Tarp knygu 2017 03

Kovas | 2017

šiame numeryje #Gyvasžodis

Mindaugas Kvietkauskas. Knygų rūmų paslaptys: erdvė, kurioje susilieja istorijos 1 tema

Septyni dešimtmečiai: kas svarbiausia 3 Nacionalinė bibliotekų savaitė

#tuesibiblioteka 8 PROJEKTAI

Aušra Trabšienė. Lietuvių literatūros klasikai – ir mobiliajame telefone?

9

ŠIANDIEN AKTUALU

SHM – naujas technologijų ir humanitarinių tyrimų sąveikos rezultatas bibliotekose. Parengė Tomas Auškalnis

3

13

POKALBIS

Jody Gray: „Bibliotekininkystė pritraukia pilietinę garbę ir atsakomybę jaučiančius žmones.“ Kalbėjosi dr. Ineta Krauls-Ward

15

NAUJI LEIDINIAI

Aurimas Švedas. Sizifo darbas visuomenės ir kultūros kritikos baruose Daina Dailidonienė. Tomas Venclova šiųmetėje Knygų mugėje

18 20

NAUJI LEIDINIAI

Vytautas Rimša. Apie Anykščių kraštotyrininkus – išsamiai ir solidžiai

21

ŽMONĖS IR LAIKAS

Sigita Astikienė. Bibliotekininkų pasakojimuose – praeities gyvenimo atspindžiai

3

24

SUKAKTYS

Jonas Nekrašius. Jono Basanavičiaus veikla Bulgarijoje 28 TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

Sergejus Machotinas. Augti su knyga 32 KRONIKA

33

MŪSŲ KALENDORIUS

2017 gegužė. Parengė Loreta Pakalniškienė

42

33 Redakcija

Redakcijos kolegija

Jūra­tė Bičkaus­kie­nė (vy­r. re­dak­to­rė) Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Loreta Pakalniškienė (bibliografijos redaktorė) Kostas Stankevičius (dizaineris) Jolanta Jūrėnienė (kompiuterininkė)

Danguolė Abazoriuvienė Jūratė Bičkauskienė Vytautas Gudaitis Prof. dr. Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Dr. Rasa JaNUŠEViČIenė dr. Laura Juchnevič

Dr. Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Gražina LAMANauskienė Sandra Leknickienė Viktorija PUKĖNAITĖ jolita STEPONAITIENĖ

VirŠeliuose

Pirmame: Simbolinis atsisveikinimas su Knygų rūmais. Dailininkės Sigutės Chlebinskaitės sukurtos baltų knygų eilės Šv. Jurgio bažnyčioje. Panaudota Ramūno Danisevičiaus nuotrauka.

Ketvirtame: 2017-ieji Lietuvoje – Tautinio kostiumo metai. Sklaidome knygų puslapius ir gėrimės lietuvių tautiniais drabužiais. Viršelyje – ištekėjusi moteris žemaitės tautiniais drabužiais, XIX a. Lenkų dailininko, pedagogo ir literato Franciszeko Tureko (1882–1947) akvarelė iš Lietuvos istorijos (daugiausia Žemaitijos) tyrinėtojo, archeologo ir etnografo Mykolo Eustachijaus Brenšteino (1874–1938) kolekcijos (Wieś Ilustrowana, 1913, wrzesien (rugsėjis)).

#gyvasžodis

Knygų rūmų paslaptys: Erdvė, kurioje susilieja istorijos Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios presbiterijos grindyse, priešais didįjį altorių, šiuo metu matomi 45 betoniniai keturkampiai. Jie atsidengė tuomet, kai buvo nuardytos milžiniškos metalinės lentynos, kilusios nuo bažnyčios grindų iki pat skliautų. Betoniniai keturkampiai buvo šias lentynas laikančios papėdės, įmūrytos į presbiterijos grin­ dis. Ant vieno šių kvadratų įbrėžta data „1949 V“, rusiškas žodis монтировали – „montavo“ ir keletas inicialų. Turbūt tai padarė darbininkai, tą pokario gegužę šioje bažnyčioje įrenginėję labirintą, kuris pusę amžiaus bus vadinamas Lietuvos TSR Knygų rūmais. Atgavus Nepriklausomybę, jie taps Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Biblio­ grafijos ir knygotyros centru. Tačiau šnekamojoje kalboje visais tais laikais bus vadinami tiesiog Knygų rūmais. Ir bus žinomi kaip ypatinga, didžiulius Lietuvos kultūros lobius, is­ torijas sauganti (sovietmečiu – ir slepianti) erdvė. Pažįstama bibliografams, kai kuriems istorikams, literatūros ar meno tyrėjams, retiems Vilniaus žinovams. Bet daugumai – labai paslaptinga arba net visai negirdėta. Šiemet, 2017 m. kovą, šis ansamblis buvo galutinai perduotas Vilniaus arkivyskupijai – jo istorinei paveldėtojai.

Knygų fondai perkelti į rekonstruotas Nacionalinės bib­ lio­tekos patalpas, lentynų labirintai išmontuoti ir išvežti, o darbuotojai iš buvusių vienuolyno celių persikraustė į šiuolaikiškus kabinetus. Aukcione parduoti seni atlikę daiktai (kai kas juos įsigijo atsiminimui kaip mažą asmeni­ nę relikviją). Galima būtų sakyti, kad paslaptingoji Knygų rūmų istorija baigėsi. Bet ar gali baigtis tai, kas jau yra tapę kultūros pasakojimu? Šv. Jurgio bažnyčia ir vienuolynas, po Antrojo pasau­ linio karo 1946 m. virtę ir lygiai 70 metų buvę milžiniška retų knygų saugykla – tai ypatingas, labai specifinis mūsų

Doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas. Marijaus Gailiaus nuotrauka

kultūros istorijos atvejis. Viena vertus, šią erdvę sovietmečiu norėta paversti neprieinamų knygų kalėjimu ir kontrolės centru. Dar XIX amžiuje Rusijos imperijoje būdavo įprasta uždarytus katalikų vienuolynus paversti kalėjimais. Be abejo, dažniausiai – žmonių. Tačiau šiuo atveju – knygų. Tai išties buvo specifinis, pusiau uždaras bibliografijos centras, kuria­ me buvo sukauptos iš daugybės dvarų, katalikų vienuolynų, gimnazijų, žydų religinių mokyklų ir sinagogų suvežtos kny­ gos – daugiausia religinės. Joms neturėjo būti vietos įprastose Lietuvos bibliotekose, jos negalėjo būti laisvos skaitytojų rankose. Antra vertus, šis kalėjimas netikėtai tapo prieglauda vertybėms, kurios kitaip galėjo būti visai sunaikintos.

Gelbstinčia knygų prieglauda ir namais, o ne kalėjimu šią erdvę pavertė čia dirbę be galo šviesūs ir drąsūs žmonės, žymūs bibliografai. Be abejo, žinomiausias vardas – tai ilgametis Knygų rūmų direktorius, Pasaulio tautų teisuolis Antanas Ulpis, atlikęs ne vieną tylų žygdarbį tam, kad Lietu­ vos knygų aruodas nebūtų galutinai sumaltas totalitarizmo girnų. Tik jo ryžto ir neįtikėtinai šviesaus intelekto dėka Lietuvos judaikos palikimas, pasmerktas sunaikinti popie­ riaus fabrike, buvo suslėptas Šv. Jurgio bažnyčios nišose nuo valdžios akių ir taip išsaugotas Nepriklausomybės laikams.

Dabar akivaizdu, kad šis A. Ulpio išgelbėtas palikimas stebina ir yra reikalingas pasauliniu mastu. Bet greta – daugybė ne mažiau įspūdingų kultūros vardų: Izidorius Kisinas, Juozas Tumelis, Vladas Žukas, Gintautas Iešmantas, Aurelija Raba­ čiauskaitė, Marcelinas Ročka, Algimantas Lukošiūnas... Taigi pokario sovietiniai prievaizdai, steigę šiuos rūmus tam, kad jie vykdytų LTSR knygų kontrolę it valdiška tarnyba, kaip visada apsiskaičiavo dėl vieno jiems visiškai nesuprantamo faktoriaus – žmogiškumo. Ir iš jo kylančios neapskaičiuoja­ mos funkcijos – meilės savai ir ne tik savai kultūrai.

1

Pirmą kartą į Knygų rūmus įžengiau 2001 m. rudenį, pradėjęs doktorantūros studijas Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje. Mano disertacijos tema – daugiakalbė XX a. pradžios Vilniaus literatūra – reikalavo knygų jidiš kalba, kurią jau buvau šiek tiek pramokęs. Sužinojau, kad pagrindinė jų saugykla Lietuvoje – tai Šv. Jur­ gio bažnyčia ir vienuolynas. Visai šalia mano tuometinio darbo – „Metų“ žurnalo redakci­ jos Lietuvos rašytojų sąjungoje. Pamenu, kaip jaudindamasis rinkau tada dar nepažįstamos bibliografės Esfiros Bramson-Alpernienės, Judaikos skyriaus vedėjos, telefono numerį, o pro savo kabineto langą žvelgiau į nuostabius barokinius kryžius virš tos pačios Šv. Jurgio Renginių ciklo „Fuga Knygų rūmuose“ metu M. Kvietkauskas pristatė savo knygą „Uosto fuga“. bažnyčios galinio fasado. Bibliografės balsas Ramūno Danisevičiaus nuotrauka man pasirodė šaltas ir nepatiklus, bet kvieti­ mą ateiti gavau. Tik paskui paaiškėjo, iš kur bandymas naujai tėkmei sulieti Knygų rūmų bei Šv. Jurgio kilo tas Esfiros, arba įprasčiau – Firos, nepatiklumas. Ji ne­ bažnyčios istorijas. Specialiai šiam renginiui įrišti balti patikėjo, kad aš iš tiesų skaitau jidiš, turbūt pamanė – ieškau popieriaus lapai priminė laiko nukirstų kolonų dalis – it „nemokamos“ pagalbos savo disertacijai parašyti. Tačiau sugriautoje ir archeologų atrastoje šventykloje. atėjus pas ją į darbo kambarį, buvusią vienuolyno celę, Po barokiniais bažnyčios ir šv. Juozapo koplyčios skliau­ ir įrodžius, kad iš tiesų kalbu jos gimtąja kalba, prasidėjo tais skambėjo Elenos Daunytės (violončelė) ir Igno Danylos mūsų bendradarbiavimas, neformalūs pokalbiai ir netikėta (klarnetas) atliekami J. S. Bacho kūriniai. Jų skambesys ir tai draugystė, išaugusi iki bendromis jėgomis parengtos Firos dienai S. Chlebinskaitės sukurti, Knygų rūmuose naudotu atsiminimų ir tekstų knygos „Prie judaikos lobio“, išleistos numeruokliu numeruoti ir autoriaus pasirašyti atvirlaiškiai dviem – lietuvių ir jidiš – kalbomis 2009-aisiais. pakvietė į koplyčioje vykusį eseistikos knygos „Uosto fuga“ Apsilankymai Knygų rūmuose mane apdovanojo ir pristatymą, o kartu šios erdvės istorijai skirtą pokalbį. Jį kitomis nuostabiomis pažintimis: su Firos kolege, žymia pradėję Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius judaikos mokslininke ir hebrajų bibliografijos specialiste prof. Renaldas Gudauskas ir Vilniaus arkivyskupijos vys­ Larisa Lempertiene, su įkvėptai dirbančia bibliografe ir kupas augziliaras Arūnas Poniškaitis simboliškai palydėjo Šv. Jurgio bažnyčios istorijos bei erdvės paslapčių žinove bažnyčios erdvę į naują jos istorijos laikotarpį. Šv. Juozapo Rūta Eglinskiene, senosios kartos vilniete, amžinojo saugoji­ koplyčioje skambėjo gilūs profesorės Viktorijos Daujotytės mo spaudinių archyvo globėja Enrika Račkovska. Sakyčiau, ir rašytojos Danutės Kalinauskaitės žodžiai. Man tuo metu kad lankymasis Knygų rūmuose klostėsi į savitą mano paties atrodė, kad ši akimirka – tarsi istorinių laikų santaka; kaip gyvenimo tekstą, kurio dalį man galbūt pavyko užrašyti savo ir upių santakoje, joje verda gyvas vanduo – daugybė po­ esė „Esteros žirklutės“, paskelbtoje neseniai pasirodžiusioje kalbio temų. knygoje „Uosto fuga“. Tačiau ne viską, kas čia buvo patirta, Grįžus į pagrindinę bažnyčios navą, Knygų rūmų laikais įmanoma surašyti į knygas. joje stovėjusį lentynų labirintą vaizduotėje buvo galima Galbūt todėl šiemet vasario 11-ąją knygos dailininkės atkurti iš renginio metu demonstruotų fotografo Ramūno Sigutės Chlebinskaitės ir mano iniciatyva čia įvyko dar ir Danisevičiaus nuotraukų. O bažnyčios išlaikytas ypatingas tai, ką patys įvardijome kaip bandymą sukurti „erdvinį eilė­ akustikos galias žadino aktorių Jūratės Vilūnaitės ir Rimanto raštį“. „Fuga Knygų rūmuose“ – taip pavadinome renginių Bagdzevičiaus balsai, jų perskaityti Vilniaus poezijos kūriniai ciklą, skirtą istoriniam momentui, kai Šv. Jurgio bažnyčia, – M. K. Sarbievijaus, A. Mickevičiaus, S. Stanevičiaus, Mai­ ją supantis karmelitų vienuolyno ir čia veikusios Vilniaus ronio, M. Kulbako, Č. Milošo, A. Suckeverio, J. Vaičiūnaitės, kunigų seminarijos ansamblis grąžinami Lietuvos katalikų T. Venclovos, V. Daunio, O. Baliukonės, A. Marčėno tekstai. bažnyčiai. Šio meninio veiksmo idėja pirmiausia patikėjo ir Noriu viltis, kad šiuo skirtingų menininkų drauge su­ nuoširdžiai padėjo ją įgyvendinti Nacionalinės bibliotekos kurtu erdviniu eilėraščiu Šv. Jurgio bažnyčią palydėjome į generalinio direktoriaus pavaduotoja Sandra Leknickienė naują, šviesų ir visavertį gyvenimą. Kad joje netrukus atsiras ir Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo ženklai Antanui Ulpiui ir Knygų rūmų istorijai atminti. Ir skyriaus vadovė R. Eglinskienė. Bažnyčia po daugybės metų kad ši istorija nenutrūks – tik virs nauju mūsų kultūros ir duris atvėrė visiems, norintiems joje apsilankyti. Lankytojus knygos kelio etapu. pasitiko baltų knygų eilės, sustatytos ant postamentų – jau minėtų 45 betoninių atramų priešais didįjį altorių. Šio Doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas meninio vyksmo pagrindinės kūrėjos S. Chlebinskaitės Literatūrologas, Lietuvių literatūros ir sumanymu, išrikiuotos knygų tuščiais puslapiais eilės – tai tautosakos instituto direktorius

2

tema

Ilgą laiką įėjimas į Knygų rūmus buvo, kaip ir nurodoma jų adrese, iš K. Sirvydo gatvės pusės. Tik pastarąjį dešimtmetį darbuotojai ir lankytojai į juos patekdavo nuo V. Kudirkos aikštės pusės – atrodytų, rūmai ir toliau norėjo išlikti paslaptingi, atsitiktiniams svečiams pinklindami patekimo į juos kelius. Viliaus Jasinevičiaus nuotrauka

Septyni dešimtmečiai: kas svarbiausia Rekonstruoto Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pagrindinio pastato atidarymas praėjusių metų rugsėjo 1 dieną bib­ liotekai buvo ypatingas įvykis ne tik dėl įkurtuvių džiaugsmo ir taip ilgai visuomenės laukto jos, kaip institucijos, sugrįžimo į aktyvų šalies kultūrinį gyvenimą fakto. Po šio įvykio realus tapo ir kitas labai svarbus žingsnis, kurį biblioteka neilgai trukus galėjo žengti, – pagaliau grąžinti teisėtam šeimininkui, Vilniaus arkivyskupijai, pačiame sostinės centre esančius Šv. Jurgio bažnyčios ir buvusio karmelitų vienuolyno pastatus, kuriuose ne vieną dešimtmetį veikė bibliotekos antrieji rūmai.

Nors jau 2011 m. birželio 20 d. buvo paskelbtas Eltos pranešimas, kad Lietuvos Respublikos Seimas pritarė Šv. Jurgio bažnyčios ir buvusio karmelitų vienuolyno pastatų grąžinimui Vilniaus arkivysku­ pijai natūra po penkerių (vienuolyno pastato – po 10) metų, buvo sunku įsivaizduoti, kad tai gali įvykti numatytu laiku. Pagrindinio Nacionalinės bibliote­ kos pastato rekonstrukcija „vos kvėpavo“, o senieji kulto pastatai, perpildyti žmonių ir knygų, toliau vykdė jiems nuo pat pokario metų priskirtą misiją, atrodytų, truksiančią dar mažiausiai dešimtmetį.

3

Kabinetai buvo įkurti ne tik celėse, bet ir bažnyčios varpinėje. Štai toks vaizdas atsiverdavo pro langą tuomečio Nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos skyriaus darbuotojams. Dianos Vasiliauskienės nuotrauka

Pavasarį Antrųjų rūmų darbuotojai grožėdavosi vidiniame kieme išlikusių vaismedžių žiedais, o rudenį net pasirinkdavo prikritusių obuolių. Jūratės Bičkauskienės nuotrauka

4

Praeities nuotrupos Nacionalinė biblioteka istorinių pastatų šeimininku tapo ne iš karto. Juo beveik 50 metų (1945–1992) buvo Lietuvos knygų rūmai. Tačiau daugelis miestiečių nė neį­ tarė pačiame sostinės centre esant vienuolyno ir bažnyčios pastatus, nes šiuos gožė dabartiniai Vyriausybės rūmų ar kiti Gedimino prospekto pastatai. Be to, šį XVII–XVIII a. ansamblį juosė mūrinė tvora, o vasarą Antrieji bibliotekos rūmai paskęsdavo aukštų klevų ir kaštonų, senų vaisme­ džių – trešnių, obelų žalumoje.

Knygų rūmai buvo įsteigti 1945 m. kovo 29 d. kaip vals­ tybinės bibliografijos ir spaudos statistikos centras, bib­ liografijos, knygotyros ir knygų leidybos įstaiga. Sovietų Sąjungoje veikė 14 analogiškų sovietinių respublikų knygų rūmų ir centriniai Sąjunginiai knygų rūmai Maskvoje.

(Latvijoje ir Estijoje jie buvo įsteigti anksčiau – atitinka­ mai 1940 ir 1941 metais, o Moldavijoje – vėliausiai iš visų sovietinių respublikų – tik 1954 m.)

Per savo gyvavimo laikotarpį Knygų rūmai turėjo tris vadovus: Antaną Ulpį (1904–1981), be kurio vardo kalba apie šių rūmų istoriją šiandieną apskritai būtų neįsivaiz­ duojama (dirbo 1946–1980 metais); Algimantą Lukošiūną (1934–1990), tuometės Respublikinės bibliotekos direk­ toriaus pavaduotoją, bibliografą, perėmusį vadovavimą Knygų rūmams 1980 m. ir dirbusį iki pat mirties; Jūratę Malašauskienę, rūmams vadovavusią neilgai – iki 1992 metų, kai jie buvo pertvarkyti į Lietuvos nacionalinės bib­ liotekos Bibliografijos ir knygotyros centrą, o jo direktore paskirta dr. Regina Varnienė.

Kompleksas pastatytas ant kalvos, kurios papėdėje driekiasi Tilto gatvė. Dianos Vasiliauskienės nuotrauka

Antrųjų rūmų darbuotojai kiemu dalijosi... su varnomis, kurios senuose aukštuose medžiuose nuo seno sukdavo lizdus. Viliaus Jasinevičiaus nuotrauka

Vlado Žūklio kūrinio „Martynas Mažvydas“ maketas.

Originalas stovi Birštone. Dianos Vasiliauskienės nuotrauka

Buvusio vienuolyno koridorių skliautai kurdavo paslaptingą aurą, o mūrai net ir vasarą dvelkdavo šalčiu. Dianos Vasiliauskienės nuotrauka

Jurgio Radvilos iniciatyva baroko stiliaus bažnyčia per gana trumpą laiką pastatyta vietoj per 1749 m. gaisrą sudegusios XVI a. gotikinės bažnyčios. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Žurnalas „Tarp knygų“ (ir jo pirmtakas „Bibliotekų darbas“) yra iš­ spausdinęs ne vieną buvusių Knygų rūmų darbuotojo pasakojimą, kaip Šv. Jurgio bažnyčioje buvo išsaugoti neįkainojimą vertę turintys leidiniai: „Vienuolikos žmonių kolektyvas, vadovaujamas karo miline tebevil­ kinčio direktoriaus Antano Ulpio (buvo Antrojo pasaulinio karo dalyvis, Raudonosios armijos 16-osios lietuviškos divizijos kultūros švietimo reikalų vedėjas. – Red. past.), pradėjo rinkti visoje Lietuvos teritorijoje išbarstytus beglobius spaudinius. Taip buvo sukaupta didžiulė lietuviš­ kos ir lituanistinės spaudos kolekcija, tapusi unikalaus spaudinių fondo pagrindu.“ (BD,1981, Nr.1). „Knygų rinkėjai važinėjo po Ukmergės, Panevėžio, Utenos, Šven­ čionių, Klaipėdos, Rokiškio apskritis. Iš viso 1948 m. surinkta 111 254 egzemplioriai spaudinių. Taip pat Knygų rūmai pasipildė leidinių iš M. Šlapelienės knygyno, Žydų muziejaus, Lietuvos geležinkelių valdy­ bos archyvo ir kt. Tvarkant Šv. Jurgio bažnyčią, rasta vertingų judaikos knygų, periodikos, Torų bei YIVO instituto dokumentų, sukėlusių didžiulį ažiotažą pasaulio žydų bendruomenėse.“ (TK, 2011, Nr. 1).

5

Išmontavus kone lubas siekusias knygų lentynas, atsivėrė Šv. Jurgio bažnyčios didybė.

Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Kovas – lemtingas mėnuo Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, prasidėjus daugelio sovietinių institucijų pertvarkymo bumui, karšta polemika vyko ir dėl Knygų rūmų likimo. Ji baigėsi Kultūros ir švietimo ministerijos 1992 m. kovo 27 d. įsakymu, kuriuo vadovaujantis buvę Knygų rūmai daugiau kaip 20-mečiui tapo Nacionalinės bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centru, kuris veikė kaip Lietuvos nacionalinės bibliogra­ fijos, nacionalinės spaudos archyvas ir saugykla, spaudos statistikos, bibliografinės dokumentacijos, leidybos dokumentacijos, leidybos standartizavimo, knygotyros mokslinis tiriamasis, koordinuojantis bei praktinės veiklos padalinys.

2016 m. sausio 4 d., vykstant Nacionalinės bibliotekos struktūros pertvarkai, jis buvo pervadintas į Informacijos mokslų departamentą.

Bažnyčioje išlikę ir skulptūrų. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka Bažnyčia dekoruota šv. Jurgio gyvenimą vaizduojančiomis freskomis. Šioje nuotraukoje – „šv. Jurgio malda sugriauna pagonių stabus“. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

6

Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. Renaldas Gudauskas simboliškai palydėjo bažnyčios erdvę į naują jos istorijos laikotarpį. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Į renginį „Fuga Knygų rūmuose“ gausiai susirinkę vilniečiai vos tilpo šv. Jurgio koplyčioje.

Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

45 betoniniai keturkampiai – sovietmečio palikimas. Jie laikė masyvias metalines lentynas.

Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Lentynų likučiai. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Atsitiktinės aplinkybės lėmė, tačiau kovo mėnuo tapo ne tik Knygų rūmų įsteigimo, jų statuso pakei­ timo, bet ir paskutinio dokumento, siejančio juos su dešimtmečiais trukusia knygų sergėtojų misija, mėnesiu. Šių metų kovo 6 d. panaudos gavėjas, kaip Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įvardijama Turto perdavimo ir priėmimo akte, ir panaudos davėjas – Vilniaus arkivyskupija pasirašė kilnojamųjų kultūros vertybių perdavimo ir priė­ mimo aktą.

Istorijos ratas apsisuko. „Tarp knygų“ informacija

Simbolinis atsisveikinimas su septynis dešimtmečius bažnyčioje buvusia knygų saugykla – Sigutės Chlebinskaitės sukurtų knygų tuščiais puslapiais eilė. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

P. S. Nacionalinės bibliotekos fondų perkėlimo darbai iš Antrųjų rūmų K. Sirvydo gatvėje į pagrindinį pastatą Gedimino prospekte pradėti 2016 m. gegužės 9 d. ir baigti lapkričio 30 d. Perkėlimo darbai užtruko 146 darbo dienas. Vidutiniškai per mėnesį talkose dalyvavo 145 bibliotekos darbuotojai.

7

nacionalinė bibliotekų savaitė

Mieli kolegos, ar jau galvojate apie XVII nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę?

Lietuvos bibliotekininkų draugijos taryba jau ruošiasi! 2017 metų Nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei, kuri vyks balandžio 24–30 dienomis, siūlome temą #tuesibiblioteka.

Kviečiame į šių metų temą pažvelgti mūsų skaitytojų, lankytojų, vartotojų akimis. Kokie žmonės pas mus ateina? Ko jie tikisi? Kuo domisi? Visi jie skirtingi ir svarbūs: atviri, įdomūs, išmintingi, akiniuoti, žili, juokingi, draugiški, mokslininkai, mezgantys, pokštaujantys, keisti, greiti, kūrybingi, gražūs, nuoširdūs, linksmi, besidomintys, protingi, liūdni, žaismingi...

Bibliotekos gali ir turi būti tokios, kokių reikia skirtingiems į jas ateinantiems žmonėms.

Todėl Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė skelbia: #tuesibiblioteka.

Savaitės metu bibliotekos kvies lankytojus, bendruomenės narius, partnerius ir rėmėjus dalytis nuomonėmis bei idėjomis, kokios bibliotekos šiandien jiems reikia, kokia ji galėtų būti, kaip kiekvienas galėtų prisidėti ir kurti šiuolaikinę biblioteką kartu. Kiekvieno nuomonė yra svarbi ir gali tapti įkvėpimu bibliotekoms keistis ir keisti. Bibliotekose vyks bendruomenių renginiai, susitikimai su rašytojais, leidėjais, politikais, žiniasklaidos atstovais, kad visi kartu galėtų diskutuoti apie bibliotekų vaidmenį, svarbą ir ateitį.

Naudodami bendrą šūkį, skatinsime savo bendruomenes dalytis vertinimais bei nuomonėmis apie bibliotekas ir socialiniuose tinkluose.

Tu esi biblioteka. Tu gali ją keisti. Kurkime biblioteką kartu.

Lietuvos bibliotekininkų draugijos taryba 8

Projektai

Lietuvių literatūros klasikai – ir mobiliajame telefone?

Aušra TRABŠIENĖ Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento Skaitmeninimo skyriaus vyriausioji bibliotekininkė

Interaktyvios lentos, išmanieji įrenginiai, naudojami mokymosi ar ugdymo procese, jau seniai nieko nestebina ir tapo kasdienybe. Technologijos užima svarbią vietą mūsų gyvenime, keičia mūsų įpročius ir mus pačius. Šiame straipsnyje norime pristatyti naujus Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (toliau – Nacionalinės bibliotekos) darbus skaitmeninant ir viešinant lietuvių autorių kūrinius.

Bibliotekos ir kiti elektroninių paslaugų teikėjai, skaitmenindami literatūros kūrinius ir skelbdami juos internete, sprendžia ne vien technines problemas. Jie turi paisyti griežtų autorių teisių apsaugos įstatymų, reglamentuojančių atsiskaitymą su autoriais, dailinin­ kais ir (arba) vertėjais, nuostatų. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatos yra suderintos su Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorių teisių sutartimi bei Europos Są­ jungos teisės aktais. Taip garantuojamas legalus kūrinių skelbimas elektroninėje erdvėje. Kuo daugiau bus teisė­ tai ir patogiai prieinamų kūrinių, juo daugiau žmonių jais naudosis ir neieškos neteisėtų prieigos būdų.

Lietuvoje įgyvendinamos įvairios autorių ir gretutinių teisių apsaugos programos. Viena iš jų sėkmingai pasi­ naudojo Nacionalinė biblioteka, kuri jau nuo 2012 m. portalo www.epaveldas.lt platformoje formuoja Lietuvių literatūros klasikos kolekciją.

Nacionalinė biblioteka 2012 m. sausio–2014 m. balandžio mėnesiais įgyvendino Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuotą projektą ,,Lietuvių literatūros klasikos kū­

rinių perkėlimas į elektroninę erdvę“. Per tuos 28 mėnesius su­ skaitmeninta, net 5 leidybiniais formatais (EPUB, MobiPocket, PDF, HTML ir TXT) paruošta ir svetainėje w ­ ww.epaveldas.lt paskelbta 600 lietuvių literatūros klasikos objektų. Įgyvendinus projektą, 60 Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos (LIBIS) bibliotekų, projekte daly­ vaujančių naudos gavėjų teisėmis, gavo skaitykles, kurios naudojamos teikti šias projekto metu sukurtas paslaugas: „Skaityti / parsisiųsti elektroninę knygą internetu“ ir „Už­ sisakyti / rezervuoti ir gauti elektroninių knygų skaityklę bibliotekoje“. Buvo užtikrintas ilgalaikis suskaitmenintų lietuvių literatūros klasikos kūrinių išsaugojimas, jie tapo patrauklūs ir prieinami elektronines paslaugas mėgstan­ tiems vartotojams. Vykdant tęstinę projekto veiklą, iki 2016 m. rugpjūčio svetainės www.epaveldas.lt Lietuvių literatūros klasikos kolekciją papildė dar 463 lietuvių autorių kūriniai.

Dar šimtas naujų kūrinių Parengus projektą „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę – turinio plėtra“ ir 2016 m. gavus dalinį Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 9

finansavimą Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos lėšomis (22 130 eurų), atsirado galimybė e-klasikos kolek­ ciją papildyti šiuolaikinių autorių kūriniais ir seno­ sios lietuvių literatūros vertimais, kuriems galioja autorių teisių apsauga ir kuriems būtina sudaryti autorines licencines sutartis su autoriais / vertėjais dėl teisės skaitmeninti ir skelbti tokius kūrinius www.epaveldas.lt svetainėje.

Pasirašytos licencinės sutartys užtikrins korek­ tišką ir teisėtą kūrinių naudojimą skaitmeninėje erdvėje.

Vykdant projektą „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę – turinio plėtra“, lietuvių literatūros klasikos kolekcija bus papildyta 120 naujų objektų. Suskaitmenintos knygos / kūriniai taip pat bus skelbiami portale www.epaveldas.lt. Šio projekto tikslinė grupė: moksleiviai, mo­ kytojai, tyrėjai, bibliotekų darbuotojai. Atrenkant skaitmenintinus kūrinius vadovaujamasi Ugdymo plėtotės centro patvirtintomis 2016 m. literatūrinio ugdymo programomis.

Pravers ugdymo procese Pateikiame e-klasikos kolekcijoje skelbiamus autorius ir jų kūrinius, sugrupuotus pagal skirtingo amžiaus moksleivių ugdymo programas. Atrin­ kome aktualius dirbant pagal atitinkamą ugdymo programą tiek anksčiau suskaitmenintus, tiek įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą naujai paruoštus kūrinius (jie pažymėti žvaigždute (*)).

Suskaitmeninti pradinio ugdymo programos lietuvių literatūros autorių kūriniai: P. Mašioto: Ir aš mažas buvau, Pasaulio pasakos, Augalų pasakos, Kiškio pasakos, Pasakos – nepasakos (11 knygų); K. Kasparavičiaus: Kvailos istorijos*, Sodininkas Florencijus*, Trumpos istorijos*; S. Paltanavičiaus: Kur išskrido pasakėlė*, Velniukas ir vieversiukas*, Mudu su tėtuku*; J. Mačiukevičiaus: Ančiukas Krypčiukas*, Legenda apie legendą*, Birutė*; R. Sa­ dausko: Nuo pilies ant pilies*, Kaip tapti karalium*, Šarangė varangė*; N. Kepenienės: Po riestainio saule*, Tititatos užburti*; Gulbė karaliaus pati: pa­ saka*; Sužeistas vėjas: lietuvių liaudies mitologinės sakmės*; K. Sajos Ei, slėpkitės! ir t. t.

Morkūnas, G. Vasara su Katšuniu, 2005 Nėris, S. Eglė žalčių karalienė, 1940 Misevičius, V. Karaliūnas Gargaliūnas, 1987

Mašiotas, P. Pasaulio pasakos, 1930 Kepenienė, N. Tititatos užburti, 2002 Kasparavičius, K. Kvailos istorijos, 2005 Mačiukevičius, J. Ančiukas Krypčiukas, 2000

10

Morkūnas, G. Traškančios žvaigždės, 2015 Vaičiūnaitė, J. Pilkas šiaurės namas, 1994

Binkis, K. Atžalynas, 1938 Šalčius, M. Svečiuose pas 40 tautų, 1935 Adomaitytė, G. Vėjų miesto pasakos, 2003

Per 5–6 klasių pamokas nagrinėjami ir reko­ menduojami kūriniai: Šatrijos Raganos: Lietuvos senovės istorijos pasakos, Irkos tragedija; V. Krėvės Rinktiniai raštai. T. 3 – „Antanuko rytas“; B. Vili­ maitės Papartynų saulė – apsakymas „Kada piešime perlinę vištelę?“; G. Morkūno Vasara su Katšuniu*; R. Černiausko Slieko pasaka*; S. Nėries Eglė žalčių karalienė; M. Valančiaus: Pałąngos Juze; Wajku kningiele – „Mikie mełagielis“; K. Borutos Jurgio Paketurio klajonės; S. Čiurlionienės (Kymantaitės) Komedijos; V. Dautarto: Žydrieji jungos* ir kitos (25) šio auto­ riaus knygos, kurias pasiūlė suskait­meninti rašytojo vaikai; A. Vienuolio Raštai; A. Ramono Vasario upės; B. Sruogos Giesmė apie Gediminą; K. Donelaičio Metai; V. Mačernio Eilėraščiai – „Maža tauta su dideliu žodynu“; A. Baranausko Anykščių šilelis; Maironio Pavasario balsai; Szeszes pasakas Symona Stanewiczes żemaycze yr antras szeszes Kryżźa Donałayczia lituwynynka prusa – S. Stanevičiaus ,,Żmogus yr Làwas“; V. Misevičiaus: Danuko Dunduliuko nuotykiai*, Karaliūnas Gargaliūnas* ir daugelis kitų.

7–8 klasių koncentre suskaitmeninta: V. Ma­ černio Poezija; K. Binkio: Šimtas pavasarių, Atžalynas, Generalinė repeticija; G. Adomaitytės: Laumžirgių namai*, Debesėlis ieško vardo*, Spar-

nuotos iškabos*, Vėjų miesto pasakos*; M. Šalčiaus Svečiuose pas 40 tautų; J. Meko: Laiškai iš niekur, Poezija; V. Krėvės Milžinkapis; D. Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros*; J. I. Kraševskio Kunigas; P. Tarasenkos Pabėgimas; S. Šaltenio Kalės vaikai: rinktinė; N. Kepenienės Vienatvė dviese*; V. Vėl: Kaip gyveni, Silva?*, Kur vasara amžina*, Parašyk man iš Afrikos*; G. Isoko: Šimtas girios mįslių*, Kai miškas šaukia*, Miško varpeliai*, Pavasario žibintai*; J. Mačiukevičiaus Laikrodžiai nesustoja*; J. Baltušio: Parduotos vasaros*, Sakmė apie Juzą*.

Per 9–10 (gimnazijų I–II) klasių pamokas nag­ rinėjami ir rekomenduojami kūriniai: A. Mackaus Ir mirtis nebus nugalėta; J. Grušo Meilė, džiazas ir velnias; K. Binkio 100 pavasarių; J. Marcinkevičiaus: Trilogija ir epilogas („Mindaugas“; „Mažvydas“; „Katedra“; „Daukantas“), Poemos; R. Granausko: Vakaras, paskui rytas – apsakymai ir apysakos, tarp jų „Duonos valgytojai“, „Jaučio aukojimas“, „Baltas vainikas juodam garvežiui“, „Gyvenimas po klevu“; P. Vaičaičio Rinktinė, joje – eilėraštis ,,Yra šalis, kur upės teka...“; J. Aisčio: Eilėraščiai ir kitos knygos; G. Beresnevičiaus Ant laiko ašmenų; J. Basanavičiaus, S. Daukanto, V. Pietario pasakos; A. Vienažindžio Dainos – Daina XII „Linksminkimies!“, Daina XV „Ilgu, ilgu! man ant svieto“; A. Miškinio Žaliaduonių gegužė; B. Vilimaitės Apsakymai apie Žemaitę; G. Petkevičaitės-Bitės Karo meto dienoraštis; K. Bradūno Sutelktinė – ,,Odisėjas buvo nekantrus“, ,,Krikšto vanduo Joninių naktį“; J. Vaičiūnaitės Pilkas šiaurės namas – „Lyg pėsčias karžygys“; G. Grajausko Kaulinė dūdelė; V. Misevičiaus Jaunasis pagonis*; G. Morkūno: Puodukas kefyro ant palangės*, Traškančios žvaigždės*; E. Liegutės: Apžavėtoji*, Dešimtokai*, M. Katiliškio: Miškais ateina ruduo*, Užuovėja, Išėjusiems negrįžti*; L. Sutemos Sugrįžau*.

11

Ne vien grožinė literatūra Į Lietuvių literatūros klasikos kolekciją įtraukti ne vien grožinės, bet ir pažintinės literatūros kūriniai. Pa­ vyzdžiui, leidinyje Apie Joną Gutenbergą ir apie tai, kaip žmonės rašyti ir spausti išmoka Petras Vileišis pateikia išsamią rašto atsiradimo istoriją. Prano Mašioto Mokslo pasakose ir pasakojimuose pristatomi žymieji pasau­ lio mokslininkai ir jų išradimai. Pateikiama įdomių faktų apie Archimedą, Jamesą Wattą, Luigi Galvani, Alessandro Voltą, Thomą Edisoną ir jų pasitarnavimą žmonijos labui. Kitoje autoriaus knygoje – Būta ir pramanyta – trumpai aprašoma Lietuvos istorija nuo Jogailos laikų, pateikiamos Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos biografijos. Čia galima rasti ir šiuos kūrinius: J. Basanavičiaus Seniausias lietuvių kalbos paminklas; S. Daukanto: Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, Darbay senuju Lituwiu yr Żemaycziu 1822.

Atkreipiame dėmesį į keletą sus­kait­menintų va­ dovėlių. Skaitymų knyga lietuvių kalbos pamokoms / suruošė P. Klimas: tai – Lietuvių mokslo draugijos 1916 m. (knyga vis dar aktuali) išleista lietuvių litera­ tūros chrestomatija, skirta vidurinėms mokykloms. Ją sudaro daugiau kaip 40 lietuvių autorių prozos kūriniai ir eilės. Parinktieji raštai mokyklai / Antanas Strazdas: knygoje atskirais skyriais pateikta A. Strazdo biografija, A. Strazdo charakteristika, A. Strazdo kūryba. Taip pat suskaitmeninti J. Biliūno Parinkti raštai mokykloms.

ikalojaus Daukšos 1595 metų M Katekizmas, 1995 Lasickis, J. Apie žemaičių dievus, 1969 Pretorijus, M. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, 2006

12

Daukantas, S. Darbay senuju Lituwiu yr Żemaycziu 1822, 1929 Basanavičius, J. Seniausias lietuvių kalbos paminklas, 1923 Vileišis, P. Apie Joną Gutenbergą ir apie tai..., 1900 Mašiotas, P. Mokslo pasakos ir pasakojimai, 1931

Iš senosios lietuvių literatūros laikotarpio suskait­ meninti ir e-klasikos kolekcijoje skelbiami 73 kūriniai. Čia pateikiame ir seniau suskaitmenintų kūrinių, kurie įtraukti į privalomos literatūros sąrašus, ir rečiau ran­ damų mokyklų bibliotekų fonduose: Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas; M. Husoviano Raštai – „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“; T. Bilevičiaus: Kelionės vokiečių, čekų ir italų žeme dienoraštis, Gedimino laiškai; M. Daukšos 1595 metų katekizmas; K. Sirvydo Trijų kalbų žodynas; K. Pentkovskio Dialogas karaliui Steponui apie taiką; G. Knapijaus: Felicija: tragedija, Filopatris, arba dorybė: komiškai tragiška drama; I. Jo­ nyno Bychovco kronika; M. P. Karpavičiaus Rinktiniai pamokslai; J. Lasickio Apie žemaičių dievus; Ž. Liauks­ mino Rinktiniai raštai; K. G. Milkaus Pilkainis; M. Pre­ torijaus Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, T. 3*.; P. Roizijaus Rinktiniai eilėraščiai; A. Rotundo Lenko pasikalbėjimas su Lietuviu...; M. K. Sarbievijaus: Akmens pašventinimas; Lemties žaidimai; Vytauto laiškai ir t. t. Šiuo metu, įpusėjus projektui „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę – turinio plėtra“, kurio pabaiga – 2017 m. liepos mėnesį, pasirašy­ tos 35 autorinės licencinės sutartys su autoriais / autorių teisių turėtojais dėl 89 lietuvių literatūros kūrinių skait­ meninimo ir paskelbimo www.epaveldas.lt svetainėje.

Iki 2017 m. kovo iš viso suskaitmeninta ir Lietuvių literatūros klasikos kolekcijoje paskelbta 1230 kūrinių.

Šiandien aktualu

SHM – naujas technologijų ir humanitarinių tyrimų sąveikos rezultatas bibliotekose Jungtinių Amerikos Valstijų leidybos bendrovė „Gale“** ir Amerikos bibliotekų asociacijos žurnalas „Ameri­ can Libraries“ atliko tyrimą, kuriuo norėta išsiaiškinti, kiek aktyviai JAV bibliotekos dalyvauja skaitmeninių humanitarinių mokslų projektuose, kaip suvokia tokių projektų poreikį. 2016 m. paskelbti tyrimo rezultatai.

Straipsnyje remiamasi jo išvadomis. Šiuolaikiniuose humanitariniuose moksluose taikomų metodų niekaip nepavadinsi tradiciniais: istorikai kuria interaktyvius skaitmeninius žemėla­ pius, literatūros tyrinėtojai, naudodami programinę įrangą, vienu metu naršo milijonuose elektroninių knygų. Visų sričių humanitarai naudojasi pažan­ giausiomis technologijomis siekdami, kad virtua­ liojoje erdvėje esantys jų produktai būtų dinamiški ir vizualiai patrauklūs. Ši ir panaši veikla vadinama apibendrinamuoju terminu „skaitmeniniai hu­ manitariniai mokslai“ (angl. digital humanities).

Tai nėra mokslo sritis, disciplina ar metodologija, tai – naujai atsirandančių technologijų ir humani­ tarinių tyrimų dinaminės sąveikos rezultatas, jau ilgiau kaip dešimtmetį darantis įtaką akademinės veiklos struktūrai. *** Šios sąveikos dalimi tapo ir bibliotekos. Bib­ liotekininkai yra aktyvūs skaitmeninimo projektų partneriai, dalyvauja mokslininkų ir pardavėjų bei leidėjų derybose dėl prieigos prie intelektinei duo­ menų analizei būtinų tekstų. Bibliotekos teikia elek­ troninių mokslo žurnalų prieigą, jose dažnai būna įrengtos atviros bendradarbiavimo ir mokymo bei * Parengta pagal: VARNER, Stewart; HSWE, Patricia. Special Report: Digital Humanities in Libraries: A new American Libraries/ Gale Cengage survey shows unceertainty and adaptation in this growing field. January 4, 2016 [žiūrėta 2017 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą: https://americanlibrariesmagazine.org/2016/01/04/ special-report-digital-humanities-libraries/ ** Leidybos bendrovė „Gale“ (priklauso pagrindinei bendrovei „Cengage Learning“, todėl dažnai vadinama „Gale Cengage“) yra švietimui skirtų knygų ir atvirosios prieigos duomenų bazių bendrovė, įsikūrusi JAV Mičigano valstijoje.

mokymosi dirbtuvės. Tačiau bibliotekoms ne visada aišku, kokią bendradarbiavimo strategiją pasirinkti, nes skaitmeniniai humanitariniai mokslai (SHM) pritraukia vis daugiau įvairių sričių tyrėjų, o patys SHM sparčiai vystosi, apimdami vis platesnį naujų technologijų ir metodų spektrą.

Galima skirti keletą bibliotekų ir SHM sąveikos sričių.

Skaitmeninė mokslinė leidyba Skaitmeninio leidinio, pvz., skaitmeninės teksto­ loginės rankraščio kopijos, gamyba ir publikavimas yra vienas dažniausių tokios leidybos pavyzdžių.

Daugelis bibliotekų jau turi tam būtiną skenavimo įrangą, ženklų atpažinimo programinę įrangą, XML redagavimo ir teksto kodavimo priemones.

Skaitmeniniai leidiniai paprastai atitinka galio­ jančius atitinkamus standartus, pavyzdžiui, nuo 1987 m. gyvuojančios Teksto kodavimo iniciaty­ vos (Text Encoding Initiative, TEI) reikalavimus.

Nuo 1994-ųjų ji paplito bibliotekose, muziejuose, leidyklose. Sėkmingo tokio projekto pavyzdys, kai bendradarbiauja aukštoji mokykla ir biblioteka, – Apie autorius. Stewartas Varneris dirba skaitmeninių humanitarinių mokslų bibliotekininku ir keleto humanitarinių disciplinų koordinatoriumi Šiaurės Karolinos (JAV) universitete.

Patricia Hswe yra Pensilvanijos (JAV) universiteto bibliotekos skaitmeninio turinio strategijų rengėja ir viena iš Leidybos ir duomenų priežiūros padalinio vadovų.

13

suskaitmenintas britų rašytojos Mary Shelley ir filosofo Williamo Godwino archyvas (Shelley-Godwin Archive), bendras Niujorko viešosios bibliotekos ir Merilando humanitarinio technologijos instituto projektas.

„

Draugiškos bendruomenei ir novatoriškos SHM projektuose dalyvaujančių bib­ liotekų veiklai būdingi tam tikri ypatumai.

Ne visi mokslininkams ir studentams būtini duomenys yra atvirosios prieigos; be to, ne visada lankytojai moka juos Intelektinė teksto analizė panaudoti intelektinei analizei. O tai su­ Skaitmeninių humanitarinių mokslų teikia galimybę bibliotekoms kurti savo bendruomenė Jungtinėse Valstijose no­ fondų pridėtinę vertę – pateikti juos kaip riai naudojasi bibliotekų skaitmeniniais fondais, kurių duomenis ir mokyti jais naudotis pasitelkiant šiuolaikines yra įvairiausių formatų. Jų sukaupti ištisi rinkiniai, juos technologijas. patogu parsisiųsti arba apdoroti tiesiog bibliotekoje Bibliotekos taip pat bendradarbiauja su kitomis institu­ naudojant programinę analizei, modeliavimui ir vizua­ cijomis ir pasauliniais SHM tinklais – tai tampa gyvybingu lizavimui skirtą įrangą. naujų idėjų, įžvalgų ir paramos šaltiniu. Dalyvaudami 2001 m. JAV dirbantis italų mokslininkas Franco SHM projektuose, bibliotekose dirbantys specialistai Moretti pirmą kartą literatūros mokslų srityje pavartojo maksimaliai išnaudoja turimus įgūdžius, juos tobulina: in­ terminą „nuotolinis skaitymas“ (distant reading), kuriuo formacinio aptarnavimo bibliotekininkai sugeba bendrauti apibrėžiama veikla, kai kompiuteriu lyginama ir analizuo­ ir mokyti, kataloguotojai sistemina ir koduoja informaciją, jama daugybė tekstų. Taip įmanoma greitai apžvelgti kad o technologai išmano programines priemones. ir visą kuriai nors epochai arba srovei priklausančią litera­ Nors bibliotekininkams pakanka esminių įgūdžių tūrą, nustatyti jai būdingas ypatybes ar raidos požymius. ir kompetencijų, sudarančių jiems galimybę dalyvauti Bibliotekos, esant tokiam poreikiui, gali tapti svar­ su SHM siejamoje veikloje, pastarųjų plėtra vis dėlto biomis partnerėmis. Pavyzdžiui, mokslininkų galimybes spartesnė, jie labai imlūs technologinėms naujovėms. dažnai riboja tai, kad kartais ne visi jiems būtini tekstai Kad ir kaip būtų gaila, daugelis bibliotekų nelinkusios būna prieinami kompiuteriu. Tokiu atveju bibliotekos eksperimentuoti, nes eksperimentai savo prigimtimi yra inicijuoja derybas dėl galimybės nuotoliniu skaitymu priešingi standartizavimui. Jiems reikia papildomų lėšų, susipažinti su reikiamų tekstų skaitmeniniu formatu jie kelia su ilgalaikiu išsaugojimu susijusių sunkumų, kitose institucijose arba suteikia prieigą prie savo fon­ verčia keisti infrastruktūrą. duose esančių knygų bei dokumentų.

Taigi SHM partnerėmis dažniausiai tampa tik lanks­ čios, stereotipus laužančios bibliotekos. Šios įstaigos Skaitmeninė pedagogika visada palaikė humanitarinius mokslus, o, prasidėjus Dažniausiai bibliotekininkams tenka skaitmeninei erai, jų „partnerėmis“ lankytojus konsultuoti, kaip surasti vieną tapo ir skaitmeninės technologijos, Ne visi ar kitą elektroninį išteklių, tačiau racio­ paskatinusios bibliotekas tapti ne vien naliau yra teikti sistemines žinias. tik vieta, kurioje teikiama prieiga ir mokslininkams ir Atitinkamą įrangą turinčios biblio­ saugojama, bet ir vieta, kurioje kuriama; studentams būtini tekos turi galimybę organizuoti kursus ne vien tik aptarnaujama, bet ir ben­ duomenys yra atvirosios dradarbiaujama. Bibliotekos tampa ne tyrėjams ir aukštųjų mokyklų studen­ tams. Jų dalyviai gali imtis originalių vien paslaugų teikėjomis, turinčiomis prieigos <...>. O tai projektų ir gautais rezultatais dalytis (arba neturinčiomis) tai, ko reikia klien­ suteikia galimybę virtualiojoje erdvėje: kurti skaitmenines tui, bet kartu tyrėjomis, ieškančiomis laiko skales („timelines“), internetinius bibliotekoms kurti savo atsakymų į klausimus ir telkiančiomis žemėlapius arba virtualias parodas fondų pridėtinę vertę. bendruomenę. (pvz., naudodami nemokamą turinio valdymo programą „Omeka“).

Parengė Tomas Auškalnis

Skaitmeninių humanitarinių mokslų partnerėmis dažniausiai tampa tik lanksčios, stereotipus laužančios bibliotekos.

„

 Tyrimas parodė, kad didžioji dauguma JAV bibliotekų (97 proc.) laikosi nuomonės, kad SHM medžiaga ir projektų rezultatai turėtų būti saugomi bibliotekų fonduose.  17 proc. bibliotekų atsakė, kad jos neteikia SHM paslaugų, 41 proc. – kad jas teikia kaip specialią paslaugą.  Aktyviai su SHM sąveikaujančių bibliotekų šios srities veikla labai įvairi: kai kurios apsiriboja savo skaitmeniniais fondais, o 19 proc. tokių bibliotekų įkurti stambūs SHM centrai.  Ši tendencija pakoregavo bibliotekų personalo formavimo strategiją: 21 proc. bibliotekų įsteigtos SHM bibliotekininkų pareigybės, o kai kuriose darbuotojai mokomi būti SHM projektų dalyviais.

14

Pokalbis

Jody Gray:

„Bibliotekininkystė pritraukia pilietinę garbę ir atsakomybę jaučiančius žmones“ Bibliotekininkystė, kaip rodo daugumoje Europos valstybių atliekami darbo rinkos tyrimai, išlieka „moteriška“ profesija. Pasak mūsų pašnekovės Jody Gray, Amerikos bibliotekų asociacijos (ALA) Įvairovės, raštingumo ir nuotolinių paslaugų valdybos (ODLOS)1 direktorės, bibliotekininkystėje sunku išlikti politiškai neutraliam, o socialinis angažuotumas yra viena iš bibliotekinių vertybių. Ir nors bibliotekų darbuotojų demografinė sudėtis vis dar rodo moterų mažumą užimant aukščiausias pareigas, stiprių kandidačių atėjimas į valdančiuosius bibliotekų postus tampa dažnėjančiu reiškiniu.

Praėjusių metų pabaigoje pirmąja moterimi – JAV Kongreso bib­ liotekos vadove paskirta dr. Carla Hayden. Ji yra ir pirmoji juodaodė šios didžiausios pasaulyje bibliotekos direktorė. Ne pirmus metus Kataro nacionalinės bibliotekos statybos projektui vadovauja buvusi Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) prezidentė dr. Claudia Lux, o jai talkina praėjusį rudenį generaline bibliotekos direktore paskirta dr. Sohair Wastawy. IFLA preziden­ tėmis viena po kitos daugumos balsavimu renkamos moterys2, o pastarieji Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininko rinkimai pagaliau subalansavo lyčių atstovavimo rezultatus: skaičiuojant nuo 1931 m., pirmininko pareigas ėjo (ar tebeina) 5 vyrai ir 5 moterys3.

Naujausias nuotaikas bibliotekininkystėje kviečiame aptarti kartu su politiškai ir visuomeniškai aktyvia moterimi – bibliote­ kininke Jody Gray.

Miela Jody, žvelgiant į Jūsų darbinės veiklos istoriją, susidaro įspūdis, kad už savo sėkmingą karjerą turėtumėte būti dėkinga ankstyvam įsitraukimui į profesinių organizacijų darbą.

Vieni iš pastarųjų Jūsų visuomeninių postų – Amerikos indėnų bibliotekų asociacijos viceprezidentė, o vėliau ir prezidentė. Kokios būtų kitos organizacijos, atlikusios svarbų vaidmenį Jūsų profesiniame gyvenime?

Mano pirmoji patirtis profesinių organizaci­ jų veikloje – Amerikos bibliotekų asociacija, ji padėjo įsitraukti ir į Amerikos indėnų bibliotekų asociaciją (AILA). Manau, jog ALA yra pirmoji profesinė organizacija daugumai pradedančiųjų bibliotekininkų. Būtent šioje asociacijoje sužino­ ma apie sudėtingus profesijos aspektus, įvairių bibliotekų tipų skirtumus, bibliotekose teikiamų paslaugų įvairovę. Kiekvienas bibliotekų sekto­ rius (akademinis, mokyklų, viešųjų bibliotekų ar kt.) sudaro atskiras bendruomenes pačioje ALA. O AILA man buvo ypač puiki profesinė or­ ganizacija, nes aš pati priklausau lakotų genčiai ir iki pirmojo apsilankymo AILA susirinkime nebuvau sutikusi kito Amerikos indėnų kilmės bibliotekininko.

AILA yra vienintelė profesinė aplinka, kurio­ je galiu būti tarp kitų Amerikos indėnų. Visos su ALA susietos etninės frakcijos atlieka šį ben­ drystės jausmą teikiančios erdvės funkciją, kai 15

nesi vienintelis prie stalo sė­ dintis juodaodis ar Amerikos indėnas. Mano galva, logiška, jog įvairios etninės frakcijos veikia greta ALA, nes tokiu būdu sukuriama niša, kuri priešingu atveju natūraliai nebūtų atsiradusi. ALA taip pat suteikia platformą visiems bibliotekų darbuotojams išsa­ kyti problemas ir rūpesčius, įgyti išsilavinimą informacijos mokslų srityje. Abu šie aspek­ tai reikalingi. Man jie buvo ypač reikalingi.

„

Jūs buvote viena iš Įvairovės aljanso (­Diversity Alliance) prog­ramos bibliotekininkių rezidenčių. Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie šią rezidentūros programą, skirtą tautinių mažumų atstovams. Ar yra panašių iniciatyvų kitų tipų (be akademinių) bibliotekose?

Bibliotekinės rezidentūros daugiausia rengia­ mos akademinėse institucijose. Aš buvau rezidentė Minesotos universitete 2003–2005 m. laikotarpiu.

Pastaroji programa šiuo metu jau nebevykdoma. Įprastai rezidentūrai būdavo parenkami du nese­ niai bibliotekininkystės magistro studijas baigę juodaodžiai ar Amerikos indėnų kilmės atstovai.

Rezidentūros trukmė – dveji metai, per kuriuos būdavo supažindinama su įvairiais akademinės bibliotekos padaliniais.

Pirmaisiais metais aš dirbau bibliografijos ir edukacinių paslaugų, katalogavimo ir elektroninės bibliografijos skyriuose. Po pirmųjų metų turėjo­ me galimybę pasirinkti skyrių, kuriame norėsime dirbti antraisiais metais. Aš rinkausi bibliografinio aptarnavimo paslaugų skyrių ir specializavausi elektroninio bibliografinio konsultavimo srityje.

Turėjome ir mus globojančius mentorius. Tai buvo puikus būdas pažinti karjeros akademinėje biblio­ tekoje galimybes ir įgyti vertingos patirties.

Kiekviena rezidentūros programa yra šiek tiek skirtinga, bet manau, jog esminė idėja išlieka ta pati – suteikti jauniems specialistams praktinių įgūdžių ir supažindinti su akademinės biblioteki­ ninkystės sritimi.

Neišvengiamas klausimas apie prezidento Donaldo Trumpo administracijos politiką.

Pirmas įspūdis, kuris susidaro žiūrint iš kito kontinento, yra tai, kad Amerikos bibliotekos atsidūrė beprecendentėje situacijoje. Prisiminkime kontroversišką ALA prezidentės dr. Julie Todaro pranešimą iškart po JAV prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo. Pranešimas netrukus buvo pašalintas4, vėliau paskelbtas su

16

papildymais. Tokiu būdu siekta gesinti itin aktyvų bibliotekinės bendruomenės narių protestą prieš ALA vadovybės išplatintą gana įprastą ir standartinį kreipimąsi į naujai išrinktą šalies vadovą. Šie JAV prezidento rinkimai sugriovė bet kokią įprastą tvarką ir standartus. Ar JAV bibliotekininkai neberanda bendro sutarimo?

Ar galėtumėte teigti, jog Jūsų valdybos sprendžiami klausimai bei problemos tampa ALA ir visos bibliotekinės bendruomenės prioritetu?

Lygios galimybės, įvairovė ir įtrauktis iš tiesų yra ALA prioritetai ir jais buvo gana ilgą laiką, bet toks požiūris vyrauja ne vien tik dėl prezi­ dento Trumpo administracijos veiklos. ALA narė esu nuo 2004 m. ir galiu pasakyti, jog daugiau ar mažiau visą šį laiką buvo diskutuojama lygybės, įvairovės ir visuomenės įtraukties klausimais.

Kai 2015 m. lapkritį ėmiau vadovauti ODLOS, viena pagrindinių mano veiklų buvo bendradar­ biavimas su ALA Lygių teisių, įvairovės ir įtrauk­ ties darbo grupe (Task Force on Equity, Diversity and Inclusion), kuri veikė trejus metus. Šios grupės parengti dokumentai padarė didžiulį poveikį aso­ ciacijos padaliniams ir tam, kaip juose nuo šiol yra sprendžiamos lygių galimybių, įvairovės ir įtrauk­ ties užtikrinimo problemos. Tikėčiausi, jog ši įtaka ir toliau liks stipri.

Manau, jog po prezidento rinkimų praėjusį lapkritį įvyko tam tikras kultūros poslinkis. Rasis­ tiniai ir ksenofobiniai išsišokimai tapo labiau ma­ tomi. Nemanau, jog kas nors tikėjosi būtent tokio pasikeitimo mūsų kultūroje. Būdama biblioteki­ ninkystėje egzistuojančių socialinių problemų spe­ cialistė, daugiausia dėmesio kreipiau į visuomenėje sistemiškai besireiškiantį rasizmą, lytinę diskrimi­ naciją, homofobiją ir t. t., o ne į akivaizdžius viešus išsišokimus. Dabar mes tarsi žingsniuojame atgal, iš naujo mokome žmones tolerancijos ir nešališkumo pradžiamokslio.

Manyčiau, jog Trumpo Bibliotekininkai administracijos propaguojamos politinės nuostatos daugumai vertina laisvą prieigą prie mūsų yra beprecedentės. ALA, informacijos ir stengiasi kaip ir didžioji šalies dalis, šitoje situacijoje buvo užklupta laikytis aukso vidurio be išankstinio pasiruošimo ir teikdami įvairių kultūrų mums prireikė pastangų su­ požiūrius ir nuostatas prasti, kaip šis politinis pokytis pakeitė mūsų organizacijos ir atspindinčią informaciją. jos narių lūkesčius.

Susiduriame su naujais iššūkiais, tarp jų – neapykantos nusikaltimų stebėsena bibliotekose, informacinių išteklių teikimas bibliotekininkams, padedant jiems geriau aptarnauti emigrantus, pabėgėlius ar prieglobsčio siekiančius asmenis.

„

Dabar mes susiduriame su naujais iššūkiais, tarp jų – nea­ pykantos nusikaltimų stebėjimas bibliotekose, informacinių ištek­ lių teikimas bibliotekininkams, padedant jiems geriau aptar­ nauti emigrantus, pabėgėlius ar prieglobsčio siekiančius asmenis šiuo metu kur kas daugiau prie­ šiškumo turinčioje aplinkoje.

„

jog šiai profesijai būdingas itin stiprus domėjimasis lygybe, daugiakultūriškumu ir įtraukti­ mi. Manau, bibliotekininkystėje šie principai vertinami labiau nei bet kurioje kitoje profesijoje.

Kai kurios bibliotekos dar tik pradeda šį darbą. Bet tai svarbu daryti. Kalbant apie ugdymo priemones: yra daug būdų, kaip pradėti. Valdyboje mes remiamės socialinio teisingumo principais. Tai reiškia, kad kalbėdami akcentuojame sąvokas „galia“ ir „išskirtinė teisė“. Siekis atpažinti ir suprasti šias sąvokas yra pirmas veiksmas griaunant sistemą, kurioje palaikoma priespauda.

ALA suteikia platformą visiems bibliotekų darbuotojams išsakyti problemas ir rūpesčius, įgyti išsilavinimą informacijos mokslų srityje.

Nusistovėjusi nuostata, kad bibliotekos darbuotojas turi išlikti neutralus ir nešališkas.

Ar visada tai įmanoma? Ir ar tai apskritai yra teisinga nuostata bet kokioje situacijoje?

Pats faktas, kad viešosios bibliotekos yra skir­ tos visiems, suponuoja tai, jog bibliotekos turi atstovauti VISŲ aptarnaujamos bendruomenės narių pozicijai. Man regis, būtent šis nusistaty­ mas yra sutapatinamas su socialiniu bibliotekų neutralumu.

Bibliotekininkai vertina laisvą prieigą prie informacijos ir stengiasi laikytis aukso vidurio pozicijos teikdami įvairių kultūrų požiūrius ir nuostatas atspindinčią informaciją. Visos ginčija­ mo klausimo pusės turi būti prieinamos visiems.

Bibliotekininkai vertina žodžio laisvę ir kovoja už ją. Mes gyvename demokratinėje santvarkoje, kur mums visiems turi būti suteikta teisė reikšti idėjas, net jeigu jos laikytinos netradicinėmis ir nepopuliariomis.

Bibliotekininkas siekia atspindėti vartotojų poreikius. Atsidavę bibliotekų darbuotojai keičia bendruomenės narių gyvenimus. Deja, kartais atsitinka taip, jog aptarnaujamos bendruomenės narių interesų gynimas tampa nelengvu iššūkiu, be kita ko, dar ir blokuojamu vietos politikų.

Nepaisydami to, bibliotekininkai, būdami pirmose socialinių kovų gretose, siekia atsakyti į visus ben­ druomenės narių informacinius poreikius.

Viena iš ODLOS veiklos sričių yra specialistų mokymas įvairiais lygių galimybių, įvairovės ir įtraukties klausimais. Kultūrinė kompetencija yra viena pamatinių šiuolaikinėje bibliotekininkystėje. Ar galėtumėte pateikti bibliotekininkams šios srities įvertinimą? Kokius efektyviausius metodus galėtumėte rekomenduoti ugdant menką kultūrinį pažinimą turinčius bibliotekininkus ir bibliotekų vartotojus?

Sunku atsakyti į šį klausimą, nes, tiesą sakant, mes neturime jokių šios kompetencijos matavimo priemonių. Pajuokaudama galėčiau tik konsta­ tuoti, kad bib­lio­tekininkystė pritraukia pilietinę garbę ir atsakomybę jaučiančius žmones. Kadangi didžioji bibliotekinio darbo dalis susijusi su erdvės aptarnaujamai bendruomenei kūrimu, tai reiškia,

Kokie svarbiausi įvykiai ir projektai ODLOS 2017 m. darbotvarkėje? Ar galime tikėtis pasirodant naujų leidinių ar dokumentų?

Daug dirbame rengdami internetinį puslapį „Libraries Respond“ („Bibliotekų atsakas“), kurį naudojame kaip operatyvų išteklių, kai bibliote­ kininkai susiduria su netikėtai jų bendruome­ nes paveikiančiais įvykiais5. Taip pat rengiame tinklaraštį „Intersections“ („Sankirtos“)6, kuris buvo sumanytas kaip galimybė bibliotekininkams dalytis gerosios patirties pavyzdžiais. Nuolat pildo­ me profesinės kvalifikacijos kėlimo ir lavinimo iš­ teklius siūlydami kultūrinei kompetencijai skirtus seminarus, į internetines edukacines transliacijas kviečiame vis daugiau pranešėjų lygių teisių, įvai­ rovės ir įtraukties klausimais. Visus kolegas raginu dažniau aplankyti mūsų svetainę ir susipažinti su naujausiais ODLOS projektais bei elektroniniais ištekliais7.

Dėkojame Jums už atsakymus.

Kalbėjosi dr. Ineta Krauls-Ward _ 1 American Library Association (ALA) Office for Diversity, Literacy and Outreach Services.

2 IFLA prezidentės: 2013–2015 m. – Sinikka Sipilä (Suomija); 2015–2017 m. – Donna Scheeder (JAV); 2017–2019 m. – Glòria Pérez-Salmerón (Ispanija); 2019–2021m. – Christine Mackenzie (Australija).

3 Apie mus. Lietuvos bibliotekininkų draugija [interaktyvus]. Priei­ ga per internetą: http://www.lbd.lt/?page_id=442 [žiūrėta 2017 m. kovo 15 d.].

4 Pašalintąjį oficialaus ALA pranešimo, kuriame vienareikšmiškai pareikšta parama naujajai prezidento D. Trumpo administracijai, tekstą galima rasti „Internet Archive“: https://web.archive.org/ web/20161119133324/http://www.ala.org/news/press-relea­ ses/2016/11/ala-offers-expertise-resources-incoming-administra­ tion-and-congress 5 Libraries Respond [interaktyvus]. ALA: USA, 2017. Prieiga per internetą: ala.org/librariesrespond [žiūrėta 2017 m. kovo 15 d.].

6 Intersections. ALA Office for Diversity, Literacy and Outreach Services [interaktyvus]. ALA: USA, 2017. Prieiga per internetą: ala.org/intersections [žiūrėta 2017 m. kovo 15 d.]

7 Office for Diversity, Literacy and Outreach Services [interaktyvus].

ALA: USA, 2017. Prieiga per internetą: ala.org/diversity [žiūrėta 2017 m. kovo 15 d.].

17

Nauji leidiniai

Sizifo darbas visuomenės ir kultūros kritikos baruose

Viršelio dailininkė Elona Marija Ložytė

Doc. dr. Aurimas Švedas

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 2016-ųjų pabaigoje išleido poeto, vertėjo, publicisto, eseisto, kultūros tyrinėtojo Tomo Venclovos publicistikos straipsnių rinktinę „Prarasto orumo beieškant“1.

Publicistikos tekstus T. Venclova spausdina jau beveik penkiasdešimt metų, šią veiklą vadindamas vienu iš „būdų vykdyti pareigą tėvynei“. Du šio viešojo intelektualo publicistikos ir eseistikos rinkiniai – „Lietuva pasaulyje“ bei „Tekstai apie tekstus“ – išleisti egzilyje XX a. 9-ajame dešimtmetyje2. Praėjus metams po Sovietų Sąjungos žlugimo, Lietuvoje išspausdinta T. Venclovos knyga simbolišku pavadinimu „Vilties formos“ (į kurią buvo įtraukti ir kai kurie minėtose rinktinėse publikuoti tekstai). Pratarmę šiam leidiniui rašęs ilgametis žurnalo „Kultūros barai“ redaktorius Bronys Savukynas pažymėjo: „Knygos turinys, reikia manyti, skatins dar tik prasidėjusį mūsų visuomenės liberalėjimą ir vadavimąsi iš sovieti­ zuoto, totalitaristinio mąstymo stereotipų.“ Praėjus dvidešimt penkeriems metams po „Vilties formų“ pasirodymo3, naujausiai savo publicistikos tekstų rinktinei pats pratarmę parašęs T. Venclova prabilo apie jam nerimą keliančias tendencijas mūsų visuomenės šiandienos gyvenime ir savo griežtą nusistatymą prieš „siaurą, primityvią ir agresyvią tautiškumo sampratą“4.

Ką tik pacituotos B. Savukyno ir T. Venclovos mintys leidžia daryti keletą api­ bendrinimų, kurie padeda geriau suvokti aptariamos knygos kontekstą. Tam tikrų individo ir sociumo galias paralyžiuojančių ideologemų bei mąstymo stereotipų raiška Lietuvos visuomenės gyvenime pastaruoju metu itin aktyvi (nepaisant XX–XXI amžių sandūroje tvyrojusių lūkesčių apie esmines mąstymo slinktis, esą turinčias įvykti kartu su Lietuvos atsivėrimu euroatlantinei kultūrinei bei geopolitinei erdvei). Viešieji intelektualai, reaguodami į šią situaciją (kuri kartais 18

„

Poeto raginimas vertinti šiuolaikinį pasaulį ne kaip grėsmę, o kaip kultūrų polilogą...

„

...nuolatinis poreikio žvelgti į Lietuvoje vykstančius sociopolitinius ir sociokultūrinius procesus iš perspektyvos deklaravimas...

„

apibūdinama jau ne mąstymo sąstingio, o regreso sąvoka), pri­ valo nuosekliai dirbti Sizifo darbą, visuomenės bei kultūros kritikos akmenį ridendami į kalną net ir nebūdami tikri dėl savo pastangų rezultato (o neretai ir matydami šių pastangų bergždumą). Pas­ tarąjį viešojo intelektualo darbą Lietuvoje apsunkina dar ir tai, kad mūsų valstybėje bei kitose Vi­ ....tai tik kelios <...> durio Europos šalyse vykstantys temos, kurios kaip niekad procesai nėra lokalus, tik poso­ svarbios, ypač turint vietinei erdvei būdingas reiškinys, o greičiau bendros sociopolitinės omenyje Nepriklausomybės tendencijos, XXI amžiuje paraly­ epochoje subrendusią žiuojančios Vakarų pasaulį ir ne jaunąją valstybės piliečių tik jį, integrali dalis.

Didžioji dalis į rinktinę „Pra­ kartą, kurios idėjiniai ir rasto orumo beieškant“ patekusių vertybiniai apsisprendimai publicistikos straipsnių T. Venc­ lems Lietuvos ateitį. lovos įvairiais metais rašyti rea­ guojant į pirmiau išvardytus iššūkius ir siekiant kelių tikslų: tyrinėti lietuvių, lenkų, rusų, bal­ tarusių kolektyvinės tapatybės bei atminties formas; kurti galimybes vykti šių tautų dialogui apie praeitį, dabartį bei ateitį; kelti ir svarstyti klausimus, kaip sudėtingas posovietines transformacijas patiriančios Vidurio Europos visuomenės galėtų išsilaisvinti iš įvairių naciona­ listinių ideologemų, stereotipų bei kolektyvinės atminties sferoje slypinčių neurozių nelaisvės.

Tiesa, atidžiam T. Venclovos kūrybinės bio­ grafijos stebėtojui ir jo tekstų žinovui pastaroji knyga greičiausiai nepadovanos naujo intelek­ tua­linio kontinento atradimo džiaugsmo – teks­ tų rinktinės autorius nuosekliai plėtoja sau itin svarbias temas jau ištisus dešimtmečius, nuolat grįždamas prie tam tikrų problemų svarstybų.

Be to, dalis knygos pradžioje ir į jos antrąjį skyrių patekusių tekstų publikuoti ne tik įvai­ rių metų spaudoje, bet ir jau šioje recenzijoje paminėtose „Vilties formose“. Šalia skaitančiai Lietuvos visuomenės daliai puikiai pažįstamų T. Venclovos tekstų į rinktinę įtraukti Rusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje publikuoti įvairūs intelektualo interviu. Daugelis jų šian­ dieniniam mūsų šalies skaitytojui yra mažiau žinomi. Pastaroji aplinkybė neabejotinai kuria papildomą knygos pridėtinę vertę. Tiesa, spren­ dimas pastaruosius interviu paskelbti lenkų ir rusų kalbomis gali tapti nemenka kliūtimi jauniems žmonėms.

Kita vertus, čia reikėtų prisiminti paties T. Venc­lovos autorefleksiją: „Dažnai išgirstu, kad

...persergėjimas neiškelti tautos kategorijos aukščiau už žmoniškumą, tiesą ir laisvę...

„

nebe pirmas dešimtmetis kartoju tą patį. Be abejo, taip. Kartoti reikia, nes tik lašas po lašo turį šansų paveikti visuomenės nuomonę – kad ir lėtai, kad ir ne visą.“5 Šiuo atveju derėtų pasakyti ir dar vieną dalyką – T. Venclovos keliami ir sprendžiami klausimai yra universalaus pobūdžio, laiko tėkmėje nepraradę savo aktualumo, todėl Lietuvos visuo­ menei šio viešojo intelektualo idėjas kartkartėmis reikia priminti ir iš naujo sureikšminti. Poeto ragi­ nimas vertinti šiuolaikinį pasaulį ne kaip grėsmę, o kaip kultūrų polilogą, į kurį privalo įsitraukti ir Lietuvos visuomenė; nuolatinis poreikio žvelgti į Lietuvoje vykstančius sociopolitinius ir sociokul­ tūrinius procesus iš perspektyvos deklaravimas; būtinybės užsiimti kritine įvairių visuomenės ir kultūros provincialumą signalizuojančių reiškinių refleksija aktualinimas; persergėjimas neiškelti tautos kategorijos aukščiau už žmoniškumą, tiesą ir laisvę – tai tik kelios publicistikos straipsnių rinktinės „Prarasto orumo beieškant“ temos, kurios šiandien kaip niekad svarbios, ypač turint omenyje Nepriklausomybės epochoje subrendusią jaunąją valstybės piliečių kartą, kurios idėjiniai ir vertybiniai apsisprendimai lems Lietuvos ateitį XXI amžiuje.

Manau, kad būtent pastarąjį – reaktualizuoti T. Venclovos idėjas – tikslą sau ir kėlė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos dar­ buotojai, inicijavę aptariamos knygos atsiradimą ir tokiu būdu tarytum suformavę T. Venclovos intelektualinę kūrybą reprezentuojančią ir iš naujo aktualizuojančią dilogiją. Pirmuoju šios dilogijos tomu laikytinas 2013-aisiais pasirodęs T. Venclovos straipsnių apie literatūrą ir kultūrą rinkinys „Pertrūkis tikrovėje“. Beje, abu minėtos dilogijos tomus tarpusavyje susieja ne tik jų temų lauko panašumas, bet ir šias knygas vienijanti bendra vizualinė koncepcija, sukurta dailininkės Elonos Marijos Ložytės.

Taigi T. Venclovos publicistikos rinktinė „Pra­ rasto orumo beieškant“ yra svarbus leidinys, ne­ abejotinai praturtinantis Lietuvos intelektualinį bei kultūrinį gyvenimą, o šios knygos rengėjai at­ liko svarbų darbą, prisidėdami prie XXI amžiaus Lietuvos visuomenės vidinės brandos ugdymo.

_ 1 Venclova, Tomas. Prarasto orumo beieškant: publicistikos straipsnių rinktinė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2016. 543, [1] p. – Tekstas liet., lenk., rus.

2 Venclova, Tomas. Lietuva pasaulyje: publicistika. Chicago: Aka­ deminės Skautijos leidykla, 1981; Tekstai apie tekstus. Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1985.

3 Tarp „Vilties formų“ ir „Prarasto orumo beieškant“ įsiterpia dar dvi T. Venclovos knygos, kuriose svarstomi svarbūs sociokultū­ riniai klausimai: Pertrūkis tikrovėje: straipsniai apie literatūrą ir kultūrą. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013; Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės: [filosofo ir poeto diskusija], Vilnius: Versus aureus, 2015. Pastaroji knyga parašyta kartu su filosofu Leonidu Donskiu.

4 Venclova, Tomas. Prarasto orumo beieškant, p. 8.

5 Venclova, Tomas. Prarasto orumo beieškant, p. 9.

19

Tomas Venclova šiųmetėje Knygų mugėje Rinktinę „Prarasto orumo beieškant“ T. Venclova pristatė ir Vilniaus knygų mugės svečiams. Renginyje dalyvavo pats knygos autorius, taip pat žurnalistas ir sce­ naristas Pranas Morkus, susitikimą vedė istorikas prof. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis. Į rinktinę „Prarasto orumo beieškant“ sudėti T. Venc­ lovos 1970–2015 m. rašyti straipsniai, esė, tekstai apie jo emigracijos istoriją, įvairūs pamąstymai politine tema. Vie­ nas didžiausių rinktinės skyrių – apie Lietuvos santykius su kaimynais (žydais, lenkais, rusais, baltarusiais). Apie tai T. Venclova kalba ir rašo jau 40 metų. Apie santykius su kaimynais daugiausia kalbėta ir per knygos pristatymą.

A. Nikžentaitis prisiminė, kad pirmą kritišką tekstą apie lietuvių ir žydų santykius T. Venclova parašė dar 1975 metais. Iš kur jis sėmėsi žinių sovietmečiu, kai apie lietuvių ir žydų santykius nebuvo kalbama ir apskritai nagrinėti šią temą buvo nepageidautina? T. Venclova sakė, kad apie tai rašė ir sovietinė spauda, bet nutylėdama aukų tautybę arba kilmę. Be to, tam tikros literatūros jam tekę skaityti lankantis pas savo bičiulį Ramūną Katilių, taip pat vartyti emigracijoje išleistą lietuvišką enciklopediją, kurios atskiri tomai patekdavo ant jo tėvo darbo stalo. Vėliau T. Venclova sužinojo daugiau faktų, ir tos naujos žinios jo jau susidarytą nuomonę ne paneigė, o tik patvirtino ir sustiprino.

Kalbai pasisukus apie lietuvių ir lenkų santykius, P. Morkus, kurį A. Nikžentaitis pavadino polonofilų Lietu­ voje tėvu, pasakojo seniai puoselėjąs idėją pakreipti lenkų ir lietuvių santykius teigiama linkme. Tam itin pagelbėtų Glitiškių ir Dubingių įvykių (1944 m. įvykdytos žudynės, kai lietuvių saugumo policijos būrys iš keršto Glitiškėse nužudė keliasdešimt civilių lenkų, o tada Armijos krajovos kariai Dubingiuose – keliasdešimt lietuvių. – D. D.) įamžinimas, tačiau iki šiol dėl įvairių priežasčių to nepavyksta padaryti. „Ką nors reikės vis tiek daryti, kitaip neišeis“, – teigė žurnalistas.

T. Venclova, pats save laikantis polonofilu ir len­ komanu, apie santykius su lenkais prašneko iš toli.

Būdamas 20 metų, jis išmoko lenkų kalbą ir taip įgijo galimybę skaityti lenkiškai, tai leido plačiau žiūrėti į pa­ saulį. Susitikęs su Adamu Michniku, Jerzy Giedroycu, Czesławu Miłoszu, publicistas suprato, kad lenkų tautos Lietuvai bijoti tikrai nereikia. Per pirmuosius dešimt atkurtos nepriklausomybės metų ypatingų ginčų su Lenkija ir nebuvo, paskui jų pradėjo rastis, ir dėl to labai liūdna. T. Venclovos nuomone, tai – tam tikro

siaurumo požymis. „Man rodos, iš tos pusės rimto pavo­ jaus mums nėra, esu beveik tuo tikras 99 procentais. Prieš 10–15 metų būčiau pasakęs – 100 procentų, nes valdžioje buvo žmonės, su kuriais aš sutinku. Dabar valdžioje kiek kitokie žmonės“, – kalbėjo publicistas ir poetas.

Kaip reikia elgtis su dabartine Rusija ir jos žmonėmis?

T. Venclova prisiminė, kaip Rusija buvo lyginama su pasiutusia meška, kuri niekada nieko nepaleidžia iš savo glėbio. Jis niekada nebuvo linkęs pritarti tokiai rusofobų nuomonei. Galiausiai ta „meška“ paleido Lietuvą iš savo glėbio – pasirodė, kad T. Venclova buvo teisus. Dabar „meška“ vėl atgavo apetitą ir publicistas jau nėra toks ti­ kras. Daug gąsdinama, provokuojama, bandoma palaužti stiprybę, bet tam nereikėtų pasiduoti. „Aš netikiu ir nie­ kada netikėsiu, kad kuri nors tauta, ar tai būtų rusai, kinai, arabai, žydai, anglai, prancūzai ar lietuviai, turi vieną kartą ir visiems laikams nekintamų bruožų. Viskas keičiasi“, – tvirtino T. Venclova. Jis teigė net ir šiuo atveju neketinąs prarasti vilties.

Renginio pabaigoje vėl grįžta prie santykių su žydais.

T. Venclova mano, kad šiuo požiūriu įvyko kokybinis lūžis: apie žydus kalba vis daugiau žmonių, inteligentijos atstovų.

Galbūt Vilniuje reikėtų įsteigti žydų tautos muziejų, tokį, koks yra Varšuvoje ir Berlyne.

Baigdamas renginį A. Nikžentaitis pasidžiaugė pozi­ tyvia pokalbio gaida ir gausiai į publicistikos straipsnių rinktinės pristatymą susirinkusiems Vilniaus knygų mugės lankytojams tarė: „Imkite šitą knygą ir skaitykite.“ Daina Dailidonienė

Tomas Venclova Vilniaus knygų mugėje pristatė savo naujausią publicistikos rinktinę. Susitikimą su skaitytojais vedė prof. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis (dešinėje). Vygaudo Juozaičio nuotrauka

20

Nauji leidiniai

Viršelio su atvartais dailininkė Violeta Matelienė

Apie Anykščių kraštotyrininkus – * išsamiai ir solidžiai Vytautas Rimša Knygos mokslinis redaktorius

Anykščių kraštas nuo seno garsėja talentingais rašy­ tojais ir žurnalistais, kurie yra žinomi ne vien gimtinėje, bet ir Lietuvoje. Jų kūriniai pasklidę pasaulyje ir skaitomi daugelyje užsienio šalių. Šiandien žinių apie jų kūrybą ra­ sime rašytojų sąvaduose, bendrose ir šakinėse literatūros enciklopedijose, žodynuose. Visai kita kalba apie Anykščių kraštotyrininkus. Ir tarybiniu laikotarpiu, ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jiems skirtų informacinių leidinių rengimo ir leidybos reikalai Anykščiuose, kaip ir visoje respublikoje, ilgai nejudėjo iš vietos. Tam būta nemažai objektyvių ir subjektyvių priežasčių, iš kurių svarbiausiomis laikytinos dvi: šiam darbui dar nebuvo pasiruošę ir susibūrę rajono kraštotyrininkai; nebuvo lėšų tokiai knygai išleisti.

Kraštotyrinis darbas Anykščių rajone buvo dirba­ mas gana plačiai ir sumaniai (prisiminkime atitinkamą bibliotekų, mokyklų, muziejų, draugijos veiklą), o pa­ rengti ir išleisti sąvadą apie vietos kraštotyrininkus bei jų darbus kažkodėl niekas neketino. Kraštotyrininkų straipsniai, padriki jų gyvenimo faktai, kita epizodinė informacija buvo pasklidusi labai dideliuose spaudos masyvuose ir saugoma daugelio bibliotekų bei archyvų fonduose. Jų paieškai tekdavo sugaišti daug laiko.

Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu sparčiai didėjo kraštotyros leidinių skaičius, informacinė paieška skaitytojams darėsi vis painesnė. Tačiau pir­ miau reikėjo išspręsti kai kuriuos teorinio ir praktinio pobūdžio uždavinius. * Anykščių kraštotyrininkai: biobibliografinis žodynas. D. 1, Bio­gra­fijos / [sudarytojai A. Berezauskienė, O. Janonis], [mokslinis re­daktorius R. V. Rimša]. Vilnius: Petro ofsetas, 2016. 306, [1] p.: ­portr. – Santr. angl., pran., rus. – Kn. taip pat: Anykščių kraš­to­ty­ri­nin­kų veiklos apžvalga / A. Berezauskienė: p. 11–23.

21

„

Pirmiausia, turėjo būti su­ leidybos galimybių, keisti kai kurta mokslinė leidinio apie kurias koncepcijos nuostatas, Didžiausia kraštotyrininkus koncepcija, atitinkamai koreguoti žodyno knygos dalis skirta surinkta, išanalizuota, įvertin­ leidybos projektą. Be to, reikėjo ta, susisteminta ir kvalifikuotai nuspręsti, kokio dydžio knygą kraštotyrininkų apibendrinta surasta medžiaga. realiai galima išleisti, nes jos biografijoms, žinių Antra, reikėjo parengti infor­ apimtis būtų siekusi daugiau macinį leidinį, kuris patenkin­ čia rasime apie 259 negu tūkstantį puslapių. tų skaitytojų lūkesčius, talkintų Problemai spręsti buvo siū­ kraštotyrininkus. mokslininkams, pedagogams, lyti įvairūs būdai: gerokai pa­ studentams, moksleiviams ir trumpinti straipsnius ir bib­ kitiems žmonėms, norintiems lio­grafijos sąrašus; leisti knygą greitai ir išsamiai pasinaudoti tomais (pvz., nuo A iki J raidės moksliniu rajono kraštotyrininkų įdirbiu, ir t. t.); atsisakyti bibliografijos sąrašų ir pan. atlikti šios informacijos paiešką ir sutaupyti Tačiau kiekvienas siūlymas turėjo trūkumų. laiko rašant straipsnius. Autoriams tai svarbu, Pirmiausia, išspausdinus ne visą paruoštą me­ nes jie visada nori labiau susitelkti į analizę džiagą (sutrumpinus ar dalies jos atsisakius), ir kūrybą. būtų buvusi sugriauta sumanytoji knygos struktūra ir sumažėtų jos informatyvumas.

Pradinis sumanymas ir kilę sunkumai Niekas negalėjo garantuoti sklandžios atskirų Kraštotyrininkų sąvado valanda išmušė knygos tomų leidybos, taip pat, kad ji bus fi­ 2016 m., kai šios idėjos įgyvendinimu ėmė nansuojama kitais arba dar ir dar kitais metais. rūpintis Anykščių rajono savivaldybės Liu­ Antra vertus, straipsnius apie kraštotyrinin­ dvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji bibli­ kus reikėjo skelbti kartu ir visiems parodyti oteka ir Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros deramą dėmesį, o ne vien tiems, kurių pavardė draugija. Buvo sutarta per metus parengti yra abėcėlės pradžioje. ir išleisti biobiblio­grafinį žodyną „Anykščių Pagaliau susitarta pratęsti projekto vykdy­ kraštotyrininkai“. Jo idėjos autorius buvo Vil­ mo laiką ir rengti ne mažiau išsamų žodyną, niaus universiteto prof. dr. Osvaldas Janonis. tačiau atskirais etapais. Taip, manau, buvo Žodyno rengėjams jis parengė metodines rastas geriausias sprendimas. rekomendacijas ir subūrė kraštotyrininkų Antroji biobibliografinio žodyno leidybos grupę. Ją sudarė: pats prof. dr. O. Janonis, projekto dalis bus vykdoma vėliau. Beje, 2017 bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros metais, ruošiantis žodyno antro tomo (o jei skyriaus vedėja Audronė Berezauskienė (pro­ prireiks – ir kitų arba kompaktinės plokštelės) jekto vadovė), šio skyriaus vyriausioji biblio­ leidybai, jau vyksta kai kurie parengiamieji tekininkė Ligita Matulienė, Anykščių Teresės organizaciniai darbai: kaupiama ir vertinama Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos valdybos turima publikuotina medžiaga, diskutuojama pirmininkas Tautvydas Kontrimavičius. Žo­ dėl leidinio (knygos ar plokštelės) turinio dyno straipsnius rašė ir kiti kraštotyrininkai: koncepcijos, ieškoma rėmėjų ir lėšų antrajam Daiva Agafanovienė, Danutė Baronienė, projekto etapui finansuoti ir pan. Viena jau Eugenijus Drobelis, Vida Kontrimavičienė, aišku, kad antrasis „Anykščių kraštotyrininkų“ Povilas Lapeikis, Jolanta Mameniškienė, biobibliografinio žodyno tomas (knyga (-os) ar Ramunė Musteikienė, Genovaitė Ražanienė, plokštelė) apims išsamius skelbtų ir neskelbtų Rimantas Vanagas ir kt. (deponuotų) jų kraštotyrinių pub­likacijų bib­ Iš pradžių planuota, kad žodyną sudarys lio­grafijos sąrašus. viena knyga – enciklopediškai sunorminti Anykščių kraštotyrininkų gyvenimo apra­ Kas ir kaip sudėta į pirmą tomą šymai (biogramos), o kiekvieno straipsnio Knygos rengėjų ryžtas ir pastangos paly­ gale bus spausdinamos kraštotyrininkų ginti greitai davė vaisių. „Anykščių krašto­ veik­los bei literatūros apie juos bibliografijos tyrininkų“ žodyno pirma dalis „Biografijos“ rodyklės. buvo parengta per nepilnus metus ir įteikta Deja, pradėjus rengti žodyną, leidybai lėšų spausdinti. buvo gauta mažiau, negu planuota – vietoj Knyga didelė, bet jos planas nesudėtingas. prašytų 6 buvo skirti tik 2 tūkstančiai eurų. Tai Atsivertęs spalvingą viršelį (aut. dail. Violeta sukėlė nemažų sunkumų ir gaišaties. Daugiau Matelienė), skaitytojas pirmiausia išvys trum­ rėmėjų ir pinigų žodynui išleisti neatsirado. pą pratarmę bei išsamią A. Berezauskienės Dėl šios priežasties teko ieškoti naujų knygos parengtą „Anykščių kraštotyrininkų veiklos 22

„

apžvalgą“ (p. 11–23), apiman­ buvo pasitelkti Anykščių rajono čią darbus nuo pat jos ištakų iki net gretimo Kupiškio kraš­ Kraštotyros ar kitų irtotyrininkai.

2016-ųjų vidurio. Straipsnyje Nemažai knygai sričių mokslinį darbą skirtų straipsnių jie peržiūrėjo, pateikiama žinių apie Lietuvos paminklų apsaugos ir krašto­ dirbantiems asmenims patikslino ar papildė patys. Visa tyros draugijos Anykščių sky­ tai gerokai padidino straipsnių pravers biografiniuose informatyvumą, ypač knygos riaus (nuo 1962 m.), paskui – savarankiškos Anykščių Tere­ duomenų patikimumą. straipsniuose sės Mikeliūnaitės kraštotyros kraštotyros ar išvardyti svarbiausieji kitųDirbantiems draugijos (nuo 2012 m.) raidą, sričių mokslinį darbą as­ kraštotyrininkų vadovus, narius, renginius, menims ne mažiau pravartūs ekspedicijas, kraštotyros rinki­ ir biografiniuose straipsniuose leidiniai, kiti darbai. nius bei kitus leidinius, darbo išvardyti visi svarbiausieji kraš­ kryptis ir formas, sąveiką su totyrininkų leidiniai (nurodyti rajono ir šalies kraštotyrininkų jų pavadinimai ir leidimo me­ organizacijomis bei valstybinėmis instituci­ tai), kiti darbai. Prireikus informacijos, tai labai jomis (muziejais, biblio­tekomis, mokyklomis palengvins jos paieškas. ir kt.). Leidinyje nepamiršti ir rajone vykdyti Visi straipsniai knygoje patogiai išdėstyti kraštotyros projektai. kraštotyrininkų pavardžių abėcėles seka. Perso­ Didžiausia knygos dalis skirta kraštotyri­ nalijų (knygoje paminėtų asmenų) paiešką ga­ ninkų biografijoms (p. 25–286). Iš viso žinių lima atlikti ir pasinaudojant leidinio pabaigoje čia rasime apie 259 kraštotyrininkus. Pagirtina, išspausdintu į žodyną įtrauktų asmenų Vardynu kad nebuvo pamiršti ir atokesnių miestelių (p. 287–300). Jame kraštotyrininkai, straipsnių gyventojai. Antai knygoje yra užregistruoti net autoriai ir kiti knygoje paminėti asmenys pagal 29 svėdasiškiai arba kiti laikinai čia gyvenę ir abėcėlę pristatomi visomis pavardėmis, kokio­ Svėdasų istoriją tyrę žmonės. mis jie knygoje yra minimi.

Pirmąją leidinio dalį užbaigia kny­ gos sant­raukos anglų, rusų ir prancū­ zų kalbomis (p. 301–306), kuriomis atitinkamai pasirūpino ver­tėjos Kris­ tina Gindrėnaitė-Setliff, Sta­n islava Makauskienė ir Laima Juzėnienė. Šios santraukos knygai plačiau atvers duris į tarptautines informacijos sistemas, o per jas – ir į platų žinių pasaulį.

Jos padės iš Europos Sąjungos ar kitų užsienio šalių atvykusiems svečiams bent minimaliai pažinti knygos san­ darą, turinį ir rengėjų užmojus.

Biografijas pagyvina kraštotyri­ „Anykščių kraštotyrininkų“ biobibliografinio žodyno sudarytojai bei rengėjai (iš kairės): prof. dr. O. Janonis, ninkų nuotraukos. Patrauklus akiai ir A. Berezauskienė, L. Matulienė, T. Kontrimavičius. Nuotraukos iš Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos archyvo visas knygos poligrafinis apipavidali­ Žinios apie rajono kraštotyrininkus straips­ nimas: dizainas, viršelis, tekstų apie konkrečius niuose išdėstytos laikantis bendrųjų metodikos kraštotyrininkų darbus pateikimo būdas. reikalavimų: pirmiausia rašoma apie jų moks­ Biobibliografijos žodyno pirmosios dalies lus, gyvenimą, veiklą, o paskui išsamiau – apie paskirtis gana plati. Pirmiausia, ji labai pravers tai, kas asmenį sieja su kraštotyra ir ką šioje patiems rajono kraštotyrininkams, istorikams, srityje yra konkrečiai nuveikęs (parašęs kny­ žurnalistams, mokytojams ir mokiniams. An­ gų, surengęs parodų, dalyvavęs projektuose, tra, knyga bus gera pagalbininkė ir giminingų ekspedicijose ir pan.). Straipsnio pabaigoje sričių šalies mokslininkams, aukštųjų mokyklų pateikiama informacijos apie asmens socialinę dėstytojams bei studentams, leidyklų ir perio­ raišką – visuomeninius darbus ir svarbesnius dikos leidinių redakcijų darbuotojams, kitiems apdovanojimus (premijos, garbės vardai ir kt.). mūsų krašto istorija ir žmonėmis besidomin­ Straipsniai yra išsamūs ir informatyvūs. tiems skaitytojams.

Autoriai rinko medžiagą ir panaudojo duo­ Mano supratimu, leidinio paklausa neišblės menis iš visų įmanomų šaltinių. Siekiant, kad daug dešimtmečių, nes savo turiniu ir informa­ žinios knygoje būtų tikslios ir patikimos, į talką tyvumu jis pranoko visus lūkesčius...

23

Žmonės ir laikas

Bibliotekininkų pasakojimuose – praeities gyvenimo atspindžiai

Bibliotekininkės kelionė pas skaitytojus, 1963 m.

Nuotraukos iš Vlado Šlaito viešosios bibliotekos archyvo

Sigita Astikienė Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Bibliografijos-kraštotyros skyriaus vedėja

Tyrinėdami krašto istoriją, šiuo metu daugelis duomenų rinkėjų gręžiasi į kitokio tipo tekstus – asmeninės patirties pasakojimus. Tai – „įvairiopo pobūdžio istorijos, sakytume, iš gyvenimo, žmogaus dėl tam tikrų priežasčių prisimenamos ir, pasitaikius progai, pasakojamos kitiems“1. Užrašius tokius pa­ sakojimus, neretai galima įžvelgti nemažai bendrų konkrečiam laikotarpiui būdingų detalių, kurios atspindimos per žmogaus pasaulio suvokimą ir vertinimą. Vieni iš tokių asmeninės patir­ ties pasakojimų gali būti pasakojimai apie savo profesinę veiklą. Šiame straipsnyje pateikiami buvusių bibliotekininkų gyvenimo pasakojimai, užrašyti Ukmergės rajone. 2017 me­ tais, pasitinkant Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos 95-mečio jubiliejų, sumanyta surinkti buvusių darbuotojų prisiminimų. Savo prisiminimais pasidalijo daugiau kaip trys dešimtys buvusių bibliotekininkų. Straipsnyje remiamasi šešių moterų ir vieno vyro žodiniais pasakojimais apie darbo bibliotekoje metus, jų santykį su skaitymu, knyga ir biblioteka.

Visi pateikėjai ilgesnį ar trumpesnį laiką dirbo bibliotekininkais, dabar yra pensininkai.

24

Bibliotekininkai noriai dalijosi savo prisi­ minimais, domėjosi, kam renkama medžiaga.

Pateikėjų pasakojimų kalba pateikta neredaguota, stengtasi išsaugoti gyvą tekstų kalbą, nutylėjimus.

Iš tų pasakojimų išryškėja kultūrinio, socia­ linio ir istorinio Lietuvos gyvenimo aspektai, žmogaus tapatybė. Šiame straipsnyje pateikiami naratyvai yra savotiška gyvenimo pasakojimų atmaina, todėl natūralu, kad juose galima išskirti pagrindinius žmogaus gyvenimo etapus: vaikystę, jaunystę, brandos metus. Kiekvienas šių etapų prisimenamas žvelgiant konkretaus biblioteki­ ninko akimis.

„Tik skaitai, nieko nedarai“

Greičiausiai dėl sunkių gyvenimo sąlygų, dau­ gelio gyventojų menko išsilavinimo iš pasakojimų jaučiamas neigiamas dalies žmonių požiūris į knygas ir skaitymą. Ne vieną pateikėją tėvai bardavo dėl per didelio domėjimosi knygomis, laikė tai nereikalingu pomėgiu. Vaikai, kaip ir suaugusieji, šeimoje turėjo savo darbus, pareigas ir, tėvų nuomone, tokiems dalykams kaip knygų skaitymas buvo gaila laiko.

Pateikėja Monika pasakojo, jog mama bardavosi,

pamačiusi ją skaitančią: Ai, knygos, jos nieko gero neduoda, tik skaitai, tik skaitai, nieko nedarai. Iš tiesų XX amžiaus pirmojoje pusėje Lietuvos kaime visi šeimos nariai, įskaitant ir mažiausius, turėdavo sau priskirtus darbus. Tai įrodo pateikėjos atsakymas į klausimą, ar tėvai arba seneliai skaitydavę vaikystėje: Nebuvo kada...

Nebuvo kada. Tais laikais labai... Kaimo žmogus yra labai užimtas. Dar mokyklon nėjom, mum jau buvo darbas prižoliauti. <...> Kiekvienam darbas buvo paskirstytas. Buvo pokaris, buvo sunku... Labai panašiai sakydavo ir pateikėjos Viktorijos tėtis: Mesk tas knygas, nes tu iš knygų duonos nevalgysi.

Apie dar vaikystėje turėtą didelį pomėgį skaityti prisiminė ir kiti pateikėjai. Paklausta, ar vaikystėje skaitė, Julijona pasakojo: Nebuvo knygų. Vaikas buvau, tai prieš karą knygų nebuvo. Atsimenu, atvažiavo iš miesto šeima gyvent pas gimines ir atsivežė knygą apie žvėrelius. Zoologijos sodas ten buvo, visokių žvėrelių. Išsižioję, liežuvius iškišę žiūrėdavom, kaip gražu. Tai mama davė kašikėlį kiaušinių tai moteriai, kad tą knygutę gaut mums... Apie savo pomėgį skai­ tyti pasakojo ir Viktorija: O taip, aš nuo pat mažų dienų slėpdavausi nuo tėvų, žiūrėdavau kur nors įlįst, kaip vasarą, kur nors į žoles įlįsdavau ir skaitydavau. Šiuose dviejuose pasakojimuose išryškėja skirtingas tėvų požiūris į knygas ir skaitymą vaiko gyvenime: vienos šeimos motina krepšelį kiaušinių moka už knygutę savo vaikams, kitoje tėvai nepripažįsta knygos vaidmens žmogaus gyvenime, ir pasakotoja sako turėjusi skaitydama slėptis.

Bibliotekininkų seminarai vykdavo ir gamtoje, 1966 m.

Mini pateikėjai ir savo vaikystės biblioteką.

Monika, paklausta apie biblioteką, kurią lankė būdama vaikas, prisimena: Nu ką, biblioteka tai prašė, kad knygų neištepti ir nesuplėšyt. Tai namie padėdavau knygas į garbingiausią vietą, vajej, kad

tiktai neišsiteptų. Ne kiekvienas skaitytojas vaikas taip reaguoja į bibliotekininkų prašymus. Teiginys „į garbingiausią vietą“ irgi daug ką pasako apie vaiką – jo požiūris į knygą yra kaip į ypatingą, išskirtinai saugotiną daiktą. Pateikėja Valerija pa­ pasakojo, kad biblioteka jai palikusi tik teigiamus įspūdžius: O mes kai mokydavomės, lankydavomės bibliotekoj, ten centre buvo. Ir man ten labai patiko, ir darbuotojai, jų darbas patiko. Geri įspūdžiai apie biblioteką pasilikę ir Viktorijos prisiminimuose: Man labai patiko eiti į tą biblioteką. Su bibliotekininke mes kaip draugės beveik buvom. Pateikėjos vaikystėje palaikė gražius santykius su bibliotekos darbuotojais, jautė jiems pagarbą. Artimiausių žmonių neigiamas požiūris į knygas ir skaitymą nesuformavo neigiamo požiūrio į šiuos dalykus. O gražus pateikėjų santykis su jų vaikystės biblioteka galėjo nulemti rinktis būtent bibliotekininko kelią.

„Išėjau dirbt beveik iš mokyklos suolo“

Iš kalbintų septynių pateikėjų keturi yra bai­ gę bibliotekininkystės mokslus. Trys moterys, įgijusios šią specialybę, visą gyvenimą pradirbo bibliotekoje. Visos jos pasakojo, kad į bibliote­ kininkystę stoti visai neplanavo, tačiau nė viena nesigailėjo tapusi bibliotekininke. Pateikėjos rodė studijų baigimo dokumentus, prisiminė ne vieną linksmą nutikimą, pasakojo, kaip nesiruošusios galėdavo eiti atsakinėti, buvo stropios ir gabios studentės. Trys pateikėjos, svajojusios apie kitą visai su bibliotekininkyste nesusijusią specialybę, įstojusios savo sprendimo nesigailėjo ir daug metų dirbo bibliotekoje. O ta, kuri svajojo būti bibliote­ kininke, kurį laiką padirbusi, suprato, kad gal ne visai tą kelią pasirinko.

Visuose pasakojimuose matomas pateikėjų mėginimas išreikšti save bendraujant su draugais, bendramoksliais, dėstytojais, giminaičiais. Žmo­ nėms svarbu, lyginant save su kitais, atrasti savo vietą, išryškinti panašumus ir skirtumus, parodyti savo pranašumą ar žemesnę padėtį. Taip žmogus gali pajausti savo vietą socialinėje realybėje. Dalis pateikėjų, pasakodamos apie studijų metus, teigė, kad mokytis joms patiko ir sekėsi. Išskirdamos įsimintinesnius studijų momentus, jos mini dalykus, kuriais galėjo parodyti savo pranašumą, pavyzdžiui, gerus pažymius ar puikią atmintį.

Dauguma pateikėjų gimę tarpukario arba pokario metais. Vaikystėje patirtos artimųjų mirtys, karo, po­ kario metų baisumai per anksti atėmė iš jų vaikystę, atvedė į suaugusiųjų gyvenimą. Dauguma pateikėjų ir dirbti išėjo kone iš mokyklos suolo. Tokie pasaky­ mai: sąlygos vertė ir išėjau dirbt beveik iš mokyklos suolo; vis tiek duonos kąsnio reikia, daugiau mokytis negalėjau – parodo, kaip žmonės neturėjo galimybės nieko spręsti, teko tiesiog plaukti pasroviui sten­ giantis išlikti. Pasakotojai beveik neanalizuoja, šias

25

mintis pateikia tarsi įvadą į pasakojimo apie darbo metus pradžią, tačiau iš kalbos ir emocijų galima suprasti, kad žmonėms sunku pasakoti nors ir apie senus, bet ypač skaudžius gyvenimo įvykius.

„Nu kas tas bibliotekininkas – nieks...“

Kaip teigia folkloristė Lina Būgienė, „moterys daž­ niausiai šnekesnės, atviresnės, nevengiančios atskleisti net intymiausių smulkmenų ir nelaikančios gėdingu dalyku interviu metu apsipilti ašaromis. <...> Sunku net paaiškinti, iš kur ir kaip randasi toks sukrečiantis kal­ bintų moterų atvirumas ir kokios jo priežastys. Galbūt jis irgi kyla iš moterų tarpusavio santykių tradicinėje kaimo bendruomenėje, o folkloristės – minėtais atvejais jaunesnės moterys, irgi pusiau sąmoningai priimamos kaip tos bendruomenės narės ir, dalijantis gyvenimo patirtimi, savotiškai „inicijuojamos“, t. y. parengiamos gyvenimui?“2 Šiuo atveju atvirumas, jausmingų gyvenimo detalių pašnekovui atskleidimas galėtų būti siejamas su prik­ lausymu tai pačiai bibliotekininkų bendruomenei. Visi pateikėjai, pasakodami apie savo darbo bibliotekoje pradžią, pabrėžė jiems svarbius dalykus. Vieni akcen­ tavo materialius dalykus, o kitiems atmintyje išliko jų psichologinė būsena – jausmai, išgyvenimai atėjus į naują vietą.

Labai emocingai apie darbą bibliotekoje pasakojo pateikėja Valerija, dirbusi vienoje kaimo bibliotekų. Mo­ teriai į atmintį labai įsirėžė darbo bibliotekoje pradžia: Aš prisimenu senose tokiose patalpose... Ir aš sapnuoju vis bibliotekos darbą, aš nežinau, kodėl man taip įsirėžė, kaip nė vienas kitas toks darbas. Labai maža biblioteka, dar ir dabar sapnuoju tuos vaizdus, nu tokia mažytė buvo, kad Dieve Dieve... Lentynos... Dabar jau yra renovuotas tas namas, dabar yra ambulatorija ten. Ten ir bibliotekininkui buvo kambariukas duotas. Nu kas tas bibliotekininkas – nieks... Kaime tuo metu – nieks... Sapnuose regima biblioteka, apibūdinama kaip mažytė patalpa, galimai yra paralelė su, pateikėjos manymu, tokiu pat „mažu“ – ne­ reikšmingu ir nesvarbiu – bibliotekininku kaime. Apskri­ tai pateikėjai darbas bibliotekoje nebuvo mielas, ji jautėsi uždaryta, suvaržyta, nemėgo paties darbo, galimai dėl to sapnas ir kartojasi, vis nukeldamas į praeitį. „Savo sapną žmogus pajėgus suprasti tiek, kiek yra raštingas skaityti jo kalbą pats arba kiek jam padeda daugiau už jį šioje srityje išprusęs „vertėjas“.“3 Ir nors pateikėja teigė nežinanti, kodėl vis sapnuoja darbą bibliotekoje, vėlesniuose jos pasakojimuose išryškėja, kad, dirbdama bibliotekoje, ji jautėsi niekam nereikalinga. Tai nebuvo jai mielas darbas, kurį laiką padirbusi, ieškojo kažko kito.

Moterys, kalbėdamos apie darbo bibliotekoje pra­ džią, daugiau analizuoja tuometę psichologinę būseną.

Jos prisimena bendravimą su skaitytojais ir vadovais, pasakojimuose atsispindi tuo metu išgyventi jausmai: nerimas, baimė, nereikalingumo jausmas, sugebėjimas pakelti sunkumus ar net nuolatinis grįžimas į biblioteką sapnuose. Vienintelio pateikėjo vyro pasakojime –

26

Bibliotekos kurį laiką buvo įsikūrusios gyvenamuosiuose namuose. Viršutinėje nuotraukoje – Miliūnų kaimo biblioteka, 1963 m., apatinėje – Graužiečių kaimo biblioteka, 1963 m.

daugiau racionalumo, konkretumo, aiškumo, nėra papildomų detalių.

„Pagrodavom, padainuodavom, skaitydavom“

Bibliotekininko darbas dažnai neapsiribojo tik skai­ tytojų aptarnavimu, darbuotojams teko dirbti įvairius darbus. Kaime dirbęs bibliotekininkas pokario metais turėdavęs vaikščioti po namus ir ne tik siūlyti skaityti knygas, bet ir pardavinėti politinę literatūrą, rinkti pi­ nigus, surašinėti gyvulius ir dirbti kitokius darbus. Ne iš vieno pateikėjo pasakojimo matyti, kad bibliotekininkas buvo nevertinamas, išnaudojamas, jam primetama visokia papildoma veikla. Bibliotekininkai kaip įmany­

dami stengėsi išlaviruoti tarp tiesioginio savo darbo ir primetamų iš šono prievolių.

Neatsiejama bibliotekininko darbo dalis – bendra­ vimas su skaitytojais ir renginių lankytojais. Ne vienas pasakotojas paminėjo, kad biblioteka būdavo nuolatinė susibūrimų vieta, po bažnyčios bibliotekoje mielai rink­ davosi ir jaunimas. Tai galima sieti ir su asmeninėmis bibliotekininkų savybėmis: draugiškumu, organizuotu­ mu, veiklumu. Dauguma teigiamai pasakojusių apie šią veiklą kalba daugiskaita: pagrodavom, padainuodavom, skaitydavom <...> vaidinom Baltušio lygtais kokią tai pjesę. Ir zonoj pirmą vietą gavom už dramą <...> pakalbam, būdavo, pabendraujam iki vakaro <...> pasidžiaugiam, kaip kas buvo. Iš to galima daryti išvadą, kad pateikėjai suburdavo aplink save bendraminčių ratą, įtraukdavo į veiklą bendruomenės narius, su kuriais buvo gera dirbti. Bibliotekininkas, sulaukdamas žmonių palaiky­ mo, jautėsi įvertintas. Kitu atveju, jausdamasis vienišas, nepritapęs, nesuprastas žmonių, bibliotekos darbuotojas tų renginių organizuoti taip ir nepamėgo.

Kaip asmeniniame gyvenime, taip ir darbinėje veikloje dažnai nutinka įvairių linksmų bei liūdnų at­ sitikimų. Bibliotekininkai taip pat papasakojo nemažai atsitikimų. Keletą linksmų įvykių prisiminė Valerija.

Pateikėja papasakojo, kaip ją, pavyzdingą bibliotekinin­ kę, geriausiai platinančią politinę literatūrą, pasikvietė bibliotekos vedėjas papasakoti apie šią veiklą svečiams, užsukusiems į biblioteką. O ji atvirai pasakiusi: Nu kas pirks tas knygas, žmonės juk neturtingai gyvena, tai aš pati keletą nupirkau, draugės keletą... Tai dabar galvoju, kaip aš pavedžiau Mickų [tuometis bibliotekos direk­ torius – S. A.] tada... Bet nieko, jis manęs tada nebarė.

Pateikėja į šį įvykį žvelgia iš dabarties pozicijų, vertina, kokia darbuotoja ji galėjo pasirodyti tuomečio vadovo akyse. Ne viename pateikėjų pasakojime atsispindi jų santykiai su vadovais. Tik vienais atvejais ryšys su vadovais yra artimas, jaučiama pagarba, supratimas, o kitais atvejais – nuoskauda, nusivylimas, pyktis, neįvertinimas.

Pasakojimuose apie įvairius nutikimus užkoduota bibliotekininkų kasdienybė: sunkios bibliotekų mate­ rialinės sąlygos, dažnas kraustymasis iš vienų patalpų į kitas, maži atlyginimai. Ryškūs ir socialinio gyvenimo atspindžiai: girtavimas kaime, nepatenkinti, pikti žmo­ nes, su kuriais bibliotekininkas, kaip kaimo bendruo­ menės narys, susidurdavo kiekvieną dieną.

„Žmonės buvo labai patenkinti“

Bibliotekininkai vertina save patys, tačiau ne ma­ žiau reaguoja ir į apie juos suformuotą visuomenės nuomonę. Bibliotekos nuo pat įsikūrimo mieste ar kaime buvo vienos svarbiausių kultūros įstaigų. Skir­ tingais laikotarpiais šiek tiek skyrėsi jų veiklos kryptys, kurios dažniausiai buvo paveikios galiojančiai politinei ir kultūrinei sistemai, o bibliotekininkas turėdavo nuolat prisitaikyti prie esamos situacijos ir daugiau ar mažiau jai paklusti.

Dalis pateikėjų pabrėžė, kad bibliotekininkas kaime visai nereikalingas: būdavo nepritampantis prie kolūkio žmonių, prie kitų įstaigų kultūrinio gyvenimo, mėgs­ tantis kritikuoti, pamokslauti, netoleruojantis kaimiečių žalingų įpročių. Toks požiūris galimai atsirado, nes bib­ liotekininkas kaime buvo kitoks – šviesesnis žmogus.

Pagal išsilavinimą, gyvenimo būdą, darbo pobūdį ir dar kai kuriuos kitus kriterijus kaime bibliotekininkas priklausė kitam nei kolūkiečiai sluoksniui, taigi jis buvo svetimas, ir tą svetimumą kai kurie pasakotojai teigia jutę.

Kiti pateikėjai, atvirkščiai, jautėsi dirbantys prasmingą darbą: Darydavom vakarones bibliotekoje – skaitydavom vaikams pasakas, o suaugusiems – eilėraščių, pagrodavom, padainuodavom. Tankiai taip darydavom, ir žmonės buvo labai patenkinti. Iš pasakojimų išryškėja du skirtingi požiūriai į bibliotekininką ir jo darbo vertinimas. Dalis bibliotekininkų teigia matę neigiamą visuomenės požiūrį, kurį nulėmė tai, kad bibliotekininkas kaime negali daryti jokios įtakos, yra nuolatinis prašytojas, pamokslautojas.

Ne iš vieno pateikėjo pasakojimo galima suprasti, jog pagrindinis bibliotekininko minusas buvęs tas, kad jis negali daryti įtakos kitiems žmonėms, todėl ir esąs nesvarbus. Ką akcentuoja pasakotojas, svarstydamas, koks bendruomenės požiūris buvo į jį – bibliotekininką, priklauso ir nuo jo asmenybės, nuo pesimistinio ar op­ timistinio santykio su pasauliu.

Baigiamosios mintys Dauguma pasakotojų mėgo savo darbą ir jį prisi­ mena kaip svarbų bei šviesų savo gyvenimo laikotarpį.

Beveik visi pateikėjai – mėgstantys skaityti, energingi, bendraujantys, veiklūs žmonės, į bibliotekininko darbą žvelgiantys iš dabarties perspektyvos, vertinantys save ir aplinkinius. Ne vienas vis dar išsaugojęs apdovanojimų, garbės raštų, straipsnių apie darbo metus.

Dauguma pateikėjų, kalbėdami apie darbo bibliote­ koje laikotarpį, jį vertina emociškai, ir tai žymia dalimi susiję su moterims pateikėjoms būdingu jausmingumu.

Bibliotekininkai džiaugiasi turėję galimybę bendrauti, padėti žmonėms, užsiimti malonia veikla, didžiuojasi buvę gabūs studentai, mylimi skaitytojų ir įvertinti darbuotojai. Tiesa, pasakojimuose atsiskleidžia ir ki­ tokių išgyvenimų: skundžiamasi dėl sudėtingų mate­ rialinių sąlygų, nepelnytos vadovų kritikos, nuolatinio „prašytojo“ pozicijos; piktinamasi, kad kaime kultūros darbuotojas apkraunamas papildomais darbais; apgai­ lestaujama, jog bibliotekininkas beveik negali daryti įtakos kaimo žmonėms.

Iš tokių bibliotekininkų pasakojimų, kurie neretai yra unikalūs praeities įvykių liudijimai, gali būti dėliojama bibliotekos ar krašto kultūrinio gyvenimo istorija.

_ 1 Būgienė, Lina. Objekto problema šiandienos tautosakos moksle ir naratyvų analizės perspektyvos. Tautosakos darbai. Vilnius, 2008, [t.] 35, p. 43.

2 Būgienė, Lina. Pasaulio refleksija autobiografiniuose vyrų ir moterų pasakojimuose. In Homo narrans: folklorinė atmintis iš arti. Vilnius, 2012, p. 91–92.

3 Ivanauskaitė-Šeibutienė, Vita. Folklorinė sapno kalba: oneiriniai naraty­ vai bendruomeninėje komunikacijoje. Tautosakos darbai. Vilnius, 2014, [t.] 48, p. 54.

27

Sukaktys

Jono Basanavičiaus veikla Bulgarijoje Jonas Nekrašius

Gydytojas, Nepriklausomybės akto signataras, kultūros ir visuomenės veikėjas Jonas Basanavičius (1851–1927) visą savo amžių nenuilstamai darbavosi dėl Lietuvos nepri­ klausomybės, tautos ir žmonių labui. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kalbą, rinko tauto­ saką, rūpinosi liaudies švietimu, medicina, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu.

Dr. J. Basanavičiaus atminimo medalis, eksponuojamas Varnos medicinos istorijos muziejuje.

J. Basanavičiaus veikla glaudžiai susijusi su svar­ biais Lietuvos, kuri 2018 m. minės valstybės atkūrimo 100-metį, gyvavimo etapais. 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje vykusioje lietuvių visuomenės atstovų konferencijoje buvo išrinkta Lietuvos taryba.

J. Basanavičiaus pirmininkaujama 20 narių Lietuvos taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė šalies nepri­ klausomybę ir pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Vienas iš ankstesnių J. Basanavičiaus gyvenimo laikotarpių – 1880–1905 m. – susijęs su Bulgarija.

Norėdami susipažinti su jo pėdsakais šioje šalyje, keliavome vietomis, kuriose dirbo ir gyveno gydy­ tojas J. Basanavičius.

Kelionės po Bulgariją metu teko galimybė surinkti informacinės medžiagos apie šį valstybės veikėją.

Buvo įdomu palyginti, kaip pasikeitė dr. J. Basanavi­ čiaus prisiminimuose aprašytos vietos, kaip daugiau nei per šimtą metų pakito šios šalies kultūra, tradi­ cijos, papročiai.

28

Gydytojo praktika keliuose miestuose Maskvos universitete baigęs medicinos moks­ lus, nuolatinį gydytojo darbą J. Basanavičius gavo Bulgarijoje ir į šią šalį atvyko 1880 m. sausį. Čia jis gyveno iki 1905 metų (su kelerių metų pertrauka, kai tobulinosi Prahoje ir dirbo Elenoje), kitaip tariant, praleido beveik ketvirtį amžiaus.

1880 m. vasario 7 d. J. Basanavičius tapo ketvir­ tuoju Lomo, tuomet vadinto Lom-Palanka, ligoni­ nės direktoriumi ir apygardos gydytoju. Ligoninės gydytoju jis dirbo iki 1892 m. spalio, per tą laiką 1882–1884 m. išvykdamas pasistažuoti Čekijoje. Šiame Bulgarijos šiaurės vakarų mieste J. Basa­ navičius 1889 m. parašė ir 1891 m. išleido mokslinį darbą „Bulgarijos sanitarinės etnografijos medžiaga.

Lomo apygarda (1880–1889)“. Šioje monografijoje daug vietos skirta krašto istorijai, archeologijai, antropologijai, etnografijai, medicinai, švietimui, tautosakai, net gamtos problemoms.

Pagerbiant dr. J. Basanavičiaus nuopelnus Varnai, jo vardu pavadinta miesto gatvė.

J. Nekrašiaus nuotrauka

J. Basanavičius kurį laiką gydė Elenos miesto gyventojus, buvo kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju. Dirbdamas Bulgarijoje, jis mėgdavo ke­ liauti po savo gyvenamų miestų apylinkes, domėjosi vietos gyventojų papročiais, kalba, išlikusiais senovės paminklais.

1891 m. lapkričio 16 d. J. Basanavičiui suteikta Bulgarijos pilietybė. 1892 m. jo veikla šioje valstybėje sulaukė aukšto įvertinimo – Bulgarijos IV laipsnio ordino „Už pilietinius nuopelnus“.

Aktyvus gyvenimas Varnoje Su J. Basanavičiumi glaudžiai susijusi ir Varna.

1892 m. rugsėjo 24 d. jis buvo perkeltas iš Lomo ir nuo 1893 m. šiame Juodosios jūros uostamiestyje vertėsi gydytojo praktika. Iš pradžių J. Basanavičius apsigyveno Kristju Mirskio gatvėje (yл. Кръстьо Mиpckи). 1899 m. buvo išrinktas į Varnos tarybą, rūpinosi šio miesto reikalais. Jo iniciatyva buvo sutvarkytas Varnos paplūdimys su krantine. Būtent iš Varnos 1905 m. vasarą J. Basanavičius išvyko į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje.

J. Basanavičius apie šį graikų kolonistų įkurtą miestą 1892 metais rašė: „Varna guli prie Juodmarių įlankos krašto gana gražioje vietoje, nors lygumoje, kuri iš tolo yra apsiaupta aukštokų kalvų; turi gerai įtaisytą uostą, laivams prieplauką. Gilios senovės laikais toje vietoje stovėjo trakiškujų getų, vėliau ir graikų gyvenama pilis Odessos arba Odyssos; iš čia tas vardas nugabentas Rusijon ir 1794 m. rusų valdžios miestas prie Juodmarių kranto pramintas Odesa. Žemėn įsikišusią įlanką, prie kurios guli miestas, pietų šone apriboja Galat-burun uolėtas kalnas su laivams naktį rodančiu kelią žibintu; vakarų šone ją atidalina neplatus pelkėtas pievų plotas nuo Devnės didelio ežero, kuris gilioje senovėje, be abejo, turėjo būti tos pat marių įlankos tąsa. Tolyn tame pat šone už miesto tęsiasi platoka lyguma, daugeliu trakų

aukštų kapų apsėta, ant kurios 1444 m. buvo tarp turkų ir krikščionių Vladislovo Jagelaičio vadovau­ jamos kariuomenės mūšis, kuriame tas Lietuvos sūnus galvą paguldė.“ Įdomu, kad 1936 m. Varnoje lankėsi ir istorinę medžiagą, taip pat atsiminimus apie J. Basanavičių rinko lietuvių keliautojas ir antropologas Antanas Poška (1903–1992). Jis į Bulgariją 1936-ųjų vasarą atvyko iš Turkijos ir čia užtruko apie aštuonis mė­ nesius. A. Poška lankėsi J. Basanavičiaus gyventose vietose, susitiko su jį pažinojusiais ar bent iš pasa­ kojimų menančiais žmonėmis.

A. Poškos Bulgarijoje surinkti atsiminimai, iko­ nografinė medžiaga apie J. Basanavičių (Poška A. Dr. Jonas Basanavičius Bulgarijoje // Darbai ir dienos.

K., 1940. [Nr.] 9, p. 321–378; Poška A. Dr. Jonas Basanavičius Bulgarijoje // Lietuvos aidas. 1938, liepos 21, 22, 23, 25, 26, 27, 28, 29, 30; rugpjūčio 1, 2) labai vertingi. Šio keliautojo rankraštinė knyga, su kuria turėjome galimybę susipažinti, saugoma Varnos medicinos istorijos muziejuje.

Palikimas – muziejus ir gatvė Varnoje mūsų keliautojų grupelė apsilankė miesto Medicinos istorijos muziejuje, prie kurio įkūrimo daug prisidėjo J. Basanavičius. Apžiūrė­ jome muziejaus ekspoziciją, skirtą žymiam Varnos lietuviui. Tiesa, šiek tiek nuvylė mažas eksponatų skaičius ir turinys. Eksponuojami dr. J. Basanavi­ čiaus apdovanojimai, kai kurių su jo veikla susijusių dokumentų kopijos, viena kita fotografija, Lietuvoje išleistas jubiliejinis medalis, pašto ženklai ir kt.

Tenka apgailestauti, kad skyrelis šiame muziejuje yra nedidelis, o ir pati ekspozicija, taip pat kai kurios iliustracijos yra pasenusios. Manau, kad prie ekspozicijos apie J. Basanavičių atnaujinimo ir jos praplėtimo turėtų prisidėti Lietuvos kultūros institucijos, istorikai.

Varna J. Basanavičiaus laikais. Miestas tuo metu turėjo 25 tūkst. gyventojų.

29

Įėjimas į Varnos medicinos istorijos muziejų, prie kurio įkūrimo prisidėjo dr. J. Basanavičius. J. Nekrašiaus nuotraukos

Varnos miesto laikraščio (1892 m.) puslapis, kuriame rašoma apie J. Basanavičių.

Varnos medicinos istorijos muziejaus eksponatas

Dr. J. Basanavičių menantis namas Varnoje, Panagiurištės gatvėje.

Stela 1892–1905 m. Varnoje gyvenusiam gydytojui ir miesto tarybos nariui J. Basanavičiui atminti.

Dar apsilankėme Varnos archeologijos muziejuje, kuris taip pat buvo įkurtas J. Basanavičiaus inicia­ tyva. Čia irgi pasigedome kokios nors išsamesnės informacijos ar ekspozicijos apie J. Basanavičiaus archeologijos tyrinėjimus renkant medžiagą apie trakų kultūros paveldą.

Manau, kad šiems Varnos muziejams praverstų metodinė ir dalykinė Lietuvos istorikų, muzieji­ ninkų pagalba parengiant šiuolaikines ekspozicijas apie J. Basanavičių, jo veiklą ir gyvenimą Bul­ garijoje. Būtina pagalvoti apie šių ekspozicijų išplėtimą.

Varnoje pasivaikščiojome J. Basanavičiaus vardu (ул. Д-р Басанович) pavadinta gatvele ir Panagiu­ rištės gatve (yл. Панагюрище), kurioje daktaras gyveno. Dabar čia pastatyta stela, ant kurios bulgarų 30

kalba rašoma: „Čia stovėjo namas, kuriame gyveno daktaras Jonas Basanavičius, iškilus lietuvių moks­ lininkas ir visuomenės veikėjas, nepailstamai dirbęs dėl išlaisvintos Varnos.“

Vienas iš pomėgių – fotografija Gyvendamas Varnoje, J. Basanavičius ypač pamė­ go fotografiją. Apie šį pomėgį Lietuvos spaudoje rašė fotografijos istorikė Margarita Matulytė (Matulytė M. Apie vieną Jono Basanavičiaus pomėgį // Kultūros barai. 2001, Nr. 11, p. 77–81).

J. Basanavičius įsigijo ne tik fotoaparatą, bet ir užsisakė būtiniausią rekvizitą, 93 x 122 mm dydžio fotokortelių su litografuotu įrašu „Dr. J. Bassa­ nowicz. – Varna“. Jis dažnai lankėsi fotografų brolių Sarkiso ir Ovaneso Chadžolianų fotoateljė,

kur ne tik pats „portretavosi“, bet ir namą Var­ noje, kuriame gyveno 1893–1898 metais, kvietė nufotografuoti.

Yra išlikę apie 60 J. Basanavičiaus Bulgarijoje darytų nuotraukų, kurios saugomos Lietuvoje. Jis nufotografavo ir savo buto Varnoje interjerą, balkoną su namuose gyvenusia pelėda (jos iškamša šiuo metu saugoma Signatarų namų J. Basanavičiaus kamba­ ryje), namą ir gatvę.

J. Basanavičiaus fotografijose užfiksuoti Varnos priemiesčiai ir apylinkės: senoji geležinkelio stotis, malūnas, medvilnės fabrikas, kapinės, vynuogynai, Galatos kyšulys, Juodosios jūros ir Devnios ežero pakrantės – tuščios ar su žvejų burlaiviais, pavie­ niais poilsiautojais. Taip pat bulgarų istorijos bei etnografijos objektai: Šv. Konstantino ir šv. Elenos vienuolynas, trakų kapavietė, stebuklais pagarsėjusi vieta su šventu šaltiniu (bulg. аязма), vietos gyven­ tojai – bulgarai, čigonai.

Ieškodamas lietuvių pėdsakų, J. Basanavičius ne kartą lankėsi, aprašė ir fotografavo lygumoje prie Varnos esančią Lenkijos karaliaus ir Lietuvos di­ džiojo kunigaikščio Jogailos sūnaus Vladislovo III

(Vladislovo Varniečio) kovos su turkais žūties 1444 metais vietą.

J. Basanavičius mėgdavo keliauti po Varną ir jos apylinkes. Autobiografijoje apie šias keliones jis rašo: „Laikydamas arklius priešpiet ir pavakariais, atlikęs vizitus pas ligonius ir namie priėmęs, beveik kasdien, koks nebūtų oras buvęs, išvažiuodavau į tyrą orą už miesto, daugiausia priešpiet į miesto „prie marių sodo“ vaikštynių, o po pietų – pavakare į vynuogių sodus arba Dobričo plentu...“ Manau, kad, prisimenant J. Basanavičiaus indėlį į Bulgarijos kultūrą, mokslą, švietimą, Lietuvos ir Bulgarijos nepriklausomybę, vertėtų pagalvoti apie šio mokslininko ir visuomenės veikėjo paminklo Varnoje arba Lomoje pastatymą, vaidybinio filmo apie jo gyvenimą Bulgarijoje sukūrimą. Būtų galima inicijuoti šio paminklo sukūrimą ar net dovanoti tautos patriarcho skulptūrą Bulgarijai. Ypač tai būtų prasminga padaryti iki 2018 metų, kai bus minimas Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo 100-metis.

Varna–Vilnius

Kai straipsnis jau buvo parengtas spaudai, redakciją pasiekė žinia, kad imamasi žygių dėl J. Basanavičiaus pa­ minklo Bulgarijoje pastatymo. Paveldo­ saugos ekspertas Petras Kanevičius ir scenaristas bei žurnalistas Pranas Morkus patarė skulptoriui Nerijui Kavaliauskui ir architektui Ričardui Vyšniauskui, kurie dalyvavo J. Basanavičiaus paminklo Vil­ niuje konkurse, jų sukurtą darbą pasiūlyti Varnos miestui. Kūrėjai sutiko. Be to, šiuo reikalu žadėjo padėti menotyrininkas, buvęs Lietuvos Respublikos kultūros atašė Izraelyje Saulius Pilinkus. Kol kas reikalai juda ne taip greitai, kaip norėtųsi, nes, prieš keletą metų uždarius Lietuvos Respublikos ambasadą Bulgarijoje, ryšiai su šia valstybe palaikomi per mūsų šalies ambasadą Rumunijoje.

Siūlomo paminklo „Jonas Basanavičius ir Laisvė“ (skulpt.

N. Kavaliauskas, archit. R. Vyšniauskas) koncepcija. Vaizduojamas pats dr. J. Basanavičius, 40–50 metų, jam į parankę įsikibusi sparnuota būtybė, kuri lyg veda, lyg kelia, lyg kažką rodo. Kūrėjų sumanymu, tai – būtybė, simbolizuojanti Lietuvos laisvės siekį, dvasia, įkūnijanti J. Basanavičių, tai – ir užuomina į jo žmoną Gabrielę Eleonorą Mohl.

31

TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

AUGTI SU KNYGA Kasmet balandžio 2-ąją – Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną – švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena.

Jos iniciatorė – viena iš Tarptautinės vaikų ir jaunimo litera­ tūros asociacijos (IBBY) įkūrėjų Jella Lepman (1891–1970). Švenčiama jau pusę amžiaus, ši šventė yra vienas svarbiausių IBBY renginių. Kasmet jos rėmėjas yra vis kitas nacionalinis asociacijos skyrius, šiemet tai – IBBY Rusijos skyrius. Tradicinį kreipimąsi į pasaulio skaitytojus vaikus ir suaugusiuosius parašė vaikų spaudos ir radijo žurnalistas, rašytojas Sergejus Machotinas, plakatą sukūrė dailininkas Michailas Fiodorovas.

Kai buvau mažas, mėgau iš kubelių ir kitokių žaisliu­ kų statyti namus. O vietoj stogo dažnai panaudodavau knygą – vaikišką, su paveikslėliais. Svajonėse apsigyven­ davau tokiame name, atsiguldavau ant lovos iš degtukų dėžutės ir žvelgdavau tai į debesis, tai į žvaigždėtą dangų – nelygu, koks paveikslėlis labiau patiko.

Nesąmoningai laikiausi kiekvieno vaiko gyve­ nimo taisyklės susikurti jaukią ir saugią aplinką. Ir vaikų knygos tam labai tiko.

Paskui paūgėjau, išmokau skaityti, ir knyga mano vaizduotėje ėmė labiau panėšėti ne į stogą, o į drugelį.

Ar netgi paukštį. Knygos puslapiai priminė sparnus ir šnarėjo. Atrodė, kad ant palangės gulinti knyga tuoj tuoj pro atvirą langą išskris į nežinomus tolius.

Paimdavau ją į rankas, pradėdavau skaityti, ir knyga nurimdavo. Kartu su ja nusikeldavau į kitas žemes ir pasaulius, ir mano vaizduotė prasiplėsdavo.

Koks džiaugsmas laikyti rankose naują knygą!

Dar nežinai, apie ką ji. Tramdai save neatsiversti paskutinio puslapio. O kaip skaniai ji kvepia! Ir neįmanoma išskirti, iš ko tas kvapas susideda – iš spaudos dažų, klijų... Taip, tai tiesiog knygos kvapas – jaudinantis, nepakartojamas. Kai kurių

32

puslapių krašteliai sulipę, tarsi knyga dar nebūtų nubudusi. Atsibus, vos pradėsi skaityti.

Tu daraisi vyresnis, o pasaulis aplinkui – sudėtinges­ nis. Kyla klausimų, į kuriuos gali atsakyti ne kiekvienas suaugęs. O juk mirtinai reikia su kuo nors pasidalyti abejonėmis ir paslaptimis. Ir tada į pagalbą vėl ateina knyga. Turbūt daugelis skaitydami esame pagalvoję: čia apie mane parašyta! Ir mylimas personažas staiga pasi­ rodo esąs panašus į tave. Jį kamuoja tie patys rūpesčiai ir jis garbingai ieško išeities. O štai kitas personažas visiškai į tave nepanašus, bet taip norisi būti tokiam kaip jis – tokiam pat drąsiam ir išradingam.

Kai kuris nors berniukas ar mergaitė sako: „Aš nemėgstu skaityti!“, mane ima juokas. Nes aš jais netikiu. Juk jie ir ledus laižo, ir visokius žaidimus žaidžia, ir kino filmus žiūri. Kitaip sakant, mėgsta malonumus. O juk skaityti yra ne vien darbas, jaus­ mų ugdymas, vaizduotės ir asmenybės turtinimas, bet pirmiausia – didžiulis malonumas.

Kaip tik dėl to vaikų rašytojai ir rašo knygas!

Sergejus Machotinas Iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė

kronika

Nacionalinės bibliotekos renginiai Vilniaus knygų mugėje Parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vasario 23–26 dienomis šurmuliavusi 18-oji Vilniaus knygų mugė, kaip ir kiekvie­ nais metais, lankytojams siūlė plačią kultūrinę programą – daugiau kaip kelis šimtus įvairaus žanro renginių, susitikimų, diskusijų. Per keturias dienas mugėje, kurios tema – „Lietuviški ženklai pasaulyje“, apsilankė 62 840 žmonių.

Aktyviai mugėje dalyvavusi Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka lankytojams siūlė įvairiausių renginių.

Be tradicinių Metų knygos rinkimų laureatų apdovanojimų, šeimoms skirtos akcijos„Tėčiai skaito vaikams“, kuriuos plačiau pristatome šiame numeryje, buvo organizuota konferencija„Vaiko lūkesčių biblioteka: Švedijos vaikų bibliotekos modelis“, surengta Kęstučio Urbos moderuota diskusija „Ar lietuvių vaikų poeziją ištiko mirtis?“, vyko didelio susidomėjimo sulaukęs Tomo Venclovos knygos „Prarasto orumo beieškant“ pristatymas, skaitytojai galėjo pabendrauti su autografus dalijusiu knygos„Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją“ sudarytoju Viliumi Kavaliausku, mugės svečius džiugino virtualus bibliotekų pristatymas „Laiko portalas“, sukurtas Nacionalinės bibliotekos projekto „Bibliotekos pažangai 2“ iniciatyva.

„Metų knygos rinkimai 2016“

Paskutinę šių metų Vilniaus knygų mugės dieną, vasario 26-ąją, buvo apdovanoti akcijos „Metų knygos rinkimai 2016“ laureatai. Jais tapo knyga vaikams „Maži ežiuko sapnai“ nudžiuginęs Selemonas Palta­ navičius, poezijos knyga „Adatos“ į skaitytojų sielas dūręs Dainius Gintalas ir už prozą suaugusiesiems – romaną „Vyno kopija“ įvertintas Kęstutis Navakas.

Metų knygos buvo renkamos 12-ąjį kartą, šįkart už jas balsavo 16 994 skaitytojai. 2016 m. rinkimuose

buvo tik trys kategorijos, deja, knygų paaugliams penketuko sudaryti nebuvo iš ko. Todėl, pristačiusi visas 15 rinkimuose dalyvavusių knygų ir jų autorius, renginio vedėja LRT žurnalis­ tė Jolanta Kryževičienė ragi­ no rašytojus atkreipti dėmesį, kad paaugliai stokoja knygų, ir nepamiršti šios skaitytojų auditorijos.

Metų knygos rinkimuose dalyvavusius rašytojus svei­ kino kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, pati glaudžiai susijusi su literatūra – mokanti net šešias užsienio kalbas, išvertusi ne vieną knygą ir 2005 m. pelniusi geriausio metų vertėjo apdovanojimą. Knygų mugę pavadinusi intelektualine puota ir atgaiva dvasiai, ministrė teigė, jog frazė, kad rašytojai gyvena savo knygose, yra ne visai tiksli. „Sakyčiau, kad tose knygose gyvename ir mes, skaitytojai. Tad linkė­ čiau mums visiems apsigyventi tuose pasauliuose, kuriuos sukuriate jūs, rašytojai“, – kalbėjo ministrė.

33

LRT žurnalistė J. Kryževičienė pristato akcijos knygas ir autorius. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Geriausios metų knygos vaikams autorius S. Pal­ tanavičius prisipažino dažnai sulaukiantis klausi­ mo, kodėl jis rašo būtent mažiesiems. O atsakymas, pasak laureato, visai paprastas: „Visus darbus visada reikia pradėti nuo pradžių. Na, nuo ko dar pradėti, jeigu ne nuo vaiko? Matyt, savęs nekeisiu ir toliau rašysiu vaikams, nes jiems rašyti yra sunkiausia“, – atviravo daugiau nei 50 knygų autorius.

Atsiimdamas metų poezijos knygos apdo­ vanojimą, D. Gintalas retoriškai klausė, kas gi poezija būtų be skaitytojo, ir dėkojo akcijos or­ ganizatoriams, nutiesusiems tiltą tarp autoriaus ir skaitančiųjų. Laureatas samprotavo, kad poetas turi teigti gyvenimą įvairiausiomis formomis. „Nesvarbu, kad tas gyvenimas kartais būna ir kartus, ir aitrus. Bet, deja, kartais taip jau yra, kad toks gyvenimas tampa kūrybiniu šaltiniu. Mano adatos yra kažkuria prasme nukreiptos į mano paties egoizmo burbulą – kad jis sprogtų. Ir šitaip aš galėčiau nuoširdžiai, kuo paprasčiau teikti savo žodžius, kalbėti apie save ir apie kitus“, – mintimis dalijosi poetas.

Metų knygos suaugusiesiems autorius K. Na­ vakas į apdovanojimus neatvyko, tačiau jo žodį perskaitė laureato romaną išleidusios leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė: „Knygą rašiau dvejus metus, tačiau vidinis kūrybos laikas yra visai kitas. Tad galima sakyti, kad ją rašiau 3 000 metų. Šiaip ar taip, visų tų metų ženklus ra­ site knygoje. Man šis laimėjimas yra lygiai tiek pat svarbus, kaip minėti vidiniai trys tūkstantmečiai.“ Tai, kad Metų knygos rinkimų akcija nėra tik gražūs apdovanojimai, priminė ir apie akcijos eigą papasakojo Lietuvos nacionalinės Martyno 34

Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktorė Aldona Augustaitienė.

Pasak jos, 2016 m. viešosioms ir mokyklų biblio­ tekoms išdalyta 140 knygų komplektų, kuriuose buvo po 5 rinkimuose dalyvaujančias knygas.

A. Augustaitienė pripažino, kad tai nepapras­ tai mažas skaičius, nepatenkinantis nė pusės bibliotekų paraiškų. Tačiau mokomasi suktis iš padėties – bibliotekos pačios stengiasi taupyti ir įsigyti vertingiausias knygas, o skaitytojai jau išmoko dalytis.

Akcija stengiamasi ne tik pagerbti geriausių knygų autorius, bet ir nutiesti D. Gintalo minė­ tus tiltus tarp rašytojų ir skaitytojų. Tad iki pat akcijos pabaigos bibliotekose vyko įvairūs ren­ giniai, susitikimai, žaismingi knygų pristatymai.

A. Augustaitienė apgailestavo, kad akcijos organi­ zatoriai galėjo padovanoti tik 31 tokį susitikimą, tačiau, pacitavusi keletą moksleivių atsiliepimų, džiaugėsi, kad renginiai jauniesiems skaitytojams buvo įsimintini ir vertingi. Ypač daug džiaugsmo susitikimai atnešė į mažesnių miestelių ar kaimų mokyklas, kai kuriose jų per visą mokyklos istoriją rašytojas lankėsi pirmą kartą. Taigi ši akcija skai­ tytojams – tarsi kelrodė žvaigždė, nušviečianti, ką skaityti, ir parodanti, kiek daug gerų ir vertingų knygų kasmet parašo mūsų autoriai.

Akciją „Metų knygos rinkimai 2016“ organizavo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Skaitymo ir kultū­ rinio raštingumo asociacija.

Vaiva Markevičiūtė

kronika

PAVYZDĮ AUGINANTIEMS MAŽYLIUS RODĖ GARSŪS TĖČIAI

Gabrielius Landsbergis

Linas Kukuraitis

Martynas Starkus

Vytautas Kernagis

kloti jiems tvirtą pagrindą po kojomis nuo pat ma­ žumės, nes XXI amžiuje raštingumas yra svarbesnis nei bet kada anksčiau.

Deja, daugybė žmonių vis dar neturi pakanka­ mai informacijos apie skaitymo vaikams svarbą.

Pavyzdžiui, 2015 m. VšĮ „Laikas skaityti“ užsakymu tyrimų agentūros „Spinter“ atlikta Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad net 65 proc. tėvų per pusę metų vaikams nuo 0 iki 2 metų neperskaitė nė vienos kny­ gos. Todėl tikimasi, kad ši ir panašios akcijos atkreips dėmesį į skaitymo vaikams svarbą ir vis daugiau tėvų ims skaityti savo atžaloms. Žinomų tėčių skaitymus galėjo stebėti ne tik mugės lankytojai, bet ir visi socialinio tinklo „Fa­ cebook“ naudotojai. Tiesioginės transliacijos ir vėliau paskelbti vaizdo įrašai su skaitančiais tėčiais „Facebook“ tinkle (paskyra Nacionalinės bibliote­ kos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas) pasiekė daugiau nei 25 000 vartotojų ir sulaukė 12 500 peržiūrų, daugybės pasidalijimų ir „patiktukų“.

Akcija „Tėčiai skaito vaikams“ vyko Bibliotekų erdvėje, kur buvo įsikūrusi Vaikų erdvė, įrengta ben­ dradarbiaujant Lietuvos nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentui, Švedijos ambasadai ir Švedijos ins­ titutui. Ne vienas knygų mugės lankytojas šią erdvę apibūdino kaip ramybės ir džiaugsmo oazę. Čia nieko nebuvo parduodama ir pri­ mygtinai siūloma – tėveliai su mažyliais buvo kviečiami atsipalaiduoti ir pailsėti nuo mugės triukšmo, pa­ skaityti mažiesiems skirtų knygų ar pažaisti, gauti patarimų apie skaitymą vaikams ir daugiau sužinoti apie Nacionalinėje biblio­ tekoje įkurtą Vaikų erdvę.

Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Akcija „Tėčiai skaito vaikams“ – išskirtinis Na­ cionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo departamento renginys, vykęs vasario 24–26 dienomis. Žymūs Lietuvos tėčiai – Seimo nariai Gab­ rielius Landsbergis ir Vytautas Kernagis, socialinės ap­ saugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, krepšinio treneris Rūtenis Paulauskas, „Telia Lietuva“ privačių klientų vadovas Norbertas Žioba bei televizijos laidų vedėjas ir žurnalistas Martynas Starkus – skaitė pa­ mėgtas knygas susirinkusiems vaikams.

Nepaisydami prastų orų, purvynų ir netgi įklim­ pusių mašinų, renginio svečiai atvyko paskaityti savo atžaloms ir knygų mugėje su tėveliais besi­ lankantiems mažyliams. Jie užkrečiamu pavyzdžiu aktualizavo tai, apie ką nuolatos kalba vaikų švietimo ir skaitymo skatinimo specialistai, – net patiems mažiausiems vaikams skaityti nepaprastai svarbu.

Skaitymas yra ne tik būdas bendrauti, bet ir mokyti vaikus kalbos, pamilti knygą ir pažinti pasaulį, pa­

Eglė Baliutavičiūtė 35

kronika

XVIII A. skaitinių vadovėlis lietuvių kalba Kovo pradžioje Nacionalinėje Martyno Mažvydo biblio­ tekoje buvo pristatytas XVIII a. žmonių kasdienį gyvenimą ir jo suvokimą atskleidžiančio skaitinių vadovėlio „Kūdikių prietelius“ (1795 m.) kritinis leidimas. Knygą sudarė Klai­ pėdos universiteto doc. dr. Žavinta Sidabraitė, ji parengta pasinaudojant vieninteliu Nacionalinėje bib­liotekoje sau­ go­mu egzemplioriumi. Leidinys susideda iš dokumentinio teksto perrašo, tekstologinio aparato ir komentarų, taip pat publikuojamas rinktinis lietuviškų žodžių indeksas ir skolinių žodynėlis.

Renginį vedė Ilinojaus universiteto Čikagoje profe­ sorius habil. dr. Giedrius Subačius, dalyvavo Evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Lie­ tuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dia­lek­tologijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Ona Alek­ navičienė ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios literatūros skyriaus vyriausioji mokslo dar­ buotoja dr. Liucija Citavičiūtė. Susirinkusiesiems muzi­ kavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas Augustinas Šopaga.

Pamatyti, suprasti, pritaikyti – tai pagrindiniai Fried­richo Eberhardo von Rochowo (1734–1805), vie­ no žymiausių XVIII a. antrosios pusės Prūsijos kaimo mokyklų reformatorių, ugdymo programos žingsniai.

F. E. von Rochowas rūpinosi šviesti visuomenę, nupirko mokykloms baldus, išdažė klases, tikėjo, kad reikia „mo­ kyti pasakoti ne tik vaikus“. Šie principai atsispindėjo ir autoriaus parašytame veikale „Der Kinderfreund“ – tuo laikotarpiu vokiškai kalbančiose žemėse populiariausia­ me skaitinių vadovėlyje. Vadovėlį Karaliaučiuje 1787 m. jis išleido savo lėšomis, nes Vokietija delsė skirti paramą.

Dr. O. Aleknavičienės teigimu, gal leidinys atrodė per daug pasaulietinis.

Skaitinių vadovėlį sudarė penkios dalys: pagrindinė dalis (178 tekstiniai vienetai) ir keturi priedai (pridėji­ mai). Iš viso veikale yra skelbiami 188 prozos pasakoji­ mai ir 36 giesmės.

F. E von Rochowo skaitiniai buvo naudingi tiek pa­ saulietiniam, tiek religiniam vaikų ugdymui, jie galėjo būti naudojami kaip skaičiavimo, žemdirbystės, namų apyvokos ar net laiškų rašymo mokymo priemonė.

Vadovėlis greitai įsitvirtino Prūsijos mokyklų mokymo programose ir buvo naudojamas ne tik kaimo ir miesto mokyklose, bet ir karaliaus dvare. Buvo nuolat perlei­ džiamas, tiesa, jo struktūra šiek tiek kito. Į lietuvių kalbą šį vadovėlį 1795 m. išvertė Christianas Gottliebas Mielcke’us (1733–1807) ir pavadino „Kūdikių prieteliumi“. Leidinys savo struktūra atitinka pirmąjį va­ dovėlio leidimą originalo kalba, tad jis laikytinas labiausiai tikėtinu Ch. G. Mielcke’aus vertimo šaltiniu. Dr. O. Alek­ navičienė pabrėžė, kad 1795 m. Karaliaučiuje išleistas 36

Iš kairės: O. Aleknavičienė, G. Subačius, Ž. Sidabraitė, L. Citavičiūtė, M. Sabutis.

Vygaudo Juozaičio nuotrauka

„Kūdikių prietelius“ tapo pirmuoju iš dalies pasaulietiniu skaitinių vadovėliu lietuvių kalba. Tai pozityvios didakti­ kos pavyzdys, čia tikima, kad „kiekviena pozityvi mintis sulauks atlygio“. Vertimo kalba atitinka bendrą to meto lietuvių raštijos kalbos lygį, nemažai vaizdingos šneka­ mosios kalbos. Vadovėlis buvo perleistas dar tris kartus ir mokyklose naudotas bemaž iki XIX a. vidurio.

Lietuviškas „Kūdikių prietelius“, kaip ir jo origina­ las, pirmiausia buvo skirtas lietuvių valstiečių vaikams ugdyti, tačiau dėl santykinai didelės pasaulietinio turinio dalies ir joje aptariamų temų aktualumo tapo visos lietuvininkų šeimos skaitinių knyga, naujausių bendrosios geografijos, biologijos, mechanikos, gamtos, higienos, medicinos, astronomijos, teisės ir kitų sričių žinių šaltiniu. Pasakojimuose pabrėžiama rašto, mokslo nauda, būtinybė perimti pažangias naujoves ir atsikratyti prietarų. Pasak leidinio sudarytojos dr. Ž. Sidabraitės, tai optimistinis XVIII a. leidinys, orientuotas į visą šeimą, čia tikima, kad viskas bus gerai, tereikia tik truputį pa­ simokyti. „Daugiaus gero negu pikto sviete yra“, – taip pavadintas vienas iš knygos pasakojimų.

Dr. L. Citavičiūtė pabrėžė vadovėlio ir jo autoriaus tikslą – išugdyti į visuomenės gerovę orientuotą žmogų, taip pat užpildyti pradinių mokyklų plyšį tarp elemen­ toriaus ir Biblijos. Tai buvo tarsi enciklopedija, skirta ir mokykloms („moksleiviams ant gero“), ir namams (gausu patarimų, pvz., kaip apsisaugoti nuo žaibo).

Vienintelis šiandien žinomas šio leidimo egzem­ pliorius saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Tai sena maža knyga, pasak Ž. Sidabraitės, „visko mačiusi“, – iš to galime spręsti, kad buvo skaitoma. „Kūdikių prieteliaus“ leidimas yra svarbus lietuvių kultūros ir Prūsijos lietuvių istorijai. Tikimasi, kad jis bus parankus naudotis lietuvių raštijos tyrėjams, studentams, mokytojams ir visiems besidomintiems lietuvių kalbos ir literatūros ištakomis.

Vaidenė Grybauskaitė

kronika / 2017-ieji – Lietuvių kalbos kultūros metai

sumanymas, virstantis sąjūdžiu Seimas, vertindamas lietuvių kalbos išskirtinumą ir originalumą, siekdamas atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos, kaip kultūros paveldo, svarbą visuomenei, 2017-uosius paskelbė Lietuvių kalbos kultūros metais.

Gausiausiai Lietuvių kalbos kultūros metams skir­ tų renginių vyko Lietuvių kalbos dienų (LKD) metu (vasario 16 – kovo 11 d.). „Norėjome susieti kalbą su mūsų valstybingumu, todėl Lietuvių kalbos dienoms pasirinkome tokį laikotarpį“, – sakė Valstybinės lie­ tuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė dr. Daiva Vaišnienė. Šios dienos VLKK inicia­tyva skelbiamos jau antrą kartą, jų tikslas – skatinti lietuvių kalbos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje, telkti užsienio lietuvių bendruomenes, stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją, didinti lietuvių kalbos prestižą. Šių metų LKD šūkis buvo „Kalboje visų namai!“ Kovo 13 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje vykusiame Lietuvių kalbos dienų baigiama­ jame renginyje VLKK pirmininkė D. Vaišnienė pasi­ džiaugė, kad vis besiplečiančią kalbos renginių aprėptį, vis išradingesnius sumanymus, besikuriančias tradicijas tikriausiai jau galima vadinti lietuvių kalbos sąjūdžiu. „Kalbos dienų idėja šiemet tapo pačiu svariausiu Lietuvių

Birštonas Protmūšis lietuvių kalbos ir litertūros tema. Vasario 16–kovo 11 d. į gimtajai kalbai skirtų renginių ciklą išradingai įsitraukė ir Birštono viešoji biblioteka.

Ypatingo dėmesio sulaukė intelektualus protmūšis „Gimtojo žodžio skraistėn įsisupus“, kurį organizavo viešosios bibliotekos darbuotojai kartu su kurorto sa­ vivaldybės vyr. kalbos tvarkytoja Kristina Šalčiūte. Lietingą kovo 9-osios vakarą dalyvauti žaidime, kurį sudarė 5 turai, susirinko net 6 komandos, turėjusios gerai pasukti galvas, kad atsakytų į įdomius, tačiau sudėtingus klausimus. Bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė priminė, kad 2017-ieji gausūs gražių sukakčių: sukanka 470 metų, kai išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“, prieš 635 metus rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Birštono vardas. Tai ir rašytojų Kazio Bradūno, Ievos Simonaitytės, semiotiko Algirdo Juliaus Greimo metai. Šias įsimintinas sukaktis siekta priminti rengiant protmūšio klausimus.

Kova buvo atkakli, dalyviai rodė puikias lietuvių kalbos žinias. I vieta atiteko Birštono gimnazijos komandai „O vis dėlto“, II – Birštono savivaldybės komandai „Nemuno vingiai“, o III – jauniausiai komandai „Spygliukai“. Laimėtojai apdo­ vanoti renginio partnerių – Birštono savivaldybės, VšĮ „Tulpės“ sanatorijos ir mėsainių baro „Bir.Bur.Bar“ – prizais. Įdomius renginius organizavo ir bibliotekos filia­lai: Birštono vienkiemio bibliotekoje prisimintas kalbininkas profesorius Jonas Kazlauskas, jam buvo

kalbos kultūros metų laikotarpiu, kviečiančiu į susitiki­ mus, pokalbius kalbos temomis“, – sakė D. Vaišnienė.

LKD programoje dalyvavo 56 šalies savivaldybės, 10 užsienio valstybių lietuvių bendruomenės, Lietuvos aukštosios ir bendrojo ugdymo mokyklos, nemažai muziejų, bibliotekų. Nuo vasario 16 d. iki kovo 11 d. suorganizuota daugiau kaip 2 100 renginių – kalbos konkursų, viešų paskaitų, diskusijų, parodų.

Aktyviausiems renginių organizatoriams iš Kauno, Kėdainių, Kretingos Raseinių, Šilutės, Švenčionių rajonų, tarp jų Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėjai Jolantai Gudeikytei ir Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjai Aldonai Narbutienei, buvo įteikti LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto padėkos raštai.

Svarbiausias Lietuvių kalbos kultūros metams skirtas renginys – 2017 m. rudenį planuojama tarptautinė kon­ ferencija Lietuvos Respublikos Seime, skirta kalbos poli­ tikos, kultūros ir švietimo sąveikos klausimams aptarti.

Kultūros ministerija ją rengia kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija bei Švietimo ir mokslo ministerija.

„Tarp knygų“ informacija

Protmūšio organizatorės ir I vietos laimėtojos.

37

skirta popietė „Kad sklistų lietuviškas žodis“, Siponių bibliotekoje skaitytos poeto Justino Marcinkevičiaus eilės. Nemajūnų biblioteka kartu su Nemajūnų dienos centru organizavo renginį „Tauta gyvena kalboje“, jame skambėjo kraštiečio, šviesaus atminimo Juozo Palionio eilės, savo kūrybą skaitė bendruomenės jau­ nimas ir senjorai.

Netrūko įdomių renginių, skirtų vaikams ir jaunimui. Norėdami priminti, kad smulkiojoje tautosakoje slypi liaudies išmintis, parodyti spalvingą lietuvišką žodį, organizavome protmūšius „Atspėk žodį“, „Pabaik patarlę“, „Įmink mįslę“, kvietėme į kūrybines dirbtuves „Iliustruojame patarles“. Renginiuose dalyvavo net 102 vaikai ir jaunuoliai.

Mieste šurmuliavusios Lietuvių kalbos dienos ne tik suartino gimtąją kalbą branginančius žmo­ nes, bet ir suteikė galimybę pasimėgauti lietuvių literatūra ir poezija, pagerinti lietuvių kalbos žinias, atrasti naujų jos spalvų.

Solveiga Pempienė Kelmė Renginių ciklas „ Gimtoji kalba – tarsi švyturys, parodantis mums kelią į savo namus...“ Vasario 21–25 d. rajono Žemaitės viešosios bibliotekos vaikų erdvėje buvo organi­ zuoti Tarptautinei gimtosios kalbos dienai skirti renginiai: kūrybinės dirbtuvėlės, įvairios akcijos, dokumentinių filmų peržiūros, žaidimai, gra­ žiausio ir įdomiausio lietuviško žodžio rinkimai, dokumentų parodos aptarimai.

M. Nekrašienė pristato M. Mažvydo „Katekizmą“.

Audronės Stonaitienės nuotr.

moterų kolektyvas „Lendrė“, vadovaujamas bibliotekininkės Ramunės Railienės.

Vasario 21–25 d. bibliotekos jaunieji skaity­ tojai rinko įdomiausią žodį. Ant rašymo lentos puikavosi bibliotekos lankytojų užrašyti ne tik puikiai žinomi žodžiai pasaulis, kalba, namai, gėlės ir kt., bet ir sudėtingesnės rašybos – sūkurys, beždžionė, vąšelis, nuopuolis, slenksčiai, sąžinė.

Buvo ir visai nežinomų, kurių reikšmę teko pasiaiškinti žodynuose ar žinynuose. Taip pat žaidėme žaidimą „Tvister“ ir dalyvavome nuo­ taikingoje viktorinoje „Greitakalbės, pasakos be galo...“. Rodykle išsuktą spalvą vaikams tekdavo ne tik ranka ar koja paliesti, bet ir pasakyti greita­ kalbę ar patarlę, pasekti pasaką be galo – dalyviai išgirdo ne vieną naują istoriją.

Kūrybinėse dirbtuvėse vaikai spalvino ir mar­ gino lietuviškas raides, jos bus eksponuojamos balandžio mėnesį Skaitytojų įrašymo dienomis.

Visą savaitę veikė informacinė paroda „Kalboje visų namai“. Jaunieji bibliotekos lankytojai žiū­ rėjo informacinius filmus „Žemaitukų žirgais po Lietuvą“, „Pergalė, be kurios nebūtų Lietuvos“, „Muna numele“.

Danguolė Garnienė Radviliškis Konferencija, skirta lietuvių kalbos klausimams. Prasidėjus pirmajam pavasario mėnesiui, viešojoje bibliotekoje surengta Lietuvių kalbos kultūros metams skirta konferencija, kurioje dalyvavo Šiaulių universiteto dėstytojai – kraš­ tietė doc. dr. Rūta Kazlauskaitė ir doc. dr. Juozas Pabrėža.

Pranešime „Lietuvių kalbos, jos tarmių gar­ binga praeitis ir gyva dabartis“ lektorius Juozas Pabrėža argumentuotai įrodė, kad tarmių yra daugiau nei keturios. Pateikęs išsamų jų pasis­ kirstymo žemėlapį, aiškino, kad, pavyzdžiui, aukštaičių regionas pagal kalbėjimo skirtingu­ mą yra susiskirstęs į gausybę smulkių dalių. Sve­ čias pateikė skirtingų kalbos vartojimo varian­tų pavyzdžių, įtraukė klausytojus, kviesdamas atspėti vardijamų retai girdimų žodžių reikšmes.

Po kavos pertraukėlės Šiaulių universiteto dėstytoja Rūta Kazlauskaitė skaitė pranešimą „Kas yra kalbos kultūra, arba „Kalboje tauta

Vasario 22-oji prasidėjo šventiniu vaikų rytmečiu „Kalboje visų namai“, į kurį atvyko Elvyravos pagrindinės mokyklos moksleiviai, lydimi mokytojų Loretos Mickūnienės, Dalios Butkuvienės ir Danguolės Kučinskienės, ir jau­ nieji bibliotekos lankytojai. Bibliotekos darbuoto­ ja Danguolė Garnienė papasakojo apie gimtosios kalbos svarbą, priminė ilgiausius lietuviškus ir angliškus žodžius, Milda Nekrašė pristatė pirmąją spausdintą lietuvišką knygą – Martyno Mažvydo „Katekizmą“ ir Mikalojaus Daukšos „Postilę“.

Tytuvėnų ir Šedbarų bibliotekų darbuotojai Dalia ir Antanas Galbuogiai vedė nuotaikingą viktoriną „Kalbos šalyje“. Visus pralinksmino paskutinė užduotis – nešti knygą ant savo galvos išlaikant pusiausvyrą ir tiesiogine prasme pajusti „žinių svorį“. Elvyravos mokyklos moksleiviai Skaistė Vaidelauskaitė, Viktorija Levickytė, Gabija Šarauskaitė, Renaldas Klišonis deklamavo eilėraš­ čius, skirtus gimtajai kalbai. Trankią polką grojo ir smagią dainą traukė Šaltenių muzikuojančių Konferencijos metu veikė literatūros paroda.

38

pasisako, kas esanti, ko verta (J. Jablonskis)“.

Viešnia pateikė kirčiavimo pavyzdžių, kalbėjo apie įvairius lietuvių kalbos kultūros aspektus.

Antrąją jos paskaitos dalį sudarė Radviliškio rajone užfiksuoti palyginimai, analizuota jų reikšmė ir savitumas.

Po lektorių atsakymų į konferencijos dalyvių klausimus viešosios bibliotekos direktorė Violeta Šukaitienė padėkojo svečiams už įdomų ir nau­ dingą susitikimą, patvirtinusį, kad sena ir unikali lietuvių kalba yra amžių patikrinta vertybė, mūsų tautos išlikimo ir savasties garantas, kurį visomis išgalėmis privalome branginti ir saugoti.

Dovilė Jankutė Rokiškis Mažos tautos didelė kalba. Šių dienų kon­ tekste, kai dėl emigracijos „traukiasi“ mūsų Lie­ tuva, kai lietuvių kalbos, kaip vieno esmingiausio tautos identiteto ženklo, prioritetas mažėja, džiugina bet kokia iniciatyva didinanti lietuvių kalbos prestižą Lietuvoje ir užsienio lietuvių bendruomenėse. Prasmingu periodu – nuo vasario 16 d. iki kovo 11 d. – Lietuvių kalbos dienas minėjo ir rajono bibliotekos. Šiais metais viešoji biblioteka parengė pro­ jektą „Lietuvos kodas – lietuvių kalba“, todėl turėjo daugiau galimybių plačiau ir aktualiau kalbėti apie lietuvių kalbą. Buvo parengti ir nuo vasario 16 d. iki kovo 11 d. viešojoje bibliotekoje eksponuoti mobilieji stendai „Mažos tautos di­ delė kalba“, bylojantys apie Lietuvos vardo kilmę, mūsų kalbos ypatumus, žymiausius Lietuvos kalbininkus ir jų darbus. Plačiau pristatyti iš mūsų krašto kilę lietuvių kalbos puoselėtojai. Ši mobi­ lioji paroda visus Lietuvių kalbos kultūros metus bus eksponuojama įvairiose rajono bibliotekose.

Dar sausio mėnesį buvo paskelbti du kon­ kursai: rašinio – „Laiškas lietuvių kalbai“ ir skaitovų – „Kalba gimtoji lūposna įdėta“. Vasario 17 d. viešojoje bibliotekoje vykusiame renginyje „Apkabinkime lietuvišką žodį“ projekto vadovė Daiva Vilkickienė pristatė gautus laiškus. Iš viso gauta 80 laiškų, iš jų 12 – iš užsienyje gyvenančių lietuvių. Autorių amžiaus tarpsnis nuo 6-erių metų iki garbaus amžiaus senolio.

Tarp laiškų – dvi poemos, dialogai, pokal­ biai, pasakojimai, dalijimasis savo mintimis.

Laiškai rašyti ant įvairaus formato lapų, atnešti į biblioteką ar atsiųsti paštu, kai kurie išmarginti tautinės vėliavos spalvomis. Lietuvių kalba juose vadinama gyvenimo palydove, rašto rūbu, antrąja motina, duona kasdienine, tautos vienytoja, vizitine kortele. Laiškuose prisiminta gilius amžius siekianti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorija, akcentuotas kalbos panašumas su senąja sanskrito kalba, nepamiršta ir unikali knygnešys­ tė bei žymieji Lietuvos knygnešiai, kalbininkai, lietuvių literatūros pradininkai ir klasikai. Daug gražių žodžių išsakyta apie tarmių grožį (vienas laiškas parašytas tarmiškai), gausu minčių apie lietuvių kalbos skambumą, vaizdingumą, sinonimų gausą. Bibliotekininkų komisijai teko nelengva užduotis išrinkti nugalėtojus – vertų buvo daugiau nei numatyta. Kovo 10 d. viešojoje bibliotekoje vykusiame baigiamajame renginyje paskelbti laimėtojai – 12 dalijosi I–III vietas, dar 22 rašinių autoriams skirti papildomi prizai ir padėkos. Užsienyje gyvenantiems lietuviams

šaltinis bendrinei kalbai tobulinti, jos žodynui turtinti. Keičiantis mūsų gyvenimui nuolat prireikia vis naujų žodžių reiškiniams ar daiktams pavadinti. Užuot vartoję svetimus žodžius, tinkamiausių ieškokime mūsų tarmių aruode.

Senieji pietų Dzūkijos kaimai keičiasi ir nyksta. Su jais traukiasi ir šnekta. Ekspozicijos tikslas – pa­ teikti Varėnos krašto šnekamosios kalbos tekstų pavyzdžių ir žinių apie dzūkų tarmės unikalumą, tur­ tingumą bei grožį. Dzūkų kaimus Koncertuoja „Mamų ir dukrų kvartetas“. Daivos Vilkickienės nuotr. amžiais skyrė miškai ir pelkės, o kur dar demarkacinė linija, tarpu­ kariu dalijusi lenkų užimtą Vilniją, išsiųstos atminimo dovanos. Tą pačią dieną vyko o drauge atskyrusi pusę Dzūkijos nuo likusios ir skaitovų konkursas „Kalba gimtoji lūposna Lietuvos dalies. įdėta“. Eiles, skirtas gimtinei, kalbai ir Lietuvai, Marcinkonių apylinkės įdomios ne tik skaitė 16 konkurso dalyvių, jiems įteikti suve­ mokslininkams, muziejininkams, tautosa­ nyrai ir Ė raidės formos ženklai (menininkas kos rinkėjams, bet ir dialektologams. Apie Rimvydas Pupelis). Bibliotekininkų komisija iš skambią ir vaizdingą vietinių žmonių šnektą įvairių amžiaus grupių skaitovų išrinko 5 laurea­ mokslo darbuose duomenų yra nedaug. tus, po specialų prizą jiems įteikė bibliotekos Knyga „Marcinkonių šnektos tekstai“ (2009) direktorė Alicija Matiukienė. bent iš dalies užpildo šią spragą. Stengtasi, Renginiui baigiantis kartu su „Mamų ir du­ kad tekstuose atsispindėtų kuo įvairesnės krų kvartetu“ (Gotlybiškiai, Šakių r.) žengėme fonetinės, morfologinės, žodžių darybos ir į Kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės kitos ypatybės, rodančios šnektos archajiš­ atkūrimo dieną. kumą ir neišvengiamą jos kitimą. Nuo XX Daiva Vilkickienė amžiaus pradžios intensyviai rinkti žodžiai didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“. Į jį Varėna pateko ir medžiaga, užrašyta Marcinkonių Šnektos įvairovė Varėnos krašte. Vertinant bei gretimuose kaimuose. Savo darbuose šios lietuvių kalbos išskirtinumą ir originalumą bei šnektos pavyzdžių pateikia Kazimieras Būga siekiant atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos, kaip ir kiti dialektologai, leksikografai. kultūros paveldo, svarbą, viešojoje bibliotekoje Zervynų kaimo šnektos fonetika, morfo­ parengta spaudinių paroda „Šnektos įvairovė logija, sintaksė ir vardynas aprašyti remiantis Varėnos krašte“. kompleksinėse mokslinėse ekspedicijose su­ Lietuvių kalba, kaip ir bet kuri kita, yra rinkta medžiaga, kuri yra išspausdinta leidinyje suskilusi į tarmes, pasižymi didele tarmių „Zervynos“ (1964). įvairove. O kiek mūsų tarmėse yra smulkių Knygoje „Merkinė“ (1970) publikuojamas šnektų šnektelių! Tai yra neišsenkamas Aloyzo Vidugirio straipsnis „Dainavos šalies

žmonių tarmė“. Jame stengiamasi apžvelgti pačias svarbiausias fonetines ir morfologines šnektos ypatybes ir supažindinti su buitine leksika. Daug Dainavos šalies žodžių yra patekę į literatūrinę kalbą, jie daugiausia V. Krėvės dėka buvo įtraukti į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (1954). Knygoje „Merkinė“ pateikiamas Kazio Eigmino straipsnis „Merkinės apylinkių vietovardžiai“.

Leidinyje „Dubičiai“ (1989) taip pat yra straipsnių, kuriuose apžvelgiama žmonių šnekta: Aloyzo Vidugirio „Tarmės apžvalga“, Janinos Lipskienės „Vaizdingieji posakiai“, Marytės Raz­ mukaitės „Dubičių apylinkių vardynas“, Kazio Eigmino „Gyvenviečių vardai, kilę iš asmen­ vardžių“, „Kazio Eigmino ir Onos Kunskienės „Vietovardžiai“.

Knygoje „Panemunių dzūkai“ (1970) iš­ spausdintas A. Vidugirio straipsnis „Svarbesnieji pietinės Lietuvos panemunių tarmių bruožai“, Onos Vaškelevičiūtės-Zakarauskienės knygoje „Burokaraistis“ (2003) pateikiamas žodynėlis – šnekamojoje kalboje vartojami žodžiai, o Dzū­ kijos nacionalinio parko leidinyje „Kapiniškiai.

Rudnia. Dubininkas“ pateikiami prie Skroblaus vartoti vietovardžiai.

Parodoje rasime keletą dzūkų kultūros žurnalo „Dainava“ numerių. Juose – Aldonos Paulauskienės straipsnis „Dainavos kraštas, žmonių kalba ir vietovardžiai“ (2002 Nr. 1), Bronio Savukyno „Jotvingių palikimas Pietų Lietuvoje“ (2004, Nr. 2), Gintauto Kibirkščio „Vietovardžiai Čepkeliuose“ (2015, Nr. 1).

Parodą papildo Danutės Valenkevičiūtės publikacija „Kabelių ir Ašašninkų šnektos priebalsių ypatumai“, literatūra apie žymų kalbininką Janą Karlowiczių, gimusį Varėnos rajone, Subartonių kaime, taip pat Krystynos Rutkowskos straipsnis „Jano Karlowicziaus nuopelnai lietuvių kalbai ir tautosakai“ („Naujoji Romuva“, 2001, Nr.3) Laimutė Cibulskienė

kronika / Žinios iš Lietuvos bibliotekų Anykščiai „Pasakų grytelė“. Praėjusiais metais Svėdasų bibliotekos Vaikų skyrius pasipuošė knygų nameliu, kurį mums padovanojo VšĮ „Atvertos langinės“, o sumeistravo nagingasis Valdas Šukys. „Pasakų grytelė“ – taip pavadintą namelį jau spėjo pamėgti mažieji skaitytojai, vaikų klubo „Šypsenėlė“ lankytojai. Namelio palėpėje gyvena senos, sau namuose vietos nerandančios, tačiau dar skaito­ mos vaikų knygelės, stalo žaidimai. Stogelis gali būti panaudojamas ir parodoms rengti. Šiemet, artėjant Vasario 16-ajai, Nepriklausomybės šventei, iki šiol buvęs etnografinis šiaudų stogas nudengtas ir papuoštas tauti­ nėmis juostomis, kurias nuaudė svėdasiškė tautodailininkė Aušra Petniūnaitė. Šios audėjos juostomis įvairiomis progomis puošiasi ne tik svėdasiškiai, bet ir aplinkinių parapijų ar net miestų gyventojai.

Akį džiugina įvairūs tautinių simbolių, žiedynų ornamentai, spalvų dermė. Smagu visiems, kas užeina į biblioteką, o tautinėmis juostomis papuoštas namelis dar ir primena, kad 2017-ieji – Tau­ tinio kostiumo metai.

Asta Medinienė „Pasakų grytelė“ tautiniu stogeliu.

39

Mažeikiai Apdovanojimas „2016 m. kaimo šviesulys“. Mažeikių rajono savivaldybė šiemet už socialinės ir ekonominės plėtros rajone spartinimą 2016 metais įsteigė 14 nominaci­ jų. Vienas apdovanojimų – „2016 m. kaimo šviesulys“ skirtas Valdai Muravjovienei, rajono viešosios bibliotekos Ukrinų filialo vyresniajai bibliotekininkei.

V. Muravjovienė Ukrinų bibliotekoje dirba nuo 2007 m. Dalyvaudama projektuose sudaro galimybes ne tik Ukrinų kaimo, bet ir aplinki­ nių kaimų vaikams susitikti su žymiais Lietuvos rašytojais, mokslininkais, dalyvauti įvairiose viktorinose ir konkursuose. Bib­lio­tekininkė savo švietėjiška, edukacine veikla prisideda prie vaikų auklėjimo, ugdymo ir mokymo.

2016 m. įgyvendinant Mažeikių rajono savivaldybės finansuotą projektą „Bibliote­ koje skaitau, kuriu, su draugais susitinku“ Ukrinuose lankėsi vaikų knygų autorius Vytautas Rašickas, anksčiau bibliotekoje svečiavosi knygų iliustruotojas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius, istorikas Alfredas Bumblauskas. Ukrinų biblioteka taip pat da­ lyvavo rajono viešosios bibliotekos projekte „Pažangių technologijų ir laisvalaikio cen­ tras“, kurį rėmė Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteka (projekto „Bibliotekos pažangai 2“ lė­šomis). Panaudodama naujai įsigytą įrangą, bib­liotekininkė organizavo kompiuterinio raštingumo mokymus gyventojams, edukaci­ nius mokymus apie saugų internetą vaikams ir suaugusiesiems, supažindino bibliotekos lankytojus su planšetinių kompiuterių gali­ mybėmis, informaciniais šaltiniais.

V. Muravjovienė rengia susitikimus su tėveliais ir seneliais, kuriuose diskutuoja apie vaikų skaitymo naudą, ragina skaityti drauge su mažaisiais, o perskaičius kūrinį aptarti.

Nuo 2014 m. ji lanko šeimas, susilaukusias vaikelio, ir suteikia informaciją apie skaitymo įtaką vaiko raidai.

Bibliotekininkės iniciatyva Ukrinų kaime Valstybės dieną giedama Tautiška giesmė, taip pat puoselėjamos Knygnešio dienos minėjimo tradicijos, kasmet dalyvaujama Metų knygos rinkimuose ir kt. Už Lietuvos kultūros tarybos finansuoto filialo projekto „Patriotiškumas – vertybė“ lėšas buvo nupirkta valstybinių

vėliavų, jos padovanotos kiekvienos Ukrinų kaimo gatvės ir aplinkinių kaimų atstovams.

V. Muravjovienė akty­ viai dalyvauja ir savivei­ kloje, yra Ukrinų kultūros namų moterų šokių kolek­ tyvo „Kvistėja“ (vad. Jūratė Šiaulienė) narė. Praėjusiais metais bibliotekininkė da­ lyvavo Mažeikiuose vyku­ siame respublikinio pasa­ kotojų konkurso „Žodzis žodzį gena“ vietiniame eta­ pe, vėliau atstovavo mūsų rajonui respublikiniame konkurse Druskininkuose – buvo apdovanota paskatinamuoju prizu.

Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė nuoširdžiai svei­ kina kolegę garbingo apdovanojimo proga, linki ir toliau būti tikru kaimo šviesuliu.

Irena Atkočaitienė

Pagėgiai Tiltai tarp Lietuvos ir Šveicarijos. Viešoji biblioteka, pasitikdama 2018 m. sukaksiantį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, pakvie­ tė kraštiečius ir miesto svečius į šio istorinio įvykio minėjimui skirtą Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) kilnojamosios fotografi­ jų parodos „Lietuvių Šveicarija“ pristatymą. Iš trijų dalių – Šveicarijos lietuvių bendruomenės istorijos, šiandienės veiklos barų, Šveicarijos gamtos ir tradicijų sanklodos – sudarytą eks­ poziciją pristatė šios parodos koordinatorė pagėgiškė, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narė, Kultūros komisijos pirmininkė, „Pagėgių krašto garsintojo“ premijos steigėja Jūratė Jablonskytė-Caspersen.

Viešnios teigimu, rengti šią ekspoziciją paskatino suvokimas, jog Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m. buvo milžiniškas Lietuvos žmonių, nepabūgusių prisiimti atsakomybės už visų mūsų ateitį, laimėjimas. Ši ekspozicija – tai tiltas atgal į Tėvynę, netrukus minėsiančią savo valstybės atkūrimo 100-ąsias metines. „Norėjome tautiečiams tėvynėje papasakoti apie savo antruosius namus, parodyti, kad, net būdami toli, kasdien kurs­ tome meilės Tėvynei aukurą“, – pristatydama parodą kalbėjo J. Jablonskytė-Caspersen. Ji pasakojo, jog Pasaulio lietuvių vienybės dieną – liepos 17-ąją – kelionę po Lietuvą pradėjusi paroda „Lietuvių Šveicarija“ per ketverius metus (2016–2020) aplankys įvairius Lietuvos mies­ tus ir miestelius, papuoš jų kul­ tūros centrų, muziejų, viešųjų bibliotekų ar gimnazijų erdves.

Pirmumo teisė eksponuoti par­ odą suteikiama tiems Lietuvos kampeliams, iš kurių yra kilę Šveicarijos lietuvių bendruo­ Apdovanojimą bib­lio­te­kininkei V. Muravjovienei įteikė rajono meras A. Tenys. menės nariai.

40

J. Jablonskytė-caspersen (sėdi antra iš kairės) su VB bendruomene. Astos Andrulienės nuotr.

Ekspoziciją sudaro koliažai iš archyvinių nuotraukų ir autorinių Dianos Brunner, Eglės Dranevičienės, Danutės Gudauskienės, Lai­ mos Jokimaitės-Tikuišienės, Ilonos Katkienės, Vilmos Kinčiūtės-Kern, Ritos Meyer, Felikso Ostapenko, Rimo Sukarevičiaus, dr. Lijanos Tagmann fotodarbų, kuriuose atsiveria Švei­ carijos lietuvių bendruomenės inicijuotų ir įgyvendintų tautinio tapatumo išsaugojimui skirtų kultūrinių, literatūrinių, visuomeni­ nių, edukacinių darbų panorama: periodinio leidinio „Šveicarijos lietuvių žinios“ ir knygų leidyba, lituanistinių darželių-mokyklėlių „Pagrandukas“ Ciuriche ir „Ratas“ Ženevoje steigimas, Lietuviškos knygos klubo Ciuriche ir ŠLB mobiliosios bibliotekos įkūrimas, pirmosios ŠLB krepšininkų komandos subū­ rimas, gražia tradicija tapęs Vasario 16-osios, Joninių, ir kitų švenčių, skirtų lietuvybės puo­ selėjimui ir sklaidai, organizavimas.

Vakarą lietuvių liaudies dainomis nu­ spalvino tautiniais kostiumais pasipuošęs Pagėgių savivaldybės kultūros centro folkloro ansamblis „Kamana“ (vad. etnografė Aksavera Mikšinė), 2014 m. pelnęs J. Jablonskytės-Cas­ persen įsteigtą „Pagėgių krašto garsintojo“ premiją (šia premija nuo 2007 m. pagerbiami pagėgiškiai, savo aktyvia visuomenine, kul­tū­ rine veikla garsinantys kraštą šalyje ir pasau­ lyje). Tradiciškai „Pagėgių krašto garsintojo“ vardas suteikiamas ir piniginė premija įtei­ kia­ma kasmet organizuojamame viešosios bibliotekos metų renginyje – Pagėgių litera­ tūrinio pavasario šventėje „Atidengsiu Tau žodį it širdį...“ J. Jablonskytei-Caspersen padėkos žodžius išsakė ilgus metus viešajai bibliotekai vadova­ vusi Elena Stankevičienė, viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja, l. e. direktorės parei­ gas Ramutė Vaitkuvienė, mecenatės vardinius garbės ženklus pelnę pagėgiškiai, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Pagėgių ko­ miteto nariai, krašto pedagogai.

Parodos „Lietuvių Šveicarija“ atidarymo Pagėgiuose iškilmes pratęsė bendrystės va­ landa neformalioje aplinkoje, buvo galima apžiūrėti viešosios bibliotekos darbuotojų parengtą J. Jablonskytės-Caspersen veiklą ir ryšius su Pagėgių krašto bibliotekomis atspin­ dinčią literatūros parodą.

Sonata Vitkutė

Panevėžys Iš meilės stiklui ir gimtajam kraštui. Li­ kus porai dienų iki Lietuvos valstybės atkūri­ mo šventės, „Židinio“ bibliotekoje skambant tautiškomis skrabalų melodijomis atidaryta Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto Dekoratyvinės plastikos katedros II kurso studentų paroda „Inžinerija Lietuvoje“.

Bibliotekos erdves papuošė 16 unikalių ir trapių kūrinių – 8 stiklo plaketės ir tiek pat dekoratyvinio stiklo skulptūrų. Studentų su meile kurti darbai pasižymi profesiona­ lumu, juose atsiskleidžia mūsų kultūrinis tapatumas, tautinis identitetas. Eksponatai vaizduoja Lietuvai svarbius istorinius įvykius, vietoves, sugrąžinančias mus į praeitį – prieš­ kario ir tarpukario laikotarpį. Į parodos atidarymą atvyko parodos ku­ ratorė, stik­lo studijos vadovė docentė Sigita Grabliauskaitė ir dalis autorių – Laura Ruiba­ vičiūtė, Gintarė Juškaitė, Radvilė Ranauskai­ tė, Ingrida Pakruopytė. Studentės kilusios iš įvairių Lietuvos miestų, (Klaipėdos, Kauno, Alytaus) tad nenuostabu, kad jos stengėsi gilintis ne tik į meno paslaptis, bet ir atvaiz­ duoti gimtojo krašto reikšmingus objektus.

Meno kūriniuose iš nelygaus stiklo, atliktuose įvairiomis technikomis, – taškavimo, potėpių, skutinėjimo, užfiksuotas 1933 m. Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą, senoji Alytaus geležinkelio stotis, pirmoji Lietuvoje elektrinė Rietavo dvare, Kauno Aleksoto tiltas, Žaliakalnio funikulierius ir kt.

Parodos autorės su savo dėstytoja.

Miesto savavaldybės viešosios biblio­ tekos direktorė Loreta Breskienė pasi­ džiaugusi, kad šie studentų darbai gimė iš meilės stiklui, istorijai, tėvynei, įteikė jiems padėkos raštus. „Židinio“ bibliotekoje atidaryta paro­ da yra skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti. Vėliau originalūs stiklo darbai keliaus į kitas miesto savi­ valdybės bib­liotekas, nes, pasak parodos organizatorių, „šios ir kitos istorijos, nusėdusios ant stiklo plakečių, sudomins ne tik meno žinovus, bet ir istorikus, kitus smalsuolius, kuriems rūpės, kaip tai atlikta ir įprasminta“.

Indrė Lašinytė Šiauliai Akcija „Spalvotos eilės Lietuvai...“.

2017 m. miesto savivaldybės viešoji

biblio­teka vykdė Lietuvos kultūros tarybos ir Kultūros ministerijos iš dalies finansuotą projektą „24/3: spalvotos laisvės dienos“.

Jį įgyvendinant (nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios), buvo siekiama skatinti pilietiškumą, tautiškumą, kūrybiškumą, saviraišką, meninius gebėjimus ir skirtingų kartų tarpusavio bendravimą.

Visą sausio mėnesį, miesto savivaldybės viešoji biblioteka kvietė moksleivius kurti eiles Lietuvai. Savo ruožtu bibliotekoje vei­ kiančio Senjorų rankdarbių būrelio narės, padedamos Šiaulių specia­liojo ugdymo centro etikos vyresniosios mokytojos Al­ mos Mineikytės, mokėsi pinti įvairiaspalves tautines juosteles. Siekiant atkreipti dėmesį į skirtingų kartų bendradarbiavimo svarbą, buvo atrinkta 11 moksleivių eilėraščių, jie iliustruoti senjorų sukurtomis 24 juostelė­ mis. Nuo vasario 21 d. iki kovo 13 d., ben­ dradarbiaujant su UAB „JCDecaux Lietuva“, akcijos „Spalvotos eilės Lietuvai...“ darbai papuošė miesto maršrutinių autobusų sto­ telių uždarus reklaminius paviljonus.

Eilėraščius kūrė Gytarių, Jovaro, „Ro­ muvos“, Salduvės, Medelyno progimnazijų, Šiaulių rajono Bazilionų mokyklos-daugia­ funkcio centro mokiniai. Tautines juosteles pynė Senjorų rankdarbių būrelio narės: Aldona Vilkauskienė, Rūta Andrikaitienė, Julija Milda Bulkienė, Nijolė Šišlienė, Adelė Klioštoraitienė, Adelė Masiulienė, Liucija Lekienė, Vida Kančiauskienė, Regina Pieš­ kuvienė, Bronė Matuzienė, Aldona Miliū­ nienė, Irena Šambarienė, Danutė Makarienė, Irena Burneckienė, Vilhelmina Borcova ir Laimutė Šileikienė.

Bibliotekoje vykusiame baigiamajame projekto renginyje „Rasos“ progimnazijos istorijos mokytoja Ramunė Gedminienė istoriniu aspektu aptarė moksleivių sukur­ tas eiles, pristatė Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios svarbą Lietuvos istorijai. „Eilėraš­ čiuose susipina istorijos faktai, Šiaulių miesto vietos, net vaikų pasižadėjimai saugoti ir ginti Lietuvą ir jos nepriklausomybę. Vyresniosios kartos atstovių nupintos juostos neša žinią, kad prasmingas bendradarbiavimas ir meilė valstybės praeičiai duoda gražių rezultatų“, –

Akcijos dalyvės – Gytarių progimnazijos mokinės.

Tomo Januškevičiaus nuotr.

kalbėjo R. Gedminienė. Poetišką nuotaiką kūrė Šiaulių S. Daukanto gimnazijos Dainos ir instrumentinio muzikavimo studijos „Mes galim“ mokinės ir jų vadovė Vilma Ušinskie­ nė. Apie tautiškumo svarbą ir projekto tikslus pasakojo Šiaulių specialiojo ugdymo centro etikos vyresnioji mokytoja Alma Mineikytė.

Kūrybinių darbų autoriai, jų mokytojai ir vadovai apdovanoti projekto metu sukurto­ mis ir parengtomis dovanėlėmis.

Agnės Kemzūraitė Akcija ,,Sveikinimas Lietuvai“. Atsiliep­ damos į Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimą kūrybingai ir prasmingai paminėti Vasario 16-ąją, Gruzdžių Augustino Griciaus bibliotekos darbuotojos Jurgita Jasiškytė ir Liongina Šufinskienė sugalvojo savo bendruomenę pakviesti da­lyvauti akcijoje ,,Sveikinimas Lietuvai“ ir taip prisidėti prie Valstybės atkūrimo dienos minėjimo.

Akcijos dalyviai ir svečiai prie trispalvio Lietuvos žemėlapio.

Akcijos metu ant trijų spalvų gėlyčių buvo rašomi sveikinimai Lietuvai ir klijuo­ jami ant didelio Lietuvos žemėlapio kontūro.

Juk kai šventi gimtadienį, be galo smagu gauti sveikinimų, o jei jų daug, tai ir dovanų nereikia. Vasario 12 d. surengtoje šventėje ,,Nešu gimtinei puokštę“ sukurtas trispalvis Lietuvos žemėlapis su sveikinimais buvo pristatytas visuomenei.

Akcijoje dalyvavo Gruzdžių gimnazi­ jos mokytojai ir mokiniai, lopšelio-darže­ lio „Puriena“ auklėtojos, tėvai ir vaikučiai, seniūnijos darbuotojos, bibliotekos skaity­ tojai. Sveikinimus rašė ir šventės svečiai.

Ant didelio Lietuvos kontūro vos tilpo 320 pačių nuoširdžiausių sveikinimų: ,,Lietuvėle, būk laisva, kaip skraidan­ tis paukštelis. Būk žalia, be šiukšlelių, o jei karas atvažiuos, tai išginsim juos.“ (Amelija, 9 m.); ,,Tik tardami žodį Lietuva galime jausti tai, ko nepajus nė vienas svetim­ šalis pilietis. Tu mums viena. Stiprybės tau.“ (Marius, 28 m.); ,,Miela Lietuva, prašau – saugok kiekvieną žmogų, kiekvieną medį, ežerą paukštelį, ir tu gyvuosi amžinai.“ (Vir­ ginija, 60 m.).

Jurgita Jasiškytė

41

MŪSŲ KALENDORIUS

2017 GEGUŽĖ 1 Sukanka 60 metų prozininkei, poetei, vertėjai NIJOLEI KE­ PENIENEI-KLIU­ KAITEI (g. 1957).

Gimė Vi lniuj e.

Baigė Vilniaus S. Nė­ ries vidurinę mokyk­ lą. Tuo pačiu metu mokėsi B. Dvariono muzikos ir J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokyklose (akordeonas).

Vėliau vienerius metus studijavo režisūrą Klai­ pėdos konservatorijoje. 1982 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedago­ giniame institute (dab. Lietuvos edukologijos universitetas). Mokytojavo Vilniuje, Klaipėdoje.

Nuo 2002 m. Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą. Debiutavo 1992 m. pasakų knyga „Labanakt“. „Po riestainio saule“ pripažinta geriausia 2011 m. knyga vaikams. Rašytoja yra išleidusi 20 knygų vaikams, 8 romanus, iš jų du biografinius („Šatrijos Ragana“ ir „Bitė“), verčia knygas iš anglų kalbos (B. Cartland, S. Hustvedt, P. H. Holubitsky, K. Bradford, F. C. Boyce’o ir kt. romanus). Už „Tititatos užburti“ ir „Jos“ 2002 m. rašytoja pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją. 1991 m. ji buvo apdovanota Kanados lietuvių premija už pjesę „Amerikietė“, 2006 m. „Lietuvių balso“ II premija už romaną „Šatrijos Ragana“, 2010 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už romaną „Bitė“, 2016 m. Poezijos pavasario prizu už knygą „Miestai“.

Nuo 1995 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Gyvena Klaipėdoje, Melnragėje.

N. KEPENIENĖS KŪRYBA Bitė: biogr. romanas. Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2009. 271, [1] p.

Būrimo pamokos: [eilėraščiai] / N. Kliukaitė; [dail. A. Kepenytė]. Klaipėda: S. Jokužio l-kla, 1998. 90 p.: iliustr.

10 % improvizacijos: romanas. Klaipėda: Eg­lės l-kla, 2004. 167, [1] p. – Išplėstinė antr.: Dešimt procentų improvizacijos.

Jos: [eilėraščiai] / [iliustr. J. Mažeikaitės].

Klaipėda: Libra Memelensis, 2002. 114, [4] p.: iliustr.

Karusės: [eilėraščiai] / [autorės piešiniai].

Kaunas: Kauko laiptai, 2015. 80, [6] p.: iliustr.

Maršalitas: romanas. Vilnius: Versus aureus, [2013]. 221, [2] p.

Mirties vandenynas: [romanas] / N. Kliu­ kaitė. Klaipėda: Libra Memelensis, 2011. 143, [1] p.

Saligan be varmian: [poezija] / N. Kliukaitė; [iliustr. aut.]. Klaipėda: S. Jokužio l-kla-spaustu­ vė, 2009. 120 p.: iliustr.

Su saulės vėju: tarp Fobo ir Deimo: [roma­ nas] / [iliustr. autorės]. Klaipėda: Libra Meme­ lensis, 2010. 239, [1] p.: iliustr. Šatrijos Ragana: romanas / N. Kliukaitė.

Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2007. 213, [3] p. – Bibliogr.: p. 215 (20 pavad.).

42

Tarp: [eilėraščiai] / [fotogr. K. Demereckas].

Klaipėda: Libra Memelensis, 2007. 63, [1] p.: iliustr.

Vėjų rožė: istorijos sapnas: [romanas] / [iliustr. aut. A. Kepenytė]. Klaipėda: Eglės l-kla, 2007.

184, [2] p.: iliustr., portr.

Vienatvė dviese: romanas. Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2000. 124, [2] p. Между: [стихи] / [пер. с литов. Clandesti­ nus; фото К. Демерецкас]. Клайпеда: Либра Мемеленсис, 2008. 63, [1] p.: iliustr. – Rus. VAIKAMS Baltosios žąsytės pasakos / [piešiniai N. Ke­ penienės]. Klaipėda: Libra Memelensis, 2006.

62, [2] p.: iliustr.

Baltų ženklai: pasakos / [iliustr. autorė]. Vil­ nius: Gimtasis žodis, 2016. 156, [4] p.: iliustr. – Autorės išleistos knygos: p. 4 (virš.).

Burinuko istorija / [surašė N. Kepenienė; piešė V. Giedraitis]. [Klaipėda]: [Klaipėdos šventės], [2015]. [24] p.: iliustr. – Aut. nurodyta knygos metrikoje.

Dorotėja ir Girgždulis: pasakėlė / [iliustr. autorės]. Klaipėda: S. Jokužio l-kla-spaustuvė, 2014. 111, [1] p.: iliustr.

Džiovintas debesėlis: [pasakos] / iliustr.

A. Ras­tauskienės. Vilnius: Alma littera, 2015.

119, [1] p.: iliustr.

Išgelbėk mane: [apysaka] / [dail. S. Populaigie­ nė]. Vilnius: Mažasis Vyturys, 2003–2005. – 2 d.: iliustr.

[D. 1], Kovinio tėvų gelbėjimo būrio žygiai.

2003. 94, [2] p.

[D.] 2, Miltų bombikėmis prieš lobių vagis.

Vilnius: Gimtasis žodis, 2005. 239, [1] p.

Kopūstų riteris ir kiti: [pasakos vaikams] / [dail. B. Zokaitytė]. Vilnius: Margi raštai, 1996.

44 p.: iliustr.

Labanakt: pasakėlės vaikams / iliustr. R. Maže­ ly­tė-Taurinskienė. Klaipėda: Eldija, 1992. 37, [2] p.: iliustr.

Madingiausias krokodilas: [pasakėlė] /dail.

B. Zokaitytė. Vilnius: Alma littera.2013. [30] p.: iliustr.

Miestai: eilėraščiai ir piešiniai vaikams / pieši­ niai N. Granicko. Vilnius: Versus aureus, [2015].

47, [1] p.: iliustr.

Netikri padavimai / [piešiniai autorės]. Klai­ pėda: Libra Memelensis, 2008. 95, [1] p.: iliustr.

Pasaulis „V“: apsakymų rinkinys vaikams / dail. R. Maželytė-Taurinskienė. Klaipėda: Me­ nininkų namai, 1994. 48, [2] p: iliustr.

Po riestainio saule: pasakos / [piešiniai Š. Ke­ pe­nytės]. Klaipėda: Libra Memelensis, 2001. 63, [1] p.: iliustr.

Pupytė ir jūra, ir sriuba: [pasakaitės] / [pie­ šiniai V. Ajausko]. Klaipėda: Libra Memelensis, 2007. 95, [1] p.: iliustr.

Saulės sistemos plaštakė: [apysaka] / [iliustr.

E. Tilvikaitės]. Klaipėda: Libra Memelensis, 2011.

63, [1] p.: iliustr.

Skriek vaivorykštės karusele: (apysaka-pa­ saka) / piešiniai G. Žindžiūtės. [Klaipėda: AB „Klaipėdos rytas“, 2000]. 54, [2] p.: iliustr. Šunų valsas: knygelė vaidinimui ir spalvi­ nimui mokykl. amž. vaikams: eiliuotos pjesės vaikams / dail. R. Lengvinytė. [Klaipėda: s. n., s. a.]. 21, [1] p.: iliustr.

Tititatos užburti: [pasaka] / [ piešiniai G. Žin­ džiūtės, Š. Kepenytės]. Klaipėda: Libra Me­ melensis, 2002. 111, [1] p.: iliustr.

Vasarnamis saulės zuikučiams: apysaka / [iliustr. autorės]. Klaipėda: Druka, 2008. 117, [1] p.: iliustr.

Verpėjėlė: [pasakos] / iliustr. autorė. Vilnius: Versus aureus, [2014]. 95, [1] p.: iliustr.

POKALBIAI Baltiškojo tikėjimo paieškas inspiravo žiedas / [kalbino] I. Žiemytė. – Iliustr. // Vakarų ekspresas. 2009, lapkr. 20, p. 11-12.

Kada skaitysime lietuvišką bestselerį vaikams? / [kalbėjosi] I. Žiemytė. – Portr. // Vakarų ekspresas. 2007, saus. 12, p. 13.

Kai balos vaikšto dangumi / [kalbėjosi] I. Liš­kevičiūtė. – Iliustr. // Klaipėda. 2016, rugpj.

27, p. 7.

Kepenienė N., Kukulas V. Rašytojas, kalba ir mokykla: [atsakymai į žurnalo klausimus]. – ­Portr. // Žvirblių takas. 2007, nr. 4, p. 57-62.

Kepenienė N. Naglis ir Baltoji Žąsytė: [pasisa­ kymas]. – Portr. // Laimiukas. 2007, nr. 5, p. 12.

Kliukaitė-Kepenienė N. Undinės sesuo / [užrašė] I. Žiemytė. – Portr. // Vakarų ekspresas.

1998, rugpj. 22, p. 6.

Ko negali internetas… / [kalbėjosi] I. Al­ brechtienė. – Iliustr. // Vakarų ekspresas. 2004, vas. 28, priedas „Šeštadienis“, p. 2.

Nijolės metai: rašyt. N. Kepenienė atsako į R. Černiausko klausimus. – Nuotr. // Rubinaitis.

2007, nr. 2, p. 28-31.

N. Kepenienė: „Privalau kalti žodį toliau“ / [klausinėjo] R. Bočiulytė. – Portr. // Klaipėda.

2010, geg. 26, priedas „Durys“, p. 4, 5. „Pasijutau labiau klaipėdiete“ / [užrašė] S. Si­manaitienė. – Iliustr. // Klaipėda. 2003, bal.

16, p. 13.

Premijos galvos nesusuka / [kalbino] D. So­ bec­kis // Baltija: [alm.]. Vilnius, 2008, p. 18-21.

Rašytoja Nijolė Kepenienė: „Ir tvarkydami namus mankštinamės“ / [kalbino] E. Gudavi­ čė. – Iliustr. // Vakarų ekspresas. 2015, vas. 3, p. 7.

Rašytoja N. Kepenienė: tikiu tekstu / [kal­ bėjosi] K. Sadauskienė. – Iliustr. // Durys. 2014, kovas(nr. 3), p. 35, 38.

Tikint vaiko galimybėmis… / [kalbėjosi] S. Kon­dratienė. // Vakarų ekspresas. 2005, spal.

7, p. 14 APIE N. KEPENIENĘ Nijolė Kepenienė: “A Dried-Up Cloud“: [su kn. „Džiovintas debesėlis“ anotacija., rašytojos biogr. ir jos knygų bibliogr. ]. – Angl. – Bibliogr.: 13 pavad. // Twenty books from Lithuania for children and youth. Vilnius, [2004], p. 8.

Balandytė S. Atnaujintame dvare – premija už „Bitę“ [N. Kliukaitei-Kepenienei]. – Iliustr. // Panevėžio rytas. 2010, geg. 4, p. 6.

Bartkutė S. Būtis trapi – būtis smagi: [„Bal­ tosios žąsytės pasakos“] // Literatūra ir menas.

2007, bal. 13, p. 5, 14; Klaipėda. 2007, vas. 28, priedas „Durys“, p. 13.

Bartkutė S. Palytėjimas: [„10 % improviza­ cijos“]. – Iliustr. // Literatūra ir menas. 2005, geg. 6, p. 5; Klaipėda. 2005, saus. 26, priedas „Durys“, p. 4-5.

Bočiulytė R. Gyvenimas – tik trupinėlis nuo Dievo stalo. – Portr. // Klaipėda. 2003, vas. 14, p. 9, 10.

Bočiulytė R. Herojinio lietuvių epo žybsnis, arba Romanas, gimęs po obelim: [su R. Černiaus­ ko, M. Šidlausko ir pačios autorės mintimis apie

romaną „Vėjų rožė“]. – Iliustr. // Klaipėda. 2007, kovo 9, p. 11, 12.

Kiežaitė O. Nijolė Kliukaitė [-Kepenienė] – fantazijos meistrė, arba Meilė liejasi laisvai: [„Šatrijos Ragana“] // Žemaičių saulutė. 2008, gruod. 27, p. 5, 8.

Kondratienė S. Aistros ir ilgesio reminiscensi­ ja: [„Vėjų rožė“] // Baltija: [alm.]. Klaipėda. 2007, p. 114-118; Klaipėda. 2007, kovo 28, priedas „Durys“, p. 4.

Kondratienė S. „Iš ko kregždės lizdą lipdo“ // Kondratienė S. …Bandymai skaityti… Klaipėda, 2002, p. 58-62.

Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 232-233.

Naujokaitienė E. Nijolės Kliukaitės [-Kepe­ nienės] romano „Šatrijos Ragana“ aristokratinis nonkomformizmas. – Portr. // Lietuvos aidas.

2009, vas. 21, p. 6-7.

Pačebutienė L. Ievos Simonaitytės premija – Nijolei Kepenienei // Metai. 2003, nr. 3, p. 155156; Tarp knygų. 2003, nr. 2, p. 36.

Sobeckis D. Nijolė Kepenienė. – Portr. // Že­ maičių saulutė. 2011, birž. 30, p. 4.

Sobeckis D. Tarp poezijos ir mistikos: [„Меж­ ду“]. – Iliustr. // Paralelės. [2009], nr. 5, p. 57-58. Šoblinskaitė V. Jautri improvizacija fragmen­ tais: [„Šatrijos Ragana“]. – Iliustr. // Nemunas.

2008, saus. 10–16(nr. 1), priedas „Kauko laiptai“, p. 9.

Vaičius E. Bitės premija – už romaną „Bitė“ // Tarp knygų. 2010, nr. 9, p. 32.

Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 516. Žiemytė I. Atspėtas žodis vaikams, arba „Titita­ tos užburti“: [apie rašytojai įteiktą I. Simonaitytės premiją]. – Iliustr. // Vakarų ekspresas. 2003, saus. 25, p. 8.

6 Sukanka 95 metai, kai gimė prozinin­ kas, publicistas JO­ NAS MIKELINSKAS (1922–2015). Ž r.: Bibliotekų darbas. 1972, nr. 3, p. 37-38; 1982, nr. 3, p. 36-37; Tarp knygų.

1992, nr. 3, p. 37-38; 1997, nr. 3, p. 45; 2002, nr. 3, p. 43; 2012, nr. 3, p. 38.

PAPILDOMA LITERATŪRA Temidė ir Niurnbergo sindromas: eseistika, publicistika, pokalbiai ir dar šis tas. Vilnius: Min­ tis, 2015. 294, [1] p. – J. Mikelinsko bibliografija: 1997–2013 papildymai: p. 259-289. – Asmenvar­ džių r-klė: p. 290-294.

POKALBIAI J. Mikelinskas: mirtis – priežastis, skatinanti dirbti / [kalbėjosi] S. Sabaliauskas-Geladuo­ nis. – Portr. // Kauno diena. 2015, vas. 6, priedas „Santaka“, p. 6-7.

Jonas Mikelinskas: [rašytojas kalbintas 2014 m. birželį savo namuose Vilniuje]. – ­Iliustr., portr. // Sabaliauskas-Geladuonis S. Atviri pokal­ biai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. Kaunas, [2015], p. 62-75.

Mikelinskas J. Kūdikio akys ir filosofo galva…: [rašytojo atsakymai į redakcijos klausimus]. –

Iliustr. // Literatūra ir menas. 2012, nr. 21 (geg.

25), p. 7-9.

Rašytojas įžvelgia tautos savižudybę / kalbėjo­ si S. Sabaliauskas. – Iliustr. // Šiaulių kraštas. 2012, spal. 1, p.1, 3; Kelmės kraštas. 2012, spal. 3, p. 3.

Rašytojas Jonas Mikelinskas: „Gyvenimas taip greitai skrenda, kad niekaip nepaveji“ / [už­ ra­šė] J. Dikstytė. – Iliustr. // Ateitis. 2012, nr. 10, p. 13-19.

Tauta susinaikins be patriotizmo / [kalbėjosi] T. Taškauskas // Respublika. 2013, kovo 9, p. 3.

APIE J. MIKELINSKĄ Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasieki­ mai. Kaunas, 2015, d. 2, p. 770.

Bitinaitė A. Rašytojas Jonas Mikelinskas: „Gal pavėluosiu mirti…“ – Iliustr. // Darbas. 2012, liep. 24, p. 3.

Grubinskienė R. Jis buvo einantis: rašyt. J. Mi­ kelinskas: [in memoriam]. – Iliustr. // Šiaurietiški atsivėrimai. 2015, nr. 1(38), p. 8-10.

Guščius A. Išgirdęs ateities žingsnius: Jonui Mi­kelinskui – 90. – Iliustr., portr. // Draugas.

2012, geg. 12, priedas „Mokslas, menas, litera­ tūra“, p. 6.

Jonas Mikelinskas (1922 05–2015 01 25): [nekrologas] / Lietuvių rašytojų s-ga. – Iliustr. // Nemunas. 2015, vas. 5–18 (nr. 5), p. 21.

Kavaliauskaitė Ž. Jonas Mikelinskas kalbėjo apie politiką: [apie susitikimą Šiaulių P. Višinskio VB]. – Iliustr. // Šiaulių kraštas. 2012, rugs. 28, p. 5.

Klusas M. Ilgiausių metų mokytojui: [90-mečio proga]. – Portr. // Lietuvos žinios. 2012, birž. 25, p. 8.

Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2012, t. 3: biogr., p. 777-778: portr.

Mirė Jonas Mikelinskas: [nekrologas]. – ­Portr. // Darbas. 2015, saus. 27, p. 1; Kauno diena. 2015, saus. 26, p. 4; Klaipėda. 2015, saus. 26, p. 7.

Mirė rašytojas Jonas Mikelinskas (1922–2015): [nekrologas] // XXI amžius. 2015, saus. 30, p. 4.

Musteikis A. Jonas Mikelinskas. Rašė ir ėjo: in memoriam. – Iliustr. // Lietuvos žinios. 2015, saus. 27, p. 5.

Netekome prozos patriarcho J. Mikelinsko: [nekrologas]. – Iliustr. // Vakaro žinios. 2015, saus. 27, p. 1, 4.

Pasaulį paliko žodžio tarnas: [nekrologas].

– Portr. // Lietuvos rytas. 2015, saus. 27, p. 15.

Sausio 25 d. eidamas 93-iuosius metus mirė lietuvių rašytojas, prozininkas ir eseistas Jonas Mikelinskas (1922 05 06–2015 01 25). – Portr. // Literatūra ir menas. 2015, nr. 5 (saus. 30), p. 17.

Sventickas V. Guriniai, V: publicistika // Li­ te­ratūra ir menas. 2012, nr. 13 (kovo 30), p. 5.

Voverienė O. Europa–Niurnbergo proceso gniaužtuose: [„Niurnbergo šešėlyje“]. – Iliustr. // Karštas komentaras. 2015, bal. 10–24(nr. 8), p. 20-21.

18 Sukanka 100 metų, kai gimė poetas trem­ tinys BRONIUS KIE­ LA (1917– 1993).

Gimė Vėjeliškiuo­ se, Panevėžio apskr.

Mokėsi Šilų pradinėje mokykloje. 1938 m. eksternu išlaikęs eg­ zaminus ir gavęs brandos atestatą, įstojo į Karo

mokyklos aviacijos skyrių. Ją baigė 1940 m. ir jau sovietų valdžios buvo paleistas į atsargą.

Negaudamas darbo, išvyko į Vilnių, kur dirbo geležinkelio valdyboje. Karo išvakarėse evakavosi į Gorkio m. (Rusija), dirbo vairuotoju. 1941 m. spalio 17 d. buvo suimtas kartu su dar keturiais ten dirbusiais lietuviais, apkaltintas sabotažu, bandymu pabėgti. Nuteistas sušaudyti, bet, sunkiai susirgęs ir atsidūręs ligoninėje, mirties išvengė. Nauju teismo sprendimu mirties bausmė pakeista į 10 metų lagerio su amžina tremtimi ir teisių atėmimu 5 metams. Kirto miškus Gorkio srityje, Komijos miškuose, kol 1947 m. susižalojęs koją liko invalidas. Nuo 1951 m. gyveno tremtyje Intoje. 1972 m. reabilituotas, 1975 m. grįžo į Lie­ tuvą, apsigyveno Kuršėnuose, kurį laiką gyveno Šiauliuose. Mirė 1993 m. Kuršėnuose.

Eilėraščius pradėjo kurti nuo 1944 m., kai ištisus posmus tremtyje kartodavo mintyse, tikė­ damas kada nors juos užrašyti. B. Kiela – vienas iš Intoje sudarytų rankraštinių eilėraščių rinkinių „Benamiai“ ir „Saulėtekio keliu“ autorių (slapyv.

Benamis).

B. KIELOS KŪRYBA [Eilėraščiai] // Benamiai: Intos tremtinių poezija. Vilnius, 1989, p. 160-164.

[Eilėraščiai]. – Iliustr. // XXI amžius. 1999, bal. 14, p. 6, 7.

[Eilėraščiai; su prier. apie aut.] // Tremtinio Lietuva. Vilnius, 1990, p. 293-295, 547.

APIE B. KIELĄ Benamis: Bronius Kiela: [autobiogr.]. – Portr. // Benamiai. Vilnius, 1989, p. 158-159.

Kiela Bronislovas (1917–1993) // Kuršėnų krašto žmonės. Vilnius, 2011, p. 87.

Kuršėnų enciklopedija. Vilnius, 2005, p. 121-122.

Prėskienis B. Kiela Bronius: [biogr.] // Šiaulių krašto panorama. Šiauliai, 2003, p. 237. Šidlauskas A. Gyvas žodis. – Iliustr. // XXI amžius. 1999, bal. 14, p. 6.

Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 324.

20 Sukanka 50 metų Lietuvos kultūros ir literatūros (vidu­ ramžių, renesanso, baroko) tyrinėtojai, knygų autorei, hu­ manitarinių mokslų daktarei DAINORAI POCIŪTEI-ABUKE­

VIČIENEI (g. 1967).

Gimė Laučių k., Šilutės r. 1973–1981 m. mo­kėsi Jonaičių (Šilutės r.) aštuonmetėje, 1981–1984 m. Šilutės 4-ojoje vidurinėje mokykloje.1985–1990 m. studijavo Vilniaus universitete (VU) lietuvių filologiją. 1993 m. įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, 1993–1995 m. Lietuvių litera­ tūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja, 1995–2000 m. šio instituto Senosios literatūros skyriaus vedėja, vyresnioji mokslo darbuotoja, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto lektorė.

Nuo 2000 m. – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentė, nuo 2006 m. – VU Lietuvių literatūros katedros vedėja, nuo 2014 m. – VU Senato pirmininkė.

43

1995 m. stažavosi Literatūros tyrimų insti­ tute Varšuvoje (Lenkija), 2001 m. – Jogailaičių universitete Krokuvoje (Lenkija), 2003–2004 m.

Pizos universitete (Italija), 2008 m. – Harvardo universitete (JAV), Italijos Renesanso tyrimo cen­ tre „Villa I Tatti“ Florencijoje, 2013 m. Leibnico Europos istorijos institute Maince (Vokietijoje), 2015 m. – Udinės universitete (Italija). Nuo 2009 m. – respublikinės moksleivių lietuvių kalbos ir literatūros olimpiados organizacinio komiteto ir vertinimo komisijos pirmininkė, Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros drau­ gijos valdybos narė, „Commission Internationale d’Histoire et d’etudes du Christianisme“ narė.

D. Pociūtės-Abukevičienės moksliniai tyrinė­ jimai apima LDK kultūros ir literatūros istoriją, reformaciją Lietuvoje ir Prūsijos Kunigaikštystėje; Lietuvos religinės minties istoriją; tarpkonfesinę XVI–XVII a. polemiką; Lietuvos ir Italijos kultū­ rinius ryšius, protestantų raštiją. Šiomis temomis Lietuvos ir užsienio spaudoje publikavusi daug straipsnių lietuvių, rusų, anglų, vokiečių kal­ bomis, parengti ir sudaryti moksliniai darbai, monografijos. Įspūdingas mokslininkės apdovanojimų są­ rašas: LMA jaunųjų mokslininkų mokslo darbų premijos (1993, 1995), VU rektoriaus mokslo premijos (2008), LMA Vinco Krėvės-Mickevi­ čiaus premijos (2008), Šilutės literatūrinio rudens (2009) laureatė, 2011 m. jai įteikta Martyno Maž­ vydo premija už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygų menui, 2016 m. apdovanota 2-ojo laipsnio Italijos žvaigždės ordi­ nu už kultūrinių ir akademinių mainų tarp Italijos ir Lietuvos skatinimą.

D. POCIŪTĖS-ABUKEVIČIENĖS DARBAI Abraomas Kulvietis Italijoje ir Lietuvoje.

Kaunas: Vytauto Didžiojo univ. l-kla, 2005. 32 p., [2] iliustr. lap. – Atsp. iš „Darbai ir dienos“, 2005, t. 44. – Bibliogr. išnašose.

Donelaitis K. Das Jahr in vier Gesangen: ein landliches Epos / aus dem Litth. Des Ch. Dona­ leitis, genannt Donelatius, in gleichem Versmaass ins Deutsche ubertragen von D. L. J. Rhesa, Prof. d. Theol. – [1818 m. faks. leid.]. – [Vilnius]: [Petro ofsetas], [2014]. XXI, 162 p. + 1 broš. ( p.). – Virš. antr. ir aut. nenurodyti. – Teksto bro­ šiūroje aut.: … D. Pociūtė ir kt. – Gretut. tekstas liet., vok.; brošiūros gretut. tekstas liet., angl., vok.

Maištininkų katedros: ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai: monografija / Vilniaus universitetas. Vilnius: Versus aureus, [2008]. 599, [1] p. – Lietuvos tūkstantmečio programos leidinys. – Bibliogr.: p. 538-570. – As­ menvardžių r-klė: p. 581-599.

Nuo apaštalų iki kankinių: Jėzaus draugijos reprezentavimo modeliai nuo pat pradžių iki uždraudimo: kolektyv. monografija / G. Mongi­ ni, … D. Pociūtė ir kt. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas; Vilnius: Versus aureus, 2016. 222, [1] p. – Bibliogr. sk. gale.

Reformacija ir religinės minties plėtra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: habil. pro­ cedūrai teikiamų mokslo darbų (monografijos ir straipsnių) apžvalga: humanit. mokslai, filologija (04H) / Vilniaus universitetas. Vilnius: [Vilniaus univ. l-kla], 2009. 30, [1] p. – Aut. darbų sąrašas: p. 27-30.

Senosios Lietuvos literatūra, 1253–1795 / [R. Bončkutė, … D. Pociūtė ir kt.]; sudarė S. Nar­

44

butas. Vilnius: Lietuvių lit. ir tautosakos inst., 2011.

398, [1] p.: faks., portr., žml.. – Aut. nurodyti antr. lapo kt. pusėje. – Bibliogr. str. gale. – Asmenvar­ džių r-klė / parengė D. Narbutienė, p. 371-381.

XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės: LDK ir Prūsų Lietuva: monografija / Lietuvių lit. ir tautosakos inst. Vilnius: Pradai, 1995. 221, [1] p. – (Senosios literatūros studijos). – Bibliogr.: p. 198-203. – R-klės: p. 176-178, 248-222.

PARENGTI DARBAI Abraomas Kulvietis: pirmasis Lietuvos re­ for­m acijos paminklas: Abraomo Kulviečio „Con­fessio fidei“ ir Johano Hopijaus „Oratorio funebris“: studija, faksimilė, koment. leid., vert. į liet. k. / Vilniaus universitetas. Vilnius: Lietuvių lit. ir tautosakos inst., 2011. 205, [2] p.: faks. – (Monumenta reformationis Lituanicae. Ser. A: Confessiones fidei / red. kolegija: vyriaus. red.

D. Pociūtė… [et al]; t. 1). – Dalis teksto gretut. liet., angl. ir liet., lot. – Bibliogr., p. 197-202, ir išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 203-206.

Bajoraitis F. Gyvumo žodžiai / [parengė ir red.

D. Pociūtė-Abukevičienė]; Šilutės r. F. Bajoraičio SVB. – Faks. leid.– Vilnius: Petro ofsetas, 2008.

82, [1] p.: iliustr., faks., portr. – Bibliogr.: p. 28.

Giesmės dangaus miestui: XVI–XVIII amžiaus lietuvių bažnytinių giesmių antologija / [parengė D. Pociūtė-Abukevičienė, M. Vaicekauskas]. Vil­ nius: Lietuvių lit. ir tautosakos inst., 1999, XXVIII, 663, [1] p.: faks. – Giesmių r-klė: p. 654-663.

Knyga nobažnystės krikščioniškos, 1653. – Faks. leid. – Vilnius: Lietuvių lit. ir tautosakos inst., 2004. LXIV, 660, [1] p. – Virš. antr. nenurodyta. – Lietuvos tūkstantm. programos leid. – Bibliogr. įž. str. išnašose.

Lippomano Luigi (1500–1559), Bergamo vyskupas. Du laiškai – Two letters: popiežiaus nuncijaus L. Lippomano ir kunigaikščio Mika­ lojaus Radvilo Juodojo polemika (1556): studija, „Duae Epistolae“ (Karaliaučius, 1556) faksimilė, krit. koment. leid., vert. į liet. k. / Vilniaus univer­ sitetas; parengimo bendradarbiai K. Daugirdas ir kt. Vilnius: Lietuvių lit. ir tautosakos inst., 2015.

475, [1] p.: faks. – ( Monumenta reformationis Li­ tuanicae. Ser. A, Confessiones fidei / red. kolegija: vyriaus. red. D. Pociūtė…[et al]; t. 2). – Dalis teksto gretut. liet., angl. ir liet., lot. – Bibliogr., p. 465-469, ir išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 471-475.

POKALBIAI Ką mena didžiausia XVII a. lietuviška knyga? / kalbėjosi G. Zemlickas. – Iliustr. // Lietuvos aidas.

2005, saus. 17, p. 9.

Katalikė, įsimylėjusi reformaciją ir XVI amžių / [parengė] A. Petraitytė // Liuteronų balsas.

2009, nr. 5, p. 44-14.

APIE D. POCIŪTĘ-ABUKEVIČIENĘ Ulčinaitė E. [Recenzija]: Dainora Pociūtė.

Maištininkų katedros Ankstyvoji Reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai. Vilnius: Lietuvių kalbos inst., 2008. [6] p. – Aut. nurodyta teksto gale. – Virš. antr.: Archivum Lithuanicum 10. – Bibliogr. išnašose.

Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasieki­ mai. Kaunas, 2015, t. 2, p. 881-882: portr.

Bačkulis V. Nuimta dar viena skraistė, dengusi Lietuvos reformacijos istorijos paveikslą: [„Maiš­ tininkų katedra“]. – Iliustr. // Liuteronų balsas.

2009, nr. 1, p. 11.

Dar sykį apie tai, kada atsirado sąžinė, ir kitas LDK kultūros istorijos problemas: diskusija apie D. Pociūtės kn. „Maištininkų katedra“: [pasisaky­ mai / užrašė] G. Petuchovaitė // Literatūra. (2008), [t.] 50, p. 73-85.

Daujotytė-Pakerienė V. Studija apie sąmonės maištingumą: [„Maištininkų katedra“].– Iliustr. // Metai. 2008, nr. 12, p. 89-92.

Glinskas M. „Eretiko“ sugrįžimai: [apie A. Kul­ vietį, remiantis D. Pociūtės monografija]. – Iliustr. // Naujienos. 2010, geg. 7, p. 5.

Grinevičiūtė A. Italijos Prezidento apdovanoji­ mas – Vilniaus universiteto mokslininkei [D. Po­ ciūtei-Abukevičienei]. – Iliustr. // Mokslo Lietuva.

2016, kovo 15, p. 4; Ganytojas. 2016, bal. 9, p. 9.

Karvelis D. Savita monografija apie protestantų giesmes: [„XVI–XVII a. protestantų bažnyti­ nės giesmės“] // Naujasis židinys. 1995, nr. 12, p. 962-964.

Kas yra kas Lietuvoje 2009: auks. tūkstantm. leid.

Kaunas, 2009, p. 1030.

Lietuva : enciklopedija. Vilnius, 2012, t. 3: biogr., p. 1105-1106: portr.

Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 389.

M. Mažvydo premija – Vilniaus universiteto profesorei D. Pociūtei-Abukevičienei // Vilniaus reformatų žinios. 2011, nr. 10 (gruodis), p. 14.

Petraitytė A. Kruopšti būtosios dvasios archeo­ logija: [„Maištininkų katedra“] // Literatūra ir menas. 2009, vas. 20, p. 5; Liuteronų balsas. 2009, nr. 3, p. 20-21.

Petraitytė A. Tikėjimo riteris Abraham Culven­ sis: [„Abraomas Kulvietis Italijoje ir Lietuvoje“] // Kultūros barai. 2012, nr. 2, p. 89-92. Šilutės kraštas: encikl. žodynas. Šilutė, 2000, p. 41. Širvys D. Evangelikų bažnyčios LDK gimimas: „Maištininkų katedros“ II ir III d. reflekcija. – Bib­ liogr.: 24 pavad. – Iliustr. // Ganytojas. 2010, saus.

16, p. 10-11.

Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 527.

31 Sukanka 100 metų, kai gimė poetas, drama­ turgas PRANAS PUS­ DEŠRIS (1917–1991). Žr.: Tarp knygų. 2007, nr. 3, p. 47-48.

PAPILDOMA LITERATŪRA APIE P. PUSDEŠRĮ Aleknavičius B., Aleknavičius V. Pranas Pus­ dešris. – Iliustr., portr. // Aleknavičius B., Alek­ navičius V. Novužės krašto vaikai. Marijampolė, 2008, [d.] 6, p. 100-101.

Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. Vilnius, 2012, kn. 8, p. 308-309.

Matijošaitytė B. Poetui: P. Pusdešrio atmini­ mui: [eilėraštis] // Mano Sintautai. Vilnius, 2012, p. 111.

Sintautų kalendorius 2007. [Vilnius], 2007, p. 19. Žeimantas V. Australijos lietuviškos periodinės spaudos darbuotojai ir bendradarbiai. – Iliustr., portr. // Žurnalistika. 2014, [nr.]1, p. 125.

Parengė Loreta Pakalniškienė

in this issue Mindaugas Kvietkauskas. The Mystery of the Book Chamber: The Space of Coalescence of History 1 After World War II, in 1945, the Book Chamber of the Soviet Social­ ist Republic of Lithuania was established in the centre of Vilnius, on the premises of St George Church and within the ensemble of the Carmelite Monastery. During the Soviet era, the attempt was made to turn it into a closed book prison and centre for control. After the restoration of Lithuania’ s independence, the obligation was taken to return the buildings to their historical inheritor, the Archdiocese of Vilnius. The article is about the symbolic parting with this mysterious space which had been a repository of books accessible only by the favoured few for seventy years. In addition to this publication, the editorial board of Tarp knygų also presents facts related to the history, destiny and transformation of the Book Chamber.

#tuesibiblioteka

8

With this slogan of the National Library Week traditionally orga­ nized the 17th time at the end of April, libraries will invite patrons, community members, partners and sponsors to share opinions and ideas about what kind of libraries they prefer, what is the library that they envision and how everyone could contribute to creating a modern library.

Aušra Trabšienė. Lithuanian Literature Classics on the Mobile Phone? 9 Since 2012 the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania has been building a collection of Lithuanian classical literature works „E-klasika“ within the digital cultural heritage data bank of libraries, archives and museums “E-paveldas“ financed by the EU Structural Funds and the Government of the Republic of Lithuania.

By March 2017 this collection comprised 1230 digitized objects in five e-publishing formats: EPUB, MobiPocket, PDF, HTML and TXT.

Digital Humanities: A Recent Outcome of Dynamic Interaction of Technologies and Humanitarian Research in Libraries

13

Nowadays it has become a common practice for humanities students and researchers to create interactive digital maps and simultaneously analyze a number of books. The USA publishing company Gale and the journal of the American Library Association “American Libraries” carried out a study with the aim to find out the scope of participation

by American libraries in digital humanities projects. The article draws on the results of the Special Report: Digital Humanities in Libraries by Stewart Verner and Patricia Hswe. (Prepared by Tomas Auškalnis)

Jody Gray: “Librarianship Attracts Civic-Minded and Responsible People”

15

The article presents an interview with the politically and socially active librarian, the Director of the Office for Diversity, Literacy and Outreach of the American Library Association (ALA) Jody Gray.

In addition to Ms Gray’s activities within ALA and the American Indian Library Association (AILA), it tells about certain changes in the USA’s public life after the last USA presidential elections and new tasks encountered by libraries. (Interviewed by Ineta Krauls-Ward)

Aurimas Švedas. Sisyphus Work Within the Culture and Criticism Field 18 It is a critical review by the associated professor at Vilnius University the publicist Aurimas Švedas of the selection of publicistic works by the poet, translator, essayist and cultural researcher Tomas Venclova Prarasto orumo beieškant (“In Search of the Lost Dignity”) published by the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania at the end of 2016. Tomas Venclova, an expatriate since 1977, has been publish­ ing publicistic texts for almost fifty years; he calls this activity “one of the means to perform his obligation to the homeland”. Švedas is of

the opinion that the new selection is a significant publication, which undoubtedly contributes to Lithuania’s intellectual and cultural life.

There is also a brief reportage by Daina Dailidonienė of the presenta­ tion of Venclova’s book at this year’s Vilnius Book Fair.

Vytautas Rimša. Thouroughly and Substantively About Local History Studies 21 The Anykščiai Region has been long famous for talented writers and journalists well-known not only in their native region but also throughout Lithuania. Local history researchers are quite in a differ­ ent situation – there have been few practical and systematic publica­ tions about them. Therefore the Liudvika and Stanislovas Didžiulis’ Public Library of Anykščiai District Municipality and the Teresė Mikeliūnaitė Local History Association together with the originator of this undertaking prof. Osvaldas Janonis did a significant job – they prepared a digest of Anykščiai local history researchers. So far only the first volume Biografijos (“Biographies”) has been published (it covers more than two and a half hundred personalities). The digest will be of great use for those who are involved in scientific research.

Sigita Astikienė. Reflections of the Past in Librarians’ Stories

24

The 95th anniversary of the Vladas Šlaitas Public Library of Ukmergė District Municipality prompted to collect reminiscences of its former staff members. More than thirty former librarians shared their mem­ oirs. This article by Astikienė draws on the stories about the career years at the library and views on reading and library by six women and one man, who are now on retirement. These stories throw some light on the status of the librarian in the Soviet society, everyday life of the village communities, etc. The effort has been done to render the authentic and unedited language of the storytellers.

Jonas Nekrašius. Jonas Basanavičius’s Activities in Bulgaria

28

In February 2018 Lithuania will be celebrating the centenary of the restoration of the State independence; therefore on the eve of this significant event we are paying a tribute to Dr. Jonas Basanavičius, who substantially contributed to regaining Lithuania’s independence.

Basanavičius, who was a physician and cultural and social activist, lived in Bulgaria for almost a quarter of a century (1880–1905). The author of the article visited the places in Bulgaria where the Lithu­ anian national Patriarch lived and worked.

Sergejus Machotinas. Growing Up with the Book

32

This text created by the journalist and writer Sergej Machotin and the poster drawn by Michail Fiodorov reminds us of the birthday of the fairy tale writer Hans Christian Andersen celebrated on the 2nd of April, which is also the International Children’s Book Day. It is one the most prominent events originated by the International Board on Books for Young People (IBBY). This year the event is sponsored

by IBBY Russia.

Events Organized by the National Library at the Vilnius Book Fair

33

The 18th Vilnius Book Fair drew over 62 thousand visitors. As always they had the opportunity to attend a vast panorama of events. The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania took active partici­ pation at the Fair. Under the heading “The Chronical”, we introduce a couple of events organized by the National Library: the campaign “Election of the Book of the Year 2016” held together with the Min­ istry of Culture, the Lithuania National Radio and Television and the Association for Reading Promotion and Cultural Literacy as well as the campaign by the National Library’s Department of Literature of Children and Young Adults “Fathers Read for Children”.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2017 Nr. 3 (698) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2017 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2017 03 28 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 550 egz. Užs. nr. 11667 Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

In the world of bo­oks No 3 (698) 2017 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­an­ ia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­an­ ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2017 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia tel. +370 5 239 8687 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt