Tarp knygu 2018 02

Vasaris | 2018

šiame numeryje #Gyvasžodis

Algimantas Kasparavičius. Kelias į Vasario 16-ąją

1

Tema / Vasario 16-oji Nacionalinėje bibliotekoje

Karina Basiul, Kristina Šernaitė, Vaidenė Grybauskaitė, Ramutė Mikniūtė, Žydrė Vėtienė. Šimtmečio sūkuryje

4

Tema / #keliuvėliavą

8

Įvykis

Skaitome, atrandame, bendraujame

10

8

Tyrimas

Edita Sėdaitytė, Alma Masevičienė, Zinaida Manžuch. Svajonių darbas ir svajonių darbuotojas

11

Šiandien aktualu

Violeta Černiauskaitė. Profesinė terminija: plėtros, bendradarbiavimo ir kūrybos galimybės

15

Nauji leidiniai

Viktorija Vaitkevičiūtė. Svarbus įnašas į inkunabulistikos tyrimus Lietuvoje 19 100 atkurtai Lietuvai

Genovaitė Raguotienė. Lietuvių vaikų periodikos redaktoriai (1905–1940 m.) 21 Žmonės ir laikas

Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė. „Norėčiau įspėti, koks mano likimas...“ (paantraštė) Stasio Naginsko (1891–1955) nuopelnai Lietuvių mokslo draugijai ir lietuvybei

10 26

Sukaktys

Kęstutis Šapoka. Kas tu, Jokūbai Zove?

31

Kronika

Restauruotas unikalus dokumentas Tomas Petreikis. Bibliofilų akiratyje – ir modernybė, ir senovė Lina Matiukaitė. Šimtmečio kupiškėnų rinkimai

34 35 36

Kronika / Žinios iš Lietuvos bibliotekų

38

31 xxx

Redakcija

Redakcijos kolegija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

VirŠeliuose

Pirmame: Švenčiant atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, dauguma pastatų nušvito valstybės vėliavos spalvomis. Ne išimtis – ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pastatas. Kosto Stankevičiaus nuotr. O kaip puošėsi šalies bibliotekos – 8–9 puslapiuose.

Ketvirtame: Kryždirbystė – Lietuvos nacionalinio savitumo išraiška. Redakcija, bendradarbiaudama su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriumi, supažindina su lietuvių garbintais šventaisiais. Vasario numeryje – šv. Agota, XIXa.pab., medis, polichromija, aukštis – 41 cm; Klaipėdos r. Endriejavo apyl.

Laigių k. Meistras Juozas Piaulokas. Arūno Baltėno nuotr.

#gyvasžodis*

KELIAS Į VASARIO 16-ĄJĄ

Dr. Algimantas Kasparavičius. Vygaudo Juozaičio nuotr.

„

Lietuvių kelias į Vasario 16-ąją Tačiau toje laimingoje, klesDr. J. Basanavičiaus ir savimi patenkintoje truko daugiau nei šimtmetį ir užpolitinė didybė ta, kad jis tinčioje XIX a. Europoje nebuvo Lietuvos. ėmė beveik visą ilgąjį XIX amžių, sugebėjo suformuluoti ir Iš esmės nei valstybės, nei lietuvių kuris Europoje tęsėsi nuo Prancūzų Didžiosios revoliucijos iki Pirmojo iškelti Lietuvos tautinės politinės tautos moderniąja prasme.

Nerasime jokio Europos politinio pasaulinio karo, t. y. 1789–1914 mevalstybės idėją. žemėlapio, kuriame būtų pažymėta tais. XIX a. buvo išskirtinai laiminLietuvos valstybė ar bent jau jungtigas Europai, tačiau daugeliu aspektų niūrus, nesėkmių ir nelaimių kupinas istorinis ruožas nė Lenkijos ir Lietuvos Valstybė (Žečpospolita). Bet tai dar ne pati didžiausia problema. Dar blogiau buvo lietuviams ir Lietuvai.

Būtent XIX a. yra Europos suklestėjimo ir, saky- tai, jog XIX a. Europa net nežinojo jokio „lietuvių / čiau, jos aukso amžius. Gražiausia ir geriausia, ką litvinų klausimo“, priešingai nei „lenkų klausimo“.

Paskutinis litvinas, kuris oficialiai kėlė Lietuvos matome nuvykę į Paryžių, Londoną, Vieną ar Berlyną, yra XIX a. palikimas: pramoninių perversmų Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) atkūrimo politiniu paskatinta ekonominė pažanga, įstabi architektūra, būdu klausimą, buvo LDK didikas ir kompozitorius – miestų demografinis bumas, operos, fotografijos, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autokino meno suklestėjimas. Būti europiečiu reiškė rius Mykolas Kleopas Oginskis. Iš pradžių tuo reikalu būti laisvam ir pažangiam. Europietiška kultūra, jis bandė derėtis ir gauti Prancūzijos imperatoriaus gyvenimo būdas ir vertybės iš lėto smelkėsi į Aziją, Napoleono pagalbą, tačiau nesėkmingai. Nusivylęs Artimuosius ir Tolimuosius Rytus. Europos valstybių Napoleonu, 1802 m. paprašė Rusijos caro Aleksandro saugumas buvo pačių Europos valstybių rankose, jų I atleidimo, atgavo dvarus ir grįžo į tėvynę. Po kelerių metų buvo paskirtas caro slaptosios kanceliarijos pačių vidaus reikalas. patarėju ir senatoriumi nuo Lietuvos. * 2018-aisiais Lietuvai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį, šios rubrikos Priartėjęs prie imperatoriaus, M. K. Oginskis laiko autoriai redakcijos prašymu reflektuoja tema „Aš ir mano šimtmetis“.

1

„

dykai neleido. Jau 1810 m. parengė dėjo Lietuvos lituanizavimą. Taigi Klestinčioje ir LDK politinės autonomijos Rusijos galima tarti, jog XIX a. viduryje imperijoje projektą. Nors konserVarniai, kur iki 1864-ųjų rezidavo savimi patenkintoje vatyvi caro aplinka ir priešinosi, vyskupas, lietuvybei bei XIX a. Europoje nebuvo Žemaičių jaunas, liberaliai mąstantis imperažemaičių-lietuvių kultūrinio ir poLietuvos. Iš esmės nei torius projektą svarstė. Tiesa, beveik litinio savarankiškumo idėjai reiškė tuo pat metu ant caro stalo gulėjo ir daugiau nei Vilnius ir Kaunas kartu valstybės, nei lietuvių kitas panašus projektas: Rusijos užsudėjus, kur tuo metu jokių Lietuvai politinės tautos sienio reikalų ministras kunigaikštis ir lietuviams reikšmingų istorinių moderniąja prasme.

Adamas Jerzy Czartoryskis buvo poslinkių iš esmės jau / dar nevyko. pateikęs Lenkijos karalystės politiVyskupo M. Valančiaus išpunės autonomijos carinėje imperijoje renta dirva ir užkurtas žemaitišprojektą. Pagal A. J. Czartoryskio planą, Lietuva kas-lituanistinis sąjūdis jau po kelių dešimtmečių buvo jau tik Lenkijos dalis. Suprantama, egzistuojant davė pirmuosius rezultatus: pagimdė modernųjį dviem konkuruojantiems projektams, Aleksandrui I lietuvį – lietuviškai mąstantį bei kalbantį ir etnokulatsivėrė taktinio manevro laisvė. tūriškai / etnopolitiškai aiškiai save nuo slavų skiriantį Projektams dulkant caro rašomojo stalo stal- subjektą. Į kultūrinę, o vėliau ir politinę areną išvedė čiuose, atėjo ir lemtingoji 1812-ųjų birželio 23-ioji. Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Joną Jablonskį bei Napoleono žygis į Maskvą ir beviltiškas jo pralaimė- šimtus kitų aušrininkų, varpininkų, pažangininkų... jimas Rusijoje sugriovė visus M. K. Oginskio ir A. J. Didžiausia ir reikšmingiausia tarp jų, be abejonės, Czartoryskio planus. Po triuškinamos pergalės prieš buvo gydytojo J. Basanavičiaus figūra.

Napoleoną, caro kazokams bei husarams marširuoDaktaras Jonas Basanavičius yra neginčytinas jant po Paryžių ir iš išsigandusių prancūzų buržua modernaus lietuviško valstybingumo idėjos tėvas. „bystro“ reikalaujant pusryčių, rusų konservatoriams Politinę mintį, kad Lietuva pajėgi – gali ir turi – jau nebereikėjo jokių sąjungininkų ir jie kategoriškai atsikurti kaip visiškai nepriklausoma, suvereni napasisakė prieš „imperijos draskymą“. cionalinė valstybė, pirmas suformulavo ir paviešino Be M. K. Oginskio politinio bandymo atkurti būtent jis dar XIX a. pabaigoje gyvendamas emigraLDK, XIX a. dar buvo du ryškūs bandymai jėga – cijoje Bulgarijoje ir Čekijoje. Turint galvoje, kad dar karinėmis priemonėmis reanimuoti Žečpospolitą. nuo XIV a. pabaigos Lietuvos valstybingumas kelis Tai – 1831 ir 1863–1864-ųjų sukilimai. Abu jie be- šimtus metų buvo glaudžiai susietas, o po 1569-ųjų viltiškai pralaimėjo. Netrukus po antrojo sukilimo Liublino unijos netgi kone neatrišamai sujungtas su tarp lietuvių ėmė reikštis tolimo nuo Žečpospolitos Lenkija, ši J. Basanavičiaus mintis išties buvo nauja ir LDK valstybingumo tradicijų idėja. Žemesnieji ir revoliucinė. Savo reikšme lietuvių istorijai ji lyvisuomenės sluoksniai, kurie sudarė per 90 proc. vi- gintina su Prancūzų Didžiosios revoliucijos svarba suomenės, sukilimus pradėjo laikyti „lenkų reikalu“. Prancūzijos istorijai.

Ir netgi jų baigtį traktuoti taip: esą juos pralaimėjo Radikaliai ši mintis skambėjo ir dėl to, kad kai ne Lietuva, bet Lenkija. Neparengti ir nepavykę su- J. Basanavičius ją sumodeliavo, Lietuva jau daugiau kilimai žiauriai palietė Lietuvos socialinį-kultūrinį nei šimtmetį priklausė carinei imperijai, kuri atrogyvenimą: 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas; dė amžina ir nepajudinama. XIX a. gale–XX a. pr.

1840 m. likviduotas Trečiojo Statuto veikimas Lietu- tautinės valstybės idėja penkių imperijų (Britanijos, voje; 1864 m. uždrausta lietuviška spauda lotyniškais Rusijos, Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Osmanų) ir rašmenimis ir pradėta brukti kirilika. vienos respublikos (Prancūzijos) valdomoje Europoje Šis skilimas – etnopolitinis atsiribojimas nuo buvo visiškai nauja, moderni ir politiškai įtartina.

Lenkijos ir etnokultūrinis tautos apsibrėžimas iš Dr. J. Basanavičiaus politinė didybė ta, kad jis naujo – tarp lietuvių neįvyko per dieną. Išties stiprų sugebėjo suformuluoti ir iškelti Lietuvos tautinės stimulą šiam procesui davė Žemaičių vyskupo Mo- valstybės idėją. 1905 m. gruodžio 4–5 d. susirinkęs tiejaus Valančiaus lietuviška-žemaitiška veikla. Ir ne J. Basanavičiaus vadovaujamas tik todėl, kad, caro spaudžiamas, vyskupas oficialiai Didysis Vilniaus Seimas iš esmės Pirmąkart nuo karaliaus atsiribojo nuo 1863–1864 m. sukilimo (nors slapta jo jau parengė tautinės Lietuvos vyskupystės dvasininkai ir parapijiečiai ne be vyskupo valstybės atkūrimo programą, Jogailos laikų lietuviai vėl žinios ir sukilime dalyvavo, ir sukilėlius rėmė: šelpė, kuri pirmajame etape daugiau patikėjo savimi. Patikėjo, gydė, gelbėjo). 25 metus užimdamas Žemaičių vys- mažiau numatė Lietuvos teritorinį kad jie vieni, be lenkų kupo sostą, M. Valančius lietuvybę iš esmės pažadino apsibrėžimą ir politinę autonomiją ir prikėlė naujam gyvenimui. carinėje imperijoje, vėliau – Mapagalbos, pajėgūs sukurti, Galima sakyti, lietuvindamas Katalikų bažnyčią, žosios Lietuvos prijungimą prie turėti ir išlaikyti nacionalinį beveik trečdalį vyskupystės gyventojų įtraukdamas į Didžiosios Lietuvos, nacionalinę valstybingumą. blaivybės sąjūdį bei knygnešystę, M. Valančius pra- švietimo sistemą, lietuvišką de-

„

2

„

mokratinę savivaldą, emigracijos džio 11 d., t. y. vos 5 dienomis vėM. Valančiaus suvaldymą ir t. t. liau, nei nepriklausomybę paskelbė Po dešimtmečio kilęs Pirmasis Suomija. Dokumentas skelbė, kad, išpurenta dirva <...> pasaulinis karas mūsų kraštą žiauriai Vilniaus lietuvių kondavė rezultatus: pagimdė remdamasi nusiaubė, bet kartu Lietuvos valstyferencijos sprendimais ir visuotinai modernųjį lietuvį – bės idėjai atvėrė naujus horizontus. pripažinta tautų apsisprendimo Jau 1915 m. rugsėjį beveik visa Lielietuviškai mąstantį bei teise, Lietuva nutraukia visus ligi tuvos teritorija buvo okupuota voturėtus valstybinius ryšius su kalbantį ir <...> aiškiai tol kiečių. Maždaug trečdaliu sumažėjo kitomis tautomis ir skelbia neprisave nuo slavų skiriantį klausomos valstybės su sostine Vildirbamosios žemės ir pasėlių plotai; keliasdešimt miestų ir miestelių buvo niuje atkūrimą. Deklaracijos antroji subjektą. sugriauti ar sudeginti; didieji miestai, pastraipa fiksavo, kad atsikurianti pirmiausia Vilnius, jau nuo 1916 m.

Lietuvos valstybė prašo Vokietijos žiemos ir pavasario mėnesiais badavo. 1917–1918 m. politinės pagalbos bei globos, sueina su ja į glaudžius tuomet iš bado Vilniuje kas mėnesį mirdavo po amžinus ryšius ir tuo tikslu sudaro su ja karo, muitų, 200–400 šimtus žmonių. Ir visa tai mieste, kuris tuomet finansų ir susisiekimo konvencijas. turėjo vos apie 150 000 gyventojų.

Tai iš esmės buvo revoliucinis įvykis tiek to meto Rusiškasis suverenitetas Lietuvoje liko suspen- tarptautinėje teisėje, tiek lietuvių politinės minties duotas, ir lietuvių politinis elitas netrukus pradėjo su raidoje. Pirmąkart nuo karaliaus Jogailos laikų lievokiečiais sudėtingą, vingiuotą politinį-diplomatinį tuviai vėl patikėjo savimi. Patikėjo, kad jie vieni, be žaidimą dėl nacionalinio valstybingumo atkūrimo. lenkų pagalbos, pajėgūs sukurti, turėti ir išlaikyti Maždaug iki 1916 m. pabaigos tai labiau buvo žaidi- nacionalinį valstybingumą. Tačiau savo generolų mas į vienus vartus: naujieji okupantai kraštą engė, spaudžiamas kaizeris Vilhelmas II neskubėjo vykdyti o Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti pažadų lietuviams – oficialiai pripažinti Lietuvos su pirmininku Antanu Smetona priešakyje nuo ne- nepriklausomybės. Vokiečių delsimas radikalizavo sibaigiančių rekvizicijų, mokesčių ir kitokio Lietuvos Lietuvos Tarybos kairįjį socialistinį sparną su S. Kaialinimo iš esmės gynėsi tik skundais, memorandu- riu priešakyje, kuris daugiausia ir inicijavo 1918 m. mais bei peticijomis. vasario 16-osios nutarimo priėmimą.

Tačiau 1917 m. pradžios įvykiai situaciją gerokai Trumpai tariant, tai, ką Taryba, neatsiklaususi pakeitė. Lietuvių kelią į valstybingumą paspartino tautos, avansu buvo davusi Vokietijai pagal 1917 m.

Rusijoje prasidėjusi revoliucija ir JAV įstojimas į karą gruodžio 11 d. dokumentą, pagal vasario 16-osios Antantės pusėje. Berlynas pradėjo abejoti savo ginklo nutarimo formulę dar turėjo patvirtinti arba atmesti galia, todėl vokiečiai Lietuvoje ėmė ieškoti politinių demokratiškai išrinktas šalies parlamentas. Taigi jau partnerių, kurie jiems padėtų legitimizuoti Vokietijos galutinai išspręsti šią dilemą. Taip Lietuvos Nepripasilikimą Lietuvoje. Tokiomis aplinkybėmis 1917 m. klausomybės Deklaracija laike ištįsta nuo 1917 m. rugsėjo 18–23 d. vokiečiai leido Vilniuje sušaukti gruodžio 11 d. iki 1918 m. vasario 16 d. ir tai yra Lietuvių konferenciją. Ji susirinko dabartiniame Rusų unikalus atvejis XX a. pr. kitų Europos šalių nepridramos teatre ir išrinko 20 asmenų Lietuvos Tarybą. klausomybės deklaracijų gimimo parade.

Trumpas Tarybos socialinis portretas atrodė Reziumuojant svarbu pabrėžti, kad Lietuvių konmaždaug taip: visi vyrai; visi, išskyrus du – Bizauską ferencijos išrinkta Lietuvos Taryba buvo pakankamai ir Malinauską, – gimę Lietuvoje; visi lietuviai arba juridiškai kompetentinga ir tos pačios valstybės žemaičiai, išskyrus vieną (St. Narutowicz); apie pusę – nepriklausomybės dukart tikrai neskelbė. Tik, kilus dar nevedę. Vyriausiam J. Basanavičiui – 66-eri, jau- reikalui ir reikiamai politinei valiai, labai profesionaniausiam K. Bizauskui – vos 24 metai. Statistinis am- liai ir iš esmės papildė jos turinį. Ši Išminčių taryba, žiaus vidurkis – netoli keturiasdešimt. Keturi nariai dirbdama intelektinį darbą, pasiekė labai daug. Ji mėlynojo kraujo – bajorai; keturi – garbūs kunigai. gebėjo išdėstyti savo poziciją ir gauti pateiktų reikaIš 20 Tarybos narių 6 buvo iš Žemaitijos, antra lavimų aprobaciją. tiek – iš Aukštaitijos, likę – suvalkiečiai ir dzūkai. PaVokietijos kapituliacija Pirmajame pasauliniame gal politines pažiūras: 4 socialistai / socialdemokratai, kare, jos imperijos žlugimas ir šių aplinkybių paska2 liberalai, kiti – tautininkai arba krikdemai. Išskyrus tintas tautų politinis socialinis išsivadavimas lėmė, du idėjinius bedievius (J. Basanavičius, S. Kairys) ir jog jau 1918-ųjų lapkritį bet kokia politinė sąjunga su vieną protestantą, likusieji beveik visi – didesni ar Vokietija Lietuvai tapo nebeaktuali. Ir lietuviai savo mažesni katalikai. Visi Tarybos nariai universitetus nacionalinį valstybingumą ėmėsi kurti remdamiesi buvo baigę carinėje imperijoje, kai kurie doktoratą tik 1918-ųjų vasario 16 d. nutarimu. apsigynę Vakarų Europoje.

Pirmoji Lietuvos Nepriklausomybės Deklaracija Dr. Algimantas Kasparavičius (Pareiškimas) Vilniuje buvo priimta 1917 m. gruoLietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojas

3

Tema / Vasario 16-oji Nacionalinėje bibliotekoje

Šimtmečio sūkuryje Lietuva džiaugsmingai šventė. Kone pirmą kartą oficialaus gyvenimo įvykį daugelis nuoširdžiai įsileido į širdį ir šventė kaip savo artimojo jubiliejų. Lietuvoje ir už jos ribų. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kuri buvo atvira ir per pačią Vasario 16-ąją, taip pat parengė įvairią atkurtos valstybės šimtmečiui skirtą programą: nuo eksponuojamų istorinių Vyčio atvaizdų iki diskusijos apie Lietuvą po šimto metų.

Pateikiame svarbesnių renginių apžvalgą.

Beje, „Tarp knygų“ redakcija, išgirdusi Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlymą valstybės gimtadienį švęsti išradingai, straipsnio antraštę ir autorių pavardes užrašė specialiai šiai progai sukurtu šriftu „Signato“, kurio pagrindu tapo skaitmenizuota signataro Jurgio Šaulio ranka rašyto Vasario 16-osios nutarimo rašysena.

Surask Vytį Vasario 8–26 d. Nacionalinės bibliotekos lankytojai galėjo pamatyti, kaip atrodė mūsų valstybės simbolis Vytis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Valstybingumo erdvėje surengtoje parodoje „Surask Vytį: Vyčio atvaizdai XVI–XVIII a. leidiniuose“ buvo eksponuojama 17 leidinių lotynų ir lenkų kalbomis, kurių puslapiuose įamžinti Vyčio atvaizdai arba užuomina į jį. Visi leidiniai saugomi bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, taip pat Nacionaliniame publikuotų dokumentų archyviniame fonde.

Nedidelėje, bet unikalioje ekspozicijoje pateiktas Lietuvos istoriko, teologo Alberto Kojalavičiaus-Vijūko rankraštis „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos herbynas“ (XVII a. vid.) ir jo svarbiausias istoriografinis darbas Historiae Lituanae Pars Prior [...] (1650 m.); lenkų istoriko ir heraldiko Szymono Okolskio knyga Orbis Polonus, Splendoribus caeli, Triumphis mundi, Pulchritudine animantium, Decore 4

aquatilium, Naturae excellentia reptilium [...] (1643 m.); kišeninio formato knyga Respublica, Siue Status Regni Poloniae, Lituaniae, Prussiae, Livoniae, etc.

Diuerforum Autorum (1627 m.); vokiečių matematiko, istoriko, kartografo Andreaso Cellariaus leidinys Regni Poloniae Magnique Ducatus Lituaniae

Omniumque Regionum Juri Polonico Subjectorum Novissima Descriptio [...] (1659 m.) ir kitos knygos.

Pastabesni parodos lankytojai turėjo progos įsitikinti, kaip skirtingai antraštinių lapų graviūrose ir herbuose buvo vaizduojamas Vytis. Vienuose jis joja dešinėn, kituose – kairėn; tai pavaizduotas priekiu (en face), tai – šonu, Abiejų Tautų Respublikos herbe įkurdintas šalia Lenkijos herbo – Erelio.

Visi ekspozicijos leidiniai yra aprašyti Nacionalinės bibliotekos elektroniniame kataloge (lnb.libis.lt) ir Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (www.lnb.lt). Dauguma leidinių suskaitmeninti ir skelbiami portale „E. paveldas“ (www.epaveldas.lt).

Karina Basiul Naujos senos (nes vinilinė) Tautos šauklio plokštelės pristatymas Vasario 12 d. Vytauto Kernagio (1951–2008) gerbėjai ir mylėtojai rinkosi į jo antros vinilinės plokštelės – „Vytautas Kernagis – Tautos šauklys“ – pristatymą. Šiais metais minimas ne tik atkurtos Lietuvos šimtmetis, bet ir dešimtosios atsisveikinimo su šiuo dainų atlikėju ir autoriumi, televizijos laidų vedėju ir režisieriumi metinės. Ta proga Vytauto Kernagio fondas išleido legendinių dainų plokštelę. Pasak artimiausių V. Kernagio žmonių, Lietuvos laisvė jam reiškė nepaprastai daug, tad dėl savo kūrybos ir Atgimimo laikotarpio veiklos jis tapo tikru Tautos šaukliu.

Geriausiai V. Kernagį 1977 m. apibūdino kompozitorius Giedrius Kuprevičius, pavadindamas jį unikaliu reiškiniu lietuviškoje muzikoje. „Iš tiesų – visos didesnės kompozicijos – tai savotiški maži monospektakliukai, kuriuose labai subtiliai ir intymiai atsiskleidžia žmogiškoji poetika ir jautrumas. Pagaliau – virpantis ryšys su aplinka, su klausytoju, nuoširdumas ir pasitikėjimas ne tik savimi, bet ir tais, kurie salėje, įgalino V. Kernagį pasiekti išties imponuojantį meninį įspūdį.“ 2017 m. anotacijoje D. Razauskas rašo taip: „Labai sunku išmatuoti ar apskritai įvertinti Vytauto Kernagio kūrybos įtaką Lietuvos muzikai ir kultūrai. Įvairiuose žanruose ir amplua reiškęsis kūrėjas buvo toks savitas ir išskirtinis, kad jo vardą, jo balsą, pagaliau net jo akinių formą žinojo ir tebežino kone kiekvienas.“ Plokštelę sudaro aštuonios visiems žinomos V. Kernagio dainos, kurios, kaip sako Vytautas Kernagis jaunesnysis, buvo ir yra jo vizitinė kortelė, dainos, kurios lydėjo mus į laisvę. Tarp jų yra ir „Šaukiu aš tautą“, „Mūsų dienos – kaip šventė“, „Baltas paukštis“.

Pristatyme dalyvavo visa V. Kernagio šeima, kompozitorius, bardas ir poetas Andrius Kulikauskas, muzikos tyrinėtojas Lukas Devita, muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys, diskusiją moderavo kompozitorius, atlikėjas bei publicistas Domantas Razauskas.

„Viena iš V. Kernagio sėkmės paslapčių – tai jo gebėjimas savo balsu ir muzika susikalbėti su visais: profesoriais ir kiemsargiais, vaikais ir senoliais“, – sakė R. Zilnys. „Nuo pat mažens tėtis man ir broliui skiepijo meilę savo šaliai... Visuomet prisimenu epizodą iš vaikystės, kai, pirmą kartą Katedros aikštėje iškeliant trispalvę, buvome ten su visa šeima. Apsuptyje žmonių, su ašaromis akyse garsiai tariančių Lietuvos vardą, tėtis man atrodė kaip tikras vedlys. Tikėjau juo ir sekiau paskui“, – pasakojo V. Kernagio duktė Eglė.

L. Devita prisiminė Sigitui Gedai skirtą renginį Nacionalinėje bibliotekoje, kuriame dalyvavo ir V. ernagis: nors buvo labai blogas įgarsinimas, tai nesutrukdė nuostabiam koncertui. Čia A. Kulikauskas įsiterpė, jog V. Kernagis mėgo kartoti: „Geriau geras pravalas nei blogas pasisekimas“, tad tokie nesklandumai jo neišmušė iš pusiausvyros... Vilniaus plokštelių studijos siela Zina Nutautaitė-Indrikonienė, bendradarbiavusi su V. Kernagiu nuo pat pirmųjų atlikėjo įrašų 1977-aisiais, pabrėžė jo maksimalizmą, ambicingumą ir pricipingumą.

Po renginio žmonės dar ilgai nesiskirstė, bendravo su V. Kernagio artimaisiais, dalijosi prisiminimais, fotografavosi prie ekspozicijos iš specialios Lietuvos spaudos fotografų parodos, kurioje įamžintos retos V. Kernagio gyvenimo akimirkos.

Kristina Šernaitė Žodžiais įprasminta Vasario 16-osios svarba: kaip fakelas, gairė ar žvaigždė Valstybės atkūrimo jubiliejaus išvakarėse, vasario 15 d., buvo pristatyta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos išleista prof. Vytauto Landsbergio knyga „Iš signatarų balkono ir kitur: Vasario 16-oji, 1989–2017“. Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje surengtą vakarą vedė aktorius Rimantas Bagdzevičius, dalyvavo Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas, Istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys, profesoriaus sūnus Vytautas V. Landsbergis, knygos rėmėjas Ilzenbergo dvaro savininkas Vaidas Barakauskas.

Ką tik pasirodžiusioje knygoje sudėtos pirmojo faktinio atkurtos Lietuvos vadovo – Aukščiau5

siosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio 1989–2017 m. pasakytos kalbos iš sostinės Pilies gatvėje esančių Signatarų namų balkono minint Vasario 16-ąją, taip pat kiti reikšmingi pranešimai.

V. Landsbergio, kuris dėl gripo komplikacijų negalėjo dalyvauti šimtmečio renginiuose, žodžiais, „Vasario 16-oji eina per mūsų istoriją kaip fakelas, kaip gairė, kaip vedanti žvaigždė. Galime tiek daug prisiminti apie Vasario 16-ąją ir po 1918 metų“.

Tai ir 1949 m. Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija, kuri išreiškė tautos valią būti laisviems ir turėti savo valstybę, ir 1989 m. Lietuvos Sąjūdžio Kaune priimta Vasario 16-osios deklaracija, skelbianti, kad Lietuva eis į nepriklausomybę. Taigi, anot A. Anušausko, knygoje kalbama apie kelias Vasario 16-ąsias, ir mums, švenčiantiems valstybės atkūrimo 100-metį, svarbu suvokti tų idėjų perimamumą. „V. Landsbergis knygoje kalba iš pradžių kaip visuomenininkas, vėliau kaip politikas ir mėgina žmonėms, kurie jo klausėsi arba kurie skaitys, įprasminti tas Vasario 16-ąsias savo žodžiu ir savo pamąstymais“, – pabrėžė A. Anušauskas.

Istorikas priminė, kad Vasario 16-oji paskutinį kartą buvo uždrausta 1988 metais, o jau 1989-aisiais Kauno muzikiniame teatre paskelbta deklaracija reiškė esminį posūkį į nepriklausomybę, nors nuo Sąjūdžio susikūrimo tebuvo praėjęs pusmetis.

R. Miknys sakė knygoje matantis V. Landsbergį visuomenininką (Sąjūdžio pradžia), politiką (ir Tarybų Sąjungos kontekste), mąstytoją, savo tekstuose apmąstantį Vasario 16-osios reikšmę. Kita vertus, V. Landsbergis – ir istorikas, nes nuo pat pirmos kalbos svarsto, ką Lietuvai reiškia ne tik Vasario 16-oji, bet ir iki tos dienos buvusi mūsų istorija. „Tai kalbėjimas, primenant šalies istoriją tam, kad žmogus suvoktų savo šaknis ir galėtų pats pradėti vertinti, kas aplink vyksta“, – teigė R. Miknys.

Leidinio sutiktuvėse kalbėta ir apie knygos stilių. Vytauto V. Landsbergio teigimu, čia galima matyti stiprų faktų prozininką, šviečiamosios literatūros kūrėją, turintį ir alegorinės poeto prigimties. „Žanriškai negali nuspėti tėvuko stiliaus.

Kai kur jis sentimentaliai patetiškas, tame pačiame 6

sakinyje staiga atsiranda autoironija, jis pakikena, iš savęs pasišaipo, sumėto pėdas. Pradeda jausti nuobodumą ir kaip muzikas keičia tonaciją“, – kalbėjo V. V. Landsbergis. A. Anušauskas pridūrė, kad knygą skaitysiantis politikas ar istorikas turėtų turėti sveiką ironijos suvokimą, nes kitaip perskaityta kalba gali atrodyti ne visai suprantama, lygiai kaip ir nežinant kokio nors konteksto. „Jeigu žiūrėsime per tokią prizmę – kiek istorijoje yra svarbios asmenybės tam tikriems procesams įsibėgėti ir pasiekti rezultatų (o toks klausimas bus keliamas), tai šita refleksija, kuri sudėliota knygoje, jau yra istorijos šaltinis“, – atsakydamas į klausimą apie leidinio svarbą istorikams, teigė R. Miknys. O knyga esanti „superedukatyvi ir superinformatyvi“, „nušviečianti 28 metų nepriklausomybės atgavimo ir Antrosios Respublikos tarpsnį, gal kai kuo ir pamokanti“.

Vakaro svečiai džiaugėsi, kaip sakė V. V. Landsbergis, „itin gražiai sugalvota išleisti“ knyga (leidinio dalininkė Elona Marija Ložytė), skatinančia domėtis šalies istorija ir, švenčiant Valstybės atkūrimo jubiliejų, dar kartą pamąstyti, kas mums yra Lietuva ir kuo ji mums brangi.

Vaidenė Grybauskaitė Apie ką diskutavo „Globalios Lietuvos lyderiai“?

Vasario 14 d. tarptautinių profesionalų tinklas „Global Lithuanian Leaders“ (GLL) ir advokatų kontora „Triniti“, bendradarbiaudami su Lrt.lt ir Nacionaline biblioteka, pakvietė į pirmąją ketvirtojo sezono diskusiją „Lietuva: ateinantys 100 metų“. Šį kartą renginio sumanytojai pokalbio pakvietė interneto plėtros Lietuvoje pradininką prof. habil. dr. Adolfą Laimutį Telksnį, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinį direktorių prof. dr. Renaldą Gudauską, Europos Parlamento narį, verslininką Antaną Guogą, GLL tinklo vadovę Kotryną Stankutę-Jaščemskienę. Prie dinamiškos pokalbio tėkmės daug prisidėjo ir jo vedėjo, verslo teisės advokatų kontoros „Triniti“ vadovaujančio partnerio Lino Sabaliausko kryptingai formuluojami klausimai bei apibendrinančios įžvalgos.

„Kaip kiekvienas galėtume prisidėti prie mūsų šalies klestėjimo?“, „Kaip vertinate Lietuvos pasiekimus per 100 metų?“, „Kokie tikslai naujam šimtmečiui?“ – į šiuos ir dar ne vieną klausimą bandyta ieškoti atsakymų, susijusių su mūsų šalies ateities vizija.

Diskusijos dalyviai pripažino, kad didžiausias pasiekimas, kurį lėmė prieš 100 metų atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, yra laisvė ir išsilavinimas, kad iš visų Lietuvos žmonių valstybės 100-mečiui pasiūlytų idėjų pati svarbiausia, anot prof. Vytauto Landsbergio, yra pati Lietuvos idėja.

K. Stankutė-Jaščemskienė kalbėjo, kad stipri diaspora yra mūsų sėkmė, iš užsienio lietuvių galime daug ko pasimokyti. Prof. habil. dr. A. L. Telksnys pabrėžė, jog prieš 100 metų buvo pasirinkta teisinga kryptis: „Tie žmonės, kurie rūpinosi Atgimimu, suprato, kad mes neturime iškasenų, didelių turtų, bet turime gabių žmonių.

Ir jie siuntė gabiausius studentus į Šveicariją, Vokietiją, Prancūziją, Ameriką. Kad ir kaip būtų keista, visi grįžo, dirbo Lietuvai, kūrė ją.“ Filantropas, Europos Parlamento nar ys A. Guoga taip pat akcentavo žinių, mokslo, studijų kokybės svarbą. Jis pasidžiaugė, kad „turime visus ingredientus tapti klestinčia šalimi: talentus, darbštumą ir laisvę įgyvendinti šimtmečio vertas idėjas“.

Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. R. Gudauskas, kalbėdamas apie vertybinės pasaulėžiūros svarbą, siejo ją su mokytojo prestižo idėja, švietimo sistemos kokybės kėlimu. „Vertybinė pasaulėžiūra yra labai svarbi. Tą matėme ir išgyvenome 1991 metais, kai apgynėme savo valstybę, parodydami pasauliui: Mes esam, mes būsim!“– neabejojo generalinis direktorius.

Kaip ateities siekį prof. habil. dr. A. L. Telksnys minėjo rūpinimąsi lietuvių sveikata: „Visas technologijas ir pažangą reikia nukreipti tam tikslui...

Būkime sveikiausia Europos tauta. Mums reikia susitelkti ir veikti!“ Politiko A. Guogos ateities vizija – ekologiška ir švari Lietuva: „Mes visi iki vieno turime didžiuotis ir sakyti: mes švariausia šalis. Ir būti tokia.“ K. Stankutės-Jaščemskienės manymu, stipriausios yra tos šalys, kurios moka savo tautiečius ir diasporą paskatinti veikti savo šalies naudai. „Tai būkime tokie bendruomeniški darytojai ir tikėkime savo šalimi. Matyčiau Lietuvą kaip nedidelį startuolį, žaibišku greičiu šaunantį į viršų.“ Prof. dr. R. Gudauskas, perfrazuodamas posakį „O ką tu davei Lietuvai?“, sakė, kad asmeniškai jam reikia „užbaigti Nacionalinę biblioteką (tai gerai sekasi). O Lietuvą paversti vieta, kurioje gera, patogu ir saugu gyventi.“

Mažieji lankytojai kūrė ir susipažino su Jonu Basanavičiumi Vaikams Nacionalinė biblioteka siūlė net kelis renginius. Dirbtuvėse PATS SAU jaunieji bibliotekos lankytojai galėjo pasigaminti Lietuvos šimtmečiui skirtus marškinėlius. Norinčiųjų originaliai pasipuošti šventei buvo labai daug, tad kūrybinės dirbtuvės organizuotos trimis srautais – kiekviename dalyvavo po 9 komandas iš 4 narių. „Mano šimtmečio marškinėlių“ dalyviai susikūrė išskirtinį patriotinį dizainą, kurį, naudodami tekstilinius lipdukus, perkėlė ant atsineštų vienspalvių marškinėlių.

Ramutė Mikniūtė

Žydrė Vėtienė

Į biblioteką rinkosi ir jaunieji programuotojai – 7–14 metų moksleiviai. Šimtmečio programavimo valandėlėje jie atliko valstybės atkūrimo jubiliejui sukurtas užduotis, kuriomis kviesta pažinti modernios Lietuvos šimtmečio įvykius ir herojus.

Programuodami dalyviai galėjo „baseine“ aplenkti Rūtą Meilutytę, padėti Liudui Mažyliui greičiau rasti Nepriklausomybės Akto originalą ar atkartoti Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą.

Galimybę susipažinti su vienu iškiliausių Lietuvos šimtmečio herojų – Nepriklausomybės Akto signataru Jonu Basanavičiumi – turėjo ir mažieji skaitytojai. Bibliotekoje pristatyta šių metų vasarį išleista Monikos Vaicenavičienės sukurta paveikslėlių knyga „Per balas link aušros“, kurioje paprastai ir vaizdžiai pasakojama apie daktaro J. Basanavičiaus keliones ir darbus. Mažieji sužinojo, koks veiklus ir rūpestingas buvo šis žmogus, keliautojas, tyrinėtojas, mokslininkas ir pasakų kūrėjas, svajojęs apie Lietuvos nepriklausomybę ir ją pasiekęs. Vaikai susitiko su tikru Jonu Basanavičiumi (aktorius Petras Lisauskas), kuris papasakojo daug smagių ir neįtikėtinų nuotykių, pateikė įdomių gyvenimo faktų. Po knygos pristatymo vaikai (ir ne tik jie) noriai fotografavosi su „tautos patriarchu“.

7

#KeliuVėliavą

Žurnalo redakcija paragino Lietuvos bibliotekas pasidalyti nuotraukomis, kaip jos puošėsi pasitikdamos Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, arba atsiųsti kolegoms, Lietuvai sveikinimą Valstybei žengiant į antrą šimtmetį.

Anykščių r. Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos iškeltos vėliavos.

Kauno miesto Vinco Kudirkos viešoji biblioteka pasitinka valstybės 100-metį.

Rokiškio r. savivaldybės J. Keliuočio viešosios bibliotekos Skaitytojų skyriaus langai nušvito Lietuvos vėliavos spalvomis. Alinos Malcienės nuotr.

Kupiškio viešoji biblioteka laikinai įsikūrusi Povilo Matulionio progimnazijos Kupos pradinės mokyklos patalpose. Nors patalpos ankštokos, biblioteka džiaugiasi galėdama prisidėti prie akcijos. Algirdo Venckaus nuotr.

Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos pastatas buvo apšviestas dar pasitinkant Naujuosius metus. Kompoziciją iš senų nurašytų knygų sukūrė Birutė Povilauskienė. Vidos Ambraškaitės nuotr.

Akcija #keliuvėliavą Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje. Instaliacijos autorius – bibliotekos darbuotojas Dainius Vareika. Agnės Naunikaitės nuotr.

8

Klaipėdos apskr. I. Simonaitytės viešoji biblioteka kvietė uostamiesčio gyventojus švęsti kartu. Puikiai nusiteikęs kolektyvas nekantriai laukia pirmųjų „Šimtmečio dūzgių“ dalyvių.

Irenos Dulkienės nuotr.

Plungės viešojoje bibliotekoje vasario 15 d. parodos „Lietuvos proginės kolekcinės monetos 1993 – 2014“, skirtos Vasario 16-ajai ir Lietuvos valstybės 100-mečiui, atidaryme buvo iškelta 1920 m. Lietuvos trispalvė. Šią vėliavą į biblioteką atnešė plungiškis kolekcininkas Feliksas Zulonas. Tai jo šeimos nuosavybė, išsaugota 98 metus.

2018 m. vasario 9 d. suplevėsavusi šimtmečio vėliava prasmingai sutapo su rekonstruotos Vaikų bibliotekos atidarymu.

Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešosios bibliotekos Sėlynės filialas prisijungė prie iniciatyvos „Keliu vėliavą“. O pačioje bibliotekoje eksponuotas Lietuvos valstybinės vėliavos fragmentas iš 100 popierinių eglučių. Tai Sėlynės (Rokiškio kaimiškoji seniūnija) moterų klubo „Spiečius“ narių Birutės Dieninienės, Valentinos Bogužienės ir Aldonos Saulienės darbas. Kaip teigė V. Bogužienė, norėjosi prie Lietuvos 100-mečio prisidėti savo rankų šiluma. Renatos Baltrūnienės nuotr.

Kalvarijos savivaldybės viešoji biblioteka: „Kiekvienas esame dalelė Lietuvos. Visi kartu – valstybė. Žengdami į ateinantį valstybingumo šimtmetį būkime vieningi, atsakingi, pilietiški, prisidėkime prie savo valstybės kūrimo ir garsinimo. Linkime Lietuvai išsaugoti nepriklausomybę, užauginti pilietišką jaunąją kartą, puoselėti tikrąsias vertybes ir išsaugoti tautos savitumą.“ Sigitos Palionienės nuotr.

Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka, minėdama atkurtos valstybės 100 metų jubiliejų, kvietė šilutiškius ir miesto svečius į bibliotekos kiemelyje rengiamą šviesos ir posmų bendrystės vakarą „Prakalbinkim Lietuvą“.

Skuodo rajono R. Granausko viešosios bibliotekos vėliava.

Trakų viešosios bibliotekos kolektyvo sveikinimas: „Linkime kūrybiškumo kasdienėje veikloje – juk valstybę savo darbais kuriame mes patys.“ Trakų biblioteka iškėlė 24 trispalves, o bibliotekininkės pasipuošė tautiniais kostiumais, kuriuos šimtmečio proga siuvosi pačios.

Kęstučio Stefanovičaius nuotr.

Rokiškio r. savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Panemunėlio glžk. st. filialo langus papuošė vyresn. bibliotekininkė Jūratė Morkūnienė. Vaidos Morkūnaitės nuotr.

Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka atkurtos valstybės šimtmečio proga savo langus papuošė vėliavos spalvų senaisiais baltų simboliais, taip pabrėždama lietuvybės puoselėjimo bendruomenėje svarbą.

Kristinos Darulienės nuotr.

Šventiškas Varėnos viešosios bibliotekos pastatas. Sigutės Čaplikienės nuotr.

Zarasų viešojoje bibliotekoje surengtas performansas „Istoriniai literatūriniai personažai languose“, kurį režisavo Gražina Karlaitė. Iškilmingai skambėjo fanfaros (trimitininkai Giedrius ir Povilas Lazdauskai, Augustas Gudas). Iš bibliotekos balkono Lietuvos Nepriklausomybės Aktą skaitė signataras Jonas Basanavičius (aktorius Gediminas Storpirštis).

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kolektyvas prisideda prie akcijos #keliuvėliavą ir kviečia: „Švęskime Lietuvą skaitydami!“ Gerdos Putnaitės nuotr.

9

Įvykis

Skaitome, atrandame, bendraujame 2018-aisiais, Lietuvai švenčiant valstybės atkūrimo 100-metį, vasario 22–25 dienomis „Litexpo“ parodų rūmuose vykusi didžiausia Baltijos šalyse Vilniaus knygų mugė dar labiau išsiplėtė – užėmė visas rūmų erdves, įskaitant ir tris naujas Pirmųjų rūmų erdves. Mugėje, kurios šūkis: „Skaitau Lietuvą – skaitau pasaulį“, įvyko daugiau nei 550 renginių. „Ši mugė atskleidžia, kad gebame kurti ne tik knygas, bet ir tokio masto kultūros reiškinį, kuris kelia didžiulį pasididžiavimą.

Tai rodo mūsų gebėjimus, kurie leidžia Lietuvai pasireikšti kaip regiono, kaip europinei lyderei“, – per knygų mugės atidarymą kalbėjo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tradiciškai nuo pat pirmos Vilniaus knygų mugės joje dalyvaujanti Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kviesdama prie savo stendo, skelbė apie kovo pradžioje vyksiančią bendrą Lietuvos, Latvijos ir Estijos knygų parodą „Bus uždrausta: Baltijos šalių knygos 1918–1940“. Nacionalinėje bibliotekoje surengta ekspozicija per 2018–2019 m. apkeliaus Vilnių, Rygą ir Taliną. Ši paroda skiriama visų trijų nepriklausomų Baltijos valstybių atkūrimo šimtmečiams paminėti.

Nacionalinės bibliotekos stende, kaip ir kasmet, buvo galima įsigyti bibliotekos išleistų leidinių, vyko paslaugų pristatymas „Skaitome, atrandame, bendraujame“. Lankytojai buvo supažindinami su galimybe skaityti bibliotekoje saugomus Lietuvos ir pasaulio dokumentus, naudotis nuotolinėmis paslaugomis, kviečiami į gausius bibliotekos renginius.

Knygų mugėje „skaityti Lietuvą ir pasaulį“ buvo galima tik keturias dienas, o Nacionalinėje bibliotekoje tai daryti galima šiandien ir visada! „Tarp knygų“ informacija 10

Meniškiausios praėjusių metų knygos

Knygų mugėje tradiciškai įteiktos premijos ir diplomai Knygos meno konkurso nugalėtojams. Konkursui, kurį jau 25-tą kartą organizuoja Kultūros ministerija, šiemet 54 leidėjai pateikė 116 knygų. Iš jų išrinktos meniškiausiai apipavidalintos ir geriausiai 2017 metais atspausdintos Lietuvoje išleistos knygos, kurias buvo galima pamatyti mugėje veikusioje parodoje.

Pagrindinė – Metų premija – skirta dailininkei Linai Itagaki (knyga ,,Sibiro haiku“; autorės Jurga Vilė ir Lina Itagaki (išleido ,,Aukso žuvys“ , spausdino „BALTO print“).

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2017“ nugalėtojai

Šiemet už Metų knygas balsavo 23 300 skaitytojų. Skaitytojams buvo pasiūlyta 20 kūrinių – kiekvienoje kategorijoje po penkias šiuolaikinių lietuvių autorių knygas, išleistas nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. laureatais tapo: suaugusiųjų kategorijoje – Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“; poezijos kategorijoje – Agnės Žagrakalytės eilėraščių knyga „Štai:“; knygų vaikams kategorijoje – Evelinos Daciūtės knyga„Laimė yra lapė“, iliustravo Aušra Kiudulaitė ; knygų paaugliams kategorijoje – Dainos Opolskaitės romanas „Ir vienąkart, Riči“.

Akciją rengia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija.

Tyrimas

Svajonių darbas ir svajonių darbuotojas Edita Sėdaitytė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas

Alma Masevičienė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Zinaida Manžuch Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas

Ar laukiate savaitgalio kaip didžiausios šventės? Ar sekmadienio rytais jaučiate nerimą, kad rytoj teks grįžti į darbą? O gal esate vienas iš tų laimingųjų, kurie dirba svajonių darbą? Bet kas yra tas „svajonių darbas“ ir „svajonių darbuotojas“? Tai – klausimai, į kuriuos atsakymų buvo ieškoma 2017 m. pabaigoje atliktame Lietuvos bibliotekų specialistų tyrime. Gauti atsakymai parodė, kokios darbo sąlygos yra būtinos kompetentingam specialistui, kad jam nereikėtų ieškoti svajonių darbo, o tokį gebėtų susikurti pats.

2017 m. spalio–gruodžio mėnesiais vykdytą tyrimą, kuris buvo pristatytas tarptautinėje konferencijoje „Neatrastos bibliotekininkų galios: kur jų ieškoti?“, skirtoje bibliotekininkystei nusipelniusiam Vaclovui Biržiškai, sudarė du etapai: anketinė bibliotekų bei jų padalinių vadovų apklausa ir pusiau struktūruotas bibliotekų darbuotojų interviu.

Pirmame tyrimo etape buvo siekiama nustatyti iniciatyvius, prie bibliotekos veiklos kokybės prisidedančius savo darbą mėgstančius darbuotojus. Atsižvelgdama į darbuotojų pasiekimus bei apdovanojimus, profesinių asociacijų rekomendacijas, trečdalį tokių respondentų atrinko tyrimo komanda: doc. dr. Zinaida Manžuch (Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas), Jolita Steponaitienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos bibliotekininkų draugija), Alma Masevičienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), Ieva Budrienė (ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto biblioteka), Dalia Mackelienė (Vilniaus universiteto

biblioteka) ir doktorantė Edita Sėdaitytė (Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas). Nustatyti kitus du trečdalius savo darbą mėgstančių iniciatyvių darbuotojų padėjo bibliotekų ir jų padalinių vadovai. Tyrėjai kreipėsi į juos prašydami užpildyti anketą ir nominuoti savo darbą mėgstantį iniciatyvų darbuotoją.

Antrame tyrimo etape siekta sužinoti, kaip tampama iniciatyviu bei organizacijoje vertinamu darbuotoju: kas įkvepia, kaip surado (ar susikūrė) veiklą, kurioje gali pasižymėti, ir, svarbiausia, ką gali padaryti bibliotekos vadovai ir kiti kolegos, kad jie atskleistų savo tikrąsias galias bibliotekos naudai.

Apklausos imtis ir metodas Nominuotiems ir tyrėjų atrinktiems darbuotojams apklausti buvo naudojamas pusiau struktūruoto interviu metodas. Respondentų buvo klausiama, kokia veikla, užsiėmimas jų darbe jiems labiausiai patinka ir kodėl; kuo ši veikla yra svarbi bibliotekai; 11

kas juos labiausiai įkvepia ir skatina imtis iniciatyvos ir naujos veiklos; kas trukdo, kas padeda išlaikyti Iš tyrimo respondentų atsakymų norą dirbti ir gerą ūpą, kai nusiviliama ar susiduriama su sunkumais, kas suteikia didžiausią pasitenkinimą darbe, kodėl jie pasirinko darbą bibliotekoje.

Tyrėjai atsirinko 6 iniciatyvius, profesinėje bendruomenėje pasižymėjusius bibliotekų darbuotojus, taip pat kreipėsi į šalies miestų skirtingo tipo 12 bibliotekų ir jų padalinių vadovus – šie savo ruožtu rekomendavo dar 12 savo bibliotekų darbuotojų.

Antrame tyrimo etape dalyvavusių iniciatyvių bibliotekų darbuotojų amžiaus vidurkis buvo 47 metai, vidutinis darbo stažas – 20 metų. Šiame etape apklausti 3 vyrai ir 15 moterų. 16 respondentų yra įgiję aukštąjį išsilavinimą (11 – bibliotekininkystės ar informacijos mokslų srityje, kiti – istorijos, lietuvių filologijos, vadybos mokslų srityje), likę du turi aukštesnįjį išsilavinimą. Tyrime dalyvavo respondentai iš viešųjų (8), akademinių (7), mokyklų (2) bibliotekų ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (1), dirbantys Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Lazdijuose, Utenoje, Plungėje, Raseiniuose ir Anykščiuose.

„Džiaugiuosi tuo, ką turiu.“

Būtinos savybės ir gebėjimai Pirmame tyrimo etape bibliotekų ir jų padalinių vadovams buvo pateikta anketa ir paprašyta apibūdinti tris pagrindinius gebėjimus ir (arba) asmenines savybes, už kurias jie labiausiai vertina nominuojamą darbuotoją, kuo šios savybės / gebėjimai yra svarbūs bibliotekai. Taip pat vadovai turėjo nurodyti įsimintiniausią veiklą (užduotį, projektą), kurioje nominuojamas darbuotojas daugiausia prisidėjo.

Taigi, vadovų nuomone, svajonių darbuotojas yra, pirmiausia, atsakingas (12 kartų paminėta savybė, kuri apibūdinama žodžiais „darbštumas, atsakomybė, profesionalumas ir pareigingumas“), pasižymintis tarpasmeniniais gebėjimais, empatija (8 kartus paminėtos savybės, apibūdinamos žodžiais „pozityvus bendravimas, komunikabilumas, nuoširdumas, nekonfliktiškumas, draugiškumas, kuklumas, lankstumas“), iniciatyvus (6 kartus paminėta savybė), kūrybingas (4 kartus paminėta savybė) „Kam ieškot ir nuolat tobulėjantis (2 trukdžių iš kartus paminėta savybė).

Išskirtos savybės, vašalies, čia dovų nuomone, yra tietikriausiai pats siogiai susijusios su itin svarbiomis bibliotekai pirmiausia esi sritimis. Tai būtų: naujų tas trukdis.“ paslaugų ar veiklų kūIš tyrimo respondentų atsakymų rimas bei kokybiškas ir

12

„<...> man

profesionalus tradicinių iš tikrųjų bibliotekos paslaugų teikimas; kolektyvo subūrimas nepaprastai ir motyvavimas; nuolatinis svarbu produktyvus aktyvumas. „Svajonių darbuotojas“, bendravimas vadovų nuomone, turi kurti ir inicijuoti naujo- su skaitytojais, ves, užtikrinti, kad šios lankytojais, idėjos būtų įgyvendintos. miesto svečiais Toks darbuotojas nebūtinai nuolat diegia inovair turistais.“ cijas, svarbu tai, kad visa Iš tyrimo respondentų atsakymų jo veikla pasižymi aukštu profesionalumu. „Svajonių darbuotojas“ turi pasižymėti bendravimo gebėjimais: gebėti suburti ir motyvuoti bibliotekos kolektyvą, nes be kolegų palaikymo ar tinkamos komandos sudėtinga įgyvendinti kūrybiškas naujoves. Ar būtų kuriamos naujos, ar įgyvendinamos tradicinės paslaugos, tai turėtų atsispindėti bibliotekos veiklos rezultatuose ir prisidėti prie teigiamo įvaizdžio formavimo.

Kas lemia darbuotojo santykį su darbu O ką patys „svajonių darbuotojai“ kalba apie save? Kas skatina iniciatyvumą ar kūrybiškumą arba, priešingai, trukdo tokiai veiklai?

Pirmiausia svarbu suvokti, kas lemia teigiamą arba neigiamą darbuotojo santykį su darbu. Šiame tyrime buvo remtasi organizacinės psichologijos disciplinoje išplėtotu darbo reikalavimų ir darbo išteklių modeliu (angl. job demands-job resources model)1.

Darbo reikalavimai

Stresas/Įtampa Asmeniniai ir organizaciniai rezultatai

Darbo ištekliai

Asmeniniai ištekliai

1 pav. Darbo reikalavimų ir darbo išteklių modelis (A. B. Bakkeris ir E. Demerouti; 2007) 1

Bakker, Arnold B.; Demerouti, Evangelia. The Job Demands-Resources model: state of the art. Journal of Managerial Psychology [interaktyvus]. 2007, Vol 22 No 3, p. 309–328 [žiūrėta 2017-09-01].

Prieiga per internetą: http://www.emeraldinsight.com/doi/pdfpl us/10.1108/02683940710733115.

Visus bibliotekų specialistų Minėtu modeliu dažniausiai remia- „Kas labiausiai nurodytus trukdžius ir sunkumasi siekiant paaiškinti, kokie veiksniai veža? mus, su kuriais tenka susidurti darbuotojams sukelia stresą, lemia menką motyvaciją ir skatina reiškinį, Prasmingumas darbe, galima sugrupuoti į šešias grupes – tai: klientų reivadinimą „perdegimo sindromu“. Darturbūt.“ kalavimai, monotoniška veikla, bo reikalavimų ir darbo išteklių modelį Iš tyrimo respondentų atsakymų neišvengiamos biurokratinės sudaro trys pagrindinės veiksnių grupės: procedūros, darbuotojų trūku1) darbo reikalavimai; 2) darbo ištekliai ir 3) asmeniniai ištekliai. Šių veiksnių sąveika daro mas, finansinių išteklių trūkumas ir priverstinis įtaką streso ir įtampos susiformavimui darbe, o naujos veiklos, iniciatyvų kūrimas. Įdomu tai, kad tai lemia asmeninius ir organizacinius rezultatus. kai kurie darbuotojai neigiamai traktavo nuolatinį Darbo reikalavimai – tai tie darbo aspektai ir poreikį imtis naujos veiklos.

Galima daryti prielaidą, kad nemažai šių darsąlygos, kurie iš darbuotojo reikalauja nuolatinių fizinių, psichinių ar protinių pastangų ir sukelia bo reikalavimų – sunkumų, su kuriais susiduria tam tikrą – fizinę arba emocinę – įtampą. Darbo tirti specialistai, yra būdingi darbui bet kurioje ištekliai – pozityvūs darbo aplinkos aspektai, bibliotekoje. Tikėtina, kad ir kiti bibliotekų padedantys siekti asmeninių ir organizacijos specialistai susiduria su monotoniška veikla, tikslų, skatinantys tobulėjimą ir padedantys įveikti biurokratija ir finansinių išteklių ar darbuotojų įvairiausius sunkumus. Asmeniniai trūkumu. Antra vertus, šiame tyrime analizuoti ištekliai – tai darbuotojo bruožai, iniciatyvūs, savo veikla pasižymėję specialistai. „Kiekvienoj gebėjimai ir savybės, leidžian- Tai reiškia, kad nurodyti veikloj stengiuosi jo čios lengviau susidoroti su darbo sunkumai neužkerta kelio „Visuomet atrasti ką nors reikalavimais. Kai darbo ištekliai aktyviai veiklai bibliotekostengiuosi pakeisti ir asmeniniai ištekliai yra atsvara se, tačiau, norint realizuoti įdomaus ir ne darbą, bet darbo reikalavimams, darbuotojas savo potencialą, būtina naudingo.“ patiria mažiausią stresą ir geriausiai rasti atsvarą šiems darbo požiūrį.“ Iš tyrimo respondentų atsakymų reikalavimams, kitais žoišnaudoja visą savo potencialą.

Iš tyrimo respondentų atsakymų džiais – darbo išteklių.

Rezultatams svarbi atsvara Darbo reikalavimų ir darbo išteklių modelis Kada trūkumai virsta privalumu buvo Lietuvos bibliotekų specialistų tyrimo antro Taigi kokių privalumų suteikia darbas biblioetapo pagrindas. Analizuojant surinktus interviu, tekoje? Atsakydami į klausimą, „Kas jus labiausiai buvo siekiama nustatyti, kokius darbo aspektus skatina imtis iniciatyvos ir sugalvoti naujų idėjų?“, iniciatyvūs bibliotekų specialistai suvokia kaip bibliotekų specialistai išvardijo daug veiksnių, kudarbo reikalavimus, o kokius – kaip darbo ište- riuos galima pavadinti darbo ištekliais (žr. 3 pav.). klius, taip pat kokiomis savybėmis, kurios padeda Autonomija darbe pasinaudoti galimybėmis ir įveikti sunkumus, pasižymi respondentai.

Išbandyti save skirtingose srityse Atsakydami į klausimą „Kas labiausiai trukdo Įtvirtinti turimus įgūdžius Galimybė tobulėti Išbandyti ir įgyvendinti naujoves imtis iniciatyvos ir sugalvoti naujų idėjų?“, bibliotekų specialistai nurodė veiksnius – pagrindinius Dinamiška veikla darbo reikalavimus (žr. 2 pav.).

Darbo ištekliai

Grįžtamasis ryšys

Klientų reikalavimai

Bendravimas ir bendradarbiavimas

Neišvengiamos biurokratinės procedūros Nėra darbuotojų

Iš kolegų

Patraukli fizinė erdvė

Monotoniška veikla

Nemotyvuoti darbuotojai

Iš vartotojų

Darbo reikalavimai Darbuotojų trūkumas

Finansinių išteklių trūkumas Priverstinis naujų veiklų, iniciatyvų kūrimas

2 pav. Bibliotekų specialistų išvardyti darbo reikalavimai

Bibliotekos viduje Su bendruomene Su tarptautiniais partneriais

3 pav. Bibliotekų specialistų išvardyti darbo ištekliai Respondentų paminėtus darbo išteklius taip pat galima suskirstyti į šešias grupes. Tai – autonomija, galimybė tobulėti, dinamiška veikla, grįžtamasis ryšys iš klientų ir kolegų, patraukli fizinė erdvė, bendravimas ir bendradarbiavimas.

Vis dėlto būtina pabrėžti, kad darbo ištekliai – 13

„Esu tikra optimistė ir niekada nenuleidžiu rankų. Jeigu reikia keisti planus pagal esamą situaciją, tai ir keičiu pagal aplinkybes.“

tai, kas laikoma didžiausiais darbo privalumais, – yra subjektyviai suvokta duotybė.

Vadinasi, ar tam tikras darbo aspektas yra laikomas darbo trūkumu ar privalumu, nemažai priklauso nuo paties Iš tyrimo respondentų atsakymų darbuotojo požiūrio.

Palyginus bibliotekų specialistų nurodytus darbo išteklius ir reikalavimus, galima pastebėti, kad labai dažnai tie patys darbo aspektai gali būti suvokiami ir kaip neišvengiamas darbo reikalavimas, ir kaip vienas iš privalumų. Pavyzdžiui, vienas iš respondentų išskirtų darbo reikalavimų – klientų reikalavimai – yra iš bibliotekų vartotojų gaunamas grįžtamasis ryšys, kuris kitur respondentų traktuojamas kaip darbo išteklius. Taip pat ir galimybė išbandyti naujoves vieniems yra galimybė tobulėti, o kitiems – neišvengiamas, priverstinis naujų iniciatyvų kūrimas.

Tai reiškia, kad darbuotojo santykį su tam tikru darbo aspektu pirmiausia lemia jo asmeniniai ištekliai, savybės ir tai, kaip jos yra panaudojamos.

Lankstumas prisitaikyti prie sąlygų Kokias asmeniniais ištekliais pasižymi šio tyrimo respondentai – „svajonių darbuotojai“?

Respondentų atsakymuose į klausimus, ką jie daro, kad išlaikytų gerą ūpą, kai nusivilia, kas teikia daugiausia džiaugsmo dirbant bibliotekoje ir kodėl pasirinko šį darbą, minimi įvairiausi dalykai, pavyzdžiui: ieško džiaugsmo; prisimena gerus, anksčiau pasiektus rezultatus; nepasiduoda ir nenuleidžia rankų; tiki, kad tai, ką jie daro, yra naudinga jų bendruomenei ir kt. Visa tai sudaro asmeninius išteklius (žr. 4 pav.).

Darbas su asmeniškai svarbiomis idėjomis

Vidinė motyvacija

Darbas kultūros srityje Prosociali motyvacija

Entuziazmas

Asmeniniai ištekliai

Pozityvus mąstymas

Pasitikėjimas savimi

Asmeninis efektyvumas

Savimotyvacija Emocinis intelektas Pasitenkinimas pasiektu rezultatu

4 pav. Bibliotekų specialistų išvardyti asmeniniai ištekliai

14

Tyrime dalyvavusių inovatyviai dirbančių bibliotekų specialistų asmeninius išteklius sudaro: vidinė motyvacija, entuziazmas, pozityvus mąstymas bei asmeninis efektyvumas (angl. selfefficacy) – asmens suvoktas gebėjimas sėkmingai veikti tam tikrose situacijose, tęsti veiklą net ir tuo metu, kai susiduriama su sunkumais. Tai savybės ir įgūdžiai, padedantys darbuotojams susikoncentruoti į teigiamus, o ne į neigiamus darbo aspektus.

Atsakydami į klausimą, ką darote, kai nusiviliate, „svajonių darbuotojai“ sako: „visuomet stengiuosi pakeisti ne darbą, bet požiūrį“, „esu tikra optimistė ir niekada nenuleidžiu rankų. Jeigu reikia keisti planus pagal esamą situaciją, tai ir keičiu pagal aplinkybes“. „Svajonių darbuotojai“ lanksčiai prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų, ieško prasmės ir savimotyvacijos, džiaugiasi tuo, ką turi, – „visą laiką <...> susikuri [motyvacinę] sistemą, kuri tave tuo metu tenkina“.

„[Didžiausią pasitenkinimą suteikia] lankytojų šypsenos, geri atsiliepimai, malonus bendravimas, jausmas, kad galiu padėti žmogui surasti tai, ko jam reikia.“ Iš tyrimo respondentų atsakymų

Tyrimo išvados Tad kokiomis savybėmis turi pasižymėti „svajonių darbas“? Tyrimas parodė, kad svajonių darbe turėtų būti laisvė veikti, sąlygos tobulėti, galimybė užsiimti įvairia veikla ir pasiekti bendruomenei naudingų rezultatų. Būtina pažymėti, kad labai dažnai darbas bibliotekose suteikia daugelį šių galimybių, bet jos yra nepastebimos tarp kitų trukdžių arba tiesiog nesuvokiamos kaip darbo teikiami privalumai. Tad, norint pasiekti geriausių asmeninių ir organizacinių rezultatų, svarbu suvokti ir asmenines, ir darbo teikiamas galimybes.

O svajonių darbuotojas? Tai kompetentingas specialistas, kuris pasižymi tokiomis veikti skatinančiomis savybėmis kaip vidinė motyvacija, entuziazmas, pozityvus mąstymas. Paprastai jis ne gauna „svajonių darbą“, o pats jį susikuria kiekvieną dieną.

Šiandien aktualu

Profesinė terminija: plėtros, bendradarbiavimo ir kūrybos galimybės Dr. Violeta Černiauskaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė tyrėja

Inovacijos šiandieną vis dažniau siejamos ir su terminologijos plėtra, o visuomenė skatinama kuo aktyviau bendradarbiauti numatant perspektyviausias intelektinės kūrybos kryptis. Štai, planuojant gausiausias pasaulio terminologų pajėgas vienijančio Tarptautinio terminologijos tinklo (International Network for Terminology) 2020 m. veiklos kryptis, siūloma bendromis pastangomis suformuoti specialų visuomenės lūkesčių ir pageidavimų sąrašą, kuris padėtų suvienyti profesionalus, kad būtų galima priimti teisingus sprendimus ir sukurti bei tobulinti reikiamus produktus1.

Terminologijos paslaugų ir produktų įvairovė skatina kūrybiškai mąstyti, nors tai galbūt labiausiai kalbos normų, taisyklių ir reglamentų, nacionalinių bei tarptautinių susitarimų saistoma veiklos erdvė.

Antra vertus, joje sukurtos priemonės leidžia plėtoti žinių technologijomis grįstos ekonomikos vystymąsi.

Tinkamai panaudojami ir nuolat atnaujinami nacio­ nalinio ar tarptautinio lygmens terminų šaltiniai sukuria itin didelę pridėtinę vertę. Jau šiandieną kai kurios terminijos, informacijos ir žinių bazės jungiamos, modifikuojamos į terminų ontologijas, kuriose terminai susieti įvairiais sąvokų santykiais ir įvairiausius aspektus atspindinčiomis charakteristikomis2.

Terminų ištekliai, viena vertus, pagelbėja, kai reikia įsisąmoninti informaciją, sisteminti turinį ir visas jo formas, kita vertus, lingvistinės technologijos, remiantis ontologijų kalbomis ir loginės sekos metaduomenimis, turi padėti sukurti tinkamas sąsajas semantiniuose tinkluose, padėti tobulinti automatinio vertimo sistemas. Semantinis sąveikumas užtikrina, kad būtų išsaugoma ir suprantama tiksli duomenų ir informacijos, kuria keičiasi šalys, forma ir reikšmė, kitaip tariant, „kas perduodama, tas ir suprantama“.

Europos sąveikumo sistemoje galima skirti semantinį ir sintaksinį aspektus: • semantinis aspektas susijęs su duomenų elementų reikšme ir jų ryšiais. Jis apima keitimuisi duomenimis apibūdinti naudojamų žodynų ir schemų parengimą. Juo užtikrinama, kad visos ryšius palaikančios šalys duomenų elementus suprastų vienodai; • sintaksinis aspektas susijęs su informacijos, kuria turi būti keičiamasi, tikslios formos – gramatikos ir formato – apibūdinimu.

Naujojoje Europos sąveikumo sistemos įgyvendinimo strategijoje, kurią 2017 m. kovo 23 d. paskelbė Europos Komisijos Informatikos generalinis direktoratas, pabrėžiama, kaip svarbu suvokti, kad „duomenys ir informacija yra visuomenės turtas, kuris turėtų būti tinkamai kuriamas, kaupiamas, administruojamas, apsaugomas ir išsaugomas ir kuriuo turėtų būti tinkamai dalijamasi“3.

TermStrategy2020: wish list. International Network for Terminology [žiūrėta 2018-02-07].

Prieiga per internetą http://www.termnet.org/english/projects/TermStrategy2020/TermNetsTermStrategy2020.pdf.

2 Term Bases and Linguistic Linked Open Data: Proceedings of TKE 2016 the 12th International conference on Terminology and Knowledge Engineering [žiūrėta 2018-02-07]. Prieiga per internetą: http://openarchive.cbs.dk/handle/10398/9323.

3 Europos sąveikumo sistema. Įgyvendinimo strategija. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui / COM(2017) 134 final [interaktyvus]. Briuselis, 2017-03-23 [žiūrėta 2017-10-20 ]. Prieiga per internetą ( http://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?qid=1508393747361&uri=CEL EX:52017DC0134).

1

15

Šiuo metu akcentuojama, kad pirmenybė teiktina nuosekliai ir visuotinai taikomiems informacijos standartams bei specifikacijoms, taip kaip anksčiau tokie prioritetai buvo teikiami techniniams standartams, kuriais jau kelis dešimt­ mečius buvo skatinamas techninis tinklų sąveikumas.

Standartizavimas – kol kas ryškiausias veiksnys Bibliotekininkystė pasižymi nuolat atsinaujinančiais terminų šaltiniais. Nacionaliniai šios srities terminų standartai leidžiami nuo 1994 metų. 2008-aisiais juos pakeitė tarptautiniam standartui tapatus LST ISO 5127:2008 „Informacija ir dokumentavimas. Aiškinamasis žodynas“ (ISO 5127:2001 Information and documentation – Vocabulary). O 2017 m. pavasarį Tarptautinė standartizacijos organizacija išleido naujais terminais papildytą 2-ąją šio standarto redakciją (ISO 5127:2017 Information and documentation – Foundation and vocabulary), kurią netrukus taip pat numatyta išversti į lietuvių kalbą.

Bibliotekininkų profesinė kalba – itin sudėtinga terminologinė sistema, pasižyminti sparčia terminų, simbolių ir vardų kaita, kurią ne visuomet pavykdavo užfiksuoti. Tačiau nuo 1986 m. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje nuosekliai ir sistemingai plėtojami terminologijos tyrimai leido sukaupti unikalią šios srities žinių ir duomenų bazę. Terminologijos sektoriaus įkūrėjo Vytauto Rimšos pradėti istoriografiniai profesinės kalbos tyrimai leidžia analizuoti bibliotekininkystės terminiją jau pirmųjų spausdintų knygų kontekste, nuosekliai fiksuojant jos augančius ir įvairėjančius šaltinius4.

Bibliotekininkystės terminijos plėtra leksikografijos, standartizacijos ir mokslinių tyrimų kryptimis vyksta susistemintų terminologijos duomenų pagrindu. Jų tvarkymui, modeliavimui, architektūrai bei technologinei plėtrai reikia skirti vis daugiau dėmesio. Tačiau šių duomenų pagrindu galima kurti įvairius terminologinius produktus: vardynus, aiškinamuosius žodynus, dvikalbius ir daugiakalbius žodynus, sisteminius žodynus, enciklopedijas ir enciklopedinius žodynus, standartus, terminų bazes ir bankus, tekstynus, frazynus ar kitokių formų duomenynus.

Publikuoti bibliotekininkystės terminologijos darbai yra tik nedidelė šiuo metu viešai prieinamų duomenų dalis. Šie duomenys yra kaupiami ir saugomi nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės skyriuje, o, ištyrus tikslinius profesinės bendruomenės poreikius, jiems būtų galima suteikti tinkamas viešos prieigos formas.

Prioritetiniais terminų atrankos šaltiniais visuomet pasirenkami tarptautiniai ir nacionaliniai terminų standartai bei kiti bibliotekininkų profesinę veiklą įvairiais aspektais reglamentuojantys standartai, vadovai, kiti teisinės galios dokumentai. Terminologinis darninimas tampa vis aktualesne problema tarptautiniu mastu. Todėl spartus bibliotekų veiklą reglamentuojančių normų kūrimas bei tarptautinių standartų ir kitų dokumentų vertimas Nacionalinėje bibliotekoje sudaro palankias sąlygas plėtoti nacionalinę bib­ 4

16

Ralytė, Auksė; Rimša, Vytautas. Lietuvių bibliotekininkystės terminologijos raida ir tvarkyba: nuo ištakų iki 1989 metų. Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 1989. 113 p.

liotekininkystės terminologinių duomenų bazę ir suteikia daugiau galimybių integruotis į tarptautinius profesinės terminijos kontekstus. Dalis šių itin svarbių profesinės veiklos išteklių skelbiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tinklalapyje5. Lietuvos standartizacijos departamento 47-ojo technikos komiteto „Informacija ir dokumentavimas“ pirmininkės, Nacionalinės bibliotekos Informacijos mokslų departamento direktorės doc. dr. Nijolės Bliūdžiuvienės nuomone, norminių terminų vartoseną labiausiai skatina jų įtraukimas į teisės aktus, standartus bei studijoms skirtus leidinius, vadovėlius, mokomąsias priemones.

Aktyvus Nacionalinės bibliotekos vaidmuo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje šiuo metu toliau sėkmingai plėtojami profesinės terminijos leksikografijos tyrimai ir praktiniai darbai. Nacionalinės bibliotekos Informacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės skyriuje pradėtas rengti naujas aiškinamasis „Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros terminų žodynas“. Jo rengėjai doc. dr. N. Bliūdžiuvienė ir dr. Vytautas Jonas Valiukėnas numatė į šio žodyno lietuviškų terminų sąrašą įtraukti visus naujausius informacijos ir dokumentavimo srities standartuose teikiamus lietuviškus terminus ir jų atitikmenis anglų, ispanų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. Tai pagerintų tarptautinį profesionalų komunikavimą, suteiktų galimybę patogiau naudotis jau sukauptais terminologijos duomenimis. Be to, artimiausiu metu viešai prieigai numatoma pristatyti „Lietuvių–anglų ir anglų–lietuvių dvikalbį profesinės terminijos žodyną“, kurio duomenynas apima apie 6 tūkstančius terminų.

Abu žodynai rengiami atsižvelgiant į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintus „Terminų žodynų rengimo bendruosius reikalavimus“ bei išstudijavus pastarųjų metų užsienio bibliotekininkystės ir jai gretimų sričių profesinės terminijos žodynų leidybos patirtį. O atlikta naujausių Lietuvos bei užsienio specialiosios leksikografijos šaltinių tipologinė, metodinė, sandaros principų, turinio ir išorinių požymių analizė leido išsamiau įvertinti pastarųjų metų terminų žodynų pateikties ir prieigos būdų, nacionalinės ir tarptautinės sąveikos bei apimčių pokyčius.

Žodynų prieinamumas

5

Nacionalinėje bibliotekoje

Kitose bibliotekose

Atvirosios prieigos

Nėra Lietuvoje

IFLA standartai ir gairės. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tinklalapis [žiūrėta 2018-02-07]. Prieiga per internetą: https://www.lnb. lt/paslaugos/bibliotekoms/norminiai-ir-teises-dokumentai-bibliotekininkui/ ifla-standartai-ir-gaires.

Galima pasidžiaugti, kad Nacionalinėje bibliotekoje sukaupta didžiausia įvairiakalbių profesinių terminų vardynų, aiškinamųjų žodynų, dvikalbių ir daugiakalbių žodynų, sisteminių žodynų / tezaurų, enciklopedijų ir enciklopedinių žodynų, terminų standartų kolekcija. Dalį 2017 m. vasarą atlikto bibliotekininkystės leksikografijos šaltinių tyrimo metu susistemintos medžiagos galima rasti Nacionalinės bibliotekos tinklalapyje6. Čia pateikiamą Bibliotekininkystės, knygotyros ir informacijos mokslų terminų žodynų bei enciklopedijų anotuotą bibliografijos sąrašą su nuorodomis į šaltinius vertėtų nuolat pildyti, tikslinti suteikiant jam viešosios prieigos galimybę.

pateikus termino „katalogavimas“ užklausą ir „Tekstyno dalyje“ pasirinkus „Grožinė literatūra“; rasime vieną šaltinį, kuriame paminėtas „katalogavimas“ ir jo kontekstas:

Gali praversti ne viena duomenų bazė Kol kas išsamiausia bibliotekininkystės ir jai gretimų sričių terminologinių duomenų bazė yra Lietuvos standartizacijos departamento terminų bazė. Be to, Lietuvos Respublikos terminų banke tarp 240 000 (2017 m. spalio duomenimis) pateiktų aprobuotų ir teiktinų lietuviškų terminų straipsnių rinkinių ir neteiktinų terminų galima rasti ir komunikacijos, švietimo, mokslo bei kultūros srityse vartojamų bibliotekininkystės terminų su jų sinonimais ir atitikmenimis anglų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lotynų, portugalų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. 2005–2006 m. 1740 sunormintų terminų iš Martyno Mažvydo bibliotekoje parengto „Bibliotekininkystės ir bibliografijos aiškinamojo terminų žodyno“ jau buvo įtraukta į didžiausią atvirosios prieigos terminų banką EuroTermBank. Nuolat atnaujinamoje Europos žodyno EuroVoc terminų bazėje bibliotekų, dokumentavimo ir informacijos sričių terminai susisteminti 23 Europos Sąjungos kalbomis.

Lietuvoje turime sukaupę vieną didžiausių profesinės literatūros publikacijų archyvą, bet neturime pakankamų terminologinių įrankių jam valdyti. Juk bibliotekininkų profesinė kalba – tai ne tik terminija, bet ir frazeologija, stilistiniai bei sintaksiniai bruožai, kuriuos geriausiai atspindi tikslūs ir išsamūs kalbos duomenų tyrimams skirti tekstynai. Ieškant autentiškos profesinės kalbos pavyzdžių ir šaltinių, jie gali būti naudojami kaip enciklopediniai arba kontekstiniai žodynai. Štai į didžiausią „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyną“7 yra įtraukta bibliotekininkams aktualių mokslo darbų (pvz., „Informacijos mokslai“, „Knygotyra“), kitų leidinių tekstų. Šios informacinės sistemos paieškos galimybes galima išbandyti,

Pagal užklausą „katalogavimas“ tekstyno dalyje „Negrožinė literatūra“ taip pat aptiksime vienintelį neperiodinės spaudos šaltinį su provokuojančiu katalogavimo prasmes atskleidžiančiu kontekstu: „Pažvelk į knygynų vitrinas ir lentynas: visa, kas dar daiktiška, net mumijos, mumifikuojama dar sykį ir dar sykį ir tampa „Albumu“. ALBUMACIJOS procesas, antro, trečio, ketvirto laipsnio mumifikavimas, įknyginimas, įfailinimas, katalogavimas, kartoteka, pasas, pažyma, pažymos pažyma – ir mirtis vis sparčiau plečia savo domeną. Šitoks neregėtas faraonizmas – kaupti ir dėti ant utopijos altoriaus visas šiukšles; šitokia neregėtų mastų nekrofilija – garbinti ir mylėti tik lavonus, išmargintus milijonais Zodiako ženklų!“8.

Bibliotekininkystės, knygotyros ir informacijos mokslų terminų žodynų bei enciklopedijų anotuotas bibliografijos sąrašas su nuorodomis į šaltinius / Violeta Černiauskaitė. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tinklalapis [žiūrėta 2017-12-15]. Prieiga per internetą: http://www.lnb.lt/media/public/bibliotekininkui/ZODYNU_nuorodos.pdf.

7 Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Kompiuterinės lingvistikos centras [žiūrėta 2017-08-22].

Prieiga per internetą: http://tekstynas.vdu.lt/tekstynas/index.jsp.

6

Dabar, kai atsiranda vis daugiau informacijos sklaidos būdų, derėtų patiems pasirūpinti ir kitų „katalogavimo“ kontekstų bei prasmių kūrimu.

Profesinės bibliotekininkų spaudos aktualijos svarbios visai rašančiai bendruomenei, todėl neturėtų likti taip intensyviai kuriamų tekstynų užribyje. Be to, tinkamai parengti tekstynai gali būti naudojami tiek moksliniams tyrimams, tiek konkretiems praktiniams uždaviniams spręsti, pvz., autorystės nustatymo tyrimams, automatiniam vertimui ir pan.

Tinklaraščiai ir tinklalapiai – perspektyvios erdvės Didžiules kūrybos bei bendradarbiavimo erdves suteikia ir specializuoti bibliotekininkystės terminologijai ir terminijai skirti tinklaraščiai. Štai teminiame tinklaraštyje „Bibliotekininkystės termi8

Šliogeris, Arvydas. Alfa ir Omega: ontotopijos metmenys. Vilnius: Pradai, 1999, p. 204.

17

nologija: apmąstymai ir pokalbiai bibliotekininkystės terminologijos klausimais“ gausu nuorodų į nacionalinius bei tarptautinius leksikografijos šaltinius, o skaitytojams suteikiama galimybė viešai keistis pastabomis ir komentarais, skelbiami ir aptariami naujausi terminai, pateikiama įvairiakalbė jų lyginamoji analizė, į kurią įtraukiama ir lietuviškų bibliotekininkystės terminų 9. Mat dar 1999 m.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Slovėnijos nacionalinės ir universiteto bibliotekos „Daugiakalbiam bibliotekininkystės terminų tarptautiniam žodynui“ (Multilingual Dictionary of Library Terminology: International Project) pateikė apie 1500 pagrindinių bibliotekininkystės terminų su apibrėžtimis ir atitikmenimis anglų, prancūzų, vokiečių ir rusų kalbomis. Šiuo metu tinklaraštį administruoja vienas žymiausių Slovėnijos bibliotekininkystės ir informacijos terminologijos žinovų, kelių specializuotų terminų žodynų bei duomenų bazių sudarytojas Ivanas Kaničius. Tinklaraštis yra pelnęs labai aukštų įvertinimų ir pagal populiarumą užima 12-ąją vietą tarp kitų nacionalinių bendrosios terminologijos problemoms skirtų antrosios kartos žiniatinklių.

Automatizuoto „Google“ vertėjo įrankiai suteikia galimybę, be lietuvių kalbos, šį tinklaraštį skaityti 89 kalbomis.

Kad pamatytume, kokios šio tinklaraščio terminų šaltinių galimybės, į minėto tinklaraščio paieškos langelį įveskime naują terminą personalized book10.

Gaila, kad čia dar nerandame lietuviško termino – personalizuota (individualizuota, suasmeninta) knyga (?).

Eng fra Ger hrv srb ita span rus

personalized book livre personnalisé personalisiertes Buch personalizirana knjiga personalizovana knjiga libro personalizzato libro personalizado персонализированная книга

Turime ir kitų aktualių terminų, kurių kūrimui ir darninimui su tarptautinių standartų terminais, labai praverstų kitų šalių profesionalių terminologų patirtis.

Nacionalinės bibliotekos tinklalapio puslapyje „Bibliotekininkui“ jau yra skyrius, kuriame kviečiame diskutuoti bei aptarti aktualius profesinės terminijos klausimus viešai.

Iš bibliotekininkų bendruomenės tikimasi sulaukti pastabų, kokios dar medžiagos, papildymų ar pataisymų šiame tinklalapyje reikėtų.

Vieša erdvė, kurioje būtų patogu rasti ne tik profesinės terminijos sąvadą, bet ir aktyviai dalyvauti ją kuriant, galėtų padėti spręsti bibliotekininkų terminologijos problemas, pasitarnautų tarpdisciplininei komunikacijai ir leistų patirti bendradarbiavimo džiaugsmą. Pravartūs kūrybos šaltiniai galėtų būti ne tik naujų tarptautinių taisyklių, vadovų ar kitų būtinų dokumentų vertimų srautas, bet ir rankraštinio ar spaudos paveldo tyrimai. Todėl Nacionalinės bibliotekos tinklalapio puslapiuose „Lituani(sti)ka“ ar „Retų knygų ir rankraščių skyriaus tinklaraštis“ galėtų būti kaupiami terminijos atradimai, padedantys susieti senus ir naujus terminologinius sprendinius.

Jie sudarytų tą unikalų terminijos lobyną, kuris vien jau dėl atvirosios prieigos galėtų sudominti didesnę visuomenės dalį.

Kad naujos idėjos būtų sklandžiau įgyvendinamos, kuriami vis patogesni terminijos darninimo bei valdymo įrankiai: nuo tinkamai identifikuotų ir struktūrizuotų terminologinių duomenų, duomenynų, kompiuterinės lingvistikos ir automatinio terminų atpažinimo metodų iki sudėtingesnės sandaros duomenų bankų ir bazių, vardynų, standartų, žodynų, enciklopedijų, tekstynų, tezaurų ir ontologijų su neaprėpiamomis jų integracijos pasauliniuose semantiniuose tinkluose galimybėmis. Kviečiame jomis naudotis ir bendradarbiauti.

Bibliotekarska terminologija: razmišljanja in klepet o terminoloških vprašanjih bibliotekarstva [ žiūrėta 2018 02 07]. Prieiga per internetą: http://terminologija.blogspot.lt/.

10 Personalizirana knjiga. Iš: Bibliotekarska terminologija: razmišljanja in klepet o terminoloških vprašanjih bibliotekarstva [žiūrėta 2018-0207]. Prieiga per internetą: http://terminologija.blogspot.lt/2016/05/ personalizirana-knjiga.html.

9

18

Nauji leidiniai

Svarbus įnašas į inkunabulistikos tyrimus Lietuvoje

Dailininkė Silva Jankauskaitė

Dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Vilniaus universiteto biblioteka

Pastaraisiais metais Lietuvoje suintensyvėjo inkunabulistikos tyrimai. Inkunabulų ypatumai, jų leidybos specifika aptarti knygotyrininko Levo Vladimirovo (1912–1999) knygoje „Knygos istorija“1. Dar 1975 m. Lietuvoje esančius inkunabulus yra suregistravęs ir aprašęs bibliografas Nojus Feigelmanas (1918–2002) kataloge „Lietuvos inkunabulai“. Nuo to laiko nemažai informacijos pasikeitė: ne vienos Lietuvos bibliotekos inkunabulų rinkinys pasipildė naujai identifikuotomis knygomis, tai atskleidžia paskelbti katalogai bei straipsniai2. Šiandien galime pasidžiaugti nauju inkunabulams skirtu leidiniu – knygotyrininkės doc. dr. Almos Braziūnienės mokomąja knyga „Inkunabulų paveldas Lietuvoje ir pasaulyje“3.

Paantraštė ir po kiekvieno skyriaus pateikti klausimai nurodo knygą esant skirtą studijuojančiai auditorijai. Vis dėlto toks žanras neturėtų išgąsdinti norinčiųjų susipažinti su inkunabulais ir jų ypatumais. Pati autorė apibrėžia didesnį būsimųjų skaitytojų ratą: „Šioje knygoje išskleidžiama inkunabulų tematika turėtų būti pravarti ir daugeliui kitų skaitytojų: bibliofilams ir visiems knygos bičiuliams, antikvarinės prekybos darbuotojams, spausdintinio paveldo puoselėtojams ir visiems, kuriems artima senoji knyga bei jos paveldas“ (p. 9).

„

Vladimirovas, Levas. Knygos istorija: senovė, viduramžiai, renesansas, XVI–XVII amžius. Vilnius: Mokslas, 1979, p. 137–197.

2 Račius, Vidas. Vilniaus universiteto bibliotekos inkunabulai: rinkinio raida ir sudėtis.

Knygotyra, 2011, t. 56, p. 124–134; XV–XVI amžių knygos Kauno bibliotekose: katalogas / sudarė Sigitas Lūžys, Rita Urbaitytė, Irena Vitkauskienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. 437, [1] p.; Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inkunabulai: katalogas / sudarytoja Viktorija Vaitkevičiūtė.

Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2014. 239, [1] p.

3 Braziūnienė, Alma. Inkunabulų paveldas Lietuvoje ir pasaulyje: mokomoji knyga.

Vilnius: Akademinė leidyba, 2017. 87, [1] p.: iliustr., faks., portr. – Aiškinamasis terminų žodynėlis: p. 85–87.

1

Nors knygos apimtis nėra didelė, autorė taikliai parinko svarbiausias inkunabulų paveldą atskleidžiančias temas: „Knygoje aiškinamasi, kas yra inkunabulai, kuo svarbus jų paveldas mūsų kultūrai, kiek inkunabulų yra išlikusių Lietuvoje, kur jie sukaupti, kaip prieinami visuomenei, kuo yra išskirtiniai kai kurie iš jų, kaip Lietuvos atminties institucijų inkunabulų telkiniai atrodo pasauliniame kontekste, kiek pasaulyje inkunabulų sukaupta ir kur daugiausia, kaip klostėsi inkunabulų kolekcionavimo tradicijos“ (p. 9). Pirmoje iš keturių dalyje „Kas yra inkunabulai“ ne tik apibūdinama pirmųjų spausdintinių knygų specifika, jų spausdinimo pradžia, bet ir iškeliama diskusinė problema – kokia knyga yra laikoma pirmąja išspausdinta knyga: ar su mediniais, ar su metaliniais spaudmenimis (p. 18–20).

Reikšminga, kad šioje dalyje autorė pristato ir internetines inkunabulų duomenų bazes, kuriose pateikiami ne tik inkunabulų aprašai, bet ir laisvai prieinamos jų skaitmeninės kopijos. Didžiausias informacijos apie inkunabulus telkinys yra Britų bibliotekos

Pateikiama informacija padeda įvertinti šalyje saugomą inkunabulų paveldą, galbūt sekant Europos bibliotekų pavyzdžiu, paskatinti Lietuvos bibliotekas skaitmeninti inkunabulus.

19

„

Wiegendrucke, GW 13557), taip pat minėtame duomenų bazė „Trumpas inkunabulų pavadiKnygoje skaitytojai „Trumpame inkunabulų pavadinimų katalonimų katalogas“ (Incunabula Short Title Catasupažindinami su šalies ge“ (ISTC ir00001000), remiantis naujausiais logue; ISTC: http://data.cerl.org/istc/_search).

Tiesa, šios bazės internetinis adresas pasikeitė institucijose saugomais mokslininkų tyrimais, nurodoma kita leidimo data – „iki 1474 m.“6 (nors paieška vyksta ir knygoje nurodytu inkunabulais, jų Trečioje knygos dalyje „Žymieji Lietuvos senuoju adresu), nes prie jos buvo prijungta atkeliavimo į Lietuvą ir lituaniniai inkunabulai“ išsamiai pristatotarptautinė inkunabulų proveniencijų duomos ypač reikšmingos Lietuvos paveldui ir jo menų bazė Material Evidence in Incunabula; aplinkybėmis. istorijai pirmosios spausdintinės knygos. Tai (MEI: http://data.cerl.org/mei/_search). MEI pirmasis Lietuvos inkunabulas – Vilniaus kabazė yra vienas iš tarptautinio projekto „The nauninko Martyno iš Radomo (veikla 1495–1502 m.) parengta 15cBOOKTRADE“ (http://15cbooktrade.ox.ac.uk/) skaitmeniir Gdanske 1499 m. išspausdinta apeigų teikimo knyga Agenda nių įrankių. Šio projekto, vykdomo 2014–2018 m., siekis, sutelkus bei lituaninis inkunabulas – vokiečių istoriko, gydytojo Hartmaį vieną vietą XV a. knygų fizinius duomenis (buvusių savininkų no Schedelio (1440–1514) gausiai iliustruota pasaulio istorija ženklus, papuošimus, įrišimus, herbus, rankraštines pastabas, nuo „pradžios“ iki XV a. pabaigos Liber chronicarum („Kronikų kainas ir pan.), vizualiai pateikti šių knygų judėjimą laiku bei knyga“, Niurnbergas, 1493). Autorės teigimu, šiandienos Lieerdve ir atskleisti senųjų bibliotekų formavimąsi bei išsisklaidymą. tuvos bibliotekose yra trys Schedelio kronikos (p. 60–61). Ši Į šios duomenų bazės kūrimą įsitraukė trys Lietuvos atminties informacija tikslintina. Kadangi ir inkunabulų fragmentai dėl institucijos: Vilniaus universiteto, Lietuvos nacionalinė Martyno savo vertingumo pagal priimtą XV a. leidinių apskaitą laikomi Mažvydo ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos. savarankiškais saugojimo vienetais7, VU bibliotekos inkunabulų Antroje knygos dalyje „Inkunabulų paveldas Lietuvoje“ skairinkinys pasipildė dviem identifikuotais Schedelio kronikos tytojai supažindinami su šalies institucijose saugomais inkunabufragmentais – lotyniškąja ir vokiškąja laidomis. lais, jų atkeliavimo į Lietuvą aplinkybėmis, nes XV a. mūsų šalyje Reikšminga, kad dr. Braziūnienė aptaria dar vieną lituaninį dar nebuvo spaustuvių, taip pat aptariamas minėtas Feigelmano inkunabulą – vokiečių dominikono Johanneso Herolto (apie inkunabulų katalogas, kuriame pateikta informacija aktuali ir 1390–1468) veikalą Liber discipuli de eruditione Christifidelium šiandien. Autorė supažindina ir su inkunabulų skaičiais atitin(„Mokinio knyga apie Kristaus sekėjų lavinimą“, Bazelis, apie kamose institucijose (žr. 1 lentelę, p. 39). Vis dėlto ši informacija 1486), saugomą Krokuvoje Lenkijos nacionaliniame muziejuje tikslintina. Naujausiais duomenimis, Vilniaus universiteto (VU) (p. 62–64). Jo paraštėse aptinkami 28 lietuviški žodžiai, manobibliotekoje saugoma ne 3154, bet 332 egzemplioriai, o Nacionama, įrašyti ne vėliau kaip 1530 metais. VU biblioteka taip pat linėje bibliotekoje – ne 865, bet 88 egzemplioriai. gali pasidžiaugti turinti lituaninį inkunabulą – prancūzų teologo Taip dar sykį paliudijamas faktas, kaip šiame skaitmeniniame dominikono Pierre‘o de la Paludo (apie 1277–1342) pamokslų, amžiuje lengvai pasiekiama reikalinga informacija leidžia greitai skirtų gavėnios laikotarpiui, rinkinį Sermones quadragesimales identifikuoti defektinius leidinius arba tikslinti jau aprašytuoThesauri novi (Strasbūras, 1487). Jo paraštėse aptikti keturi, sius. Tai konstatuoja ir pati knygos autorė: „Lietuvos inkunabulų manoma, XVII a. pradžios nežinomo asmens įrašai lietuvių paveldas kinta kiekybiškai ir kokybiškai: tikslinami ir moksliškai kalba: „3 dalis łauzimo“, „mieziene duona“, „uzmirsimas Petro“ bibliografuojami turimi egzemplioriai, randama tokių, kurie „seseris su broleys kayp viras su mot.“ anksčiau laikyti neegzistuojančiais, taip pat klaidingai aprašytų, Paskutinėje trumpiausioje, bet svarbioje dalyje „Inkunabulų į informacinę apyvartą įtraukiama asmeniniuose rinkiniuose paveldas pasaulyje“ pristatomi didžiausi inkunabulų rinkiniai saugomų inkunabulų ir kt.“ (p. 46). Taip patikslinta ir buvusio dešimtyje pasaulio bibliotekų bei išlikę Gutenbergo 42 eilučių ankstyviausio (seniausio) Lietuvoje inkunabulo – vokiečių teBiblijos egzemplioriai. Ši informacija padeda įvertinti Lietuvoje ologo, Mainco vyskupo Rabano Mauro (lot. Rabanus Maurus, saugomą inkunabulų paveldą, galbūt sekant didžiųjų Europos apie 780–856) enciklopedinio pobūdžio knygos De sermonum bibliotekų pavyzdžiu, paskatinti šalies bibliotekas taip pat proprietate, sive Opus de universo („Apie kalbų giminystę, arba skaitmeninti inkunabulus (plg. Bavarijos valstybinės biblioveikalas apie viską“, Strasbūras, iki 1467) – leidimo data (p. tekos Miunchene inkunabulų katalogas kartu su daugumos 45). „Suvestiniame inkunabulų kataloge“ (Gesamtkatalog der inkunabulų skaitmeninėmis kopijomis prieinamas internete).

Knygą apie inkunabulus ypač pagyvina ir daugiau inforInkunabulai (lot. incunabula – lopšys, vystyklai), nuo matyvumo suteikia spalvotos iliustracijos. Norintiems daugiau spaudos išradimo iki 1500 m. gruodžio 31 d. imtinai išleistos sužinoti apie pirmąsias spausdintines knygas pravers išsamus knygos, laikomi ypač svarbia dokumentinio paveldo dalimi. naudotos literatūros ir šaltinių sąrašas, o tam tikras sąvokas paJų pradžia siejama su vokiečių spaustuvininku, spaudos renkamaisiais spaudmenimis išradėju Johannesu Gutenbergu dės suprasti pridėtas trumpas „Aiškinamasis terminų žodynėlis“. (apie 1400–1468) ir jo garsiąja 42 eilučių Biblija (apie 1455 m.).

Almos Braziūnienės mokomoji knyga „Inkunabulų paveldas Inkunabulai dar primena rankraštines knygas: neturi mums Lietuvoje ir pasaulyje“ parašyta lengvu, aiškiu stiliumi, ją labai įprasto antraštinio lapo, duomenys apie veikalą pateikiami smagu skaityti. Pažintine prasme ji bus ypač pravarti plačiajai knygos pabaigoje – kolofone (dažnas inkunabulas yra išleistas visuomenei. Dėl į vieną vietą sutelktos ne tik jau žinomos, bet be jokių leidybinių duomenų), pirmosios sakinių raidės yra ruir naujos informacijos šis leidinys yra reikšmingas įnašas į inbrikuojamos, t. y. pažymimos raudonu rašalu, inicialinės raidės kunabulistikos tyrimus Lietuvoje. nupiešiamos ranka, puslapiai dažniausiai nenumeruojami arba žymima lapais.

Plačiau žr. Vaitkevičiūtė, Viktorija. Atradimai Vilniaus universiteto bibliotekos inkunabuluose. Knygotyra, 2017, t. 69, p. 277–278.

7 Tumelis, Juozas. Nauji Lietuvos TSR Valstybinės Respublikinės bibliotekos inkunabulai. Bibliotekų darbas, 1984, Nr. 12, p. 30.

6

4 5

20

Informacija pateikta pagal minėtą Vido Račiaus straipsnį – žr. 2-ąją išnašą.

Informacija pateikta pagal Nacionalinės bibliotekos katalogą – žr. 2-ąją išnašą.

Lietuvių vaikų periodikos redaktoriai (1905–1940 m.)

Dr. Genovaitė Raguotienė

Pabaiga. Pradžia 2018 m. Nr. 1 Vienas tų, kuris redagavo išskirtinai vaikų žurnalus, buvo Stasys Tijūnaitis (1888–1966). „Aš, – rašė jis, – paaukojau kitiems visą savo gyvenimą. Sau nieko nepasilikęs.“1. Ši autocharakteristika yra ne savigyra, ją patvirtina darbai. Mokytojo ir vaikų perio­ dikos redaktoriaus. Apie savo vaikystę ir paauglystę S. Tijūnaitis papasakojo atsiminimuose „Kaip aš į žmones išėjau“, spaudoje skelbtuose 1928–1931 m.

Bendradarbiauti spaudoje jis pradėjo 1907 m. „Šaltinėlyje“ (1911 m. ir redagavo šį leidinį). Rašė prozos vaizdelius, vaidinimus, poezijos kūrinius. Ilgai įvairiose vietose mokytojavo. Bet daugiausia nuveikė vaikams skirtoje žurnalistikoje, prisidėdamas prie jiems skirtos periodikos pradžios.

Ilgaamžis ir patrauklus leidinys Su kunigo Mykolo Krupavičiaus pritarimu S. Tijūnaitis savo 1920–1923 m. redaguotame „Tėvynės sarge“ įkūrė priedą vaikams „Angelas sargas“, kuris ėjo 1922–1923 metais. Iš jo išdygo katalikiškos krypties laikraštėlis „Žvaigždutė“.

Jį redagavo 1923–1933 m. kartu mokytojaudamas. S. Tijūnaičio sugebėjimus ir nepaprastą darbštumą liudija faktai. Per beveik dešimtį „Žvaigždutės“ redagavimo metų šiame priede paskelbė daugiau kaip 1500 atsakymų bendradarbiams ir maždaug tiek pat atsakymų išsiuntinėjo paštu. 1927–1932 m. parengė penkias „Mūsų pasakų“ serijos knygas, kuriose spausdintos vaikų surinktos pasakos. S. Tijūnaičiui redaguojant Iliustracijos iš „E.paveldas“, originalai saugomi Lietuvos nacionalinėje „Žvaigždutę“, jos tiražas nuo 2000 Martyno Mažvydo bibliotekoje.

egz. (1923 m.) išaugo iki 9500 egz. (1932 m.). Tai, žinoma, ir redaktoriaus nuopelnas.

Dėl nesusipratimų ambicingasis S. Tijūnaitis 1933 m. paliko „Žvaigždutę“ ir nuo 1934-ųjų Kėdainiuose ėmėsi redaguoti „Kregždutės“ žurnalą (1934–1940 m.). Šį žurnalą S. Tijūnaitis leido pats vienas, sunkiai versdamasis, pridurdamas iš mokytojo atlyginimo.

Kaip tada rašyta, „Kregždutę“ S. Tijūnaitis leidęs „su tuščia kišene, bet netingiomis rankomis“2. Nuo 1951 m. – pensininkas, parengė tautosakos rinkinius („Mūsų pasakos“, 1958 m.; „Mįslės“, 1958 m., ir kt.).

Po S. Tijūnaičio 1934 m. „Žvaigždutę“ ėmė redaguoti mokytojas Jonas Mikulevičius (1908–1992).

Apie jį kol kas nepavyko surinkti konkrečių gyvenimo ir veiklos duomenų. Lieka nebent pakartoti J. Mikulevičiaus žodžius apie nepavydėtiną to laiko redaktoriaus padėtį – dirbti už kuklų atlyginimą (kartais ir be jo). Dėl to tekdavę imtis papildomo darbo3.

Kalbant apie vaikams skirtų periodinių leidinių padėtį ir likimą, dera nurodyti, kad nemaža dalimi tai priklausė nuo leidėjų (organizacijų, asmenų), nuo jų finansinių išgalių, redakcijos ir leidėjų santykių. Paprastai leidėjų pastangų nepakakdavo. Žurnalų redaktoriams ir leidėjams tekdavo kreiptis į aukštas valdžios instancijas. Tarp jų į Švietimo ministeriją dėl žurnalo ar laikraščio prenumeratos pradžios mokyklose4, į Knygų ir mokslo priemo Rudminas, S. Dar vaikų laikraštėlių reikalu. Tautos mokykla, 1933, Nr. 2, p. 37.

Mikulevičius, Jonas. Atsisveikinimo laiškas. Žvaigždutė, 1934, Nr. 23/24, p. 367.

4 Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. 391, ap. 4, b. 1243, lap. 61.

2

3 1

Raguotienė, Genovaitė. Sau nieko nepasilikęs. Rubinaitis, 1998, Nr. 1, p. 34–35.

21

nių tikrinimo komisiją dėl jos pritarimo leidinio gyvavimui5.

1935–1937 m. „Žvaigždutę“ redagavęs kunigas Jonas Paukštys (1899–1965) iki tol jau buvo sukaupęs žurnalisto darbo patirties. 1931–1935 m. jis redagavo katalikų žurnalus „Misijos“ ir „Žvaigždė“, priklausė Lietuvos žurnalistų sąjungai. Tai buvo aukštos erudicijos dvasininkas, nuo 1922 m. įstojęs į Jėzuitų ordiną, užsienio universitetuose studijavo filosofiją ir teologiją. Religinę-visuomeninę publicistiką spausdino katalikų periodikoje ir atskirais leidiniais („Religinio Lietuvos atgimimo keliai“, 1933 m.; „Žygis į amžinybę“, 1930 m.). Sovietmečiu – tremtinys ir kalinys, nuo 1958 m. kunigavo.

Kartu su J. Paukščiu „Žvaigždutę“ redagavo ir kunigas J. Blažys. Apie jį žinių kol kas neaptikta.

J. Blažys galėjo būti J. Paukščio mokslo draugas, jo pasikviestas patalkinti.

Tolesniu metu „Žvaigždutei“ vadovavo kunigas Jonas Kuzmickis (1913–1982) – vienas produktyviausių, darbščiausių vaikų rašytojų, vaikų literatūros, periodikos kritikų. Katalikiško „Draugijos“ žurnalo, ypač 1937–1940 m., pagrindinis autorius vaikų literatūros temomis. Daug nuveikė įvedęs naujovių „Žvaigždutėje“. Jam redaktoriaujant atsirado ir buvo plėtojami nauji skyreliai (rubrikos), tarp jų apie vaikų bibliotekas, naujas knygas ir skaitymą, atsirado tokie žanrai kaip kelionių po Lietuvą reportažai. Pasikeitė žurnalo išvaizda – jis tapo labiau traukiantis skaitytojus.

Redaktorius dar spėdavo pateikti įvairiausių rašinių. Antai 1937 m. susidarė net apie 1500 eilučių (tada tekstai buvo apskaičiuojami eilutėmis – G. R.).

Be „Žvaigždutės“, J. Kuzmickis talkino „Šaltinėlio“ žurnalui. Bendradarbiaudamas „Saulutės“ žurnale, rašė poezijos, prozos, taikomosios dramaturgijos (vaidinimai, scenos vaizdeliai), publicistikos kūrinius. Rinkiniais ir atskirai išleido apie 20 knygų. J. Kuzmickio kūryba dažnai vertinta kritiškai, netgi jo bendraminčių autorių (poeto Mykolo Linkevičiaus ir kitų). Priekaištauta už atvirą didaktizmą ir moralizavimą, „neįvilktą į dailiosios kūrybos rūbą“6.

Redaguodamas „Žvaigždutę“, J. Kuzmickis kunigavo ir mokytojavo, Vytauto Didžiojo universitete studijavo teologiją, lietuvių literatūrą, pedagogiką. 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, taip pat rašė vaikams ir apie vaikų literatūrą. J. Kuzmickis, apsistojęs Anglijoje Bradforde, savo leistame žurnale „Žibintas“ (1955–1958 m.) buvo įkūręs nuolatinį skyrių „Vaikų kampelis“.

Dvasininkai rūpinosi tęstinumu Katalikiškoji vaikų periodika nuo 1928 m. pasipildė atgaivintu „Šaltinėliu“, kuris 1937–1940 m. leistas kaip savarankiškas žurnalas. Jį atkūrė kunigas Adomas Jasenauskas (1884–1944), tapdamas pirmuoju vadinamojo antrojo „Šaltinėlio“ redaktoriumi.

5 6

22

Ten pat, f. 391, ap. 4, b. 1255, lap. 121. /Linkevičius, Mykolas/ Kuzmickis-Gailius, Jonas. Varpelių aidai“.

Naujoji Romuva, 1933, gruodžio 3.

„

1909 m. baigęs Seinų kunigų seVilniaus krašto minariją, kunigavo Seinų, Vilniaus krašto įvairiose vietose. Lenkų lietuviškų priedų vaikams valdžios persekiotas. 1925 m. pertikrųjų redaktorių pavardė sikėlė į Lietuvą. Įstojo į marijonų nebūdavo nurodoma. vienuolyną Marijampolėje, 1928– 1933 m. buvo parapijos klebonas Bausmes (pinigines ir kartu „Šaltinėlio“ redaktorius ar laisvės atėmimo) 1928–1931 m.). Jau mokydamasis gaudavo ir jas atlikdavo Seinų kunigų seminarijoje, pradėjo rašyti. Sukauptą kunigo ir vienuolio formalieji redaktoriai. patyrimą ir žinias A. Jasenauskas išdėstė publicistinio pobūdžio religinės tematikos knygelėse „Kalėdų metas“, 1938; „Sekminės“, 1939 ir kt. 1931 m. įsteigė Marijos vaikų sąjungą, prisidėjusią prie vaikų auklėjimo, vaikų literatūros kūrimo.

Devynerius metus (1931–1940 m.) „Šaltinėlį“ su pertrūkiais redagavo Liudvikas Povilonis (1910–1990) – kunigas, vyskupas. Kurį laiką šiame darbe jam talkino kunigas J. Kuzmickis. L. Povilonis buvo visapusiško išsilavinimo: mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, 1930–1934 m.

Vytauto Didžiojo universitete studijavo teologiją bei kanonų teisę, tame universitete gavo matematiko diplomą. Nuo 1928 m. marijonų ordino narys, nuo 1934 m. – kunigas.

L. Povilonis „Šaltinėlį“ redagavo dar studijuodamas. Tas darbas atitiko jo prigimtus gabumus. Kaip redaktorius, ypač mokėjo suburti jaunus pradedančiuosius žurnalo bendradarbius, pastebėti, iškelti ir puoselėti jų talentą. Redaktoriaus kruopštumo ir dėmesingumo dėka „Šaltinėlis“ išugdė ne vieną vaikų rašytoją, vaikų literatūros ir žurnalistikos darbininką. Tokie išskirtiniai L. Povilonio gebėjimai buvo pažymėti dar jo redaktoriavimo laiku7. Kaip dažnas iš vaikų periodikos redaktorių, L. Povilonis yra mokytojavęs (Marijampolės marijonų gimnazijoje). Sovietmečiu kunigavo. Už Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčios statybą 1960 m. nuteistas aštuonerių metų kalėjimo. Nuo 1969 m. vyskupas. Paliko žymų pėdsaką vaikams skirtoje žurnalistikoje.

Leidybos ėmėsi vaikų draugijos ir pedagogai Iš eilės eitų 1930–1933 m. gyvavęs „Vaikų žodžio“ žurnalas. Jį leido „Vaikų namelio“ draugija (pirmininkas Česlovas Butkys), redagavo Nina Butkienė-Zapolskaitė (1899–1970). Ji buvo įvairių interesų ir išsimokslinimo vaikų rašytoja, sukūrusi taikomosios dramaturgijos ir publicistikos kūrinių mažiesiems („Kalėdų eglutė“,1921 m.; „Mokinys tinginys“,1927 m.; „Velykų 7

Kuzmickis, Jonas. Taip gera pasidžiaugti. Šaltinėlis, 1938, Nr. 381.

Leidinio antraštė Lietuvių laikraštis, savaitraštis

Leidimo vieta

Leidimo trukmė

Sankt Peterburgas 1904 m. gruodžio 1 d. – (Rusija) 1906 m. sausio 19 d.,

Vaikiško Skyriaus (priedo) skyriaus (priedo) Skyriaus (priedo) ar žurnalo redaktorius vaikams pavadinimas leidimo trukmė  Priedas vaikams

1905 m. nuo 6–7 Iniciatorius Pranas Mašiotas; iki 31 Nr. faktinis redaktorius Karolis Račkauskas-Vairas

Šaltinis, savaitraštis

Seinai, Vilnius

1906–1915 m.

 Šaltinėlis

1906–1914 m.

Juozas Laukaitis, faktinis redaktorius Jurgis Baltrušaitis; Juozas Vailokaitis, faktinis redaktorius Juozapas Grabauskas, vėliau Antanas Rucevičius; Antanas Civinskas, faktinis redaktorius Stasys Tijūnaitis; Bronius Stosiūnas

Tėvynė, laikraštis

Įvairūs JAV miestai

Su pertraukomis leidžiamas nuo 1896 m.

 Skyrelis vaikams

Nuo 1914 m.

Karolis Račkauskas-Vairas

 Moterų ir vaikų laikraštis

1917–1918 m.

Karolis Račkauskas-Vairas

1916–1918 m.

 Žvaigždelė

1916 m. kovas–gruodis

Kazimieras Rėklaitis

1917–1918 m.; 1920–1926 m.

 Angelas sargas

1922–1923 m.

Stasys Tijūnaitis

 Žvaigždutė

1923–1940 m.

Stasys Tijūnaitis; Jonas Mikulevičius; J. Blažys; Jonas Paukštys; Jonas Kuzmickis

Vadas, savaitraštis Tėvynės sargas, savaitraštis

Sankt Peterburgas Vilnius, Kaunas

 Žiburėlis, vaikų žurnalas

Jurbarkas, Kaunas

1920–1944 m.

Antanas Giedrius; Rokas Šliūpas; Aloyzas Petrikas, faktinis redaktorius Vytautas Soblys; Stepas Zobarskas; Liudas Gira; Bernardas Brazdžionis

 Saulutė, vaikų žurnalas

Jurbarkas

1925–1931 m.

Antanas Giedrius

Detmoldas (Vokietija)

1946–1948 m.

Antanas Giedrius

Kelias, savaitraštis

Vilnius

1925–1928 m.

 Takelis

1928 m. liepa–rugsėjis

Julius Navikas

Vilniaus rytojus, savaitraštis

Vilnius

1928–1937 m.

 Aušrelė

1932–1937 m.

Julius Navikas; faktinis redaktorius Vincas Budrevičius; Silvestras Urbonavičius (Urbonas)

Šaltinis (2), laikraštis

Marijampolė

1928–1940 m.

 Šaltinėlis

 Vaikų žodis, žurnalas

Kaunas

1930–1933 m.

Vilniaus aušra, laikraštis

Vilnius

1932–1939 m.

 Kregždutė, vaikų žurnalas

Kėdainiai

1934–1940 m.

 Vyturys, žurnalas

Kaunas

1931; 1935–1940 m.

Aidas, laikraštis

Vilnius

1938–1939 m.

 Varpelis

Žibintas, žurnalas

Bradfordas (Anglija)

1955–1958 m.

 Vaikų kampelis

1928–1937 m.; 1937–1940 m. Adomas Jasenauskas; Liudvikas Povilonis (savarankiškas) Nina Butkienė-Zapolskaitė

 Vaikučiams

1933–1936 m.

Vincentas Taškūnas Stasys Tijūnaitis Marija Nemeikšaitė; Vanda DaugirdaitėSruogienė; Aldona Birutavičienė; Daumantas Čibas

1938 m. gegužė–1939 m.

Vincas Budrevičius rugsėjis) 1955–1958 m.

Jonas Kuzmickis

Parengė Asta Stirbytė

pasakos“, 1933 m. ir kt.). Kaune nuo 1927 m. vadovavo vaikų teatrui, 1930 m. įsteigė „Vaikų namelio“ draugiją, priklausė Lietuvos žurnalistų sąjungai.

N. Butkienė-Zapolskaitė pagal specialybę – ekonomistė, 1921 m. tuos mokslus baigusi Odesoje.

Užsieniuose studijavo teatro meną (Prahoje), žurnalistiką ir ekonomiką (Paryžiaus Sorbonoje).

Nors redaguojamas ir kvalifikuotos žurnalistės bei menininkės, „Vaikų žodis“ buvo bene labiausiai

kritikuojamas žurnalas dėl visuomeninių pilietinių temų stygiaus8. Žurnalo leidėjas ir jo redaktorius ne kartą turėjo aiškintis Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisijai. Prastai prenumeruotas, dažnai kritikuotas, dėl sunkių leidimo sąlygų šis žurnalas gyvavo ganėtinai trumpai. N. Butkienė 1944 m. emigravo į Vakarus, reiškėsi vaikų literatūroje.

8

LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1255, lap. 22.

23

1931 m. gegužės 2 d. Kny- Vaikams skirta periodika gų ir mokslo priemonių tik­ Vilniaus krašte rinimo komisija iš Lietuvos Aptartini ir lenkų 1920–1939 m. skautų sąjungos vadės Sofijos okupuoto Vilniaus krašto lietuviškų Čiurlionienės ir adjutantės laikraščių priedai vaikams. Iš jų pažyE. Barščiauskienės gavo du mėtini savaitraščio „Kelias“ priedas žurnalo „Vyturys“ egzem- „Takelis“ (1928 m. liepa–rugsėjis), įtapliorius su prašymu, kad kingo laikraščio „Vilniaus rytojaus“ Komisija patartų jį užsipre- skyrius-priedas „Aušrelė“ ir „Aido“ numeruoti mokykloms9. Taip laikraščio – „Varpelis“ (1938 m. geguatsirado naujas vaikų žurna- žė–1939 m. rugsėjis). las, ėjęs tik vienerius metus. Šių priedų leidimo praktikoje galima Nuo 1934 m. atgaivintas, bet skirti tam tikrų ypatumų. Tai, žinoma, jau kito leidėjo – „Lietuvos vaiko“ draugijos, kuri buvo ir tų priedų turinio pobūdis, nulemtas okupacijos įsteigusi žurnalą „Motina ir vaikas“. Viena draugijos sąlygų. Daugeliu atvejų nebuvo nurodoma tikrojo įkūrėjų ilgametė jos pirmininkė Marija Nemeikšaitė redaktoriaus pavardė, todėl sunku nustatyti, kas (1886–1970) tapo ir „Vyturio“ redaktore. buvo tų priedų vaikams faktiniai redaktoriai.

M. Nemeikšaitė pirmiausia – peČia susiduriame su vadinamaisiais dagogė ir vaikų auklėjimo organiza„sitzredaktoriais“ (formaliaisiais „Vyturys“ vadintas redaktoriais), kurie oficialiai buvo torė. Jos vadovaujama draugija rėpė įvairių vaikų įstaigų veiklą (vaikų atsakingi už laikraštį, gaudavo baus„moteriškuoju darželius, vaikų skaityklas ir kt.). mes (pinigines ar laisvės atėmimo), vaikų žurnalu“ – 1936 ir 1937 m. ji rengė lietuvių vaijas atlikdavo. tarp bendradarbių kų darželių vedėjų kursus, kuriuose Tokia figūra, pasirašinėjusia „Kevaikų literatūros discipliną dėstė lio“ ir „Vilniaus rytojaus“ leidėju ir daugiausia buvo Bernardas Brazdžionis. Tokiam peredaktoriumi, buvo Julius Navikas moterys. dagoginiam ir literatūriniam darbui ji (1854–1938). Jaunystę praleidęs ruošėsi atsakingai ir kruopščiai. Pirtėvų ūkyje Molėtų rajone, Inturkės mojo pasaulinio karo metais Maskvoje lankė A. Ša- parapijoje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis dirbo niavskio kursus, 1923 m. Berlyne baigė Froebelio Petro Vileišio Vilniuje įsteigtame „Vilijos“ fabrike, vaikų darželių vedėjų aukštuosius kursus, Romoje karo metais gyveno Rusijoje. Iš jos grįžęs darbavosi susipažino su Montessori sistema, stažavosi vaikų įvairiose mechanikos, technikos įmonėse, taip auklėjimo įstaigose kitose užsienio valstybėse. Yra pat vertėsi kalvio amatu. Kartu 1925–1928 m. ėjo dirbusi Lietuvos kariuomenės vaikų darželiuose. „Kelio“ ir jo priedo „Takelis“ redaktoriaus pareigas, M. Nemeikšaitė – rašanti moteris, jos darbai buvo paskui dar pasirašinėjo už „Vilniaus rytojaus“ ir spausdinami abiejuose „Lietuvos vaiko“ draugijos „Aušrelės“ redaktorių10. Lenkų okupacinė valdžia žurnaluose ir kitur. 1935–1937 m. „Vyturio“ žurnalą kėlė jam bylas, baudė. redagavo jos vadovaujama komisija (M. Nemeikšaitė, „Kelio“ laikraščiui faktiškai vadovavo kunigas Aldona Birutavičienė, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė). Petras Kraujalis (1882–1933), žinomas Vilniaus „Vyturys“ vadintas „moteriškuoju vaikų žurnalu“, krašto visuomenės ir kultūros veikėjas. 1908 m. baitarp bendradarbių irgi daugiausia buvo moterys. Bet gęs Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, aktyviai „Vyturiui“ talkininkavo ir Daumantas Čibas (1907– dalyvavo religinių lietuviškos krypties organizacijų 1982) – žurnalistas, kraštotyrininkas, fotografas, rašęs veikloje ir spaudoje. 1911–1914 m. redagavo „Aušir beletristikos. 1935–1937 m. jis redagavo „Motinos ir ros“ laikraštį. Priklausė Lietuvos mokslo, „Ryto“, vaiko“ žurnalą, o nuo 1937-ųjų iki pat 1940-ųjų padėjo Šv. Kazimiero ir kitoms draugijoms. Pažymėtini redaguoti ir „Vyturį“. Prozos vaizdelius, kraštotyros P. Kraujalio organizaciniai gebėjimai. Jis paliko reportažus (su nuotraukomis) skelbė „Vyturyje“, religinės literatūros rašto darbų. Vis dėlto koks buvo „Žiburėlyje“ ir kitur. jo vaidmuo minėtuose prieduose vaikams, sunku Pagal specialybę D. Čibas – pedagogas, 1930– ką konkrečiau nurodyti.

1935 m. Vytauto Didžiojo universitete pasirinko Kitokios prigimties buvo „Vilniaus rytojaus“ pedagogiką ir psichologiją. Daug keliavo po Lie- ir jo priedo vaikams „Aušrelė“ redaktorius Vintuvą, jam nereikėjo atsiprašinėti, kad mažai matęs cas Budrevičius (1886–1953; kai kur jo gimimo ir pažinęs ją, nes buvo išvaikščiojęs skersai išilgai. data nurodoma 1900 metai). Veiverių mokytojų 1944 m., atsidūręs užsienio šalyse, vertėsi fotografo seminarijos auklėtinis daugiau kaip 20 metų moir kitais darbais, liko ištikimas vaikų literatūrai, kytojavo Lenkijoje, kitose vietose. 1922-aisiais kelionių reportažams. atsidūręs Vilniuje, ne vienerius metus buvo Vytauto

„

9

24

Ten pat, f. 391, ap. 4, b. 1255, lap. 121.

10

Bibliografijos žinios. 1939, Nr. 1, p. 32.

Karolis Račkauskas-Vairas („Lietuvių laikraščio“ priedas

Adomas Jasenauskas („Šaltinio“ (2) priedas

Jurgis Baltrušaitis („Šaltinio“ priedas „Šaltinėlis“ – 1906–1907 m.)

Juozapas Grabauskas („Šaltinio“ priedas

Liudvikas Povilonis („Šaltinio“ (2) priedas

vaikams – 1905 m.)

„Šaltinėlis“ – 1907–1908 m.)

Antanas Rucevičius („Šaltinio“ priedas „Šaltinėlis“ – 1908–1910 m.)

Stasys Tijūnaitis („Šaltinio“ priedas „Šaltinėlis“ – 1911 m.; „Tėvynės sargo“ priedai „Angelas sargas“ – 1922–1923 m.; „Žvaigždutė“ – 1923– 1933 m.; „Kregždutė“ – 1934–1940 m.)

Bronius Stosiūnas („Šaltinio“ priedas „Šaltinėlis“ – 1912–1915 m.)

Karolis Račkauskas-Vairas („Tėvynės“ skyrelis vaikams – 1914 m.; „Tėvynės“ priedas „Moterų ir vaikų laikraštis“ – 1917 m.)

Kazimieras Rėklaitis („Vado“ priedas „Žvaigždelė“ – 1916 m.)

Antanas Giedrius („Žiburėlis“ – 1920–1924 m.; „Saulutė“ –1925– 1931 m.; 1946–1948 m.)

Rokas Šliūpas („Žiburėlis“ – 1924–1932 m.)

Julius Navikas („Kelio“ priedas „Takelis“ – 1928 m.; „Vilniaus rytojaus“ priedas „Aušrelė“ – 1932–1937 m.)

Vincas Budrevičius („Vilniaus rytojaus“ priedas „Aušrelė“ – 1932– 1937 m.; „Aido“ priedas „Varpelis“ – 1938–1939 m.)

Silvestras Urbonavičius (Urbonas) („Vilniaus rytojaus“ priedas „Aušrelė“ – 1932–1937 m.)

„

„Šaltinėlis“ – 1928–1931 m.)

„Šaltinėlis“ – 1931–1940 m.)

Nina Butkienė-Zapolskaitė („Vaikų žodis“ – 1930–1933 m.)

Jonas Mikulevičius („Žvaigždutė“ – 1933–1934 m.)

Aloyzas Petrikas („Žiburėlis“ – 1932–1938 m.)

Vytautas Soblys („Žiburėlis“ – 1933–1935 m.)

Vincentas Taškūnas („Vilniaus aušros“ priedas

„Vaikučiams“ – 1933–1936 m.)

Stepas Zobarskas („Žiburėlis“ – 1934–1936 m.; 1942–1944 m.)

Marija Nemeikšaitė („Vyturys“ – 1935–1940 m.)

Aldona Birutavičienė („Vyturys“ – 1935–1937 m.)

Vanda Daugirdaitė-Sruogienė („Vyturys“ – 1935–1937 m.)

Jonas Paukštys („Žvaigždutė“ – 1935–1937 m.)

J. Blažys („Žvaigždutė“ – 1935 m.)

Liudas Gira („Žiburėlis“ – 1936–1939 m.)

Daumantas Čibas („Vyturys“ – 1937–1940 m.)

Jonas Kuzmickis („Žvaigždutė“ – 1938–1940 m.; „Žibinto“ skyrelis „Vaikų kampelis“ – 1955–1958 m.)

Bernardas Brazdžionis („Žiburėlis“ – 1939–1940 m.)

Didžiojo gimnazijos raštinės večius. „Aušrelė“ ir „Varpelis“ buvo Vaikams skirtų dėjas. 1928 m. gana netikėtai tapo populiarūs tarp Vilniaus krašto periodinių leidinių „Vilniaus rytojaus“ redaktoriumi lietuvių vaikų. Kaip teigiama, tie ir išbuvo juo iki 1937-ųjų. Į V. Bupadėtis nemažai priklausė leidiniai jiems atstojo elementorių, drevičiaus pareigas galėjo įeiti ir pirmuosius istorijos, geografijos nuo leidėjų (organizacijų, vaikų priedo tvarkymas. Su kitais vadovėlius12.

1937–1939 m. leido ir redagavo „Vilniaus aušros“ laikraštis asmenų) finansinių „Jaunimo draugą“, bendradarbiavo 1933–1936 m. leido priedą „Vaiišgalių, redakcijos ir kituose Vilniaus krašto lietuviškučiams“, 1936–1938 m. – „Euleidėjų santykių. kuose leidiniuose. charistijos karžygius“ (pakeistas į Vilniaus krašto rašytojas ir žur„Eucharistijos karžygija“). Pagrinnalistas Rapolas Mackonis (1900–1982), „Vilniaus dinio laikraščio ir jo priedų redaktorius buvo kunigas rytojaus“ laikraštyje dirbęs visus jo gyvavimo metus, Vincentas Taškūnas (1880–1967). Senosios kartos prisimena, kad, kaip ir visur kitur, V. Budrevičius Vilniaus krašto kunigas nuo XX a. pradžios aktyviai redaktoriaudamas buvo išskirtinai santūrus žmogus, dalyvavo religinėje-tautiškoje veikloje. Studijavo „nei kirvis, nei pjūklas“11. Rašė retsykiais, nemėgo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, mokytotriukšmingos, tarškios kraštutinumų javo, dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje. 1933 m. publicistikos. Nors „Aušrelė“ įkurta vadovavo Šv. Kazimiero kultūros draugijai. Lenkų jo iniciatyva, ja labiau rūpinosi kiti okupacinės valdžios baustas ir kalintas. Savo raštus, redakcijos darbuotojai, tikriausiai skirtus ir vaikų periodikai, pasirašinėjo V. T. ReišSilvestras Urbonavičius (nuo 1935 m. kėsi religinėje publicistikoje. Sovietmečiu ėjo Trakų Urbonas (1905–1987)). Jo interesą klebono pareigas, nuo 1956 m. kunigavo Vilniuje. plėtoti vaikams skirtą periodiką liudytų *** 1937 m. mėginimai iš lenkų valdžios Šiame straipsnyje mėginta parodyti lietuvių gauti leidimą „Puslapio“ laikraščiui su vaikų periodinių leidinių redaktorių indėlį į vaikų priedais: vaikams – „Darželis“ ir kaimo literatūrą, apskritai į jų lektūrą, į žurnalistikos, kulžmonėms – „Žemė“. Nuo 1959 m. Vil- tūros istoriją. Šie žmonės tvirtai suvokė tą ypatingą visuomenės ir valstybės misiją – nuo mažatvės niuje dirbo „Mūsų sodų“ redakcijoje.

Kitą priedą – „Varpelis“ turėjo ugdyti meilę knygai, raštui, lietuviškam žodžiui. „Aido“ laikraštis, kurio redaktoriumi Tai yra jų dovana ir atkurtos Lietuvos valstybės 1938–1939 m. irgi buvo V. Budrevi- šimtmečiui.

11

Mackonis, Rapolas. Senoji vilniečių karta: portretų eskizai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, p. 65–72.

12

Mackonis, Rapolas. Amžiaus liudininko užrašai: atsiminimai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001, p. 162–163, 194, 220.

25

„Aušrinės“ leidėjai – aušrininkai. Apie 1911 m. S. Naginskas – antroje eilėje antras iš kairės.

Fotografas nežinomas. Iš www.limis.lt, originalas saugomas Lietuvos švietimo istorijos muziejuje.

Žmonės ir laikas

„Norėčiau įspėti, koks mano likimas...“

Stasio Naginsko nuopelnai Lietuvių mokslo draugijai ir lietuvybei Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Mokslinės informacijos skyriaus vyresnioji bibliografė

Yra žmonių, kurie gyvenime nuosekliai eina užsibrėžto tikslo link. Daugelio XX a. pirmojoje pusėje gyvenusių asmenybių likimo vingiai rodo, kaip žmonės buvo priversti taikytis prie aplinkybių arba išnykti iš istorijos puslapių. Savo gyvenamuoju laikotarpiu Stasys Naginskas (1891–1955) – spaudos darbuotojas, lietuvių kalbos ir literatūros puoselėtojas, poetas, pedagogas, vertėjas – lietuvybės baruose užėmė gana reikšmingą vietą, bet šiandien yra nepelnytai primirštas.

Mintis plačiau pasidomėti šia asmenybe kilo Justos Petronienės, S. Naginsko anūkės, prašymu. Po bibliografijos rodyklės „Lietuvių mokslo draugijos paveldas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“ pristatymo, dar 2015-aisiais, ji atkreipė dėmesį, kad senelis Stasys su žmona Adele Diržyte-Naginskiene taip pat priklausė Lietuvių mokslo draugijai (toliau – LMD), tačiau vėliau buvo priversti palikti Vilnių ir ryšiai su buvusiais bendraminčiais nutrūko. Bet apie viską nuo pradžių.

26

Biografijose pažymima, kad S. Naginskas gimė 1891 m. vasario 5 (17) d. Bružių kaime, Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje (dab.

Radviliškio r.), vienuolikos vaikų šeimoje. Mokėsi Rozalimo pradžios mokykloje, 1903–1911 m. – Panevėžio realinėje mokykloje. Kaip jis pažymi savo autobiografijoje, „baigiau ją su papildoma klase, duodančia teisę stoti į aukštąsias mokyklas“1. Dar mokydamasis gimnazijoje, pradėjo darbuotis lietuvybės labui: vadovavo lietuviams moksleiviams, aktyviai veikė vertėjų būrelyje, rašė korespondencijas ir eilėraščius „Vilčiai“, „Aušrinei“ bei kitiems leidiniams. Galima numanyti, kad gimnazijoje itin uoliai mokėsi lietuvių kalbos pas mokytoją Joną Jablonskį, nes nuo lietuvių kalbos reikalų nenutolo visą gyvenimą.

Dar 1910 m. Pumpuro slapyvardžiu S. Naginskas taip rašė: „Norėčiau įspėt, koks mano likimas...“2 Kaip pats nurodė, „nors jaučiau palinkimą į filologiją, bet dėl lėšų stokos stojau į Maskvos geodezininkų matininkų institutą, nes jame metinis mokestis už mokslą buvo tik 30 rub.“3 Be to, baigus realinę mokyklą, kur nebuvo mokoma klasikinių kalbų, mokslus buvo galima tęsti tik panašaus profilio aukštojoje mokykloje.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LNMMB RS), F116-3, lap. 2.

2 Norėčiau įspėti, koks mano likimas... / Pumpuras. Aušrinė, 1910, Nr. 7 (gruod. 31), p. 5.

3 LNMMB RS, F116-3, lap. 2.

1

ir kiti. Maskviečiai ir petrapiliečiai nutarė Aktyvus spaudos bendradarbis leisti savaitinį laikraštį – „Santarą“. Redakcijos Vis dėlto neapleido S. Naginskas ir savo kolektyvą sudarė S. Naginskas, R. Skipitis, mėgstamos filologijos: skaitė atitinkamą liteP. Šalčius. Laikraščio buvo spausdinama apie ratūrą, lankė muziejus ir bibliotekas. Kalbos 3000 egzempliorių, o tuo metu tai buvo didelis klausimais konsultavosi su profesoriumi tiražas; iš viso išėjo 25 numeriai. Susiklosčius Nikolajumi Sokolovu, lietuvių kalbininkais aplinkybėms, iš Rusijos grįžę santariečiai J. Jablonskiu bei Kazimieru Būga. Spaudoje kibo į atkuriamos Lietuvos valstybės darbą. randame recenziją J. Jablonskio ir LMD Santariečių svarbą R. Skipitis vėliau apibūdino Kalbininkų komisijos leidiniui „Rašomotaip: „Tuomet visur trūko inteligentų. Todėl sios kalbos dalykai“4, taip pat straipsnius pirmiesiems mūsų valstybės statytojams teko kalbos temomis: „Lietuvių kalbos mokymo dvigubai daugiau dirbti.“12 reikalais“5, „Dėl ilgosios ū“6, „Dėl „kalbos Ir vėliau S. Naginskas aktyviai bendramažmožių“7, „Mūsų dainiams: [dėl eilėraš8 darbiavo „Lietuvos žiniose“, „Literatūros čių kalbos]“ , „Veiksmažodžiai pagal mano 9 naujienose“, „Ryte“, „Tautos mokykloje“, tarmės“ ir pan. „Naujojoje Romuvoje“. Spaudoje straipsnius Kartu su kitais rūpinosi neseniai mirusio beveik kraštiečio poeto Zigmo Gaidamavi- Lietuvių spaudoje galima rasti S. Naginsko parašytą pasirašinėjo įvairiai: Pumpuras, Simas Stūra, čiaus-Gėlės (1894–1912) kūrybiniu paliki- šio leidinio recenziją, kurią jis pasirašė vienu iš savo Nagas Staje, Nagingasai Staje, Nagimantas, Simas Stūra. Iš „E.paveldas“, originalai – Negimantas, S. Nagas, S. N., Senukas A., mu. Maskvos lietuviai studentai nutarė jo slapyvardžių Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Skųstasai, Stasys, Stūra, Simas ir kt.13. atminimui parengti rinktinę, tad kreipėsi į Kaip teigė pats S. Naginskas, „jei nebūtų visuomenę su prašymu siųsti medžiagą. Žakilęs I Pasaulinis karas, gal būčiaus baigęs dėta, jog, išleidus knygą, surinkta medžiaga geodezijos institutą, nes jau buvau keliolika bus perduota LMD archyvui. Iš spaudos egzaminų išlaikęs, atlikęs daug žiemos ir sužinome, kad šiam reikalui buvo sudaryta vasaros praktikos darbų, tačiau karo sąlygose 5 asmenų komisija: Petras Klimas, Julius sveikata ėmė šlyti“14. 1915 m. Vilniuje jis Abraitis, Ignas Šeinius (tikr. Ignas Jurkūnas), sunkiai persirgo šiltine. 1938 m. rašytoje auAdomas Juodasis (tikr. Adomas Lastas) bei tobiografijoje S. Naginskas bene pirmą kartą S. Naginskas. Apie sumanymą plačiai paprakalbo apie sveikatos sutrikimus. Kaip skelbta spaudoje10. Dar paties poeto 1912 m. matysime vėliau, sveikata vis labiau prastėjo parengta, bet neišspausdinta rinktinė „Gėlyir darė lemiamą įtaką ne tik visuomeniniam, nas“ buvo pertvarkyta. Deja, 1914 m. kilus bet ir profesiniam darbui. karui, rinktinė vėl nebuvo išspausdinta (ji S. Naginskas rūpinosi ir kalbos mokslu, dienos šviesą išvydo tik 1948 m.). pedagogika.

Dėstė lietuvių kalbą įvairioms S. Naginskas plačiai įsitraukė į visuomenigrupėms, buvo Lietuvių draugijos aukštųjų nę veiklą, tapo „Aušrinės“ („Lietuvos žinių“ literatūros ir mokslo priedas), „Pradalgių“ S. Naginskas aktyviai reiškėsi spaudoje, buvo Maskvos mokyklų moksleiviams šelpti narys15. Karo metu dirbo Lietuvių draugijos („Santaros“ priedas) redakcijos nariu, dirbo „Santaros“ priedo „Pradalgiai“ redakcijos narys. nukentėjusiems dėl karo šelpti Technikų „Lietuvos žinių“, „Santaros“ laikraščiuose. S. sekcijoje, pasiūlė daug lietuviškų technikos Naginską dar kartu su Adolfu Klimu, Rapolu terminų16.

Skipičiu, Petru Šalčiumi, Stasiu Šilingu aptinkame „Santaros“ priedo „Laisvės karininkas“ (1917) redakcijoje. Visose minėtose Pripažintas karinės terminijos kūrėjas redakcijose jis atliko žurnalistinį, korektūrinį darbą.

1918-ieji buvo lūžio metai. Atkurta Lietuvos valstybė, Apie pradžioje Petrapilyje leistos „Santaros“ susitelkimą savo baigėsi karas. Lietuvių tautai tai buvo pakylėjimo laikotarpis, atsiminimuose rašė R. Skipitis11. 1917 m. Maskvos ir Petrapilio buvo kuriamos valstybinės institucijos. Kaip prisimena to meto lietuvių inteligentai norėjo rasti vidurio kelią tarp kairiųjų šviesuomenė, jau XX a. pradžioje Vilnius pamažu tapo lietuvių ir dešiniųjų politinių srovių. Petrapiliečių „Santaros“ grupei tautos kultūros centru – čia, panaikinus spaudos draudimą, priklausė S. Šilingas, Kazys Šalkauskis, Balys Sruoga, Adomas ėjo lietuviški laikraščiai, kūrėsi įvairios draugijos. Karo metu Varnas, P. Šalčius, S. Naginskas, Pranas Kavaliūnas, R. Skipitis svarbų tautinį vaidmenį Vilniaus krašte vaidino Lietuvių nu4 Rygiškių Jono „Rašomosios kalbos dalykai“ / Simas Stūra. Aušrinė, 1912, Nr. 21 kentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetas. Vilniuje veikė (gruod. 15), p. 250–251.

5 4 vidurinės mokyklos, tarp jų ir 1915 m. rudenį atidaryta Lietuvių kalbos mokymo reikalais / Simas Stūra. Aušrinė, 1913, Nr. 23 (kovo 30), p. 47–48. pirmoji lietuvių gimnazija, kuri vadinosi Jono Basanavičiaus, 6 Dėl ilgosios ū / S. N. Lietuvos žinios, 1914, Nr. 138 (birž. 25), p. 1–2.

7 Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gim Dėl „kalbos mažmožių“ / S. N. Lietuvos žinios, 1914, Nr. 148 (liep. 6), p. 1–2; Nr. 149 (liep. 8), p. 1–2; Nr. 153 (liep. 12), p. 1–2.

Mūsų dainiams / N. Lietuvos žinios, 1914, Nr. 141 (birž. 28), p. 2.

Veiksmažodžiai pagal mano tarmės: smilgiečio žodelis mūsų kalbininkams skiriamas / S. N. Lietuvos žinios, 1914, Nr. 158 (liep. 18) p. 2–3.

10 Visuomenės domai / P. Klimas ir kt. Lietuvos žinios, 1913, Nr. 6 (saus. 15), p. 4; tas pats: Viltis, 1913, Nr. 9 (saus. 20), p. 3; Šaltinis, 1913, Nr. 5 (vas. 4), p. 79.

11 Skipitis, Rapolas. Nepriklausomą Lietuvą statant. Čikaga, 1961, p. 390–393.

8 9

Ten pat, p. 392.

Stasys Naginskas: [biografija]. Prie Nemunėlio, 2010, Nr. 1, p. 26.

LNMMB RS, F116-3, lap. 1.

15 Stasys Naginskas: [biografija]. Prie Nemunėlio, 2010, Nr. 1, p. 26.

16 LNMMB RS, F116-3, lap. 1.

12 13 14

27

nazijos kurso pamokos. Iš šios mokyklos kilo Vytauto Didžiojo gimnazija (1921 m.), kasmet turėdavusi apie 500 lietuvių mokinių.

1918 m. atvykęs į Vilnių, rudenį S. Naginskas stojo tarnauti Karinės terminologijos komisijoje prie besikuriančios Krašto apsaugos ministerijos. Vėliau Petras Ruseckas pavadins S. Naginską karinės terminijos tėvu. Šis S. Naginsko veiklos aspektas plačiau analizuotas straipsnyje „Lietuvių kalbos kelias į Lietuvos kariuomenę“17. Kaip teigė tyrėjai, dėl tragiško lietuvių kalbos vartojimo kariuomenėje buvo įkurta Literatūros komisija, kuriai pirmininkavo Jonas Martynas Laurinaitis, o nariai buvo S. Naginskas, P. Ruseckas ir Pranas Tvaronas18. Kad darbas būtų sėkmingas, į talką pakviestas J. Jabonskis. Jau gruodį buvo išleistas pirmas lietuviškas karinis leidinys „Pėstininkų rikiuotės, komandos ir terminai“, taip pat „Laikinasis garnizono įgulos statutas“.

S. Naginskas buvo vertinamas kaip kalbininkas, jo nuopelnai pažymimi ir vėliau, ypač apgailestaujama dėl jo išvykimo į provinciją – kurį laiką jam tiesiog nebuvo rasta pamainos19.

Dar jis buvo išrinktas Knygų leidimo komisijos prie Švietimo ministerijos sekretoriumi. Taip pat dirbo korektoriumi bei redaktoriumi. Paties S. Naginsko teigimu, jis parengė per 20 knygų20.

Mokslo draugijos valdybos narys Tiksliai nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis S. Naginskas įsitraukė į Lietuvių mokslo draugijos veiklą.

Pirmosios žinios – iš 1914-ųjų. Gali būti, kad jis dalyvavo tais metais vykusiame VIII visuotiniame LMD susirinkime, nes spaudoje pasirodė jo straipsnis „Palaiontologijos patyrimai apie išvystymą laiko bėgyje“. Tai buvo pasakojimas apie susirinkime Viktoro Ruokio skaitytą pranešimą21. Tuo metu taip pat pasirodė „Lietuvių spaudos paroda“ – apie birželio 11 d.

Vilniuje atidarytą Lietuvių dailės draugijos parodą22.

S. Naginskas taip pat nušvietė lietuvių susitelkimą – išspaudintas straipsnis apie paramą lietuviams studentams „Bendras neturtingiems studentams lietuviams sušelpti koncertas Vilniuje Pagirių salėje“23. Gal tai buvo jo kaip korespondento domėjimasis lietuvybės reikalais, o gal nuoseklus ėjimas tikslo link – dirbti ten, kur labiausiai gali prisidėti prie tautos gerovės.

Bent Vilniuje, kaip rodo publikacijos spaudoje, tuo metu S. Naginskas turėjo būti.

Ažubalis, Algirdas; Kazlauskaitė-Markelienė, Rolanda; Builienė, Diana.

Lietuvių kalbos kelias į Lietuvos kariuomenę. Mokslo ir technikos raida, 2012, Nr. 2, p. 122–140.

18 Ten pat, p. 127.

19 Ten pat, p. 135.

20 LNMMB RS, F116-3, lap. 1.

21 Lietuvių literatūros ir tautosakos Rankraščių skyrius (toliau – LLTI RS), F21-315; Palaiontologijos patyrimai apie išvystymą laiko bėgyje / Nagas. Lietuvos žinios, 1914, Nr. 131 (birž 17), p. 1.

22 LLTI RS F21-314; Lietuvių spaudos paroda / Nagas. Lietuvos žinios, 1914, Nr. 128 (birž 13), p. 2.

23 LLTI RS F21-317; Bendras neturtingiems studentams lietuviams sušelpti koncertas Vilniuje Pagirių salėje / Nagas. Lietuvos žinios, 1914, Nr. 130 (birž 15), p. 2.

17

28

Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytojai su filosofu Vydūnu (stovi centre), kai jis lankėsi gimnazijoje.

S. Naginskas – pirmas iš kairės. Apie 1922–1923 m. Iš „Europeana“, originalas saugomas Rokiškio krašto muziejuje.

Kitais metais IX visuotinio LMD susirinkimo kronikoje randame žinių apie naujai įstojančius narius, kurie, susimokėję nario mokestį, norėtų dalyvauti susirinkime. Tarp 30 naujokų matome: „Nr. 23. Stasys Naginskas“24. Nurodoma, jog šie žmonės laikomi priimtais į draugiją. Ko gero, karo metu dingo dokumentai ar dėl kitų priežasčių, bet tarp 1918 m. LMD naujokų vėl matome S. Naginską. XII LMD visuotiniame susirinkime randame žinutę, kad LMD pirmininkas praneša naujai įstojusių į draugiją pavardes, tarp jų – S. Naginskas ir daug kitų25. Visi nauji kandidatai buvo patvirtinti ir priimti.

Dar po metų S. Naginskas pradeda savo, kaip LMD valdybos nario, „karjerą“ – į ją iš viso buvo renkamas tris kartus26. 1919 m. lapkričio 1–3 d. Šv. Mikalojaus bažnyčios salėje vykusiame XIII LMD susirinkime, kaip ir kasmet, buvo renkamas aukščiausias LMD valdymo organas – Komitetas ir valdyba. Komiteto rinkimuose 1920–1921 metams slaptu balsavimu iš 22 kandidatų buvo išrinkti 9 nariai; S. Naginskas gavo 27 balsus ir tapo Komiteto nariu.

Taip pat jis išrinktas į Redakcinę komisiją. Ją dar sudarė: dr. Stasys Matulaitis, Jurgis Šlapelis, Juozas Tumas, Mykolas Biržiška27. Taip metais į LMD Revizijos komisiją išrinkta Adelė Diržytė – poetė, mokytoja, vėliau tapusi Naginskiene.

1919–1920 m. laikotarpis buvo itin sudėtingas Vilniaus inteligentams. Nors 1920 m. liepos 4 d. Lenkijos valdžia pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta sutartis su Sovietų Rusija, pagal kurią Lietuvai pripažintas Vilniaus kraštas, Gardinas, Suvalkai, Seinai, spalio 10 d. lenkų kariuomenė ilgam užėmė Vilnių.

Vilniaus lietuvių kultūrinis, tautinis, visuomeninis darbas buvo smarkiai suvaržytas, prasidėjo persekiojimai. Darbuotis lietuvybei tapo sudėtinga.

XIV visuotinis LMD susirinkimas vyko 1920 m. gruodžio 28–29 d. Lietuvių gimnazijos salėje. Dalyvavo IX visuotinis Lietuvių Mokslo Draugijos susirinkimas Vilniuje 1915 m. birželio 10–13 (23–26) d. (iš LMD kronikos). Iš: Lietuvių tauta, 1919, kn. 2, d. 4, p. 613.

25 XII-sis Visuotinis Lietuvių Mokslo Draugijos susirinkimas Vilniuje 1918 m. spalių 2–4 d. d. (iš LMD kronikos). Iš: Lietuvių tauta, 1921, kn. 3, d. 1, p. 230.

26 Valaitis, Antanas. Iš Lietuvių mokslo draugijos istorijos. Iš: Lietuvių tauta, 1932, kn. 4, d. 3, p. 38–39.

27 XIII-sis Lietuvių Mokslo Draugijos visuotinis susirinkimas Vilniuje 1919 metais lapkričio 1–3 dienomis (iš LMD kronikos). Iš: Lietuvių tauta, 1921, kn. 3, d. 1, p. 243; Lietuvių Mokslo Draugijos visuotinas susirinkimas Vilniuje. Lietuva.

1919, Nr. 251 (lapkr. 20), p. 1.

24

tik 41 LMD narys, tarp jų Stasys ir Adelė Naginskai28.

Patvirtintos LMD valdybos narių pareigos: Jonas Basanavičius – pirmininkas, M. Biržiška ir Vytautas Kairiūkštis – vicepirmininkai, S. Naginskas – sekretorius. Būtent jam draugijos susirinkime teko pristatyti 1920–1921 m. sąmatos projektą29. Kitais metais, sprendžiant dėl naujo LMD komiteto rinkimo (1921–1922 m.), buvo nutarta palikti tą patį LMD komitetą, taip pat tos pačios sudėties Redakcinę komisiją (abiejuose buvo S. Naginskas)30.

Teisybės dėlei, kiek teko matyti 1919–1920 m. LMD posėdžių protokolus, beveik visi jie rašyti (perrašyti) paties pirmininko J. Basanavičiaus, S. Naginsko randame tik parašą tarp kitų dalyvių31. Tad jo, kaip sekretoriaus, vaidmuo fragmentiškas.

1921 m. lapkritį, LMD susirinkime aptariant nuveiktus darbus, pažymėta, kad įvyko 8 posėdžiai su paskaitomis, kurias skaitė 15 prelegentų. S. Naginskas planavo skaityti pranešimą apie lietuvių kalbą, bet „atostogos neleido to padaryti“32.

Sunkiai pakeičiamas vadovėlių rengėjas Kiek daugiau žinių turime iš kitos srities. S. Naginskas itin matomas LMD kuruojamoje vadovėlių rengimo, ypač redagavimo, veikloje. 1918–1921 m. buvo pats LMD vadovėlių leidybos pakilimas33. Tiesa, jo pavardę matome ne pirmuosiuose puslapiuose – ant S. Naginsko pečių gulė redagavimas, kalbos taisymas, korektūrų skaitymas ir kiti „nematomi“ darbai. Tarp išlikusių LMD Vadovėlių leidimo komisijos įvairių dokumentų yra keli apmokėjimo už atliktus darbus kvitai įvairiems bendradarbiams, tarp

Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos pedagogų posėdis prieš išsikeliant į naujas patalpas. S. Naginskas – pirmas iš kairės. 1931 m. Iš „Europeana“, originalas saugomas Rokiškio krašto muziejuje.

XIV-sis visuotinis LMD susirinkimas Vilniuje 1920 m. gruodžio 28–29 d. (iš LMD kronikos). Iš: Lietuvių tauta, 1921, kn. 3, d. 1, p. 246.

XIV-sis visuotinis LMD susirinkimas Vilniuje 1920 m. gruodžio 28–29 d. (iš LMD kronikos). Iš: Lietuvių tauta, 1921, kn. 3, d. 1, p. 249.

30 XV-sis Lietuvių Mokslo Draugijos visuotinis susirinkimas Vilniuje lapkričio 23–25 d. 1921 m. (iš LMD kronikos). Iš: Lietuvių tauta, 1921, kn. 3, d. 2, p. 476.

31 Lietuvių mokslo draugijos Protokolų knyga, 1915–1939. LLTI RS, F22-4.

32 XV-sis Lietuvių Mokslo Draugijos visuotinis susirinkimas Vilniuje lapkričio 23–25 d. 1921 m. (iš LMD kronikos). Iš: Lietuvių tauta, 1921, kn. 3, d. 2, p. 476.

33 Paškevičiūtė-Kundrotienė, Eglė. Lietuvių mokslo draugijos leidybinės veiklos bruožai. Iš: Lietuvių mokslo draugijos paveldas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2014, p. 24.

28

29

jų ir S. Naginskui34: „Prašau išduoti p. S. Naginskui už redakcijos darbus ir avanso“, „Iš vadovėlių leidžiamosios komisijos gavau 100 [markių] avanso už darbus komisijoje (vadovėlių redagavimą)“ ir pan.

Apie šį sunkų vadovėlių leidybos etapą randame žinių vieno leidinio įvade: „Kuone visi Lietuvių Mokslo Draugijos 1919–1921 m. vadovėliai yra leidžiami nepaprastai sunkiomis sąlygomis: politikos padėtis visa dar mainosi, darbas dažnai nutrunka, trūksta prityrusių korektorių, kalbos žinovų ir šiaip darbuotojų. Nieko stebėtina, jog vadovėliai nesirodo taip parūpinti, kaip kad iš LMD būtume laukę. Ypatingai skaudžiai nepalankios darbui sąlygos yra šiai knygai atsiliepusios: L.[iudas] Noreika 1918 m. išvertė jos dalį Vilniuje, o kitą 1919 m. J.[uozas] Pajaujis nebe Vilniuje, katra tik vėlokai tepavyko gauti. S. Naginskui pavesta ištaisyti vertimo kalba, šiam sunkiai įsisirgus, kurį laiką nebuvo galima rankraščio prieiti. Suradus rankraštį, pradžia pasirodė esanti dingusi. Ilga laiką nebuvo galima vertėjo gauti. Pagalios išvertė ją iš naujo P.[ovilas] Gaidelionis. 1920 m. liepos mėn. bolševikams užplūdus Vilnių ir sustojus spaustuvėms, dėl kai kurių priežasčių teko skubotai duoti spaustuvėn netaisytas rankraštis; taisyta be galo sunkioje korektūroje. Dėl spalių mėn. įvykių korektoriui atsidūrus nebe Vilniuje ir iš tolo taisant korektūrą, vėl dingo rankraščio dalis. Vos 1921 m. pavyko gauti naujas vertėjas J.[uozas] Grabauskis. Visi tie vertimai teko lyginti ir vienodinti kuo liuosesniais nakties tarpais. Visa tai, be abejo, knygos vertei bus pakenkę. Leidėjai.“35 Čia dar sykį atkreiptas dėmesys į S. Naginsko sveikatos problemas. Tai iš dalies paaiškina, kodėl LMD veikloje jis aktyviai dalyvavo tik 1919–1922 metais.

Kaip nurodo savo autobiografijoje, sveikata, nepaisant jauno amžiaus, silpo: 1915 m. persirgo šiltine, 1920 m. susirgo pleuritu, galiausiai pasireiškė tuberkuliozė.

LMD ir jos Komiteto persekiojimai Šalia šių aplinkybių, kaip jau minėta, sąlygos Vilniaus krašte lietuvybės veiklai vis sunkėjo. Daugėjo represijų. Jų neišvengė ir S. Naginskas. 1921 m. spalio 1 d. lenkų okupacinės valdžios jis buvo suimtas, bet greit paleistas36. Aplinkybėms susiklosčius, 1922 m. vasarą paliko Vilnių. Tų pačių metų gruodžio 26–27 d.

XVI visuotiniame LMD susirinkime, vykusiame Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje, sunkią draugijos padėtį nušvietė pirmininkas J. Basanavičius: „Gerbiami ponai ir ponios! Nuo tų 1907 metų, kada buvo įsteigta Lietuvių mokslo draugija, dabar jau eina 18 metai, o šis visuotinis Draugijos susirinkimas nūnai 16tą kartą įvyksta, rods, labai nedaugeliui Draugijos narių jame dalyvaujant. Gailėtis reikia, kad jau senai – jau nuo LMD Vadovėlių leidimo komisijos įvairūs pakvitavimai ir sąskaitos, 1915–1919. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB RS), F165-209, lap. 32, 71, 116.

35 Zakrzewski, Wincenty. Naujųjų amžių istorija / V. Zakševskis; iš lenkų kalbos vertė L. Noreika ir J. Pajaujis. D. 1: Ligi Didžiosios Prancūzų revoliucijos. Vilnius, 1920 (viršelyje 1921), p. 122.

36 Biržiška, Mykolas. Vilniaus Golgota. Vilnius: Mintis, 1992, p. 132.

34

29

kelių metų vokiečių okupacija pradedant – praėjo tie laikai, kada šituose visuotinuose Mokslo Draugijos susirinkimuose būdavo telkiasi šimtai jaunų pajiegų, beveik visa Lietuvos inteligentija, ir tie laikai, prie šios politikos aplinkybių, rodos neveik gryš, kada sulauksime skaitlingų narių apsilankymo ir gausesnių, svarbesnių mokslo žvilgsniu paskaitų. Tuo tarpu priversti esame tenkintis ir tuomi, ką dar turime, ir tais nedaugeliu narių, kurie dar nepatekę pabėgėlių iš Vilniaus skaičiun, čia jau ant vietos saugoja Lietuvos, o podraug ir Mokslo Draugijos dalykus ir reikalus <...>.“37 Taigi 1921 m. lapkritį išrinktai LMD valdybai buvo itin nesėkmingas laikas. Priminsime, kad 1921–1922 m.

LMD komitetą sudarė: dr. J. Basanavičius – pirmininkas, M. Biržiška ir kun. Mečislovas Reinys – vicepirmininkai, S. Naginskas – sekretorius, kun. Jonas Šepetys – iždininkas, dr. Jurgis Šlapelis – bibliotekininkas, dr. Jonas Augevičius, dr. Pranas Augustaitis ir Marcelinas Šikšnys – nariai pavaduotojai. 1922 m. sausio 19–20 d. lenkų policija padarė kratas pas daugelį lietuvių ir gudų veikėjų. Buvo areštuoti ir į Lukiškių kalėjimą pateko LMD komiteto nariai M. Biržiška ir dr. P. Augustaitis, o sausio 31-ąją suimtas ir dr. J. Augevičius. Vasarą, birželio 21 d., Vilnių paliko antrasis vicepirmininkas kun. dr. M. Reinys, pakviestas profesoriauti į Kauną. Liepos pirmosiomis dienomis „nustojo tarnauti“ ir Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas, draugijos sekretorius S. Naginskas – jis taip pat persikėlė už demarkacinės linijos į Lietuvą38. Taip iš 9 narių Komitete liko tik 4, kuriems ir teko rūpintis LMD reikalais.

Nauja S. Naginsko veikla – vertimai Vilniuje S. Naginskas darbavosi ne tik LMD. Kaip ir dauguma draugijos narių, jis buvo itin svarbios lietuvybei Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoju.

1919–1922 m. abu sutuoktiniai Stasys ir Adelė Naginskai dėstė lietuvių kalbą, o Adelė dar buvo ir auklėtoja39. Jų pavardes randame beveik kiekviename to laikotarpio gimnazijos posėdžių protokole40. 1922-ųjų vasarą, kaip minėta, aplinkybių verčiami, jie paliko sostinę ir persikėlė į Rokiškį, arčiau Adelės Diržytės-Naginskienės gimtinės.

Rokiškis – naujas gyvenimo etapas, bet kartu ir pradėtų darbų tąsa. Čia S. Naginskas vėl pasinėrė į pedagoginį darbą – nuo 1922 m. buvo Rokiškio mokyklos inspektorius (direktoriaus pavaduotojas), vyresnėms klasėms dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Toliau siuntė spaudai straipsnius kalbos klausimais, padėjo K. Būgai rinkti lietuviškus žodžius, į šį darbą įtraukė ir moksleivius41.

Kiek galėdamas, S. Naginskas užsiėmė kūrybos vertimais į lietuvių kalbą: vertė Adomą Mickevičių, Janką XVI visuotinis Lietuvių mokslo draugijos susirinkimas Vilniuje gruodžio 26–27 d. 1922 m. (iš LMD kronikos). Iš: Lietuvių tauta, 1923, kn. 3, d. 2, p. 477–478.

38 Ten pat, p. 478.

39 Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijai – 100. Vilnius: Homo liber, 2015, p. 29.

40 Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos protokolai (1915–1940 ir 1953–1955 metai). Vilnius: Petro ofsetas, 2011, p. 147–177.

41 Juknevičius, Petras. Jais garsus Daugyvenės kraštas. Panevėžys: [Alro media], 2008, p. 30.

37

30

Kupalą, Jurgį Baltrušaitį, vėliau – Williamą Shakespeare‘ą. Mat, susirgęs tuberkulioze, nuo 1928 m. paliko pedagoginį darbą. Gydytojai težadėjo kelis mėnesius, bet gerokai apsiriko. Anglų kalbos S. Naginskas išmoko jau nebedirbdamas mokykloje. Ir ne bet kaip išmoko – 1939 m. išvertė W. Shakespeare‘o „Hamletą“. Šį vertimą literatūros tyrinėtojas dr. Dovydas Judelevičius apibūdino taip: „Tikras kūrybinis žygdarbis. Sunkiai sirgdamas, atskirtas nuo platesnės literatūrinės ir mokslinės visuomenės, neturėdamas naujausių mokslinių leidimų, nebe jaunas žmogus parengė ir daugelį metų tobulino sudėtingos, aibes idėjinių ir meninių problemų keliančios Šekspyro tragedijos vertimą. Ir pasiekė tokį lygį, kuris artėjo prie geresnių ketvirtojo dešimtmečio poetinio vertimo pavyzdžių.“42 Gyvendamas Rokiškyje, S. Naginskas susirašinėjo su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojais Vilniuje. Tyrinėjo Martyno Mažvydo ir kitų raštus, siuntė savo atradimus apie juose slypinčius achrostikus43.

Palikimo ir atminimo intriga Mirė Stasys Naginskas 1955 m., patyręs daug nepalankių aplinkybių, pragyvenęs netgi savo ištikimąją gyvenimo palydovę Adelę (mirė 1949 m.). Palaidotas Rokiškio kapinėse.

Kad S. Naginsko literatūriniai tyrimai buvo vertinami, galima spręsti iš literatūrinio rankraštinio palikimo reikalu dukros rašyto laiško profesoriui akademikui Kostui Korsakui: „Jūsų pasiūlymą perduoti tėvo rankraščius [Lietuvių literatūros ir tautosakos] instituto rankraštynui mielai priimu.“ Tik toliau ji abejoja dėl teiginių, esą „kai kurie dalykai neturi nieko bendro su kalba ir literatūra, kiti juodraščiai – sunkiai išskaitomi, treti – neiškelią jokių naujų problemų arba neatlaiką kritikos“.44 Čia suintriguoja keli dalykai: 1) pasižadėta perduoti rankraštinį palikimą tuoj po tėvo mirties. Pati dukra žada jį po kelių savaičių atvežti į Vilnių, tačiau institute šio palikimo nėra; 2) dėl sunkiai įskaitomo rašto: kiek teko matyti rankraščius, S. Naginsko braižas išskirtinai taisyklingas ir gražus tiek ankstyvųjų straipsnių, tiek paskutinių dešimtmečių raštų; 3) suprantama, kad 1955 m. ne kiekviena publikacija galėjo tikti dėl ideologinių priežasčių. Šios intrigos atomazga galėtų būti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje, kur saugomas bene gausiausias S. Naginsko fondas.

Rankraščiai įgyti 1973 m. iš dukros Elenos Vajėgienės (tos pačios, kuri dar 1955 m. pažadėjo juos K. Korsakui ir LLTI) ir 1979 m. papildomai pirkti iš kitos dukters Ievos Naginskaitės45. Čia S. Naginsko fonde (F 116) saugomi 94 vienetai rankraštinio palikimo: keletas laiškų, literatūriniai tyrinėjimai, vertimai, keli biografijos epizodai.

Judelevičius, Dovydas. Nežinomas lietuviškos šekspyrianos puslapis.

Pergalė, 1972, Nr. 9, p. 185.

LLTI RS, F1-5257, F1-5256.

44 Vajėgienė-Naginskaitė, [Alė]. Laiškas K. Korsakui. 1955, birželio 10, Rokiškis. LLTI RS, F17-1001.

45 LNMMB RS, F116-1.

42

43

Sukaktys

Kas tu, Jokūbai Zove?

Viliaus Jasinevičiaus nuotr.

Dr. Kęstutis Šapoka

Metų pradžioje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veikė (sausio 25–vasario 10 d.) dailininko, grafiko, kaligrafo, ilgamečio Nacionalinės bibliotekos darbuotojo Jokūbo Zovės jubiliejinė 70-mečio piešinių pa­ roda„Žvilgsnis atgal“. Ši kamerinė, jauki ekspozicija – tai tarsi asmeniška dailininko kūrybinio kelio santrauka, tik išreikšta pačia subjektyviausia, asmeniškiausia forma – piešiniais. Tiesa, piešiniai – ne vienintelė J. Zovės kūrybos rūšis. Galima netgi sakyti, jog eskizavimas yra labiau poilsis, intuityvaus impulso išvadavimas, savotiškas džiazavimas tarpuose tarp kitų kur kas rimtesnių darbų taikomojo meno baruose. O juose nuveikta ne taip jau ir mažai.

J. Zovė yra iliustravęs knygų, laimėjęs ne vieną konkursą ir sukūręs daugiau nei šimtą įmonių bei prekių ženklų ir emblemų. Jis – 27 pašto ženklų autorius, taip pat kuriantis atvirukus, kaligrafijos meistras, Lietuvos dailininkų sąjungos Karikatūristų sekcijos narys. 1984–1989 m. J. Zovė dirbo „Minties“, 1989–1992 m. – „Vyturio“, 1995–1996 m. – „Katalikų pasaulio“ leidyklose. Žinoma, negalima nepaminėti darbo Nacionalinėje bibliotekoje, į kurią J. Zovė atėjo 1992-aisiais ir jos dailininku tebedirba iki šiol.

Tačiau apie viską – nuo pradžių. Jokūbas Zovė gimė 1948 m. Kamajuose, Rokiškio rajone. 1962–1967 m. mokėsi tuomečiame Telšių taikomosios dailės technikume (dab. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas), kuriame studijavo metalo meninio apdirbimo subtilybes. Pasak paties J. Zovės, šios studijos turėjo didelę įtaką tolesnei jo kūrybai ir apskritai visam gyvenimui liko kaip šviesus jaunystės vilčių ir pažinties su menu prisiminimas.

Būtent technikume pradėjo intensyviai piešti. Lankydavo vakarinį piešimo būrelį ir piešdavo kiekvieną dieną. Čia dalyvaudavo piešinių parodose, 1965 m. surengė ir personalinę piešinių parodą. Beje, keli tos pirmosios parodos piešiniai eks-

ponuoti ir jubiliejinėje „Žvilgsnis atgal“. J. Zovė sako, kad kai kartais sklaido Telšių laikų ir vėliau jau studijų Valstybiniame dailės institute piešinius, jų kokybė nesiskiria. Laiką atpažįsta nebent pagal veidus tų, kieno portretinius eskizus piešė... O piešdavo visur ir visada. Šiuose darbuose – studijų draugai, atostogaujantys kaime vaikai, dailininko tėvai, broliai, seserys, galų gale – bendradarbiai.

Baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, tais pačiais 1967 m. J. Zovė stojo į Valstybinį dailės institutą. Paties dailininko žodžiais, jis sapnuodavęs paveikslus, tačiau vis dėlto žinojo, kad bus grafiku. Įstojo į „studentus kandidatus“. Šie studentai būdavo priimami tarsi bandomajam laikotarpiui ir, jeigu gerai užsirekomenduodavo, po kurio laiko tapdavo tikraisiais studentais. Tačiau tapti studentu nespėjo, nes po pusmečio Jokūbas buvo paimtas tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Po dvejų metų, 1969 m., J. Zovė grįžo į Vilnių ir, stojęs pakartotinai, tapo tikruoju studentu.

Tuomečio Dailės instituto Grafikos katedroje dėstė žymūs dailininkai asmenybės: piešimą – Leonas Žuklys, specialybės dalykus – Leonas Lagauskas, Vytautas Jurkūnas, akvarelės meną – Leonas Katinas, Algirdas Petrulis. Vyresniuose 31

J. Zovė (antras iš kairės) sostinės Parodų rūmuose su specialybės dėstytoju doc. Leonu Lagausku (antras iš dešinės). 1972 m. Viktoro Bakšio nuotr.

Dailės instituto studentas. Piešimo studijoje. 1973 m. Viktoro Bakšio nuotr.

kursuose piešimo mokė legenda Stasys Krasauskas.

Diplominio darbo vadovas buvo Antanas Kučas.

Baigiamajam darbui J. Zovė sukūrė linoraižinių ciklą Teofilio Tilvyčio poemai „Usnynė“. Įdomi detalė – iliustracijas išraižė ant linoleumo, nulupto nuo instituto koridoriaus grindų... 1984 m. šios iliustracijos buvo panaudotos perleistoje T. Tilvyčio knygoje.

Beje, ir po instituto baigimo J. Zovė gana aktyviai kūrė iliustracijas įvairiems literatūros kūriniams, apipavidalino knygas. Bene sėkmingiausias darbas šioje srityje – 1986 m. „Vyturio“ leidyklos užsakymu

Jokūbo Zovės piešiniuose – studijų draugai, broliai, seserys, galų gale – bendradarbiai.

32

iliustruotas poeto Pablo Nerudos kūrinys „Odė spaudai“. Ši knyga buvo pripažinta absoliučiai gražiausia metų knyga, apdovanota pirmojo laipsnio diplomu, taip pat antrojo laipsnio diplomu gražiausios knygos konkurse Maskvoje, galiausiai Leipcigo knygų mugėje gautas knygos meno garbės diplomas.

Nuo Kamajų iki Viktorijos ir Alberto muziejaus J. Zovė yra atvirukų, plakatų autorius. 1989 m. dailininko sukurtą plakatą „Skorosšivatel Nr. 1940“, „Minties“ leidyklos surengtame politinio plakato konkurse laimėjusį I vietą, yra įsigijęs Londono Viktorijos ir Alberto muziejus.

Viena sėkmingiausių J. Zovės taikomosios dailės rūšių – įmonių logotipai – grafiniai ženklai. Dar sovietmečiu žurnalistas Rimantas Žilevičius subūrė įmonių ženklus kuriančius dailininkus, organizuodavo logotipų konkursus. Pirmąjį logotipą J. Zovė sukūrė 1976 m. Švenčionių vaistažolių fabrikui. Bene didžiausias laimėjimas, paties dailininko vertinimu, – „Lietuvos avialinijų“ logotipas (1988 m.). Tuo metu kompanija dar priklausė SSRS žinybai, tačiau jau vyko atsiskyrimas. Buvo paskelbtas sąjunginis

J. Zovė yra sukūręs gimtųjų Kamajų (Rokiškio r.) herbą ir vėliavą (2005 m.), Paluknio (Trakų r.) herbą ir vėliavą (2011 m.).

1989 m. dailininko sukurtą plakatą „Skorosšivatel Nr. 1940“, „Minties“ leidyklos surengtame politinio plakato konkurse laimėjusį I vietą, yra įsigijęs Londono Viktorijos ir Alberto muziejus.

konkursas, ir... J. Zovė laimėjo pirmąją vietą. „Lietuvos avialinijos“ tą ženklą naudojo, tačiau šiandien, deja, nebėra pačios kompanijos.

Pirmąjį įmonės ženklą jau nepriklausomoje Lietuvoje J. Zovė sukūrė „Spaudos bankui“. Vėliau atsirado „Lietuvos kuro“, Signatarų namų, leidyklų „Valstybinis leidybinis centras“, „Etnos“, „Katalikų pasaulis“ ženklai. Kūrybiškai įdomus užsakymas – sukurti Italų kultūros instituto ženklą. Vienas nesenų J. Zovės kūrybos logotipų – Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos ženklas. Negalima pamiršti ir 2016 m. sukurto Nacionalinės bibliotekos logotipo, kuris puikuojasi ir bibliotekos vėliavoje.

Atgavus nepriklausomybę, J. Zovė buvo pakviestas įmonei „Lietuvos pašto ženklas“ padėti kurti lietuviškus pašto ženklus. Pirmoji pašto ženklų serija radosi 1991-aisiais – „Lemtingasis birželis“. Ją sudarė trys pašto ženklai, skirti atmintiniems 1941 metams. Laimėtas pašto ženklų serijos „Lietuvos Respublikos signatarai“ konkursas. Ją dailininkas kūrė dešimtmetį – 1993–2004 metais. Popiežiaus Jono Pauliaus vizitui Lietuvoje paminėti 1993 m. dailininkas sukūrė penkis pirmosios dienos (premier jour) pašto spaudus ir atvirlaiškį. 1997 m. sukurtas pašto ženklas „II Baltijos jūros šalių sporto žaidynės“, 1999 m. – pašto ženklas „Lietuvos laisvės kovų sąjūdis“. 2004 m. išleista dviejų pašto ženklų serija „Atėnų olimpinės žaidynės“.

Kaligrafiniai bandymai.

Kantrybė, preciziškumas ir atsidavimas Būtent A. Kučas pastūmėjo J. Zovę pasukti šrifto meno, kaligrafijos keliu. Šrifto paslaptys ilgiems metams tapo neatskiriama J. Zovės kūrybinės veiklos dalimi. Netgi darbo specifika Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo susijusi su kaligrafija, kadangi J. Zovė, atsakingas už parodų bibliotekoje apipavidalinimą, kone kiekvienai didesnei ir svarbesnei parodai kurdavo autorinį plakatą, nes kompiuterinio informacijos apie parodas būdo dar nebuvo. O šių plakatų ašimi buvo būtent gebėjimas, pasitelkiant kaligrafiją, kaskart rasti kitokį raktą į parodos tematiką ir nuotaiką.

Taip susidarė solidi J. Zovės autorinių, specialiai Nacionalinės bibliotekos parodoms kurtų kaligrafinių plakatų kolekcija. Dalį jų – per 30 geriausiųjų – dailininkas eksponavo 2008 m. Nacionalinėje bibliotekoje surengtoje personalinėje parodoje savo 60-mečio proga. Beje, pirmąją personalinę šrifto ir logotipų parodą J. Zovė surengė 1998-aisiais savo 50-mečio proga Lietuvos dailininkų sąjungos Pamėnkalnio galerijoje. Grįžtant prie minėtos rinktinių plakatų parodos 2008 m., būtina paminėti, kad joje buvo eksponuotas autorinis J. Zovės kaligrafijos kūrinys – ant vieno ištiso 18 m 20 cm ilgio ir 0,5 m pločio pergamento ritinio išrašyta Šv. Mato evangelija, patekusi ir į Lietuvos rekordų knygą. Įdomi šio pergamento sukūrimo istorija. Pasak J. Zovės, viskas prasidėjo karštą 1999-ųjų vasarą, artėjant didžiajam saulės užtemimui, sklandant baisiosioms kalboms apie Pasaulio pabaigą. Dailininkas turėjo 1939 m. išleistą Naująjį Testamentą, verstą Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko. J. Zovė prisimena, jog perrašyti šią knygą buvo tarsi spontaniška mintis, tarsi paliepimas iš dangaus. Taigi dailininkas, pasigaminęs įtaisą iš dviejų volelių, kurį pritvirtino po stalu, ant vieno užvyniojęs tuščią pergamentą, rašė,

J. Zovė – 27 pašto ženklų autorius, pripažintas įmonių ženklų kūrėjas. Jis sukūrė ir savo gimtųjų Kamajų herbą (apačioje dešinėje).

33

o ant kito suvyniodavo tai, ką jau perrašė. Tai buvo, dailininko žodžiais, kaip kasdieniai poteriai ir kartu kaligrafo fizinės formos palaikymas. Pagrindinį tekstą rašė beveik per visą pergamento plotį, o krašte paliktoje vietoje – dar ir Biblijos išnašas. Rašė po truputį kone kasdien. Užtruko penkerius metus, o tuomet rankraštis išgulėjo dirbtuvėje dar trejus. Dailininkas pas medžio meistrą užsakė įrankį, panašų į tą, ant kurio vyniojama Tora, pas tekstilininkę – rubino spalvos užvalkalą su aukso spalvos tekstu, kad į jį įvilktų rankraštį-ritinį.

Galų gale pasiryžęs 2007 m. nuėjo į Bernardinų bažnyčią Vilniuje pas kunigą Julių Sasnauską. Paprašė, kad dvasininkas šį pergamentą pašventintų. Tai padarius, netrukus atsirado proga šį rankraštį parodyti visuomenei. Ir būtent Nacionalinėje bibliotekoje. Parodą menančių žmonių liudijimu, iš penkto į trečią aukštą besidriekiantis pergamentas pleveno Nacionalinės bibliotekos erdvėje ir sulaukė itin didelio lankytojų dėmesio.

Kokia, anot paties J. Zovės, šventinimo galia!

2016 m. J. Zovė surengė dar vieną parodą Nacionalinėje bibliotekoje – eksponavo Johanno Wolfgango von Goethe’s vokiškai

perrašytą „Jaunojo Verterio kančių“ tekstą. Tą vokišką knygutę turėjo dar nuo Telšių technikumo laikų. Šis didelį įspūdį jam padaręs kūrinys buvo parašytas dienoraščio stiliumi. J. Zovė prisipažįsta, jog, ko gero, nusižiūrėjęs nuo Goethe’s, jis ir pats kadaise rašė dienoraštį. Jau perkėlęs evangeliją į pergamentą, dailininkas brandino mintį perrašyti „Jaunojo Verterio kančias“, be to, labai norėjęs „susigrumti“ su itin gražiu, išraiškingu barokiniu šriftu, kokiu plunksna rašė Goethe. Šiam darbui J. Zovė sugaišo irgi penkerius metus.

Pasitikdamas 70-metį, dailininkas vėl surengė jubiliejinę parodą ir pavadino ją „Žvilgsnis atgal“. Nors jubiliejus solidus, paroda, priešingai, buvo kamerinė, jauki, nuoširdi.

Iš tikrųjų tai – kiek melancholiškas žvilgsnis atgal, nes parodoje eksponuoti piešiniai – tarsi gyvenimo išklotinė nuo septyniolikos metų iki dabar. Tie piešiniai, eskizai nevirto tikrąja tradicine grafika, teminiais ciklais ar publikacijomis. Galbūt todėl juose galima pajusti akimirkos, kai buvo piešiama, situaciją, nuotaiką, dabar jau nesugrąžinamos praeities dvelksmą.

Kronika

Restauruotas unikalus dokumentas

LMA Vrublevskių bibliotekos nuotraukos

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Vrublevskių bibliotekoje restauruotas Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo raštas, išduotas Vilniuje 1577 m. vasario 15 d. Tai unikalus dokumentas – pergamentas, išsaugojęs mums trijų garsių Radvilų giminės vyrų parašus. Šiuo raštu Vilniaus vaivada M. Radvila Rudasis patvirtino Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenei pardavęs sklypą bažnyčios statybai. Dokumentą dar pasirašė abu jo sūnūs: Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas ir Naugarduko vaivada Mikalojus. Tai viena iš dviejų LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomų privilegijų, pasirašytų M. Radvilos Rudojo.

Dokumentą restauravo aukščiausios kategorijos LMA Vrublevskių bibliotekos restauratorė Birutė Giedraitienė. Pergamentas buvo ištiesintas, išvalyti prie jo prikabinti antspaudai. Daugiausia problemų restauruojant kėlė susipynusios ir nutrūkusios virvelės, kuriomis antspaudai jungiami su pergamentu.

34

Skaitmeninė dokumento kopija veikiai bus prieinama LMAVB skaitmeniniame archyve adresu http://elibrary.mab.lt/ handle/1/3148.

Mikalojus Radvila Rudasis (1512, kitais duomenimis, 1515 – †1584 04 27) – ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei ir Evangelikų Bažnyčiai turintis didikas. 1550 m. jis tapo Trakų vaivada, 1553– 1561 m. buvo LDK lauko etmonu, 1561–1565 ir 1578–1584 m. – didžiuoju etmonu, nuo 1565 m. – Vilniaus vaivada, 1565–1579 m. – LDK kancleriu. 1564 m. M. Radvila Rudasis laimėjo Ulos mūšį prieš Maskvos kariuomenę, 1579 m. padėjo Steponui Batorui rengti pirmąją kampaniją prieš Maskvą. Ne mažesni jo nuopelnai ir Lietuvos Evangelikų Bažnyčiai. M. Radvila Rudasis siekė, kad LDK evangelikų teisės būtų kaip ir Romos katalikų, savo valdose fundavo evangelikų bažnyčias, steigė jų parapijas, rėmė mokslą ir meną.

LMA Vrublevskių bibliotekos informacija

Kronika

BIBLIOFILŲ AKIRATYJE – IR MODERNYBĖ, IR SENOVĖ 2017-ieji Lietuvos kultūros istorijai atnešė svarbių sukakčių, kurioms dėmesio skyrė ir Vilniuje veikiantis Martyno Mažvydo bibliofilų klubas. Paminėtos Reformacijos, Pranciškaus Skorinos„Rusėniškosios Biblijos“ 500-osios metinės, 100-ųjų gimimo metinių proga prisimintas bibliofilas Kazys Varnelis. Būta įdomių renginių, skirtų knygos kultūrai, knygų įrišų istorijai, diskutuota bibliofilams ypač aktualiais asmeninių bibliotekų klausimais.

Martyno Mažvydo bibliofilų klubas savo priešistorę mena nuo 1970 m. birželio 5 d., kai Ipolitas Ledas, Vytautas Raudeliūnas, Romualdas Šalūga, Juozapas Šimkus ir Albinas Vaičiūnas susibūrė į Vilniaus knygos bičiulių klubą. Ilgainiui keičiantis vadovams keitėsi ir klubo misija. Vadovaujant prof. Česlovui Kudabai (nuo 1981 m.), klubas buvo įgavęs masinės organizacijos požymių. 1993 m. klubą pertvarkius į bibliofilinę organizaciją, narių skaičius žymiai sumažėjo. Dabar jis vienija 32 knygos kultūros puoselėKonferencijos „Žemaičių knyga VI“ dalyviai (iš kairės): prof. habil. dr. Domas Kaunas, dr. Jolanta tojus ir kolekcininkus, iš senųjų jo Skurdauskienė, Gintautas Černeckis ir dr. Tomas Petreikis. Plungė, 2017 m. įkūrėjų tarp mūsų yra vienintelis A. Vaičiūnas.

Nuo šiuo metu besisteigiančių skaitymo klubų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės leidėjo PranMartyno Mažvydo bibliofilų klubas skiriasi ryškiais ciškaus Skorinos „Rusėniškosios Biblijos“ 500-ųjų knygų kolekcionavimo ir akademinio domėjimosi metinių proga klubo nariai susipažino su šiam įvyknygos kultūra aspektais. Vilniaus universiteto bib- kiui skirta Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių liotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje vykstantys bibliotekos parengta paroda, klausėsi bibliotekos posėdžiai yra atviri svečiams, besilankantiems klubo direktoriaus Sigito Narbuto pasakojimo. Platesnį rengiamuose knygų pristatymuose, paskaitose ar parodos kontekstą pristatė Sergejaus Temčino pradiskusijose. Palaikome ryšius su „Vilniaus aukcionu“ nešimas „Pranciškus Skorina ir Lietuva“. ir „Ars via“ aukcionais, Vilniaus knygrišių gildija, Kazio Varnelio 100-osioms gimimo metinėms Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos paminėti buvo skirtas atsiminimų vakaras. Plungėje Vrublevskių bibliotekomis, Simono Daukanto biblio- kartu su Žemaičių dailės muziejumi ir Simono Daufilų klubu. Vertiname šį bičiulišką bendradarbiavimą. kanto bibliofilų klubu birželio 16 d. surengta šiam Pasauliui minint Reformacijos 500-ąsias metines bibliofilui dedikuota konferencija „Žemaičių knyga klausėmės istorikės dr. Ingės Lukšaitės pranešimo VI“. Joje savo įžvalgomis dalijosi doc. dr. Alma „Reformacijos reikšmė Lietuvos kultūrai“, domėjo- Braziūnienė, Gintautas Černeckis, prof. habil. mės Reformacijos įtaka Lietuvos kultūros procesams. dr. Domas Kaunas, Rūta Taukinaitytė-Narbutienė 35

Klubo nariai apžiūri parodą Žemaičių dailės muziejuje. Vlado Braziūno nuotraukos

ir kt. Pranešimų tekstai sugulė Simono Daukanto bibliofilų klubo laikraštyje „Žemaičių bibliofilas“ (2017, Nr. 7).

Klube svečiavosi neseniai susibūrusio Mažvydo skaitymo klubo nariai dr. Vincas Grigas, doc. dr. Arūnas Gudinavičius ir doc. dr. Andrius Šuminas. Jie pristatė kartu išleistą knygą „Šiuolaikinės medijos ir informacija: požeminiai garažai „Google“ karalystėje“. Naujųjų technologijų iššūkiai provokavo domėtis knygoje išsakomomis idėjomis, susipažinome ir su Mažvydo skaitymo klubo veikla.

Požiūrį į seniai prabėgusią inkunabulų epochą praplėtė surengta diskusija „Kas naujo inkunabulistikoje“. Savo įžvalgomis dalijosi senosios knygos specialistės doc. dr. Alma Braziūnienė, dr. Daiva Narbutienė ir dr. Viktorija Vaitkevičiūtė.

Posėdžiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygos įrišo istoriją nagrinėjo Gražina Smaliukienė. Ji analizavo XVII a.

Vilniaus akademijos spaustuvės leidinių įrišų paveldą, saugomą Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, supažindino su kuriamos knygų įrišų duomenų bazės techninėmis galimybėmis ir plėtros perspektyvomis. Taigi modernybė ir senovė bibliofilo pasaulyje – visuomet šalia.

Rolandas Gustaitis klube skaitęs pranešimą „Lituanistika užsienio aukcionuose“ dalijosi savo patirtimi ieškant leidinių užsienio elektroniniuose aukcionuose.

Lituanistinių leidinių kainos užsienio šalyse yra patrauklesnės nei Lietuvoje, bet kartu susiduriama su e. prekybai būdingais pavojais. Šis kontekstas retam klubo nariui buvo geriau žinomas.

Vienas iš didžiausių bibliofilams iškylančių iššūkių – asmeninių ir šeimos bibliotekų ateitis. Yra nemažai atvejų, kai, savininkams tuo nepasirūpinus, bibliotekos iškeliauja į makulatūrą, pusvelčiui atiduodamos bukinistams ar padovanojamos institucinėms bibliotekoms, kurios šiuo metu kratosi tokių dovanų. Į klubo surengtą diskusiją „Kas laukia mūsų asmeninių bibliotekų“ pakvietėme ir fondų komplektavimu besirūpinančius bibliotekų specialistus. Viena iš diskusijoje nuskambėjusių minčių – savo asmeninių bibliotekų likimą spręsti patiems, šios priedermės nepaliekant įpėdiniams.

Be tradicinių klubo gyvenimo formų, siekiame plačiau skleisti žinią apie bibliofilijos sąjūdį – savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje dalijamės naujienomis, skatiname domėtis šiuo kultūros reiškiniu.

Dr. Tomas Petreikis Martyno Mažvydo bibliofilų klubo pirmininkas

Kronika

ŠIMTMEČIO KUPIŠKĖNŲ RINKIMAI Daug žymių kupiškėnų yra palikę ir palieka ryškių pėdsakų krašto ir Lietuvos valstybės istorijoje. Kupiškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka įgyvendino Lietuvos kultūros tarybos ir Kupiškio rajono savivaldybės iš dalies finansuotą projektą „Kupiškėnai Lietuvos istorijoje“ (vadovė Lina Matiukaitė), skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Viena pagrindinių projekto, kuriuo siekta ugdyti savojo krašto pažinimą, veiklų – labiausiai nusipelniusių Šimtmečio kupiškėnų rinkimai. Jais norėta dar kartą prisiminti 1918–2017 metais krašto istoriją kūrusius ir dabar ją kuriančius žmones, paraginti kupiškėnus, gyvenančius ne tik savame krašte, bet ir užsienyje aktyviai dalyvauti Lietuvos valstybės šimtmečiui skirtuose renginiuose.

36

Bendradarbiaujant su muziejininkais, istorikais, dar 2017-ųjų vasarą buvo sudarytas 100 asmenybių sąrašas, parengtos biografijos, surinktos nuotraukos, sudaryta galimybė balsuoti internetu. Projekto pristatymai organizuoti bendruomenėse, bibliotekose, mokyklose. Rugsėjo mėnesį vyko balsavimas, totalizatorius veikė laikraščio „Kupiškėnų mintys“ svetainėje, o nuorodos – Kupiškio rajono savivaldybės, viešosios

bibliotekos, Vilniaus kupiškėnų klubo interneto svetainėse ir socialiniuose tinkluose. Balsuotojai galėjo pasirinkti 10 asmenybių iš pateikto sąrašo, taip pat buvo galima siūlyti ir savo kandidatus: tuo atveju reikėjo pažymėti 8 pavardes iš pateikto sąrašo ir nurodytoje vietoje įrašyti dvi savo siūlomas – tokių buvo 40.

Rinkimuose dalyvavo 929 balsuotojai. Daugiausia balsų (445) surinko ir Šimtmečio kupiškėnu tapo disko metikas, olimpinis ir pasaulio čempionas Virgilijus Alekna. Į dvidešimtuką taip pat pateko spektaklio „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ režisierius Povilas Zulonas (1912–1996), aktorė Unė Babickaitė (1897–1961), monsinjoras Klemensas Gutauskas (1915–2002), skulptorius Henrikas Orakauskas, dailėtyrininkas „Kupiškėnų enciklopedijos“ vyr. redaktorius ir sudarytojas Vidmantas Jankauskas, Kovo 11-osios Akto signataras Leonas Apšega, mokytoja Felicija Jakutytė (1914–2012), kraštotyrininkas, muziejininkas Adomas Petrauskas (1914–2004), seserys etnografės Elvyra (1893–1958), Mikalina (1891–1985) ir Stefanija (1885–1974) Glemžaitės, dailininkai Kazys Šimonis (1887–1978) ir Veronika Šleivytė (1906–1998), rašytojai Juozas Baltušis (1909–1991), Renata Šerelytė ir Valdemaras Kukulas (1959–2011), kalbininkė, „Kupiškėnų žodyno“ sudarytoja Kle­mentina Vosylytė, miškininkystės mokslų Lietuvoje pradininkas prof. Povilas Matulionis (1860–1932), semiotikas Algirdas Julius Greimas (1917–1992), ilgametis Kupiškio gydytojas Ipolitas Franckevičius (1887–1973) ir Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, brigados generolas Jonas Černius (1898–1977).

Parengtas ir išleistas išliekamąją vertę turintis leidinys „Kupiškėnai Lietuvos istorijoje“, kuriame išsamiau pristatoma 20 daugiausia balsų surinkusių

Iš kairės: Henrikas Orakauskas, renginio vedėja Vilija Morkūnaitė ir Virgilijus Alekna.

Rūtos Vilkienės nuotraukos

kupiškėnų (nuotraukos, biografijos), pateikiamas ir kitų į šimtuką patekusių asmenybių sąrašas. Leidinys dovanotas (ir bus dovanojamas) Šimtmečio kupiškėnams, jų giminaičiams, projekto dalyviams ir partneriams, taip pat viešosioms ir mokyklų bibliotekoms. Su Šimtmečio kupiškėnų rinkimų rezultatais supažindina ir mobilioji stendų paroda „Kupiškėnai Lietuvos istorijoje“, kurioje eksponuo-jamos archyvinės senojo Kupiškio nuotraukos.

Gruodžio 15 d. kupiškėnai buvo pakviesti į Kultūros centre vykusį baigiamąjį projekto renginį – Šimtmečio kupiškėnų pagerbimą. Pasitelkdama vaizdo medžiagą renginio vedėja Vilija Morkūnaitė pasakojo apie į amžinybę išėjusius žymiuosius kupiškėnus, o atvykusius į renginį kvietė tarti žodį. Ant raudono minkštasuolio trumpam prisėdo kalbininkė dr. K. Vosylytė, dailėtyrininkas V. Jankauskas, Kovo 11-osios Akto signataras ir buvęs ilgametis rajono meras L. Apšega, Kupiškio miestą savitomis skulptūromis papuošęs menininkas H. Orakauskas ir disko metikas V. Alekna. Pastarasis net prisipažino, kad, kirtus rajono ribą, širdis ima plakti kupiškėnišku ritmu. Visi lauretai buvo pagerbti projekto rengėjų dovanomis – Kupiškio herbo spalvų gėlių kompozicijomis ir lino staltiesėmis su užrašu „Atkurtai Lietuvai – 100 / Šimtmečio kupiškėnas“. Įteiktos ir rajono savivaldybės dovanos – vertingos knygos bei suvenyrai. Vakaro muzikinį foną kūrė Kupiškio kultūros centro moterų vokalinis duetas „Duo“ ir „Stilingos muzikos trio“ iš Panevėžio.

Šimtmečio kupiškėnai (iš kairės): kalbininkė Klementina Vosylytė, režisierė Vita Vadoklytė, kraštotyrininkės Marija Tamošiūnienė, Kazimiera Danutė Sokienė; antroje eilėje: skulptorius Henrikas Orakauskas, olimpinis ir pasaulio čempionas Virgilijus Alekna, buvęs LR Seimo narys Albinas Vaižmužis, dailėtyrininkas Vidmantas Jankauskas, Lietuvos Nepriklausomos Akto signataras Leonas Apšega.

Lina Matiukaitė 37

KRONIKA / LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO 100-METIS Kaunas Atkurtos Lietuvos gimtadienio renginiai.

Vasario 8-ąją rajono bendruomenę švęsti atkurtos Lietuvos gimtadienį kvietė rajono viešoji biblioteka, kartu su Lietuvos bibliotekininkų draugijos Kauno rajono skyriumi inicijavusi renginį „Vasario 16-ąją švęskime linksmai: literatūrinis žodis atgimusiai Lietuvai“. Visose rajone įsikūrusiose viešosios bibliotekos padalinių bibliotekose organizuotuose renginiuose aktyviai dalyvavo mokyklų, darželių, kaimų ir miestelių bendruomenių nariai.

Vasario 8-osios rytmetys Ringaudų, Neveronių, Lapių, Linksmakalnio, Pagynės, Kačerginės, Kulautuvos, Babtų ir Eigirgalos bibliotekose prasidėjo poeto Sigito Gedos kūrybos skaitymais „Literatūrinis žodis atgimusiai Lietuvai“.

Eigirgalos bibliotekos vyr. bibliotekininkė D. Venslovienė, pristatydama S. Gedos kūrybą pabrėžė, kad eilės, virtusios dainomis, yra didžiulis poeto įvertinimas. Jų klausydamiesi renginio dalyviai ant iškarpytų trispalvių širdelių rašė iš poeto eilėraščių knygų išrinktus žodžius, simbolizuojančius Lietuvą. Kūrybingumo nestokojančių moksleivių rankomis iškarpytos širdelės ir žodžiai „Atkurtai Lietuvai 100“ papuošė bibliotekų langus.

Kačerginėje susirinkę vaikų sanatorijos „Žibutė“ mokyklos moksleiviai, pedagogai ir bendruomenės nariai atkurtos Lietuvos gimtadienio šventę pradėjo iškilmingu Lietuvos himnu. Mūsų valstybę reprezentuojantys trys simboliai – himnas, vėliava ir herbas – tapo pagrindiniu šios šventės akcentu. Kačerginės ir kitose bibliotekose buvo prisiminta Lietuvos valstybės bei istorinės (herbinės) vėliavos istorija, jos reikšmė bei simbolika, paminėti 1918 m. vasario 16 d. svarbiausi įvykiai ir Nepriklausomybės Akto signatarai.

Vasario 16-oji Babtų bibliotekoje.

Lietuvos gimtadienį ir poeto S. Gedos 75-ajį jubiliejų paminėjo Lapių ir Domeikavos bibliotekos. Į Lapių biblioteką atvykę pradinių klasių moksleiviai, nešini pačių padarytu nameliu, kuriame apsigyveno S. Gedos sukurtas personažas – Peliukas Mikas, skaitė ir deklamavo S. Gedos eiles.

S. Gedos ir M. Vainilaičio eilės, skambūs žodžiai Lietuvai ir vaikų sukurtos dekoracijos, piešiniai ir parašyti linkėjimai buvo skirti atkurtos valstybės gimtadieniui. Ši data subūrė Kauno rajono bendruomenę švęsti kartu ir didžiuotis savo šalimi, kurti dabartį ir viltingai žvelgti į ateitį.

Regina Vasauskaitė

38

Pagėgiai Vėlaičių filialas – naujose erdvėse. Prasidėjus paskutiniam kalendorinės žiemos mėnesiui, kraštiečiai buvo pakviesti į viešosios bibliotekos Vėlaičių filialo atidarymo naujose patalpose – Kentrių kaimo bendruomenės namuose – iškilmes. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio jubiliejui skirtą muzikinę-poetinę programą dovanojo Piktupėnų pagrindinės mokyklos moksleiviai.

Muzikinė-poetinė Piktupėnų pagrindinės mokyklos moksleivių programa. Astos Andrulienės nuotr.

Simbolinę raudono šilko juostelę perkirpo meras Virginijus Komskis, administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvidas Einikis, Kentrių kaimo bendruomenės pirmininkas Romualdas Mančas, Pagėgių seniūnas Dainius Maciukevičius, viešosios bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė, Vėlaičių filialo bibliotekininkė Jūratei Tūtoraitienė.

Viešosios bibliotekos direktorė M. Jašinskaitė-Jasevičienė Vėlaičių filialo bibliotekininkei įteikė vaikams skirtą lavinamąjį stalo žaidimą apie Lietuvą. Įkurtuvių proga dovanas teikė ir sveikinimus išsakė savivaldybės valdžios atstovai, Kentrių kaimo bendruomenės nariai, Piktupėnų pagrindinės mokyklos vadovai, kolegos, skaitytojai.

Baigiamojoje renginio dalyje pristatyta Vėlaičių bibliotekos naująsias erdves papuošusi pagėgiškio Igno Inciaus personalinė fotografijos darbų paroda „Kelias“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Fotografijose užfiksuotas lietuvių liaudies sakralinėmis skulptūromis nusėtas Kryžiaus kelias, pasak autoriaus, tartum aliuzija į Lietuvos laisvėjimo kelią, valstybės sunkius žingsnius į laisvę, į svarbiausiąją – pasirinkimo laisvę.

Sonata Vitkutė Palanga Kurortas šimtmečio verpetuose. Vasario 6 d. viešojoje bibliotekoje moksleiviams pristatyta paroda „Palanga šimtmečio verpetuose.

1918–2018“. Tai valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo Palangos mieste programos dalis.

Parodoje pristatoma miesto istorijos, kultūros, švietimo, kurortinės infrastruktūros raida. Suteikta galimybė susipažinti su retomis nuotraukomis, iliustruojančiomis svarbias akimirkas, pvz., Palangos perėmimo iškilmes 1921 m. kovo 30 d., 1988 metais vykusį Sąjūdžio mitingą pajūryje. Nemažai ir užfiksuotų kasdieniškų momentų: kurorto atidarymo šventės, laisvalaikio pramogos, pučiamųjų orkestro koncertai, gamtos stichijų padariniai ir kt.

Po viktorinos prie parodos stendų.

Linos Butkevičiūtės nuotr.

Ekspozicija sudaryta iš šešių dalių. Pirmojoje – svarbių Lietuvai asmenybių aštuonetukas, susijęs su Palangos miestu. Tai keturi 1918 m. vasario 16-ąją Nepriklausomybės Aktą pasirašę Palangos progimnazijos absolventai: Steponas Kairys, Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys. Taip pat 1990 m. Kovo 11-osios Akto signatarai Virginijus Pikturna, Liudvikas Narcizas Rasimavičius, Algimantas Vincas Ulba, Rimvydas Valatka.

Kitose parodos dalyse pristatomi svarbūs istorijos, kultūros, švietimo, kurortinės infrastruktūros faktai: supažindinama su miesto savivaldos pokyčiais, palangiškių puoselėjamomis tradicijomis, pristatomi Lietuvos nacio­nalinės kultūros ir meno premijos laureatai, organizuojamos kurorto atidarymo šventės. Per šimtmetį palangiškiai tvarkė Šventosios uostą, želdino pajūrio kopas, statė maldos namus, keitė miesto architektūrą, renovavo senus, griovė nereikalingus ir kildino naujus pastatus.

Per parodos pristatymą surengtoje viktorinoje moksleiviai dalyvavo itin aktyviai, žinojo daug miesto istorijos faktų. Teisingai atsakiusiesiems buvo įteikti prizai. Viktorina leido geriau pažinti miesto istoriją, jos atminties ženklus, sužinoti apie muziejų veiklą, skulptūrų reikšmę, atrasti Palangą legendose, o rašytojų vardus – gatvių pavadinimuose.

Dainora Kaniavienė Panevėžys Protmūšis, skirtas valstybingumo atkūrimo 100-mečiui. Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka, prisidėdama prie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo, organizuoja protmūšių ciklą „100 nepriklausomybės žingsnių“. Pirmieji du šio ciklo renginiai sausio pabaigoje jau įvyko Parko ir viešojoje bibliotekose.

Parko bibliotekoje neabejingi tautos istorijai senjorų klubo nariai rinkosi pasivaržyti ir

Protmūšį veda istorikas Juozas Brazauskas.

Indrės Rapkevičienės nuotr.

Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka: „Už augančią, kuriančią, skaitančią Lietuvą!“ I.Stonkuvienės nuotr.

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka, pasitikdama Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, parengė ekspoziciją, parodą, šiai sukakčiai skyrė knygų lentyną. Visų jų tema – „Po šimtmečio ženklu“.

Neformaliojo vaikų švietimo būrelio „Knygos draugai“ nariai Vaikų literatūros skyriuje paruošė knygų lentyną, kuri nusidažė trispalvės spalvomis.

Vaikų literatūros skyriuje veikiančioje spaudinių parodoje pristatomi reikšmingiausi dokumentai, atspindintys ilgai trukusį Lietuvos kelią į laisvę.

Ypač vertingas parodos eksponatas – Vasario 16-osios Akto reljefinės grafikos paveikslas, kurį bibliotekai padovanojo Seimo narys Juozas Olekas.

Gerdos Matusevičienės nuotr.

Lazdijų rajono savivaldybės viešoji biblioteka ir jos padaliniai išradingai dalyvauja akcijoje „Keliu vėliavą“.

Panevėžio miesto viešojoje bibliotekoje nuo vasario 1 d. vyksta akcija „Šimtas gražiausių eilėraščių Lietuvai“. Iki kovo 11 d. skaitytojams bus išdalinta 100 vokų su eilėmis. Akcijos idėją sugalvojo ir įgyvendino vyr. bibliotekininkė I. Matelienė. Ž. Snicorytės nuotr.

Simbolinė Trispalvė Lietuvos aklųjų bibliotekoje.

Trispalviais karpiniais papuoštos Lietuvos medicinos bibliotekos durys.

Panevėžio miesto VB bibliotekoje „Šaltinėlis“ eksponuojama tautodailininkės Violetos Valentonytės ir jos dukros Urtės SalikaitėsPranckūnienės austų tautinių juostų, kaklaraiščių ir suvenyrų paroda, skirta Lietuvos 100-mečiui. Daugiau kaip dešimt metų audžianti moteris savo pomėgiu užkrėtė ne tik dukrą, bet ir vyrą Algirdą Saliką.

Violeta sako, kad polinkį austi paveldėjo iš mamos ir močiutės.

39

Rokiškio r. Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Salų filialas prisideda prie akcijos: kartu su bibliotekos skaitytojais iškarpyti trispalviai paukščiai nutūpė ant bibliotekos langų. Ant pastato, kuriame įsikūrusi Salų biblioteka, jau nuo sausio 13 d. plevėsuoja trispalvė. Mūsų sveikinimas: „Darnos, tvarkos ir santarvės MŪSŲ LIETUVAI!“ Rasos Kalnietienės nuotr.

Raseinių r. viešoji biblioteka: „Šventės išvakarėse linkime kuo gražiausių dienų, kūrybinių minčių bei idėjų“. Krašto istorijos muziejaus paskelbtoje akcijoje „Laisvės spalvos“ aktyviai dalyvauja ir rajono VB kaimų filialai (Nemakščių, Šiluvos, Kaulakių).

Švenčionių r. SVB Vaikų literatūros skyrius: „Sveikiname su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu“. Laimos Strakšienės nuotr. Švenčionių rajono savivaldybės viešoji biblioteka ir jos filialai pasipuošę laukia Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo šventės. Milkuškų kaimo bibliotekos-filialo pražydusi gėlė - tai dovana Lietuvai jos 100-ojo gimtadienio proga. Linkime visiems džiugios Lietuvos valstybės atkūrimo šventės, pripildančios visų širdis šiltų jausmų savo šaliai. Tegul ši diena visada būna mūsų vienybės ir meilės Tėvynei šventė.

Vilniaus rajono savivaldybės centrinės bibliotekos darbuotojai sveikina Lietuvą, savo skaitytojus, kolegas su valstybės 100-mečiu. Bibliotekininkai išrinko knygas geltonais, žaliais ir raudonais viršeliais, sudėliojo pagal Lietuvos valstybės trispalvę. Mūsų sveikinimas: “Su gimtadieniu, Lietuva!

Linkime, kad žengtume į naująjį šimtmetį kaip stipri, nepriklausoma, didi ir ori valstybė, kuri užtikrina geresnį rytojų savo šalies piliečiams.”

40

Rokiškio r. J. Keliuočio VB Suvainiškio filialas linki: “Tegu Lietuvos vardas niekada neišnyksta iš pasaulio atminties”. Reginos Šimėnienės nuotr.

Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo jubiliejų, Edintų kaimo biblioteka (Tauragės r. SVB), Batakių kultūros namai ir Eidintų kaimo bendruomenė ,,Santakai“ prisijungė prie Pagramančio bibliotekininkės Virginijos Bartušienės koordinuojamo projekto ,,Auskim juostą tautiškumo – Lietuvos 100-mečiui”. Spalio 14 d. į biblioteką atvykusi Virgina kartu su bibliotekininkėmis Ilona Ambroziene iš Norkaičių ir Jūrate Beržiniene iš Kunigiškių bibliotekos mokė audimo meno. Daugiau nei tris mėnesius buvo audžiamos juostos, visi, užsukę į biblioteką, kultūros, ar bendruomenės namus, galėjo pasimokyti jau senai pamiršto amato. Taip išausta net keturiasdešimt juostų, o išmatavus visų ilgį, išėjo visas šimtas metrų – tai puiki dovana pasitinkant ypatingą sukaktį.

Vilkaviškio viešosios bibliotekos patalpose, Skaitytojų aptarnavimo skyriuje, be eksponuojamos Seimo nario Juozo Oleko dovanotos Vasario 16-osios Akto kopijos, pastatyta 2 metrų aukščio Gedimino pilis iš knygų, kurią puošia Lietuvos trispalvė. Šiuo statiniu bibliotekos lankytojai galės džiaugtis iki kovo 11 d. Šiemet biblioteka mini ne tik atkurtos Lietuvos 100-metį, bet ir savo 90-ąjį jubiliejų.

pasitikrinti savo žinias apie Lietuvą. Panevėžietis istorikas, pedagogas, mokomųjų leidinių ir vadovėlių autorius Juozas Brazauskas džiaugėsi proga „skleisti istorinę atmintį, parodyti istoriją populiariai. Nes juk istoriją reikia ne tik žinoti, bet ir suprasti, išgyventi savo širdimi“. Kaip parodė du klausimų turai, senjorai puikiai išmano istorinio, politinio, kultūrinio šalies gyvenimo aktualijas. Keturi aktyviausi dalyviai – Jonas Grucė, Stasė Striškaitė, Elvyra Balsienė, Antanas Šimėnas – buvo apdovanoti specialiais prizais.

Viešojoje bibliotekoje panevėžiečių komandos („Žemynos“, „Šaltinio“ progimnazijų, „Minties“ gimnazijos, Pušaloto mikrorajono bendruomenės, skaitytojos Gražinos Navikienės bei komanda „Verpeta“), dalyvaudamos intelektualioje protų kovoje, galėjo ne tik pasitikrinti savo žinias, bet ir daugiau sužinoti apie Lietuvą.

J. Brazauskas susirinkusiems pateikė šūsnį įvairių klausimų: kada atkurta Lietuvos prezidento institucija, kuriais metais mirė tautos dainius Maironis, kuriame mieste veikė Mažasis Lietuvos universitetas, kas sukūrė Lietuvos monetoms Vyčio atvaizdą, koks žymus poetas vadintas tautos sąžine? Jeigu pirmame ture buvo pateikti gana lengvi klausimai, tai antrojo turo buvo sunkūs ir ne visiems įveikiami. Protmūšio vedėjui teko šiek tiek pasufleruoti, o kai kada ir pačiam pasakyti teisingą atsakymą.

Suskaičiavus taškus paaiškėjo, kad pergalę išplėšė „Žemynos“ progimnazijos komanda.

Nedaug atsiliko ir jauniausi protmūšio dalyviai – „Šaltinio“ progimnazijos šeštokai. Puikiai pasirodė patyręs protmūšių entuziastas, bibliotekos skaitytojas Robertas bei „Verpetos“ komanda.

Visiems protmūšio dalyviams buvo įteikti „Magilės“ leidyklos leidiniai ir USB atmintinės. Per renginius buvo galima įsigyti J. Brazausko kišeninį leidinį „100 klausimų ir atsakymų apie Lietuvos šimtmetį“.

Indrė Rapkevičienė Rokiškis „Gabalėliai Lietuvos“ Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pasitikdama Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, vasario 13 d. Juozo Keliuočio viešoji biblioteka pakvietė rokiškėnus į senamiesčio kavinę „Senas grafas“ paieškoti Lietuvos „gabalėlių“ Jungtinėse Amerikos Valstijose. Svečiai iš Vilniaus, keliautojai entuziastai Augustinas Žemaitis ir Aistė

Aistė ir Augustinas Žemaičiai. Daivos Vilkickienės nuotr.

Žemaitienė, laimėję Lietuvos Vyriausybės kanceliarijos Šimtmečio iniciatyvų konkursą, vykdė projektą „Tikslas – Amerika” ir sukūrė lietuviškų vietų JAV žemėlapį. Projekto savanoriai per 16 dienų aplankė 301 su lietuvybe susijusią vietą 106-iuose miestuose ir miesteliuose, esančiuose vienuolikoje šiaurės rytinių valstijų, nuvažiavo 4532 km, susitiko su beveik 200 žmonių ir išklausė jų pasakojimų, padarė apie 8000 nuotraukų. Ši idėja kilo lietuviškoms vietoms užsienyje skirto tinklapio „Gabalėliai Lietuvos“ įkūrėjui Augustinui Žemaičiui.

2017 m. gruodžio 1 d. internete atvertas „Tikslas – Amerika“ žemėlapis, į kurį sudėtos vykdant projektą aplankytos lietuviškos ar lietuviškų detalių turinčios vietos, apie kurias informavo vietos lietuviai. Tai ir užrašai lietuvių kalba, užrašai, kuriuose minima Lietuva, lietuvių kalba, lietuviai ar Lietuvos istorija.

Visos vietos suskirstytos į keturis lygius pagal lietuviškų detalių kiekį ir išlikimą, vietų kultūrinę ir meninę vertę, įdomumą turistui ir galimybes jas aplankyti. Žemėlapyje pažymėtos ir vietos, kuriose lietuviškų detalių neišlikę, bet jos yra svarbios mūsų istorijai, pvz.,. vieta, kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas, išleista pirmoji pasaulyje lietuviška enciklopedija, vieta, iš kur pakilo „Lituanika“ ir kt.

Aplankyti 54 lietuviški paminklai, 85 bažnyčios, 36 kapinės, 26 klubai. Užfiksuotos 24 Lietuvos ar lietuvių garbei pavadintos vietovės. Aplankyti ir 12 žymių lietuvių kapų, 7 vienuolynai, 4 lietuvių muziejai ir kiti objektai.

Viešint Amerikoje, pasak svečių, verta savo akimis pamatyti Konektikuto miške pastatytą mistišką Mindaugo pilį, toliausiai nuo Lietuvos esantį lietuviškai pavadintą ežerą ir daugelį kitų vietų. Labai svarbu užfiksuoti dar esančias vietas, nes jos nyksta. Pitsburgo lietuvių vienuolyną – vieną lietuvybės Amerikoje centrų – projekto savanoriai rado ką tik nugriautą, o jo kertinis akmuo simboliškai paguldytas prie vienuolių kapų.

A. ir A. Žemaičiai sieks pildyti sukurtą žemėlapį, tęsdami lietuviškų vietų paieškas kitose JAV valstijose. Internetinio lietuviškų vietų JAV žemėlapio adresas – www.tikslasamerika. lt. Be lietuviškų vietų paieškų, A. Žemaitis turi tinklaraštį (www.augustinas.net), kuriame dalijasi savo kelionių patirtimi ir patarimais.

Portale www.truelithuania.com A. Žemaitis užsieniečiams angliškai pristato Lietuvą.

Daiva Vilkickienė Šiauliai Kuršėnuose pristatyta Stasio Butkaus knyga „Vyrai Gedimino kalne“. Artėjant Vasario 16-ajai, pačiai reikšmingiausiai Lietuvos laisvės istorijos datai, ir minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, rajono savivaldybės viešoji biblioteka išleido (pirmą kartą Lietuvoje) Lietuvos kariuomenės savanorio, visuomenės veikėjo, žurnalisto Stasio Butkaus (1897–1961), kilusio iš Kurtuvėnų (Šiaulių r.), atsiminimų knygą „Vyrai Gedimino kalne:1915–1920 metų

Apie Stasį Butkų pasakoja Audronė Kiršinaitė.

Robertos Rasikienės nuotr.

įvykių atsiminimai“. Pirmą kartą ši knyga išleista 1957 m. Memingene (Vokietija), antrą – 1984 m. Čikagoje (JAV).

Vasario 8 d. rajono savivaldybės Kultūros centre vyko šios knygos sutiktuvės, buvo rodomas trumpametražis filmas „Lietuvos Nepriklausomybės kovos 1918–1920“. Gilaičių bibliotekos bibliotekininkė Rita Bielskienė paskaitė ištraukų iš knygos apie vokiečių okupaciją Lietuvoje, Nepriklausomybės kovas.

Knygos išleidimo iniciatorius kurtuvėniškis Dainius Popovas savo pasakojimą pradėjo nuo prisiminimų apie pažintį su Valdemaru Michalausku, kuris ir atvedė prie S. Butkaus knygos ištakų. „Gavau kaip ir užduotį įprasminti žinomą, bet nepelnytai pamirštą patriotinę asmenybę. Man tai tapo tam tikra misija“, – pasakojo svečias. Šiuo metu itin aktyviai ieškoma būdų, kaip pargabenti S. Butkaus palaikus iš Niujorko į Lietuvą. „Bendraujama su išeiviais ir, tikiuosi, šią misiją pavyks įgyvendinti. Šiemet paprašiau Amerikoje gyvenančių lietuvių, kad, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Vasario 16-ąją, ant S.Butkaus kapo būtų uždegta žvakutė, padėta gėlių, tikėkimės, kada nors tai galėsime padaryti ir Lietuvoje“, – teigė D. Popovas.

Almanto Šlivinsko, l. e. Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojo pareigas, pasakojimą apie politinę ir tarptautinę Lietuvos padėtį 1915–1920 m. iliustravo tuo metu išleistų atvirukų vaizdai. Pranešėjo teigimu, paprastai ir nuoširdžiai perteiktuose prisiminimuose atsispindi sunkus nepriklausomybės kovų ir valdžių kaitos laikotarpis, to laiko žmonių patirtis, jų dvasinė ir patriotinė būsena.

Viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji metodininkė ir straipsnio apie Stasio Butkaus asmenybę autorė Audronė Kiršinaitė pasidalino informacija apie Stasio Butkaus giminės kilmę, socialinį statusą, faktorius, turėjusius įtakos asmenybės formavimuisi, apžvelgė pirmąsias publikacijas, tolesnį savanorio ir žurnalisto kelią. Švęsdami Nepriklausomos Lietuvos 100metį turėtume įsiklausyti į S. Butkaus žodžius, parašytus Lietuvos kariuomenės 10-mečio proga: „Kiekviena meilė yra žmogaus sielos šventenybė, bet visų didžiausia šventenybė – Tėvynės meilė. Ji pagrįsta milijonais kruvinų aukų, milžiniškais pasiaukojimais ir darbais, tūkstančiais metų kovos ir darbo dėl jos.“ Audronė Kiršinaitė

41

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Kaunas Paminėjome Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje sausio 29 d. surengtas Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas.

Renginyje apsilankęs Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis perskaitė Lietuvos žydo šeduviškio Samuelio Bekino laišką ir pabrėžė, jog Holokausto metu nužudyti žydai buvo mūsų tautos dalis, todėl labai svarbu šią dieną prisiminti ir minėti tam, kad tai niekada nepasikartotų.

Kauno dailės gimnazijos moksleiviai, pristatę kompoziciją „Išgelbėti pasauliai“, susirinkusiesiems priminė garsiąją citatą iš Babilono Talmudo: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“. Jie skaitė Holokaustą išgyvenusiųjų prisiminimus ir laiškus, akompanuojant Kipro Petrausko muzikos mokyklos mokytojoms Lusine Sargsyan ir Vilhelminai Gerulaitei atliko dainas jidiš kalba.

Kompozicijos autorius Kauno dailės gimnazijos Tolerancijos centro vadovas, istorijos mokytojas Saulius Mikuckis pabrėžė, kad šiuo renginiu norėta paskatinti nepamiršti tiek Holokausto aukų, tiek jų gelbėtojų. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas padėkojo moksleiviams ir jų mokytojui už atliktą kompoziciją, kalbėjo apie tai, kad glaudus jaunimo ryšys su žydų bendruomene yra labai svarbus, nes tik taip galima laužyti stereotipus ir griauti mitus.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Savanorės Ninos Köttstorfer nuotr.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja pristatė režisierės Lilijos Kopač dokumentinį filmą „Vilties etiudas“.

Minėjime dalyvavo ir šio dokumentinio filmo herojės Helenos Holcman išgelbėta Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, išgyvenusi Holokaustą ir dabar gyvenanti Kaune.

Monika Straupytė Klaipėda 32-oji Ievos Simonaitytės literatūrinė premija. Sausio 22 d. Klaipėdos apskrities viešojoje bibliotekoje tradicinė rašytojos Ievos Simonaitytės literatūrinė premija buvo įteikta klaipėdiečiui poetui Sigitui Poškui – taip nusprendė bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininko ir premijos mecenato Rimanto

42

Iš dešinės: premijos laureatas Sigitas Poškus ir premijos mecenatas Rimantas Cibauskas.

Eugenijaus Maciaus nuotr.

Cibausko vadovaujama komisija, įvertinusi devynių atrankai pateiktų autorių knygas.

Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės vardu pavadinta premija kasmet teikiama literatams už kūrybą, garsinančią Klaipėdos kraštą, jo praeitį, dabartį ir žmones.

Pagal įsigalėjusią tradiciją laureatai skelbiami ir apdovanojami viešojoje bibliotekoje artėjant rašytojos gimtadieniui – sausio 23 dieną. Ankstesniems laureatams jau įteikta 21 premija už prozos kūrinius, 10 premijų atiteko poetams.

Klaipėdos apskrities viešosios bibliotekos ir bendrovės „Mūsų laikas“ sudaryta premijos rėmimo sutartis pratęsta dar penkeriems metams, o apdovanojimo suma padidinta iki 2000 eurų.

S. Poškui šis apdovanojimas skirtas už 2017 metais išleistas eilėraščių, trumpų istorijų (vaikams, tėvams ir seneliams) knygas: „Varškėčių skaitiniai“, „Uogienės skaitiniai“, „Palėpės skaitiniai“, „Bambuko pagaliukai“ bei „Baltijos valdovė“.

S. Poškus – lietuvių poetas, prozininkas, vienas savičiausių ir įdomiausių šiuolaikinių vaikų rašytojų, gimęs 1957 m. Alseikose, Šilutės rajone. 1991 m. jis debiutavo su poezijos rinkiniu „Eilėraščiai“, o nuo 1995 m. rašo kūrinius vaikams. Rašytojas mėgsta eksperimentuoti: atsisako skyrybos ženklų (vaikų poezijoje tai nauja), taip susilpnindamas sintaksinius žodžių ryšius ir leisdamas įsižiebti įvairiems prasmių niuansams. Kai kurie autoriaus eilėraščiai yra visai be teksto – žaidžiama vien garsais. Įtaigiai provokuojamas ir gana filosofinis pasaulio suvokimas.

Ieva Mažeikaitė Šakiai Kalendoriaus sutiktuvių šventė. Sausio 6-ąją kultūros centre „Jaunystė“ vyko jau tradicija tapęs renginys – Šakių kalendoriaus sutiktuvės.

Pasak renginio vedėjų, rajono literačių Danutės Batisienės, Ritos Mockeliūnienės, Onutės Jasinkienės, Linos Eringienės, atlikėjos Violetos Simonavičienės, istorinę leidinio sutiktuvių svarbą nulėmė, žmones sukvietė ir šiemet minimas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis. Ši jubiliejinė data bei su ja susiję faktai ir tapo svarbiausia kalendoriaus turinio ašimi. Jame pagerbti 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Justinas Staugaitis, Jonas Vailokaitis ir Salia-

monas Banaitis, taip pat paminėtas „Žiburio“ gimnazijos veiklos šimtmetis, Zanavykų muziejaus 90-osios metinės, pagerbti Šakių krašto šviesuoliai.

Su kalendoriais rankose atskubėję ir šventės pradžią paskelbę Trys Karaliai susirinkusius svečius kvietė devynioliktą kartą atversti šakiečių kalendorių, „pilną garsų, spalvų ir kvapų, šviečiantį naujomis pažintimis ir prisiminimais“. Kiek vėliau senasis metraštininkas pasakojo apie lietuvių kūrimosi giriose prie Nemuno pradžią, kalbėjo apie tvirtą lietuvio dvasią. Renginio svečiai sugiedojo Lietuvos himną, šventę paįvairino ansamblių „Gija“, „Akordas“, „Mamų ir dukrų kvarteto“ atliekamos dainos, kultūros centro šokėjų „Viva“ bei Šakių cirko mokyklos „Šypsena“ artistų pasirodymai. Savo pasirodymu susirinkusius džiugino ir solistė Vismantė Vasaitytė (koncertmeisterė Gražina Zalatorienė).

Šakių kalendoriaus viršelis.

Renginyje netrūko padėkos žodžių renginio organizatoriams, dalyviams ir, žinoma, tęstinio kraštotyrinio-informacinio Šakių viešosios bibliotekos leidinio sudarytojams už dar vieną reikšmingą kraštui dovaną – Šakių 2018 metų kalendorių.

Eglė Rudzevičiūtė Varėna Dzūkai sulaukė savo kalendoriaus. Viešojoje bibliotekoje buvo pristatytas „Dzūkų kalendorus 2018”, kurį išleido asociacija „Vilniaus dzūkuliai”. Dalyvavo Lietuvių kalbos instituto kalbininkė dr. Asta Leskauskaitė, kalendoriaus sudarytojas Juozas Žitkauskas.

Pasak Juozo Žitkausko, išleistas kalendorius – pirmasis tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje. Jis skirtas visiems dzūkams ir tiems, kurie nori geriau pažinti šį kraštą, žvilgtelėti į regiono praeitį ir ateitį, taip pat išmokti arba prisiminti gražią dzūkų tarmę, kuri su kiekviena diena vis labiau traukiasi į pašalius. Tiek leidinio pavadinimas, tiek informacinė-tekstinė dalis užrašyta dzūkų tarme. Kiekvienam mėnesiui skirti du puslapiai: viršutiniame publikuojamos fotomenininko Vytauto Daraškevičiaus fotografijos, apatiniame – tekstinė-informacinė dalis. Čia minimi Dzūkijai svarbūs kultūros, mokslo, švietimo, sporto, politikos ir kiti žmonės, kuriems 2018ieji – jubiliejiniai metai.

J. Žitkauskas pristatė V. Daraškevičiaus nuotraukas, supažindinančias su įvairiais laikotarpiais. Čia rasime ir Alytaus, Kapčiamies-

Iš kairės: Juozas Žitkauskas, dr. Asta Leskauskienė.

čio, Pivašiūnų, Perlojos, Mardasavo, Merkinės, Rudaminos (Lazdijų r.), Punsko, Balbieriškio vaizdų, nuotraukos liudija apie Pivašiūnuose 1907–1927 m. klebonavusį Vasario 16-osios akto signatarą Alfonsą Petrulį, Simne gimusį dailininką Vytautą Kasiulį, dzūkiškai rašantį rašytoją Romą Sadauską.

B e nd r a d ar bi auj ant su k a l bi n i n ke A. Leskauskaite ir etnologe Nijolė Marcinkevičienė buvo sudarytas dzūkiškų žodžių žodynėlis. Pasak A. Leskauskienės, kalendoriuje pateikti 225 iš įvairių šaltinių atrinkti žodžiai, pvz., atsietuvė, avynas, kerplė, kutulys, judulis, gugucis, knyvė, mazgius, rumbė, šabaldocis, varnarugis, žibanakcis ir kt. Dzūkijos regiono plotas didelis, o kai kurie žodžiai vartojami tik tam tikrose vietovėse, todėl daugelis gyventojų leidinyje pateiktų žodžių nėra girdėję.

Užrašyti ir etnografinių valgių receptai. Vyresnio amžiaus šeimininkės galės prisiminti, o jaunesnio – išmokti, kaip pasigaminti dzūkiškų patiekalų (pvz., „Maciukas”, „Bulbinė stacokė”, „Šyršių medus”, „Saldzienis”, „Būlbinės bandukės su lįšais“, „Grikinė babka“, „Kručkienojai“, „Ruškynių ir dzirgėlių viralas“ ir kt.).

J. Žitkausko teigimu, susidomėjimą dzūkų kalendoriumi liudija išparduotas visas tiražas, nors dar yra daug norinčių jį įsigyti. Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktorius Alvydas Verbickas palinkėjo, kad šis kalendorius taptų tradicinis.

Daiva Armonienė Vilkaviškis Vilkaviškis (1905) – Amerika – Pjongčangas (2018). Vasario 1-ąją Prezidentė Dalia Grybauskaitė išlydėjo Lietuvos olimpiečius į žiemos olimpines žaidynes. Tarp devynių iškeliaujančių sportininkų yra ir kalnų slidinėjimo rungtyje dalyvausianti Ieva Januškevičiūtė. Tačiau ar žinote, kaip ši olimpiada ir joje dalyvaujanti jaunoji sportininkė susijusi su Vilkaviškiu?

Iš kairės: olimpietė Ieva Januškevičiūtė su buvusia trenere Jenn Virskus Sočio olimpiadoje 2014 m.

2017 m. pabaigoje Vilkaviškio viešąją biblioteką pasiekė netikėtas laiškas. Iš tolimos Amerikos rašė mūsų kraštiečio Juozo Virškevičiaus (Virškaus), gimusio 1905 metais, anūkė Jenn Virskus ir jos tėvas Vytautas Virskus. Juozo Virškaus gyvenimas (http://www.etnografija. vilkaviskis.lt/asmenybes/3799-virskevicius-virskus-juozasgiminaičiai) nusipelnė atskiro pasakojimo, tačiau šįkart rašysime apie jo anūkę Jenn.

Jenn Virskus niekada nemanė, kad jos kelias kada nors atves į Lietuvą. Slidinėti nuo vaikystės mokė tėvai. Labai mėgo stebėti slidinėjimo varžybas olimpiadų metu, o slidinėjimas buvo ta veikla, be kurios ji savęs neįsivaizdavo. Labiausiai žavėjo istorijos apie dalyvius iš mažų šalių, neturinčių jokių šansų laimėti. Šie žmonės vyko į olimpiadas tik atstovauti savo šaliai ir stengtis kuo geriau padaryti viską, ką gali. Paauglystėje Jenn tapo mokyklos slidininkų komandos kapitone, tačiau dalyvavimas olimpiadoje buvo tik svajonė. Jenn ruošiantis studijuoti Kolorado universitete, tėvas paklausė: „Gal ji galėtų čiuožti už Lietuvą?“ Nors Jenn niekada nebuvo buvusi Lietuvoje ir nemokėjo lietuviškai, tėvo pasiūlymas sudomino.

Taip jau nutiko, kad Kolorado universitete likimas suvedė su slidinėjimo trenerio padėjėju Linu Vaitkumi, turėjusiu Lietuvos pilietybę ir jau dalyvavusiu vienoje iš olimpiadų. Jis padėjo užmegzti ryšius su Lietuvos nacionaline slidinėjimo asociacija. 1997 vasarį Jenn Virskus gavo oficialų laišką nuo tuometinio prezidento Algirdo Brazausko, ji ir jos tėvas tapo Lietuvos piliečiais. 2003-iaisiais, Lietuvai rengiantis stoti į Europos Sąjungą, paprašė tėvų nupirkti bilietą į Lietuvą. Į tolimą ir nepažįstamą šalį atvyko prieš pat Kalėdas, bendravo su „Cosmopolitan“ redaktore Eva Tombak, dirbo šiame žurnale, savaitgaliais slidinėdavo Ignalinoje. Pavasarį pradėjo treniruoti vaikus. Keturių vaikų grupelė pasivadino „Lietuvos ereliais“. Nuo tada triskart per savaitę komanda treniruodavosi Liepkalnyje, netoli Vilniaus. Drauge su slidinėjimo treneriu Miroslavu Urbonavičiumi įsteigė neformalų slidinėjimo klubą ir tapo „Kalnų ereliais“. 2006 metais komandoje jau buvo 30 vaikų, kurie treniravosi skirtingais lygmenimis.

2009 m. Jenn išvyko į Naująją Zelandiją, po pusmečio planavo grįžti. Deja, komanda prarado finansinę paramą, grėsė iširimas.

Matydama vaikų entuziazmą, Lietuvos kalnų slidinėjimo federacija palaikė jų pastangas, skyrė šiokią tokią paramą. Jenn nuolat domėjosi komandos veikla ir palaikė ryšį su jaunaisiais sportininkais. Ieva Januškevičiūtė, Karolis Janulionis, Aivaras Tumas, Rokas Zaveckas – tai komandoje išryškėję talentai. I. Januškevičiūtė 2014 m. dalyvavo Sočio olimpiadoje. Nors jau nebedirbo trenere, Jenn taip pat vyko į olimpiadą ir laikė klubo vėliavą, iš visos širdies džiaugdamasi jo laimėjimais.

Stebėdami I. Januškevičiūtės dalyvavimą žiemos olimpiados rungtyse, prisiminkim, kad Vilkaviškio kraštas turi pagrindo laikyti ją savo numylėtine ir linkėti jai sėkmės. Juk jei daugiau nei prieš šimtą metų šiame krašte, Pūstapėdžių kaime, nebūtų gimęs trenerės Jenn Virskus senelis, galbūt Lietuva neturėtų

kalnų slidininkų komandos? Taigi susipynusios šimtmečių gijos driekiasi į ateitį.

Gitana Pumerytė-Vosylienė (Versta ir adaptuota iš originalaus Jenn Virskus straipsnio https://jenn.virskus.com/ blog/road-sochi-goes-vilnius/) Vilnius Mokyklų bibliotekininkų kvalifikacijos kėlimas. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, tęsdama Alytaus ir Vilniaus apskrityse įsikūrusių mokyklų bibliotekų darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, 2018 m. įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotą mokymų programą „Inovatyvios technologijos ir paslaugos mokyklų bibliotekose“. Projekto tikslas – ugdyti mokyklų bibliotekininkų kompetencijas inovacijų, naujųjų technologijų valdymo srityse, siekiant tobulinti ir plėsti mokyklų bibliotekose teikiamas paslaugas.

Virtualiosios realybės išbandymas Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kieme.

Tatjanos Grigorčenkienės nuotr.

Namuose, darbe ar mokantis susiduriame su naujausiomis technologijomis ir inovatyviais sprendimais. Mokyklų bibliotekininkai bendrauja su Y ir Z karta, kuri paprastai yra skaitmeninio pasaulio ir technologijų žinovė.

Bibliotekininkų, kurie negali būti autoritetai naujųjų technologijų srityje, teigiamas įvaizdis menksta ir gali susidaryti įspūdis, kad specialistai geba tik dėlioti knygas į lentynas. Vienas galimų problemos sprendimo būdų, kaip parodė įgytos žinios IFLA WLIC 2017 (World Library and Information Congress) kongrese, yra bibliotekininkų siekis tobulėti ir į savo dienotvarkę įtraukti inovatyviais sprendimais grįstas veiklas.

Lietuvos mokyklų bibliotekose dažnai trūksta naujo požiūrio ir siekio suprasti savo vartotoją – jaunąjį skaitytoją. Stengiantis mažinti šią atskirtį, parengtoje mokymų programoje didelis dėmesys skiriamas naujųjų technologijų ir jų panaudojimo galimybių pristatymui. Bendradarbiaujant su VGTU „LinkMenų fabriku“, mokymuose dalyvaujantys mokyklų bibliotekų specialistai susipažins su virtualiąja realybe, skaitmeninio dizaino kūrimo principais, mokysis rengti filmuotą ir fotografuotą medžiagą.

Mokyklų bibliotekininkai dalyvaus Vilniaus ir Alytaus apskrityse rengiamuose seminaruose, teorinės žinios bus papildytos praktiniais mokymais bei diskusijomis, o apibendrinta medžiaga ir pagrindinės įžvalgos bus susistemintos elektroniniame leidinyje.

Roma Lazinkienė

43

Tapatybės ženklai

Koplytstulpis su šv. Agotos skulptūrėle. Žemaičių Kalvarija, Plungės r., 1958 m.

Fotografas Vincas Žilėnas. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų

Šv. Agota ugnies globėja Ieškodama Lietuvos unikalumo ženklų, „Tarp knygų“ žurnalo redakcija kartu su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaite nusprendė atsigręžti į neabejotiną tautinio savitumo išraišką – kryždirbystę, kuri įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Visus 2018-uosius metus kas mėnesį supažindinsime su lietuvių garbintais šventaisiais ir su jais siejamomis tradicijomis. Šiame numeryje ir ketvirtame žurnalo viršelyje – Agota. Vasario 5 d. Lietuvoje minima Šv. Agotos kankinės diena.

Liaudies tikėjimai ir papročiai rodo, kad lietuviai nuo seno garbino ugnį ir elgėsi su ja pagarbiai. Ir vaikus mūsų protėviai mokė gerbti ugnį, suprasti jos pavojų, nes keršydama už neatsargumą ar nepagarbą ji galinti sudeginti namus; skiepijo tikėjimą, kad apleista, be globos palikta ugnis galinti supykti ir išeidama iš namų juos uždegti. Pagonybės laikais ugnies, namų židinio globėja buvo dievaitė Gabija; krikščionybė šią globą pavedė šventajai kankinei Agotai.

Apie III amžiuje gyvenusios Agotos gyvenimą žinoma nedaug. Legenda pasakoja, kad ši iš turtingos ir kilmingos katalikų šeimos Sicilijos (Italija) Katanijos mieste kilusi mergina buvusi labai graži. Už tai, kad nesutikusi tekėti už miesto prefekto pagonių Kvintijano, buvusi persekiojama, kalinama. Atsisakiusi pakartotinio siūlymo tekėti, žiauriai kankinta – plakta įkaitintais geležiniais strypais, draskyta metaliniais kabliais, voliota ant žarijų, vėliau sudeginta. Ištverti baisius kankinimus padėjęs tikėjimas į Kristų. Žūdama liepsnose, kankinė įgavusi galią valdyti ugnį, saugoti nuo gaisro. Išsiveržus Etnos ugnikalniui, Katanijos miesto gyventojai ėmę šauktis Agotos pagalbos. Šventoji išklausiusi maldavimus, ir visa naikinanti lava tarsi kieno paliepimu sustojusi prie miesto sienų. Nuo to laiko Agotos pagalbos šaukiamasi visada, kai ugnis ima kelti grėsmę.

Gaisras didžiausia nelaimė buvo ir Lietuvoje. Mediniai trobesiai, šiaudiniai stogai greitai įsiliepsnodavo nuo menkiausios kibirkšties. Nuo gaisro turėjo saugoti šv. Agotos duona, druska ir vanduo; bažnyčioje jie šventinami vasario 5-ąją – Šv. Agotos kankinės dieną.

Surišta į audeklo skiautę, šv. Agotos duona pagarbiai laikyta už šventojo paveikslo ar skrynioje; užsidegus trobesiui, buvo triskart apnešama apie pastatą ir įmetama į ugnį, kad liepsna neplistų. Tikėta, kad į drabužius įsiūtas duonos kriaukšlelis kariuomenėje saugo nuo šaudmenų ugnies. Šv. Agotos duona naudota ir kaip blogį nugalinti, gydanti, padedanti išvengti gyvačių įkandimo, privilioti bites, sulaikyti spiečių. Ir šiandien dažnas lietuvis savo namuose turi šv. Agotos duonos, rodančios mūsų pagarbą liaudies papročiams ir tikėjimams.

Nuo gaisro, perkūno saugojo ir prie trobesių pastatytos šv. Agotos skulptūrėlės. Liaudies skulptūroje ugnies globėja vaizduota stovinti, vilkinti ilgu drabužiu, apsisupusi puošniu apsiaustu, su karūna arba vienplaukė, dešinėje rankoje dažniausiai laikanti duonos kepalėlį arba lėkštelę su duona, o kairėje – kankinystę simbolizuojančią palmės šakelę, rečiau – tikėjimo simbolį kryželį.

44

in this issue Algimantas Kasparavičius. The Path that Brought Lithuanians to the Sixteenth of February

1

The heading of Tarp knygų #GyvasŽodis addresses the topic “Me and My Centenary”. In this volume, we present insights by Dr. Algimantas Kasparavičius from the Lithuanian Institute of History. He, from a historian’s point of view, evaluates the journey of Lithuanians to 16 February 1918, when the restoration of Lithuanian State was declared.

Within the Vortex of the Centenary

4

The sixteenth of February, 1918. It is a date implying the culmination of events devoted to the centenary of the Restoration of Lithuania’s Independence. The article presents a survey of notable events at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania organized on this occasion. There is also a photo report about how Lithuanian libraries participated within the campaign #Keliuvėliavą.

Reading, Discovering, Communicating

10

On 22–25 February this year, there was the 19th international book fair in Vilnius, the theme of which was “Reading Lithuania – Reading the World”. The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, which participated there from the very first event, organized a stand, which announced the exhibition of the three Baltic States “Shall Be Prohibited: Books of the Baltic Countries in 1918–1940”. Among the fair’s participants, there were guests from the national libraries of Latvia and Estonia.

Edita Sėdaitytė, Alma Masevičienė, Zinaida Manžuch.

A Dream Job and a Dream Employee

11

What is a dream job and a dream employee? These were the questions the answers of which were within the focus of a survey by Vilnius University’s Communication Faculty, the Vilnius University Library, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania and the ISM University of Management and Economics involving 12 Lithuania‘s libraries of various types. The results showed that a dream job should involve sufficient freedom to take action as well as opportunities for personal improvement and taking part in various activities and that an employee taking such a position should possess qualities that stimulate action – internal motivation and positive thinking. The survey’s authors presented it at the international conference “Undiscovered Powers of Librarians: Where to Find Them?” devoted to the prominent librarianship figure Vaclovas Biržiška.

Violeta Černiauskaitė. Professional Terminology: Opportunities for Development, Cooperation and Creativity

15

The terminology development is increasingly involving innovations and this field’s professionals are taking effort to collaborate within the International Terminology Network. The senior methodologist and researcher from the Information Sciences Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Violeta Černiauskaitė surveys databases of librarianship terminology and the role of websites and blogs in creating such terminology. She also presents much information about the contribution by the National Library to creation and regulation of the librarianship, information and bibliology terminology.

Viktorija Vaitkevičiūtė. An Important Contribution to the Incunabula Research in Lithuania and the World Over

19

The author introduces the new publication for incunabula researchers, the study book “The Incunabula Heritage in Lithuania and the World Over” by the book researcher Dr. Alma Braziūnienė. The book’s author writes that “the book might be useful for other categories of readers as well: bibliophiles and various other book fans, antiquarian

dealers, fosterers of printed heritage and everybody who treasure old books and their heritage”. The article introduces incunabula preserved at Lithuania’s institutions, the context of their getting into Lithuania as well as largest incunabula collections from ten libraries around the world.

Genovaitė Raguotienė. Editors of Lithuanian Periodicals for Children (1905–1940)

21

Dr. Raguotienė continues her presentation of publishers and editors of Lithuanian periodicals for children (1905–1940) (started in this year’s volume 1 of Tarp knygų). In the second part, the author discusses supplements of Lithuanian newspapers for children published in the Vilnius Region occupied by Poles in 1920–1939, the practice of the publication of which has its peculiarities. In total, the author addresses 18 newspapers, magazines and their supplements as well as 30 editors of these publications.

Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė. “I Would Like to Foresee My Destiny…” 26 The bibliographer from the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė tells about Stasys Naginskas (1891–1955), a publishing figure, fosterer of Lithuanian language and literature, educationist and translator, who made a significant contribution to the cause of Lithuanian national identity and who has been undeservedly forgotten. Ms Paškevičiūtė-Kundrotienė reminds us of Naginskas’s active participation in the publishing field and his activity as creator of the Lithuanian military terminology as well as his participation at the Lithuanian Scientific Society’s Board and performer of “invisible” tasks in textbook publishing.

Kęstutis Šapoka. Who Are You, Jokūbas Zovė?

31

The article by the art critic Dr. Kęstutis Šapoka about the graphic artist and calligrapher Jokūbas Zovė, who has been working at the National Library for a quarter of a century and created dozens of posters for exhibitions held at the Library. Incidentally, one of his political posters found its way into the collection of London’s Victoria and Albert Museum. Zovė is a well-known creator of postage stamps and logos of firms and companies and master of calligraphy. The article is devoted to Mr. Zovė’s 70th anniversary.

Lina Matiukaitė. The Election of Kupiškis Region Natives of the Century 36 The Public Library of Kupiškis Municipality held the election of Kupiškis Region natives of the century organized as part of the project „Kupiškis Region Natives Within the History of Lithuania“ devoted to the Centenary of the Restored Lithuania. In cooperation with historians and museologist, a list of personalities had been made, which served for selecting and voting the candidates. After the online voting, the top of the list was occupied by the discus thrower the Olympic and World Champion Virgilijus Alekna.

Elvyda Lazauskaitė. St Agatha, the Patron Saint of Fire

44

On the occasion of the Centenary of the Restored Lithuania, the editorial board of Tarp knygų and the Ethnic Culture Department of the Lithuanian National Museum address one of the marks of the uniqueness of Lithuania, cross-crafting, which is included into UNESCO’s Representative List of the Intangible Cultural Heritage of Humanity.

In this series of articles, Elvyda Lazauskaitė will introduce saints who were worshipped by Lithuanians and traditions associated with them.

This volume presents a brief story about St Agatha, whom Lithuanians believed to be a safe-guarder against fire, snake bites and evil as a hole as well as a healer.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2018 Nr. 2 (709) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2018 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2018-02-23 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 36656 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of bo­oks) No 02 (709) 2018 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2018 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt