Tarp knygu 2017 10

Spalis | 2017

šiame numeryje #Gyvasžodis

Miglė Anušauskaitė. Linksmai apie „linksmą mokslą“

1

Tema / Greimo metai

Vaidenė Grybauskaitė. Didžiojo mąstytojo paieškos

3

Įvykis

Edita Loiba. Sparnus išskleidė Bibliotekininkų angelas Vaidenė Grybauskaitė. Dovana, išaugusi į Valstybingumo centrą

6 8

6

Šiandien aktualu

Birutė Railienė. Personalinės bibliografijos rodyklės šiandien: naujovių ir tradicijų santykis

10

Nauji leidiniai

Ilona Čiužauskaitė. Praradimais paženklinta Antano Baranausko asmeninė biblioteka 14 Iš bibliotekų praeities

Panevėžio krašto knygų saugyklų valymas nacių okupacijos metais. Parengė Raimundas Klimavičius, iš vokiečių kalbos vertė Dalija Tubelienė

17

Sukaktys

Dalia Cidzikaitė. Savo žodžiu sutraukiantis minias

22

Pokalbis

Aušra Kiudulaitė: „Iliustruotojui svarbiausia – geras tekstas“ (Kalbėjosi Viktorija Pukėnaitė)

8

26

Kūrėjai ir jų darbai

Kęstutis Šapoka. Subtilusis aukštaitis

30

Gerosios patirtys

Loreta Liutkutė. Su teptuku rankose – krašto ženklų paieškos

32

KRONIKA

35

Mūsų kalendorius

2017 gruodis. Parengė Gražina Rinkevičienė

41

26 Panaudotos Algimanto Sakalausko (6), Dominyko Zurlio (8) nuotraukos ir Aušros Kiudulaitės iliustracija iš knygos „Draugystė ant straublio galo“ (26)

Redakcija

Redakcijos kolegija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Loreta Pakalniškienė (bibliografijos redaktorė) Kostas Stankevičius (dizaineris) Jolanta Jūrėnienė (kompiuterininkė)

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė dr. Laura Juchnevič

VirŠeliuose

Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

Pirmame: Angelų kalvoje (Trakų r.) ankstyvą šių metų rudenį sparnus išskleidė Bibliotekininko globos angelas (autoriai Algimantas Sakalauskas ir Ričardas Grekavičius). Danguolės Banevičienės nuotrauka Ketvirtame: 2017-ieji Lietuvoje – Tautinio kostiumo metai. Sklaidome knygų puslapius ir gėrimės lietuvių tautiniais drabužiais. Šiame numeryje – merginos iš Platelių (Plungės r.) apylinkių tautinio kostiumo pavyzdys. Žemaičių pagrindinės drabužių spalvos: raudona, mėlyna, žalia, balta. Kiekvienas drabužis (skepeta, kiklikas, sijonas) vis kitos spalvos. Piešinio autorius tapytojas, tekstilės dailininkas Antanas Tamošaitis (1906–2005). Publikuota Žemės ūkio rūmų 1931–1939 m. Kaune leistame tęstiniame leidinyje „Sodžiaus menas“; 7 ir 8 tomai – „Lietuvių moterų tautiniai drabužiai“. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų

#gyvasžodis

Linksmai apie „linksmą mokslą“ Piešti komiksų knygą („Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semio­ tika“ – Red.) yra labai smagu. Galvoti, kaip paprastai perteikti teoriją, mėginti papasakoti vieno žmogaus – lietuvių ir prancūzų semio­tiko Algirdo Juliaus Greimo – gyvenimo istoriją. Tvarkyti nupieštus puslapius ir atlikti taisymus – nuobodu, bet reikalinga. Tačiau galiausiai ateina momentas, kai reikia parašyti įvadinį žodį, o gal spaudos pranešimą arba šiaip atsakyti į klausimą: „Kodėl piešei šią knygą?“ Knygos pradžioje dar mažas Greimas su tėvais svečiuojasi pas jų draugus. Prie stalo vyksta pokalbis apie gyvenimo prasmę, bet ilgainiui pastebima, kad kiekvienas atsakymas, vos pasakytas, nuskamba tarsi per menkai. Panašiai ir atsakymas į klausimą, kodėl piešiau šią knygą, vis nuskamba kažkaip nesąžiningai. Nupiešiau šią istoriją, nes manau, kad reikia „populiarinti semio­tiką jaunimui“? Nes gavau Kultūros tarybos paramą? Nes svarbu būtent taip papasakoti apie Greimo gyvenimą? Nes šiais laikais mes Lietuvoje esame labai ... (įrašyti norimą žodį), o knyga „Dr. Kvadratas“, tegul ir maža dalimi, bet vis tiek prisideda prie to, kad būtume labiau ... (įrašyti kitą norimą žodį)? Atsakymai gal ir geri, bet sukonstruoti retrospektyviai. Juk aš pati puikiai žinau, jog mano praeityje nebuvo momento, kad būčiau atsisėdusi, nusistačiusi gyvenimo prioritetus, nusprendusi –

Miglė Anušauskaitė. Vygaudo Juozaičio nuotr.

štai komiksų knyga apie Greimą atitinka vieną iš tų prioritetų, ir tik tada kibusi į darbą. „Norėjau ir nupiešiau“, – būtų gal sąžiningiausias atsakymas, bet neskamba kilniai. Be to, kodėl tuomet kitiems turėtų būti įdomu tai, ką aš besilinksmindama nupiešiau?

1

Semio­tiką pats Greimas yra pavadinęs linksmu mokslu. Tačiau tai kontrastuoja su dažnu žmonių įsitikinimu – esą tai sausas, neįdomus mokslas. Semio­ tika yra teorija, griežtas metodas, bet ir malonumas skaidyti kultūrinius reiškinius į detales, analizuoti jų santykius, atrasti po jais slypinčias struktūras. Tai – džiaugsmas įvaldyti teorinius įrankius, naudoti juos, kritikuoti ir atrasti juos sukūrusį žmogų. Taigi ir aš, galvodama, kaip piešti Greimą, ieškojau vaizdinių elementų, kurie būtų jo atributai nuo pat vaikystės iki senatvės. Akiniai ir ūsai – puiku, betgi nepieši ūsuoto mažamečio. Tad lieka plaukai, ausys, veido forma – tai, kas išlieka kūnui besikeičiant. Ir dar kas nors ryškaus, bet truputį išgalvota – pavyzdžiui, antakiai, kuriuos jau mažam Greimui pripaišiau baltus ir storus. Panašiai ir su charakterio bruožais. Kuriuos pasirinkti akcentuoti? Kurie išlieka nepakitę, kurie dingsta, kurie atsiranda – o gal neatsiranda, gal visada glūdėjo kokiu nors keistu pavidalu? Greimas buvo rimtas ir mėgo tvarką. Bet taip pat buvo veržlus ir jaunatviškas. Turėjo gerą humoro jausmą, nepakentė nemoksliškų disciplinų, su savotišku sentimentalumu ilgėjosi „tikrumo“. Ir, žinoma, ne tik tai. Ar Greimo daugialypumą turėčiau priimti rimčiau negu kitų dėl to, kad jis buvo žymus mokslininkas? Kiek to galima sudėti į komiksą, ką galiu sau leisti prigalvoti? Knygos veikėjas Greimas išaugo remiantis prisi­ minimais, biografijomis ir autobiografijomis, laiškais ir nuotraukomis. Bet jame esama nemažai ir manęs pačios, kartais į jo lūpas įdedu man pačiai doktoran­ tūros studijose (arba gyvenime) kylančius klausimus. Greimas kalbasi su draugais ir intelektiniais prieši­ ninkais, ginčijasi apie teorijas, svarsto, kaip analizuoti meilę, dvejoja, kaip atskirti prasmingus dalykus nuo visiškai nereikšmingų. Kultūrinius reiškinius – romanus, filmus, architek­ tūrą – galima analizuoti klausiant, ką autorius norėjo

tuo pasakyti. Arba galima klausti – kokius jausmus man tai sukelia? Arba – kaip tai atspindi laikotarpio istorines sąlygas, žmonių santykius? Greimo semio­ tikoje atsiribojama nuo šių klausimų ir siekiama kultūrinius reiškinius analizuoti su moksliniu griež­ tumu, pradedant nuo paties reiškinio struktūros. Iš kokių elementų sudarytas pastatas, koks jų sąryšis? Kokie motyvai pasikartoja literatūros kūrinyje, kaip jie koreliuoja su gilesniais teksto lygmenimis? „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semio­tika“ yra linksma knyga, bet piešdama ją nenorėjau prarasti mokslinio griežtumo. Todėl naudojausi savo užrašais iš semio­tikos studijų, Greimo ir kitų autorių tekstais, o tuomet nupaišytus puslapius duodavau peržiūrėti prof. Kęstučiui Nastopkai, kad patikrintų, ar nepri­ vėliau klaidų, ar kažko svarbaus nepraleidau. Siekiau padaryti jei ne semio­tikos vadovėlį, tai bent įdomų įvadą, nuo kurio atsispyrus galima nerti gilyn į be galo įdomų šios disciplinos pasaulį. Nors semio­tikoje kūriniai analizuojami neatsi­ žvelgiant į jų kontekstą, piešiant šią knygą kontekstas man buvo itin svarbus. Kokių idėjų veikiamas Greimas sukūrė savo semio­tiką, kokios minties mokyklos tuo metu buvo populiarios Europoje, kas jam oponavo? Idėjos neatsiranda tuščioje vietoje, o stebėti jų sąryšius – ne ką mažiau įdomu negu analizuoti paskirą kūrinį. Ar semio­tika yra naudinga gyvenime? At­ sakyčiau: tiesiogiai tai ne. Bet gal taip ir neturi būti? Bent jau man labiausiai pravertė dalykai, kurių visai nesitikėjau atnešiant tiesioginės naudos. Gyvenimas su semio­tika – turtinges­ nis, keistesnis, analitiškesnis. Įkrautas energijos ir naujų minčių – kartais netgi tokių keistų, kaip nupiešti knygą apie semio­tiką. Miglė Anušauskaitė

Miglės Anušauskaitės piešiniai

2

Lietuvių kalbos instituto sociolingvistikos studijų doktorantė, Lietuvos nacionalinės bibliotekos darbuotoja

tema / greimo metai

Didžiojo mąstytojo paieškos

A. J. Greimas 1979 m. buvo atvykęs į sostinę – Vilniaus universitete skaitė paskaitų ciklą. Viktoro Kapočiaus nuotr. © Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Vaidenė Grybauskaitė

„Prasmės problema pasikeitė, kadangi niekas jau nesidomi prasme. Nei gyvenimo prasme, nei žmonijos prasme. Tai tada gaunasi toks beprasmingas gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės.“ Šie Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) žodžiai jau beveik visus metus girdimi iš įvairių žiniasklaidos priemonių – 2017-ieji paskelbti pasaulinio garso semiotiko, kalbotyrininko ir mitologo A. J. Greimo metais. Mokslininko 100-osios gimimo sukakties minėjimo Lietuvoje ir pasaulyje programa išties įspūdinga: tai pavasarį vykęs iškilmingas šios sukakties minėjimas Vilniaus rotušėje, visus metus rengtos tarptautinės konferencijos, parodos, paskaitos, leidžiamos knygos (moksliniai leidiniai ir vertimai, tarp jų JAV Purdue universiteto profesoriaus Thomo Brodeno parašytos A. J. Greimo biografijos I dalis), mūsų šalyje išleisti pašto ženklas ir net proginė sidabro moneta.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblio­ teka, parengusi projektą „Algirdas Julius Greimas: sugrįžimai“, visą spalio mėnesį irgi kvietė į šiam iškiliam semiotikui skirtus renginius: dokumentinio filmo „Cherchez Greimas“ (režisierius Rytis Zem­ kauskas) peržiūrą, interaktyvios kilnojamosios pa­ rodos „Pasaulis semiotiko akimis“ (kuratorė Gintautė Žemaitytė) pristatymą, įvairias edukacines paskaitas, konferenciją Lietuvos ir užsienio lituanistams. Minint 90-ąsias A. J. Greimo metines, žurnale „Tarp knygų“ (2007, Nr.1, p. 24–32) buvo spausdinta Petronėlės Grybauskienės parengta A. J. Greimo biobibliografija.

Sukūrė visuotinai reikšmingą mokyklą Greimo metų minėjimas – gera proga tarptauti­ niu mastu aktualizuoti patį A. J. Greimą, pristatyti jį ir jo darbus didesniam visuomenės ratui, o Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros

teorijos centrui (plėtojančiam lietuvio sukurtos semiotikos mokyklos idėjas ir vykdančiam semio­ tikos magistro studijų programą Lietuvoje, taip pat inicijavusiam šios sukakties įtraukimą į UNESCO atmintinų datų sąrašą) – patikrinti savo darbų ir projektų svarbą. Algirdas J. Greimas yra didžiulio masto figūra, tačiau Lietuvoje jis gal ir nėra taip plačiai žinomas ar suprantamas. Pasak A. J. Greimo semiotikos ir lite­ ratūros teorijos centro vedėjo prof. habil. dr. Arūno Sverdiolo, tai yra vienintelis lietuvis, kuris XIX–XX a. sukūrė pasaulyje reikšmingą mokslo metodologiją arba mokyklą. Jos darbai yra tęsiami: 9 pasaulio vals­ tybėse veikia 19 Greimo vardu pavadintų semiotikos centrų. Ši humanitarinė disciplina dėstoma ir kai kuriuose universitetuose. „Mes iš viso neturime tokio masto precedentų ar kitų tokių analogiškų atvejų“, – vertina A. Sverdiolas. 3

Nacionalinėje bibliotekoje rengtuose A. J. Greimui skirtuose renginiuose dalyvavo Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro darbuotojai (iš kairės): prof. habil. dr. A. Sverdiolas, dr. J. Levina ir prof. habil. dr. K. Nastopka. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

1944 m. emigravęs į Vakarus, mokslininko kar­ jerą A. J. Greimas pradėjo kaip leksikografas, vėliau nuo domėjimosi žodžių reikšmėmis perėjo prie bendrosios prasmės problemos, sukūrė mokslinę prasmės aiškinimo teoriją. Šios teorijos pagrindus išdėstė veikaluose „Struktūrinė semantika“ (1966), tęsė – „Apie prasmę“ (1970), „Maupassant. Teksto semiotika: praktinės pratybos“ (1976), „Semiotika ir visuomenės mokslai“ (1976).

4

1917 m.

1919 m.

1934–1935 m.

1936–1939 m.

1939 m.

1940–1942 m.

1942–1944 m.

1944 m.

1948 m.

Greimų šeima grįžo į Lietuvą

Studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete

Mokėsi Grenoblio universitete (įgijo filologijos licenciatą)

Atliko tarnybą Lietuvos kariuomenėje

Gyveno Šiauliuose, mokytojavo, dėstė lietuvių ir prancūzų kalbas

Gyvendamas Kaune, dalyvavo antinacinio judėjimo veikloje

Pasitraukė į Vakarus

Sorbonos universitete apgynė daktaro disertaciją

Pažinti kaip semiotiką ir mitologą Patraukli priemonė susipažinti su A. J. Greimu, profesoriaus nuomone, yra pokalbiai su Sauliumi Žuku (publikuojami 2017 m. pasirodžiusioje knygoje „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ (I tomas)). „Tai yra to slenksčio įveikos priemonė, raktas, kuris leidžia atrakinti“, – vertina A. Sverdiolas. Prof. habil. dr. K. Nastopka savo ruožtu siūlė pradėti nuo veikalo „Maupassant. Teksto semiotika: praktinės pratybos“. Arba skaityti „Apie netobulumą“: „Tai labai žmogiška,

Kovo 9 d. gimė Tuloje (Rusija)

Lietuvos tyrėjai dar turi atrasti A.J. Greimas parašė aštuonias knygas prancūzų kalba ir devynias – lietuvių kalba, pusė jų skirtos mito­ logijos tyrimams. Lietuvių kultūrai svarbi jo eseistika, straipsniai išeivijos spaudoje įvairiais visuomenės, kultūros ir politikos klausimais. A. Sverdiolo teigimu, A. J. Greimo lietuviški tekstai „nepaprastai plastiški, jų visas paviršius kaip dailininko darbas, tapyba, kur daug sluoksnių vienas ant kito, tiesiog žaižaruoja. Juos galima skaityti vis iš naujo, citatos – daugiaprasmiškos“. Svarbūs ir A. J. Greimo laiškai (susirašinėjimas su Aleksandrai Kašubiene, laiškai Arvydui Šliogeriui, Jonui Aisčiui, Broniui Sa­ vukynui), daug pasakantys apie jo paties asmenybę. Šiandien dar vis renkamas mokslininko rašytinis pa­ likimas, ieškoma straips­ nių, spausdintų išeivijos spaudoje. A. J. Greimą dar turi atrasti lituanistikos tyrėjai, imtis išsamesnių šio susirašinėjimo tyrimų.

Tai, ką jis rašė prancūziškai, buvo skirta mokslui, akademinei bendruomenei, tai – daug aukštesnis slenkstis. Apie A. J. Greimo tekstus ir jų vertimus buvo kalbėta ir Nacionalinėje bibliotekoje sureng­ toje konferencijoje „Algirdas Julius Greimas Lie­ tuvoje, pasaulyje ir mokykloje“. Pasak A. Sverdiolo, A. J. Greimo prancūziški tekstai daugiasluoksniai, labai daug terminijos, abstrakčių daiktavardžių, verčiant į lietuvių kalbą, sunku rasti atitikmenis, o tam reikia daug intelektualinių pastangų. Tam tikra prasme vertimo problemos parodo ir mūsų humanitarinių, taip pat socialinių mokslų būklę. Profesoriaus teigimu, lietuvių teorinės kalbos ištekliai yra nepakankami, trūksta gebėjimo ter­ minologiškai mąstyti. A. Sverdiolo žodžiais, Tomo Venclovos praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje atliktas vertimas – mažiausiai paskaitomas, darbų rinktinės, kurią išvertė Rolandas Pavilionis (1989), – geresnis, bet nepakankamai. Naujesni vertimai (pvz., Kęstučio Nastopkos) jau natūralesni – per tuos dešimtmečius lietuvių kalba įgijo tam tikrą terminologinį potencialą.

šilta knyga.“ Dr. Jūratė Levina, kalbėdama apie semiotikos prieinamumą, siūlė atsiversti paties K. Nastopkos knygas: „Literatūros semiotika“, Išsprūstanti prasmė“ – ten labai aiškiai ir suprantamai parodomi semiotiniai metodai. A. J. Greimas įdomus ir kaip mitologas, senųjų tikėjimų tyrėjas. Svarbiausi jo mitologijos tyrinėjimai išleisti dviem tomais: „Apie dievus ir žmones“ (1979) ir „Tautos atminties beieškant“ (1990). Pasak paties A. J. Greimo, „mitologija skiriasi nuo tiksliųjų mokslų

Trikalbės parodos „Pasaulis semiotiko akimis“ kūrybinė grupė. Ketvirta iš kairės – parodos kuratorė G. Žemaitytė. Manto Bartaševičiaus nuotraukos

1949–1958 m.

1958–1962 m.

1965 m.

1966 m.

1971 m.

1976 m.

1979 m.

1979–1990 m.

1992 m.

Dėstė Ankaros ir Stambulo (Turkija) universitetuose

Paryžiuje Socialinių mokslų aukštųjų studijų mokykloje pradėjo vadovauti semiolingvistinių tyrimų grupei ir bendrosios semantikos seminarui

Studijoje „Struktūrinė semantika“ išdėstė semiotinės teorijos pagrindus

Lankėsi sovietinėje Lietuvoje, skaitė paskaitas

Studijoje „Maupassant: teksto semiotika“ suformulavo praktinius semiotinės analizės principus

Lankėsi Vilniaus universitete, skaitė paskaitų ciklą

Mitologijos tyrinėjimus apibendrino knygose „Apie dievus ir žmones“ ir „Tautos atminties beieškant“

Vasario 27 d. mirė Paryžiuje. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse

Sukakties atgarsiai pasaulyje A. J. Greimo 100-metis minimas ir pasaulyje: surengtos konferencijos Bagdade (Irakas), San Paule (Brazilija), Limoje (Peru), Romoje (Italija), Vroclave (Lenkija). Paryžiuje gegužės mėnesį vyku­ sioje konferencijoje „Greimas šiandien. Struktūros ateitis“ jos dalyviams buvo pateiktas A. J. Greimo eseistikos vertimas į prancūzų kalbą. K. Nastopkos teigimu, jis padarė didelį įspūdį: „Šie tekstai įdomūs ne vien lietuviams.“ Renginio atidarymo proga Paryžiaus merijoje buvo parodytas spektaklis pagal A. J. Greimo tekstus. Prancūzų aktorė Dominique Frot, remdamasi jo darbais „Apie netobulumą“, „Intelektualinės autobiografijos bandymas“, „Apie karvių melžėjas“, parašė scenarijų ir parengė vienos valandos spektaklį. Jį planuojama parodyti (prancū­ zų kalba, su subtitrais) ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tai – dar viena galima pažintis su didžiuoju mąstytoju A. J. Greimu. Pažvelgti į visuotines problemas semiotiko akimis siūlė ir Paryžiuje, Aukštojoje socialinių mokslų mo­ kykloje (viename iš jos filialų formavosi Paryžiaus semiotikos mokykla), pristatyta interaktyvi paroda „Le monde vu par un sémioticien“ („Pasaulis semio­ tiko akimis“). Ši trikalbė (lietuvių, prancūzų ir anglų kalba) Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos ir gausios kūrybinės grupės parengta paroda šiuo metu veikia Nacionalinėje bibliotekoje. Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduoto­ jas dr. Arūnas Gelūnas viename renginių pasidžiaugė Greimo metų sėkme. Jo teigimu, vykę renginiai ir didelis susidomėjimas jais rodo, koks prasmingas buvo A. J. Greimo sugrįžimas. Belieka pridurti, kad mums dar reikės pažinti A. J. Greimą kaip rezistentą, analitiką, intelektualą, kuriam rūpėjo Lietuvos ir jos kultūros ateitis.

Išvyko dėstyti į Aleksandriją (Egiptą)

Parodoje buvo sukurta instaliacija „Semiotizatorius“, „semiotizuojami“ objektai: A. J. Greimo laiškas, vynas ir šuo Rudis.

tuo, kad jos objektas yra ne pasaulis ir jo daiktai, bet tai, ką žmogus galvoja apie pasaulį, daiktus ir save patį“. Šiuose jo tekstuose semiotikos metodas ir gyvas ryšys sujungiami su autentiška kaimo buitimi. Tai nėra lengvai skaitomi tekstai, ir kol kas didesnio atgarsio Lietuvoje jie nesulaukė (gal kiek plačiau jais naudojosi Gintaras Beresnevičius).

5

Danguolės Banevičienės nuotr.

Įvykis

Sparnus išskleidė Bibliotekininkų angelas Ant Angelų kalvos Būdos kaime Trakų apylinkėse, dar žinomos kaip Tūkstantmečio ženklų takas, rugsėjo 10-ąją – paskutinę VIII sakralinės muzikos festivalio „Skamba giesmės Angelų kalvoje“ dieną – buvo pašventintas bibliotekininkus globojantis angelas.

Bibliotekininkus sutelkė ir bendram tikslui su­ vienijo idėjos autorė – Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Bane­ vičienė. Kaip sako pati Danguolė, idėja pastatyti Bibliotekininko globos angelą kilo prieš kelerius metus. Su šio angelo koncepcija buvo supažindinta Lietuvos bibliotekų bendruomenė. Sulaukta dide­ lio susidomėjimo ir palaikymo. Lėšų rinkimas, ko gero, buvo lengviausia šio projekto dalis. Jos angelui suplaukė iš įvairiausių Lietuvos kampelių: aukojo bibliotekininkai, bibliotekų bendruomenės nariai, pavieniai asmenys, skaitytojai. Iš viso surinkta 4553 eurai, iš kurių 4200 buvo panaudota skulptūrai, o likusieji bus skirti angelo priežiūrai. Sumanymas ėmė materializuotis, kai buvo sukurtas angelo eskizas. „Sužavėjo, kad jis mo­ dernus, tačiau tuo pat metu išlaiko savo ange­ lišką pavidalą. Iškeltas ant ąžuolinio obelisko, jis sklendžia virš kalvos taip lengvai, tarsi tuoj pakiltų“, – džiaugėsi D. Banevičienė.

Sukurtas profesionalių meistrų rankomis Angelo koncepciją išplėtojo vienas žymiausių Lietuvos tautodailininkų medžio skulptorius Algi­ mantas Sakalauskas. Angelo figūrą išliejo tautodai­ lininkas kalvis Ričardas Grekavičius. 6

Savo stilistika skulptūra išsiskiria iš kitų An­ gelų kalvoje apsigyvenusių angelų, stogastulpių ir koplytstulpių. Ažūrinis metalinis angelas stovi ant metalinio rutulio, simbolizuojančio Žemę. Sparnuose – du simboliai: žvaigždė – tai šviesa, tikslo siekimas, kryptingumas; knyga simbolizuoja pirmapradį žinių ir informacijos šaltinį, iš to kylančią tiesą. Lentelėje prie skulptūros įrašyti Vinco Kudirkos žodžiai iš „Tautiškos giesmės“ puikiai iliustruoja šio angelo misiją ir palinkėjimą visiems bibliotekininkams: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!“

Trys priežastys įprasminti Bibliotekininkų angelas gimė, pirmiausia, iš pasididžiavimo ir pagarbos šiai profesijai. Juk dar III a. pr. Kr. gyvavo Aleksandrijos biblioteka. Joje dirbo mokslininkai ir kūrėjai, tarp kurių buvo Apo­ lonijus, Eratostenas, Zenodotas, Kalimachas, sudaręs bibliotekos katalogą ir taip sukūręs pirmąjį dabarti­ nio katalogavimo modelį. Bibliotekininko profesija sena ir garbinga, todėl neramu, kad šiam vardui kyla pavojus išnykti. Bibliotekos tampa žinių ir informa­ cijos centrais, o bibliotekininkai – žinių ir inovacijų vadybininkais, informacijos ir komunikacijos srautų valdymo specialistais ar pan.

Antra – angelas gimė iš vie­ Per specialiai surengtą šventę Trakų rajono savivaldybės viešosios nybės. Bibliotekininkai palaiko bibliotekos direktorė Danguolė Banevičienė (su mikrofonu) pristatė nuo šiol bibliotekininkus globosiantį angelą. Editos Kairaitienės nuotr. vieni kitus įvairiuose darbuose. To įrodymas – gana greitai su­ rinkta angelo statybai reikalinga pinigų suma. Trečia – angelas gimė iš noro atiduoti duoklę šį darbą dirbantiems žmonėms. Bibliotekose tiek daug atsidė­ jusių savo veiklai žmonių. Šios aplinkybės ir paskatino įpras­ minti bibliotekininko vardą. Bibliotekininkų angelas buvo pašventintas bendromis tikin­ čiųjų maldomis. Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikoje buvo laikomos šv. Mi­ šios už Angelų kalvos skulptūrų dovanotojus ir kūrėjus. Naujo­ sios skulptūros šventės dalyvius sveikino Angelų kalvos įkūrimo Angelo dovanotojai: iniciatorės Dominyka Dubauskaitė-Semionovė ir Klaipėdos miesto savivaldybės Akmenės rajono savivaldybės Lolita Piličiauskaitė-Navickienė, „Angelų kalvos viešosios bibliotekos bibliotekininkai viešosios bibliotekos bibliotekininkai žinios nešėjo“ statulėlės laureatas prof. dr. Libertas Klaipėdos rajono savivaldybės Alytaus Jurgio Kunčino viešosios Klimka. Jono Lankučio viešosios bibliotekos bibliotekos bibliotekininkai

Gerokai pranoko pirminį sumanymą Angelų kalva – tai 2009 m. pradėta kurti sakrali erdvė, kurią dabar jau puošia 40 angelų skulptūrų. Pradinis šio sumanymo postūmis buvo įprasminti Lietuvos tūkstantmetį ir Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600-ąsias įkūrimo metines. Ant Būdos kaimo kalvos turėjo apsigyventi 10 angelų – kiekvienam šimtmečiui po vieną, tačiau noras kurti atvirą, dvasingam laisvalaikiui skirtą ir krikščioniškąsias vertybes puoselėjančią erdvę buvo toks stiprus ir vienijantis, jog jau pirmaisiais metais rezultatas viršijo lūkesčius – kalvoje iškilo 18 ąžuolinių skulptūrų. Angelų skulptūras šiai vietai kuria garsūs Lietuvos ir užsienio menininkai, savo darbais įkūnijantys angelų dovanotojų mintis bei angelų nešamas žinias. Savo angelą turi mokytojai, policininkai, kariškiai, specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojai ir kt. Nuo šiol jį turi ir Lietuvos bibliotekininkai. Taigi, jeigu lankysitės Trakuose ar senosios sos­ tinės apylinkėse, būtinai užsukite į Angelų kalvą. Ji yra Trakų–Rykantų kelio antrajame kilometre ties posūkiu į Būdos kaimą. Nuo kalvos atsiveria Trakų ežerai, didinga pilis, Užutrakio dvaras. O, žvelgiant iš paukščių skrydžio, kalva ir greta esantys ežerai tarsi primena sparnus išskleidusį angelą: Galvės, Lukos (Bernardinų) ir Totoriškių ežerai sudaro kūną ir kojas, Skaisčio ir Akmenos ežerai – išskleistus sparnus, o Angelų kalva tampa angelo galva. Edita Loiba

Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos bibliotekininkai Balkus Mindaugas Birštono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkai Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos LBD skyrius Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos bibliotekininkai Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Kauno apskrities viešosios bibliotekos bendruomenė Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka ir UAB „Eurivila“ Kazlų Rūdos savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos bibliotekininkai Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos bibliotekininkai

bibliotekininkai Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos bibliotekininkai Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kaimo padalinių bibliotekininkai Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė Lietuvos aklųjų bibliotekos bendruomenė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bibliotekininkai Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos ir filialų darbuotojai Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Molėtų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos bibliotekininkai Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos bibliotekininkai Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos bibliotekininkai Pikčiūnienė Laima Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Prienų rajono savivaldybės Just. Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos bibliotekininkai

Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė Raseinių rajono savivaldybės Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkai Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos bibliotekininkai Šakių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Šalčininkų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kolektyvas Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Trakų pradinės mokyklos bibliotekininkė Audrė Butiutienė Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos bibliotekininkai Ulčinas Antanas Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos LBD skyrius Vilkaviškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojai Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos bibliotekininkai Visagino miesto savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojai

7

Įvykis

Dovana, išaugusi į Valstybingumo centrą Netilpusieji į renginį galėjo jį stebėti ekrane. Renatos Surovec nuotr.

Simboliška, kad Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, esančioje šalia Seimo rūmų, kur 1990 m. buvo atkurta šalies Nepriklausomybė, spalio 11 d. atidarytas Valstybingumo centras, o jo pagrindu tapo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio padovanota asmeninės bibliotekos dalis. Ateityje ji gausės. Atidaryto centro paskirtis – skatinti visuomenės poreikį pažinti šalies valstybingumo istorinę raidą ir šiuolaikinės modernios valstybės kūrimo procesus, prisidėti prie demok­ ratinių vertybių įtvirtinimo ir pilietinės visuomenės kūrimo. Tai savo sveikinimo kalboje akcentavo Lietuvos nacionalinės bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Kalbėdamas apie šio įvykio svarbą, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mokslo tarybos pirmininkas prof. dr. Andrius Vaišnys pasidalijo šia proga kilusiomis „reflek­ sijomis – visuomenine, moksline ir asmenine“. Visuomeninė refleksija prasideda nuo pavyzdžio, nuo valstybės žmogaus, lyderio pavyzdžio, kai jis dalijasi ir pa­ rodo, ką skaitė, kuo domėjosi. Tiems, kurie nori sužinoti, atsiranda galimybė pažinti fondus. Valstybingumo centras yra ne tik studijų vieta – čia suteikiama galimybė įsigilinti į asmenybę, dalyvavusią kuriant valstybę, vadovavusią tam atkūrimui. „Galime ne tik skaityti V. Landsbergio autorines knygas, kurių temos įvairuoja nuo muzikos, politikos iki satyros, bet ir tas, kurias jis skaitė. Tai svarbu tyrėjams“, – kalbėjo A. Vaišnys. 8

Asmeninė refleksija profesoriui kilo apžiūrėjus centro atidarymo proga Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus darbuotojų parengtą parodą, skirtą 2016 m. Laisvės premijos laureatui prof. V. Landsbergiui, ir prisiminus tuos laikus, kai su V. Landsbergiu buvo aptarinėjami Seimo isto­ rijos kūrimo klausimai, sprendžiama, kaip parodyti valstybės istoriją nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir tarpukario Seimo laikų. „Mes, būdami mokslininkai, tyrėjai, žinome, kad istorija galiausiai sudėlioja taškus į vietą, o tuos taškus lengviau pabrėžti, kai matai galimybę tirti“, – mokslinio aspekto reikšmę priminė A. Vaišnys. Džiaugdamasis, kad ši idėja realizuojama ir dovanotos knygos čia gyvens toliau, prof. V. Landsbergis dėkojo biblio­ tekos vadovybei ir savo žmonai Gražinai Ručytei-Landsber­ gienei, kuriai vis rūpėjo, kad „su tom krūvom knygų reikia ką nors daryti“. „Galų gale, jeigu kas domėsis ir vartys [šią biblioteką], pamatys visokių įdomių dalykų. Žinote, laikai keičiasi, ateina naujos kartos, nauji interesai, ir kartais, kas buvo neįdomu, pasidaro vėl įdomu, kas buvo mažiau svarbu, staiga tampa svarbu, – dalijosi mintimis V. Landsbergis. – Ir tų knygų bus daugiau, čia – tik pradžia, jų dar pilni namai“.

Prieš pasirašant V. Landsbergio asmeninės bibliotekos rinkinio perdavimo Nacionalinei bibliotekai dovanojimo sutartį. Manto Bartaševičiaus nuotr.

V. Landsbergis dalijasi mintimis apie savo knygų kolekciją. Renatos Surovec nuotr.

G. Ručytė-Landsbergienė ir V. Landsbergis. Dominyko Zurlio nuotr.

Tarp profesoriaus dovanotų knygų ne tik jo paties parašytos, kurių jau yra apie pusantro šimto, bet ir jo šeimos, tėvų kauptos ar jiems dovanotos. Biblio­ tekai perduotoje beveik 2 tūkst. vienetų kolekcijoje gausu leidinių ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų, latvių, estų, rusų, švedų suomių ir kitomis kalbomis. V. Landsbergis prisipažino esąs žmogus, kurį galima vadinti knygiumi, jis mėgsta turėti KNYGĄ – jam ne­ pakanka „kokios nors kasetės ar kokio kištuko“. Beje, jis nėra skaitęs visų savo bibliotekos knygų – kaip teigė profesorius, kartais užtenka tik atsiversti, paskaityti do­ minančią vietą, juk gauti informacijos gali ir pavartęs. Nacionalinei bibliotekai profesorius patikėjo išsaugotą retą plokštelę – joje Vytauto Marijošiaus diriguojamas simfoninis orkestras 1942 m. Berlyne atlieka Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške“. „Aš ją labai branginau, niekam neskolinau, bet čia atidaviau, neprapuls“, – sakė profesorius, daug savo tyrimų ir darbų skyręs Čiurlionio temai. Be jau minėtų knygų, kurias galima suskirstyti teminėmis grupėmis: politika, diplomatija, muziko­ logija, tautosaka, čiurlioniana, prof. V. Landsbergio kolekciją sudaro periodika, natos, kartografijos leidi­ niai, garso ir vaizdo įrašai, yra meno albumų. Renginį vedęs Nacionalinės bibliotekos Informa­ cijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašins­ kas šmaikštavo: „Būna renginių, kurie pritraukia žmonių, plačiai nuskamba, tačiau ilgainiui apie juos lieka tik asmeniniai prisiminimai, o būna renginių, susijusių su privačiais, asmeniniais daiktais, tačiau turinčių valstybinę reikšmę.“ Būtent toks ir buvo dar vieno valstybingumo centro (prieš metus Lietuvos Respublikos Prezidentūroje duris atvėrė Valstybės pažinimo centras) atidarymas ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Lands­ bergio asmeninės bibliotekos perdavimas Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Vaidenė Grybauskaitė

Profesoriai A. Vaišnys (kairėje), R. Gudauskas ir V. Landsbergis. Dominyko Zurlio nuotr.

9

Šiandien aktualu

Personalinės bibliografijos rodyklės šiandien: naujovių ir tradicijų santykis Dr. Birutė Railienė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Bibliografijos rodyklė yra geriausias autoriaus atminimas, jo indėlio į visuomenės kultūrą paminklas. Vienoje knygoje surinkus kūrėjo darbų aprašus, jo veiklos paminėjimą spaudoje, sukuriama bibliometrinė tolesnių konkrečios mokslo šakos tyrimų priemonė, parengiamas mokslo istorijos šaltinis. O ir į paties bibliografo darbą nuo pat šios veiklos pradžios galima aptikti įvairių požiūrių.

„

Mokslinės informacijos, bib­lio­tekininkystės Šiame straipsnyje remsimės „Knygotyros“ Personalinės sociologijos teoretikas amerikietis Jesse‘as H. žodyno teikiamu bib­lio­grafijos paaiškinimu: bibliografijos programos „Veiklos sričių visuma, garantuojanti bib­lio­ Shera (1903–1982), dar 1952 m. kalbėdamas apie fundamentaliąsias bib­lio­grafijos proble­ grafinės informacijos rengimą ir funkciona­ <...> kuria galimybę mas, taip apibūdino dviejų požiūrių į mokslinęvimą viešuomenėje; bib­lio­grafijos priemonė; tvarkingai kaupti darbų bib­lio­grafijos priemonių visuma.“ (p. 47)3 bib­lio­grafinę veiklą konfliktą: „Vienoje pusėje yra tie, kurie vadovaujasi „makrokosminiu“ Nors sąvoka aiškinama tuo pačiu bib­lio­ sąrašą, jį panaudoti požiūriu: bib­lio­grafiją mato kaip komuni­ grafijos terminu, bib­lio­grafijos rodyklės, kaip teksto išnašoms. kacijos įrankį, o pačią komunikaciją – kaip viena iš bib­lio­grafinio darbo sričių, pagal bib­ socialinės organizacijos ir veiklos priemonę. lio­grafuojamų dokumentų turinį skirstomos Kitoje pusėje yra tie, kurie kiekvienoje bib­lio­grafijos rodyklėje į universaliąsias, šakines, temines, kraštotyros ir personalines4. įžvelgia savarankišką įrankį, sukurtą specifiniams nedidelės Pastaroji rodyklė ir bus šio straipsnio objektas. „Personalinė vartotojų grupės poreikiams tenkinti, todėl kiekvieną bib­lio­ bib­lio­grafija [yra] bib­lio­grafija apie vieno asmens darbus ir grafijos rodyklę jie įspraudžia į rėmus, dėl kurių ji tampa beveik (arba) dokumentus apie jį. Gali informuoti ir apie dalį asmens nežinoma platesnei auditorijai.“ (p. 125)1 Pastarąjį požiūrį J. H. darbų, išskirtų pagal kurį nors papildomą požymį (turinį, laiką, Shera įvardijo „mikrokosminiu“, kai nuodugnesniam tyrimui kalbą ir t. t.), arba tik apie jam skirtus darbus.“5 Lietuvos moks­ pasirenkama tik nedidelė plataus komunikavimo dalis. lų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekoje ši veikla turi ilgametes Kolegos, kurie dar nepamiršo ikikompiuterinių bib­lio­grafo tradicijas – pirmoji bib­lio­grafijos rodyklė buvo išleista 1956 darbo metodų, puikiai supras, apie ką kalbėjo J. H. Shera. metais. Ji buvo skirta Mokslų akademijos institutų darbuotojų Atsivėrus internetinių šaltinių platybėms, toks pasvarstymas, leidiniams6. O pirmoji personalinė bib­lio­­grafijos rodyklė buvo nors ir prarado savo pirminę prasmę, vis dėlto išlieka racionaliu skirta akademikui Juozui Matuliui (1973)7. perspėjimu: žvelkime plačiau į bib­lio­grafinę veiklą, savo darbą 3 Bibliografija. Iš: Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilnius: Alma littera, 1997, atlikime taip, kad „dar šimtą metų kitiems bib­lio­grafams jo p. 47–48. 4 Ten pat, p. 48. nereikėtų pildyti“2. 5 Ten pat, p. 48. Lietuvos TSR Mokslų akademijos ir jos mokslo darbuotojų leidinių bib­lio­grafija: knygos, 1941–1954 / sudarė: J. Basiulis, A. Bielinis, S. Kisielienė. Vilnius, 1956. 92 p. 7 Juozas Matulis: literatūros rodyklė / [sudarė] P. Valentėlienė. Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademijos centrinė bib­lio­teka, 1973. 143 p. 6

Egan, Margaret E.; Shera, Jesse H. Foundations of a theory of bib­lio­graphy. The Library Quarterly: Information, Community, Policy, Vol. 22, No. 2 (Apr., 1952), p. 125–137. 2 Cit. prof. Osvaldo Janonio žodžiai, pasakyti susitikime su bib­lio­grafėmis. 1

10

„

aprašo įsigalėjimą, kai buvo atsisakyta Bandymai apžvelgti ir sunorminti Nuo ko pradėti ilgus sovietmečio metus galiojusio Apie bib­lio­grafo veiklą seniausiais „gosto“ (SSRS valstybinio standarto rei­ laikais rasime nuotaikingų, o kartais sudaryti personalinę B. R.). Norėta kuo skubiau ir kritiškų pastabų Joachimo Lelevelio bibliografijos rodyklę? kalavimai – taikyti tarptautinį bib­lio­grafinio aprašo (1786–1861) dvitomyje „Dvejetas bib­ Visų pirma – susipažinti standartą, tačiau neišvengta nesusipra­ lio­g rafinių knygų“: „Kad žodis bib­ timų painiojant reikalavimus straipsnio lio­grafija yra graikiškas, kad įvairiais su personalija, jei išnašoms (tarptautinis standartas ISO amžiais buvo įvairiopos reikšmės, tą įmanoma. 690), literatūros rodyklei, korteliniam kiekvienas suvokia, bet tikra ir tai, kad katalogui ir tuo metu besirandančiam nors jo nebuvo, vis dėlto bib­lio­grafija ir bib­lio­grafai pasaulyje jau egzistavo. Ar nuo pasaulio elektroniniam katalogui. Bibliotekose patirtis buvo perduodama darbo dokumen­ sukūrimo, ar nuo tvano?“ (p. 234)8 XIX a. pradžioje Vilniaus universitete buvo pradėtas dėstyti mokslas tų pavidalu arba „gyvu žodžiu“. Šios veiklos norminimo apie knygą, tuomet vadintas bib­lio­grafijos arba bib­lio­ funkciją dažniausiai atlikdavo Tarptautinio standartinio logijos kursu. Šio kurso pirmasis dėstytojas Aleksandras bib­lio­grafinio aprašo (ISBD) rekomendacinės metodikos17, Viktoras Bohatkevičius (1795–1832/1833) savo pažiūras tarptautinio standarto ISO 690 literatūros citavimui keliami į knygos mokslą išdėstė „Veikale apie visuotinę bib­lio­ reikalavimai18, 19, kuriuos savo darbe prisitaikydavo bib­lio­ grafiją“ (Vilnius, 1830)9, pačią bib­lio­grafiją pavadinęs tekos ir pavieniai bib­lio­grafinių rodyklių rengėjai. „plačiausiu iš visų mokslų“10. Bibliografinės veiklos istorija apžvelgta prof. Vlado Rengimas anksčiau ir dabar Darbo pradžia. Nuo ko pradėti, jei nusprendėte Žuko monografijose11, doc. Stasės Matulaitytės straips­ 12 niuose , teorija išdėstyta prof. Osvaldo Janonio mono­ sudaryti personalinę bib­lio­g rafijos rodyklę? Visų grafijose13. Deja, minėtuose darbuose dominuoja bib­lio­ pirma – susipažinti su personalija. Asmeniškai, jei grafijos rodyklių apžvalga, leidybos chronologinė, statis­ įmanoma. Tai – pati geriausia pradžia. Susitikimui dera tinė analizės. O. Janonio monografijoje „Bibliografijos pasirengti – atlikti namų darbą (perskaityti straipsnį teorija“, apžvelgiančioje bib­lio­grafijos rodyklių tipologiją, enciklopedijoje, peržiūrėti bib­lio­tekos katalogus, įrašus personalinė bib­lio­grafijos rodyklė net nepaminėta. Šią internete ir t. t.). Susitikę su asmeniu, aptarsite tolesnes spragą ėmėsi pildyti profesoriaus doktorantė Nijolė Rau­ savo veiklos gaires, todėl verta pasiimti keletą jau išleis­ dytė, parengusi tyrimą apie Lietuvoje leistas personalines tų bib­lio­grafijos rodyklių pavyzdžių. Visada lengviau bib­lio­grafijos rodykles. Ji ištyrė 1948–2011 m. išleistas remtis jau esamais pavyzdžiais. Svarbu nutarti, kokie 884 personalines bib­lio­grafijos rodykles14. 1924–2004 m. reikalavimai bus keliami bib­lio­grafiniam įrašui, kiek išleistų monografijų (124 leidiniai) apie Lietuvos moksli­ išsamus jis turi būti, kokia medžiaga bus renkama (tik ninkus, kuriose pateiktos ir bib­lio­grafijos rodyklės, analizę publikuota ar ir rankraštinė), kokiu principu (chro­ atliko Birutė Railienė15, 1953–2011 m. išleistų personalinių nologiniu, abėcėliniu, teminiu, kalbiniu) grupuojama, rodyklių (973 leidiniai) apžvalgą – Donatas Ustinavičius16. kokios pagalbinės rodyklės bus sudaromos. Nutarę, Bibliografijos rodyklių sudarymo metodika Lietuvo­ kad „pasidarys patys“, autoriai surenka bib­lio­grafinę je taip ir nebuvo sunorminta. Recenzuodami vieni kitų informaciją remdamiesi savo išmanymu, o, pateikę parengtas bib­lio­­­grafijos rodykles, bib­lio­grafai remda­ savo „kūrinį“ bib­lio­grafams „tik paredaguoti“, gerokai vosi „ilgamete patirtimi“, „tradicija“ arba tiesiog „įpra­ apsunkina originalių įrašų paiešką. Medžiagos paieška. Šis darbas visuomet yra individu­ timu“... Vyresni bib­lio­grafai gerai atsimena daug jėgų aliausias procesas. Kiekvienas ilgiau dirbantis specialistas ir nereikalingų ginčų sukėlusį „naujo“ bib­lio­grafinio atranda „savo stilių“, pasirenka patogiausius veiksmus 8 Lelewelis, Joachimas. Dvejetas bib­lio­grafinių knygų. T. 2. Vilnius: Versus tikslui pasiekti. Ikikompiuteriniais laikais pati darbo pra­ aureus, 2015. 446, [1] p. džia buvo „Bibliografijos žinių“20, „Spaudos metraščio“21, 9 Bohatkiewiczius, Aleksandras Wiktoras. Veikalas apie visuotinę bib­lio­ grafiją. Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 2004. 268 p. „Lietuviškų periodinių leidinių publikacijų (Lietuvos bib­ 10 Ten pat, p. 154. Žukas, Vladas. Lietuviškieji literatūros bib­lio­grafijos šaltiniai. Vilnius: Lietuvos TSR valstybinė respublikinė bib­lio­teka, 1979. 176 p.; Žukas, Vladas. Lietuvių bib­lio­grafijos istorija. D. 1, (Iki 1940 metų). Vilnius: Mokslas, 1983. 263 p. 12 Matulaitytė, Stasė. Gamtos mokslų personalinės bib­lio­grafijos raida Lietuvoje. Knygotyra, 1991, t. 17, p. 61–79; Matulaitytė, Stasė. Technikos ir žemės ūkio personalinė bib­lio­grafija Lietuvoje. Knygotyra, 1997, t. 24, p. 61–78. 13 Janonis, Osvaldas. Bibliografijos teorija. – 2-as papild. ir patais. leid. Klaipėda: Klaipėdos universiteto l-kla, 2002. 61 p.; Janonis, Osvaldas. Bibliografijos mokslas ir praktika XX amžiaus antrojoje pusėje: raidos bruožai: mokslinė monografija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2002. 233 p. 14 Raudytė, Nijolė. Personalinės bib­lio­grafinės informacijos specifika ir funkcijos. Knygotyra, 2012, t. 58, p. 181–195. 15 Railienė, Birutė. Lietuvos mokslininkai monografijose. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­teka, 2003–2004. Vilnius, 2006, p. 47–62. 16 Ustinavičius, Donatas. Personalinė bib­lio­grafija Lietuvoje: mokslo sričių ir krypčių apžvalga. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­teka, 2009–2010. Vilnius, 2013, p. 83–94. 11

ISBD tarptautinis standartinis bib­lio­grafinis aprašas: jungtinė laida. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka, 2013. 302 p.; ISBD taikymo sudėtinių dalių aprašui nurodymai. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka. Bibliografijos ir knygotyros centras, 1997. 43 p.; ISBD (G) bendras tarptautinis standartinis bib­lio­grafinis aprašas: anotuotas tekstas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka. Bibliografijos ir knygotyros centras, 1995. 33 p. 18 Bliūdžiuvienė, Nijolė. Pagrindinės bib­lio­g rafinių nuorodų standarto taisyklės ir pavyzdžiai: mokomoji knyga. – 2-oji laida. – Vilnius: VšĮ Akademinė leidyba, 2015. 64 p. 19 Janonis, Osvaldas. Bibliografinių nuorodų ir jų sąrašo sudarymo studijų bei mokslo darbuose metodika: (pagal Lietuvos standartus LST ISO 690 ir LST ISO 690-2). Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 2005. 49 p. 20 Bibliografijos žinios. Kaunas, 1924–1943; Vilnius, 1992–2006. – Vėlesnių metų duomenys prieinami NBDB. 21 Spaudos metraštis. Vilnius, 1957–1991. 17

11

lio­grafija, serija C)“22 rodyklių vartymas, ieškant asmens darbų, literatūros apie jį. Nuo 1994 m. medžiagos paiešką palengvino Bibliografinė Lietuvos periodinės spaudos straipsnių bazė23, o nuo 1998-ųjų – Nacionalinės bib­ lio­grafijos duomenų bankas24 (NBDB). Tačiau tai – tik pagrindiniai bib­lio­grafinės informacijos šaltiniai. Biblio­ grafai dažnai patys sudaro žiūrėtinų šaltinių sąrašą, kuris palengvina darbo organizavimą. De visu. Kitas etapas – medžiagos tikrinimas de visu (remiantis tuo, kas paties matyta). Tik patikrinę šaltiniuose informaciją, ją galime įtraukti į bib­lio­grafijos rodyklę. Būna, ir neretai, kad iš bib­lio­grafinių šaltinių ar asmeninių literatūros sąrašų surinktą informaciją tenka patikslinti, papildyti. Medžiagos tvarkymas ir aprašymas. Kortelių laikai nugrimzdo į užmarštį. Antra vertus, tai buvo metas, kai būta tradicijos, susitarimų, kaip žymėti iš bib­lio­grafinių šaltinių nurašytą informaciją, kaip pažymėti įrašą patikri­ nus de visu. Bibliografai ir į kitas šalis veždavosi ryšulėlius kortelių, ir naujų namo parsigabendavo. Tenka prisipa­ žinti, kad kartais net ir XXI a. ši patirtis praverčia – ji nepavaldi kompiuterio programų versijoms ar kitokioms nenumatytoms elektroninėms kliūtims. Bibliografinis įrašas pagaliau atrado savo vietą elek­ troniniame kataloge, duomenų bazėje. Nuo 2006 m. ne­ beliko popierinių „Bibliografijos žinių“ leidinių. Biblio­ grafijos rodyklės formuojamos pasitelkiant pagalbines programas, kurios pateikia leidinio maketą iš duomenų bazių įrašų. Įrašo kūrimo metodika nuo katalogavi­ mo skiriasi papildomais leidinio pagalbinių rodyklių formavimui, taip pat šaltinio įvardijimui analiziniame (dokumento dalies) apraše taikomais reikalavimais. Bib­ liografui tenka nauja užduotis – nustatyti įrašo elementų išvesties seką, nusakyti įrašo elementų formatą (paryš­ kintas, pasvirasis šriftas ir t. t.), įrašų grupavimą skyriuje, skyrių seką, pagalbinių rodyklių sudarymo reikalavimus. Pats leidinio formavimas iš duomenų bazės, „jei viskas gerai“, teužtrunka keliolika minučių. Struktūra. Personalinių bib­lio­grafijos rodyklių įvairovė džiugina, bet kartais ir liūdina. Apibrėždami bib­lio­grafijos rodyklės struktūrą, atsižvelgiame į jos pirminę paskirtį: jubiliejaus proga, asmens darbų visuma, konkrečios sri­ ties darbų visuma, konkretaus laikotarpio darbai ir t. t. Rekomenduojama tokia bib­lio­grafijos rodyklės struktūra: Pratarmė. Rašo sudarytojas, trumpai pristatydamas asmenį, kurio bib­lio­grafijos rodyklė yra sudaroma, aplin­ kybes, darbo sąlygas, anksčiau atliktą kolegų įdirbį (jei toks yra). Šioje rodyklės dalyje nusakoma leidinio struktūra, medžiagos suskirstymo ir pateikimo tvarka leidinyje, peržiūrėti fondai, šaltiniai, išvardijami talkinę asmenys. Tekstinė medžiaga. Parengia sudarytojas. Dažniausiai Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. Vilnius–Kaunas, įvairios leidimo vietos, įvairūs leidimo metai. 23 Bibliografinė Lietuvos periodinės spaudos straipsnių bazė: archyvas (1994–2002 m.) [interaktyvus, žiūrėta 2017 m. rugpjūčio 19 d.]. Prieiga per internetą: < http://www2.lnb.lt/katalogai/bib­lio­grafine-lt-periodinesspaudos-straipsniu-baze >. 24 Nacionalinės bib­lio­grafijos duomenų bankas (NBDB) [interaktyvus, žiūrėta 2017 m. rugpjūčio 19 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.lnb. lt/atradimai/katalogai/nacionalines-bib­lio­grafijos-duomenu-bankas >. 22

12

„

tai būna asmens, kurio bib­lio­grafijos Be pavardžių rodyklė yra sudaroma, kolegų, moki­ nių, bendraminčių atsiminimai, ju­ rodyklės leidinys biliejaus proga parašyti tekstai. Šioje yra „aklas“ – tokios dalyje dažnai teikiama fotografinė, nuostatos laikosi dokumentinė medžiaga, iliustruo­ janti asmens veiklą ir svarbiausius dauguma bibliografų. gyvenimo įvykius. Svarbiausios gyvenimo ir pro­ fesinės, kūrybinės veiklos datos. Parengia sudarytojas. Ši informacija praverčia atliekant mokslometrinę medžiagos analizę, kai chronologiniu aspektu nustatomas publikacijų skaičius ir tipologija. Bibliografijos rodyklė. Nelygu medžiagos apimtis ir pobūdis, rengiamas šių skyrių: „Knygos ir brošiūros“, „Straipsniai“, „Mokslo tiriamieji darbai“, „Publicistiniai darbai“, „Disertacijų vadovas“, „Autoriniai liudijimai“, „Projektai“ ir t. t.; „Ikonografija“ ir „Literatūra apie ...“ (pastarieji du būna paskutiniai) – turinys. Pagalbinės rodyklės. Be pavardžių rodyklės leidinys yra „aklas“ – tokios nuostatos laikosi dauguma bib­lio­grafų. At­ sižvelgiant į medžiagos pobūdį, sudaromos asmenvardžių, slapyvardžių, vietovardžių ir pan. pagalbinės rodyklės. Leidyba. Pavyzdžių, kaip atrodys bib­lio­grafijos rodyklė, yra labai daug. „Kur prasideda finansai – pasibaigia poe­ zija“, – sakydavo dr. Juozas Marcinkevičius (Lietuvos MA Vrublevskių bib­lio­tekai vadovavęs 1964–2010 m.), kai su užsakovais aptarinėdavo bib­lio­grafijos rodyklės leidybos klausimą. Ši aplinkybė nepasikeitė, tačiau dėmesys dar krei­ piamas ir į būsimo leidinio auditoriją, jo paskelbimo kon­ tekstą. Parengus anksčiau spausdintos rodyklės papildymą, tekstas straipsnio forma skelbiamas mokslo žurnale, bet gali būti leidžiamas naujas leidimas arba tik papildymo tekstas. Vis dažniau renkamasi elektroninė leidinio forma, įrašai teikiami ir duomenų bazėje. Tuomet paliekama galimybė medžiagą papildyti nauja informacija, rašyti papildymus. Tai – jau naujasis bib­lio­grafijos rodyklių amžius.

Asmeninis profilis – šių dienų pakaitalas? Savarankiškai savo darbus dažniausiai registruoja visi rašantieji – tiek tyrėjai, tiek mėgėjai. Ir, keičiantis tekstų redagavimo programoms, kompiuteriams, mokslinės vei­ klos ataskaitų reikalavimams, patiria sunkumų. O kur dar mokslo žurnalų, projektinių paraiškų reikalavimų įvairovė... Susidaryti asmeninę kartoteką doktorantams yra siū­ lęs ir garsus italų rašytojas bei kalbotyrininkas Umberto Eco (1932–2016). Savo knygoje „Kaip rašyti disertaciją“ (1977 m. – pirmoji laida; be pataisymų ji buvo pakar­ tota 15 kartų) jis vaizdžiai nupasakojo, kaip tai daryti. Bibliografiniam darbui skirtas visas skyrius. Nemažą knygos dalį skyręs patarimams, kaip tvarkyti sukauptą bib­lio­grafinę medžiagą, autorius pateikė puikią pastabų, vardų ir šaltinių sistemą, kurios pagrindinius sudarymo principus atpažinsime šiuo metu paplitusiose bib­lio­ grafinių duomenų tvarkymo programose „Zotero“, „EndNote“, „Mendeley“ ir pan.25. Šiuos patarimus tinka Eco, Umberto. How to write a thesis. Cambridge: MTI Press, 2015. 229 p.

25

taikyti ir savo parašytų bei paskelbtų darbų sąrašui. L ietuvoj e asmeninių mokslinių publikacijų regis­ travimo tvarką reglamentuoja ne vienerius metus kurta publikacijų duomenų bazė (PDB), kurios pagrindinis tikslas – bendra Lietuvos mokslo institutų informacijos sistema. 1999 m. aukštosio­ se mokyklose pradėta kurti Lietuvos mokslo ir studijų in­ formacinė sistema (LieMSIS). Joje kaupiami bib­lio­grafiniai duomenys apie mokslo ir studijų institucijose pareng­ tas publikacijas. Valstybinių mokslo institutų PDB patirtį aprašė dr. Giedrė Miknienė (Sasnauskaitė)26. PDB regis­ Pirmoji LMA Vrublevskių bibliotekos išleista personalinės truojama ne tik mokslinė bibliografijos rodyklė buvo skirta akademikui Juozui Matuliui. produkcija, į ją įtraukiami populiarioje spaudoje skelbti, informacinio pobūdžio darbai, smulkieji tekstai, interviu spaudoje. Tai – puiki galimybė rinkti bib­lio­grafinę medžiagą (ji prieinama per Lietuvos akademinę elektroninę bib­lio­teką eLABa). Vienas svarbiausių bib­lio­grafinės medžiagos paieškos šaltinių šiomis dienomis – asmeniniai autorių profiliai. Kaip juokauja bib­lio­grafai: „Ideali bib­lio­grafija – pildoma paties autoriaus, padarant ar paskelbiant kiekvieną įrašą, kartu išsaugojant spausdinto leidinio egzempliorių.“ Informatyvų ir visokeriopai pamokantį tyrimą apie mokslininko skaitmeninio identiteto kūrimą 2016 m. paskelbė dr. Lina Šarlauskienė. Ji nustatė ir išanalizavo pagrindines mokslininko skaitmeninio identiteto kūrimo priemones: gyvenimo aprašymo bei mokslinių publikacijų sąrašo viešinimą, mokslo­ metrijos rodiklių pateikimą, naudojimąsi socialiniais tinklais27. Akademinėse Lietuvos įstaigose, vykdant projektą „Elektroninių duomenų bazių atvėrimas Lietuvai“ (eMoDB. Bibliografijos Lt), buvo išsamiai pristatytos ne tik rodyklių sudarymo prenumeruojamos duomenų bazės, bet ir bib­lio­grafinių duomenų tvar­ metodika Lietuvoje kymo programos „RefWorks“, „Zo­ taip ir nebuvo tero“, „Mendeley“. Darbo su šiomis bazėmis patirties sklaidą tęsė bib­lio­ sunorminta. tekos – savo vartotojams jos rengė informacinę medžiagą, mokymus28.

„

Sasnauskaitė, Giedrė. Lietuvos mokslo institutų publikacijų duomenų bazės kūrimo patirtis. Lietuvos mokslų akademijos bib­lio­teka, 2003–2004. Vilnius, 2006, p. 130–134. 27 Šarlauskienė, Lina. Mokslininko reprezentacijos skaitmeninėje erdvėje sąsajos su publikacijų duomenų bazėmis. Knygotyra, 2016, t. 67, p. 206–225. 28 Author Identifiers in the Web of Science: ResearcherID and ORCID LTU. Vilniaus universiteto bib­lio­tekos svetainė [interaktyvus, žiūrėta 2017 m. liepos 26 d.]. Prieiga per internetą: < https://www.youtube. com/watch?v=Py_xTwqGndo&feature=youtu.be >.

Malonu paminėti, kad asmeninius akademinius profilius yra susikūrę dauguma Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojų. Deja, ši patirtis nesulaukė universiteto bendruomenės visuotinio prita­ rimo – kiekvienas fakultetas savaip sprendė asmeninių akademinių profilių klausimą. Akademinėse Lietuvos įstaigose be didesnio entuziazmo buvo sutikta infor­ macija apie skaitmeninę autoriaus indentifikavimo sistemą ORCID (Open Researcher and Contributor ID)29. 2017 m. sistemoje asmeninius profilius buvo susikūrę 2339 asmenys iš Lietuvos30. LMA Vrublevskių bib­lio­tekos svetainėje pateiktoje trumpoje akademinių socialinių tinklų apžvalgoje galima rasti populiarių asmeninių profilių programų aprašymus ir apžvalgas („Academia“, „LinkedIn“, „Mendeley“, „ResearchGate“, ORCID)31. Neatradę sau patrauklaus varianto, autoriai gali pasinaudoti „Google“ mokslinčiaus“, „Microsoft Academic“ asmeninio profilio paslauga... arba susikurti patikimą literatūros sąrašą. Personalinės bib­lio­grafijos programos, kurių radimosi raidai tektų skirti ištisą tyrimą, kuria galimybę tvarkingai kaupti darbų sąrašą, jį panaudoti teksto išnašoms. Sakau „kuria“, nes, apžvelgus jų gausą, keliamus įrašo sukūrimo reikalavimus ir siūlomas to paties įrašo eksportavimo galimybes, beliko atsidusti. Ir konstatuoti, kad asmeni­ nės bib­lio­grafijos programinę įrangą dar galima taisyti, optimizuoti. Ir perspėti tiek rašančiuosius, tiek bib­lio­ grafus, kad be kruopštaus darbo nebus pakankamai išsamios bib­lio­grafijos rodyklės. Juk, kaip bib­lio­grafus mokydavo patyrę kolegos: „negalima parengti baigtinės bib­lio­grafijos“ – visada atrasime papildymų, juolab in­ terneto aplinkoje „paminėjimų“ randasi netikėčiausiais adresais, ir jie taip pat netikėtai gali dingti. Panašiai gali nutikti ir pačioms programoms, kurios dažną suvilioja „nemokama“ paslauga, nutylėdamos, kad veikti gali tik atitinkamų programų aplinkoje, kartu reikalaudamos vis didesnės kompiuterio atminties. Taigi kviečiu bib­lio­grafus susipažinti su asmeninio bib­lio­grafinio profilio kūrimo programomis. Ateityje jomis vis dažniau teks naudotis rengiant bib­lio­grafines rodykles, bib­lio­grafines užklausas ir sąrašus. Juk geras bib­lio­grafas nebūtinai žino atsakymą, bet žino, kur tą atsakymą rasti. *** Straipsnyje panaudota patirtis iš tarptautinių mokslo istorijos konferencijų, kuriose autorės dalyvavimą rėmė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­teka, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos mokslų akademija, taip pat pasinaudota kolegių iš Vilniaus universiteto ir LMA Vrublevskių bib­lio­tekų patarimais.

26

Mokslininke, nori būti matomas? – naudok ORCID. Vilniaus universiteto bib­lio­tekos svetainė [interaktyvus, žiūrėta 2017 m. liepos 26 d.]. Prieiga per internetą: < https://bib­lio­teka.vu.lt/naujienos/moksline-komunikacija/ mokslininke-nori-buti-matomas-naudok-orcid>. 30 Duomenis ORCID atstovai pateikė elektroniniame laiške 2017 m. liepos 20 d. 31 Kodėl svarbus publikacijų sąrašas ir kaip būti matomiems? [interaktyvus, žiūrėta 2017 m. liepos 20 d] Prieiga per internetą: http://www.mab.lt/lt/ mokslininkams/1226 29

13

nauji leidiniai

Praradimais paženklinta Antano Baranausko asmeninė biblioteka

Knygos dailininkas Alfonsas Žvilius. Viršelyje – Antano Baranausko asmeninės bibliotekos knygos, Cecilijos Kairytės išsiuvinėtas knygų skirtukas. Nuotraukos autorius – Raimondas Malaiška

Dr. Ilona Čiužauskaitė

Asmeninių bibliotekų tyrimai, kurie telkiami į iškilių kultūros, literatūros ar mokslo žmonių bibliotekų paieškas ir analizę, – įdomus kultūros reiškinys, sulaukiantis vis didesnio tyrėjų dėmesio. Mėginimas skaitytojams pateikti įvairias žinomų asmenybių erdves, kuriose formavosi jų santykis su knyga ir iš kurių aiškėja pasirinkimas skaityti konkretaus autoriaus, vienokio ar kitokio pobūdžio leidinius, o gal gyvenamojo meto ir vietos nulemtas ribotas pasirinkimas įsigyti norimų knygų, ir masina, ir verčia tyrėjus prisiimti didžiulę paieškų, sprendimų bei atsakomybės naštą. Tai patvirtina ir leidinys, išsamiai supažindinantis su poeto, kalbininko, vertėjo, matematiko, kunigo Antano Baranausko (1835–1902) asmenine biblioteka.

Mokslininkės, knygotyros specialistės Ingos Liepaitės ir muziejininko, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktoriaus Antano Verbicko studija „Antano Baranausko asmeninė biblioteka“*, išaugusi iš jų to paties pavadinimo straipsnio, publikuoto „Knygotyros“ žurnale (žr. 2015, Nr. 65, p. 94–148), pristato mokslo tyrimą apie vieno iškiliausių XIX amžiaus Lietuvos kultūros figūrų asmeninę biblioteką ir knygos svarbą įvairiais poeto gyvenimo ir kūrybos tarpsniais. Šiuo tyrimu studijos autoriai pateikia visas jiems žinomas Baranausko bibliotekai priklausiusias knygas, sutelktas įvairiose institucijose ir privačiose kolekcijose. Remdamiesi Baranauskui priklausiusiomis * Liepaitė, Inga; Verbickas, Antanas. Antano Baranausko asmeninė biblioteka: studija. [Anykščiai]: Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, 2016. 217 [3] p.: iliustr., faks. – Bibliogr.: p. 166–180. – Išlikusių A. Baranausko ir jo artimųjų bibliotekos leidinių teminis sąrašas: p. 181–202. – As­ menvardžių r-klė: p. 208–215.

14

„

Asmeninės bibliotekos rekonstravimas – niekad nesibaigiantis procesas, kuriam būtinas įvairių visuomenės grupių sutelktinis darbas.

„

ir kitiems asmenims jo dedikuo­ buvo kaupiama visą gyvenimą, Baranausko tomis knygomis, nepublikuotais vienokiais ar kitokiais būdais la­ ir publikuotais šaltiniais, turin­ bibliotekoje apie pusę yra siojant leidinius iš visų tuo metu čiais sąsajų su aptariamu objektu, šaltinių. religinio turinio knygos, prieinamų studijos autoriai atskleidžia poeto Svariausia ir informatyviausia kitos – grožiniai kūriniai, tyrimo dalis apima Baranaus­ santykį su knyga nuo jaunystės dienų iki pat vyskupavimo metų, ko bibliotekos komplektavimo kalbotyros, muzikos, apibūdina asmeninės bibliotekos būdus ir šaltinius, dydį, pobūdį tautosakos, filosofijos, komplektavimo būdus, šaltinius, ir sudėtį. Nors šioje dalyje auto­ teisės, matematikos, dydį ir sudėtį. riams liko neatsakytų klausimų, Recenzijoje apie Nijolės Lie­ keliant tolesnių paieškų poreikį, literatūros mokslo ir tuvninkaitės monografiją „Skai­ aišku tai, kad asmeninę biblioteką istorijos veikalai. tantis Vaižgantas“ (2015) Liepaitė Baranauskas kaupė ir ją formavo užsiminė, kad „apskritai nelengva leidinius pirkdamas iš tuo metu nagrinėti kūrėjo asmeninę biblio­ veikusių knygynų, jų gaudamas teką knygotyriniu žvilgsniu, dar siekiant, kad toks dovanų ir įsigydamas originalų nuorašų. Palaiky­ bibliotekos tyrimas būtų įdomus ir skaitytojams“ damas glaudžius mokslo ryšius su užsienio šalių (žr. „Knygotyra“, 2016, Nr. 67). Studijoje „Antano mokslininkais, jis turėjo galimybę ne tik sužinoti Baranausko asmeninė biblioteka“ jos autoriams, mokslo naujovių, bet ir iš garbių literatūros, kal­ regis, pavyko to pasiekti – skaitome gyvą, faktų botyros ar istorijos mokslininkų, su kuriais daž­ ir įžvalgų sampyna grindžiamą pasakojimą apie niausiai susirašinėdavo, gauti naujų, paprastai su įvairiapusės asmenybės biblioteką. dedikacijomis, knygų. Kad preciziškai suregistruotų visas jiems šiuo Turimi ir prieinami archyviniai bei kitokie šaltiniai metu žinomas ir prieinamas Baranausko asmeninės kol kas neleidžia visapusiškai pristatyti Baranausko bibliotekos knygas, autoriai į savo tyrimo lauką asmeninės bibliotekos dydžio. Studijos autoriai nea­ įtraukia, remiasi ir analizuoja publikuotą (dieno­ bejoja dėl šiai bibliotekai priklausančių 37 pavadinimų raštis, kūryba, vertimai, atsiminimai ir pan.) ir knygų, iš kurių apie pusę yra religinio turinio knygos, nepublikuotą (laiškai, tarnybiniai raštai, eksponatų kitos – grožiniai kūriniai, kalbotyros, muzikos, tau­ sąrašai ir inventoriai, ikonografija) poeto palikimą. tosakos, filosofijos, teisės, matematikos, literatūros Siekdami nustatyti Baranausko asmeninės biblio­ tekos visumą, autoriai, viena vertus, palaiko moks­ linį dialogą su kitais kunigo Baranausko palikimo tyrėjais, kita vertus, polemizuoja su kai kuriomis literatūros istoriografijoje ne visada pamatuotomis įžvalgomis ar vertinimais, einančiais iš leidinio į leidinį. Pavyzdžiui, istoriografijoje įsitvirtinęs klaidingas teiginys, esą Baranauskui teko pirmajam ne tik skaityti pamokslų sakymo teoriją lietuviškai, bet ir dėstyti lietuvių kalbą; pagrįstai įrodyta, kad homiletika lietuviškai jau buvo dėstoma dar iki Baranausko. Taigi Liepaitės ir Verbicko studija – atvira ir galinti būti papildyta (neabejotina, kad taip ir nutiks) ne tik naujais Baranausko asmeninės bibliotekos faktais, bet ir refleksijomis apie ją. Galima sakyti, kad leidinį sudaro du dideli skyriai. Pirmajame kalbama apie knygos, kaip reiš­ kinio, svarbą, veiksnius, formavusius Baranausko požiūrį į spausdintą šaltinį. Autoriai, pasitelkdami Baranausko biografijos faktus, pagrįstai įrodo, kad knygos prisidėjo prie poeto tautinės savimonės brandos jam mokantis Anykščių pradžios moky­ kloje ir valsčiaus raštininkų mokykloje Rumšiškė­ se, dirbant valsčiaus raštininko padėjėju Vainute, studijuojant Varnių kunigų seminarijoje, dėstyto­ jaujant Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Ty­ rimas atskleidžia, kad asmeninė biblioteka, pradėta Antanas Baranauskas. XIX a. antroji pusė. Vilniaus universiteto bibliotekos formuoti Baranauskui mokantis raštininko amato, Rankraščių skyrius, F82-2291

15

Vaizdas į Šventosios upę prie Anykščių. 1905 m. Iš Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų

mokslo ir istorijos veikalai. Apie pusę išlikusių knygų rašytos lenkų kalba, kitos – lietuvių, lotynų, vokiečių, rusų kalbomis. Turimų leidinių specifika ir turinys rodo plačius asmeninės bibliotekos savininko moks­ linius interesus. Knygos autoriai daro išvadą, kad Baranausko asmeninė biblioteka nebuvo pažymėta laimės ir sėkmės ženklu. Į Seinus, Baranausko paskutinę gy­ venimo stotelę, atkeliavo ir asmeninė jo biblioteka. Vyskupui 1902 m. čia mirus, jo biblioteka atiteko Seinų kunigų seminarijos bibliotekai. Tolesnis jos likimas taip pat paženklintas praradimais. 1908 m. seminarijos vicerektoriumi tapęs Romualdas Jałbrz­ykowskis ėmėsi aktyvios lenkinimo politikos, todėl dalis Baranauskui priklausančių knygų galėjo būti sudeginta, dar vėliau, nuo 1915 metų, dalis knygų galėjo iškeliauti į Rusiją, o kita dalis – patekti į lenkų kunigų seminariją Lomžoje. Dauguma šios seminarijos bibliotekos knygų, manoma, žuvo Autoriai, pasitelkdami Antrojo pasaulinio karo Baranausko biografijos liepsnose. Trumpą knygos pri­ faktus, pagrįstai įrodo, statymą norėtųsi baigti kad knygos prisidėjo prie autorių mums, skaity­ poeto tautinės savimonės tojams, vertintojams, knygotyrininkams, li­ brandos <...>. teratūros istorikams, pateiktais namų darbais.

„

16

„

<...> asmeninę Asmeninės bibliotekos re­ konstravimas – niekad nesi­ biblioteką Baranauskas baigiantis procesas, kuriam kaupė ir ją formavo būtinas įvairių visuomenės leidinius pirkdamas grupių sutelktinis darbas. Baranausko asmeninė bib­ iš tuo metu veikusių lioteka galėtų pasipildyti knygynų, jų gaudamas ne tik išnaršius vietines dovanų ir įsigydamas kultūros paveldą saugančias institucijas, bet ir pasidai­ originalų nuorašų. rius po bibliotekas Lenkijoje ir Rusijoje. Ne mažesnio atsidavimo reikalauja ir dar vienas bibliotekos rekonstravimo būdas – sure­ gistruoti neišlikusias, bet šaltiniuose užfiksuotas knygas ir periodinius leidinius. Taigi studijos autorių nuveiktas darbas pristatant Baranausko asmeninę biblioteką ir taip papildant šio kultūros veikėjo tyrimų lauką knygotyriniu požiūriu neabejotinai vertas išsamesnio vertinimo ir pagarbos dėl faktų precizikos, santykio su tradi­ cija ir įvairių tyrėjų dialogo paieškų. Prie studijos teikiamas priedas – „Išlikusių Antano Baranausko ir jo artimųjų bibliotekos leidinių teminis sąrašas“ – puikus informacikos šaltinis tyrėjams, o subtilus dailininko Alfonso Žviliaus sukurtas knygos dizai­ nas ir Raimondo Malaiškos darytos nuotraukos tik sustiprina įspūdį, kad skaitai visais mokslo leidinio parametrais vertingą knygą.

iš bibliotekų praeities

Panevėžio krašto knygų saugyklų valymas nacių okupacijos metais Prieš 95 metus rugsėjo 1 d. Panevėžyje lankytojams duris atvėrė Centrinio valstybės knygyno (CVK) Panevėžio skyrius, Kaune įsteigtos šalies centrinės bibliotekos, 1921 m. ėmusios kurti savo skyrius didesniuose Lietuvos miestuose, padalinys. Pradėjęs aptarnauti skaitytojus išsinuomotuose trijuose kambariuose, šis skyrius, 1936 m. pavadintas Panevėžio valstybine viešąja biblioteka, bėgant laikui bei keičiantis istorinėms aplinkybėms dar kelis kartus keitęs savo pavadinimą, šiandien yra didžiausios Šiaurės Aukštaitijoje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos pirmtakas.

Ostlando reichskomisariato žemėlapis. 1944 m. Nuotrauka iš žurnalo „Ostland“, 1944 m. Nr. 8.

Minėdami šią sukaktį, žurnalo skaitytojus nori­ me supažindinti su archyviniu dokumentu, nušvie­ čiančiu vieną bibliotekos istorijos tarpsnį – veiklą nacių okupacijos laikotarpiu Antrojo pasaulinio karo metais. Kadangi skelbiamas dokumentas pateikia faktinių žinių ne tik apie Panevėžio, bet ir kitų Panevėžio krašte veikusių bibliotekų ir kultūros įstaigų padėtį karo metais, tikimės, jog ši publika­ cija bus įdomi visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros istorija. Nacistinės Vokietijos politiką okupuotų kraštų kultūros vertybių atžvilgiu tiesiogiai nulėmė nacio­ nalsocialistinės ideologijos nuostatos. Didžiausias nacių dėmesys buvo sutelktas į vadinamiesiems „Reicho priešams“ – žydams, masonams, marksis­ tams ir kitiems „nacionalsocializmo ideologiniams priešininkams“ – priklausančias kultūros vertybes. Jos buvo prievarta nusavinamos arba naikinamos. Tuo užsiėmė Reichsleiterio Rosenbergo operatyvinis štabas okupuotoms teritorijoms (vok. Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg für die besetzen Gebiet – ERR), kurio oficiali funkcija buvo užimtose šalyse rinkti medžiagą, praversiančią kovai su reicho ideologiniais priešais. Iš tikrųjų šis štabas tapo pagrindiniu nacių 17

dariniu, okupuotose teritorijose vykdančiu kultūros vertybių grobimą ir naikinimą. Vokiečių kariuomenei užėmus Baltijos šalis ir dalį Sovietų Sąjungos, Rygoje buvo įkurtas ERR padalinys – pagrindinė darbo grupė „Ostland“ (Hauptarbeitsgruppe „Ostland“ – HAG „Ostland“), kuri ir organizavo štabo veiklą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje bei Baltarusijoje. Lie­ tuvoje buvo suformuota ir veikė darbo grupė „Litauen“ (Arbeitsgruppe „Litauen“ – AG „Litauen“). Publikuojamas dokumentas yra ERR padalinio Rygoje darbuotojo komandiruotės į Panevėžio apygardą 1943 m. balandžio mėnesį ataskaita apie atliktus darbus ir ten veikusių kultūros įstaigų padėtį. Dokumento originalas saugomas Ukrainos centrinia­ me valstybiniame aukščiausiųjų valdžios ir valdymo organų archyve (ukr. Центральний державний архів вищих органів влади та управління України – ЦДАВО України)* Kijeve. Ten jis atsidūrė su dalimi ERR archyvo dokumentų, kaip karo trofėjus paimtų sovietų kariuomenės.

H. Typke‘s komandiruotės ataskaitos pirmas lapas. Dokumentas saugomas Ukrainos centriniame valstybiniame aukščiausiųjų valdžios ir valdymo organų archyve.

* ЦДАВО України, f. 3676, ap. 1, b. 146, lap. 255–262. Prieiga per internetą: http://err.tsdavo.gov.ua/1/stocks/60825253/60825620/? page=5&mode=documents

Dokumentą publikuoti parengė Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektų vadovas Raimundas Klimavičius, tekstą iš vokiečių kalbos vertė Dalija Tubelienė.

Reichsleiterio Rosenbergo operatyvinio štabo darbuotojo H. Typke‘s 1943 m. balandžio 19 d. ataskaita apie darbo vizitą Panevėžio apygardoje Lap. 1. Referentas: Pg.1 Typke2

19. [0]4. [19]43 Ty/G

Originalas – Štabo valdybai3 Nuorašas – HAG „Ostland“4 Operatyvinė veikla Panevėžio mieste ir apygardoje5 1943.[0]4.[0]3–18 Parteigenosse (vok.) – partijos draugas, Vokietijos nacionalsocia­ listinės darbininkų partijos (NSDAP) vartotas kreipinys į savo partijos narius. 2 Kokios nors informacijos apie šios ataskaitos autorių H. Typke surasti nepavyko. 3 Stabsführung des ERR – Reichsleiterio Rosenbergo operatyvinio štabo valdyba. 4 Hauptarbeitsgruppe „Ostland“ – ERR štabo valdybos pagrindinė darbo grupė „Ostland“, Antrojo pasaulinio karo metu vykdžiusi veiklą okupuotose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje ir Vakarų Rusijoje. Jos centras buvo įsikūręs Rygoje. 5 Vokiečių kariuomenės okupuota Lietuva įėjo į Ostlando reichs­ komisariato sudėtį ir buvo pavadinta Lietuvos generaline sritimi. Ją sudarė šešios apygardos. Viena iš jų buvo Panevėžio apygarda, kuriai priklausė Biržų, Panevėžio, Rokiškio, Utenos, Ukmergės ir Zarasų apskritys. 1

18

Vykdytojai: Einzacfiureris6 Typke ir vertėjas Milowsky Obereinzacfiureriai7 dr. Speer8 ir Straube9 praeitų metų spalio mėnesį kelionės per Lietuvą metu surado bolševikų ir hebrajų literatūros sankaupų Panevėžio mieste bei apy­ gardoje. Šios operatyvinės grupės užduotis – visus esamus tokios literatūros rinkinius peržiūrėti ir, esant reikalui, likviduoti. I. Kelionės eiga Balandžio 3 d. išvykimas traukiniu į Dinaburgą10, [0]4. [0]4 sekmadienį atvykimas į Panevėžį ir pasivaikščiojimas po miestą renkant informaciją. [0]4.[0]5–11. Pasitarimas su apygardos komisaro pava­ duotoju Pg. Weverinke (I skyrius)11 ir kultūros referentu, Einzacfiureris – ERR darbuotojų laipsnis, prilygstantis kariuome­ nės leitenantui. Obereinzacfiureris – ERR darbuotojų laipsnis, prilygstantis kariuomenės vyr. leitenantui. 8 Helmutas Speeras (Helmut Speer;1906–1996) – Estijos vokietis, studijavo istoriją Tartu ir Tiubingeno (Vokietija) universitetuose, 1932 m. apgynė daktaro disertaciją. 1932–1939 m. dirbo Tartu istorijos institute, 1941–1944 m. buvo HAG „Ostland“ bendra­ darbis Rygoje. 9 Eberhardas Straube (Eberhard Straube;1913–?) – ERR dirbo nuo 1941 m., buvo AG „Litauen“ mokslo darbuotojas Kaune, Vilniuje. 10 Daugpilis, Latvijos miestas. 11 Apygardų komisariatus sudarė skyriai, o šiuos – referentūros. I skyrius atliko apygardos komisaro biuro funkcijas. 6

7

rektoriumi O. Richteriu12 dėl darbų vykdymo sinagogoje, miesto bibliotekoje ir lietuvių policijoje. [0]4.11 vakare išvykimas į Uteną. [0]4.12–14. Bolševikinių spaudinių peržiūra miesto bibliotekoje ir gimnazijoje. Bolševikinių leidinių paieška vietos komendantūros pastate, lietuvių policijoje ir liaudies mokykloje. [0]4.14 po pietų išvykimas autobusu į Wilkomirą (lietuviškai – Ukmergė). Tarp šių miestų nėra susisiekimo geležinkeliu. [0]4.14 ir 15. Bolševikinių spaudinių sutvarkymas mies­ to bibliotekoje. Kadangi mieste nebuvo daugiau bolševikų ir hebrajų spaudinių laikymo vietų (hebrajų literatūra iš miesto bibliotekos išsiųsta į Vilnių), [0]4.15 vakare grįžome į Panevėžį. [0]4. 16. Pasitarimas su iš kelionės grįžusiu apygardos komisaru Neumu13, Pg. Weverinke, vietos komendantu kapi­ tonu Harmu14, bibliotekos direktoriumi15, teatro vadovybe ir muziejaus direktoriumi16. Muziejaus parankinės bibliotekos patikrinimas. [0]4.16. 11 val. dienos išvykimas į Rokiškį. Atvykimas į vietą vakare. Lap. 2. [0]4.17. Pasitarimas su apskrities žemės ūkio vadovu Bettingeriu, Rokiškio dvaro rūmuose esančios bibliotekos patikrinimas, surinktos bolševikų literatūros peržiūra apskrities lietuvių policijoje. Pasitarimas su burmistru17 ir bibliotekos vadovu18. Muziejaus lankymas ir pokalbis su jo vadovu Simanavičiumi19. [0]4.17 popiet išvykimas į Rygą. Atvykimas į ją [0]4.18 apie pietus. II. Pranešimas apie operatyvinę veiklą A) Panevėžys 1. Sinagoga: Respublikos ir Mačiulio20 gatvių kampas: iš gatvės pusės radau užrakintas duris. Tačiau kiemo vartai ir vienos durys Kultūros ir mokslo reikalus apygardų komisariatuose kuravo II skyriaus 8-oji referentūra. Šiuo atveju titulas rektorius greičiau­ siai reiškia mokyklos direktorius, nes taip Vokietijoje vadinamas bet kokios mokyklos vadovas. 13 Walteris Neumas (Walter Neum; 1902–1976 ) – SS šturmbanfiu­ reris, vėliau oberšturmbanfiureris, Svinemiundės (Swinemünde; dabar Svinouiscio, Lenkija) burmistras, 1941 m. liepą–1944 m. rugpjūtį – Panevėžio apygardos komisaras. 14 Vermachto kapitonas, karo komendantas Aukštaitijai, kurio būsti­ nė buvo Panevėžyje. 15 Tuo metu Panevėžio bibliotekos vedėju buvo pedagogas, rašytojas Antanas Biliūnas (1904–1970). Bibliotekai vadovavo nuo 1941 iki 1944 metų. 16 Dominykas Urbas (1908–1996) – tekstologas, vertėjas, muzie­ jininkas. Panevėžio muziejaus vedėju dirbo nuo 1942 iki 1945 metų. 17 Vokiečių okupacijos metais Rokiškio burmistru buvo Stanislovas (?) Šlapelis. 18 Rokiškio bibliotekos vedėju nuo 1941 m. kovo 1 d. dirbo Albinas Ruigys. 19 Pranas Simanavičius (1905–1962) – Rokiškio gimnazijos piešimo mokytojas, 1941–1944 m. dirbo Rokiškio kraštotyros muziejaus direktoriumi. 20 Stasys Mačiulis (1893–1941) – gydytojas, 1941 m. birželio 26 d. besitraukiančių raudonarmiečių žiauriai nukankintas Panevėžyje kartu su chirurgais Antanu Gudoniu ir Juozu Žemguliu. Jo vardu 1941 m. Panevėžyje buvo pavadinta Š. Mero gatvė. Sugrįžus sovietams, 1944 m. S. Mačiulio g. buvo pervadinta į K Štaro g., o 1989 m. jai grąžintas Š. Mero vardas. 12

Antanas Biliūnas, Panevėžio bibliotekos vedėjas 1941–1944 m. Fotografuota 1925 metais. Nuotraukos originalas saugomas Anykščių A. Baranausko ir A. VienuolioŽukausko memorialiniame muziejuje.

į kiemą bei vienas lentomis apkaltų langų buvo sulaužyti. Sinagogos viduje į 1½–2 m aukščio krūvas kaip bulvės buvo supilti bolševikiniai ir hebrajiški spaudiniai. Apžiūrėjome kny­ gų būklę; dalis jų buvo išmirkusios nuo lietaus ir supelijusios. Paprašiau miesto vadovybės pagalbos ir kartu su Milowsky peržiūrėjome visas knygas. Visi spaudiniai hebrajų kalba, tarp kurių dalis buvo literatūros kūriniai, sukrauti į krūvas vienoje patalpos pusėje. Pagal išvaizdą juos galima priskirti prie senes­ nių leidinių. Visi šie spaudiniai atgabenti iš žydų bibliotekų. Mano vertinimu, tai galėjo būti apie 13 500–14 000 vienetų. Rusiškus spaudinius sudarė daugiausia Lenino, Stalino, Kalinino raštai, Lenino biografija, Komunistų partijos istorija bei panašūs leidiniai, nemažai bolševikinių žurna­ lų. Iš mūsų ieškomų radome tik keletą pavienių veikalų, kuriais Rygos biblioteka21 tikriausiai dar nedisponuoja. Dubletus ir žurnalus nutarta sunaikinti. Keturios dėžės su atrinkta medžiaga išvežtos į Rygą. Makulatūra tuoj pat sunešta į vieną vietą pagrindinėje sinagogos patalpoje. Mūsų vertinimu, ji sudaro apie 12 tonų. Jos peržiūrą dar kartą Kaune, kuriame yra popieriaus fabrikas, atliks štabo majoras Schu 22. Išvežimu rūpinsis STRALO 23 kartu su vietos komendantūra. Bolševikinius kūrinius lietuvių kalba, taip pat bolševikų laikotarpio lietuviškus laikraščius ir žurnalus liepiau sunešti į sinagogos pagrindinę patalpą ir ten juos saugoti. Sinagogos raktą atidaviau vietos komendantui kapitonui Harmui, su kuriuo susitikau bibliotekoje ir lietuvių policijoje. Lap. 3. Į sinagogą bus atvežtos ir 2 dėžės su medžiaga iš Utenos. 2. Miesto biblioteka: Miesto bibliotekoje tvarka. Bolševikų ir hebrajų literatūra, kaip ir draudžiama literatūra lietuvių kalba, sudėta nuošalioje užrakintoje patalpoje. Aš atrinkau 155 knygas hebrajiškais rašmenimis, 351 bolševikinę knygą ir literatūros leidinį lietuvių bei rusų kalbomis, bolševikinius žurnalus, taip pat bolševikų laikotarpio lietuviškus laikraščius ir žurnalus. Visa tai liepiau nugabenti į sinagogą. Bibliotekoje užrakintoje patalpoje liko lietuviška drau­ džiamoji literatūra (beletristiniai lietuvių ir žydų rašytojų kūriniai), 1464 knygos rusų kalba (946 beletristinės ir 518 techninių), buvusios lenkų draugijos biblioteka24, keletas kūrinių kai kuriomis užsienio kalbomis. Bibliotekos direk­ torius atsiųs dviejų pastarųjų minėtų leidinių grupių sąrašą. 3. Lietuvių policija: Čia rasta apie 100 daugiausia nedidelių bolševikinių lei­ dinių lietuvių kalba, taip pat keletas lietuviškų bolševikinio laikotarpio laikraščių. Viskas nuvežta į sinagogą. A. Rosenbergo nurodymu Berlyne buvo įkurta vadinamoji Rytų biblioteka (Ostbücherei), kuri turėjo rinkti medžiagą Rytų Euro­ pos ir SSRS studijoms, tapti marksistinės ir bolševikinės teorijos bei praktikos tyrimo centru. Joje buvo kaupiamos šios tematikos knygos, periodiniai ir kiti leidiniai, pagrobti okupuotose terito­ rijose. Rytų bibliotekos pagrindinis fondas nuo 1942 m. gegužės buvo komplektuojamas Berlyne, o pagalbinis – Rygoje, Minske ir Kijeve įkurtuose jos padaliniuose. 22 Vyriausiosios vermachto vadovybės Ekonomikos ir ginkluotės valdybos atstovas žaliavų aprūpinimo klausimais Kaune. 23 STRALO – krovinių gabenimo kompanija „Strassen-TransportLeitung Ost“. 24 Kalbama apie Panevėžio lenkų švietimo draugijos „Oświata“ bib­ lioteką, kurios knygas sovietų valdžia, uždariusi draugiją, 1940 m. rugsėjo mėn. perdavė Panevėžio viešajai valstybinei bibliotekai. 21

19

4. Muziejus: Tarp muziejaus informacinių leidinių radome „Ma­ žąją tarybinę enciklopediją“25, keletą „Meždunarodnyje otnošenija“26 tomų, meno istorijos leidinių, reprodukcijų, knygų rusų kalba apie numizmatiką. Dauguma leidinių bolševikiniai, daugiausia lenkų kalba. Paėmiau du pradžioje paminėtus leidinius ir išsiunčiau pašto paketu į Rygą. Muziejaus eksponatai sugrupuoti ir išdėstyti turimose pa­ talpose. Paaiškinamųjų užrašų nėra. Muziejus visuomenei dar nėra prieinamas. Direktorius (Urbas), turintis muziejininko profesinį išsilavinimą, norėdamas įgyvendinti savo sumany­ mus, susiduria su šiais sunkumais: jo pagrindinės pareigos yra mokytojas – dirbdamas gimnazijoje, neturi pakankamai laiko darbui muziejuje; žiemą dėl prasto šildymo dirbti muziejuje neįmanoma; sunku gauti vitrinų, lentynų eksponatams, nes amatininkai pirmiausia atlieka svarbius ir skubius užsakymus, pvz., muziejams neskiriama stiklo. Jei direktoriui pavyks gauti nors dalį reikiamos įrangos, jis pagal išgales planuoja vasarą atverti muziejaus duris visuomenei. 5. Žandarmerija: Man grįžtant iš Ukmergės, kapitonas Harmas informavo, kad vokiečių žandarmerijos poste yra nemažai dėžių su Raudo­ nosios armijos instrukcijomis ir žemėlapiais. Žemėlapius kapi­ tonas Harmas peržiūrės pats, o leidinius liepė išsiųsti patikrinti atsakingam asmeniui į Kauną. Kai susitarėme su kapitonu Harmu ir žandarmerija, aš peržiūrėjau ten dar esamus leidinius ir paėmiau keletą žurnalų (daugiausia „Radiofront“27), taip pat 2 Raudonosios armijos dainų knygeles. Visa tai išsiųsta paštu į Rygą. Lap. 4. B) Utena 1. Miesto biblioteka: Miesto biblioteka yra puikiai tvarkoma. Ji įsikūrusi tuo tiks­ lu pastatytose patalpose. Jai vadovauja direktorius Raštikis28, kurio brolis buvo Lietuvos kariuomenės generolas. Bolševikų ir draudžiamoji literatūra laikoma atskiroje užrakintoje spintoje. Aš paėmiau 592 bolševikinius spaudinius, tarp kurių 50 – rusų kalba. Visa tai kartu su rusiškais laikraščiais ir žurnalais išsiųsta į Rygą. Į Panevėžio sinagogą bus atvežta 91 knyga lietuvių kalba, bolševikinio laikotarpio lietuviški laikraščiai ir žurnalai, 20 knygų (2 dėžės) hebrajiškais rašmenimis. Pervešime sun­ kvežimiais. Makulatūra, 451 mažesnės apimties knyga, bus sudeginta, nes išvežimas nuostolingas. Iš 5000 gyventojų bibliotekoje yra 1200 abonentų. Anksčiau Utenoje gyveno 4000 žydų ir 3000 lietuvių. Čia yra gimnazija ir 2 liaudies mokyklos. 2. Gimnazija: Šalia lietuviškos draudžiamosios literatūros čia rastos 225 bolševikinės knygos ir leidiniai lietuvių ir rusų kalbomis, Малая советская энциклопедия – Sovietų Sąjungoje išleista enciklopedija rusų kalba. Iki Antrojo pasaulinio karo išėjo du leidimai: 1928–1931 m. (10 tomų) ir 1933–1941 m. (10 tomų, 11 tomas išleistas jau po karo 1947 metais). 26 Международные отношения в эпоху империализма – daugia­ tomis dokumentų rinkinys, leistas rusų kalba Sovietų Sąjungoje 1931–1940 m. Jame buvo skelbiami caro ir Laikinosios vyriausy­ bės dokumentai, susiję su tarptautiniais santykiais. 27 Радиофронт – radijo mėgėjams skirtas mėnesinis žurnalas, leistas rusų kalba Sovietų Sąjungoje 1930–1941 metais. 28 Henrikas Raštikis (1900–1982?) – bibliotekininkas ir kanklių ansamblio vadovas Utenoje. Vokiečių okupacijos metais dirbo Utenos bibliotekos vedėju. 25

20

53 pavieniai bolševikiniai žurnalai lietuvių ir rusų kalbomis. Liepiau tai nugabenti į biblioteką ir kol visa tai netapo maku­ latūra, pridėti prie ruošiamų siuntų. 3. Vietos komendantūros ir policijos pastatas: Palėpėje tarp suverstų policijos dokumentų radau tik vieną knygą – „Spravočnik sovetskogo rabotnika“29. Ji buvo pridėta prie Rygai skirto siuntinio. Be to, rūsyje gulėjo pavienės bolše­ vikinės knygos lietuvių kalba, kurias iš karto paėmiau ir daviau nurodymą jas sudeginti. C) Ukmergė Miesto biblioteka: Į ją sunešta viskas, ką bolševikinio ir hebrajiško mieste dar pavyko aptikti. Dalis spaudinių rasta pas gyventojus, kurie anksčiau vagiliavo. Tai labai daug hebrajiškų, be to, bolševikinio laikotarpio lietuviškų laikraščių ir žurnalų. Juos išsiunčiau į Vilnių (3 dideles ir 11 mažų dėžių, iš viso 740 kg). Čia dar rasta 2½ –3000 bolševikinių leidinių rusų kalba. Lap. 5. Jos sudėtos į 4 mažesnes dėžes (iš viso 140 kg) siųsti į Rygą. Makulatūrą, apie 2 tonas, STRALO išsiųs į Kauną ir perduos štabo majorui Schu. Vienoje atviroje lentynoje, taigi neužrakinta, sukrauta draudžiama lietuviška literatūra. Toliau į didžiulę krūvą su­ dėtos laisvai prieinamos lenkiškos ir prancūziškos knygos bei žurnalai (Revue des deux mondes30). Biblioteka yra įrengta gyvenamajame name (mediniame). Tik iš vargo ten įkurta. Vyriškis31, kuris ja rūpinasi ir tame pačiame name gyvena su šeima, yra ūkininkas ir bibliotekai skiria labai mažai laiko, todėl čia nėra tokios geros tvarkos, kokią radau kitose bibliotekose. D) Rokiškis 1. Lietuvių apskrities policija: Lietuvių policija surinko bolševikines knygas. Lietuvių kalba čia jų radau apie 150–200. 22 išsiunčiau pašto paketu, o kitos bus sudegintos. 2. Dvaro rūmai: Juose yra tik maža keletą šimtų knygų, daugiausia lenkų kalba, turinti biblioteka. Tarp jų – keletas knygų rusų kalba apie žemės ūkį, vienas sovietinis filosofijos žodynas. Jį paėmiau. Archyviniai grafų Tyzenhauzų ir Pšezdeckių šeimų dokumentai rūmų val­ dytojo zonderfiurerio32 Harrieso sprendimu surinkti ir saugomi specialioje patalpoje. Dalis rūmų bibliotekos yra muziejuje. Apygardos komisaras jau senokai ketino rūmuose įkurti mokymo centrą lietuvių savivaldos atstovams, tačiau ir šian­ dien jie dar tušti. 3. Muziejus: Jame, kaip anksčiau buvo pasakyta, yra apytikriai 100–200 rūmų bibliotekos knygų. Bolševikinių buvo apie dvi dešimtis. Jos sunaikintos. Справочник советского работника – informacinis leidinys rusų kalba, skirtas sovietų valdymo organų darbuotojams, išleistas 1937 metais Maskvoje. 30 Revue des deux mondes – prancūzų literatūros mėnesinis žurna­ las, pradėtas leisti 1829 m. Paryžiuje. 31 Ukmergės bibliotekos vedėjas 1943 m. buvo Petras Pukas. Šias pareigas jis ėjo nuo 1928 m. kovo 1 d. 32 Trečiojo reicho kariuomenėje ar sukarintose organizacijose tarnaujančio atitinkamos civilinės srities specialisto rangas. 29

Pranas Simanavičius, Rokiškio kraštotyros muziejaus direktorius 1941–1944 m. Fotografuota 1927 metais. Nuotraukos originalas saugomas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

Muziejaus direktorius Simanavičius surinko gimnazijos sien­ laikraščių, pavienių plakatų, siuvinėtų rankdarbių ir kt. rinkinius, kuriuos panaudojo antibolševikinės propagandos ekspozicijai parengti. Čia yra ir keletas ikibolševikinio laikotarpio nelegalaus laikraščio „Tiesa“ egzempliorių, kurių dubletus aš pasiėmiau. Lap. 6. Gyventojų elgesys ir nuotaikos, visų vokiečių pastebėjimu, yra blogos. Toks įspūdis, kad atsidūrei Lenkijoje. 4. Miesto biblioteka: Čia nėra jokios bolševikų literatūros. Prieš kurį laiką ji buvo nugabenta į policiją. Bibliotekoje yra apie 1000 beletristinių knygų rusų kalba. Tarp jų daug vertimų iš vokiečių, anglų, švedų kalbų. III. Bendros pastabos: Bolševikai per trumpą savo valdymo laikotarpį sugebėjo „pripumpuoti“ bibliotekas sovietinių vadų (Lenino, Stalino, Kalinino, Molotovo) nedidelės apimties veikalų, taip pat rašytojų Maksimo Gorkio, Katajevo, Šolochovo ir kitų knygų vertimų į lietuvių kalbą. Bolševikinės literatūros rusų kalba rasta tik tose vietose, kur buvo dislokuoti Raudonosios armijos daliniai. Aps­ kritai didelio susidomėjimo šia literatūra nėra. Hebrajų literatūra anksčiau labai domėjosi žydai. Kadangi aš pats hebrajiškai nemoku, galėjau tik atrinkti peržiūrėtiną hebrajų ir bolševikų literatūrą lietuvių kalba. Elgiausi taip: atsižvelgdamas į gabenimo galimybes, literatūrą siunčiau į Vilnių arba į Panevėžį. Apygardos komisariatas išreiškė pageidavimą pagal galimybes skubiai patikrinti Pa­ nevėžio sinagogoje esančią literatūrą, kad būtų galima kuo greičiau pradėti naudotis sinagogos patalpomis. Panevėžio teatro direktorius33 perskaitė pranešimą apie jo va­ dovaujamos įstaigos planus. Jį publikuos spaudoje. Vadovas – dar pakankamai jaunas vyras, išsilavinimą įgijęs Anglijoje ir Prancūzi­ joje, progai pasitaikius, jis lankydavosi ir Vokietijoje. Jis išsakė norą toliau tobulintis Vokietijoje pirmiausia sceninės įrangos srityje. Po derybų su Pg. Weverinke apygardos komisariate dėl įvairiose vietose rastų grožinės literatūros knygų rusų kalba panaudojimo neiškilo jokių nesutarimų. Sąrašuose esančios leidžiamos ir draudžiamos naudoti knygos dar bus patikrintos. Dominykas Urbas, Panevėžio muziejaus vedėjas 1942–1945 metais. Fotografuota XX a. 4-ajame dešimt. Nuotraukos originalas saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve.

IV. Pastabos apie politines nuotaikas: Gyventojų elgesys ir nuotaikos, kaip pastebėjo apygardoje gyvenantys vokiečiai, yra prasti. Atrodė, tarsi esame Lenkijoje. Reikėtų pripažinti, kad lietuviai yra darbštūs, galima sakyti, atsidavę Bažnyčiai katalikai. Iš pirmo žvilgsnio į akis krinta Bažnyčios galia, nes masyvūs bažnyčių pastatai užgožia dau­ giausia vienaaukščius gyvenamuosius namus tarsi primygtinai demonstruotų savo galią. Lap. 7. Net ir tomis dienomis, kai bažnyčiose nevyksta apeigos, atsi­ randa visai jaunų ir senų lankytojų, kurie klaupiasi ant kelių priešais bažnyčios duris ar jos viduje. Prieš Marijos paveikslą net gatvėje puola ant kelių ir meldžiasi. Utenoje, aikštėje priešais bažnyčią, tarsi ypač nusipelniusiam miesto piliečiui stovi Kristaus statula. Pastatyta ant tamsiai pilko tvirto postamento, ji šviečia baltumu. 33

Karo metais Panevėžio teatrui vadovavo režisierius Juozas Miltinis (1907–1994).

Bažnyčios svarba paaiškinama įsitikinimu, kad jai, kaip anks­ čiau, taip ir dabar priklauso paskutinis žodis. Todėl vargu ar būtų pasakyta per stipriai, jei tai pavadintume pasyviąja rezistencija, nors čia dirbantys vokiečiai pabrėžia supratimą, kai kada netgi norą bendradarbiauti. Lietuviams Bažnyčios įtaka akivaizdžiai turi priešingą prasmę. Galima pastebėti ryškų poreikį priešintis, kurį sukelia nacio­ nalinis išdidumas, sustiprinamas istoriniais pasakojimais ir ryš­ kaus dabartinio žemo kultūros lygio, taip pat anksčiau istorijoje turėto vaidmens kontrasto. Čia matomas polinkis į neadekvatų vertinimą. Tai labiausiai pastebima tarp intelektualų. Ypač tarp studentų aktyvistų, kurie bando kurstyti liaudį (kaip žinoma, dėl šių priežasčių buvo uždaryti Vilniaus ir Kauno universitetai). Kaimo gyventojai yra draugiškesni, jų veiduose, žvilgsnyje ir elgesyje nėra priešiškumo, kaip miestų gatvėse. Po to, kas pasakyta, turbūt aišku, kodėl Lietuvoje prasti šauk­ tinių rezultatai. Kai vokiečių šauktinių patikrinimo komisijos nariai atvykdavo į vietovę, jauni vyrai pasislėpdavo, o į komisiją atvykdavo tik fiziškai ir dvasiškai luoši asmenys. Po pirmo tokio patikrinimo rezultatų SS reichsfiureris atsisakė ketinimų suda­ ryti lietuviškas SS formuotes. Kai valdžios nurodymu privaloma tvarka iš sakyklų buvo perskaitytas atitinkamas kreipimasis, šauktinių patikrinimas paspartėjo. Vis dėlto jo rezultatai turi būti geresni. Atlikus visus propagandinius pasiruošimus, gegužės mėnesį bus baigtas antras patikrinimas. Ukmergės biblioteki­ ninkas paaiškino, kodėl lietuviai neina į šauktinių patikrinimą: Lietuva vėl bus savarankiška valstybė ir turės savo kariuomenę. Sovietams, atrodo, toks liaudies požiūris žinomas, tačiau, nepaisant to, jie neseniai išmetė partizanus desantininkus. Vieno naktinio sovietų antskrydžio metu, būdamas Panevėžyje, pastebėjau šviesos signalą. Vienas liudininkas pasakojo, kad panašaus antskrydžio metu Švenčionėlių apylinkių miške, kur yra besislapstančių žmonių grupelių, nuo žemės buvo šaudoma šviečiančiomis raketomis. Lap. 8. Po šio antskrydžio miškuose tarp Utenos ir Panevėžio buvo pastebėti keturi automatais ginkluoti vyrai. Apie panašius daly­ kus kituose rajonuose informacijos neturiu. Kiek pastebėjau, tarp dirbančių žmonių susidariusi nuo­ monė, kad darbas yra bausmė. Net ir dieną visur galima sutikti neblaivių. Darbo metu neblaivūs lietuvių geležinkelio ir policijos tarnautojai yra savaime suprantamas reiškinys. Typke (parašas) Priedai34: 6 pranešimų ir pažymėjimų mašinraščio nuorašai. 4 geležinkelio tarnybos antspauduoti važtaraščių dublikatai. P. S. Panevėžio apygardos komisariato rūsyje anksčiau buvo saugomi dokumentai, tarp jų buvo ir susijusių su bolševikiniais rinkimais. Juos visus pasiėmė SD35 ir sunaikino. Typke (parašas)

34 35

Priedai nepublikuojami. SD (Sicherheitsdienst) – Trečiojo reicho saugumo tarnyba.

21

Sukaktys

Savo žodžiu sutraukiantis minias Jubiliejinis Tomo Venclovos vakaras Nacionalinėje bibliotekoje Dr. Dalia Cidzikaitė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Vygaudo Juozaičio nuotr.

„Tomui Venclovai vis nerandame deramos salės. Kaskart sangrūdos, tik ne žodžių, kaip viename jo eilėraštyje, o žmonių“, – taip apie šių metų rugsėjo 11-ąją Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusį Tomo Venclovos 80-mečiui skirtą renginį replikavo vienas kultūros žurnalistų. Ši šventė, pirmoji ilgame tos antrosios rugsėjo savaitės Vilniuje rengiamų jubiliejinių renginių maratone, buvo lyg ir pa(si)tikrinimas, ar jau keletą dešimtmečių užsienyje gyvenantis poetas, publicistas ir vertėjas tebeturi gerbėjų ir gimtinėje. Tądien pasiklausyti T. Venclovos susirinko minia. Žmones į biblioteką atviliojo ne tik ne kasdien pasitaikanti proga išgirsti poetą, bet ir galimybė susitikti su kitais Lietuvos kultūriniame gyvenime aktyviai besireiškiančiais renginio dalyviais: literatūros kritike Virginija Cibarauske, internetinio dienraščio „15min“ žurnalistu Pauliumi Gritėnu, internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ vyr. redaktoriumi Donatu Pusliu, literatūros tyrėju Sauliumi Vasiliausku ir renginį vedusiu kultūros istoriku dr. Aurimu Švedu. Jubiliejinio vakaro „Apie laiką, viltį ir poeziją. Dialogas su Tomu Venclova“ dalyviai dar kartą įvardijo ir įprasmino T. Venclovos veiklos lauką, drauge ieškodami ir savo santykio su jubiliato asmeniu ir kūryba. Renginyje dalytasi įžvalgomis apie Venclovą kaip poetą, akademiką, publicistą, intelektualą, visuomenės kritiką, pasaulio ir tuo pat metu – paribio žmogų. 22

Poetas-akademikas Jubiliatui renginio pradžioje perskaičius keletą naujausių savo eilėraščių, pokalbis savaime pakrypo link poezijos. Pasak V. Cibarauskės, T. Venclova yra specifinio poeto tipo atstovas. Jis – ir poetas, ir aka­ demikas. Nors šis tipas lietuvių literatūroje turi gilias šaknis – tereikia prisiminti Balį Sruogą ar Vincą My­ kolaitį-Putiną, šiandien poeziją kuriančių akademikų

Lietuvoje, kaip pastebėjo literatūros kritikė, beveik neturime. „Skaitant jaunųjų poetų interviu ar jų klau­ santis, labai dažnai kartojasi frazės „tas tekstas kažkaip atėjo“, „čia kalba už mane kalba“. Taigi neprisiimama atsakomybės už savo žodžius“, – kalbėjo V. Cibarauskė. Poeto-akademiko tipo kūrėjas taip sakyti jau negali, nes kontekstų, literatūros teorijos ir istorijos išmanymas jam neleidžia užsimerkti prieš savo paties tekstą. V. Cibarauskė klausė T. Venclovos apie tarp poeto ir akademiko egzistuojančią įtampą, ar ji jam proble­ miška, o gal – tiesiog buvimo būdas. Poetas prisipažino akademiku tapęs iš bėdos. Anksti jaunystėje pamatęs, kad iš eilių rašymo pragyventi nepavyks, ir nuvažiavęs pas Jurijų Lotmaną į Tartu, suprato, kad gyventi galima ir dirbant literatūrologinį darbą, o svarbiausia – kad tai galima daryti neinant į kompromisus su sovietiniu režimu. Emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, jis nusprendė nesekti kai kurių ankstesnių lietuvių emigrantų keliu, pavyzdžiui, įsidarbinti Kongreso bibliotekoje ar „Amerikos balso“ radijuje, o užsiimti akademiniu darbu. Nors darbas nebuvo lengvas, ilgainiui ėmęs patikti. Šiandien T. Venclova, Yale‘io universiteto profesorius emeritas, yra vienas iš nedau­ gelio semiotikų Amerikoje.

Beje, ir jubiliejinio vakaro pradžioje perskaityti trys autobiografiniai niekur nespausdinti eilėraščiai sulau­ kė keleto T. Venclovos įvadinių pastabų ir paaiškinimų.

Eilėraščių komentarai Magėjo sužinoti, kokią vietą T. Venclovos poezijoje užima biografija – 2010 m. pasirodžius poeto rinktinei „Visi eilėraščiai“ su jo paties komentarais ir asmeninė­ mis biografinėmis nuorodomis, lyg ir tapo akivaizdu, jog be jų poeto tekstų perskaityti neįmanoma. Atsakydamas į klausimą dėl eilėraščių komentavi­ mo, T. Venclova pasidalijo nuomone: jei eilės skai­ tytojui yra suprantamos tik perskaičius autoriaus komentarus, tada jos nie­ kam tikusios. „Jeigu nėra to šiurpulio, jei eilėraštis neveikia be jokių komen­ tarų, tai jis niekam ti­ kęs“, – vertino poetas. Ta­ čiau jis įsitikinęs, jog kai kurias jo eilėraščių vietas, kaip antai biografinius, mitologinius ir (arba) biblinius dalykus, paaiš­ kinti reikia. Nes, neslėpė T. Venclova, kritikai nere­ tai parašo nesąmonių. To­ dėl jo siūlomos nuorodos ir komentarai turi užkirsti kelią su eilėraščiu nie­ ko bendra neturinčioms interpretacijoms. Be to, T. Venclova JAV Yale‘io universitete įgijo daktaro laipsnį ir ilgą laiką jame dėstė, 1986 m. Lietuvoje jis yra trijų universitetų – teigė poetas, komentarai Vytauto Didžiojo, Klaipėdos ir Vilniaus – garbės daktaras. Iš poeziją padaro įdomesnę. Venclovų namų-muziejaus fotografijų rinkinio

Biografiniai naratyvai Sovietmečio literatūrą bei jos kontekstą tyrinėjantis S. Vasiliauskas pakomentavo T. Venclovos savivoką, pabandė įvardyti akcentus, pasikartojimus, kurie, jo nuomone, yra tam tikri rašytojo biografinio naratyvo taškai. „Tai, kad vaikystės tematika tebesvarbi Tomo Venclovos kūryboje, paliudijo ir čia autoriaus perskai­ tytas naujas eilėraštis, menantis ankstyvąjį pokario Kauną“, – analizavo S. Vasiliauskas. Jo nuomone, būtų galima daug kalbėti apie žmones, kurių buvimas tapo svarbus formuojantis rašytojo pasaulėžiūrai. Kaip ir apie bibliotekas: pavyzdžiui, T. Venclovos tėvo Antano Venclovos biblioteką, ku­ rioje buvę per 3000 knygų, ar lenkiškų knygų knygyną Vilniuje, kur buvo galima rasti oficialiai neprieinamų kitakalbių autorių veikalų. S. Vasiliauskas įsitikinęs, jog daug apie T. Venclovą gali pasakyti ir 1960 m. susibūręs artimų draugų savišvietos būrelis, kurio nariu poetas buvo, užsiėmęs net savilaida. T. Venclovos ankstyvasis gyvenimo laikotarpis buvo itin dinamiškas, kupinas virsmų, išgyvenimų ir vienatvės, taip pat knygų, kūrybinių ir kultūrinių mainų bei kelionių aistros. Pastaroji poeto nepaleidžia net ir sulaukus 80 metų – neseniai jis vienas pats lankėsi Afrikoje. Komentuodamas S. Vasiliausko įžvalgas, T. Ven­ clova jaunystės metus, savo ir artimų bičiulių kurtus mėgėjiškus filmus, leistus leidinius pavadino greičiau jaunatviškais pokštais, o kai kuriais atvejais – net ir piktoku pasityčiojimu, nors būtent tuo laikotarpiu jis išleido dvi pirmąsias, kaip pats teigė, „rimtesnes kny­ geles“ ir parašė straipsnį apie literatūros lūžį rusų kalba.

T. Venclova apdovanotas šv. Kristoforo statulėle, teikiama Vilniaus miestui nusipelniusiems asmenims, 2003 m. Audroniaus Žygavičiaus nuotr.

23

Su tėvais ir rašytoju iš Kinijos Antano Venclovos darbo kabinete. Vilnius, 1955 m. Iš Venclovų namų-muziejaus fotografijų rinkinio

Orus intelektualas „Jeigu Lietuva neturėtų Tomo Venclovos, mums reikėtų jį išgalvoti – tokia yra profesoriaus reikšmė Lietuvos intelektualinėj erdvėj...“ – juokavo jubi­ liejiniame vakare dalyvavęs žurnalistas P. Gritėnas. Jis atkreipė dėmesį į 1975 m. T. Venclovos parašytą atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, kurį žurnalistas laiko vienu iš ankstyvų­ jų T. Venclovos, kaip oraus intelektualo, atspirties taškų. Drąsiai išdėstytos mintys apie komunistinės ideologijos pražūtingumą, atnešusią Lietuvai daug nelaimių ir stumiančią visuomenę į stagnaciją, o šalį – į atsilikimą, pasak P. Gritėno, nužymėjo tolesnį T. Venclovos kelią – rizikuojant viskuo, pasakyti, kaip iš tikrųjų jautiesi.

Su lenkų publicistu Adamu Michniku. Paribio žmogaus vardo teikimo iškilmės, Seinai, 2001 m. Grzegorzo Dąmbrowskio nuotr.

24

Su mama Eliza Vencloviene. Vilnius, 2006 m. Donatos Mitaitės nuotr.

Tokia drąsi, sąžininga ir kompromisų nepripa­ žįstanti laikysena yra būdinga visiems T. Venclovos publicistiniams straipsniams, ypač parašytiems 1990-ųjų pradžioje, kuriuose kritikuojamas oficio­ zinis, fasadinis Lietuvos tautiškumas. Pažymėdamas, jog tada gyvenome gana ramiais ir optimistiniais laikais, internetinio dienraščio žurnalistas klausė T. Venclovos: ar jis vis dar tebėra optimistas, koks buvo, pavyzdžiui, 2010 metais, ar Lietuvoje vyksta „mentalinė transformacija“, apie kurią rašytojas rašė daug diskusijų sukėlusioje esė „Aš dūstu“? Reaguodamas į P. Gritėno mintis, T. Venclova pajuokavo, jog blogiausia, ką žmogui galima palin­ kėti, – kad jis gimtų įdomiais laikais. Deja, skirtingai nei P. Gritėno kartai, poetui, jo žodžiais, teko gimti būtent tokiais laikais. „Yra pavojus, kad vėl artėja „įdomūs laikai“, neduok Dieve, sulaukti tokių, kokius mes pergyvenome“, – sakė rašytojas. Tas pavojus yra Putino Rusija – visais atžvilgiais labai nesimpatinga. Totalitarine jos T. Venclova dar nesiryžo pavadinti,

Trys draugai (iš kairės): Ramūnas Katilius, Josifas Brodskis, Tomas Venclova. Rusija, 1972 m. Marijos Etkind nuotr. Iš R. ir E. Katilių archyvo

vis dėlto įžvelgė lankstaus totalitarizmo, tokios politinės sistemos, kuri jau kažko išmoko, apraiškų. Nors tokia populistiškai nacionalistine ir imperialistine pozicija už­ sikrečia ir nemaža dalis likusio pasaulio šalių, jubiliatas prisipažino, kad ir šiandien išlieka optimistas.

Pasaulio pilietis Į diskusiją įsitraukęs d. Puslys pabrėžė, jog T. Venclo­ va yra tiek Vilniaus (būtent šiam kūrėjui jis yra dėkingas ir skolingas už atnaujintą Vilniaus vardų albumą, už asmeninę istoriją ir knygas, per kurias pažino Vilnių), tiek Lietuvos, tiek Vidurio Europos ir galų gale – pasau­ lio žmogus. Pasak žurnalisto, visa tai tampa įmanoma tik dėl to, kad rašytojas yra paribio žmogus. O paribio žmogus yra toks žmogus, kuris sugeba derinti įvairias tapatybes ir pasižymi keliais esminiais bruožais: yra jautrus ir atidus istorijai (tai padeda gydyti istorines ne­ teisybes ir skaudulius, tiesti tiltus tarp kultūrų); pasaulį apmąsto pasitelkęs universalius kriterijus (nes dialogui reikalingos ne vietinės normos, o universalūs dalykai); yra smalsus (tapatybės klausimas negimsta dramblio kaulo bokšte, o yra kasdienis tiesioginio santykio dė­ muo); yra pasaulio pilietis (neša Lietuvą į pasaulį ir pasaulį – į Lietuvą). Tolerancija ir emigracija Pasak d. Puslio, nors šiandien vis dažniau apie tole­ ranciją imama kalbėti kaip apie silpnybę, jam rašytojo asmeninis pavyzdys yra stipriojo pozicija. T. Venclova griežtai atskyrė toleranciją ir įstatymą: „Yra tolerancija ir yra įstatymas. Jeigu žmogus reiškia nuomonę, su kuria aš nesutinku, pavyzdžiui, fašistinę, islamistinę, komunistinę, galiu su juo nesutikti, netgi jį pašiepti. Bet jei žmogus, tokios nuomonės vedamas, pažeidžia įstatymą, tai jau veikia baudžiamasis kodeksas, kuris su tolerancija nelabai suderinamas.“ Vakaro metu ne kartą buvo pabrėžta T. Venclovos moralinė laikysena, ypač jam dar gyvenant Sovietų Sąjungoje. Pasak paties rašytojo, sovietmečiu jis ban­ dęs sukurti savotiškai naują paradigmą: visi pataikavo

T. Venclova skaitė savo naujausią poeziją ir diskutavo apie jo pasaulėžiūrą formavusias vertybes. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

sistemai, o jis stengėsi parodyti, kad galima gauti kuolą iš sovietų valdžios, parodyti, kad galima kitaip. T. Ven­ clova juokavo, jog tokia akistata su sovietų sistema jam baigėsi laimingai: devintuoju numeriu netekęs sovietų pilietybės, jis pateko į pirmąjį „kosmonautų“ dešimtuką. Šiandien, pripažino jubiliatas, paradigma jau kito­ kia. Tai – emigranto paradigma. Bet net ir šiandien jis neplaukia pasroviui, o stengiasi sukurti kitokio emigranto paradigmą: savo išore būti emigrantas, o vidumi – lietuvis. *** T. Venclovos jubiliejinis vakaras Nacionalinėje bib­ liotekoje vyko neatsitiktinai. Poetą su biblioteka sieja kelių dešimtmečių draugystė. Būtent jai 2006 metais T. Venclova patikėjo saugoti maždaug dviejų tūkstančių knygų kolekciją, kurią jis nuolat papildo savo naujai iš­ leistomis knygomis, įvairiuose periodiniuose leidiniuose paskelbtais straipsniais ir poezijos vertimais.

Redakcija dėkoja Venclovų namų-muziejaus direktorei Birutei Vagrienei už sudarytą galimybę panaudoti nuotraukas iš muziejuje saugomų rinkinių.

T. Venclovos jubiliejiniame vakare dalyvavo ir su poetu diskutavo (iš kairės): V. Cibarauskė, D. Puslys, S. Vasiliauskas, P. Gritėnas...

...renginį vedė A. Švedas.

25

pokalbis

Aušra Kiudulaitė: „Iliustruotojui svarbiausia – geras tekstas“

Dailininkė knygų iliustruotoja Aušra Kiudulaitė. Mariaus Žičiaus nuotr.

Akcijoje „Metų knygos rinkimai“ dalyvaujanti knyga „Laimė yra lapė“ (teksto autorė – Evelina Daciūtė) – dailininkės Aušros Kiudulaitės debiutas, pradžiuginęs mažuosius skaitytojus ir sulaukęs kritikų pripažinimo. Įvairių apdovanojimų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje pelniusi knyga šiuo metu verčiama į anglų, kinų, slovakų, korėjiečių kalbas. Be to, teatro salėse pagal ją jau pastatyti spektakliai vaikams, o knygai – dar tik vieneri! Pasikalbėti su iliustruotoja apie šią knygą ir jos kelią, apie darbą vaikų literatūros lauke paskatino ir naujoji jos knyga „Draugystė ant straublio galo“ (teksto autorius – Marius Marcinkevičius). Ne mažiau spalvingas leidinys – dar vienas užtikrintas dailininkės žingsnis, vedantis ir link autorinio darbo. Kiek dirbu Nacionalinėje bibliotekoje, sekdama Tavo kelią, pastebėjau tam tikrą Tavo ryšį su biblioteka: vaikystėje čia Tave atsivesdavo mama, o dabar dažnai pati ateini su sūnumi; neretai rytais pro langą pamatau čia einančią, kai palydi sūnų į mokyklą; čia vyko Tavo iliustruotos knygos „Laimė yra lapė“, o visai neseniai ir naujausio kūrinio – „Draugystė ant straublio galo“ pirmieji pristatymai visuomenei... O gal tai tiesiog – atsitiktinumas? Esu vilnietė, dabar suskaičiuoju, kad kai buvau vaikas, skaičiau penkiose bibliotekose. Man tai buvo šventas reikalas. Tikrai turiu ryšį su šia bib­ lioteka. Į Mažvydą mane vesdavosi mama, puikiai čia viską prisimenu. Tai buvo mylimiausia mano biblioteka. Net „Laimė yra lapė“ pabaigta Nacio­ 26

nalinėje bibliotekoje. Prisimenu, kaip biblioteka po rekonstrukcijos buvo atidaroma pirmosiomis rug­ sėjo dienomis (2016 m. rugsėjo 2 d. – V. P.) – buvo penktadienis ar šeštadienis, – o pirmadienį aš jau sėdėjau skaitykloje su ta knyga, dar net kėdžių ne­ buvo. Čia padariau paskutines „Lapės“ korekcijas. Beje, mane labiausiai įkvėpė ir pradžiugino da­ bartinės bibliotekos atvirumas. Fantastiškas jaus­mas patirti, kad čia viskas tau, kad viskuo gali naudotis. Prisimenu, kai vaikystėje ateidavau su mama, buvo patikra, toliau – vėl patikra. Jeigu šiuolaikiniam vaikui reikėtų pereiti tokią apsaugą, tai būtų toks pat sudėtingas procesas, kaip oro uoste prieš skrydį. Tik pasigedau to seno bibliotekos parketo traš­ kėjimo (juokiasi). Dabar viskas taip nauja, švaru, sterilu.

„

Viskas tikrai nenukrito iš dangaus, ėjau labai sistemingai ir labai tyliai.

Kaip knygų iliustruotoja, lankeisi ne vienoje Lietuvos bibliotekoje. Ar atradai ten ką nors netikėto? Nemačiau tiek daug bibliotekų, bet tikiuosi, kad kitais metais turėsiu progą tai padaryti. Tiek, kiek jau mačiau, bibliotekos kituose miestuose, mano nuomone, – tikrasis turizmo informacijos centras. Jos praviromis durimis tavęs laukia, gali užeiti tiesiog pasižvalgyti ar ko pasiklausti. Man labai patinka, kad visos bibliotekos yra atviros. Sudarytos labai geros sąlygos ir vaikams ten drąsiai užeiti. Atrodo, visur įrengti vaikų kampeliai.

Tradiciškai bibliotekose rengiamuose knygų pristatymuose dalyvauja autorius, kuris skaito ištraukas, pasakoja apie rašymo procesą... Tavo iliustruotų darbų adresatas yra vaikas, kurį sudominti knyga kartais tampa tikru iššūkiu. Koks knygos pristatymas, Tavo manymu, gali sudominti, paveikti šiuolaikinį vaiką, juk pati neretai dalyvauji pristatymuose, vedi vaikams kūrybines dirbtuves. Vaiką sudominti gali, jei pats tiki. Jei turi ką pasakyti, papasakoti, jeigu tau gera būti su vaikais... Kai praėjusiais metais Daiva (aktorė Daiva Rudytė – V. P.) Nacionalinės bibliotekos „Rytmečio skaity­ muose“ skaitydavo knygą, aš irgi įsiprašydavau. Man buvo įdomu, kaip vaikai priima tekstą, kaip suvokia paveikslėlius, kokių pastabų pasako. Mano kūrybi­ nės dirbtuvės buvo kaip papildomas dalykas. Dabar tokius užsiėmimus rengiu, nes labai gera žiūrėti, kaip vaikai kūrybiškai atlieka mano sugalvotą užduotėlę. Iš pradžių reikėdavo, pavyzdžiui, pasigaminti lapę, bet paskui pagalvojau, jog neįdomu, kai vaikai pagal

instrukciją kažką padaro. Kaip dabar su „Lape“, taip ir su „Drambliu“ (taip pokalbyje vadinama knyga „Draugystė ant straublio galo“ – V. P.) susijusios už­ duotys bus labai kūrybiškos. Mano knygos darymo būdas nėra standartinis: tai nėra vien kompiuterinė grafika, aš naudoju daug koliažo, karpau iš visokių popierių, taigi noriu pa­ skatinti ir mano rengiamų dirbtuvių dalyvius daryti kažką panašaus. Smagu, kai vaikui parodai krūvą popierių ir matai, kaip jis iš jų sukuria pasaulį. Sako, kad mano knygos daugiasluoksnės. Kai skaitydavau savo vaikui, man pačiai trūkdavo noro skaityti, todėl, kurdama knygas, pridėdavau savo­ tiškų razinų tėvams, kurios išprovokuotų kalbėtis. Specialiai negalvoju, kad tėvams patiktų, daug ką darau intuityviai. Kai pati parsinešiau jau išleistą knygą „Draugystė ant straublio galo“, mano jau­ nėlis, nors viską buvo matęs anksčiau, vartydamas klausinėjo daugybės dalykų: ką turėjau omeny, kokia čia istorija slepiasi. Gal dėl to kai kurie dalykai prajuokina ne tik vaikus, bet ir tėvelius priverčia krizenti? Taip. Aš visą gyvenimą ieškau tų razinų. Man patinka sąskambiai, lingvistiniai žaidimai. Dėl to mėgstu ir Tomo Dirgėlos tekstus, ir Vytauto V. Landsbergio „Rudnosiuko istorijas“... Ir su savo vaikais bendraudama pasakau tokių dalykų, kurie priverčia juos juoktis. Nors nesu labai iškalbi, patinka surasti paprastų dalykų, kurie kitus pradžiugintų. Ne kartą bibliotekoje esu mačiusi Tavo jaunesnįjį sūnų, regis, jis – aktyvus skaitytojas. Koks Tavo, kaip mamos, sėkmės receptas? Vaikai pradeda skaityti, nes namuose yra knygų, nes tėvai vedasi juos į biblioteką. Ir šiaip, jei pats neskaitai, nerodai pavyzdžio, kaip gali to reikalauti iš vaiko? Jaunėlio sėkmės istorija? Nesakyčiau taip – juk mažuosius lengviau sudominti. Kas bus toliau, neži­ nau. Svarbiausia, kad kiekviename amžiaus tarpsnyje jis rastų savo literatūrą. Su vyresnėliu taip pat daug skaitėme, jis buvo skaitantis vaikas, bet pateko į ban­ gą, kai trūko paauglių literatūros. Tuomet jis perėjo prie suaugusiųjų literatūros, o mokykla padarė viską, kad vaikai imtų nekęsti knygų, – nesuprantu, kodėl kai kuriems kūriniams jose skiriama tiek dėmesio... Taigi ta sėkmės istorija drauge ir nesėkmės. Aišku, paaugliui ir taip daug problemų, o tėvai dar klausinėja, kodėl neskaitai. Nereikia. Jei jau grūdą kažkas pasėjo, knygos turi ateiti. Labai tikiuosi, kad mano didysis ateityje daugiau skaitys. Aš pati augau panašiai kaip dabar mano jaunesny­ sis sūnus: perbraukdavau pirštu per knygas lentynose ir išsirinkdavau, ką skaitysiu tą vakarą. Vienas iš pa­ aiškinimų, kodėl mėgstu skaityti, – mano mama, bū­ dama rusų filologijos specialistė, daug skaitė. Taigi ir

Iliustracija iš knygos „Laimė yra lapė“, 2016 m.

27

aš labai norėjau greičiau išmokti skaityti, kad galėčiau viską perskaityti pati. Štai taip su tuo skaitymu – užtenka užmesti tinklą ir laukti (juokiasi).

„

tarptautinį vaikų literatūros katalogą „The White Ravens“ (2017) ir turi galimybę nuskinti dar ne vieną prizą. Spalio pradžioje paskelbta, kad ji atrinkta į akciją „Metų knygos rinkimai“ (2017). Rodos, viskas tiesiog užgriuvo? Nežinau, kas man smagiau: ar tie įvertinimai, apdovanojimai, ar tėvų ir vaikų dėmesys. Gal abu vienodai? Bet po kiek laiko lyg ir įpranti prie tų liaupsių ir net norisi kritikos. Kol kas yra kilimo jausmas, bet žinau, kad yra ribos, iki kiek kilsi. Dabar jau suprantu, kad knyga neturi visiems patikti. Jei rezultatas džiugina mane pačią, bandysiu kurti toliau. Apdovanojimai – labai smagu, bet, tiesą sakant, dar pati nežinau, kurie yra svarbiausi, nelabai žinau, kuo jie skiriasi vieni nuo kitų. Manau, kad ir paprastiems žmonėms sunku susigaudyti, būtina jiems plačiau aiškinti, kas yra Knygos meno konkursas, kas gali dalyvauti Metų knygos rinki­ muose, kuo reikšmingi IBBY apdovanojimai ir t. t. Aišku, labai džiugina, kai knyga yra nominuojama ir laimi. Apskritai „Lapė“ jau gyvena savo gyvenimą, nesusi­ jusį su manimi ir Evelina.

Nebijau naudoti pačių ryškiausių spalvų, bet labai siekiu dermės.

Tuomet, kai pasirodė „Lapė“, dievaž, atrodė, it meteoras nukritai kažkur iš dangaus ir garsas nuvilnijo... Dabar jau, daugiau ar mažiau žinodama, kaip viskas prasidėjo, Tavo įsitraukimą į vaikų literatūrą kažin kodėl tapatinu su tokiu vaizdiniu: karštą vasaros dieną, dar vandeniui nespėjus įšilti, žmogus iš lėto brenda į vandenį, apsipranta, sušyla ir tuomet jau nebenori grįžti į krantą... Kaip viskas vyko iš tikro? Ir kaip jautiesi dabar? Taip ir buvo. Dabar manau, kad čia užsiliksiu. Kai randi, kaip gali išreikšti mintis, pasakyti, kas tau aktualu ir svarbu, kai gali parodyti, kaip matai pasaulį, yra labai smagu. Viskas tikrai nenukrito iš dangaus, ėjau labai sis­ temingai ir labai tyliai. Daugybę metų dirbau ir dėjau viską į stalčių. Turėjau milijoną pseudonimų, nes nebuvo drąsos pasirašinėti tikru vardu ir pavarde. Nors sulauk­ davau pasiūlymų. Buvo didelis noras debiutuoti su pačiu gražiausiu darbu, ilgai ieškojau variantų. Jaunėlio dėka pradėjau galvoti, kad reikia kažko kito. Mane įkvėpė vaikas, ir aš tyliai ramiai bandžiau. Man ramu dėl savo stiliaus, į tuos darbus sudėjau daug sluoksnių. Kartais net nesuprantu, iš kur viskas mano galvoje atsiranda. Tikrai nebuvo taip, kad vieną dieną išdygau. Stebėjau, domėjausi. Baigiau tapybos studijas, bet jos buvo labai toli nuo vaikų literatūros. Kitados man ir „Rubinaitis“ labai padėjo. Didžiausias proveržis įvyko, kai Lietuvos kultūros institutas mane išsiuntė į Boloni­ jos knygų mugę. Kai palyginau, kas vyksta pas mus ir Iliustracija iš knygos „Laimė yra lapė“, 2016 m. pasaulyje, užgriuvo suvokimas, kad tu neturi kažkuo sekti, kad gali kurti universalia kalba, kuri neturi nei Vartant „Lapę“ ir „Dramblį“, iškart į akis krinta ribų, nei sienų. Visa tai labai teisingai suformavo po­ savitas braižas, kurį sunku supainioti. Kaip randasi žiūrį, kad pasaulis didelis, kad yra įvairių, nuostabių Tavo iliustracijos? darbų, ir man liko tik viską iš savęs iškrapštyti. Tiek „Lapę“, tiek „Dramblį“ iškart mačiau Tuo metu ir Evelinos sukurtas „Lapės“ tekstas buvo spalvomis – tekstai man visuomet diktuoja spalvinį labai aktualus, lyg skirtas man. Jis buvo apie netektį, kalbėjo apie tai, kad kažkada bus šviesu. Ir aš užsidegiau intensyvumą. Pavyzdžiui, „Lapės“ teksto pagrindas – priešpriešos: laimė–nelaimė–laimė. Taip ir pagrindinės tuo tekstu. Negaliu nieko daryti, jei tekstas nepatinka. spalvos keitėsi: oranžinė–mėlyna. Iš pradžių gimsta Žodžiai turi duoti pirmą sluoksnį, tuomet užkloju savo spalvinė vizija, tuomet kuriu eskizus, nuolat nešiojuosi iliustracijas ir taip išeina ta daugiasluoksnė knyga. vaizdus, personažus galvoje. Galiausiai karpau žirklėmis, Mano debiutas buvo labai ryškus, „Lapė“ labai stipriai skenuoju ir dirbu kompiuteriu. įpareigojo. Antroji knyga – „Draugystė ant straublio Tekstą matau tapybiškai, galvodama galo“ man – geras savęs patikrinimas, ko apie spalvų harmoniją. Nebijau naudoti esu verta. Abejonių visuomet labai daug, Įdomu stebėti, pačių ryškiausių spalvų, bet labai siekiu kaip ir nuomonių. kaip vaikai priima dermės. Mane džiugina ritmas, koloritas. Mano knygos prasideda ne nuo dramblio „Laimė yra lapė“ sulaukė didelės tekstą, kaip suvokia ar pelės nupaišymo, o nuo spalvų. Pra­ sėkmės – IBBY Lietuvos skyriaus organipaveikslėlius, kokių dedant kurti personažą, svarbu prieš tai zuojamuose rinkimuose ji pelnė Domicė­ apgalvoti, koks jis bus, užsiauginti galvoje. lės Tarabildienės premiją – tapo gražiaupastabų pasako. sia 2016 metų knyga, kūrinys pateko į

„

28

„Laimė yra lapė“ jau sėkmingai gyvena savo gyvenimą ir keliauja po pasaulį. A. Kiudulaitė (antra iš kairės) ir E. Daciūtė (trečia iš kairės) su leidyklos „Tikra knyga“ vadovu Jauniumi Lingiu ir aktore Daiva Rudyte. Elzės Lingytės nuotr.

Neretai tarp autoriaus ir knygos redaktoriaus kyla karštų diskusijų. O kaip atrodo teksto autoriaus ir iliustruotojo bendradarbiavimas? Abiejose Tavo iliustruotose knygose iliustracijos papildo ir išplečia tekstą... Santykis su autoriais skyrėsi. Su Evelina abi la­ bai degėme ta knyga, labai daug bendradarbiavom. Su „Drambliu“ jau buvo kitaip. Darbas prie šios knygos leido patirti, kad iliustruotojui pakanka gero teksto, o visa kita nėra taip svarbu. Aš tiesiog apsigyvenau tame tekste. Suprantu, kad kiekviena nauja knyga kaskart atneš vis kitokią patirtį. Ar daug sulauki tekstų, kuriuos prašoma iliustruoti? Kokiais atvejais sutinki? Ar jau esi atradusi tekstą, su kuriuo dirbsi toliau? Ypatingo bumo nepajutau. Sulaukiau klausimų, bet aš visuomet sakiau, kad man svarbiausia yra tekstas. Nė nepradedu kalbos, jei nematau teks­ to. Džiugina, kad rašo jauni žmonės, ir aš jiems nuoširdžiai patariu, ką daryti, nes ir man pačiai

pradžioje kilo problemų, nežinojau, kur kreiptis, buvo nedrąsu. Dabar planuoju dirbti ties nauja knyga, „joje būsiu“ mažiausiai 9 mėnesius. Trečia knyga visa bus mano pačios – ir tekstas, ir vaizdas. Tai – pa­ veikslėlių knyga. Beje, visuomet sakiau, kad tikrai nerašysiu, bet tas tekstas atėjo labai natūraliai, iš gyvenimo. Mūsų gatvėje gyvena toks šuo, visų mylimas ir visų niurkomas, tai pagalvojau: „Fan­ tastiška istorija!“ Knygą pavadinau „Maksas ir 92 musės“. Jau pradėjau piešti. Ją taip pat nešiojausi galvo­ je. Žinojau, kad knyga bus apie visokius skraiduo­ lius, nes juos labai mėgstu paišyti. Man smagu, kad į savo tekstą jau galiu žiūrėti iš šono, kad jis mane įkvepia kaip iliustruotoją. Jau mezgasi isto­ rijos, kurių neparašiau, bet galiu nupiešti. Labai nekantrauju. Norėčiau daugiau laiko padirbėti tame savo narvelyje (šypsosi). Keliauji po įvairias knygų muges: gali stebėti aktualijas, naujienas. Ką jose atrandi sau? Labai džiugina, kad Lietuvoje intensyvėja paveikslėlių knygų leidyba. Kai augo jaunesnysis sūnus, tokios knygelės daugiausia buvo verstinės. Ir man tai atrodė neteisinga. Skaitydamas jausda­ vai, kad adaptuota, kad ji – ne Lietuvos vaikams. Tai labai skatino sukurti knygą vaikams. Dabar mano jaunėlis jau išauga iš tų knygų, juokauju, kad reikės pasiskolinti vaiką (juokiasi). Mėgstu viską vertinti struktūriškai, taigi tam tikros tendencijos matyti. Kartais gali įžvelgti, kas įkvėpė vieną ar kitą kūrėją. Svarbiausia yra važiuoti į tokius renginius kaip Bolonijos knygų mugė ir viską bandyti susiurbti. Kaip ir sakiau, pirmasis mano apsilankymas šioje mugėje pa­ dėjo suprasti, kad yra daugybė stilių, skirtingai dirbančių iliustruotojų. Antrojo apsilankymo metu analizavau skirtingus kūrėjų sprendimus, kurie padėjo man pačiai išsiaiškinti, kaip išspręsti iliustracijų sudėliojimą. Trečią kartą Bolonijoje domėjausi popieriaus rūšimis. „Laimė yra lapė“ rašoma, kad laimė – tai oranžinis apelsinas, moliūgų uogienė, krepšinio kamuolys, šermukšniai rudenį... Kai su bibliotekoje apsilankančiais vaikais skaitome „Lapę“, visuomet kalbame apie laimę. O kas laimė yra Tau? Per šiuos metus man viskas išsigrynino: laimė yra šalia esantys žmonės: šeima, draugai. Linkiu dar daugiau laimės ir dėkoju už pokalbį!

Iliustracija iš knygos „Draugystė ant straublio galo“, 2017 m.

Kalbėjosi Viktorija Pukėnaitė 29

kūrėjai ir jų darbai

SUBTILUSIS AUKŠTAITIS Dr. Kęstutis Šapoka

Galime pagrįstai didžiuotis, jog vienas iš dailininko Leopoldo Surgailio (1928–2016) tapybos darbų – „Penki muzikantai“ kone tris dešimtmečius priklauso Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Tai gana tipinis tapytojo darbas, kuriame atsispindi visos geriausios jo kūrybos savybės. Surgailio kūryba remiasi keliais baziniais dėsniais. Dailininką visada domino esminė paveikslo kom­ pozicinės, piešinio ir spalvinės sandaros struktūra. Paveikslo šerdis yra kompozicija ‒ formalių paveikslo elementų ‒ linijos, kontūro, dėmių ir spalvų ‒ vitališki santykiai. Todėl turinio plotmėje dailininkas turėjo keletą mėgstamų temų, leitmotyvų ‒ aukštaitišką pei­ zažą, kartais Vilniaus senamiestį, o mėgstamiausi buvo etnografiniai motyvai: Užgavėnių, kaimo muzikantų, liaudies meistrų skulptūrėlių, stilizuotų šventųjų, rū­ pintojėlių. Šiuos kelis teminius leitmotyvus Surgailis nežymiai varijavo visą gyvenimą, neskaitant anksty­ vosios kūrybos, kurioje būta keletas daugiau ar ma­ žiau realistinių portretų, natiurmortų ir socialistinio realizmo padiktuotų kompozicijų „teminių peizažų“. Tačiau ir juose dailininkas sprendė ekspresionistinei tapybai būdingas problemas, o ne tiesiog atkartojo ideologines klišes.

Profesionalus „Ars“ idėjų tęsėjas „Etnografiniai“ motyvai, išreiškiami savitomis liaudies meno interpretacijomis, iš dalies buvo tole­ ruojami ir sovietmečiu. Kartu tai buvo būdas išvengti ideologinių varžtų ir užsiimti grynąja tapyba. Tai reiškia, kad, naudojant etnografinius motyvus, soviet­ mečio suvaržymų aplinkoje buvo galima „išlįsti pro adatos skylutę“, paprastai tariant ‒ legaliai deformuoti, 30

Leopoldas Surgailis gimė 1928 m. Utenoje. 1952 m. baigė tapybos studijas to meto Valstybiniame dailės institute. Vėliau – nuo 1960 m. iki 2008 m. su pertrauka – jame (1990 m. atgavusiame Vilniaus dailės akademijos vardą) dėstė tapybą, piešimą ir kompoziciją, buvo Tapybos katedros profesorius. Dailės parodose dalyvavo nuo 1952 metų. 1989–2000 m. buvo grupės „24“ narys. Nuo pat ankstyvosios kūrybos išsiskyrė savitu stilizuotu ekspresionistiniu stiliumi ir itin jautria, subtilia spalvine klausa. Dailininkas mirė 2016 m. Vilniuje. Andriaus Surgailio nuotr.

stilizuoti, iš dalies sukarikatūrinti, netgi suabstraktinti siužetą, kadangi liaudies menui būdingas šioks toks „primityvumas“. Surgailio kūryboje anksti išryškėjo polinkis į stiliza­ ciją ir švelnų groteską, ne į destruktyvią stilizaciją, bet į sintezę, apibendrinimą, netgi senovinėms freskoms būdingą monumentalumą. Galima sakyti, jog daili­ ninkas išgrynino tik sau būdingą koloritą ‒ raudonų, rusvų, rudų, baltų, juodų, pilkų tonų (peizažuose – ža­ lios, mėlynos, pilkos, auksinės ir pan.) žaismą, spalvų ir tonų varijavimą. Juo tarsi senųjų tapybos meistrų sekėjas apsiribojo visą gyvenimą. Tačiau koks turtingas ir išradingas buvo tas kelių spalvų ir pustonių žaismas! Surgailis buvo XX a. 4-ajame dešimtmetyje gyva­ vusios „Ars“ grupės idėjų tęsėjas. Patyrė Viktoro Viz­ girdos (1904–1993) įtaką – lengvą tapyseną, saikingą stilizaciją, subtilų koloritą ir pan. Iš tarpukario „Ars“ tapytojų grupės Surgailis paveldėjo ir tvirtą moralinę programą – kalbėti apie būtinybę tautine kalba: „Tarpais mene ieškoma šaknų, norint įgauti jėgų, atsinaujinti ir nusikratyti kultūros apnašų. Taip padarė amerikiečių abstraktusis ekspresionizmas ir vokiečių „Naujieji laukiniai“. Kultūros apnašomis aš vadinu visa tai, kas mene tampa įprasta kaip mada: kai įsitvirtina kokios nors (net ir estetiškos) meno formos, kai tos formos darosi dogma, kuriai forma gali būti ir vienokia, ir kitokia. Menas tada praranda gyvybę, tampa dirbtinis,

netenka prasmės. <…> Aš noriu stovėt savo menu ant žemės, o mano žemė yra Lietuva, Europa.“* Apskritai Leopoldo Surgailio kūrybai apibū­ dinti tiktų žodis koky­ bė. Keistas dalykas – jo tapyba išlaiko kokybės egzaminą skirtinguose socioistoriniuose konteks­ tuose. Tapytojo kūriniams būdingas psichologinis balansas, (aukštaitiška) lo­ gika, netgi apskaičiavimas, profesionalumo ir jausmo, intuicijos, atsitiktinumo dermė, taip pat harmo­ ningas (vėlgi aukštaitiško) sarkazmo ir nuoširdaus lyrizmo, kosmopolitizmo ir „pro­ vincialaus lietuviškumo“ santykis. Tai – tapyba, kuri yra objektyviai (lietuvių ekspresionizmo tradicijoje) kokybiška ir jos kokybė yra stabili, nekinta keičiantis sociopolitinėms santvarkoms. Dailininko palikimas ‒ vienas vertingiausių Lietuvos XX a. antrosios pusės mūsų ekspresionistinėje tapyboje, galima sakyti, mūsų tapybos aukso fondo dalis.

Kokybiškas ekspresionistinės tapybos kūrinys Surgailio Nacionalinei bibliotekai dovanota drobė „Penki muzikantai“ datuojama 1978 metais. Paveikslo kompozicija monumentali, herojai užima visą plokštumą ir yra kompozicinės dominantės. Maža to, muzikantai kiek ironiškai netgi „padidinami“ iki monumentų, sutraukiant ir sumažinant erdvę aplink. Tai daroma dviem būdais: herojai vos sutelpa paveiksle, jie, galima sakyti, remiasi į vertikalias ir horizontalias paveikslo ribas; be to, viršutinėje paveikslo dalyje nutapyta palubėje kabanti elektros lemputė, į kurią galvomis beveik remiasi muzikantai. Tai irgi sukuria ankštos, mažytės patalpos ‒ kaimo gryčelės kambarėlio ar kamarėlės ‒ įspūdį. Gryčios leitmotyvas vėlgi kreipia etnografinės tematikos, etnografinių personažų link. Kaip jau minėta, etnografinė tematika atveria kelią paveikslo herojus stilizuoti, naudoti saikingas deformacijas Dailininkas turėjo ir groteską, o kompoziciją stumtelėti netgi abstraktumo pusėn. Taigi, dominuoja ne keletą mėgstamų realistinis, o stilizuotas stilius, visa kom­ leitmotyvų – pozicija pajungta spalviniam ir grafiniam aukštaitišką peizažą, ekspresyvumui, ritmui ‒ vitališkam, žaismingam įspūdžiui, kuriamam gelsvų, kartais Vilniaus rusvų, pilkų begalybės tonų ir pustonių senamiestį, o žaismės, vitališkais potėpiais ir ypač išraiš­ mėgstamiausi buvo kingu, „šokančiu“ kontūru. Šią dinamiką etnografiniai motyvai. ir groteską dubliuoja atliekamo trankaus ir linksmo kūrinio leitmotyvas.

„

* Leopoldas Surgailis. Iš.: 72 lietuvių dailininkai apie dailę. Vilnius: VDA leidykla, 1998, p. 285.

Leopoldas Surgailis. Penki muzikantai. 1978, drobė, tempera, 116 x 196 cm.

Kitaip tariant, vaizduojami ne tik ir ne tiek patys mu­ zikantai, kiek atkuriama, perteikiama pačios situacijos, kaimo šventės nuotaika. Žiūrovas provokuojamas tapti tos šventės dalyviu. Paveikslo kompozicija suformuota taip, kad iš savo, žiūrovo, pozicijos įsivaizduotume priešais esančius muzikantus ir jaustumėmės esą kartu šiame ankštame kaimo gryčios kambarėlyje, kuriame vyksta trankūs šokiai, pasisėdėjimas ar gal net kaimo išgertuvės. Muzikantų figūros sukarikatūrintos, apibendrintos, o jų veidai depersonifikuoti, labiau primenantys kaukes. Palubėje šviečianti elektros lemputė nurodo į tamsųjį paros laiką, greičiausiai naktį. O naktis tradiciškai yra įvairių burtų, vėlių, dvasių, velnių ir kitų „anapusinių“ personažų veikimo laikas. Todėl penkis muzikantus galima traktuoti ne tik kaip kaimo linksmintojus, bet ir kaip mitologines, pasakų būtybes. Prisiminkime Antano Gudaičio panašiu metu tapytą paveikslų seriją „Prie stalo“ (1975), kurioje kai kurie personažai simbolizuo­ ja per Vėlines gyvuosius aplankančius mirusiuosius. Nors to akivaizdžiai nematyti, šią potekstę išskaitome iš paveikslo kompozicijos. Surgailio paveiksle vaizduo­ jami muzikantai taip pat galėtų būti traktuojami kaip „anapusinio“ pasaulio atstovai, tik gal linksmesnėmis aplinkybėmis. Tai galėtų būti folkloro ar pasakos per­ sonažai, šėlstantys kad ir Užgavėnių metu. Simboliškai šį veiksmą galėtume sieti ir su netiesioginiu oponavimu ideologizuotai sovietinei kultūrai, kurioje galėjo būti tik viena ‒ socialistinio realizmo dimensija. O Surgailis, kaip ir Gudaitis, metaforiškai parodo egzistuojant ir kitas dimensijas, kultūrines ir ideologines tradicijas. Surgailio „Penkis muzikantus“ galima suvokti kaip itin kokybišką lietuviškos ekspresionistinės tapybos mokyklos kūrinį; galima suvokti kaip socialistinio realizmo karikatūrą; paveiksle vaizduojamą tikrovę galima suprasti ir kaip alter­ natyvią folkloro tradicijos, pasakos tikrovę. Taigi dailininkas į kaimo vakaronę sutalpino keletą prasminių lygmenų taip, kad kiekvienas, interpretuodamas šią Surgailio drobę, galėtų rasti sau kultūriškai, psichologiškai artimą potekstę. 31

Panaudotas projekto dalyvės Rasos Šimkutės tapybos darbas. Algimanto Jarukaičio nuotr.

gerosios patirtys

Su teptuku rankose – krašto ženklų paieškos Loreta Liutkutė Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka

Krašto ženklai. Taip Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka pavadino savo 2017 m. kovo–spalio mėnesiais vykdytą edukacinį projektą, kuriuo siekta suteikti žmonėms galimybę susipažinti su krašto istorija, ugdyti savo kūrybinį potencialą. Projekto dalyviai sužinojo, kas yra istorinio atvaizdo interpretacija tapyboje, paskaitose apie dailės principus ir technikas gautas žinias galėjo patikrinti praktiškai kūrybiniuose susitikimuose bei vasarą vaizdingoje miesto dalyje Giruliuose rengtuose pleneruose. Projekto rezultatai pranoko lūkesčius – į „Krašto ženklus“ įsitraukė skirtingo amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties miestiečiai, tačiau visus juos vie­ nijo noras pažinti, kurti, mokytis ir tobulėti. Vykdant projektą rengtose paskaitose, edukaciniuose susiti­ kimuose ir plenero dalyvių tapybos darbų parodos „Vakarų Lietuvos pajūrio motyvai“ atidaryme, kuris vyko Girulių bibliotekoje-bendruomenės namuose, iš viso dalyvavo daugiau kaip 400 asmenų. Projekto „Krašto ženklai“ metu sukurti darbai bus eksponuojami bibliotekos padaliniuose, skait­ meninami ir skelbiami virtualiojoje Klaipėdos krašto dailės galerijoje. Dalis darbų kaip dovana liks bibliotekai. 32

Piešimas padėjo atrasti save Keletas projekto dalyvių pasidalijo mintimis, kuo juos patraukė „Krašto ženklų“ pasiūlyta veikla. „Piešimas praplečia akiratį“, – sakė viena iš plene­ ro dalyvių, visą gyvenimą buhalterinį darbą dirbusi Vaclova Vaičiutė. Paskutinį kartą teptuką moteris laikė mokykloje. Tuomet jos gabumus piešti pastebėjo mokytoja ir patarė juos ugdyti, tačiau gyvenime teko vienu metu dirbti keliose darbovietėse, reikėjo susikurti patogias gyvenimo sąlygas ir svajonė pasimiršo. Įkvėpta projekto „Krašto ženklai“ mokymų, Vaclova užsiminė, jog dabar planuoja namuose įsirengti erdvę, kurioje galėtų tapyti. „Mokymasis piešti – tai ir mano valios bei užsispyrimo išbandymas“, – pripažino moteris.

Dailininko Tado Dromanto pamokoje. Algimanto Jarukaičio nuotr.

aclova) s išbandymas (V lio va – as m ši Pie ja) belieka (Viktori ne ęs an m i rs ta Kai piešiu,

Dalis projekto plenerų buvo surengti šalia Gi­ rulių esančiame Kukuliškių kaime. Norėta įamžinti sodybą, kurioje, vasarodamas pajūryje, buvo ap­ sistojęs filosofas ir rašytojas Vilhelmas Storosta (Vydūnas). „Žmogus yra stiprus, jeigu jisai žino savo krašto istoriją“, – mintimis dalinosi plenerų dalyvė Rimantė Vasiljeva. „Krašto ženklų“ progra­ ma paskatino Rimantę gilintis į krašto istoriją ir drauge, pasitelkiant kūrybą, lavinti savo vaizduotę. Nors R. Vasiljevai tapyba nėra naujas dalykas, moteris teigia, kad jos kurtus peizažus papildė nauji objektai. „Dabar mano darbuose atsiranda architektūra, išmokau įkomponuoti daugiau de­ talių“, – šypsojosi plenerų dalyvė. Logopedė Regina Martišienė piešti pradėjo gimus vaikams, būdama motinystės atostogose. Projekto „Krašto ženklai“ dalyvė sako visada ži­ nojusi, jog gali piešti, nors niekada to nedarė, o ir mokykloje, kurią lankė, nebuvo net dailės mokyto­ jo. „Kai ateina įkvėpimas, kartais pagalvoji, negi aš taip padariau? Atrodo, kad už tave kažkas tai pada­ ro“, – džiaugėsi Regina, kuri iki dalyvimo projekte „Krašto ženklai“ nebuvo tapiusi nei akvarele, nei

enis (Irina) Pamokos atrakino smeg

...Irina Polukarova...

Projekto „Krašto ženklai“ plenerų dalyvės: Vaclova Vaičiutė...

tales (Rimantė) Išmokau įkomponuoti de galvoji, Kai ateina įkvėpimas, pa egina) negi aš tai padariau? (R

...Viktorija Petrauskienė. Loretos Liutkutės nuotraukos

33

aliejiniais dažais, todėl jai buvo įdomu išbandyti skirtingas technikas. „Kai piešiu, tarsi manęs nebelieka. Nejaučiu nuovargio, nei kojos neskauda ir valgyti nenoriu... – pasakojo ikimokyklinio ugdymo pedagoge dirbanti Viktorija Petrauskienė. – Piešimas – tai išėjimas iš savęs, iš savo vidinio pasaulio. Netrukdo net tai, kad į tave žiūri. Kai piešiu, visiškai netrukdo niekas“. Smalsūs praeiviai stabtelėdavo prie Giruliuose tapančių plenerų dalyvių, išdrįsdavo juos ir pakal­ binti, domėjosi, kas ir kaip čia vyksta. Giruliškei Irinai Polukarovai pačiai teko galimybė dalyvauti projekte. „Gaudau kiekvieną išsakytą mintį, – apie dailininko Tado Dromanto pamokas kalbėjo mo­ teris. – Užsiėmimams vadovaujantis dailininkas moka bendrauti su žmonėmis, žino, kada sustoti, kai mato, kad mes jau nebesuprantam“. Irina į Lietuvą atvyko iš Sankt Peterburgo, kai jai buvo 24 metai: „Neturėjau draugų, reikėjo kaž­ kur išlieti susikaupusią energiją, tuomet pradėjau piešti.“ Pirmąjį piešinį ji sukūrė pasinaudojusi vaikams skirtomis piešimo priemonėmis. Praktinių įgūdžių mokėsi ir internetu, tačiau Irina įsitikinusi, kad naudingiau, kai mokymasis vyksta gyvai, da­ lyvauja žmonių, kurie turi daugiau patirties ir gali ja pasidalinti. Šios dailės pamokos, I. Polukarovos teigimu, „atrakino smegenis“.

Diskusijos ir galimybė išmokti, pažinti Ne vienas projekto dalyvis kaip didelį pranašu­ mą nurodė galimybę edukacinių susitikimų metu užduoti klausimų, taip pat galimybę diskutuoti, pareikšti savo nuomonę. „Labai įdomu klausytis žmonių, kurie žino mažiau, nes jie į meną dar žiūri kaip vartotojai, – vertino Jevgenija Škaliova, studijuojanti šiuolaikinį meną ir medijas. – Kai žmonės išsako savo nuo­

monę, gali pasidaryti bendrą išvadą“. Paklausta, ar, dalyvaudama šio projekto programoje, rado, ko dar nežinojo, Jevgenija pripažino, kad sužinojo tam tikrų techninių dalykų. Praktinių susitikimų metu dalyviai interpre­ tavo Klaipėdos istoriją menančias nuotraukas, atvirukus, piešinius. Ant popieriaus buvo kuriami eskizai anglies, sangvino bei tušo technikomis; ant popieriaus liejami darbai akvarelės technika. Plenerų dalyviai kūrė eskizus bei aliejinės tapybos darbus ant drobės. T. Dromantas pastebėjo, kad žmones ypač domina technologinio pobūdžio tapybos aspektai: nuo ko pradėti, kaip pasirinkti formą, kaip komponuoti ir pan. Dailininką nustebino ne tik projekto dalyvių kū­ rybiškumas, bet ir noras daugiau sužinoti, žmonių motyvacija. „Tai rodo ypatingą žmonių dėmesį tokiai vaizduojamojo meno išraiškai, kuri perteikia ne abstrakčias meno idėjas, o konkrečios vietos ir laiko estetines išraiškas“, – apie dailės pamokas, kurios buvo susietos su Klaipėdos krašto realijomis, sakė T. Dromantas. Bibliotekoje buvo surengtos paskaitos „Re­ gionalizmas tapyboje. Regionalistai vakar ir šiandien“; „Vakarų Lietuvos krašto savitumas ir istorinio atvaizdo interpretacija tapyboje: kraš­ to istorijos ir meno sankirta“; „Plenero tapyba. Tikslai, principai ir technika“. Klausydamiesi kraštotyrininkų ir dailininkų skaitomų paskaitų, projekto dalyviai susipažino su Girulių istorija ir dailės teorija. Įgavę teorinių žinių, žmonės buvo pakviesti dalyvauti Giruliuose rengiamuose pleneruose ir įamžinti autentiškus vaizdus. Plenerų dalyviai, drobėse įamžindami šalia Girulių esančią sodybą, kurioje kitados buvo apsistojęs Vydūnas, buvo sve­ tingai sutikti dabartinių jos šeimininkų Aldonos ir Jono Navickų, turėjo galimybę išgirsti namo ir jo senųjų savininkų gyvenimo istoriją, apie kurią užsimenama ir kultūros istoriko Ber­ nardo Aleknavičiaus knygoje „Žvejų kaime­ lio kronika“.

Prie namo (Kukuliškių k., Klaipėdos r.), kuriame vasarodavo Vydūnas. Iš kairės: sodybos šeimininkas Jonas Navickas, plenero dalyvė Rimantė Vasiljeva, projekto vadovė Loreta Liutkutė ir namo šeimininkė Aldona Navickienė. Tado Dromanto nuotr.

34

*** Projektą „Krašto ženklai“ finansavo Lie­ tuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija, Klaipėdos miesto savi­ valdybės administraci­ ja ir privatus rėmėjas – UAB „Mūsų laikas“.

KRONIKA

Istoriniais piliakalnių takais Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka baigė vykdyti projektą „Piliakalnių istorija žadina vaizduotę“, kuris buvo skirtas šiemet paskelbtiems Piliakalnių metams. Jį įgyvendindami norėjome atkreipti dėmesį į mažai žinomus, gal kiek pamirštus, bet nuostabiai gražius Ignalinos Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų bei Švenčionių krašto piliakalnius, paskatinti net tik grožėtis nuo jų atsiveriančiais vaizdais, bet ir aktyviau domėtis savo krašto istorija.

Siekdami įtraukti kuo daugiau vietos gyventojų, organizavome atviras istorijos pamokas, kultūrinius pažintinius žygius, skatinome atrasti legendas, pada­ vimus, sakmes, poeziją, ant piliakalnių rengėme jų skaitymus. Šie renginiai leido geriau pažinti nemateri­ alųjį kultūros paveldą, apsilankyti Aukštaitijos nacio­ naliniame (ANP), Labanoro ir Sirvėtos regioniniuose parkuose, pajusti šių kraštų išskirtinumą. Norėjome sudominti įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir pomėgių žmones. Vykdant projektą, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kul­ tūros ministerija, aplankyti keturi ANP teritorijoje esantys piliakalniai: Linkmenų, Ginučių, Puziniškio, Taurapilio, Švenčionių rajone – Kačėniškės piliakalnis. Renginiai prasidėjo dar kovą, kai buvo pristatytas projektas ir jo veiklos. Gegužės–rugpjūčio mėnesiais organizuotos atviros istorijos pamokos. Ant Linkme­ nų piliakalnio vyko renginys „Su piliakalniais gimusi gamta“, klausėmės gamtininko Selemono Paltana­ vičiaus paskaitos. Jos pabaigoje, tarsi pagerbdami istorinę atmintį saugantį Linkmenų piliakalnį, visi

Prie Ginučių piliakalnio. Linos Jakubsevičienės nuotraukos

Padavimų ir legendų skaitymai

dalyviai apjuosė jį ir susikabino rankomis. Renginys buvo filmuojamas bepilote skraidykle. Pasigėrėti jo akimirkomis galima Algirdo Panavo sukurtame filme adresu https://youtu.be/uudS0oZKw1k. Į antrą atvirą istorijos pamoką „Ginučių piliakal­ nis Lietuvos istorijos pasakojime“ pasikvietė­ me archeologą prof. dr. Vykintą Vaitkevičių. Istorijos pamoką „Piliakalniai, pilkapiai ir alkai: nuo lietuvių genties iki valstybės“ su profesoriumi surengėme ir ant Taurapilio pi­ liakalnio. Po renginio visi norintieji galėjo kar­ tu su V. Vaitkevičiumi leistis į žygį ir aplankyti vertingą archeologų radinį – V a. kunigaikščio pilkapyną. Profesorius papasakojo baltojo kryžiaus, kurį ant Taurapilio pilkapių pastatė vietos gyventoja Veronika Balčiūnaitė, istoriją. Patraukę Tauragnų ežero šiaurine pakrante, ieškojome Šeimaties ir Moko mitologinių akmenų. Pavyko atrasti Aukštaitijos naciona­ linio parko miškuose pasislėpusį paslaptingą Puziniškio piliakalnį. Į šią pamoką pakvietė projekto partneriai – Aukštaitijos nacionali­ nio ir Labanoro regioninio parko direkcijos specialistai. Svečius pasitiko Ignalinos krašto folkloro ansamblio „Čiulbutė“ sutartinės, apie 35

Po istorijos pamokos ant Taurapilio piliakalnio

piliakalnį ir jo svarbą kalbėjo direkcijos Informaci­ jos ir kultūros paveldo skyriaus specialistės Giedrė Šukytė ir Sigutė Mudinienė, Tauragnų II piliakalnio atradėja archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė. Projekto partneriai – Kaltanėnų ugdymo ir turiz­ mo centras (direktorius K. Lisauskas) ir Sirvėtos re­ gioninio parko direkcija kvietė į edukacinę pažintinę kelionę po Švenčionių kraštą „Praeities paslaptys“.

Vėliau kelias nuvedė ant dydžiu ir atsive­ riančiais vaizdais įspūdingo Kačėniškės piliakalnio. Iš viso projekto renginiuose dalyvavo daugiau kaip 1000 lankytojų. Prie šios iniciatyvos prisidėjo ir Ignalinos viešosios bibliotekos filialai, buvo kopta į Bajorų, Kazlupiškės, Tolimėnų, Garbšių piliakal­ nius (Kazitiškio seniūnijoje), Dūkštelių ir Sokiškių piliakalnius (Dūkšto seniūnijoje), Pūškų piliakalnį (Rimšės seniūnijoje). Palūšės ir Strigailiškio bibliotekų ben­ druomenės dalyvavo edukacinėje išvykoje „Reškutėnų krašto kultūros lobynas“, aplankė Reškutėnų piliakalnį. Rajono bibliotekos, kultūros darbuotojams buvo organizuotas teorinis ir praktinis semi­ naras „Aukštaitijos piliakalniai – baltų genčių palikimas“, kurį vedė prof. Algirdas Girininkas. Baigiamasis projekto renginys vyko ant Ladakalnio. Laužais ir dainomis kartu paminėta rugsėjo 22 d. švenčiama Baltų vienybės diena. Etninę vakaronę do­ vanojo Ignalinos krašto folkloro ansamblis „Čiulbutė“, sutemus ugnies programą parodė grupė „Igni“.

Laima Andrijauskienė

Naujos galimybės susipažinti su inovacijomis ir skatinti kūrybingumą Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pasiren­ gusi vykdyti naują didelį projektą. Spalio 9 d. čia įvyko kartu su Kultūros ministerija rengiamo 10 744 762 Eur vertės projekto „Gyventojų skatinimas išmaniai naudotis internetu atnaujin­ toje viešosios interneto prieigos infrastruktūroje“ išankstinis pristatymas. Įgyvendinus projektą, šalies gyventojams turėtų

atsirasti naujų galimybių tobulėti, dalyvaujant skaitmeni­ nių kompetencijų ugdymo, skaitmeninio turinio kūrimo ir kitose skaitmeninės informacijos iniciatyvose. 36 mėnesius truksiančio projekto metu planuojama atnaujinti viešosios prieigos kompiuterių ir interneto infrastruktūrą viešosiose bibliotekose. Bus atnaujinta kompiuterinė ir programinė įranga daugiau nei 1200 viešosios interneto prieigos taškų (iš jų 1000 – kaimiškose vietovėse); planuojama nupirkti specializuotos techninės ir programinės įrangos paketų: iš jų – 67 kūrybinių, tiek pat – eksperimentinių ir programavimo paketų; 30 akliesiems ir silpnaregiams skirtų paketų; 61 savarankiško mokymosi paketas. Projektu bus siekiama kuo geriau išnaudoti ir viešinti pasaulyje sparčiai augančią robotikos rinką. Projektas finansuojamas iš 2014–2020 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų programos „Informacinės vi­ suomenės skatinimo“ prioriteto. Bus pradėtas įgyvendinti 2017 m. pabaigoje. „Tarp knygų“ informacija

Vygaudo Juozaičio nuotr.

36

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Kaunas Bibliotekoje atvertas „Šanchajaus langas“. Rugsėjo 18 d. miesto Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje lankėsi delegacija iš didžiausio Kinijos miesto Šanchajaus. Susitikime aptartas galimas bibliotekos ir įvairių Šanchajaus įstaigų bendradarbiavimas bei atvertas simbolinis „Šanchajaus langas“.

Delegacijai iš Šanchajaus pristatyta bibliotekos veikla.

„Šanchajaus langas“ (angl. Window of Shang­ hai) – tai projektas, kurį vykdydama Šanchajaus biblioteka Kauno Vinco Kudirkos viešajai biblio­ tekai dovanoja 500 knygų ir kasmet dar dovanos po 100. Knygų tematika labai įvairi – nuo vaikiš­ kų knygelių iki kinų kalbos vadovėlių ir knygų apie Kinijos kultūrą. Susitikime Šanchajaus bibliotekos atstovė Chen Dai ir Vinco Kudirkos bibliotekos direktorė Nomeda Domeikienė pasirašė „Šanchajaus lango“ susitarimą, kuriuo įsipareigojo bendradarbiauti. Susitikime, vykusiame bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje, dalyvavo Kinijos ambasadoriaus Lietuvoje žmona Gu Yaoqin, Šanchajaus socialinių mokslų akademijos, Šan­ chajaus bibliotekos, Kinijos ambasados atstovai. Unikalius senoviškus kiniškus raižinius ant plytų pristatė ir raižinio kopiją bibliotekai dovanojo Mingzitango kiniškų raižinių ant plytų muzie­ jaus direktorius. Delegacijai iš Šanchajaus pristatyta bibliote­ kos istorija ir veikla, vykdomi projektai, kultūri­ niai renginiai. Svečiai itin domėjosi bibliotekos turimu 3D spausdintuvu, organizuojama veikla, diskutavo apie tolesnį bendradarbiavimą. Dovanotas knygas bibliotekos lankytojai gali rasti Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje, jas, kaip ir bet kurias kitas bibliotekos knygas, bus galima pasiimti į namus. Monika Straupytė Projekto „Atsakingas skaitytojas“ nugalėtojai. Bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka 2017 m. balandžio mėnesį viešosiose bibliotekose buvo pradėtas Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) or­ ganizuojamas socialinis projektas „Atsakingas skaitytojas“. Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka, prisidėdama prie šios iniciatyvos, kvietė bibliotekos lankytojus dalyvauti elektroni­ kos atliekų rinkimo akcijoje ir nebenaudojamus elektronikos prietaisus (virdulius, telefonus, barzdaskutes, baterijas) atnešti į biblioteką. Nors pati elektronika nėra pavojinga, tačiau tapusi atlieka ir irdama nesaugioje vietoje neiš­ vengiamai daro žalą. Įrenginiuose yra sunkiųjų metalų – gyvsidabrio, švino, chromo ar freono

dujų ir t. t. „Nuodingos medžiagos prasiskverbia į gruntą, iš kurio per vandenį sugrįžta žmonėms, augalijai ir gyvūnams“, – teigia EPA direktorius L. Ivanauskas. Per 3 mėnesius viešosios bibliotekos lanky­ tojai atsikratė 800 kg. elektronikos atliekų, o len­ tynas bibliotekoje papildė 62 knygos už 500 Eur. Rajono bibliotekos lankytojai buvo aktyviausi ir surinko didžiausią elektronikos atliekų kiekį iš visų šalies bibliotekų, dalyvaujančių projekte. Pasak pirmą vietą konkurse laimėjusios Kauno rajono SVB vyr. bibliotekininkės Reginos Vasauskaitės, tokie projektai padeda skatinti gyventojų sąmoningumą ir teikia naudą: nebe­ naudojami elektroniniai įrenginiai nebemetami į buitinių atliekų konteinerius, o atsakingas elgesys dar ir įvertinamas – bibliotekos fondai pasipildo itin didelę paklausą tarp skaitytojų turinčiomis knygomis. „Mūsų bibliotekoje vidutiniškai skaitytojas apsilanko 2 kartus per mėnesį ir perskaito apie 28 knygas per metus. Akivaizdu, kad lankytojai yra suinteresuoti knygų pildymu, tačiau pirmą kartą turėjo galimybę savo atsa­ kingu elgesiu prie didesnio knygų pasirinkimo prisidėti ir patys“, – pasakoja R. Vasauskaitė. Pageidaujamų knygų sąrašas labai įvairus, jame ir detektyvai, ir populiarūs saviugdos kūriniai, ir vaikams skirtos knygos.

Rajono gyventojai atsikratė elektronikos atliekų. Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

„Kviesdami dalyvauti šiame projekte no­ rėjome atkreipti gyventojų dėmesį į būtinybę tinkamai atsikratyti elektronikos atliekų ir tam sudarėme itin patogias galimybes“, – sakė EPA direktorius ir pridūrė, kad projektas bibliotekose bus vykdomas visus šiuos metus, todėl į šią veiklą įsitraukti kviečiamos ir nespėjusios to padaryti šalies bibliotekos. Regina Vasauskaitė Kelmė Patirtimi dalijosi gyvūnų mylėtojai. Pa­ saulyje kasmet spalio 4-ąją minima Pasaulinė gyvūnijos diena. Šios dienos misija – pagerbti visas gyvūnų gyvybės formas bei žmonijos ir gyvūnijos glaudų ryšį, padėkoti gyvūnams už jų svarbą žmogui, suteikiant daugiau džiaugsmo ir prasmės. Paminėti Pasaulinę gyvūnijos dieną spalio 6 d. į Užvenčio biblioteką buvo pakviestas pulkas gyvūnų mylėtojų. Ne vienas jų ryžosi savo mielus augintinius, mažuosius bičiulius parodyti ir kitiems. Vaiva Rimdeikaitė augina du zebrinius amadinus – trejų metų Čikį ir vienerių metų Mikį. Emilija Neimanaitė globoja katytę, vardu Elza, Gabija Sapronaitė – kalytę Mėtą, o Dominyka Mangirdaitė – kalytę Zeivą. Mergaitės susirinkusiems mielai pasakojo apie

Renginio dalyviai su savo augintiniais.

savo augintinius, atskleidė jų atsiradimo ir iškrėstų išdaigų istorijas, pasidalijo priežiūros patirtimi. Savo augintinių istorijomis dalijosi ir kiti vaikai. Bibliotekoje buvo pristatyta knygelių apie gy­ vūnus, jų nuotykius ir draugystę paroda. Surengta viktorina, į kurios klausimus gyvūnų mylėtojai ne­ sunkiai atsakė. Daugelis žinojo elgesio su gyvūnais taisykles, išmanė ir gyvūnų teises. Juk dažnas savo namuose turi augintinių, juos myli, prižiūri, be jų neįsivaizduoja savo gyvenimo. Regina Karpienė Pagėgiai Europos kalbų dienos minėjimas. Viešoji biblioteka, bendradarbiaudama su Tauragės „Europe Direct“ informacijos centru, pakvietė krašto jaunimą į edukacinį Europos kalbų dienos minėjimo renginį, prasidėjusį vaizdo įrašu, kuria­ me įvairių Europos tautų žmonės sveikinasi savo gimtosiomis kalbomis. Pagrindiniu akcentu tapo interaktyvus žinių apie Europos žemyno kalbas turnyras „Euro­ pa – kalbų ženkluose“. Šį sudėtingą, iš septynių temų – „Bendrieji klausimai apie kalbas“, „Ženklai ir rašyba“, „Etimologija“, „Šalys ir kalbos“, „Kalbų šeimos“, „Įvairūs“, „Gestų kalba“ – sudarytą gal­ vosūkį išnarplioti stengėsi Algimanto Mackaus gimnazijos moksleiviai, atlydėti anglų kalbos mokytojų metodininkių Aušros Andriekienės ir Aušros Zongailienės. Renginio dalyviai, susiskirstę į komandas, varžėsi tarpusavyje, siekdami ne tik teisingai atsakyti į maždaug pusšimtį virtualios viktorinos klausimų, bet ir gauti palankų mokytojų įvertini­ mą bei laimėti puikių prizų. Turnyro nugalėtoja paskelbta „Abiturientų“ komanda, garbingos 2-oji ir 3-ioji vietos atiteko „Varlyčių“ ir „Vabalų“ ko­ mandoms, o „Eruditai“ džiaugėsi ir 4-ąja vieta, tad pralaimėjusiųjų nebuvo. Visi apdovanoti Europos žemėlapiais, informaciniais leidiniais apie Europą ir užrašinėmis. Renginį vedusi bibliotekos Bibliografijos-in­ formacijos skyriaus vedėja Asta Andrulienė pa­ kvietė prisidėti prie Europos kalbų dieną siekiamo pasaulio rekordo ir įrašyti vaizdo įrašą „Aš myliu (įvardyti kalbą), nes...“. Europos kalbų dienos minėjime dalyvavę moksleiviai nusprendė, kad jų širdys neabejingos vienintelei – lietuvių – kalbai ir

Po turnyro, skirto Europos kalboms. Liudmilos Fetingienės nuotr.

37

drauge su pedagogėmis bibliotekoje skandavo šūkį: „Aš myliu lietuvių kalbą, nes tai – mano gimtoji kalba!“. Sonata Vitkutė Palanga Viktorina, skirta Baltų vienybės dienai. Baltų vienybės diena lietuviams ir latviams, vienintelėms išlikusioms dviem baltų tau­ toms, – tradicinė šventė, populiarinanti šių tautų ir valstybių ryšius, rugsėjo 23 d. sukvietusi į Palangą nemažai garbių svečių.

Viktorinos dalyviai su Lietuvos ir Latvijos parlamentų pirmininkais V. Pranckiečiu ir I. Mūrniece.

Paminėti 1236 m. rugsėjo 22 d Saulės žemėje (netoli dabartinių Šiaulių) įvykusio Saulės mūšio į Palangos viešosios bibliotekos renginių salę sugužėjo būrys smalsių Lietuvos ir Latvijos moksleivių. Prisimindamos baltų genčių istoriją, kultūrą, papročius, žemaičių kunigaikštį Vykintą, sumušusį užpuolikus kalavijuočius, apgynusį Lietuvą ir kaimynines gentis, šventiniame „Protų mūšio“ turnyre rungėsi net septynios mišrios iš palangiškių gimnazistų ir svečių iš Latvijos (Liepojos) sudarytos komandos. Įvairius klausimus apie lietuvių ir latvių protėvius baltus, jų gyvenimą prie Baltijos jūros moksleivių varžytuvėms rengė LR Seimo kanceliarija, Palangos kurorto muziejus ir Palangos viešoji biblioteka. Baltų vienybės dienai skirta viktorina buvo sudaryta iš penkių dalių, klausimai pateikti lietuvių ir latvių kalbomis. Viktorinos vertinimo komisijos pirminin­ kė, LR Seimo kanceliarijos atstovė Skirmantė Reznikienė susirinkusiuosius ragino neatitrūkti nuo savo šaknų, domėtis istorija, etnokultūra – tuo, kas vertinga, ką būtina išsaugoti. Laikas, praleistas bibliotekoje, neprailgo: per 40 čia susirinkusių lietuvių ir latvių moksleivių varžėsi vardydami baltų gentis, simbolius, Lietuvos istorijos faktus ir atmintinas datas. Daugiausia taškų surinko ir lyderiu tapo jung­ tinė Palangos senosios gimnazijos ir Liepojos moksleivių komanda ,,Merginos“. Nugalėtojus pasveikinti ir įteikti atminimo dovanėlių atvyko LR Seimo pirmininkas Vikto­ ras Pranckietis ir Latvijos Saeimos pirmininkė Ināra Mūrniecė. Prisilietimas prie istorinių įvykių skatina jaunąją kartą išlaikyti identitetą, puoselėti kalbą, papročius, tradicijas. Ši viktorina ir turiningai praleistas laikas padės pamatą glaudžiai dviejų tautų moksleivių bičiulystei, paskatins juos labiau domėtis savo krašto ir kaimyninių šalių kultūra, jos panašumais ir skirtumais, praplės moksleivių kultūrinį akiratį. Monika Rukšėnienė

38

Panevėžys Parodoje „EXPO Aukštaitija 2017“. Pasku­ tinį rugsėjo savaitgalį „Cido“ arenoje vykusioje 22-oje tradicinėje tarptautinėje verslo ir pasie­ kimų parodoje „EXPO Aukštaitija 2017“ lan­ kytojus pasitiko galybė įvairiausių organizacijų: nuo verslo įmonių, amatininkų iki švietimo ir kultūros įstaigų. Renginys subūrė daugiau kaip 150 dalyvių, jame buvo pristatytas ir Panevėžio regiono bibliotekų stendas. Čia šeimininkavo Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka su bi­ čiuliais iš Panevėžio miesto, Anykščių ir Kupiškio rajonų viešųjų bibliotekų. Šeštadienį bibliotekų stende lankytojus džiugino miesto viešoji biblioteka: siūlė programą visai šeimai, kvietė pasinerti į kūrybinę veiklą, atsipūsti ir papramogauti. Atvykusieji į parodą galėjo išmaniai skaityti knygas „Robotai“, „Pasaulio pasakos“, „Afrikos gyvūnai“ ir „Gamtos metų ratas“. Tai puikus būdas sudominti šiuolaikinę jaunąją kartą: tie, kuriems knygos atrodo neįdomios, atrado gali­ mybę vartant puslapius „prikelti“ pagrindinius jų herojus. Pasitelkus išmaniąsias technologijas, visos istorijos kaip mat atgyja ne tik vaizduotėje, bet ir realybėje, – tereikia nukreipti planšetę į interaktyvią papildytosios realybės knygą ir gali grožėtis staiga išnyrančiais trimačiais personažais.

Regiono bibliotekų stendas traukė ir šeimas. Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Mažieji išbandė ir virtualiosios realybės akinius, galėjo pasinerti į trimatį pasakos „Trys paršiukai“ pasaulį. Kol vieni bandė akinius, kiti noriai spalvino „atgyjančius“ piešinius. Žiūrint planšetės ekrane į jų darbelius, paveikslėliuo­ se pavaizduoti daiktai ir gyvūnai ima judėti. Praeiviai taip pat galėjo domėtis ir šiek tiek pasimokyti – sužinoti, kas slepiasi po QR kodais. Ypač daug dėmesio parodoje sulaukė 3D spausdintuvas. Apsilankiusieji stebėjo, kaip jis veikia, išbandė jėgas spręsdami spausdintuvu pagamintus smagius trimačius galvosūkius. Džiaugiamės, kad susidomėjusių ir norinčių dalyvauti edukacinėje veikloje netrūko. Apiben­ drinant renginyje praleistas valandas, galima sakyti – įrodėme, kad bibliotekoje sau įdomios veiklos gali atrasti visa šeima. Indrė Rapkevičienė Pasvalys Kolegių iš Švedijos viešnagė. Mariaus Ka­ tiliškio viešojoje bibliotekoje rugsėjo 11–16 d. praktinės patirties sėmėsi dvi atstovės iš su pas­ valiečiais besibroliaujančios Švedijos Giotenės savivaldybės (Götene kommun): bibliotekininkė Lisa Gindemo ir Giotenės savivaldybės kultūros renginių koordinatorė Ann Sofie Andersson. Viešnios domėjosi viešųjų bibliotekų pa­

dėtimi Lietuvoje: kokie jų ištekliai, kaip orga­ nizuojama veikla, kokios paslaugos teikiamos lankytojams. Jų apsilankymas organizuotas pagal tarptautinį tęstinį „NordPlus“ programos finansuojamą projektą „LoRe“ (angliškas trum­ pinys iš „Love Reading“, o lietuviškai – „Labai mėgstu skaityti“), todėl ypatingas dėmesys buvo skirtas kultūriniams, skaitymo populiarinimo renginiams Lietuvos bibliotekose. Pasvalio bibliotekininkai švedėms pristatė miesto biblio­ teką ir du jos padalinius Pušaloto bei Ustukių kaimuose, taip pat surengė pažintines ekskursijas į viešąsias bibliotekas Anykščiuose, Šiauliuose, Panevėžyje, Biržuose. Giotenės ir Pasvalio rajono savivaldybės palaiko ryšius nuo 1992 m. Ši draugystė ir lėmė viešnių pasirinkimą apsilankyti Pasvalio bibliotekoje. Krašto bibliotekininkams jos su­ rengė pristatymą apie Giotenę ir jos biblioteką. Giotenės savivaldybėje yra 13000 gyventojų, o jos centriniame mieste Giotenėje – apie 4600. Giotenės savivaldybė turi vieną biblioteką, įsi­ kūrusią pirmame savivaldybės pastato aukšte, ir atskirus bibliotekos kambarius, įrengtus sa­ vivaldybės mokyklose. Miesto bibliotekoje yra Suaugusiųjų ir Vaikų literatūros skyriai, atskiras kambarys meno parodoms, atokus kampelis jaunimui, trijų vietų interneto skaitykla, piliečių konsultavimo teisiniais klausimais stalas, kur budi savivaldybės atstovas, kino teatriukas rū­ syje. Kai bibliotekoje vyksta koncertai ar didesni renginiai, bibliotekininkės išstumdo į šonus ant ratukų stovinčias knygų lentynas ir sustato kėdes. Skirtingai nei Lietuvoje, bibliotekas Švedijoje išlaiko tik savivaldybės. Viešnios nustebo pamačiusios erdvią Pas­ valio centre įsikūrusią biblioteką ir sužinoju­ sios, kad apie 25000 gyventojų turintį rajoną aptarnauja miesto biblioteka, 32 jos padaliniai ir mobilioji biblioteka. Viešnios gyrė gerai organizuotas bibliotekas mokyklose, kuriose joms teko apsilankyti. Švedijoje bibliotekinin­ kas paprastai tik trumpam užsuka į mokyklos biblioteką, ją atidaro ir mokinius įleidžia patys mokytojai. Didelį įspūdį švedėms padarė biblio­ tekose eksponuojamos meno parodos. Daugelio jų autoriai buvo mokiniai ar jauni kūrėjai, todėl jos nusprendė, kad Lietuvoje vaikams teikiamas geras meninis išsilavinimas.

L. Gindemo (kairėje), A. S. Andersson (dešinėje) džiaugėsi radę knygų švedų kalba. Jūratės Genytės nuotr.

Giotenės atstovių apsilankymas sutapo su vykusia Pasvalio miesto švente, jos dalyvavo ir šiai šventei skirtuose renginiuose. Susitikime su rašytoju Kaziu Saja švediškai su viešniomis bendravo rašytojo žmona vertėja Gražina Zita Mažeikaitė, o pats rašytojas padovanojo savo knygą, ją viešnios išvežė Giotenės apylinkėse gy­ venančiai lietuvių šeimai. Per parodos „Pasvalio

krašto istoriniai dokumentai“ atidarymą švedės susipažino su Pasvalio kraštiečių bendrijos vado­ vu Rimantu Kanapėnu, domėjosi draugijos vei­ kla. „Lietuviai labai gerbia savo istoriją ir knygą, jiems populiarinti rengia neeilinius renginius. To mes galime iš jų pasimokyti“, – sakė viešnios. O ko kolegės palinkėjo lietuviams bibliote­ kininkams? Praktiškiau ir efektyviau panaudoti savo erdvias bibliotekas. „Apsilankykite Giote­ nėje pasisemti patirties, esate labai laukiami“, – kvietė jos Pasvalio bibliotekos darbuotojus. Jūratė Genytė Skuodas Baltų vienybės dieną kartu minėjo latgaliai, kuršiai ir žemaičiai. Šiemet, minint Piliakalnių metus i r B a l t ų v i e ny b ė s dieną, Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešoji biblioteka rugsėjo 22 d. organizavo Baltų vienybės dienos minėjimą. Bendradarbiaujant su Latvijos Respublikos Latgalos, Kuržemės regionų atstovais ir jų bibliotekomis buvo organizuoti kultūriniai-švietėjiški renginiai, susipažinta su minėtų kraštų kultūra ir istorija.

Ruošiantis ugnies sąšaukai ant Kubiliškės piliakalnio.

Vykdant projektą „Tarptautinė kultūrinių mainų savaitė: baltų genčių – latgalių, kuršių ir žemaičių kraštų panašumai ir skirtumai“ Skuodo meno mokykloje buvo surengta mokslinė konfe­ rencija. Joje pranešimus skaitė viešnios iš Latvi­ jos Rėzeknės centrinės bibliotekos Ruta Suseja ir Anita Gaidulė, taip pat Lita Vekausė iš Priekulės krašto Kruotės bibliotekos. Savo pranešimuose jos pasakojo apie Rėzeknės pilį, pristatė Latgalos krašto sūnų, tragiško likimo kunigą, švietėją ir politiką Francį Trasuną ir pagonių apeiginio Kruotės šaltinio radinių reikšmę baltų istorijos tyrinėjimų kontekste. Viešnių pranešimus į žemaičių kalbą vietoje vertė Edmundas Untulis. Apie rajono piliakalnius pasakojo Skuodo rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Alina Anužienė. Su Priekulės krašto komanda buvo atvykęs ir Kultūros skyriaus vedėjas Gundaras Venenas, taip pat folkloro ansamblis „Līga“, vadovaujamas Līgos Strellės. Po konferencijos ant Kubiliškės piliakalnio buvo surengta Baltų vienybės dienai skirta ugnies sąšauka, kurioje kartu su skuodiškiais žemaičių draugijos nariais, svečiais iš Latvijos dalyvavo ir Skuodo kultūros centro folkloro ansamblis „Vereta“, vadovaujamas Sigos Žieme­ lienės. Čia ne tik degė laužas, skambėjo dainos, vyko įvairūs žaidimai, bet ir buvo galima paska­

nauti žemaitiško šiupinio, o svečiai skuodiškius vaišino didžiuliu kuršišku „kringeliu“. Rugsėjo 23 d. viešnios iš tolimo Latgalos kraš­ to turėjo progą pamatyti, kas dedasi garsiajame „Skouda boužės juomarkė“, pakeliauti po įdo­ miausias rajono vietoves: apsilankyti Mosėdyje, pakeliauti Šauklių tundros takeliais, pamatyti didžiausią Lietuvos akmenį Puokėje, susitikti su itin savito braižo tautodailininku Napoleonu Reimontu, gyvenančiu netoli Barstyčių. Nutiesti tarptautiniai kultūriniai draugystės tiltai ne tik pagyvino R. Granausko viešosios bibliotekos veiklą, praturtino skuodiškių žinias apie artimiausius kaimynus, bet ir suaktyvino Skuodo krašto kultūrinį gyvenimą, tarptautiniu lygiu viešino jo įvaizdį. Kultūriniai mainai su artimiausiais kaimy­ nais, etninių tradicijų tęstinumas, specialistų, puoselėjančių senąsias liaudies tradicijas, tarp­ tautinis kultūrinis bendravimas skatina turizmą, bendros kultūrinės aplinkos, vietinio gyvenimo būdo, vertybių ir tradicijų pažinimą. Projektą iš dalies finansavo LR kultūros mi­ nisterija ir Lietuvos kultūros taryba, informacinis rėmėjas – rajono laikraštis „Mūsų žodis“. Pro­ jekto partneriai: Latvijos Respublikos Rėzeknės miesto biblioteka, Latvijos Respublikos Priekulės krašto savivaldybė, Skuodo žemaičių draugija. Birutė Strakšytė Šiauliai Įdomūs susitikimai. Rugsėjo 19 d. vėlyvą popietę Gruzdžių miestelio gyventojai skubėjo į Augustino Griciaus bibliotekoje vykstantį ren­ ginį – susitikimą su fotomenininku, keliautoju, albumo ,,Neregėta Lietuva“ autoriumi Mariumi Jovaiša. Jį inicijavo Elektronikos platintojų asociacija (EPA) ir Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Renginio svečius pristatė EPA vykdomo projekto „Atrask save“ koordinatorius, rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyriausiasis bibliotekininkas projektinei veiklai Almantas Šlivinskas. EPA projekto vadovė Laura Vanagie­ nė papasakojo, kodėl svarbu rūšiuoti įvairiau­ sias elektronikos atliekas, – dėl savęs, dėl savo vaikų, kad būtų išsaugota švari ir neužteršta gamta. Šį senos technikos ir baterijų iš gyven­ tojų surinkimo projektą, truksiantį iki metų galo, Lietuvoje vykdo 28 viešosios biblitoekos, o Gruzdžių biblioteka Šiaulių rajone yra viena aktyviausių. Vien pernai metais ji atidavė 40 kg surinktų baterijų. Projekto kviestinis svečias fotomeninin­ kas M. Jovaiša pasakojo apie savo daromas Lietuvos ir pasaulio gamtos peizažo fotografijas. Šiomis nuotraukomis plačiai skleidžiama žinia apie Lietuvos grožį, dabartį ir praeitį. Fotografas pasidalijo praktiškais patarimais, kaip fotogra­ fuoti gamtos peizažą, kaip užfiksuoti pačius netikėčiausius kadrus. „Mes esame šalis prie Baltijos jūros, kaip ir Švedija, Suomija“, – taip M. Jovaiša pristato Lietuvą užsieniečiams, kurie pirmą kartą išgirsta jos pavadinimą. Pirmąjį „Neregėta Lietuva“ albumą prieš dešimtmetį išleidęs fotografas jau skaičiuoja jo vertimus į 10 kalbų, o Lietuvos peizažo pristatymus surengė net 35 valstybėse. Be to, prieš kurį laiką jis gavo Kubos valdžios leidimą fotografuoti iš oro

Su renginio svečiais M. Jovaiša (antras iš kairės) ir L. Vanagiene (pirma iš dešinės). Bibliotekos archyvo nuotr.

šioje šalyje ir parengė didelio formato albumą. Vieną jo egzempliorių padovanojo ir Gruzdžių bibliotekai. Gruzdžių seniūnės pavaduotoja Gražina Slavikienė svečiui įteikė atminimo dovanėlę, o Augustino Griciaus bibliotekos vy­ resnioji bibliotekininkė Liongina Šufinskienė padovanojo lėlių meistrės Daivos Stankienės pagamintą angelą. Liongina Šufinskienė, Jurgita Jasiškytė Trakai Rūdiškiečių knygų namelis. Rugsėjo 20 d. prie modernaus ir šiuolaikiško Kultūros centro išdygo knygų namelis, dar vadinamas lesyklėle, inkilu, stebuklingu nameliu, knygų koplytėle ar mažąja bibliotekėle. Šie knygų nameliai džiugina žmones įvairiose pasaulio vietose: parkuose, aikštėse, alėjose, prie bažnyčių, prie didžiųjų bibliotekų. Knygų nameliai skatina bendruome­ niškumą, padeda populiarinti skaitymą. Tarptautinė ne pelno organizacija „Little Free Library“ („Mažoji nemokama bibliotekėlė“) registruoja jau esamus ir naujai atsirandančius knygų namelius. Šios organizacijos svetainėje galima rasti knygų namelių žemėlapį, tiesa, tik tų, kurie turi oficialų numerį ir yra užregistruoti. Čia galima rasti Lietuvoje įsteigtus ir užregis­ truotus knygų namelius, nors neregistruotų yra ir daugiau. Lietuvoje pirmoji tokia bibliotekėlė įkurta 2012 spalio 13 d. Vilniuje, Antakalnyje. Mintis pastatyti knygų namelį savame krašte kilo 2015 m. liepos 20 dieną, kai „Little Free Library“ organizacija padovanojo registracijos lentelę. Taigi mūsų knygų namukas turi numerį #26785 ir matomas ne tik Rūdiškėse, bet ir viso pasaulio žemėlapyje.

Knygų namelis kviečia praverti jo duris.

Mažojo namelio statyba užtruko, teko laukti beveik dvejus metus. Dėkojame na­ meliui medžiagas pirkusiam, projektavusiam ir jį sukalusiam mūsų miestelio gyventojui Rimvydui Paliuliui. Kviečiame rūdiškiečius naudotis knygų nameliu – nebijoti praverti jo duris, pasiimti patikusią knygą, o vėliau namelio atsargas papildyti jau perskaitytomis ar nereikalingomis knygomis. Danguolė Paliulienė

39

Vilkaviškis Penktokai kūrė animaciją. Vilkaviškio vie­ šoji biblioteka, bendradarbiaudama su Kauno apskrities viešąja biblioteka, vykdančia projektą „Vaikas – vaikui“, rugsėjo 13 d. pakvietė Salomė­ jos Nėries pagrindinės mokyklos 5 klasės mo­ kinius (auklėt. Enrika Paškauskienė) turiningai praleisti laiką bibliotekoje. Kauno kino centro „Romuva“ edukatoriai vaikus supažindino su animacijos istorija. Projekto vadovė Rasa Lolita Šukevičienė jiems pristatė parinktas knygas: Giocondos Belli „Kaip atsirado drugeliai“, Rasos Dmuchovskienės „Skruzdėliukas Neži­ niukas“, Kęstučio Kasparavičiaus „Povandeninė istorija“, Melanie Joyce „Kakarykorius“, Vytauto Kandroto „Laikrodžių istorijos“. Kūrybinių industrijų atstovams vadovaujant, vaikai piešė, lipdė, aplikavo, taip kurdami pasirinktų knygų veikėjus. Kita užduotis buvo kurti vadinamojo sustabdyto kadro animaciją, t. y. daug kartų fotografuoti savo sukurtus veikėjus įvairio­ mis pozicijomis. Atlikę užduotis penktokai vaišinosi, tuo metu kino centro darbuotojai sumontavo trumpus filmukus pagal vaikų sukurtą animaciją.

Skaitymai su šunimi Lokiu. Justinos Juciūtės nuotr.

Tai buvo pirmasis Kauno apskrities viešosios bibliotekos projekto „Vaikas – vaikui“ renginys. Jie dar vyks ir kitose Kauno regiono bibliote­ kose. Su nekantrumu laukiame, kai gruodžio pabaigoje bus sukurtas virtualus sustabdyto kadro animacijos albumas, kuriame kiekvienos projekte dalyvavusios bibliotekos jaunieji kūrėjai galės pamatyti savo animuotus knygų viršelius. Alvina Radžvilienė

Kiekvienas šeimadienio renginys skirtas tam tikrai temai, pvz., sveikai mitybai, tėvų, vaikų ir paauglių psichologijai, emociniam intelektui, stalo žaidimams, dailės terapijai, kūrybiniam rašymui ir kt. Tėveliai galėjo pabendrauti su psichologe R. Murauskiene, sveikos mitybos specialiste V. Kurpiene, šeimos santykių psicho­ logu V. Arvasevičiumi, aktore, renginių vedėja, ankstyvojo ugdymo mokyklėlės „Šilkaus pupa“ mokytoja K. Savickyte-Damanskiene ir kt. Mažieji bibliotekos lankytojai klausėsi skaitomų pasakų arba miklino darbščiąsias rankeles rank­ darbių dirbtuvėse. Lapkričio mėnesį šeimos galės pasigaminti rankų darbo dovaną ateinančioms žiemos šventėms. Galime pasidžiaugti, jog iki spalio mėn. renginiuose dalyvavo daugiau nei 220 dalyvių. Vaikų bibliotekoje, be siūlomos įvairios edukacinės ir kultūrinės veiklos, kiekvienas lankytojas gali išsirinkti, ką skaityti, paben­ drauti su šauniomis bibliotekininkėmis, žaisti stalo žaidimus ar tiesiog pabūti. Projektą „Šei­ madieniai: savaitgaliais leiskime laiką kartu bibliotekoje“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kul­ tūros ministerija, Justina Juciūtė

Vilnius Savaitgaliai kartu. Vilniaus apskrities Ado­ mo Mickevičiaus VB Vaikų biblioteka nuo šių metų pradžios kiekvieną mėnesio paskutinį šeš­ tadienį atveria duris bibliotekos lankytojams ir kviečia burtis šeimas. „Šeimadieniai: savaitgaliais leiskime laiką kartu bibliotekoje“ – bibliotekos projektas, kurį vykdant siekiama sukurti atvirą ir draugišką erdvę šeimoms, – čia siūlomi lavi­ namieji žaidimai, kūrybinis darbas, specialistų paskaitos, leidžiamas laikas klausantis muzikos, žiūrint filmą ar tiesiog bendraujant. Žinoma, kiekvieno užėjusio į biblioteką lankytojo taip pat laukia tūkstančiai įdomiausių knygų, kurias galima pasiskolinti į namus. Nuo 2017 m. vasario mėnesio Vaikų bib­ liotekoje jau surengti devyni šeimadieniai. Pa­ vyzdžiui, bendradarbiaudami su projekto part­ nere, Kaniterapijos asociacija, vieną šeštadienį skyrėme garsiniams skaitymams, sulaukusiems gausaus būrio draugų. Į biblioteką atvyko ir ypa­ tingas svečias, vardu Lokis. Tai šuo, mėgstantis

Zarasai Žodžio keliu į Pažiegę. Rugsėjo 15 d. vyko rajono kultūros įstaigų jungtinis rengi­ nys, skirtas Lietuvių kalbos kultūros metams paminėti. O kokia gi lietuvių kalbos kultūra, be Lietuvai ir Zarasų kraštui nusipelniusio kalbininko profesoriaus Kazimiero Būgos. Renginio iniciatorė ir sumanytoja – rajono viešosios bibliotekos direktorė Danutė Karlie­ nė. Sveikinamąjį žodį taręs rajono mero pava­ duotojas Arnoldas Abramavičius pasidžiaugė mūsų kraštiečio K. Būgos nuopelnais, priminė jo įamžinimo vietas. Paskaitas apie K. Būgą, rengiamą „Bendri­ nės lietuvių kalbos žodyną“ skaitė humanita­ rinių mokslų daktarės Aurelija Gritėnienė ir Danutė Liutkevičienė. Daugeliui K. Būgos pavardė asocijuojasi su akademiniu lietuvių kalbos žodynu. K. Būga iš tikrųjų buvo šio žodyno pradininkas ir sumanytojas. Jei lygintume K. Būgą su kitais to meto kalbos tyrėjais – jis iškyla kaip pro­

Vaikai kuria pasirinktus knygų veikėjus. Roberto Šūmakario nuotr.

40

klausytis vaikų skaitomų pasakų. Balandžio mėnesį vyko jubiliejinis 10-asis „Poezijos pava­ sarėlis“, Vaikų bibliotekoje svečiavosi menininkė Sigutė Ach. Mažieji draugai iš Markučių lopšeliodarželio bei kaimynystėje įsikūrusio „Gudručio“ šoko, dainavo, deklamavo eilėraščius.

fesionalas. Iki tol dirbę kalbininkai, kad ir kokie talentingi, iš esmės buvo tik mėgėjai. „K. Būga baigė studijas, tapo profesoriumi ir pasiekė kitų mokslo aukštumų, todėl savo darbais žinomas pasaulyje ne tik dėl savo nuopelnų lituanistikai, bet ir apskritai baltistikai ir indoeuropeistikai“, – pabrėžė dr. A. Gritėnienė. Ji, rodydama skaidres, priminė K. Būgos biografiją, papasakojo apie jo studijas, metus praleistus Peterburgo dva­ sinėje akademijoje, tėvo paramos netekimą, savarankišką gyvenimą Baltarusijoje, darbą meteorologijos observatorijoje, vertingas pažintis (pvz.: su žymiu teologu Kazimieru Jauniumi), savarankiškas studijas Peterburgo universitete Filologijos fakultete, vedybas su Juze Stankūnaite, tobulinimąsi Karaliaučiaus universitete, karo laikotarpį profesoriaujant Permėje, Tomske, grįžimą į Lietuvą (1920), lietuvių kalbos žodyno leidimo organizavimą ir pirmojo „Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuvinio išleidimą (1924). D. Liutkevičienė papasakojo apie „Ben­ drinės lietuvių kalbos žodyną“, kuris šiuo metu yra rengiamas Lietuvių kalbos institute. „Parengiamas kažkoks jo gabalas ir keliamas į internetą“, – sakė lektorė. Žodynas dar nebaigtas, kadangi žodynininko darbas šiais laikais reikalauja didelio kruopštumo, atidu­ mo ir laiko. Nors prie jo dirba daug žmonių, darbas nėra spartus. Papasakojo, kuo skiriasi „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“ nuo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“, ragino domėtis rašybos normų kaita, pateikė žodžių pavyzdžių.

Iš dešinės: A. Gritėnienė, D. Liutkevičienė, A. Abramavičius. Rasos Juršienės nuotr.

Po paskaitų visi buvo pakviesti vykti į kal­ bininko Kazimiero Būgos gimtinę – Pažiegę. Čia svečius pasitikęs K. Būgos memorialinio muziejaus darbuotojas Rytis Pivoriūnas vedė ekskursiją, papasakojo apie edukacines pro­ gramas. Zarasų krašto muziejaus darbuotojas, kultūrinių renginių koordinatorius Vasilijus Trusovas perskaitė savo kūrybos eilėraštį, skirtą K. Būgai: „Žiegas, Žiegelis, Pažiegė / Ruduo skiemenuoja žodžius. / Taip skaudžiai nutvilko, nudiegia, / Kai verkia virš stogo dangus.“ Pažintis su K. Būgos tėviške tęsėsi. Visi buvo kviečiami vaišintis namine duona ir sūriu, karšta arbata ir medumi. Muzikinį foną kūrė Zarasų kultūros centro kapela „Čirvir-vyrai“ (vad. Gintaras Andrijauskas), juos keitė Kultūros centro Dusetų dailės galerijos folkloro ansamblis „Du sietai“ (vad. Sigita Gudonienė). Renginį rėmė Zarasų rajono savivaldybė. Saulutė Pelekienė

MŪSŲ KALENDORIUS

2017 GRUODIS 9

Sukanka 100 metų, kai gimė vertėjas, literatas TADAS ČERNIAUS­ KAS (1917–1991). Gimė Kaune. 1937– 1939 m. Kaune studi­ javo Vytauto Didžiojo universitete chemiją. 1940–1941m. dirbo Vilniaus radijo komitete. Prasidėjus II pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją. 1942–1944 m. dirbo Sąjunginio radijo komiteto lietuvių redakcijoje diktoriumi, 1944–1947 m. – administracinį darbą LSSR už­ sienio reikalų komisariate, ministerijoje, 1947– 1953 m. LKP CK sekretorius, skyriaus vedėjas. 1953–1958 m. kultūros ministro pavaduotojas. 1949–1956 m. neakivaizdiniu būdu studijavo Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno insti­ tute. 1958–1960 m. dirbo SSRS ambasadoje Urugvajuje. 1960–1979 m. – Užsienio reikalų ministerijos skyriaus viršininkas. Nuo 1979 m. dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje. Paskelbė apsakymų, straipsnių teatro, kino, dailės temomis (slapyv. M. Daugėla, T. Gražulis). Parašė pjesę „Dešimt metų“ (past. 1950 m. Pane­ vėžio dramos teatre). Iš lenkų ir rusų kalbų išver­ tė B. Pruso „Faraoną“, W. Reymonto romanus „Komediantė“ ir „Pažadėtoji žemė“, A. Fydlerio „Mažąjį Bizoną“, H. Sienkiewicziaus „Kryžiuo­ čius“ (2 t.) ir kt. užsienio rašytojų kūrinius. Mirė 1991 m. Vilniuje. T. ČERNIAUSKO VERTIMAI Behounekas F. Kosmoso robinzonai / [iliustr. T. Rotreklo]. Vilnius: Vaga, 1966. 252 p.: iliustr. – (Drąsiųjų keliai). Fiedleris A. Mažasis Bizonas: [apysaka] / [iliustr. M. Majevskis]. Vilnius: Alma littera, 2007. 367, [1] p.: iliustr. Kasilis L. A. Didysis suartėjimas: apysaka. Vilnius: Valst . grož. lit. l-kla, 1950. 408 p. Prusas B. Faraonas: romanas. Vilnius: Vaga, 1998. 641, [2] p.: iliustr. – (Pasaulinės literatūros biblioteka. XIX a. literatūra; kn. 59). Reymontas W. Komediantė: romanas / iš len­ kų k. vertė T. Černiauskas, K. Petrauskas.Vilnius: Vaga, 1974. 296 p. Reymontas W. Pažadėtoji žemė: [romanas]. Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1963. – 2 t. Reniakas M. Pavojingi takai. Vilnius: Vaga, 1969. 181 p. – (Drąsiųjų keliai). Sienkiewicz H. Kryžiuočiai: romanas. Kaunas: Markas, 1995. – 2 t. Višnevskis V. Neužmirštamieji 1919-ieji: [3 v. pjesė su prologu epilogu]. Vilnius: Valst. grož.lit. l-kla, 1951. 140, [2] p. APIE T. ČERNIAUSKĄ Lietuviškieji slapyvardžiai. Vilnius, 2004, t. 1, p. 51. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1966, t. 1, p. 325.

Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 1985, t. 1, p. 350. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 326.

10

Sukanka 150 metų, kai gimė Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, kultūros ir spaudos darbuotojas ENDRIKIS ŠADAGYS (1867–1911).

Gimė Uogalių k. (Kintų par., Šilutės apskr.). Mokėsi Kintų triklasėje liaudies mokykloje (tuo metu tėvai gyveno Suverniuose), vėliau lavinosi savarankiškai. Įvairiai vertęsis 1899 m. apsigy­ veno Vilkyčiuose. Netrukus vedė ir persikėlė į žmonos Marijos namus Lankupiuose, kur nuo 1901 m. iki mirties dirbo laiškanešiu (gromatne­ šiu), ūkininkavo. Būdamas Prūsijos valdininku, negalėjo viešai dalyvauti tautiniame lietuvių judėjime, bet daug prie jo prisidėjo. Rėmė ir inicijavo „Lietuvininkų susivienijimą Prūsuose“, „Sandorą“, „Apžvalgą“ ir kt. Bendradarbiavo „Til­ žės keleivyje“, „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“. E. Jagomaso „Aušros “ priede „Namų prietelius“, „Pagalboje“ (redagavo pirmuosius du numerius), publikavo liaudies dainas, pats eiliavo. Išspausdino (ir platino) įvairių atvirukų, laiške­ lių ir palaimos užrašų lietuvių kalba. Pasirašinėjo slapyv. E. S.; E. SZ.; Endr. Sz. ir kt. Jo nusistatymas: „Ką kitos tautos tur, galim ir mes turėti .“ 1895 m. nesėkmingai bandė įkurti kultūros ir švietimo draugiją „Vytautas“ Klaipėdoje kaip atsvarą Tilžės „Birutei“. Nepavyko įkurti ir religinės kultūros ir švietimo „Lietuvišką brolio draugiją“ (1990) bei „Lietuviškos vidujos pasiuntinystės draugiją“ (1903). Jam, kaip ir daugeliui, rūpėjo krikščiony­ bė, o kartu su ja ir tautinis susipratimas. Mirė 1911 m. rugpjūčio 11 d. Lankupiuose, Klaipėdos apskr. Vienas iškiliausių Lietuvos teologų, kun. Vilius Gaigalaitis po E. Šadagio mirties laikė atsisveikinimo mišias jo namuose. APIE E. ŠADAGĮ Kaunas D. Endrikio Šadagio rankraštis. – Ilius­ tr. // Kaunas d. Donelaičio žemės knygiai: biblio­ grafijos apybraižos. Vilnius, 1993, p. 152-163. Kaunas D. Mažosios Lietuvos knygynai: (iki 1940 metų). Vilnius,1992, p. 137. Lietuviškieji slapyvardžiai. Vilnius, 2004, t. 1, p. 266. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 479. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1971, t. 3, p. 356. Mažosios ir Didžiosios Lietuvos evangelikų liuteronų lietuvių raštijos veikėjų ir kiti jubiliejai 2016 metais / parengė B. Žemaitaitytė, A. Že­ maitaitis. – Iliustr. // Lietuwos ewangelikų kelias. 2016, liepa-rugpjūtis (nr. 7/8), p. 18. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2009, t. 4, p. 375: portr. Prusų Lietuwos laikraštija praējusiame szimtmetyje: [apie J. Stiklioriaus vadovaujamos Klaipėdos „Aukuro“ draugijos parodą, skirtą pir­

mojo lietuviško laikraščio išleidimo šimtmečiui; su eksponuotų leidinių ir leidėjų sąrašu] – Antr. dabartine rašyba: Prūsų Lietuvos laikraštija pra­ ėjusiame šimtmetyje // Naujasis Tilžês keleiwis. 1933, jan. 25 (nr. 7), p. [2-3]. „Savo „kliubininkams“ siuntin …“ : [sveikini­ mas Lietuvių klubo steigėjams, Klaipėda]. – (Iš Lietuvos bei mūsų provinco) // Lietuwiszka ceitunga. 1895, febr. 12 (nr. 7), p. [3]. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 126. Žemaitaitis A. Andrikis Šadagys: 1867–1911: [biogr]. – Portr. // Liuteronų balsas. 2007, nr. 6, p. 16. Žemaitaitis A. Endrikis Šadagys: (1867– 1911). – Portr. – „Vorutoje“ pavad.: Pirmajam „Pagalbos“ redaktoriui 140 metų: Endrikis Šada­ gys (1867–1911) // Lietuwos ewangelikų kelias. 2007, liepa-rugpjūtis (nr. 7/8), p. 21; Voruta. 2008, kovo 29, p. 14.

12

Sukanka 100 metų, kai gimė prozininkas, poetas, publicistas ALOYZAS BARONAS (1917–1980). Žr.: Tarp knygų. 1992, nr. 10, p. 19–24; 2007, nr. 10, p. 46.

PAPILDOMA LITERATŪRA APIE A. BARONĄ Žėkaitė J. Aloyzas Baronas: monografija. Vil­ nius: Versus aureus, [2007]. 302, [2] p. – Bibliogr. išnašose. Ambrozaitis K. Mano draugystė su Draugu: [apie dienraščio redakorių A. Baroną]. – Portr. // Draugas. 2009, vas. 7, priedas „Mokslas, menas, literatūra“, p. 8; vas. 14, priedas „Mokslas, menas, literatūra“, p. 7. Apanavičienė L. Monografija apie Aloyzą Baroną. – Iliustr. // Draugas. 2008, geg. 3, p. 14. Baltrušaitis J. Atminimo lenta rašytojui Alo­ yzui Baronui [Vabalninke, Biržų r.]. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2007, gruod. 20, p. 4. Butkevičius A. Aloyzas Baronas. Dirbęs tėvų žemei: [atminimui]. – Iliustr. //Biržiečių žodis. 2017, rugs. 5, p. 4-5. Butkevičius A. Vabalninko krašto rašytojas // Biržiečių žodis. 2007, gruod. 11, p. 2. Cidzikaitė d. „Aš vedu lietuvių kultūrą, lietu­ višką grožį, lietuvių lietuviškumą“: [„Abraomas ir sūnus“ analizė] // Cidzikaitė d. Kitas lietuvių prozoje. Vilnius, 2007, p. 157-162. Garbauskienė M. Aloyzui Baronui – 90. – Iliustr. // Biržiečių žodis. 2007, gruod. 20, p. 2. Keblys K. Naujas Barono bandymas: [„Mė­ nesiena“]; Barono ansamblis groja gyvenimą: [„Pavasario lietus“]; Angliškos Barono moterys: [„The third woman“]; Sūnus – gal, Abraomas – ne: [„Abraomas ir sūnus“]; Apžvalginis žvilgsnis į Aloyzo Barono kūrybą // Keblys K. Smulki kritikos rasa. Vilnius [2011], p. 170-176; 176-179; 179-181; 181-186; 380-387. Keblys K. Romanas išeivijoje // Keblys K. Smulki kritikos rasa. Vilnius, [2011], p. 9,35, 37, 51-54, 59, 61, 62, 68, 72, 76, 77, 84, 85, 93, 98, 99.

41

Kriaučiūnas R. Aloyzas Baronas išpranaša­ vo Lietuvos nepriklausomybę: [apie rašytojo įžvalgas 1960 m. išleistame romane „Vieniši medžiai“]. – Iliustr. // Draugas. 2016, spal. 29, priedas „Mokslas, menas, literatūra“, p. 5. Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2010, t. 4 : biogr., p. 189-190: portr. Mykolaitytė A. Aloyzo Barono romanas „Lieptai ir bedugnės“ – karo belaisvio užrašai. – Iliustr. // Žiemgala. 2015, nr. 1, p. 12-16. Paplauskienė V. Aloyzo Barono kūryba eks­ pozicijos veidrodyje. – Iliustr. // Draugas.2008, birž. 14, priedas „Mokslas, menas, literatūra“, p. 5. Paplauskienė V. Kas tas Europos ąžuolas… – Iliustr., portr., faks. // Naujoji Romuva. 2008, nr. 2, p. 50-53. Sprindytė J. Aloyzo Barono dislokacijos lietuvių literatūros lauke: [rec. J. Žėkaitės kn. „Aloyzas Baronas“]. – Bibliogr. išnašose // Col­ loquia. 2009, [nr.] 22, p. 175-180. Striškienė O. Keliavimas po Biržų apylinkes. – Iliustr. // Lietuvos aidas. 2017, birž. 13, p. 11. Šmulkštienė A. „Draugo“ 100-mečiui. Redak­ torius ir rašytojas A. Baronas. – Iliustr., portr. // Pasaulio lietuvis. 2009, nr. 3, p. 22-24. Šulaitis E. Prisimintas ir pagerbtas rašytojas A. Baronas: gražus renginys Cicero [JAV] lie­ tuvių telkinyje. – Iliustr. // Draugas. 2008, birž. 27, p. 10. Šulaitis E. Rašytojas, publicistas, humoristas: A. Barono gimimo 90-mečiui paminėti. – Iliustr. // Amerikos lietuvis. 2008, saus. 5, p. 27; Draugas. 2008, vas. 7, p. 10.

19

nr. 10, p. 38-39.

Sukanka 125 me­ tai, kai gimė rašytojas, archeologas, istorikas PETRAS TARASENKA (1892–1962). Žr.: Bibliotekų dar­ bas. 1972, nr. 10, p. 3637; Tarp knygų, 1992,

PAPILDOMA LITERATŪRA P. TARASENKOS KŪRYBA Pabėgimas: [romanas] / [iliustr. V. Jankaus­ ko]. Vilnius: Žaltvykslė, 2007. 189, [2] p.: iliustr. Pabėgimas: (pagal Petro Tarasenkos apysaką) / dail. J. Griušys. Klaipėda: Skautų aidas, 1991. 30 p.: iliustr. – (Comics). – Spec. jaunimo žurn. „Skautų aidas“ nr.91‘12(14). Perkūno šventykloje: apysaka. – 2-asis leid. – Vilnius: Pradai, 1994. 87, [2] p.: iliustr. Praeities vartai: [apysaka] / [dail. Š. Miški­ nis]. – 2-asis patais. leid.– Kaunas: Šviesa, 1997. 106, [3] p.: iliustr. Rambyno burtininkas: [apysaka] / [dail. R. Krinickas]. – 2-asis patais. leid.– Kaunas: Šviesa, 1997. 204, [3] p.: iliustr. Užburti lobiai: [apysaka] / [iliustr. V. Arma­ las]. Vilnius: Žaltvykslė, 2007. 135, [1] p.: iliustr. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius: Savastis, 1997. 176 p.: iliustr., žml. *** Kovotojo mokymas / P. Tarasenka; Lietuvos

42

karo akademija; [sp. parengė E. Kisinas]. – 2-asis sutrump. leid.– Vilnius: Lietuvos karo akad., 1998. 209 p.: portr. – Bibliogr.: p. 9-10. APIE P. TARASENKĄ Lietuvos archeologija. [T.] 9: Petro Tarasenkos 100-osioms gimimo metinėms pažymėti / [nuotr. straipsnių aut. ir K. Vainoro]. Vilnius: Mokslas, 1992. [2], 187, [1] p., [1] portr. lap.: iliustr., diagr. – Str. liet., rus. – Bibliogr. str. gale. Petrui Tarasenkai 100: (1892–1992): [bukle­ tas] / sudaryt. R. Tamašauskas. Utena: Molėtų raj. kultūros ir švietimo sk. lėšomis, 1992. 1 lap. sulankst. į 8 p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 8. Steponavičienė D. Petras Tarasenka (1892– 1962): (biografinė apybraiža). Vilnius: Pilių tyri­ mo centras „Lietuvos pilys“, 1996. 157, [2] p., [24] iliustr. lap. – Bibliogr.: p. 108-157 (877 pavad.). Aleknavičius B. „Kvailas per visą pilvą“: [fo­ toapybraiža apie P. Tarasenką] // Aleknavičius B. Kelionė. Juos sutikau gyvenime. Klaipėda, 2011, p. 12-13. Aukštaitis J. Petras Tarasenka: (iš spaudos) // Prie Piršeno ir Alaušų: Balninkai / [sudarė J. Aukštaitis]. [Vilnius], 2015, kn. 3, p. 445-446. Bareikis J. Europos paveldo dieną Alantoje: [moksl. konf. „Atveriant užburtų lobių paslap­ tis“, skirta P. Tarasenkos atminimui]. – Iliustr. // Molėtų žinios. 2012, rugs. 18, p. 1-2. Budvydas U. Petras Tarasenka – Lietuvos ar­ cheologijos pradininkas: muziejus laikraštyje nr. 51 (260). – Iliustr. // Galvė. 2012, gruod. 21, p. 5. Encyclopedia lituanica. Boston, 1976, t. 5, p. 371-372. – Angl. Endzinas A. Albino Endzino atsiminimai apie Petrą Tarasenką // Šilokarčema. 2006, liep. 11. p. 10. Europos paveldo dienų pradžia Alantos dvare: [moksl. konf. „Atveriant užburtų lobių paslaptis“, skirta P. Tarasenkos 120-ųjų gimimo metinių jubiliejui] / parengta pagal Kultūros paveldo dep. inform. –Iliustr. // Molėtų žinios. 2012, rugs. 4, p. 2; rugs. 7, p. 1. Indrašius V. Bendravimas su prof. Kazi­ mieru Būga ir archeologu Petru Tarasenka // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius, 1999, p. 180-183. Ištikimas tautos patriotas: [120-osios gimimo metinės] / parengė G. Zolotuchina // Zarasų kraštas. 2012, gruod. 18, p. 8. Jokubauskas V. Karininko Petro Tarasenkos tarnyba Lietuvos kariuomenėje. – Bibliogr.: 37 pavad. ir išnašose. – Iliustr., faks., portr., scem., žml. // Lietuvos archeologija. Vilnius, 2015, t. 41, p. 169-184. Petras Tarasenka (1892–1962): [biografija] // Kurkliai . Kaunas, 2011, p. 563-564. Kastanauskaitė L. Kiti keliautojai po mitinę senovę: [P. Tarasenka ir kt.]. – Iliustr. // Kasta­ nauskaitė L. Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918–1940). Vilnius, 2008, p. 246-247. Kavaliauskas V. Tarasenka Petras: kapitonas, 7 pėstininkų Butegeidžio pulkas: [Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius]. – Bibliogr.: 28 pavad. – Por­ tr., iliustr. // Kavaliauskas V. Lietuvos karžygiai. Vilnius, 2014, t. 6, p. 147-155. Kisinas E. Petro Tarasenkos pedagoginis

palikimas ir šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė: [„Kovotojo mokymas“]. – Bibliogr.: 4 pavad. – Nuotr. // Karinis rengimas ir ugdymas Lietuvoje. Vilnius, 2007, p. 93-99. Kova dėl Klaipėdos: įvykiai ir žmonės. Klaipėda, 2013, p. 71: portr. Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2015, t. 4: biogr., p. 569: portr. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1964, t. 30, p. 355-356: portr. Matkevičienė J. Antroji ekspedicija Alantoj…: [konferencija, skirta P. Tarasenkos 120-osioms gimimo metinėms paminėti]. – Iliustr. // Molėtų žinios. 2012, rugs. 21, p. 1. Matkevičienė J. Rusas, mylėjęs Lietuvą ir jos istoriją… – Iliustr. // Aukštaitiškas formatas. 2012, nr. 4/6, p. 10-13. Meilus A. Europos paveldo diena – Alantos dvare: [apie Europos paveldo dieną „Genius Loci“ (Vietos dvasiai), kurios metu vyko konferencija, skirta P. Tarasenkos archeolog. veiklai]. – Iliustr. // Utenis. 2012, rugs. 22, p. 9-10. Naujokaitis P. Lietuvių literatūros istorija. Čikaga, 1976, t. 3, p. 482-484. Pivoras A. Petras Tarasenka: 1892.XII.19– 1962.V.17. – Iliustr. // Pivoras A. Švyti Alanta nuo tėviškės kalvos. Utena, 2005, p. 76-77. Rickevičiūtė K. „Petrui Tarasenkai – 120“. – Bibliogr. išnašose. –Portr. // Vytauto Didžiojo karo muziejus 2012 metais. Kaunas, 2013, p. 126-130. Skiriutė M. Įamžins P. Tarasenkos atminimą: [apie numatomą atminimo įamžinimą uosta­ miestyje]. – Iliustr. // Klaipėda. 2017, birž. 13, p. 2. Skiriutė M. Mieste – per daug atminimo ženklų?: [apie siūlymus P. Tarasenkos atminimo lentą pakabinti ant vieno Klaipėdos universiteto pastatų]. – Iliustr. // Klaipėda. 2017, birž. 9, p. 3. Šeikis G. Petras Tarasenka ir Alanta: [apie 120-osioms gimimo metinėms skirtą moksl. konf. „Atveriant užburtų lobių paslaptis“]. – Iliustr. // Pasaulio anykštėnas. 2013, nr. 2, p. 60-65. Švitinytė S. Petras Tarasenka ir Panevėžio kraštas. – Bibliogr.: 38 pavad. // Krašto paveldas. Panevėžys, 2011, p. 169-172. Urba K. XX a. antrosios pusės apysakos paaug­ liams // Urba K. Auginančioji literatūra. Vilnius, [2015], p. 203-204. Užkuraitė E. Prašė gatvės – gaus lentą: [apie P. Tarasenkos įamžinimą Klaipėdoje]. – Iliustr. // Vakarų ekspresas. 2017, birž. 8, p. 5. Vaitkevičius V. Iš „Lietuvos archeologijos medžiagos“ istorijos: [straipsnis skirtas P. Tara­ senkos asmenybei ir svarbiausio jo veikalo, išleisto 1928 m., istorijai]. – Bibliogr.: 27 pavad. ir išnašo­ se. – Iliustr., faks., žml. // Lietuvos archeo­logija. 2009, t. 35, p. 53-70. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 195-196. Vareikis V. Archeologas ir karininkas Petras Tarasenka Klaipėdoje.– Bibliogr. str. gale. – Iliustr., brėž. // Identity politics: migration, communities and multilingualism. Klaipėda, 2010, p. 184-201. Viliūnas G. Petras Tarasenka – istorinės at­ minties gaivintojas. – Bibliogr. str. gale // Vaikų literatūros patirtis. Kaunas, 1995, p. 258-266. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2013, t. 23, p. 497: portr. Zemlickas G. Baltasis šviesoraščio metrašti­

ninkas, arba Penki vakarai su Bernardu: [apie P. Tarasenką ir kt.]. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. 2010, vas. 18, p. 9. Žalalienė V. Europos paveldo diena Alantoje: [apie moksl. konf. „Atveriant užburtų lobių pa­ slaptis“, skirtą P. Tarasenkos 120-osioms gimimo metinėms]. – Iliustr. // Utenos apskrities žinios. 2012, rugs. 22, p. 4. Žukas V. Kaip Lietuvos kariuomenės pulkinin­ kas Petras Tarasenka tapo archeologu. – Portr., iliustr. // Žukas V. Molėtai 625: žmonės, istorija, gamta. Molėtai, [2012], p. 164-165. Тарасенко Петр Федорович: историк, археолог, писатель. –Rus. – Portr., iliustr. // Русские в истории и культуре Литвы. Вильнюс, 2008, p. 458-462.

23

Sukanka 120 metų, kai gimė teisininkas, kraštotyrininkas, litera­ tas, bibliofilas JONAS JURGIS GOCENTAS (1897–1974). Žr.: Tarp knygų. 1997, nr. 10, p. 45-46.

PAPILDOMA LITERATŪRA APIE J. J. GOCENTĄ Juodytė G. Lietuvninkai Gocentai. – Iliustr. // Juodytė G. Klaipėdos akvarėlės. Klaipėda, 2009, d. 4, p. 90-103. Juodytė G. Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (260): [apie pokariu į Gėlių g. 20-ąjį namą atsikėlusią gyventi Gocentų šeimą]. – Iliustr. // Vakarų ekspresas. 2012, rugs. 24, p. 12. Kaltenis V. „Aušta aušrelė, netoli diena“: tau­ tosakos rinkėjo, liuteronų giesmyno sudarytojo, teisininko J. J. Gocento 100-mečiui. – Portr. // Voruta. 1997, gruod. 20-31 (nr. 48), p. 3. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2000, t. 1, p. 508-509: portr. Mėlinauskas S. Paminėjo Knygnešių dieną ir poeto [J. J. Gocento] jubiliejų // Pamarys. 1998, kovo 21, p. 3. Rapalevičienė D. Kuriami pasakojimai, le­ gendos: [Gardamo (miestelio) vardas susijęs su J. Gocentu]. – Iliustr. // Kaimų istorijos. Vilnius, 1997, d. 2, p. 96. Žemaitaitis A. Jonas Jurgis Gocentas: teisi­ ninkas, kraštotyrininkas, literatas, bibliofilas, sakytojas. – Iliustr. // Voruta. 2013, saus. 5, p. 2; saus. 19, p. 2; vas. 2, p. 2. Žemaitaitis A. Sakytojas, literatas, bibliofilas, kraštotyrininkas, juristas Jonas Jurgis Gocentas. – Iliustr. // Liuteronų balsas. 2012, nr. 6, p. 20.

24

Sukanka 100 metų, kai gimė poetas, vertė­ jas, kritikas EUGENI­ JUS MATUZEVIČIUS (1917–1994). Žr.: Bibliotekų dar­ bas. 1977, nr. 6, p. 7-10; 1987, nr. 10, p. 38-39; Tarp knygų. 2007, nr. 10, p. 46-48; nr. 11, p. 21-29.

PAPILDOMA LITERATŪRA E.MATUZEVIČIAUS KŪRYBA Eugenijus Matuzevičius: eilėraščiai / [sudarė T. Matuzevičius]. Kaunas: Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2014. 70, [1] p. – (Poezi­ jos pavasario laureatų bibliotekėlė: pplb; kn. 22). APIE E. MATUZEVIČIŲ Matuzevičius E. Paskutinis poeto interviu: gruodžio 24-oji – mūsų kraštiečio poeto Eugeni­ jaus Matuzevičiaus (1917–1994) gimimo diena: [pokalbis / kalbėjosi A. Butkevičius]. – Portr., iliustr. // Šiaurietiški atsivėrimai. 2010, nr. 2 (29), p. 15-19. Butkevičius A. Dviejų poetų bičiulystė: [E. Matuzevičiaus ir L. Žitkevičiaus]. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2012, gruod. 8, p. 7, 9, 12. Butkevičius A. Eugenijus Matuzevičius: „Bir­ žai – jaunystės mano sostinė“. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2009, birž. 18, p. 9. Grubinskienė R. Minėsime brolių poetų jubiliejus: [apie rašinių, interpretuojančių E. ir L. Matuzevičių kūrybą, konkursą] // Darbas. 2012, spal. 2, p. 5. Grubinskienė R. Tartum beržai, Krinčino žemės išauginti: [apie Pasvalio krašto muz. vykusį brolių E. ir L. Matuzevičių jubil. metų renginius, konkursus ir kt.]. – Iliustr. // Darbas. 2013, saus. 8, p. 3. Kazlauskas A. Jo sieloje kirbėjo rūpestėlis…: (poetas-žemininkas E. Matuzevičius kitoje bari­ kados pusėje). – Iliustr. // Šiaurietiški atsivėrimai. 2010, nr. 2 (29), p. 20-23. Kazlauskas A. Laiškai laiškų Riteriui: [apie konkursą „Laiškai poetui Eugenijui Matuzevi­ čiui“]. – Iliustr. // Darbas. 2007, gruod. 27, p. 5. Kazlauskas A. Pasvalio kraštiečiai eseistikos knygoje: [apie M. Macijauskienės kn. „Žingsnis po žingsnio…“] // Darbas. 2010, rugs. 7, p. 6. Krinčino trauka: keli poeto Eugenijaus Matu­ zevičiaus (1917– 1994) laiškai bičiulei Stasei Šeš­ takauskaitei. – Iliustr. // Šiaurietiški atsivėrimai. 2014, nr. 1(36), p. 16-18. Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2012, t. 3: biogr., p. 731-732: portr. Markevičienė L. Išvyka į Matuzevičių muziejų Krinčine: [Pasvalio r.]. – Iliustr. // Darbas. 2008, bal. 10, p. 5. Mitaitė D. „Eugenijus Matuzevičius (1917– 1994)...“ // Poezijos pavasaris.Vilnius, 2017, p. 70. Murauskaitė R. „Žiemos vakaro poezijai“ skambant: [apie Matuzevičių muziejuje vykusį renginį, skirtą kraštiečių poetų E. ir L. Matuze­ vičių gimimo metinėms paminėti]. – Iliustr. // Darbas. 2012, saus. 3, p. 4. Petrusevičienė V. Laiškai Anzelmui Matučiui liudija draugystę: [ir apie E. Matuzevičiaus laiš­ kus]. – Iliustr. // Dainava. 2008, nr. 1, p. 52-56; Lietuvos muziejų rinkiniai. 2008, nr. 7, p. 17-21. Samulionienė A. Biržiečių kūrybą įvertino pasvaliečiai: [apie Pasvalio kr. muziejuje vykusį vakarą, skirtą brolių E. ir L. Matuzevičių jubilie­ jams paminėti]. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2012, gruod. 20, p. 7. Savickienė V. Poetų namai tušti nestovi: [apie E. ir L. Matuzevičių memorial. muziejų]. – Iliustr. // Panevėžio rytas. 2014, kovo 1, p. 7, 9. Seibutis A. Poetui, vertėjui Eugenijui Ma­

tuzevičiui – 90. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2008, saus. 5, p. 7. Strielkūnas J. Linkėjimai iš anapus: Eugenijaus Matuzevičiaus atminimui: [eilėraštis] // Strielkūnas J. Lyrika. Vilnius, 2009, t. 2, p. 185. Strielkūnas J. Šiaurinė žvaigždė: Eugenijui Matuzevičiui: [eilėraštis] // Strielkūnas J. Lyrika. Vilnius, 2009, t. 1, p. 130. Šeštakauskaitė S. Advento vainikas poeto Eugenijaus Matuzevičiaus 90-mečiui: [apie rengi­ nius, skirtus jubiliejui]. – Iliustr. // Darbas. 2007, gruod. 22, p. 4. Šeštakauskaitė S. Apie laiškus, bičiulystę ir… stumbražolę: Eugenijaus Matuzevičiaus 90-mečiui: [apie pasvaliečių dalyvavimą A. Matučio memori­ al. muziejuje Alytuje vykusiame vakare, skirtame poetų E. Matuzevičiaus ir A. Matučio laiškams, bičiulystei ir jų kūrybai paminėti]. – Iliustr. // Alytaus naujienos. 2007, rugpj. 25, p. 10; Darbas. 2007, rugpj. 23, p. 6. Šeštakauskaitė S. Dvi parodos: Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorial. muziejuje: [apie poetų motiną K. Matuzevičienę, jos piešinių par­ odą ir kt.]. – Iliustr. // Darbas. 2007, saus. 25, p. 4. Šeštakauskaitė S. Poezijos pavasaris – vešliausia literatūros žaluma: [Poezijos pavasario renginyje E. ir L. Matuzevičių memorial. muziejuje buvo pagerbtas ir poetas, daugelio šių švenčių dalyvis E. Matuzevičius, kurio 90-mečio proga, muziejuje buvo eksponuojami „Poezijos pavasarių“ almana­ chai su poeto įrašais ir dedikacijomis jam]. – Iliustr. // Darbas. 2007, geg. 24, p. 4. Šimkūnas A. „Užaugau Pasvaly…“ : (ištr. iš naujos kn. „Susitiksim prie ąžuolo“) // Šimkūnas A. Susitiksim prie ąžuolo. Vilnius, 2012, p. 121; Šiau­ rietiški atsivėrimai. 2011, nr. 1 (30), p. 60. Vinkelienė K. Apie gyvenimo rūstumą ir švelnumą: mintys ir prisiminimai, perskaičius E. Matuzevičiaus eilėraštį „Apie švelnumą“ // Darbas. 2013, saus. 8, p. 6. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2008, t. 14, p. 459: portr.

26

Sukanka 90 metų, kai gimė prozininkas, Biržų m. garbės pilietis PETRAS SKODŽIUS (1927–2009). Žr.: Bibliotekų darbas. 1977, nr.12, p. 21-23; 1987, nr. 10, p. 39.

PAPILDOMA LITERATŪRA P. SKODŽIAUS KŪRYBA Gyvenimo briaunos – švelnios ir aštrios: au­ tobiogr. mozaika. [Panevėžys: ARG ofsetas], 2008. 311, [1] p.: iliustr., portr. Pasimatymas septintą ryto: novelės ir apysa­ kos. Vilnius: Vaga, 1987. 405, [2] p. POKALBIAI „Iš prigimties esu nepataisomas jaunuolis“ / [kalbino] A. Gasiulytė. – Portr. // Šiaurės Rytai. 2002, birž. 29, p. 4. Ko moko rašytojo širdis / [kalbino] R. Balta­ duonaitė-Vaičekonienė. – Iliustr. // Biržiečių žodis. 2007, gruod. 22, p. 3.

43

APIE P. SKODŽIŲ Atsisveikinome su Petru Skodžiumi: [ne­ krologas] // Biržiečių žodis. 2009, geg. 15, p. 15. Bagdonienė J. Knygos pristatymo šventėje – linkėjimai, gėlės ir prisiminimai: [kn. „Gyvenimo briaunos – švelnios ir aštrios“ pristatymas Biržų VB]. – Iliustr. // Biržiečių žodis. 2008, bal. 22, p. 2. Butkevičius A. Ištikimas iki paskutinio ato­ dūsio: [nekrologas] // Šiaurės Rytai. 2009, geg. 12, p. 2. Butkevičius A. Lemtingas dvidešimtasis am­ žius: [literatūr. Biržų krašto panorama]. – Portr. // Biržų istorijos apybraižos. Vilnius, 2006, p. 289-290. Butkevičius A. Mūsų tykūs bičiuliai: [P. Sko­ džiaus asmeninės b-kos knygas priglaudė Suosto kaimo bendruomenės b-ka]. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2013, geg. 16, p. 2. Butkevičius A. Žmoguje ieškojęs žmogišku­ mo. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2012, gruod. 22, p. 6, 12. Dagys V. Apie gyvenimo briaunas: [„Gyve­ nimo briaunos – švelnios ir aštrios“]. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2008, saus. 12, p. 12. Drevinskaitė-Žilinskienė I. Pasipriešino Pe­ tro Skodžiaus atminimo įamžinimui: [pokalbis su Biržų Jurgio Bielinio VB metodininke / kalbėjosi] E. Mikelionienė. – Iliustr. // Biržiečių žodis. 2016, geg. 27, p. 3. Drevinskienė R. Biržiečiai: [apie P. Skodžių ir kt.] // Drevinskienė R. Tai, kas išliko metams bėgant. Biržai [i.e. Panevėžys], 2006, p. 130. Eitavičienė S. Nesumeluotos pagarbos va­ karas biržiečiui rašytojui: [Biržų VB vykusiame renginyje P. Skodžius pristatė kn. „Gyvenimo briaunos – švelnios ir aštrios“]. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2008, bal. 22, p. 7. Gasaitytė I. Darbo stalą rašytojui atstoja lova. – Iliustr. // Panevėžio rytas. 2004, birž. 5, p. 13. Gasaitytė I. Mirtį pasitiko su 13 knygų: [1927 12 26 – 2009 05 09: atminimui]. – Nuotr. // Pa­ nevėžio rytas. 2009, geg. 12, p. 3. Gudienė A. Biržų Garbės piliečiui rašytojui [P. Skodžiui] – Padėkos raštas ir sveikinimai: [80-mečio proga]. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2007, gruod. 29, p. 3. Kas yra kas Lietuvoje 2009: auks. tūkstantm. leid. Kaunas, 2009, p. 1134: portr. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 457. Mačiukevičius J. Paskutinis laiškas: in memo­ riam // Metai. 2009, nr. 7, p. 153-154. Padėkos raštas: [80-ųjų gimimo metinių pro­ ga– savivaldybės mero padėka rašytojui]. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2007, gruod. 27, p. 2. Petras Skodžius: [nekrologas] /„Biržiečių žodžio“ red. – Iliustr. // Biržiečių žodis. 2009, geg. 12, p. 3. Petras Skodžius: [nekrologas] / Biržų r. saviv.; Biržų r. SVB. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2009, geg. 12, p. 9.

Petras Skodžius (1927 12 26–2009 05 09): in memoriam / Lietuvos rašytojų s-ga // Nemunas. 2009, geg. 14-20 (nr. 18), p. 11. Petras Skodžius: 1927 12 26–2009 05 09: [nekrologas] // Literatūra ir menas. 2009, geg. 15, p. 23. Petro Skodžiaus knygos pristatymas: [apie Biržų tvirtovės rūmų salėje įvyksiantį rašytojo kūrybos vakarą ir jo kn. „Gyvenimo briaunos – švelnios ir aštrios“ pristatymą] // Šiaurės Rytai. 2008, bal. 15, p. 2. Vaičekonienė R. Suoste: knygos iš rašytojo Petro Skodžiaus namų: [Suosto bendruomenę pasiekė Biržų garbės piliečio, rašyt. P. Skodžiaus asmen. b-kos knygos]. – Iliustr. // Biržiečių žodis. 2013, bal. 23, p. 6. Varzienė I. Petras Skodžius: [nekrologas]. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2009, geg. 12, p. 2. Vinciūnienė R. Šviesa, galingesnė už tamsą: [„Gyvenimo briaunos – švelnios ir aštrios“]. – Iliustr. // Biržiečių žodis. 2008, saus. 19, p. 8.

27 Sukanka 120 metų, kai gimė literatas MO­ TIEJUS MIŠKINIS (1897–1974). Žr.: Bibliotekų dar­ bas. 1977, nr. 10, p. 39; Tarp knygų. 1997, nr. 10, p. 48. PAPILDOMA LITERATŪRA M. MIŠKINIO KŪRYBA Rinktiniai raštai / sudaryt. J. Šlekys. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. 539, [1] p., [8] iliustr. lap. – Motiejaus Miškinio publikacijų bibliografija: p. 495-529. – Bibliogr. baig. str. išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 531-539. VERTIMAI Buninas I. Meilės gramatika: [apsakymai] / [vertė M. Miškinis ir R. Kazaitis]. Kaunas: Vada, 2001. 168, [4] p. Čechovas A. Dėdė Vania: keturių veiksmų sce­ nos iš kaimo gyvenimo. – Iliustr. // Čechovas A. Vyšnių sodas; Trys seserys; Dėdė Vania; Žuvėdra: [pjesės]. Vilnius, 2006, p. 79-141. Čechovas A. Juodasis vienuolis // Čechovas A. Žmogus futliare: apsakymų rinkinys. Vilnius: Vaga, 2013, p. 59-99. Dostojevskis F. Iliušečka: (iš romano „Broliai Karamazovai“) // Dostojevskis F. Vaikams. – 2-oji laida.– Vilnius, 2003, p. 161-264. APIE M. MIŠKINĮ Barskevičienė E. Renginyje Motiejaus Miškinio dvasia supleveno žvakės šviesele: [A. ir M. Miškinių sodyboje-muziejuje įvyko lite­ ratūr. skaitymai, skirti M. Miškinio 110-osioms

gimimo metinėms]. – Iliustr. // Utenis. 2008, kovo 15, p. 2. Barskevičienė E. Užmirštas Motiejaus Miški­ nio kapas. – Iliustr. // Utenis. 2011, birž. 11, p. 1-2. Gaidienė R. Literatūriniai Juknėnai: [apie M. Miškinį ir kt.]. – Iliustr. // Daugailių kraštas ir žmonės. Utena, 2008, p. 453-456. Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. Vilnius, 2008, kn. 5, p. 38-39. Kraštiečių atsiminimai apie Antaną Miškinį: Antanui Miškiniui – 100 / [parengė] R. Tūtlytė. – Aut.: A. Tumėnaitė-Kunčiuvienė, K. Kunčius, B. Tumėnienė, A. Prakelienė, J. Tumėnienė, S. Maniušytė // Metai. 2005, nr. 2, p. 102-110. Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2012, t. 3: biogr., p. 821: portr. Mikulėnaitė-Jonuškienė R. Po šimtamečiais klevais šviečia Antano ir Motiejaus Miškinių memorialinė sodyba. – Iliustr. // Utenis. 2003, liep. 15, p. 1, 2. Miškinytė-Maksimavičienė J., MiškinytėGarjonienė J. Dėdė Motiejus Miškinis: [bio­ grafija]. – Iliustr. // Daugailių kraštas ir žmonės. Utena, 2008, p. 684-685. Panavas P. Sakmė apie tris brolius; Pasaulio atradimas; Vėtrų pagairėje; Išvaduotojai vieni po kitų; Motiejaus vienatvė: [prisiminimai apie brolius M., V. ir A. Miškinius iš Juknėnų kaimo, Utenos r.]. – Iliustr. // Indraja. 2015, nr. 1 (kovas), p. 10-11; nr. 2 (birželis), p. 10-11; nr. 4 (gruodis), p. 10-11; 2016, nr. 1 (balandis), p. 6-7; nr. 2 (birželis), p. 8. Petronis V. Utena 735: A. ir M. Miškinių ex libris. – Iliustr. // Verdenė. 1998, kn. 3, p. 130. Sirutis D. Mokytoją ir vertėją Motiejų Miškinį prisimenant. – Iliustr. // Utenos diena. 2007, spal. 8, p. 4. Stanaitis A. Rekonstrukcija gerai. Kas po jos?: [apie baigiamą rašytojų A. ir M. Miškinių gimto­ sios sodybos Juknėnų k. rekonstrukciją]. – Iliustr. // Utenos apskrities žinios. 2003, saus. 21, p. 1. Stundžytė Z. Motiejaus Miškinio „Rinktinių raštų“ sutiktuvėse – taurios autoriaus asmenybės šviesa: [apie renginį Utenos A. ir M. Miškinių vieš. b-koje]. – Iliustr. // Utenis. 2013, kovo 20, p. 3-4. Šlekys J. Motiejus Miškinis – literatūros istorikas ir kritikas. – Bibliogr.: 33 pavad. // Litu­ anistica. 2011, t. 57, nr. 4, p. 463-471. Šlekys J. Pedagogas, literatūros istorikas, vertėjas // Miškinis M. Rinktiniai raštai. Vilnius, 2012, p. 439-485. Zemlickas G. Baltasis šviesoraščio met­ raštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu: [apie M. Miškinį ir kt.] // Mokslo Lietuva. 2010, kovo 18, p. 8. Варлашина M. O статье Мотеюса Миш­ киниса Реалист-метафизик. – Bibliogr.: 18 pavad. // Literatūra. 2016, [t.] 58(2), p. 119-133.

Parengė Gražina Rinkevičienė

Šiame numeryje baigiame spausdinti daugiau kaip penkiasdešimtmetį žurnale „Tarp knygų“ gyvavusios rubrikos „Mūsų kalendorius“ publikacijas. Per šį laikotarpį ne kartą iš esmės keitėsi minėtinų autorių atrankos kriterijai, rengimo nuostatos, pateikimo forma, apimtis. Tačiau redakcija visada turėjo profesionalių talkininkų – patyrusių Nacionalinės bibliotekos bibliografių, kurių dėka „Mūsų kalendorius“ ilgai ir sėkmingai gyvavo. Šiandieną su pagarba prisimename šviesaus atminimo Pauliną Dabulevičienę, nuoširdžiai dėkojame nuolatinėms kalendoriaus sudarytojoms Petronėlei Grybauskienei, Loretai Pakalniškienei, Olgai Zimarevai, Gražinai Rinkevičienei, Vilmai Račkauskaitei, Aurelijai Pociutei ir kitoms bibliografėms, savo patirtimi bei atsidavimu mėgstamam darbui gausinusioms Nacionalinės bibliotekos bibliografinių darbų aruodą.

44

in this issue Miglė Anušauskaitė. Merrily About a Merry Science

1

During the whole of October the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania hosted events devoted to the centenary of the famous Lithu­ anian and French semiotician Algirdas Julius Greimas. The semiotician, journalist and author of comics Miglė Anušauskaitė talks about the context of the origin of her newest book Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika (“Dr. Tetragon. Greimas and His Semiotics”), which she also introduces in the article. Greimas once called semiotics “a merry science”; therefore, Anušauskaitė thought it highly important to attempt to interest as many people as possible in semiotics.

Vaidenė Grybauskaitė. Discovering Greimas

3

Lithuania and the world is commemorating the centenary of the semioti­ cian and linguist Algirdas Julius Greimas. On this occasion, 2017 has been proclaimed the Year of Greimas. The author of the article, by drawing on semioticians’ evaluations, attempts to survey at least part of Greimas’s creative heritage. Likewise, the world’s semioticians to this day are trying to “discover” Greimas and translators, to properly translate his works from French (Greimas spent the major part of his life in France).

Edita Loiba. The Library Angel has Spread His Wings

6

The sacral space adjacent to Trakai, the Hill of Angels, which is becoming a new tourist destination, has been enriched with another sculpture: in the early autumn, the Librarians’ Angel created by folk artists was set there. The project initiator is the Director of the Public Library of Trakai Municipality Danguolė Banevičienė. The community of Lithuania’s librarians had been actively supporting the initiative by donating more than 4553 euros.

Vaidenė Grybauskaitė. A Donation that Grew into the Statehood Centre 8 The chairman of the Supreme Council – Reconstituent Seimas Prof. Vy­ tautas Landsbergis has donated part of his personal library, which made the foundation for the Statehood Centre established at the National Library on 11 October. The donation contains books, periodicals, printed music, cartographic publications, sound and video records collected by Landsbergis’s family and his parents or those donated to them – about two thousand items overall.

Birutė Railienė. Indexes of Personal Bibliographies Today: Innovations and Tradition

10

The article is primarily for bibliographers: Dr. Birutė Railienė from the Wro­ blewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences analyzes changes in bibliographers’ work and the role of the bibliographic record in electronic catalogues and databases during the Internet era. Her major focus is on creating a personal bibliography and she presents the order of consecutive actions applied when doing this task. What is the relation between the popular online individual profiles and traditional bibliographic indexes? What are the drawbacks of methodologies for constructing bibliographic indexes observed by Lithuanian bibliographers? These and other issues are addressed to in this article.

Ilona Čiužauskaitė. Antanas Baranauskas’s Personal Library Marked by Deficiencies

14

Research of personal libraries has been increasingly gaining momentum. Dr. Ilona Čiužauskaitė, the literature and textology specialist, introduces the book Antano Baranausko asmeninė biblioteka (“The Personal Library of Antanas Baranauskas”). The authors of this study about the library of the poet, linguist, translator, mathematician and priest Antanas Baranauskas (1835–1902) are the book science specialist Dr. Inga Liepaitė and the muse­ ologist, the Director of the Antanas Baranauskas and Antanas VienuolisŽukauskas Memorial Museum, Antanas Verbickas. Among the survived books of Baranauskas’s library, there are thirty-seven, the belonging of which to this library is not questioned. The author of the article considers this study a valuable book complying to all the requirements for a research publication.

Purges of Book Repositories in the Panevėžys Region During the Nazi Occupation Period

17

This publication prepared by the project manager at the Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Public Library of Panevėžys County Raimundas Klimavičius is for those who love reading archival documents. It presents a document with numerous comments which addresses a time period in the history of this county library celebrating its 95th anniversary this year and its performance under the Nazi occupation during World War II. The document is preserved at the Central State Archive of Ukraine. It provides factual information about the situation with libraries and cultural institu­ tions during the war not only of the Panevėžys County but also with libraries which operated in the Panevėžys Region and even political preferences of the general public rendered by Nazi Germans. (Prepared by Raimundas Klimavičius, translated from German by Dalija Tubelienė)

Dalia Cidzikaitė. Drawing Crowds by His Words

22

This issue’s “Anniversaries” heading is devoted to the 80th anniversary of the famous Lithuanian expatriate figure Tomas Venclova. The article by Dr. Dalia Cidzikaitė presents thoughts of those who participated at the event held at the National Library. They share insights about Venclova as a poet, academician, publicist, intellectual, social reviewer as well as a man both of all the nations and the periphery.

Aušra Kiudulaitė: “What an Illustrator Needs Most is a Good Text”

26

A talk with a promising artist and book illustrator Aušra Kiudulaitė. She did the illustrations for the book Laimė yra Lapė (“Happiness is a Fox”), which won the Domicėlė Tarabildienė Prize in the elections organized by the Lithuanian branch of IBBY as well as several prizes at exhibitions for book illustrators in Italy, South Korea and United Arab Emirates. (Interviewed by Viktorija Pukėnaitė)

Kęstutis Šapoka. The Subtle Aukštaitian

30

The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania is proud of having found proper spaces for a number of works donated by Lithuania’s artists or those which had been specially designed for the Library. The art critic Dr. Kęstutis Šapoka introduces one of the most professional creators of the expressionist art of the second half of the 20th century Leopoldas Surgailis (1928–2016) as well as a work typical for his oeuvre of paintings, Penki muzikantai (“Five Musicians”) (1978). According to Šapoka, the painting could be interpreted as “a particularly significant work of painting of the Lithuanian expressionist school, a caricature of the Soviet realism or reality alternative to the folklore tradition.”

Loreta Liutkutė. In Search for the Region’s Landmarks with a Painter’s Brush

32

In March–October 2017 there was the educational project Krašto ženklai (“The Region’s Landmarks”) carried out by the Public Library of Klaipėda Municipality with the purpose to provide more awareness for people about the region’s history and develop their creative potential. The project’s outcome went beyond the expectations – the initiative had been joined by several hundred of Klaipėda’s citizens of various age, educational background and social status. The article presents comments by participants of educa­ tional and plein air sessions about the possibility to practice in art-making with the assistance of professional artists. The project will be of substantive benefit to the Library itself: part of the art works will be exhibited at its branches and their digitized copies will be presented online in the virtual art gallery of the Klaipėda Region. Some of the works will be given to the Library as a donation. Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2017 Nr. 10 (705) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2017 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2017 10 27 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 550 egz. Užs. nr. 13366 Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

Tarp knygų (In the world of bo­oks) No 10 (705) 2017 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2017 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt