Issuu

„Tarp knygų“ archyvas

In the world of books No 7/8 (690/691) 2016 Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Monthly. Published in Lithuanian F. 1949 Address: K. Sirvydo g. 4, LT-01101 Vilnius, Lithuania fax (370 5) 23 9111 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

liepa-rugpjūtis • 2016 – bibliotekų metai

2016 Nr. 7/8 (690/691) ISSN 0868-8826

ISSN 0868-8826

2016 Nr. 7/8 (690/691) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2016 K. Sirvydo g. 4, 01101 Vilnius, tel. (8 5) 239 8687, faks. (8 5) 263 9111 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2016 08 12 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 550 egz. Užs. nr. 30208 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

ŠIAME NUMERYJE

IN THIS ISSUE

MŪSŲ METAI

Augustinas Vizbaras. Reikia komunikuoti apie poreikius ir ateities perspektyvą 1 NACIONALINĖ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ

Kokią ateities biblioteką kuriame šiandieną. Tarptautinės konferencijos „Skaitanti visuomenė: paradigmų kaita XXI amžiuje“ apžvalga. Parengė Žydrė Vėtienė (Pabaiga. Pradžia 6 nr.)

POKALBIS

Jurgis Didžiulis: „Linkėčiau bibliotekoms padėti visuomenei laužyti stereotipus“. Parengė Vaidenė Grybauskaitė

TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

Neringa Tamašauskaitė. Darbų sūkuryje – be poilsio: „LiLaEst 2016“ įspūdžiai 8 NAUJI LEIDINIAI

Viktorija Pukėnaitė. Skola, grąžinta su kaupu 12 ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Arida Riaubienė. Atvirukų lietuvių kalba leidyba Rusijoje 1905–1917 m. 14 Bronislava Spevakovienė. Pirmasis Palangos laikraštis „La Limande“ 17 SUKAKTYS

Vytautas Narbutas. Liūdesio žmogus Aputis. Juozo Apučio aštuoniasdešimtmečiui 19 Jonas Juškaitis. Pasigendu. Juozo Apučio aštuoniasdešimtmečiui 22 MUMS RAŠO

Laimė Gabrielė Lukošiūnienė. Mano atminties knygos 25 ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

BIBLIOTEKOS PAŽANGAI 2

BIBLIOTEKŲ SUKAKTYS

Augustinas Vizbaras. It is Essential to Keep Informed About the Needs and Future Perspectives

A co-establisher of the high technology enterprise Brolis Semiconductors and the patron of the Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Public Library of Panevėžys County Augustinas Vizbaras shares his insights about the possibilities for libraries to unlock their potential during this Library Year. Žydrė Vėtienė. What is the Future Library that We are Creating Today: The International Conference “Reading Society: Paradigm Shift in the 21st Century”

The survey of the second day of the international conference of library professionals from Northern and Baltic countries “Reading Society: Paradigm Shift in the 21st Century” and its summing-up. Both plenary reports and parallel Pecha Kucha sessions focused on developing traditional and information literacy, reading promotion and projects on reducing exclusion as well as discussed peculiarities of the use of electronic resources, behaviour patterns of library users, etc. (End. Beginning in Issue No. 6). Jurgis Didžiulis: “I would Wish Libraries to Help Society Break Stereotypes”

A talk with the composer and performer of music Jurgis Didžiulis, the initiator of meetings with the local community Meno #reanimacija bibliotekose (“Reanimation of Art at Libraries”). He shares his impressions from these meetings, his thoughts about the role of libraries in consolidating the local community and promoting its positive changes as well as recalls the library of his childhood and tells about developing reading habits in the family. (Prepared by Vaidenė Grybauskaitė). Neringa Tamašauskaitė. Within a Vortex of Non-Ending Tasks: LiLaEst 2016 Impressions

The article introduces the traditional seminar of the national libraries of the Baltic countries LiLaEst, which has a history of more than 40 years and is held alternatively in each of the three countries. The theme of this year’s seminar held in Estonia was “The National Library: Changes that are in Store for National Libraries During the Next Decade”. Representatives of the national libraries of Lithuania, Latvia and Estonia surveyed the present situation of the libraries, presented visions of their future and participated in discussions featuring topics of current interest. The recreation programme included tours of the locality, communication at parties and reminiscences about bygone traditions. The article also includes personal impressions of the participants from Estonia, Latvia and Lithuania. Viktorija Pukėnaitė. Debt Wholly Repaid

2015 saw the publication of the compilation of children’s literature research materials by Dr. Kęstutis Urba Auginančioji literatūra (“The Nurturing Literature”) consisting of previously published supplemented and revised texts. The book, which consists of three parts, introduces individual periods in the development of children’s literature of the 20th century and overlooks literary works of these periods. Arida Riaubienė. Publication of Postcards in the Lithuanian Language in Russia During the Period of 1905–1917

IN MEMORIAM

Aldona Matulaitytė-Staskevičienė (1933 11 19–2016 08 04)

MŪSŲ KALENDORIUS

Loreta Pakalniškienė. 2016 rugsėjis-spalis 41

Postcards that reflect flashes from the history of Lithuania and portrayals of famous public figures allow to return to the past and evaluate it. The article presents the publication of Lithuanian postcards in Russia in 1905–1917, overviews activities of a group of publishers and introduces some interesting moments from postcard publication stimulated by contemporary cultural and social affairs. Bronislava Spevakovienė. The First Newspaper of Palanga La Limande

This year sees the 130th anniversary of the first newspaper of Palanga La Limande (“Flatfish”). It was a “comic weekly of the bathing season” with hand-written texts in French. We know of four issues published in the summer of 1886. The initiators of the newspaper were the Counts Tyszkiewicz, who understood the need to diversify recreation for holidaymakers in Palanga.

Rengia

Jūratė Bičkauskienė (vyr. redaktorė) Žydrė VĖTIENĖ (straipsnių redaktorė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Loreta Pakalniškienė (bibliografijos redaktorė) Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Kostas Stankevičius (dizaineris) Jolanta Jūrėnienė (kompiuterininkė)

Redakcijos kolegija

Danguolė Abazoriuvienė Erika Buivydienė Vytautas Gudaitis Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Alina Jaskūnienė Ineta Krauls Irena Krivienė Rimalda Kvietkauskienė Sandra Leknickienė Juozas Šikšnelis

VirŠeliuose

pirmame: vasaros dienos Eismoje „LiLaEst2016“ dalyvius smagiai įsupo dirbti be poilsio. Andriaus Grigalaičio nuotr. Ketvirtame: bibliotekų dokumentai ir jų kolekcijos iš UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos rankraštis„Taislius augyminis“ (1835–1843 m.), saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Tai pirmasis lietuviškas botanikos veikalas, parašytas originalia rašyba žemaitiškai, ir vienas iš trijų pirmųjų XIX a. mokslo veikalų, sukurtų lietuvių kalba. Įklijuotos iliustracijos (248 piešinėliai) iškirptos iš S. B. Jundzilo veikalo „Botanikos pradmenys“ („Początki botaniki“) 2 d. (1804–1805 m.)

Vytautas Narbutas. Man of Sorrow: The 80th Anniversary of Juozas Aputis

The geographer and prose writer Vytautas Narbutas shares his reminiscences about a friend of his, the writer Juozas Aputis. He tells about their first meeting, the surprising effect that Aputis’s first short stories had on him, the adventures that they jointly experienced, moments of everyday life that stuck in the memory, etc. The reminiscences reveal unknown aspects of Aputis’s personality. Jonas Juškaitis. He is Still Missed: The 80th Anniversary of Juozas Aputis

In his reminiscences about Juozas Aputis, the poet and translator Jonas Juškaitis says that he still misses him. Their acquaintance started as far back as 1959, when they worked as members of the editorial staff of Literatūra ir menas (“Literature and Art”). The article tells about their naughty pastime during the early years of their careers as editors and their extraordinary life-long friendship. Laimė Gabrielė Lukošiūnienė. Books from My Past

The former long-standing staff member of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Head of the Arts Department Laimė Gabrielė Lukošiūnienė shares her reminiscences about books that shaped her personality and tells funny, sad and even mystic stories related to them.

Translated by Tomas Auškalnis

mūsų metai

REIKIA KOMUNIKUOTI APIE POREIKIUS IR ATEITIES PERSPEKTYVĄ Nesu kultūrininkas ir man labai sunku spręsti apie bibliotekų vaidmenį Lietuvos kul tūros kontekste, tačiau tikiuosi, kad šiais me tais bibliotekos išnaudos gerą progą priminti visuomenei apie save ir pristatyti šių institucijų svarbą moderniame gyvenime. Taip pat manau, kad reikėtų reklamuoti bibliotekininko specia lybę, supažindinti su moderniais šios profesijos aspektais, reikalingomis žiniomis bei įgūdžiais. Tokie „teminiai“ metai atkreipia visuomenės ir valdžios dėmesį, todėl ne mažiau svarbu ko munikuoti apie poreikius ir ateities perspekty vą. Man atrodo, kad visuomenėje egzistuojantis stereotipas apie biblioteką ir bibliotekininko specialybę yra pasenęs ir paremtas tik įsivaiz davimu, kad tai vieta, kur yra daug knygų. Tokie metai yra puiki proga šį stereotipą sugriauti ir parodyti, kokia moderni yra biblioteka, kokias duomenų bazes leidžia pasiekti ir kaip kiekvienas gali naudotis prieiga prie pasaulinių žinių praktiškai realiuoju laiku. Tai itin svarbu dirbant su aukštosiomis technologijomis ir inovacijomis. Linkiu jums sėkmės dirbant svarbų darbą! Augustinas Vizbaras Aukštųjų technologijų įmonės „Brolis Semiconductors“ bendraįkūrėjis, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos globėjas

nacionalinė lietuvos bibliotekų savaitė

KOKIĄ ATEITIES BIBLIOTEKĄ KURIAME ŠIANDIENĄ Tarptautinės konferencijos „Skaitanti visuomenė: paradigmų kaita XXI amžiuje“ apžvalga Pabaiga. Pradžia 6 nr.

Atskirties mažinimo projektai Pirmąjį pranešimą „Kai bendruomenės formuoja ir skatina skaitytojus“ skaitė Randerso bibliotekos (Dani ja) plėtros konsultantė Marie Garsdal Brøsted. Specialis tė papasakojo apie 2014 m. Danijos kultūros ministrės inicijuotą kampaniją „Danija skaito“ ir pristatė kartu

Gerdos Putnaitės nuotraukos

Balandžio 29 d., antrąją tarptautinės Šiaurės ir Baltijos šalių bibliotekų specialistų konferencijos „Skaitanti visuomenė: paradigmų kaita XXI amžiuje“ dieną, vyko plenarinė ir dvi paralelinės Pecha Kucha pranešimų sesijos. Didžioji dalis šios dienos pranešimų buvo skirta dalijimuisi gerąja patirtimi.

su partneriais įgyvendintą skaitymo skatinimo projektą, padėjusį sudominti knygomis probleminio Randerso rajono gyventojus. Projekto rengėjai pasirūpino, kad knygos pa siektų rajoną, kuriame nėra bibliotekos: vežė jas į gatves, kabino netikėtose prieina mose vietose (pavyzdžiui, ant medžių šakų), įrengė Marie Garsdal Brøsted nemokamas bibliotekėles, organizavo susitikimus ir žygius su autoriais bei kt. Tokiu būdu maždaug 1000 projekto logotipu pažymėtų bibliotekai nebereikalingų knygų surado naujus namus. M. Garsdal Brøsted įsitikinimu, projekto sėkmę lėmė „maži paprasti dalykai, kuriuos buvo galima nedelsiant išmėginti ir įgyvendinti“. Anot pranešėjos, svarbiausias laimėjimas, kad knyga šioje miesto dalyje įgijo kitą vertę, o pats rajonas – naują įvaizdį. Antrasis pranešimas „Ma žiausių pastangų reikalau janti informacijos ieška – esminis bibliotekininkų dar botvarkės klausimas“ buvo parengtas Vilniaus univer siteto bibliotekos atstovų Indros Andrijauskaitės, Eglės Valiuškevičiūtės ir dr. Vinco Grigo. Pranešėjai apžvelgė kartu su kolegomis atliktą Indra Andrijauskaitė tyrimą, kuriuo siekta įvertinti Vilniaus universiteto bibliotekos informacijos išteklių aktualumą rengiant daktaro disertacijas. Tyrėjai, iš analizavę dalį 2014 m. Vilniaus universitete apgintų įvairių mokslo sričių disertacijų, nustatė, kokiais šaltiniais naudojosi doktorantai rengdami mokslo darbus. Paaiškėjo, kad „daugiau kaip pusė informa

Plenarinės sesijos moderatoriai Sandra Leknickienė (LNB) ir Uldis Zarinis (Latvijos NB)

cijos šaltinių studentai gali gauti nesinaudodami bib liotekos paslaugomis“. Tai kelia rimtų klausimų apie akademinės bibliotekos vai dmenį suteikiant prieigą prie informacijos šaltinių ir apie prisitaikymą prie pa sikeitusių paieškos įpročių, reikalaujančių kuo mažiau pastangų. Tyrėjų manymu, Eglė Valiuškevičiūtė „jei bibliotekos nesikeis, šie skaičiais tik augs, todėl bibliotekininkai turi stebėti, kaip keičiasi doktorantų požiūris į informacijos iešką“. Hesleholmo viešosios bib liotekos (Švedija) direktorė Anette Mjöberg, supažindi nusi su vadovaujamos bib liotekos veikla, papasakojo apie Švedijos viešųjų biblio tekų iniciatyvas skatinant pabėgėlių ir prieglobsčio ieš kotojų integraciją. Viena iš jų – „Kalbos kavinė“, kurioje renkasi imigrantai, norintys Anette Mjöberg išmokti švedų kalbos. Jiems padeda bibliotekos darbuo tojai ir savanoriai. Taip pat imigrantams buvo sudaryta galimybė „pasiskolinti“ švediškai kalbantį žmogų, t. y. „kalbos draugą“. Kitas projekto iniciatorių išbandytas būdas – tos pačios knygos skaitymas dviem kalbomis. Biblioteka įsigijo knygų arabų ir švedų kalbomis, kurias tėvai namuose skaitė vaikams. Bendradarbiaudama su Vaikų sveikatos centru, biblioteka parengė projektą ir patiems mažiausiems gyventojams. Bibliotekininkai, aplankę 6–12 mėnesių kūdikių tėvus, dovanojo knygų ir mokė jas skaityti mažyliams, pasakojo apie tokio bendravimo svarbą. Seinejokio viešosios bib liotekos (Suomija) direkto rė Mervi Heikkilä pristatė skaitymo sutrikimų turinčių vaikų klubo „Lukukerho“ veiklą. Įgyvendinant projektą (2013–2015 metais) trylikoje savivaldybių buvo įkurta 17 tokių klubų, didžioji jų dalis tęsia veiklą iki šiol. Į kassa vaitinius susitikimus renkasi Mervi Heikkilä 8–9 metų sunkiai skaitantys vaikai, atrinkti bendradarbiaujant su mokyklomis. Klubo veikla organizuojama taip, kad vaikai nesijaustų

7 8 9 1. Pecha Kucha pranešimų sesijos auditorija. 2. Pecha Kucha pranešimą pristato Mykolas Simas Poškus. 3. Su mobiliąja biblioteka ant dviračio ratų supažindina Laima Pačebutienė. 4. Pecha Kucha pranešimų sesijos moderatorės Giedrė Čistovienė ir Virginija Švedienė. 5–6. Įspūdžiais apie konferenciją dalijasi Danijos bibliotekų asociacijos Vykdomojo komiteto narys Martinas Lundgaardas-Lethas, dalyvavęs ir pirmosiose Šiaurės-Baltijos šalių konferencijose, ir Uldis Zarinis. 7–9. Pranešėjos Pirkko Lindberg, Toma Apynytė-Kirslienė, Gitte Beha Smed

mokomi: kartu skaito receptus ir pagal juos gamina, pasakoja perskaitytus anekdotus, kuria juokingas is torija ir pan., todėl jie labai noriai įsitraukia į procesą. Anot pranešėjos, toks mokymosi būdas davė puikių rezultatų: „Klubus lankiusių vaikų mokytojai ir tėvai teigia pastebėję, kad vaikams tapo lengviau susikaupti, jie sklandžiau skaito, atpažįsta žodžius ir geriau supranta skaitomą tekstą“. Informatyvūs trumpieji pranešimai Paralelinėse Pecha Kucha pranešimų sesijose daug dėmesio skirta tradicinio ir informacinio raštingumo ugdymo, skaitymo skatinimo, bibliotekų vartotojų elgse nos, elektroninių išteklių naudojimo ir kitoms temoms. Didžiąją dalį pranešimų skaitė Lietuvos bibliotekų spe

cialistai: Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė Dainora Narkūnienė papasakojo apie „Utenos radijo“ transliuojamą bibliotekos darbuotojų rengiamą laidą „Stotelė – biblioteka“; Lietuvos medicinos mokslų universiteto Bibliotekos ir informacijos centro vyresnioji informacijos specialistė Gintarė Bolnytė su pažindino su universitete prieinamomis elektroninėmis knygomis; Lietuvos edukologijos universiteto bibliote kos direktorė Emilija Banionytė ir Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos duomenų bazių administratorė Jevgenija Ševcova paaiškino, kokios informacijos galima gauti analizuojant elektroninių išteklių naudojimo sta tistinius duomenis; Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Danutė Karlienė pristatė naujas bibliotekos informacines paslaugas ir skaitymo skatinimo

iniciatyvas; Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus riuo siekta paskatinti dažniau skaityti tėvus, auginančius viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė Nerin mažamečius vaikus; Suomijos bibliotekininkų draugijos ga Androšiūnaitė papasakojo apie bibliotekininkams vykdomoji direktorė Rauha Maarno supažindino su savo skirtą virtualią mokymosi aplinką; Mykolo Romerio šalies elektroninių knygų rinka ir bibliotekų vaidmeniu universiteto lektorius Mykolas Simas Poškus kalbėjo apie joje; Kuoknesės bibliotekos (Latvija) Vaikų skyriaus biblioterapijos taikymą šiuolaikiniams vaikams, pabrėž vyresnioji bibliotekininkė Antra Vasiļevska papasakojo damas būtinybę visa tai pateikti prieinamai ir patrau apie Z kartos vaikų skaitymo įpročių formavimą kaimo kliai; Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios viešojoje bibliotekoje ir jo teikiamą naudą. bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Laura Juchnevič papasakojo apie naujų skaitymo skatinimo formų paiešką Konferencijos rezultatai ir pristatė skaitymo festivalį „(Re)Start“; Šiaulių miesto Per dvi dienas iš viso perskaityti 36 žodiniai ir pri savivaldybės viešosios bibliotekos „Šaltinėlio“ filialo statyta 11 stendinių pranešimų. Konferenciją finansavo vedėja Rita Božienė supažindino su Z kartos elgsenos Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija, ypatumais ir pasidalijo bibliotekos patirtimi formuojant organizavo Lietuvos bibliotekininkų draugija ir Helsinkio jų vertybes; Vilniaus Gedimino technikos universiteto miesto biblioteka kartu su partneriais: Lietuvos naciona bibliotekos bibliotekininkė Lina Mikučionytė papasakojo line Martyno Mažvydo biblioteka, Vilniaus universiteto apie Z kartos studentų poreikiams pritaikytas modernias komunikacijos fakultetu, Apskričių viešųjų bibliotekų bibliotekos paslaugas; Kauno technologijos universiteto asociacija, Kauno apskrities ir Birštono viešosiomis biblio atstovė Aistė Pranckutė pasidalijo tyrimo apie studentų tekomis, Latvijos ir Lietuvos bibliotekininkų draugijomis, prioritetus renkantis spausdintus ir elektroninius lei bendrovėmis ,,Asseco Lietuva“ ir ,,Prezentacijų spektras“. dinius rezultatais; Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėja Aldona Šiaulienė papasakojo, kodėl jaunieji lankytojai dažnai renkasi knygas apie neigiamus personažus; Klaipėdos apskrities Ievos Simonaity tės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Laima Pačebutienė pri statė skaitymą netradicinėse erdvėse propaguojančią mobiliąją biblioteką ant dviračio ratų; Panevėžio apskri ties Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos specialistė Toma Apynytė-Kirslienė supažindino su Panevėžyje studijuojančių bibliotekos lankytojų skaitymo įpročiais. Gerąja patirtimi pasidalijo ir sve LBD pirmininkė Alina Jaskūnienė (kairėje) dėkoja konferencijos organizacinio komiteto nariams: Astai Naudžiūčiai iš užsienio: Latvijos universiteto nienei, Emilijai Banionytei, Krisitinai Virtanen, Aistei Stankevičei, Sandrai Leknickienei (ir nuotraukoje nesantiems prof. Arvydui Pacevičiui ir Marijai Stonkienei) doktorantė Aiga Grenina papasakojo Tarptautinės konferencijos dalyviai renginį įvertino apie galimus bibliotekos ir paauglių sąveikos būdus; Helsinkio miesto bibliotekos vyriausioji edukacinės veik puikiai, nes konferencija buvo praktinio pobūdžio ir labai los specialistė Lea Kuusirati pasidalijo patirtimi, įgyta informatyvi, organizatoriai suteikė galimybę pasirinkti mokant vaikus medijų ir informacinio raštingumo; Tam iš kelių plenarinių sesijų, o pranešimus skaitė skirtingų perės miesto bibliotekos (Suomija) paslaugų sektoriaus Šiaurės ir Baltijos šalių bibliotekų atstovai. Ypač svarbu, direktorė Pirkko Lindberg supažindino su bibliotekos kad buvo pasiūlytas platus įvairų pranešimų spektras, organizuojamu mokinių medijų raštingumo ugdymu ir sudaryta galimybė pasidalyti sukaupta patirtimi ir įgyti aptarė bendradarbiavimą su mokyklomis; Danijos rūmų žinių, užmegzti naujų kontaktų tarptautiniu lygmeniu. ir kultūros vertybių agentūros vyresnioji patarėja Gitte Dalyvių teigimu, ši konferencija ne tik pateisino, bet ir Beha Smed papasakojo, kaip kuriama naujoji Danijos pranoko daugumos jų lūkesčius ir atskleidė skirtingų bibliotekų strategija; Herningo bibliotekos (Danija) plėt šalių bibliotekų potencialą kurti stiprias bendruomenes. ros vadovė Sara Jorgensen pristatė projektą „Skaityk“, ku Parengė Žydrė Vėtienė

Pokalbis

JURGIS DIDŽIULIS: „LINKĖČIAU BIBLIOTEKOMS PADĖTI VISUOMENEI LAUŽYTI STEREOTIPUS“ 2016-aisiais minime ne tik Bibliotekų, bet ir Bendruomenių metus. Šia proga apie bibliotekų vaidmenį telkiant bendruomenę ir skatinant teigiamus pokyčius kalbiname muzikos kūrėją ir atlikėją Jurgį Didžiulį. Jis kartu su komanda „dirigavo“ projekto „Bibliotekos pažangai 2“ inicijuotai akcijai „Meno #reanimacija bibliotekose“, kuria siekta atgaivinti bibliotekas ir jų erdves, parodyti, kaip didėja jų nauda bendruomenėms.

Kokį matote bibliotekų vaidmenį buriant bendruomenes, skatinant jų kūrybiškumą ir iniciatyvumą? Tikiu, kad bibliotekų vaidmuo gali būti labai svarbus. Bet tai yra viena iš situacijų, kai pati biblioteka turi pa rodyti, ką gali. Ir reikia žiūrėti, kokių yra išteklių, kokie žmonės, ar jie nori keistis. Bet kokia transformacija yra sudėtinga, tai skausmingas procesas. Ypač, kai vyrauja seni įpročiai, mažai lankstumo. Manau, kad šiuo metu yra labai gera galimybė, nes bibliotekos gali permąstyti savo vaidmenį ir pateikti jį iš naujo. Tai yra šaunu. Kaip aš tai įsivaizduoju? Manau, kad biblioteka gali būti miesto Hub’as, kultūros, informacijos centras, dalijimosi žiniomis vieta, kur atėjęs žmogus drąsiai

Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje (Joniškio r.)

sakytų: „Aš moku pinti, noriu rengti pynimo stovyklas, mokymus“. Jeigu žmonės supras, kad ta erdvė priklauso jiems, jei seni stereotipai bus sugriauti, tuomet atsiras įvairiausių galimybių. Daug kas priklauso ir nuo pačios bendruomenės. Tai Jūs biblioteką matytumėte kaip erdvę, kurią lankytojai gali išnaudoti? Yra trys pagrindiniai dalykai: pirmas – erdvė, kurią galimą išnaudoti, antras – žmonės, kurie gali patarti, pa dėti ieškoti informacijos, padėti ugdytis, trečias dalykas – biblioteka kaip sąvoka, kaip žinių dalijimosi draugija. Tai jau nepriklauso nuo fizinės erdvės, ta dvasia gali išeiti ir už bibliotekos ribų. Panašiai kaip virtualiose bibliotekose. Taigi reikia viską permąstyti iš naujo. Aš matau tas tris sferas ir manau, kad tai įmanoma. Bibliotekos, planuodamas savo veiklą, daug dėmesio skiria skaitymo skatinimui, stengiasi kuo anksčiau pradėti pratinti prie knygos pačius mažiausiuosius. Kokia Jūsų, auginančio du sūnus, patirtis? Ar lengva įsiūlyti knygą ir kovoti su kompiuteriu? Ir kokios priemonės, Jūsų nuomone, veiksmingiausios? Mes stengiamės apriboti kompiuterius ir planšetes namuose, labai griežtai, reguliuojame valandomis. Labai gerai, kad Erika daug laiko praleidžia su vaikais vakarais

Projekto organizatorių nuotraukos

Kokie jūsų pirmieji vaikystės ar jaunystės įspūdžiai, susiję su bibliotekomis? Kai pirmą kartą apsilankiau bibliotekoje, gyvenau Filadelfijoje. Man buvo gal 4–5 metai. Prisimenu, tai buvo labai keista vieta, nes tiek daug knygų ir labai tylu, negalima garsiai kalbėti. Pirminis mano įspūdis – kad tai lobynas. Po to susidraugavau su bibliotekininkėmis. Buvo keista po truputį patirti vis naujų įspūdžių. Aišku, tada dar reikėjo mokytis naudotis korteliniais katalogais iš medinių spintelių, ten ieškodavau. Bet mano įspūdžiai visuomet buvo geri. Vis dėlto knygos formuoja asmeny bes, o kai žmonės tau po truputį nurodo kelią, lengviau surasti savo vietą tame lobyne, atrasti save. Kai persikėliau į Kolumbiją, dažniausiai lankydavausi mokyklų bibliotekose. Jos buvo puikios, o didžioji centri nė biblioteka buvo toli, pačiame miesto centre. Kad ten keliautum, turėjai turėti konkretų tikslą – į parodą ar kitą svarbų renginį. Centrinė biblioteka buvo kaip kultūros erdvė, labai aukšto lygio – rimtos parodos, rimti koncertai. Tokio jausmo, kad esi laukiamas, kad ten gali augti, nebuvo.

bendraujant su jaunaisiais Vilniaus centrinės bibliotekos Pilaitės filialo lankytojais

ir skaito. Aš irgi skaitau, bet Erika yra prisiėmusi šį įsipa reigojimą. Vaikams skaitome kiekvieną dieną. Kai vaikai mato, kad pats skaitai, jie irgi nori, jiems pasidaro įdomu, ir tai labai gerai. Pradėti reikia nuo ritualo, formuoti įprotį, kad vaikas jaustų, jog vakarais mes skaitome. Ir dabar labai gražu, kai vyresnėlis skaito mums. Viskas tarsi apsivertė. Vakar prisipirkom knygų, ir matydamas, kaip abu jas varto, suprantu, kad jie skaito ir dalijasi vienas su kitu. Taigi visų pirma turėtų būti tėvų pareiga formuoti šį įprotį.

Aktyviai dalyvaujate visuomeniniame gyvenime, kuriate ir išbandote įvairias inovacijas, skaitote paskaitas apie savanorystės ir socialinių ryšių vertę, taip pat esate projekto „#reanimacija“ įkūrėjas. Kaip kilo idėja reanimuoti visuomenę per meną? Man labai didelį įspūdį paliko vieni draugai meni ninkai, kurie kurdavo meną visuomenės labui, o ne dėl atlyginimo. Jie – dvasingai nusiteikę žmonės, bet ne religijos prasme, labiau dėl to, kad tiki, jog skleisdamas kūrybinę galią gydai ir save, ir kitus. Bet jie to nevadino reanimacija. Tokia buvo jų veiklos kryptis. Ir aš supra tau, kad man šitoje sumaterialėjusioje, vartotojiškoje visuomenėje labai to trūksta. Ypač, kai žmonės matuoja gyvenimo kokybę pagal uždirbtus ir išleistus pinigus... Maniau, kad reikia tam tikros pusiausvyros. Ir pirmasis „#reanimacijos“ bandymas buvo labiau orientuotas į visuomeninius, o ne materialinius ryšius. Po to svarstė me, kad reanimacija gali būti bet kas. Bet koks teigiamas pokytis. Taigi „#reanimacija“ prasidėjo nuo noro dalytis ir daryti tai, ko nemotyvuoja pinigai, kas neapčiuopiama. Kaip prasidėjo Jūsų ir projekto „Bibliotekos pažangai 2“ bendradarbiavimas?

Kai Renata ir kiti pro jekto žmonės pamatė, ką mes darome su „#reani macija“, sakė: „Tai labai įdomu, gal ir mums ga lėtų praversti“. Dabar ir kitos institucijos domisi, supranta, kad tai gera ga limybė. Mes esame įpra tę organizuoti renginius, kuriuos stebi žmonės, ži nome, kaip jie turi vykti, bet norisi kažko daugiau. Manome, kad reikia pa pankuoti, išlaisvinti vidinę jėgą. Verslo vadybos žody ne yra sąvoka disruptive practice (liet. griaunamoji praktika), ir mes manome, kad tai leidžia „tekėti kūrybinėms sultims“. Taigi kai mums pasiūlė – „Gal pabandom papankuoti biblio tekose ir pažiūrėti, kas iš to išeis?“ – mes negalėjom atsisakyti. Turėti galimybę patriukšmauti bibliotekoje?! Bet kuris vaikas to norėtų. Pakvietus bibliotekas teikti meno projektus, iš visų buvo išrinktos keturios. Kokie kriterijai buvo svarbūs atrenkant potencialiausius projektus? Originalumas, smagumas, entuziazmas, įdomi meni nė idėja, kad būtų vizija, kurią mes galėtume pritaikyti. Daugiausia buvo vertinama pagal smagumą, pavyzdžiui, klausimas: „Ar tu nori skaityti Antano Strazdo poeziją bibliotekoje?“ Atsakymas: „Aaa...“ „O jei tai būtų hipho po ritmu?“ Atsakymas: „Aaa!!!“ Kokios konkurso „Meno #reanimacija bibliotekose“ idėjos ar iniciatyvos Jums labiausiai patiko, buvo originaliausios? Man labai patiko pati pirma, Antano Strazdo. Gal dėl tos teorinės idėjinės pusės. Poezija, parašyta net ir prieš 200 metų, gali būti puiki medžiaga šiuolaikinei interpre tacijai. Kartu su Jama (Lietuvos repo muzikos atstovu) sėkmingai subūrėme vietos bendruomenę kurti – šiame krašte gimusio poeto eiles repavo ir senoliai, ir vaikai. Birštono sanatorijoje taip pat buvo labai smagu. Su bibliotekos bendruomene improvizavome ir gydėme menu – gyva muzika, humoru ir atviru bendravimu. Labai įdomus buvo ir Joniškis su Avyžiaus kampu. Nuotykis, prasidėjęs J. Avyžiaus viešojoje bibliotekoje, greitai persikėlė į viešas miestelio erdves, kultūros cen trą, netgi buvo surengtas pasirodymas po gimnazijos langais moksleiviams, kurių neišleido iš pamokos.

Bet Strazdo atveju buvo labai gili sąsaja, jis buvo tarsi XVIII amžiaus reperis. Eiles rašantis asmuo, kuris kal ba apie visuomenę, ir klausimas, koks būtų to atitikmuo šiandien. Tais laikais jis buvo lyg šiuolaikinis gangsteris, net nušalintas nuo bažnyčios. Toks yra tas jo vaidmuo. Ir jaunimas pajuto šią sąsają. Tai stipru. Net Rokas, su kuriuo darėme šį projektą, sakė: „Norim pa kartot, dar padaryti tą Strazdo dainą“. Tai vienas iš projektų, kurie anksčiau ar vėliau išeis į šviesą. Ar bendruomenės noriai įsitraukė ir aktyviai dalyvavo meno reanimacijoje? Pasidalykite įspūdžiais, kokių teigiamų emocijų patyrėte su koman- Netikėti susitikimai Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje da dalyvaudami šiame projekte? Ar bibliotekos, pamačiusios, kaip galima patraukti Šiame projekte labai svarbus sniego gniūžtės efektas, kad žmonės pamatytų pavyzdį ir norėtų tai daryti patys. jaunimą, bendruomenę, pačios gali imtis iniciatyvos? Nuoširdžiai tikiu, kad galėsime pratęsti šį projektą, Gerą įspūdį paliko Joniškio chebra. Organizatoriai sakė, kad yra jaunimo grupė, kurie domisi, nori ko nors iš ir manau, kad tai įmanoma. Paleisti būtų gaila, tik mokti. Ir jie įsitraukė. Įdomu buvo, kai pradėjom jiems riausiai tęsime. Jei ne patys, tai bent jau perduosime aiškinti, – matai, kad jie lyg ne visai supranta, gal net žinias ir patirtį, kad būtų daroma toliau. Pagrindinis galvoja, kad truputį išprotėjom. Bet kai pamato, kaip tai tikslas – kad atsirastų patirties, kurią būtų galima veikia, įvyksta lūžis, ir jie patys nori tai daryti. Birštone perduoti kitiems. Jeigu bibliotekų bendruomenės išeitų ir sakytų: „Mes irgi panašiai buvo. Tikėtis, kad jie vieni tai padarys, be mūsų, būtų gana ambicinga. Bet matyti, kad yra pro ateiname užkrėsti kitų“, – tai būtų labai stipru. Ir jei veržis, labai didelė pažanga. Manau, tai ir yra tam tikras taptų nuolatiniu reiškiniu, kuris vyktų kasmet ar kas tikslas. Mes patys save reanimuojam, mokam tai daryti, pusmetį, tikrai įgautų pagreitį. bet svarbu, kad ir kiti išmoktų, tada atsirastų ne tik įdo Ko palinkėtumėte bibliotekoms ir vietos benmių pokyčių, bet ir būtų daugiau linksmybių. druomenėms šiais, joms skirtais, metais ir ateityje? Linkėčiau bibliotekoms ne tik griauti savo vidines sienas, bet ir padėti jas griauti visuomenei, laužyti stereotipus. Anksčiau biblioteka buvo labai individuali erdvė, o da bar jos vaidmuo turėtų keistis. Reikia vienyti žmones, parodyti, kad čia yra vieta, kurioje galima skleisti sukauptas žinias, kurioje ga lima įsitraukti į bendrą veiklą su kitais. Man labai patinka kertinė mintis, kad žinios jau nėra popierinės, jos turi būti žmogiškos. O tokias gali skleisti būtent bendruomenės. Net ir internetas nėra geriausia priemonė. Palinkėčiau jums geros metamorfozės! Dėkojame už pokalbį. „Meno #reanimacija“ Kriaunų viešojoje bibliotekoje (Rokiškio r.)

Parengė Vaidenė Grybauskaitė

Tarptautinis bendradarbiavimas

darbų sūkuryje – be poilsio „LiLaEst 2016“ įspūdžiai

Tradicija susiburti į nuotaikingus Baltijos šalių nacionalinių bibliotekų specialistų seminarus gyvuoja jau daugiau negu 40 metų. „LiLaEst 2016“ liepos 4–7 dienomis visus sukvietė į Estiją, Eismos svečių namus. Kas dvejus metus rengiamame seminare šiemet dalyvavo apie 40 specialistų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai atstovavo generalinio direktoriaus prof. dr. Renaldo Gudausko vadovaujama 14 darbuotojų grupė.

Nacionalinės bibliotekos ruošiasi ateičiai Šių metų seminaro tema „Nacionalinė biblioteka – kokie pokyčiai laukia nacionalinių bibliotekų kitame dešimtmetyje“. Nacionalinių bibliotekų atstovai pristatė pranešimus „Nacionalinė biblioteka – mokslinė bibliote ka: kaip užtikrinti, kad turimos kolekcijos būtų aktualios mokslininkams ir studentams“. Sesijoje buvo supažin dinta su Baltijos šalių nacionalinių bibliotekų patirtimi stiprinant bibliotekos ir tyrėjo ryšį. Estijos nacionalinės bibliotekos Paslaugų departamento direktorė Kristel Veimann pranešime „Bibliotekos fondai kaip paslauga“, be kitų klausimų, atkreipė dėmesį į vartotojų pasitenki nimo biblioteka tyrimus, atliktus jų bibliotekoje. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyriaus va dovė Jolanta Budriūnienė skaitė pranešimą tema „Kaip užtikrinti, kad mūsų kolekcijos būtų aktualios tyrėjams ir studentams“. Pranešėjos nuomone, reikia didinti fondų ir kolekcijų žinomumą, kad apie juos kuo daugiau sužinotų ne tik mokslo bendruomenė, bet ir visa plačioji visuomenė. Latvijos nacionalinės bibliotekos Letonikos ir Baltijos šalių skaityklos vadovė Viktorija Surska pasakojo apie Latvijos paveldo puoselėjimą, skaitmeninimą, sklaidą ir plėtojamą bendradarbiavimą su Latvijos universitetu. Diskusijoje pa sidalyta mintimis apie platesnį turimų kolekcijų atvėrimą, formavimą ir tyrinėjimą. Kitoje tuo pačiu metu vykusioje sesijoje „Naujų paslaugų fiziniams vartotojams, bibliotekoms ir kitoms institucijoms plėtros galimybės“ visų trijų nacionalinių bibliotekų strateginiai vadovai supažindino su bibliote kų teikiamomis ir planuojamomis paslaugomis. Latviai pasakojo apie nuotolines informacines, dalykinio biblio tekininko paslaugas. Estijos bibliotekos vadovas atkreipė dėmesį į skaitmenines paslaugas, tokias kaip automatinis duomenų rinkimas ar bibliotekos išteklių prieiga už jos ribų. Lietuvos atstovai pristatė teikiamas paslaugas ir

pasidalijo idėjomis apie naujausias bibliotekos paslaugas, kurios bus pasiūlytos po rekonstrukcijos atidarius pagrin dinį pastatą. Užvirė diskusija, ar nacionalinė biblioteka turi plėsti paslaugas, ar jas siaurinti, ir kokia auditorija joms turėtų būti svarbiausia. Estijos kultūros ministerijos atstovė Ulle Taliharm se minare dalyvavo kaip kviestinė viešnia. Ji pristatė neseniai Estijos parlamento priimtą privalomojo egzemplioriaus įstatymą. Šis įstatymas – tai dar vienas žingsnis skaitme ninės eros link, kai bibliotekose bus renkami ne tik fiziniai egzemplioriai (jų sumažinta nuo 8 iki 3), bet ir išankstinės (angl. preprinted) e. versijos (skaitmeninės dokumentų ko pijos, skirtos spaustuvėms). Jie bus prieinami nacionalinėje ir keliose kitose Estijos bibliotekose. „Akivaizdžią naudą pajusime ne iš karto, bet kai suprasime, kad nebereikia skaitmeninti ir skenuoti spausdintų išteklių, taip bus sukurta išsami žinių bazė kultūros ir mokslo tyrimams“, – teigė ministerijos atstovė. Estijoje pirmojoje iš Baltijos šalių įsigaliojo privalomojo egzemplioriaus įstatymas. Nacionalinių bibliotekų padėtį apžvelgė ir 2030 metų vizijas nušvietė Lietuvos nacionalinės bibliotekos gene ralinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Latvijos nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius Andris Vilkas ir Estijos nacionalinės bibliotekos generalinė direk torė Janne Andresoo. Direktoriai atkreipė dėmesį į besi keičiančią globalią ir vietinę bibliotekų situaciją, nurodė, kokie artimiausi iššūkiai lauks ateityje. Prof. dr. Renaldas Gudauskas analizavo globalios rizikos poveikį bibliote koms ir išmaniųjų miestų kūrimosi galimybes ateityje. Be to, jis akcentavo vadybinę bibliotekos veiklą ir skatino bibliotekoje taikyti „Žydrųjų vandenų“ vadybos strate giją. Latvijos nacionalinės bibliotekos vadovas kalbėjo apie publikacijų skaitmeninimo būtinybę, jų kaupimą ir saugojimą bibliotekoje. Pasak jo, bibliotekoms reika linga racionali publikacijų skaitmeninimo vizija. Estijos nacionalinės bibliotekos direktorė pabrėžė pakitusias bibliotekos pastato funkcijas. Jos teigimu, ateityje valdant didžiules architektūros paveldo erdves galima susidurti su tam tikromis problemomis. Estijos nacionalinės bibliote kos strateginės plėtros vadovas Raivo Ruusaleppas siūlė padiskutuoti, kokių naujovių turėtų imtis bibliotekos ir kokia kryptimi eiti. Visų trijų Baltijos šalių bibliotekų vadovai pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria siekiama stiprinti kvali fikacijos kėlimą ir žinių dalijimąsi tarp institucijų.

Jus sveikina „LiLaEst 2016“ dalyviai

„LiLaEst“ susitikimai ir tradicijos „LiLaEst“ – tai ne tik solidūs pranešimai, karštos diskusijos ir svarbūs susitarimai, bet kartu ir kupinas jaunatviško šėlsmo bičiulių susibūrimas, iš kartos į kartą perduodamų tradicijų puoselėjimas. Per iškilmingą atidarymo ceremoniją buvo sugie dotas kiekvienos Baltijos šalies himnas, o nacionalinių bibliotekų vadovai iškėlė „LiLaEst“ vėliavą. Kas rytą organizuojamai mankštai vadovaudavo vis kitos šalies „sportininkas“: estų mankšta išsiskyrė ramiu tempu, lyg būtų skirta pensininkams, latvių jau buvo aktyvesnė, nes vedė raumeningas IT specialistas, o lietuvių mankšta buvo ypač energinga su šūksniais ir pliaupiančiu lietumi. Sportas ir sotūs švediški pusryčiai suteikdavo jėgų visai dienai. Estai visus norinčiuosius išmokė žaisti naują žaidi mą diskgolfą. Jį žaidžiant stengiamasi su skraidančiąja lėkšte iš didelio atstumo pataikyti į taikinį, o taisyklės panašios į golfo. Diskgolfas ypač populiarus Estijoje, bet jau žaidžiamas ir Lietuvoje. Antros dienos vakarą šurmuliavo Latvijos ir Lietuvos tautiniai vakarai ir visų laukiamos žaismingos pirmą kar tą renginyje dalyvaujančių narių krikštynos. Trys Angelai visus naujokus pakrikštijo negailestingai šventindami „švęstu“ bibliotekos vandeniu ir vantomis. Latviai šiemet

atsivežė daugiausia naujokų, šie po krikštynų sausi tikrai neliko. Tautinius vakarus papildė šmaikštus Latvijos de legacijos filmukas apie gyvenimą ir pramogas naujojoje bibliotekoje. Stalai buvo nukrauti trijų šalių patiekalais, bet visi ypač gyrė lietuvių vaišes: vytintus kumpius, ša kotį ir linų sėmenų sausainukus. Prisikirtę ir prisišokę ištvermingiausieji dar išdrįso po saunos įlįsti į ledinę jūrą. Trečią dieną seminaro dalyviai aplankė Rakverės pilį, kurioje interaktyvai susipažino su Estijos viduramžių is torija. Gidė ne tik papasakojo apie muziejaus ekspoziciją, bet ir pasiūlė apsilankyti viduramžių siaubo kambariuo se, parodė, kaip pasidaryti parako. Ekskursijos dalyviai turėjo progų pašaudyti iš lanko, išmėginti kovą su kardais ir viduramžių žaidimus. Jie taip pat užsuko į modernią Semeru miestelio biblioteką, kuri pasižymi šiuolaikišku interjeru ir įvairia bendruomenės veikla. Vakare estai surengė teminį paplūdimio vakarėlį (seminaras vyko prie pat Suomių įlankos kranto), jame buvo sugalvotas ir naujas „LiLaEst“ šūkis — „LIve with the LAck of rEST!“ (Gyventi be poilsio!), atspindintis Baltijos šalių nacionalinėse bibliotekose nuolat vyks tančius pokyčius ir apibūdinantis, kokie nenuilstantys specialistai jose dirba. Liepos 6-osios proga sugiedojome ir Lietuvos himną, traukėme bendrą latvių ir estų dainą, visus linksmino kviestinė muzikos grupė.

4 3 1. Andris Vilkas, Janne Andresoo ir prof. dr. Renaldas Gudauskas pasirašo sutartį, dar labiau sustiprinsiančią nacionalinių bibliotekų bendradarbiavimą. 2. Lietuvos nacionalinės bibliotekos atstovai Algirdas Plioplys, Aušra Vaškevičienė, Jolanta Budriūnienė ir Nijolė Bliūdžiuvienė. 3. Jauki ir vasariška seminaro aplinka. 4. Pranešimą skaito Kristel Veimann

Tokiuose seminaruose labai sustiprėja Baltijos šalių bib liotekų draugystė, o įgytos profesinės žinios įkvepia naujiems darbams. Ateinantį „LiLaEst“ rengs Latvijos nacionalinė biblioteka. Tai bus itin iškilminga proga, mat visos trys bibliotekos ruošis 100 metų jubiliejui.

Kas labiausiai įsiminė šių metų „LiLaEst“ dalyviams Kristel Veimann, Estijos nacionalinės bibliotekos pas laugų departamento direktorė: Jau keletą dešimtmečių vasaros seminarai „LiLaEst“ Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių bibliotekų specia listams sudaro puikių galimybių pasisemti naujų idėjų ir įkvėpimo, mokytis vieniems iš kitų ir pasidalyti sėkmingos praktikos vaisiais. Informacinė visuomenė sparčiai kinta, technologijos tobulėja, tad bibliotekos turi prie jų prisitai kyti, nusibrėžti naujus tikslus ir pasiūlyti naujų sprendimų. Nacionalinių bibliotekų vaidmuo ir paslaugų plėtra buvo pagrindinė šių metų seminaro tema. „LiLaEst 2016“ supratome, kad visos trys šalys susiduria

su tokiomis pačiomis problemomis ir ieško bendrų sprendimų. Daug dėmesio buvo skirta klausimams, susijusiems su biblio tekų paslaugomis, jų vartotojais ir puikiai sudarytais fondais, leidžiančiais teikti šias paslaugas. Lietuvos kolegos pasidalijo patirtimi, kaip plėtoti bendradarbiavimą, teikiant bibliotekų paslaugas, latviai pateikė itin naudingų praktinių idėjų dėl fondų ir spausdintų išteklių plėtros. O didžiausias renginio pranašumas, mano supratimu, – tai galimybė kartu stiprinti bibliotekų ryšius su viltimi, kad bendra patirtis ateityje leis gretai ir efektyviai įveikti problemas. Uldis Zarinis, Latvijos nacionalinės bibliotekos Plėtros departamento direktorius: Sunku atrinkti įsimintiniausius momentus. Bet api bendrindamas galiu pasakyti, kad tokie renginiai kaip „LiLaEst“ ypač vertingi keliais aspektais. Susipažįstame su daugybe naujų žmonių ir sustipriname senus ryšius. Kelias dienas praleidžiame smagioje aplinkoje, kuri kartu nutei kia ir naujiems darbams. Gal kartais gali atrodyti, kad tai savotiškas veltėdžiavimas, bet, mano manymu, trumpam atitrūkti nuo rutinos labai svarbu, nes tai įkvepia naujovėms

ir nušviečia perspektyvas. Tvirtai tikiu, kad geriausios idėjos gimsta tuomet, kai žmogus užmiršta kasdienius rūpesčius. Atsipalaidavęs jis lengviau atsiveria kūrybiškumui. Todėl „LiLaEst“ buvo nepaprastai naudingas. Iš jo grįžome atsi gavę, kupini energijos ir apimti jausmo, kad dirbame labai kūrybiškoje ir naujovėms įkvepiančioje organizacijoje. Jeigu darbui atiduodi visą širdį, visas galias ir idėjas – kūrybiš kumui ribų nėra. Šių metų „LiLaEst“ renginyje man pats vertingiausias buvo supratimas, kad turime išmokti priimti pokyčius. Mes žinome, kad aplinkinis pasaulis nesustos ir keisis nenuspė jamai, todėl nėra kitos išeities, kaip su tuo susitaikyti. Jei priešinsimės pokyčiams, kovosime su jais, užsispyrę laiky simės senų įpročių, tai tik pakenksime ir sau asmeniškai, ir kaip institucijai. Todėl turime išmokti pamėgti nežinomybę ir priimti pokyčius, kad išliktume ir klestėtume. Nijolė Bliūdžiuvienė, LNB Informacijos mokslų depar tamento direktorė: Dalyvaujant renginyje sustiprėjo suvokimas, kad naciona linės bibliotekos kiekvieną dieną turi įvertinti ne tik kultūrinio, bet ir ekonominio, politinio lauko pokyčius ir kompetentingai bei profesionaliai reaguoti siekdamos kurti vertę.

Suomių įlankos pakrantė

Labiausiai įsiminė šiltas šeimininkų priėmimas, puikus oras, gera mūsų pačių ir kolegų nuotaika. Be abejo, itin naudingas buvo ir seminaro turinys, taip pat paliko įspūdį aplankyta provincijos biblioteka. Ir, žinoma, krikštynos, kurios, kaip ir visuomet, buvo „LiLaEst“ siela. Džiugu, kad pagaliau šis renginys turės ir savo šūkį „LIve with the LAck of rEST!“.

Irma Vičytė, LNB Strateginės plėtros departamento Projektų valdymo skyriaus projektų vadovė:

Neringa Tamašauskaitė LNB Informacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės skyrius

Sportas, išvykos, netikėti potyriai ir gera nuotaika – „LiLaEst“ seminarų nuolatiniai palydovai

Andriaus Grigalaičio nuotraukos

SVEIKINAME! Už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanotas Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento vyriausiasis tyrėjas-ekspertas doc. dr. Kęstutis Urba.

nauji leidiniai

SKOLA, GRĄŽINTA SU KAUPU Viktorija Pukėnaitė Vaikų literatūra augina žmogų, protingą būtybę, asmenybę (p. 14)

Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną literatūrologui, bibliotekininkui doc. dr. Kęstučiui Urbai įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius tapo pretekstu pristatyti 2015 metais pasirodžiusį XX a. lietuvių vaikų literatūros tyrimų rinkinį „Auginančioji literatūra“*, kuriame sutelkti ir susisteminti daugiausia anksčiau skelbti, tačiau permąstyti, papildyti ir atnaujinti mokslininko darbai. Knyga sudėliota iš ne vienerius metus brandintų ir puoselėtų tekstų, jie parengti su ypatinga atida ir kruopštumu. Iš atskirų dalių skyrių matyti, ką per ilgametės praktikos metus autorius analizavo daugiau sia, o tai, kas nepateko į šią knygą ar į autoriaus analizės lauką apskritai, paliekama mokslininkams, ateityje pasiryžusiems pateikti nuoseklią vaikų literatūros istoriją. Knyga padalyta į tris dalis, kurios apima XX a. vaikų lite ratūrai būdingus atskirus raidos tarpsnius. Pirmajam etapui priskiriama daugiau nei pusę amžiaus dominavusi literatūra, siekusi auklėti, ugdyti, šviesti skaitytoją. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje išryškėjusi ir beveik visą aštuntąjį dešimtmetį apėmusi kryptis dėmesį skyrė vaiko psichologijai, žaidimo pradui. Trečiasis XX a. lietuvių vaikų literatūros tarpsnis sujungia aštuntojo–devintojo dešimtmečių kūrybą, kuriai būdinga alegorinė kalba, orientavimasis į dvigubą adresatą ir kiti rezistencinei literatūrai priskirtini bruožai. * Urba, K. Auginančioji literatūra: XX a. lietuvių vaikų literatūros tyrimai. Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, [2015]. 399, [1] p. – Bibliogr.: p. 323332. – Pavardžių r-klė: p. 333-339.

Kiekviena dalis turi įžanginį tekstą, pristatantį atskirų etapų kontekstą. Juose supažindinama su reikšmingiausiais XX a. autoriais ir kūriniais, atskleidžiama, kas buvo tenden cinga, o kas nauja, taip pat parodoma, kaip keitėsi kūrėjų požiūris į vaiką kaip adresatą, ir kt. Pro autoriaus akis ne prasprūsta ir reikšmingi vertimai, apžvelgiama ne tik autorių kūryba, bet ir pasaulinės to meto tendencijos, paskatinusios kai kuriuos esminius lietuvių vaikų literatūros pokyčius. Pratarmėje džiaugiamasi pastaraisiais dešimtmečiais išaugusiu Lietuvos mokslininkų domėjimusi vaikų literatūra, apžvelgiami tyrimai, atlikti po 1990-ųjų. Apibendrinęs tyrimų istoriją, autorius kreipiasi į kole gas, skatindamas diskutuoti apie tai, kas iš XX a. mums palikta itin paveikaus, verto klasikos vardo, o kam lemta tapti literatūros istorijos faktais, neįdomiais ir neaktua liais šiuolaikiniam skaitytojui. Nors negalima būtų teigti, kad tam, kas išsprūsta iš autoriaus dėmesio lauko šioje studijoje, nėra vietos mūsų knygų lentynose, vis dėlto, skirdamas daugiau ar mažiau dėmesio vienam ar kitam autoriui, kūriniui, K. Urba atskleidžia savo nuomonę, ko vertėtų nepamiršti, kas galėtų būti aktualu šio amžiaus skaitytojui. Ankstesnėse autoriaus knygose buvo nagrinėjami užsienio autorių darbai, tad, kaip teigiama pratarmėje, „šia knyga tam tikra prasme grąžinama skola lietuvių vaikų literatūrai, mat ankstesnės Kęstučio Urbos knygos supažindino, dėmesin gai analizavo užsienio rašytojų, dagiausia klasikų, kūrybą vaikams“ (p. 10).

Šviečiamųjų intencijų literatūros dominantė Knygoje pasirinkta dėstymo stra tegija informaciją grupuoti pagal ryškiausius, reikšmingiausius XX a. lietuvių vaikų literatūros etapus, sten giantis išlaikyti įvykių chronologiją. Pirmojoje dalyje „Šviečiamųjų inten cijų vaikų literatūra“ publikuojamas pagal autoriaus disertaciją parengtas tekstas apie pirmąsias lietuvių pjeses vaikams, išsamiai aptariamas Šatri jos Raganos kūrybos ryšys su vaikų literatūra, pristatomas Prano Mašioto palikimas, taip pat analizuojamas Kazio Binkio „Kiškių sukilimas“ ir jo kontekstas, gilinamasi į Stepo Zo barsko prozą vaikams. Čia dar kartą prisimenami lietuvių vaikų literatūros pradžią žymėję tekstai, pasirodę XIX a. pabaigoje: Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“, Simono Daukanto apysaka „Rubinaičio Pe liūzės gyvenimas“ ir kiti. Autoriui svarbu kada, kaip, kokiomis aplinkybėmis buvo atsigręžta į vaiką kaip tiesioginį adresatą, kiek rašytojai kurdami atsižvelgė į skaitytoją vaiką. Tyrėjas atkreipia dėmesį, kad XX a. pirmoje pusėje vyra vusi pastanga kreiptis į vaiką, tiesiogiai jį veikti, neturėtų būti atmesta: „Didaktika, ar, švelniau sakant, pamokymas, vaikų literatūroje nėra keiksmažodis. Svarbu autoriaus meistrystė tą pamokymą paslėpti po patraukliu apvalkalu“ (p. 22). Pastebima, kad vaikų mentalitetą ir emocijas galima ugdyti ir kitu būdu – pasitelkiant metaforas, kuriant fantastinius ar daugiaprasmius vaizdus ir kt., tačiau didaktinės literatūros modeliui būdingų savybių rastume ir šiuolaikinėje literatū roje, stebinančių literatūrine branda. Kaip analizuodamas šviečiamųjų intencijų literatūrą, taip ir kitose studijos dalyse autorius rašytojų kūryboje randa sritis, kuriose jie buvo novatoriai, stengiasi atskleisti kiekvieno autoriaus savitumą, rašytojų kūryba apibendri nama remiantis jų darbų visuma (pavyzdžiui, vertinama ne tik originali P. Mašioto kūryba, bet ir gausūs vertimai, pastangos palaikyti ir skatinti vaikų literatūrą, skaitymą). Atrandamos sąsajos su užsienio autorių tekstais, iš kitų šalių atėjusiomis temomis, tendencijomis, neretai lietuvių kūryba vertinama lyginant ją su užsienio autorių kūriniais. Susižavėjimas vaikiškumu ir paaugliškumu Antrąjį ryškesnį XX a. vaikų literatūros tarpsnį (apie 1956–1975 m.) K. Urba vadina vienu turtingiausių etapų, kuriam priklausančios žaismingos knygos siekė linksminti vaikus, juos mėgdžioti. Kaip vienas iš literatūros atsinaujini mo ženklų išskirta į vaiko skaitymą grąžinta liaudies pasaka,

reikšmingomis laikomos ir origina liosios literatūrinės to meto pasakos, apysakos-pasakos, pažintinių pasakų tradicijos tąsa ir kt. Pasak K. Urbos, „to meto literatūros modeliuose vy ravo vaiko psichologija, buvo žavimasi vaiko vaikiškumu, mąstymo logika“. Antrojoje dalyje „Vaikiškumo ir paaugliškumo atvertys“ literatūrologas nagrinėja, kaip vaikų prozoje iškyla Kuršių nerija, išskirtinio dėmesio sulaukia išeivės Nijolės Jankutės bei Albino Žukausko prozos kūriniai vaikams, taip pat analizuojama XX a. antrosios pusės apysakos paaugliams. Tiesa, kaip pažymi pats autorius, „nors apysakos žanrui šioje knygoje skiriamas didžiausias straipsnis, tik nedidelė dalis jame analizuojamų kūrinių padeda atskleisti septin tojo–aštuntojo dešimtmečio vaikų literatūros atmosferą ir poetiką“. Literatūrinės tendencijos, vyravę žanrai ir jų ypatumai aiškiausiai matomi atidžiu autoriaus žvilgsniu sekant ra šytojus, jų kūrybą, dažnai ir jų biografijas bei ankstesnius kritikos darbus. K. Urba, apie kiekvieną rašytoją kalbėdamas su didele pagarba, iš visų kūrinių išskiria reikšmingiausius, pabrėžia jų vertę. Vertindamas juos atsižvelgia ne tik į tekstą, bet ir atkreipia dėmesį į iliustracijas, formato pasirinkimą bei kitus leidybos aspektus. Ne mažiau pagarbos sulaukia anksčiau apie XX a. lietuvių vaikų literatūros kūrinius rašę literatūros kritikai – jų darbai pristatomi ir nuolat cituojami, parafrazuojami. Ypač autori tetingai skamba įpintos P. Mašioto idėjos, kurios, palyginti su kitais, pasigirsta dažniau. Apibendrinus pirmtakų darbus mąstoma apie tai, kam dėmesio pritrūko ir kas aktualu šian dieniam skaitytojui. Ankstesnių kritikos darbų kontekste pateikiama naujų, netikėtų įžvalgų, pagrįstų išvadų – knygoje atsiskleidžia originalus literatūrologo mąstymas apie vaikų literatūrą, jos temas, žanrus, raidos procesus. Daugiaplanės literatūros periodas Aštuntojo–devintojo dešimtmečių sandūroje užplūdusi daugiaplanės literatūros banga, nulemta ne tik pasikeitusio požiūrio į adresatą vaiką, bet ir politinių aplinkybių, sulaukė mažiausia kritikos dėmesio, palyginti su ankstesniais dviem XX a. etapais. „Auginančiojoje literatūroje“ šis laikotarpis išskiriamas ir dėl būdingo metaforiško, alegorinio kalbėjimo, sudėtingų temų, problemų kėlimo. Studijoje svarstoma, kad pokyčius lėmė pasipriešinimas tradicijai, noras atsinaujinti, žinoma, ir pasikeitęs požiūris į vaiką skaitytoją, vaikų litera tūrą apskritai (p. 264).

Anksčiau buvo atkreiptas dėmesys, kad didaktinės literatūros bruožus galime atpažinti patraukliai įsipynusius į šiuolaikinės literatūros kūrinius. Šiame skyriuje mąstant apie daugiaplanę literatūrą keliamas klausimas, ar tokio pobūdžio literatūra išliks aktuali. Knygoje pateikiami atsakymai iš esmės leidžia to tikėtis, jei, kaip ir didaktinės literatūros atveju, bus pateikta šiuolaikiniam skaitytojui patrauklia forma. Autorius mano, kad „alegorijos ar jai artimos formos ir stilistikos kūriniai gali išlikti vaikų literatūros procesuose, jeigu jiems būdingas, patrauklus, intriguojantis, dinamiškas siužetas (kad ir kaip žiūrėsi, tai svarbus vaikų literatūros specifikos požymis), prikaustan tis dėmesį pats savaime, neprievartaujantis skaityti ir iki galo suvokti paslėptų perkeltinių prasmių“ (p. 285), kartu akcentuodamas universalių idėjų ir problemų reikšmę, patrauklius, atnaujintus tokių kūrinių leidimus ir kt. Taigi trečiojoje dalyje analizuojamos perkeltinių pras mių literatūrinės pasakos, Vytautės Žilinskaitės kūryba, poetinės pjesės vaikams. Knygoje ne kartą pakartojama, kad nors siekta pristatyti tris ryškiausius lietuvių vaikų literatūros etapus, į griežtus chronologinius rėmus įsi tenka ne visi aptariami kūriniai: „Literatūroje (žinoma, ir vaikų literatūroje) niekas neatsiranda ir neišnyksta staiga. Jos raidos tarpsniai, kuriuos mėginta atskleisti ir apibūdinti šioje knygoje, labai santykiški, be aiškių riboženklių“ (p. 266).

Vietoj apibendrinimo Nors „Auginančiosios literatūros“ įvade tikimasi, „kad šis darbas bus reikšmingas nuosekliai vaikų literatūros istorijai, kurią rašys jaunesniosios kartos mokslininkai“ (p. 10), pažy mėtina, kad knyga padeda plačiau ir giliau suvokti konkrečius tekstus, aptariamų autorių kūrybą bei žanro raidos etapus. Kaip ir kitų vaikų literatūros tyrinėjimų, „Auginančiosios literatūros“ adresatas galėtų būti ne tik mokslininkai, bet ir studentai, mokytojai, bibliotekininkai, tėveliai, taip pat ra šytojai ir visi besiruošiantys kurti vaikams. Knygos autorius pateikia įžvalgų, kas yra vaikų literatūra, kuo ji ypatinga, ne tiesiogiai pažeria patarimų, kaip atpažinti vertingą literatūrą ir į ką atkreipti dėmesį ją kuriant (apie savaiminę literatūros istorijos žinių vertę nė nekalbame). Tikimasi, kad autorius netrukus plačiai pristatys ir savo XXI a. lietuvių kūrybos vaikams tyrimus, nors jau šis darbas neabejotinai grąžina visas skolas, dėl kurių buvo nerimaujama knygos pratarmėje. Tačiau ar tikrai jų būta? Juk rūpestis dėl vaikų literatūros, kaip rodo P. Mašioto pavyzdys, neapsiriboja vien išleistomis knygomis. Pasinaudojant tyrėjos Genovaitės Raguotienės įžvalgomis apie P. Mašiotą, sunku nesistebėti, kaip mintys apie jį pritinka (te autorius nesupyksta dėl palyginimo) ir „Auginančiosios literatūros“ rengėjui: „Taigi vaikų literatūros ir lektūros sritį Mašiotas rėmė plačiai – jos teoriją, leidybą, periodiką, jos mokymą. Pagaliau ją siedino su biblioteka“ (p. 76).

Žvilgsnis į istoriją

Atvirukų lietuvių kalba leidyba Rusijoje 1905–1917 m. Dr. Arida Riaubienė LNB Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyrius

Pastaruoju metu išaugo susidomėjimas senaisiais atvi rukais. Spaudoje vis dažniau pasirodo publikacijų, nagrinė jančių konkrečios temos arba tam tikro istorinio laikotarpio atvirukus1. Kiekvienas atvirukas arba atvirlaiškis atstovauja konkrečiai istorinei epochai. Lietuvos istorijos momentus atspindintys atvirukai, žymių visuomenės veikėjų atvaizdai, etnografiniai atvirukai leidžia grįžti į praeitį ir ją vertinti. Žiū rėdami į prieš šimtmetį atviruke užfiksuotą vietovės vaizdą ir į tai, ką matome dabar, ieškome panašumų ir skirtumų. Šiame straipsnyje apžvelgiama atvirukų lietuvių kalba lei dyba Rusijoje 1905–1917 m., pateikiami įdomesni atvirukų leidimo atvejai. Nagrinėjamo laikotarpio atvirukų leidybą lėmė visuomeninio, kultūrinio gyvenimo aktualijos. Lietu viškų atvirukų Rusijoje leidėjus galima suskirstyti į 2 grupes:

visuomeniniai leidėjai ir privatūs asmenys. Apžvelgsime visuomeninių leidėjų grupę. Po 1905–1907 metų suintensyvėjo tautinis sąjūdis, buvo legalizuota lietuviška spauda. Nemaža dalis lietuvių jauni mo studijavo didžiuosiuose Rusijos imperijos miestuose – Maskvoje, Sankt Peterburge. Studentai būrėsi į draugijas. Štai kokį Sankt Peterburgo vaizdą 1911 m. piešė „Lietuvos žinių“ nemokamas literatūros ir mokslo priedas „Aušrinė“: „Daugybė visokių institutų, aukštųjų mokyklų, kursų, verdąs kunkuliuojąs gyvenimas, jaunos mintys, nuomonių kova.“2 Apie 1894 m. Sankt Peterburgo universiteto Gamtos fakultete studijavo aktyvus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio judėjimo veikėjas Povilas Višinskis. Studijų metais jis dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje,

Petras Galaunė, „Lietuvių dailės grafika“

rašė dienraščiams „Ūkininkas“ ir „Varpas“. Įamžindami P. Višinskio atminimą, Sankt Peterburgo studentai 1910 m. išleido atviruką su jo portretu. Atvirukui panaudota 1892 m. Užventyje daryta P. Višinskio fotografija. Ši vietovė pasirinkta neatsitiktinai – Užvenčio apylinkėse P. Višinskis rinko tau tosaką, kaimo žmones mokė rašto. Ne mažiau intensyvus studentiškas gyvenimas buvo ir Maskvoje. „Viltis“ rašė, kad 1907 m. Maskvos lietuvių studentų draugijoje yra 28 nariai, iš kurių tik keturiolikai rūpi Lietuvos reikalai3. 1910 m. įkurta draugija Maskvos aukštųjų mokyklų studentams šelpti vienijo kairiųjų ir li beraliųjų pažiūrų studentus. Draugija puoselėjo lietuvybę: turėjo knygyną, jos iniciatyva Vilniuje buvo leidžiamas mi nėtas laikraštis „Aušrinė“ (1910–1914). Pirmojo pasaulinio karo metais draugija turėjo apie 600 narių4. Draugijoje veikė Knygų leidimo komisija, leidusi ir atvirukus. Draugija išleido antruoju numeriu pažymėtą Petro Rim šos skulptūros „Filosofas“ reprodukciją. 1911 m. surengtos M. K. Čiurlionio paveikslų parodos Vilniuje, Maskvoje ir Sankt Peterburge (1912) paskatino draugijos narius išspaus dinti šio dailininko darbų reprodukcijas. Apie 1913–1917 m. draugija išleido atviruką su M. K. Čiurlionio atvaizdu ir paveikslo „Finale“ (iš ciklo „Jūros sonata“) reprodukciją, o 1916 m. – paveikslų „Šaulys“ (iš ciklo „Zodiakas“), „Rex“ ir „Fantazija“ reprodukcijas. Atvirukai buvo spausdinami Mas kvoje veikusioje Rygos tipolitografijoje ir spaustuvėje „Šerer, Nabholc ir Ko“. Įvairių metų draugijos veiklos apyskaitose buvo užsimenama apie atvirukų su M. K. Čiurlionio repro dukcijomis leidimą. Pavyzdžiui, 1915–1916 m. draugijos veikimo apyskaitoje rašoma, kad išleista 6000 atvirukų su

Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis, dalis jų per dailinin ko parodą buvo parduota. Už juos gauta 40 rb5. 1917 m. „Lietuvių balse“ buvo apgailestaujama, kad atidedamas M. K. Čiurlionio spalvotų atvirukų leidimas, nes neturint pakankamai lėšų ir tinkamų spausdinimo įrenginių tai atlikti yra sudėtinga; taip pat yra neišparduotų atvirukų iš 1916 m. Vienas iš retesnių šios draugijos vaizduojamojo meno lei dinių yra atvirukas su pomirtiniu Petro Kriaučiūno portretu. Mūsų laikais mirusio žmogaus atvaizdas atviruke šiurpina, o pagal to meto tradicijas mirčiai, kuri buvo nuolatinė karo, nepriteklių ir suiručių palydovė, buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Šį atviruką galima pamatyti Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (F181-686), taip pat jį turi marijampolietis kolekcininkas prof. Stanislovas Sajauskas. Atvirukų lietuvių kalba leidybos suintensyvėjimas Rusi joje pastebimas Pirmojo pasaulinio karo metais. 1914 m. lapkritį Vilniuje buvo įsteigta Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Vokiečiams okupavus Vilnių, dalis draugijos narių pasitraukė į Rusiją. Gausi lietuvių pabėgėlių kolonija susibūrė Sankt Peterburge. Čia kūrėsi partijos, buvo leidžiami laikraščiai, brendo lietuviškoji politinė mintis, ryškėjo krašto ateities projektai. Lietuvių pabėgėlių kultūros reikalais rūpinosi Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti 1915 m. lapkritį įsteigta Dva sios reikalų sekcija, kuri 1916 m. buvo pavadinta Kultūros ir švietimo sekcija. Iš pradžių jai vadovavo dailininkas Adomas Varnas, o jam perėjus dirbti į technikos sekciją – pedagogas Klemensas Skabeika. Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti išleido apie 50 įvairių leidinių6 – vadovėlių lietuvių pabėgėlių mokykloms, atskirų leidinėlių seriją, pavadintą „Vaikų knygynėlis“. Kol kas nėra žinoma, kiek ši draugija išleido atvirukų. Dailininkas P. Rimša atsiminimuose rašė, kad „grafika tuo metu (t. y. nagrinėjamu laikotarpiu – A. R.) buvo vos gimstanti, silpnutė“7. Ne vieną grafikos darbą teko atlikti tiems dailininkams, kurie grafikos nelaikė pagrindi ne veikla. Pradedantiems menininkams smulkūs grafikos darbai padėjo atsiskleisti ir užsidirbti pragyvenimui. O

Petras Rimša, „Iš cikliaus „Karas“

Petras Galaunė, „Žiemos naktis“

trims šimtams tūkstančių karo pabėgėlių iš Lietuvos, kurie atsidūrė Rusijoje, atvirukai buvo reikalingi kaip bendravimo su gimtinėje likusiais artimaisiais priemonė. Štai 1917 m. vasarą „Lietuvių balse“ pasirodė žinutė apie kario Juozapo Vizbaro žūtį. Ši liūdna žinia atskriejo atviruku, kuriame buvo rašoma: „Liepos 24 d. gauta iš karo lauko atvirukas, kuria me denščikas pranešė, kad poparučikas Juozapas Vizbaras ančpuolio laiku buvo užmuštas.“8 Tarp privačių leidėjų Sankt Peterburge galime išskirti Stasio Jackevičiaus ir Mykolo Steigvilos bendrovę. Vienas iš bendrovės savininkų – Stasys Jackevičius aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje – buvo Maskvos lietuvių šelpimo draugijos (1903–1914) vicepirmininkas, taip pat turėjo dirbtuvę, kurioje buvo gaminami rožiniai, škaplieriai ir kiti gaminiai. 1916 m. vasarį „Lietuvių balse“ pasirodė skelbi mas: „Lietuvio Stasio Jeckevičiaus komisijoninė prekybos kontora. Turiu didelį išteklių katalikiškų maldų [...] Šaltinių, Balandėlių, Altorėlių ir vainikėlių įvairiuose aptaisuose ir kalendorių. Rožančių, kryželių ir medalikėlių.“9 „Prekių kainininke Stasio Jackevičiaus sandėlio Maskvoje“ (1916) tarp anksčiau minėtų prekių buvo išvardyti ir atvirukai – „su gaidomis“, „su Kauno reginiais“, „su tipais“, „glensuoti ir k.“, „velykiniai tautiški, glensuoti, paprasti“, „Kalėdiniai tautiški glensuoti“10. Žinoma, kad S. Jackevičiaus ir M. Steigvilos bendrovė per savo gyvavimo laikotarpį Maskvoje išleido 22 to meto pradedančių dailininkų grafikos darbų. Tai būsimo skulptoriaus Juozo Zikaro 17 grafikos darbų reprodukcijų („Kas sėja, o kas pjauna“, „Kaip akmuo! Pasiklausim!“, „Va karas“, „Kipšas rogėse“ ir kt.), taip pat bendrovė išleido po vieną kitą Petro Galaunės, Vytauto Bičiūno ir Petro Rimšos grafikos darbų reprodukciją. Atvirukai buvo spausdinami 1916 m. Sankt Peterburge įsteigtoje „Lietuvių spaustuvėje“.

Juozas Zikaras, „Spauda“

Nespalvotų atvirukų adreso pusėje tekstas (antraštė, leidimo duomenys, pašto priemonė) buvo pateikiamas lietuvių ir prancūzų kalbomis, kai kuriuose – rusų kalba; taip pat nuro domas atviruko numeris. S. Jackevičius prekiavo ne tik savais, bet ir kitų leidėjų atvirukais. 1916 m. „Vadas“ rašė, kad Stasio Jackevičiaus sandėlyje Maskvoje „galima daug pasirinkti gero popieriaus užsienių darbo dailių atvirukų – su gaidomis, rašytojų bei kunigaikščių atvaizdais bei Kauno reginiais“11. Kai kurie atvirukų leidėjai sulaukdavo spaudos kritikos. Buvo rašoma, kad atvirukus leidžia „įvairūs vertelgos vien gešeftui, maža besirūpindami dailės puse. Dažniausiai ne gražūs, nepadorūs, skaidrių spalvų atvirukų vaizdeliai gadina tik žmonių dailės skonį ir dildo juose savosios, tautinės dailės ypatybes“12. Leisti atvirukus, turinčius didesnę meninę vertę, pasi šovė pedagogas ir vadovėlių autorius K. Skabeika. 1916 m. kovą „Lietuvių balse“ jis išspausdino pranešimą: „Leisiu kelias lietuvių dailininkų atvirukų serijas (bus ir velyki nių). Pageidaujami atvirukų platintojai. Pardavinėtojams nuleisiu %. Kreiptis į leidėją“.13 Dar vėliau „Lietuvių balsas“ išspausdino žinutę „Lietuvių dailininkų atvirukai“, kurioje nurodomi K. Skabeikos išleistų V. Bičiūno, P. Galaunės, P. Rimšos, J. Zikaro darbų atvirukai14. Šio leidėjo atvirukai buvo reklamuojami ir leidinio „Lietuvių kalendorius 1917 metams“ viršelyje15. Spauda palankiai vertino K. Skabeikos sumanymą. Apie atvirukus buvo rašoma, kad jie yra „visai kitos rūšies“16. Yra žinoma 17 K. Skabeikos išleistų atvirukų. Iš jų – 7 P. Galaunės, tiek pat – J. Zikaro, 2 – P. Rimšos ir 1 V. Bičiūno atvirukas. K. Skabeikos leistus atvirukus spaus dino „Lietuvių spaustuvė“, tipolitografija „V. Kene i Ko“ ir „Znamenskaja skoropečatnia“. Palankiai J. Zikaro darbų reprodukcijas, kurias išleido K. Skabeika, vertino J. Tumas-

Vaižgantas. Žinutėje „Lietuvių balse“ jis nurodė šiuos atvi rukus: „Nevisuomet tas pjauna, kas sėja“, „Vakarinė malda“, „Kiaušinio miklentojas“, „Audra“ ir kt.17 Įdomu tai, kad K. Skabeika bei S. Jackevičiaus ir M. Steigvilos bendrovė išleido keletą atvirukų karo tema ta pačia antrašte. Tai P. Rimšos „Iš cikliaus „Karas“ (1916), J. Zikaro „Keleivis“ ir „Pabėgėliai“ (1916). Keletas atvirukų lietuvių kalba pasirodė Jaroslavlyje. Tai „Žiburio“ draugijos emblema Nr. 1 ir Nr. 218. Pirmasis atvirukas nėra išlikęs, tačiau laikraštyje „Vadas“ pavyko rasti skelbimą, kuriame rašoma: „Tik ką išėjo iš spaudos dviejų rūšių atvirukai su „Žiburio“ draugijos emblemomis (žymėmis)“19. Keletą atvirukų – „Saulelė raudona, vakaras netoli“ ir „Sudiev! Kvietkeli tu brangiausias“ (1911–1912) Maskvoje išleido Aleksejus Suvorinas, kuris žinomas kaip rašytojas, žurnalistas, teatro apžvalgininkas, atvirukų su Vilniaus vaizdais leidėjas. Atvirukus spausdino minėtoje fototipijoje „Šerer, Nabholc ir Ko“ Maskvoje ir kitose spaustuvėse20. Apie 1910 m. Sankt Peterburge nežinomas leidėjas išleido porą atvirukų lietuvių kalba: „Kun. Kazimieras Jaunius“ ir „Katalikų bažničia Sankt Peterburge“. Apžvelgę 1905–1917 m. Rusijoje leistus atvirukus lietu vių kalba matome, kad jų leidyba daugiausia koncentravosi privačių leidėjų rankose. Atvirukus spausdino vietinės Maskvos, Sankt Peterburgo, Jaroslavlio spaustuvės, iš jų di džiausias krūvis teko „Lietuvių spaustuvei“ Sankt Peterburge. Buvo leidžiamos pradedančių dailininkų grafikos darbų reprodukcijos, atvirukai, skirti pasižymėjusiems asmenims, tam tikroms vietovėms, taip pat etnografiniai atvirukai.

Šlivinskas, A. Pirmieji Lietuvos miestų atvirukai. Tarp knygų, 2012, nr. 10 (spalis), p. 22–27; Iš kalėdinių atvirukų istorijos. Ten pat, 2014, nr. 12 (gruodis), p. 19–22. 2 Juodyšius, V. Lietuvių studentija: Peterburgas. Aušrinė, 1911, nr. 15 (gruod. 20), p. 205–207 - Parašas: K. J. 3 Maskvos lietuviai studentai: [statistiniai duomenys]. Viltis, 1908, nr. 36 (kovo 23) (bal.5), p. 4. 4 Zundė, P. Kazys Bizauskas. Chicago, Il., 1993, kn. 1, p. 47. 5 Mokyklų moksleiv. šelpti 1915–16 m. apyskaita (Žr. „L. B.“ Nr. 8). Lietuvių balsas, 1916, nr. 93 (gruod. 4), p. 2. 6 Stonienė, V. Lietuviška knyga Pirmojo pasaulinio karo metais. Knygotyra, 1992, t. 18(25), p. 35. 7 Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. Vilnius, 1964, p. 152. 8 Lynas L. A. A. Juozapas Vizbaras. Lietuvių balsas, 1917, nr. 60(189), (rugp. 16), p. 2. 9 Lietuvio Stasio Jeckevičiaus komisijoninė prekybos kontora. Lietuvių balsas, 1916, nr. 12 (41), (vas. 11), p. 1. 10 Prekių kainininkas Stasio Jackevičiaus sandėlio Maskvoje. [Maskva], 1916, lap. 7 (fotokopija) 11 Stasio Jackevičiaus sandėlyje Maskvoje... Vadas, 1916, nr. 30, (spal. 21), p. 248. 12 Mūsų dailininkų darbo atvirukai. Kl. Skabeikos leidiniai. Lietuvių balsas, 1916, nr. 60 (89), (rugp. 4), p. 4. 13 Leisiu kelias lietuvių dailininkų grafikos atvirukų serijas. Lietuvių balsas, 1916, nr. 26 (55), (kovo 31), p. 5. 14 Lietuvių dailininkų atvirukai. Lietuvių balsas, 1916, nr. 58 (87), (rugp. 4), p. 4. 15 Lietuvių kalendorius 1917 metams. [Vilnius], 1916. 96 p. 16 Mūsų dailininkų darbo atvirukai. Kl. Skabeikos leidiniai. Lietuvių balsas, 1916, nr. 60 (89), (rugp. 11), p. 3. 17 Kun. J. Tumas. Juozas Zikaras – dailininkas. Lietuvių balsas, 1916, nr. 89 (118), p. 3. 18 Riaubienė, A. Motiejaus Gustaičio ir Vytauto Bičiūno susirašinėjimas dėl atvirukų leidybos. Tarp knygų, 2014, nr. 9 (rugsėjis), p. 15–17. 19 Tik ką išėjo iš spaudos dviejų rūšių atvirukai. Vadas, 1916, nr. 4 (51), (bal. 22), p. 84. 20 Vilniaus vaizdų atvirukai, 1897–1915. Vilnius, 2005, p. 43. 1

Pirmasis Palangos laikraštis „La Limande“ Bronislava Spevakovienė Palangos viešoji biblioteka

Šiemet sukanka 130 metų, kai Palangoje buvo išleistas pirmasis laikraštis „La Limande“ (liet. „Plekšnė“) – savaiti nis maudymosi sezono rankraštinis humoristinis leidinys. XIX a. pabaigoje Palanga buvo vis labiau populia rėjantis kurortas. Poilsiautojų paslaugoms atidarytas kurhauzas, pastatytos naujos vilos, maudyklių pastatas. Palangos grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) dvaras buvo dar senuosiuose „palociuose“, priešais kurhau zą, maždaug dabartinio kino teatro „Naglis“ vietoje. Vasarą į Palangą poilsiauti atvykdavo grafų Tiškevičių giminaičiai, kiti svečiai. Grafų šeima siekė, kad į kurortą

17 atvykusieji ne tik mėgautųsi saulės ir jūros teikiamais malonumais, pramogautų, bet ir turiningai leistų laiką. Vasaros teatras, muzikos koncertai, skaitykla – visa tai poilsiautojų paslaugoms. Dvaro gyventojų iniciatyva buvo organizuojamos šventės, persirengėlių gėlėmis eisenos, labdaros koncertai, arklių lenktynės, paskaitos ir daug kitų renginių. Grafai Tiškevičiai suprato spausdinto žodžio reikšmę. 1886 m. birželio 22 d. pasirodė laikraštis prancūzų kalba „La Limande“ (liet. „Plekšnė“). Paantraštė skelbia: Journal hebdomadaire pour la saison de bains a Poląga (Savaitinis

Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fondo nuotrauka

Palangos maudymosi sezono laikraštis). Laikraščio leidėjas nenurodomas. Įvadiniame straipsnyje rašoma, kad mintis ir veikla – pagrindinės priemonės, kurios leidžia visuomenei vystytis intelektualiai. Siekiant įsteigti laikraštį, visada atsiranda daug trukdžių. Bet pagaliau „antžmogiškos“ kliūtys įveik tos ir išleistas viešas laikraštis. O laikraščio pavadinimas, kaip rašoma, toks pasirinktas todėl, kad sunkų žvejų darbą galima prilyginti tiems vargams, kuriuos įveikė laikraščio steigėjai. Kyla klausimas, kodėl laikraščiui pavadinti pasirinkta būtent plekšnė, o ne kita žuvis. Gal poilsiautojai panašūs į plekšnes (žuvys ant pilvų guli jūros dugne, o poilsiautojai – krante ant smėlio)? O gal todėl, kad laikraštis spausdintas plokščiaspaudės būdu, o plekšnė taip pat plokščia? Vargu ar šiuo metu rasime atsakymą į šį klausimą. „La Limande“ buvo pirmas laikraštis Palangoje, jis leis tas 1886 m. vasaros sezoną. Tai humoristinis rankraštinis laikraštis, ėjęs kas savaitę, keturių arba šešių puslapių apimties. Žinomi keturi numeriai, išleisti 1886 m. birželio 22, 29 ir liepos 6, 13 dienomis. Laikraštis pasirodydavo sekmadienį. Ar 1886 m. išleista daugiau numerių, ar laikraštis buvo leidžiamas kitų metų vasarą, nėra žino ma. Nurodomas ir laikraščio redaktorius – M. Monstre. Išvertus iš prancūzų kalbos, tai reiškia „pabaisa, baidyklė“. Pasak Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojo

muziejininkystei Juliaus Kanarsko, šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo grafo Juozapo Tiškevičiaus sūnus Vladis lovas Tiškevičius (1865–1936). Tuo metu jam buvo 21 metai, kartu su broliais mokėsi Sankt Peterburgo kadetų mokykloje, o atostogauti grįždavo pas tėvus į Palangos dvarą. Jis buvo visų kultūros renginių Palan goje organizatorius, spektaklių režisierius. Vladislovui, tikėtina, talkino broliai ir seserys, kiti grafų Tiškevičių svečiai. Jie rengė medžiagą laikraščio skyreliams. O skyrelių buvo labai įvairių: „Oficialioji dalis“, „Neoficialioji dalis“, „Feljetonas“, „Vietinė kronika“, „Finansinis biuletenis“, „Dvaro naujienos“, „Teatras ir muzika“, „Prekybos apžvalga“, „Jūros kronika“, „Nugirsti pokalbiai“, „Provincijos paštas“, „Atvykusieji poilsiauti“, „Skelbimai“ ir kt. Periodinio leidinio puslapiuose apžvelgiami Palangos kurorto pra našumai, poilsiautojų srautai, jų pasiskirstymas pagal visuomenėje užimamą padėtį, tautybę ir poilsiavimo kurorte tikslus, pasakojama apie kurorto įvykius, kul tūros, ekonomikos, finansų naujienas. Įvykiai ir faktai būdavo sureikšminami. Laikraštis buvo humoristinis, ir tik vienas skyrius – „Atvykę poilsiauti“ – atspindėjo tikrąją padėtį, buvo pateikiamas žymesnių poilsiau jančių svečių sąrašas. XIX a. antroje pusėje Palangoje aristokratai kalbėjo prancūzų, lenkų kalbomis. Todėl nenuostabu, kad laikraštis išėjo prancūzų kalba. Tekstas rašytas ranka. Laikraštis buvo dauginamas litografijos būdu Klaipėdoje. J. Kanarsko pranešime „Kretingos ir Palangos grafai Tiškevičiai“ (2015) minima, kad po šv. Mišių senosios Palangos bažnyčios (ji stovėjo toje pačioje vietoje kaip ir dabartinė bažnyčia) šventoriuje laikraštį platino grafų Tiškevičių vaikų guvernantė ir mokytoja prancūzė Marija Fayard (1832(41)–1891). Tikėtina, kad laikraštis „La Li mande“ buvo reklamuojamas ir platinamas tarp turtingų poilsiautojų. Kraštotyrininkė, mokytoja Emilija Adiklienė (1906– 1993) išsaugojo keturių „La Limande“ numerių kopijas, pasirūpino ir dviejų laikraščių vertimu iš prancūzų į lietu vių kalbą. Dabar šios kopijos laikomos Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fonde. Ar yra išlikusių originalių šio laikraščio egzempliorių, nežinoma. Rengiant Palangos vasaros sezonų atidarymo šventes 2008, 2009 metais išleisti proginiai aštuonių puslapių lei diniai „Plekšnė“. 2010 metais, švenčiant 40-ąją Palangos vasaros sezono atidarymo šventę, organizatoriai išleido vienkartinį suvenyrinį keturių puslapių laikraštį „Plekš nė“, skirtą pirmajam Palangos laikraščiui „La Limande“ prisiminti. Palangos miesto viešoji biblioteka didžiuojasi išsaugo tais laikraščio „La Limande“ egzemplioriais, kurie praturti na Lietuvos periodinės spaudos ir kurorto kultūros istoriją.

sukaktys

LIŪDESIO ŽMOGUS APUTIS

JUOZO APUČIO AŠTUONIASDEŠIMTMEČIUI Vytautas Narbutas

Regimanto Tamošaičio nuotr.

Geologas, prozininkas, Lietuvos mokslo premijos laureatas

Juozas Aputis. 2009 m.

Savo anūkui Vytukui – Vytautui, renkančiam kom piuteriu šių padrikų prisiminimų tekstą – pasakiau, jog nežinau, kaip jį pavadinti. Jis prisiminė, kad būdamas mažas Juozą vadindavo „geras žmogus Aputis“. Tikrai ge ras, ir tas gerumas ėjo iš liūdesio. Būna valandų, kai apima toks didelis gailestis – visko ir visų. Tada prisimenu Juozo novelės „Be pavadinimo“ pabaigą apie kertamas eglaites: „Kodėl man jų taip gaila, tų eglyčių?“ Pažintis su Juozu prasidėjo nuo jo novelių, išspausdintų „Pergalės“ žurnalo 1965 m. 8-ame numeryje. Tikriausiai nebuvau girdėjęs tokios pavardės, tokio derinio – Juozas Aputis, kuris, skaitant netikėtai gražius ir gražiai žiūrimus žurnalo puslapiuose novelių tekstus, pasirodė kaip burtas. Ten buvo keturios novelės: „Svajonių lakūno popieriai“, „Atsinešiu proklamacijų“, „Bėgiai ties Prieglium“ ir „Žuvys neturi atminties“. Novelė „Septintą valandą nėra autobuso“ ir dar trys pasirodė „Pergalėje“ kiek vėliau, 1966 metų pavasarį. „Rugsėjo paukščių“ knygelėje šios novelės to pirmojo perskaitymo magijos tarsi neteko, bet autoriaus asme nybės antspaudas, jo tikrovės poezija liko nepasikeitusi, kaip negali pasikeisti ir nepasikeis spindulingoji rentgeno seselė novelėje „Atsinešiu proklamacijų“. Nepersimainys ir Andrius su Irma, gal visam gyvenimui likę ieškoti autobuso, išvykstančio septintą valandą ryto. Ir Tomas

su Ema kartos, jog žuvys neturi atminties, o šlubuojanti perskeltos plokštelės melodija vis dar suksis ir juodi kami nai vakaro dangaus fone stūksos nejaukūs. O tu pats vis iš naujo skaitysi novelę, pakerėtas jos poezijos, ištirpdančios kaminų nejaukumą. Pirmųjų Juozo Apučio novelių įspūdis buvo toks ne tikėtas, kad privalėjau savo džiaugsmą pasakyti pačiam autoriui. Kai „Literatūros ir meno“ redakcijoje išvydau iš kito kambario išėjusį Juozą Aputį, nustebau – mane pasitiko ne švelnus pablyškęs poetas, o tvirtas, linksmai kibirkščiuojančių, stačiai į tave žiūrinčių akių vyras. Jo plačios krūtinės neslėpė jaukaus velvetinio švarko atlapai, o didelę galvą puošė besigarbanojančių plaukų vainikas. Taigi pasirodė visiškai nepanašus į Emos Tomą, tačiau ne truko kiek praeiti mūsų pažinties laiko, kad suprasčiau, jog tas pirmasis įspūdis apie poetišką jo sielą buvo teisingas. Juozo jėga, jo aiškios mintys ir vaizdingi pasakojimai traukė žmones. Kartu su juo jausdavaisi saugus ir niekada nebūdavo nuobodu, gyvenimo kasdiena nusidažydavo vienokia ar kitokia spalva, bet niekada nebūdavo pilka. Toks Juozas, kokį dabar prisimenu, turėjo ypač traukti jaunimą. Susitikimuose su rašytojais taip ir būdavo. Vaikai, šuniukai ir moterys ypač jaučia aplinką, geriausiai suvokia žmogaus tikrumą. Todėl ir mano namuose dideli ir maži mylėjo Juozą, laukdavo jo pasirodant. Iš mūsų pirmosios pažinties prisimenu, kad ne kar tą teko iš taksofono jam skambinti ką nors sugalvojus. Nukakti prie Akmenos ežero ar ką panašaus. Juozas pasijuokdavo prisimindamas, kad aš paklausiau, ar jis „nedisponuoja transportu“. Aš būtent „disponavau“. Nese niai buvo iš Anglijos grįžęs mano Onutės* tėvukas, senelis Litvinas, ir be kitų dalykų padovanojęs mums „Volgą“. Panašiu laiku Juozą iš proto varė saugumiečių bandymai įrengti jo bute pasiklausymo aparatus, o Zervynose buvo atsiradę įtartinų naujų pažinčių. Taigi ir aš, toks netikėtas jo kūrybos gerbėjas, galėjau sukelti įtarumą. Apie tai ne sam su Juozu kalbėję, net ir nesiaiškinom, kodėl du kartus buvom kaip ir susipykę. Virginija buvo ir turbūt visam Juozo gyvenimui liko nepajudinamas kriterijus – dėl jos uždaro santūrumo, dėl to, kad ji viską supranta, bet nieko nesako ir nė nebando aiškinti žmogui jo sielos, lįsti jam į paširdžius. Galbūt dėl to paties prigimtinio bruožo Juozas iš tikrųjų * Muzikologė Ona Narbutienė

Nuotraukos iš Virginijos Aputienės asmeninio archyvo

ginijos namus Trakų gatvėje nr. 5 ir radau jį prie rašomojo stalo, tokia lygia gražia rašysena užbaigusį apsakymo pir mąją pastraipą: „Žiūrėdamas tenai, už horizonto, Gvildys pajuto liūdesį, koksai pasitaiko ne taip dažnai gyvenime, – tokį liūdesį, kai tau atrodo, kad esi svieto laikrodis, ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso: tu spinduliuoji šviesas ir spalvas, girdai upėse gyvulius ir žmones, krauni paukščiams lizdus ir saugai nuo vanagų plikus jų mažylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir, jei tavęs nebūtų, suklauptų viskas ant kelių – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: Viešpatie, Viešpatie! – pajunti, kad vienąkart tavęs nebebus. Taip ateina didysis skausmas ir ilgesys, nes suvoki esąs Dievas, kuris žino, jog turės numirti“. Tąsyk ilgai neužsibuvau, nors nei Juozo, nei Virginijos akyse nepastebėjau bent šešėlio minties, jog sutrukdžiau. Jei Juozas nebūtų turėjęs mintyse jau užbaigto savo apsaky mo, tai mano įsibrovimas gal galėjo ir pakenkti rašymui. Juozas Aputis su Vytautu Narbutu (dešinėje) kelionėje prie ežerų. 1968 m. O išėjo nuostabus apsakymas „Horizonte bėga šernai“. Juozo jautrumas gyvenimo aplinkai ir atida žmonėms, gerbė ir mylėjo mano Onutę. Žinia apie jos mirtį daugeliui buvo netikėta. Juozo žodžiais, su Onutės mirtimi įvyko o kartu praktiška nuovoka buvo iš to paties, turėjo tą patį kažin kas lemtingo, esminio, gyvenimas tapo jau ne toks, mato vienetą – tikrumą. Juozas visa savo esybe suvokdavo koks buvo. Kažin ką negrįžtamai nusinešė ir Juozo mirtis, tikrų dalykų vertę – medžio, geležies, radijo aparato… O labiausiai – sutikto žmogaus, kuriam iš pirmo pamatymo kuria buvo sunku patikėti. Ne vieną rasime Juozo Apučio novelę, kurioje užko galėdavo tapti draugiškas arba nepakantus. Kai kūrėsi Zervynose, rinkdamas ir pats meistraudamas duota atmintis ir intuicija, tas virpantis psichologinis kamertonas, įsijaučiant į savo personažų dvasinę būklę. namų apyvokos daiktus, tai ir man radosi noras jam pagel Prisiminkime tokią Juozo kūrybos viršūnę kaip „Erčia, bėti. Pasiūliau pasiimti laboratorijai netinkamą senovišką kur gaivus vanduo“. Atrodo, kad pasikliaudamas me spintą, o iš mūsų namo sargo Felikso gavau atitarnavusį varstotą. Spintai transportuoti į nininko intuicija Juozas būtų pagalbą pasikviečiau savo kolegą galėjęs rašyti noveles lengva Algimantą Uginčių, mažakalbį, ranka, tačiau jam buvo svarbi jautriasielį ir kuklų žmogų. Vė konkreti tiesa. Prisimenu, kaip liau Juozas vis šiltai prisimindavo itin domėjosi Donato Katkaus, tą mano Algį. tuomet „Vilniaus kvarteto“ alti Apie savo kūrybą Juozas ne ninko, darbu, lankė koncertus. mėgo kalbėti. Juo labiau ką nors Šito tiesioginę išraišką randame aiškinti. Literatūra, poezija aps jo novelėje „Priapo ašaros“. Šiuo kritai buvo tokia saugoma terito atveju kvartetas yra ne tikslas, o rija, saugoma nuo nesupratimo, instrumentariumas, geriausiai nuo nešvarių prisilietimų. pritikęs totalinės prievartos ir Dažnas mūsų kelionių tikslas išsilaisvinimo temai išreikšti. Tą patį byloja ir „Metų“ žurnalo yra buvęs Aukštadvaris, gražūs 2016 m. 5–6 nr. skelbtos Juozo ežerai ir įdomūs svetingi mieste Apučio dienoraščių ištraukos – lio žmonės. Tuo metu sodyboje kaip jis svarsto numanomų kū prie Aukštadvario ežero savo rinių „atramos taškus“. Manau, sūnus augino mokytojas Jo kad sudėjus tuos taškus mintyse, nas Kasparavičius. Tuomet dar Juozo kūrinys būdavo užbaigtas, paaugliai Kęstutis ir Ramūnas ir tada reikėdavo tik užrašyti. vėliau tapo garsiais meno pasau Tai sakydamas remiuosi tokiu lio žmonėmis. Ten mus atvedė prisiminimu. Kartą iš anksto ne skulptoriaus Juozo Burneikos Literatūros tyrinėtoja prof. Violeta Kelertienė ir Juozas Aputis prie pirkios pranešęs užsukau į Juozo ir Vir Zervynose. 1987 m. bičiulystė su profesorium Juozu

Su artimaisiais. 2003 m.

Savuoju eina peklon šį įvykį palydėjo Juozas. Tas jo eina peklon tikdavo visais gyvenimo atvejais, kai susidurdavo su kokia nesąmone arba kliautimi radijo aparate ar auto mobilio motore. Baidarių nuomotojai, užokupavę Merkį ir Ūlą, Zervynas pavertę „kaubojiškos civilizacijos prieiga“, pelnydavo ir dar geresnį žodį gyvatėmis pavadinti. Gyvatės buvo daugiareikšmis Juozo žodis ir nebūtinai vien apmaudą reikšdavo. Pritiko ir pasakojant, kiek pri vargo, bet už tai ir kaip džiaugėsi, rodydamas savo liaudies architektūros grožybę – ornamentais išpjaustytą stogo kar nizą. Tai buvo gal paskutinė Juozo staliaus pastanga savo Zervynų namui, kurį, prikėlęs gyvenimui, glostė ir gražino su tokia rankų ir širdies šiluma. Ir neįsivaizdavo, jog meilė ir įsipareigojimas Zervynoms, ten likusioms jo katėms ir namui taps dukros Vijolės aistra. Jos nuolatiniai žygiai pačiai vairuojant automobilį per sniego pūgas – neįtikėtini! Juozas niekada nesiskųsdavo sveikata. 2009-ųjų rudenį, kartą kalbantis telefonu, paklausinėjęs apie mano sveikatą, baigdamas pasakė: „O kaip mano, tu ir nepaklausei“. Tai buvo paskutinis Juozo ruduo, vėlyvas, jau po lapų kritimo. Po pirmojo, Juozo žodžiais, chemoterapijos smūgio Santa riškių ligoninėje, vėl pats vairuodamas, skubėjo į Zervynas. Užsimojęs naujai perrašyti visas keturias savo apysakas, rūpinosi ir namų katėmis, kad nesušaltų, jų guoliui atidavė savo kailinius. Tik apsinuodijusio Balčiaus, baltojo katino, nepavyko išgelbėti – vežė į Varėną, lašelinę jam statė, paskui į Vilnių ir vėl parsivežė atgal, palaidojo prie sodybos beržo, kastuvu pralaužęs įšalusią žemę. Dar kartą apsikabino su savo Zervynų namu ir tą patį vakarą sugrįžo į Vilnių. Per konferenciją „Žalias laiko vingis“ Literatūros ir tau tosakos institute, skirtą Juozo Apučio aštuoniasdešimtme čiui, ekrane matėme gražų susimąsčiusio Juozo veidą. Tokį Juozą įsivaizduočiau kokioje atminties lentoje su išrašytais jo žodžiais: „Taip ateina didysis skausmas ir ilgesys, nes suvoki esąs Dievas, kuris žino, jog turės numirti“. 2016 07 01

Mikėnu. Profesorius buvo prisiekęs žvejys ir turėjo auto mobilį „Pobieda“, bet pats nevairavo. Atvairuodavo Juozas Burneika. Buvo pamėgę Vladislavą, kur pradžios mokyk loje ir dirbo Jonas Kasparavičius. Jį skulptūros pagrindų pamokė ir paakino iš medžio skaptuoti Juozas Mikėnas. Taigi kartą su Juozu Apučiu, Burneikos vadovaujami, ap lankėme Aukštadvarį ir Vladislavą. Taip ir susipažinome su Jonu Kasparavičium. Kitas Juozui į draugystę tikęs žmogus buvo senas, Lietuvos prieškario laiką menantis mokytojas ir muzieji ninkas Motiejus Venzlauskas. Gimęs 1905 metais netoliese vadinamosios Napoleono kepurės, pasiblaškęs po Lietuvą, 1944 metais sugrįžo į gimtąjį Aukštadvario kraštą. Dirbo Aukštadvario mokyklos direktoriumi, mokytojavo, dėsty damas lietuvių ir rusų kalbas, 1965 m. išėjo į pensiją. Į tą pensijos pradžios laiką mes ir pataikėme, ne kartą apsilan kėme jo viengungiškame butelyje. Taip ir liko vienišius su rinktais liaudies gyvenimo eksponatais, sukrautais tokioje mažoje klėtelėje. Ir su prisiminimais apie mokslus kaimų mokyklose ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete, apie pirmuosius diplomuoto pedagogo žingsnius mo kant „čigonų vaikus“ Eigulių mokykloje. Dovanodamas 1985 m. išleistas „Keleivio noveles“ Juozas įrašė: „Vytautai, kas suskaičiuos visus kelius ir vingius, kuriais tiek vaikščiota, ir juoktasi, ir verkta?“ Su Sigitu Geda taip pat teko kartu pakeliauti, atsimenu ryškiai, kaip su Juozu ir Sigitu važiavome į jo tėviškę, susipažinome su jo tėvu. Savo 60-mečio vakare 2003 m. Sigitas prisimi nė, kaip mes su Juozu, užlaužę rankas, laikėme jį, kad neitų lipti ant Rotušės aikštėje stovinčio rusų tanko. Veržėsi prie jo, keikdamas pro ašaras: „Ku rių velnių jam čia reikia, ištrauksiu lauk rupūžę!“ Jeigu būtume paleidę, galėjo ir žūti, kaip savanoris Restauruotų kryžių šventėje Zervynose. 1996 m. Artūras Sakalauskas Seimo prieigose.

PASIGENDU

JUOZO APUČIO AŠTUONIASDEŠIMTMEČIUI Jonas Juškaitis Poetas, vertėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Jonas Aistis rašė Prancūzijoje per karą: „Pasigendu Miškinio, Binkio ir Rimydžio.“ Taip aš, atitardamas, laikau didele garbe parašyti, ne kartą esu ir pasakęs: „Pasigendu Juditos, Zalatoriaus ir Apučio.“ Judita Vaičiūnaitė „Literatūros ir meno“ redakcijoje pas mane sėdėdavo 1959 m., kai, negavusi paskyrimo, dirbo Knygų rūmuose, o aš „stūmiau“ jos eilėraščius, kol Mieželaitis užsirūstino: „Literatūroje ir mene“ putoja estetizmas!“ Zalatorius nuėjo dirbti į Literatūros insti tutą, o buvo padavęs pareiškimą dirbti „Literatūroje ir mene“, bet manęs išsiklausinėjęs, kas čia darosi, staigiai jį atsiėmė. Aš jam atvirai pasakojau, nes pats jau buvau paliktas tik iki atleidimo dienos. O su Juozu Apučiu pradėjome bendrauti, kai jis atėjo 1959 m. į „Literatūrą ir meną“. Nuo 1960 m. dirbome abudu Kultūros skyriuje ir skaitėme korektūrą. Per visą gyvenimą labiausiai man teko bendrauti su Juozu Apučiu. Ypatinga ta mudviejų bičiulystė – prozininkas ir poetas. Iš savo kurso bendravau tik su Vyteniu Karveliu, ne literatu, Henriku Čigriejumi ir Juozu Girdzijausku. Tai nutoldami, tai suartėdami, o su Apučiu ir nutoldami niekada nebuvome tiek nutolę, kad nebendrautume. Vaičiūnaitė ir Zalatorius taip pat buvo dvasiniai kūrybiniai poezijos bendražygiai. Knygoje „Trauktis atsišaudant“, kuri šiemet išeis, yra mano žodžiai to paties pavadinimo pokalbyje „Lietuvos žiniose“ apie Jono Mačiulio nuotrauką, kur stovi Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Juozas Aputis, Henrikas Či griejus, Jonas Juškaitis, Marcelijus Martinaitis, Albertas Zalatorius ir Kęstutis Nastopka. 1980 m. rašytojų suva žiavime esu pasakęs, kad apie savo kartą aš nerašysiu atsiminimų, nes tai buvo mūsų ypatinga bendrystė. Turiu omenyje Rimanto Kmitos monografiją „Ištrūkimas iš fabriko“ (2009) apie S. Gedą, M. Martinaitį, V. Bložę, V. Šimkų, J. Vaičiūnaitę, J. Juškaitį ir T. Venclovą (A. Kli šienė savo „XX a. lietuvių literatūros chrestomatijoje, 1904–1989 m.“ iš jų pašalino J. Juškaitį, o įrašė Justiną Marcinkevičių). Atsiminimų nerašysiu, bet apie Juozą Aputį turėčiau parašyti visą knygą. Nuo 1959 metų modernizmas, Folkneris, Rilkė, Traklis, Mandelštamas, Garsija Lorka, Valeri ir taip toliau, ir taip toliau, Kubos krizė, Prahos pavasaris, „Lietuvių archyvas“, J. Girniaus „Žmogus be

Dievo“, J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) „Vienų vieni“, J. Aisčio eilėraštis apie vieną kraujo lašą, pokalbiai apie mūsų laikyseną, aplinkinių cinizmą. Aš sakiau, dalindamas Jurgį Savickį, Antaną Vaičiulaitį, Joną Aistį, Bernardą Brazdžionį, Henriką Radauską, Alfonsą NykąNiliūną, kad mes turime kurti literatūrą. Kas buvo, iš to tik mokytis ir gerbti, o patiems atmesti visą sovietizmą (net po „atlydžio“) ir kurti literatūrą. Man buvo lengviau, nes nesislėpiau esąs visai kitų pažiūrų (nes negalėjau!) ir nesiryžau ieškoti pogrindinės spaudos, o eidavau tiesiai per leidyklas, redakcijas ir – kautis! Netgi dėl taško. Nepaisant visko, bet kad kautasi dėl taško, paties yra paliudyta knygoje „Rašytojas ir cenzūra“. Eilėraštyje „Pantvardžių giraitė“: O giraite, tik vienas Dievas / Visur lauke plyname. / Lenkias vėjyj erškėtis vienas: / Apkabint, apkabint mane… Kaip ten su brūkšniu 1982 m. Poezijos pavasaryje, neatsimenu, bet po to, kai ruošdavau pats – tik taškas ir tik ten, kur turi būti. Reikalauta po plyname rašyti dvitaškį, nes bus aišku, kad dievas (o ne Dievas) yra erškėtis… Juozas mano pirmųjų knygų „Ir aušros, ir žaros“ (1962) ir „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972) kone kiekvieną eilėraštį turėjo savo rankose. O kai imdavau taisinėti (kritikos taip pat psichologiškai paveiktas), šauk davo: „Tik netaisyk gerų eilėraščių, rašyk, bet netaisyk, ta eilute, kurią laikai gera ir nori įrašyti vietoje geros, kurią laikai bloga, pradėk naują eilėraštį.“ Juozas žinojo, kad mano eilėraščiuose yra metaforų, elipsių, cezūrų, perkė limų, nutylėjimų. Kam sunku, tegu neskaito. Dirbome ir korektoriais, bet man pačiam, kaip niekam, pridaryta ko rektūros klaidų. Sakydavau – taisykit korektūrą, bet mano skyrybos nelieskite, pasitarkite su manimi. Pavyzdys jau iš mūsų dienų „Metų“ (2015 m., nr. 10) toks posmas: Kur suvystė, iš tos vietos, kaip tą dieną / visas atsimerki / Ir ištikimybė kurioje ne vieną / Visą naktį verkė. Redakcija padėjo kablelį prieš kurioje – ir „nužudė“ visą pirmosios eilutės cezūros grožį. Juozas mane palaikydavo kritikos užsipultą ir dusinamą, ragino mane ir poeziją versti. Dabar skaitau knygoje „Nevienareikšmės situacijos“, kad bijojęs eiti į specfondus leidimo. O aš nuo 1957 m. sėdėdavau universiteto specfonde, kai rašiau diplominį apie K. Borutą ir dvejus metus visai ne Borutos ieškojau, o skaitinėjau vokiečių okupacijos metų „Į laisvę“, „Atei

Nuotraukos iš Jono Juškaičio asmeninio archyvo

tį“, išeivių „Lietuvių enciklopediją“ (skaičiau ir M. Mažvydo bibliotekos specfonde, nors vėliau filosofo Juozo Girniaus pastangomis gavau visus 37 tomus). Yra mano eilėraštis „Miglą, vaka rų vilnonę miglą…“ (rink. „Anapus gaiso“, 1997) su tokia pabaiga: Kad gerai suveltum savo milą / Pilką, tu miglok ir apverktų / Aiškintojus per skirk, migla, migla: / Po tą pačią vietą eit ratu… Juozas žinojo ir tų visų eilėraščių prasmes, kad čia ir apie partizanus, ir apie holokaustą. Pa sikalbėdavome susėdę. Atsikuriant nepriklausomybei buvau ne vienoje Rašytojų sąjungos komisijoje (įstatų ruošimo, skyrimosi nuo Maskvos, Iš kairės: prof. Juozas Girdzijauskas, Jonas Juškaitis, Juozas Aputis. 2008 m. santykių su išeivijos rašytojų drau gija ir pan.). Sutikau Petrą Dirgėlą, kurio nepažinojau. Jis šalčius, keldavosi kurti ugnies, o aš gulėdavau su visais man pasakė, padavęs ranką: „Visą dieną, vaikščiodamas drabužiais. Aš taip pat žinojau Juozo vargus. Džiaugiausi, po miestą, galvoju, kad reikėtų išversti į kitas kalbas kai pasirodė jo knyga „Horizonte bėga šernai“, neeilinė ir „Anapus gaiso“. Nustebau. O tas „Anapus gaiso“– atsisu dabarties požiūriu. Aš tokių sapnų nesapnuodavau, kaip kimas ir į praeitį, į 1945 m. atominės bombos numetimą, dabar jo dienoraščiuose („Metai“, 2016, nr. 6), suprantu, kai degė šimtai tūkstančių žmonių, o lakūnai skraidė ir kad man jis galėjo ir priekaištų turėti, gal reikėjo ir kom gėrėjosi, kokie gražūs aukštai spalvoti gaisai – sprogimo! plimentų jam tada sakyti, o aš sapnuodavau tiktai apie Su P. Dirgėla lydėjome Kazį Bradūną, kai dar nebuvo savo tarytum kokius tardymus – atsistojęs ginčijuosi: Valdovų rūmų, o tik baisūs kasinėjimo grioviai su lieptais išeinu pats arba išmeskite! Mano tokie sapnai atrodė per Katedros požemius prie seniausio, ar ne Mindaugo baisūs. O geriausi pagyrimai kitiems, atrodė man, kad su laikų, Kristaus kryžiaus po ta Katedra. Stovėjome abu tuo žmogumi bendrauju. Ne su kiekvienu ir ne su bet kuo. Bradūnui iš šalių prie tos vietos. Mudviejų laiškai iš tų dienų… Juozo visada kaip koks O Juozas žinojo, kad aš ne tik nesutinku su literatūra, „karštas komentaras“ apie tai, kas tada dėjosi literatūroje bet ir gyvenime toks. 1984 m. net ir verčiamas nėjau į ir gyvenime. Pats savo laiškų nuorašų niekada nepasilik Katedrą, paverstą paveikslų galerija, per Poezijos pava davau, išskrisdavo į visą pasaulį. Ar jis ką mano išlaikė sarį skaityti savo eilėraščio „Katedra“ (iš rink. „Anapus Zervynose savo varstotuose? Aš visų ir viską išlaikiau. gaiso“). Rengėjai sakė – blogai, nebus šįvakar eilėraščio Užkrėčiau ir futbolu. Nuo 1959 metų iki tos dienos, apie katedrą. O aš atsakiau – „o kas blogiau, ar kad Ka kol dar buvo žaidžiama „Žalgirio“ centriniame stadione, tedroje šįvakar trūks eilėraščio apie Katedrą, ar kad man sėdėdavome kartu, mums reikėjo gero ir gražaus žaidimo. gyvenime trūko Katedros.“ Džiaugėmės ne vien tuo, kad laimi žalgiriečiai, o kad Juozas buvo liudytojas, kaip atsisakiau rašyti apybraižą laimi prieš gerai žaidžiančias komandas. O mūsų kalbos, apie Kėdainių komjaunuolišką statybą, kai komandi kalbos, ko ten tik nebūdavo, nes būdavo puikiausios ruotas pamačiau, kad gamyklą stato kaliniai. 1960 m. progos kalbėti drąsiai. Kartais tiek įsismagindavome, nesutikau duoti į pirmųjų knygų pirmąjį aplanką savo kad ir po rungtynių dar stovėdavome, ir ne vienu du, eilėraščių, nes būtų reikėję dėti tokių, kurie „grūtiniai“. Rytų tribūnoje, kol sargas ateidavo, žvangindamas savo Knygoje „Tolimos dainos: lyrika“ (2006) pats viską su „lenciūgais“: ar čia žadate nakvoti, ar manote išlįsti per rašiau „Pastabų trupiniuose“. Juozas net stebėdavosi, kai vartų viršų? Tikrai – atsisukdavome: saulė už horizonto, dar gyvenau kaime: dėl ko taip griaužiesi ir jaudiniesi, o mes dar svarstome ką nors. ar dėl tų kelių eilėraščių? Su Juozu bendravome ir todėl, Mėgdavome juoką. Jo netrūkdavo ir darbe, ypač kad jis vienintelis tarpininkavo mano visokiems pave jauniems juokų mėgėjams. Kai Kultūros skyriuje greta dimams. Jam pačiam žiemą teko nakvoti toje pirkelėje susėdę buvome apkaltinti, kad ruošiame beidėjines Kuturiuose, apie kurią rašiau, kad motina pastatydavo informacijas arba išplauname idėjinį turinį, pasiųsti prie durų kibirą vandens – kai imdavo trauktis ledas, per reportažų eidavome abu kartu. Pavyzdžiui, pas J. Januitį,

Juozas, – duočiau į snukį.“ – „Jei ne tu, aš ir neklausčiau“, – atsakiau. Aš pasišaipydavau, kad tuojau nusto siu bendravęs su partiniu, nes bus pavesta mane žlugdyti, o nevykdyti negalės. Verčiau su nežinomu saugu miečiu, nes nieko neslepiu ir nedarau ne viešai, toks tegu pats kraustosi iš proto. Juozas juokėsi – po kelių saki nių būtų galima mane suimti. Mano pirmoji publikacija „Me tuose“ yra „Narsa ir baimės“. Juozo primygtiniu prašymu – rašykite ir patys, paliekate mane vieną. Nelabai jis buvo kai kuo toje publikacijoje patenkintas. Kitaip negaliu, atsakiau, pats matai, kas darosi, ir žinai, kas dar gali būti, kai pradės viską judinti. Jubiliejiniame Jono Juškaičio vakare Jurbarko kultūros namuose. Iš kairės: prof. Juozas Girdzijauskas, Jurbarko VB Kraštoryros sk. vedėja Jūratė Korsakaitė, Jonas Juškaitis, Juozas Aputis ir miesto meras Algirdas Gudaitis Todėl šalia rimtų dalykų įterpiu ir J. Baltušį. Juokdavomės: einame abudu, kaip Chruščio pasakėlių – pamąstymams. Kviesdavo į redakciją mane vas su Bulganinu po Stalino vykdavo į Vakarus – abudu! vieną dažnai pasitarti – „kol dar neišsipagirioję, ateik Arba dar: aš nuo 1958 m. „Literatūroje ir mene“ dvejus anksti.“ Parodydavo ir tokių straipsnių ar kūrinių, kur ne metus savo Literatūros ir kritikos skyriuje sėdėjau kartu suprasi, ar čia koks postmodernistas, ar postgrafomanas. su tuomet redakcijoje ūkvedžiu dirbusiu rašytoju Jonu Primindavau tokiais atvejais mūsų laikų lotynų kalbos Mačiuliu – dabar išleisti jo „Laiškai Eugenijai“. Neskai dėstytojo Leono Valkūno žodžius kokiam nemokšai: aš tysiu, nes tada jau jis man viską buvo pasipasakojęs, tau galiu parašyti tik nulį, net dvejetui reikia mokėti, blo pasižiūrėjau tik į nuotraukas – kaip atrodė Kretingos gai mokėti, o tu visai nemoki, todėl tik kuolą tau reikėtų pranciškonų gimnazija ir jis sovietinėje armijoje. O tada parašyti, bet aš iš to kuolo tau suriesiu nulį. nutarėme paerzinti šį labai dorą ir labai naivų žmogų – Aputis ir Zalatorius buvo „Metmenų“, o aš „Aidų“ mudu su Juozu ir dailininkas Antanas Kazakauskas. nusiteikimo, bet gražiai bendravome. Ateidavo į sąjungą V. Mykolaitis-Putinas ir visada Atsimenu susitikimą Sąjūdžio pradžioje. Mes trys ir rūmuose prie laiptų kairėje pusėje gražiai pasistatyda Eugenijus Ignatavičius su „Amerikos balso“ diktoriumi vo savo kaliošus. Susimerkėme visi trys – „Prikalam Romu Sakadolskiu. Su kuo eiti? Su Sąjūdžiu ar su Laisvės Putinui kaliošus!“ Nuėjęs prie Mačiulio stalo, sakau – lyga? Su Sąjūdžiu, bet Laisvės lygai netrukdyti. Tegu ten „gal galėtum paskolinti plaktuką ir duoti porą vinių?“ – Terleckas kerta su kardu, o mes eisim paskui Lygą. „Kam tau reikia?“ – „Prikalsim Putinui kaliošus“ – „Ką O paskutinį kartą su Juozu greta sėdėjome 2008 metų tu?! – šoko Mačiulis – tokiam žmogui!“ Mes nenusi birželio 6 dieną Jurbarko kultūros centre, jubiliejiniame leidžiame: „Ką jis čia, buržuazinis inteligentas su savo mano vakare per knygų „Tolimos dainos: lyrika“ (2006), kaliošais, smetoniškos gelumbės paltu ir karakuliais, „Lyra ant gluosnio“ (1998) ir vertimų rinkinio „Ne laikas kai ir Venclova jau vaikšto užsieniuose nailonais apsi eina“ pristatymą. Drauge su Juozu Girdzijausku, jau tada pirkęs, tiktai Inčiūra, Keliuotis ir Širvys dar trainiojasi turėjusiu savo paties išdrožinėtąją ragotinę – lazdą, pa su pokariniais nurudusiais paltais, su „branktais“ ant sityčiojimą iš viso pasaulio miesčionijos. Organizatoriai nugaros.“ Mačiulis pasigriebia plaktuką į ranką, visas pasirinko du Juozus – Aputį ir Girdzijauską. Sakau – nors vinis iš stalčiaus susideda į kišenes ir bėga laiptais į viršų patylėsime, galite ir nekalbėti, patylėsime prieš tiek mūsų pas redaktorių skaitydamas mums paskaitą apie Putiną. gyvenimo metų. Panašiai kaip ir su Petru Dirgėla buvo Nei mes kalsim, nei mes nežinom, kas yra Putinas, bet me sustoję Kaziui Bradūnui iš šalių, kai jis tylėjo prieš mirštam iš juoko, į laiptus įsikibę… Taip gal nereikėjo, seniausią Katedroje Kristaus kryžių, mudviejų palydėtas prisikraudavom ant savo jaunų galvų ir per patyčias. per baisių griovių lieptus ir urvus, kai dar nebuvo Val Ypač kai nenusileisdavom dėl argumentų. dovų rūmų. Kai Juozas laimėjo premiją, važinėjo po užsienius, Pasigendu Juditos, Zalatoriaus ir Apučio... o aš iš savo kaimo atvažiavęs kartą vaikštinėjant pa klausiau – gal į partiją įstojai? „Jeigu ne tu, – atsikirto 2016 06 27

mums rašo

MANO ATMINTIES KNYGOS „Murziuko dienoraštis“ Sėdžiu sode po rojaus obuoliukų obelimi ir baisiausiai pykstu. Man beveik penkeri metai, o pykstu dėl to, kad ne moku skaityti. Raides jau pažįstu, mama išmokė, bet skaityti dar nelabai išeina. Tiesa, „Šaltinėlyje“ jau skaitau tai, kas parašyta didelėmis raidėmis: „Mama mala, tėtis kala“, bet kai reikia skaityti iš knygos – dar ne mano jėgoms. O ta knyga, kurią norėčiau skaityti ir skaityti, guli man ant kelių. Tai „Murziuko die noraštis“. Ją man jau kelis kartus skaitė mama ir auklė Miliūtė, bet man to ne gana. Knygoje gyvena maži žmogeliai, gal elfai, o gal ir ne, to aš tada nežinojau. Jie patenka į visokiausius nuotykius, Laimė Gabrielė Lukošiūnienė. 1959 m. pavojus ir juokingus atsitikimus. Pade da vieni kitiems, daug dirba, juokiasi, tad nutariau ją susirasti Martyno šoka. Apsirengę paprastai – megztos Mažvydo bibliotekos Lituanis kepuraitės, švarkeliai, dideli auliniai tikos skyriuje. Ne taip paprasta batai. Jie tokie juokingi ir tokie mieli, buvo – nežinojau nei autoriaus, ir jų tiek daug! Bet tarp jų sukinėjasi ir nei leidimo vietos (spėjau, kad visai kitoks žmogutis – su fraku, baltais Kaune), nei metų. Ieškojau kata marškiniais, lakuotais siaurais bateliais, loguose, spaudos metraščiuose, su cilindru ir monokliu kairėje akyje. lentynose, bet neradau. Į paieškas Jis nemėgsta jokio darbo, vis papuola įsitraukė ir Lituanistikos žmo į kvailas situacijas, tada mažiesiems nės – irgi nerado. Na ką padarysi, žmogeliams tenka jį gelbėti, traukti iš apsieis Marius ir be Murziuko. bėdos ir gaivinti. Jis nelabai supranta, kas Po kelių savaičių plačiai pra vyksta ir kodėl jam vis atsitinka visokių sivėrė mano darbo kabineto nemalonumų. Puikios iliustracijos, jas durys ir visa švytėdama įžengė vis žiūriu ir žiūriu, vedžioju piršteliu ir Lituanistikos skyriaus vedėja, da menu visų žmogučių vardus. Dar šian bar jau šviesios atminties Silvija dien regiu tuos juodu tušu darytus, tokius Vėlavičienė. „Štai tavo garsioji dinamiškus piešinėlius. Deja, nepamenu Wesper W. Murziuko dienoraštis / [vertė J. Jablonskis]. knyga“, – dėdama ant stalo ne nei knygos autoriaus, nei kada ji išleista, [kaunas: s.n., 1930]. 181, [1] p. didukę apiplyšusią knygelę tarė nei dailininko pavardės. Silvutė. Labai abi džiaugėmės Tik vėliau supratau, kad knyga mokė draugauti, padėti ir žiūrėjom iliustracijas. Bet ir dabar negaliu pasakyti nelaimėje, nebūti baltarankiu ir pasipūtėliu. autoriaus – knyga buvo be titulinio lapo. Tada, sėdėdama po ta obelimi, šventai sau prisiekiau, Sūnus knyga nesusižavėjo. Kur susižavės, jau tada kad kai tik išmoksiu skaityti, visą laiką skaitysiu ir ne jis skaitė apie Vinetu ir Harką. Kiti laikai, kiti herojai. bereiks prašinėti, kad man paskaitytų. Atrodo, kad tos Dažnai pagalvoju, ką tie maži žmogeliukai dabar veikia priesaikos per visą gyvenimą taip ir nesulaužiau. tose fondų metalinėse lentynose, tamsoje ir ramybėje. Praeis daug daug metų, mano sūnus paūgės, ir aš Manau, kad laukia. Laukia nediduko smalsaus skaityto užsinorėsiu, kad jis irgi paskaitytų tą „Murziuko dieno jo arba vaikiškų knygų leidėjo. Galgi kas susidomės jų raštį“. Deja, knyga iš mūsų namų jau buvo pradingusi, nepaprastais gyvenimais?

Žurnalai ir „montekristas“ Kai jau pramokau skaityti, skaičiau viską, kas tik pa puldavo po ranka – vaikiškas knygeles, Prano Mašioto knygas apie gyvūnus. Bet jos man nelabai patiko, nes buvo liūdnos ir su bloga pabaiga, ypač skaudėjo skaitant „Lapės gyvenimą ir mirtį“. Ašarom laisčiau Lazdynų Pelėdos „Motulė paviliojo“, Šatrijos Raganos „Irkos tra gediją“, „Sename dvare“. Žavėjausi A. Vienuolio „Viešnia iš Šiaurės“, „Prakeiktieji vienuoliai“ ir daug kitų. Bet tuo pat metu labai susidomėjau nebenaujais žurnalais, kurie buvo sukrauti ant aukštos spintos koridoriuje. Pasiekti juos buvo sunku, bet aš suradau būdą – ištraukdavau spintos stalčius ir taip pasidaryda vau laiptus, kuriais ir užlipdavau ant spintos viršaus. O ten gulėjo krūvos „Lurdo“, „Trimito“, „Kario“ žurnalų. Ypač domėjausi „Kariu“. Augau kariškio šeimoje, kur pokalbiai apie kariškus dalykus buvo gan dažni. „Kario“ žurnale buvo aprašomi įvairūs ginklai – nuo patrankų iki pistoletų ir šautuvų. Mėgdavau studijuoti jų sandarą (būdavo brėžinių, paveikslėlių), labai domėjausi žvalgų, sėlinančių į priešo apkasus, maskuote. Paskui kieme su drauge galvas apsikaišydavom medžių šakomis ir per žolę šliauždavom į „priešo“ apkasus. Laikiau save didele gin klų žinove ir žadėjau užaugusi mokytis karo mokykloje. Iš virtuvės per koridorių įeidavom į kambarį, kuriame buvo krosnis ir prie jos primūrytas plytų suolelis, vadi nome jį „bengiu“. Ant jo vakarais mėgdavo sėdėti bobutė Teofilė, tėvelio mama. Virš „bengio“ kabojo nedidelis šau tuvėlis, tėvelis jį vadino „montekristu“. Mama bardavosi, kam jis laiko ginklą matomoje vietoje, o tėtis sakydavo, jog jis neužtaisytas. Kartais pavakariais jis pašaudydavo į orą – baidė dideliuose medžiuose susispietusias varnas, jos klaikiai karksėdavo. Kabėjo tas šautuvėlis ramut ra mutėliai, kol aš netapau „ginklų žinove“. Tą popietę visi buvo sode. Gerai apsidairiau, ar niekas nemato, užsilipau ant „bengio“ ir nusikabinau tą „montekristą“. Žinojau, jog reikia prisidėti prie peties, primerkti vieną akį ir nuspausti gaiduką. Taip ir padariau, bet kai paspaudžiau į duris atsukto vamzdžio gaiduką, durys atsidarė ir pro jas bandė įeiti močiutė Teofilė. Garsas buvo stiprus: močiutė riktelėjo ir nukrito ant žemės. Iš išgąsčio ir aš nukritau nuo „bengio“. Atlėkė tėtis su mama, vienas puolė prie močiutės, kitas prie manęs… Laimė, močiutė nebuvo sužeista, tik iš baimės nualpo. Daugiau „montekristo“ nebemačiau, o ir „Karys“ su „Trimitu“ kažkur dingo. „Meškiukas Rudnosiukas“ Gerai pamenu šaltas ir liūdnas Kalėdas, kai po eglute radau Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“. Liūd nos jos buvo dėl to, kad ką tik sužinojau, jog mirė mano mažoji sesutė Lilijana. Mama ir tėvelis gulėjo ligoninėje, o mane priglaudė mamos sesuo Bronė. Ji su šeima gyveno

Skaisgirių Siauruko geležinkelio stotyje (dėdė buvo tos stoties viršininkas). Papuo šėm eglutę, teta išvirė spurgų, bet vis važi nėjo į ligoninę pas mano mamą. Nors buvo labai susirūpi nusi ir liūdna, vis dėl to po eglute mums su pussesere padėjo po knygutę ir kaž ką saldaus. Pamenu ankstyvą rytą šalto mis grindimis bėgan čias mano basas kojas ir džiaugsmą, radus Kaunas, 1939 knygutę! Dar buvo neišaušę, tai knygelę nusinešiau į kitą kambarį prie lango, ten degė stoties žibintas. Pradėjau skaityti: „Ten miške, kur eglės ošia…“, bet kažkodėl pakėliau akis ir žvilgtelėjau į kampe stovintį staliuką. O ten, ant to staliuko, stovėjo mažas mažutėlis baltas karstelis… Supratau, kad jis Lilijanai ir kad ji niekada nebeišgirs apie Meškiuką Rudnosiuką. Prisitrau kiau arčiau kėdę ir ašarų pilnomis akimis ėmiau garsiai skaityti Lilijanai, sesutei. Vėliau dažnai skaitydavau prie gatvės žibintų šviesos, krentančios pro langą, nes senelis Stasys buvo taupuolis ir liepdavo be reikalo nežibinti elektros. O skaityti tai norėjosi. Taip ir akis sugadinau, bet kiek nuostabiausių knygų perskaičiau! Tetos Stasės draugių etažerės Jauniausioji mamos sesuo Stasė studijavo teisę Vil niaus universitete, bet per atostogas atvažiuodavo į namus. Tada, lankydama gimnazijos laikų drauges, pasi imdavo ir mane. Kol jos gerdavo arbatą ir kalbėdavosi, aš prisigretindavau prie etažerės. Joje, papuoštos siuvinėtų servetėlių trikampiais, stovėdavo knygos. Kokių tik ten nebuvo! Man leisdavo pasirinkti ir paskolindavo. Iš tų „etažerių turtų“ labiausiai prisimenu Viktoro Hugo raš tus, ypač „Paryžiaus katedrą“, taip pat labai patiko „Žmo gus, kuris juokiasi“ ir kitos jo knygos. Jau nežinau, iš kokios knygos paimta moralinė nuostata, kurią atsimenu visą gyvenimą. Po baisių revoliucijos kovų ligoninėje guli vienišas kareivis. Prie jo prieina dvasiškis ir pasilenkęs, priglaudęs lūpas prie žaizdos, iščiulpia iš jos pūlius. Šalia stovintis žmogus jam sako: „Jei tai padarytum karaliui, jis tave paskirtų vyskupu“, o Simurdenas jam atsako: „Karaliui aš to niekada nepadaryčiau“. Cituoju laisvai,

Iliustracijose knygos iš LNB fondų

„Ji buvo patogi persaitė“, „Patogi per saitė – haremo pažiba“. Vis klausiau, ką tai reiškia, bet taip ir nesulaukiau paaiš kinimo. Teta sakė, jog knyga tikriausiai išspausdinta Amerikoje, XIX amžiuje. Jau dirbdama Nacionalinės bibliote kos Meno skyriuje, rengiau Rytų meno knygų parodą. Sugalvojau, kad gerai būtų eksponuoti ir šią, tikrai retą kny gą. Lituanistikos skyriaus katalogas jos nerodė, kreipiausi į Mokslų akademijos ir Universiteto bibliotekas – neturėjo ir jos. Tada į paieškas įsitraukė lituanistai ir bibliografai. Ieškojo Vytautas Jurgu tis, Silvija Vėlavičienė, Teofilė Būdienė, Stasys Tomonis. Niekur jos nebuvo. Bet aš tikrai tą knygą laikiau savo rankose ir net skaičiau jos stebuklingas pasakas. Oi, kaip jos žadino mano vaizduotę! Galvojau, kai užaugsiu, tapsiu archeo loge, važiuosiu į Egiptą kasinėti faraonų kapų ir per dykumą keliausiu su karavanais. Fantazijos prabudimas skatino ieškoti senovės paslaptis aprašančių knygų. Einant į mokyklą mama duodavo kelis pinigėlius, kad nusipirkčiau bandelę ir arbatos. Nepirkdavau, taupiau. O paskui turgaus „talkučkėje“ arba knygyne pirkdavau knygų. Ir storų, ir senų, visokių, svarbiausia – įdomių. Taip prasidėjo mūsų namų bibliotekos kaupimas ir jis tęsiasi visą gyvenimą

Kaunas, 1939

Šiauliai, 1923

gal ir netiksliai, bet šios frazės daug metų gyvena mano atmintyje. Jos pirmąkart privertė susimąstyti, kas yra ver tybės. Kai jau visos etažerės buvo perskaitytos, pradėjau eiti į Panevėžio mergaičių gimnazijos pirmąją klasę. Aktų salės kampe buvo suversta gan didelė knygų krūva – vis kas, kas liko iš karo metu sužlugdytos mokyklos biblio tekos. Tai buvo tikras lobis! Mokytoja leido joje raustis ir skolintis knygas, kurių norėjau. Perskaičiau daug Žemaitės veikalų. Patiko. Nepatiko tik „Petras Kurmelis“, buvo nuobodus. Skaičiau Vaižganto, Maironio, Pietario knygas, ypač sujaudino jo „Algimantas“ – didžiavausi mūsų senove, jos garbe ir galia. Bet didžiausias atradi mas buvo Salomėja Nėris. Skaičiau jos eiles ir kažkaip savaime mintinai išmokau daugelį eilėraščių. Laikau ją vienu didžiausių mūsų literatūros talentų, kuris gimsta tik kartą per kelis šimtus metų. Tada pradėjau pildyti sąsiuvinį, į kurį rašiau apie perskaitytas knygas, kūriau iliustracijas. Ypač istoriniams romanams – A. Diuma, Zevako, Š. Brontės ir kt. „Tūkstantis ir viena naktis“ Senelių namuose, besirausdama palėpėje, suradau labai storą senovinę knygą. Tai buvo „Tūkstančio ir vienos nakties“ arabiškų pasakų rinkinys. Knyga buvo gražiai įrišta – tamsiai žalias šilkinis viršelis, įmantrios auksinės pavadinimo raidės, paslaptimi dvelkiantys ornamentai. Šiandien sakyčiau, jog tai buvo secesijos ir arabiškų arabeskų mišinys. Puoliau ją skaityti, bet tai nebuvo paprasta. Nors knyga buvo lietuviška, joje nebuvo š, ž, č raidžių, vietoj jų – sz, rz ir kitos man nežinomos raidės. Ir ne tik raidės buvo keistos, kai kurie posakiai man buvo visai nesuprantami – daugybę kartų kartojosi sakiniai:

Dvi kriaušės Kartą su pussesere Vidute sėdėjome senelių sodelyje ant medinio suolo. Suolas priglaustas prie vijokliais apaugusios tvoros, skyrusios mūsų sodybą nuo kai mynų kiemo. Kaimynų šeima buvo didelė, vyriausiam vaikinui apie šešiolika (aukštas, dailus, žaidė krepšinį), o kiti vaikai mažiukai. Mes su jais nedraugavom, gal tik su vaikinuku susižvalgydavom. Man patiko jų namas – medinis, nudažytas šviesiai mėlynai, o iš gatvės fasadą puošė didelės iš medžio išdrožtos raidės: „MILDA“. Greičiausiai tai buvo reklamos liekanos, bet aš galvoda vau, jog tai senovės lietuvių meilės deivės Mildos namai. Vakaras gražus, mudvi su Vidute plepam apie viską. Ir aš jai pasakoju, kaip perskaičiau Ž. Verno „Penkiolikos metų kapitoną“ ir kaip piktinausi, jog tai buvo tik pirmas tomas, kuris baigėsi žodžiais: „Afrika, pusiaujinė Afrika! Vergų ir jų pirklių kraštas“. Kas gi jiems toliau nutiko? Visur ieškojau antro tomo, bet neradau. Labai gailėjausi, kad taip nepasisekė. Miegodavau pirmame aukšte, langas išeidavo į sodelį, o vasarą būdavo plačiai atvertas. Kai kitą rytą nubudau, ant palangės gulėjo antrasis tomas, o, kad vėjas nevartytų

lapų, ant jo buvo padėtos dvi didelės saldžiai prinokusios kriaušės... Visų klausinėjau, kas galėjo tai padaryti, bet niekas neprisipažino. Tada nutariau, jog tai buvo deivės Mildos dovana. Gal ir taip...

Mokyklos skaitiniai Man labai pasisekė, nes lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė neeilinė asmenybė – literatas ir vertėjas Vladas Nausėdas. Jis į lietuvių kalbą išvertė Nibelungų giesmes ir dar nema žai vokiečių literatūros veikalų. Buvau mokytojo numylė tinė, nes jis žinojo, kiek daug skaitau, o ir rašinius neblogai rašiau. Kartais, per didžiąją pertrauką, jis mane pasikvies davo į „raudonąjį kampelį“ ir skaitydavo tik ką išverstas „Nibelungų žiedo“ eiles. Gražiai skaityti nemokėjo, žodžiai strigdavo, bet aš būdavau sužavėta ir didžiuodavausi, kad man mokytojas patikėjo savo vertimus. O rusų kalbos mokytojas skaityti, deklamuoti ir viską suvaidinti puikiai mokėjo! Prieš karą vaidino viename Maskvos teatrų, bet fronte prie Karaliaučiaus jam nu traukė koją, ir su aktoriaus profesija teko atsisveikinti. Būdavo, ateina į klasę, tarp suolų pasistato šiukšlių dėžę lyg pinigų skrynią ir visą pamoką deklamuoja A. Puškino „Šykštųjį riterį“, jo eiles arba Majakovskio meilės lyriką. Klausydavomės išsižioję. Nuo tada mėgstu Puškiną ir dažnai jį skaitau. Kartą mokytojas uždavė perskaityti M. Gorkio „Motiną“. Pavarčiau, paskaitinėjau, buvo nuobodu. Paieškojusi susiradau tuo metu valdžiai labai nepatikusią ir iš visų programų išbrauktą M. Gorkio po emą „Mergaitė ir mirtis“. Perskaičiau, o kai kurias vietas net mintinai išmokau. Kai klasė atsiskaitinėjo, „Motina“ buvo taip nuobodžiai nagrinėjama, kad nors verk. Atėjo ir mano eilė. Atsistojus garsiai ištariau M. Gorkio pavardę ir kūrinio pavadinimą „Mergaitė ir mirtis“. Klasė nuščiuvo (žinojo, kad esu nepaklusni), laukė mano išsišokimo. O aš vis kalbėjau ir deklamavau. Kai baigiau, mokytojas sėdėjo prie stalo rankomis susiėmęs galvą. Tylėjo. Paskui atsisuko ir pradėjo plot. „Puikus kūrinys“, – tepasakė. Parašė aukš čiausią įvertinimą. Gaila, nepamenu mokytojo pavardės. Jis išmokė mane ieškoti savojo grožio supratimo. Mokausi kalbų Mano klasės draugės Austros (aktorių E. Platušaitės ir S. Juknos dukters) namuose buvo toks nuostabus kambarys, kuriame už sieninės spintos stiklų stovėjo nematytos knygos. Jos visos buvo rusų kalba, kurios tada dar nemokėjau. Mokykloje išmokė kirilicos abė cėlės, bet su skaitymu buvo ne kas. Tos knygos mane traukė kaip magnetas. Ten buvo daug detektyvų, meilės romanų. Visos išleistos Rygoje, jau po Spalio pervers mo, visos valdžios griežtai uždraustos, nes buvo skirtos emigrantams iš Rusijos. Nutariau, kad privalau išmokti skaityti rusiškai. Pasiėmiau storiausią knygą – tai buvo

Gončiarovo „Skardis“. Užsidarydavau palėpėje ant seno „volteriško“ fotelio ir kankindavausi iki ašarų. Daug ko nesupratau, bet žodynu naudojausi retai. Kažkur, apie knygos vidurį, staiga pajutau, jog nebesikankinu. Tada ir prasidėjo Austros knygų spintos lobių naudojimas. Taip išmokau skaityti rusiškai. Jau dirbau M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kai vieną dieną mane aplankė žinomas vertėjas, mano anytos bičiulis E. Viskanta. Jis vertė iš prancūzų, vokiečių, bet daugiausia iš italų kalbų. Jau ko vertas jo išverstas „Dekameronas“! Jis man atnešė E. Hemingvėjaus „Kam skambina var pai“, tik knyga buvo lenkų kalba, kurios aš nemokėjau. O tada šis veikalas dar nebuvo išleistas nei lietuvių, nei rusų kalbomis. Aš ponui Viskantai ir sakau, kad nemoku lenkiškai. O jis man – „Laikas išmokti!“ Tada iš Lenkijos ėjo Vakarų literatūra, Kaune matėme Varšuvos televiziją, prenumeravome populiarius žurnalus, bandėme klausytis radijo. Ponas Viskanta iš kišenės ištraukė mažytę knygelę – detektyvą, kuris vadinosi „Dwie ruzki z Kremem“ ir liepė ją perskaityti. Dar pridėjo prieškarinį lenkų–lietuvių kalbų žodyną. Taip ir prasidėjo. Po kurio laiko jau gan laisvai skaičiau lenkiškai, o meilė E. Hemingvėjui dar labiau išaugo. Ačiū ponui Viskantai. Bet buvo ir nesėkmių. Gyvenome viename name su neseniai iš Sibiro tremties grįžusiu žymiu Lietuvos diplomatu ir istoriku Petru Klimu. Jo sveikata buvo pašlijusi, akys blogai matė. Tai aš stengiausi jam skaityti laikraščius, žurnalus, knygas. O jis užsinorėjo mane iš mokyti prancūzų kalbos. Gramatika buvo nesuprantama, tarimas sunkus. Prašydavau jo pakalbėti prancūziškai, kad įsidėmėčiau kalbos skambesį, o jis man deklamuo davo Š. Bodlerą... Taip ir likom prie deklamacijos, kalbos neišmokau. Vėliau labai apgailestavau, bet Bodlero eilės ir dabar skamba mano atmintyje. Knygų magija Knygas pirkome visi. Mūsų namų biblioteka buvo įspūdinga, o tais laikais gauti gerą knygą nebuvo taip paprasta. Bet mums dažniausiai pavykdavo įsigyti tai, kas buvo įdomu. Kartą, sužinojusi, jog rytojaus dieną centriniame knygyne bus parduodamas S. Jesenino dvitomis, atsikėliau labai anksti ir nuėjau stoti į eilę. O eilė jau buvo apsiraičius beveik visą knygyno, kuris dar buvo uždarytas, pastatą. Atsistojau ir aš. Už manęs greit susirinko visas būrys, tarp jų ir kai kurie pažįsta mi veidai iš bibliotekos, muziejaus, kino studijos. Tas iš kino studijos buvo įžūlus ir visaip užkabinėjo eilėje stovinčiuosius, mane irgi. Nekreipiau dėmesio. Kai knygyną atidarė, prasidėjo spūstis, visi kalbėjo, jog kny gų visiems neužteks. Taip ir atsitiko. Paskutinis šviesiai žalias dvitomis atiteko man. Džiaugiausi be galo. O tas iš kino studijos (pavardės neminėsiu, tik pasakysiu, jog

Ilonos Brukštaitės nuotr.

ji prasidėjo raide „G“) prilipo prie manęs visaip prašy damas, kad aš S. Jeseniną perleisčiau jam. Sekė mane iki pat troleibuso, visaip viliojo, bet aš nepasidaviau. Vėliau dažnai jį susitikdavau renginiuose bibliotekoje. Visada man mesdavo piktą žodį. Praeis daug laiko. Rytais atėjusi į darbą, bėgdavau į galeriją pasižiūrėti, ar ko neatsitiko parodos paveikslams. Bėgau šoniniais laiptais, šviesa vos švietė, ir staiga pamačiau ant laiptų gulintį žmogų. Gulėjo veidu į pakopas, o šalia jo mėtėsi S. Jesenino dvitomis. Puoliau padėti, bet jis jau buvo negyvas. Taip paskutinį kartą vėl susitikom trise: G., Jeseninas ir aš. *** Turiu labai daug mėgstamų knygų, visų neaprašysi. Jos mano draugės, džiaugsmo ir skausmo palydovai. Bet jei kas nors manęs paklaustų, ką pasiimčiau į ne gyvenamą salą, sakyčiau, jog Viktoro Hugo „Žmogus, kuris juokiasi“ ir Frederiko Garsijos Lorkos eilėraščių tomelį. Cituoju iš atminties: „Keturi kiparisai mano sode. Paimk mano širdį jauną. Keturi kiparisai mano sode. Paimk mano širdį seną. Mėnuo. Žvaigždės. Ir štai – Nebėra nei širdies, nei sodo.“ LNB Meno skyriaus vedėja Laimė Gabrielė Lukošiūnienė (pirma iš dešinės) pristato Petro Galaunės 100-osioms gimimo metinėms skirtą parodą. 1990 m.

Laimė Gabrielė Lukošiūnienė

Žinios iš Lietuvos bibliotekų

Palangos vasaros skaitykla sezoną pradėjo meno apsuptyje. Lietuvos nacionalinės Mar tyno Mažvydo bibliotekos Palangos vasaros skaitykla 50-ąjį sezoną pradėjo pristatydama lankytojams įdomias ir originalias parodas. Jau trečiąją parodą skaityklos erdvėje eks ponuoja vilniečių menininkų grupė „Devyni vėjai“, šiemet švenčianti veiklos dešimtmetį. Nuo 2006 m. grupė surengė daugybę parodų Lietuvoje ir už jos ribų, dalyvauja labdaros renginiuose, įgyvendina netikėtus meninius sumanymus. Kiekvieno grupės dailininko požiūris į pasaulį individualus ir jis išreiškia mas per motyvą, spalvą, kompoziciją, potėpį. Meninės raiškos arsenalas kas kartą skiriasi, o paveiksluose bandoma atskleisti savąjį meninės vizijos suvokimą ir stilistiką, laisvai pasirenkant iškilusį motyvą, bet išlaikant atvirumą tradici nei tapybai. Parodoje „Akimirkos 3“ matyti nerūpestinga banga, paslaptingi smėlio krantai,

tylus gamtos ir aplinkos gyvenimas, slypintis už kurorto blizgesio ir šurmulio. „Marokas. Žmonės ir spalvos“ – tai nau jausia gydytojo, fotomenininko Dariaus Radzevičiaus fotografijų paroda. „Marokas – šalis, kurioje galima rasti visko: nuo hipsterių banglentininkų pamėgto kranto iki konserva tyvaus islamiško kaimo, nuo saulėto pajūrio iki slidinėti tinkamų kalnų. Tai labai spalvinga, šiltų žmonių šalis“, – taip šalį ir savo parodą pristatė autorius. Paroda gimė 2015 m. pavasarį keliaujant po šią egzotišką Šiaurės Afrikos šalį. Fotografijos buvo eksponuojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose, Paberžės ir Nemenčinės gimnazijose. Šią vasarą parodą gali aplankyti pajūrio gyventojai, poilsiautojai ir svečiai. Nepamiršti ir mūsų skaityklos mažieji lankytojai. Vaikų skaityklėlėje eksponuojama Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos auk lėtinių dailės darbų paroda „Kelionė į pasakų šalį“. Darbų vadovė mokytoja Lendrūna Mon cevičienė, pristatydama mokinių darbus, akcen tavo, kad „piešimas – tai procesas, kai vystosi vaikų gebėjimas kurti, padedantis įprasminti naujus pasaulio vaizdus, ne tik fiksuoti, bet ir sa

vaip interpretuoti naudojantis įvairia medžiaga bei priemonėmis“. Parodoje eksponuojamose drobėse ir tapybos ant šilko darbuose atgyja įvairūs pasakų motyvai ir personažai. LNB informacija Apskričių viešosios bibliotekos Klaipėda „Knygosūkis“ – literatūrinis stalo žaidimas. Šių laikų jaunimas, vadinamoji Y karta, ieško galimybių tobulėti ir neslepia didelių as meninių ambicijų, jie nori būti nepralenkiami, būti geriausi. Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, siekdama tenkinti Y kartos atstovų poreikius ir kartu skatinti jaunimą domėtis literatūra, įgyvendindama projektą „Knygosūkis: žinok, skaityk, mėgaukis“, sukūrė įdomų ir unikalų literatūrinį stalo žaidimą „Knygosūkis“. Jis skir tas jaunimui, bet žaisti gali visi, besidomintys lietuvių ir užsienio literatūra. Idėja sukurti šį žaidimą kilo įgyvendinant kitą projektą, kai įrengiant kiemo skaityklą buvo pradėta ieškoti papildomų veiklų. Norėjome, kad tai būtų ne tik įdomus, bet ir turiningas žaidimas, kuris skatintų skaityti

Adomo Rimeikos nuotr. Bibliotekos sukurtas žaidimas „Knygosūkis“

Šiauliai Tradicinė Povilo Višinskio stipendijos įteikimo šventė. Viešojoje bibliotekoje 27-ąją Povilo Višinskio stipendininkę Robertą Ston kutę, Šiaulių universiteto (ŠU) Socialinių, hu manitarinių mokslų ir menų fakulteto lietuvių filologijos ir komunikacijos studijų programos bakalaurę, pristatė doc. dr. Dalia Jakaitė. Rober ta šiemet baigė bakalauro studijas ir planuoja tęsti mokslą ŠU magistrantūroje. Ji ne tik puiki studentė, bet ir aktyvi visuomenininkė. Šiuo metu ji yra ŠU studentų atstovybės prezidentė ir ŠU tarybos narė. Stipendiją įteikė Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktorius dr. Bronius Masku liūnas. Aktyvi, kūrybinga Roberta Stonkutė džiau gėsi įvertinimu ir sakė, kad jai „didžiulė garbė gauti šią stipendiją, žinant, kad ji buvo įteikta ir doc. dr. D. Jakaitei, lektoriui dr. Nerijui Bra zauskui, magistrantei Editai Puskunigytei ir dar daug kitų garbių žmonių“. Stipendininkę sveikino lietuvių literatūros tyrinėtoja doc. dr. Dalia Striogaitė, knygos „Povilas Višinskis: Idėjos ir darbai“ sudarytoja, nuo 1990 m. Šiauliuose vykstančios mokslinės konferencijos „Povilo Višinskio skaitymai“ iniciatorė ir organizatorė. Ji priminė, kad pir moji vienkartinė Povilo Višinskio stipendija įteikta 1991 m. Stipendija tapo kasmetinė ir yra skiriama gabiausiam humanitarinių mokslų studentui, kandidatą siūlo Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto (dabar Socialinių, Ievos Slonskytės nuotr.

lietuvių ir užsienio autorių literatūrą. Jo kūrimo etapas buvo kupinas naujų patirčių ir iššūkių. Po ilgų diskusijų ir ieškojimų apsisprendėme dėl dėžutės dydžio, žaidėjų amžiaus, žaidimo trukmės, klausimų kiekio ir kt. Surengėme konkursą žaidimo pavadinimui. Buvo įvairių pasiūlymų, bet nugalėjo „Knygosūkis“ – I. Si monaitytės bibliotekos direktoriaus, rašytojo, skulptoriaus J. Šikšnelio sugalvotas pavadi nimas. Tai ir knygos, ir galvosūkis. Skaitant knygas dažnai iškyla įvairių klausimų, o kar tais knygose ieškome atsakymų į gyvenimo galvosūkius. Žaidimas literatūrinis, todėl norėjome, kad patys Lietuvos knygų kūrėjai ir kiti meno atsto vai prisidėtų prie jo kūrimo. Buvo išsiųsta per 500 elektroninių laiškų, įvairiuose renginiuose dalijami kvietimai. Labai džiaugiamės, kad savo sugalvotus klausimus atsiuntė dainininkas, muzikantas, aktorius, prodiuseris Andrius Mamontovas, dainininkė Aistė Smilgevičiūtė, aktorė Nijolė Narmontaitė, dailininkė Sigutė Ach ir kt. Klausimų su linkėjimais sulaukėme iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, taip pat iš Londono ir tolimosios Amerikos. Žaidimo dėžutėje galima rasti net 400 kortelių su klausimais, užuominomis ir atsa kymais. Nors žaidimą kūrėme naudodamiesi perskaityta literatūra, ją reikėjo iš naujo vartyti, skaityti, prisiminti. Viena populiariausių knygų, apie kurią daugiausia sulaukėme klausimų – Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“. Taip pat populiarus buvo Dorianas Grėjus (iš Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretas“). Tačiau nusprendėme, kad apie vieną knygą ar autorių negali būti labai daug informacijos. Taigi „Knygosūkyje“ paminėti net 225 autoriai, 172 knygos. Žaidimas įvairiapusis, apimantis tiek lietuvių, tiek užsienio šalių rašytojus, kny gas ir jų personažus nuo Antikos iki šių dienų detektyvų. Žaidimo dėžutėje, be kortelių, yra laimės ratas, kuris gali padėti nežinančiam atsakymo žaidėjui. Jį išsukus, galima rasti užuominą, pasinaudoti internetu, iš karto sužinoti teisingą atsakymą ir, deja, negauti jokios pagalbos. Atsa kydami į klausimus, dalyviai žaidimo figūrėlė mis eina lenta ratu, kol pasiekia paskutinį langelį ir laimi žaidimą. Vienas žaidėjas atsako nuo 10 iki 30 klausimų, todėl literatūrinis žaidimas su 400 kortelių tikrai neatsibos, žaidžiant kitą kartą

knygos, autoriai, personažai bus nauji, įdomūs ir įvairūs. Be to, norint jį laimėti, reikia ne tik literatūros, bet ir geografijos, istorijos, užsienio kalbų ir netgi matematikos žinių. Daugumą žaidėjų glumina, rodos, visai paprastas klau simas – kas parašė eilėraštį „Mano batai buvo du“? Visi jį mokame mintinai, prisimename iš vaikystės, o ar žinome jo autorių? Žaidimo kūrimas ne tik praturtino žinias, paskatino skaityti, bet ir suartino kuriančiuo sius, skatino diskusijas literatūros temomis. Šio literatūrinio stalo žaidimo kūrimą remia Lietu vos kultūros taryba. „Knygosūkį“ vasaros metu galima žaisti I. Simonaitytės bibliotekos kiemo skaitykloje arba išvykose Klaipėdos regiono vie šosiose bibliotekose, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro Atvirose jaunimo erdvėse. Rasa Skudikė

Povilo Višinskio stipendininkė R. Stonkutė (antra iš kairės) su renginio dalyviais

humanitarinių mokslų ir menų fakulteto) de kanas. „Stipendija – tai atlyginimas, mokamas studentams, rengiantiems mokslinius darbus ir keliantiems kvalifikaciją, o Povilas Višinskis buvo aktyvus kultūros puoselėtojas, liaudies švietėjas, talentų ieškotojas ir ugdytojas, todėl iš stipendininkės tikimės, kad ji puoselės lie tuvių kalbą ir aktyviai dalyvaus kultūriniame gyvenime“, – sakė D. Striogaitė Garbės kraštotyrininkė, Mikelio prizo laureatė Irena Rudzinskienė pristatė 20-ąją personalinę parodą „Povilo Višinskio artimieji ir bendražygiai“. Ji papasakojo, kad P. Višinskio kilmės tyrinėjimai nesibaigia proprosenelių, senelių, tėvų paieškomis. Į genealoginę schemą įrašyta ir žmonos Juzefos Mikuckaitės per sonalija bei jos tėvų bajorų Mikuckų giminė. Parodoje paminėti P. Višinskio bendramoksliai ir bendraminčiai, vėliau tapę giminaičiais, aplankuose pateiktos ekspedicijų nuotraukos, nuorodos į panaudotus šaltinius, pastabos. Renginio pabaigoje nusipelniusiai visuo menininkei, kraštotyrininkei I. Rudzinskienei įteikta bibliotekos padėka už bendradarbiavi mą puoselėjant istorinę atmintį, P. Višinskio kilmės tyrinėjimus ir bibliotekai dovanotus kraštotyros darbus. Danguolė Gaubienė Vilnius Projekto „Andragogy: virtual learning environment for librarians“ partnerių antrasis susitikimas. Birželio 13–14 d. Adomo Mic kevičiaus viešojoje bibliotekoje įvyko antrasis programos „Erasmus+“ finansuojamo projekto „Andragogy: virtual learning environment for librarians“ (liet. „Andragogika: virtuali moky mosi aplinka bibliotekininkams“) partnerių susitikimas. Atstovai iš Lietuvos, Latvijos ir Bulgarijos vėl susirinko pasidalyti savo patirtimi ir pristatyti pirmuosius projekto rezultatus. Dvi dienas trukęs susitikimas buvo inten syvus ir produktyvus. Visi partneriai pristatė sukurtą mokymosi programos medžiagą, buvo supažindinti su projekto komunikacijos planu ir reprezentacinėmis priemonėmis. Partneriams iš Latvijos ir Bulgarijos taip pat buvo pristatyta Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos veikla, patirtis, susijusi su suaugusiųjų švietimu. Susitikime daugiausia dėmesio buvo skirta virtualios mokymosi programos tobulinimui ir derinimui. Dirbdami grupėmis projekto ekspertai išrinko keturias temas, kurios vir tualiojoje mokymosi sistemoje bus pateiktos anglų kalba: 1) mokymo programos rengimo principai; 2) suaugusiųjų mokymo ir mokymosi metodai; 3) efektyvi komunikacija; 4) darbas su tikslinėmis grupėmis. Šiuo metu partneriai tęsia virtualios mo kymosi sistemos tobulinimą ir pildo medžia gą. Per ateinančius tris mėnesius ekspertai įsipareigojo sukurti mokymosi medžiagą nacionalinėmis kalbomis ir pradėti ją kelti į virtualią platformą, taip pat parengs keturias temas anglų kalba.

Gerdos Putnaitės nuotr. Projekto partnerių atstovai iš Lietuvos, Latvijos ir Bulgarijos

Dar vienas partnerių susitikimas planuoja mas kitų metų balandį Pazardžiko mieste Bul garijoje. Čia bus pristatyta jau užbaigta virtuali mokymosi sistema, projekto koordinatoriai mokysis naudotis internetine platforma ir ją išbandys. Sistema vartotojams bus prieinama jau kitų metų rudenį. Šio projekto tikslas – sukurti patrauklią bei patogią virtualią mokymosi aplinką, kuri stiprins bibliotekų specialistų andragogikos kompetencijas, tobulins anglų kalbos įgūdžius, ugdys mokymosi visą gyvenimą, metamoky mosi, savaiminio mokymosi ir mokymosi ben dradarbiaujant gebėjimus. Nutolusių bibliotekų specialistai taip pat bus įtraukti į nenutrūkstantį kvalifikacijos tobulinimo procesą. Remiant Europos Komisijai, projektas finansuojamas „Erasmus+“ programos, kurią Lietuvoje administruoja Švietimo mainų pa ramos fondas, lėšomis. Šis straipsnis atspindi tik autorės požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą. Toma Katinaitė SAVIVALDYBIŲ VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS

Dalios Markulienės nuotr.

Akmenė Knygos sutiktuvės. Rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengtas rašytojos Ra munės Sakalauskaitės knygos „Gyvenimas, koks jis buvo: monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ pristatymas. Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sin kevičienė pristatė parengtą spaudinių parodą, skirtą monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, pasidalijo prisiminimais apie šį šviesios dvasios žmogų, apie 2000 m. gautą padėką už Lietuvai

Bibliotekos dir. Z. Sinkevičienė su monsinjoro K. Vasiliausko padėka

pagražinti draugijos Akmenės skyriaus bibli otekininkų būrelio „Žemyna“ veiklą. Vėliau direktorė pristatė rašytoją, žurnalistę Ramunę Sakalauskaitę. Ji yra dokumentinio filmo apie monsinjorą K. Vasiliauską „Laimingi buvę jo akivaizdoje“ idėjos autorė ir scenarijaus ben draautorė (kartu su Dalia Kutraite, rež. Saulius Vosylius, 2007); 2009 metais išleido knygą „Politikos ringe“; yra K. Vasiliausko atmini mui skirto skvero (archit. Tautas Budzys) prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios ir čia pastatytos skulptūros (skulpt. Jonas Gencevičius) idėjos autorė ir projekto vadovė (2010). R. Sakalauskaitė, pristatydama savo knygą, sakė, jog joje – kunigo tikėjimo bei tarnystės žmonėms kelias, kurį autorė turėjo galimybę stebėti. Su K. Vasiliausku ji susipažino atvykusi studijuoti į Vilnių, bendravimas tęsėsi iki pat monsinjoro mirties. R. Sakalauskaitė apžvelgė ir monsinjoro vieną skaudžiausių laikotarpių – tremtį. Kaip autorė įvardijo, „baisaus gyvenimo“ tremtis neišgąsdino kunigo, atvirkščiai, jis džiaugėsi susiradęs geriausių draugų. Autorė medžiagą rinko ketverius metus ir rėmėsi visais jai prieinamais šaltiniais. Knygoje remiamasi Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve, Lietu vos ypatingajame, Latvijos valstybės ir Daugpi lio archyvuose surinkta medžiaga. Skaitytojai leidinyje ras niekur neskelbtų kunigo laiškų ir jį globojusių vienuolių, pažinojusių kunigą, atsiminimų. Į knygos puslapius sudėtas gyveni mas padės susipažinti su monsinjoro asmenybe, gyvenimu, tikėjimo kelione. K. Vasiliauskas buvo politinis kalinys ir tremtinys, pirmasis ir ilgametis Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, pirmasis 1993 m. atkurtos Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios emeritas, žinomas ir gerbiamas visuomenės narys. 1994 m. vasario 10 d. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 1995 m. jam įteikta Santarvės fondo premija. 1998 m. vasario 5 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto taryba monsinjorui K. Vasiliauskui suteikė gar bės nario vardą. 2000 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas. 2000 m. liepos 1 d. jis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Prasminga, kad knyga apie monsinjorą K. Vasiliauską susirinkusiesiems pristatyta Gai lestingumo metais, joje yra daug nuoširdumo, paprastumo ir kiekvienam svarbių pamatinių vertybių. Tai knyga, iš kurios galima pasisemti žinių, išminties ir tikėjimo. Zita Sinkevičienė Biržai Smalsučių stovyklėlė „Augu su knyga“. Liepos 4–8 d. Juostaviečiuose vyko Juosta viečių, Pačeriaukštės ir Pasvaliečių bibliotekų vykdomo projekto, finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos, renginys – 5 dienų Smalsučių stovyklėlė „Augu su knyga“.

Liepos 4 d surengtas stovyklėlės atidarymas. Joje panoro dalyvauti dvidešimt trys 3–12 metų amžiaus vaikai. Stovyklėlės dalyvius sveikino Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos direktorė Vilmantė Vorienė, Juostaviečių bendruomenės pirmininkė Rasa Vileišienė ir Pačeriaukštės bendruomenės pirmininkė Vaida Rožėnaitė. Smagus buvo abėcėlės pakartojimas su grupe „BIPLAN“. Grupės nuoširdus bendravimas su stovyklėlės dalyviais ir gyvo garso koncertas paliko neišdildomą įspūdį. Papilio seniūnijos bibliotekininkės surengė kūrybišką pažintį su knygų personažais Pepe (Židrutė Užubaliene), Karlsonu (Regina Lai soniene), Troliu Mumiu (Angele Vajegiene), Frekenbok (Jolita Baniene). Išdaigos su Pepe, linksmi nuotykiai su Karlsonu, Pepės Ilgakoji nės draugystės knygos kūrimas su Frekenbok, saldžiosios ir burbulinės Trolio Mumio dovanos vaikams labai patiko. Tylos ir ypatingo dėmesio sulaukė Dalios Motiejūnienės teatralizuotas pasakojimas apie knygnešius žvakių šviesoje. Vaikai matavosi knygnešio batus ir ėjo slaptu takeliu, nešdami paslėptas draudžiamas lietu viškas knygas.

Smalsučių stovyklėlėje

Liepos 5 d. smalsučius aplankė keliaujanti Knygų šalis, kurios kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą“ vaikai galėjo pasinerti į knygų kūrimo džiaugsmus. Savo dirbtuvėse jų laukė knygų kūrėjai: Sigutė Chlebinskaitė, žymi knygų dailininkė, grafikė ir kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ sumanytoja, dailininkės Rūta Mozūraitė, Kamilė Krasauskaitė, fotografė Renata Česnavičienė. Stovyklėlės dalyviai klau sėsi istorijos apie knygos atsiradimą, mokėsi sukurti knygą iš įvairių spalvų popieriaus lapų, gavo Knygų šalies piliečio pasus. Dalyviai taip pat surinko Juostaviečių kaimo laukų žolelių herbariumą. Naudodamiesi specialiu voleliu ir spaudos dažais, žolynų atspaudus perkėlė ant popieriaus lapų, kūrė knygų ženklus savo ir artimųjų kolekcijoms. S. Chlebinskaitė supažindino dalyvius su stebuklingomis judančiomis paveikslėlių knygomis, veikė kaleidoskopinės iliustracijos dirbtuvėlės, jose vaikai susikūrė po magišką knygelę, kurioje vaizdai, traukiojant pritvirtintą virvutę, juda. Dailininkė bibliotekai padovanojo 20 vaikiškų knygelių, kai kurių biblioteka iki šiol neturėjo. Liepos 6-oji buvo lėlių diena. Vaikai žiūrėjo Rokiškio r. Bajorų kultūros centro lėlių teatro

„ČIZ“ spektaklį „Šuniškos istorijos“ apie šunį, kuris nemokėjo loti, ir jo draugystę su vilku. Edukacinės programos „Tu gali prakalbinti lėlę“ dalyviai susipažino su įvairiomis teatro lėlėmis, mokėsi jas valdyti, kūrė pasakų im provizacijas. Vėliau žiūrėjo pasaką – Š. Pero „Princesę“. Didelio susidomėjimo sulaukė iš buteliukų ir įvairiausių dėžučių pačių aktorių pagamintos lėlės. Po pietų vaikai dalyvavo lėlių kūrybinėje laboratorijoje su lėlininke Sigute Kiaulėniene. Buvo surengta pagamintų lėlyčių ir drugelių paroda. Liepos 7-oji buvo gamtos pažinimo diena. Skaitėme knygeles gamtos tematika, susipaži nome su knygų herojais – avytėmis. Nuvykę į Lietuvos avių augintojų asociacijos specialis tės Kristinos Milišiūnienės ūkį, dalyvavome edukacinėje programoje „Avis aprengs ir pamaitins“. Vaikai susipažino su avių veislėmis, stebėjo avies kirpimo procesą, iš savo rankų jas lepino duona. Namelyje iš vilnos veltinio Nijolė Sabeckienė parodė, kaip verpiami siūlai, mokė minti verpimo ratelį, sukti siūlus, megzti virba lais ir be jų. Vaikai ragavo avių pieno, vaišinosi avių pieno sūriu, kibinais. Liepos 8-oji buvo vilnos vėlimo ir stovyklė lės uždarymo diena. Vilnos vėlimo edukacinėje pamokėlėje su Gražina Kašėtiene ir Sandra Maraule bandėme velti vilną šlapiuoju būdu, išdėlioti iš spalvotos vilnos norimą piešinį. Edukacijos dalyviai susivėlė sau pieštukines. Surengėme visos stovyklėlės metu pasigamintų darbelių parodą. Smalsučių stovyklėlės istorijų knygelę peržiūrėjome mirioramoje. Vaizdas priminė begarsį filmą, kiekvieną „kadrą“ ko mentavo jo autorius. Gavę atminimo dovanėlių, paleidę į dangų balioną, nuleidome stovyklėlės vėliavą ir atsi sveikinome vildamiesi vėl susitikti. Renginio partneriai: Pačeriaukštės seniū nija, Juostaviečių, Pačeriaukštės ir Smilgių bendruomenės, Pačeriaukštės Petro Poškaus pagrindinė mokykla bei seniūnijos Vaikų dienos centras. Dalia Vėtienė Jonava Pranas Dovalga prisimintas gimtinėje. Po režisieriaus Justino Lingio dokumentinio filmo „Pranas Dovalga (1911–1941), žurna listas ir vertėjas“ pristatymo balandį Čekijos Gedimino G. Zemlicko nuotr.

P. Dovalgos atminimą pagerbė ir Čekijos Respublikos ambasadorius B. Mazánekas (antras iš kairės) ir Jonavos r. meras M. Sinkevičius

Respublikos ambasadoje kilo idėja šį filmą pa rodyti ir kraštiečiams – Jonavos gyventojams. Rajono savivaldybės, ČR ambasados, Lietuvos ir Čekijos draugijos, P. Dovalgos giminaičių iniciatyva iškilmingas žurnalisto ir vertėjo pagerbimas gegužės 31 d. surengtas Jonavos rajono savivaldybėje Į Jeronimo Ralio salę susirinko kraštiečiai, savivaldybės darbuotojai, žurnalistai, P. Doval gos giminaičiai, Lietuvos ir Čekijos draugijos nariai. Dalyvavo rajono meras Mindaugas Sin kevičius ir Čekijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Bohumilas Mazánekas. Rajono meras M. Sinkevičius, pristatyda mas mūsų krašte gimusį žurnalistą ir vertėją, citavo Žano Žako Ruso žodžius: „Gyventi – tai nereiškia kvėpuoti, tai reiškia veikti. Ne tasai ilgiausiai gyvena, kuriam daugiausia metų, o tasai, kuris labiau už kitus jautė gyvenimą.“ Gyvenęs vos 30 metų, P. Dovalga paliko ryškius savo kūrybinės veiklos pėdsakus: žymiausių čekų ir slovakų rašytojų kūrinių vertimus į lietuvių kalbą, analitinės žurnalistikos tekstus, spausdintus Lietuvos spaudoje. Beje, ne visus vertimus dėl prasidėjusio karo suspėta išleisti – K. Čapeko romano „Krakatitas“ ir parengtos slovakų prozos antologijos rankraščių likimas nežinomas. Dr. Jonas Martynaitis, žurnalisto ir vertėjo sūnėnas, kalbėjo apie savo dėdės asmenybę, Dovalgų šeimą, patyrusią tremties kančias ir suformavusią jo tvirtą lietuvišką charakterį. Ambasadorius B. Mazánekas džiaugėsi, kad po renginių ČR ambasadoje Vilniuje po kalbis tęsiamas Jonavoje, vertėjo gimtinėje, ir prisipažino, kad P. Dovalgos gyvenimo istorija jį labai sudomino ir įkvėpė. „Ačiū!“ – pasakė lietuviškai, baigęs savo kalbą. Lietuvos ir Čekijos draugijos pirmininkas prof. Albertas Gurskas džiaugėsi, kad savival dybė imasi platinti žinią apie šį iškilų, per tokį trumpą laiką tiek daug nuveikusį, žmogų. Kalbėjusieji (dr. J. Martynaitis, prof. A. Gurskas) priminė Lietuvos ir Čekijos draugijos nario Petro Algio Mikšos kruopštų darbą renkant archyvinę ir kitokią medžiagą apie P. Dovalgos gyvenimą ir veiklą, prikeliant jį iš užmaršties. Režisierius J. Lingys, sukūręs 8 dokumen tinių filmų ciklą „Nežinoma Čekijos Lietuva“, pažymėjo, kad prisiliečiant prie vienų istorinių klodų atsiveria kiti – buvę nežinomi. Vėliau buvo parodytas dokumentinis filmas apie susitikime pristatytą kraštietį. Po renginio dalyviai buvo pakviesti ap lankyti Pabartonių kaimą, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą ant Neries kranto stovėjusioje Dovalgų sodyboje ir užaugo būsimasis žurna listas ir vertėjas. Rajono meras M. Sinkevičius ir ambasado rius B. Mazánekas padėjo gėlių prie memoria linio akmens, skirto P. Dovalgos atminimui. Renginio dalyviai, draugiškai ir svetingai sutikti giminaičių, turėjo galimybę pavartyti

P. Dovalgos išverstus čekų literatūros veikalus, susipažinti su jo rašytais straipsniais ir giminės istorija. Tuo pasirūpino inžinierius V. Davalga. Petras A. Mikša Kaunas Išleista bibliografinė rodyklė. 2016 m. vasario mėnesį, minint mokslininko, fiziko, pe dagogo, kultūros istoriko, kraštotyrininko, prof. habil. dr. Stanislovo Sajausko gimimo 70-metį, buvo išleistas leidinys „Profesorius habilituotas daktaras Stanislovas Sajauskas: bibliografinė rodyklė II.“ Ją parengė kraštotyrininkas Albinas Vaškevičius.

Tai jau antroji (pirmąją Kauno technolo gijos universitetas išleido 2005 m.) žymiam mokslininkui skirta bibliografinė rodyklė. Leidinyje supažindinama su prof. habil. dr. Stanislovo Sajausko kūrybine ir neprofesine veikla (1972–2016), pateikiamos svarbiausios gyvenimo, pedagoginės ir visuomeninės veiklos datos, jo publicistiniai darbai, autorinės knygos, straipsniai, fotografijos, taip pat literatūra apie jį ir jo darbus. Tai ir S. Sajausko darbo Nacio naliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriuje, darbo Kauno miesto taryboje, Lietuvos banko pinigų projektavimo ir gamybos komisijoje, žurnalo „Pinigų studijos“ redaktorių kolegijoje, tarptautinio konkurso „Coin Constellation“ („Monetų žvaigždynas“) žiuri bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje (LPKTS) rezultatų sąvadas su paties autoriaus vertingais komentarais. Leidinys suskirstytas į penkis pagrindinius skyrius, pateikiama pavardžių rodyklė, sutrumpinimai, santrumpos, gausu nuotraukų. Stanislovas Sajauskas – jauniausias iš penkių vaikų – gimė 1946 m. vasario 25 d. Marijampolės apskr., Kalvarijos vlsč., Jungėnų kaime. 1949 m. šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį (Kačugo r., Zalogo k., vėliau Biriulkos k.). 1957 m. buvo leista grįžti į Lietuvą. Sidabro medaliu baigęs Marijampolės 4-ąją (dabar Petro Armino) vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno technologijos universiteto Radioelektro nikos fakultetą. Jį baigė 1968 m. su pagyrimu, įgijo inžinieriaus diplomą. 1970 m. jaunasis mokslininkas buvo priimtas į neakivaizdinę aspirantūrą, ją baigęs 1975 m. apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją tema „Impulsinių ultragarso virpesių intensyvumo matavimo

serijų „Saleziečių misijos Sijame (Azijoje)“ ir „Saležiečių misijos Japonijoje“, taip pat 1931 m. paveikslėlį su šv. Jono Bosko atvaizdu. Renata Baukienė

su viena ar kita literatūros epocha, svarbiausiais jos bruožais ir reikšmingiausiais autoriais. „Tai lyg savotiška Lietuvos vaikų draugystė bei jėgų suvienijimas per animaciją, literatūrą, istoriją. Nors niekada vieni kitų nematę, jie kuo puikiausiai bendradarbiaus ir sieks ben dro tikslo – sukurti filmuką, kuris vėliau bus naudojamas edukaciniais tikslais“, – yra sakiusi S. Latanauskaitė. Danguolė Garninė, Milda Nekrašė

Kelmė Su animacija – per lietuvių literatūros epochas. Pažinti lietuvių literatūrą per žaidi mą, meninę raišką – toks projekto „Kelionė per literatūros epochas“ tikslas. Per metus jo iniciatoriai VšĮ „Artsfera“ kartu su partneriais planuoja aplankyti ne vieną Lietuvos miestą ir kartu su čia gyvenančiais vaikais sukurti animacinį vaizdo filmuką, padėsiantį linksmai ir paprastai įsiminti svarbiausius literatūros istorijos momentus. Šio projekto idėjos autorė – VšĮ „Artsfera“ vadovė Sandra Latanauskaitė. Dar 2015 m. spalio mėnesį projekto partnere tapo ir Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka.

Pasvalys Svečiuose pas Gabrielę. Birželio 18–19 d. Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka dalyvavo VIII Aukštaitijos regiono bibliotekininkų kultūros ir sporto sąskrydyje, kurį organizavo Panevėžio r. savivaldybės viešoji biblioteka, nugalėtojos estafetę perėmusi iš Zarasų r. savi valdybės viešosios bibliotekos. Pasvaliečiams buvo įdomu lankytis kraš tietės rašytojos, pedagogės, visuomenininkės, ilgą laiką gyvenusios Joniškėlyje, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtinėje – Panevėžio r. esančiame Puziniškio dvarelyje, pajusti tvyran čią tų laikų dvasią. Memorialinį Bitės atminimą Puziniškyje saugo Panevėžio r. savivaldybės viešoji biblio teka, padovanojusi šešioms sąskrydyje dalyva vusioms viešosioms bibliotekoms – Panevėžio apskr. G. Petkevičaitės-Bitės, Panevėžio miesto, Pasvalio, Anykščių, Molėtų, Zarasų – neišdil domų įspūdžių. Susipažinę su Smilgių etnografine sodyba, dalyviai įsikūrė Puziniškio dvarelio teritorijoje ir originaliai papuošė savo stovyklavietes pagal temą „Dvaras prie dvaro“. Sąskrydžio komandas sveikino Panevėžio r. VB direktorė Rūta Bag donienė, rajono meras Povilas Žagunis, mūsų kraštietė LR Seimo narė Rasa Juknevičienė. Po iškilmingo vėliavos pakėlimo ir sąskrydžio pra džios paskelbimo prasidėjo linksmi komandų prisistatymai. Visos šešios bibliotekos išradingai susidorojo su paskelbta „Pasakų ir kitų šposų“ tema. Pasvaliečių komanda, teatralizuotu trau kiniu įriedėjusi į sceną ir pasisveikinusi choru iš operos „Pasiblakutinėjimai“, sulaukė daugybės ovacijų ir puikių įvertinimų. Jėgas komandos išbandė sportinėse rung tyse: azartiškame liokajų futbole, dvaro ponų ir tarnų estafetėje, rungtyje „Artėjant Kupoli nėms“ ir kt. Bibliotekų direktorių ir komandų

Pažintis su animacinės technikos subtilybėmis

Birželio 14 d. S. Latanauskaitė lankėsi Žemaitės viešosios bibliotekos vaikų erdvėje. Renginyje, kuris truko ilgiau nei tris valandas, dalyvavo jaunieji bibliotekos ir Lietuvos sama riečių bendrijos Kelmės skyriaus vaikų dienos centro „Draugystė“ lankytojai, juos atlydėjo darbuotojos Rita Mockuvienė ir Loreta Mic kūnienė. Buvo gilinamasi į tam tikros epochos savitumus, istorines aplinkybes, literatūros situaciją, žymiausius to meto rašytojus. S. La tanauskaitė papasakojo apie animacijos subti lybes, supažindino su plokščiosios marionetės technika, sukūrė scenarijų būsimam animaci niam filmukui. Pagrindinė dienos tema buvo švietimo epocha pagal Donelaičio „Metus“. Vaikai piešė lakštingalą, rugių lauką, medžius, jų lapelius, saulę ir dar daug įvairių detalių. Paskui pasigamino plokščiųjų marionečių – popierinių lėlių, galinčių judinti atitinkamas kūno dalis. Beliko filmuką įgarsinti ir įvertinti visų taip laukiamą rezultatą. Laikas prabėgo greitai, buvo daug triukšmo ir juoko. Vaikai nusprendė, kad tai labai įdomus, bet ypač daug kantrybės ir laiko reikalaujantis darbas. Juk vos vienos sekundės animaciniam filmui paruošti reikia net 12 kadrų... Tokia veikla leidžia kitaip pažvelgti į moky kloje dėstomus dalykus, ypač lietuvių literatūrą, parodo, kad gali būti įdomu, jeigu tik žinios pateikiamos kūrybingai. Šiuo projektu siekiama įtraukti vaikus į kūrybinį procesą ir supažindinti

Almos Dunauskaitės nuotr.

metodų ir įtaisų sukūrimas ir tyrimas“. 1977 m. suteiktas vyresniojo mokslinio bendradarbio mokslinis vardas, 1996 m. suteiktas profeso riaus mokslinis pedagoginis vardas (KTU Prof. K. Baršausko ultragarso instituto profesorius). Nuo 1996 iki 2011 m., kol atsisakė visų parei gų KTU ir tapo emeritu, dirbo KTU Radijo aparatūros konstravimo (vėliau Elektronikos inžinerijos) katedroje. S. Sajauskas pelnė nemažai apdovanojimų įvairiuose konkursuose: 1989 m. geriausio Kauno miesto išradėjo konkurse laimėjo I vietą, 1995 m. KTU aktyviausio mokslininko konkurse – II vietą, 1998 m. – Lietuvos mokslų akademijos Kazimiero Baršausko premijos laureatas (su D. Kaubriu), 2008 m. – Lietuvos banko ir Lietuvos mokslų akademijos Vlado Jurgučio premijos laureatas, tais pačiais me tais pelnė Krašto apsaugos ministerijos Tado Dambrausko fotokonkurso laureato vardą, o 2013 m. už nuopelnus Kaunui miesto savival dybės tarybos apdovanotas II laipsnio Santakos garbės ženklu. Svarbiausios mokslininko parašytos mono grafijos – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės numizmatika“ (bendraaut., 1993 m. I dalis, 2006 m. II dalis), parašytos knygos – „Kaunas – gatvės ir žmonės“ (bendraaut., 2001 m.), „Lietu vos lobiai“ (bendraaut., 2007 m.), „Domininko Kaubrio lietuviškų pinigų kolekcija“ (2010 m.), „Pinigų istorija“ (2011 m. ir 2015 m.), „Lito istorija“ (2015 m.); išleisti albumai – „Mažieji Lietuvos istorijos paminklai: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numiz matikos skyriaus rinkiniuose“ (bendraaut., 1999 m.), „Lietuvos monetos“ (bendraaut., 2006 m.), „Marijampolė: iš praeities į dabartį“ (2011 m.), „Marijampolė. Partizaninis karas“ (bendraaut., 2012 m.), „Marijampolė. Palai mintasis Jurgis Matulaitis (2013 m.), „Kalvarija: iš praeities į dabartį“ (2013 m.), „Vilkaviškio kraštas: iš praeities į dabartį“ (2015 m.); suda ryti parodų katalogai – „Lietuvos valstybinės heraldikos raida: parodos katalogas“ (bendra aut., 1998 m.), „Lietuvos kūrėjų autografai: parodos, skirtos Vasario 16-osios 85-mečiui, katalogas“ (2003 m.); parengtos bibliografinės rodyklės – „Antanina Garmutė: bibliografinė rodyklė: svarbesni mokslo darbai, išradimai, literatūriniai kūriniai“ (bendraaut., 2006 m.), „Atradėja Liucija Sereikaitė-Juozonienė: bib liografinė rodyklė: svarbesni mokslo darbai, atradimas, išradimai, publicistika“ (2011 m.). Prof. habil. dr. S. Sajauskas neabejingas ir bibliotekų fondų turtinimui – tai liudija jo do vana Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai – jos Nacionalinį publikuotų doku mentų archyvinį fondą papildė mokslininko dovanoti lituaniniai atvirukai. Tai Saleziečių knygyno Romoje apie 1930 m. išleistų 60 atvi rukų su lietuviškomis anotacijomis serija apie kunigą, jaunimo ir mokytojų globėją, šv. Joną Boską. Tai vienintelis Lietuvoje visas J. Bosko atvirukų rinkinys. Mokslininkas mūsų biblio tekai taip pat padovanojo trylika atvirukų iš

Pasvalio bibliotekininkų komanda

Panevėžys Vasaros skaitymų atidarymas. Birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, vasaros pradžią jaunieji panevėžiečiai pasitiko šurmu lingai. G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje biblio tekoje (kaip ir kitose penkiose Lietuvos apskr. viešosiose bibliotekose) vyko vasaros skaitymų pradžios renginys „Vasara su knyga: nuo saulė tekio iki saulėlydžio“, skirtas Bibliotekų metams. Jaunieji skaitovai skaitė geriausią 2015 m. jauni mo knygą – Rebekos Unos „Atjunk“. Šventinėje programoje dalyvavo ir Pane vėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka, moksleivius pakvietusi į edukacines-kūrybines „Knygos (r)evoliucijos“ dirbtuves. Kaip teigė renginio vedėjas, aktorius Gin taras Mikalauskas, „išmokti skaityti – viena, o pažinti knygos kelią – visai kas kita“. Su ilga ir įdomia knygos istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų supažindino Smėlynės bibliote kos vedėja Loreta Breskienė. Bibliotekininkė papasakojo vaikams apie 15-os tūkstančių metų senumo piešinius ant uolų, hieroglifus ant milžiniškų piramidžių, molines lenteles, papiruso ritinius, Gutenbergo spaudos mašiną ir šiuolaikines knygas. L. Breskienės ir bibliotekininkės L. Du bauskienės vadovaujami moksleiviai kibo į darbus. Viena grupė, naudodama egiptietišką ar

Indrės Lašinytės nuotr. Vasaros skaitymuose

lietuvišką abėcėlę, rašė ant savo pačių rankomis pagamintų molinių lentelių, kiti margino popie riaus lapus plunksna ir tušu. Vaikai išgirdo daug įdomių ir negirdėtų faktų, edukacinės dirbtuvės Smėlynės bibliotekoje buvo nuotaikingos ir skatinančios saviraišką. Kūrybiniams darbams pasibaigus, G. Mi kalauskas pakalbino drąsiausias dalyves – Ka roliną, Martyną ir Elzę – iš Panevėžio „Vilties“ progimnazijos. Paaiškėjo, jog mergaitėms įdomiausios „Raganos Lilės“ bei „Prietrankos dienoraščio“ serijos knygos, taip pat nuotykinė fantastinė literatūra. Knygos skaitymai ir „Knygos (r)evoliuci jos“ dirbtuvės buvo tiesiogiai transliuojamos visose Lietuvos viešosiose bibliotekose. Įrašą galima peržiūrėti Bibliotekų metų „YouTube“ paskyroje. *** Pergalė Aukštaitijos bibliotekininkų sąskrydyje. Birželio 18–19 d. mūsų rajone esančia me Puziniškio dvarelyje vyko VIII Aukštaitijos bibliotekininkų kultūros ir sporto sąskrydis. Jame dalyvavo 6 komandos iš Panevėžio, Anykščių, Molėtų, Zarasų ir Pasvalio bibliotekų. Miesto savivaldybės viešosios bibliotekos komandos „Paršelių rojus“ nuotaikos lietingas rytas nesugadino. Išvykome į visų komandų re gistracijos vietą – vaizdingą Smilgių etnografinę sodybą, kur pasitiko sąskrydžio organizatoriai – Panevėžio rajono savivaldybės viešosios biblio tekos atstovai. Toliau patraukėme į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtinę, Puziniškio dvarelį, jo teritorijoje įsirengėme stovyklavietę. Vėliau bibliotekininkai susirinko prie estrados, kur vyko komandų prisistatymai – „Pasakos ir kiti šposai“. Kadangi šiųmetė bib Dangučio Šukio nuotr.

kapitonų laukė poniška užduotis ir fotosesija Puziniškio dvarelyje. Įspūdingiausia sąskrydžio dalis buvo „Dvarely sveteliai laukiami“. Komisija lankė bibliotekininkų kiemelius, bendravo su juose įsikūrusiaisiais. Stilingos „Katiliškių dvaro cukiernios“ ponios ir intelektualūs ponai, gurkšnodami arbatą, diskutavo apie Mariaus Katiliškio kūrybą, kvietė svečius į cukrainę, ragino įsiamžinti su praeito amžiaus fotoa paratu. Pasvaliečių kiemelis buvo pripažintas vienu geriausių. Katiliškiečių palapinę puošė šalia pastatytas manekenas – retro stiliaus ap ranga papuošta dama, įspūdingos dailininkės Leonoros Stravinskienės šilko tekstilės skaros, senovinį interjerą kūrė vintažinis staliukas, kėdutės, indų servizas. Sąskrydžio dalyvius linksmino Smilgių kapela „Aušrinė“, šokti mokė profesionali choreografė Nijolė Vidžiūtė, dainavo Vaidas Dzežulskis. Buvo galima dalyvauti Puziniškio muziejaus edukacinėse programose ir tapti dvarelio istorijos dalyviais – įsiamžinti senovi nėje fotografijoje. Antrąją sąskrydžio dieną, susumavus visų rungčių ir pasirodymų rezultatus, paaiškėjo, kad M. Katiliškio bibliotekos komanda pelnė garbingą antrąją vietą. Pirmoji atiteko Panevė žio miesto, trečioji – Panevėžio apskr. G. Petke vičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Džiaugiamės laimėję „Dainingiausios komandos“ titulą. Kitais metais sąskrydis vėl vyks Panevėžyje. O dešimtąjį – jubiliejinį – optimistiškai tikimės rengti Pasvalio rajone. Alma Dunauskaitė

Komanda eina prisistatyti

liotekininkų sueiga buvo skirta dvarams, tai ir komandų prisistatymai, stovyklaviečių puošyba buvo susiję su aukštaitiškais mažųjų dvarų is torijos papročiais. Miesto viešosios bibliotekos komanda žiūrovams dovanojo teatralizuotą pasakos apie tris paršiukus versiją, kuri buvo ne tik įdomi, bet ir suteikė visiems daug juoko ir gerų emocijų. Iškilmingame sąskrydžio atidaryme da lyvavo rajono meras P. Žagunis, LR Seimo narė R. Juknevičienė, rajono tarybos narys A. Birbilas. Vėliau komandos varžėsi sportinėse esta fetėse, atliko išradingumo bei kūno ir proto miklumo reikalaujančias organizatorių pa rengtas užduotis. Ypač azartiškai ir linksmai su šluotomis buvo žaistas „Liokajų futbolas“, taip pat įdomios buvo dvaro ponų ir tarnų, kankorėžių metimo rungtys, smagi Kupolinių užduotis ir apsilankymas pas „dvaro liekarių“. Su visomis užduotimis miesto viešosios biblio tekos komanda susitvarkė puikiai. Sąskrydžio dalyvius linksmino Smilgių ka pela „Aušrinė“, šokių mokė profesionali šokių mokytoja N. Vydžiūtė, dainavo V. Dzežulskis. Vakare vaišinomės šeimininkų išvirta kvapnia žolelių arbata ir gardžia koše, skambant gyvai muzikai šildėmės prie draugystės laužo, o dai nos ir šokiai netilo iki pat paryčių. Po visų proto mūšių, sporto rungčių ir padūkinėjimų, antrąją sąskrydžio dieną, buvo paskelbti varžybų rezultatai. Paaiškėjo, kad Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bib liotekos darbuotojų komanda laimėjo ne tik kūrybiškiausios bibliotekos titulą, bet ir iško vojo teisę rengti 2017-ųjų metų Aukštaitijos bibliotekininkų sąskrydį. Antroji buvo Pasvalio M. Katiliškio bibliotekos komanda, trečioji – G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos komanda. Abi sąskrydžio dienas lydėjo svetingi šeimi ninkai, šaunūs kolegos, puikus oras, nuostabi gamta, gera nuotaika. Dėkojame rajono savival dybės viešajai bibliotekai už puikiai organizuotą sąskrydį. Indrė Lašinytė Raseiniai Susipažinimas su menine knygrišyba. Birželio 4 d. Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje surengta meninės knygrišybos pamokėlė su menininke Leonora Kuisiene. Ji klausytojus supažindino su knygrišybos pa sauliu, pasakojo apie šiame darbe naudojamas medžiagas ir įrankius, rodė savo sukurtas ori ginalias knygas. Akivaizdu, kad savo rankomis sukurta knyga – puiki dovana draugui arba sau. Ji lengvai gali būti naudojama kaip asmeninis dienoraštis ar fotoalbumas. Mokymų dalyviai galėjo praktiškai išbandyti rankų darbo knygos rišimo subtilybes. Gavę darbo priemones, dailininkės vadovaujami, jie per pusantros valandos pasigamino į natū ralios odos viršelį įsuptas, stilingai mediniais karoliukais ir metalinėmis sagtelėmis papuoš tas 70 lapų apimties vienetines knygeles. Visi

džiaugėsi savo kūriniais ir ne vienas norėjo šį darbą pakartoti namuose, juo labiau kad ne reikėjo nei sudėtingų įrenginių, nei išskirtinių priemonių. Viskas gali būti kuriama iš namie randamų nereikalingų medžiagų naudojantis elementariausiomis priemonėmis (liniuote, adata, yla, siūlais). Leonora Kuisienė 2001 m. baigė Kauno aukštesniąją meno mokyklą ir įgijo dailės peda gogo specialybę. Nuo studijų pabaigos užsiėmė menine veikla, dalyvavo parodose. 2011 m. įkūrė ir asmeninę virtualią galeriją „Black Lily gallery“. Ji taip pat plėtoja edukacinę veiklą, dalyvauja įvairiuose projektuose. Šiemet ji yra „Bibliotekų metų“ programos akcijos „Vasara su knyga“, kurią savo apskrities viešosioms bibliotekoms parengė Kauno apskrities viešoji biblioteka, dalyvė. Jolanta Gudeikytė Šilalė Žemaitijos bibliotekininkų sąskrydžio nugalėtojai – šilališkiai. Praėjusį savaitgalį ant Apuolės piliakalnio (Skuodo r.) vyko XV Žemaitijos bibliotekininkų sporto sąskrydis „A poulė?“. Jame dalyvavo Vakarų bibliotekų atstovai iš 14 rajonų, taip pat svečiai iš Latvijos ir Ukrainos. Sąskrydį organizavo Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešoji biblioteka. Kiekvienais metais vis kitoje Žemaitijos vietoje organizuojamo renginio tikslas – vienyti Žemaitijos bibliotekininkus, skatinti bendrą profesinę veiklą, kūrybišką ir ilgalaikį bendradarbiavimą, populiarinti Žemaitijos regiono lankytinas vietas, aktyviai ir turiningai praleisti laisvalaikį. Taigi dvi dienas trukusiame susitikime bibliotekininkai ne tik bendravo su

Šilališkiai – sąskrydžio nugalėtojai

Šilutė Šilutiškių sueiga. Dvi dienas mieste šur muliavo penktoji šilutiškių sueiga „Šviesos parnešti, gera padaryti...“ Liepos 5-ąją jau anksti ryte sulaukta pirmųjų kraštiečių. F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje skambėjo džiūgavimai susitikus pažįstamus, prie kavos puodelio mezgėsi pokalbiai. Šventės pradžią skelbė kraštiečių daina, jau tapusi himnu „Šviesos parnešti, gera padaryti...“ (žodžiai M. Budraičio, muzika R. Trijonio). Renginio vedėjas Marijus Budraitis susirinku sius kvietė į žaismingą žinių turnyrą „Pažink Šilutę kitaip...“, kuriame trims kraštiečių ko mandoms teko atsakyti į šilutiškių parengtus klausimus. Buvo ir apdovanojimų – rajono mero Vytauto Laurinaičio skirtas prizas atiteko kraštiečiui Dariui Rupšlaukiui, o geriausiems Šilutės istorijos žinovams UAB „Šilutės van denys“ direktorius Alfredas Markvaldas įteikė firminius puodelius. Pakilią sutiktuvių ir žinių turnyro nuotaiką kūrė Šilutės muzikos grupė „Karčema“ (vad. Vygantas Stoškus). Tris meno parodas sueigos proga šilu tiškiams dovanojo kraštiečiai menininkai. Portugalijoje gyvenanti Violeta Harvey atidarė fotografijų parodą „Tolima artima Portugalija“, Roma Auškalnytė iš Suomijos pristatė grafikos kūrinius, o Mantas Maziliauskas (Vilnius) eksponavo visą tapybos ir architektūros darbų kompoziciją. Vakarop kraštiečiai keliavo Nemuno del tos regioninio parko edukaciniu-pažintiniu keliu „Potvynio apsupty“, stebėjo Rusnės salos gyvenimą, skanavo ir degustavo kulinarinio paveldo gaminius, susipažino su Rusnės istorija ir kultūra, susitiko su seniūne Dalia Drobniene. Antroji sueigos diena buvo skirta šilutiškių susitikimams su kraštiečiais, diskusijoms ir pokalbiams įvairiomis temomis. Literatų svetainėje, geriant ryto kavą, kalbėta

Ovidijaus Kuldos nuotr.

Mindaugo M. Tučo nuotr. Knygos rišimo subtilybių mokė menininkė L. Kuisienė (pirma iš kairės)

kolegomis, dalijosi patirtimi, bet ir pristatė iš anksto parengtas menines programas, varžėsi sporto rungtyse. Atvykę ir įkūrę stovyklavietes, Žemaitijos regiono bibliotekų atstovai išskubėjo į komandų rikiuotę ir renginio atidarymą, kur netrūko šmaikščių pasirodymų. Šilalės komanda, tradi ciškai pasivadinusi „Šilaila“, pristatė savo namų darbus – smagų vaidinimą, susijusį su netrukus prasidėsiančia olimpiada. Vėliau vykusios sporto rungtys pareikalavo nemažai taiklumo ir jėgos. Bibliotekininkai turėjo kuo toliau numesti pasagą ir kelmą, parodyti savo taiklumą mėtydami bulves, pademonstruoti greitį ir bendruomeniškumą estafetės rungtyje, išbandyti jėgas medkirčio ir „Kuršių“ imtynių varžybose. Mūsiškiams sekėsi puikiai – iškovota pirmoji vieta. Nors XV Žemaitijos bibliotekininkų sporto sąskrydžio nugalėtoja tapo Šilalės bibliotekos komanda, tačiau teisė rengti XVI sąskrydį atiteko Tauragei. Rima Norvilienė

Sueigos dalyviai

apie šiuolaikinės lietuvių literatūros aktuali jas. Įdomu buvo išgirsti kraštiečio literatūros tyrinėtojo Marijaus Šidlausko, literatūrologės Ilonos Čiužauskaitės minčių. Lituanistė, lite ratūrologė Alma Lapinskienė pristatė pačios išverstą Nobelio literatūros premijos laureatės, Baltarusijos rašytojos Svetlanos Aleksejevič knygą „Černobylio malda“. Lyriškai nuteikė poetės, vertėjos, literatūros kritikės Ramutės Dragenytės skaitomos eilės. Taip pat dalyvavo prozininkė, publicistė Astrida Petraitytė, rusų literatūros didaktikos specialistė Ona Danutė Klumpytė, pedagogas, žurnalistas, rašytojas Ri mantas Greičius. Renginio pabaigoje kraštietės poetės ir dailininkės Aldonos Gustas poeziją bei ištrauką iš Hermano Zudermano romano „Kelionė į Tilžę“ skaitė aktorė Rita Juodelienė. Jai gitara pritarė šilutiškė Žydrė Adomaitienė. Susitikimų erdvėje „Sportas – sveikata: mitai ir faktai“ susitikti su šilutiškiais atėjo žymūs kraštiečiai sportininkai Gediminas Gruodis ir Romas Bernotas, savo sportiniais laimėjimais garsinę ne tik Šilutės kraštą, bet ir Lietuvą. Tema „Atsakymai iš verslo pasaulio atstovų lūpų: žinios, idėjos, sprendimai...“ su šilutiškiais bendravo derybų ir pardavimų konsultantas, lektorius Darius Rupšlaukis ir Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direkto rius Vytautas Šileikis. Susitikimas „Įdomusis mokslas smalsuo liams: nuo brangakmenių iki magijos“ kraš tiečiams ir šilutiškiams įsiminė kaip įdomybių ir naudingų žinių valanda. Geologijos mokslų daktaras, brangakmenių muziejaus vadovas Arūnas Kleišmantas skaitė trumpą paskaitą apie brangakmenius, istorikė Rasa Banytė-Rowell kalbėjo apie archeologinius radinius, Kauno technologijos universiteto profesorius Edmun das Kibirkštis trumpai pristatė savo sukurtus išradimus, o Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros specialistė, chemikė Sonata Juciutė demonstravo magiškus, mokslu pagrįstus triu kus su sausuoju ledu ir degančiomis rankomis, kuriuos išbandė visi drąsuoliai. Kamerinėje erdvėje „Meno mūzos įkvėpti...“ susirinko grafikė Roma Auškalnytė, fotografė Violeta Harvey, dizainerė, kostiumų kūrėja Janina Krasauskienė, tapytojas, architektas Mantas Maziliauskas, šilutiškiai ir kiti kraštie čiai, kuriems menas – sielos atgaiva. Tikra dovana šilutiškiams tapo susitiki mas su aktoriumi Adolfu Večerskiu, teatro

Nuotr. iš bibliotekos archyvo

edagogu Gediminu Šimkumi, jo dukra Rasa p Šimkute ir Čikagoje (JAV) gyvenančiu ir ten lietuvių spektaklius režisuojančiu Haroldu Mockumi. Už gerus klausimus aktorius A. Ve čerskis dovanojo knygą ir kompaktinę plokštelę su jau penkiasdešimt metų scenoje vaidinama „Žaldokyne“, kur kraštietis kuria vieną pagrin dinių Motiejaus Sapiegos vaidmenų. Į šventę atvykusį ir su šilutiškiais vidurdienio pašnekesiuose susitikusį kino aktorių, fotografą, diplomatą Juozą Budraitį auditorija pasitiko stovėdama. Aktorius pasidalino šmaikščiais ir rimtais savo gyvenimo epizodais, prisiminė vaidmenis, lemtingus atsitiktinumus, padėju sius jam tapti ne tik aktoriumi, bet ir diplomatu bei fotografu. Neskubėjo skirstytis ir kraštiečiai, patys prisidėję, kad sueiga būtų tokia, kokios laukė me, kokią įsivaizdavome. Užvertus paskutinį sueigos puslapį, belieka laukti naujų susitikimų ir tikėti kraštiečių pažadu vėl sugrįžti ir gera padaryti. Šilutiškių sueigą finansavo Šilutės rajono savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba; rėmė Egidijus Jovaiša (Klaipėda), Sonata Juciutė (Vilnius), Remigijus Naužiemis (Vilnius), UAB „Šilutės vandenys“. Žaneta Jokužytė, Virginija Veiverienė

Su dailininke S. Chlebinskaite

Zarasai Kuriame knygas. Viešoji biblioteka, įgyven dindama projektą „Kuriame knygas Zarasų vie šojoje bibliotekoje ir padaliniuose“, rengė edu

kacines popietes, kuriose buvo siūlomos įvairios veiklos, susijusios su knygų kūrimu. Kurorto sezono atidarymo šventėje „Zarasai – tarytum vasara“ gegužės 28 d. organizuota popietė „Tu gali sukurti knygą Zarasuose“. Tarptautinę vaikų gynimo dieną Salake taip pat surengta popietė „Tu gali sukurti knygą Salake“. Jas vedė dailininkai profesionalai – Sigutė Chlebinskaitė, Rūta Mozūraitė, Lina Dūdaitė, Marius Jonutis, Vytautas Gendvilas, Jūratė Kemeklytė, Vanda Padimanskaitė, Loreta Uzdraitė. Šventės „Zarasai – tarytum vasara“ dalyviai Zaraso ežero paplūdimyje įsikūrusiose viešo sios bibliotekos palapinėse galėjo susipažinti su Brailio abėcėle, mokytis šiuo raštu rašyti specialiomis septynių klavišų mašinėlėmis, sukurti savo genealoginį medį, įrišti knygą. Susirinkusieji, naudodamiesi popieriaus pjaus tymo giljotina, kūrė įvairiausių formų knygas, su M. Jonučiu dekoravo dailininko sukurtą

Projekto „Bibliotekos pažangai 2“ įgyvendinimo priežiūros grupės posėdis. Gegužės 3 d. buvo surengtas Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projekto „Bibliotekos pažangai 2“ įgyvendinimo priežiūros grupės posėdis, kuriame pristatyti ir aptarti pagal projekto programą 2015 m. nuveikti darbai, pasiekti finansiniai rodi kliai, patvirtinti projekto 2016 m. veiklos ir biudžeto planai. Projekto vadovas Eugenijus Stratila tovas pristatė 2015 m. veiklos ataskaitą: papasakojo, kaip prisidėta padedant 45 šalies viešosioms bibliotekoms įgyvendinti bendruomenėms skirtus projektus; pristatė bibliotekininkams surengtus mokymus, su viešinimu susijusią veiklą, taip pat pagrin dinius projekto poveikio vertinimo tyrimo rezultatus. Projekto finansų vadovas Stanislavas Za

blockis pateikė 2015 m. finansinę ataskaitą, aptarė sutaupytų lėšų panaudojimo strategiją ir supažindino su projekto vykdymo 2016 m. tiesioginių išlaidų biudžetu. Susirinkusie siems taip pat pristatyta projekto vykdymo 2013–2016 m. biudžeto suvestinė, bendrasis projekto biudžetas ir finansavimo šaltiniai. Posėdyje projekto „Bibliotekos pažangai 2“ įgyvendinimo priežiūros grupės nariai vienbalsiai patvirtino 2015 m. veiklos ir biudžeto įvykdymo ataskaitas, buvo pritarta 2016 m. veiklos planui ir biudžetui. Projekto veiklos bus įgyvendinamos iki šių metų lapkričio 30 d. Posėdžiui pirmininkavo Nacionalinės bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Jame dalyvavo projekto „Biblio tekos pažangai 2“ priežiūros grupės nariai: Laimis Mikelevičius, LR kultūros ministeri jos Kultūros politikos departamento Muzie jų, bibliotekų ir archyvų skyriaus vyriausiasis specialistas; Raimundas Malaiška, Vidaus reikalų ministerijos Informatikos ir ryšių departamento direktoriaus pavaduotojas; Rytis Kalinauskas, Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministeri jos direktoriaus pavaduotojas; Jonas Mickus,

Zarasų herbą-dėlionę, iš įvairių daržovių kūrė knygos ženklą – ekslibrisą, dalyvavo eduka ciniame renginyje „Knyga kaip popieriaus teatras“. Taip pat buvo galima susipažinti su mirioramomis, pavartyti „stebuklingas“ Knygų šalies knygeles, dailininkų paprašyti autogra fų. Patys mažiausieji galėjo vartyti žaislines knygeles, pažiūrėti lėlių teatro spektakliuką, sukurtą pagal Petro Cvirkos kūrinį „Lapės gudrumėliai“. Tarptautinę vaikų gynimo dieną Salako miestelio aikštėje trijose palapinėse veikė menininkų kūrybinės dirbtuvėlės. Dailininkė R. Mozūraitė mokė kurti knygą pagal italų dizainerį B. Munari. Dailininkių L. Dūdaitės ir V. Padimanskaitės renginyje „Knyga kaip popieriaus teatras“ vaikai ir mamos su mažy liais kūrė knygeles, panašias į mažus teatriukus. Su dailininke S. Chlebinskaite šventės dalyviai kūrė knygas su judančias XIX amžiaus pa veikslėliais. Kai knygelių kūrėjai baigė šį itin daug kantrybės reikalaujantį darbą, dailininkė surengė parodėlės atidarymą, vyko darbelių apžiūra ir aptarimas. Visi galėjo pasigrožėti dailininko M. Jonučio sukurtomis mirioramo mis, jas pasukti, sužinoti jų atsiradimo istorijas. Popietė Salake – viešosios bibliotekos ir Knygų šalies menininkų šventinė dovana miestelio vaikams ir jaunimui. Projektą „Kuriame knygas Zarasų viešojoje bibliotekoje ir padaliniuose“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Zarasų savivaldybė. Zina Černovienė

Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjas; Renaldas Gudauskas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius; Genovaitė Šablauskienė, LNB generalinio direktoriaus pavaduotoja ekonomikai ir finansams; Algirdas Tamulevičius, LNB Teisės ir žmogiškųjų išteklių skyriaus vyr. specialistas; Danguolė Abazoriuvienė, Lie tuvos viešųjų bibliotekų asociacijos prezi dentė; Edmundas Kazakevičius, Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo ir socialinės aplinkos departamento Informacinės vi suomenės skyriaus vedėjas. Taip pat LNB projekto „Bibliotekos pažangai 2“ vykdytojai: Eugenijus Stratilatovas, projekto vadovas; Stanislavas Zablockis, projekto finansų vadovas; Irma Vičytė, projekto mokymų ir renginių koordinatorė. LNB informacija Kaunas Projektas „Atrask save 3D mieste“ pelnė tarptautinį apdovanojimą. Miesto sa vivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka džiaugiasi tarptautiniu pripažinimu – biblio tekos įgyvendinamas projektas „Atrask save 3D mieste“ pelnė pasaulinio lygio apdova

Tado Žilionio nuotr.

nojimą už modernias paslaugas, gerinančias žmonių gyvenimo kokybę. Viešųjų bibliotekų inovacijų apdova nojimus (ang. Public Library Innovation Awards) įsteigė nevyriausybinė organizacija EIFL (Electronic Information for Libraries/ „Elektroninė informacija bibliotekoms“), bendradarbiaujanti su besivystančių ir pereinamojo laikotarpio ekonomikos šalių viešosiomis bibliotekomis. EIFL šių šalių bibliotekas skatina naudoti informacines bei komunikacines technologijas, plėtojant ir įgyvendinant novatoriškas viešųjų bibliotekų paslaugas. Fondas taip pat dalijasi informa cija apie sėkmingą kitų bibliotekų veiklą ir skatina diegti kitų bibliotekų naudojamas ir daugiausia pasisekimo sulaukusias paslau gas, kurios ne tik atitinka besikeičiančius vietos bendruomenių poreikius, bet ir ska tina bendruomenės vystymąsi. 2016 m. liepos 7 d. paskelbti šių metų inovacijų konkurso nugalėtojai. Tarp ketu rių apdovanojimus pelniusių bibliotekų iš Europos, Afrikos, Karibų regiono ir Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, įvertinta už sėkmingai įgyven dinamą projektą jaunimui „Atrask save 3D mieste“. Apdovanojimai bus teikiami rugpjūčio 13–19 d. Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) Pasaulio bibliotekų ir informacijos kongrese (Kolambuso mieste, Ohajaus valst., JAV). Vykdant projektą „Atrask save 3D mies te“ Kauno ir Klaipėdos bibliotekose įkurtos laboratorijos, kuriose 14–19 metų jaunuoliai nemokamai mokosi 3D maketavimo, progra mavimo ir elektronikos. Projekto dalyviai ne tik patys kuria „Sumanaus vandens miesto“ 3D maketą, bet ir mokosi inovacijų vadybos pagrindų, dalyvauja ekskursijose po verslo startuolių, informacinių ir komunikacinių technologijų įmones. Taip ugdoma jaunuo lių profesinė motyvacija ir kūrybiškumas, teikiama informacinių ir ryšių technologijų (IRT) specialybių profesinio orientavimo paslauga. Šis projektas – vienas 45 Lietuvos viešųjų bibliotekų projektų, kuriuos iš dalies finansuoja Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektas „Bibliotekos pažangai 2“ ir Kultūros ministerija. Jų tikslas – pasi telkus modernias technologijas gerinti vietos bendruomenių gyvenimo kokybę.

Moksleiviai iš Kauno Milikonių pagr. mokyklos išbando širdies ritmo matuoklius

Projektas „Atrask save 3D mieste“ įgy vendinamas kartu su partneriais – Klaipėdos miesto savivaldybės viešąja biblioteka ir VšĮ Robotikos mokykla. Rūta Gavėnė Kelmė Apie lyderystę, laimę ir sėkmę. Įgy vendinant projektą „Inovatyvi bibliotekos erdvė – jaunimo saviraiškai“, kurio pagrin dinis rėmėjas – „Bibliotekos pažangai 2“, balandžio 4-ąją Žemaitės viešosios bibliote kos Jaunimo inovatyvioje erdvėje surengtas susitikimas su Mykolu Lepeška, sėkmingai dirbusiu vadybos ir inovacijų konsultantu, buvusiu įvairių socialinių projektų, tokių kaip „Aš neduosiu kyšių“, „Globalios Lietu vos lyderiai“, kūrėju ir dalyviu, dabar vado vaujančiu subalansuoto maisto išsineštinai kavinei „Kūno kultūra“.

M. Lepeška susitikime Žemaitės bibliotekoje

Susitikimą su jaunais žmonėmis M. Le peška pradėjo graikų filosofo Sokrato žodžiais: „Aš žinau, kad aš nieko nežinau“, paaiškindamas, kad kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kiek mažai iš tikrųjų žinai. Žinių, informacijos ir mokymosi siekį akcen tavęs svečias sakė, kad lyderystė visų pirma yra atsakomybė už save ir kitus. Tikrasis ly deris ir yra būtent tas, kuris ne tik džiaugiasi sėkme, bet ir nebijo prisiimti atsakomybės už klaidas. O mokytis reikia tiek iš savų, tiek iš svetimų klaidų. „Lyderiu ne gimstama, juo tampama“, – sakė pranešėjas ir akcentavo, kad „dažnai ne mes gyvename gyvenimą, bet jis gyvena už mus“. Kasdienė rutina, žinias klaidos ar visuomenės suformuoti gyvenimo modeliai trukdo gyventi taip, kaip svajoji. Kad taip neatsitiktų, reikia klausti širdies – kur ji linksta, ko ji nori, kas jai patinka? Pasirinkus savo kelią, nereikia norėti rezul tato iš karto, reikia turėti kantrybės siekti savo tikslo – žingsnis po žingsnio judėti į priekį. Kalbėta apie laimę bei sėkmę, kurios yra ir panašios, ir skirtingos. Pasak M. Le peškos, geriausia, kai šios abi sąvokos lydi žmogų, tad būtina investuoti į savo laimę, nes kuo daugiau žmogus į laimę investuoja, tuo jo gyvenimas tampa sėkmingesnis. Tik jausdamiesi laimingi mes realizuosime save, pasieksime savo tikslą. Baigiantis susitikimui, M. Lepeška atsakė

į klausimus, palinkėjo jaunimui būti pilie tiškiems, aktyviems ir niekada neprarasti smalsumo. „Sutinku su Mykolu, kuris sakė, kad raktas į sėkmę – mūsų vidinio potencialo, individualių resursų atskleidimas. Jie padės mums siekti norimų rezultatų. Labai svarbu atverti savo vidinius resursus, nes tik atvėręs ir pažinęs savo vidų žmogus gali būti savimi, ir tik būdamas savimi gali jaustis laimingas ir pritraukti pozityvias permainas. Išmoko me esminių dalykų, praversiančių tolesnei karjerai ar kuriant savo verslą“, – sakė renginio dalyvė Inga, dirbanti su projektais jaunimui. Nijolė Kančauskienė Kupiškis Biblioteka jau turi globėją. Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos vykdomo projekto „Bibliotekos pažangai 2“ iniciatyvos „Atrask vaikystės biblioteką“ tikslas – į bibliotekas pritraukti visuomenėje žinomų ir aktyvių Lietuvos žmonių, galinčių ir norinčių pri sidėti prie bibliotekų vykdomų veiklų, su vietos bendruomenėmis pasidalyti savo žiniomis ir patirtimi. Rajono savivaldybės viešosios bibliotekos globėju sutiko būti Vytaras Radzevičius – žurnalistas, prodiuseris, sporto komentato rius, keliautojas ir knygų autorius. Balandžio 27 d. buvo surengtas jo susitikimas su miesto visuomene. Kupiškis V. Radzevičiui nesvetimas: čia gimė ir augo jo tėvas ir dėdės, vaikystės va saras jis praleisdavo pas senelius, gyvenusius Vytauto, vėliau Žekonio gatvėse. Pirmieji V. Radzevičiaus žurnalistinės veiklos žings niai taip pat susiję su mūsų kraštu – 1989 metais, baigęs pirmą kursą, atliko praktiką „Kupiškėnų minčių“ redakcijoje, lankydavosi ir mūsų bibliotekoje. Su šypsena svečias pri siminė išdykėliškus vaikystės ir paauglystės nuotykius mieste prie Kupos, maudynes Pyragių ežere, grybavimą Šimonių girioje, kelionę lėktuvu, vadintu „kukurūzniku“, iš Kupiškio į Vilnių (apie 1973 m.). Istorija, susijusi su Kupiškiu („Mozūro pyragas“), užfiksuota ir naujoje autoriaus knygoje „Pasaulio puodai“, iš jos svečias perskaitė ištrauką. Žurnalistas ir keliautojas prisiminė tą laiką, kai senelis pirmąkart atvedė į Kupiš kio biblioteką. Tai buvę prieš pat pirmą klasę, kai dėl operacijos dvi savaites teko vėluoti į mokyklą. Skaitymas jam visada buvo svarbi veikla, patiko įvairūs autoriai: vaikystėje akiratį plėtė Prano Mašioto knygynėlis, patiko Ž. Vernas, D. F. Kuperis, knygos apie indėnus, vėliau – fantastinė literatūra. Skaitymo tradicija išlikusi ir dabar, o ir darbas susijęs su knygomis, ypač kai reikia ieškoti informacijos rengiamiems proto mūšiams. Svečio nuomone, knyga niekada neišnyksianti, nes ji – pagrindinė žmonijos informacijos saugotoja, o ateities biblioteką

įsivaizduojąs „kaip mygtukų spaudymą, kai knyga pati atkeliauja pas skaitytoją“. Susirinkusieji plojimais palydėjo globėjo lentynos atidengimo ceremoniją. Lenty noje – net 82 naujos knygos iš asmeninės V. Radzevičiaus bibliotekos. Svečias dar padovanojo bibliotekai 1980 m. Kupiškio žemėlapį, skirtą tik tarnybiniam naudojimui, atrastą ir įsigytą Vilniaus blusų turguje. VB direktorė Daiva Bubulienė įteikė įrėmintą Kupiškio viešosios bibliotekos nuotrauką. Įdomiai ir šmaikščiai pasakodamas, de monstruodamas ekrane nuotraukas, svečias pristatė epizodus iš visų vienuolikos savo kelionių po pasaulį – jau yra apkeliavęs apie 35 proc. pasaulio šalių, šiemet ketina su Mar tynu Starkumi keliauti po Lietuvą traktoriais. V. Radzevičiaus ateities planuose – parašyti knygą apie garsųjį mūsų kraštietį aviatorių Kazimierą Šlapelį, gyvenusį Argentinoje. Atsakęs į auditorijos klausimus, svečias pa linkėjo kupiškėnams geros kloties ir nebijoti siekti svajonių. Janina Širvinskienė

Ado Sendrausko nuotr.

Palanga Orientacinis kraštotyrinis žaidimas ir edukacinė viktorina. Miesto viešojoje bib liotekoje balandžio pradžioje vyko „Biblio tekos pažangai 2“ ir Kultūros ministerijos finansuojamo projekto „Palangos istorija jungia kartas“ renginiai. Jie buvo įtraukti į tradicinės miesto šventės „Palangos dienos 2016“ programą. Šiemet šventinė savaitė buvo skirta 95-osioms Palangos sugrąžinimo Lietuvai metinėms paminėti. Balandžio 1 d. viešoji biblioteka pakvietė į atnaujintą jaukią skaityklos erdvę ir paskelbė

Žaidimo dalyviai su Palangos miesto vėliava

Šiauliai Naujos inovatyvios erdvės ir paslaugos. Gegužės 26 d. rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Gruzdžių Augustino Griciaus bibliotekoje surengtas šventinis renginys – pristatytos naujos inovatyvios erdvės ir paslaugos. Simbolinę atidarymo juostelę perkirpo rajono mero pavaduotojas Algis Mačiulis ir rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė. Projekto „Verslo ir amatų akademija“ idėjos autorė ir vadovė, VB direktorė I. Klup šaitė pasidžiaugė 2015 m. birželį pradėto edukacinio, į jaunimo verslumo ugdymą ir užimtumą orientuoto projekto pirmaisiais rezultatais – bibliotekoje įkurtomis inova tyviomis erdvėmis ir naujomis paslaugomis, kurios atspindi bibliotekos progresą, jos tapimą savarankiška, tvaria ir dinamiška institucija. Direktorė pažymėjo, kad biblio teka – ideali vieta darbo ieškančiam jaunimui ugdyti naujas kompetencijas, gilinti žinias verslo kūrimo srityse, diskutuoti karjeros ir gyvenimo kelio pasirinkimo klausimais. Ji pakvietė aktyviai naudotis naujomis bib liotekos paslaugomis ir įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus. Ritos Nesavaitės nuotr.

Kupiškio VB globėjas V. Radzevičius prie savo lentynos

kartas vienijančio orientacinio kraštotyrinio žaidimo „Palanga. Pažink išmaniai“ pradžią. Į šį unikalų renginį registravosi palangiškiai, besidomintys Palangos istorija, kultūros paminklais, mėgstantys vaikščioti, pažinti nematytas ar pamirštas istorines Palangos vietas. Biblioteka subūrė miesto senjorus ir jaunimą išmaniaisiais įrenginiais fiksuoti miesto istoriją. Žaidimo idėją pasiūlė ir išma niąją dalį programa „Actionbound“ parengė jaunimo atstovas Žygimantas Mitkus. Jis paaiškino žaidimo taisykles, kvietė kūry biškai vykdyti užduotis. Komandoms buvo išdalyti pagalbos vokai su paslėpta naudinga informacija, jei užduotys pasirodytų sunkiai įveikiamos. Buvo sudaryta vertinimo komi sija: Palangos kurorto muziejaus direktorius Jūratis Liachovičius, muziejininkė-archeolo gė Eglė Stankevičiūtė, Palangos neformalios jaunimo organizacijos „Aš esu kultūra“ įkūrėjas Ž. Mitkus. Komandoms teko pasukti galvas ir rasti buvusį Palangos progimna zijos pastatą, pirmojo Palangos burmistro memorialinę sodybą, nuskaityti QR kodus, nusifotografuoti prie pastato, kuriame veikė pirmasis kazino Palangoje, padaryti koman dos asmenukę prie visuomenės ir kultūros veikėjo Liudo Vaineikio biusto. Kol komisija skaičiavo rezultatus, daly viai prie kavos, arbatos ir pyragų dalijosi įspūdžiais. Pirmąją vietą kraštotyriniame orientaciniame žaidime užėmė komanda „Gintaras“ (Petronėlė Kasmauskienė, Jovita Liepienė, Beatričė Karpovič, Viktorija Kar teškina, Pranciškus Samauskas ir Gvidas Šedys). Balandžio 5 d. miesto meras Šarūnas Vaitkus ir bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys sveikino bendruomenės narius, susirinkusius į paskutinį miesto šventės renginį – edukacinę viktoriną „Palangos istorija jungia kartas“. Viktorinos klausimus parengęs ir komentavęs Palangos kuror to muziejaus direktorius J. Liachovičius stebėjosi dalyvių žiniomis apie Palangą. Išskirtinio dėmesio sulaukė klausimas apie Palangos pietrytinėje dalyje esančią vieną seniausių valstybinių sienų Europoje. Len gvai įveikti buvo viktorinos klausimai apie Palangoje veikiančius muziejus, dalyviai žinojo svarbias miesto istorijos datas, prisi minė senuosius miesto gatvių pavadinimus, palangiškius, apdovanotus Nacionaline kul tūros ir meno premija, vardijo miesto garbės piliečius. Komisijai skaičiuojant viktorinos rezultatus, senjorai ir jaunimas diskusijas tęsė prie vaišių stalo. Žaidimą ir viktoriną vedė bibliotekininkė Lina Šilgalytė. Organizatorių paprašyti įver tinti renginius, dalyviai pateikė puikius atsi liepimus ir pageidavimą, kad bibliotekoje, ir pasibaigus projektui „Palangos istorija jungia kartas“, būtų kuo daugiau bendruomenę telkiančių ir žinių teikiančių veiklų. Monika Rukšėnienė

Inovatyvių erdvių ir paslaugų pristatyme

Projekto koordinatorius, vyriausiasis bibliotekininkas edukacinei ir projektinei veiklai Almantas Šlivinskas virtualiai su pažindino su projekto metu vykdytomis veiklomis: organizuotais teoriniais ir prak tiniais seminarais, ugdančiais jaunų žmonių verslumo motyvaciją, socialines kompe tencijas, suteikiančiais žinių apie verslo pradmenis, teisinę bazę, rinkodaros ir fi nansinės atsakomybės prievoles, mokymais naudotis mobiliosiomis technologijomis ir virtualia erdve. Taip pat pristatė viešosios bibliotekos šešiuose padaliniuose – Rau dėnų, Kužių, Meškuičių, Kuršėnų Vytauto Vitkausko, Kairių, Gruzdžių Augustino Gri ciaus – įrengtus mini biurus verslui pradėti ir administruoti, trijuose iš jų (Gruzdžių, Meškuičių ir Kužių) įkurtas informacines erdves mokymuisi grupėmis. Įrengtos mini biurų darbo vietos su kompiuterine įranga ir dizaino programomis, verslo pradmenų informacine ir mokymo literatūra. Prane šėjas pristatė ir projekto metu sukomplek tuotą mobiliąją mokymo bazę, kurią sudaro

projektorius, nešiojamasis kompiuteris ir 10 iPAD planšetinių kompiuterių, supažindino su viešosios bibliotekos interneto svetainėje pateikta meniu skiltimi ,,Verslo ir amatų akademija“, su skaitmeninių išteklių bazė mis „Pagalba verslui“, „Savęs pažinimo bei tobulėjimo link“. Viešoji biblioteka vykdo projektą „Verslo ir amatų akademija“, iš dalies finansuojamą

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos projekto „Bibliotekos pažangai 2“ lėšomis. Šiuo projektu siekiama sustiprinti jaunų žmonių motyvaciją imtis kūrybinio verslo ar amato, suteikiant jiems teisines, ekono mines verslumo pagrindų, skaitmeninio raštingumo, informacinių technologinių (IT) panaudojimo versle kompetencijas, sukuriant jų gyvenamoje vietovėje – rajono

miestelių ir kaimų bibliotekose – mini biuro darbo vietas. Taip pat siekiama prisidėti sprendžiant jaunimo nedarbo, užimtumo problemas, sudaryti sąlygas formuotis kū rybingai bendruomenei, kelti informacinio ir skaitmeninio raštingumo lygį, užtikrinti kokybišką laisvalaikį. Rita Nesavaitė

šosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus jaunuosius skaitytojus atlikti teatralizuotą kompoziciją „Būk su manim, knyga“, skirtą bibliotekos 70-ies metų sukakčiai paminėti. Visus sužavėjo Pepės vaidmuo, kurį atliko Elinga Bazarovaitė, Naujosios Akmenės „Sauletėkio“ progimnazijos II c klasės mokinė. Pepei draugiją palaikė Deimantė Gerikaitė ir Urtė Beišinaitė. Vėliau buvo pagerbti bibliotekos darbuo tojai. Rajono mero pavaduotojas Apolinaras Nicius įteikė mero Vitalijaus Mitrofanovo padėkos raštus direktorei Z. Sinkevičienei, direktorės pavaduotojai Dalei Taraškevi čiūtei, Vaikų literatūros skyriaus padalinio vadovei Onai Janionienei, vyr. buhalterei Julei Zaveckienei, Skaitytojų aptarnavimo ir bibliografijos skyriaus specialistei Biru tei Juozokienei, Kalniškių kaimo biblio tekos-filialo vyr. specialistei Genovaitei Gaučienei. VB direktorė Z. Sinkevičienė bibliote kos jubiliejaus proga įteikė padėkos raštus skyrių, miestų ir kaimų filialų darbuoto jams už ilgametį ir nuoširdų darbą, žinias ir išmintį, perduotą skaitytojams, aktyvų dalyvavimą visuomenės ugdymo, skaitymo skatinimo veiklose. Padėkos raštus gavo: A. Šukienė, V. Andriuškienė, B. Juozokienė, R. Rulinskienė, V. Raubickienė, E. Kana ševičienė, G. Varneckienė, V. Ruginienė, J. Zaveckienė, D. Taraškevičiūtė, O. Ja nionienė, A. Gerulskienė, J. Činčiukaitė, I. Virkutienė, R. Kybartaitė, N. Gaurons kytė, I. Brenciuvienė, R. Miltinienė, D. Bal čiūnaitė, J. Mažeikienė, V. Paulauskienė, A. Gerulskis, S. Lipkinas, E. Škultinienė, R. Kristinaitienė, O. Raudytė, G. Gaučienė, V. Janušauskienė, R. Urmonienė, J. Čibirie nė, R. Karalienė, Z. Ramanauskienė, R. Pau lauskienė, R. Papirtienė, V. Jankauskienė, D. Markulienė. Konferencijos dalyviai pasidžiaugė naujai išleista knyga „Viešoji biblioteka – informacijos ir kultūros skleidėja. III dalis“ (sudaryt. Z. Sinkevičienė). Apie ją kalbė damas Nepriklausomų rašytojų sąjungos pirmininkas, poetas Vladas Buragas sakė: „Knyga apie biblioteką, tai didysis bib

liotekos metraštis, paliekantis išliekamąją kraštotyrinę vertę skaitytojams, jaunimui, bibliotekininkams, bendruomenėms.“ Renginyje dalyvavusi rašytoja, žur nalistė, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė Vitalija Morkūnienė pristatė savo knygas „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“, „Su savimi ir tavimi“, „Dangaus eiliniai vie versiai“, „Obuolėtas“. Rašytoja kalbėjo apie knygos, žodžio svarbą žmogaus gyvenime, apie tarpusavio bendravimą, žodžio galią ir knygos skleidžiamą šviesą. Bibliotekai ji padovanojo savo išleistų knygų. Konfe rencijos dalyvius sužavėjo rašytojos prozą ir poeziją skaitęs Lietuvos teatro ir kino aktorius Vladas Baranauskas. VB direktorė perskaitė sveikinimą iš Vašingtono (JAV), dėkojo už gerus žodžius ir kvietė lankytis bibliotekos renginiuose. Konferencijos pradžioje skambėjo bir bynių melodijos, kurias atliko Naujosios Akmenės muzikos mokyklos mokytojai ir mokiniai, vėliau melodingomis dainomis dalyvius džiugino dainininkė Rūta Moro zovaitė. Zita Sinkevičienė

BIBLIOTEKŲ SUKAKTYS Akmenė Paminėtos bibliotekos įkūrimo 70-osios metinės. Viešojoje bibliotekoje surengta konferencija „Biblioteka – tradicijų ir mo dernumo kelyje“, skirta bibliotekos įkūrimo 70-ies metų sukakčiai. Veikė ir kraštotyros spaudinių paroda „Iš viešosios bibliotekos istorijos puslapių“. Konferenciją rėmė Akme nės rajono savivaldybė. Viešosios bibliotekos direktorė, renginio vedėja Zita Sinkevičienė, pradėjusi konfe renciją, pasidžiaugė, kad jubiliejus sutapo su šiemet minimais Bibliotekų metais. Jos skaitytame pranešime „Bibliotekos ženklai, prasmė ir kaita“ buvo apžvelgta viešosios bibliotekos kūrimosi ir veiklos istorija, pirmojo Naujosios Akmenės biblioteki ninko J. Gelmano veikla. Direktorė pristatė viešiosios bibliotekos ir jos filialų teikiamas paslaugas, kalbėjo apie pokyčius, knygų leidybą, projektinę veiklą, literatūrinės interneto svetainės sukūrimą. Taip pat pristatė bibliotekos renginius, organizuotus seminarus, gimtajai kalbai ir literatūrai skir tus rašinių, poezijos konkursus. Kalbėdama tema „Knyga, biblioteka, žmogus istorijoje ir šiandienoje“ Z. Sinkevičienė pasidalijo prisiminimais apie buvusią Akmenės rajono merę, Lietuvai pagražinti draugijos Akme nės skyriaus pirmininkę E. Meškienę, bu vusius bibliotekų darbuotojus ir skaitytojus, citavo įvairių krašto žmonių – kraštotyri ninkų, rašytojų, dailininkų, aktorių – mintis apie knygą, biblioteką, bibliotekininką. Po pranešimo VB direktorė pakvietė vie

Konferencijos pradžioje skambėjo birbynių melodijos

Šiauliai Ginkūnų bibliotekos šventė. Balandžio 28 d. Ginkūnų kultūros centre surengta Ginkūnų bibliotekos veiklos 45-mečio minėjimo šventė „Į laiko knygą viskas surašyta“. Tai vienas iš Šiaulių rajono sa vivaldybės viešosios bibliotekos renginių, vykusių Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu. Renginys prasidėjo Kristupo Danilevi čiaus atliekamu kūriniu „Alegro“, šventės vedėjai – Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokyklos moksleiviai Augustė Stancelytė ir Visvaldas Vaičiulis – priminė, kad 2016-ieji šalyje paskelbti Bibliotekų metais. Scenoje skambėjo S. ir V. Zubovų mokyklos moki nių žodžiai apie knygą, skaitymą, biblioteką. Ginkūnų biblioteką pasveikinti su 45-mečio švente atvyko garbūs svečiai: LR Seimo narė Rima Baškienė, rajono mero pavaduotojas Algis Mačiulis, viešosios

daugeliui lankytojų yra jauki susitikimų, įvairių švietėjiškų, kultūrinių ir pažintinių renginių vieta. A. Mačiulis bibliotekos 45-mečio proga įteikė rajono mero Antano Bezaro padėkos raštą vyresniajai bibliotekininkei R. Linaus kienei už skaitymo puoselėjimą. Sveikini mus tęsdama LR Seimo narė R. Baškienė dė kojo bibliotekoje dirbusiems darbuotojams, jos socialiniams partneriams už Ginkūnų bendruomenės telkimą ir vienijimą, įteikė padėkos raštus Ginkūnų lopšelio-darželio direktorei E. Venckutei, Ginkūnų S. ir V. Zubovų mokyklos direktorei Daivai Jag minienei, mokytojai Romualdai Katkaus kaitei ir vyresniajai bibliotekininkei R. Li nauskienei. Viešosios bibliotekos direktorė I. Klupšaitė dėkojo buvusiems ir esamiems darbuotojams, mokytojams, bibliotekos globėjams, savanoriams ir skaitytojams. Pasveikinti bibliotekos jubiliejaus proga atvyko ir kolegės iš Kairių, Kužių, Smilgių ir Naisių bibliotekų. Šventės metu skambėjo Ginkūnų kul tūros centro moterų vokalinio ansamblio „Rasa“ (vad. Birutė Andriukaitienė), Kur šėnų meno mokyklos mokinių, kilusių iš

Dalios Vasilkevičienės nuotr.

bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė, Ginkūnų seniūnė Vilija Kvasienė, S. ir V. Zubovų mokyklos direktoriaus pavaduo toja Vida Lunskienė, Ginkūnų lopšelio-dar želio direktorė Elvyra Venckutė, bibliotekos partneriai, rėmėjai ir, žinoma, skaitytojai. 45-eri metai nėra ilgas laiko tarpas bib liotekai, tačiau per tuos metus buvo nuveik ta begalės darbų. Pasidalyti prisiminimais buvo pakviestos buvusios bibliotekininkės: Birutė Navickienė, Ona Daukšaitė, Asta Bu kantaitė. Mintimis sugrįžome į tuos laikus, kai biblioteka buvo įsikūrusi nešildomose patalpose, trūko knygų. Prisiminimais pasidalijusi buvusi viešosios bibliotekos direktorė Birutė Litevkienė džiaugėsi, kad bibliotekos rašo savo istoriją, kuri yra ir dalis Lietuvos istorijos. Ginkūnų bibliotekos vyresnioji biblio tekininkė Rimvida Linauskienė pasakojo apie dabartinius bibliotekos pokyčius, pažymėjo, kad šiuolaikinė biblioteka siūlo naujų, gyventojų poreikius tenkinančių, paslaugų, čia bendruomenės nariai gali realizuoti savišvietos, saviraiškos poreikius. Šių laikų biblioteka ne tik skolina knygas, teikia nemokamą interneto prieigą, bet

Šventės organizatorė – Ginkūnų bibliotekos vyresn. bibliotekininkė R. Linauskienė

Kairių ir Ginkūnų (vad. akordeono moky toja Meilutė Dautartienė), svečio iš Italijos Alfonso Poccia muzikiniai sveikinimai. Renginio pabaigoje šventės organizatorė R. Linauskienė kvietė visus svečius paragau ti šventinio torto. Greta Matjušaitytė

In memoriam

ALDONA MATULAITYTĖ-STASKEVIČIENĖ (1933 11 19–2016 08 04)

į amžinybę iškeliavo įdomus ir kūrybingas žmogus Aldona Matulaitytė-Staskevičienė. Kelis dešimtmečius ji darbavosi Vilniaus ir Palangos bibliotekose, buvo kvalifikuota, gerai žinoma ekskursijų gidė, o dar vėliau tapo rašytoja ir pasivadino literatūriniu pseudonimu Vilhelmina Bruni. Aldona gimė Ukrainoje, Vinicos srityje, Turbove, kur karo audrų nublokšti gyveno jos tėvai: lietuvė Aldona Matulaitytė ir latvis Janis Bruninčius. Taip jau lėmė likimas, kad į Lietuvą Aldona atvyko tik sunkiais pokario laikais. Čia 1953 metais baigė Vilniaus biblio tekinį technikumą, o 1958 m. – Vilniaus universitetą (bibliotekininkystės specialybę). Bibliotekiniam darbui Aldona paskyrė beveik dvidešimt jaunystės metų (nuo 1953 iki 1976 m. su 1958–1964 m. pertrauka). Būdama intelektuali ir talentinga, matyt, pajutusi iš senelio dr. akademiko Stasio Matulaičio ir motinos paveldėtas kūrybines galias, jau sulaukusi brandaus amžiaus ėmėsi plunksnos. Nuo 2002 m. Aldona išleido penkis romanus: „Pavėlavusios meilės laiškai“, „Praeitą vasarą Juodkrantėje“, „Mylimos moterys“, „Mes tik pažįstami“, „Palėpėje kažkas vaikšto“. Visą gyvenimą Aldona skleidė šviesą. Su ja buvo įdomu bendrauti. Skvarbų žvilgsnį, intelektą, humoro jausmą ji išsaugojo iki paskutinių gyvenimo dienų. Lenkiame galvas šviesiam jos atminimui, gerbiame jos stiprią valią, pasiaukojimą. Liūdime kartu su dukra Erika. Dėkingumo ir pagarbos jausmas ilgai išliks visų Aldoną pažinusių širdyse. Bendramokslių vardu Žiedūnė Zaveckienė

MŪSŲ KALENDORIUS

2016 RUGSĖJIS 9 Sukanka 80 metų, kai gimė prozininkė ONA MATUIZAITĖ (1936 – 2006). Gimė Gojuje, Varėnos raj. Vilniuje baigusi technikos mokyklą, dirbo Radijo matavimo prietaisų gamykloje, o vėliau – ELTOJE. 2001 m. išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten savo kūrybą spausdino lietuvių išeivių spaudoje „Amerikos lietuvis“, „Draugas“, „Lietuvių balsas“. Išleido apsakymų rinkinius vaikams „Vilkų Kampo vieversiai“ (1989), „Vainikas Mamai“ (1994), „Krintanti žvaigždutė“ (1996), „Žvaigždės vietoj natų“ (1997), „Konvalijos“ (2001), apsakymų rinki nius „Rudens spalvos“ (1998), „Šmėkla“ (1996), parašė kino scenarijų. O. Matuizaitės apsakymuose sprendžiamos moralinės problemos, gilinamasi į vaiko pasaulį. Piešiama dažnai tragiška sovietinė kasdie nybė, vaizduojamas esamoje tikrovėje pasimetęs žmogus. Mirė 2006 m. spalio 17 d. O. MATUIZAITĖS KŪRYBA Konvalijos: apsakymai vyresn. amž. vaikams / [iliustr. O. Matui zaitė]. Vilnius: [O. Matuizaitė], 2001. 91, [1] p.: iliustr. Krintanti žvaigždutė: apsakymai vyresn. amž. vaikams / iliustr. O. Matuizaitė. Vilnius: Lietuvos žurnalistų s-ga, 1996. 81 p.: iliustr. Rudens spalvos: apsakymai / [iliustr. O. Matuizaitė]. Vilnius: Lietuvos žurnalistų s-ga, 1998. 136, [3] p., įsk. virš.: iliustr., portr. Sveika, saulute!: trumpi apsakymėliai ikimokykl. amž. vaikams / iliustr. aut. O. Matuizaitė. – 2-asis leid. Vilnius: Lietuvos žurnalistų s-ga, 1997. 43 p.: iliustr. Šmėkla: apsakymai. Vilnius: Lietuvos žurnalistų s-ga, 1996. 110 p.: iliustr. Vainikas mamai: apsakymėliai ikimokykl. amž. vaikams / iliustr. A. Karaliūtė. – 2-as patais. leid. Vilnius: Lietuvos žurnalistų s-ga, 1998. 37, [3] p.: iliustr. Vilkų Kampo vieversiai: apsakymai. – 2-asis patais. leid. Vilnius: Lietuvos žurnalistų s-ga, 1997. 65, [4] p.: iliustr. Žvaigždės vietoj natų: apsakymai vyresn. amž. vaikams / [iliustr. aut.]. Vilnius: Žurnalistika, 1997. 86, [1] p.: iliustr. APIE O. MATUIZAITĘ Matuizaitė O. Dešimt „Genio“ klausimų, į kuriuos atsako rašytoja O. Matuizaitė. – Iliustr. // Genys. 2000, nr. 7, p. 18. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 318. Malinauskienė V. „Viskas, ką esu parašiusi, buvo mano gyveni me…“: pažintis su rašyt. O. Matuizaite. – Iliustr., portr. // Amerikos lietuvis. 2004, bal. 3, p. 1, 5. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 446. 10 Sukanka 80 metų, kai gimė poetė, pedagogė JADVYGA GABRIŪNAITĖ (1936–1990). Gimė Laukminiškiuose, Kupiškio raj. 1944–1951 m. mokėsi Jut konių pradinėje ir Virbališkių septynmetėje, 1951–1957 m. Kupiškio vidurinėje mokyklose. 1957–1958 m. studijavo Šiaulių pedagoginia me institute. 1966 m. baigė Vilniaus universitete bibliotekininkystę, dirbo Šiaulių 2-oje masinėje bibliotekoje, vėliau – Šiaulių pedago giniame institute. Rašyti pradėjo dar mokykloje. Nuo 1971 m. eiles spausdino periodinėje spaudoje. 1978 m. buvo išleista jos eilėraščių knyga „Vardynas“. Parengė ir antrąją knygą „Rasoti rytmečiai“, bet išleisti nespėjo. Daug eilėraščių liko rankraščiuose.

Kūrybos temos – gimtinė, jos ilgesys, gamta kaip nuolatinio atsinaujinimo simbolis, meilė ir gyvenimas. Mirė 1990 m. birželio 13 d., palaidota gimtuosiuose Laukminiškiuose. J. GABRIŪNAITĖS KŪRYBA Vardynos: eilėraščiai. Vilnius: Vaga,1978. 57 p. – (Pirmoji knyga) [Eilėraščiai] // Mūzynas. Šiauliai, 2006,[kn.] 3, p. 32-36. [Eilėraščiai]. – Portr. // Šiaulių universiteto moterys. Šiauliai, 1998, p. 71-73. APIE J.GABRIŪNAITĘ Aleknienė V. Nuo pirmojo žydėjimo Laukminiškiuose ligi sod raus brandumo Šiauliuose...: [70-mečio proga]. – Bibliogr. nuorodo je. – Nuotr. // Kupiškis. (2006), nr. 4, p. 10-15. Biržinytė R. „… Ir mano vardas“: [„Vardynos“] // Naujos knygos. 1979, nr. 2, p. 74. Darbutienė D. Šiaulių krašto bibliotekininkai – kūrėjai. – Portr. // Tarp knygų. 2015, nr. 4, p. 18. Geda S. Ežys ir Grigo ratai: žodžiai apie kitus. Vilnius, 1989, p. 245-246. Jadvyga Gabriūnaitė: [biogr.]. – Portr. // Išaugę, sulapoję po tėviškės dangum: kupiškėnai – rašytojai. poetai: [aplankas]. Kupiškis, 1994, [nr. 7-8]. Jonušytė A. Poetė, apdainavusi Laukminiškių lygiuosius lauke lius. – Iliustr. // Kupiškėnų mintys. 2011, rugs. 13, p. 6. Kukulas V. Mintys vardynų proga: [„Vardynos“] // Komjaunimo tiesa. 1978, lapkr. 17. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 141. Paringys M. Šviesesnių akimirkų viltis: [„Vardynos“] // Naujos knygos. 1978, nr. 11, p. 34-35. Petkevičiūtė R. „Ieškokime paties gražiausio žodžio, norėdami su meile jį ištarti,“ – sako poetė Jadvyga Gabriūnaitė. – Iliustr. // Kauno diena. 1999, vas. 8, p. 17. Prėskienis B. Gabriūnaitė Jadvyga: [biogr.] // Šiaulių krašto literatūros panorama. Šiauliai, 2003, p. 134. Ramoškaitė G. Keturi tarp kitų: [„Vardynos“ ir kt.] // Nemunas. 1978, nr. 12, p. 54-55. Sakalauskas J. Sveika, pirmoji kregždute: [„Vardynos “]. – Portr. // Raudonoji vėliava. 1978, rugpj. 12. Skripka V. Keturi debiutai: [ir apie „Vardynas“] // Jaunimo gretos. 1979, nr. 2, p. 12. Sokienė D. Iš Narštupėlio lankų. – Iliustr. // Kupiškėnų mintys. 1996, rugs. 14. Sokienė D. Popietė poetei Jadvygai Gabriūnaitei: [renginys Vir bališkiuose] // Kupiškėnų mintys. 2004, spal. 2, p. 5. Stepšys J. Įaugęs žodis į pavasario žemę: [„Vardynos“] // Tiesa. 1978, gruod. 9. Sventickas V. Metai buvo geri // Literatūros panorama’78. Vil nius, 1979, p. 74. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 446. Žadeikytė R. Nutrūkę poetės karoliai. – Iliustr. // Šiaulių kraštas. 2011, spal. 28, priedas „Atolankos“, p. 2, 6. *** Kinderytė-Budrienė V. Bičiulei: poetės J. Gabriūnaitės atmi nimui: [eilėraštis] // Kinderytė-Budrienė V. Per vėdrynus. Vilnius, 1994, p. 114. Liumaitė E. Erškėčių vainikas: poetei šiaulietei J. Gabriūnaitei: [eilėraštis] // Prie tėvonijos šaltinio: [poezijos antologija]. Klaipėda, 1992, p. 1. Žvinklevičienė I. Tu sakei: žodžio bičiulei Jadvygai Gabriūnaitei: [eilėraštis]. – Portr. // Šiaulių naujienos. 2001, birž. 15, p. 7.

14 Sukanka 100 metų, kai gimė poetas, memuaristas, tremtinys PRANAS VEVERSKIS (1916–1999). Gimė Kalvių kaime, Veliuonos valsč., Kauno apskr. Baigęs pradžios mokyklą, mokslus tęsė keturklasėj Vilkijos progim nazijoje. 1935 m. išlaikė egzaminus į Kretingos pranciškonų gimnaziją, kur jau mokėsi vyresnysis brolis Kazys. Mokslus tęsė Jurbarko, o nuo 1938 m. Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijose. 1939 m. įstojo į Karo mokyklą aspirantu ir tais pačiais metais perėjo į kadrinius kariūnus. Prasidėjus II pasauliniam karui iš kariuomenės pasitraukė. Lietuvos laikinajai vyriausybei (LLV) paskelbus nepriklauso mybę ir Lietuvos Aktyvisto Fronto (LAF) štabui įsikūrus Kaune, P. Veverskis dirbo šio štabo Propagandos skyriuje. Vokiečiams likvidavus LLV ir LAF , įsidarbino Raudonojo teroro muziejuje Kaune ir įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti žur nalistiką ir sociologiją. Tuo pačiu metu su broliu Kaziu įkūrė pogrindinę karinę organizaciją Lietuvos Laisvės Armija (LLA). Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, LLA veiklą tęsė. Žuvus broliui Kaziui, LLA vadui, P. Veverskis buvo suimtas, nuteistas 20 metų katorgos ir 1946 m. išvežtas į Vorkutos lagerius. Jau po Stalino mirties, įtartas organizavęs kalinių streikus, išsiųstas į Vladimiro kalėjimą. Katorgoje su bičiuliais leido keturių sąsiuvi nių laikraštėlį „Varpas“, kurį ranka perrašę keliais egzemplioriais, platino po kitus Vorkutos lagerius. Maištaujantis katorgininkas vėl buvo išgabentas į Sibirą, Bratsko raj. Taišeto lagerius. Tik 1956 m. amnestuotas grįžo į Kauną, nors saugumo nuolat buvo sekamas. Kaune 33-ejus metus dirbo Kelių-tiltų eksplotacijos treste. Visa P. Veverskio patirtis, pergyvenimai įtaigiai atsispindi jo prozos, poezijos, atsiminimų kūriniuose, kurių tik dalelė buvo publikuota „Laisvės kovų archyve“, „Tremtinyje“, „Nemune“, „Gimtajame krašte“ ir kt. Vienintelė atskira poezijos knygelė „Sušalusios ašaros“ buvo išleista Rezistencinio paveldo archyvo „Atmintis“ 1994 metais. Parašė eiliuotą scenarijų „Veliuonietiškos vestuvės“ (rankr.). 1997 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus IV laipsnio ordinu, 1998 m. jam suteiktas dimisijos majoro laipsnis. Mirė 1995 m. liepos 8 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse. P. VEVERSKIO KŪRYBA Sušalusios ašaros: [eilėraščiai]. Kaunas: Rezistenc. paveldo archyvas „Atmintis“, 1994. 31 p.

APIE P. VEVERSKĮ Baltušnikaitė Ž. Aš skaudančioj širdy tave nešioju: [apie brolių P. ir K. Veverskių atminimo pagerbimą Kauno karininkų ramovėje]. – Iliustr. // XXI amžius. 2000, rugpj. 2, p. 10. Bubnys A. Lietuvos Laisvės Armija: už priesaikos laužymą baudžiama mirtimi. – Iliustr., portr. // karys. 2013, nr. 12, p. 34-39. Grušys J. Maištaujantis katorgininkas. – Iliustr. // Kauno diena. 1996, gruod. 5, p. 24. Grušys J. Praną Veverskį į amžinybę palydėjus: [in memo riam]. – Portr. // Laisvės kovų archyvas. 1999, t. 26, p. 206-208. Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. Vilnius, 2012, kn. 8, p. 408. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 539. Nėra jėgos galingesnės už laisvę: [atminimui] / parengė K. Ba čiulienė. – Iliustr. // Kauno žinios. 1999, liep. 13, p. 8. Pranas Veverskis: [nekrologas] / Politiniai kaliniai ir trem tiniai. – Portr.// Kauno diena. 1999, liep. 8, p. 4. Semaškaitė J. Kankinių keliais: [apie brolius K. ir P. Vevers kius]. – Portr. // XX amžius. 2001, gruod. 12, p. 1, 2. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 321.

SPALIS 21 Sukanka 70 metų poetui, dramaturgui, spaudos ir televizijos darbuotojui EUGENIJUI REMIGIJUI BALTRUŠAIČIUI (g. 1946). Gimė Jurbarke. Studijavo Vilniaus universitete. Už disidentinę kūrybą buvo tardomas saugume, vėliau pašalintas iš universiteto. 1972 –1980 m. dirbo „Vakarinių naujienų“, 1980–1990 m. – Lietuvos televizijos Literatūros ir meno redakcijose, 1990–1996 m. žurnalo „Rankas aukštyn“ vyriausias redaktorius, vėliau – įvairių interneto portalų bei spaudos leidinių politikos ir verslo apžvalgininkas. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1964 metais. Kūrinius spaus dino „Literatūroje ir mene“, „Nemune“, „Komjaunimo tiesoje“ ir kt. Poema „Sibiras“, kurio ištraukas 1967 m. perskaitė Dailės instituto literatūriniame vakare, buvo saugumo konfiskuota. Vėliau ją atkūręs, įdėjo į 1993 m. išleistą eilėraščių ir poemų knygą „Raudoni voratinkliai“. Parašė poetines dramas „Vivat, Akademija“ (1979 m., skirtą Vilniaus universiteto 400-ųjų metinių jubiliejui; resp. konkurse drama laimėjo I premiją), „Donelaitis“ (1979 m., ištraukos skelbtos resp. spaudoje), pjesę vaikams „Sprigtas“ (past. 1986 m. „Lėlės“ teatre; rež. V. Mazūras). Išvertė ir inscenizavo anglų dramaturgo V. Vičerlio komediją „Žmona kaime“( 1981 m. pastatyta Rokiškio liaudies teatre). Dviejų oratorijų libretų autorius ( komp. V. Ločeris, 1975 m. ir J. Navakauskas, 1980 m.), daugelis jo eilėraščių tapo dainomis („Mano senai mokyklai“, „Obelis“ ir kt.). Detektyvinis romanas „Žmogžudystė penktą valandą ryto“ (1996 m. išsp. žurn. „Rankas aukštyn!“) bei 2-jų dalių romanas anglų k. „The case of the jealous doll“, išleista Arthur Webber slapyvardžiu. E. R. BALRUŠAIČIO KŪRYBA Aliukas snauduliukas: [poemėlė mažiesiems] / iliustr. J. UlonaitėKerpienė. Vilnius: Metodika, 2012. 30,[2] p.: iliustr. Raudoni voratinkliai: eilėraščiai ir poemos / iliustr. A. Gaigalienė. Vilnius: Vaiva, 1993. 79 p.: iliustr. – Turinyje: Šlovinu tautą Jurgio Baltrušaičio gimtinėje. Kristus ir Judas: eil. ciklas; ...Žeme, priglausk nukankintus už laisvę: poemos. Sapnų tiltais skubu pas tave: 69 meilės eilėraščiai. Vilnius: Cik lonas, 2008. 101, [1] p. The case of the jealous doll: psychol. thriller / Arthur Webber. [Vilnius: E. R. Baltrušaitis], 2009. 215 p. – Angl. Vilko vaikai: prarasto gyvenimo istorija: psicholog. trileris. Lon don: Agatha Press, 2009. – 2 kn. Kn. 1. 2009. 385,[1] p. *** Racevičius R. Sugrįžkit gervės [Natos] / muz. R. Racevičiaus; žodž. E. R. Baltrušaičio. [Vilnius]: ГРБ, 1979. [3] p. – Išsp. daugin. prietaisu. Sušvieski, saule: žurnalistų vieno eilėraščio knyga: skiriama Lietuvos žurnalistų s-gos 85-mečiui. Vilnius, 2014. p. 18-19: portr. POKALBIAI Apie knygas ir … kiaulių gripą / [kalbėjosi] J. Svaldenienė. – Iliustr., portr. // Tiesa UK. 2010, bal. 22-28, p. 12-13. Į Londoną emigruoja ir lietuviškos knygos / autorių kalbina J. Svaldenienė. – Iliustr., portr. // Info zona. 2010, bal. 9-15, p. 8-9. Ištikimas detektyvo žanrui / kalbino J. Svaldenienė. – Iliustr., portr. // Lietuvis. 2010, kovo 31, p. 6, 8. APIE E. R. BALTRUŠAITĮ Baltrušaitis E. R. Elegija baltam ramunės žiedui: [autobiogr.]. – Portr. // Lietuvos nepriklausomieji rašytojai. Kaunas, 1998, p. 31-41. Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais.Vilnius, 2012, kn. 8, p. 46-49. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 46.

Poemos kelias: iš stalčiaus į Kauno pilį: [apie poet. dramos „Do nelaitis“ spektaklį Kauno pilyje; rež. V. Rumšas]. – Portr. // Kauno diena. 2014, birž. 30, p. 18-19. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 488. Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius, 1997, p. 54. 24 Sukanka 150 metų, kai gimė prozininkas, publicistas, kritikas, gydytojas STASYS MATULAITIS (1866–1956). Gimė Sebuliškių kaime, Liudvinavo vlsč., Marijampolės apskr. 1886 m. baigė Marijampolės gimnaziją,1891 m.– Maskvos univer sitete mediciną. Dirbo gydytoju Aleksote (1891), Jiezne (1892), Balbieriškyje (1893), Pilviškiuose (1902–1904). XIX a. pabaigoje dalyvavo varpininkų organizacijos veikloje, bendradarbiavo žurna luose „Varpe“, „Ūkininke“, 1895–1896 m. juos redagavo, rašė „Vil niaus žiniose“, „Vienybėje lietuvininke“, „Darbininkų balse“, „Echo“, „Lietuvoje“, pasirašinėdamas slapyvardžiais Bendraitis, Draugaitis, dr. Našlys, Stasys ir kt. 1896–1917 m. buvo socialdemokratų partijos narys. 1898 m. lietuviškos spaudos platintojų ir rėmėjų draugijos „Sietynas“ byloje nuteistas ir ištremtas į Vologdos guberniją (Rusija). 1902 m grįžo į Pilviškius. Per Japonijos-Rusijos karą (1904–1906) paimtas į kariuomenę. 1906–1907 m. Vilniuje su V. Kapsuku re dagavo leidinius „Naujoji gadynė“, „ Skardas“. I pasaulinio karo metais vėl mobilizuotas, dirbo Vilniaus ( nuo 1914), Maskvos (nuo 1917) ligoninėse. 1917- 1918 m. Maskvoje redagavo laikr. „Social demokratas“, 1919 m. Vilniuje – laikr. „Tiesa“ (kartu su kitais). 1919–1922 m. dirbo Vilkaviškio ligoninės vedėju, 1922–1925 m. mokytojavo Marijampolės gimnazijoje. Čia organizavo pogrindinę moksleivių bolševikinę kuopelę, už tai 1925 m. suimtas; paleistas už užstatą išvyko į Sovietų Sąjungą. Gyveno Maskvoje, nuo 1927 m. Minske, kur dirbo Baltarusijos MA Istorijos institute. 1937 m. iš tremtas į Kazachiją. Nuo 1945 m. gyveno Vilniuje, iki 1948 m. dirbo MA Istorijos institute. 1893 –1935 m. parašė apie 30 ir išvertė 17 publicistinių ir švietėjiškų brošiūrų ir knygų, tarp jų originalius veikalus „Lietu vių tautos istorija“ (1923), „Religija ir jos sociali reikšmė“(1933), „1863 metai Lietuvoje“ (1933). Paskelbė literatūros kritikos straipsnių, eilėraščių, apsakymų. Antiklerikalinėse apysakose, išspausdintose Šventmikio slapyvardžiu, sukurti satyriški kunigų paveikslai, parodoma vargšų išnaudojimas, smerkiama klerikalinė veikla („Parmazonas“, 1897; „Smertis“,1900), fantastinio siužeto apysakoje „Pragaro gelmės“ (1904), kritikuojama socialinė nelygy bė. Vertė Z. Milkovskio, R. Viperio, W. Libknechto, R. Džovanjolio, Erkmano knygas. 1957 m. išleistoje knygoje „Atsiminimai ir kiti kūriniai“ rašoma apie spaudos draudimo laikus, visuomeninį, kultūrinį XIX a. pab. gyvenimą, kai kuriuos rašytojus (J. MačįKėkštą, P. Višinskį, V. Kudirką). Mirė Vilniuje 1956 m. balandžio 10 d. S. MATULAIČIO KŪRYBA Aliutė duktė kunigaikščio Kerniaus: [apsakymas]. Tilžė: [„Ūki ninkas“]. 1895. 24 p. – Aut. knygoje nenurodytas. Atsiminimai ir kiti kūriniai / [sudarė ir paaišk. paruošė A. Sprin dys]. Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1957 . 407 p., [10] iliustr. lap. Dvasiški vadovai ir parmazonai, arba Baisumas Dievo rustybes: [apysaka] / parašė Šventmikis. – 2-a laida. [Chicago, Ill.: s.n.]. 1908. 40 p. Parmazonas, arba Dievo rūstybės baisumas: [apysaka]. Vilnius: Vaga, 1965. 162 p. Pragaro gelmės: [satyr. apysaka] / parašė Š… Tilžė: [s.n.], 1904. 38 p.: vinj. Smertis: daktaro pasakojimas: [apysaka] / Šventmikis. – 3-oji laida. [S. l.: s. n.], 1907. 32 p.: vinj.

KITI DARBAI Dvi kelioni į tolimą šiaurę: su 17 pavekslėlių. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1909. 88 p.: iliustr. Keletas žodžių apie nežmoniškus maskolių darbus Kražiuose ir apie sudyjima kražiečių Vilniuje / [parašė Našlys]. Tilžėje: išl. M. No veskio, 1895. 15 p.: vinj. – Aut. nurodytas teksto gale. Lavinimosi knygynėlis: pirmeiviškųjų knygų lavinimuisi tinkamųjų sąrašas. Vilnius: A. Sirkino sp., 1907. 30,[1] p., įsk. virš. – (Šviesa; 16). Lietuvių tautos istorija. Kaunas; Vilnius: „Švyturio b-vės leid., 1923. 260 p. Religija ir jos sociali reikšmė: prieštikyb. rinkinys. [JAV]: [Ameri kos lietuvių darbininkų draugija], 1931–1932. – 2 t.: iliustr. 1863 metai Lietuvoje. D. 1: Socialiai-ekonominis Lietuvos stovis prieš sukilimą. Minskas; Leningradas: Baltarusijos mokslų akademija lietuvių sektorius, [1933]. 277 p., [1] sulankst. lap. –Tekstas liet., rus. – Bibliogr. išnašose. APIE S. MATULAITĮ Baltrūnas V. Prieš 100 metų lietuviškai buvo išleista knygelė „Geo liogija“: [[apie A. Gykio knygą, išverstą S. Matulaičio]. – Iliustr., portr. // Geologijos akiračiai. 2011, nr. 1-2, p. 58. Biržiška M. Lietuvių tautos kelias į naują gyvenimą. Los Angeles, 1953, t. 2, p. 18, 19, 38-40, 56, 58, 71, 72, 92 ir kt. Blaževičius K. Knygnešių sienelės Matulaičiai: [apie Stasį, Andrių, Petrą Matulaičius] // XX amžius. 2008, rugs. 10, p. 9, 11. Budrys M. Lietuviai gydytojai aušrininkai / /Lietuvių tautos praeitis. Chicago, 1984, t. 5, kn. 3-4, p. 84-86. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Šiauliai, 1994, p. 99, 127, 148, 154, 163 ir kt. Būtėnas J. Stasys Matulaitis: [apie 1895 –1896 m. „Ūkininko“ red. S. Matulaitį].– Portr. // Ūkininkas. 1990, nr. 3, p. 2-4. Būtėnas J. Vinco Kudirkos bendražygiai. Vilnius, 1993, p. 55-61: portr. Inis L. Paukštis be pastogės: V. Montvilos gyvenimas. Vilnius, 1989, p. 111-115, 128 ir kt. Jablonskis J. Straipsniai ir laiškai. Vilnius, 1991, p. 67-69, 252. Kairys S. Tau, Lietuva. [New York], 1964, p. 223, 232, 241, 249, 274 ir kt. Kairiūkštytė N. Matulaitis Stasys: 1866 10 24–1956 04 10: gydytojas, spaudos darbuotojas, publicistas, vertėjas: [biogr.]. – Bibliogr. str. gale.– Portr. // Kairiūkštytė N. Lietuvybė karų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pab. – XX a. pr. Vilnius, 2009, p. 185-187. Kavolis V. Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994, p. 138, 139, 343, 451.545 ir kt. Kličiūtė-Sevriukova B. Neeilinė asmenybė: [su T. Jankauskaitės prier.] // Opozicija. 2006, spal. 25, p. 2-3. Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. Vilnius, 2004, kn. 2, p. 37-42. Kostkevičiūtė I. Kritinis realizmas lietuvių prozoje XIX a. pabaigo je–XX a. pradžioje. Vilnius, 1954, p. 81-84, 95-96,97-104 ir kt. Krikštaponis V. Savo puoselėtos sistemos gniukštytas. – Portr. // Gairės. 2012, nr. 4, (balandis), p. 40-42. Laurinkus M. Matulaitis Stasys // Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. Vilnius, 1991, t. 2, p. 229-230/ Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2012, t. 3: biogr., p. 720-721. Lietuviškieji slapyvardžiai. Vilnius, 2004, t. 1, p. 174. Lietuvių enciklopedija Boston, 1959, t. 17, p. 520-522. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 318. Lietuvių rašytojai: biobibliogr. žodynas. Vilnius, 1993, [t.]2, d. 2 [Rankraštis], p. 733-743 Matulaitis Stasys: [biogr.]. – Bibliogr. str. gale. – Portr. // Kalvarijos krašto šviesuoliai. Marijampolė, 2006, d. 1, p. 81-82. Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a, pabaigoje–XX a. pradžioje. Vilnius, 1982, p. 120-123, 125-127 ir kt.

Mitrulevičius G. „Pilviškių daktaro“ gyvenimo zigzagai“. (I d.): gydytojo, rašytojo, kritiko, visuomenininko, politiko ir istoriko S. Matulaičio veiklos bruožai iki 1925 m.; [II d.]: S. Matulaitis ir jo patirtys po 1925 metų – istorikas, polit. emigrantas, tremtinys, akty vus komunistas ir antikomunistas; (III d.): S. Matulaičio „Atsiminimų rašymo istorija, keletas fragmentiškų ir apibendrintų žvilgsnių į jo gyvenimą. // Suvalkija 2012, nr. 1, p. 34-42; nr. 2, p.17-29; 2013, nr. 1, p. 31-37. Naujokaitis P. Lietuvių literatūros istorija. Brooklyn, 1973, t. 1, p. 417-418. Peckus V. Stasys Matulaitis: [biogr.] // Rygiškiečiai –mokslo, meno ir kultūros veikėjai. Marijampolė, [2008], p. 65. Sprindis A. Lietuvių literatūrinė kritika, 1861–1905. Vilnius, 1957, p. 199-220. Urbonas V. Lietuvos socialdemokratų periodiniai leidiniai: [1905– 1917]. – Bibliogr. sk. gale // Lietuvos žurnalistikos istorija. Klaipėda, 2004, p. 112-118. Vidmantas E. Lietuvos darbininkų periodinė spauda 1895–1917. Vilnius, 1979, p. 50-52 ir kt. Visuotinė lietuvių enciklopedija Vilnius, 2008, t. 14, p.452. Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius,1997, p. 301. 29 Sukanka 100 metų, kai gimė publicistas, prozininkas ALGIRDAS GUSTAITIS (1916 –2002). Žr.: Tarp knygų. 1991, nr. 8, p. 39; 1996, nr. 8, p. 47.

PAPILDOMA LITERATŪRA A. GUSTAIČIO KŪRYBA. PUBLICISTIKA Algio Trakio ir Taksiuko Šleivio nutikimai: [apysaka-pasaka; ikimokykl. ir jaunesn. amž.] /[ iliustr. A. Repšys]. Vilnius: Lietus, [2001]. 177 p.: iliustr. Dailiųjų menų klubas (1956–2000): metraštis / metraštininkas A. Gustaitis; [sudaryt. ir šios knygos vyriaus. red. A. Liekis]. Vilnius: Lietuvių tauta, 2002. 1408 p.: iliustr., faks. – (Lietuvių tauta-Lithuanian nation: tęst., ser. mokslo leid.). – Pavardžių r-klė: p. 1387-1395. Lietuva kaip sapnas: antroji kelionė į Lietuvą. Klaipėda: Klaipėdos univ. l-kla, 1998. 317 p.: iliustr., faks., žml. – Virš. aut. nenurodytas. – Pavardžių, vietovių ir pavad. r-klės: p. 297-314. Lietuva kaip sapnas: pirmoji Amerikos knygų paroda Vilniuje: nuotraukų 59, antspaudų, iliustracijų 13. Vilnius: Vilius, 1997. 135 p.: iliustr., faks. – R-klės: p. 127-134. Lietuvių studentų korporacija „Jūra“ Lietuvos universitetuose: nuotraukų 320, antspaudų 112. Klaipėda: Klaipėdos univ., 1998. 562 p.: iliustr., faks. – R-klės: p. 525-552. – A. Gustaičio išleistos knygos, žemė lapiai, filmai, brošiūros: p. 553-554. Velnio sala, Amazonės upė ir Brazilija: [kelionių aprašymai]. Klaipėda: Klaipėdos rytas, 1996. 404 p.: iliustr. – R-klės: p. 385-399. – A. Gustaičio knygos, žemėlapiai, filmai, brošiūros: p. 403-404. APIE A. GUSTAITĮ Apanavičienė L. Algirdui Gustaičiui – 90. – Iliustr. // Draugas. 2006, lapkr. 22, p. 16. Auryla V. Lietuvą sapnuos regėjęs: [atminimui] // Literatūra ir menas. 2003, saus. 3, p. 23. Barėnas K. Atsisveikinant su Algirdu Gustaičiu: [nekrologas] // Europos lietuvis. 2003, bal. 10, p. 11. Baronaitė E. Atradęs save Panevėžyje: [apie A. Gustaičio kultūrinį paramos fondą]. – Portr. // Panevėžio rytas. 2000, rugs. 13, p. 16. Brazauskas J. Apie Algirdą Gustaitį, žurnalistą, rašytoją ir kultūros veikėją. – Portr. // Voruta. 2001, 20, p. 1, 8. Brazauskas J. Birželio sukilimo Vilniuje dalyvis. – Portr. // Kultūros barai. 2003, nr. 3, p. 62-63.

Brazauskas J. Įvardykime tikruoju vardu // Brazauskas J. Išlieka tai, kas užrašyta. Panevėžys, 2012, p. 149-153. Čepulytė G. Algirdo Gustaičio dovana – tūkstantis JAV dolerių [Panevėžio 4-ąjai vid. m-klai]. – Portr. // Sekundė. 2000, rugs. 11, p. 5. Degonienė A. 1941 m. birželio sukilimas: [apie A. Gustaičio ir S. Žymanto vaidmenį] // Lietuvos aidas. 2009, birž. 23, p. 4, 6. Guiga V. Amerikoje atsidūręs lietuvis rado savo vietą Holivude. – Iliustr. // Lietuvos rytas. 2000, kovo 17, priedas „Savaitgalis“, p. 13. Jakimavičienė J. Knygos puslapiai, skirti Stasiui Tomoniui: [„Lie tuvių studentų korporacija „Jūra“ Lietuvos universitetuose“] // Tarp knygų. 1999, nr. 3, p. 42. JAV lietuviai: biogr. žinynas. Vilnius, 1998, t. 1, p. 348-349: portr. Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. Vilnius, 2004, kn. 2, p. 168-169. Lankauskas R. Niekada jūros nepamiršus: [„Lietuvių studentų korporacija „Jūra“ Lietuvos universitetuose“] // Literatūra ir menas. 2000, kovo 3, p. 4. Liekis A. A. a. rašytojas, žurnalistas, istorikas Algirdas Gustaitis: [atminimui]. – Portr. // Tautininkų žinios. 2003, birželis(nr. 11), p. 2. Liekis A. Netekome lietuviško ąžuolo: a.a. rašytojas, istorikas A. Gustaitis: [nekrologas]. – Portr., iliustr. // Lietuvos aidas. 2002, gruod. 27, p. 8-9. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 172 Praninskienė R. Lietuva kaip sapnas: mintys, perskaičius A. Gus taičio knygą [„Lietuva kaip sapnas“] // Knygnešys. 1997, nr. 8, p. 2. Rašytojas Algirdas Gustaitis: [biogr.]. – Portr. // Los Angeles Juozo Daumanto šaulių kuopos istorija, 1964–2004. Kaunas, 2006, p. 339-341. Rūta Alė. Algirdas Gustaitis: [nekrologas] // Draugas. 2003, saus. 16, p. 5. Rūta Alė. Dailiųjų menų Metraštis: [„Dailiųjų menų klubas“] // Draugas. 2003, vas. 8, priedas „Mokslas, menas, literatūra“. Rūta Alė. Rašytojo A. Gustaičio „Velnio sala“: [„Velnio sala, Ama zonės upė ir Brazilija“] // Klaipėda. 1996, gruod. 11, p. 14. Sabaliauskienė A. Algirdas Gustaitis: gyvenimas dėl Lietuvos. – Portr. // Atgimimas. 1996, lapkr. 8, p. 14. Striogaitė D. Algirdas Gustaitis, 1916. X. 29(16)–2002. XII. 24: [nekrologas]. – Portr. // Literatūra ir menas. 2003, saus. 3, p. 23. Šalavėjus K. Algirdą Gustaitį išlydint: [nekrologas]. – Portr. // Voruta. 2003, saus. 11, p. 10; Tėviškės žiburiai. 2003, saus. 14, p. 5. Šalavėjus K. Algirdo Gustaičio knyga „Lietuvių studentų korpo racija „Jūra“ Lietuvos universitetuose“ // Voruta. 2000, kovo 4, p. 5, 7. Šalavėjus K. Be Algirdo Gustaičio: [atminimui]. – Portr. // Lie tuvių balsas. 2003, vas. 4, p. 14. Šalavėjus K. Dar vienas archyvas Lietuvai: [apie A. Gustaičio ar chyvo perdavimą LMA Vrublevskių b-kai] // Tėviškės žiburiai. 2003, saus. 14, p. 1. Šalavėjus K. Daug gerų darbų nuveikęs. – Portr. // Gimtinė. 2003, liep. 1-31(nr.7), p. 2. Šalavėjus K. Rašytojui A. Gustaičiui iškeliavus: [nekrologas]. – Portr. // Amerikos lietuvis. 2003, saus. 4, p. 11. Škirpa K., Žakevičius S. Liudija 1941 metų Birželio sukilimo vadovai: [ir pagal V. Rimkaus (A. Gustaičio) kn. „Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 metais“]. – Portr. // XX amžius. 2016, birž. 17, priedas „Už laisvę“, p. 3-4. Tebelškienė A. Pristatyta nauja Algirdo Gustaičio knyga [„Lietuva kaip sapnas“] // Tarp knygų. 1997, nr. 10, p. 29. Vanagaitė B. Lazdijai – Algirdo Gustaičio šaknys. – Portr. // Dzūkų žinios. 2003, saus. 22, p. 4. Žigienė V. Raudonos S. Stalonės bokso pirštinės – Panevėžyje: [apie A. Gustaičio archyvo eksponatų parodą]. – Portr. // Panevėžio balsas. 2000, kovo 6, p. 3

Parengė Loreta Pakalniškienė

ŠIAME NUMERYJE

IN THIS ISSUE

MŪSŲ METAI

Augustinas Vizbaras. Reikia komunikuoti apie poreikius ir ateities perspektyvą 1 NACIONALINĖ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ

Kokią ateities biblioteką kuriame šiandieną. Tarptautinės konferencijos „Skaitanti visuomenė: paradigmų kaita XXI amžiuje“ apžvalga. Parengė Žydrė Vėtienė (Pabaiga. Pradžia 6 nr.)

POKALBIS

Jurgis Didžiulis: „Linkėčiau bibliotekoms padėti visuomenei laužyti stereotipus“. Parengė Vaidenė Grybauskaitė

TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

Neringa Tamašauskaitė. Darbų sūkuryje – be poilsio: „LiLaEst 2016“ įspūdžiai 8 NAUJI LEIDINIAI

Viktorija Pukėnaitė. Skola, grąžinta su kaupu 12 ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Arida Riaubienė. Atvirukų lietuvių kalba leidyba Rusijoje 1905–1917 m. 14 Bronislava Spevakovienė. Pirmasis Palangos laikraštis „La Limande“ 17 SUKAKTYS

Vytautas Narbutas. Liūdesio žmogus Aputis. Juozo Apučio aštuoniasdešimtmečiui 19 Jonas Juškaitis. Pasigendu. Juozo Apučio aštuoniasdešimtmečiui 22 MUMS RAŠO

Laimė Gabrielė Lukošiūnienė. Mano atminties knygos 25 ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

BIBLIOTEKOS PAŽANGAI 2

BIBLIOTEKŲ SUKAKTYS

Augustinas Vizbaras. It is Essential to Keep Informed About the Needs and Future Perspectives

IN MEMORIAM

Aldona Matulaitytė-Staskevičienė (1933 11 19–2016 08 04)

MŪSŲ KALENDORIUS

Loreta Pakalniškienė. 2016 rugsėjis-spalis 41

Rengia

Redakcijos kolegija

VirŠeliuose

Vytautas Narbutas. Man of Sorrow: The 80th Anniversary of Juozas Aputis

Translated by Tomas Auškalnis

„Tarp knygų“ archyvas

liepa-rugpjūtis • 2016 – bibliotekų metai

2016 Nr. 7/8 (690/691) ISSN 0868-8826

ISSN 0868-8826