Issuu

„Tarp knygų“ archyvas

In the world of books No 4 (687) 2016 Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Monthly. Published in Lithuanian F. 1949 Address: K. Sirvydo g. 4, LT-01101 Vilnius, Lithuania fax (370 5) 23 9111 e-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

balandis • 2016 – bibliotekų metai

2016 Nr. 4 (687) ISSN 0868-8826

ISSN 0868-8826

2016 Nr. 4 (687) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2016 K. Sirvydo g. 4, 01101 Vilnius, tel. (8 5) 239 8687, faks. (8 5) 263 9111 e. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2016 05 11 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 550 egz. Užs. nr. 29325 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

ŠIAME NUMERYJE

IN THIS ISSUE

MŪSŲ METAI

Viktorija Daujotytė. Biblioteka – mūsų dvasios namai 1 Įteikti svarbiausi metų apdovanojimai 2 Geriausi 1993–2015 metų bibliotekininkai 4 TEMA

Roma Kišūnaitė, Viktorija Pukėnaitė. Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena 5 Rebeka Una. Nenustokime skaityti sau ir kitiems 8 Reda Tamulienė, Eglė Baliutavičiūtė. 2015-ieji: berniukai rinkosi nuotykius, o mergaitės – knygas apie draugystę 9 PROJEKTAS

Laura Juchnevič, Toma Katinaitė. Kuriama virtuali andragogikos mokymosi aplinka bibliotekininkams 12 UŽSIENYJE

Rasa Miuller, Arina Jackutė. Į Šveicariją – patirties ir žinių 15 NAUJI LEIDINIAI

Asta Stirbytė. Knygų klubai: nauja ar sena? Bet tikrai įdomu! 19 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Jonas Brigys. Ar laukiame sugrįžtančių knygų? 20

Academician Professor Dr. (Habilitatus) Viktorija Daujotytė. Library as a Place for the Spirit to Feel at Home

An introduction by the well-known Lithuanian philologist Viktorija Daujotytė-Pakerienė about the significance of libraries, their initiatives and role in our lives. The Most Outstanding Awards of the Year

We congratulate the best library specialists of 2015 who received awards for their professional activity. We also present photographs of the best award-winning librarians of 1993–2015. Roma Kišūnaitė, Viktorija Pukėnaitė. The 2nd of April, the International Children’s Book Day

This year, the commemoration of the International Children’s Book Day was held at the Lėlė Theatre of Vilnius. During the first part of this event, there was the seminar and discussion about children’s and teenagers’ books of 2015 and trends in the previous year’s publishing of children’s literature as well as the presentation of the top fives of children’s most favourite books. The second part featured the announcement of the best and most significant children’s and teenagers’ books and presentation of other awards. The article ends with a list of the best creators of books: writers, translators and illustrators. Rebeka Una. Let Us Not Abandon Reading for Ourselves and Others

Insights by the winner of the Pranas Mašiotas Award for the best book of the year about libraries, their most important aspects, significant social impact and role in the author’s creative work. Reda Tamulienė, Eglė Baliutavičiūtė. 2015 Reading Preferences: The Boys Selecting Adventure and the Girls, Friendship

Žydrė Vėtienė. Marcelijus Martinaitis: pilietis ir kūrėjas epochų sankirtoje 23

The article introduces children’s and teenagers’ most favourite books which they read in 2015. There are separate lists of readings for the 1st–6th and 7th–12th grade pupils divided into the top fives of individual books as well as books by Lithuanian authors and those selected separately by girls and boys. The article ends with a summary of children’s comments and wishes for librarians, teachers and publishers.

GEROSIOS PATIRTYS

Laura Juchnevič, Toma Katinaitė. Virtual Andragogical Learning Environment for Librarians Under Creation

SUKAKTYS

Jurgita Bartkevičiūtė. Viešoji biblioteka – neformaliojo ugdymo partnerė 30 ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

BIBLIOTEKOS PAŽANGAI 2

The Adomas Mickevičius Public Library of Vilnius County together with partners from Lithuania, Latvia and Bulgaria launched the Erasmus+ project “Andragogy: Virtual Learning Environment for Librarians”. The article introduces the project’s context, coordination activities, its purpose and the intended joint deliverable – a virtual andragogical learning environment, in which librarians-andragogues could improve their knowledge and learn in cooperation with colleagues from other organizations and foreign countries. Rasa Miuller, Arina Jackutė. A Visit to Switzerland to Gain Experience and Knowledge

IN MEMORIAM

Marija Vaišvilaitė (1953 10 22–2016 04 05) Aldona Monkevičienė (1946 03 01–2016 04 05)

40 40

MŪSŲ KALENDORIUS

Loreta Pakalniškienė. 2016 birželis 41

Rengia

Redakcijos kolegija

Danguolė Abazoriuvienė Erika Buivydienė Vytautas Gudaitis Renaldas Gudauskas (pirmininkas) Alina Jaskūnienė Ineta Krauls Irena Krivienė Rimalda Kvietkauskienė Sandra Leknickienė Juozas Šikšnelis

pirmame: apdovanojimus pelniusios 2015 metų vaikų ir paauglių knygos Ketvirtame: bibliotekų dokumentai ir jų kolekcijos iš UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro: Antano Baranausko Biblijos vertimo į lietuvių kalbą rankraščiai –„Biblija. Rasztas Szwentas Seno ir Naujo Testamento“ ir„Knįga Psalmu“, saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje. Tai yra paskutinis jo gyvenimo kūrinys, svarbus ne tik Šv. Rašto lietuviškųjų vertimų istorijai, bet ir lietuvių kalbos poetikos bei stilistikos, poeto kūrybos tyrinėjimams. Tai yra pirmas beveik baigtas lietuviškas Senojo Testamento tekstas.

The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania issued the publication Vaikų ir jaunimo knygų klubai (“Children’s and Young Adult’s Books Clubs”) prepared by Inga Mitunevičiūtė and Eglė Baliutavičiūtė. It contains methodological recommendations for organizers and those in charge of book discussion clubs and presents practical advice for adding variety to the meetings of such clubs. Jonas Brigys. Are the Books Truly Welcome?

The author, by presenting the personal collections of Stasys Džiugas, Juozas Girdzijauskas and Marcelijus Martinaitis held at the Marcelijus Martinaitis Public Library of Raseiniai and drawing on the experience of public libraries of other districts, analyzes problematic aspects of preserving personal library collections and criticizes shared standards applied for these collections as distorting circulation indexes of library holdings. Žydrė Vėtienė. Marcelijus Martinaitis: A Citizen and Creator at the Confluence of Eras

On 1 April, there was a national conference devoted to the 80th anniversary of the poet Marcelijus Martinaitis organized by the Raseiniai Marcelijus Martinaitis Public Library, which gathered a great number of well-known literature professionals and honorary cultural and social figures. The article presents the main insights from the conference’s reports about the personality of Martinaitis and his values, discusses his poetic figures and the creative process as well as presents cordial reminiscences of those who were close to him. Jurgita Bartkevičiūtė. The Public Library as an Informal Education Partner

VirŠeliuose

In autumn of 2015, a group of Lithuanian librarians undertook a visit to Switzerland under the theme “Developing Lifelong Learning Competences at Educational and Cultural Establishments of Switzerland”. The article presents a brief summary of Switzerland’s education system and introduces the modern educational centre Rolex situated in the student quarter of the higher technical school of Lousanne (École polytechnique fédérale de Lausanne) and activities of the Public Library of Basel as well as reminds of Lithuanian writers’ and cultural and social figures’ ties with Switzerland. Asta Stirbytė. Book Clubs: Novel or Out-of-Date? Indisputably Interesting!

Jūratė Bičkauskienė (vyriaus. redaktorė) Žydrė VĖTIENĖ (straipsnių redaktorė, vyriaus. redaktoriaus pavaduotoja) Loreta Pakalniškienė (bibliografijos redaktorė) Vaidenė Grybauskaitė (kronikos redaktorė) Kostas Stankevičius (dizaineris) Jolanta Jūrėnienė (kompiuterininkė)

The article tells about the Kaunas Municipal Public Library, which, having obtained modern technical equipment and software by using project financing and in cooperation with general education schools, organizes informal education training courses for school students “Lego Robotics”, “Audiovisual Technologies” and “Using Tablet PCs”, which are very beneficial for the participants and the Library itself.

Translated by Tomas Auškalnis

mūsų metai

Įstojau į Vilniaus universitetą 1963 metais, o žiemos pradžioje jau buvau Respublikinės bibliotekos skaitytoja. Lituanistinėje skaitykloje, palaikoma jos darbuotojų, ypač Vytauto Jurgučio, rašiau disertaciją apie Jurgį Baltrušaitį. Nuo tada biblioteka man įgijo ypatingą kvapą. Ir ypatingą statusą. Vykęs kultūros žmonių sprendimas – Lietuvos respublikinei bibliotekai suteikti Martyno Mažvydo vardą. Tai padaryta dar oficialiai nepaskelbus nepriklausomybės. O juk tikrai – Martynas Mažvydas yra ir mūsų nacionalinės bibliotekos pradžia, nors tokia maža, tokia trapi ta mūsų pirmoji knyga. Vilniaus universiteto mokslinė biblioteka turi prasmingą tradiciją – balandžio pirmąją, švenčiant universiteto gimtadienį, mūsų Katekizmas išimamas iš seifo, jį galima pamatyti, aplankyti. Pagerbti Knygą – Jos Didenybę. Kai pagerbiame Knygą, pagerbiame ir Biblioteką. 2016-ieji – Bibliotekų metai, iniciatyva palaikoma ir Respublikos Prezidentės, rodančios išskirtinį dėmesį knygai. Tai yra brangu. Knygai šiandien reikia autoritetingo palaikymo, ypač – gerai knygai, parašytai gera lietuvių kalba. Tokia knyga yra mūsų kultūros ženklas. Ir koks neaiškus būtų geros lietuviškos knygos kelias, jei jos nelauktų, jei jos nepasitiktų mūsų bibliotekos, rūpestingos bibliotekininkų rankos. Per pastaruosius metus praradome daug mokyklų, ypač mažųjų, kartais ir ne vieną šimtmetį budėjusių Lietuvos miestelyje, bažnytkaimyje, švietusių tamsoje. Tai atrodo

Sigito Gudaičio nuotr.

BIBLIOTEKA – MŪSŲ DVASIOS NAMAI

Literatūrologė Viktorija Daujotytė

nebesugrąžinama. Bet gal nei žmogui, nei tautai nelemta gyventi nieko neprarandant. Praradimas dažnai yra didesnio, dar labiau neišvengiamo praradimo aidas. Į uždarytas mokyklas nebesirenka vaikai, kasmet mes vis dar prarandame po savo vidutinio didumo miestą... Lietuvoje nemąžta tik Seimo narių. Ir valdininkų.

O bibliotekos? Kaip laikosi mūsų knygų namai, mūsų dvasios namai? Žinome, kad nelengvai, bet kultūros įstaigai lengva nė būti negali. Nebent atlyginimai pakiltų. Nebent kultūriniai projektai, į kuriuos bibliotekininkai energingai įsikibo, būtų labiau finansuojami. Kalbėti apie bibliotekų finansus būtina. Būtina nuolat šį klausimą kelti ir judinti. Norėčiau kelis žodžius pasakyti ir apie kitą bibliotekų gyvenimo pusę, aišku, neatskiriamą ir nuo pirmosios. Kas vyksta dabartiniame bibliotekų gyvenime? Atrodo, kad Martyno Mažvydo vardo suteikimas pagrindinei Lietuvos bibliotekai lyg išjudino mintį, kad bibliotekos ir yra tarsi sukurtos ar įsteigtos rašytojų, jų knygų, jų kūrybinio ir kultūrinio darbo. Kad bibliotekose yra vykę ir vyksta susitikimai su rašytojais, kūrybos vakarai, skaitymai. Kad ir aktorių programos labiausiai skleistos ir tebeskleidžiamos bibliotekose. Laimonas Noreika su savo literatūros programomis (kiek jų? penkios? šešios?) yra apkeliavęs visą Lietuvą, ir pagrindines šalies bibliotekas. Einama teisinga kryptimi – suteikti viešosioms bibliotekoms iš tų vietų kilusių rašytojų vardus. Brolių Miškinių biblioteka Utenoje, Birutės Baltrušaitytės Tauragėje, Justino Marcinkevičiaus Prienuose, Marcelijus Martinaičio Raseiniuose, Romualdo Granausko – Skuode... Su meile žvelgiu į vieną pirmųjų naujojo mūsų laiko vardinių bibliotekų – Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės biblioteką. Atsimenu, kai vardas buvo suteiktas – 1997 metais. Pagyvėjo poetės atminimo saugojimas, lyg kokia jos vardo trauka atsirado. Kaip kultūros įvykio laukiu Karolinos Praniauskaitės bibliotekos atidarymo po rekonstrukcijos. Manau, kad naujai atsiverianti biblioteka suteiks naujų kultūrinės, ypač literatūrinės veiklos impulsų Telšiams, miestui ant septynių kalvų, šių metų Lietuvos kultūros sostinei. Karolina Praniauskaitė – pirmoji mūsų moteris – poetė, lemtingai paveikusi Antano Baranausko likimą. Kai knygų gyvenimas susiliečia su išskirtiniais kūrėjų likimais, jis įgauna naujų spalvų, lyg suintensyvėja iš vidaus.

Žymių rašytojų vardai bibliotekas įpareigoja, suteikia konkretesnę veiklos kryptį. Ir toliau reikėtų taip žvelgti. Lankydamasi Marcelijaus Martinaičio bibliotekoje Raseiniuose, pagalvojau, kad turėtų šio krašto knygų gyvenime rastis vieta ir Juozui Apučiui. Teisingo kultūrinio galvojimo ženklai – ir žymių rašytojų memorialiniai kambariai, tikrai gyvos ir galinčios gyvybingai veikti atminimo vietos. Stiprindami jas (juk tai puiki galimybė surengti kokią pamoką apie rašytojo kūrybą arba jaunųjų literatų susirinkimą), bent iš dalies išsprendžiame šiandien jau sunkiai beįmanomų memorialinių butų ar namų (tėviškių) problemą. Teisinga būtų ir savivaldybių, ir vietinių kultūros rėmėjų, ir valstybės fondų lėšų skirti bibliotekų kultūrinei tiriamajai veiklai, ją skatinti. Atrodo, kad Raseinių Marcelijaus Martinaičio biblioteka turi galimybių parengti leidinį apie poeto gimtąsias vietas – yra ir rašančių, ir fotografuojančių. Gerą konferenciją Justino Marcinkevičiaus jubiliejui suorganizavo ir Prienų biblioteka. Planuotas ir leidinys su pranešimų tekstais. Leidiniai, žinoma, svarbu ir bibliotekos prestižui, bet reikėtų įvertinti savo pajėgas, kad būtų galima parengti

juos tinkamai. Menko lygio leidiniai yra tuščias reikalas. Gal reikėtų bandyti bendradarbiauti su universitetų katedromis ar humanitariniais institutais? Ir bendri projektai galėtų būti perspektyvūs. Bibliotekų kultūrinės iniciatyvos labai palaikytinos, vietos kultūra labiausiai priklausoma nuo vietos žmonių veiklumo, kūrybingumo. Bibliotekos, ypač savivaldybių, dabar yra ir mūsų kultūros namai – pačia bendriausia prasme. Ir ne tik miestų ar rajoninio masto. Didi ir mažųjų bibliotekų svarba. Tokie lietuvių kultūros židiniai kaip, sakysime, Tytuvėnai, neįsivaizduojami be geros ir veiklios bibliotekos. Kur, jei ne į Tytuvėnų biblioteką, užeidavo jaunas Juozas Aputis, atvažiavęs, kažko dar turėjęs sulaukti. Ir dabar jo žodžių ir žingsnių aidą palei Žalpę priminti gali tik knygos. Geroji šių metų naujiena – mano Pavandenėje (pats Telšių rajono pakraštys), jau nebeturinčioje mokyklos, atidaryta biblioteka. Tegul jos durys nebeužsidaro! Prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė

Į t e i k t i s va r b i a u s i m e t ų a p d o va n o j i m a i 2

Neseniai visą Lietuvą savo renginiais apjuosusios Nacionalinės bibliotekų savaitės išvakarėse, balandžio 22 d., Lietuvos Respublikos Seime įvykusioje metinėje Lietuvos bibliotekininkų draugijos (LBD) konferencijoje, skirtoje Pasaulinei knygos ir autorių teisių dienai paminėti, buvo pasveikinti šalies bibliotekų specialistai, įvairiomis nominacijomis įvertinti už 2015 metais nuveiktus darbus. LBD savo tinklalapyje informuoja, kad net 39 Lietuvos bibliotekininkams buvo įteiktos Ministro Pirmininko, Seimo komitetų, Kultūros ministerijos padėkos. Be gražia ilgamete tradicija tapusių geriausių Metų bibliotekininko, Metų bibliotekos vadovo, Metų jaunojo specialisto apdovanojimų, buvo įteiktas ir Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, kuriuo įvertinta Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) bibliotekos direktorės, Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkės Emilijos Banionytės veikla. Jau penktą kartą išrinkti geriausio Metų LBD skyriaus konkurso nugalėtojai. Savo kraštiečiams klaipėdiškiams „Išminties marių“ ir „Jonvabalio“ prizus įteikė jų steigėjas Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis.

Žurnalas „Tarp knygų“ sveikina laureatus ir linki, kad jų nešama šviesa bei tikėjimas profesiniu pasirinkimu ir mažiausią mūsų šalies biblioteką paverstų švyturiu žmogui, ieškančiam kelio į naujų žinių, kūrybinių ieškojimų ir atradimų krantą.

Aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – LEU bibliotekos direktorės Emilijos Banionytės rankose. Jai apdovanojimas įteiktas už aktyvų dalyvavimą šalies ir tarptautinių organizacijų veikloje, svarų indėlį aprūpinant Lietuvos bibliotekas elektroniniais informacijos ištekliais, bibliotekų bendruomeniškumo stiprinimą, asmeninę atsakomybę kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką

Metų bibliotekininko vardas už netradicinių bibliotekų paslaugų iniciatyvas ir plėtrą suteiktas Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Šaltinėlio“ filialo vedėjai Ritai Božienei

Kauno apskr. viešosios bibliotekos Informacinių paslaugų sk. kaunistikos grupės vyresn. bibliografas Mindaugas Balkus už Kauno miesto ir regiono kultūrinio ir istorinio paveldo sisteminimą ir sklaidą, aktyvų tarpinstitucinį bendradarbiavimą, bibliotekos istorinės atminties puoselėjimą įvertintas Metų jaunojo specialisto nominacija

Metų LBD skyriaus vardas suteiktas ir pirmoji premija už išskirtinę, inovatyvią pastarųjų metų veiklą paskirta Šiaulių apskr. Povilo Višinskio viešosios bibliotekos LBD skyriui. Premijos steigėjos UAB „Asseco Lietuva“ generalinis direktorius Albertas Šermokas įteikia prizą skyriaus pirmininkei Vandai Sutkutei

Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos direktorė Lina Bloveščiūnienė už profesionalumą ir aktyvumą, įgyvendintus profesinius darbus bei jų sklaidą išrinkta Metų bibliotekos vadove

Antrąja premija už iniciatyvas ir originalias idėjas plėtojant LBD veiklą, dėmesingumą senjorams ir bibliotekininko profesijos prestižo stiprinimą įvertintas Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos LBD skyrius. LBD pirmininkė Alina Jaskūnienė ir Albertas Šermokas apdovanoja skyriaus pirmininkę Ritą Božienę

„Išminties marių“ apdovanojimą už nenuilstamą kultūros, gimtosios kalbos ir tradicijų puoselėjimą atsiima Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė. Iš kairės: Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Laima Pačebutienė ir vyresn. bibliotekininkė Ramunė Mauricaitė

Jurbarko savivaldybės viešosios bibliotekos Vadžgirio filialo bibliotekininkei Erikai Žievienei „Jonvabalio“ prizą už jaukios, vietos bendruomenės lankomos ir remiamos bibliotekos sukūrimą įteikia nominacijos steigėjas Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis

Plačiau apie konferenciją skaitykite kitame „Tarp knygų“ numeryje

Gerdos Putnaitės nuotraukos

geriausi 1993-2015 Metų bibliotekininkai Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje, kurioje šiemet iškilmingai atidaryti Bibliotekų metai, 1994 m. vasario 22 d. buvo apdovanoti pirmojo profesinio Lietuvos bibliotekininkų konkurso laureatai. Pagerbdamas 1993ųjų Metų bibliotekininką, tuometis Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas prof. habil. dr. Domas Kaunas pateikė toliaregišką įžvalgą: „Lietuvos bibliotekoms ir bibliotekininkams reikia strategų, už smulkmenų lauko matančių ateities kontūrus, vertinančių profesinę savastį ir kitų patirtį, nesibijančių nežinomybės ir atsakomybės. Tokių žmonių Lietuvoje esama. Į visus juos, eilinius ir vadovus, reikia laiku atkreipti dėmesį.“

1993 m. – Vida Žilinskienė (Pasvalio r. CB)

1994 m. – Janina Matulienė (Kėdainių r. CB)

1995 m. – Zita Jodeikienė (Rokiškio r. VB)

1996 m. – Elvyra Satkūnaitė (Molėtų r. SVB)

1997 m. – Genovaitė Žibikienė (Šiaulių apskr. P. Višinskio VB)

1998 m. – Dalia Užpelkienė (Šilutės r. VB)

1999 m. – Giedrė Bulgakovienė (Alytaus r. SVB)

2000 m. – Aldona Kerpytė (Kretingos r. M. Valančiaus VB)

2001 m. – Irena Stančiauskienė (Kauno r. SVB)

2002 m. – Jonas Brigys (Raseinių r. SVB)

2003 m. – Zofija Bliujienė (Varėnos r. SVB)

2004 m. – Petras Zurlys (Vilniaus apskr. A. Mickevičiaus VB)

2005 m. – Laima Lapinienė (Utenos A. ir M. Miškinių VB)

2006 m. – Meilė Kretavičienė (Kauno medicinos universiteto biblioteka)

2007 m. – Aušra Vaškevičienė (Lietuvos nac. M. Mažvydo biblioteka)

2008 m. – Audronė Kiršinaitė (Šiaulių apskr. P. Višinskio VB)

2009 m. – Elona Varnauskienė (Viniaus universiteto biblioteka)

2010 m. – Rimantė Tamoliūnienė (Kauno apskr. VB)

2011 m. – Alvyda Skuodytė (Vilniaus apskr. A. Mickevičiaus VB)

2012 m. – Aldona Šiaulienė (Šiaulių apskr. P. Višinskio VB)

2013 m. – Regina Varnienė-Janssen (Lietuvos nac. M. Mažvydo biblioteka)

2014 m. – Alma Stočkuvienė (Marijampolės P. Kriaučiūno VB)

2015 m. – Rita Buožienė (Šiaulių m. SVB)

Pastaba. Metų bibliotekininko nominaciją 2008 metais papildė Metų bibliotekos vadovo, o 2009 metais – ir Metų jaunojo bibliotekininko apdovanojimai.

TEMA

BALANDŽIO 2-OJI – TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

2016 m. Tarptautinės vaikų knygos dienos renginyje apdovanoti laureatai (iš kairės): Gabija Kiaušaitė, Inga Dagilė, Evelina Daciūtė, Akvilina Cicėnaitė, Aldona Augustaitienė, Selemonas Paltanavičius ir Rebeka Una

Pirmojoje renginio dalyje buvo aptartos praėjusių metų vaikų literatūros tendencijos, 2015 m. pasirodžiusi vaikams skirta poezija, realistinė literatūra, pasakos, iliustracijos bei vertimai, taip pat I–VI ir VII–XII klasių mokinių mėgstamiausių knygų penketukai. Vaikų ir paauglių literatūros situacija kasmet analizuojama leidybos repertuaro kontekste. Antrojoje renginio dalyje susirinkusiuosius pasveikino Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, o muzikinį sveikinimą laureatams padovanojo Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos išilginių fleitų ansamblis (vadovas Algirdas Rakauskas). Po apdovanojimų susirinkusieji žiūrėjo šešėlių spektaklį „Sniego karalienė“, pastatytą pagal vieną žymiausių H. Ch. Anderseno pasakų (pjesės autorė ir režisierė Nijolė Indriūnaitė). Po spektaklio renginio laureatai, svečiai ir IBBY Lietuvos skyriaus nariai turėjo galimybę neformaliai pabendrauti ir įsigyti geriausių metų knygų. 2015 m. vaikų ir paauglių knygų leidyba Praėjusiais metais išleista apie 520 pavadinimų knygų*. Tai nėra nei galutinis, nei absoliučiai tikslus skaičius iš Lietuvos spaudos statistikos duomenų. Tiek knygų pavadinimų vasario pabaigoje pavyko atrinkti iš „Ekspresinformacijos apie naujus leidinius, išleistus Lietuvoje“ ir priskirti vaikų ir paauglių knygų kategorijai. * 2015 metais išleistų vaikams ir paaugliams skirtų knygų sąrašas publikuotas 1-ajame žurnalo „Rubinaitis“ numeryje

Eglės Baliutavičiūtės nuotraukos

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Tarptautinė vaikų knygos diena yra išskirtinai vaikų šventė, tačiau tie, kuriems rūpi, kad Lietuva skaitytų, puikiai žino, kiek entuziastų – literatūrologų, rašytojų, bibliotekininkų, pedagogų, knygų iliustruotojų, leidėjų ir kitų – kasmet balandžio 2-ąją, per H. Ch. Anderseno gimtadienį, susiburia drauge paminėti šios dienos. Nuo 1993 metų Lietuvoje minima diena dabar simboliškai vadinama ir suaugusiųjų, mylinčių vaikų knygą ir šią meilę skleidžiančių kitiems, profesine švente. Šiais metais Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus organizuojama Tarptautinė vaikų knygos dienos šventė po kelerių metų grįžo į sostinę – dviejų dalių renginys vyko Vilniaus „Lėlės“ teatre. Pirmiausia seminare-pokalbyje vaikų literatūros specialistai diskutavo apie 2015 metų vaikų ir paauglių knygas, dalijosi įspūdžiais, įžvalgomis. Pranešimus skaitė literatūrologė dr. Loreta Žvironaitė, rašytoja, literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja dr. Asta Gustaitienė, dailės ekspertė dr. Jolita Liškevičienė, vaikų literatūros specialistė Danguolė Šakavičiūtė bei Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento darbuotojos Eglė Baliutavičiūtė, Roma Kišūnaitė ir Reda Tamulienė. Pokalbį-diskusiją moderavo ir apdovanojimų dalį vedė IBBY Lietuvos skyriaus valdybos pirmininkas, literatūrologas doc. dr. Kęstutis Urba.

Praėjusiais metais vaikų ir paauglių knygų leidybą gerokai išplėtė leidykla „Tyto alba“, pasiūliusi skaitytojams 16 pavadinimų knygų. Kiti leidėjai išlaikė panašias produkcijos apimtis kaip ir ankstesniais metais: „Presvika“ (18), „Vaga“ (14), „Naujoji Rosma“ (12), „Debesų ganyk los“ (11), „Jūsų Flintas“ ir „Obuoliukas“ (po 10), „Dominicus Lituanus“ (9), Pranešimus skaitė (iš kairės) rašytoja, literatūros kritikė N. Mikalauskienė, literatūrologė D. Šakavičiūtė ir LNB Vaikų ir jaunimo departamento vyriaus. tyrėja E. Baliutavičiūtė „Baltos lankos“, „Švieskime Didžiausią leidinių dalį sudaro grožinė literatūra – 88 vaikus“ ir „Garnelis“ (po 7). Iš naujų vaikų knygų leidėjų procentai. Likusi dalis – apie 60 pavadinimų knygų – pa- vardų minėtini leidybos namai „Tikra knyga“ (12), įsikūrę žintiniai leidiniai, kurių turinys ir kokybė pastaraisiais 2014-aisiais ir leidžiantys originalias lietuviškas knygas. metais gerokai pakito. Vis daugiau išleidžiama įdomesnių, Įsibėgėjo ir leidyklos „Burokėlis“ (6) darbai: veiklą pradėjo gražesnių, patrauklesnių knygų moksleiviams: iliustruotų nuo mažiesiems skirtų verstinių knygelių leidybos, bet universalių ir gamtos enciklopedijų (ypač lietuviškų), planuoja augti ir pasiūlyti leidinių vyresniems vaikams. Iki šiol negirdėtas vardas – tik nuo 2015-ųjų vaikų knyklausimų ir atsakymų forma parengtų leidinių, veiklos, eksperimentų, darbelių ir kulinarijos knygų, vadovų grožio gas leidžianti leidykla „Zoombook“ (6). Naujasis leidėjas sudaro galimybę interneto svetainėje susikurti personaliir žmogaus išvaizdos klausimais ir kt. Geografiniu požiūriu leidybos tendencijos tradicinės: zuotą pasakų knygą: į elektroninę knygos versiją įkelti vaiko daugiausia knygų išleidžiama sostinėje (daugiau kaip 70 nuotrauką, personažams suteikti vardus ir iliustracijoms procentų), po to – Kaune, tik menka dalis – Klaipėdoje pasirinkti norimas spalvas. Taip personalizavus knygą, ir regionuose. Nors leidėjų, pernai publikavusių bent po pats vaikas tampa pasakojimo dalimi. Vėliau tokią knygą vieną knygą, priskaičiuojamos kelios dešimtys, daugumai galima atsispausdinti. Paskirties analizė atskleidžia, kad gausiausiai knygelėjų leidyba nėra pagrindinė veiklos sritis. Tik 20 leidyklų išleido po 5 ir daugiau knygų. Jau keliolika metų vaikų mis aprūpinti mažieji skaitytojai. Jiems skirta produkcija knygų leidybos lyderių pozicijų neužleidžia leidyklos „Alma sudaro apie 40 proc. visų vaikų ir paauglių knygų. Mažielittera“ (114 pavadinimų) ir „Nieko rimto“ (71). Tiesa, pagal siems skirtuose leidiniuose vyrauja vaizdinė informacija, pavadinimų skaičių antroje vietoje rikiuojasi „Egmont Lie- ypač svarbi jų lavinamoji funkcija – reikia sutelkti dėmesį, tuva“ (86), tačiau didžioji dalis „Egmont“ grupės produk- įsižiūrėti, pastebėti, pamąstyti. Žinoma, pasirodo ir puikių cijos – žurnalai ir paveikslėlių knygos su Volto Disnėjaus paveikslėlių knygų su tekstais. Nemažai knygų išleidžiama kompanijos personažais, todėl jų leidiniai net nelyginami su pradinių klasių mokiniams – per 30 procentų visos proleidyklų „Nieko rimto“ ar „Alma littera“ leidžiama grožine dukcijos. Likusioji dalis atitenka paaugliams. Praėjusiais ir pažintine literatūra. Šios trys leidyklos išleidžia daugiau metais ypač padaugėjo jiems skirtų lietuvių autorių knygų – jų išleista net 18 (ankstesniais metais būdavo vos po nei pusę visų šalies vaikų ir paauglių knygų.

2015 m. vaikų ir paauglių knygų leidyba pagal amžiaus grupes

2015 m. vaikų ir paauglių verstinių knygų statistika

Tarptautinė vaikų knygos dienos šventė Vilniaus „Lėlės“ teatre

kelias). Vis dėlto statistinė analizė atskleidžia, kad lietuvių autorių kūryba (kartu ir lietuvių tautosakos kūriniai) sudaro gerokai mažesnę dalį – tik trečdalį viso knygų srauto, o paaugliams vertimų išleidžiama net 6 kartus daugiau nei lietuviškos literatūros. Iš 334 grožinės ir pažintinės užsienio literatūros knygų, vertimai iš anglų kalbos sudaro 68 procentus, paaugliams skirtų knygų – 80 procentų. Iš kitų kalbų šiek tiek daugiau versta knygų mažiesiems ir pradinukams. Į šiuos duomenis įtraukti ne tik nauji, bet ir pakartotiniai vertimai. Pakartotinai išleistų kūrinių pernai buvo apie šimtą. Prie jų priskyrėme ir jau anksčiau publikuotus kūrinius, tekstus su naujomis iliustracijomis, naujai sudarytus rinkinius ar atskirai išleistus kūrinėlius, pasakas. Savaime suprantama, kad kartojama klasika. Pernai vėl buvo išleistas Eduardo Mieželaičio „Zuikis Puikis“, Č. Torsono „Kikas“, atskiros „Merės Popins“, „Hario Poterio“ dalys, serijos „ 10+“ knygos, keli Astridos Lindgren kūriniai. Džiugina, kad atsiranda ir gyvų klasikų, kurių kūriniai nuolat kartojami. Šiuo metu pati populiariausia vaikų knygų autorė – Lina Žutautė. Knygynų ir bibliotekų lentynos nuolat pasipildo Kakės Makės serijos pakartojimais. Šis žaismingas personažas jau įsikraustė ir į parduotuvių lentynas. Pirmosios prekės su „Kakės Makės“ ženklu prekyboje pasirodė praėjusių metų lapkritį – tai buvo bendrovės „Biok“ vonios putos, šampūnai, kūno prausikliai ir dantų pasta. Šiuo metu jau atsirado Kakės Makės vardu pažymėtų dešrelių, duonos, sūrelių, košių, kepimo tešlos, arbatos, mineralinio vandens. Vaikams pažįstami kūrinių personažai ant įvairių produktų pakuočių – gana plačiai pasaulyje taikoma praktika, tačiau Lietuvos pramonėje tai visiškai naujas reiškinys.

Viešojoje erdvėje dažnai pasigirsta susirūpinimas, kad kultūra šalyje remiama daugiausia projektinėmis lėšomis, dalis knygų išleidžiama tik dėl nacionalinės ar tarptautinės paramos. Vis dėlto konkursų rezultatai dažnai sulaukia didelių diskusijų ir komentarų. Nerimą kelianti tendencija įžvelgiama vaikų ir jaunimo literatūros leidybos srityje: 2015 metais Lietuvos kultūros tarybos paramos sulaukė 16 vaikų knygų leidyba (9 – lietuvių autorių), o 2016 metais situacija dar blogesnė – taryba parėmė tik 11 vaikų literatūros leidybai ir raidos skatinimui skirtų projektų. Dėl šios tendencijos IBBY Lietuvos skyriaus vardu pirmininkas doc. dr. K. Urba kreipėsi į Lietuvos Respublikos kultūros ministrą Šarūną Birutį dėl vaikų ir jaunimo literatūrai skirto finansavimo – organizacijos nariams daug nerimo sukėlė šių metų Kultūros tarybos sprendimai dėl paramos literatūros ir leidybos projektams. „Konkursui buvo pateiktos 304 paraiškos, tarp jų – 60 paraiškų (projektų) remti knygas vaikams bei paaugliams. Iš viso paremti 86 projektai, iš jų tik 11 skirti vaikų literatūros leidybai ir raidos skatinimui. Vadinasi, paremta 30 procentų suaugusiųjų literatūros leidybos projektų ir tik 18 procentų – vaikų“, – rašoma kreipimesi. Taip pat sunerimta dėl vaikų literatūros leidybos projektams skirtų lėšų sumos, abejojama, kad gana didelis pripažintų, apdovanotų ir net Nacionalines kultūros ir meno premijas gavusių rašytojų būrys galėjo pateikti nevertingus, menko turinio, neremtinus rankraščius, svarstoma, kodėl paramos negavo kai kurie reikšmingi vertimai ir kt. Vis dėlto norisi tikėti, kad minėto konkurso rezultatai nesukliudys gimti vertingoms knygoms ir kitų metų balandžio 2-ąją džiaugsimės turtingu 2016 m. knygų derliumi ir vertingų knygų gausa. 2015-ųjų geriausieji Antrojoje Tarptautinės vaikų knygos dienos šventės dalyje tradiciškai paskelbtos geriausios ir reikšmingiausios 2015 m. knygos vaikams ir paaugliams. IBBY Lietuvos skyriaus įsteigtomis premijomis apdovanoti jų kūrėjai – rašytojai, vertėjai ir dailininkai iliustruotojai. Organizatorių sudaryta ekspertų komisija išrinko geriausiuosius devyniose kategorijose: • Vinco Aurylos premija už reikšmingiausią metų vaikų literatūros tyrinėjimų ir sklaidos knygą „Šeimos vaizdinys sovietmečio lietuvių literatūroje vaikams“ skirta literatūrologei Loretai Jakonytei (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas);

• Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą įteikta Aidui Jurašiui, sukūrusiam knygą „Akmenukų pasakos“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“); • Domicelės Tarabildienės premiją už gražiausią 2015 metų knygą pelnė Skirmanta Jakaitė, iliustravusi Solveigos Masteikaitės knygą „Lėti ir tylūs dalykėliai“ („Right Thing“); • Meniškiausiai iliustruota metų knyga paaugliams pripažinta Justino Žilinsko apysaka „Mano Vilnius mano“ („Aukso žuvys“). Apdovanojimą atsiėmė knygos dailininkė iliustruotoja Birutė Zokaitytė, komiksų kūrėjas Povilas Jankūnas ir dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė; • Reikšmingiausias ir meniškiausias metų vertimas vyresniesiems paaugliams – Teodoro Četrausko iš vokiečių kalbos išverstas Antonios Michaelis romanas „Pasakininko istorija“ („Alma littera“); • Reikšmingiausias ir meniškiausias 2015-ųjų vertimas vaikams – Gabijos Kiaušaitės iš slovėnų kalbos išversta Janos Bauer knyga „Raganiukė Gūdžiojoje girioje“ („Nieko rimto“);

• Geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams pripažinta Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės sukurta paveikslėlių knyga „Drambliai ėjo į svečius“ („Tikra knyga“); • Geriausia metų realistine prozos knyga paaugliams išrinktas Akvilinos Cicėnaitės romanas „Niujorko respublika“ („Alma littera“); • Prano Mašioto premija už geriausią metų vaikų ir paauglių knygą „Atjunk“ („Alma littera“) įteikta romano autorei Rebekai Unai. Švietimo ir mokslo ministro įsakymu sudarytos atrankos komisijos sprendimu už talentingą kūrybą vaikams 2015 m. premija skirta rašytojui Selemonui Paltanavičiui, o Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė Aldona Elena Augustaitienė apdovanota už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą. Laimėtojus pristatė ir premijas įteikė švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Krasauskienė. Roma Kišūnaitė ir Viktorija Pukėnaitė LNB Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas

Nenustokime skaityti sau ir kitiems

Bibliotekų vaidmuo panašus kaip ir mokyklų. Daugumai mūsų tai archainė, dinozaurų gimviete virtusi vieta. Juk nors vis dar einama į mokyklas, greta kalbama apie virtualias klases ir nuotolinį mokymąsi. Šiuo metu biblioteka keičiasi iš esmės – virsta komunikacijos, interaktyvia erdve, kur žmonės vis dažniau ateina ne patylėti, o padiskutuoti, ne vieni, o keliese, ne pasiimti knygos, o susirasti informacijos kompiuteryje. Nepaisant pakitusio formato, biblioteka vis tiek išlieka atminties saugykla ir minčių šventykla. Kas joje svarbiausia? Turbūt ne informacijos suradimas, o gyvoji žmonių bendruomenė – pokalbis, diskusija, socialinis aspektas. Bibliotekos vaidina didelį socialinį vaidmenį organizuodamos susitikimus, pokalbius su rašytojais. Auksinis metas, kai „laiko neturėjimo“ amžiuje nustojame skubėję, susėdame ir kalbamės, prabylame vieni į kitus. Laiko nėra ir jo vis mažės. Mano antiutopinėje knygoje „Atjunk“ yra Bibliotekai Skirta Vieta. Tai knygų seifai – tuneliai, slaptavietės, pilnos niekieno nebevartomų knygų, nes šios tuoj bus uždraustos, tad knygas skaityti jau senokai tapo ne tik nemadinga, bet ir kenksminga sveikatai (dirgi-

na vaizduotę!). Šiuose seifuose du knygos herojai GARSIAI skaito vienas kitam knygas, skaito susėdę vienas prieš kitą, vos liesdamiesi šlaunimis, svaigdami ne vien nuo knygų, bet ir nuo kūnų artumo. Nenustokime skaityti sau ir kitiems. Nenustokime skaityti garsiai. Čia ir dabar. Visada. Gal perskaitę išgirsim tas pačias mintis, kurios visada sukdavosi mūsų galvoje, ir suprasime: mes esame labiau vieni su kitais susiję, nei manome. Prano Mašioto premijos laureatė Rebeka Una

2015-ieji: berniukai rinkosi nuotykius, o mergaitės – knygas apie draugystę Kokios knygos labiausiai patinka vaikams ir paaugliams? Kaip kinta jų mėgstamiausių knygų sąrašai? Šie klausimai rūpi ir vaikų bibliotekininkams, ir vaikų literatūros specia listams, ir leidėjams bei rašytojams. Norėdami į juos atsakyti, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas kartu su Vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY Lietuvos skyriumi nuo 1992 m. kasmet atlieka tyrimą. Prie jo prisideda bibliotekos ir mokyklos iš įvairiausių Lietuvos kampelių, taip pat dalyvauja artimųjų paskatinti pavieniai vaikai. Taigi, kokias knygas vaikai ir paaugliai pamėgo pernai?

Mėgstamiausių knygų penketuke nebe pirmus metus dominuoja vaikų literatūros klasika: A. Lindgren, M. Twaino, A. de Saint-Exupery kūriniai, vienintelė D. Williams „Močiutė plėšikė“ yra šių dienų leidinys. Knygų serijų penketukuose vyrauja populiarioji, nesudėtinga ir menkesnės meninės vertės literatūra. Įdomu, kad du kūriniai – J. Kinney „Nevykėlio dienoraštis“ ir populiarumo neprarandantis J. K. Rowling „Haris Poteris“ – pateko ir tarp vyresnių moksleivių mėgstamiausių knygų serijų. Lietuvių autorių knygų penketukuose matyti ne tik seniai pamėgti autoriai (V. Račickas, V. V. Landsbergis, J. Marcinkevičius), bet ir gana nauji kūrėjai – L. Žutautė ir tik praėjusiais metais debiutavęs Linas Kėvelaitis. Įdomu palyginti, ką skaito berniukai ir mergaitės. Iš anketų matyti, kad pastarosios skaito įvairesnę literatūrą. Berniukai dažnai apsiriboja nuotykine arba maginės fantastikos literatūra, o mergaitėms dar patinka ir animalistinė literatūra, taip pat knygos apie draugystę ir pan.

Kaip renkami penketukai? Siekiant išsiaiškinti, kokios knygos patinka vaikams ir jaunimui, prašoma išvardyti 5 knygas, pradedant nuo labiausiai patikusios. 1-oje sąrašo vietoje atsidūrusiai knygai duodame 5 taškus, 2-oje – 4 taškus ir t. t. Taip užtikrinama, kad geriausiai mokinių įvertintos knygos surinktų daugiau balų nei esančios sąrašo pabaigoje. Šiemet, antrus metus iš eilės, atskirai sudaromi serijų ir knygų penketukai. Atsiradus daugybei knygų serijų, pavienėms knygoms tampa labai sunku su jomis konkuruoti. Kita priežastis – vaikai dažnai parašo tik ciklo ar serijos pavadinimą, pvz., „Haris Poteris“, visos dalys“. Taip pat, siekiant atskleisti skaitinių įvairovę ir vaikų simpatijas, atskirai sudaromi lietuvių autorių, skaitytojų mergaičių ir berniukų mėgstamiausių knygų penketukai.

Bendrasis penketukas

Mėgstamiausi vaikų skaitiniai 2015 m. mėgstamiausių vaikų knygų penketuko rinkimuose dalyvavo 882 I–VI klasių mokiniai: 497 mergaitės, 258 berniukai ir 127 nepasirašę. Aktyviausios buvo IV–VI klasių mergaitės. Anketose paminėti 933 knygų pavadinimai, iš jų – 266 lietuvių autorių arba liaudies pasakų knygos. Išvardytos 68 knygos, išleistos 2015 m., ir 16, išleistų iki 1990 m. Paminėtos 39 poezijos, 47 liaudies pasakų, 37 pažintinės knygos, likusios 810 – prozos.

1. Astrid Lindgren, „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. 2. Antoine de Saint-Exupery, „Mažasis princas“. 3. David Williams, „Močiutė plėšikė“. 4. Astrid Lindgren, „Pepė Ilgakojinė“. 5. Mark Twain, „Tomo Sojerio nuotykiai“. Knygų serijų penketukas 1. Jeff Kinney, „Nevykėlio dienoraštis“. 2. Joanne Rowling, „Haris Poteris“. 3. Rachel Rusell, „Prietrankos dienoraštis“. 4. Knister, „Ragana Lilė“. 5. Holly Webb, „Gyvūnų istorijos“. Lietuvių autorių knygos 1. Vytautas Račickas, „Šokoladas iki pirmadienio“. 2. Justinas Marcinkevičius, „Grybų karas“. 3. Kęstutis Kasparavičius, „Apie daiktus“. 4. Vytautas V. Landsbergis, „Arklio Dominyko meilė“. 5. Vytautas Račickas, „Gyveno kartą Lukošiukas“.

Lietuvių autorių knygų serijos 1. Vytautas Račickas, „Šlepetė“. 2. Lina Žutautė, „Kakė Makė“. 3. Neringa Vaitkutė, „Vaivorykščių arkos“. 4. Vytautas Račickas, „Jos vardas Nippe“. 5. Linas Kėvelaitis, „Kortagai“ ir Renata Šerelytė, „Krakatukai“.

Mergaičių penketukai Serijos, ciklai: 1. Rachel Rusell, „Prietrankos dienoraštis“; 2. Holly Webb, „Gyvūnų istorijos“; 3. J. K. Rowling, „Haris Poteris“; 4. Knister, „Ragana Lilė“; 5. Jeff Kinney, „Nevykėlio dienoraštis“.

Berniukų penketukai Serijos, ciklai: 1. Jeff Kinney, „Nevykėlio dienoraštis“; 2. J. K. Rowling, „Haris Poteris“; 3. Knister, „Ragana Lilė“; 4. Paul van Loon, „Siaubų autobusas“; 5. John Flanagan, „Žvalgo mokinys“.

Knygos: 1. Astrid Lindgren, „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“; 2–3. Astrid Lindgren, „Ronja plėšiko duktė“; Antoine de SaintExupery, „Mažasis princas“; 4. Astrid Lindgren, „Pepė Ilgakojinė“; 5. Astrid Lindgren, „Emilis iš Lionebergos“.

Knygos: 1. Astrid Lindgren, „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“; 2. Antoine de SaintExupery, „Mažasis princas“; 3. Mark Cheverton, „Invazija į Tikrąjį pasaulį“; 4. Otfried Preussler, „Plėšikas Hocenplocas“; 5. Jules Verne, „Aplink Žemę per 80 dienų“.

Mėgstamiausi paauglių skaitiniai VII–XII klasių mokinių anketų šiemet sulaukta 538, iš jų 331 – merginų, 125 – vaikinų, o 81 – nepasirašyta. Visi kartu jie užrašė per 750 pavadinimų knygų, iš kurių 110 yra lietuvių autorių. Paminėtos vos trys poezijos knygos, keletas dramų, istorinių veikalų, o didžiąją dalį sudaro proza paaugliams ir suaugusiesiems. Kaip matyti, pagrindiniame penketuke pirmauja gana naujos ir šiuo metu labai populiarios knygos, o šalia jų – klasikinė literatūra, įtraukta į mokyklinę programą. Knygų serijų penketuke vis dar itin populiarus „Haris Poteris“, tačiau jaunimas noriai skaito ir naujas sagas, pvz., K. Cass „Atranka“, J. Flanagano „Žvalgo mokinys“. Lietuvių autorių knygų penketukas dar kartą patvirtina, kad, nors jaunimas dažnai skundžiasi dėl mokyklinių privalomosios literatūros sąrašų, vis dėlto ją mėgsta – penketuke net 3 knygos iš jų.

Tiesa, taip gali būti ir dėl to, kad kai kurie moksleiviai, be programinės literatūros, beveik nieko daugiau neskaito. Džiugu, kad Metų knygos rinkimų akcija taip pat duoda rezultatų – šių metų rinkimuose dalyvavusi Akvilinos Cicėnaitės knyga „Niujorko respublika“ (2015) surinko nemažai balų ir pateko į skaitomiausių lietuvių autorių knygų penketuką. Kaip ir mažųjų skaitytojų atveju, skiriasi merginų ir vaikinų skaitiniai. Pastarieji daugiausia skaito šiuo metu populiarią literatūrą (J. Kinney „Nevykėlio dienoraštį“, J. K. Rowling „Harį Poterį“, J. Flanagano „Žvalgo mokinį“) arba laiko patvirtintą klasiką (J. Verne’o, E. M. Remar que’o knygas). Be to, jie kur kas dažniau nei merginos savo penketukuose minėjo negrožinės literatūros knygas, pavyzdžiui, istorines. Savo ruožtu merginos labiau eksperimentuoja, ieško naujų autorių, skaito įvairesnę prozą. Tiek vaikinai, tiek merginos skaito ir teigiamai vertina dalį mokyklinės programos kūrinių – Balio Sruogos „Dievų mišką“, Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džiuljetą“, Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“ ir kt. Bendrasis penketukas

1. Melvin Burgess „Heroinas“ 2. John Green „Popieriniai miestai“ 3. Antoine de Saint-Exupery „Mažasis princas“ 4. Erich Maria Remaque „Vakarų fronte nieko naujo“ 5. Balys Sruoga „Dievų miškas“

Knygų serijų penketukas 1. J. K. Rowling, „Haris poteris“. 2. Kiera Cass, „Atranka“. 3. John Flanagan, „Žvalgo mokinys“. 4. Suzane Collinns, „Bado žaidynės“. 5. Jeff Kinney, „Nevykėlio dienoraštis“. Lietuvių autorių penketukas 1. Balys Sruoga, „Dievų miškas“. 2. Vytautas Račickas, „Nebaigtas dienoraštis“. 3. Akvilina Cicėnaitė, „Niujorko Respublika“. 4. Rūta Šepetys, „Tarp pilkų debesų“. 5. Kazys Boruta, „Baltaragio malūnas“. Merginų penketukas 1. Kiera Cass, „Atranka“. 2. Melvin Burgess, „Heroinas“. 3. John Green, „Popieriniai miestai“. 4. J. K. Rowling, „Haris poteris“. 5. Suzane Collinns, „Bado žaidynės“ ir Stephenie Meyer „saulėlydis“. Vaikinų penketukas 1. J. K. Rowling, „Haris poteris“. 2. John Flanagan, „Žvalgo mokinys“. 3. Jeff Kinney, „Nevykėlio dienoraštis“. 4. Melvin Burgess, „Heroinas“. 5. Christopher, Paolini „Eragonas“.

linkėjimai ir pastabos bibliotekininkams, mokytojams, leidėjams Anketoje respondentų buvo prašoma atsakyti ir į kelis klausimus: ar mėgsta skaityti ir kodėl, iš kur gauna knygų, kas skatina skaityti. Moksleiviai taip pat gali pateikti savo pastabas ir palinkėjimus leidėjams, bibliotekininkams, mokytojams. Ką vaikai rašo apie skaitymą ir motyvaciją? Skaityti juos pirmiausia skatina šeimos nariai, giminaičiai, mokytojai. Tiek mažesnieji, tiek vyresnieji pabrėžia ir asmeninę motyvaciją – knygos teikia žinių, padeda atitrūkti nuo realybės ir pailsėti nuo kasdienybės bei problemų, lavina

vaizduotę ir kūrybiškumą, be to, skaitymas teikia malonumą. Skaitantį žmogų jie suvokia kaip kultūringesnį, labiau išsilavinusį, turtingos dvasios ir, nemažiau svarbu, veltui nešvaistantį savo brangaus laiko. „Jei randu knygą su įdomia istorija, aš į ją įsitraukiu, nereikia nei valgyti, nei prie kompiuterio sėdėti“, – rašo septintokė Nora. Mažesnieji akcentuoja, kad skaitydami išmoksta naujų žodžių, tuomet būna lengviau rašyti rašinėlius, gerėja pažymiai. Be abejo, pasitaikė ir nuoširdžių vaikų atsakymų, kad skaityti jie nemėgsta. Vienas iškalbingiausių ir liūdniausių pavyzdžių – devintoko frazė: „Ne, nes už tai nieko negaunu.“ Kaip pagrindinis knygų šaltinis, be abejo, nurodytos bibliotekos, taip pat moksleiviai knygas kartais perka, pasiskolina iš draugų, senelių. Bene įdomiausia klausimyno dalis – palinkėjimai ir pastabos. Nemažai moksleivių linkėjo mokytojams ir bibliotekininkams išlikti draugiškiems, ir toliau skatinti skaityti. Dvyliktokė Kamilė pažymėjo, kad tai yra „vienos prasmingiausių profesijų, kurių atstovai išmintingi, savo darbą išmanantys žmonės“. Respondentai prašė daugiau rengti skaitymo akcijų ir renginių, konkursų. Ypač svarbu, kad anksčiau didžiausi patarėjai, ką skaityti, būdavo draugai ir bendraklasiai, o dabar vis daugiau vaikų ir paauglių rašo, kad norėtų sulaukti suaugusiųjų, ypač bibliotekininkų, patarimų. Šie jiems turėtų padėti išsirinkti patrauklias, geras ir vertingas knygas, be to, jau patys turėtų būti skaitę siūlomas knygas ir trumpai jas apibūdinti. „Patariu dažniau kalbėtis su vaikais, kad žinotų, kas jiems patinka“, – rašo ketvirtokė Austėja. Ne vienas mokinys atkreipė dėmesį, kad jo netenkina privalomieji skaitiniai – prašoma įtraukti įdomesnių knygų, taip pat paauglių literatūros. „Mokiniai su žymiai didesniu noru jas skaitytų, nes parašytos paauglių kalba, pasakojama apie kasdienes paauglių problemas. Tokios knygos priimtinesnės, net jei mokinys ne itin mėgsta skaityti“, – rašo dešimtokė Miglė. Iš leidėjų tikimasi įdomių, šiuolaikiškų, akį traukiančių knygų, nurodoma, kad svarbi knygos kokybė – kieti viršeliai, patogus skaityti šriftas. Z karta kelia ir daugiau reikalavimų – aktyviau ir įtaigiau reklamuoti knygas, kai kuriems svarbi galimybė įsigyti elektroninį knygos variantą. Iš linkėjimų verta paminėti trečiokės Vėjūnės išreikštą norą: „Knygų kūrėjams, leidėjams, bibliotekininkams, mokytojams – mylėti savo darbą, vaikus, knygas ir daug nuveikti Lietuvos labui!“. Reda Tamulienė ir Eglė Baliutavičiūtė LNB Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas

PROJEKTAS

KURIAMA VIRTUALI ANDRAGOGIKOS MOKYMOSI APLINKA BIBLIOTEKININKAMS Dr. Laura Juchnevič Vilniaus apskr. Adomo Mickevičiaus VB direktoriaus pavaduotoja Toma Katinaitė Projekto ryšių su visuomene specialistė

ERASMUS+ projektas„Andragogy: virtual learning environment for librarians“ Nr. 2015-1-LT01-KA204-013460

Lietuvoje, kaip ir užsienio šalyse, kiekvienais metais suaugusiųjų švietimui skiriama vis daugiau dėmesio. Suaugusiųjų švietėjų, tarp jų ir bibliotekininkų, įsitraukimas į neformaliojo švietimo procesą atitinka Europos Tarybos rezoliucijoje ir Europos Komisijos 2006 m. komunikate „Suaugusiųjų švietimas: mokytis niekada nevėlu“ išdėstytas nuostatas, kad, norint įgyvendinti vieną iš strateginių Europos Sąjungos tikslų, tai yra iki 40 proc. padidinti besimokančių suaugusiųjų skaičių, būtina plėsti suaugusiųjų švietėjų ir visų andragogikos specialistų gretas. Šių tikslų siekiama įgyvendinant „Erasmus+“ ir kitų fondų finansuojamus projektus, susijusius su mokymusi visą gyvenimą, vyresnių žmonių įtraukimu į mokymosi procesą, socialiai jautrių visuomenės grupių atskirties mažinimu. Nuolat skelbiami konkursai teikti projektų paraiškas, todėl biblio tekos, užsiimančios tokio pobūdžio veikla, gali pasirinkti tinkamiausias programas: specialistų kvalifikacijos kėlimo, specialistų mainų, savanorystės skatinimo, tarptautinio bendradarbiavimo ar kitas. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka (toliau – VAVB), siekdama stiprinti savo ir Vilniaus regiono bibliotekose dirbančių specialistų andragogikos kompetencijas, ilgą laiką ieškojo galimybių įgyvendinti kvalifikacijos kėlimo idėją. Švietimo mainų paramos fondo paskelbtas kvietimas teikti projektų paraiškas „Erasmus+“ KA2 pagal Strateginių partnerysčių programą (angl. KA2 – Cooperation for Innovation and the Exchange of Good Practices Strategic Partnerships for adult education) paskatino susisteminti visas kilusias idėjas ir kartu su užsienio partneriais parengti projektą. Planuota ne tik dalytis tarptautine suaugusiųjų švietimo patirtimi, bet ir sukurti naują bendrą produktą – virtualią andragogikos mokymosi aplinką. 2015 m. vertinimo

komisijai pateiktas projektas taip ir pavadintas: „Andragogika: virtuali mokymosi aplinka bibliotekininkams“ (angl. Andragogy: virtual learning environment for librarians). Projekto kontekstas Rengiant projektą, buvo atsižvelgta į bendrą Europos bibliotekų situaciją ir šiandien joms keliamus reikalavimus: biblioteka suprantama kaip institucija, sukurianti sąlygas individams ir visuomenės grupėms mokytis visą gyvenimą ir savarankiškai priimti sprendimus, siekti kultūrinio išprusimo, tai vieta, kurioje remiamas individualus mokymasis ir savišvieta bei visų lygių formalusis švietimas. Įvertinus 17 šalių atlikto tyrimo rezultatus, paaiškėjo, kad Europos Sąjungoje sparčiai įsigalint informacinėms ir komunikacinėms technologijoms, į bibliotekų organizuojamus neformaliuosius mokymus įsitraukė 24 milijonai suaugusių vartotojų (vienas iš keturių). Iš jų apie 2,3 milijono – dažniausiai 65 m. ar vyresni asmenys, gyvenantys atokiuose rajonuose, neįgalieji ir tautinių mažumų atstovai – mokėsi kompiuterinio raštingumo. Bibliotekininkai ypač daug dėmesio skiria pradedančiųjų ir pažengusių vartotojų kompiuterinio ir skaitmeninio raštingumo mokymams, plėtoja mokymų programas, įtraukdami naujų potemių, tokių kaip socialiniai tinklai, išmaniųjų įrenginių programėlės, elektroniniai valdžios vartai ir kt. Taip formuojasi naujas bibliotekininkų, kaip pagalbininkų, konsultantų, mokytojų, padedančių naudotis informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis, vaidmuo. Nors bibliotekos tapo patrauklesnės ir atviresnės visuomenei, bibliotekininkai susidūrė su naujais iššūkiais – studijuojant ir savarankiškai mokantis įgytas ankstesnes specialybės kompetencijas reikia papildyti naujomis: įgyti komunikacijos įgūdžių, socialinio darbo ir psichologijos žinių bei kt. Tai skatina stiprinti bibliotekininkų, kaip edukatorių ir andragogų, žinias.

Projekto partneriai pirmajame susitikime Latvijos nacionalinėje bibliotekoje

Pirmojo susitikimo posėdis

Andragogika (sudaryta iš gr. kalbos žodžių andra, reiškiančio „suaugęs“, ir agogus, reiškiančio „mokyti“) projekte suprantama kaip suaugusiųjų švietimo teorija ir praktika, kai siekiama įvairių mokymosi tikslų: asmeninio, socialinio ir profesinio tobulėjimo, organizacinio efektyvumo, intelekto lavinimo. Rengiant projektą, ypač planuojant virtualios mokymosi aplinkos kūrimą, stengtasi sudaryti sąlygas bibliotekininkams-andragogams tobulinti savo žinias, atsižvelgiant į jau įgytą teorinę ir praktinę patirtį dirbant su suaugusiais asmenimis. Taip pat į suaugusiųjų švietimą pažvelgta iš naujo žiūros taško – svarbu ne tik mokyti, bet ir sudaryti sąlygas specialistams mokytis bendradarbiaujant ir bendraujant su kitų organizacijų ar užsienio šalių kolegomis. Taigi, planuojant projekto veiklas, atsižvelgta į tai, kad šiuolaikinei visuomenei reikalingos bibliotekininkų-andragogų paslaugos. Taip bibliotekos darbuotojai, rengdami kokybiškus ir poreikius atitinkančius mokymus suaugusiesiems, gali pritraukti gyventojų į bibliotekas. Bendra projekto rengėjų ir partnerių bibliotekininkų-andragogų parengta koncepcija susidėjo iš kelių tarpusavyje susijusių elementų: bibliotekos veikloje diegti informacines ir komunikacines technologijas, tobulinti bibliotekininkų andragogikos ir kitas tarpsritines kompetencijas, integruoti anglų kalbos mokymosi priemones, ugdyti mokymosi visą gyvenimą, metamokymosi, savaiminio mokymosi bei mokymosi bendradarbiaujant gebėjimus ,ir visa tai panaudoti stiprinant gyventojų bazinius informacinius įgūdžius.

su finansiniais ištekliais. Be to, visų trijų valstybių bibliotekų tinklai yra tinkami siekiant stiprinti bibliotekos–bibliotekininko–gyventojų ryšį, nes jose 10 000 gyventojų tenka 3 ar daugiau bibliotekų. 2013 m. statistikos duomenimis, Lietuvoje buvo apie 5500 profesionalių bibliotekininkų, Latvijoje – 3400, Bulgarijoje – 4300. Visos projekto paraišką rengusios organizacijos sutiko, kad šiuo metu pagrindinė problema yra didelis ir vis augantis gyventojų noras mokytis bibliotekose ir dėl to kylantis poreikis nuolat tobulinti bibliotekininkų kompetencijas andragogikos srityje. Įgyvendindamos projektą bendradarbiauja Latvijos nacionalinė biblioteka ir Jelgavos mokslinė biblioteka (Latvija), Pazardžiko apskrities Nikolos Furnadzievo viešoji biblioteka ir Inovatyvių bendruomenės centrų asociacija (Bulgarija), Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka ir Lietuvos bibliotekininkų draugija. Visos projekto partnerės dalijasi sukaupta profesine patirtimi andragogikos srityje ir bendrai kuria virtualią mokymosi aplinką.

Tarptautiniai projekto partneriai Iš visų galimų partnerių pasirinkta bendradarbiauti su Latvijos ir Bulgarijos organizacijomis – jų patirtys ir problemos, su kuriomis susiduriama andragogikos srityje, sudaro sąlygas sukurti bendrą mokymosi aplinką, kuri būtų naudinga visoms projekte dalyvaujančioms šalims. Lietuvos, Latvijos ir Bulgarijos bibliotekų istorinis kontekstas bei politinė, ekonominė, socialinė ir technologinė aplinka lemia panašias šių šalių bibliotekų problemas, dažniausiai susijusias

Projekto rezultatas – virtuali mokymosi aplinka Įgyvendinant projektą siekiama sukurti patrauklią ir patogią virtualią mokymosi aplinką, kuri sustiprintų bib liotekų specialistų andragogikos kompetencijas, padėtų tobulinti anglų kalbos įgūdžius, ugdytų mokymosi visą gyvenimą, metamokymosi, savaiminio mokymosi ir mokymosi bendradarbiaujant gebėjimus. Taip pat svarbu, kad į nenutrūkstamą kvalifikacijos kėlimo procesą bus įtraukti atokių bibliotekų specialistai. Sistema padės kokybiškiau ir efektyviau organizuoti mokymus bibliotekų bendruomenėms, sustiprins tarptautinius bibliotekininkų ryšius ir paskatins perimti tarptautinių projektų patirtis. Virtualioje mokymosi aplinkoje bus pateikta trijų šalių profesionalų – mokslininkų ir praktikų – parengta andragogikos mokymo(si) programa. Ši aplinka bus pasiekiama internetu, todėl kiekvienas dalyvis bet kuriuo paros metu galės prisijungti prie sistemos ir gilintis į konkrečias dominančias

Vilniaus a. Adomo Mickevičiaus VB atstovės (iš kairės) N. Androšiūnaitė, L. Juchnevič ir T. Katinaitė

Latvijos nacionalinė biblioteka

sritis arba studijuoti visas siūlomas temas. Ypač svarbu, kad prie virtualios mokymosi aplinkos galės jungtis visų tipų bibliotekų specialistai ir kiti asmenys, kurie yra susiję su suaugusiųjų švietimu arba domisi šia sritimi. Rengiama andragogikos mokymo(si) programa bus sudaryta iš keturių pagrindinių temų: suaugusiųjų mokymo metodai, mokymų programos rengimo principai, efektyvi komunikacija ir tikslinės auditorijos. Kiekviena tema turės pagrindines dalis, kurios susies teoriją su praktika – tekstai bus papildyti vaizdo ir garso užduotimis, testais ir papildomos literatūros sąrašais. Ypač daug dėmesio bus skiriama kūrybinėms ir savarankiško darbo užduotimis. Jomis bus siekiama kurti tarptautinius bendradarbiavimo tinklus, konsultuotis su labiau patyrusiais specialistais, virtualioje aplinkoje aptarti dažniausias suaugusiųjų mokymo bibliotekose problemas. Mokymosi medžiaga sistemoje bus skelbiama nacionalinėmis kalbomis (lietuvių, latvių, bulgarų), tačiau visi norintieji galės išbandyti mokymosi programą ir anglų kalba. Įgiję teorinių žinių ir susipažinę su praktikoje taikomais atvejais, dalyviai galės atlikti sistemoje įdiegtus žinių tikrinimo testus ir įvertinti mokymosi rezultatus. Planuojama, kad jau įgyvendinant projektą prie sistemos prisijungs daugiau kaip 2000 dalyvių, aktyviai besidominčių suaugusiųjų mokymu. Mokymų programos virtualioje mokymosi aplinkoje bus pasiekiamos 2017 metų vasarą.

rių susitikimas numatomas šių metų birželio mėnesį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Susirinkę specialistai aptars ir pabaigs kurti mokymosi programų koncepciją, suderins anglų kalba rengiamos mokymosi programos struktūrą, tobulins virtualią mokymosi aplinką.

Projekto koordinavimas Siekiant sklandžiai ir kokybiškai įgyvendinti projektą, periodiškai rengiami visų projekto partnerių susitikimai, kuriuose aptariamos įgyvendintos veiklos ir tolesni darbai. Pirmasis partnerių susitikimas įvyko 2016 m. vasario 18–19 d. Latvijos nacionalinėje bibliotekoje. Jame pateikti pasiūlymai artimiausiu metu bus įgyvendinti – andragogikos specialistai bendradarbiaus ir bendraus virtualioje aplinkoje, kurdami bendrą kokybišką produktą. Kitas projekto partne-

Galimybės bibliotekininkams 2017 m. virtuali mokymosi aplinka taps prieinama visiems besidomintiems. Kiekvienas joje užsiregistravęs dalyvis turės galimybę ne tik gilinti andragogikos srities žinias, bet ir dalytis savo patirtimi, žiniomis bei sukaupta mokymosi medžiaga specialiai tam sukurtame forume. Virtualioje mokymosi aplinkoje numatomi du mokymosi lygmenys: a) pagal ekspertų parengtą andragogikos programą; b) naudojantis bibliotekininkų, kaip turinio kūrėjų, ir kolegų-mentorių nuolat rengiama ir atnaujinama medžiaga. Vienas pagrindinių šios virtualios mokymosi aplinkos privalumų – galimybė bendradarbiauti su andragogais iš kitų miestų ir šalių, dalytis savo patirtimi ir kartu dalyvauti mokymosi procese. Projekto įgyvendintojai kviečia Lietuvos bibliotekininkų bendruomenę 2017 m. aktyviai dalyvauti andragogikos mokymuose ir kurti tarptautinius profesinius tinklus, susijusius su suaugusiųjų švietimu. Literatūra

1. Cross-European survey to measure users‘ perceptions of the benefits of ICT in public libraries. Final report, 2013. p. 12. [žiūrėta 2016 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą: goo.gl/VNzX3q. 2. Europe: 2030: Challenges and Opportunities, COM 2010 p. 23. 3. Europos Komisijos 2006 m. spalio 23 d. patvirtintas komunikatas „Suaugusiųjų švietimas: mokytis niekada nevėlu“. (Briuselis, 23.10.2006 KOM (2006)614). 4. Europos Tarybos rezoliucija. 2003. [žiūrėta 2016 m. balandžio 8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.upc.smm.lt/ugdymas/neformalusis/neformalus6.php. 5. Holmes, Geraldine, Abington-Cooper, Michele. Pedagogy vs. Andragogy: A False Dichotomy? The Journal of Technology studies. [interantyvus] Vol. 26: nr. 2, 2000. [žiūrėta 2016 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: https://scholar. lib.vt.edu/ejournals/JOTS/Summer-Fall-2000/holmes.html. 6. Linkaitytė, G. M. Lietuvos suaugusiųjų švietimo naujovės: kontekstas ir patirtis. Kn.: Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. Nr. 6. Kaunas, 2003. ISSN 1392 – 6241.

užsienyje

Į ŠVEICARIJĄ – PATIRTIES IR ŽINIŲ Arina Jackutė, Rasa Miuller Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka Modernios visuomenės poreikiai kelia vis naujų uždavinių darbuotojų profesiniam pasirengimui, o narystė Europos Sąjungoje skatina taikytis prie naujų veiklos sąlygų, įpareigoja intensyviai siekti naujų žinių ir ugdyti atitinkamus įgūdžius. Drauge atsiranda didesnių galimybių pasinaudoti išsivysčiusių šalių patirtimi keliant darbuotojų kvalifikaciją. Juk kompetentingas ir kūrybiškai dirbantis kultūros darbuotojas gali sėkmingai paskatinti bendruomenės veiklumą, rinkti ir skleisti kultūros vertybes, formuoti kultūrinę vietos bendruomenės aplinką. 2015 metų rudenį grupė bibliotekininkų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio apskričių viešųjų bibliotekų ir kelių Klaipėdos regiono savivaldybių viešųjų bibliotekų vyko į kvalifikacinę kelionę „Mokymosi visą gyvenimą kompetencijų ugdymas Šveicarijos švietimo ir kultūros įstaigose“. Segmentuota, bet labai lanksti Šveicarija, nors ir būdama Europos laisvosios prekybos asociacijos narė, nepriklauso Europos Sąjungai, tačiau daugumoje sričių ji pritaria ES principams, daugelis jos gyvenimo aspektų yra suderinti su vyraujančiais suvienytoje Europos erdvėje. Šveicarijos švietimo sistema yra segmentuota (pirminė, antrinė, aukštesnioji, profesinė ir t. t. pakopos), bet tuo pat metu ir labai lanksti. Tęstinis švietimas, jam keliami skaid rumo, koordinavimo ir kokybės užtikrinimo reikalavimai paskatino Šveicarijos tęstinio švietimo forumo ir Kantonų tęstinio švietimo konferencijos sukūrimą. Šioje valstybėje yra labai daug mokymosi būdų pasirinkimo galimybių: kursai, seminarai, paskaitos formaliojo ir neformaliojo švietimo institucijose, išvykos į muziejus, dalyvavimas konferencijose ir kt. Taip pat populiarus nuotolinis mokymasis, savišvieta, darbas grupėmis, mokymasis darbo vietoje. Čia sudarytos puikios kvalifikacijos kėlimo, profesijos keitimo, antros profesijos įgijimo sąlygos. Ir teorinių žinių, ir praktikos įgyjama vienoje vietoje. Švietimo ekspertai nuolat stebi besikeičiančius visuomenės poreikius ir kuria gyvenimo keliamus iššūkius atliepiančias programas. Šveicarijoje labai palaikoma visą gyvenimą trunkančio mokymosi koncepcija. Suaugusiųjų švietimas čia oficialiai apibrėžiamas kaip suteikiantis žinių ir įgūdžių, reikalingų patenkinti naujus visuomenės poreikius, šių dienų ekonominius reikalavimus.

Mokymosi centras studentų miestelyje

Iš viršaus „Rolex“ mokymo centras atrodo kaip šveicariško sūrio gabalėlis

Kelionės metu lankėmės itin moderniame „Rolex“ mokymo centre, kuris duris atvėrė 2010 m. Lozanos aukštosios technikos mokyklos (École Polytechnique Fédérale de Lausanne) studentų miestelyje. Tai mokymosi laboratorija, biblioteka ir tarptautinis kultūros centras, atviras tiek studentams, tiek visuomenei. Šis centras stebina ne tik neįprasta architektūra, bet ir naujausių technologijų pasiūla. Vos patekęs į vidų lankytojas atranda savitą „kraštovaizdį“. Čia nėra sienų, tačiau kiekviena skirtinga veikla unikaliai atskirta – įkurdinta ant „kalvelės“ arba „slėnyje“. Bene labiausiai stebinantis „Rolex“ centro architektūros sprendimas yra tas, kad jame sukurta nuostabiausia ramybės oazė – biblioteka, priglaudusi visų katedrų bibliotekas po vienu stogu, ir didelė konferencijų salė. Čia veikia ir Karjeros centras, padedantis studentams pasirengti ateiti į darbo rinką, taip pat įrengti penki „burbulai“ iš garsui nepralaidaus stiklo – grupinio darbo kambariai. Šiame didingame pastate beveik nėra stačių kampų, dėl to jame galima vaikščioti įvairiausiomis trajektorijomis. Kaip sėklos išbarstyti ryškių spalvų sėdmaišiai kviečia lankytojus prisėsti: čia jie gali nevaržomai įsijungti savo nešiojamuosius kompiuterius, studijuoti ar tiesiog ilsėtis. Naujoji centrinė biblioteka užima didžiausią plotą. Dabartinis šios mokymosi erdvės tikslas yra kuo labiau palengvinti prieigą prie vis didėjančio elektroninių periodinių leidinių ir mokslinės literatūros tekstų skaičiaus, visame pastate įrengiant belaidį internetą ir daugiau kaip 860 kompiuterizuotų darbo vietų su elektros tinklo maitinimo ir interneto prievadais. Ar studentai ateityje skaitys spaus-

5 6 „Rolex“ mokymo centre. 1. Individualaus darbo kabinos. 2. Knygynas „La Fontaine“. 3–5. Atviros darbo ir poilsio erdvės. 6. Parodų stendai

dintus leidinius? Ar knygos vis dar bus tvarkingai išdėliotos knygų lentynose? Ar bibliotekose liks tik reti spaudinių egzemplioriai, kuriuos galima bus atsargiai pavartyti? Šiuo metu nuolatiniai bibliotekos lankytojai gali rinktis bet kurį variantą. Čia veikia pažangūs leidinių skolinimosi aparatai, bibliografinės paieškos sistemos. Pagrindinė biblio teka sukaupusi 500 000 dokumentų. Tai viena didžiausių mokslinės literatūros kolekcijų visoje Europoje. Multimedijų bibliotekoje galima prieiga prie 11 000 virtualių žurnalų bei 17 000 elektroninių knygų. Centre veikia ir mokslinės literatūros knygynas „La Fontaine“, tačiau jame galima įsigyti ir grožinės literatūros, meno, kulinarijos knygų ar periodinių leidinių. Knygynas yra ta vieta, kur, sėdint į kokoną panašiuose kabančiuose krėsluose, kurie tapo bene originaliausiu patalpos akcentu, galima paskaityti laikraštį ar pavartyti gero romano pirmuosius puslapius. „Rolex“ mokymo centre įrengti trys restoranai: kavinėbaras, kuriame lankytojai gali gauti gėrimų ar išsineštinio maisto; kavinė, siūlanti švediško stalo asortimentą; restoranas su vaizdu į ežerą, kur galima užsisakyti ir įmantresnių patiekalų. Trauka didesnė nei į teatrą Labai maloniai buvome priimti Bazelio viešojoje bibliotekoje (GGG Stadtbibliothek Basel). Bibliotekos direktorius Klausas Egli pakvietė į puošnią Kalvių gildijos pastate įsikūrusią bibliotekos renginių salę, kurioje buvo pristatyta bibliotekos veikla. Tai viena gražiausių ir moderniausių kompleksinių bib liotekų Šveicarijoje, turinti devynis filialus Bazelio srities

(Basel-Landschaft) kantone: 7 bibliotekos veikia Bazelyje, po vieną – Pratelno ir Biningeno miestuose. Ši biblioteka turi bibliobusą, taip pat knygomis aprūpina vaikų ligoninę. Bazelio viešoji biblioteka daug dėmesio skiria skirtingų kartų mokymuisi kartu: čia vieni kitiems padeda išmokti geriau skaityti, rašyti, skaičiuoti, dirbti kompiuteriu. Ši moderni biblioteka po renovacijos atidaryta 2015 m. gegužę. Į rekonstrukciją buvo žiūrima labai atsakingai: 5 metus vyko planavimo ir pastato koncepcijos kūrimo darbai, rekonstrukcija ir statyba truko 18 mėnesių, tam išleista 14 mln. Šveicarijos frankų. Renovuojant biblioteką, stengtasi rasti optimalų sprendimą, sudarantį galimybę įgyvendinti tris principus: daugiau erdvės, daugiau technikos, daugiau laiko. Daugiau erdvės. Renovuojant pastatą, Bazelio miesto bibliotekos plotą pavyko padidinti iki 2 100 kvadratinių metrų (buvo 1 100 m2). Dabar biblioteka yra penkių aukštų, pats triukšmingiausias yra pirmas, tyliausias – penktas aukštas. Patalpose įrengtos žaliosios poilsio zonos, kuriose lankytojai po 1–2 gali sėdėti prie stalų arba atsipalaiduoti patogiuose foteliuose. Prireikus galima suformuoti norimo dydžio vientisą stalą. Įdomiai išspręstas lentynų aukščio klausimas. esančios prie sienos yra 2 m aukščio, toliau nuo sienos – 1,7 m, o lentynos arčiau salės centro – 1,4 m aukščio. Jos turi ratukus, taigi prireikus jas galima patraukti į salės pakraštį. Salėse sukuriamas didelės erdvės įspūdis, visada matyti, kur yra salės darbuotojas, jei prireiktų jo pagalbos. Skaitytojų neužgula knygų sienos. Išsirinkus knygą, galima ją pasidėti ant specialios atramos, kurią turi kiekviena lentyna. Beje, Bazelio kolegos prisipažino, jog daug ką nusižiūrėjo

iš knygynų. Taigi ir bibliotekoje, visai kaip knygynuose, ant nedidelių staliukų matomiausiose vietose išdėliotos norimos pasiūlyti knygos. Daugiau technikos. Bibliotekoje veikia automatizuota knygų grąžinimo sistema, knygų išdavimo savitarnos aparatai, įrengti knygų transportavimo konvejeriai. Čia puikiai veikia belaidis internetas, kompiuterizuotos skaitytojų darbo vietos. Bibliotekoje įrengta sistema, turbūt pagal analogiją su atitinkama įstaiga pavadinta „Suši baru“, atlieka ne tik transportavimo, bet ir neįkyrios reklamos funkciją. Skaitytojas gali laisvai prieiti, pasiimti nuo konvejerio knygą, pavartyti ją, padiskutuoti su kitu skaitytoju. Daugiau laiko. Išnaudodami visas erdves ir atsinaujinusios bibliotekos galimybes, darbuotojai siekia vartotojams pasiūlyti tokias paslaugas, kad užsukę jie čia praleistų kuo daugiau laiko. Biblioteka pailgino savo darbo laiką, pradėjo dirbti ir sekmadieniais. Per metus skaitytojus priima 12 223 valandas. 2014 metais bibliotekoje apsilankė 754 515 žmonių, iš jų 31 498 turi įsigiję nuolatinio skaitytojo bilietą. Tais metais biblioteka išdavė 1 162 895 leidinius.

Čia dirba 130 darbuotojų. Įdomu ir tai, kad personalo gretose yra keletas socialinių darbuotojų, kurie stebi skaitytojų srautus, kalbina paauglius ir jaunuolius, aiškinasi jų poreikius ir pomėgius. Pasiskirstymo pareigomis griežtai paisoma, mat, administracijos įsitikinimu ir teigimu, kiekvienas turi daryti savo darbą ir atlikti jį geriausiai. Bibliotekoje vykstančius renginius veda specialistai: bibliotekos animatoriai užsiima su vaikais, skaito jiems, vyksta į ligonines, keliauja bibliobusu. Bibliotekos organizuojamiems suaugusiesiems skirtiems renginiams yra samdomi profesionalūs moderatoriai. Tai daroma iš dalies todėl, kad visi renginiai yra mokami, o lankytojas, nors ir simboliškai sumokėjęs už renginį (nuolatinį skaitytojo bilietą turintiems visada taikomos specialios kainos), gauna labai kokybišką paslaugą. 2014 m. bibliotekoje (kartu su visais filialais) vyko 1 105 renginiai, iš kurių 941 buvo skirtas vaikams, 100 – specialiai darželiams ir mokykloms, 54 – suaugusiesiems ir 10 bendro pobūdžio renginių. Bazelio viešosios bibliotekos vadovas pasidžiaugė, kad lankytojų skaičiumi jie šiuo metu lenkia net teatrą.

1. Prie Bazelio viešosios bibliotekos. 2. Bibliotekos „Suši baras“. 3. Matomiausiose vietose išdėliotos siūlomos knygos

Lietuvių pėdsakai kalnų šalyje Keliaudami po Šveicariją ir gerindami savo kultūrines kompetencijas, prisiminėme lietuvių rašytojų, kultūros ir visuomenės veikėjų kelius šioje šalyje. Apsilankėme Berne, Montrė, Liucernoje. Maršrutas buvo sudarytas kruopščiai atsižvelgiant, kur vieni jų gyveno, kūrė, ilsėjosi, mylėjo ar galbūt nekentė. Štai poetas Maironis Šveicarijoje praleisdavo po keletą mėnesių, lankėsi čia mažiausiai tris kartus, gyveno viloje prie Keturių Kantonų ežero, kurią dabar ženklina atminimo lenta. Jonas Biliūnas Šveicarijoje studijavo, tačiau patyrė nemažai vargo ir turėjo palikti studijas dėl ligos. Studijų reikalai į šią šalį atvedė ir rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, o ilgiausiai čia studijavo Vincas Mykolaitis-Putinas. Jurgis Baltrušaitis ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė dirbo diplomatinį darbą Tautų Sąjungos būstinėje. Rašytojas Balys Sruoga Šveicarijoje daugiausia keliaudavo – kopdavo į Alpes kartu su savo studentais. Salomėja Nėris, būdama 23 metų studentė, pirmą kartą vyko į Šveicariją pasimatyti su savo mylimuoju. Niekada anksčiau nemačiusi Alpių, vėliau savo eilėraštyje „Alpės“ ji rašė: „ O baltieji kalnai, o baltieji kalnai/ Nusilenkti aš jums kaip dievams atėjau…“ Naujųjų laikų kūrėjai: Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda ir Jurgis Kunčinas – taip pat ne kartą lankėsi Šveicarijoje, o S. Geda dėstė lietuvių kalbą Berno universitete. Čia šiandien gyvena ir kuria rašytoja Janina Irena Survilaitė. Mūsų bendrakeleivė Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Elena Stankevičienė kelionės metu pristatė autorių kolektyvo parašytą ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės rūpesčiu išleistą knygą „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje: sugrįžimų apybraižos“.

Paveldo vertybių saugotojos Pakeliui į savo tikslą Šveicarijos žemėje, apsilankėme Vokietijos ir Austrijos kultūros įstaigose. Bambergo (Šiaurės Bavarija) valstybinė biblioteka (Staatsbibliothek Bamberg) yra regioninė mokslinė tiriamoji biblioteka, tačiau prieinama visiems gyventojams. Biblioteka didžiuojasi senaisiais Bambergo kunigaikštystės rankraščiais ir spaudiniais, kurie čia pateko iš XIX a. pradžioje uždarytų vienuolynų ir bažnyčių, senojo Bambergo universiteto. Tiesa, yra salių, į kurias patenka tik bibliotekos darbuotojai, nes šiose erdvėse saugomi ypač vertingi senieji dokumentai. Bibliotekos pasididžiavimas – į UNESCO saugotino paveldo sąrašą įtraukta seniausia receptų knyga, žinoma, rašyta ranka. Žemutinės Austrijos žemėje tiesiog privalėjome apsilankyti Melko vienuolyne (Stift Melk) – didingos architektūros vienuolyne, garsėjančiame savo rankraščių kolekcija. Praeitis ir moderni dabartis, besiremianti

3 1, 2. Melko vienuolyno bibliotekoje. 3. Vienuolyno barokinė bažnyčia tviska prabanga

informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis, čia gyvuoja drauge. Vienuoliai ir šiandien rūpinasi jaunimo išsilavinimu, taip pat globoja menininkus. Šiuo metu čia veikia prestižinė mokykla, kurioje mokosi apie 700 mokinių. Didžiausią įspūdį vis dėlto paliko pati biblioteka, kurioje saugoma daugiau nei 130 000 vertingų leidinių. Gavę specialų vienuolyno vyresnybės leidimą, joje dirba mokslininkai, patys vienuoliai. Vienuolyno bibliotekoje medžiagą savo romanui „Rožės vardas“ rinko italų rašytojas ir viduramžių specialistas Umberto Eco. Už puikią kvalifikacijos kėlimo kelionę dėkojame Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojai Laimai Pačebutienei, o už gausiai pateiktą informaciją – UAB „Fortūna Travel“ gidei Gražinai Giniotienei.

nauji leidiniai

KNYGŲ KLUBAI: NAUJA AR SENA? BET TIKRAI ĮDOMU! Kaskart, kai mūsų kasdienybėje pasirodo kokia nors naujovė, kyla klausimas, ar ji neišstums savo pirmtako. Štai į daugelio namus įžengus televizoriui, teatro ir kino bendruomenės baiminosi, ar žmonės benorės eiti žiūrėti spektaklio arba kino teatre rodomo filmo. Šalies ir pasaulio naujienas pradėjus skelbti interneto portaluose, laikraščių ir žurnalų leidėjai susirūpino dėl spausdintinės jų versijos ateities. Knygų pasaulyje irgi galima įžvelgti dvikovą – kas ką nugalės: popierinė knyga ar elektroninių leidinių skaityklė? Kol nekantraujantieji išmėginti technologines naujoves skuba pa skelbti apie kokios nors senienos „mirtį“, tūkstantmečius išsilaikę žmonijos išradimai toliau sėk ming ai gyvuoja, o kartais ir su dar didesne jėga atgimsta. Knygų skaitymas vis dar išlieka tarp po puliariausių laisvalaikio leidimo būdų. Tą kasmet įrodo žiemos pab aigoje rengiama tarptautinė Vilniaus knygų mugė, sutraukianti minias įvairaus amžiaus lankytojų (šiemečiame renginyje apsilankė beveik 68 tūkstančiai). Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka mugėje pristatė su vaikų ir jaunimo skaitymo organizavimu susijusį leidinį „Vaikų ir jaunimo knygų klubai“*. Knygos, kurioje būtų pateikiama metodinių gairių būtent šia tema, atsiradimo istorija gana netikėta. Kaip papasakojo jos autorės, bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento (VJLD) darbuotojos Inga Mitunevičiūtė ir Eglė Baliutavičiūtė, 2014 m. vasarą atlikus skaitytojų (12–22 metų) poreikių tyrimą, pasirodė, kad bibliotekoje jiems trūksta ne itin pažangių išmaniųjų įrenginių, naujausių kompiuterinių žaidimų ar elektroninių knygų, bet paprasčiausios galimybės... pasikalbėti su bendraamžiais apie perskaitytą įdomią knygą. O kur tai geriausia būtų padaryti, jei ne knygų klube, į kurį renkamasi savo noru, o ne todėl, kad knyga yra mokytojo nurodytame „privalomųjų perskaityti sąraše“. Knygos autorės nepretenduoja pasirodyti visažinės, jos sako „nesiekiančios įpiršti universalaus knygų klubo modelio“, net savo mintis dėsto žaismingai, tarsi * Mitunevičiūtė, Inga; Baliutavičiūtė, Eglė. Vaikų ir jaunimo knygų klubai: metodinės gairės. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2016. 63, [1] p.: iliustr. – Bibliogr., p. 56, ir išnašose.

pasakotų atostogų kelionės įspūdžius. I. Mitunevičiūtė ir E. Baliutavičiūtė teigia tiesiog norinčios perteikti savo patirtį, kai prieš pusantrų metų žengė pirmuosius žingsnius Nacionalinėje bibliotekoje kurdamos tuomečio Vaikų literatūros centro knygų klubą, pasidalyti „per bandymus atrastais receptais, kuriais naudodamasis bibliotekininkas, kitas su vaikais ar jaunimu dirbantis specialistas galėtų savo atstovaujamoje institucijoje pradėti burti jauniesiems skaitytojams patrauklų, atvirą, įvairius įgūdžius ir knygų pomėgį ugdantį knygų klubą“. Nėra abejonės, kad perskaitytų knygų aptarimai vienokia ar kitokia forma vyksta daugelyje šalies švietimo ir kultūros įstaigų: galbūt tokį aptarimą rengia literatų būrelio nariai, o gal perskaitytos knygos pristatomos bibliotekoje rengiamame konkurse. Tačiau teorinių pagrindų apie būtent knygų klubų veiklą nėra daug – su šia problema VJLD darbuotojos susidūrė pirmiausia. Todėl, rašydamos šia tema, autorės stengėsi aprėpti kuo daugiau jos aspektų, pradedant mėginimu pateikti knygų klubo apibrėžtį ir baigiant jo teikiama psichologine, socialine nauda (2 skyrius „Knygų klubai – kas tai?“). Leidinio autorės prisipažįsta, jog dirbant su vaikais reikėjo „gerokai pasukti galvą, pasitelkti intuiciją, stebėti į klubą susirenkančius jaunuosius skaitytojus ir ruošti „namų darbus“: gryninti nuostatas, ieškoti tinkamos literatūros ir būdų, kaip šią veiklą paversti smagiu, malonumą teikiančiu užsiėmimu, o ne dar viena suaugusiojo vaikams primesta „pramoga“. Paruoštais „namų darbais“ ir savo įžvalgomis knygų klubo vadovės dosniai dalijasi: leidinyje pateikiami pagrindiniai tokios veiklos principai, nuostatos, kurių turėtų laikytis klubui vadovaujantis asmuo, ir teisės, kuriomis gali naudotis klubo nariai, siūloma, ką akcentuoti kuriant klubo taisykles, ir paaiškinama, kam to reikia (3 skyrius „Veiklos principai“). 4 skyriuje „Knygų klubo susitikimo organizavimas“ gausu naudingų patarimų, kaip išsirinkti skaitysimą knygą, pasirengti diskusijoms; pateikiama įžvalgų, atrodytų, net apie tokias „smulkmenas“ kaip susitikimo vieta, jo trukmė ar pokalbio metu kuriama

nuotaika – šioms detalėms skiriamas deramas dėmesys neabejotinai prisidės prie klubo sėkmės. Susitikimų vieta, pasak I. Mitunevičiūtės ir E. Baliutavičiūtės, turėtų būti tokia, į kurią norėtųsi grįžti, joje būtų jauku, patogios sėdimosios ar net gulimosios (!) vietos. Aptarinėjant knygas, turėtų būti sukurta tokia aplinka, kad „vaikai ir paaugliai galėtų atsipalaiduoti, pamiršti neparuoštus namų darbus ar gautą prastą pažymį“, kad galėtų atsiriboti nuo suaugusiųjų pasaulio, gal net paatvirauti. O kad susitikimai nebūtų vien sausas pasirinktos knygos aptarimas, leidinio autorės pataria juos paįvairinti iš kitų sričių pasiskolintomis veiklos formomis (5 skyrius „Papildomos veiklos formos“). Vaikams įdomu vaidinti, piešti konkrečios knygos personažus, atsinešti su jais susijusių žaislų. Paaugliai mielai pasinaudos šiuolaikinėmis technologijomis ir galbūt įgarsins knygos ištrauką ar nufilmuos, sukurs knygos reklamos kampaniją ar pasireikš kaip rašytojai – sukurs alternatyvią kūrinio pabaigą. Visada sudomins ekskursija į leidyklą, spaustuvę ar laiško knygos autoriui rašymas. Antra vertus, visos papildomos

veiklos formos, „kad ir kokios smagios būtų, neturėtų užgožti knygų klubų esmės – skaitymo“. I. Mitunevičiūtė ir E. Baliutavičiūtė pabrėžia, kad knygų klubo vadovas pirmiausia pats turi būti aistringas skaitytojas, nes tai jam padės ugdant vaikų ir jaunimo literatūrinį skonį ir auginant išsilavinusį, kultūringą žmogų. Norisi tikėti, kad Lietuvos mokyklos, savo ruožtu ir bibliotekos ar bendruomenių centrai užsikrės gyvybinga knygų klubų kūrimo (kaip tai nutiko su populiariaisiais protų mūšiais) bacila ir leidinys „Vaikų ir jaunimo klubai“ taps puikia padrąsinančia priemone imtis šios veiklos. O ilgainiui nieko nebestebins šioje knygoje primenama Niujorke nutikusi istorija, kai moteris, pamiršusi buto, kuriame vyks susitikimas, numerį, pataikė į kitą tame pačiame name vykstantį kūrinių aptarimą, nes knygų klubai mūsų šalyje veiks kone kiekvienoje kultūringoje vietoje. Juk pasaulyje jau seniai knygų klubų susitikimai transliuojami per radiją ar televiziją, knygynuose įrengtos atskiros jiems skirtos lentynos. Asta Stirbytė

Bibliotekų turtai

AR LAUKIAME SUGRĮŽTANČIŲ KNYGŲ?* Jonas Brigys Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkas

Valstybės skiriamos lėšos, savivaldybės parama yra pagrindiniai viešųjų bibliotekų fondų pildymo šaltiniai. Tačiau per paskutinius dešimtmečius atsirado dar vienas šaltinis – dovanotos knygos, dažniausiai – asmeninės bibliotekos. Daugeliui Lietuvos bibliotekų tai reikšmingas papildymas, tačiau šios dovanos kartais sukelia netikėtų problemų. Deja, taip atsitiko ir Raseiniuose. Mūsų asmeninės bibliotekos 1994 m. rudenį užmezgėme ryšius su JAV gyvenusiu kraštiečiu, vaikų poetu ir visuomenės veikėju Stasiu Džiugu, ir iš jo per keletą metų gavome daug vertingų išeivijos lietuvių leidinių (apie 6000 knygų ir periodinių spaudinių – absoliuti dauguma buvo nauji pavadinimai).

* Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre 2016 m. balandžio 6 d. vykusiame moksliniame-praktiniame seminare „Asmenų archyvų ir bibliotekų komplektavimo Lietuvos atminties institucijose patirtys ir problemos“ skaitytą pranešimą.

Tai buvo pirmoji mūsų bibliotekoje atsiradusi asmeninė biblioteka. Beveik tuo pačiu metu biblioteką papildė nedideli kraštiečių Stasio Šiuškaus ir Albino Hofmano asmeninių knygų rinkiniai. 2013 m. Raseinius pasiekė kraštiečio, profesoriaus Juozo Girdzijausko (1935–2014) asmeninė biblioteka ir archyvas. Gaila, bet dėl sunkios ligos profesorius negalėjo tiesiogiai dalyvauti perduodant knygas, jo dovanojimo aktą 2014 m. sausio 17 d. pasirašė sūnus Rimantas Girdzijauskas. Sutvarkius šią biblioteką paaiškėjo, kad mūsų fondai pasipildė 6306 fiziniais vienetais (5354 pavad.). Iš jų net 2709 buvo nauji pavadinimai. Kartu su knygomis gautas profesoriaus archyvas – 10 dėžių su asmeniniais dokumentais, apdovanojimais, laiškais, mokslinių darbų rankraščiais, jo mokinių apgintomis disertacijomis, daugybe nuotraukų. Šį lobyną dar tik pradėjome tvarkyti, todėl kol kas sunku pateikti išsamesnį jo apibūdinimą, nors kai kurie

gauti dokumentai jau panaudoti rengiant profesoriui skirtą ekspoziciją. Vis dėlto net ir paviršutiniškai susipažinę su gautais dokumentais, tarp jų radome netikėtų objektų. Galima paminėti profesoriaus 1953–2004 m. parašytų eilėraščių pluoštą ir užsilikusį kalėdaitį. Paaiškėjo, kad apie vėlyvąją profesoriaus kūrybą nežinojo net tas žmogus, kuriam eilėraščiai buvo dedikuoti. Atskirai reikia paminėti profesoriaus gautus Lietuvos ir Lenkijos valstybinius apdovanojimus – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordiną (2002 m.) ir Ordino už nuopelnus Lenkijos Respublikai Kavalieriaus kryžių (1998 m.). Išpakavę dėžes radome tik apdovanojimų dokumentus, pačių ordinų nebuvo. Anot turtą perdavusio sūnaus, jis buvo girdėjęs, kad tėvas juos perdavė Vilniaus universiteto bibliotekai. Tik praėjusių metų rudenį ši mįslė buvo įminta, kai ordinus ir kai kuriuos profesoriaus rankraščius, nuotraukas pamatėme Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus surengtoje profesoriaus atminimui skirtoje parodoje „Gyvenimas lietuvių filologijai ir dvasinėms tautos vertybėms. Juozapas Girdzijauskas (1935–2014)“1. Taigi paaiškėjo, kad rankraštinis J. Girdzijausko palikimas saugomas ne tik Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje, bet ir Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne. 2014 m. pavasarį mūsų biblioteką papildė dar viena vertinga asmeninė biblioteka – habil. humanit. m. dr. Gražina Martinaitienė perdavė dalį poeto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) asmeninės bibliotekos. Šįkart viešosios bibliotekos fondą papildė 1240 fizinių vienetų spaudinių (1188 pavad., iš jų 363 nauji). M. Martinaičio asmeninė biblioteka mums ypač svarbi, nes tapo mūsų „krikšto dokumentais“ – jos oficialaus perdavimo dieną biblioteka pavadinta Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešąja biblioteka. Poeto asmeninę biblioteką, jam priklausiusius daiktus galima apžiūrėti specialioje memorialinėje ekspozicijoje. Taip pat visai neseniai mus pasiekė poeto Albino Slavicko asmeninė biblioteka, kurios tvarkymo darbai dar nepradėti. Taigi XXI amžiuje mūsų bibliotekoje iš asmeninių bib liotekų suformuoti trys dideli fondai papildė ją daugiau nei 13 000 spaudinių. Neabejojame, kad sutvarkytas profesoriaus J. Girdzijausko rankraštynas šį skaičių padidins dar bent keletu šimtų apskaitos vienetų. Atrodo, tuo reikėtų tik džiaugtis, nes biblioteka pasipildė vertingais, net retais leidiniais, tapusiais vietos bendruomenei prieinama Lietuvos kultūros paveldo dalimi. Tačiau yra ir kita medalio pusė – šis pagausėjimas daro įtaką fondo apyvartos rodikliui. O matematika tokia. 2016 m. sausio 1 dieną Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos fondą sudarė 95 956 fiziniai vienetai, apyvartos rodiklis buvo 0,8. Taigi asmeninės bibliotekos

(joms net teko skirti atskirą patalpą) sudaro daugiau nei septintadalį viso viešosios bibliotekos fondo ir dėl savo specifikos apyvartos rodiklio negerina. Savaime suprantama, kad skaitytojas pirmiausia aptarnaujamas naudojantis abonemento, kitų bibliotekos padalinių fondais, ir tik ten neradus reikiamos knygos, jos ieškoma asmeninėse bibliotekose. Viena vertus, visi šie leidiniai saugo savo buvusių savininkų atminimą ir savaime yra išliekamąją vertę turintis kultūros paminklas, reikalaujantis papildomos apsaugos. Nemažai šių knygų yra su jų savininkų įrašais, nuosavybės ženklais ar jas dovanojusių asmenų dedikacijomis. Antra vertus, nors nemaža dovanotų fondų dalis yra santykinai retos, tik šiose asmeninėse bibliotekose esančios knygos, daugumą sudaro leidiniai, kurių viešoji biblioteka jau turi po keletą egzempliorių. O ir tos vienetinės knygos nebūtinai būna populiarios. Antai nemažą profesoriaus J. Girdzijausko bibliotekos dalį sudaro rusų, lenkų ir kitomis užsienio kalbomis išleistos knygos. Tikriausiai prieš 30–40 metų rusų kalba išleisti literatūrologijos veikalai dabar net didžiosiose mokslinėse bibliotekose rečiau sulaukia skaitytojų dėmesio. Kitų viešųjų bibliotekų situacija Rengdami šį straipsnį pabandėme pasiteirauti kitų rajonų viešųjų bibliotekų, kokia pas juos susiklosčiusi situacija. Tauragės viešojoje bibliotekoje saugomas Tauragės rajono garbės pilietės, garbės kraštotyrininkės, mokytojos Almos Mizgirienės kraštotyros archyvas (apie 1980 saug. vnt.) ir kalbininko Petro Joniko archyvas (86 saug. vnt.). Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos dokumentų komplektavimo ir tvarkymo skyriuje šiuo metu tvarkoma dalis rašytojo J. Kunčino asmeninės bibliotekos (137 knygos, 58 rankraščių vienetai). Plungės viešojoje bibliotekoje saugomi palyginti nedideli Juozo Bagdono, Boriso Efroso, Jadvygos Čekavičiūtės fondai ir dalis Mato Algirdo Duoblio archyvo. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje saugomą J. Marcinkevičiaus asmeninę biblioteką sudaro 3122 egz. dokumentų. Anot kolegų, „didžiausias susidomėjimas būna ekskursijų metu. Tada visiems knieti tas knygas bent jau pačiupinėti, bet tuomet išdavimas nėra fiksuojamas. Tai greičiau eksponatų lietimas rankomis“. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos rank raštyne saugomi keleto asmenų (kraštiečių) didesni ar mažesni archyvai (didžiausi: diplomato Stasio Antano Bačkio (apie 200 dok.), architekto, poeto, vertėjo Jono Vytauto Nistelio, rašytojų Jono Mikelinsko, Mariaus Katiliškio, rašytojo, vertėjo Juozo Povilonio, rašytojo, žurnalisto Česlovo Senkevičiaus, filosofo prof. Algio Mickūno, poetės Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės, istoriko Romo

Kauniečio), kuriuose yra nuo 50 iki 3000 dokumentų. Bibliotekoje taip pat yra 27 asmenų bibliotekos (nuo 20 iki 2000 knygų). Anot Pasvalio kolegų, „tiesmukai galima pasakyti, kad kultūros paveldo dokumentai mažina fondo apyvartą. Bet tai tik šalta statistika. Būtina žvelgti daug giliau. Argi galima asmeninių archyvų dokumentus (ar vertingas asmenų bibliotekų knygas) lyginti su meilės romanais, detektyvais, bestseleriais, kurių apyvarta didžiausia? Kultūros paveldas niekuomet netaps masinio vartojimo objektu, nesulauks didelio susidomėjimo. Tai būtų nelogiška. Kultūros paveldas reikalingas nedidelei išskirtinei žmonių grupei“.

Probleminiai saugojimo aspektai Kalbant apie bibliotekas dažnai vartojamas terminas atminties institucijos. Dr. Zinaida Manžuch rašo, kad „bibliotekininkystės ir informacijos moksluose biblio tekai priskiriama memorialinė funkcija, nurodoma bibliotekos vieta atminties komunikacijos sistemoje“. Kaip teigia mokslininkė, „vienas iš reikšmingų atminties bruožų, lemiantis bendrų idėjų egzistavimą žmonių grupėse, yra tai, kad atmintis komunikuojama. [...] Atminties komunikacija archyvuose, bibliotekose ir muziejuose – tai institucionalizuota atminties vaizdinių sklaida pasitelkiant kultūrinius tarpininkus (t. y. kultūros paveldą)“.2 Tačiau kaip tą atminties komunikaciją objektyviai įvertinti? Ar viso viešosios bibliotekos fondo apyvartos rodiklio skaičiavimas leidžia susidaryti realų vaizdą apie jos fondų kokybę ir atitiktį skaitytojų poreikiams? Kyla klausimas, ar sauganti asmenines kūrėjų, mokslininkų bibliotekas, jų rankraščius viešoji biblioteka yra atminties institucija, jeigu vertingiausiems fondams taikomi tie patys standartai kaip ir populiariajai literatūrai. O gal viešosios bibliotekos egzistavimo prasmė taip ir lieka tenkinti tik masinio skaitytojo / vartotojo poreikius, siekiant geresnių fondo apyvartos rodiklių, kaupti tik naujus populiarius leidinius (žinant knygoms įsigyti skiriamų lėšų gausėjimo ir knygų kainų augimo santykį, greito padėties pagerėjimo tikėtis sunku), kasmet metodiškai nurašinėti senas ar tik senstelėjusias knygas? Juk masiniam vartotojui neįdomios senos knygos, jo netraukia keleto dešimtmečių senumo, nesuprantama kalba išspausdinti leidiniai. Susidaro paradoksali situacija, kai vertinga fondo dalis beveik tampa viešosios bibliotekos pobūdžio neatitinkančiu balastu. O ką daryti su deklaruojama bibliotekos mnemonine funkcija išsaugoti žmonijos atmintį?3 Ar tik nacionalinių, mokslinių bibliotekų, archyvų ir muziejų prerogatyva yra „dokumentų saugojimas ir išsaugojimas ateities kartoms, intelektualiojo ir kultūrinio palikimo tęstinumo užtikrinimas“? Kaip elgtis su „ne ten“ atsidūrusiomis asmeninėmis bibliotekomis, kai siekiant įvertinti jų

naudojimą taikomi tie patys standartai, kaip ir kitoms masiniam vartotojui skirtoms knygoms? Atrodo, kad, pasitelkus kompiuterijos terminus, šiandien viešosioms bibliotekoms skirta tik sistemos operatyviosios atminties kaupimo užduotis. Na, dar būti vieta, kur galima pasinaudoti internetu, susimokėti už elektrą. Taip sakant, viešosios bibliotekos turi saugoti tik tai, ko reikia čia ir dabar. O tuo tarpu mėginimas peržengti „technologines galimybes“ neigiamai atsiliepia bibliotekos darbo vertinimui ir tam tikra prasme yra baudžiamas. Gal jau atėjo metas, atsižvelgiant į naujas, besikeičiančias aplinkybes, peržiūrėti kai kuriuos viešųjų bibliotekų veiklos vertinimo kriterijus ir, skaičiuojant fondo apyvartos rodiklius, čia saugomas asmenines bibliotekas, rankraštynus prilyginti bent regioninės reikšmės kultūros paveldo kolekcijoms, o jų apyvartos rodiklį skaičiuoti atskirai?4 Taip gautume objektyvesnį, viešųjų bibliotekų darbą realiau atspindintį rodiklį, praplėstume kultūros paveldo išsaugojimo ir sklaidos galimybes, nes dabartinė sistema neskatina viešųjų bibliotekų priimti ir saugoti asmenines bibliotekas. Galbūt viešosios bibliotekos kol kas nevykdo platesnės veiklos šioje srityje, tačiau jose kaupiamos asmenų bibliotekos, rankraštynai yra svarbūs ne tik vietinėms bendruomenėms – jie saugo dalelę mūsų nacionalinio identiteto, ir ateityje jų vaidmuo didės. Kaip teigia kolegos pasvaliečiai, „tiek asmenų archyvai (kartu su kitais rankraštyno fondų dokumentais), tiek asmeninės bibliotekos sudaro krašto kultūros paveldo branduolį (išeinantį už krašto ribų). Tai tikra vertybė, rodanti bibliotekos brandą. Kartu tai yra mūsų krašto žmonių sugrįžimas namo per savo rankraščius, knygas, kitus dokumentus. Ir abipusių ryšių patvirtinimas“. Nuo savęs pridursime – ar visada mes nuoširdžiai laukiame tų sugrįžimų? http://www.mb.vu.lt/naujienos/parodos/paroda-gyvenimas-lietuviufilologijai-ir-dvasinems-tautos-vertybems-juozapas. 2 Manžuch, Zinaida. Atminties institucijos: saugyklos, teatrai, lobynai ar duomenų bazės? Knygotyra, 2008,t. 51, p. 129–131. 3 Glosienė, Audronė. Viešoji biblioteka: tradicija ir modernumas: mokomoji knyga. Vilnius, 1998, p. 10. 4 Tai yra joms taikyti valstybinės reikšmės ir apskričių viešosiose bibliotekose, disponuojančiose regioninės arba nacionalinės reikšmės kultūros paveldo kolekcijomis, naudojamą Retų spaudinių ir rankraščių fondo apyvartos rodiklį. Šis rodiklis skirtas įvertinti dokumentų iš bibliotekos retų spaudinių ir rankraščių fondų išduoties santykį su dokumentų skaičiumi visame retų spaudinių ir rankraščių fonde. Rodiklis atskleidžia, kiek bibliotekos vertingi kultūros paveldo dokumentai naudojami ir yra aktualūs bibliotekos vartotojams. Jo skaičiavimo būdas. R6Bendras = A/B, kur A – bendras retų spaudinių ir rankraščių dokumentų išduoties skaičius per metus; B – bendras dokumentų skaičius retų spaudinių ir rankraščių fonde. – Dr. Manžuch, Zinaida, dr. Tautkevičienė, Gintarė, Adomavičius, Benas. Lietuvos valstybinės reikšmės ir apskričių viešųjų bibliotekų strategijų, kokybinių ir kiekybinių veiklos rodiklių tyrimo metodika: LIBITOP: Lietuvos bibliotekų tinklo optimizavimo galimybių studija. Vilnius, 2013, p. 18, 21–22. Prieiga per internetą - http://www.esparama.lt/es_parama_pletra/ failai/ESFproduktai/2013_strategiju_veiklos_rodikliu_metodika.pdf, žiūrėta 2016 04 02. 1

Sukaktis

MARCELIJUS MARTINAITIS: Balandžio 1-ąją sukako 80 metų, kai Raseinių rajone, Paserbenčio kaime, gimė žymus poetas, eseistas, nemirtingojo Kukučio kūrėjas Marcelijus Martinaitis. Ta proga poeto vardu pavadinta Raseinių viešoji biblioteka surengė respublikinę konferenciją „Marcelijus Martinaitis: pilietis ir kūrėjas epochų sankirtoje“, kurioje turėjome progą giliau pažinti įvairiapusę šviesaus atminimo poeto asmenybę, prisiliesti prie kertinių jo gyvenimo ir kūrybos atramų, pajusti laisvėjimo, Sąjūdžio dvasią ir suprasti tikrąjį M. Martinaičio vaidmenį to meto įvykių kontekste. Konferencijos dalyvius sveikino Raseinių rajono savivaldybės meras Algirdas Gricius, Lietuvos Respublikos Seimo nariai Gintautas Mikolaitis, Dalia Teišerskytė, Birutė Vėsaitė, Seimo narių Remigijaus Ačo, Edmundo Jonylos ir Dariaus Ulicko padėjėjos Jūratė Garliauskienė, Diana Kaupaitienė, Genovaitė Kveselienė ir kiti. Tarp garbingų svečių buvo ir poeto dukra Eglė su vyriausiuoju sūnumi Antanu ir jauniausiąja dukra Justina, taip pat brolis Algirdas.

Sigito Gudaičio nuotraukos

PILIETIS IR KŪRĖJAS EPOCHŲ SANKIRTOJE

Tėviškės vaizdinio svarba M. Martinaičio kūrybos įkvėpimo šaltinis neabejotinai buvo tėviškė – jos apylinkių grožis, žmonės, kaimo darbai ir papročiai, todėl konferencijoje pirmiausia buvo papasakota poeto gimtojo kaimo istorija. Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos vyriausiasis bibliotekininkas Jonas Brigys supažindino su Paserbenčio kūrimosi ir išnykimo aplinkybėmis. Dokumentuose vietovardis

pradėtas minėti antroje XIX a. pusėje, tačiau savarankiškas kaimo gyvenimas prasidėjo 1866 m., kai buvusiems Palendrių dvaro baudžiauninkams buvo padalyta skirtinė žemė. Paserbentys oficialiame dokumente pirmą kartą paminėtas 1883 m. – tais metais, patikslinus žemių valdas, nustatyta, kad Paserbenčiui atiteko 85 dešimtinės skirtinės žemės. Nuosavos žemės gavusių 22 Paserbenčio ūkininkų sąraše pirmasis nurodytas Martynas Martinaitis. Ilgainiui kaimo ūkiai smulkėjo, o jų pačių daugėjo. Pavyzdžiui, XIX a. viduryje M. Martinaičio gautas 19 dešimtinių ūkis 1935 m. jau buvo padalytas į tris ūkius. 1936 m. Paserbenčio kaimas išskirstytas vienkiemiais: 15 sodybų liko senose vietose, tarp jų ir visos trys Martinaičių sodybos. Penkiems ūkininkams teko keltis į naują vietą. Pagal paprotį gimtąją sodybą paveldėjus vyresniajam tėvo broliui, po vestuvių Marcelijaus tėvai apsigyveno mažoje iš molio nudrėbtoje trobelėje ant Serbentos kranto, kurioje ir gimė poetas. Marcelijaus Martinaičio 80-mečiui skirta konferencija surengta Raseinių kultūros centre

Iš asmeninio G. Martinaitienės archyvo

Iš asmeninio J. Tautkienės archyvo

pokario metų išgyvenimai. „Anksti išėjęs iš namų, poetas jų niekad neužmiršo, tik vis skausmingiau jautė, kad grįžti nebėra kur, kūryba įprasmino daugelio XX a. antrosios pusės išėjusiųjų jauseną“. M. Martinaitis tarsi rekonstravo senąją baltų pasaulėjautą, prigimtinę lietuvių kultūrą. Su tėviške susijusiuose eilėraščiuose poetas tarsi įrašė ir savo asmeninę istoriją, kuri neatskiriama nuo bendro žmogiškųjų patirčių lauko. Jo poezijoje gyvas pagrindinis senosios, prigimtinės lietuvių kultūros žodynas, svarbiausieji žodžiai: „tėviškė“, „akmuo“, „lieptas“, „namai“, „ugnis“, „durys“, „rugiai“, „takas“, „mirtis“, „saulė“, „langas“, „šulinys“, „kapas“, „širdis“, „molis“. Gretindama vienos kartos rašytojus – M. Martinaitį, Polimų pradinės mokyklos IV skyrius (M. Martinaitis trečioje eilėje pirmas iš kairės). 1949 m. J. Aputį ir R. Granauską – profesorė pabrėžia, kad būtent jie yra svarbieji lietuvių, Kaimo, deja, neaplenkė Antrojo pasaulinio karo o ypač žemaičių, prigimtinės kultūros liudininkai, kurie ugnis, o netrukus jo gyventojų laukė naujas išbandy- „XX a. pabaigoje įvykdė lyg kokią senosios lietuvių kultūmas – kolektyvizacija. 1949 m. rugsėjo 12 d. Palendrių ros reviziją, suėmė, tarsi į branduolį sutelkė agrarinės lieir Paserbenčio kaimų valstiečiai įsteigė kolūkį „Kalnu- tuvių kultūros modelius, žmonių tipus, kalbėjimo būdus, pys“. Anot M. Martinaičio, kolūkiai „vėl viską išjudino, intencijas ir intonacijas. Buvo vienas kitam dėmesingi, sumaišė, savo įprastose vietose neliko ne tik sodybų, bet atidūs, nujautė, kad tai, ką kiekvienas daro, yra svarbu, ir medžių, kelių, upelių, lyg iš kažkokių atliekų žmonės kad visi tai supranta, bet apie tai tarp savęs nekalba. Kam, ten statė namus, viską jaukė iš kitur atsibastę svieto ir jei ir taip, be kalbėjimo, aišku?“ Būdamas aktyvus Sąjūdžio veikėjas, vienas iš neprigamtos lygintojai. Beveik visi tie mano krašto žmonės 1 yra dvidešimtojo amžiaus padegėliai, naujakuriai“ . Dėl klausomos valstybės pirmųjų struktūrų kūrėjų, M. Marmelioracijos ir gyventojų migracijos Paserbenčio kaimas tinaitis įtemptai galvojo, kaip šaliai reikėtų pereiti į naują etapą, kitą gyvenimą. Jis siekė evoliucijos, juridiškai nustojo gyvuoti ramių permąstymų ir nuoseklaus perėjimo. 1983 m. gruodžio 28 d. Lietuvai ketinant stoti į Europos Sąjungą, Apie tėviškės motyvą M. Martinaitis sakė: „Bijau banaliausio, M. Mart inaičio kūryboje primityviausio mūsų „ėjimo į Europą“, konferencijoje kalbėjo artimėginimo prisitaikyti prie tenykščio kičo, mai jį pažinojusi akademimeno biznio. Manoma, kad mūsų literatūkė prof. habil. dr. Viktorija ros temos tokios specifinės, uždaros, kad Daujotytė. Anot profesorės, niekas nesupras. Tai, ką mes turime seno, „M. Martinaitis lietuvių sayra gilesnė praatmintis, kuri apima didelius vimonėje įtvirtino nebesanEuropos plotus. Mūsų Europa kartais yra čios, numelioruotos, paliktos, giliau negu tai, kas laikoma europietiškumu. išnykusios, prarastos, parAš jaučiu, kad etninė patirtis man suteikė duotos tėviškės amžinumą, galimybę gyventi senojoje Europoje, labai amžiną esatį“. Tėviškė jam didelėje ir vieningoje, bet jau užmirštoje. Ją buvo ne tik žemė, ji forsuprato Rable, Boccacio, Donelaitis... Atsmavo poeto pasaulėžiūrą ir kiruose, rodos, izoliuotuose dalykuose yra pasaulėvaizdį. Pabrėždama buvusio Europos bendrumo. Mes jaučiam ir unikalią M. Martinaičio prisuvokiam dalykus, kurių dar ieškos Europa gimties dovaną – atsiminti ir kurių ras lietuvių literatūros temose. Jų viską, ką reikia atsiminti, rastų ten ir dabar, jeigu mūsų raštus kas V. Daujotytė mano, kad poeto giliau skaitytų...“2. atmintį suintensyvino karo ir Prie baigiamo statyti namo Vanaginėje

Iš asmeninio G. Martinaitienės archyvo

Su anūkais Vanaginėje

Poeto vaidmuo Sąjūdžio ištakose Apie M. Martinaičio, kaip žmogaus, vaidmenį formuojantis Sąjūdžiui kalbėjo Vilniaus universiteto Tarp-

Iš asmeninio G. Martinaitienės arhcyvo

Ką byloja poeto dokumentai ir rankraščiai? Apie žmogaus gyvenimą ir veiklą daug pasako jo sukaupti dokumentai. M. Martinaičio palikimą, saugomą Lietuvių literatūros ir meno archyve, pristatė Dokumentų tvarkymo ir apskaitos skyriaus vedėja Rasa Vaškaitė. Poeto dokumentų fondą sudaro kūrybos ir biografiniai dokumentai, korespondencija bei dokumentai apie patį M. Martinaitį. Kūrybos dokumentų nėra daug, juos sudaro eilėraščiai, filmų scenarijai („Vakar ir visados“), straipsniai, recenzijos (daugiausia kitų autorių knygų), kalbų ir paskaitų tekstai, interviu, publikuoti Lietuvos ir užsienio spaudoje. Eilėraščių labai nedaug: vieni jų rašyti ranka, kiti – spausdinti mašinėle ir taisyti ranka, treti – iškirpti iš Lie- Įteikus 1998 m. Nacionalines kultūros ir meno premijas. M. Martinaitis sėdi ketvirtas iš dešinės tuvos ir užsienio spaudos. Iš korespondencijos minėtini paties M. Martinaičio laiškai, kurių labai nedaug. naudoto lapo kitoje pusėje, taigi buvo taupus, ekologiškas Vienas rašytas žmonai ir dukrai: „Nusipirkau siuvamą ir nesusireikšminęs. Yra rašęs didelio formato sąsiuvinyje, mašiną eilėraščiams rašyti“. Nemažai laiškų ir sveikinimų, bloknotuose.“ adresuotų poetui arba jiems kartu su žmona Gražina: JuoPagal rašyseną ir prirašyto puslapio netvarką galima zo Apučio, Laimono Noreikos, Lidijos Šimkutės-Pocienės spręsti, kad jis nebuvo vienas iš tų poetų, kurie kasdien atiš Australijos, Bernardo Brazdžionio, Vytauto Kazimiero sisėda prie rašomojo stalo ir pradeda kurti. „Daugiau būtų Jonyno, Kazio Bradūno ir kitų. Biografinius dokumentus ženklų, skatinančių manyti, kad eilėraštį jis užsirašydavo bet sudaro diplomai, padėkos, kūrybos vakarų programos, kada, bet kur, kai jis ateidavo. Yra paglamžytų, aplaistytų, afišos, įstaigų raštai, susirašinėjimo dokumentai (daugiausia katės pripėduotų lapų. Nėra datų. Kai kurie rankraščiai dėl straipsnių spausdinimo ir knygų leidimo) ir kvietimai į netiesiogiai paliudija, kad M. Martinaitis bus buvęs kūrybiįvairius renginius. Dokumentų apie M. Martinaitį skyrių nių antplūdžių poetas. Taip sakau, matęs jo lapų, kuriuose sudaro poeto kūrybos recenzijos ir Lietuvos bei užsienio spiečiasi iškart po keletą eilėraščių, vėliau išsipildžiusių arba spaudoje publikuoti straipsniai, kuriuose jis minimas. neišsipildžiusių. Lyg jie būtų autorių apsėdę visi tą pačią Apie M. Martinaičio rankraščius papasakojo literatūros akimirką, o gal iš kokio pasivaikščiojimo parsinešti. Tokiais kritikas Valentinas Sventickas. Anot jo, poetas eilėraščius atvejais eilėraščių pradmenys užrašyti viena kita eilute ar pirmiausia visada užsirašydavo ranka, taisydavo irgi vaizdo brūkšniu.“ ranka, todėl savo rankraščius juokaudamas vadindavo M. Martinaitis tekstą „dažnai keisdavo, tobulindavo, marankdarbiais. Ne visi yra išlikę, pats juos degindavo ži- tyt, praėjus kuriam laikui po užrašymo, perakėdavo jį kaip dinyje. Kai kas išliko tik dėl to, kad suskubdavo išgelbėti pats sau redaktorius“. Galutinė versija nuo pirmosios gerokai žmona Gražina. „M. Martinaitis paprastai rašydavo jau nutoldavo, tačiau, kad ir kaip keisdavosi tekstas, išlikdavo svarbiausi vaizdai, įvaizdžiai, ryškiausios eilutės – dažnai pirmoji. Teksto tobulinimas M. Martinaičiui dažniausiai būdavo jo trumpinimas – ryškindavo centrinę liniją, šalindamas net ir gražiausius atsišakojimus. Paskutiniaisiais metais poetas pradėjo vengti gražaus pakylėto kalbėjimo, eilėraštį paprastino, net ryškino šiurkštumus. Anot V. Sventicko, rankraščių analizė padeda suvokti poeto kūrybos kitimo kryptį: „Poetas užrašo pradžią, sklandžią, gražią, artimą jau atpažįstamai jo poetikai, o paskui tą sklandumą ir dailumą slopina, nori palikti kalbėjimo šerpetas, vaizdo ir žodžio gyvuonį“.

E. Sprauniūtės nuotr.

jie turėjo sušaukti į susirinkimą tuos savaimės visuomenės narius, kurie turėjo autoritetą visuomenėje ir buvo nesovietiniai. Čia ypač svarbus buvo M. Martinaičio vaidmuo, atliktas tarsi iš užkulisių: pasiėmęs uošvio užrašų knygutę su garbingų žmonių kontaktiniais telefonais A. Skučas, jo patariamas, kvietė išrinktuosius į susitikimą. Paradoksalu, kad paties poeto susirinkime nebuvo ir į iniciatyvinę grupę jis nepateko. Vis dėlto, A. Ramonaitės teigimu, „būdamas centriniu savaimės visuomenės žmogum, iš tikrųjų jis padėjo viską sumazgyti taip, kad išaugtų Sąjūdis. Jeigu nebūtų buvę tų mazgelių, tinklo, Sąjūdis ir nebūtų galėjęs atsirasti.“ Po pirmosios pranešimų sesijos pasisakiusi sąjūdininkė Angonita Rupšytė M. Martinaitį prisiminė kaip ypatingą pareigą jutusį žmogų: „Būtent pareigos jausmas vertė jį eiti, negalėjo būti nuošalyje, nes būtų išdavęs tai, apie ką kalbėjo poezijos posmuose“. M. Martinaitis, kaip ir daugelis rašytojų, kiekvieną antradienį ateidavo į Sąjūdžio būstinę, kalbėdavo nedaug, bet laikėsi principinės pozicijos – matė Lietuvą, tautą ir žmogų. Jis suprato, kad Lietuva turi būti ne tik laisva. Lietuvoje turi būti ir kultūra, tiesa, ir kažkas tą tiesą turi pasakyti. Jis norėjo būti šalia politikos, kad galėtų matyti ir pasakyti, jei kas būtų ne taip: „Aš pasakysiu savo eilėraščiais ir tuo, ką galiu padaryti“.

M. Martinaitis gimtuosiuose Kalnujuose 2006 m.

D. Sutkevičienės nuotr.

M. Martinaitis prisiminimuose Šviesaus atminimo M. Martinaitis paliko neišdildomą žymę jį pažinojusių žmonių gyvenimuose. Prisiminimais

A. Zmitros nuotr.

tautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė. Nors sovietmečiu visuomenė buvo lyg ir susigyvenusi su sovietiniu režimu, tačiau, šalia atviro disidentinio gyvenimo, egzistavo socialinė erdvė žmonių, tarsi ištrūkusių iš sistemos ir reiškusių neatvirą protestą. Jie burdavosi į uždaras santalkas, kuriose aiškiai ir tiesiogiai išreikšdavo kitokią, nesovietinę, poziciją. Sociologai atliko tyrimą, siekdami išsiaiškinti, kiek tokių santalkų buvo, kaip jos tarpusavyje siejosi ir kokiose erdvėse veikė. Jie rekonstravo spontaniškai iš apačios išaugusios, ne režimo skurtos savaimės visuomenės vaizdą. Paaiškėjo, kad kelis tūkstančius šios visuomenės narių tarpusavyje siejo atskiri asmenys – tarpininkai, priklausę skirtingoms grupėms. Tinklo centre atsidūrė M. Martinaitis – buvo pirmas Vilniaus santalkų tinkle ir šeštas Lietuvos mastu. Jis sujungė Vilniaus tinklus į visumą, faktiškai jo namuose ir gimė Sąjūdis. 1988 m. gegužės pabaigoje Estijoje įkurto Liaudies fronto narys Ivaras Raigas su kolega agitavo kurti tokį frontą ir Lietuvoje. Susitikime su savaimės visuomenės jaunimu nutarta organizuoti susirinkimą, kuriame būtų įkurtas Sąjūdis (jis įvyko birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje). Prie organizatorių prisidėjo ir M. Martinaičio žentas Artūras Skučas. Per savaitę

Interviu VU žurnalistikos studentei Ž. Juškytei namuose Vanaginėje. 2013 m.

„Poezijos pavasaris 2012“ Bernotuose (Maironio tėviškėje)

E. Sprauniūtės nuotraukos

apie jaunystės dienų dievaitį ir gerbiamą dėstytoją pasidalijo poetas, eseistas Rimvydas Stankevičius: „Aš augau ir į ankstyvąją paauglystę įžengiau kaip tik tuo laiku, kai savo kūrybinį pakilimą šventė, kunkuliavo visas Vytautas Kernagis, kai atsirado tokios jo dainos kaip „Severiutė“, „Poezijos pavasaris 2012“ „Rauda boružei“, kaip šiandien jau cituotosios „Vyšnios Suvalkijoj. [...] Mes „kabindavom“ paneles deklamuodami M. Martinaitį“. Sąjūdžio laikais jaunajai kartai M. Martinaitis buvo herojus ir nacionaline prasme, nes viską darė savomis rankomis. „Sąjūdis M. Martinaičio poezijoje prasidėjo kur kas anksčiau nei jis iš tiesų prasidėjo. [...] Mes jau buvom tie, kurie genetiškai supratom M. Martinaičio kalbėjimą, Kukučio kalbėjimas, visas tas kodas mums buvo aiškus, mes jau bendravom tokiu kodu, mums nereikėjo nieko šifruoti. Ir jeigu aš būčiau dirbęs saugume, būčiau areštavęs M. Martinaitį dvidešimt metų iki Sąjūdžio“, – juokavo R. Stankevičius. Kai sulaukęs aštuoniolikos stojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, R. Stankevičius dar nežinojo, kuo norėtų būti, jam pakako žinoti, kad ten dėsto prof. V. Daujotytė ir M. Martinaitis, – „Jie nuspręs, kas aš toks“. Jau nuo pirmo kurso lankėsi M. Martinaičio globojamoje „Literatų kalvėje“, kurioje vykdavo poezijos skaitymai, diskusijos. Su dėstytoju R. Stankevičius bendravo iki pat mirties, jis nepamiršdavo savo studentų net ir jiems baigus universitetą. Pranešėjas prisiminė, kad po universiteto, pradėjęs dirbti „Respublikoje“, sulaukė M. Martinaičio skambučio: „Rimvydai, tau ten ne vieta. Išeik iš žurnalistikos

A. Norkaus nuotraukos

apskritai, nes jinai tave suvalgys kaip poetą“. R. Stankevičius tuomet jo nepaklausė, tačiau vėliau, likus maždaug 3 metams iki M. Martinaičio mirties, jis vėl paskambino ir pasakė: „Rimvydai, aš atsiimu savo žodžius, tavęs žurnalistika nesuėdė, bet teoriškai aš vis tiek esu teisus – tu labiau išimtis nei taisyklė“. R. Stankevičius taip pat pasidžiaugė, kad jam teko garbė valgyti poeto keptos duonos. Iš sunykusios tėviškės parsivežęs gimtąjį namą ir pasistatęs jį Vanaginės kaime Vilniaus pakraštyje, poetas augindavo nediduką laukelį rugių. Iš jų kepdavo saujos dydžio bandutes ir duodavo svečiams paragauti. Užbaigdamas savuosius prisiminimus, R. Stankevičius perskaitė dar visai jauno poeto straipsnelį, 1960 m. parašytą mirus Vincui Mykolaičiui-Putinui. Tai žodžiai, kuriuos jis norėtų pasakyti apie patį M. Martinaitį: „Gali purtyti medį arba šaukti, išbėgęs į laukus, – nieko neprišauksi ir nepakeisi to paskutinio būties sprendimo, tokio neteisingo ir nepaneigiamo. Kartais atrodydavo: užtenka vien to, kad šiame žvangančiame geležies amžiuje gyvena Putinas, kaip kokia siela, viską sudvasinanti, įprasminanti žmogaus žygį į tobulesnį, pilnesnį ir prasmingesnį gyvenimą, kovojanti už

M. Martinaičio vardo suteikimo Raseinių viešajai bibliotekai renginys. 2014 m.

M. Martinaičio memorialinis kambarys bibliotekoje. 2014 m.

kiekvieną būties valandą. Galingas ir bejėgis [...], mirtingas ir amžinas [...], liūdnas ir kupinas gyvenimo džiaugsmo – jis buvo asmenybė, kuri į mūsų literatūrą atnešė aukštus etninius idealus, didelę kultūrą, sielos patyrimą, tokį reikšmingą mums, ieškantiems pastovių vertybių. Šiandien dar sunku suvokti, ką mums reiškia šis neišvengiamas netekimas. Tokia asmenybė daugiau niekur ir niekada nepasikartos, kaip nepasikartoja kalnai [...].“3 M. Martinaičio kraštietis ir bičiulis profesorius Česlovas Kalenda pasidalijo prisiminimais iš judviejų studijų laikų. Abu lankydavo profesoriaus Donato Saukos poezijos seminarą. Viename iš jų aptarinėjo tuo metu pasirodžiusį pirmąjį M. Martinaičio poezijos rinkinį. D. Sauka jame pasigedo eilėraščių apie meilę. Jų tikrai būta, bet į pirmąjį rinkinį nepateko. Č. Kalendos manymu, taip atsitiko todėl, kad „jie niekuo neišsiskyrė iš kitų poetų parašytų kalbamos tematikos kūrinių, šiems eilėraščiams trūko tam tikro naujumo, originalumo, kitaip tariant – Martinaitiškojo savitumo bei išskirtinumo“. Prie intymiosios lyrikos M. Martinaitis ėjo pamažu, tarsi žvelgdamas iš šalies, kaupdamas žmogiškąją ir literatūrinę patirtį. Pradiniu kūrybos periodu poetas dar ieškojo savojo kelio, bandė prisijaukinti sudėtingą meilės temą, todėl jo pirmieji kūrinėliai šia tema nebuvo saviti ir brandūs. Jis buvo labai reiklus sau ir atsakingai žiūrėjo į skelbiamų tekstų kokybę. Vis dėlto, Č. Kalendos manymu, D. Saukos pastaba buvo susijusi ir su kitomis aplinkybėmis. Tuo metu visa poezija buvo labai politizuota, to, žinoma, neišvengė ir M. Martinaitis, nes kitaip jo rinkinys nebūtų išleistas. Matyt, potekstėje profesorius norėjo pakreipti poeto kūrybą kita linkme – į universalius bendražmogiškuosius meninės kūrybos motyvus. Pranešėjų prisiminimus papildė kitų kalbėjusiųjų mintys. Visuomenės veikėjo dr. Romo Pakalnio atmintyje išliko M. Martinaičio noras gyventi iš tėviškės parsivežtuose namuose, nes nenorėjo būti tarp svetimų sienų. Jis taip pat prisiminė laikus, kai poetas vadovavo Nacionalinių premijų skyrimo komitetui, Lietuvos radijo ir televizijos tarybai – tuo metu, nors ir po ilgų diskusijų, visuomet pavykdavo taikiai rasti gerus sprendimus. M. Martinaičio kūrybinė savastis Antroji konferencijos dalis daugiausia buvo skirta jubiliato kūrybai. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybės studentė Žiedūnė Juškytė skaitė pranešimą apie ankstyvąją poeto publicistiką. Po išklausytų R. Stankevičiaus prisiminimų buvo netikėta išgirsti, kad knygoje „Tarybų Lietuvos rašytojai“ (1977) M. Martinaitis rašė, jog laisvas laikas jį suėstų, jeigu neužsiimtų žurnalistika. Pirmieji M. Martinaičio tekstai 1957–1959 m. buvo spausdinami Raseinių rajoniniame laikraštyje „Stalinietis“ (dabar – „Naujas rytas“). Per trejus metus jų buvo maždaug

šešiasdešimt. Pagrindinės temos – žemės ūkio ir kultūros. M. Martinaitis gvildeno ir socialines problemas, tokias kaip girtuoklystė, smurtas šeimoje: „Svyruodamas „vyras“ artėjo prie motinos, sugniaužtom rankom pasiruošęs sutrinti ją į dulkes“. Nelietė politinių temų. Dažniausiai tekstus pradėdavo gamtos, aplinkos aprašymu, detalių išryškinimu, ir tik tada pateikdavo pagrindinę informaciją. Rašydamas rimtomis temomis, nevengė ironijos. M. Martinaitis kėlė probleminius klausimus (jie atsispindėdavo ir tekstų antraštėse, pavyzdžiui: „Kodėl karvės neduoda pieno“), nevengdavo pateikti savo nuomonės ir vertinimo. Anot Č. Kalendos, taip rašytojas parodė, kas yra tikroji publicistika, ir buvo jos pradininkas Raseinių rajone. Literatūrinę poeto kūrybą, joje dominuojančius motyvus ir poetinę pasaulėjautą pristatė trys pranešėjos. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Gintarė Bernotienė skaitė pranešimą apie „baimės skaudulio kalbėjimą“ M. Martinaičio kūryboje, ypač vėlyvuosiuose tekstuose. Remdamasi eilėraščių knyga „K. B. įtariamas“ (2004) ir vėlesniu rinkiniu „Nenoriu nieko neveikti“ (2014), G. Bernotienė atkreipė dėmesį, kad tardymo, buvimo sekamu jausena išsitęsia už istoriškai konkretaus laiko ir virsta nuolat išgyvenamu turiniu. „Iš naujo skaičiau vėlyvąją M. Martinaičio poeziją ir nustebau, kaip ji persmelkta militarinės leksikos: revolverių, kirvių, plaktukų, kurie ryškina karo, konfrontacijos įtampą. Keista buvo suvokti, kad po pusšimčio metų karo pėdsakai, įkalčių, kaltės, to, kad esi sekamas, jutimas neapleido rašytojo vaizduotės.“ Rinkiniuose „K. B. įtariamas“, „Nenoriu nieko neveikti“ atstumas tarp kūrinio ir gyvenimo tampa minimalus. Nors M. Martinaitis stengėsi kurti nuo jo asmens atitolintą tekstą, akcentuoti atstumą, kuris atsiranda ir dėl laiko, ir dėl kintančios autoriaus, kaip asmens, savivokos, postmoderniai išsivadavęs nuo savęs kaip asmens, jis vis dėlto liudija savo gyvenimą, „meno būdu praskleisdamas sukauptas istorijos patirtis“. To paties Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skyriaus doktorantė Akvilė Rėklaitytė aptarė poetinę M. Martinaičio pasaulėjautą ir jo poezijoje dominuojantį gailesčio motyvą. Anot pranešėjos, jo poezijos stilių galima nusakyti remiantis skirtingais tautosakos žanrais ir meniniais vaizdavimo būdais. Kukučio baladžių stilistinis tonas dažnai yra smagus, žaidybiškas, paradoksiškas, tačiau intelekto tonai, kaip ir visos kitos M. Martinaičio poezijos, yra lyriški ir graudūs. Todėl galima kalbėti apie gailestį kaip apie tam tikrą jo poezijos intelekto normą – poetinę pasaulėjautą, peržengiančią estetikos ribas. Pirmiausia dėmesys telkiasi ties ryškiais M. Martinaičio sukurtais kvazitautosakiniais personažais, kurių visi yra pažymėti kokio nors silpnumo arba bejėgiškumo. Jų vertybinis skaidrumas – jautrumas, gailestis, egzistencinis kuklumas. Kita vertus, liūdesys ir gro-

Sigito Gudaičio nuotraukos Tarp konferencijos dalyvių – poeto artimieji (pirmoje eilėje iš kairės): brolis Algirdas, anūkas Antanas ir dukra Eglė

Pranešimą skaito Raseinių Marcelijaus Martinaičio VB vyr. bibliotekininkas J. Brigys. Sėdi moderatoriai literatūros kritikas V. Sventickas ir VB direktorė D. Sutkevičienė

Poetas, eseistas R. Stankevičius

Prof. dr. A. Ramonaitė

žis, silpnumas ir gražumas visada yra greta. Gailestį, anot A. Rėklaitytės, ryškiausiai liudija solidarumas. M. Martinaičio poetiniame pasaulėvaizdyje gyvybės formos nerikiuojamos hierarchiškai, vienodai gerbiama ir skruzdės, ir žmogaus gyvybė. „Gailestis yra žvelgimo į pasaulį būdas, kai aprėpiama visuma, ir tai įmanoma padaryti tik iš tam tikros distancijos ir distancinio nusiteikimo, atstumo, kuris, M. Martinaičiui buvo labai svarbus ir socialinėje kultūrinėje plotmėje, lėmė jo socialinę elgseną, buvimą atokiai, nesiveržimą į pirmąsias gretas“, – apibendrino A. Rėklaitytė. Paskutinįjį pranešimą skaičiusi literatūrologė Kristina Poderytė-Bačiulienė kalbėjo apie poeto misiją. Mitologinėje tradicijoje poetas, dainius suvokiamas kaip personifikuotas aiškiaregystės įvaizdis – jis yra pranašas, žynys. Jis ne tik kūrėjas, bet ir mediatorius tarp žmogaus ir paslaptingų egzistencijos jėgų. „Tačiau kūryba šiek tiek atriboja ir suteikia vienišystės. Poezija suteikia aukos galią, galią pasiaukoti.“ Poetas iš savo sielos gelmių, kuriose tvyro chaosas, suformuoja vidujai regimą pasaulį, o chaosas tampa harmoninga poetine forma – eilėraščiu. Kitas mediatorius yra skaitytojas, gebantis pakartoti išgyventą poeto būseną ir suvokti daugiau, nei pasakyta žodžiais. Anot K. Poderytės-Bačiulienės,

M. Martinaitis „prilygina poetą žmogui, sergančiam mirtina liga, ir teigia, kad tokiam subjektui padėti neįmanoma, nes neįmanoma už jį nugyventi gyvenimo“. Potekstėje juntama, kad talento pašaukimas yra nulemtas, tikras poetas turi Dievo dovaną. Pranešimus, prisiminimus ir sveikinimus paįvairino vaizdo įrašas, kuriame M. Martinaitis skaitė studijų metais parašytą eilėraštį „Tau ačiū, Tėvyne, už kalbą“, taip pat jo vyriausiojo anūko, animatoriaus Antano Skučo filmukas „Vaikystės dienoraštis“, sukurtas eilėraščio „Boružės rauda“ motyvais. Renginį iškilmingai užbaigė solistės Laimos Česlauskaitės pasirodymas akomponuojant Loretai Baub linskienei. Jos atliktas M. Martinaičio tekstais sukurtas dainas komentavo jų autorius, poeto brolis kompozitorius Algirdas Martinaitis. Žydrė Vėtienė Martinaitis M. Mes gyvenome: biografiniai užrašai. Vilnius, 2014, p. 100. Martinaitis M. Kirvarpos sindromas: [pokalbis / kalbėjosi] L. Jakimavičius // Metai. 1991, nr. 12, p. 104. 3 Martinaitis M. Paskutinę būties valandą // Literatūra ir menas. 1967, birž. 10, p. 3.

1 2

Gerosios patirtys

VIEŠOJI BIBLIOTEKA – Neformaliojo ugdymo partnerė Jurgita Bartkevičiūtė Kauno rajono VB Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja

Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka vykdo daug inovatyvių veiklų, skirtų tiek vaikams, jaunimui, tiek vyresniems lankytojams. Yra sukurta gera materialinė bazė, suteikianti daugiau galimybių organizuoti įvairią edukacinę, kultūrinę ir informacinę veiklą. Bendradarbiaudama su bendrojo lavinimo mokyk lomis, biblioteka pradėjo teikti kokybiškas integruoto formaliojo ir neformaliojo ugdymo paslaugas. Norėdama išsiaiškinti, kokių paslaugų, veiklos ir priemonių trūksta bendruomenei, ypač besimokančiam jaunimui, viešoji biblioteka kartu su Kauno rajono Garliavos Jonučių gimnazija ir progimnazija atliko bendruomenės poreikių tyrimą, atskleidusį, kad rajone trūksta kokybiško ir inovatyvaus moksleivių formaliojo ir neformaliojo ugdymo.

Bibliotekų ir mokyklų bendradarbiavimas Įgyvendindama projektą „Moksleivių bendrųjų kompetencijų ugdymas Kauno rajono bibliotekose ir mokyklose panaudojant informacines technologijas“, biblioteka įsigijo 15 robotikos komplektų, 16 planšetinių kompiuterių, 8 programos „First Lego League“ (FLL) užduočių laukus. Tai suteikė galimybę teikti aukšto lygio inovatyvias paslaugas, susijusias su „Lego robotika“ programavimu, vaizdo ir garso technologijomis, planšetiniais kompiuteriais. Pagrindinis bibliotekos teikiamų paslaugų tikslas – ugdyti Kauno rajono moksleivių kūrybines ir technologines kompetencijas, skatinti jų iniciatyvumą, taikant IT priemones ir sudarant sąlygas kokybiškam integruotam formaliajam ir neformaliajam ugdymui. Mokyklų ir bibliotekų specialistai buvo pamokyti dirbti mokymų tarpininkais, ir keturiolika bibliotekininkų bei devyniolika mokytojų pradėjo numatytas ugdomąsias veiklas. Bibliotekoje mokymai organizuojami pagal „Inovatyvaus moksleivių papildomo ugdymo tinklo“ (INPUT) asociacijos parengtas ir Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus patvirtintas keturias neformaliojo vaikų švietimo programas: „Lego robotikos“ (atskirai pradedantiesiems ir pažengusiesiems), „Vaizdo ir garso technologijų“ ir „Darbo su planšetiniais kompiuteriais“. Pagal šias keturias mokymosi programas formalusis ugdymas organizuojamas mokyklose, neforma-

lusis – bibliotekose. Mokymus išklausę bibliotekininkai ir mokytojai padeda moksleiviams dirbti su naujosiomis informacinėmis technologijomis. Turima IT įranga yra mobili, todėl dieną mokytojai ja gali naudotis mokyklose informatikos, fizikos, matematikos pamokose, o vėliau įranga pervežama į biblioteką, kurioje su vaikais dirba bibliotekininkai. Kartais bibliotekos organizuotoje neformaliojo ugdymo veikloje dalyvauja ir mokytojai, o kartais – dėstytojai-savanoriai. Neformalusis ugdymas bibliotekose Bibliotekoje vykstančiuose „Lego robotikos“ mokymuose Garliavos Jonučių progimnazijos moksleiviai, konstruodami ir programuodami „LEGO Mindstorm“ NXT ir EV3 robotų modelius, ugdo modeliavimo, konstravimo ir programavimo įgūdžius, kuriuos sėkmingai pritaiko ir pamokose. „Vaizdo ir garso technologijų“ ir „Darbo su planšetiniais kompiuteriais“ mokymuose moksleiviai įgyja vaizdo kūrimo ir redagavimo žinių bei įgūdžių. Pagal šią programą, naudodamiesi planšetiniais kompiuteriais, informacinių technologijų įgūdžius tobulina ir Kauno rajono Garliavos Vaikų dienos centro grupės moksleiviai. Jie susipažįsta su vaizdo kūrimo ir filmavimo principais, išmoksta išryškinti pagrindinę idėją, rašyti scenarijų, kurti kadruotę, sužino apie trumpametražių trimatės animacijos filmų gamybos procesus. Ši programa yra integruota ir į formalųjį ugdymą – pagal ją mokomasi dailės, dizaino ir muzikos pamokose. Inovatyvios veiklos organizuojamos ne tik viešojoje bibliotekoje, bet ir šešiuose padaliniuose / filialuose (Ežerėlio, Ringaudų, Zapyškio, Piliuonos, Domeikavos ir Lapių). Trys padaliniai yra įsikūrę mokyklos patalpose, todėl mokyklos bendruomenė gali glaudžiai bendradarbiauti su biblioteka. Nauda dalyviams ir bibliotekai 2015 m. bibliotekose surengtuose 141 mokymuose dalyvavo 1373 mokiniai. Padaugėjo naujų lankytojų (20 proc.), kurie anksčiau neidavo į bibliotekas. Galima teigti, kad nesilankiusieji, dalyvaudami robotikos mokymuose, atrado biblioteką ir jos teikiamas paslaugas. Įdomi, įtraukianti nauja veikla sudaro sąlygas moks-

leiviams kūrybiškai leisti laiką po pamokų ir atlieka prevencinę funkciją. Tėvai taip pat džiaugiasi naujomis paslaugomis ir sudarytomis sąlygomis vaikams ugdyti gebėjimus. Sukurtos inovatyvios paslaugos padidino bibliotekų patrauklumą ir pagerino įvaizdį. Šios naujos veiklos pirmą kartą suvienijo bibliotekas ir mokyklas, siekiančias gerinti ugdymo kokybę ir plėtoti formalųjį bei neformalųjį ugdymą, naudojant naująsias informacines technologijas. Atsirado daugiau paskatų moksleiviams, ypač socialinės atskirties rizikos grupių vaikams, leisti laiką bibliotekose. Taip pat bibliotekose padaugėjo ekskursijų – dažniau lankosi mokytojai su mokiniais, iš kitų rajono mokyklų atvyksta atstovai, norintys dalyvauti neformaliojo ugdymo veikloje ir pamatyti, kaip vyksta „Lego robotikos“ mokymai. Visame regione išaugo mokyklų susidomėjimas „Lego robotikos“ galimybėmis ir šios programos pritaikymu organizuojant formalųjį ugdymą. Bendri laimėjimai Entuziazmo nestokojantys moksleiviai jau spėjo išbandyti savo jėgas regioninėse „FIRST LEGO League“ (FLL) robotikos varžybose, nagrinėjo jų užduotis, mokėsi programuoti robotą, kad jis kuo tiksliau ir per trumpiausią laiką įvykdytų varžybose numatytas užduotis. Nuotaikingose ir iššūkių kupinose varžybose dalyvavę moksleiviai įgijo patirties ir parodė savo gebėjimus. Šiuolaikiniai vaikai labai greitai išmoksta konstruoti ir programuoti, kartu kurdami robotus jie įgyja naudingų žinių ir tobulina komandinio darbo įgūdžius. Galbūt kai kurie iš jų savo ateitį susies su programavimu ir sėk mingai dirbs kolektyve, konstruktyviai bendradarbiaus, dalysis naujausia informacija. Kauno rajono Garliavos Jonučių gimnazija ir progimnazija organizavo Lietuvos iniciatyvių mokyklų klubo konferenciją „Gabių ir talentingų vaikų atpažinimas ir ugdymas“, skirtą Lietuvos iniciatyvių mokyklų klubo (LIMK) 20-mečiui. Viešoji biblioteka buvo pristatyta kaip partnerė ir sėkmingo veiklos organizavimo pavyzdys – patrauklios erdvės ir atnaujinta infrastruktūra, kompetentingi darbuotojai, gebantys organizuoti „Lego robotikos“ mokymus, mokantys dirbti su naujausiomis vaizdo apdorojimo programomis ir skatinantys domėtis informacinėmis technologijomis. Džiugina glaudus mokyklos ir bibliotekos bendradarbiavimas, moksleivių aktyvumas ir susidomėjimas naujomis paslaugomis, taip pat kompetentingų bibliotekininkų ir savanorių įsitraukimas. Projektą „Moksleivių bendrųjų kompetencijų ugdymas Kauno rajono bibliotekose ir mokyklose panaudojant informacines technologijas“ iš dalies remia „Bibliotekos pažangai 2“.

„Lego robotikos“ mokymai

Projekto partneriai – Kauno rajono Švietimo centras, asociacija „INPUT“, pagrindiniai partneriai – Kauno rajono Garliavos Jonučių progimnazija ir gimnazija. Pasiekti rezultatai ir sėkmingai įgyvendinami užsibrėžti tikslai paskatino rengti naują projektą, kuris padėtų įtvirtinti ir tęsti šias veiklas ne tik Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, bet ir atokesniuose padaliniuose.

Žinios iš Lietuvos bibliotekų

Improvizuotas pokalbis-veiksmas „Menas + gyvenimas + pokštas = FLUXUS?“. Balandžio 18 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko renginys „Menas + gyvenimas + pokštas = FLUXUS?“, kuriame matematiškai ir mediciniškai buvo įrodyta, kad „Fluxus“ dvasia vis dar gyva. Nacionalinės bibliotekos ir Jono Meko vizualiųjų menų centro organizuotame renginyje dalyvavo kompozitorius, „Fluxus“ menininkas, Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius Gintaras Sodeika, Klaipėdos avangardinio meno lyderis, performansų atlikėjas, aktorius Benas Šarka ir menotyrininkas, Nacionalinės bibliotekos darbuotojas dr. Kęstutis Šapoka.

Renginio vedėjai (iš kairės): K. Šapoka, G. Sodeika, B. Šarka

Renginys varijavo nuo griežtesnio aka deminio iki laisvo muzikinio-performatyvaus formatų. K. Šapoka glaustai pristatė klasikinio „Fluxus“ atsiradimo aplinkybes XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, pagrindinius šio judėjimo bruožus, taip pat trumpai apibūdino „Fluxus“ idėjų poveikį Lietuvos menininkams XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Po pristatomosios dalies renginys pasuko laisvesne vaga – pagerbiant „Fluxus“, Jurgį Mačiūną ir vieno jo pradininkų Johno Cage’o atminimą, buvo atliktas šio kompozitoriaus kūrinys „4.33“. Vėliau G. Sodeika pasidalijo prisiminimais apie 1988–1990 metų kūrybingo jaunimo nuotaikas, norą kažką keisti, pasakojo apie rengtus Anykščių hepeningų festivalius, komentavo rodomą filmuotą archyvinę medžiagą. Paskutinė renginio dalis priklausė menininkui-šamanui B. Šarkai, kuris papasakojo apie kiškio simboliką mitologijoje, remdamasis įvairių tautų tūkstantmečių patirtimi − apie gydomąsias valgomojo molio savybes ir pademonstravo keletą savadarbių muzikinių instrumentų, kuriais

ne tik išgaunami įvairūs magiški garsai, bet galima „diagnozuoti“ įvairius kūno (širdies, šlapimo pūslės ir pan.), sielos negalavimus, taip pat juos sėkmingai gydyti. B. Šarkai atliekant šamaniškus muzikinius kūrinius, daugelis renginio svečių išbandė gydomąsias molio savybes ir įsikrovė gydomosios energijos. Baigiantis renginiui, visiems ir visoms tapo akivaizdu, kad „Fluxus“ dvasia gyvuoja. Renginio metu veikė knygų apie „Fluxus“ iš Nacionalinės bibliotekos fondų paroda. Nacionalinė biblioteka vėl atvėrė dokumentinį kultūros paveldą akliesiems ir silpnaregiams. Nacionalinė Martyno Mažvydo ir Lietuvos aklųjų bibliotekos, įgyvendindamos projektą „Kultūros paveldo atvėrimas akliesiems ir silpnaregiams“, 2016 m. antrą kartą pakvietė sutrikusio regėjimo žmones į specialiai jiems pritaikytas edukacines ekskursijas Nacionalinėje bibliotekoje ir atvėrė šiai visuomenės grupei čia saugomą dokumentinį kultūros paveldą. Edukacines ekskursijas veda Nacionalinės bibliotekos senųjų knygų bei dokumentų restauravimo ir konservavimo specialistai. Edukacinių veiklos rūšių programa, skirta akliesiems ir silpnaregiams pažinti dokumentinį kultūros paveldą, yra unikali. Pernai Lietuvoje ji buvo įgyvendinta pirmą kartą. Programos išskirtinumą lėmė sudaryta galimybė akliesiems ir silpnaregiams edukacinių ekskursijų metu pažinti kultūros paveldą jį liečiant. Dalyviai susipažino su popieriaus gamybos procesu ir patys jį gamino, lytėjimu pažino įvairių struktūrų popierių, pergamentą, papirusą, knygų dydžius, leidinių formatus (nuo folianto iki miniatiūros), puošybą, įrišimus, medžiagas. Liesdami XIX–XX a. pradžios senųjų leidinių kopijas, projekto dalyviai keliavo po paslaptingą knygų pasaulį.

Pažintis su senosios raštijos dokumentais

2015 m. buvo suorganizuota 10 edukacinių renginių, juose dalyvavo 80 žmonių (iš jų 65 – aklieji ir silpnaregiai) iš Vilniaus ir Panevėžio regionų, į ekskursijas buvo pakviesti ir vaikai bei paaugliai – Lietuvos

aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro moksleiviai. Įgyvendinant projektą, sukurtas trumpametražis dokumentinis filmas, atskleidžiantis edukacinių renginių dalyvių susidomėjimą dokumentiniu kultūros paveldu. Projekto aktualumą rodo didelis tikslinės grupės įsitraukimas į renginius. Šiųmečių renginių dalyviai – Vilniaus, Šiaulių, Kauno regionuose gyvenantys aklieji ir silpnaregiai. Projekte taip pat dalyvauja vaikai ir paaugliai – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro ir Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro moksleiviai. Planuojama, kad šiemet, kaip ir pernai, edukacinėse ekskursijose apsilankys daugiau nei pusė šimto regos sutrikimų turinčių asmenų. Edukacinės ekskursijos 2015 ir 2016 m. buvo organizuojamos pagal Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuojamą projektą „Kultūros paveldo atvėrimas akliesiems ir silpnaregiams“. LNB informacija Apskričių viešosios bibliotekos Panevėžys Visais laikais aktualios tolerancijos idėjos. Šiemet sueina 155-eri metai, kai gimė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, rašytoja, publicistė, filantropė, šviesuolė, visuomenės ir politikos veikėja. Panevėžio apskrities viešoji biblioteka surengė konferenciją „Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tolerancijos idėjų sklaida XXI amžiuje“, kurią rėmė Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba. Šių metų konferencija telkė aktualizuoti artimą šiai šviesuolei tolerancijos idėją, jos puoselėtas meilės, pasiaukojimo vertybes ir indėlį kuriant Lietuvos valstybę. Konferencijos lektoriai: istorikas, ha bil. humanit. m. dr. prof. Egidijus Aleksandravičius, portalo „B ernardinai.lt“ vyriausias redaktorius, publicistas, 2014 metų Tolerancijos žmogus Donatas Puslys, buvusi Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovė Dovilė Šakalienė, Kauno techn ologijos universiteto dėstytoja dr. Jūratė Baltušnikienė, G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė, bibliotekininkė Albina Saladūnaitė. Pranešimuose įvairiapusiai nagrinėta tolerancijos tema, jos sąsajos su G. Petkevičaitės-Bitės veikla ir šios temos aktualumas šiandien. Konferenciją atidarė bibliotekos direktorė Rima Maselytė, dalyvius sveikino Seimo narys Povilas Urbšys, kultūros viceministras dr. Romas Jarockis, Panevėžio mero sveikinimą perdavė jo padėjėjas Petras Luomanas.

Pristatytos knygos autorė D. Opolskaitė

L. ir S. Didžiulių VB Vaikų literatūros skyriuje į susitikimą su knygos autore D. Opolskaite susirinkę mokiniai vos tilpo į Katinų svetainę. Dalyvavo šio susitikimo iniciatorė, Rubikių filialo bibliotekininkė Genovaitė Šarskuvienė su jaunaisiais knygų bičiuliais, Antano Baranausko pagrindinės mokyklos septintų ir aštuntų klasių mokiniai su lietuvių kalbos ir literatūros mokytojomis Dangira Nefienė ir Birutė Čielienė, būrelį savo auklėtinių į susitikimą atlydėjo Vaikų ir jaunimo užimtumo centro socialinė pedagogė Julija Mirzojeva. Vaikų literatūros skyriaus bibliotekininkė Rimvydė Urbonienė pasveikino visus su prasidėjusiais Bibliotekų metais, pasidžiaugė, kad 2016-aisiais turėtų įsižiebti daugiau pagarbos žiburėlių ir dėmesio rašytojui, knygai, bibliotekai, skaitytojui. Vilkaviškio rajone gimusi, augusi ir šiuo metu Pilviškių gimnazijoje vaikus lietuvių kalbos mokanti rašytoja Daina Opolskaitė prabilo gražia literatūrine gimtąja kalba. To pasiekti jai padėjo meilė ir didžiulis dėmesys knygoms, kurias skaitė net po keletą kartų. Ją žavėjo J. Baltušio „Parduotos vasaros“, rašytojai A. Vaičiulaitis, J. Aputis, H. Radauskas, Š. Brontė, J. Melnikas, M. Cunningamas. Rašytoja su pagarba kalbėjo apie paaug lystės amžiaus tarpsnio vaikus, jų ieškojimų

Ignalina Rašėme diktantą apie Ignaliną. Rrajono savivaldybės viešoji biblioteka vasario 18 d. ignaliniečius pakvietė dalyvauti miesto 150-mečiui ir Tarptautinės gimtosios kalbos dienai skirtoje akcijoje „Rašome diktantą apie Ignaliną“. Į bibliotekos skaityklos salę susirinko daugiau nei 40 žmonių – bibliotekos bičiulių, skaitytojų, savivaldybės ir kitų įstaigų atstovų. Malonu buvo matyti daug jaunų žmonių. Bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė priminė, kad šia prasminga akcija pradedamas jubiliejinių renginių ciklas ir susirinkusiuosius kvietė didžiuotis Ignalinos kraštu, savimi, lietuvių kalbos gražumu. Diktanto rašyti atėjęs mero pavaduotojas Gintautas Kindurys dėkojo ignaliniečiams už pilietiškumą ir pagarbą kalbai, o bibliotekai – už šią gražią idėją. Daina apie miestą visus pasveikino Ignalinos muzikos mokyklos kolektyvas. Linos Jakubsevičienės nuotr.

Pranešimus ir diskusijas apibendrino konferenciją moderavęs prof. dr. E. Aleksandravičius ir pagalbininkė Greta Rankutė. Pasak profesoriaus, šiais laikais tarp mūsų principų ir to, kaip gyvename, yra didelė properša. Tiek G. Petkevičaitės-Bitės, tiek šiais laikais yra svarbu išsiaiškinti, kaip gyventi tarp kitaip galvojančių, kaip bendrauti su kitokiais žmonėmis, kaip ginti savo įsitikinimus gerbiant kito nuomonę. Publicistas D. Puslys pabrėžė, kad tolerancija nėra pasyvumas, tai kaip tik veikimas ir buvimas ten, kur esi reikalingas. Žmogaus teisių ekspertė D. Šakalienė kalbėjo, kad geriau yra priimti faktą, jog kiekvienas mūsų turime skirtingą savastį, požiūrį, gebėjimus ir savybes, nei mėginti kontroliuoti naudojant neapykantą ir nepakantumą kaip spaudimo įrankį. Neapykanta alina, o pagarba suteikia vidinės ramybės ir įtvirtina pagarbą sau. Dr. J. Baltušnikienė pristatė grįžusiųjų iš įkalinimo įstaigų integravimosi problemą, grįstą tyrimais. Pasak lektorės, jie jaučia atskirtį, visuomenė buvusių nuteistųjų nepriima, o juk socialinę atskirtį patiriančiai mažumai integruotis, atsiverti turėtų padėti dauguma. Pasak pranešėjos A. Saladūnaitės, lektorių nagrinėta tolerancijos tema visomis prasmėmis buvo artima G. PetkevičaiteiBitei, ji gyvenime vadovavosi priesaku: „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Meilė nutrina ribas tarp atstumtojo, kitaip mąstančiojo. Šių metų konferencija buvo išskirtinė – surengtas ir komandinis žaidimas jaunimui. Jo turinys buvo susietas su tolerancijos idėja ir jos puoselėtoja G. Petkevičaite-Bite. Klausimų–atsakymų žaidime susikovė šešios moksleivių komandos, buvo pasitelktos naujausios technologijos: išmanieji telefonai, planšetiniai kompiuteriai, vaizdo ir garso aparatūra, taip pat buvo sudaryta galimybė ieškoti duomenų bazėse. Dalyvaudami protų mūšyje moksleiviai daugiau sužinojo apie G. Petkevičaitės-Bitės kūrybą, veiklą, indėlį kuriant Lietuvos valstybę, propaguojant meilės ir pasiaukojimo artimui idėjas. Vilija Stokienė

Violetos Matelienės nuotr.

Virginijaus Benašo nuotr. Konferencijos lektoriai, moderatoriai ir svečiai

ir atradimų metą, kur tiek prieštaravimų, maištavimo, nepritarimo, neigimo, užsidarymo. „Rašydama šią knygą jaučiau kūrybinį procesą, regis, lyg kas diktuotų... Neturiu bendravimo su vaikų namų auklėtiniais patirties – norėjau parodyti, kad žmonių santykiai – sudėtingas dalykas. Ši knyga man pačiai netikėta – švystelėjo kaip meteoras“, – pasakojo autorė. Vėliau bibliotekininkės skatino mokinius balsuoti už šią knygą, pretenduojančią tapti Metų knyga paaugliams, o D. Opolskaitė kvietė perskaityti ir kitas paauglių kategorijos knygas, kad būtų galima susidaryti savo nuomonę ir palyginti. Rubikių filialo bibliotekininkė G. Šarskuvienė ir Vaikų literatūros skyriaus vedėja Ramunė Bražiūnienė padėkojo už nuoširdų susitikimą, sulaukusį didelio paaugliško amžiaus anykštėnų susidomėjimo. Romualda Bražėnienė

Savivaldybių viešosios bibliotekos Anykščiai „Eksperimentas gyventi“. Taip pavadinta Dainos Opolskaitės knyga, išleista leidyklos „Alma littera“, buvo pristatyta rajono Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių bibliotekoje. Ši knyga – 2014 m. skelbto pirmojo Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laimėtoja. „Eksperimentas gyventi“ – drąsus kūrinys, atveriantis akis ir parodantis jaunam skaitytojui gyvenimo kelią bei šalikeles, leidžiantis pasverti savo įsitikinimus ir vertybes. Knygoje į jauną žmogų žvelgiama su didžiausiu pasitikėjimu ir tikėjimu, kad jis gali pakeisti pasaulį, kuriame gyvena, ir yra pakankamai stiprus tai padaryti. Jaunas žmogus niekada nebus prarastoji karta, jis – visų galimybių iždas“, – rašoma anotacijoje.

Ignaliniečiai rašo diktantą

Diktanto teksto autorė – Ignalinoje gyvenanti rašytoja Gintarė Adomaitytė. Jos kūrinys „Apie Ignaliną, baltąjį namą ir Rūką“ buvo parašytas 2015 m. ir prieš kelis mėnesius išspausdintas literatūriniame žurnale „Metai“. Diktantui pritaikytas

Kelmė Gimtoji kalba – tautos dvasios stiprybė ir vienybė. Vasario 21-ąją Tarptautine gimtosios kalbos diena prieš septynerius metus paskelbė Jungtinės Tautos, siekdamos, kad įvairiose šalyse gyvenantys žmonės atkreiptų dėmesį į savo gimtąją kalbą. Kiekviena tauta savo kalba perteikia savitą pasaulio suvokimo būdą.

Vaikai noriai dalyvavo viktorinoje „Neieškok žodžio kišenėje“

Vasario 23–27 d. Žemaitės viešojoje bibliotekoje vyko įvairūs renginiai, skirti Tarptautinei gimtosios kalbos dienai: akcijos, animacinių ir dokumentinių filmų peržiūros, dokumentų parodos aptarimai, žaidimai ir gražiausio lietuviško žodžio rinkimai. Vasario 24 d. prasidėjo vaikų rytmečiu „Prie savo kalbos krantų“, į kurį atvyko „Kražantės“ progimnazijos pirmokai, lydimi mokytojos Laimos Antanaitienės, „Aukuro“ pagrindinės mokyklos moksleiviai su mokytojomis Jūrate Laurutiene ir Jurgita Leščauskiene, taip pat dalyvavo Kelmės specialiosios mokyklos moksleiviai, kuriuos atlydėjo mokytojos Daiva Kačinskienė, Ona Jokubauskienė ir logopedė Rūta Veineikienė. Bibliotekos darbuotoja Danguolė Garnienė perskaitė Meilės Kudarauskaitės eilėraštį „Ar vingri kalbos gaida?“, kalbėjo apie gimtosios kalbos svarbą ir pristatė

vaiguviškės gamtos mokslų daktarės Ievos Švarcaitės žodyną „Mano gimtoji kalba: Vaiguvos šnekta“. Knygoje trumpai apibūdinta senoji žemaičių dūnininkų tarmės Vaiguvos šnekta nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Vaiguvos krašto žmonės yra išlaikę daug senovinių žodžių, jų formų ir reikšmių. Po vieną žodyną iškeliavo į kiekvieną klasę. Nuotaikingas liaudiškas dainas traukė dainuojančių moterų klubo „Lendrė“ narės iš Šaltenių, vadovaujamos bibliotekininkės Ramunės Railienės. Kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Jokubauskienė papasakojo apie tuos laikus, kai ne visi vaikai galėjo mokytis, apie tai, iš ko skaitė ir kaip rašė mokiniai, kaip atrodė daraktorė, kas yra Baltojo ožio diena. Viešnia atsinešė ožio kaukę, parodė, kaip piemenėliai prisišaukdavo žiemą, kad galėtų pailsėti po ilgo ganiavos laikotarpio. Vaikai patyrė, ką reiškia klūpėti ant žirnių. Išbandę šią bausmę, trukusią labai trumpai, nusprendė, kad tai puikus masažas. Tytuvėnų bei Šedbarų bibliotekų darbuotojai Dalia ir Antanas Galbuogiai surengė linksmą viktoriną „Neieškok žodžio kišenėje“, pamokančią, kaip nereikėtų kalbėti ir kokie žodžiai teršia kalbą. Kelmės specialiosios mokyklos auklėtiniai ne vieną dieną rinko gražiausią ir įdomiausią žodį. Mokytoja O. Jokubauskienė ir logopedė R. Veineikienė pristatė bendrą kūrybinį iliustruotą darbą, kuriame puikavosi išrinktas žodis – AČIŪ. Vasario 24–27 d. jaunieji bibliotekos skaitytojai taip pat rinko gražiausią žodį. Simboliška, kad iš beveik 200 pasiūlytų vaikams gražiausiai skamba žodis LIETUVA. Mes, maža tauta, turime daryti viską, kas įmanoma, kad išsaugotume ir būsimoms kartoms paliktume neįkainojamą savo turtą – gimtąją kalbą. Audronė Stonaitienė, Danguolė Garninė Mažeikiai Vaclovo Biržiškos ir Petro Joniko susirašinėjimas po 60 metų tapo istorine knyga. Vasario 25 d. viešosios bibliotekos Viekšnių filiale buvo pristatyta knyga „Vac lovo Biržiškos ir Petro Joniko susirašinėjimas (1948–1955)“. Ją parengė Klaipėdos universiteto Literatūros katedros vedėja prof. Roma Bončkutė. Ši knyga viekšniškiams labai svarbi, nes čia gimė ir augo visi trys broliai Biržiškos, kurie, baigę Šiaulių gimnaziją, vėliau tęsę studijas užsienyje, tapę profesoriais, visą gyvenimą dirbo ir kūrė Lietuvai, jos žmonėms. Knygos pristatymą pradėjęs istorikas Povilas Šverebas supažindino su laiškų autorių Vaclovo Biržiškos ir Petro Joniko biografijomis. Skaitydamas citatas iš laiškų, apibūdino kiekvieno jų savitumą ir neįveikiamą žemaitišką atsidavimą darbui. Paklausęs susirinkusiųjų, kuris viekšniškis savo veikla labiausiai panašus į Vaclovą Biržišką, greitai sulaukė atsakymo, kad tai

Snieginos Chriščinavičienės nuotr.

sutrumpintas jo variantas. Tekstą skaitė rašytojos vyras Marius Kraptavičius. Diktantą rašiusiems buvo įdomu įsijauti į rašytojos išgyvenimus, patirtus Ignalinoje, klausytis gražaus meninio žodžio skambesio. O svarbiausias akcentas – visi rašė atsipalaidavę, nejausdami įtampos, nes žinojo, kad nebus vertinamas jų rašybos ir skyrybos išmanymas. Kiekvienas savo klaidas galėjo ramiai pasitikrinti namuose. Parašius diktantą akcijos dalyviams buvo išdalyti savivaldybės išleisti lankstinukai su jubiliejinių renginių programa, vaišinta saldainiais „Kurortinė Ignalina“, taip pat įteikti diktanto tekstai. Na, o kas kiek klaidų padarė, ne taip jau ir svarbu. Atsiliepimų būta įvairiausių, kai kurių sakymu, galvą reikėjo pasukti dėl skyrybos. Tačiau tai geros nuotaikos nesugadino. Lina Kovalevskienė

Prof. R. Bončkutės knygos pristatyme

buvęs bibliotekininkas, kraštotyrininkas Bronislovas Kerys. Knygos rengėja prof. R. Bončkutė, de monstr uodama skaidres, išsamiai papasakojo apie ilgą knygos atsiradimo kelią, pasidalijo mintimis, kaip išgyveno kiekvieno laiško turinį, kiek įdėjo pastangų, norėdama iššifruoti kai kuriuos žodžius. Viešnia džiaugėsi atvira laiškų forma, sakė įsitikinusi, kad jų autoriai buvo puikūs savo srities žinovai, iškilios asmenybės, visada veikusios savo krašto labui ir gerovei. Apibūdindama laiškų rašymo stilių, profesorė sakė, kad V. Biržiška, kilęs iš bajorų šeimos, rašė lengvai, sklandžiais ir vaizdingais sakiniais, pajuokaudamas. P. Jonikas, augęs valstietiškoje aplinkoje, rašė sunkiai ir atsakingai, kartais pasirašydavo laiškų juodraščius. R. Bončkutės parengtoje knygoje pateikti 123 šių iškilių asmenybių laiškai. Jau anksčiau bibliotekai atsiųstu leidiniu ne kartą buvo pasinaudota rengiantis edukacinėms pamokoms, kurias Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos moksleiviams vedė bibliotekininkė Sniegina Chriščinavičienė. Renginio pabaigoje profesorė dar vieną knygą padovanojo Mykolo, Vaclovo ir Vik toro Biržiškų memorialiniam muziejui, įsikūrusiam šalia bibliotekos. Joje įrašė tokį palinkėjimą: „Mane laiškai išmokė gerbti senatvę, mylėti tėvynę! Tegu ir Tave, skaitytojau, jie ves į naujus pasaulius“. Renginyje dalyvavo Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, rašytojos Marijos PečkauskaitėsŠatrijos Raganos premijos laureatė Laima Skabickienė, Merkelio Račkausko gimnazijos mokytojas, kraštotyrininkas, Krašto kultūros premijos laureatas Algirdas Vilkas, Viekšnių seniūno pavaduotojas Algimantas Kiudulas, Viekšnių bendruomenės pirmininkė Genutė Čiužienė, Viekšnių pirmosios vaistinės vedėja Danutė Končienė, TAU universiteto Mažeikių rajono Viekšnių skyriaus studentai (vad. A. J. Gurauskaitė), pedagogai ir kiti miestelio gyventojai. Renginio dalyviai ir svečiai, apžiūrėję profesorių Biržiškų ekspoziciją, sakė, kad visiems Žemaitijos žmonėms, besidomintiems literatūra ir kultūra, šis renginys buvo svarbus ir reikalingas. Sniegina Chriščinavičienė

Astos Andrulienės nuotr. Konferencijos dalyviai ir svečiai

Šių metų renginyje dalyvavo LUMA narės iš visos Lietuvos, Mažajai Lietuvai atstovavo šios organizacijos Pagėgių skyriaus moterys, savo veiklą pradėjusios 2012 m. Skyrių vadovės skaitė pranešimus apie moterų iniciatyvas ir ateities planus. Pagėgių skyriaus pirmininkė, viešosios bibliotekos direktorė Elena Stankevičienė savo pranešime akcentavo, kad šiandien moters veikla kaip niekad svarbi, ji apima beveik visas gyvenimo sritis – visuomeninę, kultūrinę, bendruomenių telkimo, švietimo, mokslo, sveikatos ir t. t. Mažoje bendruomenėje, tokioje kaip Pagėgių savivaldybė, aktyvių moterų veikla itin matoma. Įvairūs iššūkiai skatina moteris veikti atsakingai, oriai, būti pavyzdžiu ir įkvėpti burtis bendrai veiklai kuriant gražią, kultūringą bendruomenę. Pagėgiuose aktyvių moterų daug, jų veiklą skatina ir palaiko savivaldybės vadovai, administracija. Pranešėja teigė, kad moteris kasdien susiduria su nemenkomis problemomis – dažnai provincijoje ji vis dar laiko visus keturis šeimos būties kampus, o neretai yra ir vienintelė šeimos maitintoja. Socialinė atskirtis labai matoma, tad aktyvioms moterims, kokios ir yra „lumietės“, tenka daug iššūkių: šviesti, skatinti mokytis, žinoti, kur kreiptis ištikus bėdai, pasirūpinti savimi ir savo šeima. Konferencijos dalyves sveikino Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Vydas Gedvilas, Seimo narė prof. Vida Marija Čigriejienė, Kauno bendruomenių centrų asociacijos tarybos pirmininkas prof. Ramūnas Navickas, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas, Kauno klinikų Chirurgijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Juozas Pundzius. Lietuvos LUMA prezidentė Dalia Poškienė apžvelgė visos Lietuvos skyrių bei Čikagos (JAV) lietuvių moterų skyriaus veiklą, pristatė aktualijas. Apie Lietuvos asocijuotų moterų uždavinius, strategiją, vietą tarptautinėje erdvėje kalbėjo LUMA garbės narė, „Zonta International“ tinklo Lietuvoje direktorė Ina Dagytė-Mituzienė. Pagėgių moterų darbai neliko nepastebėti. Už nuoširdų darbą telkiant krašto moteris prasmingai veiklai V. Gedvilas įteikė padėkos raštą skyriaus pirmininkei, Pagėgių viešosios bibliotekos direktorei E. Stankevičienei. Už aktyvią moterų veiklą siekiant krašto klestėjimo Pagėgių skyrius pelnė ir LUMA prezidentės padėkos raštą. Konferencijai nuotaikingą koncertą dovanojo Kauno etnografinis ansamblis „Brydė“ (vad. Teofilė Vozbutienė). Aktyvios, visuomeniškos, aukštąjį išsilavinimą turinčios moterys kviečiamos įsitraukti į šio prasmingo sambūrio veiklą, savo pavyzdžiu ir darbais įkvėpti bendruomenės moteris turiningam, visa apimančiam gyvenimui. Elena Stankevičienė

Panevėžys Atskleista rašytojos Žemaitės paslaptis. Viešojoje bibliotekoje pradėtas Kultūros rėmimo fondo finansuojamas skaitymo skatinimo projektas „Skaitantis miestas“. Pirmasis projekto renginys, į biblioteką sutraukęs daugybę žmonių, – susitikimas su Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktore, rašytoja, poete Aldona Ruseckaite ir naujausios jos knygos „Žemaitės paslaptis“ sutiktuvės. Živilės Snicorytės nuotr.

Pagėgiai Lietuvos moterų konferencijoje „Šviestis ir šviesti“. Paskutinįjį sausio šeštadienį būrelis pagėgiškių moterų dalyvavo Lietuvos universitetų moterų asociacijos (toliau – LUMA) respublikiniame visuotiniame susirinkime – konferencijoje „Šviestis ir šviesti“, kuri vyko Kauno kultūros centre „Tautos namai“. LUMA vienija aukštąjį išsilavinimą turinčias moteris, skatina jas dirbti intelektinį darbą, dalyvauti švietėjiškoje veikloje sprendžiant kultūros, jaunimo auklėjimo ir aplinkosaugos klausimus, tobulėti profesinėje srityje, daryti poveikį vyriausybinėms institucijoms ir savivaldybėms priimant palankius sprendimus, susijusius su lygių galimybių, moterų veiklos, jų sveikatos ir buities problemomis ir kt. Lietuvių moterų judėjimo politinės, tautinės nuostatos ryškėja nuo 1907 m. – pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo Kaune. Dr. Jonas Basanavičius rašė, kad moters dalyvavimas visuomeninėje veikloje yra būtinas ne tik visuomenės, bet ir jos pačios labui, o Vincas Kudirka sakė, kad „šviesuolės moterys yra lyg stulpai, stovintys kryžkelėje ir rodantys visuomenei kelią“. 1919 m. įkuriama Tarptautinė diplomuotų moterų federacija su centru Londone. Šia elitine organizacija susidomėjo Lietuvos šviesuolės ir organizavo federacijos lietuviškąjį padalinį Kaune, kuris 1927 m. pavadinamas Lietuvos baigusiųjų aukštąjį mokslą moterų sąjunga (BAMMS). 1929 m. organizacija buvo priimta į Tarptautinę diplomuotų moterų federaciją (TUMF). 1940 m. visų visuomeninių organizacijų, taip pat ir BAMMS, veikla buvo nutraukta. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pradėjo atsikurti ir visuomeninės organizacijos. Lietuvos baigusiųjų aukštąjį mokslą moterų sąjunga, įkvėpta tarpukario laikotarpio pirmtakių, viena pirmųjų ėmėsi organizacinės veiklos jau atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. 1991 m. Vilniaus universiteto dėstytojos iškėlė mintį atkurti Lietuvos BAMMS ir pavadino ją Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA). Tarptautinis universitetų moterų federacijos centras jau buvo Ženevoje. LUMA moterys telkia visuomenę, steigia savo skyrius savivaldybėse.

Ištrauką iš A. Ruseckaitės knygos skaito aktorė E. Matulaitė

Ištraukas iš minėtos knygos susirinkusiems skaičiusi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Matulaitė pradžiugino šmaikščiu fragmentu apie muziejuje saugomus Žemaitės batus. Vėliau klausėmės ištraukos apie paskutinį rašytojos susitikimą su dukra Julija ir žentu Konstantinu. Įtaigus A. Ruseckaitės pasakojimas padėjo atrasti kitokią, nei tradiciškai vadovėliuose vaizduojama, Žemaitę, sužinoti, kokia įdomi, spalvinga, aistringa, energinga ir drąsi asmenybė ji buvo iš tiesų. Turbūt nedaugelis girdėjo, jog klasikė, palaidojusi vyrą, užauginusi pulką vaikų, pamilo 33 metais jaunesnį, apsiskaičiusį jauną ūkvedį Konstantiną Petrauską, su kuriuo galėjo kalbėtis apie viską: buitį, menus, pasaulio įvykius.Vienas kitam jie rašė „bučkių“ ir ilgesio kupinus laiškus. Amerikoje Žemaitė sulaukė pribloškiančios žinios, kad Konstantinas pasipiršo jos dukrai Juzei. Dar anksčiau mėgino pirštis ir anūkei Elzei, tačiau 17 m. jaunesnei merginai „senio“ pasiūlymas nepasirodė vertas dėmesio. Stebina ir kitas tądien išgirstas faktas – norėdama padėti nuo karo nukentėjusiems, būdama 70 metų, po sunkaus plaučių uždegimo, ryžosi keliauti į Ameriką rinkti aukų. O tais laikais kelionės būta itin sunkios – teko važiuoti arkliais, vėliau prekiniu traukiniu, galiausiai plaukti laivu. Renginyje buvo aptartas ir neatsiejamos Žemaitės stiliaus detalės – skarelės – klausimas. Net būdama už Atlanto, klasikė nesivaikė madų, nesiekė pritapti, niekad nenusirišo

Mokėmės programavimo pagrindų. Paskutinį vasario penktadienį miesto viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“ vyko pasaulyje išpopuliarėjęs bendruomeninis technologinio švietimo projekto „Coder Dojo Lietuva“ renginys.

„Coder Dojo“ renginyje

„Coder Dojo“ (www.coderdojo.lt) skati na vaikus / jaunimą ir jų tėvelius mokytis programuoti, kurti tinklalapius, žaidimus ir daugiau sužinoti apie technologijų pasaulį, o vėliau galbūt su juo susieti ir savo profesinę ateitį. Juk tai labai paklausi profesija, kurios specialistų trūksta ir Europoje, ir visame pasaulyje. Šiuo metu net 57 šalyse veikia apie 700 „Coder Dojo“ klubų, surengta tūkstančiai renginių. Didžiulio susidomėjimo sulaukė ir renginys vaikų bibliotekoje „Žalioji pelėda“. Dalyviai, pasiryžę išmokti programuoti ir įgyti išskirtinių galių, vos tilpo trijose bibliotekos salėse. Akivaizdu, kad šiuolaikinis jaunimas yra atviras naujoms technologijoms ir inovatyvioms žinioms. Renginyje vaikai susipažino su programavimo pagrindais, sužinojo, kokia kalba galima „susikalbėti“ su kompiuteriu, ir svarbiausia – galėjo išmokti sukurti interneto svetainę. Programavimo subtilybių vaikus mokė Lietuvos IT įmonėse dirbantys programavimo profesionalai – „Coder Dojo“ mentoriai. Projektą Lietuvoje inicijavo Europos Parlamento narys Antanas Guoga ir „#SWITCH!“ komanda.

Europarlamentaras tiki, kad „tai gali būti pradžia, kai dalis vaikų susidomės, supras, kad prie kompiuterio galima ne tik žaisti, bet ir kurti. Galbūt vieną dieną kuris iš šių vaikų sukurs „Google“ dydžio įmonę Lietuvoje“. Nijolė Podrigailė Šiauliai Tradicinė vaikų knygos šventė. Balandžio 4 d. rajono Kultūros centro salėje Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos Vaikų literatūros skyrius jau 11-ą kartą surengė vaikų šventę „Pasibelsk į knygos širdį“, skirtą Tarptautinei vaikų knygos dienai paminėti. Renginyje sveikinimo žodį tarė rajono vicemeras Algis Mačiulis, rajono viešosios bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė, o renginio globėja – Seimo narė Rima Baškienė, šventę remianti jau daugiau nei dešimtmetį, daugelį dalyvių apdovanojo savo bei paramos ir labdaros fondo „Švieskime vaikus“ dovanomis. Kiekvienais metais šventėje pagerbiami aktyviausi Vaikų literatūros skyriaus skaitytojai, šeimos, bibliotekos partneriai, skatinantys meno pažinimą per literatūros skaitymą. Šiemet daugiausia knygų perskaitė ir buvo apdovanoti Stasio Anglickio pagrindinės mokyklos IIb klasės mokinė Saulė Ratkauskaitė, aktyvios Daugėlių mokyklos jaunųjų žurnalistų būrelio mergaitės (vad. mokyt. Dalia Janušauskienė), Stasio Anglickio mokyklos IIIb klasė (mokyt. Danguolė Petrulienė), Daugėlių mokyklos IV klasė (mokyt. Asta Startienė), VšĮ „Eterna Vita“ Vaikų dienos centro kolektyvas (vad. Asta Bugienė ir Violeta Bernotaitė), Kuršėnų vaikų globos namų auklėtiniai (bibliotek. Danutė Daunienė) ir kt. Renginio globėja negailėjo padėkų ir dovanų ne tik mažiesiems skaitytojams, bet ir talkininkėms Nijolei Petkienei, Kuršėnų vaikų globos namų socialinei darbuotojai Danutei Blankienei už pagalbą kuriant spektaklius, o viešosios bibliotekos direktorei I. Klupšaitei ir vicemerui A. Mačiuliui padėkojo už aktyvų kultūros propagavimą rajone. Po sveikinimų ir palinkėjimų renginio dalyviai galėjo pamatyti rajono savivaldybės Kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro grupės „Ikaras“ (vad. Leontina Valskienė) spektaklį pagal Aldonos Liepienės pjesę „Baltoji skruzdėlytė“. Aktoriams už gražų pasirodymą atsidėkota garsiais plojimais. Po pasirodymo pjesės autorė A. Liepienė džiaugėsi puikiu spektaklio pastatymu, sakė, kad vaikai jį perteikė visai kitomis spalvomis, taip pat teigė mananti, kad skaitymas yra ne blogiau už bet kokį spektaklį, todėl nuoširdžiai skatino ir toliau skaityti knygas. Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena, minint žymaus danų pasa-

Zigmo Ripinskio nuotr.

skarelės. Skrybėlę užsivožti kiekviena galėjo, o štai ryšėti skarelę – reikėjo drąsos. Skarelė jai buvo prigimtinis lietuvės simbolis, patrio tizmo ir lietuviškumo išraiška, lietuviškos tapatybės ženklas, suteikiantis išdidumo, pasididžiavimo, stiprybės. Dar daug įdomių nutikimų, detalių iš garsios rašytojos turtingo gyvenimo, kupino ir kūrybos, ir įvairios veiklos, ir meilės, išgirdome tą vakarą. Iš susitikimo daugelis išvyko nešini leidyklos dažais dar kvepiančia knyga „Žemaitės paslaptis“ su autorės linkėjimais ir autografu. Indrė Lašinytė

Tarptautinėje vaikų knygos šventėje

kų kūrėjo H. K. Anderseno gimtadienį, pasaulyje pradėta švęsti 1967 metais, o jos idėją iškėlė Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba. Ligita Lapinskaitė Tauragė Pagerbti krašto šviesuoliai. Pagramančio kraštas garsus ne tik gamtovaizdžiu, įžymiais žmonėmis, bet ir knygnešiais, kurie daugiau kaip prieš 110 metų neleido sustingti mūsų tautos dvasiai, stengėsi, kad svetimos tautos rašmenys neišstumtų lotyniškos abėcėlės. Pagramančio kultūros namuose, Mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje, savaitgalį vyko seminaras „Knygnešystė – Lietuvos istorijos fenomenas“, skirtas krašto knygnešiams ir Knygnešio dienai paminėti. Dalyvavo istorikas mėgėjas Albinas Dementiška, Tauragės kultūros paveldo tarnybos vadovas Edmundas Mažrimas, Tauragės krašto muziejaus fondų saugotojas-restauratorius Pranas Tautvydas, knygnešių vaikaičiai Juozas Jonikas, Liuda Jonikaitė-Karbauskienė. Seminaro pradžioje buvo pristatytas 2008 m. sukurtas vaizdo filmas „Pagramančio krašto knygnešių keliais, takeliais“. 2004 m. miestelyje, švenčiant 100-ąsias lietuviškos spaudos atgavimo metines, buvo pastatytas stogastulpis „Krašto knygnešiams“ (aut. Aleksas Atkočiūnas). Prie namo, kuriame gyveno garsusis knygnešys Jonas Mažeika, prikalta memorialinė lenta. Žymiausi Pagramančio krašto knygnešiai buvo broliai Antanas ir Ignacas Katauskiai, seserys Marytė ir Uršulė Katauskytės, Jurgis Pilypas Šeputis, Pranas Pukelis, Jonas Mockus ir kt.

Prie parodos „Knygnešystė Tauragės krašte“ eksponatų

Akmenė literatūrinė interneto svetainė. Įgyvendinant projektą „Internetinės literatūrinės svetainės sukūrimas viešojoje bibliotekoje“ buvo sukurta interneto svetainė www.akmeneskrastoliteratai.lt, kurioje kaupiama informacija apie krašto rašytojus ir publikuojama jų kūryba. Svetainėje sudaryta galimybė komentuoti publikuojamus kūrinius, bendrinti informaciją visuose socialiniuose tinkluose, pateikti savo įvertinimą. Taip sudaromos sąlygos bendrauti virtualioje erdvėje, didinti informacijos apie autorius ir jų kūrybą sklaidą ne tik savo krašte, bet ir už jo ribų. Tinklalapyje yra vaizdo archyvas,

Strazdienė gimtosios kalbos svarbą ir lietuviško žodžio vietą išsakė savo eilėraščiais „Vienintelis žodis“ ir „Tu many, lietuviškas žodi...“ Lidija Cichockienė, kalbėjusi apie Lietuvos grožį, savo mintis papildė eilėmis „Šiandien geriu aš laisvės skonį“. Fotografas, leidėjas Julius Vaicekauskas džiaugėsi mūsų nuostabia lietuvių kalba ir tais, kurie valdo poetinį žodį: „Poezija – šventas dalykas, o savo kalbą turim saugot ir tokią šventę švęst visus metus“. Jis pasidalijo dramatiško likimo poeto Antano Kalanavičiaus kūrybos deimančiukais, priminė šio poeto eilių melodingumą, metaforas, poeto sukurtus žodžius ir posakius. Apie lietuviško žodžio skambėjimą ir jo unikalumą A. Kalanavičiaus poezijoje kalbėjo mokytoja Julija Jaunuta Kavaliauskienė. Ji pabrėžė, kad dzūkų tarmė yra išlaikiusi daug senovinių etnografinių žodžių ir kalbos perliukų. Savo eilėraščiuose gimtąją lietuvišką kalbą stengiasi išsaugoti ir mūsų „tolimoji“ poetė Stacy Lee (Stasė Piliūtė), gyvenanti JAV. Simboliškai skambėjo posmai, kuriuos skaitė jos sesuo Elena Glavickienė. Literatų renginių debiutantas, kuriantis pasakas, eilėraščius ir dainas, Tadas Šablinskas prisiminė išgyvenimus, patirtus tarnaujant sovietinėje armijoje, pasakojo, kaip lietuvaičiai visus stebino savo gražiomis lietuvių liaudies dainomis ir, traukdami žygio dainas, mintimis grįždavo į tolimą gimtinę. Popietėje taip pat skambėjo M. Inkrataitės-Blažulionienės, P. Miliūno, L. Gaidukevičienės, R. Kašėtienės, I. Žukauskienės, S. Gimžausko kūriniai, skirti mūsų gimtajai kalbai, raštui, Lietuvai ir jos žmonėms. Renata Česnulevičienė

Varėna Lietuvių kalbos dienos. Vasarį Varėnos literatų klubas „Jievaras“ viešojoje biblio tekoje paminėjo Tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Kalbos likimas – tai tautos, mūsų istorijos likimas. Prof. Romualdas Grigas rašė: „Gimtoji kalba primena saugyklą, į kurią ne šimtmečiais, bet tūkstantmečiais buvo kraunamas dvasinės kultūros lobynas“. Kalba – pirmoji aukščiausioji kultūrinė vertybė, todėl jaučiame pareigą ja rūpintis ir ją puoselėti. O ši svarbi misija suteikiama mūsų kūrėjams.

Varėnos literatų klubo „Jievaras“ nariai

Apie gimtąją kalbą mūsų literatų gyvenime ir kūryboje, jos saugojimą ir puoselėjimą kalbėjome bibliotekoje surengtoje popietėje prie apskrito stalo ir puodelio arbatos. Literatas Jonas Staliulionis priminė, kad, metams bėgant, vis labiau juntamas lietuvių kalbos trapumas, pažeidžiamumas, todėl mūsų tautos ir kalbos likimas – mūsų pačių rankose. Justinas Jaksebaga kalbėjo apie tai, kad lietuvių stiprybė glūdi senojoje kalboje, literatė, miškininkė iš Valkininkų Eugenija

kur bus kaupiama vertinga medžiaga, yra integruotas youtube.com vaizdo kanalas. Taip pat čia galima ieškoti informacijos apie renginius, rėmėjus, yra apklausų modulis, kūrybos garso archyvas, svetainė pritaikyta neįgaliesiems. Tikimasi, kad šios svetainės atsiradimas paskatins dar nežinomų kūrėjų prisistatymą viešumoje, padės jiems tobulinti ir skleisti savo kūrybą, o bendruomenei – susipažinti su krašto kūrėjų darbais, tenkinti savo literatūrinius poreikius, labiau įsitraukti į kultūrinį gyvenimą. Projektas iš dalies finansuojamas Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įg yvendinamo projekto „Bibliotekos pažangai 2“ lėšomis, projekto rėmėjas – Akmenės rajono savivaldybė, projekto

partneris – Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjunga. 2016 m. viešosios bibliotekos direktorė, projekto vadovė Zita Sinkevičienė Vaikų literatūros skyriuje pristatė išleistą Dalios Markulienės nuotr.

Savo atsiminimuose J. Mažeika rašė: „Greta įžymių ir mylimųjų tautos sūnų stovi pliki, užmiršti žmonės. Aš noriu silpnu žodžio darbu pastatyti paminklėlį žmogui, kovojusiam dėl mūsų spaudos ir žodžio laisvės“. Istorikas mėgėjas A. Dementiška papasakojo apie knygnešius Bružus iš Zaltriškių. Istoriko išsamiai aprašyti knygnešių (knyg vežių) keliai iš Prūsijos, ryšiai su Garšvių knygnešių draugija, kuriai vadovavo Jurgis Bielinis. Išsamus jo straipsnis „Knygnešiai Bružai iš Zaltriškių“ publikuojamas 2012 m. laikraščio „Voruta“ interneto puslapyje. Apie krašto knygnešių veiklą pasakojo, skaidres rodė kultūros paveldo tarnybos vadovas E. Mažrimas. Nueitą knygnešio Vinco Joniko kelią ir gyvenimą apžvelgė vaikaitis J. Jonikas. Seminaro metu veikė knygų, straipsnių, nuotraukų, eksponatų paroda „Knygnešystė Tauragės krašte“. Ją pristatė ir apie eksponatus papasakojo Tauragės krašto muziejaus fondų saugotojas-restauratorius P. Tautvydas. Seminaro pabaigoje koncertavo Tauragės moksleivių kūrybos modernaus folkloro studija „Gervės“ (vad. Alina Dambrauskienė). Mažosios Lietuvos kultūros sostinės renginių mecenatas – Ramūnas Karbauskis, rėmėjai – Tauragės r. savivaldybė, Kultūros centras. Dėkojame B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos darbuotojoms – Informacijos skyriaus vyr. bibliografei Laimai Pikčiūnienei, Vidai Meiland, Paulinai Stonytei, Mažonų kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkei Vaivai Keserauskaitei, seniūnui Jonui Samoškai, Pagramančio pagrindinei mokyklai, renginio rėmėjams Reginai ir Virginijui Višinskiams ir rajono informaciniams rėmėjams. Virgina Bartušienė

Iš kairės: VLS vedėja O. Janionienė, projekto vadovė Z. Sinkevičienė, bibliotekininkės A. Gerulskienė ir J. Činčiukaitė

Kelmė Atverta inovatyvi erdvė jaunimui. Žemaitės viešojoje bibliotekoje vasario 5 d. atidaryta Jaunimo inovatyvi erdvė (JIE). Tai 14–24 metų žmonėms skirta, naujausiomis technologijomis aprūpinta erdvė, pritaikyta asmenybei tobulėti ir prasmingai leisti laisvalaikį. Joje vyksiančiuose užsiėmimuose bus mokoma filmavimo, vaizdo montavimo, grafinio dizaino pagrindų, naudojant šiuolaikišką pristatymo metodiką. Projekto vadovė, bibliotekos vyr. metodininkė Nijolė Kančauskienė pristatė projektą „Inovatyvi bibliotekos erdvė – jaunimo saviraiškai“, priminė, kad erdvė įkurta bibliotekai įsitraukus į „Bibliotekos pažangai 2“ veiklas ir parengus projektą, kuriam įgyvendinti skirta daugiau nei 22 tūkst. eurų. Iš dalies projektą rėmė Kelmės rajono savivaldybė bei LR kultūros ministerija. (iš projketo lėšų skirta Bibliotekos direktorė Rita Grišienė gausiai susirinkusį jaunimą kvietė kartu kurti naująją erdvę, aktyviai dalyvaujant jos veiklose, taip pat priminė, kad ankstesnė raštingo žmogaus samprata labai skiriasi nuo šiandienės: „Jei anksčiau raštingas buvo tas, kuris moka skaityti ir rašyti, tai šiandien raštingas žmogus yra tas, kuris kompiuterį naudoja darbui, mokslui, savišvietai, o ateitis gali pareikalauti ir dar didesnių technologinių įgūdžių“. Direktorė dėkojo projekto partneriams – visuomeninei organizacijai „Krašto informacija“ ir Kelmės profesinio rengimo centrui, taip pat rajono savivaldybei, kuri nuo pat pradžių ne tik palaikė projekto idėją, bet ir skyrė lėšų remontui. Seimo narė Alma Monkauskaitė Jaunimo inovatyvios erdvės atidarymą bibliotekoje pavadino ypatinga diena, pasidžiaugė,

lankytojų pritraukta į senjorų mokymus naudotis išmaniaisiais įrenginiais, tarpininkaujant Palangos švietimo pagalbos tarnybos specialistei Ingai Vaitkienei. Mokymuose dalyvavo 100 senjorų, dauguma jų Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) klausytojai. Žinias ir patirtį jiems perteikė mokymų programą parengusios ir lektorėmis tapusios bibliotekininkės, kurios mokė naudotis pagrindinėmis planšetinių kompiuterių funkcijomis, nuskaityti QR kodus, naudotis „GooglePlay“ mobiliųjų programėlių parduotuve, fotografuoti, filmuoti, dalytis nuotraukomis („Bluetooth“, e. paštu) ir jas redaguoti, daryti asmenukes. Naudojantis programa „Kahoot!“ parengta viktorina tapo smagiu žinių patikrinimu ir mokymuose įgytų įgūdžių įtvirtinimu. Senjorai patys sugalvojo, kaip paįvairinti kavos pertraukėles, – galima klausytis muzikos per interaktyvųjį ekraną. Antrąją mokymų dieną bibliotekininkės su mokymų dalyviais ėjo į miestą fotografuoti ir filmuoti istorinių Palangos objektų, kurių sąrašą parengė projekto partnerio – Palangos kurorto muziejaus – direktorius J. Liachovičius. Grįžę aptarinėjo užfiksuotą vaizdo medžiagą, dalijosi įspūdžiais. Senjorai susidraugavo su bibliotekos darbuotojomis, ėmė dažniau lankytis bibliotekoje ir domėtis kitomis veiklomis. Mokymuose įgytas žinias jie puikiai pritaiko gyvenime – paįvairina laisvalaikį, bendrauja socialiniuose tinkluose, kai kurie po mokymų įsigijo planšetinius kompiuterius ar išmaniuosius telefonus. Senjorai dar kartą įsitikino, kad tik nuo jų pačių noro drąsiai priimti naujoves priklauso gyvenimo kokybė. Todėl, jau turėdami įgūdžių, yra nusiteikę aktyviai dalyvauti ir kitose projekto „Palangos istorija jungia kartas“ veiklose. Lina Butkevičiūtė

Jaunimo inovatyvios erdvės atidaryme

kad rajone yra daug šviesaus jaunimo. Įteikdama bibliotekai „Lietuvos statutą“ prašė nepamiršti ir Lietuvos istorijos. Rajono mero pavaduotojas Izidorius Šimkus Jaunimo inovatyvios erdvės lankytojams perdavė mero dovaną – šachmatų žaidimą, taip pat pasidžiaugė, kad projektas suteikė galimybę puikiai išnaudoti visas bibliotekos erdves. „Džiaugiuosi ir didžiuojuosi projektu, jo autoriais. Tokios erdvės labai reikalingos ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miesteliuose“, – sakė projekto „Bibliotekos pažangai 2“ koordinatorė Giedrė Čistovienė. Ji linkėjo jaunimui čia lankytis, lavinti savo kūrybingumą, tobulinti įgūdžius, kurie ateityje gali padėti tapti puikiais darbuotojais. Bibliotekos vyr. metodininkė N. Kan čausk ienė ir jai talkinęs gimnazistas Eim antas Gajauskas šventės dalyviams pristatė mokymų klasę, kurioje įrengtos šešios kompiuterizuotos darbo vietos, virtualią lentą, piešimo planšetes, dokumentų laminavimo, įrišimo įrangą, taip pat laisvalaikio erdvę su žaliojo ekrano sistema (angl. green screen), su žaidimų konsole ir stalo žaidimais. Bibliotekininkus sveikino kolegės iš Šiaulių a. Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, Kelmės rajono savivaldybės administracijos jaunimo reikalų koordinatorė Vaida Samušienė, projekto partneriai, Kelmės jaunimo centro, „Kražantės“ progimnazijos, projekto „Atrask save“ atstovai. Tikimės, jog pildysis „Linkėjimų lentoje“ užrašyta mintis, kad jaunimas į šią inovatyvią erdvę rinksis kaip į gerų draugų jaukius namus. Nijolė Kančauskienė Palanga Senjorų mokymai. Miesto savivaldybės viešoji biblioteka 2015 metus baigė labai sėkmingai. Vykdant „Bibliotekos pažangai 2“ finansuojamą projektą „Palangos istorija jungia kartas“ buvo įsigytas interaktyvus ekranas, 5 planšetiniai kompiuteriai, baldai, organizuoti bibliotekininkų ir senjorų mokymai, įrengta jauki bendravimo erdvė, viešintos projekto veiklos. Daugiausia

Panevėžys Netikėtų atradimų pamoka. Miesto „Aušros“ progimnazijos moksleiviai balandžio 12 d. dalyvavo netradicinėje pamokoje Smėlynės bibliotekoje. Joje buvo pritaikytos kelių mokomųjų dalykų – anglų, Indrės Lašinytės nuotr.

informacinį leidinį-brošiūrą „Internetinės literatūrinės svetainės sukūrimas viešojoje bibliotekoje“ ir įteikė jį projekto komandai: D. Taraškevičiūtei, S. Lipkinui, V. Paulauskienei, J. Zaveckienei, vaikų literatūros skyriaus darbuotojoms O. Janionienei, A. Gerulskienei, J. Činčiukaitei, bibliotekų darbuotojoms D. Markulienei, J. Mažeikienei. Vaikų literatūros skyriaus vedėja O. Ja nionienė pristatė literatūrinėje interneto svetainėje publikuojamą kūrybą ir jos autorius, taip pat VB direktorės išleistų leidinių parodą „Biblioteka, skaitytojas, knyga“. Akmenės krašto literatė, Vaikų literatūros skyriaus specialistė Aurelija Gerulskienė dalijosi savo kūrybos posmais, žemaitiškai perskaitė eilėraštį „Mona žemie“, padavimą piliakalniams „Kas aug, vuo kas mažie“. Zita Sinkevičienė

Netikėtų atradimų pamokoje

matematikos, dailės ir IT – žinios. Vietoj gimtosios lietuvių matematikos pamokai pasirinkta anglų kalba, t.y. anglų pamokoje šeštokai mokėsi matematikos! Taikytas dar vienas netradicinis metodas – naudotasi priemonėmis, pagamintomis pasitelkus 3D technologijas. Pamokos pradžioje KTU Panevėžio verslo ir technologijų fakulteto studentas, bibliotekos savanoris Gvidas kartu su bibliotekos vedėja Loreta Breskiene mo kiniams pasakojo apie bibliotekos vykdo mą projektą „3D: Domėkis. Dalyvauk. Dalinkis“, atskleidė su 3D technologijomis susijusias subtilybes, pvz., iki kokios temperatūros įkaista 3D spausdintuve naudojamas plastikas, kokias spalvas naudojame trimačiams daiktams spausdinti, kiek laiko trunka atsispausdinti norimą daiktą, ar ilgam užtenka ritės ir t.t. Moksleiviai susidomėję apžiūrinėjo 3D spausdintuvu atspausdintus daiktus ir mokomąsias priemones – nuo išmaniojo telefono dėkliuko, knygų skirtuko, akinių iki dinozauro, plaštakos kaulų, žiedo sandaros maketų ir kt. Įjungus 3D spausdintuvą, visi, net pakilę iš savo vietų, stebėjo gamybos procesą. Tądien bibliotekoje vykusios pamokos tema – „Geometrinės figūros“. Pirmiausia vaikai kartu su anglų kalbos mokytoja sužinojo net keliolika naujų žodžių, jų reikšmę, tarimą ir rašybą. Vėliau šeštokai skaičiavo objektus sudarančių geometrinių figūrų kiekį ir įvardijo jų pavadinimus angliškai. Matematikos mokytoja Laima suskirstė moksleivius į keturias komandas ir davė po kelias užduotis, įtvirtinančias matematikos ir anglų kalbos žinias. Panaudodami įvairias geometrines figūras, vaikai turėjo nupiešti spalvingą atviruką mamai ir angliškai sukurti sveikinimo tekstą. Tam reikėjo ne tik piešimo įgūdžių, bet ir panaudoti savo kūrybinius gebėjimus. Na ir trečioji, pati sunkiausia, užduotis – apskaičiuoti duotų figūrų plotą, perimetrą, surašyti jų lietuviškus ir angliškus pavadinimus. Prie užduočių, pasiskirstę darbus, prisidėjo visi. Vieni piešė, kiti skaičiavo, treti rašė sveikinimus. Dar daugiau susitelkimo ir motyvacijos jiems suteikė žinia, jog kiekvienas, aktyviai ir stropiai atlikęs užduotis, gaus ryškų pavasarišką skirtuką, pagamintą su 3D spausdintuvu. Pamokos pabaigoje buvo pristatytos ir aptartos moksleivių atliktos užduotys, aktyviausiems dalyviams įteikti trimačiai skirtukai. Vaikai džiaugėsi ne tik gautais prizais, smagia pažintimi su 3D technologijomis, bet ir netikėtomis jungtinėmis matematikos ir anglų kalbos užduotimis, kurios įrodė, kad mokytis galima įdomiai. Todėl drąsiai vykusią pamoką galime pavadinti netikėtų atradimų pamoka. Indrė Lašinytė

Utena Andrius Užkalnis – bibliotekos globėjas. A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka prisidėjo prie projekto „Bibliotekos pažangai 2“ iniciatyvos „Atrask vaikystės biblioteką“ ir kovo 8 d. miesto bendruomenei pristatė savo globėją – žurnalistą, publicistą ir keliautoją Andrių Užkalnį, bibliotekos draugą ir laukiamą svečią, čia pristačiusį ne vieną savo knygą.

A. ir M. Miškinių VB globėjas A. Užkalnis prie savo lentynos

Iniciatyvos „Atrask vaikystės biblioteką“ tikslas – į bibliotekas pritraukti įdomių ir iniciatyvių žmonių, galinčių prisidėti prie bibliotekose vykdomų veiklų ir norinčių pasidalyti savo idėjomis ir žiniomis. Siekiama, kad jie savo pavyzdžiu skatintų vietos bendruomenę būti aktyvesnią, o jaunąją kartą – nepamiršti knygos. Renginyje globėjas pristatė savo naujausią knygą „Užkalnio kelionės“, taip pat knygas, kurias dovanojo bibliotekos globėjo lentynai, tapusiai svarbiausiu renginio akcentu. „Užkalnio lentyna yra dalykas, kuriuo labai didžiuojuosi. Utenos bibliotekoje esu daręs renginius ne sykį, tai puikių žmonių puiki vieta, mielas miestas ir aš labai laimingas, kad galiu ten palikti kruopelę savo, nors ir juodos, bet karštos širdutės“, – socialiniame tinkle džiaugėsi savo globėjo vaidmeniu žurnalistas. Iniciatyva „Atrask vaikystės biblioteką“ siekiama parodyti, jog bibliotekos nėra tik knygų skolinimo ar skaitymo vieta. Jos vis dažniau tampa bendruomenės, verslo, kultūros, meno atstovų susibūrimo iniciatorėmis, telkiančiomis bendrai veiklai. „Andrius Užkalnis gerai žinomas publicistas Lietuvoje, ypač populiarus socialiniuose tinkluose. Jo vardas, tikiuosi, padės populiarinti mūsų biblioteką, paskatins naudotis bibliotekos paslaugomis tą dalį gyventojų, kuri vis dar nesinaudoja biblioteka. O svarbiausia – paskatins, ypač jaunimą, skaityti“, – sakė bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė. Dainora Narkūnienė

Zarasai Naujojoje medijų studijoje. Viešosios bibliotekos ir partnerių – Zarasų meno mokyklos ir VšĮ Zarasų jaunimo centro – atstovai pravėrė pažinimo duris į paveikslėlių, filmų, muzikos, meninių tekstų kūrimo, montavimo pasaulį naujoje medijų studijoje. Vykdant bibliotekos projektą „Kūrybinių idėjų įgyvendinimas judriojoje medijų studijoje“ dar 2015 m. lapkričio mėnesį surengtuose 18 valandų mokymuose dalyvavo 20-ies projekto dalyvių grupė, kuri teoriškai ir praktiškai susipažino su kompiuterinėmis garso ir vaizdo įrašų, meninio teksto kūrimo ir montavimo programomis „Corel Draw“, „Sony Vegas Pro“, „Pinnacle Studio“, „Steinberg Cubase“, suteikiančiomis daugybę galimybių įgyvendinti kūrybines idėjas. Naudojimosi medijomis mokymų dalyviai tobulino įgūdžius ir įgijo naujų, susipažino su kompiuterine muzikos ir vaizdo kūrimo įranga ir įrenginiais, jų formatų tipais. Mokydamiesi atliko kūrybinespraktines užduotis – maketavo paveikslėlį, rinko jam tinkančias spalvas, šešėlius, taip pat laikraštuką su meniniu tekstu, kūrė filmuką ir jį garsino.

Naujojoje medijų studijoje

Mokymuose įgytos kompetencijos bus naudingos kuriant reklamos dizaino darbus. Viešoji biblioteka, bendradarbiaudama su turizmo, verslo informacijų centrais, smulkiuoju verslu, siūlys jiems kurti su kultūriniu turizmu susijusius informacinius plakatus, reklaminius vaizdo ir garso įrašus. Kilnojamoji medijų studija savo veiklą tęs ir viešosios bibliotekos padaliniuose – Antalieptėje, Dusetose ir Salake. Zarasų meno mokykla padės konsultuoti projekte dalyvaujantį jaunimą, kursianti meno ir muzikos produktus Zarasų, Dusetų meno mokyklose ir Salako muzikos skyriuje, o Zarasų jaunimo centro darbuotojai konsultuos Zarasų ir Antalieptės grupes. Projektas iš dalies finansuojamas Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įgyvendinamo projekto „Bibliotekos pažangai 2“ ir LR kultūros ministerijos lėšomis. Zina Černovienė

IN MEMORIAM

MARIJA VAIŠVILAITĖ (1953 10 22–2016 04 05) Negailestinga liga iš mūsų tarpo išplėšė ilgametę Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos darbuotoją Mariją Vaišvilaitę. Bendradarbiai Ją švelniai vadino Maryte. Ji ne tik bendradarbiams, bet ir visiems ją pažinojusiems žmonėms buvo atvira, nuoširdi, visi ją mylėjo. Net sunkios ligos sekinama, nemėgo skųstis gyvenimu, iki paskutinių gyvenimo dienų labiau rūpinosi kitais nei savimi. Marija gimė Mažeikių rajono Ukrinų kaime, čia 1959 metais pradėjo lankyti aštuonmetę mokyklą. Nuo 1967 metų mokslus tęsė rajono Židikų vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1970 metais. Po to metus dirbo Mažeikių elektrotechnikos gamyklos surinkimo ceche. 1971 metų rudenį įstojo į Vilniaus kultūros mokyklą, ją baigė 1973 metų birželio mėnesį. Nuo 1973 metų rugpjūčio 1 d. iki gruodžio 1 d. dirbo Kelmės rajono Užvenčio miestelio bibliotekoje skaityklos vedėja. 1974 metų sausio 15 dieną pradėjo dirbti tuometėje Skuodo rajoninėje bibliotekoje – iš pradžių paprasta bibliotekininke suaugusiųjų bei vaikų skyriuose, o nuo tų pačių metų rugpjūčio 26 dienos – rajoninės bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus skaityklos vedėja. Šias pareigas ėjo per 40 metų, kol 2015-aisiais sausio 13 dieną išėjo į pensiją. Nuo to laiko tepraėjo kiek daugiau nei metai, ir Marija Vaišvilaitė, palikusi šį pasaulį, atgulė gimtųjų Ukrinų kapinių žemelėje. Jos šviesus atminimas išliks kiekvieno ją pažinojusio žmogaus širdyje. Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos kolektyvas

IN MEMORIAM

ALDONA MONKEVIČIENĖ (1946 03 01–2016 04 05)

Ankstyvą pavasario rytą mirtis užpūtė Aldonos Monkevičienės gyvenimo žvakės ugnelę. Aldona gimė 1946 m. kovo 1 d. Vilionių kaime, Kaišiadorių rajone. Visus savo 48-erius darbo metus skyrė Kaišiadorių bibliotekai. 1966 m. baigė Vilniaus kultūros ir švietimo technikumą ir pradėjo dirbti Kaišiadorių rajoninės bibliotekos Abonemento vedėja, 1975 m. – rajoninės bibliotekos metodininke. Nuo 1992 m. vadovavo viešosios bibliotekos Komplektavimo skyriui, 2014 m. išėjo į užtarnautą poilsį. Visada buvo sąžininga, atsidavusi darbui, kruopšti, atidi, gabi darbuotoja. Puikiai sutvarkyti bibliotekos knygų fondai ir katalogai, kruopščiai parengtos kartotekos – tai Aldonos kruopštaus darbo rezultatas. Aldona buvo sveiko gyvenimo būdo skleidėja, žinojo ne vieną žolelių receptą, visada buvo pasirengusi pasidalyti patirtimi, mėgo rankdarbius, gražiai mezgė, siuvo. Šviesus Jos atminimas išliks ilgus metus kartu dirbusiųjų atmintyje. Kaišiadorių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kolektyvas

MŪSŲ KALENDORIUS

2016 BIRŽELIS 1 Sukanka 80 metų prozininkei, dramaturgei, kritikei AUŠRAI MARIJAI SLUCKAITEI- JURAŠIENEI (g.1936). Žr.: Tarp knygų. 2006, nr. 4, p. 42-44. PAPILDOMA LITERATŪRA A. M. SLUCKAITĖS-JURAŠIENĖS KŪRYBA Egziliantės užrašai: esė, portretų eskizai, prisiminimai, impresijos. Vilnius: Kultūros barai, 2008. 391,[1] p.: iliustr. Keturios miniatiūros: [proza] // Kultūros barai. 2010, nr. 1, p. 28-31. Rudens elegija; Lubinų žydėjimas: [proza] / A. ir M. Černiauskų nuotr. – Iliustr. // Dainava. 2012, nr. 1, p. 55-56 Ulės našta: [apsakymas] // Literatūra ir menas. 2010, geg. 14, p. 13. *** Grinas A. Raudonos burės: fejerija / vert. A. M. Sluckaitė. – 2-asis atnauj. leid. Vilnius: Gelmės, 2014. 119,[1] p.: faks. ESĖ. SRAIPSNIAI Alsėdžių kunigaikštis: [apie dail. K. Varnelį]. – Iliustr. // Kultūros barai. 2010, nr. 11, p. 48-50. Apie Sofi Oksanen: [apie suomių rašytoją, pagal kurios romaną J. Jurašas pastatė spekt. „Apsivalymas“]. – Iliustr. // Kultūros barai. 2015, nr. 7/8, p. 12-13. Arkangelo gatvė: [esė]. – Iliustr. // Kultūros barai. 2010, nr. 12, p. 40-47. Atminties kalbėjimas: Senamiesčio broliui – Rimtautui Gibavičiui. – Iliustr., portr. // Santara. [2009], nr. 60, p. 54-63. Atvira širdim: Jadvyga Jonelytė-Nalivaikienė. – Iliustr. // Lietuvos kultūros tyrimai. Vilnius, 2011, [t.]1, p. 86-98. „Kai apsivelku baltais lininiais drabužiais…“ – Iliustr. // Patirčių realizmas: A. Tamulevičiūtės kūryb. biogr. studija. Vilnius, 2011, p. 25-32. Ketvirtas matmuo: [atsiminimai apie dail. K. Varnelį]. – Iliustr. // Kultūros barai. 2009, nr. 1, p. 24-29. Kiek daug kultūros gijų veda į Šiaulius // „Varpai“: istorija, autoriai, akcentai: prisiminimai, straipsniai, laiškai. Šiauliai, 2011, p. 23-28. Laukinės kriaušės šešėlis: esė apie dir. J. Aleksą. – Iliustr. // Kultūros barai. 2006, nr. 10, p. 36-40. Legendos švytėjimas: [kalba, pasakyta Lietuvos dailės muz., pristatant V. Daujotytės-Pakerienės kn. „Arčiau Lietuvos“] // Literatūra ir menas. 2010, birž. 25, p. 3. Meno mugė Majamyje – tarptautinės žiemos randez-vous. – Iliustr. // Kultūros barai. 2009, nr. 1, p. 45-49. Pranas Lapė: the journey of an artist:[ in memoriam išeiviui tapytojui, grafikui]. – Angl. // Lituanus. [2010], vol. 56, no 4, p. 56-65. Prano [Lapės] kelionė: [apie išeivį dailininką, knygų grafiką]. – Iliustr. // Kultūros barai. 2010, nr. 2, p. 46-50. Prieš dvidešimt metų: Kovo 11-ąjai: [prisiminimai] // Literatūra ir menas. 2010, kovo 12, p. 3. Pro metų miglą – morenų ugnys: poeto K. Bradūno dosniai paberti grūdai. – Portr. // Kultūros barai. 2009, nr. 4, p. 35-41. Spalvų alchemija: [apie dail. P. Kiaulėną]. – Iliustr. // Kultūros barai. 2007, nr. 5, p. 80-84. Teta Rozalija: [esė] // Kultūros barai. 2007, nr. 1, p. 51-52. POKALBIAI A. M. Jurašienė: „Dabar tėvynė man labiausiai yra kalba“ / [kalbėjosi] A. Musteikis. – Iliustr. // Lietuvos žinios. 2007, rugpj. 2, p. 1, 14-15. Likimas ir meilė paženklinti teatro ženklu / [užrašė] G. Milkevičiūtė. – Portr. // Respublika. 2012, rugs. 4, p. 10.

Moterys juodais drabužiais / [kalbėjosi N. Jonušaitė]. – Iliustr. // Jonušaitė N. „Neringos“ kavinė: sugrįžimai į legendą. [Vilnius, 2014], p. 97-102. Naujų patirčių neįmanoma nei pasverti, nei apčiuopti: / [kalbino] L. Peleckis-Kaktavičius // Peleckis-Kaktavičius L. Žodžiai, kurie neišduos. [Šiauliai, 2011], p. 171-183. Skaudžiai baltos drobulės palytėti: [su rež. J. Jurašu ir jo žmona A. M. Sluckaite-Jurašiene kalbėjosi] N. Storyk. – Iliustr. // Lietuvos žinios. 2012, spal. 9, p. 16 -17. Tarpinė kasdienybės keleivio stotelė ir teatras: [apie išeivį rašyt. A. Landsbergio ir rež. J. Jurašo bendradarbiavimą]. – Portr. // Kultūros barai. 2013, nr. 7/8, p. 121-125. Visada tokie buvome– einantys prieš vėją / [kalbėjosi] G. Liandzbergienė. – Iliustr. // Žmonės. Legendos. 2016, nr. 1(žiema), p. 62-71. APIE A. M. SLUCKAITĘ-JURAŠIENĘ Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai: [apžvalgų ir biogr. rink.]. Kaunas, 2015, d. 2, p. 980: portr. Gečaitė R. Per siauri vartai sugrįžti…: kas lemia liūdesį, klaidas ir eleganciją, po A. M. Sluckaitės kn. „Egziliantės užrašai“ pristatymo svarsto R. Gečaitė // Atgimimas. 2008, spal. 24-30(nr.38), p. 13. Iš Juozo Apučio laiškų [Aušrai Sluckaitei]. – Faks. // Varpai. 2009, nr. 24, p. 125-126. Ivanauskienė M. Literatų gatvė: kultūr. gidas. [Vilnius, 2014], p. 362363: iliustr. Jakutytė R. Antigonė, užkasanti partizanus: [apie A. M. Jurašienės spekt. „Antigonė Sibire“ premjerą Kauno valst. dramos teatre]. – Portr., iliustr. // Literatūra ir menas. 2010, spal. 15, p. 7. Jurašas J. Režisierius Jonas Jurašas ir dramaturgė Aušra Marija Sluckaitė. – Iliustr. // Nemunas. 2011, gruod. 22–2012, saus. 4(nr. 44/45), p. 2. Kas yra kas Lietuvoje, 2009: auks. tūkstantm. leid. Kaunas, 2009, p. 1141: portr. Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2015, t. 4: biogr., p. 300-301. Musteikis A. A. M. Jurašienė – išeivė ir ateivė. – Iliustr. // Lietuvos žinios. 2008, spal. 27, p. 9. Prancūzevičienė G. Prie Barboros Radvilaitės kelio: [apie J. ir A. Jurašų sodybą Merkynėje, Varėnos r.]. – Iliustr. // Žmonės. 2009, nr.41(spal. 8), p. 60-65. Stebuklinga erdvė būti ir kurti: [apie J. ir A. Jurašų sodybą Merkynėje, Varėnos r.]. – Iliustr. // Moters savaitė. 2007, nr. 37(rugs. 11-17), p. 36-39. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2012, t. 22, p. 121-122. Žemaitytė A. Antigonė: mitas ir laikas. – Iliustr. // Draugas. 2010, lapkr. 13, priedas „Mokslas, menas, literatūra“, p. 4.

8 Sukanka 80 metų, kai gimė rašytojas, vertėjas JUOZAS APUTIS (1936–2010). Žr.: Bibliotekų darbas.1986, nr.4, p. 38; Tarp knygų 1996, nr.4, p. 44; 2006, nr.4, p. 44-47; 2011, nr. 4, p. 40-42. PAPILDOMA LITERATŪRA J. APUČIO KŪRYBA A cry in the full moon: [novelė; su prier. apie aut.] / transl. M. Tribinevičius. –Angl. // The Dedalus book of Lithuanian literature. Sawtry, 2013, p. 97-104. Arklio akyse: [novelė]. – Iliustr. // Draugas. 2014, lapkr. 8, priedas „Mokslas, menas, literatūra“, p. 3. Pro memoria; Laikas, įsispaudęs novelės žodyje. – Portr. // Debesis ant žolės: liet. novelės antologija, 1994–2014. Vilnius, 2014, p. 57-73. Tik tik tik: apsakymas. – Iliustr. // Draugas. 2013, rugs. 21, priedas „Mokslas, menas, literatūra“, p. 7-8. Vakarėjant gražios dobilienos; Šūvis po Marazyno ąžuolu; Horizonte bėga šernai: [novelės]. – Portr. // XX a. lietuvių literatūros chrestomatija, 1904–1989. Vilnius, 2014, p. 480-493. Žuvys neturi atminties: [novelė] // Kirčiuotų tekstų chrestomatija. Vilnius, 2014, p. 93-97.

VERTIMAI Bykovas V. Trečioji raketa: [apysakos]. Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1964. 185, [2] p. Čechovas A. Žmogus futliare: [apsakymų rinkinys] / vertė J. Aputis ir kt. Vilnius: Vaga, 2013. 294, [2] p. Grigorovičius D. V. Kaimas: apysakos. Vilnius: Vaga, 1977. 260 p. Kafka F. Procesas: romanas; Novelės. – 2-oji laida. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. 391, [1] p. – („Baltų lankų“ rinkt. proza). Korinecas J. J. Labų dienų nuo Vernerio: romanas. Vilnius: Vaga, 1975. 262 p. Kosmačas C. Pavasario diena; Baladė apie trimitą: romanai. Vilnius: Vaga, 1980. 312 p. Leonovas L. Eugenija Ivanovna: apysaka. Vilnius: Vaga, 1965. 118 p. Platonovas A. P. Sugrįžimas: [apsakymai]. Vilnius: Vaga, 1968. 181, [3] p. Šukšinas V. Atėjau jums duoti laisvę. Vilnius: Mintis, 1985. 363 p. – (Istorinio romano b-ka). Totovencas V. Prie senojo Romos vieškelio; Ovnatanas; Jeremijos sūnūs: [apysakos]. Vilnius:Vaga, 1972. 180 p. Trifonovas J. Senis: [romanas]. Vilnius: Vaga, 1984. 232 p. – (Žiburiai). Vorobjovas K. D. Žuvę prie Maskvos: [apysakos]. Vilnius: Vaga, 1964. 121, [3] p. STRAIPSNIAI. POKALBIAI „Gaivinkis…“: [prisiminimai apie dailininką]. – Iliustr. // Algimantas Švažas: [albumas]. Vilnius, 2014, p. 104-105. Iš Juozo Apučio knygos „Maži atsakymai į didelius klausimus“: [ištraukos] // Respublika. 2010, kovo 2, p. 10. Šiame mano kaime: [Zervynose]. – Persp. iš „Sandrava“, 2007, nr. 3. – Iliustr. // Maironio kelias. – Papild. leid. Panevėžys, 2014, p. 224-226. Šiapus ir anapus Nemuno: ( B. Baltrušaitytės rink. „Po pietvakarių dangum“ rec.). – Persp. iš: Pergalė. 1981, nr. 1 // Daujotytė-Pakerienė V. Eiti savo keliu. Vilnius, 2011, p. 184-188. Tikra novelė atsiranda iš ilgesio: [pokalbis / užrašė] H. Gudavičius // Metai. 2011, nr. 2/3, p. 101-113.

APIE J. APUTĮ Aputienė V. Iš mūsų knygų spintos: [pokalbis su rašytojo žmona / kalbėjosi] J. Bičkauskienė, V. Pukėnaitė. – Iliustr. // Tarp knygų. 2014, nr. 5, p. 20-24. Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. Kaunas, 2015, d. 2, p. 12-13: portr. Averkienė R. Rašytoją Juozą Aputį prisimenant. – Portr., iliustr. // Giružis. 2015, kovo 6, p. 3. Averkienė R. Sunaikinti…nebūtina…palikti…?: [su J. Apučio ir kt. pasisakymais apie Dzūkijos nac. parką]. – Portr., iliustr. // Savivaldybės žinios. 2010, nr. 3(saus. 10), p. 6. Bražėnas P. Meistras šlifuoja žodį: [stilist. taisymai]. – Bibliogr. išnašose // Bražėnas P. Amžininkai ir bendraamžiai. Vilnius, 2010, p. 161-182. Dabulevičienė P. Mūsų kalendorius: 2011 birželis // Tarp knygų. 2011, nr. 4, p. 40-42. Daujotytė-Pakerienė V. „Poezija ten buvo pamerkta kaip kvietka…“ : [pranešimas, skaitytas konf. „Marcelijus Martinaitis: pilietis ir kūrėjas epochų sankirtoje“ ; rašoma ir apie J. Apučio kūrybą]. – Iliustr. // Nemunas. 2016, bal. 7-20 (nr.7), p. 10. Drungytė E. Eiti vėjo bėgiais: [ir apie J. Apučio kn. „Bėgiai išnyksta rūke“]. – Iliustr. // Nemunas. 2011, vas. 3-9 (nr. 5), p. 7; Bernardinai lt. 2011, vas. 8. Glavickienė E. Pamilęs Zervynų kaimą: birželio 8 d. rašyt. J. Apučiui būtų sukakę 75-eri metai. – Portr. // Merkio kraštas. 2011, birž. 7, p. 5. Ivanauskas V. Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai tautų draugystės imperijoje. Vilnius, 2015, p. 151, 181-183, 189-191, 194, 258, 427. Ivanauskienė M. Literatų gatvė: kultūr. gidas. [Vilnius, 2014], p. 174175: iliustr. Jasėnas J. Buvęs po erčių dangumi: in memoriam Juozui Apučiui. – Portr., iliustr. // Žemaičių saulutė. 2010, geg. 22, p. 3.

Keršytė N. Gyvas praėjusysis laikas: (J. Aputis ir M. Proustas). – Bib liogr. išnašose // Baltos lankos. [2011], nr. 34, p. 38-69. Krasnovas A., Martinonytė A. Kaip įvaizdis tampa simboliu. – Bib liogr. išnašose // Teksto slėpiniai. 2011, [nr.] 14, p. 144-154. Krasnovas A. Ne tik apie vakardieną: [apie J. Apučio, R. Granausko, R. Gavelio prozą] // Krasnovas A. Atgimimo proza. Vilnius, 2011, p. 117-131. Lietuvoje gyvenančių autorių laiškai [L. Peleckiui-Kaktavičiui; ir su J. Apučio laiškais]. – Iliustr. // Varpai. [2013, nr.] 29, p. 13. Markevičiūtė V. Iš Raseinių krašto kilusios asmenybės – naujausios Lietuvos istorijos studijoje: [„Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“]. – Portr. // Alio Raseiniai. 2015, liep. 23, p. 8. Martinkus V. Dviguba recepcija: Petro Bražėno Juozas Aputis, arba Atvirkščiai: [„Juozo Apučio kūryba“]. – Bibliogr. išnašose // Martinkus V. Estezė ir vertinimai. Vilnius, 2013, p. 284-298. Martinonytė A., Krasnovas A. Įvaizdžių simbolinimas Juozo Apučio novelėse. –Bibliogr.: 4 pavad. // Studentų moksliniai darbai, 2010–2011. Vilnius, 2011, d. 1, p. 53-55; Respectus philoloqicus. [2011], nr. 19(24), p. 40-45. Samuolienė A. Skaitome kartu su mokiniais: Juozas Aputis. – Lent., portr. // Gimtasis žodis. 2016, nr. 2, p. 16-22. Skaudvilaitė E. Šviesios ir šiltos knygos: [apie rašytojo kūrybą]. – Iliustr. // Bičiulis. 2011, lapkr. 9, p. 4. Skolų knygelė f generacijai (11): birželio mėn. lit. kalendorius: [trumpai ir apie J. Apučio kūrybą] // Šiaurės Atėnai. 2014, birž. 6, p. 5. Stasytis A. Pažintis su Juozu Apučiu // Šilalės žinios. 2013, gruod. 16, p. 3. Uktveris A. Čia laikas sustojo…: kalėd. apsilankymas Zervynose: [ir apie J. Apučio sodybą]. – Iliustr. // Žaliasis pasaulis. 2016, saus. 21, p. 1, 6. Vaičiulaitis A. Juozui Apučiui. – Bibliogr. išnašose // Vaičiulaitis A. Laiškai. Vilnius, 2013, p. 641-653. *** Aleksandravičius A. [Nacionalinės kultūros ir meno premijos laurea tas , rašytojas Juozas Aputis. Vilnius, 1998: fotogr. reprod.] // Aleksandravičius A. Žemaitėjė – mona meilė. Vilnius, 2013, p. 107; Fotografai – Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai. Vilnius, 2013, p. 159; XX a. Lietuvos fotografijos antologija. Vilnius, 2011,[ t.] 1, p. 32. Aleknavičius B. Rašytojas Juozas Aputis (1936–2010): [1987 m., fotogr.: reprod.] // Aleknavičius B. Juos sutikau gyvenime. Klaipėda, 2011, p. 180. Gutauskas L. Devyni laiškai tolimajam draugui J[uozui]. A[pučiui].: [eilėraščiai]. – Portr. // Metai. 2014, nr. 8/9, p. 8-12; Poezijos pavasaris, 2015. Vilnius, 2015, p. 96. Ignatavičius E. Nebaigtas pokalbis: proza: pro memoria J. Apučiui: J. Apučio novelės „Du vyrai ant kalno – pakalnėj šuo“ motyvais // Literatūra ir menas. 2010, bal. 2, p. 13, 15. Marčėnas A. sankaba: Juozą Aputį atminti: [eilėraštis] // Marčėnas A. Ištrupėjusios erdvės. Vilnius, 2012, p. 177. Reimeris V. Apie skaitytojus…: Juozą Aputį prisimenant: [eilėraštis] // Reimeris V. Posmų gervės. [Vilnius, 2011], p. 208. Repšys P. Juozo Apučio ex libris, 1971: [grafika: reprod.] // Naujoji Romuva. 2014, nr. 4, p. 31. 14 Sukanka 100 metų, kai gimė literatūros tyrinėtojas, redaktorius, rezistentas ANTANAS STRABULIS (1916–1999). Gimė Puodžiūnų kaime, Pumpėnų valsčiuje, Panevėžio apskr. Mirus tėvams, 1925 m. persikėlė į Talačkonius, Pasvalio raj. Ten baigė tris mokyklos skyrius. 1927 m. išlaikė stojamuosius egzaminus į Pasvalio progimnaziją, vėliau tapusią Aukštesniąja komercijos gimnazija. Ją baigė 1935 m. ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, studijavo literatūrą ir lietuvių kalbą. 1937 m., atlikdamas karinę prievolę, įstojo į Karo mokyklą. Ją baigė 1938 m. ir įgijo artilerijos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Grįžęs į universitetą, vadovavo studentų ateitininkų „Šatrijos“ korporacijai, buvo veiklus B. Sruogos vadovaujamo Teatro seminaro dalyvis. Studijuodamas dirbo „Židinio“

redakcijoje (1939–1940), numatyto kurti privataus Katalikų universiteto administracijoje. 1940 m. sovietų okupacinei valdžiai uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, studijas tęsė Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Universitetą baigė 1942 m., diplominį darbą apie Balio Sruogos kūrybą apgynė 1943 m. 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis (dirbo Kauno radiofono žinių redaktoriumi ir sukilimo vado L. Prapuolenio štabe). 1943–1944 m. redagavo Lietuvos fronto pogrindinį laikraštį „Į Laisvę“, į kurį dirbti jį pakvietė dėstytojas Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), dalyvavo Lietuvos fronto programos aptarimuose Šiaulių ir Panevėžio apygardose. 1945 m. suimtas, kalintas Permės ir Karagandos srities lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1956 m., dirbo Kauno visuomeninėse įstaigose. Parašė atsiminimų apie Balį Sruogą, paskelbė kritikos straipsnių, studiją „Liudo Vasario kūrybinis pasaulėvaizdis“ (išsp. „Ateityje“, 1939–1940). Straipsnius pasirašinėjo slapyvardžiu „Ramutis“. 1999 m. dimisijos leitenantui A. Strabuliui buvo įteiktas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis. Mirė 1999 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. A. STRABULIO DARBAI Antanas Strabulis apie Vincą Mykolaitį [-Putiną] // Žukas V. Pažinti kultūros žmonės. Vilnius, 2010, kn. 2, p. 381-385. [Atsiminimai] // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Vilnius, 1992, p. 264-267. Ir profesoriams, ir gimnazistams: [apie žurn. „Naujoji Romuva“ prieškario Lietuvoje]. – Iliustr. // Naujoji Romuva. 1995, nr. 5, p. 57-58. Julijonas Būtėnas ir antinacinė rezistencija // Sakalai parskrido. Kaunas, 2008, p. 242-231. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimui: [apie lit. profesorių, Laikinosios 1941 m. sukilėlių vyriausybės ministrą pirmininką]. – Iliustr. // Naujoji Romuva. 1995, nr. 1, p. 18-21. Liudo Vasario kūrybinis pasaulėvaizdis. – Iliustr. // Ateitis. 1939/40, nr. 3, p. 157-164; nr. 6, p. 341-346; nr. 7, p. 420-422. V. Krėvės kūrybos metmens. – Iliustr. // Ateitis. 1938, nr. 6, p. 347-351. APIE A. STRABULĮ Antanas Strabulis (1916–1999): [biogr.]. – Bibliogr.: 2 pavad. – Portr. // Kur Įstras pievomis varvena. Panevėžys, 2010, p. 320-321. Bloznelis R. Lietuvių frontas. Kaunas, 2008, d. 1, p. 406. Dimisijos leitenantas Antanas Strabulis (1916–1999): [nekrologas] / Lietuvos karininkų ramovė; Lietuvos 1941 m. birž. 23-28 d. sukilėlių s-ga; Lietuvos atsargos karininkų s-gos Kauno sk. – Portr. // Kauno diena. 1999, rugs. 4, p. 4. Kazilionytė V. Du kalbėjimai apie Pasvalį: [apie literatą, žurnalistą; su A. Strabulio laiškų ištraukomis]. – Portr. // Šiaurietiški atsivėrimai. 2000, nr. 1, p. 14-15. Lietuviškieji slapyvardžiai. Vilnius, 2004, t. 1, p. 260. Lietuvių enciklopedija. Boston,1963, t. 29, p. 15. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 471. Pūras K. Pasvalio teatralai – Melpomenės mūzos tarnyboje ir konjunktūros varžtuose. – Iliustr. // Šiaurietiški atsivėrimai. 2006, nr. 1, p. 32-37. Ruzgas A. Antinacinio pogrindžio leidinių redaktorius // Į laisvę. 2003, nr. 143, p. 19-22. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 321. 15 Sukanka 80 metų poetei STASEI LYGUTAITEI-BUCEVIČIENEI (g. 1936). Žr.: Bibliotekų darbas, 1986, nr. 4, p. 39; Tarp knygų,1996, nr. 4, p. 4546; 2006, nr.4, p. 48. PAPILDOMA LITERATŪRA S. LYGUTAITĖS-BUCEVIČIENĖS KŪRYBA Amžinas esi, kol gyveni: eilėraščiai / [dail. R. Tumasonis]. Vilnius: Homo liber, 2006. 94, [2] p.: iliustr.

Debesys žiemos danguj: [eilėraščiai]. Vilnius: Homo liber, 2012. 91, [4] p.: iliustr. Seniai, bet dabar: [poezijos] rinktinė / [nuotr. V. Gužauskio]. Vilnius: Homo liber, 2010. 238, [2] p.: iliustr. Tykiai praskrido: [eilėraščiai] / fotogr. V. Gužauskis. Vilnius: Homo liber, 2014. 108, [4] p.: iliustr. [Eilėraščiai] // Nupinsiu Lietuvai vainiką. T.2: Ašara Dievo aky. Vilnius, 2008, p. 150-153. [Eilėraščiai] / vertė D. Sakalauskaitė. –Pranc. // Coeurs ébouillantés. Paris, 2012, p. 42-55. APIE S. LYGUTAITĘ-BUCEVIČIENĘ Lygutaitė-Bucevičienė S. Skuodas priklauso man: [apie save] / R. Tamošaičio nuotr. – Iliustr. // Mūsų žodis. 2014, vas. 25, p. 4. Dabulevičienė P. Mūsų kalendorius: 2006 birželis // Tarp knygų. 2006, nr. 4, p. 48. Eilėraščiuose likus gimtinės šviesa: [gyvenimo ir kūrybos datos]. – Portr. // Mūsų žodis. 2006, birž. 6, p. 4. Įteikta Jono Aisčio premija: [už rink. „Seniai, bet dabar“] / „Kultūros priemenės“ inform. // Atspindžiai. 2011, liep. 12, priedas „Kultūros prie menė“, p. 5-6. Ivanauskienė M. Literatų gatvė: kultūr. gidas. [Vilnius, 2014], p. 338339: iliustr. Kukulas V. Laike ir erdvėje be laiko ir erdvės: [„Amžinas esi, kol gyveni“]. – Iliustr. // Metai. 2007, nr. 2, p. 147-150. Lietuva: enciklopedija. Vilnius, 2015, t. 4: biogr., p. 577-578. Mukienė D. „Visagali žemės dieve“ arba „Seniai, bet dabar“. – Iliustr. // Žemaičių žemė. 2012, nr. 3, p. 58-60. Nauja eilėraščių knyga: [„Amžinas esi, kol gyveni“]. – Iliustr. // Mūsų žodis. 2007, kovo 6, p. 4. Stasės Lygutaitės eilėraštis: [„Debesys žiemos danguj“] / Anonim. aut. // Šiaurės Atėnai. 2012, lapkr. 23, p. 9. 19 Sukanka 80 metų poetui, prozininkui, teisininkui GINTAUTUI STANKAIČIUI (g. 1936). Gimė Paparčiuose (Raseinių raj.). 1963 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Dirbo juristu Vilkaviškyje, vėliau apsigyveno Ukmergėje, kur ilgus metus advokatavo. Periodikoje paskelbė eilėraščių, apsakymų. Poezijos kn. „Trisdešimt regėjimų“ (1995) monologo ir dialogo forma išreikšta būties metafora, keliamos paveldėtos krikščioniškos vertybės. Knygoje spausdinami eilėraščiai vaikams artimi tautosakinei poetikai. Rink. „Po Vyčio ženklu“ (1988) kalbama patriotinėmis temomis. Tautos ir žmogaus likimo vingiai vyrauja rink. „Svajojančių vienatvių kryžkelės“ (2000). Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos, Ukmergės literatų draugijos, Deltuvos almanacho „Eskizai“ redakcijos kolegijos narys. G. STANKAIČIO KŪRYBA Dangaus kalvio sostas: [eilėraščiai] / [dail. R. Jeskelevičienė]. Ukmergė: Valdo l-kla, 2011. 52 p.: iliustr. Grybų linksmi juokai ir graudūs verksmai: (kišen. vadovas grybautojams): [eilėraščiai] / [iliustr. R. Jankuvienės]. Ukmergė: G. Stankaitis. 1999. 63 p.: iliustr. Gudrių linksmuolių išdaigos: [eilėraščiai] / [dail. R. Jeskelevičienė]. Ukmergė: Valdo l-kla, 2004. 88 p.: iliustr. Iš Amžinojo sosto: [eilėraščiai] / [dail. R. Jeskelevičienė]. Ukmergė: Valdo l-kla, 2005. 35, [1] p.: iliustr. Linksmasis muzikantas: [eiliuoti kūriniai]. Ukmergė: Valdo l-kla: G. Stankaitis, 2006. 110 p. Kvatoklių karalystė: [eil. vaikams] / [dail. R. Jeskelevičienė]. [Ukmergė]: Valdo l-kla: G. Stankaitis, 2006. 23 p.: iliustr. Nelūžtančių sparnų šnarėjimas: [eilėraščiai] / [iliustr. Ukmergės vaikų dailės m-klos II a kl. mokinių]. Ukmergė: UAB „Valdo l-kla“, 2001. 67, [1] p.: iliustr. Pasaulio sutvėrimas: (M. K. Čiurlionio paveikslai) : [eilėraščiai]. Ukmergė: Valdo l-kla, 2003. 48 p.

Pilėnų liepsnos: [eilėraščiai]. Ukmergė: Ukmergės sp., 2008. 45, [2] p. Plaštakė baltoj dykinėj: [eilėraščiai]. Ukmergė: Valdo l-kla: G. Stankaitis, 2002. 52 p. Po Vyčio ženklu: [eilėraščiai] / [iliustr. R. Jankuvienė]. Ukmergė: G. Stankaitis; Ukmergės sp., 1998. 124 p.: iliustr. Saulėlydžiu čiulbantys žodžiai: [eilėraščiai]. Ukmergė: Valdo l-kla, 2011. 70, [1] p. Svajojančių vienatvių kryžkelės: [eilėraščiai] / [iliustr. R. Jankuvienės]. [Ukmergė]: G. Stankaitis, 2000. 84, [4] p., įsk. virš.: iliustr. Trisdešimt regėjimų: [pirmoji poeto knyga] / dail. I. Možajeva. Ukmergė: Ukmergės kultūros fondas, 1995. 79, [3] p.: iliustr., portr. [Eilėraščiai rinkiniuose] // Ten, sidabro vingy. Kaunas, [2001, t. 2], p. 197-200; [2002, t. 3], p.227-228; Ties Vilkmerge. Ukmergė, 2003, p. 64-67. APIE G. STANKAITĮ Stankaitis G. „Dėl Lietuvos esu ramus“: [pokalbis] / kalbėjosi L. Ežerskytė. – Iliustr. // Gimtoji žemė. 2008, birž. 5, p. 2. Bataitienė Z. „Gyvenimą gaudau rėčiu…“ – Iliustr. // Gintaro gimtinė. 2011, rugs. 1-30(nr. 9), p. 6; Ukmergės žinios. 2011, rugs. 27, p. 8. Bataitienė Z. „Neužrašyta mintis pabėga“: [su poeto mintimis apie gyvenimą ir darbą]. – Iliustr. // Ukmergės žinios. 2007, rugpj. 4, p. 5. Bataitienė Z. Poeto klausimai visatos Kūrėjui: [„Pasaulio sutvėrimas“] // Ukmergės žinios. 2004, saus. 3, p. 8. Dešimtojoje knygelėje: [„Linksmasis muzikantas“] // Ukmergės žinios. 2006, birž. 10, p. 2. Fiodoras Tiučevas skamba lietuviškai: [apie rusų poeto eilių G. Stankaičio vertimus] / Z. Bataitienės koment. „Ant apsnigtos palangės“ // Ukmergės žinios. 2007, kovo 10, p. 5. Gelžinytė N. Vienatvių kryžkelėse…: [„Svajojančių vienatvių kryžkelės“] // Ukmergės diena. 2000, rugpj. 26, p. 6. [Gintautas Stankaitis: poetas, memuaristas: biogr.] // Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. Vilnius, 2004, kn. 8, p. 345. Gintautas Stankaitis: poeto 70-mečiui // Eskizai, [2005], nr. 15, p. 150. Jastramskienė L. Advokato dienos teismas baigėsi vakaro eilėmis. – Iliustr. // Ukmergės diena. 1998, vas. 7, p. 1, 4; Lietuvos aidas. 1998, vas. 28, p. 9, 11. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 467. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 445.

27 Sukanka 100 metų, kai gimė prozininkas, kritikas, tremtinys JONAS KUDŽMA (1916–2008). Gimė Užuožerių k., Šeduvos vlsč., Radviliškio apskr. Tarnavo pas ūkininkus, nuo 16 metų aktyviai dalyvavo kaimo kultūriniame gyvenime. Mokydamasis Šiaulių berniukų gimnazijoje, dalyvavo literatų būrelyje. 1939 m. baigęs gimnaziją, mokėsi pedagoginiuose kursuose, studijavo Žemės ūkio akademijoje. 1939–1945 m. mokytojavo. Nuo 1939 m. spausdino recenzijas, daugiausiai moksleivių periodikoje. 1945 m. buvo suimtas ir nutestas 10 metų kalėti Archangelsko ir Komijos lageriuose. Čia dalyvavo pogrindinėje veikloje, savišvietos būreliuose, slapta skaitė paskaitas apie lietuvių literatūrą, buvo lietuvių kalinių literatų Intoje kūrybos vertintojas (slapyv. Saulėnas). 1955 m. parengė rankraštinį Smilties (S. Vitaitės-Babraitienės) eilėraščių rinkinį „Noriu gyvenimo dainos“, o 1956 m. (su E. Radžiūnu) tremtinių antologiją „Saulėtekio linkui“. Kalėjo kartu su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Lagerio mintis, išgyvenimus aprašė autobiografinėje apysakoje „Ne lapas, vėjo pūstas“, publikuotas kn. „Tremties keliais“ (1992). Į Lietuvą grįžo 1956 m., apsistojo Klaipėdos rajone, vėliau – Gargžduose. Dirbo tuomečiame Statybinių medžiagų kombinate, Gargždų vidurinėje mokykloje ūkvedžiu, nes pedagoginis darbas jam buvo uždraustas. Negalėjo publikuoti ir kūrybos, renginiuose viešai dalytis savo, kaip literatūros žinovo ir kritiko, mintimis. Gargžduose buvo labai gerbiamas, dvasios vadovu jį vadino mieste veikusio literatūros mėgėjų klubo „Gabija“ nariai. Klubo susitikimus su rašytojais, renginius stropiai fiksavo metraštyje, dabar saugomame Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje.

2004 m. jam suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas. Mirė 2008 m. birželio 15 d. Gargžduose, Klaipėdos raj. J. KUDŽMOS DARBAI Tremties keliais / sudarė ir red. L. Stanevičius; tekstas J. Kudžmos… [et al.]. Vilnius: Mintis, 1992. 411, [1] p., [8] iliustr. lap. Ne lapas, vėjo pūstas: [autobiogr. apysaka] // Tremties keliais. Vilnius, 1992, p. 11-72. Tu ne lapas, vėjo pūstas: (autobiogr. apysakos fragm.). – Portr. // Banga. 1996, birž. 22, p. 3. STRAIPSNIAI Ir Šiaurės speiguose augo poetai: [apie Leonardą Matuzevičių]. – Persp. iš: Darbas.1992, bal. 25(nr. 32) // Matuzevičius L. Rinktiniai raštai. Jonava, 2003, t. 2, p. 103-108; Šiaurės Lietuva: taut. minties alm. Šiauliai, [1994], p. 17-21. Jis buvo mano profesorius // Širdies neatskiriamasis: mons. K. Vasiliauskas mūsų atsiminimuose. Vilnius, 2002, p. 186-192. [J. Kudžmos atviras laiškas resp. konkurso laureatei G. Mogilaitei] // Banga. 1997, geg. 27, p. 4. Kalėdos tremtyje: [prisiminimai] // Kregždutė. 2002, gruod. 18, p. 4, 6. Mokytoja apdovanoja visus: [rec. D. Jusčienės pasakų kn. „Žemilga“] // Banga. 1996, liep. 20, p. 5. Poezija padėjo ištverti, išlikti / Saulėnas (J. Kudžma). – Portr. // Benamiai. Vilnius, 1989, p. 286-292. Smiltis: Stasė Vitaitė-Babraitienė / …Saulėnas (J. Kudžma) ir kt. – Portr. // Benamiai. Vilnius,1989, p. 216-220. POKALBIAI Laisvę branginti trukdo idealizmo stoka / [užrašė] J. Surplienė. – Iliustr. // Banga. 2001, birž. 27, p. 3. Žmogaus misija žemėje / [užrašė] R. Visockytė. – Portr. // Lietuvos sveikata. 1997, spal. 23–29(nr. 42), p. 17; Naujasis Vakarų ekspresas. 1996, rugs. 4, p. 11, 14. APIE J. KUDŽMĄ Adomaitė A. Garbės piliečio palikuonis mąsto netradiciškai: [apie J. Kudžmos vaikaitį J.Balsį]. – Iliustr. // Banga. 2008. rugpj. 16, p. 13. Bočkus A. „Prie seno šulinio“. – Iliustr. // Klaipėda. 1996, birž. 29, p. 7. Butkevičius A. Poetas iš Dievo malonės. – Iliustr. // Šiaurės Rytai. 2013, saus. 12, p. 12. Garbės pilietis palydėtas amžinybėn: [nekrologas] / A.Valaičio nuotr. – Iliustr. // Banga. 2008, birž. 18, p. 8. Jusčienė D. Paparčio žydėjimas: [vaizdelis]: skiriu Jadvygai ir Jonui Kudžmoms // Klaipėda. 1987, liep. 2, p. 13. Kudžmaitė-Balsienė D. Dangaus platybėse nusitiesia tiltas… // Banga. 2009, birž. 13, p. 8. Kudžmaitė-Balsienė D. Ne lapas, vėjo pūstas. – Iliustr. // Radviliškio kraštas. 2014, nr. 1(20), p. 58-61. Lietuviškieji slapyvardžiai. Vilnius, 2004, t. 1, p. 145. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 256. Prėskienis B. Kudžma Jonas: [biogr.]. – Portr. // Šiaulių krašto literatūrinė panorama. Šiauliai, 2003, p. 254. Surplienė J. Gargždiškiui Garbės piliečio vardas. – Iliustr. // Banga. 2004, rugpj. 4, p. 2. Surplienė J. Gyvenimas – vienintelė brangi, skaudi ir džiaugsminga dovana. – Iliustr. // Banga. 2004, rugpj. 7, p. 9. Valaitis A. Gargždų Garbės pilietis, buvęs tremtinys, literatas Jonas Kudžma: [portretas]. – Iliustr. // Sparnuoti žodžiai mano miestui. Klaipėda, 2006, p. 13. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996, p. 321. Vareikienė A. Ne lapas, vėjo pūstas: literato, kultūrininko, polit. kalinio ir tremtinio, Gargždų miesto garbės piliečio J. Kudžmos atminimui. – Iliustr. // Banga. 2008, birž. 21, p. 8.

Parengė Loreta Pakalniškienė

ŠIAME NUMERYJE

IN THIS ISSUE

MŪSŲ METAI

Viktorija Daujotytė. Biblioteka – mūsų dvasios namai 1 Įteikti svarbiausi metų apdovanojimai 2 Geriausi 1993–2015 metų bibliotekininkai 4 TEMA

Laura Juchnevič, Toma Katinaitė. Kuriama virtuali andragogikos mokymosi aplinka bibliotekininkams 12 UŽSIENYJE

Rasa Miuller, Arina Jackutė. Į Šveicariją – patirties ir žinių 15 NAUJI LEIDINIAI

Asta Stirbytė. Knygų klubai: nauja ar sena? Bet tikrai įdomu! 19 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Jonas Brigys. Ar laukiame sugrįžtančių knygų? 20

Academician Professor Dr. (Habilitatus) Viktorija Daujotytė. Library as a Place for the Spirit to Feel at Home

Žydrė Vėtienė. Marcelijus Martinaitis: pilietis ir kūrėjas epochų sankirtoje 23

GEROSIOS PATIRTYS

Laura Juchnevič, Toma Katinaitė. Virtual Andragogical Learning Environment for Librarians Under Creation

SUKAKTYS

Jurgita Bartkevičiūtė. Viešoji biblioteka – neformaliojo ugdymo partnerė 30 ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

BIBLIOTEKOS PAŽANGAI 2

IN MEMORIAM

Marija Vaišvilaitė (1953 10 22–2016 04 05) Aldona Monkevičienė (1946 03 01–2016 04 05)

40 40

MŪSŲ KALENDORIUS

Loreta Pakalniškienė. 2016 birželis 41

Rengia

Redakcijos kolegija

VirŠeliuose

Translated by Tomas Auškalnis

„Tarp knygų“ archyvas

balandis • 2016 – bibliotekų metai

2016 Nr. 4 (687) ISSN 0868-8826

ISSN 0868-8826