Issuu

Sausis | 2018

šiame numeryje #Gyvasžodis

Kazys Saja. Zuikiai pirtį užkūrė 1 Įvykis

Architektų ir dizainerių darbai toliau skina laurus 2 Tema / Kaniterapija bibliotekoje

Vilmantė Pakalniškienė. Pagarbą gyvybei auginantis dialogas 4 Šiandien aktualu

Jurgita Rudžionienė. Informacinis raštingumas informacijos amžiuje 7

Pokalbis

Laima Lapinienė: „Gyvenu kasdien – dirbu ir džiaugiuosi, jei pavyksta“ Kalbėjosi Asta Stirbytė

Nauji leidiniai

Daiva Narbutienė. Užfiksuoti atlikti darbai 13 Nauji leidiniai

Asta Kaktytė, Laima Juzulėnienė. Knygos ženklai – kaip kultūros paveldas 15 100 atkurtai Lietuvai

Genovaitė Raguotienė. Lietuvių vaikų periodikos redaktoriai (1905–1940 m.) 18 Tapatybės ženklai

Elvyda Lazauskaitė. Apie Basanavičiaus priesaką Lietuvos vaikams 22

Sukaktys

Julita Švėgždavičienė. Žemaičių poetė 24 Atgimusi erdvė

Gitana Maasienė. Brangia dovana rūpinasi atsakingos rankos 28 Tarptautinis bendradarbiavimas

Gražina Dargytė. Pirmiausia – žmonės, o paskui – knygos 32 Kronika

Kęstutis Šapoka. Pokalbiai apie videomeną 35 Gerda Putnaitė. Plečiasi laureatų ratas 37 Indrė Rapkevičienė. Kraštą garsino veiklios ir talentingos moterys 38 Vytautas Rimša. Medicinos bibliografijos entuziastas 39 Kronika / Žinios iš Lietuvos bibliotekų

40 Vygaudo Juozaičio (4), Jurgitos Rudžionienės (7), Gitanos Maasienės (28) nuotraukos

Redakcija

Redakcijos kolegija

Jūratė Bičkauskienė (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė

Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt

dr. Laura Juchnevič Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

Violeta Kuzmaitė (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas Stankevičius (dizaineris)

VirŠeliuose

Kryždirbystės ekspozicijos Lietuvos nacionaliniame muziejuje fragmentas, 2009 m. Kęstučio Stoškaus nuotr. Kryždirbystė – Lietuvos nacionalinio savitumo išraiška. 2001 metais, kaip unikalus reiškinys, ji įtraukta į UNESCO paveldo šedevrų sąrašą. Redakcija, bendradarbiaudama su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriumi, visus 2018-uosius žurnalo viršeliuose supažindins su lietuvių garbintais šventaisiais.

#gyvasžodis*

ZUIKIAI PIRTĮ UŽKŪRĖ Per Sąjūdį mes tartum suslėgtas garas susprogdinome Sovietų imperijos katilą, o, atkūrę nepriklausomą savo valstybę, pradėjom sklaidytis kaip rūkas virš pievų. Apie tokią miglą žemaičiai sakydavo „zuikiai pirtį užkūrė“. Tad mano teiginiai čia atrodys kaip kokie stuobriai, kyšantys iš tos miglos. Kai tau skauda širdį, nesinori kalbėti apie slogą... Užaugau anksti netekęs tėvų. Tėvynė buvo antroji mano motina. Laikraščiais išlipdytos mano globėjo, klumpdirbio Adomo sienos – pirmoji man pasiekiama biblioteka. Netrukus smetoniškus laikraščius teko keisti sovietiniais. Ant jų lipdėm „Žemaičių žemę“ su Rainių kankiniais, paskui, iš naujo „išvaduoti“, ieškojome laik raščių su Stalino ir jų pakalikų atvaizdais. „Už tėvynę srėbsim joudą konkolynę“... Srėbėm. Vieni – jau Sibire, kiti – namie, tik suvaryti į kolchozus. Ir kur čia suminėsi visų vienaip ar kitaip už mūsų laisvę kovojusių vardus. Kaip nemylėsi Tėvynės, nepuoselėsi gimtosios kalbos ir nesidomėsi savo istorija? Nūnai iškovotoji laisvė, nevaržoma nei sąžinės, nei atsakomybės, leidžia mums emi gruoti iš tos miglotos Tėvynės. Dar paprasčiau – prasigerti, susirasti narkotikų, veltėdžiauti gaunant valstybės pašalpas... Sprendžiant iš „Klausimėlio“ laidos respondentų, laisvoj Lietuvoj galima puikiai egzistuoti ir parazituoti ne tik pataisos namuose, bet ir aukštuose rūmuose su daugybe kabinetų. Elektronikos amžius kažkodėl biu rokratų skaičiaus nesumažino. Mums pasisekė išsirinkti išmintingą Prezidentę. O apie Seimo ar savivaldybių kandidatus nieko nežinom ir nenorim žinoti. (Jeigu, gerai pasvarstęs, kurį nors išrinksi, taigi pats būsi kaltas, kad tavo išrinktasis toks ištižęs arba rūpinasi tik savo gerove.) Jaunimas galvos nebesuka, tik spaudo savo mobiliaką ir deda prie ausies, jeigu ji nuo popso neapkurtus. Taigi dar nepaseno mano siūlymas gerbiamiems kan didatams prieš rinkimus, žiūrovams stebint, išsitraukti * 2018-aisiais Lietuvai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį, šios rubrikos autoriai redakcijos prašymu reflektuoja tema „Aš ir mano šimtmetis“.

Rašytojas Kazys Saja. Ramūno Danisevičiaus nuotr.

bilietėlį ir atsakyti į kai kuriuos pilietiškus klausimus. Ar jis ką nors nutuokia apie būsimas teises ir pareigas, ar bent sugebėtų be klaidų parašyti „Lietuva, Tėvyne mūsų...“ Minime atkurtos savo valstybės šimtmetį. Prisimenu išsirikiavusį Baltijos kelią. Kaip jis nuo to laiko išretėjo! Iš tų, kurie liko, arba jų vaikai jau žarstosi vos ne kriminali niu žargonu. Jiems stengiasi įsiteikti ir modernesni knygų rašytojai, kurių šiandien dienai jau turime pakankamai nemažai ir šitoj vietoj jie jau gali už save pastovėti. Rodos, dar taip neseniai protestavom, kai iš Vilniaus universiteto lituanistikos katedros sovietiniai cerberiai pašalino Meilę Lukšienę, Vandą Zaborskaitę, Ireną Kostkevičiūtę (Lietuvių literatūros katedros mokslininkės 1959 m. ir 1961 m. pašalintos už „nacionalistinę veiklą“ – Red.) , o dabar girdžiu – naikinama visa gimtosios kalbos katedra. Spaudoje jau pasirodė straipsnių, kad Lietuvoje valstybinės kalbos statusas, bet koks kalbos norminimas apskritai nebereikalingas. O aš, senas stuobrys, tebema nau, kad gimtoji kalba yra mūsų tautos dvasia ir savitos kultūros pagrindas. Multimilijardinėj mūsų Visatoj nėra tiesių linijų ir dviejų vienodų objektų. Nei kalnų, nei grumstų, nei dviejų vienodų lapų ant to paties medžio. Gal vertėtų tatai prisiminti kai kuriems beatodairiškos globalizacijos apologetams? Taigi reikėtų džiaugtis kuo didesne tautų ir kultūrų įvairove. Kas mus dar galėtų suvienyti? Putino grėblys, nugriuvęs Gedimino bokštas, neįprastas karštis ar šaltis?.. Negi mūsų laukia toks pat likimas kaip jotvingių, kuršių ar prūsų genčių? Juk net pievose nugulęs rūkas įsidienojus palieka gaivinančią rasą. Gal po visą pasaulį pasklidę lie tuviai ten paliks ne tik prišiukšlintus parkus? O tuo labiau mes čia, savoj Tėvynėj, savoj valstybėj, savo namuose. Nelinksmos mano įžvalgos, bet tai – tik užkeikimas, kad išvardytos bėdos prarastų galią ir mūsų neįveiktų.

Kazys Saja Rašytojas, dramaturgas, Nepriklausomybės Akto signataras

įvykis

Architektų ir dizainerių darbai toliau skina laurus Veiklos 100-mečiui besirengianti Nacionalinė biblioteka turi kuo pasidžiaugti

Skeptiškumą pakeičia nuostaba, o tada apima pasitenkinimas matant dermę, kaip meistriškai sukurtas mo dernios įstaigos interjeras, išlaikant tai, kas būdinga ir vertinga, ir įpinant šiuolaikiškumą atspindinčių elementų. Maždaug taip būtų galima apibūdinti dažno lankytojo, kuris, nebuvęs Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, tarkim, kokį gerą dešimtmetį, užsuka čia, išgirdęs apie Vilniaus centre su visa jėga atgimusią dar vieną įvairių kultūrinių ir edukacinių paslaugų teikiančią vietą. Beje, neseniai Nacionalinės bibliotekos atliktas tyrimas atskleidė, kad lojalių ir linkusių ją rekomenduoti kitiems asmenų skaičius nuosekliai didėja: 2016 m. rekomendavimo indeksas buvo 63 proc., o 2017 m. – 72 proc. Nėra abejonės, pasiekti tokių rezultatų padėjo bibliotekos renovavimo projekto (vadovė Leonilė Majerienė) autoriai.

Architektūros studijos „2XJ“ brėžinys

Džiugu, kad bibliotekos interjero sprendiniai ver tinami tarptautiniu mastu. Metų pradžioje iš Kinijos Šendženo miesto atskriejo žinia, kad tarptautiniame dizaino konkurse, kurį rengia „Idea-Tops“ – vienas pagrindinių Kinijos architektūros ir dizaino porta lų – tarp 5 nominantų Public Architecture kategorijoje pateko studijos „2XJ“ (Jokūbas Jurgelis, Laimis Valan čiūnas ir Jurga Marcinauskaitė) sukurtas Nacionalinės bibliotekos interjeras. Paminėsime tik, kad 2017 metais „Idea-Tops“ platforma sulaukė beveik 7000 interjero ir architektūros projektų iš maždaug 40 valstybių. Kitas populiarus architektūros portalas „ArchDaily“ taip pat neliko abejingas meistriškam sovietmečiu sta tyto pastato atnaujinimui. Projektas dalyvavo „2018 metų pastato“ (Building of the Year ‘18) rinkimuose. Praėjusiais metais architektūros studija „2XJ“ na cionaliniame konkurse „Geras dizainas“ (įgyvendinto privataus arba visuomeninio interjero projekto kate gorija) už Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interjerą laimėjo pirmąją vietą. Jaunųjų architektų komanda paskelbta viešosios paskirties pro jektų laimėtoja ir dienraščio „Lietuvos rytas“ konkurse „Mano erdvė ‘17“. Konkurse „Lietuvos metų gaminys 2016“ aštuone rius metus trukusi Nacionalinės bibliotekos rekons trukcija įvertinta aukso medaliu. „Tarp knygų“ informacija

Leono Garbačausko nuotraukos

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Tema / Kaniterapija bibliotekoje

Pagarbą gyvybei auginantis dialogas Doc. dr. Vilmantė Pakalniškienė Psichologė, Kaniterapijos asociacijos prezidentė

Šiuolaikinė biblioteka yra ne tik informacijos paieškos, bet ir kultūros, visuomeninių renginių vieta. O ką joje galėtų veikti šuo? Įprastai biblioteką siejame su tyla ir susikaupimu, šuo, ypač judresnis, mums asocijuojasi su triukšmu, lojimu ar net chaosu... Vis dėlto šie gyvūnai nuo praėjusio amžiaus pasaulyje, o prieš keletą metų – ir Lietuvoje imti laukti ne tik gydymo įstaigose, mokyklose ar kitose institucijose, bet ir bibliotekose. Prisijaukinę šunis, žmonės pastebėjo, kad gy vūnai savotiškai juos veikia. Pirmiausia padeda atsipalaiduoti. Nors šuo prisijaukintas labai seniai – „įdarbintas“ sargauti, ganyti bandas ir atlikti kitus darbus, pagelbėti emocine prasme jis pasitelktas palyginti neseniai. Anglijoje gyvūnai, tarp jų ir šunys, emocinei savijautai pagerinti pradėti naudoti XVIII amžiuje, pastebėjus, kad psichiatrijos ligoninių pacientai, rūpindamiesi gyvūnais, tampa ramesni. Tikėtina, kad padėti žmogui pasijusti geriau gyvūnai buvo naudojami ir dar anksčiau. Taigi šunys pirmiausia tapo psichikos sutrikimų turinčių asmenų pagalbininkais. Šiek tiek vėliau buvo įtraukti į kitų sutrikimų turinčių asmenų gydy mą arba reabilitaciją. Taip atsirado šunų alternatyvus ir (arba) pagalbinis gydymo, reabilitacijos metodas, kuris ir vadinamas kaniterapija. 4

Šiuo metu pagreitį įgauna ne tik kaniterapija, bet ir tikslingi aiškios struktūros edukaciniai renginiai su šunimis, skirti akademiniams pasiekimams, sociali niams įgūdžiams, kognityvinėms funkcijoms gerinti. Populiarūs ir susitikimai su šunimis – vienkartinė veikla, norint praskaidrinti žmonių nuotaiką, paį vairinti kasdienybę. Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurta programa READ (The ReŠiuo metu ading Education Assistance Dogs) šalies Kaniterapijos pasiūlė puikią naujovę – skaityti šuniui. Jutos valstijos gyvūnų tera asociacijoje pijos centro Solt Leik Sičio biblio terapiniais tekoje 1999 m. pradėta įgyvendinti programa norėta pagerinti ne tik registruota 19 įvairių skaitymo, bet ir komunikacinius veislių šunų. pradinių klasių vaikų gebėjimus.

„

Neilgai trukus READ programa imta vykdyti mokyklų sistemoje. Pagal šią programą JAV dirba daugiau kaip 1000 komandų. Programos kūrėjai pabrėžia, kad joje dalyvaujantis šuo turi būti atsakingai paruoštas šiai veiklai, išlaikęs specialų egzaminą. Tai labai svarbu, nes dirbama su vaikais ir, norint išvengti nelaimingų atsitikimų bei paisant gyvūnų gerovės, neturėtų būti pasitelkiamas bet koks šuo, kuris nėra tinkamas tokiai veiklai. Skaitymo su šunimi programa gyvuoja ne tik JAV, ji pritapo Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Estijoje, taip pat Pietų Afrikos Respublikoje. Džiugu, kad Lietuva taip irgi išimtis.

Skaitymo džiaugsmas... ne mokykloje Skaitymai su šunimi nuo 2017 m. pavasario vyksta ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Pirmoji Lietuvoje šios veiklos 2016 m. ėmėsi Trakų viešoji biblioteka. Kaniterapijos asociacijoje paruošti šunys ir jų vedliai atvyksta pas jaunuosius bibliotekų lankytojus ir kartu su jais skaito knygas, tiksliau, vaikai skaito šuniui. Nors mažieji šuniui skaito tik 15 mi nučių, tai gana ilgas laiko tarpas tik pradedančiam skaityti vaikui arba tam, kuriam sunkiau sekasi tai daryti. Ką skaitys, padedami bibliotekininkų, jie pasirenka patys. Paprastai tai būna knygelės apie šunis arba kitus gyvūnus. Patys mažiausieji, dar tik pradedantys skaityti, mėgsta Tado Hillso skiemenuotą pasakojimą „Kaip Rikis mokėsi skaityti“; tarp vy resnių populiarios Erico Knighto „Lesė grįžta“, Ilonos Ežerinytės „Šunojaus diena“, Holly Webb sukurtos istorijos, kurias galima rinktis iš gausios serijos. Šiuo metu Kaniterapijos asociacijoje terapiniais registruota 19 šunų – auksaspalviai retriveriai, Labradoro retriveriai, vengrų vižlas ir kitų veislių šunys, o su jais dirba 19 vedlių. Skaitymo projektuose nuolat dalyvaujantys 4 šunys – Goja, Mona, Gongas, Rėja – su

Kaniterapeutė, auksaspalvės retriverės Rėjos vedlė Daiva Kvedarienė su mažaisiais skaitytojais bibliotekoje susitinka prisiimdama savanorystės misiją. Vygaudo Juozaičio nuotr.

„

vaikais jau perskaitė ne vieną Asociacijos žmonės dešimtį knygų! Šių neįprastų susitikimų su savo šunimis veda tikslas – motyvuoti vai užsiėmimus vaikų globos ką skaityti, nebijoti skai bei ugdymo institucijose, tyti garsiai. To ypač reikia, norint pagerinti skaitymo neįgaliųjų dienos įgūdžius. Šuo ir kartu su centruose, padedama juo atėjęs vedlys tik klau raidos sutrikimų sosi skaitymo, nekoreguoja mažojo skaitytojo, netaiso, turintiems vaikams. jei suklydo, nekomentuoja. Vaikams tai patinka, nes gana dažnai juk suaugusieji ragina skaityti greičiau ar aiškiau, taiso klaidas. Nuolat koreguojami vaikai ima baimintis skaityti garsiai, bijo suaugusiųjų kritikos. O mielas, draugiškas šuo priima bet kokį vaiko skaitymą, visada įdėmiai klausosi ir tarsi pritaria viskam, ką girdi iš skaitančiojo lūpų... Bendravimas su šunimi, atsipalaidavimas – svar biausi šio susitikimo aspektai, todėl vaikas nori sugrįžti, nebijo paskaityti šuniui dar kartą.

Edukacinė, sveikatinimo ir kitos „misijos“ Turbūt ne vienam suaugusiajam kyla abejonių, ar tikrai skaitymas su šunimi yra paveikus. Mokslinėje literatūroje jau paskelbta ne viena studija, nagrinėjanti skaitymo su šunimi programų naudą. Ty rimai rodo, jog skaitantys šuniui vaikai atsipalaiduoja (pirmiausia sumažėja kraujospūdis). Mokslininkai tei gia, kad tai gali būti ir dėl draugiškos, jaukios bibliotekos aplinkos, kuri iš mažojo skaitytojo nieko nereikalauja, yra labai saugi, juk tai – ne klasė ir ne namai, kuriuose laukia reiklūs tėvai. Sustiprėjus vaikų norui skaityti, savaime gerėja šie įgūdžiai. Vienas svarbesnių dalykų – mažėjantis skaitančiojo nerimas. Nerimo būsena būdinga sunkiai skaitantiems vaikams, ypač tuomet, kai jiems tai reikia daryti garsiai klasėje. Mokytojai paprastai taiso mokinuko padaromas klaidas, kas nors iš klasės draugų pa sišaipo, jeigu sunku ištarti garsus ar sudėlioti skiemenis. Nerimui didėjant, visiems žmonėms sunkiau ką nors daryti, o vaikams – juo labiau. Kai nerimas auga, mes tik ir galvojame apie tą būseną, o ne apie užduoties atlikimą. Suaugusieji dar gali savo nerimu pasidalyti su kitais, o vaikai ne visada supranta, kas jiems darosi. Ne rimastingumą dažnai išduoda fiziniai simptomai: veido raudonis, greitesnis kvėpavimas, galvos skausmas. O štai maloni patirtis garsiai skaitant šuniui mažina nerimą ir jo pasireiškimo simptomus, tuomet galima tikėtis geresnių rezultatų.

Trakų viešojoje bibliotekoje skaitymus su auksaspalve retrivere Goja (šuns vedlė kaniterapeutė Sigrida Rupšytė-Paleičikė) vaikai pamėgo jau nuo 2016 m. pavasario. Trakų viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Be vietos vaikų, skaityti su šunimi į Trakų viešąją biblioteką yra atvykę ir vilniečių ar lentvariškių. Trakų viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Sumažėjus nerimui ir pagerėjus tam tikriems įgūdžiams, keičiasi ir savęs vertinimas – didėja pasi tikėjimas. Taigi viskas sukasi kaip užburtame rate – tikėjimas savo jėgomis padeda vaikui susidoroti su stresu ir nerimu.

Apie Trakuose ir Vilniuje vykdomus projektus

Asmenybę keičianti veikla Lietuvoje kaniterapija jau pasitelkiama ne vien skaitymo įgūdžiams gerinti. Kaniterapijos asociacijos žmonės su savo šunimis veda tęstinius užsiėmimus vaikų globos bei ugdymo institucijose, neįgaliųjų dienos centruose, ypač daug padedama specialiųjų ugdymosi poreikių bei raidos sutrikimų turintiems vaikams. Rezultatai džiugina, nes aiškią struktūrą turinti veikla su gyvūnu išties keičia asmenį. Tyrėjai pastebi, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji, bendraudami su gyvūnu, dažniau šypsosi ir juokiasi. Taip yra Nors šuniui skaitoma todėl, kad mūsų smegenyse suaktyvėja tam tikrų medžiagų – pavyzdžiui, dopamino, dar tik 15 minučių, tai vadinamo laimės hormonu, išsiskyrimas. gana ilgas laiko tarpas Ir dar apie tai, kas tyrimuose neakcen tuojama, bet yra labai svarbu. Pavyzdžiui, pradedančiam skaityti skaitant su šunimi, ugdomas daug jautres vaikui arba tam, kuriam nis, šiltesnis vaikų požiūris į gyvūnus ir sunkiau sekasi tai gyvūnų gerovę. Mažieji skaitytojai, daly vaujantys šiame neformaliajame ugdyme, daryti. Ką skaitys, <...> tikėtina, užaugs ne tik išprusę, bet ir my jie pasirenka patys. lintys gamtą, jaučiantys pagarbą gyvybei.

„

Dalia Bagdžiuvienė, Trakų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėja: „Nuo 2016 m. kovo etapais vykdomuose skaitymuose su auksaspalve retrivere Goja (šuns vedlė kaniterapeutė Sigrida Rupšytė-Paleičikė) iš viso jau dalyvavo 43 moksleiviai. Užsiregistravę 1–5 klasių vaikai suskirstomi grupėmis. Projektas populiarus: be vietos vaikų, į skaitymus yra atvykę ir vilniečių ar lentvariškių.“ Viktorija Pukėnaitė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Kultūrinės edukacijos skyriaus vadovė: „Nuo 2017 m. gegužės pradėtoje veikloje skaičiuojame jau trečią ciklą. Grupės iš esmės kaskart sudaromos naujai, tačiau būna, kai siūloma užsiėmimus tęsti. Vienas ciklas vidutiniškai trunka apie 3 mėnesius. Per vieną savaitę apsilanko maždaug 11 vaikų. Užsiregistravusiųjų sąraše yra apie 30 vaikų. Tėvai, atlydėję vaiką į skaitymą su šunimi, turi galimybę asmeniškai pabendrauti su vedle ir gauti atsakymus į rūpimus klausimus.“

Kaniterapijos asociacijos prezidentė V. Pakalniškienė su savo augintine vengrų vižle Vėtra ne tik geros bičiulės, jos taip pat dalyvauja skaitymo su šunimi programoje. Asmeninio albumo nuotr.

Šiandien aktualu

Informacinis raštingumas informacijos amžiuje Dr. Jurgita Rudžionienė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Atrodytų, neįtikėtina, bet net ir XXI a. esame priversti konstatuoti informacinę atskirtį. Tik nūdienos situacija kita: didžioji globalios visuomenės dalis skaityti ir rašyti geba, bet daugelyje veiklos sričių nebeapsieinama be informacinių technolo gijų – naujų informacinių technologijų (IT) įrankių, priemonių ir galimybių. Problema ta, kad IT tempai smarkiai lenkia žmogaus gebėjimą prie jų prisitaikyti, t. y. suspėti sužinoti apie naujoves, išmokti jomis naudotis, gebėti pasiekti norimą rezultatą, sukurti atitinkamą vertę. Tik įvaldžius ir suvaldžius šiuos procesus, galima užtikrinti visuomenės raidos pažangą, patenkinti daugiabriaunius vartotojų poreikius gyvenant ir dirbant itin intensyvioje nūdienos aplinkoje. Informacinis raštingumas iš esmės lemia visokeriopą šalies ekonominę, politinę, socialinę, kultūrinę raidą, o jo nepakankamumas neigiamai veikia jos pažangą. Šiandien informacinis raštingumas suvokiamas labai plačiai, taigi būtinumas išgryninti įvairiopus raštingumo aspektus ir sudedamąsias dalis skatina nesibaigiančias diskusijas. Labai populiari tapusi informacinio raštingumo konfe rencija – ECIL (European Conference on Information Literacy) yra itin laukiama specialistų ir kasmet sukviečia nemenką būrį dalyvių bei pranešėjų. Tai – forumas, kuriame susitinka įvairių šalių ir institucijų kolegos, bendradarbiaujantys, atliekantys bendrus tyrimus, įgyvendinantys projektus. Tai – tradicinis akademinės aplinkos, bibliotekų bei infor macijos institucijų profesinės bendruomenės renginys, kurį jau drąsiai galima vadinti globaliu forumu, sukviečiančiu dalyvius iš viso pasaulio. Į pastarąją, jau penktąją, Europos informacinio raštingumo konferenciją Prancūzijos Sen Malo mieste (2017 m. rugsėjo 18–21 d., rengėjai: Ankaros (Turkija) „Hacettepe“ ir Zagrebo (Kroatija) universitetai, Prancūzijos informacinio raštingumo asociacija (InLitAs)) atvyko bemaž 400 dalyvių iš daugiau nei 50 valstybių.

Aktualu visuose sektoriuose ir visais lygmenimis Dabartiniu skubos ir informacinės produkcijos, informa cijos kūrimo ir dalijimosi, technologinių galimybių gausos laikotarpiu visuomenės informacinis raštingumas aktualus visuose sektoriuose ir visais lygmenimis. Suprantama, tik reikiamo lygmens sprendimai ir sukurtos sistemos leidžia itin kokybiškai parengti ir sistemingai įgyvendinti atitin kamą turinį ir tikėtis planuotų rezultatų. Šefildo (Jungtinė Karalystė) universiteto mokslininkės Sheilos Webber teigi mu, informacinis raštingumas ir jo įgyvendinimas – tai ir politinis klausimas.1 Scenarijų planavimas, kaip strateginės vadybos metodas, suteikia galimybę stebėti ir numatyti organizacijų ateities raidą. Remdamasi Lietuvos bibliotekose parengtais scenari jais, Vilniaus universiteto mokslininkė dr. Zinaida Manžuch konstatuoja, jog Lietuvos bibliotekų raidą lemia akivaizdi tin kamų informacijos prieigos organizavimo kompetencijų ir įgūdžių stoka, kaip ir kai kurių vartotojų grupių negebėjimas 1

Webber, Sheila; MacKinney, Pamela. Learning Information Literacy and Te aching: an Action Research Project. In: European Conference on Information Literacy (ECIL), Saint-Malo, France, Sept. 18-21, 2017: abstracts, p. 144.

gauti jiems reikiamos informacijos.2 Tai liudija akivaiz džią informacinio raštingumo stoką – tiek informaciją kuriančių asmenų, tiek ją vartojančių. Informacijos ir skaitmeninio raštingumo specialis tas Stéphane‘as Goldsteinas susirūpinęs, jog gana didelė pasaulio visuomenės dalis neturi arba turi nepakanka mai reikiamų skaitmeninių kompetencijų bei įgūdžių. Tai pastebima netgi tokioje šalyje kaip Jungtinė Kara lystė, šių gebėjimų stokoja net ketvirtadalis gyventojų.3

Konteksto svarba kuriant vertę Aktualus informacinio raštingumo aspektas – versle kuriama vertė. Socialinių medijų, informacijos ir žinių vadybos ekspertė, verslo organizacijos „Euroclear“ atstovė Bonnie Cheuk, turinti milžinišką informacijos ir žinių, skaitmeninių priemonių valdymo tarptauti nėse verslo organizacijose Jungtinėse Amerikos Vals tijose, Honkonge, Singapūre, Jungtinėje Karalystėje patirtį, siūlo atkreipti dėmesį į ne visuomet matomą informacinio raštingumo darbo aplinkoje kontekstą. Pasak jos, viena vertus, versle kalbėti apie informaciją ar informacinio raštingumo užtikrinimą ignoruojant kontekstą yra beprasmiška, kita vertus, skatinti informacinį raštingumą darbo vietose nėra taip paprasta. Kas rūpinasi įmonės darbuotojų informacinio raštingumo reikalais? Siekdami kurti informacija grįstą verslą, dažniau siai tuo užsiima įmonės vadovai. Tačiau ar jie yra pakankamai kompetentingi? Greičiausiai – ne, informaciniu raštingumu turėtų rūpintis informacijos specialistai. Skirtumai – esminis proceso elementas Mančesterio (Jungtinė Karalystė) universiteto mokslinin kas Andrew Whitworthas savo pagrindinį pranešimą skyrė kitam svarbiam klausimui – skirtumams, kaip informacinį raštingumą suvokia mokslininkai ir praktikai, aptarti. Tai at liko remdamasis amerikiečių antropologo ir geografo Davido Harvey teorija, kurią jis dėsto savo knygoje „Justice, Nature and the Geography of Difference“ („Skirtumų teisėtumas, pobūdis ir paplitimas“; 1996). Pagrindinė knygos idėja – ar teisėtai ir pagrįstai šie skirtumai identifikuojami, kaip mes galime suvokti ir priimti jų buvimą, atsižvelgdami į juos, turimas skirtingas žinias, kurios sukuriamos skirtingomis sąlygomis, skirtingose vietose ir nevienodu laiku, priimti protingus sprendimus. Pranešėjas suintrigavo teiginiu, kad skirtingose vietose ir skirtingo laiko aplinkybėmis sukuriamas turinys ir produk tai yra esminis kūrybiškumo elementas. Nesuvokiant šių skirtingumų, negalimas ir naujos praktikos, taigi ir naujo informacinio raštingumo sukūrimas. Skirtinguose kon tekstuose informacinis raštingumas neišvengiamai įgauna skirtingas formas. Kokią formą jis įgaus, tokios žinios ir bus suformuojamos bei atitinkamai komunikuojamos toje darbo aplinkoje. Manžuch, Zinaida. The Lithuanian libraries’ future: scenario planning for de veloping planning. Qualitative and Quantitative Methods in Libraries (QQML) [elektroninis išteklius]. London, May 2016. 3 Goldstein, Stéphane. Information Literacy and the Future of Work. In: European Conference on Information Literacy (ECIL), Saint-Malo, France, Sept. 18–21, 2017: abstracts, p. 8. 2

Europos informacinio raštingumo konferencija, sukviečianti dalyvius iš viso pasaulio, vyko įspūdinguose, globaliems renginiams skirtuose rūmuose.

„

Raktas į informacinį raštingumą yra informacijos profesionalų rankose.

Informacinis raštingumas su sijęs su visais šiais veiksniais, nes darbuotojai privalo maksimaliai išnaudoti vis labiau kintančią darbo aplinką. O organizacinės struktūros yra nepakankamai lanksčios, joms būdingas itin ryškus hierarchiškumas, galingi informacijos ir žinių srautai juda įvairiomis kryptimis.

Galimi persisotinimo informacija pavojai Bibliotekininkystės ir informacijos specialistui iš Lozanos (Šveicarija) Jeanui Philippe‘ui Accart‘ui įdomi informacinio raštingumo pritaikymo praktikoje proble matika. Jis ieško atsakymų, ar esama spragų tarp asmens turimų kompetencijų, reikalingų įsidarbinti, ir studen tų, kaip būsimų darbuotojų, informacinio raštingumo gebėjimų. Šveicarijoje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad darbuotojai sugaišta begalę laiko ieškodami jiems reikalingos informacijos, būtinos problemoms išspręsti ir sprendimams priimti. Kaip laiko švaistymo priežastys nurodomi ir aktyvu mo bei dėmesio sutrikimai, kurie būdingi nemažai daliai žmonių, taip pat vadinamasis persisotinimas informacija. Vis dėlto raktas į informacinį raštingumą yra informaci jos profesionalų rankose. Kad vartotojai būtų apsaugoti nuo milžiniškų informacijos srautų ir tiek vaikai, tiek suaugusieji išmoktų įvairių informacijos ieškos technikų, gali praversti ir dirbtinio intelekto panaudojimas. Virtualumas, keičiantis darbo santykius Vienas 5-osios ECIL konferencijos pranešėjų, konsulta cinės kompanijos „InformAll“ Londone įkūrėjas ir vadovas S. Goldsteinas pabrėžė, jog, keičiantis paslaugų ekonomi kos pobūdžiui ir pokyčiams dažniausiai atsirandant kaip

naujųjų technologijų intensyvios raidos padariniui, iš esmės keičiasi darbuotojo santykis su jo profesija. Vis labiau plintant virtualioms darbo vietoms, darbovietė, kaip fizinė vieta, netenka savo įprasto vai dmens. Darbinė veikla įgyja naujų savybių, kurios ją daro vis labiau fragmentuotą tiek užduočių, tiek darbo laiko bei darbo vietos požiūriu. Ji tampa daugialypė ir įvairiarūšė, atliekama ne įmonės ar organizacijos fizinėje aplinkoje, bet dirbant iš namų ar bet kurios kitos vietos. S. Goldsteinas intrigavo, kad šiandien jau turime „dabarties ateitį“ (current future) ir ties „praeities ateitimi“ neturime sustoti. Sunku būtų nesutikti, nes mus jau lenkia vadi namosios uber (aukštųjų technologijų) paslaugos, didžiųjų duomenų kūrimo ir kt. galimybės.

Temos tiek praktikams, tiek teoretikams Sen Malo mieste vykusiame forume 56 paralelinėse sesijose perskaityta, išklausyta ir išdiskutuota daugiau nei 200 žodinių pranešimų. Teoretikai intensyviai analizavo informacinį raštingumą kaip reiškinį, jo raidą ir dabartinę būklę. Informacinis raštingumas, skaitmeninis raštingumas, medijų raštingumas – šiandien aktualu išsigryninti šias sąvokas. Tarkim, medijų ir infor macinis raštingumas (MIR). Kas tai? Kodėl kartais šią sąvoką mėginama pateikti susiaurintai, medijas suvokiant tik kaip viešojo informavimo, žiniasklaidos priemones, ignoruojant gerokai platesnę „medijos“ sąvokos prasmę ir šių dienų traktuotę. Net keletas sekcijų buvo skirta mokslo duomenų raš tingumo bei jų valdymo klausimams, o tai jau aktualu ne tik akademinėje aplinkoje. Buvo pristatytas tarptautinės tyrėjų grupės tyrimas, atliekamas keliolikoje šalių, tarp kurių – Lietuva ir Vilniaus universiteto (VU) tyrėjai. Forumo dalyvių dėmesį atkreipė patys įvairiausi infor macinio raštingumo ugdymo modeliai ir priemonės. Štai

amerikiečių specialistų sukurtas D4L (Design for Learning) – nuotolinio mokymo ir mokymosi įgūdžiams ugdyti skirtas modelis bibliotekų dar buotojams. Londono Sičio universiteto specialistai pristatė informacinio raš tingumo ugdymo patirtį integruojant ją į mokymo programos MOOC (Massive Open Online Course) kūrimą.

„

Informacinis raštingumas iš esmės lemia šalies ekonominę, politinę, socialinę, kultūrinę raidą, o jo nepakankamumas neigiamai veikia jos pažangą.

Pristatytas lietuvių tyrimas Konferencijoje dalyvavo ir pranešimą skaitė Vil niaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekų ir informacijos organizavimo mokslinių tyrimų centro dėstytoja, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Bi bliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkėtyrėja dr. Jurgita Rudžionienė. Ji pristatė tyrimo apie mokslinių tyrimų duomenų valdymą rezultatus. Mokslininkai ir tyrėjai yra skatinami naudotis atvi rosios prieigos galimybėmis ir, pasinaudojant jomis, skelbti bei saugoti savo mokslinių tyrimų duomenis arba jų metaduomenis. Vilniaus universitete veikia Nacionalinė atvirosios prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvo informacinė sistema (MIDAS). Mokslo, mokymo, švietimo, medicinos nekomerci niais tikslais ja gali naudotis mokslininkai ir tyrėjai, pedagogai ir dėstytojai, studentai, mokslo ir studijų, gydymo institucijos, kiti su moksliniais tyrimais susiję asmenys bei įstaigos. MIDAS sudaro galimybę visiems norintiems nemokamai, lengvai ir patogiai, nepažeidžiant autorių ir intelektinės nuosavybės tei sių, pasiekti mokslinių tyrimų duomenis internetu, kitomis IT priemonėmis.4 Atliekant tyrimą, buvo įdomu pažvelgti, kaip Vil niaus universiteto mokslininkai ir pedagogai tvarko savo mokslinių tyrimų duomenis, kokias ir kiek ga limybių žino, kaip jomis naudojasi. J. Rudžionienės tyrimas, kuris buvo atliekamas 2017 m. vasarį–ba landį, pristatytas vienoje iš trijų specialiųjų sekcijų („Mokslinių duomenų raštingumas“); analogiško tyrimo rezultatus jose pateikė tyrėjai iš Suomijos, Kro atijos, Libano, Lenkijos, Jamaikos, Kinijos, Turkijos, Ispanijos, Nyderlandų ir kitų šalių. Daugiau informacijos apie 5-ąją ECIL konferenciją: www.ecil2017.ilconf.org 4

Baigiamosios sesijos metu: (iš kairės) prof. Serap Kurbanoglu (Ankaros „Hacettepe“ universitetas, Turkija), doc. Sonja Špiranec (Zagrebo universitetas, Kroatija) ir doc. Joumana Boustany (Paryžiaus Dekarto universitetas, Prancūzija). Jurgitos Rudžionienės nuotraukos

MIDAS: mokslo duomenų archyvas (https://www.midas.lt/publicapp.html#/apie-midas); Mokslinių tyrimų duomenų tvarkymo Nacionalinio atviros prieigos mokslinės informacijos duomenų archyvo informacinėje sistemoje taisyklės. Patvirtintos Vilniaus uni versiteto rektoriaus 2017 m. balandžio 28 d. įsak. Nr. R-168. https:// www.midas.lt/media/Tvarkos/Mokslini%C5%B3_tyrim%C5%B3_ duomen%C5%B3_tvarkymo_MIDAS_taisykl%C4%97s.pdf)

Pokalbis

Laima Lapinienė: „Gyvenu kasdien – dirbu ir džiaugiuosi, jei pavyksta“

Karolinos Lapinaitės nuotr.

Praėjusį gruodį Lietuvą apskriejo žinia, kad aukščiausiu Kultūros ministerijos apdovanojimu įvertinta ir biblio tekininkė. Sidabro garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ apdovanota Utenos Antano ir Motiejaus Miškinių viešosios bibliotekos Informacinių išteklių ir inovacijų diegimo skyriaus vedėja Laima Lapinienė. Kaip skelbiama ministerijos pranešime, jos „įgyvendinti projektai išsiskiria idėjomis, originaliais technologiniais sprendimais“. „Tarp knygų“ redakcijai buvo smalsu pasikalbėti su laureate, kaip randasi tos idėjos, kaip pavyksta, ištikimai ne vieną dešimtmetį dirbant toje pačioje darbovietėje, nepasiduoti rutinai ir sugebėti neužsisklęsti, o kaip tik – žvelgti plačiau, suburti žmones įvairioms veikloms.

Ponia Laima, nuoširdžiai sveikiname gavus dar vieną ministerijos įvertinimą. Kokios emocijos apėmė sužinojus apie šią žinią, kuo jos skyrėsi nuo tų minčių, kurios sukosi galvoje, kai prieš 12 metų, 2005-aisiais, buvote išrinkta geriausia metų bibliotekininke? Ačiū už sveikinimus. Kaip ir kiekvienas žmogus, džiaugiuosi, kad mano darbas yra vertinamas. Pati nesusiejau šių dviejų apdovanojimų. Nežinau, gerai ar blogai, bet nežiūriu toli nei atgal į praeitį, nei pirmyn į ateitį, daug neanalizuoju ir neplanuoju. Gyvenu kasdien – dirbu ir džiaugiuosi, jei pavyksta. Per minimus metus visko labai daug įvyko. Tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Daug veiklų, projektų, kelionių. Turėjau unikalių galimybių: net šešetą metų dirbau Billo ir Melin dos Gatesų fondo remtame projekte „Bibliotekos 10

pažangai“, prisidėjau prie šio projekto paraiškos parengimo, keletą kartų lankiausi fondo rezidenci joje Siatle Jungtinėse Amerikos Valstijose, pažinau daug žmonių iš įvairiausių pasaulio kraštų. Tą labai vertinu. O ir kiti projektai buvo sėkmingi, pavyko gauti nemažai lėšų idėjoms įgyvendinti, nuvykti į daugelį šalių. Per tuos metus gimė dvi anūkės. Jos dabar teikia daug džiaugsmo. Ateis laikas, kai būsiu mažiau užim Nepriklausomybės ta – tuomet turėsiu ką prisiminti. atkūrimas ir tai, kas Dabar nėra kada. Nuolat turiu dar įvyko per daugelį ir papildomų darbų: jau keletą metų esu Švietimo mainų fondo admi metų po to, man nistruojamos suaugusiųjų švietimo leidžia gyventi taip, platformos EPALE (Electronic Platkaip noriu ir sugebu. form for Adult Learning in Europe)

„

ekspertė, savanoriauju Utenos trečiojo amžiaus universitete, esu jo Skaitmeninių kompetencijų fakulteto dekanė. Vienoje žiniasklaidos priemonių buvote pavadinta netradicine bibliotekininke – ar sutinkate su šiuo apibūdinimu? Juk, dirbdama bibliotekoje, daugiau laiko skiriate informacinėms technologijoms nei, kaip stereotipiškai vis dar manoma, sukatės tarp knygų lentynų. Taip, aš nebuvau tradicinė bibliotekininkė, bet dabar jau esu. Aš buvau liudininkė to bibliotekų virsmo, kurį lėmė technologijų atsiradimas. Tai buvo proga realizuoti save, nes tuometinis darbas man buvo nuobodus. Gerai prisimenu dieną, kai bibliotekoje atsira do pirmas kompiuteris. Tada ir pamačiau, kurioje srityje noriu dirbti. Man tai įdomu. Tuomet dar buvo įmanoma viską sekti, išmokti, suprasti. Dabar jau – nebe. Technologijų šuoliai tokie dideli, kad jeigu nesi profesionalas, gali sekti tik tendencijas. O ir bibliotekas laikas pakeitė. Technologijos jau seniai tapo tradicija, kasdieniu įrankiu. Jauni žmonės kitokių bibliotekų ir neprisimena... Iš tikro, pastaraisiais metais Jūsų vardas siejamas su inovacijų diegimu, buvote ir esate ne vieno edukacinio su kompiuteriniu raštingumu ar skaitmeninimu derinamo projekto vadovė. Kaip būtent tokio pobūdžio darbai atėjo į Jūsų veiklą? Kaip minėjau, man įdomu tai, kas nauja. Man nepatiktų kasdien dirbti tą patį monotonišką darbą. Toliau dirbu su technologijomis, tačiau jau kitaip. Reikia naujų idėjų ir profesionalių partnerių, kurie padėtų jas įgyvendinti. O kad jas įgyvendintum, pasiektum rezultatą, dažniausiai

Skaitmeninių šeimos centrų Latvijoje ir Lietuvoje kūrimo projekto darbo grupės susitikimas Utenos bibliotekoje, 2017 m. Dainoros Narkūnienės nuotr.

„

reikia pinigų. Kartu su Technologijos jau technologijomis atsirado ir galimybė ieškoti bei seniai tapo tradicija, gauti papildomą finansa kasdieniu įrankiu. vimą. Tuo ir užsiimu. Jauni žmonės Darbas sunkus ir ne visuomet pasiseka. kitokių bibliotekų ir Rašančiųjų projektus neprisimena. daug, konkurencija didėja. Nesėkmės nuvilia, o pasi sekus vėl kyla azartas. Taip ir užsisuka tas ratas, kai sunku sustoti (juokiasi). Kiekvienas projektas turi savo ciklą. Jo parašy mas ar finansavimo gavimas dar nėra idėjos įgy vendinimas. Kaip pasiseks, priklauso ir nuo kartu dirbančių žmonių. Parengti projektą gali vienas žmogus, tačiau įgyvendinti – ne. Tikroji inovacijos sėkmė priklauso nuo daugelio pastangų. Pakalbėkime apie Jūsų drauge su partnere EIFL (organizacija „Elektroninė informacija bibliotekoms“) inicijuotą 10–16 m. moksleiviams skirtą projektą „Žaisdami mokomės“, kurio metu buvo sukurtas mokomasis žaidimas „Iššūkis“. Šiame žaidime pasiekti rezultatai vienaip ar kitaip gali būti pripažįstami mokytojo. Turėtume grįžti į 2011–2012 m. – šios veiklos pradžią. Kokios aplinkybės paskatino plėtoti mokyklų ir bibliotekos bendradarbiavimą; kaip sekėsi kurti žaidimo turinį – juk klausimai apima istorijos, lietuvių ir anglų kalbų, gamtos, matematikos temas, taigi reikėjo suburti daug savo srities profesionalų? Per penkerius metus „Iššūkis“ įdiegtas jau 57 mokyklose 7 šalies savivaldybėse. Ar matote tendenciją jam plisti Lietuvoje? Taip, šis projektas buvo įdomus. Idėja tikrai inovatyvi. Ją įvertino daugelis technologijų ir švie timo ekspertų. Idėją generavome kartu su Utenos švietimo centru ir UAB „Prewise“ programuoto jais. Manyčiau, unikalu, kad prieš 7 metus sukurto kompiuterinio žaidimo koncepcija ir technologija dar nepaseno, tačiau yra ir kitų dalykų, kurie lemia tolesnį plėtros tikslingumą. Žaidimo išskirtinumas tas, kad jis neįmanomas be mokyklų, pedagogų plataus įsitraukimo. Teisin gai paminėjote, kad turinio kūrimas – pedagogų darbas, bibliotekininkas negali savarankiškai kurti žaidimo, kurio rezultatai vertinami mokykloje, turinio. Tai ir yra sunkiausiai pasiekiama. Kita problema – didžiulis šuolis vaizdo technologi jų srityje. Žaidimas animuotas, tačiau nebegali prilygti tam, ką dabar vaikams siūlo, pavyzdžiui, 4D technologijos. Taigi, nors žaidimo koncepcija nepasenusi – bent jau man girdėti apie panašią neteko, – vizualinis sprendimas, deja, nebėra pa traukliausias šių dienų vaikui.

„

Į Uteną grįžau, nes taip buvo patogiau. Daug pastangų skiriate ne tik vaikų skait Buvau Gimė sūnus, turėjom, kur gyventi. Bibliote meniniam raštingumui, bet ir apskritai visų ka – mano pirmoji darbovietė, joje dirbu iki liudininkė to amžiaus grupių skaitmeniniam raštingumui. dabar. Nelaikau to nei dideliu privalumu, nei Šiuo metu vadovaujate tarptautiniam projektui, bibliotekų trūkumu. Nors mėgstu pokyčius, bet laikai kuriuo siekiama sukurti šeimos skaitmeninių virsmo, kurį lėmė buvo kiti: nebuvo laikoma sėkme dažnai veiklų centrus Rytų Aukštaitijoje ir Pietų Latgakeisti darbą, keliauti, ilgai ieškoti savo vietos technologijų loje (Latvijoje). Kaip radosi šis projektas? Kodėl gyvenime. Dabar – kitos galimybės ir kitas šeimos centrai? Palyginkite Aukštaitijos ir Latatsiradimas. suvokimas. Tikriausiai nebebūčiau tokia sėsli. galos su projektu susijusių problemų specifiką. Patriotizmo nesieju su emigracija. Mano Šis projektas – tai nuosekli kitų projektų tąsa. supratimu, Lietuvoje gyvena daug jos nemylinčių žmonių. Prieš porą metų įgyvendinome „Bibliotekos pažangai 2“ Vaikų niekada kažkaip ypatingai neauklėjau. Intuityviai remtą projektą – pradėjome dirbti su „Lego“ robotais, balsu jaučiu, kas jiems geriausia, tuo ir vadovaujuosi. Laikausi tik valdomomis kompiuterinėmis programomis bei judesio vieno principo – netrukdyti ir, kiek galiu, padėti. Nieka atpažinimo edukaciniais žaidimais. Bibliotekoje atsirado da nieko nedraudžiau. Visada buvau už tai, kad žmogus entuziasčių, kurios veda atitinkamus užsiėmimus mokslei saikingai rizikuotų. Sūnus turi pavojingą pomėgį – kalnus. viams, įkurti technologijų būreliai. Norisi tą darbą tęsti, o Dažnai pasakau, kad būtų atsargus, bet niekada neatkalbi technologijos kinta... nėju. Kiek galiu, remiu jų norus ir siekius. Mane vienodai Europos Sąjungos „Interreg V-A“ Latvijos ir Lietuvos džiugina ir sūnus, su savo šeima gyvenantis Lietuvoje, ir bendradarbiavimo per sieną programos remiamo projekto jaunesnė dukra, kuri savo tikslų siekia užsienyje. metu skaitmeninių veiklų centrus sukursime Utenos, Zarasų ir Daugpilio, Preilių bibliotekose. Juose bus sudarytos sąlygos Kurie Jums gražiausi trys lietuviški žodžiai? Kokie, pažinti ne tik robotų, bet ir 3D, virtualiosios realybės teikia Jūsų nuomone, svarbiausi 1918–2018 m. laikotarpio mas galimybes. Kompiuterį derinsime su sveiku judėjimu – įvykiai (ar įvykis) Lietuvoje? Kuri šimtmečio asmenybė sukursime virtualų turą, kraštą pažinsime bibliotekoje minda (asmenybės) Jums yra didžiausias dorovinis autoritetas, mi dviratį. Taip pat įdiegsime „iBeacon“ technologiją (vietos kuria žavitės ar norėtumėte turėti jos bruožų (ir kokių)? nustatymo technologija, kai „Bluetooth“ siųstuvais į mobilųjį Yra daugybė gražių ir prasmingų lietuviškų žodžių telefoną perduodami duomenys – A. S.). Specialūs jutikliai (minutėlei nutyla). Vis dėlto, jei teikčiau pirmenybę kaž nustatys vartotojo buvimo vietą bibliotekoje ir į jo mobilųjį kuriems, tai būtų „pareiga“, „sąžinė“ ir „meilė“. Svarbių telefoną pasiųs reikiamą informaciją ar pasiūlymus. Lietuvai įvykių taip pat daug. Nebūsiu originali išskirdama Kodėl šeimos centrai? Žinoti apie naujas technologijas du svarbiausius: 2018 m. vasario 16-ąją ir 1990 m. kovo 11svarbu visiems. Jaunimas turi daug galimybių, vyresni – ma ąją. Abu įvykiai svarbūs istoriškai, bet antrasis – jau ir man žiau. Norime, kad bibliotekose asmeniškai. Nepriklausomy visi galėtų stebėti pažangą, apie bės atkūrimas ir tai, kas įvyko ją sužinoti ir išbandyti. Nematau per daugelį metų po to, man didelio skirtumo tarp Aukštaitijos ir leidžia gyventi taip, kaip noriu Latgalos bibliotekų. Visos turi naujas, ir sugebu. gražiai įrengtas patalpas. Ir visos Autoritetų niekada ne susiduria su tuo pačiu iššūkiu – ino ieškojau, net jaunystėje. Visi vacijoms finansavimo nepakanka, žmonės turi ir privalumų, ir reikia jo ieškoti patiems. Esu šio trūkumų, todėl ta pati asme projekto vadovė, o patirties būtent nybė gali ir sužavėti, ir nuvilti. šioje programoje neturiu, todėl nėra Aišku, kiekvieno nuopelnai lengva, tenka dažnai konsultuotis nėra vienodi, palyginti sunku. su partneriais. Tikiuosi išvengti Man labiau imponuoja kai didesnių klaidų ir projektą įgyven kurie charakterio bruožai: dinti sėkmingai (projekto vykdymo atkaklumas, gebėjimas siekti trukmė – 2017–2019 m. – A. S.). tikslo, tolerancija, supratin gumas, mokėjimas gražiai Prieš trisdešimt su viršum metų bendrauti. baigusi mokslus Vilniuje, grįžote į gimtąją Uteną. Jei neklystu, biblioDėkoju, kad skyrėte laiko teka tapo pirma ir vienintele Jūsų mūsų skaitytojams. Linkime darboviete. Artėjant atkurtos Lienepristigti originalių idėjų ir tuvos valstybės šimtmečiui, norėtųsėkmingai jas įgyvendinti. si paklausti, kas Jums yra patriotizmas. Kaip auklėjote savo vaikus, Kalbėjosi Asta Stirbytė kad jie neišvyktų iš Lietuvos? Su anūkėmis Paryžiuje, 2017 m. ruduo. Karolinos Lapinaitės nuotr. 12

Nauji leidiniai

Užfiksuoti atlikti darbai

Dailininkė Silva Jankauskaitė

Dr. Daiva Narbutienė

„

Praėjusių metų pabaigoje pasirodė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumento tyros instituto parengta bibliografijos rodyklė*. Gruodžio 6 d. ji buvo viešai pristatyta Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje. Tai – informacinis proginis leidinys, skirtas institucijos 75-mečiui. Ši bibliografijos rodyklė priskirtina prie specialiosios, t. y. mokslo pagalbinės bibliografijos1, skirtos mokslinės veiklos reikalams. Kalbant tiksliau, tai yra vienos moksline veikla užsiimančios institucijos darbų suvestinė, kuri, kaip skelbia straipsnio moto, džiugina atliktais darbais (lot. acti labores iucundi – „atlikti darbai malonūs“).

Dėl savo informatyvumo ši knyga ilgainiui taps vis aktualesnė, nes tokio pobūdžio leidinių paklausa, bėgant laikui, didėja.

Tokių vienai konkrečiai institucijai skirtų bibliografijos leidinių nėra taip jau daug. Kaip ir šis, su tam tikromis datomis sietini kai kurie kiti žinomi proginiai bibliografijos leidiniai2. Visų jų parengimo principas – institucinis. Skiriasi tik medžiagos, t. y. bibliografi nių aprašų, išdėstymas.123 Čia aptariamą leidinį parengė ne mažas pulkas žmonių, vykdančių savo pristatomos institucijos – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto

* Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas: bibliografijos rodyklė: 1940–1943, 1990–2015 = Institute of Book Science and Documentation: Bibliography: 1940–1943, 1990–2015 / Vilniaus universitetas. Komunikacijos fakultetas, Knygotyros ir dokumento tyros institutas; [sudarė Tomas Petreikis]; [parengė: Ina Kažuro ... [et al.]. Vilnius: Akademinė leidyba, 2017. 207, [1] p.: iliustr., diagr., faks., portr. – Asmenvardžių r-klė: p. 197–206. ISBN 978-9955-33-717-1 1 Plg.: Knygotyra: enciklopedinis žodynas / Vilniaus universitetas. Knygotyros katedra. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 48, 346. 2 Pvz., Lietuvos medicinos biblioteka, 1944–2004: istorija, bibliografija / [su darė Ramutė Stankevičienė]. Vilnius: Lietuvos medicinos biblioteka, 2004. 302 p.: iliustr., faks., portr.; Lietuvos mokslų akademijos biblioteka: paveldas ir raida, 1557–2007: bibliografijos rodyklė / [sudarė Elena Stasiukaitienė]. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 2009. 426 p.

Knygotyros ir dokumentotyros instituto – mokslo ir studijų veiklą: dr. Tomas Petreikis (sudarytojas ir vienas iš rengėjų), rengėjai dr. Kšištofas Tolkačevs kis ir doktorantės Ina Kažuro, Asta Urbonavičiūtė, straipsnio „Knygotyros ir dokumentotyros institutas Vilniaus universitete 1940–2015 m. m.“ autorė prof. dr. Aušra Navickienė, tekstų į anglų kalbą vertėja prof. dr. Elena Macevičiūtė, leidinio recenzentai (ir, kaip teigiama sudarytojo pratarmėje, konsultantai probleminiais bibliografinio aprašo klausimais) doc. dr. Nijolė Bliūdžiuvienė ir prof. dr. Osvaldas Janonis. Dėl „sudėtingesnių publikacijų klasifikavi mo bibliografinių įrašų prieskirties atvejų sprendė redaktorių kolegija“: doc. dr. Alma Braziūnienė, prof. habil. dr. Domas Kaunas ir prof. A. Navickienė (p. 9). Tokia solidi darbo grupė turėjo galimybių užtikrinti nepriekaištingą leidinio kokybę. Galima sakyti, ir užtikrino: iš esmės darbas atliktas gerai – jis galėtų tapti pavyzdine parankine knyga bibliografijos ro dyklių rengėjams. Leidinio turinį sudaro įvadinė dalis: pratarmė, straipsnis, iliustracijos ir jų sąrašas; toliau patei 13

„

seka – ir tai priimtina. Tačiau nesupranta kiama bibliografijos rodyklė, suskirstyta Tokių vienai ma nuostata ignoruoti bibliografinio įrašo į keturias pagrindines grupes: 1) knygos, konkrečiai institucijai pradmenį, neiškeliant publikacijos autorių į 2) straipsniai, 3) moksliniai serialiniai o tik išryškinant juos atsakomybės leidiniai, 4) apie Knygotyros ir doku skirtų bibliografijos pradžią, duomenų srityje. Gal kokiam nors institu mentotyros institutą; po bibliografijos leidinių nėra taip jau cijos publikacijų sąrašui tai ir tiktų, tačiau aprašų su toliau tęsiama įrašų numeracija publikuojamas priedas „Disertacijos ir daug. <...> Skiriasi bibliografijos rodyklėje nustatytas pradmuo dėlto turėtų išlikti. habilitaciniai darbai“, o pabaigoje – as tik medžiagos, t. y. vis Pratarmėje užsiminta apie problemas menvardžių rodyklė. Visi tekstai, išskyrus bibliografinių aprašų, dėl iš įvairių šaltinių surinktų publikacijų bibliografinius aprašus, išversti į anglų institucinės prieskyros (p. 8). Tik, atrodytų, kalbą. Tai pagrįstai ambicinga paraiška išdėstymas. neturėtų kilti klausimų dėl doktorantų, tam pasiekti tarptautinę akademinę bendruo tikru laiku studijavusių KDI, instituciniame menę, besidominčią Lietuvos knygotyros „Knygotyros“ leidinyje skelbtų darbų prieskyros. Tad vei mokslo ir studijų darbais, kurie atspindimi šioje knygoje. Leidinio dedikacijoje nurodoma, kad knyga skiriama kiausiai per neapsižiūrėjimą į mokslinių straipsnių vertimų Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros ins skyrelį nepateko „Knygotyros“ 24-ajame tome (1997) dvie tituto 75-mečiui ir Komunikacijos fakulteto 25-mečiui. jų doktorančių atlikti žymių pasaulinio lygio knygotyros Antrajame viršelyje pateiktoje anotacijoje patikslinama, teoretikų – prancūzo Robert’o Estivals’o ir suomio Pertti kad pirmoji sukaktis buvo minima 2015-aisiais, o antroji – Vakkari – publikacijų iš prancūzų ir anglų kalbų vertimai. 2016-aisiais. Tiesą sakant, šių datų reikšmingumas kelia Žinoma, tai nelaikytina didžiuliu trūkumu – rengiant tokio tam tikrų abejonių, nes jos nėra jubiliejinės. Kita vertus, pobūdžio leidinį, pasitaiko praleidimų. Kur kas didesniu praradimu laikytina nuostata 75 suprantami rengėjų motyvai būtent dabar priminti apie nu veiktus mokslo darbus, nes juk nežinia, koks likimas ištiks metų institucijos istorijoje atsisakyti kone pusės amžiaus instituciją po 25 metų, kai jau būtų galima minėti tikrus (nuo 1944 iki 1990 m.) mokslinės produkcijos įtraukimo jubiliejus. Tad, kaip sakoma, geriau dabar, o ne atidėliojant! į bibliografijos rodyklę. Juk nepaisant to, kad tuo metu Pernelyg nesigilindami į, kaip ir daugelyje leidinių, nebuvo institucinio knygotyros mokslo padalinio, ši dis pasitaikančias korektūros klaidas bei nevienodumus, ciplina gyvavo, ir tai liudija reikšmingi profesorių Levo panagrinėkime, kaip Lietuvos knygotyrininkų mokslinė Vladimirovo, Vlado Žuko ir kitų fundamentiniai veikalai, veikla atskleidžiama ir įprasminama vienos institucijos be kurių šiandienos knygos istorijos ir kultūros tyrimai gal ir nebūtų pasiekę tokio aukšto teorinio empirinių duo darbų apžvalgoje. Gerai parašytoje knygos sudarytojo T. Petreikio pratar menų įdirbio lygio. Apie šių mokslininkų darbų reikšmę mėje (p. 7–11) išsamiai aptarti leidinio sudarymo principai išsamiame minėtame leidinio straipsnyje, kuriame veiklos ir struktūra. Joje rasime atsakymus į beveik visus klausi chronologija nurodoma 1940–2014 m. (sic!), rašo A. Na mus, iškylančius skaitinėjant bibliografijos rodyklę. Pir vickienė. Atrodo, aptariamojo leidinio rengėjai tarpusavyje miausia nusibrėžiamos chronologinės ribos: 1940–1943 m. nesusitarė dėl chronologinių KDI gyvavimo ribų: jeigu jo (laikas, kai 1940 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus universiteto veiklos nebūta nuo 1944 iki 1990 m., tai ar galima teigti, kad Humanitarinių mokslų fakultete buvo įsteigta Bibliolo jo istorija rašoma jau 75 metus. A. Navickienės straipsnyje gijos katedra, gyvavusi iki 1943 m.) ir 1990–2015 m. (kai toji istorija, kad ir su pertrūkiais, aptariama argumentuo VU Istorijos fakultete įkurta Knygotyros ir bibliografijos tai, neatmetant indėlio tų, kurie vykdė mokslinę veiklą ir katedra, po metų perkelta į įsteigtą Komunikacijos fa sovietmečiu, – tik kituose instituciniuose padaliniuose, bet kultetą ir pavadinta Knygotyros katedra, kuriai 2003 m. artimai susijusiuose su šiandien KDI vykdoma veikla, kurią suteiktas Knygotyros ir dokumentotyros instituto (KDI), laikytume savotiška anų darbų tąsa3. Čia aptariama knyga vertintina kaip didžiulis darbas, gyvuojančio iki šiol, statusas). Taigi chronologija apima liudijantis KDI mokslinės veiklos svarbą ir galimybes 75 metus su pertrūkiais. Institucinis bibliografijos sudarymo principas, savaime toliau atlikti reikšmingus knygos istorijos ir kultūros suprantama, pagrįstas publikacijų autorių priklausymu tyrimus. Tai – savotiškas vienos institucijos darbams ir jų KDI bendruomenei, taip pat informacijos apie pačią ins atlikėjams sukurtas spaudos paminklas, turintis mokslinę tituciją registravimu. Bibliografiniai įrašai, kurių iš viso išliekamąją vertę. Ši 300 egzempliorių tiražu išleista knyga yra 1612, sugrupuoti pagal 2011 m. Lietuvos Respublikos dėl savo informatyvumo ilgainiui taps vis aktualesnė, nes mokslo ir švietimo ministerijos pateiktą „Mokslo ir studijų tokio pobūdžio leidinių paklausa, bėgant laikui, didėja – institucijų mokslo (meno) darbų vertinimo metodiką“ ypač minint jubiliejines datas. Jį – spausdintinį, o ne kitos (p. 9), iš esmės pateisinančią rodyklės struktūrą. Tik laikmenos leidinį – bus malonu paimti skaitytojams, kurie keista, kodėl skyrius „Disertacijos ir habilitaciniai darbai“ mus pergyvens gal ne vieną šimtmetį. Juk, anot lotynų nurodomas kaip priedas, o ne bibliografijos rodyklės dalis – patarlės, scripta manet (tai, kas parašyta, išlieka). juolab kad aprašai jame pateikiami su tęsiama ankstesnių 3 Šios situacijos keistumą liudytų ir tai, kad iš dviem dalimis 1985–2005 m. bibliografinių įrašų numeracija. Profesionaliai parengti išleistos V. Žuko bibliografijos rodyklės aptariamame leidinyje nurodoma bibliografiniai aprašai skyriuose grupuojami chronologine tik antroji, išėjusioji 2005-aisiais, nors abiejų sudarytoja doc. Žiedūnė Za veckienė – irgi KDI darbuotoja.

Nauji leidiniai

Knygos dizainą sukūrė Vaiva Kovieraitė-Trumpė. Ievos Slonksnytės nuotr.

Knygos ženklai – kaip kultūros paveldas Asta Kaktytė, Laima Juzulėnienė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) esančiame Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde – vieninteliame tokio pobūdžio fonde Lietuvoje – ne vieną dešimtmetį kaupiama medžiaga apie ekslibriso istoriją ir raidą, tradicijas, dailininkų dovanotus ekslibrisus. O neseniai apie šiuos knygų ženklus ir juos aktyviai populiarinusį dailininką biblioteka išleido knygą „Gerardas Bagdonavičius ir Šiaulių krašto knygos ženklai“*. Lei dinys išėjo kartu su kompaktiniu disku, kuriame įrašytas filmas „Menininką Gerardą Bagdonavičių prisimenant“. Pristatydamas knygą 2017 metų rudenį surengtoje Šiaulių knygų mugėje, ŠAVB direktorius prof. dr. Bro nius Maskuliūnas kalbėjo apie krašte puoselėjamas ekslibriso tradicijas ir knygos ženklų populiarinimą, bibliotekos organizuojamas ekslibrisų parodas, edu kacinius renginius, supažindinančius visuomenę su knygos nuosavybės ženklais ir jų kūrėjais. Direkto rius vylėsi, kad naujoji knyga sudomins knygotyros

mokslo tyrėjus, taps parankia mokytojų ir mokinių, siekiančių geriau susipažinti su ekslibriso menu, is torija, knygos kultūra, mokymo priemone, o plačiajai visuomenei – krašto kultūros pažinimo šaltiniu. * Gerardas Bagdonavičius ir Šiaulių krašto knygos ženklai = Gerardas Bagdonavičius and Šiauliai region bookplates / sudarytojai Asta Kaktytė, Jonas Nekrašius. Šiauliai: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, 2017. 114, [1] p.: iliustr. – Vaizdo diskas su filmu „Menininką Gerardą Bagdonavičių prisimenant“.

Sumanymo užuomazga galima būtų vadinti 2015 metus, kai biblioteka vykdė projektą „Prisiliesk prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės“. Tuomet buvo surengta mokslinė-praktinė konfe rencija, organizuotos ekslibrisų kūrimo dirbtuvės „Ekslibrisas sau“ (plačiau – „Tarp knygų“, 2015, Nr. 3, p. 34–35). Sukaupus pakankamai įdomios informacijos, kilo mintis išleisti knygą ir sukurti dokumentinį filmą apie dailininką ir pedagogą, lietuvių ekslibriso mokyklos tradicijų pradininką G. Bagdonavičių (1901–1986). Knygoje „Gerardas Bagdonavičius ir Šiaulių krašto knygos ženklai“ publikuojami straipsniai apie ekslibriso istoriją, jo raidą Šiaulių krašte XX–XXI amžiais, pateikiama medžiagos apie lietuviškus šiauliečiams skirtus knygos ženklus bibliotekų kny gose, ekslibrisų kūrimo tradiciją Šiaulių bendrojo

Diana ir Gintautas Stunguriai prie skulptoriaus Martyno Gaubo meninio akcento „Penzeliukas“, skirto tokia pravarde visų pažinotam G. Bagdonavičiui atminti. Gintauto Stungurio nuotr.

Dailininko G. Bagdonavičiaus autoekslibrisai

Filmo kūrybinė grupė Palangos senojoje vaistinėje prie G. Bagdonavičiaus paveikslo. Iš kairės: A. Kaktytė, G. Bagdonavičiaus giminaitė J. Kašauskaitė-Naujalienė, J. Nekrašius, D. Stungurienė, G. Stungurys. Gintauto Stungurio nuotr.

G. Bagdonavičių prisimena dailininkas Rimantas Buivydas (kairėje). Kalbina J. Nekrašius, filmuoja G. Stungurys. Ant kėdės dailininko R. Buivydo anglimi pieštas G. Bagdonavičiaus portretas. Dianos Stungurienės nuotr.

Mokytoją prisimena dailininkas Petras Repšys. Dianos Stungurienės nuotr.

Šiaulių ekslibriso raidos kalendoriaus ištraukos (iki 1940 m. ir po 1990 m.) 1902 m. Sausio pradžioje Šiauliuose, Zubovų rūmų antrame aukšte, pradėjusi veikti Šiaulių visuomeninė biblioteka turėjo nežinomo autoriaus sukurtą ovalo formos rėminančia linija apibrėžtą trijų eilučių antspaudą-užrašą: „Szawelskiej /Pub. / Biblioteki“. Šio knygos ženklo dydis 28 x 24 mm. 1905 m. Šiaulių advokatas Mykolas Cimkauskas (1861–1928) paveldėjo savo tėvo bibliofilo Mordchelio Cimkauskio biblioteką, kuriai nežinomas knygrišys apie 1905 m. pagamino vieną pirmųjų Šiauliuose superekslibrisų su paauksuotų raidžių „M. Ц.“ įspaudų deriniu (dydis 5 x 14 cm) knygos nugarėlėje. Žygimanto Tankūno plastiko raižinys

Austėjos Grinytės plastiko raižinys, kinų koliažas

1913 m. Iki 1913 m. Šiaulių spaustuvėje buvo atspausdinti keli įvairaus dydžio šriftų ekslibrisai Šiaulių berniukų gimnazijai. 1923 m. Dailininkas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957) sukūrė ekslibrisą šiauliečio advokato Viktoro Cimkausko (1896–1944) asmeninei bibliotekai. 1924 m. Pirmasis Šiauliuose ekslibrisus pradėjo populiarinti bibliofilas ir ekslibrisų kolekcininkas, advokatas Viktoras Cimkauskas. 1925 m. Ekslibrisus Šiauliuose pradėjo kurti, juos propaguoti ir eksponuoti parodose dailininkas Gerardas Bagdonavičius (1901–1986). 1928 m. Spalio 14 – lapkričio 10 dienomis M. K. Čiurlionio galerijoje Kaune buvo surengta pirmoji Lietuvoje ekslibrisų iš Pauliaus Galaunės kolekcijos paroda. Joje eksponuoti ir dailininko G. Bagdonavičiaus darbai. 1929 m. G. Bagdonavičiaus sukurti ekslibrisai eksponuoti tarptautinėje parodoje Los Andžele (JAV). Dailininkas už darbus apdovanotas garbės diplomu.

Ivetos Časonytės plastiko raižinys, kinų koliažas

Gerdo Ananjevo linoraižinys

ugdymo mokyklose. Taip pat dalijamasi atsiminimais apie dailininką G. Bagdonavičių, pristatomi jo sukurti ekslibrisai, kurių dauguma skirta Šiauliams ir šiauliečiams. Be straipsnių, publikuojamas leidėjų parengtas Šiaulių krašto ekslibrisų raidos kalendo rius. Jame įvykiai pateikiami chronologine tvarka, nuosekliai, todėl galima lengvai ir greitai susipažinti su knygos ženklų istorija. Leidinyje taip pat dalijamasi kūrybinių dirbtuvių „Eks librisas sau“ patirtimi, pristatomi moksleivių laureatų ir jų mokytojų sukurti knygos ženklai. Keturiasdešimties minučių trukmės filme „Menininką Gerardą Bagdonavičių prisi menant“ prisiminimais dalijasi G. Bagdonavičiaus artimieji: giminaitė architektė Janina Kašauskaitė-Naujalienė ir posūnis Antanas Petrauskas, buvę mokiniai, dailininkai, meno tyrininkai. Anot filmo kūrėjų, visi kalbinti žmonės pasakojo apie didį mokytoją, ne vieną jų pastūmėjęs kūrybos link, kolegą, neįtilpusį į standartinius „socialistinės gerovės“ rėmus. „Pritariu menininkui Petrui Repšiui – dabar tokie žmonės nebegimsta“, – sakė filmo kūrėjas Gintautas Stungurys. Prie knygos leidybos triūsė nemaža kūrybinė grupė. Tai redakcinės kolegijos pirmininkas prof. dr. Bronius Maskuliūnas, leidinio sudarytojai ir filmo idėjos autoriai Jonas Nekrašius ir Asta Kaktytė, ekslibriso kūrybinių dirbtuvių vertinimo komisijos pirmininkė Vaiva Kovieraitė-Trumpė, dirbtuvių vadovės Lolita Putramentienė-Braza ir Rasa Prišmontienė, filmo kūrėjai Diana ir Gintautas Stunguriai. Šiaulių kraštui ir visai šalies meno bendruomenei reikšminga knyga išleista vykdant projektą „Šiaulių krašto knygos ženklai kaip kultūros paveldas ir jo sklaida XX–XXI a.“, kurį rėmė Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

1934 m. Rugsėjo 23 – spalio 30 d. Šiaulių „Aušros“ muziejuje veikė Senovės knygos paroda, skirta lietuviškos spaudos atgavimo 30-mečiui paminėti. Parodos ekslibrisų skyrių rengė dailininkas G. Bagdonavičius. Joje buvo eksponuojama apie 200 ekslibrisų iš G. Bagdonavičiaus kolekcijos. 1992 m. Rugsėjo 3 d. Lietuva priimta į Tarptautinę ekslibriso draugijos federaciją (FISAE) ir tapo 31-ąja šios organizacijos nare. 1993 m. Šiauliuose surengtas pirmasis tarptautinis ekslibrisų konkursas Simono Daukanto (1793–1864) atminimui įamžinti. 1997 m. Gegužės mėnesį surengtas tarptautinis ekslibrisų konkursas, skirtas dailininko G. Bagdonavičiaus atminimui. 1999 m. Gruodžio mėnesį ŠAVB paskelbė tarptautinį ekslibrisų konkursą bibliotekos įkūrimo 50-mečiui paminėti. Konkursui daugiau kaip 300 knygos nuosavybės ženklų pateikė 155 autoriai iš 28 pasaulio šalių. 2001 m. Spalio 3 d. ŠAVB direktoriaus įsakymu įsteigtas Ekslibriso muziejus (kuratorius Jonas Nekrašius). 2014 m. Nuo liepos 21 d. ŠAVB Ekslibriso muziejus reorganizuotas į Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą, patvirtinti nuostatai ir taryba. 2015 m. Rugsėjo 18 d. ŠAVB paminėtas Šiaulių ekslibriso 90-metis, surengta mokslinė-praktinė konferencija „Šiaulių krašto knygos ženklai kaip kultūros paveldas ir jo sklaida XX-XXI a.“.

Lietuvių vaikų periodikos redaktoriai (1905–1940 m.) Dr. Genovaitė Raguotienė

Šio straipsnio tikslas – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga prisiminti ir pagerbti lietuvių periodikos baruose dirbusius mūsų rašto, knygos kultūros žmones. Tiksliau – vaikų periodinės spaudos iniciatorius, jos steigėjus, leidėjus ir redaktorius. Tai papildytų ir šių eilučių autorės tyrinėjimus „Lietuvių vaikų periodika: pradžia ir raida iki 1940 metų“1. Nors ten trumpai apibūdinami ir redaktoriai, atskiros vietos jų biogramoms neskirta. Šiame straipsnyje siekiama apie juos pateikti daugiau konkretesnių ir naujesnių žinių, iškeliant ir pabrėžiant jų žurnalistinės-literatūrinės veiklos darbus, ypač susijusius su vaikų literatūra, periodika, skaityba.

„

Čia nekalbėsime apie literatūrai pedagogo polinkių ar vaikų literatūros kūri XX a. ir skaitytojams gerai žinomus rašytojus, mo gebėjimų. Šitokia redaktorystės praktika dalyvavusius steigiant ir redaguojant vaikų pradžioje vaikų gyvavo 1918–1940 m. leidžiant ne tik priedus periodikos leidinius, tarp kurių buvo vaikams, bet ir vaikų žurnalus. periodika Bernardas Brazdžionis, Sofija Čiurlionienė, „Lietuvių laikraščio“ priedo redaktorius aktyviai rūpinosi buvo Karolis Račkauskas-Vairas (1882–1970). Antanas Giedrius, Liudas Gira, Pranas Mašiotas, Stepas Zobarskas. Manome, kad katalikų spauda. Baigęs bendruosius mokslus, 1900–1904 m. netikslinga kartoti tai, kas pakankamai jis buvo Žemaičių kunigų seminarijos auklė žinoma, pateikta jų biobibliografijose, tinis. Išstojęs iš jos, Sankt Peterburge ėmėsi pastaraisiais metais skelbtose ir žurnale „Tarp knygų“. žurnalisto darbo, redaguodamas ir vaikams skirtą priedą. Šiame straipsnyje plačiau apibūdinami mažiau pažįstami Kai sunkiai gyvavęs priedas buvo panaikintas, K. Rač ar nauji redaktorių vardai. Rašant šį darbą, remtasi kauskas-Vairas bandė jį atgaivinti, bet nerado pritarimo. lietuviškųjų enciklopedijų, kitų informacinių ar sutartinio Nuo 1908 m. apsigyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, pobūdžio leidinių žiniomis, autorės surinkta vaikų ir kitos redagavo demokratinės krypties iš dalies socialistinės spaudos, archyvų, rankraštynų ir kitų šaltinių medžiaga. linkmės lietuvių leidinius, tarp jų žurnalą „Laisvoji min tis“, laikraštį „Tėvynė“. Jis buvo iš tų Amerikos lietuvių žurnalistų-literatų, kurie ir svetur rūpinosi lietuvių vaikų Pradžia – Sankt Peterburgo mieste Lietuvių vaikų periodikos pradžia, galima sakyti, sietina periodikos reikalais. su nuo 1904 m. gruodžio Sankt Peterburge ėjusiu „Lietuvių 1914 m. „Tėvynės“ laikraštyje K. Račkauskas-Vairas laikraščiu“, pirmuoju legaliu laikraščiu lietuvių kalba po įsteigė specialų skyrelį vaikams, kuriame buvo spausdi spaudos draudimo panaikinimo. Jame nuo 1905 m. 6–7-ojo nami iš įvairių šaltinių jo parinkti ar sukurti didaktiniai numerių su pertrūkiais iki tų pačių metų 31-ojo numerio vaizdeliai, retsykiais tikriausiai jo paties versti rusų rašy gyvavo priedas (skyrius) vaikams. Jo iniciatorius buvo tojų Antono Čechovo, Ivano Turgenevo kūriniai. Maža Pranas Mašiotas, bet susiklostė taip, kad priedą vaikams to, K. Račkausko-Vairo redaguojamas tas pats laikraštis redagavo kitas ten dirbęs ar pakviestas asmuo. Aišku, už 1917 m. leido atskirą dalį – „Moterų ir vaikų laikraštį“. tokius priedus atsakingi būdavo pagrindinio laikraščio Daug jėgų skyrė poezijai, prozai, publicistikai. Jo plunksnai redaktorius ar leidėjas, bet faktiškai juos tvarkydavo ne priklauso stambesni publicistiniai beletristinio, iš dalies redaktorius, o kuris nors iš laikraščio darbuotojų, turinčių mokslinio pobūdžio darbai apie Vladislovą Dembskį, Joną Šliūpą, Aleksandrą Burbą ir kitus žymius Amerikos 1 Vaikų literatūros patirtis: straipsnių rinkinys. Kaunas: Šviesa, 1995, lietuvių veikėjus. K. Račkauskas-Vairas pasižymėjo kaip p. 274–323.

Leidinio antraštė Lietuvių laikraštis, savaitraštis

Leidimo vieta

Leidimo trukmė

Sankt Peterburgas 1904 m. gruodžio 1 d. – (Rusija) 1906 m. sausio 19 d.,

Vaikiško Skyriaus (priedo) skyriaus (priedo) Skyriaus (priedo) ar žurnalo redaktorius vaikams pavadinimas leidimo trukmė  Priedas vaikams

1905 m. nuo 6–7 Iniciatorius Pranas Mašiotas; iki 31 Nr. faktinis redaktorius Karolis Račkauskas-Vairas

Šaltinis, savaitraštis

Seinai, Vilnius

1906–1915 m.

 Šaltinėlis

1906–1914 m.

Juozas Laukaitis, faktinis redaktorius Jurgis Baltrušaitis; Juozas Vailokaitis, faktinis redaktorius Juozapas Grabauskas, vėliau Antanas Rucevičius; Antanas Civinskas, faktinis redaktorius Stasys Tijūnaitis; Bronius Stosiūnas

Tėvynė, laikraštis

Įvairūs JAV miestai

Su pertraukomis leidžiamas nuo 1896 m.

 Skyrelis vaikams

Nuo 1914 m.

Karolis Račkauskas-Vairas

 Moterų ir vaikų laikraštis

1917–1918 m.

Karolis Račkauskas-Vairas

1916–1918 m.

 Žvaigždelė

1916 m. kovas–gruodis

Kazimieras Rėklaitis

1917–1918 m.; 1920–1926 m.

 Angelas sargas

1922–1923 m.

Stasys Tijūnaitis

 Žvaigždutė

1923–1940 m.

Stasys Tijūnaitis; Jonas Mikulevičius; J. Blažys; Jonas Paukštys; Jonas Kuzmickis

Vadas, savaitraštis Tėvynės sargas, savaitraštis

Sankt Peterburgas Vilnius, Kaunas

 Žiburėlis, vaikų žurnalas

Jurbarkas, Kaunas

1920–1944 m.

Antanas Giedrius; Rokas Šliūpas; Aloyzas Petrikas, faktinis redaktorius Vytautas Soblys; Stepas Zobarskas; Liudas Gira; Bernardas Brazdžionis

 Saulutė, vaikų žurnalas

Jurbarkas

1925–1931 m.

Antanas Giedrius

Detmoldas (Vokietija)

1946–1948 m.

Antanas Giedrius

Kelias, savaitraštis

Vilnius

1925–1928 m.

 Takelis

1928 m. liepa–rugsėjis

Julius Navikas

Vilniaus rytojus, savaitraštis

Vilnius

1928–1937 m.

 Aušrelė

1932–1937 m.

Julius Navikas; faktinis redaktorius Vincas Budrevičius; Silvestras Urbonavičius (Urbonas)

Šaltinis (2), laikraštis

Marijampolė

1928–1940 m.

 Šaltinėlis

 Vaikų žodis, žurnalas

Kaunas

1930–1933 m.

Vilniaus aušra, laikraštis

Vilnius

1932–1939 m.

 Kregždutė, vaikų žurnalas

Kėdainiai

1934–1940 m.

 Vyturys, žurnalas

Kaunas

1931; 1935–1940 m.

Aidas, laikraštis

Vilnius

1938–1939 m.

 Varpelis

Žibintas, žurnalas

Bradfordas (Anglija)

1955–1958 m.

 Vaikų kampelis

„

Už priedus vaikams atsakingas būdavo pagrindinis redaktorius, bet faktiškai juos tvarkydavo kuris nors iš laikraščio darbuotojų.

1928–1937 m.; 1937–1940 m. Adomas Jasenauskas; Liudvikas Povilonis (savarankiškas) Nina Butkienė-Zapolskaitė

 Vaikučiams

1933–1936 m.

Vincentas Taškūnas Stasys Tijūnaitis Marija Nemeikšaitė; Vanda DaugirdaitėSruogienė; Aldona Birutavičienė; Daumantas Čibas

JAV lietuvių spaudos organizatorius, Ameri kos lietuvių spaudos draugijos (nuo 1910 m.) vienas iš vadovų. Po diplomatinės tarnybos 1933 m. grįžęs į Lietuvą, K. Račkauskas-Vairas vertėsi žur nalisto, taip pat grožinės literatūros vertėjo darbu. Išvertė grožinės literatūros iš anglų, prancūzų, rusų kalbų. Su knygos gyvenimu jį siejo ir bibliotekininko, muziejininko darbas. 1940–1948 m. buvo Centrinės (dab. Nacio

1938 m. gegužė–1939 m. Vincas Budrevičius kovas) 1955–1958 m.

Jonas Kuzmickis

nalinės Martyno Mažvydo) bibliotekos direktoriaus pavaduotojas, paskui – P. Cvirkos memorialinio mu ziejaus direktorius. Su K. Račkausko-Vairo kūrybos palikimu supažindina jo „Rinktinė“ (1957 m.).

Iniciatyvą perėmė katalikų spauda Kai „Lietuvių laikraštyje“ 1905 m. gyvavęs vaikų priedas nunyko, tokio leidinio klausimai ganėtinai plačiai diskutuoti „Vilniaus žiniose“. Bet be konkre čių rezultatų. Vis dėlto viešumoje svarstomi vaikų

periodikos reikalai neliko bergždi. Šią iniciatyvą perėmė katalikų spauda. 1906 m. kovą Seinuose įsteigtas „Šaltinio“ laikraštis jau nuo antrojo numerio pradėjo leisti „Šaltinėlio“ priedą vaikams. Jo pirmuoju redak toriumi laikytinas Juozas Laukaitis (1873–1962) – „Šaltinio“ steigėjas, jį redagavęs iki 1907 m. vidurio. Šio kunigo veikla XX a. pradžioje buvo susijusi su Seinų kraštu, tada svarbiu lietuvių kultūros centru. J. Laukaitis veikė religinėse, kultūros, spaudos or ganizacijose; įkūrė Šv. Kazimiero knygų leidimo draugiją, kartu su kitais – spaudos darbais pasižymėjusią Seinų spaustuvę; aktyviai bendradarbiavo katalikų spaudoje, paliko religinės ir kitos literatūros knygų. Iš J. Laukaičio raštų pažymėtini atsiminimai apie Antaną Baranauską, kurio kapelionas yra buvęs. Sovietmečiu represuotas, grįžęs iš „gulagų“, kunigavo Lietuvoje. Kiti „Šaltinio“ redaktoriai buvo du žymūs Katalikų bažny čios dvasininkai: Juozas Vailokaitis (1880–1953), redagavęs 1907–1910 m., paskui vertęsis bankininkyste, 1941 m. ištrem tas į Sibirą, Lietuvoje klebonavo Paštuvoje; Antanas Civinskas (1867–1913) – katalikų publicistas, 1910–1912 m. „Šaltinio“ redaktorius. Lietuvių spaudos istorikė, bibliotekininkė Barbora Vileišytė, rašydama apie Seinų spaustuvę, kuri spausdino ir „Šaltinį“, vardija ir „Šaltinėlio“ redaktorius. Ji nurodo faktinius vaikų priedo (skyriaus) redaktorius, kurie arba savarankiškai tvarkė tą priedą, arba talkino ir dalyvavo jį rengiant2. Toks pirmojo „Šaltinio“ redaktoriaus J. Laukaičio talkininkas buvo Jurgis Bal trušaitis (1882–1915). Jis, kaip rašoma, „Šaltinėlį“ „kruopščiai tvarkęs“. Nurodoma, kad tada J. Baltrušaitis dar buvo Seinų kunigų seminarijos klierikas, kunigu įšventintas 1913-aisiais. Anksti miręs, jis nespėjo plačiau pasireikšti nei kaip dvasinin kas, nei išplėtoti savo kitų gabumų. J. Baltrušaitis „Šaltinėlyje“ paskelbė mokslo pažintinės literatūros kūrinėlių („Kaip auga arbata“, „Kas tai yra žaibas ir griaustinis“ „Kava“ ir kt.). Po J. Baltrušaičio iki 1914 m. antrosios pusės „Šaltinėlį“ redagavo pasauliečiai – arba „Šaltinio“ darbuotojai, arba de rinę redaktorystę su kitu darbu. Tarp tokių buvo mokytojas Juozapas Grabauskas (1873–1962). 1891 m. jis baigė Veiverių mokytojų seminariją ir gana ilgai (1904–1914 m.) mokytojavo Seinuose, taip pat dėstė Seinų kunigų seminarijoje. Tuo pat laiku (1907–1908 m.) redagavo „Šaltinėlį“, pertvarkęs priedo struktūrą ir turinį, įvedė naujų skyrelių, pradėjo leisti teminius numerius3. J. Grabauskas 1920–1933 m. dalyvavo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto lietuvių visuomeninėje-kultūrinėje veikloje, už kurią lenkų valdžios buvo ištremtas į Lietuvą. Tuomet trumpai dar grįžo prie žurnalistinio darbo (naujienų agentūros ELTA skyriaus vedėjas), paskui jo tolesnis gyveni mas susijęs su mokykla. Pradėjęs bendradarbiauti dar spaudos draudimo laikais, J. Grabauskas rašė įvairiais pedagoginiais klausimais. Mirė Niujorke. Vileišytė, Barbora. Kultūrinė Seinų spaustuvės veikla (1906–1915). Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. Roma, 1968, t. 4, p. 112–114. 3 Ten pat. 2

1908–1910 m. „Šaltinėlį“ redagavo „Šaltinio“ redakcijos darbuotojas Antanas Rucevičius (1880–1949). Jo veikla liudytų sudėtingą gyvenimo kelią. Aktyvus nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvis: slaptos draugijos „Artojas“ 1901 m. įkūrėjas, draudžiamos lietuvių spaudos bendradarbis ir platintojas, caro valdžios persekiotas ir kalintas. Po 1905 m. dirbo „Vilniaus žinių“, „Lietuvos ūkininko“ redakcijose. Ben dravo ir korespondavo su Jonu Biliūnu, kuris juo pasitikėjo, per jį įsigydavo knygų. J. Biliūnas sekė A. Rucevičiaus kūrybą, prašė atsiųsti 1905 m. parašytą apysakaitę „Rugiapjūtė“4. Atgavus spaudą, A. Rucevičius pradėjo dirbti A. Kuktos spaustuvėje Vilniuje, vėliau (ypač nuo 1918 m.) atsidėjo spaustuvininko ir knygų leidėjo darbui. Lietuvos kultūrai daugiausia ir nusipelnė šia veikla. 1918 m. įkūrė „Švyturio“ knygų leidimo bendrovę ir jai vadovavo iki 1940 m., taip pat vadovavo Klaipėdos „Ryto“, Kauno „Spindulio“ spaustuvėms. Spaustuvės darbuotoju A. Rucevičius liko ir sovietmečiu. 1911 m. „Šaltinėlį“ redagavo Stasys Tijūnaitis (1888–1966). Tais metais leidinį jau buvo galima prenumeruoti atskirai nuo pagrindinio laikraščio, vadinasi, priedas vaikams tapo sava rankiškas. Tuomet S. Tijūnaičio – redaktoriaus veikla dar buvo pradiniame taške. Ilgus gyvenimo metus jis skyrė mokytojo, vaikų literatūros autoriaus veiklai ir žurnalisto pašaukimui. Apie S. Tijūnaitį, kaip vaikų periodikos redaktorių, tikslinga rašyti apibūdinant 1918–1940 m. laikotarpio vaikams skirtą periodinę spaudą. Bronius Stosiūnas (1887–1946) – paskutinis pirmojo „Šaltinėlio“5 redaktorius (1912–1915 m.). Rašė vaikams (poezijos rinkinys „Čir vir vir“, 1910 m.), suaugusiesiems – savi 1918 m. atkūrus veiklai skirtas pjeses, komedijas, vaidinimus („Vargonininko duktė“, Lietuvos valstybę, 1907 m.; „Kvailą supras, aklą pa kaip pažymėjo Pranas žins“, 1908 m.; „Atsimerkė akys“, 1912 m.). Nepriklausomos Lietuvos Mašiotas, vaikams valstybėje kurį laiką mokytojavo, nebuvo ką lietuviškai redagavo „Pavasario“, „Milicijos skaityti. <...> Šią žinių“ leidinius. Ilgai tarnavo vals tybės administracijoje – buvo Aly problemą mėginta taus, Panevėžio, Ukmergės, Trakų spręsti steigiant vaikams ir kitų apskričių viršininkas. Mirė skirtą periodiką. ištremtas, kalėjime.

„

Dažnai atstojo knygas mažiesiems Gyvuojant „Šaltinėliui“, vaikams skirtos periodikos klausimai buvo dar ne kartą diskutuoti įvairiuose visuomenės sluoksniuose ir spaudoje. Bet 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kaizerinė okupacija sutrukdė pasiekti ką konkretaus. Tiesa, į Rusiją pasitraukusių lietuvių katalikiškos krypties savaitraštis „Vadas“ Sankt Peterburge įkūrė priedą vaikams „Žvaigždelė“ (1916 m. kovas–gruodis)6. XX a. pradžioje diskutuojant vaikų periodikos reikalus, dažnai pabrėžta, kad tokie leidiniai gali atstoti vaikams knygą, Biliūnas, Jonas. Raštai. Vilnius: Vaga, 1981, t. 3, p. 417, 421. Pirmuoju „Šaltinėliu“ vadinamas 1906–1914 m. ėjęs „Šaltinio“ priedas vaikams. 1928–1940 m. leistas atgaivintas „Šaltinėlis“. 6 Vaikų literatūros patirtis: straipsnių rinkinys. Kaunas: Šviesa, 1995, p. 283–284. 4 5

būti skaitymo šaltinis. 1918 m. atkū rus Lietuvos valstybę, kaip pažymėjo P. Mašiotas, vaikams nebuvo ką lietu viškai skaityti. Tokia padėtis vadinta „knygų badu“. Šią problemą mėginta spręsti steigiant vaikams skirtą perio diką. 1920 m. pradėtas leisti žurnalas „Žiburėlis“ nurodė norįs vaikams atstoti knygutę7. Įsteigtas grupės Jurbarko mokytojų privačia iniciatyva ir lėšomis, „Žibu rėlio“ žurnalas laikėsi sunkiai, dau giausia jo pirmojo redaktoriaus Antano Giedriaus (Giedraičio) ir P. Mašioto pastangomis. Dėl lėšų stygiaus jau 1920 m. priverstas sustoti, žurnalas buvo atgaivintas 1921-ųjų kovą. Pabrėždamas šio žurnalo reikšmę, P. Mašiotas ragino visuomenę, pirmiausia tėvus ir vaikų literatūros autorius, visaip jį remti: „Tik nevilkim, netęskim, nedvasinkim to laikraštėlio.“8. Taip daryti juo labiau reikėjo, nes redakciją tada sudarė vienas asmuo. Apskritai 1920–1940 m. laikotarpiu ir kitų vaikų žurnalų redakcijas daugiausia sudarė du ar trys asmenys (redaktorius, darbuotojas, administratorius). 1920–1924 m. Jurbarke, vėliau Kaune ėjusį „Žiburėlį“ iki 1924 m. redagavo vaikų rašytojas A. Giedrius. Nuo minėtų metų balandžio „Žiburėlį“ perėmė leisti Lietuvos Raudonasis Kryžius (LRK); redaktoriumi pasirašinėjo jo pirmininkas Rokas Šliūpas (1865–1959), pagal specialybę gydytojas, dir bęs įvairiose medicinos įstaigose. Kaip publicistas ir lietuvių spaudos bendradarbis jis reiškėsi nuo XIX a. pabaigos, beje, savo brolio Jono Šliūpo leidiniuose JAV („Unijoje“, „Lietuviška jame balse“). R. Šliūpo pastangomis 1919 m. įkurtas Lietuvos Raudonasis Kryžius (jo pirmininku buvo 1924–1932 metais). Tokias pat pareigas – LRK pirmininko ir „Žiburėlio“ redakto riaus – 1932–1938 m. ėjo Aloyzas Petrikas (1893–1964). Jis, kaip ir R. Šliūpas, buvo gydytojas, 1917 m. baigęs Dorpato (Tartu)

universitetą. Kurį laiką dirbo Kauno universitete, vėliau – Kauno valstybinės ligoninės direktorius. A. Petrikui pirmininkaujant Lietuvos Raudonajam Kryžiui, nuo 1934 m. įsteigta šios organi zacijos vaikų ir jaunimo literatūros premija. 1941 m. A. Petrikas pasitraukė į Vokietiją, dirbo gydytoju. 1949 m. išvyko į JAV, ten ir mirė. Yra žinių, kad 1933–1935 m. „Žiburėliui“ faktiškai vado vavo Vytautas Soblys (mirė 1968 m. Kaune) – žinomas peda gogas, studijavęs Vakarų Europos universitetuose (Berlyne, Tulūzoje, Paryžiuje). Sorbonos universitete baigė filosofiją. Su „Žiburėliu“ V. Soblį, reikia manyti, siejo tai, kad minėtais metais jis buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalinis sekretorius ir jam teko rūpintis žurnalu. Ryšiai su leidiniu, tikėtina, nenutrūko ir V. Sobliui einant aukštas pareigas Klai pėdos pedagoginiame institute, taip pat Švietimo ministerijoje. Jis buvo rašantis pedagogas, domėjęsis vaikų knygos ir jų skaitybos reikalais. Vėlesni „Žiburėlio“ redaktoriai buvo žinomi to laiko lietuvių rašytojai, pažymėtina, daugiausia kūrę vaikų literatūrą. Tai – Ste pas Zobarskas, redagavęs žurnalą 1934–1936 m. ir 1942–1944 m.; Liudas Gira – 1936–1939 m. ir Bernardas Brazdžionis – 1939– 1940 m. Kaip nurodyta straipsnio pradžioje, jų nei gyvenimas, nei kūryba čia plačiau neaprašomi. Tas pat pasakytina ir apie A. Giedrių. Po „Žiburėlio“ Jurbarke 1925–1931 m. jis redagavo „Saulutės“ žurnalą, kuris, kaip pažymėjo to meto spauda, „pats iš savęs laikosi“9. Tokia padėtis buvo bū dinga ir tolesnei vaikų žurnalo praktikai. To paties pavadinimo periodinį leidinį vaikams A. Giedrius vėl redagavo ir leido 1946–1948 m. Detmolde (Vokietija). Tad A. Giedrius priklauso prie tų rašytojų, kurie redagavo išskirtinai lietuvių vaikų žurnalus. Iliustracijos iš „E.paveldas“, originalai

V. J-tas [Viktoras Jocaitis]. Nauji raštai. Lietuva, 1920, kovo 12. 8 Pr. Mš [Pranas Mašiotas]. Pranešimai. „Žiburėlis“ atgyja. Ten pat, 1921, balandžio 1. 7

(Tęsinys – kitame numeryje) 9

Karolis Račkauskas-Vairas („Lietuvių laikraščio“ priedas vaikams – 1905 m.) Jurgis Baltrušaitis („Šaltinio“ priedas „Šaltinėlis“ – 1906–1907 m.) Juozapas Grabauskas („Šaltinio“ priedas „Šaltinėlis“ – 1907–1908 m.) Antanas Rucevičius („Šaltinio“ priedas „Šaltinėlis“ – 1908–1910 m.) Stasys Tijūnaitis („Šaltinio“ priedas „Šaltinėlis“ – 1911 m.; „Tėvynės sargo“

priedai „Angelas sargas“ – 1922–1923 m.; „Žvaigždutė“ – 1923–1933 m.; „Kregždutė“ – 1934–1940 m.) Bronius Stosiūnas („Šaltinio“ priedas „Šaltinėlis“ – 1912–1915 m.) Karolis Račkauskas-Vairas („Tėvynės“ skyrelis vaikams – 1914 m.; „Tėvynės“ priedas „Moterų ir vaikų laikraštis“ – 1917 m.) Kazimieras Rėklaitis („Vado“ priedas „Žvaigždelė“ – 1916 m.) Antanas Giedrius („Žiburėlis“ – 1920–1924 m.; „Saulutė“ –1925–1931 m.; 1946–1948 m.) Rokas Šliūpas („Žiburėlis“ – 1924–1932 m.) Julius Navikas („Kelio“ priedas „Takelis“ – 1928 m.; „Vilniaus rytojaus“ priedas „Aušrelė“ – 1932–1937 m.) Vincas Budrevičius („Vilniaus rytojaus“ priedas „Aušrelė“ – 1932–1937 m.; „Aido“ priedas „Varpelis“ – 1938–1939 m.) Silvestras Urbonavičius (Urbonas) („Vilniaus rytojaus“ priedas „Aušrelė“ – 1932–1937 m.)

saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Bajerčius, Konstantinas. Vaikų laikraščiai. Rytas, 1930, rugpjūčio 13.

Adomas Jasenauskas („Šaltinio“ (2) priedas „Šaltinėlis“ – 1928–1931 m.) Liudvikas Povilonis („Šaltinio“ (2) priedas „Šaltinėlis“ – 1931–1940 m.) Nina Butkienė-Zapolskaitė („Vaikų žodis“ – 1930–1933 m.) Jonas Mikulevičius („Žvaigždutė“ – 1933–1934 m.) Aloyzas Petrikas („Žiburėlis“ – 1932–1938 m.) Vytautas Soblys („Žiburėlis“ – 1933–1935 m.) Vincentas Taškūnas („Vilniaus aušros“ priedas „Vaikučiams“ – 1933–1936 m.) Stepas Zobarskas („Žiburėlis“ – 1934–1936 m.; 1942–1944 m.) Marija Nemeikšaitė („Vyturys“ – 1935–1940 m.) Aldona Birutavičienė („Vyturys“ – 1935–1937 m.) Vanda Daugirdaitė-Sruogienė („Vyturys“ – 1935–1937 m.) Jonas Paukštys („Žvaigždutė“ – 1935–1937 m.) J. Blažys („Žvaigždutė“ – 1935 m.) Liudas Gira („Žiburėlis“ – 1936–1939 m.) Daumantas Čibas („Vyturys“ – 1937–1940 m.) Jonas Kuzmickis („Žvaigždutė“ – 1938–1940 m.; „Žibinto“ skyrelis „Vaikų

kampelis“ – 1955–1958 m.) Bernardas Brazdžionis („Žiburėlis“ – 1939–1940 m.)

Tapatybės ženklai

Apie Basanavičiaus priesaką Lietuvos Kas yra lietuvių tapatybė? Diskutuodami apie tai, galime nusikelti į Mindaugo laikus, kai šis kunigaikštis 1253 m. buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi, o Lietuvos karalystė pripažinta tarptautiniu mastu. Galime prisiminti XIX a. romantikus, kurie aukštino tautą ir nepripažino laisvės su varžymų. Lietuvos Tarybos nariams 1918 m. paskelbus apie atkuriamą savarankišką valstybę, dažno lietuvio sąmonėje ėmė formuotis naujas tautinės savimonės turinys. Ieškodama Lietuvos unikalumo ženklų, „Tarp knygų“ žurnalo redakcija kartu su Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaite nusprendė atsigręžti į neabejotiną tautinio savitumo išraiš ką – kryždirbystę, kuri įtraukta į Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Visus 2018-uosius metus žurnalo viršeliuose supažindinsime su lietuvių garbintais šventaisiais. 22

Praėjo daugiau kaip 100 metų, kai dr. Jonas Basanavičius 1912 m. Antano Jaroševičiaus knygos „Lietuvos kryžiai“ įžangoje atgimusios Lietuvos vaikams įrašė priesaką saugoti kryždirbystės paminklus, „pilnus originalumo ir užimančius taip svarbią, taip žymią vietą visų kitų Europos tautų dailėje“. XX a. pradžioje susirūpinta kryždirbystės paminklų saugoji mu. Imtasi juos registruoti, piešti, fotografuoti, rinkti atsimini mus apie dievdirbius. Muziejuose sukaupti dideli kryždirbystės objektų rinkiniai. 2001 m. lietuvių kryždirbystė, kaip unikalus reiškinys, buvo įtraukta į UNESCO paveldo šedevrų sąrašą. Kryždirbystė Lietuvoje tapo nacionalinio savitumo išraiška. Kryždirbystės objektai – tradicinė skulptūra, lauko pa minklai, paminklų viršūnės, – stipriai susiję su etnine lietuvių savimone, atspindėjo žmonių tikėjimą, pažiūras, veikė darbo ir kalendorinių papročių formavimąsi. Kas be ko, pastatyti sody bose, kapinėse, kaimuose ar miesteliuose, laukuose, miškuose, kryžiai kūrė ir savitą lietuvišką peizažą. Kryžiai atspindėjo ir svarbesnius valstybės įvykius: karus, okupacijas, nepriklauso mybės atgavimą, savarankiškos valstybės kūrimą. Ypač daug jų pastatyta po 1863 m. sukilimo, tautinio atgimimo metais XIX a.–XX a. pradžioje. Lietuvoje kiekvienas kaimas turėjo savo

Kryždirbystės ekspozicijos Lietuvos nacionaliniame muziejuje fragmentas, 2009 m. Kęstučio Stoškaus nuotr.

vaikams bendruomenės kryžių. Kryžius buvo susibūrimo vieta, prie jo susirinkdavo pasimelsti, aptarti bendruomenės reikalų. Kryždirbystės tradicijoje išskirtinę vietą užima skulptūra. Skulptūrėlės statytos į koplytėles, koplytstulpius. Šventųjų skulptūrėles kurdavo vietos meistrai. Kiekvienas didesnis kai mas turėjo skulptorių, jį vadino dievdirbiu, o išdrožtas medines šventųjų skulptūrėles – dievukais, šventukais, šventuolėliais, smūtkeliais, mūkelėmis. Kuriant šventųjų atvaizdus, pagrindiniai ikonografiniai šaltiniai dievdirbiams buvo bažnytiniai šventųjų paveikslėliai, Šventasis Raštas, šventųjų gyvenimų istorijos. Šventųjų skulptūros drožtos iš alksnio, drebulės, liepos peiliu, kalteliu, skaptuku. Dievdirbiai kanonizuotus krikščionybės vaizdinius inter pretavo pagal savo išgyvenimus, suvokimą, vaizduotę ir grožio sampratą. Taip šventuosius iš abstrakčiojo pasaulio perkėlė į kasdienišką žemiškąjį, priartino prie lietuvių būdo, papročių, buities. Liaudis pamilo šventuosius, ne tik užtarėjus pas Dievą, bet ir gyvenimo kasdienybėje pavyzdžius. Pagarbos nusipelnė jų asmeninės savybės: teisingumas, išmintis, darbai ar kankinystė. Patraukliausi žmonėms buvo pirmaisiais krikščionybės eros amžiais gyvenę kankiniai, pasižymėję dvasine jėga, gyvenimo

ir likimo tragiškumu, drąsa. Išskirtinę vietą Lietuvos žmonių maldų hierarchijoje užėmė Jėzaus, Marijos garbinimas. Mėgti šventieji, kuriems buvo priskiriamos galios ir pareiga saugoti šeimos narius nuo ligų ir visokių kitų nelaimių, turtą – nuo gaisro, išprašyti malonių ar už jas padėkoti. Iš šventųjų globėjų dažniausi buvo šv. Jonas Nepomukas, saugojęs nuo nelaimių vandenyje ar prie vandens, šv. Jonas Krikštytojas, globojęs nuo nelaimių vandenyje. Sodybų koplytstulpiuose mėgta turėti gyvulių globėjo šv. Jurgio, saugotojų nuo gaisro šv. Florijono ir šv. Agotos atvaizdų. Laukų paminkluose būta artojų globėjo šv. Izidoriaus skulptūrėlių. Įvairiose vietose statytuose paminkluose buvo ligonių patrono šv. Roko, stebukladario šv. Antano, šeimos bei mirštančiųjų globėjo šv. Juozapo, laimingos mirties užtarėjos šv. Barboros skulptūrų, nemažai šv. Petro, šv. Kazimiero, šv. Onos ir kitų šventųjų globėjų skulptūrėlių. Šventųjų siužetus dažnai papildydavo Dievo pasiuntiniai angelai, žmogaus palydovas ir sergėtojas Angelas Sargas, šėtono ir blogio nugalėtojas Arkangelas Mykolas. Elvyda Lazauskaitė 23

Sukaktys

Žemaičių poetė Dailininkės Remigijos Vaitkutės sukurtas medalis, 1998 m.

Julita Švėgždavičienė Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka

Galima teigti, kad žemaičiai poetę Karoliną Oną Praniauskaitę„atrado“ 1997 metais, kai vietos bendruomenės iniciatyva, kraštiečių, tuomečio kultūros ministro Sauliaus Šaltenio pritarimu Telšių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai buvo suteiktas nepelnytai mažai žinomos poetės Karolinos Praniauskaitės vardas. O šiemet lietuvių poezijos istorijos mėgėjai mini jau 190-ąjį kūrėjos ir vertėjos jubiliejų.

Poetė K. Praniauskaitė gimė 1828 m. sausio 18 dieną Padurbinio dvarelyje netoli Telšių, mirė 1859 m. gegužės 26 d. ir yra palaidota Utenoje. Trumpai gyveno Telšių mieste. Likimas jai buvo palankus – dar gyvai esant, išleistos dvi šios tik 31 metus gyvenusios kūrėjos knygelės lenkų kalba: 1856 m. eiliuotas pasakojimas „Festyna Wielkiej Kal waryi na Żmudzi“ („Žemaičių Didžiosios Kalvarijos atlaidai“) ir 1858 m. eilėraščių rinkinys „Piosneczki“ („Dainelės“). 1856 m. K. Praniauskaitei buvo patys kūrybin giausi: Karolina Anna Proniewska spausdinama populiarioje lenkų spaudoje („Dziennik Warszaws ki“, „Kronika Warszawska“), lyginama su garsia to meto lenkų poete Jadwiga Łuszczewska (Deotyma). Yra žinoma apie K. Praniauskaitės tų metų vasarą Palangoje rengtas poetines improvizacijas – jas savo kelionės 1856-aisiais po Lietuvą dienoraštyje mini Varšuvos gydytojas ir žinomas keliautojas Teodoras Tripplinas. Jos išleista poemėlė apie Žemaičių Kalva rijos atlaidus buvo populiari, graibstoma, perkama. 24

Poetė, turėdama apie 20 sukurtų eilėraščių, rengė savo rinkinį. Jauna bajoraitė puikiai mokėjo žemaičių kalbą. Iš visų K. Praniauskaitės darbų lietuvių litera tūros istorijai reikšmingiausia jos išversta lenkų isto riko ir rašytojo Józefo Ignacy Kraszewskio trilogijos „Anafielas“ pirmosios dalies „Vitolio rauda“ ištrauka „Žalčio motė“1, 1859 m. išspausdinta Lauryno Ivins kio „Kalendoriuje“. Vertimas pasižymėjo taisyklinga ir vaizdinga kalba, sklandžiu eiliavimu, tautosakiniu poetiškumu, kūrybiškumu. K. Praniauskaitė tapo žinoma kaip pirmoji moteris poetė, įėjusi į lietuvių literatūros istoriją. Vis dėlto daugelio poetė labiau suvokiama tik kaip „Anykščių šilelio“ autoriaus mūza. Būtent jos eilėraščio Antanui Baranauskui „Do młodego Poety“ („Jaunajam Poetui“) istorijos tyrinėjimai šiandien pateikia daugialypių atspindžių, atskleidžiančių jos gyvenimo ir kūrybos detalių. 1

Lietuvių literatūros istorija: XIX amžius / sudarytojas Juozas Girdzijauskas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 365.

1858 m. poetei pavyko išleisti savo eilėraščių rinkinį „Piosneczki“ („Dainelės“).

1856 m. išspausdinto K. Praniauskaitės eiliuoto pasakojimo „Festyna Wielkiej Kalwaryi na Żmudzi“ („Žemaičių Didžiosios Kalvarijos atlaidai“) viršelis ir antraštinis lapas. Iš Telšių bibliotekos fondų

Pirmieji bandymai tyrinėti Apie K. Praniauskaitę publikuoti tekstai nedideli – nuo pastraipos iki kelių ir keliasdešimt puslapių. 2013 m. išleista ir pirmoji poetės kūrybos tyrinėtojų knygelė2. 1994 m. išleistame Telšiams skirtame straipsnių ir istori jos dokumentų rinkinyje pateiktas dr. Reginos Mikšytės (1923–2000) straipsnis „Karolina Praniauskaitė“3 yra, ko gero, išsamiausia, moksliniais šaltiniais paremta publi kacija apie XIX a. pirmosios pusės–vidurio poetės gyve nimą ir kūrybą. Mokslininkei Krokuvos archyve pavyko rasti poetės brolio Marcelio laiškų. Šiame straipsnyje ji atskleidžia laiškų turinį, kuris naujais duomenimis papildė poetės ir jos šeimos narių biografijas. 1794 ir 1831 m. sukilimų dalyvių – tėvo bajoro Teofilio Praniausko ir jo sūnaus Marcelio Praniausko – istorijos palietė visą šeimą. Aptardama A. Baranausko bendravimą su šia sukilėlių šeima, R. Mikšytė atskleidžia aplinkybes, įrodančias, kad joje buvo gyvos priešinimosi Rusijos priespaudai idėjos, vyko politinės pamokos. Negalima nepaminėti dr. R. Mikšytės paskutinio specialaus straipsnio laikraščiui „Kalvotoji Žemaiti ja“ – „Karolina Praniauskaitė – pirmoji moteris lietuvių literatūroje“4. Poetės gimimo 170 metų sukakčiai pami nėti skirtame straipsnyje autorė rašo, kad kūrėjos dvasios stiprybė, „iš pančių besiveržianti siela“ šiandien verčia minėti pirmosios moters lietuvių literatūroje asmenybę. Šioje publikacijoje K. Praniauskaitės pirmąjį eilėraštį A. Baranauskui „Do młodego Poety“, kuriuo prasideda jų bendrystė, „pranokusi poetinio dialogo ribas“, R. Mik šytė nurodo kaip neišlikusį. Griškaitė, Reda. Karolina Praniauskaitė: „Do młodego Poety“ („Jaunajam Poetui“). Eilėraščio istorija. Vilnius, 2013. [50] p. Mikšytė, Regina. Karolina Praniauskaitė. In: Telšiai / sudarė Vacys Vaivada. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 144–169. 4 Mikšytė, Regina. Karolina Praniauskaitė – pirmoji moteris lietuvių literatūroje. Kalvotoji Žemaitija, 1998, sausio 17. 2

Šiame L. Ivinskio „Kalendoriuje“ buvo paskelbta K. Praniauskaitės išversta J. I. Kraszewskio kūrinio ištrauka.

Su vienu eilėraščiu susijusios peripetijos Įdomi šio eilėraščio istorija, kurią moksliniame straipsnyje „Karolina Praniauskaitė: „Do młodego Poety“ (Jaunajam Poetui“). Eilėraščio istorija“5 at skleidė Reda Griškaitė ir Tomas Andriukonis. T. Andriukonis savo daktaro disertacijoje teigia: „Neturėdamas tiek drąsos kiek Šaltenis, apsiribosiu nuomone, kad Baranausko ir Praniauskaitės ben dravimo atkūrimas yra negalimas.“6 Tai, beje, teigia ir R. Mikšytė. Pasak jos, laiko klodai nesugrąži namai sulygino poetės kapo kauburėlį ir palaidojo Griškaitė, Reda; Andriukonis, Tomas. Karolina Praniauskaitė: „Do młodego Poety“ („Jaunajam Poetui“). Eilėraščio istorija. Archivum Lithuanicum, 2013, t. 15, p. 141–190. 6 Andriukonis, Tomas. Originalieji Antano Baranausko tekstai (1853–1863 m.) – rašymo istorija: daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, filologija (04 H). Vilnius [žiūrėta 2016-03-25], 2013. Prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~ 2013~D_20130916_082541-13526/DS.005.0.01.ETD 5

ninkai, XIX amžiaus žinovai, pasitelkę prieinamus šaltinius, rekonstravo eilėraščio sukūrimo ir pu blikavimo aplinkybes, dar kartą apsvarstė poetinį K. Praniauskaitės ir A. Baranausko dialogą. Kokios buvo tos lemtingos aplinkybės? Gal nepalankus kri tikų atsiliepimas apie A. Baranauskui rašytą eilėraštį lėmė, kad poetė neįtraukė jo į savo eilėraščių rinkinį „Piosneczki“; gal to meto visuomenei per daug intrigos ir sumišimo kėlė tai, kad vyrą rašyti ragina moteris (paprastai būdavo atvirkščiai). Kliaunantis tik eilėraščiais – Karolina sutiko į save labai panašų žmogų, tačiau juodu skyrė kilmė, išsimokslinimas, lytis, amžius, o vienijo eilėraščių rašymas. Kaip pabrėžia R. Griškaitė ir T. Andriukonis, amžininkams imponavo K. Praniauskaitės poetinė šiluma, jausmingumas, dainingas ritmas ir net egzal

K. Praniauskaitės eilėraštis „Do młodego Poety“ („Jaunajam Poetui“) svarbus poetės kūryboje.

Baranausko ir Praniauskaitės draugystės detales. Abu poetai sąmoningai sunaikino jos pėdsakus – dienoraščius, laiškus. A. Baranauskas, stodamas į kunigų seminariją, nepaliko jokių popierių, kurie būtų galėję jį vėliau kompromituoti. Paskutinių metų dienoraščio puslapiai perrašyti iš naujo. K. Praniauskaitė taip pat nuolat sąmoningai trau kėsi į šešėlį, ne tik gyva būdama, bet ir prieš pat mirtį reikalaudama sudeginti visus savo rankraščius. Vis dėlto liko tekstai – poezija (literatūrinis K. Praniaus kaitės ir A. Baranausko dialogas) ir egodokumentika (A. Baranausko dienoraštis). Minėto straipsnio autoriai pažymi, jog knygoje „Poetiniai dialogai“7, kurioje spausdinami XIX a. poetų kūriniai, pirmą kartą išsamiai mėginta re konstruoti šį dialogą, tačiau ir šį kartą – be pirmojo šio dialogo sando, jo impulso – K. Praniauskaitės eilėraščio „Do młodego Poety“. R. Griškaitė jį (autentiškiausią Karolinos Pra niauskaitės eilėraščio autografą bei kitus autogra fus) apie 2012-uosius surado istoriko, publicisto ir visuomenės veikėjo Mykolo Balinskio archyviniame rinkinyje Jogailos bibliotekoje Krokuvoje. Moksli 7

Poetiniai dialogai: Antanas Baranauskas, Klemensas Kairys, Karolina Praniauskaitė / [parengė Rasa Bražėnaitė, Skaidrė Račkaitytė]. [Anykščiai]: A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, 2013, p. 27–62.

Telšių bajorų mokykla, kurią 1826-1832 m. lankė K. Praniauskaitės broliai: vyriausias – Feliksas Leopoldas, Napoleonas Jonas, Vladislovas Kazimieras, Otonas Aleksandras.

Ant K. Praniauskaitės kapo Utenos Senosiose kapinėse stovėjęs kryžius ilgainui sunyko, o, mirus artimiesiems, iš žmonių atminties išdilo ir tiksli poetės palaidojimo vieta.

tacija. Ypač vertintas jos gebėjimas improvizuoti. Jos poezijoje buvo ir patriotizmo. Poema „Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai“ buvo ne tik etnogra finė studija, bet ir kūrinys, sklidinas jausmingos meilės gimtajam kraštui. Tad K. Praniauskaitei nereikėjo rūpintis savo kūrybos spausdinimu, tuo rūpinosi jos gerbėjai. Dedikacijų poetė šiems vyrams negailėjo, o jie negailėjo jai. Beje, K. Pra niauskaitė kurti skatino ne tik A. Baranauską. Savo kaimyno, jaunojo poeto barono Eugenijaus Rönne pavardę pirmoji paminėjo K. Praniauskai tė, parašiusi jam keletą dedikuotų eilėraščių8. Ji skatino: Neslėpk savo giesmės, lai žavus skambesys / Iš šventos Žemaitijos skrenda į Dievo pasaulį...9 Prie Karolinos Praniauskaitės atminimui skirto stogastulpio, 2011 m. Uteniškiai neužmiršo kūrėjos Apie Karoliną Praniauskaitę rašė istorikai, kultūros, literatūros istorikai, literatūrologai10, so cialinių ir humanitarinių mokslų atstovai11, atsiminimuose kūrybos, taip pat poetės eiles ir mąstėme, kur tos kraš minėjo Antanas Vienuolis („Iš mano atsiminimų, 1957), tovaizdžio detalės, minimos jos „dainelėse“. Žemaičių Rapolas Šaltenis („Mūsų Baranauskas“, 1985), dabartinių ir Lietuvos poetės prabėgusiu gyvenimu Telšiuose laikų beletrizuotų biografinių pasakojimų autoriai Julius ir Padurbinyje domėjosi atvykę Maironio muziejaus Pastarnokas ir Milda Telksnytė su Vygandu Račkaičiu12. ekspedicijos dalyviai. 1998 m. vasarį įteikta pirmoji Uteniškiai ne tik neužmiršo, kur palaidota poetė (Ra ir kol kas vienintelė Karolinos Praniauskaitės premija polo Šaltenio iniciatyva Utenos Senosiose kapinėse vietoj (steigėjas UAB „Kalvotoji Žemaitija“). Ji atiteko Tel sunykusio 1983 m. pastatytas Stasio Karanausko drožtas šiuose gyvenančiam Lietuvos rašytojų sąjungos nariui koplytstulpis su išskaptuota jame A. Baranausko fraze Vytautui Stulpinui. iš eilėraščio: „Teikei garbingą vardą man poeto“), – jie Prieš 20 metų – 1998-aisiais iš privačių asmenų publikuoja straipsnius, rašo beletrizuotus biografinius įsigijome poetės originalių knygelių, vėliau iš Telšių kūrinius, kuria jai skirtus ekslibrisus, eiles. Pagal R. Šalte „Alkos“ muziejaus – 1859 m. L. Ivinskio kalendoriuje nio biografinę apybraižą „Mūsų Baranauskas“ uteniškiai išspausdintos J. I. Kraszewskio trilogijos „Anafielas“ iš pastatė spektaklį „Sidabro namai“13 (rež. Nida Treinytė), traukos „Žalčio motė“ K. Praniauskaitės vertimo kopiją. kuris telšiškiams buvo pristatytas 2005 metais. Dailininkai Saulius Bertulis (1995 m.) ir Remigija Vaitkutė (1998 m.) sukūrė medalius poetei atminti. Kaip puoselėjame atminimą Turint omenyje, jog nėra išlikusio K. Praniauskaitės Poetės Karolinos Praniauskaitės vardo įpareigota Telšių portreto, vien tik jos biografo Felicijono Rimkevičiaus viešoji biblioteka renka informaciją, kaupia originalų ir ko žodinis portreto aprašas, pateiktas 1861 m. išspausdin pijų fondą, yra poetės atminimo atgaivinimo ir įamžinimo toje poetės biografijoje, menininkams teko vadovautis iniciatyvų puoselėtoja. Žemaičių kultūros draugijos Telšių savomis įžvalgomis. pavieto pirmininko Vaclovo Bartkaus iniciatyva 1997 m. Tebevyksta paieškos dokumentų, topografinių žemė gegužę išvykome į Uteną, aplankėme jos palaidojimo vietą, lapių, kur galėjo stovėti menamas Padurbinio dvarelis, susitikome su uteniškiais. kur buvo R. Mikšytės minimi Mažieji Džiuginėnai. 1997 m. rugpjūtį kartu su literatų klubu skaitėme savo 2004 m. rudenį išrinkome vietą stogastulpiui prie 8 Padurbinio upelio vingio, šalia seno ąžuolo, savininko Mikšytė, Regina. Eugenijus Rönne – žemaičių poetas. In: Renavas, [sudarytojai A. Butrimas, A. Miltenytė, P. Šverebas]. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos Valicko žemės kampelyje. Čia puikiai jaučiasi „Poezijos leidykla, 2001, p. 125. pavasarių“ dalyviai, vyksta vietos literatų, žemaičių 9 Vertimas R. Mikšytės. In: Telšiai, p. 162. 10 Aleksandravičius, Egidijus. Giesmininko kelias. Vilnius: Versus aureus, [2003], poetų iš gretimų rajonų poetiniai skaitymai. p. 82–94, 97–99, 115. Butkuvienė, Anelė. Puikaus žemaičių krašto giesmininkė. Telšių biblioteka renka duomenis Karolinos Pra In: Garsios Lietuvos moterys. Vilnius: Baltos lankos 2007, p. 182–190. Daujotytė-Pakerienė, Viktorija. Pirmosios poetės. In: Parašyta moterų. Vilnius: niauskaitės biobibliografijai. Iki 2008 metų ją sudarė Alma littera, 2001, p. 50–54. Syrnicka, Kristina. Kilka uwago życiu i twórczości 158 pozicijos14. Per tą laiką pasirodė ne vienas poetei Karoliny Proniewskiej. Litteraria, 2006, t. 35, p. 95–112. Girdzijauskas, Juozas, žr. Lietuvių literatūros istorija: XIX amžius / sudarytojas Juozas Girdzijauskas. dedikuotas eilėraštis, atskira knygele išleistas K. Pra Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 365. niauskaitės kūrybai skirtas mokslinis tyrinėjimas, bio 11 Bankauskienė, Nijolė Karolina Praniauskaitė – pirmoji poetė, vertėja, moteriškosios literatūros pradininkė Lietuvoje. Socialiniai mokslai šiuolaikinei grafinė apysaka. O 2016 m. sulaukėme Justino Lingio Lietuvai: mokslo darbai. Kaunas, 1996, p. 355–364. režisuoto dokumentinio filmo. Jį galima pažiūrėti ir per 12 Pastarnokas, Julius. Karolinai – ašarų karoliai… In: Juos suvedė lemtis…Vilnius: Pasaulinės lietuvių vaikų literatūros asociacija „Lietuviška vaikų knyga“, 2006, bibliotekos svetainę. p. 37–112. Telksnytė, Milda; Račkaitis, Vygandas. ...ir neramu tapo: Antano Baranausko vaikystė ir jaunystė [biografinė apysaka]. Utena, 2014. 217, [1] p. 13 Treinytė, Nida. Tiltas, sujungęs Aukštaitiją su Žemaitija. In: Lietuvos scena. VšĮ Lietuvos teatro sąjungos fondas, 2006, p. 3, 11.

Švėgždavičienė, Julita (sud.). Karolinos Praniauskaitės bibliografija. Žemaičių žemė, 2008, Nr. 1, p. 34–38.

atgimusi erdvė

BRANGIA DOVANA RŪPINASI ATSAKINGOS RANKOS Gitana Maasienė Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešoji biblioteka

Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešoji biblioteka tapo dar didesniu bendruomenės telkimo centru – bibliotekos Vaikų erdvei atitekusi bendromis trijų užsienio valstybių ir Lietuvos biudžeto lėšomis baigta restauruoti XIX a. pradžios medinė sinagoga miestiečius ir svečius traukia gausiais kultūros renginiais. Siekiant skleisti žinią apie seniausią Lietuvoje išlikusią medinę sinagogą, priimami ir ekskursijų užsakymai. 1801 m. sinagogos prikėlimą naujam gyvenimui inicijavo Pakruojo rajono savivaldybė, ji yra projekto „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritai kymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ vykdytoja. Sinagogai restauruoti pagal Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo (angl. European Economic Area (EEA) Grants) programą „Kultūros ir gamtos paveldas ir išsaugojimas“ buvo skirta Nor vegijos, Islandijos, Lichtenšteino parama ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų. Parama siekė 669,000 Eur, tai sudarė net 89 proc. projekto vertės. Likusią dalį pridėjo Pakruojo rajono savivaldybė.

Senojo pastato restauravimas Įgyvendinant projektą atlikti sinagogos tvar kybos darbai ir įrengti inžineriniai tinklai, buvusi nešildoma sinagoga apšiltinta, įrengta šildymo sistema, tad pastatu galima naudotis visus metus. Vieniems žymiausių šalies restauratorių Indrei ir Aidonui Valkiūnams bei grupei su jais dirbančių šios srities profesionalų pavyko atkurti vieną di džiausių sinagogos vertybių – unikalią vidaus sienų tapybą. Sinagogos sienos anuomet buvo gausiai dekoruotos, puošybai naudoti egzotiški ir vietiniai floros ir faunos motyvai.

Pakruojo sinagoga pagal paskirtį buvo naudojama iki Antrojo pasaulinio karo. Vėliau joje buvo kino teatras, sporto salė, sandėlis. Dėl drėgmės nešildomas pastatas vis labiau nyko. Po 2009 m. kilusio gaisro, kai išdegė beveik pusė pastato, sinagoga tapo kritinės būklės. Pakruojo rajono savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus archyvo nuotraukos

Iš rastų senųjų tapetų skutelių restauratoriams pavyko atkurti bendrą buvusių tapetų vaizdą. Pagal jį atkurti sodriai mėlyni tapetai – neatsiejama interjero puošybos dalis.

1801 m. statytas vertingas objektas (16 m ilgio ir 12 m pločio) išsaugotas nuo sunykimo. Per 2014–2016 m. atnaujintas išlikęs dviejų pakopų keturšlaitis stogas, atkurtas unikalus vidaus interjeras.

Pagal Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas mokslininko ir tyrinėtojo Chackelio Lemcheno tarpukariu darytas nuotraukas pavyko atkurti skliautų tapybą. Skliautą puošia faunos bei floros motyvai: elnias, liūtas, tigras, erelis, kupranugaris, paukščiai, medžiai, gėlės. Manoma, kad piešiniai tapyti 1885 m., kai sinagoga buvo remontuota.

Antrojo aukšto (buvusios moterų erdvės) balkone nutapytas traukinukas užminė mįslę dėl piešinių datos, nes siaurukas Pakruojyje atsirado tik 1915 m. Tačiau, pasak paveldosaugininkų, tai gali būti grįžimo namo (į Jeruzalę) simbolis. Kitose sinagogose būdavo vaizduojami laivai, arklių kinkiniai. Gitanos Maasienės nuotraukos

Vidaus puošybai naudoti įvairūs elementai: balkono baliustrada ornamentuota meniškais medžio raižiniais, apačioje – tapyti egzotiški gyvūnai.

Kiekviena mitologinė būtybė turi simbolinę reikšmę, pvz., riaumojantis liūtas reiškia Kūrėjo baimę, leviatanas, įsikandęs uodegą, – tvaną, kuris kiltų, jei jis paleistų savo uodegą.

Pagal išlikusias nuotraukas UAB „Opus optimum“ restauratoriai atkūrė skliauto tapybą, taip pat konser vavo išlikusius tapetų likučius ir pagal juos rankiniu būdu atkurtais tapetais papuošė visą interjerą. Sina gogos moterų balkone įkurta Pakruojo žydų istorijos ir kultūros ekspozicija, skirta XX a. vid. sunaikintai vietos žydų bendruomenei atminti. Patraukli universali erdvė Įspūdingas sinagogos interjeras, puiki akustika, anot lankytojų, teigiama aura traukia žmones ne tik į bibliotekos, bet ir į savivaldybės, muzikos mokyklos, kitų rajono įstaigų organizuojamus renginius. Čia jau kvietė Žiemgalos krašto ilgakasių ir barzdočių kon kursas, šurmuliavo Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų (LiMViLA) ir Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos organizuota Mažoji knygų mugė, vyko knygų pristaty mai, skaitymai, susitikimai su rašytojais. Renginiuose muzikinius kūrinius dovanoja ištikimi bibliotekos draugai – Pakruojo Juozo Pakalnio muzikos mokyklos mokytojai ir auklėtiniai.

Vyksta ir profesionalių atlikėjų (kolektyvų) koncer tai. Pirmasis per unikalaus pastato atidarymą koncerta vo operos solistas Rafailas Karpis. Vasarą daug gerbėjų sukvietė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos choras. Europos žydų kultūros dienų atidarymo ren ginyje Pakruojyje visus linksmino klezmerių muzikos kolektyvas „Klezmer Klanger“ iš Šiaulių. Pakruojo sa vivaldybė gyventojams padovanojo Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“, operos solistų Juditos Leitaitės, Arūno Malikėno koncertus. Parodos įvairių pomėgių lankytojams Sinagogoje sudarytos sąlygos pristatyti ir ekspo nuoti parodas. Didelio susidomėjimo sulaukė vilniečio architekto Aurimo Širvio paroda „Išnykęs ir dingstantis paveldas: medinių sinagogų architektūra“. Kraštietis Jonas Nekrašius pristatė fotografijų parodą iš 2013 metų kelionės po Indiją Antano Poškos keliais „Indija – sanskrito tėvynė“. Unikalią Lietuvos (ir ne tik) rekordo siekiančią suvenyrinių šaukštelių kolekciją eksponavo Lietuvos Respublikos Seimo narys Antanas Matulas.

Fotografas, žurnalistas, filmų kūrėjas Gedi minas Beržinis ne tik pristatė savo tapybos darbų parodą „Shalom“, bet ir surengė bendrą tapybos seansą, į procesą įtraukdamas visus renginio daly vius. Išskirtinę savo tapybos darbų parodą, skirtą peizažui, pristatė ir dailininkė Diana Zviedrienė. Ne tik džiugina, bet ir įpareigoja Per sinagogos atidarymą 2017 m. gegužės mėnesį Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė džiaugėsi: „Europoje nieko pana šaus nėra, o tai, kas atkurta, – gryna autentika ir tikrai neįmanoma to įsivaizduoti nemačius.“ O gruodžio 20 d. sinagogoje apsilankiusi Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ambasadorė Lietuvoje Anne Hall buvo sužavėta Pakruojo sinagogos interjeru, architektūra bei istorija, krašto žmo nių iniciatyva išsaugoti kultūros ir architektūros stebuklus. Gauta dovana bibliotekos darbuotojus įpareigojo pateisinti lankytojų ir rajono vadovų lūkesčius – tikslingai naudoti naujas erdves. Nuo pat sinagogos atidarymo dienos viešosios biblio tekos darbuotojos kruopščiai registravo lanky tojus. Pusmečio registracijos skiltyje – per 8000 apsilankymų. Turistų gausa paskatino teikti naujas ekskursijų rengimo ir gido paslaugas. Šiandien pri imami ekskursijų užsakymai iš įvairiausių Lietuvos vietovių, kartu siekiama skleisti žinią apie seniausią Lietuvoje restauruotą medinę sinagogą. Atvykusieji išsamiai supažindinami su Pakruo jo žydų gyvenimo istorija, sinagogos autentišku interjeru, restauravimo darbais, dabartine joje organizuojama veikla. Sinagogoje lankosi įvairaus amžiaus grupės, moksleiviams net parengta speciali programa „Apie sinagogą, žydų kultūrą ir papročius“ (žaidimai, žydų tautos papročių apžvalga, ekskursijos apibendrinimo testai ir kt.). Vaikams visada atviras ir sinagogos kambarys – buvusi žydų mokyklėlė. Čia mažiesiems biblio tekos bičiuliams rengiami teminiai edukaciniai renginiai, vaikai kuria įvairius darbelius, rengia parodėles. Nuo rugsėjo mėnesio sinagogoje vyksta edukacinės valandėlės jaunimui. Įvertinus pakruojiečių poreikius, skatinant ben druomeniškumą, vasarą sinagogoje pradėta teikti dar viena Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos paslauga – mokami kassavaitiniai kino seansai. 1957 m. sinagogoje buvo įkurtas ir iki 1971 m. veikė pirmasis Pakruojo kino teatras. Daugumai garbaus amžiaus pakruojiečių šiandien kino seansai kelia nostalgiją, o dar kitiems kino gerbėjams tai – tu riningo laisvalaikio, kultūrinio gyvenimo dalis. Juozo Paukštelio viešoji biblioteka kryptingai siekia savo tikslų – ne tik išlaikyti esamus varto tojus, bet ir pritraukti naujų, daug dėmesio skiria jaunimui ir jo užimtumui. Peržengusi 80-uosius veiklos metus, biblioteka yra atvira ir pasirengusi naujiems iššūkiams.

Pakruojo krašto žydų istoriją ir kultūrą primena sinagogos moterų balkone įrengta nuolat veikianti ekspozicija lietuvių ir anglų kalbomis. Gitanos Maasienės nuotraukos

Sinagogos erdvės atviros įvairiausioms bendruomenės reikmėms: čia vyksta parodos, koncertai, vykdomos edukacinės programos. Pakruojiečiai džiaugiasi ypač geros akustikos koncertų sale. Nuotraukoje – Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ koncertas.

Būrius lankytojų ir pavienių smalsuolių pritraukiančią sinagogą aplankė ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorė Lietuvoje Anne Hall (trečia iš dešinės), šalia stovi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

Tomos Katinaitės nuotr.

PIRMIAUSIA – ŽMONĖS, O PASKUI – KNYGOS Gražina Dargytė Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filialo – Pabradės miesto bibliotekos vedėja

Pasaulyje vis labiau plintant globalizacijai ir didėjant migrantų srautams, aktualūs tampa imigrantų integra cijos klausimai bei su tuo susiję iššūkiai. Prisidėti juos sprendžiant gali ir bibliotekos, teikdamos atvykėliams reikalingą informaciją, įtraukdamos juos į socialinį ir kul tūrinį gyvenimą, padėdamos adaptuotis. Atsižvelgdama į šį kontekstą, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka su partnerėmis – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus ir Švenčionių rajono savivaldybės viešosio mis bibliotekomis – vykdo projektą „Tarpkultūrinis mig rantų švietimas – personalo kompetencijų tobulinimas“.

Apie „Dokk1“

• D augiafunkcis kompleksas, atidarytas 2015 m. • Projektas buvo rengiamas pertvarkant Orhuso uosto rajoną į gyvenamuosius ir komercinius plotus • „Dokk1“ reikštų „Dokas Nr. 1“, komplekso pavadinimą balsuodami išrinko gyventojai • „Žaliasis“ pastatas: veikia mažo energijos vartojimo režimu • Be pagrindinės viešosios bibliotekos, komplekse įsikūrusi savivaldybė, verslo įmonės, koncertų salė • Bendrasis pastato plotas – 60 000 m², bibliotekos plotas – 17 500 m² • 2016 m. biblioteka „Dokk1“ pelnė ILFA apdovanojimą – paskelbta Metų viešąja biblioteka • Yra požeminė 1000 vietų automobilių aikštelė

Migrantų integracijos programose dalyvauja savivaldybių, švietimo, sveikatos, kultūros įstaigos, įvairūs fondai, pilietinės visuomeninės organizacijos, savanoriai bei patys migrantai. Bibliotekos atlieka svarbų vaidmenį šviesdamos visuomenę, jos rengia programas ir įgyvendina projektus, kurių tiks las – palengvinti imigrantų prisitaikymą svetimoje aplinkoje ir padėti įveikti priimančios visuomenės priešišką išankstinį nusistatymą. Poreikis šiuo klausimu įgyti daugiau žinių ir keistis informacija skatina domėtis bendravimo su emigrantais patirties turinčių bibliotekų darbo me todais, praktika, naujovėmis. Toks yra ir tarptautinio Europos Sąjungos „Erasmus+“ programos projekto „Tarpkultūrinis migrantų švietimas – personalo kompetencijų tobulinimas“ tikslas – susipažinti, kaip su emigrantais dirba užsienio šalių bibliotekos, įgyti gerosios patirties ir ją pritaikyti savo bibliotekų veikloje. Projektas finansuojamas iš Švietimo mainų paramos fondo administruojamos programos „Eras mus+“ lėšų, jo vertė – 16 842 Eur. Projekto vykdymo trukmė – 2017 m. birželis – 2018 m. gegužė.

Vykdant projektą, praėjusių metų pabaigoje su rengtas vizitas į Daniją, kuri sėkmingai įgyvendina pabėgėlių integravimo į šalies gyvenimą programas. Grupė Lietuvos atstovų (7 specialistai) iš projektą įgyvendinančių bibliotekų trijų dienų dalykinės išvykos metu lankėsi Orhuso miesto bibliotekose ir susipažino su novatoriška Danijos bibliotekų darbo šioje srityje patirtimi. Buvo aplankyta pagrin dinė beveik 300 tūkst. gyventojų turinčio Orhuso biblioteka „Dokk1“ ir jos filialai Gelerupo ir Vibiu gyvenamuosiuose rajonuose.

Puikiai išplėtotos elektroninės paslaugos Novatoriškoje ir šiuolaikiškai įrengtoje biblio tekoje „Dokk1“ lietuvių specialistus sutiko ir apie biblioteką papasakojo direktorė Marie Oestergaard, projektų vadovė Lisbeth Overgaard Nielsen, projek tų konsultantė ir bibliotekininkė Sidsel Bech-Pe tersen. Tai atvira ir visiems lankytojams prieinama įstaiga, kurioje nuolat kažkas vyksta: skaitomos kny gos, ieškoma informacijos, žaidžiama šachmatais ar paprasčiausiai bendraujama tarpusavyje. Ypatingas dėmesys skiriamas mažiesiems ir šeimoms su vai kais. Bibliotekoje puikiai išplėtotos elektroninės paslaugos – net 70 proc. miesto gyventojų jomis naudojasi ir yra skatinami tai daryti. Jau daugiau kaip 10 metų Orhuse fiksuojama di delė imigrantų ir pabėgėlių koncentracija, jie sudaro daugiau kaip 12 proc. miesto gyventojų. Tai gana aukštas rodiklis, nes visoje Danijoje imigrantai ir pabėgėliai sudaro 7 proc. gyventojų. Teikti informa ciją imigrantų bendruomenei – tik viena iš daugelio

Vibiu bibliotekos muzikos skaitykla atvira visiems lankytojams. Tomos Katinaitės nuotraukos

„Auginamas“ rankdarbių medis puošia didžiąją „Dokk1“ bibliotekos erdvę. Giedrės Čistovienės nuotr.

2017 m. Orhusą paskelbus Europos kultūros sostine, biblioteka sulaukė rekordinio skaitytojų ir smalsuolių skaičiaus.

Švenčionių r. SVB direktoriaus pavaduotoja Violeta Bruvinskienė ir Pabradės bibliotekos-filialo vedėja Gražina Dargytė (iš kairės) su kolegėmis Sandra Leknickiene (trečia iš kairės), Egle Dikavičiene (trečia iš dešinės) ir Giedre Čistoviene (pirma iš dešinės) iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos atstovės – Neringa Androšiūnaitė (ketvirta) ir Toma Katinaitė (antra iš dešinės). Tomos Katinaitės nuotr.

Prie bibliotekos Šeimos centro teikiama smėlio terapijos paslauga. Giedrės Čistovienės nuotr.

Orhuso bibliotekos viešųjų paslaugų. Čia siūloma interneto prieigos paslauga, padedama žmonėms įgyti įgūdžių, reikalingų naudojantis kompiuteriu ir internetu. Ne tik imigrantams, bet ir visiems Orhuso pilie čiams „Dokk1“ yra susibūrimo ir susitikimo vieta. Lankydamiesi bibliotekoje atkreipėme dėmesį į studentams sukurtas studijų zonas, jaukias kavines (pvz., Kalbų kavinę), žaidimų ir žaislų aikšteles tėvams su vaikais, daugybę darbo ir poilsio vietų, kuriose galima mokytis, bendrauti, klausytis muzi kos, žiūrėti filmus, susipažinti su naujausia literatūra ir rašytojais, rengti seminarus ar susitikimus. Bib liotekoje galima išbandyti ir naujas technologijas, sužinoti apie projektavimo procesus ir 3D spaus dinimą, pradėti įgyvendinti savo verslumo idėją, gauti teisinę konsultaciją.

Siekiama susipažinti su pabėgėliais Apsilankėme ir „Dokk1“ bibliotekos Vibiu filiale. Jo veiklą pristatė bibliotekos direktorius Hansas Ebbe Kjeldgaardas Jørgensenas. Čia daug atvirų viešųjų erdvių, viskas pritaikyta fiziškai neįgaliems asmenims, siūloma daug rengi nių vietos gyventojams ir migrantams. Pabėgėliams teikiamos šios pagrindinės paslau gos: kalbų (anglų, danų) mokymas, savanorių pagal ba vaikams (pamokų ruošimas bibliotekoje), kom piuterinio raštingumo mokymai, pagalba spausdi nant ir kopijuojant dokumentus. Vibiu mikrorajono bendruomenė siekia susipažinti su pabėgėliais, tuo

tikslu rengiami danų kultūros ir atvykėlių kultūrų pristatymai. Buvo sumanytas ir įgyvendintas ne vienas originalus projektas: „Kultūrų mugė“ (The Culture Bazar), „Moterų namai“ (Female house in Viby), „Mezgimo kavinė“ (Knitting Cafe).

Draugiškas Imigrantams rajonas Gana specifinėje Orhuso dalyje įsikūrusi Gele rupo biblioteka. Čia gyvena 8000 žmonių, iš jų – 86 proc. imigrantai, 44 proc. – jaunesni nei 18 metų. Socialine parama naudojasi 76 proc. gyventojų. Tiek daug žmonių yra remiami dėl įvairiausių priežasčių: tai ir trauminės patirtys, prasta integracija į darbo rinką, neraštingumas. Gelerupe gyvena prieš 30–40 metų atvykę migrantai, jų jau kelios kartos, jie kalba danų kalba. Gelerupo biblioteka – tikras bendruo menės centras. Jos fonduose daug dokumentų skirtingomis kalbomis: somalių, arabų, persų, turkų ir kt., kad informacija apie Daniją būtų prieinama kuo daugiau lankytojų. Biblioteka bendradarbiauja su vietos mokykla, įsitraukia į ugdymo programas, turi daug savanorių. Savivaldybė, policija, mokyk los, darželiai, namų priežiūros įmonės, bažnyčia yra šios bibliotekos-bendruomenės centro partneriai. „Dokk1“ biblioteka vadovaujasi nuostata, kad bibliotekos skirtos pirmiausia žmonėms, o ne tik knygoms, ir tai buvo juntama visose aplankytose Danijos bibliotekose. Tarpkultūrinis ugdymas skatina įvairių kultūrų, tarp jų ir savosios, pažinimą, ugdo savigarbą ir pagarbą kitiems bei „kitokiems“, sudaro prielaidas keisti pasenusias nuostatas ir ieškoti naujų ben drabūvio prasmių. Kelionėje įgytos žinios padės rengiantis Lietuvoje teikti paslaugas migrantams, leis geriau suprasti šio darbo specifiką.

kronika

POKALBIAI APIE VIDEOMENĄ 2017 metais Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyrius, norėdamas supažindinti platesnę publiką su specifine videomeno rūšimi, rengė susitikimų su šios srities menininkais ir jų kūrybos pristatymų ciklą (koordinatoriai Aida Vėželienė ir Kęstutis Šapoka). Šis ciklas toli gražu neatspindėjo visos Lietuvos videomeno panoramos, tačiau buvo kviesti tie menininkai, kurie jau šį tą nuveikė, netgi yra laikomi šio žanro pradininkais: Česlovas Lukenskas, Gintaras Šeputis, Gintaras Makarevičius, Evaldas Jansas ir Kristina Inčiūraitė. Jie yra gerai žinomi Lietuvoje ir už jos ribų, videomenas jų kūryboje užima svarbią arba netgi svarbiausią vietą.

Videomenas nėra labai populiari šiuolaikinio meno šaka Lietuvoje. Visi turbūt žinome, kas yra dokumentinis kinas arba reklaminiai ar muziki niai klipai, nekalbant apie tai, kad ne vienas mūsų dažnai susiduriame su mėgėjų vaizdo įrašais, dar vadinamais buitiniais vaizdo archyvais. Tačiau nedaugelis težino, kad Vakarų pasaulyje jau seno kai ‒ apie 40 metų, o Lietuvoje – nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pirmosios pusės egzistuoja savaran kiška meno rūšis, dažnai vadinama videomenu, videoperformansu arba netgi eksperimentine dokumentika. Taip yra todėl, kad ši šiuolaikinio vaizduojamojo meno rūšis neretai jungia dau gybę skirtingų vizualumo formų: dokumentiką, komerciniams klipams būdingą estetiką, buitinius arba neprofesionalų darytus vaizdo įrašus, netgi performanso elementus. Ir tai nėra tik betikslis kratinys, būtent iš viso to ir susideda videomenas kaip savita, savarankiška šiuolaikinio meno rūšis. Visi į Nacionalinės bibliotekos Kino salę kviesti menininkai pristatė savo kūrybą, diskutavo apie Lietuvos videomeną ir jo vietą mūsų kultūroje. Todėl galima sakyti, kad bibliotekos lankytojams buvo pri statyta plati ir įvairi Lietuvos videomeno panorama. Vaizdo filmų peržiūros ir susitikimai su auto riais, viena vertus, suteikė galimybę platesnei pu blikai susipažinti į įdomiais kūrėjais ir jų kūriniais, savita videomeno rūšimi. Taigi, galima sakyti, atliko edukacinę funkciją. Kita vertus, šis mini ciklas prisidėjo prie Nacionalinės bibliotekos kultūrinio turinio kūrimo ir misijos apskritai. Svarbu, kad bib liotekoje sluoksniuojasi įvairiausi renginiai ‒ nuo populiarių iki labiau elitinių ar skirtų mažesniam specialistų ratui.

Gintaras Šeputis (g. 1967 m.) – vienas Lietu vos videomeno pradininkų, eksperimentiniu kinu susi domėjo XX a. devintajame dešimtmetyje, dar gyvenda mas Šiauliuose. Studijuoda mas Vilniaus dailės institute tekstilę, menininkas atrado videomedijos galimybes ir vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kurti instaliacijas, kuriose naudojo ir vaizdo elementus, pradėjo kurti vi deomeną. Šeputis rėmėsi ir tebesiremia poetinio doku mentalumo estetika, artima Jono Meko kūrybai. Vienas pagrindinių menininko kūrinių „veikėjų“ yra laikas, atsklei džiamas per poetines asociatyvias vaizdo ir garso samplaikas. Č eslovas Lukenskas (g. 1959 m.) vienas pirmųjų Vilniuje, dar XX a. devinto jo dešimtmečio pradžioje, ėmė kurti konceptualųjį meną. Tuo metu, kai apie kokius nors dailės pervers mus niekas net nesvajojo, menininkas pradėjo kurti veiksmo tapybą naudoda mas dervas. Vėliau kūrė asambliažus ir objektus, jie atsirado iš skaudaus, nei giamo santykio su sovietine 35

gniuždančia aplinka, todėl pasižymėjo brutalumu, protesto užtaisu. Dar vėliau Č. Lukenskas pasuko į akcionistinį, hepeningų meną, turintį sąsajų su avangardinių dada ir „Fluxus“ judėjimų idėjomis. XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje Č. Lukenskas reiškėsi kaip akcijų, performansų menininkas ir tas akcijas dokumentavo vaizdo kamera. Taigi, galima sakyti, kad jis buvo vienas videoperformanso pra dininkų Lietuvoje. Gintaras Makarevičius (g. 1965) ‒ dailininkas, scenografas, teatro, do kumentinių filmų režisie rius, videomenininkas. Jo kūriniuose nagrinėjamos santykio tarp individo ir aplinkos, žiūrėjimo ir matymo, realybės ir jos atspindžio problemos. Nuo 1999 m. G. Makare vičius kuria dokumenti nius vaizdo filmus, juose kelia socialines, politines problemas, apžvelgia lai kotarpio aktualijas. Kur damas hibridinius filmus, balansuoja tarp buitinio vaizdo įrašo, performanso dokumentacijos ir doku mentikos kanonine žo džio prasme. Kiek vėliau pradėjo kurti būtent eksperimentinę vaizdo doku mentiką, kuri remiasi ne įprastu televizinei žurna listinei dokumentikai pasakojimu ir „sukramtytu“ turiniu, o, priešingai, savitu poetiškumu, netikėtu vaizdų, pasakojimų ir turinių gretinimu. Evaldas Jansas (g. 1969 m.) – vienas garsiausių ir skandalingiausių amžių sandūros Lietuvos meni ninkų – performansų, performatyvaus videomeno ir eksperimentinės dokumentikos kūrėjas. Vienas būdingiausių E. Janso kūrybos bruožų ‒ autentiš kumas, sąlytis su tikrove. Vaizdo kamera meni

ninkui yra tarsi jo paties žvilgsnio, jo paties kūno, socialinio antistatuso tęsinys. Tikrovė užgriūva visu savo svoriu, purvu, įtampa necenzūruojama ir netgi dar labiau paryškinama. Menininko kū ryba balansuoja tarp autentiško gatvės gyvenimo fiksavimo, performanso ir metaforiškų mini pasa kojimų. Šiuose vaizdo filmuose dažnai gvildenami socialinio dugno, menininko statuso ir pašaukimo klausimai. Vėliau E. Jansas pasuko į artimesnį tra dicinei dokumentikai formatą, tačiau pagrindiniai kūrybos bruožai: dėmesys socialiniam dugnui, jo herojams ir antiherojams, asociatyvi, ekspresyvi filmavimo maniera, ryškus matymas ir mąstymas pirmu asmeniu – išliko. Įdomūs ir kūrėjo vaizdo reportažais bei interviu su menininkais iš parodų atidarymų ar dirbtuvių.

Kristina Inčiūraitė (g. 1974 m.) atstovauja vadinamajam feministiniam-poetiniam video menui. Filmų, vaizdo instaliacijų, fotografijų ir performansų kūrėja domisi moterišku identitetu – kolektyvine ir asmenine atmintimi, dažnai susijusia ir išreiškiama per konkrečių architektūrinių vietų ar interjerų filmavimą. Paprastai garso takelį sudaro moterų monologai, filosofiniai apmąstymai. K. Inčiūraitė naudoja moterišką balsą kaip feminis tinį sociokultūrinį simbolį. Jos filmai asociatyvūs, metaforiški, neagresyvūs. Poetiškumas išreiškia mas nesutampančių, gyvenančių savo gyvenimą vaizdo ir garso pasakojimų asociatyviu derinimu. „Domiuosi „nuskurdintomis“ vietomis, atviromis transformacijai – nuo pat kūrybos pradžios kreipiau dėmesį į apleistas ištuštėjusias vietas, ženklinančias tam tikrą liminalumo būseną – kažkas jau įvyko, bet nauja dar neprasidėjo. Tai – eksperimentavimo zona. <...> Ištuštėjusioje terpėje man svarbus balsas, žodis, daina, o ypač redukuotos jų versijos.“ (iš pokalbio su K. Inčiūraite „Redukuotas landšaftas“, „7 meno dienos“, 2016, Nr. 39). Dr. Kęstutis Šapoka

kronika

Plečiasi laureatų ratas Jau antrus metus Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos Regiono bibliotekų taryba, sudaryta iš regiono bibliotekų atstovų, rengia „Riešuto“ konkursą ir renka geriausius Alytaus ir Vilniaus apskričių viešųjų bib liotekų vadovus, savo profesiją garbingai reprezentuojančius specialistus, puikių rezultatų pasiekusias komandas. 18 atstovų Regiono bibliotekų taryba iš pateiktų darbą su vaikais. Apdovanojimų šventę užbaigė azartiškas kandidatūrų balsuodama išrinko 2017 m. geriausius žaidimas „Kahoot“ – jame bibliotekininkai galėjo pasi bibliotekininkus. Gruodžio 6 dieną konkurso „Riešutas“ tikrinti žinias apie vasarą surengtas „Skaitymo iššūkio“ apdovanojimų iškilmės surengtos Trakų rajono savival varžytuves. dybės viešosios bibliotekos Rūdiškių padalinyje. Pirmą kartą 2016 m. surengtame konkurse geriausia 2017 m. laureatais tapo: Vilniaus regiono bibliotekininke buvo išrinkta Alytaus rajono Geriausia metų bibliotekininke – Šalčininkų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros sky Jūratė Šalaševičiūtė, geriausio vadovo apdovanojimą pelnė riaus vyresnioji bibliotekininkė, renginių organizatorė Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Alina Juchnevič. „Riešuto“ apdovanojimas jai skirtas už Renata Rudienė, geriausia komanda buvo pripažinta Vilniaus lėlių teatro „Motiejukas“ veiklos organizavimą ir vaikų apskrities viešųjų bibliotekų darbuotojų darbo grupė, ren kūrybingumo ugdymą. Ilgiau nei ketvirtį amžiaus gyvuo gianti kraštotyros duomenų bazę „Vilnijos vartai“. jančiame lėlių teatre vaidino apie 80 jaunųjų artistų, buvo pastatyta apie 50 spektaklių lietuvių ir lenkų kalbomis, su Gerda Putnaitė kaupta apie 40 lėlių, jas kūrė ir gamino pati teatro režisierė; Geriausia metų bibliotekos vadove – Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Banevičienė. „Graikinio riešuto“ apdovanojimą ji pelnė už bibliotekininko vardo, veiklos ir vertybių įprasminimą. Laureatė sugebėjo suburti Lietuvos bibliotekininkus ir jos iniciatyvumo dėka 2017 metais Angelų kalvą papuošė Bibliotekininko angelas; Geriausia metų komanda – Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyrius. „Lazdyno prizas“ jam atiteko už įgyvendinamus pras mingus projektus. „Riešuto“ konkurso apdovanojimų šventėje pagerbti ir kiti Vilniaus regione pasižymėję bibliotekininkai bei bibliotekų vadovai. Lietuvos Respublikos kultūros minis terijos padėkos raštai įteikti Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriui Aivarui Vyšniauskui, Šalčininkų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus darbuotoja Alina Juchnevič, Vilniaus Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos direktorius Petras Zurlys, bibliotekos Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centro vyriausiasis metodininkas Šarūnas Šulcas. Rieškutėnų kaimo bibliotekos-filialo bibliotekininkei Dangirai Lapėnaitei ir Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos „Saulutės“ bibliotekos vyresn. bibliotekininkei Renatai Lipskienei. Regiono bibliotekų taryba padėkojo pirmosios kadencijos Tarybos narei, bu vusiai Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorei Genei Dapkevičienei už bendradarbiavimą. Padėkos raštai įteikti ir prasmingus darbus 2017 m. atlikusioms komandoms – už paslaugų neįgaliesiems kūrimą, „Skaitymo iššūkio“ įgyvendinimą Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė ir teatriuko-klubo „Šakar makar“ turiningą Danguolė Banevičienė.

Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos komanda. Gerdos Putnaitės nuotraukos

kronika

KRAŠTĄ GARSINO VEIKLIOS IR TALENTINGOS MOTERYS XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Panevėžys. Tuomet tai buvo daugiakultūris miestas, kurio visuomenės gyvenime vis aktyviau reiškėsi moterys. Tarp 265 aktyvių veikėjų jų buvo 32. O kas parengė pirmąjį sieninį Lietuvos istorijos žemėlapį? Kuri rašytoja buvo pirmoji moteris Lietuvoje, išleidusi poezijos knygą? Visus atsakymus buvo galima išgirsti Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos kartu su Panevėžio pedagogų švietimo centru 2017 m. pabaigoje surengtoje konferencijoje „Iškilios Panevėžio krašto moterys“. Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas ap žvelgė IX a. pabaigoje – XX a. pra džioje vykusius socialinius pokyčius, perėjimą iš feodalizmo į modernesnę visuomenę, kai žmogaus statusą ėmė lemti ne titulas, o nuveikti darbai. Tuo metu atsirado naujų laisvalaikio for mų – chorai, teatrai. Panevėžys buvo daugiakultūris miestas, jame gyveno daug žydų, lenkų, rusų tautybės mo terų, kurios ėmė vis aktyviau reikštis ne tik įvairių draugijų veikloje, bet ir dirbti prekyboje, mokyklose, buvo net užsiimančių komunikacija bei politika. Istorikė kartografė Ona Maksimaitienė „Tarp 265 aktyvių veikėjų buvo 32 moterys“, – teigė istorikas. Pranešimą „Ona Maksimaitienė – pedagogė, mokslininkė, pirmojo sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio autorė (1902–1999)“ skaitęs pedagogas Juozas Brazauskas atskleidė istorikės sąsajas su Panevėžiu – 1935–1957 m. ji mokytojavo Panevėžio mergaičių ir berniukų gimnazijose bei Panevėžio mokytojų seminarijoje. Čia O. Maksimaitienė parengė sieninį Lietuvos istorijos žemėlapį, rinko medžiagą apie Panevėžį, sukūrė miesto istorijai skirtų veikalų, rašė atsiminimų knygas, istorijos mokymo metodiką. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės šviečiamąją, filantropinę, visuome ninę ir politinę veiklą, kūrybą, jos vardo įamžinimą pristatė gydytoja ir kraštotyrininkė Liudvika Knizikevičienė. Ji pasakojo apie G. Petke vičaitės-Bitės kurtas draugijas, leistą laikraštį moterims, suaugusiųjų mokymo kursų organizavimą, pirmąjį Lietuvos inteligentų bei moterų suvažiavimus. Nepamiršo paminėti ir fakto, kad ji – pirmoji moteris Europoje, pirmininkavusi parlamento posėdžiui. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojos Almos Ambraškaitės nagrinėta tema – „Rašytojos Bronės Buivydaitės – Tyrų Dukters gyvenimo ir kūrybos puslapiai Panevėžyje 1925–1934“. Ši asmenybė buvo pirmoji moteris, išleidusi lietuvių poezijos knygą. 9-erius metus B. Buivydaitė dėstė lietuvių kalbą Pane vėžio mokytojų seminarijoje, vėliau dirbo Panevėžio žydų mergaičių gimnazijoje. Mokytojaudama subūrė dramos mėgėjų būrelį, rašė ir režisavo pjeses, atidarė Panevėžio vaikų teatrą, vyro lėšomis 1930 m. išleido moterų kūrybos almanachą „Aukštyn“, o 1934 m. – bestseleriu tapusį romaną „Atversta knyga“ apie mokytojų ir mokinių gyvenimą. Pranešime „Daktarės Onos Domaševičiūtės-Ronkienės misija“ kultūrologė, Mykolo Romerio universiteto dėstytoja prof. dr. Rita 38

Religinės spaudos platintoja Onutė Pranckūnaitė

Daktarė Ona Domaševičiūtė-Ronkienė

Aleknaitė-Bieliauskienė atskleidė, jog ši moteris nuo 1919 m. dirbo vaikų gydytoja ir buvo nepaprastai atsidavusi savo profesijai bei ligoniams. „Neskaičiuodama laiko, be atlygio ir be eilės O. Domaše vičiūtė-Ronkienė priimdavo pacientus iš skurstančių šeimų. Medikė taip pat aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, bendravo su inteligentija, lankė spektaklius, skaitė žurnalus lenkų, rusų, vokiečių kalbomis“, – pasakojo dėstytoja. Apie Salomėjos Nėries kūrybą Panevėžyje kalbėjo komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė. „Salomėja Bačinskaitė į Panevėžį atvyko 1934 m. rugsėjį ir jame praleido dvejus metus, dirbo Panevėžio mergaičių gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros bei vokiečių kalbos mokytoja. Čia poetė išleido eilėraš čių rinkinį „Per lūžtantį ledą“, dalyvavo Panevėžio „Meno kuopos“ veikloje, buvo išrinkta jos garbės nare, susipažino su būsimu vyru Bernardu Buču“, – svarbiausius poetės veiklos mūsų mieste aspektus atskleidė pedagogė. Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas (pranešimas „Onutės Pranc kūnaitės talka kovoje už tikėjimo laisvę“) prisiminė, kaip studijuoda mas Kauno kunigų seminarijoje norėjo skaityti religinę spaudą, kurios sovietmečiu nebuvę. Jam tarpininkaujant, paprasta, neišsilavinusi ūkininko dukra, „Lino“ fabriko darbininkė O. Pranckūnaitė savo vonios kambaryje kopijavimo aparatu daugindavo knygas. „Per metus į seminariją ji atgabendavo apie 10 nukopijuotų knygų po 40 egzem pliorių. Net įkliuvusi ir pora metų kalėjusi Onutė vis tiek norėjo tęsti savo pavojingą slaptą veiklą“, – prisiminimais dalinosi J. Kauneckas.

Indrė Rapkevičienė

kronika

MEDICINOS BIBLIOGRAFIJOS ENTUZIASTAS Lietuvos medicinos bibliotekos (LMB) kolektyvas, norėdamas paminėti gydytojo ir bibliografo Vlado Šimkūno 100-ąsias gimimo metines ir pagerbti šią iškilią asmenybę, surengė mokslinę konferenciją„Medicinos bibliografijos raida ir svarba mokslininkui“. Joje buvo skaitomi pranešimai aktualiais bibliografijos klausimais, pristatyta atnaujinta V. Šimkūnui skirta biobibliografijos rodyklė. Vlado Šimkūno (1917–1979) gimimo šimtmečiui paminėti buvo skirti du pranešimai: LMB direktorės Salvinijos Kocienės „Vladas Šimkūnas – gydytojas, bibli ografas, humanistas“, Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Kraujagyslių chirurgijos klinikos chirurgės doc. dr. Dalios Triponienės „Vladas Šimkūnas – mokslo kolega ir bibli ografas“. Buvo prisiminti svarbiausi gydytojo biografijos faktai ir asmenybės bruožai. V. Šimkūnas mokėsi Zarasų ir Salų žemės ūkio mokyklose, nuo 1937 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, baigė felčerių mokyklą, Kauno gimnazijoje išlaikęs eksternu baigiamuosius egzaminus, 1942 m. įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, kur studijavo ir kartu dirbo katedroje. 1945 m. V. Šimkū nas buvo ištremtas į Komijos lagerius Sibire ir Centrinėje Abezės ligoninėje gydė ir globojo lietuvius ir kitus kalinius (tarp jų mokslininkus Levą Karsaviną, Antaną Žvironą, generolą Joną Juodišių). 1956 m. grįžo į Vilnių ir dirbo LMB Bibliografijos skyriaus bibliografu, vėliau – vedėju. 1964 m. baigė Vilniaus universitetą ir nuo 1965 m. dirbo Naujosios Vilnios psichoneurologinės ligoninės gydytoju, skyriaus vedėju. LMB direktorė S. Kocienė itin gerai įvertino V. Šimkūno bibliografinę veiklą. Dirbdamas LMB bibliografu, jis sudarė ir išleido vertingų bibliografijos leidinių. Parengė (su M. Maslauskiene) universalias suvestines rodykles „Lietu viškoji medicinos bibliografija“ (1-as t. apima 1940–1957 m. spaudą. Vilnius, 1959; 2-as t. apima 1958–1960 m. spaudą. Vilnius, 1963; 3-ias t. apima 1961–1963 m. spaudą. Vilnius, 1965), 1957 m. išleido rekomenduojamos literatūros sąrašą „Gydomasis maitinimas“, skirtą gydytojams praktikams, o 1960 m. – teminę rodyklę „Komplikacijos gydant antibio tikais“, į kurią įtraukė ir 1948–1958 m. užsienio literatūrą. Jo parengtomis rodyklėmis skaitytojai domėjosi ne vien Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Taip pat LMB jis rengė spaudai didelį bibliografinį žinyną „Lietuvos medicinos ir farmacijos mokslo daktarai ir kandidatai (1918–1962 m.)“. Deja, knygos išleisti nespėjo, jos rankraštis saugomas LMB. Direktorė teigė, kad gydytojas ir bibliografas V. Šimkūnas paliko ženklų pėdsaką Lietuvos medicinos bibliografijos istorijoje, o jo parengtomis rodyklėmis iki šiol naudojasi medicinos mokslininkai, gydytojai, studentai. Nepamiršo jo ir LMB darbuotojai – šios sukakties proga parengė išsamią sudarytų ir suredaguotų bibliografijos leidinių personalinę parodą, išleido personalinę biobibliografijos rodyklę „Gy dytojas ir bibliografas Vladas Šimkūnas“ (sudarė Ramutė

Vladas Šimkūnas apie 1960–1963 m. Lietuvos medicinos bibliotekos archyvo nuotr.

Stankevičienė) (el. versija https://issuu.com/lmbtau/docs/ vladas_simkunas_biobibliografijos_r). V. Šimkūnas visur domėjosi medicinos pasiekimais, literatūra, daug laiko skyrė profesinei ir bibliografinei veiklai, visad turėjo savų idėjų ir sumanymų, rašė ir skelbė straipsnius. Apie buvusį mokslo draugą kalbėję Vilniaus miesto universitetinės ligoninės gydytojas, doc. dr. Bronius Domža ir farmakologas VU prof. habil. dr. Jurgis Ramanauskas prisiminė medicinos studijų akimirkas, metus dirbant įvairiose Vilniaus ligoninėse. Visus žavėjo V. Šim kūno šios būdo savybės: profesinis kryptingumas, nepaliaujamas žinių siekis ir tobulėjimas, nuoširdi pagalba, mokėjimas išklausyti ir patarti, aukšta bendravimo su kitais žmonėmis kultūra. Gal todėl prisiminti ir pagerbti gydytojo ir bibliografo V. Šimkūno susirinko daug 1964 m. VU MF absolventų, kolegų ir bičiulių. Bibliografijos istorijai, teorijai ir metodikos problemoms skirtus pranešimus skaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Maž vydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento direktorė dr. Nijolė Bliūdžiuvienė, šio departamento Bibliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė tyrėja dr. Violeta Černiauskaitė, LMB Informacijos skyriaus vedėja Regina Vaišvilienė, Infor macijos skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Janina Valančiūtė, LMA Vrublevskių bibliotekos Mokslinės informacijos skyriaus Bibliografijos sektoriaus vadovė dr. Birutė Railienė („Tarp knygų“, 2017, Nr.10, p.10–13), Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centro darbuotoja Nijolė Raudytė.

Vytautas Rimša

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Birštonas Bendradarbiaujama su Švedijos ambasada. Viešosios bibliotekos draugystė su Švedijos ambasada Lietuvoje tęsiasi. 2017 m. bibliotekoje eksponuotos ambasados inici juotos parodos „Scenos iš švediškų detekty vų“ bei „Kur auga vaikai“, pristatančios švedų literatūrą, ir fotografijų paroda „Gyvenimo dėlionė – švediškos šeimos vaidmuo“ apie vieną esminių šios šalies vertybių – lyčių lygybę. Lapkritį biblioteka kartu su ambasada birštoniečių šeimas kvietė dalyvauti smagioje viktorinoje apie Švediją – susipažinti su jos gamta, istorija, literatūra, įdomybėmis. Da lyviai atsakinėjo į klausimus, atliko įvairias užduotis: žaidė šaradas, kūrė eilėraščius, dėliojo dėlionę. Gruodžio 1 d. Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, Birštono viešosios bibliotekos kūrybinė komanda ir viktori noje laimėjusios šeimos svečiavosi pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje įsikūrusioje Švedijos ambasadoje. Birštoniečius sutiko ir pasveikino pati Švedijos ambasadorė Lietu voje Maria Christina Lundqvist. Pasidžiau gusi bendradarbiavimu su Birštonu ir jaunų žmonių iniciatyva artimiau pažinti Švediją bei jos kultūrą, ambasadorė atvykusiems birš toniečiams įteikė dovanų ir prisidėjo prie LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos akcijos „Knygų Kalėdos“ – padovanojo Birš tono viešajai bibliotekai švediškų detektyvų. Merė N. Dirginčienė ir bibliotekos direk torė A. Jaskūnienė įteikė šventiškų lauktuvių, o Suchockų šeima dovanojo ambasados dar buotojams lietuvių liaudies dainą, įkvėpusią šventinio laukimo dvasios. M. Ch. Lundqvist teigimu, Švedijoje Kalė doms yra skiriamas ypatingas dėmesys, todėl birštoniečiai sutikti itin išpuoštoje, skandi naviškai dekoruotoje erdvėje, kvepiančioje garuojančia spanguolių arbata ir imbieriniais sausainiais. Ambasadorė pakvietė dalyvauti socialiniu Švedijos fenomenu tapusiame ka vos ar arbatos gėrimo (fika) rituale, prie kurio prisijungė ir ambasadoje dirbanti komanda. Švedijoje šis ritualas yra neatskiriama kul tūros dalis, leidžianti pasimėgauti akimirka su šeima ar draugais. Neatsiejama ceremoni jos dalis yra saldumynas, paprastai tai būna sausainis, pyrago gabaliukas ar bandelė, tai vadinama vienu žodžiu – fikabröd. Birštonie

Birštoniškiai Švedijos ambasadoje. Solveigos Pempienės nuotr.

čiai pasidalijo idėjomis, papasakojo apie save ir Birštoną, kvietė ir toliau bendradarbiauti, telktis bendriems darbams bei iniciatyvoms. Vėliau Švedijos ambasados atstovė spaudai, kultūros projektų koordinatorė Giedrė Ber želionytė pristatė parodą „Švedija nuo A iki Ö“, atspindinčią reikšmingus šalies istorijos, mokslo ir kultūros faktus. Solveiga Pempienė Kaunas Išskirtinės „Šimtmečio dovanos“ Lietuvai. Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui Valstybės atkūrimo šimtmečio sekretoriatas, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba kartu su tarptautiniu lietuvių profesio nalus vienijančiu tinklu „Global Lithuanian Leaders“ inicijavo projektą „Šimtmečio dovanos“ ir kvietė skirti laiko savanorystės veikloms. Projektas „Šimtmečio dovanos“ pasiekė pirmojo etapo finalą ir visus, dova nojusius laiką Lietuvai, 2017 m. gruodžio 5 d. pakvietė į padėkos šventę Vyriausybės kanceliarijoje. Kauno rajono savivaldybės viešoji bib lioteka, kurios viena iš prioritetinių veiklos sričių yra sudaryti mokymosi visą gyvenimą galimybes jaunimui ir suaugusiesiems, prisi dėdama prie šios pilietiškumą ir solidarumą skatinančios iniciatyvos organizavo ir kvietė Garliavos miestelio bendruomenę į rengi nius, skirtus Lietuvos 100-mečio minėjimui. Lapkričio mėnesį bibliotekoje susirinkę Garliavos Jonučių gimnazijos ir Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinės mokyklos abiturientai dalyvavo šimtmečio iniciatyvai skirtoje paskaitoje jaunimui apie karjerą ir savęs pažinimą „Pasirink teisingai! Savęs pažinimas ir karjera“. Vyr. bibliotekininkės Ž. Kazakevičienės vestoje integruotoje mate matikos ir istorijos pamokoje „Matematikos labirintai po Lietuvą“ dalyvavę Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinės mokyklos V klasės moksleiviai dalijosi žiniomis apie tai, ką mums reiškia Lietuvos 100-asis gimtadie nis, naudodamiesi planšetiniais kompiute riais ieškojo įdomiausių faktų apie Lietuvos istoriją, sportą ir rekordus. Trečioji dovana Lietuvai – „Garliaviečių“ klubo Olego Karava jevo studijoje surengtas edukacinis renginys „Atvirukai Lietuvai 100-ojo gimtadienio proga“ buvo skirtas patiems jauniausiems bibliotekos lankytojams. Edukaciją vedė bibliotekos dailininkė K. Guntulienė ir vyr. bibliotekininkė N. Klimauskienė. Vyriausybės kanceliarijoje Šimtmečio herojų šventėje visas dėmesys buvo skirtas sa vanorystės fenomenui. Susirinkusius šventės dalyvius pasveikino šios iniciatyvos globėjas Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis. Sulaukta iniciatyvų ir projektų ne vien iš Lietuvos didmiesčių, bet ir iš mažų miestelių. Pagrindinė šio renginio žinutė – savanoriai yra Šimtmečio herojai. Savo savanoriška veikla jie ne tik dovanojo šilumą ir viltį šalia esantiesiems, bet ir prisidėjo prie sąmonin gesnės visuomenės ir stipresnės valstybės

Atviruką Lietuvai kūrė jauniausieji bibliotekos lankytojai. Bibliotekos archyvo nuotr.

kūrimo. Su susirinkusiais Šimtmečio herojais savanorystės patirtimi dalijosi aktorius Gied rius Savickas, muzikinę programą dovanojo dainininkė Jurga Šeduikytė. Buvo galima vaišintis „Virtuvės mitų griovėjų“ komandos paruoštais desertais. Į savanorių pagerbimo renginį buvo pakviesti visi savo „Šimtmečio dovanas“ užregistravusieji, tačiau projektas šia švente nesibaigia. Planuojama ir toliau registruoti dovanas Lietuvai. Regina Vasauskaitė Kelmė Šventiniai renginiai. Didžiųjų metų šven čių Užvenčio bibliotekos lankytojai laukė kū rybiškai ir nenuobodžiai. 2017 m. gruodžio 5 d. bibliotekoje buvo pristatyta Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos moksleivių paroda „(Ne)kalėdinės svajonės”, kurioje eksponuojami kūrybiniai darbai, atlikti „Po werPaint“ programa. Ši programa mokiniams patraukli tuo, kad ja galima piešti naudojant įvairių figūrų paruoštukus, kitus įrankius, išmėginti įvairiaspalvę dažų paletę. Kurti tokiu būdu mokinius paskatino ir kūrybinių darbų parodą inicijavo vyresnioji socialinė pedagogė Dalia Orlakienė. Mažieji bibliotekos skaitytojai dalyvavo bendrumo akcijoje „Kalėdinis sveikinimas vienišam žmogui“. Vaikai piešė atvirukus, ant jų rašė šventinius linkėjimus. Šia akcija buvo siekiama priminti apie tuos, kuriems labiausiai trūksta dėmesio ir pagalbos. Į biblioteką atvykę Užvenčio lopšelio-dar želio priešmokyklinės grupės vaikai, lydimi auklėtojos Virginijos Graževičienės, žiūrėjo animacinį filmą, dalyvavo „Kalėdų senelio dirbtuvėse“. Kartu su bibliotekos darbuotoja R. Karpiene skaitė, minė mįsles.

Edukacinio renginio dalyviai

Gruodžio 15 d. bibliotekoje vyko edu kaciniai renginiai „Kalėdų belaukiant“, kuriuos vedė Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos Minupių universalaus daugia funkcio centro veiklos organizatorė Eurika Drungilienė. Vaikai galėjo iš veltinio pasi siūti šventinių dekoracijų: kojinaičių, eglu čių, taip pat pasidaryti angelų, pelėdžiukų. Dalyvaudami kūrybinėse veiklose, vaikai dalijosi švenčių laukimu, geromis emoci jomis, prisiminė ne vieną su Kalėdomis ir Naujaisiais metais susijusią pasaką ar nuo tykį, išsakė ne vieną palinkėjimą bičiuliams ir artimiesiems. Regina Karpienė

Įrašant pasakojimus talkino Kupiškio etnografijos muziejaus, Kupiškio kultūros namų darbuotojai, Vilniaus kupiškėnai. Vilniaus universiteto profesorė Genovaitė Dručkutė pateikė studijų metų prisiminimus apie Algirdą Julių Greimą ir jo gyvenimo metus Kupiškyje. „Kupiškėnų žodyno“ suda rytoja Klementina Vosylytė dalijosi pradinėje mokykloje patirtais įspūdžiais. Rašytojas Jur gis Usinavičius (Napalys Augulis) prisiminė pokario metų įvykius Kepurių kaime. Visa tai sukaupta virtualiojoje erdvėje ir bus prieinama visiems besidomintiems turtinga Kupiškio krašto istorija. Jolita Pipynienė

Kupiškis Apie krašto istoriją – interaktyviai. Rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Kraštotyros ir edukacijos skyrius 2017 m. vykdė projektą „Prabylanti krašto istorija: interaktyvus žemėlapis“, skirtą Kupiškio krašto kultūros paveldui ir etnokultūros sklaidai, jo tikslas – panaudojant inovaty vias technologijas išsaugoti krašto istorines vertybes. Buvo kuriamas krašto žemėlapis, kurio pagrindas – autentiški pasakojimai apie istorinius objektus ar įvykius, žymius žmones, piliakalnius, nykstančius kaimus, vietovardžius. Įgyvendinant projektą prie bibliotekos buvo suburta vaikų ir jaunimo kraštotyros stovykla, keliauta po istorines rajono vietas, nufilmuoti pasakojimai apie Palėvenės bažnyčią ir vienuolyną, Komarų dvarą, Adomo Petrausko muziejų, Veronikos Šleivytės galeriją, Skapiškio varpinę ir Blai vybės paminklą. Projekto savanoriai – kraštotyrininkai nesavanaudiškai dalijosi per gyvenimą sukauptomis žiniomis, fotografijomis apie savo kraštą ir jo žmones. Istorikas krašto tyrininkas Jonas Babickas supažindino su Subačiaus istorija. Kraštotyrininkė Eleonora Keršulienė, ilgus metus kaupusi kraštotyros medžiagą apie Skapiškio seniūnijos kaimus, sutiko įrašyti vaizdo pasakojimą. Kupiš kėnas Kazys Stančikas, netikėtai atradęs Lietuvos radijo istorijoje kraštiečių pėdsakų, įsitraukė į interaktyvaus žemėlapio kūrimo procesą. Ilgametė medicinos darbuotoja kraštotyrininkė Marija Tamošiūnienė da lijosi prisiminimais apie žmonių pamėgtus gydytojus Ipolitą Franckevičių ir Antaną Karecką.

Lazdijai

Kraštotyros ekspedicija Komarų dvare. Jolitos Pipynienės nuotr.

vadovė Laura Juknevič, rajono meras Artūras Margelis. Buvusioms šios bibliotekos direktorėms Birutei Vanagienei, Onai Verksnienei ir Aldonai Ribinskienei už aktyvų dalyvavimą bibliotekos bendruomenės veikloje meras A. Margelis įteikė padėkos raštus. Lietuvos Res publikos kultūros ministerijos padėkos raštai įteikti viešosios bibliotekos direktorei Renatai Rudienei – už kūrybingą vadybinį darbą, prasmingas iniciatyvas, aktyvią bibliotekinę ir kultūrinę veiklą, bendruomeniškumo stiprini mą, regiono kultūros tradicijų sklaidą, taip pat Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjai Vidai Levy, šio skyriaus vyresn. bibliotekininkei Aldonai Grečnienei, vyr. buhalterei Daliai Kirvelevičienei.

Šventinio renginio akimirkos. Dainiaus Karaliūno nuotr.

Viešosios bibliotekos jubiliejus. 2017 m. gruodžio 15-osios popietę Lazdijų savival dybės viešoji biblioteka surengė savo veiklos 80 metų jubiliejaus šventę. Šventės svečiai dalyvavo teatralizuotoje fotosesijoje, vėliau apžiūrėjo jubiliejui skirtą parodą. Daugiau nei šimtas nuotraukų, eksponuojamų visose bibliotekos lankytojams skirtose erdvėse, pasakojo apie bibliotekos gyvenimą. Rengi nyje vaidino programą parengę rajono lite ratai, muzikinius kūrinius dovanojo krašto atlikėjai. Buvusios bibliotekos direktorės Birutė Vanagienė ir Aldona Ribinskienė dalijosi prisiminimais apie savo darbo epi zodus. Renginio vedėja vyr. bibliotekininkė Daiva Povilanskienė priminė ryškesnius bibliotekos istorijos laikotarpius ir visus bibliotekos vedėjus. Bibliotekos direktorė Renata Rudienė pristatė įstaigos veiklą šiandien, dėkojo visiems už bendrą darbą ir linkėjo dar daugiau bendruomeniškumo ir iniciatyvumo. Šventiniame renginyje dalyvavo ir bibliotekos bendruomenę sveikino Kultūros ministerijos Muziejų, bibliotekų ir archyvų skyriaus vyriausioji specialistė Gražina La manauskienė, Vilniaus apskrities A. Mickevi čiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys, Regiono bibliotekų metodikos centro

Vėliau visi klausėsi „Knygos teatro“ aktorių Reditos Dominaitytės ir Dangio Cholino interaktyvių J. Ivanauskaitės kūrybos skaitymų. Rūta Lazauskienė Pagėgiai Aptarta krašto literatų veikla. Viešoji biblioteka, išlydėdama Lietuvių kalbos kultūros metus ir pasitikdama gražiausias metų šventes, kvietė kraštiečius į pokalbių, poezijos ir arbatos popietę „Gimtųjų žodžių dermėje užgimusi adventinė svaja“, kurioje buvo apžvelgta moterų bendrijos „Pagėgių vaivorykštė“ bei Pagėgių krašto literatų sambūrio „Atidengsiu Tau žodį it širdį...“ 2017 metų veikla. Popietėje savo kūryba dalijosi literatų sambūrio „Atidengsiu Tau žodį it širdį...“ nariai Lina Ambarcumian, Remigijus Kel neris, Veronika Nomgaudienė, Marytė Sū džienė ir administratorė Elena Stankevičienė. Literatūriniu debiutu maloniai nustebino pedagogė Bernarda Ežerskienė, paskaičiusi gamtos grožį atspindinčius savos kūrybos proginius eiliavimus. Poetė, dailininkė Lina Ambarcumian dovanojo savo sukurtą gim tiesiems Pagėgiams dedikuotą dainą. Aldona Pakalniškienė skaitė dukters Kristinos Pakal

Krašto literatų popietė. Astos Andrulienės nuotr.

niškytės parašytas eiles. Taip pat buvo skai tomi rašytojos Stasės Valužienės aforizmai ir eilėraščiai. Prisimintos ne tik 2017-aisiais nuveiktų prasmingų darbų akimirkos, bet ir aptartos planuojamos įgyvendinti iniciaty vos. Žaidimo forma kraštiečiai vieni kitiems dalijo komplimentus ir šilčiausius linkėjimus. Bibliotekos direktorė Milda JašinskaitėJasevičienė bendruomenės vardu padėkojo už literatūriniam žodžiui ir kilniai visuomeninei veiklai atvertas širdis ir drauge praleistą laiką. Sonata Vitkutė Palanga Biblioteka parengė naują knygą. Pa langiškiai ir iš įvairių Lietuvos vietų atvykę svečiai 2017 m. gruodžio 2 d. rinkosi į kny gos „Neblėstanti žvaigždžių šviesa: Alvydo Šeduikio gyvenimas, veikla, kūryba“ sutik tuves viešojoje bibliotekoje. Leidinio suda rytoja ir tekstų autorė – Aldona Šeduikienė, iliustracijos – Miglės Jonaitienės, viršelio dizainas – Gražinos Eimanavičiūtės. Leidinį parengė viešosios bibliotekos darbuotojos Aura Banevičienė ir Bronislava Spevako vienė. Bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys džiaugėsi jau aštunta bibliotekos knyga ir padėkojo visiems, prisidėjusiems ją išlei džiant. Knygoje panaudoti A. Šeduikio rašyti laiškai (susirašinėjimas studijų metais, laiškai artimiesiems iš Mordovijos lagerio), atskirą skyrių sudaro Alvydo poezija ir vertimai iš latvių kalbos. Taip pat spausdinami nors ne gausūs, bet nuoširdūs jį pažinojusių žmonių atsiminimai. Apie energingą bičiulį Alvydą Šeduikį pasakojo kurso draugas Algis Kaliūnas,

Knygą pristato Aldona Šeduikienė. Bronislavos Spevakovienės nuotr.

bendražygis Jonas Volungevičius. Apie bendravimą su tėčiu atsiminimais pasidalijo Šeduikių duktė Eglė. A. Šeduikis (1941–1987) – vargonininkas, visuomenininkas, muziejininkas, pasiprieši nimo dalyvis, politinis kalinys. Gimė Mika liškyje (Zarasų r.), baigė Žiežmarių vidurinę mokyklą. Buvo gabus muzikai, baigė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, vedė palangiškę kurso draugę Aldoną Ste ponavičiūtę, abu įstojo į Vilniaus valstybinę konservatoriją. Už antitarybinio turinio lapelių platinimą A. Šeduikis buvo suimtas ir nuteistas penkeriems metams. Grįžęs ne galėjo nei dirbti pagal specialybę, nei toliau mokytis. Vargonininkavo Žemaitijoje, keletą metų gyveno Palangoje, įsidarbino Gintaro muziejuje. Restauravo vargonus, kūrė poezi ją, vertė iš latvių kalbos, mėgo medžio dro žybą, dalyvavo leidžiant pogrindžio spaudą. A. Šeduikis po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Tėvelio talentus paveldėjo vaikai – sūnus Alvydas restauruoja vargonus, daro muzikos instrumentus, dukra Eglė tapo profesionale vargonininke, dukra Jurga – dainininke. Bronislava Spevakovienė Šiauliai Pagerbti geriausieji kraštotyrininkai. 2017 m. gruodžio 5 d. Verbūnų kultūros centre vyko tradicinė rajono kraštotyrininkų pagerbimo ir premijos teikimo šventė, skirta ir Reformacijos 500 metų sukakčiai paminėti. Šventiniame rajono savivaldybės biblio tekos renginyje dalyvavo rajono valdžios, viešosios bibliotekos atstovai, būrys kultūros darbuotojų ir kraštotyrininkų. Renginį vedė Verbūnų bibliotekos kultūros renginių orga nizatorė Ona Baranauskienė. Kuršėnų evangelinės bažnyčios pastorius Romas Tuominis supažindino su Reformaci jos ištakomis, kalbėjo apie Reformacijos įtaką Lietuvos valstybingumui, kultūrai, kalbai. Rajono kraštotyrininkų parengtų darbų parodą „Lietuvos Respublikos šimtmetis: darbai ir žmonės“, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, pristatė Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokyklos istorijos mokytoja, Metų kraštotyrininkė Alina Šivickaitė. Joje – rajono kultūros, švietimo įstaigų, viešosios bibliotekos ir jos struktūrinių teritorinių padalinių bei kitų kraštotyrininkų parengti įvairios tematikos kraštotyros darbai. Rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Elena Leparskienė ir Kultūros skyriaus vedėjas Tomas Vaitkus įteikė padėkos raštus geriausių darbų auto riams: Violetai Laurutienei, Kužių gimnazijos mokytojai, Augustui Jasiūnui, Kužių gimna zijos mokiniui, Jūratei Formanskei, Bazilionų mokyklos-daugiafunkcio centro mokytojai, Voveriškių mokyklos mokytojoms Gitai Baltutienei ir Laimai Filomenai Janaitienei, Šiaulių rajono savivaldybės VB struktūrinių teritorinių padalinių bibliotekininkėms – Janinai Butnorienei (Ringuvėnų biblioteka), Jurgitai Jasiškytei ir Lionginai Šufinskienei

Antanina Petrauskienė (pirma iš dešinės) ir jaunieji kraštotyrininkai. Ritos Nesavaitės nuotr.

(Gruzdžių Augustino Griciaus biblioteka), Aurelijai Kniurienei (Kurtuvėnų bibliote ka), Vidai Ragauskienei (Kuršėnų Vytauto Vitkausko biblioteka), Danutei Slavinskie nei (Raudėnų biblioteka) bei Ievai ir Eglei Poškutėms, rajono Kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Ikaras“ dalyvėms, taip pat teatro vadovei Leontinai Valskienei. Metų jaunąsias kraštotyrininkes paskelbė Kraštotyrininko premijos skyrimo komi sijos narė E. Leparskienė. Šįkart garbingas apdovanojimas skirtas Meškuičių gimnazi jos mokinėms Irminai Kvecytei ir Reginai Rimkutei (vadovė – Meškuičių gimnazijos mokyt. Rosita Serpauskienė). Premijos skyrimo komisijos sprendimu Metų kraštotyrininko vardas suteiktas rajono viešosios bibliotekos Verbūnų struktūri nio teritorinio padalinio bibliotekininkei Antaninai Petrauskaitei. Ji apjuosta Metų kraštotyrininko juosta ir paskatinta premija. Mero pavaduotojas Algis Mačiulis įteikė ir mero Antano Bezaro padėkos raštą. Antani na Petrauskaitė Verbūnų bibliotekoje dirba daugiau kaip 30 metų. Ji yra aktyvi šios ben druomenės narė, rengia kraštotyros darbus, puoselėja tradicijas, dalyvauja projektinėje ir kraštotyrinėje veikloje. Populiarūs buvo A. Petrauskaitės vykdyti projektai ,,Verbū nai – čia mano šaknys. Aš čia gyvenu“ (2015), „Verbūnai – čia mūsų etninė savastis“ (2016). 2017 m. sukurtas kraštotyrinis filmas apie šį tęstinį projektą yra pristatomas bibliotekos renginiuose. Renginio nuotaiką kūrė Kužių saviveik lininkai ir Verbūnų folklorinio ansamblio „Rugelis“ jaunieji atlikėjai. Rita Nesavaitė Susitikimas su kūrėja Agne Žagrakalyte. Sausio 9 d. į Kuršėnų Vytauto Vitkausko bib lioteką sugužėjo poezijos mėgėjai – čia vyko popietė „Poezija – širdies šešėlis“, skirta akcijai „Metų knygos rinkimai 2017“. Biblioteka siekia skatinti skaitymą ir popu liarinti lietuvių autorių kūrybą, todėl dalyvavo akcijos „Metų knygos rinkimai 2017“ skelb tame paraiškų konkurse ir laimėjo poezijos knygų, dalyvaujančių konkurse, penketuką. O su knygų penketuku biblioteka sulaukė ir vienos iš knygų autorių – poetės, literatūros kritikės, prozininkės Agnės Žagrakalytės, kuri pristatė naujausią eilėraščių knygą „Štai:“.

Agnė Žagrakalytė pristato savo poezijos knygą. Astos Urbelienės nuotr.

Ši knyga – tai dešimties metų pasaulio stebėjimas: eilėraščiai apie meilę vengiant savistabos. Atsivertus knygą, skaitytoją visų pirma pasitinka mintis: „Šios knygos aš labai stengiausi nerašyti“. Tai atskleidžia, koks stiprus užsispyrimas ir talentas kuriant lydi A. Žagrakalytę. Viešnia iš tolimojo Briuselio, pradėdama knygos pristatymą, kiek sudvejojo, kaip suprantamai ir aiškiai pristatyti eilėraščių rinkinį jaunajai kartai ir kaip pasielgti, kad neliktų nuskriausti suaugę. Tačiau, autorei perskaičius keletą savo kūrybos eilėraščių, pasipylė įvairūs klausimai, o tai bylojo, kad jos kūryba suprantama ir artima tiek jauniems, tiek vyresniems. Naujausiame poezijos rinkinyje dau giausia eilėraščių apie meilę, moteriškumą, kai kuriuose eilėraščiuose atsispindi realaus gyvenimo situacijos. O eiles kurti autorei yra lengva, tai – kaip ritmiškas ėjimas. Paklausta, kuo jos poezijos knyga geresnė už likusias keturias, juokaudama atsakė: tuo, kad ji yra vienintelė moteris tarp keturių vyrų kūrėjų poezijos kategorijoje, ir tuo, kad jos kūriniai lengvi, be žiaurumo, pykčio ir labiau spindu liuojantys meilę. Minėta knyga A. Žagrakalytės kūrybiniame bagaže – penktoji, o tarp poezijos – trečioji. Ji mieliau rašo prozos kūrinius, tačiau gerbėjams jau pažadėta ketvirtoji poezijos knyga. Atėjusieji turėjo galimybę savo nuomonę apie pristatytą A. Žagrakalytės knygą išreikšti balsuodami inovatyviai – pasitelkdami planše tinius kompiuterius. Taip pat galėjo susipažinti su kitomis nominuotomis poezijos knygomis: Gyčio Norvilo „Grimzdimas“, Rimvydo Stan kevičiaus „Šermuonėlių mantija“, ir Vytauto Stankaus „Skruzdžių skandinimas“. Karolina Jasiukevičiūtė Tauragė Šimtmečio herojų šventėje. Projektas „Šimtmečio dovanos“, kuriuo siekiama padėti savanorystės iniciatyvoms pritraukti daugiau žmonių, ugdyti naujas savanorystės tradicijas bendruomenėse, kolektyvuose ar šeimose, pakvietė visus, prie jo prisidėjusius, į padėkos

šventę Vyriausybės kanceliarijoje. Projektą įgyvendina Valstybės atkūrimo šimtmečio sekretoriatas kartu su Lietuvos jaunimo organizacijų taryba. Į šią šventę buvo pakviestos ir projekto „Auskim juostą tautiškumo – Lietuvos 100-mečiui“ dalyvės – Tauragės r. B. Baltru šaitytės VB Pagramančio kaimo biblioteki ninkė Virgina Bartušienė, Mažonų – Ginta Bartkienė, Norkaičių – Ilona Ambrozienė, Kunigiškių – Jūratė Beržinienė, audėja Jo lanta Geštautienė ir Pagramančio regioninio parko lankytojų centro administratorė Rita Krompalcienė. Mūsų įgyvendinamo projekto „Auskim juostą tautiškumo – Lietuvos 100-mečiui“, kurį parengė Pagramančio kaimo bibliote kos vyr. bibliotekininkė Virgina Bartušienė, tikslas – panaudojant šiuolaikines technolo gijas nuvyti 100 metrų trispalvės juostos ir, švenčiant atkurtos Lietuvos 100-metį, ap juosti pasirinktą objektą. Su projekto audimo edukacijomis jau aplankytos Tauragės miesto ir kai kurios rajono mokyklos, gimnazijos, bendruomenės, bibliotekos. Vyriausybės rūmuose surengtoje šventėje sveikinimo žodį tarė Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, savo patirtimi dalijosi aktorius Giedrius Savickas, klausėmės Jurgos Šeduikytės muzikinės programos ir vaišino mės „Virtuvės mitų griovėjų“ komandos pa ruoštomis vaišėmis. Tauragės atstovėms buvo įteikta Lietuvos vėliava ir sidabrinis medalis, skirtas atkurtos Lietuvos 100-mečiui.

Projekto dalyvės pakeliui į šventę. Ilonos Ambrozienės nuotr.

Už galimybę vykti į šventę esame dėkingos Tauragės rajono savivaldybei ir B. Baltrušai tytės viešajai bibliotekai. Virgina Bartušienė Varėna Bibliotekos jubiliejus. 2017 m. gruodžio 13 d. Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka minėjo 70-mečio sukaktį. Svečius pasitiko ir staigmenomis džiugino Varėnos moksleivių kūrybos centro būrelio „Impro“

Buvusi direktorė Zofija Bliujienė ir dabartinis bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius. Indrės Kondratavičiūtės nuotr.

nariai (vad. Irena Čeplikienė), persirengę knygų herojais. Šventinę nuotaiką dovanojo akordeonistas Nerijus Bakula. Varėnos viešosios bibliotekos istoriją pu siau juokais, pusiau rimtai pristatė Juodasis ir Baltasis metraštininkai (vaidmenis sukūrė Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus darbuotojos Elena Glavickienė ir Laimutė Cibulskienė). Nacionalinės Marty no Mažvydo bibliotekos Projektų valdymo skyriaus vadovė Giedrė Čistovienė perskaitė pranešimą „Biblioteka – valstybės inovacijų politikos įgyvendintoja ir pažangos variklis“. Ji perdavė generalinio direktoriaus prof. dr. Renaldo Gutausko sveikinimą ir linkėjimus klestėti bei augti. Viešąją biblioteką, su kuria sieja ilgalaikė draugystė ir bendri projek tai, sveikino ir atvykęs Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos direk torius Petras Zurlys. Rajono meras Algis Kašėta pasidalijo prisiminimais, kaip prieš daugelį metų pats nuolat lankydavosi vaikų bibliotekoje, įsikū rusioje mediniame pastate, – per šalčius čia sušildavo prie senovinio pečiaus, mat biblio tekininkės puikiai susidorodavo su kūriko darbu, o pačioje bibliotekoje buvo malonu leisti laiką ir rinktis knygas. Bibliotekinin kus sveikino ir kiti rajono valdžios atstovai, kultūros įstaigų darbuotojai. Skambėjo Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokinių Gabijos Krupovi čiūtės, Aisčio Tamulevičiaus, Godos Debesiū naitės, Danielės Baublytės atliekami muzikos kūriniai (mokyt. Renata Bakulienė, Aldona Jakavonienė ir Juozas Mikolainis). Literatūros ir muzikos kompoziciją padovanojo aktorius ir bardas Giedrius Arbačiauskas. Už nuoširdų darbą bibliotekos darbuo tojams įteikti LR kultūros ministrės Lia nos Ruokytės-Jonsson, Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekos direktoriaus P. Zurlio, Varėnos rajono savivaldybės mero A. Kašėtos, Varėnos viešosios bibliotekos direktoriaus Eitaro Kazimiero Krupovičiaus padėkos raštai. Vyko filmuotos medžiagos, skirtos biblio tekos jubiliejui, peržiūra. Filmą kūrė seserys

Indrė ir Gabija Kondratavičiūtės, taip pat aktyvus jaunimas. Jo herojai – biblioteki ninkai, skaitytojai – išsako savo mintis apie bibliotekos veiklą ir ateitį. „Ačiū, kad esate, man labai jūsų reikia. Ar pusiaunaktį nu budusi stveriuosi knygos, ar atėjus čia visus žurnalus ir laikraščius perskaityti noriu. Man labai malonu, kad čia taip jauku, visi savi, pažįstami, čia beveik visi mano mokiniai, kur geriau rasi“, – sakė skaitytoja, mokytoja Julija Januta Kavaliauskienė. Daiva Armonienė Zarasai Paskaitos apie literatūrą ir puoselėtinas vertybes. Viešoji biblioteka įgyvendina Lietuvos kultūros ministerijos ir Kultūros tarybos finansuojamą projektą „Istoriniai literatūriniai personažai Zarasų viešosios bibliotekos languose“. Projekto vadovė Jo lanta Lementauskienė džiaugiasi, kad sparčiu žingsniu keliaujama per Lietuvos istorijos 100-metį, prisimenant lietuvių kultūrą ir papročius, kitas svarbias temas. Šįkart zara siškiai sulaukė įdomių paskaitų apie šiuolai kinius literatūros orientyrus, istorinę atmintį, tradicijas ir tautinius papročius. Renginyje dalyvavo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė dr. Solveiga Daugir daitė ir Lietuvos edukologijos universiteto profesorius dr. Libertas Klimka. S. Daugirdaitė apžvelgė šiuolaikinės litera tūros tendencijas, pasakojo, kaip nepasimesti

tarp gausiai leidžiamų knygų ir atsirinkti ge riausią, kokios yra populiariausios pasaulio ir Lietuvos literatūros premijos. „Dažnai sulau kiu klausimo, ką skaityti. Bet jeigu gyvenčiau Zarasuose, neskaityčiau nieko, o tik žiūrėčiau pro langą“, – juokavo lektorė, žvelgdama į ra miai tyvuliuojantį ežerą. Kasdienis skaitymas turi teikti džiaugsmą. Renkantis knygą, galima atsižvelgti į leidėjų reklamą, socialiniuose tin kluose ir tinklaraščiuose skelbiamą informaci ją, pažįstamų pasiūlymus. Ieškoti informacijos padėti gali ir spausdintiniai bei elektroniniai šaltiniai, pvz., „Metai“, „Rubinaitis“, „Litera tūra ir menas“, taip pat LRT kultūros laidos. Mokslininkė siūlė atsižvelgti į Lietuvos litera tūros premijų laureatus ir skaityti jų kūrybą. Baigdama pranešimą S. Daugirdaitė skatino moksleivius stebinti mokytojus cituojant šiuo laikinius autorius, o mokytojus – neapsiriboti privalomais literatūros sąrašais. „Lygiai taip pat svarbu, kad būtų skaitoma ir į amžinybę nepretenduojanti literatūra, mūsų laiko kalba kalbanti apie mūsų laiką, aplinką, vertybes“, sakė viešnia. Pokalbį apie Lietuvos jubiliejų ir jo svarbą tęsė prof. L. Klimka. Pasak svečio, būtina ži noti, kokius svarbius Lietuvai įvykius turime minėti ir kuo turime didžiuotis, ką puoselėti. Juk tik iš tautinės tapatybės išauga tikras pilietiškumas ir tėvynės meilė. Profesorius priminė Mėlynųjų Vandenų mūšį, kai ku nigaikščio Algirdo pulkai sustabdė totorių antplūdį į rytus, Žalgirio, Oršos, Salaspilio

Libertas Klimka ir Solveiga Daugirdaitė. Inesos Dumbravienės nuotr.

mūšius, didingas lietuvių pergales, asmeny bes ir svarbius faktus, kuriais galime didžiuo tis. Nereikėtų pamiršti ir mūsų etnokultūros ypatumų – teritoriniu požiūriu esame maža tauta, o turime penkis etnografinius regionus, išsiskiriančius savo tarmėmis, tautiniais rū bais, sodybų, namų struktūra. Lietuvos gamta džiugina metų laikų kaita – kiekviena diena mums atneša vis kitokią nuotaiką ir jausmus. Visa tai daro Lietuvos kraštą išskirtinį, ir tai turime švęsti. Inesa Dumbravienė

IN MEMORIAM

ARISTIDA EGLYNIENĖ (1968 03 10–2018 01 01) Tauragės rajono bibliotekininkų bendruomenę ištiko skaudi netektis. Netikėtai šį pasaulį paliko Aristida Eglynienė – Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Kęsčių filialo darbuotoja. Kovo mėnesį jai būtų sukakę tik penkiasdešimt metų... Aristida Eglynienė gimė 1968 m. kovo 10 d. Tauragės rajone, Būdviečių kaime. 1989 m. baigė Telšių kultūros mokyklą, įgijo bibliotekininko kvali fikaciją. Tais pačiais metais rugsėjo 12 d. pradėjo dirbti vyr. bibliotekininke Kęsčiuose. Čia sukūrė šeimą, užaugino dukras Editą ir Dovilę. Aktyvi bendruomenės narė, talentinga pasakotoja, stropi ir pareiginga darbuotoja, įvairių konkursų dalyvė, linksma kvatoklė – tokią ją prisimins bibliotekinė bendruomenė, Kęsčių miestelio žmonės, skaitytojai. Aristidos mokytoja Regina Bliūdžiuvienė savo feisbuko paskyroje para šė: „Aristida, šaunioji mano auklėtine, judrusis klasės žiburėli. Tokia tu ir likai, ir kitokios tavęs nėra net baltų gėlių pavėsy. Mėgai knygas. Kitiems jas dalinai ir liepei skaityti. Jie skaitė ir perskaitytas grąžindavo tau. Tu rinkai jiems naujas, dėjai į rankas, skaitykite, sakei, gera knyga. Bet kodėl tu taip greitai perskaitei didžiąją savo gyvenimo knygą? Pačiu netikėčiausiu metu atskleidei paskutinį puslapį.“ Liūdime kartu su Aristidos šeima. Niekada Jos nepamiršime. Tauragės rajono B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos darbuotojai

in this issue Kazys Saja. Dissipating the Mists

Asta Kaktytė, Laima Juzulėnienė. Bookmarks as Cultural Heritage 1

On the occasion of the Centenary of the Restored Lithuania celebrated in 2018, the heading of Tarp knygų #GyvasŽodis is devoted to the con templation of the subject “Me and My Centenary”. In this year’s first volume, the heading’s author is the writer and playwright, Signatory of the Act of Independence Kazys Saja. When recalling Lithuania’s struggle for independence, he takes a look around the “communal home” of the nation without avoiding negative issues. He also considers these insights “a spell against the ills of our lives to in order to chase them away.”

Works by Architects and Designers Continue to Reap Laurels

The building of the Martynas Mažvydas National Library of Lithu ania, which was renovated a year and a half ago, has been within the focus of architecture and interior experts. The publication is about recent well-deserved awards won by the authors of this renovation project. The article also presents photographs of the Library’s interior.

Vilmantė Pakalniškienė. A Dialogue Stimulating Respect for Life

What could a dog do at a modern library? The psychologist the Presi dent of the Canistherapy Association Dr. Vilmantė Pakalniškienė tells about canistherapy and its possibilities. In 2016 Lithuanian libraries began implementing projects for reading to dogs following the USA project launched almost twenty years ago. We could already speak about the results: children with reading difficulties and their parents enjoy the possibilities to read to an attentive dog. Dr. Pakalniškienė tells about the preparation of dogs are for this mission, what breeds are most popular and what texts children read. It must be noted that the Canistherapy Association collaborates with libraries on a voluntary basis.

The staff members of the Povilas Višinskis Public Library of Šiauliai County present the book Gerardas Bagdonavičius ir Šiaulių krašto knygos ženklai about exlibris of the Šiauliai Region and their popu larizer the artist Gerardas Bagdonavičius (1901–1996) published by the Library. The book contains valuable supplements: a compact disk with a film of forty minutes about Gerardas Bagdonavičius and the calendar of the development of exlibris of the Šiauliai Region, excerpts from which are presented in the article.

Genovaitė Raguotienė. Editors of Lithuanian Periodicals for Children (1905–1940) 18 In the words of the article’s author Dr. Raguotienė, the publication has the purpose to recall and pay tribute to initiators, establishers, publishers and editors of periodical press for children. She also notes that the article’s major focus is on editors who are not so familiar from literature; therefore there may occur some inconsistencies because of the lack of information. The publication features editors of eighteen newspapers, magazines and supplements for children – thirty names in total. The January volume presents the first part of this survey.

Elvyda Lazauskaitė. About Basanavičius’s Mandate to Lithuanian People 22 On the occasion of the Centenary of the Restored Lithuania, the editorial board of Tarp knygų and the Ethnic Culture Department of the Lithuanian National Museum address one of the marks of the uniqueness of Lithuania, cross-crafting, which has been included into UNESCO’s Representative List of the Intangible Cultural Heri tage of Humanity. Dr. Lazauskaitė tells about the importance of this phenomenon for the nation’s life, traditions of cross-crafting as well as small wooden sculptures by god carvers, which are exceptionally prominent within this activity.

Jurgita Rudžionienė. Information Literacy During the Information Era 7

Julita Švėgždavičienė. A Poet from Samogitia

Paradoxically, we are forced to speak about the information divide in the 21st century. While numerous activity areas become dependent on information technologies, there arises a problem – IT dynamics sharply outpaces human abilities to adjust to them and learn to use them. There is the annual European conference devoted to issues of information literacy, ECIL (The European Conference on Information Literacy). The author, the librarianship expert Dr. Rudžionienė, who participated at the last year’s Conference held in Saint-Malo, France, tells about the range of topics that were addressed there: from the importance of information literacy in business to assistance in job searching.

The article is about Karolina Praniauskaitė (1828–1859), a Lithuanian poet, who wrote in Polish and lived only 31 years. This Lithuanian noblewoman’s literary legacy is not ample; she is more known as the muse of the poet and linguist Antanas Baranauskas (1835–1902). 2018 is this literary figure’s and translator’s 190th anniversary year. Ms Švėgždavičienė from the Public Library of Telšiai District Mu nicipality, which has been bearing her name for two decades, tells about how the Praniauskaitė’s legacy is fostered.

Laima Lapinienė. “I work and enjoy my successes – this is how I live every single day of my life” 10 These are the humble words with which the Head of the Department of Information Resources and Innovations of the Antanas and Mo tiejus Miškinises Public Library of Utena Laima Lapinienė, recipient of a title of honour of the Ministry of Culture, introduces herself. Ms Lapinienė, who has long-time experience of work at the library, never rests on her laurels, is always in search for new ideas and active in project undertakings. In her interview she says that she has always been interested in innovations, particularly the use of technologies in libraries. (Interviewed by Asta Stirbytė)

Daiva Narbutienė. The Record of Works of a Research Institution

Dr. Narbutienė reviews the bibliographic index “Institute of Book Science and Documentation: Bibliography: 1940–1943; 1990–2015” published by the Institute of Book Science and Documentation at Vilnius University’s Faculty of Communication. She highlights the importance of the work and wonders why “research material from a period of almost half a century (from 1944 up to 1990) was discarded, though the index states that it covers seventy-five year long history of activities of the Institute.”

Gitana Maasienė. A Precious Gift in Responsible Hands

A new attractive landmark appeared in Pakruojis: by the initiation of Pakruojis District Municipality, Lithuania’s oldest survived wooden synagogue has been restored and repaired using finances of the na tional budget and funds from Norway, Iceland and Lichtenstein. The renovated spaces of this building of the 19th century, which previously served as a house of worship, have been taken by the Juozas Paukštelis Public Library of Pakruojis District Municipality. Gitana Maasienė from this Library tells about the life of the resurrected synagogue.

Gražina Dargytė. First the People and Then the Books

The world being swept over by globalization and increasing flows of refugees, issues regarding immigrants and related encounters are gain ing importance. Libraries can contribute to their solution as well by providing information needed by newcomers. The article introduces the project “Intercultural Education of Migrants: Development of the Staff ’s Competences” implemented by the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania together with the Adomas Mickevičius Public Library of Vilnius County and the Public Library of Švenčionys District Municipality. Gražina Dargytė from the Švenčionys Library tells about the visit by representatives of Lithuanian libraries to Den mark, where of great success are programmes for the integration of refugees into the life of the recipient country. Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2018 Nr. 1 (708) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2018 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2018-01-26 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 550 egz. Užs. nr. 36266 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Tarp knygų (In the world of books) No 01 (708) 2018 Martynas Mažvydas National Library of Lithuan ia Monthly. Published in Lithuan ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2018 Address: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius, Lithuania tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt