Issuu

Balandis | 2017

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Ineta Krauls-Ward. Raktažodis „aš“ saitažodyje #tuesibiblioteka

ĮVYKIS

Pagerbti geriausieji 3 Asta Stirbytė. Naujos valstybingumo mūro spalvos 4 TEMA

Kompetencija = žinios + įgūdžiai + X 8 Nijolė Bliūdžiuvienė. Profesionalumo, dalykiškumo, atsakingo ir sąžiningo darbo čia turi būti apstu 8 Danguolė Abazoriuvienė. Vydūniški šviesiaveidžiai, pasiruošę keisti visuomenę 9 Vida Garunkštytė. Kūrėjas ir naujovių skatintojas 9 Ekaterina Prakapene. Transformacija iš žiniuonio į edukatorių 10 Elona Varnauskienė. Pagrindinė kompetencija – vaizduotė 11

TYRIMAI

Laima Kutiščeva. Savivaldybių viešųjų bibliotekų fondų pokyčiai

ŠIANDIEN AKTUALU

Kristina Bartkienė. Skaitmeniniai duomenys ir bibliotekos: nauji valdymo ir sklaidos būdai

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Kęstutis Šapoka. Sukrečiantis liudijimas 22 NACIONALINĖS BIBLIOTEKOS 100-MEČIUI

Žvilgsnis į praeities šaltinius. Parengė Irmina Abramovienė, Kęstutis Raškauskas

METŲ KNYGA

Vaiva Markevičiūtė. Spalvoti ežiuko sapnai

SUKAKTYS

Rašytojo mūza buvo Lietuvos gamta. Parengė Jūratė Bičkauskienė Kęstutis Urba. Vladas Dautartas vaikų literatūros tinkluose

33 34

KRONIKA

MŪSŲ KALENDORIUS

2017 gegužė. Parengė Gražina Rinkevičienė

37 Redakcija

Redakcijos kolegija

Jūratė Bičkauskienė (vyr. redaktorė) Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Loreta Pakalniškienė (bibliografijos redaktorė) Kostas Stankevičius (dizaineris) Jolanta Jūrėnienė (kompiuterininkė)

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė dr. Laura Juchnevič

Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

VirŠeliuose

Pirmame: 2016 m. lietuvių autorių ir verstinės vaikų knygos laureatės. Plačiau apie apdovanojimus – žurnalo p. 36. Ketvirtame: 2017-ieji Lietuvoje – Tautinio kostiumo metai. Sklaidome knygų puslapius ir gėrimės lietuvių tautiniais drabužiais. Šiame numeryje – zanavykės iš Sintautų (Šakių r.) apylinkių tautinio kostiumo pavyzdys. Piešinio autorius tapytojas, tekstilės dailininkas Antanas Tamošaitis (1906–2005). Publikuota Žemės ūkio rūmų 1931–1939 m. Kaune leistame tęstiniame liaudies menui: audinių, juostų, rankdarbių raštams – skirtame leidinyje (išėjo 8 kn.) „Sodžiaus menas“; 7 ir 8 tomai – „Lietuvių moterų tautiniai drabužiai“. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų.

#gyvasžodis

Raktažodis „aš“ saitažodyje #tuesibiblioteka

Dr. Ineta Krauls-Ward. Nuotr. iš asmeninio albumo

2017 m. Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės vizualiai pamatyti ir ištransliuoti socialinių medijų tinšūkis – #tuesibiblioteka, kaip skelbiama Lietuvos biblio- klais, jiems neįmanoma prisegti didelės kainos nuorodos tekininkų draugijos pranešime, kviečia bibliotekininkus ir tokiu būdu pelnyti aplinkinių „materijos vartotojų“ pažvelgti į biblioteką skaitytojų, lankytojų, vartotojų pagarbą. Kaip socialinio nuotraukų tinklo „Instagram“ akimis. Šia intencija siekiama išreikšti atvirumą, pri- karta perteiktų ramybės ir saugumo būseną, kuri apima einamumą, norą pažinti kiekvieną ir visus bibliotekos mėgstamos bibliotekos užuovėjoje? Į galvą ateina praėlankytojus, sužinoti jų individualius poreikius ir lūkes- jusį rudenį mūsų žurnale kalbintos Didžiosios Britanijos čius. Kitaip tariant, mums primenamas vienas pamatinių bibliotekinkystės ir informacijos specialistų asociacijos bibliotekininkystės uždavinių – klientų aptarnavimas tuometės prezidentės Dawn Finch apgailestavimas, kad ir paslaugų teikimas. Tarptautinės bibliotekininkų pro- mokyklų bibliotekoms dar nepavyko atrasti būdų, kaip fesinio ugdymo iniciatyvos „Web Junction“1 teigimu, pateikti iš nevilties ar savižudybės kelio sugrąžintų pakokybiškas klientų aptarnavimas yra bibliotekų išlikimo auglių skaičiaus įrodymus, nes būtent likimų gelbėjimas ir ateities garantas. Ši koncepcija traktuojama plačiai ir yra vertingiausias bibliotekininko misijos komponentas4. Radikaliai pakeistų gyvenimų liudijimai ne vieną demokratiškai, įtraukiant verslo vadybos, mažmeninių šimtmetį formavo bibliotekos, kaip pardavimų2, bendravimo psichologijos ir humanistinės pasaulėžiūros institucijos, reputaciją ir įvaizdį. Atisampratas (empatijos, savitarpio džiau patyrinėję bet kurios žymios Demokratinėje pagalbos, daugiakultūriškumo, toasmenybės biografiją, atrasime bibliovisuomenėje bibliotekos lerancijos ir pan.). Komentuojant šį tekos svarbos jų asmeniniam ir profenediskriminuoja požiūrį, bibliotekos vertė priskiriama siniam formavimuisi paminėjimą. Jau ne prie materialių, pamatuojamų ir legenda tapęs pasakojimas apie vieno savo klientų ir atlieka matomų elementų, bet išreiškiama turtingiausių pramonininkų pasaulio vertingiausią darbą bibliotekininko ir aptarnaujamos istorijoje – Andrew Carnegie maištą bendruomenės tarpusavio ryšiu, prieš mokestį, imamą už naudojimąsi aptarnaudamos tuos, saugia bibliotekos erdve, mokymosi biblioteka. Tuo metu dar tik kuriems biblioteka tampa viešąja ir pažinimo potyriais3. paauglys emigrantas, sunkiai dirbęs vienintelėmis durimis į fabrike, jis nusiuntė laišką į vietos Iš esmės kalbama apie gana priešingus šiuolaikinei vartotojų visuolaikraščio redakciją, kuriame sugebėjo geresnį gyvenimą. menei principus, kuriuos sudėtinga įrodyti šio mokesčio nereikalingumą

„

ir bibliotekos reikšmę paprastų darbiį geresnį gyvenimą. „Sielos globos Bibliotekos vertė ninkų saviugdai ir geresnio gyvenimo vieta“ – skelbė užrašas virš faraono siekiui. Toks jaunuolio protestas suRamzio bibliotekos Egipto Karalių priskiriama ne prie laukė teigiamo atsakymo ir dabar mes slėnyje. Deja, net ir išsivysčiusiose materialių elementų, A. Carnegie labiau pažįstame kaip pasaulio valstybėse gausu žmonių, bet išreiškiama bibliotekų mecenatą, kurio vardas kurių nebylus SOS („gelbėkite mano puikuojasi ant įspūdingų jo lėšomis sielą“) šauksmas būna išgirstas tik bibliotekininko ir statytų viešųjų bibliotekų pastatų viatidesnio bibliotekininko. Šita misija aptarnaujamos same pasaulyje5. Atvejis, kai saitažodis nėra fotogeniška socialiniams tin#ašesubiblioteka kaip niekad tiktų bendruomenės tarpusavio klams, ji nėra prestižinė ir vertinama virtualiam šios asmenybės antkapiui. verslo partnerių, ją sunku ryšiu, saugia bibliotekos potencialių Niekaip mums ramybės neduoda įrodyti statistika ir daug kainuojanerdve, mokymosi ir klausimas apie bibliotekų takoskyrą čiais tyrimais, tačiau moralinė grąža tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo. ir pasitenkinimas suvokiant, jog dėl pažinimo potyriais. Ar esama nekintančių ir amžinų tavo darbo kokybiškai pasikeitė kito elementų, kurių svarbos bibliotežmogaus gyvenimas, yra neįkainokininkystėje nereikėtų revizuoti keičiantis medijoms, jama. Stebint įvairių valstybių bibliotekininkų nefortechnologijos, papročiams ir politikai? Pernai duotame malius profesinius forumus internete, akys raibsta nuo interviu6 profesorius Paulas Sturgesas apgailestavo, jog aptarinėjamų interesų spektro: įsitraukimas į mokymus mūsų prioritetai dabartiniais laikais krypsta įspūdingų dirbant su autizmo diagnozę turinčiais vartotojais, tos ir įmantrių technologinių sprendimų link, o juk ne pačios lyties tėvų ir jų vaikų skaitymo valandėlių orgamaterialūs įrankiai sukuria pridėtinę bibliotekos vertę. nizavimas, įvairių religinių konfesijų diskusijų klubų Mes noriai socialiniuose tinkluose registruojame savo įkūrimas, pabėgėlių aptarnavimo strategijų aptarimas, buvimo vietą prestižinėje modernioje bibliotekoje, mielai demencija ir Alzheimerio liga sergančių pacientų prisiprisegame asmenukę prašmatniame bibliotekos interjero minimų fiksavimas bei saugojimas kraštotyros fonduose fone. Išorinio patrauklumo kultas, kai atrodymas, o ne ir kt. Viso to fone technologijos atsiduria reikiamoje buvimas tampa kažkieno egzistavimo tikslu, turbūt ir vietoje – įrankių, suteikiančių galimybę keisti bibliotekų būtų „šiuolaikiškumo“ esencija. Nesinorėtų, jog tūks- vartotojų gyvenimus, tačiau rankos, laikančios šiuos tantmečius žmoniją vedusi, švietusi, nuo intelektinio ir įrankius, – žmonių, tokių kaip #tu ir #aš. moralinio nuosmukio saugojusi institucija pasiduotų Simboliška buvo, artėjant Bibliotekų savaitės švenšiai ydingai tendencijai. tiniams renginiams, sulaukti gerų žinių iš Kultūros Praėjusiais metais baigtas Lietuvoje sėkmingai ministerijos – net 100 tūkstančių eurų numatyta prieigai vykdytas unikalus projektas „Bibliotekos pažangai 2“. ir paslaugoms, skirtoms neįgaliems apskričių viešųjų Iš nedidelio laiko nuotolio ir nurimus fanfaroms kiek bibliotekų ir Lietuvos aklųjų bibliotekos vartotojams, kitokiu žvilgsniu galime pažvelgti į projekto rezultatus, kad jie tvirčiau jaustųsi sakydami #ašesubibliotekoje... tikslus ir misiją. Kaip parodė projekto veiklos ataskaita7, pagrindiniai projekto naudos gavėjai, apklaustųjų Dr. Ineta Krauls-Ward bibliotekų darbuotojų nuomone, – pačios bibliotekos ir Nepriklausoma konsultantė, Didžiosios Britanijos profesinė bendruomenė. Kiek kontroversiškai skamba bibliotekininkystės ir informacijos specialistų asociacijos (CILIP) Bendruomenės, įvairovės ir lygybės komiteto narė poreikis įrodinėti ir „pardavinėti“ specialistams jų pačių profesijos ir atstovaujamos institucijos vertę, įvyniojant ją į patrauklius technologinius sprendimus. Kodėl šiuo- _ 1 Tarptautinio pelno nesiekiančio bibliotekų konsorciumo OCLC (Online Computer Library Center) projektas. laikinis bibliotekininkas jaučia vidinį konfliktą tradicinės 2 Best practices for the Customer-Focused Libraries. Metropolitan Libra(jei taip vadinsime amžinąjį bibliotekos pašaukimą šviesry System: Illinois, USA [interaktyvus]. [Žiūrėta 2017 m. balandžio ti, bendrauti, megzti ryšius, globoti socialiai silpnesnius 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www.webjunction.org/content/ bendruomenės narius) bibliotekininkystės akivaizdoje? 3 dam/WebJunction/Documents/webJunction/CFLBestPractices.pdf Library Customer Service. Web Junction: the learning space for libraPrisimenu dėstymo universitete metus, kai būsimus ries [interaktyvus]. OCLC, 2017. [Žiūrėta 2017 m. balandžio 10 d.] Prieiga per internetą: http://www.webjunction.org/explore-topics/ bibliotekininkus studentus tekdavo įtikinėti, kad turime customer-services.html kur kas daugiau gražių ir šiuolaikiškų bibliotekų, kuriose 4 Dawn Finch: „Tobula biblioteka jaunam žmogui prasideda nuo bibliotekininko“ (kalbėjosi Ineta Krauls-Ward). Tarp knygų, spalis, jie galės dirbti, nei pavienių, ne tokių įspūdingų, kuriose 2016, p. 15–18. galima sutikti tik senjorų ir benamių skaitytojų. O kaip 5 Carnegie Libraries [interaktyvus]. Ontario: Ontario Ministry of Tourism, Culture and Sport, 2017. [Žiūrėta 2017 m. balandžio reaguotume, pasiklausę tokį pokalbį su būsimaisiais 8 d.] Prieiga per internetą: http://www.mtc.gov.on.ca/en/libraries/ medikais, kai jiems žadama, jog jie dirbdami susidurs carnegie_bio.shtml tik su sveikais pacientais, nematys kraujo, vilkės baltus 6 Profesorius Paulas Sturgesas: „Biblioteka tiems, kurie skaito, mąsto ir diskutuoja“ (kalbėjosi Ineta Krauls-Ward). Tarp knygų, rugsėjis, chalatus steriliame kabinete. 2016, p. 18–21. 7 Bibliotekos demokratinėje visuomenėje nediskri Projekto „Bibliotekos pažangai 2“ 2016 m. ataskaita [inter aktyvus]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo minuoja savo klientų ir atlieka vertingiausią darbą apbiblioteka, 2016. [Žiūrėta 2017 m. balandžio 10 d.] Prieiga tarnaudamos marginalizuotas visuomenės grupes, t. y. per internetą: http://3erdve.lt/media/public/Ataskaitos/2016/ bp2_2016_m_veiklos_ataskaita_lt.pdf tuos, kuriems biblioteka tampa vienintelėmis durimis 2

Įvykis

Pagerbti geriausieji

Apdovanojimus įteikusi kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson (pirma iš kairės) ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė J. Steponaitienė (ketvirta iš kairės) su laureatėmis I. Žilinskiene ir E. Urbonavičiene. Renatos Surovec nuotr.

Pirmąją 17-osios nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės (balandžio 24–28 d.) dieną, per jos atidarymo šventę, Kultūros ministerijos premijomis buvo pagerbti geriausi 2016 metų bibliotekininkai. Lietuvos bibliotekų tarybai buvo pateikta 18 kandidatūrų, iš kurių buvo renkami geriausieji. 2016 metų geriausio bibliotekininko vardas už profesionalumą, išskirtinį indėlį didinant šalies bibliotekų pažangą, gerinant inovacijų aplinką ir skatinant naujovių kūrimą bei diegimą bibliotekų sektoriuje suteiktas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginės plėtros departamento direktoriui Eugenijui Stratilatovui (rinkta iš 8 kandidatūrų); 2016 metų geriausio bibliotekos vadovo vardas už Eugenijus Stratilatovas Irena Žilinskienė Edita Urbonavičienė profesionalią veiklą įgyvendinant kūrybingumą ir bendruomeniškumą skatinančius kultūrinius bei edukacinius projektus, plečiant naujas paslaugas vartotojams, skleidžiant gerąją patirtį Lietuvoje bei užsienyje suteiktas Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorei Irenai Žilinskienei (rinkta iš 6 kandidatūrų); 2016 metų geriausio jaunojo bibliotekininko vardas už aktyvų tarpinstitucinį bendradarbiavimą, sėkmingą bibliotekų atstovavimą ir bibliotekų veiklų viešinimą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, inovatyvių paslaugų, naujų darbo metodų diegimą bei plėtojimą suteiktas Kauno apskrities viešosios bibliotekos Strateginės plėtros ir inovacijų centro vadovei Editai Urbonavičienei (rinkta iš 4 kandidatūrų). Žurnalo „Tarp knygų“ redakcija sveikina laureatus!

Interaktyvioji apklausa Jau 17-tą kartą šalies kultūrinį gyvenimą sujudinusios Nacio nalinės bibliotekų savaitės metu bibliotekos kvietė į meninius, pažintinius, renginius, koncertus, į kūrybines dirbtuves ar sportinius žygius. Ką turiningai nuveikti, galėjo išsirinkti tiek jaunas, tiek vyresnio amžiaus lankytojas. Nacionalinę bibliotekų savaitę organizuojanti Lietuvos bibliotekininkų draugija (LBD) šiemet jai pasiūlė interaktyvų šūkį #tuesibiblioteka. O tai reiškia, kad bibliotekos kvietė lankytojus, bendruomenės narius, partnerius ir rėmėjus dalytis nuomonėmis bei idėjomis, kokios bibliotekos šiandien jiems reikia, kokia ji galėtų būti. LBD tarybos paraginimu bibliotekų darbuotojai pakalbino savo lankytojus. Apžvalgą, kokią biblioteką jie norėtų kurti, kviečiame skaityti žurnalo „Tarp knygų“ gegužės numeryje. 3

Įvykis

Naujos valstybingumo mūro spalvos Kai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo surengtos Vokietijoje kovo 29 d. atrasto Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimo originalo faksimilės eksponavimo iškilmės, buvo praėjusi įvairiaspalvių emocijų, svarstymų, pokalbių ir spėliojimų savaitė. Nėra abejonių, iki kitų metų vasario, kai bus minimas atkurtos valstybės šimtmetis, nutiks dar ne vienas su šiuo faktu siejamas įvykis, bet artėjanti šventė jau bus kitokia – tauta įgijo progą savo akimis pamatyti ranka rašytą istorinį dokumentą, o kai kurie – net prisiliesti prie jo. Balandžio 6-osios popietę Nacionalinėje bibliotekoje vyravo neeilinės nuotaikos – laukta svečių, tarp kurių buvo Seimo, Vyriausybės, valstybės institucijų, užsienio ambasadų atstovai, neabejingi valstybės istorijai miestiečiai, kad dar kartą būtų galima išgyventi su Vasario 16-osios Aktu susijusią pakylėtą emociją. Kodėl Lietuvos Tarybos nutarimo faksimilę nuspręsta eksponuoti Nacionalinėje bibliotekoje? „Nacionalinė biblioteka – tikrai geriausia tam vieta: mes esame ir nacionalinės reikšmės istorinių dokumentų saugotojai“, – per iškilmes kalbėjo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos 4

generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Dėl vietos neabejojo ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius: „Martyno Mažvydo biblioteka – didelis kultūros židinys, be to, biblioteka atvira, čia ateinant nereikia įsigyti bilieto.“ Taigi vilniečiai ir miesto svečiai, užsukę į biblioteką, be vargo galės apžiūrėti, pasak L. Linkevičiaus, „amžiaus atradimą“, kuris eksponuojamas drauge su kitais Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomais dokumentais, siejamais su 14 Nepriklausomybės Akto signatarų.

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Liudo Mažylio Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve surasti dokumentai (drauge su lietuvišku byloje greta buvo įsegtas ir vokiškas) gerokai sudrebino šalies viešąją erdvę: sujudo akademinė bendruomenė, žiniasklaida. Kilo ir naujų klausimų.

Vienas jų – kieno ranka rašytas istorinis dokumentas? Trumpai pristatydama to meto, kai buvo pasirašytas Lietuvos valstybę atkuriantis dokumentas, geopolitines aplinkybes, Signatarų namų muziejaus vedėja Meilutė Peikštenienė teigė, jog pirmiausia tai turėjo būti vokiečių kalbą mokantis Lietuvos Tarybos narys. Tokių buvo keletas, vis dėlto iš rašysenos galima spręsti, jog tai padarė Jurgis Šaulys: šią išvadą leidžia daryti savitai rašoma lietuviška d raidė, kuri šio signataro buvo raitoma kaip kirilikoje. Kiek ir dar kokiomis kalbomis buvo surašytas Vasario 16-osios Aktas? Ar vis dėlto kada nors rasime Lietuvoje paliktą saugoti nutarimo originalą? Šie tyrinėjimai, ko gero, dar tik įgauna pagreitį. O renginyje dalyvavęs politinių įžvalgų meistras Vytautas Landsbergis žavėjosi Lietuvos Tarybos narių toliaregiškumu: „Tie 20 vyrų buvo labai tvarkingi ir suprato įvykio reikšmę. Jie turėjo ranka rašytą aktą ir negaišo laiko, kol jis bus paskelbtas. Jie nežinojo, kiek turi laiko, nes ėjo prieš plauką su valdžia.“

Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimo originalui atrasti prireikė beveik šimtmečio. O lietuviškąjį prof. L. Mažylio atradimą nuo vokiškojo dokumento skyrė 20 minučių. Renatos Surovec nuotraukos

Vasario 16-osios Akto lietuviškojo originalo faksimilė, oficialiai pirmą kartą šalyje eksponuota Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2017 m. balandžio 6 d. Dokumentas perduotas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politinio archyvo (Politisches Archiv des Auswärtigen Amts, R 21717, Blatt 83, Blatt 84, Datum: 16. 2. 1918).

Renginyje dalyvavęs užsienio reikalų ministras L. Linkevičius turėjo progą tiesiogiai padėkoti prof. L. Mažyliui (trečias iš kairės) už svarbų Lietuvos valstybei radinį, o Vokietijai ir jos ambasadorei Juttai Schmitz (pirma iš kairės) – už suteiktą galimybę eksponuoti rastus dokumentus. Prof. V. Landsbergis (pirmas iš dešinės) juokavo, kad net kiek pavydi kolegai tokios mokslininko sėkmės. Renatos Surovec nuotraukos

Ar galima tikėtis, kad šį dokumentą Vokietija atiduotų Lietuvai? „Vokietija neskolinga, ji nieko neturi grąžinti. Šis dokumentas – jos nuosavybė“, – kalbėjo užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, dėkodamas savo kolegai Sigmarui Gabrieliui ir Vokietijos ambasadai už supratimą, už galimybę mūsų šalyje demonstruoti svarbių Lietuvai dokumentų faksimiles.

Signatarų namų muziejaus vedėja M. Peikštenienė pateikė su Lietuvos Tarybos nutarimu susijusių svarbių detalių.

Ne vienam smalsuoliui, atėjusiam į renginį, magėjo iš arti pažvelgti į per vieną kovo mėnesio vakarą Lietuvos įžymybe tapusį L. Mažylį. Profesorius tądien buvo nusiteikęs filosofiškai. „Šiandien savo buvimu pagerbiam praeitį ir kuriame ateitį. Čia, dabar, rytoj, visada“, – sakė L. Mažylis.

Renginį vainikavo aktoriaus R. Bagdzevičiaus perskaitytas Lietuvos valstybę atkuriantis dokumento tekstas ir visos raiškiai ištartos Aktą pasirašiusių signatarų pavardės.

O daugelio valstybinių renginių „balso“ aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus perskaityto garsiojo Lietuvos Tarybos nutarimo žodžiai nuskambėjo įgavę naujų spalvų. Panašiai kaip, skaitydamas pagavią knygą ar žiūrėdamas kvapą gniaužiantį filmą, tarsi pats persikeltum į veiksmo sūkurį ir jame dalyvautum. Istorija iš tikro veikia mūsų visų gyvenimus. Po oficialios dalies prof. L. Mažylis bendravo su renginio dalyviais. Pirmas iš kairės prof. dr. R. Gudauskas.

Asta Stirbytė

tema

Kompetencija = žinios + įgūdžiai + X Keičiantis visuomenės poreikiams ir šiuolaikinio žmogaus kasdienybėje vis plačiau įsigalint informacinėms technologijoms, neišvengiamai kinta vartotojų lūkesčiai, ko jie tikisi iš XXI a. bibliotekos. Kokie privalomi gebėjimai sudaro šių dienų bibliotekininko „kompetencijų krepšelį“, kad vartotojas liktų patenkintas teikiamų paslaugų kokybe? O kurios profesinės savybės priklauso nuo bibliotekos statuso, paskirties, bendro lankytojų poreikių paveikslo? Ta tema pakalbinome ilgalaikę patirtį turinčius bibliotekų profesionalus. Profesionalumo, dalykiškumo, atsakingo ir sąžiningo darbo čia turi būti apstu Kas yra bibliotekininkas kintančiame ir laisvame pasaulyje? Koks jis yra ir koks galėtų ar turėtų būti? Besikeičianti konkurencinė aplinka, nuolat vykstantys technologiniai ir socialiniai, mentaliniai ir vertybiniai pokyčiai, nenutrūkstami informacijos srautai – visa tai ir dar daugiau sukuria naują realybę, kurioje atsiduriame kiekvienas iš mūsų. Joje žmogus būna ir kaip individas, ir kaip profesinio sociumo narys. Bibliotekininkui, kaip mėgstama juokauti, – antros pagal senumą profesijos atstovui, tenka nemenkas uždavinys suprasti, kas vyksta, gebėti apie tai komunikuoti su vartotojais, padėti jiems atsirinkti, kas svarbu ir kas geriausiai atlieptų jų poreikį ar paskatintų juos nuolat tobulėti, drąsiai pasitikti iššūkius ir įžvelgti juose galimybes. Nelygu dydis ir paslaugų aprėptis, kiekviena biblioteka turėtų būti ta vieta, į kurią vis norisi sugrįžti. Tokią vietą geriausia „pamatuoti“ savimi, tada tampa akivaizdu, kokia ji turėtų būti. Kadangi vietos veidas yra bibliotekininkas, – ir tas, kuris matomas, ir tas, kuris nematomas, bet nuo kurio priklauso tai, kokius ir kaip sutvarkytus informacijos išteklius randa skaitytojas, – galime manyti, 8

kad profesionalumo, pasitikėjimo, dalykiškumo, atsakingo ir sąžiningo darbo čia turi būti apstu. Nematomas bibliotekininkas kuria matomą biblioteką, kurioje skaitytojas nori jaustis patogiai ir gauti tai, dėl ko jis atėjo ar kreipėsi. Tam bibliotekininkui būtina erudicija, patirtis, domėjimasis savo darbu ir begalinis noras padėti kitam ne todėl, kad būtų įvertintas, o todėl, kad būtų gera emocija, kad būtų gera čia būti pačiam ir kitam.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Biblioteka – susitikimo ir bendravimo džiaugsmo, o ne kančios ir priebėgos vieta bibliotekininkui, kurio traumuota sąmonė neleidžia jaustis laimingam ir teikti malonią būtį kitiems. Kodėl sutinkame piktų, nepatenkintų, suniurusių „matomų“ ir „nematomų“ bibliotekininkų? Nes jie nepasitiki, nežino, nemoka, jaučiasi nesaugūs... Visa tai pakeitę žinojimu, mokėjimu, gebėjimu, turėsime kitokį bibliotekos veidą. Nuolatinis tobulėjimas, nuolatinis kismas ir virsmas gelbėja nuo rutinos, o biblioteka šiandien kaip niekada anksčiau – puiki tobulėjimo mokykla. Dr. Nijolė Bliūdžiuvienė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Vydūniški šviesiaveidžiai, pasiruošę keisti visuomenę XXI amžiaus vartotojai biblioteką nori matyti kaip patikimą ir saugią intelektinių žinių, informacijos, skaitybos ir kultūrinės edukacijos paslaugų teikėją, atvirą kiekvienam lankytojui bei visai bendruomenei. Biblioteka jiems – tarsi gyvenimo mokykla, siejanti visus ir kitokius, kviečianti virtualiai prisijungti, ateiti, tiesiog sugrįžti ir pabūti kartu. Tai – vieta, kurioje gera, šilta, malonu, jauku, informatyvu, profesionalu, modernu, kvepia kava ir šokoladu, vyrauja knygos ir aukštųjų technologijų dermė, garantuojama socialinė sanglauda, prieglobstis socialinio paribio žmonėms, kurioje įtvirtinti XXI a. tinklaveikos prioritetai: komunikacija, informacija ir dvasinio gyvenimo pilnatvė.

giškus, abipusiu pasitikėjimu paremtus santykius su vartotojais, t. y. tapusį savo bendruomenės siela, pagalbininku, mokantis naudotis naujais paslaugų ir informacijos gavimo būdais. Jiems bibliotekininkas – ir geras psichologas, žmogus, turintis socialinių žinių, mokantis pamatyti ir paprastą, sunkiau informacijos jūroje besiorientuojantį žmogų, gebantis padrąsinti. Visuomenės poreikiai lemia, jog bibliotekininkų kompetencijų krepšelis pakankamai didelis: tai – darbuotojai, mylintys ir vertinantys biblioteką, mylintys žmones; kūrybiški; labai sparčiai tobulėjančios asmenybės, vydūniški šviesiaveidžiai; knygų mylėtojai ir dideli eruditai, nebijantys iššūkių ir naujovių; geranoriški, lankstūs, aktyvūs, pozityviai vertinantys savo darbą; gebantys prisitaikyti prie greitai kintančios aplinkos, pasiruošę patys keisti ją ir visuomenę, novatoriški, bendraujantys ir visą gyvenimą besimokantys profesionalai; komunikabilūs – gebantys surasti partnerių ir sumaniai atstovaujantys savo bibliotekai. Bibliotekininkų kompetencijos, keičiantis bibliotekų veiklos laukams, metai iš metų keitėsi, keisis ir ateityje, jei to reikalaus mus supanti aplinka. Anksčiau bibliotekos buvo uždaresnės institucijos, o bibliotekininkai – laukiantys savo skaitytojų, mažai motyvuoti plėsti paslaugas, nes visuomenė nebuvo tokia reikli. Šiandien bibliotekos – atviros institucijos, savo veiklą organizuojančios įvairiose netradicinėse erdvėse, besinaudojančios moderniomis technologijomis, o bibliotekininkai – drąsiai einantys pas vartotojus, ieškantys partnerių, siūlantys tradicines ir moderniausias naujas paslaugas, kviečiantys juos mokytis, kartu kurti ir nuolat tobulėti. Įžvelgčiau ir bendrą bruožą – visais laikais bibliotekininkai buvo ir yra kantriai dirbantys, pakantūs visiems skaitytojams ir labai priklausantys nuo valdžios geranoriškumo. Nesvarbu, koks bibliotekos statusas, bendras lankytojų poreikių paveikslas, bibliotekininkas žino, jog turi mokėti gerbti kiekvieną bibliotekos lankytoją, būti išmintingas, šypsotis ir dirbti taip, kad lankytojas, matydamas degančias bibliotekininkų akis, kaskart norėtų sugrįžti į biblioteką. Danguolė Abazoriuvienė Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka

Vido Dulkės nuotr.

Tokia visuomenė įpareigoja šių dienų bibliotekininkus nuolat keistis, būti bendruomenių lyderiais ir inovacijų iniciatoriais. Lankytojui labai svarbu sutikti profesionalų bibliotekininką – puikiai besiorientuojantį knygų pasaulyje, kokybiškai įvaldžiusį informacijos ir komunikacijos technologijų priemones, elektroninėje erdvėje užmezgusį drau-

Kūrėjas ir naujovių skatintojas Kažkada, kai mus mokė prof. Levas Vladimirovas ir mums, fuksams, aiškino, kad mes būsim tie, kurie kompiuterizuosim bibliotekas, mažai kas iš mūsų tuo tikėjo… Ir ką, paaiškėjo, jog tai – tiesa. Klasikinis bibliotekininkas – visažinis ir saugotojas – šiandien yra kūrėjas ir naujovių skatintojas. Visos profesijos, net klasikinės, patiria iššūkius. Bibliotekininko profesija lyg ir nėra profesija: tai – 9

Rasos Slesoriūnienės nuotr.

bazinės informacijos mokslų žinios ir komunikaciniai gebėjimai. Šiandien bibliotekininkui labai svarbu atvirumas, kuris be gero išsilavinimo negali būti naudingas bibliotekai: jam bus sunku atrinkti prioritetus, sunku atrinkti geriausius dalykus ir pristatyti bendruomenei. Bibliotekininkui svarbu noras pačiam mokytis, perprasti naujus dalykus, atsijoti per savo žinių ir patirties filtrą ir pateikti kolegoms. Bendradarbiavimas ir tuo grįstas paslaugų diegimas užtikrina ir bibliotekos tvarumą. Šiandien nyksta ribos tarp akademinės ir viešosios bibliotekos. Ir visa tai tam, kad lankytojas gautų kokybiškesnes paslaugas. Kokia bus rytoj bibliotekininko profesija, labai sunku prognozuoti, bet didele dalimi ji priklausys ne tik nuo besikeičiančios aplinkos, bet ir nuo mūsų pačių: bendradarbiavimo, žmogiškų vertybių skatinimo, tolerancijos ir pan. Vida Garunkštytė Utenos Antano ir Motiejaus Miškinių viešoji biblioteka

Transformacija iš žiniuonio į edukatorių Apie tai, kad XXI a. procesai kardinaliai pakeitė per šimtmečius, o gal ir per tūkstantmečius susiklosčiusį bibliotekų veiklos kontekstą, kalbama daug ir įvairiais lygmenimis. Nauji vartotojų poreikiai bei lūkesčiai, vartotojo elgsena verčia keistis ir bibliotekas. Ir jos, žinoma, sparčiai keičiasi. Pradedant bibliotekų erdvėmis, kai knygų lentynos užleidžia vietą kūrybinėms erdvėms, daugėja elektroninių bei savitarnos paslaugų, baigiant bibliotekininko vaidmens transformacija iš vaikštančios enciklopedijos, žiniuonio į mentorių, edukatorių. Tiesą sakant, puikiai įrengtos erdvės, technologijų gausa ir kiti materialūs dalykai negarantuoja sėkmės ir gali likti visiškai neįveiklinti, o organizacija gali tyliai merdėti ir galiausiai nustoti veikusi, jeigu joje nėra kompetentingų specialistų. O kokį darbuotoją laikome kompetentingu?

Akademinėje bibliotekoje dirbančiam specialistui labiau reikalingos kompetencijos, susijusios su informaciniu raštingumu, pvz., elektroninių išteklių, paieškos subtilybių išmanymas ir pan. Bibliotekininkui, dirbančiam viešosios bibliotekos kaimo filiale, kur pabrėžiamos veiklos rūšys, ugdančios bendruomeniškumą, reikia kitokių kompetencijų ir profesinių savybių. Dar kitokia yra specialiųjų bibliotekų, pvz., aklųjų bibliotekos, specialisto kompetencijų specifika. Vis dėlto yra kompetencijų, kurias vadiname bendrosiomis. Joms apibūdinti parinkčiau žodžius „bazinės“, „pagrindinės“, nes būtent jos yra pritaikomos įvairiuose kontekstuose, užtikrina bet kurios bibliotekos darbuotojo, o kartu ir visos organizacijos lankstumą, gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir vartotojų poreikių. Neseniai viename straipsnyje aptikau įdomią mintį, kad organizacijos, kuri siekia ne tik išlikti, bet ir mėgautis sėkme, darbuotojams būtinos būtent tos kompetencijos. Taigi prie privalomų priskirčiau gebėjimą mokytis. Nes šiandien gautos žinios rytoj jau tampa vakarykšte diena ir būna aktualios tik kaip tam tikra patirtis. Atvirumas pokyčiams – jie yra neišvengiami ir būtina tai suvokti. Gebėjimas generuoti naujas idėjas, taikyti naujus problemų sprendimo būdus, kitaip sakant, inovatyvumas. Nuo jo neatsiejamas ir kūrybiškumas, kritinis mąstymas. Dažnai konkrečioms užduotims atlikti į darbo grupes yra kviečiami įvairių bibliotekos padalinių atstovai. Tuomet svarbu gebėjimas mąstyti nestandartiškai, prisitaikyti prie kitų komandos narių elgsenos ir priimti sprendimus. Pastaruoju metu daug kalbama apie gebėjimą atpažinti, suvokti, valdyti emocijas, kitaip sakant, apie emocines kompetencijas. Manyčiau, tai irgi svarbu tiek dirbant kartu su kolegomis, tiek bendraujant su lankytojais.

Ievos Slonskytės nuotr.

KAIP ATPAŽINTI NETIKRAS NAUJIENAS IŠTIRKITE ŠALTINĮ

SKAITYKITE TOLIAU

Pereikite į pagrindinį svetainės, kurioje paskelbta naujiena, puslapį, pasidomėkite jos paskir�mi ir pa�krinkite pateikiamą kontak�nę informaciją.

Antraštė gali bū� skandalinga, kad patrauktų dėmesį. Pasidomėkite, apie ką rašoma visoje naujienoje?

PATIKRINKITE AUTORIŲ AR TINKAMOS NUORODOS?

Atlikite greitąją informacijos apie autorių paiešką. Ar jis pa�kimas? Ar tai – realus žmogus?

Peržiūrėkite pateikiamas nuorodas. Pa�krinkite, ar ten pateikta informacija iš �esų susijusi su naujiena.

PATIKRINKITE DATĄ

GAL TAI POKŠTAS?

Ar pavyktų taikyti efektyvias skaitymo skatinimo veiklas, visiškai ignoruojant informacines technologijas ir jų reikšmę dabartiniams vartotojams, ypač vaikams ir jaunimui? Bibliotekoms vis labiau įsitraukiant į suaugusiųjų švietimo veiklą, dalyvaujant mokymosi visą gyvenimą procesuose, didėja ir andragogikos kompetencijų svarba. Į biblioteką atėjau dirbti prieš 13 metų. Pastarųjų metų atsigręžimas nuo išteklių į vartotoją (angl. from Collection to Connection), spartus informacinių ir ryšių technologijų proveržis pareikalavo iš esmės keisti nuostatas, požiūrį į vartotoją, į biblio tekininko vaidmenį ir jo kompetencijų krepšelio turinį. Ekaterina Prakapene

Pakarto�nai skelbiama informacija nereiškia, kad jos turinys tebėra aktualus.

Jei naujiena labai keista, pa�krinkite svetainę, kurioje ji skelbiama, ir pasidomėkite autoriumi, kad panaikintumėte abejones.

VERTINKITE NEŠALIŠKAI

KLAUSKITE EKSPERTŲ

Įver�nkite, ar jūsų įsi�kinimai negalėjo padary� įtakos jūsų nuomonei.

Klauskite bibliotekininko arba kreipkitės į informacijos pa�kimumą �krinančią svetainę.

Interna�onal Federa�on of Library Associa�ons and Ins�tu�ons With thanks to www.FactCheck.org

Tarptautinė bibliotekų asociacijų ir institucijų federacija (IFLA) parengė aktualų informacijos vartotojų kritinį mąstymą skatinantį plakatą „Kaip atpažinti netikras naujienas?“ Kaip rašoma IFLA pranešime, kritinis mąstymas yra vienas pamatinių medijų ir informacinio raštingumo įgūdžių, kurio ugdymas ir reikšmės populiarinimas yra bibliotekų misija. Pastaraisiais metais elektroninėje erdvėje padažnėjęs informacijos, faktų ir įvykių klastojimas bei klaidingas interpretavimas paskatino pasaulinę bibliotekininkų bendruomenę plačiau pažvelgti į medijų raštingumo sampratą. Lietuvos bibliotekininkų draugija prisijungė prie šios iniciatyvos ir kviečia Jus savo edukacinėje veikloje naudoti lietuviškąjį plakato variantą, kurį galima nemokamai atsisiųsti (www.ifla.org/publications/ node/11174) ir platinti. Plakate pateikiamų aštuonių patarimų seka leidžia bibliotekų vartotojams savarankiškai ar su bibliotekininko pagalba įvertinti internete skaitomos informacijos patikimumą.

Pokyčius bibliotekose lemia įvairūs veiksniai – socialiniai, demografiniai, net ekologiniai, taip pat politiniai sprendimai. O XX a. pabaigoje prie jų prisidėjo ir informacinių bei komunikacinių technologijų vystymasis, sukėlęs, ko gero, didžiausių iššūkių, bet kartu atvėręs ir naujų galimybių. Todėl labai svarbios tampa informacinių ir komunikacinių technologijų kompetencijos, bliotekininkų nuostata į šias technologijas. Pavyzdžiui, nemaža dalis bibliotekos darbuotojų vis dar vadovaujasi nuostata, kad technologijos yra blogis, su kuriuo reikia kovoti, t. y. atimti iš vaiko planšetę ir žūtbūt į rankas įbrukti popierinę knygą. Ar tokia nuostata netampa pažangos stabdžiu?

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka

Pagrindinė kompetencija – vaizduotė Šiandien nepakanka, kad vartotojas būtų patenkintas. Jis turi būti nustebintas. Gauti tai, ko tikėjaisi, – jau senas rinkodaros triukas. Kalbėti apie kompetencijų krepšelį organizacijose, kurių veikla susijusi su nuolat besikeičiančiais dalykais, yra gana sudėtinga. O bibliotekos kaip tik yra tokios organizacijos. Nuolat keičiasi jų klientai, todėl reikia dėti nemažai pastangų, norint išsaugoti jų lojalumą. Vaikai „išauga“ iš vaikų bibliotekų, baigę studijas studentai palieka universitetus su jų bibliotekomis ir t. t. Reikia nuolat jausti visuomenės pulsą, būti joje vykstančių procesų analitiku, nuspėti, kokia auditorija pas tave ateis rytoj ar po metų. Kita vertus, bibliotekos kaip niekas kitas susijusios informacinėmis technologijomis. Čia apskritai nė sekundei negali sustoti. Ateina kartos, gimusios išmaniųjų technologijų, interneto laikais. Jų kitos skaitymo preferencijos, kitokie mokymosi ir suvokimo metodai. Vyresnės kartos darbuotojai, interneto „ateiviai“, turi rasti bendrą kalbą su tais, kurie „born with chip“. Taigi apie kokį kompetencijų krepšelį galim kalbėti? Tai – milžiniškas krepšys, kur sunku apibrėžti, kurios kompetencijos yra svarbesnės: dalykinės, komunikavimo ar asmeninės? Amerikos bibliotekininkų asociacijos parengtas bibliotekininko kompetencijų indeksas surašytas 58 lapuose. Visai neseniai jis buvo koreguotas, apibrėžiant esmines bibliotekininkų kompetencijas. Jos susijusios su technologijų išmanymu ir asmeninėmis žmogaus savybėmis. Reikia ne tik išmanyti šiuolaikines technologijas, bet ir parodyti klientams, kad jų naudojimas gali padėti mokymosi, lavinimosi procesuose. Todėl svarbiausios asmeninės savybės yra noras ir mokėjimas bendradarbiauti, puikūs komunikavimo įgūdžiai, orientavimasis į klientą, kritinis, analitinis mąstymas. O svarbiausia – vaizduotė ir smalsumas. 11

Viename straipsnyje teko skaityti, kad atrankoje į „Google“ darbuotojų pozicijas buvo pateikiamas klausimas: „Kokiame vandenyje lengviau plaukti – su sirupu ar be sirupo“? Tie, kurie suabejodavo klausimo prasmingumu, iškart būdavo išbraukiami iš kandidatų sąrašo. O tie, kurie bandydavo aiškintis, koks sirupas, ar vanduo gazuotas, negazuotas, keliaudavo į kitą etapą. Nes jiems smalsu, jie turi vaizduotę. Tai – svarbiausia. Visa kita gali išmokti ar įgyti su patirtimi. Labai patiko Indianos universiteto (JAV) bibliotekininkės Theresa Quill teiginys, kad smalsumas, noras padėti, bendradarbiauti – svarbiausios bib liotekininko kompetencijos. Tai varo į priekį. Be vaizduotės negalėtum sugalvoti projekto, kurio esmė – sąsajos tarp geografinių žemėlapių, kultūrinės antropologijos ir literatūros. Theresa yra mokslinių tyrimų (research support) bibliotekininkė, projekto metu kūrusi skaitmeninį alkoholio gėrimo žemėlapį naudojantis E. Hemingway‘aus romanu „Fiesta“. Buvo sužymėtos konkrečios vietos, sąsajos su dabar egzistuojančiais žemėlapiais, aprašytos alkoholio rūšys ir išgertas kiekis. Tai tapo tolesnių antropologinių tyrimų apie gėrimo kultūrą, pokyčius baze. Bibliotekose kaupiama, sukuriama, perduodama kosminiai kiekiai informacijos, duomenų. Suvokti, kaip visa tai veikia, kaip siejasi ir norėti

Nuotr. iš asmeninio albumo

nuolat kurti kažką naujo, padedančio kitiems – štai pagrindinė kompetencija, nesvarbu, kokioje bibliotekoje dirbi. Elona Varnauskienė Vilniaus universiteto biblioteka

Tyrimai

Savivaldybių viešųjų bibliotekų fondų pokyčiai Laima Kutiščeva Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė

Pasaulyje vykstantys socialiniai, ekonominiai ir technologiniai pokyčiai skatina bibliotekas keisti paslaugų apimtį ir formas, koreguoti dokumentų fondo sudėtį, formuoti labiau matomą, patrauklų dokumentų fondą. Bibliotekų vartotojai vienaip ar kitaip dalyvauja bibliotekų veiklos procesuose. Vertinant savivaldybių viešųjų bibliotekų (SVB) veiklos rezultatus, pirmiausia žiūrima, kaip tenkinami bibliotekos vartotojų poreikiai. Jei šis rodiklis siekia 70–80 proc., vadinasi, biblioteka dirba gerai, joje dokumentų išteklių fondas sukauptas tinkamai.

Fondų sudarymas yra nuolatinis ir sudėtingas procesas, dėl to šiems klausimams bibliotekose skiriamas nuolatinis dėmesys. Kuo toliau, tuo sudėtingiau darosi komplektuoti viešųjų bibliotekų fondus. Skaitytojams reikia įvairių formų išteklių, kai kurie pageidauja, kad bibliotekos kauptų daugiau spausdintų leidinių, kitiems patiktų, kad būtų daugiau skaitmenintos medžiagos, elektroninių dokumentų. Šie ginčai virsta diskusijomis, kokia bibliotekos fondų dalis turėtų būti elektroninės formos – 20 proc., o gal 70 proc.? Sukaupti dokumentai turi būti lengvai prieinami, praktiškos formos (skaitomi, grojami ir pan.), pritaikyti turimai bibliotekos įrangai, sukaupti atsižvelgiant į skaitytojų poreikius, kalbinį aspektą ir pan. Nacionalinės bibliotekos Bibliotekininkystės skyrius, siekdamas metodiškai padėti bibliotekoms geriau spręsti fondų komplektavimo problemas, ieškoti naujų galimybių taikant statistinį ir analitinį tyrimų metodus, išanalizavo SVB 2011–2015 metais kauptus fondus. Atliekant SVB fondų tyrimą, buvo naudojamasi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo

bibliotekos suformuota LIBIS bibliotekų statistikos modulyje esančia statistika, išanalizuotos savivaldybių viešųjų bibliotekų 2011–2015 metų ataskaitos, išnagrinėti bibliotekų fondų organizavimą reglamentuojantys dokumentai, ISO, EN, LST ir IFLA standartai, susipažinta su bibliotekiniais fondų tyrimais ir kt. Lietuvoje 2015 m. buvo 2549 bibliotekos, nuo 2011 m. jų sumažėjo 145; iš jų 2015 m. savivaldybių viešųjų bibliotekų tinkle buvo 1267 bibliotekos, per minėtą laikotarpį jų skaičius sumažėjo 34.

Dokumentai, tenkantys 1 gyventojui ir 1 vartotojui Kiekvienai viešosios bibliotekos sistemai būtina fondų komplektavimo politika, kurią tvirtina už bibliotekas atsakinga institucija. Lietuvos SVB komplektavimo procese dalyvauja specialiai sudarytos tarybos (į jas įeina gyventojai) arba komisijos. Gero fondo sukomplektavimas yra ne tik sėkmės, bet ir profesionalumo dalykas. Viešųjų bibliotekų fondų išteklius sudaro įvairių rūšių ir tipų dokumentai: spausdinti ir rankraštiniai,

garsiniai regimieji, mikrokopijos, elektroniniai, tinkliniai ir kt. Viešosiose bibliotekose komplektuojami informaciniai leidiniai (žinynai, žodynai, enciklopedijos), taip pat mokymuisi (filosofijos, religijotyros, teisės, pedagogikos, psichologijos, matematikos, gamtos, ekonomikos ir kt.) bei laisvalaikiui skirta literatūra, literatūra įvairių vartotojų grupėms (suaugusiesiems, jaunimui, vaikams). Viešosios bibliotekos fondą charakterizuoja: fondo dydis, jo atitiktis gyventojų informacijos poreikiams (informatyvumas) ir nuolatinis atnaujinimas. Mažėjant gyventojų skaičiui Lietuvoje, mažėjo ne tik bibliotekų skaičius, bet ir fondai. Lietuvos bibliotekų fonduose 2015 m. buvo 107 205 863 fiz. vnt., SVB fondai sudarė tik 12,2 proc. šio fondo. SVB dokumentų fondo dydis 2015 m. buvo 13 048 984 fiz. vnt.; palyginti su 2011 m., dokumentų sumažėjo 8,02 proc. (žr. 1 diagramą). 1 diagrama

SVB dokumentų fondo dinamika. 2011-2015 m.

Komplektuojant fondus, privalu vadovautis IFLA ir UNESCO gairėmis. Rekomenduojama, jog knygų fondas būtų tokio dydžio, kad vienam gyventojui tektų nuo 1,5 iki 2,5 knygos. Savivaldybių viešosiose bibliotekose visų rūšių dokumentų 1 gyventojui 2015 m. teko 4,46 fiz. vnt.; iš jų 98 proc. sudarė knygos ir serialiniai leidiniai (1 gyventojui – 4,39 fiz. vnt.); 1 vartotojui teko 23,11 dokumento. 2 diagrama

Dokumentai, tenkantys vienam gyventojui, vienam vartotojui SVB

Skaitytojų sutelktumas yra mažokas, tik kas penktas gyventojas rajone skaitė viešojoje bibliotekoje. Daugumos SVB 1 vartotojui tenkantis dokumentų skaičius panašus – teko per 30 dokumentų (Kalvarijų sav. – 31,26, Jurbarko r. – 32,31, Ignalinos r. – 33,38 ir kt.), kai kuriose nedidelėse savivaldybėse 1 vartotojui teko daugiau kaip 40 dokumentų (Rietavo sav. – 43,06, Pagėgių sav. – 49,01). Daugiausia dokumentų teko Neringos m. vartotojui – 72,97. Tačiau 1 gyventojui tenkantis dokumentų skaičius savivaldybių viešosiose bibliotekose gerokai skiriasi. Imant vienos viešosios bibliotekos duomenis, pvz., Akmenės SVB (13 filialų ir 3 paslaugų punktai), 1 gyventojui 2015 m. teko 8,18 dokumento. Šios bibliotekos Vegerių filialo aptarnaujamo mikrorajono 1 gyventojui teko 53,4 dokumento, 1 vartotojui – 57 dokumentai. Filialo aptarnaujamame mikrorajone, esant nedideliam gyventojų skaičiui (110 gyventojų), sukomplektuotas pakankamai didelis dokumentų skaičius (5874 fiz. vnt.), o Sablauskių filialo (5745 fiz. vnt.) aptarnaujamo mikrorajono (588 gyventojai) 1 gyventojui teko 9,77 dokumento, 1 vartotojui – 29 dokumentai. Tikėtina, kad bibliotekų paslaugomis naudojasi ir kiti gyventojai, nebūtinai gyvenantys toje vietovėje. Be to, visų savivaldybių viešųjų bibliotekų dokumentų fondai skiriasi dydžiu, todėl taikyti vieną taisyklę be išlygų sudėtinga. Kiekvienos SVB fondo dydis priklauso nuo bibliotekos aptarnaujamos bendruomenės reikmių, kitų bibliotekų artumo, bibliotekos vietos ir fondo reikšmingumo regiono mastu, prieigos galimybių prie elektroninių informacijos išteklių, finansinių išteklių, keitimosi dokumentais su kitomis bibliotekomis politikos, patalpų ir pan. Rekomenduotina fonduose kaupti kuo naujesnę literatūrą, atsižvelgti į kitas tame rajone ar mikrorajone esančias institucijas. Bibliotekose yra daug nenurašytų neaktualių spaudinių.

Kaimo ir miesto filialai: kas ką? Komplektuodamos fondus, SVB labai įvairiai paskirsto dokumentus savo struktūriniams padaliniams. Paskirstant dokumentus, neaišku, ar tai yra vienintelis dokumentas, paliekamas viešosios bibliotekos fonde. Viešoji biblioteka pati sprendžia, koks procentas turi būti skiriamas centrinei bibliotekai ir koks – teritoriniams padaliniams (kaimo ir miesto filialams). SVB sistemoje dokumentai paskirstomi šiems struktūriniams padaliniams: kaimo, miesto, vaikų filialams ir centrinei bibliotekai. Vidutiniškai 50 proc. SVB dokumentų fondo yra kaimo filialuose, apie 30 proc. – centrinėje bibliotekoje, 18 proc. – miestų filialuose, likusi dalis – vaikų filialuose.

SVB sistemoje kaimo filialų dokumentų fondai 2011 m. jie sudarė 51,04 proc. SVB fondų, 2012 m. – 50,64 proc., 2013 m. – 50,16 proc. 2014 m. – 49,89 proc., 2015 m. – 49,95 proc. Nuo 2011 m. iki 2015 m. kaimo filialų dokumentų fondai sumažėjo 1,4 procento. Mažiausi SVB dokumentų fondai yra vaikų bibliotekose: 2011 m. jie sudarė 1,24 proc. SVB fondų, o 2015 m. – 1,30 proc.; tiesa, per 5 metus jie padidėjo 0,06 procento. Viešųjų bibliotekų fondai nuo 2011 m. iki 2015 m. padidėjo 1,4 proc. Pvz., Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje (turinčioje 24 filialus ir 1 paslaugų punktą) taip pat didžiausia dokumentų dalis, apie 70 proc. dokumentų fondo, buvo sukaupta kaimo filialuose, 23 proc. dokumentų – centrinėje bibliotekoje ir tik nedidelė dalis – 7 proc. teko miesto filialui. Pagal sukauptą dokumentų fondą vienam Jurbarko r. savivaldybės viešosios bibliotekos aptarnaujamo mikrorajono gyventojui 2015 m. teko 8,8 dokumento, vienam vartotojui – 32,3 dokumento.

Bibliotekose daugėja elektroninių dokumentų Savivaldybių bibliotekose kaupiami ne tik spausdinti dokumentai (knygos, žurnalai, laikraščiai), bet jau yra ir elektroninių. 3 diagrama

Elektroniniai dokumentai SVB (fiz. vnt.)

Iš pateiktos 3 diagramos matyti, kad 2015 m. SVB dokumentų fondas elektroninėse laikmenose sudarė apie 0,70 proc. (90 216 fiz. vnt.) viso dokumentų fondo, o elektroniniai dokumentai, instaliuoti kompiuterių tinkle ar kompiuterizuotose darbo vietose, sudarė tik 0,005 proc. (724 fiz. vnt.) dokumentų fondo. Dokumentai elektroninėmis laikmenomis pasiskirstė taip: centrinėse bibliotekose jie sudarė 47 proc. (42 614 fiz. vnt.), kaimo filialuose – 39 proc. (35 262 fiz. vnt.), o 14 proc. (12 340 fiz. vnt.) teko miesto ir vaikų filialams.

Elektroninių dokumentų laikmenomis centrinės bibliotekos gavo apie 64 proc. (4348 fiz. vnt.) visų SVB sistemoje gautų elektroninių dokumentų fondo, 23 proc. buvo skirta kaimo filialams ir 13 proc. skirta miesto ir vaikų filialams. Daugiausia dokumentų elektroninėmis laikmenomis 2015 m. nurašė miesto filialai – apie 55 proc. (2 355 fiz. vnt.) gautų elektroninių dokumentų fondo, kaimo filia lai nurašė 28 proc. (1217 fiz. vnt.), o vaikų filialai ir centrinės viešosios bibliotekos kartu nurašė tik 17 proc. (744 fiz. vnt.) dokumentų. Svarbiausią vietą bibliotekų fonduose vis dėlto užima spausdinti dokumentai. Savivaldybių viešosiose bibliotekose vidutiniškai yra 2–3 krašto periodiniai leidiniai, kuriuose rašoma apie bibliotekos renginius, jie prenumeruojami ir nuolat saugomi bibliotekose kaip krašto kultūros paveldo dalis. Pavyzdžiui, Anykščių rajono SVB kaupiami laik raščiai „Anykšta“, „Šilelis“, žurnalas „Aukštaitiškas formatas“, Alytaus miesto SVB – savaitraštis „Dainavos žodis“ bei žurnalas „Dainava“, Alytaus rajono SVB – laikraštis „Alytaus naujienos“, Biržų rajono SVB – laikraštis „Šiaurės rytai“, Druskininkų savivaldybės SVB – laikraščiai „Mano Druskininkai“, „Druskonis“, „Druskininkų naujienos“, Ignalinos rajono SVB – „Nauja vaga“, „Ladakalnis“, „Mūsų Ignalina“, Joniškio rajono SVB – laikraščiai „Sidabrė“, „Joniškio dienos“, Kaišiadorių rajono SVB – laikraštis „Atspindžiai“, Kalvarijos savivaldybės SVB – laikraštis „Suvalkietis“ ir t. t.

Fondai pagal dokumentų turinį Išsamesnei dokumentų fondų sudėties ana lizei pasirinkti 20 savivaldybių viešųjų bibliotekų (15 rajonų SVB: Vilniaus, Trakų, Ignalinos, Švenčionių, Plungės, Anykščių, Pasvalio, Ukmergės, Kaišiadorių, Mažeikių, Kelmės, Šalčininkų, Molėtų, Varėnos, Tauragės, kelių mažų savivaldybių viešųjų bibliotekų: Druskininkų, Pagėgių, Elektrėnų bei Visagino, Neringos) fondai. Pasirinktų SVB dokumentų fondai 2015 m. sudarė 3 862 649 fiz. vnt., o tai yra 29,6 proc. visų SVB fondų; 2011 m. dokumentų fondus sudarė 4 125 395 fiz. vnt., tai – 29,08 proc. Bendrai 20 savivaldybių viešųjų bibliotekų didžiausią fondų dalį sudarė grožinė literatūra: 2015 m. buvo 2 412 468 fiz. vnt., arba 62,46 proc., 2011 m. – 2 561 081 fiz. vnt., tai – 62,08 proc. Kiek mažiau fonde buvo įvairių mokslo šakų literatūros: 2015 m. dokumentų fonde buvo 1 188 549 fiz. vnt., tai – 30,77 proc., 2011 m. – 1 290 891 fiz. vnt., tai – 31,29 proc. Nedidelis kiekis buvo periodinių leidinių: 2015 m. fonde jų buvo 261 632 fiz. vnt., arba 6,77 proc., 2011 m. – 273 423 fiz. vnt., tai – 6,63 proc. Dokumentų pasiskirstymas centrinėse viešosiose bibliotekose panašus (žr. lentelę).

Dvidešimties SVB dokumentų fondo sudėtis (fiz. vnt.)

Eil. Nr.

Pavadinimas

2011 m. Fondas (iš viso)

Grožinė

Šakinė

Periodika

Fondas (iš viso)

Grožinė

Šakinė

Periodika

Anykščių r.

209972

128394

75585

5993

215989

133740

77420

4829

Druskininkų sav.

177686

87775

58880

31031

166107

83425

58666

24016

Elektrėnų sav.

147527

86507

46357

14663

162521

91981

47981

22559

Ignalinos r.

184713

108877

57082

18754

179039

99429

50219

29391

Kaišiadorių r.

235499

140494

82674

12331

193598

112280

67635

13683

Kelmės r.

211876

125710

79152

7014

168361

100037

65995

2329

Mažeikių r.

273174

186212

79859

7103

223650

158064

62168

3418

Molėtų r.

168304

104975

57141

6188

153335

95592

50294

7449

Neringos m.

99698

65517

28959

5222

98513

68303

28190

2020

10 Pagėgių sav.

100183

69906

28354

1923

102168

71041

27925

3202

11 Pasvalio r.

281950

159626

92542

29782

259497

152866

85348

21283

12 Plungės r.

151584

98160

48588

4836

145586

96630

46673

2283

13 Šalčininkų r.

292244

204299

71909

16036

264282

191664

63592

9026

14 Švenčionių r.

227298

142149

56528

28621

202129

128334

52714

21081

15 Tauragės r.

273536

169805

75257

28474

266039

167801

74237

24001

16 Trakų r.

232749

140336

69612

22801

225299

138345

67725

19229

17 Ukmergės r.

239899

143721

83088

13090

214490

128390

71077

15023

18 Varėnos r.

199522

121672

70757

7093

182732

108499

63555

10678

19 Vilniaus r.

294418

213089

78953

2376

327199

233367

83813

10019

20 Visagino m.

123563

63857

49614

10092

112115

52680

43322

16113

Iš viso:

4125395 2561081 1290891

Didesnę nagrinėjamų bibliotekų (Trakų, Anykščių, Molėtų, Tauragės Švenčionių, Plungės, Pagėgių, Mažeikių, Šalčininkų, Vilniaus rajonų bei Neringos m.) dokumentų fondo pusę (apie 60 proc.) 2015 m. sudarė grožinė literatūra. Įvairių mokslo šakų literatūros fonduose 2015 m. buvo panašiai – jie sudarė per 24 proc., o kai kurių bibliotekų (Druskininkų sav., Visagino m., Kelmės r.) nesiekė 40 proc. Tik nedidelę bibliotekų fondo dalį – nuo 1,38 proc. iki 16 proc. – sudarė periodiniai leidiniai (Elektrėnų sav., Ignalinos r.). 16

2015 m.

273423

3862649 2412468 1188549

261632

Per penkerius metus dokumentų fondų pagal atskiras mokslo šakas pokyčiai nežymūs. Dokumentų padidėjimas (dvidešimtyje savivaldybių viešųjų bibliotekų) per penkerius metus buvo tik keliose bibliotekose, fondai padidėjo nuo beveik 2000 fiz. vnt. iki beveik 33 000 fiz. vnt.: Pagėgių sav. – 1985 fiz. vnt. (1,98 proc.); Anykščių r. – 7016 fiz. vnt. (2,87 proc.); Elektrėnų sav. – 14 994 fiz. vnt. (10,16 proc.); Vilniaus r. – 32 781 fiz. vnt. (11,31 proc.). (Tyrimo rezultatų tęsinys – kitame numeryje)

Šiandien aktualu

Skaitmeniniai duomenys ir bibliotekos: nauji valdymo ir sklaidos būdai „Digital Curation Centre“ nuotr.

Dr. Kristina Bartkienė Kauno apskrities viešosios bibliotekos Informacinių paslaugų skyriaus Kaunistikos grupės vyresnioji metodininkė

Šiandien skaitmeninių duomenų kiekis pasiekė tokį lygį, kad pagrindiniu iššūkiu tampa jo suvaldymas, saugojimas ir panaudojimas. Šią problemą Didžiojoje Britanijoje jau tryliktus metus iš eilės sprendžia Skaitmeninės priežiūros centras (Digital Curation Centre; DCC)1, 2004 m. įkurtas šios šalies Jungtinio informacinių sistemų komiteto. Išaugęs iš nedidelės darbo grupės, centras kuria metodus, mokymų sistemas, teikia konsultacijas visiems, kurie vykdo skaitmeninimo projektus ir siekia tikslingai naudoti suskaitmenintus duomenis. Ypač pabrėžiamas kvalifikuoto skaitmeninimo koordinatoriaus ir efektyvaus koordinavimo ciklų valdymo vaidmuo, užtikrinantis reikšmingų skaitmeninių duomenų išsaugojimą ir dalijimąsi jais. Minėtos veiklos sritys jau kurį laiką aktualios ir Lietuvoje. Vienas iš Skaitmeninio kultūros paveldo aktualinimo ir išsaugojimo 2015–2020 metų programos2 tikslų yra didinti virtualios kultūros paveldo erdvės integralumą ir tvarumą, grindžiamą procesų koordinavimu ir tarp instituciniu bendradarbiavimu. Akivaizdu, kad, nors ir skirtingai išsidėstę laike, skaitmeninio pasaulio iššūkiai ir siekiai sutampa. Mūsų pranašumu šiuo atveju tampa galimybė pasinaudoti gerąja užsienio patirtimi.

Gauti skaitmeninimo srities konsultantų patarimų tiesiogiai galima pasinaudojant Lietuvos kultūros tarybos skiriamomis edukacinėmis stipendijomis3, į kurias pretenduoti gali kiekvienas kultūros atstovas. Pasinaudoję šia galimybe, Edinburgo mieste vasario 20–23 d. vykusioje tarptautinėje skaitmeninės priežiūros konferencijoje atsidūrė ir keletas lietuvių. Konferencijoje buvo gvildenama tema „Prieš srovę ir pasroviui: skaitmeninės priežiūros įtvirtinimas informacijos

mokslų procesuose, švietime ir visuomenėje“. Tai jau dvyliktoji Skaitmeninės priežiūros centro organizuojama konferencija, surenkanti būrį (265 dalyviai iš 30 valstybių) skaitmeninimo srities tyrimus vykdančių profesionalų, šiuos procesus koordinuojančių teoretikų ir praktikų. Konferencijos metu buvo aptariama daugelis skaitmeninimo proceso koordinavimui aktualių klausimų: kaip užtikrinti, kad skaitmeniniai duomenys būtų lengvai randami, prieinami, sąveikūs ir pakartotinai panaudojami; kokios priemonės padeda organizacijoms teikti kokybiškesnes paslaugas; kaip derinti skaitmeninimo politiką, siekiant tarpusavyje susietų duomenų; kaip įvertinti, ar gauname norimus skaitmeninamų duomenų rezultatus; kaip ugdyti skaitmeninius gebėjimus, įgūdžius, pasirengimą.

Biblioteka, kaip duomenų koordinavimo centras Didžiausia šių dienų problema yra ne tyrimų, analizių ar projektų trūkumas, bet informacijos apie juos prieinamumas. Duomenys ir rezultatai dažnai renkami ir saugomi atskirose institucijose skirtingais formatais, o informacija apie juos žinoma tik atitinkamai auditorijai. Toks fragmentiškumas užkerta kelią galimam nacionaliniam tyrimų ir įvairių veiklos rūšių potencialui. Tinkamas pavyzdys yra lietuviška „E.paveldo“4 ir europinė „Europeana“5 skaitmeninės bibliotekos, kuriose sukauptas labai vertingas ir gana didelės apimties kultūros paveldas, bet jo panaudojamumas vis dar katastrofiškai mažas. Be to, šalia šių didžiulių virtualių skaityklų yra daugybė mažesnių įvairios tematikos skaitmeninių bibliotekų. Toks panašaus Tarptautinės skaitmeninės priežiūros konferencijos dalyviai. „Digital Curation Centre“ nuotr. turinio išskaidymas ir informacijos apie juos trūkumas sukuria veiklų dubliavimą, o dar netyrinėtos sritys ir ne itin garsus kultūros paveldas yra paliekami nuošalyje. Tai nulemia ir svarbių skaitmeninimą, sistemos pritaikymą ir tinklo ataskaitų, susijusių su kultūros veiklų biudžetu ir plėtrą. Modeliui įgyvendinti buvo sudaryta Kastatistiniais duomenimis, netikslumus. taro nacionalinės bibliotekos tyrimo duomenų Tokia situacija atpažįstama ne tik Lietuvoje. koordinavimo tarnyba, kurios pagrindinė veikla Kataro nacionalinė biblioteka6 pradėjo įgyvendinti yra didinti informuotumą (seminarai, darbo tyrimo duomenų koordinavimo sistemą, kurioje grupės, atviroji prieiga, autorių teisių sistema, atsispindėtų su tyrimais susijusių duomenų publi- licencijos), bendradarbiauti (duomenų valdymas kavimas, jų valdymas ir ilgalaikis ir planavimas, duomenų bibliotekisaugojimas, t. y. pagrindiniai duoninkystė, duomenų publikavimas), menų koordinavimo aspektai. Ši teikti paslaugas (skaitmeninis sau Didžiuliai sistema jau padėjo Kataro visuomegojimas, skaitmeninė saugykla, informacijos ir nei iš ekonominės virsti žiniomis ataskaitos). paremta visuomene, pakartotinis skaitmeninių duomenų Kataro nacionalinės biblioteduomenų panaudojimas išaugo, kos atstovų teigimu, dar didesnę kiekiai į pirmą vietą veiklos rūšių įvairovė prasiplėtė. naudą ši sistema pasiektų tuomet, iškelia informacinio Minėtos valstybės nacionalinė kai taptų nacionaliniu tyrimų duo biblioteka sukūrė duomenų koor menų valdymo, koordinavimo ir raštingumo įgūdžio dinavimo paslaugos modelį, kuris publikavimo centru ir siektų šių lavinimo būtinybę. apima viešųjų paslaugų teik im ą, tikslų:

„

◆ bendradarbiauti su pirmaujantarpinius ir galutinius duomenų Šiandien rezultatus; čiomis tyrimų institucijomis, kad gautų visą informaciją, susijusią su bibliotekos specialisto ◆ padidinti bendrą mokslinių tyduomenų valdymu ir publikavimu rimų projektų naudą, palengvinti darbo pobūdis (apie autorių teises, licencijavimą, socialinių reikalų, sveikatos ir aplinneįsivaizduojamas tam tikrus etinius suvaržymus); kos politikos vystymąsi lemiančių duomenų prieinamumą. ◆ išplėtoti nacionalinę visų tyrimų be informacinių, Panašių tikslų siekimas ar įgyduomenų valdymo ir platinitechnologinių, mo infrastruktūrą. Ją sudarytų vendinimas padėtų pagerinti ir Liepedagoginių žinių. tvarios sistemos, ilgalaikiam tuvos skaitmeninės bibliotekos būk saugojimui surenkančios tyrimų lę. Ne veltui Skaitmeninio kultūros duomenis iš įvairių institucijų į paveldo aktualinimo ir išsaugojimo nacionalinės bibliotekos saugyklą, suformavimas. 2015–2020 metų programos įgyvendinimo prieTai sumažintų grėsmę prarasti unikalių ir sudė- monių 2016–2018 metų plane7 vienu iš uždavinių siekiama užtikrinti Lietuvos atminties institucijose tingų tyrimų duomenis; ◆ padidinti pradinį finansinį investavimą į ty suskaitmeninto kultūros paveldo ir jo pagrindu surimo projektus, palengvinant tyrimo rezulta- kurtų elektroninių paslaugų ir produktų paiešką bei tų efektyvų antrinį panaudojimą, įtraukiant prieinamumą visuomenei vieno langelio principu8.

Edinburgo universiteto Medicinos koledžas, kuriame vyko konferencija. „Digital Curation Centre“ nuotr.

Kristinos Bartkienės nuotr.

Konferencijos akimirkos. „Digital Curation Centre“ nuotraukos

Dirbtuvės bibliotekininkams Niekas nedrįstų neigti, kad kompiuterių ir duomenų valdymo plėtra šiuo metu ypač aktuali ir naudinga. Ir nors bibliotekininkai vis dar lieka nuošaliau techninės srities mokymų, technologijų išmanymas akivaizdžiai padėtų jiems geriau suprasti bibliotekos vartotojus, ypač jaunąją kartą. Šiuo tikslu Didžiojoje Britanijoje sukurta svetainė-dirbtuvės bibliotekininkams9,10. Dirbtuvės supažindina bibliotekų specialistus su kompiuterijos pagrindais ir suteikia jiems tolesnio savarankiško mokymosi platformą. Tokia iniciatyva siekiama išmokyti bibliotekininkus automatizuoti pasikartojančias užklausas, palaikyti ir analizuoti tvarius daugkartinio naudojimo duomenis, efektyviai Stendinių pranešimų sesijoje. Kristinos Bartkienės nuotr. dirbti su informacinių technologijų ir sistemos kolegomis, geriau suprasti programinės įrangos naudojimą įvairių duomenų tyrimų srityse. Galima nurodyti šiuos pagrindinius dirbtuvių Paslaugų žaidybinimo metodai Viena iš šiuolaikinės bibliotekos teikiamų pa bibliotekininkams principus: Bendruomeniškumas. slaugų yra informacinio raštingumo, arba geriauDirbtuvių idėja įgyvendinta viename iš Londono sios informacijos atsirinkimo per trumpą laiką universitetų, o vėliau jos plėtra ir priežiūra patikėta bibliotekininkų ir informacijos specialistų ir taisyklingo naudojimosi ja meno kursai. Šios bendruomenei; Reakcija ir atsakas. Mokymų turinį paslaugos poreikis didėja, nes įgūdis surasti ir at galima komentuoti. Tai užtikrina, kad mokymų sirinkti reikiamą informaciją mokymosi procese medžiaga ir forma atliepia bendruomenės porei- tampa vis svarbesnis. Didžiuliai informacijos ir kius; Paplitimas. Kai dirbtuvės įgavo susidomėjimą, skaitmeninių duomenų kiekiai į pirmą vietą iškelia jose pradėjo dirbti asmenys, atsakingi už atskiras šio įgūdžio lavinimo būtinybę. Lietuvos Vyriaumokymo turinio dalis; Sniego kamuolio efektas. sybė, siekdama tobulinti švietimo sistemą, savo Norint bibliotekose išplėsti dirbtuvių bendruome- veiklos plane pabrėžia mokinių kritinio mąstymo nę ir platinti darbo programine įranga įgūdžius, ir kūrybiškumo ugdymą, kuris tiesiogiai siejamas dalyviai prašomi pasidalyti išmokta medžiaga per su atranka, vertinimu ir panaudojimu. Iki šiol naudota informaci6 mėnesius. Tokio pobūdžio nio raštingumo mokymų forma žinių platinimas profesiniuose jau nebeveiksminga. Naujoji Mokant ar mokantis ypač tinkluose yra kaip mokymai karta kitaip priima ir apdoroja mokymuose – taip gausinamos veiksmingas interaktyvių informaciją. Jie trumpai išlaiko bendruomenės turimos žinios. elementų, rimtų žaidimų dėmesį ir yra kritiški viskam, ką, Kolegos iš Didžiosios Britanijos pabrėžia akivaizdžią mokymų <...> taikymas. Tai atitinka kada ir kaip mokosi. Todėl klasikiniai mokymo(si) metodai, kai naudą: automatizuotos bendros „skaitmeninės kartos“ mokytojai nurodo, ką mokinys ar užklausos, įgytas gebėjimas greimokymosi stilių – mokytis studentas turi daryti, yra visiškai tai perdaryti, keisti ir tvarkyti neefektyvūs ir nebepatrauklūs. šimtus tūkstančių metaduomenų ne klausant, o darant. Besimokantieji ima nuobodžiauįrašų, suvienodinti nevienodus ti ir nebeskiria dėmesio pamokos duomenis ataskaitoms sutaupo laiko, o bendravimas ir mokymasis kartu su ko- turiniui. Vaizdo medžiagos ir vizualinių elementų naudojimas mokymo(si) procese jau taip pat nebėra legomis sutelkia bibliotekininkų bendruomenes. Tokio pobūdžio sistemos užsienyje dar tik pra- pakankamas. Edinburgo konferencijoje buvo prideda savo veiklą ir yra grindžiamos savanorystės statyta būdų, kaip bibliotekos gali pasiūlyti tokias principu, todėl joms visuomet reikalingi žmonės, informacijos paieškos pamokas, kurios motyvuotų kurie norėtų organizuoti ir vesti mokymus (turintys išmokti ir panaudoti tai, kas buvo išmokta. Ypač sėkmingai mokymosi efektyvumą padidina patirties ir naujokai, technikos ekspertai ir bibliotekininkai). Mokymuose siekiama nagrinėti atvejus, kai aktyvaus mokymosi technikos, kai mokiniai ar studarbo programine įranga įgūdžius galima pritaikyti dentai įtraukiami į mokymosi procesą, dalyvauja bibliotekoms, kai mokymai atspindi jau žinomą bib- jame ir analizuoja turimą informaciją. Informacija, liotekų praktiką. Kuo daugiau praktinių panaudoji- kuri išmokstama veikiant aktyviai, lengviau perprantama. Yra įvairių aktyvaus mokymo metodų, mo atvejų bus pateikta, tuo labiau tobulės sistema.

„

vienas jų – problema grindžiamas mokymas. Tai – metodas, taikomas siekiant mokymo metu įtraukti mokinius ir studentus spręsti realią pasaulio problemą. Tarkim, iš laikraščių ar žurnalų pasirenkama aktuali problema (pvz., senos knygos vagystė): ji išanalizuojama ir suformuluojamas hipotetinis sprendimas. Naudojantis bibliotekos ištekliais, mokymų metu ieškoma informacijos, kuri padėtų išspręsti problemą. Tokios situacijos sukuria išmokto turinio ir jo poreikio kasdienybėje sąsają ir stiprina informacijos ieškojimo motyvaciją.

Škotijos nacionalinė biblioteka. Kristinos Bartkienės nuotr.

Mokant ar mokantis ypač veiksmingas interaktyvių elementų, rimtų žaidimų, netgi alternatyvios realybės – žaidybinimo – taikymas. Tai atitinka naujosios „skaitmeninės kartos“ mokymosi stilių – mokytis ne klausant, o darant. Be to, ši karta mėgsta naudotis technologijomis ir tai suteikia jiems impulsą žaisti, o žaidžiant – mokytis. Vokietijoje yra sukurtas žaidimas, kuriame sliekas Heinzas turi prasibrauti pro įvairias kliūtis ir sušlamšti lentynose esančias raides. Kiekvieno lygio pabaigoje žaidėjas gauna informacijos apie naudojimąsi biblioteka. Vienoje Didžiosios Britanijos koledžo bibliotekų studentai turi išspręsti makabrišką misteriją – išsiaiškinti, kas nutiko universiteto atradėjo kaukolei, dingusiai iš kapo. (Pristatydama žaidimo siužetą, biblioteka sukūrė vaizdo įrašą.) Kad išspręstų misteriją, studentai grupelėmis turi ištyrinėti bibliotekos fondą ir internetinius šaltinius. Tokio pobūdžio mokymasis yra ypač mėgstamas, nes galima ne tik įgyti žinių, bet ir pasilinksminti. Nyderlanduose buvo atliktas tyrimas, kuriuo siekta nustatyti, kiek panašaus pobūdžio žaidimai yra

efektyvūs. Amsterdamo bibliotekoje buvo sukurta keletas nuotolinių kursų11, kaip naudotis biblioteka, ieškoti literatūros, įvertinti ir pasinaudoti rasta informacija, dirbti su duomenų bazėmis ir pan. Nustatyta, kad, esant tiesioginiam ryšiui tarp nuotolinių kursų ir atliktinos užduoties ar testo, motyvacija įgauti informacinio raštingumo įgūdžių padidėja. Bet labai dažnai kursai ir neatneša rezultatų, mokiniai ar studentai tiesiog neišmoksta to, ko buvo mokomi. Žaidimas „Išsaugant Aziją“ sukurtas kaip bandymas išsiaiškinti, ar esama efektyvesnių informacinio raštingumo mokymo priemonių. Žaidimas skirtas studentams, į Vakarų valstybes atvykstantiems iš besivystančių šalių, juo siekiama išmokyti susirasti patikimos nemokamos informacijos šaltinius. Žaidime varžomasi dėl jaunojo patarėjo pozicijos Azijos šalyje, kuri buvo nusiaubta cunamio. Jaunasis patarėjas gali atstatyti šalį. Studentai turi pasirinkti temą, išanalizuoti ją, surasti raktinius žodžius, ieškoti mokslinės informacijos internete ir įvertinti ją pagal keletą kokybės reikalavimų. Už kiekvieną užduotį studentai gauna taškų, kuriuos suteikia mokytojas arba bibliotekininkas. Laimi gavęs jų daugiausia. Tyrimas parodė, kad žaidimą žaidę studentai pasiekė geresnių rezultatų nei tie, kurie naudojosi nuotoliniais kursais. Todėl drąsiai galima teigti, kad interaktyvūs tinklo elementai ypač veiksmingi mokant informacinio raštingumo. Jie gali padėti pristatyti biblioteką ir padidinti teikiamų paslaugų matomumą. *** Aptarti bibliotekų veiklos pavyzdžiai leidžia daryti bendrą išvadą: siekdamos prisitaikyti prie visuomenės pokyčių, bibliotekos plečia savo veiklos ribas, įvairovę ir pasitelkia naujus veiklos metodus. Kultūros paveldo skaitmeninimo mastai paverčia bibliotekas duomenų koordinavimo, priežiūros ir saugojimo centrais. Keičiasi ir paties bibliotekos specialisto darbo pobūdis, šiandien neįsivaizduojamas be informacinių, technologinių, pedagoginių žinių. Joms įgyti kuriamos dirbtuvės, laboratorijos ir kitokios kvalifikaciją keliančios priemonės, keičiamas paslaugų pobūdis, bibliotekininko bendravimo su vartotoju būdai. Bibliotekos sparčiai keičiasi naudodamosi jau esamais skaitmeninių duomenų valdymo ir sklaidos būdais ar pačios juos kurdamos.

_ 1 http://www.dcc.ac.uk/ 2 https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/a3a3a240886611e5b7eba 10a9b5a9c5f 3 http://www.ltkt.lt/stipendijos/taisykles 4 http://www.epaveldas.lt/home 5 http://www.europeana.eu/portal/lt 6 http://www.qnl.qa/ 7 https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/a3a3a240886611e5b7eba 10a9b5a9c5f 8 Palyginimui panašus Kataro dokumentas Data Management Policy http://www.ictqatar.qa/sites/default/files/data_management_policy.pdf 9 http://librarycarpentry.github.io 10 https://software-carpentry.org/scf/history/ 11 http://libguides.vu.nl/

Bibliotekų turtai

Sukrečiantis liudijimas Francisco Goyos ofortų ciklas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Dr. Kęstutis Šapoka

Šiuo metu Nacionalinės bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje restauruojamas vieno iškiliausių XVIII–XIX a. Vakarų tapybos ir grafikos atstovų Francisco José de Goyos y Lucienteso (1746–1828) ofortų ciklas „Karo baisumai“. Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus fonduose saugomas 1863 m. pasirodęs originalaus įrišo leidimas (kitaip tariant – pirmasis; jo buvo 500 egzempliorių), įsigytas 1946 metais. 22

Leidinį biblioteka įsigijo iš žymaus tarpukario lietuvių dailininko scenografo ir meno objektų kolekcininko Liudo Truikio (1904–1987). Nėra žinoma, kur šį ofortų rinkinį įsigijo pats L. Truikys, tačiau pokariu, sovietų valdžios ujamas, dailininkas buvo priverstas išparduoti savo kolekciją, kad turėtų iš ko gyventi arba bandydamas padėti į bėdą pakliuvusiems draugams, kolegoms. „Karo baisumai“ („Los Desastres de la Guerra“) laikomas pačiu brandžiausiu Goyos graviūrų ciklu. Ofortų ciklą, kurio visas pavadinimas „Fatales concecuencias de la sangriente guerra en España con Buonaparte y otros Caprichos enfáticos“, dailininkas kūrė 1810–1813 metais. Ciklas skirtas ispanų partizaniniam karui prieš Napoleono kariuomenę, kurtas „sau pačiam“, reaguojant į vykstantį karą ir jo baisumus.

Žmonių likimus niokojanti tikrovė Ciklą sąlygiškai beveik pagal sukūrimo chronologiją galima padalyti į tris dalis: skirtą karui, badui; politinių alegorijų; kultūrinių alegorijų. Pirminiuose lakštuose akivaizdžiai jaučiamos Goyos simpatijos kariaujančiai Ispanijos pusei. Tačiau ilgainiui šis angažavimasis darosi vis labiau ambivalentiškas ir dailininkas daugiau dėmesio skiria ne kurios nors kariaujančios pusės garbinimui ir išaukštinimui, bet stengiasi atskleisti karo siaubą apskritai, kai nebelieka „gerų“ ar „blogų“, kai visos kariaujančios pusės praranda žmoniškumą. Šio ofortų ciklo unikalumas tas, kad juose dailininkas, ko gero, vienas pirmųjų ar net pirmasis Vakarų dailės istorijoje deherojizavo ir depersonalizavo

karą ir terorą, kartu keldamas (ir ankstesniais ciklais, ypač „Kapričais“) religinės ir politinės korupcijos klausimus, susijusius taip pat ir su karais. Iki tol dominavo herojiškas ir pakylėtas stilius, be to, dažniausiai tokios tematikos kūriniai būdavo dedikuoti įsimintinoms pergalėms, didvyriams ir karvedžiams. O štai Goya parodo karą kaip visa niokojančią, žmonių likimus griaunančią, žudančią, atgrasią tikrovę, kurioje nėra herojų, tik skausmas, kančios, žalojimas ir mirtis. Kariaujantieji, žudantys vienas kitą dažniausiai yra beasmeniai veikėjai ir čia nėra nė krislo herojiškumo. Goya vaizduoja karą kaip visuotinį pamišimą, epochos degradaciją, žmoniškumo sutemas. Dar vienas svarbus aspektas – dailininkas atkreipė dėmesį į civilių, nekaltų žmonių kančias, nes kare nužudoma, sužalojama, nukankinama, išprievartaujama daugybė niekuo dėtų žmonių. Goyos ofortuose

vadinamoji liaudis dažnai tampa sužvėrėjusių kariaujančių pusių tyčiniu ar netyčiniu taikiniu, smurto objektu. Ispanų dailininkas apskritai vienas pirmųjų savo mene nuo aristokratijos (gyvenimo būdo) vaizdavimo atsigręžė į paprastą liaudį ir šitai anais laikais buvo kone revoliucinga.

Gyvam esant graviūros neišleistos Reikia pažymėti, kad dailininkui gyvam esant „Karo baisumų“ graviūros nebuvo išleistos. Gali būti, jog Goya nedrįso šio ciklo publikuoti nuogąstaudamas dėl galimos cenzūros ar represijų. Išvykdamas iš Ispanijos 1824 m., dailininkas graviūrų lentas paliko savo sūnaus globai. Uždarose dėžėse, nežinomos plačiajai visuomenei, jos pragulėjo iki 1854-ųjų. Vėliau priklausė Goyos vaikaičiui, buvo parduotos privačiai kolekcijai. 1862 metų rudenį jas nupirko

Francisco Goya. Karo baisumai. Iš Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomo pirmojo – 1863 m. leidimo rinkinio

San Fernando meno akademija (Academia de Nobles Artes de San Fernando). Praėjus 35 metams po Goyos mirties – 1863 m., minėtoji akademija išleido pirmąjį masinį šio ofortų ciklo tiražą. Į leidinį įtraukta 80 ofortų. Ciklas, išleistas 500 egzempliorių tiražu, pasižymėjo tonacijų variacijomis, kurios vėlesniuose leidimuose išnyko. Graviūros naujai sunumeruotos, pateikti autentiški autoriniai komentarai. Viso ciklo pavadinimas, kuris iš pradžių skambėjo „Ispanijos kruvinojo karo su Bonapartu fatališkos pasekmės ir kiti įsijautimai“ sutrumpintas ir leidinys pavadintas „Karo baisumais“ („Los Desastres de la Guerra“). Šiuo pavadinimu 80 ofortų ciklas leistas dar šešis kartus: 1892, 1902, 1906, 1923, 1930, 1937 metais. Aštuntame graviūrų leidime 1957–1958 m. ofortų ciklas papildytas naujai rastomis penkiomis graviūromis, ciklo pavadinimas nepakito. 24

Mėgo kurti ciklus įvairiomis temomis Goya mėgdavo kurti ofortų ciklus, kadangi tokiais cik lais būdavo galima išsamiai apmąstyti ir išplėtoti vieną ar kitą dailininką dominusią temą. Pirmąjį ciklą, kurį sukūrė 1799 m., dailininkas pavadino „Kapričais“ („Los Caprichos“). Tai buvo 80 alegorinių graviūrų ciklas liaudies patarlių, prietarų motyvais. Ciklas pasižymėjo aštria satyra tamsybės, kvailumo, suktumo atžvilgiu. Be to, liberalių pažiūrų dailininkas prie liaudies kvailintojų priskyrė ir Katalikų bažnyčią. Todėl, išleidęs ciklą, Goya jį greitai išėmė iš apyvartos, baimindamasis inkvizicijos persekiojimo. Beje, tai buvo vienintelis graviūrų ciklas, kurį spaudė, leidybą prižiūrėjo pats dailininkas. Kitų Goyos ciklų atspausta tik dalis arba jie buvo publikuoti po ispano mirties. Maža to, kiekvienai „Kapričų“ graviūrai dailininkas buvo parašęs

po satyrinį tekstuką, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių jų nepublikavo. Tekstai liko kaip eskizinių variantų priedai, publikuoti kartu su graviūromis gerokai vėlesniuose leidimuose. Eksperimentuodamas su akvatintos technika, ieškodamas įdomių ir kartu labiau paklausių temų, Goya sukūrė 33 ofortų ciklą, kuriame vaizdavo Ispanijoje populiarias bulių kovas, – „Tauromachiją“ („La Tauromaquia“). Šį ciklą dailininkas baigė ir

atidavė į prekybą 1816 m., tačiau ir šis kūrinys, amžininkų nuomone, buvo per daug niūrus, todėl buvo parduoti vos keli lakštai. Antrasis „Tauromachijos“ leidimas pasirodė po Goyos mirties – 1855 m., trečiasis – 1876-aisiais. Senatvėje, beveik apkurtęs, sirgdamas Goya buvo pradėjęs taip pat niūroką, pesimistinį raižinių ciklą, kartais vadinamą „Beprotybės“ („Los Disparates“) arba „Patarlės“ („Los Proverbios“), kurio žinoma 18 graviūrų.

Francisco José de Goya y Lucientesas (1746–1828) Šis ispanų menininkas pagrįstai laikomas vienu iš paskutinių didžiųjų senosios dailės meistrų, kartu vienu pirmųjų moderniosios, romantizmo dailės didžiųjų meistrų, tiek savo gyvenimu, tiek kūryba įkūnijusių ir unikaliai išreiškusių dviejų epochų sandūros prieštaras. Taip pat jis laikomas vienu iškiliausių portretistų Vakarų dailėje. Goya mokėsi pas baroko religinių paveikslų meistrą José Luzáną Saragosoje, vėliau persikėlė į Madridą. Ten norėjo mokytis pas garsų to meto vokiečių kilmės karališkojo dvaro dailininką Antoną Raphaelį Mengsą, tačiau į jo dirbtuves nebuvo priimtas. Bandė stoti į tenykštę karališkąją meno akademiją. Nepavykus įsitvirtinti Madride, Goya išvyko į Romą – to meto klasikinio meno Meką – kur vertėsi įvairiais darbais. 1771 m. dailininkas laimėjo antrąjį prizą Parmos miesto tapybos konkurse. Grįžęs į Saragosą, gavo užsakymą ištapyti Dievo Motinos ant kolonos bažnyčios baziliką, taip pat freskas kai kuriuose rūmuose. Goya susidraugavo su tapytoju Francisco Bayeu y Subíasu, o netrukus vedė jo seserį. 1765 m. F. Bayeu y Subíasas tapo karališkosios meno akademijos tapytoju, todėl po kurio laiko ir Goya gavo oficialesnių užsakymų atlikti gobelenų paruošiamuosius darbus – nutapyti įvairių ispanų gyvenimo scenų. Šiuo periodu Goya tapė tuomet populiariu ir gana paviršutinišku rokoko stiliumi, kuris vis dėlto leido pelnyti didesnį plačiosios publikos pripažinimą. Tačiau tik nutapius Didžiosios šv. Pranciškaus bažnyčios altorių, Goyą pastebėjo Karališkoji meno akademija. 1783 m. Floridablankos grafienė ir Ispanijos karaliaus Karolio III favoritė užsakė Goyai nutapyti jos portretą. Dailininką įsileido aristokratų luomas, Goya susidraugavo su princu Luisu, o vėliau, plečiantis pažintims, daugėjo ir užsakymų tapyti portretus. 1789 m. Goya tapo oficialiuoju Karolio IV dvaro tapytoju ir nutapė karališkosios šeimos portretų. Įdomu tai, kad Goya buvo grafienės Albos meilužiu ir nutapė įsimintinų šios vienos garsiausių ir liberaliausių to meto Ispanijos aristokračių portretų, taip pat jos aktą.

Dailininkas susirgo nediagnozuota liga ir 1793 m. beveik apkurto. Nuo tada Goyos kūryba, netgi tarnaujant karališkajam dvarui ir tapant daugiausia užsakomuosius paveikslus, darėsi vis niūresnė, vis pesimistiškesnė ir netgi kritiška. Pažymėtinas 1800-aisiais tapytas Ispanijos karaliaus ir karališkosios šeimos grupinis portretas, kuriame dailės istorikai pasigenda tokio žanro portretams būdingo pakilumo ir idealizavimo. Šis grupinis portretas vadinamas netgi sąmoningai satyriniu, žinant, jog Karolio IV laikais klestėjo korupcija ir politinis cinizmas. Dar vienas lūžis dailininko gyvenime buvo 1808–1813 m. Ispanijos karas su Bonaparto valdoma Prancūzija. Goya giliai išgyveno šį periodą, sukurdamas „Karo baisumų“ ofortų ciklą, 1814 m. – teminius paveikslus „1808 m. gegužės 2-oji Madride“ („El 2 de mayo de 1808 en Madrid“) ir „1808 m. gegužės trečioji Madride“ („El tres de mayo de 1808 en Madrid”). Šie kūriniai dailininko kūryboje žymi vidurinį kūrybos etapą. Progresuojanti liga, nusivylimas politiniu, socialiniu gyvenimu, Bourbonų dinastijos atstatydinimu 1814 m., reakcingo konservatyvizmo stiprėjimas, galų gale senat vė stūmė Goyą į atsiskyrėlišką gyvenimą. Nors dailininkas buvo oficialiai pripažintas ir vertinamas aristokratijos, vengdamas dėmesio, maždaug nuo 1810 m. jis gyveno netoli Madrido nedideliame name, paverstame dirbtuve. Šis namas buvo vadinamas „La Quinta del Sordo“ (Kurčio žmogaus namu, nes prieš tai namas priklausė kurčiam žmogui, tačiau ir pats Goya buvo beveik kurčias). Tarp 1819 ir 1823 m. Goya ištapė šio namo vidaus sienas niūromis, makabriškomis vizijomis. Jis neketino šio darbo eksponuoti, niekam apie tai net neužsiminė. Šios „freskos“ – 14 savarankiškų kompozicijų. Atrastos jos buvo pavadintos „Juodaisiais paveikslais“ („Pinturas negras“). Tik prabėgus beveik penkiasdešimčiai metų po dailininko mirties – 1874 metais, darbai buvo perkelti ant drobių ir bandyti restauruoti. 1824 m. Goya kartu su antrąja žmona Leocadia Weiss išvyko gyventi į Prancūziją, į Bordo miestą. Jame 1828 m. ir mirė.

Nacionalinės bibliotekos 100-mečiui

Žvilgsnis į praeities šaltinius Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos praeitis ir dabartis buvo ir yra tiriama bei aprašinėjama ir turi solidžią istoriografiją. Vis dėlto istoriniai tyrimai niekada nėra baigtiniai – kiekvienai kartai atsiranda poreikis pažinti istoriją naujais rakursais, tad gimsta naujos istorijos versijos. Artėjantis nacionalinės bibliotekos jubiliejus yra stimulas pažvelgti į jos praeitį ir dabartį iš naujų perspektyvų. Šiame numeryje pradedamas spausdinti ciklas „Bibliotekos Antrojoje Lietuvos Respublikoje: byloja šaltiniai“. Jis skirtas Nacionalinės bibliotekos pirmtakės – Centrinio (Centralinio) valstybės knygyno – istorijai nušviesti. Publikacijose bus apžvelgta keturių bibliotekos vedėjų – Eduardo Volterio (1919–1922 m.), Andriaus Škėmos (1922–1935 m.), Juozo Avižonio (1935–1939 m.) ir Juozo Rimanto (1939–1950 m.) veikla. Bibliotekų istorija neretai turi tendenciją būti anonimiška, paslėpti bibliotekininkų asmeninį vaidmenį jų veikloje. Išlikę šaltiniai taip pat dažniausiai byloja apie bibliotekų, kaip struktūrų, raidą. Kai kurie iš jų (nors ir nuobodūs) verti publikavimo, ir tai šio ciklo straips-

niuose bus padaryta. Antra vertus, netrūksta liudijimų, leidžiančių pažvelgti ir kitaip – atpažinti konkrečių žmonių veiklos ir charakterių įspaudus bibliotekų istorijoje. Yra dar viena institucinės istorijos pusė – Centrinis valstybės knygynas buvo visiškai priklausomas nuo valstybinės valdžios, o jos sprendimai neretai prieštaravo jo ir skaitančios visuomenės interesams. Kai kurie šaltiniai, liudijantys apie žmogiškąjį matmenį ir tarpinstitucines įtampas, taip pat ras vietos šiame cikle. Centrinis valstybės knygynas turėjo prižiūrėti valstybinių bibliotekų veik lą ir jo istorija glaudžiai susijusi su miestų bei miestelių bibliotekų istorijomis. Taigi šiame cikle atsiras vietos ir įvairiems jo skyrių veiklos bruožams atskleisti.

Centrinis valstybės knygynas vadovaujant Eduardui Volteriui Centrinio valstybės knygyno įsteigimas ir pradinė veikla glaudžiai susijusi su Valstybės archeologijos komisijos (toliau – VAK) veikla. Ją įsteigti 1919 m. gegužės 28 d. švietimo ministro Juozo Tūbelio kabinete sutarė archeologai ir kultūrininkai Tadas Daugirdas, Vladas Nagevičius ir Valerijonas Verbickis. Vienas draugijos uždavinių buvo kaupti be priežiūros likusias bibliotekas ir archyvus, todėl ketinta įsteigti archyvinį knygyną. Šiuos ketinimus pakoregavo Eduardo Volterio (1856– 1941) įsitraukimas į VAK veiklą. E. Volteris buvo pusiau rusišką, pusiau latvišką tapatybę susikonstravęs vokietis, lietuvių inteligentijos terpėje gerai žinomas kaip lietuvių studentijos Peterburge globėjas, palankus lietuviams dramos kūrinių cenzorius bei lietuvių raštijos paminklų 26

leidėjas1. Nuo 1885 m. jis dėstė baltų kalbotyrą ir etnografiją Sankt Peterburgo universitete ir dirbo Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje. 1918 m. lapkritį Rusijos mokslų akademijos pavedimu E. Volteris iš Petrogrado važiavo į Vokietiją ir Austriją-Vengriją rinkti lenkiškų knygų, bet dėl Vokietijos kapituliacijos sukeltos sumaišties užstrigo Vilniuje ir įsitraukė į lietuvių inteligentijos veiklą. 1919 m. vasario–gegužės mėnesiais E. Volteris vadovavo karo metais skaitytojų neaptarnavusiai Vilniaus viešajai bibliotekai, kurią bolševikinė lietuvių ir baltarusių valdžia buvo pavadinusi Lietuvos centriniu Plačiau žr.: Raškauskas, Kęstutis. Eduardo Volterio laikas ir asmenybė, arba keletas pastabų apie Centralinio Valstybės Knygyno pradžią ir jos pirmąjį vedėją // Santara, 2016, Nr. 129/130, p. 14–27.

buvo palaimintas Švietimo ministerijoje. Viename jos pastatų bibliotekai skirti keturi kambariai, ir E. Volteris pradėjo rinkti buvusių carinių įstaigų ir viešųjų bibliotekų likučius. Piliečiai, grasinant bausmėmis, buvo įpareigoti tuoj pat sunešti į steigiamą biblioteką išvogtas knygas5. Neilgai trukus Kaune pasirodė vežimai, prikrauti dvarų bibliotekų knygų, – spalio mėnesį Širvintų karo komendantai atsiuntė dalį Veprių dvaro bibliotekos, priklausiusios Marijonui Pliateriui, o lapkritį – knygų iš Sližių dvaro, kurio savininkai Rembovskiai buvo įtarti priešvalstybine veikla6. Ši pafrontės komendantų saviveikla greitai buvo susisteminta – VAK į savo kontrolę visų Lietuvos dvarų biblio tekas, archyvus ir archeologijos rinkinius nusprendė paimti 1919 m. lapkričio 27 d.7, o Švietimo ministerija kreipėsi į kitas ministerijas su prašymu palengvinti šią užduotį8. 1919 m. lapkritį E. Volteris ne tik buvo užimtas knygų srautų tvarkymu – jis tapo VAK pirmininku ir faktiškai pradėjo vadovauti Kauno gubernijos valdybos archyvui, netrukus pavadintam Centraliniu valstybės archyvu. Be to, E. Volteris nuo 1920 m. sausio 23 d. vadovavo ir Kauno miesto muziejui, kuriame buvo kaupiami archyviniai dokumentai9. Tokia vienvaldystė leido išvengti ginčų dėl nusavinamo kultūros paveldo dalybų ir užtikrino VAK veiklos efektyvumą. Oficialia CVK įsteigimo data tarpukaryje buvo laikoma 1919 m. gruodžio 20 diena, kai Ministrų Kabinetas konstatavo, jog prie Švietimo ministerijos yra Centralinis valstybės knygynas, ir nurodė jo funkcijas bei pavaldumą (žr. Nr. 1). Tiesa, ši data viešai buvo pabrėžta tik švenčiant bibliotekos dvidešimtmetį10. Jos dešimtmečio jubiliejus 1929 metais nesulaukė atgarsių spaudoje. Bibliotekos vedėjo paskyrimas 1919 m. rugsėjo 1 d. nebuvo traktuojamas kaip bibliotekos įsteigimo aktas, nors E. Volteris pirmojoje bibliotekos veiklos E. Volterio rašytos pirmosios Centrinio valstybės knygyno veiklos ataskaitos faksimilė. Saugoma ataskaitoje (žr. Nr. 2), rašytoje 1920 m. pavasarį, šią datą laiko Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje steigties data. 2 Toliau publikuojami dokumentai atspindi knygynu . Kai Vilnių užėmė lenkų kariuomeCVK veiklą, jam 1919 m. rugsėjo 1 d.–1922 m. nė, tarp uždaromų bolševikinių įstaigų pateko Oficialia CVK vasario 1 d. laikotarpiu vadovaujant Eduardui ir ši biblioteka. E. Volteris buvo atleistas, bet įsteigimo data Volteriui. Pirmiausia publikuojamas bibliotekos bibliotekos tvarkymo darbai vyko toliau ir ji tarpukaryje buvo įsteigimo aktas, po to – trys ataskaitos, atspin1919 m. rugpjūtį tapo Stepono Batoro unidinčios bibliotekos fondų sudėties didėjimą. versiteto biblioteka. Likęs be darbo ir dėl karo laikoma 1919 m. Ataskaitos buvo skelbtos to meto spaudoje, bet veiksmų netekęs galimybės grįžti į Petrogradą, gruodžio 20 diena. čia dvi (dok. Nr. 2 ir 4) yra publikuojamos iš E. Volteris tris mėnesius gyveno Vilniuje, kol rankraštinių originalų, kurie skiriasi nuo pasigaliausiai pasinaudojo prezidento Antano rodžiusių spaudoje. Smetonos kvietimu ir liepos pabaigoje išvažiavo į Kauną. Po trumpo adaptacijos laikotarpio 5 Švietimo ministerijos įsakymas Nr. 2322 // Laikinosios Vyriausybės žinios, E. Volteris rugsėjo pradžioje buvo įdarbintas Švietimo mi1919-10-08, Nr. 13, p. 5. 6 nisterijos struktūrose – tapo steigiamo Centralinio valstybės VCK vedėjo Andriaus Škėmos raštas Švietimo ministerijai. 1925-04-02 // LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 11, l. 141; Širvintų karo komendanto raštas E. Volknygyno (toliau – CVK) vedėju ir VAK nariu3. teriui. 1919-11-13 // LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 3, l. 7. Tiesa, Rembovskių Rugsėjo 9 d. VAK posėdyje jis pasiūlė „sutvarkyti ne vien knygos 1920 m. kovo mėnesį buvo grąžintos savininkams, kai paaiškėjo, jog įtarimai buvo be pagrindo (Krašto apsaugos ministerijos raštas CVK. archyvinį knygyną, kaip buvo ketinusi Komisija, bet viešą platų 1920-02-19 // LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 3, l. 18). 7 knygyną, į kurį reiktų sutraukti knygas iš visų įstaigų, ir tą archy VAK raštas Švietimo ministerijai. 1919-11-27 // KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 9, l. 102. vinį knygyną padaryti to viešojo knygyno dalimi“4. Šis planas 8

„

Plačiau žr.: Vilnonytė, Valerija. Lietuvos TSR valstybinė respublikinė biblio teka 1919–1940, Vilnius, 1984, p. 16–26. 3 E. Volteris prašymą tapti CVK vedėju pateikė 1919 rugsėjo 1 d., o VAK savo posėdyje rugsėjo 4 d. kreipėsi į švietimo ministrą su prašymu patvirtinti E. Volterį VAK nariu. Žr.: Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 391, ap. 4, b. 1781, l. 137; Kultūros paveldo centro Paveldosaugos bibliotekos dokumentų fondai (toliau – KPC PB DF), f. 1, ap. 1, b. 9, l. 10). 4 KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 13, l. 322. 2

Švietimo ministro raštai krašto apsaugos, žemės ūkio ir valstybės turtų ministrams. 1919-12-05 // KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 9, l. 92–93. 9 Dručkus, Gintaras, Lietuvos centrinio valstybės archyvo kūrimasis (1918–1921 metai) // Kauno istorijos metraštis, t. 9, 2008, p. 127. 10 [Rimantas, J.]. Centralinės Valst. Bibliotekos 20 m. sukaktuvės / -vk- // Lietuvos aidas, 1939-12-20, p. 6; [Rimantas, J.]. Viename rūsyje paslėpti neįkainuojami turtai // XX amžius, 1939-12-20, p. 7; [Rimantas, J.]. Centrinei Valstybės Bibliotekai 20 metų // Lietuvos žinios, 1939-12-20, p. 6–7; Rimantas, J. Centrinei Valstybės Bibliotekai 20 metų // Bibliografijos žinios, 1939, Nr. 8, p. 250–254.

Dokumentas Nr. 1: Centrinio valstybės knygyno įsteigimo aktas. 1919 m. gruodžio 20 d. Įsakymas apie Centralinį Valstybės Knygyną 1. Prie Švietimo Ministerijos yra Centralinis Valstybės Knygynas. 2. C. V. Knygynas: 1) rūpinasi įgyti įvairių Lietuvoj išėjusių senųjų raštų bent po 1 egz. ir visų naujai išeinančių knygų ir kitų spaudinių po 4 egz., 2) renka mokslo ir kitokio turinio knygas, išleistas užsienyje, 3) ima savo žinion buvusius Rusijos valstybės įstaigų knygynus Lietuvoje, 4) registruoja ir prižiūri privatinius knygų rinkinius, palikusius Lietuvoje be jų savininkų, 5) stato generalinį katalogą kartoteką visų Lietuvos knygynų. 3. C. V. Knygyno rinkiniu visuomenės įstaigos ir atskiri asmenys naudojasi tam tikromis taisyklėmis, Švietimo ministerijos patvirtintomis. 4. Knygyno valdininkų štatą ir reikalingą knygynui laikyti sumą nustato Švietimo ministerija sąmatos keliu. Galvanauskis Ministeris Pirmininkas. J. Tūbelis Švietimo Ministeris. Kaunas, 1919 m. gruodžio 20 d. Publikuota: Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920-02-06, Nr. 1 (19), p. 4. Perspausdinta: Vilnonytė, Valerija. Lietuvos TSR valstybinė respublikinė biblioteka 1919–1940, Vilnius, 1984, p. 121. Dokumentas Nr. 2: Pirmoji Centrinio valstybės knygyno veiklos ataskaita [1920 m. kovo – balandžio mėn.] Nuorašas1 Centralinio Valstybės knygyno apyskaita2. 1919–1920 m. Vilniaus viešajai bibliotekai patekus į rankas okupantams Ministeriu kabineto sutarimu nuo rugsėjo 1 dien[os] 1919 m. tapo įkurtas Kaune Lietuvos Valstybės Centralinis knygynas, o jo vedeju pakviestas prof. Volteris. Knygyno, tikroj prasmej to žodžio, nebuvo. Knygos, ivairiu rusų istaigu ir privačių asmenų knygynų, išmetitos po ivairius kampus be jokio pasigailejimo ir supratimo buvo valkiojamos po gatves, draskomos mažų vaikų, pardavinejamos, krautuvese vartojamos suviniojimui prekiu ir kitiems dalykams. Tad pirmus uždavinius knygyno vedejo buvo kuodaugiausiai surinkti vienon vieton išmetitas knygas ir sulaikyti naikinimą valdiškų ir privačių asmens knygynų esančių ivairiuose Lietuvos kampuose. Reikia pamineti, kad maža dalelė knygų (daugiausiai Kauno nuo rusų laikų) jau pirma įsteigimo Centralinio Knygyno buvo surinkta ir patalpinta knygyne buvusiame Pradžios Mokslo departamento žinioje3. Knygynu susidedančiu daugiausiai iš baletristikos ir popoliariu mokslo knygų, naudojosi daugumoj moksleiviai ir valdininkai. Beto prie {šio} knygyno buvo dar šie skyriai: lietuvių, lituanikos ir paidagogijos susidedas iš vokiečių kalboje paidagogijos veikalų ir Brokgauzo enciklopedijos žodyno4. Knygynas teko iš naujo reformuoti: knygos registruotos sutrumpintu budu ir sustatytos dešimtinia klaidinga sistema. // Tarpe knygų priskirtų šiam knygynui, radosi kaikurios knygos kauno ir kražių jezuitų kolegijų. Bet tuomi nepasitenkinta, priešais darbo buvo begale. Imtasi už darbo ir pirmas transportas, daugumoje 28 art[ilerijos] brigados knygyno knygų, gautas buvo iš Susisiekimo Ministerijos5. Didesnė dalis knygų buvo karinio ir teisės turinio. Vienok tenka patėmyti, kad tarp atgabentų šio turinio knygų, radosi ir tokios retenybės, kaip „volumina legum“, beveik pilnas „Энциклопедический словарь Брокгауза и Эфрона“ ir didelė dalis „Свод законов Россiйской империи“. Be Susisiekimo Ministerijos ir Liaudies namų, kaikuris skaitlius knygų rasta žydų jaunimo draugijos6 ir griazevo bibliotekose. Šiek tiek knygų gauta iš Žvalgybos skyriaus7. Lapkričio men. dėka Širvintų komendantui, paliktas be peržiūros ir gerokai sunaikintas Pliaterio knygynas buvo irgi atgabentas kaunan. Knygų rasta 14218. Šis knygy Įrašyta kita ranka kitu rašalu Ši ataskaita rašyta 1920 m. kovo–balandžio mėnesiais. Sutrumpintas jos variantas, pataisius kalbą, skelbtas: Švietimo darbas, 1920, Nr. 5 (8), p. 29–30. 3 Tikriausiai E. Volteris turi omenyje knygas, sukauptas Liaudies namuose. Jų perimta 8593 tomai. 4 Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона buvo populiariausia Rusijoje visuotinė enciklopedija, kurta 1896–1907 m. ir pasižymėjusi beletristiniu straipsnių rašymo stiliumi. XX a. 3-iojo dešimtmečio Lietuvoje ji taip pat buvo populiariausia enciklopedija. 5 Iš ten atvežta 2118 knygų. Kartu su knygomis perduoti 28-osios artilerijos brigados knygų katalogai vėliau buvo perduoti į Lietuvos universiteto rankraščio skyrių, o dabar yra Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, fonde Nr. 1. 6 Iš ten atsigabenta 2037 knygos. 7 Žvalgybos skyrius perdavė 1850 knygų. 8 Knygų sąrašas: LCVA, f. 1655, ap. 2, b.11, l. 108–118.

nas turi didelės svarbos Lietuvai, tat delei ‹ Archajologijos Komisija ir paėmė jį savo žinion. ›9 Surinkus ir suvežus knygas iš užsilikusių rūsų valdžios knygynų pradėtas buvo darbas registracijos ir organizavimo knygyno ne vien kaune, bet ir provincijoje. C[entraliniame] knygyne, laikinai patalpintas ir Aukštųjų Kursų knygynas. // Tenka patemyti, kad rengiamas yra generalinis katalogas kartotekių visų Lietuvos knygynų. Tokie katalogai parengti yra šių įstaigų: Socijalės Apsaugos Minist[erijos]; Saulės gimnaz[ijos]; Teisingumo Minist[erijos] ir kauno Muzejaus ir daromos pastangos sudaryti tokių katalogų iš įvairių kaune ir provin[cijoje] esančių knygynų. Be privalomujų siuntinių atsiuntė dar savo oficijalių leidinių, lapelius, įsakymus šios Min[isterijos] Socijal[inės] Apsaugos Depart[amentas]; kooperac[ijos] Depart[amentas]; Žydų minist[erija]; Miškų Depart[amentas] ir General[inio] Št[abo] Literatūros skyrius ir Užsienio R[eikalų] Minist[erija]. C[entralinio] K[nygyno] skyriai steigiami Šiauliuose, Marijampolėje ir Panėvezyj. Atlikimui to darbo buvo daug kliučių. Neturint iki sausio 1 d. 20 m. nei sąmatos, nei tam tikrų įstatų, štato C[entralinio] Knygyno Valdybai, teko naudotis Aukšt[ojo] M[okslo] Depart[amento] lėšomis. Iki sausio 1 d. knygynas neturėjo nei lentinų, nei kitų baldų, kaip vieną lentiną netikėtai užsilikusią nuo vokiečių laikų. Šiek tiek baldų ir vieną lentinelę išgavus iš Šviet[imo] Minist[erijos] ir baldų komisijos rasta buvo galimybės nors mažą dalelę knygų į lentinas patalpinti, iš skaitlio virš 20.000 knygų surinktų kaune. // Užvesta tapo 1919 m.10 registracijos knyga, kurion įregistruota virš 4000 knygų11. Pradedant 1920 m. darbas pradėjo eiti geryn.12 Patvirtinta tapo etatas 3 tarnautojų13, padirbta lentinos, užvestas tapo periodinių leidinių skyrius ir daug darbų organizavimosi tapo atlikta. Nustatyta C[entralinio] K[nygyno] skyriaus sąmata sumoje 42.000 auks[inų]. Išleista C[entralinio] knygyno reikalams iki gegužio men. buvo 4075 auks[inai]. Rankraštis: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 47, b. 1467, l. 1–2 Dokumentas Nr. 3: Centrinio valstybės knygyno veiklos apžvalga 1919–1920 m. Valstybės central[inis] knygynas Svarbesni knygyno kūrimosi etapai 1919 m. spalio m. buvo sunešta į knygyną 2118 knygų iš dabartinių gamtos tyrimo stoties rūmų; mat čia laikinai buvo sudėtos gautosios knygos iš Susisiekimo M[inisteri]jos. Tais pačiai metais 4 kartus prisiuntė į knygyną 1850 knygų Gen[eralinio] Štabo Žvalgybos skyrius, konfiskavęs nuo bėgančių iš Lietuvos vokiečių. P. Molochas atidavė žydų jaunuomenės dr[augi]jos knygyną iš 2037 tomų. Pas Prezidentą14 surinkta ir sunešta į knygyną 537 tomai rusų žandarmerijos literatūros. Tuo pačiu laiku paimtos knygos iš Liaudies namų15 skaičiuj 8593 tomų. Paaukotų įvairių asmenų ir įvairaus turinio 358 tomai. Reiškia 1919 m. knygynas turėjo savo žinioje: Iš Prezidento " Grovo Platerio " Susisiekimo M[inisteri]jos " Žvalgybos skyriaus "Žydų jaunuom[enės] d[raugi]jos " Rusų žandarų " Liaudies namų " Paaukotų atskirai " p. Grinkevičiaus Viso

1 2

289 tomus 2,500 " 2,118 " 1,850 " 2,037 " 537 " 8,593 " 358 " 47 " 18,329 tomų

Pabraukta raudonu pieštuku. Išbraukta: „knyga“. Rašant ataskaitą nežinota, kiek knygų yra bibliotekoje. Tik vėliau tapo žinoma, jog iki 1920 m. sausio 1 d. iš įvairių vietų buvo surinkti 18 329 vienetai, įskaitant ir žurnalus. Ko gero, 1919 metais leisti spaudiniai dar nebuvo kaupiami. 12 Išbraukta: „pribuvo“. 13 Be E. Volterio, bibliotekoje dirbo šiaulietis mokytojas Stasys Brašiškis (1919 m. lapkričio–1920 m. birželio mėn.) ir tuomet dar gimnazistas Valerijonas Drevinskis (1919 m. spalio–1924 m. kovo mėn.). 14 Turima omenyje Prezidentūros pastatas. 15 Liaudies namai buvo pastatyti 1899 m. dabartinių A. Mapu ir Šv. Gertrūdos gatvių sankryžoje. Juose buvo įsikūrusios įvairių draugijų būstinės, viešbutis, teatras. Nugriauti 1934 m. 9

10 11

Svarbesni knygyno kūriniai Iš aukščiau išvardytų knygų pirmą vietą užėmė buvusiojo Valst[ybės] Prezidento ir grovo Platerio knygos16. Prezidento knygose apart daugumos prancūzų kalba rasta enciklopedijos žodynas Brokgauzo ir Efrono ir „Svod zakonov Rosijskoj imperii17“ ir k. Grovo Platerio knygose rasta: Bibliografia Polska – K. Estreicher18, Kwartalnik historyczny19, Slownik geograficzny ziem polskich20, Encyklopedia rolnicza21, biblioteka warszawska22 ir daug kitų lenkų ir prancūzų kalbomis, kaip: A. Mickiewicz, Slowacki, Lelewel, de-Sent Simons23 ir Daukanto rankraštis: „Darbai senuju Lietuwiu ir Žemajczu“24. Susisiekimo M[inisteri]jos knygose rasta daugiau beletristikos ir vertimai į rusų kalbą iš įvairių kalbų pradedant nuo Graikų ir Romos klasikų ir keletas tomų „Enciklopedii morskich nauk25, Domašnij universitet“; visos šios knygos rusų kalba matyti buvo liekanos įvairių Rusų laikų knygynų. Žvalgybos skyriaus knygos pasirodė daugiausiai mokslo turinio: psichologijos ir dailės, beveik visos vokiečių kalba; drauge su jomis Žvalgybos skyrius prisiuntė visą kolekciją puikių graviūrų nuo garsiųjų V[akarų] Europos dailininkų paveikslų. Žydų jaunuomenės dr[augi]jos visos knygos beletristikos turinio, daugiausiai rusų autorių, kaip Aksakovo, Turgenevo, Gogolio, Puškino, Lermontovo ir daug kitų, be to dar daug žurnalų. Rusų žandarmerijos įsakymuose daugiausiai atsirado brošiūrų, konfiskuotų dar 1903 m., knygų, propagandos skelbimų, visokių knygučių ir, Svod Zakonov Rosjskoj imperiji. Be to rusų žandarmerijos įsakymus ir paslaptis užėję vokiečiai dėl kažin kokios priežasties, ar kad neparodytų lietuviams, ar taip dėl ko, užkasė žemėmis. Kai prof. Volteris drauge su p. K[onstantinu] Jablonskiu sužinoję apie tai nuėjo Valst[ybės] Prezidento kiemą ir atkasė juos, tai minėti popieriai buvo jau visai supuvę. Dabar eina Liaudies Namai. Liaudies Namuose buvo sukrautos buvusios Rusų laikuose Kauno vyrų gimnazijos knygyno liekanos. Prie Kauno vyrų gimnazijos rusai buvo sudėję dalį garsios Kražių Jėzuitų mokyklos knygyno. Todėl tarp šių knygų radosi daug retenybių XVI ir XVII amž[ių] knygų ir knyga su parašu Lietuvos apaštalo Merkelio Giedraičio. Ypač gimnazijos knygose rasta daug vadovėlių, Graikų, Romos klasikų su jų tekstais, žodynų: niemeckorusskij, grečesko-russkij, francuzsko-russkij, russko-latinskij, tolkovyj slovar velikorusskago jazyka, enciklopedičeskij slovar, istorija vseobščej literatury Korta26, dictionaire de la langue francais ir daug kitų veikalų įvairiomis kalbomis. Be to minėtose knygose rasta daugybė žurnalų: „Ministerstva narodnago prosvieščenija, Viestnik Evropy, Istoricheskij Viestnik, Viestnik Inostrannoj Literatury, Russkaja Škola, Domašnij Universitet, Gimnazija na domu, Narodnyj universitet, Otdych ir daug kitų. Išvardintas knygas sutraukti buvo nelengva neturint // arklių, daugybė jų teko nešti. Gauti arklius buvo dar sunkiau; rašyti reikalavimai buvo paliekami be jokios domės, gal būt, kad bendras Švietimo ir Žemės Ūkio Ministeris p. Tūbelis neskubino to darbo ir prof. Volteriui kaip 20 metų jaunikaičiui teko daug sykių be pasisekimo grįžti iš Ministerių kabineto į knygyno kambarį. Kas buvo tai praėjo ir tegu pasilieka atsiminimams. Platerio knygyną atgabeno į Kauną su visomis spintomis, taigi pasinaudojant jomis jau 1919 m. galima buvo išskirti knygyne informacijos, beletristikos, žurnalų ir retenybių skyrius, kurių padalinimo taip troško prof Volteris. Visos kitos knygos 18,329 tomų buvo tik sukrautos vienon vieton, ir vėl tapo sukrautos krūvomis, per kurias vargiai matydavosi profesorių žila galva. Knygyne nebuvo lentynų, be gautų iš vokiečių „Žebargų“ ir Platerio spintų. Marijonas Pliateris (1873–1951) į Veprių dvarą 1910 m. buvo perkėlęs Švėkšnos dvare kauptą Pliaterių biblioteką. Сводъ Законовъ Россiйской Имперiи – 16 tomų teminis įstatymų rinkinys, pirmą kartą išleistas 1832 m. 18 Karolio Estreicherio Bibliografia Polska, kurioje užfiksuoti beveik visi spaudiniai, išleisti Lenkijoje arba lenkiškos kultūros centruose už Lenkijos ribų, leista 1872–1908 m. Tuomet išėjo 22 tomai. 19 Lvive (1887–1939 m.), Krokuvoje (1946–1950 m.) ir Varšuvoje (nuo 1950 m.) leidžiamas istorijos žurnalas. 20 Per 1890–1902 m. Varšuvoje išleistas 15 tomų žinynas, apimantis buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritoriją. 21 Per 1890–1902 m. Varšuvoje išleista 11 tomų enciklopedija. 22 Literatūrinis-mokslinis mėnesinis žurnalas, leistas Varšuvoje 1841–1914 m. 23 Turima omenyje Henri de Saint-Simonas. 24 VAK 1919 m. lapkričio 27 d. nusprendė išleisti šį Simono Daukanto rankraštį (KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b .9, l. 101), bet dėl lėšų stokos ši iniciatyva užgeso. Darbay senuju Lituwiu yr Żemaycziu 1822 buvo išleisti tik 1929 m. 25 Энциклопедия военных и морских наук –per 1883–1897 m. Sankt Peterburge išleista 8 tomų enciklopedija. 26 Turima omenyje Всеобщая история литературы, под ред. В. Ф. Корша и А. Кирпичникова – per 1880–1892 m. Sankt Peterburge išleista 4 tomų chrestomatija. 16 17

Knygyno įsitaisymas Galų gale 1920 metais Švietimo Ministerija išklausė prašymo pastatyti lentynas, paprašė Vidaus Reikalų Ministerio išleisti įsakymą visiems apskričių viršininkams siųsti į knygyną po 5 ekzempliorius spaudos pavyzdžių27, Krašto Apsaugos M[inisteri]jos įsakyta kariuomenės dalių vadams drausti kareivius nuo naikinimo keno nors knygynus ar archyvus, esančius kaip pafrontėj, taip ir vidury, bet panašią medžiagą siųsti į Kauną į Valst[ybinį] Centralinį knygyną ar archyvą28. Knygynas gerokai praturtėjo: tapo prisiųsta spaudos pavyzdžių ir dar siunčiama dideliame skaičiuje: liko prijungtas buvusis knygynėlis valdininkams ir moksleiviams su 2.489 tomais, tarp kurių rasta vertimai į rusų kalbą visų V[akarų] Europos įžymiausių rašytojų, būtent: V. Hugo, Dikkens29, Balsak30, Rouseau31, Tekterery32, Kn. Hamsunas, G. de-Moupasant33, Voltaire, Šateaubrian34, Heine, Goethe, Lafontaine, Hauptmanas, Berange35 ir daugybė kitų rusų autorių. Birželio m. komandiruoti Švietimo M-jos p. p. K[onstantinas] Jablonskis ir St[asys] Bražiškis atvežė į knygyną 7.783 tomų iš Žemaitijos (Platelių, Plungės, Rietavos, Šateikių, Žagarės dvarų) įvairiomis kalbomis, daugiausia literatūros, istorijos ir informacijos turinio36. Iš Pažaislių vienuolyno sugabenta 4.894 tom[ų] bažnytinio turinio knygų, bet jose rasta ir mokslo literatūros, kaip chemijos, botanikos ir k[itų]. Susisiekimo M[inisteri]ja keldamasi į Vilnių perleido knygynui 1779 tomus beletristikos ir literatūros kūrinių. Švietimo M[inisteri]jos komandiruoti K[onstantinas] Jablonskis ir V[alerijonas] Drevinskas atvežė iš Lyduokių dvaro Gr. Kosakovskio 1347 tomus istorijos, astronomijos ir literatūros knygų37. 1920 m. Krašto Aps[augos] Ministerija įsakė Gen[eralinio] Štabo Viršininkui antrašuodamas knygynui knygas perleisti pro Karo cenzūrą ir atiduoti visą literatūrą konfiskuotą nuo seniau, gauta buvo viso 1047 tomai lietuvių kalba nelegalių žurnalų, brošiūrų, agitacijos lapelių, skelbimų ir laikraščių38. Reiškia 1920 m. knygynas padidėjo: Valdininkų – moksleivių knyg[yno] Iš Žemaitijos " Pažaislių vienuolyno " Susisiekimo M[ministerijos] " Kosakovskio, Lyduokių dv[aro] " Spaudos pavyzdžių " Cenzūros (Karo) " Supirkta Viso

2,489 knyg[ų] 7,783 4,894 " 1,779 " 1,347 " 3,256 " 1,047 " 2,821 " 25,416 knygomis

Toks įsakymas buvo duotas 1920 m. sausio 9 d. (Vidaus reikalų ministro įsakymas. 1920-01-09 // LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 3, l. 11). 28 Toks įsakymas tikriausiai buvo duotas po to, kai E. Volteris 1920 m. rugsėjį Generalinio štabo viršininkui parašė, jog 7-asis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulkas sukūreno du trečdalius Jurbarko dvaro archyvo (VAK pirmininko raštas Generalinio štabo viršininkui. 1920-09-22 // KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 7, l. 200). Tai nebuvo pavienis atvejis – pvz., lietuvių karininkai ir kareiviai 1920 m. rudenį apiplėšė Vaitkuškio dvarą (K. Jablonskio ataskaita apie kelionę į Ukmergės apylinkių dvarus. 1920-12-21 // KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 21, l. 3–4), rugsėjį – nusiaubė Montviloms priklausantį Antakalnio dvarą Ukmergės apylinkėse (J. Montvilos raštas Lietuvos Ministrui Pirmininkui. [1920-10] // LCVA, f. 923, ap.1, b. 37, l. 3). 29 Turėtų būti Dickens. 30 Turėtų būti Balzac. 31 Turėtų būti Rousseau. 32 Turėtų būti Thackeray. 33 Turėtų būti de Maupassant. 34 Turėtų būti Chateaubriand. 35 Turėtų būti Beranger. 36 VAK 1920 m. kovą pradėjo planuoti ekspedicijas po dvarus. Jų tikslas buvo „apžiūrinėti archyvus ir senovės dalyku rinkinius, imti juos Komisijos žinion, vežti juos iš vietos į kitą vietą ir visaip rūpintis jais“. Įgaliojimas K. Jablonskiui. 1920-03-21 // KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 9, l. 194). Pirmoji ekspedicija po minėtus Žemaitijos dvarus įvyko 1920 m. balandžio–gegužės mėnesiais. 37 Knygos buvo nusavintos iš Lyduokių dvaro savininko Michało Stanisławo Kossakowskio (1883–1962), kuris tuo metu ėjo įvairias diplomatines pareigas Lenkijoje. Knygų sąrašas: LNB RS, f. 99, b. 679, l. 21–28. 38 Bibliotekos vedėjas patikino, jog leidiniai „patalpinti atskiroje vietoje ir prileidžiami tik rimtiems asmenims, pav., Seimo nariams, Ministeriams ir kit[iems] žmonėms mokslo tikslui“ (E. Volterio raštas švietimo ministrui. 1920-07-27 // LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 1, l. 17). Cenzūros uždrausti leidiniai buvo laikomi atskiroje spintoje, kuri vadinta slaptu skyriumi. 27

Viso knygynas turėjo žinioje:

1919 m. 18,329 kn 1920 m. 25,416 " Iš viso 43,745 knygų

Publikuota: Lietuva, 1922-01-04, p. 3–4; Švietimo darbas, 1922, Nr. 1, p. 173–175. Dokumentas Nr. 4: Centrinio valstybės knygyno veiklos ataskaita už 1921 m. Antspaudas: Lietuvos Respublika Švietimo ministerija Valstybės Centralinis Knygynas 1923 m. Vasario m. 17 d. No. 21 Kaunas Centralinio Valstybės knygyno 1921 darbų apyskaitos nuorašas39. Iki 1921 m. V[alstybės] Centralinis knygynas turėjo savo žinioje knygų 45,745 tomus. Pats knygynas su 45,745 tomais užėmė apatinį dalį St[eigiamojo] Seimo rūmų (po kaire nuo įėjimo į St[eigiamąjį] Seimą) keturis kambarius NN 5, 6, 7, 8; Knygos buvo patalpintos lentynose, pastatytose palej visas sienas (išskirus langines) visuose keturiuose kambariuose ir išdalintos į skyrius periodikos, lituanikos, informacijos, žurnalų, istorijos ir beletristikos. Be to, knygomis buvo užimtos spintos: 8 gautos drauge su gr. Platerio knygynu, 3 Aukštųjų Kursų knygomis, 1 spinta ir 3 uždaromos lentynos gautos su buvusiu moksleivių ir valdininkų knygyneliu. Nebesutilpus knygoms senose lentynose 1921 m. vasario m. 19 d. Švietimo Ministerijos padaryta sutarčia su pil[iečiu] Tamulevičiu tapo padaryta dar 2 lentynos 4 metrų aukščio, 6 metrų ilgio ir 7 lentynos 3 metrų aukščio 6 metrų ilgio visuose kambariuose skersai kambarius. Naujai padirbtose lentynose pasitalpino knygos, atvežtos Šv[ietimo] Ministerijos įsakymu dar 1920 m. gruodžio m. iš Liduokių dvaro gr[afo] Kasakausko – 1,347 tomai. Gr[afo] Kasakausko knygose rasta daugiausiai istorijos ir astronomijos veikalų lenkų, prancų ir kai kurios rusų ir anglų kalbose. Šiomis knygomis pasipildė jau minėti skyriai informacijos, lituanistikos ir istorijos. Be to knygynas gavo sulig taisyklių išvisos Lietuvos apskričių viršininkų spaudos pavyzdžiais 3256 ekz[empliorių] lietuvių kalboje knygų, brošiūrų, žurnalų, laikraščių, afišų ir k. // Spaudos pavyzdžiais gerokai padidėjo periodikos žurnalų ir lituanistikos skyriai. Apart spaudos pavyzdžių, panašaus turinio laikotarpiais buvo prisiųstas knygynui iš Karo Cenzuros Amerikos leidinių, kaip: Perkunas, Kardas, Moterų balsas ir k – viso 4,047 ekz[emplioriai]. Iš karo Cenzuros prisiųstų knygų susidarė knygyne nelegalės literaturos skyrius. Gegužio m. 25 d. Ministerijos įsakymu atgabenta iš Vaitkuškių40 ir Aluntos dvarų 1396 tomai senovės literaturos lotynų, graikų ir kitomis kalbomis. Iš jų pasiliuosavus spintoms, (pastačius naujas lentynas) tapo užvestas retenybių skyrius. Rugpiučio m. 19 d. Ministerijos įsakymu buvo paimtas V[alstybės] Centralinio knygyno žinion paliktas be savininko ir priežiūros mirusio advokato [Josifo] Gidonio knygynas M[ažojoje] Vilniaus gt. N14 susidedąs iš 3500 tomų daugiausiai mokslo turinio veikalų (dail[iosios] literatūros, jūridinių, ekonominių, filosofinių ir k.). Be anksčiau minėtų knygų knygynui buvo dar paaukuota įvairių privačių asmenų ir įvairaus turinio knygų – 374 tomai; tarpe jų 25 tomai „Большой енциклопеди[ический словарь]“41, Širvydo ir k[ita]. Supirkta Lietuvoje ir užrubežy – 1,013 tomų lietuvių literatūros ir mokslo knygų vokiečių ir rusų kalbomis, kaip: „Minerva“ 1921 m. Grüdriss der Germanischen Philologie, Die neue Tierpsychologie, Šeiniaus raštai, Vienuolio raštai ir k. Dauguma iš šių knygų įėjo į Aukštųjų Kursų knygyną. Be to sutraukta ir supirkta archajologijos literatūros 358 tomai vokiečių ir rusų kalbomis kaip: Брянцева – История Литовского государства42, Reallexicons des klassischen Altertum[swissenschaft]43 ir k[itų]. Lapkričio m. mainais kariško turinio knygomis gauta iš Krašto Apsaugos Sutrumpinta ataskaitos versija paskelbta: Švietimo darbas, 1923, Nr. 5, p. 359–360. 40 Atvežtų į Kauną Kosakovskiams priklausiusio Vaitkuškio dvaro bibliotekos knygų sąrašas: LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1306, l. 17–21. Alantos dvaras tuomet priklausė Pac-Pomarnackiams. 41 Turima omenyje Новый энциклопедический словарь – per 1911–1916 m. išleistas 25 tomų žodynas. 42 Išleista 1889 m. 43 Turima omenyje du Realencyclopädie der classischen Altertumswissenschaft leidimai. Pirmas iš šešių tomų leistas 1839–1852 m., o antro leidimo 10 tomų pasirodė 1894–1918 m. 39

M[inisteri]jos Generalinio Štabo rusų kalba įvairių žurnalų, kaip // Вестникъ Европы44, Журналъ русской и инностранной литературы45 ir daug kitų – viso 2256 ekz[empliorių]. Reiškia knygynas 1921 m. turėjo savo žinioje knygų 45, 745 tom[ai] Liduokių dvaro 1347 Spaudos pav. 3256 Karo Cenzuros 4047 Vaitkuškio ir Aluntos dv. 1396 Gidonio knyg. 3500 Paaukuota 374 Supirkta 1013 Archajologijos lit 358 Krašto Aps[augos] M-jos 2,256 Aukštųjų kursų 2,125 ------------ Viso 65,417 tomų Apart papildymo knygyno iki 65,147 tomų įvairaus turinio knygomis ir užvedimo skyrių nelegalės literatūros ir retenybių knygyne 1921 m. buvo suregistruota ir pastatyta formatais iš naujai gautų knygų įvairiomis kalbomis 6,000 tomų, lietuvių kalba 2167 tom. – viso 8,067 tom[ai,] reiškia įvairiomis kalbomis knygų pasiekta skaitliaus formatais a – 957 b – 2,676 c – 6,483 d – 4,154 E – 300 F – 145 viso 14, 715 tomų Lituanikos formatai: a – 215 b – 920 c – 1019 d – 503 E – 310 f – 100 viso 3,067 tom[ų] Reiškia iki šiam laikui knygyne tapo suregistruota bei sukataloguota ir pastatyta formatuose 17,782 tomai. Apart to knygynas pasiekė atsilankiusiųjų skaitytojų 1895 asmenų abonentais prieš 415-ą46. 1920 m. knygų išdavinėjimo dienomis praleidžiama 150 žmonių moksleivių, valdininkų, kariškių ir šiaip privačių asmenų47. Be to buvo įsteigta C[entrinio] Valstybės knygyno skyriai provincijoje: Šiauliuose, Marijampolėje, Raseiniuose, Panevėžy48; atiduota iš knygyno knygų sulig Ministerijos įsakymų NN 6208, 8479 mirusio adv[okato] Gidonio impediniams 3400 knygų49, Platelių dvaro savininkui p. Šuazel50 288 knygos – viso 3,688 tom[ai]. Kadangi aukščiau nurodytuose kambariuose 61,729 tomai knygų nebesutelpa gruodžio 3 d. N191 įteiktas Švietimo M-jai projektas perkelti C[entrinį] Valstybės knygyną į erdvesnį namą. ‹ Centralinio Valstybės Knygyno Vedėjas A[ndrius] Škėma ›51 Rankraštis: LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1296, l. 284–285

Parengė Irmina Abramovienė, Kęstutis Raškauskas Mėnesinis liberalios pakraipos literatūrinis-visuomeninis žurnalas, leistas Sankt Peterburge 1866–1918 m. Turima omenyje du kartus per mėnesį Sankt Peterburge 1910–1916 m. leistas Сборник русской и иностранной литературы. 46 Tiek abonentų buvo 1920 metais. 47 1921 m. vasarį Švietimo ministerija nurodė, jog CVK lankytojams turi būti atidarytas tris dienas per savaitę: 9.00–14.00 ir 17.00–19.00 val. (Švietimo ministro raštas CVK valdytojui. 1921-02-08 // LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 2, l. 50). 48 Šiaulių skyrius įsteigtas 1921 m. rugpjūčio mėn., Marijampolės – rugsėjo mėn., Raseinių – spalio mėn., Panevėžio – gruodžio mėn. 49 Bibliotekoje liko 150 tomų Josifo Gidoni knygų, kurios jau buvo įtrauktos į inventorines knygas (Sutarties tarp CVK ir Gidonių aktas. 1922-12-02 // LCVA, f. 1655, ap.2, b. 9, l. 129). 50 Lui de Choiseul-Gouffier (1880–1949). 51 Įrašyta kita ranka. 44 45

Metų knyga

Spalvoti ežiuko sapnai Vaiva Markevičiūtė

Selemono Paltanavičiaus bibliografijoje – įspūdingas skaičius knygų – 70. „Maži ežiuko sapnai“* – antroji rašytojo knyga, metų knygos rinkimuose išrinkta labiausiai patikusia knyga vaikams, 2006 m. šį titulą pelnė pasaka „Velniukas ir vieversiukas“ (2005). Gamtininko S. Paltanavičiaus knygų vaikams herojai – miško gyvūnai, gyvenantys nuostabioje Lietuvos gamtoje, atrandantys pasaulį, jį tyrinėjantys, juo besidžiaugiantys, bendraujantys vienas su kitu ir skaitytojams atskleidžiantys, kokia įvairialypė yra gamta, kiek joje knibždėte knibžda gyvūnijos. Knygą „Maži ežiuko sapnai“ galima pavadinti istorijų arba sap nų rinkiniu. Joje – 14 ežiuko sapnų, kuriuos jam suprasti padeda mama ežienė. Ji visada šalia, tačiau leidžia ežiukui tyrinėti pasaulį ne tik namuose, miške, bet ir sapnuose. Ir skatina tai daryti. Ežiuko mama – visai tokia pat kaip ir žmonių vaikų mamos: globoja sūnelį, moko jį, stengiasi atsakyti į klausimus, bet kartais „neturi laiko ilgai aiškinti“ (p. 6), o kartais atsakymo tiesiog nežino. Pavyzdžiui, ji negali pasakyti, iš kur jonvabalis gavo žiburiuką: „Kas ten tuos vabalus supaisys...“ (p. 37), o mažyliui susirūpinus, kodėl mėnulis (ežių saulė) toks šaltas, gal jis baigia ataušti ir greitai visai nebešvies, mama trukteli pečiais: „Kiek pamenu, jis amžinai toks pat, dar mano mama pasakojo, kad ežių saulė visada buvo šalta. Ji šviečia, bet nešildo.“ (p. 29) Taigi mažiesiems skaitytojams perteikiama mintis, kad net ir mamos ne viską žino, kartais atsakymus, pasitelkus kūrybiškumą, reikia rasti ar sugalvoti pačiam. Ežiukas – toks pat vaikas, kokie yra mažieji šių istorijų skaitytojai ar klausytojai. Jis tyrinėja pasaulį, nors ir ne viskam, ką mato, randa tinkamų žodžių, pavyzdžiui, pirmą kartą išvydęs dienos šviesą, vardija matomas spalvas, tačiau moka tik keletą jų pavadinimų: „Bet argi tai svarbu – juk spalvos gražios ir tada, kai jų vardų nežinai.“ (p. 10) Jis žaidžia su aidu, susidraugauja su vaiduokliuku, sapnuose keliauja į svečius pas kitus bendraamžius miško gyvūnėlius. Jis turi tokių pat norų, pavyzdžiui, išmokti plaukti ar skraidyti. Ir čia vadovaujasi vaikiška logika – pasidarys sparnus iš rastų paukščių plunksnų. * Paltanavičius, Selemonas. Maži ežiuko sapnai: [pasaka] / iliustr. Lina EitmantytėValužienė. – 2-asis leid. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 53, [3] p.: iliustr.

Arba miške prisikemša kišenes „kankorėžių, spyglių pagaliukų ir kerpių. Kas žino – gal kada prireiks“ (p. 37). Šioje knygoje, kaip ir kitose grožinėse S. Paltanavičiaus knygose vaikams, jaukus ir ramiai srovenantis pasakojimas papildomas kone enciklopedinėmis žiniomis, tačiau faktai į pasakojimą įpinami taip meistriškai, jog pamokymų visai nejusti. Knygoje ne tik pasakojami ežiuko sapnai, bet ir dalijamasi, kokias mintis ar jausmus jie sukelia, atskleidžiama net sapno prigimtis – sapnuojami tie dalykai, kuriuos pamatai ar sužinai būdraudamas: kol ežiukas nebuvo matęs pasaulio dienos šviesoje, jo sapnai buvo „juodi, pilki, nebent kai kada juose šmėsteli ežių saulė“ (p. 9), o, išvydus spalvotą pasaulį, spalvoti tampa ir sapnai. Sužinoma ir apie ežius: dieną jie miega, naktį pukši miške ieškodami maisto, o minta šaknelėmis ir kirminais. Pastaruosius turbūt mėgsta labiausiai, nes grybus tvarkanti mama sako: „Ajajai... Ir šitas be kirmėlių... Tie grybai šiemet visai netikę...“ (p. 28) Žiemą ežiai miega, o iš visų juslių labiausiai kliaujasi uosle: „Ežiukas žino, kad svarbiausia pasaulyje – ne matyti ar girdėti, bet užuosti. <...> Ežiukas žino, kad, netyčia miške pasiklydęs, tikrai rastų kelią namo, mat jo takelis kvepia. Jis net nežino kuo, bet tikrai kvepia.“ (p. 32–33) Knygos pabaigoje ežiukas jau beveik suaugęs – žiemoti jis įsirengia savo trobelę netoli gimtųjų namų. Svarbu paminėti, kad, būdamas gamtininkas, S. Paltanavičius apie gyvūnus pateikia tikslias žinias, neiškreipdamas jų ir nesinaudodamas plačiai paplitusiais mitais. Pavyzdžiui, šioje knygoje tikrai nesutiksime ežio, ant

spyglių pasimovusio obuolį ar grybą – jie ežių nedomina, o ir ant nugaros šių gėrybių gyvūnėlis nenešioja. Nors mažylio sapnai – šviesūs ir gražūs, juose, kaip ir gyvenime, pasitaiko nelabai smagių dalykų. Pavyzdžiui, ežiukas susapnuoja, kad jo spygliai ima byrėti, jų pilna ant miško paklotės ir miško žvėreliai, neavintys batų, įsiduria tai į letenėlę, tai į šoną. Pabudęs mažylis prašo mamos suskaičiuoti, ar jis nepametęs nė vieno spygliuko, bet ši nuramina (ir kartu suteikia žinių skaitytojui), kad ežiai spyglių nemėto, o jei koks ir iškris, jis nepavojingas girios gyventojams. Kita istorija – apie per mišką nutiestą asfaltuotą kelią, kuris – visai ne sapnas ir kurio reikia saugotis. Tai tarsi viena svarbesnių pamokų sūnui, kuris jau greitai ims gyventi savarankišką gyvenimą. O kartu pamokymas ir vaikams, kad ežiai – laukiniai gyvūnai, įsiveržus į jų teritoriją, reikia būti pastabiems ir atsargiems, kad jų nesužalotume. Aptariant šią knygą, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į jos turinį, bet ir į minčių dėstymo formą. S. Paltanavičiaus kalba labai

vaizdinga, čia yra ir jaustukų, ir ištiktukų, nutylėjimų bei gražių lietuviškų žodžių, retai vartojamų kasdienėje kalboje, todėl praturtinsiančių vaiko žodyną. Pats įmantriausias, skambiausias ir linksmiausias yra grybo epitetas – pumpotaukšlis, knygoje minimas keletą kartų, tad tikrai atkreipsiantis vaiko dėmesį. Ne mažiau svarbios už tekstą iliustracijos, kurias sukūrė Lina Eitmantytė-Valužienė, iliustravusi ne vieną S. Paltanavičiaus knygą. Džiugu, kad rašytojas ir dailininkė surado vienas kitą, nes iš šio bendradarbiavimo gimsta be galo jaukios, gražios, pozityvios ir, svarbiausia, vaiko vaizduotę žadinančios knygos. Šios knygos puslapiai – spalvoti, kaip ir ežiuko sapnai, o nupieštasis gyvūnėlis toks, koks vaizduojamas tekste – mielas, naivus, su pasauliu susipažįstantis ir jį atrandantis mažylis, kurį šioje pažinimo kelionėje lydi rūpestinga mama. Taigi kol tėveliai prieš miegą skaitys knygą patiems mažiausiems, šie, žiūrėdami į iliustracijas, tikrai nusikels į mažus, jaukius ir spalvotus ežiuko sapnus. Ir, tikėtina, nusineš šį girios pasaulio jaukumą į savuosius.

Selemonas Paltanavičius: „Sapnuoju gamtą... Gerus žmones...“ Knygos autorių Selemoną Paltanavičių pakalbinome apie ežiuką, sapnus ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kartu su Kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija rengiamų knygų rinkimų Metų knygos vaikams (2016 m.) apdovanojimą. Kodėl ežiukas, o ne kitas miško gyvūnėlis? Kodėl mano knygelėje apsigyveno ežiukas? Iš tikro – kodėl? Juk galėjo būti ir kas nors kitas... Tačiau jis kažkada atėjo, apsigyveno mano mintyse ir teko apie jį rašyti. Kažkada taip buvo su leopardu Leonardu. Tas buvo gerokai pašėlęs, o ežiukas yra lyg visa mūsų pasaulio vaikystė. Galbūt – tokia, kokią aš norėčiau matyti. Ji neturėtų būti svetima ir kitiems. O jeigu jau visai tikrai, nesirinkau ir specialiai jo tokio nesugalvojau – savo veikėjams aš leidžiu veikti, ką jie nori. Ežiukas turi mamą, iš jos daug ko semiasi, bet visa kita jam pasako sapnai. Taigi teko susitaikyti su ežiuko mamos pamokymų ir ežiuko sapnų autoryste. 32

ba... Na, jeigu jis nešnekėtų, iš kur mes viską apie jį žinotume? Mano veikėjai atsiranda nežinia iš kur. Tiesiog būna akimirkų, kai jie ateina. Ne visi pasilieka, kiti gyvena mintyse kaip priekaištas – štai jau daug dešimtmečių, o apie juos dar nieko neparašiau. Galima teisintis, kad trūksta laiko (jo tikrai trūksta), tačiau mano ir jų santykiams tai visai nepadeda, jie niekur neiškeliauja. Jaučiu nebylų jų priekaištą ir stengiuosi pateisinti jų viltis. Gali būti, apie juos dar ką nors parašysiu. Tik nežinau – kada ir apie kurį... Romos Kišūnaitės nuotr.

Ką sapnuojate Jūs? Mano sapnai ramūs. Nežinau kodėl, bet nuo vaikystės niekada nesapnavau jokių pabaisų – gal todėl, kad mūsų jomis niekas negąsdindavo. Tiesa, to meto gyvenime būdavo ir tikrų baisumų, tačiau jie kažkaip išnykdavo namų gerume ir artimųjų meilėje. Dar sapnuoju gamtą... Gerus žmones... Kartais – sėk mes ir nesėkmes. Keista, tačiau niekad neaptarinėju savo sapnų, nors kai kada prisimenu ir tokius, kuriuos sapnavau prieš penkiasdešimtį metų. Ar sapnuojate savo knygų veikėjus prieš rašydamas knygą arba ją jau parašęs? Sapnai tikrai nėra mano kūrybos šaltinis ar stimulas kurti, aš – realistas, nors mano knygų pasaulis kai kam gali atrodyti toks... lyg ir ne iš gyvenimo. Tačiau iš tikro net tas knygos ežiukas yra tikrų tikriausias. O tai, kad jis kal-

Ką Jums reiškia Metų knygos vaikams apdovanojimas? Ką apie jį pasakytų ežiukas ar jo mama? Smagu, kad mano knyga išrinkta Metų knyga, kad ją skaito daug vaikų. Ir ne tik vaikų – sutikti mano amžiaus žmonės pasakoja ją skaitę. Antra vertus, toks vertinimas yra lyg dar vienas savęs, savo kūrybos patikrinimas. Juk vaikų knygos vertę tiksliausiai pasako kaip tik vaikai. Aš dar nežinau, ar ežiukas jau skaitė šią knygelę. Gal mama jam padėjo, nors... ežiukas jau didelis, savarankiškas ir gali būti, kad vaikiškų knygų neskaito. Ką jis pasakytų apie apdovanojimą? Leiskite trumpai pagalvoti... Na taip, jis susimąstytų, prisėstų ant kelmuko ir sumurmėtų: „Nieko sau... Knyga apie mane buvo apdovanota! Gal aš jau ne toks ir paprastas ežys? Kaip tu manai, mama?“ Dėkojame rašytojui už atvirumą ir linkime užrašyti visas mintyse gyvenančių veikėjų istorijas.

sukaktys

Rašytojo mūza buvo Lietuvos gamta

Nuotr. iš asmeninio Juliaus Dautarto archyvo

Vlado Dautarto (1927–2000) 90-mečiui skirtas vakaras, surengtas šių metų balandžio 10 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, galbūt galėjo įvykti ir kitoje reprezentatyvioje vietoje. Vis dėlto norėtųsi manyti, kad pasirinkimą lėmė ne tik šios atsinaujinusios bibliotekos svetingumas ir trauka, bet ir kita svarbi priežastis. V. Dautartas pagal išsilavinimą buvo bibliotekininkas. Jam yra tekę darbuotis įvairiose Vilniaus bibliotekose, o nuo 1963 m. iki 1980 m. jis dirbo tuometės Respublikinės bibliotekos (dabar – Nacionalinės) leidžiamo biuletenio „Bibliotekų darbas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.

nk urs

gim ario

n dv

o lo

g o t ip

o Raud

Tiesa, jubiliejinio vakaro metu kalbėjęs rašytojas Romas Guspalvos“ (1960), novelių rinktinės „Kai nurausta Putinas“ (1963), daitis ne veltui suabejojo šių pareigų tinkamumu žmogui, kuris „Pokalbis su upokšniu“ (1971), novelių romanas „Senojo gluosnio nuo vaikystės teturėjo vieną didžią svajonę – tapti rašytoju, o pagal pasaka“ (1980), romanas „Vaclovo Gailiaus užrašai“ (1995) ir kt. savo esybę buvo gamtos žmogus, joje jautęsis „ne tik saugus, bet Šiandieniniam skaitytojui, norinčiam geriau pajusti ir laimingas“. Pats V. Dautartas interviu žurnalui „Tarp knygų“ V. Dautarto kūrinių savitumą, viešnagė rašytojo gimtinėje 1997 m. yra prisipažinęs: „Ar buvo lengva dirbti ir rašyti? ŽinoŠilelio kaime, Raudondvario valsčiuje (Kauno r.), padėtų ma, nelengva, bet aš didelio krūvio nejaučiau. Reikėjo brautis į plačiau praverti duris į jo gyvenimo ir kūrybos pasaulį. Rengyvenimą ir aš, gerų žmonių padedamas, tai dariau...“ ginyje prisiminimais dalijęsis žurnalistas, publicistas Stasys V. Dautartas savo kūryba „įsibrovė“ ir į žymiausių lietuvių Lipskis atkreipė dėmesį į tai, kaip gražiai rašytojo atminimas literatūros prozininkų gretas. Jubiliejiniame vakare kalbėjęs įprasmintas jo gimtinėje. Šilelio kaime yra Vlado Dautarto literatūros kritikas Petras Bražėnas, pasiremdamas vieno autogatvė, Raudondvario gimnazija kasmet rengia moksleivių ritetingiausių lietuvių prozos tyrinėtojų Alberto Zalatoprozos konkursus, rašytojo vardu pavadintas lietuvių riaus (1932–1999) įžvalgomis ir savo paties patyrimu, kalbos kabinetas, veikia jam skirta memorialinė V. autarto vardą minėjo šalia tokių lietuvių prozos ekspozicija, kuriai nuotraukas ir kitus eksponameistrų kaip Romualdas Lankauskas, Raimondas tus perdavė rašytojo sūnus Julius. Kašauskas, Juozas Aputis ir Romualdas GraGalbūt iki šiol literatūros tyrėjų žvilgsnis manauskas. P. Bražėnas prisiminė, kad beveik prieš žiau krypo į V. Dautarto kūrybą vaikams. Kaip šešiasdešimt metų, 1958-aisiais, kai pasirodė tik į ją savo dėmesį atkreipė jubiliejinio vakaro pirmasis V. Dautarto rinkinys „Panemunės apNacionalinėje bibliotekoje vedėjas dr. Kęstutis sakymai“, jis neakivaizdžiai susipažino su šiuo Urba, sutikęs šia tema parašyti ir mūsų žurnalui. rašytoju ir nuo tada jo kūrybos nepraleisdavo Taigi, ar gali Vlado Dautarto kūryba sudopro akis. Skaitytojai kasmet sulaukdavo vienos, o minti šiandieninį vaiką? kartais ir dviejų rašytojo knygų – pasirodė apysaka nazijoje zos pro reng o t r iamo V. Dauta „Teka upė pro šalį“ (1959), apsakymų rinkinys „Jūros Parengė Jūratė Bičkauskienė 33

sukaktys

Vladas Dautartas vaikų literatūros tinkluose Dr. Kęstutis Urba

Vladas Dautartas yra palikęs gražų autobiografinį (žinoma, metaforišką) paliudijimą: „Gimiau tinkluose, o tėvas augino, ruošė gyvenimui mane savo valtyje.“1 Kažkada gana garsiai ir dažnai tariamas šio rašytojo vardas šiuo metu girdimas rečiau, ypač aptariant suaugusiųjų literatūros patirtį. Žinoma, jeigu suaktyvėtų svarstymai apie gamtos temą lietuvių prozoje, jeigu sustiprėtų ekokritikų balsas, Dautarto kūrybinis palikimas negalėtų būti apeinamas. Mat vyresniosios, gal ir kai kurių vidurinės kartos skaitytojų sąmonėje Dautartas turbūt labiausiai įsiminęs kaip gamtos pasaulio vaizduotojas. Jis pats tokio požiūrio nesikratė, jam rūpėjo ši tema. „Taip, lietuvių literatūra – tiek proza, tiek poezija – augo gamtos fone. Be gamtos neapsiėjo nė viena mūsų literatūrinė mokykla. <…> Deja, mūsų kritika gamtos temos kol kas nėra reikiamai įvertinusi.“2 Lietuvių literatūros istorijoje rastume ne vieną Apsakymo žanrui atstovauja keturios Dautarto atvejį, kai rašytojo kūrybą suaugusiesiems ilgainiui knygos vaikams „Ištikimi draugai“ (1961), „Miškinukas nustelbia knygos vaikams bei paaugliams. Ar tai pa- ir senelis Kaukas“ (1971), „Einam, tėte, pasivaikščiot“ sakytina ir apie Vladą Dautartą, kol kas kategoriškai (1975), „Karalaitė gyvena“ (1988). Ir beveik visos trys negalima tvirtinti. Bet kad ši sritis jo kūrybos pali- dešimtys šio žanro kūrinių išaugę iš tos pačios vaikystės kime svarbi ir gausi, neabejotina. Iš žemės – net ir tada, kai paminimos maždaug trijų dešimčių knygų trylika kolūkio realijos, vis tiek atpažįsti tą Rašytojas laikytinas buvo skirta jauniems skaitytojams. patį herojų, draugiškai bendraujantį su Pagrindiniai apdovanojimai – Lietukokiu nors paaugėliu, su seneliu, nuir vadinamosios vos komjaunimo premija 1966 metais klystantį į gamtą, stebintį jos įdomybes. problemų ir Respublikinė premija 1971-aisiais – Vienas Dautarto apsakymas – „Paupio prozos pranašu. Dautartui skirti būtent už šią kūrybos berniukas“ – tarsi apibendrintas dausritį. Kad ir kaip įtartinai šiandien gumos jo prozos vaikams, paaugliams skambėtų tų apdovanojimų pavadipagrindinių herojų įvardijimas. nimai, pačios premijos tuomet buvo svarbiausios, Kritikas Jonas Linkevičius pagrįstai teigia, kad bene prestižinės. autobiografiškiausia yra antroji Vlado Dautarto knyga – Į vaikų literatūros tinklus Vladas Dautartas pakliuvo apysaka „Teka upė pro šalį“ (1959), vaizduojanti dvyliiškart, vos pradėjęs leisti knygas. Žinoma, pakliuvo savo kametį paauglį3. Jos pasaulis artimas dažno apsakymo noru. Pirmojo rinkinio „Panemunės apsakymai“ (1958) pasauliui. Tai – sklandus, epinis pasakojimas, ryškinantis trečiąjį skyrių jis pavadino „Vaikystės pėdomis“, jame savitus upeivių, žvejų gyvenimo reiškinius, socialinius įdėti keturi apsakymai apie vaikus ir vaikams. Jie atspindi skaudulius. Su šia knyga Dautartas įsitvirtino kaip paaubūdinguosius pokario pirmojo dešimtmečio vaikų lite- glių rašytojas (patiems mažiausiems jis niekada ir nerašė), ratūros bruožus: pabrėžiami socialiniai kontrastai, vaiko kaip paaugliams itin artimo žanro – apysakos – kūrėjas. žvilgsniu perteikiama „buržuazinės tikrovės“ kritika. Pirmiausia turime žvilgtelėti į gana skirtingas realistinio Vaizduojamas pasaulis neabejotinai autobiografinis. pobūdžio apysakas. Iš viso jų parašyta penkios, ir kone Apsakymo „Dovana“ pirmoje pastraipoje rašytojas pri- visos jos žanro istorijoje tikrai svarbios. stato miestelį, „vienu galu atsirėmusį į Nevėžio upe, kitu „Mano tėtis partizanas“ (1964) buvo tarp įsimintiį Šilų giraitę“, o svarbiausias siužeto įvykis – numatyta, niausių šio straipsnio autoriaus ankstyvosios paauglystės bet neįvykusi, todėl daug nusivylimo sukėlusi prezidento skaitinių. Tada nekliuvo ideologinės schemos ar ideoloiš Kauno viešnagė to miestelio mokykloje. giniai atributai, tokie kaip pionieriaus kaklaraištis. Šioje

„

1 2

Interviu su rašytojais / sudarė Stasys Lipskis. Vilnius, 1980, p. 238. Ten pat, p. 239.

Linkevičius, Jonas. Iš gintarų vėrinio: apybraižos. Vilnius, 2002, p. 208.

„

Dautarto apysakoje vaizduotas konkretus Žanrų požiūriu grupuodami Į vaikų literatūros istorinis laikas – vokietmetis, 1943–1945 Dautarto kūrybos palikimą, atskirai metai, paties autoriaus gyventas ir patirtas turime minėti dvi jo apysakas pasatinklus Vladas laikas. Herojai (vaikai, paaugliai) imituokas – „Auksinio lyno vaišės“ (1965) Dautartas pakliuvo ja suaugusiųjų, tėvų gyvenimą, įkuria ir „Pasaka nepasaka apie lydekutį iškart, vos pradėjęs „Perkūno“ partizanų būrį. Ir greičiausiai Kikutį“ (1984). Jos abi priklauso tas tėvų pasaulėžiūros ir laikysenos literatūrinės pasakos diskursui, paleisti knygas. mėgdžiojimo principas laidavo tam tikrą žintinės pasakos tipui. „Auksinio lyno psichologinį tikrumą. Kova su vokietuku vaišių“ pasaulis persmelktas gamtos, Gustu tada atrodė kaip ambicijų ir principų kova. O la- veiksmas vyksta vieną naktį (kai brakonieriai miega) biausiai, žinoma, veikė įtemptas ir dramatiškas siužetas. Melsvojoje upėje. Pagrindiniai veikėjai – lynas Trumpis ir Apie 1970-uosius metus Vladas Dautartas neabe- jo draugė Auksė. Nors ši žuvų pora ir nevadinama šeima, jotinai suaktualino dabarties temą vaikų literatūroje. šeiminius jų santykius lengvai atpažįstame. Siužeto linija Šiuo požiūriu privaloma pažvelgti į vieną jo apsakymą, nesudėtinga, bet pasirinkta labai pagrįstai: lynai pasipublikuotą rinkinyje „Miškinukas ir senelis Kaukas“, – „Tą kviečia svečių, surengia vaišes, kurių metu pristatomos dieną pradėjo snigti“. Nepaprastai subtiliai, su tam tikra įvairios žuvys. Čia labai svarbus ir išplėtotas pažintinis meninio netikėtumo doze jame pateikta irstančios šeimos turinys. Nuolat minima, kokiai šeimai vienos ar kitos situacija. Ši tema dar tik vėrėsi mūsų vaikų literatūroje. žuvys priklauso, kur gyvena, kuo minta, kaip ir kur neršia. Dautarto apsakymas – kone chrestomatinis tokios tematiBe abejo, tai – pasaka, todėl neišvengiamas sužmokos pavyzdys. Taip pat jis laikytinas ir vadinamosios pro- ginimas, charakterių kūrimas. Kaip kad būdinga visai blemų prozos pranašu. Šeimos nedarna, kaip pretekstas animalistinei prozai, charakterių turinys grindžiamas pasukti į nusikaltimų kelią, analizuojama apysakoje „Jis biologine tiesa. Vienos žuvys ramios, draugiškos, kitos – kapitonas pramuštgalvis“ (1970). Siužetui, sumanymui plėšrios, pavojingos, tad, suprantama, tampa neigiamais realizuoti itin tiko detektyvo žanro principai. veikėjais. Tarp nepatraukliausių – dyglė, paskui plėšrioji O štai vienai populiariausių knygų „Žydrieji jungos“ lydeka. Dalyvaudamos pasakojimų konkurse, žuvys (1972) labiau pasitelkta nuotykių prozos patirtis. Vasaros viešnios pasakoja kokį nors savo gyvenimo nuotykį, atostogos, paaugliai plaustu plaukioja po ežerą, ieško kartais jį pagražindamos, pasigirdamos. O kartais, siekjame nuskendusių Napoleono lobių, o aptinka Antrojo damos įtikinti abejojančiuosius, ima demonstruoti savo pasaulinio karo lėktuvo nuolaužas. Tačiau šios apysakos ypatybes – pavyzdžiui, kai niekas netiki, kad ungurys gali meninis pasaulis neapsiribojo nuotykiais. Autorius rado šliaužti per drėgną žolę: šis išsirango į krantą ir tai įrodo. būdų kritiškai pateikti žmogaus dvasios skurdumą, ma- Pateikdamas sinoniminius lietuviškus žuvų pavadinimus, terialinių vertybių absoliutinimą, barbariškumą, gamtos rašytojas, akivaizdu, irgi siekia mokomųjų tikslų. niokojimą. Ir subtiliai bei įtaigiai parodė paauglių vidiTai, kas atrasta rašant „Auksines lyno vaišes“, panio pasaulio dinamiką, besiskleidžiančius, bundančius naudota knygoje apie Kikutį. Šis kūrinys orientuotas į meilės jausmus. jaunesnį skaitytoją, pažintinį pradą jame Šie lyrinės bei psichologinės literagražiai atsveria labai patraukliai antropotūros principai, įgūdžiai itin išryškėjo morfizuoti motinos lydekos ir jos sūnaus Pateikdamas paskutinėje apysakoje „Sapnuoju psichologiniai santykiai. Tai sinoniminius lietuviškus lydekučio karalystę“ (1979). Galbūt pirmiausia suteikia ypatingo jaukumo. Be to, ši apyžuvų pavadinimus, šiai apysakai ir tinka vaikų literatūsaka pasaka įvairesnė intonaciškai, vaikui ros istoriko Vinco Aurylos teiginys, ją patrauklią daro nuotykių pradas. rašytojas, akivaizdu, kad „V. Dautartas romantizuoja ir Belieka pridurti, kad tokį pažintinės siekia mokomųjų tikslų. beletristikos taką (ir netgi vaizdavimo poetizuoja paauglio suvoktą gamtos pasaulį“4. Kad ir neįvardydamas tieobjektą) Vladas Dautartas aptiko ankssiogiai apysakos laiko, autorius vis dėlto sugrįžo į savo čiau, rašydamas apsakymą „Ateiviai iš Baltijos jūros“ paauglystės laiką, aplinką, kurią atpažįstame iš tam tikrų (išspausdintas rinkinyje „Ištikimi draugai“, 1961), ir realijų. Ypatingas knygos herojaus Praniuko amžiaus apibendrinti, jog tai buvo autentiškiausias ir perspektytarpsnis – žengimas per paauglystės slenkstį. Kūrinyje su- viausias šio vaikų rašytojo kūrybos kelias. Vladas Dautartas pateko į literatūrinius tinklus, kukurtas savotiškas meilės trikampis, supriešintos – galbūt riuos prieš jį kruopščiai mezgė Pranas Mašiotas ir Petras ir inertiškai – kaimiškoji ir miestiškoji pasaulėjauta. Praniukas rungtyniauja su ekstravagantiškesniu, įžūlesniu iš Cvirka. Pirmajam jis artimas gamtos tematika, pastanga miesto atvykusiu paaugliu Aloyzu, kuris patraukia Saliu- šviesti vaiką, teikti jam žinių. Šie bruožai itin atsiskleidžia tės dėmesį. O Praniukas stengiasi tą dėmesį susigrąžinti, pažintinėse pasakose. Beveik neabejotina, kad iš Mašioto iš gamtos daiktų kurdamas „karalystę“, pasakišką pasaulį. knygos „Pasakos nepasakos“ (1922) nusižiūrėta ir „LydeApysaka subtili, jautri – gal net per jautri šiuolaikiniam kučio Kikučio“ žanrinė apibrėžtis. Iš Cvirkos, Dautarto skaitytojui. Tad maloniai netikėta, kad šiais metais jos kraštiečio, ateina lyrinės prozos įgūdžiai, patirtis. Šių pavadinimą aptiko mėgstamiausių knygų anketas tyri- dviejų kraštutinumų dermė nulėmė ne vieno Dautarto kūrinio vaikams įtaigumą ir išliekamąją vertę. nėjusios, analizavusios skaitymo specialistės.

„

Auryla, Vincas. Lietuvių vaikų literatūra. Vilnius, 1986, p. 234.

kronika

Balandį – dėmesys vaikų literatūrai ir jos kūrėjams Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Tarptautinės vaikų knygos dienos minėjimą rengia nuo 1993 metų. Ta proga sudarytos atskiros komisijos išanalizuoja ankstesniais metais išleistų knygų – lietuvių autorių ir verstinių – derlių, išrenka reikšmingiausias ir apdovanoja jų kūrėjus. Knygų autoriams įteikiamos premijos, kurias remia įvairios privačios struktūros ir pavieniai asmenys. Jau beveik 10 metų skiriami 9 apdovanojimai. Iš kairės: J. Šulskytė, G. Rakauskienė, R. Stamkauskienė, I. Ežerinytė, D. Šakavičiūtė, D. Karpavičiūtė, T. Dirgėla. Romos Kišūnaitės nuotr.

Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, balandžio 2 dieną surengtose iškilmėse buvo apdovanoti 2016 m. labiausiai nusipelnę vaikų literatūros kūrėjai: rašytojai, iliustruotojai, vertėjai, taip pat skaitymo skatinimo specialistai ir tyrinėtojai. Renginį vedė Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento ekspertas dr. Kęstutis Urba, jam asistavo departamento direktorė Aldona Augustaitienė. Tiek iš didžiųjų miestų, tiek iš provincijos susirinkę svečiai (per 500, tarp jų nemažai buvo vaikų) turėjo progą ne tik stebėti apdovanojimų ceremoniją, bet ir įsigyti apdovanotų autorių knygų, paspausti jiems ranką ar paprašyti autografo. Šventę vainikavo šiemet Auksiniu scenos kryžiumi įvertintas režisieriaus Jono Tertelio spektaklis vaikams „Kaulinis senis ant geležinio kalno“, pastatytas pagal Jono Basanavičiaus užrašytas pasakas ir Nacionalinės premijos laureatės Birutės Žilytės iliustracijas. Žiūrėti spektaklius vaikams, pastatytus pagal geriausius vaikų literatūros kūrinius, – taip pat ilgametė Vaikų knygos dienos šventės tradicija. Apdovanoti šie autoriai ir jų kūriniai: Prano Mašioto premija – Ilona Ežerinytė už geriausią metų vaikų ir paauglių knygą „Sutikti eidą“ (leidykla „Alma littera“); Antrąja premija – Tomas Dirgėla už geriausią knygą vaikams „Domas ir Tomas“ (leidykla „Tyto alba“); Geriausios metų knygos mažiausiems skaitytojams premija – Giedrė Rakauskienė ir Jurga Šulskytė, sukūrusios paveikslėlių knygą „Dramblys ir antis“ (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“); Domicėlės Tarabildienės premija – už gražiausią metų knygą – Aušra Kiudulaitė, iliustravusi Evelinos Daciūtės knygą „Laimė yra lapė“ (leidykla „Tikra knyga“); Premija už meniškiausias dvispalves iliustracijas – Dalia Karpavičiūtė, iliustravusi Monikos Krikštopaitytės knygą „Kultūringa pelė Stasė“ (Modernaus meno centras);

Aldonos Liobytės premija – už reikšmingiausią metų debiutą – Ilona Ežerinytė už pasakų knygą vaikams „Šunojaus diena“ (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Adomo Druktenio premija – už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams – apdovanota Rūta Jonynaitė, iš vokiečių kalbos išverstusi Susanos Kreller knygą „Drambliai nematomi“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla); Eugenijos Stravinskienės premija – už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams – apdovanota Rasa Stamkauskienė, iš anglų kalbos išverstusi Matto Haigo knygą „Kaip Kalėdų Berniukas tėčio ieškojo“ (leidykla „Tyto alba“). Vinco Aurylos premija – už paskaitas ir susitikimus, propaguojančius gerą vaikų bei paauglių literatūrą ir skaitymą, skirta literatūrologei Danguolei Šakavičiūtei. Šventėje taip pat įteikta IBBY Lietuvos skyriaus inicijuota ir 2004 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija. Viena premijos dalis skirta rašytojai Dainai Opolskaitei. Mokytoja lituanistė per pastaruosius dvejus metus išleido dvi knygas – „Eksperimentas gyventi“ (2015) bei „Ir vienąkart, Riči“ (2016). Pastaroji paskelbta geriausia leidyklos „Alma littera“ surengto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso knyga. Kita premijos dalis atiteko vaikų literatūros tyrinėtojai dr. Loretai Jakonytei, kuri jau daugelį metų nuosekliai gilinasi į šią sritį. Ypač reikšminga jos monografija „Šeimos vaizdinys sovietmečio lietuvių literatūroje vaikams“ (2015).

Eglė Baliutavičiūtė

kronika

Pranciškaus Skorinos Šventraščio vertimas Lietuvoje Balandžio mėnesį specialiai į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką iš Vokietijos, Aukštutinės Lužicos krašte esančio Gerlico miesto, buvo atvežta 1517–1520 m. Prahoje Pranciškaus Skorinos leista „Rusėniškoji Biblija“. Vienai savaitei ji tapo vertingiausiu parodos „Pranciškaus Skorinos Rusėniškajai Biblijai – 500“ eksponatu. Parodos atidarymo iškilmę vedė Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, dalyvavo Aukštutinės Lužicos mokslinės bibliotekos direktorius Matthias Wenzelis.

Pristatymą pradėjęs bibliotekos direktorius S. Narbutas akcentavo, kad šiemet minime reikšmingą įvykį – prieš 500 metų Prahoje P. Skorina pradėjo leisti „Rusėniškąją Bibliją“, o po penkerių metų vėl minėsime dar vieną jubiliejų – sukaks 500 metų, kai 1522 m. Vilniuje buvo išspausdinta pirmoji knyga Lietuvos teritorijoje – P. Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“. Pasak S. Narbuto, parodą surengti paskatino noras į mūsų kultūros tradiciją įrašyti mažiau žinomus vardus, šiandien geriau suvokti tų įvykių reikšmę. Direktorius padėkojo visiems rinkusiems medžiagą, padėjusiems apipavidalinti ir kitaip prie parodos rengimo prisidėjusiems ar geranoriškai bendradarbiavusiems kolegoms iš Lietuvos ir užsienio. „Rusėniškoji Biblija“ – tai Šventojo Rašto vertimas į bažnytinę slavų kalbą, pamatinis krikščioniškosios Europos tekstas. P. Skorina ją leido Prahoje atskiromis knygomis, jos buvo vežamos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir plito tarp rusėnų. Įvairiose Europos bibliotekose yra išlikę pavienių „Rusėniškosios Biblijos“ knygų (viena jų – „Skaičių knyga“ – saugoma Vrublevskių bibliotekoje). Parodoje eksponuotas Gerlico egzempliorius unikalus tuo, kad čia į vieną knygą surištos beveik visos P. Skorinos išleistos Šventojo Rašto dalys. Kaip Vokietijoje buvo atrasta ilgus metus lentynose pragulėjusi P. Skorinos Biblija, papasakojo Auštutinės Lužicos mokslinės bibliotekos direktorius M. Wenzelis. 2005-ieji šalyje buvo paskelbti Biblijos metais ir Gerlice buvo rengiama bibliotekoje saugomų Biblijų paroda. Ieškodami jai eksponatų, bibliotekos darbuotojai peržiūrėjo katalogus ir, radę įrašą apie Prahoje išleistą knygą, ja susidomėjo. Po parodos pastorius, senosios slavų kalbos žinovas, kurį laiką dėstęs Sankt Peterburge, atkreipė dėmesį į istorinę ir kultūrinę knygos vertę – juk tai XVI a. P. Skorinos Biblija. „Vėliau spaudoje pasirodė straipsnis

Aukštutinės Lužicos mokslinės bibliotekos direktorius Matthias Wenzelis su „Rusėniškąja Biblija“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fotografės Vikos Petrikaitės nuotr.

apie šį retą leidinį, ir nuo tada tai mūsų reikšmingiausias egzempliorius“, – sakė M. Wenzelis. Leidinys pasižymi puikia spaudos technika, poligrafine kultūra, originalia ornamentika ir graviūromis. Šis meniškas kūrinys nusipelnė platesnio aptarimo dėl daugybės priežasčių. Tai – ne tik lingvistinė, religinė, estetinė, bet ir etinė vertybė dėl paties vertėjo asmenybės ir kūrybinių intencijų, kurias jis išdėstė knygų pratarmėse. Kalbėdamas apie „Rusėniškosios Biblijos“ svarbą, S. Narbutas aptarė kelis aspektus: chronologijos, turinio ir meninės reikšmės. Iki P. Skorinos Biblija buvo išspausdinta vos keliomis šnekamosiomis kalbomis: italų, vokiečių ir čekų. Savo knygoms pratarmes vertėjas parašė šnekamąja rusėnų kalba, todėl P. Skorinos išleistą Šventraštį galime laikyti ketvirtuoju šioje garbingoje eilėje. Dar vienas svarbus momentas – pats vertėjas puikiai suprato Biblijos reikšmę ir svarbą. Pratarmėse atsispindi unikalus tuo metu (XVI a. pr.) humanistinis P. Skorinos nusiteikimas, į Bibliją jis žvelgia kaip į svarbią edukacijos priemonę (ji pravers norint išmanyti raštą, gramatiką, retoriką, logiką, muziką, dorinius klausimus ir kt.). „Rusėniškoji Biblija“ yra unikali ir dėl tos priežasties, kad P. Skorina pirmasis iliustracijoms pasitelkia nusipelniusius to meto žmones. Graviūrose vaizduojami pritarimu ar kitaip jį parėmę Čekijos didikai, Lietuvos ir Lenkijos valdovai. Yra išraižytas ir paties P. Skorinos atvaizdas. Tekstas iliustruotas meniškais raižiniais, paaiškinančiais patį biblinį siužetą.

Vaidenė Grybauskaitė 37

kronika

Kupiškio sinagoga išlydėjo bibliotekininkus, kad pasitiktų atsinaujinusi Kupiškio viešoji biblioteka, šiais metais švenčianti savo 80-metį, įsikūrusi pačiame miesto centre, istoriniame sinagogos pastate dirba paskutinius mėnesius – netrukus bus pratęsti pastato rekonstrukcijos darbai. Prieš išsikeldami į laikinas patalpas, o šį atiduodami į statybininkų rankas, sumanėme kovo 31-ąją pakviesti čia dirbusius kultūros namų, muziejaus ir bibliotekos darbuotojus, įvairaus amžiaus miestelėnus į atsisveikinimo su pastatu vakarą. Dabartinį vaizdą sinagogos pastatas įgavo 1951 metais. Skirtingais laikotarpiais čia veikė trys kultūros įstaigos: Kultūros namai ir biblioteka, o nuo 1962 metų – ir Kraštotyros muziejus. Buvęs rajono Kultūros skyriaus vedėjas Algimantas Jasaitis, pasodintas į „šiltąją prisiminimų“ kėdę, sakė, kad sinagogos pastato rekonstrukcijos autorystė priskiriama to meto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Petrui Silickui, parengusiam projektą ir vadovavusiam darbams. Buvo prisiminti ir žmonių pasakojimai apie žydų paslėptą ir remonto metu sinagogoje rastą lobį, jį radusių darbininkų tragiškus likimus. 1983 metų pabaigoje išsikėlus Kultūros namams, o 1984 metų pradžioje – muziejui, biblioteka liko viena visame buvusios sinagogos pastate. Atsisveikinimo renginio dalyvius daina, šokiu ir eilėmis pasveikino jaunosios bibliotekos lankytojos. Bibliotekos direktorius Algirdas Venckus, pristatęs svečius – Lietuvos Respublikos Seimo narį Joną Jarutį, Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėją Jurgitą Trifeldienę, šio skyriaus vyriausiąją specialistę Ireną Mockuvienę, – priminė, kad šis pastatas neatsiejamas nuo miestelio aplinkos, o jo likimas glaudžiai susijęs su čia gyvenusių ir dirbusių žmonių likimais. Šiuos žodžius patvirtino demonstruotos skaidrės, kuriose šmėžavo miestelio prieškario vaizdai: sinagogos pastatas (pagal išlikusius inventorizacijos aktus pastatytas ar rekonstruotas 1901 metais), gydytojo Ipolito Franckevičiaus sodinti medeliai, Mikalinos Glemžaitės tautinių drabužių kolekcija, elektrinė, šventinamas kooperatyvo pastatas, Kupiškio gimnazija, vėjo malūnai (jų, pasak rašytojo Alekso Baltrūno, buvę net šeši, o arbatinių – apie dvidešimt). Gausiai čia gyvenusių žydų buitį ir papročius iliustravo Laimutės Kliopkinienės perskaityta ištrauka iš Alekso Baltrūno vaikystės dienų apysakos „Pavasaris – ruduo“. Direktorius, komentuodamas nuotraukas, priminė ir interneto puslapį Kupishok, kurį sukūrė žydai išeiviai iš Kupiškio. Paskutinėje skaidrėje tarsi vizija demonstruotas būsimos, jau rekonstruotos, 38

Parodų salėje pristatomos Kupiškio istoriją menančios skaidrės. Priekyje sėdi LR Seimo narys Jonas Jarutis su žmona. Stasio Kačinsko nuotr.

bibliotekos vaizdas, palydėtas su atsidūsėjimu: po kelerių metų tai taps realybe... Renginio dalyviams buvo surengta ekskursija po biblioteką, jie galėjo išgirsti „magišką senojo pastato laiptų girgždesį“. Ekskursiją vedė čia dirbę Kultūros namų darbuotojai Kazys Stančikas ir Laimutė Bernadickienė. Parodų salėje veikusi fotografijų paroda „Susitikimų akimirkos“, skirta bibliotekos 80-mečiui, priminė svarbesnius bibliotekos renginius ir joje viešėjusius žymius žmones, o II aukšto koridoriuje ir laiptinėje eksponuota paroda „Kupiškis ir jo kultūrinė aplinka. Prabėgę dešimtmečiai“ bylojo be žodžių. Virtualiąją parodą „Po vienu stogu: kultūros namai, biblioteka, muziejus“ galima pažiūrėti bibliotekos interneto svetainėje http:// kupiskiovb.lt/. Parodose eksponuojamos fotografijos iš Kupiškio viešosios bibliotekos ir Etnografijos muziejaus fondų, bibliotekoje saugomo Juozo Kraujūno fotografijų fondo, taip pat asmeninių A. Jasaičio, K. Stančiko, E. Urbonienės, P. Jankausko, L. Bernadickienės, D. Aleknienės ir kitų kupiškėnų albumų. Naktį bibliotekoje pratęsė koncertas, surengtas kitoje erdvėje, – jau 2016 metais pradėtos rekonstruoti renginių salės balkone ir scenos antrame aukšte, tiesiog ant neseniai išlieto betono. Saloninės muzikos programą „Pasiklydę dvaro šešėliuose“ atliko trio „Giocoso“: Raimonda Janutėnaitė (mecosopranas), Viktorija Zabrodaitė (fleita), Nijolė Baranauskaitė (fortepijonas). Skambėjo Frédérico Chopino, Mykolo Kleopo Oginskio dainos, kita XIX amžiaus Europos kompozitorių vokalinė ir instrumentinė muzika. Kaip ypatingas atsisveikinimo su pastatu akcentas žvakių šviesoje nuvilnijo nostalgiškasis M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“. Programą pratęsė Kupiškio meno mokyklos jaunųjų flei

Kupiškio biblioteka 1967 m. Bibliotekos archyvo nuotr.

Kupiškio VB 2015 m. Reginos Vilčinskienės nuotr.

tininkų pasirodymas, Kupiškio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro studijos parengta programa „Teatriniai dalykėliai“. Paskutinė renginio dalis vėl persikėlė į parodų salę, kur kadaise vykdavo šokiai, čia susipažindavo poros. Į „šiltąją prisiminimų“ kėdę atsisėdęs Alfredas Buška prisiminė, kaip 1963 metais, atvykęs dirbti į Kupiškį, grodavo šokiuose. Jam ir Gintautui Vaitoniui užgrojus valsą „Švelnus vėjelis“, kelios poros tuoj pasileido šokti – visai kaip kadaise, prieš dešimtmečius. Prisiminimais dalijosi tautodailininkas Vytautas Jasinskas, buvusi bibliotekos,

Taip atrodys biblioteka po rekonstrukcijos.

vėliau Kultūros namų darbuotoja Vanda Samulionienė, Kazys Stančikas, buvęs chorvedys Pranas Jankauskas. Savo eiles skaitė daugelį metų po bibliotekos stogu gyvuojančio literatų klubo „Lėvens balsai“ nariai. Svečiams ir programos dalyviams įteikti originalūs suvenyrai: degtukų dėžutės ir suvenyrinės lentelės iš bibliotekos palėpės su dabartiniu Kupiškio viešosios bibliotekos pastato atvaizdu.

Janina Širvinskienė

kronika / Bibliotekų sukaktys Joniškis Jono Avyžiaus viešoji biblioteka atšventė jubiliejų. Kovo 16-ąją, Knygnešio dieną, Raudonojoje sinagogoje vyko šventinis renginys „Reveransas knygai“, skirtas Jono Avyžiaus bibliotekos 80 metų jubiliejui paminėti. Ta proga bibliotekoje buvo parengta virtuali nuotraukų paroda – „80 bibliotekos metų: įvykiai ir žmonės“. Per 80 metų ne kartą keitėsi bibliotekos pavadinimas, jos vadovai, tačiau biblioteka visada buvo svarbus rajono kultūros židinys. Dvi Joniškio kultūros centro teatro „Žiburys“ aktorės, įsikūnijusios į bibliotekos darbuotojas, pristatė bibliotekos kelią nuo įkūrimo iki šių dienų. 1937 m. kovo 15 d. švietimo ministro įsakymu Joniškyje buvo įsteigta valstybinė biblioteka su skaitykla. Iš pradžių biblioteka įsikūrė valsčiaus skirtuose buvusios pradžios mokyklos dviejuose kambariuose. Bibliotekos įkurtuvių rūpesčiai teko pirmajai vedėjai Valentinai Ivanovaitei, dirbusiai bibliotekoje iki 1941 m. Nelengvi bibliotekai buvo ir pokario metai: nebuvo tinkamų patalpų, trūko būtiniausio inventoriaus, keitėsi darbuotojai. Tik 1945 m. pradėjo dirbti nuolatinė darbuotoja – vedėja Elena Sauliūtė. 1951 m. į rajoninę biblioteką atvyko dirbti pirmoji specialistė – Janina Irena Bernotaitė-Rudokienė. Jaunoji darbuotoja siekė, kad biblioteka būtų patraukli kultūros įstaiga, stengėsi sukurti skaitytojams jaukią aplinką. Ji kartu su rajono architekte

(pagal vokiečių žurnalą „Der bibliotekar“) bibliotekai suprojektavo ir užsakė naujas talpias lentynas, kurias pagamino Joniškio pramonės kombinatas. Tokių baldų neturėjo nė viena respublikos rajoninė biblioteka. 2004 m. gegužės mėnesį viešajai bibliotekai suteiktas rašytojo Jono Avyžiaus vardas. Bibliotekos iniciatyva 2012 m. Joniškio rajono savivaldybė įsteigė Jono Avyžiaus literatūros premiją, kuri teikiama kas penkeri metai rašytojo jubiliejinių sukakčių proga. Pirmuoju Jono Avyžiaus literatūros premijos laureatu tapo rašytojas Romualdas Granauskas. Antroji premija bus teikiama šių metų gegužės mėnesį. Buvusi ilgametė bibliotekos direktorė Vilija Gilienė pasidalijo prisiminimais apie darbą ir kolegas, džiaugėsi, kad jai vadovaujant buvo užmegzti ryšiai su Švedijos Vimerbio miesto biblioteka, kad buvo įrengta mobilioji bib lioteka ir ilgą laiką aptarnauti kaimo filialų skaitytojai. Šiuo metu bibliotekai vadovaujanti di rektorė Jovita Šimkevičiūtė pristatė bibliotekos veiklą per pastaruosius dešimt metų, papasakojo, kuo džiugina savo lankytojus ir skaitytojus, su kokiais iššūkiais susiduria. „Biblioteka jungia įvairaus amžiaus ir įvairią patirtį turinčius žmones, tai bendruomenės susibūrimo vieta, kurioje kiekvienas gali rasti mėgstamą veiklą“, – teigė vadovė. Jubiliejinėje šventėje dalyvavo gausybė svečių: rajono valdžios atstovai, LR Seimo narių Vitalijaus Gailiaus ir Arūno Gumuliausko padėjėjai, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Regionio bibliotekų veiklos ir vadybos skyriaus vedėja Ekaterina Prakapene, Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos prezidentė, Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė, regiono bibliotekų direktoriai, bičiuliai, skaitytojai.

Rajono meras Gediminas Čepulis už profesionalumą, rūpestingumą, nuolatinį bibliotekinės bendruomenės telkimą, meilės knygai ugdymą, bibliotekinių vertybių ir kūrybiškos kultūros erdvės puoselėjimą padėkos ženklu apdovanojo buvusią bibliotekos direktoriaus pavaduotoją Violetą Vilčiauskienę. Mero padėkos raštais apdovanoti bibliotekos darbuotojai: Aušra Jonuitytė, Aleksandra Stulginskienė, Audrius Danielius, Laima Karpavičienė, Erika Vasiliauskaitė-Rašimienė. LR Seimo nario V. Gailiaus padėkos raštai įteikti šioms bibliotekininkėms: Dovilei Kurlienei, Ritai Brazauskienei, Eglei Šukienei. Už dalyvavimą labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ veikloje Seimo nario A. Gumuliausko padėkos raštus gavo Vaikų skyriaus bibliotekininkės: Dovilė Kurlienė, Violeta Katinienė Stanislava Silkienė ir Jurdaičių filialo vyr. bibliotekininkė Diana Užkuraitienė. Kraštietis dailininkas prof. Juozas Galkus bibliotekos 80-mečio proga atnaujino ir padovanojo bibliotekai 1959 metais sukurtą plakatą „Knyga – geriausias draugas“. Nuo šiol jis puoš bibliotekos erdves. Pasibaigus oficialiajai daliai, renginio dalyvių laukė įspūdinga aktorės Eglės Jackaitės ir džiazo virtuozo Vytauto Labučio meninė programa „Poezija džiaze“. Gita Vilčiauskienė Pasvalys Bibliotekos 80-mečiui skirta mokslinė konferencija. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka, minėdama 80 metų jubiliejų, kovo 17 d. surengė konferenciją „Biblioteka – kultūrinės nepriklausomybės kūrėja ir bendruomenės stiprėjimo garantas“. Konferencija buvo skirta bibliotekininkams, bibliofilams, švietėjams ir visiems, besidomintiems bibliotekų ir informacinių technologijų vaidmeniu

Iš kairės: R. Bedulytė, L. Markevičienė, V. Grigas, A. Saladūnaitė, D. Abazoriuvienė, J. Vaitiekūnienė. Vido Dulkės nuotr.

šiuolaikinėje visuomenėje. Pranešimus skaitė svečiai iš Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų, Nacionalinės Martyno Mažvydo, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekų, Pasvalio krašto švietėjai ir bibliotekininkai. Remdamiesi istorinėmis perspektyvomis ir naujausiais pastarųjų metų tyrimais apie bibliotekose vykstančius pasikeitimus ir įgyvendinamas naujoves, pranešėjai bandė apibrėžti, kokia turėtų būti bibliotekų paskirtis Lietuvoje ir kokias veiklos kryptis jos turėtų plėsti, kad išliktų reikalingos ir visapusiškai remiamos bendruomenės bei valdžios. Konferencijos pranešimuose vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nepasiūlyta, tačiau mėginta paanalizuoti Lietuvos bibliotekose įsigalėjusių moderniųjų technologijų santykį su tradicine knyga, taip pat išgyvenamą įtampą dėl bandymų savo veikloje taikyti konkurencinės ekonomikos modelį. Pranešėjai sutiko, kad bibliotekos dar turi apsispręsti, kuriose srityse jos turėtų keistis, o kur pasilikti prie knygos saugotojos įvaizdžio, kad išlaikytų ryšį su savo skaitytoju, pritrauktų verslų paslaugos vartotoją. Konferencijoje buvo perskaityti šie pranešimai: „Bibliotekos atgimusios Lietuvos pilietiniame audinyje“ (prof. habil dr. Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius); „Gyvenimas su knyga: M. Katiliškis – bibliotekininkas ir rašytojas“ (prof. dr. Dalia Kuizinienė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė); „Dirbtinis intelektas, robotizacija... tai bibliotekininkų aušra ar saulėlydis?“ (dr. Vincas Grigas, Vilniaus universiteto bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjas); „Viešųjų bibliotekų kaita“ (Eugenijus Stratilatovas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginės plėtros departamento direktorius); „Atgal į ateitį: Lietuvos viešųjų bibliotekų idėja nacionaliniame scenarijų planavimo tyrime“ (dr. Zinaida Manžuch, Vilniaus universiteto docentė); „Žvilgsnis į dvasinės kultūros šaltinius besikeičiančių technologijų ir socialiai kontrastingoje visuomenėje“ (Jurgita Vaitiekūnienė, Pasvalio r. Vaškų vidurinės mokyklos direktorės pavaduotoja); „Prieš knygą nublanksta visi pasaulio stebuk lai...“ (Albina Saladūnaitė, Panevėžio apsk. G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja); „Bibliotekos vieta krašto praeities ir dabarties kontekste, jos vaidmuo XXI amžiaus bendruomenėje“ (Danguolė Abazoriuvienė, Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos prezidentė, Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė).

Konferencijos dalyvius sveikino rajono meras Gintautas Gegužinskas. Konferenciją moderavo Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Informacijos, mokymo ir dokumentavimo skyriaus vedėja Rita Bedulytė ir vyriausioji bibliografė Lijana Markevičienė. Pranešimų klausėsi Panevėžio apskrities bibliotekų darbuotojai, Pasvalio krašto muziejininkai, istorikai, bibliotekos bičiuliai. Bibliotekos 80-mečiui skirtą konferenciją rėmė Lietuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija, Pasvalio rajono savivaldybė, informacinis rėmėjas – rajono savivaldybės laikraštis „Darbas“. Jūratė Genytė Radviliškis Skirtingų kartų susitikimai. Šiemet Radviliškio viešoji biblioteka švenčia savo 80metį. Ta proga Žaislotekoje pradėtas renginių ciklas „Mūsų bibliotekos gimtadienis“ – organizuojami susitikimai su buvusiais bibliotekos darbuotojais. Siekiame, kad dabartinė karta žinotų, kaip anksčiau žmonės vertino knygas, kokias paslaugas teikdavo biblioteka, kokias knygas skaitė vaikai. Kovo 3 d. Žaislotekoje viešėjo buvusi Radviliškio centrinės bibliotekos vedėja Ona Venslovienė, vadovavusi jai 1964–1971 m. Iš viešnios pasakojimų vaikai sužinojo, kad bib lioteka tais metais veikė dabartiniuose Šaulių namuose. Anų laikų vaikai skaitė J. Verne’o, H. Wellso knygas, populiarios buvo V. Petkevičiaus „Kodėlčius“, „Sieksnis, Sprindžio vaikas“, „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“. Skaitomi buvo ir „Pifo nuotykiai“. Vartėme bibliotekos metraščių puslapius, žiūrėjome O. Venslovienės atsineštas senas fotografijas, kuriose užfiksuotas tuometis bibliotekos pastatas, bibliotekos vidus, stendai, knygos, skaitytojai. Viešnia papasakojo komiškų situacijų iš savo bibliotekinio darbo.

Radviliškis Nedidelio miestelio didelė šventė. Balandžio 7 d. Grinkiškio visuomenė šventė Jono Poderio gimnazijos bibliotekos 70-metį ir Grinkiškio miestelio bibliotekos 80-metį.

Iš kairės: Radviliškio tarybos narys S. Zajančkauskas, filialo bibliotekininkė V. Urbonavičienė, rajono tarybos narė A. Januševičienė, gimnazijos bibliotekininkė D. Dauknienė. R. Poškienės nuotr.

Biblioteka Grinkiškio kultūrinio gyvenimo istorijoje ypač svarbi ne tik dėl savo misijos, bet ir dėl išgyvento laiko. Duris atvėrusi 1937 metais, ji atlaikė visus istorinio laiko virsmus ir niekada durų neuždarė. Dabartinės bibliotekininkės Danutė Dauknienė ir Virginija Urbonavičienė pasistengė, kad abiejų bibliotekų jubiliejaus šventė taptų įsimintinu miestelio kultūrinio gyvenimo įvykiu. Pasiruošimas dvigubai sukakčiai subūrė bendram darbui abi bibliotekas, gyvenančias po tuo pačiu stogu, gimnazijos administraciją, gimnazijos ir kultūros namų meno kolektyvus, seniūniją ir aktyvius skaitytojus. Į šventinę popietę susirinko ne tik Grin kiškio miestelėnai, bet ir gausus svečių būrys: rajono vicemeras Kazimieras Augulis, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistės Eligija Zoltnerienė ir Vladislava Virbickienė, buvusi ilgametė Radviliškio VB direktorė, rajono tarybos narė Aldona Januševičienė, Rad viliškio viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Marcinkienė, Grinkiškio seniūnė Giedrė Bložienė, gimnazijos direktorius Bronius Alek na, buvusi ilgametė mokyklos biblio tekininkė Veronika Čepienė, kolegės iš Pašušvio ir Kairėnų bibliotekų ir kt. Bibliotekininkės Virginija Urbonavičienė ir Danutė Dauknienė apžvelgė savo bibliotekų istoriją ir šiandienos aktualijas. Prisiminimais pasidalijo Veronika Čepienė, čia išdirbusi 30 metų. Rajono vicemeras K. Augulis ir viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja V. Marcinkienė įteikė padėkos Susitikimas su buvusia bibliotekos vedėja Ona Vensloviene. raštus bibliotekininkėms ir bibliotekos pagalbininkams. Aktyviausius O. Venslovienė parodė ir savo pirmąją skaitytojus sveikino ir apdovanojo Grinkiškio knygą – W. Hauffo „Nykštuką Nosį“, pasidalijo bibliotekininkės. Renginį vedė Audra ir Klemas prisiminimais apie vaikystės žaidimus, užminė Indrėkai. vaikams mįslių, pasiūlė atlikti užduotėlių, Jubiliejaus minėjimas parodė, kad bibliopadovanojo susitikimo dalyviams knygų ir tekos ypač reikalingos mažiems miesteliams saldumynų. ir kaimams. Tai dažnai šalia žmogaus likusi Popietė buvo tarsi gyva istorijos pamoka vienintelė kultūros įstaiga. Dabartiniame techapie knygos ir bibliotekos reikšmę žmogaus nologijų amžiuje tai vieta, kurioje laukia ne tik gyvenime. kompiuteris, bet ir gyvas, nuoširdus žmogus – Audronė Sinušaitė, bibliotekininkas. Jolanta Šilinskienė Rasa Poškienė

kronika / Tarptautinė vaikų knygos diena Kaunas Tarptautinės vaikų knygos dienos atgarsiai. Kauno rajono SVB bendruomenė Vaikų knygos dieną minėjo visą savaitę. Karmėlavos bibliotekoje šventinė savaitė prasidėjo vyr. bibliotekininkės D. Jankauskienės inicijuotais garsiniais skaitymais, kuriuose Balio Buračo gimnazijos moksleiviai skaitė ištraukas iš Selemono Paltanavičiaus knygos „Tukas lieka vienas“ ir Rebekos Unos „Pijus ir Nikolas“. Mokiniai apžiūrėjo bibliotekoje veikiančias parodas, vartė knygeles, dalijosi įspūdžiais apie skaitymą namuose, išbandė naują virtua lųjį žaidimą „Knygos kelias“. Renginį vedusi Karmėlavos bibliotekos vyr. bibliotekininkė D. Jankauskienė stengėsi suteikti vaikams gerų emocijų ir paskatinti daugiau skaityti. Kulautuvos bibliotekoje Vaikų knygos savaitė prasidėjo rytmečiu „Atverk knygelės duris“. Bibliotekininkė Nijolė Laurynienė vaikams skaitė ištraukas iš gražiausių ir mėgstamiausių pasakų, vėliau mažieji bibliotekos lankytojai piešė plakatą, skirtą Vaikų knygos dienai, apžiūrėjo bibliotekoje veikiančią spaudinių parodą ,,Ar skaitei?“.

Tarptautinė vaikų knygos diena Kulautuvos bibliotekoje.

Į Šlienavos biblioteką dvi dienas iš eilės rinkosi Šlienavos pagrindinės mokyklos pradinių klasių moksleiviai. Bibliotekininkė E. Grušienė vaikus supažindino su biblioteka, joje esančiomis vaikiškomis knygomis, žurnalais ir stalo žaidimais. Renginio pabaigoje net 10 pirmokėlių tapo bibliotekos skaitytojais. Dvi aktyviausios bibliotekos lankytojos – F. Vinkauskaitė ir A. Čirko, kurios bibliotekoje lankosi nuo 3 metukų, buvo apdovanotos vardinėmis padėkomis. Ilgakiemio bibliotekoje šurmuliavo didelis būrys susirinkusiųjų – Ilgakiemio mokyklosdarželio auklėtiniai su auklėtoja, pradinių klasių moksleiviai su mokytojomis. Rašytoja N. Kalasauskienė papasakojo vaikams apie vaikiškų knygelių rašymą ir labiausiai įsimintinas sukurtas istorijas. Susitikimo pabaigoje buvo apdovanoti geriausi 2016 metų skaitytojai – jiems bibliotekininkė Vaida Raginskienė įteikė diplomus ir dovanėles. Vaikų knygos dienos renginiai organizuoti ir Rokų, Neveronių, Vandžiogalos, Vilkijos, Ramučių, Eigirgalos, Užliedžių, Pagynės, Čekiškės, Ežerėlio padaliniuose. Regina Vasauskaitė

Kelmė Skirtukas mėgstamiausiai knygai. Tarptautinė vaikų knygos diena balandžio 5-ąją prasmingai paminėta ir Užvenčio bibliotekoje – čia susirinko visi, kuriems nesvetima knyga, kurie jas mėgsta ir jaučia. Kartu su Šatrijos Raganos gimnazijos socialine pedagoge Dalia Orlakiene buvo surengta akcija „Skirtukas mėgstamiausiai (mylimiausiai) knygai“. Užvenčio bibliotekoje socialinė pedagogė Dalia Orlakienė su mokinėmis ir bibliotekininke Regina Karpiene kūrė skirtukus ir stengėsi į juos sudėti savo teigiamas emocijas ir mintis apie knygą. Sukurtais skirtukus buvo papuoštos net 85 bibliotekoje esančios knygos. Bibliotekoje lankytojai gali susipažinti su D. Orlakienės knygų skirtukų paroda. Regina Karpienė, Dalia Orlakienė Pagėgiai Apie vaikų knygas, tautinį kostiumą ir lėles, galinčias sekti pasakas. Viešoji biblioteka, minėdama Tarptautinę vaikų knygos dieną ir Tautinio kostiumo metus, pakvietė vaikus ir jų tėvelius į edukacinę popietę „Knygos, keičiančios vaikų pasaulį“. Prie šios šventės prisidėjo jaunieji bibliotekos skaitytojai, dalyvavo Vaikų dienos centro ugdytiniai, atlydėti vaikų užimtumo specialistės Redos Smailienės ir socialinės darbuotojos Danutės Filippovos, Piktupėnų pagrindinės mokyklos mokiniai su mokytojomis Eugenija Budvytiene, Janeta Vidraite-Maroziene ir VB Piktupėnų filialo bibliotekininke Nijole Jogiene, Meno ir sporto mokyklos dailės skyriaus II klasės mokinės, atlydėtos direktorės pavaduotojos ugdymui Linos Ambarcumian. Visus pasveikinusi viešosios bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė palinkėjo vaikams būti aktyviais skaitytojais ir branginti savo gimtąjį kraštą. Popietėje buvo pristatytas akcijoje „Vaikų Metų knygos rinkimai 2016“ dalyvavusių knygų penketukas. Renginio viešnia – neformalaus vaikų švietimo vadovė Rita Poteliūnienė, pasitelkusi savo rankų darbo lėles, dovanojo literatūrinęmeninę programą „Lėlės gali sekti pasakas“. Pristatydama eksponuotą personalinę lėlių parodą, autorė pasakojo, iš kokių medžiagų jos pagamintos, kaip atsiranda lėlių vardai ir pan. Popietėje buvo pristatyta ir viešosios bib liotekos organizuoto Pagėgių krašto vaikų etnografinių-kūrybinių dirbtuvėlių konkurso „Raštuotas, languotas“ darbų paroda. Jaunosios bibliotekos skaitytojos Dovilė ir Aistė Mišeikytės, pasipuošusios Mažosios Lietuvos tautiniu kostiumu, demonstravo delmonus – šio regiono etnokultūrai būdingus aprangos aksesuarus, sukurtus konkurso metu. Dalyviai buvo apdovanoti padėkomis ir saldžiais prizais. Liudmila Fetingienė Šiauliai Šventė „Pasibelsk į knygos širdį“. Balandžio 3-ąją Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centre Kuršėnuose buvo surengta

vaikų knygos šventė „Pasibelsk į knygos širdį“, kurią organizavo Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos Vaikų literatūros skyrius. Šventė prasidėjo netradiciškai – ir vaikus, ir tėvelius, ir kitus svečius pasitiko pasakų personažai – Lapė ir Pepė Ilgakojinė. Jos pristatė Daugėlių lopšelio-darželio knygelių parodą „Išmintingosios pelėdos patarimai“. Į šventę atvyko rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Tomas Vaitkus, rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė, Kuršėnų miesto seniūno pavaduotoja Giedrė Karkalienė ir šventės rėmėja, bibliotekos globėja, LR Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė, jos padėjėja Ada Grakauskiene. Renginį vedė maža raudona Boružėlė ir šmaikščioji Kakė Makė. Pagrindinis Tarptautinės vaikų knygos šventės akcentas buvo aktyviai skaitančių vaikų apdovanojimai. Už ilgametį skaitymą bibliotekos globėjos knygos įteiktos Livijai Staponkutei, Kajui Grigalaitis ir Evelinai Kazlauskaitei. Už aktyvų skaitymą ir naudojimąsi elektroninėmis „Vyturio“ leidyklos knygomis buvo apdovanotos Egidija Bužinskaitė ir Kamilė Masiliūnaitė. Taip pat už skaitymą bibliotekos globėjos dovanomis buvo apdovanotos Urtė Jocaitė bei Džiuginta Molytė ir patys mažiausieji – Džiugas ir Vakaris Korsakai bei Melana Asačiova, kuriuos į biblioteką dar palydi jų šauniosios mamos.

Šventės „Pasibelsk į knygos širdį“ dalyvius pasitiko pasakų personažai.

Šventėje netrūko dainų ir muzikos – dalyvavo Kuršėnų meno mokyklos akordeonistai, Goda ir Kristijonas (vad. Nadežda Bukantas), Kuršėnų meno mokyklos solistė Urtė Janutytė ir merginų kvartetas (mokyt. Hana Mockienė, akomponavo – Danutė Streckienė). Renginį užbaigė Kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Ikaras“. Žiūrėjome spektaklį „Pasaka apie mergaitę ir mėlynas akis“ pagal Justinos Jocaitės-Rutkauskienės kūrinį (rež. Leontina Valskienė). Vilma Grudžinskienė

MŪSŲ KALENDORIUS

2017 GEGUŽĖ 16

Sukanka 100 metų, kai gimė poetas, kompozitorius, buvęs ilgametis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno kultūros namų kaimo kapelos vadovas STANISLOVAS KRASINSKAS (1917–2000). Gimė Kružiūnuose, Alytaus r. Nesulaukęs nė penkerių, susirgo raupais ir neteko regėjimo. Tęsdamas muzikalios giminės tradicijas, pats mokėsi groti smuiku Nuo 1949 m. mokėsi Kauno aklųjų internatinėje mokykloje, kartu lankė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą, kur savo muzikinius įgūdžius tobulino pas dėstytoją K. Matiuką. 1958 m. tuomečiame Kauno aklųjų gamybiniame kombinate įkūrė kaimo kapelą ir jai vadovavo 33 metus. Subūrė akluosius ir silpnaregius muzikantus, prie kapelos įsteigė vyrų vokalinę grupę. Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Kauno kultūros namų kaimo kapelos atliekama muzika skambėjo „Grok, Jurgeli“ konkursuose, su koncertais aplankė tolimiausius Lietuvos kampelius, pats tapo žinomu kūrinių kaimo kapeloms autoriumi. jo polkos ir valsai buvo apdovanojami respublikiniuose konkursuose. Pirmosios jo poezijos knygelės „Prie mano tako“ pristatymas sutapo su tragiškais 1991 m. sausio įvykiais. Antroji garsinė eilėraščių knyga „Likimo žvaigždė“ (įrašyta į kasetę) pasirodė 1999 m. Knygas rengė labai kruopščiai, rankraščius taisė, šlifavo, ieškojo tinkamiausio įvaizdžio, rimo. Už kūrybiškumą 1979 m. LAD centro taryba jam skyrė Meno premiją. Mirė 2000 m., palaidotas gimtojoje Punioje. S. KRASINSKO KŪRYBA Prie mano tako: eilėraščiai. Klaipėda: Eldija, 1990. 84, [1] p. APIE S. KRASINSKĄ Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. Vilnius, 2004, kn. 9, p. 168. Lukšytė-Krušinienė E. Punia laiko verpetuose. Marijampolė, 2013, p. 68. Siderevičienė G. Atmintis – gyvenimo mokytoja: [Kauno aklųjų bendruomenė pažymėjo kauniečių saviveiklininkų V. Černiauskienės ir St. Krasinsko jubiliejus] // Mūsų žodis. 2007, nr. 7, p. 9. Siderevičienė G. Nepasidavęs likimui: [nekrologas]. – Portr. // Mūsų žodis. 2000, nr. 7, p. 19. Siderevičienė G. Smuiko ir poezijos daina: [apie to paties pavadinimo vakarą-koncertą, skirtą S. Krasinsko 85-osioms gimimo ir 2-osioms mirties metinėms paminėti] // Siderevičienė G. Tokie panašūs ir skirtingi. Vilnius, 2005, p. 83-88; Mūsų žodis. 2002, nr. 7, p. 17-18. Siderevičienė G. Sukvietė akordeonas // Mūsų žodis. 2009, nr. 6, p. 17-18. Valentukevičius J. Neregių literatų sąvadas. Vilnius, 2005, p. 68-69, 175: portr. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 325.

Sukanka 90 metų, kai gimė poetas, mokytojas, kraštotyrininkas VLADAS SKREBIŠKIS (1927–2007). Gimė Pa ka lnių kaime, Utenos r. 1934–1938 m. mokėsi Pakalnių pradinėje mokykloje, 1939–1941 m. Utenos „Aušros“ pradinės mokyklos V–VI skyriuose, 1941–1947 m. – Utenos gimnazijoje. 1947–1949 m. studijavo Vilniaus universitete, istorijos-filologijos fakultete ( baigė tris kursus). 1963 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1977–1980 m. mokėsi Vilniaus kultūros mokyk loje režisūros specialybės. 1944–1966 m. mokytojų perkvalifikavimo kursuose mokėsi dailės. 1950–1963 m. dirbo Molėtų, 1963–1965 m. Inturkės vidurinėse mokyklose, 1965–1996 m. Čiulėnų pagrindinėje mokykloje. Nuo 1965 m. apie dvidešimt metų dirbo Čiulėnų kultūros namuose meno vadovu ir apie 25 metus Čiulėnų kino stacio naro kino mechaniku. Mokyklose dėstė lietuvių ir vokiečių kalbas, psichologiją, logiką, muziką, piešimą, dirbo mokyklos bibliotekininku. Vadovavo vaikų chorams ir pats dalyvavo rajono mokytojų chore. Dirbo muzikinio auklėjimo vadovu vaikų darželyje. Vadovavo jaunųjų kraštotyrininkų būreliui, nuo 1975 m. dalyvavo respublikinėse vietovardžių, asmenvardžių, tarminių žodžių rinkimo ekspedicijose, kur surinko apie šešis tūkstančius kalbinių vienetų. Rašė mokyklos, kolūkio istorijas. Kurti eiles pradėjo dar vaikystėje. V. Skrebiškio eilėraščiai, miniatiūros, aforizmai buvo spausdinami rajoniniuose laikraščiuose, „Šluotoje“, „Utenyje“, „Vilnyje“. Jo eilėraščių galime rasti rinkiniuose „Lenkiuosi žemės balsui“ (1990), „Akimirkos“ (1993, 1999), „Posmai, skambėję prie Lakajų“(1998, 1999), „Kūrybos akimirkos“ (2007), „Pakalnių kraštas“, D. 3 (2007). V. Skrebiškis dalyvavo respublikinėse „Gimtinės“ klubo literatūrinės kūrybos šventėse: Gargžduose (1986 m. tapo prizininku), Anykščiuose (1988 m.), Šakiuose (1990 m.), Mažeikiuose (1994 m.), Rokiškyje (1996 m. tapo laureatu). Dalyvavo Molėtų rajono literatų brolijos veikloje, Rytų Aukštaitijos literatų susitikimuose. Mirė 2007 m. spalio 8 dieną. APIE V. SKREBIŠKĮ Meilus A. Nukentėjo kuklus pensininkas. – Iliustr. // Utenis. 2006, vas. 28, p. 6. Meilus A. Prisiminė Vladą Skrebiškį / aut. nuotr. – Iliustr. // Utenis. 2006, geg. 23, p. 6. PRO MEMORIA: (Vladas Skrebiškis 1927 – 2007) / Molėtų literatų brolija // Vilnis. 2007, spal. 12, p. 2. Takaitytė S. Vlado pasaulėlio metafora. – Nuotr. // Vilnis. 2004, vas. 27, p. 5. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 378. 20

Sukanka 130 metų, kai gimė pedagogas, k raštot y r inin kas, kalbininkas ANTANAS VIRELIŪNAS (1887–1925). Žr.: Bibliotekų darbas. 1987, nr. 4, p. 3839; Tarp knygų. 2007, nr. 4, p. 45.

PAPILDOMA LITERATŪRA APIE A. VIRELIŪNĄ [Antanas Vireliūnas] // Atsiminimai apie Joną Jablonskį. Vilnius, 2010, p. 444. Baronienė D. Birželio mėnesio sukaktys. – Iliustr. // Kupiškėnų mintys. 2007, birž. 14, p. 6. Dabulevičienė P. Antanas Vireliūnas: [biobib liografija] // Tarp knygų. 2007, nr. 4, p. 44-48. Grajauskienė L. Palangos senosiose kapinėse – penkios kultūros vertybės. – Iliustr. // Palangos tiltas. 2013, lapkr. 12 (nr. 85), p. 8. Keršulytė P. Jaunimo veikla ir pirmieji laikraštėliai Kupiškio krašte: [apie bendradarbiavimą leidžiant „Jaunimėlis“, „Liuosas kelias“ ir kt.]. – Iliustr. // Kupiškėnų mintys. 2014, saus. 18, p. 4-5. Kulikauskas G. Kalbos tvarkytojai prie Smetonos (II): tarpukario lietuviai buvo rimtai užsimoję išravėti kalbos piktžoles: barbarizmus, skolinius ir svetimybes: [ir apie komisijos narį A. Vireliūną]. – Iliustr. // Verslo klasė. 2015, nr. 11 (lapkritis), p. 59. Lapinskienė L. Humanitarinė mintis Panevėžio mokytojų seminarijoje 1872–1915 ir 1919–1936 m.; Mokytojų seminarija ir Panevėžio kolegija – miesto švietimo ir kultūros židinys. – Bibliogr. išnašose. – Iliustr. // Kelias nuo Mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos. Panevėžys, 2016, p. 17-18; 367. Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2015, t. 4: biogr., p. 803. Lietuvių kalbos enciklopedija. – 2-asis patiksl. ir papild. leid. Vilnius, 2008, p. 603. Lietuvos geografai: encikl. žinynas. Vilnius, 2007, p. 281-282: portr. Makariūnienė E. Antano Vireliūno fizikos įvardai arba terminai: [„Įvardai arba terminai, priimti terminologijos komisijos“]. – Portr. // Fizikų žinios. 2008, nr. 34, p. 27-28. Spevakovienė B. Pedagogas, kalbininkas Antanas Vireliūnas ir Palanga. – Iliustr., portr. // Palangos tiltas. 2012, birž. 26 (nr. 48), p. 8. Veselauskienė D. Gaublių restauravimo ypatumai. Lietuviško gaublio „Žemės globas“ restauravimas. – Iliustr. // Bibliotekininkystė. 2008, p. 113-114. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2014, t. 25, p. 261. Zinkevičius Z. Antano Vireliūno idėjos ir Henriko Kulvinsko pastangos jas atgaivinti: [koment. apie H. Kulvinsko kn. „Lietuvių kalbos metmenys“, kurioje autorius stengiasi įdiegti beveik prieš šimtmetį A. Vireliūno siūlytus terminus]. – Portr. // Voruta. 2013, lapkr. 23, p. 1, 10. 25

Sukanka 110 metų, kai gimė poetė VIKTORIJA GENYTĖ-ŠMAIŽIENĖ (1907–1971). Gimė Mintaujoje (Latvijoje). Vaikystę praleido Joniškyje, ten baigė gimnaziją. Persikėlusi į Kauną įstojo į „Saulės“ mergaičių mokytojų seminariją, ją baigusi, kurį laiką studijavo Vytauto Didžiojo universitete. 1928 metais jai buvo pasiūlytas darbas ką tik įsteigtame Kauno aklųjų institute. Pati išmoko Brailio raštą ir tapo viena profesionaliausių pedagogų. Mokytoja dirbo vienuolika metų: mokė įvairių bendrojo lavinimo dalykų, mergaites mokė darbelių, vadovavo dramos būreliui, rūpinosi mokymo priemonių įsigijimu, parengė vadovėlių. Labai svarbus buvo jos parengtas Brailio rašto

elementorius „Mūsų šviesa“ (1930). Ši knyga – tai knygų akliesiems spausdinimo pradžia Lietuvoje. Iki mūsų dienų neišliko nė vieno šios pirmosios knygos egzemplioriaus, pagrindinės mokymo priemonės, pradžiamokslio, norint išmokti Brailio rašto. Vėliau pasirodė „Saulutė“ (1936). Brailio raštu pati parašė mergaitėms „Pavyzdžiai rankų darbeliams“. Šis vadovėlis išėjo su gražia dedikacija: „Skiriu visoms saulės nematančioms, darbelius mėgstančioms mieloms akloms mergytėms“. Leidinys yra kraštotyrininkų išsaugotas ir dabar eksponuojamas Lietuvos aklųjų bibliotekos istorijos muziejuje. Pedagogė dirbo ir žurnalistės darbą. Žurnale „Aklųjų dalia“ ir kituose tarpukario leidiniuose spausdino straipsnius apie aklųjų švietimą ir gyvenimą Lietuvoje. 1933 m. V. Genytė buvo komandiruota į Marijampolę, kur mokytojų tobulinimosi kursuose visus supažindino su Brailio rašto dėstymo metodika. Kauno aklųjų instituto vadovybė patikėjo jai rašyti Aklųjų instituto kroniką. V. Genytė-Šmaižienė įvairiuose tarpukario leidiniuose spausdino straipsnių tiflopedagogikos tema. 1935 m. vasarą V. Genytė ištekėjo už žurnalisto Jono Šmaižio ir sukūrusi šeimą toliau dirbo Aklųjų institute, buvo aktyvi visuomenininkė Kaune – dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje, vaidino teatro studijoje, vadovavo jaunųjų skautų organizacijai, ikimokyklinio amžiaus vaikams vedė valandėlę Kauno radiofone tetos Onos vardu. V. GenytėŠmaižienė Kauno aklųjų institute dirbo iki 1939 m. pabaigos. 1940 m. pradžioje pradėjusi dirbti LR švietimo ministerijoje, V. Genytė-Šmaižienė nenutolo nuo aklųjų švietimo ir tais pačiais metais per baigiamuosius egzaminus buvo Švietimo ministerijos atstovė Aklųjų institute. Baigiantis karui 1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją, gyveno Zeligenštato pabėgėlių stovykloje. Čia įsikūrusioje lietuvių mokykloje subūrė vaikų teatrą ir vadovavo „Vyturėlio“ chorui. Į sovietų okupuotą Lietuvą jie grįžti negalėjo, todėl 1948 m. išvyko gyventi į Kanadą, apsistojo Vinipege. Ir čia ji įsitraukė į visuomeninį darbą – vadovavo chorui, režisavo spektaklius. Eilėraščių rinkinį „Gyvenimas ir darbai“, iliustruotą L. Poscente ir P. Jurkaus, po mirties išleido jos vyras J. Šmaižys. Poeziją skelbė periodikoje, almanachuose. Eilėraščiuose vyrauja asmeninės atsakomybės žmogui ir tautai, gamtos grožio motyvai. Poetė daugelį eilėraščių mažiesiems išspausdino vaikų periodikoje, žurnale „Eglutė“. Jų tematika tradicinė, apimanti siaurą vaiko namų aplinkos ir gamtos akiratį, metų kaitos vaizdus. Jų meninį įspūdį stiprina vykusiai vartojami asmeniniai, gyvūnų „kalbos“ garsažodžiai, vaiko šnekamosios kalbos jausminės intonacijos. Natūralų eilėraščių ritmą, jo bangavimą kartais trikdo poetės pastangos įterpti pamokamųjų ar peikiamųjų minčių. Po mirties likusius rankraščius redagavo L. Žitkevičius. V. Genytė-Šmaižienė mirė 1971 m. gruodžio 25 dieną Vinipege (Kanada). D. GENYTĖS-ŠMAIŽIENĖS KŪRYBA Gyvenimas ir darbai: eilėraščiai. / [red. L. Žit kevičius; iliustr. L. Poscente; vinjetes piešė P. Jurkus]. [Brooklyn, N.Y.]: Jonas Šmaižys (Brooklyn, N.Y.: Pranciškonų sp.), 1973. 96 p.: portr., iliustr. Žiedais težydi žodžiai: [poezijos ir straipsnių rinktinė] V. Genytės-Šmaižienės 100-osioms gimimo metinėms. Vilnius: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2007. 159, [1] p.: portr. APIE V. GENYTĘ-ŠMAIŽIENĘ Auryla V. Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra, 1945–1990. Kaunas, 2003, t. 2, p. 68.

Lietuviškieji slapyvardžiai. Vilnius, 2004, t. 1, p. 278. Lietuvių išeivijos spaudos bibliografija, 1945–2000. Vilnius, 2002, t. 1, įr. 4472, 4680. Naujokaitis P. Lietuvių literatūros istorija. Čikaga, 1976, t. 4, p. 52-53. Šmaižys J. Viktorija Genytė-Šmaižienė // Genytė-Šmaižienė V. Žiedais težydi žodžiai. Vilnius, 2007, p. 5-12. Valentukevičius J. Pirmoji Brailio knyga: [„Mūsų šviesa“ (1930)] // Mūsų žodis. 2010, nr. 3, p. 21. Valentukevičius J. Viktorijai Genytei-Šmaižienei – 100 // Mūsų žodis. 2007, nr. 6, p. 21. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 265. 26

Sukanka 80 metų, kai gimė poetė, prozininkė, publicistė JUZEFA JANUŠIENĖ (g. 1937). Gimė Girgždučių k., Akmenės r. 1945–1949 m. mokėsi Girgždučių pradinėje mokykloje, 1949– 1952 m. Sablauskių (Akmenės r. ) septynmetėje mokykloje, 1957–1965 m. Klaipėdos žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikume, 1959 m. buhalterių kursuose Vilniuje, 1983–1985 m. mokėsi Vilniaus kultūros mokykloje bibliotekininkystę. Akmenės r. 1957–1974 m. dirbo Dabikinės tarybiniame ūkyje buhaltere, 1974–1975 m. Sablauskių bibliotekos bibliotekininke. 1975– 1980 m. Kairiškių kultūros namų direktore. 1980–1982 m. Kairiškių apylinkės vyresniaja buhaltere, 1982–1984 m. Kairiškių bibliotekos bibliotekininke. 1984–1992 m. Pasruojo (Telšių r.) žuvininkystės ūkio vyr. buhalterės pavaduotoja, 1992–1994 m. Gedrimų (Telšių r.) pagrindinės mokyklos tikybos mokytoja. Apie save poetė rašo: „Visą laiką rašiau – nuo keturiolikos metų. Užaugau daugiavaikėje šeimoje. Dešimt mūsų buvo. Tėvelis gražiai dainavo, eiliavo, šį meną ir man perdavė. Iš mamytės gavau tikėjimą, tvirtybės...“ Akmenės literatų klubo „Žemgalija“, Žemaitijos rašytojų draugijos ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos (nuo 1999 m.) narė, Stasės Niūniavaitės literatūrinės premijos laureatė, už žemaitiškos tarmės sklaidą apdovanota kultūros ministro padėka. Yra išleidusi eilėraščių rinkinius „Žydintis šerkšnas“ (1991), „Atvirumo akimirka“ (1993), „Prakalbėk, gimtinės ąžuolėli“ (1999), „Svajonių laiškas“ (2004), šeimos istorijos „Skersvėjai“ (1995), mąstymų ir giesmių knygos „Didysis pokalbis“ (2004). Jos eilėraščiai išspausdinti Žemaitijos rašytojų rinktinėje „Sava muotinu kalba...“ , Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ almanache „Lietaus dvasia“, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos almanache „Ten, sidabro vingy“, poezijos almanachuose, Akmenės krašto literatų almanache „Žiemgalijos užrašai“ I, II, III dalyse. Poetės kūryba yra publikuojama Akmenės krašto literatų svetainėje www.akmeneskrastoliteratai.lt, spausdinama laikraščiuose „Vienybė“, „Kalvotoji Žemaitija“, „Žemaičių saulutė“. J. JANUŠIENĖS KŪRYBA Atvirumo akimirka: [eilėraščiai]. [S. n.] 1993, 61 p. Prakalbėk, gimtinės ąžuolėli: (eilėraščiai) / [iliustr. A. Perminas]. Klaipėda: Eldija, 1999.

126, [2] p.: iliustr. – (Brolių Alberto ir Stanislovo šviesiam atminimui). Skersvėjai: [proza ir publicistika]. [S. n.], 1995. [28] p.: iliustr. Svajonių laiškas: [vaizdeliai ir eilės]. [Kaunas]: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, 2004. – 32, [1] p., įsk. virš.: iliustr., portr. Žydintis šerkšnas: [eilėraščiai]. [S. n.], 1991. 63,[1] p. APIE J. JANUŠIENĘ Janušienė J. Skersvėjai: [beletrizuota autobio grafija] / [su A. Šidlausko prier. apie aut.]. – Portr. // XXI amžius. 2002, rugs. 11, p. 8-9. Istorinę dieną pagerbta poetė // Vienybė. 2007, liep. 11, p. 3. Įteikta literatūrinė premija:[J. Janušienei įteikta devintoji S. Niūniavaitės literatūrinė premija] / J. Sejavičienės nuotr. // Vienybė. 2016, rugs. 7, p. 1. Įteikta literatūrinė premija:[S. Niūniavaitės literatūrinė premija įteikta J. Janušienei] / D. Markulienės nuotr. // Šiaulių kraštas. 2016, rugs. 8, priedas „Krašto žinios“, p. 11. Kas yra kas Lietuvoje, 2009: auks. tūkstantm. leid. Kaunas, 2009, p. 659: portr. Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos valstybės metraštis, 1990–2010. [Kaunas], [2013], p. 420: portr. Kas yra kas: Šiauliai, Panevėžys, Utena, Akmenė, Anykščiai, Biržai, Ignalina, Joniškis, Kelmė, Kupiškis, Molėtai, N. Akmenė, Pakruojis, Pasvalys, Radviliškis, Rokiškis, Visaginas, Zarasai. Kaunas, [2005], p. 346: portr. Knygos gimimas: [„Prakalbėk, gimtinės ąžuolėli“ / parengė] J. Sejavičienė. – Portr. // Vienybė. 1999, gruod. 16, p. 3. Prėskienis B. Janušienė Juzefa: [biogr.] // Šiaulių krašto literatūros panorama. Šiauliai, 2003, p. 194-195. Sejavičienė J. Knygos šviesa laiko horizonte: [poetei įteikta devintoji S. Niūniavaitės literatūrinė premija]. – Iliustr. // Vienybė. 2016, rugs. 10, p. 4. Šiaurės Lietuvos literatai: [inform. leid.]. Šiauliai, 2008, p. 8. Šidlauskas A. Atminimas gyvas amžinai: [biografija]. – Portr. // XXI amžius. 2002, rugs. 11, p. 8. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 451. 27

Sukanka 85 metai, kai gimė dramaturgas, prozininkas KAZYS SAJA (g. 1932). Žr.: Tarp knygų. 1997, nr. 4, p. 47–48; 2007, nr. 4, p. 48; 2012, nr. 4, p. 43–44.

PAPILDOMA LITERATŪRA K. SAJOS KŪRYBA Kinivarpų raštai: fantastinių istorijų rinktinė / dail. G. Leonavičius. Vilnius: Typoart, 2013. 198, [2] p.: iliustr. Liepsnojanti : [romanas] / iliustr. R. Juškaitis. Vilnius: Alma littera, 2013. – 83, [4] p.: iliustr. Noras, kuris dar išsipildys: apsakymai tiems, kurie jau mokosi mąstyti / [dail. A. Tarabilda]. Vilnius: Alma littera, 2017. 108, [3] p.: iliustr. Slėpynės: apysakaitė / iliustr. G. Leonavičius. Vilnius: Typoart, 2016. 45, [3] p.: iliustr. Su boružėle ant kaktos: [apsakymai] / [dail.

R. Juškaitis]. Vilnius: Alma littera, 2017. 57, [1] p.: iliustr. Tuo taku ten: „skudurėliai“, straipsniai, apsakymai, pjesės / [iliustr. U. Žilytės]. Vilnius: Vaga, 2017. 220, [3] p.: iliustr. Žuvėdas: [pasakos] / iliustr. G. Leonavičius. Vilnius: Typoart, 2016. 22, [6] p.: iliustr. Клеменс = Devynbėdžiai: п’еса / переклаў з лiт. А. Разанаў. Мiнск: I. П. Логвiнаў, 2013. 112, [3] p. – Baltar. POKALBIAI. PASISAKYMAI. Apie pomirtinę knygą su jos autoriumi: [pokalbis apie kn. „Kinivarpų raštai“] / kalbėjosi R. Jasukaitienė. – Iliustr. // Nemunas. 2014, geg. 8-14 (nr. 17), p. 9. Apsimokėtų permokėti: [K. Sajos pamąstymai rugsėjo 1-osios proga]. – Portr. // Lietuvos žinios. 2016, rugs. 1, p. 2. Ar tikrai rašytojas Kazys Saja kūryboje deda tašką? / [kalbėjosi] G. Milkevičiūtė. – Portr., iliustr. // Savaitė. 2017, nr. 2 (saus. 14-20), p. 26-27. Ginkime, ką iškovojome: [kalba, pasakyta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime]. – „Lietuvos žiniose“ pavad.: „Kad nereikėtų liūdnai atsidusti“. – Portr. // XXI amžius. 2012, kovo 16, p. 3, 7; Lietuvos žinios. 2012, kovo 12, p. 2. Interviu su K.Saja… be K.Sajos: interviu 1977 m. sudėliojo buvęs Tomas iš „Dilgėlių šilko“ aktorius Č. Stonys. – Iliustr. // Lietuvos žinios. 2012, birž. 27, p. 14-15. K. Saja išleido savo pomirtinę knygą: [pokalbis apie kn. „Kinivarpų raštai“ / užrašė] R. Mikšionienė. – Iliustr. // Lietuvos rytas. 2013, bal. 4, p. 15. Kodėl mūsų tiek maža: [pamąstymai rugsėjo pirmosios proga apie lietuvių tautą, kalbą]. –Portr. // Lietuvos žinios. 2015, rugs. 1, p. 2. Margos Lietuvos margi raštai: [pasisakymai] / [parengė] J. Kažemėkaitytė. – Aut.: J. Pieškuvienė, K. Saja ir kt. // Ūkininko patarėjas. 2016, kovo 26, p. 6. „Mokytojas – Dievo bendrautoris…“ : rašytoją, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą K. Sają kalbina R. Jasukaitienė. – Iliustr. // Dialogas. 2012, spal. 4, p. 1, 5; Naujos tėviškės žinios. 2012, spal. 5, p. 4. Neužpainiokit durų: „tiems, kuriems reikės greitai išeiti“ – taip įpratom sakyti nežmoniškai bijodami mirties. Palaikau A. M. Pavilionienės įstatymo projektą, kuris įteisintų eutanaziją, tik nenorėčiau, kad jis būtų apraizgytas biurokratinėm pinklėm. – Portr. // Veidas. 2014, nr. 33 (rugpj. 29), p. 6. Sunkiai iškovota, bet nebranginama: [pokalbis apie tų dienų įvykius, valstybės kūrimo sunkumus, Lietuvą tarptautinėje arenoje, tautiškumą bei patriotizmą / kalbėjosi] M. Eidukonis. – Iliustr. // Valstiečių laikraštis. 2012, kovo 10, p. 6. Valstybė kaip medis: [K. Sajos požiūris į situaciją valstybėje]. – Portr. // Lietuvos žinios. 2012, gruod. 8, p. 4. APIE K. SAJĄ Čingaitė G. Komunikacijos strategijos Kazio Sajos dramaturgijoje: žanrinis aspektas [Rankraštis]: daktaro disert.: humanitariniai mokslai, filologija (04 H), lietuvių literatūra (H 5903). Vilnius, 2015. 177 p. – Disert. rengta 2008–2014 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instit. – Aut. darbų sąrašas: p. 24 (5 pavad.). – Bibliogr., p. 169177, ir išnašose. Adomėnienė A. Susimąstau: ką man reiškia

Kovo 11-oji?: [apie Vilniaus karininkų ramovėje vykusį susitikimą su K. Saja]. – Iliustr. // Savanoris. 2013, kovas (nr. 3), p. 1, 3. Armonienė D. „Pomirtinė“ Kazio Sajos knyga: [„Kinivarpų raštų“ pristatymas Varėnos VB]. – Iliustr. // Giružis. 2013, lapkr. 22, p. 3; Merkio kraštas. 2013, lapkr. 22, p. 3. Averkienė R. Gyvenimas pilnas stebuklų : [„Kinivarpų raštų“ pristatymas Varėnos VB]. – Iliustr. // XXI amžius. 2014, saus. 31, p. 10. Averkienė R. Merkinėje susitiko „senieji“ ir „naujieji“ dzūkai: [apie Merkinėje vykusį iš Varėnos krašto kilusių žymių šalies meno ir mokslo žmonių susitikimą]. – Iliustr. // Giružis. 2013, rugs. 13, p. 3. Bataitienė Z. „Knyga turėjo išeiti po mano mirties“: [„Kinivarpų raštų“ pristatymas Ukmergėje]. – Iliustr. // Ukmergės žinios. 2013, bal. 12, p. 8. Bitinaitė A. Kaip persipynė Kuprių ir Sajų gyvenimai…: [R. Kuprio „Saugoti amžiams: mūsų šeimos tremties istorija“]. – Iliustr. // Darbas. 2017, vas. 23, p. 4. Bitinaitė. A. Rašytojas Kazys Saja – nuo vaikystės Skėriuose…: [„Kinivarpų raštų“ pristatymas Katiliškio VB]. – Iliustr. // Darbas. 2013, bal. 30, p. 3. Černiauskas V. Meno ir mokslo žmonės – Merkinės V. Krėvės gimnazijoje. – Iliustr. // Giružis. 2013, rugs. 13, p. 5. Januševičienė V. Kazys Saja: „Devynbėdžiai“ kitoniškai dar įdomiau: [K. Sajos atsiliepimai apie M. Meilūno režisuotą spekt. Panevėžio dramos teatre]. – Iliustr. // Sekundė. 2014, gruod. 5, p. 1, 5-6. Jasukaitienė R. Gyvenimo eliksyras: [ susitikimas su rašytoju Dainavos girioje]. – Iliustr. // Naujos tėviškės žinios. 2012, birž. 21, p. 4. Jasukaitienė R. Tekstas ir kontekstas: [susitikimas su rašytoju Kauno Menininkų namuose]. – Iliustr. // Naujos tėviškės žinios. 2012, gruod. 11, p. 5. Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos valstybės metraštis, 1990–2010. [Kaunas], [2013], p. 793: portr. Kazio Sajos laiškas ir konkursas: [apie kvietimą dalyvauti rašinių konkurse Varėnos r. bendrojo ugdymo m-klų vyresn. moksleivius]. – Iliustr. // Giružis. 2014, spal. 10, p. 5. Klusas M. Kazys Saja ir angeliukai: [apie Vilniaus knygų mugėje pristatytas vaikams skirtas knygeles „Žuvėdas“ ir „Slėpynės“]. – Portr. // Lietuvos žinios. 2016, kovo 1, p. 10. Leščinskas V. J. Ten Agotėlė upeliuką arė: [apie rašytojo sodybą Rudnios k., Varėnos r.]. – Iliustr. // Žaliasis pasaulis. 2012, lapkr. 8, p. 1, 6, 12. Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2015, t. 4: biogr., p. 177-178: portr. Milerytė R. Metas kalbėti apie tai, apie ką patogiausia tylėti: [„Liepsnojanti“] // Literatūra ir menas. 2014, nr. 21 (geg. 23), p. 14-17. Pužaitė S. Kazio Sajos kinivarpos turi paslaptį: [„Kinivarpų raštų“ pristatymas Šiaulių universiteto b-koje]. – Iliustr. // Šiaulių kraštas. 2013, bal. 22, p. 1, 5. Raulinavičiūtė A. Rašytojas gimnazistams dovanojo signatarų rašiklius: [susitikimas Alytaus Putinų gimn.] // Alytaus naujienos. 2016, bal. 12, p. 2. Šerelytė R. Lengvi vasaros voratinkliai: [„Liepsnojanti“ ir kt.]. – Iliustr. // Literatūra ir menas. 2014, nr. 24 (birž. 13), p. 38. Trys iškiliausios Dzūkijos asmenybės: [apie K. Sajos inicijuotą rašinių konkursą „Praėjusio šimtmečio didieji dzūkai“] – Iliustr. // Giružis. 2014, liep. 4, p. 5. Turonis K. „Esu seniausias Rudnelėje…“: taip sakė turistų sambūryje dalyvavęs Neprik

lausomybės Akto signataras, rašyt. K. Saja. – Iliustr., portr. // Žaliasis pasaulis. 2016, gruod. 1, p. 6. Vaišvila Z. Dėl „teisybės“ pameluoja ir Vytautas Landsbergis, Gerb. Kazy Saja : Z. Vaišvilos atsakymas K. Sajai. – Portr. // Laisvas laikraštis. 2012, gruod. 22 - saus. 4 (nr. 51), p. 13. Žemaitytė-Petrauskienė A. Šventė renka savo svečius: [apie kraštiečių susitikimą Merkinėje]. – Iliustr. // Merkio kraštas. 2013, rugs. 17, p. 5; rugs. 20, p. 5. Žibėnienė V. Dzūkai ne vien tik grybo kotą žindo: K. Sajos laiškas ir konkursas: [apie Varėnos r. m-kloms pasiūlytą konkursą]. – Iliustr. // Merkio kraštas. 2014, spal. 3, p. 2. 28

Sukanka 110 metų, kai gimė pedagogas, pro z i n i n k a s VACYS KAVALIŪNAS (1907–1994). Žr.: Tarp knygų. 1997, nr. 4, p. 47- 48.

PAPILDOMA LITERATŪRA V. KAVALIŪNO KŪRYBA Šauksmas: novelės. Vilnius: V. Užtupo l-kla „Vilius“, 1998. 175, [1] p.: portr. APIE V. KAVALIŪNĄ Vacio Kavaliūno žemės kelias ir palikimas: [autobiog. / su prier. apie autorių]. – Iliustr. // Draugas. 2004, geg. 22, priedas „Mokslas, menas, literatūra“, p. 1. Encyclopedia Lituanica. Boston, 1973, vol. 3, p. 88. – Angl. JAV lietuviai: biogr. žinynas. Vilnius, 1998, t. 1, p. 470-471: portr. Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. Vilnius, 2004, kn. 6, p. 129-190; kn. 9, p. 157-158. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1969, t. 36, p. 297. Lietuvių išeivijos spaudos bibliografija, 1945–2000. Vilnius, 2000, įr. 2407, 2464, 3223 5367–5370, 6386. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 228. Mizgirienė A. Šviesus mokytojo atminimas. – Persp. iš: Tauragiškių balsas. 1999, gruod. 7, p. 4 // Mizarienė A. Tauragės krašto šviesuoliai. TauragėKaišiadorys [i.e. Kaišiadorys], 2012, p. 110-111. Mūsų kalendorius: 2007 birželis / parengė P. Dabulevičienė // Tarp knygų. 2007, nr. 4, p. 44-48. Prisimenant Vacį Kavaliūną / jk. – Portr. // Dirva. 2004, geg. 18, p. 9. Prisimenant Vacį Kavaliūną (1907–1994) / [prier. parašė] jk. – Portr. // Dirva. 2008, vas. 5, p. 10. Sventickas K. Garbaus kraštiečio romanai parvežti gimtinės skaitytojams // Alytaus naujienos. 2015, gruod. 3, p. 9. Šešplaukis-Tyruolis A. Vacio Kavaliūno „Aidai ir šešėliai“ // Tyruolis A. Pažintis su rašytojais ir knygomis. Kaunas, 1997, kn. 2, p. 96-97. Žemės deganti žvaigždė: prisimenant pedagogų Vacio ir Onos Kavaliūnų gimimo šimtmetį / parengė J. Kavaliūnaitė // Draugas. 2007, gruod. 15, priedas „Mokslas, menas, literatūra“, p. 8. Žukienė R. Pedagogas ir rašytojas Vacys Kavaliūnas // Žemaičių saulutė. 2000, saus. 28, p. 5.

Parengė Gražina Rinkevičienė

in this issue Ineta Krauls-Ward. The Keyword “Me” in the Hashmark #youarethelibrary

Kęstutis Šapoka. A Shocking Evidence 1

On the occasion of the traditional National Library Week organized by the Lithuanian Librarians Association, the independent consultant Dr. Ineta Krauls-Ward presents her insights about the role of libraries in the life of today’s individual, the mission of this institution and its new activity tasks as well as the public image it creates as a response to the reality of the modern world and Lithuania.

At present the Department of Document Conservation and Restoration at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania is restoring the 1863 edition of the series of prints “Los Desastres de la Guerra” (“Disasters of War”) by the painter and printmaker Francisco José de Goyos y Lucienteso (1746–1828). In the present publication, Dr. Kęstutis Šapoka introduces this series by Goya, which is considered his most mature work.

The Tribute to Those who Deserve It

A Glimpse into the Sources of the Past

As it is annually, the election of the best in libraries was organized this year: the best librarian, the best library executive and the best young librarian. They are presented awards of the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania. We introduce the winners of 2016, who were elected from 18 nominated candidates.

Asta Stirbytė. The Colours of the Stronghold of Our State

A brief reporting about the celebratory welcome of the facsimile of the original of the Resolution of the Lithuanian Council on the restoration of the Lithuanian State of the 16th of February 1918 discovered in Germany’s archives, which was organized at the Matynas Mažvydas National Library of Lithuania. The event was honoured by the attendance of representatives of the Seimas and Government of the Republic of Lithuania, government institutions and foreign embassies as well as the discoverer of the Act of Independence Prof. Liudas Mažylis and residents of Vilnius and its visitors.

Competences = Knowledge + Skills + x

Encouraged by Tarp knygų, professionals from libraries of Vilnius, Šiauliai, Pasvalys and Utena share their thoughts about competences that are essential for today’s librarian. The article presents thoughts by Dr. Nijolė Bliūdžiuvienė, Danguolė Abazoriuvienė, Vida Garunkštytė, Ekaterina Prakapene and Elona Varnauskienė. The editorial board, after summarizing competences that the library professionals referred to, concluded that skills and specific knowledge that a librarian needs related to more than several professions.

Laima Kutiščeva. Changes in the Collections of Municipal Public Libraries

Global social, economic and technological shifts encourage libraries to make changes in the scope and form of their services as well as adjust the composition of their collections and make them more attractive. The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania carried out a survey investigating the 2011–2015 tendencies of the organization of collections in municipal public libraries focusing on the evaluation of the efficiency of user demands. This volume presents the first part of the survey.

Kristina Bartkienė. Digital Data and Libraries: New Means for Management and Promotion

The volume of digital data has reached a tremendous level and controlling, preserving and using these data has become a serious challenge. These problems have become urgent in Lithuania as well. The article, which refers to the above-mentioned activity areas, is by the staff member of the Public Library of Kaunas County Dr. Kristina Bartkienė, who participated at the International Digital Curation Conference held on 20–23 February this year in Edinburgh, Scotland, UK.

In 2019 the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania will celebrate its centenary. In this volume, we start publishing the cycle “Libraries in the Second Republic of Lithuania: Evidence of the Sources”. It tells the history of the forerunner of the National Library, the Central State Bookshop. The first part of the cycle is “The Central State Bookshop Under the Management of Eduardas Volteris”. The publication also presents several original unedited documents related to the activities in 1919–1921. (Prepared by Irmina Abramovienė and Kęstutis Raškauskas)

Vaiva Markevičiūtė. Colourful Dreams of the Little Hedgehog

The article presents the fairy tale by Selemonas Paltanavičius “Tiny Dreams of the Little Hedgehog”, the winner of the 2016 book election within the category of children’s books. This writer and naturalist is a second-time winner of this election. In this fairy tale, like in other books for children by Paltanavičius, the intimate story is complemented with almost encyclopaedic information; however, the facts are so masterly inweaved into the narrative that one does not perceive the guidance. Vaiva Markevičiūtė interviewed the winner about his own dreams and what it meant for him to be the author of the Book of the Year.

Kęstutis Urba. Vladas Dautartas Within Networks of the Children’s Literature

In April, there was a social party devoted to the 90th anniversary of Vladas Dautartas (1927–2000). Rather a large part of his creative work was for children, especially teenagers. In the article, Dr. Kęstutis Urba discusses this segment of Dautartas’s creative heritage: in the opinion of author, “Dautartas entered the networks of children’s literature just after he started publishing books”.

Vaidenė Grybauskaitė. A Translation of the Work by Francysk Skaryna in Lithuania

In April the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences welcomed “The Ruthenic Bible” by Francysk Skaryna published in Prague in 1517–1520, which had been specially brought from Görlitz, Germany. It was exhibited as one of the items of the exhibition prepared on the occasion of this publication’s 500th anniversary Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2017 Nr. 4 (699) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2017 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2017 04 24 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 550 egz. Užs. nr. 11918 Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

In the world of books No 4 (699) 2017 Martynas Mažvydas National Library of Lithuan ia Monthly. Published in Lithuan ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2017 Address: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius, Lithuania tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt