt pažymėjo, kad ši trijų Estijos Respublikos premjeras Jüri Ratas. Skambėjo Baltijos sesių parengta paroda – vienas pagrindinių Estijos trimitininko Dominyko Vyšniausko atliekama mu- valstybės atkūrimo šimtmečio renginių. Paroda, kurioje zika. S. Skvernelis kvietė džiaugtis ir švęsti modernių atskleidžiamas aukštas to meto leidybos lygis, – tobulas trijų Baltijos valstybių atkūrimo šimtmetį, dėkojo už Baltijos šalių ir jų nacionalinių bibliotekų bendradarbiavimo suteiktą galimybę pamatyti, kas puoselėjo, stiprino ir draugystės pavyzdys. Estijos bibliotekos atstovė sakė nekanmūsų valstybę, padėjo jai atgimti. J. Rato teigimu, triai laukianti parodos atvykstant į jos šalį. paroda atspindi svarbų istorijos tarpsnį; visų trijų Baltijos valstybių praeitis ir dabartis glaudžiai susijusios, jas vienijantis dalykas yra meilė tautos kalbai ir kultūrai. M. Kučinskis prisipažino, kad, įsibėgėjus Baltijos valstybių šimtmečio šventimui, jam didelė garbė dalyvauti atidarant šią reikšmingą parodą. „Likimo vingiuose Lietuva, Latvija ir Estija buvo atsidūrusios didelėje kryžkelėje. Nepriklausomybės niekas neįteikė dovanai. Knygos ir skaitymas užėmė ypatingą vietą žmonių širdyse ir daug prisidėjo jos siekiant“, – kalbėjo Latvijos premjeras. Tos pačios dienos vakare surengtas išsamus parodos pristatymas visuomenei. Jis prasidėjo skambant Gabrieliaus Zapalskio atliekamai ambientinei muzikai. Tardamas sveikinimo žodį, prof. dr. R. Gudauskas džiaugėsi, kad būtent Lietuvos nacionalinei bibliotekai teko garbė pirmajai pristatyti šią parodą, ir padėkojo jos sumanytojui Latvijos nacionalinės bibliotekos direktoriui A. Vilkui. „Trys jaunos Pirmieji parodos lankytojai apžiūri ekspoziciją. valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva, kupinos vilčių ir tikėjimo, su didžiule energija kilo naujam gyvenimui. Mes nežinojome, kad greitai visa tai BUS Latvijos Respublikos ambasados Lietuvoje pirmasis UŽDRAUSTA“, – kalbėjo parodos šeimininkas. sekretorius Ivaras Liepniekas pažymėjo: „Knygų skaitymas Tarpukariu Baltijos šalys sugebėjo ne tik atkurti sustiprina mūsų valstybingumą, vienybę. Tad niekad negasavo ūkį, bet ir esmingai restruktūrizavo bei modernizavo valstybių ekonomiką, kultūrą, mokslą. lėsime įsivaizduoti pasaulio be knygų.“ Visi šie modernios Lietuvos, kaip ir Estijos, Latvijos, pasiekimai vienaip ar kitaip atsispindi šioje parodoje. Daina Dailidonienė 4

Įvykis

Kaip „medaus puodynė“ virto solidžia paroda Arida Riaubienė

Kai parodos idėjos autorius – Latvijos nacionalinės bibliotekos direktorius Andris Vilkas pasiūlė parengti tarptautinę knygų parodą, skirtą atkurtų Baltijos valstybių šimtmečiui, imta galvoti, kaip įgyvendinti šį viliojantį labai prasmingą sumanymą. Lietuvos knygotyrininkai pasiūlė bendradarbiauti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacio nalinėms bibliotekoms. Iš kompetentingų srities žinovų buvo sudarytos parodos rengimo darbo grupės. Nuo idėjos, pirmąkart išsakytos 2016 m. birželį, iki praktinio jos įgyvendinimo (2018 m. kovas) praėjo 20 mėnesių! Estijos parodos rengimo grupėje darbavosi Talino universiteto Skaitmeninių technologijų instituto docentė dr. Aile Möldre ir Estijos nacionalinės bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento direktorė Ave Tölpt. Latvijos nacionalinei bibliotekai, be jau minėto bibliotekos direktoriaus A. Vilko, atstovavo profesorius dr. Viesturas Zanderis, bibliotekos projektų vadovės Marta Dziluma ir Brigita Zelča-Aispure. Lietuvos nacio nalinė Martyno Mažvydo biblioteka į parodos rengimo grupę delegavo Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorę Jolantą Budriūnienę, šio departamento Lituanistikos skyriaus vyriausiąją metodininkę-tyrėją dr. Aridą Riaubienę; joms talkino Vilniaus universiteto konsultantas, Informacijos mokslų departamento Nacionalinės bibliografinės apskaitos skyriaus vyriausiasis bibliografas-tyrėjas dr. Tomas Petreikis. Pirmajame parodos rengėjų susitikime Rygoje 2017 m. pradžioje aptarta koncepcija. Nuspręsta, kad pagrindinis dėmesys parodoje bus skiriamas 1918–1940 m. knygų leidybos ir platinimo srityje dirbusioms asmenybėms. Prieš susitikimą Vilniuje Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje dr. T. Petreikis parengė parodos teminės

struktūros modelį. Nutarta, kad bus eksponuojamos 1918–1940 m. Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje išleistos knygos. Lietuvos atveju į teritorinę imtį turėjo patekti ir Klaipėdos kraštas (nuo 1923 iki 1939 m.), okupuotame Vilniuje lietuvių kalba išleisti leidiniai. Nemažai laiko buvo skiriama diskusijoms, susijusioms su parodos teminėmis grupėmis. Pradžioje būta siūlymų kaip atskiras temines grupes pateikti meninę knygrišystę, leidinius, skirtus knygos menui. Vėliau vis dėlto sutarta, kad ekspoziciją sudarys 10 teminių grupių: 1. Grožinė literatūra. 2. Verstinė pasaulio grožinė literatūra. 3. Mokslinė ir šaltinių literatūra. 4. Mokslo populiarinamieji leidiniai. 5. Vadovėliai. 6. Enciklopedijos, žinynai. 7. Knygos vaikams. 8. Reprezentaciniai leidiniai. 9. Kultūros leidiniai. 10. Tautinių mažumų knygos. Kiekvienoje teminėje grupėje nutarta eksponuoti po penkis leidinius (vėliau šio susitarimo atsisakyta, kiekvienai šaliai palikta laisvė sutelkti dėmesį į labiausiai tuo metu skaitomas leidinių rūšis. – A. R.). Lakoniškas, bet informatyvus parodos pavadinimas orientuotas į perspektyvą. Po 1940 m. okupacijos trijose Baltijos šalyse įsigalėjusi svetimos šalies valdžia matys 5

šiuos leidinius kaip pavojingus naujajam režimui, savo turiniu išreiškiančius laisvės idėją. Estijai, Latvijai ir Lietuvai tapus vienomis iš keliolikos SSRS respublikų, kai kurie leidiniai bus uždrausti, kitus naujosios valdžios atstovai nurodys keisti taip, kad juose nebeliktų tariamai pavojingų idėjų. Kai kurie tarpukario Lietuvos knygų leidėjai (Antanas Kniūkšta, Balys Žygelis) ir vertėjai (Jonas Jablonskis jaunesnysis) neišvengs tremties.

Atrankos kriterijai ir principai

Reprezentuoti Lietuvos 1918–1940 m. laikotarpio leidybą knygos buvo atrenkamos iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bendrųjų fondų, Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo bei Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomų kolekcijų. Atrenkant parodos eksponatus, buvo studijuojami minėto laikotarpio lietuviškos knygos istoriografijos darbai (V. Biržiškos, J. Rimanto, V. Ruzgo, A. Ružancovo, V. Steponaičio), kuriuose apibendrinamos knygų leidybos tendencijos ir analizuojama teminė sudėtis. Tarpukario Lietuvos knygų leidybos tyrimui buvo svarbūs vienos ar kitos leidyklos istoriją analizuojantys publikuoti darbai, to meto periodinė spauda. Nemažai pagelbėjo bibliografo, knygotyrininko ir kolekcininko Vlado Žuko studijos apie prieškariu veikusias Lietuvos leidyklas. Buvo atrenkami reprezentaciniai, įdomiu dizainu pasižymintys leidiniai, knygos, turinčios išliekamąją vertę. Į grožinės literatūros teminę grupę pateko iškiliausių autorių, literatūros klasikų knygos, pakeitusios lietuvių literatūrą, buvusios svarbios kuriuo nors literatūros raidos tarpsniu. Buvo stengiamasi, kad parodos lankytojų dėmesiui būtų pateikta pirmoji knygos laida. Didesnis dėmesys čia skiriamas valstybinius apdovanojimus pelniusioms knygoms, taip pat leidiniams, apdovanotiems leidyklų ir draugijų įsteigtomis premijomis. Atrenkant mokslinę ir šaltinių literatūrą, buvo atsižvelgiama į joje pateiktos informacijos santykį su prieškario Lietuvos ir šių dienų mokslo laimėjimais. Kultūros leidinių atrankoje pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į knygos dizainą – popieriaus, šrifto, spalvų, teksto stiliaus, atvaizdų parinkimą ir komponavimą. Svarbus vaikų knygų atrankos kriterijus taip pat buvo spaudos kokybė, patrauklūs viršeliai ir iliustracijos. Formuojant šią teminę grupę, buvo paisoma ir atkurtos Lietuvos šimtmečio proga sudaryto reikšmingiausių kūrinių vaikams sąrašo „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“. Nustatant nežinomus knygų viršelių dailininkus, konsultuotasi su dailėtyrininke dr. Giedre Jankevičiūte. Naudingos buvo turtingas asmenines senosios spaudos kolekcijas turinčių žmonių konsultacijos. Atrenkant tautinių mažumų leidinius, pasiūlymų pateikė Nacionalinės bibliotekos Judaikos skyriaus vadovė dr. Larisa Lempertienė ir Lituanistikos skyriaus vyriausiasis metodininkas-tyrėjas dr. Tomaszas Błaszczakas. Sudarius parodoje būsiančių knygų sąrašą, pradėta ieškoti ikonografinės medžiagos, susijusios su ruošiamomis eksponuoti knygomis. Parodoje panaudota ikonografija ir rankraštiniai dokumentai yra iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus 6

Mokslo populiarinamųjų leidinių skyriuje dėmesį patraukia latvių, estų, lietuvių kalbomis 1933 m. Rygoje išleistas Pabaltijo valstybių Motinai ir vaikui apginti komiteto leidinys „Bērnu Draudzība. Laste SÕprus. Vaikų draugavimas“. Kosto Stankevičiaus nuotraukos

fondų. Archyviniais dokumentais ir ikonografine medžiaga norima supažindinti su parodos knygų autoriais, parodyti lietuvių rašytojų ir vertėjų tarpusavio ryšius. Bendrais bruožais apžvelgsime lietuviškąją parodos dalį.

Originalioji ir verstinė grožinė literatūra

Tarp eksponatų galima pamatyti V. K. Jonyno medžio raižiniais iliustruotą lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ (1940) leidimą. Tokios knygos idėją pasiūlė Kaune nuo 1930 m. gyvavusios XXVII knygos mėgėjų draugijos nariai, o poemos leidimo iniciatyvą vėliau iš bibliofilų perėmė to meto Lietuvos Respublikos švietimo ministerija. Taip buvo patvirtinta, kad šis sumanymas yra valstybinės reikšmės reikalas. Parodoje eksponuojama Kazio Binkio parengta ir Kazio Šimonio apipavidalinta liaudies dainų antologija „Dainos“ (1922). Menotyrininkai albumą laiko vienu didžiausių ir reikšmingiausių K. Šimonio iliustracinės grafikos darbų. Ypatinga vieta prieškario Lietuvos knygų leidyboje tenka „Sakalo“ leidyklai, kuri per 15 leidybinės veiklos metų išleido 228 originalios grožinės literatūros ir 143 užsienio autorių grožinius kūrinius. Parodos lankytojai matys Vinco Mykolaičio-Putino psichologinio romano „Altorių šešėly“ pirmąją dalį (1933). Literatūros istorikų nuomone, šio romano pasirodymas yra vienas reikšmingiausių nepriklausomybės periodo literatūros įvykių, paskatinusių ir kitus rašytojus imtis brandžių literatūros kūrinių leidimo. „Sakalo“ leidykloje taip pat buvo išleista parodoje eksponuojama Salomėjos Nėries poezijos rinktinė „Diemedžiu žydėsiu“ (1938), už kurią poetė 1939 m. pradžioje buvo apdovanota valstybine 5 tūkstančių litų premija. „Sakalo“ premija už meniškumą buvo apdovanotas Antano Vaičiulaičio romanas „Valentina“ (1936), kurį rašytojas sukūrė gyvendamas Prancūzijoje. Parodoje eksponuojamas Vaižganto romanas „Pragiedruliai“ (1918, kn. 1) literatūros kritikų vadinamas istorinio virsmo paveikslu, vaizduojančiu moderniosios tautos, kuri 1918 m. sukurs nepriklausomą valstybę, formavimąsi. Naują lietuvių literatūros viršukalnę ženklina reikšminga poezijos antologija „Antrieji vainikai“ (1936). Joje spausdinama 18 poetų, rašiusių trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmečiuose, kūryba. Minėtina, kad Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas egzempliorius yra su antologijos autorių autografais. Parodoje taip pat pristatoma žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija „Žemaičiai“ (1938). Tai vienas reikšmingiausių reprezentacinių „Sakalo“ leidinių, svarbus veikalas įtvirtinant to meto regionalizmo tendencijų atspindį leidyboje. Be originaliosios literatūros, parodos lankytojai gali susipažinti su Baltijos ir Vakarų Europos šalių rašytojų grožinės literatūros kūrinių vertimais į

lietuvių kalbą. Eksponuojamas Antano Valaičio išverstas Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ (1924) pirmas tomas. Literatūros kritikai šį kūrinį neretai vadina Lietuvos ir Lenkijos valstybės bajorų buities enciklopedija. Ilgais nacionalinės priespaudos dešimtmečiais poema lietuviams ugdė nacionalinės savivokos mintį, Tėvynės meilės jausmą. Kosto Korsako išverstos „Latvių novelės“ (1933) buvo vienas reikšmingiausių latvių literatūros vertimų kalbamuoju laikotarpiu. Paminėtinas vienintelis prieškario Lietuvoje grožinės literatūros kūrinio vertimas iš estų kalbos – Augusto Tammanno apsakymas „Mokytojas ir jo jaunieji bendradarbiai“ (1924), kuriame rašoma apie kooperatinių bendrovių kūrimo ir veikimo principus, jų naudą. Iš Vakarų Europos šalių autorių parodoje galima pamatyti norvegų rašytojo Knuto Hamsuno dramos „Gyvenimo žaislas“ (1922) vertimą. Prieškario Lietuvoje ši drama buvo sutikta kritiškai, recenziją rašęs Adomas Jakštas nerado logikos veikėjų veiksmuose, kūrinį apibūdino kaip netinkamą teatrui. Kritiškas atsiliepimas liudijo, kad pasaulinė literatūra sunkiai skynėsi kelius į Lietuvą. Minėtinas Jono Jablonskio jaunesniojo verstas Oscaro Wilde’o kūrinys „Canterville pilies vaiduoklis“ (1928), kuriam iliustracijas ir išraiškingą viršelį sukūrė dailininkas Rimtas Kalpokas. Nors ir sukurta prieš daugelį metų, knyga ir šiandien skaitytoją žavi siužeto paslaptimi, subtilia ironija.

Mokslinė ir mokslo populiarinamoji literatūra

Prieškariu pirmą kartą Lietuvos knygos istorijoje reikšmingą vietą užėmė mokslinė knyga. Mokslinės literatūros leidybos augimui didelę įtaką darė 1922 m. Kaune atidarytas Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitetas, kylantys kvalifikaciniai reikalavimai universiteto profesūrai. Parodoje eksponuojami Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojų parengti moksliniai darbai. Tarp jų – pagal vieno iškiliausių ir kūrybingiausių lietuvių filosofų Antano Maceinos disertaciją parengta knyga „Tautinis auklėjimas“ (1934). Šis darbas – ypatingas intelektinis indėlis į tautos ir tautiškumo problemų kėlimo ir jų nagrinėjimo teoriją.

Istoriko Zenono Ivinskio knyga „Lietuvos prekyba su prūsais“ (1934) yra bene pirmas didesnės apimties darbas, kuriame siekiama parodyti vokiečių kultūros ir ekonomikos įtaką Lietuvai. Palankias sąlygas tęsti nacionalinei kultūrai svarbius tyrimus sudarė leidžiami bibliografijos ir knygotyros darbai. 1930–1940 m. Kaune veikusi XXVII knygos mėgėjų draugija, tarp kurios steigėjų buvo rašytojas J. Tumas-Vaižgantas, dailėtyrininkas Paulius Galaunė, siekė populiarinti bibliofiliją, knygos meną, tirti knygos istoriją, poligrafiją. Jos rengiamuose susirinkimuose skaityti moksliniai pranešimai buvo spausdinami parodoje eksponuojamame „XXVII knygos mėgėjų metraštyje“ (1933, t. 1). Šis leidinys prisidėjo prie lituanistikos ir knygos kultūros ugdymo. Mokslinės literatūros skyriuje parodos lankytojai galės susipažinti su gamtininko, biologo Tado Ivanausko leidinio „Lietuvos paukščiai“ (1938) pirmąja knyga. T. Ivanauskas daugeliui pasaulio paukščių suteikė lietuviškus vardus, todėl knyga tapo svarbi leidėjams, vertėjams, žodynų ir enciklopedijų kūrėjams. 1959 m. už šį darbą profesorius buvo apdovanotas valstybės premija. Parodoje taip pat eksponuojamas vieno žymiausių tarpukario Lietuvos ekonomistų Vlado Jurgučio veikalas „Finansų mokslo pagrindai“ (1938). Leidinyje aptariami skirtingų ekonomikos teorijų atstovų požiūriai į finansus ir mokesčius, įvairių valstybių mokesčių sistemos, tarp jų Lietuvos ir Klaipėdos krašto ypatumai. Mokslo populiarinamųjų leidinių stende spalvingu dailininko Telesforo Kulakausko viršeliu išsiskiria keliautojo Antano Poškos knyga „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ (1939, d. 2). Knygą galima vadinti tolimųjų egzotiškų kraštų ir jų žmonių gyvenimo enciklopedija, turėjusia ir tebeturinčia pažintinės vertės. Nisono Tukačinskio knygelėje „Lietuvos radio mėgėjas“ (1927) plačiajai visuomenei suprantama forma pateikiamos ne tik teorinės žinios, susijusios su radijo atsiradimu, bet ir praktinių patarimų apie radijo veikimo principus, konstrukcijas ir kt. Knyga „Pasaulio lietuviai“ (1935) – svarbus dokumentas, apibrėžiantis lietuvių pasaulio ribas. Leidinyje greta analitinių, aprašomųjų straipsnių yra autoritetingų mąstytojų ir žymių visuomenės veikėjų – Mykolo Römerio, Kazio Pakšto, Rapolo Skipičio minčių apie užsienio lietuvius.

Vadovėliai, enciklopedijos ir knygos vaikams

Norintiems daugiau sužinoti apie parodą sukurta virtuali ekspozicija.

Vadovėlių ir kitų mokymo priemonių rengimu ir leidimu prieškariu rūpinosi 1919 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos švietimo ministro įsakymu sudaryta Knygų leidimo komisija. Be valstybės finansuojamos leidyklos, vadovėlius leido ir nemažai komercinių leidėjų: „Dirva“, „Sakalas“, „Spaudos fondas“. Parodoje eksponuojama populiaraus tarpukario vadovėlių autoriaus Mečislovo Vasiliausko-Geručio elementoriaus „Rūtelė“ (1930) pirma dalis, kurio viršelį ir iliustracijas piešė K. Šimonis. Stasio Matjošaičio-Esmaičio elementoriuje „Sakalėlis“ (1936, d. 8) poezijos ir prozos kūriniais pristatoma ir kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės tema, taip pat spausdinama tautosakos. 7

Reikšmingiausias leidinys informacinių leidinių grupėje, nepraradęs reikšmės ir šiandien, yra „Spaudos fondo“ leista enciklopedija. Parodoje eksponuojamas šios enciklopedijos pirmas sąsiuvinis, pasirodęs 1931 m. rudenį. Lankytojai gali pamatyti Kazimiero Būgos parengtą ir Knygų leidimo komisijos išleistą vieną iš „Lietuvių kalbos aiškinamojo žodyno“ sąsiuvinių (1924, sąs. 1). Žodyno autorius ne tik aiškino žodžių reikšmes, iliustruodamas jas gyvosios kalbos ar raštų sakiniais, bet ir pateikė kai kurių žodžių istoriją, etimologiją, kartais nurodė geografinį žodžio paplitimą, suregistravo žodį nagrinėjančią literatūrą. Pirmas šio žodyno tomas buvo išleistas 1941 metais. Parodos lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su vaikams skirtomis knygomis, kurioms iliustruoti buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Vienu žymiausių prieškario knygų vaikams apipavidalintojų laikomas K. Šimonis. 1924 m. išleista dailininko kurta Vokietijoje spausdinta paveikslėlių knyga „Eglė žalčių karalienė“ yra pirmasis lietuvių liaudies pasakos leidimas su spalvotomis iliustracijomis. Greta K. Šimonio viena produktyviausių vaikų literatūros iliustruotojų laikoma Domicėlė Tarabildienė. Parodoje eksponuojama jos iliustruota K. Binkio poema „Kiškių sukilimas“ (1937). Poemoje panaudotas garsaus operos dainininko ir aistringo medžiotojo Kipro Petrausko paveikslas prisidėjo prie kūrinio populiarumo ne tik tarp mažųjų skaitytojų, bet ir tarp suaugusiųjų. Poema 1938 m. įvertinta Raudonojo Kryžiaus premija, netrukus kūrinys buvo radiofonizuotas. Spalvingomis dailininkės Konstancijos Petrikaitės-Tulienės iliustracijomis akį traukia pagal liaudies pasakos motyvus parašytas Stepo Zobarsko pasakojimas „Brolių ieškotoja“ (1938).

Reprezentaciniai ir tautinių mažumų leidiniai

Užsienio šalių dėmesį siekta atkreipti aukštos meninės kultūros ir gerai parengtais reprezentaciniais leidiniais. Parodoje eksponuojamas Lietuvos diplomato Kazio Gineičio sudarytas leidinys „Lithuanian Quality Products“ („Kokybiški lietuviški gaminiai“, 1938). Didžiąją dalį reprezentacinių knygų sudaro tam tikroms sukaktims paminėti išspausdinti leidiniai. Minint 600 metų Vilniaus įkūrimo sukaktį, „Švyturio“ bendrovė išleido albumą „Vilnius,

Šventiniame parodos atidarymo vakare kalba jos idėjos autorius – Latvijos nacionalinės bibliotekos direktorius Andris Vilkas. Vygaudo Juozaičio nuotr.

1323–1923“ (1923). Leidinio viršelių, užsklandų, užrašų ir inicialų dailininkas – P. Galaunė. Reprezentacinių leidinių grupėje rodomas „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas, 1430–1930“ (1933) – vienas didžiausių šioje parodoje eksponuojamų leidinių. Jame esančios nuotraukos vaizduoja tarpukario Lietuvos įvairaus rango pareigūnus ir tarnautojus. Albume įamžinti vieši renginiai, mitingai, eitynės, paminklų Vytautui Didžiajam atidengimas ir kt. 1938-aisiais minint Klaipėdos krašto prisijungimo 15 metų sukaktį, buvo išleistas albumas „Kovos keliais“. Leidinyje išspausdinta 80 straipsnių, kurių autoriai – iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Reprezentacinių leidinių grupėje vertėtų išskirti XXVII knygos mėgėjų draugijos leidinį – lietuvių liaudies pasaką „Gulbė – karaliaus pati“ (1937), už kurią dailininkas Viktoras Petravičius 1937 m. Paryžiuje vykusioje moderniojo meno ir technikos parodoje gavo Didįjį prizą. Tarp prieškario Lietuvos kultūrai skirtų leidinių minėtinas Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus ir M. K. Čiurlionio galerijos 1938 m. išleistas straipsnių rinkinys „M. K. Čiurlionis“, kurį sudaro ne tik dailininko bei kompozitoriaus gyvenimo, kūrybos apžvalga, bet ir jo tapybos darbų reprodukcijos. Visų Lietuvos regionų moterų tautinių drabužių ir prie jų nešiojamų aksesuarų vaizdus galima pamatyti viename iš Žemės ūkio rūmų leisto „Sodžiaus meno“ tomų (1939, t. 7/8). Knygos autorius, profesionaliosios lietuvių meninės tekstilės pradininkas Antanas Tamošaitis surinko didesniąją dalį autentiškų drabužių, juos ištyrė, susistemino, sukomplektavo. „Sodžiaus menas“ buvo pirmasis tautinį kostiumą analizuojantis leidinys, kuriame pateikiama gausi vaizdinė medžiaga. Beje, žurnalo „Tarp knygų“ redakcija 2017 m. Lietuvoje paskelbtų Tautinio kostiumo metų proga savo viršeliuose išspausdino 8 A. Tamošaičio pieštus įvairių šalies regionų moterų kostiumų pavyzdžius. Parodoje eksponuojamas dailininko Adomo Varno fotografijų albumas „Lietuvos kryžiai“(1926, t. 1) – pirmas tokio pobūdžio leidinys nepriklausomoje Lietuvoje. Lankytojams siūloma susipažinti su reikšmingesniais ar savo meniniu apipavidalinimu išsiskiriančiais prieškario Lietuvoje gyvenusių tautinių bendrijų – žydų, rusų, baltarusių, vokiečių, karaimų – leidiniais. Čia eksponuojamos knygos „Jidiše Vilne in vort un bild“ („Žydiškasis Vilnius žodžiuose ir vaizduose“, 1925) sudarytojas Moritzas Grossmanas buvo žymus Vilniaus fotografas. Leidiniui jis panaudojo gausią ir kitų Vilniaus fotomenininkų sukauptą medžiagą. Lietuvos universiteto Teisių fakulteto profesoriaus Simono Bieliackino knygoje «Защита по уголовным делам» („Baudžiamųjų bylų gynimas“, 1931) apibūdinamas baudžiamosios gynybos vaidmuo visuomeniniame gyvenime, jos socialinė ir juridinė reikšmė. Lietuvos valstybė XX a. trečiajame dešimtmetyje rėmė leidybą baltarusių kalba. Parodoje eksponuojamą solidų veikalą „Гiсторыя беларускай (крыўскай) кнігі“ („Gudų knygos istorija“,1926) parengė garsus Baltarusijos politikas, istorikas, etnografas ir publicistas Vaclovas Lastauskas (Ластоўскi Вацлаў).

Tema / Bibliotekų erdvė

Vieta, kur stabteli žingsnis ir žvilgsnis

Monikos Jasevičiūtės (Vilniaus universiteto biblioteka) nuotr.

Vaiva Markevičiūtė

Šių metų Vilniaus knygų mugė ragino skaityti Lietuvą ir pasaulį, o atsinaujinusi Bibliotekų erdvė pakvietė ne tik skaityti. Ir ne tik knygas. Kaip skamba tekstai autorių lūpomis? Kiek rašytojų veidų atpažįstate? Kuo kvepia Gabrielio Garcíos Márquezo„Šimtas metų vienatvės“? Kaip repo ritmu pristatoma bažnyčia? Ar muzika iš vinilo skamba kitaip? Kokios šimtmečio knygos, mokslininkų nuomone, yra svarbiausios? Kaip atrodo lego robotų sumo kovos? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus buvo galima rasti mugės Bibliotekų erdvėje, į kurią Vilniaus universiteto bibliotekos ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos iniciatyva susibūrė 14 bibliotekų ir jų bičiulių. į ją užsukęs lankytojas nejučia imdavo kalbėti tyliau, kvėpuoti Bibliotekos ne tik susibūrė į vieną erdvę, bet ir ištrynė aišlėčiau, sulėtindavo žingsnį ir žvilgsnį. Stabtelėjęs prie įdomesnės kias skirties ribas – čia nebuvo ekspozicijoms įprastų stendų, knygos, vinilo ar nuotraukos, čia pat prisėsdavo ir netrukdomas, tarp mugės dalyvių pastatančių sienas. Atviroje erdvėje siekta atkartoti šiandieninės bibliotekos struktūrą ir idėją – būti atvirai, susikaupęs praleisdavo valandėlę. dinamiškai, interaktyviai. Pasak vienos Bibliotekų erdvės koorBibliotekų erdvėje nebuvo prašalaičių ar praeivių – kiek vieną čia užsukusį patraukdavo viena ar kita veikla. Veikė dinatorių Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Komunikacijos roko ir rinktinės literatūros skaityklos, literatūrinėje vaistinėje ir informacijos skyriaus informacijos vadybininkės Ramunės bibliotekininkai padėjo išsirinkti kiekvieno „sveikatai tinkaGedvilaitės, visas bibliotekas siejo bendras siekis sukurti jaukią skaitymo, bendravimo ir renginių erdvę, kuri turėjo atspindėti mą“ knygą. Savotiškoje kompiuterių klasėje buvo galima žaisti realią šių laikų biblioteką. „Juk biblioteka jau seniai nėra vieta, interaktyvius su literatūra susijusius žaidimus ar susipažinti su Kauno bažnyčiomis. Vyko susitikimai su rašytojais – šie čia pat į kurią atvyksti tik pasiskolinti knygų. Biblioteką, žinoma, atskaitė savo knygas. Kvepiančių knygų salonas sižvelgdami į tai, ar ji akademinė, ar viešoji, jau atstojo parodų salę, kurioje lankytojai galėjo seniai galime vadinti mokymo ir mokymosi, Bibliotekas siejo pasimėgauti uostomuoju menu. kultūros centru, siūlančiu kur kas daugiau paslaugų nei knygų išdavimas, – tvirtino R. Ged Greta šių nuolatinių ekspozicijų mainėsi bendras siekis sukurti skirtingų bibliotekų organizuojami renginiai: nuo vilaitė. – Tokią biblioteką ir pristatėme mugės jaukią skaitymo, pasikalbėjimų su gyvosiomis knygomis iki vinilo lankytojams – tenkinančią įvairius informacinius poreikius.“ klausymo, nuo čiupkos (Biržų krašto valgis iš bendravimo ir duonos vandens arba pieno ir cukraus) Kita išskirtinė Bibliotekų erdvės ypatybė – renginių erdvę, kuri ragavimotrupinių, ramybė ir tikslingumas. Palyginti su kitomis iki lego robotų varžybų, nuo ekslibrisų atspindėtų realią šių gamybos iki virtualių pasivaikščiojimų, nuo stalo salėmis, čia nebuvo justi neatskiriamo kiekvienos (ne tik knygų) mugės komponento – šurmulio ir žaidimų iki 3D modelių kūrimo. Veiklos čia rado laikų biblioteką. įvairaus amžiaus ir pomėgių lankytojai. blaškymosi. Nors veiklos netrūko ir šioje erdvėje,

„

Kauno apskrities viešosios bibliotekos pristatytame interaktyviame terminale „Kauno bažnyčios: miesto tapatumo kodas“ lankytojai galėjo susipažinti su devynių bažnyčių istorija. Virginijaus Benašo nuotr.

Edukaciją keitė pramogos Akademinėms bibliotekoms atstovaujanti VU biblioteka siekė pasiūlyti tokių edukacinių ir informatyvių veiklų, kurios būtų įdomios visuomenei ir atspindėtų šiandienos aktualijas. „Atsižvelgdami į tai, kad šie metai paskelbti ir Vydūno metais, lankytojams pristatėme informacinę sieną, kurioje žaisminga forma buvo galima susipažinti su įdomiais Vydūno gyvenimo faktais ar neįprastu šio rašytojo ir visuomenės veikėjo žodžių žodynėliu“, – vardijo R. Gedvilaitė. Tradicinę skaityklą pasistengta pateikti kitaip – VU biblioteka parengė rinktinių knygų skaityklą. Lietuvai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį, lentynose buvo išdėlioti VU mokslininkų išrinkti vertingiausių per šimtą metų parašytų knygų dešimtukai. Knygas, dariusias ar ir dabar darančias didžiausią poveikį Lietuvos visuomenės ir mokslo raidai, rinko doc. Vytautas Ališauskas, prof. Paulius V. Subačius, prof. Andrius Vaišnys, kiti žinomi mokslininkai. Rinktinės literatūros skaitykloje buvo galima pavartyti įdomybių. Pavyzdžiui, sovietmečiu uždraustų ir specialiuosiuose fonduose laikytų leidinių, klubo „Dorado“ atrinktų geriausių fantastikos knygų ar grafinių romanų (pieštinių pasakojimų). Pastarieji itin domino jaunuosius skaitytojus – romanai buvo skaitomi tarp lentynų įrengtoje salelėje su sėdmaišiais, dažnai čia buvo nelengva rasti laisvą vietą. VU bibliotekos edukacinė veikla derinta su pramogine. Jau ne pirmus metus knygų mugėje rengiamos ekslibrisų dirbtuvės pritraukė daugybę entuziastų. „Ypač į šią veiklą įsitraukė mažieji mugės lankytojai. Buvo įdomu juos stebėti – jų fantazijai nėra ribų, pilni kūrybinio įkarščio, – džiaugėsi R. Gedvilaitė. – Ekslibrisai buvo kuriami naudojant sudėtingą vaikams linoraižinio techniką, tačiau tai jų nesustabdė.“ Didelio dėmesio sulaukė ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rengtos knygrišybos dirbtuvėlės, jaunesnio amžiaus lankytojus traukusios galimybe pasigaminti dienoraštį, primenantį populiaraus serialo „Vampyrų dienoraščiai“ užrašus ar rašytojos J. K. Rowling sukurto Hario Poterio pasaulio knygas. Pasak bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkės Malvinos Zimblienės, prie šių dirbtuvėlių 10

Vilniaus universiteto bibliotekos ekslibrisų dirbtuvės knygų mugėje rengiamos ne pirmus metus, tačiau kasmet pritraukia daugybę entuziastų. Monikos Jasevičiūtės (Vilniaus universiteto biblioteka) nuotraukos

Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos atvežtoje Roko skaitykloje pynėsi viskas: raidės, garsai ir vaizdai.

nusidriekė eilė, o gandas apie jas sklido iš lūpų į lūpas: „Į kūrybos procesą įsitraukė ir vaikai, ir jų tėveliai. Kitą dieną užsiėmimų dalyviai atsivedė ne tik savo vaikus, bet ir giminaičius.“ Mažieji mugės lankytojai noriai įsitraukė ir į interaktyvias kūrybines veiklas. Pavyzdžiui, Kauno miesto Vinco Kudirkos viešoji biblioteka pažindino su 3D technologija ir leido mažiesiems patiems pabandyti sukurti trimačius modelius. „3D pieštukais, pasitelkus fantaziją, buvo galima iš karšto plastiko pasigaminti tam tikrą figūrą ir parsinešti ją namo kaip suvenyrą“, – apie veiklos specifiką pasakojo bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Monika Straupytė. Neblėstantį edukacinės kūrybos tokiuose renginiuose populiarumą paaiškinti paprasta – norisi pailsėti nuo kasdienio informacijos srauto ir savomis rankomis sukurti ką nors mielo širdžiai. „Kiekvienam įdomu bent kartą gyvenime sukurti asmeninį rankų darbo šedevrą“, – įsitikinusi M. Zimblienė. Jai antrina ir R. Gedvilaitė: „Tarkim, į renginius (protmūšį, skaitymus) žmones dar reikia kviesti, o į užsiėmimus, kuriuose galima pačiam kažką sukurti, kvietimo dažniausiai nereikia.“

Prabilusios knygos ir bažnyčios Knygas galima ne tik skaityti, bet ir jų klausytis. Šį sumanymą įgyvendino VU biblioteka ir Lietuvos bibliotekininkų draugija – surengė 15 minučių trukmės susitikimus su rašytojais, kuriuose knygos prabilo autorių balsais. „Paprastai nemažai žinome ir apie mėgstamos knygos autorių, domimės jo kūryba, pasaulėžiūra. Pamanėme, kad būtų labai įdomu išgirsti, kaip pats autorius skaito savo kūrinius. Juk jo kūrinys tam tikra prasme ir yra jis pats. Labai džiaugiamės, kad šią idėją pavyko realizuoti – autoriai geranoriškai sutiko ateiti ir paskaityti savo kūrinių“, – džiaugėsi R. Gedvilaitė. Bibliotekų erdvėje prabilo 2017 metų knyga suaugusiesiems išrinktos Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Lietuvos rašytojų sąjungos premiją pelniusi Mindaugo Kvietkausko „Uosto fuga“, Jaunojo jotvingio premijos laureato Nerijaus Cibulsko „Archeologija“ ir kitos skaitytojų jau pamėgtos knygos. Prabilo ir pastatai – interaktyvaus terminalo „Kauno bažnyčios: miesto tapatumo kodas“ vaizdo pasakojimuose pristatytos devynios šventovės. Su jų istorijomis supažindino įvairių Lietuvos laikotarpių personažai: nuo istorinių asmenybių, dvasininkų iki šių laikų reperių. Nors terminalas labiausiai domino kultūros darbuotojus, dvasininkus, muziejininkus, istorikus, repo stiliumi atliktas pasakojimas

Mindaugas Kvietkauskas – vienas iš daugelio rašytojų, atvykusių paskaityti savo knygų. Monikos Jasevičiūtės (Vilniaus universiteto biblioteka) nuotr.

Kauno apskrities viešosios bibliotekos sukurtas Kvepiančių knygų salonas lankytojus traukė kaip uostomojo meno paroda, skatinusi perskaityti su kvapu susietą knygą. Virginijaus Benašo nuotr.

apie Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčią pritraukė nemažai jaunimo. „Kiekvienas galėjo rasti tai, kas jam įdomiausia. Pavyzdžiui, žurnalistas Edmundas Jakilaitis džiaugėsi, kad atrado vaizdo pasakojimą apie Vytauto bažnyčią, kurioje jis tuokėsi. Vilniečiams buvo įdomu išgirsti apie baroko perlą – Pažaislio vienuolyną“, – lankytojų įspūdžiais dalijosi terminalą pristačiusios Kauno apskrities viešosios bibliotekos projektų valdymo grupės vadovė Aistė Megelinskienė. Skaityti galima ir... žmones. Tai lankytojai galėjo išbandyti Nacionalinio socialinės integracijos instituto inicijuojamoje Gyvojoje bibliotekoje, kurioje knygas atstoja žmonės, o skaitymą – pokalbis. „Skaitymas tampa jaukia, interaktyvia erdve bendrauti akis į akį su pažeidžiamos visuomenės grupės atstovu ir taip daugiau sužinoti apie socialinę atskirtį, praplėsti savo pasaulėvaizdį, galbūt pakeisti nuomonę, – pasakojo viena iš Gyvosios bibliotekos organizatorių Aistė Jotautytė. – Nors „skaitymui“ vidutiniškai buvo numatyta 15–20 minučių, nemažai skaitytojų išreiškė norą pabendrauti ilgiau. Vadinasi, šis „skaitymas“ buvo įdomi ir naudinga veikla.“ Pasak A. Jotautytės, ne vienas skaitytojas sugrįždavo, o ypač džiugino žmonės, kurie, pokalbį pradėję nedrąsiai, po jo išeidavo akivaizdžiai susimąstę ar net dėkojo organizatoriams, nes pokalbis pakeitęs jų skeptišką ar neigiamą nuomonę vienu ar kitu dabartinėje visuomenėje opiu klausimu. Kvapai, garsai ir vaizdai Kauno apskrities viešoji biblioteka pasiūlė pažinti knygų pasaulį per kvapus. „Kvepiančių knygų salonas – tai intriguojanti, skaityti, diskutuoti kviečianti knygų ir jų kvapų ekspozicija, – plačiomis lankytojų šypsenomis sutiktą idėją pristatė A. Megelinskienė. – Mokslininkai teigia, kad kvapas gali pažadinti emocijas, prisiminimus, tiesiogiai veikia žmogaus nuotaiką bei elgesį instinktyviu ar pasąmonės lygmeniu – tai ypač akcentavo rašytojas Marcelis Proustas. Kurdami Kvepiančių knygų saloną, rėmėmės prielaida, kad kvapo sukeltos emocijos paskatins salono lankytoją perskaityti su kvapu susietą knygą. Atrinkome tas, kurias, mūsų nuomone, turėtų perskaityti kiekvienas: nuo obuolių štrudelio kvapo, apsvaiginusio kariuomenės vadą Irvino Yalomo „Spinozos problemoje“, iki mutavusios rožės aromato Sicilijos kunigaikščio sode Giuseppe’s Tomasi di Lampedusos „Leoparde“.“ A. Megelinskienės teigimu, salonas taip žavėjo lankytojus, kad kai kurie grįždavo, dar atsivesdami draugų, artimųjų, ir jau patys pasakodavo, kaip tyrinėti salono eksponatus. Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos atvežtoje Roko skaitykloje pynėsi viskas – raidės, garsai ir vaizdai. Lankytojai buvo 11

kviečiami ne tik pavartyti muzikantų biografijas, bet ir čia pat paklausyti jų dainų per juostinį magnetofoną ar patefoną, įvertinti analoginio ir skaitmeninio garso skirtumus. Išskirtinai Vilniaus knygų mugei buvo parengta spaudos fotografo Ramūno Danisevičiaus paroda „Susipažinkime: muzikantai ir jų mintys“; joje greta Lietuvoje koncertavusių užsienio muzikantų nuotraukų pateiktos jų citatos. Nuotraukomis papuošta siena papildė jaukią laisvalaikio zonos aplinką. „Norėjome iš bendrųjų bibliotekos fondų išskirti roko muzikai skirtas knygas, nes jos dažnai pasislepia tarp abėcėlinio autorių katalogavimo, – apie skaityklos idėją pasakojo bibliotekos Regiono bibliotekų ir kultūros vadybos skyriaus vedėja Daiva Nakrošienė. – Labiausiai stebino, kad žmonės ėmė ir skaitė knygas vietoje, manėme, kad jas tik apžiūrės. Dar didesnis džiaugsmas buvo matyti, kad skaitė vyrai. Apsilankė ir žmonių, kurie patys senojoje „Elfos“ gamykloje gamino tokius juostinius magnetofonus. Vaikams tai buvo atrakcija, nes jie pirmą kartą uždėjo vinilo plokštelę, jos klausėsi. Buvo ir tokių, kurie nusprendė įsigyti patefoną. Visgi smagiausia, kad pagrindinis skaityklos lankytojas buvo jaunimas. Jo mes ir laukėme.“ Bandymai „nulaužti“ kodą ir laimėti imtynes Jaunimą traukė ir šiuolaikinės technologijos, kurių šių metų Bibliotekų erdvėje netrūko. Tai ir lego robotai, ir virtualūs žaidimai bei pasivaikščiojimai, ir piešimo planšetės, ir 3D spausdintuvai, ir virtualiosios realybės akiniai. Norintiems pasukti galvas Kauno apskrities viešoji biblioteka pasiūlė edukacinį virtualų žaidimą apie literatūrą „Knygos kodas“. Planšetinis kompiuteris su žaidimu retai stovėjo laisvas – lankytojai vienas po kito bandė įveikti septynias užduotis, parengtas pagal žymiausių Lietuvos ir pasaulio autorių kūrinius: iš pateiktų citatų reikėjo atpažinti autorius, kūrinius, žanrą, epochą ar stilių. „Žaidimas sulaukė azartiškų žaidėjų, mėginusių spręsti visas užduotis ir varžytis tarpusavyje, – įspūdžiais dalijosi bibliotekos projektų valdymo grupės vadovė A. Megelinskienė. – Tad daugelį labai nudžiuginome, kai informavome, kad žaidimą jie galės tęsti savo telefonuose parsisiuntę programėlę ar kompiuteriuose tiesiogiai internete.“ Trečius metus Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje ir jos padaliniuose organizuojami robotikos edukaciniai užsiėmimai šiemet pristatyti ir knygų mugėje. Bibliotekos specialistai kvietė susipažinti su robotikos gali-

mybėmis ir konkrečiai – dviem robotų platformomis: „Lego“ ir „Makeblock“. Lankytojus pavyko įtraukti į robotų sumo kautynes, taip pat roboto programavimą eiti ir sustoti prie kliūties. Kaip papasakojo vyr. bibliotekininkė Regina Vasauskaitė, įvairaus amžiaus žmonės domėjosi, kokios programavimo kalbos naudojamos, teiravosi, kaip valdomi robotukai, ir, žinoma, norėjo išbandyti šią veiklą patys. „Jauniesiems mugės lankytojams labiausiai patiko dalyvauti robotų sumo varžybose, kurių dalyvius robotukus jie mokėsi suprogramuoti patys. Šios kovos pelnė daugiausia publikos simpatijų – džiaugsmo ir entuziazmo laukiant robotuko pergalės neslėpė nei maži, nei suaugę mugės dalyviai“, – apibendrino R. Vasauskaitė. Pasėtas gerosios patirties grūdas Bibliotekų erdvė tapo netikėtų susitikimų ar gerosios patirties dalijimosi vieta. Literatūrinės vaistinės organizatorės Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo centro vyriausioji bibliotekininkė Edita Sėdaitytė džiaugėsi, kad „vaistinėje“ apsilankę mokytojai ir kolegos bibliotekininkai teigė ir patys bandysiantys rašyti receptus arba duosiantys panašią užduotį savo moksleiviams. Klaipėdos apskrities bibliotekos stendas taip sužavėjo svečius iš Ukrainos, kad šie pakvietė biblioteką atvykti į jų rengiamą knygų mugę. O štai viešnia iš Italijos knygų leidėjų asociacijos, dalyvavusi klaipėdiečių viktorinoje ir laimėjusi ženkliuką su I. Simonaitytės parašu ir fraze „Paskutinio taško niekada nepadėsiu...“, susidomėjo šios rašytojos asmenybe ir paprašė užrašyti jos vardą ir pavardę, kad galėtų pasiūlyti įtraukti ją į 100 labiausiai įkvepiančių pasaulio moterų leidinį. Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka taip pat dalysis savo gerąja patirtimi – Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos organizuojamame festivalyje „Reali virtualybė“ pristatys sėkmingai plėtojamas robotikos veiklas.

Bibliotekų erdvės kūrėjai Atviros Lietuvos fondas Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka Dž. R. R. Tolkino gerbėjų klubas „Tolkien Lietuva“ Gyvoji biblioteka (Nacionalinis socialinės integracijos institutas) Kauno apskrities viešoji biblioteka Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka Lietuvos bibliotekininkų draugija Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka Plungės rajono viešoji biblioteka Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka Vilniaus universiteto biblioteka

Lietuvos bibliotekininkų draugijos (LBD) teikimu, Vilniaus knygų mugės organizatorių ir „Encyclopaedia Britannica“ atstovų iniciatyva, atkurtos valstybės šimtmečio proga Zarasų rajono savivaldybės viešajai bibliotekai padovanotas „Encyclopaedia Britannica“ rinkinys. Ši reikšminga dovana įteikta už angliškos kultūros puoselėjimą ir anglų kalbos mokymosi skatinimą, neformaliojo švietimo projektų vykdymą, bendruomenės informacinio raštingumo ir kūrybinio potencialo ugdymą. Nuotraukoje: Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Danutė Karlienė (penkta iš kairės), šalia – LBD pirmininkė Jolita Steponaitienė, Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO parodų grupės vadovė Milda Gembickienė (šešta iš dešinės).

Projektai

Lietuvių literatūros klasikos kolekcija nuo šiol – spalvingesnė Svajūnė Pankratovienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento Skaitmeninimo skyriaus vyresnioji bibliografė

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka toliau įgyvendina tęstinį projektą „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę – turinio plėtra 2“, kurį Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos lėšomis iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Šio projekto trukmė 2017 m. lapkritis–2018 m. spalis, vertė – 25 800 eurų. Projekto metu užsibrėžta suskaitmeninti ne mažiau kaip 100 vnt. objektų, kurie bus atpažįstami, struktūrinami, konvertuojami į EPUB, „MobiPocket“, PDF, HTML, TXT formatus, aprašomi sukuriant metaduomenis ir skelbiami svetainėje „E. paveldas“ (www.epaveldas.lt). Apie projekto rezultatus bus informuojami Lietuvos viešųjų bibliotekų darbuotojai, kurie savo ruožtu su jais supažindins bibliotekų vartotojus. Bendradarbiaujant su Ugdymo plėtotės centru, apie naujų kūrinių paskelbimą svetainėje „E. paveldas“ bus informuojami mokytojai ir mokiniai. Kadangi paslauga nemokama, ja galės pasinaudoti visi ugdymo proceso dalyviai ar interneto vartotojai, besidomintys lietuvių literatūros autorių kūriniais tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Pasirašytos autorinės licencinės kūrinių skelbimo sutartys leis suskaitmenintais objektais naudotis neterminuotai. Svetainėje pagal joje kuriamos Lietuvių literatūros klasikos kolekcijos (www.epaveldas.lt/lietuviu-literaturos-klasika) formavimo metodiką skaitmeninamiems objektams, siekiant juos sėkmingai valdyti, bus sukurti bibliografiniai įrašai, paruošti naudoti metaduomenys skelbiami Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šiuo metu Lietuvių literatūros klasikos kolekcijoje galima rasti beveik pusantro tūkstančio suskaitmenintų lietuvių autorių kūrinių, kurie prieinami minėtais penkiais elektroninių knygų formatais.

Pagrindas – literatūra vaikams ir paaugliams Lietuvių literatūros klasikos kolekcija pildoma remiantis 2017 m. sudarytu sąrašu „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“. Jis buvo parengtas, kai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas kartu su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi inicijavo projektą „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“. Į ekspertų pasiūlytą 500 kūrinių sąrašą buvo įtrauktos lietuvių autorių sukurtos ir lietuvių tautosakos knygos, suvaidinusios ypač svarbų vaidmenį vaikų ir paauglių literatūros istorijoje ir formavusios jų skaitymo įgūdžius. Susumavus skaitančiosios visuomenės balsavimo rezultatus ir ekspertų komisijos vertinimus, išrinktas lietuviškų vaikų ir paauglių knygų šimtukas. Pirmajame sąrašo dešimtuke – poezija, poemos ir eiliuotos pasakos. Į šimtuką iš viso pateko net 30 eiliuotų knygų. Taip pat sąraše – realistinė proza, paveikslėlių ir pažintinės knygos. Į sąrašą pateko ir pasakų, smulkiosios tautosakos rinkinių: „Menu mįslę keturgyslę“: lietuvių liaudies mįslės (1970); „Lietuviškos pasakos“ (iš Jono Basanavičiaus rinkinių 13

vaikams paruošė Jonas Stukas, 1969); „Užburta karalystė“: lietuvių liaudies pasakos (1957); „Sužeistas vėjas“: lietuvių liaudies mitologinės sakmės (sud. Norbertas Vėlius, 1987); „Čir vir vir pavasaris“: smulkioji lietuvių tautosaka (1971) ir kt. Pagal laikotarpius leidinius galima suskirstyti taip: XIX a. pabaigos, ikikarinės, tarpukario, sovietmečio, XX a. paskutinio dešimtmečio ir XXI a. išleistos knygos. Beje, seniausios sąrašo knygos jau suskaitmenintos ir publikuojamos Lietuvių literatūros klasikos kolekcijoje. Tai: Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1868), Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ (1904), Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1930), Kazio Binkio „Kiškių sukilimas“ (1937) ir „Atžalynas“ (1938), Balio Sruogos „Giesmė apie Gediminą“ (1938). Ne vienas šimtuko sąrašo kūrinys buvo suskait menintas vykdant tęstinius projektus 2012–2017 m. laikotarpiu (apie tai rašyta „Tarp knygų“: 2017 m. Nr. 6, p. 12–15; Nr. 3, p. 9–12). Šiuo metu sąrašo „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ kūriniai ir toliau atrenkami skaitmeninti, deramasi su autoriais ar autorių teisių turėtojais, pasirašomos licencinės sutartys, kad visi kūriniai viešojoje erdvėje būtų pasiekiami teisėtai.

2018 m. svetainės naujienos Skaitmenintos Lietuvių literatūros klasikos kolekcijos kūrėjai stengiasi, kad į virtualiąją erdvę perkeliami skaitiniai būtų patraukliai pateikiami. Todėl vaikams skirti kūriniai nuo šių metų pradžios skelbiami ir su iliustracijomis. Su knygų iliustruotojais pasirašius sutartis, leidžiančias kartu su suskaitmenintais tekstais internete skelbti ir jų darbus, mažieji skaitytojai galės mėgautis Agnės Sutkutės-Kananaitienės, Iljos Bereznicko, Janinos Grasildos Žilytės, Kęstučio Kasparavičiaus, Aušros Čapskytės, Šarūno Miškinio iliustracijomis. Moksleivius, pedagogus ir visus lietuvių autorių kūrinių mėgėjus kviečiame skaityti šiais metais į Lietuvių literatūros klasikos kolekciją įkeltus leidinius: „Šimtas liaudies baladžių“ (parengė Jonas Balys, 1941); Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakos“ (1948) ir „Rainiukai“ (1962); Kosto Kubilinsko „Varlė Karalienė“: eiliuotos pasakos (1962); Stepo Zobarsko „Ilgaragis“: Salų ežero padavimas (2006) ir „Paskutinė medžioklė“ (2007); Iljos Bereznicko „Dovanėlė“: paveikslėlių knyga (1988); „Ežys ir ponia“: lietuvių pasaka (2006); Vytauto Račicko „Šlepetė“: apysaka vaikams ir tėvams (1996).

Šios Lietuvių literatūros klasikos kolekcijoje skelbiamos jauniesiems skaitytojams skirtos knygos pateikiamos su Algirdo Steponavičiaus (Kosto Kubilinsko „Varlė Karalienė“, 1962), Birutės Žilytės (Petro Cvirkos „Rainiukai“, 1962), Agnės Sutkutės-Kananaitienės (Stepo Zobarsko „Ilgaragis“, 2006), Iljos Bereznicko (Stepo Zobarsko „Paskutinė medžioklė“, 2007; „Dovanėlė“, 1988; „Ežys ir ponia“: lietuvių pasaka, 2006) iliustracijomis:

Tyrimas

Savivaldybių viešųjų bibliotekų fondų sistema Laima Kutiščeva, Genovaitė Ivaškevičienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės skyriaus vyriausiosios metodininkės

Per visą Lietuvos viešųjų bibliotekų egzistavimo laikotarpį 2017 m. pirmą kartą įgyvendintas plačios apimties savivaldybių viešųjų bibliotekų (SVB) fondų sistemos tyrimas. Lietuvos nacio nalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų depar tamento Bibliotekininkystės skyriaus darbuotojai, pasitelkdami anketavimo, interviu ir kitus metodus, atliko tyrimą„Savivaldybių viešųjų bibliotekų fondų sistema“. Reikiama informacija ir duome nys surinkti bendromis šalies SVB fondų organizavimo specialistų pastangomis. Dėkodami kolegoms už supratimą ir geranoriškumą, su žurnalo „Tarp knygų“ skaitytojais norime pasidalyti pirmais turimais rezultatais.

Didžiausia dalis – grožinė literatūra

Lietuvos SVB fonduose 2016 m. iš viso buvo 12 693 597 fiz. vnt. dokumentų, kiekvienam Lietuvos gyventojui teko 4,45 dokumento (IFLA rekomenduoja, kad kiekvienam gyventojui tektų nuo 1,5 iki 2,5 dokumento). Didžiausia fondo dalis sukaupta KF, ji sudaro 50 proc. viso SVB fondo, VB – 31 proc. dokumentų, MF – 18 proc., VF – tik 1 proc. Tyrimo metu pavyko sukaupti duomenų apie SVB informacijos išteklių fondų sudėtį pagal mokslo šakas (UDK skyrius). Grožinė literatūra (1 pav. atskirai pateikiama 82 skirsniu) SVB ir visuose jų struktūriniuose padaliniuose sudaro daugiau negu 50 proc. Įvairių mokslo šakų dokumentai struktūrinių padalinių fonduose pagal UDK skyrius yra nedidelės apimties, nesiekia 10 proc. bendro fondo.

1 pav. Informacijos ištekliai pagal UDK skyrius (proc.) 2016 m. SVB sistemą sudarė 1257 bibliotekos, iš jų: 60 viešųjų 5.8 4.57 3.98 3.7 9 bibliotekų (toliau – VB), 1057 kaimo filialai (toliau – KF), 128 miesto 51.31 67.73 63.36 73.11 filialai (toliau – MF), 12 vaikų filialų (toliau – VF). Filialų skaičių Grožinė 5.76 3.47 5.98 4.27 8 SVB lemia gyventojų skaičius rajone, teritorijos dydis, vietos sąly9 3.85 7.44 4.15 7 gos, todėl susiformavo skirtingos fondų komplektavimo tradicijos. 6.71 5.64 4.91 3.55 6 IFLA ir UNESCO gairėse akcentuojama, kad „dideli fondai“ 2.4 2.47 2.01 2.44 5 nėra „gerų fondų“ sinonimas. Kaip žinoti, kad formuojami fondai 8 5.21 4.18 3.23 3 nėra nei dideli, nei maži, o tokie, apie kuriuos sakoma: atitinka 1.68 1.43 1.26 0.81 2 vartotojų poreikį. Koks turėtų būti fondas viešojoje bibliotekoje? 3.02 1.59 3.27 1.95 1 Koks dokumentų fondas laikomas gerai sukomplektuotu? 4.04 3.61 2.79 6.32 0 Šiuo tyrimu siekėme kuo išsamiau išsiaiškinti fondų sudėtį, jų VB KF MF VF 0% 20% 40% 60% 80% 100% atnaujinimą, dokumentų nurašymą ir panaudojimą. Anketose respondentų pateikti duomenys atskleidė informacijos išteklių turinį: 0 – Bendras skyrius; 1 – Filosofija. Psichologija; 2 – Religija. Teologija; 3 – Visuomenės mokslai; 5 – • temų aspektu pagal mokslo šakas (UDK skyrius); Matematika. Gamtos mokslai; 6 – Taikomieji mokslai; 7 – Menas. Fotografija; 8 – Kalbotyra. Literatūros mokslas. 82 – Grožinė literatūra; 9 – Geografija. Biografijos istorija • kalbiniu aspektu (lietuvių ir užsienio kalbomis); • rūšiniu aspektu (pagal dokumento formą: 2016 m. daugiausia buvo įsigyta grožinės litespausdinti, garsiniai regimieji, vaizdiniai, ratūros, kuri sudarė daugiau kaip 40 proc. bendro Jei biblioteka rankraštiniai, elektroniniai, trimačiai ir kt.); įsigytų dokumentų skaičiaus. Grožinės literatūros • regioniniu aspektu (kaip dokumentai paturi filialą, tai jis atviras gavimas: VB – 49,06 proc., KF – 47,16 proc., skirstyti savivaldybės filialuose); MF – 56,64 proc., VF – 54,89 proc. Mokslo šakų skaitytojams turi būti visą • fondo orientacijos į pagrindines vartotojų dokumentų gavimas padalinių fonduose yra grupes aspektu (pasiskirstymą tarp vaikų ir darbo dieną (ne mažiau įvairus: gauta daugiausia UDK 3 skyriaus dokusuaugusiųjų literatūros); nei 8 valandas). mentų: KF – 18,33 proc., VF – 14,59 proc.; UDK • fondo panaudos aspektu (dokumentų išduo6 skyriaus dokumentų – KF (14,14 proc.); UDK tis, fondo apyvartos rodikliai) ir kt.

„

0 skyriaus – MF (12,74 proc.) ir VF – 11,89 proc. Šakinės literatūros, tojų pageidavimus. Organizuojamos vartotojų apklausos, periodiškuri tiktų įvairių grupių skaitytojams, išleidžiama mažais tiražais, bib- kai atliekama išduoties analizė, analizuojami neigiami užsakymai, liotekos jos negali įsigyti dėl didelių kainų ir mažų finansinių išteklių. sudaromi trūkstamų dokumentų sąrašai, dezideratų kartotekos ir kt. Pagal struktūrinius padalinius SVB 2016 m. nurašytų dokumentų skaičius pasiskirsto taip: KF – 48,01 proc., MF – 27,47 proc., VB – Ir toliau vyrauja spausdinti dokumentai 23,52 proc., VF – 1,0 proc. Visų SVB struktūrinių padalinių didžiausią fondų dalį, daugiau Pagal UDK skyrius visuose struktūriniuose padaliniuose dau- kaip 90 proc., sudaro spausdinti dokumentai. Bet reikia pripažinti, giausia nurašyta grožinės literatūros; iš viso SVB nurašyta 511 158 kad pamažu kinta dokumentų laikmenos, bibliotekos įgyja trimačių fiz. vienetai. Visuose SVB struktūriniuose padaliniuose grožinės dokumentų (žaislų, žaidimų), kurie sudaro 0,17 procento. Elektroniliteratūros nurašymas sudarė apie 50 proc. nurašomų dokumentų. niai dokumentai SVB fonduose sudaro tik 0,14 proc. Didesnis bendras SVB nurašymas (per 100 tūkst. fiz. vnt.) buvo UDK Informacinės visuomenės plėtros komiteto ir kitų institucijų 3 skyriaus – 11,84 proc. ir UDK 6 skyriaus – 10,21 proc. Analizuo- apklausos parodė, kad Lietuvoje internetu kasdien naudojasi apie jant atskirų struktūrinių padalinių nurašymą pagal turinį, KF UDK 60 proc. Lietuvos gyventojų, o tarp 15–24 metų žmonių tokių yra 0 skyriaus nurašė 40 059 fiz. vnt., 6 skyriaus – 61 590 fiz. vnt., grožinės apie 97 proc. SVB naudojimasis internetu ir prieiga prie duomenų literatūros – 224 839 fiz. vienetus. Didesni VB nurašymai buvo UDK bazių (toliau – DB) ne naujiena, tačiau vartotojų naudojimasis 3 skyriaus – 30 060 fiz. vnt. ir 6 skyriaus – 21 069 fiz. vnt. Per 2016 m. nėra didelis. Be VB (centrinių), DB prieigą turi ir struktūriniai padaliniai. Ši statistika (2016 m. duomenys) yra tokia: kai DB yra SVB nurašyta daugiau kaip 1 mln. fiz. vnt. dokumentų. Daugiausia dokumentų nurašyta: dėl nusidėvėjimo – 63,05 proc., kompiuterių tinkle: VB – 89, KF – 22, MF – 1, VF – 0; kai DB yra turinio požiūriu tapo neaktualūs 25,74 proc., dėl kitų priežasčių – kituose serveriuose: VB – 396, KF – 0, MF – 0, VF – 0; kai DB yra 6,39 proc., vartotojų prarasti dokumentai sudaro 0,96 proc., varto- fizinėse laikmenose: VB – 897 fiz. vnt., KF – 523 fiz. vnt., MF –115 tojų sugadinti – 0,16 proc. (nepaskirstyti pagal nurašymo priežastis fiz. vnt., VF – 19 fiz. vnt. SVB teikia gyventojams elektroninių leidinių 3,7 proc. dokumentų). Dokumentų fondai sensta, jeigu prieigą, pvz., „Verslo žinių“. Tačiau nemokamų jie papildomi nežymiai, knygos susidėvi, nes naujai Grožinė el. periodinių leidinių pasiūla bibliotekose nedidelė, gaunamų egzempliorių skaičius mažas, o paklausa kitų prieiga apribota. Analizuojant naudojimąsi didelė. Vieno pavadinimo knygų ir serialinių leidinių literatūra SVB paslaugomis, matyti ir stacionarūs, ir virtualūs užsakoma nedaug, vidutiniškai – 1,43 fiz. vieneto. SVB ir visuose jų apsilankymai. 2016 m. apsilankymų SVB buvo: fonduose to paties pavadinimo visų dokumentų tipų stacionarių daugiau kaip 9,5 mln. (VB – 3 096 845, yra po 1,42 fiz. vieneto. struktūriniuose KF – 3 731 730, MF – 2 427 819, VF – 253 541); Analizuojant dokumentų fondą pagal mokslo šakas, padaliniuose virtualių 1,9 mln. (VB – 1 819 749, KF – 44 130, pastebėtas netolygus dokumentų pasiskirstymas strukMF – 5046, VF – 0). Tai rodo, kad lankytojai nausudaro daugiau tūrinių padalinių fonduose, informacijos išteklių kiekis dojasi internetu (bibliotekos patalpose ar namuose), (išskyrus grožinės literatūros) mažas. Analizuojant negu 50 proc. domisi bibliotekos tinklalapyje pateikta informacija, fondų naudojimą, kryptingą fondų formavimą (pagal atsisiunčia dokumentus, užsisako ar rezervuoja leimokslo šakas ar fondus, kokio modelio biblioteka ar dinius, peržiūri bibliografinius įrašus ir pan. filialas siekia), gauti duomenys parodė, kad 2016 m. dokumentų gavimas SVB buvo 5,05 proc., nurašymas – 7,92 proc.; taip atnaujinami fondai per daugelį metų tampa „dideliais fondais“, Neišspręstos fondo struktūros problemos Didžiausia VB fondo dalis yra abonemento fondai, kurie savo kurie negali greitai atsinaujinti. Vadovaujantis teorine paradigma ir IFLA rekomendacijomis, gavimas turėtų siekti 10 proc., nurašymas – apimtimi sudaro 53,1 proc., vaikų literatūros ir jaunimo fondai – 23,6 proc. viso VB fondo. Nedidelės apimties fondų procentinė 8 proc., fondo atnaujinimo siekiamybė turėtų būti 2 proc. išraiška: saugyklų – 4,78 proc., skaityklų – 4,65 proc., kraštotyros 2016 m. duomenimis, SVB fondas neatsinaujino (žr. 1 lentelę). arba informacijos ir kraštotyros – 3,18 proc., meno ir muzikos – 1 lentelė. Atsinaujinimas / neatsinaujinimas pagal UDK skyrius 1,75 proc. ir kt. Kaip atskiri fondai skaičiuojami: Pasvalio Mariaus Katiliškio VB – Krašto kultūros dokumentavimo centro fondas (proc. dokumentų fondo) (10 670 fiz. vnt. ), Jono Mikelinsko biblioteka (2709 fiz. vnt.), MeGro0 1 2 3 5 6 7 8 9 diateka (1772 fiz. vnt.); Plungės r. VB – Informacijos ir inovacijų žinė mokymo centro fondas (1582 fiz. vnt.); Radviliškio r. VB – Knygos VB -0,1 0,02 0 -0,24 -0,16 -0,18 -0,11 -0,16 -0,88 -0,04 muziejaus fondas (1425 fiz. vnt.); Elektrėnų VB – Saviraiškos erdvės KF -0,15 -0,03 -0,01 -0,17 -0,22 -0,24 -0,18 -0,15 -1,1 -0,17 fondas (62 fiz. vnt.) ir t. t. Trečdalyje Lietuvos VB kaupiami fondai, iš kurių skaitytojai MF -0,35 -0,05 -0,07 -0,15 -0,24 -0,36 -0,24 -0,48 -3,9 -0,26 tiesiogiai neaptarnaujami (saugyklos, mainų, atsarginiai fondai). VF 0,04 0,04 -0,04 0,01 -0,02 -0,04 0 -0,15 0,55 -0,09 Tyrimas parodė, kad VB mainų ir atsarginiame fonduose kai kurios bibliotekos saugo nurašytus dokumentus. Komplektuojant fondus, labai svarbu žinoti gyventojų interesus, Tyrimas atskleidė senas neišspręstas fondo struktūros problemas. jų veiklos sritis, pomėgius. Viešosios bibliotekos paslaugos teikiamos Vis dėlto pokyčių esama. Reikia pripažinti, kad saugyklų fondai remiantis visų vartotojų lygia teise. Negalime sukaupti vienodų fon- per 20 metų sumažėjo beveik 4 kartus (1996 m. saugyklų fonduose dų, tačiau priartėti prie norimo rezultato galima pasitelkiant įvarius buvo 757 603 fiz. vnt.). Šiuo metu saugyklų fondus dar turi 22 VB fondo aktyvinimo būdus. Tyrimo metu nustatyta, kad 91,6 proc. (36 proc.), jų dydis 2016 m. buvo 194 214 fiz. vnt., tai sudaro SVB į komplektavimo tarybų darbą įtraukia bendruomenės narius. 4,8 proc. VB fondo. Saugyklų fondai yra uždari, skirti vartotojams Komplektuodamos jos atsižvelgia į bendruomenės poreikius, varto- aptarnauti per struktūrinius padalinius (filialus, skyrius).

„

Kadangi VB neatlieka archyvinio fondo kaupimo ir saugojimo funkcijos, jos skatinamos išformuoti ar kitaip pertvarkyti saugyklų fondus. Be to, VB saugyklose esančių dokumentų panaudojimo koeficientas yra mažas.

Iš pateiktos lentelės matyti, kad periodinių leidinių išduotis apčiuopiamai padidina kai kurių UDK skyrių apyvartos rodiklius.

Nedidelė mokslo šakų dokumentų apyvarta

Tyrimo išvados ir rekomendacijos

Dokumentai fonduose turi nuolat judėti. Jei to nėra, tiesiog būtina peržiūrėti dokumentų fondą, analizuoti vartotojų poreikius, priežastis, kodėl gyventojai nesinaudoja bibliotekos paslaugomis. Išanalizavus duomenis, matyti, kad didžiausias dokumentų naudojimas buvo abonemente – apie 2 mln. ir vaikų literatūros fonduose – per 1,2 mln. fiz. vnt. Didesnė fondų apyvarta buvo skaityklose (pvz., periodikos skaityklose – 9,14), kituose VB fonduose apyvartos rodiklis siekė per 1 (pvz., meno ir muzikos – 1,6, vaikų literatūros – 1,44, informacinės literatūros – 1,37, jaunimo – 1,27). Dalies fondų apyvarta nesiekė 1 (pvz., informacijos ir kraštotyros – 0,8, saugyklos – 0,35). Lietuvoje 2016 m. kaimo vietovėse gyveno 936 836 gyventojai. KF fondus sudarė 6 373 117 fiz. vnt. dokumentų, vienam gyventojui teko 6,8 dokumento. Tyrimo metu pastebėta, kad KF fondai dideli, tačiau, analizuojant dokumentus pagal UDK skyrius (fondo dydį, panaudojimą, atsinaujinimą), išryškėja, kad atskirų mokslo šakų dokumentai sudaro nedidelį skaičių. Turint mažai dokumentų vienetų ir esant didesnei išduočiai, negalima daryti objektyvių fondo panaudojimo išvadų. Analizuojant paskirstymą tarp struktūrinių padalinių, KF kai kurių mokslo šakų skyrių dokumentų procentas buvo gautas panašus kaip ir VB: pvz., 0 skyriaus VB – 9,16 proc., KF – 9,23 proc.; grožinės literatūros VB – 49,06 proc.; KF – 47,16 proc. Reikia nepamiršti, kad VB savivaldybės teritorijoje yra viena, o kaimo filialų šalyje iš viso yra 1057, kiekviena SVB vidutiniškai turi po 20 filialų, taigi taip papildomi fondai neatsinaujina, jie sensta. Analizuojant dokumentų išduotį, pastebėta, kad daugumos bibliotekų fondai 2016 m. buvo pasyvūs (išskyrus periodiką). Tai rodo maža apyvarta bei naudojimo koeficientas pagal UDK skyrius. Kadangi bibliotekų fondai dideli, dokumentų gavimas mažas, išryškėjo, kad daugelyje bibliotekų fondai atsinaujino nedideliu procentu arba visai neatsinaujino. Tyrimas atskleidė dokumentų fondų formavimo struktūriniuose padaliniuose spragas. VB, MF dokumentų apyvarta didesnė tik grožinės literatūros, kitų mokslo šakų dokumentų apyvarta nedidelė. Tyrimo metu išanalizuota anketose pateikta fondų išduotis (be periodikos) iš 47 savivaldybių VB, 39 – KF, 40 – MF. Kitos SVB struktūrinių padalinių išduotį pateikė su periodiniais leidiniais (žr. 2 lentelę). 2 lentelė. Fondų apyvartos rodikliai 2016 m. SVB struktūriniuose padaliniuose Fondo apyvartos rodiklis Su periodiniais UDK skyrius Be periodinių leidinių** leidiniais* VB KF MF VB KF MF VF 0 2,33 2,32 14,65 0,24 0,13 0,66 0,88 1 0,94 0,68 1,78 0,99 0,33 0,51 0,9 2 0,45 0,33 1,05 0,43 0,19 0,35 0,33 3 2,01 5,91 6,77 0,47 0,29 1,01 1,13 5 0,78 0,97 2,3 0,51 0,25 0,52 1,17 6 1,09 1,67 2,53 0,54 0,24 0,45 0,61 7 0,92 1,2 1,45 0,52 0,40 0,19 1,06 8 0,23 0,14 0,35 0,2 0,12 0,12 0,43 Grožinė literatūra 1,00 0,63 1,69 1,09 0,52 1,13 1,55 9 0,56 0,3 1,69 0,47 0,16 0,49 0,58 Pastaba. Nepateikta išduotis Jurbarko r. KF, MF; Kauno r. KF. * 12 savivaldybių VB, 10 – KF, 8 – MF. ** 47 savivaldybių VB, 39 – KF, 40 – MF, 5 – VF.

Išanalizavę SVB fondo struktūrą, jo papildymą, išduotį, matome, kad fondas mažai juda, bibliotekų specialistai čia turi dar daug ką nuveikti. Išduoties rodiklius didina periodiniai leidiniai. Gauti rezultatai parodė, kokie yra SVB fondai, koks paskirstymas konkrečiose savivaldybėse (mieste, kaime) ir koks turimų dokumentų panaudojimas. Tyrimo metu taip pat išryškėjo komplektavimo problemos, nepakankamas dokumentų gavimas, didelis nurašymas (kuris iš tiesų yra būtinas), nurašymui taikomi apribojimai, apskaitos klaidos (mainų, atsarginiame fonduose), teisinio reglamentavimo problemos, konsultavimo trūkumai ir kt. Fondo judėjimas turėtų apimti visus dokumentus, esančius viešųjų bibliotekų fonduose. Rekomenduotina nuolat stebėti fondų panaudojimą, papildymą, įtraukti bendruomenę į dokumentų komplektavimo procesą, tirti neigiamas užklausas, vykdyti apklausas, tyrimus ir kt. Patartina nuolat peržiūrėti bibliotekos veiklą reglamentuojančius dokumentus, esant reikalui, atnaujinti. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį į IFLA ir UNESCO rekomenduojamas fondų komplektavimo gaires, standarte „Informacija ir dokumentavimas“ apibrėžtus bibliotekų veiklos rodiklius. Tai padėtų bibliotekoms formuoti ir valdyti fondus. Dokumentų komplektavimas atspindi bibliotekos išteklių įvairovę, fondo kokybės kriterijus ir tikslus, kuriais siekiama atitikti bibliotekos vartotojų švietimo, informacijos, laisvalaikio ir asmenybės raidos poreikius. Viešoji biblioteka – tai vietinis vartotojų informacijos centras, teikiantis žinias, informaciją ir dokumentus. SVB turi būti teikiamos tik kokybiškos paslaugos, jos turi atitikti skirtingas miesto ir kaimo bendruomenės reikmes. O kad paslaugos būtų kokybiškos, būtinas tinkamas valstybės požiūris į bibliotekose esančius informacijos išteklius, ten dirbančius specialistus ir aptarnaujamus gyventojus. Puikių rezultatų bibliotekos pasieks tik tada, kai bus tinkamas finansavimas, kurio reikia fondams papildyti, technikai ir technologijoms įsigyti, pastatams atnaujinti. Taip pat būtina gera vadyba: kad dirbtų atitinkamus teisės aktus išmanantys specialistai – komplektavimo proceso žinovai. Fizinis bibliotekos prieinamumas – tai viena iš kertinių sėkmingo viešosios bibliotekos paslaugų teikimo sąlygų. Kiekviena biblioteka turi apmąstyti, kaip bus aptarnaujami skaitytojai, kokias paslaugas teiks ir kiek laiko. Internetu SVB (e. katalogai, DB, virtualios parodos ir kt.) turi būti pasiekiama visą parą. Jei biblioteka turi filialą, tai jis atviras skaitytojams turi būti visą darbo dieną (ne mažiau nei 8 valandas), o gal ir ilgiau. Jei filialas atviras skaitytojams 2–4 val. ir dar ne kiekvieną dieną, tokia biblioteka neturės ateities. 17

Bibliotekų turtai / Vydūno metai

Vydūnas. Nuotrauka iš leidinio „Žemaičiai“. Kaunas, 1938

Vydūno laiškai Kazimierui Barėnui

Šiais metais minime lietuvių filosofo, rašytojo, publicisto, visuomenės ir kultūros veikėjo Vilhelmo Storos tos-Vydūno 150-ąsias gimimo metines. Vydūno (1868–1953) kūryba visuomenei yra gerai žinoma ir plačiai prieinama. Kiek mažiau skelbtas ir tyrinėtas jo epistoliarinis palikimas, išsibarstęs po įvairias kultūros paveldo saugyklas – bibliotekų rankraštynus, muziejus, archyvus. Šia publikacija norime supažindinti skaitytojus su Pa nevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje (PAVB) saugomais Vydūno laiškais rašytojui, spaudos ir visuomenės darbuotojui Kazimierui Barėnui (Barauskui), kurio 110 metų gimimo sukaktį šiemet taip pat turime progą minėti. Dokumentus publikuoti parengė bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus tyrėjas Raimundas Klimavičius. Čia skelbiami Vydūno laiškai bibliotekoje atsidūrė kartu su kita K. Barėno (1908–2006) archyvine medžiaga, kurią saugoti savo gimtajai apskričiai perdavė pats rašytojas. Po sutuoktinio mirties likusią palikimo dalį 2007 m. gruodį su Lietuvos ambasados Didžiojoje Britanijoje pagalba bibliotekai persiuntė Marija Barėnienė. Dabar visa gauta archyvinė medžiaga saugoma PAVB Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriuje Kazimiero Barėno rankraščių fonde (F60); jame šiandien yra 1304 saugojimo vienetai (12 405 lapai) įvairių dokumentų, kurie chronologiškai apima 1910–2008 metus. Tai – rankraščiai, mašinraščiai, kompiutraščiai, meno kūriniai, reprodukcijos, atvirukai, fotografijos. Fonde taip pat saugomi K. Barėno 42 laiškų nuorašai bei juodraščiai ir 557 korespondentų rašytojui adresuoti 18

6775 laiškai. Tarp jų yra ir devyni Vydūno laiškai, rašyti K. Barėnui 1947 m. vasario–gegužės mėnesiais, abiem gyvenant emigracijoje Vokietijoje. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Sovietų Sąjungos kariuomenei artėjant prie Rytprūsių, Vydūnas 1944 m. spalio 2 d. paliko bombarduojamą Tilžę ir pasitraukė į Vokietijos gilumą. Po ilgų klajonių 1946 m. rugsėjo 4 d. filosofas apsigyveno anglų okupacinėje zonoje atsidūrusios Vestfalijos žemės mieste Detmolde1. Jame Vydūnas praleido paskutinius septynerius gyvenimo metus ir mirė 1953 m. vasario 20 d. Panašus ir K. Barėno likimas. 1944 m. liepos 11 d. išleidęs paskutinį laikraščio „Ateitis“ numerį, 1

Merkelis, Aleksandras. Vydūnas tremtyje. Iš: Vydūnas: Vydūno 80 m. amžiaus sukakčiai paminėti. Redagavo A. Merkelis. Detmold, 1948.

Kazimieras Barėnas (dešinėje) su bičiuliu Juozu Bendoriumi. Mančesteris, apie 1950 m. Iš PAVB fondų

stovyklos barako kambaryje, kuriame K. Barėnas gyveno su dar keliais vyrais, kilęs gaisras. „Turbūt jau auštant dūmai ir karštis ėmė verstis, – prisiminė rašytojas. – Degėm. <...>. Aš sugriebiau ant greitųjų paltą ir portfelį, nes tuomet dar tokį turėjau, o pro tirštus dūmus landžioti nepajėgiau, tai ir susvilo mano popieriniai turtai. Tik dalį jų susirankiojau.“4 Tas gaisras Vydūno atsiųstų straipsnių, atrodo, nepasiglemžė, nes jis kilo 1947 m. žiemos pabaigoje, o apie tų straipsnių redagavimą rašoma balandžio–gegužės mėnesiais K. Barėnui siųstuose laiškuose. Planuotam leidiniui taip ir nepasirodžius, straipsnių originalai ar jų nuorašai buvo grąžinti Vydūnui. Vėliau vienas jų – „Pavienis žmogus ir tauta“ – 1948 m. paskelbtas lietuvių savaitraštyje „Mūsų kelias“5, leistame Dilingene (Vokietija). Straipsnio – „Vieno žmogaus isinešimas į gyvenimą“ – nuorašas, atrodo, darytas K. Barėno, yra saugomas Klaipėdos universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje6. Trečio straipsnio – „Prūsos lietuvių raštija“ – likimo nustatyti nepavyko. Šioje publikacijoje keturi skelbiami laiškai parašyti ant atvirlaiškiams rašyti skirtų kortelių, nuo 1946 m. pabaigos spausdintų Vokietijoje įkurtoje anglų ir amerikiečių jungtinėje okupacinėje zonoje – Bi-zone, vienas – ant specialaus spaustuviniu būdu dekoruoto popieriaus laiškams, keturi – ant paprasto rašomojo popieriaus lapelių. Laiškų kalba, rašyba ir skyryba netaisyta. Pakeisti tik Vydūno naudoti specifiniai rašmenys ir ilgųjų balsių žymėjimai, suteikiant jiems dabartinį pavidalą. Vietoj raidės č palikta Vydūno vartota t (norėčiau – norėtiau, rankraščiuose – rankraštiuose), vietoj dž palikta d (didžiai – didiai, sėdžiu – sėdiu). Tekste pasitaikančios santrumpos atskleistos laužtiniuose skliaustuose. Po kiekvieno laiško teksto pateikiamas rankraščio aprašas. Paaiškinimai ir kita informacija pateikiama išnašose.

rašytojas paliko Kauną ir pasitraukė pradžioje į Rytų Prūsiją, vėliau atsidūrė Berlyne, o karo pabaigą sutiko Šlėzvige2. Kurį laiką pagyvenęs Tolko gyvenvietėje, 1946-ųjų spalį persikėlė į Šlėzvigo-Holšteino žemės Noištatą. Šiame mieste K. Barėnas gyveno iki 1947 m. rudens, kada išvyko į Didžiąją Britaniją. Dviejų iškilių žmonių susirašinėjimas prasidėjo 1947 m. pradžioje, kai vasario 19 d. Vydūnas gavo pirmąjį rašytojo laišką. Iki tol, atrodo, jokių ryšių tarpusavyje nepalaikė, nors K. Barėnas domėjosi Vydūno kūryba ir dar mokydamasis Panevėžio gimnazijoje perskaitė visus jos bibliotekoje turimus filosofo raštus 3. Sprendžiant iš Vydūno atsakymo į pirmąjį laišką, K. Barėnas prašė jo parašyti kelis straipsnius. Jie turėjo būti paskelbti leidinyje, kurį grupelė Noištato lietuvių inteligentų tremtinių 1947 metais planavo išleisti pirmosios lietuviškos spausdintos knygos 400 metų sukakčiai paminėti. Leidybos organizavimas buvo patikėtas K. Barėnui. Savo laiškuose Vydūnas tą leidinį vadino „metraščiu“. Noištato (Vokietija) perkeltųjų asmenų stovyklos lietuvių išlydėtuvės į Angliją. Apie 1947 m. (?) Tačiau šis „metraštis“ dėl įvairių priežasčių nebuvo išleistas. Tam sutrukdė ir nenu4 Ten pat, p. 69. 5 matytas atsitikimas – Noištato pabėgėlių Mūsų kelias. 1948, kovo 25, Nr. 13–14, p. 6–7. Paleckis-Kaktavičius, Leonas. Kazimieras Barėnas: gyvenimas ir kūryba. Šiauliai: Varpai, 2005, p. 53–69. 3 Ten pat, p. 30. 2

Vydūno kūrybinis palikimas KU bibliotekos Retų spaudinių skyriuje / parengė D. Česnulevičiūtė [interaktyvus]. Klaipėdos universiteto biblioteka, 2008, lap. 3 [žiūrėta 2018-02-06]. Prieiga per internetą: https://www.ku.lt/kub/wp-content/ uploads/sites/15/2016/03/vydunas.pdf.

1947 02 24 Vydūno laiškas Kazimierui Barėnui. Atvirlaiškio recto ir verso pusės.

1. 1947 m. vasario 24 d. Vydūno laiškas Kazimierui Barėnui apie planuojamus parašyti tris straipsnius rengiamam išleisti leidiniui D[etmold] 1947. II. 24-d. Didiai Gerbiamasis, gavęs Jūsų laišką 19-š[io] m[ėnesio] tuojau stengiaus ką-nors parašyti. Užbrėžiau rašinį: Pavienis Žmogus ir Tauta, toliau: Vieno Žmogaus Isinešimas į Gyvenimą ir Prūsos Lietuvių Raštai. Pirmas rašinys yra maždaug 3 psl., antrasis 6 psl., tretiasis 1 psl. Antrame nušvietiu savo gyvenimą. Tretiame menu šį-tą. Mat aš neturiu raštų, kurie man galėtų primint, kas reikalinga. Dėlto abejoju, ar ir atsiųsiu tretį rašinį. Labai sunku dabar rašyt. Nors sėdiu prie krosnelio, kur dega ugnis, bet pirštai sušalę skausta. Todėl nežinau, kada ką galėsiu galutinai parašęs atsiųsti. Ir fotografų7 tegalėsiu atsiųsti, kad atlydis bus prasidėjęs. Taip žmogus sakė, kurs tada tik pažadėjo nuotrauką padaryti. Daug visa labą linki sveikindamas Vydūnas PAVB F60-941, lap. 1. Originalas, rankraštis. Laiškas parašytas ranka lietuvių k. ant 104 x 148 mm dydžio atvirlaiškio kortelės verso pusės blankiai juodos spalvos rašalu. Kortelės recto pusė tipografiniu būdu atspausdintu vertikaliu brūkšniu padalinta į dvi dalis. Kairėje dalyje viršuje atspausdintose eilutėse, skirtose siuntėjo adresui nurodyti, ta pačia rašysena įrašytas adresas: „Dr. Wilh. Storost Vydūnas / 21a Detmold / Moltkestr. 368 / Lith. language9“, o dešinėje dalyje apačioje gavėjo adreso vietoje –„Herrn K. Barauskas / 24 Neustadt Holstein / U.-B. Schule10 / Block 4 Süd“. Dešinės dalies viršuje kairiojoje pusėje atspausdinta „Postkarte“ (atvirlaiškis), o dešiniojoje – 12 pfenigų vertės pašto ženklas, antspauduotas kalendoriniu pašto antspaudu su nurodytu pašto skyriumi „(21) DETMOLD 1 k“ ir data „24. 2. 47.“. Atvirlaiškio kortelės dešiniame viršutiniame kampe matyti lenkimo žymės. Fotografijų. Moltkestr[aße] 36 – name Moltkės g. 36, Detmolde, Vydūnas apsigyveno 1946 m. lapkričio 12 d. 9 Lith[uanian] language – po karo sąjungininkų kariuomenės okupuotoje Vokietijoje, siunčiant korespondenciją, reikėdavo nurodyti, kokia kalba parašytas jos tekstas. 10 U.-B. Schule – u-Boot yra žodžio Unterseeboot (vokiškai – povandeninis laivas) trumpinys. Noištate karo pabėgėlių stovykla, kurioje gyveno K. Barėnas, buvo įkurta buvusios povandeninio laivyno jūreivių mokyklos kareivinėse. 7 8

2. 1947 m. vasario 28 d. Vydūno laiškas Kazimierui Barėnui su prašymu spausdinant straipsnius išlaikyti jo rašybos savitumą 21a Detmold, Moltkestr[aße] 36, 1947 m[e]t[ų] Vasario m. 28 d. Labai gerbiamasis Bendradarbi, atsiųsdamas vieną rašinėlį, prašau žiūrėt, ar jis bus tinkamas. Rankoms labai šąlant, buvo sunku rašyt ir mąstyt. Pasistengsiu ir kitus rašinius išnaujo rašyt ir tada atsiųsti. Gal pasiseks. Bet turiu dar ir labai svarbų prašymą. Ar tautietiai nemato koks vargingumas ir neaiškumas apsireiškia, kad rašo, p[a]v. matau, matai ir t. t. ir tad mačiau, matei ir t. t., kokie suskurę yra rašmenys ž, š, č, o kokie aiškūs ir vieningi ᵹ ir ꝸ. Todėl labai norėtiau, kad mano rašiniai būtų spausdinami mano rašyba, kuria laikyties prašė 1912 m[e]t[ai]s Vilniuje Doc. Romas Bytautas11 šventai pasižadėti, ką ir padariau. Pasirūpinę rašmenimis ž, š, č, rodos galėtute įsigyti ir ᵹ Ȝ, ꝸ ꝸ. Bet jeigu tai negalima, norėtiau, kad nors galūnes žodių būtų spausdinamos kaip aš rašau. Rašinyj pabraukiau rodos visas. Gal tik su daiktavardių galūne, pav. žodis, žodio. Pagaliau prašau ir kalbą pataisyt, kur būtiau apsirikęs. – Fotogr[afiją] stengsiuos kaip lakšteliu12 parašiau, įsigyt ir atsiųsti. Sveikina su geriausiais linkėjimais Vydūnas PAVB F60-941, lap. 2. Originalas, rankraštis. Laiškas parašytas ranka lietuvių k. ant 209 x 148 mm dydžio popieriaus lapo recto pusės blankiai rudos spalvos rašalu. 25 mm nuo kairiojo krašto per visą lapo Romanas Bytautas (1886–1915) – lietuvių filosofas, publicistas, rašęs ir lietuvių kalbos bei terminologijos klausimais. 12 Lapeliu, t. y. atvirlaiškiu. 11

aukštį tipografiniu būdu atspausdinta vertikali 9 mm pločio Lietuvos valstybinės vėliavos spalvų juostelė, ant kurios 40 mm nuo viršutinio lapo krašto atspausdintas juodos spalvos skydas su baltu stilizuotu Vyčio atvaizdu. Lapo verso pusėje apačioje stačiakampiame rėmelyje atspausdintas įrašas „Lietuviškoji Leidykla, Braunschweig, WilhelmRaabe-Straße, 7, II“. Matyti lapo lenkimo horizontaliai per pusę ir apatinės dalies įstrižai žymės, viršutinis dešinysis kampelis nuplėštas.

3. 1947 m. kovo 4 d. Vydūno laiškas Kazimierui Barėnui dėl straipsnio „Prūsos lietuvių raštija“ 21a Detmold, Moltkestr[aße] 36, 1947 m[e]t[ų] Kovo m[ėn]. 4 d. Gerbiamais13, parašiau ir antrąjį pageidautąjį rašinį, būtent apie Prūsos Lietuvių Raštiją. Rašant kelis kart, jis ir didėjo. Tik ar jis bus Jums tinkamas, turėsite pats nuspręsti. Gal reikės ir kalbą kiek pagerinti. – Tretį rašinį apie save gal po savaitės atsiųsiu su fotogr[afija]. – Žinoma, jeigu Jums tai nebus per vėlu. Linkėdamas viso labo sveikina Vydūnas PAVB F60-941, lap. 3. Originalas, rankraštis. Laiškas parašytas ranka lietuvių k. ant 107 x 151 mm dydžio popieriaus lapo recto pusės melsvos spalvos rašalu. Lapo verso pusė tuščia. Lapo apatiniame krašte matyti kirpimo žymės, kairiojo viršutinio ir apatinio bei dešiniojo apatinio kampuose – užlenkimo žymės.

PAVB F60-941, lap. 4. Originalas, rankraštis. Laiškas parašytas ranka lietuvių k. ant 107 x 151 mm dydžio popieriaus lapo recto pusės melsvos spalvos rašalu. Lapo verso pusė tuščia. Matyti lapo kairiojo apatinio kampo užlenkimo žymė.

5. 1947 m. kovo 12 d. Vydūno laiškas Kazimierui Barėnui apie fotografijos išsiuntimą ir straipsnių grąžinimą 21a Detmold, Moltkestr[aße] 36, 1947 m[e]t[ų] Kovo m[ėn]. 12 d. Gerbiamasai, nors nesusilaukęs jokio atgarsio savo laiškų ir rašinių, siuntiu vis dėlto ir dar fotografą, bet prašau ją man grąžinti ir grąžinti rašinius, jeigu netinka. Linki visą gerą Vydūnas PAVB F60-941, lap. 5. Originalas, rankraštis. Laiškas parašytas ranka lietuvių k. ant 210 x 149 mm dydžio popieriaus lapo recto pusės blankiai rudos spalvos rašalu, keli žodžiai paryškinti mėlynu rašalu. Lapo verso pusė tuščia. Matyti lapo lenkimo horizontaliai per pusę ir kairiosios apatinės dalies lenkimo žymės. Centre lapas įplyšęs.

6. 1947 m. kovo 20 d. Vydūno laiškas Kazimierui Barėnui dėl neaiškumų pateiktuose tekstuose D[etmold] 1947. III. 20 d.

4. 1947 m. kovo 8 d. Vydūno laiškas Kazimierui Barėnui apie straipsnio „Vieno žmogaus isinešimas į gyvenimą“ išsiuntimą ir straipsnio „Prūsos lietuvių raštija“ papildymą 21a Detmold, Moltkestr[aße] 36, 1947 m[e]t[ų] Kovo m[ėn]. 8 d. Gerbiamasai, siuntiau Jums Vasario m[ėn] 28 d. rašinį: Pavienis Žmogus ir Tauta, kovo m[ėn] 4 d. antrą rašinį: Prūsos Lietuvių Raštija, ir siuntiu šiandien rašinį: Vieno Žmogaus Isinešimas į Gyvenimą. Man rašant labai mane vargino visokios sunkenybės. Todėl nesisekė, kaip norėjau, visą parašyti. Net padariau ir rašyboj vis klaidų. Todėl prašau pataisyti jas, jeigu norėsite atspausdinti tuos rašinius. Rasdamamas rašinius netinkamus, grąžinkite: žinau, kad mano pasireiškimai tūliems lieka neaiškūs. Fotogr[afo] nuotrauka jau padaryta, kad galėtiau po kelių dienų išleisti. Prie rašinio apie Prūsos Lietuvių Raštiją norėtiau dar tuos sakinius pridėti, kurie po siuntiamu rašiniu parašyti. Jie taikytųs po to, kas apie Ed. Gisevių14 parašyta. Lauksiu atsakymo. Sveikina visą gerą linkėdamas Vydūnas Turėtų būti „gerbiamasai“. 14 Eduardas Karolis Samuelis Gizevijus (lot. Eduard Karol Samuel Gisevius) (1798–1880) – Mažosios Lietuvos tautosakininkas ir etnografas. 13

Gerbiamasai, mielai aiškinsiu, jeigu kas mano rankraštiuose nėra skaitoma. Dėl klausimų, kuriuos man atkeliavęs norite statyti, norėtiau patarti, juos man pirma atsiųsti. Tada galėtiau atsakymus geriau apsvarstyti. Tikiu, kad šis lakštelis Jus pasieks pirma kol būsit iškeliavę Detmoldan. Linki visą gerą Jus širdingai sveikindamas Vydūnas PAVB F60-941, lap. 6. Originalas, rankraštis. Laiškas parašytas ranka lietuvių k. ant 103 x 147 mm dydžio atvirlaiškio kortelės verso pusės blankiai rudos spalvos rašalu. Kortelės recto pusė tipografiniu būdu atspausdintu vertikaliu brūkšniu padalinta į dvi dalis. Kairėje dalyje viršuje atspausdintose eilutėse, skirtose siuntėjo adresui nurodyti, ta pačia rašysena įrašyta: „Dr. Wilh. St. Vydūnas / 21a Detmold, / Moltkestr. 36 / Lithuanian language“, o dešinėje dalyje apačioje gavėjo adreso vietoje: „Herrn K. Barauskas / 24 Neustadt, Holstein / U. B. Schule / Block 4 Süd“. Dešinės dalies kairiojoje pusėje viršuje atspausdinta „Postkarte“, o dešiniojoje – 12 pfenigų vertės pašto ženklas, antspauduotas kalendoriniu pašto antspaudu su nurodytu pašto skyriumi „(21) DETMOLD 1 k“ ir data „20. 3. 47.“ Viršutinis atvirlaiškio kortelės kraštas centre įplyšęs, verso pusėje apačioje po tekstu yra maža pailga tamsiai rudo rašalo dėmė.

7. 1947 m. balandžio 12 d. Vydūno laiškas Kazimierui Barėnui dėl rašybos taisymo pateiktuose tekstuose 21a Detmold, Moltkestr[aße] 36, 1947-Balandio m[ėn]. 12 d.

Didiai Gerbiamasai, perskaitiau atsiųstus rašinius tūlus kartus ir šį-tą dar pataisiau. Negerai dėti visur ženklą ^ ant rašmenų, pav. e žodyje pavardê - pavardę mano rašyta pavardæ, arba žodyje êjês – êjęs mano rašyta êjæs. Geriau visur vartoti ą-ę-į-ų kaip paprastoj rašyboj. Tai ir parašiau rodos visur tą ženklą po žodiais. – Kad metus minėdamas rašiau rodos kad ir k[i]t[us], tai todėl, kad, kaip įžangoj minėjau, tikrai metų neatmenu. Bet jų visai neminėti nebūtų gerai padaryta. Nors kiek laikas prirodomas. Skirtumų tegali mažų būti. – Kur mano kalba atrodo taisytina, prašau tai padaryti kur klaida neabejotina. Noriu prisitaikinti prie Lietuvos žmonių kalbos, kad Prūsos lietuviai ir kitaip kalba. Tik norėtiau, kad tai pasiliktų, kur šie išlaikę yra senovę. Sakome ta dantis, ta debesis ir kt. O tai geriau. Bet pagaliau svarbu vis, kad būtų apreiškiamas aiškus mąstymas. Daug visa gera linki Vydūnas PAVB F60-941, lap. 7. Originalas, rankraštis. Laiškas parašytas ranka lietuvių k. ant 109 x 147 mm dydžio popieriaus lapo recto pusės tamsiai rudos spalvos rašalu, vietomis išblukusiu. Lapo verso pusė tuščia. Matyti lapo viršutinio kairiojo kampo lenkimo žymė.

8. 1947 m. balandžio 21 d. Vydūno laiškas Kazimierui Barėnui dėl rankraščių grąžinimo

D[etmold] 1947. IV. 21 d.

Didiai Gerbiamasai, gavęs šiandien Jūsų lakštelį, skubinuos Jums pareikšt, kad man grąžintute mano rašinius, jeigu Metraštio negalėtute spausdinti. Norėtiau juos tada gal kitaip naudoti. O jų turiu tik užbrėžimais15. Bet gal galėtute man atsiųsti jau dabar nurašymus! Būtiau labai dėkingas. Daug viso labo linkėdamas sveikina širdingai Vydūnas PAVB F60-941, lap. 8. Originalas, rankraštis. Laiškas parašytas ranka lietuvių k. ant 109 x 147 mm dydžio atvirlaiškio kortelės verso pusės blankiai rudos nevienodo intensyvumo spalvos rašalu. Kortelės recto pusė tipografiniu būdu atspausdintu vertikaliu brūkšniu padalinta į dvi dalis. Kairėje dalyje viršuje atspausdintose eilutėse, skirtose siuntėjo adresui nurodyti, ta pačia rašysena įrašyta: „Dr. Wilhelm Storost Vydūnas / 21a Detmold / Moltkestr. 36 / Lithuanian language“, o dešinėje dalyje apačioje gavėjo adreso vietoje – „Herrn K. Barauskas / 24 Neustadt Holstein / U. BootSchule / Block 4 Süd “. Dešinės dalies kairiojoje pusėje viršuje atspausdinta „Postkarte“, o dešiniojoje – 12 pfenigų vertės pašto ženklas, antspauduotas kalendoriniu pašto antspaudu su nurodytu pašto skyriumi „(21) DETMOLD 1 k“ ir data „21. 4. 47.“ Atvirlaiškio kortelės kairiojo apatinio kampo dalis nuplėšta.

9. 1947 m. gegužės 12 d. Vydūno laiškas Kazimierui Barėnui dėl kai kurių pataisymų straipsnyje „Prūsos lietuvių raštija“ D[etmold] 1947 Geg[užės] m[ėn]. 12 d. Gerbiamasai, dar kartą turiu ką primint. Jeigu dar nebūtų spausdinamas Metraštis, prašau iš mano rašinio Prūsos Lietuvių Raštija išbraukti žodiu du: ir Universite16. Neva Universituose buvo vis[ada] mokoma ir liet[uvių] kalba atsižiūrint į Indo-Europ[iečių] kalbas ir kunigų mokslą. Todėl nebūtų visai tinkamai pasakyti, kad vėl buvo [neįskaitomas žodis] mokoma liet[uvių] kalba. Korektūrą savo rašinių norėtiau pats atlikti, jeigu nepasidarytų Jums iš to daug sunkumų. Sveikina gerais linkėjimais širding Vydūnas

1947 02 28 Vydūno laiškas Kazimierui Barėnui. Laiško recto pusė.

PAVB F60-941, lap. 9. Originalas, rankraštis. Laiškas parašytas ranka lietuvių k. ant 103 x 147 mm dydžio atvirlaiškio kortelės verso pusės blankiai rudos nevienodo intensyvumo spalvos rašalu. Kortelės recto pusė tipografiniu būdu atspausdintu vertikaliu brūkšniu padalinta į dvi dalis. Kairėje dalyje viršuje atspausdintose eilutėse, skirtose siuntėjo adresui nurodyti, ta pačia rašysena įrašyta: „Dr. Wilh. Storost-Vydūnas / 21a Detmold / Moltkestr. 36 “, o dešinėje dalyje apačioje gavėjo adreso vietoje –„Herrn K. Barauskas / 24 Neustadt, Holstein / U. B. Schule, Block 4 Süd“. Dešinės dalies kairiojoje pusėje viršuje atspausdinta „Postkarte“, o dešiniojoje – 12 pfenigų vertės pašto ženklas, antspauduotas kalendoriniu pašto antspaudu su nurodytu pašto skyriumi „(21) DETMOLD 1 k“ ir data „12. 5. 47.“ Atvirlaiškio kortelės dešiniojo apatinio kampo dalis nuplėšta, matyti dešiniojo krašto lenkimo žymė. 15 16

Apmatus, juodraščius. Universitete.

Greimo atvaizdas ant Šiaulių dailės galerijos pastato (aut. Laura Guokė)

Greimo metų aidai

Žinomas ir atrandamas Greimas Jūratė Levina, Silvija Stankevičiūtė

UNESCO ir Lietuvos Vyriausybei pakvietus, 2017-aisiais pasaulyje ir Lietuvoje švęstas Greimas. Toks teiginys nusakytų praėjusiais metais nuaidėjusią renginių, diskusijų, leidinių, publikacijų ir atminimo ženklų, skirtų se miotiko, kalbininko, mitologo Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) atminimui, gausą. Įvykių virtinė prasidėjo vasario mėnesį, kasmetėje Vilniaus knygų mugėje surengtame LRT Forume aptariant Greimo reikšmę Lietuvai ir pristatant 2017-aisiais numatytas išleisti knygas. Kovo 9-oji, Greimo gimimo diena, buvo švenčiama iškilmingu minėjimu Vilniaus rotušėje, Greimo paveldo archyvinės medžiagos parodomis Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje ir Vilniaus universiteto bibliotekoje, vardinių Greimo auditorijų Vilniaus bei Šiaulių universitetuose atidarymu.

Renginiai Per visus metus pasaulyje buvo įgyvendinta daugiau nei pusė šimto įvairių renginių. Lietuvos mokslininkai, kurių branduolys susitelkęs Vilniaus universitete paties Greimo iniciatyva įsteigtame A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre, dalyvavo semiotikui skirtuose kongresuose, simpoziumuose ir konferencijose Paryžiuje, Vroclave, Maskvoje; sutelkė tarptautinę Greimo semiotikai skirtą sekciją 13-ajame pasauliniame semiotikos kongrese, kuris mokslininko šimtmečio proga vyko Kaune birželio mėnesį, organizavo jos veik lą ir patys dirbo joje visą savaitę; kalbėjo apie Greimą mokslininkams, studentams, moksleiviams ir visuo-

menei Lietuvoje rengtuose forumuose, konferencijose, studijų savaitėse ir kultūros renginiuose. Greimo metais išleistos proginės ir suvenyrinės monetos, rengti plenerai ir meno darbų konkursai bei parodos. Per Prancūziją, Belgiją ir Lietuvą keliavo interaktyvi trikalbė paroda „Pasaulis semiotiko akimis“, ji parodyta ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Šis bei kiti edukaciniai ir visuomenei skirti renginiai suteikė galimybę „pasimatuoti“ semiotiko profesiją.

Knygos Vis dėlto Greimo – mokslo ir kultūros žmogaus – palikimo tyrėjų ir platintojų dėmesio centre išlieka knygos. Ryškiausias ir reikšmingiausias Greimo metų leidinys – 2017-ųjų pradžioje išėjęs knygos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ (sudarė Arūnas Sverdiolas. Vilnius: „Baltos lankos“) pirmas tomas. Pirmąjį numatyto dvitomio tomą sudaro paties Greimo autobiografiniai bandymai, pokalbiai su juo, mokslininko laiškai įvairiems kultūros ir visuomenės veikėjams, rašyti nuo 1942-ųjų iki gyvenimo pabaigos, taip pat atsiminimai apie jį. Rinktinėje atsiskleidžia ne tik Greimo biografijos detalės, bet ir jo pastangos dalyvauti Lietuvos kultūriniame, visuomeniniame, politiniame 23

gyvenime, projektuoti ateitį. Greta Greimo čia pasirodo ir jo aplinkos asmenybės: bendraklasiai Jonas Kabelka ir Vytautas Abraitis, rezistencijos bendražygiai Algirdas Vokietaitis, Jonas Deksnys, Bronys Raila ir Henrikas Žemelis, poetai Jonas Aistis, Henrikas Radauskas ir Tomas Venclova, Greimo semiotikos ir mitologijos tyrinėjimų pagalbininkai ir mokiniai Kęstutis Nastopka, Bronys Savukynas, Saulius Žukas ir dar daugelis kitų. Tomas parengtas ištyrus Lietuvos viešųjų ir privačių archyvų medžiagą, jame siekiama publikuoti kuo daugiau anksčiau neskelbtų ne tik Greimo studijoms, bet ir visai lituanistikai bei lietuvių istorijos tyrimams svarbių šaltinių. Antrą knygos tomą, kuris skirtas Greimo moksliniam paveldui ir jo semiotikos raidai Europoje ir Lietuvoje, rengiamasi išleisti šiais metais. Per praėjusius metus lietuviškas Greimas tapo pasiekiamas ir kitakalbiams skaitytojams. 2017 m. pradžioje išėjo pirmosios jo mitologijos studijų rinktinės „Apie dievus ir žmones“ vertimas į rusų kalbą («О богах и людях», vertė Marija Čepaitytė. Maskva: „Neolit“, bendradarbiaujant su leidykla „Baltos lankos“). Tarptautiniame semiotikos kongrese Paryžiuje gegužės pabaigoje viso pasaulio semiotikai jau galėjo įsigyti Greimo lietuviškų tekstų vertimų į prancūzų kalbą rinktinę „Du sens en exil: Chroniques lithuaniennes“ („Apie prasmę tremtyje: lietuviškos kronikos“, sudarė Kęstutis Nastopka ir Saulius Žukas, į prancūzų k. vertė Lina Perkauskytė. Limožas: „Lambert-Lucas“), Greimo prancūzakalbiams mokiniams ir sekėjams atvėrusią jo lietuviškosios asmenybės briaunas. Iki šiol daugiau Greimą – mokslininką pažinojusiems prancūzams lietuviškasis Greimas pasirodė tikras atradimas ir čia pat sulaukė kūrybinių interpretacijų: dar rengiant „Lietuviškas kronikas“, pagal prancūziškus Greimo semiotinių darbų ir lietuviškus tekstus prancūzų aktorė Dominique Frot sukūrė monospektaklį „L’inattendu se dérobe“ („Netikėtumas slepiasi“), kuris buvo parodytas Paryžiaus merijoje praėjusių metų gegužę ir Vilniuje šių metų vasarį.

Šiauliuose Greimo biustas su postamentu (aut. Gintautas Lukošaitis) iškilo prie universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto, o Kaune (paminklo aut. Stasys Žirgulis) – prie Vytauto Didžiojo universiteto.

2017 m. pabaigoje išėjo ilgai lauktas Greimo literatūros semiotikos veikalo – Guy de Maupassant’o novelės „Du draugai“ analizės vertimas į lietuvių kalbą („Maupassant. Teksto semiotika: praktinės pratybos“, vertė Kęstutis Nastopka. Vilnius: „Versus aureus“). „Kokia gyvenimo prasmė?“ – tokiu klausimu, kurį Greimas kėlė visą gyvenimą, knygą „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“ (Vilnius: „Aukso žuvys“) pradeda semiotikė, komiksų kūrėja Miglė Anušauskaitė, savo darbu parodžiusi, kad į rimtus dalykus galima žvelgti šmaikščiai. Jos grafinis pasakojimas atskleidžia Greimo intelektualinės raidos kelią, istorinius ir filosofinius kontekstus, kuriuose gimė semiotika, ir žaismingai paaiškina svarbiausius semiotikos teorijos postulatus. „Dr. Kvadratas“ laimėjo visą šūsnį

2017 m. Lietuvos paštas išleido Algirdui Juliui Greimui skirtą pašto ženklą (aut. dailininkė Aušrelė Ratkevičienė) bei voką su semiotiniu kvadratu. Lietuvos pašto nuotr.

Lietuvos bankas 2017 m. išleido dailininkų Rolando Rimkūno ir Giedriaus Paulauskio sukurtą kolekcinę 20 eurų sidabro monetą. Lietuvos banko nuotr.

Dailininkas Petras Repšys įgyvendino prof. dr. Arūno Sverdiolo idėją – sukūrė suvenyrinį 1 greimo ženklą-monetą. Magdalenos Slavinskos nuotr.

apdovanojimų: pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudarytą kūrybiškiausių 2017 metų knygų dvyliktuką; Knygos meno konkurse Grožinės literatūros ir eseistikos teminėje grupėje įvertinta premija už neįprastą mokslinio turinio ir populiarios formos sugretinimą; portalo „15min“ metų knygos rinkimuose pripažinta geriausia lietuvių autorių knygų kategorijoje. Pirmasis knygos tiražas išparduotas žaibiškai ir jau platinamas antrasis.

Žurnalai ir kiti leidiniai Tarptautiniai mokslo žurnalai daugiau dėmesio skyrė moksliniam Greimo paveldui ir jo semiotikos raidai, taip pat ir biografiniuose kontekstuose. Išleistas specialus Tartu universiteto Semiotikos katedros žurnalo „Sign Systems Studies“ (Vol 45 (1/2), 2017) numeris „A. J. Greimas – a life in semiotics“ (red. Remo Gramigna, Andrius Grigorjevas, Silvi Salupere); žurnalo „Semiotica: Journal of the International Association for Semiotic Studies / Revue de l’Association Internationale de Sémiotique“ (Vol 214, 2017) buvo išleisti du dvikalbiai specialūs numeriai: „A. J. Greimas and semiotics / A. J. Greimas et sémiotique“ (red. Thomas F. Brodenas, Stéphanie Walsh Matthews). Specialiame žurnalo „Darbai ir dienos“ (2017, Nr. 68) Jankauskaitės sudėtine technika sukurtas „Mitologas“, laimėjęs Dailininkų sąjungos surengtą numeryje publikuotos Kaune surengtoje konferencijoje Kamilės konkursą, kuris buvo skirtas A. J. Greimo 100-osioms gimimo metinėms. „A. J. Greimas intelektualinėje egzilio istorijoje“ pristatytos Lietuvos mokslininkų studijos: įvairiais rakursais Greimo metų gruodžio mėnesį apgintos pirmosios Lietuvoje seanalizuojama Greimo egodokumentika, jo literatūrinės kritikos miotikos srities daktaro disertacijos autorius Paulius Jevsejevas, seslinktys ir horizontai, jo lietuvių kultūros ateities projektai ir miotikos absolventė Ksenija Kazarinova ir doktorantė Austėja Orpastangos juos įgyvendinti, tautinio komunizmo sampratos žekauskienė apie Greimą ir semiotiką pasakojo LRT radijo laidose. interpretacija. Greimo gimtajame Kupiškyje vykusios konferencijos pra- Tęsiami darbai nešimai publikuoti Karolio Rimtauto Kašponio parengtame Kalendoriuje Greimo metai baigėsi šių metų kovo 9-ąją, leidinyje „Algirdo Juliaus Greimo 100-mečio ženklai“ (Kaunas: tačiau nemažai jų proga pradėtų darbų tik įsibėgėjo. Spaudai „Naujasis lankas“, 2017). rengiama moksliniais tyrimais paremta Greimo biografija, kurią rašo Purdue universiteto (JAV) mokslininkas Thomas F. Filmai ir laidos Brodenas (iš anglų k. verčia Jūratė Levina), taip pat paties GreiRyčio Zemkausko režisuotas dokumentinis filmas „Cherchez mo dar 1960 m. sudaryta lietuviškos publicistikos rinktinė, kuGreimas“ gimė įgyvendinant Nacionalinės bibliotekos projektą rios planas buvo atrastas tiriant lietuviškus semiotiko archyvus. „Algirdas Julius Greimas: sugrįžimai“. Į Greimo paieškas leistasi Juose aptikti Greimo parengti, bet neskelbti pavieniai tekstai praėjus ketvirčiui amžiaus nuo pirmojo ir per tą laiką vienintelio publikuojami Lietuvos kultūrinėje ir mokslinėje periodikoje. kinematografinės dokumentikos bandymo – Sauliaus Beržinio dar Internetinėje platformoje www.semiotika.lt Greimui skirtose 1991-aisiais sukurto filmo „Didysis prasmės ieškotojas Algirdas nuolat atnaujinamose skiltyse skelbiama dešimtys archyvinių jo Julius Greimas“. Šiandien gyvo Greimo ieškoti galime tik per jo nuotraukų, paskaitų vaizdo įrašų, radijo pokalbių su juo ir apie jį amžininkus, bendražygius ir mokinius, taigi Zemkauskas Lietu- įrašai, nepublikuotų Greimo laiškų aprašų ir santraukų rinktinė, voje kalbina Saulių Žuką ir Arūną Sverdiolą, o Ericą Landowski, visos (iki šių dienų) ištirtos jo lietuviško paveldo tekstinės medžiaDenis Bertrand’ą, Teresą Mary Keane Greimas – Prancūzijoje. gos (publikuotų ir rankraštinių tekstų) katalogas. Čia taip pat pateiGreimo pėdomis taip pat seka Verónicos Estay Strange kiama išsami Greimo lietuviškų publikacijų bibliografija. Pastaroji ir Rapahaëlio Horreino filmas „Mehr Licht! Sur les traces veikia kaip atvirosios prieigos archyvas – leidžia ne tik susipažinti d’ A. J. Greimas“ („Daugiau šviesos! A. J. Greimo pėdomis“), su Greimo publikacijų sąrašu, bet ir perskaityti pačius tekstus. kur kalbinami Greimo mokiniai ir bendradarbiai Jeanas ClauVis gausiau į viešąją erdvę išleidžiama medžiaga reikšmingai de‘as Coquet, François Rastier, Ericas Landowski. papildo lig šiol nusistovėjusią Greimo viziją: greta Greimo seApie Greimo mitologiją ir semiotiką kalbėta keliose ciklo miotiko ir rezistento matome Greimą literatūros ir meno kritiką „Skrajojantys ežerai. Baltų mitai ir simboliai“ televizijos lai- bei teoretiką, politiškai aktyvų publicistą, visuomenininką ir dose, išsamiausiai – su Kęstučiu Nastopka. Internete taip pat Lietuvos ateities projektuotoją. paskelbti jo ir Sauliaus Žuko pokalbiai apie semiotiką, kuriuos filmavo Vilniaus universiteto semiotikos studijų programos Apžvalga parengta vykdant Lietuvos mokslo tarybos remiamą magistrantas Justinas Mazūra ir absolventė Agnė Srėbaliūtė. projektą „Algirdas Julius Greimas: idėjos“ (LIP-016/2016). 25

Pokalbis

Rimantas Balsys: „Mituose slypi išmintis ir net šių dienų aktualijos“

Prof. dr. Rimantas Balsys. Sauliaus Pagojaus nuotr.

Artėjant Velykoms, susitikome pasikalbėti su etnologu, baltų mitologijos specialistu prof. dr. Rimantu Balsiu. Profesorius yra Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto dekanas. Kai dirbau šioje aukštojoje, žavėdamasi klausydavausi prof. R. Balsio iškilmingomis progomis išsakytų minčių – ar tai būtų fakulteto, gerbiamo asmens jubiliejus, ar valstybinės šventės, netgi studijų programų vertinimo posėdis, profesoriaus kalba stebindavo taiklumu ir savo gyliu. Nors kalbėdamas jis dažnai remiasi tautosaka, ši senoji liaudies kūryba vienaip ar kitaip įgauna šiandienos aktualijų atspindį. Ir pastarajame pokalbyje justi ši tradicija – žurnalo „Tarp knygų“ skaitytojai sužinos, kuo panašios šiais laikais šven čiamos Velykos ir senovės egiptiečių dievo Ozyrio kultas, kaip pavasario šventės metu dievus garbino senovės lietuviai, kodėl Didžiojo penktadienio ištakos gali būti siejamos su ugnies diena. Kalbėjome su profesoriumi ir apie pastaruoju metu matomas medijų transformacijas, jų sąsajas su mitais, taip pat apie tai, kaip mus veikia pagreitintu tempu tekantis gyvenimas ir kodėl reikia saugoti... savus marškinius. Esate lietuvių ir prūsų mitų žinovas, jų tyrėjas. Papasakokite, kuo skyrėsi baltų protėvių didžiosios pavasario šventės suvokimas ir kaip šventimas pasikeitė palyginti su tuo, kaip dabar įprasta švęsti Velykas? Pavasario švenčių papročiai ir apeigos nuo seniausių laikų susieti su pasiruošimu artėjantiems žemės ūkio darbams. Įvairūs gamtos ženklai, tarp kurių – augalų, paukščių, žvėrių elgesys, yra pirmasis žemdirbių kalendorius. Daugelyje žemdirbiškų kultūrų dar gerokai iki krikščionybės buvo išpažįstamos mirštančios ir prisikeliančios dievybės – augalijos vegetacinių galių įkūnytojos paveikslas. Toks senovės egiptiečiams buvo Ozyris – derlingumo dievas, pomirtinio pasaulio valdovas. Ozyris išmokė žmones įdirbti laukus, prižiūrėti sodus ir vynuogynus, kepti duoną, gaminti vyną ir t. t. Piktas ir pavydus Ozyrio brolis Setas užmuša Ozyrį, sukapoja jo kūną, sudeda į skrynią ir įmeta į Nilą. Ozyrio žmona

Izidė suranda ir atgaivina jį. Šis prisikėlęs skatina visos gamtos atbudimą. Panašus mitas žinomas ir antikos graikams. Žemės, žemdirbystės ir derlingumo deivės Demetros dukterį Persefonę pagrobia ir savo požemiuose įkalina mirusiųjų karalystės dievas Hadas. Demetra gedi dukters ir dėl to žemėje nebeauga žolė, javai, nebežydi sodai, nutyla paukščiai, pritemsta saulė. Tai pamatęs Dzeusas įsako Hadui išleisti Persefonę, tačiau mirties dievas tik iš dalies įvykdo Dzeuso paliepimą. Du trečdalius metų Persefonė svečiuojasi pas motiną žemėje, o likusį trečdalį privalo grįžti į Hado karalystę. Persefonei svečiuojantis pas motiną, visa gamta pražysta, brandina vaisius, visi švenčia ir linksminasi. Jai sugrįžus į požemio karalystę, žemę sukausto sąstingis, apima visuotinis liūdesys ir mirties nuojauta. Kitaip tariant, žemės derlingumas, gyvybinių galių suvešėjimas neįsivaizduojamas be augalijos (augalijos dievybės) žūties. Taip reiškiama, įprasminama gyvybės per mirtį idėja.

„

Mūsų protėviai ikikrikščioniškuoju laikoGal galėtumėte, pasitelkdamas Nereikėtų užmiršti, etnografinį tarpiu ir dar bent du šimtmečius po krikšto mitą, nusakyti šiais laikais taip pat šventė gamtos prisikėlimo, žemės jog identitetas, o su juo ir matomas medijų transformacijas. Kas darbų pradžios šventę, kurios metu pagerbiami visa kita nėra savaiminė vyksta tame medijų pasaulyje aplink senieji dievai. Antai „Sūduvių knygelėje“ (apie mus? Kam turėtume tiesiog paklusduotybė. Reikia 1520–1530) teigiama, kad „pirmoji jų aukojiti ir plaukti pasroviui, o ką reikėtų mo šventė švenčiama prieš išeinant su plūgu išsaugoti ir kodėl? Turiu omenyje tranuolatinių pastangų, į laukus“. Šią šventę jie vadino Pergrubrijaus dicines knygas, elektronines knygas, triūso, budėjimo. (Pargrubrij) aukojimu. Visuose kaimuose socialinius tinklus, televiziją ir pan. būdavo sueinama į vieną namą. Ta proga parūVisos priemonės, kurios padepinama didžiulė statinė arba dvi statinės alaus. da žmogui ir žmonijai tobulėti, yra Viršaitis (Wourschaite) pakelia plokščią kaušelį, pilną alaus, ir reikalingos ir randasi kaip žmogaus fantazijos ar išminprašo: „O didysis ir galingasis dieve Pergrubriau, tu išgeni žiemą ties rezultatas. Prisiminkime stebuklines pasakas bei jų ir grąžini visam kraštui lapus ir žolę, mes prašom tavęs, kad herojus, kurie jau kadai iki raketų, mobiliųjų telefonų ar tu augintum ir mūsų javus ir užgožtum visas piktžoles.“ Taip kitų modernių technologijų paleido mintį apie skraidansakydamas, nuleidžia kaušelį žemyn, įsikanda, pakelia dantimis, čius kilimus, septynmylius batus, valgiais pasidengiantį išgeria ir meta jį per galvą, neliesdamas rankomis. Aplinkiniai stalelį ir daugybę kitų dalykų... pakelia kaušelį, vėl pripildo alaus ir pastato priešais viršaitį. Šis Kalbant apie knygas ar informavimo priemones, esmė vėl, kaip anksčiau aprašyta, prašo dievą Perkūną (Parkuns), juk ne forma, o turinys. Apie tai turėtume daugiau kalbėti, kad suteiktų maloningo ir ankstyvo lietaus, nublokštų Pikulą diskutuoti, kritikuoti (kur dingo profesionali kritika?!) ir (Peckollum) kartu su jo pavaldiniais Pokulais (Peckolli), ir išgeria pasakyti, kad „iš šiaudų niekada nebus grūdų“, o tinkamą kaušelį kaip anksčiau. Paskui visi geria ratu. turinį galima vynioti į daugelį pavidalų. Čia pravartu priXIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės etnografinių siminti liaudies išmintį – pagal rūbą sutinka, pagal protą šaltinių analizė rodo, jog šio laikotarpio liaudiškoji Velykų palydi. Tiesa, šiandien nemaža pavyzdžių, kai yra tik ką šventės struktūra ir jos pagrindiniai elementai yra susiforpasitikti, o palydėti – nelabai... mavę veikiami krikščionybės. Net ir tie elementai, kurie gali būti laikomi universaliais (visžalis augalas, vanduo, ugnis ir Literatūros tyrinėtojos Viktorijos Daujotytės žopan.), taip pat yra atsiradę iš bažnytinių apeigų. Minėtuoju džiais, „etnologai sugeba savo pasaulio pajautimą išdailaikotarpiu įžiūrėtina tokia Velykų šventės struktūra: Verbų nuoti, papasakoti, pasakyti ir savo pajautomis užkrėsti sekmadienis, Didysis (švarusis, žaliasis, vėlių) ketvirtadienis, kitus, vesti kartu“ (Šventumas kasdienybės akivaizdoje. Didysis penktadienis, Didysis šeštadienis (ugnies ir vandens Liaudies kultūra, 2017, Nr. 5). Kas, Jūsų nuomone, yra diena), Velykų pirmoji diena, Velykų antroji diena, Ledų svarbaus šiuolaikinėje kasdienybėje, ką reikėtų pajausti, diena. Kaip žinome, pirmosios ir antrosios dienų apeigos bei neskubant išgyventi, o, įaudus į mitus, perduoti ateities papročiai gausiausi, todėl čia skirtini šie elementai: Velykų kartoms? nakties sargyba, lenktyniavimas Velykų rytą, laistymasis Šiandienos pasaulyje daug chaoso, atsiradusio iš skuvandeniu, Velykų valgiai, supimasis, svečiavimasis, įvairūs bos arba antgamtiško ritmo. Šio pašėlusio tempo graudus spėjimai bei būrimai. rezultatas – žmogus nebesugeba suaugti su tuo, ką sutinka Šiandien Velykos – labiaubažnytinė šventė, tiesa, tuo pat kelyje. O juk gebėjo. Prisiminkime pasakas. Keliaujantis metu išlaikiusi ir kai kuriuos liaudies tradicijos elementus herojus sustoja pagelbėti pernokusių vaisių nuvargin(kiaušinių marginimas, vaišės, svečiavimasis). tai obeliai, apsaugo nuo pikto medžioklio erelio vaikus, ištraukia iš vilkduobės vilkiukus, pasidalija su vargeta paskutine duonos kriaukšle... Dėl to chaoso ir skubos mes prarandame savo tapatybę arba, kaip paprasčiau ir gražiau savo veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ sakė didysis mūsų istorikas Simonas Daukantas, – BŪDĄ. Pažiūrėkim, kaip jis gelmingai tapo žemaitiškąjį jo pavidalą: „Visi buvo augumo vidutinio, ne taip smulkaus, kaip rimto, ir pety vyrai žaliūkai <...>. Nesgi kaip girioje medžius žemus ir stambius regėjo nuo vėtrų ir audrų nepaveikiamus, tai tarė, jog ir žmonės ne taip aukšti ir smuklūs, kaip stambūs ir kresni žaliūkai yra galintys prieš vargus ir nelaimes stengti <...>. Povyzos drąsios ir malonios, ant kožno veido narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno širdy klestėjo; stovyla, kalba ir kožnas žingsnis reiškė visus liuosus esančius, ir deja tam, kas neteisingai ranka kurį tarp jų palytėjo ar žodžiu užgavo, tas ant vietos žegterėjo; nesgi kelio nedoSu Klaipėdos universiteto senatoriaus toga. 2010 metų rugsėjo 1-oji. Antano Stanevičiaus nuotr. ram nelenkė; kaipogi šiandien tariama yra: „Kaip smogsiu, 27

Prieš keletą metų Vilniaus knygų mugėje su Klaipėdos universiteto studentėmis. Nuotraukoje ketvirtas iš dešinės – prof. Guido Michelini (Italija). Ritos Gorodeckienės nuotr.

(laukų derlumui, gyvulių prieaugliui, bičių spietimui ir t. t.) užtikrinti arba yra padėka dievams už pergales karo žygiuose. Mažesnė dalis – žmonių sveikatai, sėkmingam gimdymui, apsaugai nuo gaisrų ir kitų nelaimių užtikrinti. Deja, nėra nė vieno aukojimo, kuris būtų skirtas žinių, išminties gavimui, perėmimui ar išsaugojimui. Žinoma, tai nereiškia, kad tokių negalėjo būti. Fiksuoti vėlyvojo laikotarpio (XIX–XX a. pr.) tikėjimai rodo žinių, išminties svarbą. Štai vienas kitas pavyzdys: krikšto kepurėlę reikia suvynioti į laikraštį (prirašytą popierių) ir pakasti po langu; nekirpk kūdikio plaukų iki metų – visą protą nukirpsi; per pavasario lygiadienį gyvatės keliasi iš miego ir ridinėja aukso vainiką (karūną). Kas tą vainiką turi, kas jį įgyja, žino viską: praeitį, ateitį, kur pinigai padėti, gyvulių ir paukščių kalbas; paparčio žiedas suteikia žinojimo dovaną. Dar – keturlapis dobilas, alyvų žiedas; šikšnosparnio kryželis (toks gaunamas įmetus negyvą šikšnosparnį į skruzdėlyną) taip pat suteikia žinojimo galią.

tai žegterėsi.“ <...> Atlikimas darbo ar reikalo jų džiaugsmu buvo, o pailsis po vargų linksmybe. <...> Liuosybę savo pervis mylėjo ir godojo, už kurią viso pasaulio aukso nebūt ėmę; todėl dar šiandien tariama yra: „Liuosas lab ir po kere begyvena“; atkaliai, vergybos neapvežėjo ir už velnių darbą turėjo, Ką Jums reiškia „gyventi tarp knygų“? tardami: „Velnias tau, – sako, – tevergauja, Esate ne vienos knygos ir daugelio moksline žmogus.“ <...> Namų savo niekados Mūsų protėviai nių straipsnių autorius, todėl drąsiai galiu neužmiršo, nesgi, kame keliavę, vargę ar Jus pavadinti produktyviu rašytoju. O koks ikikrikščioniškuoju viešpačių rūmuose linksminęsi, visados esate skaitytojas? Ar jau įpratote prie eleknamų savo ilgėjos, todėl šiandien dar sako: laikotarpiu ir dar bent troninių knygų? „Savo namaičiai, kad ir smilgaičiai.“ du šimtmečius po Skaitau nemažai. Didesnę dalį, supranNegi čia dar reikia ką pridurti? Ar tama, užima mokslinės publikacijos, tačiau apie lietuvių tautą šitaip ar bent panašiai krikšto taip pat šventė skiriu laiko ir grožinei literatūrai. Įvairios šiandien galėtume pasakyti. Dar kartą gamtos prisikėlimo duomenų bazės (ypač su visateksčiais dokuperskaitykite S. Daukanto žodžius ir mentais) labai sutaupo mokslininkui laiko, <...> šventę. suprasite, jog su tapatybe arba būdu mes todėl ši informacijos rūšis smarkiai popusykiu prarandame ir vertybes. liarėja. Tačiau grožinę literatūrą skaitau tik Ir dar. Nereikėtų užmiršti, jog identilaikydamas rankoje tradicinę knygą. Dėl kelių priežasčių: tetas (būdas), o su juo ir visa kita nėra savaiminė duotybė. ji kvepia, yra sugėrusi ankstesnių skaitytojų teigiamą (dažReikia nuolatinių pastangų, triūso, budėjimo. Apie tai niausiai) energiją, joje patogu palikti įkliją ar kitą žymą „Mindauge“ kalba Justinas Marcinkevičius savo herojaus ties įsimintina vieta, lapelį su savo įspūdžiais ir pastaboMindaugo lūpomis: „Tam darbui, kur apsiėmiau, nėr pabaimis. Tokia knyga nugyvena ilgą ir prasmingą gyvenimą, gos...“ Ta pati idėja įprasminta ir kalboje. Darybinė žodžių sujungia atskiras kartas ir net epochas, t. y. tampa istorijos pilti – pilis – pilietis slinktis rodo, jog piliečiu save vadinti liudininke. Elektroninė knyga, kaip ir naujai pastatyta gali tik tas, kuris supylė kalną ir ant jo pastatė pilį – Lietuvą. mūro, metalo ir stiklo bažnyčia, neturi dvasios. Prisimintini čia ir žymios mitologės Marijos Gimbutienės žodžiai: „Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad Kurie Jums gražiausi trys lietuviški žodžiai? Kokie, yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl Jūsų nuomone, svarbiausi 1918–2018 m. laikotarpio būvio.“ Taigi, jei nesaugai savų marškinių, anksčiau ar vėliau įvykiai (ar įvykis) Lietuvoje? Kuri šimtmečio asmenybė teks apsivilkti svetimus... (asmenybės) Jums yra didžiausias dorovinis autoritetas, kuria žavitės ar norėtumėte turėti jos bruožų (ir kokių)? Kokį lietuvių ar kitų baltų senovės dievą, deivę ar Žemė, motina, taika. Turbūt nebūsiu originalus. dvasią galėtume pavadinti bibliotekos ir bibliotekininkų Svarbiausi šimtmečio įvykiai, mano galva, yra valstybės globėju ar pagalbininku? Gal liaudyje yra išlikę kokie atkūrimas 1918 metais ir jos nepriklausomybės atkūrimas tikėjimai, papročiai, susiję su atminties išsaugojimu? 1990 metais. Deja, tokios dievybės nei prūsų, nei lietuvių panteone Lietuvoje – Prezidentas Valdas Adamkus, pasaulyje – nėra. Ir negalėjo būti. Mat ikikrikščioniškiškuoju laikotarpiu popiežius Jonas Paulius II. Abi šios asmenybės – vertybių turėjome gausybę dievų ir deivių, tačiau neturėjome rašto, etalonas. knygų, ir, žinoma, bibliotekų. Esu gerai ištyręs XIII–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose Kalbėjosi dr. Daiva Janavičienė paminėtus aukojimo ritualus. Visi aukojimai, juos lydinčios Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka maldos, ritualiniai veiksmai dažniausiai skirti ūkinei sėkmei

„

Sukaktys

„Nėra įdomesnio darbo už darbą su knyga“ N. Feigelmanas apie 1990-uosius Vilniaus universiteto Senų ir retų spaudinių skaitykloje. Nuotr. iš Vilniaus universiteto bibliotekos

Vidas Račius Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus darbuotojas

100 metų. Negali būti, nesinori tikėti. Juk dar taip neseniai jo žingsniai aidėjo po Universiteto skliautais ir jo kiemuose, skambėjo jo tylus balsas, pasakojęs ne tik apie senąsias knygas, bet ir apie paprastus kasdienius dalykus, politikos aktualijas, linksmus nutikimus, dalijęsis įžvalgomis ar patarimais iškilus kokiam sunkumui. Vasario 8 d. Vilniaus universiteto (VU) biblioteka paminėjo iškilaus Lietuvos mokslininko, knygotyrininko, bibliografo, senosios knygos žinovo ir kultūros veikėjo Nojaus Feigelmano (1918–2002) 100-ąsias gimimo metines. Retų spaudinių skyriaus, kuriam ilgus metus vadovavo N. Feigelmanas, skaitykloje buvo surengta prisiminimų popietė. Bendradarbiai, pažinojusieji ir bendravusieji kultūrininkai prisiminė N. Feigelmaną kaip mokslininką, palikusį ženklų pėdsaką Lietuvos knygotyroje, kaip žmogų su savais išgyvenimais, viltimis, išmintimi ir patirtimi. VU bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje, N. Feigelmano vadovavimo laikais Senų ir retų spaudinių skaitykloje, kurios didysis stalas mena jį palinkusį prie knygų, buvo atidaryta paroda „Nėra įdomesnio darbo už darbą su knyga“, kuriai pavadinimą davė kitados jo pasakyti žodžiai. Tuo pačiu metu Martyno Mažvydo bibliofilų klubo rengtame vakare VU Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto

magistrantas archyvaras Dovydas Mozūras perskaitė pranešimą „N. Feigelmano kelias į knygotyrą“. Nojus Feigelmanas (Noach Feigelman ben Kalman) gimė 1918 m. vasario 8 dieną Panevėžyje. Tėvas Kalmanas Feigelmanas buvo kepėjas, o motina Genia – konditerininkė. Čia, mieste prie Nevėžio, Nojus 1924–1928 m. lankė pradžios mokyklą, o 1928–1936 m. mokėsi žydų gimnazijoje. 1936-aisiais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą studijuoti geodezijos. Baigęs keturis kursus, bet nespėjęs išlaikyti valstybinių egzaminų, N. Feigelmanas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Sovietų okupacija, atūžęs karas, tėvų ir vienintelio brolio netektis, mūšiai fronte, sužeidimas paliko ne tik kūno, bet ir sielos randų, neišdilusių visą gyvenimą.

Atsigavęs po sužeidimo, dirbo Udmurtijoje Debiosų lietuvių mokykloje. 1945 m. grįžo į Vilnių. Gerokai vėliau apie tai viename savo laiškų iš Izraelio tuometei VU bibliotekos direktorei Birutei Butkevičienei rašė: „Ilgus metus po karo aš sapnuodavau šaudymus, bombas. O dabar, prisipažįstu, vis biblioteką...“1 Netrukus, pakviestas to meto VU bibliotekos direktoriaus Levo Vladimirovo, 1950 m. vasario 24 dieną pradėjo dirbti Rankraščių ir senų spaudinių skyriuje. Apie savo darbo pradžią N. Feigelmanas rašė: „Trūko mokslinių kadrų. Vilniaus universitetas buvo apgriautas ir nusiaubtas. Beviltiškai atrodė biblioteka. Sunkiausiomis sąlygomis Universitetas kėlėsi rimtai ir atsakingai veiklai.“2 Greitai įsitraukė į bibliotekos gyvenimą ir joje išdirbo keturiasdešimt metų. Nuo 1950 iki 1962-ųjų buvo Vilniaus universiteto bibliotekos bibliografas, 1962–1967 m. – Senų ir retų knygų ir rankraščių, o 1967–1990 m. – Senų ir retų spaudinių skyriaus vedėjas. 1953 m. pradėjo studijuoti bibliotekininkystę ir 1959 m. su pagyrimu ją baigė, parašė ir apgynė dip lominį darbą apie senąją lietuvišką knygą Vilniaus universitete. Paskatintas diplominio darbo recenzento, žymaus Lietuvos kultūros istoriko ir bibliografo Vlado Abramavičiaus, 1959 m. išleido knygos „Senoji lietuviška knyga Vilniaus universitete“: [leidinių iki 1800 m. bibliografijos rodyklė] 1 dalį. 1956–1958 m. dalyvavo ieškant SSRS bibliotekose iš senojo Vilniaus universiteto išvežtų spaudinių ir juos grąžinant. N. Feigelmanas prisimena vieną svarbią išvyką: „Man teko dalyvauti sugrąžinant knygas iš Peterburgo ir Maskvos. 1956 metų pavasarį vykome <...> į Maskvą <...> kur perdavimo komisijos akivaizdoje man iškilmingai buvo įteikta mažutė, bet brangi M. Daukšos „Katekizmo“ knygutė, išleista 1595 metais. <...> Drebėdamas dėl šios knygutės saugumo, ją įsiuvau į švarko vidinę kišenę. Taip šią unikalią knygą atgabenau į mūsų Smuglevičiaus salę.“3 Vėliau jis rengė senųjų knygų ekspozicijas ir parodas; buvo VU bibliotekos 400 metų (1970 m.) ir VU 400 metų (1979 m.) jubiliejų bei kitų parodų vienas iš rengėjų. Skaitė paskaitas, mokė studentus bibliografijos pagrindų, rengė pranešimus respublikinėms ir tarptautinėms konferencijoms bei seminarams, rašė recenzijas. Spaudoje paskelbė nemaža straipsnių knygos istorijos, bibliotekų ir bibliografijos temomis. Jam pasisekė rasti Martyno Mažvydo autografą ir apie tai paskelbti spaudoje. Apie šią laimingą akimirką N. Feigelmanas rašė: „... prisimenu tą 1981 metų tyliąją šeštadienio budėjimo P. Smuglevičiaus salėje dieną, kai, atvertęs stambaus XVI a. konvoliuto antraštę, įskaičiau aiškų įrašą: M. Mosuid sibi et suis comparavit (M. Mažvydas sau ir saviesiems [šią knygą] įsigijo). Butkevičienė, Birutė; Šulgienė, Nijolė. Ir kasdien prisimenu Vilnių..: Nojui Feigelmanui-80. Tarp knygų, 1998, Nr. 4, p. 32. Feigelmanas, Nojus. Rūpėjo lietuviškų knygų likimas. Tarp knygų, 1997, Nr. 3, p. 22. 3 Ten pat, p. 22–23. 1

Šis įrašas <...> tai Martyno Mažvydo autografas, šiuo metu vienintelis žinomas Lietuvoje.“4 Tokių didesnių ar mažesnių atradimų būta ne vieno. O kiek nesavanaudiškų patarimų yra suteikęs daugeliui besikreipusiųjų, niekas nesuskaičiuos. Tai galėtų pasakyti nebent jie patys... N. Feigelmanas, ilgai ir kruopščiai triūsęs, parengė ir 1975 m. išleido katalogą „Lietuvos inkunabulai“. Jame ne tik suregistravo Lietuvoje esančius, bet ir, kiek jėgos bei galimybės leido, išsiaiškino ir pateikė LietuN. Feigelmanas su žydų maldos skraiste talitu, dėvimu per rytines pamaldas, ir ritualine kepuraite kipa arba jarmulka, voje buvusių inkunabulų kurią žydai dėvi kaip pripažinimą, kad yra žemiau Dievo arba sąrašą. Tai – svarus indėkaip priminimą, kad Dievas yra aukščiau visko (1930–1940 m.). Vilniaus universiteto bibliotekos nuotraukos lis į inkunabulistikos sritį, svarbus ir reikšmingas darbas knygos istorijos, kultūros ir Lietuvos ryšių tyrimams. Šį N. Feigelmano parengtą katalogą savo atsiliepimuose gerai įvertino Lietuvos, kitų šalių senosios knygos specialistai, tarp jų britų slavistas, bibliografas ir pirmaspaudos tyrinėtojas Johnas Simonas Simmonsas, vokiečių knygos, spaudos ir bibliotekų istorikė, inkunabulų žinovė Ursula Altmann. N. Feigelmano vardas figūruoja ir garsina Lietuvos pirmaspaudos paveldą Britų bibliotekos sukurtoje ir kuruojamoje tarptautinėje XV a. leidinių duomenų bazėje ISTC (Incunabula Short Title Catalogue). VU bibliotekos Retų spaudinių skyriaus kolegos, kitų Lietuvos bibliotekų darbuotojai, remdamiesi jo nuveiktu darbu, šį bei tą patikslinę, papildę, Lietuvos inkunabulus dabar perkelia į Europos mokslinių bibliotekų konsorciumo CERL (Consortium of European Research Libraries) tvarkomą duomenų bazę MEI (Material Evidence in Incunabula), glaudžiai susijusią su ISTC, pristatydami jų įrišą, apibūdindami puošybą, pateikdami skaitymo ženklus, marginalijas ir, svarbiausia, proveniencijas, kurios ypač domina Europos mokslo pasaulį. N. Feigelmanas keturiolika metų, kruopščiai iš visur rankiodamas žinias, rengė Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipų katalogą. 1990 m. išvykęs į Izraelį pas savuosius – sūnų su marčia bei vaikaičius ir gyvendamas toli nuo Lietuvos, kurios be galo ilgėjosi, sielojosi, kad nespėjo baigti pradėto darbo, kad negali būti naudingas tuo metu, kai mūsų istorikai „perrašo Lietuvos istoriją“. Jo žodžiais, visi „patyrėme daug smūgių ir sunkumų. Sunkiausiais laikais sąžiningai dirbome, niekad nesislėpėme už kitų nugarų, visad padėdavome kitiems, išsaugojome savo orumą…“ Sielvartavo ne be reikalo. Katalogo, deja, pamatyti 4

Ten pat, p. 23.

N. Feigelmanas lietuvių mokykloje Udmurtijoje Debiosuose. 1944 m.

jam nebuvo lemta. Katalogas „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai“ N. Feigelmano bendradarbių pastangomis tik po gero dešimtmečio – 2003 m. išvydo pasaulį. Dažnai mokslinis darbas, atradimų reikšmingumas užgožia tai, kad Nojus buvo gyvas žmogus su savo išgyvenimais. Užmirštama, kad jo patirtis itin skausminga, kad jis, žydas, per holokaustą praradęs Lietuvoje tėvus, brolį ir vis dėlto ją mylėjęs, įnešęs nemenką indėlį į Lietuvos, savo Tėvynės, mokslą ir kultūrą, palikęs ryškų pėdsaką jį pažinojusiųjų gyvenime. Apie tai ir norėjome pasikalbėti minėdami 100-ąsias Verutė ir Nojus Feigelmanai su sūnumi Jicchaku. Po 1945 m. Nojaus Feigelmano gimimo metines. Nojui, kaip ir mums visiems, niekas, kas žmogiška, nebuvo svetima. Jis buvo ne vien mokslininkas, senosios knygos žinovas (visi knygos žmonės tai puikiai žino). Jis mokėjo linksmai pasakoti, aktyviai dalyvavo saviveikloje, bendradarbių renginiuose, iškylose ir išvykose. Kaip mokėjo naujokams įkvėpti meilę bibliotekai, prisimena Joana Bartkevičienė: „1975 m. pradėjau dirbti bibliotekoje. Vos apšilusi kojas, bet dar gerai visų nepažinodama, vieną dieną susitikau Nojų. Jis, paėmęs mane už parankės, paklausė: „Nori pamatyti vieną knygą?“ Man, žinoma, buvo smalsu, kokia ten ta stebuklinga knyga,

tad nuėjau su juo į senuosius spaudinius ir jis man personaliai parodė M. Mažvydo „Katekizmą“. Netgi galėjau jį paliesti, palaikyti rankoje. Lig šiol tai prisimenu. Juk ne kiekvienam iš mūsų teko laimė savo rankose laikyti pirmąją lietuvišką knygą.“ J. Bartkevičienė taip pat papasakojo, kaip buvo vertinami jo „Inkunabulai“: „1987 m. mudu su vyru vieno bičiulio buvome pakviesti į Vokietiją, tuo metu dar Vokietijos Demokratinę Respubliką, į Berlyną. Jis nusivežė mus į Erfurtą ir ten parodė vieną „įdomią vietą“ – kunigų seminariją ir jos biblioteką. Bibliotekininkas, pasaulietis, sužinojęs, kad aš – bibliotekininkė iš Vilniaus, nuėjo tiesiai prie lentynos ir ištraukė N. Feigelmano „Inkunabulus“ sakydamas: „Perduokite jam mūsų linkėjimus ir padėkokite. Tai – labai vertinga knyga. Parankinė mūsų knyga.“ Kai grįžusi perdaviau linkėjimus, jis labai nudžiugo. Akys šviste nušvito ir tepasakė: „Ak, vis dėlto jie gavo.“ Tais laikais nusiųsti knygą į kunigų seminariją buvo ne taip paprasta. „Inkunabulai“, matyt, buvo siunčiami slapta, po skvernu. O bibliotekininkas turbūt buvo ne eilinis, o tikrai inkunabulų žinovas. Nojus šiaip sau eiliniam bibliotekos darbuotojui savo knygos nebūtų siuntęs, kad ji kur nors nukišta ir niekam nereikalinga dulkėtų. Apie šį katalogą daug gražių žodžių yra pasakiusi ir knygotyrininkė Nijolė Lietuvninkaitė: „Gaila, kad neteko Feigelmano nei sutikti, nei pažinti. Tuo metu, kai jis rinko medžiagą apie inkunabulus Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universiteto) bibliotekoje, ten dar nedirbau. Prasilenkėme. Tačiau „Lietuvos inkunabulus“, laikytus parankinėje lentynoje ir užimančius svarbią vietą (beje, ir savo namų bibliotekoje turiu), tiesiog „nublizginau“. Katalogas itin pravertė gilinantis į Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos (1923–1950) sukaupto gana turtingo inkunabulų rinkinio istoriją bei likimą ir tvarkant Kaune likusių knygų paveldą. Taigi su N. Feigelmano veikalu sėkmingai ir glaudžiai draugavau.“ Tokios akimirkos liudija, kad Nojus vis dar gyvas mumyse, mūsų atmintyje, kad gyvens ir po mūsų, nes yra jaunų žmonių, kuriems jis įdomus ir tą atmintį perduos kitiems. Taip, nebėra mūsų Nojaus – tokio gyvybingo, veiklaus, kupino kūrybinių sumanymų ir visada tokio žmogiško, paslaugaus, kiekvieną akimirką pasirengusio suprasti, nesavanaudiškai padėti savo žiniomis, išmintimi, širdimi ir geru žodžiu... Atmintyje liko tik Nojaus Feigelmano metai, skirti žmonėms ir bibliotekai. Meilė knygai, darbui ir pareigai galėtų būti kiekvieno mūsų gyvenimo prasmė. 31

TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

KNYGOJE MAŽAS YRA DIDELIS Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną – balandžio 2-ąją – švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) iniciatyva nuo 1967 m. minimos šventės proga kreipimąsi į skaitytojus ir plakatą kuria vis kitas nacio nalinis asociacijos skyrius. 2018 m. ši galimybė suteikta latviams, švenčiantiems valstybės šimtmetį. Tekstą parašė Inese Zandere, daugiau kaip 30 knygų vaikams ir paaugliams autorė, vaikų literatūros leidyklos „Liels un mazs“ įkūrėja, redaktorė. Plakatą sukūrė jaunas dailininkas Reinis Pētersonas, iliustravęs jau daugiau kaip 20 knygų. Žmogus siekia ritmo ir darnos – lygiai taip per fizikos bandymą magnetinė indukcija tvarkingai surikiuoja metalo drožleles, lygiai taip snaigė susidėlioja iš vandens į kristalą. Pasakoje ar eilėraštyje vaiką traukia pakartojimai, refrenai, universalūs motyvai – kiekvieną kartą juos galima atrasti vis kitaip, jie yra teksto raštai. Pasaulis išsidėsto darnia tvarka. Ir šiandien prisimenu, kaip vaikystėje pati su savimi kariavau už teisingumą ir simetriją, už lygias kairės ir dešinės teises: barškindama pirštais į stalą, skaičiuodavau, kiek kartų kuriuo pirštu stuktelėjau, kad nė vienam nebūtų skriaudos. Plodama katučių, dešiniuoju delnu pliaukšėdavau per kairį, bet man tai pasirodė neteisinga, todėl išmokau pliaukšėti ir atvirkščiai. Tai įgimtas pusiausvyros siekis – gal juokinga, bet jis liudija pastangas neleisti pasauliui iškrypti. Atrodė, kaip tik nuo manęs ir priklauso, ar niekas nepakriks. Vaiko polinkis į eilėraščius ir pasakojimus irgi susijęs su noru pasaulio chaosą paversti darna. Iš plūduriavimo neapibrėžtyje veržtis į tvarką. Skaičiuotės, liaudies dainos, rateliai, pasakos, poezija – visos šios ritmiškai organizuotos esaties formos padeda mažam žmogui struktūrinti savo būtį didžiajame chaose. Tai leidžia nujausti, kad tvarka pasaulyje įmanoma ir kiekvienas jame turi išskirtinę – savo – vietą. Paveikia 32

viskas: ritminis teksto sudėstymas, raidžių virtinės, bendras puslapio vaizdas. Per mažus dalykus atsiveria dideli, ir knygoje vaikams mes visa tai pasąmoningai koduojame, net jei nėmaž negalvojame apie Dievą ar fraktalų teoriją. Vaikiška knyga – slėpininga jėga, dar labiau sustiprinanti mažo žmogaus didį norą ir gebėjimą būti. Padauginanti drąsą gyventi. Knygoje mažas visada yra didelis, ir didelis iš karto, o ne tik tada, kai suaugs. Knyga – paslaptis, kurioje aptiksi ir tai, ko neieškojai arba ko dar nemoki rasti. Tai, ko tam tikrame amžiuje protu nesuprantame, palieka sąmonėje įspaudus, kurie ir ne iki galo suvokti ten dirba savo darbą. Paveikslėlių knyga ir suaugusiajam gali tapti kultūros lobių skrynia, o vaikas gali skaityti knygą suaugusiesiems ir rasti joje savo pasakojimą, savo gyvenimo nuojautą. Kultūrinis kontekstas formuoja žmogų, rengia vietą įspūdžiams, kurie čia suguls ateityje, ir išbandymams, kuriuos teks atlaikyti norint nesubyrėti, išlikti vientisam. Vaikiška knyga – tai pagarba mažųjų didybei. Tai pasaulio sukūrimas vis iš naujo, toji žaismingai graži rimtybė, be kurios viskas, taip pat ir vaikų literatūra, tėra tuščias reikalas. Inese Zandere Iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis

KRONIKA

Išrinktos pačios pačiausios Paskutinę 19-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės dieną, vasario 25-ąją, vyko vienas laukiamiausių iš 564 mugės renginių – akcijos „Metų knygos rinkimai 2017“ apdovanojimai. Metų knygos buvo renkamos keturiose kategorijose – šalia knygų suaugusiesiems, vaikams ir poezijos išskirta knygų paaugliams kate gorija. Renginio vedėjas dramaturgas, poetas, žurnalistas Mindaugas Nastaravičius džiaugėsi, kad šįkart knygų paaugliams penketukas, kurį pasiūlyti rinkimams pavyksta ne kasmet, labai stiprus. Šiuose Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT), Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos 13-ąjį kartą organizuojamuose metų knygos rinkimuose balsavo net 23 300 skaitytojų – 6 000 daugiau nei pernai.

Metų knyga suaugusiesiems išrinktas šiauliečių tarme parašytas Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“, poezijos kategorijoje nugalėjo Agnės Žagrakalytės eilėraščių knyga „Štai:“, knygų vaikams kategorijoje – Evelinos Daciūtės ir iliustruotojos Aušros Kiudulaitės paveikslėlių knyga „Laimė yra lapė“, o knygų paaugliams kategorijoje įvertintas Dainos Opolskaitės romanas „Ir vienąkart, Riči“. Pirmuosius sveikinimo ir padėkos žodžius nominantams ir skaitytojams tarė kadenciją bebaigiantis LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius, paatviraudamas, kad metų knygos rinkimai jam yra smagiausi LRT organizuojami rinkimai. „Aš tikiu, kad rašytojai, kurie sėdi man už nugaros, jau turi rankraščius, jau yra parašę bent po pusę savo knygos, ir mes visi kitais metais galėsime jas skaityti“, – vylėsi A. Siaurusevičius. Metų knygų autorius sveikino ir dovanas jiems įteikė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. „Apdovanojame metų knygas – mylimiausias iš mylimiausių, kurias atrinko patys skaitytojai. Tai yra pačios pačiausios knygos, – skaitytojų svarbą pabrėžė ministrė. – Visos keturios knygos jau paliko pėdsaką mūsų literatūroje, jau yra įrašytos į mūsų literatūros istorijos lobyną ir pelnė didžiulę skaitytojų meilę ir pagarbą.“ Prisimindama šios Vilniaus knygų mugės temą „Skaitau Lietuvą – skaitau pasaulį“, ministrė L. Ruokytė-Jonsson dėkojo rašytojams už tai, kad šie kuria Lietuvą, kuria Lietuvą pasauliui ir kuria Lietuvą pasaulyje. Knygos vaikams ir poezijos knygos kategorijų laimėtojos apdovanojamos nedaugžodžiavo – dėkojo visiems, prisidėjusiems prie jų knygų gimimo. Paveikslėlių knygos autorės

E. Daciūtė ir A. Kiudulaitė daug šiltų padėkos žodžių tarė artimiesiems, leidėjams, bendražygiams, skaitytojams ir viena kitai. Leidinio dailininkė džiaugėsi, kad metų knyga vaikams tapo būtent paveikslėlių knyga, nes tai nutinka retai. Rašytoja A. Žagrakalytė, metų poezijos knygos autorė, padėkojusi artimiesiems ir knygos dailininkei, be kurios „nebūtų pusės knygos grožio“, nepamiršo ir auditorijos: „Ir labai labai ačiū visiems skaitytojams, be kurių mano žodžiai būtų tik oras.“ Paaugliams rašanti D. Opolskaitė teigė, kad pačias geriausias, pačias svarbiausias knygas žmogus suranda jaunystėje ir mokyklos metais: „Manau, kad tas knygų suradimas jaunystės metais mus suformuoja ir padaro tokius, kokie esame dabar, kai užaugame. Prisimenu iš savo jaunystės ir vaikystės, kad kai kurias knygas skaičiau daugybę kartų. Išmokdavau jas vos ne atmintinai ir jos tapdavo tokiomis gyvenimo draugėmis, kad pati sau pasakydavau – štai čia yra mano gyvenimo knyga.“ Rašytoja prisiminė meninio skaitymo konkurso respublikiniame etape išgirdusi vaikiną skaitant jos knygos ištrauką. „Kai per renginio pertrauką priėjau jo pakalbinti, vaikinukas žibančiomis akimis labai nuoširdžiai ištarė: „Žinokit, tai yra mano gyvenimo knyga.“ Aš manau, kad šita knyga padarė viską, kas jai priklauso. Dėkoju jai“, – džiaugėsi D. Opolskaitė. Prieš į sceną pakviesdamas metų suaugusiesiems knygos autorių, M. Nastaravičius pajuokavo, kad suaugusiųjų kategorijoje visgi nugalėjo ne R. Kmitos, o bachūro iš Šiaulių romanas. Jautrioje kalboje R. Kmita skatino atsikratyti kompleksų ir džiaugtis gyvenimu, kuris yra įdomus visur – tiek Niujorke, tiek Šiauliuose: „Kartais mes per dažnai skundžiamės, dejuoja33

Iš kairės: Daina Opolskaitė, Evelina Daciūtė, Aušra Kiudulaitė

Rimantas Kmita

me, kompleksuojam, kad Europos nepasivejam, kad uždirbam ne tiek, kiek reikia, kad niekas mūsų nežino, kad Rygą Lietuvos sostine vadina, kad estai visada priekyje. Ir kai rašiau „Pietinia kronikas“, bandžiau kažkaip paprastai, gal net ir su meile parašyti apie Pietinį ir apie Šiaulius, ir apie visus mus, nes gyveni, kur gyveni, ir tas gyvenimas yra toks, koks jis yra, ir visur jis gali būti pilnas ir įdomus. Ir literatūra yra puikus būdas patirti daugybę pasaulių fiziškai niekur nejudant.“ Pasak R. Kmitos, knygų mugėje matyti daug dalykų, iš kurių susideda literatūra: ne tik knygų, rašytojų, kritikų ir leidėjų, bet ir skaitytojų, redaktorių, platintojų, bibliotekininkų, žurnalistų, mokytojų, literatūros sklaida užsiimančių

Agnė Žagrakalytė. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

ir kitų žmonių. Kalbos pabaigoje šią mintį rašytojas įvilko į metaforos rūbą: „Knyga yra kaip geriau ar blogiau sukrautos malkos laužui. Jis gali sulyti, jį gali apsnigti, jis gali niekada neužsiliepsnoti, kažkas jį turi užkurti, kažkas jį turi kūrenti, o kažkas dar ir pagalvoti apie tai, kad neužsiliepsnotų ir miškas.“ Vaiva Markevičiūtė

KRONIKA

Džiaugiamės ne tik atkurta valstybe, bet ir unikalia kalba Per Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva jau trečią kartą surengtas Lietuvių kalbos dienas vasario 16–kovo 11 d. organizuota apie 3000 renginių, kuriais stengtasi skatinti domėjimąsi lietuvių kalba, stiprinti jos mokymosi motyvaciją ir prestižą. Visose šalies savivaldybėse, taip pat užsienio lietuvių bendruomenėse vyko įvairūs konkursai, skaitymai, paskaitos, parodos. Juos rengė muziejai, kultūros centrai, mokyklos, bibliotekos. Valstybinė lietuvių kalbos komisija įvertino ir pagerbė lietuvių kalbos puo selėtojus, o baigiamajame renginyje buvo apdovanoti aktyviausi Lietuvių kalbos dienų organizatoriai. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) kartu su Lietuvos mokslų akademija ir Lietuvos akademinių leidyklų asociacija vasario 28 dieną organizavo kalbos puoselėtojų pagerbimo iškilmes. Mokslų akademijoje buvo įteikti apdovanojimai – „Sraigės“ skulptūrėlės (aut. Rokas Dovydėnas) ir diplomai už reikšmingus lietuvių terminijos kūrimo darbus, mokslo kalbos puoselėjimą, visuomenės kalbinį švietimą. Laureatus sveikino Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. habil. dr. Jūras Banys, VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis, VLKK narė, Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro vadovė

dr. Albina Auksoriūtė, Lietuvos akademinių leidyklų asociacijos prezidentas Gytis Vaškelis. Laureatų rinkimo komisijos pirmininkės A. Auksoriūtės teigimu, šiemet buvo pasiūlyti net penki pretendentai už reikšmingus terminijos darbus ir buvo nuspręsta visus juos apdovanoti. „Turime pripažinti, kad terminų žodynų rengimas yra gerokai sulėtėjęs, kasmet jų išleidžiama vis mažiau, tad džiaugiamės tokia skirtingų sričių terminijos kūrėjų gausa“, – kalbėjo A. Auksoriūtė. J. Banys pabrėžė, kad valstybėje be savos kalbos, be savos terminijos neturėtume ir savo mokslo, todėl būtina kurti ir diegti

lietuviškus terminus, taip užtikrinant mokslo kalbos raidą. „Lietuvių kalba yra nepaprastai svarbi, tiek šnekamoji, tiek mokslo. Džiugu, kad yra žmonių, kurie ją tobulina, puoselėja, kuria terminus“, – sakė profesorius. Apie gimtosios kalbos ir lietuvybės puoselėjimo problemas Lenkijoje pasakojo Punsko „Aušros“ leidyklos vyriausiasis redaktorius ir direktorius Sigitas Birgelis. Lenkijos lietuvių interneto portalo Punskas.pl įkūrėjas priminė Punsko parapijos steigimo aktą, per šimtmečius padėjusį saugoti lietuvių kalbą šiame krašte, taip pat sudėtingus laikotarpius, kai buvo stengiamasi išguiti lietuvybę ir uždrausti melstis lietuviškai. SveLietuvių kalbos dienų baigiamasis renginys Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Alvydo Umbraso nuotraukos čio teigimu, šiandien lietuvių kalba skamba viešai, tačiau jos arealas čia negailestingai traukiasi. Renginyje dalyvavęs Punsko valsBaigiamajame Lietuvių kalbos dienų renginyje, kovo čiaus savivaldybės viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis dėkojo Lietuvai už palaikomą punskiečiams itin svarbų bendravimą. 14 d. vykusiame Taikomosios dailės ir dizaino muzie„Šeima, jos vertybės, tikėjimas, pagarba tėvams, savo kraštui, juje, dvylikai aktyviausių Lietuvių kalbos dienų orgajo istorijai – tai tos vertybės, kurios padeda puoselėti lietuvybę nizatorių įteikti Seimo Švietimo ir mokslo komiteto ir skatina nepamiršti gimtosios kalbos“, – sakė svečias. Pagerbti padėkos raštai. Tarp apdovanotų Marijampolės, laureatų buvo atvykę Lenkijos lietuvių etninės kultūros drau- Panevėžio, Ukmergės, Varėnos, Kretingos, Tauragės, gijos kolektyvai – jaunimo kapela „Šalcinukas“ ir sutartinių Kėdainių, Vilkaviškio, Rokiškio, Telšių, Vilniaus ir Kauno rajonų kalbos specialistų, mokytojų, priešmokygiedotojos „Saulalės“ (vad. Angelė Bapkauskienė). klinio ugdymo pedagogų buvo ir trys bibliotekininkės: Ukmergės rajono Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Virginija Tylienė, vyriausioji metodininkė Alma Stočkuvienė iš Marijampolės Pet ro Kriaučiūno viešosios bibliotekos, Rokiškio rajono Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė. Renginio dalyvius sveikino VLKK pirmininkas A. Antanaitis, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys dr. Arūnas Gumuliauskas, Seimo Kultūros komiteto narys dr. Stasys Tumėnas. Pranešimą „Lietuvių kalba ir lituanistika ant antrojo valstybės šimtmečio slenksčio“ skaitė prof. dr. Danguolė Mikulėnienė. Jame profesorė apžvelgė bendrinės kalbos formavimosi kelią, valstybinės lietuvių kalbos raidą, pristatė šių dienų lietuvių kalbos ir lituanistikos situaciją, kėlė jų prestižo formavimo problemas.

Pirmoje eilėje (iš kairės): R. Urnėžiūtė, A. Žvirblienė, I. Mataitytė; antroje eilėje: A. Smilgevičius, V. A. Tamošiūnas, A. Antanaitis, S. Birgelis.

Vaidenė Grybauskaitė

Apdovanojimų už lietuvių kalbos puoselėjimą laureatai „Sraigės“ skulptūrėlės ir diplomai įteikti: Sigitui Birgeliui, Punsko visuomenininkui, – už lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimą Lenkijoje ir Lietuvoje, visuomenei skirtų kultūrinių ir literatūrinių renginių organizavimą; Ingai Mataitytei ir Ritai Urnėžiūtei, „Gimtosios kalbos“ žurnalo rengėjoms, – už lietuvių kalbos puoselėjimą ir visuomenės švietimą kalbos klausimais; prof. Algirdui Smilgevičiui – už lietuviškos elektrotechnikos terminijos kūrimą, terminų žodynų rengimą; dim. plk. Eugenijui Simonui Kisinui – už lietuviškos karybos terminijos kūrimą, terminų žodynų rengimą; prof. Aurelijai Žvirblienei, prof. Rūtai Dubakienei, prof. Vytui Antanui Tamošiūnui – už lietuviškos imunologijos ir alergologijos terminijos kūrimą. Lietuvos akademinių leidyklų asociacija už geriausiai suredaguotus akademinius leidinius apdovanojo Vilniaus universiteto leidyklos redaktorę Jolantą Storpirštienę.

KRONIKA / LIETUVIŲ KALBOS DIENOS Birštonas Kalbos viktorina jaunimui. Turėdami tokią puikią, gražią, labai seną kalbą, privalome puoselėti lietuvybę ir ją perduoti jaunajai kartai. Vasario 21 d., minint Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, viešojoje bibliotekoje vyko Lietuvių kalbos dienoms skirtas renginys – jaunimo vakaronė „Pagauk lietuvišką žodį“. Renginio tikslas – sudominti kurorto moksleivius, lietuvių kalbos žinias patikrinti įdomiai ir patraukliai. Kurorto jaunimas – labai bendruomeniškas, patriotiškas, aktyvus. Kaip ir pats Birštonas. Turbūt dėl šios priežasties aplankyti viktorinos dalyvių ir organizatorių atvyko Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis su savo kolegų lituanistų grupe. Renginyje dalyvavo ir merė Nijolė Dirginčienė, viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė. Buvo aptarta dabartinė mūsų gimtosios kalbos situacija, lietuvių kalbos ir svetimų kalbų vartojimo aktualijos. Viktorinoje „Pagauk lietuvišką žodį“ dalyvavo 4 komandos: „Smūgis“, „Vynuogės“, „24 / 7“ ir „Sūris“. Komandų dalyviai ieškojo atsakymų į pateiktus klausimus, sprendė užduotis, spėliojo žodžius. I vietą užėmė komanda „Sūris“, II vietą – „Smūgis“, III vietą – „24 / 7“. Komandų kapitonai prizus galėjo pasirinkti burtais. Prizus šiais metais įsteigė renginio rėmėjai: „Eglės“ sanatorija, UAB „Sušinė“, Birštono kultūros centras. Muzikinį kūrinį vakaro svečiams ir dalyviams dovanojo Birštono meno mokyklos auklėtinis Gustas. Vakarą vedė Birštono gimnazijos abiturientas Rokas Urbanavičius.

Parodos atidarymo akimirka. Kristinos Paulauskaitės nuotr.

Birštono savivaldybės vyriausioji kalbos tvarkytoja

Kovo 9-ąją buvo apibendrinti rezultatai ir apdovanoti viktorinų vaikams ir suaugusiesiems nugalėtojai. Jauniesiems atiteko knygos ir saldžios dovanėlės, vyresniems – paslaptingos bibliotekos dėžutės. Po apdovanojimų visas dėmesys skirtas parodai. Plungiškiai gražiausius žodžius ir raides ne tik piešė, iliustravo, bet ir klijavo iš popieriaus skiautelių, drožinėjo iš medžio, gamino iš metalo, lipdė iš plastilino, molio. O kiek pasirinkta atlikimo technikų... Labai įdomu patinkamus žodžius skaityti, bet ne mažiau įdomu – skaičiuoti. Tikėtasi surinkti 100 darbų, tačiau rezultatas pranoko visus lūkesčius – kūrybos palėpėje iki parodos atidarymo įsikūrė net 277 darbeliai, o dar keli parodą papildė vėliau. Be to, nemažai žodžių parodos lankytojai spalvotomis kreidelėmis užrašė ant kūrybos palėpės lentų. Vaikų bibliotekos vedėja Kristina Pilitauskienė susirinkusiesiems pristatė žodį nugalėtoją. Jis buvo užrašytas, išdrožinėtas ar kitaip pateiktas net 27 kartus. Tai – „ačiū“. Kitas žodis rekordininkas – „Lietuva“. Populiarūs „Tėvynė“, „šeima“, „meilė“, „mamytė“ ir daugybė kitų. Tarp pasikartojančių žodžių – „draugystė“, „draugė“, „draugas“. Šį žodį, kalbėdama apie parodą, K. Pilitauskienė išskyrė, nes sumanymas rinkti gražiausius žodžius padėjo užsimegzti ne vienai gražiai draugystei – su Plungės socialinių paslaugų centru, lopšeliu-darželiu „Nykštukas“, Senamiesčio mokyklos dailės studija, „Babrungo“ pagrindine mokykla. Jų atstovėms bibliotekos direktorė Violeta Skierienė įteikė po Vytauto Mačernio kūrybos rinkinį „Po ūkanotu nežinios dangum“. Kristina Pilitauskienė

Plungė Gražiausi žodžiai – „Lietuva“ ir „ačiū“. Kovo 9 dieną rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus kūrybos palėpėje vyko baigiamasis renginys, skirtas Lietuvių kalbos dienoms. Tądien atidaryta ir plungiškiams gražiausių žodžių ir raidžių paroda.

Rokiškis Virtuali viktorina ir ekskursija. Rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka kiekvienais metais aktyviai dalyvauja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos inicijuojamose Lietuvių kalbos dienose. Šiais metais keliauta po rajoną pristatant „Literatūrinį Rokiškio krašto kelią“. Virtuali viktorina „Pažinkime Rokiškio

Viktorinos dalyviai ir organizatoriai. Solveigos Pempienės nuotr.

Dėkojame renginio organizatoriams, padėjusiems sukurti linksmą, išradingą ir itin lietuvišką vakarą, renginio rėmėjams – už puikius prizus. Tikimės jaunųjų birštoniečių dėmesio ir kitais metais. Kristina Šalčiūtė,

Nuo vasario 16-osios iki kovo 11 dienos vaikai ir suaugusieji, užsukę į biblioteką, galėjo dalyvauti viktorinose įvairaus amžiaus skaitytojams. Jose panoro pasivaržyti daugiau kaip šimtas lankytojų. Taip pat kvietėme užrašyti ar nupiešti plungiškiams gražiausius žodžius ir raides.

krašto literatūrinio krašto kūrėjus“ ir virtualios ekskursijos „Rokiškio krašto kūrėjų keliais“ pristatytos Pandėlio miesto, Martynonių, Bajorų ir Kavoliškio kaimų bibliotekose. Kriaunų kaimo bibliotekos Antano Strazdo kūrybinėje erdvėje su kriauniečiais kartu paminėtas ir A. Strazdo gimtadienis. Juozo Keliuočio bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Daiva Vilkickienė vedė virtualiais Rokiškio rajono keliais, supažindino su kūrėjų Antano Strazdo, Liudo Dovydėno, Antano Vienažindžio, Liudvikos Didžiulienės, Matildos Olkinaitės, Alės Rūtos, Elenos Mezginaitės ir Pauliaus Širvio gimtinėmis, svarbiomis jų gyvenimo datomis ir kūryba. Dalyviai ir viktorinos nugalėtojai buvo apdovanoti „Rokiškio krašto literatūrinio žodžio kūrėjų keliais“ žemėlapiais ir prizais. Virtuali viktorina „Pažinkime Rokiškio krašto literatūrinio žodžio kūrėjus“ (https://rokiskis.rvb.lt/zemelapis/Rokiskis.html) ir virtuali ekskursija „Rokiškio krašto kūrėjų keliais“ (http:// virtualusgidas.lt/rokiskio_krastas/) laukia naujų virtualių keliautojų. Daiva Vilkickienė Varėna Gimtajai kalbai skirti posmai. Kovo 1 d. į Lietuvių kalbos dienoms skirtą tradicinį susitikimą bibliotekoje pakvietė Varėnos literatų klubas „Jievaras“. VB Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliografė Laimutė Cibulskienė perskaitė negalėjusio dalyvauti žurnalisto, filologo, kraštotyrininko, visuomenės veikėjo Jono Laurinavičiaus pranešimą, sudarytą iš jo prisiminimų, pamąstymų, kūrinių ištraukų. „Iš Onuškio važiavau į literatų susirinkimus Varėnos redakcijoje, ten pirmą kartą išvydau ir išgirdau P. Širvį, B. Mackevičių, V. Giedrą ir kitus poetus, rašytojus, – rašo J. Laurinavičius, – Giliai įsiminė literatūrinis vakaras Varėnos kultūros namuose 1956 m. rugpjūčio 19 d. – savo eilėraščius skaitė visi trys čia paminėti poetai, skaitėm ir mes, literatų būrelio nariai, tarp jų ir būsimas rašytojas ir poetas Romas Sadauskas.“ L. Cibulskienė pristatė naują leidinį „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas (T. 1., 2016). Tai išsamus aiškinamasis Varėnos rajono pietinės dalies šnektų žodynas, į kurį sudėta šnekamosios kalbos ir rankraštinių rašytinių šaltinių medžiaga, senieji ir naujieji skoliniai, hibridai. Žodžių reikšmes iliustruoja fonetine transkripcija užrašyti sakiniai. VB Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja Elena Glavickienė supažindino su lenkų kalbininko, etnografo, tautosakininko Jano Karłowicziaus gyvenimu ir veikla. Jo svarbiausi darbai: „Lenkų tarmių žodynas“ (6 tomai) ir „Lenkų kalbos žodynas“ (8 tomai, 1900–1927), 1875 m. Krokuvoje išspausdinta lituanistinė monografija „Apie lietuvių kalbą“, 1887 m. Krokuvoje išleistas rinkinys „Liaudies sakmės ir pasakos, surinktos Lietuvoje“. Gimtajai kalbai, Lietuvai savo posmus ir mintis skyrė Varėnos literatai: Aldona Žilinskienė, Petras Miliūnas, Vincenta Lebedzevičienė, Laima Jezepčikaitė, Jonas Staliulionis, Justinas Jaksebaga. Lietuvių liaudies dainomis džiugino atlikėja Judita Jakubavičiūtė-Ikasalienė. Renata Česnulevičienė

KRONIKA / LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO 100-METIS Ignalina Akcija „Gyvasis mikrofonas“. Vasario 15 d. Ignalinos viešojoje bibliotekoje ir jos filialuose organizuota prasminga Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Lietuvių kalbos dienoms skirta akcija „Gyvasis mikrofonas“. Šventinį renginį viešojoje bibliotekoje pradėjusi Suaugusių vartotojų skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Laima Andrijauskienė pakvietė susipažinti su ekspozicija, kurioje pristatomi bibliotekos fonduose saugomi ar skaitytojų paskolinti seni dokumentai, susiję su svarbiomis Lietuvai datomis ir įvykiais: medalių kolekcija „Lietuvos kelias į Laisvę“, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų nuotraukos, 1900 m. išleista knyga „Apie Joną Gutenbergą ir apie tai, kaip žmonės rašyti ir spausti išmoka“, 1922 m. – Prano Palieknės „Trumpa mūsų kalbos gramatika“ ir dar daug kitų. Už paskolintus leidinius bibliotekininkė dėkojo Gražinai Jonikienei, Gintarei Adomaitytei, Raimundui Pradkeliui.

Akcijoje dalyvavo ir mokyklos-darželio „Šaltinėlis“ vaikai. Linos Jakubsevičienės nuotr.

Bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė, pasidžiaugusi bibliotekos bičiulių aktyvumu ir noru prisidėti prie akcijos, kvietė pavartyti 1930 m. laikraštį „Vilniaus žodis“. Tai daryti buvo galima tik su pirštinėmis, kad nebūtų pažeisti senojo leidinio puslapiai. Atverstos ir pacituotos vietos, kuriose minimi mūsų rajono vietovardžiai: korespondencija iš Vidiškių, Petravo, Gėlūnų. 1931 metų numeriuose galima paskaityti ir apie Antano Smetonos rinkimus, pajusti to laiko dvasią. Pirmasis mikrofoną į rankas paėmęs rajono mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis šventės proga pasveikino Ignaliną ir visus renginio dalyvius. Apie lietuvių kalbą, jos vertę, grožį, kaitą ir puoselėjimą kalbėjo savivaldybės kalbos tvarkytoja Laima Sidorenkienė. Žodžiai, skambėję Atgimimo ir gretimose gatvėse, vertė praeivius stabtelėti ir suklusti. Iš bibliotekoje įrengtos studijos ignaliniečiai galėjo girdėti gražiausius lietuviškus tekstus, eiles, muziką ir dainas, kurias atliko Austėja Pakšijevskytė, Miglė Dubakaitė, Roberta Paukštytė su lietuvių kalbos mokytoja Neringa Mudėniene iš Naujojo Daugėliškio mokyklos, Ignalinos gimnazijos moksleiviai. Pasakas tarmiškai sekė Mielagėnų skyriaus ir Vidiškių gimnazijos mokiniai Gabrielė Čepulytė ir Dainius Čeponis (mokyt. Rožė Bielinienė).

Akcijoje dalyvavo ir mokyklos-darželio „Šaltinėlis“ vaikai. „Gyvojo mikrofono“ studijoje jie atliko programą iš lietuvių liaudies dainų, pasakojimų ir pajuokavimų. Vėliau visi įsitraukė į pasiūlytas smagias veiklas: pynė vėliavos spalvų apyrankes, iš trijų spalvų popieriaus karpė rankytes, jas klijavo prie bibliotekos įėjimo. „Gyvojo mikrofono“ akcija vyko ir rajono bibliotekos filialuose: Dūkšto (veikė ir spaudinių paroda „Atkurtos Lietuvos šimtmečiui“); Meikštų, Tverečiaus, Mažėnų (visiems renginio dalyviams buvo įteiktos Lietuvos vėliavėlės), Dietkauščiznos, Gilūtų (visi kartu puošė aplinką trispalviais vėjo malūnėliais), Dysnos (skaitymai vyko netradicinėje erdvėje – Dysnos koplyčioje, po renginio aplankyta pirmosios Vyriausybės vadovo Augustino Voldemaro sodyba), Vidiškių, Linkmenų, Ceikinių, Grybėnų (atėjusieji į biblioteką galėjo skaityti eiles, megzti trispalves, karpyti iškarpas ir puošti biblioteką), Naujojo Daugėliškio bibliotekose. Akcija „Gyvasis mikrofonas“ subūrė rajono gyventojus, pritraukė visą būrį pagalbininkų, kvietė kartu švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio jubiliejų. Parengė Lina Jakubsevičienė Kelmė Prisiminti įžymūs Užvenčio krašto žmonės. Užvenčio biblioteka kartu su Užvenčio kraštotyros muziejumi, pasitikdami Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, į pirmąją ciklo „Įžymūs Užvenčio krašto žmonės – nepriklausomos Lietuvos kūrėjai“ istorijos ir pilietiškumo pamoką vasario 7 d. pakvietė Šatrijos Raganos gimnazijos VI klasės moksleivius, kuriuos atlydėjo auklėtoja D. Mickevičienė. Jie klausėsi pasakojimų apie Lietuvai nusipelniusius Užvenčio krašto žmones: Joną Smilgevičių, Povilą Višinskį, Žemaitę, Mariją PečkauskaitęŠatrijos Raganą. Muziejininkė M. Knyzelienė priminė moksleiviams svarbiausius šių istorinių asmenybių biografijos faktus ir jų nuopelnus. J. Smilgevičius kasdieniniame gyvenime vadovavosi bajoro garbės kodeksu, buvo mecenatas, nemažą dalį savo lėšų skyrė labdarai. Jis inicijavo ir rėmė naujos bažnyčios Užventyje statybą, 1934 m. čia vykusią dainų ir sporto šventę. Buvo vienas stambiausių tuometės Lietuvos pramonininkų, įkūręs ne vieną akcinę bendrovę, aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime. 1917 m. vykusioje Vilniaus konferencijoje J. Smilgevičius buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Signataras mirė 1942 m. Kaune, bet buvo palaidotas Užvenčio miestelio kapinių koplyčios rūsyje, o 1996 m. perlaidotas kapinėse šalia koplyčios. Užvenčio dvare prabėgo ir rašytojos M. Pečkauskaitės jaunystė. Čia ji susipažino su P. Višinskiu, sudominusiu ją Lietuvos praeitimi, kultūra, pastūmėjusiu į literatūrinį darbą. Čia ji formavosi kaip žmogus ir rašytoja, sėmėsi įkvėpimo vertingiausiems savo kūriniams

(„Viktutė“, „Sename dvare“). Užvenčio dvare M. Pečkauskaitė, savo kūrinius pasirašinėjusi Šatrijos Raganos vardu, gyveno 10 metų ir buvo vadinama „dvarų rašytoja“. Šiandien Šatrijos Raganos vardas yra suteiktas Užvenčio gimnazijai, prie jos rašytojos garbei pastatytas stogastulpis. Istorijos ir pilietiškumo pamokoje kalbėta ir apie jau minėtą P. Višinskį – rašytoją, spaudos darbuotoją, lietuvybės propaguotoją, politinį veikėją, gyvenusį netoli Užvenčio, Ušnėnuose. Pamoką paįvairino kūrybinės užduotys, per kurias bibliotekininkė R. Karpienė ir muziejininkė M. Knyzelienė talkino moksleiviams pinant valstybės vėliavos spalvų apyrankes. Pasakojimai apie garbingus Užvenčio krašto žmones, kūrusius nepriklausomą Lietuvą, ir trispalvės apyrankės įsiliejo į bendrą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtų renginių pynę. Regina Karpienė Klaipėda Šimtmečio kapsulė ir linkėjimai 2118 m. gyventojams. Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos kiemelyje kovo 12 d. surengta laiko kapsulės įkasimo į žemę ceremonija. I. Simonaitytės bibliotekoje, pasitikus Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, buvo pradėta akcija „Palik žinutę sekančio šimtmečio žmonėms“. Visą mėnesį į biblioteką rinkosi žmonės, kad parašytų savo palinkėjimus ir mintis 2118 m. gyventojams. Pasak bibliotekos direktoriaus pavaduotojos Laimos Pačebutienės, žinučių parašė ir iš JAV, Australijos, Indonezijos atvykę čia mokytis studentai. Jie džiaugėsi biblioteka ir joje dirbančiais darbuotojais, negailėjo pagyrų Lietuvai. Žinutes rašė ir įvairaus amžiaus vaikai – jie ne tik išreiškė meilę Lietuvai, bet ir vylėsi gyventi dar šimtą metų. Patys bibliotekininkai išsakė viltis, kad ir po šimto metų čia bus biblioteka. Prie žinučių

Iškilminga kapsulės įkasimo į žemę ceremonija. Eugenijaus Maciaus nuotr.

buvo galima palikti ir savo pirštų atspaudus. Iš viso buvo parašytos 105 klaipėdiečių bei miesto svečių žinutės. Laiko kapsulė įkasta šalia bibliotekos kieme augančio klevelio. Artimiausiu metu turėtų atsirasti ir lentelė, žyminti laiko kapsulės įkasimo vietą. Renginyje dalyvavo Klaipėdos miesto savivaldybės atstovas Artūras Šulcas, muzikavo Vytauto Didžiojo gimnazijos ansamblis „Žemaitukas“. Ieva Grigaitytė Pagėgiai 100 varpų dūžių sveikinimas. Išaušęs Vasario 16-osios rytmetis Pagėgių krašte sutiktas Valstybės 100-mečio šventei skirtais renginiais. Viešosios bibliotekos bendruomenei teko garbė tapti mažyte šio didžiulio ir nepaprastai svarbaus įvykio minėjimo dalimi. Biblioteka drauge su Pagėgių Šv. Kryžiaus parapijos bažnyčia pakvietė kraštiečius dalyvauti Lietuvos bažnyčių varpų sąšaukoje „Gloria Lietuvai“. Po šv. Mišių parapijiečiams sustojus bažnyčios kiemelyje ir nuskambėjus poetės, dainininkės, dailininkės Gintarės Jautakaitės dainai „Viešpaties lelija“, iš varpinės bokšto viršūnės tautiniu kostiumu pasipuošusioms bibliotekos darbuotojoms tiesiant nacionalinės vėliavos spalvų juostas, iškilmingai aidėjo 100 varpo dūžių sveikinimas Lietuvai. Kultūros centre organizuotame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjime „Valstybės amžininkai“ (iš renginių ciklo „Po Dievo Dangum – Lietuva“) mero Virginijaus

Mero V. Komskio ir bibliotekos iniciatyva pasveikinti gimusieji Vasario 16-ąją. Astos Andrulienės nuotr.

Komskio ir viešosios bibliotekos iniciatyva pasveikinti vasario 16-ąją gimę Pagėgių krašto gyventojai. Kiekvienas sukaktuvininkas pagerbtas Lietuvos vėliavos spalvų žvakelėmis,

nacionaline ornamentika dekoruotu mero sveikinamuoju raštu ir gausiais aplodismentais. Gėlių žiedais sukaktuvininkus sveikino seniūnai, giminaičiai, kolegos. Vasario 16-ąją gimimo sukaktis minėję asmenys po šventinio renginio buvo pakviesti į viešąją biblioteką pasivaišinti gabalėliu torto ir karšta arbata. Sukaktuvininkai išsakė gražiausius žodžius Lietuvai, dalyvavo viešosios bibliotekos organizuotoje visuotinėje pilietinėje-kūrybinėje iniciatyvoje „Aš myliu Lietuvą“. Sonata Vitkutė Panevėžys Pasitikome Lietuvos 100-ąjį gimtadienį. Miesto savivaldybės viešoji biblioteka aktyviai prisidėjo prie Šimtmečio renginių programos, supažindino panevėžiečius su įvairiais valstybės istorijos faktais ir įvykiais, priminė valstybę kūrusias asmenybes. Bibliotekoje surengta šventinė senų plokštelių perklausa „Pasitinkame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį“, kurią vedė Panevėžio rajono garbės pilietis, bajoras, kolekcininkas ir privataus muziejaus savininkas Klementas Sakalauskas. Patogiai įsitaisiusius renginio dalyvius džiugino klasikinė muzika, buvo girdėti jaukus vinilinių plokštelių traškesys. Vaikų bibliotekose – „Žiburėlis“ ir vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“ – miesto ugdymo įstaigų auklėtiniai džiugino nuoširdžiomis literatūrinėmis-muzikinėmis kompozicijomis, liaudies ir šiuolaikiniais šokiais, eilėmis, dainomis. Teatralizuotai prisiminti skaudūs lietuvių tautai laikai, apdainuotas tėviškės grožis, meilė savo kraštui. Vasario 16-ąją tautiškai nusiteikęs bibliotekos kolektyvas Laisvės aikštėje rašė ilgiausią sveikinimą-laišką Lietuvai, o vėliau prisidėjo prie šventinių eitynių į „Cido“ areną. Kovo 6 d. Muzikiniame teatre vyko miesto savivaldybės viešosios bibliotekos inicijuotos skaitymo skatinimo akcijos „100 knygų: ne riba“ baigiamasis renginys. Per Lietuvos valstybės atkūrimo100-mečiui paminėti skirtą akciją vaikai, paaugliai ir suaugusieji buvo pakviesti kartu siekti rekordo – perskaityti 100 ar daugiau pasirinktų lietuvių autorių knygų. Siekta ne tik aktualinti daugumos primirštą lietuvių autorių kūrybą, bet ir puoselėti istorinę atmintį, skatinti pilietiškumą. Dalyvauti originalioje akcijoje panoro netoli šimto panevėžiečių: bibliotekų tinklo

Koncertuoja kanklininkių ansamblis „Ašarėlė“. Indrės Rapkevičienės nuotr.

skaitytojai (21 suaugęs, 25 vaikai), Panevėžio pataisos namų skaitytojų klubo moterys (15), Panevėžio lopšelio-darželio „Žibutė“ ikimokyklinukų grupė (30). Visi kartu jie perskaitė net 2165 lietuvių autorių kūrinius. Apibendrinus rezultatus, paaiškėjo, jog daugiausia lietuviškų knygų vaikų, paauglių ir suaugusiųjų kategorijose įveikė 8 akcijos dalyviai: 2 vaikai ir 6 suaugusieji. Kartu sudėjus jie perskaitė 1109 knygas. Paauglių kategorijoje pirmavo itin gabus, net dvi klases „peršokęs“ Alfonso Lipniūno progimnazijos septintokas Domas Gintautas (11 m.), perskaitęs 175 knygas. Vaikų kategorijoje laimėtoja tapo „Aušros“ progimnazijos trečiokė Dija Šapnagytė (9 m.), perskaičiusi 161 lietuvių autoriaus kūrinį. Suaugusiųjų kategorijoje nepralenkiama buvo Smėlynės bibliotekos skaitytoja Marija Milda Bagdonienė, perskaičiusi 178 knygas. Šimtuką taip pat įveikė dar 5 bibliotekų skaitytojos: Remigija Medutienė (152 knygos), Eugenija Baltramaitienė (116 knygų), Emilija Staugienė (114 knygų), Angelė Strylienė (111 knygų) bei Aldona Kazanavičienė (102 knygos). Už pilietiškumą ir puikius rezultatus mero Ryčio Mykolo Račkausko padėkos raštais ir suvenyrais apdovanoti aktyviausi akcijos dalyviai, o nugalėtojų laukė vertingi bibliotekos ir rėmėjų (Panevėžio miesto savivaldybės, leidyklų „Alma littera“, „Magilė“, J. Masiulio knygyno, kultūros žurnalo „Senvagė“ ir fondo „Švieskime vaikus“) įsteigti prizai. Džiaugiamės, kad akcijos dalyviai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį pasitiko su lietuvių autorių knygomis. Indrė Rapkevičienė

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Alytus Kaimo gyvenimo portretai. Krokialaukio bendruomenei Tomo Noraus-Naruševičiaus gimnazijos daugiafunkciame centre pristatyta Antano Zenkevičiaus fotografijų paroda – viena iš Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Krokialaukio filialo ir Alytaus kraštotyros muziejaus vykdomo projekto „Kaimo gyvenimo portretai“ veiklų. Paro-

doje eksponuotos 1951–1955 m. laikotarpio fotografijos, kuriose užfiksuoti Krokialaukio ir aplinkinių kaimų žmonių portretai bei jų kasdienio gyvenimo vaizdai. Parodos lankytojai susidomėję apžiūrinėjo fotografijas, ieškojo pažįstamų veidų ir vietų, kai kurie net atpažino save. Antanas Zenkevičius (1925–2007) gimė Tamuliškių kaime Krokialaukio valsčiuje

Alytaus apskrityje. Mokėsi Krokialaukio mokykloje, vėliau – Alytaus amatų mokykloje staliaus amato. Buvo gabus, tačiau mokytis toliau negalėjo, nes, anksti mirus tėvui, reikėjo padėti mamai išmaitinti gausią šeimą – brolius ir seseris. Namuose turėjo savo dirbtuvę, gamino baldus, sovietmečiu kolūkyje dirbo brigadininku, statybos inžinieriumi. Suspėdavo visur: dainavo ir

grojo akordeonu per šventes, giedojo per laidotuves, bažnytiniame chore, dalyvavo bažnyčios tarybos darbe. Antanas labai mėgo fotografuoti – vestuves, laidotuves, kolūkio darbus, kultūros namų artistų pasirodymus, fiksuodavo kaimo, šeimų gyvenimo akimirkas. Šis pomėgis buvo ir vienas iš pragyvenimo šaltinių. Padarydavo po 100 nuotraukų, kurių viena kainavo 20 kapeikų. Pasak brolio Stasio, Antanas buvo visų darbų meistras, turėjo auksines rankas: pasigamino malūną, traktoriuką su priekaba, susiveždavo iš pievų šieną, neatsisakydavo padėti ir kaimynams, nes gyvenvietėje niekas arklio neturėjo. Bet labiausiai visoje apylinkėje išgarsėjo kaip geras fotografas. Visas šio sudėtingo meno paslaptis išsiaiškino ir išmoko savarankiškai.

Senojo Krokialaukio vaizdai. Galinos Tamošiūnienės nuotr.

„Tėtis buvo ne tik apylinkės fotografas, bet ir savotiškas metraštininkas – kaupė visa, kas turėjo vertę. Liko visi fotografijų negatyvai. Tai ištisa istorija. Norėdama visa tai išsaugoti, negatyvus padovanojau Alytaus kraštotyros muziejui. Juk geriausias atminimas – įamžinti jo nuveiktus darbus“, – mintimis dalijosi dukra Daiva. Daiva Zenkevičiūtė-Kalasauskienė Kaunas Rajono gyventojai pasitikrino lietuvių kalbos žinias. Kovo 2 d. lietuvių kalbos mylėtojai rinkosi į rajono savivaldybės viešąją ir Lapių bibliotekas – čia buvo rašomas Nacionalinis diktantas. Nacionalinio diktanto konkursu siekiama paskatinti žmones didžiuotis unikalia lietuvių kalba, kalbėti ir rašyti ja taisyklingai. Dėl raštingiausiojo vardo varžomasi keliose kategorijose: raštingiausio moksleivio, suaugusiojo ir užsienio lietuvio. Projektą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šiemet konkurse dalyvavo daugiau nei 40 dalyvių, iš jų 38 moksleiviai, 4 – suaugusieji.

Bibliotekoje rašomas Nacionalinis diktantas. Reginos Vasauskaitės nuotr.

Viešojoje bibliotekoje Nacionalinį diktantą rašė A. Mitkaus pagrindinės mokyklos 5–10 klasių moksleiviai, Lapių bibliotekoje – Lapių pagrindinės mokyklos 9–10 klasių moksleiviai. Buvo rašomas vienuolio pranciškono, Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigo, buvusio disidento Juliaus Sasnausko tekstas „Vienkartinumas“. Jį skaitė televizijos diktorius Marijus Žiedas. Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Irenos Viktorijos Stančiauskienės teigimu, džiugina tai, kad plečiasi gimtosios kalbos žinias norinčiųjų pasitikrinti amžiaus amplitudė, auga ir dalyvių skaičius. Tai rodo, kad kalbos mylėtojų gretos gausėja, diktantas populiarėja ir tarp moksleivių, ir tarp suaugusiųjų. Viešojoje bibliotekoje diktantą rašė ir jaunesni nei 13 metų moksleiviai, ir vyresnis nei 75 m. dalyvis, kuris į biblioteką rašyti diktanto atvyko jau antrą kartą. Dalyvių teigimu, tai puiki galimybė pagalvoti apie svarbiausias lietuviškas vertybes, susiburti draugams, kolegoms, kaimynams ir bendruomenei. Regina Vasauskaitė Molėtai Pristatyta „Misija Sibiras‘17“. Jau ne pirmus metus viešoji biblioteka džiaugiasi apsilankančiais ypatingais svečiais – „Misija Sibiras“ ekspedicijų dalyviais. Kovo 7 d. susitikome su praėjusios 2017 m. ekspedicijos dalyviu Laimiu Kasperavičiumi ir atidarėme jai skirtą fotografijų parodą. Į bibliotekos konferencijų salę susirinko daug molėtiškių: renginys sudomino tiek gimnazistus, tiek senjorus. Ekspedicijose dalyvavę žmonės apie savo kelionę, jos prasmę bei patirtus nuotykius pasakoja ypač įdomiai, todėl nekeista, kad taip gausiai renkamasi jų pasiklausyti. Ir šįkart svečio pasakojimas prikaustė visų dėmesį iki pat renginio pabaigos. Per 2017 m. vasarą organizuotą ekspediciją „Misija Sibiras“ 16 keliautojų vyko į Irkutsko sritį (joje pagal plotą tilptų 12 Lietuvų). Jie lankėsi Tulūno bei Nižneudinsko rajonuose, ieškojo lietuvių amžinojo poilsio vietų ir sutvarkė 9 kapinaitės (Gadalėjaus, Tulūno, Javdokimovo, Algatujaus, Soloncų, Kamenkos, Bogotyriaus, Porogo bei Viesiolyjaus). Kapinių buvo ieškoma vietovėse, kurių žemėlapiuose jau nebėra. Dalyviai nemažai keliavo pėsčiomis – nužygiuota daugiau nei 100 kilometrų. Per dvi savaites trukusią ekspediciją iškilo 9 nauji lietuviškos kryždirbystės tradicijomis puošti kryžiai. Lietuvių tremtinių likimais domėtasi susitinkant su Sibire tebegyvenančiais lietuviais ar jų artimaisiais – keliaujant iš vienos gyvenvietės į kitą buvo sutikti net 8 lietuviškų šaknų turintys žmonės. Visi šie faktai byloja daug daugiau, kai yra papildomi tiesioginio dalyvio asmeniniais atsiminimais, emocijomis ir išgyvenimais. Būtent tokią dovaną renginio metu gavome iš L. Kasperavičiaus, kuris, atsiverdamas pats, visiems susirinkusiems atvėrė duris į praeitį ir atšiaurų Sibirą, į ten gyvenusių mūsų tautiečių likimus. Ėjimas įbridus iki krūtinės per

Laimis Kasperavičius dalijasi ekspedicijos įspūdžiais. Jono Bareikio nuotr.

pelkes, lietuvių liaudies dainų dainavimas stengiantis atbaidyti meškas, himno giedojimas lietuvių kapinaitėse, Sibire likusių tremtinių ir jų giminaičių pasakojimai – būtent tokie jautrūs ir stiprūs išgyvenimai geriausiai iliustruoja ekspedicijos esmę. Austėja Jasaitienė Plungė Gegrėnų kaimo bibliotekai – 60. Gegrėniškius ir būrį svečių į biblioteką ir tame pačiame pastate įsikūrusius bendruomenės namus sukvietė šventė – „60 metų drauge su jumis“, kurioje paminėtas Gegrėnų kaimo bibliotekos jubiliejus. Renginį žodžiais ir eilėmis apie biblioteką, knygą ir skaitymą pradėjo jaunimas ir mažieji bibliotekos lankytojai. Renginio vedėja Sonata Paulauskienė pasidžiaugė, kad mūsų biblioteka, ne kartą keitusi savo patalpas ir darbuotojus, šiandien yra jauki, šiuolaikiška ir atvira visiems. Yra išlikę žinių, kad apie 1954–1955 m. Gegrėnuose jau veikė klubas-skaitykla, kurios vedėju dirbo J. Jonaitis. Tačiau oficialia Gegrėnų bibliotekos įkūrimo data laikomi 1957-ieji. Ji buvo įsikūrusi pastate kartu su kolūkio kontora ir kultūros namais. 1968 m. kilęs gaisras šį pastatą sunaikino, likusi dalis knygų buvo išgabenta į kolūkio dirbtuves. Vėliau biblioteka buvo įsikūrusi mokyklai priklausančiame pastate, dar po kiek laiko – privačiame name (viename kambaryje veikė biblioteka, kituose gyveno bibliotekininkės šeima). 1977 m., vykdant centralizaciją, prie Gegrėnų bibliotekos buvo prijungta Virkšų biblioteka, ten liko tik knygų išdavimo punktas. 1979 m. biblioteka įsikūrė atskirame name, kuriame veikė iki 2012 m. Pastatas priklausė kolūkiui. 1981 m. veikė dvi kilnojamosios bibliotekėlės ir knygų išdavimo punktas Virkšų kaime. Biblioteka turėjo savo knygnešius. 1957–1988 m. bibliotekoje yra dirbusios šios bibliotekininkės: A. Urnikienė, M. Gendvilienė, R. Petrauskytė, V. Balsienė, R. Petrauskaitė-Kreišmontienė, J. Pakalniškienė. 1988 m. Gegrėnų bibliotekai pradėjo vadovauti Dalytė Stonkienė, kuri tebedirba ir šiandien. Nuo 2005 m. teikiama interneto viešosios prieigos paslauga, yra 5 vartotojams skirti kompiuteriai. Bibliotekoje rengiami įvairūs kursai lankytojams, nuotoliniai mokymai bibliotekininkams. 2009 m. biblioteka dalyvavo projekte „Bibliotekos pažangai“ ir laimėjo 3

naujus kompiuterius, daugiaselėjimo kūrybinių įžadų funkcį aparatą bei galimybę pėdsakais...“, dr. Kristinos naudotis spartesniu internetu. Syrnickos „Žemaitijos poetė Karolina Praniauskaitė amžiNuo 2009 m. vasario biblioninkų akimis“, dr. Eugenijaus tekoje įdiegta automatizuota Žmuidos „Karolina Praniausskaitytojų aptarnavimo pokaitė – Eglės pasakos vertėja sistemė. ir kūrėja“, kan. Andriejaus Sa2012 m. biblioteka karbaliausko „Didieji Žemaičių tu su bendruomene įsikuria Kalvarijos atlaidai – istorinė rekonstruotame buvusiame ir dvasinė raida“, poezijos valgyklos pastate. Jaukios, Meninio skaitymo šventės dalyviai. Jūratės Anankienės nuotr. savanorės Sigitos Naglienės erdvios, atnaujintos bibliote„Eilėraštis su dedikacija“. kos patalpos suteikia daugiau prisikėlimo dainių, šventėje dažniausiai Konferencij a nustebino me dži agalimybių rengti įvairius renginius, organiskambėjo žodžiai Tėvynė, Gimtinė, Tauta, gos svarumu ir jos perteikimo įvairove. zuoti mokymus. Biblioteka visada dalyvauja Laisvė. Šiuos skalsius žodžius, jau seniai prigiProf. N. Bankauskienė pranešimo pabaigoje kaimo bendruomenės veikloje, bendrose jusius kiekvieno lietuvio širdyje, tarė skaitovai minėjo faktus, kuriuos patikslinti galėtų paakcijose, talkose. Anelė Lukjančiuk, Tautvydas Vencius, Jurgis dėti įvairūs istorijos archyvai. Dr. E. Žmuidos Jubiliejaus proga biblioteką sveikino SeiMontvila, Ona Valerija Grybauskienė, Valė pranešimas leidžia daryti prielaidą, kad jei mo nariai Andriejus Stančikas, Jurgis Razma Petkevičienė, Dalia Banienė, Stefa Juršienė, K. Praniauskaitė nebūtų mirusi taip anksti ir Jonas Varkalys, rajono meras Audrius KliPetras Beitnaras, Onutė Šervenikienė, Jonas ir tokia jauna, būdama tik 31-erių, turėtume šonis, kiti valdžios atstovai, Plungės rajono Grabauskas, Ramutė Bidvienė, Rima Lybeoriginalią XIX a. poetę. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė rienė. Daugelis iš jų meninio žodžio šventėje Telšių rajono savivaldybės salėje praneVioleta Skierienė, Žemaitijos nacionalinio dalyvauja jau penktą kartą, tačiau džiugu, šimų klausėsi apie 100 žmonių, atvykusių iš parko Kultūros paveldo skyriaus vedėja Alkad buvo ir naujų balsų. Šventėje prisimintas Sedos, Nevarėnų, Gadūnavo seniūnijų, taip dona Kuprelytė, tautodailininkas Vytautas ir ilgametis bibliotekos bičiulis, nuolatinis pat Eigirdžių ir Telšių mokyklų mokytojai, Jaugėla, kolegės iš kitų bibliotekų ir būrys meninio skaitymo konkursų dalyvis, šviesaus bibliotekininkai, Varnių vyskupystės, Bajogegrėniškių. atminimo Antanas Krūvelis. rų draugijos atstovai, „Alkos“ muziejaus, Prasmingų akimirkų padovanojo Naujosios Žemaitijos turizmo centro darbuotojai. Ūtos mėgėjų teatras, šventę pradėjęs spektakliu Daugiau kaip 1000 žmonių stebėjo tiesioginę pagal Vydūną „Tautoje aš būsiu tavo kanklės“ transliaciją per bibliotekos „Facebook“ pa(rež. Anelė Lukjančiuk ir Alma Vaišnienė). skyrą. Karolinos Praniauskaitės bibliotekoje Muzikos mokytojos, meno vadovės Lijanos bus saugoma konferencijos garso ir vaizdo Sarnickienės atliekamos dainos pagal Just. medžiaga. Marcinkevičiaus eiles įsiliejo į darnų chorą – Šimtmečio proga biblioteka gavo dovanų: dainavo visi, susirinkę poeto memorialiniame 100 egzempliorių naujų knygų dovanojo krekambaryje, nes skambant dainoms „Tai gražiai dito unija „Germanto lobis“ (Vytautas Barsteimane augino“, „Lopšinė gimtinei ir motinai“, ga), Eugenijus Žmuida atvežė ir padovanojo „Bijau aš dėl miškų ir upių“, „Mokytojas“, 23 vertingus Lietuvių literatūros ir tautosakos „Laisvė“ lietuvis nedainuoti negali. instituto leidinius. „Išlijus“ visiems skalsiems žodžiams, su Ruošiantis konferencijai buvo atnaujinti artėjančia Kovo 11-ąja sveikino Prienų rajono Nuo 1988 m. bibliotekoje dirbanti Dalytė Stonkienė. ryšiai su uteniške Nida Treinyte, A. Jasūdžio savivaldybės administracijos Kultūros, sporto klojimo teatro vadove ir spektaklio „Sidabro ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugžnamai“ režisiere. Ji su trupe dar 2005 m. Rajono meras už sėkmingą ilgametę ir dinis. Skaitovams kvietimus dalyvauti Just. Žemaitės dramos teatre pristatė Antano Marcinkevičiaus skaitymuose Važatkiemyje įvairiapusę veiklą bibliotekininkei D. StonBaranausko ir K. Praniauskaitės poetinio įteikė Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita kienei įteikė padėkos raštą. V. Skierienė dialogo meninį sceninį sprendimą. Poetės Batutienė, leidyklos „Tyto alba“ dovanotas padėkos raštais apdovanojo dvi aktyviausias 190-ojo jubiliejaus proga N. Treinytė mūsų knygas – viešosios bibliotekos direktorė Daiva bibliotekos skaitytojas: D. M. Petrutienę ir bibliotekai pateikė skaitmeninį spektaklio Čepeliauskienė. L. Paulauskytę. įrašą, aktorių prisiminimus, nuotraukas, Jūratė Anankienė Šventę pagyvino Rositos Urnikytės atliespektaklio scenarijų. kamos dainos, Aleksandravo teatro grupės Konferencijos organizavimą rėmė Telšių Telšiai „Rīšolīs“ dovanotas spektaklis „Piktoji gudrajono savivaldybė, UAB „Telteksa“, kavinė Konferencija Karolinai Praniauskairybė“. „Senamiestis“, įrašų studija „Meška.tv“ ir tei atminti. Minėdama žemaičių krašto Dalytė Stonkienė kiti rėmėjai. dukters – poetės Karolinos Praniauskaitės Julita Švėgždavičienė 190-ąsias gimimo metines, rajono viešoji Prienai biblioteka vasario 8 d. pakvietė į mokslinę Meninio skaitymo šventė „Žodžiais nulikonferenciją „XIX a. jo“. Lietingą Kovo 10-ąją – Justino MarcinkeI pusės asmenybė movičiaus gimimo dieną – jo vardu pavadintoje teris: tarp žinomumo bibliotekoje rinkosi meninio žodžio mylėtojai į ir užmaršties“. penktą kartą organizuojamą suaugusiųjų meniAuditorijai buvo nio skaitymo šventę „Žodžiais nulijo. Skalsiais. pristatyti penki praAtgijo širdys. Prigijo“ (Just. Marcinkevičius). nešimai: prof. Nijolės Šįkart šventę skyrėme Lietuvos valstybės Bankauskienės „Ka100-mečiui, Kovo 11-ajai, Lietuvių kalbos dierolina Praniauskaitė, noms ir kraštiečio poeto Just. Marcinkevičiaus Antanas Baranauskas 88-osioms gimimo metinėms paminėti. ir Otonas PraniausIš kairės pirmoje eilėje: Dalia Poškienė, Eugenijus Žmuida, Kristina Syrnicka, Nijolė Bankauskienė. Nenuostabu, kad minint tokius reikšminkas: lietuvybės puoLinos Dijokienės nuotr. gus istorinius įvykius ir prisimenant Tautos

IN MEMORIAM

Akademiką Zigmą Zinkevičių (1925 01 04–2018 02 20) išlydint Lietuvos mokslų akademija didžiuojasi humanitarais. Daug jų kilo į Lietuvos mokslo olimpą, daug jų jau tapatinami su mokslo istorija. Šalies ir tautos istorijoje ypatinga pareigų našta bei likimas teko lietuvių kalbos tyrėjams ir lietuvių kalbos kultūros kūrėjams. Didžių nuopelnų turi profesoriai Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis, akademikai Juozas Balčikonis, Vytautas Mažiulis, Zigmas Zinkevičius. Jie yra lituanistikos ir baltistikos didžiojo kelio statytojai. Šių vyrų greta atėjo ne iš miestų. Nebūdamas kalbos mokslo atstovas, drįstu spėti, kad jų kartos kalbininkai gimdavo tik kaime. Jie nelyginant artojai nuo dirvos šaknų atsinešdavo gimtosios kalbos pajautą, šilumą, prieraišumą ir pamaldžią pagarbą jai. Zigmas Zinkevičius – iš Juodáusių kaimo nuo Ukmergės. Tada, kai būsimąjį akademiką nušvietė pirmasis saulės spindulys, Juodausiai turėjo 50 gyventojų, pagal paskutinį šių laikų surašymą ‒ 65. Vertinant demografinių krizių požiūriu, kaimo vyrai sunkumams buvo atsparūs, permainingo, konfliktiško dvidešimtojo amžiaus grėsmių nepabūgo. Zigmo Zinkevičiaus lavinimosi ir mokslų akademijos: Juodausių šešiametė mokykla, Ukmergės gimnazija, Vilniaus universitetas. Universitetas – jo likimas ir tvirtovė. Jai skirta beveik penketas gyvenimo dešimtmečių: nepaisydamas gyvenimo nelaisvėje trukdžių, įveikė visas akademinės karjeros pakopas, vadovavo katedroms, dirbo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanu, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – Lietuvių kalbos instituto direktoriumi, švietimo ir mokslo ministru. Su jauduliu sekėme jo milžiniškas pastangas švietimo srityje atitaisyti tai, ką visą amžių griovė istorijos negandos ir svetimieji. Zigmas Zinkevičius – retai pasitaikančio talento bei didelių gebėjimų mokslininkas. Dar nebūdamas akademiku tėvynėje, sovietmečiu buvo išrinktas Švedijos karališkosios literatūros, istorijos ir senovės paveldo mokslų akademijos nariu. Po to pripažinimo vardai vos spėjo vytis tarptautinius įvertinimus pelniusius jo veikalus: Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvių katalikų mokslų akademijos, Norvegijos tiksliųjų ir humanitarinių mokslų akademijos tikrasis narys, Latvijos mokslų akademijos užsienio narys, Latvijos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras. Pelnytos tarptautinė Herderio, dvi Lietuvos mokslo nacionalinės premijos, Mokslo pažangos premija. Nepriklausomybę atgavusi šalis įvertino mokslininką aukštais valstybiniais apdovanojimais. Zigmo Zinkevičiaus darbų aruodas – apie 1000 straipsnių, 63 knygomis paskelbtos monografijos, vadovėliai, mokymo priemonės, straipsnių rinkiniai ir mokslo populiarinamieji veikalai, sudaryti keturių tomų K. Būgos raštai, 13 mažesnėmis knygomis ir knygelėmis paskelbtų dėstomų kursų programų, platesnei visuomenei skirtų šviečiamųjų leidinėlių, dviejų disertacijų autoreferatai, Jono Palionio personalinė bibliografija.

Jei man siūlytų rinktis reikšmingiausią veikalą, nedvejodamas nurodyčiau septyntomę „Lietuvių kalbos istoriją“, o jei vieną ar du iš tų tomų – rinkčiausi trečiąjį ir ketvirtąjį, skirtus senųjų raštų kalbos istorijai. Juose su didele atida vertinami raštijos paminklai, kurie klojo pamatus lietuvių kalbos mokslui ir literatūrai. Juose mokslininkas kalbino Mažvydą ir Donelaitį. Gerai įsiklausęs sakė: jie ir į juos panašūs Mažojoje Lietuvoje iš vystyklų išvyniojo ir suteikė gyvenimą lietuvių bendrinei kalbai, grožinei literatūrai ir kultūrai. Ne emocijų sužadintas, bet iš gilaus įsitikinimo Akademikas teigė: „Mano gyvenimo tikslas – lietuvių kalbos istorija.“ Mažoji Lietuva buvo jo nuolatinės traukos erdvė. Sukauptas žinias apibendrino keturtomėje „Mažosios Lietuvos enciklo pedijoje“. Jai rašė straipsnius ir redagavo jos tomus. Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriuje Akademikas praleido tris dešimtmečius. Buvo autoritetas esantiems ir būsimiems akademikams. Dažniausiai sulaukdavo pritarimo rengti lietuvių kalbai skirtas konferencijas, kurias kartu su akademiku Algirdu Sabaliausku ir organizuodavo. Vertindamas akademijos rengiamiems konkursams teikiamus darbus, įžvalgiai palaikė jaunuosius mokslininkus, ieškojo talentų, bet savo autoritetu ir titulais jų nespaudė. Karštą 1977 metų vasarą šių žodžių autorių, dar galvos nepakėlusį jauną dėstytoją, nulydėjo į Rūtų gatvę ir supažindino su Vilniuje viešinčiu Berlyno universiteto baltistu ir slavistu profesoriumi Viktoru Falkenhahnu, Karaliaučiaus universiteto rektoriaus Jurgio Gerulio mokiniu. Pažintis su europinio vardo vokiečių mokslininku buvo ilgalaikė ir daug reiškianti. Už ją Akademikui buvau ir esu dėkingas. Akademinėje veikloje Zigmas Zinkevičius pasižymėjo atkaklumu, darbštumu, reiklumu sau ir kitiems. Baigdamas pacituosiu jo charakterio ir stuburo tvarumą nusakančius žodžius, pasakytus per paskutinę jo amžiaus sukakties šventę Mokslų akademijos rūmuose: „Per ilgą savo gyvenimą esu daug ko matęs. Patyriau ir šilto, ir šalto. Pergyvenau daug valdžių. Nė vienai nepataikavau. Buvau kietas. Niekuomet nekeičiau savo pažiūrų. Dėl to buvau nemėgiamas tų, kurie savo pažiūras kaitaliojo. Toks jau esu, toks ir mirsiu.“ Gerbiamas Akademike, ką iš Jūsų girdėjome, prisiminsime, ką paskelbėte mokslo kalba ‒ skaitysime, darbų joks laikas ir negandos nesunaikins. Eisime į Antakalnio kalvas, lankysime, papasakosime, ką darome ir kas darosi, patarimų ieškosime Jūsų veikaluose ir viso Jūsų prasmingo gyvenimo pavyzdžiuose. Mes būsime kartu. Dėl skaudžios netekties rūpestingąją Akademiko žmoną Reginą Lisaitę-Zinkevičienę, šeimos narius ir kitus jam brangius žmones nuoširdžiai užjaučia Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus, visos Lietuvos mokslų akademijos bendruomenės nariai. 2018 m. vasario 23 d.

Domas Kaunas 41

IN MEMORIAM

DARBAIS IR GYVENIMU LIUDIJĘS MEILĘ GIMTAJAM KRAŠTUI Ginutis Martynas Procuta (1933 11 11 – 2018 02 21)

Iš Toronto mus pasiekė liūdna žinia: vasario 21 d., eidamas 85-uosius metus, mirė Vilniaus universiteto ir kitų Lietuvos bibliotekų mecenatas, buvęs Otavos universiteto (Kanada) profesorius Ginutis Martynas Procuta, už savo veiklą apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Gimęs 1933 m. lapkričio 11 d. Vilkaviškyje, 1944 m. su šeima pasitraukęs iš Lietuvos, G. Procuta visą gyvenimą stengėsi puoselėti laisvos Lietuvos idėją, visomis išgalėmis garsinti Lietuvos vardą. Jo visuomeninė veikla buvo plati ir kryptinga: gyvendamas Naujojoje Zelandijoje, G. Procuta aktyviai įsitraukė į 1954 m. šioje šalyje įsteigto Baltų klubo, prisidėjusio prie kovos su Sovietų Sąjunga dėl Baltijos šalių išsilaisvinimo, organizavusio Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės, 1941-ųjų birželio trėmimų viešus paminėjimus, rengusio įvairias paskaitas, veiklą. Naujojoje Zelandijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje jis rengė lietuvių tautodailės ir spaudos, taip pat dailininkų ir fotografų parodas. Nuo 1954 m. G. Procuta Naujosios Zelandijos, Australijos, JAV, Kanados spaudoje rašė informacinius pranešimus (laiškus) ir straipsnius apie Lietuvos ir Baltijos šalių okupaciją, trėmimus, sovietinę švietimo sistemą, Lietuvos kultūros įvykius ir aktualijas, holokaustą, skaitė pranešimus konferencijose, simpoziumuose, suvažiavimuose. 1966 m. Čikagoje užsimezgusi G. Procutos pažintis su tuomečiu Vilniaus universiteto rektoriumi prof. Jonu Kubiliumi 42

išaugo į gražų bendradarbiavimą su Vilniaus universitetu (VU) ir jo biblioteka (VUB). G. Procuta daug prisidėjo prie VUB fondų pildymo užsienyje leista literatūra. Sovietmečiu jam ir jo bičiuliams pavyko surinkti ir padovanoti Vilniaus universiteto bibliotekai nemenkas knygų kolekcijas, jos buvo skirtos VU ir VUB 400 metų sukaktims paminėti. 1971 m. bibliotekoje sudaryta ir pradėta kaupti atskira G. Procutos knygų kolekcija. Dabar joje yra per 5000 unikalių užsienio leidinių. Didžiąją dalį sudaro sovietmečiu atsiųstos knygos, kurių tuo metu VU biblioteka neturėjo galimybių įsigyti. Kiekviena G. Procutos atsiųsta knyga yra autografuota, pažymėta jo įrašais, atskleidžiančiais asmeninę siuntėjo nuostatą, kodėl ši knyga turi būti bibliotekoje, kokia proga ji siunčiama, koks politinis ar istorinis kontekstas gali būti siejamas su knygoje dėstomu turiniu. Tai gali būti traktuojama kaip tam tikra Lietuvos ir pasaulio istorijos refleksija, taip pat ir siuntėjo pilietinės pozicijos iliustracija. Siųsti knygas į Lietuvą sovietiniais laikais buvo brangu ir rizikinga – siuntėjas nebuvo garantuotas, ar knygos tikrai pasieks adresatą, o ir pasiekusi Lietuvą režimui nepriimtinų knygų siunta kartais patekdavo į specialiuosius fondus. G. Procutos atsiųstos knygos lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis papildė ne tik Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių universitetų, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, bet ir Plungės, Tauragės, Joniškio ir Utenos viešąsias, Utenos „Saulės“ gimnazijos ir M. K. Čiurlionio menų gimnazijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto (dab. Ugdymo plėtotės centras) bibliotekas, Žemaičių dailės muziejų ir biblioteką. G. Procuta rėmė ne tik Lietuvos bibliotekas. Toronto universiteto pagrindinei Robartso bibliotekai ir Thomo Fisherio retų knygų bibliotekai per 20 metų jis yra perdavęs 2000 lituanistikos leidinių, kartografijos ir apie 300 mažosios grafikos darbų. Prieš penkis dešimtmečius prasidėjusi mecenatystė tęsėsi iki pat paskutinių G. Procutos gyvenimo dienų. Profesoriaus siųstos knygos Lietuvos bibliotekoms šiandien yra įgavusios visai kitą prasmę. Jos tarsi tiltas, jungiantis kelių kartų Ginučio ir Dalios Procutų šeimos atstovus (dukters Eglės bei vaikaičių Antano ir Juliaus) su Lietuva, bibliotekomis ir skaitytojais. Tolerantiškas ir atviras kiekvienai nuomonei, visiems dėmesingas ir atidus, savo darbais ir gyvenimu liudijęs meilę gimtajam kraštui, tikėjęs knygose užrašytų minčių galia ir dosniai viskuo dalijęsis su kitais – toks G. Procuta išliks jį pažinojusiųjų atmintyje. Irena Krivienė Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė

Tapatybės ženklai

Skaistusis karalaitis ir darbininkų globėjas Ieškodama Lietuvos unikalumo ženklų, „Tarp knygų“ žurnalo redakcija kartu su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaite nusprendė atsigręžti į neabejotiną tautinio savitumo išraišką – kryždirbystę, kuri įtraukta į UNESCO Žmo nijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Kovo mėnesį minime šv. Kazimierą (4 d.) ir šv. Juozapą (19 d.). Tai lietuvių tautoje populia rūs šventieji. Jų vardais krikštijami vaikai, atvaizdai dažni liaudies kūryboje. Minėjimo dienos siejamos su liaudiškomis pavasario laukimo tradicijomis. Per Kazimierines vieversys užgieda sniegą tirpdančią giesmę, o per Juozapines grįžtančios pempės parneša orų atšilimą. Šv. Kazimierui (1458–1484) lietuviai nuo seno rodė ypatingą pagarbą ir meilę. Tikėjo, jog šis šventasis geriau supranta ir išklauso jų maldas, nes jis – šios karalystės sūnus, mylintis jos žmones. XX a. pradžioje jo vardas sietas su lietuvybe, tautine savimone, jaunimo auklėjimu. Šv. Kazimieras laikomas ir amatininkų globėju. Kazimieras gimė 1458 m. Krokuvoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio bei Elžbietos Habsburgaitės šeimoje augo šeši sūnūs ir penkios dukterys. Tėvai daug dėmesio skyrė vaikų išsilavinimui – mokė lotynų ir vokiečių kalbų, teisės dalykų, istorijos, retorikos. Kazimiero mokytojais buvo metraštininkas Krokuvos kanauninkas Jonas Dlugošas ir italų filosofas, istorikas Pilypas Kalimachas. Dlugošas karalaitį vadino retų gabumų išmintingu ir kilniu jaunikaičiu. 1471 m. trylikametį Kazimierą su kariuomene tėvas išsiuntė į Vengriją, kad joje užimtų karaliaus sostą. Tačiau Kazimieras grįžo patyręs pralaimėjimą. Ilgainiui jis atsisakė dvaro prabangos ir pasirinko krikščioniškas vertybes: tikėjimą, maldą, skaistumą, rūpinimąsi vargšais. Manoma, kad bendraudamas su sergančiais kareiviais, vargšais, našlaičiais galėjo užsikrėsti tuberkulioze.

Nuo 1481-ųjų pavaduodamas tėvą, pasirodė kaip gabus ir teisingas valstybės reikalų tvarkytojas. Tuo metu pradėjo silpnėti Kazimiero sveikata, atsirado pirmieji džiovos požymiai. 1483 m. atvyko į Lietuvą, daugiau kaip pusę metų praleido Vilniuje ir Trakuose, bet sveikata toliau blogėjo, todėl ketino grįžti į Krokuvą. Tačiau jos nepasiekė, nes 1484 m. kovo 4 dieną mirė Gardine. Tėvai sūnų palaidojo Vilniaus katedros koplyčioje. Žmonės pradėjo lankyti karalaičio Kazimiero kapą ir melsti jo užtarimo pas Dievą. Pasklido stebuklingi pasakojimai apie jo pagalbą vargstantiems ir nepagydomomis ligomis sergantiems žmonėms, taip pat apie stebuklingą pasirodymą 1518 m. lietuvių kariuomenei kaunantis su maskvėnais, kai jis, nurodęs brastą per patvinusią Dauguvą, padėjo laimėti mūšį. Po šio įvykio buvo kreiptasi į popiežių Leoną X su prašymu paskelbti Kazimierą šventuoju. Tai padaryta 1521 metais. 1948-ųjų birželio 11 d. Kazimieras paskelbtas visos lietuvių jaunuomenės ypatingu danguje esančiu Globėju pas Dievą. Liaudies skulptūroje Kazimieras vaizduojamas su karūna, vilkintis šermuonėlio kailiu pamušta mantija, dešinėje rankoje laikantis kryželį su Nukryžiuotuoju kaip pamaldumo ir šventumo simbolį, o kairėje – skaistumą simbolizuojančią žydinčią leliją.

Kryžius su šv. Kazimiero skulptūra (meistras Vincas Svirskis (1835–1916)). Kėdainių r., Labūnava,1966 m. Fotografas Juozas Petrulis. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

Šv. Juozapas yra visuotinės bažnyčios, krikščioniškosios šeimos ir darbininkų, ypač stalių, globėjas. Jis buvo Mergelės Marijos sužadėtinis, Jėzaus Kristaus įtėvis ir pavyzdingas šeimos tėvas. Apie jo gyvenimą rašo Mato ir Luko evangelijos. Nors buvo kilęs iš karališkos Dovydo giminės, gyvenimui turėjo užsidirbti kaip dailidė – darydamas baldus, namų apyvokos ir ūkio daiktus. Legenda pasakoja, kad Juozapas laimėjo varžytuves dėl Marijos rankos, nes buvo doras ir paklusnus, visada pasirengęs priimti Dievo planus. Esą per naktį pražydusi Juozapo lazda buvęs dangaus ženklas, reiškiantis, kad jam lemta tapti Mergelės Marijos sužadėtiniu. Pastebėjęs Mariją besilaukiančią, norėjęs slapta nutraukti santuokos sutartį; tačiau sapne angelo įspėtas apie Dievo pasirinkimą, kad kūdikis esąs pradėtas iš Šventosios Dvasios ir jam bus lemta išgelbėti savo tautą iš nuodėmių. Juozapas nuolankiai priėmęs Dievo pavestas pareigas, paėmęs Mariją į savo namus. Romos imperatoriui Augustinui įsakius surašyti gyventojus, Juozapas su Marija turėjo vykti į savo gimtinę Betliejų; čia ir gimė Jėzus. Karaliaus Erodo persekiojimas privertė Juozapą su šeima bėgti į Egiptą. Vėliau jis grįžo į Nazaretą ir ten gyveno iki mirties. Liaudies skulptūroje dažniausiai vaizduojamas ant dešinės rankos laikantis Kūdikėlį Jėzų, o kairėje – žydinčią leliją. Kartais vaizduojamas su spindulių nimbu apie galvą arba žydinčia lazda, simbolizuojančia Viešpaties valios apraišką. Juozapinės sutampa su Juozapo ir Marijos sužadėtuvių diena. Todėl šią dieną, nors gavėnia tebesitęsia, Katalikų bažnyčia leidžia nesilaikyti pasninko, linksmintis, tuoktis, krikštyti vaikus. Nuo Juozapinių jau rengiamasi pavasario darbams.

Kryžius su šv. Juozapo skulptūra (meistras Vincas Svirskis (1835–1916). Kėdainių r., Šventybrasčio k., 1964 m. Fotografas Juozas Petrulis. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

Šv. Juozapas. XX a. pr., Raseiniai. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

in this issue Nijolė Laurinkienė. In the Rhythm of the Flowing Time

Vydūnas’s Letters to Kazimieras Barėnas

In the year of 2018, when Lithuania celebrates the restoration of the independent State, the authors of the magazine‘s heading “#GyvasŽodis” reflect on the topic “Me and My Centenary”. This volume presents insights by Dr. Habil. Nijolė Laurinkienė from the Institute of the Lithuanian Literature and Folklore. The expert in the worldview of the old Balts notes that the modern man has been losing the positive ties with nature that our ancestors had, if we interpret this worldview from an existential point of view – as a rhythm of flowing time and the circle of years that repeats itself.

This year sees the 150th anniversary of the Lithuania philosopher, writer and public figure Vilhelmas Storosta-Vydūnas (1868–1953). His creative oeuvre is well-known, but his epistolary heritage has been published and explored to a lesser extent. This article introduces Vydūnas’s letters to the writer Kazimieras Barėnas (Barauskas) (1908– 2006) preserved at the Petkevičaitė-Bitė public Library of Panevėžys County. The published documents are supplied with details from the lives of Vydūnas and Barėnas, which help better understand aspects mentioned in the letters. (Prepared by Raimundas Klimavičius)

Daina Dailidonienė, Arida Riaubienė. Let BANNED Never Repeat Itself 3

Jūratė Levina, Silvija Stankevičiūtė. More Awareness About Greimas 23

2018 is the anniversary year of the restoration of State independence for Lithuania, Latvia and Estonia. On the occasion of the anniversary, the national libraries of the three Baltic countries organized the exhibition “To Be Banned: Baltic Books 1918–1940”, which surveys book publishing activities during the interwar period. The exhibition was launched at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania; later on it will be moved to Tallinn and Riga. In this article, Daina Dailidonienė tells about the exhibition’s opening celebration, which hosted the heads of the Governments of Lithuania, Latvia and Estonia. Dr. Arida Riaubienė tells about activities of the exhibition’s preparation group, which included researchers from the University of Latvia, Tallinn University and Vilnius University as well as experts from the national libraries of the three countries, and explains the principles applied for selecting publications for the exhibition. It was a difficult task as 1918–1940 was the period when book publishing flourished in the Baltic States.

Last year Lithuania (and the entire world) celebrated the anniversary of the semiotician, linguist and mythologist Algirdas Julius Greimas (1917–1992). In this article, the lecturer at Vilnius University’s A. J. Greimas Centre of Semiotics and Literary Theory Dr. Jūratė Levina and Silvija Stankevičiūtė survey the programme for the commemoration of this globally known researcher: events, discussions, publications and commemorative signs.

Vaiva Markevičiūtė. Where the Glance and Step Pause

The 19th International Vilnius Book Fair, which made quite a buzz recently, included the traditional Library Space. At this year’s Book Fair, it was an exceptional spot, which attempted to mirror the structure of the modern library and its objective to be open, dynamic and interactive. Encouraged by the Vilnius University Library and the Lithuanian Librarians Association, this Space gathered 14 libraries and their friends. In the article, Vaiva Markevičiūtė reviews the most interesting ideas that the Library Space implemented.

Svajūnė Pankratovienė. The Collection of Lithuanian Classical Literature Gaining More Colours

The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania is further implementing the continuous project “Delivering Works of Lithuanian Classical Literature Online – Content Development 2”. The project (November 2017 – October 2018) set the purpose to digitize no less than 100 items. They are published on the internet platform of libraries, museums and archives “E. paveldas” within the collection of Lithuanian classical literature under development, which acquired a new feature – after signing licence agreements, works by Lithuanian authors started to be published with illustrations.

Laima Kutiščeva, Genovaitė Ivaškevičienė. The System of Collections of Municipal Public Libraries

In 2017, experts at the Martynas Mažvydas National library of Lithuania conducted a study on the system of municipal public libraries (analysis of the situation in 2016). Its purpose was to analyze as comprehensively as possible the composition of collections of these libraries, their updating as well as disposal and circulation of documents. The authors of the article present the initial results of the study and conclusions: the collection undergoes little change, there are issues with acquisitions and the number of acquired documents is insufficient. In order to achieve successful results, proper financing is needed for acquisitions, obtaining technical means and technologies, renovation of buildings as well proper management.

Rimantas Balsys: “Myths Shelter Wisdom and Even Today’s Topical Issues”

On the occasion of the Easter holiday, we present an interview with the ethnologist and expert in the Baltic mythology Professor at Klaipėda University Rimantas Balsys. What is common between the Christian spring holiday and deities of our ancestors, who lived an agricultural lifestyle far back before the Christian era? Had Lithuanians and other Baltic tribes gods or goddesses which could be considered patrons of libraries? The Professor also reflects on how the accelerated pace of modern times alters the existence of the contemporary man. (Interviewed by Dr. Daiva Janavičienė)

Vidas Račius. “I Know of No Occupation More Interesting than Working with Books”

At the beginning of this year, the Vilnius University Library commemorated the 100th anniversary of the book researcher, bibliographer and old book expert Nojus Feigelmanas (1918–2002). Vidas Račius from the Rare Books Department, which was headed by Feigelmanas for several decades, tells about the reminiscence event held at the Library. Feigelmanas’s collegues and cultural activists who knew him spoke about Feigelmanas’s contribution to the bibliology of Lithuania.

Elvyda Lazauskaitė. The Virgin Prince and Patron of Labourers

The editorial board of Tarp knygų and the Ethnic Culture Department of the Lithuanian National Museum address one of the marks of the uniqueness of Lithuania, cross-crafting, which has been included into UNESCO’s Representative List of the Intangible Cultural Heritage of Humanity. The series of articles by Dr. Elvyda Lazauskaitė will introduce saints worshipped by Lithuanians and traditions related to them. This volume presents Saint Casimir and Saint Joseph – the popular saints among Lithuanians. The days of their commemoration (the 4th and 9th of March) are associated with traditions of spring anticipation. Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2018 Nr. 3 (710) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2018 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2018-03-27 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 550 egz. Užs. nr. 37106 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of books) No 03 (710) 2018 Martynas Mažvydas National Library of Lithuan ia Monthly. Published in Lithuan ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2018 Address: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius, Lithuania tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt