Tarp knygu 2017 01 by TarpKnygu

Sausis 2017

šiame numeryje #GYVASŽODIS

Liana Ruokytė-Jonsson. Bibliotekų sektoriaus pokyčių pagrindas – jose dirbantys žmonės

ĮVYKIS

LBD metus pradėjo su naujais vedliais

TEMA / IEVOS SIMONAITYTĖS METAI

Pajūrio Ėvikės ženklai. Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka – rašytojos atminimo sergėtoja. Parengė Asta Stirbytė

POKALBIS

Kazys Mackevičius: „Palinkėčiau, kad naujoji Vyriausybė suprastų bibliotekų svarbą“. Kalbėjosi Jūratė Bičkauskienė 11

NAUJI LEIDINIAI

Liucija Citavičiūtė. Donelaičio atminties paveldas iš XXI amžiaus perspektyvos 14 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Mangirdas Bumblauskas. Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos fondo apžvalga 16 ŽMONĖS IR LAIKAS

Jonas Nekrašius. Muziejininko Vinco Vaitekūno asmeninė biblioteka

VIRTUALIOJI ERDVĖ

Išmanioji informacijos ieška, arba kaip apginti savo privatumą Parengė Tomas Auškalnis

GEROSIOS PATIRTYS

Biblioteka su šviesoforu lange. Parengė Inga Mitunevičiūtė

KRONIKA

mūsų kalendorius

2017 kovas. Parengė Loreta Pakalniškienė

32 Redakcija

Redakcijos kolegija

Jūratė Bičkauskienė (vyr. redaktorė) Asta stirbytė (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Loreta Pakalniškienė (bibliografijos redaktorė) Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Kostas Stankevičius (dizaineris) Jolanta Jūrėnienė (kompiuterininkė)

Danguolė Abazoriuvienė Erika buivydienė Vytautas Gudaitis Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Alina Jaskūnienė

Ineta Krauls-Ward Irena krivienė Rimalda kvietkauskienė Sandra Leknickienė Juozas šikšnelis

VirŠeliuose

Pirmame: 2017-ieji Lietuvoje – Tautinio kostiumo metai. Šia proga siūlome pasižvalgyti po įvairių šalies regionų kostiumo istoriją. Šiame numeryje – Mažosios Lietuvos valstietės kostiumo pavyzdys iš Friedricho Samuelio Bocko knygos Versuch einer wirthschaftlichen Naturgeschichte von dem Königreich Ost- und Westpreussen („Rytų ir Vakarų Prūsijos karalystės ūkio istorijos tyrinėjimas“) I tomo (Desau, 1782), saugomos Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Piešinio autorius J. S. Probstas Ketvirtame: Quandto giesmyno (Karaliaučius, 1757) 1763 m. įrišo viršutinis viršelis. Iš prof. Domo Kauno rinkinio. Publikuojama D. Kauno knygoje „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“ (Vilnius, 2016). Virginijos Valuckienės nuotrauka

#gyvasžodis

Kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Gretos Skaraitienės („Žmonės“) nuotrauka

Bibliotekų sektoriaus pokyčių pagrindas – jose dirbantys žmonės

Kultūra atlieka strateginį vaidmenį valstybės politikoje. Šiuo metu tai labiausiai apleista sritis, kuriai būtinas kritinis požiūris, ypatingas dėmesys, kultūros lauko sektorių partnerystė sprendžiant problemas ir teigiami pokyčiai. Bibliotekų sistema, apimanti didžiulę Lietuvos gyventojų auditoriją, yra galinga valstybės infor macinė infrastruktūra, kuri suteikia visuomenei nemokamą prieigą prie mokslo ir meno išteklių įvairovės bei naujų informacinių technologijų, ugdo jos kultūrinį ir informacinį raštingumą, skatina kūrybiškumą, naujų žinių paiešką bei mokymąsi visą gyvenimą, mažina socialinę atskirtį ir didina bendruomenių sanglaudą. Todėl bibliotekų tinklą matau kaip didžiausią, inovatyviausią ir aktyviausią partnerį formuojant ir įgyvendinant kultūros ir informacijos politiką šalyje. Bibliotekų sektoriaus deklaruojamos laisvos prieigos, atvirumo, atsakomybės, profesionalumo ir bendruomeniškumo vertybės yra išskirtinai svarbios formuojant Lietuvos kultūros politiką. Šių vertybių pagrindu galima planuoti bei įgyvendinti pokyčius šalies kultūros politikos kontekste, vertinti jų poveikį, teigiamas ir neigiamas pasekmes. 1

Reikia pripažinti, kad dėl ribotos kultūros politikos įtakos ir nepakankamos sąsajos su kitais sektoriais neišnaudojamas bibliotekų sistemos potencialas kuriant valstybės ilgalaikės raidos strategijas ir jas įgyvendinančias kultūros, švietimo, mokslo ir technologijų, inovacijų, socialinės integracijos, informacinės visuomenės plėtros programas. Todėl artimiausiu metu mūsų visų laukia labai svarbus darbas – diskutuoti ir susitarti dėl „Bibliotekų plėtros strateginių krypčių 2016‒2022 metams“ įgyvendinimo prioritetų ir tinkamų tam tikslui priemonių artimiausiems trejiems metams. Jei kalbėsiu apie biblioteką kaip skaitytoja – man visų pirma tai yra knygų šventovė. Tačiau ne tik. Taip pat tai – vieta, kur susirenka bendruomenė, kultūros centras plačiąja prasme. Akivaizdu, kad bibliotekos jau dabar vaidina labai svarbų vaidmenį sprendžiant kultūros prieinamumo problemas, ypač regionuose – manau, kad tas vaidmuo tik stiprės ir darysis vis svarbesnis. 2017 metus Seimas paskelbė Lietuvių kalbos kul tūros metais, todėl kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir kitų technologinių naujovių aplinkoje bibliotekų vaidmuo ir jų istoriškai susiformavusi duotybė yra

„

Bibliotekos jau dabar vaidina labai svarbų vaidmenį sprendžiant kultūros prieinamumo problemas, ypač regionuose.

labai svarbūs, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į lietuvių kalbos, kaip kultūros paveldo, svarbą, jos unikalumą ir originalumą, skatinti įvairių visuo menės grupių, ypač vaikų ir jaunimo, domėjimąsi gimtąja kalba. Bibliotekų sektoriaus plėtros, inovacijų ir po kyčių pagrindas yra jose dirbantys žmonės. Linkiu Jums sėkmės, tvirtybės ir ryžto dirbant šį atsakingą darbą. Tegul Jūsų kompetencija, idėjos ir sumany mai tampa realybe ir svariai prisideda prie valstybės kultūros klestėjimo. Liana Ruokytė-Jonsson Kultūros ministrė

Įvykis

Pastatas pelnė aukso medalį Po aštuonerių metų duris atvėrusio Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pagrindinio pastato rekonstrukcija įvertinta aukso medaliu. Šis Lietuvos pramonininkų konfederacijos rengiamo konkurso „Lietuvos metų gaminys 2016“ apdovanojimas statybos ir statybinių medžiagų pramonės grupėje atiteko AB „YIT Kausta“.

Atnaujinta biblioteka skaičiais:  bendra rekonstrukcijos kaina – beveik 26 mln. eurų;  renovuoto pastato (projekto autorė UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“) plotas yra 15 tūkst. kvadratinių metrų;  9 aukštų saugyklose galima saugoti apie 6,5 mln. dokumentų;  skaičiuojama, kad rekonstrukcijoje dalyvavo apie 120 skirtingų sričių specialistų;  lankytojams įrengta 400 nominalių darbo vietų;  interjere (projekto autorė studija „2XJ“) dominuoja 2 spalvos – juoda ir balta;  rekonstrukcija pradėta 2008 m., baigta 2016 m. rudenį.

Įvykis

LBD metus pradėjo su naujais vedliais Metų pradžioje (sausio 6 d.) Lietuvos bibliotekininkų draugijos (LBD) nariai susirinko į X suvažiavimą, vykusį Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre. Iš visos Lietuvos suvažiavę delegatai, kurie atstovavo beveik 2800 draugijos narių, išklausė LBD pirmininkės veiklos ir LBD revizijos komisijos pirmininkės ataskaitas, išrinko naują Tarybą, Revizijos komisiją ir LBD pirmininkę.

Naujai išrinktos LBD tarybos narės (iš kairės): A. Masevičienė, V. Garunkštytė, R. Juzėnienė, S. Leknickienė, J. Glosaitė, S. Žilienė, pirmininkė J. Steponaitienė, R. Rudienė, A. Samavičienė, N. Domeikienė, D. Ciparienė, E. Varnauskienė. Solveigos Pempienės nuotraukos

Renginio dalyvius pasveikino kultūros minis trė Liana Ruokytė-Jonsson, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro valdybos pirmininkas prof. Eugenijus Butkus, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direk torius prof. dr. Renaldas Gudauskas bei nuolatinis draugijos veiklų rėmėjas – UAB ,,Asseco Lietuva“ generalinis direktorius Albertas Šermokas. Nuo 2011 m. LBD pirmininko pareigas ėjusi Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jas kūnienė, pristatydama 2014–2016 m. draugijos vei klos ataskaitą, pasidžiaugė nuveiktais darbais atsto vaujant šalies bibliotekoms Lietuvoje ir užsienyje,

reikšmingais renginiais – tokiais kaip Nacionalinė bibliotekų savaitė, kasmetė „Knygų Kalėdų“ akcija, Bibliotekų metų renginiais, bendradarbiavimu su užsienio, tarp jų – Latvijos ir Estijos, partneriais. 2016 m. LBD pasipildė dviem naujais skyriais: tai – Klaipėdos kolegijų bibliotekų skyrius, kuris yra pirmasis skyrius draugijoje, vienijantis kolegijų bib liotekininkus, ir Kauno technologijos universiteto bibliotekos skyrius. Dabar asociacija turi 80 skyrių įvairaus tipo šalies bibliotekose. A. Jaskūnienė pažymėjo, kad, įgyvendindama projektus ir sėkmingai bendradarbiaudama su įvai riomis organizacijomis, LBD įgyja naujos patirties. 3

Pasak pranešėjos, draugijos žodis tampa svaresnis priimant bibliotekoms ir bibliotekininkams svar bius sprendimus. Draugija neliko nuošaly ir spren džiant bibliotekininkų socialinės gerovės reikalus. „Šiandien galime didžiuotis prasminga draugijos istorija, tradicijomis ir tuo, kad esame aktyviai vei kianti, įtraukianti, lyderiaujanti asociacija. Manau, kad mūsų sėkmę lemia bendradarbiavimas, mūsų visų aktyvumas, bendro tikslo siekimas“, – pabrėžė A. Jaskūnienė. Už nuoširdų darbą Lietuvos bibliotekininkų draugijoje, dalyvavimą stiprinant bibliotekų, kitų institucijų bendradarbiavimo ir partnerystės ini ciatyvas LBD pirmininkė dėkojo aktyviausiems 2014–2016 m. kadencijos tarybos nariams. Taip pat buvo apdovanoti draugijos rengto konkurso ,,Knyga, pakeitusi mano gyvenimą“ nugalėtojai – „Facebook“ paskyroje įdomiausias mintis apie paveikų leidinį, padariusį didžiausią įspūdį, pateikę skaitytojai. Naujajai trejų metų LBD pirmininko kadencijai išrinkta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktorė Jolita Steponaitienė. Naujosios LBD tarybos, kurią sudaro 15 as menų, nariais tapo: Jolanta Abucevičienė (Trakų rajono savivaldybės viešoji biblioteka), Rūta Bag donienė (Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka), Aura Banevičienė (Palangos miesto viešoji biblioteka), Diana Ciparienė (Klaipėdos

Bibliotekų atstovų ataskaitinis renginys vyko Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre.

Suvažiavimo svečiai (iš kairės): kultūros ministro patarėjas V. Bachmetjevas, kultūros ministrė L. RuokytėJonsson, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. R. Gudauskas.

rajono savivaldybės J. Lankučio viešoji biblioteka), Nomeda Domeikienė (Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešoji biblioteka), Vida Garunkštytė (Utenos rajono savivaldybės A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka), Julija Glosaitė (Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka), Rūta Juzėnie nė (Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka), Sandra Leknickienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), Alma Masevičienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Maž vydo biblioteka), Ekaterina Prakapene (Šiaulių apskrities P. Višinskio viešoji biblioteka), Renata Rudienė (Lazdijų rajono savivaldybės viešoji

biblioteka), Airida Samavičienė (Klaipėdos aps krities I. Simonaitytės viešoji biblioteka), Elona Varnauskienė (Vilniaus universiteto biblioteka), Simona Žilienė (Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka). LBD revizijos komisijai vadovaus Asta Kazake vičiūtė-Bankauskienė (Vilniaus apskrities A. Mic kevičiaus viešoji biblioteka), narėmis išrinktos Sol veiga Remeikaitė (Vilniaus universiteto biblioteka)

ir Erika Kuliešienė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka). Suvažiavimo delegatai patvirtino LBD įstatų pakeitimus, pritarė metinio ir stojamojo LBD mokesčių pakėlimui; nuo šiol jis bus 1,5 proc. mėnesinio atlyginimo (neatskaičius mokesčių). Renginio dalyviai pritarė draugijos buveinės per kėlimui: artimiausiu metu ji įsikurs Nacionalinėje bibliotekoje (Gedimino pr. 51).

Ieškokim naujų patirčių ir bendraminčių pasiūlyti. Keičiasi ligoninės, bankai, parduotuvės, tea trai, mokyklos, nereikia norėti, kad ir biblioteka būtų vis tokia pati vieta, kurioje galima tik pasiimti knygą, paskaityti ir ją grąžinti. Šiandienos biblioteka teikia žinias, o žinios gyvenimą daro lengvesnį, įdomesnį, suteikia perspektyvos. Gal tik kartais, bendraudama su kolegomis, pasigendu tolerancijos kitų nuomonei ir konteksto supratimo, nes bibliotekos neegzistuoja pačios sau. 3 būtinos šiuolaikinio bibliotekininko savybės. Smalsumas, gebėjimas bendrauti, vidinė laisvė.

J. Steponaitienė vadovavimą draugijai perėmė iš A. Jaskūnienės (kairėje).

Dešimtoji LBD pirmininkė Jolita Steponaitienė atsakė į žurnalo „Tarp knygų“ pasiūlytus akimirkos interviu klausimus. Svarbiausias darbas tapus pirmininke. Rasti ir susikurti abipusį ryšį su bibliotekine bendruomene. Pirmininkas vienas nieko nepadarys, jeigu neturės palaikymo. Naujojoje taryboje daugiau kaip pusė naujokų, todėl tikiuosi, kad keisis pačios tarybos požiūris į draugijos vykdomas veiklas ir atsakomybė. Mūsų kadencijos pradžia sutapo su šalies valdžios pasikeitimu, tai – tikrai didelis iššūkis. Labai svarbu palaikyti tinkamus ryšius su valdžios institucijomis, kad bibliotekos užimtų deramą vietą kultūros lauke. 3 dalykai, kurių pasigendate šių dienų bibliotekoje. Į tokį klausimą galėčiau atsakyti tik jeigu būtų įvardyta konkreti biblioteka. Galvojant apie biblioteką kaip instituciją, daugeliu atvejų (ir aš tuo šventai tikiu) tai yra daugybę bendruomenės poreikių atliepiančios įstaigos. Skaitydama straipsnius spaudoje ar komenta rus informacijos kanaluose, dažnai susidarau įspūdį, kad visuomenė nelabai supranta, kaip šiandien bib liotekos išaugusios ir pasikeitusios, kiek daug jos gali

Gyvenimo kredo. Pacituosiu frazę iš vieno seno filmo: „Nesvarbu, kaip gyvenimą nugyvensi, svar bu, kaip papasakosi.“ Visur ieškokim gerų dalykų, naujų patirčių, bendraminčių ir kuo galėtume būti naudingi kitiems. Įžymybė, su kuria norėtumėte padiskutuoti. Nežinau, ar man pavyktų diskutuoti, tačiau su di deliu susidomėjimu seku Ryčio Zemkausko mintis, laidas, skaitau jo knygas. Norėčiau, kad ir mane pakalbintų. Mylimiausias vaikystės knygos veikėjas. Kol knygų skaitymas buvo paveikslėlių žiūrėjimas – In dėniukas Kikas ir Pifas, o kai jau pradėjau „rimtai“ skaityti – Harka (iš garsiosios vokiečių rašytojos Liselotte Welskopf-Henrich šešių romanų ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“). Didžiausias laisvalaikio pomėgis. Labai daug keliauju su šeima ir draugais. Enciklopedinį turizmą (lankyti turizmo vadovuose pažymėtas vietas) pildau įspūdžiais bendraujant, liečiant, uostant, ragaujant. Atradimai kitokio tikėjimo, kultūros, klimato kraš tuose labai padeda apibrėžti savo vietą istorijoje, kultūroje ir geografijoje. „Tarp knygų“ informacija 5

Laimos Pačebutienės nuotrauka

Tema / Ievos Simonaitytės metai

Pajūrio Ėvikės ženklai Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka – rašytojos atminimo sergėtoja Šių metų sausį, kaip ir kasmet, įteikta jau 31-oji Ievos Simonaitytės literatūrinė premija, skiriama autoriams, savo kūryba garsinantiems Klaipėdos kraštą. Atrodytų, tradicinis įvykis, tačiau rašytojos vardas šiemet garsiau skambės visoje šalyje – minint 120-ąsias jos gimimo metines, Respublikos Seimo nutarimu 2017-ieji paskelbti Ievos Simonaitytės metais. O iki tol būta visko: rašytojos kūryba įvertinta ne viena Lietuvos valstybės premija, negailėta klasikės vardo, tačiau ilgainiui mesti kaltinimai šlovinus sovietų valdžią, kūriniai pašalinti iš mokyklų programos, dabar Simonaitytės vardas vėl keliamas iš užmaršties. Vis dėlto yra vienas kultūros židinys, kuris, nepaisydamas įvairių vėjų, jau keletą dešimtmečių yra patikima šios Mažosios Lietuvos gyvenimo metraštininkės vardo tvirtovė. Tai – Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka. Kaip puoselėjamas rašytojos atminimas, kokią su I. Simonaityte susijusią archyvinę medžiagą saugo biblioteka, žurnalui „Tarp knygų“ papasakojo jos direktorius JUOZAS ŠIKŠNELIS. 6

„Pradėkime nuo 1979 metų, kai tuometės aukš čiausios Lietuvos valdžios nutarimu Klaipėdos vie šajai bibliotekai buvo suteiktas prieš metus mirusios liaudies rašytojos, Klaipėdos krašto metraštininkės Ievos Simonaitytės vardas. Tuomet jokio ypatingo ryšio su rašytoja biblioteka neturėjo, fonduose, kaip ir kiekvienoje viešojoje bibliotekoje, buvo sukaupti nuo 1950 metų šalyje išleisti rašytojos kūriniai, – apie bibliotekos sąsajos pradžią su žymiąja kraštiete kalbėjo J. Šikšnelis. – Žinojome, kad I. Simonaitytės archyvas bei biblioteka buvo perduoti Respubli kinei bibliotekai (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) ir Lietuvių literatū ros institutui, o mums teko tenkintis tuo, kas liko. Negalime girtis turį kažką be galo unikalaus, tačiau šį bei tą turime“. Bibliotekoje rankraštinis palikimas sistemingai pradėtas kaupti ne taip seniai – nuo 2007 metų, tiesa, šiokių tokių pavienių dokumentų perdavimų būdavo ir anksčiau. Nors biblioteka didžiavosi li teratūros klasikės vardu, nė vieno rašytojos laiško originalo neturėjo. Dabar turi.

Bernardo Aleknavičiaus archyvas Rankraščių fondo pagrindą sudaro 2007 m. bibliotekai perduoto žymaus kraštotyrininko ir žurnalisto Bernardo Aleknavičiaus archyvas, kuris gerokai praturtino turimus išteklius. B. Alek navičius sukaupė gausią Ievos Simo naitytės nuotraukų, negatyvų, knygų, rankraščių kolekciją. Daugybė doku mentų, nuotraukų atskleidžia spalvingą rašytojos asmenybę. B. Aleknavičius keletą metų bendravo su I. Simonaityte ir nuolat ją fotografavo, dažniausiai tuomet, kai ji būdavo savo vasarnamyje Priekulėje. Šios nuotraukos ir negatyvai yra jau suskaitmeninti bei viešinami portale www.epaveldas.lt. Bernardas atidavė ir jam pačiam I. Simonaitytės rašytus du laiškus. Rašytojos sprendimą pasistatyti va sarnamį Priekulėje ir su tuo susijusius rūpesčius iliustruoja susirašinėjimas su Jonu Kybrancu* 1960 metais (šeši rašytojos laiškai). B. Aleknavičiaus per duotuose laiškuose rašytoja guodžiasi dėl vis iškylančių statybos problemų, kurias spręsti padeda greta esantys žmonės. Įdomūs tie J. Kybranco laiš kai rašytojai (archyve jų yra trys). Jis buvo tikras pedantas, visas išlaidas, net menkiausias smulkmenas įtraukdavo į sąskaitas, taip pat ir pašto ženklų kainą, mat dėl statybos reikalų jam reikėdavę susirašinėti. B. Aleknavičiaus archyve saugomas rašytojos laiškas Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto 1-ajam sek retoriui Antanui Sniečkui, kuriame ji skundžiasi vietos valdininkų savivale, netikėtai išaugusiomis namelio sta tybos sąnaudomis... Matyt, pagalbos šauksmas buvo išgirstas, ir 1961 m. gegužės 1 d. įvyko namelio atidary * Jonas Kybrancas (1897–1967) – Klaipėdos krašto visuomenės veikėjas, bankininkas, dirbo Tautinia me lietuvių banke, Žemės ūkio banke. Dalyvavo „Aukuro“, „Santaros“ draugijų veikloje. Jonas Kybrancas su Ieva Simonaityte buvo geri bičiuliai, vienmečiai, todėl rašytoja jam patikėjo namelio statybos priežiūrą. Gydytojas chirurgas Osvinas Kybrancas (1928–2000) paveldėjo tėvo iš I. Simo naitytės gautus laiškus. Susirgęs nepagydoma liga, vieną dieną jis atėjo pas B. Aleknavičių su tėvo popieriais – patyręs, jog niekas jais nesidomi, nutarė palikti Bernardui, kad šis pasirūpintų. Kartu jam perleido ir galvos skausmą, kam visą šį turtą patikėti? B. Aleknavičius iš pradžių galvojo apie I. Simonaitytės muziejų Priekulėje, tačiau, kartą nuvežęs rašytojos motinos nuotrauką, jau perlūžusią, bet gautą iš pačios Ievos, padovanojo ją muziejui, o po kurio laiko jos ten neberado. Todėl nutarė rašytojos susirašinėjimą su J. Kybrancu dėl namelio statybos atiduoti Klaipėdos apskrities viešajai Ievos Simonaitytės bibliotekai.

A. Giedrimo vitražas „Ieva Simonaitytė“ puošia senojo bibliotekos pastato – XIX a. rūmų – įėjimą. Eugenijaus Maciaus nuotraukos

Jaukiame bibliotekos kiemelyje vyksta gausiai miestiečių pritraukiantys renginiai. Kiemo pasididžiavimas – miesto savivaldybės saugomas botaninio paveldo objektas, maždaug 200 metų amžiaus ąžuolas.

2010 m. išleistos kompaktinės plokštelės „Ak, buvo visko... Dedikacija Ievai Simonaitytei“ viršelis.

mas. Priekulėje tebestovi šis vasarnamis, kuriame kūrėja kasmet leisdavo vasaras, o dabar jame veikia I. Simonaitytės muziejus. Bibliotekos rankraščių fonde saugoma J. Kybranco kalba, pasakyta namo atidarymo proga.

Vytauto Kaltenio archyvas 2013 m. žurnalistas ir kraštotyrininkas Vytautas Kaltenis (1937–2016) bibliotekai padovanojo savo sukauptą su I. Simonaityte susijusį archyvą. Jame yra rašytojos rankraščių bei mašinraščių: laiškų, raštų, sveikinimų įvairiomis progomis, atvirlaiškių. Gausiausią dalį sudaro laiškai, įvairiais lai kotarpiais rašyti V. Kalteniui, tuomet dirbusiam Klaipėdos vykdomojo komiteto Kultūros skyriuje. Perduotame archyve – I. Simonaitytės susiraši nėjimas su įvairiomis organizacijomis, oficialių asmenų (Justo Paleckio, Antano Sniečkaus ir kt.) sveikinimai, kai ji 1936 m. buvo apdovanota valsty bine premija, sveikinimas Klaipėdos kultūros rūmų berniukų chorui „Gintarėlis“, dainavusiam per rašytojos jubiliejinį vakarą 1968 m., kosmonautei Valentinai Tereškovai. Seseriai Marytei rašyti laiškai kupini susirū pinimo dėl motinos sveikatos bei apmaudo, kad negalėjo atvykti į jos laidotuves. Nemenkas pluoš tas straipsnių, šlovinančių sovietų valdžią, spalio revoliuciją, „tarybinį“ žmogų: „Dėkui Tarybinei valdžiai, gyvenu laisvai, tarnybos nebevaržoma ir, dėkui Tarybinei valdžiai, aš šiandien dar gyva, dar ne po velėna.“ Pavieniai rankraščiai ar juodraščiai, kuriuose dėstomos mintys įvairiomis temomis: Mo tinos dienos, Amerikos gražuolių rinkimų, vokiečių okupacijos, Hitlerio politikos, taikos ir t. t. V. Kaltenio perduotame archyve – kai kurių 8

I. Simonaitytės kūrinių rankraščiai, juodraščiai ir mašinraščiai: „Pikčiurnienė“ („Bušė ir jos seserys“), „Jokūbas ir Katrė“, „Mamytės nebėra“, „Kad ir per jūres ir marias“, „Galas fon Muršteinas“, „Paskutinė Kūnelio kelionė“, „Ir buvo chaosas“, „Nebaigta kny ga“, „Kas atsitiko priebuty“, „Raudonieji bateliai“, „Laimutės atsiminimai“ ir kt. Taip pat vertimai į rusų kalbą „Avtomobil“, „Pismo kolchoznogo pastucha“ (su rašytojos taisymais). 1967–1969 m. buvo kuriamas dokumentinis filmas „Ieva Simonaitytė“ (rež. Robertas Verba), kurio scenarijus, susirašinėjimas bei kiti dokumentai saugomi V. Kaltenio archyve. Jame taip pat galima susipažinti su įvairiais kitais dokumentais: I. Simo naitytės autobiografijomis, rašytomis 1950, 1953, 1956, 1966 metais, kūrinių leidimo sutartimis, ra šytojos prašymais suteikti pašalpą gydytis užsienyje, raštais dėl honorarų ir kt. Reikėtų paminėti, kad bibliotekoje saugomos knygos su I. Simonaitytės parašu ir dedikacijo mis. Viena tokių – dedikacija 1939 m. išleistame romane „Vilius Karalius“: <...> mielam ir niekada neužmirštamam draugui Fr. Šlenteriui. Autorė – E. Simonaitytė. Telšiai, 13 XII 39.

I. Simonaitytė ir žurnalistas, kraštotyrininkas V. Kaltenis prie namo Klaipėdoje, kuriame rašytoja gyveno 1925–1931 m. (1966 m.). Bernardo Aleknavičiaus nuotraukos

Fotožurnalistas, kraštotyrininkas B. Aleknavičius, I. Simonaitytės pusseserė M. Mickienė ir sesuo M. Šiliauskienė. Priekulė, 1985 m.

Rašytojos atminimui skirti meno kūriniai bibliotekoje: stiklinis pano (aut. Z. Vaičekonis), gipsinis bareljefas (aut. J. Mickevičius), tapybos kūrinys (aut. E. Malinauskas). Eugenijaus Maciaus nuotraukos

Darbai rašytojai atminti Šiuo metu kuriamas internetinis puslapis, skirtas I. Simonaitytės įamžinimui bibliotekoje ir už jos ribų. Jame viešinamos B. Aleknavičiaus darytos nuotrau kos, bibliotekoje saugomi I. Simonaitytės laiškai bei rankraščiai. Taip pat kuriama virtuali paroda „Ievos Simonaitytės premijos laureatai“, kurioje bus pateikia ma vaizdinė medžiaga apie šios premijos laimėtojus bei jų kūrybą. Beje, 2008 m. biblioteka yra išleidusi infor macinį leidinį apie I. Simonaitytės premijos laureatus. Rūpinimąsi šios nuo 1987 m. teikiamos literatūri nės premijos reikalais biblioteka į savo rankas perėmė prieš keletą metų. Nedaug trūko, kad dešimtmečius gyvuojanti tradicija būtų nutrūkusi, nes, panaikinus apskričių administracijas, nebeliko premijos steigėjo bei finansuotojo. 2011 m. I. Simonaitytės bibliotekos

direktorius Juozas Šikšnelis ir UAB „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas kultūros mecenatas Rimantas Cibauskas pasirašė penkerių metų rašytojos premijos rėmimo sutartį, kuri 2016 m. pratęsta dar penkeriems metams, padidinant premijos piniginę išraišką. 1992 m. bibliotekoje pradėti rengti I. Simonaitytės skaitymai. Pirmuosiuose buvo kalbama apie I. Si monaitytės vietą dabarties gyvenime, kūrinių kalbos ypatybes, išeivių požiūrį į kūrėją. Vėlesniuose nagrinėta „lietuvininko“ sąvoka, Klaipėdos universiteto studentai skaitė referatus apie sudėtingą rašytojos asmenybę ir daugiašakę kūrybą. Nuo 2006 m., kai buvo atidarytas naujasis bibliotekos pastatas, I. Simonaitytės skaitymai tapo dinamiškesni, moderniomis technologijomis siekiama sudominti moksleivius rašytojos asmenybe, kūryba, to meto krašto istorija. Mokyklų vyresniųjų 9

klasių moksleiviams siūlomos ekskursijos po biblioteką su pa mokėle apie rašytoją „O jeigu taip parašiau, tai taip ir bus buvę“. 2010 m. bibliotekos iniciatyva ir pastangomis, bendra darbiaujant su viešąja įstaiga „Vieno aktoriaus teatras“, buvo išleista kompaktinė plokštelė „Ak, buvo visko... Dedikacija Ievai Simonaitytei“, kurioje aktorė Virginija Kochanskytė skaito rašytojos kūrinių ištraukas, prisiminimus. I. Simonaitytės biblioteka yra įsipareigojusi prižiūrėti Stragnų (Klaipėdos r.) kapinaites, kuriose palaidoti rašytojos giminaičiai.

Bibliotekoje saugomas I. Simonaitytės laiškas bičiuliui Klaipėdos krašto veikėjui J. Kybrancui.

Meno kūriniai bibliotekos erdvėse Naujausias bibliotekos turimas Ievai Simonaitytei skirtas meno kūrinys – 2007 m. pirmo aukšto fojė sumontuotas kau niečio menininko Zenono Vaičekonio stiklo pano. Tai specialiai šiai erdvei sukurtas didelio formato (aukštis – 220 cm, plotis – 430 cm), bet vizualiai lengvas meninio stiklo darbas, puikiai derantis šiuolaikiniame bibliotekos interjere. Taisyklingo sta čiakampio centrinėje dalyje įkomponuotas rašytojos portretas, fono plokštumą užpildo I. Simonaitytės kūrinio faksimilė. Vy raujantys žalsvi melsvi atspalviai kuria susikaupimo nuotaiką. O daugiausia metų skaičiuojantis kūrinys – Andriaus Gied rimo vitražas „Ieva Simonaitytė“, 1984 m. suradęs vietą virš se nojo bibliotekos pastato – XIX a. neorenesanso rūmų – įėjimo. Įdomi 1985 m. Edvardo Malinausko tapyto rašytojos por treto, dabar kabančio bibliotekos trečio aukšto hole, istorija. Dailininkas, kuris tapė I. Simonaitytę iš natūros, prisimena: „<...> jaunas drebėdamas važiuodavau į Priekulę, paskui susidraugavome, jau vaišindavo kafija mane. Ir padariau ne didelį jos portretą, o paskui perdirbau su jos knygų veikėjais: Pikčiurniene, Urte, Šimoniu <...>.“ Bendrojoje skaitykloje kabo gipsinis rašytojos bareljefas, kurį 1994 m. padovanojo skulptorius Justas Mickevičius. Bibliotekos darbuotojai neabejoja, kad, laikui bėgant, su Ieva Simonaityte susijusių ženklų joje tik gausės. Parengė Asta Stirbytė

pagerbtas Ievos Simonaitytės premijos laureatas  31-uoju laureatu tapo istorikas, rašytojas ir diplomatas Alfonsas Eidintas. Jis įvertintas už istorinę apybraižą „Pūga prie Mėmelio: atvadavimo saga“ (2016). Knygoje pateikiama beletrizuota istorija apie 1923 m. įvykius Klaipėdoje. Autorius rėmėsi archyvine medžiaga, lietuvių ir užsienio istorikų darbais, spauda, atsiminimais. Ši knyga skirta visiems, kam rūpi Lietuvos istorija ir jos garbinga praeitis. Ievos Simonaitytės premija kasmet įteikiama už vertingiausius kūrinius, pristatančius Lietuvos pajūrio ir Mažosios Lietuvos gyvenimą, įamžinančius I. Simonaitytės atminimą, autoriams, savo kūryba garsinantiems Klaipėdos kraštą.

 Literatūrinės I. Simonaitytės premijos tradicija užgimė 1987 metais, kai Klaipėdos rajono „Jaunosios gvardijos“ kolūkis ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius pasirašė premijos steigimo sutartį. Pirmuoju jos laureatu tapo rašytojas Romas SaA. Eidintas (kairėje) ir R. Cibauskas dauskas už romaną„Ežerėnų papartis, arba Ekologinė istorija su įvairiais nukrypimais“.  Premijos laureatas pagal tradiciją paskelbiamas ir apdovanojamas Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje (nuo 1996 m.) per rašytojos gimtadienį – sausio 23 dieną. Iki 2010 m. premijos mecenatais buvo: bendrovės, privatūs asmenys, Klaipėdos apskrities viršininko administracija, biblioteka, kol 2011 m. Ievos Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis ir UAB „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas kultūros mecenatas Rimantas Cibauskas pasirašė premijos rėmimo sutartį. 2016 m. rėmimo sutartis buvo pratęsta dar penkeriems metams, laureatui skiriamą sumą padidinant iki 2 tūkst. eurų.

Pokalbis

Kazys Mackevičius: „Palinkėčiau, kad naujoji Vyriausybė suprastų bibliotekų svarbą“ „

Audriaus Zavadskio nuotrauka

Entuziazmo jam niekada netrūko. Nei kasdieniame gyvenime, nei darbinėje ar visuomenės labui skirtoje veik loje. Užsidegimo gyventi spalvingą gyvenimą nestokoja ir dabar. Kaip ir ryžtingumo. Beveik tris dešimtmečius Lietuvos technikos bibliotekai vadovavęs Kazys Mackevičius prisimena, kaip teko perkraustyti iki tol išbarstytus padalinius po vienu stogu, rūpintis darbo procesų modernizavimu ar bibliotekos prieinamumu neįgaliesiems. Pasikeitus bibliotekos steigėjui, reikėjo pertvarkyti organizacijos struktūrą ir stipriai sumažinti darbuotojų skaičių. Atleisdamas pensinio amžiaus bendradarbius, davė pažadą, kad ir pats užvers Technikos bibliotekos duris. Pažadą K. Mackevičius ištesėjo – kai tarėmės dėl pokalbio, jį užtikome nebe darbe, o besiruošiantį į žvejybą.

Jeigu vėl stočiau prie bibliotekos vairo ir man leistų pasirinkti, ar restauruotą XVII a. pastatą, ar naują stiklo ir betono biblioteką, pasirinkčiau senąjį pastatą.

Gerbiamas Kazy, baigėsi ilgas Jūsų profesinės veiklos etapas. Kokiomis nuotaikomis gyvenate, ką planuojate veikti toliau? Profesinės veiklos etapas buvo ilgokas. 1981 m. bibliotekoje pradėjau dirbti direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams, išėjus ilgamečiam direktoriui Sergijui Brazaičiui, 1988 m. konkurso būdu buvau išrinktas direktoriumi. Praėjusiais metais (2016 m.) bibliotekos steigėja tapo Krašto apsaugos ministerija. Reikėjo įvykdyti jų reikalavimus: sumažinti darbuotojų skaičių, panaikinti Finansinės apskaitos skyrių, Bendrųjų reikalų skyrių (dabar jie centralizuoti), pertvarkyti bibliotekos struktūrą.

Atleisdamas senjorų amžiaus darbuotojus, pažadėjau, kad metų gale ir aš paliksiu biblioteką. Niekieno neverčiamas, pažadą įvykdžiau. Todėl nuotaika puiki, jau spėjau pažvejoti, ruošiuosi kelionei po Japoniją, o dar turiu tėvų sodybą Žeimiuose, Jonavos rajone. Veiklos pakaks. Vis dėlto dar atsigręžkime į Jūsų darbo metus, tiksliau dešimtmečius, Lietuvos technikos bibliotekoje. Ar prisimenate pradžią, kokie keliai atvedė į šią biblioteką. Ko pirmiausia ėmėtės tapęs direktoriumi? Mano bibliotekinė veikla prasidėjo 1973-iaisiais, pradėjus dirbti Lietuvos informacijos institute. Ši institucija priklausė bendrai informacinei sistemai, iš kurios buvau perkeltas dirbti Technikos bibliotekos direktoriaus pavaduotoju. Ilgą laiką 11

biblioteka buvo įsikūrusi keliose atskirose patalpose: Vienuolio gatvėje, Lengvosios pramonės ministerijoje, Kalvarijų gatvėje (Lietuvos informacijos institute), buvusiame Valstybiniame plano komitete bei Šv. Ignoto gatvėje. Per kelerius metus visi bibliotekos padaliniai įsikėlė į naujai restauruotus rūmus, buvusį Vilniaus jėzuitų noviciatą (naujokyną), ir atsidūrė po vienu stogu. Daugiau kaip 5000 kvadratinių metrų patalpose, nenutraukiant skaitytojų aptarnavimo, reikėjo išdėstyti informacinius fondus, numatyti knygų, periodinių leidinių srauto judėjimo kryptis, pažangių bibliotekinių technologijų diegimą. Buvome pirmieji šalyje, įsikėlę į naujas patalpas, todėl mokytis nebuvo iš ko. Reikėjo nuo 240 iki 90 sumažinti darbuotojų. UNESCO viešųjų bibliotekų manifeste suformuluota nuostata, kad fizinę negalią turintiems asmenims bibliotekos turi būti prieinamos. Todėl dar prieš du dešimtmečius inicijavau projektą „LTB pritaikymas žmonių su fiziniais trūkumais lankymui“. Šiai lankytojų grupei pritaikytos pirmo aukšto patalpos. Daugelį metų Technikos biblioteka iš kitų išsiskyrė ypatinga demokratiškumo, atvirumo, kūrybiškumo dvasia. Savaime suprantama, dirbote įprastinius bibliotekos darbus, bet lankytojus, ko gero, pirmiausia traukė fantastiškos erdvės restauruotame buvusio jėzuitų noviciato pastate. Čia nuolatos veikdavo originalios meno parodos, rūsio salėje repetuodavo etnografiniai, senovinių šokių ansambliai, kavinėje diskutuodavo įvairių klubų nariai – bibliotekos bendruomenė puoselėjo gražias bendravimo tradicijas. Kaip visa tai buvo įmanoma įgyvendinti, juk apie „draugišką aplinką“, „bendradarbystės erdves“, „įtraukumą“ ir panašius dalykus praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais dar apskritai nebuvo kalbama? Ir Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje, kuriame grojau birbyne, ir Informacijos institute, taip pat bibliotekoje vyravo demokratiškumo, atvirumo dvasia, tad man reikėjo ją tik palaikyti ir toliau puoselėti. Šiuo metu biblioteka sudariusi bendradarbiavimo sutartis su ansambliais „Ūla“, „Puelli Vilnenses“, „Kūlgrinda“, „Banchetto musicale“, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetu, Vilniaus krašto bajorų sąjunga. Visiems šiems kolektyvams pakanka vietos po bibliotekos stogu. Turime tris erdves parodoms rengti. Stengiamės organizuoti daugiau parodų aktualiais ūkio klausimais, pvz., „Būsto šildymas ir renovacija“, „Pirmosios Lietuvos spaustuvės“, „Metro tramvajus Vilniuje“, taip pat jubiliejinių datų, bendras ir personalines menininkų parodas. Pastaruosius pritraukiame gera aura, paslaugiais darbuotojais, neįprasta senovine architektūra. Puoselėjame gražią tradiciją – kasmet bibliotekos kieme pristatyti ateinančių metų simbolį pagal kinų Zodiaką. Kiaulės metais kieme kriuksėjo gyvas paršelis, Arklio metais atjojome į kiemą žirgu, Šuns metais šventėje dalyvavo ne tik mūsų bibliotekos darbuotojų, bet ir draugų augintiniai, Gaidžio metus pasitikome gyvo gaidžio pasveikinimu. 12

K. Mackevičius prisipažįsta, kad jo asmenybės raidai įtaką darė kelionės, jų metu sutikti žmonės ir ypač bendrakeleiviai. Su Technikos bibliotekos darbuotojais Žeimių (Jonavos r.) dvare. Nuotrauka iš Technikos bibliotekos archyvo

Ką šiandieną pasiimtumėte į savąjį „Nojaus laivą“, kokias vertybes puoselėtumėte, jeigu vėl tektų stoti prie bibliotekos vairo? Jeigu vėl stočiau prie bibliotekos vairo ir man leistų pasirinkti, ar restauruotą XVII a. pastatą, ar naują stiklo ir betono biblioteką, pasirinkčiau senąjį pastatą. Užsienio svečiai stebisi: „Jūs turite restauruotas freskas, ąžuolinius baldus skaitytojams, turite savo kavinę. Kokie jūs turtingi!“ O šalia viso šito į „Nojaus laivą“ pasiimčiau nuoširdžius, darbščius darbuotojus, lūpinę armonikėlę, pypkę ir tabako. Dar degtukų. Rekonstruoto Nacionalinės bibliotekos pastato atidarymo 2016-ųjų rudenį proga Jums, kaip ir kitiems kolegoms, uždavėme klausimą: „Ko tikitės iš atsinaujinusios mūsų šalies pagrindinės bibliotekos?“. Tuomet atsakymo nesulaukėme. Labai norėtume jį išgirsti dabar. Atsakymą buvau paruošęs, tačiau išsiųsti sukliudė paskutiniai darbai bibliotekoje. Neteisinu savęs. Pagrindinei šalies bibliotekai linkiu šiltos, geros atmosferos bibliotekos bendruomenėje, lojalių informacijos vartotojų, originalių, įdomių renginių, parodų. Taip pat būti visos Lietuvos bibliotekų sistemos vedliu.

„

Lietuvos bibliotekininkai jau įrodė, kad jie moka ir gali save pateikti, turi lobistinių gebėjimų, yra komunikabilūs.

„

Kasmet bibliotekoje praktiką atlieka kultūros vadybininkai, bet jiems informacija apie bibliotekos veiklą neįdomi. Pakalbėkime apie pradedančiuosius specialistus. Kokie jie turėtų būti, kad gebėtų profesionaliai dirbti šiandienos bibliotekoje. Būtų įdomu išgirsti Jūsų nuomonę apie bibliotekininkystės studijas – kokiu lygmeniu šiais laikais turėtų būti rengiami bibliotekų specialistai, ar ši specialybė apskritai perspektyvi dabartiniais laikais? Apie bibliotekininkystės studijas šiandien negalvojama. Sakoma, kad tai neperspektyvu. Mes sugebėjome daug ką sunaikinti, centralizuoti kvalifikacijos kėlimo sistemą ir bibliotekininkystės mokslus. Pamažu visi tampame kultūros vadybininkais. Kasmet bibliotekoje praktiką atlieka kultūros vadybininkai, bet jiems informacija apie bibliotekos veiklą neįdomi. Jie tikisi įsidarbinti privačiose įstaigose arba išvažiuoti dirbti į užsienį. Bibliotekoje privalu nuolat rengti vidinius mokymus, tačiau taip pat norėtųsi jaunus žmones siųsti ir į specializuotus mokymus.

„

Grįžkime prie Jūsų asmenybės. Visada, kai dairaisi po savo praeitį, vieni ar kiti įvykiai, žmonės iškyla aiškiau ir ryškiau. Kas labiausiai iš Jūsų profesinės veiklos įsirėžė į atmintį, kokiais įspūdžiais (prisiminimais) norėtumėte pasidalyti su žurnalo skaitytojais? Pradėkime nuo dabarties. Esu Vilniaus krašto bajorų sąjungos vadas, Šv. Kazimiero, Šv. Vaitiekaus ordinų riteris. Man teko garbė bendrauti su visais šalies bibliotekų vadovais ir bibliotekininkais, nes buvau Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos narys. Pristatydamas parodą ir albumą „Tarpukario bajorai fotografijose“, esu aplankęs beveik visas viešąsias bibliotekas: įvyko per 40 pristatymų, tarp jų ir Briuselyje Europos Parlamente. Puikiai atsimenu, kokios karštos diskusijos vykdavo, kai Lietuvos bibliotekos sugalvojo diegti informacinę bibliotekinę sistemą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmoji Vyriausybė, kad sužinotų bibliotekų problemas, jų siekius, kvietėsi į pokalbį

Į savąjį „Nojaus laivą“ pasiimčiau nuoširdžius, darbščius darbuotojus, lūpinę armonikėlę, pypkę ir tabako. Dar degtukų.

didžiųjų bibliotekų direktorius. Jautėme dėmesį ir paramą. Šiandien nenorėčiau išskirti personalijų, kurios vienaip ar kitaip darė įtaką bibliotekų veiklai Lietuvoje. Su žmona abu esame bibliotekinė šeima. Rūta Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje organizuoja renginius. Mano asmenybės vystymuisi padėjo kelionės, jų metu sutikti žmonės ir ypač bendrakeleiviai. Motociklu esu nukeliavęs nuo Baltosios iki Juodosios jūros, apvažiavęs Gruziją, Armėniją, Dagestaną, Azerbaidžaną, Vidurinės Azijos šalis, dviračiu riedėjau aplink Lietuvą, po Aukštaitiją, Žemaitiją, buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes Baltarusijoje. Paskaičiavau, kad gyvenime aplankiau 34 pasaulio valstybes. Kodėl keliaujama? Visų pirma, tai – noras pažinti save, išbandyti draugystę. Ko palinkėtumėte savo kolegoms prasidėjus 2017 metams? Kolegoms noriu palinkėti, kad naujoji Vyriausybė suprastų bibliotekų svarbą šiuolaikinei visuomenei. Svarbu, kad bibliotekose netrūktų naujų leidinių, o ir atlyginimai būtų europietiški. Lietuvos bibliotekininkai jau įrodė, kad jie moka ir gali save pateikti, turi lobistinių gebėjimų, yra komunikabilūs. O kiekvienam asmeniškai norėčiau palinkėti geros sveikatos, džiaugsmo darbe, asmeninės gerovės, kuri ne visada įvertinama. Laikydamiesi žurnalo „Tarp knygų“ tradicijos, norėtume paprašyti skaitytojams pasiūlyti savo mėgstamiausių knygų penketuką ir trumpai apibūdinti, kodėl šias knygas rekomenduojate. Knuto Hamsuno „Badas, Panas, Viktorija“. Filosofinė knyga, apibūdinanti žmogaus būseną ir elgseną tam tikroje situacijoje. Jacko Kerouaco „Kelyje“. Perskaitę šią knygą, norėjome keliauti, patirti nuotykių, šėlti. Ką ir padarėme. Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Lietuvos istorijos dalis, svarbi ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos pažinimui. Radvilų palikuonys gyvena Lenkijoje ir yra vieni turtingiausių bei žinomiausių žmonių, mecenatai. Manau, kad ir Lietuvos bajorų palikuonims turi rūpėti Lietuvos istorija. Visi, norintieji pažinti mūsų praeitį, turėtų perskaityti šį romanų ciklą. Juozo Šikšnelio „Kryžiau žalio medžio: gurinių romanas“. Autobiografinė knyga, gražia literatūrine kalba aprašyti įvykiai. (Tai mano kursioko knyga, jo detektyvus irgi smagu paskaityti). Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Kelia atsiminimus apie studijų laikus, senamiestį ir apie tai, kas įvyko, gal ir neįvyko, o tik svajojome, kad įvyktų. Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Jūratė Bičkauskienė 13

D OM A S KA U NA S KRISTIJONO DONELAIČIO ATMINTIES PAVELDAS

Nauji leidiniai

D O M AS K A UN AS

Kristijono Donelaičio ATMINTIES PAVELDAS

Dailininkas Alfonsas Žvilius

DONELAIČIO ATMINTIES PAVELDAS IŠ XXI AMŽIAUS PERSPEKTYVOS

Dr. Liucija Citavičiūtė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Neseniai buvome reikšmingos sukakties – Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių stebėtojai ar dalyviai. Donelaičio metai prasidėjo 2009-aisiais, parengus ir patvirtinus valstybinę Donelaičio minėjimo programą, o 2014-ieji buvo aktyvių mokslinių tyrimų, konferencijų ir renginių pikas. Dabar sulaukėme knygos, kuri jau neįspraudžiama į jubiliejinės programos rėmus, joje skamba mokslinį sambrūzdį apibendrinantys akordai. Tai profesoriaus Domo Kauno solidi ir turiniu, ir apdaru knyga „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“*. Ši knyga – atidus žvilgsnis į Donelaičio paveldą, jo sklaidą ir įprasminimą nuo XIX amžiaus iki mūsų dienų, joje ryškus knygotyrinis matmuo. * Kaunas, Domas. Kristijono Donelaičio atminties paveldas: studija. Vilnius: Akad. leidyba, 2016. 471, [1] p.: iliustr., faks., portr. – santr. angl., vok. – Bibliogr. išnašose. – R-klės: p. 432–471.

Knygą sudaro trys gana savarankiškos dalys: pir moji – „Asmeninė [Kristijono Donelaičio] biblioteka: rekonstrukcija“; antroji – „Kūrinių leidybos Prūsijos laikais paveldas“; trečioji – „Atminties įprasminimo tradicija“. Labiausiai intriguojanti yra pirmoji dalis, kurios objektas – hipotetinė Donelaičio asmeninė biblioteka ir bandymas ją rekonstruoti. Iki šiol šis objektas nebuvo tiriamas, laikantis išankstinės nuostatos, kad per mažai išlikę duomenų ir šaltinių. Tačiau, remiantis knygotyros ir istorijos mokslų metodais, tokia rekonstrukcija yra įmanoma. Tyrimas vyksta keliose plotmėse: nustatomi Donelaičio, kaip bibliotekos savininko, asmeniniai, pro fesiniai ir kultūriniai poreikiai; atsižvelgiant į Rytų Prū sijos specifines socialines bei ekonomines aplinkybes, analizuojami galimi bibliotekos komplektavimo būdai; nurodoma tikėtina bibliotekos sudėtis ir parengiamas sąrašas leidinių, galėjusių būti (arba tiksliau: negalėjusių

nebūti) Donelaičio bibliotekoje. Skaitytojas neturėtų tikėtis čia rasti autentišką Donelaičio bibliotekos katalogą, bet toks tyrimas, nors jis visada lieka hipo tetiškas, atskleidžia daug platesnį vaizdą – XVIII am žiaus lietuviškų parapijų kunigų kultūrinę aplinką, o asmeninę biblioteką leidžia vertinti kaip veiksmingą Mažosios Lietuvos dvasininkų savišvietos priemonę. Antroji studijos dalis skirta Donelaičio kūrybos leidybai Prūsijoje XIX–XX amžiais, pradedant Ka raliaučiaus profesoriaus Martyno Liudviko Rėzos parengtu pirmuoju „Metų“ leidimu 1818 metais. Šioje dalyje analizuojami tokie klausimai: Donelaičio knygų rengėjai, leidybos aplinkybės ir leidinių sklai dos būdai, adresatas, kūrybos išliekamoji vertė. Svar bus tyrimo šaltinis buvo de visu aprašyti Donelaičio knygų paveldo egzemplioriai, esantys mokslinėse ir privačiose bibliotekose. Akcentuojama, kad esminis Prūsijos laikų nuopelnas donelaitikai – atrasta ir mokslo tikslais metodiškai atskleista poeto asme nybė ir paskelbtas visas jo kūrybos Šis tyrimas yra išsamus, Skaitytojas neturėtų palikimas. remiasi surastais naujais archyviniais tikėtis rasti čia šaltiniais, bet, kaip ir pirmojoje kny autentišką Donelaičio gos dalyje, negali būti laikomas baig nes lieka tikimybė atrasti naujų bibliotekos katalogą, bet tiniu, šaltinių ir atskleisti naujų aplinkybių. toks tyrimas atskleidžia Trečiojoje knygos dalyje ana lizuojama Donelaičio atminimo <...> XVIII a. lietuviškų įprasminimo tradicija XIX–XXI parapijų kunigų amžiais. Čia skiriama keletas etapų: kultūrinę aplinką. pirmosios kūrybos publikacijos ir jų vertinimas Vokietijoje; kraštie

„

Ši knyga – atidus žvilgsnis į Donelaičio paveldą, jo sklaidą ir įprasminimą nuo XIX a. iki mūsų dienų.

tiškos (rytprūsiškosios) istoriografijos atsiradimas; mokslinis Donelaičio kūrybinio palikimo tyrimas, biografinių ir šaltiniotyrinių išteklių atnaujinimas. Donelaičio atminimo įprasminimu laikomas reiš kinys, apibrėžiamas tokiomis kategorijomis: gyvoji atmintis, paveldėtoji atmintis ir pripažinimas. Ši knygos dalis baigiama paminint tolesnes Donelai čio atminimo įprasminimo gaires. Vertingi priede publikuojami materialiojo Donelaičio atminimo įamžinimo 1896–1914 m. dokumentai. Knygoje publikuojama gausi vaizdinė medžiaga iš autoriaus asmeninio archyvo, Vokietijos ir Lietuvos archyvų, mokslinių ir asmeninių bibliotekų. Tai – Donelaičio materialiojo paveldo, kraštovaizdžio ir urbanistikos vaizdų nuotraukos bei atvirukai, svarbiausių leidinių antraštinių lapų ir įrišų repro dukcijos, rankraščių faksimilės. Naujoji Domo Kauno knyga „Kristijono Done laičio atminties paveldas“ – svarus indėlis į kuriamą Kristijono Donelaičio atminties memorialą. Ji papil dys knygų lentynas kultūros istorikų, knygotyrinin kų, literatūrologų, Mažosios Lietuvos tyrėjų ir visų, kuriems brangus Donelaičio palikimas.

Knygoje publikuojama materialiojo Donelaičio atminimo įamžinimo 1896–1914 m. dokumentų. Vienas tokių – 1913 m. daryta nuotrauka, kurioje Lietuvių rinkimo draugijų vadovų suvažiavimo ant Rambyno dalyviai, iš kurių buvo sudarytas komitetas Donelaičio paminklui statyti: pirmoje eilėje antras – Vilius Steputaitis, penktas – Enzys Jagomastas, šeštas – Vilius Gaigalaitis, aštuntas – Kristupas Lekšas, antroje eilėje – Aleksandras Teodoras Kuršaitis, Jurgis Skėrys, M. Kiupelis, Jonas Žvilius ir kt. (Iš Gedimino Šimkaus rinkinio)

Bibliotekų turtai

Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos fondo apžvalga Dr. Mangirdas Bumblauskas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje baigtas tvarkyti vienas seniausių jo fondų – Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos (1647–1940) fondas (F 155). Šia proga plačiau pristatome fondo sudarytoją – Žemaičių vyskupijos kapitulą, jos istoriją, istorinę reikšmę bei patį fondą. Žemaičių vyskupijos katedros kapitula (lot. Capitulum Cathedrale Samogitiense) įkurta Kons tanco bažnytinio susirinkimo legatų 1417 m. spalio 24 d. kartu įsteigiant vyskupiją. 1421 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas jai suteikė žemių ir sky rė žmonių. Pradžioje ją sudarė 6 kanauninkai, vėliau buvo papildyta naujomis pareigybėmis: 1527 m. – arkidiakono, 1621 m. – prepozito, 1638 m. – dekano, 1640 m. – kanclerio (skirtingai nuo kitų kapitulos narių, neturinčio balsavimo teisės), 1656 m. – kus todo, 1667 m. – scholasto, 1710 m. – kantoriaus prelatūromis1, o 1789 m. įsteigta septinta kanonija. 1842 m. atėmus fundacijas, kapitula sumažinta iki 6 prelatų ir 3 kanauninkų.

1563 m. popiežiaus nuncijus patvirtino 1561– 1562 m. vyskupo Jono Domanovskio iniciatyva parengtą Katedros kapitulos statutą. Pagal statutą, viena pagrindinių kapitulos pareigų buvo dukart metuose rinktis į kasmetinius generalinius posė džius. Žemaičių vyskupijos kapitula rinkdavosi vasario 2 d. – per Marijos Apsivalymo šventę, birželio 29 d. – kapitulos globėjų šv. Petro ir Povilo dieną. Posėdžiams vadovaudavo iš kapitulos narių renkamas prokuratorius. Išskirtiniais atvejais, pvz., vyskupui mirus, kapitula rinkdavosi į neeilinius posėdžius. 1745 m. Apaštalų Sostas popiežiaus bule Žemaičių vyskupijos kapitulai suteikė skiriamuosius ženklus:

„

aštuonkampį kryžių aukso spinduliuose, mėlynu emaliu, vienoje pusėje – šv. Petras ir Povilas, kitoje – šv. Jonas Nepomukas debesyse, o po juo kryžmai sudėti kardas ir raktas. Toje pačioje bulėje Že maičių vyskupijos kapitulai suteiktos violetinės spalvos togos, nes iki tol jos dvasinin kai, sėdėdami chore (stalėse), vilkėdavo dalmatikas 2. Iki 1864 m. Žemaičių vyskupijos katedros kapitula rezidavo prie Varnių Šv. Petro ir Povilo katedros, vėliau kartu su vyskupo kurija buvo perkelta į Kauną prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Žemaičių vyskupijos kapitulos funkcijos susiau rėjo jau XIX a., po to, kai 1793 m. Abiejų Tautų Respublika buvo prijungta prie Rusijos imperijos, o ši 1801 m. įkūrė nekanoninę, už vyskupą viršes nę instituciją – Romos katalikų dvasinę kolegiją (Римско-католическая духовная коллегия) prie Mogiliavo arkivyskupijos. Per šią instituciją turėjo būti palaikomi ryšiai su Šventuoju Sostu, ji tvirtin davo į pareigybes vyskupus, prelatus ir kanaunin kus, užsiėmė leidinių cenzūra, nuo jos priklausė naujų bažnyčių statyba, jų remontas, parapijų ribų keitimas. Kapitula kas treji metai rinkdavo savo atstovą į šią instituciją. Už pastarąją dar viršesnė buvo 1810 m. įkurta Vyriausioji kitatikių dvasinių

Katedros kapitula – viena iš vyskupijos valdymo institucijų, viduramžiais pagal rangą ėjusi po vyskupo.

Šalia Varnių Šv. Petro ir Povilos katedros (past. 1691 m.) savo rezidencijose buvo įsikūrę kapitulos nariai. Mangirdo Bumblausko nuotraukos

reikalų valdyba (Главное управление духовных дел иностранных исповеданий), kuri 1832 m. buvo prijungta prie Vidaus reikalų ministerijos kaip Kitatikių dvasinių reikalų departamentas (Департамент духовных дел иностранных исповеданий). 1843 m. konfiskuoti kapitulos, kaip ir kiti Ka talikų Bažnyčios turtai, atiteko Kauno gubernijos valstybės turtų valdybai, dvasininkams algos mo kamos iš valstybės iždo. Žemaičių vyskupijos katedros kapitula egzistavo iki pat 1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI paskelbtos konstitucijos „Lituanorum gente“, pagal kurią buvo įkurta Kauno arkivyskupija su penkiomis Panevėžio, Telšių, Kauno, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijomis bei Klaipėdos prelatūra. Pagal šią konstituciją Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos teisių perėmėja tapo Metropolinė Kauno arkikatedros bazilikos kapitula (Capitulum Metropolitanum basilicae archicathedralis Kaunensis).

Dvasininkų kolegijos funkcijos ir teisės Katedros kapitula – viena iš centrinių vyskupi jos valdymo institucijų, viduramžiais pagal rangą ėjusi po vyskupo, iki 1983 m. (Kanonų teisės ko dekso) vyskupui padėjusi valdyti vyskupiją ir atlikti liturgiją, o mirus vyskupui (jo sostui vakuojant), turėjusi teisę rinkti kapitulos vikarą3. Būdavo suda roma iš kanauninkų ir prelatų. Prelatai hierarchiš kai stovėjo aukščiau kanauninkų, buvo tvirtinami Šventojo Sosto, o kanauninkai skiriami pagal patronato teisę, nelygu, kas fundavo – valdovai arba vyskupai. Prelatai turėjo šiuos titulus: prepozitas, de kanas, arkidiakonas, kusto das, scholastas, kantorius bei kancleris, o kanauninkai buvo tik numeruojami pagal rangą. Nuo rango priklausė sėdima vieta kapitulos posėdžiuose, vykusiuose katedros chore prie centrinio altoriaus. Katedrų kapitulos atsirado dar ankstyvaisiais viduram žiais kaip dvasininkų kolegijos, padedančios vyskupui celeb ruoti šv. mišias. Šias funkcijas jos išlaikė iki pat šių laikų. Be katedrų kapitulų, dar yra skiriamos koleginių bažnyčių kapitulos (jų vyskupijoje gali būti kelios). Pvz., šiandieni nėje Telšių vyskupijoje, be Vyskupijos katedros kapitulos, 17

yra Žemaičių Kalvarijos bazilikos koleginė kapitula. Taip pat yra vienuolijų generalinės bei lokalinės kapitulos. Brandžiaisiais viduramžiais (XII–XIII a.) ka tedr ų kapitulos išaugo į savo teises turinčias savivaldžias institucijas su savais statutais, turtu, skirstomu į bendras „stalo valdas“ ir atskirų narių (prestimonijas arba prebendas), taip pat su balsu vyskupui priimant sprendimus (pvz., steigiant nau jas parapijas). Savo funkcijomis katedrų kapitulos buvo tarsi vyskupo senatas. Kapitulos steigimas priklausė Šventajam Sostui. Kapitulos vaidmuo ypač išaugdavo vyskupų tarpuvaldžiais – nesant vyskupo, kapitula ne tik administruodavo vysku piją, laikinam valdymui iš savo tarpo išrinkdama kapitulinį vikarą, bet ir turėjo svarų balsą renkant naująjį vyskupą, neretai iš savo tarpo. Kapitula Kapitulos namai Kaune (Vilniaus g. 7, 9, 11), kai į šį miestą 1864 m. buvo perkelta vyskupijos sostinė. administravo ne tik savo turtą, bet ir vyskupo stalo valdas. Po Tridento bažnytinio susirinkimo kapitu los teisės buvo kiek susiaurintos, o vyskupas įgavo teisę skirti kanauninkus, vizituoti katedrą, bausti Kapitulos archyvo (fondo) istorija Pirmoji žinia apie Žemaičių vyskupijos kated kapitulą už pareigų neatlikimą. Nuo XX a. kapitulos funkcijos atitenka naujoms ros kapitulos archyvą, XIX a. Žemaičių vyskupijos institucijoms. Pagal 1917 m. Kanonų teisės kodeksą, tyrinėtojo Bronisławo Żongołłowicziaus 4 teigimu, vyskupijose, kuriose nebuvo įkurtos arba nebuvo mus pasiekia iš 1534 metų. Archyvui vadovavo atkurtos panaikintos kapitulos, vyskupas turėjo renkamas kapitulos prokuratorius, pasitelkdamas teisę įsteigti konsultorių kolegiją, į kurią trejiems kapitulos notarus. B. Żongołłowicziaus duomeni metams paskiriami kunigai iš gyvenančių vysku mis, kapitulos archyvas saugojo: karalių laiškus pijos sostinėje ar šalia jos. Pagal 1966 m. rugpjūčio kapitulai, vyskupų laiškus kapitulai, vyskupų 6 d. popiežiaus Pauliaus VI dekretą „Ecclesiae rinkimų kapitulos aktus, kapitulos laiškus popie Sanctae“, katedros kapitulą turėjo pakeisti kunigų žiams ir karaliams dėl vyskupų rinkimų, kapitulos taryba. Po II Vatikano susirinkimo 1983 m. priėmus laiškus nominantams į vyskupus, kapitulai siųstas naują Kanonų kodeksą, katedrų kapituloms palik bules apie vyskupų nominacijas, vyskupų ingresų ta autonomija (kan. 503–510) – statuto, steigimo aktus, vyskupų testamentus, vyskupų laidotuvių reikalai ir panaikinimo teisė palikta Šventajam Medininkų katedroje aktus, skolų po vyskupo Sostui. Katedros kapitulos, kaip vyskupo padėjėjos mirties aktus, vyskupo sufragano rinkimų aktus, („vyskupo senato“), funkcijas perėmė kunigų taryba administratorių rinkimų aktus, naujų prelatų ir ir iš jos renkama konsultorių kolegija. Būtent iš jos kanauninkų rinkimų aktus, kapitulos narių tes renkamas ir laikinas valdytojas, nesant vyskupo. tamentus, savo narių delegacijų po Respubliką ir į užsienį, į provincinius ir Katedros kapitulai paliktos tik vyskupijos sinodus aktus, kate iškilmingesnių liturginių apeigų dros bažnyčios vizitacijų aktus, atlikimo katedros bažnyčioje pa Žemaičių vyskupijos Bažnyčios imuniteto ir valdų, reigos. Katedrų kapitulos atstovai karų nuniokojimų aktus, vysku taip pat šaukiami į provincijos ir kapitulos funkcijos pų stalo valdų aktus, kapitulos vyskupijos susirinkimus, tačiau susiaurėjo XIX a., po valdų, parapijų, prebendų ir turi tik patariamąjį, o ne spren prestimonijų inventorius, kapi džiamąjį balsą (kan. 443, 463). Tik to, kai 1793 m. Abiejų tulos statutus. Vyskupų Konferencija gali nu Tautų Respublika buvo Vis dėlto an kstesnių nei statyti, kad konsultorių kolegijos prijungta prie Rusijos 1620 m. kapitulos posėdžių aktų pareigos būtų patikėtos katedros nėra išlikę arba jie nebuvo rašo kapitulai (kan. 502). imperijos. mi. 1830 m. išleisto „Žemaičių

„

Nuo XX a. kapitulos funkcijos atitenka naujoms institucijoms. Pagal popiežiaus Pauliaus VI dekretą katedros kapitulą turėjo pakeisti kunigų taryba.

vyskupijos aprašymo“ autorius Stanislovas Čerskis, tuome tis Salantų parapijos klebo nas, mano, kad ankstesnes nei 1620 m. bylas sunaikino gaisrai5. Tačiau geriau žinoma tik apie vieno – 1785 m. gaisro pada rinius kapitulos archyvui. Per gaisrą, įvykusį kapitulos notaro namuose, sudegė 1746–1785 m. „Kapitulos aktų“ knyga. Apie tai rašo kapitulos notaras Ber nardas Tadas Rubackas liudydamas Raseinių žemės teisme. Šio liudijimo išrašas yra pateiktas 1785–1811 m. „Kapitulos aktų“ knygos gale 6. Archyvo prižiūrėtojas teisinasi laikęs kai kurias knygas ne archyve, o namuose, nes sudarinėjęs alfabetinį aktų registrą. XIX a. pradžioje archyvas buvo tvarkomas – rankr aštinės „Kapitulos aktų“ knygos įrištos į viršelius ir sunumeruotos. Apie tai liudija viršelių priešlapių popierius su XIX a. 3-iojo dešimtme čio vandenženkliais. Tuo metu buvo įrišti ir Že maičių vyskupijos kapitulos raštų tomai. Iki tol lotynų kalba rašyti kapitulų posėdžių protokolai 1809–1811 m. pradėti rašyti lenkų kalba (1810 m. dar kažkiek rašyta lotyniškai, bet nuo 1811-ųjų jau nuosekliai – lenkiškai). 1864 m. vyskupijos sostinę iš Varnių perkėlus į Kauną, B. Żongołłowicziaus teigimu, neliko atskirų vyskupo ir kapitulos archyvų, kapitulos aktai patekę

į privačias prokuratorių rankas. Galime tik spėti, kad galbūt kaip tik tuo metu nuo kapitulos archyvo buvo atskirti kai kurie jos rankraščiai, kurie dabar yra patekę į Kauno arkivyskupijos kurijos archyvą, o iš ten – į Lie tuvos valstybės istorijos archyvo Telšių Romos katalikų vyskupijos valdybos (1524–1932 m.) (F 696) bei Kauno metropolijos kurijos (F 1671) fondus, Kauno arki vyskupijos kurijos archyvą. Apie tai liudytų Kauno arkivyskupijos kurijos archyve išlikęs dokumentas – 1950 m. surašytas Centriniam valstybės archyvui 1941 m. perduotų rankraščių sąrašas7 (60 vnt.), kuriame minimos ir seniausia išlikusi rankraštinė „Kapitulos aktų“ (1620–1638 m.), taip pat vėly viausia „Kapitulos aktų“ (1843–1913 m.) knygos. Tai, kas liko iš kapitulos archyvo ir šiuo metu yra patekę į Lietuvos nacionalinę biblioteką, turėjo būti saugoma kartu su Žemaičių vyskupijos kapitulos biblioteka (ši iki tol saugota Kauno arkikatedros ba zilikos zakristijos antlubio patalpoje), 1933 m. buvo perkelta į Tarpdiecezinės Kauno seminarijos biblio teką8. Seminarijos bibliotekos vedėju nuo 1936 m.9 iki 1940 m. buvo Kazys Sendzikas. Jis paliko išsamų kapitulos bibliotekos rankraščių apyrašą10, taip pat publikavo jo apžvalgą11. 1938–1939 m. kapitulos fondas buvo tvarkomas, rankraštinėms knygoms suteikti inventoriniai numeriai (RF), išlikę iki šiol. Į Nacionalinę biblioteką fondas pateko 1941 m. pradžioje kartu su Kauno metropolijos kunigų seminarijos bibliotekos rankraščiais ir knygomis. Ši data minima „Valstybinės Centrinės Bibliotekos Rankraščių Registerio“ 1948–1950 m. įrašuose. Dar tiksliau šį perkėlimą, vykusį 1941 m. kovą, yra aprašęs tuometės Kauno centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Karolis RačkauskasVairas autografe „Iš atsiminimų ir užrašų. D. 3“ (1940–1948 m., F 60-46, l. 7-v). Tačiau rankraščiai į biblioteką galėjo patekti ir vėliau. Yra žinoma12, kad 1946 m. balandį, per potvynį, apie 50 tūkst. Kauno kunigų seminarijos bibliotekos knygų dar tebegulėjo vienoje iš Raudonosios armijos užimtų seminarijos patalpų pirmame aukšte ir tik vėliau buvo perduotos to meto Lietuvos TSR centrinei valstybinei bibliotekai. Iš netvarkytų rankraščių fondas į atskirą buvo iš skirtas 1984 m. ir pavadintas Telšių kapitulos fondu. Tuo pat metu iš dalies buvusio Žemaičių vyskupijos kapitulos fondo buvo išskirtas ir sudarytas atskiras Jono Krizostomo Gintilos fondas (F 150). 2015 m., tvarkant fondą, dalis rankraščių per kelta iš Pavienių rankraščių fondo, tarp jų dalis

Žemaičių kapitulos antspaudas ant 1811–1823 m. „Kapitulos aktų“ knygos.

Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos bibliotekoje nuo 1933 m. iki Antrojo pasaulinio karo buvo priglausta ir Žemaičių kapitulos biblioteka su rankraščiais.

„Kapitulos aktų“ bei „Kapitulos raštų“ knygų, taip pat kiti, pvz.: „Inventa rium Privilegiorum, 1749“ (buv. F130–281), „Wizyta Kanonii Zmudzkiej 1827–1830“ (buv. F130–1795). Benedikto Smigelskio autografai atkelti iš Pavienių rankraščių (F 130) bei Seminarijos (F 90) fondų. Formuojant fon dą vadovautasi bibliotekininko Karolio Sendziko apie 1938 m. sudarytu Žemaičių kapitulos bibliotekos rankraščių sąrašu. Iš šio sąrašo nepavyko rasti tik rankraštinės knygos „Žemaičių vyskupystės Kapitulos pajamų ir išlaidų knyga. 1866–1899 m.“ (83 p.). Iš šio sąrašo neįtraukti tik 1984 m. į atskirą fondą išskirti Jono Krizostomo Gintilos (1788–1857) rankraščiai (F 150), taip pat nežinia kodėl į kapitulos archyvą patekę „Dokumentų nuorašai, liečią T. T. Karmelitų Basųjų veiklą Kaune. 1706–1769 m.“ (F 130-2202).

Fondo sudėtis Fondą sudaro: fondo apyrašas, biblioteki ninko Karolio Sendziko apie 1938 m. sudarytas Žemaičių kapitulos bibliotekos rankraščių sąra šas „Kauno kapitulos rankraščiai ir dokumentai“, 1561–1562 m. Kapitulos statuto ir jo papildymo XVIII a. antrosios pusės nuorašas13, XV–XVIII a. pirmosios pusės kapitulos privilegijų invento rius (1749), kapitulos posėdžių protokolai, taip „Kapitulos aktai“ (lot. Acta Capituli, lenk. Akta Kapitulne) (1647–1842 m.; 13 tomų), kapitulos gautų ir siųstų dokumentų bylos, „Kapitulos raštai“ (lenk. Pisma Kapitulne) (1800–1829 m.; 6 tomai). Pavieniai raštai, turintys kapitulos bibliotekos antspaudą (Bibliotheca Capituli Ba-

„

Pirmoji žinia apie Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos archyvą <...> mus pasiekia iš 1534 metų.

silicae Metropolitanae Kaunensis) ir, kaip galima spėti, turėję sudaryti tolesnį kapitulos gautų raštų tomą: kapitulos kanonijų bei prestimoni jų vizitacijos dokumentai (1827–1831), raštai kapitulai ir jos prezidentams (1834–1836) – 5 vienetai; žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio raštas kapitulai (1895). Prie fondo prijungti kapitulos nario prela to Benedikto Smigelskio raštai, kuriuos pats autorius dedikavo kapitulos bibliotekai. Iš B. Smigelskio rankraščių kapitulos bibliotekoje K. Sendzikas14 pasigedo tik jo parašytos „Ka pitulos istorijos“15, žinomos iš paties autoriaus kitų raštų16 bei „Vikaro užrašų“, tuo metu buvu sių Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje.

Susiję dokumentai kituose archyvuose Kauno arkivyskupijos kurijos archyve (KAKA) saugomi keli kapitulos gautų raštų tomai17, nuo sekliai apimantys dokumentus nuo 1417 m. iki 1870 m., taip pat kiti su kapitula susiję doku mentai, pavyzdžiui: Kantoriaus prelatūros knyga (1814 m.)18, Kauno kapitulos 1931–1944 m. posėdžių protokolai bei 1920–1947 m. aktai19. Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA) Telšių Romos katalikų vyskupijos valdybos (1524–1932 m.) fonde (F 696) yra saugomos seniausia išlikusi „Kapitulos aktų“ (1620– 1638 m.) bei vėlyviausia „Kapitulos aktų“ (1843–1913 m.) knygos 20, ten pat – Kauno metropolijos kurijos (F 1671) fonde saugoma nemaža dalis „Kapitulos raštų“ tomų21. Iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomų fondų labiausiai

_ 1 Juzumas, V. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Varniai, 2013, p. 146–148. Plg. taip pat: Błaszczyk, G. Diecezja Żmudzka od XV do początku XVII w.: uposażenie. Poznań, 1992, p. 34–36. 2 Čerskis, S. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Vilnius, 2013, p. 22–23. 3 Encyklopedia katolicka. Lublin, 2000, t. VIII, p. 668–670. 4 Żongołłowicz, B. Samogitia Sacra (uporządkowane materjały): Uczniom moim w Seminarium Żmudzkiem z r. 1895–1912 poświę cam. 1938. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, F 98-1375, p. 131, 133. 5 Čerskis, S. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Vilnius, 2013, p. 24–25. 6 Acta Venerabilis Capituli Samogitiensis [Žemaičių vyskupijos kapitulos posėdžių protokolai su dokumentų nuorašais], [Varniai], 1786–1811. – LNB, F 155-14, p. 274–276. 7 Kauno Metropolijos „Libri processuum“ ir kitokių archyvo knygų sąrašas. Iš Quaedam litterae sacerdotum Curiae Kaunensis – Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (KAKA), b. 413, [l. 39–40]. Dokumen to pabaigoje yra prierašas: „Tos visos knygos 1941.I.15 yra paimtos į Centralinį Valstybės Archyvą Pažaislyje. Kaunas, 1950.VIII.8.“ 8 Kauno Metropolijos Bazilikos Kapitulos inventorius, 1939 m. birželio 15 d. surašytas, o 1940 m. balandžio 27 d. antspauduotas, saugomas: Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (KAKA), b. 107, l. 8. 9 Pacevičius, A. Žemaičių kunigų seminarijos biblioteka. In Knygotyra: encikl. žinynas. Vilnius, 1997, p. 406. 10 Sendzikas, K. Kauno kapitulos rankraščiai ir dokumentai, [apie 1938]. – LNB RKRS, F155-2. 11 Sendzikas, K. Tarpdiecezinės Kauno Seminarijos bibliotekos rankraščiai. Bibliografijos žinios, 1940, Nr. 1(75), p. 28. 12 Pacevičius, A. Bibliocidas: krikščioniškojo kultūros paveldo naiki nimas sovietinėje Lietuvoje. LKMA metraštis. 1998, t. 12, p. 144. 13 Rankraščio tekstas, atsižvelgiant į 1925 ir 1939 m. Statuto pu blikacijas, originalo kalba (lotynų k.) yra atspausdintas knygoje: Pawlikowska-Butterwick, W.; Jovaiša, L. Vilniaus ir Žemaičių katedrų kapitulų statutai = The Statutes of the Chapters of Vilna and Samogitia. Vilnius, 2015, p. 345–387. 14 Sendzikas, K. Prel. Benedikto Smigelskio biografijai. Draugija. 1940, Nr. 1, p. 35. 15 Visas pavadinimas: „Spis pralatów i kanoników Kapituły żmudzkiej (ile się dało wynaleść) od jej nastania do końca XVIII wieku“, Nr. 1. 16 B. Smigelskis ją mini savo lenkiškos „Žemaičių vyskupijos nuot rupų“ antrojo tomo pratarmėje: Śmigielski, B. Ułamki tyczące się Diecezii żmudzkiej. t. 2: Spis Biskupów żmudzkich (niekomp letny), zebrany przez Prałata Archydiakona Katedry żmudzkiej J. W. Benedykta Śmigielskiego, p. 4. 17 KAKA, b. 1–10, 13. 18 KAKA, b. 74. 19 KAKA, b. 155, 179. 20 LVIA, F 696, apl. 2, b. 799; F 696, apl. 2, b. 126. 21 LVIA, F 1671, apl. 4, b. 294–299.

su Žemaičių vyskupijos kapitulos fondu susi jęs kapitulos nario Jono Krizostomo Gintilos fondas (F 150). Pavieniai su Žemaičių kapi tula susiję dokumentai saugomi: Lietuvos Evangelikų Reformatų Sinodo fonde (F 93), Juozo Daugirdo kolekcijoje (F 94). Plates ne – Žemaičių vyskupijos istorijos prasme su kapitulos fondu susiję visi iš Kauno tarp diecezinės kunigų seminarijos bibliotekos atkeliavusių rankraščių sudaryti fondai: Že maičių (Telšių) vyskupijos seminarijos (F 90), Pamokslų (F 89), Ambraziejaus Kašarausko (F 24), Kazimiero Jauniaus (F 23), Motiejaus Valančiaus (F 42), Jurgio Pabrėžos (F 124), Pavienių rankraščių (F 130), kitų bažnyčių fondai: Kaltinėnų bažnyčios (F 20), Upynos bažnyčios (F 108), Raguvos bažnyčios (F 125), Troškūnų bažnyčios (F 156).

LITERATŪRA

Błaszczyk, Grzegorz. Diecezja Żmudzka od XV do początku XVII w.: uposażenie. Poznań, 1992, p. 34–46. Błaszczyk, Grzegorz. Diecezja Żmudzka od XV do początku XVII wieku: ustrój. Poznań, 1993, p . 95–132. Čerskis, Stanislovas. Žemaičių vyskupijos aprašymas: su trimis nedideliais žemėlapiais, sudarytas katedros kanaunin ko Stanislovo Čerskio, teologijos daktaro, daugelio mokslo draugijų nario / [vertėja Jadvyga Rauckienė]. Vilnius, 2013, p. 22–26. Encyklopedia katolicka. Lublin, 2000, t. VIII, p. 668–670. Grabowski, Ignacy. Prawo kanoniczne: według nowego kodeksu. – Wyd. 2, popr. i znacznie rozsz. Lwów, 1927, p. 256–265. Jovaiša, Liudas. Katalikiškoji reforma Žemaičių vyskupijoje: (daktaro disertacija). Vilnius, 2004, p. 136–143. Juzumas, Vincentas. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Var niai, 2013, p. 145–149, 155–158. Kanonų teisės kodeksas = Codex Iuris Canonici. Vilnius, 2012, p. 267–271. Kumor, Bronisław. Ustrój i organizacja kościoła polskiego w okresie niewoli narodowej: (1772–1918). Kraków, 1980. Pacevičius, Arvydas. Žemaičių kunigų seminarijos biblio teka. In Knygotyra: encikl. žinynas. Vilnius, 1997, p. 406–407. Pawlikowska-Butterwick, Wioletta; Jovaiša, Liudas. Vilniaus ir Žemaičių katedrų kapitulų statutai = The Statutes of the Chapters of Vilna and Samogitia. Vilnius, 2015. Prašmantaitė, Aldona. Žemaičių vyskupas Arnulfas Giedraitis. Vilnius, 2000, p. 141–150. Prašmantaitė, Aldona. Žemaičių vyskupijos katedros kapitula XIX a. pirmojoje pusėje. In Istorijos akiračiai. Vilnius, 2004, p. 323–340. Prašmantaitė, Aldona. Benediktas Smigelskis ir Žemai čių vyskupijos istorija. In Praeities baruose. Vilnius, 1999, p. 159–170. Šenavičienė, Ieva. Žemaičių vyskupijos seminarijos bib liotekos gausinimas 1845–1865 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. Vilnius, 2001, t. 18, p. 97–127. Šenavičienė, Ieva. Varnių bažnytinių archyvų turtinimas 1845–1865 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai. 2005, t. 19, p. 387–394. Šenavičius, Antanas; Smalskys, Vainius. Administracinės reformos Rusijos valdomoje Lietuvos teritorijoje XVIII a. pa baigoje – XIX a. pradžioje. Viešoji politika ir administravimas, 2009, Nr. 27, p. 101–108. Wyczawski, Hieronim Eugeniusz. Przygotowanie do studiów w archiwach kościelnych. Kalwarya Zebrzydowska, 1989, p. 176–185.

Žmonės ir laikas

MUZIEJININKO VINCO VAITEKŪNO ASMENINĖ BIBLIOTEKA Jonas Nekrašius

Muziejininkui Vincentui Vaitekūnui – 70 metų. 1978 m. V. Kisielio nuotrauka (iš „Aušros“ muziejaus fondų)

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo kuratorius

Kraštotyrininkas, muziejininkas, esperantininkas Vincas Vaitekūnas (1908–1987) visą gyvenimą kaupė asmeninę biblioteką. Ją sudarė 1786 knygos, brošiūros, smulkieji ir kartografiniai spaudiniai, periodika, įvairūs 1804–1987 m. leidiniai užsienio – anglų, čekų, estų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lotynų, prancūzų, rusų, slovakų, vokiečių ir esperanto kalbomis, o didžiausia jų dalis – lietuviški. Tai – leidiniai istorijos, meno, kultūros, kraštotyros, teisės ir kitomis temomis. V. Vaitekūnas dar rinko ekslibrisus, atvirukus, dokumentus, fotografijas, paveikslus, ženkliukus. Ši kolekcijos dalis taip pat saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Didžiąją šių leidinių ir dokumentų dalį po V. Vaitekū no mirties jo žmona perdavė Šiaulių „Aušros“ muziejui, kitą dalį – esperanto klubui „Ruto“. Seniausias šiame rinkinyje yra 1804 m. Paryžiuje prancūzų kalba išleistas Napoleono muziejuje eksponuotos dailės parodos ka talogas su Pakruojo dvaro rūmų savininko barono von Roppo ekslibrisu1. 1998 m. „Aušros“ muziejus išleido leidinį „Rinktiniai kraštotyros darbai“ apie šio iškilaus šiauliečio muziejininko veiklą. Įvadiniuose Olgos Čapkevičienės ir Gražinos Narbutaitės straipsniuose2 apžvelgiamas jo gyvenimo kelias, ilgametė veikla ir kraštotyros darbai. Muziejaus bibliotekoje yra įdomi knyga – „Lenkų ir lietuvių žodynas“ (parengė Antanas Lolis, išleido Juozapo Zavadskio spaustuvė Vilniuje 1922 m.), matyt, patekusi iš V. Vaitekūno asmeninės bibliotekos. Šio žo dyno priešlapyje yra ranka padarytas įrašas „Ex libris V. Vaitekūnas“ ir parašas. 22

Tarybiniais metais, dirbdamas „Aušros“ muziejuje, V. Vaitekūnas palaikė glaudžius ryšius su Šiaulių miesto viešąja biblioteka, dalyvavo bibliofilų klubo „Knyga“ veikloje. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bib liotekoje saugoma labai reta žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio (1754–1838) knyga „Naujas Istatimas Jezaus Christaus Wieszpaties musu / lietuwiszku ležuwiu iszgulditas par Jozapa Arnulpa kunigaykszti Giedrayti wiskupa žiemayčiu, ženklinika s. Stanislowo“. Wilniuje: Iszspaustas pas kunigus missionorius: [J. A. Giedraičio ir Rusijos biblijos d-jos lėšomis], 1816“. Šį unikalų leidinį bibliotekai dovanojo V. Vaitekūnas. Knygos antraštiniame puslapyje aiškiai matyti įrašas „Vinc. Vaitekūno“, o pa skutiniame puslapyje rašalu įrašyta „VincVaitekūnas“. Ši knyga priklausė keliems savininkams. Apie tai byloja joje esantys įrašai: „Ксенз Сидабрович“ (Kunigas Sidabravičius), „Эта книга принадлежит Андрею Буйновичу“ (Ši knyga priklauso Andrejui Buinovičiui) ir kt.3

V. Vaitekūno bibliotekos knygose yra nemažai įvairių autorių dedikacijų, donacinių užrašų. Poetas ir žurnalistas Vladas Šaulys (1902–1977), 1940 m. gegužės 1 d. Šiau liuose dovanodamas savo poezijos rinkinį „Dubysos saulėtekiai“, priešlapyje užrašė: „Gerb. V. Vaitekūnui, prisimink tą proletarą amžinai su barzda.“

Įvairios nuosavybės žymės V. Vaitekūnas savo bibliotekos knygas žymėjo knygos nuosavybės ženklais – leidinio viršelyje, ypač antraštiniame puslapyje, mėgo rašalu įrašyti savo vardą, pavardę, knygos įsigijimo datą, vietą ir kt. Kai kuriose rusų kalba išleistose knygose šie įrašai yra rusiški. Savo nuosavybę V. Vaitekūnas žymėjo ir vienos eilutės neapibrėžtu spaudu: „III kl. mok. W. Waitekūnas“, „Vincas Vaitekūnas“. Dirbdamas Šiaulių apygardos teisme prisiekusiu vertėju ir notaro padėjėju, as meninės bibliotekos knygas žymėjo šių įstaigų antspaudais: „Vincas Vaitekūnas Šiaulių Valstyb. Notarinės Kontoros Notaras“, „Vertėjas Šiaulių Apygardos Teismas“, „Šiaulių Apygardos teismo Prisiekusis Vertėjas Vincas Vaitekūnas“. Arba šalia brūkštelėto „Ex libris V. Vaitekūnas“ raštinės žymekliu įspausdavo tikslią knygos įsigijimo datą. V. Vaitekūnas knygas daugiausia įsigydavo Šiaulių knygynuose, kai kurias jų pirko Kauno vokiečių knygyne, kuris parduodamas knygas pažymėdavo mažutėmis mėly nos spalvos lipdėmis. Nemažai knygų padovanojo įvairūs autoriai, kolegos, pažįstami, antraštiniuose puslapiuose įrašydami įvairias dedikacijas ir marginalijas. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomoje V. Vaitekūno asmeninėje bibliotekoje daugiausia yra pažintinių, istorinių knygų, taip pat įvairių žinynų, žodynų (vokiečių, latvių, anglų, esperanto, lotynų, rusų, lenkų, prancūzų). Daugu ma jų pažymėtos: „Ex libris Vinc. Vaitekūnas / 1933.10.7. Šiauliai“, „Ex libris V. Vaitekūnas“, „Vincas Vaitekūnas 1944. II.23“. Kai kurios knygos pažymėtos tokiu spaudu: „1935. IX.13; Vertėjas / Šiaulių Apygardos teismas“. V. Vaitekūno asmeninės bibliotekos knygose yra nemažai jo paties ranka darytų įrašų, marginalijų. Štai prancūzų kalbos vadovėlyje yra įrašas: „Prancūzų kalbos vado vėlis pas Brevdą 10 lt, rodos, bene tinkamiausias iš matytų vadovėlių. Antras egz. pas Sta nevičių 1931 m.“4

Šiame leidinyje V. Vaitekūnas yra išrašęs Vydūno minčių iš 1928 m. spausdintų jo straipsnių.

Knygos įrašai ir marginalijos Besidomint V. Vaitekūno as meninės bibliotekos knygomis, esančiomis Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje biblio tekoje, pavyko aptikti prieš 90 metų Šiauliuose išleistą „Kul tūros“ bendrovės leidinį „Ūki ninko vadovas 1926 metams“ (Šiauliai, spausdino „Titnago“ spaustuvė), kurio viršelyje ran

ka užrašyta: „Vinc.Vaitekūnas“5. Leidinyje esančiame užrašų skyriuje palikti V. Vaitekūno įrašai, daryti nuo 1926 iki 1928 metų. Jie labai įvairūs ir atskleidžia Vinco to meto interesus, pasaulėžiūrą, mintis, siekius ir kt. (dauguma iki šiol niekur nebuvo skelbti). Šiuose V. Vaitekūno įrašuose, pastabose, komentaruose lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių ir esperanto kalbomis užrašyta įvairių pasaulio rašytojų, filosofų, mąstytojų minčių ir aforizmų, įdo mių įžvalgų. Nuo jaunystės jis ypač žavėjosi filosofu ir rašytoju Vydūnu. „Ūkininko vadove 1926 metams“ yra pažymėtos pastabos ir išrašytos mintys iš 1928 m. lap kričio 15 d. žurnale „Jaunoji karta“ išspausdinto Vydūno straipsnio „Kaip svarbėti galima“: „Tvirtos valios mūsų jaunimas kaip tik siekia. Kokie į jį keliai: darbštumas. [Tinginys – bevalis]. Dirbti ne tam, kad darbuotis. Darbą [reikia] dirbti patvariai. [Ir reikia] dirbti, darbui visai pasišventus. [Tada] pats darbas žadina jėgas ir patva rumą. Ir [aiškiai jaučiama, kaip ta pati] valia stiprėja [ir tvirtėja]. Vokiečių poetas Fr. Schiller sakė: Das Genie ist der Fleis (Geniališkumas yra stropumas)“; „Tikslingas, protingas darbštumas yra kelias įgyti tvirtai valiai, tikram svarbumui tautos ir valstybės [žmonijos] gyvenimui.“ Užrašuose įrašytos ir kitos Vydūno mintys: „Žmogus tik iš vidaus teaug“, „Keršyti – ne mano uždavinys. Mano rūpestis sužadinti žmones, kad būtų sau žmonėmis.“ V. Vaitekūno užrašuose apskritai yra nemažai aforiz mų, žymių rašytojų minčių ir lietuvių liaudies patarlių, spausdintų žurnale „Jaunoji karta“, kurį 1928–1940 m. Kaune leido tautiško jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“. Minėtame ūkininko vadovo užrašų skyrelyje randame: „Didžiausios vertybės yra tos, kurios žmones sujungia“ (J. W. Goethe); „Nelauk netikėto atsitikimo. Imk papras tą – padaryk jį net netikėtu. [Auksinė] proga yra niekis tinginiui, o tuo tarpu darbininkui menkiausia proga gali sudaryti [auksinę] progą“ (O. S. Mardenas); „Naudokis dabartimi ir mažiausia tikėk ateitimi“ (Horacijus); „Pro tas įveikia kalaviją“ (Julijus Cezaris); „Jaunystėj daug pavojų; šventi metai, kai juose žmogus suranda pats save“ (H. Hesse); „Pasauly stipriausias tas, kuris už visus daugiausia yra atsiskyręs“ (H. J. Ibsenas); „Pasauly nėra negalimų daiktų“ (Napoleonas); „Aš myliu laisvę daugiau už savo kraštą, nes kraštas be laisvės yra tiktai kalėjimas“ (G. Mazzini). Į šiuos užrašus pateko ir lietuvių patarlė – svetimomis plunksnomis nedera puoštis.

Nuo jaunystės – kraštotyrininkas V. Vaitekūnas nuo 1928 m. dirbo kraštotyrinį darbą, dalyvavo „Aušros“ muziejaus organizuotose ekspedi cijose. Šių išvykų metu jis užrašė kai kurias išgirstas taiklias mintis ir vaizdingus posakius: įpylė į sėdimąją druskos; taip nusivažiavo, kad net arklio pasaga įklimp tų; pilvas pridžiūvęs prie nugaros; ponų papilvis nebe telpa švarke; bobos liežuvius galanda; basos šokančių kojos lyg sūriai taškėsi į molio aslą, jų keliamos dulkės saulę temdė; Baltrus turėjo daugiau randų kaktoj negu šuo blusų; merga ne bulvėmis maitinta, galva ne samanų 23

Muziejininkų suvažiavimo dalyviai prie Šiaulių „Aušros“ muziejaus. 1933 m. Vincas Vaitekūnas sėdi ant laiptų su kepure rankoje. Vežime – Pranas Genys (Telšių „Alkos“ kraštotyros muziejaus vedėjas). Į laiptus atsirėmęs „Aušros“ muziejaus įsteigėjas Peliksas Bugailiškis. Česlovo Liutiko nuotrauka (iš „Aušros“ muziejaus fondų)

prikišta; jo akyse nėra beprasmio noro visiems įtikti; verkia krokodilo ašaromis, verkia kitą rydamas. Mokydamasis Šiaulių berniukų gimnazijoje, atostogų važiuodavo į gimtuosius Šlapakius, kur padėdavo nudirbti ūkio darbus. Laisvą valandą V. Vaitekūnas išnaudodavo užrašydamas etnografinę medžiagą, apylinkėse rinkdamas eksponatus. Būdamas tėviškėje, užrašinėdavo liaudies dainas. „Ūkininko vadove 1926 metams“ yra 1926 m. Šlapakiuose Vinco užrašytos dvi liaudies dainos.

Atjaučiantis mąstytojas V. Vaitekūnas pokariu, nepaisydamas sovietų valdžios persekiojimų, ne kartą yra ištiesęs pagalbos ranką tremti niams. Dirbdamas Šiaulių valstybinės notarinės kontoros notaru, jis neliko abejingas pažįstamo šiauliečio advokato Petro Korsako (1900–1958) prašymui. 1945 m. rugsėjo 28 d. raštiškai kreipėsi į Advokatų kolegijos organizacinio biuro pirmininką Alfonsą Jakubėną: „Prašau iš savo pusės padaryti galimas pastangas mūsų bendrojo pažįstamo Petro Korsako, gim. 1900 m., advokato, dabar gyvenančio Lenin grado srityje, nuo 1945 m. rugpjūčio paleisto iš priverčia mųjų darbų lagerio, grąžinimui į tėvynę. Čia jo šeima dabar dideliame varge: trys vaikai (jauniausias 7 mėn., vyriaus. 5 mt.), žmona dėl vaikų negali uždarbiauti.“6 Savo užrašuose V. Vaitekūnas fiksuodavo ir kai kurias savo pastabas: „Išorinio pasaulio aprašymus, pasirodo, reikėjo pa pildyti dvasios pergyvenimais. Tą atliko F. Nyčė“; „Natūralistų menas pasibaigė, kur baigėsi tikrovė, o impresionizmo – kur baigėsi gyvenimo kopija“; „Goethe apie žmogaus įtaką dvasiai sako: Vaikas yra realistas, jaunuolis – idealistas, užaugęs – skeptikas, pasenęs – mistikas“; „Smalsusis žmogaus protas, noras visa pažinti, nepasitenkina [įprastomis] doktrinomis. Beieškodamas tiesos <...>, jis būtinai [turės] pasodinti Tiesos medį. Rengti Tiesai dirvą ir yra ateities uždavinys.“ Tokios V. Vaitekūno pastabos geriausiai atspindi jo dvasinį pasaulį, mintis ir siekius. 24

Trumpa Vinco Vaitekūno biografija Gimė 1908 m. spalio 24 d. Šiaulių apskrities Joniškio valsčiaus Šlapakių kaime, ūkininko šeimoje. 1919 m. pradėjo lankyti Šlapakių pradinę mokyklą, nuo 1922 m. mokėsi keturklasėje Joniškio progimnazijoje. 1925–1929 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, gyveno„Žiburėlio“ draugijos bendrabutyje. Skaitymo įgūdžių V. Vaitekūnas įgijo gimnazijos bibliotekoje, kur budėti ir išduoti knygas gimnazistams buvo viena jo visuomeninių pareigų. Jam, septintos klasės gimnazistui, neabejotinai turinčiam bibliotekininko ir bibliografo gabumų, 1928 m. buvo pasiūlyta suregistruoti Šiaulių „Aušros“ muziejaus bibliotekos knygas, sudaryti jų katalogą, susisteminti bei sutvarkyti visą biblioteką. Šį darbą V. Vaitekūnas puikiai atliko ir, būdamas gimnazistu, tapo neetatiniu Šiaulių „Aušros“ muziejaus bendradarbiu. V. Vaitekūnas dirbo tarnautoju Šiaulių apygardos teisme. Nuo 1957 m. iki pat mirties buvo„Aušros“ muziejaus darbuotojas. Dalyvavo kraštotyros ekspedicijose, aktyviai rinko senienas ir eksponatus. Susidomėjęs tarptautine esperanto kalba, jai ištikimas buvo visą gyvenimą. _ 1 Narbutaitė, Gražina. Memorialinis V. Vaitekūno rinkinys Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Iš Vaitekūnas, V. Rinktiniai kraštotyros darbai. Šiauliai, 1998, p. 58. 2 Vaitekūnas, Vincentas. Rinktiniai kraštotyros darbai / [sudaryt.: O. Čapkevičienė, B. Salatkienė]. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1998, p. 8–51. 3 Kasparavičienė, Nijolia. Seniausiai lietuviškai bibliotekos knygai – 200 metų. Aušros alėja. 2016, [Nr.] 1 (ruduo), p. 18–20. 4 Narbutaitė, Gražina. Memorialinis V. Vaitekūno rinkinys Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Iš Vaitekūnas, V. Rinktiniai kraštotyros darbai. Šiauliai, 1998, p. 58–59. 5 Ūkininko vadovas 1926 metams. Šiauliai: „Kultūros“ bendrovė, [1925]. (Spausdino „Titnago“ spaustuvė). 6 Lietuvos advokatūros archyvas, sutrumpintai – LAA, apl. 3, b. 124, p. 9.

Virtualioji erdvė

Išmanioji informacijos ieška, arba Kaip apginti savo privatumą

„Google“ paieškos laukelyje, ieškodami informacijos apie elektronines knygas, įrašėte žodį„skaityklė“. Manote, jūsų gauti rezultatai niekuo nesiskiria nuo tokios pačios paieškos rezultatų, kuriuos mato koks nors kitame žemyne sėdintis prie kompiuterio ekrano žmogus? Arba jūsų kaimynas, kolega? Daugeliui atrodo, kad visi, paieškos sistemoje „Google“ atliekantys paiešką pagal tą patį žodį arba frazę, gauna analogiškus objektyvius garsiojo PageRank algoritmu besiremiančius rezultatus. Taip nebėra nuo 2009 metų, kai „Google“ įgyvendino in dividualizuotos paieškos principą. Taip pat elgiasi ir „Facebook“, „YouTube“, „Amazon“, „eBay“, „Apple“ bei daugelis kitų bendrovių. Šios svetainės siekia surinkti kuo daugiau informacijos apie vartotoją, kad vėliau panaudotų ją teikdamos individualizuotus paieškos rezultatus arba reklamą. Jūsų kompiuteris vis labiau panėšėja į veidrodį, atspindintį jūsų in teresus. Sukuriamas savotiškas „burbulas“, kurio turinys – tai duomenys apie jus pačius, jūsų veiks mus virtualiojoje erdvėje ir netgi apie jūsų virtualius draugus. * Parengta pagal: GARCIA-RIVADULLA, Sandra. Personalization vs. privacy: An inevitable trade-off? International Federation of Library Associations and Institutions. 2016, Vol. 42 (3), p. 227– 238. Prieiga per internetą: http://journals.sagepub.com/doi/ pdf/10.1177/0340035216662890 [žiūrėta 2017 m. sausio 4 d.].

Apie autorę. Sandra Garcia-Rivadulla – bibliotekininkystės ir informacijos mokslų bakalaurė, skaitmeninių bibliotekų ir informacinių paslaugų magistrė, sukaupė ilgą darbo įvairių tipų bibliotekose patirtį. Jos interesų sritys yra informacinis raštingumas ir socialiniai tinklai bei jų santykis su bibliotekomis, skaitmeninės bibliotekos, duomenų bei informacijos vizualizacija.

Geriau – nusimanyti apie skaitmeninį pasaulį Tačiau ne visada vartotojui jo „veiksmų istorija“ yra aktuali, profesiniams interesams ar informa cinėms reikmėms tenkinti jos gali visai nereikėti. Geriausias būdas nepatekti į „burbulą“ yra tapti nuovokiu ir išmaniu informacijos ieškotoju. Šioje srityje itin svarbus vaidmuo tenka biblio tekininkams. Visais informacinio raštingumo ugdymo etapais labai svarbu mokytis tapti atsa kingu „skaitmeninio pasaulio piliečiu“, ieškotoju, nebijančiu peržengti savo įprastos „skaitmeninės teritorijos“ ribų: iš įprastų dalykų sukonstruotame pasaulyje neįmanoma išmokti nieko nauja. Technologija, kuri atlieka duomenų atranką, galutiniam vartotojui nematoma, jis nežino duo menų filtravimo parametrų. „Google“ naudoja daugiau nei 50 priemonių paieškos rezultatams individualizuoti, ir tai vyksta net tuomet, kai jūs neprisijungę. Tokia sistema nesuteikia nieko, kas mestų iššūkį jūsų idėjoms, verstų peržengti savo susikurtą komforto zoną, skatintų įžvalgumą. Indi vidualizavimas remiasi vartotojo anksčiau saityne (angl. World Wide Web) atliktais veiksmais. Kaip išsiveržti iš „burbulo“? Tam tikru mastu nepageidaujamą individuali zavimą galima „sutramdyti“ naudojant paprastas 25

„ priemones. Viena iš tokių priemonių yra „The Onion Router“ (TOR) – nemokama programinė įranga, paslepianti kompiuterio naudotojo buvimo vietą. Dar vienas būdas – pasirinkti alternatyvią paieškos sistemą „DuckDuckGo“, kuri nerenka ir neplatina informacijos apie vartotoją, nein dividualizuoja rezultatų. „Omlet“ programinė įranga įkūnija naują požiūrį į mobilioje aplinkoje veikiančius socialinius tinklus – duomenimis be sikeičiantys vartotojai nesekami ir iš jų nesipelno reklamos kompanijos. „Google“ indeksuoja tik nedidelę saityno dalį: yra labai daug išteklių, kurių jūs nerasite naudo dami įprastą paieškos sistemą. Tai – dinaminio turinio tinklalapiai, atsieti tinklalapiai, dinaminės duomenų bazės, be registracijos arba prisijungimo slaptažodžio neatveriamos svetainės, privačių bendrovių arba organizacijų svetainės, su HTTP arba HTTPS protokolais nesusiję tinklalapiai, kita nestandartiniais formatais paskelbta medžia ga. Tam tikslui naudotinos paieškos priemonės „DeepDyve“, „CompletePlanet“, „OAIster“ ir kt. Sistemai bus sunku jus „šabloninti“, jeigu jūs dažniau šalinsite savo naršymo istoriją ir slapukus, naudositės anoniminės paieškos funkcija, dažniau spustelėsite jūsų įprastų interesų laukui nepriklau sančias nuorodas. Dominančią informaciją galima rasti ir socialiniuose tinkluose, kuriuose dalijamasi nuorodomis, pvz., „Twitter“, „Delicious“.

Jūsų kompiuteris vis labiau panėšėja į veidrodį, atspindintį jūsų interesus. Daugelis bendrovių renka duomenis apie jus pačius, jūsų veiksmus virtualiojoje erdvėje ir netgi apie jūsų virtualius draugus.

savotiškai „parduoda“ savo duomenis siekdami patogumo. Tai – vadinamasis privatumo paradoksas: vartotojai virtu aliojoje erdvėje suinteresuoti išlaikyti privatumą, bet elgiasi priešingai: tarkime, atsisiun čia ir instaliuoja programinę priemonę sutikdami su visomis sąlygomis jų net neskaitydami. Perkama nemokama paslau ga – sumokama privatumo praradimu. Privatumu paprastai susirūpinama tada, kai atsitinka kas nors akivaizdaus, o ne kai mūsų paieškos istorija arba elektroninio pašto dėžutė tyrinėjama mums nežinant. Būtina suvokti, kad su profesiniu ir asmeniniu tapatumu susijusiems skaitmeniniams duomenims kyla daug pavojų, todėl būtina mokytis, kaip išmintingai elgtis vir tualiojoje erdvėje. Dabar žmonės labai anksti pradeda „skait meninį gyvenimą“; internete publikuojamos net kūdikių nuotraukos. Neturėdami jokios asmeni nės internetinės paskyros, galimas dalykas, jau esate virtualiojoje erdvėje: medžiaga apie jus gali būti pasidalijusi jūsų šeima, draugai arba jums nepažįstami žmonės. Būna, kai darbdaviai nesamdo potencialaus darbuotojo arba atleidžia žmogų remdamiesi virtualiojoje erdvėje matytomis jų nuotraukomis arba vaizdo įrašais. Galima ir diskriminacija re miantis internete randama medžiaga apie žmogų, ir nebūtinai dėl jo etninės priklausomybės arba lyties. Tarkime, draudimo bendrovė gali atsisakyti drausti remdamasi prieinamais duomenimis apie jūsų sveikatą arba nesveikos gyvensenos įpročius. Be to, nėra susitarta, kas turėtų būti daroma su vartotojų profiliais po jų mirties.

Privatumo paradokso padariniai 2013 m. liepą JAV nacionalinės saugumo agentūros (National Security Agency) bendradar bis Edwardas Snowdenas, atvykęs į Honkongą ir žinodamas, kad yra už JAV jurisdikcijos veikimo ribų, atskleidė šokiruojančią tiesą: pagal JAV vyriausybės sankcionuotą slaptą programą atlie kamas masinis žmonių komunikavimo sekimas. Pasitelkiant didžiąsias bendroves („Apple“, „Mi crosoft“, „Yahoo“, „Google“), gali būti įrašinėjami Asmens teisių ir demokratijos sąsaja telefono skambučiai, sekami elektroniniai laiškai, Teisę į privatumą deklaruoja Jungtinių Tautų tikrojo laiko pokalbiai, internetinių nuorodų visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straips spustelėjimai. Tai paskatino eilinius piliečius, kurie nis: „Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į šiaip beveik niekada nesusimąsty jo privatumą, šeimos gyvenimą, davo apie privatumą virtualiojoje buitį ar susirašinėjimą arba kė erdvėje, atsargiau naudotis pas sinimosi į jo garbę ir reputaciją. „Google“ laugomis ir dalytis duomenimis. Kiekvienas turi teisę į įstatymo naudoja daugiau Nors apie privatumą kalba apsaugą nuo tokio kišimosi arba ma ir rašoma labai daug, iki kėsinimosi.“ Apie tai kalbama ir nei 50 priemonių šiol nėra tikslios jo apibrėžties, Europos žmogaus teisių konven paieškos rezultatams todėl sunku jį ir įgyvendinti. cijos 8 straipsnyje: „Kiekvienas individualizuoti, ir tai Privatumas virtualiojoje erdvėje turi teisę į tai, kad būtų gerbia dažnai priklauso nuo sąlygų, mas jo asmeninis ir jo šeimos vyksta net tuomet, kai konteksto, teisės nuostatų ir as gyvenimas, buto neliečiamybė ir jūs neprisijungę. mens lūkesčių. Dažnai žmonės susirašinėjimo slaptumas.“

„

IFLA nepritaria, kad būtų kontroliuojama prieiga prie informacijos ir žodžio laisvė arba kliudoma plėtoti internetą kaip žmogaus teisių įgyvendinimo priemonę.

Tačiau privatumas – tai ne vien tik asmens teisė, tai vienas iš pamatinių demok ratinės visuomenės dalykų. Privatumo virtualiojoje er dvėje eksperto brito Paulo Bernalo žodžiais, asmens privatumas savo ruožtu užti krina ir kolektyvinių teisių – susirinkimų ir asociacijų, saviraiškos laisvių – apsaugą. Visuomenės veiksena yra veiksmingesnė ir tobulesnė, kai žmonės pagrįs tai tikisi, kad bus realizuotos jų asmeninės teisės.

IFLA požiūris į informacijos laisvę Viena iš privatumo išsaugojimo iniciatyvų yra „Tarptautiniai žmogaus teisių vykdant ryšių stebėseną užtikrinimo principai“ (IPAHRCS). Šiuos principus šiuo metu remia daugiau kaip 400 organizacijų bei ekspertų ir apie 350 000 asmenų. 2014 m. IPAHRCS pasirašė ir Tarptautinė biblio tekų asociacijų ir institucijų federacija (IFLA). IFLA 2005 m. paskelbė Interneto valdymo memorandumą (2013 m. priimta nauja redakcija). Atstovaudama viso pasaulio institucijoms, siekiančioms teikti prieigą prie bet kokiu formatu skelbiamos infor macijos, IFLA „<...> nepritaria, kad, vadovaujantis komerciniais, valdymo ar žinybiniais interesais, būtų kontroliuojama prieiga prie informacijos ir žodžio laisvė arba kliudoma plėtoti internetą kaip žmogaus teisių įgyvendinimo priemonę“. Interneto valdymo požiūriu IFLA skatina lai kytis įvairių suinteresuotųjų subjektų požiūrių, įtraukiant valdžios, visuomeninių, verslo, akade mines ir technines struktūras. 2012 m. priimtoje „Maskvos deklaracijoje dėl medijų ir informacinio raštingumo“ IFLA įsipareigoja „skatinti ir ginti teisę į saviraiškos ir informacijos laisvę, privatumą ir konfidencialumą <...>“. Tarp kitų minėtinų tarptautinių ir regioninių susitarimų, kuriais remiasi daugelis teisės aktų ir rekomendacijų, yra šie: Europos bendradarbia vimo ir plėtros organizacijos „Privatumo apsau gos ir tarptautinių asmens duomenų srautų gairės“, ES duomenų apsaugos direktyva, Turėtų būti paisoma ir „Federalinės prekybos komi viešojo intereso: tarkime, sijos sąžiningos informacijos apsaugos principai“ (FIIPs) ir ar gali būti pašalinama Amerikos atestuotų viešųjų negatyvi informacija buhalterių instituto (Ameapie viešą asmenį ar rican Institute of Certified Public Accountants) parengti politiką arba informacija „Bendrai priimti privatumo apie teistumą? principai“ (GAAP).

„

„Teisės būti užmirštam“ problemos 2016 m. rugpjūčio 6 d., švenčiant visuotinio saityno (World Wide Web) 25-metį, jo kūrėjas seras Timas Ber nersas-Lee pasiūlė inicijuoti „Magna Carta“ – saityno vartotojų teises ginantį teisių aktą. Jame būtų dekla ruojami privatumo, laisvo minčių reiškimo ir anonimiškumo principai. Siekiant išspręsti „internetinio pėdsako“ problemą, Europos Sąjunga pasiūlė neviena reikšmiškai vertinamą sprendimą, įsigaliojusį 2014 m. gegužę. „Teisės būti užmirštam“ dokumente reika laujama, kad paieškos sistemos – pavyzdžiui, „Go ogle“ – atsižvelgtų į žmonių prašymus pašalinti tam tikrą informaciją apie juos. Tai taikoma tais atvejais, kai informacija laikoma neadekvačia, nereikšminga, pertekline arba manoma, kad ji gali pažeisti teisę į privatumą. Europoje šis sprendimas laikomas logine duomenų apsaugos teisėkūros tąsa, tačiau JAV tai traktuojama kaip grėsmė žodžio laisvei internete. Šiuo atveju turėtų būti paisoma ir viešojo intereso: tarkime, ar gali būti pašalinama negatyvi informacija apie viešą asmenį ar politiką arba informacija apie teistumą? Sumažinti individualizavimo ir privatumo prieš priešą gali tinkamos duomenų valdymo ir regla mentavimo priemonės, kurios priverstų duomenų rinkėjus prašyti jų savininko sutikimo, deklaruoti rinkimo tikslą ir tai, kaip duomenys bus naudoja mi, laikytis anonimiškumo ir saugumo principų, o duomenų savininkui suteiktų teisę laisvai pasirinkti paslaugų teikėją. Viena iš tokių priemonių yra fondo „New America Foundation“ ekspertų grupės vykdant projektą „Ranking Digital Rights“ („Skaitmeninių teisių vertinimas“) sukurta galingiausių pasaulio technologinių bendrovių lyginamosios analizės sis tema, kurią taikant vertinama, kaip bendrovės saugo savo vartotojų privatumą. Duomenis saugančios bendrovės tokių priemonių taikymą turėtų suvokti ne kaip grėsmę sau, bet kaip gerą progą kaupti pa tirtį privatumo išsaugojimo srityje taip susigrąžinant vartotojų pasitikėjimą. Artimiausioje ateityje vis labiau plėsis jau susifor mavęs „daiktų internetas“ (angl. Internet of Things; (IoT)), į vieną tinklą sujungiantis mobilius ir staciona rius įrenginius, besiskverbiantis į kitas fizinės tikrovės sritis: namų ūkį, sveikatos apsaugą ir kt. Išmaniųjų daiktų eroje privačių duomenų saugumui kils nepaly ginamai daugiau iššūkių negu dabar. Apdorodamos iš įvairių šaltinių (socialinės medijos, pirkimo istorijos ir kt.) gaunamus duomenis, bendrovės gali numatyti vartotojo elgseną ir daryti jai įtaką. Parengė Tomas Auškalnis

Gerosios patirtys

BIBLIOTEKA SU ŠVIESOFORU LANGE Sunkiai galime įsivaizduoti, kam bibliotekos lange reikalingas šviesoforas, bet tokia biblioteka – su šviesoforu lange – egzistuoja! Ją rasime Stokholme adresu Sergels Torg 3, o vadinama ji „Rum för Barn“, išvertus iš švedų kalbos – „Vaikų kambarys“.

Šviesoforas skirtas lankytojų srautui reguliuoti, mat jų čia susirenka nemažai, tarkim, 2014 m. bib lioteka sulaukė net 200 000 lankytojų. Norint užeiti į biblioteką, reikia, pasiėmus bilietėlį (kaip banke ar poliklinikoje), sulaukti savo eilės, o šviesoforas lange parodo, kiek ilgai reikės laukti: jei dega žalia šviesa – galima drąsiai užeiti, jei geltona – reikės luktelėti, o jei raudona – biblioteka pilna ir lanky tojų prašoma ateiti vėliau arba kitą dieną. Tačiau laukti savo eilės smagu, nes šalia bibliotekos įrengta nedidelė žaidimų aikštelė. Ši biblioteka, kuri kartu yra ir menų studija, penktadieniais virstanti šokių aikštele, užima 600 kvadratinių metrų, dirba 7 die nas per savaitę nuo 13 iki 17 val. darbo dienomis (rytinės valandos skirtos mokinių grupėms) ir nuo 11 iki 16 val. – savaitgaliais. Knygų išdavimas čia nemokamas ir neriboja mas. Vaikai gali laisvai bėgioti ir niekas nemėgins * Pagal Stokholmo vaikų bibliotekos „Rum för Barn“ direktorės Hele nos Gomér pranešimą „Erdvės vaikams – vaiko lūkesčių biblioteka“, perskaitytą 2016 m. spalį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtame tarptautiniame seminare „Vaiko lūkesčių biblioteka“, ir pedagoginę medžiagą „Vaikų kambarys – biblioteka, sukurta vaikams“.

jų tramdyti. Batai paliekami tik įėjus. Čia nėra kom piuterių ir žaislų, bet yra žaidimų ir daug laisvės. Iš visų išvardytų dalykų svarbiausia, kad ši biblioteka yra vaiko lūkesčių biblioteka! Būtent 2005 m. bibliotekoje buvo nuspręsta, kad vaikai, jų poreikiai ir lūkesčiai turi atsidurti dėmesio centre. Ne vienoje šalyje buvo atlikti ty rimai, diskutuota su edukologijos, psichologijos, vaikų raidos ir kitais specialistais, klausta vaikų, kas jiems svarbiausia ir kokios bibliotekos jie norėtų. Į visus šiuos kūrybinius procesus buvo įtrauktas ir bibliotekos personalas. Po visų tyrimų ir apklausų išgrynintos kelios vertybinės domi nantės, tapusios šios bibliotekos kūrimo pamatu: • bibliotekos lankytojai pirmiausia yra vaikai; • knygų fondai turi būti išdėstyti taip, kad vaikui būtų patogu ir prasminga; • judėjimas (keliančioje iššūkių, bet saugioje aplin koje) be galo svarbus vaiko raidai; • mokymosi procese labai svarbūs žaidimai; • skaitymas skatinamas įvairiais būdais ir metodais. !!!

amžiaus vaikams. Erdvėje, kurioje lankosi vaikai nuo 3 iki 6 metų, jau šiek tiek daugiau daiktų, čia yra vietelių, kur galima pasislėpti. Laiptai ir kopėtėlės skatina vaikus patenkinti savo poreikį judėti – net ir bibliotekoje. Įdomiai suprojektuota knygų išdavimo / grąžinimo ir informacijos vieta – bibliotekininkas stovi ne už stalo, bet šonu į ateinantį su knyga vaiką. Erdvė Bibliotekos erdvės suplanuotos taip, kad nevar Taip jie tarsi bičiuliai ar bendraminčiai gali pasišne žytų judėjimo laisvės, jose būtų pilna iššūkių, bet kučiuoti stovėdami greta, o ne vienas priešais kitą, kartu būtų ir saugios. Atsižvelgiant į vaikų norus, kai kartais tematyti vaiko galva... Erdvė vaikams nuo sukurta jaukių izoliuotų kampelių, kuriuose galima 7 iki 9 metų skiriasi spalva, interjero dizainu ir šiek būti bendroje erdvėje su visais, bet drauge šiek tiek tiek kitokiu knygų išdėstymu. Ši biblioteka ypatinga tuo, kad ji yra ir dailės atskirai, ramiai skaityti mėgstamą knygą ar žaisti žaidimą. Aplinka, pasak šios bibliotekos kūrėjų, turi studija. Atskiroje patalpoje vaikai gali piešti nau žadinti smalsumą ir norą tyrinėti, skatinti susipa dodamiesi molbertais, o kartais – ir ant sienų, lip žinti su knyga dar net nemokant skaityti. dyti iš molio, siuvinėti, iš popierinių rankšluosčių Ši biblioteka suskirstyta į kelias atskiras erdves, kurti įsivaizduojamus gyvūnus ir kt. Penktadieniais studija virsta šokių kambariu – pro sukurtas atsižvelgiant į vaikų raidos tarpsnius. Mažiesiems nuo 0 iki 3 fesionalus šokio pedagogas veda flamenko, hiphopo ar linijinių šo metų skirtoje erdvėje yra tik neaukšti Siekta, kad ši kių pamokėles. Šoka ir suaugusieji, minkštasuoliai, žemos lentynos, ma vieta būtų vaiko syvūs daiktai. Ši erdvė nuo kitų ati ir vaikai! Istorijoms pasakoti yra lūkesčių biblioteka, atskiras kambarėlis, kurio lubos tverta žema tvorele, kad būtų saugu primena žvaigždėtą dangų, o tėvelių ir vaikai nesusižeistų, ji neperkrauta. neribojančia jo patogumui įrengta patalpa vaikų Knygos išdėliotos viršeliais į priekį, saviraiškos laisvės. vežimėliams palikti. žaidimai skirti tik to konkretaus

Kertinis šios bibliotekos akmuo yra Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kurioje pabrėžiama vaikų teisė visapusiškai dalyvauti kultūriniame gyvenime, jų saviraiškos laisvė, taip pat palaikant santykius su aplinkiniais.

„

Personalas Tinkamai suplanuota erdvė ir aplinka yra svarbūs bibliotekos sėkmės garantai, tačiau, „Rum för Barn“ direktorės Helenos Gomér teigimu, svarbiausia yra personalas. Šioje bibliotekoje jis tikrai ypatingas. Darbuotojus ga lima atskirti iš juodų prijuosčių, kurias dėvi kiekvienas. Juk vaiko akių lygyje yra ne kortelė, kurioje parašytas darbuotojo vardas ir pa vardė. Vaikai greičiau atkreipia dėmesį į raudonus batus ar keistos formos sijoną... Darbuotojai lankytojus sutinka prie pat durų, pasisveikina, pasišnekučiuoja, atsako į klausimus. Viešėdama Lietuvoje, šios bibliotekos meno peda gogė Anna Maria Willner turėjo ranka valdomą žaislą – drakoną, kuris sveikinosi su visais į biblio teką atėjusiais vaikais. Kam nesinori valdyti žaislą, groja gitara ar dainuoja, daro ką nors linksmo, pie šia, pasakoja istorijas. Svarbiausia – šiltu sutikimu užmegzti ryšį su jaunuoju skaitytoju ir jo tėvais, papasakoti, kaip elgtis bibliotekoje, ką čia galima nuveikti, parekomenduoti knygų ir t. t. Bibliotekos personalui yra skirta laiko tiesiog sėdėti ir skaityti knygas. Manoma, kad tokiu būdu rodomas pavyzdys vaikams, ir skaitymas tampa užkrečiamas. Iš 22 kolektyvo narių tik 2 turi bibliotekininko išsilavinimą, kiti dažniausiai yra meno pedagogai. Tačiau knygų atrankai ir komplektavimui čia ski riama tikrai nemažai dėmesio.

Biblioteka turi žadinti mažųjų lankytojų smalsumą ir norą tyrinėti, skatinti susipažinti su knyga dar net nemokant skaityti.

Knygų atranka „Vaikų kambario“ darbuotojai knygas, kurias išdėlioja erdvėse, atrenka vadovaudamiesi tokia sistema: • knygos, kurios, jų manymu, patinka mažiesiems ir kurių dažnai prašo apsilankę vaikai; • knygos, kurių teiraujasi suaugusieji, kad galėtų paskaityti savo vaikams; • knygos, kurios įdomios patiems darbuotojams, to dėl jie mano, kad jos turėtų patikti ir lankytojams; • knygos, kuriose išlaikoma lyčių pusiausvyra: jose yra maždaug Tinkamai toks pat mergaičių ir berniukų personažų skaičius; suplanuota erdvė ir • knygos, kurios atspindi daugia aplinka yra svarbūs kultūriškumą, – kad visi vaikai bibliotekos sėkmės galėtų jose atrasti save, susipa žintų su pasaulio tautų ir kultūrų garantai, tačiau įvairove, mokytųsi tolerancijos, svarbiausia – tarpusavio supratimo ir pagarbos. ypatingas jos Knygų atranka – nuolatinis pro cesas, atspindintis tai, kuo domisi personalas. vaikai.

„

Ann Sofi Rosenkvist/imagebank.sweden.se nuotraukos

Knygų išdėstymas Taip pat svarbu, kur ir kaip išdėliojamos knygos. Jų viršeliai turi būti matomi kuo aiškiau, kad vaikai lengvai atpažintų. Mažieji dažnai išsirenka knygą pagal gražiausią viršelį. Mažiausiųjų erdvėje knygos išdėstytos tik į skai tytojus atsuktais viršeliais, nepaisant nei abėcėlinės tvarkos, nei knygų skirstymo pagal temas ar kate gorijas. Tokio amžiaus vaikai reaguoja į spalvas ir formas, garsą; jei knyga skaitoma balsu, jų nedomina nei autorius, nei pavadinimas. 3–6 metų vaikų erdvėje knygos suskirstytos pagal kategorijas. Čia galima rasti paveikslėlių, nuotykių knygų, leidinių apie gyvūnus, draugystę, princeses ar drakonus. Kiekvieną tokią kategoriją simbolizuoja skirtukas, pagal kurį vaikas supranta, kokių knygų čia ras. Pavyzdžiui, nupiešta Pepė Il gakojinė rodo, kad lentynoje bus daugiau Astridos Lindgren kūrinių, o dramblys ar kiškis reiškia, kad čia – knygos apie gyvūnus, drakonas simbolizuoja fantastines būtybes ir t. t. Dauguma knygų stovi viršeliu į skaitytoją. 7–9 metų vaikams skirtoje erdvėje knygos iš dėstytos panašiu principu, bet kategorijos apima platesnę skaitinių sritį: pavyzdžiui, knygos apie meilę, tikėjimą, pasaulio pažinimą, fantastika ir t. t. Šioje erdvėje jau yra ir nugarėlėmis sustatytų knygų. Įdomus jų išdėstymas lentynose – vadovau jamasi atitinkamo objekto ar temos vieta realiame gyvenime. Pavyzdžiui, leidiniai apie paukščius ir kosmosą stovi viršutinėse lentynose, o apie gyvates ir vabzdžius – arčiau grindų. Parengė Inga Mitunevičiūtė

Kronika

Pirmosios diskusijos dalyvės (iš kairės): Urtė Vaserienė, Aldona Šiaulienė, Džiuljeta Maskuliūnienė, Giedrė Narbutaitė, Justina Juciūtė ir Violeta Bagdiulienė.

Tradiciniame vaikų literatūros renginyje aptartos linksmos knygos Vaikų literatūros entuziastai – tyri nėtojai, mokytojai, bibliotekininkai ir kiti – iš visos Lietuvos gruodžio 12 d. susirinko į kasmetį mokslinį-praktinį seminarą „Prano Mašioto skaitymai“, grįžusį į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos erdves. Seminarą pradėjo doc. dr. Kęstutis Urba, susirin kusiuosius pasveikino bibliotekos ge neralinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Šis XVIII seminaras, kurio tema „Linksmos knygos vaikams“, buvo kiek kitoks nei ankstesni. Tradicinis prane šimas buvo tik vienas, tai – Gintarės Motiekaitienės parengtas „Referatas apie vaikų humorą“, padėjęs renginio klausytojams geriau suvokti skirtumus tarp suaugusiųjų ir vaikų juokų, prisi minti, kuo pasižymi vaikų humoras ir kokį vaidmenį atlieka jų gyvenime. Buvo surengti labai ryškių ir Lietu voje itin populiarių užsienio autorių – vaikų literatūros klasiko Roaldo Dahlo

ir dviejų šiuolaikinių rašytojų Jeffo Kinney bei Davido Walliamso – knygų aptarimai. Pirmoje diskusijoje – „Roaldo Dah lo knygų komizmas ir kaip jį suvokia skaitytojai“ kalbėjo Šiaulių universiteto profesorė Džiuljeta Maskuliūnienė, bibliotekininkės Giedrė Narbutaitė, Jus tina Juciūtė, Aldona Šiaulienė, Urtė Va serienė ir mokytoja Violeta Bagdiulienė. Antroje diskusijoje – „Nevykėlio dienoraščio“, „Prietrankos dienoraščio“ ir panašių knygų populiarumo ir įtaigu mo paslaptys“ dalyvavo Lietuvos edu kologijos universiteto doc. dr. Loreta Žvironaitė, bibliotekininkė Alma Ven clauskaitė, mokytoja Ona Bacvinkienė. O tema „Davido Walliamso knygų juoko kokybė ir moralės problemos“ diskutavo literatūrologė Neringa Mi kalauskienė, rašytojas Tomas Dirgėla, bibliotekininkė Jolanta Gudeikytė, mokytojos Rita Karpavičienė ir Violeta Bagdiulienė.

Seminare buvo analizuojama šių autorių kūryba, aptartas jų populia rumo fenomenas ir biografijų detalės, vaikų požiūris į šias knygas, taip pat pateikta bibliotekų surinkta statistika. Pašnekovai sutarė, kad anglakalbių šalių, iš kurių yra visi trys autoriai, humoro samprata gerokai skiriasi nuo mūsiškės, ypač vyresniosios kar tos, todėl ne visi juokai suprantami, neretai jie atrodo per šiurkštūs ir net neetiški. Kartais norisi ginčytis ir dėl propaguojamų vertybių. Vis dėlto šių autorių knygas vaikai mėgsta, nes jose puoselėjamos bendražmogiškos vertybės, netrūksta linksmų nuotykių, šmaikščių epizodų. Prano Mašioto skaitymus rengia Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatū ros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Eglė Baliutavičiūtė 31

kronika

Žemaitijos sostinės biblioteka atgimė naujuose namuose Pastaruoju metu šalyje rekonstruota ne viena viešoji biblioteka – moderniuose pastatuose įsikūrė Vilniaus centrinė, Zarasų, Anykščių, Jurbarko, Druskininkų bibliotekos, o dabar ir Telšių Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka. Po kone dešimtmetį trukusių darbų miesto cen tre pagal architekto Algirdo Žebrausko parengtą rekonstrukcijos projektą iškilo išraiškingas beveik 2000 kvadratinių metrų pastatas. „Atvykęs gyventi į Telšius ir prieš 35 metus užėjęs į biblioteką nuste bau – tamsesnio pastato mieste turbūt nebuvo: maži langai, siauri koridoriai… Dabar čia – didžiuliai langai, kuriuose dieną atsispindi katedros atvaizdas, o vakare, kai užsidegs šviesos, matysime, ką žmonės veikia bibliotekoje“, – kalbėjo architektas. Patalpų interjerą suprojektavo dizaineris Tomas Lekavičius. Bibliotekos avarinės būklės likvidavimui ir rekons trukcijai buvo skirta beveik 10 mln. eurų. Biblioteka atsinaujino ne tik išore – įdiegus šiuolaikinių technologijų, modernesnės tapo ir jos teikiamos paslaugos. Laikinai einanti direktoriaus 32

pareigas Vida Urnikienė džiaugiasi: „Prieš devy nerius metus neturėjome tiek naujų technologijų. Šiuo metu galime suteikti viešą interneto prieigą (18 kompiuterių), teikiame elektronines paslaugas, siūlome tobulintis kompiuterinio raštingumo bib liotekos mokymo centre (12 kompiuterinių darbo vietų). Lankytojai, naudodamiesi technologijomis, gali mokytis užsienio kalbų: įdiegta savarankiško kal bų mokymosi programa, įrengta 10 modernių vietų erdvė, kurioje galima mokytis švedų, prancūzų, rusų, ispanų, vokiečių, anglų kalbų. Žinoma, didžiuojamės įdiegta elektronine savitarna.“ Naujosios erdvės tapo tinkamos rengti dailės parodas, renginius vaikams ir jaunimui. „Tarp knygų“ informacija

Vidos UrnikienÄ—s nuotraukos

Kronika

ŠIAULIŲ KNYGŲ MUGĖ Lapkričio trečią šeštadienį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko vienas didžiausių 2016 metų renginių – Šiaulių knygų mugė „Skaityk – būk asmenybė!“ Pirmąkartą bibliotekoje organizuotoje knygų šventėje per dieną apsilankė apie du tūkstančius lankytojų ne tik iš Šiaulių apskrities, bet ir iš atokesnių Lietuvos miestų ir rajonų. Šiuo renginiu viešoji biblioteka įspūdingai baigė Bibliotekų metus. Renginį atidarė Šiaulių 1-osios muzi kos mokyklos mušamųjų grupė „Ritmas kitaip“ (vad. Arūnas Banys) ir Šiaulių moksleivių namų vaikų ir jaunimo teatro studijos „Kompanija šauni“ (vad. Dalia ir Virginijus Dargiai) mimai. Pirmasis į šventės dalyvius kreipėsi bibliotekos direktorius dr. Bronius Maskuliūnas. Pasak jo, organizatoriai siekė, kad renginys nebūtų tik knygų įsigijimo šventė. Biblioteka – ne tik knygų namai, tai moderni erdvė, kurioje skatinamas kūrybiškumas, mokymasis visą gyvenimą, tai pažinimo ir atradimų vieta. Todėl Knygų mugės programoje buvo gausu renginių įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonėms. Lankytojams pasiūlyta kelios dešimtys įvairių susiti kimų, skaitymų, edukacinių renginių, 3D filmų, nemokamas spektaklis, kurį dovanojo bibliotekos globėjas „Naisių vasaros teatras“.

Knygų mugės globėjas – Šiaulių mies to meras Artūras Visockas – pasveikino susirinkusius šiauliečius ir paragino „dažniau skaityti ir būti asmenybėmis“. Mugės svečias Lietuvos Respublikos Seimo narys dr. Stasys Tumėnas, pasi džiaugęs turtinga mugės programa, pa linkėjo miestiečiams kultūringo poilsio, o organizatoriams – puoselėti ir tęsti gražią idėją. Susitikimai su leidėjais ir rašytojais Šiaulių knygų mugėje dalyvavo ir knygas pristatė daugiau kaip dvidešimt šalies leidyklų ir beveik dešimt autorių. Aktyvios veiklos bibliotekoje netrūko nuo ryto iki vėlaus vakaro. Vaikų litera tūros skyriuje savo knygą „Skaniausias vaikas“ pristatė šiaulietis dizaineris, rašytojas Dainius Šukys. Daug dalyvių sulaukė rašytojos Jurgos Ivanauskaitės 55-osioms gimimo metinėms paminėti

skirtas renginys, kuriame dalyvavo rašy tojos sesuo etnologė Radvilė Racėnaitė. Salėje vos tilpo visi norintys susitikti su šešių knygų autoriumi, publicistu ir žurnalo leidėju Andriumi Užkalniu. Viln iaus univers iteto profesorius, gastronomijos istorikas dr. Rimvydas Laužikas pristatė su bendraautoriais parašytas knyg as „Ist or in ė Lietuv os virtuvė“ ir „Oginskių dvaro virtuvėje“. Pasak istoriko, Oginskių giminė, ypač Mykolas Kleopas Oginskis, yra Lietuvos gastronomijos kultūros pradininkai, jie populiarino kitokį supratimą apie mais to kultūrą, t. y. kalbėjo apie produktų derinimą, saikingą riebalų vartojimą, daržovių naudą. „Manyčiau, šios dvi knygos yra nedidelis indėlis į mūsų vi suomenės plėtrą, tai skolos grąžinimas istorinei gastronomijai, kurią esame šiek tiek pamiršę. Jeigu atsiras žmonių, kurie gamins šiuos patiekalus, kurie

grįš į mūsų gastronomijos tradiciją ir perduos ją savo vaikams, manau, tos knygos bus palikusios žymų pėdsaką“, – sakė R. Laužikas. Šiaulių knygų mugėje viešėjo ir su skaitytojais susitiko rašytoja ir žurnalistė Ligita Juknevičiūtė, poetai Mantas Bala kauskas ir Ernestas Noreika, bardas Kris tijonas Ribaitis. Rašytojas Edmundas Malūkas pristatė savo istorinį romaną „Vytauto žemė“. „Tai romanas ne tik apie Vytautą Didįjį, tai knyga apie epochą, kurioje jis gyveno. Knygoje yra daug temų, daug charakterių, kurių vienas gražiausių – Vytauto žmonos Onos“, – kalbėjo rašytojas. Edukaciniai renginiai šeimoms Knygų mugės lankytojai turėjo gali mybę dalyvauti daugiau kaip 20 eduka cinių renginių, skirtų įvairaus amžiaus žmonėms. Ypač daug įdomios, judrios, kūrybiškos, interaktyvios veiklos buvo siūloma vaikams. Netrūko norinčiųjų nusipiešti ekslibrisą dailininkės Lolitos Putramentienės-Brazos kūrybinėse dirbtuvėlėse, pasidaryti momentinę fotografiją Vaikų literatūros skyriuje veikiančioje fotolaboratorijoje. Vaikams ir suaugusiesiems taip pat patiko pramo

gauti mobilioje inovatyvių technologijų laboratorijoje: vaikai išbandė virtualio sios realybės akinius, 3D spausdintuvą, robotą-žaislą BB-8, „iPAD“ planšetinius kompiuterius, dalyvavo virtualioje viktorinoje. Edukacinių renginių mugės daly viams siūlė ir keturios Šiaulių regiono bibliotekos: Šiaulių m. savivaldybės, Šiaulių r. savivaldybės, Kelmės r. sa vivaldybės Žemaitės ir Joniškio r. savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos. Joniškio bibliotekininkai mažuosius lankytojus mokė piešti fraktalus ant marškinėlių, spalvinti mandalas. Kelmės bibliotekininkai pa dėjo susikurti asmeninį ženkliuką 3D pieštuku, kvietė išmėginti interaktyvią muzikos kūrimo sistemą. Šiaulių r. savivaldybės bibliotekos kūrybinėje erdvėje vaikai piešė šviečiančiuose molbertuose, išmėgino smėlio terapiją, o Šiaulių m. bibliotekos kūrybinėse dirbtuvėse vaikai kūrė komiksus. Eksponuotos dvi meno parodos Meno gerbėjus maloniai nustebino specialiai Šiaulių knygų mugei atgabenta tarptautinė konkursinė ekslibrisų paro da „M. K. Oginskis – 250“, kurią pristatė

grafikas Alfonsas Čepauskas. Ją sudaro 191 ekslibrisas, sukurtas 88 dailininkų iš 24 šalių. Paroda bibliotekoje eksponuota visą mėnesį. Mugėje atidaryta ir dailininko An tano Visockio paroda „Akvarelinės variacijos“. Renginio lankytojai taip pat dalyvavo filmo „Šiaulių menininkai Aldona ir Antanas Visockiai“ (aut. Gin tautas ir Diana Stunguriai) peržiūroje. Sėkmė, skatinanti kurti tradiciją Knygų mugės uždarymas buvo ne mažiau įspūdingas nei atidarymas – ant bibliotekos sienos rodyta Danguolės Garškaitės sukurta vaizdo projekcija „Skaityk – būk asmenybė!“ (fotografijų autorius Vilmantas Dambrauskas). Pirmą kartą bibliotekoje surengta Knygų mugė nepaliko abejingų. Žmo nės atsisveikindami dėkojo organiza toriams už suteiktą galimybę tiek visko pamatyti, išgirsti, sužinoti ir pastangas paįvairinti šiauliečių kultūrinį gyveni mą. Šventės šeimininkai išlydėjo mugės dalyvius su viltimi, kad dauguma jų nuo šiol dažniau varstys bibliotekos duris, o Knygų mugė taps tradiciniu renginiu. Laima Juzulėnienė

Atnaujinimo darbai – ir Vrublevskių bibliotekoje 2016 m. pabaigoje pradėta ilgai laukta Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Vrublevskių bibliotekos rekonstrukcija. Bus atnaujintos saugyklos, restauruoti senieji Vrublevskių rūmai. Pasak bibliotekos vadovų, sovietinių laikų priestatas nuo intensyvaus eismo ir Mindaugo tilto statybų skilo, per lietų dažnai būdavo užliejamas ir laukė remonto. Jis nebuvo darytas 40 metų. Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas sakė, kad, prieš prade dant remonto darbus, reikėjo iškraustyti didžiulį beveik 3 mln. egzempliorių

fondą. Jis buvo saugomas saugyklose, kurios dabar griaunamos. Darbus ketinama baigti per šešerius metus. Rūmų remontui numatyti 5 mln. eurų. XIX amžiuje šie rūmai buvo gra fienės Klementinos Tiškevičienės žiemos rezidencija. 1926-aisiais pastatą įsigijo lenkų valdžia ir pritaikė jį bibliotekai. Pasak bibliotekos vadovo, po restauraci jos rūmuose atsiras renginių salė, parodų erdvės. O pagrindinis įėjimas bus iškeltas į priestatą. Bibliotekos ir saugyklos plotas siekia 9,1 tūkst. kv. metrų. Projekto

autoriaus architekto Antano Gvildžio teigimu, po rekonstrukcijos bibliotekos pastatų tūris išliks toks pat. Priestato fasado siena bus atkurta pagal archi tekto Alfredo Brusoko projektą, tačiau bus įstiklintas pirmasis aukštas, jame įrengtas pagrindinis įėjimas, kavinė. Projektuotojai ketina atidengti priesta to laiptinę ir taip parodyti restauruotą rūmų šoninę sieną. Bibliotekos fondų saugyklos rekonstrukcija kainuos dar apie 10 mln. eurų. „Tarp knygų“ informacija 35

Kronika / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ Kaunas Akcijos „Knygų Kalėdos“ renginys. Miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, prisidėdama prie „Knygų Kalėdų“ akcijos, 2016 m. gruodžio 15 d. surengė kalėdinę šventę „Magiškos Tolkieno Kalėdos“ Kauno miesto globos namų auklėtiniams ir dienos centruose besilankantiems vaikams. „Tolkien Lietuva“ draugijos nariai, elfės, cirko akrobatai, žonglieriai, vienračiais nešini artistai ir pati geriausia vaikų draugė šunytė Dora – visi šie veikėjai buvo susirinkę bibliotekoje. Renginio idėja rėmėsi J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ trilogija – knyga, kuri gali pakeisti gyvenimą: įkvėpti kurti, skatinti siekti savo tikslų, padėti jaustis stipresniam, kovoti už savo teises ir ateitį. „Magiškos Tolkieno Kalėdos“ – tai trilogijos interpretacija pasitelkiant edukacinę ir kūry binę veiklą, kuri turėtų skatinti domėjimąsi ne tik knygomis ir skaitymu, bet ir, pavyzdžiui, Lietuvos istorija, pristatant partizanus, kaip lietuviškus „Žiedo brolijos“ herojus, ar išma niosiomis IT technologijomis ir pramogomis, kurios leistų mokomąjį procesą paversti įdomia ir įtraukiančia veikla.

Jaunųjų cirko artistų pasirodymas.

Renginys prasidėjo nuskambėjus pianinu gyvai atliekamiems „Žiedų valdovo“ muzikinio takelio akordams. „Žiedo žaidimų“ brolijos erdvėse įsikūrė „Tolkien Lietuva“ draugijos kū rybinės dirbtuvės „Viduržemės namai“, žaidimų „Viduržemės žvaigždynai“ ir „Žiedo kelionė“ kampelis, kuriame vaikai atgaivino hobitų grafystės namus, o dangaus skliaute kartu ieš kojo paslaptingų, įstabiausių formų žvaigždynų. Visai greta, kaimynystėje, vyko magiškas stalo žaidimų turnyras, kurį vedė Vytautas Ožeraitis ir Vesta Domeikytė. Pirmasis bibliotekos aukštas tapo lego robotų karalyste, kurioje visi galėjo susikonstruoti savo robotą ir dalyvauti jų var žybose. Virtualiosios realybės paslaptis atskleidė šauni savanorių kompanija – Kristijonas, Lukas, Juozas, Arminas ir bibliotekos BPA inžinierius Tadas Žalionis. „Pasakų grafystėje“ vyko magiškos kelionės laiku – Vytauto Didžiojo karo muziejaus vy resniosios muziejininkės Gretos Kučinskaitės vestame renginyje „Sekant partizanų Laisvės istorijos takais“ buvo galima sužinoti, kas bendra yra tarp „Žiedo brolijos“, hobitų ir partizanų. Susiskirstę į būrius vaikai drauge kūrė emblemas ir slaptus bunkerių planus.

„Meno dirbtuvių“ draugijoje buvo galima da lyvauti A. Martinaičio dailės mokyklos menų dirbtuvėse „Burtų loterija“ ir pasigaminti kalėdinių dovanėlių. O suverti draugystės apyrankę sau ar draugui kvietė Karaliaus Min daugo profesinio mokymo centro mokytojos. Norintieji pasinerti į tapybos pasaulį kartu su bibliotekos darbuotojomis kūrė bendrą piešinį ant drobės. Galiausiai renginys baigėsi Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų Cirko studijos pasirodymu. Jaunieji cirko artistai – akrobatai, žonglieriai ir kiti, vadovaujami Ievos Variakojytės-Reynshtrom, savo išmone ir drąsa sužavėjo ne tik mažuosius žiūrovus, bet ir suaugusiuosius. Renginyje dalyvavo Kauno miesto savivaldy bės vaikų globos namų „Kudirkaičių draugija“, nevalstybinių vaikų globos namų „Namų židi nys“, Kauno vaikų globos namų „Atžalynas“, Kauno Vilijampolės socialinės globos namų auklėtiniai ir Petrašiūnų dienos centrą lankantys vaikai. Renginį parėmė įmonė „Callcredit Infor mation Group“. Dėkojame visiems dalyviams ir džiaugiamės galėdami prisidėti prie vaikų taip laukiamo kalėdinio stebuklo. Gintarė Visockytė Klaipėda 2017-ieji paskelbti rašytojos I. Simonaitytės, paskutiniosios Mažosios Lietuvos metraštininkės, metais. Ta proga Klaipėdos apskr. I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, Bendrojo je skaitykloje, parengta paroda, veiksianti visus metus. Čia eksponuojami svarbiausi unikalios kūrėjos apsakymai, apysakos, romanai, auto biografinė trilogija, publikuoti straipsniai ir atsiminimai lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis. Besidomintieji šios rašytojos kūryba specialiai įrengtoje skaityklos vietoje galės paklausyti Leono Steponavičiaus interviu su rašytoja įrašų, išgirsti autentišką kūrėjos balsą, jos pasakoji mus apie Klaipėdą ir pirmąją meilę. Taip pat galės klausytis kompaktinės plokštelės „Ak, buvo visko... dedikacija Ievai Simonaitytei“, bibliotekos iniciatyva išleistos 2010 m. Ekspo zicijos stenduose galima pamatyti pirmuosius romano „Aukštujų Šimonių likimas“ leidimus, pasirodžiusius 1935 m., 1936 m., 1946 m., taip pat „Viliaus Karaliaus“ romano pirmąją dalį su rašytojos autografu, 1938 m. seseriai Marytei rašytą laišką. Parodą puošia buvusio ilgamečio bibliotekos darbuotojo A. Tamošausko paveiks

Eksponuojami svarbiausi I. Simonaitytės darbai.

las ir skulptoriaus J. Mickevičiaus sukurtas I. Simonaitytės bareljefas. Minėdama 120-ąsias I. Simonaitytės gimimo metines, biblioteka kvies į įvairius renginius, spektaklius, ekskursijas mokiniams, o parengtą parodą dar papildys bibliotekos kuriama virtuali paroda apie I. Simonaitytę ir rašytojos premijos laureatus. Daiva Stasaitienė Gyvosios kraštotyros pėdomis. 2016 m. lapkričio 4 d. miesto savivaldybės viešoji biblio teka, įgyvendindama Lietuvos kultūros tarybos ir kultūros ministerijos iš dalies finansuojamą projektą „Gyvoji kraštotyra“, surengė susitikimą su kultūros paveldo, senųjų kaimų, urbanistikos ir kraštovaizdžio tyrinėtoju, architektu, knygų autoriumi, humanitarinių mokslų daktaru doc. Martynu Purvinu. Dar sovietinės okupaci jos laikais mokslininkas pradėjo domėtis tikrąja krašto istorija, per kelis dešimtmečius su žmona Marija dviračiais apkeliavo bene visą šalį, tyrinė dami senuosius kaimus ir liaudies architektūrą, urbanistiką, kraštovaizdį, fiksuodami, piešdami ir fotografuodami etnografines sodybas ir sta tinius, senas kapines ir įdomesnius antkapius. Kalbėdamas apie tai, kodėl verta fiksuoti ir išsaugoti praeitį liudijančius prisiminimus, dr. M. Purvinas prisiminė pokario istoriją apie iš Žemaitijos kilusią savo močiutę. Mokslininkas pamena, kad ji kaskart per Vėlines žiūrinėdavo nuotraukas, iškirpdavo tremtinių ar kitaip tuometei valdžiai neįtikusių žmonių atvaizdus. Po jos mirties iš nuotraukų liko tik kuklios atraižėlės... Susitikime dr. M. Purvinas užsiminė ir apie nelengvus laikus, kai teko pabūti „disidentu“ – išmetė iš aukštosios mokyklos kaip nesovietinį dėstytoją. Rūpėjo dalykai, į kuriuos kiti nekiš davo nosies. Pamatydavo kokį įdomesnį namą, domėdavosi, kas jį pastatė. Būdavo, paaiškėja, kad tai statyta ūkininko, kuris vėliau buvo išvežtas į Sibirą. Taip nejučia lyg ir įsiveldavo į politiką, o aprašytą namo istoriją kai kas suprato kaip „antivalstybinį“ dalyką. Anot dr. M. Purvino, tyrinėjant kaimus, rei kėjo tuo gyventi. Viename kaime jis praleido net 4 metus. Keldavosi 4–5 valandą ryto, pėsčiomis įveikdavo nemažą atstumą iki plento – važiuo davo skaityti paskaitų, paskui vėl grįždavo į kaimą. Apklausdavo gyventojus, stengdamasis išsiaiškinti kuo daugiau praeities detalių. Jeigu neišklausydavo jų iki galo, kartais atvažiavęs po kelių mėnesių sužinodavo, kad žmogus miręs... Būdavo ir taip, kad tyrinėjant kaimo praeitį tekdavo gyventi pas vieną senutę, o kai toji nu mirdavo, – persikelti pas antrą, trečią ir t. t. Per ketverius metus, praleistus kaime, pavyko ranka parašyti 2000 puslapių – užfiksuoti šimtmetį ap imančią kiekvienos šeimos istoriją, išsiaiškinti, kaip buvo statomi pastatai, kiek žmonės turėjo žemės ir pan. Vėliau iš begalinės popierių krūvos reikėjo sudėlioti vaizdą, kaip viskas buvo. Komentuodamas nuotraukas, dr. M. Purvi nas papasakojo apie Bitėnų kapinaitėse (Pagėgių sav.) esantį antkapį, vaizduojantį tulpės žiedą ir

Dr. M. Purvinas ir M. Purvinienė.

skirtą visuomenės veikėjui, publicistui, spaus tuvininkui, Tilžės akto signatarui Martynui Jankui. Pasakojama, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, M. Jankui pasitraukus į Vakarus, sodyba buvo nusiaubta, bet kiekvieną pavasarį čia pražysdavo tulpė. Žmonės sakydavo: „Žiū rėkite, Jankaus tulpė pražydo.“ Tyrinėtojas priminė 1991 m. rugsėjį Bitėnų kapinėse surengtą respublikinę talką. Iškirsti krūmai, išvalyta aplinka atskleidė vietovės grožį, pasimatė užmiršti kapai, seni antkapiai, paminklai. Kapinaites anuomet tvarkė ir Klai pėdoje dirbusi bibliotekininkė Irena Rimkienė. Dabartiniais laikais, anot dr. M. Purvino, ko gero, būtų nelengva surinkti 200 tokių entuzi astingų žmonių. Mokslininkui į Bitėnų kapinaites teko lydėti iš Kauno gabenamus Vydūno palaikus. Tikslą turėjo pasiekti vakare, o atvažiavo tik naktį. Keli šimtai į perlaidojimo ceremoniją atvykusių žmonių iš visos Lietuvos žvarbų spalį nesiskirstė, laukė Vydūno karsto. Atrodė kaip stebuklas, kad žmonėms svarbūs tokie nematerialūs dalykai. Į biblioteką susirinkę žmonės galėjo pasi džiaugti dr. M. Purvino nuotraukose užfiksuo tais įdomiais statiniais, kurie netrukus po jų įamžinimo fotografijose buvo nugriauti. Tin kamu metu jų neužfiksavus, neliktų nė ženklo, jog kažkada toje vietoje buvo pastatas. Taip pat ir istorijos liudijimai – prisiminimai – išnyksta kartu su žmonėmis. Loreta Liutkutė Molėtai Literatūriniai susitikimai. 2016 m. viešo sios bibliotekos vykdytas projektas „Literatū riniai susitikimai. Pamilti literatūrą – pamilti gyvenimą“ tęsė turiningų susitikimų su me nininkais ciklą ir visus metus kvietė bendruo menės narius į susitikimus, skirtus kalbėti apie lietuvių literatūrą, susipažinti su turtingu lietuvių literatūros paveldu.

Koncertuoja P. Ganusauskas, V. Labutis, D. Jankauskaitė.

Pirmasis pokalbis apie literatūrą, kūrybą ir kūrėjus balandžio 8 d. įvyko Inturkės pagrindi nėje mokykloje ir Molėtų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, kur su skaitytojais susitiko kultūros gyvenimo žurnalo „Naujoji Romuva“ ir „Pašvaistė“ leidėjai, autoriai ir herojai. Dalyvavo žurnalo vyr. redaktorius, filosofas dr. Andrius Konickis, poetai Vainius Bakas ir Rita Makse lytė, kultūros darbuotojas Juozas Žitkauskas. Susitikime Molėtuose prie svečių prisidėjo ir astronomas Gunaras Kakaras. Balandžio 27 d. su rajono lietuvių literatūros mylėtojais susitiko rašytoja Aldona Ruseckaitė. Alantos gimnazijoje ir Molėtų viešojoje biblio tekoje ji pristatė savo knygą „Žemaitės paslap tis“. Renginio dalyviai galėjo įsigyti autorinių A. Ruseckaitės knygų ir gauti autografą. Rašytoja viešajai bibliotekai padovanojo Maironio mu ziejaus leidinių. Gegužės mėnesį molėtiškiai turėjo progą gėrėtis literatūrine edukacine programa „Jis ir Ji“ pagal J. Biliūno ir J. Jasulaitytės-Biliūnienės laiškus ir kūrybą, kurią atliko aktoriai Birutė Mar, Aleksandras Kazanavičius ir smuikininkas Sigitas Rubis. Birželio 9 d. Inturkės pagrindinės mokyklos salėje pristatyta Audreolės Pažereckaitės-Pivorės fotografijų paroda „Šarnelės šviesa“ (pagal to paties pavadinimo A. Pažereckaitės ir Algio Jankūno fotografijų albumą, skirtą V. Mačernio kūrybai ir jo gimtosioms vietoms). Simboliška, kad renginys vyko šiomis dienomis, nes birželio 5 d. vienam savičiausių ir įdomiausių lietuvių poetų, anksti mirusiam (žuvusiam) Vytautui Mačerniui būtų sukakę 95 metai. Fotomeni ninkė A. Pažereckaitė-Pivorė, pristatydama savo parengtą parodą, prisiminė, ką prieš aštuonerius metus, sudarant knygą, išgyveno. „Buvo miela širdžiai pasivaikščioti tais takais, kuriuos kažka da mynė mylimas poetas. Vaikščiojom laukais, puskilometrį aplink jo kapą, nes tolėliau paėjus – vien pelkės“, – sakė menininkė. Fotoalbume dera poeto Vytauto Mačernio gimtinės – Šarnelės kaimo (Plungės rajone) – vaizdai ir kiekvienam jų pritaikytos poeto sukurtų posmų eilutės. Aktoriaus Rimvydo Antano Kalvelio skaitomos V. Mačernio eilės, Audronijos Kibickienės ir Ritos Pelakauskienės atliekamos melodijos dar labiau sustiprino „Šarnelės šviesos“ įspūdį. Viską apibendrino Inturkės kaimo bibliotekininkės Onutės Cesiulienės pasakojimas apie tragiško likimo lietuvių poeto gyvenimą ir kūrybą. Rudenį su šia paroda susipažino ir kitų rajono bendruomenių nariai. Spalio mėnesį poeto Pauliaus Širvio kūrybą kitaip molėtiškiams pristatė aktoriai Dalia Jan kauskaitė, Pijus Ganusauskas ir džiazo muzikan tas Vytautas Labutis. Jie atliko eilėraščio, dainos ir džiazo programą „Ir nusinešė saulę miškai“. Lapkričio mėnesį viešojoje bibliotekoje aktorė ir režisierė Birutė Mar pasakojo istoriją apie tremtimis luošintą lietuvių gyvenimą. Savo literatūrinį vakarą, pavadintą „Tremties atmin tys“, aktorė skyrė savo senelių ir tėvų atminimui, taip pat 1941–1956 m. lietuvių tremtims Sibire paminėti. B. Mar repertuarą sudarė tėvų ir kitų tremtinių atsiminimai, Dalios Grinkevičiūtės dokumentinės prozos ištraukos, tremtinių poezijos posmai.

Lapkričio pabaigoje viešojoje bibliotekoje svečiavęsis aktorius Gediminas Storpirštis pri statė programą „Autorinės dainos, eilės, teatro monologai“. Bibliotekininkų ir skaitytojų grupės išvyka į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą žiūrėti J. Marcinkevičiaus „Katedros“ – prasmingas baigiamasis šio projekto renginys. Dėkojame jį įgyvendinti padėjusiai Lietuvos kultūros tarybai ir Molėtų rajono savivaldybei. Nijolė Stančikienė Palanga Naujo bibliotekos leidinio sutiktuvės. 2016 m. gruodžio mėnesį viešojoje biblioteko je buvo pristatyta Mikelio Balčiaus knyga „Iš Šventosios praeities“.

Knygos autorius M. Balčius. Livijos Grajauskienės nuotr.

Mikelis Balčius – savamokslis archeolo gas, istorikas, kraštotyrininkas, numizmatas, kolekcininkas. Gimė 1948 m. gruodžio 11 d. Šventojoje, šaknimis įaugo į smėlėtą pajūrio žemę – čia gyvena, dirba iki šiol. Oficialiai jis – latvis, o pagal etninę grupę – kuršis. Nuo jaunų dienų domisi archeologiniais radiniais. Kai buvo melior uojami Šventosios laukai (1965 m.), gintaraudamas aptiko pirmuosius radinius. Šventojiškis tėvų name įkūrė neo ficialų iškasenų ir senienų muziejų. Senienų rinkimas – M. Balčiaus pomėgis, o svajonė – kraštotyros muziejus Šventojoje. Kuršių pali kuonis vadovauja Lietuvos Kuršių draugijai. Už nuopelnus latvių kultūrai, kuršių tradicijų puoselėjimą Latvijos prezidentė Vaira VīkeFreiberga M. Balčių 2001 m. apdovanojo Trijų žvaigždžių ordinu. M. Balčius yra publikavęs daug straipsnių Šventosios istorijos, krašto tyros, tautosakos, numizmatikos temomis įvairiuose moksliniuose ir populiariuosiuose leidiniuose. Kuriant meninės dokumentikos ilgametražį filmą apie Šventosios miestelį, jame gyvenančią ir pamažu nykstančią kuršių, Lie tuvos latvių, bendruomenę („Vėjų žemė“, 2016, režisierius E. Samsonas), M. Balčius filmo kūrė jų buvo paprašytas pasidalyti savo įžvalgomis, istorijos žiniomis – tapo vienu iš pagrindinių filmo herojų. Kraštotyrininkas palaiko ryšius su muziejais, dalyvauja įvairiose konferencijo se, seminaruose, skaito paskaitas kraštotyros temomis. Šventojiškiai vadina jį vaikščiojančia enciklopedija, Šventosios šviesuoliu, miestelio metraštininku. M. Balčius aktyviai dalyvauja kurorto kultūriniame gyvenime. Knyga „Iš Šventosios praeities” sudaryta iš M. Balčiaus pastaraisiais dešimtmečiais spau

dai rengtų publikacijų, konferencijų, seminarų pranešimų, kurių temos – Šventosios istorija, senųjų kuršių gyvenimo ženklai, kuršininkų – Lietuvos latvių – tautosaka, etnografija, švento jiškių bendruomenės tradicijos, valgiai, žvejyba, naudoti žvejybos įrankiai, žvejų papročiai, Jūros šventės ir kt. Dalis šių tekstų buvo publikuoti, kiti – skelbiami pirmą kartą. Kai kurie straips niai unikalūs, perteikiantys senųjų šventojiškių atsiminimus. M. Balčiaus knygą išleido Palangos viešoji biblioteka, leidinį finansavo Palangos miesto sa vivaldybė. Tai jau septintoji bibliotekos parengta knyga. Šio leidinio sudarytojos – bibliotekos direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Aura Banevičienė, vyresnioji bibliotekininkė kraštotyros darbui Bronislava Spevakovienė. Knygai pratarmę parašė akademikas prof. habil. dr. Vladas Žulkus. Leidinį susirinkusiai bendruomenei pristatė bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys, kalbėjo profesorius V. Žulkus, Lietuvos jūrų muziejaus istorikas-muziejininkas Dainius Elertas, farolo gas, Baltijos jūros švyturių žinovas Aidas Jurkš tas ir kt. Susirinkusieji vienas po kito sveikino M. Balčių su naująja knyga, linkėjo tolesnio tokio pat kruopštaus darbo, vildamiesi išvysti ir daugiau jo parašytų knygų. Kitą dieną M. Balčiaus knyga buvo pristatyta ir Šventosios bibliotekoje – buvo aišku, kad leidinys bus skaitomas ir užims deramą vietą bibliotekų ir gyventojų knygų lentynose, o fak tai, sugulę knygos puslapiuose, bus perduoti ir ateinančioms kartoms. Bronislava Spevakovienė Panevėžys Tarptautinės kvalifikacijos konkurso nugalėtojai. Panevėžio apskr. Gabrielės Petkevi čaitės-Bitės viešoji biblioteka pripažinta 2016 m. Švietimo mainų paramos fondo Kokybės konkurso nugalėtoja už kokybiškai įgyvendintą programos „Erasmus+“ projektą „Tarptautinė kvalifikacija novatoriškoms bibliotekų idėjoms“. Projektas įgyvendintas G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai siekiant tobulinti vartoto jams teikiamas paslaugas pažangių užsienio bibliotekų pavyzdžiu. „Apdovanojimas įkvepia tobulinti bibliote kos darbuotojų kvalifikacijos sritį, skatina tęsti tarptautinės kvalifikacijos veiklą, kad papildo mos kompetencijos atneštų mūsų skaitytojams daugiau ir įvairiapusiškesnių paslaugų. Taip pat skatina kurti kokybiškus ir pažangius paslaugų bendruomenėms projektus“, – sakė projekto vadovė Laima Butkūnienė.

Projekto įgyvendinimo grupė ir vizitų dalyviai. Virginijaus Benašo nuotr.

Įgyvendinant šį projektą 2015–2016 m. dvi G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotojų grupės vyko semtis patirties į Suomijos Helsin kio ir Danijos Orhuso miestų bibliotekas. Jos bibliotekininkų bendruomenei puikiai žinomos, jų patirtį vertina ne tik Europos, bet ir pasaulio profesionalai. Vizito dalyviai susipažino su bibliotekų darbe naudojamomis moderniomis technolo gijomis, įvairia bibliotekų veikla, skatinančia didelę gyventojų įtrauktį, su Skandinavijos bibliotekų, atliekančių bendruomenės centrų funkcijas, modeliu. Vizitų tikslas buvo per imti šių bibliotekų gerąją patirtį, vykdyti jos sklaidą ir inicijuoti teigiamus pokyčius savo bibliotekoje. Į užsienio bibliotekas vyko inovatyviai dirbti siekiantys darbuotojai iš skirtingų bib liotekos veiklos sričių, atsižvelgta į jų mokėjimą bendrauti anglų kalba, profesinę motyvaciją, aktyvumą siekiant pokyčių organizacijoje. Dalyviams buvo parengtos vizito užduotys, jie turėjo galimybę stiprinti anglų kalbos žinias, tobulinti profesinę leksiką. Visi dalyviai gavo tarptautinį kvalifikacijos pažymėjimą – „Euro pass“ dokumentą. Pažangių Danijos ir Suomijos bibliotekų pavyzdys įkvepia keisti mąstymą ir kurti biblio tekas iš naujo. „Yra nuomonių, kad apie 2030 m. pasaulyje bibliotekos gali pradėti nykti. Todėl kiekvienas, dirbantis bibliotekoje, turėtų atsakyti į klausimą, koks yra šiuolaikinės bibliotekos vaidmuo, kokius visuomenės iššūkius biblioteka pasiruošusi spręsti“, – mintimis dalijosi vizito dalyvė Virginija Švedienė. Bibliotekos darbuotojai susipažino su tarp tautine praktika, įgijo motyvacijos inicijuoti teigiamus pokyčius organizacijoje, teikti idėjas bibliotekos projektams ir naujai veiklai. Savo pa tirtį perteikė miesto ir regiono bibliotekininkų bendruomenei. Švietimo mainų paramos fondo Kokybės konkurse kasmet apdovanojami kokybiškiausi ir sėkmingiausi projektai. Šįkart pagerbti bendrojo ugdymo, profesinio mokymo, aukš tojo mokslo, suaugusiųjų švietimo sektorių mobilumo projektų nugalėtojai, specialusis prizas buvo skirtas skaitmeninio raštingumo projektui. Vilija Stokienė Plungė Knygų ir gerumo Kalėdos. Miesto biblio tekos jaunųjų knygos bičiulių klubo „Išminties upeliukas“ nariai jau antrus metus prisideda prie LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės skel biamos akcijos „Knygų Kalėdos“. Vaikai ne tik patys dovanoja, bet kviečia klasės draugus, pa žįstamus, šeimos narius dovanoti knygas tiems, kam jų labiausiai reikia. Šiemet nusprendėme surinktas knygutes padovanoti Plungės vaikų globos agentūros „Cyrulis“ vaikams. Prisidėti prie akcijos pakvietėme Seimo narį Andriejų Stančiką ir rajono ūkininkus. Sausio 2 d. vykusiame susitikime Vaikų dienos užimtumo centrui buvo padovanota daugiau nei 100 knygų vaikams ir paaugliams. Tai laisvalaikiui skirtos knygelės su įvairiomis užduotimis, galvosūkiais, taip pat dovanota

Akcijos dalyviai Vaikų dienos užimtumo centre.

spalvinimo knygelių, įvairių piešimo ir spal vinimo priemonių. Ūkininkai pasirūpino, kad ant vaikų stalo būtų ne tik knygų, bet ir vitaminų – padovanojo vaisių, daržovių ir kitų rudens gėrybių. O ūkininkas Arvydas Stanys vaikams įteikė paties pagamintus medinius žaislus – labirintus. Savivaldybės tarybos narė ir Seimo nario A.Stančiko padėjėja Daina Martišienė vaikus pradžiugino žinia, kad ūkininkas Saulius Petrutis dovanoja jiems pažintinę išvyką „Pieno kelias“. Vaikai ir dar buotojai dėkojo už kalėdinę nuotaiką, dovanas ir širdies gerumą. Jaukioje svetainėje prie Kalė dų eglutės ir židinio ugnelės kalbėtasi apie tai, kad reiktų pratęsti taip netikėtai užsimezgusią draugystę, nuspręsta ir ateityje visiems kartu daryti gerus ir prasmingus darbus. Smagu, kad prie šios akcijos prisidėjo tiek daug žmonių, juk Knygų ir Gerumo nebūna per daug... Rita Jundulienė Skuodas Prisimintas įžymus kraštietis. 2016 m. lapkričio 22 d rajono savivaldybės R. Gra nausko viešoji biblioteka, bendradarbiaudama su Etninės kultūros globos taryba, surengė konferenciją, skirtą žymaus Lietuvos etnologo, habilituoto mokslų daktaro prof. Vacio Miliaus gimimo 90 metų sukakčiai (1926 08 08 – 2016 12 08) paminėti. Profesoriaus tirtos sritys – liaudies papro čiai, amatai, malūnai, žemdirbystės įrankiai, namų buitis, kapinės ir kryždirbystė. Jis užsiėmė lietuvių etnologijos istoriografijos tyrimais, bibliografijos sudarymu, organizavo ir propagavo lokalius tyrimus, rūpinosi etno grafinių šaltinių leidyba. Žvarboką dieną prie akmens, žyminčio Šauklių kaimo, kuriame gimė profesorius, pradžią, buvo iškilmingai atidengta atmi nimo lenta, skirta tautinio paveldo tyrėjo ir rinkėjo, dar vadinamo etnologijos tėvu, akademiko V. Miliaus atminimui. Dalyvavo

Prie prof. V. Miliui skirtos atminimo lentos.

delegacija iš Vilniaus, kurią sudarė profeso riaus bendražygiai ir šalininkai, Šauklių kaimo bendruomenės nariai, Mosėdžio seniūnijos atstovai, bibliotekininkai, mero pavaduotoja Daiva Budrienė, administracijos direktorius Pranas Vaškys. Buvo sugiedotas Lietuvos himnas, ple vėsavo Lietuvos, Žemaitijos, Skuodo rajono savivaldybės ir Mosėdžio seniūnijos vėliavos. Atminimo lentą atidengti buvo patikėta prof. Reginai Merkienei, administracijos direktoriui P. Vaškiui ir R. Granausko viešosios bibliote kos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjai Birutei Strakšytei. Atminimo lentą pagamino akmens apdirbimo įmonė „Kūlis“ (vad. Algi mantas Kataržis). Nuotaikingas žemaitiškas dainas dainavo Mosėdžio folkloro ansamblis. Vėliau Skuodo muziejuje vykusioje kon ferencijoje buvo skaityti šie pranešimai: prof. dr. Jono Mardosos (Lietuvos edukolo gijos universitetas) „Vacys Milius ir Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Kraštotyros mokslinis būrelis (1957–1960)“; prof. dr. Reginos Irenos Merkienės (Lietuvių katalikų mokslo akademija) „Lietuvių kultūros realijų paieškos“; dr. Auksuolės Čepaitienės (Lietuvos istorijos institutas) „Akademinio darbo ir metodologinio nuoseklumo vertė“; Irenos Kontenienės (buvusios Šačių mokyklos istorijos mokytojos) „Kraštietis Vacys Milius šatiškių atsiminimuose“; Venanto Mačiekaus (Vilniaus universitetas) „Prof. V. Milius – etnografinių tyrimų Lietuvoje skatintojas“; Virginijaus Jocio (Etninės kultūros globos taryba) „Ar kūrensime vėlinių laužus prie atminties kalnelių?“, dr. Skaidrės Urbonienės „Prof. Vacio Miliaus fotografijos: kryždirbystės tradicija“; Danutės Mukienės (Lietuvos dailės muziejus) „Vacys Milius – žurnalo „Žemaičių žemė“ redakcijos kolegijos narys“. Konferencijos pabaigoje Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas V. Jocys įteikė padėkos raštus R. Granausko viešosios bib liotekos direktoriui Jonui Grušui ir Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjai B. Strakšytei už aktyvų dalyvavimą įamžinant prof. V. Miliaus atminimą. Konferenciją iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba. Ji surengta įgyvendinant pro jektą „Išgirskime istoriją, kuri byloja mums“. Projekto partneriai: Mosėdžio seniūnija, Šauklių, Šatraminių kaimų bendruomenės, Skuodo meno mokykla, Skuodo muziejus, Kultūros centras ir jo kolektyvas – Mosėdžio folkloro ansamblis. Be to, R. Granausko viešosios bibliotekos darbuotojai, įkvėpti žymaus kraštiečio etnologo darbų, Mosėdžio, Šauklių kaimuose kalbino se niausius rajono žmones ir įrašė jų pasakojimus apie tarpukario, karo, pokario ir sovietinius laikus, apie jų tėvų ar senelių likimus. Pabai gus tvarkyti filmuotą medžiagą, visuomenei bus pristatytas filmas „Gīvuoji Skouda žemės ėstuorėjė rokoujės senuoliu lūpuoms“. Prisiminta V. Miliaus veikla ir darbai ne tik įprasmino jo idėjas, paskatino jas tęsti, bet ir prisidėjo prie etninės kultūros svarbos suvokimo ir jos populiarinimo. Birutė Strakšytė

Šiauliai „Knygų Kalėdos“ – laukiama šventė. Sau siui įpusėjus, buvo apibendrinti ir paviešinti Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojamos akcijos „Knygų Kalėdos 2016“ rezultatai. Šeštą kartą organizuota akcija buvo rekordinė – globos namams ir vaikų dienos centrams padovanota daugiau kaip 50 tūkst. naujų knygų.

Knygų Kalėdų dalyvės. Ievos Slonskytės nuotr.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešąją biblioteką aktyviai dalyvauti akcijoje, būti pavyzdžiu kitoms bibliotekoms skatina sa votiškas įsipareigojimas skaitytojams, kurie 2011 m. parašė Prezidentei Daliai Grybaus kaitei laišką su prašymu padovanoti bibliote kai naujų knygų ir tapo kilnios idėjos inicia toriais. Nuo to laiko bibliotekos darbuotojai, planuodami „Knygų Kalėdas“, gerai apgalvoja akcijos renginių programą, stengiasi kuo iš radingiau ir kūrybiškiau įprasminti jos temą. 2016 m. organizuotų „Knygų Kalėdų“ tema – knygos, kurios keičia gyvenimą. Pagrindinis akcentas, žinoma, buvo knygų dovanojimo šventė. Akcijos organizatoriai miesto ir rajono įstaigų vaikų ir jaunimo bibliotekoms iš viso įteikė 151 dovaną. Tokia knygų dovanojimo šventė Povilo Višinskio bibliotekoje surengta antrą kartą. Šiauliuose išdalyta 90 knygų rinkinių: Šiaulių miesto bibliotekoms – 59, rajono – 31. Ne mažiau svarbūs buvo ir kiti renginiai: spaudinių ir meno parodos, kalėdinė šventė globos namų šeimynoms, kūrybinės dirbtuvės vaikams ir jaunimui, skaitymai, edukacinės pamokėlės ir kt. Taip pat dalyvavome Lietuvos bibliotekininkų draugijos (LBD) inicijuota me Knygos pristatymo konkurse. Pastarasis įkvėpė ir suintrigavo bibliotekos skaitytojus. Nors Povilo Višinskio bibliotekos skaitytojai ir neišsiskyrė aktyvumu, bet buvo nuoširdūs ir, pasak Abonemento skyriaus bibliotekinin kių, paskatino kitus skaityti ne tik aptartas knygas, bet ir reklamuotas parodoje „Knygos, keičiančios gyvenimą“. Viešosios bibliotekos darbuotojai atsi liepė ir į kampanijos „Už saugią Lietuvą“ kvietimą mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje ir organizavo kalėdinius skaitymus Šiaulių psichiatrijos klinikoje, kūrybines dirbtuves dienos centrų ugdytiniams, kuriuose vaikai gamino atvirukus, snaiges, kalėdinius papuo šalus. Dalyvaudami bibliotekos edukaciniame renginyje Ringuvos specialiosios mokyklos ir Šiaulių specialiojo ugdymo centro auklėtiniai susipažino su inovatyviomis technologijomis, naudodamiesi taikomąja „CoSpaces“ progra

ma, kūrė virtualią pasakos „Mažasis princas“ aplinką ir per virtualiosios realybės akinius stebėjo pačių sukurtą trimatį pasaulį. Iš viso per akciją „Knygų Kalėdos 2016“ Povilo Višinskio bibliotekoje organizuoti 8 renginiai, 6 spaudinių parodos, padovanotos 3 288 knygos. Iš jų 3 278 dovanojo labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 10 knygų – bibliotekos lankytojai. Net septynias savaites trukusios akcijos metu bibliotekininkai ir skaitytojai dalyvavo įvairiuose renginiuose, sėmėsi įkvėpimo, bendravo, dalijosi knygomis ir įspūdžiais, turiningai leido laisvalaikį. Džiaugiamės, kad esame šios prasmingos akcijos iniciatoriai ir dėkojame visiems, dovanojusiems knygų ir dalyvavusiems renginiuose. Vanda Sutkutė Adventinė popietė ir „Knygų Kalėdos“. 2016 m. gruodžio 7 d. Naisių literatūros mu ziejuje vyko adventinė popietė „Jau Kalėdomis kvepia...“. Į renginį susirinko Naisių mokyklos pradinių klasių mokiniai ir mokytojai. Mo kiniai skaitė eilėraščius apie adventą, giedojo advento giesmes. Antrokai vaidino pasaką „Dovana“. Mokytoja Regina Kazlauskienė papasakojo apie advento laikotarpio senuo sius papročius, tradicijas, vainiko simboliką. Vėliau trečiokai ir ketvirtokai puošė Ele nos Naglienės sukurtas netradicines egles spalvotomis medinėmis figūromis, kanko rėžiais ir žaisliukais. Visus mažuosius mokinukus Naisių bib liotekos vyresnioji bibliotekininkė Benita Dabregienė pakvietė į biblioteką prisidėti prie akcijos „Knygų Kalėdos“. Įsijautę į kalėdinę dvasią, vaikai garsiai diskutavo, svarstė, ar daug atsiras dovanojančių knygas mūsų bibliotekai. Ne vienas mokinukas pažadėjo paraginti savo klasės draugus, tėvelius, mokytojus pasidalyti gerumu ir padovanoti bibliotekoms tokių knygų, kurios keičia gy venimą. Buvo smagu vaikams puošti Kalėdų eglutę savo sukurtomis knygutėmis ir įvairiais žaisliukais. Kiekvienas dalyvis stengėsi paka binti nors po vieną žaislą. Į „Knygų Kalėdų“ dėžutę dėjo dovanas – atneštas knygas.

Prie papuoštų Kalėdų eglučių.

Baigiantis renginiui išėjome į lauką nusi fotografuoti prie papuoštų eglučių, sukomės rateliu „Smagi mūsų šeimynėlė“, „Šiaudų batai“, žaidėme kitus žaidimus. Visiems adventinio renginio dalyviams buvo išdalyti saldūs prizai. Benita Dabregienė

Kronika / SUKAKTYS Šiauliai Išskirtiniai ir jubiliejiniai metai. 2016 m. Šiaulių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai (ŠRSVB) buvo išskirtiniai – mūsų biblioteka, jungianti 26 teritorinius padalinius, minėjo 65-ąsias metines. Per ilgą savo veiklos laikotarpį mes nuolat teikėme kultūrines, švietimo ir informacines paslaugas rajono gyventojams – skatindami skaitymą ir kūrybiškumą, ugdėme ir lavino me bendruomenę, mokydami kompiuterinio raštingumo, atvėrėme jai žinių, informacijos ir kultūros pasaulį, tuo prisidėdami prie išsilavinu sios visuomenės kūrimo bei socialinės atskirties mažinimo. Kasmet ŠRSVB organizuoja per 900 informacinių, kultūrinių, šviečiamojo pobūdžio žodinių ir vaizdinių renginių, joje apsilanko apie 62 000 lankytojų, biblioteka turi daugiau kaip 300 tūkst. egz. įvairios periodikos, literatūros ir kraštotyros dokumentų fondą.

Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Nors kai kurių bibliotekos padalinių ma terialinė bazė skurdi, mes nuolat stengiamės pagal galimybes ją gerinti. Maždaug pusė rajono bibliotekininkų dirba tik dalimi etato, patalpos mažos ir nejaukios, nepakankamai šildomos, nors Šiaulių rajono taryba ir stengiasi sudaryti kuo optimalesnes veiklos ir finansavimo sąlygas. Jau greitu laiku, atlikus pastatų remontą, dvi kaimo bibliotekos (Verbūnų, Naisių) bus perkeltos į nau jas erdves, kur geresnės darbo sąlygos. Tikimės, kad netrukus ir pati biblioteka įsikurs naujame pastate Kuršėnuose, kurio projektas neseniai buvo pristatytas miesto visuomenei. Praėjusiais metais mūsų biblioteka stengėsi didinti įvaizdžio patrauklumą rajono gyvento jams ir socialiniams partneriams, atskleisti jos teikiamų paslaugų plėtros ir naudos visuomenei galimybes. Per šiuos metus organizuota veikla buvo inovatyvi ir nauja, vykdyta ne tik Šiaulių rajone, bet ir už jo ribų. Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje eksponavome virtualias parodas „Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekai – 90“ ir „Kuršėnų biblioteka – lituanistikos atminties ir sklaidos vieta“, Šiaulių knygų mugėje ,,Skaityk – būk asmenybė“ pristatėme ne tik kūrybiškus, bet ir terapinius edukacinius renginius su smėlio ir šviesos staliukais, šviečiančiais molbertais ir kt. Siekdami aktyvinti bibliotekų ir bendruomenių ryšį, suartinti skirtingas knygų mylėtojų kartas, dalyvavome pirmojoje Nacionalinėje bibliotekų olimpiadoje, organizuotoje Lietuvos nacionali nėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. 2016 m. stiprinome bendradarbiavimą ir su kitais knygų rinkos dalyviais. Pirmą kartą Šiaulių

rajone, Kuršėnuose, vykusios šventės ,,Kuršėnai – puodžių sostinė“ metu organizavome Knygų mugę, į kurią pakvietėme Lietuvos mažųjų ir vidu tinių leidėjų asociacijos leidyklas. Propagavome veiklas, skirtas skaitymui ir jo naudai aktualinti. Atskleisdami bibliotekos teikiamas įvairialypes paslaugas organizavome 11 rūšių edukacinius ugdomuosius renginius: ,,Oliziukų („gyvų“ žaislų) gamyba“, ,,Teatrinės lėlės – kas tai?“, ,,Šviečiantys molbertai“ ir kt. 2016-ieji bibliotekai buvo projektinės veiklos metai. Vykdyta 10 projektų – sukurdami akva riumą ar personažų šėlsmą, siekėme skatinti skaitymą ir kūrybiškumą; prisimindami senelių žaislų dėžes ar lygindami senąjį Kuršėnų fotopa veldą su dabartimi, domėjomės savo krašto isto rija, ugdėme bendruomeniškumą ir savanorystę. Didžiausios apimties projektas „Verslo ir amatų akademija“, tikimės, skatins jaunimo verslumą. Jį įgyvendinant šešiose bibliotekose (Raudėnų, Kužių, Meškuičių, Kuršėnų Vytauto Vitkausko, Kairių, Gruzdžių Augustino Griciaus) įkurti mini biurai pradedantiems verslą, trijose (Gruzdžių Augustino Griciaus, Meškuičių ir Kužių) biblio tekose – naujos erdvės mokymams ar laisvalaikio pomėgiams. Norėdami pagerinti rajono viešosios biblio tekos padalinių reklamą ir jų įvaizdžio sklaidą, vykdėme projektą „Pamatykim kiekvieną ne pastebėtą kaimo biblioteką“. Siekdami ugdyti jaunimo kraštotyrinius gebėjimus ir skatinti patri otiškumą, įgyvendinome projektą „Susipažinkim su Šiaulių rajonu kitaip“ – bibliotekininkai kartu su jaunimu kūrė rajono istorinių lankytinų vietų virtualius maršrutus. Džiaugiuosi darbščiais ir kompetentingais bib liotekos darbuotojais, be kurių neįsivaizduojama bibliotekos šiandiena ir perspektyvos. 2016 m. Gruzdžių Augustino Griciaus bibliotekos vyres nioji bibliotekininkė Jurgita Jasiškytė tapo Metų kultūros darbuotojo premijos laureate. Tai reikš mingas mūsų kolegės darbo įvertinimas. Džiugu, kad turime gausų bičiulių, partnerių, bibliotekos globėjų ratą. Nuoširdžiai dėkoju jiems už glaudų bendradarbiavimą. Kurkime inovaty vią, šiuolaikišką biblioteką kartu, būkime atviri pokyčiams, nesustokime praeityje. Ingrida Klupšaitė Gilaičių biblioteka paminėjo 45-erių metų veiklos sukaktį. 2016 m. gruodžio 2-oji Gilaičių bibliotekoje – neeilinė diena. Prieš 45 metus, 1971 m. gruodžio 2 d. tuometėje kolūkinėje Gilaičių gyvenvietėje atvėrė duris pirmoji biblioteka. Ta proga surengtą šventę pradėjo rajono Kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Ikaras“ (vad. Leontina ir Petras Valskiai). Vyresnioji bibliotekininkė Rita Bielskienė pasidžiaugė į šventę atvykusiais skaitytojais, bib liotekos pagalbininkais, kultūros darbuotojais ir kitais garbiais svečiais – rajono mero pavaduotoju Algiu Mačiuliu, rajono Savivaldybės administra cijos direktorės pavaduotoja, Gilaičių bibliotekos globėja Ingrida Venciuviene, Kultūros skyriaus vedėju Tomu Vaitkumi, viešosios bibliotekos direktore Ingrida Klupšaite, Kultūros centro direktore Jovita Lubiene ir kt.

Pirmoji bibliotekininkė Janina Jakubėnienė, išdirbusi bibliotekoje 30 metų, prisiminimais nusikėlė į tuos laikus, kai biblioteka glaudėsi jos namuose, gyvenvietės keturbutyje. Pradžioje buvo tik 15 knygų ir 3 skaitytojai, vėliau šis skaičius iš augo iki šimto. Buvusi bibliotekininkė prisiminė, kad biblioteka dažnai buvo perkeliama iš vienos vietos į kitą. Jai buvo pažadėtos erdvios patalpos kolūkio administraciniame pastate, dar vėliau ji buvo keliama į naujai pastatytą pradinę mokyklą. Po daugelio metų bibliotekai suteikiama pastovi pastogė, ji įsikūrė dabartinio kultūros namų pas tato antrame aukšte. J. Jakubėnienės pėdomis pasuko ir jos anūkė Jurgita Jakubėnaitė, dirbusi bibliotekoje septy nerius metus (iki 2007). Nuo 2007 iki 2013 metų bibliotekai vadovavusi Audronė Kiuzlingienė pasakojo, kaip į biblioteką atkeliavo pirmieji kompiuteriai, įsteigta viešoji interneto prieiga, gausėjo jaunesnio ir vyresnio amžiaus internautų. 2013 m. vyresniąja bibliotekininke pradėjo dirbti Elona Jasinauskienė. Ji parengė projektą „Informacinės technologijos — tiltas tarp kartų“, kuris Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos Metų nominacijos konkurse pelnė nominaciją ,,Netradicinė biblioteka 2013“ už inovatyvią veiklą panaudojant informacines technologijas, netradicinių paslaugų plėtrą ir dermę su tradicinėmis paslaugomis. Apie šiandien bibliotekoje organizuojamą veiklą ir paslaugas kalbėjo vyresnioji bibliote kininkė R. Bielskienė.

Gilaičių bibliotekos vyresniąją bibliotekininkę Ritą Bielskienę sveikina buvusi darbuotoja Audronė Kiuzlingienė.

Visus sužavėjo bibliotekos pagalbininko, informacinių technologijų inžinieriaus Rolando Andrušaičio susuktas mėgėjiškas filmukas apie Gilaičių bibliotekos jaunuosius skaitytojus ir jų mintis, skirtas bibliotekai. Skambias dainas ir instrumentinius kūrinius dovanojo Gilaičių filialo Kužių salės kultūros darbuotojai. Gilaičių bibliotekos jubiliejinės šventės svečiai linkėjo, kad biblioteka taptų traukos centru ir mažiesiems ir suaugusiesiems, ugdytų skaitantį, mąstantį ir kūrybiškai išprususį žmogų. Bibliote kos globėja I. Venciuvienė pažadėjo, kad netrukus turėtų būti pradėtas Gilaičių bibliotekos remontas. Rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė I. Klupšaitė įteikė padėkos raštus buvusiosioms bibliotekininkėms: J. Jakubėnienei, J. Jakubėnai tei, A. Kiuzlingienei, E. Jasinauskienei, taip pat socialiniams partneriams ir bibliotekos rėmėjams. Šventei pasibaigus, visi dalyviai buvo pakviesti puodelio arbatos, jaukioje bendruomenės patal poje spragsint židinio ugnelei, pro langą žvelgiant žiemos vakaro tamsai. Rita Bielskienė

Kronika / TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

Konferencijos svečiai iš užsienio.

Tarptautinė konferencija. 2016 m. rudenį Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje surengtos tarptautinės konferen cijos „Išsklaidytos bibliotekos – išsklaidytas paveldas: daugybė būdų pažinti“ tikslas – at kreipti dėmesį į dokumentinį paveldą, kuris yra pasaulio atminties dalis, liudijanti apie istorinius, politinius, kultūrinius ir socialinius procesus, veikusius visuomenė vystymąsi, valstybių kūrimąsi ir žlugimą, mokslo raidą, asmeninius likimus. Tokie dokumentai turi būti ne tik išsaugoti, bet ir visiems prieinami. Konferencijoje buvo pristatyti mokslininkų ir praktikų pranešimai apie išsklaidytus archy vus ir bibliotekas, istorinių kolekcijų mokslinius tyrimus, bibliotekų rekonstravimo atvejus, pro veniencinių ženklų tyrimus, istorinius archyvus elektroninėje erdvėje, kitų šalių patirtį šioje srityje. Dvi dienas trukusiame renginyje buvo galima klausytis 15 pranešimų, kuriuos skaitė bibliotekininkai, mokslininkai, knygotyrininkai, muziejininkai iš Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos. Po karo Vokietijoje įsikūrusi AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V.) draugija pradėjo kaupti memelenderių archy vą. Šis daugiau kaip 60 metų kauptas dvasinis turtas sugrįžo į Klaipėdą 2011 m. – pagal ilgalaikės panaudos sutartį buvo perduotas Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešajai bibliotekai. Pirmasis konferencijos pranešėjas AdM draugijos pirmininkas Uwe Jurgstiesas apžvelgė draugijos ir jos archyvo ištakas, is toriją, supažindino, kaip vykstant karui buvo gelbėjamos relikvijos ir dokumentai, kurie vėliau vienokiu ar kitokiu būdu pateko į AdM archyvą. Pasinaudodamas proga U. Jurgstiesas už nuopelnus bendradarbiaujant ir viešinant AdM archyvą įteikė Juozui Šikšneliui garbingą apdovanojimą – AdM sidabro medalį. Manheimo miesto archyvo istorikė dr. Anja Gillen pranešime „Memelio ir memelenderių istorijos šaltiniai Manheimo archyve“ pateikė informaciją apie šiame archyve saugomą Me melio rinkinį, kuris yra susijęs su Klaipėdos ir Manheimo miestų partneryste, apžvelgė istorinį kontekstą ir globos sutarties tarp Manheimo ir Memelio pasirašymo aplinkybės, taip pat pristatė memelenderių archyve saugomus unikalius dokumentus: 1831 m. Klaipėdos miesto garbės piliečio Carlo Heintzo laišką, originalų 1920 m. Memelio krašto gubernatoriaus generolo Odry manifestą, apie 50 išlikusių Hanso Hartwigo scenos ir kostiumų brėžinių, kurie buvo parengti Klaipėdos miesto teatrui.

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (LNB) Informacijos išteklių departamento di rektorė Jolita Steponaitienė klausytojams pateikė išsamią apžvalgą apie knygų gelbėjimą pokariu, inteligentų pastangas surinkti knygas, rankraščius ir išsaugoti dokumentinį paveldą ateities kartoms. Pranešėjos nuomone, labai svarbu, kad knygos būtų reikalingos. Todėl Nacionalinėje bibliotekoje buvo priimtas sprendimas – pasiūlyti Klaipėdos, Panevėžio, kitoms bibliotekoms atkurti savo kraš to istorines kolekcijas, kad jos būtų prieinamos krašto istorijos tyrinėtojams. I. Simonaitytės bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus vedėja Jurga Bardaus kienė pranešime („Klaipėdos kultūrinio palikimo beieškant: rekonstruojamos bibliotekos atvejis“) pristatė rekonstruojamą senąją Klaipėdos biblio teką „Statdbücherei Memel“, veikusią Klaipėdoje (Memelyje) 1920–1945 m. Bibliotekos kolekcija nagrinėta kaip nedalomas istorinės kultūrinės vertės rinkinys ir kaip knygotyrinių, bibliotekinių, bibliografinių tyrimų šaltinis. Profesoriaus Axelio Walterio (Vokietija) pra nešimas apie virtualią Karaliaučiaus bibliotekų rekonstrukciją iš esmės apibendrino Lietuvos, Vokietijos ir Rusijos mokslininkų pastangas išgelbėti per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintus Karaliaučiaus bibliotekų fondus. Kauno apskr. viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė, Aleksandro Stulginskio universiteto lektorė dr. Rita Urbaitytė pranešime „Išsklaidytų bibliotekų fragmentai Kaune: XVI–XVII amžių knygos“ apibendrino Kauno bibliotekose ir muziejuose saugomų XVI–XVII a. spaudinių nuosavybės ženklų tyrimus. Lenkijos Olštyno vaivadijos viešosios biblio tekos Regioninio informacijos centro direktorė Anita Romulewicz savo pranešime apibendrino jau po Pirmojo pasaulinio karo išblaškytos ir įvairiais laikotarpiais išgrobstytos Raudondvario dvaro grafo Benedikto Tiškevičiaus kolekcijos paieškas, supažindino su atliktų tyrimų rezul tatais. Unikalų ir gausų Nacionalinėje bibliotekoje saugomą Prūsijos valdžios raštų rinkinį, pristatė bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus specialistė Diana Norkūnienė. Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių centro darbuotoja Aušra Rinkūnaitė kalbėjo apie Vil niaus jėzuitų akademijos bibliotekos rankraštinį katalogą, kuris yra svarbus šaltinis tiriant senąją VU bibliotekos istoriją, atskleidžia daug įdomios informacijos apie Vilniaus jėzuitų akademijos biblioteką XVIII amžiuje. A. Baranausko ir A. Vienuolio Žukausko memorialinio muziejaus muziejininkės, VU Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių centro Rankraščių skyriaus vedėjos dr. Ingos Liepaitės pristatyto tyrimo objektas – Antano Baranausko asmeninė biblioteka ir jos rekonstrukcija. Konferencijoje pranešimus taip pat skaitė G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos centro vadovė Audronė Palionienė, LNB Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus atstovė Laura Strabulienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė,

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos instituto (BRIAI) mokslo darbuotojas dr. Vacys Vaivada, LNB Informacijos mokslų departamento direktorė dr. Nijolė Bliūdžiuvienė ir kt. Visi konferencijos dalyviai pabrėžė, kad doku mentinis paveldas turi būti ne tik išsaugotas, bet ir viešai prieinamas. Be to, šiame neribotų galimybių amžiuje labai svarbu kultūros paveldą skaitme ninti – tai leidžia ne tik atstatyti ar susigrąžinti išblaškytus po įvairias institucijas archyvus, bet ir suteikia neribotą prieigą prie dokumentų. Beveik visuose pranešimuose akcentuota bendradarbia vimo svarba, o diskusijų metu buvo aptartos ir bendradarbiavimo galimybės. Konferenciją rėmė Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblio teka, AdM draugija. Jurga Bardauskienė Radviliškiečių viešnagė Baltarusijoje. Lap kričio 22–25 d. Radviliškio rajono savivaldybės ir jos viešosios bibliotekos atstovai buvo išvykę į Baltarusiją pas bendradarbiavimo partnerius. Delegaciją prie Nesvyžiaus rotušės iškilmingai pasitiko U. Radvilaitės teatro artistai, buvo su rengta ekskursija po miesto rotušę, seniausią tokį pastatą šalyje. Netrukus mūsų laukė susitikimas su Nesvyžiaus centrinės rajoninės Pavlo Pronuzo bibliotekos direktore L. Vitko ir bibliotekos dar buotojais. Apžiūrėjome biblioteką, susipažinome su kolegų darbu. Į akis krito tai, kad visur mus pasitiko knygos, o ne kompiuteriai. Nesvyžiaus bibliotekoje įkurtas centras, kuriame vyksta susiti kimai su dvasininkais, kolegos turi bibliobusą, su knygomis keliaujantį į atokesnes kaimo vietoves. Lankėmės dviejuose filialuose – miestelio ir kai mo. Kaimo filialas nustebino dideliu lankytojų skaičiumi: vietovėje gyvena 800 gyventojų, o skaito 500, taigi iš tikrųjų pavydėtinas bibliotekos ir gyventojų ryšys. Miestelio filialas priminė kai kuriuos mūsų filialus – jis renovuotas, erdvus. Atkreipėme dėmesį, kad nėra kompiuterių, lanky tojus pasitinka knygų šiluma. Filiale lankosi vaikai iš Dienos centro kartu su pedagogais, čia jie leidžia laiką tarp knygų, patys vaidina, seka pasakas. Kitą dieną pradėjome ekskursija po Nesvy žiaus pilies kompleksą, vieną įdomiausių Baltaru sijos architektūros paminklų. Kompleksą sudaro pilis-rūmai ir Kristaus kūno bažnyčia, kurioje yra 72 Radvilų karstai-sarkofagai. Šios pilies statybos pradėtos 1583 m., ilgainiui ji buvo sutvirtinta ir toliau gražinama. Nesvyžiaus pilis buvo viena svarbiausių įtakingos LDK Radvilų giminės pilių, ją Radvilos išlaikė net iki Antrojo pasauli nio karo pradžios. 1939 m., į Nesvyžių įsiveržus Raudonajai armijai, buvo priversti pilį palikti. 2001 metais rūmų kompleksas buvo perduotas muziejaus-draustinio „Nesvyžius“ nuosavybėn, nuo 2005 m. Nesvyžiaus pilies kompleksas yra saugomas UNESCO. Didelį įspūdį paliko ir pats Nesvyžiaus mies tas, aplankytas Kraštotyros muziejus, patirtas žmonių svetingumas. Pasidalijome profesinė informacija, naujais sumanymais, projektų idė jomis – tai skatina tobulinti bibliotekų veiklą ir kartu įgyvendinti naujoves. Rima Giedrienė

MŪSŲ KALENDORIUS

2017 KOVAS 1

Sukanka 70 metų poetui, novelistui, vertėjui ALMIUI G RY BAU S K U I (g. 1947). Žr.: Tarp knygų. 2007, nr. 1, p. 4.

PAPILDOMA LITERATŪRA A. GRYBAUSKO KŪRYBA Persimainymai, vaidinimai ir kiti tekstai iš laikų, kai skaityti buvo įdomiau nei gyventi: [novelės ir pjesės] / [dail. R. Orantas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2010(Vilnius: Logo tipas). 94, [2] p.: iliustr. – Turinys: Penktoji stotis; Dafnis; Lankytojas; Išvyka; Kongresas; Televizo rius; Iš vieno objekto istorijos; Mėnulėnas; Stiklo šukės, pageltę puslapiai; Tądien, kitądien, kartais: novelės. Alibi; Vasara su radiju: radijo pjesės. Žuvys: eilėraščiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2007(Kaunas: Aušra). 77, [1] p. VERTIMAI Czesławo Miłoszo Vilnius: tekstai ir fotogra fijos / sudarė M. Matulytė; [tekstus vertė L. Gry bauskas, S. Kondratienė]. Vilnius: Apostrofa, 2012. 194, [2] p.: iliustr. Fuks L. Lavonų degintojas: romanas / iš čekų k. vertė A. Grybauskas. Vilnius: Tyto alba, 2007. 166, [1] p. Hašek J. Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare: romanas / iš čekų k. vertė A. Grybauskas. – 2-oji patais. laida. – Vilnius: Tyto alba, 2012. 718, [5] p.: iliustr. – (Skaitomiausių knygų fondas). Kundera M. Nepakeliama būties lengvybė: [romanas] / iš čekų k. vertė A. Grybauskas. – Pa kart. leid. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, [2016]. 290, [2] p. Miłosz Cz. Pavergtas protas: esė / iš lenkų k. vertė A. Grybauskas. – 2-oji laida.– Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2011. 260, [2] p. – (Milosz 100). Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas: esė / iš lenkų k. vertė A. Grybauskas ir kt. – 2-oji papild. laida, 2011. 275, [3] p. – (Milosz 100). POKALBIAI Almis Grybauskas: „Mano pagrindinius vertimus nulėmė skolos jausmas“ / kalbėjosi E. Malažinskaitė. – Iliustr. // Literatūra ir menas. 2015, nr. 16 (bal. 17), p. 12-14. Bohemoje daugiau nevilties nei žavesio / kalbina N. Butnoriūtė. – Portr. // Nemunas. 2016, lapkr. 10–23 (nr. 19), p. 8-9. Disidentų draugijoje / [užrašė] A. Musteikis. – Iliustr. // Lietuvos žinios. 2011, rugpj. 24, p. 14-15. Jis buvo tikras idealistas ir antimarksistas: poetas, publicistas, vertėjas A. Grybauskas asme niškai pažinojo V. Havelą, išvertė kelias jo knygas – meninės publicistikos ir str. rink. „Kas žmogaus galioje“ ir „Vilties erdvė“ / [užrašė] S. Gudavičius

// Vilniaus diena. 2011, gruod. 23, p. 10; Kauno diena. 2011, gruod. 23, p. 6. Kūrėjo persimainymai / [kalbėjosi] L. Ar monaitė. – Iliustr. // Veidas. 2010, nr. 32(rugpj. 9), p. 44. Laureatas pats matė kaip radosi [Jotvingių] premija / [užrašė] L. Miknevičius. – Iliustr. // Lietuvos rytas. 2007, spal. 8, p. 8. APIE A. GRYBAUSKĄ Bleizys G. Vėluojantis kūnas: [„Žuvys“] // Šiaurės Atėnai. 2008, rugpj. 1, p. 9. Castor&Polux. Atkūryba: [„Žuvys“]. – Iliustr. // Šiaurės Atėnai. 2007, lapkr. 24, p. 11. Čekauskaitė L. Pražydintos prasmės Almio Grybausko „Žuvų“ dainose // Literatūra ir menas. 2007, gruod. 7, p. 4. Dragenytė R. Dainuojančių žuvų poezija: [„Žuvys“] // Metai. 2007, nr. 2, p. 141-143. XX amžiaus literatūros teorijos: konceptualioji kritika. Vilnius, 2010, p. 61-85. Gudelienė D. Almis Grybauskas. – Iliustr. // Elektrėnai. Vilnius, 2006, p. 405-406. Kaziliūnaitė A. Šiek tiek ramesnis, bet spal vingas. – Iliustr. // Nemunas. 2007, spal. 17(nr. 36), p. 2, 12. Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2010, t. 2: biogr., p. 693. Mitaitė D. Soledad sonora: [„Žuvys“] // Knygų aidai. 2008, nr.1, p. 12-13. Nemčinskas T. Nerūdijanti Almio Grybausko spiralė: [„Apžvalgos spiralė“]. – Iliustr. // Nemu nas. 2007, vas. 8-14(nr. 6), p. 9. Nemeikaitė S. Lietuvį rašytoją čekų kalbos išmokė barai: poetas ir vertėjas A. Grybauskas per trisdešimt metų nesugebėjo savęs įtikinti, kad šaunusis kareivis Šveikas – linksmas personažas. – Iliustr., portr.// Klaipėda. 2008, geg. 3, priedas „Šokaladas“, p. 6-7. Radzilavičiūtė G. Almis Grybauskas: tarp Lietuvos ir Čekijos. – Iliustr. // Elektrėnų kronika. 2010, rugs. 10–16(nr. 36), p. 7. Šakienė O. R. Mūsų krašto poezijos grandai: R. Stankevičius, A. Grybauskas, E. Ališanka. – Iliustr. // Elektrėnų kronika. 2012, lapkr. 23-29 (nr. 47), p. 6-7. Vaitkevičiūtė E. „Ir kiekvienas gal esame žvilgs nis…“: [„Apžvalgos spiralė“]. – Iliustr. // Literatūra ir menas. 2007, birž. 29, p. 5. Valentas S. Kalbos stigmos poezijoje: (prō) nōmen. Šiauliai, 2012, p. 20-30. 9

Sukanka 100 metų, kai gimė semiotikos pradininkas, kultūros tyrinėtojas, lingvistas ALGIRDAS JULIUS G R E I M AS ( 1 9 1 7 – 1992). Žr.: Bibliotekų dar bas. 1987, nr. 1, p. 38; Tarp knygų. 1997, nr. 1, p. 44-45; 2007, nr. 1, p. 24-32. PAPILDOMA LITERATŪRA A. J. GREIMO DARBAI O bogach i ludziach: studia o mitologii litews kiej / przekl. B. Marszalik. Kęty: Wydaw. Marek Derewiecki, 2007. 266 p.: lent. – (B-ka KlasykÓw An

tropologii / Inst. Etnologii i Antropologii Kulturowej Universitetu Warszawskiego). – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 259-261. – A. J. Greimo darbų bibliogr.: p. 21-23. – Lenk. Семиотика страстей: от состояния вещей к состоянию души: [эпистемология страстей] / А. Ж. Греймас, Ж. Фонтаний; пер. с франц. И. Т. Меркуловой; предисл. К. Зильберберга. – Москва: URSS, 2007. 334 p.: iliustr., portr. – (Prog ramme A. Pouchkine). – Bibliogr. išnašose. – Dalykų r-klė: p. 330-334. – Rus. APIE A. J. GREIMĄ Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai, 1988–1992 / [sudarė A. Kašubienė]. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, [2008]. 240 p. – Teks tas liet., angl. – Bibliogr. paaišk.: p. 239. Greimo ieškojimas: tarptaut. konf. Algirdo Juliaus Greimo 90-osioms gimimo metinėms pa minėti, Vilnius, 2007 m. lapkr. 9–10: tezės. [Vilnius: VU l-kla, 2007]. 22 p. Hammad M. Vilniaus universitetas: semioti nis architektūros ir planų tyrimas: [knyga skirta A. J. Greimo atminimui] / [iš pranc. k. vertė K. Nas topka]. Vilnius: Vilniaus univ. l-kla, 2014. 113, [3] p.: iliustr., faks. – (A. J. Greimo centro studijos. Semiotika). – Bibliogr.: p. 109-110. Kašponis R. Greimas arti ir toli = Greimas close and far / [į angl. k. vertė J. Motiejūnienė]. Kaunas: Naujasis lankas, 2014. 119, [1] p.: iliustr., faks., portr., žml. – Gretut. tekstas liet., angl. – Bibliogr.: p. 40, 114-116. Katkuvienė J. Aspects of corporeality in the lite rary theory of the 20th century: Roland Barthes and Algirdas Julius Greimas: summary of doctoral the sis: humanities, philology (04H). Vilnius: [Vilnius Univ.], 2012. 35 p. – Aut. darbų sąrašas: p. 33. – Angl. Katkuvienė J. Kūniškumo aspektai XX amžiaus literatūros teorijoje: Roland’as Barthes’as ir Algirdas Julius Greimas [Rankraštis]: daktaro dis.: humanit. mokslai, filologija (04H). Vilnius, 2012. 146 p. – Bib liogr.: p. 135-146 ir išnašose. – Aut. darbų sąrašas: p. 22-23 (8 pavad.). Nastopka K. Literatūros semiotika. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 322, [1] p.: schem. – (Idėjos). – Bibliogr.: p. 317-322. – Dalyk. ir sąvokų bei asmenvardžių r-klės: p. 310-316. Algirdo Juliaus Greimo laiškas Kaziui Jankaus kui. – Iliustr., faks. // „Varpai“: istorija, autoriai, akcentai. Šiauliai, 2011, p. 10-15. Atminimo lenta [Šiauliuose] – A. J. Greimui / K. G. // Varpai. [2011, nr.] 26, p. 296-297. Broden T. F. Algirdas Julius Greimas: išsilavini mas, įsitikinimai, karjera / iš pranc. k. vertė K. Nas topka. – Bibliogr. išnašose // Colloquia. [2014], nr. 33, p. 14-35. Broden T. F. Pirmosios A. J. Greimo publikacijos „Varpuose“: istorija, individas, menas“] / iš angl. k. vertė V. O. Virkau. – Bibliogr. : 5 pavad. // Varpai: lit. alm. Šiauliai, [2015, nr.] 33, p. 91-95. Broden T. F. Toward a biography of Algirdas Julius Greimas (1917–1992). – Bibliogr. str. gale ir išnašose. –Angl.– Iliustr. // Lituanus. [2011], vol. 57, nr. 4, p. 5-40. Čaplinskas A. R. Greimas Algirdas Julius (1917 03 09–1992 02 27): semiotikos profesorius. – Portr. // Čaplinskas A. R. Vilniaus atminimo knyga. Vilnius, 2011, p. 134. Daujotytė-Pakerienė V. Algirdas Julius Grei mas. – Bibliogr. išnašose // Daujotytė-Pakerienė V.

Lietuvių literatūros kritika.: akad. kurso paskaitos. Vilnius, 2007, p. 348-355. Daujotytė-Pakerienė V. Algirdo Juliaus Greimo kalbiniai matymai ir mąstymai. – Bibliogr. išnašose // Daujotytė-Pakerienė V. Kalba ir jos menas. Vil nius, 2009, p. 258-269. Daujotytė-Pakerienė V. Algirdo Juliaus Greimo minties realybė // Baltos lankos. [2009], nr. 30, p. 20-25. Daujotytė-Pakerienė V. Beauty: back to aesthe tics with Algirdas Julius Greimas. – Angl. // The phenomen of beauty and its horizons. [Vilnius, 2009], p. 7-8. Ferrari G. Algirdas Greimas: una vita com plessa, un opera innovativa. –It. – Bibliogr. str. gale // Letteratura lituana. Castel Goffredo, 2013, p. 77-81. Greimo gaudesys: [diskusija „A. J. Greimo planai Lietuvai – kas iš jų“ / moderavo S. Žukas]. – Iliustr. // Literatūra ir menas. 2016, nr. 28 (liep. 15), p. 4-7. Grybauskienė P. Algirdas Julius Greimas: [biobibliografija]. – Iliustr. // Tarp knygų. 2007, nr. 1, p. 24-32. Ivanauskienė M. Literatų gatvė. [Vilnius, 2014], p. 206-207: iliustr. Jablonskienė A. Algirdas ir Aleksandra. Epis tolinis romanas: [„Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai, 1988–1992“]. – Iliustr. // Respublika. 2013, liep. 12, p. 20. Juodinytė-Kuznetsova K. Architectural space and Greimassian semiotics. – Bibliogr: 14 pavad. ir išnašose. – Angl. – Iliustr. // Socialinių mokslų studijos. [2011, t.] 3(4), p. 1269-1280. Kaladinskienė D. Le texte urbain selon Greimas et Toporov.– Pranc.– Bibliogr. išnašose // Literatū ra. Vilnius, 2011, t. 53(4), p. 7-14. Kašponis R. Būsimojo mokslininko vaikystė ir jaunystė Lietuvoje. – Iliustr. // „Varpai“: istorija, autoriai, akcentai. Šiauliai, 2011, p. 272-277. Kašponis R. Greimai ir Prienai. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. 2010, saus. 7, p. 15; Gyvenimas. 2010, saus. 10, p. 4. Kašponis R. Greimo vardo įamžinimas Lietuvo je. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. 2009, vas. 12, p. 14. Kašponis R. Tarpdisciplininės muzikologijos grupės darbai 2014–2016 m. Algirdo Juliaus Greimo atminimo įamžinimas. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. 2016, birž. 17, p. 2. Katkuvienė J. A. J. Greimas letter, manuscripts, notes – the propor deconstruction of his semio tics? –Angl. // Creativity, diversity, development. Kaunas, 2015, p. 83-84. Katkuvienė J. Kvapo reikšmės kūrimasis: keli olfakciniai aspektai A. J. Greimo darbe „Apie netobulumą“. – Bibliogr.: 8 pavad. ir išnašose // Acta humanitarica universitatis Saulensis. Šiauliai, [2013], t. 17, p. 253-260. Keršytė N. A. J. Greimo semiotika teksto ir juslinės patirties analizės kryžkelėje. – Bibliogr.: 14 pavad. // Filosofija. Sociologija. Vilnius, 2009, t. 20, nr. 1, p. 44-54. Keršytė N. A. J. Greimo semiotika Vakaruose ir Lietuvoje: pasenusi mada ar ilgalaikis tyrimo projektas? – Bibliogr. išnašose // Filosofija išeivijoje. Vilnius, 2015, p. 198-212. Keršytė N. Algirdo Juliaus Greimo semiotika tarp logocentrinio ir fenomendologinio mąsty mo. – Bibliogr: 24 pavad. // Baltos lankos. [2009], nr. 30, p. 111-125.

Keršytė N. Struktualizmo ir fenomenologijos „santuoka“ A. J. Greimo semiotikoje. – Bibliogr.: 28 pavad. // Athena. [2009], nr. 5, p. 141-159, 187. Koskela J. Merkityksen transformaatio – A. J. Greimasin semiotiikkaa. –Suom.– Bibliogr. str. gale ir išnašose. – Lent., schem. // Synteesi. Helsinki, 2013, nr. 4, p. 63-77. Kudžma R., Preidytė S. Greimo semiotikos taikymas matematikos tekstų analizėje. – Bibliogr.: 8 pavad. – Iliustr. // Lietuvos matematikos rinkinys. Vilnius, [2013], t. 54, ser. B, p. 129-134. Levina J. Algirdas Julius Greimas apie teatro tiesas ir žmogaus egzistencijos žanrus. – Bibliogr.: 41 pavad. ir išnašose // Kultūros barai. 2016, nr. 7/8, p. 48-59. Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2010, t. 2: biogr., p. 691: portr. Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008, p. 198-199: portr. Mikalauskaitė-Petroff S. Lituanos famosos: Algidas Julius Greimas. – Gretut. tekstas liet., portug. – Portr. // Mūsų Lietuva. 2011, nr. 9, p. 2. Nastopka K. A. J. Greimas. Lietuva Paryžietiš kame veidrodyje: [pokalbis su literatūros kritiku / užrašė] A. Jablonskienė. – Iliustr. // Respublika. 2013, birž. 20, p. 17. Nastopka K. Pavydas pagal Greimą ir Vaižgan tą. – Bibliogr. : 8 pavad. // Teksto slėpiniai. Vilnius, 2009, [nr.] 12, p. 77-95. Oržekauskienė A. Apie neįvykusį Algirdo Juliaus Greimo ir Antano Vaičiulaičio „sandorį“ dėl Kristijono Donelaičio. – Bibliogr. išnašose // Metai. 2016, nr. 12, p. 78-87. Peckus V. Algirdas Julius Greimas: [biogr.]. – Portr. // Peckus V. Rygiškiečiai – mokslo, meno ir kultūros veikėjai. [Marijampolė, 2008], p. 256-258. Pečeliūnas P. Algirdo Juliaus Greimo viešnagė Vilniaus universitete // Alma Mater, 1979. Vilnius, 2009, p. 276-280. Peleckis-Kaktavičius L. Prasmių paieškos: [atsiminimai] // Peleckis-Kaktavičius L. Žodžiai, kurie neišduos. [Šiauliai, 2011] , p. 9-21. Piročkinas A. Ir žmonės, ir knygos turi savo likimus: [„Greimas arti ir toli“] // Mokslo Lietuva. 2014, rugs. 18, p. 7, 11. Prancūzijos lietuvių bendruomenė: istorija ir dabartis. Vilnius, [2009], p. 102-196. Stasiulevičius A. Apie Algirdą Julių Greimą: [atsiminimai]. – Iliustr. // Varpai. [2016, nr. 35], p. 109-112. Strumilaitė-Čepulienė A. Prisimenant A. J. Greimą ir kitus // „Varpai“: istorija, autoriai, akcentai. Šiauliai, 2011, p. 35-36. Šipelytė M. Semiotikas [A. J. Greimas] ir rezistencija // Naujasis židinys-Aidai. 2014, nr. 7, p. 20-27. Šiukčius V. Greimo aktualumas: [„Iš arti ir iš toli“] // Šiukčius V. Likę tekstai. Vilnius, 2008, p. 141-144. Šulgienė N. A. J. Greimo archyvas, papildytas asmeninio susirašinėjimo laiškais // Universitas Vilnensis. 2009, rugsėjis (nr. 4), p. 6. Tarasti E. A. J. Greimo darbai užtikrina jam vietą ateities mieste: [pokalbis su profesoriumi muzikologu / užrašė] G. Zemlickas. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. 2008, gruod. 25 (nr. 22), p. 1, 4, 11. Tarasti E. What is „musical signification“? Who we are and how we got her? – Angl. // Before and after muzic. [Vilnius], 2010, p. 11-14. Vaitiekūnas D. Dvigubos tapatybės diskursas:

(vienos A. J. Greimo pratarmės analizė). – Bibliogr. išnašose str. gale // Kultūrų dialogai šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Vilnius, 2009, p. 221-236. Vaitiekūnas D. Tapatumo aspektai A. J. Greimo reikšmės teorijoje. – Bibliogr.: 5 pavad. // Tapatybės problema XX amžiaus lietuvių literatūroje. Vilnius, 2008, p. 191-199. Vaškevičius A. Algirdas Julius Greimas sugrą žinamas Lietuvai. – Iliustr. // Draugas. 2015, vas. 17, p. 8-9. Vėlius N. Lietuvių mitologijos rekonstrukcija: [A. J. Greimas]. – Lent. // Vėlius N. Baltų mitologija iš sakalo skrydžio. Vilnius, 2012, p. 300-318. Voverienė O. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. Vilnius, 2009, p. 162-170: portr. Wittig-Marcinkevičiūtė E. Aiškiaregiai ar lu natikai?: Algirdo Juliaus Greimo politinės minties skrydis. – Bibliogr. išnašose // Kultūros barai. 2014, nr. 6, p. 64-67. Zowczak M. O technikach tworzenia sensu według Algirdasa J. Greimasa. – Lenk. // Grei mas A. J. O bogach i ludziach. Kęty, 2007, p. 5-23. 10

Sukanka 90 me tų, kai gimė raš y tojas, eseistas, dra maturgas VLADAS D A U T A R T A S (1927–2000). Žr.: Bibliotekų dar bas. 1977, nr. 1, p. 3839; 1987, nr. 1, p. 38; Tarp knygų. 1997, nr. 1, p. 45; 2002, nr. 1, p. 46-47; 2007, nr. 1, p. 44-45. PAPILDOMA LITERATŪRA V. DAUTARTO KŪRYBA Lakštingalų naktis: rinktinė. Vilnius: Versus aureus, [2007] (Kaunas: Aušra). 341, [3] p. – Turi nyje apsakymai: Kažkur prie Ūlos; Senojo Vilniaus gyventoja; Šalia kelio gyvena Petras; Trumpas apsakymas; Pani Viktorija; Lakštingalų naktis; Mirusiųjų traukinys– gyvųjų traukinys; Pokalbis su upokšniu; Ten, kur nardo žuvėdra; Mano svajonių kraštas; Kai nurausta putinas; Prie mėlyno šilo; Ko šilas verkė…; Nebaigtas peizažas. Senojo gluosnio pasaka: novelių romanas. APIE V. DAUTARTĄ Čėsna R. Kai žuvys plaukdavo prie stalo. – Iliustr., portr. // Mokesčių žinios. 2007. spal. 15– 21 (nr. 42), p. 18. Gudavičius R. Pasikalbėkim su upe: šiemet, kovo 10-ąją, Vladui Dautartui būtų 85-eri. – Iliustr., portr. // Žaliasis pasaulis. 2012, kovo 8, p. 1, 8. Įamžintas rašytojo Vlado Dautarto atminimas: [apie Šilelio k. (Kauno raj., Raudondvario sen.) atidengtą paminklą]. – Iliustr. // XXI amžius. 2016, spal. 7, priedas „Abipus Nemuno“, p. 4. Inytė V. Gražiausio pakaunės kaimo svajonė – sulaukti vandentiekio ir klebono: [apie V. Dautartą, G. Adomavičienę ir jų gimtąjį Šilelio k., Kauno raj.]. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. 2016, liep. 2, p. 6-7. Išdalytos V. Dautarto literatūrinės premijos // Dialogas. 2007, kovo 16, p. 6. Koževnikovienė A. Raudondvaryje – dautar tiška proza: [apie jaunųjų prozininkų konkur są]. – Iliustr. // Naujosios tėviškės žinios. 2012, kovo 16, p. 4.

Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2010, t. 2: biogr., p. 467: portr. Mališauskas E. Šilelyje įamžintas rašytojo V. Dautarto atminimas: [apie paminklo atidarymą Šilelio k., Raudondvario sen.]. – Iliustr. // Lietuvos aidas. 2016, spal. 8, p. 5. Skunčikas R. Realybės ir pasakiškumo sąsajos: (Vladas Dautartas): [apys. „Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį“ analizė] // Skunčikas R. Vaikų literatūros etiudai. Klaipėda, 2007, p. 23-25. Uktveris A. Laiko protirpomis: [apie V. Dau tartui skirtą jaunųjų prozininkų konkursą „Teka upe pro šalį“]. – Iliustr. // Žaliasis pasaulis. 2009, kovo 26, p. 1, 8-9. Urba K.Auginančioji literatūra: XX a. lietuvių literatūros tyrimai.Vilnius, [2015], p. 155, 208, 209, 213, 219, 220, 245. Žymūs raudondvariečiai / parengė Z. Orantienė // Sandrava. 2011, gruodis(nr. 3), p. 6. 14

Sukanka 100 me tų, kai gimė pro zinink as, poetas, išeivijos visuomenės veikėjas J UOZAS PAROJUS (tikr. Par šelis; 1917–1970). Gi m ė A nt a l i e sės k., Troškūnų vlsč., Anykščių r. Mokėsi Troškūnų pradžios mokykloje. 1932 m. baigė Anykščių vidurinę mokyklą, kur ir pradėjo rašyti eilėraščius ir spausdinti juos Panevė žio m. spaudoje. 1932–1937 m. mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje, dalyvavo Panevėžio skautų tunto Kęstučio draugovės veikloje ir jai vadovavo, buvo „Meno kuopos“ narys. 1933 m. baigė Kauno karo mokyklą, tuo pačiu metu studijuodamas teisę Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, studijos nutrūko. Vokiečių okupacijos metais gyveno tėviškėje, trum pai dirbo Troškūnų parapijos bibliotekoje. 1944 m. pavasarį išėjo savanoriu į generolo P. Plechavičiaus vietinę rinktinę, bet ją išsklaidžius grįžo vėl tėviškėn. 1944 m. kartu su žmona ir dukrele traukėsi į Vaka rus, bet pakelyje buvo atskirtas nuo šeimos. Kartu su keliais draugais pasidaręs plaustą, perplaukė Baltijos jūrą ir apsistojo Švedijoje. 1944–1948 m. gyveno pabėgėlių stovyklose Europoje. 1978 m. persikėlė į Kanadą, įsikūrė Monrealyje. Čia taip pat buvo aktyvus skautas, vyresnysis skautininkas, 1949 m. sušaukė Monrealio lietuvių klubo narius ir įkūrė dr. J. Basanavičiaus skautų vyčių būrelį prie prancūzų skautų tunto, tapusiu pirmuoju Kanadoje lietuvių skautų sambūriu. J. Parojus buvo šio būrelio vadovas, jo iniciatyva pradėtas leisti skautų laikraštis „Budėk“. 1957 m. persikėlė į JAV ir iki gyvenimo pa baigos gyveno Niujorke, bendradarbiavo spaudoje, buvo Bendrojo Amerikoje lietuvių fondo (BALF) veiklos populiarintojas ir rėmėjas. Rašė eilėraščius, noveles, memuarinę publicistiką. Parengė ir išleido poezijos rinkinius „Sulaužytos die nos“ (1962) ir „Partizanų akys“ (1965), atsiminimų ir literatūrinių esė rinkinį „Sveiki gyvi“ (1964) bei novelių rinktinę „Į laisvę ir mėnulį“ (1968). Poezijoje vyrauja nostalginiai vilties ir tėvynės motyvai, nove lėse apstu vaikystės ir tėviškės prisiminimų vaizdų. Jo publicistika atspindi XX a. vidurio Kanados ir JAV lietuvių bendruomenės veiklą, patriotines nuotaikas. Mirė 1970 m. sausio 2 d. Brukline, Niujorke, JAV.

J. PAROJAUS KŪRYBA Į laisvę ir mėnulį, 1918–1968. New York,: („Vagos“ sp.),1968. 75 p. Partizanų akys: [eilėraščiai] / [ iliustr. piešė J. Juodis]. New York, N. Y.: [s. n.], 1965 (London: Press Nida). 89, [4] p.: iliustr. Sulaužytos dienos / [virš. ir iliustr. piešė M. Žukauskienė]. New York: [s. n.], 1962 (Lon don: Nida). 93, [2] p.: iliustr., portr. Sveiki gyvi: [apsakymai] / virš. dail. M. Žu kauskienė. New York: [aut. leid.], 1964 (London: Nida press). 157, [3] p. APIE J. PAROJŲ Antanaitis A. P. 1962 m. grožinės literatūros balansas –II: [„Sulaužytos dienos“] // Margutis. 1963, nr. 3, p. 17. Jackūnienė O. Z. Juozas Parojus: [biogr. su jo eilėmis]. – Bibliogr. išnašose. – Iliustr., portr. // Jackūnienė O. Z. Paršelynė: apie Anykščių krašto gyventojus Paršelius ir jų palikuonis. Vilnius, 2015, p. 119-130. JAV lietuviai: biogr. žinynas. Vilnius, 2002, t. 2, p. 426. Lietuviškieji slapyvardžiai. Vilnius, 2004, t. 1, p. 206. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1969, t. 36, p. 77. Lietuvių išeivių spaudos bibliografija, 1945– 2000. Vilnius, 2002, t. 1, įr. 4472, 4857-4858, 5472-5473. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 371. Troškūnai. Troškūnai; Vilnius, 1996, p. 92-93. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 323. 22

Sukanka 80 metų, kai gimė poetas J U O Z A S JA R A S (1937–2003). Gimė Joniškyje. Mokėsi Šiaulių mu zikos technikume. 1970 m. baigė Šiaulių neakivaizdinę vidu rinę mokyklą. Dirbo dailininku-apipavidalintoju įvairiose Šiaulių m. įmonėse. Buvo ištikimas K. Donelaičio žemei. Dalyvaudavo šiauliškių organizuojamose talkose arba pats vienas vyk davo tvarkyti Tolminkiemio aplinką. Kristijonui Donelaičiui paskyrė ne vieną eilėraštį. Eilėraščius periodikoje spausdino nuo 1971 m. Šiauliuose buvo išleisti poeto eilėraščių rinkiniai „Po griausti nio šviesa“ (1995 ), „Laiškai iš provincijos“ (1998), „Marioms ąžuolinės durys“ (2001). Kūryba tradi cinė, joje vyrauja vaikystės, gamtos, nesustabdomo laiko motyvai. J. Jaras laikomas vienu lyriškiausiu Šiaulių krašto poetu. Eilės muzikalios, pagal jas kompozitorius D. Andriulis sukūrė keliolika dainų. Išvertė iš latvių k. poeto K. Skujanieko eilėraščių. Nuo 2000 m. priklausė Lietuvių rašytojų sąjungai. Mirė 2003 m. sausio 3 d. Kaune, palaidotas Šiaulių Ginkūnų kapinėse. J. JARO KŪRYBA Laiškai iš provincijos: [eilėraščiai] / [dail. A. Pletaitė-Ruibienė]. Šiauliai: Saulės delta, 1998 (Šiauliai: Titnagas). 56, [1] p., įsk. virš.: iliustr.

Marioms ąžuolinės durys: eilėraščiai. Šiauliai: Saulės delta, 2001 (Šiauliai: UAB „Šiaulių knygri šykla“). 52, [2] p. Po griaustinio šviesa: eilėraščiai. Šiauliai: Saulės delta, 1995 (Šiauliai: Titnagas). 70, [3] p. įsk. virš.: iliustr. APIE J. JARĄ Jaras J. Juozas Jaras: [trumpa autobiogr ir eilėraščiai]. – Portr. // Audruvė. [2001], p. 51-53. Briedytė R. Neatskirtas nuo poezijos // Žemy gala. 2013, nr. 1(15)–2(16), p. 97-98. Bulzgis S. „Laiškuose iš provincijos“ ieškoma susikalbėjimo. – Portr. // Šiaulių naujienos. 1998, spal. 21, p. 9. Bulzgis S. Skaudi netektis: [poeto atminimui] // Jungtys. Šiauliai, [2003], p. 154-155. Glinskas M. Nevalia sutramdyti, jei gimsta: [„Po griaustinio šviesa“]. – Iliustr. // Šiaulių kraštas. 1995, gruod. 9, p. 10. Juozas Jaras – meilės poetas: [audruviečių prisiminimai apie poetą] / V. Tuminienė ir kt. – Portr. // Sidabrė. 2007, kovo 28, p. 5. Kaminskaitė B. Juozas Jaras – meilės poetas: [70-mečio proga]. – Nuotr. // Joniškis. 2007, kovo 30, p. 3-4. Kirkutis V. Baltas kelias amžinybėn: Juozas Jaras, 1937. III. 22–2003. I. 3: [nekrologas] // Literatūra ir menas. 2003, saus. 10, priedas „Die novidis“, p. 11. Kirkutis V. Juozas Jaras: „Dabar gyvenčiau kitaip…“ – Iliustr. // Šiaulių naujienos. 2007, kovo 22, p. 7, 10. Kirkutis V. Laiškai į nugrimuotos kasdienybės teatrą: [„Laiškai iš provincijos“] // Šiaulių kraštas. 1998, birž. 11, p. 10; Knygnešys. 1998, nr. 6/7, p. 7. Kitkauskas N. Poetui Juozui Jarui linkime kū rybinės sėkmės. –Portr. // Donelaičio žemė. 2001, balandis, p. 3. Kulnys J. Juozo Jaro kūryba; Chrizantemos žiedas: pro memoria poetui J. Jarui: [eilėraštis] // Saulės vieškeliais: Šiaulių literatų būtis. Šiauliai, 2013, p. 70-72. Laurutis V. Kone kiekvienas prie Mūzos „Kojų guli“. – Nuotr. // Joniškis. 2007, gruod. 28, p. 5. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 198. Osipova I. Netekome Meilės poeto: [in me moriam]. – Portr. // Sidabrė. 2003, saus. 11, p. 7. Peleckis-Kaktavičius L. Atklastai: [trumpi prisiminimai ir apie J. Jarą] // Nemunas. 2016, bal. 21–geg. 4(nr. 8), p. 10. Prėskienis B. Jaras Juozas: [biogr.] // Šiaulių krašto literatūros panorama. Šiauliai, 2003, p. 195-196. Skaudi netektis: Juozas Jaras (1937 03 22–2003 01 03): [in memoriam]. – Iliustr. // Šiaulių naujie nos. 2003, saus. 8, p. 3. Šileika R. Apsinuodijęs ilgesiu: [„Po griaustinio šviesa“] // Šiaulių kraštas. 1995, gruod. 9, p. 10. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 449. Venckuvienė A. Į poeto jubiliejų – su traktatais ir metraščiais: [jubil. vakaras Šiaulių apskr. P. Vi šinskio VB].– Iliustr. // Šiaulių naujienos. 2002, bal. 12, p. 16. Žilinienė V. P. Višinskio biblioteka neteko bičiu lio: [nekrologas] // Tarp knygų. 2003, nr. 2, p. 39.

Parengė Loreta Pakalniškienė

in this issue Liana Ruokytė-Jonsson. Library Staff as the Foundation for Changes in the Library Sector 1

Mangirdas Bumblauskas. Survey of the Collection of the Cathedral Chapter of the Roman Catholic Diocese of the Samogitian

The new Minister of Culture of the Republic of Lithuania appointed after the election of the Seimas in the autumn of 2016 Liana RuokytėJonsson shares her insights regarding the significance of public librar ies in cultural and information policy. In the Minister’s opinion, in shaping the national cultural policy, of exceptional importance are values of open access, openness, responsibility, professionalism and community engagement declared by the library sector.

The Rare Books and Manuscripts Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania accomplished the processing of one of its oldest collections – the collection of the Cathedral Chapter of the Roman Catholic Diocese of Samogitian (1647–1940). The author introduces the Cathedral Chapter, its history and historical significance as well as describes the collection itself together with other collections containing documents of the Diocese of Samogitian.

Lithuanian Librarians Association Starting the New Year with a New Leadership

Jonas Nekrašius. Personal Library of Vincas Vaitekūnas 3

A short survey of the 10th Congress of the Lithuanian Librarians As sociation, during which the Head of the Association Alina Jaskūnienė, who was ending her term of appointment, reviewed the previous main events, implemented projects, representation of Lithuanian libraries within this country and abroad and cooperation with for eign partners. She emphasized the Association’s increasing role in solving the issues regarding libraries and librarians. The Congress members elected a new leadership of the Association: the Head and the Board consisting of 15 members. The article introduces the As sociation’s new Head Jolita Steponaitienė in an unconventional way by presenting her answers to several questions of the blitz interview of the Tarp knygų magazine.

Eva from the Seashore. The Ieva Simonaitytė Public Library of Klaipėda County as the Guardian of the Writer’s Memory 6 2017 has been announced the year of Lithuania Minor’s chronicler, the writer Ieva Simonaitytė (1897–1978). On this occasion the Director of the Library named after her Juozas Šikšnelis tells how Simonaitytė’s memory is fostered and what traditions regarding her are being developed in Klaipėda and the Public Library of Klaipėda County. The article also reviews archives donated to the Library by regional studies researchers Bernardas Aleknavičius and Vytautas Kaltenis containing the writer’s photographs, letters and manuscripts. (Prepared by Asta Stirbytė)

Kazys Mackevičius: “I Wish the New Government Would Comprehend the Significance of Libraries” 11 A talk with the former long-standing Director of the Lithuanian Technical Library Kazys Mackevičius, who held the position of the executive of this Library for three decades. He recollects the begin ning of his professional career and its main stages as well as shares his thoughts about the role of librarianship, libraries and librarians in the development of today’s society. (Interviewed by Jūratė Bičkauskienė)

Liucija Citavičiūtė. Donelaitis’s Cultural Inheritance from the Perspective of the 21st Century 14 Under this issue’s heading “New Publications” we introduce the new book in three parts by Domas Kaunas Kristijono Donelaičio atminties paveldas (“Memorial Heritage of Kristijonas Donelaitis”). The author of the article says that “this book is an attentive bibliological researcher’s glimpse at the cultural inheritance of Donelaitis, its pro motion and monumentalization starting with the 19th century until today.” The first part of the book is the most intriguing – its subject is the hypothetical personal library of Donelaitis and the attempt to reconstruct it. The book contains visual material from the personal archive of Domas Kaunas as well as archives from German and Lithua nian archives and research and personal libraries.

The article is about the personal library of the regional history researcher, museologist and Esperanto activist Vincas Vaitekūnas (1908–1987), the major part of which was moved to the “Aušra” Museum of Šiauliai after his death. The author of the library care fully marked his books with provenance signs: exlibris, stamps or his signature. The books of the library contain numerous dedications, records of donation and marginalia.

Smart Searching, or How to Safeguard Privacy

The publication draws on the article by Sandra Garcia-Rivadulla from the Willis Towers Watson’s Research and Innovation Center, which addresses the problem of breaching privacy rights when providing personalized results of online searching. A conclusion is made that users of internet search systems and social networks should keep abreast with the development of information technologies and be aware of potential dangers. (Prepared by Tomas Auškalnis)

A Library with Traffic Lights in the Window

In autumn of 2016 there was an international seminar held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania on the occasion of the opening of the New Children’s Space, during which the Direc tor of children’s library “Rum för Barn” in Stockholm Helena Gomér told about a successfully implemented model of children’s library. The article draws on her report and educational material prepared by her. (Prepared by Inga Mitunevičiūtė) Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2017 Nr. 1 (696) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2017 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius tel. (8 5) 239 8687, e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2017 01 26 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 550 egz. Užs. nr. 11123 Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

In the world of books No 1 (696) 2017 Martynas Mažvydas National Library of Lithuan ia Monthly. Published in Lithuan ian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2017 Address: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius, Lithuania tel. +370 5 239 8687, e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt