lietuvos martyno mazvydo nacionaline biblioteka 100

Lietuvos nacionalinÄ— Martyno MaĹžvydo biblioteka

100

Lietuvos nacionalinÄ— Martyno MaĹžvydo biblioteka

100

Vilnius, 2019

Sudarytojos Jūratė Bičkauskienė, Vaiva Markevičiūtė Konsultantės Aldona Augustaitienė, Nijolė Bliūdžiuvienė, Jolanta Budriūnienė, Giedrė Čistovienė, Sandra Leknickienė, Alma Masevičienė, Viktorija Pukėnaitė-Pigagienė, Jolita Steponaitienė, Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė, Aušra Vaškevičienė Teksto autorės Vaiva Markevičiūtė, Jarda Paukštienė Fotografai Irmantas Gelūnas ir Vygaudas Juozaitis, Mantas Bartaševičius, Daumantas Kviklys, Asta Mukienė, Vygailė Sukurytė, Dominykas Zurlys Dizaineris Donatas Gvildys Redaktorė Asta Stirbytė

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

© Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2019 © Irmantas Gelūnas, fotografas, 2019 © Donatas Gvildys, dizaineris, 2019 ISBN 978-609-405-184-5

Žinių šventovė jau 100 metų

Turinys

Šiandien

Kultūra ir menas

8–57

58–77

Kintanti institucija kintančiame pasaulyje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo

Nacionalinė biblioteka yra mūsų šalies dokumentinio paveldo lobynas

bibliotekos generalinis direktorius

P. 28

Šiuolaikiška, demokratiška kultūrinė agora

Knygos civilizacija dar turi galių

Poetė, meno kritikė, eseistė

Literatūrologė

Giedrė Kazlauskaitė

prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė

P. 72

P. 38

Ieškantys tos vienintelės

Lietuvos Respublikos kultūros ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas P. 16

Nacionalinė biblioteka – tautos lobynas ateinančioms kartoms

Martyno Mažvydo biblioteka išgyvena renesansą

Knygų vaikams ir paaugliams rašytoja

Lietuvos dailės muziejaus direktorius,

P. 74

P. 44

Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis

Kalbėjosi Ginas Dabašinskas

P. 24

P. 50

Didelis vardas, didelis augalas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios

Biblioteka kuria istorijas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto

Mūsų tikslas – atiduoti erdves žmogui: pasivaikščiojimas po rekonstruotos Nacionalinės bibliotekos erdves su jos interjero kūrėju, studijos „2XJ“ architektu Jokūbu Jurgeliu

P. 20

Ilona Ežerinytė

dailininkas, filosofas dr. Arūnas Gelūnas

Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus

P. 60

Po Aleksandrijos mito

prof. dr. Renaldas Gudauskas P. 10

Nacionalinė biblioteka yra visiems atvira kultūros įstaiga

docentas, rašytojas dr. Tomas Vaiseta P. 76

Mokslas ir švietimas

Valstybingumas ir ekonomika

Vizija

78–101

102–119

120–139

Nacionalinė biblioteka yra mokslinė biblioteka

Nacionalinė biblioteka yra parlamentinė biblioteka

P. 80

P. 104

Mokslo, kultūros, pasaulio ir savęs pažinimo akademija

Vieta, kur nuosekliai brandinama visuomenė

Nacionalinės bibliotekos vizija – tapti integralia valstybės informacijos politikos, kultūros, švietimo, mokslo, ekonomikos pažangos dalimi

Vilniaus universiteto profesorius,

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius,

knygotyrininkas habil. dr. Domas Kaunas

politologas dr. Lauras Bielinis

Nuotraukų sąrašas

P. 96

P. 115

P. 140

Dėmesys vaikų literatūros tyrimams

Daugiašakis komunikacijos rūmas

Vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo

dr. Kęstutis Urba

bibliotekos Mokslo tarybos pirmininkas,

P. 98

Vilniaus universiteto profesorius dr. Andrius Vaišnys

Elektroninės informacijos ištakos Nacionalinėje bibliotekoje

P. 116

Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė Emilija Banionytė

Modernioje bibliotekoje kuriamos valstybės tradicijos

P. 100

Žurnalistas, rašytojas Dovydas Pancerovas P. 119

P. 122

Ĺ iandien

Prof. dr. Renaldas Gudauskas Lietuvos nacionalinÄ—s Martyno MaĹžvydo bibliotekos generalinis direktorius 10

Kintanti institucija kintančiame pasaulyje Bibliotekos gyvena besitransformuojančioje visuomenėje. Taigi ir bibliotekų veiklos pagrindinė kryptis šiuo metu yra permainos. Tai akcentuoja ir Tarptautinė bibliotekų asociacijų ir institucijų federacija (IFLA). Tas dabarties fenomenas – „kintantis kintančiame“ ir būtų dabartinė bibliotekos esmė, įkvėpimo šaltinis strateginiam ir kasdieniniam bibliotekininkų darbui. Mes taip pat transformuojamės. Vertinant ne kritiškai, o realistiškai, man atrodo, kad mums sekasi keistis. Vadinu tai gebėjimu atpažinti ateities sėkmės tendenciją ir pabandyti tapti jos dalimi.

Man patiko bibliotekos Mokslo tarybos nario, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus mintis, kad per pastaruosius dvejus metus bibliotekoje įvyko tokių greitų ir kardinalių pokyčių, kad visuomenė dar nespėjo jų iki galo suvokti. Intelektualioji visuomenės dalis, kuri su mumis dirba ir bendradarbiauja, labai pozityviai priėmė mūsų veiklų ir prioritetų kaitą. Viltingai nuteikia apklausos duomenys (2017 m. tyrimas) – 87,7 proc. apklausos respondentų yra patenkinti Nacionalinės bibliotekos veikla. Tačiau egzistuoja ir tokia visuomenės dalis, kuriai bibliotekų niekada nereikėjo. Čia yra problema bei uždavinys, kaip tą visuomenės dalį įtraukti į bibliotekų, taip pat ir Nacionalinės bibliotekos, kaip valstybinės ir socialinės institucijos, veiklą.

Net ir nuolat besikeičiančiame pasaulyje biblioteka tęsia savo pagrindinę misiją – skaitmeninimo eroje išsaugoti ir valdyti tai, kas valstybėje sukurta per šimtmečius. Mes stebime ir analizuojame netolimos ateities pasaulinius iššūkius, skaitome savo kultūros ir aplinkos ženklus – taip numatome bibliotekų raidos tendencijas ir realiai prisidedame prie IFLA „Globalios vizijos“ tikslo – sukurti tvirtą, bendrą bibliotekų erdvę, ugdančią raštingą, informuotą ir aktyvią visuomenę.

11

Biblioteka kaip procesas Pastaruoju metu apie biblioteką dažnai kalbu kaip apie procesą. Tai – procesas, kuris kiekvieną dieną yra vis kitoks, nors esmė ir išlieka. Biblioteką kasdien praturtina visuomenėje atsirandantys nauji dalykai, galintys papildyti klasikines bibliotekos veiklas, funkcijas ir misiją. Dar apie biblioteką kalbu ne tiek kaip apie saugyklą (nors saugojimo misija, be abejo, išlieka), bet kaip apie duomenų, informacijos, žinių valdytoją.

Dabarties moderniose bibliotekose, pavyzdžiui, Nyderlandų nacionalinėje bibliotekoje, didžioji dalis nacionalinio kultūros paveldo yra saugojama itin saugiose saugyklose, kuriose įdiegti vos ne kosmoso srityje taikomi saugumo reikalavimai, ir tos saugyklos yra už miesto. Taip saugoma neaktyvioji milžiniškų fondų dalis, kuri gali būti greitai ir laisvai suaktyvinama ir prieinama bibliotekos lankytojams.

Pagrindiniame Nyderlandų bibliotekos pastate vyksta gyvoji informacijos apykaita. Tas procesas yra labai greitas, nes reikia greitos informacijos, greitų sprendimų, greitų ir teisingų informacijos šaltinių. Dabar tai tampa ir dar viena mūsų Nacionalinės bibliotekos misija – atsiradus netikrų naujienų (angl. fake news) dimensijai, bibliotekų darbuotojų kvalifikacija taip pat turi pakilti iki ekspertų lygio, kad jie atpažintų dezinformacijos apraiškas ir netikras naujienas begaliniame informacijos sraute ir sugebėtų bibliotekos lankytojus nukreipti teisingos ir patikimos informacijos link.

išvardyti bent 15–20 profesijų atstovų, dirbančių šiuolaikinėje bibliotekoje. Dabartinės bibliotekos yra pačių įvairiausių kompetencijų darbuotojų visuma. Jų dermė ir sudaro organizacijos vidaus jėgą ir išskirtinumą. Jeigu žiūrėtume istoriškai, tai bibliotekos atsirado anksčiau nei knygos, nes bibliotekos – vieta, kur įvairiausia forma saugojamos žinios.

Manau, kad mes atitinkame tą sėkmės tendenciją.

Viena vertus, mes labai greitai keitėmės, antra vertus, kol sprendėme bibliotekos rekonstrukcijos klausimus, turėjome galimybę permąstyti jos erdvių panaudojimo galimybes, veiklų asortimentą ir sukurti savo koncepciją. Ko šiuolaikiniam žmogui reikia? Ko jis tikisi iš modernios bibliotekos? Kas tose atnaujintose erdvėse turėtų vykti? Ko reikia, kad taptume novatorišku bendruomenės traukos centru? Nes būti vien tik biblioteka, kurioje veikia algoritmas knygos– skaitytojas–bibliotekininkas, šiandien yra per mažai.

Reikia galvoti apie technologijų transformacijas.

Knyga yra lėta informacijos priemonė. Tai savaime nėra nei gerai, nei blogai. Kai reikia greito ir patikimo (susi)žinojimo, konkurencinio pranašumo, vien knygų nepakanka, jas tenka papildyti įvairiais kitais informacijos šaltiniais, juolab kad informacijos architektūra tokia gausi ir įvairi.

Mūsų bibliotekoje bandoma visą šią naująją realybę atspindėti taip, kad ji atitiktų naujo bibliotekos lankytojo, skaitytojo, tiesiog tobulėjančio ir augančio žmogaus profesinius, intelektinius ir dvasios poreikius.

Bibliotekų darbuotojai ir naujoji realybė Bibliotekoje gali dirbti ne tik bibliotekininko išsilavinimą turintis specialistas, bet ir menininkas, inžinierius, programuotojas, žurnalistas, istorikas, lituanistas, vadybininkas, kultūrininkas... Galima

12

Iniciatyvi socialinė institucija Negalima į biblioteką žiūrėti kaip į knygų saugyklą.

Neatsitiktinai daugeliui ji yra ir dvasios namai, ir mokslo, švietimo, kultūros šaltinis, ekonominių procesų,

valstybinės reikšmės projektų išteklius. Joje sutelktas daugelio kartų žinojimas, kuris negali būti pasyvus.

Kalbu apie biblioteką, kaip apie iniciatyvią socialinę instituciją. Šiame dinamiškame ir nuolat kintančiame pasaulyje ji negali būti tik ramybės sala, biblioteka privalo pasižymėti ir greičio charakteristikomis.

Man organizacija yra žmonės su savomis kompetencijomis. Tik tie įgūdžiai, žinios bei gebėjimai turėtų būti ne vakardienos, ne vien klasikiniai (nieku gyvu jų neneigiu, mano vertybių skalėje klasikinis bibliotekininkų žinojimas užima fundamentinę vietą), modernioje bibliotekoje turi dirbti ir scenarijų kūrėjai, žinantys, kas vyksta kultūros, kūrybinių industrijų, švietimo ir kitose „ekosistemose“.

Mums labai pavyko surinkti reikiamus žmones. Šiandien turime puikią komandą. Pagrindine veiklos kryptimi esame apsibrėžę duomenų, informacijos ir žinių valdymą, o tai kuria bibliotekos vertę ir prisideda prie valstybės ekonominio pranašumo didinimo. Todėl sėkmingai bendradarbiaujame ir esame partneriai su svarbiausiomis valstybės institucijomis, pažangiais verslo startuoliais, kūrybinių industrijų specialistais, nevyriausybinėmis organizacijomis, solidžiausiomis tarptautinėmis institucijomis. Biblioteka tampa bendradarbystės erdve, idėjų generatoriumi, smegenų centru (angl. think tank). Svajojame, prognozuojame, eksperimentuojame ir ieškome įvairių sprendimų: ar tai būtų mūsų bibliotekoje sukurta nauja e. paslauga – skaitmeninių kūrinių ženklinimo įrankis, skirtas toliau plėtoti teisėtą intelektinės nuosavybės rinką, ar naujų verslo strategijų pritaikymas viešajame sektoriuje.

Tikiu, kad bibliotekos bendruomenės ir mūsų partnerių sinergija jau vykdomuose bendruose

projektuose kasdien priartina mus prie, mano nuomone, geriausio sektino pavyzdžio – puikiai dirbančios Britų bibliotekos.

Apie drąsą svajoti Turiu drąsos teigti, kad mes jau gyvename svajonėje.

Ir nors tos svajonės įgyvendinta ne tiek daug, kiek reikėtų, esame teisingame kelyje. Dar niekada biblioteka nebuvo tokia populiari, reikalinga ir net madinga. Šiandieninė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka unikali savo veiklų naujuoju deriniu (angl. new mix). Esame išskirtiniai, nes dirbame pagal originalų, pačių susikurtą veiklos modelį.

Nuskambės grėsmingai, bet moksle tai vadinama „žudikų programa“ (angl. killer application). Tai yra strategija, kai inovacija pakeičia prieš tai buvusią inovaciją. Taip veikia ir kompanija „Microsoft“. Yra tekę kalbėtis su Billu Gatesu. Jis pasakė vieną teiginį, kad, atėmus iš jo 20 pačių geriausių specialistų (tuo metu „Microsoft“ dirbo per 70 tūkst. darbuotojų), jo kompanijos nebeliktų. Esu tikras, kad geriausi specialistai, turintys unikalias kompetencijas ir kūrybišką požiūrį, privalo organizacijoje užimti esmines pozicijas, tik tada ji pasieks ambicingesnių ir prasmingesnių tikslų. Beje, tas pat galioja ir valstybei.

Nacionalinės bibliotekos šimtmetį pasitinkame pozityviai, kupini noro bei gebėjimų dirbti ir kurti.

Toliau švenčiame ir mūsų valstybės sėkmės istoriją, nes Nacionalinė biblioteka – svarbi Lietuvos valstybės dalis, prisidėjusi prie Lietuvos tapatybės kūrimo ir išsaugojimo. Tikiu, kad ši jubiliejinė sukaktis paskatins ir įkvėps Lietuvos ateities kūrėjus ir toliau pažinti, švęsti ir drauge kurti mūsų visų bendrą turtą – Nacionalinę biblioteką.

13

Dr. Mindaugas Kvietkauskas Lietuvos Respublikos kultĹŤros ministras 16

Šiuolaikiška, demokratiška kultūrinė agora Valstybės atkūrimo šimtmetį, kurį minėjome pernai, jau po metų seka tokia pat simbolinė Nacionalinės bibliotekos sukaktis. Ši sukaktis kiek ankstesnė nei kitų pamatinių atkurtosios Respublikos kultūros ir mokslo institucijų – tarkime, Kaune įkurto Lietuvos universiteto ar Valstybės teatro. Tokia pirmenybė tarytum liudija, kad Nacionalinė biblioteka yra itin susijusi, suaugusi su mūsų Respublikos istorija: taip, kad vieną iš jų galima skaityti ir suprasti kaip kitos analogiją.

Lietuvos nacionalinė biblioteka atsirado ne iš paveldėtų karališkų, aristokratiškų knygų kolekcijų, kurios dar Apšvietos epochoje Britanijoje ar Prancūzijoje tapo centrinėmis valstybės bibliotekomis.

Ji buvo įsteigta ir atkakliai kaupta Lietuvos inteligentų, tautinio atgimimo kartos, rankomis, remiantis tiktai jų pačių įgytomis žiniomis. Ji išsyk neįsikūrė kaip monumentalus pastatas, kuris be jokios pertraukos būtų veikęs visą šimtmetį: biblioteka ne kartą kilnojosi, keitė savo namus, atkartodama dramatišką XX a. valstybės ir abiejų jos sostinių – Vilniaus ir Kauno – likimą. Jos fondų istorijos dažnai yra ne tiesios kaupimo linijos, bet laužtės, žyminčios okupacinių laikų naikinimus ir laisvės metų atgavimus. Nacionalinės knygų bendruomenės likimai tokie pat įvairūs, kaip ir ateinančių su ja susitikti skaitytojų. Dalis bibliotekos knygų – tai buvusios tremtinės, sovietmečiu prievarta išvarytos į uždarus lagerius – specialiuosius fondus. Dalis – išlikėlės iš slėptuvių, išgyvenusios nacistinį getą ir per stebuklą išgelbėtos nuo masinio sunaikinimo popieriaus fabrikuose. Kita grupė – sugrįžusios emigrantės, įveikusios didelius atstumus iš išeivijos kultūros centrų.

Dar viena dalis – tai tyliosios sovietmečio rezistentės su dvigubu tekstu: išspausdintu ir numanomu. Didžiulė, kosmopolitiška, dinamiška naujoji generacija – nepriklausomybės augintinės. Tiesą sakant, nacionalinė biblioteka daug kuo primena parlamentą – tai visuomenės akistatos ir diskusijos su pačia savimi agora.

Pasaulinio garso knygos istorikas, argentiniečių rašytojas Alberto Manguelis teigia: „Galiu tvirtinti, kad viešosios bibliotekos, kaupiančios ir virtualius, ir materialius tekstus, yra esminis ginklas priešintis žmogaus vienatvei. Manau, kad svarbu jas ginti kaip visuomenės atminties ir patirties vietas. Sakyčiau, kad be viešųjų bibliotekų, be sąmoningo jų reikšmės supratimo bet kuri raštinga visuomenė tampa pasmerkta užmarščiai.“ Šimtmetį mininti Lietuvos nacionalinė biblioteka – geriausias įrodymas, kad mūsų visuomenei pavyko įveikti užmarštį ir savimaršą, kurioms ją norėjo pasmerkti itin galingos jėgos. Tęsti pokalbį, įveikiant prievartą, susvetimėjimą, vienatvę.

Nepaisant visų tekusių išbandymų ir praradimų, Lietuvos knygų nacija vėl yra drauge, visokeriopa ir savita, toliau skatinanti telktis ir stiprėti savo antrininkę – skaitytojų bendriją. O bibliotekos rūmai po ilgų rekonstrukcijų tapo šiuolaikiška, demokratiška kultūrine agora, kurioje traukia būti.

Martyno Mažvydo „Katekizmo“ Prakalboje lietuviška knyga keipiasi į savo skaitytojus kaip gyvas asmuo, kviesdama ją priimti, išgirsti ir niekada neatmesti.

Linkiu, kad Mažvydą įamžinanti biblioteka visuomet būtų tokiam įasmenintam pokalbiui svarbiausi ir palankiausi namai.

17

Nacionalinė biblioteka – tautos lobynas ateinančioms kartoms Sveikinu Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bendruomenės narius ir visus, kuriems bibliotekos istorija ir dabartis brangi bei sava. Ir save priskiriu prie tokių žmonių. Šiandien svarbu ne tik prisiminti bibliotekos istoriją ar švęsti jos 100-metį, kur kas svarbiau šios sukakties šviesoje apmąstyti Nacionalinės bibliotekos misiją ir vietą mūsų ateities gyvenime.

Lietuvos nacionalinė biblioteka, kaip institucija, sukuria didžiules galimybes ugdyti naujuosius lietuvių demokratijos, pilietinės ir atviros visuomenės bei globalios Lietuvos lyderius. Čia ir dabar susitinka mūsų kultūros praeitis ir ateitis, tėvų ir protėvių tradicijos, žinios, išmintis ir jaunimo pasiryžimas tas žinias puoselėti. Prieš porą metų lankydamasis puikiai rekonstruotoje Nacionalinėje bibliotekoje sakiau, kad tai yra tautos turto dovana ateinančioms kartoms!

Mūsų kraštas visada buvo įvairiatautis ir daugiakultūris. Jame skirtingų požiūrių, tikėjimų ir įsitikinimų žmonės visada rasdavo bendrą kalbą visais klausimais. Toji tolerancija, pagarba alternatyviai nuomonei visada buvo vienas svarbiausių taikaus sambūvio pamatų, kas ir šiandien neprarado savo svarbos ir vertės. Žinau, kad Nacionalinė biblioteka puoselėja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais klestėjusią tolerancijos, pagarbos ir atvirumo dvasią.

Ne kartą esu sakęs, kad akademinės kultūros centrų svarba visuomenei ir valstybei itin išryškėja probleminiais ir kritiniais laikais ar ekonominio netikrumo akivaizdoje. Kad mūsų gyvenimas nepriklausytų nuo menkiausių pasaulio permainų, ekonominis, kultūrinis ir dvasinis gyvenimas turi būti statomas ant tvirtų istorinės atminties, mokslo ir

20

kultūros pamatų. Pagrindą visaverčiam tautos ir valstybės gyvenimui šiandien ir visais laikais gali suteikti ir savo misiją suvokianti, ja tikinti biblioteka. Šiuolaikinė biblioteka tarnauja visuomenei, jos tikslas – teikti žinių, ugdyti kritinį mąstymą, skiepyti nuolatinį norą mokytis, tobulėti ir, svarbiausia, skleisti šias vertybes visuomenei, kuriai ji tarnauja. Tai itin svarbu šiandien, kai nuolat patiriame ir idėjų, ir ryžto jomis pasinaudoti stygių.

Klausiu savęs ir jūsų: kas gali išmokyti tos proto drąsos? Randu vienintelį atsakymą. Tai pajėgia tik laisvų, drąsių ir išmintingų žmonių bendruomenės, prie kurių ugdymo prisideda ir biblioteka. Čia randasi laisvės ir drąsos dvasia, čia kuriama mokslo pažanga ir prasideda kultūriniai sąjūdžiai, čia bręsta stiprios dvasios asmenybės. Todėl į nacionalinės bibliotekos instituciją pirmiausia žvelgiu kaip į kelrodį, vedantį visuomenę drąsių sprendimų ir atvirumo naujovėms keliu.

Be kitų apdovanojimų, ypač vertinu man suteiktą garbingą UNESCO Geros valios ambasadoriaus žinių visuomenei titulą. Tai mane įpareigoja nuoširdžiai domėtis ir rūpintis ne tik mano vardu pavadinta memorialine biblioteka-muziejumi Kaune, bet ir interneto sklaida, bendruomenių interneto centrų steigimu, bibliotekų ir archyvų modernizavimu, e. vyriausybės plėtra, informacinių technologijų diegimu švietimo įstaigose, sprendimų priėmimo struktūrose. Kiek turėsiu jėgų, tiek skirsiu dėmesio šiai svarbiai sričiai.

Nacionalinė biblioteka man tarytum įprasmina atkakliai žinių siekiantį, stiprių vertybinių pažiūrų ir permainoms atvirą Lietuvos žmogų. Būkite tokie ir siekite šių tikslų.

Valdas Adamkus Lietuvos Respublikos Prezidentas 21

Prof. Vytautas Landsbergis Lietuvos Respublikos AukĹĄÄ?iausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas 24

Didelis vardas, didelis augalas Nacionalinė biblioteka – savaime didingas vardas, todėl įpareigojantis. „Tauta – sau“, taip čekai Prahoje kadaise pasistatė Narodni Divadlo. Tautos regykla.

Kodėl ne Vilniuje?

Tiesioginė paskata vėliau besikeliantiems, bet ir amžių pavyzdys.

Turėtų stūksoti kaip senosios Aleksandrijos muzeonas – visko šventykla. Papirusai, dantiraščiai, molio lentos, reljefai, freskos, išminčių galvos... Sielų pėdsakai, tai žmonijos siela, su kuria gali pasikalbėti, pasisemti.

Ir toliau kaupti, be abejo. Kad pėdsekiai pasiuntiniai toliau bruzdėtų, šmirinėtų. Temptų į skruzdėlyną. Net ir viską griaunant, naikinant – ta nelemta dvikojų prigimtis! – kad kas nors dar išliktų. Žiūrėkit, kaip Jonas Mekas stebisi „Laiškuose iš niekur“: visa yra stebuklas, ir stebuklas, kad ko nors dar išliko!

Martyno Mažvydo biblioteka turi misiją ir įsirašė dar vieną didį vardą. Tai lietuviškos raštijos pradininkas – jo Knigiele – kuri tapo pradžia ir simboliu.

Auga kaip susirgęs grūdas, per grūdo kančią; nebe rinkėjų vargas, o džiaugsmas, kuris šakoja lapoja ir varteliuose žydi.

Ateikite. Ateikit visi. Imkiet mane ir skaitykiet.

Sąlygiškai gali vadintis biblioteka, bet yra ir tebūnie kur kas daugiau. Čia saugoma mūsų gyvastis. Šimtmetis – tai tik pradžia!

25

Nacionalinė biblioteka yra mūsų šalies dokumentinio paveldo lobynas.

Ji įpareigota kaupti ir saugoti rašytinį tautos kultūros paveldą ir teikti visuomenei galimybes juo naudotis.

28

Lietuvos nacionalinis publikuotų dokumentų archyvinis fondas Čia kaupiami ir saugomi lietuviški ir Lietuvoje leisti kitakalbiai, taip pat užsienyje leisti ir su Lietuva susiję visų tipų dokumentai nuo XVI a. iki šių laikų. Nuo pirmųjų lietuviškų spausdintų knygų iki šių dienų elektroninių dokumentų.

Seniausia lietuviška Nacionaliniame publikuotų dokumentų archyviniame fonde saugoma knyga – 1599 m. išleista, Mikalojaus Daukšos išversta Jakubo Wujeko „Postilla catholicka, tái est Ižguldimas ewangeliu kiekwienos nedelos ir szwętes per wissús metús“. Seniausia lituaninė knyga – 1501 m. Lione išleistas mišiolas „Missale ad usum romane ecclesie peroptime ordinatum ac diligenti cura castigatum sum pluribus aliis missis valde necessariis que nunq(ue) in eodem usu fuerund impresse“.

Šiuo metu archyvą sudaro per 2,5 mln. fizinių vienetų.

Archyviniame fonde saugomas ir audiovizualinis archyvas, kurį sudaro per 14 tūkst. dokumentų. Tai – kompaktinės garso ir vaizdo plokštelės, garso ir vaizdo kasetės, vinilo ir šelako plokštelės, taip pat ritinėliai pianolai.

2018 m. į archyvinį fondą perdavus Brailio rašto leidinius bei dokumentus, specialiai pritaikytus skaitymo sutrikimų turinčių asmenų poreikiams, taip pat standartus bei kitus norminius dokumentus, Nacionalinė biblioteka tapo pagrindine Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo saugotoja Lietuvoje. Atsarginį dokumentų archyvinį fondą saugo Kauno apskrities viešoji biblioteka.

29

30

Retų knygų ir rankraščių fondas Čia saugoma apie 70 tūkst. XV–XXI a. spaudinių, daugiau kaip 70 tūkst. saugojimo vienetų rankraštinių ir archyvinių XV–XXI a. dokumentų, taip pat nuo 1994 m. Lietuvoje apgintos disertacijos.

Ypač vertingi rinkiniai: pergamentų kolekcija (151 pergamentas, iš kurių seniausi net XIV a.; tarp jų Lenkijos karalių ir didžiųjų kunigaikščių raštai, popiežių bulės bei brevės, taip pat LDK Vyriausiojo Tribunolo dokumentai); inkunabulų rinkinys (88 vienetai); XIV a. pab.–XX a. I pusės dokumentų, rašytų bažnytine slavų kalba, kolekcija.

Iš XV–XVIII a. Europos spaudos rinkinių minėtini ankstyvieji Bažnyčios reformatų (Martino Lutherio, Philippo Melanchthono), humanistų, Antikos veikėjų raštų leidimai bei jų komentarai. Didelė dalis spaudinių priklausė Lietuvos pasaulietinių ir bažnytinių institucijų (Kražių jėzuitų kolegijos, Tytuvėnų bernardinų vienuolyno, Karaliaučiaus universiteto) bei asmenų (Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio, teologo Jono Krizostomo Gintilos, vokiečių muzikos teoretiko Friedricho Augusto Gottholdo) bibliotekoms.

Didžiausią rankraštinių dokumentų fondo dalį sudaro XIX–XX a. asmenų (lietuvių rašytojų, mokslininkų, menininkų, kultūros veikėjų, gyvenusių Lietuvoje ir užsienyje) archyvai. Pažymėtina Juozo Daugirdo surinkta 1502–1911 m. istorinių dokumentų kolekcija, Mažosios Lietuvos istoriniai dokumentai bei Lietuvos evangelikų reformatų sinodo archyvas. Šiame fonde taip pat saugomos bibliotekai patikėtos memorialinės kolekcijos: diplomatų Lozoraičių šeimos, filosofo Antano Maceinos, poeto Tomo Venclovos ir kt.

Judaikos fondas Čia saugomi kultūrologijos, religijos, teologijos, visuotinės ir Lietuvos žydų istorijos leidiniai jidiš ir hebrajų kalbomis, klasikinė ir šiuolaikinė žydų literatūra (įvairiomis kalbomis). Taip pat saugomos Lietuvos žydų veikėjų biografijos, žydų kulinarijos knygos, žinynai, enciklopedijos, žodynai, bibliografiniai leidiniai.

Išskirtiniai rinkiniai: Mato Strašuno kolekcija; Vilniaus Gaono darbų, išleistų Lietuvoje ir už jos ribų, rinkinys; dokumentai, leisti jidiš ir hebrajų kalbomis Lietuvoje (1759–1940 m.) ir užsienyje (XVI a.–1940 m.); iki 1940 m. jidiš ir hebrajų kalbomis leista periodika.

Minėtinas šiame fonde saugomas Isacharo Bero Karmolio „Astronomijos traktato“ rankraštis (1751 m.) apie astronomiją su trimatėmis schemomis; Avromo Suckeverio rankraštinė knyga „Dešimt eilėraščių“, rašyta Vilniaus gete 1942–1943 m.; Lazdijų Talmudo studijų draugijos rankraštinis 1836 m. metraštis.

31

Muzikos ir vizualiųjų menų fondas Čia saugomi garso ir vaizdo dokumentai, natų dokumentai, muzikos ir vizualiųjų menų smulkieji spaudiniai (plakatai, afišos, atvirukai, ekslibrisai). Iš viso fondą sudaro per 300 tūkst. dokumentų.

Išskirtinę vertę turinčios XX a. pr. lietuviškų šelako plokštelių kolekcijos (2566 pavadinimai) pagrindą sudaro Algirdo Motiekos Europos firmų šelako plokštelių rinkinys ir Vytauto Strolios Nacionalinei bibliotekai dovanotos lietuviškos šelako plokštelės, išleistos JAV bei kitose šalyse. Fonde saugomi ir kiti vertingi dokumentai: Jadvygos Čiurlionytės muzikalijų kolekcija, Vytauto Kaušinio autoriniai plakatai, Valentino Antanavičiaus, Žibunto Mikšio, Vinco Kisarausko, Saulės Kisarauskienės sukurtų ekslibrisų kolekcija, Jonės Deveikės surinktos XIX a. pr. graviūros „Paryžiaus vaizdai“.

Fonde taip pat saugoma Jurgos Ivanauskaitės parodos „Tibetas – kita realybė“ (1998 m.) fotografijos ir nuotraukos iš Antano Sutkaus fotografijų ciklo „Basų kojų nostalgija“ (1959–1979 m.).

Vaikų ir jaunimo literatūros fondas Čia saugomos lietuvių autorių ir verstinės grožinės knygos vaikams ir jaunimui, taip pat su vaikų ir jaunimo literatūra susiję leidiniai: enciklopedijos, žodynai, žinynai, vadovėliai, pratybų sąsiuviniai, informaciniai leidiniai ir kita šakinė literatūra, periodiniai vaikų ir paauglių leidiniai (apie 132 tūkst. fizinių vienetų). Seniausias fonde saugomas leidinys – Jeronimo Ralio apsakymas „Rykštės“, išleistas 1902 m. „Škotijos šviesos draugystēs“, spausdintas 1902 m. Martyno Jankaus spaustuvėje Bitėnuose; iš verstinių knygų – 1903 m. Čikagoje išleistas Danielio Defoe „Robinsonas Kruzius, arba, Pasekmės nepaklusnumo: morališka apysaka“.

Bendrieji fondai Čia saugoma apie 60 proc. bibliotekoje sukauptų dokumentų – lietuviškų ir užsienio knygų, serialinių ir periodinių leidinių, kartografijos dokumentų, išleistų nuo 1826 m. iki šiandienos, įvairios tematikos ir žanrų, daugiau nei 90 kalbų.

Iš viso įvairiuose bibliotekos fonduose sukaupta 6,4 mln. fizinių vienetų, 1,8 mln. pavadinimų dokumentų.

32

33

3

2

1

6

4

5

34

7

Dokumentai, įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą:

• XIV a. pab.–XX a. I pusės dokumentų, rašytų bažnytine slavų kalba, kolekcija (regioninės reikšmės liudijimas, 2006 m.); • XX a. pr. lietuviškų šelako plokštelių kolekcija (nacionalinės reikšmės liudijimas, 2007 m.); • Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos „Tayslos augumyynis koremy taalpynas augimys ...“ rankraštis, 1843 m. (nacionalinės reikšmės liudijimas, 2008 m.); • Lietuvių DP spaudos rinkinys, 1945–1952 m. (nacionalinės reikšmės liudijimas, 2011 m.); • Lietuvoje leistų knygų hebrajų kalba (1759–1900 m.) rinkinys (regioninės reikšmės liudijimas, 2013 m.); • Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1563 ir 1568 m. LDK gyvenančių krikščioniškų tikybų bajorų teisių valstybės tarnybos ir žemėvaldos srityse sulyginimo privilegijos (nacionalinės reikšmės liudijimas, 2015 m.); • Mato Strašuno asmeninė žydų knygų kolekcija (regioninės reikšmės liudijimas, 2017 m.); • Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano publikuotų darbų kolekcija (nacionalinės reikšmės liudijimas, 2019 m.); • Simono Daukanto originaliosios kūrybos ir vertimų autografai (trijų institucijų jungtinė paraiška, nacionalinės reikšmės liudijimas, 2019 m.).

35

37

Prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė Literatūrologė 38

Knygos civilizacija dar turi galių XXI amžius istorijoje tikriausiai įsitvirtins ir kaip kultūros technologijų laikas, popieriaus lapą ir raidę keitęs ekranu ir vaizdu, laiko bėgsmą pildęs erdvės bangomis. Bet juk jau praėjo beveik penktadalis to dvidešimt pirmojo. Ir lyg aprimo technologinis knygos pasaulio šturmas, kai atrodė, jog knyga tikrai silpsta, tikrai traukiasi iš civilizacinio aktyvo. Dabar ieškoma ir randama santarvės būdų. Imama jausti, kad knygos civilizacija dar turi galių. Vis labiau domimasi knygos istorija.

Nors lietuvių spausdintinė knyga palyginti nesena, ji atliko svarbų vaidmenį mūsų tautos bei valstybės istorijoje. Esame ir knygos, ir bibliotekos tauta. Sunkiai atsektume pačią pradžią: taip ir liks ūkuose, kas ir kada iš tolimos kelionės parsivežė knygą ar knygų, padėjo į spintą, kad būtų saugu, kad nedulkėtų, nedrėktų, kas pasidalino jomis su kitais.

Didžiuojamės karaliaus Žygimanto Augusto biblioteka, bet negalime užmiršti ir 1503 metais išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ iš vienuolių pranciškonų knygų rinkinio, kuriame kvalifikuota ir kruopšti bibliotekininkė Ona Matusevičiūtė, tvarkydama Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių fondą, aptiko seniausią lietuvišką rankraštinį tekstą – maldą „Tėve mūsų“.

Tas mūsų seniausias žinomas rankraštinis tekstas juk yra knyga knygoje, lyg koks mitinis siūlas, vedantis į istorijos glūdumas. Ir sučiupti jo galą dažniausiai pasiseka dirbantiems bibliotekose, archyvuose, rankraščių skyriuose. Bibliotekininkės surastas poterių rankraštis senesnis už pirmąją lietuvišką knygą – 1547 metais išleistą Martyno Mažvydo „Katekizmą“, pradėjusį lietuviškos knygos civilizaciją.

39

Šiandien Martyno Mažvydo vardą ištariame ir kaip Lietuvos nacionalinės bibliotekos vardą. Bibliotekos, peržengiančios savo šimtmečio slenkstį ir projektuojančios savo ateitį būsimuosiuose amžiuose.

Ne vienai kartai žmonių, dirbusių bibliotekos fonduose, specializuotuose skyriuose ar tik savo džiaugsmui skaičiusių atvirose skaityklose, tai buvo dvasios namai.

Namai ir dabar Mažvydo bibliotekoje dirbantiems, besirūpinantiems knygų saugumu, prieinamumu.

Namai ir skaitytojams, karta po kartos įeinantiems ir išeinantiems pro bibliotekos duris. Skaitytojas – pirmiausia bibliotekos žmogus. Tebeturiu seną Mažvydo skaitytojo pažymėjimą. Šiandien pastebime, kad Mažvydo biblioteka vis atviresnė ir vis modernesnė, erdvesnė, atnaujinta, bet ir tebeatpažįstama iš kiekvieno visam gyvenimui įsidėmėtų ženklų. Ir iš sunkiai apibrėžiamo jausmo – čia yra saugu. Kur saugu knygoms, saugu ir žmogui.

Taip, bibliotekos yra knygų ir rankraščių saugyklos – pagal pirminę prasmę. Bet ir šiuolaikiškos kultūros, literatūros, kultūros tyrimo bei informacijos sklaidos įstaigos. Knygos reikalai čia neatskiriami ir nuo jų technologinės saugos, raiškos resursų, jų plėtojimo.

Galbūt kaip tik šita tradiciškumo bei šiuolaikiškumo jungtis ir turėtų lemti bibliotekos ateitį, reikšmę ir XXI, ir ateinančiais amžiais. Tol, kol žmogaus pasaulis įgis kitų

40

parametrų, apie kuriuos šiandien mes dar nieko negalime pasakyti. O ta jungtis paprasta: prie rankraščio ar inkunabulo palinkęs itin susikaupęs žmogus, pieštukas, lupa, kartais ir baltos pirštinės, o greta – kompiuteris, skaitmeninės technologijos. Žmogus pajėgia atlikti ir labai seną kultūrinį veiksmą, ir pereiti prie technologijų, kurioms būtini kitokie įgūdžiai. ...1963 metais įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Tais pat metais iš Kauno į naują pastatą Vilniuje persikėlė ir Respublikinė biblioteka. Viena pirmųjų ekskursijų – po susipažinimo su senaisiais universiteto rūmais, tad ir su biblioteka, jos tvarka, buvo ekskursija į Respublikinę biblioteką. Mano kartai ji buvo ir liko respublikinė (sakydavom: buvau respublikinėje, eisiu į respublikinę), lyg jautėme burnoj tą kitokį respublikos skonį, atsklidusį iš Kauno, iš laikinosios Lietuvos sostinės. Patiko man ši biblioteka, prisirišau prie jos – nuolat lankiausi nuo antrojo kurso, ypač suaktyvėdama per egzaminų sesijas. Per žiemos sesijas, apykalėdžiais (Žemaitės laikas), kartais ir labai šaltais rytais, pusvalandis iki atidarant dešimtą valandą, jau stovėdavome ant laiptų tvarkinga eile, kad Bendrojoje skaitykloje gautume vietą. Buvo jauku erdviuose vestibiuliuose, tiko ir susitikimui, ir pasimatymui, galima buvo ir tyliai pasišnekučiuoti – tokių tylių erdvių

studentams labai trūko: gyvenome bendrabučių ir auditorijų viešumoje.

Ypatinga mano meilė respublikinei – iš aspirantūros (doktorantūros) laikų. Trejus metus daugiausia gyvenau Lituanistikos skaitykloje. Kartu dirbo ir daugiau jaunų lietuvių literatūros, kalbos tyrėjų.

Pažinau Lituanistikos bibliotekininkus – Vytautą Jurgutį, Valeriją Vilnonytę, Vandą Tumelienę, kitus, kurių pavardžių neįsidėmėjau. Rašiau disertaciją apie Jurgį Baltrušaitį, tuo laiku nepatogų vardą. Man reikėjo senų, dažnai ir specfondinių leidinių, rankraščių, retų knygų. Gaudavau jas, Vytautas Jurgutis dar ką ir paaiškindavo. Labai informatyvi buvo lituanistikos kartoteka, išsamūs, nuolat papildomi katalogai. Bibliotekininkai padėdavo rasti retų periodinių leidinių kažkur esančiuose „generaliniuose“ (rodos, kad taip vadino) kataloguose.

Bibliografas Stasys Tomonis, – keista būdavo matyti jį, tokį aukštą, nuolat palinkusį prie katalogų, – vedėsi mane prie tų „generalinių“ katalogų į požemius.

Ieškojome reto XX amžiaus pradžios rusų poezijos almanacho. Negreit atsivėrė šio bibliografo likimas: tik kai iš bičiulių gavau jo sūnaus Mindaugo Tomonio eilėraščių, kai po tragiškos sūnaus – kovotojo už Lietuvos laisvę – mirties sutikau Rokantiškėse. Negreit patyriau ir Vytauto Jurgučio istoriją.

Kodėl grįžtu į savo laiką, kurio negaliu atskirti nuo šimtmetį švenčiančios Bibliotekos? Noriu paliudyti žmones, jų likimus. Bibliotekininkus, kurie stiprino mano lituanistiką, pasitikėjimą tuo, ką dariau. Tarsi sakė, tyliai, pašnibždom, kad tai yra svarbu mums visiems. Supratau, kad man stengiamasi padėti ne dėl manęs, o dėl darbo, kurį dirbu. Kad išliktų atmintis, kad išliktų respublika; juk jei yra respublikinė biblioteka, yra ir respublika. Tie savitieji, rūpestingieji bibliotekininkai buvo patyrę nelengvų išbandymų: iš tremties sugrįžęs ir bibliotekos tiesiog priglaustas bibliografas, knygotyrininkas Vytautas Jurgutis; aštraus, savarankiško ir kritiško būdo Valerija Vilnonytė, sudarinėjusi Kazio Borutos raštus, „kariavusi“ dėl kiekvieno svarbaus rašytojo žodžio.

Bibliotekininkus apskritai regiu kaip šviesią kultūros gentį. Dar susitikau su jau minėta Ona Matusevičiūte, Vytauto Didžiojo universiteto auklėtine, plataus spektro humanitare, istorinių kūrinių rašytoja, Barboros Radvilaitės temos savita interpretatore. Už dalyvavimą rezistencinėje veikloje beveik dešimtmetį kalinta Sibiro lageriuose. Bibliotekos, taip pat ir respublikinė, buvo tokių nereikalingų žmonių užuoglaudos.

Tai taip pat ateinančiam ir ateinantiems šimtmečiams reikšmingas Martyno Mažvydo bibliotekos svarbos argumentas – iš knygų saugumo ir knygos žmonių rūpestingumo, palankumo kylantis saugumo jausmas.

41

42

Martyno Mažvydo biblioteka išgyvena renesansą Pradėsiu nuo neseno prisiminimo. 2017-ųjų rugsėjo 28–30 dienomis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (toliau ją vadinsiu tiesiog Biblioteka) buvo surengta tarptautinė konferencija „Muzika ir garso dizainas filmuose ir naujose medijose. Kai teorija susiduria su praktika“.

Tikru iššūkiu man tapo tai, kad šio unikalaus renginio organizatoriai – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – paprašė manęs būti konferencijos moderatoriumi. Dirbdamas akademinį darbą, domėjausi medijų teorija, tačiau garso dizaino nebuvo tekę tyrinėti, tad, nieko nuostabaus, jaudinausi. Nepaisant pranešimų specifiškumo, vis dėlto moderuoti sekėsi neblogai, visiškai pasinėriau į renginio idėjų kontekstą, pabendravau su viena kita šios srities žvaigžde. Per kavos pertraukėlę vienas iš garbių profesorių, atrodo, britas, prisipažino, jog Lietuvoje lankosi pirmą kartą, ir ji visiškai pranokusi jo įsivaizdavimą bei lūkesčius: „Maniau, kad Vilnius bus panašesnis į Sofiją, tačiau čia jaučiuosi kaip kokiam Amsterdame.“ Taip sakydamas profesorius mostelėjo ranka, rodydamas Nacionalinės bibliotekos interjerą ir gėrėdamasis šiuolaikiška jo estetika.

Nuo rūbinės prasideda ne tik teatras – interjerai svarbūs ir kitoms institucijoms, kuriose atliekami sudėtingi, sąmoningo įsitraukimo reikalaujantys darbai. Tad pirmoji ir, matyt, pati akivaizdžiausia Bibliotekos atgimimo plotmė – jos pastatas ir ypač interjeras, kuris jau spėjo tapti vienu labiausiai premijuotų interjerų: nuo patekimo į geriausių 2017 metų pasaulio visuomeninių interjerų penketuką Šendžene (Kinija) vykusiame konkurse „Idea-Tops“ iki trijų aukščiausių apdovanojimų prestižiniuose dizaino konkursuose Lietuvoje. Nors bibliotekos interjerą galima būtų

44

Dr. Arūnas Gelūnas Lietuvos dailės muziejaus direktorius, dailininkas, filosofas 45

laikyti antraeilės svarbos jos veiklos aspektu, jis tampa labai svarbiu veiksniu pritraukiant naujų lankytojų, ypač jaunimo. Man ypač malonu apie tai kalbėti, nes puikiai prisimenu 2010–2012 metų laikotarpį (sutapusį su pasauline finansų krize), kuriuo man, tuomečiam Lietuvos kultūros ministrui, reikėjo smarkokai pakovoti dėl Bibliotekos renovacijai skiriamų lėšų. Šioje „kovoje“ pasigirsdavo ir skeptikų balsų, tačiau šiandien jie tyli ir taip tarsi pripažįsta šios investicijos vertę ir reikšmę.

Paminėjau „pritraukimo, priviliojimo“ funkciją – šiandien bibliotekos gyvybingumui ir jos veiklos aktualumui ji turi lemiamos svarbos. Mat bibliotekininkams tenka konkuruoti ne tik su televizoriumi (su juo konkuruoja ir teatrai, muziejai, koncertų salės etc.; nors tai jau šiek tiek praeitas etapas), bet ir su vis labiau išmaniomis skaitmeninėmis technologijomis, ypač kompiuteriais ir visais kitais išmaniaisiais ekranais, kurie, tenka pripažinti, puikiai pagelbsti atliekant greitą faktų paiešką bei žinių papildymo ar pa(si)tikrinimo funkciją. Tad šiuolaikiškos bibliotekos siūlomas „fizinis buvimas įkvepiančioje aplinkoje“ gali pasirodyti ne toks ir antraeilis.

Reikalas dar ir tas, kad gūglo patarimai dažnai būna labai neapibrėžti, o neretai net ir prieštaringi, tad, ieškant patikimo žinojimo šaltinio, šiandien labai svarbi (net svarbesnė nei anksčiau) profesionalo konsultacija.

Anksčiausias mano paties patirtas Bibliotekos profesionalų konsultacijų vertės potyris siekia tris dešimtmečius – 1988-uosius, kai aš, nedrąsus Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) pirmakursis, peržengiau Bibliotekos Meno leidinių skyriaus slenkstį ir tapau nuolatiniu šio bei kitų

46

jos padalinių lankytoju. Šiandien Bibliotekoje dirba ir aktyviai lankytojus konsultuoja daugiau nei 350 profesionalių bibliotekininkų, todėl nenuostabu, kad ir registruotų lankytojų skaičius išaugęs iki įspūdingų 11 tūkstančių. Esu šventai įsitikinęs, kad kam jau kam, o studentams ir tyrėjams biblioteka yra itin svarbi vieta – jauki, analitiniam darbui puikiai pritaikyta erdvė, kurioje daugeliu rūpimų klausimų gausi ir profesionalo patarimą, ir tinkamą šaltinį.

Kadangi remiuosi daugiausia asmeniniais Bibliotekos atgimimo liudijimais, negaliu nepaminėti dar vienos itin svarbios jos teikiamos paslaugos – elektroniniu paštu siunčiamų apžvalgų. Tiek aš, tiek Seime dirbantys kolegos nuolat gauname išsamias kiekvieno mūsų domėjimosi sritį atitinkančias spaudos apžvalgas, kruopščiai parengtas Bibliotekos darbuotojų. Mane pasiekia tokių man svarbių švietimo ir kultūros sričių publikacijų apžvalgos, kurių, net jei turėčiau ir gerokai daugiau laiko, nei turiu šiandien, vis viena nesugebėčiau pats pasirengti dėl patirties ir išteklių stokos. Vykdant šių sričių parlamentinę kontrolę ir stebėseną, tokios apžvalgos yra tiesiog neįkainojamai vertingos. Štai čia turėtų susimąstyti bibliotekų kritikai, esą jų darbo pobūdis neatitinkąs šiuolaikinio gyvenimo tempo.

Sakau „ačiū Dievui!“, kad šalia savęs turime ir neskubančių, atidžiai bei kruopščiai dirbančių profesionalų, kurie neleidžia visoms vertingoms mūsų patirties akimirkoms ir žinojimo fragmentams tarsi smėliui išbyrėti pro pirštus. Esu tai ne kartą sakęs, bet pakartosiu ir vėl: mokslo monografija buvo, yra ir bus viena iš pačių vertingiausių žinojimo sklaidos formų, o

daugelio sričių (ypač humanitarinės!) monografijų rengimas vis dar lieka glaudžiai susijęs su lėtu ir atidžiu darbu bibliotekos ir (arba) archyvo fonduose. Tikėtina, kad parengtas mokslo kūrinys žaibiškai pasklis skaitmeniniu formatu, tačiau tai niekaip nekeičia monografijos radimosi prigimties – lėto ir atidaus kūrimo bibliotekos tyloje.

Galiausiai paminėsiu Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos veiklos sritį, kuri sulaukia tiek didžiulio susižavėjimo, tiek gan rūsčios kritikos, – jos puikiosiose patalpose vos ne kasdien vykstančius kultūros, mokslo, švietimo, politikos ir kitus renginius.

Kritikai porina, kad „Nacionalinė biblioteka virsta kultūros centru“, kad Biblioteka „tegu verčiau susitelkia ties savo tiesioginėmis funkcijomis“... Taip, yra bibliotekų, kurios vykdo tik knygų išdavimo ir skaitymo erdvės suteikimo veiklas; šimtai tokių bibliotekų šiandien uždaromos, nes tiesiog nepritraukia pakankamai skaitytojų. Tad didesnis atvirumas ir didesnė funkcijų įvairovė yra tiesiog neišvengiama bet kokios ateities bibliotekos raidos kryptis. Kita vertus, itin svarbu, KOKIE tai renginiai? Drįstu tvirtinti, kad Algirdo Juliaus Greimo metais Bibliotekoje atidaryta Greimo semiotikai skirta interaktyvi paroda „Pasaulis semiotiko akimis“ ir surengta Ryčio Zemkausko dokumentinio filmo apie A. J. Greimą premjera paskatino šių renginių lankytojus iš naujo atsiversti šio semiotiko tekstus, pagilino suvokimą apie šio garsaus lietuvių ir prancūzų mokslininko įnašą į lingvistiką, į humanistiką apskritai. Žinau netgi kelis konkrečius atvejus, kai po šių Bibliotekos renginių jauni žmonės pasirinko semiotikos studijas Vilniaus universitete!

Jau visai baigdamas negaliu nepaminėti ir labai asmeninės savo patirties 2018 metais rengiant Bibliotekoje „Donskiškųjų pokalbių“ diskusijas, skirtas per anksti išėjusio garsaus Lietuvos filosofo, idėjų istoriko, eseisto Leonido Donskio kūrybinio palikimo naujam suvokimui ir aktualizavimui. L. Donskis paliko daugybę mokslo monografijų, straipsnių ir esė rinkinių, kai kurie tekstai yra tiesiog savosios srities šedevrai, visiškai nepraradę aktualumo, nors rašyti ir prieš dvidešimt ar daugiau metų. Logiška būtų tikėtis, kad skaitytojai tiesiog ims ir juos skaitys, nes jie puikiai prieinami ir patikimai saugomi Bibliotekos dokumentų saugyklose. Vis dėlto mūsų vis greitėjančio gyvenimo logika dažnai lemia visai kitokius pasirinkimus – tuos, kurie aktualūs šią dieną, šią akimirką... Dar kitus baugina L. Donskio kūrybinio palikimo aukštas prestižas: gal tekstai pasirodys „per sunkūs“, „neįkandami“, „pernelyg akademiški“? Štai čia Bibliotekoje vykstančios diskusijos ir padeda ištirpdyti ledą, praverti duris ar, paprasčiau sakant, sudominti ir priminti, sykiu dovanodamos susitikimą su įdomiais pašnekovais. Ar tai nėra bibliotekos misija? Manau, kad yra.

Teigiu, kad Nacionalinė biblioteka išgyvena renesansą, ji tikrai tampa tuo, apie ką Bibliotekos direktorius profesorius Renaldas Gudauskas man yra pasakojęs dar prieš gerus septynetą metų, – ištiso Žinių kvartalo ašimi. Ir ši ašis, atrodytų, yra itin gerai sutepta, nes kultūrinis, švietimo ir socialinis gyvenimas aplink ją sukasi visu greičiu – Bibliotekoje užsimezgusios diskusijos persikelia ne tik į gretimas kavines, bet ir į šalia esantį Seimą.

47

JokĹŤbas Jurgelis Architektas 50

Mūsų tikslas — atiduoti erdves žmogui Pasivaikščiojimas po rekonstruotos Nacionalinės bibliotekos erdves su jos interjero kūrėju, studijos „2XJ“ architektu Jokūbu Jurgeliu Anksčiau, kai vietoj dabartinio Seimo pastato buvo Jaunimo stadionas, čia baigėsi miestas ir prasidėjo priemiestis – Žvėrynas. Bibliotekos pastatas buvo tarsi paskutinis akcentas, tarsi pareiškimas, kad ir šioje miesto dalyje gali kažkas vykti.

Esu ne vilnietis, todėl veikiančios senosios bibliotekos nesu matęs. Kai atvažiavau studijuoti, ji jau buvo uždaryta rekonstrukcijai.

Kalbant apie rekonstrukciją – turbūt buvo sunku dirbti tokioje erdvėje: viską reikėjo derinti su senuoju pastatu, buvo iškelta daug apribojimų.

Sunkiausia buvo pastatui suteikti modernumo, šiuolaikiškumo, kartu išsaugant tai, kas saugotina. Turbūt lengviau kalbėti apie tai, kas buvo neapribota. Iš esmės visas šis pastatas, ne tik išorinė, bet ir vidinė struktūra, dekoro ir funkciniai elementai – viskas saugoma. Dėl to nusprendėme nebandyti konkuruoti su saugomais elementais, o nešti naują žinią.

Iš pat pradžių nusistatėme žaidimo taisykles ir pagal jas kūrėme.

Nusprendėme, kad saugome viską. Tai, kas yra lengvai judinama, atnešėme kaip naują, įliejome į aiškią šio pastato struktūrą ir taip suformavome naują jo veidą. Šis pastatas yra labai introvertiškas, orientuotas į save. Dabar tokių pastatų kuriama mažiau. Mūsų tikslas buvo padaryti taip, kad šis introvertas vis tiek kviestų žmones. Sovietmečiu tai buvo ne tik biblioteka, bet ir to meto simbolis. Didybės, galybės simbolis.

Dabar kitaip gyvename, ir biblioteka, jos pastatas turi kitokias funkcijas, kitokią misiją mieste. Žmogus pastate turi jaustis gerai, nespaudžiamas.

51

Pradėjus rekonstrukciją, bibliotekos centre viskas buvo išgriauta, čia žiojėjo statybų duobė.

Ta riba, už kurios viskas atnaujinta, yra vitražas. Dabar ten saugyklos, darbo erdvės. Reprezentacinę erdvę turėjome saugoti.

Centrinėje bibliotekos dalyje vyrauja marmuras. Kodėl pasirinktas būtent jis?

Jį čia jau radome, dėl to medžiagos nė nekvestionavome. Galėjome nusimesti didelę atsakomybės dalį (juokiasi), nes tiesiog taip buvo.

Vadinasi, kaip architektas jūs – konservatorius?

Vadinčiau tai profesionalumu (juokiasi). Manau, kad sprendimus padiktuoja situacija. Mes čia atėjome svečių teisėmis – objektas jau buvo sukurtas, turėjome jį patobulinti. Svečiuose, manyčiau, elgėmės pakankamai korektiškai.

52

O ar neturėjote išankstinių nuostatų? Juk tai – sovietinis paveldas, reikėjo tą stalininį ampyrą, tarybinį klasicizmą suvaldyti, parodyti jo tikrąją vietą. Štai Profesinių sąjungų rūmai ant sostinės Tauro kalno irgi yra panašaus stiliaus ir jų likimas visai kitas – jie griūva. Daugeliui atrodo, kad tokie pastatai ir turėtų sulaukti tokio likimo. O čia visai kitoks pavyzdys – ir tokioje erdvėje vis dėlto galimas kokybinis virsmas.

Turbūt meluočiau, jei sakyčiau, kad iš pradžių nebuvo abejonių. Bet mano minėtos nusistatytos taisyklės iškart užkirto daug kelių, ir sprendimai buvo atsargūs.

Manyčiau, sėkminga būtų buvusi ir drąsesnė rekonstrukcija, bet šiuo atveju nueita saugesniu keliu: viskas saugoma.

O jei pabandytume įsivaizduoti: niekas nesaugoma, duodama visiška laisvė jūsų fantazijai. Šiame uždarame, introvertiškame pastate man labiausiai trūksta suvokimo, pajautimo, kad čia saugomi keli milijonai knygų. Jos galėtų būti matomos bibliotekos viduryje.

Kitaip tariant, kad būtų galima užeiti už vitražo?

Taip. Kad fondai būtų matomi – trūksta ne įėjimo į saugyklas, bet kad jos pačios kokiu nors būdu būtų atviros.

Būtų įdomu. Ar apie tokį sprendimą diskutavote?

Tame etape, kai įsitraukėme į darbus, diskutuoti jau buvo per vėlu. Architektas nėra visagalis, ypač kai atsiduria konkrečioje situacijoje.

Lipkime laiptais aukštyn. Ant jų – dėžutės-suolai. Viena vertus, čia galima prisėsti, kita vertus, jie apriboja iškilmingą kilimą laiptais į viršų.

Kadangi simbolizmą mes suprantame jau kitaip, norėjome iškilmingus, didingus centrinius laiptus atiduoti žmonėms. Manau, kad mūsų sprendinys čia pastatyti dėžutes-suolus yra dar labai atsargus, laiptai galėjo būti dar labiau amfiteatriški. Be to, ši ir trečiojo aukšto erdvės buvo mažiausiai apgyvendintos, neturėjo savo funkcijų.

Mūsų tikslas buvo tas perteklines dydžio, aukščio, pločio jungtis atiduoti žmogui.

Anksčiau trečiame bibliotekos aukšte buvo katalogai, o žmonės – tik tarp jų.

Dabar čia daug erdvės ir aukštos juodos lentynos. Kurį laiką jos, atrodo, neturėjo aiškios funkcijos.

Visas interjeras kurtas ne kaip baigtinis, o kaip galimybė juo naudotis ir nuolat kurti. Tad ir šių lentynų idėja buvo ta, kad jose nuolat kas nors atsirastų, vis keistųsi.

Kad jos būtų lyg ekspozicinė erdvė. Menininkės Jolitos Vaitkutės instaliacija „Pabudę iš knygų“ – tik vienas galimų sprendimų. Be to, norėjome, kad užlipęs erdviais laiptais žmogus iškart pasijustų esąs bibliotekoje. Norėjome, kad čia būtų knygų, daug knygų.

53

Na, bet kilkime į penktą aukštą. Čia rasime, pavyzdžiui, kino salę. Kino salė bibliotekoje – netikėtas dalykas. Šioje bibliotekoje yra ir daugiau netradicinių erdvių: įrašų studija, muzikavimo erdvė, vaikų dirbtuvės PATS SAU, žaisloteka, tapusi ne mažesniu traukos centru nei knygos.

Rekonstrukcijos projekto dalyvių užduotis buvo erdves aktualizuoti. Jos turėjo tapti svarbios kasdieniame vilniečių ir miesto svečių gyvenime.

Pažįstu nemažai žmonių, kurie kasdien ateina į biblioteką dirbti, turi čia mėgstamus kampus. Šiame bibliotekos kaitos procese mane labiausiai džiugina, kad čia visada yra žmonių. Kad kai kurių gyvenimuose ši erdvė yra svarbi, kad jiems čia patinka. Tai yra pats svarbiausias dalykas – biblioteka veikia, atlieka savo funkciją, ji nuolat keičiasi. Ir turiu omenyje ne išvaizdą – didelį darbą nuveikia čia dirbantys žmonės. Lentyna, kėdė – geras architektūrinis sprendimas tik tada, kai padeda žmonėms dirbti, sužinoti, pasiekti.

Rekonstrukcija truko aštuonerius metus. Per tą laiką įsigalėjo naujos ryšių formos, tarp jų ir internetas, žmonės ėmė gyventi paskirai. Todėl būta nerimo – ar po rekonstrukcijos sugrįš žmonės? Atvėrus biblioteką, žmonės po truputį ėmė rinktis: ir tie, kurie čia lankėsi iki tol, ir visai kiti. Ir tų „kitų“ dabar yra tikrai ne mažiau nei pusė. Turbūt tai ir yra didžiausias jūsų nuopelnas – radote galimybę, nesuardydami erdvės, sukurti įvairų mikroklimatą skirtingose zonose. Rinktis – arba „pasislėpti“ uždarame krėsle ir jaustis saugiam, arba neprarasti galimybės matyti aplinkinius.

Tai buvo mūsų koncepcijos dalis. Analizavome, peržiūrėjome daug pavyzdžių, ieškojome sprendimų, kad žmonėms būtų patogu.

54

Už šį projektą gavote ne vieną apdovanojimą, tarp jų ir tarptautiniu mastu. Kaip manote, kodėl šis kūrinys patrauklus ir gyvenantiems visai kitokį gyvenimą, tarp kitokių pastatų? Šio projekto išskirtinumas tas, kad pasaulyje nedaug objektų, kurie atnaujinami taip rekonstruojant – paprastai senosios detalės arba nėra išsaugomos, arba yra užgožiamos naujų. Tokie seni pastatai nėra atnaujinami. Todėl ne tik mums, bet ir pasauliui įdomu, kaip galima prikelti gyvenimui kito laikotarpio, kai architektūroje buvo kitos vertybės, pastatą. Tikriausiai dėl to mūsų projektas buvo pastebėtas, apie jį rašė visi reikšmingiausi profesiniai portalai pasaulyje. 2018-ųjų pradžioje buvo labai malonu sužinoti, kad tarptautiniame dizaino konkurse Kinijoje Nacionalinės bibliotekos interjeras buvo atrinktas tarp penkių geriausių visuomeninių interjerų pasaulyje. Sulaukėme nemažai klausimų apie senų pastatų rekonstravimą. Man atrodo, kad sėkmę atnešė dermė netikėtų dviejų derinių, skirtingų laikotarpių ir idėjų – tiek gyvenimo, tiek architektūros.

Architektas turi mąstyti dešimtmečius ir šimtmečius į priekį – jis kuria tai, kuo naudosis kitos kartos. Juk tai – didelė atsakomybė.

Kalbant apie transformacijas – niekada nėra vieno teisingo kelio. Profesionalus architektas atsakingai pasirenka, kaip, kokiomis priemonėmis sujungti sena ir nauja.

Būtų klaidinga pasakyti, kad negalima sename sukurti kažko įdomaus ir aktualaus šiandien. Visus iššūkius galima įveikti.

Kalbėjosi Ginas Dabašinskas

55

KultĹŤra ir menas

Nacionalinė biblioteka yra visiems atvira kultūros įstaiga.

Tai – didžiausia ir populiariausia šalyje biblioteka, teikianti plataus spektro paslaugas, pritraukianti daugybę įvairaus amžiaus lankytojų.

60

61

62

Parodos Jos bibliotekoje rengiamos nuo 1964 metų. Menininkams ypač sunkiu sovietmečio laikotarpiu neoficialiuose kultūriniuose sluoksniuose biblioteka buvo pelniusi liberalios parodų erdvės statusą. Tarp daugybės savo darbus čia eksponavusių menininkų – ir anuomet pirmuosius žingsnius žengę šiandien pripažinti kūrėjai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bibliotekos parodinė veikla tapo dar gyvesnė: čia rengiamos tapybos, grafikos, piešinių, knygų iliustracijų, fotografijos, plakatų, taip pat eksperimentinės, informacinės ir pažintinės parodos.

2008 m. biblioteką uždarius rekonstrukcijai, parodinis gyvenimas buvo aprimęs. 2016-ųjų rudenį bibliotekai vėl atvėrus duris, prasidėjo kokybiškai naujas etapas: parodoms atvertos papildomos erdvės, pasitelkiamos inovacijos, daug dėmesio skiriama šiuolaikiniam menui. Įsitvirtiname kaip aukšto meninio lygio modernų profesionalųjį meną pristatanti institucija, kartu reprezentuojanti jauną šiuolaikinį konceptualųjį meną tiek autoriniais, tiek specifiniais archyviniais projektais.

Renginiai Atvėrę duris po rekonstrukcijos, tapome tikru kultūros centru. Mūsų erdvėse vyksta įvairūs renginiai: leidinių ir projektų pristatymai, susitikimai su kūrėjais, filmų peržiūros ir kino festivaliai, ekskursijos, atviros paskaitos, seminarai, mokymai, diskusijos ir konferencijos, oficialūs valstybinio lygio susitikimai. Per metus vidutiniškai organizuojame daugiau nei tūkstantį renginių. Į juos renkasi įvairaus amžiaus, išsilavinimo, interesų lankytojai. 2018 m. bibliotekos erdvėse apsilankė per 470 tūkst. žmonių, t. y. net 20 proc. daugiau nei 2017 metais.

Nemažėjantis lankytojų srautas liudija apie teisingai pasirinktą kryptį – tapti atvira kultūros erdve.

63

64

Laisvalaikio erdvė Tik įžengus į biblioteką pakvimpa kava, ant plačių laiptų sėdi lūkuriuojantieji draugų, visose erdvėse vyksta diskusijos, susitikimai, gyvas ir virtualus bendravimas. Knygų mylėtojams, norintiems įprasminti savo laisvalaikį, siūlome pasiskolinti knygų į namus išsirinkus jų iš atvirojo fondo, kurį sudaro apie 7000 leidinių. Bibliotekoje veikia savitarnos sistema, leidinių išdavimo ir grąžinimo procedūrą atlieka patys vartotojai. Vasaros mėnesiais visų laukiame ir Palangos vasaros skaitykloje.

Žurnalas „Tarp knygų“ 71-uosius veiklos metus skaičiuojantis profesinis bibliotekų bendruomenės žurnalas šiandien aprėpia ne tik profesines (šiuolaikinės bibliotekos veiklos problematiką, knygotyrą, dokumentinio paveldo, bibliografijos, informacinių technologijų ir duomenų valdymo aktualijas, naujausių leidinių pristatymą, pokalbius su bibliotekininkų bendruomenės nariais), bet ir kultūros temas. Bibliotekoms plečiant veiklos sritis, žurnale skiriama dėmesio literatūrai, muzikai, vaizduojamajam menui, fotografijai.

66

67

68

Saviraiška Specializuotose muzikavimo ir meno erdvėse kviečiame kurti – Muzikos ir vizualiųjų menų skaitykloje lankytojai gali naudotis garso ir vaizdo redagavimo programine įranga, sintezatoriumi ar interaktyviomis piešimo lentomis. Muzikavimo erdvėje galima repetuoti, organizuoti kūrybinius ar edukacinius susitikimus, imtis muzikinių improvizacijų čia stovinčiu pianinu ar savo atsineštais instrumentais, įrašyti ir perklausyti repeticiją. Norintys išleisti savo albumą, garsinę knygą ar įrašyti laidą tai padaryti gali profesionalams skirtą įrangą turinčiose Garso įrašų ir TV studijose.

Bibliotekos erdvėse vyksta įvairios teminės meno edukacijos, kūrybinės popietės, skirtos įvairaus amžiaus lankytojams.

Vaikams Bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas yra tapęs vaikų literatūros mėgėjų ir specialistų traukos centru, į jį renkasi rašytojai, vertėjai, leidėjai, mokytojai, bibliotekininkai, tyrinėtojai, tėvai ir, žinoma, vaikai bei paaugliai. Per metus čia apsilanko apie 70 000 lankytojų. Daug dėmesio skiriama vaikų ir paauglių skaitymui skatinti: rengiamos knygų ir jų iliustracijų parodos, knygų pristatymai, susitikimai su rašytojais, kūrybinės dirbtuvės su dailininkais, knygų klubo susitikimai, kaniterapijos užsiėmimai, garsiniai rytmečio skaitymai, literatūriniai protų mūšiai, galvosūkių žaidimai. Savaitgaliai skiriami šeimų laisvalaikiui: knygų, spektaklių pristatymams ir kino filmų peržiūroms, įvairaus pobūdžio kūrybinėms dirbtuvėms. 2018 m. atgaivinta, tik jau kita forma tęsiama daugiau kaip 40 metų gyvavusio legendinio lėlių teatro „Berniukas Žirniukas“ veikla. Bibliotekoje besilankantys tėvai gali palikti savo 3–7 metų atžalas vaikų užimtumo centre „Žaisloteka“, kur su jais ikimokyklinio ugdymo specialistai žaidžia lavinamuosius žaidimus ar skaito knygeles. Įvairios veiklos siūlo moksleiviams skirtos dirbtuvės PATS SAU. Čia jaunieji bibliotekos lankytojai gali įgyti įvairių technologinių ir praktinių įgūdžių: sukonstruoti robotą, pasigaminti lipduką, išdekoruoti marškinėlius, pasiūti pagalvėlę, sukurti filmuką ar įgyvendinti kitokį kūrybinį sumanymą. Per metus dirbtuvėse apsilanko apie 5000 vaikų.

69

71

Po Aleksandrijos mito

Giedrė Kazlauskaitė Poetė, meno kritikė, eseistė

Anksčiau nemėgome to stalininio pastato, po kurį vaikštant tarp siaurų durų apimdavo klaustrofobija.

Pažįstami intelektualai skeptiškai vertino bibliotekos rekonstrukciją, tvirtindami, kad verčiau jau liks daugiau kaip keturis šimtus metų menančioje jaukiojoje Vilniaus universiteto Profesorių skaitykloje. Ir vis dėlto, pasipylus renginiams – Nacionalinėje bibliotekoje dabar vyksta svarbios parodos, knygų pristatymai, diskusijos, paskaitos, rodomi filmai, – sutinku juos čia, Mažvydo bibliotekoje. Ir pati į ją gana dažnai einu.

Pamenu, prieš kelerius metus lankiausi Vašingtono Kongreso bibliotekoje, kuri laikoma viena didžiausių pasaulyje. Lituanistams ji brangi ir tuo, kad ten dirbo Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas, Henrikas Radauskas. Rašė bibliografines korteles – turėjo užpildyti 7 per minutę. Atrodė tokia prašmatni, beveik išnykusios Aleksandrijos dvelksmas; mokslo, 72

meno šventovė. Ir sukaupta Thomo Jeffersono asmeninės bibliotekos pagrindu. Dabar Mažvydo biblioteka irgi panaši į bibliotekas Vakaruose – ji gana graži (tas žodis čia tinka, nes ji jauki, šiuolaikiškai įrengta, kad bet kas joje jaustųsi laisvai ir rastų sau veiklos). Ji virto traukos centru, moksleiviai ateina čia ruošti pamokų.

Visose erdvėse šmėžuoja jauni žmonės – dažniausiai studentai, kurie, dėkui Dievui, čia amžini, o Nacionalinė biblioteka – jų kasdienybės dalis. Pagyvenusiems žmonėms, tėvams su mažais vaikais, neįgaliesiems taip pat svarbu ją atrasti. Nacionalinė biblioteka turėtų būti visiems prieinama kultūros ir švietimo galimybė.

Rašytojams bibliotekos svarbios tuo, kad jose kai kurie iš jų rašo savo knygas. Ir man pačiai rašant staiga netikėtai prisireikia knygų – nesu sukaupusi itin didelės bibliotekos namuose, todėl turiu eiti ir patikrinti faktus, spalvas, tūrį, kvapą. Man biblioteka – tai informacija. Ne vien

verbalinė, bet ir vizualinė, akustinė, sensityvinė. Knygos – kaip medžiaga kūrybai, knygų grafičiai ant lentynų trečio aukšto fojė. Martyno Mažvydo vardas jai tinka – čia vykusioje reformatų knygų parodoje „Maištaujančios knygos“ su dievobaimingu nustebimu tą suvokiau. Buvau tiesiog pamiršusi, kokios dramatiškos įtampos būta tarp Reformacijos ir Kontrreformacijos, kaip iš to radosi lietuviška raštija.

Parašyta, galima sakyti, krauju.

Paradoksalu – Aleksandrijos biblioteka sudegė, žmonija prarado neįkainojamus senovės dokumentus, žinias, liudijimus. Tačiau daug kas išliko skaičiusiųjų atmintyje ir buvo perduota kitoms kartoms. Vadinasi, biblioteka nėra vien tik materiali informacija. Tai – gyvybingas skaitymo ir supratimo, apmąstymo, interpretacijos judesys. Visų kultūros ženklų sąveika, pastanga susivokti, kas mes esame po žvaigždėmis. Ir – kas yra žvaigždės.

73

74

Ieškantys tos vienintelės

Ilona Ežerinytė Knygų vaikams ir paaugliams rašytoja

Paauglystėje gyvenau virš bibliotekos. Taip anksčiau būdavo – daugiabučio pirmajame aukšte įrengiamas paštas, taupkasė, nuovada ar biblioteka. Man labai pasisekė. Nors būtų pasisekę dar labiau, jei būčiau gyvenusi bibliotekoje.

Kai buvau studentė, mėgdavau vakarais (labiausiai žiemą) sėdinėti skaitykloje. Pasirinkdavau keistas knygas, reikėdavo laukti, kol jas atneš iš saugyklos. Ir vieną vakarą, pamenu, taip belaukiant mane perveria baisi neviltis (vėliau sužinojau, kad visi knygų žmonės yra tai išgyvenę) – pasaulyje tiek gerų knygų, kad neįmanoma, absoliučiai neįmanoma jų visų perskaityti. Ir didžiausia tikimybė, kad knyga, kurios tu taip ieškai, kuri gali duoti atsakymus į tavo klausimus, kuri ir parašyta tarsi tau, liks neperskaityta. Nesurasta ir nepaliesta. Ką ten – tu nė nežinosi, kad ji išvis yra. Praeisi pro ją,

prasilenksi, kaip prasilenkiama gatvėje su žmogumi, kuris tau skirtasis. Neatpažinai...

O kiti sako: mokykloje daug skaičiau, dabar neturiu laiko... Ne laiko nebėra – poreikio ieškoti. Ir knygos metamos kaip senos meilės.

Nes gyvenimas jau yra kažkas kita nei bibliotekos tyla. Šiame rėksmingame pasaulyje pašnibždomis žmonės bekalba tik bažnyčioje ir bibliotekoje.

Dar kai kur išvis tyli. Namie, pavyzdžiui. Vienas su kitu.

Galvoju, kiek šiandien Mažvyde sėdi žmonių, kurie nerašo mokslinių darbų, nesiruošia egzaminui ar pamokai, nerenka medžiagos straipsniui... Kiek jų atėjo šiaip SAU – paskaityti. Tiesiog pabūti. Pagalvoti.

Nusileisti į apačią, sutikti draugų, išgerti kavos, paskui ramiai apžiūrėti fotografijos parodą, tada pakilti į muzikos fondus, išsirinkti vinilą, užsidėti ausines su Maurice‘o Ravelio „Pavana mirusiai infantei“ ar doorsais.

Panirti į save, o paskui išnerti ir grįžti prie knygos. Ji tebeguli ten, kur palikta, kaip ištikimas šuo, Lituanistikos skaitykloje – trečias aukštas, į dešinę. Galima liftu, galima laiptais. O galima į penktą – ten kino salė. Joje šiandien – dokumentinio filmo premjera. Konferencijų salėje – naujos kelionių knygos pristatymas.

Anšlagas. Verčiau leistis žemyn. Ten dabar pilna vaikų, jie klega, bet tuoj suriedės į edukacines erdves ir vėl bus tylu. Grįžai prie pradėtos knygos?

Ji ta, kurios ieškojai? Gera, bet ne ta?

Ak...

– Ateikite ryt, – sako miela mergaičiukė iš Retų knygų ir rankraščių skyriaus. – Mes dirbame ir sekmadieniais.

– Sekmadieniais?

– Taip, nes... na... Dievas šešias dienas kūrė pasaulį, o septintą ilsėjosi. Skaitė.

75

Biblioteka kuria istorijas

Dr. Tomas Vaiseta Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, rašytojas

Pradėsiu nuo išdavystės. Nuo prisipažinimo apie išdavystę. Esu išdavęs savo Alma Mater bibliotekas ir visada pirmiausia renkuosi Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, nebent iškiltų tikrai specifinių, ypatingų poreikių. Esu toks ištikimas vienos bibliotekos lankytojas, kad Vilniaus universiteto centrinėse bibliotekose (senojoje ar naujojoje) galėčiau pasiklysti, nors tai pripažinti – taip pat gėda, kaip ir pačią išdavystę.

Norisi sakyti, kad Nacionalinėje bibliotekoje – net naujoje, rekonstruotoje, daugiafunkcėje, daugiaerdvėje – nepasimesčiau. Bet taip galiu teigti tik todėl, kad ji mano sąmonėje siejasi su nedidele, jaukia, dažnai žmonių tiršta patalpa. Mano (kol kas) intensyviausias šios bibliotekos lankymo periodas, kai, rašydamas disertaciją, ateidavau čia kone kasdien ir leisdavau laiką nuo jos atidarymo iki uždarymo, sutapo su jos rekonstrukcija, kai dauguma skaitytojų turėjo sutilpti į dvi santykinai nedideles sales. Todėl ir dabar, vėl įžengęs į biblioteką ir susidūręs su milžiniškais paradiniais laiptais, kurie švyti kaip Holivudo tuštybė, pasijuntu apgautas, beveik užpultas šios erdvios 76

didybės. Galbūt panašiai jaučiasi pelė, visą dieną šmirinėjusi lauke ir ieškojusi maisto, o vakare grįžusi prie gimtojo urvelio ir radusi jį užkaltą.

Praleidęs (ir vis dar leisdamas) daugybę valandų vienoje bibliotekoje, supratau, kodėl Virginiai Woolf, ištikimai bibliotekos lankytojai, kilo noras apie vieną iš jų parašyti apsakymą. Biblioteka yra abstrakti vertybė, kai žiūri į ją iš šono: tada gali kalbėti apie jos kultūrinę reikšmę, nacionalinį vaidmenį, intelektinę paskirtį. Kai žiūri į ją iš vidaus, matai bibliotekos herojus ir jų mažas, bet labai tikras atradimo, aistros, vienišumo, kančios ir nuobodžio istorijas. Ir kai sakau „herojus“, neatskiriu žmonių nuo knygų: biblioteka – tai vidutinio amžiaus moteris, kuri atsisėda prie kompiuterio, įsijungia multikus (tai, ką ji žiūri, nėra animaciniai filmai), išsitraukia žirkles ir kažką iš popieriaus karpo savo pirštinėtomis rankomis; tai įkyri knyga, kuri šviečia savo nugarėle kiekvienąkart, kai pro ją praeinu, gundydama parodyti man tai, ko ieškau ne pirmą savaitę, bet kai pagaliau ją ištraukiu iš lentynos, ji tuščiai juokiasi, nes mane apgavo; tai

vaikinas, su kuriuo rytą laukiame prie bibliotekos įėjimo, kol ją atidarys, ir su kuriuo sutemus išeiname paskutiniai, tik kol aš varvinu akis skaitydamas atsiminimus ir monografijas, jis varvina seilę žaisdamas kompiuterinius žaidimus ir žiūrėdamas (beveik?) draustino turinio vaizdelius; tai mokslinė studija, kuri varo į neviltį, nes kai atrodė, kad tuoj baigsiu rašyti puikią sugalvotą idėją, ji staiga – lyg ant balto popieriaus lapo išsiliejusi kava – priverčia viską mesti lauk ir pradėti iš naujo; tai visos raidėmis atspausdintos ar čia pat, tarp knygų, kompiuterių ir bibliotekininkių, ištikusios istorijos. Biblioteka ne (tik) saugo istorijas. Biblioteka – lyg užkrėsta knygų – jas pati ima kurti.

Nei Nacionalinė, nei jokia kita biblioteka nebėra ir greičiausiai niekada nebebus vien nedidelė, jauki skaitymo sala. To, kas su ja vyksta, neužtektų pavadinti net revoliucija: keičiasi ne tik jos „santvarka“, ne tik jos paskirtis, bet ir pati prigimtis. Todėl knygų ir tai, kas jų skaitymą daro tokį malonų, t. y. tylos, atrodo, vis mažiau ir mažiau. Bet pasiguosti galime tuo, kad kitų herojų – žmonių – bibliotekoje vis daugiau ir daugiau.

77

Mokslas ir ĹĄvietimas

Nacionalinė biblioteka yra mokslinė biblioteka.

Jos darbuotojai atlieka dokumentinio paveldo, bibliotekininkystės, bibliografijos, knygotyros, vaikų literatūros mokslinius tyrimus, rengia savo srities norminius dokumentus ir standartus; turėdama šiuolaikinę infrastruktūrą, ji teikia paslaugas mokslininkams ir studentams.

80

81

82

Dokumentinio paveldo tyrimai ir aktualizavimas Studijudami Nacionalinėje bibliotekoje saugomo dokumentinio paveldo rinkinius, atliekame taikomojo pobūdžio tyrimus, kuriais siekiame atverti ir pristatyti šalies visuomeninio, politinio, kultūros istorijos lauko procesus. Šiuo metu vykdome kompleksinius dvarų kultūrinio paveldo, senosios Lietuvos, lietuvių diasporos kultūros istorijos, XIX–XX a. žydų knygų ir rankraščių mokslinius tyrimus. Jie leidžia atskleisti Lietuvos, kaip nepriklausomos ir kartu gilias europines šaknis turinčios valstybės, savitumą ir išskirtinumą, taip pat įvertinti tam tikrų visam regionui būdingų procesų tendencijas.

Remdamiesi tyrimų rezultatais, kuriame sklaidos projektus, kuriais siekiame kuo įvairesnėmis formomis: parodomis, edukacinėmis programomis, leidybos projektais, mokslo publikacijomis ar rengiant konferencijas – pristatyti aktualios tematikos visuomeninius, kultūrinius reiškinius. Taip visuomenė skatinama pažinti ir dar išsamiau domėtis Nacionalinėje bibliotekoje sukaupto kultūros paveldo artefaktais, integruoti juos į naujai kuriamus informacinio, edukacinio pobūdžio projektus.

Nacionalinės bibliografijos rengimas ir sklaida Nacionalinė bibliografija yra Lietuvos ir lietuvių nacionalinės kultūros, mokslo, ekonomikos, visuomeninio gyvenimo unikalus atspindys, dokumentiškai liudijantis apie Lietuvoje ir už jos ribų vykusius procesus.

Nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos rodyklėse registruojama lietuvių kalba Lietuvoje ir už jos ribų išleistų knygų, smulkiųjų spaudinių, vaizduojamosios dailės leidinių, natų, žemėlapių (1547–1940 m.), periodinių leidinių (1823–1940 m.), periodinių leidinių publikacijų (1832– 1940 m.), taip pat kitakalbių knygų ir periodinių leidinių, išleistų Lietuvoje iki 1940 m., bibliografinė informacija.

83

Bibliotekininkystės tiriamoji veikla Pagrindinės šių tyrimų kryptys: 1) informacijos mokslų raida ir kaita: bibliotekininkystės, bibliografijos ir knygotyros sričių moksliniai tyrimai; 2) bibliotekų istoriografija: įvairių tipų bibliotekų istorijos tyrinėjimai ir konkrečių periodų bibliotekų veiklos apžvalgos; 3) komunikacijos ir informacijos krypties terminologijos tyrimai; 4) mokslinės-metodinės paramos teikimas šalies bibliotekoms, bibliotekų informacinės veiklos organizavimas ir vertinimas šiuolaikinės infrastruktūros požiūriu. Nuo 2015 m. dalyvaujame Lietuvos statistikos departamento Oficialiosios statistikos programoje ir vykdome du statistikos tyrimus: rengiame spaudos ir bibliotekų statistinę informaciją.

Muzikos dokumentinio paveldo tyrimai Tyrinėjame istorinius muzikos fondus – nuo pirmųjų garso, vaizdo įrašų, natų dokumentų iki šių dienų – ir juos formuojame. Esame Tarptautinės muzikos bibliotekų, archyvų ir dokumentavimo centrų asociacijos (IAML) nariai: dalyvaujame metiniuose asociacijos kongresuose ir jos vykdomuose ilgalaikiuose projektuose. Rengiame muzikos dokumentinio paveldo tyrimų medžiagą tarptautinės muzikinės literatūros informacinei bazei RILM ir tarptautinio senųjų natų repertuaro sudarymo projekto „RISM serija A/II: muzikos rankraščiai po 1600 m.“ duomenų bazei.

84

85

86

88

Vaikų literatūros tyrimai Stebime vaikų literatūros ir skaitymo procesus, juos analizuojame, apibendriname; remdamiesi šiais stebėjimais, vykdome aktualius tyrimus, teikiame profesionalią kritiką ir užtikriname rezultatų sklaidą. Pagrindinės tiriamosios veiklos ir tyrimų kryptys: moksleivių skaitymo įpročiai ir motyvacija, vaikų skaitymą lemiantys veiksniai; vaikų ir paauglių skaitomiausios knygos. Siekdami sukurti teorinį pagrindą vaikų literatūros tyrimams, rengiame „Vaikų literatūros enciklopediją“, rekomenduojamos literatūros sąrašus. Vykdome įvairias skaitymo skatinimo programas, skatinančias domėtis šiuolaikine lietuvių vaikų literatūra.

Bendradarbiaudami su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi, leidžiame profesionalų žurnalą apie vaikų literatūrą „Rubinaitis“.

Leidyba Akivaizdūs Nacionalinės bibliotekos mokslinės veiklos liudininkai – jos rengiami ir leidžiami įvairios tematikos leidiniai, kuriuos galima suskirstyti į specialiuosius metodinius, mokslinių tyrimų rezultatų sklaidos ir mokslo populiarinamuosius. Leidinių kasmet pasirodo per 20 pavadinimų.

Leidžiame Lietuvos valstybinės einamosios bibliografijos leidinius, nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos rodykles, bibliotekų specialistams skirtus straipsnių rinkinius („Šiandien aktualu“, „Bibliotekų tyrimai Lietuvoje“), profesinį žurnalą „Tarp knygų“, metodinius leidinius bibliotekininkams ir leidėjams, kitus leidinius, susijusius su Nacionalinės bibliotekos – daugelio veiklų kompetencijų centro – veikla.

Bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija ir mokslo institucijomis, leidžiame mokslo darbų žurnalą „Parlamento studijos“.

89

Dokumentų restauravimas ir konservavimas Siekdami išsaugoti rašytinį paveldą ateities kartoms, atliekame bibliotekos fonduose esančių dokumentų tyrimus, kad išsiaiškintume aplinkos poveikį jiems ir galėtume rekomenduoti geriausias jų ilgalaikio saugojimo priemones. Kad išsaugotume labiausiai pažeistą senąją ir einamąją periodiką, vykdome mikrofilmavimo programas.

Bendradarbiaudami su Vilniaus universiteto chemikais, atliekame restauruojamus dokumentus sudarančių ir restauruojant naudojamų medžiagų tyrimus. Būdami kilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo metodinis centras, kuriame edukacines programas, organizuojame stažuotes ne tik Lietuvos bibliotekų ir muziejų rinkinių saugojimo specialistams, bet ir užsienio atminties institucijų darbuotojams, su paveldo išsaugojimu susijusių specialybių studentams.

Kultūros paveldo sklaida Aktyviai skaitmeniname dokumentinį paveldą ir skelbiame jį interneto platformose „E.paveldas“ ir „Europeana“. Į skaitmeninę erdvę perkėlus unikaliausius Lietuvos kultūros paveldo kūrinius, sudaryta galimybė juos matyti ir jais gėrėtis kiekvienam interneto vartotojui. Visuomenei atverti Nacionalinės bibliotekos rinkiniai, kurie iki šiol dėl savo unikalumo, medžiagos trapumo ar blogos fizinės būklės, dėl griežtų eksponavimo sąlygų visuomenei buvo sunkiai pasiekiami arba visai neprieinami. Į kultūros paveldo svetainę www.epaveldas.lt perkelta apie 34 tūkst. pavadinimų objektų, o Europos skaitmeninėje bibliotekoje www.europeana.eu skelbiame daugiau kaip 20 tūkst. pavadinimų kultūros paveldo objektų.

90

91

92

Skaityklos, duomenų bazės, darbo vietos Bibliotekos skaitytojų – tų, kurie lankosi bibliotekoje, ir tų, kurie naudojasi bibliotekos elektroninėmis paslaugomis, – kultūriniams, moksliniams ir kiteims intelektiniams poreikiams patenkinti esame sukaupę 6,4 mln. fizinių vienetų fondą ir užtikriname daugiau kaip 18 tūkst. tarptautinių mokslo elektroninių žurnalų, 5 tūkst. elektroninių knygų prieigą. Lankytojus kviečiame skaityti, mokytis, tyrinėti, dirbti specializuotose erdvėse: Lituanistikos, Socialinių mokslų, Humanitarinių mokslų, Muzikos ir vizualiųjų menų, Retų knygų ir rankraščių, Vaikų ir jaunimo literatūros, Žiniasklaidos skaityklose, Adolfo Damušio demokratijos studijų centre, Judaikos tyrimų centre ir Valstybingumo erdvėje.

Atviruose bibliotekos fonduose iš viso yra per 30 tūkst. dokumentų – jų nereikia nei užsakyti, nei laukti, kol darbuotojas atneš ar atsiras laisvas egzempliorius. Galima darbuotis patogiai įsitaisius mėgstamoje darbo vietoje, naudotis bibliotekos kompiuteriais arba, pasitelkiant belaidį interneto ryšį, naudotis nuosavais prietaisais, kitais ištekliais, pasikonsultuoti su mūsų specialistais ir greitai rasti reikiamos informacijos.

Skaityti elektroninę knygą, sklaidyti senąją spaudą ar naršyti po Nacionalinės bibliotekos prenumeruojamas duomenų bazes galite ir neatvykę į biblioteką – siūlome platų spektrą nuotolinių paslaugų.

Skaitymo skatinimas Nacionalinė biblioteka yra viena akcijos „Metų knygos rinkimai“ rengėjų.

Skatiname Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra ir atkreipti dėmesį į geriausius jos kūrinius, populiarinti skaitymą, kaip prasmingą ir patrauklų užsiėmimą. Ypač daug dėmesio skiriame vaikų skaitymo įgūdžiams ugdyti. 2006–2011 m. Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas vykdė Valstybinę skaitymo skatinimo programą, o nuo 2012 m. iki šių dienų ji vykdoma kasmet pasirašant sutartį su Kultūros ministerija. Departamento specialistai dalyvavo rengiant 2019–2024 m. programą, kuria siekiama įgyvendinti nacionalinę skaitymo skatinimo politiką – didinti įvairaus amžiaus visuomenės narių susidomėjimą skaitymu.

93

95

Mokslo, kultūros, pasaulio ir savęs pažinimo akademija

Mano likimas su Nacionaline (tuomet – Respublikine) biblioteka susipynė nuo pirmųjų žingsnių Vilniuje ir turi labai ilgą bei turtingą istoriją – bibliotekos laiptus myniau ir alkūnes į skaityklos stalus tryniau vos tapęs bibliotekininkystės pirmakursiu Vilniaus universitete. Joje apsilankyti tuomet patarė studentų mokslinės draugijos būrelio vadovas, tada dar docentas Vladas Žukas. Nacionalinė biblioteka yra mano pirma neformali akademija – mokslo, kultūros, pasaulio ir savęs pažinimo, dvasinio bendravimo. Jos spaudos leidinių fonduose, rankraščių bylose, ikonografinės medžiagos rinkiniuose, o dabar – ir internetiniais greitkeliais pasiekiamose skaitmeninėse laikmenose bei talpyklose sutelkta daug istorijos ir nūdienos liudijimų.

Su biblioteka, kaip mokslo eksperimento galimybę teikiančia institucija, man pirmiausia asocijuojasi simpoziumai – metai po 96

metų joje vykę Mažvydo skaitymai ir jų organizatorius Juozas Tumelis. Iš pradžių juose dalyvavau kaip įdėmus klausytojas – buvo svarbu pabūti tarp daugiau žinančių žmonių, to meto sąlygomis gebančių byloti atviriau, dažnai net nesitikint, kad jų mintys bus viešinamos. Bet kartą atėjo valanda ir mano pranešimui. Jis tapo išbandymu: netrūko jaudulio, klausimų, reikėjo į juos atsakyti.

Buvau įvertintas. Mažvydo skaitymai buvo mokykla.

Bibliotekos vaidmuo akademiniame pasaulyje šiais laikais keičiasi: internetas, daug greitesnė paieška, kalbų mokėjimas atveria kitokias galimybes. Bet kaip mokslui atstovaujantis žmogus noriu paliudyti: be to, ką teko patirti dirbant bibliotekoje, netapsi mokslininku.

Internetas kartu yra ir fikcija, nepatikimos, labiau angažuojančios, kartais destruktyvios informacijos lavina. Žinoma, nekalbu apie tai, ką

galima rasti solidžiose duomenų bazėse, mūsų, kartu ir mano pamėgtame ieškinyje epaveldas.lt.

Pabrėžčiau dar vieną svarbų tiriamojo darbo variklį – bibliotekos rengiamą nacionalinę retrospektyviąją bibliografiją. Be jos neįmanomas joks mokslinis darbas, net itin retomis istorijos temomis. Jau daugiau kaip keturiasdešimt metų tyrinėju Mažosios Lietuvos spaudos (nesvarbu, kokia kalba) – knygos, periodikos, ikonografijos – istoriją, todėl žinau, kokia šio veikalo tomų svarba. Tai fundamentalus mokslo tiriamosios bibliografijos veikalas, o jo galiojimo laikas – ilgaamžis. Labai didžiuojuosi, kad turėjau galimybių stebėti jo brandą, rutuliojimąsi, prisidėti prie nacionalinės bibliografijos duomenų apdorojimo ir bazės kaupimo.

Mielai prisimenu savo pirmąjį kuklų bandymą. Dar studijų metais Klaipėdos krašte, Priekulėje, pas

Habil. dr. Domas Kaunas Vilniaus universiteto profesorius, knygotyrininkas

pagyvenusią, taurią klaipėdiškę Mariją Kybelkienę užtikau ir dovanų gavau ploną, neįrištą, labai neišvaizdžią seną brošiūrą.

Nusprendžiau nustatyti, kokio ji retumo, o paskata buvo antraštiniame lape nurodyti 1827 metai. Skubiai atsiverčiau pirmąjį nacionalinės bibliografijos tomą, išleistą 1969 metais. Patikrinau ir – savo akimis netikiu – ši knygelė neužregistruota!

Galite numanyti, ką studentui reiškia turėti tokį leidinį, kuris neužregistruotas didelio autorių kolektyvo parengtoje nacionalinio masto bibliografijoje. Tai mane pastūmėjo parengti publikaciją apie bibliografijos papildymą. Kad ir viena nedidelė knygelė mūsų raštijos turto skrynion, o ne iš jos, bet svarbiausia – ir aš prie to prisidėjau. Pabandžius norisi daugiau.

Manau, kad fundamentali tiriamosios bibliografijos knyga yra daug kartų vertingesnė nei

monografija ar net kelios monografijos kartu sudėjus. Jau parengti ir išleisti bibliografijų tomai lygintini su tautos ir valstybės išminties bei pasididžiavimo aruodu: daugiasluoksniu, daugiakalbiu, daugiatemiu, saugančiu milžinišką kiekį klasifikuotos, kruopščiai surinktos, išsamios, patikimos, tyrimais patikrintos informacijos.

Juose – autorių, vertėjų, sudarytojų, redaktorių vardai, dažnai niekur kitur nerandamos jų biografijos, sukurtų darbų pavadinimai, leidyklos, spaustuvės, literatūra, šaltiniai, išlikusių egzempliorių sąvadai.

Bibliografijos tomais naudojasi daug šiuolaikinių tyrėjų, tačiau nemaža jų dalis vis dar pamiršta nurodyti šį darbo šaltinį arba iš nesupratingumo nutyli. Galiu patvirtinti, kad bibliografijos tomai, nesvarbu, spausdintine ar skaitmenine forma, intensyviai naudojami, jų vertė didėja ir vis didės. Juolab kad renkami

papildymai, tobulinama pateikimo metodika ir būdai. Dėl to ir kone visos mano asmeninės retrospektyviosios bibliografijos rodyklės prirašytos pastabų, suirusiais apdarais, jau byrančiais lapais. Žinau, kad bibliografijos tomais nuolat naudojasi ne tik akademinių bendrijų nariai, jais įgudo remtis ir muziejininkai, žurnalistai, neprofesionalūs spaudos paveldo tyrėjai, kraštotyrininkai, kolekcininkai ir bibliofilai, kad ir kur jie būtų – Vilniuje ar tolimiausiame Lietuvos pakraštyje – Martyno Jankaus muziejuje Bitėnuose. Nacionalinės bibliografijos, kaip fundamentinio daugiatomio veikalo, rengimas yra valstybinės reikšmės užduotis ir darbas, kuris turėtų būti visokeriopai remiamas svarbiausių Lietuvos valstybės institucijų.

97

98

Dėmesys vaikų literatūros tyrimams

Dr. Kęstutis Urba Vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas

Nacionalinei bibliotekai turbūt lemta plėtoti tam tikrų sričių mokslinius tyrinėjimus. Pirmiausia skaitybą – skaitymo tendencijas, skaitymo psichologiją etc. Mums, sakyčiau, tai labai platūs ir neišarti dirvonai. Kita esminga užduotis – mokslinių bibliografijų rengimas, nes bibliografijos yra daugelio disciplinų tyrinėjimo pagrindas. Žinoma, kai kurių tyrimų galimybės ir perspektyvos priklauso nuo knygų fondų ir specialistų kompetencijos.

Vienas iš objektų, kuris istoriškai ir socialiai bibliotekai tapo svarbus, – vaikų literatūra. Taip susiklostė, kad ši disciplina pastaruoju metu stumiama net iš pedagoginės pakraipos aukštųjų mokyklų, universitetų. Tiesa, vaikų literatūra buvo sulaukusi daug didesnio pripažinimo bei palankumo Lietuvių literatūros ir tautosakos

institute, bet vis dėlto neatrodo, kad ten ji taps nuolatinių tyrinėjimų lauku.

Nacionalinė biblioteka turi gausiausius vaikų literatūros fondus. Šios literatūros srities tyrimai ypač glaudžiai susiję su skaitytojų recepcijos analize. Biblioteka dirba su jaunaisiais skaitytojais, taigi ši tyrimų atrama visada „po ranka“. Ir bene svarbiausia, kad bibliotekoje vis turtėja mokslinės – teorinės ir kritinės – vaikų literatūros fondai. Kol kas jais per mažai disponuojama, per retai remiamasi.

Pasaulyje mokslinių šios srities knygų gausėja, taigi būtina jas ir toliau, tiesa, atsirenkant, kaupti.

Biblioteka, arba tiksliau Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas, turi tam tikrą įdirbį. Ypač vaisingas pastarųjų dešimtmečių bendradarbiavimas su Tarptautine vaikų ir jaunimo literatūros asociacija

(IBBY). Kasmečiuose nuo 1987 metų reguliariai vykstančiuose Prano Mašioto skaitymuose perskaitoma nemažai pranešimų, kurie virsta mokslinėmis publikacijomis. 2005 m.

Nacionalinėje bibliotekoje vykusi tarptautinė konferencija, skirta Hanso Christiano Anderseno 200-ųjų gimimo metinių jubiliejui, vainikuota gana solidžiu straipsnių rinkiniu. Toks rinkinys išėjo ir po tarptautinės konferencijos „Vaikų literatūra – laisvė ir kontrolė“, surengtos 2012 m. kartu su Vilniaus universitetu. Unikalus Lietuvos 100-mečiui skirtas tyrimas ir leidinys – „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“.

Siekiant stiprinti mokslininkų gretas, Nacionalinė biblioteka galėtų tapti vaikų literatūros žinynų, raidos procesų tyrimų ir net lietuvių vaikų literatūros istorijos rengimo centru.

99

Elektroninės informacijos ištakos Nacionalinėje bibliotekoje

XX a. paskutinį dešimtmetį Lietuvos bibliotekos „atrado“ elektroninius išteklius, kuriais jau gerokai anksčiau mėgavosi užsienio bibliotekų vartotojai.

Didžiausias šokas tuo metu buvo ne anglų kalbos žinių stygius, prastas kompiuterinių technologijų valdymas – tai, žinoma, buvo iššūkis, – o šių išteklių kaina. Ne tik tuomet, bet ir šiandien elektroninių išteklių kaina šokiruoja mokslo bendruomenę, todėl daugiau kaip prieš dešimtmetį užgimusi atvirosios prieigos nuostata įgauna pagreitį.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka buvo viena pirmųjų, supratusi, kad reikia ieškoti būdų ir galimybių atverti pasaulio elektroninius išteklius šalies mokslo, švietimo, ūkio specialistams. Tuo metu

100

dar nebuvo „Windows“ aplinkos ir viską žinančio „Google“, todėl mokėti suformuluoti užduotį ir pateikti ją kompiuterinei sistemai dialogo režimu reikėjo loginio mąstymo ir techninio išsilavinimo, mat bibliotekininkai tiesiog bijojo jiems nepažįstamų kompiuterių ir sudėtingų paieškų sistemų. Nacionalinei bibliotekai pasisekė atrasti inžinerinį išsilavinimą turinčią ir mokslinį darbą dirbusią Aušrą Vaškevičienę, kuri jau trečią dešimtmetį darbuojasi bibliotekoje ir šiandien save vadina bibliotekininke. Ši specialistė nemažai prisidėjo, kad Nacionalinėje bibliotekoje, o kartu ir visoje Lietuvoje prasidėjo elektroninės informacijos era. Jos parašytos knygos „Interneto ABC bibliotekininkams“, „Paieška internete“ ir drauge su

bendraautoriais išleistos kitos knygos tapo parankinėmis bibliotekose dirbančių specialistų knygomis, padėjusiomis atverti interneto ir mokslo duomenų bazių lobynus. Šiandien Nacionalinė biblioteka yra ne tik kultūros paveldo skaitmeninimo, bet ir elektroninių paslaugų vartotojams lyderė šalyje, čia sukurti ir veikia portalai epaveldas.lt, ibiblioteka.lt.

Ypač norėčiau akcentuoti Nacionalinės bibliotekos indėlį kuriant ir puoselėjant Lietuvos mokslinių bibliotekų asociaciją (LMBA). 1999– 2000 m. paaiškėjo, kad Atviros Lietuvos fondas, finansiškai ir organizacine prasme rėmęs elektroninių išteklių prenumeratą Lietuvos bibliotekoms, nutraukia savo paramą. Bibliotekoms

Emilija Banionytė Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė

teko priimti sprendimą – kooperuotis ir elektroninius išteklius prenumeruoti bendrai, kaip tai daro dauguma pasaulio bibliotekų, ar užsiimti šia veikla individualiai. Sprendimas įsteigti Lietuvos mokslinių bibliotekų asociaciją, vienijančią visų tipų Lietuvos bibliotekas, nebuvo lengvas. Buvo minčių steigti tik akademines bibliotekas vienijančią asociaciją, visas kitas bibliotekas paliekant „už borto“.

Tačiau Lietuva yra maža šalis, aukštos kvalifikacijos elektroninių išteklių specialistai buvo susikoncentravę vos keliose bibliotekose (įskaitant ir Nacionalinę biblioteką), todėl visų jų konsolidacija buvo itin svarbi kuriamos asociacijos sėkmei. Manau, kad 2000 m. gruodį įkurta ir 2001 m. balandį įregistruota Lietuvos mokslinių

bibliotekų asociacija, kurios steigėja yra ir Nacionalinė biblioteka, šiandien aiškiai parodo bendrystės jėgą. Jau beveik du dešimtmečius, nuo pat įsikūrimo pradžios, LMBA būstinė yra Nacionalinėje bibliotekoje ir asociacija nuolat jaučia bibliotekos vadovų paramą.

Drįstu teigti, kad Nacionalinės bibliotekos buvimas LMBA praturtina biblioteką ir ypač jos vartotojus. Pirmąjį asociacijos gyvavimo dešimtmetį elektroniniai ištekliai buvo prenumeruojami konsolidavus Kultūros ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos ir bibliotekų lėšas. Nuo 2009 m. LMBA pradėjo vykdyti visiškai arba iš dalies ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamus projektus „eMoDB.LT: elektroninių mokslo

duomenų bazių atvėrimas Lietuvai“.

Reikia pažymėti, kad didžioji dalis Nacionalinės bibliotekos vartotojams prieinamų mokslo elektroninių išteklių yra prenumeruojami per LMBA vykdomus projektus. Kai kurie šių išteklių yra unikalūs, jų neprenumeruoja nė viena kita Lietuvos biblioteka, todėl vartotojams jie prieinami tik per Nacionalinę biblioteką.

Pastaraisiais metais Nacionalinė biblioteka prenumeruoja 18 elektroninių duomenų bazių (16 iš jų per LMBA), kuriose yra per 20 800 elektroninių žurnalų ir apie 6000 elektroninių knygų. Tikiuosi, kad elektroninių išteklių lobynai ir toliau džiugins Nacionalinės bibliotekos vartotojus.

101

Valstybingumas ir ekonomika

Nacionalinė biblioteka yra parlamentinė biblioteka.

Ji bendradarbiauja užtikrinant Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės informacijos poreikius, ugdo bendruomeniškumą, pilietiškumą ir demokratiją.

104

105

106

Parlamentinė biblioteka Kokybiška analitine informacija aprūpiname Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę – tai itin reikšminga bibliotekos funkcija, klojanti įstatymų leidėjo ir vykdomosios valdžios veiklos pamatą. Netolimoje ateityje planuojame šią paslaugą teikti ir kitoms valstybės institucijoms, savivaldybėms. Periodiškai leidžiame mokslo darbų žurnalą „Parlamento studijos“, kuriame atspindima šalies parlamentarizmo istorija, pristatomi naujausi aktualūs politologijos, sociologijos, kitų socialinių ir humanitarinių mokslų šakų tyrimų rezultatai.

Valstybingumas Skatiname visuomenę pažinti šalies valstybingumo istorinę raidą ir šiuolaikinės modernios valstybės kūrimo procesus, prisidėti prie demokratinių vertybių įtvirtinimo ir pilietinės visuomenės ugdymo.

Bibliotekoje įkurtoje Valstybingumo erdvėje organizuojame kultūrinę ir edukacinę veiklą, skatinančią ugdyti pilietiškumą, gilintis į šalies istorijos, jos valstybės tapsmo procesus, šiandienos politinius, visuomeninius reiškinius ir aktualius įvykius. Šioje erdvėje esančiame atvirajame fonde saugome Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko prof. Vytauto Landsbergio asmeninę biblioteką.

Vien 2018 m. Valstybingumo erdvėje įvyko apie 150 įvairaus pobūdžio renginių, subūrusių skirtingoms domėjimosi sritims, skirtingiems interesams atstovaujančias šalies gyventojų bendruomenes. Palaikome ir plėtojame aktyvią partnerystę su Seimu, Užsienio reikalų ministerija.

Nacionalinėje bibliotekoje veikiančiame Adolfo Damušio demokratijos studijų centre gilinamasi į tarpukario nepriklausomos Lietuvos demokratinės politinės minties, okupacijų laikotarpio šalies visuomenės ir lietuvių išeivijos idėjines bei kultūrines nuostatas, pilietinės ir politinės raiškos formas.

Nacionalinė biblioteka, aktyviai išnaudodama savo ilgametę bendradarbiavimo su užsienio partneriais patirtį, pastaruoju metu vis aktyviau veikia kultūrinės diplomatijos lauke. Esame aktyvūs bendradarbiavimo projektų, aktualizuojančių šalies kultūros paveldą ir dabarties kultūros aktualijas, iniciatoriai ir partneriai, suteikiame erdvę ir visokeriopą pagalbą užsienio šalių kultūros diplomatijos iniciatyvoms įgyvendinti, esame kultūrinės diplomatijos artefaktų kaupėjai, saugotojai, tyrėjai.

107

109

Partnerystė Tarptautinį bendradarbiavimą plėtojame keliomis kryptimis: esame įvairių tarptautinių bibliotekų organizacijų nariai (Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA), Europos mokslinių bibliotekų asociacijos (LIBER), Baltijos jūros regiono bibliotekų „Bibliotheca Baltica“ ir daugelio kitų); dalyvaujame Pasaulio nacionalinių bibliotekų direktorių konferencijos veikloje; bendradarbiaujame su kitomis nacionalinėmis ir mokslinėmis bibliotekomis; vykdome tarptautinius projektus ir dokumentų mainų programas. Esame Žydų mokslinių tyrimų instituto YIVO Edwardo Blanko Vilniaus skaitmeninės kolekcijos projekto, kuriuo siekiama sukurti didžiausią Rytų Europos žydų istorinės atminties skaitmeninę biblioteką, partneriai. Palaikome ryšius su užsienio lietuvių bendruomenėmis, užsienio šalių diplomatinėmis tarnybomis, dalyvaujame Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO), Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) ir kitų organizacijų veiklose.

Ekonomika ir verslumas 2015 m. Jungtinėms Tautoms priėmus Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m. ir IFLA paskelbus, kokių veiksmų gali imtis bibliotekos, kaip institucijos įsitraukdamos į nacionalines ir regionines strategijas, kad darnaus vystymosi tikslai būtų įgyvendinti socialinėje, ekonominėje ir aplinkosaugos srityse, įsipareigojome skatinti darnų vystymąsi ir ugdyti demokratinę visuomenę. Vadovaudamiesi Nacionalinės pažangos programa, skirta Lietuvos pažangos strategijai „Lietuva 2030“ įgyvendinti, siekiame ugdyti visuomenės informacinę kompetenciją, plėtoti informacijos išteklių atvirąją prieigą, skatinti mokymąsi visą gyvenimą, žinių kūrimą, sklaidą ir naudojimą.

Skatiname informacijos mokslų raidą ir institucinę plėtrą, aukštą pridėtinę vertę kuriančių informacijos produktų ir paslaugų plėtrą, geriname teisines ir technologines informacijos prieigos sąlygas. Siekiame plėtoti ryšius su informacijos produktus kuriančiu verslo sektoriumi ir didinti e. įtrauktį.

Bendradarbystė Kartu dirbdami, burdami ir ugdydami profesionalų bendruomenę, populiariname savitarpio pagalbos, bendradarbiavimo idėjas ir taip siekiame prisidėti prie modernios žinių ekonomikos plėtros Lietuvoje. Įsikurti Nacionalinės bibliotekos Bendradarbystės erdvėje ir čia drauge kurti ateitį kviečiame didžiųjų, atvirųjų duomenų, atvirosios valdžios, informacijos analitikos specialistus, kūrybinių industrijų atstovus ir panašių sričių profesionalus.

110

111

112

114

Vieta, kur nuosekliai brandinama visuomenė

Dr. Lauras Bielinis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas

Jei pažvelgtume į bet kurios valstybės istoriją, pamatytume, kad valdžios ir bibliotekos santykiai beveik adekvačiai atspindi politinį režimą, to režimo ideologiją ir tikslus. Bene geriausiai šitą santykį atspindi visiems žinomas užkariautojo Salach ad-Dino įsakymas, užėmus Aleksandriją, sudeginti biblioteką, nes ten nėra nė vieno Korano egzemplioriaus. Lygiai taip pat modernios Lietuvos istorijoje mes regėjome, kaip, kintant valdžioms, bibliotekoms teko kardinaliai keisti savo saugyklų turinį, o tas knygas, dokumentus, kurie neatitiko esamos ideologijos, tekdavo slėpti ir net naikinti. Bet visada išlikdavo žmonės, rizikuojantys savo laisve, tačiau siekiantys išsaugoti knygas, leidinius ar dokumentus ateinančioms kartoms.

Lietuvos bibliotekų funkcionavimas XX amžiuje, jų paskirties bei galimybių kaita gali prilygti gerai dramai su emocingomis kulminacijomis bei tragizmu. Šiandien daugelis retų leidinių, foliantų iš praeities išliko ir bibliotekose yra dėl šių įstaigų darbuotojų

profesinės savigarbos ir pasiryžimo juos išsaugoti, dėl savotiško jų stojimo prieš esamą valdžią. Todėl kai kalbame apie biblioteką, galime užtikrintai teigti, kad tai – ir organizacija, kuri turi savo politinę programą, valstybiškai ir morališkai reikšmingą, – saugoti ateičiai viską, ką yra sukūrusi visuomenė ir įgyvendinusi valdžia, nekreipiant dėmesio į kintančius reikalavimus, valdančiųjų norą pagražinti kokius nors liudijimus ar sunaikinti režimui nepalankius tekstus.

Bibliotekai yra skirta daug įvairių pagiriamųjų žodžių. Pasaulio istorijoje ji yra tapusi vieta, kur saugomas rašytinis visuomenės palikimas. Dėl tos priežasties biblioteka įgijo ypatingą reikšmę ir išskirtinį, beveik mitologinį vaizdinį – vieta, kurioje puoselėjama civilizacijos atmintis, tikrųjų intelektualų klubas, išskirtinė dokumentų ir tautos istorijos artefaktų saugojimo vieta ir taip toliau, ir taip toliau.

Visais atvejais biblioteka lieka išskirtine bet kokios visuomenės bei valstybės institucija. Požiūris į ją, rūpinimasis biblioteka rodo valstybės

požiūrį į save, savęs suvokimo galimybes bei šansą išlikti kitų atmintyje. Taigi valstybė įtvirtina keletą ypatingų struktūrų, kurių paskirtis yra viso intelektualinio tautos bei šalies palikimo išsaugojimas. Materialinio palikimo išsaugojimu rūpinasi muziejai, politinių bei administracinių valstybės veiklą žyminčių dokumentų saugyklos yra archyvai, o bibliotekai valstybė skiria tokias funkcijas bei atsakomybes, kurios ne visada gali būti aiškiai reglamentuotos ir suprantamai išsakytos.

Nes biblioteka yra ne tik rašytinių tekstų saugykla, leidžianti valstybės atstovams čia susipažinti su visu rašytiniu valstybės valdymo arsenalu: knygomis, analitiniais tekstais, memuarais ar emociniais įvykių bei politinių precedentų aprašymais.

Biblioteka dar yra valstybinio proto ugdytoja, vieta, kur įgyjamos žinios, vieta, kur diskutuojamos patirtys.

Tai – vieta, kur nuosekliai brandinama visuomenė atskirų žmonių asmenyje tampa žinančia ir mokančia būti valstybe.

115

Daugiašakis komunikacijos rūmas

Retai istorija būna gera. Bet štai yra viena nacionalinė šalies kultūros įstaiga, kuri pasitinka ir savo veiklos, ir Valstybės atkūrimo šimtmetį visiškai atsinaujinusi vidaus ir išorės aplinkomis, taip pat savo veiklomis. Ir tikriausiai be pavojaus būti „optimizuotai“.

Toks išskirtinumas šiuolaikiniame kultūros politikos pasaulyje yra didelis laimėjimas ne tik Nacionalinei bibliotekai, bet ir žmonėms, kurie skaito ir stebi, kuria, leidžia, paskui vėl rašo. Tai užtikrina tiesiog normatyvinį sklaidos proceso stabilumą nepastovių fizinių, juridinių būsenų kontekstuose.

Man akivaizdu, kad Nacionalinės bibliotekos plėtrą lėmė viena iš mažiausiai lankytojui matomų jos funkcijų – informacinis politinių valstybės institucijų aprūpinimas. Ši funkcija itin reikšminga, jei 116

informacinį aprūpinimą suvoksime kaip pamatinį įstatymų leidėjo, taip pat vykdomosios valdžios veiklų bei teisingumo institucijų pamatą.

Parlamento narių informacinio aprūpinimo aspektu buvo svarbus 1991 m. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas, kuriuo nuspręsta „pavesti Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai drauge su nacionalinės bibliotekos funkcijomis vykdyti ir parlamentinės bibliotekos funkciją“1.

Tuo metu iš esmės teisingai įvertintas poreikis teisiškai dar buvo įtvirtintas palyginti silpnai, kadangi jau 1993 m., pasikeitus Lietuvos politinės santvarkos struktūroms, kai atsirado Prezidento institucija, parlamento vadovybė prarado aukščiausiajai politinei valstybės vadovybei būdingas atstovavimo funkcijas, todėl jos priimti nutarimai galėjo (nors

neturėjo) likti prilyginti tiesiog parlamento vadovybės potvarkiams.

Antai 1995 m. Seimui priėmus Bibliotekų įstatymą, į jį nebuvo perkelta 1991-aisiais Nacionalinei bibliotekai suteikta funkcija; parlamentinės bibliotekos statusas įstatyme aprašytas tik 2004 metais2.

Tačiau minėtame įstatyme pabrėžus, kad „Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka yra pagrindinė viešo naudojimo mokslinė Lietuvos Respublikos biblioteka, nacionalinis spaudos archyvas, lietuviškų ir lituanistinių bei reikšmingiausių užsienio šalių mokslo ir universalaus pobūdžio spaudinių bei kitų dokumentų saugykla, nacionalinės bibliografijos, lituanistinių leidinių valstybinio registravimo, informacijos, bibliotekų mokslo tiriamojo darbo, metodinės veiklos bei šių darbų koordinavimo centras“3, ji ilgainiui

Dr. Andrius Vaišnys Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo tarybos pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius

stiprino priskirtas funkcijas – tarp jų ir mokslinę, kuri yra būtina greta apibrėžto parlamentinės bibliotekos statuso. Maždaug iki 2010 m. ši funkcija buvo interpretuojama tik kaip mokslininkų aptarnavimas, bet dabar tai – analizės, tyrimų struktūromis grindžiama veikla.

Kadangi biblioteka teikia specializuotą analitinę keliolikos informacinių grupių paslaugą, atsako į politinių institucijų ir įstaigų užklausas, rengia joms informacijos apžvalgas, išryškėja jos vaidmuo politinių sprendimų priėmimo procese. Nors retas susimąsto apie šią informacinio aprūpinimo funkciją, biblioteka veikia kaip skaitmeninių

duomenų kaupimo bei pateikimo šaltinis, ir šį savo lauką ji turėtų toliau stiprinti.

Bibliotekos rankraštynas plečiamas naujais įžymių, šiuolaikinių asmenybių – politikų, kultūrininkų – fondais ir suteikia galimybių naujausios politinės istorijos tyrimams.

Biblioteka yra ir leidėjas. Tarp kitų darbų ji atliko vieną iš vertingų veiklų, padėdama sutelkti parlamentarizmo istorijos tyrėjus nuo tada, kai 2004-aisiais Seimo valdyba jai patikėjo, o 2009-aisiais dar kartą patvirtino sprendimą bibliotekoje leisti „Parlamento studijas“: iki šiol išleisti 26 tomai tekstų, atspindinčių Seimo istorijos ir šiuolaikines

problemas – nepaisant trikdymų – šiandien gali būti įvertinti taip pat kaip parlamentarizmo žinių šaltinis.

Būtent šio žurnalo bendradarbių, autorių ir seminarų dalyvių dėka išryškinta Lietuvos parlamentarizmo 500 metų raida, prasidedanti tarp 1492 ir 1512 metų.

Biblioteka yra daugiašakis komunikacijos rūmas, sudėtas iš informacijos sistemų ir posistemių, kur Knyga neturi ramybės – ji traukia ir „veža“ nuolatinį itin įvairių pomėgių ir interesų Skaitytoją.

Tegu jis jaučiasi bibliotekoje atrandantis, o tuomet biblioteka kis drauge su juo kitą šimtmetį.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas Nr. I-2008 „Dėl Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos funkcijų išplėtimo“.

1991-11-20.

2 „...11) atlieka parlamentinės bibliotekos funkciją: tenkina Seimo ir Vyriausybės, kitų valstybės valdžios, valdymo institucijų ar jų valstybės tarnautojų, atliekančių tarnybines funkcijas, informacines reikmes, kaupia ir tvarko tam reikiamus dokumentus bei kitą informaciją“. Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymo pakeitimo įstatymas. 2004-07-15. Nr. IX-2378. Valstybės žinios, 2004-08-03, Nr. 120-4431.

3 Bibliotekų įstatymas. 1995-06-06. Nr. I-920. Valstybės žinios, 1995-06-21, Nr. 51-1245.

1

117

118

Modernioje bibliotekoje kuriamos valstybės tradicijos Dovydas Pancerovas Žurnalistas, rašytojas

Augdamas Mažojoje Lietuvoje, Šilutėje, buvau nuolatinis Fridricho Bajoraičio bibliotekos skaitytojas, nors mūsų namų lubas ir taip ramstė knygos. Senovinis bibliotekos pastatas, ant kurio sienų juodavo vokiški gotikiniai užrašai, man buvo bene mistinė vieta, kur lentynose gulėjo tūkstančiai įdomiausių istorijų.

Aha, labai romantizuotas prisiminimas. Ir visgi biblioteka iki šiol yra vieta, kurioje jaučiuosi saugus. Kai privalau atlikti darbą, kuriam reikia susikaupimo, susitelkimo, einu į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Būtent čia parašiau dalį savo pirmosios knygos, čia rašiau antrosios knygos eskizus, čia kūriau žurnalistinį projektą apie profesoriaus Vytauto Landsbergio asmeninį gyvenimą.

Taigi, nors nesijaučiu galįs spręsti apie bibliotekos vietą modernioje valstybėje, vis dėlto laikau save žmogumi, turinčiu santykį su bibliotekos institutu. Esu pilietis, kuriam biblioteka – kaip viena iš valstybės gyvenimo erdvių – yra svarbi.

Banalu rašyti, kad šiuolaikinė biblioteka nėra tik knygų namai ir rašytinių dokumentų archyvas. Banalu aiškinti, jog dabar biblioteka yra ir kompiuterių namai, ir skaitmeniniai archyvai, ir nemokamos prieigos prie duomenų bazių. Ir nors visa tai – tiesa, mano supratimu, šiuolaikinė biblioteka yra dar daugiau.

Tarp informacinių šiukšlių ir dulkių pasiklydę piliečiai vėl ima ieškoti patikimų informacijos šaltinių. Viena vertus, šią tendenciją rodo išaugęs kokybiškos žurnalistikos poreikis, kita vertus, matome naują konferencijų, seminarų, mokymų ir kitokių susitikimų su profesionalais bangą.

Apie tai ir galvojau, ieškodamas atsakymų apie bibliotekos vietą šiuolaikinėje valstybėje.

Sutinku, toji seminarų ir mokymų mada yra kaip banga, kuri pakilusi anksčiau ar vėliau lūš, ištikš. Visgi iš lūpų į lūpas perduodama informacija bei žinios turi ir kitą prasmę, gilesnę nei lūžusios bangos paliktos žymės smėlyje. Juk kalbantis yra kuriamos valstybės tradicijos. Visų sričių:

literatūros, tiriamosios žurnalistikos, įstatymų leidybos, valstybės bendravimo su piliečiais –tradicijos.

Negana to – iš lūpų į lūpas yra perduodamos tradicijos apie verslo valdymą, krepšinio įžaidėjų paruošimą, ekskursijų turistams organizavimą. Visose valstybės gyvenimo srityse institucinė patirtis, žinios, išmintis yra perduodamos ne tik per popierinius vadovėlius, ne tik universitetuose, bet ir gyvais pokalbiais tarp žmonių, kurie sukaupė žinių, patirties bei išminties, ir žmonių, kuriems tos informacijos reikia. Žvelgiant iš mano pozicijos, Lietuvoje būtent to ir trūksta – tradicijų perdavimo. Atviro, gyvo dialogo tarp rašytojo ir skaitytojo, patriarcho ir piliečio, amatininko ir pameistrio. Mano supratimu, moderni biblioteka gali būti tas institutas, kuris padeda kurti valstybės tradicijas. Ne tik kaupdama popierinę ar skaitmeninę išmintį, bet ir sukurdama kultūrinę erdvę, kurioje susitinka žinantys ir norintys sužinoti.

119

Vizija

Nacionalinės bibliotekos vizija – tapti integralia valstybės informacijos politikos, kultūros, švietimo, mokslo, ekonomikos pažangos dalimi.

122

123

124

Valstybės pažangos kodas – šiuolaikiška Nacionalinė biblioteka Nacionalinė biblioteka – visiems atviri žinių namai. Tautos namai. Lietuvos intelekto centras. Dvasios namai. Praeities ir ateities gijų pynė. Idėjų generatorius. Lietuvos bibliotekų centras. Sumanios visuomenės kūrėja.

Tiesiog gera vieta būti... Esame sulaukę įvairiausių malonių apibūdinimų ir įvertinimų. Branginame juos.

Po pastato rekonstrukcijos (2008–2016 m.) Nacionalinė biblioteka išgyvena pakilimą. Praskriejo treji metai nuo atsinaujinusios bibliotekos veiklos pradžios. Per tą laiką pasiekti rezultatai džiugina, įkvepia tęsti pradėtus darbus ir imtis visiškai naujų iniciatyvų.

Sumanios visuomenės kūrėjų gretose Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą, kuri nubrėžia valstybės raidos žingsnius iki 2020 metų. Vienas iš tikslų yra stiprinti gyventojų gebėjimus, padedančius ne tik prisitaikyti prie vis sparčiau kintančių sąlygų, bet ir patiems tapti kaitos iniciatoriais: kurti naujas žinias, inicijuoti kultūrinius, socialinius ir ekonominius procesus, atrasti būdus, kaip konsoliduoti visuomenę ir stiprinti demokratiją, pasitelkiant nuolatinį mokymąsi, kūrybiškumą ir verslumą. Būtent Nacionalinėje bibliotekoje išplėtotas plataus spektro kultūros, švietimo, mokslo, ekonomikos ir politikos informacinių srautų valdymo strateginių veiklų laukas, būtinas tokiems tikslams pasiekti.

Norint tobulinti visuomenę kaip sumanią ir žinias kuriančią struktūrą, reikia galvoti apie informacijos prieinamumo užtikrinimą ir atvėrimą (atvirumas), žinių kūrimo gebėjimų stiprinimą (kūrybingumas) ir bendrų visuomenės vertybių diegimą (atsakomybė). Kitaip sakant, sumaniai visuomenei sukurti būtina ugdyti žinių kūrimo kompetenciją. Nacionalinė biblioteka, turėdama gerosios praktinės ir ekspertinės patirties, savo veiklomis ir konkrečiais projektais aktyviai dalyvauja šiuose procesuose.

Lietuva turi unikalų bibliotekų tinklą. Jį sudaro 2505 bibliotekos.

Nacionalinė biblioteka visuomet turėjo aiškią viziją, kaip galima dar labiau sustiprinti šį tinklą ir tobulinti teikiamas paslaugas, siekiant prisidėti prie Lietuvos visuomenės gyvenimo kokybės gerinimo. Vienas iš šiandienos prioritetinių uždavinių yra ne tik atnaujinti, modernizuoti Lietuvos bibliotekų informacines sistemas užtikrinant jų plėtrą bei tvarumą, bet ir konkrečiais darbais prisidėti prie sumanios visuomenės procesų sklaidos Lietuvoje. Prie šių rezultatų pasiekimo reikšmingai prisideda įvairiuose projektuose įgyta patirtis, taip pat glaudus bendradarbiavimas su Lietuvos ir užsienio partneriais.

125

Duomenų atvirumas ir vertybių ugdymas Nuo 1996 m. Nacionalinė biblioteka įgyvendina didelės apimties bendruosius projektus, vienijančius bibliotekas, kitas atminties institucijas ir prisidedančius prie Lietuvos gyventojų skaitmeninės įtraukties didinimo. Įgytos patirtys lėmė, kad 2014–2020 m. Europos Sąjungos finansavimo laikotarpiu Nacionalinė biblioteka 2018 m. pradėjo įgyvendinti keletą svarbių projektų, kurių vertė – daugiau nei 23 mln. eurų (finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo). Šių projektų („Modernaus elektroninio turinio išsaugojimas ir sklaida“, „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės plėtra“ ir „Gyventojų skatinimas išmaniai naudotis internetu atnaujintoje viešosios interneto prieigos infrastruktūroje“, „Prisijungusi Lietuva“ ir kt.) įgyvendinimas padės išlaikyti jau pasiektų rezultatų tvarumą, užtikrins skaitmeninio kultūros paveldo plėtrą ir pagelbės visiems, norintiems tobulinti savo skaitmeninius įgūdžius. „Lietuvos Respublikos skaitmeninėje darbotvarkėje“ pažymima, kad šalyje dar per mažai dėmesio skiriama suskaitmenintos kultūrinės medžiagos naudojimui, o pagal duomenų atvėrimą Lietuva užima vos 24-ą vietą Europos Sąjungoje. Portale epaveldas.lt, Nacionalinės bibliotekos elektroniniuose kataloguose esantys duomenys, net ir tie, kuriems nebegalioja autorių teisės, kol kas dėl techninių galimybių nebuvo iki galo atverti, t. y. jiems nesuteikta atvirojo kodo prieiga. Vadovaudamasi ES įgyvendinama viešojo sektoriaus duomenų atvėrimo ir pakartotinio naudojimo politika, Nacionalinė biblioteka aktyviai įsitraukė į pasaulinius „Open Culture“, „Open GLAMs“ ir „Wikimedia“ judėjimus. Remiantis Kūrybinių bendrijų licencijų taikymo metodika, sukurta suskaitmenintų objektų ženklinimo e. paslauga (cc.lnb.lt/). Atitinkamai bus ženklinamas į portalus epaveldas.lt ir ibiblioteka.lt įkeliamas turinys.

Nacionalinė biblioteka sieks ir toliau plėtoti teisėtą intelektinės nuosavybės rinką ir taikyti naujus autorių teisių licencijavimo modelius, taip prisidėdama prie visuomenės pagarbos intelektinei nuosavybei ugdymo ir nepakantumo neteisėtam jos naudojimui puoselėjimo. Intensyvėjant kovai su piratavimu, Nacionalinė biblioteka jaučiasi atsakinga už patikimo bei legalaus turinio sklaidą ir visuomenės švietimą, ypač tarp Y ir Z kartos atstovų.

O dar kokias neišmatuojamas galimybes atveria dalyvavimas „Wikimedia” judėjime! Pasaulio bibliotekos, siekdamos būti arčiau žmonių, 2018 m. įsitraukė į „Wikimedia“ judėjimą, į „Wikipedia“ teikdamos naują ir redaguodamos esamą turinį. Tuo keliu žengia ir Nacionalinė biblioteka. Kai Jungtinės Karalystės nacionalinė Britų biblioteka (British Library) didžiąją dalį savo kultūros paveldo duomenų įkėlė į pasaulines nemokamų duomenų bazių platformas, naudojimasis jomis išaugo 120 procentų. Informacijos išlaisvinimo ir valdomo turinio teisių neatlyginamo perdavimo visuomenei pavyzdžių pasaulyje vis gausėja.

126

127

128

129

Skaitmeninimo ir informacinių kompetencijų centras Nuo 1996 m. biblioteka vykdo tęstinį projektą „Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema (LIBIS)“. Jo tikslas – plėsti bibliotekinę sistemą, sudarančią galimybę automatizuoti visus bibliotekinius ir skaitytojų aptarnavimo procesus. Šiuo metu vykdoma intensyvi sukurtos infrastruktūros plėtra ir tobulinama programinė įranga. Modernizavus LIBIS ir LIBIS bibliotekų teikiamas el. paslaugas perkėlus į centralizuotai valdomą debesų kompiuterijos infrastruktūrą, bus išplėstos ir portalo ibiblioteka.lt galimybės. Interaktyvi biblioteka vienija daugiau nei 70 Lietuvos bibliotekų ir kiekvienam vartotojui atveria patogesnes galimybes pasiekti reikiamą informaciją ar gauti paslaugą vieno langelio principu. Interaktyvioje bibliotekoje galimų užsakyti dokumentų skaičius šiuo metu yra perkopęs 1,1 milijono.

Nacionalinė biblioteka – nacionalinis skaitmeninimo ir virtualios elektroninės kultūros paveldo sistemos kompetencijos centras – modernizuoja ir portalą epaveldas.lt. Bibliotekų, archyvų ir muziejų skaitmeninto kultūros paveldo duomenų banke epaveldas.lt yra daugiau nei 4,8 mln. puslapių itin vertingų senųjų knygų, laikraščių, dailės kūrinių, rankraščių, bažnytinių metrikų, garso įrašų ir lietuvių literatūros klasikos kūrinių. Biblioteka pagal savo parengtą metodiką skaitmenina lietuvių literatūros klasikos kūrinius, atlieka teksto atpažinimą, ruošia įvairaus formato elektronines knygas. Iki 2021 m. bus sukurtos techninės galimybės naujai skaitmeninamiems duomenims ženklinti ir sudarytos kolekcijų kūrimo bei atvėrimo techninės sąlygos. Kartu su partneriais (24 atminties, kultūros ir švietimo įstaigomis) įgyvendinus šį projektą, bus sukurtos 9 naujos e. paslaugos, palengvinančios skaitmeninto kultūrinio turinio paiešką, kaupimą, tvarkymą ir naudojimą švietimo, mokslinių tyrimų ir kitais epaveldas.lt paslaugų gavėjams aktualiais tikslais.

Efektyvesnė ir tikslesnė taps kultūros objektų paieška, interaktyvesnis informacijos apie kultūros turinį pateikimas, didesnė sklaida, gausesnis fondas.

2018 m. spalio pabaigoje Europos skaitmeninio kultūros paveldo platforma „Europeana“ patvirtino pirmąjį savo agregatorių sąrašą. Lietuvos portalas epaveldas.lt patvirtintas oficialiu „Europeanos“ agregatoriumi, o Nacionalinė biblioteka įtraukta į agregatorių forumą.

Aktyvi skaitmeninės atskirties mažinimo dalyvė Šiandienos realybė tokia, kad trauktis nėra kur – internetu pasaulyje naudojasi 4 mlrd. 156 mln. gyventojų. Lietuvos valstybė daug metų skiria didelį dėmesį informacinei plėtrai. Bendromis pastangomis daug nuveikta, kad, pasitelkdami įvairias e. platformas, mūsų piliečiai aktyviai dalyvautų valstybės gyvenime: operatyviai gautų reikiamą informaciją ir viešąsias paslaugas.

Lietuva džiaugiasi ir didžiuojasi vienu sparčiausių pasaulyje šviesolaidiniu internetu ir itin gerai išvystytu viešosios interneto prieigos tinklu bibliotekose. O vos prieš dešimtį metų daugelyje kaimo vietovių atsiradęs interneto ryšys buvo prilygintas stebuklui...

131

Pagal filantropų Billo ir Melindos Gatesų fondo mecenuojamą programą „Globalios bibliotekos“ (Global Libraries) Nacionalinė biblioteka kartu su partnere Lietuvos Respublikos kultūros ministerija į visus šalies regionus investavo daugiau nei 11 mln. eurų. Įgyvendinti didžiulės svarbos projektai „Bibliotekos pažangai“ ir „Bibliotekos pažangai 2“. Bendra jų vertė (kartu su Lietuvos valstybės indėliu, kompanijos „Microsoft“ ir kitų partnerių parama) siekia daugiau nei 32 mln. eurų. Sukurtas gerai šalyje veikiantis tinklas – 1200 viešosios interneto prieigos taškų. Projekto pradžioje interneto paslaugomis naudojosi 40 proc. Lietuvos kaimų, pabaigoje – 97 procentai. Įgyvendinant šį projektą, pavyko sumažinti skirtumą tarp miesto ir kaimo technologine ir kompetencijų prasme. Per tą intensyvų dešimtmetį Nacionalinė biblioteka pakeitė savo statusą – iš naudos gavėjos tapo tikra lydere, pajėgia savarankiškai įgyvendinti didelių užmojų projektus.

Skaitmeniniame amžiuje perspektyvus tik vienas kelias – tobulinti savo skaitmenines kompetencijas ir dalytis žiniomis. Juolab kad XXI a. raštingumas jau seniai nebėra vien mokėjimas skaityti ir rašyti. Į šią sąvoką įeina ir technologinis raštingumas, t. y. problemų sprendimas pasitelkiant technologijas: kaip asmuo geba susirasti, analizuoti ir keisti informaciją, perteiktą skaitmeninėmis priemonėmis. Šiuo požiūriu Lietuvos piliečių gebėjimai galėtų būti kur kas geresni. Kaip rodo Suaugusiųjų gebėjimų tarptautinio vertinimo programos (PIAAC) 2017 m. duomenys, pagal suaugusiųjų skaitymo gebėjimus Lietuva nesiekia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybių narių vidurkio – kartu su Airija ir Lenkija dalijasi 23–25 vietomis.

Eurostato duomenimis, 2017 m. Lietuvoje bent kartą internetu naudojosi 75 proc. 16–74 metų asmenų. Palyginimui: Estijoje – 86 proc., Danijoje – 95 proc. (ES vidurkis – 81 proc.). Šie įgūdžiai labai skiriasi tiek pagal amžiaus grupes, tiek pagal gyvenamąją vietovę – vyresnio amžiaus žmonių, miestelių gyventojų įgūdžiai kur kas menkesni. Vienas svarbių kriterijų šalies skaitmeniniam lygiui pamatuoti – ES skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indeksas. Pagal jį Lietuva 2018 m. buvo 13-ojoje vietoje.

Projekto „Gyventojų skatinimas išmaniai naudotis internetu atnaujintoje viešosios interneto prieigos infrastruktūroje“ metu bibliotekose bus atnaujinami kompiuteriai ir plėtojama interneto infrastruktūra 1200 viešosios interneto prieigos taškų, sudarant sąlygas gyventojams dalyvauti skaitmeninių kompetencijų ugdymo ir vietos skaitmeninio turinio kūrimo, kitose skaitmeninės informacijos iniciatyvose. Regionų centruose bibliotekos turės galimybę pasiūlyti tokių technologijų, kokių gyventojai ar namų ūkiai dar neturi: bus sukurtos naujos darbo su vaizdo, garso ir grafine medžiaga, su inžinerinius gebėjimus lavinančiais konstruktoriais, robotikos rinkiniais vietos, taip pat sukurtos darbo su virtualiosios realybės ir kt. įrenginiais vietos.

Taip Nacionalinė biblioteka prisideda prie skaitmeninės atskirties mažinimo sprendimų.

Užsibrėžti svarbūs tikslai: kad iki 2023 m. gyventojų, kurie nuolat naudojasi internetu, dalis Lietuvoje siektų 87 proc., o gyventojų, kurie niekada nesinaudojo internetu, dalis liktų vos 10 proc. (dabar tokių skaičiuojama 22,4 proc.); kad gyventojų, kurie naudojasi elektroniniu būdu teikiamomis viešosiomis ir administracinėmis paslaugomis, dalis siektų 60 proc., o gyventojų, turinčių didesnių ir vidutinių įgūdžių naudotis internetu, dalis pasiektų 70 procentų. Tai tikrai Lietuvai būtini pokyčiai, jei norime, kad bendruomenių žmonės taptų sumaniais, atsakingais ir kuriančiais skaitmeninio pasaulio piliečiais.

132

133

136

Kūrybinga ir nestokojanti potencialo 2018 m. lapkričio 9 d. Europos Sąjungos Taryba patvirtino reformą, kuria laisvas duomenų judėjimas tampa penktąja fundamentine Europos Sąjungos laisve. Naujosios taisyklės parengtos taip, kad stiprintų duomenų ekonomiką ir skatintų naujų technologijų, tokių kaip tarpvalstybinės autonominės sistemos ir dirbtinis intelektas, plėtojimą. Duomenys visoje ES netrukus judės taip pat laisvai, kaip juda prekės, paslaugos, žmonės ir kapitalas. Be vis gerėjančių skaitmeninių įgūdžių taptume Europos paribio visuomene.

Nacionalinė biblioteka sėkmingai jungiasi į skaitmeninį sąjūdį ir pasirengusi šviesti, mokyti savo vartotojus, atverdama jiems saugios ir patikimos informacijos lobynus. Biblioteka sėkmingai bendradarbiauja ir su verslo startuoliais, IT specialistais, duomenų analitikais. Bibliotekos Bendradarbystės erdvėje aukščiausio lygio specialistai, analitikai dirba su didžiaisiais duomenimis (angl. Big Data) ir kuria naujus produktus verslui bei viešajam sektoriui. Nacionalinė biblioteka neabejotinai tampa kompetentinga ir aktyvia Lietuvos skaitmeninio lauko dalyve.

Strategijoje „Lietuva 2030“ numatytos trys pagrindinės sumanios visuomenės vertybės: kūrybingumas, atvirumas ir atsakomybė. Dabartinei visuomenei Nacionalinė biblioteka suteikia įrankius, leidžiančius ugdyti šias kompetencijas. Neatsitiktinai ir pagrindinė pasaulinio bibliotekininkų tinklo IFLA vizija yra būti stipria ir vieninga bibliotekų erdve, didinančia raštingų, gerai informuotų ir aktyvių visuomenių galią. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka nuosekliai laikosi šios nuostatos. Švęsdama 100-metį, atsinaujinusi biblioteka pelnytai didžiuojasi būdama intelektinės laisvės lydere, visiems užtikrinančia vienodą laisvą ir teisėtą informacijos bei žinių prieigą. Lietuva turi visa jėga veikiančią modernią nacionalinę atminties instituciją, kuri vykdo jai patikėtą misiją – būti vertę visuomenei kuriančia Lietuvos žinių erdve ir Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvo saugotoja.

Hinc itur ad astra (Iš čia kylama į žvaigždes). Šie žodžiai, užrašyti ant Vilniaus universiteto senosios astronomijos observatorijos sienos, labai tinkami žvelgiant į Nacionalinės bibliotekos perspektyvą. Kilti į žvaigždes galima tik turint labai stiprius sparnus. Nacionalinei bibliotekai pavyko juos užsiauginti.

137

Nuotraukų sąrašas Šiandien P. 8–9 Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pastatas Gedimino pr. 51, Vilniuje (archit. Viktoras Anikinas, 1963 m.; rekonstrukcija 2008–2016 m.).

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 10 Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 14–15 Vilniaus Gedimino prospekto vakarinėje dalyje įsikūrusi ne tik Nacionalinė biblioteka, greta jos – Lietuvos Respublikos Seimo rūmai ir verslo ir laisvalaikio centro „Vilniaus vartai“ pastatų kompleksas.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 16 Lietuvos Respublikos kultūros ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 18–19 Neatsiejama bibliotekos interjero dalis – balto marmuro laiptai ir iš tolo šviečiantis vitražas (aut. Antanas Garbauskas).

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 21 Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.

Manto Bartaševičiaus nuotr.

P. 22–23 Centriniais laiptais pakilus į III aukštą, atsiveria erdvė su knygų lentynomis, kurias 2018 m. papuošė atkurtos Lietuvos valstybės ir Nacionalinės bibliotekos 100-mečiams skirta Jolitos Vaitkutės instaliacija „Pabudę iš knygų“.

Irmanto Gelūno nuotr.

140

P. 24 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios TarybosAtkuriamojo Seimo Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 26–27 Žvelgiant iš atrijaus V aukšte. Tolumoje – lietuvių raštijos pradininko Martyno Mažvydo skulptūra (skulpt. Gediminas Jokūbonis).

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 29 XVII a. spaudiniai Retų knygų saugykloje.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 30 (viršuje) XVI–XVII a. dokumentai iš Retų knygų ir rankraščių fondo, eksponuoti Reformacijos 500 metų sukakčiai skirtoje parodoje „Maištaujančios knygos“ (2017 m.).

Dominyko Zurlio nuotr.

P. 30 (apačioje) Judaikos fondo dokumentai parodoje „Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“ (2018 m.) liudijo Lietuvos ir Vilniaus žydų bendruomenių gyvenimą tarpukariu.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 33 (viršuje) Naudotis Muzikos ir vizualiųjų menų skaityklos atviruoju fondu galima laisvai.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 33 (apačioje) Vaikų ir jaunimo literatūros skaityklos lankytojai knygas renkasi patys arba padedami skaityklos darbuotojų.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 34 Nacionalinės bibliotekos dokumentai, įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą: 1. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1563 ir 1568 m. LDK bajorų katalikų ir stačiatikių teisių valstybės tarnybos ir žemėvaldos srityse sulyginimo privilegija;

2 ir 3. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos rankraščio „Tayslos augumyynis koremy taalpynas augimys...“ (1843 m.) fragmentas ir viena iš 248 jame įklijuotų piešinių iškarpų; 4 ir 5. Simono Daukanto rankraščio „Jistoriję Justinaus parguldę Isz Łotynû kałbôs i Zaemaitiû K. Daugkientys metusî 1798” (Sankt Peterburgas, po 1834, 7 lapai) fragmentas; 6. Elijo ben Saliamono Zalmano (Vilniaus Gaono) „Kelių Talmudo legendų paaiškinimas“ (1800 m.); 7. Vienas iš 2566 pavadinimų XX a. pr. lietuviškų šelako plokštelių kolekcijos egzempliorių.

P. 36 Skaitytojams į namus išduodamos knygos patogiai išdėstytos atvirose erdvėse.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 37 (viršuje) Retų knygų ir rankraščių fondo saugyklos įrengtos laikantis nustatytų spaudinių saugojimo sąlygų.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 37 (apačioje) Bibliotekos saugyklų lentynų ilgis – apie 80 tūkst. lentynmetrių (apie 80 km).

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 38 Literatūrologė prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 42–43 Lankytojai pamėgo patogias skaitymo ir poilsio vietas prie atvirų knygų lentynų.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 45 Lietuvos dailės muziejaus direktorius, dailininkas, filosofas dr. Arūnas Gelūnas.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 48–49 Kasdien apie 1,5 tūkstančio įvairaus amžiaus lankytojų pakyla bibliotekos laiptais ir pasklinda po jos erdves.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 50 Bibliotekos interjero kūrėjas, studijos „2XJ“ architektas Jokūbas Jurgelis.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 52 Atrijus V aukšte – parodų, renginių, susitikimų vieta.

Vygailės Sukurytės nuotr.

P. 54 Mediniai dėžes primenantys suolai architektams padėjo „apgyvendinti“ centrinius laiptus.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 55 Lankytojų ypač mėgstamoje atviroje V aukšto erdvėje patogu dirbti gurkšnojant kavą ar kitą gėrimą iš čia pat įrengto gėrimų ir užkandžių automato.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 56–57 Bibliotekos interjere vyrauja marmuras, o mediniai suolai ant centrinių laiptų kuria amfiteatro įspūdį.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 62 (apačioje) Tarptautinės žmogaus teisių dienos proga, minint 70-ąsias Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pasirašymo metines, bibliotekoje pirmą kartą organizuotas Nacionalinis žmogaus teisių forumas (2018 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 64 (viršuje) Tarptautinės fotografijų parodos „Konstruoti Niujorką“ atidarymas.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 64 (apačioje) Bibliotekos kūrybos erdvių atidarymo proga Gintaro Sodeikos sukurtą kūrinį atliko pianistas Petras Geniušas (kairėje) bei kompozitorius ir džiazo muzikantas Liudas Mockūnas (2017 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 65 Vykstant renginiams, centriniai bibliotekos laiptai virsta amfiteatru. Mariaus Jovaišos albumo „Neregėta Lietuva“ pristatymas (2018 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Kultūra ir menas

P. 67 (viršuje) Viena bibliotekos naujovių – po rekonstrukcijos V aukšte įrengta 22 vietų kamerinė kino salė.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 58–59 Pagrindinis bibliotekos fasadas ir laiptai taip pat atnaujinti rekonstruojant biblioteką.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 67 (apačioje) Bibliotekos lankytojams orientuotis padeda prie interjero derančios informacinės nuorodos.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 61 „Fluxus“ menininkų judėjimo, atsiradusio XX a.

7-ojo dešimtmečio pradžioje, darbų parodoje „Fluxus“ avilys“ (2018 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 68 (viršuje) Muzikavimo erdvė skirta grojantiems ir kuriantiems.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 62 (viršuje) Tarptautinės moterų solidarumo dienos išvakarėse bibliotekos Judaikos tyrimų centras pakvietė į renginį „Eshet hayl.

Lietuvos žydų moterys prieš totalitarinius režimus“ (2019 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 68 (apačioje) Atvirose dirbtuvėse PATS SAU vaikai ir jaunuoliai skatinami mokytis, kurti ir praktiškai įgyvendinti savo sumanymus.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 70 Populiari bibliotekos erdvė – 120 vietų konferencijų salė.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 71 (viršuje) TV studijoje rengiamos laidos kultūros, istorijos ir kitomis visuomenei aktualiomis temomis, jas galima stebėti bibliotekos „YouTube“ kanale.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 71 (apačioje) Garso įrašų studijoje muzikantai gali repetuoti, groti, įsirašyti savo kūrybą.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 72 Poetė, meno kritikė, eseistė Giedrė Kazlauskaitė.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 73 Atrijuje III aukšte pastatytuose krėsluose lankytojai gali skaityti, naršyti internete ar tiesiog atsiriboti nuo aplinkos šurmulio.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 74 (viršuje) Skaitymai su šunimi – kaniterapijos seansai, motyvuojantys vaiką skaityti, – bibliotekoje vyksta nuo 2017 m. pavasario.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 74 (apačioje) Erdvė patiems mažiausiems bibliotekos lankytojams įkurta kartu su partneriais – Švedijos Karalystės ambasada Lietuvoje ir Švedijos institutu.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 75 Knygų vaikams ir paaugliams rašytoja Ilona Ežerinytė.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 76 Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, rašytojas dr. Tomas Vaiseta.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 77 Mediniai suolai, įrengti ant centrinių bibliotekos laiptų, retai kada būna tušti.

Irmanto Gelūno nuotr.

141

Mokslas ir švietimas P. 78–79 Pagrindinis bibliotekos fasadas, nutviekstas pietvakarių saulės.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 81 Pagrindinės bibliotekos durys atsidaro automatiškai – tarsi kviečia užeiti.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 82 (viršuje) Lituanistikos skaityklos atvirasis fondas laisvai prieinamas visiems bibliotekos lankytojams.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 82 (apačioje) Retų knygų ir rankraščių skaitykloje užsisakius galima skaityti senuosius dokumentus.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 85 (viršuje) Žiniasklaidos skaityklos lankytojai turi galimybę vartyti ne tik popierinius, bet ir elektroninius periodinius leidinius.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 85 (apačioje) Muzikos ir vizualiųjų menų skaitykloje įrengta naudotis audiovizualiniais dokumentais reikalinga įranga.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 86 (viršuje) Bibliotekos konferencijų salėje vyksta Nacionalinio diktanto konkursas (2019 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 86 (apačioje) Muzikos ir vizualiųjų menų skaityklos lankytojai gali naudoti garso ir vaizdo redagavimo programine įranga.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 87 Sraigtiniai laiptai ir balkonai su darbo vietomis lankytojams didžiosiose skaityklose suprojektuoti rekonstruojant biblioteką.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 88 (viršuje) Pokalbis apie geriausias 2018 m. lietuvių autorių grožines bei pažintines knygas seminare „Vaikų ir paauglių literatūra Lietuvoje“ (2019 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

142

P. 88 (apačioje) Kultūros paveldo atrankos ir skaitmeninimo metodikos pristatymas, vykdant projektą „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės plėtra“ (2019 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 91 (viršuje, apačioje) 2019 m. 40-metį mininčiame bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje dirba aukščiausios kvalifikacijos specialistai.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 92 (viršuje, apačioje)` Lituanistikos skaitykloje lankytojai ir skrebena tušinukais, ir naudojasi kompiuteriais.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 94 Laisvalaikio skaitinių erdvėje II aukšte bibliotekos lankytojai ne tik renkasi knygas, bet ir prisėda ramiai padiskutuoti.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 95 (viršuje) Renginių erdvėje aukštųjų mokyklų egzaminų sesijų metu įrengiamos papildomos darbo vietos.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 95 (apačioje) Registracijos ir informacijos punkte II aukšte suteikiama išsami informacija apie bibliotekos paslaugas.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 97 Vilniaus universiteto profesorius, knygotyrininkas habil. dr. Domas Kaunas.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 98 Vaikų ir jaunimo literatūros skaitykla – ir namų darbams, ir laisvalaikio skaitiniams.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 99 Vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas dr. Kęstutis Urba.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 101 Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė Emilija Banionytė.

Irmanto Gelūno nuotr.

Valstybingumas ir ekonomika P. 102–103 Valstybinių švenčių ir atmintinų dienų proga biblioteka apšviečiama Lietuvos Respublikos vėliavos spalvomis.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 105 Lietuvos Respublikos Seimas ir Lietuvos nacionalinė biblioteka įsikūrę greta, Gedimino prospekto vakarinėje dalyje prie Nepriklausomybės aikštės.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 106 (viršuje) 2018 m. Lietuvai, Latvijai ir Estijai švenčiant valstybių 100-mečio jubiliejus, šių šalių nacionalinės bibliotekos surengė bendrą parodą „Bus uždrausta: Baltijos šalių knygos 1918–1940“.

Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje ekspoziciją apžiūrėjo (iš kairės) Latvijos nacionalinės bibliotekos direktorius Andris Vilkas, Lietuvos nacionalinės bibliotekos direktorius Renaldas Gudauskas, Estijos Respublikos premjeras Jüri Ratasas, Latvijos Respublikos vyriausybės vadovas Mãris Kučinskis.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 106 (apačioje) Renginiai Valstybingumo erdvėje suburia skirtingų interesų ir požiūrių šalies gyventojų bendruomenes.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 108 2019 m. Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų išvakarėse bibliotekos konferencijų salėje diskutavo populiariausi kandidatai į prezidentus (iš dešinės): Gitanas Nausėda, Saulius Skvernelis ir Ingrida Šimonytė.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 109 (viršuje) Iš bibliotekos Renginių erdvės tiesiogiai transliuoti LRT radijo rengti kandidatų į Vilniaus merus debatai. Dešinėje – rinkimus laimėjęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius (2019 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 109 (apačioje) TV studijoje politikos ekspertai aptaria bibliotekoje vykusius kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus debatus (2019 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 111 (viršuje) Švedijos instituto parengta paroda „Aš neturiu kito pasirinkimo“, skirta Pasaulio tautų teisuoliui Raouliui Gustafui Wallenbergui, bibliotekoje eksponuota minint Tarptautinę Holokausto aukų dieną (2019 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 111 (apačioje) Įsikurti Bendradarbystės erdvėje kviečiami didžiųjų, atvirųjų duomenų, atvirosios valdžios, informacijos analitikos specialistai ir panašių sričių profesionalai.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 112 (viršuje) Bibliotekoje įrengti penki šiuolaikiški susitikimų kambariai.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 112 (apačioje) Viename susitikimų kambaryje gali darbuotis nuo 2 iki 10 asmenų.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 113 Bendradarbystės erdvėje įsikūrę lankytojai už fiksuotą mokestį gali naudotis įvairiomis paslaugomis.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 114 Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio šventė Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje (2018 m. vasario 16 d.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 115 Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas dr. Lauras Bielinis.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 117 Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo tarybos pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius dr. Andrius Vaišnys.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 118 Bibliotekoje vykusios 10-osios respublikinės bendrojo ugdymo mokyklų moksleivių 9–12 klasių kūrybinių ir tiriamųjų darbų konferencijos „Skaityti – tai sėdėti ant pasaulio stogo“ dalyviai dalijosi įžvalgomis apie perskaitytus kūrinius (2019 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 119 Žurnalistas, rašytojas Dovydas Pancerovas.

Irmanto Gelūno nuotr.

Vizija P. 120–121 Biblioteka švyti ir naktį.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 123 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui skirtas paminklas „Žinia“ (skulpt. Kęstutis Patamsis) skvere priešais Nacionalinę biblioteką.

Daumanto Kviklio nuotr.

P. 124 (viršuje, apačioje) Trečią kartą bibliotekos erdvėse vykusiame renginyje „LT Game Jam“, kuris yra pasaulinio renginio „Global Game Jam“ dalis, buvo galima ne tik kurti žaidimus, bet ir semtis patirties stebint kolegų darbus (2019 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 127 (viršuje, apačioje) Atnaujintas bibliotekos interjeras sulaukė ne tik lankytojų, bet ir profesionalių vertintojų pripažinimo: tapo Kinijoje vykstančio tarptautinio architektūros ir dizaino konkurso „Idea-Tops 2017“ nominantu (viešųjų erdvių kategorija), užėmė I vietą nacionaliniame konkurse „Geras dizainas 2017“ (kaip įgyvendintas visuomeninis interjeras), laimėjo dienraščio „Lietuvos rytas“ konkursą „Mano erdvė ’17“ (kaip viešosios paskirties projektas), gavo aukso medalį „Lietuvos metų gaminys 2016“.

Irmanto Gelūno nuotr.

P. 128 (viršuje) Bibliotekos Renginių erdvė – nuolatinė Leonido Donskio fondo ir dr. Arūno Gelūno rengiamų diskusijų „Donskiškieji pokalbiai“ vieta. Šeštojoje diskusijoje, skirtoje Tibeto temai, dalyvavo (iš kairės) kultūros žurnalistas Gediminas Kajėnas, A. Gelūnas, architektas Robertas Mažeika.

Astos Mukienės nuotr.

P. 128 (apačioje) 2019 m. Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa“ biuras su partneriais bibliotekoje surengė Kultūros rėmėjų forumą.

Konferencijų salės tribūnoje – Anupama Sekhar (Azijos ir Europos fondas).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 129 Bibliotekoje vykusio Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusija, surengta Tarptautinės žmogaus teisių dienos proga (2018 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 130 Europos Sąjungos programos „Erasmus+“ projekto „Inovatoriai ir ugdytojai bibliotekose“ patirties dalijimosi seminaro dalyvių, susirinkusių į Nacionalinę biblioteką iš visų Lietuvos apskričių ir savivaldybių viešųjų bibliotekų, dirbtuvės (2018 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 133 (viršuje) Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) prezidentės Glorios PerezSalmeron, 2018 m. gruodį pirmą kartą apsilankiusios Lietuvoje, kalba buvo transliuojama iš bibliotekos TV studijos.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 133 (apačioje) 2017 m. rugpjūčio 16–17 d. vieną iš lydinčiųjų konferencijų prieš metinį pasaulio bibliotekininkų suvažiavimą IFLA surengė Lietuvoje.

Nacionalinėje bibliotekoje vykusioje sesijoje daug dėmesio buvo skirta elektroniniam mokymui ir mokymuisi.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 134–135 Intelektinio kultūrinio mototuristinio ralio „BMW Mototourism Sprint Vilnius–Kaunas 2019“ temos „#Mažvydo kodas“ pasirinkimą lėmė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos 100-metis.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 136 (viršuje, apačioje) 100-metį švenčianti Nacionalinė biblioteka Gatvės muzikos dieną grojo šimtą plokštelių iš savo fondo (2019 m.).

Vygaudo Juozaičio nuotr.

P. 138–139 Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną ant Nacionalinės bibliotekos laiptų 369 vaikai balsu skaitė eiliuotą Martyno Mažvydo „Katekizmo“ Prakalbą, taip paminėdami ir bibliotekos jubiliejų (2019 m.).

Astos Mukienės nuotr.

143

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

100 2019 08 28. Tiražas 300 egz. Užs. Nr. 51324 Išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius Spausdino UAB „Balto print“ Utenos g. 41B, LT-08217 Vilnius