Tarp knygu 2023 04

Balandis | 2023

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Sėkmingas debiutas ir ilgametis įdirbis

1

ĮVYKIS

Vaidenė Grybauskaitė. Susitelkimas ir vienybė – prasmingos veiklos garantas

2

TEMA / MOKSLINĖ VEIKLA BIBLIOTEKOSE

Atminties institucijos: mokslo tyrimų galimybės ir perspektyvos.

Parengė Vaiva Markevičiūtė

4

TYRIMAI

Šalies bibliotekos gerina lankytojų gyvenimo kokybę

8

NAUJI LEIDINIAI

Alma Braziūnienė. Pasivaikščiojimai su Pranciškumi Skorina

26

11

TERMINŲ ARUODAS

Violeta Černiauskaitė. Vartotojų ir profesionalų reikmėms – daugiakalbiai terminologijos ištekliai

13

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Diana Norkūnienė. Kraštą ir jo gyventojus alinę Pirmojo pasaulinio karo okupaciniai potvarkiai: ką sužinome iš vienos Vytauto Steponaičio kolekcijų 16 BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Aldona Lukoševičienė. Kazlų Rūdoje tęsiamos Jurgio Dovydaičio pamokos

20

SUKAKTYS

Jūratė Korsakaitė. Dirbdama bibliotekose, gilinosi į istoriją

23

ŽMOGUS IR LAIKAS

Kęstutis Šapoka. Miestas eina per laiką

Visvaldas Morkevičius (Iš Mindaugo Navako „Vilniaus sąsiuvinio“) (26), Asta Gasiūnienė (32)

KĄ SKAITYTI

Asta Maciulevičė (skaituole) rekomenduoja

32

26 29

KRONIKA

Silvija Stankevičiūtė. Auksinio skriestuvo istorija priminta Valdovų rūmuose

31

Asta Gasiūnienė. Monumentas fotografo atminimui – unikalaus dizaino paroda 32 Jonas Nekrašius. Mažiausios lietuviškos knygelės ir ekslibrisai

34

Renata Rudienė. Melnragėje duris atvėrė Mėlynoji biblioteka

36

Daiva Armonienė. Paminėtas vaikų poeto jubiliejus

38

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

39

KRONIKA / PASAULINĖ POEZIJOS DIENA

42

MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko balandį. Parengė Asta Stirbytė

43

VIRŠELYJE

Šiemetės Nacionalinės bibliotekų savaitės preliudija – jau tradicinis tapęs pėsčiųjų žygis. Šalies bibliotekų komandos įveikė 12 km maršrutą Kazlų Rūdos apylinkėse. Loreta Gedeikienė, Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD

Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ Lina ŠARLAUSKIENĖ

#GYVASŽODIS

SĖKMINGAS DEBIUTAS IR ILGAMETIS ĮDIRBIS Geri darbai dažniausiai daromi tyliai. Tačiau šiemet „Tarp knygų“ redakcija šioje rubrikoje siūlo atkreipti dėmesį į kultūros lauke triūsiančius darbštuolius: bibliotekų, muziejų, archyvų darbuotojus ir jų prasmingas veiklas.

Vilius Jakubčionis, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­ lio­tekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Ryšių su visuomene skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkas, už sėkmingą vertimo de-

biutą – sklandų ir tikslų amerikiečių rašytojos Helen DeWitt romano „Pas­kutinis samurajus“ (2022) vertimą – 2023 m. pelnęs Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įsteigtą Dominyko Urbo premiją.

Vilius Jakubčionis: Vertimais su­ sidomėjau, regis, pirmaisiais studijų metais. Pirmąkart panorau publikuoti meninį vertimą, kai atradau britų autoriaus Charleso Fosterio knygą „Being a Beast“ (2016). Norėjau, kad visi ją paskaitytų. Tačiau vertimas išėjo nekoks, ir jo nepublikavau. Kai sulaukiau pasiūlymo versti „Paskutinį samurajų“, dar nebuvau publikavęs nė vieno meninio teksto vertimo, todėl leidyklos sprendimas man jį patikėti ir mano paties pasiryžimas vertimo imtis atrodė beprotiškas.

Beje, „Paskutinį samurajų“ skaičiau dar nežinodamas, kad turėsiu galimybę versti šią knygą. Skaitydamas vis pagalvoda­ vau, kaip viena ar kita frazė skambėtų lietuviškai, citavau knygą artimiesiems, bet nebuvau tikras, ar įmanoma ją išversti nesuplokštinus pasakojimo stilistikos, humoro ir kultūrinių nuorodų. Verčiau pra­ dėjęs magistro studijas. Antraisiais metais supratau, kad pajėgsiu užbaigti tik viena arba kita. Pasirinkau knygą, nes Liudo ir Sibilės istorija man tapo brangi ir sava, o tematika aktuali. Ir vėl norėjau, kad šią knygą visi paskaitytų, bet šį kartą – labai.

Vidas Venslovaitis

Iš asmeninio albumo

Lina Eringienė, Šakių rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja, bib­lio­tekos nuo 2000 m. leidžiamų Šakių kalendorių – iliustruotų informacinių-kraštoty-

rinių leidinių sudarytoja. 2022 m. Šakių kalendorius yra pelnęs Šiaulių rajono savivaldybės įsteigtą nacionalinę Lauryno Ivinskio, lietuviškųjų kalendorių pradininko, premiją.

Lina Eringienė: Beveik prieš ketvirtį amžiaus kultūros istorikas Albinas Vai­ čiūnas paragino kraštiečius leisti savo kaimo, miestelio kalendorius, nes kasmet užmarštin iškeliauja gražūs ir prasmingi vietos gyventojų nuveikti darbai. Toks kalendorius ne tik skaičiuotų dienas ir mėnesius, bet ir liudytų svarbius įvykius, taptų savotišku kartų ryšininku. Bib­lio­tekai šia idėja susidomėjus, ėmiausi leidybinės veiklos, turėdama tikslą, kad skaitytojams kalendorius taptų ir patarėju, ir atradimų šaltiniu. Pirmąjį kalendorių parengėme 2000 m. ir išleidome 100 egz. tiražu. Per visus leidybos metus kalendorius turtėjo, įgavo savitą braižą. Nuo 2020 m. jis yra

464 puslapių, turi savo autorius, tekstų redaktores Janiną Marcinkevičienę, Onu­ tę Jasinskienę, Nijolę Vaičiulienę, Janę Zybertienę, jį rengiant prisideda ne tik profesionalūs menininkai, iliustracijas kuria ir rajono moksleiviai. Kalendorius tapo paklausus: Trijų Karalių dieną jis pristatomas ne tik Šakių miesto, rajono se­ niūnijų gyventojams, bet yra laukiamas ir užsienyje. Leidinyje pateikiama informaci­ ja sustiprinama archyviniais dokumentais, atsiminimais, kraštotyrine medžiaga. Ša­ kių kalendorius – atgaiva sielai ir širdžiai, neleidžianti pasijusti kultūros paribiuose.

O visa, ką skaitome esamuoju laiku, jau yra praeitis, labai svarbi ateičiai.

1

ĮVYKIS

SUSITELKIMAS IR VIENYBĖ – PRASMINGOS VEIKLOS GARANTAS Kasmet balandžio pabaigoje Lietuvos bibliotekininkų draugija (LBD) skelbia Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę.

Tai – tikra profesinės bendruomenės šventė, kurios laukia per 6 tūkstančius bibliotekininkų ir daugiau nei 2 tūkstančiai šalies bibliotekų, o gausybė Nacionalinės bibliotekų savaitės renginių džiugina visos Lietuvos skaitančiąją bendruomenę. Šiemetės balandžio 23–29 d. vykusios 23-iosios bibliotekų savaitės tema – „Kartu įveikiant krizes“ buvo skirta patirčiai, įgytai susiduriant su įvairiais iššūkiais, ir bibliotekininkų pastangoms juos įveikiant apibendrinti. Savaitės renginiuose taip pat aptarti su profesiniais reikalais susiję klausimai, pasidalyta gerąja patirtimi, XII LBD narių suvažiavime išrinkta draugijos vadovybė.

Entuziastingi bib­lio­tekininkai savaitę pradėjo kiek anksčiau – balandžio 22 d. išsiruošę į žygį vaizdingomis Kazlų Rūdos apylinkėmis ir nusiteikę įveikti 12 km trasą.

O oficialus Nacionalinės Lietuvos bib­lio­tekų savaitės atidarymas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje buvo surengtas balandžio 24 d.

Kūrybingą bib­lio­tekininkų bendruomenę iš ekrano sveikinusi Nacionalinės Lietuvos bib­lio­tekų savaitės globėja, Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pabrėžė, kad šiais neramiais laikais atsparumas – savybė, svarbi ir individui, ir bendruomenei, ir valstybei – yra vienas iš identiteto garantų, leidžiančių nepasimesti ir neprarasti savęs. Patyrusių bib­lio­tekininkų rankose knygos, tekstai, duomenų bazės tampa efektyviomis priemonėmis ne tik kuriant pozityvią motyvaciją, bet ir įveikiant informacinį triukšmą, manipuliaciją žiniomis ir priešišką propagandą, o šiandien tai, pasak Seimo Pirmininkės, yra ypač svarbu.

V. Čmilytė-Nielsen priminė, kad Lietuvos bib­lio­ tekininkų draugijos taryba baigia kadenciją, ir padėkojo jos pirmininkei Jolitai Steponaitienei už profesionalų ir nuoširdų pirmininkavimą, už bib­lio­tekininko profesijos žinomumo didinimą, Lietuvos ir užsienio bib­lio­tekų 2

bendruomenių telkimą. Naujajai LBD tarybai (suvažiavime ji ir pirmininkė Laura Juchnevič išrinkta trejų metų kadencijai) Seimo Pirmininkė linkėjo tęsti pradėtus darbus, kurti naujas iniciatyvas ir stiprinti bib­lio­tekininkų, kaip svarbių informacijos specialistų, prestižą.

Sveikindamas renginio dalyvius kultūros ministras Simonas Kairys teigė, kad jam lankantis regionuose didžiausią įspūdį palieka būtent bib­lio­tekų bendruomenė – labiausiai mobilizuota, organizuota, gebanti greitai prisitaikyti prie pokyčių. „Mane žavi pozityvumas, susitelkimas, savo misijos suvokimas. Drąsiai galiu sakyti, kad bib­lio­tekų sektorius yra vieningiausias“, – kalbėjo S. Kairys.

Padėkojęs visai bendruomenei, kultūros ministras už reikšmingus darbus ir išskirtinius profesinius laimėjimus paskelbė geriausius 2022 m. bib­lio­tekininkus – pagal kategorijas jiems suteikti geriausiųjų vardai ir įteiktos premijos.

Geriausio 2022 m. bib­lio­tekininko vardas atiteko Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Bibliografijos-informacijos skyriaus vedėjai Rimai Giržadienei. Ji įvertinta už aktyvią Šiaulių krašto istorijos tyrimų veiklą, krašto paveldo išsaugojimo tradicijų ir šiuolaikiš-

Į renginio dalyvius kreipėsi iškilmėse dalyvavusi Ukrainos bib­lio­tekų asociacijos pirmininkė Oksana Bruj.

Kalbėdama angliškai, ji labai nuoširdžiai dėkojo Lietuvos bib­lio­tekų bendruomenei už galimybę šiame renginyje atstovauti Ukrainos bib­lio­tekoms, taip pat už paramą jos šaliai, supratimą ir rūpestį, už tai, kad Lietuvos bib­lio­tekos plačiai atvėrė duris karo pabėgėliams ukrainiečiams.

Lietuvos bib­lio­tekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė pabrėžė, kad pastarieji treji metai buvo nesibaigiančių krizių metai. Kartu tai buvo ir naujos pamokos, iššūkiai, buvo išmokta naujų profesines kompetencijas praturtinusių dalykų.

Kultūros ministras Simonas Kairys su laureatais. Iš dešinės: Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijosinformacijos skyriaus vedėja Rima Giržadienė ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovė Greta Kėvelaitienė, LAB atstovai, atsiėmę bibliotekos direktorei Ingai Davidonienei skirtą apdovanojimą.

kų naujų bib­lio­tekos darbo metodų, informacinių technologijų bei inovatyvių paslaugų sujungimą, didinant Šiaulių miesto vyresnio amžiaus bendruomenių narių kūrybiškumą ir bendruomeniškumą. „Pagarba žmogui, atsakomybė ir noras dirbti – tai pagrindiniai veiksniai, atvedę mane iki geriausio metų bib­lio­tekininko vardo.

Džiaugiuosi Šiaulių miesto bib­lio­tekos veikla, jos pradėta teikti nauja paslauga – multisensorine erdve, kur lankytojai gali gerinti savo emocinę būseną. Dėkoju ir bib­lio­tekos direktorei, administracijai bei kolegoms už pasitikėjimą ir mano veiklos pripažinimą“, – atsiimdama apdovanojimą sakė R. Giržadienė.

Geriausio 2022 m. bib­lio­tekos vadovo vardas suteiktas Lietuvos audiosensorinės bib­lio­tekos (LAB) direktorei Ingai Davidonienei.

Apdovanojimas skirtas už lyderystę plečiant Lietuvos bib­lio­tekų vartotojų auditorijas, didinant kultūros ir bib­lio­tekų paslaugų prieinamumą žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, ir jų interesų atstovavimą.

Kadangi bib­lio­tekos direktorė iškilmėse dalyvauti negalėjo, jai skirtą apdovanojimą atsiėmė grupė bib­lio­tekos darbuotojų, sudaryta iš visų skyrių delegavus po vieną žmogų. „Didžiuojamės, kad mūsų komandos lyderė tapo geriausia bib­lio­tekos vadove“, – sakė LAB atstovai. Buvo perskaitytas I. Davidonienės parengtas tekstas, kuriame direktorė dėkojo už idėjas padedantiems įgyvendinti Kultūros ministerijos atstovams, kartu įvairius klausimus sprendžiančioms negalios organizacijoms, džiaugėsi bib­lio­tekos bendruomene ir bendru darbu, vienijančia prieinamumo visiems idėja.

2022 m. geriausio jaunojo bib­lio­tekininko vardas suteiktas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bib­lio­tekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovei Gretai Kėvelaitienei. Ji apdovanota už indėlį kuriant Lietuvos informacinę visuomenę ir didinant jos atsparumą informacinėms grėsmėms, skatinant ir plėtojant bendras bib­lio­tekų veiklas medijų ir informacinio raštingumo ugdymo bei skaitymo skatinimo srityse, profesionalų Lietuvos bib­lio­tekų atstovavimą užsienyje ir gerosios patirties sklaidą.

G. Kėvelaitienė dėkojo savo vadovaujamo skyriaus kolegoms, taip pat regiono bib­lio­tekų darbuotojams ir atskleidė raktą, kaip tapti geriausiąja, – būtinas vadovo palaikymas, kai sudaromos sąlygos kiekvieną dieną jaustis vis geriau ir eiti pirmyn.

Ukrainos bibliotekų asociacijos pirmininkė Oksana Bruj (centre) įteikė padėkas LBD pirmininkei Jolitai Steponaitienei ir Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotojai mokslui ir strateginei plėtrai dr. Ingridai Veliutei (dešinėje). Vygaudas Juozaitis

Balandžio 22-ąją, šeštadienį, apie 400 bibliotekininkų ir jų draugų susitiko Kazlų Rūdoje, kur prasidėjo tradicinis bibliotekų darbuotojų žygis. Lietuvos bibliotekininkų draugijos archyvas

Į tolimą komandiruotę išvykęs Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas parengė vaizdo sveikinimą: „Kasmet rengiama Nacionalinė Lietuvos bib­lio­tekų savaitė suteikia puikią galimybę nuoširdžiai padėkoti tūkstančiams bib­lio­tekininkų už jų atsidavimą, kruopštų ir atkaklų darbą visuomenės ir valstybės labui. Linkiu visiems bib­lio­tekų darbuotojams produktyvių darbų ir teisingų sprendimų, o bib­lio­tekų lankytojams – gerų emocijų, noro pažinti ir tobulėti.“

Vaidenė Grybauskaitė 3

TEMA / MOKSLINĖ VEIKLA BIBLIOTEKOSE

ATMINTIES INSTITUCIJOS: MOKSLO TYRIMŲ GALIMYBĖS IR PERSPEKTYVOS Lietuvos atminties institucijos intensyviai įsitraukia į dokumentinio paveldo mokslinius tyrimus, leidžiančius atverti ir pristatyti šalies visuomeninio, politinio gyvenimo ir kultūros istorijos procesus.

Balandžio 5 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje diskusijoje aptartos šalies atminties institucijose atliekamų mokslinių tyrimų galimybės, sklaida ir perspektyvos. Kartu pristatytas mokslinių straipsnių rinkinys „Theatrum Libri: Book Printing, Reading and Dissemination in Early Modern Europe“*, parengtas pagal to paties pavadinimo tarptautinėje konferencijoje skaitytus pranešimus.

Diskusijoje dalyvavo Nacionalinės bib­lio­tekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė dr. Jolanta Budriūnienė, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė, Vilniaus universiteto Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento direktorė Nijolė Klingaitė-Dasevičienė, Nacionalinės bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė ir šio skyriaus vyriausioji tyrėja dr. Milda Kvizikevičiūtė.

Pokalbį moderavo Nacionalinės bib­lio­tekos generalinio direktoriaus pavaduotoja mokslui ir strateginei plėtrai dr. Ingrida Veliutė.

Ingrida Veliutė: Džiaugiamės, kad kultūrologiniai, istoriniai, kalbiniai moksliniai tyrimai gali būti vykdomi ne tik aukštosiose mokyklose, institutuose, bet ir bib­lio­ tekose ar kitose atminties institucijose. Kuo skiriasi moksliniai tyrimai mokslinėje, Nacionalinėje ir kitose viešosiose bib­lio­tekose? Kaip jie vyksta?

Ingrida Veliutė: Jolanta Budriūnienė: „Džiaugiamės, kad moksliniai tyrimai gali Dokumentinio paveldo būti vykdomi ne tik aukštosiose mokyklose, tyrimus bib­lio­tekoje lemia du institutuose, bet ir bibliotekose.“ veiksniai: bib­lio­tekoje saugomas dokumentinis turinys ir tyrėjai, jų potencialas, skaičius, galimybės. Palyginti su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Vilniaus universiteto bib­lio­tekomis, Nacionalinė bib­lio­teka * Theatrum libri: Book Printing, Reading and Dissemination in Early Modern Europe: collection of articles / Martynas Mažvydas National Library of Lithuania; edited by Milda Kvizikevičiūtė, Viktorija Vaitkevičiūtė; [translated by „Hesi Group“, Audronė Gerdauskaitė, Élodie Lacroix, Ana Venclovienė]. Vilnius: Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, 2022 ([Vilnius]: Ciklonas), 226, [1] p.: iliustr., faks.

4

yra pati jauniausia, įkurta 1919 m. Taip jau susiklostė, kad nepaveldėjome jokių išskirtinių rinkinių, negavome istorinių asmenybių palikimo. Pas mus pakliuvo, buvo perduoti ar surinkti išgelbėjant nuo sunykimo ir Jolanta Budriūnienė: dvarų, ir buvusių „Gausus rankraštinis judaikos dokumentų tarpukario fondas dabar yra vienas didžiausių mūsų tyrimų organizacijų bib­lio­tekų objektų.“ fondai. Sovietmečiu mūsų bib­lio­tekoje taip pat buvo įsteigtas specialusis spaudinių saugojimo skyrius, į kurį pirmiausia pateko visa, kas buvo peržiūrėta iš tuomet buvusių fondų, taip pat knygos, atkeliavusios iš Vakarų, bet cenzūros laikytos pavojingomis režimui.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Nacionalinė bib­ lio­teka labai rūpinosi, kad išeivijoje lietuvių sukurta spauda – tiek periodika, tiek knygos – grįžtų į Lietuvą ir papildytų tiek mūsų, tiek kitų bib­lio­tekų fondus.

Naujausias mūsų pasididžiavimas – judaikos fondas, identifikuotas, kai antrieji bib­lio­tekos rūmai kėlėsi iš Šv. Jurgio bažnyčios patalpų. Gausus rankraštinis judaikos dokumentų fondas dabar yra vienas didžiausių mūsų tyrimų objektų. Kalbant apie tyrėjus, svarbu paminėti, kad Nacionalinėje bib­lio­tekoje tyrimai vyko jau sovietmečiu – ir vien iškilių asmenybių iniciatyva. Paminėčiau ilgus metus Lituanistikos

skyriuje dirbusį Vytautą Jurgutį. Jo pastangomis mūsų mažai tyrinėtuose lituanistiniuose fonduose padarytas ne vienas atradimas. Kalbėdama apie nepriklausomybės laikotarpį, negaliu nepaminėti savo mokytojos Silvijos Vėlavičienės – jos pastangomis tapo geriau pažįstama daug lietuvių išeivijos spaudos, apie ją sužinojo tikrai daugiau ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos, net pačios išeivijos žmonių. 2016 m. Nacionalinėje bib­lio­tekoje įkūrus Dokumentinio paveldo tyrimų departamentą, manau, prasidėjo naujausias tyrimų laikotarpis.

Nijolė Klingaitė-Dasevičienė: Jei laikytume, kad Vilniaus universiteto bib­lio­tekos turimo turto katalogo sudarymas jau yra šioks toks tyrimas, tai pirmasis toks paraginimas yra dokumentuotas 1632 m., kai vizitacijos metu tėvas bib­lio­tekininkas yra raginamas sudaryti bib­lio­tekos katalogą, kad visi žinotų, kas joje saugoma.

Kalbant apie šiuos laikus, tyrimai, kuriuos atliekame patys, kaip bib­lio­tekininkai, šiek tiek padeda Nijolė Klingaitė-Dasevičienė: „Galėčiau išskirti šias tyrimų grupes: paveldo, privilioti mokslininkų iš universiteto. turinio, kolekcijų atskleidimo, medžiagiškumo Atverdami tai, ką geriausiai tyrimai.“ išmanome, tą paveldą, kurį saugome, kartais netgi paskatiname imtis vienos ar kitos temos. Sakyčiau, viena pagrindinių mūsų misijų yra parodyti, ką turime, pakviesti laisvai naudotis. Jei kalbėsime apie pačius tyrimus, galėčiau išskirti šias jų grupes: paveldo, turinio, kolekcijų atskleidimo, medžiagiškumo tyrimai. Bib­lio­tekoje turime Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyrių. Jame dirbantys restauratoriai, knygrišiai ir skaitmenintojai kiekvieną dieną liečiasi prie objektų formos, pastebi dėsningumus ir, norėdami padėti tam objektui, kurį tuo metu restauruoja ar kitaip tvarko, imasi įvairių tyrimų. Taigi tiriame ne tik turinį, bet ir formą.

Rima Cicėnienė: Kadangi visos trys bib­lio­tekos, kurioms atstovaujame šioje diskusijoje, ir struktūriškai, ir veiklomis, ir veiklų rezultatais yra labai panašios, tyrimų ypatybės taip pat nesiskiria.

Pirmiausia, turime atskleisti tai, ką saugome, taip pakviesime mokslininkus tirti objektus, rinkti informaciją. Antra, stengiamės, kad bib­lio­tekoje kuo daugiau žmonių domėtųsi mokslu ir dirbtų mokslinį darbą. Svarbu, kad čia dirbti norėtų jaunas žmogus, besidomintis mokslu, naujosiomis technologijomis, nes jis labai dažnai pamato tuos pačius objektus visai kitu rakursu, akcentuoja visai kitą aspektą arba sugeba pateikti objektą patraukliau. Trečia, beveik visus darbo procesus bib­lio­tekoje lydi mokslinio tyrimo šleifas. Įsivaizduojama, kad gali tiesiog sukataloguoti knygą ir jokio tyrimo atlikti nereikia.

Bet, manau, kolegės sutiks: kad aprašytum rankraštinį dokumentą, pirmiausia reikia į jį įsigilinti, mokėti kalbą, kuria jis parašytas, išmanyti kontekstą, mokėti sunorminti pavardę ir panašiai. Jau minėti restauratoriai, tirdami medžiagiškumą ir norėdami jį aprašyti, turi atlikti tyrimą – ne tik užtaisyti lopelį, bet ir ištirti popierių, iš ko jis padarytas ir panašiai.

I. Veliutė: Viktorija, gal papasakotumėte, kaip buvo pradėti tyrinėti ir skelbti Nacionalinės bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių fonde saugomi senieji dokumentai ir senasis paveldas?

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė: Įsidarbinusi Nacionalinėje bib­lio­tekoje, dirbau su senąja knyga, nors ir neišmaniau tiek daug. Tačiau jau tada supratau, kad atsiveria lobiai ir kad su jais reikia „kažką daryti“.

Anuomet nebuvo tyrimų nuoseklumo, apskritai tikslo tirti ir skelbti paveldą. Vis dėlto giliai atmintyje įstrigo, kaip tuomet Retų knygų skyriui vadovavęs dr. Juozas Tumelis rengė biblijų parodą. Mudvi su kolege vaikščiojom paskui jį fonduose ir matėm, kaip jis tiesiog traukia iš lentynos reikiamas knygas. Vadinasi, taip pažinojo fondą, kad nė nereikėjo šifrų. Tada mąsčiau: kaip taip įmanoma, bet dabar pati matau, kad įmanoma! Dirbant su senąja knyga, kyla noras ne tik kataloguoti, bet ir viešinti savo atradimus. Dabar jau suprantama, kad tyrimai apima ne tik straipsnius, bet ir, pavyzdžiui, parodų rengimą. Galbūt skaitytojui, besidominčiam senuoju paveldu, ilgus metus labiau žinomos buvo Vrublevskių, Vilniaus universiteto bib­lio­tekos, tačiau, kaip minėjo Jolanta, lūžis įvyko Nacionalinėje bib­lio­tekoje įkūrus Dokumentinio paveldo tyrimų departamentą. Po truputį veriasi ir mūsų bib­lio­tekos senųjų knygų lobiai.

Milda Kvizikevičiūtė: 2017 m. su kolege Gintare Petuchovaite įsidarbinusios Nacionalinėje bib­lio­ tekoje, ėmėmės rengti parodą reformacijos 500 metų jubiliejaus proga. Viktorija mena, kaip J. Tumelis ėjo per fondus ir žinojo, kur guli koks dokumentas, o mudvi nežinojom visiškai nieko! Esu istorikė, ir atrodė, kad manęs jau niekas nebenustebins, bet kai išvydom tuos tūkstančius retų knygų, abi su kolege aikčiojom: „Čia reikia viską skelbti, rodyti, kodėl mes nieko anksčiau nematėm?!“ Taip pradėjome visuomenei rodyti tuos turtus.

V. Vaitkevičiūtė Verbickienė: Džiugu, kad kai 2018 m. ėmiau vadovauti Retų knygų ir rankraščių skyriui, čia jau buvo siekiama nuosekliai tyrinėti ir viešinti paveldą. Pateiksiu konkretų pavyzdį – 2022 m. išleistas katalogas „Officina Plantiniana knygos Nacionalinėje bib­lio­tekoje“: pirmiausia buvo identifikuotos, sukataloguotos knygos, parengta paroda, parašytas mokslo populiarinamasis straipsnis, visa tai išaugo į didžiulį projektą ir galiausiai buvo išleistas katalogas.

N. Klingaitė-Dasevičienė: Aš irgi dirbti į bib­lio­ teką atėjau nieko nežinodama apie retas knygas.

Džiaugiuosi, kad kolegos vedžiojo mane už rankos ir mokė visko, ką patys žinojo. Kai visa tai ima tau atsiverti, užplūsta tas Mildos apsakytas jausmas: „O, čia visko tiek daug, reikia visa tai rodyti, būtinai viešinti!“ Bet tada ištinka filologo stabas: „Man viskas įdomu, kas yra viduj!“ Nebeįdomu kiekis, labai įdomu kokybė, turinys – ir ką tada čiupti, ką viešinti, versti, skaityti, publikuoti? 2006 m. mūsų bib­lio­tekoje vyko pertvarka: norėta pabrėžti tiriamąją bib­lio­tekos veiklą, apsibrėžti, kas tas tyrimas apskritai yra. Tada nusprendėme, kad 5

mūsų tyrimai vyks principu „nuo lentynos iki lentynos“, t. y. jeigu jau objektas yra paimamas iš saugyklos, jis turėtų būti visapusiškai aprašytas, apžiūrėtas, įvertintas, pagal galimybes dabar jau ir suskaitmenintas. Tik tada jis grįžta į saugyklą. Taip plėtėsi ir mūsų pačių žinios, kadangi visos mūsų skaitytojų užsakytos knygos, tai, kas aktualu tyrėjams, buvo aprašomos labai analitiškai, labai išsamiai. Taigi plėtėsi mūsų duomenų bazė.

Labai džiaugiuosi, jog judame toliau ir nuo paprastos koncepcijos, kad viskas turi būti aprašyta, pereiname prie to, kad ne tik aprašyta, bet ir gerai apžiūrėta, pavartyta, sugrupuota temiškai.

I. Veliutė: Pakalbėkime apie pačius tyrėjus. Ar bib­lio­ tekose turime sąlygas auginti mokslininkus?

J. Budriūnienė: Kaip jau minėjau, Dokumentinio paveldo tyrimų departamentas buvo įkurtas, kai baigėsi bib­lio­tekos rekonstrukcija. Įvykus ir bib­ lio­tekos reorganizacijai, buvo nuspręsta į vieną departamentą sutelkti skirtinguose padaliniuose dirbusius tyrėjus. Taip radosi trys departamento padaliniai: Lituanistikos skyrius, Retų knygų ir rankraščių skyrius su skaitykla ir Judaikos tyrimų centras. Pernai pradėjo veikti dar vienas – Valstybingumo centras, tyrinėjantis valstybės nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį, XX a. pab.–XXI a. pr. įvykius. Mūsų tyrėjų bendruomenė, sakyčiau, nemaža – šiuo metu departamente dirba 14 humanitarinių ir socialinių mokslų daktarų ir 4 doktorantai. Mokslininkų yra ir kituose departamentuose, bendras Nacionalinės bib­lio­tekos tyrėjų skaičius svyruoja apie trisdešimt. Mums svarbu, kad tyrimai būtų ne tik atlikti ir padėti į stalčius, o kad būtų pristatyti pačiomis įvairiausiomis formomis.

Bib­lio­tekoje dirbu nuo 1995 m. – pamenu, kaip, tvarkant naujų gautų knygų duomenis, kolegės man sakydavo: kam reikės, tas susiras. Pamažu tapo aišku, kad nepakanka tuos duomenis padėti ir laukti, kol juos kas nors susiras. Turime tirti ir rodyti.

R. Cicėnienė: Šiuo metu Vrublevskių bib­lio­tekoje

Rima Cicėnienė: „Sudarome sąlygas dirbti mokslinį darbą ir už tai prašome parodyti rezultatą.“

6

darbuojasi 23 kolegos, vykdantys mokslinę veiklą. Jie išsibarstę įvairiuose skyriuose. Iš tų 23 darbuotojų 13 yra mokslų daktarai: filosofijos, filologijos, kalbos ir literatūros, daugiausia, žinoma, istorikų, yra ir baigusių bib­lio­tekininkystę ir bibliografiją. Grupuodami kitu pjūviu, pagal mokslinius reikalavimus, turime tris vyresniuosius, penkis vyriausiuosius ir penkis jaunesniuosius mokslinius bendradarbius, o dešimt darbuotojų yra tyrėjai, turintys magistro ar jam prilygstantį laipsnį. Nors savo mokslininkus ir vadiname mokslo darbuotojais, deja, jie negali skirti visos darbo dienos vien tik moksliniams tyrimams, tam jie gali skirti tik dalį etato. Mūsų bib­lio­tekos kolektyvinė sutartis sudaro labai geras sąlygas mokslininkams. Jiems keliamas vienas reikalavimas – būtina kasmet teikti mokslinę produkciją. Kitaip tariant, sudarome sąlygas dirbti mokslinį darbą ir už tai prašome parodyti rezultatą.

N. Klingaitė-Dasevičienė: Visada labai džiaugiuosi jaunais kolegomis, kurie prisijungia prie bib­lio­tekos kolektyvo jau su savo temomis, ateina žinodami, ko nori pasiekti, ką surasti, ištirti. Bet ar tikrai būtinas daktaro laipsnis, norint būti geru tyrėju? Pažįstu daugybę puikių žmonių, kurie rengia parodas, kruopščius katalogus, leidinius, bet neturi mokslų daktaro laipsnio. Jie – puikūs specialistai, viską žino apie fondą, kurį saugo ir prižiūri, geba jį tirti, patraukliai ir įdomiai aprašyti. Nuolat kviečiame visus bib­lio­tekos darbuotojus atkreipti dėmesį į galimybes dalyvauti mokslinėse konferencijose. Iš pradžių buvo vienas norintis, tada – du, o dabar net konkuruojama dėl temų ir konferencijų! Mūsų darbuotojams tai įdomu, aktualu, nėra primesta, jie nori kalbėti apie savo atradimus patys.

I. Veliutė: Stabtelėkime prie Nacionalinės bib­lio­tekos išleisto straipsnių rinkinio „Theatrum Libri: Book Printing, Reading and Dissemination in Early Modern Europe“. Kaip kilo idėja 2021 m. surengti konferenciją, kurios pranešimai dabar sugulė į atskirą leidinį?

V. Vaitkevičiūtė Verbickienė: XX a. pabaigoje Nacionalinėje bib­lio­tekoje J. Tumelis rengdavo „Mažvydo skaitymus“ – konferencijas, skirtas senajai knygai. Taigi norėjome atgaivinti šią tradiciją. Pirmas renginys įvyko 2019 m. – iš pradžių nedrąsiai pavadinome jį Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė: „Itin džiugina, kad buriasi bibliotekų ir kitų atminties seminaru, nežinojome, institucijų tyrėjų bendruomenė, norisi ją <...> plėsti.“ ar mūsų bendruomenė juo susidomės. Žinojome, kad ir bib­lio­tekininkai jautėsi nedrąsiai: esi bib­lio­tekininkas ir dar neturi daktaro laipsnio, tai kaip čia dabar eisi į mokslines konferencijas, kurias rengia universitetai ar kitos mokslo įstaigos. Todėl norėjosi kurti bib­lio­tekų ir kitų atminties institucijų tyrėjų bendruomenę. Seminaras pavyko, ir štai dabar turime kas antrus metus rengiamą konferenciją „Theatrum Libri“. 2021 m. sulaukėme didžiulio ir lietuvių, ir užsienio specialistų susidomėjimo. Itin džiugina, kad buriasi bendruomenė, norisi ją ne tik išlaikyti, bet ir plėsti.

Natūralu, jog kilo ir kitas tikslas: kad renginys įgautų didesnę prasmę ir reikšmę, nusprendėme išleisti ir straipsnių rinkinį.

M. Kvizikevičiūtė: Papildysiu, kad 2021 m. konferencijoje dalyvių iš užsienio buvo netgi daugiau nei iš Lietuvos! Per tris dienas perskaityti

33 pranešimai ir vyko 3 plenarinės paskaitos apie skaitmeninę humanitariką. Į leidinį nugulė 15 straipsnių. Konferencijoje teikėme sinchroninį vertimą, leidome visiems kalbėti angliškai arba lietuviškai, todėl reikėjo priimti sprendimą, kokia kalba išleisime straipsnių rinkinį. Po diskusijų priėjome prie išvados, kad anglų.

Viena vertus, dėl to, kad straipsnių Milda Kvizikevičiūtė: autorių yra šiek tiek daugiau iš „<...> kartais nė nesusimąstome, kiek daug jau užsienio nei iš Lietuvos, antra darome skaitmeninės humanitarikos srityje. Be vertus, labai norėjome, kad mūsų, viso to <...> norėtųsi drąsesnio požiūrio.“ Lietuvos, ankstyvųjų naujųjų laikų tyrimai ir tyrėjai būtų matomi užsienyje. Galiu pasidžiaugti – nors straipsnių rinkinys atvirąja prieiga prieinamas internete, yra perkamas ir spausdintinis knygos variantas, sulaukiame užsakymų iš užsienio.

I. Veliutė: Stengiamės kuo labiau atverti bib­lio­tekų lobius ir pritraukti kuo daugiau skaitytojų. Kiek yra svarbūs bib­lio­tekose saugomų paveldo dokumentų metaduomenys patiems moksliniams tyrimams ir kaip jie susiję su tikslinės auditorijos pritraukimu?

N. Klingaitė-Dasevičienė: Metaduomenų kūrimas yra tarsi nematomas elfų darbas, bet nuo jo viskas ir prasideda. Jeigu dokumentas nėra aprašytas elektroninėje ar kokioje kitoje sistemoje, kur galima atlikti paiešką, kaip jį atras skaitytojas? Viena yra paprastųjų paieškos metaduomenų kūrimas, kita – specialiųjų skyrių darbas, kai, norint aprašyti dokumentą visapusiškai, reikia pirmiausia suprasti, apie ką jis, ištirti kontekstą, formą – nuo įrišimo iki konvoliuto savybių, iki mažiausių žymių pačioje knygoje. Mes, bib­lio­tekininkai, esame tie, kurie dokumentuojame šią informaciją apie objektą ir suteikiame galimybę žmonėms ja naudotis.

Metaduomenys yra visa ko pagrindas. Nesvarbu, kokie tie aprašai – ilgi, trumpi, tobuli, neredaguoti, – kai tik jie atsiranda viešojoje prieigoje, gauname laviną užklausų. Kuo daugiau įlieji į apyvartą, tuo didesnis yra objekto žinomumas, tuo didesnis ieškomumas ir tuo daugiau skaitytojų, tarp jų ir tyrėjų, galima pritraukti. Neužtenka tik turėti kolekcijas ir džiaugtis jomis – reikia apie jas ir pasakoti.

I. Veliutė: Kokiais būdais dar skleidžiate tyrimais pagrįstas žinias?

J. Budriūnienė: Nacionalinėje bib­lio­tekoje tie būdai įvairiausi: nuo klasikinių, tokių kaip pranešimų skaitymas konferencijose, mokslo darbų publikavimas, iki parodų, vaizdo filmukų, edukacijų ir panašiai. Pavyzdžiui, rengiame moksleiviams skirtas pilietiškumo ugdymo, Lietuvos istorijos pažinimo edukacijas. Kelerius metus, bendradarbiaudami su Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkais, vykdėme projektą „Pokalbiai apie emigraciją“. Ši tema jaunajai kartai ypač aktuali, tačiau ne iki galo suprantama, be to, mokyklinėse programose tiesiog nesutelpa tiek informacijos, kiek ir norėtųsi, ir reikėtų.

M. Kvizikevičiūtė: Kalbant apie sklaidos būdus, mano asmeninis troškimas yra Lietuvos proveržis skaitmeninės humanitarikos srityje.

Mes, humanitarai, kartais nė nesusimąstome, kiek daug jau darome šioje srityje. Gyvename mašininio mokymo proveržio amžiuje, todėl

reikėtų galvoti, kaip galėtume įveiklinti visus įrankius, tiek pasilengvindami sau darbą, tiek pagreitindami procesus, tiek įtraukdami ir vartotojus. Be viso to, ką jau darome, norėtųsi drąsesnio požiūrio.

I. Veliutė: O skaitmeniniai archyvai, duomenų bazės – kaip sklaida veikia per šiuos informacinius kanalus?

R. Cicėnienė: Administruodami, planuodami darbus, visą laiką stovime kryžkelėje: turime pasirinkti, kam skirti dėmesį – ar detaliai aprašyti objektą, ar vis dėlto jį paleisti į duomenų bazes su trumpu aprašu, kad jis būtų randamas, matomas. Kuruojamos prieigos duomenų bazėse skaitytojui pateikiama tam tikra informacija apie tam tikrą objektą. Pavyzdžiui, dabar yra renkama Jono Basanavičiaus bibliografija. Čia turime spręsti dar vieną klausimą apie informacijos pateikimą: duomenų bazė, skaitmeninis leidinys ar tradicinis leidinys? Pavyzdžiui, į spausdintinį leidinį visko sudėti negali. Išeitis – duomenų bazė. Ir, galiu patvirtinti, duomenų bazių panaudojimas didelis. Svarbus ir metaduomenų antrinis panaudojimas – džiaugiesi radęs savo duomenų aprašą jau kitame tekste, kitame kontekste. Pagrindinis naudojamas mūsų išteklius yra skaitmeninis archyvas, kuris yra jau nekuruojamos prieigos. Jo populiarumą gali paliudyti praėjusių metų statistika: mūsų skaitmeniniame archyve paieškų (neskaičiuojant paieškų per „E. paveldą“) buvo 2 mln., įrašų peržiūrų – beveik 5 mln., atsisiuntimų – beveik 3 mln. Galite įsivaizduoti, kokia yra įkeltų skaitmeninių dokumentų panauda. Kitas sklaidos kanalas – virtualios parodos. Jose eksponatus pateikiame su nuorodomis į duomenų bazę, taigi radus ką nors įdomaus, galima spustelėti nuorodą, sužinoti daugiau ar užsisakyti dokumentą į skaityklą.

I. Veliutė: Pabaigoje prašyčiau po vieną sakinį ar pažadą, kad moksliniai tyrimai ir senosios knygos tyrimai bib­lio­tekose tikrai bus tęsiami!

N. Klingaitė-Dasevičienė: Manau, kad ši tema yra tokia neišsemiama, tarsi gilus šulinys, iš kurio kiek besemsi, dar liks. Medžiagos pakaks tiek mums, tiek mus pakeisiantiems jauniems kolegoms. Tereikia noro ir pasiryžimo.

J. Budriūnienė: Atsiranda naujų, aktualių temų, į jau pristatytus dokumentus galima pažiūrėti kitomis akimis.

Tikiuosi, kad ir toliau nuosekliai vykdysime įvairių fondų tyrimus, o svarbiausia, kad apie juos įvairiomis formomis sužinotų visuomenė.

R. Cicėnienė: Labai tikiuosi, kad mūsų bendruomenėje išliks bendrystė, kolegiškumas, kad ne imsime varžytis, o veiksime išvien.

I. Veliutė: Ačiū už pokalbį ir tikiuosi, kad dar išgirsime apie bendrus projektus.

Parengė Vaiva Markevičiūtė 7

Irmantas Gelūnas

TYRIMAI

ŠALIES BIBLIOTEKOS GERINA LANKYTOJŲ GYVENIMO KOKYBĘ Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos užsakymu tarptautinė rinkos ir žiniasklaidos tyrimų kompanija „Kantar“ atliko Lietuvos bibliotekų tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti, kaip bibliotekų lankytojai vertina čia teikiamų paslaugų kokybę, ką jie mano apie teikiamas viešojo interneto prieigos paslaugas, kokie yra viešojo interneto prieigos vartojimo įpročiai, motyvai ir nauda vartotojams. 2022 m. lapkričio 8 d.–2023 m. sausio 16 d. buvo apklausta 2990 penkiolikos metų ir vyresnių bibliotekų lankytojų.

Apklausos dalyvių paprašius pateikti asociacijas, kurios jiems kyla išgirdus žodį „bib­lio­teka“, tradiciškai dažniausiai minėtas didelis kiekis knygų ir jų pasirinkimas. Tyrėjams paprašius respondentų negalvoti apie bib­lio­teką, kaip apie knygų namus, spontaniškai dažniausiai kilo renginių ir parodų asociacijos. Kitą bib­lio­tekai priskiriamų asociacijų grupę sudaro sąsajos su informacija – bib­lio­teka suvokiama kaip informacijos ir žinių šaltinis, trečia grupė – vieta, kurioje galima naudotis informacinėmis technologijomis, naršyti internete.

9 iš 10 lankytojų pripažįsta, kad naudojimasis bib­lio­tekos teikiamomis paslaugomis turi įtakos jų gyvenimo kokybei, o labiausiai prisideda prie kultūrinio išprusimo. Daugiausia bib­lio­tekose lankosi 45–64 metų žmonės, gaunantys vidutines pajamas, dirbantys ir gyvenantys mieste. Beveik kas antras apklausos dalyvis bib­lio­tekoje lankosi bent kartą per mėnesį (47 proc.), aktyviausi – ateinantys dažniau nei kartą per savaitę – sudaro beveik ketvirtadalį (24 proc.).

VEIKLA VERTINAMA ITIN PALANKIAI Lietuvos bib­lio­tekų teikiamas paslaugas lankytojai vertina labai gerai (bendro vertinimo vidurkis siekia 9,5 iš 10). Kaime bib­lio­tekų veikla vertinama geriau nei mieste, tiesa, skirtumas nežymus: kaime – 9,6, mieste – 9,4 balo. 86 proc. apklaustų bib­lio­tekų lankytojų mano, kad per pastaruosius penkerius 8

Lankymosi bib­lio­tekoje dažnis % nuo visų apklaustųjų, n=2990

4

8

24

31 18

Dažniau nei kartą per savaitę Kartą per savaitę Bent 3 kartus per mėnesį 1-2 kartus per mėnesį Kartą per ketvirtį Kartą per pusę metų ir rečiau

16

% nuo besinaudojančių internetu bibliotekoje 2019 n=4668, 2022 n=2470 7 9

3 6

27

24

27

28

18 15

20

16

Šaltinis: „Kantar“

2019 m.

2022 m.

metus bib­lio­tekų paslaugų kokybė apskritai pagerėjo. Bib­lio­tekų kokybe vienodai gerai patenkinti ir vyrai, ir moterys, svyravimų pagal amžiaus kategorijas taip pat nėra.

Palankią lankytojų nuomonę apie bib­lio­t ekų veiklą rodo ir NPS (Net Promoter Score) indeksas, apibūdinantis lankytojų pasitenkinimo ir lojalumo lygį – bib­lio­tekų NPS siekia 88 proc. Tai reiškia, kad 91 proc. bib­lio­tekų lankytojų tikrai rekomenduotų bib­lio­t ekoje apsilankyti savo šeimos nariams ar draugams ir tik 3 proc. būtų linkę nerekomenduoti.

NPS rodiklis tarp bib­lio­tekų interneto vartotojų yra aukštesnis nei bendras NPS – 92 proc. Palyginti su 2019 m. rezultatais, jis paaugo 1 proc.

Reikšmingą vaidmenį pritraukiant bib­lio­t ekų lankytojus turi renginiai ir parodos – dėl jų čia sakosi ateinantys 2 iš 5 lankytojų. Tarp svarbiausių motyvuojančių veiksnių išskiriama ir aukšta bib­lio­tekų aptarnavimo kokybė – ją mini 38 proc. respondentų.

Bib­lio­teka dažniausiai suvokiama kaip vieta, kurioje

Šalies bib­lio­tekų teikiamų paslaugų vertinimas

Bib­lio­tekų veiklos aspektų vertinimas

% nuo bibliotekų lankytojų, n=2990

Bibliotekininkų konsultacijos, pagalba ieškant ir naudojantis informacijos šaltiniais

5

Bibliotekos aptarnavimo kokybė

5

Bibliotekos renginiai

7

Bibliotekos organizuojami mokymai ir edukacijos

6

87

4

90 81

8 2 15

71

5

Bibliotekoje esanti techninė įranga 2 8

74

13

Bibliotekoje veikiantis interneto ryšys 2 9

73

13

Bibliotekos pasiekiamumas

3 2 7

Bibliotekos darbo laikas

3 10

Leidinių parsisiuntimas iš kitų bibliotekų

81

5

39

32 28

27 26 24 10 9 8 7 6

3 1

81

3

2

57

21

12

42

38

13

56 15

9

12

84

2 6

3

8 3

10

16

76 48

32

7

Blogai (3-4) Vidutiniškai (5-6) Gerai (7-8) Žinau, bet nesinaudoju Nežinau tokios paslaudos

NAUDOJIMASIS INTERNETU VIS DAŽNESNIS

38

11

Labai blogai (1-2) Labai gerai (9-10)

77

10

Mėgėjų klubai, būreliai, kūrybinės dirbtuvės

Bibliotekos elektroninės paslaugos

Populiariausios bib­lio­tekų paslaugos ir lankytojams svarbūs veiklos aspektai

% nuo visų apklaustųjų, n=3062

2 10

Bibliotekos leidiniai

Blogai (3-4) Vidutiniškai (5-6) Gerai (7-8) Žinau, bet nesinaudoju Nežinau tokios paslaudos

Bibliotekos renginiai Bibliotekos aptarnavimo kokybė Bibliotekos leidiniai Bibliotekininkų konsultacijos, pagalba ieškant ir naudojantis informacija Bibliotekoje esanti techninė įranga Bibliotekoje veikiantis interneto ryšys Bibliotekos organizuojami mokymai ir edukacijos Bibliotekos darbo laikas Bibliotekos pasiekiamumas Bibliotekos patalpos Mėgėjų klubai, kūrybinės dirbtuvės Informacijos apie bibliotekos veiklą ir paslaugas sklaida Bibliotekos elektroninės paslaugos Leidinių parsisiuntimas iš kitų bibliotekų Nuorodos padedančios susiorientuoti bibliotekoje

% nuo bibliotekų lankytojų, n=2990

Informacijos apie bibliotekos veiklą ir paslaugas sklaida

Bibliotekos patalpos 2 5

Nuorodos padedančios susiorientuoti bibliotekoje 2 10 Labai blogai (1-2) Labai gerai (9-10)

yra gera atmosfera, kur malonu leisti laiką ir kur dirba kvalifikuoti specialistai, suteikiantys profesionalią pagalbą.

Apskritai lankytojai linkę teigiamai vertinti bib­lio­tekas visais aspektais. Vis dėlto tyrime nurodomos kelios tobulintinos sritys. Pirma, reikėtų populiarinti bib­lio­teką, kaip laisvalaikio praleidimo vietą, ne tik kaime, bet ir mieste. Antra, tarp tobulintinų dalykų buvo nurodytos bib­lio­tekų patalpos, darbo laikas. Mažiausiai respondentų aukščiausiu balu vertino leidinių parsisiuntimą iš kitų bib­lio­tekų ir elektronines paslaugas. Kaip pagerinti pastarąsias paslaugas? Daliai bib­lio­tekų lankytojų padėtų papildoma informacija, pavyzdžiui, apie galimybę parsisiųsti leidinius iš kitų bib­lio­tekų ar siūlomas saviraiškos veiklas (kūrybines dirbtuves ir pan.). 4 iš 10 bib­lio­tekų lankytojų žino, tačiau nesinaudoja leidinių parsisiuntimo iš kitų bib­lio­tekų paslauga, kas trečias nesinaudoja bib­lio­tekos elektroninėmis paslaugomis, o kas penktas – mėgėjų klubais, būreliais ir kūrybinėmis dirbtuvėmis.

Bib­lio­teka, respondentų vertinimu, labai svarbi bendram kultūriniam išprusimui, bet ne ką mažiau reikalinga ir informacinio raštingumo ugdymui, ir dvasiniam asmenybės tobulėjimui. O apklausoje dalyvavę vyrai dar minėjo, kad bib­lio­teka padeda spręsti ir praktines problemas.

Palyginti su 2019 m. tyrimo duomenimis, lankytojų, kurie bib­lio­tekos internetu naudojasi bent kartą per savaitę, dalis išaugo nuo 38 iki 46 proc. Tai dažniau vyrai, besimokantis jaunimas, moksleiviai, taip pat vyresni lankytojai (55–64 metų amžiaus grupė), kaimo vietovių gyventojai.

Daugiausia (6 iš 10 lankytojų) internetu bib­lio­ tekose naudojamasi skaityti naujienas ir bendrauti.

Palyginti su 2019 m., lankytojai bib­lio­tekoje internetu dažniau tvarko finansinius reikalus (padaugėjo 9

Naudojimosi internetu bib­lio­tekoje dažnis Kasdien Keletą kartų per savaitę Kartą per savaitę Keletą kartų per mėnesį Kartą per mėnesį Keletą kartų per pusę metų Rečiau Tai - pirmas kartas

Naudojimasis internetu apskritai % nuo visų apklaustųjų, n=2990

3

2 2

5

9

78

Naudojimasis internetu bibliotekoje 3

10 9

10

9

% nuo besinaudojančių internetu bibliotekose

14

2019 m., n=4668 2022 m., n=2470

10

10

17 21

13

2019 m.

20 22

11

2022 m.

10 proc.), skaito naujienas bei naudojasi elektroninėmis viešosiomis paslaugomis (padaugėjo 8 proc.) – tai daro kas antras lankytojas. Šiek tiek sumažėjo asmenų, ieškančių ir pildančių informaciją, susijusią su kultūros paveldu, taip pat keliančių savo pačių sukurtą turinį (sumažėjo 11–12 proc.).

Internetas bib­lio­tekoje lankytojams daugiausia yra laisvalaikį praturtinanti priemonė. Taip jį dažniausiai įvardija 55–64 metų lankytojai (68 proc.).

Palyginti su 2019 m., padaugėjo lankytojų, kuriems bib­lio­tekų internetas yra reikalingas pasiekti sveikatos paslaugas, elektroniniu būdu susisiekti su valstybinėmis ar savivaldos institucijomis, internetu įsigyti daiktų ar paslaugų.

10

Ieškodamas informacijos internete, kas antras lankytojas išbando visus galimus paieškos būdus (pavyzdžiui, „Google“, „Yahoo“, „Bing“ paieška, eina tiesiai į konkrečias svetaines, lankosi rekomenduotose). Dažniausiai naudojamasi paieškos sistemomis. Bent kas antras respondentas tikino, kad geba identifikuoti informacijos pateikimo skirtumus interneto puslapiuose (63 proc.), laikraščiuose (56 proc.) ar televizijos kanaluose (55 proc.).

Nedžiugina tendencija, kad dažniausiai šiuos nesutapimus linkstama ignoruoti. Daugiau nei kas ketvirtas respondentas visada ignoruoja informacijos skirtumus, daugiau nei kas antras bent kartais atkreipia į tai dėmesį ar bando informaciją palyginti. Nesutampant informacijai skirtinguose šaltiniuose, du iš trijų respondentų remiasi bendromis žiniomis apie informacijos kanalą arba pasitiki savo ar šeimos bei draugų nuomone. Savo gebėjimą kritiškai vertinti informaciją palankiai vertina 67 proc. bib­lio­tekų lankytojų.

Didelis procentas apklausos dalyvių linkę neigiamai vertinti Lietuvos žiniasklaidos priemones.

Kas antras respondentas mano, kad žiniasklaidos priemonės mūsų šalyje atstovauja tam tikrų verslo grupių interesams. 44 proc. žiniasklaidoje pasigenda kokybiško produkto intelektualiam piliečiui, 40 proc. teigia pastebėję bandymų daryti poveikį šalies žiniasklaidos priemonėse, o 37 proc. – bandymų daryti įtaką iš užsienio šalių.

Kas ketvirtas bib­lio­tekos lankytojas mano, kad žiniasklaidos priemonės Lietuvoje nėra nešališkos ir nepriklausomos.

PILIETINIS AKTYVUMAS NEDIDELIS

11

10

PASITIKIMA SAVO KRITINIU VERTINIMU

Reikšti savo nuomonę politiniais ar pilietiniais klausimais linkę mažiau nei pusę respondentų – šis rodiklis siekia 44 proc.

Paklausti, kokiu būdu per pastaruosius metus reiškė savo nuomonę politiniais ar pilietiniais klausimais, respondentai atsakė dažniausiai aukoję pinigus pilietiniais ar politiniais tikslais (28 proc.). Paklausti, ar yra tekę pasirašyti peticiją pilietinei ar politinei iniciatyvai paremti, teigiamai atsakė kas penktas tyrimo dalyvis (dažniau 25–54 metų amžiaus grupė), o internete parašyti komentarą tokiais klausimais ryžosi kas dešimtas. Pastebėta, kad gerokai aktyvesni yra miestų gyventojai, jie dažniau nei gyvenantieji kaime aukojo pinigus (35 proc.), pasirašė peticiją paremdami pilietinę ar politinę iniciatyvą (23 proc.) ar dalyvavo draugiškoje demonstracijoje (6 proc.).

Kaimo gyventojai yra pasyvesni – savo poziciją pilietiniais ar politiniais klausimais yra išreiškęs tik kas trečias (34 proc.).

NAUJI LEIDINIAI

PASIVAIKŠČIOJIMAI SU PRANCIŠKUMI SKORINA Dr. Alma Braziūnienė

Šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta baltarusių žurnalistės Inesos Pleskačevskajos mokslo populiarinamoji knyga „Istoriniai pasivaikščiojimai su Pranciškumi Skorina“1. Leidinys užveria P. Skorinos „Mažosios kelionių knygelės“ (1522) 500-osioms metinėms skirtus pernai skelbtus Pranciškaus Skorinos metus.

Knygos dailininkas Rokas Gelažius

Populiarių knygų apie istorines asmenybes pas mus nėra itin daug. Prieš du dešimtmečius leidinį apie P. Skoriną ir jo laiką buvo paskelbusi Emilija Liegutė2, bet knyga nebuvo itin skaitoma (esė žanras, patosinė stilistika ir kt.). Čia būtų galima prisiminti kitokio žanro šiandienos kūrinius, sulaukusius didelio skaitytojų susidomėjimo – Aldonos Ruseckaitės biografinius romanus apie Maironį, Žemaitę, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį, Vincą Mykolaitį-Putiną. Šie romanai labai palankiai sutikti skaitytojų. Ir A. Ruseckaitės knygų, ir čia aptariamo leidinio intencijos tos pačios – patraukliai pristatyti istorines asmenybes.

I. Pleskačevskaja apie spaustuvininką P. Skoriną pasakoja keliaudama po jo gyventas vietas – kurdama nelyg kelionių knygą. Pirmiausia kartu su skaitytoju nuvykstama į Krokuvą, kur P. Skorina mokėsi, tada – į Paduvą, kur jis įgijo medicinos mokslų daktaro laipsnį, apsilankoma Venecijoje, iš ten patraukiama į Prahą, kur buvo leidžiama „Rusėniškoji Biblija“ (1517–1519), dar užsukama į Gerlicą, kur šiuo metu saugomas pilniausias ir geriausiai išlikęs „Rusėniškosios Biblijos“ egzempliorius, tada kartu su P. Skorina grįžtama į Vilnių (čia buvo išleistos dvi jo knygos) ir vėl – į Prahą, kur P. Skorina tarnavo sodininku 1

2

Pleskačevskaja, Inesa. Istoriniai pasivaikščiojimai su Pranciškumi Skorina.

[Iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė]. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2022. 194 p.: iliustr. ISBN 978-9986-498-84-1.

Liegutė, Emilija. Pranciškus Skorina: palikti šlovę ir atminimą savo. Vilnius: Petro ofsetas, 2001. 75 p.: iliustr.

Čekijos ir Vengrijos karaliaus Ferdinando dvare ir kur savo gyvenimo kelią baigė. Taip pasakotoja kartu su skaitytoju apsuka visą P. Skorinos kelionių ratą.

Skaitytojas tikriausiai pasiges gimtojo P. Skorinos miesto Polocko – ne visi lietuviškai skaitantys apie šį Baltarusijos miestą ką nors daugiau žino, kažin kiek jame yra buvę. Tiesa, kai kurių užuominų apie P. Skorinos šeimą ir gimtąjį Polocką rasime, bet nuoseklioje chronologinėje kelionių grandinėje šio miesto nėra. Taip atsitiko todėl, kad aptariama knyga – tai 2018 m. rusų kalba išleistos knygos vertimas į lietuvių kalbą (vertė Irena Aleksaitė), o baltarusiams Polockas ir P. Skorina, matyt, savaime gerai pažįstami. „Žodyje skaitytojui“ autorė prisipažįsta, kad lietuviškajai laidai buvo pasiūlytas naujas, pataisytas ir papildytas knygos variantas, bet apie Polocką kažkaip specialiau rašyta nebuvo. Į kokį skaitytoją orientuota ši knyga? Juo galėtų būti ir studentas, ir moksleivis, ir mokytojas, ir šiaip istorija besidomintis asmuo. Autorė su skaitytoju elgiasi pagarbiai, jam nepataikauja, bet geba rimtus ir kartais gana sudėtingus dalykus papasakoti paprastai ir aiškiai.

Toks knygos privalumas. Pavyzdžiui, apie viduramžių studentų kasdienybę rašoma: „Dienos šviesa buvo labai vertinama, todėl vasaros semestro užsiėmimai prasidėdavo jau 5 val. ryto. Žiemą truputį vėliau, 7 val. Paskaitos trukdavo iki pietų, po jų pertrauka, paskui – pratybos, kurių metu studentai viską mokydavosi atmintinai: grįždavo į bursą ir ilgai kartodavo, kad įsimintų. <…> Įveikęs tam tikrą programos dalį, studentas turėdavo gauti rašytinį patvirtinimą, kad būtinas paskaitas išklausė, disputuose aktyviai dalyvavo, o tada – malonėkite laikyti egzaminą. <…> Norint laikyti egzaminą, reikėjo apmokėti svečių, profesorių pietus. Jie vykdavo mūsų vidiniame kieme. Tad negalintieji tokių pietų iškelti ir laipsnio negaudavo. Krokuvos universiteto bakalauro laipsnį Skorina gavo 1506 m. gruodžio 14 d., vadinasi, pinigų pietums turėjo (tikriausiai už tai reikia padėkoti 11

kailiais ir odomis prekiavusiam tėvui) ir sudėtingus egzaminus išlaikė. O aš tą valandėlę pamaniau: štai kokią ilgą istoriją turi mokslo laipsnio gynimo proga rengiami banketai.“ (p. 30–32) Kaip matome, I. Pleskačevskajos stilius paprastas, lakoniškas, kartais ironiškas. Antai pasakodama, jog Paduvos universitete buvę įprasta, kad profesoriai užrašo savo kūnus po mirties atiduoti anatomijos teatrui, autorė apibendrina: „Dabar žodžiai „mokslas reikalauja aukų“ man įgavo apčiuopiamas apybrėžas.“ (p. 57) Bet knygos stilius nėra sterilus ar žurnalistiškai šabloniškas. Netrūksta čia ir pačios autorės, XXI a. žmogaus, pastebėjimų ir nusistebėjimų, ji nebijo pasakyti skaitytojui, kad nežino (nežinojo) vieno ar kito istorinio dalyko, kad jai kyla daug klausimų. Tad klausti, aiškinti ir pačiai aiškintis tuos dalykus – toks ir yra šios knygos tikslas.

Kas I. Pleskačevskajai padeda tai padaryti? Pašnekovai. Knygoje susitinkame ne su abstrakčiais personažais iš Krokuvos, Paduvos, Vilniaus ar Prahos, o su konkrečiais mokslininkais, bib­lio­tekininkais, ekskursijų vadovais, muziejininkais ir kitais asmenimis, kurie padėjo autorei (o kartu ir skaitytojui) išsiaiškinti su P. Skorina susijusias istorines peripetijas. Jeigu ir jie į įvairius autorės klausimus atsakyti negali (nežino, nes, tarkim, trūksta istorinių šaltinių), to neslepia.

Antai Krokuvos universiteto darbuotoja Desisława Christozowa-Gurgul prisipažįsta, kad iki susitikimo su knygos autore „apie P. Skoriną beveik nieko nežinojo, o paskui taip susidomėjo, kad dar kokias tris savaites lindėjo archyvuose“ (p. 36) – vis siųsdavo jai įvairių dokumentų kopijų. Arba štai muziejininkas Mirosławas Krukas, prieš susitikdamas su I. Pleskačevskaja, specialiai skaitė įvairią literatūrą apie P. Skoriną (prisipažino, nesąs specialistas), o tada pareiškė: „Pasirodo, jis buvo toks išsilavinęs žmogus, mokėjo šitiek kalbų!

Aš tiesiog priblokštas!“ (p. 39) Ir tada autorė reziumuoja: „Man patinka, kad mes – Skorina ir šiek tiek aš, privertusi pažinti jį iš arčiau, – galėjome nustebinti.“ (p. 39) Žinoma, pasirinkus tokią pasakojimo stilistiką, gana lengva nuslysti iki banalaus pasakojimo, bet I. Pleskačevskajai pavyksta to išvengti ir mes turime lengvai skaitomą istorinių pasivaikščiojimų su P. Skorina po jo gyventus Europos miestus knygą.

Pagrindiniai pašnekovai, talkinantys autorei kurti istorinį pasakojimą, yra mokslininkai. Ji dažnai konsultuojasi su žymiu baltarusių kultūros istoriku Georgijumi Galenčanka, po Veneciją ją vedžioja Krokuvoje ir Venecijoje dirbantis profesorius Aleksandras Naumovas, Prahą aprodo ir apie P. Skorinos vietas pasakoja, vis kokią naują hipotezę iškeldamas, Prahos Karolio universiteto docentas Ilja Lemeškinas, o po Vilnių P. Skorinos keliais lydi profesorius Sergejus Temčinas. Autorė nenustygdama juos vis ko nors klausinėja, aiškinasi, tikslinasi. Netgi prisipažįsta, kad klausinėti jai patinka. Štai 12

samprotaudama, kodėl P. Skorinai teko palikti Prahą ir išvažiuoti į Vilnių, rašo: „Dokumentai neatsako į mano mėgstamiausią klausimą kodėl?“ (p.122) Vis dėlto smulkių nesklandumų knygoje neišvengta. Pirmiausia kyla klausimas, ar su visomis istorinių realijų perteikimo problemomis turėjo galuotis tik viena vertėja? Tokio pobūdžio verstiniuose leidiniuose be papildomų komentarų apsieiti beveik neįmanoma.

Taip daryta ir čia – kai kur skaitytojui pateikiami vertėjos paaiškinimai. Bet tų paaiškinimų tikrai galėjo būti daugiau, jeigu knygos tekstą dar būtų peržiūrėjusios kitos akys. Antai kodėl leidėjai skaitytojų neinformavo apie neseniai išsiaiškintą tikslią P. Skorinos gimimo datą – 1470 m.? Kai autorė rašė knygą, to dar nežinota, bet šis I. Lemeškino atradimas buvo paskelbtas jau 2019 m., paskui apie tai rašyta jo monografijoje (2020), o 2022 m. ji išversta ir į lietuvių kalbą3. Šis faktas daug ką I. Pleskačevskajos knygoje būtų turėjęs pakeisti, ypač kai svarstoma apie P. Skorinos šeimą, jo žmoną Margaritą ir pan., ir lietuviškai skaitantis skaitytojas galėjo ir turėjo būti apie tai informuotas.

Arba štai, pasakodama apie „Rusėniškosios Biblijos“ Gerlico egzempliorių, knygos autorė kaip sensaciją mini šio egzemplioriaus eksponavimą Minske ir Nesvyžiuje, bet apmaudu, jog lieka nepaminėta, kad ir Lietuvoje 2017 m. jis buvo eksponuotas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekoje. Tereikėjo šią informaciją pateikti išnašoje, ir skaitytojai būtų prisiminę savo pačių įspūdžius apžiūrinėjant šį retą paleotipą. Labai būtų pravertęs trumpas termino ali­ gatas paaiškinimas išnašoje, nes šis terminas knygoje pavartotas ne ta prasme, kuri pas mus yra įprasta („Aligatas – tai sąsiuvinukas, kurį galima skaityti iš abiejų pusių“, – rašoma p. 102).

Yra netikslumų, kurių galėjo ir nebūti. Antai kažkodėl vietoj Aušros vartų atsirado Vartai Auštrieji (p. 122) – Jurgitos Jasponytės naujadaras, jos pačios pasidarytas sujungus du šių vartų pavadinimo etimologijos variantus: Aušros ir Aštrieji. Poetei tai leidžia licentia poetica, bet kodėl toks vartų pavadinimas atėjo į mokslo populiarinamąjį leidinį? Arba štai sakinyje apie spaudos pradžią Vilniuje sakoma: „Nes be tokio išmanymo jis [t. y. P. Skorina] nebūtų galėjęs padaryti spaudos mašinos Vilniuje.“ (p. 127) Čia tikrai reikėjo leidėjų paaiškinimo, kad spaudos mašinos pradėjo suktis tik XIX a. pradžioje, pirmąją tokią sukonstravo Friedrichas Koenigas 1811 m., o iki tol buvo spausdinama rankinėmis staklėmis.

Nepaisant čia paminėtų trūkumų, pasivaikščioti su Pranciškumi Skorina po Krokuvą, Paduvą, Prahą ir Vilnių tikrai buvo smagu. Linkėčiau šį smagumą patirti ir kitiems šios knygos skaitytojams.

3

Lemeškinas, Ilja. Pranciškaus Skorinos portretas = Portrait de Francisk Skorina: 1522–2022. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas; Praha: Prahos lingvistų būrelis, 2022. 310 p.: iliustr., faks. ISBN 9786094113079.

TERMINŲ ARUODAS

VARTOTOJŲ IR PROFESIONALŲ REIKMĖMS – DAUGIAKALBIAI TERMINOLOGIJOS IŠTEKLIAI Dr. Violeta Černiauskaitė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės metodikos ir tyrimų skyriuje kaupiami ir analizuojami daugiakalbiai terminologijos duomenys, administruojama terminologinių duomenų bazė, todėl kasdien susiduriama su įvairiais terminologijos duomenų ir žinių ištekliais. Jų išmanymas – reikšminga bibliotekininkų profesinių kompetencijų dalis, nes tai – ypatingi, dažnai specifinio formato informacijos šaltiniai, kuriuos būtina nuolat peržiūrėti bei atnaujinti.

Didėjančią mokslo žinių bei eksperimentinių tyrimų fragmentaciją ir naujoves internete dažnai lydi ne tik terminologijos kaita, bet ir ribotosios prieigos informacijos šaltinių srautai. Be bib­lio­tekose sukauptų specialiųjų informacijos išteklių vadybos kompetencijų būtų neįmanoma suprasti ir teikti vartotojui greitai kintančio žinių turinio. Šį turinį tiksliausiai identifikuoja terminija. Specialistų parengtuose terminijos ištekliuose: žodynuose, enciklopediniuose žodynuose, enciklopedijose, tezauruose, duomenų bazėse, ontologijose – sukauptas tiek pačios naujausios žinijos lobynas, tiek ir tiksliai dokumentuota terminų vartojimo retrospektyva. Todėl šių išteklių atranka dažnai lemia ir bib­lio­tekose teikiamos mokslo žinių prieigos kokybę.

Informacijos išteklių įvairovė leidžia rinktis tarp įvairių žanrų, tipų, sandaros, formatų ir prieigos būdų. Didžioji enciklopedijų bei terminų žodynų dalis pasižymi hibridiniu leidybos būdu, tad galima rinktis spaudinį arba jo kelių skirtingų formatų elektroninę versiją, pritaikytą, pavyzdžiui, mobiliesiems įrenginiams. Taip pat tas pats elektroninis išteklius skelbiamas keliose ar net keliolikoje interneto talpyk­ lų ar duomenų bazių. O tai suteikia vartotojui dar daugiau galimybių surasti reikiamą šaltinį tarp įvairių Lietuvos institucijų prenumeruojamų duomenų bazių ar kitų laikinosios prieigos informacijos šaltinių.

Kiekviena mokslinė duomenų bazė pasižymi savita architektūra, paieškos galimybėmis, šaltinių gausa, todėl tiksli, naujausiais šaltiniais pagrįsta bib­lio­tekinė

profesinė terminija yra puikus kelrodis siekiant greitų ir tikslių rezultatų.

Duomenų bazių atranką ir prenumeratą vykdo Lietuvos mokslinių bib­lio­tekų asociacija (LMBA).

Su 2023 m. prenumeruojamų duomenų bazių sąrašu galima susipažinti šios asociacijos interneto svetainėje1.

TEIKTA NAUDINGA TERMINUOTOJI PRIEIGA Nacionalinėje bib­lio­tekoje šiemet buvo teikiama terminuotoji prieiga prie užsienio duomenų bazių „Oxford Handbooks Online“ ir „Oxford Research Encyclopedias“2. Tai leido susipažinti ir įvertinti itin aktualius informacijos šaltinius terminologijos požiūriu. Šiose duomenų bazėse patikslinome turimus duomenis su naujos laidos knygos3 bei bib­lio­tekų skaitmeninimo 4 istorijos publikacijomis, naujų reiškinių analitika 5, specialistų gerai vertinamais specializuotos informacijos šaltiniais: A Dictionary

1

2 3

4

5

2023 m. prenumeruojamų duomenų bazių sąrašas. Prieiga per internetą: www.lmba.lt/sites/default/files/DB_sarasas-2023(1).pdf.

Oxford Research Encyclopedias. Prieiga per internetą: https://oxfordre.com/.

The Oxford History of the Book / Raven, James (ed.). Oxford, 2023; online edn, Oxford Academic, 23 Mar. 2023. Prieiga per internetą: https://proxy. lnb.lt:2085/10.1093/oso/9780192886897.001.0001.

Along Came Google: A History of Library Digitization / Marcum, Deanna and Schonfeld, Roger C. Princeton: Princeton University Press, 2020. Prieiga per internetą: https://proxy.lnb.lt:2085/10.1515/9780691208039.

The Influencer Industry: The Quest for Authenticity on Social Media / Hund, Emily. Princeton: Princeton University Press, 2023. Prieiga per internetą: https://proxy.lnb.lt:2085/10.1515/9780691234076; The Right to Memory: History, Media, Law, and Ethics / Tirosh, Noam and Reading, Anna. New York, Oxford: Berghahn Books, 2023. Prieiga per internetą: https://proxy.lnb.lt:2085/10.1515/9781800738584.

13

of Publishing6, A Dictionary of English Manuscript Terminology, 1450–20007, A Dictionary of Journa­ lism8, A Dictionary of Media and Communication9.

Pavasario mėnesiais Nacionalinėje bib­lio­tekoje galėjome mėgautis terminuotos prieigos duomenų bazės „Taylor & Francis Group“ šaltiniais: medijų10, bib­lio­tekininkystės ir informacijos mokslų11 bei informacijos technologijų enciklopedijomis.

Tarp jų septynių tomų Encyclopedia of Library and Information Sciences 4-ąja laida12, kurioje apibendrinta daugiau nei 30 valstybių kultūros bei kitų institucijų veikla, įvertinti šių šalių bib­lio­tekų bei leidybos ir kitų informacijos sklaidos sektorių pasiekimai. Tarp 550 pagrindinių šios enciklopedijos straipsnių yra prof. Elenos Macevičiūtės parengta dalis „Lietuva: Bib­lio­tekos ir bib­lio­tekininkystė“ (Lithuania: Libraries and Librarianship).

Tikras terminologijos žinių lobynas mokantiems vokiečių kalbą slypi Nacionalinės bib­ lio­t ekos testuotoje „De Gruyter“ 13 duomenų bazėje. Joje visuomet gausu bib­lio­tekininkams aktualių IFLA publikacijų14, informacinių leidinių ir žodynų su naujųjų technologijų apibrėžtimis ir terminais15. Specialistams pravers naujausio vadovo po Vokietijos informacijos išteklius „Informationsressourcen: Ein Handbuch für Bibliothekare und Informationsspezialisten“16 prieiga.

DAR GALIMA PASINAUDOTI AKTUALIA PRIEIGA Žurnalo skaitytojams maloniai primename, kad Nacionalinėje bib­lio­t ekoje iki 2023 m. gegužės pabaigos teikiama terminuota prieiga prie „EBSCO Publishing“ duomenų bazės su Šiuolaikinės kalbos asociacijos (The Modern Language Association, MLA) tarptautinės bibliografijos visateksčiais ištekliais A dictionary of publishing [elektroninis išteklius] / Adrian Bullock, Chris Jennings, and Nicola Timbrell. [Oxford]: Oxford University Press, 2019.

ISBN 9780191863592 (ebook). Prieiga per internetą: DOI:10.1093/ acref/9780191863592.001.0001.

7 A Dictionary of English Manuscript Terminology, 1450–2000 / Peter Beal.

Oxford University Press, 2008; online 2011. 457 p. Prieiga per internetą: DOI: 10.1093/acref/9780199576128.001.0001.

8 A Dictionary of Journalism / Tony Harcup. Oxford University Press, 2014. eISBN 9780191744365 A dictionary of journalism. 2014. 355 p.

9 A Dictionary of Media and Communication / Daniel Chandler and Rod Munday. 3rd ed. Oxford: Oxford University Press, 2020. [7], 544 p.

10 Dictionary of Media and Communications / Marcel Danesi. New York: Routledge, 2009. 400 p. ISBN 9781315705194.

11 Encyclopedia of Information Systems and Technology / edited

by Phillip A. Laplante. Boca Raton: CRC Press, 2015. 1274 p. ISBN 9781351235747.

12 Encyclopedia of Library and Information Sciences / edited by John D. McDonald, Michael Levine-Clark. 4th. ed. Boca Raton: CRC Press, 2018. 6106 p.

13 De Gruyter / Walter de Gruyter GmbH, 2023. Prieiga per internetą: www. degruyter.com/.

14 IFLA publications / edited by: Janine Schmidt and International Federation of Library Associations. De Gruyter Saur. Prieiga per internetą: www.degruyter.com/serial/ifla-b/html#volumes.

15 Knowledge Management and Web 3.0: Next Generation Business Models / Kautish, Sandeep, etc. Berlin, Boston: De Gruyter, 2022. Prieiga per internetą: https://proxy.lnb.lt:2085/10.1515/9783110722789.

16 Informationsressourcen: Ein Handbuch für Bibliothekare und Informationsspezialisten / Gantert, Klaus and Lauber-Reymann, Margrit.

Berlin, Boston: De Gruyter Saur, 2022. 718 p. ISBN 9783110673210. Taip pat prieiga per internetą: https://doi.org/10.1515/9783110673272.

6

14

(MLA International Bibliography with Full Text). Specialistams gerai žinomoje duomenų bazėje sukurta keletas terminologinių dalykinės paieškos įrankių – tezaurų, kurie leidžia atlikti tikslesnę paiešką visuose šaltiniuose. Tarp jų – Library, Information Science and Technology Thesaurus („Bib­lio­tekininkystės, informacijos mokslų ir technologijų tezauras“).

Bib­lio­tekininkams labai vertinga ir „EBSCO Publishing“ specialioji bibliografijos, bib­lio­tekininkystės ir informacijos mokslų duomenų bazė „Bibliography.

Library science. Information resources“ bei bib­lio­ tekininkystės, informacijos mokslų ir technologijų referatinė bazė „Library, Information Science & Technology Abstracts“. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad į duomenų bazes integruojama vis daugiau žodynų, kurie padeda greičiau rasti naujų ar nežinomų terminų reikšmes. Tiesa, „EBSCO Publishing“ duomenų bazėje kol kas integruoti tik du anglų kalbos žodynai: The American Heritage Dictionary of the English Lan­ guage ir Oxford American College Dictionary.

LIETUVIŠKI IR TARPTAUTINIAI REGISTRAI Taip pat primename, kad, pasinaudojant kasmet atnaujinamu specialiosios terminijos išteklių anotuotu registru „Bib­lio­tekininkystės, knygotyros ir informacijos mokslų terminų žodynų bei enciklopedijų anotuotas bibliografijos sąrašas su nuorodomis į šaltinius“17, galima rasti daugiau specifinius poreikius 17

Bibliotekininkystės, knygotyros ir informacijos mokslų terminų žodynų bei enciklopedijų anotuotas bibliografijos sąrašas su nuorodomis į šaltinius [elektroninis išteklius] / Violeta Černiauskaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2022. 68 p. Prieiga per internetą: https:// drive.google.com/file/d/1cym0qCIcDPJGgZNSN_Gn_psXd7Yf7DpM/ view.

Nacionalinėje bibliotekoje iki 2023 m. gegužės pabaigos teikiama terminuota prieiga prie „EBSCO Publishing“ duomenų bazės.

atitinkančių šaltinių. Tokių specializuotų terminų išteklių registrų nėra daug. Iš esamų patogu naudotis Europos Sąjungos terminų žodynų ir duomenų bazių sąvadu „EU Vocabularies“18 ir „Glossary Links19“ arba Europos Sąjungos kalbos ištekliams ir technologijoms skirtu informacijos tinklu „Lexical and Conceptual resources“20. Terminologijos požiūriu žodynų gausa dar nėra jų kokybės garantas, todėl itin vertinga yra Europos Sąjungos dokumentų daugiakalbės vertimų duomenų bazės IATE21 terminų reitingavimo sistema, kurioje, atsižvelgiant į vartojimo kontekstus, terminų patikimumas reitinguojamas žvaigždutėmis.

Bib­lio­t ekininkams ir kitų sričių specialistams aktualių terminologijos išteklių gausėjimas tarptautiniu mastu pagelbėja mokantis, praverčia įgyjant papildomų kvalifikacijų ir kompetencijų.

INTERNETO SVETAINĖJE – SPECIALI POTEMĖ Vadovaudamiesi atvirosios prieigos principų plėtra mokslinėje komunikacijoje, Nacionalinės bib­lio­tekos Bib­lio­tekininkystės metodikos ir tyrimų skyriaus specialistai kuria terminologijos darbų viešinimo modelį. Nuo 2018 m. kasmet atnaujinama bib­ EU Vocabularies / The Publications Office of the European Union [žiūrėta 2022 m. gruodžio 30 d.]. Prieiga per internetą: https://op.europa.eu/en/ web/eu-vocabularies.

19 Glossary Links / EU Terminology Coordination Unit [žiūrėta 2022 m. gruodžio 30 d.]. Prieiga per internetą: https://termcoord.eu/glossarylinks/ arba Glossaries from EU Institutions and Bodies. Prieiga per internetą: https://termcoord.eu/eu-glossaries-overview/.

20 Lexical and Conceptual resources / European Language Grid [žiūrėta 2022 m. gruodžio 30 d.]. Prieiga per internetą: https://live.european-languagegrid.eu/ catalogue/?&resource_type__term=Lexical%2FConceptual%20resource.

21 IATE: EU‘s terminology database Interactive Terminology for Europe. Prieiga per internetą: www.europarl.europa.eu/translation/en/terminology/ about-iate.

18

lio­tekos interneto svetainės potemė „Terminologijos darbai“22. Joje skelbiamos bib­lio­tekininkų profesinei bendruomenei aktualios informacijos apžvalgos23, aprobuotų terminų šaltinis „Bib­l io­t ekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas“ 24 , jau minėtas naujais bibliografiniais duomenimis kasmet papildomas „Bib­lio­t ekininkystės, knygotyros ir informacijos mokslų terminų žodynų bei enciklopedijų anotuotas bibliografijos sąrašas su nuorodomis į šaltinius“, nuo 2006 m. registruojamos Lietuvos ir užsienio terminijos tyrimų publikacijos25, viešinamos paskaitos. „Terminologijos darbų“ svetainės struktūra kasmet kinta – tai priklauso nuo per metus atnaujintos aktualios medžiagos kiekio ir pobūdžio. Maloniai kviečiame ir toliau teikti naudingų terminijos šaltinių nuorodas ir dalintis bendrai kaupiama aktualia terminologijos informacija.

Terminologijos darbai / Violeta Černiauskaitė. Vilnius: Lietuvos n a c i o n a l i n ė M a r t y n o M a ž v yd o b i b l i o te k a , 2 0 2 2 . Pr i e i g a per internetą: www.lnb.lt/informacijos-mokslu-specialistams/ norminiai-ir-teises-dokumentai-bibliotekininkui/terminologijos-darbai.

23 Apžvalga / Violeta Černiauskaitė [elektroninis išteklius]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2022, 16 p. Prieiga per internetą: www.lnb.lt/media/public/bibliotekininkui/Dokumentai/ apzvalga.pdf.

24 Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas = Lithuanian-English dictionary of librarianship, information and book science (LIBS): 10 000 lietuviškų terminų su atitikmenimis anglų kalba ir anglų–lietuvių kalbų rodykle / Nijolė Bliūdžiuvienė, Vytautas Jonas Valiukėnas. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021. 548 p. https://doi.org/10.51740/mp.52.

25 Publikacijos / Violeta Černiauskaitė [elektroninis išteklius].

Vilnius: Lietuvos nacionalinė Mar tyno Maž vydo biblioteka, 2022. 30 p. Prieiga per internetą: https://drive.google.com/ file/d/1vhWfQpTn8uxuqorE0WqJ1tVaKPR0-UAz/view.

22

15

BIBLIOTEKŲ TURTAI

KRAŠTĄ IR JO GYVENTOJUS ALINĘ PIRMOJO PASAULINIO KARO OKUPACINIAI POTVARKIAI Ką sužinome iš vienos Vytauto Steponaičio kolekcijų Diana Norkūnienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji redaktorė

Karo istorikas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, žurnalistas Vytautas Steponaitis mums labiau yra žinomas kaip profesionalus bibliografas, bibliofilas, aistringas kolekcininkas, kurio unikali įvairių spaudinių kolekcija yra papildžiusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondus. Gausi ir vertinga V. Steponaičio knygų ir periodinių leidinių kolekcija, kartografiniai dokumentai yra sutvarkyti jau anksčiau – jų aprašus randame Nacionalinės bibliotekos elektroniniame kataloge, kai kurių retesnių spaudinių elektronines kopijas – svetainėje „E. paveldas“. O šiandien galime pasidžiaugti baigta tvarkyti V. Steponaičio surinkta vokiečių okupacinės valdžios įsakų kolekcija.

Nacionalinės bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus Vytauto Steponaičio fonde F25 saugomi ir rankraščiai – 586 bylos. Medikės, poetės, prozininkės Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės 1967 m. rašytuose „Mano atsiminimuose apie Vytautą Steponaitį“ pateikta išsami informacija apie tuometei Lietuvos TSR respublikinei bib­lio­tekai perduodamą sutuoktinio kolekciją: „Respublikinei bib­lio­tekai perdaviau šiuos Vytauto Steponaičio rinkinius: a) Knygų ir periodinių leidinių kolekcija – 8141 vienetai, b) Exlibrisų kolekcija – 738 vien., c) Primicijų ir kitokių paveikslėlių 16

Vokiečių okupacinės valdžios vietos gyventojams skirtų įsakų pavadinimai. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomos Vytauto Steponaičio kolekcijos

(abrozdėliai) – 2663 vien., d) Žemėlapių ir miestų planų – 136 vnt., e) Rankraščių ir kita nespausdinta medžiaga – 39 vnt., f ) Vokiečių okupacinės valdžios įsakai – 250 vnt., g) Liaudies meno drožinių (dievukų) kolekcija – 30 vnt.“ (F25-28).

Neseniai sutvarkytos vokiečių okupacinės valdžios įsakų kolekcijos dokumentai lietuvių kalba jau buvo aprašyti bib­lio­tekos specialistų Nacionalinės bibliografijos duomenų bazėje. Tvarkant minėtus dokumentus, įsakai buvo išdėstyti chronologine tvarka, dokumentams pagaminti aplankai iš specialaus nerūgštaus

Paskelbimas „Vaikščioti laukais, linkui priešo gulinčiais, gyventojams uždrausta...“ [Tilžė, 1915–1916].

Paliepimų laiškas Vokiečių valdžios Lietuvoje. Tilžė, 1915 spalio 26, Nr. 2.

popieriaus, jau aprašyti įsakai buvo suinventorinti, įkainoti, sušifruoti, įsakai kitomis kalbomis buvo aprašyti ir taip pat suinventorinti, įkainoti, sušifruoti.

Bendras suinventorintų kolekcijos fizinių vienetų skaičius – 255, kai kurių dokumentų yra po 2, rečiau – po 3–4 egzempliorius. Chronologinės ribos: 1912–1944 m. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių okupacinės valdžios 1915–1918 m. įsakai. Pirmajam pasauliniam karui skirti ir du Rusijos carinės valdžios 1914 m. išleisti įsakai. Taip pat yra išsaugoti okupacinės valdžios leisto periodinio leidinio „Paliepimų laiškas Vokiečių valdžios Lietuvoje“ keli numeriai (1915 m. Nr. 1, 2, 3, 5 ir 1916 m. Nr. 15). 9 kolekcijos dokumentai nėra siejami su Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu ir yra išleisti 1912, 1919, 1936, 1939, 1941 ir 1944 metais.

KARO POVEIKIO ATSPINDYS – VALDŽIOS ĮSAKAI Lietuvą Pirmasis pasaulinis karas visa jėga užgriuvo 1915 m. vasarą ir rudenį, buvo užimtos beveik visos lietuvių gyvenamos teritorijos, išskyrus pačius ryčiausius pakraščius. Krašte įvestas karinis administracinis valdymas ir pasirodė pirmieji vokiečių okupacinės valdžios įsakai.

Vokiečių okupacinės valdžios įsakai – skelbimų ar afišų tipo spausdinti dokumentai (išimtis: vienas įsakas yra multiplikuotas rankraštis). Formatas įvairus: nuo 10 × 15 cm (mažiausias) iki 88 × 66 cm (didžiausias). Dažniausiai įsakai buvo skelbiami keliomis kalbomis: vokiečių, lietuvių ir lenkų (83 atvejai); vokiečių ir lietuvių (52); vokiečių, lietuvių, lenkų ir jidiš (12); lietuvių (12); vokiečių (8); vokiečių, lietuvių ir rusų (5);

Paskelbimas „Už sunaikinimą gelžkelių, tiltų, telegrafo ir tt. vielų ir kitų svarbių kareivijos itaisymų baudžiama mirtimi...“. Tilžė, 1915 gruodžio 22.

vokiečių ir lenkų (5); vokiečių, lietuvių, rusų ir latvių (3); vokiečių, lenkų, rusų ir lietuvių; lenkų, lietuvių ir rusų (po 2 atvejus); vokiečių, lietuvių, lenkų ir rusų; vokiečių ir rusų (po 1). Pavyzdžiui, įsakai vokiečių, lietuvių ir lenkų, taip pat vokiečių ir lietuvių kalbomis leisti dažniausiai Kauno apygardoje, vokiečių, lietuvių, lenkų ir jidiš kalbomis – tik Vilniuje, o Kudirkos Naumiestyje – išimtinai lietuvių kalba. Tiesa, nelabai taisyklinga. Įsakai prasidėdavo vienu stambiu šriftu išryškintu žodžiu: Apgarsinimas, Apsakymas, Apskelbimas, Įsakymas, Pagarsinimas, Paliepimas (dažniausiai vartotas), Paskelbimas, Prisakymas, Policijos paliepimas, Skelbimas. Yra pavartoti ir mums mažiau įprasti žodžiai: Padavadyjimas ir Pastanawijimas. Įsakų leidimo vietos: Kaunas, Vilnius, Kudirkos Naumiestis (įsakuose vartotas Wladislawowo pavadinimas), Tilžė, Panevėžys, rečiau – Biržai, Kruonis, Suvalkai, Šiauliai, Širvintos, Vilijampolė.

Ne visi skelbimai turi spaustuvių nuorodas, bet pagal esančias spaustuvių žymas galime tvirtinti, kad vokiečių karinės administracijos įsakus dažniausiai spausdino „Dabartis“ Kaune, E. Jagomasto spaustuvė „Lituania“, Otto v.

Mauderodės ir Edwardo Pawlowskio spaustuvės Tilžėje, Jozefo Zawadzkio spaustuvė Vilniuje.

17

Įsakų iniciatoriumi ar leidėju buvo vokiečių karo administracija ir jos atstovai gubernijose, apskrityse, miestuose: vokiečių vyriausiojo Rytų fronto kariuomenės vado administracija, Vokiečių komendantūra, Gubernijos valdyba, apskrities viršininkas, komendantas ar „komandieras“, karo policmeisteris, vokiečių kariuomenės geležinkelių valdyba ir pan.

Labai dažnu atveju leidėju nurodoma vyriausioji buveinė – Hauptquartier Ost. Įsakuose lietuviškai ji užrašoma kaip „viriausia“ arba „viršiausia kvatiera“, kartais tiesiog „vyriausias štabas“. Paprastai nurodomas ir įsaką pasirašęs asmuo: „generolas feldmaršalas Paul von Hindenburg“ – vyriausiasis Rytų armijos vadas.

Kartais P. von Hindenburgą „pavaduodavo“ Ernstas von Eisenhartas. Kaune išleistus įsakus pasirašydavo gubernatorius F. W. E. Kochas von Hernhaussenas, burmistras dr. Puschas, Tilžėje – F. J. von IsenburgBirsteinas, generolas leitenantas ir inspektorius N. von Harbou, Kudirkos Naumiestyje – pavieto viršininkas von Roëllis, Panevėžyje – apskrities viršininkas Schönas, Šiauliuose – generolas Fritzas Wilhelmas von Belowas, Suvalkuose – von Haugwitzas.

Daugiausia kolekcijoje yra 1915 m. leistų įsakų, perpus mažiau – 1916 m., o 1917–1918 m. – tik 4.

GRIEŽTA KONTROLĖ – KIEKVIENAME ŽINGSNYJE Skelbimų ir paliepimų turinys labai įvairus, bet siekęs vienintelių tikslų: siurbti vietos ekonomiką, kontroliuoti kiekvieną vietos gyventojų socialinio ir ekonominio gyvenimo aspektą.

Vieni pirmųjų įsakų skelbė apie naujosios valdžios įsitvirtinimą užimtose teritorijose, buvo nustatomos gyventojų privalomo elgesio okupuotose teritorijose taisyklės. Vyriausiojo Vokietijos karo vado Pauliaus von Hindenburgo 1915 m. gegužės 7 d. pasirašytas įsakas skelbė apie tai, „kaip žemės gyventojams reikia elgties“. Didžiausios bausmės buvo numatytos už pagalbą rusų kariams, šnipinėjimą, „kelio parodymą“, už kenkimą vokiečių armijai, technikos gadinimą, klaidinimą, ginklų ir kito vokiečių karių turto pasisavinimą iš mūšio lauko, neatiduotus Vokietijos valdžios atstovams rastus ginklus ir amuniciją, nepaklusimą okupacinės vokiečių valdžios ir kariuomenės vadų įsakymams.

Už išvardytus nusižengimus numatoma mirties bausmė, „lengvesniais“ atvejais – kalėjimas nuo 10 metų iki gyvos galvos. Tokios pat bausmės buvo skiriamos net už tai, kad gyventojas laiku neinformavo vokiečių valdžios apie minėtus prasižengimus. Bausmės numatytos net visai vietovei, kurioje įvykdyta nusikalstama veikla: vietovei skiriama didžiulė kontribucija arba ji visiškai sunaikinama.

Atskirais įsakais suteiktos didesnės galios okupacinės valdžios įstaigoms ir atstovams vietose, įteisinta okupacinė valdymo sistema ir teisėtvarka.

18

Apgarsinimas. „1. Visi turintieji laiškanešius karvelius tuojaus turi papiautie...“. Kaunas, 1915 rugsėjo 20.

Potvarkiais stengtasi užtikrinti vokiečių karių ir kariuomenės turto saugumą. Mirties bausmė grėsė už menkiausią pasipriešinimą vokiečiams, buvo draudžiama be leidimo eiti į kareivių apgyvendinimo vietas. Griežtai drausta vietos gyventojams artintis prie fronto linijos (nors pats frontas labai dažnai eidavo per gyventojų dirbamus laukus ir kiemus), mirties bausmė grėsė už apkasų, technikos, geležinkelio, tiltų, telegrafo laidų gadinimą. Buvo persekiojami iš nelaisvės pabėgę Rusijos kariuomenės kariai, rusakalbiai gyventojai, baudžiami su jais bendraujantys vietos gyventojai.

Okupacinė Vokietijos valdžia stengėsi visiškai kontroliuoti kraštą reguliuodama jame bet kokį judėjimą.

Tai trikdė kasdienį žmonių gyvenimą, sunkino vietos prekybą, įšaldė krašto ekonomiką, ribojo gyventojų pajamas. Pavyzdžiui, apie 1915 m. Vokietijos vyriausiojo karo vado išleistas „Apgarsinimas“ skelbė: „Prisakau visų tautų gyventojams pasilikti savo gyvenamose vietose, pereiti iš vienos vietos į kitą <...> uždraudžiama.“ Taip pat buvo uždrausta nuo 8 val. vakaro iki 5 val. ryto palikti savo būstą, nepaklususiems grėsė sušaudymas. Kitas įsakas skelbė, kad kiekvienas gyventojas, norėdamas išvykti iš savo namų, privalo turėti okupacinės valdžios atstovų išduotą leidimą, kuriame, be išvykstančiojo vardo ir pavardės, privaloma nurodyti kelionės tikslą, buvimo vietą ir laiką.

Nepaklususiųjų laukė bauda arba areštas. Kauno gubernatoriaus generolo leitenanto von Kocho 1915 m. gruodžio 28 d. įsakymu kiekvienas Kauno apskrities gyventojas privalėjo turėti vietos karinės valdžios išduotą pasą su fotografija, jį nešiotis su savimi. Tačiau ir pasą turintieji laisvai išvykti negalėjo, tam reikėdavo pasirūpinti atskiru leidimu. Laiku nepasirūpinusiems asmens dokumentu ar kelionės leidimu grėsė 5 metai kalėjimo arba piniginė bauda iki 10 tūkst. markių.

Vokietijos kariuomenei okupavus kraštą, beveik iš karto pasipylė potvarkiai apie visuotinį gyventojų ir jų turimo turto surašymą. Kiekvienoje okupuotoje apskrityje pasirodė skelbimai, kad bus „suskaitoma visi žmonės, arkliai, galvijai, kiaulės, avys, ožkos, šunes, sparnuočiai, garo mašinos bei motorai, taip pat bus

surašoma visų ūkių didumas“, ūkininkas, pateikęs klaidingą informaciją, „bus didei baudžiamas“. Ir nors skelbimuose žadėta, kad turtas bus tik surašomas ir nieko nebus atimama, realybė pasirodė visiškai kitokia. Tai iliustruoja jau kitas vyriausiojo karo vado 1915 m. „Apskelbimas“: komendantūrai turi būti atiduoti visi javai, ankštiniai, aliejiniai augalai, sėklos, pašarai, uždrausta bet kokia prekyba javais, draudžiama gyvulius šerti rugiais, kviečiais ir miltais, užsilikęs 1914 m. derlius ir be šeimininkų likę ūkiai pereina vokiečių nuosavybėn.

Rekvizicijos, plėšimai, mokesčiai ir baudos lydės Lietuvos gyventojus iki pat karo pabaigos.

DRAUDIMAI, MOKESČIAI, PRIEVOLĖS Absoliuti dauguma įsakų – tai įvairiausi draudimai ir ribojimai. Buvo draudžiami susirinkimai, draugijų ir sąjungų veikla, skelbimų kabinimas ir atsišaukimų platinimas, draudžiama iš okupuotų teritorijų išvežti pinigus, brangiuosius metalus ir akmenis, taip pat maistą, pašarus, kurą, spiritą, vašką, javus, medieną, įrankius. Uždrausta laisvai pardavinėti žemę, skersti gyvulius, medžioti, žvejoti, laisvai judėti ir prekiauti. Iš gyventojų atiminėti ginklai, amunicija, drausta turėti telefono aparatus, fotoaparatus, pašto karvelius. Kentėjo ir vietos prekybininkai. Okupacinė valdžia reguliavo krautuvių darbo laiką, kainas, kolonijinių prekių pardavimą, įvestas tabako, degtukų monopolis. Buvo privalomas amatininkų ir krautuvininkų registravimas, neveikiančios prekybos vietos nusavinamos.

Nevengta gyventojus apkrauti mokesčiais ir įvairiausiomis prievolėmis. Pavyzdžiui, namų šeimininkai privalėjo tvarkyti ne tik savo kiemus, bet ir gatves šalia savo namų, valyti sniegą, barstyti smėliu, tinkamai rinkti ir į tam tikras vietas gabenti sąšlavas.

Panašu, kad vokiečių valdžiai labai „neįtiko“ gyventojų laikomi šunys. V. Steponaičio kolekcijoje, ko gero, daugiausia karo metų skelbimų, kuriais reikalaujama šunis registruoti, laikyti tik pririštus, turėti ne daugiau nei vieną augintinį, imtas mokestis už laikomus gyvūnus.

Dažnoki skelbimai apie ieškomus nusikaltėlius.

Kaip keistesni paminėtini skelbimai, kuriuose nurodyta prievolė prie vežimų tvirtinti šeimininkų vardines lenteles, registruoti ūkininkų turimas roges. Taip pat galima rasti policijos paliepimų retinti mėsos valgių, raginama auginti daržoves, skubiai surinkti raudonas raugerškio uogas. Prie „humaniškesnių“ priskirtinas skelbimas apie galimybę gauti pieno kūdikiams, tiesa, už tam tikrą mokestį.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuva buvo vienas iš labiausiai nukentėjusių kraštų, patyrė sunkų okupacijos jungą, sugriovimus, deginimus, plėšimus, gyventojų žudymą ir išnaudojimą. Šį sunkų bei žiaurų lietuviams laikotarpį mums primena vokiečių okupacinės valdžios potvarkių „apskelbimai“ iš bibliografo Vytauto Steponaičio kolekcijos.

KARININKAS IR BIBLIOGRAFAS, KURIO AISTRA – KOLEKCIONAVIMAS Vytautas Steponaitis gimė 1893 m. kovo 24 d. Sintautuose. Baigęs mokyklą Šakiuose, mokėsi Kauno komercinėje mokykloje, nuo 1914 m. studijavo Maskvos komercijos institute ekonomiką. 1916 m. buvo pašauktas į carinę kariuomenę, baigė Odesos karininkų Vytautas Steponaitis apie 1957 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų mokyklą. 1918 m. knygų ir rankraščių skyrius, F25-558, lap. 7 grįžo į Lietuvą ir netrukus buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Pradėjęs tarnybą Antrajame pėstininkų pulke, vėliau paskirtas į kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrių.

V. Steponaitis buvo aktyvus lietuvių spaudos bendradarbis nuo 1908 m. Jo straipsniai spausdinti „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos žiniose“, „Aušrinėje“, „Jaunime“, JAV lietuvių periodikoje ir kt. V. Steponaičiui teko ragauti ir redaktoriaus duonos: 1919–1920 m. jis redagavo „Kariškių žodį“ (vėliau „Karys“), 1921–1923 ir 1925–1932 m. – karybos ir istorijos žurnalą „Mūsų žinynas“, 1921–1923 m. – „Lietuvos ūkį“, 1925–1940 m. – „Karo archyvą“. Šiuose leidiniuose buvo spausdinami ir paties V. Steponaičio straipsniai karo istorijos, bibliografijos, įvairiomis knygos ir skaitymo temomis.

1930 m. spalio 30 d. Kaune kartu su Marija Mašiotaite-Urbšiene inicijavo XXVII knygos mėgėjų draugijos įsteigimą, du kartus buvo išrinktas draugijos pirmininku, rūpinosi visais draugijos veiklos barais.

Pasitraukęs iš tarnybos kariuomenėje, V. Steponaitis tęsė bib­lio­tekininko-bibliografo veiklą. 1941 m. pradėjo dirbti Centrinėje valstybinėje bib­lio­tekoje vyriausiuoju bibliografu, 1946–1953 m. – Bibliografijos skyriaus vedėjas. Nuo sunaikinimo išgelbėjo ištisas lentynas vertingų knygų, neįtikusių tuometei tarybinei valdžiai. Bib­lio­tekoje V. Steponaitis dirbo iki pat mirties – 1957 m. spalio 12 d.

Visą gyvenimą buvo aistringas kolekcininkas, kuriam nebuvo neįdomių objektų ar temų. Ypač V. Steponaitį domino patys seniausieji, reti lietuviški spaudiniai, jų autoriai. Visa tai jis rinko, saugojo ir sukaupė nemenką knygų ir smulkių spaudinių kolekciją. Ją Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka įsigijo 1959–1961 m. iš našlės Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės.

V. Steponaičio kolekciją sudaro daugiau kaip 4000 knygų, smulkūs spaudiniai, atsišaukimai, retesni periodiniai leidiniai, šventųjų paveikslėliai, knygos nuosavybės ženklų (ekslibrisų, antspaudų, lipdžių), rankraščių rinkiniai, žemėlapiai, teatro afišos.

19

Asta Chlastauskaitė-Pėžė

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

KAZLŲ RŪDOJE TĘSIAMOS JURGIO DOVYDAIČIO PAMOKOS Aldona Lukoševičienė Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešosios bibliotekos Dokumentų komplektavimo skyriaus vedėja

Pavasarį prieš penkerius metus, 2018-aisiais, Kazlų Rūdoje svarstyta reikšminga idėja. Ir ji tapo kūnu birželio 1-ąją – tą dieną įsigaliojo Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos sprendimas bibliotekai suteikti kraštiečio, garsaus tautosakininko, kraštotyrininko Jurgio Dovydaičio (1907–2001) vardą. Šį žingsnį inicijavo savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojai su direktore Vilija Šemetiene, Lietuvių kalbos draugijos Kazlų Rūdos skyriaus nariai, bibliotekos skaitytojai, sumanymui pritarė tautosakininko dukra Danutė Dovydaitytė-Mažeikienė ir kiti gausios Dovydaičių giminės nariai.

J. Dovydaitis savo kraštotyrine veikla ir dabar mus moko meilės gimtajai kalbai, savo kraštui, jo žmonėms. Per tautosaką kiekvienas galime kur kas geriau pažinti save, savo tautą, dvasinę kultūrą, kuri yra mūsų savastis. Pamatyti, įsiklausyti, suprasti Kazlų Rūdos bib­lio­tekininkai skatina skaitytojus, renginių dalyvius.

Tautosakininko Leonardo Saukos nuomone, „Jurgis Dovydaitis – nepaprasta asmenybė lietuvių tautosakininkų fronte. Nėra kito tokio veikėjo, kuris taip sėkmingai daugiau negu septynis dešimtmečius būtų užrašinėjęs liaudies poetinę kūrybą. Surinktų kūrinių kiekiu jis, nėra abejonės, ryškus visoje Europoje.“ („Tautosakos darbai“, t. 37 (XXXVII), 2009, p. 51) Yra žmonių, kuriems brangi J. Dovydaičio dvasia, jo atminimas, svarbūs ir reikšmingi darbai. Kazlų Rūdos bib­lio­tekos siekis – kad tokių žmonių gausėtų, kad vaikai, jaunimas žinotų ne tik šiandienos žvaigždes, kad, kalbėdami apie savo kraštą, prisimintų ir didžiuo20

tųsi ne tik politikais, sportininkais, dainininkais, bet ir praeitame šimtmetyje gyvenusiu kraštotyrininku, tautos kūrybos užrašinėtoju J. Dovydaičiu, rinkusiu bei išsaugojusiu tautosakos lobyną ir ateities kartoms.

DIDŽIAUSIAS ASMENINIS TAUTOSAKOS ARCHYVAS Rinkti tautosaką J. Dovydaitis pradėjo dar būdamas gimnazistas ir tai darė visą gyvenimą. 1998 m.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui jis perdavė 350 tautosakos sąsiuvinių, 45 teminius rinkinius, 1243 magnetines juostas, kuriose įrašyta daugiau nei 100 tūkstančių tautosakos kūrinių, 800 fotojuostelių, nuotraukų, melodijų. Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus jaunesniosios mokslo darbuotojos Anželikos Jakubynienės, J. Dovydaitis surinko didžiausią Lietuvoje asmeninį tautosakos archyvą, jo apimtis tiesiog stulbinanti

(„Tautosakos darbai“, t. 33 (XXXIII), 2007, p. 281).

Nuo 2018 m. garsaus tautosakininko vardu pavadinta Kazlų Rūdos bib­lio­teka vykdo savo šviečiamąją misiją – nepralenkto tautosakos rinkėjo asmenybę, jo darbus populiarina bendradarbiaudama su profesionalaus ir bendruomeninio meno kūrėjais, organizuodama edukacines kūrybines veiklas įvairaus amžiaus ir socialinės padėties bendruomenės nariams. Nuolat papildomas bib­lio­tekoje sukauptas J. Dovydaičio pub­ likuotų leidinių fondas.

J. Dovydaitis surinko didžiausią Lietuvoje asmeninį tautosakos archyvą.

Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešosios bibliotekos archyvas

ĮTRAUKIOS TAUTOSAKINĖS EDUKACIJOS

2021 m. Kazlų Rūdos bib­lio­teka sukūrė virtualią parodą „Jurgis Dovydaitis – tautosakos rinkėjas“, parengė ir pagamino keturis kilnojamuosius stendus, nušviečiančius J. Dovydaičio gyvenimą ir kraštotyros darbus. Taip suteikta galimybė kuo daugiau žmonių nuodugniau pažinti tautosakininko veiklą.

Kurdami informatyvią parodą, bib­lio­tekininkai bendradarbiavo su D. Dovydaityte-Mažeikiene, ieškojo medžiagos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve, Kalvarijos krašto muziejuje.

Stendus gerai įvertino J. Dovydaičio dukra, Višakio Rūdos kaimo bendruomenė – pasiskolino juos rugpjūčio pabaigoje vykstančių šv. Batramiejaus atlaidų ir kaimo šventės proga. Žmonės domėjosi J. Dovydaičio prieš 60–70 metų darytomis atlaidų nuotraukomis, kai kas rado jose savo jaunus tėvus, senelius...

J. Dovydaičio atsidavimas kraštotyrai ir darbo vaisiai įkvepia populiarinti tautosaką, ypač įtraukiant ir sudominant ja vaikus bei jaunimą. Vaikams, aktyviems ir smalsiems dalyviams, siūlomos įdomios profesionalių aktorių, dainininkų parengtos kūrybinės edukacijos. 2021 m. vasarą kraštietė Kauno dramos teatro aktorė Eugenija Bendoriūtė vedė kūrybines improvizacijas vaikams bib­lio­tekos Bagotosios ir Antanavo kaimų filialuose.

Aktorė ne tik pati sekė pasakas, bet ir į įdomias improvizacijas, naudodama minimalius teatro rekvizitus, įtraukė vaikus. Linksmas šurmulys ir juokas aidėjo bib­lio­tekų kiemeliuose.

2021 m. liepą Kazlų Rūdos vaikų lopšelio-darželio „Pušelė“ ugdytiniams „Labaiteatro“ režisierė Agnė Sunklodaitė skaitė pasakas, o Jankų bib­lio­tekos filiale buvo surengta operos solisto Egidijaus Bavikino kūrybinė edukacinė muzikinė valandėlė „Piemenėlių vasara. Naktigonė“. Edukacijoje dainuota, žaista, ji suteikė daug džiaugsmo vaikams ir juos lydėjusiems suaugusiesiems.

2021 m. rugsėjį paaugliams buvo parodytas „Labaiteatro“ spektaklis „Siaubų pasaka“ pagal Norberto Vėliaus surinktas sakmes (knyga „Sužeistas vėjas“). Įspūdis buvo nepaprastas, nes profesionalaus teatro magija suveikė – žiūrovus sužavėjo

pasakos personažai, šiek tiek sumodernintas, paslaptingas ir „labai baisus“ vėlių ir velnių pasaulis.

2021 m. gegužę neužmirštama ir jausminga buvo Vilniaus folkloro ansamblio „Ūla“ (vadovė Janina Bukontaitė) dainininkų viešnagė. Popietės „Mūsų tėvų dainos“ dalyviai klausėsi profesionalių atlikėjų, kurie savo balsų derme kėlė estetinius išgyvenimus, atgaivino jaunystės prisiminimus, kai dainos mūsų šeimose skambėjo kur kas dažniau. „Ūlos“ dainos buvo viena už kitą gražesnės, žiūrovų dar neužmirštos, įsidrąsinus imta svečiams pritarti. Tądien labai gražiai aidėjo bib­lio­tekos skliautai...

2022 m. balandžio 24 d. etnomuzikologė Lijana Šarkaitė-Viluma centrinėje bib­lio­tekoje ir Jūrės miestelio filiale vedė edukacinius seminarus paaugliams „Kaip šiandien renkame tautosaką“. Viešnia ne tik įdomiai pasakojo apie išvykas, kai lankomi tautosakos pateikėjai, bet ir pamokė dainų, skatino domėtis savo artimiausia aplinka: šeima, gimine, užrašinėti tėvų ar senelių dainas, pasakas, posakius, prisiminimus.

2022 m. bib­lio­tekininkai daugiau dėmesio skyrė J. Dovydaičio fotografijai. Keliavo garsaus kraštiečio takais po Kazlų Rūdos kraštą ir Kalvariją. Ekskursijų dalyviai – suaugusieji, vaikai ir jaunimas – skatinti atidžiau žvelgti į krašto praeities ženklus, stebėti dabartį ir ją dokumentuoti. Juk fotografija – tai sustabdyta ir įamžinta akimirka. Vadovauti fotografavimo edukacijoms

2022 m. spalio 14 d. konferencijoje „Legendinis XX amžiaus tautosakininkas Jurgis Dovydaitis“ prisiminimais apie tėtį dalijosi Danutė Dovydaitytė-Mažeikienė.

Improvizuotoje bibliotekos vasaros skaitykloje vyksta teatralizuoti J. Dovydaičio užrašytų pasakų skaitymai, juose vaidina ir jaunieji skaitytojai.

21

buvo pakviesti profesionalūs fotografai: Romas Linionis, balandžio 28 d. lydėjęs į Kalvariją, gegužės 31 d.

Domininka Živelienė su dalyviais pasivaikščiojo po Višakio Rūdą, rugsėjo 23 d. Tomas Janušaitis Prano Dovydaičio mokyklos skautus vedžiojo po Bagotosios kaimą. Bendradarbiavimas su profesionalais suteikė edukaciniams užsiėmimams kokybės. Visi fotografai negailėjo patarimų, nebijojo atskleisti meistrystės paslapčių. Kelionėse padarytos įdomiausios nuotraukos buvo eksponuojamos centrinėje bib­lio­tekoje.

Metų pabaigoje bib­lio­tekos fojė papuošta fotosienele „Jurgis Dovydaitis“ su trumpa informacija apie iškilųjį kraštietį.

DAR NE VISOS PAMOKOS IŠMOKTOS Jau treti metai bib­lio­teka vykdo Lietuvos kultūros tarybos ir Kazlų Rūdos savivaldybės remiamą projektą „Jurgio Dovydaičio pamokos“. 2022 m. šis projektas buvo tęsiamas improvizuotoje bib­lio­tekos vasaros skaitykloje.

Vyko teatralizuoti J. Dovydaičio užrašytų pasakų skaitymai. Viešnia – personažas Paslaptinga pasakų teta (Dalia Jankauskienė, bib­lio­tekos bičiulė, buvusi bib­lio­tekininkė, vaidindama Marijampolės Petro Kriaučiūno apskrities bib­lio­tekos lėlių teatre įgijusi patirties) ne tik sekė pasakas, bet ir vaidino su lėlėmis, o paskui dosniai vaišino iš savo kraitės. Šie skaitymai labai populiarūs, juose vaidina ir jaunieji skaitytojai. Tai – puikus jų saviraiškos būdas.

Vasarą Kazlų Rūdos bib­lio­tekoje ir Plutiškių filiale iliustruoti J. Dovydaičio užrašytą pasaką „Laimingas žmogus“ vaikus mokė knygų iliustruotoja Agnė Kananaitienė. Tokie susitikimai skatina vaikus atidžiau skaityti, apmąstyti tekstą, paskui, pasitelkus fantaziją, piešti.

O kur dar tikros dailininkės pamokymai, paskatinimas!

Spalio 14 d. baigiamasis tęstinio projekto renginys – konferencija „Legendinis XX amžiaus tautosakininkas Jurgis Dovydaitis“ – buvo skirtas kraštotyrininko 115-osioms gimimo metinėms paminėti. Konferencijoje pranešimus „Jurgis Dovydaitis: tautosakos rinkėjas ir fotografas“ ir „Lietuva Jurgio Dovydaičio akimis“ su daug dar negirdėtų faktų skaitė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus vadovė dr. Asta Skujytė-Razmienė. Kazlų Rūdos kultūros centro folkloro ansamblio „Sūduonia“ vadovė Daina Ciegienė apžvelgė dainuojamosios tautosakos lobynus, kuriuos lydėjo šio folkloro ansamblio atliekamos dainos. Dalintasi prisiminimais – apie įžymųjį savo tėtuką, kaip vadindavo, papasakojo dukra D. DovydaitytėMažeikienė. Nors Dovydaičių gimtojo Runkių kaimo nebėra, tautosakininko ir visos Dovydaičių giminės atminimą saugo Višakio Rūdos bendruomenė – jos pirmininkė Loreta Matusevičienė papasakojo apie nuveiktus darbus ir pasidalino mintimis apie ateities planus.

Bib­lio­teka tęsia „Jurgio Dovydaičio pamokų“ projektą: šiais metais bus akcentuojama J. Dovydaičio užrašytų pasakų išmonė, kalbos grožis. Bib­lio­tekininkai 22

Bibliotekos fojė puošia fotosienelė „Jurgis Dovydaitis“ su trumpa informacija apie iškilųjį kraštietį.

kvies skaityti ir vaidinti vaikus, paauglius, skatins jų meninę saviraišką, kūrybiškumą. Į bib­lio­tekos nykštuko Brazduko teatriuką atvyks naujos lėlės. Jaunieji bib­lio­ tekos lankytojai taps aktoriais, mokysis valdyti lėles ir vaidins J. Dovydaičio užrašytą pasaką „Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas“. Šis spektakliukas aplankys visus viešosios bib­lio­tekos filialus. Improvizuotoje vasaros skaitykloje ir šįmet vyks teatralizuoti pasakų skaitymai.

• Jurgis Dovydaitis gimė 1907 m. spalio 19 d. Runkių kaime, Višakio Rūdos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Duodamas interviu kultūros istorikui Bernardui Aleknavičiui, jis sakė: „Runkiai – mano svajonės, tai mano gimtinė <…>. Tai čia ganydamas giriose gyvulius pradėjau pažinti gyvenimą. O gyvenimo pavyzdys visados man buvo mano beveik 21 metus už mane vyresnis brolis Pranas Dovydaitis – Lietuvos nepriklausomybės 1918 m. vasario 16 d. akto signataras.“ („Suvalkija“, 2009, Nr. 2, p. 12) • Būsimasis kraštotyrininkas mokslus pradėjo Višakio Rūdos pradžios mokykloje, vėliau mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1942 m. baigė Vilniaus universitetą, dėstė jame (1947–1951 m.) ir Vilniaus pedagoginiame institute.

• Parašė knygą „Tautosakos rinkėjo darbas“ (1929), straipsnių apie tautosakos gyvavimą, rinkimą, pateikėjus, papročius. Iš užrašytos tautosakos sudarė rinkinius: „Dainos“ (1931), „Lietuvių liaudies pasakos: su dainuojamais intarpais“ (1957), „Užburta karalystė: lietuvių liaudies pasakos“ (1957; 1999), „Senelių pasakos“ (1972), „Paukšteliai gieda“ (1985), „Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais“ (2 kn.

1987–1997), „Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais“ (2000). Dar išleista knyga „Suvalkiečių tautosaka“ (2007).

• „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekai užrašė apie 17 000 žodžių.

• 1996 m. pelnė Jono Basanavičiaus premiją.

SUKAKTYS

DIRBDAMA BIBLIOTEKOSE, GILINOSI Į ISTORIJĄ Jūratė Korsakaitė Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai

Talentinga, bet mažai žinoma asmenybė – filologė, poliglotė, istorikė, pedagogė, prozininkė, vertėja, bibliotekininkė, bibliografė, archeografė. Sovietmečiu politinė kalinė Ona Matusevičiūtė (1908–2002) dėl savo biografijos valdžios buvo „nurašyta“, tačiau vien dirbdama didžiosiose Lietuvos bibliotekose ji atliko senųjų raštų, lietuvių raštijos istorijai itin reikšmingų darbų. Gegužės 7 d. sukanka 115 metų, kai vidutinio ūkininko šeimoje Kavolių kaime, dabartiniame Jurbarko rajone, gimė būsimoji kultūros šviesuolė.

O. Matusevičiūtė Fabijoniškių pensione. Vilnius, 1998 m. liepos 26 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, F363-163, lap. 1.

Skaityti ir rašyti mergaitė buvo pamokyta namuose, o tada pradėjo lankyti trečią Kavolių pradinės mokyklos skyrių. 1918 m. mirus motinai, ją, mažiausią iš šeimos, globoti ėmėsi motinos brolis kunigas Jonas Jaskevičius, Pušaloto (Pasvalio r.) parapijos altarista. Nors nebuvo turtingas, bet Onutę leido į mokslus. Vėliau Matusevičiūtė sakė: „Jei yra mano kas nuveikta, tai jo, kunigo Jono Jaskevičiaus, nuopelnas.“ Dėdė kunigas dalyvavo 1918–1919 m. savanorių kovose su bolševikais. Ginklo neturėjo, bet, eidamas kapeliono pareigas, užstodavo pasmerktuosius sušaudyti belaisvius. Jaskevičius buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Kai dvasininkas buvo paskirtas klebonu į Sudeikius (Molėtų r.), Onutė pas dėdę leisdavo visas mokslo metų atostogas. Klebonija buvo prie Alaušo ežero, o iš jos balkonėlio matydavosi dar devyni ežerai, ežeriukai. Kunigas mėgo žvejoti, dukterėčia kai kada jam pairkluodavo valtį.

GABI KLASIKINĖS FILOLOGIJOS STUDENTĖ 1928 m. baigusi Panevėžio gimnaziją, Ona įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lyginamosios kalbotyros skyrių ir tapo viena iš trijų pasirinktos specialybės studentų. Studijavo klasikinę filologiją, senąsias ir naująsias kalbas. Matusevičiūtė puikiai išmoko graikų, lotynų, prancūzų, vokiečių, prūsų, sanskrito, lenkų, senųjų slavų – iš viso dešimt kalbų. Vėliau kai kurios nenaudojamos pasimiršo.

Dėdei susirgus, neliko lėšų pragyvenimui Kaune.

Antrame kurse mergina jau buvo pasiruošusi palikti universitetą. Tuomet padėjo humanitarų seniūnas Andrius Ašmantas, su kuriuo kartu ruošdavosi slavų kalbos užsiėmimams – jis turėjo vadovėlį. Ašmantas, priėjęs net iki konflikto su profesūra, išlupo draugei stipendiją. Iš pradžių ji buvo mažesnė, o paskui jau 125 rubliai. Ona pasistengė universitetą baigti per ketverius metus, nes vėliau stipendija jau nebūtų buvusi mokama. Diplomą gavo 1933 metais.

23

Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytojai apie 1936 metus. O. Matusevičiūtė (antroje eilėje trečia iš kairės) joje 1933–1940 m. dėstė lotynų kalbą.

O. Matusevičiūtės atlikto M. K. Radvilos Našlaitėlio „Kelionės į Jeruzalę“ vertimo iš lotynų kalbos rankraščio sąsiuviniai, saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde (F130–2340).

Studijuodama Matusevičiūtė surinko apie 550 Eržvilko (Jurbarko r.) apylinkės žodžių.

Po studijų 1933– 1940 m. Matusevičiūtė Rokiškio gimnazijoje mokė lotynų kalbos. Vėliau iki 1946 m. dirbo lietuvių kalbos mokytoja Vilniaus gudų ir rusų gimRankraščiai knyga „Kelionė į Jeruzalę“ (dail. Volanda Vyšniauskienė) virto 1990 m. nazijoje, Baltarusių seminarijoje, Amatų, Mokytojų institutuose. Pastarajame ėjo ir inspektoriaus pareigas. Po karo Matusevičiūtė buvo įsidarbinusi sekretore Socialinio aprūpinimo ministerijoje.

POLITINĖ KALINĖ „BE ATEITIES“ 1946 m. Matusevičiūtė Vilniaus pedagoginiame institute pradėjo dėstyti lietuvių kalbos istorinę gramatiką.

Tuo pat metu rašė ir rezistencinei spaudai. Suėmus buvusį bendrakursį Aleksandrą Jankauską-Degūną (žuvo Gulage), pas jį rasti Onutės straipsniai. Jauna moteris atsidūrė Vilniaus geležinkelių MGB rūsyje. Čia jau buvo ir kitas bendramokslis – Ričardas Mironas. Tardytojas 24

jos nekankino, juolab kad Ona iškart pareiškė pasirašysianti „po viskuo“, nes vis tiek žinanti, kad iš čia neišeis... Tardymo protokolas, matyt, buvo per švelniai surašytas, nes jį perskaitęs prokuroras ėmęs taip šaukti, kad merginą sutraukė spazmai ir ji vos neužduso...

Požemiuose, kur buvo laikomos kalinės, vasarą buvo be galo karšta, tvanku, zujo žiurkės, ne tik ieškančios maisto, bet ir drabužėlius tempiančios po grindimis... Kalinės buvo suodinos nuo žibalinių lempų. Dienos davinys būdavo 400 g duonos ir šaltas vanduo. Moterys pietums dar gaudavo „balandos“ – skystos sriubos. Kalinės kartu kalbėdavo poterius.

Pamiršusios žodžius, kaip pasakojo Onutė, jos isteriškai verkdavusios, o paskui – juokdavusios...

Gavusi „tik“ aštuonerius metus, 1946–1954 m. Matusevičiūtė kalėjo Uchtos lageriuose. Dirbo sovchoze – augino bulves, kopūstus, o žiemą kapodavo durpes. Su kiekviena diena būdavo vis sunkiau, nes nuo darbo ištindavo sąnariai. Paskui buvo perkelta prie miško darbų. Kai pasisakė išmananti, buvo paskirta telefonininke. Vėliau gyvenimas dar pagerėjo – Ona tapo sandėlininke. Nenoriai jai davė tą darbą, bet pasirinko kaip sąžiningą žmogų.

Grįžusi į Lietuvą, darbo pagal specialybę Matusevičiūtė negavo. Ankstesni draugai, netgi giminės, ypač jaunesni, vengė su ja net pasisveikinti gatvėje. Ona, kad nepridarytų nemalonumų, ir pati ėmė pažįstamų šalintis. Išsilavinusi moteris iki 1959 m. už menką algą dirbo Joniškio, Telšių, Šilutės, Vilniaus rajonų Socialinio aprūpinimo ministerijos įstaigose sanitare, indų plovėja, raštininke, buhaltere. Jai buvo pasiūlyta tapti rašytojos Ievos Simonaitytės šeimininke, kur būtų buvusi materialiai aprūpinta, bet Ona atsisakė.

AUKŠTOS KOMPETENCIJOS BIBLIOTEKŲ DARBUOTOJA Jau pusamžė atvykusi į Vilnių, Matusevičiūtė įsidarbino bibliografe Lietuvos SSR mokslų akademijos centrinėje bib­lio­tekoje (dab. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­teka), Rankraščių skyriuje, nes direktorius Juozas Marcinkevičius jos kvalifikaciją vertino labiau nei „netinkamą“ biografiją. Čia ji aprašė gausią Alberto Liudviko Zoštauto senų dokumentų kolekciją, sutvarkė nemaža kitų dokumentų, rašytų lotynų, lenkų, senąja slavų kanceliarine kalbomis. Vakarais mokslininkams iš lotynų kalbos vertė viduramžių tekstus.

Dirbdama Vilniaus universiteto bib­lio­tekoje, Retų spaudinių skyriuje, Matusevičiūtė sudarė informatyvų XVI a. knygų katalogą. Per dieną peržiūrėdavo 30 vokiškų, lenkiškų leidinių, o radusi ką įdomaus – nusirašydavo. 1962 m. specialistė rado seniausią iš žinomų išlikusių lietuviškų

įrašų – dzūkiškus poterius, ranka įrašytus į 1503 m. Strasbūre išleistą lotynišką kunigams skirtą knygą „Tractatus sacerdotalis“. Ištyrus nustatyta, kad šis tekstas yra dar ankstesnio nuorašas, kalbininko Zigmo Zinkevičiaus nuomone, siekiąs net Mindaugo laikus. Šis atradimas labai reikšmingas lietuvių raštijos istorijai, įrodantis, kad Vilniaus bernardinų vienuolyne lietuviškas raštas buvo vartojamas dar prieš atsikeliant jėzuitams ir pradedant spausdinti lietuviškas knygas.

Nuo 1984-ųjų iki 1990-ųjų (su pertraukomis) Matusevičiūtė ėjo bibliografo pareigas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Rankraščių skyriuje. Jo vedėja labai džiaugėsi radusi valdžios jau „nurašytą“ darbuotoją, lengvai skaitančią gotišku šriftu parašytus tekstus.

Tiesa, atlyginimas ir bib­lio­tekose buvo mažas, bet Matusevičiūtė galėjo užsiimti širdžiai miela veikla. Kadangi dirbo su pertraukomis, ją iš Amerikos rėmė brolis Kleopas Matusevičius-Girvilas. Šiuo metu Onos Matusevičiūtės archyvas, apimantis 1930–2001 m., saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekoje.

BELETRIZUOTŲ ISTORIJOS KNYGŲ AUTORĖ IR VERTĖJA Darbuodamasi bib­lio­tekose, Matusevičiūtė rinko medžiagą apie skaudžius lietuvių tautos istorijos momentus. Remdamasi sukauptomis žiniomis, rašė straipsnius, recenzijas, knygas. Nuo 1990 m. iki paskutinių gyvenimo metų ji bendradarbiavo su „Voruta“. Matusevičiūtė parašė religinį-filosofinį traktatą „Kas esi, žmogau?“. Labai domėdamasi istorija, aprašė daugelį istorikų netirtų Lietuvos praeities klausimų. Ypač reikšmingas Matusevičiūtės 1992 m. gale–1993 m. pradžioje „Vorutoje“ spausdintas straipsnis apie Barborą Radvilaitę, kuriuo pavyko atkreipti į šią asmenybę ir istorikų dėmesį. Taip pat ji atskleidė ne vieną istorijos klastotę.

Matusevičiūtė turėjo ir literatūrinį talentą. Atgavus Nepriklausomybę, išleido kelias grožines knygas, kuriose originaliai pateikiama Lietuvos istorija ir istorinės asmenybės, piešiama spalvinga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinė, politinė, etnokultūrinė panorama.

Pradedančiajai rašytojai patarimų davęs poetas Antanas Miškinis.

1994 m. išėjo pirmoji dviejų dalių Onos Matusevičiūtės knyga „Amžinas Lietuvos vainikas“ apie Vytautą Didįjį. Šią apysaką ji buvo pradėjusi rašyti dar prieš suėmimą, bet rankraščiai dingo. Iš naujo kūrybos ėmėsi grįžusi iš tremties. Pirmą dalį Matusevičiūtė baigė 1971 m., o antrą parašė per porą metų. Knyga plito rašomąja mašinėle perrašomais nuorašais. Būdama 91-erių, rašytoja išleido apysaką „Mindaugo kapas“ (1999). 2000 m. pasirodė trečioji jos knyga – istorinė apysaka „Kunigaikštytės Barboros auka“, pradėta rašyti dar 1978-aisiais. Ir vėl – originali, nušviečianti didikų gyvenimą, rūmų intrigas. Viename interviu Matusevičiūtė pasisakė, kad istoriniai asmenys ją lanko sapnuose. Ji sakė norėjusi surašyti „viską, ką randu teisinga apie Lietuvos istoriją ir ko mūsų žmonės gali nežinoti“.

Tarp Matusevičiūtės vertimų iš lotynų kalbos – Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“ (1990), pamokslas apie palaimintąjį Mykolą Giedraitį „Dieviškojo kryžiaus papuošalas“, apybraiža „Grovo Kyburgo kelionė Lietuvon 1397 m.“, Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo popiežiaus atsiųstomis karūnomis 1718 m. iškilmių aprašymas ir daug kitų tekstų.

Matusevičiūtė yra atviravusi, kad jos kūrybingumo paslaptis – tikėjimas. Sakydavo, jog melsdamasi labai pailsi ir sulaukia geriausių minčių, kurias belieka užrašyti.

Gyveno Žvėryne. Sename name be patogumų turėjo mažą kambarėlį.

Baimindamasi neramių kaimynų, kartais eidavo miegoti net nenusirengu-

O. Matusevičiūtę itin domino Lietuvos istoriniai asmenys.

Jos 1994 m. išleistas „Amžinas Lietuvos vainikas“ – apie Vytautą Didįjį, 1999 m. pasirodęs „Mindaugo kapas“ – apie karalių Mindaugą, Barborai Radvilaitei skirta „Kunigaikštytės Barboros auka“, iš spaudos išėjusi 2000 m.

si... Tik sulaukusi 90 metų, Matusevičiūtė gavo butuką savivaldybės pensione Fabijoniškėse.

Pažinojusieji Matusevičiūtę apibūdina ją kaip patrauklią, intelektualią, aristokratišką, tiesią ir sąžiningą asmenybę. Iki paskutinių dienų moteris išlaikė aiškų protą, gerai prisimindavo ne tik įvykius, bet ir datas, skaitė mokslinę literatūrą.

Po sunkios ligos Ona Matusevičiūtė mirė Vilniuje 2002 m. vasario 25 d. Palaidota Saltoniškių kapinėse.

ŠALTINIAI

Labanauskienė D. Ona Matusevičiūtė. In Lietuvos mokslų akademijos biblioteka 2001/2001. V., 2004, p. 187.

Danilevičius E. Tai buvo Lietuvoje... Vakarinės naujienos. 1995, geg. 17, p. 7.

2008 gegužė: sukanka 100 metų, kai gimė prozininkė, vertėja, bibliografė, pedagogė, politinė kalinė.../ Grybauskienė P. Tarp knygų. 2008, Nr. 3, p. 44–45.

Labanauskienė D. Ona Matusevičiūtė 1908 07 07–2002 02 25: In memoriam Dienovidis. 2002, Nr. 3, p. 54.

Matusevičiūtė O. Aistra kūrybai – dieviškoji ugnis: [pokalbis] / užrašė A. Kratulis. Žemės druska, 2000, liepa–rugpjūtis, p. 34-36.

Matusevičiūtė O. Barbora lanko sapnuose: [pokalbis] / kalbėjosi] V. Kaladytė. Dienovidis. 1998, geg. 8–14 (Nr. 19), priedas „Vilniaus balsas“, p. 3.

Vercinkevičius J. Ona Matusevičiūtė: Pro memoria. Voruta. 2002, kov. 9, p. 8.

Zinkevičius Z. Ar Mažvydas pirmasis rašė lietuviškai? Dienovidis, 1997, saus. 10.

Saltoniškių kapinės [žiūrėta 2023-01-18]. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Saltoni%C5%A1ki%C5%B3_kapin%C4%97s

25

ŽMOGUS IR LAIKAS

MIESTAS EINA PER LAIKĄ Dr. Kęstutis Šapoka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Parodų salėje vasario–balandžio mėnesiais veikusios parodos „Miestas eina per laiką“ (kuratorė dr. Aušra Trakšelytė) formali proga – Vilniaus 700 metų jubiliejus.

Joje eksponuoti skulptoriaus Mindaugo Navako fotomontažai „Vilniaus sąsiuvinis Nr. 1“ (1981–1985 m.) ir skulptoriaus Arūno Gudaičio „Vilniaus atvirukai“ (2009 m.). Tačiau labiau įsijautus į parodą, formalūs pretekstai pasitraukia į foną ir atsiskleidžia jautresnis santykis su Vilniumi, einančiu per laiką.

Ekspozicijoje – tiek originalai, tiek specialiai parodai atspaustos „Vilniaus sąsiuvinio“ faksimilės, taip pat iš „Vilniaus atvirukams“ naudotų kadrų atspaustos nuotraukos. M. Navako „Vilniaus sąsiuvinyje Nr. 1“ yra užfiksuota ir Nacionalinė bib­lio­teka. Beje, tai – vienintelis „Sąsiuvinio“ pastatas (institucija), kuriame vykdoma parodinė veikla.

Ekspozicijoje galima įžvelgti bent keletą naratyvinių lygmenų: istorinį, socioideologinį, kultūrinį ir subjektyvų-jausminį. Be to, galime kalbėti apie kinematografinį, literatūrinį ir konceptualistinį pasakojimo būdus. Į kinematografinį pasakojimą kreipia parodos pavadinimas, pasiskolintas ir kiek perfrazuotas iš Almanto Grikevičiaus 1966 m. sukurto monochrominio dokumentinio kino filmo „Laikas eina per miestą“.

Filmas paprastai yra pristatomas kaip poetiška apybraiža – dramatiškas žmonių, laiko ir Vilniaus portretas, kuriame dabartis neįsivaizduojama be praeities – šalies kultūros ir jos istorijos. Filmo struktūra iš tiesų poetiška, nors turinys gana šabloniškas, tipiškas vėlyvajam sovietmečiui – pasitelkiant miesto architektūros kaitą, parodoma, kaip iš „religinių prietarų ir tamsios (buržuazinės) praeities“ išaugo „šviesi ir progresyvi (socialistinė) dabartis“.

26

Parodos pavadinimas veikia tarsi asociatyvus skėtis, sukuriantis istorinį ir socioideologinį foną, kuriame dėstomas Mindaugo Navako (g. 1952 m.) fotomontažų (kurių pagrindiniu veikėju taip pat yra Vilnius, jo architektūra) ciklas. Viena vertus, minėtame dokumentiniame filme svarbus istorinis pasakojimas. Antra vertus, jis įpinamas į dirbtinoką sovietinę ideologinę-naratyvinę struktūrą. M. Navako fotomontažai absurdizuoja šį amžinos sovietinės pažangos pseudonaratyvą.

Neabejingas miesto erdvei, bet tuomet negalėjęs joje įgyvendinti savo skulptūrinių idėjų, menininkas (pirmoji M. Navako specialybė architektūra) vaikščiodamas po Vilnių fotografavo reprezentacinės ir šiuolaikinės architektūros statinius bei industrines erdves. Dirbtuvėje žvelgdamas į nuotraukose užfiksuotas erdves, kurdavo joms skirtus ironiškų, daiktiškų skulptūrų modelius. Po to juos fotografuodavo, o iškirptus skulptūrų nuotraukų fragmentus įkomponuodavo anksčiau užfiksuotoje miesto erdvėje ir gautą koliažą, fotomontažą dar retušuodavo. Taigi, prie tuomečio Pedagoginio instituto, „Lietuvos“ viešbučio „prilipdyti“ abstrahuoti skulptūrų elementai arba ant Operos ir baleto teatro „užkeltos“ skulptūros atrodydavo esančios neįtikėtinai didelių mastelių.

Mindaugo Navako „Vilniaus sąsiuvinio“ faksimilė, 2023 m.

Parodos „Miestas eina per laiką“ vaizdas.

Visvaldas Morkevičius

Skulptorius tarsi ironizavo porevoliucinės sovietinės estetikos ir noro perkurti pasaulį patosą, tačiau pati urbanistinė erdvė, rodant tikruosius brežnevinės stagnacijos mastelius, fotomontaže veikiau kėlė kartaus grotesko, antiutopijos, netgi nykumo ir nevilties įspūdį. Šie fotomontažai ano meto oficialios kultūros fone turėjo atrodyti tarsi vaizdinė, kultūrinė, tiesiog logikos KLAIDA. Nesusipratimas (žinoma, tyčinis).

Su bičiulių pagalba šie atvaizdai pasiekė spaustuvę, kur, kaip ir sovietinių propagandinių dienraščių puslapiai, buvo išnuodyti ant cinkografinių klišių, atspausti ir surišti į „Vilniaus sąsiuvinį“, kuris buvo padaugintas sąlygiškai nedideliu tiražu.

1986 m. LSSR architektų sąjungos patalpose personalinėje parodoje eksponuoti „Vilniaus sąsiuvinio“ atspaudai sukėlė pasipiktinimą. M. Navako sociokultūrinis pastišas, nepagarbus santykis su reprezentaciniais pastatais ir urbanistinėmis erdvėmis (anuomete tikrove) neatitiko ideologinės ir kultūrinės

Arūno Gudaičio „Vilniaus atvirukai“, 2009 m.

Visvaldas Morkevičius

Išdidintas kadras iš Arūno Gudaičio „Vilniaus atvirukų“ serijos, 2023 m.

propagandos reikalavimų. Paroda buvo nukabinta po valandos (pasak kitų liudijimų – po kelių dienų). Beje, kuklesniais masteliais skulptoriui pavyko realizuoti vieną iš antrojo „Vilniaus sąsiuvinio Nr. 2“ (1988–1994 m.) projektų – į buvusių Geležinkelininkų rūmų fasadą įmontuoti „Kablį“.

M. Navako „Vilniaus sąsiuvinis Nr. 1“ yra, kaip jau minėta, netiesioginis vėlyvosios brežnevizmo epochos ir kelerių metų iki vadinamojo persitvarkymo portretas. Tai tarsi iškreiptas ir sustingęs laikas – ne tik socialinis groteskas, bet kartu psichologinės pasaulėvokos ir būsenos išraiška. M. Navakas anuomet vaikščiojo po Vilnių apsiginklavęs fotoaparatu ne šiaip „savo malonumui“, tarsi koks turistas (kaip šį vaikščiojimą suprastume šiandien). „Vilniaus sąsiuvinio“ vaizdinė-semantinė-psichologinė struktūra liudija visuomenės autsaiderio požiūrį ir poziciją. Šis matmuo siejasi su literatūriniu (miesto) pasakojimo segmentu. Užtektų prisiminti Jurgio Kunčino kūrinius „Tūla“, „Bilė ir kiti“ ir Antano Ramono „Balti praėjusios vasaros debesys“. Galbūt Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, iš dalies Evaldo Janso „Odę rutinai“.

J. Kunčino ir A. Ramono kūriniai rašyti jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tačiau J. Kunčino ir A. Ramono kūriniuose beletrizuotai atkuriamos tikros rašytojų – vėlyvojo sovietmečio kultūros, netgi visuomenės autsaiderių – patirtys ir jausenos, iš dalies artimos ir M. Navako „Vilniaus sąsiuvinio“ semantiniam absurdui, sarkazmui, o kartu ir melancholijai.

Antai A. Ramono apysakos pagrindinis veikėjas – brandžiojo brežnevizmo epochos visuomenės autsaideris, šaltuoju metų laiku dirbantis daugiabučio namo katilinėje. Išėjęs priverstinių vasaros atostogų, jis irgi bastosi po senąjį Vilnių – senamiestį, Užupio kloakas, stoties rajoną... Vilnius tarsi įaudžiamas į kūrinio veikėjo psichoemocinę terpę, tampa netgi ją formuojančiu principu. Veikėjas, jo žvilgsnis, mąstymas ir emocijos egzistuoja ir skleidžiasi tiek, kiek skaitytojui skleidžiasi Vilniaus erdvėlaikis.

27

Mindaugo Navako „Vilniaus sąsiuvinis“, 1981–1986 m.

Tiesa, M. Navako fotomontažų literatūrinė gija nėra tokia akivaizdi. „Pasakojimą“ galime nebent numatyti kaip skulptoriaus klajones po miestą, urbanistinių erdvių fiksavimą ir fotomantažų kūrimą, kaip tų būsenų, jausenų, išgyvento erdvėlaikio „dokumentacijas“. Ir vis dėlto esminiai psichologizuoto matymo ir mąstymo – egzistencinio erdvėlaikio – elementai sutampa tiek minėtuose literatūros kūriniuose, tiek M. Navako fotomontažuose.

Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, jaunesnis menininkas, beje, irgi skulptorius, Arūnas Gudaitis (g. 1973 m.) nusprendė tiesiogine to žodžio prasme „eiti Navako pėdomis“ ir fotoaparatu užfiksuoti tas urbanistines erdves bei architektūros objektus, kuriuos kadaise fiksavo jo vyresnysis kolega (ir fotografuoti apytikriai iš tų pačių rakursų, iš kurių fotografavo M. Navakas).

Formaliai šis „ėjimas pėdomis“ buvo sugalvotas 2009 m. Šiuolaikinio meno centro organizuotai 10ajai Baltijos tarptautinio meno trienalei „Miesto istorijos“, skirtai apmąstyti Vilnių. Tačiau subjektyvesnėje plotmėje A. Gudaitis pabandė tarsi sugrįžti ir įsiterpti į vyresniojo kolegos anuometinį erdvėlaikį ir kartu užmegzti profesinę diskusiją, kadangi M. Navako fotomontažai laikytini vienais iš lietuvių konceptualiojo meno, kurio atstovas yra ir pats A. Gudaitis, atspirties taškų1. Taigi A. Gudaitis iš dalies bandė apmąstyti tos meninės tradicijos, kurią tęsia ir pats, ištakas.

M. Navakas fotomontažuose naudojo stiprų, atvirą – matomą vizualiai – ano meto tikrovės interpretacijos metodą. A. Gudaitis atliko dvigubos inversijos – interpretacijos interpretavimo – veiksmą.

Iš pažiūros jo fotografijose tarsi nieko naujo neatsirado, bet iš tiesų galima įžvelgti netgi du papildomus prasminius retrospektyvius sluoksnius.

Savo „žvilgsnį“ A. Gudaitis sutapdino su M. Na1

28

XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje taip pat svarbūs fotografo Algirdo Šeškaus, Ramūno Paniulaičio, Česlovo Lukensko, Arūno Kulikausko, Gintaro Zinkevičiaus kūrybiniai konceptualieji eksperimentai.

Išdidintas kadras iš Arūno Gudaičio „Vilniaus atvirukų“ serijos, 2023 m.

vako „žvilgsniu“, taigi „matė Navako akimis“. Kiek ironizuodami galime prisiminti 1999 m. Holivude sukurtą kino filmą „Būti Džonu Malkovičiumi“. Filmo pagrindinis veikėjas atranda portalą (per slaptas dureles ir mentalinį tunelį) į pasaulinio garso aktoriaus Johno Malkovichiaus asmenybę. Veikėjas kurį laiką mato, jaučia ir mąsto aplinkinį pasaulį „iš Malkovichiaus (asmenybės) vidaus“.

A. Gudaitis ant savo fotografijų ciklo tarsi užvilko sovietmetį – kompiuteryje kiek retušavo nuotraukas, taip pat pakoregavo vaizdinę gamą taip, kad ji primintų specifinę sovietinės spalvotos spaudos gamą.

Be to, ir pats atvirukų rinkinys atkartojo sovietinių atvirukų rinkinius. Žinoma, parodoje iš kadrų išdidintose nuotraukose šie niuansai taip akivaizdžiai nepastebimi, tačiau čia pat eksponuoti ir originalūs atvirukai. A. Gudaitis, fotografuodamas tam tikrą Vilniaus erdvę, ne tik ją mato taip pat ir „Navako akimis“, tačiau, fotografuodamas dabartį, jis fotografuoja ir praeitį, konkrečią praeitį – vėlyvąjį sovietmetį.

Abiejų menininkų projektai interpretaciniai, tiesiog M. Navako fotomontažuose interpretacinis veiksmas vizualus, o A. Gudaičio fotografijose jis labiau paslėptas, nėra toks akivaizdus. Netgi galima sakyti – labiau (subjektyviai) ambivalentiškas ir analitiškai atkuriantis situacijas – užduodantis klausimus, tačiau sąmoningai vengiantis vienareikšmiškų atsakymų ir išankstinės nuomonės. Tai – artimas M. Navako „Sąsiuviniui“ socialinės tikrovės (sampratos) suprobleminimo, netgi minėto dalinio absurdizavimo principas, tik įgyvendinimas kiek kita forma, nei tai darė M. Navakas.

M. Navakas anuomet sarkastiškai klausė, kokia yra tikrovė „čia ir dabar“? ką aš jaučiu ir kas aš esu „dabartyje“? O A. Gudaitis, (ne)pastebimai konceptualiai užklodamas praeitį ant dabarties, veikiau klausė, kokia yra „dabarties praeitis“ ir kartu „praeities dabartis“? Vėlgi, savitai perkoduodamas minėtuosius kinematografinį ir literatūrinį naratyvinius modelius.

Nuo leidinių gausos knygynuose, bibliotekose raibsta akys ir jūs nenusprendžiate, kokį skaitinį pasirinkti? Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką – dalijamės rekomendacijomis, ką skaityti verta ir kuo konkreti knyga gali sužavėti.

ASTA MACIULEVIČĖ (SKAITUOLE) REKOMENDUOJA YEONMI PARK. „IŠGYVENTI. IŠ ŠIAURĖS KORĖJOS – Į LAISVĘ“ (In Order to Live: A North Korean Girl’s Journey to Freedom, 2015. Iš anglų k. vertė Laura Vilčinskaitė.

Vilnius: Vaga, 2023)

skaituole

Prisiminimų knyga apie jaunutės merginos kelionę iš Šiaurės Korėjos į laisvę. Sukrečianti. Perskaičius apima keistas jausmas – tarsi istorija netikra, išgal-

vota. Sunku suvokti, kad visa tai, kas aprašoma, vyko šiame pasaulyje. Maža to – ir vienaip ar kitaip tęsiasi.

Knyga trijų dalių. Pirmoje aprašomas autorės gyvenimas Šiaurės Korėjoje, antroje – jos pabėgimas į Kiniją, vėliau per Gobio dykumą į Mongoliją. Trečia dalis – kelionė į Pietų Korėją bei prisitaikymas prie laisvės.

Pirmoje dalyje pateikta nemažai faktų apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje, socialinės klases. Pasakojama, kaip veikia propaganda, kaip žmonės jaučiasi gyvendami toje valstybėje, kiek patiria skurdo, bado, baimės, suvaržymų. Ši dalis man buvo įdomiausia.

Kitose dalyse taip pat pasakojamos be galo skaudžios patirtys, pavyzdžiui, kaip autorė kartu su motina pakliuvo į prekybininkų žmonėmis rankas, – moterys buvo išnaudojamos.

Vienu siaubingiausių dalykų man pasirodė tai, kad autorė, kaip ji prisipažino knygoje, su motina bėgo nesuprasdamos, kas apskritai yra laisvė, – jos tiesiog norėjo pasprukti nuo bado, ligų, troško likti gyvos. Pati laisvės sąvoka joms buvo nesuprantama, jos tiesiog neįsivaizdavo kitokio pasaulio, kur įmanoma gyventi be nepritekliaus ir be didžiulės baimės net pagalvoti ką nors režimui netinkamo.

Perskaičius sunku patikėti, kiek daug žmonių vis dar yra taip stipriai paveikti propagandos ir nesupranta, koks gyvenimas galėjo būti gimus kitoje šalyje ar pasikeitus santvarkai. Ši šokiruojanti knyga nori nenori priverčia pagalvoti, kiek daug turime: pradedant materialiais dalykais, baigiant tuo, kas telpa žodyje „laisvė“.

29

JENNIFER HAIGH. „GAILESTINGUMO GATVĖ“ (Mercy Street, 2022. Iš anglų k. vertė Ignė Norvai-

šaitė-Aleliūnienė. Vilnius: Svajonių knygos, 2023) Pasakojimas, kuriame veiksmas sukasi apie abortų kliniką. Apie joje dirbančius, apie šalia įstaigos protestuojančius, apie moteris, kurios kreipiasi į šią kliniką.

Pasakyti, kad knygoje kalbama apie galimybę arba teisę moterims priimti sprendimus, tiesiogiai susijusius su jų pačių kūnu, manau, nebūtų visiškai tikslu. Taip, tai – istorija su aiškia bei teisinga žinute, kurią norisi vėl ir vėl pakartoti: moteris turi teisę (tai nediskutuotina) priimti visus sprendimus, susijusius su SAVO kūnu. Tačiau knygoje keliama nemažai ir kitokios nepatogios tiesos, su kuria susiduriama kasdienybėje, kai žmonės, sudužus viltims, neišsipildžius lūkesčiams, tampa nusivylę, pavargę nuo su savo įsitikinimais nesuderinamos neteisybės.

Visa tai nukreipia juos į priešingą barikadų pusę, kur veši skirtingas, kartais iškreiptas tikėjimas, kas yra teisinga.

Man ypač patiko knygos autorės gebėjimas jautrią temą perteikti humaniškai, be išankstinio teisimo, pateikiant svarstytinas veiksmų pasekmes ir priežastis, paliečiant daugiau opių temų, tokių kaip rasizmas, skurdas, emocinės problemos. Tačiau drauge dėmesio centre išlaikomi žmonės: su savomis tiesomis, su savo vidiniais trūkumais. Be to, siūloma pamąstyti: ar mes patys nesame greiti teisti kitus, nė nežinodami, nesigilindami ir neįsijausdami į teisiamojo situaciją?

30

KATHERINE PANCOL. „GELTONOS KROKODILŲ AKYS“ (Les yeux jaunes des crocodiles, 2006. Iš prancūzų k. vertė Veronika Vasiljeva-Niparavičienė. Vilnius: Alma littera, 2023) Prancūzų autorės istorija apie paryžiečių šeimą – dėmesio centre dvi seserys ir jų motina.

Vienos sesers – Žozefinos vyras toks šiek tiek... tarkim, veltėdis, ilgą laiką bedarbis, bet kartu svajotojas, trokštantis greitų pinigų. Jis susiranda meilužę ir, kad ir kaip absurdiškai skambėtų, iškeliauja į Keniją veisti krokodilų, palikdamas žmoną vieną pačią tvarkytis su nekokia finansine situacija, išlaikyti dukras ir dorotis su jų paaug­ lystės hormonų audromis. Kita sesuo – Irisė. Turtinga gražuolė.

Tiksliau už turtingo vyro ištekėjusi gražuolė, perdėtai pasitikinti savimi, egocentriška, be to, dar viena lengvos sėkmės ir garbės ieškotoja. Visiška Žozefinos priešingybė. Jųdviejų motina – iki kaulų smegenų susireikšminusi snobė, taip pat ištekėjusi už turtingo vyriškio ne be išskaičiavimo – juo ji velniškai gerai manipuliuoja, tačiau sutuoktinis ne iš kelmo spirtas ir ruošia savų siurprizų. Be šios trijulės, knygoje yra dar krūva veikėjų, kuriais autorė puikiai žongliruoja, skaitydamas nejauti nei jų pertekliaus, nei maišaties, o tipažai pasirinkti drąsiai skirtingi.

Lengvas tekstas, komiška istorija su prancūziška dvasia. Buvo vietų, kai šiek tiek norėjosi pavartyti akis, bet tikrai norisi akcentuoti ne tai – smagių ir gerų epizodų knygoje žymiai daugiau. Istorijoje galima rasti visko: meilė paryžiečių šeimose privaloma, aistra – taip pat, intrigų – apsčiai, netikėtumų – su kaupu. Yra ir gilesnių temų: apie šeimos santykius, manipuliavimą, pateikiami skirtingi motinų portretai (nuo pasiaukojančios iki savanaudiškos), tačiau apibendrintai galima pasakyti, kad ši istorija yra apie gyvenimą. Visokį.

Knyga patiks šiuolaikiškų dramų mėgėjams. Ji – tarsi prancūziška muilo opera, kur vieni meluoja, kiti myli ir mylisi, treti apgaudinėja, dar vienas miršta, blogiukai nubaudžiami, gėris triumfuoja. „Serija“ baigiasi, ir lauki naujo „sezono“ – naujos knygos. Tikra malonaus laisvalaikio knyga.

Asta Maciulevičė – duomenų analitikė. Asta sako: „Apskritai esu skaičių žmogus, bet kaip atsvara mano gyvenime visada buvo knygos, jos yra didelė mano identiteto dalis. Kiek pamenu save, visuomet skaitau. Nesu išskirtinai vieno žanro gerbėja – mano pasirinkimai labai įvairūs. Skaitymas man – galimybė pailsėti nuo kasdienybės, įsijausti į kitokį pasaulį.“

KRONIKA

AUKSINIO SKRIESTUVO ISTORIJA PRIMINTA VALDOVŲ RŪMUOSE Balandžio 20-ąją Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pristatytas 2022 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos išleistas katalogas „Officina Plantiniana knygos Nacionalinėje bibliotekoje“1. Renginyje dalyvavo leidinio sudarytojos Nacionalinės bibliotekos tyrėjos dr. Milda Kvizikevičiūtė, Eva Praškevič ir dr. Viktorija Vaitkevičiūtė, menotyrininkė dr. Jolita Liškevičienė ir kultūros, knygos istorikas prof. dr. Arvydas Pacevičius. Pokalbyje pabrėžtas sėkmingiausios ir populiariausios ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos spaustuvės poveikis visuomenei, aptarti jos sėkmę ir išskirtinumą lėmę veiksniai. Taip pat kalbėta apie rengiant katalogą kilusius iššūkius bei priimtus neeilinius sprendimus. Į Valdovų rūmuose pristatytą katalogą įtraukti Nacionalinėje bib­lio­tekoje saugomi 282 pavadinimų „Officina Plantinianos“ leidiniai (385 egzemplioriai), spausdinti 1564–1755 metais. Kataloge leidiniai sugrupuoti pagal atitinkamu laikotarpiu spaustuvei vadovavusius Plantino-Moretų dinastijos atstovus, pateikiama trumpa jų biografinė ir istorinė informacija. Skelbiamos antraščių, asmenų, proveniencijų bei chronologinės rodyklės, tad ne tik supažindinama su spaustuvės leidėjais ir jų produkcija, bet ir pateikiama žinių apie buvusius knygų savininkus, galimas knygų patekimo į Lietuvą aplinkybes, tolesnius kelius2.

Christophe’o Plantino (apie 1520–1589) įkurtos ir iš signeto su skriestuvu atpažįstamos „Officina Plantinianos“ knygos išsiskyrė kokybe, puošnumu, leidyboje diegtomis naujovėmis. Leidinio recenzentė J. Liškevičienė pabrėžė, kad šios spaustuvės knygos darė įtaką to meto knygos kultūrai, buvo reiškinys ne tik Europos mastu: formavo Renesanso, Baroko knygos kanonus, iš knygose spausdinamų vario raižinių mokėsi, įkvėpimo sėmėsi įvairių šalių dailininkai. J. Liškevičienė dalijosi įžvalgomis, kad Ch. Plantinas buvo kaip industrija veikiantį šeimos verslą sukūręs verslininkas. „Spaustuvė buvo vieta, vienijusi redaktorius, vertėjus, raižinių dirbtuves. Visa tai vyko šeimyninio verslo pagrindu. Spaustuvės stiprybė buvo ne dirbti atskirai, o dirbti žmonių būryje, vienyti skirtingas profesijas: čia pat knygrišiai, dailininkai, spaudėjai, čia pat įsteigta parduotuvė, kurioje parduodami leidiniai“, – teigė menotyrininkė. Pasak jos, tai, ką kūrė ar darė Ch. Plantinas, buvo to laiko spaudos viršūnė, į kurią visi orientavosi.

Renginį moderavusi V. Vaitkevičiūtė atkreipė dėmesį, kad tarp spaustuvės klientų buvo ir asmenų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė: didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616), poetas, pamokslininkas jėzuitas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640). Nacionalinėje bib­lio­tekoje saugomi du šio poeto lyrikos rinkiniai, išleisti Plantino-Moretų spaustuvėje.

Pristatydama netradicinio katalogo idėją M. Kvizikevičiūtė teigė, jog leidinio struktūros pasirinkimą lėmė noras atspindėti, kad Plantino-Moretų spaustuvę valdė visa leidėjų dinastija, kiekvienas iš jų turėjo tam tikrą braižą. „Matyti, kad bėgant laikui pasaulietinio turinio knygų vis mažėjo, o religinio daugėjo, nes jis buvo paklausus, nešė pelną, buvo gaunama privilegijų“, – tyrimų įžvalgomis dalijosi M. Kvizikevičiūtė. Mokslininkės teigimu, daug dėmesio kataloge 1

2

Officina Plantiniana knygos Nacionalinėje bibliotekoje: katalogas = The Officina Plantiniana collection at the National Library of Lithuania / sud. Milda Kvizikevičiūtė, Eva Praškevič, Viktorija Vaitkevičiūtė.

Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2022. 375 p.; iliustr.

Daugiau apie knygos turinį skaitykite: Eva Praškevič. Leidinys, reikšmingai papildantis žinias apie garsios spaustuvės veiklą. Tarp knygų, 2023, Nr. 2, p. 29.

Katalogą pristatė ir įžvalgomis dalijosi (iš kairės) V. Vaitkevičiūtė, M. Kvizikevičiūtė, E. Praškevič, J. Liškevičienė, A. Pacevičius.

Ramunė Šmigelskytė-Stukienė

skiriant įrašams ir proveniencijoms, siekta parodyti, kad knygos buvo perkamos, dovanojamos. O anglų ir lietuvių kalbomis pateikiamas katalogo tekstas ir angliški biblio­ grafiniai aprašai Nacio­nalinėje bib­lio­tekoje saugomą rinkinį plačiau pristato tarptautinei tyrėjų bendruomenei.

Katalogą papildančios gausios iliustracijos atskleidžia „Officina Plantinianos“ knygų grožį. E. Praškevič susirinkusiesiems pristatė kai kurias įdomiausias į katalogą įtrauktas spaustuvės knygas: LDK autoriaus M. K. Sarbievijaus lyrikos rinkinį, Karališkąją Bibliją (Biblia Regia), pelniusią Ch. Plantinui karališkojo spaustuvininko titulą, įspūdingą flamandų botaniko Remberto Dodoenso (1517–1585) veikalą apie augalų istoriją, kurį puošia daugiau nei 1500 iliustracijų.

Silvija Stankevičiūtė Katalogo „Officina Plantiniana knygos Nacionalinėje bib­lio­tekoje“ leidybą parėmė Lietuvos mokslo taryba pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą (S-LIP-22-31).

31

KRONIKA

Originaliai apipavidalintoje parodoje Antanas Dilys atskleidžiamas kaip fotoreporteris, reportažo žanro atstovas. Asta Gasiūnienė

MONUMENTAS FOTOGRAFO ATMINIMUI – UNIKALAUS DIZAINO PARODA

Antanas Dilys (1932–2021) – vienas iš Lietuvos fotografijos pirmeivių, Fotografijos muziejaus Šiauliuose įkūrėjas, mokslinių fotografijos, pirmųjų filokartijos konferencijų organizatorius, paklojęs fotografijos paveldo išsaugojimo tradicijos pamatus. 2020 m. Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešajai bibliotekai A. Dilys padovanojo beveik 1200 fotografijų. Norėdama pagerbti fotografą ir jo indėlį į fotografijos istorijos paveldosaugą, įamžinti šio autoriaus darbus, reikšmingus ne tik Šiaulių regionui, bet ir Lietuvai, biblioteka parengė ir lankytojus pakvietė į dvi A. Dilio kūrybą originaliai pristatančias parodas, su kuriomis vėliau galės susipažinti ir kitų šalies bibliotekų lankytojai. Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bib­lio­tekoje, įgyvendinant projektą „Antano Dilio fotografijos erdvinėje materijoje“, parengtos ir kovo 20 d. atidarytos A. Dilio darytų fotografijų parodos „Gyvenimo pareiga“ ir „Kryžių kalnas: 1987–1990“.

Unikalaus erdvinio dizaino paroda „Gyvenimo pa­ reiga“ yra A. Dilio, kaip fotoreporterio, reportažo žanro atstovo, pristatymas, joje atskleidžiamos užfiksuotos įvairios kaimo gyvenimo akimirkos, ankstesnio laikotarpio darbai, rūpesčiai ir džiaugsmai, šventės. Tarptautinės fotomeno asociacijos nario, fotomenininko ir parodos konsultanto Aleksandro Ostašenkovo teigimu, tai „puikiai įvykdytas projektas, skola Antanui Diliui už taip jautriai pragyventą ir išgyventą gyvenimą... Tas 32

darbas, skirtas šiam fotografijos maestro, man panašus į monumentą jo atminimui...“ Parodos originalaus erdvinio pateikimo idėjos autorius – dizaineris Darius Linkevičius. Pagrindinis sumanymo akcentas – medinės konstrukcijos stovai darniai įsilieja į bib­lio­tekos interjerą jį papildydami ir tarsi pratęsdami medžio, kaip bib­lio­tekos simbolio, motyvą.

Skirtingo formato fotografijos ir tekstai, atspausdinti ant įvairių plokščių, padeda išvengti monotonijos, kurią sudarytų kabinami rėmeliuose pateikti darbai.

Projekto vadovė, l. e. p. Informacijos ir vadybos skyriaus vedėja Loreta Motuzienė išsamiai pristatė parodas, jų atsiradimo istoriją, bib­lio­tekai dovanotas autoriaus fotografijas. Apie patį A. Dilį plačiau papasa-

Apie fotografą Antaną Dilį plačiau papasakojo bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Almantas Šlivinskas. Dešinėje stovi fotomenininkai Aleksandras Ostašenkovas ir Ričardas Dailidė. Antanas Untydi

Bibliotekos lankytojams projekto vadovė, l. e. p. Informacijos ir vadybos skyriaus vedėja Loreta Motuzienė išsamiai pristatė parengtas parodas, autoriaus dovanotas fotografijas. Asta Gasiūnienė

Kino mėgėjas Algirdas Kulikauskas parodos fotografijose išvydo savo vaikystę.

jubiliejinės parodos – iki jos atidarymo buvo likę tik keli mėnesiai. Savo esybe buvęs tikras altruistas: „Jis jautė pareigą duoti, dovanoti kitiems, atminties institucijoms, o ne kaupti sau. Apie jo tūkstantines dovanas yra gana daug publikuota, bet kad tai buvo jo gyvenimo pareiga, tikiuosi, tai suprasime iš pačios parodos.“ Fotomenininkas A. Ostašenkovas padėjo atrinkti parodai fotografijas, kurios, profesionalo akimi žiūrint, geriausiai atskleidžia jų autoriaus gebėjimus sustabdyti akimirką, perteikti nuotaiką bei patį laikotarpį. Juodu su A. Diliu dirbo, kūrė ir, būdami fotožurnalistai, priėmė ano meto iššūkius. A. Ostašenkovas sakė galįs prisiminti daugybę istorijų apie bendravimą su šiuo žmogumi iš didžiosios raidės. Fotografas papasakojo, kad apie A. Dilio organizuotas parodas, konferencijas, į kurias verždavosi fotografai, kritikai, menotyrininkai, žurnalistai, fotografijos mėgėjai iš Lietuvos ir visų tuometės Tarybų Sąjungos respublikų, užsienio, sklido legendos.

Norintieji patekti į renginius netilpę net viešbučiuose ir miegoję ant grindų – Šiaulius ir Lietuvą daugelis, A. Ostašenkovo teigimu, atrasdavo ir A. Dilio dėka.

Fotomenininkas Ričardas Dailidė taip pat negailėjo gražių žodžių apie bendramintį: „Tai buvo Šiauliuose vystyto fotomeno judėjimo titanas.“ Jis apgailestavo, kad A. Dilio atminimo įamžinimas Šiauliuose yra vangus, nors pasiūlymų savivaldybei yra pateikta. A. Dilio amžininkas Algirdas Kulikauskas teigė parodos fotografijose išvydęs savo vaikystę, o Šiaulių kino meno klubo pirmininkas ir vienas iš Šiaulių kino muziejaus įkūrėjų Viktoras Gundajevas pasidžiaugė, kad ši unikali paroda padės išsaugoti ir paskleisti nors dalelę istorinės asmenybės palikimo.

Kita – Kryžių kalno monumentalumui skirta paroda šiandien gal nebūtų išskirtinė (tokių surengiama gana daug), tačiau ji apima sovietinio „atšilimo“, persitvarkymo laikotarpį – 1987–1990 m., o menines Kryžių kalno fotografijas sukūręs A. Dilys buvo bene pirmasis Sovietų Sąjungoje, išdrįsęs tai užfiksuoti ir paskelbti.

Beje, šie, 2023-ieji, yra simboliniai – A. Dilio įsteigtam Fotografijos muziejui sukanka 50 metų. Šią idėją fotožurnalistas kartu su bendraminčiais pradėjo įgyvendinti dar 1966 m., Šiauliuose įkūręs fotomėgėjų klubą ir organizavęs jo veiklą. Tuo metu tokių specializuotų fotografijos paveldo muziejų Sovietų Sąjungoje nebuvo, o ir pasaulyje jų veikė tik apie 20–30, dauguma buvo privatūs.

Vėliau V. Vitkausko bib­lio­tekos darbuotojų parengtos A. Dilio kūrybą pristatančios parodos iškeliaus į kitas Šiaulių regiono, taip pat Telšių ir Klaipėdos regionų bib­lio­tekas.

Asta Gasiūnienė

Asta Gasiūnienė

kojęs jo buvęs kolega, bičiulis, bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotojas Almantas Šlivinskas apgailestavo, kad fotografas nebespėjo surengti savo kruopščiai planuotos

Projekto partnerė – Šiaulių rajono savivaldybė, projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

33

KRONIKA

MAŽIAUSIOS LIETUVIŠKOS KNYGELĖS IR EKSLIBRISAI Lietuviškos miniatiūrinės knygelės ir miniatiūriniai ekslibrisai iš teisininko ir kolekcininko Jono Nekrašiaus rinkinio keliauja po šalies bibliotekas. Po eksponavimo Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės, Pakruojo, Radviliškio, Kuršėnų viešosiose bibliotekose pirmaisiais pavasario mėnesiais paroda „Miniatiūrinė knyga ir ekslibrisas“ buvo surengta Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Šie eksponatai įdomūs ne tik bibliofilams, kolekcininkams, bet ir visiems, besidomintiems knygos istorija. Parodoje eksponuotos 1960–2023 m. Lietuvoje išleistos 75 miniatiūrinės knygelės ir 35 miniatiūriniai ekslibrisai.

Prie lietuviškų miniatiūrinių knygelių leidybos daug prisidėjo žurnalistas, redaktorius, knygų leidėjas vilnietis Vilius Užtupas (1927–2008). 1992 m. įkūręs leidyklą „Vilius“, jis pirmasis Lietuvoje pradėjo leisti miniatiūrines knygutes, tarp jų ir savo paties parašytas. 1995 m. V. Užtupo išleistas leidinėlis „Lietuviškai knygai 450 metų“ (formatas 16,5 × 14,1 mm; knygelė 5,1 mm storio, 0,95 g svorio) tuomet pateko į Lietuvos rekordų knygą.

Per 1994–1998 m. laikotarpį V. Užtupas išleido šias miniatiūrines knygeles: 1994 m. – „Atlanto nugalėtojas Feliksas Vaitkus“ (27 × 30 mm); 1995 m. – jau minėtą „Lietuviškai knygai 450“; 1997 m. – „Lakūnas akrobatas Jurgis Kairys“ (25,5 × 30 mm); 1997 m. – „Aviacijos generolas Antanas Gustaitis“ (26 × 31 mm); 1997 m. – „Lietuviai lakūnai Edmundas Jasiūnas, Vladas Kensgaila“ (27 × 32 mm); 1997 m. – „Darius ir Girėnas“ (27 × 33 mm); 1998 m. – „Lietuvos spaustuvėms 475“ (11,2 × 10 mm dydžio, 4,8 mm storio, 64 puslapių, sveria 0,31 g). Tais pačiais metais ji buvo įrašyta į Lietuvos rekordų knygą ir iki 2001 m. buvo mažiausia Lietuvos knyga, nes tuomet V. Užtupas išleido dar mažesnę knygelę – „Lietuvai 1000 metų“ (9,6 × 9,2 mm).

Palangiškis dailininkas, poetas Vytautas Kusas 2011 m. pralenkė V. Užtupą ir pagerino jo pasiektą mažiausios Lietuvoje knygelės rekordą. Dailininko parengta miniatiūrinė knygutė – 9 mm aukščio ir 8 mm pločio. Šios knygelės 56 puslapiuose išspausdintas autobiografinis eilėraštis „Pojūtis“ (50 egz. tiražas, spaustuvė „Druka“). Kiekviename puslapyje yra po šešias eilutes, trijuose leidinio puslapiuose tilpo iliustracijos – skirtingos miniatiūros.

2018 m. V. Kusas pagerino savo paties pasiektą mažiausios lietuviškos knygelės rekordą. Tų metų 34

Iki šių metų Vytauto Kuso 2018 m. sukurtos „Būsenos“ (8 × 7 mm dydžio, 2,5 mm storio, 60 puslapių) buvo mažiausia lietuviška knyga Lietuvoje. Dabar ją pralenkė to paties autoriaus eilėraščių knyga „Lūžis. Palangai 770“ (2023).

Dailininkų Alfonso Čepausko ir Klemenso Kupriūno sukurti miniatiūriniai ekslibrisai.

lapkritį agentūra „Factum“ oficialiai užfiksavo, kad V. Kuso sukurta knygelė „Būsenos“ yra mažiausia lietuviška knyga Lietuvoje – 8 mm aukščio, 7 mm pločio ir 2,5 mm storio. Šiame 60 puslapių leidinėlyje pateikiami 34 V. Kuso eilėraščiai. Miniatiūrinę knygelę „Būsenos“ sumaketavo ir įrišo pats autorius, išspausdino Klaipėdos spaustuvė „Druka“ 100 egz. tiražu.

2023-iųjų kovą miniatiūrinių knygelių gerbėjus palangiškis vėl pradžiugino nauju rekordu. Nuo šiol mažiausia lietuviška knyga – V. Kuso eilėraščių knyga „Lūžis. Palangai 770“ (7 × 7 mm dydžio, 2,9 mm storio, 68 puslapių). Tekstą ir grafikos kūrinius 77 egz. tiražu atspausdino spaustuvė „Druka“.

Parodoje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bib­lio­tekoje kartu su mažo formato knygelėmis eksponuoti ir lietuvių dailininkų sukurti 35 miniatiūriniai ekslibrisai. Tai 1968–2004 m. Pauliaus Arlausko, Lolitos Brazauskaitės, Alfonso Čepausko, Vytauto Jakšto, Vaidoto Janulio, Savinijaus Katausko, Klemenso Kupriūno, Onos Šimaitytės-Raškauskienės, Viliaus Šliuželio ir kitų autorių sukurti knygos ženklai, skirti Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjams, dailininkams, kolekcininkams, asmeninių bib­lio­ tekų savininkams.

Pradėjus leisti mažo formato ir miniatiūrines knygeles, imti kurti ir joms skirti miniatiūriniai ekslibrisai. Šiems knygos ženklams galima suteikti mažiausio pasaulyje paukščio kolibrio vardą.

Atsižvelgiant į miniatiūrinių knygų formatą bei susiklosčiusias knygos ženklo kūrimo tradicijas, miniatiūrinis ekslib­ risas negali būti didesnis kaip 25 × 25 mm arba ilgiausia jo kraštinė neturėtų viršyti 25 mm. Tokio dydžio ekslibrisai gerai matomi paprasta akimi ir puikiai tinka klijuoti į miniatiūrinę knygelę. Superminiatiūriniams ekslibrisams galima priskirti knygos ženklus, kurie yra ne didesni kaip 5 × 5 mm arba ilgiausia jų kraštinė nesiekia 5 mm.

Europoje miniatiūriniai ekslibrisai labiausiai paplito XVI–XIX a. Lietuvoje jie pradėti kurti XVII a. Miniatiūrinių

Viliaus Užtupo sukurtos mažosios knygelės.

Jonas Nekrašius

ekslibrisų yra sukūrę žinomi lietuviškų knygos ženklų kūrėjai.

Paminėtina šiauliečio dailininko Pauliaus Arlausko dviejų miniatiūrinių ir trijų superminiatiūrinių ekslibrisų serija – 10,5 × 10,5 mm; 9 × 9 mm; 6,5 × 4,2 mm; 5,2 × 5 mm ir 5,2 × 4,8 mm dydžio. Pastarąjį superminiatiūrinį 5,2 mm aukščio, 4,8 mm pločio ekslibrisą, kuriame matomas užrašas „JON ex libris“, agentūra „Factum“ 1999 m. gegužės 11 d. įregistravo kaip mažiausią ekslibrisą Lietuvoje. Dailininkas šiuos knygos ženklus sukūrė oforto technika, nesinaudodamas jokiomis didinimo priemonėmis.

PIRMOSIOS KNYGOS – NEDIDELĖS • Lietuvoje pirmosios mažo formato knygos pasirodė XVI amžiuje. Tai buvo religinio pobūdžio leidiniai, maldaknygės, kalendoriai.

• Prie mažo formato leidinių galima priskirti Pranciškaus Skorinos Vilniuje išleistą „Mažąją kelionių knygelę“ (1522). Spausdintas tekstas „Psalmyne“ ir „Horologijuje“ sudaro 102 × 64 mm.

• Taip pat nedidelė buvo 1549 m. Hanso Veinreicho spaustuvėje išspausdinta Martyno Mažvydo antroji parengta knyga – lietuviškas giesmynas „Giesmė šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino“. Šios 13 puslapių trijų velykinių giesmių knygutės formatas – 105 × 65 mm.

Jonas Nekrašius 35

KRONIKA

MELNRAGĖJE DURIS ATVĖRĖ MĖLYNOJI BIBLIOTEKA Nuo šiol Klaipėdos kurortinėje zonoje Melnragėje praeivių dėmesį traukia atnaujintas savitos architektūros dviejų aukštų pastatas. Tai – Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Melnragės padalinys, neseniai duris atvėręs po metus trukusios rekonstrukcijos. Be bibliotekos, pastate įsikurs Klaipėdos vaikų laisvalaikio centras, jo erdvėmis naudosis ir Melnragės bendruomenė. Atnaujintų erdvių oficialaus atvėrimo proga kovo 24 d. vyko Melnragės bendruomenės šventė „Sugrįžimas“. „Sugrįžome į biblioteką, kurioje girdėti jūros ošimas“, – didžiavosi melnragiškis skaitytojas. Su jūros tema susijusi ir pagrindinė šios kultūros įstaigos naujovė – Mėlynosios bibliotekos koncepcija ir žadamos marinistinės krypties veiklos.

„Štai ir atėjo ilgai laukta diena – po renovacijos visuomenei pristatomas pastatas, kuris savo architektūriniu savitumu traukia akį, kurio neįmanoma nepastebėti, nes jis stovi pačioje Melnragės širdyje, šalia pagrindinio keliaujančiųjų prie jūros tako.

Ne vienus metus jis buvo nykus, aptriušęs, o šiandien sušvito visu savo istoriniu grožiu. Bib­lio­tekos paskirtis ir tikslas – tapti aktyviu bendruomenės centru, tenkinti vietos gyventojų poreikius ir būti atvirai šešias dienas per savaitę“, – per atidarymo šventę kalbėjo bib­lio­t ekos direktorė Bronislava Lauciuvienė.

Bib­l io­t ekininkų vizijose Melnragės bib­l io­t eka turėtų tapti jūrinės kultūros ir mėlynosios ekonomikos centru. „Bib­lio­t ekos veikla apima visas gyvenimo sritis, ne tik kultūros, laisvalaikio, bet ir švietimo, technologijų, edukacijų, tampa aktyvia socialine vieta. Čia žmonės buriasi bendrauti, kurti, diskutuoti. Taigi bib­lio­tekų veiklos pokyčiai paskatino mus numatyti naują bib­lio­tekos kryptį ir naujas galimybes. Taip buvo sukurta Mėlynosios bib­lio­ tekos koncepcija“, – akcentavo bib­lio­tekos vadovė.

Marinistinės krypties veiklų organizavimas išskirs Melnragės bib­lio­teką iš kitų Lietuvos bib­lio­tekų. Čia bus skatinama Baltijos pakrančių bendruomenių tarptautinė komunikacija, rengiamos diskusijos apie aplinkosaugos problemas ir tvarumą, kaupiama marinistinė informacija, sudaromos sąlygos meninei kūrybai. Planuojami neformaliojo švietimo užsiėmimai, vasaros stovyklos vaikams ir jaunimui, ekologinis ugdymas, supažindinimas su jūrinėmis profesijomis.

36

Pačiame Melnragės centre stovinčiame įspūdingame pastate įsikūrė Mėlynoji biblioteka. bibliotekos archyvas

Klaipėdos I. Kanto viešosios

Pirmoji renovuotoje bibliotekoje pristatyta knyga – Leonido Donskio „Man skauda“ – sukėlė skaitytojų susidomėjimą.

Su sugrįžimo švente susirinkusiuosius sveikino Klaipėdos miesto I. Kanto bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė.

Koncertinėje programoje dalyvavo ir Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro šokių kolektyvas „Atedo“. vaikų laisvalaikio centro archyvas

Atidarymo renginyje dalyvavęs ir bib­lio­tekai knygų dovanojęs kadenciją baigiantis Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas džiaugėsi, kad klaipėdiečius galima pakviesti į dar vieną atnaujintą bib­lio­t ekos padalinį. „Tikiu, kad čia dirbančių žmonių dėka ši vieta taps jaukia erdve – namais, kuriuose laukiamas kiekvienas bendruomenės narys“, – teigė politikas.

Neeilinės šventės proga melnragiškius sveikino ir Girulių, Paupių, „Kauno atžalyno“ bendruomenių atstovai. Bib­lio­teka savo ruožtu už aktyvų skaitymą ir iš kartos į kartą perduodamą meilės knygai tradiciją pagerbė ir apdovanojo melnragiškių skaitytojų šeimas, padėkojo kultūros mecenatui Rimantui Cibauskui, remonto metu bib­lio­t ekai suteikusiam patalpas. Bib­lio­t eka nė dieną nebuvo uždaryta, visą laiką aptarnavo skaitytojus. „Melnragė – Klaipėdos deimantas. Anksčiau čia žmonės važiavo dėl jūros, vėliau – dėl restoranų ir gero maisto, o dabar atvažiuos dėl kultūros!“ – entuziastingai kalbėjo Klaipėdos kultūros ir sporto rėmėjas R. Cibauskas.

Daug nuoširdžių padėkos žodžių išsakyta ilgametei bib­lio­tekininkei Janinai Stankutei, pasveikinta ir Melnragės bib­lio­tekoje pradėjusi dirbti aktyvi bib­lio­tekininkė Inesa Atkočaitienė. Šventiniame renginyje muzikinius kūrinius atliko Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro auklėtiniai ir jų mokytojai. Ypatingą aurą kūrė violončelininkai Tomas Mikalauskas ir Karolis Vaičiulis.

Po renginio svečiai apžiūrėjo šviesias bib­lio­tekos erdves su 7 tūkst. knygų fondu ir periodine spauda, viešąja interneto prieiga, įrengta erdve mažiesiems, parodų ir renginių sale, kuri pagal lankytojų poreikius gali būti transformuojama į didesnę ar mažesnę erdvę. Sale naudosis ne tik bib­lio­teka, bet ir Klaipėdos vaikų laisvalaikio centras bei Melnragės bendruomenė. Bib­lio­teka yra pritaikyta žmonėms su negalia.

Klaipėdos

Simboliška, kad pirmoji pristatyta knyga Melnragės bib­lio­t ekoje – šviesaus atminimo filosofo, eseisto, pedagogo, plataus akiračio visuomenininko, Klaipėdoje gimusio Leonido Donskio (1962–2016) vėlyvosios publicistikos rinktinė „Man skauda“ (2022). Prasmingame kovo 30-osios renginyje dalyvavo knygos sudarytoja žurnalistė Birutė Garbaravičienė, istorikas prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, fotografas Artūras Morozovas, istorikas Vytautas Starikovičius ir filosofo žmona psichologė Jolanta Donskienė.

Melnragėje aktyvi vietos bendruomenė, verslo įmonės, todėl bib­lio­teka tikisi kartu vykdyti bendrus projektus, organizuoti renginius, susitikimus, diskusijas ir sėkmingai įgyvendinti bendras svajones.

• Melnragė nuo XVIII a. žinoma kaip žvejų kaimelis.

XIX a. pabaigoje gyvenvietė sparčiai augo. Joje kalbėta lietuviškai ir vokiškai. XX a. pradžioje, be jūros žvejybos, verstasi žemdirbyste, gyvenvietė pamažu tapo ir vasarviete. 1933 m. jai suteiktos Lietuvos kurorto teisės.

• 1946 m. Melnragė prijungta prie Klaipėdos miesto ir greitai išaugo į solidžią žvejų gyvenvietę.

Tam impulsą davė žvejų artelė „Banga“.

• Žvejai statėsi namus, o kad turėtų kur leisti laisvalaikį – pačiame gyvenvietės centre pastatė įspūdingą pastatą, kuriame įsikūrė bib­lio­teka ir kultūros namai. Bib­lio­teka skaičiuoja jau aštuntą veiklos dešimtmetį, o kultūros namai duris uždarė 1993 m.

• Vėliau pastate veikė Melnragės ir Girulių seniūnija, o 2009 m. buvo įkurtas Klaipėdos vaikų laisvalaikio centras.

• Vienus metus trukusio kapitalinio pastato remonto darbų vertė arti milijono eurų (rangovas – UAB „Statmax“).

Renata Rudienė 37

KRONIKA

PAMINĖTAS VAIKŲ POETO JUBILIEJUS Varėnos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje balandžio 5 d. surengta konferencija „Vaikų poetui Anzelmui Matučiui – 100“. Joje kalbėtojai pateikė įdomių faktų apie poetą, įžvalgų apie jo kūrybą, prisiminimais dalijosi A. Matučio artimieji, bičiuliai. Alytaus kraštotyros muziejaus, Varėnos bibliotekos darbuotojai pristatė veiklas, susijusias su A. Matučio palikimo puoselėjimu*.

Konferencijos dalyvius pasveikinęs Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta džiaugėsi, kad rajono bib­lio­tekininkai ir mokytojai puoselėja su Varėnos kraštu susijusių rašytojų atminimą.

Ilgametė poeto draugė, vadinamoji A. Matučio Drevės raktininkė Birutė Švagždienė, pasitinkanti lankytojus ir vedanti ekskursijas „A. Matučio takais“, dalijosi savo įžvalgomis apie poeto talentą. „Ką reiškia būti vaikų poetu? Kiek reikia turėti išminties, kad žinotum, kas to mažo žmogiuko širdyje? Būtinas be galo artimas ryšys su vaiku. Reikia ne nusileisti, o pakilti iki vaiko lygio, kad galėtum jam rašyti, – kalbėjo pranešėja. – Poezija gimė iš buvimo gamtoje, giria buvo jo šventovė. Po darbų ir reikalų mieste A. Matutis lėkdavo į girią, į Drevę, atgaivą rasdavo tik čia. Visa jo kūryba iš gamtos, apie gamtą – net ir testamentinis jo eilėraštis apie kadagėlį (kadagėlis puošia poeto kapą).“ B. Švagždienė dalijosi prisiminimais iš 16 metų trukusios draugystės su poetu, savo pasakojimą vis papildydama jo eilėmis.

Apie tėvą, koks jis buvo ūkyje, kokių turėjo laisvalaikio pomėgių, pasakojo sūnus – lituanistas ir poetas Vytautas Matulevičius. Kai jų šeima įsikėlė į naują namą Alytuje, daug statybos darbų atliko pats poetas. Stringant vandens tiekimui, A. Matutis leisdavosi į šulinį taisyti gedimų, kartu su kitais vyrais kasė griovius nuotekų sistemai įrengti. Poetas žinomas kaip aistringas žvejys, ypač mėgęs poledinę žvejybą Žuvinto ežere. Prisnigtas jų namo balkonas žiemą tapdavęs ešerių ir lydekų saugykla – kaip prisimena Vytautas, iš po sniego kyšodavo susmaigstytų žuvų uodegos: „Mamutė buvo diplomuota kulinarė, mokėjo net karališkus pietus paruošti, namiškius ir svečius stebindavo puikiai įdarytomis lydekomis.“ 1968 m. A. Matutis tapo Lietuvos poledinės žūklės čempionu, o po poros metų kartu su sūnumi Vytautu per 24 valandų žvejybą Kolos pusiasalyje sugavo daugiau kaip 30 kg žuvies.

Būdamas Rašytojų sąjungos narys, A. Matutis turėjo galimybę nusipirkti naujų knygų – visos sofos namuose būdavo nuklotos knygomis. Poetas vertino ir savo sūnų kūrybą, kartais pasakydamas„turi smarvės“.„Nesuprantu, kodėl tėtis mane stabdydavo. Man labai sekėsi literatūra, tačiau aukščiausiojo įvertinimo niekada negaudavau. Paklausęs mokytojo kodėl, išgirdau atsakymą – tėvas prašė“, – pasakojo poetas V. Matulevičius.

Pasirodo, kad kitas A. Matučio sūnus Valentinas, dabar – gydytojas endokrinologas, habilituotas medicinos mokslų daktaras, buvo vaikų pamėgto eilėraščio „Valius – dvejetų karalius“ prototipas, mat šeimai statant namą stengdavosi išsisukti nuo sunkių fizinių darbų. Kalbėdamas konferencijoje, Valentinas džiaugėsi, kad nuo vaikystės jį supo poezija, kad šį pomėgį perėmė brolis Vytautas. „Tėtė didžiavosi sūnų pasiekimais, bet jam skaudėjo dėl * Daugiau apie šią veiklą skaitykite: Cibulskienė, Laimutė. Anzelmas Matutis ir varėniškiai. Tarp knygų, 2023, kovo, p. 25–27.

38

A. Matučio sūnus Vytautas Matulevičius skaitė pranešimą „Kita Anzelmo Matučio gyvenimo pusė“. Varėnos rajono viešosios bibliotekos archyvas

savo nebaigtų mokslų, nors buvo nusipelnęs Lietuvos mokytojas, nusipelnęs kultūros veikėjas, H. K. Anderseno diplomo laureatas“, – pasakojo Valentinas.

Dabar Matulevičių šeimos namuose Alytuje įkurtas miesto Kraštotyros muziejaus padalinys A. Matučio memorialinis muziejus, kuriame saugoma per 5600 eksponatų: knygos, rankraščiai, mašinraščiai, memorialiniai daiktai, nuotraukos, yra fonoteka, filmoteka, videoteka.

Renginio dalyviams surengęs trumpą virtualų turą po muziejų, muziejininkas-edukatorius Giedrius Bernatavičius papasakojo apie pirmuosius A. Matučio – dar moksleivio – eilėraščius, poeto aistrą keliauti.

Apie įgyvendintą sumanymą išleisti A. Matučio poezijos vaikams rinkinį „Kas žmogiuko širdyje“ (2022) kalbėjo asociacijos „Slinktys“ vadovas, poetas Juozas Žitkauskas.

Alytaus kraštotyros muziejaus Komunikacijos-edukacijos skyriaus vedėja Indrė Kronkaitienė pristatė muziejaus rengiamas edukacijas, Varėnos bib­lio­tekos Vaikų ir literatūros skyriaus vedėja Jurgita Žukienė – bib­lio­tekos veiklas, skirtas A. Matučio palikimui puoselėti.

Renginyje dainų pagal poeto eiles dovanojo vaikų lopšelio-darželio „Žilvitis“ auklėtiniai, vadovaujami Nerijaus Bakulos.

Daiva Armonienė

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ AKMENĖ Apie virtualią biblioteką ELVIS. Norint, kad skaityti galėtų visi, ieškoma būdų, kaip padaryti knygas prieinamas skirtingoms auditorijoms.

Tad Akmenės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko mokymai, kuriuos vedė Lietuvos audiosensorinės bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė, atstovė regionams Danguolė Kaktavičienė. Mokymuose dalyvavo Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos, miestų, miestelių, filialų ir mokyklų bibliotekininkai.

ELVIS mokymų dalyviai.

Jūratė Vaškelienė

ELVIS (Elektroninių leidinių valdymo informacinė sistema) – tai virtuali biblioteka, skirta visiems, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto. Joje yra tūkstančiai pavadinimų įgarsintų knygų (taip pat ir skirtų vaikams) bei žurnalų, filmų su garsiniu vaizdavimu, skaitmeninių knygų (PDF, DAISY, EPUB formatais), skaitmeninių Brailio rašto leidinių, garso spektaklių. Virtualią biblioteką ELVIS sukūrė ir administruoja Lietuvos audiosensorinė biblioteka (LAB), aptarnaujanti ne tik neregius, bet ir kitus įprasto spausdinto teksto negalinčius skaityti asmenis.

D. Kaktavičienė mokymų dalyvius supažindino su ELVIS, paaiškino, kas šia sistema gali naudotis (asmenys, kuriems rega silpsta dėl amžiaus ar ligos, vaikai, turintys mokymosi ar raidos sutrikimų, vaikai ir suaugusieji, turintys skaitymo sutrikimą (disleksiją), silpnaregiai ir neregiai, asmenys, kurie dėl fizinės negalios ar ligos negali laikyti knygos ar versti puslapių, ilgai sėdėti), kaip prie ELVIS sistemos prisijungti, kokius dokumentus reikia turėti, norint skaityti čia esančias knygas. Bibliotekininkas arba pats žmogus registruodamasis ELVIS sistemoje (www.elvislab.lt) turi įkelti gydytojo pažymą ar išrašą iš e. sveikatos (fotografuotą ar skenuotą dokumentą), logopedo pažymą ar Pedagogų psichologinės tarnybos specialistų išvadą, neįgaliojo pažymėjimą, kad pagrįstų turimą negalią ar kitą priežastį, kodėl negali skaityti įprasto teksto. Užsiregistravus sistemoje garsines knygas galima parsisiųsti į savo įrenginį (kompiuterį, USB laikmeną).

Viešosios bibliotekos skaitytojai ELVIS virtualios bibliotekos ir registracijos klausimais gali kreiptis į Skaitytojų aptarnavimo-informacijos skyriaus bibliotekininkę Jūratę Vaškelienę.

Zita Sinkevičienė

BIRŽUOSE PAGERBTAS KRAŠTIEČIO M. KVEDARAVIČIAUS ATMINIMAS Kovo paskutinę savaitę ir balandžio 1-ąją Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka skyrė Biržų garbės piliečio, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, antropologo, kino režisieriaus, archeologo Manto Kvedaravičiaus atminimui. Prieš metus (2022 m. kovo 30 d.) jis žuvo Ukrainoje, Rusijos apsiaustame Mariupolyje.

Kovo 27, 28, 30 ir 31 dienomis biržiečius kvietėme į biblioteką žiūrėti M. Kvedaravičiaus filmų „Barzakh“, „Partenonas“, „Prologos“, „Mariupolis“. Balandžio 1 d. į svečius atvyko M. Kvedaravičiaus bičiuliai: kino prodiuseris Stasys Baltakis, kino režisierius Audrius Stonys, kino prodiuserė Uljana Kim, kino kritikas Narius Kairys, kino dailininkas ir fotografas Jurijus Grigorovičius, M. Kvedaravičiaus sužadėtinė, filmo „Mariupolis 2“ bendrarežisierė Hanna Bilobrova, povandeninės archeologijos archeologė Elena Pranckėnaitė. Svečiai dalinosi prisiminimais apie Mantą – mokslininką ir kino kūrėją, kalbėjo apie jo M. Kvedaravičiaus bičiuliai ant bibliotekos laiptų. sutiktus, gelbėtus ir labai mylėtus žmones.

Vidmantas Kuprevičius Renginyje buvo pristatyta Biržų krašto muziejui „Sėla“ dovanota ikona „Nenugalėta Ukraina“ (aut. Arturas Orlionovas). Ją Kauno ūkininkų sąjungos vadovui Mindaugui Maciulevičiui už paramą Ukrainai įteikė šios šalies kariuomenės kapelionas. M. Maciulevičius, pamatęs, kad tarp 40 didvyrių vaizduojamas ir M. Kvedaravičius, susisiekė su biržiečiu VšĮ „Pirmoji pagalba Ukrainai“ vadovu Giedriumi Mociūnu. Taip ikona atkeliavo ir liko Biržuose. J. Bielinio bibliotekoje lieka ir J. Grigorovičiaus parodos „Dialogas“ dalis, kurioje užfiksuoti unikalūs kadrai – M. Kvedaravičiaus filmavimo įvairiose šalyse akimirkos.

Renginio metu veikė ukrainiečio Petrò Olaro fotografijų paroda, skirta karui Ukrainoje. „Sunku kalbėti ir labai skauda. Žinote, tiesa yra tarsi liepsna, tokia kaitriai deganti ugnis ir prie jos artėti yra labai pavojinga...

Mantas tiesiog per arti priartėjo prie šitos ugnies ir liepsna jį sudegino. Bet aš suprantu, jis kitaip negalėjo“, – mintimis dalijosi A. Stonys. Jis pabrėžė, kad netekome labai ryškaus ir unikalaus balso mūsų kino kultūroje. Šeštadienio renginius vainikavo filmo „Mariupolis 2“ premjera.

Labai dėkojame šviesaus atminimo M. Kvedaravičiaus tėveliams Olgertui ir Banguolei Kvedaravičiams už suteiktą galimybę renginio metu eksponuoti sūnaus apdovanojimus. Vienas jų – Auksinė gervė, 2022 m. birželį (po mirties) M. Kvedaravičiui skirta už viso gyvenimo nuopelnus.

Visi su M. Kvedaravičiumi susiję renginiai yra projekto „Kino ritmu“ dalis. Projektą finansavo Lietuvos kino centras ir Biržų rajono savivaldybė.

Auksinė gervė ir kiti M. Kvedaravičiaus apdovanojimai. Simona Bindariūtė

MOLĖTAI Virtuali filosofijos skaitykla. Balandžio 12 d. įvyko jau 6-ąjį sezoną organizuojamos Virtualios filosofijos skaityklos atidarymas. Ši skaitykla – Molėtų viešosios bibliotekos per karantiną sumanytas projektas. Pandemijos metu Virtuali filosofijos skaitykla tapo platforma, kurioje įvairaus išsilavinimo, amžiaus, profesijų žmonės, gyvenantys skirtingose vietose, galėjo susitikti ir diskutuoti įvairiomis filosofinėmis temomis. Čia paskaitas yra skaitę prof. dr. Gintautas Mažeikis, kultūrologė Dalia Staponkutė, doc. dr. Jonas Dagys.

Sezoną atidariusi skaityklos kuratorė prof.

Lina Vidauskytė, atsižvelgdama į nūdienos aktualijas, skaitė paskaitą „Trubadūrai Rusijos imperijoje arba poetai nelaisvėje“. Prasidėjus karui Ukrainoje imta kritiškiau žvelgti ne tik į Rusijos politikų kalbas, bet ir meno – teatro, literatūros – kūrėjus. Neretai kyla klausimas – kuo kalti rašytojai? Ypač tie kūrėjai, kurie gyveno ir kūrė XIX ar XX a. Vakarų valstybių kolonijinė

Indra Drevinskaitė

mintis ir politika seniai revizuota, o štai Rusijos imperijos šlovintojai – rašytojai, dramaturgai – šios revizijos išvengė. Paskaitoje buvo kalbama apie Rusijos imperijos savimonės skleidėjus ir jų kūrybą (A. Puškiną, F. Dostojevskį, J. Brodskį ir kt.).

Virtuali filosofijos skaitykla kviečia susitikti trečiadieniais, skaitytojų laukia 10 diskusijų.

Kiekvieną savaitę adresu skaityklamoletai@ gmail.com užsiregistravę dalyviai gaus skaityklos kuratorės, filosofės L. Vidauskytės parinktą tekstą, kuris bus aptariamas per virtualų susitikimą.

Visus susidomėjusius kviečiame prisijungti prie Virtualios filosofijos skaityklos, kuri yra nemokama, neįpareigojanti (kiekvienas dalyvis pasirenka, ar jis nori aktyviai dalyvauti diskusijoje, ar tik pasiklausyti kitų), bet neabejotinai praturtinanti ir skatinanti mąstyti apie įvairius dalykus, procesus ir reiškinius.

Projektą „Virtuali filosofijos skaitykla“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Molėtų viešosios bibliotekos informacija

39

PAGĖGIAI

RADVILIŠKIS

155-asis Vydūno gimtadienis. Šiemet minimos net dvi su rašytoju, filosofu, visuomenės veikėju Vilhelmu Storostu-Vydūnu (1868–1953) susijusios sukaktys – 155-osios jo gimimo metinės ir 70-osios mirties metinės. Kovo 16 d. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje bibliotekoje vyko didelio susidomėjimo sulaukęs tradicinis protmūšis „Vydūno keliais keleliais...“, skirtas minėtoms progoms ir Klaipėdos krašto metams paminėti. Žaidimas buvo sudarytas iš penkių etapų, juos sudarė klausimai su atsakymų variantais bei vaizdo klausimai. Visi jie buvo susiję su Vydūno gyvenimu ir kūryba, Pagėgių savivaldybėje esančiais kultūriniais ir istoriniais objektais, taip pat su

Kūrybai įkvėpė Grinkiškio kraštas. Rinkdami medžiagą apie Grinkiškio krašto eiliuotojus, prozininkus ir kalbininkus, Audra ir Klemas Indrėkai bei Radviliškio rajono viešosios bibliotekos Grinkiškio padalinio bibliotekininkė Danutė Dauknienė sugrupavo literatus į dvi grupes: išleidusius bent po vieną knygą ir publikavusius savo kūrybą almanachuose ar monografijoje „Grinkiškio kraštas“. Išleidusių knygas buvo aštuoni, o publikavusių leidiniuose – dešimt.

Apie visų aštuonių autorių knygas rašoma Rad­viliškio rajono savivaldybės viešosios biblio­ tekos leidžiamo kultūros ir istorijos žurnalo „Radviliškio kraštas“ 2022 m. pirmame ir antrame numeriuose. O apie kitus bus galima skaityti „Radviliškio krašto“ 2023 m. pirmame numeryje.

Kovo 25 d. buvo sumanyta organizuoti iš Grinkiškio krašto kilusių ar čia gyvenusių rašto žmonių susitikimą. Tokių atsirado nemažas būrelis: tai Asta Savickaitė-Marcinkienė, Vida Ledzinskaitė-Vaicekavičienė, Laura Baltijūtė, Raimonda Kundrotaitė, Eugenijus Varkalevičius, Irena Širvinskienė, kalbininkė Rūta Kazlauskaitė ir vienas iš renginio vedėjų – K. Indrėkus. Pakviesti ir amžinybėn išėjusių eiliuotojų giminaičiai.

Grinkiškio Jono Poderio gimnazijos aktų salėje į literatūrinį renginį paklausyti eiliuoto žodžio bei dainų susirinko nemažas būrelis žmonių.

Popietę pradėjo muzikos mokyto Arūno Žalgevičiaus parengtos jaunosios dainininkės. Renginyje dalyvavo Radviliškio viešosios bibliotekos direktorė Violeta Šukaitienė, Kraštotyros-leidybos skyriaus vedėja Daiva Paulauskienė. Kaip visada sulaukta Grinkiškio seniūnės Giedrės Bložienės.

Malonu, kad popietėje dalyvauti sutiko ir klebonas Donatas Grigalius. Įtaigiai kūrinius skaitė eiliuotojai ar jų artimieji. Apie kūrybos medžiagą – kalbą – pasakojo

G. Bružienė su pagėgiškiais bendravo gimtąja žemaičių kalba.

Andrulienė

Asta

Klaipėdos krašto sukilimo tema.

Dalyvavo net 6 komandos, per visą žaidimą vyravo azartas ir puiki nuotaika. Netrūko ir staigmenų – vaizdo klausimus dalyviams uždavė iš Pagėgių krašto kilusi Lietuvos istorijos instituto doktorantė Rūta Matimaitytė ir TV laidų vedėjas, rašytojas Robertas Petrauskas.

Dalyvių atsakymus vertino sudaryta komisija, prizines vietas užėmusias komandas apdovanojo bibliotekos vadovė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė.

Tikimės, kad komandos ne tik linksmai praleido laiką, bet ir įgijo naujų žinių, dar geriau susipažino su šviesuoliu Vydūnu ir jo pasaulėžiūra.

Kovo 22 d., minėdama Vydūno gimtadienį, biblioteka pakvietė į literatūrinį ir muzikinį vakarą „Sveikatingumo slėpiniai“. Jame rašytoja, žolininkė Giedrė Bružienė pristatė net dvi savo knygas: „Ir ateis ta diena: pasakojimai apie žoleles“, „Ilja. Paliesti Dievą“. Viešnia kalbėjo apie pačios surinktas žoleles, pristatė gydomąsias jų savybes, įvairius tepalus, hidrolatus ir arbatas.

Dainomis vakarą puošė charizmatiškasis tercetas „Pilnatis“. Kol žiūrovai klausėsi nostalgiškų melodijų, žolininkė juos vaišino garuojančia arbata ir prašė atspėti, iš kokių žolelių ji pagaminta, o tai padaryti nebuvo taip paprasta. Direktorė M. Jašinskaitė-Jasevičienė džiaugėsi taip jaukiai paminėtu sveikuolio, Mažosios Lietuvos šviesuolio V. Storosto-Vydūno gimtadieniu.

Liudmila Fetingienė, Giedrė Klimašauskaitė

PASVALYS Susitikimas su vertėja. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje kovo pradžioje vyko susitikimas su Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo“ į anglų kalbą išvertusia Birute Vaičjurgyte-Šležiene. Renginyje aktyviai

40

B. Vaičjurgytė-Šležienė pasakojo apie į anglų kalbą išverstą romaną. Bibliotekos archyvas

dalyvavo jaunimas iš Petro Vileišio gimnazijos.

Pokalbį moderavusi lietuvių kalbos mokytoja Regina Grubinskienė vertėją pavadino drąsia asmenybe, nes šiame romane gana daug retos vartosenos žodžių.

B. Vaičjurgytė-Šležienė išraiškingai perskaitė į atmintį giliai įsirėžusių ištraukų iš romano anglų kalba, taip iškart prikaustydama klausytojų dėmesį. Viešnios teigimu, M. Katiliškio romanas ją pakerėjo savo lyriškumu net ir nesuprantant visų žodžių. Netikėtas susižavėjimas nuo pat pirmojo puslapio ir pažadino norą išversti knygą į anglų kalbą. Verčiant ir renkant žodžius, daug laiko užėmė darbas perteikiant kūrinio stilistiką, ieškant atitikmenų retesnės vartosenos lietuviškiems žodžiams. Norėta, kad vertimas būtų kokybiškas.

Vertėja nėra humanitarė – ji dirba buhalterinės apskaitos srityje ir visą gyvenimą gyveno Bostone, protarpiais skaitydama tėvų atvežamą lietuvių literatūrą.

Knygą B. Vaičjurgytė-Šležienė vertė laisvu laiku (po darbo) ir pateikė įvertinti dar visai neseniai. Pernai knyga anglų kalba išvydo dienos šviesą ir atsidūrė knygynų lentynose. Taigi anglakalbiams skaitytojams suteikta galimybė perskaityti šį neeilinį Pasvalio krašto rašytojo kūrinį.

Laura Lipnickaitė

GALERIJA. Kalbos grožiui skirtas konkursas

Bibliotekos archyvas

Panevėžys. Kovo 30 d. vyko Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos Smėlynės bibliotekos organizuoto 1–4 kl. moksleivių konkurso „Neatrasti lietuvių kalbos lobiai“ finalas. Dalyviai atvyko ne tik pasipuošę tautiniais drabužiais, bet ir parengę kūrybingus prisistatymus. Komandų laukė 11 užduočių: atlikti testus, spręsti kryžiažodį, surasti atitikmenį svetimžodžiui ir kt. Buvo išdalyti trys diplomai, tačiau laimėjo visi: mokiniai sužinojo daug įdomių dalykų ir išgirdo naujų faktų.

(Monika Kazlauskė)

kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė R. Kazlauskaitė. Kūrėjams netikėtai pagal jų tekstus sukurtas dainas dainavo Grinkiškio pramogų ir šokių salės dainininkai (vad. Virginija Šepronienė). Radviliškio viešosios bibliotekos direktorė visiems kūrėjams įteikė šios įstaigos išleistą knygą „Žodis, talpinantis laiką. Literatūros kūrėjai ir puoselėtojai Radviliškio rajone“.

Po šventės sulaukta gražių atsiliepimų. Vadinasi, Grinkiškio krašto žmonėms dar reikia ir meninio žodžio, ir prasmingo bendravimo.

Audra ir Klemas Indrėkai

TAURAGĖ Apie Šampanės regioną. Kovas Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, – Frankofonijos mėnuo.

Tauragės Birutės Baltrušaitytės biblioteka šia proga į svečius pakvietė Oceane Pierrotte, kuri gyvena Tauragės krašte, bet plėtoja savo verslą Prancūzijoje. Viešnia sutiko papasakoti apie Prancūzijos Šampanės regioną, čia gaminamą šampaną, putojantį vyną ir sūrius, suteikė galimybę bibliotekos lankytojams dalyvauti degustacijoje.

TARPBIBLIOTEKINIS ABONEMENTAS PANEVĖŽIO REGIONE Jau pusmetis, kai Panevėžio regiono skaitytojai reikalingą knygą iš bet kurios Lietuvos bibliotekos gali atsisiųsti nemokamai, naudodamiesi tarpbibliotekiniu abonementu (TBA). Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos duomenimis, šia paslauga pasinaudojo 232 regiono skaitytojai.

Jiems atsiųsti 274 leidiniai. „Naudojimasis tarpbibliotekiniu abonementu išaugo. Dabar, kai skaitytojams ši paslauga nebekainuoja, ji tapo dar prieinamesnė. Nebeliko kliūčių naudotis kitų bibliotekų fondais. Panevėžio regione ši paslauga populiariausia tarp Visagino, Molėtų, Anykščių, Zarasų, Rokiškio gyventojų“, – sako Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė-metodininkė Janina Janickienė. Štai panevėžietis Valdas ieškojo knygos psichologijos tema. Knygos Panevėžio apskrities bibliotekose nebuvo, tad jam pasiūlyta pasinaudoti TBA. Norimas leidinys panevėžiečiui pristatytas iš Vilniaus per 4 dienas. Panevėžietė Violeta – studentė. Dėstytoja rekomendavo perskaityti knygą, tačiau įspėjo, kad ją bus labai sunku gauti. Bet knyga per 3 dienas atkeliavo iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos.

Kupiškėnė Dovilė domisi motyvacinėmis, psichologinėmis knygomis. Pirmoji užsisakyta per TBA – Christophe‘o Andre „Paguoda“. Knygą gavo labai greit – vos per dvi dienas, tad liko labai patenkinta. Biržietė Violeta užsisakė darbui reikalingą knygą „Lietuvių tradicinių rinktinių juostų ornamentas: tipologija“. Sulaukė vos per dvi dienas.

Skaitytojai iš Panevėžio ir Utenos apskričių viešųjų bibliotekų per TBA dažniausiai užsisako mokslinę, dalykinę, šakinę literatūrą. Rečiau – grožinius kūrinius.

Informacija apie šią paslaugą gyventojus pasiekia per žiniasklaidos kanalus, socialinius tinklus, ją suteikia patys bibliotekininkai. Džiugina tai, kad bent jau kol kas visi žmonių atsiliepimai – tik geri.

Regiono bibliotekininkai įsitikinę: TBA labai naudingas tiems skaitytojams, kurie reikalingų knygų neranda savo bibliotekoje. Žmonėms nereikia niekur patiems važiuoti, o svarbiausia, kad paslauga nemokama.

Primename, kad pasinaudoti TBA paslauga galima bet kurioje bibliotekoje, tik turite būti registruotas bibliotekos vartotojas.

Panevėžietė Violeta džiaugiasi pasinaudojusi TBA paslauga.

O. Pierrotte pristatė Prancūzijos regioną.

Bibliotekos archyvas

Kaip pasakojo O. Pierrotte, šampanas – garsiausias pasaulyje putojantis vynas. Jis gaminamas jau daugiau nei 350 metų – nuo tų laikų, kada prancūzų vienuolis Domas Perignonas sukūrė klasikinę šampano gamybos technologiją. Šampanės regionas – įstatymais griežtai reglamentuojama Prancūzijos vieta. Šioje teritorijoje yra 634 kaimeliai (vietovės), tačiau šampaną gaminti leidžiama tik 319-ai. Iš vieno hektaro leidžiama priskinti tik 13 tonų vynuogių, jos turi būti skinamos rankomis. Renginio metu O. Pierrotte plačiau papasakojo apie šį regioną, vynuogių veisles, vyraujančius gėrimų aromatus, šampano rūšis ir jo gamybos procesą.

Renginio dalyviai turėjo progą paragauti ir pačių šviežiausių prancūziškų sūrių, dalyvauti kvapų degustacijoje, užduoti O. Pierrotte klausimų, pabendrauti.

Vaiva Keserauskaitė

TELŠIAI Netradicinės pamokos. Kovo 27 d. Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo aptarnavimo skyriuje surengtos dvi netradicinės lietuvių kalbos pamokos apie žemaitę poetę, vertėją Karoliną Praniauskaitę – pirmąją lietuviškai rašiusią moterį kūrėją, įėjusią į lietuvių literatūros istoriją. Pamokose dalyvavo Telšių „Ateities“ progimnazijos 6 klasių mokiniai su lietuvių kalbos mokytoja Lina Dijokiene. K. Praniauskaitės eilėmis pamoką pradėjo

Bibliotekos archyvasarchyvas

Asta Sarapienė

šio skyriaus vedėja Monika Lukoševičienė, vėliau buvo parodytas filmas apie poetę, jos trumpą, bet prasmingą gyvenimą. Bibliotekininkė Kristina Vaičiekauskienė mokiniams papasakojo apie K. Praniauskaitę, jos kilmę, šeimą, gimtinę, kūrybą ir draugystę su poetu Antanu Baranausku.

Mažieji knygnešėliai atėjo papildyti lauko bibliotekėlę.

Bibliotekos archyvas

Bibliotekoje mokiniai klausėsi pasakojimo apie K. Praniauskaitę. Bibliotekos archyvas

Priminta, kad 1997 m. Telšių viešajai bibli­o­­­­­­ tekai suteiktas Karolinos Praniauskaitės vardas, o šių metų sausį minėjome 195-ąsias jos gimimo metines. Visi aktyviai dalyvavo pamokoje, atsakė į klausimus ir apibendrino, ką įdomaus sužinojo. Tikimės, kad mokiniai bibliotekoje prasmingai praleido laiką.

Telšių K. Praniauskaitės viešosios bibliotekos informacija

TRAKAI Mažieji knygnešiai. Trakų viešosios bibliotekos Senųjų Trakų padalinys surengė Knygne-

šio dienai paminėti skirtą edukaciją. Joje dalyvavo Senųjų Trakų lopšelio-darželio Boružiukų grupės vaikai su auklėtojomis Jolanta ir Lina.

Aptarėme, kas yra knygnešys, kokia jo misija. Į klausimus, kas būtų, jeigu neturėtume knygų, kur slėptume knygas, jei to reikėtų, išgirdome ir įdomių atsakymų: po lova, šaldytuve, duonos kepale ir t. t. Džiugu buvo girdėti, kad be knygų neturėtume ateities, nes nemokėtume nei skaityti, nei rašyti. Edukacijos dalyviai, susipažinę su lauko bibliotekėlės paskirtimi, gamino knygoms skirtukus, dėjo juos į parengtas dovanoti knygas. Susiruošę žygiavome iki bažnyčios, kurios erdvėje ir pastatyta lauko bibliotekėlė. Įdėjome ten suruoštą įdomių knygų kraitį su žinute visiems skaitytojams: „Knygos lavina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina geriausius troškimus, ugdo protą ir sušildo širdį“ (W. M. Thackeray).

Agnieška Uscilienė

41

TRUMPAI

KRONIKA / PASAULINĖ POEZIJOS DIENA LIETUVOS NACIONALINĖ MARTYNO MAŽVYDO BIBLIOTEKA

Dalyvius sveikino Prancūzijos instituto Lietuvoje direktorius P. Sliwanskis. Vygaudas Juozaitis

Poetiško filmo peržiūra. Kovo 21-ąją, Pasaulinę poezijos dieną, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko prancūzų dokumentinio filmo premjera. Žiūrovai galėjo išvysti poezijos ir dailės ryšiams skirtą filmą „Apšviesti naktį. Poetiniai Pierre’o Soulages’o ir Léopoldo Sédaro Senghoro susižvalgymai“ (rež. Anne-Camille Charliat), kuriame sugretinta dviejų iškilių kūrėjų kūryba: P. Soulages’o tapyba ir L. S. Senghoro poezija. Filmo peržiūroje dalyvavo ir į žiūrovų klausimus atsakė iš Paryžiaus atvykęs filmo sumanytojas, kultūros ir meno ekspertas, istorikas Jeanas Gérard’as Bosio, susirinkusiuosius sveikino Prancūzų instituto Lietuvoje direktorius Pascalis Sliwanskis, Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos kated­ ros vedėja doc. dr. Eglė Kačkutė, šios katedros dėstytoja, viena renginio organizatorių dr. Vita Valiukienė. Renginį vedė literatūrologas dr.

Dainius Vaitiekūnas (Nacionalinė biblioteka).

Paltaroko, Juozo Balčikonio gimnazijų, Rožyno ir „Šaltinio“ progimnazijų.

Visus su Pasauline poezijos diena pasveikinusi ir priminusi, kad 2023-ieji – Aukštaitijos metai, bibliotekininkė Inga Matelienė į sceną pakvietė bibliotekos svečius – Tiltagalių kultūros centro jaunimo „Kišeninį teatrą“. Jo nariai pristatė poetinę programą „Į tą patį dangų žiūrim“ pagal Elenos Mezginaitės poeziją.

Renginyje skambėjo dalyvių skaitomi poezijos tekstai: Panevėžio „Minties“ gimnazijos moksleivis ukrainietis Artūras skaitė ištrauką iš Justino Marcinkevičiaus „Homo sum“, lietuvių poetų eiles skaitė miesto skaitovų konkurso trečiosios vietos laimėtoja Brigita ir miesto meninio skaitymo konkurso dalyvė Augustė. „Šaltinio“ progimnazijos aštuntokai pristatė poetinę inscenizaciją pagal Elenos Mezginaitės eiles. Ekspresyvūs, veržlūs vaikų ir jaunuolių pasirodymai renginio dalyviams dovanojo puikią nuotaiką.

Buvo priminta, kad kovo 21-ąją yra minima ir Tarptautinė lėlininkų diena. Šia proga bibliotekoje buvo pristatyta mokytojos Dianos Masiulienės rankų darbo lėlių paroda.

Vaida Žalienė

ROKIŠKIS

TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA Kaišiadorys. Minėdamas Tarptautinę vaikų knygos dieną Kaišiadorių rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Žiežmarių padalinys pakvietė Žiežmarių gimnazijos antrokus (mokyt. Lina Jurevičienė) kurti pasakų ir filmų herojus. Mokiniai iš anksto juos kūrė namuose, o atėję į bib­lio­teką dar dailino ir spalvino, vėliau apgyvendino bib­lio­tekos „Pasakų alėjoje“.

Rokiškis. Juozo Keliuočio viešosios bib­lio­ tekos Vaikų ir jaunimo skyrius organizavo varžytuves „Knygius-2023“, kuriose dalyvavo 2–4 klasių mokinių komandos iš Senamiesčio progimnazijos, Kamajų Antano Strazdo gimnazijos Jūžintų skyriaus. Moksleiviai atliko su knygomis ir rašytojais susijusias užduotis, skaitė ištraukas iš knygų, minė mįsles, dėliojo ketureilius.

Telšiai. Karolinos Praniauskaitės viešosios bib­lio­tekos Vaikų ir jaunimo aptarnavimo skyrius pakvietė „Kranto“ progimnazijos 3 klasės dailės būrelio mokinius (mokyt. Jolanta Bieliauskienė) į edukaciją „Nupiešk knygai viršelį“. Ją vedė Telšių meno mokyklos Dailės skyriaus mokytoja Vaida Žernienė. Mokiniai noriai kibo į darbą: kiekvienas piešė savo įsivaizduojamos knygos viršelį.

Trakai. Trakų rajono viešosios bib­lio­tekos Dusmenų padalinyje surengtas rytmetys „Mano mėgstamiausia knyga“. Jame dalyvavę Onuškio Donato Malinausko gimnazijos mokiniai buvo supažindinti su šiai dienai skirtu plakatu ir jo tema „Aš esu knyga, perskaityk mane“. Vėliau vaikai dalijosi įspūdžiais apie perskaitytas knygas, inscenizavo Justino Marcinkevičiaus „Voro vestuves“.

Informaciją pateikė Arina Keturkaitė, Aušra Žukauskienė, Telšių K. Praniauskaitės viešoji bib­lio­ teka, Rima Voverytė

ZARASAI

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos informacija

PANEVĖŽYS Jaunimą sudominęs renginys. Kovo 21-oji Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje buvo skirta poezijai. Renginys sukvietė nemažai entuziastingo ir talentingo jaunimo, jame svečiavosi Tiltagalių kultūros centro jaunimo „Kišeninis teatras“, muzikinius kūrinius atliko dainuojamosios poezijos festivalio „Mano senas drauge“ laureatės Urtė Dambrauskaitė ir Rugilė Jakštaitė, Elenos Mezginaitės poeziją ir kitų poetų kūrinius skaitė moksleiviai iš Panevėžio Vytauto Žemkalnio, „Minties“, Kazimiero

Dainuoja U. Dambrauskaitė ir R. Jakštaitė.

42

Gintaras Lukoševičius

Viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja D. Vilkickienė.

Bibliotekos archyvas

Poezijos terapija. Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Skemų kaimo filiale, minint Pasaulinę poezijos dieną, surengta popietė „Biblioterapija. Kas tai?“. Jos dalyviams buvo papasakota, kokia knyga gali padėti sergant depresija, ką skaityti atsidūrus krizinėse situacijose, kaip galima atrasti vidinę ramybę ir netgi keisti santykius skaitant knygas. Biblioterapijos popietę organizavo ir vedė J. Keliuočio viešosios bibliotekos darbuotojos Daiva Vilkickienė ir Snieguolė Galvelienė. Per poezijos terapijos užsiėmimą buvo skaitoma poezija, visas dėmesys buvo nukreiptas į sąveiką – kaip skaitantis žmogus išgyvena skaitomą tekstą, ką jis jaučia, kokios mintys kyla. Stebėjomės poezijos galia, bendravome, dalijomės prisiminimais...

Snieguolė Galvelienė

Lankytojai kviečiami skaityti poeziją.

Bibliotekos archyvas

Kai žydi medžiai ir žodžiai. Kovo 21-ąją Zarasų viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje sužaliavo Poezijos medis. Nuo 2000-ųjų visame pasaulyje minima Poezijos diena, nors pati poezija gyvuoja ir džiugina žmones jau šimtus, gal net tūkstančius metų.

Eilėraščiai skaitomi, cituojami, deklamuojami, juose atsiveria seni ir nauji pasauliai, skleidžiasi po metaforomis paslėptos mintys ir jausmai.

Tad skaitytojams siūlome ne tik šią dieną, bet ir dažniau atsiversti mėgstamą poezijos knygą ir atitrūkti nuo įkyrėjusios rutinos, mintimis nusikelti toli nuo realybės.

Inesa Dumbravienė

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO BALANDĮ 1 d.

Tądien prieš 25 metus sostinėje lyg ir pokštaujant įkurta simbolinė Užupio respublika, kuri ilgainiui tapo ryškiu Vilniaus kultūros reiškiniu. O kokia respublika be savo valdžios, konstitucijos, prezidento, himno... Užupio respublikos „prezidentu“ buvo išrinktas režisierius, poetas Romas Lileikis, kuris vienas pirmųjų įsikėlė į tuomet prastai pagarsėjusį Užupį. Dabar šiame nuo Senamiesčio Vilnios upės atskirtame rajone gyvuoja graži menininkų, intelektualų ir verslininkų bendrystė, yra ne tik vilniečiams, bet ir sostinės svečiams svarbių ir įdomių vietų, paminklų.

Užupio respublika, kaip bendruomeninis, kultūrinis ir socialinis judėjimas, dažnai lyginama su Paryžiaus Monmartru ar Kopenhagos Kristianija. Respublikos garbės piliečiais paskelbti Jonas Mekas, Antanas Mockus, Dalai Lama, Ugnė Karvelis. Šiemetės sukakties proga buvo išleista du šimtai dvidešimt penkių angelų nominalo sidabro Į Užupio respubliką patenkama per Užupio monetų. tiltą.

5 d.

BY-SA (Jodkovska)

Prieš 115 metų Kazachijoje, netoli Kinijos sienos, kur tuo metu dirbo jo tėvas veterinarijos gydytojas Petras Mironas, gimė būsimasis kalbininkas, vertėjas Ričardas Mironas (1908–1979), vienas iš aktorės Monikos Mironaitės brolių. Dėl tėvo profesinės tarnybos ir dėl to, kad Pirmojo pasaulinio karo metais P. Mironas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, šeimos nariai ilgam buvo išskirti. Į Lietuvą šeima grįžo tik 1921 m. Tuomet Ričardas su broliu pradėjo lankyti Šančių progimnaziją. 1933 m. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) R. Mironas baigė klasikinę filologiją.

Kalbama, kad studijų metais jis buvo gerai susipažinęs su Kauno bohema. Be to, 1930–1931 m. buvo ir vidutinio bei pussunkio svorio Lietuvos bokso čempionas. Tačiau, baigęs VDU, tęsė rimtas studijas ir iki 1936 m. Sorbonoje studijavo orientalistiką ir lyginamąją kalbotyrą.

Grįžęs į Lietuvą, pedagoginį darbą dirbo Kauno, Vilkaviškio mokyklose, dėstė Vilniaus universitete, Vilniaus pedagoginiame institute. Būta epizodo ir Černivcų (Ukraina) universitete. Šiais laikais apie šį klasikinės filologijos specialistą, puikų vertėją iš senosios graikų ir sanskrito žino nedaugelis, tačiau tų, kurie studijavo filologiją Vilniaus universitete XX a. 2-oje pusėje, atmintyje, be abejonės, išliko didžioji triR. Mironas buvo vienas pirmųjų pokarinio julė: Jonas Dumčius, Leonas Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos Valkūnas ir Ričardas Mironas. katedros profesorių.

7 d.

Tą dieną prieš 30 metų Lietuvoje įvyko pirmasis valstybinės kalbos egzaminas nelietuviškas mokyklas baigusiems bendrojo lavinimo mokyklų vadovams.

Reikalavimas mokėti lietuvių kalbą tiems, kam priklauso pagal einamas freepik.com(Jodkovska) pareigas, pradėtas taikyti priėmus Vyriausybės nutarimą „Dėl valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikacinių kategorijų“. Šį teisės aktą inicijavo Valstybinė kalbos inspekcija, ji organizavo visus su egzaminais susijusius darbus. Pasak buvusio inspekcijos viršininko Donato Smalinsko, „negavome nė vieno skundo, kad egzaminas nepagrįstas, sunkus, nepakeliamas ar neišlaikomas.

Tai rodo, kad buvo <...> gerai informuota visuomenė, daug bendrauta su tautinių mažumų atstovais“. Pastaruoju metu nemažą rezonansą sukėlė taikomi valstybinės kalbos reikalavimai Ukrainos karo pabėgėliams, dirbantiems pagal darbo sutartis arba darbo reikalais bendraujantiems su klientais.

7 d.

Tikėtina, kad prieš 675 metus, 1348-aisiais, įkurtas Prahos Karolio universitetas – vienas seniausių Vidurio Europos universitetų, pirmasis slavų valstybėse. Pradžioje veikė 4 fakultetai: Laisvųjų menų, Medicinos, Teisės, Teologijos. 1366 m. įkurta Karolio bib­lio­teka (dab. Čekijos Respublikos nacionalinė bib­lio­teka).

Maždaug nuo 1380 m. universitete Barokinė skaitykla Klementinume iki XVIII a. pab. dar priklausė mokėsi studentų ir iš Lietuvos Didžiosios universitetui. BY-SA (Bruno Delzant) Kunigaikštystės. XIX a. jame tobulinosi Jonas Basanavičius, o XX a. – istorikas Adolfas Šapoka. Prahos universitete studijavo arba dėstė daug pasaulio įžymybių: studijavo rašytojai Franzas Kafka, Raineris Maria Rilke; dėstė kalbininkas Albertas Schleicheris, fizikas Albertas Einsteinas. Universiteto Filosofijos fakultete veikia Baltistikos centras.

8 d.

Prieš 95 metus Kaune gimė architektai Vytautas (1928– 2016) ir Algimantas (1928–2018) Nasvyčiai. Broliai suprojektavo daug visuomenei gerai žinomų Vilniaus statinių: legendine tapusią „Neringos“ kavinę (1959 m.) ir viešbutį (1960 m.), Seimo rūmus (1981 m.), Lietuvos nacionalinį dramos teatrą (1981 m.). Taip pat žinomi darbai, kuriuos Nasvyčiai suProf. A. Nasvytis ilgus metus dėstė Vilniaus Gedimino technikos kūrė atskirai: universitete. Fotografas Bernardas Aleknavičius, 1993 m.

Algimanto – Publikuota „E. pavelde“ BY-NC-ND (Originalas saugomas Baltasis tiltas Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje) per Nerį (1995 m.), SEB banko rūmų Gedimino prospekte rekonstrukcija (1996 m.); Vytauto – Dailės instituto (dab. Vilniaus dailės akademija) mokomasis korpusas (1981 m.), Juozo Kazicko rezidencija Vilniuje (su kolegomis, 2001 m.). Architektai buvo pelnę ne vieną valstybinę premiją: 1971, 1983, 2003 m. Prieš keletą metų dvi gatvelės netoli sostinės Konstitucijos prospekto Prof. V. Nasvytis buvo ilgametis Vil- pavadintos kiekvieno architekto garbei. niaus dailės akademijos dėstytojas.

* Atrinktos balandžio datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris

43

13 d.

Šią dieną prieš 140 metų, 1883-iaisiais, pirmasis tautinio lietuvių laikraščio redaktorius Jonas Basanavičius Prahoje gavo pirmąjį „Aušros“ numerį. Leidinys turėjo išeiti kovo 20 d. (spaudinyje buvo nurodyta, kad tai „kowinis“ numeris), tačiau spaustuvė Ragainėje vėlavo. Iš viso 1883–1886 m. išleista 40 numerių, visas „Aušros“ komplektas turi 1331 puslapį.

Laikraštis slapta buvo platinamas Lietuvoje ir tarp Rusijos imperijoje gyvenančių lietuvių inteligentų, pasiekdavo ir Vakarų Europos bei Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvius. „Aušra“ buvo naujo kovos su Rusijos priespauda etapo pradžia, kėlė tautinę savimonę, tačiau ilgainiui ėmė ryškėti lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvių idėjinis susiskaidymas, be to, kai kurie aukšti Lietuvos katalikų dvasininkai (ir Antanas Baranauskas) leidinį vertino nepalankiai. Vis dėlto „Aušra“ turėjo lemiamos reikšmės lietuvių tautiniam atgimimui, „Aušros“ pirmo numerio viršelis. Publikuo- subūrė inteligentus, rūpinosi ta „E. pavelde“ (Originalas saugomas lietuvių kalbos ugdymu.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje)

16 d.

Prieš 140 metų Ignalinos r. gimė Augustinas Voldemaras (1883–1942) – pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vyriausybės vadovas. Lietuvoje jis baigė tik tris klases, o tolesnį išsilavinimą įgijo Sankt Peterburge, kur gyveno jo brolis. Čia baigęs universitetą ir tapęs istoriku, vėliau dar stažavosi Italijoje, Švedijoje. A. Voldemaras palaikė Lietuvos nepriklausomybės idėją. Į Lietuvą jis grįžo 1918 m. kovą. Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smetona pasiūlė A. Voldemarui sudaryti ministrų kabinetą. Pirmoji vyriausybė (sudarė 6 asmenys) veikė tik porą mėnesių – 1918 m. lapkritį–gruodį, tačiau šis valstybės veikėjas tarpukario Lietuvoje išliko ryški, nors ir gana prieštaringa asmenybė. Keliose vyriausybėse jis ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, dėstė Lietuvos universitete, o 1926 m. gruodį vėl trejiems metams tapo vyriausybės vadovu. Dėl nesutarimų su prezidentu A. Smetona 1929 m. rugsėjį pareigų neteko. Už rengtą valstybės perversmą 1934 m. jam skirta 12 metų kalėjimo bausmė, po ketverių metų paleistas su sąlyga, kad išvyks į užsienį. Užėjus sovietams, A. Voldemaras taip pat buvo baudžiamas: Spalvingam politikos veikėjui A. Voldemarui ištremtas į Šiaurės Oseti- nesvetimas buvo ir autoritarizmas. Atvirukas.

Publikuota „E. pavelde“ BY-NC-ND (Origiją, vėliau kalintas Rusijos nalas saugomas Vytauto Didžiojo universitete) kalėjimuose.

44

19 d.

Prieš 105 metus, 1918-aisiais, Lietuvos Tarybos sudaryta tautinės vėliavos sukūrimo komisija, kurią sudarė Jonas Basanavičius, Tadas Daugirdas ir Antanas Žmuidzinavičius, paskelbė, kad tautinę vėliavą sudaro trys juostos vienodomis proporcijomis – raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje. Po kelių dienų – balandžio 25 d. tokią vėliavą vienbalsiai patvirtino Lietuvos Taryba. 1922 m. Lietuvos Konstitucija tautinėms spalvoms suteikė Lietuvos valstybės spalvų statusą. Tačiau tai nenumalšino tebesitęsiančių ginčų dėl vėliavos spalvų. Ypač smarki diskusija kilo 1936 m., ginčai nenurimo iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos, kol lietuvišką trispalvę pakeitė sovietinė vėliava. XX a.

9-ajame dešimtmetyje prasidėjus atgimimui, žmonės vis dažniau ėmė kelti trispalvę.

1988 m. spalį ji oficialiai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte, Geltona juosta reiškia saulę, šviesą, žalia – gamtos o įtvirtinta 1990 m. kovo 11 d. grožį, laisvę ir viltį, o raudona – drąsą, už Tėvynę priimtu Laikinuoju Pagrindiniu pralietą kraują. Įstatymu.

21 d.

Tą dieną Jungtinės Tautos siūlo švęsti Pasaulinę kūrybiškumo ir inovacijų dieną. Pirmąkart pasaulyje ji minėta prieš penkerius metus. Šia diena norima pabrėžti kūrybiškumo ir inovacijų kūrimo svarbą žmonijos vystymuisi.

Ta proga žmonės – jauni ir suaugę – raginami savo namuose, mokyklose, bendruomenėse – bet kokioje veikloje pasitelkti kūrybinį mąstymą. Dabar ši diena minima maždaug 160 pasaulio valstybių, tarp jų ir Lietuvoje. O štai Vilniaus kolegija net siūlo kūrybiškumo ir verslo inovacijų studijų programą. pixabay.com

22 d.

Prieš 100 metų Niujorke gimė amerikiečių rašytoja Paula Fox (1923–2017), labiausiai pasaulyje išgarsėjusi apysakomis paaugliams. Už indėlį į literatūrą 1978 m. jai skirta IBBY įsteigta Hanso Christiano Anderseno premija. Ši kubiečių kraujo turinti (iš motinos pusės) niujorkietė 2011 m. pateko į Niujorko valstijos rašytojų Šlovės salę. P. Fox studijavo Kolumbijos universitete Niujorke, ilgą laiką dirbo mokytoja, Pensilvanijos universitete dėstė anglų literatūrą. Pirmą knygą ji išleido sulaukusi jau penktosios dešimties – 1966 metais. Pasak literatūrologo Kęstučio Urbos, P. Fox kūrybai būdingas psichologizmas, plėtojama vienišo, nekomunikabilaus paauglio tema. Rašytoja yra sukūrusi ir keletą grožinės literatūros kūrinių P. Fox yra pelniusi apdovanojimų ir už suaugusiesiems. suaugusiesiems skirtą kūrybą.

Parengė Asta Stirbytė

IN THIS ISSUE Vaidenė Grybauskaitė. Unity and focus – the key to a meaningful activity

2

At the end of April every year, the Lithuanian Librarians’ Association announces the National Lithuanian Libraries Week. It is a true professional community celebration, and library users can enjoy the week’s many events. This publication is about the official opening of the 23rd National Lithuanian Libraries Week, where the Minister of Culture Simonas Kairys presented the names of the top three librarians of 2022.

Memory Institutions: research possibilities and perspectives

4

As Lithuanian Memory Institutions are heavily engaged in research on documentary heritage, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania held a discussion on the research potential and possibilities of the country’s libraries. Representatives of three libraries – Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences, Vilnius University and National Libraries – talked about the environment in their institutions for researchers to carry out their scientific work, how the results of their work are presented to the public, and what the perspectives for this activity are. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Libraries in the country improve the quality of life for visitors 8 The international market and media research company Kantar conducted a survey of Lithuanian libraries on behalf of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania to determine how library visitors perceive the quality of the services provided there. The survey was conducted between November 2022 and January 2023. 9 out of 10 visitors (of nearly 3,000 respondents) acknowledged that using the library’s services has an impact on their quality of life, and most of all contributes to their cultural awareness. The editorial board of “Tarp knygų” provides more statistics from this survey: how visitors evaluate the activities of libraries; which services are most popular; the importance of internet access in libraries; and which age group of the population are the main library users.

Alma Braziūnienė. Walking with Francis Skorina

11

In this publication, the book expert Dr Alma Braziūnienė presents the popular science book “Historical Walks with Francis Skorina” (2022) by the Belarusian journalist Inessa Pleskachevskaya. The book, published in Russian in 2018, was translated into Lithuanian by Irena Aleksaitė. The book tells the story of the printer Skorina by travelling to the places he lived: Krakow, Padua, Prague, Goerlitz and Vilnius, creating a kind of travel book. The review concludes by mentioning a few historical inaccuracies that remain in the book, but in general, it is fun to “take a walk with Francis Skorina”. Pleskachevskaja uses the information she has received from specific scholars and museum workers to tell her story. According to Braziūnienė, the author’s style is simple, concise and sometimes ironic.

Violeta Černiauskaitė. Multilingual terminology resources for users and professionals

13

Specialists of the Librarianship Methodology and Research Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania compile and analyse multilingual terminology data. It would be impossible to provide rapidly evolving knowledge content to users without the special information resource management competences that libraries have developed. One service provided to users is to make it possible to find the required source from among the databases subscribed to by the different Lithuanian institutions or other sources of information with temporary access. The author of the publication presents which foreign databases are available in the National Library this year and how they are useful.

Diana Norkūnienė. Land and its inhabitants were devastated by the occupation regulations of the First World War

16

In this publication, together with its author Diana Norkūnienė, chief editor of the Rare Books and Manuscripts Department of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, we offer the chance to explore the collection of German occupation orders collected by Vytautas Steponaitis (1893-1957), a military historian, a bibliographer, a bibliophile and a collector. Most of the collection consists of orders to the Lithuanian population from 1915–1918 issued by the Germans during the First World War. By examining the content of these documents, the author shows how the rights of the local population and their daily lives in general were restricted. Prohibitions made local trade difficult and froze the economy of the region.

Aldona Lukoševičienė. In Kazlų Rūda, the lessons of Jurgis Dovydaitis continue

20

In the rubric “The Library and its Name”, Aldona Lukoševičienė, an employee of the Kazlų Rūda Jurgis Dovydaitis Public Library, tells us what the library has managed to do in the five years since it was renamed in honour of the folklorist and local history researcher Jurgis Dovydaitis (1907–2001). In order to popularise the works of the author, who has accumulated a huge archive of folklore, the library, in cooperation with professional and community artists, is organising educational creative activities for members of the community of all ages and social status.

Jūratė Korsakaitė. Working in libraries, deepening her interest in history

23

In this publication, the Jurbarkas District Municipality Public Library librarian reminds the readers of the magazine about the philologist, writer and translator Ona Matusevičiūtė (1908–2002), who worked in several major libraries of the country, and whose 115th birthday will be celebrated by the librarians’ and other cultural communities in May. Sentenced by the occupation regime during the Soviet era for her civil stance, the specialist in ancient languages was for a long time unable to do the work she knew best. Only in her early fifties she was able to devote herself to the study of ancient writings and translations from Latin.

Matusevičiūtė’s first book was published when she was 86 years old.

Kęstutis Šapoka. A city passing through time

26

Art critic Dr Kęstutis Šapoka reviews the exhibition of works by two sculptors, Mindaugas Navakas and Arūnas Gudaitis, dedicated to Vilnius, which was on display at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. Discussing the photomontages “Vilnius Notebook No. 1” (1981–1985) by Mindaugas Navakas and “Vilnius Postcards” (2009) by Arūnas Gudaitis, the author of the publication distinguishes between several narrative levels that emerge from the exposition: historical, socio-ideological, cultural and subjective-sensory. According to Šapoka, Navakas’s photomontages “ridicule the pseudo-narrative of perpetual Soviet progress”. More than twenty years later, Gudaitis is following in the footsteps of his older colleague, capturing the same spaces and architectural objects with his camera, as though looking through the eyes of Navakas. The art critic concludes that both artists’ works are interpretive, but in Navakas’ works interpretation of reality appears to be visual, while in Gudaitis’ works interpretation is more hidden.

Silvija Stankevičiūtė. The history of the Golden Compass recalled at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania 31 This article is about the catalogue “The Officina Plantiniana collection at the National Library of Lithuania”, published by the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania and presented in the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania, which includes 282 titles published between 1564 and 1755. This event focused on the impact of one of the largest printing houses in Europe in the 16th–19th centuries on the society and book culture of the time.

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Kviečiame užsisakyti žurnalą „Tarp knygų“ 2023 metams.

Prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bib­lio­tekos knygyne (Gedimino pr. 51, Vilnius) arba kreiptis el. p. pardavimai@lnb.lt.

2023 Nr. 4 (771) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2023 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2023-04-27 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 400 egz.

Spausdino bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB BĮ „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 4 (771) 2023 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2023 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt