2020 09

Rugsėjis | 2020

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Ingrida Veliutė. Bendruomeniškos vizionierių bibliotekos 1 TEMA / SENJORŲ VEIKLA BIBLIOTEKOSE

Vaiva Markevičiūtė. Savi tarp savų 3 Aušra Vaškevičienė. Individualus dėmesys kiekvienam 7 ŠIANDIEN AKTUALU

Nijolė Bliūdžiuvienė, Violeta Černiauskaitė. Informacijos ir dokumentavimo sričių aiškinamojo žodyno nauja redakcija 8 BIBLIOTEKŲ TURTAI

7

Nijolė Raudytė. Unikali XIX a. lituanistinė mokykla Kretingos bernardinų vienuolyne 11 UŽSIENYJE

Kokias knygas skaito latviai. Parengė Nijolė Sisaitė

16

ŽMONĖS IR LAIKAS

Vaiva Markevičiūtė. Paradoksalus Jolitos Skablauskaitės pasaulis 18 SUKAKTYS

Vytautas Smilgevičius. Smaragdai ir auksas: Mato Šalčiaus kelionių pėdsakais 22 Regina Varnienė-Janssen, Daiva Janavičienė. „Planavome ir kūrėme bibliotekų ateitį“ 25 GEROJI PATIRTIS

Turininga vasara. Parengė Rūta Lazauskaitė ir Ieva Šakelaitė

29

KRONIKA

Žydrė Vėtienė. Specialistų akiratyje – pakartotinio skaitmeninto turinio naudojimo galimybės 32 Sonata Nognienė. Nauji Vydūno atminimo ženklai 33 Stanislovo Moravskio skaitymai. Birštono viešosios bibliotekos informacija 34 Įkurtuvės, kurių laukta 50 metų. „Tarp knygų“ informacija 35 Indrė Rapkevičienė. Panevėžio bendruomenė pasirinko poetę 36 KRONIKA / POEZIJOS PAVASARIS KRONIKA / VAIKŲ VASARA KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

18

37 38 40

IN MEMORIAM

Vanda Mikalauskienė [1937 10 23–2020 07 22] Atsisveikiname su Gailute Meškevičiene [1961 04 11–2020 07 28]

43 43

IR AŠ TEN BUVAU

Dainius Vaitiekūnas. Šv. Genovaitės biblioteka

32

44

Irmanto Gelūno (7), Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos archyvo (18), Sevilės Charsikos (32) nuotraukos

PIRMAME VIRŠELYJE

Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolyne saugoma didžioji Neformalios lituanistinės mokyklos, įtrauktos į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, kolekcijos dokumentų dalis. Plačiau apie tai skaitykite p. 11–15. Jolantos Klietkutės nuotr.

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

BENDRUOMENIŠKOS VIZIONIERIŲ BIBLIOTEKOS Nuo dienos, kai per tris Pabaltijo šalis Baltijos kelyje nusidriekė taiki lietuvių, latvių ir estų grandinė, jau skaičiuojame trisdešimtmetį. Šiemet rugpjūčio 23 d. rankomis susikibusių žmonių energija ir taikios mintys buvo siunčiamos Minsko, kuriame dabar tramdomi protestuotojai, link. Laisvės troškimui sienos neegzistuoja... O juk beveik prieš penkiolika metų kaip tik Baltarusijos nacionalinė bib­lio­teka tapo traukos simboliu: ji pradėjo vilioti ne tik kontrastinga deimanto formos architektūrine išraiška, bet ir atvertomis čia saugomomis, tarp jų ir lituanistikos paveldo, kolekcijomis. Lieka tikėtis, jog kontroversiški politiniai sprendimai neužgniauš mokslo ir kultūros galimybių... O kaip per tris pastaruosius Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius pasikeitė šalies bib­lio­tekų įvaizdis ir jų veidas? Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2002 m. patvirtinus Bib­lio­tekų renovacijos ir modernizavimo 2003–2013 m. programą1, Kultūros ministerija per dešimtmetį įsipareigojo ne tik pagerinti bib­lio­tekų veiklą, bet ir atnaujinti senuosius pastatus ar pastatyti naujų. Tuo metu šalyje veikė daugiau kaip 3000 valstybės, savivaldybių ir kitų žinybų įsteigtų bib­lio­tekų, iš kurių daugiau nei 1300 buvo viešosios bib­ lio­tekos, įsikūrusios miestuose, miesteliuose ir 1

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1454 „Dėl bibliotekų renovacijos ir modernizavimo 2003–2013 metų programos patvirtinimo”, 2002 m. rugsėjo 17 d. Prieiga per internetą: www.e-tar.lt/portal/lt/ legalAct/TAR.C20862E3D9CD/asr.

Dr. Ingrida Veliutė. Liudo Masio nuotr.

kaimuose2. Ir jau tuomet tiek Kultūros ministerijos planuose, tiek UNESCO ir IFLA viešųjų bib­lio­tekų manifeste buvo išreikšta siekiamybė, kad bib­lio­ tekose „paslaugos teikiamos remiantis visiems lygia naudojimosi teise, nepaisant amžiaus, rasės, lyties, tautybės, kalbos ar padėties visuomenėje“. Taip pradėta formuoti nauja viešųjų bib­ lio­tekų misija iš tradicinės bib­lio­tekos, saugančios rašytinį ir spaudos paveldą, pasitelkiant kūrybiškumą bei modernias elektronines priemones, tapti bendruomeninėmis erdvėmis, kuriose visi be išimties nariai turėtų galimybę pažinti, mokytis, tobulėti ir jaustis skaitančios bendruomenės dalimi. Iš ambicingos modernizavimo programos, kurioje buvo suplanuota per 150 statybų ir rekonstrukcijos projektų, finansavimas numatytas 44-iems, jiems skirta 50,8 mln. Eur (175,4 mln. Lt), iš jų panaudota 44,9 mln. Eur (155,2 mln. Lt). Galima vertinti dvejopai ir pesimistiškai numykti, jog tai – vos 29,3 proc. visų suplanuotų projektų, tačiau galima ir pasidžiaugti, jog bib­lio­tekos papildomai iš Sanglaudos skatinimo veiksmų programos, Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondo lėšų ir kitų šaltinių gavo 5,7 mln. Eur (19,7 mln. Lt), rekonstrukcijai ir statyboms 3,6 mln. Eur (12,3 mln. Lt) skyrė savivaldybės. 2

Petuchovaitė, Ramunė. Lietuvos bibliotekų kaitos kelias: sustoti negalima. In: Moderniai visuomenei – naujoviška biblioteka. Prieiga per internetą: www.bibliotekospazangai.lt/media/public/Atsisiuntimui/Moderniai%20 visuomenei-small.pdf.

* Šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-metį. Ta proga rubrikos autoriams, savo srities profesionalams, siūlome pasidalyti mintimis, kaip per šiuos tris dešimtmečius keitėsi šalies bib­lio­tekos.

1

Šioje Lietuvos bib­lio­tekų atsinaujinimo trisdešimtmečio apžvalgoje privalu paminėti ir nacionalinį projektą „Bib­lio­ tekos pažangai“ (2008–2012 m.)3, vykdytą pagal tarptautinį trišalį susitarimą tarp Kultūros ministerijos, Billo ir Melindos Gatesų ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­ lio­tekos. Projekto biudžetas viršijo 32 mln. Eur (apie 112 mln. Lt). Projekto pabaigoje buvo išplėtota visą šalį apimanti bib­lio­tekų infrastruktūra, automatizuota sistema sujungė bib­lio­tekas į tinklą ir buvo sukurta nauja viešosios interneto prieigos infrastruktūra, o tai šiandien jau laikoma labiau nei privalomu aspektu bib­lio­tekose. Itin svarbus programos indėlis į darbuotojų ir lankytojų kompetencijų ugdymą (technologinio raštingumo mokymuose dalyvavo 61 tūkst. gyventojų, daugiau kaip 420 tūkst. konsultuota) – taip bib­lio­tekose suaktyvintas tiek skaitmeninių paslaugų vartojimas, tiek naujų paslaugų kūrimas, tiek tradicinių leidinių iš fondų išdavimas. Šių programų tikslus pavadinčiau pavykusiu vizionierišku ateities planavimu, nes jei rašytume naują programą ryt, jau žinotume, jog turime nemažą būrį kvalifikuotų specialistų, veikiančią LIBIS sistemą, ne tik daugybę kompiuterizuotų darbo vietų, bet ir tokių inovatyvių priemonių, apie kurias anuomet geriausiu atveju buvo tik svajojama. Nekalbant jau apie tai, jog ne tik Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka po centrinių rūmų kapitalinio remonto į kultūros lauką įsiveržė su aiškiu tarpdiscipliniškumo pareiškimu, bet ir mažesnių miestų bei miestelių, pavyzdžiui, Kretingos, Plungės ar Ukmergės bib­lio­tekos kaskart verčia pasitikrinti, ar iš tiesų užsukai į bib­lio­teką. Dar šiek tiek pozityviosios statistikos. 2016-ieji buvo paskelbti Bib­lio­tekų metais, o 2017 m. atlikto tyrimo duomenimis, gyventojų vertinimu, viešosios bib­lio­tekos teikė kokybiškiausias kultūros paslaugas4. 2019 m. kiekvienas šalies gyventojas bib­lio­tekose apsilankė vidutiniškai po 8 kartus (21 236 123 fiziniai lankytojai), virtualiai – vidutiniškai po 6 kartus per metus (18 193 120). Bib­lio­tekose įdiegus automatizuotas aptarnavimo sistemas ir savitarnos įrenginius, pakito darbuotojų darbo turinys: svarbiausia veikla tapo bendravimas su lankytojais, jų mokymas ir konsultavimas, edukaciniai ir kultūros renginiai. Bib­lio­teka tapo viešąja bendruomenės erdve – susibūrimams, aktyvioms kūrybinėms ir kultūrinėms veikloms, kurioje keičiamasi nuomonėmis, ugdoma tolerancija, randama bendrų interesų ir formuojama daugiakultūrė tapatybė. Džiugu priminti, jog rekonstruota Utenos A. ir M. Miškinių viešoji bib­lio­teka šiais metais už inovatyvią veiklą gyventojų skaitmeninių kompetencijų ugdymo srityje įvertinta tarptautinio EIFL fondo apdovanojimu, Trakų rajono viešosios bib­lio­tekos Lentvario filialą perkėlus į bendrą pastatą su kultūros rūmais, ne tik pagerėjo bib­lio­tekos darbo sąlygos, bet ir išsiplėtė renginių organizavimo galimybės. Stebina

atnaujintos Druskininkų savivaldybės viešosios bib­lio­tekos pastato architektūra, kritikų teigimu, lyg būtų įkurdinta priešistorinio gyvūno griaučiuose5. Kauno apskrities viešojoje bib­lio­tekoje modernizavimo darbai dar tik startuoja, bet jau aišku, kad miestiečiai po kelerių metų turės beveik nepakitusios architektūros, tačiau inovatyvią ir modernią bendruomeninę erdvę. Apibendrinant galima paminėti, jog 2014–2020 m. bib­lio­tekų infrastruktūros lėšas nukreipus į Kultūros objektų aktualizavimo programą6, už 23,9 mln. Eur (iš jų 17 mln. – Europos Sąjungos lėšos) buvo renovuota 13 viešųjų bib­lio­tekų. Čia racionalu būtų paklausti, tai kokie gi tolesni šalies bib­lio­tekų tikslai, kuriuos suponuoja jau šiandienos poreikis. Šiemet 65 apskričių ir savivaldybių viešosioms bib­lio­tekoms fondams komplektuoti papildomai paskirstyta 1,7 mln. eurų7; tai leido pasivyti ir net šiek tiek viršyti ES valstybių vidurkį: vienam Lietuvos gyventojui viešojoje bib­lio­tekoje iš šiam tikslui skiriamų lėšų tenka 1,45 Eur (ES šalių bib­lio­tekoje – 1,22 Eur). Kas toliau? Planuojama nuosekliai tęsti 2020 m. pradėtas veiklas, susijusias su viso šalies viešųjų bib­lio­tekų tinklo infrastruktūros pritaikymu autizmo spektro sutrikimą turintiems lankytojams. Rengiama gyventojų medijų ir informacinio raštingumo ugdymo programa, kuri bus vykdoma per bib­lio­tekų tinklą. Ateinančiais metais numatomi reikminiai tyrimai apie dirbtinio intelekto panaudojimo galimybes organizuojant 3D skenavimo procesus. Itin svarbu neapleisti Nacionalinės bib­lio­tekos puoselėjamo „žmonių bib­lio­tekos“ modelio ir toliau rūpintis darbuotojų kompetencijų tobulinimu, atliepti sparčiai kintančius lankytojų poreikius ir laukti bib­lio­tekoje visų – ar užsukančių tik pasiimti knygos, ar pasinaudoti bendradarbystės, kūrybos erdvėmis, ar tiesiog pabendrauti su draugais. Mintimis vis grįžtu į pavasarį, kai, užklupus koronaviruso pandemijai, viso pasaulio bib­lio­tekos nemokamai atvėrė fondus, kad žmonės, būdami namie, galėtų naudotis bib­ lio­tekose saugoma žmonijos išmintimi; kai, bib­lio­tekoms vienoms pirmųjų Lietuvos kultūros sektoriuje per karantiną atvėrus duris lankytojams, per naktis kūrėme taisykles, kaip dirbti su išduodamais leidiniais, kad darbuotojai liktų saugūs; kai rankose atsidūrė bib­lio­tekų 3D spausdintuvu pagamintas veido skydelis, skirtas apsisaugoti nuo klastingo viruso, ir žinojau, jog kažkas kantriai ir ilgai dirbo, kad jį turėčiau... Čia nėra vietos nuoboduliui ir beveik neribotos galimybės įgyvendinti įvairiausias idėjas. Tik svarbu atrasti savo bib­lio­teką ir bib­lio­tekininką.

Dr. Ingrida Veliutė Kultūros viceministrė Projektas „Architektūros kritika: Lietuvos bibliotekos”, 2017. Prieiga per internetą: http://archmap.lt/lt. Kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-711„Dėl kultūros objektų aktualizavimo 2014–2020 metų programos patvirtinimo“, 2014 m. spalio 6 d. Prieiga per internetą: www.e-tar. lt/portal/lt/legalAct/b425eff064b911e4b6b89037654e22b1/asr. 7 2010 m. finansavimas šiam tikslui buvo sumažintas beveik 4 kartus. 5

Prieiga per internetą: www.bibliotekospazangai.lt/lt/. 4 Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis: galutinė tyrimo ataskaita, 2017-06-22. Prieiga per internetą: www.kulturostyrimai.lt/wpcontent/uploads/2017/08/2017-Gyventoju-dalyvavimo-kulturoje-tyrimo-ataskaita. pdf. 3

2

6

TEMA / SENJORŲ VEIKLA BIBLIOTEKOSE

Nuotrauka iš Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo

SAVI TA R P S AV Ų

Vaiva Markevičiūtė

Šiandienos biblioteka jau seniai nėra tik knygų saugykla, tai – ir bendruomenės telkimosi centras. Šią bibliotekos funkciją atradę ir sėkmingai ja naudojasi vyresnio amžiaus žmonės – rajono bibliotekose įsikūrę ir ne vienus metus veikia senjorų klubai, suburiantys ir bendroms veikloms, ir išvykoms, ir tiesiog suvedantys žmones, kurie nori bendrauti, dalintis ir atrasti. Pasidomėjome kelių bibliotekose veikiančių senjorų klubų veikla, kuo vyresnio amžiaus žmonės domisi, kuo tokie klubai yra naudingi ir kokios įtakos jiems turi koronavirusas. Bib­lio­tekų darbuotojai jau seniai pastebėjo, jog garbaus amžiaus žmonės yra aktyvūs bib­lio­tekos ir jos renginių lankytojai, tad susimąstyta, kad būtų naudin­ ga ir smagu juos suburti draugėn. Dažnoje bib­lio­tekoje imti organizuoti įvairūs mokymai, susitikimai, kūrybinės dirbtuvės, muzikos valandėlės, diskusijos, protmūšiai, poezijos skaitymai ir kiti renginiai, skatinantys senjorų aktyvumą, stiprinantys bendruomenės ir bib­lio­tekos bendradarbiavimą. O kad būtų patogiau dalintis infor­ macija ir burti bendruomenę, imti kurti senjorų klubai. Svarbiausias tokių klubų tikslas – susitikti ir dalintis. Neretai patys senjorai yra ir veiklų kuratoriai – jie su­ galvoja, ką norėtų veikti, inicijuoja ir veda užsiėmimus, pristato savo talentus bei pomėgius.

ĮVAIRŪS BENDRAUTI SKATINANTYS AKSTINAI Molėtų rajono savivaldybės viešojoje bib­lio­tekoje senjorų klubas „Džiugesio valandos“ veikia jau vie­ nuolika metų. „2009 m. lapkričio 10 d. daugelyje Lie­ tuvos bib­lio­tekų vyko senjorams skirtos akcijos. Mūsų

bib­lio­tekos tikslas tuo metu buvo paskatinti vyresnio amžiaus žmones aktyviai naudotis internetu visoms gyvenimo reikmėms, – pasakoja „Džiugesio valandų“ vadovė Auksuolė Nazarovienė. – Susibūrę apsilankė­ me interneto tinklalapyje „Esenjoras“. Sužinojome, kad čia senjorai gali mokytis naudotis internetu, rasti daug naudingos informacijos, bendrauti. Vyresnio amžiaus lankytojai taip pat dalyvavo žaidime „Tūks­ tantmečio senjoras“. Bebendraujant kilo idėja įkurti senjorų klubą.“ Kiek kitokie tikslai suvedė šiauliečius – Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje bib­lio­tekoje 2012 m. įkurtas senjorų rankdarbių būrelis, kuriam keletą metų savanoriškai vadovavo tautodailininkė Irena Gaidamavičienė. Ilgainiui rankdarbių būrelio veikla išsiplėtė – šiandien senjorai buriasi į knygų aptari­ mus, susitikimus su įdomiais žmonėmis, dalyvauja pilietinėse ir gerumo akcijose, parodose, paskaitose, ekskursijose ar tiesiog susitinka pabendrauti prie arbatos puodelio. 3

AUGANTIS SENJORŲ SUSIDOMĖJIMAS

Jonaviškės į rankdarbių būrelį renkasi kelis kartus per mėnesį. Nuotrauka iš Jonavos viešosios bibliotekos archyvo

Pasvalio senjorai, apsilankę moderniame bibliotekos Atvirame jaunimo centre, dalyvavo stalo ir interaktyvių žaidimų turnyre, nebuvo pamirštos ir tradicinės šaškės. Nuotrauka iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos archyvo

Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bib­lio­tekoje klubas susibūrė 2016 m., kai, bib­lio­tekoje susitikus keletui Žirmūnų mikrorajono senjorų, kilo mintis čia rengti bendraminčių su­ sitikimus. Gavus pritarimą, 2016 m. spalio 26 d. įvyko pirmasis renginys – žirmūnietė gidė Aldona Mikulionienė papasakojo apie šio mikrorajono istoriją, susirinkusiesiems koncertavo ,,Bočių“ Žirmūnų skyriaus ansamblis ,,Neris“, kurio dainininkės vėliau tapo aktyviausiomis klubo narėmis. Mintis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bib­lio­tekoje įsteigti senjorų klubą kilo jos darbuotojai, apsilankiusiai Vokietijos bib­lio­tekose ir įgijusiai tarptautinės patirties, – ten garbaus amžiaus žmonės reguliariai renkasi bib­lio­tekoje ir dalyvauja nemokamose edukacinėse veiklose, kituose užsiėmimuose. 2018-ųjų lapkritį nuspręsta bib­lio­tekoje suburti klubą – sukurti erdvę garbaus amžiaus žmonėms, ku­ rioje jie galėtų susitikti, bendrauti, dalyvauti įvairiose veiklose. Vieno jauniausių šalyje – Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bib­lio­tekos senjorų klubo vadovė Irena Povilionienė pasakoja, kad mintis suburti senjorus bib­lio­tekoje kilo 2019 m. rudenį, po spalio 1 d. minimos Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos: „Nusprendžiau spalio 23 d. pakviesti senjorus į bib­lio­ teką. Išplatinome kvietimą mieste ir internete. Norėjosi, kad susitikimai paįvairintų žmonių kasdienybę, kad išdrįstų ateiti ir tie, kurie jaučiasi vieniši, kuriems gal nedrąsu išeiti į kitas erdves. Pirmasis susitikimas pasisekė: susirinko apie 15 bendraminčių, pabendravome prie arbatos puodelio, pasidalijome mintimis, ką norėtume veikti.“ 4

Į pirmuosius klubų susitikimus bib­lio­tekose ateidavo 10–15 senjorų. Ilgainiui narių skaičius didėjo. Pavyzdžiui, šian­ dien Molėtų klubas vienija per 30 narių, kai kurie į susibūrimus atvyksta iš aplinkinių miestelių bei kaimų. „Pirmaisiais metais nutarėme, kad kiekvieno mėnesio pirmas antradienis bus mūsų susitikimo diena. Tradiciją išlaikėme iki šiol. Dažniausiai susitinkame bib­lio­tekos Informacijos skaitykloje, – pasakoja klubo vadovė A. Nazarovienė. – Šiandien galime pasigirti – turime net klubo himną, kurį sukūrė mūsų senjorės: žodžius – Janina Leišienė, o muziką – Marytė Matuliauskienė!“ Panevėžiečių aktyvumas panašus. Klube yra apie 30 narių, jie susitinka kartą per mėnesį bib­lio­tekoje, jos padaliniuose ar kitose vietose, pavyzdžiui, leidžiasi į išvykas gamtoje. „Papras­ tai senjorai į klubą renkasi gan gausiai, tik vasarą pastebimas staigus narių sumažėjimas – ateina 5–7 žmonės, – pasakoja vyriausioji bib­lio­tekininkė Silvija Vidugirienė. – Smagu, kad nuo šių metų klubu labiau susidomėjo ir vyrai – anksčiau jis buvo vien moteriškas.“ Į veiklas dukart per mėnesį renkasi šiauliečiai ir pasva­ liečiai. „Į pirmuosius susitikimus senjorai rinkosi įvairiai: į vieną ateidavo mažiau, kitame jau sutikdavai naujų narių. Ilgainiui susibūrė nuolatinė kompanija, šiandien klubo branduolį sudaro apie 30 narių. Viename pirmųjų susitikimų pasiūliau imtis kokios nors veiklos, burtis į pomėgių grupes, bet senjorai atsakė, kad mezga, siuva ar kitokiais darbeliais užsiima namuose. Jie žinojo, ko tiksliai nori, – paprasčiausiai susitikti, pasidalinti naujienomis, prisiminimais, padainuoti, – pasakoja pasvaliečių klubo vadovė I. Povilionienė. – Tada nusprendėme susidėti po kelis eurus, kad turėtume pini­ gėlių kavai, arbatai ar gėlėms. Sutarėm švęsti gimtadienius. Klube atsirado senjoras, grojantis akordeonu, susitikimai iškart tapo nuotaikingesni.“ I. Povilionienė tikina, kad buvo žmonių, kuriems bib­lio­teka dar nebuvo pažįstama, todėl pirmieji susitikimai prasidėdavo ekskursija po bib­lio­teką: Atvirą jaunimo centrą, Mariaus Katiliškio atminimo kambarį, skaityklas ir kitas erdves. Jonavos viešosios bib­lio­tekos senjorų klubo „Polėkis“ vadovė Regina Lukoševičienė pasakoja, kad kai 2018-aisiais klubo narių skaičius perkopė 60, nuspręsta skirstytis į grupes pagal pomėgius. „Senjorai groja, šoka, kuria ir skaito eiles, fo­ tografuoja, diskutuoja, keliauja... – vardija R. Lukoševičienė. –

Molėtų bibliotekos senjorų klubo narės mielai imasi įvairių rankdarbių, tarp jų – ir kruopštumo reikalaujančio papuošalų kūrimo iš karoliukų. Nuotrauka iš Molėtų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo

Kūrybingos Šiaulių senjorės džiaugiasi mielais lėlių dirbtuvių rezultatais. Nuotrauka iš Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo

Susibūrę senjorai imasi ir praktiškos veiklos – štai panevėžietės pasigamino velykinių atvirukų. Nuotrauka iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos archyvo

2019 m. senjorai rinkosi net 53 kartus. Šiuo metu klubas vienija per 80 narių, bet renginiuose lankosi ir nepriklausantys klubui jonaviečiai ir net miesto sve­ čiai. Susitikimai vyksta kartą per mėnesį, bet grupės susiburia ir dažniau.“ Pritraukti naujų narių klubai siekia įvairiai. Vis dėlto geriausia reklama – iš lūpų į lūpas sklindantys geri atsi­ liepimai. Dažniausiai žmones sudomina kokia konkreti veikla ar iniciatyva, tačiau tam neretai reikia lėšų. Taigi bib­lio­tekos nevengia dalyvauti konkursuose ir teikia paraiškas sumanytų projektų finansavimui gauti. .

VEIKLŲ ĮVAIROVĖ: NUO VĄŠELIO IR KOMPIUTERIO

Senjorų klubų veiklos tikslai, galima sakyti, ne­ siskiria nuo kitų panašių darinių. Vienareikšmiškai jie skatina vyresnio amžiaus žmonių užimtumą, aktyvų laisvalaikį, turiningą bendravimą, mažina vienišumą, uždarumą, atskirtį nuo visuomenės, skatina sveiką gyvenseną. „Mūsų klubo senjorai yra linksmi, draugiški, šiltai bendrauja. Jie yra aktyvūs, smalsūs ir be galo kūrybingi. Atėję į klubą, ne tik smagiai ir naudingai leidžia laiką bib­lio­tekoje, bet ir išsikalba visais ak­ tualiais klausimais, gauna vertingų patarimų iš kitų senjorų, – pasakoja Panevėžio apskrities viešosios bib­lio­tekos darbuotoja S. Vidugirienė. – Kūrybinėse edukacijose gaminome atvirukus artimiesiems,

kūrėme karpinius, demonstravome gebėjimą kurti eiles. Įvyko ir pačių senjorų inicijuotos paskaitėlės, viktorinos apie gėles, liną, atvirlaiškių gamybą.“ Jonavos senjorų klubo vadovė R. Lukoševičienė tikina, kad iš visų jų klubo grupių aktyviausios yra rankdarbių ir fotografų grupės. „Senjorai mėgsta fotografuoti, bet daugelis neturi įgūdžių tvarkyti nuotraukas, kurti vaizdų albumus, dalintis nuotrau­ komis. Taigi jie stiprina skaitmeninio raštingumo įgūdžius, mokosi naudotis įvairiais išmaniaisiais įrenginiais. O klubo rankdarbiautojų kūriniai – Ve­ lykų margučiai, Kalėdų angeliukai, paveikslai ir kiti darbai – papuošia bib­lio­teką įvairių švenčių metu.“ Molėtiškius pirmiausia suvienijo noras pažinti ir įvaldyti informacines technologijas. „Visi senjorai dar ir šiandien, po 10 metų, gerai prisimena pirmąją akciją „Ateik ir išmok naudotis kompiuteriu“. Dabar kompiuteris mums – jau vieni niekai. O tadbuvo ki­ taip! – pamena klubo „Džiugesio valandos“ vadovė A. Nazarovienė. – Laikui bėgant ir labiau vieniems kitus pažįstant, atsiskleidė turiningas senjorų pa­ saulis. Paaiškėjo, kad ne vienas turi įdomių kolekci­ jų, tuomet kilo mintis rengti kolekcijų pristatymus. Pirmoji savąją – daugiau nei 300 drambliukų – pri­ statė senjorė Genovaitė. Kiek vėliau senjorė Julija rodė savo kolekciją, kurioje – viskas apie katinus katinėlius! Ir taip beveik kiekvieną mėnesį savo pomėgį pristato vis kitas narys.“ Vėliau Molėtų bib­lio­tekos senjorų klubo nariai išdrįso demonstruoti savo kūrybą. „Molėtų kraštas unikalus savo gamta, bet kiek čia kūrybingų as­ menybių. Pradėjome organizuoti kūrybos darbų pristatymus. Pirmoji prisistatė senjorė Stasė. Gėrė­ jomės jos dekupažo kūriniais: vazomis, dovanoms

PASVALIO BIB­LIO­TEKOS SENJORŲ KLUBO NARIŲ ĮSPŪDŽIAI Vida Bedalienė: Kol netapau Senjorų klubo nare, dažnai kildavo klausimas – ką veikti? Sėdėti tarp keturių sienų labai nuobodu, o dirbti nebegaliu. Šis klubas man suteikia galimybę bendrauti, plėsti akiratį ir įdomiai leisti kiekvieną dieną. Bib­lio­tekoje dirba labai geri specialistai – mandagūs, paslaugūs, kultūringi. Labai gera aura. Todėl gera nuotaika čia visada garantuota. Labai laukiame visų norinčių papildyti mūsų gretas! Bronė Turauskienė: Iš pradžių klubo veikloje dalyvavo tik keli senjorai, dabar jau susirenka daugiau kaip 30 žmonių. Renkamės pirmą ir paskutinį mėnesio trečiadienį. Būnant būryje, laikas bėga daug greičiau ir linksmiau. Smagu, kad Irutė sugalvojo tokį pagyvenusių žmonių suėjimą. Ypač smagu vienišiems. Skaičiuojame dienas, kada vėl galėsime susitikti. Ačiū Irutei ir linkime visoms bib­lio­tekoms turėti tokių organizatorių. 5

skirtomis dėžutėmis ir kitomis grožybėmis. Kūry­ bos pristatymai pažadino norą mokytis, – dėstė A. Nazarovienė. – Mokėmės lėlių kūrybos, verti papuošalus iš karoliukų, atgaivinti molį ir lipdyti iš jo. Tebesimokome anglų kalbos.“ Šiaulių senjorų klubo nariai kūrybiškai sugalvoja, kaip tradiciniais rankdarbiais atliepti šalies aktu­ alijas. Pavyzdžiui, minint Lietuvių kalbos dienas, senjorių apnertos nosinės buvo demonstruojamos parodoje intriguojančiu ir žaismingu pavadinimu „Ar be nosinės būsi tikras lietuvis?“. Jos buvo su­ komponuotos su įsidėmėtinos rašybos lietuviš­ kais žodžiais, kurių šaknyje rašoma nosinė balsė. Lietuvos etnografinių regionų metais (2015 m.) vąšeliu nunertas „Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis“: senjorių nunertos detalės, kiekvienam regionui – Aukštaitijai, Žemaitijai, Dzūkijai, Suval­ kijai ir Mažajai Lietuvai – parinkus skirtingą spalvą, sujungtos į vientisą Lietuvos žemėlapį. Šiauliečiai išbandė ne tik įvairius rankdarbių kūrimo būdus, bet ir terapijas: biblioterapiją, pieši­ mo, muzikos, dramos, fraktalų edukacijas. Per šias veiklas daug laiko skiriama individualiam pokalbiui su kiekvienu dalyviu ir jo kūrybinio darbo interpre­ tavimui. Pokalbiuose gvildenamos psichologinės, etiketo, grožio, higienos, sveikatingumo temos.

IŠŠŪKIAMS ĮVEIKTI – TINKAMOS PRIEMONĖS

Koronavirusas ir dėl jo keliamos grėsmės pa­ vasarį Lietuvoje paskelbtas griežtas karantinas pristabdė, tačiau tikrai nesustabdė senjorų klubų bib­lio­tekose veiklos. Priešingai, šis laikotarpis tapo puikia proga senjorams pasitikrinti įvairių mokymų metu įgytas naudojimosi informacinėmis techno­ logijomis žinias ir gebėjimus. Štai molėtiškiai, turintys klubo interneto svetai­ nę ir paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“, kuriose fiksuojama klubo veikla, dalinamasi skelbimais, įvairia informacija, bendraujama, sveikinama su šventėmis ir gimtadieniais, galėjo dar stipriau įsitikinti informacinių technologijų nauda. „Per karantiną aktyviau ėmėme bendrauti virtualiai – internete ir telefonu. Kviečiau senjorus „Facebook“ paskyroje pasakoti, kas ką veikia, kaip leidžia laiką, rašyti ir dalintis nuotraukomis. Vieni informaciją kėlė patys, kitiems reikėjo pagalbos, – pasakoja A. Nazarovienė. – Nepamiršome savo tradicijų – su gimtadieniais sveikinome virtualiai, o kai karantinas buvo sušvelnintas, jubiliates aplankydavome. Pasi­ ilgome vieni kitų, bet esame supratingi, atsakingi ir saugome vieni kitus.“ Veiklą vykdyti virtualiai ėmė ir šiauliečiai. Ge­ gužės 19 d. senjorės susibūrė į virtualų, nuotai­ kingą rankdarbių būrelio susitikimą. „Šio iššūkio būrelio moterys nepabūgo, nors į tokį neįprastą pokalbį namų aplinkoje nuotoliniu būdu susibūrė pirmą kartą. Labai pravertė ankstesnių susitikimų 6

Per karantiną visiems, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, ypač trūko bendravimo. Šiaulietės senjorės rado puikią išeitį – susibūrė į virtualų susitikimą. Nuotrauka iš Šiaulių miesto viešosios bibliotekos archyvo

ir kompiuterinių mokymų metu įgytos žinios bei įgūdžiai“, – džiaugėsi Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Bibliografijos-informacijos skyriaus vedėja Rima Giržadienė. Jos teigimu, karantino metu dauguma vyresnio amžiaus žmo­ nių patyrė socialinę atskirtį, tad bendravimo su bendraminčiais ypač pasigedo. Taigi senjorės, atsižvelgdamos į saugumo rekomendacijas, kitą susitikimą pirmosiomis vasaros dienomis mieliau surengė atviroje erdvėje – bib­lio­tekos kiemelyje. Vasarą būrelio narės ateidavo grąžinti perskaitytų knygų, pasiimti naujų, trumpai šnektelėti su bib­lio­ tekininku, jau tapusiu draugu. Jonavos viešosios bib­lio­tekos senjorų klubo „Po­ lėkis“ nariai dar prieš karantiną, saugodami save ir kitus, į bib­lio­teką rinkdavosi mažomis grupėmis, o karantino metu veikla tapo tik nuotolinė. Privačioje grupėje socialiniame tinkle „Facebook“ klubo narius kiekvieną rytą pasitikdavo ryto citata, kuria vadovė sveikindavosi ir dalinosi mintimis, kurios priverčia stabtelti, susimąstyti, prieštarauti, suprasti, įsiklau­ syti. „Virtualiai bendraudama su klubo senjorais, parinkdama tam tinkamą informaciją, dalindamasi transliacijų ir kitų nuotolinių renginių nuorodomis, elektroninėmis knygomis, kartu teikiau ir psicholo­ ginę paramą, palaikymą, – pasakojo klubo vadovė R. Lukoševičienė. – Daug kalbėdavomės telefonu, nes žmonėms labai trūko gyvo bendravimo.“ Po karantino senjorai bib­lio­tekoje renkasi mažesnėmis grupėmis pagal pomėgius. Aktyvesni grupelėmis keliauja po Lietuvą. Birželį vyko į Šiluvą, liepą – į Šiaulius, Kryžių kalną, Palangą, o rugpjūtį – į Biržų kraštą. „Džiugu, kad senjorai neužsidaro savo kerte­ lėse, o kuria, dalinasi, bendrauja, aktyviai lankosi bib­lio­tekoje. Lankytojai čia gali jaustis kaip na­ mie – šviesu, šilta, daug erdvių ir jaukių kampelių, daug įvairių veiklų, tad čia galima praleisti visą dieną, gauti ne tik įvairių paslaugų, bet ir dėmesio, pabendrauti“, – džiaugiasi Jonavos senjorų klubo „Polėkis“ vadovė.

TEMA / SENJORŲ VEIKLA BIBLIOTEKOSE

INDIVIDUALUS DĖMESYS KIEKVIENAM Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paslaugos teikiamos visoms amžiaus grupėms, tačiau turime dvi išskirtines – tai vaikai ir senjorai. Paslaugų departamento darbuotojai, planuodami savo veiklas, visada sugalvoja naujų iniciatyvų, apie kurias norėčiau papasakoti. 2016 m. atsidariusi rekonstruota Nacionalinė bib­lio­teka sulau­ kia daug skaitytojų, kurie nori susipažinti su bib­lio­tekos veiklomis ir paslaugomis – tam jiems organizuojamos ekskursijos. Pastarai­ siais metais glaudžiai bendradarbiaujame su Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto studentais senjorais, jie ekskursijų pageidauja nuolatos. Šiemet per sausio ir vasario mėnesius Nacio­ nalinės bib­lio­tekos ekskursijose apsilankė 195 šio universiteto stu­ dentai, sulaukėme 50 senjorų iš Kauno. Ekskursijoje susipažinę su bib­lio­tekos paslaugomis, senjorai grįžta į bib­lio­teką jų išbandyti. Kasdienybėje pritaikomos žinios. Didelio susidomėjimo sulaukia senjorams teikiamos konsultacijos. Iki karantino kvietėme garbaus amžiaus žmones gilinti kompiuterinio raš­ tingumo žinias, susipažinti su interneto galimybėmis, mobilio­ siomis technologijomis arba tiesiog klausti ir gauti atsakymus: kaip rasti valdžios institucijų informaciją ir pateikti prašymus, šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis bendrauti su artimaisiais, neišeinant iš namų užsisakyti norimą bib­lio­tekos knygą ar nusi­ pirkti bilietų į teatrą, internetu užsiregistruoti pas gydytoją ir kt. Vienas senjoras sakė: „Geriau ateiti pas jus, nes jūs paaiškinate, pamokote ir pakartojate, jei reikia. Anūkai neturi kantrybės – nuperka išmanųjį įrenginį, vieną kartą parodo ir viskas. Jei pamirštu – neturi nei laiko, nei kantrybės dar kartą paaiškinti. Ateinu į bib­lio­teką kiekvieną kartą, kai iškyla problemų.“ Po karantino, įrengus mokymų klasę, pradėjome vesti mokymus pagal „Prisijungusi Lietuva“ programą. Trijų mėnesių mokymų programoje „Muzikavimo valanda: žingsnis po žingsnio“ senjorai, neturintys muzikinio išsilavini­ mo, tačiau besidomintys muzika, mokėsi muzikos pažinimo bei skambinti pianinu. Skaitymo džiaugsmas į globos namus. Gaila, bet ne visi senjorai gali apsilankyti Nacionalinėje ar kitoje bib­lio­tekoje.

Todėl nusprendėme: jei senjoras negali ateiti į bib­lio­teką, bib­lio­tekininkas nueis pas jį. Ne tik nueis, bet ir paskaitys, nuoširdžiai pabendraus. Grupė darbuotojų ir savanorių nuo 2019 m. rugsėjo kartą per savaitę, nešini knygomis, lankydavosi sostinės senjorų socialinės globos namuose Kalvarijų gatvėje. Gebantys vaikščioti senjorai susirinkdavo prie apskrito stalo ir klausydavosi, išgirstus kūrinius aptardavo, kalbėdavosi apie knygas ir gyvenimą. Pas nevaikštančius, sunkią fizinę negalią ar regos negalavimų turinčius senjorus atvykusius savanorius palydėdavo globos namų darbuotojai. Sujaudino vienas atve­ jis: nevaikštanti ir menkai matanti močiutė, buvusi mokytoja, paprašė nupirkti jai skaitomą knygą „Pasaka „Eglė žalčių kara­ lienė“. 6 tomas. Variantai grožinėje literatūroje“. Knygą radome ir padovanojome. Džiaugiamės, kad į garsinio skaitymo savanorystę mielai įsitraukė keletas buvusių ilgamečių bib­lio­tekos darbuotojų, dabar jau senjorų, daug skaitančių ir skaitymo džiaugsmu bei atradimais galinčių dalytis su kitais. Bendraudami su globos namų darbuotojais išsiaiškinome, kad senjorams reikia ne tik knygų. Todėl pradėjome teikti dar vieną paslaugą – skolinome lietuviškų filmų vaizdo kompaktines plokšteles. Jas senjorai peržiūrėdavo globos namuose esančioje aktų salėje sau tinkamu laiku, kartais net po kelis kartus. Šiuo metu dėl šalyje paskelbtos ekstremalios situacijos ir koronaviruso plitimo prevencijos šios veiklos yra šiek tiek ribojamos. Tikimės, kad ilgainiui galėsime tęsti savo darbus nesibaimindami bendrauti susitikę.

Didelio susidomėjimo sulaukia Nacionalinėje bibliotekoje teikiamos konsultacijos senjorams. Nuotraukoje stovi mokymų senjorams koordinatorė Alvida Diržauskienė. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Savanorė Vitalija Gylikienė, buvusi Nacionalinės bibliotekos darbuotoja, skaito socialinės globos namų gyventojoms. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Aušra Vaškevičienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento direktorė

7

ŠIANDIEN AKTUALU

INFORMACIJOS IR DOKUMENTAVIMO SRIČIŲ AIŠKINAMOJO ŽODYNO NAUJA REDAKCIJA Dr. Nijolė Bliūdžiuvienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriaus ekspertė, LSD technikos komiteto LST TK 47 „Informacija ir dokumentavimas“ ekspertė

Dr. Violeta Černiauskaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriaus vyriausioji tyrėja-ekspertė, LSD technikos komiteto LST TK 47 „Informacija ir dokumentavimas“ pirmininkė

Informacinių technologijų plėtra glaudžiausiai susijusi su standartizavimo procesų sparta. Ypač tai aktualu kuriant, tvarkant ir diegiant įvairių sričių tarptautinę standartizuotą terminiją. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka jau daugiau kaip kelis dešimtmečius aktyviai dalyvauja Lietuvos standartizacijos departamento 47-ojo technikos komiteto (TK) „Informacija ir dokumentavimas“ veikloje. Pažymėtina, kad nacionalinės standartizacijos ins­ titucijos technikos komiteto „Informacija ir dokumen­ tavimas“ aplinkai priskirta didžioji dalis skaitmeninės erdvės standartizavimo projektų. Sparčiai gausėjanti skaitmeninio turinio formų, kalbų įvairovė, galimybė jį saugoti daugelyje vietų didina identifikavimo, aprašymo, saugojimo vietos nustatymo, prieigos už­ tikrinimo, funkcinio suderinamumo būtinumą, kuris gali būti įgyvendintas tik taikant standartus. Standar­ tizacijos lygmuo iš esmės nulemia ir dokumentinės komunikacijos institucijų konkurencinį pranašumą informacijos paslaugų rinkoje ir jų vertę teikiant visuomenės socialinės bei kultūrinės gerovės ugdy­ mo paslaugas. Be to, šios veiklos mokslinė analizė leido teigti, kad su standartizavimu susijusi atminties institucijų integracija kuria naują kultūros politikos kryptį ir gali būti laikoma strategine bei inovatyvia bib­lio­tekų, muziejų ir archyvų veikla1. Tarptautinėje standartizacijos organizacijoje (ISO) 46-asis technikos komitetas Information and documen­ tation pagal atstovaujamų šalių skaičių yra antras pagal dydį ISO komitetas – jame dalyvauja beveik 80 šalių. Lie­ 1

8

Bliūdžiuvienė, Nijolė. Standartizacijos vaidmuo atminties institucijų inte­ gracijos procese: daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010. 188 p.

tuvos standartizacijos departamento 47-ojo technikos komiteto „Informacija ir dokumentavimas“ veikloje šiuo metu dalyvauja Vilniaus universiteto, Lietuvos vyriau­ siojo archyvaro tarnybos, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos valstybės naujojo archyvo, Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvy­ do bib­lio­tekos, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos, Lietuvos medicinos bib­lio­tekos, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovai. Per daugiau nei 20 veiklos metų nacionalinis technikos komitetas perėmė arti 200 informacijos ir dokumentavimo sričių tarptautinių standartų2. Remiantis Lietuvos standartizacijos depar­ tamento elektroniniu katalogu, šiuo metu galioja 164 Lietuvos standartai anglų kalba ir 15 lietuvių kalba. Tarp standartų lietuvių kalba yra šie: LST ISO 15489-1:2016. „Informacija ir dokumen­ tavimas. Dokumentų valdymas. 1 dalis. Sąvokos ir principai (tapatus ISO 15489-1:2016)“. Information and documentation – Records management – Part 1: Concepts and principles; 2

Lietuvos standartai [elektroninis išteklius]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2019. 32 p. Prieiga per internetą: www. lnb.lt/media/public/bibliotekininkui/Dokumentai/lietuvos_standar­ tai_20200107.pdf.

LST ISO 11799:2016. „Informacija ir dokumenta­ vimas. Dokumentų laikymo reikalavimai, skirti archy­ vų ir bib­lio­tekų medžiagai (tapatus ISO 11799:2015)“. Information and documentation – Document storage requirements for archive and library materials; LST ISO 11620:2015. „Informacija ir dokumen­ tavimas. Bib­lio­tekos veiklos rodikliai (tapatus ISO 11620:2014)“. Information and documentation – Li­ brary performance indicators; LST ISO 2789:2013. „Informacija ir dokumenta­ vimas. Tarptautinė bib­lio­tekų statistika (tapatus ISO 2789:2013)“. Information and documentation – Inter­ national library statistics; LST ISO 26324:2013. „Informacija ir dokumenta­ vimas. Objekto skaitmeninio identifikatoriaus sistema (tapatus ISO 26324:2012)“. Information and documen­ tation – Digital object identifier system); LST ISO 9707:2011. „Informacija ir dokumenta­ vimas. Statistiniai duomenys apie išleistas knygas, laikraščius, periodinius ir elektroninius leidinius bei jų platinimą (tapatus ISO 9707:2008)“. Information and documentation – Statistics on the production and distribution of books, newspapers, periodicals and electronic publications). Tarp LST TK 47 komiteto lietuvių kalba išleistų standartų ypatingas vaidmuo tenka visos standar­ tizuotos terminijos suvestiniam standartui LST ISO 5127:2019. „Informacija ir dokumentavimas. Pagrindai ir aiškinamasis žodynas“ (tapatus ISO 5127:2017)". Information and documentation – Foundation and vocabulary)3. Tai jau antroji aktuali ir papildytoji šio standarto redakcija. Joje pateikta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos aprobuotų 2012 terminų su apibrėžtimis. Šiame standarte ekspertams pavyko suderinti 207 tarptautinių standartų bei 150 kitų norminamųjų dokumentų įvairiakalbę terminiją. Šis dokumentas jau tapo itin naudingu gerai suformuluotų ir praktikai tinkamų apibrėžčių šaltiniu rengiant kitus infor­ macijos ir dokumentavimo sričių standartus. Šio standarto terminai operatyviai papildė Lietuvos standartizacijos departamento terminų duomenų bazę4. Standarto rengėjai, derindami tarptautinių gairių, vadovų ir kitų informacinių leidinių, kuriuos parengė bendradarbiaujančios organizacijos, terminiją, siekė ne tik padėti suprasti esamas, bet ir numatomas plėtoti informacijos ir dokumentavimo sistemas, nes jame sistemingai pateikiama patikima nusistovėjusi terminija. Tarptautinio standarto ISO 5127:2017 terminija anglų kalba pasiekiama Tarptautinės standartizacijos organizacijos interneto naršyklės platformoje ISO Online Browsing Platform5. LST ISO 5127:2019.„Informacija ir dokumentavimas. Aiškinamasis žodynas (tapatus ISO 5127:2017)". Information and documentation. Vocabulary). Vilnius: Lietuvos standartizacijos departamentas, 2020. 413 p. 4 Prieiga per internetą: www.lsd.lt. 5 Prieiga per internetą: www.ISO.org/obp. 3

Tarptautinė ekspertų grupė daug dirbo siek­ dama, kad informacijos ir dokumentavimo srities terminų standartas taptų patogia, greitai prieina­ ma ir visapusiška pagalbine priemone tiems, kurie ateina dirbti į šią sritį, todėl stengtasi sukurti aiškią ir lengvai suprantamą šio dokumento struktūrą. Joje, pasitelkiant kryžmines nuorodas, numeraciją ir kitus žymiklius, tarpusavio priklausomybės bei pavaldumo ryšiais susieta ir susisteminta šių sričių terminija: bib­lio­tekininkystės, archyvistikos, tekstų ir medijų dokumentavimo, redagavimo, spausdinimo, leidybos, garso ir vaizdo dokumentų rengimo, muzie­ jininkystės, dokumentų konservavimo, su duomenų, informacijos ar žinių apdorojimo technologijomis bei teisiniais dalykais (autorių teisėmis, duomenų apsauga ir kt.) susijusios sritys. Standarte pateiktos tokios terminų ir sąvokų siste­ mos: komunikacija ir informacija; kalba ir terminolo­ gija; ženklai, rašto ženklai ir simboliai; rašto sistemos ir transkripcija; duomenų rūšys: veiksmai su duome­ nimis; skaitmeninis duomenų apdorojimas; duome­ nų pateikimas duomenų bazėse; objektai, duomenų laikmenos, dokumentai: objektų ir dokumentų vertės; dokumentų intelektinės kūrybos procesai; su dokumentavimu susijusių tyrimų sritys; dokumen­ tavimo įstaigos; dokumentavimo srities profesijos ir funkcijos; numeravimo sistemos, identifikatoriai, jun­ giamieji elementai; paslaugos dokumentams gauti; informacijos ir dokumentavimo organizacijų fondai: rinkinių tipai; fondų rinkinių planavimas, plėtra ir komplektavimas; dokumentų ir duomenų analizė, pateikimas ir turinio aprašymas: aprašymas ir katalo­ gavimas; aprobuotieji kreipties elementai; antraštės; turinio analizė ir turinio aprašymas: indeksavimas ir indeksavimo rezultatų įvertinimas; tezaurai ir jų elementai; klasifikacijos ir jų elementai; saugojimas: sudėstymas ir išdėstymas lentynose; paieška ir išrinkimas; informacijos ir dokumentų naudojimas: prieiga prie informacijos; paslaugos; naudojimosi tyrimai ir veiklos matai; dokumentų priežiūra: su saugojimu susijusių medžiagų savybės; dokumentų gamybos ar konservavimo procesai; dokumentų pažeidimų rūšys; dokumentų pažeidi­ mus sukeliantys veiksniai; konservavimo priemonės; teisiniai informacijos ir dokumentavimo aspektai: literatūrinė, meninė ir pramoninė nuosavybė; autorių teisės; privatumas ir duomenų apsauga. Šis terminijos standartas atlieka išskirtinai daug funkcijų, vienos iš pagrindinių yra šios:  pateikti visos informacijos ir dokumentavimo srities suderintą konceptualią apžvalgą, pagrįstą išplėtota pamatine jos sąvokų sistema, taip suku­ riant svarbiausios šios srities terminijos sąvadą, kuriuo naudosis specialistai ir visa informacinė bendruomenė;  tapti patvirtintos terminijos branduoliu ir atskai­ tos tašku, kuriuo taip pat būtų remiamasi rengiant 9

šios terminijos variantus nacionalinėmis kalbomis (jos vertimus); taigi šis standartas padėtų tiksliai suprasti ir išaiškinti tam tikrus techninius terminus ir juos išversti, keistis kitomis kalbomis;  išlaikyti ryšį su visomis klasifikavimo sistemomis, kuriomis siekiama bet kokiu tikslu klasifikuoti ir tvar­ kyti dokumentavimo sritį; kadangi šio dokumento

struktūra yra labai išplėtota ir pagrįsta daugybe kryžminių nuorodų, jis gali tapti pirmuoju rinkiniu, kuriuo būtų galima vadovautis rengiant vieną ar daugiau šios srities tezaurų (sisteminių žodynų);  padėti tolesnėms šios srities studijoms ir moksli­ niams tyrimams, informacijos ir dokumentavimo mokslams.

SVARSTYMAI – ELEKTRONINIUOSE KOMITETUOSE

Itin išaugusias tarptautinių standartų rengimo apimtis lėmė šios profesinės aplinkos perkėlimas į virtualiąją aplinką. Europos ir tarptautinių standartų analizė, vertinimas, priėmimas ir daugelis kitų tarpinių standartizavi­ mo etapų bei kita svarbi profesinė komunikacija Lietuvoje vyksta elektroniniuose komitetuose per platformą „Livelink“. Joje atitinkamo technikos komiteto nariams pateikiamas sąrašas ir vyksta projektų bei su jais susijusių dokumentų peržiūra, įdiegta kiekvieno naujo dokumento ar versijos teikimo galimybė, o darbų (komentavimo, balsavimo), kurie turi būti atlikti artimiausiu metu arba kurie vėluojami atlikti, sąraše yra matomas standartizacijos projekto numeris, žymuo, pavadinimas, viešosios apklausos ir formalaus balsavimo pabaigos datos, registruojamas autorizuotas elektroninis balsavimas su plačiomis komentavimo bei diskusijų galimybėmis. Komentarai ir pastabos projektų apklausos formose pildomi anglų kalba. Be to, sistemoje yra labai svarbi automatinio „Livelink“ katalogų struktūros sukūrimo, atnaujinimo bei šalinimo funkcija (pvz., sukuriant naują projektą, jam automatiškai sufor­ muojamas katalogas projekto dokumentams talpinti), o sistema kiekvienam registruotam vartotojui automatiškai siunčia elektroninius informacinius teikiamų svarstyti projektų pranešimus. Rengiant antrąją standarto redakciją tapo akivaiz­ du, kad glaudesnį įvairių su archyvais, bib­lio­tekomis, muziejais, spauda ir informacinėmis technologijomis susijusių profesijų susiejimą dokumentavimo srityje lemia skaitmeninimas. Tai taip pat paskatino iš dalies perkurti dokumentaciją ir jos procesus, vadovaujantis informacinėmis technologijomis pagrįstomis sąvokomis ir modeliais. Dirbant su skaitmeniniais objektais ir siste­ momis, nė kiek nesumažėjo dokumentavimo dalykinei sričiai skirtos ir joje vartojamos terminijos bei termino­ loginio tikslumo svarba. Priešingai, ši svarba dar labiau akcentuojama, nes objektus išreiškiančios sąvokos ir terminai turi būti dar tikslesni, kai galimai atliekamas plataus masto automatizuotas duomenų apdorojimas. Bet kuriuo atveju nepaprastai svarbu išlaikyti dokumen­ tavimo terminijos ir šioje dalykinėje srityje vartojamos informacinių technologijų terminijos sąvokų darną. Būtina pažymėti, kad operatyviai parengta tarp­ tautinio standarto ISO 5127: 2017 jau antroji lietuviška versija reikšmingai papildė informacijos ir dokumenta­ vimo sričių terminiją. Svarbu, kad standarto duomenys prieinami ir plačiajai visuomenei. Tai kelia papildomų uždavinių apie šį terminų šaltinį ir jo teikiamą naudą in­ formuojant ne tik profesinę bendruomenę. Suderintus su Valstybine lietuvių kalbos komisija (VLKK) tarptauti­ nės terminijos šaltinius paranku cituoti, komentuoti ar panaudoti švietimo ir mokymo priemonėse. Atsižvel­ giant į tai, kad bib­lio­tekininkų profesinės terminijos ap­ imtys ir turinys globaliuose informacijos tinkluose bei sistemose tampa vis aktualesnis ne tik pačiai profesinei bendruomenei, bet ir tų sistemų vartotojams, Naciona­ linės bib­lio­tekos interneto svetainėje yra pateikiama kasmet atnaujinama apžvalga „Terminologijos darbai“6. 6

10

Terminologijos darbai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: www.lnb.lt/pa­ slaugos/bibliotekoms/norminiai-ir-teises-dokumentai-bibliotekininkui/ terminologijos-darbai.

NACIONALINĖS BIBLIOTEKOS INDĖLIS

Lietuvos nacionalinės bib­lio­tekos ekspertų dalyvavi­ mas LST TK 47 komiteto veikloje leido sukaupti unikalios patirties ir pelnyti tarptautinį pripažinimą. Lietuvos standartizacijos departamentas vienbalsiu 47-ojo tech­ nikos komiteto narių pritarimu delegavo Nacionalinės bib­lio­tekos ekspertę dr. N. Bliūdžiuvienę į ISO 46-ojo technikos komiteto nuolatinę darbo grupę ISO/TC 46/ WG 4 Terminology of information and documentation („Informacijos ir dokumentavimo terminologija“). Spartus ir laiku bib­lio­tekų veiklą reglamentuojan­ čių normų, tarptautinių standartų ir kitų dokumentų kūrimas bei taikymas Nacionalinėje bib­lio­tekoje sudaro itin palankias sąlygas plėtoti ir kitas termino­ grafijos veiklas: kurti specializuotų terminologinių duomenų bazę, rengti terminų žodynus, kitaip puo­ selėti ir skatinti tinkamai vartoti profesinę terminiją, sėkmingai derinti nacionalinės bei tarptautinės ter­ minų standartizacijos veiklas7. LST ISO 5127:2019 bei kitų tarptautinių standartų terminologijos duomenys netrukus mus pasieks naujame „Bib­lio­tekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) terminų žodyne“ (autoriai N. Bliūdžiuvienė ir V. Valiukėnas, moksl. re­ daktorė V. Černiauskaitė), kuriame jau susisteminta 10 000 lietuviškų terminų su atitikmenimis anglų kalba. Ši svarbiausiųjų terminų dalis buvo suformuota Nacionalinės bib­lio­tekos tarpinstitucinės Terminologi­ jos komisijos posėdžiuose 2018–2019 m. ir nuosekliai apsvarstyta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Ter­ minologijos pakomisėje 2019–2020 m., todėl po VLKK aprobacijos turėsime dar vieną patikimą specialiosios terminijos atvirosios prieigos išteklių. 7

Bliūdžiuvienė, Nijolė; Černiauskaitė, Violeta. Terminografijos plėtros kryp­ tys Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Terminologija, 26, 2019 p. 209–226.

BIB­L IO­T EKŲ TURTAI „Tarp knygų“ redakcija, siekdama aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą, parengė UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro naujienų pristatymo ciklą. Pasitelkdami dokumentinio paveldo tyrinėtojus, žurnalo puslapiuose pristatome po vieną į programos Nacionalinį registrą 2019 m. įtrauktą dokumentą. Šį kartą siūlome išsamiau susipažinti su didele XIX a. rankraštinių dokumentų kolekcija.

UNIKALI XIX a XIX a. LITUANISTINĖ MOKYKLA KRETINGOS BERNARDINŲ VIENUOLYNE Kretingos Apreiškimo vienuolynas ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Priekyje – 1993 m. iškilęs paminklas Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai (skulpt. Algirdas Bosas, archit. Saulius Manomaitis).

Nijolė Raudytė Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekos darbuotoja

Po 1830–1831 m. vykusio Abiejų Tautų Respublikos piliečių vadavimosi iš Rusijos imperijos sukilimo 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas bei daugelis mokyklų, krašte vietoj lenkų įvesta rusų kalba. 1843 m. sukurta Kauno gubernija, apimanti ir istorinę Žemaitiją. Pagal bažnytinę administraciją 1848 m. visa šios gubernijos teritorija buvo priskirta Telšių (Žemaitijos) vyskupijai, kurioje pastoraciniais tikslais greta lenkų kalbos buvo vartojama ir žemaičių (lietuvių) kalba. Šiuo laikotarpiu Kretingos bernardinų vienuolynas (dabar – Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolynas) tapo lietuvių (žemaičių) kultūros centru, kuriame susibūrė išsilavinusių asmenų grupė, neformaliai vadovaujama kunigo Jurgio Ambrozijaus Pabrėžos. Siekiant apsaugoti konkrečius išlikusius J. A. Pabrėžos ir jo mokinių rankraštinius tekstus, dokumentai surinkti į Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne kolekciją, kurią sudaro 134 popieriuje surašyti dokumentai lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis. Kai kurie vienetai yra pasirašyti, datuoti. Ši kolekcija 2019 m. pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą (registracijos Nr. 74). 11

Kretingos vienuolynas XIX a. pirmojoje pusėje aktyviai vykdė kultūrinę veiklą. J. A. Pabrėžos ir jo mokinių (sekėjų) pastangomis buvo sukurtas lietuvių (žemaičių) ben­ drinės (standartinės, literatūrinės) kalbos projektas. Tačiau jis nebuvo įgyvendintas, išlikę tik rankraštiniai tekstai, daugelis jų taip ir nebuvo paskelbta. Derėtų pabrėžti, kad paties J. A. Pabrėžos rankraščiai į Neformalios lituanistinės mokyklos kolekciją neįtraukti, tik jo mokinių ir sekėjų.

SPIRITUS MOVENS – IDĖJINIS VADOVAS IR IDEOLOGAS

Dėmesio kunigui, Kretingos bernardinų vienuolyno vienuoliui Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekos retų spaudinių ir rankraščių fonde saugoma 130 Neformalios lituanistinės mokyklos kolekcijos vienetų dokumentų. Jolantos Klietkutės nuotraukos A. J. Pabrėžai kultūros istorikai visada skyrė nemažai. Pirmasis jo ortografi­ jos tyrimą paskelbė kalbininkas Antanas Salys straipsnyje „Apie tinga, 1938 m., rankraštis); Juozo Tarvydo „Jurgis Ambraziejus Kretingos vienuolyno lietuviškus rankraščius“ (Švietimo darbas, Pabrėža: medžiaga biografijai“ (Kretinga, 1971 m., rankraštis) 1927). J. A. Pabrėža yra sulaukęs trijų monografinių studijų: Petro ir Viktoro Gidžiūno „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“, Ruškio „Kunigas Jurgis (Tėvas Ambrozijus) Pabrėža (1771.I.15– kurią 1993 m. paskelbė Lietuvių katalikų mokslo akademija. 1849.X.30): jo gyvenimas, darbuotė ir pomirtinė garbė“ (Kre­ 1996 m. pasirodė Giedriaus Subačiaus kalbos istorijos studija „Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žemaičių kalba“. 1972 m. Nijolė Kišūnienė parengė J. A. Pabrėžos bibliografiją. J. A. Pabrėža gimė 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime (prie Lenkimų) Skuodo rajone. 1786–1791 m. mokėsi Kretingos gim­ nazijoje, 1791–1794 m. studijavo mediciną, botaniką ir teologiją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojoje mokykloje (Vil­ niaus universitete). 1794 m. dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. 1794 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Varniuose, po dvejų metų įšventintas kunigu. 1796–1798 m. buvo vikaras Šiluvoje, 1798–1800 m. – Raudėnuose, 1800–1802 m. – Tveruose, 1802– 1807 m. – Plungėje, Kartenoje 1807–1817 m. buvo altaristas. 1816 m. J. A. Pabrėža įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną. Po metų davęs įžadus, tapo pranciškonu (trečiojo ordino), gavo Ambraziejaus (Ambrosius) vardą. Nuo 1817 m. Kretingos ber­ nardinų mokykloje dėstė lotynų kalbą, gamtos mokslus, tikybą. 1821 m. paskirtas Kretingos vienuolyno pamokslininku ir garsėjo savo pamokslais. Vienuolyne atsidėjo mokslinei veiklai, homileti­ kai, praktinei medicinai ir farmacijai, buvo žinomas kaip liaudies medicinos žinovas. J. A. Pabrėža palaikė ryšius su XIX a. žemaičių kultūros sąjūdžio dalyviais ir mokslininkais Simonu Daukantu, Jonu Krizostomu Gintila, Silvestru Rucevičiumi, Motiejumi Valan­ čiumi, Juozapu Jundzilu, Johanu Frydrichu Volfgangu ir kt. J. A. Pabrėža laikomas lietuvių botanikos tėvu – jis yra kapita­ linio, sisteminio, didžiausio per visą XIX a. Lietuvos mokslo istoriją botanikos veikalo Taislius augyminis (1843), parašyto lietuviškai (žemaitiškai), autorius. Jis sukūrė ir pagrindė lietuvišką botanikos mokslo terminiją. Knyga pirmą kartą išleista 1900 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2008 m. rankraštis, kuris saugomas Lietu­ vos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, įtrauktas į UNESCO „Pasaulio atminties“ Kretingos Apreiškimo vienuolyno gvardijonas Gediminas Numgaudis OFM su kolekcijos rankraščiais. nacionalinį registrą. Išlikęs J. A. Pabrėžos sudarytas stambus 12

Lietuvos augalų (800 pavadinimų) herba­riumas, saugomas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. J. A. Pabrėža yra pirmojo lietuviško (parašyto žemaitiškai) geografi­ jos vadovėlio Geograpyje (Źemiuraszts) autorius. Ko gero, tai – pirmasis lietuviškas gamtos mokslų vadovėlis. Šis vienuolis ir kunigas yra reikšmingos dvasinės literatūros ir pa­ mokslų rinkinių autorius. Didžioji jų dalis išlikusi, saugoma Lietuvos muziejuose (Žemaičių vyskupystės, Kretingos, Telšių ir kt.), bib­lio­ tekose: Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevs­ kių, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo. J. A. Pabrėžos eilėraš­ čiai lenkų ir lietuvių kalbomis, tokie kaip „Esu sau žmogelis šarpus kožname darbe“ ir „Apie pypkininką“, yra tapę liaudies dainomis. Lietuvos kultūros istorijai J. A. Pabrėža svarbus kaip XIX a. bib­ liofilas. Savo daugiau kaip 400 tomų bib­lio­teką, kurioje vyravo botanikos, praktinės medicinos, teologijos veikalai, populiarūs žurnalai, pradėjo komplektuoti vikaraudamas. Knygas siųsdavosi iš Vilniaus, Rygos, Sankt Peterburgo. Išlikusios bib­lio­tekos dalis saugo­ ma Vilniaus universiteto ir Kauno apskrities viešojoje bib­lio­tekose ir asmeninėse kolekcijose.

PIRMASIS BENDRINĖS KALBOS PROJEKTAS

Kaip minėta, J. A. Pabrėža kartu su savo sekėjais sukūrė lietu­ vių (žemaičių) bendrinės kalbos projektą, darantį įspūdį užmojų dydžiu. Yra žinomi trys pagrindiniai jo kalbos ir sukurtos origina­ lios rašybos idėjas perėmę sekėjai ir pagalbininkai, kurių tekstų išliko: tai – Simonas Grosas, Juozapas Butavičius ir Simfronijus Žabakevičius. Į saugotiną kolekciją įtraukti pagal specifinę J. A. Pabrėžos rašybą jo mokinių parengti (ar perrašyti) šie pagrindiniai veikalai: S. Groso Kałbrieda Leżuwe Żemaytyszka, t. y. gramatika ir 3000 žodžių lenkų– žemaičių kalbų žodynėlis (1835); J. Butavičiaus parengtas S. Daukan­ to „Istorijos žemaitiškos“ nuorašas, per 1000 puslapių (1833–1835); S. Žabakevičiaus lietuviški pamokslai (121 vnt.), atliepiantys kasdie­ nius to meto vietos dvasininkų ir gyventojų rūpesčius, jų kalba aki­ vaizdžiai paveikta J. A. Pabrėžos; taip pat smulkesni rankraštiniai šių autorių tekstai kitomis kalbomis su lietuviškais įrašais (10 smulkesnių S. Groso, 1 – S. Žabakevičiaus). Šio unikalaus ortografijos tobulinimo projekto mokslinis tyrimas pristatytas minėtoje G. Subačiaus studijoje „Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žemaičių kalba“ bei metais anksčiau – 1995 m. – pa­ sirodžiusiame Romos Bončkutės ir G. Subačiaus darbe „Simono Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ rankraščio ir publikavimo istorija“. Habil. dr. G. Subačiaus teigimu, minėtų veikalų svarba lituanistikai ir lituanikai akivaizdi – tai yra J. A. Pabrėžos vadovaujamos nefor­ malios lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos, pirmosios tokios Lietuvoje ir vienintelės žinomos bent iki XIX a. vidurio, palikimas. Jie atspindi J. A. Pabrėžos idėjas apie žemaičiams (Žemaitijai) skirtą bendrinę kalbą ir parodo jo bendrinės žemaičių kalbos gramatikos modelį. Svarbu ir tai, kad S. Grosas, rengdamas gramatiką, anksty­ viausiai laikėsi kalbos grynumo kriterijaus ir jo ieškojo apsibrėžto ploto centrinėje dalyje. Jo pasirinkimu, gryniausiu žemaičių kalbos plotu tapo Telšių apskritis, didesnė dalis Šiaulių ir Raseinių apskri­ čių, nesiribojančių su kraštais, kuriuose kalbama kitomis tarmėmis. Apie J. A. Pabrėžos bendrinės žemaičių kalbos mokyklą Mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­teka 2015 m. yra parengusi vaizdo medžiagą „Artimiausias kelias iki atradimo“, kuri prieinama adresu: www.youtube.com/watch?v=qg7vPc9jnBU.

Lietuvių– lenkų–lotynų k. žodynėlio fragmentai. Simono Groso Kompendium Księgi pod Tytulem Dobry Pasterz […]. Dotnuva, 1812. 11 × 17 cm, p. 21–22. KAVBRF-176. Su autografu „Ex Inio Simonis Groſs“.

MOKINIAI IR SEKĖJAI – IŠSKIRTINĖS ASMENYBĖS

Simonas Grosas gimė apie 1771 m. Varmijos vys­ kupijoje (Mažoji Lietuva), mirė 1835 m. lapkričio 22 d. Kretingoje. Mokslus jis pradėjo vyskupijos centre – Roselyje (dabar – Rešlius; Lenkija). 1787 m. rugpjūčio 28 d. įstojęs į bernardinų broliją, Benicos (Baltarusija), Vilniaus ir Minsko vienuolynuose tęsė retorikos, filosofijos ir teologijos studijas. Apie 1794 m. buvo įšventintas kunigu. 1798–1801 m. dėstė vokiečių kalbą Troškūnų (Anykščių r.) bernardinų vienuolynų mokyklose. Nuo 1803 iki 1810 m. Dotnuvos (Kėdai­ nių r.) bernardinų vienuolių gramatikos mokyk­loje buvo vokiečių kalbos mokytojas. Manoma, kad šiuo laikotarpiu išmoko kalbėti aukštaitiškai. 1814 m. buvo paskirtas Kretingos vienuolyno vikaru, 1816 m. – ber­ nardinų mokyklos mokytoju, o 1827 m. – vienuolyno definitoriumi. Kretingoje išmoko žemaičių kalbos, 1835 m. parašė gramatiką Kałbrieda Leżuwe Żemay­ tyszka. Joje bandė fiksuoti J. A. Pabrėžos kuriamos bendrinės žemaičių kalbos, grindžiamos šiaurės žemaičių (dounininkų) patarme, rašybos, fonetikos ir morfologijos normas. Tyrėjai rankraščio tekste pastebėjo tarmių (aukštaičių ir žemaičių) derinimo tendencijų. Lenkų–žemaičių kalbų žodynėlyje S. Gro­ sas prie linksniuojamų ar asmenuojamų žodžių duoda nuorodas, kuria linksniuote ar asmenuote (pagal jo gramatiką) šie žodžiai kaitomi. Juozapas Butavičius gimė 1806 m. gruodžio 4 d. Geidžių k. (Tirkšlių parapija, Mažeikių r.), mirė 1840 m. gruodžio 8 d. Šiluvoje (Raseinių r.). 1827–1830 m. mokėsi Žemaičių vyskupijos seminarijoje Varniuose. 1830 m. gruodžio 20 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Janapolę Telšių rajone. 1831 m. spalio 18 d. J. Butavičius tapo Tirkšlių bažnyčios vikaru. 1831 m. Žemaitijos sukilimo tyrimo komisija sudarė Janapolės ir Pavandenės parapijų dvasininkų bylą. J. Butavičius buvo apkaltintas prisidėjęs prie sukilimo, tardomas prisipažino rinkęs pinigus sukilėliams, skaitęs bažny­ čioje ištikimybės sukilimo vadovybei priesaiką, laikęs 13

Simfronijaus Žabakevičiaus pamokslo fragmentas. Pamoksłos. / ónt 15. Nedielos po Sekmyniu. / Apey saugoiymos grieku Metusy 1851. Kretinga, 1851. 6 lap. (12 p.), 18,5 × 22 cm. KAVBRF-32. Su autografu „Ks. Symfroni Žabakiewicz Kretynga“.

iškabintus sukilėlių vadovybės dokumentus. Galų gale jis buvo nuteistas dvejiems metams atgailos į Kretingos bernardinų vienuolyną, kur gyveno nuo 1833 m. gegužės 17 d. iki 1835 m. gegužės 16 d. Ten sutiko J. A. Pabrėžą, rašantį botanikos dar­ bus, S. Grosą, analizuojantį žemaičių gramatiką, ten

tapo J. A. Pabrėžos mokiniu bei sekėju. Parengė S. Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ nuorašą (apie 1834–1835). J. Butavičius kartu su J. A. Pa­ brėža parašė rankraštinį veikalą Srija balseninė (rankraštyje – abiejų rašysenos, remiamasi J. A. Pabrėžos rašybos principais). Jis perrašė pagrindinio J. A. Pabrėžos veikalo Tayslós augumyynis kelis pirmuosius puslapius, parašė įvadą S. Groso gramatikai. 1835 m. gegužę grįžo vikaru į Tirkšlius, 1838 m. perkeltas į Viekšnius, 1840 m. sausį perkeltas į Šiluvą klebono padėjėju, kur ir mirė nuo karštligės. Simfronijus Žabakevičius gimė apie 1800 m. Salantų parapijoje, Tel­ šių apskrityje, mirė 1877 m. lapkričio 19 d. Kretingoje. 1819 m. Tytuvėnų vienuolyne tapo bernardinų ordino vienuoliu. 1826–1827 m. gramatikos mokėsi Drujoje, 1827–1829 m. retorikos – Budslave, 1829–1832 m. filo­ sofijos – Minske (visi miestai – Baltarusijoje), 1832–1835 m. teologijos – Vilniuje. Pastarajame mieste 1824 m. buvo įšventintas kunigu. 1838 m. buvo Telšių, 1840 m. – Kretingos bernardinų mokyklos kapelionas. 1848 m. įregistruotas Kretingos bernardinų vienuolyne: nuo 1857 m. buvo vienuolyno gvardijono Felikso Rimkevičiaus pavaduotojas. 1868 m. tapo parapijos vikaru. Mirė Kretingos bernardinų vienuolyne. Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuo­ lyne kolekcijoje pateikiami 122 S. Žabakevičiaus rankraščiai – 121 lietuviškas pamokslas ir išlikusi didelės apimties religinio turinio knygelė-užrašai lenkų, lietuvių, lotynų kalbomis. Lietuviškų pamokslų kalba akivaizdžiai paveikta J. A. Pabrėžos, tad S. Žabakevičius taip pat gali būti laikomas jo sekėju. G. Subačiaus tvirtinimu, būta ir daug daugiau neformalios litua­ nistinės mokyklos mokinių (J. A. Pabrėžos sekėjų), tik dažniausiai nėra išlikusių jų tekstų. Jokios kitos tokio masto ir apimties, tiek sekėjų turėjusios neformalios raštijos mokyklos, jokio kito bendrinės kalbos kūrimo sumanymo ir pastangų jį platinti Lietuvoje XIX a. pirmojoje pusėje nefiksuota. To meto Lietuvos intelektualai dažnai dirbdavo raš­ tijos srityje tik kaip pavieniai kūrėjai, nesubūrę savo mokyklų. Iki šiol ši J. A. Pabrėžos mokykla Kretingos bernardinų vienuolyne mažai žinoma ir dėl to, kad pranciškonai neturėjo lėšų išleisti parengtus veikalus. Iš daugelio tos potencialios bendrinės rašomosios kalbos rankraščių nė vienas tuo laiku nepateko į spaustuvę, taigi mokykla ilgam buvo nugrimzdusi užmarštin.

RANKRAŠČIAI – TRIJOSE ATMINTIES INSTITUCIJOSE

Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomos S. Groso gramatikos bendras vaizdas ir antraštinis puslapis: [GROSSAS, Simonas]. Kałbrieda Leźuwe Zemaytyszka..., 1835, 101 lap. LMAVB RS F29-822. Pratarmė parašyta Juozapo Butavičiaus ranka.

14

Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne dokumentų kolekcija yra sudaryta remiantis moksliniais tyrimais. Jos pava­ dinimas apibūdina patį reiškinį ir jo kilmės vietą. Kolekcijos dokumentai rašyti XIX a. pirmojoje pusėje Kretingos vienuolyne. Šiuo metu identifikuoti šio uni­ kalaus bendrinės kalbos projekto rankraščiai saugomi trijose šalies atminties institucijose: Kretingos Apreiškimo vienuolyno bib­lio­tekos retų spaudinių ir rankraščių fonde – 130 vnt.; Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos Rankraščių skyriu­ je – 2 vnt. ir Vilniaus universiteto bib­lio­tekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriuje – 2 vnt. Tai nulėmė jų saugojimo istorija. Kretingos bernardinų vienuolyno bib­lio­tekos dokumentai sovietų okupacijos metais (1940–1941 m.) buvo išsklaidyti. Di­ desnioji fondo dalis sovietų valdžios nacionalizuota, dalis dingo be žinios ar sunaikinta. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse besi­ traukiantiems į užsienį mažesniesiems broliams vis dėlto pavyko slapta išsivežti nemažą dalį vertingų XVII–XX a. pradžios archyvi­

Juozapo Butavičiaus apie 1833–1835 m. perrašytos Simono Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ pirmas puslapis. Rankraštinė knyga be antraštinio lapo, rašyta rusvos spalvos popieriuje, 1004 [+4 nenumeruoti] p. LMAVB RS F29-1056.

nių dokumentų ir rankraščių: vienuolyno veiklos ir parapijos metrikų knygų, korespondencijos, pamokslų, teologijos, kalbotyros ir kitų darbų. Archyvas pradžioje buvo išvežtas į tarpinę stotelę – Freiburgo miestą Vokietijoje. 1941 m. vasarą Pitsberge (JAV, Pensilvanijos valstija) buvo įkurta laikinoji pranciškonų rezidencija. Po metų jiems leista įsikurti Grine (Meino valstija). Čia įrengtas ir 1944 m. rugpjūčio 6 d. pašventintas vienuolynas su koplyčia. Manytina, kad pranciškonų archyvas tuo metu iš Vokietijos buvo pervežtas į šią vietovę. 1947 m. rugsėjo 8 d. jis perkeltas į įsigytą erdvų pastatą Kenebankporte, į Šv. Antano vienuolyną, kur dar ir dabar yra likusi dokumentų dalis. 1992-aisiais provincijolo Placido Bariaus iniciatyva prasidėjo pranciškonų archyvo sugrąži­ nimas į Lietuvą. Taip Kretingą pasiekė apie 16 dėžių su vertingais rankraščiais. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos Rankraščių skyriuje ir Vilniaus universiteto bib­lio­tekos Rankraščių skyriuje išlikusių dokumentų saugojimo istorija nėra tiksliai nustatyta. Žinoma, kad S. Groso dokumentai į Vilniaus universiteto bib­lio­teką ir Vrublevskių bib­lio­teką pateko 1950 m. iš tuo metu panaikinto Vytauto Didžiojo universiteto Kaune bib­lio­tekos. Iki jos dokumentų kelias šiuo metu nežinomas. Manytina, kad jie buvo saugomi Kretingos vienuolyno bib­lio­tekoje, nes 1925 m. kalbininkas A. Salys čia dar rado S. Groso gramatiką, o 1940 m. jie išvežti į Vytauto Didžiojo universitetą. J. Butavičiaus apie 1834–1835 m. perrašyta S. Daukanto „Istorija žemaitiš­ ka“ Kretingos vienuolyne buvo saugoma keletą metų. 1838 m. J. A. Pabrėža savo testamente rašė: jeigu S. Daukantas nesuspėtų atsiimti istorijos kopijos, ją palikti vienuolyno bib­lio­tekoje (V. Gidžiūno „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“). Vrublevskių bib­lio­tekos Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kulie­ šienė nurodo vėlesnius faktus: J. Butavičiaus perrašyta S. Daukanto istorija po autoriaus mirties kurį laiką priklausė Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui, vėliau pateko į Seinų vyskupo Antano Baranausko rankas. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais rankraštis saugotas Seinų kunigų seminarijos bib­lio­tekoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis atsidūrė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, vėliau, apie 1930–1931 m. – Sovietų Sąjungos mokslų akademijos bib­lio­tekos rankraštyne, kur jį aptiko menotyrininkas Leonidas Žilevičius. 1983 m. gruo­ džio 5 d. šis dokumentas perduotas Lietuvos mokslų akademijos bib­lio­tekai.

Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bib­lio­ tekose saugomų dokumentų būklė gera, jų nereikia restauruoti. Dokumentų originalai išimties tvarka yra prieinami visiems skaityklų skaitytojams. Kolekcijos dokumentų, saugomų Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekoje (J. Bu­ tavičiaus perrašyta S. Daukanto „Istorija žemaitiška“ ir S. Groso Kałbrieda Leżuwe Żemaytyszka), skai­ tmeninės kopijos prieinamos bib­lio­tekos elektro­ niniame archyve. Kretingos Apreiškimo vienuolyno bib­lio­tekos retų spaudinių ir rankraščių fonde saugomų dokumentų būklė patenkinama, jiems būtini konservavimo dar­ bai. Dokumentai, po ilgų kelionių sugrįžę į nuolatinę saugojimo vietą vienuolyne, yra pradėti tvarkyti: at­ liktas pirminis jų registravimas; sukurti identifikuotų dokumentų bibliografiniai aprašai. Skaitytojams jie šiuo metu neprieinami.

REIKŠMĖ LIETUVOS IR PASAULIO KULTŪRAI

J. A. Pabrėžos neformalios lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos – pirmosios tokios Lietuvoje – paliki­ mas ypač svarbus. Pasak G. Subačiaus, mokykla liudija ankstyvą – XIX a. 4–6 dešimtmečių – organizuotą litu­ anistinę veiklą: susibūrusi grupė žmonių kolektyviai dirbo prie bendru tapusio lietuvių (žemaičių) bendrinės (rašomosios) kalbos formavimo projekto. Esama duomenų apie daug didesnį mokinių ir sekėjų ratą: be jau minėtų S. Groso, J. Butavičiaus ir S. Žabakevičiaus, žinomas ir Izidorius Každailevičius, kuris vartojo J. A. Pabrėžos rašybą, bet jo tekstų nėra išlikę. Kretingos vienuolyno bib­lio­tekoje yra išlikusių anoniminių rankraštinių pamokslų, kuriuose taip pat pastebimi J. A. Pabrėžos rašybos ženklai. S. Daukan­ tas tam tikru laikotarpiu irgi buvo ėmęs vadovautis šios rašybos ypatybėmis. Jie ryškūs ir S. Daukanto surinktose pasakose, rašytose įvairiomis rašysenomis, tarp jų – ir anoniminių J. A. Pabrėžos sekėjų. G. Suba­ čius ją yra pavadinęs „pajūrio žemaičių rašyba“. Tai unikali mokykla, pagal mastą neturėjusi alternatyvų, – kiti bendrinės kalbos projektuo­ tojai daugiausia dirbo individualiai. Šio reiškinio identifikavimas leidžia bent dviem dešimtmečiais ankstinti lituanistinio sąjūdžio laiką. Lituanistinės mokyklos kolekcijos chronologinė aprėptis – XIX a. 4–7 dešimtmečiai. Dokumentai turi išskirtinę istorinę lingvistinę reikšmę kaip neformalios J. A. Pabrėžos lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos liudytojai. Siekiant išsaugoti Kretingos vienuolyne saugomus kolekcijos rankraščius ir sudaryti didesnę galimybę vartotojams susipažinti su šiais UNESCO nacionalinio registro dokumentais, jie bus skaitmeninami. Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. 15

UŽSIENYJE

KOKIAS KNYGAS SKAITO LATVIAI Žmonės ir knygos, jų skaitymas – neišsenkama tema. O ką skaito mūsų broliai latviai, kokioms knygoms įsigyti jie atveria savo pinigines? Latvijos žiniasklaidoje galima rasti straipsnių, kuriuose pateikiami perkamiausių šalyje knygų sąrašai. Štai viename jų lyginami dviejų didžiausių ir seniausių Latvijos knygų prekybos tinklų –„Jānis Roze“ ir „Valters un Rapa“ – 2019 metais parduotų knygų skaičiai. Ką jie rodo? Peržvelgus pateikiamus knygų sąrašus, matyti, kad latvių skaitytojai pirmenybę teikia Latvijos autoriams, o daugiausia įsigyjama ne grožinės literatūros kūrinių.

Abiejų minėtų prekybos tinklų sąraše pirmąją vietą užima kulinarijos tinklaraštininkės, nuomo­ nės formuotojos, vadinamosios influencerės Zanės Ozoliņios receptų knyga „Smaguriauti“ (Našķoties). Populiarumu nedaug atsilieka architekto, verslininko, verslo teorijos ir praktikos žinovo, milijonieriaus Uldžio Pīlēno 2018 m. išleista autobiografinė knyga „(mano) verslininko kodas“ (mans) uzņēmēja kods). Recenzentai rekomenduoja perskaityti šią knygą ne tik jauniems, pradedantiems verslą žmonėms, bet ir šalies politikams ar ketinantiems jais tapti. Tai nėra tik pasakojimas apie sėkmingą verslą. Tai – praktinis vadovas, autobiografija ir filosofinis veikalas apie visuomenės raidą. Tai – įkve­ pianti imtis veiklos knyga, padrąsinanti kiekvieną žmogų derinti žinias ir patirtį, pragmatizmą ir intuiciją. Kurį laiką tarp perkamiausių latvių knygų buvo politinis trileris „Pinigai. Baimė“ (Nauda. Bailes). Knygos autorius, prisidengęs XIII a. „Livonijos kronikų“ autoriaus Henriko Latvio slapyvardžiu (latviškai – Indriķis Latvietis), iš peties pliekia įvairių dabartinės Latvijos visuomenės sluoksnių, ypač jos valdančiųjų, juodus darbus. Labai skaitomi buvo ir ankstesniais metais išleisti šio autoriaus romanai „Valdžia“ (Vara) ir „Baimė“ (Bailes). Antrojo leidimo sulaukė gana populiarus tarp skaitytojų leidinys „Latvis. 100 nacionalinių ypatybių“ (Latvietis. 100 nacionālās īpatnības). Šios knygos au­ torius – buvęs nepriklausomo, kultūros problemoms skirto žurnalo „Rīgas Laiks“, vėliau (iki 2019 m. vasario) – 16

internetinio kultūros žurnalo „Satori.lv“ redaktorius Ilmārs Šlāpins. Jis yra išleidęs kelias, taip pat pasisekimo sulaukusias knygas: „Anekdotai apie paprastą latvį ir Janį Rainį“ (Anekdotes par vidējo latvieti un Raini; 2007), „Anekdotai apie paprastą latvį ir konkrečius žmones“ (Anekdotes par vidējo latvieti un konkrētiem cilvēkiem; 2009); „Naujųjų latvių kalba“ (Jauno latviešu valoda; 2013, 2017). Iš autoriaus tyrimų aiškėja, kad būdingiausi latvių bruožai – taktiškumas ir geras humoro jausmas. Kaip matyti iš nupirktų knygų sąrašų, grožinės lite­ ratūros kūriniai skaitytojus domina daug mažiau. Tinkle „Jānis Roze“ iš 20 perkamiausių knygų tik penkios yra grožinės literatūros kūriniai (iš jų vienas – poezijos rinkinys), o tinkle „Valters un Rapa“ – aštuonios (iš jų du – poezijos rinkiniai). Iš pastarųjų kone kultinis yra jau minėto autoriaus I. Šlāpino eilėraščių rinkinys „Aš neži­ nau, kablelis“ (Es nemāku, komatus), kurio paantraštė: arba eilėraščiai sunkiai auklėjamiems vaikams. Poetas stengiasi įtikinti skaitytoją, kad suaugusieji ne taip jau daug skiriasi nuo vaikų, ypač savo jausmais. Tarp įsigytų grožinės literatūros kūrinių aiškių lyderių nėra. Knygų prekybos tinkle „Jānis Roze“ jau ketvirtas Karīnos Račko erotinis romanas „Sumaitotoji“ (Samaitātā) pagal pardavimą užėmė trečiąją vietą. Iš Ventspilio kilusi K. Račko (g. 1988) yra aukštos kate­ gorijos odontologė ir labai skaitomų erotinių romanų kūrėja. Jos knygos leidžiamos 30–40 tūkstančių eg­ zempliorių tiražu. Ji debiutavo 2017 m. įtampos kupinu

erotiniu romanu „Suplėšyti nėriniai“ (Saplēstās mežģīnes), kuris laikomas nauju latvių literatūros reiškiniu. Lietuvių skaitytojams jau kiek pažįstamos Noros Iks­ tenos, lietuviškai prakalbintų romanų „Gyvenimas yra gy­ venimas“ (2004) ir „Motinos pienas“ (2019, 2020) autorės, neseniai išleista novelių ir esė rinktinė „Meilė“ (Mīlestība) pagal perkamumą „Valters un Rapa“ tinkle atsidūrė šešto­ joje vietoje. Į knygą sudėti vertingiausi rašytojos kūriniai meilės tema: novelės, esė, romanų fragmentai. Iškart po N. Ikstenos perkamiausių knygų sąraše atsidūrė šešių ro­ manų ir trijų esė rinkinių autorės, bib­lio­tekininkės Maijos Kreklės romanas „Melancholiškas valsas“ (Melanholiskais valsis). Tai biografinė knyga apie žymų Latvijos kompozi­ torių, M. K. Čiurlionio amžininką, Emīlį Dārziņį (1875–1910). Kūrinys parašytas remiantis dokumentine medžiaga, kompozitoriaus draugų ir amžininkų prisiminimais, laiš­ kais, užrašais. Romane plačiai atspindimas XIX a. latvių inteligentijos gyvenimas. Tarp knygos veikėjų – garsios Latvijos asmenybės: poetai Rainis ir Aspazija, Jānis Poruks, rašytojai Rūdolfs Blaumanis, Edvarts Virza, rašytojas ir me­ notyrininkas Viktors Eglītis, vertėja Marija Stalbova-Eglītė. 2019 m. Latvijoje viena populiariausių knygų tapo žy­ maus katalonų rašytojo, dramaturgo, eseisto ir kelių roma­ nų autoriaus Jaume Cabré (g. 1947) į latvių kalbą išverstas monumentalus romanas „Prisipažįstu“ (Es atzīstos). Tai – didžiulės apimties jaudinantis kūrinys, kurį reikia skaityti neskubant, įsigilinant. Romano siužeto pagrindą sudaro ne­

pagydomos ligos paliesto pagyvenusio žmogaus prisimini­ muose atgimę ankstyvos vaikystės vaizdiniai. Romano ver­ tėja į latvių kalbą yra Dacė Meierė, gimusi 1973 m. Skrun­ doje. Ji studijavo filologiją Latvijos, Vilniaus ir Sienos (Italija) universitetuose. Verčia iš italų, ispanų, katalonų kalbų, taip pat – iš lietuvių kalbos. Yra išvertusi apie 80 knygų. Už savo vertimus D. Meierė yra pelniusi daugybę Italijos ir Latvijos apdovanojimų. Ši vertėja į latvių kalbą yra išvertusi Kristinos Sabaliauskaitės, Undinės Radzevičiūtės, Sigito Parulskio, Gendručio Morkūno, Mariaus Marcinkevičiaus, Birutės Jo­ nuškaitės, Dainos Opolskaitės ir kt. lietuvių autorių kūrinių. Beje, lietuvių skaitytojai daugiasluoksnį garsiojo katalono romaną „Prisipažįstu“ gali skaityti jau nuo 2016 m., o po metų pasirodė ir antrasis jo leidimas (knygą išvertė Valdas V. Petrauskas). Lietuvos vertėjų sąjunga šį „Alma littera“ leidyklos išleistą romaną iškart įtraukė į vertingiausių vers­ tinių knygų sąrašą. Kaip teigia Latvijos literatūros apžvalgininkai, panag­ rinėjus skaitomiausių kūrinių sąrašus, peršasi liūdnoka išvada, kad žmonės skaito knygas, tarsi norėdami rasti patvirtinimą savo nuojautoms, kad pasaulyje vyrauja blo­ gis ir nieko neįmanoma pakeisti. Šiek tiek optimizmo teikia sėkmės istorijų ir saviugdos knygų skaitymas. O skaitančiųjų pasaulis, sulaikęs kvapą, laukia vis naujų bestselerių.

Pagal latvių internetinę spaudą parengė Nijolė Sisaitė

Tarp latvių skaitytojų populiariausių (dviejų didžiausių Latvijos knygų prekybos tinklų duomenimis) knygų viršeliai.

17

ŽMONĖS IR LAIKAS

PARADOKSALUS JOLITOS SKABLAUSKAITĖS PASAULIS Vaiva Markevičiūtė

Jolita Skablauskaitė. Nuotraukos iš Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos archyvo

Pristatydami rašytoją, dažnai skaičiuojame jo darbo vaisius – kiek ir kokių knygų išleido. Jolitos Skablauskaitės (1950–2018), kurios 70-ąsias gimimo metines minėjome šią rugsėjo 20-ąją, išleistos jau visos knygos. Po rašytojos mirties pasirodė paskutinės dvi: 2018 m. – novelių ir apsakymų rinkinys„Fatum“, 2020 m. – eilėraščių knyga„Lapai iš dienoraščio“ (abi išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Jose surinkti iki tol nespausdinti įvairiais metais rašyti kūriniai. Vargu ar kas liko nepublikuota, o jei ir liko – naujų knygų tikriausiai nebesudarys. J. Skablauskaitei esant gyvai, pasirodė septyni romanai, du apsakymų ir vienas poezijos rinkinys. Iš viso – 12 knygų. Ne tiek ir mažai. Rašytojos karjeros pradžioje pelnytos dvi literatūrinės premijos, o 2010-aisiais romanas „Sado sindromas“ pretendavo tapti Metų knyga. Sakytum, ir kritikų, ir skaitytojų pastebėta. Bet taip ir nepamėgta.

Pristatant J. Skablauskaitę, visada pabrėžiamas jos kūrybos (kartais – ir asmenybės) unikalumas. Nekvestionuojamas. Tačiau kodėl vienos išskirtiniau­ sių lietuvių literatūros rašytojų kūriniai yra vis dar neatrasti, nepamėgti, tinkamai neįvertinti? Kodėl unikali lietuvių literatūros kūrėja, debiutavusi prieš tris dešimtmečius, taip ir neįsitvirtino skaitytojų šir­ dyse? Norint aptarti J. Skablauskaitės nepopuliarumo priežastis ir kartu unikalumo branduolį, straipsnyje bus remiamasi ne pačia rašytojos kūryba, o požiūriu į ją – kritikų recenzijomis.

NEI DETEKTYVAI, NEI LENGVI SKAITALAI

Visi J. Skablauskaitės romanai nuo pat pirmojo – „Žolių kartumo“ (1990) sulaukė kritikų dėmesio. Gana įspūdinga, kad antrasis romanas „Mėnesienos skali­ kas“ (1997) analizuotas aštuoniose recenzijose ir už jį rašytojai įteikta Žemaitės premija. Taigi teigti, kad J. Skablauskaitė yra kritikų nepastebėta, negalima, ta­ čiau kas lėmė, kad jos kūryba vis tolo nuo skaitytojų? 18

J. Skablauskaitės vasaros sodyba Kuisių kaime, Joniškio rajone. Rašytoja yra sakiusi, kad šioje sodyboje gimė jos knygos, o bute Vilniuje ji jas tik redaguodavo.

Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje saugomi iki šiol niekur nepublikuoti J. Skablauskaitės piešiniai. Po rašytojos mirties bibliotekai J. Skablauskaitės draugė, paveldėtoja Marija Kuodienė padovanojo keletą rašytojos asmeninių daiktų, knygų, rankraščių, piešinių.

Rašytojos nežinomumui įtakos turėjo, matyt, ir pati asmenybė bei jos laikysena – J. Skablauskaitė buvo uždaro būdo, nesirodė viešumoje, renginiuose, knygų pristatymus dažniausiai rengė tik gimtajame Joniškyje, jos pavardė retai šmėžuodavo respubliki­ nėje spaudoje. Tiesa, 2013 m. didžiausiame Lietuvos dienraštyje pasirodė straipsnis1 apie varganas J. Ska­ blauskaitės gyvenimo sąlygas, tačiau jis tik sustip­rino rašytojos, kaip atsiskyrėlės, marginalės, įvaizdį ir vargu ar sudomino jos kūryba. Visų romanų tematika, rodos, gana paprasta: meilė, nusikaltimai, beprotybė. Kai kurie recenzentai teigia, kad J. Skablauskaitės romanus galima skaityti kaip pramoginius, kone kiekviename aptinkama detektyvo elementų. Tačiau šito negana, kad juos būtų galima priskirti prie detektyvo žanro, nes mįs­ lės čia labai painios, neryškios, antraplanės, jos arba lengvai ir be intrigos staiga atskleidžiamos, arba taip ir nuslenka į tolimesnius siužeto planus, kol išvis pradingsta. Vėlesnių knygų recenzijose dažnai komentuoja­ mas kitas pramoginių romanų bruožas – nemažai vietos užimanti erotika. Tačiau ir šito negana, kad J. Skablauskaitės knygos būtų priskiriamos prie erotinių romanų, mat atviros scenos čia dažniausiai atskleidžia veikėjų pasąmonės klodus ir traumas, o ne yra skirtos skaitytojui linksminti. Šie populiariosios literatūros bruožai nepaverčia jos romanų lengvai 1

Vyšniauskaitė, Birutė. Nuskurdusi rašytoja J. Skablauskaitė idėjų romanui semiasi iš gyvenimo dugno. Lietuvos rytas [žiūrėta 2020-0817]. Prieiga per internetą: www.lrytas.lt/kultura/literatura/2013/03/23/ news/nuskurdusi-rasytoja-j-skablauskaite-ideju-romanui-semiasi-isgyvenimo-dugno-5067287/.

perskaitomais, nes trūksta vieno itin svarbaus ele­ mento – vientiso ir aiškaus siužeto. J. Skablauskaitė pasakojimą lipina aplink fabulos rėmus, nesukuriamas nei objektyvus pasakotojas, nei nuoseklūs, aiškūs charakteriai, tekstą sudaro paskiri fragmentai, kuriuos susieja tik pasikartojantys veikė­ jai ir niūri, grėsminga, paslaptinga nuotaika. Renata Šerelytė teigia, kad J. Skablauskaitės tekstas turėtų būti skaitomas „kaip savotiškas pojūčių romanas, nesigilinant nei į pakankamai paslaptingo siužeto pe­ ripetijas, nei į formą <...>, nei į charakterių plėtotę“2. Tad pirmuoju J. Skablauskaitės skaitymo trikdžiu galima laikyti siužeto – pasak R. Šerelytės, didžiausios literatūros banalybės, – pavertimą mįsle, kurios įminti paprastai neverta stengtis. Kuo mįslingas J. Skablauskaitės siužetas? Anot Gintaro Beresnevičiaus, siužetu čia tampa „pats bū­ tybių, jų būklių ir būsenų pateikimas“3. O būtybių čia knibždėte knibžda įvairiausių. Pradedant paprastais kaimo ar miesto žmonėmis, baigiant reptilijomis, žmogaus kūne esančiomis medžių sielomis ar demo­ nais. Taip kuriamas savitas pasaulis, balansuojantis ant realybės ir fantazijos ribos.

UŽ ŽANRO RĖMŲ

J. Skablauskaitė dažnai pavadinama magiškojo realizmo atstove. Tačiau jos magiškasis realizmas skiriasi nuo įprastai suvokiamo: „Fantastiškumo fe­ nomenas <...> gimsta ne kaip „intelekto konstrukcija“ (Jorge Luiso Borgeso kūryba), ne kaip „liguistos są­ monės rezultatas“ (Julio Cortazaras) ar „kolektyvinės mitologizuotos sąmonės reiškinys“ (Gabrielis García Márquezas)“4, J. Skablauskaitės kūrybos fantastišku­ mą kuria kraštutinumai ir kontrastai, veikėjų anato­ mijos ir fiziologijos patologija, neramūs personažų sapnai, mistifikuotos būtybės ir ornamentuota kalba5. Pati rašytoja interviu, duotame išleidus „Žiežules“ (2014), savo kūrybą priskyrė siurrealizmo žanrui, kuris, anot jos, literatūroje nėra įsitvirtinęs ir išvis nepripažįstamas. Ir tikriausiai rašytoja buvo teisi, mat, įsigilinus į vi­ sus romanus, galima pastebėti, kad J. Skablauskaitės kūryboje pamažu iš magiškojo realizmo dingsta... realizmas. „Lietuvių literatūros pasaulyje jau pastebė­ ta Skablauskaitės romanų tendencija: nuo poetiškų pasakojimų su fantazijos inkrustacijomis („Žolių kartumas“), ilgesingų svajų („Liūnsargių moteris“) iki beviltiškų košmarų („Mėnesienos skalikas“), dabar jau – į kraupią antgamtišką melancholiją“6, – rašė Goda Lučiūnienė romano „Septyniadangė erdvė“ (2004) recenzijoje. Po jo pasirodė dar trys romanai, todėl recenzentės žodžius galima pratęsti ir šiek tiek 5 6

2

3 4

Birštonaitė, Rūta. Galbūt tikėtina. Šiaurės Atėnai, 2002, liep. 20, p. 9. Beresnevičius, Gintaras. Po juoda vaivorykšte. Metai, 2004, Nr. 12, p. 151. Gugevičiūtė, Gitana. Uodega ryja gyvatę. Nemunas, 2007, Nr. 15, p. 9. Ten pat, p. 9. Lučiūnienė, Goda. Pasaulis yra žaidimų veidrodis. Literatūra ir menas, 2004, lapkr. 19, p. 4.

19

pakeisti – „Mėnesienos skaliko“ „beviltiški košmarai“ dar gana viltingi. Košmarai, makabriškos orgijos, demoniškos jėgos ir visiškai juodas kraupus pasau­ lis išsiskleidžia paskutiniuose romanuose, į kuriuos įpinama jau ir okultizmo detalių. Šį realizmo pasitraukimą ir fantazijos įsigalėjimą pastebi ir kita recenzentė: „J. Skablauskaitė, iš pradžių savo kūryboje derinusi tikrovę su fantastika ir mistika, gaubusi realybę paslapties šydu, vis labiau linksta į šešėlinę nesąmonybės sferą, gramzdina į froidiškąsias eros ir thanatos gelmes, makabriškas košmarų vizijas. Galiausiai sapno ir realybės plotmės sukeičiamos vie­ tomis ir veikėjai uždaromi į septyniadangę savitikslės fantazijos erdvę, kurioje jokie racionalūs paaiškinimai netenka prasmės.“7 J. Skablauskaitės pasaulis kons­ truojamas jau nebe kaip magiškasis realizmas, t. y. įliejant magijos į realųjį pasaulį, tačiau atvirkščiai – siurrealistiškai. Magijos, fantazijos erdvėje realistiškas tik šio pasaulio karkasas: veikėjai gyvena Vilniuje, Kaune, Palangoje, Lietuvos kaimuose, jie dirba ir užsidirba pragyvenimui, lankosi parodose, restora­ nuose, klubuose, važinėja automobiliais ir naudojasi kompiuteriais, tačiau šios detalės romanuose kone nepastebimos. Knygų centre – veikėjų būsenos ir jų keičiama erdvė, kuri konstruojama pasitelkiant fantaziją, mitologiją, sapnų logiką, magiją ir mistiką. Būtent šis erdvės ir viso romano pasaulio priklau­ symas nuo pagrindinio veikėjo būsenų bei jausenų ir yra esminis J. Skablauskaitės kūrybos bruožas – ne­ belieka jokių stabilių ir baigtinių objektų, viskas gali bet kada transformuotis. Šis nepastovus, nestabilus, magiškas pasaulis galėtų būti dar viena priežastis, atgrasanti skaitytojus, tačiau derėtų atkreipti dėmesį, kad kitų kritikų jis įvardijamas kaip privalumas. Visgi eilinis skaitytojas nori paprastesnės literatūros, tokios, kurioje užtektų įžvelgti ne per giliai paslėptą teksto prasmę, o ne rankioti galimos prasmės trupinius.

SKILINĖJANTIS PASAULIS, FRAGMENTIŠKAS PASAKOJIMAS

Kitas J. Skablauskaitės romanų bruožas ir kartu skai­ tymo trikdis – fragmentiškumas, nevienalytiškumas. Jis pastebimas visuose romanuose ir kone visų recenzen­ tų. Fragmentišką romaną sunku skaityti, juolab kai jo apimtis gana nemaža – paskutinių rašytojos romanų puslapių skaičius siekia 500. Nors J. Skablauskaitė gi­ riama už nepakartojamą kalbos jausmą, ekspresyvius sudurtinius žodžius, plastišką vaizdą, spalvingumą ir puikius gamtovaizdžius, kartu pastebima, kad „mono­ toniškai žaižaruojantis peizažas vargina; spalvų, formų, deformacijų, žodžių gausa atbukina dėmesį ir žadina ilgesį labiau suvaldytos literatūros“8. Juozas Aputis „Kito kraujo“ (2002) recenzijoje romano fragmentus skirsto į džiuginančius skaid­

J. Skablauskaitės piešiniai pasižymi tais pačiais bruožais kaip ir romanai – yra fragmentiški, ekspresyvūs, kupini fantasmagoriškų būtybių.

riuosius ir erzinančius nebūtinuosius9. „Erzinantys nebū­ tinieji“ fragmentai dominuoja visuose romanuose. Toks šokinėjimas nuo vieno veikėjo prie kito skaitytojui sukelia vaizdinių perteklių, taip pasimeta fabula, blaškomas dėmesys. Vaizdinių gausos prasmės klausimą kelia R. Še­ relytė: „Galbūt aiškūs patys savaime turėtų būti gražūs, šmėkliški, sapniško romano vaizdai?.. Iš pradžių toks įspū­ dis kyla, bet vėliau blanksta. Iliustracija gali būti menas, tačiau neatskleidus iliustracijų visumos, nesubrandinus minties, ji tebus menas „pačiam sau“.“10

YPATINGOS SKAITYTOJŲ PASTANGOS

Recenzijose dažnai keliama mintis, kad J. Skab­ lauskaitės tekstai yra savitiksliai. Galbūt šį kūrybos bruožą galima laikyti dar vienu skaitymo trikdžiu. Jau aptartas fragmentiškumas irgi siejamas su savitikslišku­ mu – fragmentai dažnai nesusiejami ir lieka pavieniai. Ši tendencija matoma nuo pirmojo romano, o Viktorijos Vaitkevičiūtės „Mėnesienos skaliko“ recenzijoje užfiksuo­ ta pastaba, kad „trijų veikėjų pasaulis taip ir lieka tik jų pasaulis“11, gali būti pritaikoma visiems J. Skablauskaitės romanams – kuriamas savas uždaras pasaulis ir saviti veikėjai, su kuriais skaitytojas tikrai nesitapatina. Romano erdvė tiek prikišta keistų dalykų, jog šie „taip supanašėja, kad tampa savitiksliais vaizdais ir vaizdiniais, skirtais prie pačių smarkiausių dirgiklių pratusiems skaitytojams“12. J. Skablauskaitės skaitytojas turi būti pratęs prie smarkių dirgiklių ir turi norėti būti dirginamas. Rašytoja nepataikauja skaitytojui, nebijo jo apsunkinti, dažnai trikdo, žaidžia su juo. Pasak V. Vaitkevičiūtės, rašytoja įmantriais žodžiais, fantastiniais elementais, nelogiško­ mis veikėjų savybėmis ir veiksmais tarsi bando skaitytojo reakciją ir kantrybę13. Aputis, Juozas. Vienišas(a) sūpuoklėse“. Metai, 2002, Nr. 11, p. 142. Šerelytė, Renata. Sapnai irgi turi ribas. Literatūra ir menas, 1997, lapkr. 29, p. 5. Vaitkevičiūtė, Viktorija. Paslapčių romanas. Literatūra ir menas, 1998, birž. 27, p. 4. 12 Gugevičiūtė, p. 9. 13 Vaitkevičiūtė, p. 4. 9

10

11

Mikalauskienė, Neringa. Penki nežinia kieno šešėliai. Literatūra ir menas, 2006, gruod. 7, p. 4. 8 Gugevičiūtė, p. 9. 7

20

J. Aputis recenzijoje prasitaria: „Šalia mistiškai klaidžių puslapių neretai iššoka kokia ganėtinai realistiška detalė – ir tada pagalvoji, kad romanas ra­ šytas lyg ir ne tau, pašaliečiui skaitytojui, o kažkam, kas iš kokių nors detalių galėtų atkurti tokią „tikrą“, miglotuose regėjimuose slypinčią tikrovę.“14 Taigi kai kuriuos skaitytojus fantastinis pasaulis priverčia pasijusti svetimais, pašaliečiais, sukelia įspūdį, lyg ši literatūra būtų skirta tikslinei auditorijai, gebančiai šitame fantazijos koliaže įžvelgti kažką daugiau, nei mato eilinis skaitytojas. Šiuose žodžiuose yra tiesos. J. Skablauskaitės skaitytojas turi būti intelektualus ir apsiskaitęs, mat čia gausu intertekstų, „romano autorė sukaupusi daugybę biblinės ir antikinės kultūros, įvairių religijų, rytiečių ir Pietų Amerikos indėnų tikėjimų elementų, kuriais laisvai žaidžia“15. Vieninteliame romane „Sep­ tyniadangė erdvė“ pateikta paaiškinimų, tačiau juos būtų neprošal rasti kone kiekviename mitologijos ir okultizmo gausiame romane. Skaitytojas turi būti neskubantis, gebantis susikaupti ir ilgiau pasėdėti su knyga, ši proza reikalauja įsigilinti ir kontempliuo­ ti – ji neskirta greitam vartojimui. Gintarė Vaitonytė teigia, kad šiuos romanus „netgi būtina skaityti kelis kartus: J. Skablauskaitė geba viename žodyje, vie­ noje pastraipoje, viename lape išsakyti tiek minčių, kad vienu kartu neįmanoma apimti“16. Tai tampa dar vienu skaitymo trikdžiu – retas kuris skaito romaną dukart, ypač jei pirmasis kartas buvo varginantis.

neskaityti J. Skablauskaitės romano kaip detektyvo ar tradici­ nio nuotykių romano, nes liksite nieko nepešę: „Tai moderni poezija prozoje, kai pagrindinė mintis pasakoma ne kuriant siužetą ar psichologiškai įtikinamus charakterius, o tapant vaizdą, nuotaiką, atmosferą. Norint suprasti, pirmiausia reikia įsivaizduoti, pajausti.“19

PRAKTINIS SKAITYMO VADOVAS

AR RAŠYTOJA BUS ATRASTA?

J. Skablauskaitės recenzentai negaili patarimų, kaip reikia skaityti jos knygas. Petras Venclovas dalijasi savo skaitymo patirtimi: „Sunkiausia įveikti pirmuosius 50 puslapių. Vėliau liaujiesi stebėtis be­ galine menine autorės išmone, nebekraipai galvos, nebegūžčioji pečiais. Norom nenorom turi priimti autorės žaidimo taisykles <...>. Nepriėmęs autorės siūlomo pasaulio modelio, turbūt nieko nesupras­ tum, nors iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad prozininkė ketintų pasakoti negirdėtus neregėtus dalykus.“17 Taigi skaitytojas turi nesipriešinti šiam žaidimui, pa­ siduoti fantastinio pasaulio logikai (ar jos nebuvimui) ir tiesiog mėgautis romanų vaizdais. Prie J. Skablauskaitės tekstų reikia pratintis pa­ mažu. „Pirmą kartą perskaičius kurį nors jos romaną, skaitymo ar estetinį malonumą vargu ar pavyktų patirti. Šios rašytojos kūrinius reikia „sumedžioti“ palengva, mažais atsargiais žingsniukais sėlinant per puslapius. Kitaip šmėklų, demonų ir kitokių nežemiškų būtybių pasaulis išgąsdins, suerzins, gal net atbaidys“18, – pataria Angelė Jasevičienė. Ji siūlo Aputis, p. 141–142. Venclovas, Petras. Kuisių burtininkė. Nemunas, 2004, Nr. 31, p. 9. Vaitonytė, Gintarė. Gaivališkieji pradai Jolitos Skablauskaitės „Sado sindrome“. Literatūra ir menas, 2011, saus. 7, p. 5. 17 Venclovas, p. 8. 18 Jasevičienė, Angelė. Pamėkliška Jolitos Skablauskaitės Sodoma ir Gomora. Naujoji Romuva, 2010, Nr. 3, p. 93. 14 15

Eilėraščio rankraštis.

Priešpaskutinio romano „Sado sindromas“ pristatyme Joniškyje 2010-aisiais J. Skablauskaitė atsiduso, kad vargu ar jos knygas kas supranta, o viename paskutinių interviu dviprasmiškai vertino faktą, kad minėta knyga buvo patekusi į skaitomiausiųjų penketuką: „Mane nustebino, kad skaito, kad įtraukė. Populiarūs dalykai dažnai nėra pripažinti intelek­ tualių skaitytojų, tad nežinau, koks tai įvertinimas.“20 Tačiau kartu puoselėjo slaptą viltį, kad jos kūryba būtų skaitoma ir atrandama vis iš naujo. Šią svajonę rašytoja išsakė režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentiniame filme „Vienatvės gaudesys“ (2014) – kad jos knygas skaitytų ir tos kartos, kurios dar nėra gimusios. Ar tikrai reikėtų J. Skablauskaitės knygas iš inercijos dėti į magiškojo realizmo lentyną, o gal verta pasiduoti autorės žaidimui ir jos kūrybai skirti naują – siurrealizmo literatūros skyrių? Gal tada jas ir skaitytume kitaip – pasinertume į siurrealų pasaulį, į sapno logiką ir leistume J. Skablauskaitės žodžiams atverti kiekvieno mūsų pasąmonės klodus. Paradoksalu, tačiau tai, kas trikdo J. Skablauskaitės roma­ nų skaitymą, komplikuoja skaitytojo santykį su tekstu, yra pagrindiniai šios rašytojos kūrybos bruožai, paverčiantys jos prozą unikalia ir vertinga.

16

19 20

Jasevičienė, p. 95. Ripskytė, Loreta. Ir Kuisiuose galima parašyti knygą kaip plytą. Mūsų kraštas [žiūrėta 2020-08-18]. Prieiga per internetą: http://musu.krastas.lt/?data=2014-12-05&rub= 1146671142&id=1417102714&pried=2014-11-28.

21

SUKAKTYS

SMARAGDAI IR AUKSAS

Mato Šalčiaus kelionių pėdsakais

Kelionėse Mato Šalčiaus naudota vizitinė kortelė. B. d. LNB RKRS F189-330, lap. 8

Vytautas Smilgevičius Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnysis redaktorius

Sakoma: žmogų kelionėse pažinsi – įgysi tikrą draugą arba rimtai susipyksi. Siūlome nors paviršutiniškai pažinti lietuvių keliautoją Matą Šalčių. Tebūna tai žymųjį mūsų keliauninką, kurio gimimo 130 metų sukaktį minėjome šį mėnesį, lydintis vėjo skrydis: vėjas – ne mokslininkas, jis tiesiog skrieja ir stebi. Stebėkime ir mes. Leiskimės į paslaptingus, viliojančius, kupinus nuotykių ir pažinimo Rytus.

M. Šalčius (dešinėje) su Maneklalu Gandhi. B. d.

Matas Šalčius (1890 m. rugsėjo 20 d.–1940 m. gegužės 26 d.) – žymiausias lietuvių keliautojas. Ir ne tik. Jis – ge­ ras, mylintis vaikus pedagogas, kartografas, poliglotas, aktyvus visuomenės veikėjas, politikas, diplomatinėje tar­ nyboje dirbęs asmuo, šaulys, Klaipėdos sukilimo dalyvis, netgi (jo paties teigimu) – žvalgas. Skaitydami M. Šalčiaus kelionių 1929–1930 m. po Rytus užrašus, be buitinių pastabų (kiek kilometrų nuo Lietuvos nuvažiuota, kiek pinigų išleista), sužinome apie matytų daug ryškių vaizdų. Port Saidas „sužimba tūkstančiais ryškių elektros šviesų. Horizonte juodais šešėliais atsimuša karpytlapės, plačiašakės palmės. Stebuklingai gražu!“1 Pakeliui į Tel Avivą laukai atrodo įspūdingai: „Žydėjo kaip baltos nuotakos vyšnių, trešnių ir migdolų žiedai. Laukuo­ se žaliavo arti plaukimo javai akmenynuose. Pievutėse ir kiekvienam minkštam žemės sklypely raudonavo tūks­ tančių raudonų aguonėlių žiedai.“2 Ties Beirutu irgi ste­ buklingai ryškūs vaizdai: „Avietinės spalvos stogai žaliose pakalnėse kaip rubinai smaragdo laukuose. Paskui lygus kaip delnas slėnis. Kalnas apaugęs karklais, sodai, tiršti laukai, viskas žydi, kvepia, jauni lapeliai, kaip Lietuvoj per Sekmines. Nepajutau, kaip nuriedėjo dvi didelės ašaros.“3 Kartais gamta ir nagus parodo, bet nugali gražūs vaizdai ir keliautojų pastangos: „Kovojom su milžinišku driežu, jis sieksnio ilgio. Jis šnypštė, purškė, kyščiojo ilgą liežuvį, kando aštriais dantimis ir draskė aštriais nagais. Buvo

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus (toliau – LNB RKRS) Mato Šalčiaus fondas F189-274, lap. 58. Ten pat, lap. 88. 3 Ten pat, lap. 123. 1 2

22

įlindęs į motociklo užpakalinį ratą sia – laivo bendrakeleiviai: „Susipaži­ pasislėpti. Vos ištraukėm ir įdėjom į nom su čigonais Amerikos20 piliečiais iš Alabamos, kurie plaukė į Atėnus. šoninę dėžę. Labai dailūs žali, melsvi, Kilme jie serbai. Labai išgyrė Pietų rusvi kaip rojaus paukšteliai. Šilovar­ Afriką ir pasirodė labai inteligentiš­ nės. Kaip deimantas blizgą vabalai. ki žmonės.“ 21 Nakvynė Jeruzalėje: Vieną paėmiau į pirštinę. Tai tikras 4 „Nakvojame „Lebanono“ viešbuty, Izidos vabalėlis.“ Įdomūs vaizdai iš kurį laiko ponas Eisenstadtas nuo Jeruzalės: „Buvau Universitete. Alyvų Vilkmergės, esąs jau per 30 metų kalne. Nuo čia gražiausias pasaulyje Palestinoje. Jis dar kalba lietuviškai.“22 reginys. Judėjos kalnai. Negyvoji Dalyvauta ir susirinkime, M. Šalčiaus jūra. Jordanas. Moabitų kalnas. Trans­ žodžiais tariant, „pas žydelį iš De­ jordanija. Užgesęs vulkanas. Greta beikių. Į ten buvo atėję ir visi kiti iš sutrukę5 kaizerio namai.“6 Užjorda­ Lietuvos, apie 20 žmonių. Šeiminin­ nės kalnai iš Jeruzalės pusės atrodo kas pagrojo suktinį, „Lietuva tėvynė taip: „Nepaprastai gražūs – raudoni, mūsų“. Tai aš girdėjau keletą kartų išraižyti grioviais statūs uolų krantai, Tel-Avive.“23 Būta ir tokių susitikimų: skęstantieji mėlyname rūke.“7 Bet vien įstabiais vaizdais, kad ir „Vakare aplankiau p. Goldbergą iš kokie spalvingi bei tobuli jie būtų, Kibartų24, kuris neatsisakė Lietuvos M. Šalčius su žmona Bronislava ir dukra Danute. Apie 1913 m. LNB sotus nebūsi, reikia ir pavalgyti. Skai­ pilietybės.“25 Kartais M. Šalčius tie­ RKRS F189-833, lap. 28 tome, kaip keliautojai pietavo pas siog sušunka: „Graikai visur graikai! stačiatikių archimandritą: „Pavaišino Žmoniškiausi žmonės.“26 gerais pietumis: skumbrija – jie patys jos nevalgo, nes žuvies Susipažinus su gamta, miestais, gyventojais, sočiai paval­ jiems negalima, žolinių koldūnų – į batvinių8 lapus įvyniota gius, laikas ir apie materialius dalykus pagalvoti. Pinigų reikia ryžių, alyvų, svogūninių saločių9 ir oranžų10.“11 Kavinėje pietūs (vizos, benzinas, mokesčiai, nakvynė, transporto priemonės jau kiti: „<...> davė ryžių pilavo ir paplotainį duonos, paėmė remontai... – viskas kainuoja), o lėšos sparčiai tirpsta. Juolab 6 kranus12 – 7 lit. 20 centų. Vadinasi, Persija labai brangi.“13 Ge­ kad ir maistas kartais brangus. Ką daryti? M. Šalčius ima rašyti rokai vėliau vienas armėnas vaišino pietumis: „Prie pietų davė straipsnius į vietinę šalių, per kurias keliauja, spaudą ir skaityti persų degtinės, šviežių agurkų ir, žinoma, pilavo su kimštais ka­ paskaitas apie savo keliones. Paskaitos – mokamos, dalis gautų bačkais14. Po pietų davė arbatos su citrinų žiedų konfitiūrais.“15 lėšų atitekdavo skaitovui. Po tas mokamas ir pasidairysime. Vieni pusryčiai buvo netikėti: miegojo Matas Šalčius ir Antanas Štai Lietuvos keliautojas, žurnalistas Matas Šalčius skaito Poška16 stotyje, atsikėlė ryte, o tuomet vietinis gyventojas „pa­ paskaitą „rusų kalba apie savo kelionę ir Lietuvą“ Tel Avivo darbi­ ėmė mane už rankos, privedė prie krepšio ir išėmęs padavė ninkų klube, klausytojų „tik“ 150, kuo M. Šalčius nepatenkintas27. arabiškos duonos paplotėlių. Aš paklausiau kiek – jis atsakė, Tame pačiame Tel Avive jis skaito paskaitą „Makabi“ organizaci­ kad tai man „bakšišas“17, ir pinigų neėmė. Kitas arabas – sto­ jai – vėl apie keliones; honoraras – 1,5 svaro, kuriuos M. Šalčius ties sargas taip pat atnešė mums saldžios arbatos ir pinigų iškart investuoja: „Atsispaudžiau 400 savo vizitinių kortelių su neėmė.“18 Vakarienių irgi būta savotiškų: „Vakare mus pakvietė paveikslu.“28 Kita paskaita (klausytojų skaičius nenurodomas) svečių Varšuvos žydai. Jie pagrojo gramofonu ir pavaišino 96° davė 1 svarą ir 11 piastrų29 pajamų30. Rišon Lecijone, kad ir kiek degtine.“19 Ar visą vakarą keliautojai klausėsi gramofono, deg­ M. Šalčius stengėsi, „paskaitos man nesurengė niekas“31, t. y. rei­ tine užgerdami, istorija nutyli... kėjo grįžti tuščiomis. Paskaita Haifoje keliautojo aprašyta plačiau: Pasisotinus fotogeniškais vaizdais ir maistu, laikas leistis į ir afišos, skelbiančios, kad Žurnalistų sąjungos vicepirmininkas pažintis su kitų tautų atstovais. Tų susitikimų tiek daug (juk Matas Šalčius skaitys pranešimą, ir bilietų platinimo subtilybės skrendame su vėju), kad pacituosime tik ryškiausius. Pirmiau­ („<...> nupirkau 4 bilietų knygeles į savo paskaitą. Dvi knygeles paėmiau pats išplatinti“32), įėjimas – 3,5 piastro paprastiems 4 Ten pat, lap. 136v. „Izidos vabalėlis“ – nuoroda į Richardo Bernhardo Heldmanno romaną klausytojams, 2 piastrai studentams ir darbininkams. „Žmonių „The Beetle“, lietuviškai pavadintą „Izidės vabalėliu“. 5 Turbūt turima omeny – apgriuvę. buvo apie 300“33, pajamų gauta 3 svarai ir 40 piastrų. 6 LNB RKRS F189-274, lap. 98v. Neaiškus pastatas. Kitur M. Šalčius mini „buv. Vokietijos kaizerio rūmus“. 7 Ten pat, lap. 96. 8 Batvinis – tarmiškai burokas. 9 Svogūnų salotų. 10 Apelsinų. M. Šalčius vartoja anglizuotą šio žodžio formą (angl. orange). 11 LNB RKRS F189-274, lap. 114. 12 Kranas – Irano piniginis vienetas 1825–1932 m. Nuo 1932 m. pakeistas rialu santykiu 1:1. Palyginimui: sotus patiekalas gerame Kauno restorane tuo metu kainavo 2,5–4,5 lito. 13 LNB RKRS F189-274, lap. 197. 14 Turbūt – aguročiais. 15 LNB RKRS F189-274, lap. 157. 16 Su juo M. Šalčius keliavo po Europą, Afriką ir Rytų šalis. 17 Bakšišas (nuo turk. Bahšiš): Rytuose – išmalda, duoklė, dovana, arbatpinigiai. Šiame tekste – greičiausiai dovana. 18 LNB RKRS F189-274, lap. 72v. 19 Ten pat, lap. 83.

JAV. LNB RKRS F189-274, lap. 63. Ten pat, lap. 86v. 23 Ten pat, lap. 90v. 24 Turi būti – Kybartų. 25 LNB RKRS F189-274, lap. 74v. 26 Ten pat, lap. 128v. 27 Ten pat, lap. 81v. 28 Ten pat, lap. 85. 29 Greičiausiai turimas omenyje Anglijos valdomo Egipto svaras. 1 svaras – 100 piastrų. 1929 m. vienas Anglijos svaras Kauno biržoje buvo vertinamas maždaug 49 litais. 30 LNB RKRS F189-274, lap. 95. 31 Ten pat, lap. 95v. 32 Ten pat, lap. 116v. 33 Ten pat, lap. 117v. 20 21 22

23

Galim žvilgtelėti ir į išlaidas (na taip, mes – ne Mokesčių inspekcija, betgi įdo­ mu). Į kelionės vidurį, ties Iranu, išlaidos jau viršijo epizodines pajamas. Keliau­ tojams prasidėjo finansinė krizė. Teko skolintis iš automobilių mėgėjų klubų („Paskolino dešimt svarų pinigų. Tai vis nuopelnas sekretoriaus klūbo <...>“34), prašyti atsitiktinių žmonių paramos („Stoka pinigų. Kely teko prašyti tepalo ir benzino iš automobilistų“35). Teherane M. Šalčius prašė pagalbos Belgijos kon­ sulo: „Pasisakius, kad pinigų neturime, pradėjo suprasti mūsų būklę ir pažadėjo rekomenduoti tramvajų Teherane direkto­ riui <...>, kad duotų darbo.“36 Deja, protek­ M. Šalčius apie 1929-uosius (LNB RKRS F189-809, lap. 2), kai keliavo su Antanu Poška (nuotr. dešinėje, apie 1929 m. cija nepadėjo: darbo Teherano tramvajų įmonėje M. Šalčius negavo37. Nepasisekė darbo LNB RKRS F189-850, lap. 1) paieškos ir bendroje persų su sovietais įmonėje: žadėta buhalterio vieta, „bet paskui pareiškė, kad nieko neišeisią, ir toliau atsisakė teikti bet kokią pagalbą“38. Būta ir tokių kuriozų: „Mums pataisė padangas ir pareikalavo 6 rupijų. Mes neturėjome, tai paėmė vieną padangą kaip laidą39. Po pietų auto sąjungos sekret[orius] paskolino40 20 rupijų, tai atsiėmėm padangą.“41 Matyt, visiška neviltis paskatino įrašą: „Stoka smulkių. Reikės užstatyti mašiną.“42 Paskutinis įrašas apie finansus ir apie A. Pošką: šis įsidarbinęs „prie kelių valkavimo43 mašinos su 45 tomanais algos ant kelio Kum44–Teheran“45. Matyt, pinigų trūkumas ėmė trukdyti A. Poškos ir M. Šalčiaus santykiams. Prasidėjo neobjektyvus bendrakeleivio vertinimas („Paškevičius46 žiūri mašiną kur pamesti ir užmiršta visus defektus <...>“)47, kartais ir įžeidimai, po kurių A. Poška „labai įsižeidė ir pa­ reiškė toliau nenorįs su manim važiuoti ir nusirišo nuo mašinos M. Šalčiaus kelionės užrašų fragmentas. 1930-03-07–08. LNB RKRS F189-274, lap. savo daiktus. Kai pamatė, kad aš jo neišsigandau, pastoviniavo ir 95v–096 vėl pririšo daiktus“48. Paprastas motociklo sumėtymas kelyje tampa beveik sąmokslu: „Poškus vos nenukirto man trijų pirštų mėtydamas mašiną.“49 Vieną paskutiniųjų dienoraščio įrašų M. Šalčius pradėjo taip: „Keliauju vienas. 26.X.30 (sekmadienis). Sudiev, Teheranai!“50 Tolesnė keliautojų gyvenimo istorija tokia: Mato Šalčiaus žemiš­ koji kelionė baigėsi 1940 m. Bolivijoje, Antanas Poška pergyveno kalinimą Turkijoje 1937 m., tremtį okupuotoje Lietuvoje, reabilita­ ciją ir savo kelionę baigė 1992 m. Vilniuje. Norintieji plačiau susipažinti su įvairiapuse M. Šalčiaus veikla gali apsilankyti iki š. m. spalio 4 d. veikiančioje jam skirtoje parodoje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus skaitykloje. 34

Kvietimas į M. Šalčiaus paskaitą Pehlevi mieste (Iranas). LNB RKRS F189-193, lap. 13

35 36 37 38

Ten pat, lap. 69v. Ten pat, lap. 151. Ten pat, lap. 161. Ten pat, lap. 161v. Ten pat, lap. 160v.

Užstatą. 40 Greičiau paaukojo, tolesni įrašai nemini šios skolos grąžinimo. 41 LNB RKRS F189-274, lap. 141. 42 Ten pat, lap. 161v. 43 Galimai – kelių lyginimo. 44 Komas (Qom) – miestas dab. Irane, 140 km į pietus nuo Teherano. 45 LNB RKRS F189-274, lap. 162. 46 Antanas Poška iki 1929 m. vadinosi Paškevičiumi. M. Šalčiaus užrašuose ši forma dažniausiai liudija neigiamą požiūrį į A. Pošką. 47 LNB RKRS F189-274, lap. 70v. 48 Ten pat, lap. 71. 49 Ten pat, lap. 152. 50 Ten pat, lap. 164. 1930 m. spalio 26 d. įrašas. 39

24

SUKAKTYS

„PLANAVOME IR KŪRĖME BIBLIOTEKŲ ATEITĮ“ Kai kurie profesiniame kelyje sutinkami žmonės galėtų būti palyginti su kertiniais, atraminiais tam tikrų bibliotekininkystės sričių stulpais – nuoseklus žinių kaupimas, domėjimasis pasaulio bibliotekų praktika, žinių ir patirties sklaida padarė juos gerai žinomus bibliotekininkų bendruomenei, jie – bibliotekininkų gerbiami specialistai, ekspertai, publikacijų autoriai. Po keliasdešimt rezultatyvaus darbo metų Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės skyrių paliko dvi savo sričių profesionalės: Liubovė Buckienė Nacionalinėje bibliotekoje dirbo net 50 metų (!) ir Genovaitė Ivaškevičienė, ten pat dirbusi 25 metus. Linkėdami kolegėms kuo geriausios sėkmės tolesniuose gyvenimo etapuose, dalijamės jų pačių ir bendradarbių prisiminimais apie nueitą profesinį kelią.

Liubovė Buckienė Nacionalinėje bibliotekoje dirbo 50 metų! Arūno Sartanavičiaus nuotraukos

TARPTAUTINIU MASTU PRIPAŽINTA EKSPERTĖ Laimingas tas, kuris džiaugsmingai dirba ir džiaugiasi darbais, kuriuos padarė (J. W. Goethe). Šie žodžiai taikliausiai apibūdina Liubovę Buckienę, su kuria aplinkybės mus suvedė bendram darbui 1991 m. pavasarį, kai Lietuvos nacionalinėje Mar­ tyno Mažvydo bib­lio­tekoje (toliau – Nacionalinė bib­lio­teka) buvo įkurtas Bibliografijos ir knygotyros centras (BKC). Pagrindinė naujai suformuoto centro užduotis buvo kompiuterizuoti valstybinės einamo­ sios ir retrospektyviosios bibliografijos rengimą bei jos sklaidą.

Tuomet trūko ne tik kompiuterių – nebuvo sukurtos šio darbo organizavimo metodologijos, grindžiamos suderintais tarptautinių standartiza­ cijos organizacijų standartais. Šalyje nebuvo jokios profesionalios programinės įrangos, užtikrinančios šios pertvarkos įgyvendinimą. Tad šiuo visuotinio stygiaus metu ir pradėjome dirbti drauge. Liubovei kartu su jos vadovaujamu padaliniu buvo patikėtas vienas šio kompleksinio darbo barų – Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) ir Tarptautinės bib­lio­tekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) standartų vertimas bei jų taikymas kompiuteri­ zuojant valstybinės einamosios ir nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos rengimą bei sklai­ dą. Laikui bėgant, ši veikla plėtojosi, ir BKC buvo patikėta parengti Lietuvos integralios bib­lio­tekų in­ formacinės sistemos (LIBIS) lingvistinį aprūpinimą. Šiandien, žvelgiant iš 29 metų perspektyvos, galima tik stebėtis ir džiaugtis anuomet priimtais sprendimais. LIBIS sistema ir LIBIS programinė įranga užtikrino šalies bib­lio­tekų automatizavimą, pasparti­ no informacijos apie šalies kultūrą, politinį ir visuo­ meninį gyvenimą kūrimą ir ją aktualizavo pateikdama bendroje Europos skaitmeninėje erdvėje. Pašalinio akimis viskas gali atrodyti paprasta: surinkai reikia­ mus katalogavimo standartus bei rekomendacijas ir po tam tikro laiko turi pageidaujamą rezultatą. Tačiau LIBIS lingvistiniam aprūpinimui reikėjo daugelio spe­ cialistų žinių, sutelkto triūso ir laiko. 25

Šiam darbui buvo pasitelkta ir Liubovė. Laiko nuotolis negailestingai užmarštin nugramzdina daugelį dalykų, tačiau atmintin giliai įsirėžė tai, kokį džiaugsmą ir dvasinį pasitenkinimą Liubovei teikia ši veikla. Ji gilinosi į naujas katalogavimo metodologijas, jų taikymą praktikoje, konsul­ tuodavosi su užsienio ekspertais ir tuoj pat su­ kauptomis žiniomis dosniai dalydavosi su kitais komandos nariais. Dar anuomet tapo akivaizdu, jog Liubovė yra komandinio darbo šalininkė. Ir šis darbas nenuėjo perniek: 1998 m. buvo publi­ kuotas pagrindinis LIBIS lingvistinio aprūpinimo dokumentas – Kompiuterinių bibliografinių įrašų metodika, kurioje apibendrinta nacionalinė kata­ logavimo praktika, pateikiamos tarptautinių stan­ dartizacijos organizacijų bei IFLA rekomendacijos, reglamentuojančios autoritetinių ir bibliografinių įrašų rengimą. Remiantis šia metodika parengus UNIMARC/B ir UNIMARC/A žinių bazes, pagaliau atsirado galimybė sukurti nacionalinę LIBIS pro­ graminę įrangą. Maloniai stebina ir kitas Liubovės bruožas – nuoseklumas, užtikrinęs jai tarptautiniu mastu pripažintos UNIMARC ekspertės titulą. Su IFLA Nuolatiniu UNIMARC komitetu Liubovė pradėjo bendradarbiauti nuo 1994 metų, kai LIBIS kūrimo koncepcijoje ir LIBIS paraiškose finansavimui gauti UNIMARC buvo patvirtintas vidiniu planuojamos sukurti sistemos formatu. Vėliau, 2003-iaisiais, BKC pasiekė džiugi žinia: „IFLA UNIMARC programos vardu man malonu Jus informuoti, kad Liubovės Buckienės kandidatūrai buvo vienbalsiai pritarta ir ji tampa UNIMARC komiteto tikruoju nariu. Fernanda Campos.“ Liubovės veikla IFLA UNI­ MARC komitete mūsų šalies bib­lio­tekoms padėjo greičiau perimti UNIMARC pildinius integruojant juos į LIBIS. Tai savo ruožtu pagerino informacinės paieškos galimybes. Šios mintys apie Liubovę – tai tik vieno įgy­ vendinto projekto refleksija, neatspindinti jos vykdytos veiklos įvairovės. O sukurta išties nema­ žai: publikacijos, skelbtos profesinėje spaudoje, konferencijų pranešimai, UNIMARC ir jo pildinių vertimai. Kur dar katalogavimo ir bibliografijos va­ dovai – tam reikėtų kur kas išsamesnio įvertinimo. Institucija daug laimi, kai į ją ateina ne tik puikus specialistas, bet ir kūrybiška asmenybė, gebanti aistringai pasinerti į įgyvendinamas veiklas. Tokia yra Liubovė Buckienė, niekada negailėjusi nei jėgų, nei laiko darbui Nacionalinėje bib­lio­tekoje, kuriai ji atseikėjo 50 savo gyvenimo metų. Su šia garbinga sukaktimi, Liuba!

Doc. dr. Regina Varnienė-Janssen Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas

26

KOLEGOS – APIE LIUBOVĘ Tomas Auškalnis: Su Liubove kartu dirbta beveik trylika metų verčiant į lietuvių kalbą UNIMARC standarto ir su juo susijusius tekstus, pritaikant juose lietuviškąją terminiją, kuriant naujus terminus. Jos patarimų ir pa­ galbos svarbos neįmanoma pervertinti. Tai nepaprastos profe­sionalo įžvalgos žmogus, savotiškas profesinių naujovių „radaras“, puiki savo srities pasaulinio konteksto žinovė. Ir nuostabi kolegė. Genovaitė Rutkauskienė: Liuba savo veikla, profe­ siniu smalsumu ir imlumu naujovėms, gebėjimu įžvelgti tų naujovių tolimas perspektyvas yra neatsiejama didžiau­ sios Lietuvos integralios bib­lio­tekų informacinės sistemos (LIBIS), gyvuojančios jau 34 metus, sukūrimo ir plėtojimo istorijos dalis. Dažnas pokalbis su Liuba, užklausus „kaip laikotės“, prasidėdavo nuo profesinių naujienų: „žinok, labai įdomų dalykėlį radau...“. Liubos profesinės aistros (būtent – aistros) objektas – standartai, svarbi informa­ cinės sistemos ir bet kurios profesinės veiklos sudedamoji dalis. Apie nuoseklų Liubos darbą standartų ir jų naujovių taikymo srityje byloja jos rengti, redaguoti ir versti meto­ diniai leidiniai, Lietuvos ir užsienio spaudoje publikuoti straipsniai, kurie taip pat – LIBIS saugomų informacijos išteklių dalis.

PROFESINĖS VEIKLOS DOSJĖ

Liubovė BUCKIENĖ • 1965 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto rusų kalbos ir literatūros studijas, baigė 1970 m. • 1970 m. priimta į Valstybinės respublikinės bib­lio­tekos (VRB) Knygų tvarkymo ir katalogų skyrių vyresniąja bib­lio­tekininke • Nuo 1977 m. perkelta į VRB Periodikos sektorių (nuo 1986 m. – sektoriaus vedėja) • 1988 m. lapkričio 25 d. paskirta VRB ABIS (automatizuotos bib­lio­tekų informacijos sistemos) sektoriaus vedėja • Nuo 1991 m. kovo – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos (LNB) Bibliografijos ir knygotyros centro (BKC) Standartizacijos ir kompiuterizacijos skyriaus vedėja • Nuo 1993 m. kovo – LNB BKC Spaudinių registracijos, standartizacijos ir kompiuterizacijos skyriaus vyriausioji bibliografė • Nuo 2002 m. lapkričio – LNB BKC Elektroninių formatų skyriaus vedėja • Nuo 2004 m. kovo – LNB BKC Standartų skyriaus vedėja • Nuo 2011 m. sausio – LNB Nacionalinio skaitmeninimo ir virtualios elektroninio paveldo sistemos Standartų ir metodinio skyriaus vedėja • 2016 m. sausis–2020 m. rugsėjo 1 d. – LNB Bib­lio­ tekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

Genovaitė Ivaškevičienė Nacionalinei bibliotekai atidavė 25 profesinės veiklos metus.

PROFESIONALĖ, SUPYNUSI ĮSPŪDINGŲ DARBŲ PYNĘ

1975 m. baigusi Vilniaus universiteto Istorijos fa­ kulteto bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos specia­ lybės (techninių bib­lio­tekų specializacija) studijas, Genovaitė Zolubaitė (Ivaškevičienė) pagal pasky­ rimą pradėjo dirbti inžiniere Vilniaus skaičiavimo mašinų Specialiajame konstruktorių biure, Moksli­ nės-techninės informacijos ir patentotyros skyriuje. Čia įgijo svarbios patirties bib­lio­tekininkystės teori­ nes žinias taikant praktiškai. Genovaitė pripažįsta, kad čia „įsisavinti visi bib­lio­tekinio darbo procesai: užsakyti, aprašyti, susidėti į lentynas, nurašyti do­ kumentus ir aptarnauti specialistus“. Darbas (nuo 1981 m. liepos iki 1995 m. sausio) Vilniaus univer­ siteto Mokslinės informacijos, Informacijos sistemų katedrų vyresniąja laborante, jaunesniąja moksline bendradarbe ir dėstytoja valandininke jai suteikė unikalią galimybę padirbėti su bib­lio­t ekininko profesijai nusipelniusiais žmonėmis – profesoriais Levu Vladimirovu, Romualdu Broniukaičiu, kitais katedrų dėstytojais. Buvęs Nacionalinės bib­lio­t ekos direktorius (2004–2010 m.) Vytautas Gudaitis skaičiuoja, kad „su Genovaite teko dirbti ir bendrauti bemaž 40 metų“: iš pradžių kaip su universiteto Mokslinės informacijos katedros vyr. laborante ir dėstytoja, be skaitomų paskaitų ir vedamų pratybų, pagirtinai kasmet vadovavusia 5–6 diplominiams darbams. „Mūsų specialybės dėstytojai labai vertino jos darbą. Manau, kad ir buvę studentai ją iki šiol mini geru žodžiu. Nuo 1995 m. rudens mūsų keliai vėl susi­ kirto, jai pradėjus dirbti Nacionalinėje bib­lio­tekoje vyr. metodininke, o vėliau – Vidaus audito tarnybos vadove“, – sakė V. Gudaitis. Pradėjusi dirbti Lietuvos nacionalinėje Mar­ tyno Mažvydo bib­lio­tekoje (1995 m. ėjo Bib­lio­ tekininkystės centro Mokslinio metodikos skyriaus vyriausiojo metodininko pareigas), G. Ivaškevičienė savo veikloje visada stengėsi suteikti praktinę pa­ galbą kolegoms iš rajonų ir miestų viešųjų bib­lio­

tekų, talkino sprendžiant šių bib­lio­tekų pertvarkos problemas. Dalyvavo diskusijose ir darbo grupėse kuriant bib­lio­tekininkystės norminius dokumentus, nenuilstamai konsultavo kolegas įvairiausiais bib­ lio­tekų tvarkybos klausimais. Pastaruosius dešimt metų aktyviai dirbdama metodinį darbą, pagalbą įvairiais bib­lio­tekų fondų organizavimo klausimais G. Ivaškevičienė teikė besikreipiantiems Lietuvos bib­lio­tekininkams. Šis periodas, pasak Genovaitės, produktyviausias: buvo parengtos bib­lio­tekos fondo organizavimo ir apskaitos rekomendacijos. Per 25 darbo Nacionalinėje bib­lio­tekoje metus G. Ivaškevičienė supynė įspūdingą profesinių re­ zultatų pynę – paskelbė apie 80 įvairaus pobūdžio darbų: straipsnių, metodinių rekomendacijų, ko­ mentarų įstatymų leidybos, fondų komplektavimo ir apskaitos, darbo organizavimo, vidaus kontrolės klausimais. Atskirais leidiniais publikuotos keturios autorės sudarytos metodinės rekomendacijos. Šiuo metu parengtas spaudai didelės apimties straipsnis, skirtas nedidelių bib­lio­tekų vartotojų skaitymo ana­ lizei. Genovaitė dalyvavo pagalbos vaikams visuo­ meninių organizacijų veikloje, dirbo nevyriausybinių organizacijų prie Vyriausybės sudarytoje komisijoje. Įtraukus ir šių temų publikacijas, jos bibliografija peržengia 100 pozicijų. Įsimintiniausi profesinio gyvenimo etapai. G. Ivaškevičienei itin įsiminė pirmoji bib­lio­tekų modernizavimo programa (2000–2009 m.), prie kurios rengimo 1999 m., vadovaujant tuometiniam bib­lio­tekos direktoriui Vladui Bulavui ir dirbant kartu su kolegomis V. Gudaičiu, Rimalda Kvietkauskiene, Antanu Senkumi, jai teko prisidėti. Genovaitė prisi­ mena: „Tuomet dar nebuvo strateginio planavimo dokumentų ir šį dokumentą teko parengti visiškai nuo nulio. Tai buvo labai didelis iššūkis: generavome visų tipų bib­lio­tekų modernizavimo idėjas dešimčiai metų į priekį. Sunkiai nudirbtas, daug triūso reika­ lavęs darbas. Planavome ateitį, o visus tekstus ir skaičiavimus atlikome ranka, nes skyriuje turėjome tik vieną kompiuterį...“ 27

G. Ivaškevičienė taip pat išskiria dalyvavimą darbo grupėje, kuriant pirmąją Lietuvos bib­lio­tekų įstatymo redakciją: „Priėmus šį dokumentą, labai pasijuto tikslai, konkretumas, prioritetai.“ Apie tarpsnį, kai 2001–2010 m. dirbo Naciona­ linės bib­lio­tekos Vidaus audito tarnybos vadove, Genovaitė prisimena: „Pažinojau visus 500 darbuo­ tojų. Žinojau, ką kiekvienas jų daro, kaip vyksta visi bib­lio­tekos procesai.“ Bib­lio­tekos vyriausioji buhal­ terė Danutė Peslekienė apie šį laikotarpį sako taip: „Genutė – tai žmogus, kuris neskuba teisti. Skuba suprasti ir padėti. Dėkoju jai už beveik du dešimtme­ čius bendravimo, už profesionalius patarimus, ypač bib­lio­tekiniais klausimais.“ G. Ivaškevičienei įsiminė metodinės išvykos į rajonus dešimtojo dešimtmečio viduryje. „Dalyvau­ dami ministerijos sudarytoje komisijoje, vykdavome į vietas. Prisimenu išvyką į Skuodą. Vizitas buvo įspūdingas ir dėl pačios kelionės, ir dėl atsakomy­ bės. Važiavome paryčiais, siaučiant baisiai pūgai, o automobiliai nebuvo geriausi... Suvažiavo komisijos nariai iš skirtingų Lietuvos vietų, pasiskirstėme grupelėmis ir per pusdienį turėjom apžiūrėti visas vietos (mokyklų ir viešųjų filialus) bib­lio­tekas, priimti sprendimus dėl bib­lio­tekų sujungimo. Išvydome su­ dėtingą situaciją – nešildomas patalpas, tarpusavyje konfliktuojančias kultūros ir švietimo institucijas. Teko kalbėti su visomis pusėmis, aiškinti, argumen­ tuoti. Baigiant vizitą buvo malonu išgirsti rajono švietimo institucijos atstovo pagyrimą už profesio­ nalumą ir net padėką už suteiktą gilesnį bib­lio­tekų pasaulio suvokimą.“ Bendrą komandiruotę į Mažei­ kius prisimena ir kolegė Dalia Jaskonienė, dėkinga Genovaitei už kartu atliktus darbus, vestus mokymus ir seminarus: „Visada sugebėdavome, padėdamos viena kitai, išspręsti iškilusias problemas, atsakyti į kolegų nelengvus (o kartais ir „suktus“) klausimus. Naujausią skyriuje rengtą dokumentą – Bib­lio­tekų fondų apsaugos nuostatų naują redakciją irgi kū­ rėme kartu.“ Genovaitei patiko teikti profesines konsultacijas: „Smagu, kad rajonų bib­lio­tekininkai mane laikė žmo­ giška, vertino už nuoširdumą. Suprasdavau žmogų, nežiūrėjau formaliai. Darai, ką gali. Taip mane nuo vaikystės mama mokė: „Daryk tik gerus darbus. Jeigu ne žmonės – Dievas atlygins...“ Apie ilgus metus dirbtą metodinį darbą G. Ivaš­ kevičienės mintys tokios: „Tavo įdėto darbo, atrodo, niekas nemato. Todėl jauti didelį pasitenkinimą, kai sulauki atgalinio ryšio – pasakymo, kad padėjai. Juk tai labai svarbu ir ilgam išlieka.“ Genovaitei malonu prisiminti, kad jos darbai rekomenduoti ir profesinio ugdymo tikslais įtraukti į Bib­lio­tekininkystės studijų vadovą. Apie ateities planus. Pakiliai, bet kartu ir su jun­ tamu apgailestavimu Genovaitė sako, kad liko neuž­ baigtų profesinių darbų, – pirmiausia tai Bib­lio­tekų 28

fondų nuostatų atnaujinama redakcija, po kurios būtų atnaujinama ir fondų organizavimo metodika, įtraukiant elektroninius dokumentus. „Bet tai jau vyks be manęs, kolegės tęs pradėtą veiklą... Žinoma, ekspertiniu žvilgsniu visada galėsiu prisidėti, jeigu prireiks“, – svarstė G. Ivaškevičienė. Kalbėdama apie asmenius planus, Genovaitė pasidalijo įdomiu „atradimu“: „Šiemet per karantiną, dirbdama nuotoliniu būdu, suvokiau, kad per darbus tiesiog nematydavau pavasario – pražystančių tul­ pių, sprogstančių medžių žalumos. Pavasaris visada man būdavo įtemptas laikas, o dabar galėsiu visu tuo pasidžiaugti. Pasidžiaugti tais paprastais daly­ kais, kuriems anksčiau neturėjau laiko...“ Bib­lio­tekos kolektyvui Genovaitė linki niekada nesustoti ir visą laiką mokytis. Nebijoti keistis ir atrasti kažką nauja. Nebijoti suklysti. Ir – daugiau bendrauti tarpusavyje. Daugiau bendrystės. Profesiniame kelyje sutikti kolegos G. Ivaškevi­ čienei linki sveikatos, sėkmės ir sako nuoširdžiausius dėkingumo žodžius už jos darbus, suteiktą metodinę pagalbą, profesinius patarimus.

Dr. Daiva Janavičienė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

PROFESINĖS VEIKLOS DOSJĖ

Genovaitė IVAŠKEVIČIENĖ • 1970 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos studijas, baigė 1975 m. • 1975–1981 m. dirbo Skaičiavimo mašinų Specialiajame konstruktorių biure Mokslinės-techninės informacijos ir patentotyros skyriaus inžiniere • 1981–1995 m. dirbo Vilniaus universiteto Mokslinės informacijos, Informacijos sistemų katedrų vyresniąja laborante, jaunesniąja moksline bendradarbe ir dėstytoja valandininke • 1995–2000 m. – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos (LNB) Bib­lio­tekininkystės centro Mokslinio metodikos skyriaus vyriausioji metodininkė • 2001–2010 m. – LNB Vidaus audito tarnybos vadovė • 2010–2020 m. rugpjūčio 31 d. – LNB Bib­l io­ tekininkystės centro Bib­lio­tekų vadybos skyriaus vyriausioji metodininkė; Bib­lio­tekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė • 2016 m. sausis–2020 m. rugsėjo 1 d. – LNB Bib­lio­ tekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja • G. Ivaškevičienė – 4 leidinių autorė: „Savivaldybės viešosios bib­lio­tekos tinklo modelis (1996), „Bib­lio­ tekos fondas: organizavimas, analizė, vertinimas“ (2001), „Bib­lio­tekos dokumentų fondo organizavimas“ (2014), „Rajonų savivaldybių kraštotyros darbo būklė ir perspektyvos“ (2017)

GEROJI PATIRTIS

Sevilės Charsikos nuotraukos

TURININGA VASARA

Likti Vilniuje ir smagiai leisti laiką su draugais – šią vasarą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas kvietė mieste vasarojančius vaikus dalyvauti kasdien rengiamose, visiems atvirose edukacijose. Po karantino ribojimų bibliotekininkai buvo pasiilgę jaunųjų lankytojų, o šie, panašu, – bibliotekininkų: per mėnesį nuo birželio pabaigos bibliotekos vasaros programos veiklos sudomino daugiau kaip 300 įvairaus amžiaus vaikų. Vykdyto projekto „Susitikime vasarą bib­lio­tekoje“ sumanymas buvo paprastas – kasdien surengti po 2–3 susitikimus su įvairaus amžiaus vaikais, siūlant jiems įsitraukti į edukacines veiklas. O pasiūlos spektras – nuo tradicinių rytmečio skaitymų iki asmeninių kny­ gelių kūrimo dirbtuvių bei atliekų rūšiavimo pamokų. Vis dėlto daugiausia dėmesio skirta su skaitymu susijusioms veikloms, nes vienas iš pagrindinių Vaikų ir jaunimo literatūros departamento tikslų yra skai­ tymo skatinimas, tai yra vaikų ir jaunimo skaitymo gebėjimų ugdymas ir jų noro skaityti didinimas. Tyrimų duomenimis, vasaros atostogų metu vaikai yra linkę prarasti dalį per mokslo metus įgytų įgūdžių, dėl to silpnėja ir skaitymo gebėjimai – po vasaros atostogų mokinių rezultatai būna prastesni nei prieš jas1. Ši tendencija ypač ryški tarp vaikų iš socialiai pažeidžiamos aplinkos, todėl visiems prieinamas neformalusis ugdymas vasarą tampa labai svarbus2. Nacionalinėje bib­lio­tekoje buvo išbandytos kelios skirtingos tiek mažesnėms, tiek didesnėms mokslei­ Andersson, Jonas. Promoting Reading. Research and Best Practice. Stock­ holm: Swedish Arts Council, 2015, p. 79. 2 Ten pat, p. 79. 1

vių grupėms skirtos edukacijos, kuriose daug dė­ mesio skirta literatūrai ir pasakojimams, – kai kurias pristatome šiame straipsnyje.

KNYGŲ KLUBAS „VASARA SU KNYGA“

Tarp vasarą organizuotų edukacijų yra 7–12 metų vaikams skirti susitikimai – knygų klubas „Vasara su knyga“. Puikiai žinoma, kad socialus skaitymas bei dalinimasis skaitymo patirtimis padeda vaikams kurti savo, kaip skaitytojo, tapatybę ir didina motyvaciją skaityti3. Taip pat knygų klubas gerina skaitymo įgūdžius, moko reikšti mintis, kalbėti argumentuotai ir įsiklausyti4. Vasarą Nacionalinėje bib­lio­tekoje organizuoti du susitikimai, knygų klubu pavadinti plačiąja pras­ me – renginiai buvo atviri visiems atvykstantiems vaikams, todėl tradicinis scenarijus, kai aptariama viena perskaityta knyga, buvo adaptuotas: dalyviai vieni kitiems pristatė šiuo metu skaitomas knygas, at­ sakydami į atsitiktinai iš maišelio ištrauktus klausimus 3 4

Ten pat, p. 68. Mitunevičiūtė, Inga; Baliutavičiūtė, Eglė. Vaikų ir jaunimo klubai. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2016, p. 24.

29

Nacionalinės bibliotekos partneriai aplinkosauginė iniciatyva „Kita forma“ rengė kūrybines ekodirbtuves.

apie knygos turinį. Nenuostabu, kad populiariausios tapo britų rašytojo Davido Walliamso knygos – pas­ taruoju metu šio autoriaus kūriniai beveik kasmet atsiduria vaikų mėgstamiausių knygų penketukuose5. Svarbu paminėti, kad bib­lio­tekininkas taip pat buvo aktyvus susitikimų dalyvis: pristatė savo knygą, o vėliau rekomendavo keletą skaitinių, kuriuos vaikai galėtų pasirinkti ateityje. Knygų klubas turėtų būti smagi veikla, todėl labai svarbu jauki ir saugi susitikimo aplinka. Susirinkus dalyviams, kurie vieni kitų nepažįsta, būtinas susi­ pažinimo žaidimas – pavadinkime jį ledlaužiu. Taip pat galima žaisti su literatūra susijusius žaidimus: šią vasarą knygų klube išbandytas literatūrinis bingo bei literatūrinė viktorina. Vieno susitikimo pabaigoje, sie­ kiant sukurti išskirtinę ir paslaptingą atmosferą, klubo vedėjo lydimi susitikimo dalyviai apsilankė Vaikų ir jaunimo literatūros departamento saugykloje.

KNYGŲ KLUBO „LEDLAUŽIS“ – SUSIPAŽINIMAS

Veiklai reikia žurnalų, laikraščių ar įvairių lanksti­ nukų. Dalyvio užduotis yra vartant leidinius rasti jį, jo pomėgius, svajones, vasaros planus atspindinčių paveikslėlių, nuotraukų. Suradęs tinkamą iškarpą, dalyvis ją klijuoja į bendrą koliažą-atviruką. Vėliau, žiūrėdami į atviruką, visi dalyviai prisistato. Koliaže suklijuoti simboliai tampa orientyru, padedančiu dalyviams lengviau kalbėti apie save, nepamiršti svarbių faktų ar įdomių detalių.

NAUJOVĖ – BEŽODŽIŲ KNYGŲ SKAITYMAI

Bežodžių knygų skaitymai Nacionalinėje bib­lio­ tekoje – bandymas šalies moksleivius supažindinti su šių knygų ypatybėmis, jų skaitymo būdais ir panaudojimo kontekstais. Tokioje edukacijoje, atsi­ žvelgiant į dalyvių amžių, siekiama akcentuoti ne tik knygos turinį, bet ir formą, vaizdo ir teksto santykio literatūroje problemas. Bežodės knygos – paveikslėlių knygos, kuriose istorija pasakojama tam tikra vaizdų seka nenaudo­

jant teksto. Kaip paveikslėlių knygų atmaina, šios knygos atsirado praėjusio amžiaus Italijoje, o pas­ taruoju metu pastebimas jų potencialas perteikiant istorijas daugiakalbėms bendruomenėms, vaikams, turintiems skaitymo sutrikimų ar tam tikrą negalią6. 2019 m. Nacionalinė bib­lio­teka įsigijo 56 bežodžių knygų kolekciją, atkeliavusią iš Lampedūzos salos Italijoje. Kolekcijoje – bežodės knygos iš Italijos, Prancūzijos, Argentinos, Puerto Riko, Pietų Korėjos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Lampedūzoje šie kū­ riniai buvo naudojami vietos bib­lio­tekoje dirbant su į Europą atvykstančiais imigrantais iš Afrikos, Artimųjų Rytų ir Azijos. Nacionalinėje bib­lio­tekoje liepos penktadie­ niais vykusių edukacijų metu vedėjas, pasirinkęs vaikų amžių atitinkančią bežodę knygą, kartu su dalyviais ją bandė „prakalbinti“, žodinį nara­ tyvą konstruodamas atsispirdamas nuo leidinio vaizdinės medžiagos ir užduodamas klausimus apie ją edukacijos dalyviams. Tiesa, tokia edu­ kacijos eiga tinkama tik tam tikrai bežodžių knygų grupei, „pasiduodančiai“ žodinio naratyvo kūrimui. Kitos Nacionalinės bib­lio­t ekos kolek­ cijoje esančios knygos yra labai konceptualios: jose perteikiamos sunkiai įvardijamos idėjos, geriausiai suprantamos tuomet, kai lieka savo pirminiu – paveikslėlių – pavidalu.

ISTORIJŲ PASAKOJIMO DIRBTUVĖS

Viena iš vasarą išbandytų edukacijų, kurias pla­ nuojama ir toliau reguliariai rengti bib­lio­tekoje, – istorijų pasakojimo dirbtuvės. Jau kelerius metus Nacionalinė bib­lio­teka vykdo vieną iš Skaitymo ska­ tinimo programos priemonių – istorijų pasakojimo mokymus Lietuvos bib­lio­tekininkams. Šie mokymai ir įkvėpė istorijų pasakojimo dirbtuves 7–12 metų vaikams. Pasakojimas garsiai ugdo kalbinius įgūdžius, tur­ tina žodyną, moko įsiklausyti. Be to, tokios edukaci­ jos – galimybė lavinti moksleivių socialinius įgūdžius, 6

5

30

Mėgstamiausių knygų penketukai [žiūrėta 2020 m. rugpjūčio 28 d.]. Prieiga per internetą: www.ibbylietuva.lt/megstamiausiu-knygu-penketukai/.

Bežodės knygos: kas tai? [edukacinis vaizdo įrašas] [žiūrėta 2020 m. rugpjūčio 25 d.]. Prieiga per internetą: www.youtube.com/ watch?v=bKQQEPpJE8k&t=538s/.

Knygų klubo „Vasara su knyga“, skirto 7–12 m. vaikams, dalyviai skaitomą kūrinį pristatė atsakydami į atsitiktinai iš maišelio ištrauktus klausimus apie knygos turinį.

skatinti bendravimą ir įsiklausymą, stiprinti vaikų pasitikėjimą savimi. Edukacijos metu vedėjas, pasitelkdamas meto­ dines priemones, surengia keletą istorijų kūrimo žaidimų, kurių metu kiekvienas dalyvaujantis vaikas gauna progą išbandyti savo kūrybiškumą ir iškalbą. Vienas tokių žaidimų pavyzdžių – istorijos apie daiktą kūrimas. Edukacijai reikia paruošti maišelį, kuriame – įvairiausi buityje naudojami smulkūs daik­ tai. Visiems dalyviams duodama ta pati užduotis: iš maišo išsitraukus vieną daiktą, papasakoti, iš kur šis objektas atkeliavo, kuo jis ypatingas ir jiems brangus. Užsiėmimo vedėjui siūloma pradėti pirmam, kad vai­ kai suprastų, kiek daug galima fantazuoti atsakant į užduoties klausimus. Pavyzdžiui, dalyviui iš maišelio išsitraukus gėrimų šiaudelį, jis sukuria istoriją apie tai, kad šis šiaudelis yra prosenelio dovanota stebuklin­ ga dūdelė, sugebanti iškviesti drakoną. Užsiėmimo pabaigoje galima diskutuoti, kuris daiktas dalyviams atrodo įdomiausias, kuri sugalvota istorija yra pati netikėčiausia. Vėlgi – svarbu kurti jaukią ir saugią aplinką, kurio­ je kiekvienas pasakojimas išgirstamas ir priimamas, jei reikia, dalyvius paskatinti papildomais klausimais. Susirinkus didesnei grupei, dalyviai gali būti skirstomi į mažesnes grupeles, kuriose sukurtas istorijas prista­ to vieni kitiems.

ISTORIJA IŠ TRIJŲ OBJEKTŲ

Šiam užsiėmimui reikia pririnkti įvairių smulkių daiktų. Visi daiktai pagal rūšį išskirstomi į 3 maišelius: 1 veikėjų maišelį ir 2 objektų maišelius. Iš kiekvieno maišelio dalyvis išsitraukia po daiktą. Edukacijos tikslas – į vieną pasakojimą įtraukti visus 3 objektus. Pvz., dalyviui išsitraukus drambliuko figūrėlę, akmenuką ir skalbinių segtuką, jis turi sugalvoti istoriją, kurioje būtų šie trys objektai.

SUSIBŪRIMŲ IR NAUDINGŲ PATIRČIŲ VIETA

Jauniesiems lankytojams labai svarbu pasiūlyti veiklų įvairovę, kad bib­lio­teka taptų susibūrimų ir įdomių patirčių vieta, todėl projekto „Susitikime

vasarą bib­lio­tekoje“ metu daug dėmesio skirta ir edukacinėms veikloms, tiesiogiai nesusijusioms su skaitymu, bet lavinančiomis motorinius ir estetinius įgūdžius, moksleivių kūrybinį mąstymą. Mažiausi lankytojai (3–7 metų) buvo kviečiami kartu su bib­lio­tekos „Žaislotekos“ darbuotoja kurti popierinius lankstinius. Bene daugiausia vaikų subūrė asmeninių knygelių kūrimo dirbtuvės bei mandalų ir fraktalų piešimo pamokos, vedamos meno pedagogės. Įvairaus amžiaus vaikai rinkosi ir į stalo žaidimo popie­ tes, kur kartu su bib­lio­tekininku ir bendraamžiais žaidė strateginius ir lavinančius stalo žaidimus. Prie vaikus lavinančių veiklų rengimo prisidėjo ir Nacionalinės bib­lio­tekos partneriai „Kita forma“, organizavę atliekų rūšiavimo pamokas ir kūrybines ekodirbtuves.

IŠŠŪKIAI IR ATEITIES PERSPEKTYVOS

Gana didelis iššūkis yra vasarą pasiekti tokių edukacijų tikslinę grupę – vaikus ir jaunimą. Šįkart išskirtinai veiksmingas metodas viešinant projekto veiklas buvo renginių tvarkaraštis plakato formatu, iškabintas įvairiose Nacionalinės bib­lio­tekos erdvėse. Ne vienas savarankiškai bib­lio­tekoje besilankantis vaikas apie veiklas sužinojo būtent šiuo būdu. Kadangi dalyvių registracija nebuvo vykdoma (išskyrus grupių), edukacijų vedėjai turėjo būti pa­ sirengę nenumatytam dalyvių skaičiui: priimti tiek dalyvių antplūdį, tiek vieną vaiką. Kai į planuotą edukaciją atvykdavo vos keli vaikai, ne kartą padėjo aktyvi dalyvių paieška, pasiūlant prie edukacijos prisijungti bib­lio­tekos lankytojams. Apžvelgiant bendras lankomumo tendencijas, galima teigti, kad daugiau dalyvių sulaukė neliteratū­ rinės edukacijos. Antra vertus, tai neleidžia suabejoti skaitymą skatinančių edukacijų organizavimo verte ir prasme – jų metu įgyta naujų bib­lio­tekos lankytojų, geriau suprasti vaikų ir jaunimo skaitymo pomėgiai. Be to, mažesnės edukacijų grupės padėjo atsiskleisti individualiems dalyvaujančių vaikų poreikiams, kurti asmeninį ryšį su bib­lio­tekininku.

Parengė Rūta Lazauskaitė ir Ieva Šakelaitė 31

KRONIKA

SPECIALISTŲ AKIRATYJE – PAKARTOTINIO SKAITMENINTO TURINIO NAUDOJIMO GALIMYBĖS Baltijos šalių nacionalinių bibliotekų seminaras „LiLaEst“, kas dvejus metus suburiantis specialistus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, šiemet rugpjūčio 17–20 d. vyko Lietuvoje, Molėtų rajone įsikūrusioje sodyboje„Virinta“.„LiLaEst 2020“ tema – „Pakartotinio skaitmeninto turinio naudojimo galimybės“ (angl. Possibilities for Reusing Digital Content), tad nacionalinių bibliotekų atstovai ir ekspertai diskutavo apie bibliotekų duomenų atvėrimo ir pakartotinio naudojimo patirtis, aptarė planus ir problemas. Tarptautiniame susitikime akcentuota mintis – kul­ tūros nevalia įkalinti saugyklose ar archyvuose, šiais turtais reikia dalytis. Visame pasaulyje kultūros darbuo­ tojai stengiasi ne tik kaupti, saugoti kultūros objektus, bet ir nuolat pristatyti juos visuomenei. Pažangūs skaitmeninimo įrankiai ir internetas atvėrė plačias da­ lijimosi kultūros paveldu galimybes, todėl nenuostabu, kad šiuo metu itin populiarėja pakartotinis kūrinių naudojimas, kai, perkėlę juos į kitą kontekstą ar papildę netikėtais elementais, galime kurti naujas prasmes. Seminaro dalyvius pasveikinęs Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos vadovas prof. dr. Re­ naldas Gudauskas pristatė Nacionalinės bib­lio­tekos 2018–2020 m. veiklos rezultatus, šių metų COVID-19 pandemijos iššūkius ir naujas bib­lio­tekų sektoriaus galimybes. Estijos nacionalinės bib­lio­tekos direktorė Janne Andresoo atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame pasakojo, kuo pastaruosius metus gyveno bib­lio­teka, kaip plėtojo paslaugas ir su kokiais iššūkiais, stengdamasi sumažinti koronaviruso sukeltos pandemijos padarinius kultūros sektoriui, susidūrė. Kolegų iš Latvijos nacionalinės bib­ lio­tekos sveikinimus perdavė ir su naujienomis supa­ žindino Specialiųjų kolekcijų departamento direktorė Dagnija Baltiņa. Ji pristatė bib­lio­tekos 2019–2023 m. plėtros strategiją, 100-mečio jubiliejaus renginius ir kitas pastarųjų dvejų metų veiklas. Šiųmečiame renginyje kaip niekad daug buvo kitų institucijų atstovų pranešimų. Baltijos audiovizualinių archyvų tarybos prezidentas Juozas Markauskas apta­ rė skaitmeninių kolekcijų kūrimo subtilybes ir viešini­ mo galimybes. Pranešėjai iš užsienio atsiuntė vaizdo įrašus ir tiesiogiai atsakė į dalyvių užduotus klausimus.

32

Tradiciškai sąskrydyje nacionalinių bibliotekų atstovai apsikeičia dovanėlėmis. Nuotraukoje – „LiLaEst 2020“ dalyviai lietuviai dėvi latvių padovanotas kaukes su tautiniais ornamentais. Sevilės Charsikos nuotr.

„Europeanos“ atstovas Henningas Scholzas pranešime „Daugiau atiduo­ dame, daugiau gauname“ (angl. The More You Give, the More You Get) pristatė šios europinės platformos strategijos, vaizdų ir metaduomenų kokybės gaires, paaiškino, kodėl taip svarbu pateikti kuo aiškesnę ir kokybiškesnę informaciją apie skaitmeninius kultūros paveldo objektus. Britų bib­lio­tekos atstovas Mahendra Mahey pasidalijo patirtimi, kaip jie įgyvendina pakartotinio duomenų naudojimo laboratorijos (angl. Library Labs) projektus ir su kokiais iššūkiais susiduria. Apie skaitmeninę humanitariką Latvijos bib­lio­tekose pranešimą skai­ čiusi Anda Baklanė pristatė projekto „Perženkite paiešką“: skaitmeninių kompetencijų tobulinimas bib­lio­tekose ir mokslo bendruomenėse“ rezultatus. Skaitmeninio kultūros paveldo traktavimą, kuriant Baltijos regiono šalių bendradarbiavimo tinklą, Baltijos šalių skaitmenintojų tinklo laimėjimus aptarė Lietuvos nacionalinės bib­lio­tekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė. Lietuvos skaitmeninto kultūros paveldo atvėrimo ir pakartotinio panaudojimo patirtimi bei ateities planais pasidalijo Informacijos išteklių departamen­ to direktoriaus pavaduotoja Dovilė Ivanovienė, o kolegės iš kaimyninių šalių – Karina Banderė (Latvija) ir Jane Makke (Estija) – pristatė savo atstovaujamų nacionalinių bib­lio­tekų patirtį. Vyko ir paralelinės diskusijos, kiekvienos šalies atstovai kolegoms surengė kūrybines dirbtuves. Taip pat skirta laiko neformaliam bendra­ vimui ir pažinčiai su apylinkėmis: Lietuvos etnokosmologijos muziejuje apžiūrėta įspūdinga nauja interaktyvi ekspozicija, kiekviena šalis rengė seminaro dalyvius suburiančius tautinius vakarus. Palinkėta susitikti po dvejų metų Estijoje vyksiančiame sąskrydyje. Seminaro pranešimų vaizdo įrašus galima peržiūrėti Nacionalinės bib­lio­tekos „Youtube“ kanale. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Žydrė Vėtienė

KRONIKA

NAUJI VYDŪNO ATMINIMO ŽENKLAI Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka, puoselėdama lietuvių filosofo ir kultūros veikėjo Vilhelmo Storosto-Vydūno atminimą, 2020 m. vykdė projektą „Vydūnas: atminties ženklai Pagėgiuose“. Vasaros pabaigoje įvyko jo baigiamasis renginys – Atminties skvero atidarymas bei Vydūnui ir Vaclovui Bagdonavičiui skirta konferencija. Prie bibliotekos įrengtą skverą papuošė plenero „Kultūros ženklai mažojoje skulptūroje“, kuris taip pat buvo minėto projekto dalis, metu kraštiečių sukurti Vydūno gyvenimą, kūrybą ir veiklą atspindintys mažosios skulptūros darbai, čia pastatytas ir memorialinis Vydūno suolelis. Rugpjūčio 7 d. įvykusios sueigos „Po Vydūno ženklu“ šventiniu akcentu tapo Atminties skvero atidarymas. Perkirpti simbolinę raudono šilko juostą buvo pakviestas Pagėgių savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius ir patys jauniausi plenero dalyviai – lumpėniškiai Nojus Kriaučiūnas ir Vakaris Savickas. Pagėgių savivaldybės vadovas teigė neabejojantis, jog Atminties skveras su jį puošiančiais mažosios skulptūros darbais ir memorialiniu Vydūno suoleliu sulauks ne tik kraštiečių, bet ir miesto svečių susi­ domėjimo. Renginyje kraštietei Giedrei Skipitienei suteiktas Pagėgių krašto garsintojo vardas ir įteikta Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros reikalų komisijos pirmininkės Jūratės Caspersen įsteigta premija, padėkos raštais pagerbti skulptūrų plenero dalyviai ir vadovės. Pagėgių savivaldybės kultūros centre surengta konferencija „Vydūno ir doc. dr. Vaclovo Bagdona­ vičiaus atminties ženklai Pagėgių krašte“ pradėta tylos minute pagerbiant amžinybėn išėjusį Mažosios Lietuvos kultūros tyrėją, Vydūno veiklos bei dvasinio palikimo skleidėją, Pagėgių krašto garbės pilietį dr. V. Bagdonavičių, sugiedotas Vydūno draugijos himnas „Lietuvių giesmė“ (aut. Vydūnas). Pranešimą „Dr. Vaclovas Bagdonavičius ir vy­ dūnistikos tyrimai“ skaičiusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė pabrėžė, kad V. Bagdonavi­

čiaus rūpesčiu ir nenuilstamu darbu Vydūnui ir jo dvasiniam palikimui buvo suteikta derama vieta visuomenėje. Pranešimą „V. Bagdonavičiaus sąsajos su Pagėgių kraštu“ perskaitė bitėniškė kultūrologė, kraštotyrininkė G. Skipitienė. Autentiškomis fotografijomis iš asmeninio archy­ vo iliustruotame pranešime vokiečių kalba „Johanas Storostas, vyriausias Vydūno brolis (Johannes Storost, der älteste Bruder von Vidunas)“ iš Berlyno (Vokieti­ ja) atvykusi Vydūno vyriausiojo brolio Jono anūkė Brita Storost pristatė Storostų giminės genealogiją. Pranešimą į lietuvių kalbą vertė prof. habil. dr. Vik­ toras Justickis, vėliau pristatęs ir savo temą – „Kas yra aisčių dvasinis paveldas?“ Profesoriaus teigimu, svarbiausias Vydūno išminties šaltinis yra jo begali­ nė meilė Lietuvai, o svarbiausia palikimo dalis – jo mokymas apie tai, koks turi būti žmogus. Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė kalbėjo apie Vydūno atminimo įamžinimą Šilutės krašte. Jos pranešimas „Vaclovas Bagdonavičius ir Vydūno muziejaus įkūrimas Kintuose“ buvo gausiai iliustruotas nuotraukomis. Renginyje pristatytos su Vydūno gyvenimu ir filosofija susijusios knygos, kurias čia pat buvo gali­ ma įsigyti: A. Martišiūtė-Linartienė pristatė instituto išleistą Vydūno „Raštų“ tritomį (2019); habil. dr. Nijolė Laurinkienė – knygą „Dangus baltų mitiniame pa­ saulėvaizdyje“ (2019); Lietuvos menų ir mokslo aso­ ciacijos ,,Vydūno šviesa“ prezidentas dr. Vilimantas Zablockis – knygą „Įrodyk man...“ (2020); prof. habil. dr. Valentinas Klevas – knygą „Pitagoro štabas“ (dvi pjesės, 2020). Projektą „Vydūnas: atminties ženklai Pagėgiuose“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Pagėgių savivaldybės administracija. Vydūno viešosios bib­ lio­tekos bendruomenė nuoširdžiai dėkoja renginio bičiuliui – Pagėgių savivaldybės kultūros centrui, informaciniams rėmėjams: laikraščiams „Pamarys“, „Šilo­ karčema“, „Tauragės kurjeris“.

Sonata Nognienė Šalia bibliotekos atidarytą Atminties skverą papuošė plenero metu sukurtos mažosios skulptūros ir memorialinis Vydūno suolelis. Astos Andrulienės nuotr.

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos metodininkė, Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja

33

KRONIKA

STANISLOVO MORAVSKIO SKAITYMAI Birštono krašto žmonės gali didžiuotis tradiciniais, daug metų organizuojamais kultūros renginiais. Jau penkiolika metų rengiami gydytojo, rašytojo Stanislovo Moravskio (1802–1853) skaitymai suburia vis daugiau šio intelektualo kūrybos gerbėjų, krašto istoriją, kultūrą siekiančių pažinti įvairių profesijų žmonių. Džiugina ir vis naujos skaitymų temos, kurias greičiausiai lemia įvairiapusė S. Moravskio, Birštono apylinkėse gyvenusio pas­ kutinius penkiolika metų, asmenybė. Šiųmečių liepos 24 d. Birštono kurhauze vykusių jubiliejinių XV skaitymų, pavadintų „Ustronės dvaro duris pravėrus“, pagrindinė tema – architektūra, XIX a. dvarų architektūros istorija. Nuo 2002 m. Stanislovo Moravskio (Stanisław Mo­ rawski) skaitymus (su kelerių metų pertrauka) orga­ nizuoja Birštono viešoji bib­lio­teka kartu su laikraščio „Gyvenimas“ redakcija. Per visą šį laiką renginiai vyko ir prie buvusio Ustronės dvaro (dabar – Jundeliškės, Birštono savivaldybė), ir Nemajūnų bažnyčioje, ir Birš­ tono kurhauze, į kurio svetingą glėbį šiemet sugrįžo. Renginį vedusi istorikė dr. Reda Griškaitė apžvelgė per keliolika metų įvykusius skaitymus ir jų temas: „Kalbėjome ir apie labai rimtus dalykus – socialinį ir dvasinį ano meto Panemunių žmonių gyvenimą, apie švietimo ir mokslo svarbą tiek pačiam Moravs­ kiui, tiek jo kartai, taip pat apie medicinos vietą jo biografijoje, apie ūkinį dvaro gyvenimą, diskutavome apie patriotizmą ir net apie Moravskio požiūrį į mo­ ters vaidmenį visuomenėje. Rutuliojome ir ne tokias rimtas temas, kaip antai: kalbėjome apie sodus ir net jurginus. [Sakoma, kad S. Moravskis, aistringas jurgi­ nų mėgėjas, šias gėles išpopuliarino visame Birštono krašte. – Red.] <... > Kalbėdami apie šį visai čia pat gyvenusį dvarininką intelektualą, pasakojome ne tik šio krašto, bet ir viso XIX šimtmečio istoriją.“ Kaip minėta, šiųmečių skaitymų pagrindinė tema buvo XIX a. dvarų architektūra. Pranešimą „Apie klasicizmo atspindžius Stanislovo Moravskio dvaro rūmuose“ pristatęs architektūrologas, architektūros paveldo ekspertas Marius Daraškevičius pabrėžė, kad Ustronės dvaro, kuriame keliolika metų po tėvo mirties gyveno S. Moravskis, architektūra yra profesio­nali, atitinkanti visus klasicistinio stiliaus elementus. R. Griškaitė papasakojo apie Nečiuikas – dar vieną Panemunių dvarelį, kurį statė ir valdė rusų bajoras generolas Aleksandras Kachovskis; dvarelį, kurį su sau būdinga aštria įžvalga ir švelniu kandu­ mu – kaip tik iš išorės išgražintą „blizgutį“ – aprašė S. Moravskis. Iš kito rašytojo teksto apie puošnius ir didingus Pacų rūmus Jiezne, kurį perskaitė aktorius Andrius Bialobžeskis, renginio dalyviai S. Moravskį galėjo pažinti ir kaip architektūrologą, kuris ne tik puikiai žinojo Jiezno rūmų istoriją, bet ir išmanė architektūros specifiką.

34

Renginio dalyvių rankose – S. Moravskio mėgtų jurginų puokštės. Alinos Jaskūnienės nuotr.

R. Griškaitės teigimu, S. Moravskio numylėtame Us­ tronės dvarelyje, kurį jis pats vadino virš žydros Verknės pakabinta remezos gūžta, vietos rado ir sena, ir nauja: tai, ką jis pavedėjo iš tėvų, senelių, ir tai, ką sukūrė pats. Pilnutėlėje kurhauzo salėje skambėjo įtaigiai A. Bialobžeskio skaitomi S. Moravskio kūriniai: apy­ braižos „Nuo Merkinės iki Kauno“ dalis „Ustronė“, Ustronėje 1849 m. parašytas eilėraštis „Kas ta šalis?“, taip pat įspūdingas „Ąžuolų“ vyrų choras (meno vadovas prof. Povilas Gylys, akompanavo pianistas Dainius Jozėnas).

Birštono viešosios bibliotekos informacija

TRUMPA S. MORAVSKIO BIOGRAFIJA

• Gimė 1802 m. liepos 22 d. Mickūnų dvare prie Vilniaus, bajorų šeimoje. Mokėsi Kauno apskrities mokykloje ir Vilniaus imperatoriškajame universitete. Studijavo medicinos mokslus, nors tarp bajorų tai buvo reta. Vos 21-erių tapo medicinos mokslų daktaru. • Puikus gydytojas, bet iš pašaukimo – rašytojas, etnografinių apybraižų, atsiminimų, poezijos ir dramos kūrinių autorius. Mūsų dienas pasiekė ir į lenkų kalbą jo verstų vestuvinių lietuvių liaudies dainų fragmentas. Kūryba pradėta viešinti tik po mirties. • Paskutinius gyvenimo metus praleido Ustronės (oficialiuose dokumentuose – Paverknių) dvare. Ten buvo parašyti svarbiausi kūriniai. Ten 1853 m. spalio 6 d., tesulaukęs 51 metų, ir mirė. Palaidotas Nemajūnų kapinių koplyčioje.

KRONIKA

ĮKURTUVĖS, KURIŲ LAUKTA 50 METŲ Po aštuonių mėnesių remonto ir dviejų mėnesių kraustymosi darbų rugpjūčio 6 d. duris atvėrė į naujas patalpas persikėlusi sostinės Lazdynų biblioteka, prie jos prijungus ir atskirai veikusią vaikų biblioteką „Papartis“. Nuo šiol lankytojai gali džiaugtis jaukia aplinka, puikiomis darbo sąlygomis, o bibliotekos darbuotojai – galimybe organizuoti įvairesnius ir didesnės apimties renginius, tapti svarbiu bendruomenės traukos centru. Tai jau šeštasis Vilniaus centrinės bibliotekos padalinys, atnaujintas per pastaruosius dvejus metus.

Lazdynų bibliotekos darbuotojos (iš kairės): Liusia Dainorovič, Dalia Abromavičienė, Regina Klizienė, Jolanta Šavelytė-Laurinavičienė, Rima Mykolaitienė, Janina Šimanovskienė, Martyna Malienė – prie naujojo pastato.

Suaugusiųjų skaitykloje įrengtos modernios kompiuterizuotos darbo vietos. Kastyčio Mačiūno nuotraukos

Iki persikėlimo Lazdynų, sostinės pietvakariuose iš­ kilusio mikrorajono, bib­lio­teka buvo įsikūrusi dviejuose daugiabučio namo (Erfurto g. 4) pirmo aukšto butuose. Bib­lio­teka 3 kambarių bute buvo įkurta 1969 m., o 1987-aisiais jai skirtas dar ir 4 kambarių butas. Per tą laiką buvo atliktas tik kosmetinis patalpų remontas, o bib­lio­tekos erdvės tapo per mažos turimiems lanky­ tojų srautams aptarnauti. Vaikų bib­lio­teka „Papartis“ taip pat veikė daugiabučio namo, tik jau kitos gatvės, cokoliniame aukšte (Architektų g. 220). Naujos Lazdynų bib­lio­tekos, persikėlusios į reno­ vuotą viešosios paskirties pastatą (Architektų g. 17),

atidarymo iškilmės vyko atsižvelgiant į rekomendaci­ jas, kaip rengti masinius renginius esant koronaviruso plitimo grėsmei Lietuvoje, todėl jos buvo gana kuklios. Svečius pasitiko saksofonininkas Juozas Kuraitis, daly­ vavo Vilniaus miesto mero pavaduotoja Edita Tamošiū­ naitė, miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Rita Balčiūnienė, savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Veronika Jaruševičiūtė, savivaldybės tarybos narė Donalda Meiželytė. Pasi­ džiaugta Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis atliktu remontu, naujomis paslaugomis ir erdvėmis, pritaiky­ tomis įvairaus amžiaus lankytojų poreikiams. Dabar vilniečiai kviečiami į 346 kvadratinių metrų patalpose įsikūrusią bib­lio­teką, kur jų laukia nauja lankytojų aptarnavimo įranga, 10 kompiuterizuotų darbo vietų: 6 suaugusiųjų ir 4 – vaikų skaityklose, galima naudotis atvirais suaugusiųjų ir vaikų litera­ tūros fondais. Visą atnaujintą Lazdynų bib­lio­tekos fondą sudaro daugiau nei 29 tūkstančiai įvairių leidinių įvairaus amžiaus skaitytojams lietuvių, rusų, anglų ir kitomis kalbomis. Mėgstantiems mokytis ar dirbti bib­lio­tekoje miestiečiams sukurta individua­ laus darbo erdvė, pritaikyta grupėms iki 8 asmenų. Lankytojams siūloma ir daugiau naujovių: 25 vietų konferencijų salė, kurioje yra visa reikiama garso ir vaizdo įranga, taip pat mažoji kino salė, vaikų žaidimų ir poilsio zona su TV ekranu, žaidimų konsole. Į namus galima skolintis stalo žaidimus, dėliones, elektronines knygų skaitykles. Tam tereikia pasinaudoti visoje Lie­ tuvoje galiojančiu LIBIS skaitytojo bilietu, o neturintys bilieto jį bib­lio­tekoje gali įsigyti nemokamai. Bib­lio­tekos erdvės pritaikytos ir asmenims, turin­ tiems judėjimo negalią, šalia yra automobilių stovė­ jimo aikštelė, veikia belaidis internetas. Kaip teigia atsakinga už Lazdynų padalinio veiklą vyr. bib­lio­tekininkė Martyna Malienė, visos bib­lio­ tekos darbuotojos džiaugiasi šviesia ir jaukia aplinka ir žada toliau stebinti lankytojus naujomis paslau­ gomis bei renginiais. Viena naujovių – greitu laiku atidarysimas galvosūkių kambarys.

„Tarp knygų“ informacija 35

KRONIKA

PANEVĖŽIO BENDRUOMENĖ PASIRINKO POETĘ Nuo šio rudens Panevėžyje dar dažniau skamba poetės Elenos Mezginaitės (1941–2005) vardas. Ji pagerbiama ne tik respub­ likinio literatūros festivalio „Panevėžio literatūrinė žiema“ nugalėtojams teikiant Panevėžio apskrities viršininko administracijos įsteigtą Elenos Mezginaitės premiją ar kone dešimtmetį kiekvieną rudenį rengiant Lietuvos moksleivių dainuojamosios poezijos konkursą„Mano senas drauge“. Savo veikla puoselėti kraštietės poetės atminimą įsipareigojo Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka, kuriai suteiktas Elenos Mezginaitės vardas. Mintis suteikti bib­lio­tekai Panevėžio krašte gimusio kul­ tūrai ir visuomenei nusipelniusio žmogaus vardą sklandė jau keletą metų. Ilgai svarstyta, kurio kraštiečio vardu pasivadinti. Tam nuspręsta pasitelkti ir miesto bendruomenę. Apklausoje panevėžiečių buvo prašoma rinktis iš šių asmenybių: rašytojo, pedagogo Motiejaus Lukšio, poetės Elenos Mezginaitės, kunigo, rašytojo Julijono Lindės-Dobilo, vaikų rašytojo Mato Grigonio, buvusio „Panevėžio balso“ redaktoriaus, rašytojo Konstantino Jasiukaičio. Taip pat buvo galima siūlyti kitus iškilius pane­ vėžiečius. Atsižvelgus į daugumos dalyvavusiųjų apklausoje nuomonę, išrinktas poetės E. Mezginaitės vardas. Žymių žmonių, istorinių datų ir įvykių įamžinimo Panevėžio mieste komisijos vienabalsiu pritarimu 2020 m. gegužės 28 d. posėdyje Panevėžio miesto savivaldybės taryba nusprendė savi­ valdybės viešajai bib­lio­tekai suteikti poetės Elenos Mezginaitės vardą. Nuo rugsėjo 1 d. bib­lio­teka oficialiai vadinama Panevėžio Elenos Mezginaitės viešąja bib­lio­teka. Naują jos logotipą sukūrė bib­lio­tekos dailininkė Nijolė Labanauskienė. „Pasivadindama poetės vardu bib­lio­teka ne tik įamžina šios žymios kraštietės indėlį į Panevėžio kultūrinį gyvenimą, bet kar­ tu įsipareigoja skleisti ir puoselėti jos literatūrinį palikimą“, – taip šį pasikeitimą įvertino bib­lio­tekos direktorė Loreta Breskienė. Bib­lio­teka sieks priminti, o kai kam gal ir naujai pristatyti savitą poetės kūrybą, kurią vertino poetai Valdemaras Kukulas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, literatūros kritikai Vytautas Kubilius, Viktorija Daujotytė, mėgo kompozitoriai, pagal jos tekstus kūrę muziką. Daugeliui puikiai žinomos pagal E. Mezginaitės eilėraščius sukurtos populiarios dainos: „Baltas lino gyvenimas“, „Melodija“, „Dešimt žingsnių“, „Ne mano vestuvės“, „Mano senas drauge“ ir kt. Panevėžyje prabėgo didžioji dalis E. Mezginaitės profesinio ir kūrybinio gyvenimo. Nuo 1965 m. ji dirbo Panevėžio laikraščių redakcijose, daugelį metų vadovavo Panevėžio literatų būreliui, organizavo literatūrinius renginius, Aukštaitijos rajonų literatū­ ros konkursą „Lino žiedas“, buvo aktyvi ir matoma Panevėžio kultūrinio gyvenimo dalyvė. Poetė išleido keturias poezijos knygas: „Vasarų vieškeliais“ (1975), „Skardis“ (1982), „Provincijos tango“ (1989), „Šaltas ginklas“ (1999). Sudarė penkis eilėraščių rinkinius, parašė 10 pjesių, parengė kelis informacinius leidinius apie Panevėžio kraštą ir rajoną.

Indrė Rapkevičienė 36

Panevėžio miesto viešoji biblioteka nuo šiol bus žinoma Elenos Mezginaitės vardu. Viešosios bibliotekos nuotr.

Poetė Elena Mezginaitė. Gintaro Lukoševičiaus archyvo nuotr.

ELENOS MEZGINAITĖS GYVENIMO DATOS

• Gimė 1941 m. spalio 31 d. Panevėžio rajone, Petriškių kaime. Mokėsi Rokiškio vidurinėje mokykloje. • 1960–1966 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus valstybiniame universitete. • 1961–1965 m. dirbo Rokiškio ir Kupiškio laikraščiuose; nuo 1965 m. – Panevėžio laikraščių „Tėvynė“, „Panevėžio tiesa“, „Panevėžio rytas“, „Panevėžio balsas“ redakcijose. • Pirmuosius dar paauglės eilėraščius išspausdino Rokiškio rajono laikraštis. 1966 m. pluoštą eilių publikavo žurnalas „Jaunimo gretos“. Nuo 1971 m. eilėraščiai būdavo įtraukiami į „Poezijos pavasario“ almanachus. • Nuo 1983 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 1990 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureate. • 1990 m. apdovanota Salomėjos Nėries literatūros premija, 1999 m. – Julijono Lindės-Dobilo literatūros premija, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2001 m. tapo labiausiai nusipelniusia panevėžiete kultūros srityje. • Poetės gyvenimas nutrūko 2005 m. vasario 9 d. po tragiškos nelaimės Vilniuje. Palaidota Šilaičių kapinėse (Panevėžio r.).

KRONIKA / POEZIJOS PAVASARIS AKMENĖ

Tarptautinio festivalio renginiai. Rajono viešojoje bibliotekoje ir Akmenės miesto Onos Šimaitės bibliotekoje vyko festivalio „Poezijos pavasaris 2020“ renginiai. Dalyvavo žurnalistas, grožinės literatūros skaitovas Juozas Šalkauskas, autorinių dainų atlikėjas Vygantas Kazlauskas, poetas, eseistas Dainius Sobeckis, poetas, pro­ zininkas Julius Žėkas. Renginį vedė ir svečius pristatė viešosios bibliotekos direktorė Zita Sin­ kevičienė ir Skaitytojų aptarnavimo-informacijos skyriaus specialistė Kristina Urniežienė. Viešojoje bibliotekoje veikė spaudinių paroda ,,Žydintys poezijos pavasario posmai“, supažindinanti su kiekvieno atvykusio poeto kūryba ir biografija.

„Poezijos pavasario“ dalyviai Raudonojoje sinagogoje. Dovilės Kurlienės nuotr.

kas susirinkusiesiems pristatė atvykusius svečius. Jaunoji poetė G. Ambrazaitė paskaitė eilėraščių iš knygos „Trapūs daiktai“ (2018), už kurią jai 2018 m. įteikta Jaunojo jotvingio premija. Poetas, vertėjas D. Norkūnas skaitė iš anglų kalbos vers­ tus eilėraščius, o Amerikos lietuvis poetas R. Už­ giris pristatė savo eilėraščių knygą „Tarp“ (2019). Poetė, literatūrologė L. Buividavičiūtė ne tik skaitė savo kūrybos eiles, bet ir plačiau pristatė kiekvieno svečio kūrybą. Vakarą gitaros akordais ir dainuojamąja poezija praskaidrino P. Girdenis. Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos direktorė Jovita Šimkevičiūtė padėkojo svečiams už ap­ silankymą Joniškyje ir palinkėjo neblėstančios kūrybinės energijos.

Gita Vilčiauskienė

MAŽEIKIAI Festivalio dalyviai prie Onos Šimaitės bibliotekos. Dalios Markulienės nuotr.

Poezijos gerbėjus sužavėjo J. Šalkausko de­ klamuojamos Pauliaus Širvio, Jono Strielkūno, Jono Greičiūno, kitų poetų eilės. Savo kūryba dalijosi D. Sobeckis ir J. Žėkas. Dainuojamosios poezijos atlikėjas V. Kazlauskas pristatė dainas pagal poetų Vytauto Mačernio, Justino Marcin­ kevičiaus, Pauliaus Širvio, Sandros Avižienytės žodžius. Savo kūrybos eilėraščius skaitė ir Akmenės krašto literatai: Darius Rekis, Dalia Milukaitė-Bu­ ragienė, Andrius Almanis, Vitalija Žakienė, Rima Almanienė, Aurelija Gerulskienė. Poezijos festivalio rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos rašytojų klubas, Akmenės rajono savivaldybė, Akmenės rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Zita Sinkevičienė

JONIŠKIS

Skambėjo moderni poezija. Dėl koronavi­ ruso pandemijos nukeltas į vasarą (liepos 26 d.– rugpjūčio 9 d.) tarptautinis festivalis „Poezijos pa­ vasaris 2020“ į Joniškį ir Žagarę atkeliavo liepos 30 d. Čia lankėsi poetai Lina Buividavičiūtė, Rimas Užgiris, Dominykas Norkūnas, Greta Ambrazaitė, kraštietis skaitovas Juozas Šalkauskas ir dainuoja­ mosios poezijos atlikėjas Povilas Girdenis. Festivalio svečiai tradiciškai sutikti Joniškio rajono savivaldybėje, kur meras Vitalijus Gailius ir mero pavaduotoja Vaida Aleknavičienė jiems pristatė rajone vykstančias kultūrines ir eduka­ cines veiklas. Po susitikimo savivaldybėje svečiai išlydėti į renginį Žagarės dvaro rūmuose. Poezijos vakarą, vykusį Joniškio Raudonojoje sinagogoje, gitaros akordais ir skambiu balsu pradėjo Joniškio „Aušros“ gimnazijos mokinys Mindaugas Taunys. Kraštietis diktorius J. Šalkaus­

Poeto Henriko Nagio 100-mečiui. Liepos 30 d. rajone svečiavosi tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris 2020“ dalyviai. Buknaičiuose, Leckavoje ir Mažeikiuose vykusiuose renginiuose apsilankiusiems žmonėms poezijos festivalis dovanojo nepamirštamų poezijos ir muzikos sąskambių. Kraštiečio poeto Henriko Nagio 100-mečiui skirti „Poezijos pavasario 2020“ renginiai prasidė­ jo Buknaičiuose, dar menančiuose pas senelius vasarojusio būsimo poeto žingsnius. Festivalio dalyvius poetus Dainių Sobeckį, Julių Žėką, Birutę Grašytę, aktorę Virginiją Kochanskytę ir saksofoni­ ninką Laimoną Urbiką dainomis pasveikino Urvi­ kių kultūros centro romansų ansamblis „Auksinės širdys“. Bibliotekininkė Valerija Beniušienė, prista­ tydama svečius, visiems priminė, kad renginys vyksta buvusioje mokykloje, pavadintoje Henriko Nagio vardu. Mokyklos nebėra, tačiau literatūros klasikas čia prisimenamas dažnai. H. Nagio po­ ezijos posmai, skaitomi aktorės V.Kochanskytės, skambėjo visose vykusių renginių salėse. Savo kūrybą skaitė ir kiti šventės svečiai. Poetė B. Gra­ šytė pristatė „Poezijos pavasario 2020“ almanachą, prie kurio pridėtoje kompaktinėje plokštelėje yra įrašyta ir H. Nagio eilėraščių. Susitikimo su buknai­ tiškiais valanda, paįvairinta Laimono Urbiko (sak­ sofonas) ir J. Žėko (dambrelis) melodijų, prabėgo kaip trumpa akimirka.

Prie gimtojo poetų Henriko Nagio ir Liūnės Sutemos namo. Janinos Dambrauskaitės nuotr.

Svečius Leckavoje pasitiko Urvikių kultūros centro „Linksmųjų vyrukų“ muzika ir pilnutėlė salė įvairaus amžiaus leckaviškių. Prie gimtojo H. Nagio ir jo sesers poetės Liūnės Sutemos namo Mažeikiuose festivalio dalyviai klausėsi viešosios bibliotekos darbuotojos Janinos Dambrauskaitės pasakojimo apie Nagių šeimos gyvenimo vingius. Kraštiečio H. Nagio 100-metis prisimintas ir viešojoje bibliotekoje vykusioje po­ ezijos šventėje, kur aktorės V. Kochanskytės skai­ tomos klasiko eilės subtiliai susipynė su jaunųjų poetų D. Sobeckio, J. Žėko, B. Grašytės eilėraščiais, klausytojus žavėjo virtuoziškas saksofono ir dam­ brelio muzikinis dialogas.

Dangira Undžienė

RADVILIŠKIS

Vasariškas poezijos pavasaris. Neįprastu laiku – rugpjūčio 8-ąją – Radviliškio krašte sulau­ kėme „Poezijos pavasario 2020“. Šeštadienį šventę viešosios bibliotekos kie­ melyje muzikiniais kūriniais pradėjo kraštietė vokalistė Toma Pauraitė. Bibliotekos direktorė Violeta Šukaitienė sveikindama festivalio daly­ vius džiaugėsi jaunų kūrėjų gausa, rajono mero pavaduotojas Mindaugas Pauliukas dėkojo poetams, atveriantiems gaivinančias poetinio žodžio gelmes. Skambėjo jaunųjų kūrėjų eilės, jas skaitė poe­ tai Marija Mažulė, Toms Treibergs (Latvija), Laura Kromalcaitė, Simonas Bernotas, Tomas Petrulis. Prie jų kūrybos derėjo ir bardo Povilo Girdenio atliekami kūriniai. Renginiui pasibaigus dar buvo galima pabendrauti, apžiūrėti bibliotekos parengtą literatūros parodą „Atkurtos Lietuvos „Poezijos pavasarių“ laureatai“.

Festivalio akimirkos bibliotekos kiemelyje. Viešosios bibliotekos nuotr.

Popietę šie tarptautinio poezijos festivalio dalyviai jau sutikti Pašušvio kultūros namuose, čia šventę paįvairino Grinkiškio kolektyvo „Sar­ va“ atlikėjai Virginija Šepronienė ir Algimantas Kšanas. Skambėjo dainos pagal Vidos Ledzins­ kaitės-Vaicekavičienės ir Jadvygos Vaitkevičienės kurtas eiles. Festivalių „Poezijos pavasaris“ tradicija sėk­ mingai tęsiama jau 56 metus ir, neskaičiuojant kai kurių pertraukų, vis neaplenkia Radviliškio rajono. Šiemet festivalio laureatu tapo poetas, eseistas, fotografas Alis Balbierius už eilėraščių knygą „Ekvilibriumas“, gegužės 26 d. jam skirta Maironio premija.

Viešosios bibliotekos ir Pašušvio filialo informacija

37

KRONIKA / VAIKŲ VASARA IGNALINA

Projektas „Būkime pažįstami“. Jau antrus metus rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka organizuoja dienos stovyklą vaikams. Šįkart, bendradarbiaujant su Visagino, Zarasų, Molėtų ir Anykščių savivaldybių bib­lio­tekomis, įgyvendintas Tolygios kultūrinės raidos programos projektas „Būkime pažįstami“, organizuota stovykla, rengti pažintiniai susitikimai bib­lio­tekose. 10 liepos mėnesio dienų buvo skirta etninės kultūros puo­ selėjimo svarbai aktualizuoti, regiono tapatumui pristatyti ir plėtoti, kartu skatinant vaikų kūrybinių raiškų įvairovę ir komandinį darbą. Bib­lio­tekos dienos stovyklą lankė daugiau nei 20 vaikų. Jie dalyvavo etninės kultūros pažinimo veikloje, garsiniuose skaitymuose, kūrybinėse dirbtuvėse „Senoviniai molio žaislai šiandieną“, lankėsi Igna­ linos krašto muziejuje, Utenos amatų centre „Svir­ nas“, dalyvavo edukacijoje „Senoviniai mediniai liaudies žaislai“. Stovyklautojai keliavo susitikti su bendradarbiaujančių bib­lio­tekų skaitytojais, kur juos pasitiko ir įvairius žaidimus kartu žaisti kvietė Vaikų literatūros skyrių vaidybiniai personažai (Katinas Pukis Kutulis, Molinukė, Išmintingoji Ger­ vė, Zuikis Nulėpausis). Susitikimai vyko Anykščių, Molėtų, Visagino, Zarasų bib­lio­tekų Vaikų litera­ tūros skyriuose. Rengti užsiėmimai su profesio­ naliais menininkais ir tautodailininkais, lankytasi muziejuose, dalyvauta edukacijose etnokultūros temomis. Susitikimai stovyklos programą pratur­ tino teigiamomis emocijomis ir užsimezgusiomis naujomis pažintimis.

Smagios dienos bibliotekoje. Kamilės Graužlytės nuotr.

Ryšius tarp stovyklos dalyvių ir Molėtų, Zarasų, Anykščių, Visagino bib­lio­tekų lankytojų įprasmino tradicinių lietuvių liaudies žaidimų mugė Ignalino­ je. Jos metu „Etnožaidynių“ organizatorius Jonas Kavaliauskas kvietė žaisti lietuvių liaudies žaidimus, dalyvauti komandinėse ir individualiose rungtyse. Šis renginys sujungė bib­lio­tekas partneres bendrai veiklai ir įprasmino projekto tikslus.

Lina Staliauskienė

PANEVĖŽYS

Kūrybos ir poilsio erdvė. Šiemet Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji bib­lio­teka birželio ir lie­ pos mėnesiais vaikams organizavo įvairias temines (kamišibai teatro, fotografijos ir kt.) edukacijas, o rugpjūtį surengė jau 17 metus vykstančias vasa­ ros stovyklas mažiesiems panevėžiečiams, kurias finansavo miesto savivaldybė.

38

Stovyklos atidarymo renginys Smėlynės bibliotekoje. Viešosios bibliotekos nuotr.

Penkiose miesto bib­lio­tekose: Šiaurinėje, Smė­ lynėje, „Židinyje“, „Žiburėlyje“ ir vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“, praleisti paskutinį vasaros mėnesį panoro net 256 6–14 metų vaikai. Stovy­ klose įvyko 63 renginiai, kuriuose apsilankė 2369 jaunieji panevėžiečiai. Džiugu, kad net 32 iš jų tapo naujais bib­lio­tekų skaitytojais. Vaikų dienos stovyklose netrūko įvairios veik­ los: kūrybinių užsiėmimų, susitikimų su įvairių sričių menininkais, išvykų ir kitokių pramogų. Stovyklautojai spėjo nemažai sužinoti, išmokti ir patirti. Keramikė, būrelio „Jurgitėlės amatai“ vadovė Jurgita Čiplytė stovyklautojus supažindino su molio paslaptimis, tautodailininkė Rasa Grigienė mokė tapybos ant vandens ir sapnų gaudyklių meno. Dailininkė ir vaikiškų knygų iliustruotoja Sigita Adomavičienė supažindino su grafikos tech­ nika, panaudojant monotipiją. Dalyvauta ir dailės terapijoje, mokytasi kūrybinio mandalų taškavimo. Apsilankiusi mokslinė laboratorija „Atradėjas“ surengė tikrą šou: vaikai dalyvavo eksperimen­ tuose su skystu azotu, bandė laikyti ugnį rankose, gamino dirbtinį sniegą. Dėmesio sulaukė ir paty­ riminė „Vikingų kaimo“ edukacija apie karybą bei senovinius žaidimus. Vaikai žaidė ir lauko žaidimus, išbandė links­ mąsias estafetes, dalyvavo gydomosios aerobikos treniruotėje, kurią vedė profesiona­li judesio gydy­ toja Birutė Kaminskienė iš sveikatingumo centro „Vidmavita“. Vyko susitikimai su vaikų rašytojais Virgiu Šidlausku ir Neringa Tik, pakvietusia kartu kurti pasaką ir ją suvaidinti. Netrūko ir kelionių. Bene smagiausios išvykos – Ignalinos rajone esančio Paukščių kaimo ir Triušiu­ kų slėnio Utenos rajone lankymas, taip pat kelionė į Kaune esantį Tado Ivanausko zoologijos muziejų, edukacinį pramogų centrą „Curiosity“. Nors šiemet užklupusi pandemija pakoregavo vasaros stovyklų veiklą, bib­lio­tekos tapo patrauklia vieta, kur vaikai saugiai ir smagiai leido atostogas. Dėkojame prie veiklų organizavimo prisidėjusiems savanoriams: Vytauto Didžiojo universiteto Biolo­ gijos fakulteto studentei Viktorijai Matulevičiūtei, sveikatingumo centro „Vidmavita“ mokytojai B. Kaminskienei ir „Minties“ gimnazijos moksleivei Vanesai Jurevičiūtei.

Indrė Rapkevičienė

ŠIAULIAI Ir pramogavome, ir tobulėjome. Šiemet miesto viešoji bib­lio­teka, įgyvendindama Šiaulių miesto savivaldybės remiamą projektą „Pramo­ gauk ir tobulėk: vasaros užimtumas bib­lio­tekoje“, rengė vaikų vasaros užimtumo veiklas ir stovyklas „Šaltinėlio“, „Aido“, „Saulės“ filialuose ir Vaikų litera­ tūros skyriuje. Stovyklų programa buvo orientuota

į pažintinių ir komunikacinių poreikių ugdymą, vyko susitikimai, kūrybinės dirbtuvės, edukaciniai renginiai mokyklinio amžiaus vaikams, neturin­ tiems galimybės dalyvauti mokamose vasaros stovyklose. Su vaikais dirbo edukatoriai, savanoriairėmėjai, bib­lio­tekos darbuotojai. Miesto centre vaikus leisti laiką bib­lio­tekoje kvietė „Šaltinėlio“ filialas, kuriame vyko renginių ciklas „Pažinimo vasara bib­lio­tekoje“: jaunieji dalyviai rungėsi pažinti krašto istoriją ir geografiją skatinančiame protmūšyje „Pažink Lietuvą“, stalo žaidimų turnyre ir kt. Tiesa, „Šaltinėlio“ filiale veiklos buvo vykdomos ne kiekvieną dieną, tačiau kaskart vaikai bib­lio­tekoje turėjo galimybę nemokamai žaisti, užsiimti vaizduotę bei gebėjimus lavinančia kūrybine veikla ir, žinoma, susirasti naujų draugų. Pietinėje miesto dalyje esančiame „Aido“ filiale taip pat ne kiekvieną dieną buvo organizuojamos veiklos, į kurias susirinkę aplinkinių namų vaikai žaidė kūrybinį ir loginį mąstymą lavinančius žaidi­ mus, dalyvavo kituose renginiuose.

Dainiaus Šukio iliustracijų gamybos dirbtuvėse. Viešosios bibliotekos nuotr.

Vasaros pradžioje vaikų vasaros stovyklos buvo organizuotos Vaikų literatūros skyriuje ir „Saulės“ filiale. Dvi savaites kasdien Vaikų literatūros skyriuje vaikai galėjo susitikti su žinomais edukatoriais, įgyti naujų įgūdžių ir žinių. „Saulės“ filiale stovyklautojai žaidė interaktyvius žaidimus, dalyvavo 3D filmų seanse, mokėsi užsienio kalbų Užsienio kalbų mokymosi centre, pramogavo lauke formuodami didžiulius muilo burbulus ir piešdami vasaros atostogų įspūdžius. „Saulės“ filiale, įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuojamą projektą „Skaitomanų bumas: už(si)kurk skaity­ mo variklį“, buvo organizuota dar viena atskira stovykla, kurios pagrindinis tikslas – skaitymo skatinimas. Vaikai buvo kviečiami prisijungti prie vykstančios akcijos „Skaitymo iššūkis“. Pats didžiausias įvertinimas pasibaigus kiekvie­ nai stovyklėlei – puiki vaikų nuotaika ir teigiami atsiliepimai.

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos informacija ŠVENČIONYS Pažinimo stovykla. Rajono viešoji bib­lio­teka teikė paraišką Lietuvos kultūros tarybos Tolygios kultūrinės raidos įgyvendinimo regionuose programai ir bib­lio­tekos projektui „Pažinimo sto­ vykl@2020“ buvo skirtas dalinis finansavimas. Tad viešosios bib­lio­tekos Vaikų literatūros skyriuje nuo liepos 20 d. organizavome dvi savaites veikusią Švenčionių miesto tautinių bendrijų vaikų dienos stovyklą. Skatinome pažinti daugiatautišką Šven­ čionių kraštą ir Vilniaus regioną, domėtis etnine kultūra, tradicijomis, ugdyti pilietiškumą.

Dienos stovyklos dalyviai. Viešosios bibliotekos nuotr.

Daugiatautišką mūsų kraštą bib­lio­tekoje pri­ stačiusi švenčioniškė mokytoja Ana Pilipavičienė papasakojo apie miesto tautinių bendrijų kultūrą, istoriją, papročius, kvietė vaikus tapti savo krašto ir miesto istorijos kūrėjais. Į stovyklos veiklų or­ ganizavimą aktyviai įsitraukė ir bib­lio­tekininkai: Pabradės miesto filialo vedėja Gražina Dargytė, Šventos kaimo bib­lio­tekininkė Angelė Misiūnienė. Dienos stovykloje organizuota daug įdomių veiklų. Iniciatyva „Daugiakalbė bib­lio­teka“ prista­ tyta išvykoje į Pabradės miesto ir Prienų kaimo bib­ lio­tekas, kurių knygų fonduose gausu literatūros lenkų ir rusų kalbomis. Vaikai lankėsi Trakų istorijos muziejuje, dalyvavo Vilniaus krašto etnografijos muziejaus Maišiagalos amatų centro rengtose lipdymo ir karpymo edukacijose. Stovyklautojai bib­lio­tekoje sulaukė ir svečių, Visagino kūrybos namų vaikų kūrybinio būrelio„Rukodelica“ dalyvių, kartu su jais įsitraukė į kūrybinę veiklą. Pažintiniai žygiai po Švenčionių miestą ir apylinkes, įdomiau­ sių pomėgių valandėlės ir kitos veiklos bib­lio­tekoje stovyklautojams dovanojo daug smagių vasaros akimirkų ir naujų pažinčių. Nuo praėjusios vasaros prisidedame prie Lietu­ vos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Lietu­ vos mokinių neformaliojo švietimo centro projekto „Atverk duris vasarai“, atstovaujame Švenčionių rajonui ir suteikiame vaikams galimybę įdomiau leisti laiką bib­lio­tekose. Prie projekto „Pažinimo stovykl@2020“ finansavimo prisidėjo ir Švenčionių rajono savivaldybė.

Stovykla vyko birželio–rugpjūčio mėnesiais, joje dalyvavo vaikai nuo 7 iki 12 metų. Daug dė­ mesio buvo skiriama emociniam intelektui lavinti, įvairioms patyriminėms veikloms organizuoti. Siekėme skatinti pozityvų mąstymą, kūrybiškumą, plėtoti socialinę kompetenciją, sudarėme visas sąlygas vaikų saviraiškai atsiskleisti. Stovyklautojai dalyvavo muzikinėse mankštose su Tauragės visuomenės sveikatos biuru, kūrybi­ nėse dirbtuvėse „Mano vasaros istorija“, „Jausmų laboratorijoje“, kovėsi protmūšyje „Pažink aplinką ir save“, kūrė savo vasaros mandalą, domėjosi in­ teraktyviomis knygomis, dalyvavo žygyje „Keliauk išmaniai“, išbandė refleksijos metodą (7K). Siekėme, kad stovyklos dalyviai gebėtų pozi­ tyvų mąstymą atskirti nuo negatyvaus, išmoktų neigiamas mintis paversti teigiamomis, atkreiptų dėmesį į gerąsias savo savybes, atrastų būdų gerinti pasitikėjimą savimi, ugdytų socialinius įgū­ džius. Be to, gebėtų spręsti ne tik emocines, bet ir kasdienes problemas. Už galimybę vykdyti pro­ jektą dėkojame ne tik Tauragės r. savivaldybei, bet ir savanoriams, Tauragės atvirai jaunimo erdvei.

Vaiva Keserauskaitė

VILKAVIŠKIS

Stovykla „#Robomanija“. Vilkaviškio viešojoje bib­lio­tekoje jau ketvirtus metus organizuojama vaikų vasaros dienos stovykla. Liepos 13-ąją čia rinkosi 6–9 metų dalyviai, o liepos 20 d. stovyklauti bib­lio­tekoje susirinko antroji „#Robomanijos“ grupė. Robotikos programa bib­lio­tekoje skirta ugdyti ir skatinti mokinių inovatyvius techninius gebėjimus pasitelkiant išmaniąsias informacines technologijas. Vaikai programavo robotukus, buvo supažin­ dinti su 3D spausdinimo galimybėmis, stebėjo 3D spausdintuvo darbo procesą – kaip spaus­

„#Robomanijos“ stovyklautojai. Roberto Šūmakario nuotr.

dinamas pastatas. Taip pat buvo supažindinti su fotografavimo pagrindais, įvairiomis techninėmis galimybėmis, visa tai išbandė lauke, fotografuo­ dami bib­lio­tekos pastatą, medžius, vienas kitą. Per „Programavimo valandą“ visi sėdo prie kom­ piuterių ir programavo visame pasaulyje žinomą žaidimą „Minecraft“. Įveikusieji visas programa­ vimo užduotis turėjo galimybę atsispausdinti jaunojo programuotojo sertifikatus. Bib­lio­tekoje lankėsi leidyklos „Debesų ga­ nyklos“ edukatorė Ieva Lipkevičienė, kuri vedė keturias edukacijas: „LDK pilys“, „Kvapų vaistinė“, „Slaptas pinigų gyvenimas“, „Kvapų akademija“. Stovyklautojai mokėsi dirbti grupėmis, iš modelino statė aptvarinės pilies kompleksą, lavino skaitymo įgūdžius, vaizduotę ir kūrybiškumą. Linksmybių netrūko atvykus į Kaune įsikūrusį edukacinių pramogų centrą „Curiocity“, įdomi veikla pratęsta studijoje „Sveiki Sveiki“, kur vaikai atliko intelektines užduotis išskirtiniame mėlynos spalvos „Pabėgimo kambaryje“. Stovykla „#Robomanija“ bib­lio­tekoje baigėsi skaidrių apie smagias veiklas peržiūra. Dėkojame Vilkaviškio rajono savivaldybei, kuri skyrė finansa­ vimą vaikų vasaros dienos stovyklai „#Robomanija“ pagal viešosios bib­lio­tekos pateiktą projektą.

Alvina Radžvilienė

GALERIJA. Šiuolaikiška vasara bibliotekoje

Violeta Bruvinskienė

TAURAGĖ

Skatinome pozityvų mąstymą. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ypač daug dėmesio skiria vaikų ir jaunimo psichinei sveikatai stiprinti. Nemažai organizacijų bei įstaigų siūlo prasmingą vaikų užimtumą – vasaros stovyklas, tačiau jų, orientuotų į psichinės sveikatos stiprinimą, labai trūksta. Todėl Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji bib­lio­teka inicijavo meninę-patyriminę vaikų va­ saros stovyklą „Pozityvumo tiltas“, kurią finansavo Tauragės rajono savivaldybė.

Skatinome ir kūrybišką mąstymą. Viešosios bibliotekos nuotr.

Kaunas. Jau antrą kartą Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka pakvietė vaikus vasarą praleisti įdomiai ir kūrybingai. Juk bibliotekoje gausu ne tik knygų, bet ir įvairių šiuolaikinių technologijų. Tris savaites liepos mėnesį bibliotekoje veikusioje stovykloje „Praleisk vasarą šiuolaikiškai“ vaikai iš Garliavos ir jos apylinkių išbandė interaktyvias veiklas, mokėsi piešti 3D piešukais, kūrė savo 3D herojų, iš modelino gamino magnetukus. (Viešosios bibliotekos informacija)

39

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ AKMENĖ

Kūrybinio rašymo akademija. Viešoji bib­ lio­teka kartu su Akmenės kraštotyros klubu įgyvendino projektą „Kūrybinio rašymo „Vasaros akademija“ netradicinėse erdvėse Akmenės krašte su Lietuvos rašytojų sąjungos rašytojais“. Kūrybines edukacijas projekto dalyviams vedė Lietuvos rašy­ tojų sąjungos nariai kraštietis Vidas Morkūnas ir Jūratė Sučylaitė. Rašytojas V. Morkūnas (mokymų tema „430 puslapių! O kur tekstas...“) kalbėjo apie tekstą, minties struktūrą, išlavintą literatūrinį žodį, net apie giluminį rašymą.

Lazdynų Pelėdos memorialiniame muziejuje. Kristinos Urniežienės nuotr.

Edukaciją „Kūrybinis rašymas, poezija, bibliote­ rapija – kelias į vidinį pasaulį“ vedė poetė, gydytoja psichoterapeutė, biblioterapijos asociacijos pre­ zidentė doc. Jūratė Sučylaitė. Ji dalijosi mintimis, kaip kurti tekstus įvairiomis temomis, kalbėjo apie žmogaus pojūčius ir jų svarbą, pristatė bibliotera­ pijos reikšmę. Projekto dalyviams buvo organizuotos išvykos į Akmenės krašto muziejus ir Kamanų valstybinį

gamtinį rezervatą. Projekto baigiamasis renginys „Akmenės kraštas kūrybos versmėje“ vyko vie­ šojoje bib­lio­tekoje, akademijos dalyviai skaitė savo kūrybą ir ją skyrė Akmenės rajono įkūrimo 70-mečio jubiliejui.

Zita Sinkevičiene

JONAVA

Miesto 270-asis gimtadienis. Pirmoji rugpjū­ čio savaitė, tapusi renginių maratonu, atskleidė, koks bendruomeniškas gali būti miesto gim­ tadienis. Ne vienas šimtas jonaviečių, viešosios bib­lio­tekos paraginti, siuntė nuotraukas miesto gimtadieniui skirtai parodai „Aš. Knyga. Jonava!” Septintą dešimtmetį skaičiuojančio bib­lio­tekos pastato kolonos pražydo baltomis gėlėmis, kurias į mėlynas juostas mėnesį kantriai pynė bib­lio­tekos senjorų klubo „Polėkis“ rankdarbių meistrės. Visą šventinę savaitę išsirinkti patinkantį bib­lio­tekos renginį galėjo ir maži, ir brandaus amžiaus lankytojai. Knygų terasoje popietę „Mūsų senovė“ surengė senjorų klubas „Polėkis“. Rugpjūčio 4-osios popietę bib­lio­tekoje pristatyta miesto istorijai skirta knyga „Jonavos valdos 1796 metų inventorius“, išleista viešosios bib­lio­tekos ir rajono savivaldybės lėšomis. Knygų terasa tapo scena, kai Ieva Zasimaus­ kaitė su studijos „Džimba“ dainininkėmis ir mažai­ siais bib­lio­tekos lankytojais traukė visiems gerai žinomas dainas. Čia pristatytas ir poezijos klubo „Šaltinis“ almanachas „Už tų langų“. Muzikos naktis Knygų terasoje – paskutinis šventės akcentas, subūręs kuriančius jaunuosius miesto atlikėjus. Nuo vaikystės muzikos ir dainų lydima Saulė Imbrasaitė, savo kūryba stebinanti

GALERIJA. Vakaro istorijos mergaitėms

Populiarūs buvo Muzikos nakties koncertai. Viešosios bibliotekos nuotr.

ir pseudonimu „Bitės bate“ pasivadinusi Reda Venskauskaitė, ištikimas gitaros bičiulis bardas Andrius Šukutis, projektu „Keturi vėjai“ pasivadinę Erikas Imbrasas, Artiomas Ivanovas ir Gediminas Januškevičius po žvaigždėtu rugpjūčio dangum sukūrė visą dainų mozaiką. Publika šiltai sutiko ir renginio svečius: Justą Juškevičių, pakvietusį susi­ rinkusius į kelionę garsu po jo fantazijos labirintus, ir Kazimierą Likšą, sugrojusį paskutinius miesto gimtadienio akordus.

Jonavos rajono viešosios bibliotekos informacija

KELMĖ

Žolinė ir jos tradicijos. Rugpjūčio 14 d. Žemaitės viešosios bib­lio­tekos vaikų erdvėje organizuota edukacja „Žyd žali žolinėlia...“, kurioje jaunieji bib­lio­tekos lankytojai ne tik susipažino su šios šventės tradicijomis, bet ir kūrė svarbiausią Žolinės akcentą – puokštę. Kad Žolinė yra pagoniška šventė, o katalikiš­ kame kalendoriuje – tai Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena – žino daugelis, bet kaip ji švenčiama – ne kiekvienas. Todėl norėta šios šventės papročius perteikti vaikams. Per Žolinę bažnyčioje pašventintos puokštės buvo dedamos prie šventų paveikslų ar kitoje garbingoje vietoje. Jos buvo laikomos visus metus, iki kitos Žolinės, tikima, kad pašventintos gėlės saugo namus nuo blogio, gaisro, piktųjų dvasių. Į bib­lio­teką susirinkę jaunieji lankytojai kūrė puokštes iš gėlių ir lauko žolynų. Kiekvienas stengėsi susirišti kuo gražesnę ir įdomesnę. Visos puokštės buvo skirtingos, savitos ir originalios.

Danguolė Garnienė

MAŽEIKIAI

Janinos Šiukštienės nuotr.

Palanga. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka visą vasarą kvietė turiningai leisti laisvalaikį Palangos vasaros skaitykloje: organizuotos įvairios edukacijos, paskaitų ciklai, parodos ir knygų pristatymai. Rugpjūčio 14 d., būsimoms skaitytojoms jaukiai įsitaisius ant žolės, vyko knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms: 100 istorijų apie Lietuvos moteris“ pristatymas kartu su viena autorių Viktorija Aprimaite. (Lietuvos nacionalinės bibliotekos informacija)

40

Rašytojų gyvenimo keliais. Rajono savivaldy­ bės viešoji bib­lio­teka 2020 m. įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos ir rajono savivaldybės remiamą projektą „Interaktyvus Mažeikių krašto kultūrinis žemėlapis: atrask, pažink, kurk, dalinkis“, kurio tiks­ las – derinant literatūrą, fotografiją ir šiuolaikines technologijas sukurti interaktyvų krašto kultūros lobyno žemėlapį, skatinti kultūros paveldo pažini­ mą, aktualizavimą ir sklaidą. Vasarą buvo organizuotos trys paskaitos-eks­ kursijos rašytojų gyvenimo keliais po Žemaitiją. Birželio 5-ąją grupė poezijos mėgėjų paminėjo poeto Vytauto Mačernio 99-ąsias gimimo me­ tines, aplankė su juo susijusias vietas, dalyvavo poezijos skaitymuose Šarnelės kaime ir renginyje „Reveransas Vytautui Mačerniui“ Telšiuose. Birželio 17 d. bib­lio­teka organizavo paskaitą ir ekskursiją „Dionizo Poškos gyvenimo maršrutai: Lėlaičiai–Bar­ džiai–Bijotai–Kaltinėnai“. Paskaitą skaitė istorikas

Prie paminklo rašytojui R. Granauskui Mosėdyje. Gražinos Plonienės nuotr.

Povilas Šverebas, kelionei po Šilalės rajoną vado­ vavo rajono viešosios bib­lio­tekos Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus vedėja Rima Norvilienė. Rugpjūčio 26 d. mažeikiškiai keliavo Romualdo Granausko ir Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimo keliais, aplankė su jų gyvenimu ir veikla susijusias vietoves Skuodo ir Plungės rajonuose. Skuode lankytasi „Mūsų žodžio“ redakcijoje, kurioje 1962–1963 m. dirbo R. Granauskas, taip pat rajono savivaldybės viešojoje bib­lio­tekoje, puoselėjan­ čioje R. Granausko atminimą. Sustota Mosėdyje ir Šauklių kaime, kur prabėgo R. Granausko vaikystė. Apsilankyta Kuliuose, kur puoselėjamas kunigo, rašytojo J. Tumo-Vaižgantas atminimas. Vienas naujesnių ženklų – unikalus akinių formos suolelis, skirtas 1898–1901 m. čia gyvenusiam rašytojui. Vaižganto suolelis yra ir Plungės dvaro parke, šalia bib­lio­tekos, pastatytas rašytojo 150-ųjų gimimo metinių proga. Šios turiningos išvykos atskleidė nežinomų faktų apie rašytojų gyvenimą, papildė bib­lio­ tekos archyvą jų atminimo ženklų nuotraukomis. Dėkojame projekto partnerėms Šilalės, Telšių r., Skuodo r. viešosioms bib­lio­tekoms už pagalbą organizuojant išvykas, taip pat Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus skrajojamojo teatro akto­ riams ir jų vadovui Martynui Januškai, fotografams Gražinai Plonienei ir Gintautui Aleknai.

Dangira Undžienė

MOLĖTAI

Kūrėjai reziduoja Molėtuose. Šiemet Molėtai pristato save kaip penkių žvaigždžių – gamtos, kultūros, istorijos, ramybės ir aktyvaus laisva­ laikio – kraštą. Molėtų rajono viešoji bib­lio­teka, vykdydama tarptautinį rašytojų rezidencijų pro­ jektą „Parašyta Molėtų krašte“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba, siekia, kad kultūros žvaigždė spindėtų dar ryškiau. Nuo rugpjūčio iki gruodžio mėnesio šešiems Lietuvos ir užsienio autoriams suteikiama galimybė mėnesį rašyti savo knygas Molėtų krašte. Reziduojantys autoriai ne tik dirbs palinkę prie savo rankraščių, bib­lio­tekose bus

rengiami jų susitikimai su skaitytojais ir vietos literatūrine bendruomene, kurie praturtins Molėtų krašto kultūrinį gyvenimą. Į Molėtų kraštą gyventi ir kurti jau atvyko pirmosios tarptautinės rašytojų rezidencijų pro­ gramos dalyvės – Nina Olszewska (Lenkija) ir Vaida Pilibaitytė (Lietuva).„Tikimės, kad naujasis projektas bib­lio­tekos literatūrinį žemėlapį „Molėtų rajono li­ teratūriniai tiltai“ išplės ir praturtins naujais vardais, o mūsų lentynos pasipildys knygomis, apie kurias galėsime pasakyti – parašyta Molėtų krašte“, – sako rajono viešosios bib­lio­tekos direktoriaus pavaduo­ toja Nijolė Stančikienė. Nina Olszewska, pavasarį pasirodžiusios knygos „Dėžėje. Pasakojimai iš Lenkijos kalėjimų“ (“Pudło. Opowieści z polskich więzień”) autorė, pra­ leido beveik 18 mėnesių lankydama žmones kalė­ jimuose ir kalbėdamasi su jais apie kasdienybę už grotų. Iš Varšuvos į Molėtų kraštą rašytoja atvyko norėdama padirbėti su medžiaga, kuri susikaupė rašant knygą apie kalėjimų realybę. Vaida Pilibaitytė yra radijo žurnalistė ir publi­ cistė, apdovanojimų pelniusių radijo laidų autorė. Kūrybinį darbą dirba jau beveik du dešimtmečius. Reziduodama Molėtų krašte V. Pilibaitytė planuoja padirbėti įgyvendindama savo pirmą stambios apimties negrožinės literatūros sumanymą – kny­ gą apie tai, kaip Lietuva gyvena klimato krizės akivaizdoje. Visas Molėtų bib­lio­tekų tinklas reziduojantiems rašytojams mėnesį taps antraisiais namais. Padėti autoriams pasiruošusios bib­lio­tekininkės ir prie sumanymo prisijungę savanoriai.

Molėtų rajono viešosios bibliotekos informacija

PANEVĖŽYS

Kvietėme švęsti kartu. Elenos Mezginaitės viešosios bib­lio­tekos kolektyvas ir šiemet prisi­ dėjo prie šventinių miesto gimtadienio renginių ir įsiliejo į 517-ąjį muzikos, spalvų ir veiklų šėlsmą. Kultūros ir poilsio parko žaliojoje zonoje įkurtoje bib­lio­tekos erdvėje buvo galima išbandyti įvairias veiklas. Mažųjų šventės dalyvių laukė apyrankių pynimo ir trimačio miesto gimtadienio atviruko gamybos dirbtuvėlės. Buvo galima nusifotogra­ fuoti su linksmais pasakų personažais – Raudon­ kepuraite ir Klounu.

PREMIJOS IR APDOVANOJIMAI Akmenė. Rajono viešoji biblioteka kartu su krašto literatų klubu „Žiemgalija“ surengė tradicinę „Poe­ zijos rudens“ šventę, kurioje nuo 2004 m. teikiama Stasės Niūniavaitės literatūrinė premija. Šįkart ji skirta iš Akmenės krašto kilusiam rašytojui Juozui Erlickui. Laureatas dėl svarbių priežasčių atvykti į šventę negalėjo. Poeto eiles skaitė „Vienybės“ re­ daktorė Lilija Smalakienė, grojo Akmenės r. meno mokyklos birbynininkų ansamblis (vad. Algiman­ tas Gulbinas). Jonava. Rugsėjo 7 d. viešojoje bibliotekoje įteikta ketvirtoji kasmetinė Grigorijaus Kanovičiaus lite­ ratūrinė premija, kurios steigėjas – Jonavos rajono savivaldybės taryba. Šių metų laureatė – rašytoja Jurga Žąsinaitė. Jos 2019 m. išleistas romanas „Me­ mento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija“ komisijos sprendimu pripažintas kaip geriausiai atskleidęs pasirinktą istorinės atminties temą. Jo­ navos štetlo dvasią priminė koncertavęs virtuozų duetas „Kiber Band Duo“. Mažeikiai. Liepos 23 d. rajono savivaldybės vie­ šojoje bibliotekoje paminėtos Marijos Pečkauskai­ tės-Šatrijos Raganos 90 mirties metinės ir įteikta Šatrijos Raganos premija. Mažeikių rajono savival­ dybė nuo 1997 m. premiją kasmet teikia šio kraš­ to žmogui už rašytojos atminimo puoselėjimą, labdaringą veiklą, dalyvavimą kultūros ir švietimo veikloje. Apdovanojimas skirtas dviejų poezijos knygų autorei, renginių ir labdaros akcijų organi­ zatorei Jūratei Norvaišienei. Pasvalys. Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka rugpjūčio mėnesį organizavo Bernardo Brazdžio­ no skaitymus-konkursą „Po tėvynės dangumi“ (geriausiu skaitovu pripažintas Petro Vileišio gim­ nazijos abiturientas Lukas Simsonas), o rugpjūčio 30 d. surengė Bernardo Brazdžionio premijos tei­ kimo iškilmes. Laureatas – Virginijus Gasiliūnas, apdovanotas už sudarytą knygą „Mamerto Indri­ liūno raštai“.

PARODŲ, KNYGŲ PRISTATYMAI Akmenė. Rajono viešojoje bibliotekoje prista­ tytos parodos, skirtos Akmenės rajono įkūrimo 70-mečiui paminėti: Jono Šaškauskio fotografi­ jų paroda „Akmenės kraštas istorijos vingiuose“ (II d.), kraštotyrinė spaudinių paroda „Akmenės rajonas istorijos labirintuose“. Panevėžys. Miesto Smėlynės bibliotekoje rugpjū­ čio 7 d. atidaryta tautodailininkės Renatos Dam­ rauskaitės-Laučkienės tapybos darbų paroda ir pristatyta autorės antroji prozos knyga „Apkabink mane“ (2020). Menininkė dar kuria dainų tekstus, groja gitara. Šilutė. Rugpjūčio 5 d. F. Bajoraičio viešojoje biblio­ tekoje surengtame susitikime su Vydūno draugi­ jos nariais buvo pristatytos 2019–2020 m. pasiro­ džiusios knygos, tarp jų Vydūno „Raštų“ tritomis, Aušros Martišiūtės-Linartienės „Dangus baltų mi­ tiniame pasaulėvaizdyje“ ir kt.

Pasirengusios kartu švęsti miesto gimtadienį. Miglės Nasevčienės nuotr.

Programos dalyvės – N. Olszewska ir V. Pilibaitytė. Viešosios bibliotekos nuotr.

TRUMPAI

Vieni šventės svečiai drauge su menininke Vai­ da Virbalaite akvarele piešė sveikinimo paveikslus Panevėžiui. Kiti išbandė savo žinias dėliodami Lietuvos ir Panevėžio miesto dėliones ar dalyvau­ dami viktorinoje apie Panevėžį. O pavargę nuo šurmulio galėjo atsipūsti prisėdę ant sėdmaišių ar prigulę ant kilimėlių improvizuotoje lauko skai­ tykloje, kur jų laukė naujausia spauda ir žurnalai,

Trakai. Viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje apsilankiusi dailininkė, knygų iliustruoto­ je Lina Dūdaitė ne tik pristatė paveikslėlių knygą „Sivužas“, bet ir surengė vaikams kūrybines dirb­ tuves. Iš menininkės atvežtų detalių jie klijavo už­ šalusio ežero dugną. Informaciją pateikė Zita Sinkevičienė, Kristina Jaskūnienė, Danguolė Undžienė, Jūratė Genytė, Indrė Rapkevičienė, Inga Tarozienė, Dalia Bagdžiuvienė

41

ZARASAI

taip pat knygų „Maininyko“ lentyna. Susidomėjimo veiklomis netrūko, į jas aktyviai įsitraukė ir maži, ir vyresni panevėžiečiai.

Indrė Rapkevičienė

RADVILIŠKIS

„Knygų magija” Burbiškio dvare. Rugsėjo 5 d. Daugyvenės kultūros istorijos muziejujedraustinyje vyko projekto „Kūrybinės dirbtuvėsknygų mugė „Knygų magija” renginys. Rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos ir jos filialų projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir ra­ jono savivaldybė. Projektas buvo skirtas vaikams, gyvenantiems atokiau nuo didžiųjų miestų ir turintiems mažiau galimybių pažinti meną, kul­ tūrą. Siekdami šį atotrūkį sumažinti, bib­lio­tekos Pakalniškių, Pavartyčių ir Raudondvario filialai Burbiškio dvare organizavo renginį „Knygų magi­ ja”, kuriame vyko knygų pristatymai ir kūrybinės dirbtuvės. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai: norė­ ta, kad renginyje dalyvaujantys vaikai atsidurtų netradicinėje meniškoje aplinkoje, nes Lietuvos dvarai nuo seno buvo laikomi kultūros židiniais.

Renginys Senųjų Trakų bibliotekoje. Viešosios bibliotekos nuotr.

fotomenininkas pratęsė savo pasakojimą apie laukinių gyvūnų ir paukščių fotografavimo ypa­ tumus, atsakė į dalyvių klausimus. Rugpjūčio 6 d. Lentvario miesto bib­lio­tekoje vyko susitikimas su vienu garsiausių Lietuvos foto­ menininkų Romualdu Požerskiu, į kurį susirinko ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus lentvariškiai. Menininkas parengė fotografijos meno raidos pristatymą, jį papildė vaizdine medžiaga. Nagri­ nėjo dvi temas: fotografijos meno technologijas ir spalvų reikšmę, rodė nuotraukas ir jas komentavo. Rugpjūčio 7 d. Senųjų Trakų bib­lio­tekoje vy­ kusiame susitikime su fotomenininke ir dizainere Vėtre Antanavičiūte-Meškauskiene buvo prista­ tyta flamandų tapyba ir natiurmortų stilistika, kalbėta apie daiktų komponavimą, kai siekiama spalvų, tonų, šviesų ir šešėlių darnumo. Po teori­ nės dalies sekė praktinė veikla lauke.

Krintant rugpjūčio žvaigždėms. Įgyvendi­ nant projektą „Knygos šventė su poetu Pauliumi Širviu“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, Zarasų miesto šventės metu viešojoje bib­lio­tekoje vyko tradiciniai ,,Nakties skaitymai“, kuriuose dalyvavo poetas, dramaturgas Justinas Keleras, rašytojas, bardas Vytautas V. Landsber­ gis ir aktorius Algirdas Latėnas. Pilnutėlė žiūrovų (laikantis reikalavimų „paretintų“) bib­lio­tekos salė nuščiuvo besi­ klausydama aktoriaus A. Latėno įspūdingai skaitomos poeto Pauliaus Širvio poezijos. Prieš tai priminęs, kad dabar pradedame minėti P. Širvio šimtmečio jubiliejų, jis vedė visus be­ siklausančiuosius mūsų nepakartojamo lyriko poezijos atodangomis. Į savotišką kompoziciją sutilpo skausmas, džiaugsmas, žvaigždėtos naktys, aisčių likimo dramatizmas, tremties nežmoniškumas... Pasirinktais poeto posmais ir autentiškais liudininkų prisiminimais aktorius atskleidė, kad jokiu būdu P. Širvio negalima kaltinti „raudonumu“.

Danutė Nekulsian, Violeta Pupelienė, Agnieška Uscilienė

VISAGINAS „Knygų magijos“ akimirkos. Viešosios bibliotekos nuotr.

Į kūrybines dirbtuves atvyko žinomi vaikų rašytojai ir iliustruotojai: Ignė Zarambaitė, Lina Žutautė, Vytautas V. Landsbergis, Virgis Šidlaus­ kas ir Paulius Juodišius. Kiekvienam kūrėjui buvo sukurtos individualios erdvės, kuriose jie galėjo susitikti su vaikais, jaunimu, pristatyti savo knygas. Vaikai galėjo ir patys įsitraukti į kūrybinį procesą, pasiklausyti V. V. Landsbergio atlieka­ mos dainuojamosios poezijos. Bene nuotaikingiausia buvo baigiamoji rengi­ nio dalis, kai vaikai kartu su rašytojais V. Šidlausku ir P. Juodišiumi galėjo kartu padainuoti ir patrimi­ tuoti savo pasigamintais trimitais. Pačios gamtos padovanotą gražią, saulėtą dieną visi prasmingai bendravo, grožėjosi Burbiškio dvaru, apžiūrėjo muziejuje eksponuojamas įvairias kolekcijas.

Viešosios bibliotekos Pakalniškių filialo informacija

TRAKAI

Edukacinis fotografijos projektas. Trakų viešoji bib­lio­teka įgyvendina tęstinę edukacinę fotografijos meno programą „Blykstė 2020“, ku­ rios veiklose dalyvauja Lentvario, Senųjų Trakų ir Paluknio bib­lio­tekos. Projekto dalyviai gilina fotografijos žinias, ugdo menines kompetencijas ir kūrybiškumą. Liepos 28 d. Paluknio bib­lio­tekoje surengta­ me susitikime su fotomenininku Vytautu Knyva buvo pristatyta fotografavimo technika, jos ga­ limybės kuriant meninę fotografiją. Bib­lio­tekos kieme, kur stovėjo kamufliažinės palapinės,

42

Kelionė po apskrities bib­lio­tekas. Visagino viešoji bib­lio­teka nuo seno bendradarbiauja su Visagino „Europe Direct“ informacijos centru. Šį kartą jis finansavo kelionę po Zarasų, Utenos, Ignalinos rajonų bib­lio­tekas, aplankant ir mitolo­ ginį taką Sirvėtos regioniniame parke. Į ją pakviesti bendruomenės senjorai, bib­lio­tekos darbuotojai. Organizacinius darbus atliko Visagino bib­lio­tekos direktoriaus pavaduoja Dalia Savickaitė, o keliau­ ninkus lydėjo centro vadovė Indrė Gruodienė. Gal dėl to, kad tai buvo pirmasis objektas, o gal dėl direktorės dėmesingumo itin gerą įspūdį pa­ liko Zarasų viešoji bib­lio­teka. Visagino gyventojai teigė, kad jei turėtų tokią bib­lio­teką, iš jos neišeitų. Lankantis Utenos apskrities bib­lio­tekose, vis labiau aiškėjo, kad kitų rajonų valdžia kultūros ir pažinimo reikalams skiria daug daugiau dėmesio. Pažymėti­ na, kad rajonuose, kur gyventojų yra 14–15 tūks­ tančių, o rajonų centruose – 3–5 tūkstančiai, veikia tokios ištaigingos, didžiulės bib­lio­tekos. Modernumu sužavėjo uteniškiai, o gebėjimu sename suremontuotame pastate teikti įvairias paslaugas – ignaliniečiai. Maloniai nustebino bib­ lio­tekų darbuotojų paslaugumas.

Dalia Savickaitė

Iš kairės: V. V. Landsbergis, A. Latėnas, J. Keleras. Rasos Juršienės nuotr.

V. V. Landsbergis savo pasirodymo pradžioje pabrėžęs, kad P. Širvys ir liaudies daina yra ne­ atskiriami, pirmiausia ir padainavo lietuvių liau­ dies dainą, susiedamas ją su pagal P. Širvio eiles sukurtu romansu „Aš nevertas“, kurį pavadino „vienišųjų himnu“. Su jam būdingomis pras­ mingomis įžvalgomis apie gyvenimą, santykį su kūryba visus užbūrė savo kūrybos posmais ir dainavimu – subtiliai susipynė P. Širvio lyrizmas, paties atlikėjo tautosakinių tekstų interpretavi­ mas, dvasinių potyrių gelmės. Gal kiek mažiau Zarasų publikai pažįstamas, tačiau literatūriniame pasaulyje vertinamas už profesionalumą poetas J. Keleras sudomino gana modernia savo kūryba. Ir jam, ir kitiems šio vakaro svečiams zarasiškiai bei miesto svečiai dėkojo gausiais plojimais. Vėliau kas dar trumpai stabtelėjo paben­ drauti su kraštiečiu A. Latėnu, kas įsigijęs V. V. Landsbergio knygą gavo autoriaus auto­ grafą, kiti panoro šnektelėti su poetu J. Keleru. Poezijos vakaras neabejotinai buvo pagaulus ir įsi­ menantis. Visi dalijosi emocijomis, bendraudami ir neskubėdami ėjo jau gerokai į rugpjūčio žvaigždėtą naktį įbridusio vakaro apgaub­ tomis gimtadienį švenčiančio miesto gatvėmis.

Vasilijus Trusovas

Kelionės po bibliotekas dalyviai. Indrės Gruodienės nuotr.

IN MEMORIAM

VANDA MIKALAUSKIENĖ [1937 10 23–2020 07 22] Liepos 22 d., eidama 83-iuosius gyvenimo metus, mirė bib­lio­tekininkė Vanda Mikalauskienė. Ji gimė 1937 m. spalio 23 d. Prienuose, 1987 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklos bib­lio­ tekininkystės specialybės kursą ir įgijo bib­lio­tekininko kvalifikaciją. Penkiasdešimt metų, nuo 1961 iki 2011 m., Vanda Mikalauskienė, dirbdama bib­lio­tekininke Prienų ir Birštono bib­lio­tekose, Nemajūnų filiale, puoselėjo pagarbą gimtajam kraštui, žmogui, meilę knygai. Buvo atsakinga ir pareiginga darbuotoja, aktyvi visuomenininkė. Nepamirštami jos or­ ganizuoti literatūros renginiai, knygų pristatymai, nuotaikingos, bendruomenę buriančios Užgavėnių šventės. Vanda gerai pažinojo Nemajūnų apylinkių žmones, mokėjo kiekvieną išklausyti, prireikus ir paguodos žodį pasakyti. Birštono viešoji bib­lio­teka buvo paskutinė V. Mikalauskienės darbovietė. Darbšti, gerano­ riška, visada linksma, besišypsanti ir mylinti žmones. Vandutė (taip ją vadinome) sutiktiems kolegoms visada rasdavo gerą žodį, pasiteiraudavo, kaip sekasi, pajuokaudavo, o apie savo bėdas, rūpesčius kalbėdavo santūriai. Ją prisiminsime kaip profesionalią, savo darbą be galo mylėjusią darbuotoją, nuoširdžią, šviesią, kūrybingą asmenybę. Tegul lengva jai būna gimtoji Lietuvos žemė. Birštono viešosios bib­lio­tekos darbuotojos

ATSISVEIKINAME SU GAILUTE MEŠKEVIČIENE [1961 04 11–2020 07 28] Trapus ir laikinas žmogaus gyvenimas – ir toks greitas mūsų ėjimas šiuo keliu... Po sunkios ligos liepos 28 d. ant ilgo bib­lio­tekininkų vėlių suolelio atsisėdo ir mūsų kolegė. Kūrybinga, darbšti, nuoširdi. Širdis stabtelėjo ir jau amžiams nutilo po prasmingų darbų. Išmintis ir širdies šiluma atiduota tiems, kurie jos laukė. Gailutės gyvenimo kelias prasidėjo 1961 m. balandžio 11 d. Raugalų kaime, Šakių rajone. Baigusi Kudirkos Naumiesčio V. Kudirkos vidurinę mokyklą, Vilniaus kultūros mokykloje įgijo bib­lio­tekininko specialybę. Nuo 1986 m. savo gyvenimą susiejo su Kudirkos Naumiesčio bib­lio­teka. Trokštanti žinių, tolerantiška, spinduliuojanti geranoriškumą, ramybę, vidinio pasaulio dos­ numą ji dalijo šeimai, knygos bičiuliams. Aktyviai dalyvavo rajono kultūriniame gyvenime, Ku­ dirkos Naumiesčio bendruomenės centro „Santaka“, moterų klubo „Ieva“ veikloje. Buvo dažna renginių, edukacijų, kelionių organizatorė ir dalyvė. Žavėjo jos išradingi mezginiai, margučiai, sukomponuotos puokštės. Net ir ligos atskirta nuo besisukančio gyvenimo, stengėsi iš rankų nepaleisti su bib­lio­teka ir kūryba siejančių gijų: rašė straipsnius „Šakių kalendoriui“, rūpinosi kraštotyrinės medžiagos įprasminimu... Liko paprastos moters nepaprastas dvasingumas, kurį glaudžiame lyg pumpurą, dar nespėjusį visiškai išsiskleisti... Nuoširdžiai užjaučiame mamą, sūnus Vygantą, Vaidotą, Mindaugą, vyrą Joną, seserį, brolį, visus artimuosius ir liūdime kartu. Šakių rajono bib­lio­tekininkų bendruomenė

43

IR AŠ TEN BUVAU

ŠV. GENOVAITĖS BIBLIOTEKA

Šv. Genovaitės bibliotekos pastatas, savo amžių skaičiuojantis nuo 1850 metų. Ant jo fasado iškaltos 800 autorių, kurių knygos čia saugomos, pavardės. Pasak šio pastato architekto Henri Labrouste‘o, tai „paminklinis katalogas“. Jis skaitytojams primena, kas šioje bibliotekoje yra vertinga.

Paryžiaus Šv. Genovaitės bib­lio­teką (Bibliothèque Sainte-Geneviève) aplankau turbūt kiekvieną kartą atvykęs į šį miestą. Ši universitetinė ir viešoji bib­lio­teka yra ne vieno knygiaus ir prancūzų, taip pat lietuvių kul­ tūrinių ryšių tyrėjų iš Lietuvos pamėgta ilgų vienatvės valandų buveinė, nes turtinguose bib­lio­tekos fonduose galima užtikti daug vertingos medžiagos: juose saugo­ ma daugiau nei du milijonai dokumentų. Ypač išsiskiria literatūros ir humanitarinių mokslų srities kolekcijos. Spėju, kad visų maloniausia joje lankytis Genovaitei Dručkutei, Vilniaus universiteto profesorei, kuri be galo mėgsta šią „savo vardo“ bib­lio­teką. Ši knygų šventovė yra pačiame miesto ir jo akade­ minio gyvenimo centre, Panteono aikštėje. Visai šalia – senieji Sorbonos universiteto pastatai, įvairios mokslo ir tyrimų įstaigos. XIX a. viduryje pastatyta bib­lio­teka išsiskiria saikingai puošnia architektūra, skaitytojų sale itin aukštais skliautais. Bib­lio­teka paveldėjo senosios Šv. Genovaitės, Paryžiaus globėjos, abatijos fondus, kurie nebuvo išblaškyti net Prancūzijos revoliucijos metu, todėl joje saugoma didelė viduramžių rankraščių kolekcija, daug senų ir retų knygų.

Bib­lio­tekai priklausančioje Šiaurės šalių bib­lio­tekoje (Bibliothèque nordique) sutelktas didžiausias Prancūzijoje Skandinavijos šalims skirtas fondas. Joje 2017 m. Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos iniciatyva buvo atidarytas Lietuviškų knygų skyrius, kurį globoja Lietuvos ambasada. Lietu­ vos kultūros atašė Prancūzijoje Austė Zdančiūtė džiaugiasi: „Atsirado vieta, kurioje lankytis ir skaityti lietuvių kalba gali tokios patirties išsiilgę lietuviai. O prancūzakalbė Paryžiaus publika čia gali rasti visas lietuvių grožinės litera­ tūros ir poezijos knygas, išleistas prancūzų kalba. Jų pastaruoju metu, beje, tik daugėja! Kartu su lietuvių bendruomenės Paryžiuje knygų entuziastais siekiame suaktyvinti šią bib­lio­tekos erdvę renginiais.“ Bibliotekos interjeras – originali metalo ir akmens jungtis. Aiškiai išsiskiria tvirtos metalo kolonos ir kitos metalinės konstrukcijos, kurios turėtų atlaikyti gaisrą. Prie ilgų stalų palinkusius skaitytojus vieną nuo kito savotiškai atriboja šviečiančių stalinių lempų šviesos.

Redakcijos klausimas: kokią aplankytos bib­l io­t ekos patirtį (veiklą ar kt.), Jūsų manymu, galima būtų perkelti į Lietuvos bib­lio­tekas ir į Jūsų bib­lio­teką? Linkėčiau, kad ir mūsų šalies bib­lio­tekas juostų ilgos lau­ kiančiųjų eilės.

Dainius Vaitiekūnas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vadovas Eilėje patekti į biblioteką teko palūkuriuoti ir straipsnio autoriui D. Vaitiekūnui. Dainiaus Vaitiekūno nuotraukos

44

Įprastas vaizdas – ilgos skaitytojų eilės prie bibliotekos. Šiokiadieniais jos dažniausiai išauga popiet, kai iš įvairių mokyklų plūsteli studentai ir moksleiviai.

Kviečiame šalies bib­lio­tekininkų bendruomenės narius, apsilankiusius įspūdingose pasaulio bib­lio­tekose, pasidalyti parsivežtomis mintimis bei nuotraukomis.

IN THIS ISSUE Ingrida Veliutė. Community-Led Visionary Libraries

1

This year, Lithuania celebrates the 30th anniversary of the restoration of its independence. On this occasion, the authors of the heading #Gyvasžodis, professionals in their respective domains, share their thoughts about changes that Lithuania’s libraries underwent during these three decades. What is the role of public libraries within the cultural sector and what is their image today? The heading’s guest is Lithuania’ Vice-Minister of Culture Dr. Ingrida Veliutė. She reviews the course of change in the scope of libraries’ performance and reasons for such change as well as presents some statistics on how many older libraries were renovated and how many new ones were built after the approval of the 2003/13 Programme for the Renovation and Modern­ ization of Libraries.

Vaiva Markevičiūtė. Fellows Among Fellows

3

Today’s libraries have long ceased to be exclusively book storages, now being also community hubs. This functionality of libraries has been discovered and effectively embraced by seniors. In order to facilitate the organization of leisure time, they associate into clubs for seniors. In this issue, we elaborate on senior clubs at the Molėtai District Mu­ nicipal Public Library, the Jonava District Municipal Public Library, the Pasvalys District Marius Katiliškis Municipal Public Library, the Vilnius City Municipal Central Library, the Šiauliai City Municipal Library and the Panevėžys County Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Public Library: what their activities are and how they are organized, how they contribute to bridging social divide and what is their share in such miner matters as managing everyday affairs.

Aušra Vaškevičienė. Individual Approach to Everyone

7

At the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, services are provided for visitors of all age categories. In this publication, the Direc­ tor of the Library’s Services Department Aušra Vaškevičienė speaks about new initiatives for the exclusive category, senior visitors, among which there are further development of computer literacy and librar­ ians’ visits to social care homes.

Nijolė Bliūdžiuvienė, Violeta Černiauskaitė. The New Edition of the Explanatory Vocabulary of Information and Documentation

8

The publication’s authors, Dr. Nijolė Bliūdžiuvienė and Dr. Violeta Černiauskaitė from the Librarianship and Bibliography Research Unit of the Information and Communication Sciences Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, who are members of Technical Committee 47 „Information and documentation“ at the Lithuanian Standards Board, introduce the 2nd revised edition of the explanatory vocabulary comprising terms and definitions of selected concepts of the information and documentation field. It is the Lithu­ anian version of the standard “ISO 5127:2017: Information and docu­ mentation – Foundation and vocabulary“ covering 2 012 entries for terms and their definitions approved by specialists.

Nijolė Raudytė. A Unique Lituanistic School at the Kretinga Bernadine Monastery in the 19th Century 11 Tarp knygų publishes a series of articles related to the implementation of the project “Promotion of the Documents of the Lithuanian National Register of UNESCO’s Memory of the World Programme Included in 2019”. In September’s issue, we introduce the manuscript document collection preserved at the Kretinga Revelation Monastery of the Saint Casimir Province of the Minor Brethren Order, the Manuscripts Depart­ ment of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences and the Manuscripts Division of the Vilnius University Library. Specialists consider these documents a representation of the unique non-formal Lituanistic school that existed from the 30ies through 50ies of the 19th century, or in modern terms, the first project devoted to the standard Lithuanian (Samogitian) language, which is impressive by its scope.

Books that Are Read by Latvians

16

What is the reading matter preferred by our neighbours Latvians and what are the books that they spend their money on? The publication’s author compared statistics about books sold in 2019 by the two leading books sale chains Jānis Roze and Valters un Rapa, which showed that the preference was for authors from Latvia and the majority of the obtained books were not fiction ones. Let us say, at the top of the lists of both the chains is the recipe book by the culinary blogger and influencer Zane Ozoliņia “Relishing Meals” (Našķoties). (Prepared by Nijolė Sisaitė)

Vaiva Markevičiūtė. The Paradoxical World of Jolita Skablauskaitė

18

This issue’s heading “People and time” looks into the creative world of the writer Jolita Skablauskaitė (1950–2018). Why have not works by one of the most distinctive authors of the Lithuanian literature been fully discovered, loved and appreciated by readers? In her discussing of the reasons for the writer’s unpopularity and the essence of her uniqueness, the author builds on the opinion of book reviewers.

Vytautas Smilgevičius. Emerald and Gold: Following the Routes of Matas Šalčius

22

The senior editor at the Rare Books and Manuscripts Unit of the Docu­ mentary Heritage Research Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, by listing through the Library’s abundant collection of the works by the famous Lithuanian traveller Matas Šalčius (1890–1940), introduces sketches from his 1929–1930 travels in coun­ tries of the East: impressions made by exotic sights and encountered people and how he managed to obtain money for continuing his travels.

Regina Varnienė-Janssen, Daiva Janavičienė. “We Were Involved in Projecting and Building the Libraries’ Future”

25

“Some of the people encountered on the road of the profession could be compared to pillars within certain fields of librarianship”, these are the words about the two long-standing staff members of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Liubovė Buckienė (50 years at the Library) and Genovaitė Ivaškevičienė (25-year term of employ­ ment). The publication’s authors (Dr. Regina Varnienė-Janssen and Dr. Daiva Janavičienė), as well as former and present colleagues, estimate their professional path and wish success in the upcoming stages of their lives.

The Summer Rich in Events

29

During this summer, the Children’s and Youth Literature Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania invited children who were spending their summers in the city to take part in free educa­ tion sessions, the undertaking implemented as a project. Starting with the end of June, every day the Library organized two or three meetings with children of various ages by offering them to get involved into educational activities from traditional morning readings to workshops for making personal booklets and lessons of waste sorting. (Prepared by Rūta Lazauskaitė and Ieva Šakelaitė)

Žydrė Vėtienė. The Potential for Reusing the Digital Content Within the Focus of Professionals

32

There is a long-standing tradition that has not been disrupted by the coronavirus threat. This summer (17–20 August) marked the traditional meeting of professionals from the national libraries of Lithuania, Latvia and Estonia at the seminar where they discussed possibilities for open­ ing up and reusing the digital content as well as plans and difficulties. This year’s meeting featured more than one virtual report. Another in­ novation was that reports were presented (reporters from abroad had sent video recordings) by representatives of other institutions: Europe­ ana, the British Library and the Baltic Board for Audiovisual Archives.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ. Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose. Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a., tel. (8 5) 249 7028) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu violeta.kuzmaite@lnb.lt). Vieno numerio kaina – 2,25 Eur

2020 Nr. 9 (740) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2020 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2020-09-23 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 510 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 9 (740) 2020 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2020 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt