2020 10 - A

Spalis | 2020

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Giedrė Čistovienė. Projektinė veikla – judėjimo pirmyn variklis

1

TEMA / KŪRYBINGUMO GENAS

Kęstutis Šapoka. Estetinis augimas socialiniu aspektu Vaiva Markevičiūtė. Meniškų sielų paroda: laisvalaikio saviraiška ir profesionalų praktika

3 5

POKALBIS

Aldona Oniūnienė: „Norą ir toliau kurti skatina žmonių palaikymas.“ Kalbėjosi Vaidenė Grybauskaitė

8

3

ŠIANDIEN AKTUALU

Daiva Janavičienė. Dokumentų išduotis, kaip bibliotekos ryšių su visuomene dalis 10 NAUJI LEIDINIAI

Nacionalinėje bibliografijoje – ir Lietuvoje apgintos disertacijos.

Parengė Vaidenė Grybauskaitė

14

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Aušra Marčiulaitytė. Šimtametės agentūros spaudos fotografijos Roma Bončkutė. Nedegantys Simono Daukanto rankraščiai

16 19

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Teresa Mackevič. Sekti ir suimti...

23

ŽMONĖS IR LAIKAS

Sigita Astikienė. „Jis garsina mūsų miestelį...“

27

16

GEROJI PATIRTIS

Ernestas Vengeliavičius. Berniukas Žirniukas kviečia į (ne)tradicinę pažintį su literatūra ir teatru

31

KRONIKA

Renata Baukienė. Tvirtai ėjęs savo gyvenimo taku Daina Sutkevičienė. Ir informatyvus, ir džiuginantis susitikimas Dalia Bredelienė. Atgaiva sielai Ona Skirmantienė. Žadžiūnų bibliotekai – Jovaro vardas Diana Janušaitė. Duris atvėrė karaokės erdvė

34 35 37 39 39

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

40

IR AŠ TEN BUVAU

Ineta Krauls-Ward. Johno Rylandso biblioteka – paminklas moteriai

44

39 Vygaudo Juozaičio (3), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus fondo (16) ir Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos (39)nuotraukos

PIRMAME VIRŠELYJE

XX a. pradžios Vileišių rūmai rudenėjančiame Vilniuje. Čia įsikūrusiame Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomas lietuvių istoriko ir švietėjo Simono Daukanto (1793–1864) kūrybos archyvas. Apie jo rankraščius, įtrauktus į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, plačiau skaitykite p. 19. Justės Kuodytės-Damskės nuotr.

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

PROJEKTINĖ VEIKLA – JUDĖJIMO PIRMYN VARIKLIS Giedrė Čistovienė. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Šiandien turbūt nerasime nė vienos Lietuvos bibliotekos – ar tai būtų didelės struktūros mokslinė biblioteka, ar šalies pakraščio nedidelio miesto viešoji biblioteka, – kuri nevykdytų projektinės veiklos. O prieš kelis dešimtmečius atkurtos Lietuvos bibliotekos, veikdamos sparčiai besikeičiančių visuomeninių politinių įvykių sąlygomis, kad būtų patrauklios vartotojams teikdamos informacijos paslaugas, pirmiausia turėjo atnaujinti savo techninę įrangą, sukurti reikiamą infrastruktūrą. Taigi pirmasis projektas, suvienijęs visas šalies bibliotekas, buvo susijęs su skaitmenine transformacija – Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) kūrimu 1996 metais.

Jį koordinavo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Projektas kardinaliai pakeitė didesnės dalies bibliotekų darbuotojų darbo pobūdį – nuo popieriaus buvo pereita prie kompiuterių. O kol to buvo pasiekta, tikrai būta visko – dalis darbuotojų juk net nemokėjo naudotis kompiuteriais...

Nacionalinė biblioteka aktyviai dalyvauja inicijuodama projektus, jiems vadovauja ar yra jų partnerė. Be kiekvienais metais vykdomų savų vidutiniškai 30 projektų, Nacionalinė biblioteka ir toliau įgyvendina bendruosius didelės apimties (vadinamuosius skėtinius) projektus, kuriuose dalyvauja šalies viešosios bibliotekos, kitos atminties institucijos. Įgyta patirtis ir pasiekti rezultatai lėmė, kad šiuo 2014–2020 m. Europos

Sąjungos finansiniu periodu Nacionalinė biblioteka įgyvendina tris daugiau nei 23 mln. eurų vertės investicijų projektus: „Modernaus elektroninio turinio išsaugojimas ir sklaida“, „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės plėtra“ ir „Gyventojų skatinimas išmaniai naudotis internetu atnaujintoje viešosios interneto prieigos infrastruktūroje“. Vykdydami projektus, vadovaujamės globaliu visuose sektoriuose pritaikomu projektų valdymo standartų rinkiniu „A Guide to the Project Management Body of Knowledge“ (PMBOK). Šiuo metu kultūros paveldu besidomintys vartotojai – renkantys studijoms medžiagą studentai ar moksleiviai, atliekantys namų užduotis, – jau sunkiai išsiverstų kad ir be tarptautinės skaitmeninės 2008 m. pradėjusios gyvuoti „Europeanos“ bibliotekos ar lietuviškojo kone prieš du dešimtmečius užgimusio „Epaveldo“, kurį skaitmenintais kultūros paveldo rinkiniais dabar jau pildo daugiau nei dvidešimt šalies atminties institucijų.

Pirmasis projektas, kuriame aš pati galėjau patirti bendradarbiavimą su viešųjų bibliotekų atstovais, buvo 2008–2013 m. vykdytas projektas „Bibliotekos pažangai“. Juo buvo atnaujinama viešųjų interneto prieigų infrastruktūra, bibliotekų darbuotojai mokomi atstovauti bibliotekai, mokyti gyventojus skaitmeninio raštingumo. Iki šiol džiugu prisiminti, kad Lietuvos viešųjų bibliotekų darbuotojai projekto „Bibliotekos pažangai“ metu

* Šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-metį. Ta proga rubrikos autoriams, savo srities profesionalams, siūlome pasidalyti mintimis, kaip per šiuos tris dešimtmečius keitėsi šalies bib­lio­tekos.

1

vietoj planuotų 50 tūkst. gyventojų skaitmeninio raštingumo apmokė per 100 tūkstančių. Kai pradėjome projektą, tik 53 proc. bibliotekų turėjo kompiuterių ir internetą. Projekto pabaigoje šis rodiklis pasiekė 97 proc. Beveik visoje šalies teritorijoje buvo išspręsta kompiuterio prieigos ir interneto problema. Pasibaigus projektui „Bibliotekos pažangai“, apie 2000 bibliotekų darbuotojų tiek mieste, tiek kaime gebėjo padėti lankytojams įgyti skaitmeninių įgūdžių ar juos pagerinti.

Kone visas šalies viešąsias bibliotekas sujudinęs projektas 2013–2016 m. buvo tęsiamas antruoju projektu („Bibliotekos pažangai 2“), kuris jau buvo skirtas bibliotekų infrastruktūrai įveiklinti. Dalyvauti jame paraiškas pateikė 57 viešosios bibliotekos. Bibliotekų darbuotojai buvo mokomi projektų inicijavimo, vartotojų poreikių tyrimo, projektų valdymo ir kitų įgūdžių, būtinų siekiant parengti ir įgyvendinti kokybiškus projektus. Tarp projekto tikslų buvo siekis, kad bibliotekos jaustųsi lygiavertės ir konkurencingos teikdamos paraiškas ne tik į nacionalinės reikšmės, bet į Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių fondų konkursus.

Projektinis finansavimas neabejotinai prisideda prie bibliotekų teikiamų paslaugų kokybės pagerinimo, tačiau dažniausiai būna fragmentiškas, nesistemiškas, todėl sudėtinga užtikrinti projektu sukuriamų rezultatų tvarumą. Negavus papildomo finansavimo, sukurtos paslaugos(-ų) palaikymas tampa tikru iššūkiu.

Nacionalinės bibliotekos projektinėje veikloje dalyvauju jau beveik dešimt metų, todėl iš patirties žinau, kad būtina sekti politinę situaciją, dalyvauti įvairiose darbo grupėse, kurios vėliau lemia finansavimo galimybes. Atstovaujame bibliotekai ne tik kaip mokymuisi, mokslui reikalingų informacijos išteklių teikėjai, bet ir kaip skaitmeninę, socialinę atskirtį mažinanti institucija, prisidedanti prie mokymosi visą gyvenimą veiklų.

Tarp kitų viešojo sektoriaus projektinės veiklos, ypač vykdant didelio masto projektus, iššūkių – didelė biurokratija ir viešieji pirkimai.

Man yra tekę dirbti su Billo ir Melindos Gatesų fondu, tarptautinėmis „Erasmus+“, Šiaurės šalių, Lietuvos kultūros tarybos programomis, todėl galiu tvirtai pasakyti, kad sudėtingiausia dirbti su Europos Sąjungos struktūriniais fondais. Projektus įgyvendiname kartu su administruojančiomis agentūromis – vyksta nuolatiniai patikrinimai.

Atrodytų, turėtumei džiaugtis – bus mažiau klaidų, geresni rezultatai. Tačiau pasirodo, jog tai neapsaugo nuo kitų kontrolierių, kurie dažnu atveju mano visiškai kitaip, ir jau „po fakto“ pasijunti baudžiamas tiesiog už tai, kad norėjai aukščiausios kokybės, už geriausią kainą ir trumpiausią laiką. Keista, jog kontrolieriams nerūpi, 2

kad Lietuva įgyvendintų projektus laiku. Nė kiek nenuostabu, kad esame tarp valstybių narių, kurios save labiausiai „nusibaudžia“, – pateikiama daugiausia projektų įgyvendinimo pažeidimų.

Dar viena projektinio darbo specifika – nuolatiniai pokyčiai ir darbas „gaisrininko režimu“, t. y. greitas iškylančių problemų sprendimas. Bet jas įveikdamas įgyji galimybę tobulėti. Dar vis susiduriame su pasipriešinimu naujoms idėjoms, nenoru keisti ir keistis. Žinoma, ne visos siūlomos idėjos iš karto būna geros, todėl būtina jas plėtoti, išdiskutuoti. Tačiau tai, kaip rodo praktika, – kantrybės ir laiko klausimas. Tiesiog visada, vadovo žodžiais tariant, tenka pereiti per šiuos etapus: storming, norming, performing.

Reikia pripažinti, jog nuostatą, kad šiandien biblioteka suvokiama kaip vieta, kurioje malonu leisti laiką ir kurioje dirba kvalifikuoti specialistai, teikiantys profesionalią pagalbą, per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius padėjo sustiprinti ir bibliotekų vykdoma projektinė veikla. Bibliotekos juda teisinga linkme.

Jų didžiausia stiprybė – žmonių bendrystė. Tokio draugiško, vieningo tinklo gali pavydėti bet kas. Nė viena kultūros institucija neturėjo tokių galingų, visą Lietuvą apimančių projektų, susijusių su techninės įrangos modernizavimu, informacinių sistemų kūrimu, darbuotojų kompetencijų kėlimu.

Kai pasakai, kad dirbi bibliotekoje, daugelis, ko gero, dar patyliukais pagalvoja „a, ramybės oazėje“.

Iš tikrųjų esame tikras inovacijų, pokyčių variklis, prisidedantis prie bibliotekų lankytojų gerovės.

Tarptautinės rinkos ir žiniasklaidos tyrimų kompanijos „Kantar“ 2019 m. atliktas tyrimas akivaizdžiai parodė bibliotekų kuriamą vertę. Mes realiai padedame žmonėms spręsti kasdienes problemas, skatiname naujų produktų ir paslaugų atsiradimą, sudarome sąlygas naudotis informacinėmis technologijomis, ypač tiems, kurie turi ribotas galimybes, t. y. kaimo gyventojams, vyresnio amžiaus ir mažas pajamas gaunantiems asmenims. Tyrimas parodė, kad 15 proc. bibliotekų lankytojų neturi galimybės naudotis internetu kitur.

O tai reiškia, kad net 85 proc. turi kitų alternatyvų, bet vis tiek ateina į biblioteką. Mano požiūriu, tai – pats didžiausias įvertinimas.

Smagu stebėti bibliotekų darbuotojų suvokimą, kad dirbame žmonėms, kad vartotojai mums daro paslaugą ateidami į biblioteką. Šiandien tvirtai galima teigti, kad šalies bibliotekos tampa strateginės svarbos įstaigomis, kuriančiomis pridėtinę vertę, įstaigomis, kurioms pavedama siekti strategiškai svarbių valstybės tikslų.

Giedrė Čistovienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Projektų valdymo skyriaus vadovė

TEMA / KŪRYBINGUMO GENAS

ESTETINIS AUGIMAS SOCIALINIU ASPEKTU Dr. Kęstutis Šapoka Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus vyriausiasis metodininkas-tyrėjas

Parodų ekspozicijose dažnai nesąmoningai ieškome tam tikrų hierarchijų ir „geriausiųjų“, „gražiausiųjų“, „profesionaliausiųjų“ atrankos, tačiau galimos ir alternatyvios parodų koncepcijos. Tokio formato yra 2020 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta jos darbuotojų vaizduojamojo meno paroda. Dvidešimt skirtingo amžiaus ir skirtingas pareigas einančių darbuotojų kolegoms atvėrė iki šiol daugumai nepažintą savo pusę – kūrybiškąją. Šie menininkai – ir profesionalai, ir mėgėjai, todėl galima sakyti, kad pagrindinis parodos tikslas yra socialinis – atspindėti bibliotekos socialinę bendruomenę.

Kai kalbame apie meną, paprastai mintyse iškyla poetiškas ir romantizuotas „laisvos kūrybos“, „nevaržomos vaizduotės“, gaivališkas spalvų, garsų, emocijų pasaulis. Tai, žinoma, yra tiesa. Tačiau yra ir kita, labiau pragmatiška reikalo pusė. Visuomenė yra sudėtinga struktūra – specializuota ir diferencijuota, išsiskleidusi į įvairių funkcinių, prasminių, ženklinių sistemų tinklą. Tai gali būti politikos, teisės, mokslo, meno ir daugybė kitų sistemų, kurios savo ruožtu išsišakoja į galybę posistemių1.

Kiekviena tokia sistema yra iš dalies savarankiška, nes joje galioja sava specifinėms taisyklėms paklūstanti semantinė logika. Viena tokių yra ir meno sistema, išsišakojanti į skirtingas meno rūšis, kurių kiekviena gvildena savą problematiką, turi savą semantinę struktūrą, kitaip sakant, pasižymi savitomis simbolių „žymėjimo sistemomis“, „sintaktine logika“, formalios kalbos taisyklėmis2.

Muzikoje galioja sava formali logika bei dėsniai, literatūroje, poezijoje – kiti dėsniai, šokyje, tea1

2

Luhmann, Niklas. Art as a social system. Standford: Standford University Press, 2000, p. 134.

Goodman, Nelson. Languages of art: an aproach to a theory of symbols.

Indianapolis, New York, Cansas City: The Bobbs-Merrill Company, Inc., 1968, p. 130–131.

tre – dar kitokie, o vaizduojamojo meno išraiška, kalba paklūsta dar kitai formaliai ir vaizdo naracinei logikai.

Maža to, netgi vaizduojamojo meno, konkrečiai dailės, sfera yra nevienalytė, nes joje tarpsta daug gana skirtingų ir savarankiškų estetinių posistemių.

Pavyzdžiui, egzistuoja profesionali ir savamokslė dailė, etnografinis menas, „grynoji“ ir taikomoji dailė, tradicinis ir šiuolaikinis profesionalus menas. Nekalbant apie dar sunkiau klasifikuojamus dailės, kaip terapijos, kalinių dailės, art brut, raw art... netgi gyvūnų kuriamos dailės etc., reiškinius.

Atrodytų, turime reikalą su tiesiog kūryba, tačiau kiekvienu tokios estetinės ar kvaziestetinės posistemės atveju galioja kiek kiti dėsniai. Kiekvienu atveju kalbama savaip ir apie skirtingus dalykus, be to, kalbama sąmoningai arba ne, siekiama skirtingų tikslų (dėl to kiek skiriasi ir sociokultūriniu lygmeniu atliekami vaidmenys). Todėl skiriasi ir tokių tipų dailės „perskaitymo“ būdai. Žinoma, visi tie vaizduojamojo meno, dailės tipai yra stratifikuojami – atskiriami institucijų lygmeniu, o kartu įtraukiami į socialinių hierarchijų kismo procesus. Taigi kiekviena estetinė ar tarsi estetinė sritis 3

veikia ir daugiau ar mažiau savame galerijų, muziejų, klubų, privačių ar valstybinių institucijų, netgi ne visada priklausančių meno sistemai, etc. „tinkle“. Ir tie „tinklai“ retai kada vienas su kitu susiliečia ar vienas į kitą įsilieja. Todėl retai kada šie skirtingi vaizduojamojo meno, dailės tipai institucijų parodinių erdvių ribose atsiduria vieni greta kitų.

Tai tarsi tos pačios kalbos skirtingos tarmės, kurios gali būti panašios, o kartais gali ir nesusišnekėti tarpusavyje. Todėl, jeigu iš naiviojo meno, tautodailės reikalaujame „klasikinio“ piešinio arba iš šiuolaikinio meno, kalbančio sava „konceptualia“ kalba, tikimės tradicinės dailės plastikos ir kalbėjimo būdų arba, priešingai, iš tradicinės dailės reikalaujame „konceptualumo“, iš abstrakcijos – realistiškumo... Natūralu, kad tarp vertinimų atsiranda trintis.

Todėl dažnai vienai estetinei posistemei priklausantį kūrinį bandome „perskaityti“ vadovaudamiesi kitos posistemės semantikos logika. Be to, parodose dažnai nesąmoningai ieškome tam tikrų hierarchijų ir „geriausiųjų“, „gražiausiųjų“, „profesionaliausiųjų“ atrankos ir pan. Žinoma, ir Nacionalinės bib­lio­tekos pagrindinės erdvės skirtos kaip tik tokio tipo – išgrynintoms, specia­ lizuotoms, „atrinktoms“ – parodoms, kurios nebūtinai diferencijuoja vaizduojamąjį meną neigiama prasme, bet, šiek tiek atskirdamos tuos tipus ir tai, kas juose yra įdomu, motyvuota, padeda geriau suvokti jų prasminę, formalią logiką ir sociokultūrines funkcijas.

Kita vertus, galimos alternatyvios parodų koncepcijos, formatai. Pavyzdžiui, Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojų paroda organizuota kaip tik tokiu – pavadinkime jį bendruomeniniu-socialiniu – principu. Šios parodos tikslas yra kaip tik tarsi grįžti į ikistratifikacijos, į kūrybiškos saviraiškos ikidiferenciacijos lygmenį.

Taigi šiuo atveju atspirties taškas yra ne skirstymas į tipus ir rūšis, ne jų diferenciacija ir hierarchizavimas, o (konkrečios institucijos darbuotojų) tarpasmeninis ir estetinis kalbėjimasis ir susikalbėjimas. Šiuo atveju svarbu ne kas yra profesionalas, o kas – mėgėjas, ne kas kuria „gražiai“, o kas – ne. Svarbu pats kūrybiškumas – kad toje pačioje institucijoje yra kūrybiškų žmonių. Tai yra didžiulė vertybė. Šioje parodoje gali susitikti skirtingo statuso, tarnybinės padėties žmonės, dirbantys skirtinguose departamentuose ir nebūtinai kūrybinį darbą (dažnai net nepažįstantys vienas kito), ir atrasti bendrą visus jungiantį principą. Žinoma, kuriant ekspozicijos visumą, vis dėlto prireikė šiokios tokios parodos rengėjų „režisūros“, kad kūrinių bendravimas būtų sklandesnis (čia jau demokratijos ribų ar totalumo klausimas). Todėl, atrodytų, skirtingiems vaizdinės naracijos tipams atstovaujantys kūriniai kalbasi, interpretuoja vieni kitus, netgi suteikia vieni kitiems netikėtų prasmių – tarsi siūlo pabūti vieni kitų kailyje, o kartu vieni kitų nesuniveliuoja, „nesuvalgo“. Šiuo atveju principinė eklektika kaip tik yra pozityvus parodos veiksnys. Skirtumai tarp profesionalios ir neprofesionalios kūrybos, tradicinės ir šiuolaikinės išraiškos, „grynojo“ ir „taikomojo“ meno kuria socioestetinio bendrabūvio ir komunikacijos terpę, kurioje gerbiamos visos kūrybiškumo apraiškos.

Kiekviena jų turi savo balsą.

Taigi, šia surengta Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojų paroda siūlomas estetinio (sielos) augimo formatas, kuris gali prisidėti prie darbuotojų psichosocialinių darbo aplinkos veiksnių gerinimo ir glaudesnių tarpusavio santykių. Šia prasme paroda yra labai vertinga.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų paroda subūrė dvidešimt skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir kompetencijų kūrėjus.

Nuotraukoje – parodos dalyviai: (iš kairės) Kotryna Abromaitytė, Gediminas G. Akstinas, Jokūbas Zovė, Žydrė Vėtienė, Saulius Navikas, Loreta Bajorinaitė, Kęstutis Šapoka, Erika Razminaitė, Vaida Gasiūnaitė, Regina Caturian, Miglė Anušauskaitė, Gerda Paliušytė.

Vygaudo Juozaičio nuotraukos

4

TEMA / KŪRYBINGUMO GENAS

MENIŠKŲ SIELŲ PARODA: laisvalaikio saviraiška ir profesionalų praktika Vaiva Markevičiūtė Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Šios vaizduojamosios dailės parodos dalyvius sieja du dalykai: meno pomėgis ir darbas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Dalyvauti joje buvo kviečiami visi bibliotekos darbuotojai – įvairaus amžiaus ir profesijų, profesionalūs menininkai ir mėgėjai. Dalyvių skaičius, kūrinių tematika ir atlikimo priemonės buvo neribojami, svarbiausias atrankos kriterijus – meninės saviraiškos nuoseklumas ir kūrybos įvairovė. Žurnalo „Tarp knygų“ redakcija pakalbino šios iki 2020 m. lapkričio 22 d. Nacionalinėje bibliotekoje veikiančios parodos koordinatorę ir keletą dalyvių – jų istorijos ir mintys tik įrodo, kokie skirtingi ir kartu panašūs yra bibliotekoje dirbantys kūrėjai.

Parodos koordinatorė, Nacionalinės bib­lio­tekos kultūrinės veiklos vadybininkė Gerda Paliušytė pasakoja, kad tokios parodos idėja kilo kolegei dr. Jolantai Kanapickaitei. „Gavusi Jolantos pasiūlymą prisidėti prie parodos rengimo, sutikau su sąlyga, kad parodoje bus eksponuojama tiek profesionalių, tiek savamokslių menininkų kūryba, jos neskirstant pagal žanrą ar temą. Tik taip Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojų paroda galėjo atskleisti socialinę bib­lio­ tekos bendruomenę, čia dirbančių žmonių požiūrio į kūrybą skirtumus ir ryšius“. – teigė G. Paliušytė Kvietimas dalyvauti parodoje buvo išsiųstas visiems Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojams. „Paro­dai priėmėme visų kūrėjų darbus, kurie buvo kurti kaip savarankiška meninė praktika. Atsisakėme tik tų, kurie buvo tiesiogiai susiję su kolegų darbo uždaviniais arba atnešti jau pasibaigus registracijai, – pasakoja G. Paliušytė. – Be to, parodoje eksponuojame ne daugiau nei tris vieno kūrėjo darbus.“ Vertinant pateiktų darbų visumą, išryškėjo juos vienijantis ryšys. G. Paliušytės teigimu, nesunku įžvelgti visų parodos dalyvių kūrybinį nuoseklumą: beveik visi darbai – ne vienų metų kūrybinės praktikos rezultatas, kai kurie sukurti daugiau nei prieš

kelis dešimtmečius. „Turbūt pagrindinė tendencija yra ta, kad bib­lio­tekoje dirba daug žmonių, kurių ne tik laisvalaikis, bet ir pagrindinė veikla yra tiesiogiai susijusi su vaizduojamąja daile. Dalis jų – menininkai profesionalai, kuriems darbas Nacionalinėje bib­lio­ tekoje yra tik viena iš jų veiklos krypčių ir galimybė užsidirbti pragyvenimui bei plėtoti kūrybinę praktiką“, – analizavo parodos koordinatorė.

G. Paliušytės manymu, tokios parodos galėtų būti rengiamos kas kelerius metus, jos atskleistų Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojų kūrybinės veikos raidą ir ieškojimus. „Esu tikra, kad kiekvienoje įstaigoje yra kuriančių žmonių – nesvarbu, ar tai – bib­lio­teka ar bet kokia kita organizacija“, – tikina parodos koordinatorė.

Nacionalinėje bib­lio­tekoje surengtos visuomenei atviros parodos dalyviai: Erika Razminaitė, Regina Caturian, Jolanta Kanapickaitė, Miglė Anušauskaitė, Loreta Bajorinaitė, Vytautas Gocentas, Kotryna Abromaitytė, Jokūbas Zovė, Kęstutis Šapoka, Vaida Gasiūnaitė, Gerda Paliušytė, Gediminas G. Akstinas, Iveta Kotryna Mikelionienė, Rasa Bubėnaitė, Mindaugas Jonaitis, Raimundas Narbutas, Aida Vėželienė, Saulius Navikas, Žydrė Vėtienė, Kęstutis Šlepikas.

5

Parodoje greta paveikslų, fotografijų ir kitų kūrinių galima išvysti ir netikėtų darbų, pavyzdžiui, Bendrojo skyriaus veiklos organizavimo darbuotojo Kęstučio Šlepiko „Naktinę lempą“ (1980 m., medis, 45×35×35 cm).

Nusprendėme pakalbinti keletą skirtingų darbų autorių ir taip atskleisti kūrėjų skirtybes bei panašumus.

VENECIJA IR LIŪTAI Parodoje eksponuojamų „Kryželiu siuvinėtos Venecijos“ ir Jano Vermeerio paveikslo „Pienininkė“ reprodukcijos autorė, Nacionalinės bib­lio­tekos Informacijos išteklių departamento Skaitmeninimo skyriaus bib­lio­tekininkė Erika Razminaitė sako siuvinėti pradėjusi prieš dešimt, o tapyti – prieš kelerius metus. „Tai yra meditacija. Neįsivaizduoju savęs gyvenant be kūrybos. Mano kasdienis pasirinkimas: knyga, siuvinėjimas arba tapyba. Pats geriausias poilsis“, – prisipažįsta bib­lio­tekininkė. Siuvinėti ji mokėsi pati, o tapybos – Piotro Kostino meno studijoje Vilniuje.

Paklausta, kodėl parodai pasiūlė būtent šiuos du darbus, E. Razminaitė pasakoja: „Idėja nutapyti Nyderlandų dailininko J. Vermeerio paveikslą kilo perskaičius Tracy Chevalier bestselerį „Mergina su perlo auskaru“. Šio paveikslo kopija kabo mano namuose. Tada nusprendžiau imtis J. Vermeerio „Pienininkės“. Jį tapiau metus. Pasirinkau identišką dydį, buvau nuvykusi į Amsterdamo valstybinį muziejų (Rijksmuseum) apžiūrėti originalo. „Veneciją“ siuvinėjau dvejus metus.

Mėgstu keliauti ir seniai svajojau aplankyti šį miestą.

Jo architektūra, kanalų vingiai, siaurų gatvių labirintai buvo tai, ką norėjau matyti kasdien. Ir štai – dabar iš 63 000 kryžiukų sudygsniuotą Veneciją matau kasdien.“ Informacijos išteklių departamento Bendrųjų fondų skyriaus vyriausioji bib­lio­tekininkė Loreta Bajorinaitė, potraukį į kūrybą pajutusi dar vaikystėje, sako, kad sunkiausia buvo apsispręsti, kuriuos tris paveikslus teikti parodai, nes yra nutapiusi net devynis liūtus. Galiausiai nusprendė pateikti kuo skirtingesnius: spalvotą (iš spalvotų išrinko tiesiog didžiausio formato paveikslą), juodų ir baltų spalvų akrilu ir pastele atliktus paveikslus. Vis dėlto vėliau apsigalvojo ir kaip trečią darbą pateikė neseniai baigtą tapyti zebrą, kuris buvo skirtas konkrečiam liūtui, jau iškeliavusiam į parodą. „Pati save nustebinau, panorusi nutapyti zebrą, bet negalėjau atsispirti pagundai, kai 6

Lankytojų dėmesį vienodai traukia tiek profesionalių menininkų, tiek mėgėjų darbai.

perskaičiau, kad liūtams zebrai – skaniausia mėsa“, – šypsosi kūrėja.

L. Bajorinaitė pasakoja lankiusi privačias pamokas pas dailininkę, kuri vienus metus ją ruošė stojamiesiems egzaminams į Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą. „Tuo metu man buvo tik vienuolika metų ir mano kūrybinė laisvė (pomėgis) virto privaloma kūrybine dienotvarke ir atsiskaitymais. Bet Vienožinskio dailės mokykla nepakeitė mano požiūrio, tik dar labiau jį sustiprino – mano kūrybinė laisvė lieka tik man ir tik mano laisvalaikiui“, – teigia L. Bajorinaitė.

GĖLĖS IR ŠILKAS Prieš septynerius metus tapyti ant šilko pradėjusi Informacijos išteklių departamento Metaduomenų kūrimo skyriaus vyresnioji redaktorė Rasa Bubėnaitė parodoje eksponuoja ištapytą šalį. „Sužinojau, kad Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centre galima daug ko mokytis, pavyzdžiui, tapybos ant šilko. Užsiregistravau ir pradėjau lankyti pamokas. Iki tol buvau kartą mačiusi, kaip tapoma ant šilko, ir man tai atrodė kažkas nepasiekiamo, – apie savo pomėgį pasakoja bib­lio­tekininkė. – Suaugusiųjų centre mokiausi metus, tada – privačiai meninėse dirbtuvėse „Menas sau“. Visada intuityviai mokiausi iš kitų kūrėjų, stebėdama jų darbus.“ Paklausta, kaip kuriantis žmogus suderina darbą bib­lio­tekoje su kūryba, R. Bubėnaitė teigia, kad kūrybingą žmogų galima sutikti bet kur, kartais pačioje netikėčiausioje vietoje. „Bib­lio­tekoje, ko gero, lengviau suderinti savo tiesioginį darbą su kūryba. Bib­lio­teka netgi ugdo ir įkvepia kūrybiškumą: savo demokratine, kultūringa aplinka, sukauptomis žiniomis, čia dirbančiais nuostabiais žmonėmis. Juk tinkama aplinka žmogui padeda atsiverti, formuoja jo asmenybę.

Kūryba tarsi sparnai pakelia žmogų virš vienatvės, baimių, nusivylimų ir priverčia keistis: padeda jam tapti didesniam, gilesniam, drąsesniam, geresniam, įdomesniam...“ Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Informacijos politikos ir analitikos skyriaus vyresnioji bibliografė Regina Caturian piešti mėgo nuo mažumės, paskutinėse vidurinės mokyk­ los klasėse lankė dailės studiją ir šiek tiek susipažino su tapybos pagrindais, tačiau šį pomėgį apleido ir vėl prisiminė palyginti neseniai. Parodoje eksponuojami trys jos paveikslai, kuriuose nutapyti vilkdalgiai, našlaitės ir medinis bijūnas. Bib­lio­tekininkė teigia tapanti namuose. Darbas Nacionalinėje bib­lio­tekoje, R. Caturian teigimu, prisideda prie kūrybiškumo skatinimo – čia daug įkvepiančios literatūros, albumų, vyksta profesionalių menininkų parodos.

LAISVĖ IR AKIMIRKOS ŽAVESYS

„Jau vaikystėje piešdavau, braižydavau ką prifantazuodavau, lipdydavau gyvūnų, žmonių figūras, veidus, – pasakojimą apie savo santykį su kūryba pradeda Bendrojo skyriaus vyresnysis inžinierius Saulius Navikas. – Mėgėjiška tapyba ir instaliacijomis užsiimu nuo 2006-ųjų, kai pradėjau dalyvauti Maskoliškių meno fronte – vienos vasaros savaitės sambūryje kartą metuose gerų žmonių sodyboje prie Širvintos upės Maskoliškių kaime. Dalyvauju beveik kasmet.

Užsiimu kūryba dėl laisvės pojūčio kuriant ir tam, kad ištraukčiau į paviršių tai, ko mano sąmonė eilinę dieną neapšviečia.“ Parodoje galima išvysti du S. Naviko paveikslus. „Darbas „Isterezė“ kilo iš dviejų lyg ir nesusietų pasaulių reiškinių: histerezės funkcijos, kai proceso reakcija į dirgiklį dirbtinai vėlinama dėl stabilumo (sistemų teorijos, medžiagotyros bei elektronikos pasaulis), ir isterijos, vienos iš neurozių (psichologinis-endokrininis pasaulis). O paveikslo „Tarpinė stotelė“ atsiradimą paskatino dviejų kūrinių keliama

Nacionalinės bibliotekos darbuotojų kūrinius galima išvysti bibliotekos atrijuje, V aukšte.

Paroda pasižymi kūrinių įvairove. Nuotraukoje iš kairės: Erikos Razminaitės „Kryželiu siuvinėta Venecija“ (2015 m., siūlai, drobė, 48×58 cm) ir tapyta J. Vermeerio paveikslo „Pienininkė“ reprodukcija (2019 m., aliejus, drobė, 90×57 cm), Loretos Bajorinaitės „Noriu skanėsto“ (2020 m., drobė, akrilas, 80×120 cm), „Liūtų skanėstas“ (2020 m., drobė, akrilas, 80×120 cm), „5-as iš 9“ (2020 m., drobė, akrilas, pastelė, 80×120 cm).

nuotaika: vienas – Cliffordo D. Simako romanas „Tarpinė stotelė“ („Way station“), kuriame ryškus pagrindinio veikėjo vienišumas ir begalinis poreikis pajusti vienybę su gyvomis visatos būtybėmis, kitas – Rolando Emmericho režisuotas mokslinės fantastikos filmas „Žvaigždžių vartai“ ir su juo susiję serialai. Šis paveikslas yra apie vienišumą ir tai, kad bet kurioje ramybėje visada bręsta permainos“, – dėsto autorius.

S. Navikas džiaugiasi, kad dirbant Nacionalinėje bib­ lio­tekoje yra su kuo įdomiai pasikalbėti ir po ranka esama daug įdomių knygų: „Taigi visada yra medžiagos ir idėjų semtis kitam įkvėpimo–iškvėpimo ciklui.“ Tris fotografijos darbus eksponuojanti Komunikacijos ir rinkodaros departamento Ryšių su visuomene skyriaus vadovė Žydrė Vėtienė tikina besistengianti užfiksuoti akimirkos žavesį. „Daug laiko leisdama gamtoje atkreipiu dėmesį į įdomias natūralias kompozicijas, saulės žaismą, išskirtinius augalus, akmenis.

Jaukią vietą peizaže neretai suranda ir žmogaus kasdienės veiklos pėdsakai. Tad, pamačiusi ką nors netikėto, noriu įamžinti fotografijoje“, – pasakoja Ž. Vėtienė. Jai labai patinka nespalvota fotografija, kurianti kitokią nuotaiką ir nukreipianti dėmesį nuo spalvų prie formų, tekstūros, detalių: „Tai, ko nepamatytume spalvotoje nuotraukoje, nespalvotame kontekste įgyja visai kitokių reikšmių. Pavyzdžiui, vienoje nuotraukoje pavyko užfiksuoti užtemdytame kambaryje saulės spindulyje sūkuriuojančias dulkes.

Aišku, reikėjo pasistengti jų daug sukelti, kad pavyktų nufotografuoti, tačiau rezultatas – įdomus. O viskas prasidėjo nuo kelių šviesos pluoštelyje sklandančių dulkelių.“ Paklausta, kaip menininkai suderina kūrybą ir darbą bib­lio­tekoje, Ž. Vėtienė patikslina: „Manau, kad ne darbas bib­lio­tekoje skatina žmonių kūrybiškumą, o atvirkščiai – kūrybingi žmonės renkasi darbą bib­ lio­tekoje. Turint omenyje, kad darbas tokioje organizacijoje motyvuoja ne finansinėmis galimybėmis, o visuomenei kuriama verte, saviraiškos galimybėmis, natūralu, kad nemažai kuriančių ir meniškos sielos žmonių renkasi dirbti bib­lio­tekoje. Labai džiaugiuosi kūrybingu mūsų kolektyvu, matau, kiek įvairių idėjų gimsta, kokių puikių projektų inicijuojama. Ir tai iš tiesų įkvepia labiau stengtis ir prisidėti įgyvendinant kolegų sumanymus, ieškoti naujų sprendimų.“ Ž. Vėtienė pabrėžia, kad parodoje matoma tik nedidelė dalis darbų, palyginti su tuo, kiek iš tiesų Nacionalinėje bib­lio­tekoje yra kūrybine veikla užsiimančių asmenybių. „Iki parodos žinojau tik apie keletą profesionaliai kuriančių kolegų, todėl, apžiūrėjusi eksponatus, buvau maloniai nustebinta darbų įvairovės ir bib­lio­tekos darbuotojų kūrybinio potencialo, – prisipažįsta Ž. Vėtienė. – Ypač netikėtas buvo kolegų iš Bendrojo skyriaus aktyvumas – net keturi vyrai pristatė savo kūrybą. Štai tada ir įsitikini, kad bib­lio­teka tikrai traukia kūrybingus žmones, nesvarbu, kokius kasdienius darbus jie dirbtų.“ 7

POKALBIS

ALDONA ONIŪNIENĖ: „Norą ir toliau kurti skatina žmonių palaikymas“

Aldona Oniūnienė. Dainiaus Vareikos nuotr.

Aktyvios bendruomenės telkėjos, renginių organizatorės, kraštiečių atminimo puoselėtojos, skaitymo ir kūrybingumo skatinimo iniciatyvų sumanytojos Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekos Vaškų Vandos Zaborskaitės bibliotekos vyriausiosios bibliotekininkės Aldonos Oniūnienės veikla neliko nepastebėta – 2016 m. pelniusi rajono kultūros darbuotojų apdovanojimą„Skruzdė 2016“, po kelerių metų Kultūros ministerijos ji paskelbta geriausia 2019 metų bibliotekininke. Nors pačiai laureatei svarbiausi atrodo literatūrologės Vandos Zaborskaitės atminimo įamžinimo Vaškų bibliotekoje darbai, kalbamės ir apie kitas jos prasmingas ir ne mažiau įdomias veiklas.

Vilniaus universitete baigėte bib­lio­tekininkystės studijas. Kaip nusprendėte jas pasirinkti ir kokie keliai atvedė į Vaškų bib­lio­teką?

Bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos specialybę įgijau 1987 metais. Šias studijas pasirinkau spontaniškai. Svajojau studijuoti prancūzų kalbą. Kai, baigusi vidurinę mokyklą, nuvykau į Vilnių, sužinojau, kad į šį kursą tais metais bus priimti tik 8 studentai. Nors ir buvau gerai pasiruošusi – prancūzų kalbą Pasvalyje dėstė mokytojas, baigęs Sorbonos universitetą, – išsigandau didelio konkurso ir nunešiau prašymą į bib­lio­tekininkystę. Ši specialybė taip pat buvo prie širdies, nes labai daug skaičiau, skolinausi knygas iš kelių bib­lio­tekų, namie turėjau sukaupusi knygų. Studijuodama pasirinkau darbo vaikų ir jaunimo bib­lio­tekose specializaciją.

Baigusi universitetą, atvykau į Biržų Juliaus Janonio internatinę vidurinę mokyklą. Dirbti čia buvo įdomu: vaikai internate gyvendavo visą savaitę, kai kurie neturėdavo kur išvykti savaitgaliais, todėl į bib­lio­teką ateidavo ne tik knygų ar žurnalų. Čia jie norėdavo pasipasakoti džiaugsmus, pasiguosti ar tiesiog išsikalbėti... Tekdavo atstoti ir psichologą, ir vyresnį draugą...

Vaškų bib­lio­tekoje pradėjau dirbti 2000 metais, kai jau buvau paauginusi savo penkis vaikus. Tuo metu bib­lio­teka tilpo dviejuose šaltuose ir tamsokuose kambariuose. Ten stovėjo tik knygų ir laikraščių bei žurnalų lentynos. Tačiau buvo 8

daug skaitytojų. Daug vaikų norėjo ne tik skaityti, bet ir patys veikti, kurti: vaidinti su savo pasidarytomis lėlėmis, skaityti knygas mažesniems vaikams, dalyvauti piešinių, rankdarbių konkursuose. Nors neturėjau patirties, man patiko organizuoti susitikimus su įdomiais žmonėmis, pristatyti naujas knygas, minėti rašytojų jubiliejus, tad aktyviai ėmiausi šios veiklos.

Jutau bendruomenės žmonių palaikymą – jie gausiai rinkdavosi į renginius, sulaukdavau šiltų ir padrąsinančių žodžių.

Vaškuose prabėgo profesorės Vandos Zaborskaitės ankstyvoji jaunystė. Prie jos gimtojo namo 2013 m. atidengta memorialinė lenta, o 2014 m. miestelio bib­lio­ tekai suteiktas šios žymios literatūrologės vardas. Ar pati profesorė lankydavosi Vaškų bib­lio­tekoje, ar jums teko susitikti?

Iš tiesų Vaškų miestelis tvirtai susijęs su literatūrologės Vandos Zaborskaitės (1922–2010) vardu: čia ji gimė, lig šiol tebestovi jos močiutės namas, kuris tapo jos gimtaisiais namais, čia dažnai atvykdavo ir pati profesorė. Vaškų bib­lio­teka tapo nuolatine šiltų, glaudžių ryšių su profesore palaikytoja, o vėliau ir jos atminimo įamžintoja. Man asmeniškai šie susitikimai paliko neišdildomą įspūdį. Po profesorės mirties jos dukra Virgilija Stonytė padovanojo mamos namų bib­lio­teką.

Tada ir kilo mintis siekti, kad Vaškų bib­lio­tekai būtų suteiktas

Vandos Zaborskaitės vardas. Ir 2014 m. gegužę tai įvyko.

2015 m. pavasarį bib­lio­teka minėjo 75 metų veiklos sukaktį, ta proga kovo 28 d. bib­lio­tekoje iškilmingai atidaryta nuolatinė ekspozicija, skirta profesorei V. Zaborskaitei. Eksponatų bib­lio­ tekai padovanojo ir jos duktė V. Stonytė.

Praėjusių metų pabaigoje, gruodžio mėnesį, mūsų bib­lio­tekoje atidaryta atnaujinta ekspozicija „Vanda Zaborskaitė – gyvenimo puslapiai“. Tai galėjome padaryti gavę Lietuvos kultūros tarybos finansavimą [įgyvendintas Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bib­lio­tekos projektas „Tekančio laiko ženklai“ – V. G.].

Ekspozicija yra orientuota ne į paviršutinišką pramogą, bet skirta lankytojus praturtinti dvasiškai, skatinti nuodugnesnį susidomėjimą literatūra ir apskritai kultūra. Jai įrengti pasitelktos šiuolaikinės technologijos ir inovatyvūs sprendimai: yra informacinis-edukacinis terminalas liečiamuoju ekranu, parengta virtuali ekspozicija apie literatūrologės asmenybę, gyvenimą ir kūrybą. Siekdami, kad terminalas pritrauktų kuo daugiau jaunų žmonių, jame įdiegėme dvi edukacines programas: virtualų žaidimą „Kokias knygas vaikystėje skaitė profesorė Vanda Zaborskaitė“ ir viktoriną-žaidimą „Ką aš žinau apie profesorę Vandą Zaborskaitę“. Dar yra magnetinė dėlionė „Sudėliok Vandos Zaborskaitės gyvenimo akimirkas“. Šioje lentoje galima sudėlioti gimtąjį profesorės namą, jos parašytų knygų viršelius, citatą iš monografijos „Maironis“.

Nuo 2015 m. Vaškų bib­lio­teka organizuoja moksleivių kūrybinės raiškos konkursą „Eilėraščio menas ir jo interpretacija“.

Tai – dar viena bib­lio­tekos veikla, kuria siekiama įprasminti V. Zaborskaitės atminimą. Kai man kilo idėja rengti kūrybinės raiškos konkursą, ja pasidalinau su Vaškų gimnazija, kuri tapo sumanymo partnere. Vertinimo komisijoje sutiko dalyvauti profesorės dukra, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė V. Stonytė, visuomenininkė Angonita Rupšytė, literatūrologas Virginijus Gasiliūnas ir kt. Šis jau penkeri metai organizuojamas konkursas tarp jaunimo labai populiarus. Jame gali dalyvauti Panevėžio apskrities gimnazijų, vidurinių mokyklų vyresnių klasių moksleiviai. Kiekvienais metais sulaukiame apie pusšimčio dalyvių originalių darbų. Tai svariai prisideda prie jaunimo skaitymo skatinimo ir gražiai įprasmina mūsų kraštietės V. Zaborskaitės atminimą.

Aktyviai užsiimate kraštotyrine veikla. Geriausio 2019 metų bib­lio­tekininko vardas jums skirtas ir už ryšių su kraštiečiais palaikymą, jų nuopelnų viešinimą. Vienas tokių darbų – 2018 m. sukurta žymių kraštiečių atminimo lenta. Kaip buvo renkama informacija, ar aktyvi buvo bendruomenė?

Bib­lio­teka visą laiką stengėsi palaikyti glaudžius ryšius su kraštiečiais. Akademikas Bronius Grigelionis, matematikas Antanas Apynis, gydytoja Akvilina Vaicekavičienė, kalbininkė Genovaitė Kačiuškienė ir daugelis kitų kraštiečių, kuriems rūpi Vaškų kraštas, jo kultūrinis gyvenimas, būdavo dažni bib­lio­ tekos organizuojamų renginių svečiai, jų dovanotos knygos papildydavo Vaškų bib­lio­tekos lentynas.

A. Oniūnienė (kairėje), Vaškų krašto bendruomenės pirmininkė Larisa Tuominienė, kultūros renginių organizatorė Aelita Garalevičienė ir miestelio seniūnas Kęstutis Jasėnas džiaugiasi, kad Vaškai tapo Mažąja Lietuvos kultūros sostine. 2018 m. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Kai Vaškų miestelis 2018 m. tapo Mažąja Lietuvos kultūros sostine, kartu su kultūros namų dailininke Asta Bendoraitiene įgyvendinome jos idėją – sukūrėme kraštiečių atminimo lentą „100 žymiausių Vaškų krašto žmonių“. Čia labai pravertė bib­lio­ tekoje renkama medžiaga apie krašto žymius žmones. Aktyvūs buvo ir bendruomenės nariai, Vaškų istorija besidomintys žmonės. Jie siūlė, ką į šį garbingą sąrašą įtraukti. Suprantama, į jų nuomonę atsižvelgėme.

Vaškų seniūnijos iniciatyva miestelio centre taip pačiais metais buvo pastatyta lenta, kurioje surašyti jau išnykę kaimai. Tai paskatino rinkti medžiagą apie kartu su kaimais nykstančias kapinaites. Jas visas aplankėme, nufotografavome ir parengėme nuotraukų parodą. Į jos atidarymą gausiai susirinko vietos bendruomenė, atvyko kraštiečių. Tokios iniciatyvos labai suburia, skatina kaupti istorinę atmintį liudijančius dokumentus, daiktus, jais dalintis, domėtis savo istorija ir ją prisiminti.

Kaip viską spėjate? Ar šeima remia jūsų veiklą? Kam dažniausiai skiriate savo laisvalaikį?

Taip, šeima visada palaiko ir padeda. Ir vyras, ir vaikai domisi bib­lio­tekos vykdomomis veiklomis, dalyvauja renginiuose, padeda juos organizuoti, kartu džiaugiasi laimėjimais. Laisvalaikiu, kurio nėra labai daug, mėgstu skaityti, keliauti. Domiuosi šeimos genealogija, taip pat netradicine medicina. Tik to laiko dažnai pritrūksta.

O kas suteikia jėgų judėti pirmyn ir įgyvendinti naujus sumanymus, kas teikia didžiausią pasitenkinimą?

V. Zaborskaitės atnaujintos ekspozicijos atidarymas buvo seniai svajotas dalykas. Man didelis įvertinimas, kad paroda lankoma, kad ja didžiuojasi Vaškų miestelio bendruomenė, sulaukiame lankytojų iš visos Lietuvos. Didžiausią pasitenkinimą ir norą dar ką nors nuveikti, nesustoti suteikia žmonių dėmesys, palaikymas, ypač jaunimo, kuris ateina, domisi, klausia ir klausosi, pasiūlo naujų idėjų.

Kai ir mažame miestelyje yra kultūros renginių poreikis, kai matai, kad žmonėms to reikia, tai suteikia paskatą darbus tęsti.

Kalbėjosi Vaidenė Grybauskaitė 9

BIB­L IO­T EKŲ TURTAI „Tarp knygų“ redakcija, siekdama aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą, parengė UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro naujienų pristatymo ciklą. Pasitelkdami dokumentinio paveldo tyrinėtojus, žurnalo puslapiuose pristatome po vieną į programos Nacionalinį registrą 2019 m. įtrauktą dokumentą.

NEDEGANTYS SIMONO DAUKANTO RANKRAŠČIAI Dr. Roma Bončkutė

Apsigyvenęs Varniuose, S. Daukantas rengė didįjį lenkų–lietuvių kalbų žodyną; surinkti žodžiai sudarė tris tomus.

Nuotraukoje – II tomo rankraščio fragmentas su raidės n žodžiais. S. Daukantas rašė į didelius 35,5 × 21,6 cm popieriaus lapus. Originalas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Prieš metus į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą buvo įtraukti lietuvių istoriko ir švietėjo Simono Daukanto (1793–1864) originaliosios kūrybos, žodynų ir vertimų rankraščiai: 11 vienetų dokumentų, iš viso apie 5478 puslapius. Šių tekstų parašymo chronologinės ribos apima 1831–1858 metus. Tiesa, Daukantas antraštėse yra pažymėjęs senesnes datas (pvz., 1798, 1824 m.), tačiau tai – autoriaus falsifikacija, atspindinti jo norą nukelti pasaulietinės lietuvių raštijos ribas į praeitį. Rengiant dokumentus, dalyvavo trys bibliotekos, kuriose saugomi atrinkti į registrą Daukanto rankraščiai: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Daukantas, nors ir dažnai keitė gyvenamąją vietą, išsaugojo savo istorijos ir neskelbtų vertimų bei žodynų rankraščius. Didžiausią jų dalį paliko sesers Anastazijos Kaunackienės (1799–1880) šeimai, jos sūnui Leonui Stanislovui Kaunackiui (1831–1909). Pastarojo sūnus dr. Ferdinandas Kaunackis (1861–1935) archyvą 1910 m. pabaigoje perdavė Vilniuje 1907–1940 m. veikusiai Lietuvių mokslo draugijai. Rankraščiai ir bib­lio­teka (563 tomai), sudėta į 8 skrynias (apie 350 kg), 1911 m. buvo pervežta į Vilnių ir visų rūpesčiu, ypač ilgamečio bib­lio­ tekininko Prano Razmuko (1908–2002), taip pat ir vėliau tvarkiusio paveldėtą iš draugijos turtą, pastangomis, buvo išsaugoti. Kai kurie Daukanto rankraščiai išliko pas kitus asmenis ir vėliau pateko, kaip minėta, į Nacionalinę Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto bib­lio­tekas.

XX a. Daukanto paliktiems rankraščiams jau du kartus buvo iškilusi grėsmė.

Sostinės Vileišių rūmuose (Antakalnio g. 6), kur buvo saugomas Daukanto giminių perduotas archyvas, name prie gatvės, Antrojo pasaulinio karo metu buvo įkurtas vokiečių štabas. Baigiantis karui, vokiečiai užminavo Vilniaus elektrinę, vandentiekio stotį, Žaliąjį tiltą ir savo štabą. Razmuko dėka štabo susprogdinimo pavyko išvengti. Artilerijos sviediniai didelės žalos Lietuvių mokslo draugijos bib­lio­tekos turtui nepadarė. 1944 m. sovietams užėmus Vilnių, viename iš rūmų pastatų įsikūrė rusų karo ligoninė. Jos administracija reikalavo ir kito pastato, kur buvo bib­lio­teka, bet ir vėl pavyko apsiginti. Reikia tikėtis, kad Daukanto rankraščių įtraukimas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą bus ne tik saugumo garantija, bet ir padės plačiau skleisti žinią apie pirmojo nacionalinio istoriko veikalus ir jo vaidmenį žadinant lietuvių tautą.

19

Vertimo juodraštis saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

• Prie trečiosios grupės skirtini: juodraštis Historya Justina (Sankt Peterburgas, po 1834, 400 p.) ir jo švarraščio maža dalis Jistoriję Justinaus (Sankt Peterburgas, po 1834, 14 p.); [Lietuvių–lotynų kalbų žodynas: A–G (gvildyti)] (Sankt Peterburgas, apie 1842–1850, 164 p.); [Didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas] (Varniai-Svirlaukis, apie 1852–1856 [1858], 1–3 tomai, apie 2916 p.).

OBJEKTAS – ISTORIJA, KALBA, ŪKINIAI PATARIMAI

Tarp nebaigtų ir neskelbtų darbų yra S. Daukanto Sankt Peterburgo laikotarpio darbas – Jistoriję Justinaus, romėnų istoriko Trogaus Pompėjaus Historya Justina vertimas.

S. Daukantas rašė: „parguldę Isz Łotynû kałbôs i Żæmaitiû K. Daugkientys metusî 1798“.

Atlikęs tyrimą, G. Subačius patikslino, kad tikėtina vertimo data yra 1834–1836 m. Švarraščio antraštinis lapas, autoriaus ir vertėjo pratarmės saugomos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

SKIRTINOS TRYS DOKUMENTŲ GRUPĖS

Į Nacionalinį registrą įtrauktus rankraščius galima suskirstyti į tris grupes: 1) užbaigtus ir paties autoriaus publikuotus; 2) užbaigtus, bet autoriui gyvam esant nespausdintus; 3) nebaigtus ir autoriaus neskelbtus.

• Pirmosios grupės rankraščiai yra Pasakas Phedro (Sankt Peterburgas, apie 1846, 56 p.); Siejamosès paszaro-źôlès (Varniai, 1850–1854, 92 p.).

• Užbaigti ir autoriaus neskelbti yra šie: Istoryje Zemaitiszka (Ryga, apie 1831–1834, 1106 p.); Pasakas Paedraus (Sankt Peterburgas, po 1834, 34 p.); Małdas Katalikû Pagał Baźniczes S. Rimo iszraszytas (Sankt Peterburgas, 1842, 244 p.); Pamokslas kajp Gĩrès kĩrstĩ sietĩ ir dijkti (Varniai, 1850–1854, 90 p.); Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (Varniai, apie 1850–1854, I dalis, 362 p.).

20

Svarbiausia Daukanto otium (laisvalaikio) dalis buvo skirta istorijos ir kalbos tyrimui. Atsakydamas Teodorui Narbutui į paklausimą, ar rašo kokį veikalą, 1842 m. balandžio 22 d. laiške jis pripažįsta: „Anksčiau buvau užsiėmęs [istorijos] tyrinėjimais: bet pastebėjęs, kad šis darbas reikalauja itin daug išlaidų, o kartu ir laisvo laiko ir ramybės, turėjau jį atidėti į šalį ir ėmiau studijuoti pačią kalbą, bet ir čia sutinku daug kliūčių.“1 Daukantas rašė ne tik istorinius ar kalbinius darbus. Dirbdamas Senato valdininku Sankt Peterburge, 1837–1849 m. jis išleido 13 knygelių.

Tai – Kornelijaus Nepoto Gyvatos didžiųjų karvaidų senovės (1846), lotynų kalbos vadovėlis Prasmą lotynų kalbos (1837) ir skaitiniai Epitome Historiae Sacrae su lotynų–lietuvių kalbų žodynu (1838), lietuvių kalbos vadovėlis Abėcėlė lietuvių kalnėnų ir žemaičių kalbos (1842), Dainės žemaičių (1846) ir ūkiško turinio knygelės: Pamokymas apie auginimą taboko (1847), Parodymas, kaip apynius auginti (1847), Naudinga bitių knygelė (1848), Pamokslas apie sodnus, arba daigynus vaisingų medžių (1849), Pamokymas, kaip rinkti medines sėklas (1849), Ugnies knygelė (1849).

Nemažai Sankt Peterburgo periodo tekstų liko rankraščiuose. Tai – juodraštis Historya Justina ir pratarmės švarraštis Jistoriję Justinaus. Taip pat du pasakėčių vertimo iš lotynų kalbos švarračiai: Pasakas Phedro, Pasakas Paedraus. Šie rankraščiai suteikia galimybę tirti Daukanto vertimų iš lotynų kalbos pobūdį.

Ypač vertingas ir įdomus kitų asmenų taisytas švarraštis Małdas Katalikû Pagał Baźniczes S. Rimo iszraszytas. Rankraštyje gausu Motiejaus Valančiaus taisymų, kuriuos atlikdamas jis stengėsi ne tik prisitaikyti prie rengėjo sudėtingos kalbos ir rašybos, bet ir rašyti labai panašiu braižu. Tai rodytų, jog Valančius ankstyvuoju pažinties laikotarpiu itin gerbė Daukantą ir laikė jį autoritetu. Šis rankraštis unikalus, nes Daukantas sukūrė precedentą: būdamas pasaulietis, parengė maldaknygę, nesilaikydamas religinės raštijos kalbos ir Šventojo Rašto tekstų vertimo tradicijos; rankraščiui pritarė Bažnyčios cenzūra ir jį buvo leista spausdinti.

1

Griškaitė, Reda (sud.). Laiškai Teodorui Narbutui: epistolinis dialogas (ser. „Simono Daukanto raštai“). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. [192].

ĮVAIRAUS FORMATO IR APIMTIES, RAŠYBA NENUOSEKLI

Dirbdamas Rygoje, S. Daukantas 1831–1834 m. užbaigė antrąją rašytos Lietuvos istorijos versiją – Istoryje Zemaitiszka.

Tiesa, veikalo pavadinimas užrašytas ne autoriaus ranka, tačiau šis autografas yra didžiausios apimties (1106 p.)

S. Daukanto istorijos versija. Originalas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

SIEKIS MOKYTI LIETUVIUS MODERNESNĖS KALBOS

Daukanto palikimo visuma leidžia įžvelgti tam tikro jo veiklos cikliškumo. Rašydamas kiekvieną istorijos veikalą, atnaujindavo ne tik istoriografines koncepcijas, bet ir kalbą bei rašybą, kurią norėdamas įtvirtinti parengdavo įvairaus pobūdžio populiarių knygelių – kad skaitydami lietuviai mokytųsi ir modernesnės kalbos, nebūdingos religiniams raštams.

Vilniaus universiteto aplinkos paveiktas, parašęs pirmąjį istorijos variantą Darbay senuju Lituwiu yr Zemaycziu (1822)2, Rygoje darbą tęsė ir 1831– - kurioje 1834 m. užbaigė antrąją istorijos versiją – Istoryje Zemaitiszka (IZ), taikė naują rašybą. (Pastarąją išsamiai ištyrė habil dr. Giedrius Subačius monografijoje „Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834)“3.)

1834 m. pabaigoje apsigyvenęs Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge, laisvalaikio pobūdžio Daukantas nepakeitė: toliau kaupė šaltinius, domėjosi lingvistika ir, naujų idėjų paveiktas, 1845 m. išspausdino tautos kultūros istorijos veikalą BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Zámajtiû.

Kai 1850 m. sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Varniuose, parašė darbą Pasakojimas apej Wejkalus Letuviû tautos senowie (1850–1854). Šio veikalo kalba gerokai skyrėsi nuo ankstesnės. Daukantas, veikiamas Valančiaus požiūrio, paprastino raišką, trumpino sakinius, atsisakydamas ankstesniems darbams būdingo ritmo; rašybą paprastino, derindamasis prie besiformuojančios vietos tradicijos.

Kaip minėta, Daukantas leido ir vadovėlius, ūkines knygeles, šiuose darbuose siekdavo įtvirtinti ir populiarinti prisiimtą rašomosios kalbos variantą. Knygelių pratarmėse jis pateikdavo įvairių istorinių žinių. Štai knygelės apie medžių sėklų rinkimą pratarmėje jis konstatuoja senovėje buvus plačias girias, o kartu nevengia pareklamuoti ir savo naujausio veikalo: Taj jej dar abejoji raszitos saka, ape tou, tad parskajtyk kningelę Jokubo Łaukio ape budą Lietuwiû, tĩnaj regiesi kokés yra buwuses senowiej’ girres musû kraszti, tad tolaus nebabejosi4.

[Daukantas, Simonas]. Darbay senuju Lituwiu yr Z- emaycziu, 1822. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius: VUB RS F1-D 104 (rankraštis, vadinamasis Jurgio Platerio nuorašas).

Subačius, Giedrius. Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018.

4 [Daukantas, Simonas]. Pamôkimą kajp rinkti medĩnès siekłàs / pargôldę ĩsz gudû kałbos i źámajtiû kałbą Jonas Purwys. Petropĩlie: ĩspaustas pas E. Pratza, 1849, p. 8.

2

3

Išlikę Daukanto rankraščiai palyginti geros būklės, rašyti geros kokybės rašalu. Tačiau laikas palietė gausius paties Daukanto taisymus pieštuku. Rankraščiuose yra įrašų, teikiančių papildomos informacijos apie rankraščio istoriją (cenzoriaus įrašai), jų sklaidą (kitų asmenų įrašai). Daukanto rankraščiai yra autografai, jų autentiškumą patvirtina popierius (dažniausiai su vandenženkliais ir pagaminimo vieta bei data). Rankraščių autorystė bei kilmė nustatyta, nors Daukantas nė vieno iš šių rankraščių nepasirašė savo pavarde, vartojo įvairius slapyvardžius. Be abejo, taip elgėsi ne tik dėl saugumo5, bet ir norėdamas sukurti lietuvių raštijos darbininkų gausos įspūdį. Rankraščiai įvairaus formato ir apimties, tai – į lankus susiūti lapai, kiti įrišti į kietviršius.

Daukanto rašysena aiški, perskaityti rankraščius dažniausiai nėra sunku, tačiau reikia įgudimo suprasti sudėtingą ir nenuoseklią autoriaus rašybą. Rankraščiai atspindi to meto lietuvių kalbos ir rašybos ypatumus, autoriaus kalbos modernizavimo dinamiką ir kt.

Pats reikšmingiausias Daukanto rankraštis – Istoryje Zemaitiszka.

Tiesa, pavadinimas užrašytas ne Daukanto ranka, taigi realiai tikro, paties autoriaus planuoto duoti pavadinimo rankraštis neturi. (Jungtinėse Amerikos Valstijose jis išleistas „Lietuvos istorijos“ pavadinimu. Lietuvoje veikalas išleistas tik 1995 m. pavadinimu „Istorija žemaitiška“.) Šis autografas yra didžiausios apimties Daukanto istorijos versija. G. Subačius laikosi nuomonės, kad istorikas šį veikalą rengė būtent kaip rankraštį, nes taip gali būti paaiškinamas rašybos įvairavimas, o cenzoriai būtų radę „priežasčių jo neaprobuoti“6. Daukantui tiesiog buvo svarbu skleisti žinią, kad Lietuvos istorija yra ir turi „materialų pavidalą, ją galima regėti, čiupinėti, vartyti, ji solidi ir nepaneigiama“7.

G. Subačius taip analizuoja rašybos nevienodumo priežastis: „Vizualieji aspektai Daukanto buvo sutvarkyti, sakykim, nepriekaištingai – skirtingai nei rašyba.

Politiniai jo siekiai buvo atkreipti mokytųjų (svetimųjų) dėmesį į lietuvių tautą per kalbos galybę, o ryškiausias kalbos galybės ženklas – jos „padėjimas ant rašto“, ir padėjimas būtent Istorijoje žemaitiškoje. Buvo aktualus pats „padėjimas ant rašto“, o ne „ant kokio rašto“.

Galybės ortografija nebuvo tiek svarbi. Daukanto politiniame mąstyme svetimieji buvo svarbūs, įtakingi, reikšmingi priešininkai, o savieji – be ryškesnio Po to, kai jaunesnysis Simono Daukanto brolis gydytojas Aleksandras (1805–1841) buvo suimtas, valdžiai įtariant, kad jis galėjo priklausyti studentų medikų organizacijai „Demokratų draugija“ (įsijungusi į Simono Konarskio vadovaujamą Lenkų tautos sąjungą, ji pasivadino„Jaunąja Lenkija“), ir po antro tardymo 1841 m. vasario 7 d. nusižudė, istorikas kurį laiką turėjo gyventi niekur neišsišokdamas, kad pavardžių tapatumas nebūtų pagrindas juo susidomėti. Juk plačiai žinoma, kaip tobulai veikė Rusijos imperijos sekimo sistema. Plačiau žr.: Girininkienė, Vida. Svyrlaukis: iš toli ir iš arti. Literatūra ir menas, 2017 m. spalio 6, Nr. 3632/36.

6 Subačius, Giedrius. Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834).

Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018, p. 275.

7 Ten pat, p. 274.

5

21

S. Daukantas rašė ne tik istorinius ar kalbinius darbus – nevengė duoti ir ūkinių patarimų.

Vienas tokių darbų – Pamokslas kajp Gĩrès kĩrstĩ sietĩ ir dijkti. Pažymėtina, kad autorius nepasirašė savo vardu, o pasitelkė vieną iš savo slapyvardžių, tikėtina, taip norėdamas sukurti lietuvių raštijos darbininkų gausos įspūdį. Originalas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Arūno Sartanavičiaus nuotraukos

Ypač vertingas švarraštis Małdas Katalikû Pagał Baźniczes S. Rimo iszraszytas. Būdamas pasaulietis, S. Daukantas parengė maldaknygę, šiam rankraščiui pritarė Bažnyčios cenzūra. Kita vertinga rankraščio ypatybė – jame gausu Motiejaus Valančiaus taisymų, kuriuos atlikdamas jis stengėsi rašyti labai panašiu braižu. Originalas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

konkuruojančio diskurso. Daukantas pats kūrė savųjų diskursą, bet vertinimo laukė iš svetimųjų lūpų.

Apskritai viso Daukanto gyvenimo rašymo veikla liudija, kad stiprų tautos įvaizdį jis kūrė tekstų kiekybe, o jų ortografijos kokybei nelikdavo laiko.“8 Tiek šis, tie kiti Daukanto rankraščiai svarbūs kaip vieni paskutinių nueinančios rankraštinės knygos epochos liudininkai. G. Subačius pabrėžia rankraščio estetinį vaizdą: „Daukantas įdėjo širdį sukurti IZrankraščio įvaizdžiui: puikiais odos kietviršiais apie 1106 puslapius turintis foliantas, ant vienodo kokybiško popieriaus, iš pradžių rengtas labai tvarkingai, dažnai grakščia rašysena, su labai atsargiais taisymais, dažnai pieštuku. Atsisakyti teksto elementai neretai palikti neišbraukti, kad taisymas nekristų į akis. Daukantas siekė gražios raiškos, formavo vizualų įspūdį, buvo materialaus rankraščio apipavidalinimo estetas.“9

DARBŲ REIKŠMĖ LIETUVAI IR TAUTOS TAPATYBEI

Rankraščiai suteikia daug duomenų Daukanto tekstologijos tyrimams, apkritai to meto kultūrai pažinti. Jie plito nuorašais10 ir to meto protus veikė net būdami rankraščiuose. Veikale IZ- pirmą kartą lietuvių kalboje pavartotas žodis valstybė. Vien jo buvimas 8 9

Ten pat, p. 275.

Ten pat, p. 442.

Apie Juozapo Butavičiaus darytą Simono Daukanto„Istorijos žemaitiškos“ perrašą skaitykite: Raudytė, Nijolė. Unikali XIX a. lituanistinė mokykla Kretingos bernardinų vienuolyne. Tarp knygų, 2020, rugs., p. 14–15.

10

22

siuntė žinią: Lietuva yra, ji turi savo istoriją, turi savo kalbą, vadinasi, ji turi savo ateitį. Kiekvienas, vien pamatęs rankraštį, turėjo suprasti – Lietuva turi ne tik praeitį, bet ir ateitį.

Prabėgus beveik dvidešimčiai metų, IZ- rankraščio pagrindu buvo parašytas Pasakojimas apej Wejkalus Letuviû tautos senowie. Šis darbas turi prierašą Valančiaus ranka: „Simonas Daukąntas Rasztininkas Pilozopios Magistras metuse 1850.“ Šiame rankraštyje yra ir daugiau Valančiaus pastabų, kurios rodo, kad mokinio pietetas mokytojui buvo atšalęs – jis griežtai vertino Daukanto teksto turinį ir stilių.

Daukanto istoriografijos veikalai padėjo lietuvių istorijos mokslo pagrindus ir buvo reikšmingi lietuvių modernios tautos kūrimo procesui. Didelės reikšmės lietuvių sąmoningumui turėjo Daukanto sukurtas savarankiškas Lietuvos istorijos pasakojimas pačių lietuvių akimis, susieta valstybingumo tradicija su savosios dabarties, XIX a. lietuvių visuomenės ir kultūros reiškiniais. Daukanto Lietuvos istorija grindė požiūrį į lietuvių tautą, kaip istorinę tautą, formavo kolektyvinę atmintį, be kurios neįmanoma moderni tautinė bendrija. Daukanto darbuose iškelta laisvės idėja, lietuvybės ir demokratizmo sąsaja skatino lietuvių socialinės, kultūrinės, politinės emancipacijos pastangas ir suteikė joms vertybinius orientyrus.

Daukanto vertimai ir leksikografiniai darbai skirti lietuvių ugdymui, lietuvių bendrinės kalbos norminimui. Kalbą jis laikė ne tik mokslinio darbo priemone, bet ir istoriniu šaltiniu. Kalboje, taip pat sakytinėje liaudies kūryboje jis ieškojo priešistorinės epochos mentaliteto pėdsakų, lietuviškojo tapatumo įrodymo. Veikaluose pabrėždamas lietuvių kalbos panašumą į sanskrito, graikų, lotynų, Daukantas diegė mintį, kad lietuvių tautos kultūra priskirtina prie aukštesnės kultūros konteksto kraštų.

Daukantas, kaip ir jo pirmtakas Kristijonas Donelaitis, savo darbuose parodė, kad lietuvių kalba galima rašyti viską. Jis pirmasis prozos tekste pateikė ritmizuotų periodų, vartodamas garsų pakartojimus, įvairias, vis pasikartojančias skirtingai reiškiamo tarinio formas, kurias kartais keisdavo dalyvinėmis. Daukantas pirmasis savo darbuose sujungė iki tol dvi atskirtas Lietuvas: Rytų Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos.

S. Daukanto giminių perduotas archyvas, tarp jų ir didžiuma į UNESCO „Pasaulio atminties“ Lietuvos nacionalinį registrą 2019 m. įtrauktų S. Daukanto rankraščių (8 dokum.), rašytų nuo 1831 iki 1858 m., saugomas sostinės Vileišių rūmuose.

XX a. pradžioje čia veikė Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, o vėliau jos fondus paveldėjo dabartinis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, įsikūręs šiame pastatų komplekse. Justės Kuodytės-Damskės nuotr.

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

GEROJI PATIRTIS

BERNIUKAS ŽIRNIUKAS KVIEČIA Į (NE)TRADICINĘ PAŽINTĮ SU LITERATŪRA IR TEATRU

Ernestas Vengeliavičius

Vaikams skirtas lėlių teatras „Berniukas Žirniukas“, savo veiklą pradėjęs dar tuometėje Valstybinėje respublikinėje bibliotekoje 1965 metais, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje gyvuoja iki šiol. Tiesa, kiek kitu formatu. Anksčiau teatre dirbusius profesionalius aktorius, kurie padėdavo lėlėms atgyti scenoje, pakeitė vaikai. Nepaisant to, šioje studijoje, kaip ir anksčiau, jaunieji lankytojai yra kviečiami į pažintį su dviem vienas kitą papildančiais – teatro ir literatūros – pasauliais.

Berniuką Žirniuką daugiau nei prieš 50 metų sukūrė dailininkas Gintautas Žalalis.

Per 55 metus būta visko: pakilimų, nuosmukių, pertraukų ir transformacijų. Vis dėlto, kelis kartus atsinaujinęs, teatras egzistuoja ne tik prisiminimuose. Šiandien jis gyvas įvairia veikla: vaikų susibūrimais, literatūros analizėmis, repeticijomis, spektakliais, diskusijomis, kurios užsimezga tarp tos pačios, tik gerokai atnaujintos Nacionalinės bib­lio­tekos sienų.

IMASI NAUJŲ VEIKLOS FORMŲ

Prie dabartinės „Berniuko Žirniuko“ veiklos nebeprisideda profesionalūs aktoriai ar bib­lio­tekininkai.

Vaikai, įsikūnijantys į spalvinguosius lėlių personažus, vietoj suaugusiųjų siūlomos pramogos ją kuria patys, žiūrovams pateikdami įvairių žanrų pasirodymus. Nuo 2018 m. rudens atnaujintame teatre dirba dvi Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojos: jo vadovė – Vaikų ir jaunimo literatūros departamento bib­lio­tekininkė informacijos išteklių fondų formavimui Eglė Gudonytė, dailininkė – Vaikų ir jaunimo literatūros departamento kultūrinės veiklos vadybininkė Julija Charsika. Trupė yra parengusi keturių spektaklių premjeras.

Nors „Berniukas Žirniukas“ tradiciškai yra laikomas lėlių teatru, spektakliuose pasitelkiamos įvairios išraiškos formos. Naujausiame studijos darbe, kurį įkvėpė Daivos Čepauskaitės knyga „Baisiai gražūs eilėraščiai“, buvo vadovaujamasi pojūčio teatro principais. Spektaklio, kurio premjera įvyko rugsėjį rengtos „Kultūros nakties“ metu, žiūrovai buvo skatinami išmokti girdėti, jausti, pasikliauti ne tik regimuoju pasauliu. Klausytojams (vaikams ir jų tėvams) buvo užrištos akys, kutenama nosis, o fone tuo tarpu ne tik deklamuojami eilėraščiai, bet ir kuriami eilėraščio turinį iliustruojantys garsai: dūžtančio stiklo, girgždančių durų ir t. t.

Ankstesnis teatro spektaklis „Sivužas“ buvo sukurtas naudojant pirštinines lėlės. Jis pastatytas pagal Mariaus Marcinkevičiaus ir dailininkės Linos Dūdaitės knygą ir pristatytas 2020-ųjų pradžioje.

Spektaklis skirtas 4–8 metų vaikams. Pasaka apie paršelį, karvę Adelaidą ir pabaisą, gyvenančią po ledu, kviečia vaikus pasinerti į fantazijos pasaulį, kuriame svarbi draugystė, drąsa ir stereotipų laužymas. Pasak 31

E. Gudonytės, lėlių personažų įkūnijimas yra sunkus, ištvermės reikalaujantis darbas. Tai nėra vaikiška veikla, kaip gali pasirodyti iš pirmo įspūdžio. Pirštininėms lėlėms valdyti reikia ne tik fizinės jėgos, bet ir geros motorikos, lankstumo. O tuo pat metu dar tenka prisiminti tekstą, valdyti balsą... Taigi iš karto atlikti kelias funkcijas.

Pirmasis, 2018 m. pastatytas, spektakliukas (pagal Henriko Radausko eilėraštį „Gėlė ir vėjas“) buvo kuriamas remiantis daiktų teatro tradicijomis. Antrame, pastatytame pagal britų autoriaus iliustruotojo Jarviso kūrinį „Baisieji Alano dantys“, įkūnytas šešėlių teatras. Šiuo metu „Berniuko Žirniuko“ teatro studijos trupę sudaro septyni vaikai, 3–5 klasių moksleiviai.

Kaip kitados kiekvieno ketvirtadienio popietę studijos nariai renkasi bib­lio­tekoje. Iš pradžių susitikimai trukdavo valandą, tačiau, suintensyvėjus veiklai, juos teko pailginti iki pusantros valandos. Per tą laiką ne tik repetuojama. Vaikai skatinami analizuoti, interpretuoti tekstus, diskutuoti. „Berniuko Žirniuko“ studija kuria veiklą, apimančią skirtingų žanrų menus – literatūrą, teatrą, pasakojimo meną...

Iš pradžių Pasakų kambaryje vaikai klausydavosi pasakų senelio (nuotraukoje – pirmasis senelis Jonas Biržys), tačiau netrukus idėja įgavo vaikų teatro pavidalą. Teatro studijos archyvo nuotr.

LAIKAS, KAI NEBETILPO TARP BIBLIOTEKOS SIENŲ

Anuomet prie „Berniuko Žirniuko“ teatro dirbo dviejų sričių profesionalai: aktoriai ir bib­lio­tekininkai, o jų bendrą idėją įkūnijo žaismingasis personažas Berniukas Žirniukas. Ilga ir spalvinga teatro istorija prasidėjo nuo tuomečio kultūros ministro pavaduotojo Vytauto Jakelaičio viešnagės Anglijoje. Lankydamasis ten, jis atrado vadinamuosius pasakų kambarius, o grįžęs nusprendė įgyvendinti šią idėją Vilniuje, tuometėje Respublikinėje bib­lio­tekoje. Iš pradžių Žirniuko tematika išpuoštame kambaryje vaikai galėjo klausytis sekamų pasakų, tačiau tais pačiais metais pirminė idėja įgavo naują – vaikų teatro pavidalą. „Berniukas Žirniukas“ neilgai teužsibuvo tarp bib­lio­tekos sienų. Prasidėjo gastrolės. Viena iš aktorių, ilgametė Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotoja Ona Kaladienė prisimena, kad į užsienį važiuodavo gausus personalas, kurį sudarydavo apie dvidešimt žmonių. Tarp jų buvo aktoriai, garso režisieriai, apšvietėjai, bib­lio­tekos direkcijos atstovai. „Berniukas Žirniukas“ gastroliavo ir Lietuvoje. Tapo nuolatiniu tradicinio 1967 m. pradėto rengti mėgėjų lėlių teatrų festivalio „Molinuko teatras“ dalyviu. Dabartinės LRT televizijos pirmtakė rodė specialią programą vaikams, kurią režisuodavo ir vesdavo Danutė Keturakytė. Šioje programoje savo vietą rado ir Berniukas Žirniukas, kuris į tuometinę televizijos studiją atvykdavo su visa įranga, bib­lio­tekininkais ir aktoriais.

Teatras gastroliavo ir vėlesniais metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, rodė spektaklius Norvegijos, Slovakijos, Vokietijos miestuose. Galiausiai maždaug nuo 2008-ųjų dešimčiai metų buvo virtęs tik legenda...

32

Teatras „Berniukas Žirniukas“ spektaklius rodė įvairiose Lietuvos vietose. Nuotraukoje – teatro režisierė Aurelija Čeredėjevaitė-Gurinavičienė (kairėje) ir Vida Narščiuvienė vaidina vaikams iš „SOS kaimo“. 1996 m. K. Vaišvilos nuotr.

IR TRADICIJOS, IR NETIKĖTI SPRENDIMAI

Berniuko Žirniuko simbolis yra giliai įsirėžęs į kultūrinę atmintį. Asociacijų su šiuo vardu turi ne vien buvę teatriuko darbuotojai, bet ir ano meto vaikai, šiandien jau suaugę ir turintys savų atžalų.

E. Gudonytė teigia, jog pasitaiko situacijų, kai, nugirdę teatro vardą, suklūsta su „Berniuko Žirniuko“ spektakliais augę, o šiandien patys į bib­lio­teką su

Į gastroles užsienyje važiuodavo gausus aktorių ir lydinčių asmenų būrys. Nuotraukoje – gastrolės Slovakijoje.

1988 m. Teatro studijos archyvo nuotr.

vaikais atvykstantys suaugusieji. Taigi teatriukas yra tapęs savotišku džiugios vaikystės simboliu ir palaiko tradiciją jaunajai kartai perduoti tokius pačius šiltus su lėlių teatro studija siejamus atsiminimus.

Naujasis „Berniukas Žirniukas“ jau spėjo įdiegti savo rutiną, tačiau šių metų pavasarį paskelbtas karantinas privertė į ją pažiūrėti kiek kūrybiškiau. Tas laikotarpis nesustabdė studijos darbų, tik pakeitė jų pobūdį. Vaikai buvo skatinami teatro pratimus atlikti namuose, eksperimentuoti ir dalintis savo filmuota medžiaga.

Pasitelkiant įvairias ryšio priemones, toliau vyko žaidimai, virtualios konferencijos. Darbas namuose įrodė paradoksalią tiesą, jog ribotos galimybės, nors ir gali varžyti, tačiau tuo pat metu suteikia terpę kūrybiškumui. Vienas iš teatro trupei priklausančių vaikų netgi laimėjo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus skelbtą konkursą, skirtą Tarptautinei vaikų knygos dienai, – sukūrė filmuką pagal D. Čepauskaitės eilėraštį „Sena spinta“.

Spektaklio „Sigutė“ ir 1972 m. atnaujinto K. Kubilinsko pasakos „Strakaliukas ir Makaliukas“ pastatymo, kuris buvo pirmasis teatro parodytas spektaklis, plakatai

Šį rudenį teatro studija laikėsi dar vienos tradicijos: rugsėjį dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamoje lėlių teatrų šventėje „Molinuko teatras“. Tiesa, neįprastu formatu – konkurso dalyviai siuntė Nacionalinėje bib­lio­tekoje filmuotą vaizdinę medžiagą. E. Gudonytė pabrėžia, jog vienas iš dabartinio teatro uždavinių – užsiauginti naują kartą, kuri ne tik padėtų išlaikyti „Berniuko Žirniuko“ atminimą, bet ir kurtų naujas tradicijas. Teatro veikla įrodo, kad tam tereikia šiek tiek lankstumo ir žaismingumo.

Dabartinė teatro vadovė Eglė Gudonytė. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Atnaujinto teatro vienas spektaklių – „Sivužas“ (2020) – sukurtas naudojant pirštinines lėles.

Spektaklis „Gėlė ir vėjas“ (2018) statytas remiantis daiktų teatro tradicijomis: naudojamas ventiliatorius sukelia „vėją“, o pučiami burbulai simbolizuoja lietaus lašus. Rūtos Lazauskaitės nuotr.

Šiuo metu teatro trupėje – 3–5 klasių moksleiviai. Vygaudo Juozaičio nuotr.

33

KRONIKA

IR INFORMATYVUS, IR DŽIUGINANTIS SUSITIKIMAS Rudens pradžioje pagaliau buvo surengtas dėl ekstremalios situacijos šalyje ilgai atidėliotas Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos (LSVBA) visuotinis narių susirinkimas. Rugsėjo 17–18 d. Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje vykusiame renginyje išklausyti dalykiniai pranešimai, pasveikinti asociacijos Metų nominacijų laimėtojai ir bibliotekos, 2019 m. tapusios skaitmeninio raštingumo mokymų lyderėmis.

tačiau džiugino tai, kad diskusijos pabaigoje buvo pažadėta įsiklausyti į pateiktus argumentus, grįžti prie tam tikrų klausimų svarstymo.

Susirinkime taip pat gvildentos temos, kurių dauguma susijusi su pagrindine šiandieninio bib­ lio­tekų gyvenimo aktualija – skaitmeninėmis technologijomis. Apie LIBIS sistemos modernizavimą, inovacijas ir galimybes kalbėjo bendrovės „Asseco Lietuva“ generalinis direktorius Albertas Šermokas.

E. skautų veiklas šalies viešosiose bib­lio­tekose ir jų pasiekimus pristatė asociacijos „Langas į ateitį“ direktorė Loreta Križinauskienė. Visiems aktualų, bet dar daug klaustukų keliantį medijų ir informacinio raštingumo ugdymo modelį pristatė viena iš „Kurk Lietuvai“ projektų vadovių Greta Kundrotaitė. Apie projekto „Prisijungusi Lietuva“ renginius jaunimui,

Projekto „Prisijungusi Lietuva“ skaitmeninio konsultanto rinkimų nugalėtojai kartu su konkurso organizatoriais.

Dainos Sutkevičienės nuotraukos

Susirinkusiuosius sveikino Rokiškio rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Kultūros ministerijos atstovai ir LSVBA taryba padėkojo į užtarnautą poilsį išėjusiai Molėtų rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos direktorei Virginijai Raišienei.

Renginyje dalyvavusi Kultūros ministerijos atstovė viceministrė Zita Bružaitė atsakė į klausimus, susijusius su poreikiu didinti bib­lio­tekoms skiriamas lėšas dokumentams įsigyti, su bib­lio­tekų projektų, remiamų iš Tolygios kultūrinės raidos programos, finansavimo problemomis. Ne visais klausimais sutapo ministerijos ir bib­lio­tekų vadovų nuomonė,

Diskusija su Kultūros ministerijos atstove (iš kairės): Rokiškio J. Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė, viceministrė Zita Bružaitė, LSVBA prezidentė Danguolė Abazoriuvienė.

35

skatinamą savanorystę, buriamą e. skautų komandą (šiuo metu jų skaičiuojama apie 1,5 tūkst.) pasakojo projekto koordinatorius Arvydas Ruseckis.

Renginyje paskelbti projekto „Prisijungusi Lietuva“ iniciatorių rengtų skaitmeninio konsultanto rinkimų rezultatai, o prizus ir padėkas įteikė asociacijos „Viešieji interneto prieigos taškai“ direktorė Inga Žemaitienė.

• Pirma kategorija (savivaldybėje iki 40 tūkst. gyventojų): Skaitmeninio raštingumo mokymų lyderės 2019 m. vardą pelnė Rokiškio rajono savival­ dybės J. Keliuočio viešoji bib­lio­teka. Specialiu prizu apdovanota Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji bib­lio­teka – prizas skirtas mažiausiai gyventojų turinčiai ir puikių skaitmeninio raštingumo mokymų rezultatų pasiekusiai savivaldybės bib­lio­tekai.

• Antra kategorija (savivaldybėje 40–80 tūkst. gyventojų): prizo laimėtoja paskelbta Jonavos rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka.

• Trečia kategorija (savivaldybėje 80 tūkst. ir daugiau gyventojų). Metų prizo laimėtoja – Kauno rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka.

Padėkomis už dalyvavimą konkurse apdovanotos Raseinių rajono savivaldybės Marcelijaus Martinaičio, Prienų rajono savivaldybės Justino Marcinkevičiaus, Radviliškio rajono savivaldybės, Varėnos rajono savivaldybės, Kupiškio rajono savivaldybės, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos, Panevėžio miesto savivaldybės ir Vilniaus rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos.

Tradiciškai visuotiniame LSVBA susirinkime apdovanoti įvairių Metų nominacijų konkurso laimėtojai (vertinimo komisijai vadovavo Zarasų viešosios bib­ lio­tekos direktorė Danutė Karlienė). Nors 2020-ieji

METŲ NOMINACIJŲ LAUREATAI

SAVIVALDYBIŲ VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS  Inovacijų bib­lio­teka (iš 5 bib­lio­tekų) išrinkta Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji bib­lio­teka.  Lietuviškiausia bib­lio­teka (pretendavo dvi) tapo Panevėžio rajono viešoji bib­lio­teka.  Partnerysčių bib­lio­tekos (pretendavo net 11) apdovanojimu džiaugiasi Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji bib­lio­teka.  Nominaciją „Bib­lio­teka – vaikų ir jaunimo draugas“ (iš 6 bib­lio­tekų) laimėjo Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji bib­lio­teka.

VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ PADALINIAI (FILIALAI)  Nominacija „Bib­lio­teka – geriausias vaikų ir jaunimo draugas“ atiteko Akmenės rajono viešosios bib­lio­tekos Vegerių kaimo filialui.  Bendruomeniškiausia bib­lio­teka pripažinta Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bib­lio­tekos Kašonių bib­lio­teka.  D raugiškiausia bib­lio­teka išrinkta Panevėžio miesto savivaldybės (dab. Elenos Mezginaitės) viešosios bib­lio­tekos Šiaurinė bib­lio­teka.  Kūrybiškiausia bib­lio­teka tapo Marijampolės Pet­ ro Kriaučiūno viešosios bib­lio­tekos Draugystės padalinys.  Netradicine bib­lio­teka paskelbtas Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bib­lio­tekos Kintų filialas. jau įpusėjo antrąjį pusmetį, apdovanojimai viešosioms bib­lio­tekoms skirti už sėkmingas 2019 m. veiklas.

Kultūrinę pirmos dienos programą užbaigė Aldonos Vilutytės ir Andriaus Zalieskos-Zalos muzikinė poezijos kompozicija. Antros renginio dienos nuotaiką kūrė išskirtinai Rokiškio bib­lio­tekininkai: surengtos edukacinės programos „Nuo molinės iki skaitmeninės“, „Knygų daktarai“; svečiai supažindinti su J. Keliuočio bib­lio­tekos interaktyvios edukacinės erdvės galimybėmis, Pelėdų ekspozicija Vaikų ir jaunimo skyriuje. Visi galėjo pasisvečiuoti dailininkės Astos Keraitienės dirbtuvėse, aplankyti Rokiškio krašto muziejų ir šiuo metu jame veikiančią parodą „Neišsenkanti kūrybos versmė“, skirtą Tautodailės metams.

Daina Sutkevičienė Metų nominacijų laimėtojai su vertinimo komisijos pirmininke D. Karliene (penkta iš kairės), pagrindiniu konkurso rėmėju, „Asseco Lietuva“ generaliniu direktoriumi A. Šermoku (antras iš dešinės) ir LSVBA prezidente D. Abazoriuviene (pirma iš dešinės).

36

Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos tarybos narė

IN THIS ISSUE Giedrė Čistovienė. Project Activities as Drivers of Progress

1

This year, Lithuania celebrates the 30th anniversary of the restoration of its independence. On this occasion, the authors of the heading #Gyvasžodis, professionals in their respective domains, share their thoughts about changes that Lithuania’s libraries underwent during these three decades. This issue’s guest is Giedrė Čistovienė, the Head of the Project Management Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. She speaks about how proactive project activities implemented by libraries have affected the technical potential and infrastructure of Lithuania’s libraries, information literacy competencies of the staff and users as well as the culture of provided services.

Kęstutis Šapoka. Aesthetic Growth from the Social Standpoint

3

What can unite colleagues of diverse specialities, ages and even diverse pursuits? Tarp knygų suggests its readers to call their attention to the ability to create, namely to create the fine arts. In the context of the exhibition of works by staff members of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania held at this Library, the senior methodologist and researcher at the Library’s Marketing and Intellectual Services Unit Dr. Kęstutis Šapoka reminds us of another, social, aspect of art. He classifies this exhibition as alternative and following the communal and social principle.

Vaiva Markevičiūtė. An Exhibition by Artistic Souls: Leisure Pursuits and Professional Self-Expression

5

This is the second publication in this issue devoted to the artistic creativity of library staff featuring stories told by several fine art creators who presented their works for the exhibition held at the National Library. What are the incentives to create and inspirational sources and what the technique of the work is determined by? The thoughts of the exhibition’s authors testify to how different and yet similar the Library’s staff are.

Aldona Oniūnienė: “Encouragement by Others is What Sustains the Wish to Create”

8

Tarp knygų interviews the Best Librarian of 2019 Aldona Oniūnienė from the Vaškai Branch of the Pasvalys Marius Katiliškis Public Library, an active community unifier and originator of reading and creativity initiatives. The interview reveals the exposition significant for the whole of Lithuania, which the Vaškai Library could be proud of. (Interviewed by Vaidenė Grybauskaitė)

Daiva Janavičienė. Lending as Part of the Library’s Public Relations 10 Librarians providing lending services are in direct contact with users and, therefore, their activities could be classified as the library’s public relations. The senior methodologist and researcher at the Librarianship and Bibliography Research Unit of the Information and Communication Sciences Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Daiva Janavičienė speaks about how the lending services could inform about the interest that library visitors take in the library’s resources and the value of its collection as well as how the library could optimise the satisfaction of the users’ demands while providing this service.

Dissertations Defended in Lithuania Now in the National Bibliography 14 In Lithuania, postgraduate study programmes are available at 14 universities and 11 public research institutes. Up to date, there was no published structured information about defended dissertations in Lithuania; such information was available in separate publications or lists issued by various institutions. We introduce the electronic publication of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Bibliografijos žinios. Disertacijos. 2019 (“Bibliographical News. Dissertations. 2019”). It is a new part of the national current bibliography presenting classified bibliographic information about doctoral dissertations defended in Lithuania in 2019. The publication covers dissertations acquired by the National Library as legal deposit from 47 themes of 6 research areas and 5 themes of 2 art areas. (Prepared

by Vaidenė Grybauskaitė)

Aušra Marčiulaitytė. Press Photographs of the Hundred-Year-Old News Agency

16

In 2020, the Lithuanian News Agency ELTA celebrates the centenary of its operation. The senior bibliographer from the Music and Visual Arts Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Aušra Marčiulaitytė analyses the collection of the Agency’s press photography preserved by the Unit. The collection consists of more than 29 thousand photographs published in Lithuanian press in the 20th century. She surveys themes and subthemes of the collection, which had to ideologically conform to the regime and to promote the Soviet mode of life. She also assesses the collection’s historical value and relevance.

Roma Bončkutė. Indestructible Manuscripts of Simonas Daukantas 19 Tarp knygų publishes a series of articles related to the implementation of the project “Promotion of the Documents of the Lithuanian National Memory of the World Register (included in 2019)”. Each article focuses on one of the Register’s documents. In this issue, Dr. Roma Bončkutė introduces manuscripts of the original creative work, dictionaries and translations by the Lithuanian historian and educator Simonas Daukantas (1793–1864), among which there are the first history of Lithuania in the Lithuanian language, bilingual dictionaries and works with content related to household matters and religion.

Daukantas’s manuscripts are important as being an evidence of the expiring epoch of the manuscript book.

Teresa Mackevič. To Prosecute and Arrest…

23

Teresa Mackevič, a senior editor from the Rare Books and Manuscripts Unit of the Documentary Heritage Research Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, suggests to take a look at history by listing 19th century manuscript documents preserved by the Unit. These documents related to the suppressed 1830–1831 Insurrection may help envisage repressions by the Tsarist authorities as well as persecutions of the Insurrection’s organisers, participants and sympathisers aimed at suppressing the idea of Statehood.

Sigita Astikienė. “He Contributed to the Fame of Our Town...“

27

The Head of the Bibliography and Regional History Department at the Ukmergė District Municipality Vladas Šlaitas Public Library Sigita Astikienė speculates about the likelihood of a person born a hundred years ago to be still living in the reminiscences of the community’s members and what supports such person’s memory. The Ukmergė Public Library, which was named after the poet Vladas Šlaitas (1920– 1995) fifteen years ago, initiated the collecting of reminiscences about this poet told by people from the town where he lived before emigrating to Great Britain. In the words of the publication’s author, these stories contain considerations about one’s identity and relation with the native region.

Ernestas Vengeliavičius. Berniukas Žirniukas Offers (Non-)Traditional Acquaintance with Literature and Theatre 31 This publication is about a phenomenon existing for more than half a century, the puppet theatre for children Berniukas žirniukas (“A PeaBoy”) operating on and off at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. And yet it is true that the forms of its activities are changing. Formerly, the puppets were manipulated by professional actors and now, by children. But the theatre’s objective remains unchanged: to introduce the theatre and literature realms to young visitors of the National Library’s Children’s and Youth Literature Department .

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a., tel. (8 5) 249 7028) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu violeta.kuzmaite@lnb.lt).

Vieno numerio kaina – 2,25 Eur

2020 Nr. 10 (741) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2020 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2020-10-22 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 510 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 10 (741) 2020 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2020 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt