2020 06 - A

BirĹželis | 2020

ŠIAME NUMERYJE GYVAS ŽODIS

Irena Krivienė. Vieta, kurioje auga pasaulį keičiančios asmenybės

1

TEMA / VUB – 450

Marija Prokopčik, Žibutė Petrauskienė, Nijolė Klingaitė-Dasevičienė. Seniausioje Lietuvos bibliotekoje – paveldo ir naujovių dermė 3 STATISTIKA 2019

Eglė Dikavičienė. Valstybinei bibliotekininkystei Lietuvoje – 100 metų!

9

ŠIANDIEN AKTUALU

Daiva Janavičienė. Paslaugų bibliotekos lankytojams planavimas ir kokybė 16

3

POKALBIS

Laima Andrikienė: „Su asmenine biblioteka skirtis sunku, bet knygos turi būti prieinamos kitiems.“ Kalbėjosi Silvija Stankevičiūtė 19 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Virginija Galvanauskaitė. Sau ir saviškiams

22

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Eva Praškevič. Šimtmečius veikusios spaustuvės leidiniai Nacionalinėje bibliotekoje

25

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Tomas Petreikis. Laikraštėliai mokyklų muziejuose: situacija ir atradimai

28

NŪDIENOS MINTYS

Ineta Krauls-Ward. Pasakojimų biblioteka ir atmintis gyvuos visada

30

25

KRONIKA

Vasaros skaitymo šventė. TK informacija 33 Roma Kišūnaitė. Vaikų literatūra neturi amžiaus ribų: geriausių 2019 m. vaikų ir paauglių knygų apdovanojimai 34 Deimantė Žukauskienė. Nacionalinėje bibliotekoje – sutvarkytas rašytojo Algimanto Zurbos archyvas 37 IN MEMORIAM

Genovaitė Mačiūtė. Drąsinantis Bronislovo Burgio gyvenimas Stasė Dubčianskienė [1934 05 02–2020 05 27] Kazimiera Šiaudinienė [1933 04 17–2020 05 14]

39 40

KRONIKA / SKAITOME LAUKE

41 42

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

41

IR A Š TEN BUVAU

Eglė Kazlauskienė. Bergeno viešoji biblioteka

PIRMAME VIRŠELYJE

2020-ieji Lietuvoje paskelbti Tautodailės metais. Ta proga Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Elektrėnų meno mokyklos pedagogais pristato respublikinę vaikų piešinių parodą „Tautodailės lobynai“ (paroda bibliotekoje veikia birželio 1d.– rugpjūčio 10 d.). Viršelyje – Marko Lukšio (10 m.) „Karalius“. Elektrėnų meno mokykla.

44

Vilniaus universiteto bibliotekos nuotrauka (3), faksimilė iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo (25), Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotrauka (41)

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

VIETA, KURIOJE AUGA PASAULĮ KEIČIANČIOS ASMENYBĖS Vilniaus universiteto biblioteka (toliau – VU biblioteka) šiais metais švenčia 450 metų jubiliejų. Šimtmečiais istoriją skaičiuojanti VU biblioteka sukaupė nepaprastai daug: milijonus knygų ir rankraščių, begales dokumentuose užfiksuotų minčių, vardų tų, kurie kūrė Lietuvos mokslą ir kultūrą. VU bibliotekos istorijoje – mūsų krašto klestėjimo atspindžiai, mokslo pasiekimų liudininkės senosios knygos, neeilinės savo vertybinėmis nuostatomis asmenybės ir jų neeiliniai poelgiai.

Istoriniai įvykiai – jėzuitų atvykimas į Vilnių XVI a. antrojoje pusėje ir Vilniaus jėzuitų kolegijos įsteigimas – lėmė VU bibliotekos atsiradimą. Kaip liudija 1570 m. gegužės 12 d. įrašas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fonduose saugomame istoriniame šaltinyje, Vilniaus katedros kapitulos posėdyje didžiulę mokslinę vertę turinčią Vilniaus vyskupo sufragano Jurgio Albinijaus biblioteką nuspręsta perduoti tuo metu steigiamai Vilniaus jėzuitų kolegijai. Taip J. Albinijaus biblioteka kartu su šiek tiek vėliau jai testamentu palikta Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto renesansine knygų kolekcija tapo dabartinės VU bibliotekos pirmtakės – Vilniaus jėzuitų kolegijos bibliotekos – pagrindu.

Nuo pat VU bibliotekos įkūrimo vertingas knygų kolekcijas bibliotekai dovanojo valstybės hierarchai ir didikai, VU profesoriai ir visuomenės atstovai. Be jau paminėtų donatorių,

Irena Krivienė. Nuotr. iš VU bibliotekos archyvo

VU bibliotekos fonduose – didikų Sapiegų, Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus, kardinolo Jurgio Radvilos, Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus, Vilniaus kanauninko Kazimiero Vaišnaravičiaus, VU profesoriaus Joachimo Lelevelio ir daugelio kitų dovanotos knygų kolekcijos. VU bibliotekos istorines sales puošė žymiausi architektai ir tapybos meistrai: Tomas Žebrauskas, Pranciškus Smuglevičius, Jurgis Hopenas, Ferdinandas Ruščicas, o jos skaityklose lankėsi ir skaitė garsios istorinės asmenybės: Jozefas Frankas, Adomas Mickevičius, Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, Jonas Basanavičius ir daugelis kitų. Žurnalo „Tarp knygų“ skaitytojams iš studijų laikų puikiai žinomi teorinės ir praktinės Lietuvos bibliotekininkystės pradininkų ir kūrėjų vardai, tačiau galbūt mažiau žinoma, kad jie vienaip ar kitaip buvo susiję su VU biblioteka. Jos direktorius Gotfrydas E. Grodekas prieš daugiau nei 200 metų pirmą kartą bibliotekos duris atvėrė miesto skaitytojams. Jam vadovaujant, bibliotekos veiklos principai buvo pasiekę pažangiausių to meto Europos bibliotekų lygį, buvo vykdomos bibliotekininkystės ir bibliografijos studijos, šios srities tyrinėjimai. G. E. Grodeko sekėjai tęsė pradėtas veiklas: Aleksandras V. Bohatkevičius buvo pirmasis 1829 m. Vilniaus universitete įvesto bibliotekininkystės kurso dėstytojas, o J. Lelevelis Vilniuje išleido pirmąjį bibliotekininkystės ir bibliografijos vadovėlį „Dvejetas bibliografinių knygų“ (1823–1826).

* Šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-metį. Ta proga rubrikos autoriams, savo srities profesionalams, siūlome pasidalyti mintimis, kaip per šiuos tris dešimtmečius keitėsi šalies bib­lio­tekos.

1

VU bibliotekos istorijoje – ir negandų, kurias teko išgyventi mūsų šaliai, atspindžiai. Savo pėdsaką joje paliko gaisrai, karai, geopolitiniai lūžiai, žymę paliks ir 2020 m. pasaulį ištikusi pandemija. Bibliotekos istorija liudija, kad ji visada rasdavo jėgų atgyti ir vėl suklestėti. Bibliotekos idėja buvo tokia stipri, kad, netgi 1832 m. uždarius universitetą, ji greitai atgimė. Tiesa, kitokiu statusu – kaip Vilniaus viešoji biblioteka. Bet svarbiausia – atgimė ir suklestėjo.

XX a. istorinės aplinkybės iškėlė savo herojus.

Antrojo pasaulinio karo metais VU bibliotekoje dirbo bibliotekininkė Ona Šimaitė, tapusi didvyriškumo ir nesavanaudiškumo pavyzdžiu vienu juodžiausių istorijos laikotarpių. Jai už žydų gelbėjimą suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. VU bibliotekai vadovaujant Levui Vladimirovui (direktoriaus pareigas ėjo 1948–1964 m. – Red.), XX a. šeštajame dešimtmetyje atsirado unikali galimybė susigrąžinti apie 18 tūkst. įvairiais laikotarpiais išvežtų vertingų bibliotekos leidinių. L. Vladimirovo dėka pirmoji spausdinta lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“ yra Lietuvoje. Jurgis Tornau, septintajame dešimtmetyje tapęs VU bibliotekos direktoriumi (vadovavo 1968–1985 m. – Red.), užmezgė ar sustiprino ryšius su užsienyje gyvenančiais lietuviais. Šie visomis išgalėmis rėmė biblioteką dovanodami jai daug vertingų, Vakarų šalyse leistų knygų, kurios dažniausiai būdavo vieninteliai iš už „geležinės uždangos“ Lietuvą pasiekę egzemplioriai. Turint galvoje tų laikų politinę situaciją, palaikyti ryšius su emigracijoje gyvenančiais lietuviais buvo rizikinga, tam reikėjo neeilinės drąsos.

VU bibliotekai vadovaujant Birutei Butkevičienei (direktorė 1985–2006 m. – Red.), ryžtingai imtasi iki tol menkai žinomos veiklos – bibliotekinių procesų automatizavimo ir kompiuterizavimo.

Tai – bibliotekos istorijos puslapis, tikrąjį pagreitį įgavęs atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu ir davęs didžiulį postūmį informacinių sistemų, skaitmeninimo veiklų radimuisi Lietuvos bibliotekų pasaulyje. Ryškų pėdsaką VU bibliotekos istorijoje paliko Audronė Glosienė, kuriai likimas lėmė trumpą, bet įsimintiną, stiprų poveikį turėjusį vadovavimo bibliotekai laikotarpį. A. Glosienės sukurta bibliotekos, kaip mokslinės komunikacijos ir informacijos centro, koncepcija (vadovavo 2006–2009 m. – Red.), įgyvendinta VU bibliotekoje, šiandien nepraradusi aktualumo ir didesnėmis ar mažesnėmis apimtimis vertinama bei pritaikoma ir kitose Lietuvos bibliotekose.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, imta planuoti plėsti VU biblioteką, įrengti šiuolaikiškas skaityklas, įgyvendinti seniai puoselėtą svajonę – pastatyti naują biblioteką. Ir štai 2013 m. duris 2

atvėrė Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC). Jo atvirumas, lankstumas, estetiškumas pasiteisino su kaupu – be MKIC dabartiniai studentai net neįsivaizduoja universiteto. Kiekvienam – studentui, mokslininkui, tyrėjui, bet kuriam į biblioteką atėjusiajam – pirmiausia svarbu pajusti, kad jo čia laukia, žinoti, kad jis čia ras kokybiškus informacijos išteklius, galės dirbti komfortiškoje fizinėje ir informacinėje aplinkose.

Sukurti patogią, liberalią vietą dirbti, bendrauti ir bendradarbiauti pavyko dėl to, kad, modeliuojant MKIC erdves ir veiklas, daug diskutuota: pirmiausia su studentais, suvokiant, kad MKIC bus būtent jų mokymosi vieta. Siekis išsiaiškinti poreikius bei lūkesčius ir juos atliepti leido sukurti jauniesiems lankytojams patrauklią biblioteką. Biblioteką, skatinančią kurti, ieškoti ir atrasti. Didžiausias pasiekto rezultato įvertinimas – pilnos žmonių skaityklos. Vis dėlto svarbus ir dar vienas įvertinimas: VU studentų atstovybė bibliotekai ne kartą suteikė metų draugo nominaciją, liudijančią tikrąją partnerystę ir glaudžius ryšius.

Sekdama pasaulio bibliotekų plėtros tendencijomis ir stebėdama gerosios patirties pavyzdžius, VU biblioteka vis labiau atsiveria, paslaugas perkeldama į elektroninę erdvę, plėtodama informacinę mokslo ir studijų infrastruktūrą, skaitmenindama mokslo ir kultūros paveldą, kurdama prieigą prie skaitmeninių kolekcijų, rengdama unikalias parodas bei Lietuvos bendruomenę telkiančius renginius.

Atvirasis mokslas, mokslinė ir mokslo komunikacija, skaitmeninė humanitarika – terminai, įsitvirtinantys kiekvienos akademinės bibliotekos darbotvarkėje ir brėžiantys jų veiklos kryptis. Šiame žurnalo numeryje šių sričių veiklas VU bibliotekoje skaitytojams išsamiai pristato bibliotekos departamentų direktorės.

Pasaulinė COVID-19 pandemija pakeitė 450 metų jubiliejų švenčiančios VU bibliotekos planus, bet tuo pat metu suteikė galimybę pamatyti naujų veiklų horizontus. Atminties institucijos – bibliotekos išgyveno istorinių laikotarpių sėkmes ir nesėkmes, tad ir šį nelengvą metą pergyvensime, tapsime stipresni, įgiję naujos vertingos patirties, įsitvirtinę ir virtualiojoje, ne tik fizinėje erdvėje.

Gyvenamojo meto įvykiai, sukrėtimai ir pakilimai, kuriuos išgyvena biblioteka, universitetas ir visa Lietuva, ne tik įrašomi į mūsų istoriją, jie formavo ir tebeformuoja mūsų kultūrą ir vertybines nuostatas, jų atspindžiai jaučiami kiekviename mūsų žingsnyje, jie yra mūsų stiprybė kuriant ateitį.

Irena Krivienė Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė

TEMA / VUB – 450

SENIAUSIOJE LIETUVOS BIBLIOTEKOJE – PAVELDO IR NAUJOVIŲ DERMĖ

Martyno Mažvydo „Katekizmo“, kurio originalą vienintelė Lietuvoje saugo VU biblioteka, eksponavimas jos Baltojoje salėje. Marijos Šaboršinaitės nuotr.

Doc. dr. Marija Prokopčik Vilniaus universiteto bibliotekos Informacijos paslaugų departamento direktorė

Dr. Žibutė Petrauskienė Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir technologijų departamento direktorė

Nijolė Klingaitė-Dasevičienė Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento direktorė

Nepaisant metų tėkmės, pokyčių, istorinio virsmo, netekčių ir pakilimų, Vilniaus universiteto biblioteka yra neatskiriama šios aukštosios mokyklos dalis. Visų pirma tai – universiteto biblioteka, kurios misija yra aptarnauti savo akademinę bendruomenę ir taip prisidėti prie seniausios Rytų Europoje aukštosios mokyklos strateginių tikslų įgyvendinimo. Kita vertus, nesame užsidarę universiteto mūruose – esame atviri ir miestui, ir pasauliui.

Ne veltui bibliotekos šūkis – In corpore. Dirbame drauge su universiteto bendruomene, su visais, kurie nori ateiti ir čia būti. Nuo 1570 m. savo istoriją skaičiuojanti Vilniaus universiteto biblioteka šiemet mini 450-ąjį veiklos jubiliejų. Apibūdindami ją XXI amžiuje, renkamės tokius žodžius: atvira, moderni, palaikanti ir gerbianti tradicijas, draugiška, įdomi ir patraukli.

Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos išskirtinumas pirmiausia susijęs su jos istorija – 450 metų sukaktis savaime traukia dėmesį. Tai – biblioteka, kuri visada liks seniausia ir didžiausia biblioteka Lietuvoje. Vienintele biblioteka, kuri saugo pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – originalą. Ryškus bibliotekos bruožas – seno ir naujo dermė, šiuolaikinio mokslo bei studijų išteklių ir amžių istoriją reprezentuojančio paveldo derinys.

Daugelyje sričių buvome pirmieji, tad išskirtinis bibliotekos bruožas – atvirumas naujovėms. Vieni pirmųjų – XX a. 9-ajame dešimtmetyje – pradėjo-

me dirbti kompiuteriais. 1993 m. sukūrėme pirmąjį elektroninį katalogą Baltijos šalyse, prieinamą per internetą. 1998 m. išleidome VU istorinių rinkinių kompaktinį diską (CD) – vieną pirmųjų tokio formato leidinių Lietuvoje. Statant Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą (MKIC) Saulėtekyje, įsigijome modernią knygų transportavimo sistemą, o, 2013 m. jį atidarius, pradėjome teikti paslaugas visą parą.

2012 m. pradėjome ir nuosekliai vykdome informacijos išteklių atitikties vartotojų poreikiams tyrimus.

Parengėme ir 2016 m. įdiegėme Klientų aptarnavimo standartą.

3

Vieni pirmųjų prisijungėme prie atvirosios prieigos judėjimo, organizuodami Atvirosios prieigos savaites. Vieni pirmųjų pradėjome bibliometrinius tyrimus. Buvome iš tų pirmaujančių bibliotekų, kuriose atsirado duomenų vadybininko ir dalyko bibliotekininko bei kitos naujosios pareigybės.

Mokslininkams sukūrėme duomenų valdymo plano rengimo priemonę, pasaulinėje „Google Arts & Culture“ platformoje paskelbėme įspūdingą skaitmeninę parodą „Gijų žemėlapis“.

IKI ŠIOL ĮKVEPIANTI „MKIC IDĖJA“

Geriau vartotojų poreikius ir lūkesčius atliepiančių paslaugų paiešką paskatino naujojo bibliotekos pastato statyba. Pažangių sprendimų pareikalavo ir centre esančių VU fakultetų skaityklų pertvarka. Senamiestyje įsikūrusios centrinės bibliotekos patalpų plėtros koncepcijos esmė – vienoje vietoje sutelkti kokybiškus, laisvai prieinamus informacijos šaltinius, sukurti vartotojams patrauklią, atvirą, taisyklių nevaržomą mokslo, studijų, bendravimo vietą. Senosios bibliotekos istorinių erdvių atvėrimas vertė ieškoti nestandartinių sprendinių: kaip užtikrinti išteklių tarpdiscipliniškumą, istorinėse patalpose įkurdinti atvirus fondus, leisti laisvą knygų judėjimą visose centrinės bibliotekos skaityklose, sudaryti galimybę išgerti kavos puodelį neišeinant iš bibliotekos; kitaip tariant, sukurti infrastruktūrą, kurioje derėtų kultūros paveldas ir vartotojus traukiantis modernumas. Centriniuose universiteto rūmuose esančių skaityklų – Filosofijos, Filologijos, Orientalistikos – perkėlimas į centrinės bibliotekos patalpas ir naujų – Istorijos šaltinių, Žurnalistikos ir medijų studijų – skaityklų atidarymas pareikalavo bendrų su akademine bendruomene veiksmų, derybų ir kompromisų. Atpildas – pilnos skaityklos, o per sesijas užimtos ir poilsio erdvėse esančios vietos...

Senosios bibliotekos integruotos skaityklos, grupinio ir individualaus darbo vietos, jaukios poilsio ir komunikavimo zonos ir net palyginti ne taip seniai – nuo 2013 m. veikiantis MKIC jau tapo kasdienybe. Šis bibliotekos padalinys, kuris po atidarymo pirmuosius kelerius metus sutraukdavo daugybę svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir smalsuolių iš artimojo ar tolimojo užsienio, norinčių pamatyti pastatą, čia įdiegtas modernias bibliotekines technologijas, dabar yra tapęs neatsiejamu Saulėtekio alėjos peizažo elementu. Kad tai nėra duotybė, vartotojai susimąsto tik tuomet, kai atėję „staiga“ pamato, jog pastatas uždarytas. Taip nutiko dėl koronaviruso grėsmės paskelbus šalyje karantiną arba būna valstybinių švenčių dienomis. „MKIC idėja“ iki šiol įkvepia: pertvarkomos arba naujai įrengiamos padalinių skaityklos, bendruomenės įvardijamos kaip mažasis MKIC – norima atvirumo, demokratiškos ir estetiškos aplinkos, galimybės dirbti visą parą. Naujausias tokio mažojo MKIC pavyzdys – 2020-ųjų pradžioje atidaryta Medicinos ir geomokslų skaitykla M. K. Čiurlionio gatvėje.

4

2013 m. atidarytas VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (architektas Rolandas Palekas).

Manto Pelakausko nuotr.

VIS ATNAUJINAMOS IR INDIVIDUALIZUOJAMOS PASLAUGOS Pastarojo laikotarpio VU bibliotekos strateginės kryptys yra dvi: klientų pasitenkinimo bibliotekos paslaugomis siekis ir paslaugų integralumas. Įgyvendinant šiuos tikslus, siekiama suteikti mokslininkų poreikius maksimaliai atitinkančių informacinių išteklių pasiūlą, užtik­ rinti informacinį studijų aprūpinimą ir stiprinti studentų informacines kompetencijas.

VU bibliotekos Informacijos paslaugų departamento svarbi veiklos sritis – įvairios apimties informacijos išteklių atitikties vartotojų poreikiams tyrimai. Pasitelkiant „Conspectus“ metodą, 2015 m. buvo ištirti informacijos išteklių fondo vadybai svarbūs aspektai: esamas rinkinių lygis, plėtros ir finansavimo poreikiai, tolesni rinkinių formavimo tikslai. Šie duomenys vėliau buvo panaudoti rengiant VU bibliotekos informacijos išteklių formavimo politiką.

2018–2019 m. vyko plačios apimties Studijų aprūpinimo informacijos ištekliais tyrimas, kurio metu buvo analizuojama studijų dalykų literatūros sąrašų atitiktis bibliotekos ištekliams. Tyrimų rezultatai yra pristatomi akademiniuose padaliniuose. Situacijos aptarimas leidžia koreguoti informacinių išteklių pasiūlą, stiprina bibliotekos ir akademinės bendruomenės ryšius.

Didėjant skaitmeninių informacijos išteklių pasiekiamumui, mažėja tradicinių informacijos išteklių išduotis (vidutiniškai po 10 proc. per metus) ir atitinkamai auga elektroninių išteklių panauda. Į tai reikėtų atsižvelgti persvarstant fondo formavimo politiką, paskirstant išteklius, projektuojant skaityklų interjerą.

Naudojimosi elektroniniais ištekliais tendencijos leidžia daryti tam tikras prielaidas ir planuoti tolesnius veiksmus. Anksčiau augęs paieškų duomenų bazių platformose skaičius nuo 2016 m. nuosekliai mažėja, o visateksčių dokumentų atsisiuntimų skaičius didėja. Akivaizdu, kad dėl nuolat bibliotekos organizuojamų informacinio raštingumo mokymų ir 2019 m. baigtos Medijų ir informacinio raštingumo edukacinės platformos populiarumo vartotojai greičiau geba rasti reikiamą dokumentą.

Svarbus veiksnys, turėję įtakos visateksčių el. dokumentų panaudos augimui, – el. knygų skaičiaus ir asortimento plėtra taikant „Evidence based acquisition“ (EBA) modelį, kai vartotojai naudojasi pasirinktos el. knygų kolekcijos prieiga 12 mėnesių, o, pasibaigus šiam terminui, remiantis panaudos statistika, sudaromas galutinis sąrašas leidinių, kuriems suteikiama nuolatinė prieiga.

Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC) netrūksta modernių ir atvirų lankytojams skirtų vietų.

Manto Pelakausko nuotr.

Šis modelis turi dar vieną privalumą – leidžia studentus ir tyrėjus įtraukti į informacijos išteklių fondo formavimo procesą, įsigyjant tik aktualiausius bei svarbiausius leidinius ar prieigą prie jų.

Siekdama atsižvelgti į individualius poreikius ir kuo greičiau vartotojui „atverti“ reikiamą dokumentą, 2019 m. biblioteka pirmą kartą Lietuvoje savo bendruomenei pristatė naują pavienių el. knygų trumpalaikio (nuo 1 dienos iki 4 savaičių) skolinimo (angl. short term loan) arba nuolatinės prieigos įsigijimo paslaugą tiekėjo „ProQuest“ platformoje „Ebook Central“. Šioje platformoje yra galimybė rinktis iš maždaug 1 mln. pavadinimų įvairių leidėjų el. knygų. Individualių poreikių tenkinimas leidžia išvengti perteklinio kaupimo, kai leidinio reikia trumpam laikotarpiui, o prieigą galima gauti vienu mygtuko spustelėjimu.

REZULTATYVI INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTRA

2017 m. patvirtinus naują bibliotekos organizacinę struktūrą, įsteigtas Mokslinės komunikacijos ir technologijų departamentas. Tačiau bibliotekos istorijos laikotarpį, kurį galima apibūdinti kaip biblio­ tekos kompiuterizavimo, procesų automatizavimo idėjos gimimo ir jos įgyvendinimo pradžia, skaičiuojame dar nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio.

Pasaulinė informacinių technologijų plėtra sudaro prielaidas VU bibliotekai teikti kokybiškas paslaugas vartotojams, užtikrinant efektyvias studijas, mokslinius tyrimus, savišvietos ir edukacijos poreikius.

Inovatyvūs ir šiuolaikiški technologiniai sprendimai leidžia atitikti vartotojų lūkesčius, užtikrina kokybišką ir patogią informacijos bei žinių sklaidą. Išplėtotas kompiuterių ir organizacinės technikos tinklas, informacinė sistema ir duomenų archyvas (eLABa, MIDAS), prisidedantys prie informacijos ir mokslinių tyrimų duomenų valdymo, saugojimo, sklaidos ir atvėrimo, bibliotekinė informacinė sistema bei virtualios bibliotekos galimybės, leidžiančios rasti

informaciją, saugomą tiek pačioje bibliotekoje, tiek prenumeruojamose duomenų bazėse, tiek pasauliniuose tinkluose, skaitmeninių kolekcijų atvėrimas, virtualios parodos, mobiliosios programos – tai tik nedidelė dalis virtualių paslaugų, kurias šiuo metu VU biblioteka siūlo vartotojams.

Skaitmeninio turinio įveiklinimui taikome pažangius ir šiuolaikiškus technologinius sprendimus (tekstų atpažinimo technologijos, tarptautinis vaizdų sąveikumo karkasas (angl. International Image Interoperability Framework, IIIF) ir daug kitų inovatyvių veiklų, priemonių ar sprendimų.

Kita vertus, informacinių technologijų plėtra, socialinių medijų atsiradimas, elektroninė leidyba, atvirosios prieigos judėjimas, atvirojo mokslo idėjos turėjo įtakos ir mokslinės komunikacijos sistemos kaitai, kartu iš esmės pakeitė ir VU bibliotekos vaid­ menį mokslinės komunikacijos procese. Pastaroji veikla suaktyvėjo 2008 m., įsteigus naują bibliotekos padalinį – Mokslinės informacijos duomenų centrą.

Tuo metu pradėta rengti institucinės ir elektroninės talpyklos koncepcija vėliau davė impulsą kurti eLABa – Lietuvos akademinę elektroninę biblioteką.

2010 m. atlikti pirmieji bibliometriniai tyrimai. Tais pačiais metais įkurtas Lietuvos akademinių bibliotekų informacinės infrastruktūros mokslui ir studijoms palaikymo ir plėtros konsorciumas, vėliau – eLABa konsorciumas, kurio lyderiu tapo VU ir jo biblioteka.

ATVIROSIOS PRIEIGOS UŽTIKRINIMAS IR ATVIRASIS MOKSLAS

Šiandien VU biblioteka yra viena iš lyderių skatinant ir įgyvendinant atvirosios prieigos bei atvirojo mokslo idėjas tiek pačiame universitete, tiek Lietuvos mastu. 2009 m. VU vienas pirmųjų Lietuvoje patvirtino Vilniaus universiteto atvirosios prieigos nuostatus.

Pirmą kartą Lietuvoje akademinė institucija išreiškė savo požiūrį į mokslinės produkcijos atvėrimą.

2017 m. šie nuostatai buvo atnaujinti, atsižvelgiant į nūdienos realijas, esamą situaciją bei pasikeitusius mokslinės produkcijos atvirumo reikalavimus. Užtik­ rinant atvirąją prieigą, labai svarbus ir mokslininkų, tyrėjų požiūris bei palaikymas, todėl biblioteka daug dėmesio skiria mokslininkų įtraukimui į atvirosios prieigos idėjų sklaidą ir skatinimą, organizuoja mokymus doktorantams, konsultuoja ir teikia informaciją visiems, besidomintiems atvirojo mokslo idėja.

Viena būtinų atvirosios prieigos idėjų įgyvendinimo sąlygų – turėti priemonę, kuri užtikrintų viso teksto duomenų atvėrimą ir panaudą. Todėl 2014 m., bendradarbiaudama su Švietimo ir mokslo ministerija bei eLABa konsorciumu, VU biblioteka įgyvendino nacionalinės atvirosios prieigos talpyklos idėją – eLABa. Prieigos prie mokslinių publikacijų ir studijų baigiamųjų darbų (disertacijų ir jų santraukų) užtik­ rinimas bei sklaida per eLABa sistemą, mokslininkų, tyrėjų ir atsakingų padalinio darbuotojų konsulta5

vimas, mokymai, publikacijų įrašų (metaduomenų) redagavimas ir įvedimas į sistemą; pagalba rengiant ataskaitas (sąrašus) – viena iš svarbiausių bibliotekos veiklų mokslinės komunikacijos srityje.

Ne mažiau svarbi mokslinės komunikacijos veikla – mokslometrinė analizė ir informacijos apie ją sklaida: atliekamos bibliometrinės VU, jo padalinių, individualios mokslininkų analizės, mokymai, informacijos sklaida, konsultavimas mokslometrijos klausimais. Be to, bibliotekoje teikiamos ekspertinės paslaugos – konsultacijos mokslinių tyrimų duomenų valdymo, atvirojo mokslo, atvirosios prieigos, mokslometrijos klausimais.

Biblioteka didelį dėmesį skiria mokslinių tyrimų duomenų valdymui (MTDV), MTDV paslaugų koordinavimui, viešinimui, mokymams, pagalbai ir tyrėjų konsultacijoms. Mokslinių tyrimų duomenų valdymas, atvėrimas sudaro galimybę užtikrinti atvirojo mokslo idėjų įgyvendinimą. Nacionalinis atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvas (MIDAS) skirtas šiems duomenims tvarkyti ir atverti.

Kuriant archyvą ir koordinuojant šį projektą, aktyviai dalyvavo ir VU bibliotekos atstovai. Nuo 2019 m. pavasario bibliotekos pastangomis MIDAS yra integruotas į Europos atvirojo mokslo debesies (angl.

European Open Science Cloud) portalą, pristatomas Europos atvirojo mokslo debesies pasiūlos erdvėje (angl. European Open Science Cloud Marketplace) kaip visavertis paslaugų tiekėjas ir oficialus dalyvis. Be to, MIDAS registruotas tarptautiniame mokslinių tyrimų duomenų talpyklų registre „re3data“.

Bibliotekos pastangomis ir iniciatyva universitetas 2016 m. patvirtino Vilniaus universiteto mokslinių tyrimų duomenų valdymo gaires. Siekiant paskatinti mokslininkus naudotis MIDAS archyvu, tinkamai saugoti bei atverti mokslinių tyrimų duomenis, organizuota įvairių renginių. 2017 m. akcija „Rinkis MIDAS – laimėk dvigubai“ davė puikių rezultatų – akcijos metu gerokai išaugo naujų MIDAS registruotų tyrimų ir MIDAS naudotojų skaičius. Universiteto padaliniuose organizuojamos „DuoDi“: duomenų dienos, per kurias siekiama supažindinti VU mokslo bendruomenę su mokslinių tyrimų duomenų valdymu ir MIDAS galimybėmis, skatinti juos kelti duomenis į šį archyvą, viešinti, publikuoti, t. y. duoti. „DuoDi“: duomenų dienos, kaip vienas geriausių bendradarbiavimo su akademine bendruomene pavyzdžių, buvo įtrauktos į Europos Komisijos Mokslo duomenų aljanso (angl. The Research Data Alliance) knygą „Engaging Researchers with Research Data Management: The Cookbook“.

AKTYVI VEIKLA TARPTAUTINIAME LAUKE

VU biblioteka yra Atvirosios prieigos saugyklų koalicijos (Coalition of Open Access Repositories, COAR) narė. Tai – tarptautinė asociacija, jungianti 157 narius ir partnerius iš viso pasaulio: bibliotekas, 6

Studentai jau nebeįsivaizduoja VU bibliotekos be MKIC. VU bibliotekos nuotr.

universitetus, mokslinių tyrimų įstaigas, vyriausybės finansuotojus ir kt. COAR vienija atskiras talpyklas ir talpyklų tinklus, kad padidintų pajėgumus, suderintų strategijas bei praktiką ir veiktų kaip pasaulinis talpyklų bendruomenės balsas. Dalyvavimas šios asociacijos veikloje yra ypač reikšmingas, kadangi VU yra pagrindinis valstybės informacinės sistemos eLABa tvarkytojas, eLABa plėtrą organizuojantis, atsižvelgiant į pasaulinius standartus bei reikalavimus.

VU biblioteka aktyviai dalyvauja Europos mokslinių bibliotekų asociacijos (Ligue des Bibliothèques Européennes de Recherche, LIBER) veikloje. Dalyvavimas šios per 450 mokslinių bibliotekų bendruomenę jungiančios asociacijos Mokslinių tyrimų duomenų valdymo darbo grupėje padeda VU bibliotekai ne tik užsitikrinti išskirtinį vaidmenį XXI a. mokslinės informacijos infrastruktūroje, bet ir skirti tinkamą dėmesį tyrimų duomenims, kaip vertingiems akademiniams ištekliams, kuriuos reikia valdyti, dalytis ir išsaugoti siekiant skatinti mokslinius tyrimus ir mokslo plėtrą.

Jau dešimt metų VU biblioteka yra Europos mokslinių bibliotekų konsorciumo (Consortium of European Research Libraries, CERL), šiuo metu jungiančio 291 Europos biblioteką, narė. Dalyvaujant konsorciumo veiklose, lengviau sekti naujausias mokslinių tyrimų kryptis, ieškoti bendrų projektų galimybių ar jungtis prie jau vykdomų iniciatyvų.

Pavyzdžiui, 2017 m. biblioteka prisijungė prie projekto „Material Evidence in Incunabula“ (MEI), kurio pagrindinis tikslas – atlikti išplėstinį inkunabulų tyrimą juos aprašant ir registruojant atitinkamoje duomenų bazėje, ypatingą dėmesį kreipiant į fizines žymas (įrašus, iliustracijas, puošybos elementus ir kt.). Nors visi Lietuvos inkunabulai suregistruoti ir aprašyti Nojaus Feigelmano 1975 m. parengtame kataloge „Lietuvos inkunabulai“, dalyvavimas kuriant MEI duomenų bazę leido pažvelgti į šiuos unikalius dokumentus kitomis akimis. Verčiant puslapį po puslapio, atsiskleidė unikali informacija apie žmo-

VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras lankytojams atviras visą parą. Miglės SlėnytėsPliadės nuotr.

nes, prisidėjusius prie knygos gimimo (graverius, rubrikuotojus), buvusius savininkus, taip pat knygos keliavimas iš vienų rankų į kitas, detalės, padėjusios datuoti kai kuriuos dokumentus ar nustatyti jų tik­ ruosius autorius.

Būtent taip seniausia VU bibliotekos knyga laikytas Rabano Mauro veikalas De sermonum proprietate, sive Opus de universo (manyta, kad jis išleistas prieš 1467 m., tačiau, ištyrus nuodugniau, paaiškėjo, kad tai – vėlesnis leidimas) užleido savo poziciją Roberto Valturijaus knygai De re militari (Verona, 1472).

Kitas bibliotekos nuo 2020 m. vykdomas svarbus tarptautinis projektas – „Elektroninių knygų pagal poreikį tinklas, atveriantis publikacijas Europos internautams“ (eBooks-On-Demand Network Opening Publications for European Netizens, EODOPEN). Juo siekiama per ketverius metus suskaitmeninti ir plačiajai visuomenei atverti 15 tūkst. XX–XXI a. dokumentų ir literatūros kūrinių. Pagal Europos Sąjungos prog­ ramą „Kūrybiška Europa“ finansuojamame projekte dalyvaujančios 15 bibliotekų iš 11 šalių suskaitmenins sunkiai visuomenei prieinamus dokumentus, kurių įsigyti jau nebėra galimybės dėl pasibaigusio ar seno tiražo. Vadovaudamasi galiojančiais autorių teisių įstatymais, VU biblioteka per ketverius projekto metus ketina suskaitmeninti iš viso 1000 dokumentų ir literatūros kūrinių, aktualių universiteto bendruomenei ir plačiajai Lietuvos visuomenei.

PAVELDAS – IŠSAMIAI APRAŠYTAS, LENGVAI PASIEKIAMAS

VU bibliotekoje saugoma apytikriai 1 mln. paveldui priskiriamų objektų, tarp jų apie 170 tūkst. retų spaudinių, beveik 340 tūkst. rankraštinių dokumentų, daugiau nei 94 tūkst. grafikos darbų. Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamentą sudarantys Retų spaudinių, Rankraščių ir Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriai rūpinasi paveldo saugojimu, išsaugojimu, tyrimais ir sklaida. Departamento

veiklos pagrindas – dokumento kelias iš saugyklos pas vartotoją: tiek fizinis – pristatant dokumentus į skaityklas, tiek virtualus – skaitmeninant paveldo objektus ir pateikiant juos VU bibliotekos Skaitmeninių kolekcijų portale.

Gali kilti klausimas, o kurgi tie moksliniai tyrimai? Atsakymas paprastas: kiekviename žingsnyje.

Esame išsikėlę tikslą, kad kiekvienas VU bibliotekoje saugomas paveldo dokumentas turėtų išsamius metaduomenis. Be metaduomenų neįmanoma efektyvi paieška, tai – neatsiejama skaitmeninimo proceso dalis. Paveldo objektų aprašai itin išsamūs; juose pateikiami ne tik pagrindiniai duomenys, bet ir žinios apie buvusius savininkus, fizinę objekto būklę (pavyzdžiui, įrišimą ir jo dekorą), marginalijas.

Aprašant objektus tokiu būdu, sukuriamas pagrindas tolesniems objektų ar jų grupių tyrimams, kuriamas duomenų masyvas, kuriuo remiantis galimi įvairūs apibendrinimai. Kaip pavyzdį galima pateikti kolekcijų rekonstrukcijas: turint išsamius metaduomenis, galima atkurti vienam savininkui priklausiusios bibliotekos sudėtį ir toliau tirti rinkinio savybes.

Pažymėtina, kad kasmet bibliotekos darbuotojai konferencijose Lietuvoje ir užsienyje skaito pranešimus bei publikuoja 10–12 mokslinių straipsnių.

Kitas išsikeltas tikslas – efektyvus saugomų paveldo kolekcijų viešinimas. Kasmet surengiame dvi dideles parodas, skirtas tų metų aktualijoms (sukaktims, jubiliejams ir kt.) arba pristatančias bibliotekoje saugomų kolekcijų tyrimų rezultatus. Vienai iš parodų parengiamas katalogas, dažnai pristatantis ne tik parodoje eksponuojamus dokumentus, bet ir tai, kas į stendus nepateko. Tokių parodų parengimas – tyrėjų komandos darbo rezultatas, o katalogas – itin efektyvi tyrimų rezultatų sklaidos priemonė.

Dar viena paveldo tyrimų rūšis – kolekcijų tyrimai ir dokumentinių šaltinių rengimas publikuoti. Tai laikui itin imli veikla, reikalaujanti išskirtinių kompetencijų: senųjų kalbų išmanymo, gebėjimo skaityti senuosius rankraščius. Šiuo metu rengiamas publikuoti Vilniaus universiteto turto surašymo, 1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, dokumentas, kitaip vadinamas Liustracijos knyga. Svarbu pažymėti, kad, atsirenkant publikuotinus šaltinius, prioritetas visada teikiamas su Vilniaus universitetu ir jo istorija susijusiems dokumentams. Per pastarąjį dešimtmetį VU biblioteka spaudai parengė daugiau nei 10 knygų, kurių dauguma pateko į universiteto leidžiamų leidinių seriją „Studia et fontes historiae Universitatis Vilnensis“.

Leidybos projektai – puiki tyrimų sklaidos priemonė.

TYRIMAIS IR PROJEKTAIS ATVERIAMI LOBIAI

Aiškiai suprasdami, kokį reikšmingą ir turtingą paveldo masyvą saugome, nuolat galvojame apie įvairias tyrimų ir sklaidos galimybes. Didelė dalis projektų, kuriuose dalyvaujame, susiję su skaitmeninimu ir kolekcijų atvėrimu. Šiuo metu kaip partneriai 7

Darbo vietos VU bibliotekos Baltojoje salėje. VU bibliotekos nuotr

dalyvaujame projekte „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės plėtra“, kurio metu E.paveldas.lt saugyklas praturtinsime 6000 unikalių rankraštinių bei spausdintų objektų.

Ypatingą dėmesį skiriame mokslo tiriamiesiems projektams. Pirmąjį tokį pobūdžio projektą „LDK teismų knygų, saugomų Vilniaus universiteto biblio­ tekoje, skaitmeninimas ir rašto duomenų bazės sukūrimas“, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos, VU biblioteka vykdė 2012–2014 m. Jo metu buvo skaitmenintos 186 teismų knygos ir detaliai aprašyta daugiau nei 2500 jose esančių dokumentų. Projekto rezultatas pranoko lūkesčius – pateikus išsamius duomenis apie iki tol beveik netyrinėtus dokumentus, kilo didžiulis tyrėjų susidomėjimas. Remiantis šia medžiaga, buvo parengta 17 straipsnių ir 13 įvairių publikacijų.

Kitas VU bibliotekai itin svarbus projektas – „Seniausios Lietuvos akademinės bibliotekos virtuali rekonstrukcija (VIRTUS)“. Šis 2014–2015 m. vykdytas Lietuvos mokslo tarybos finansuotas projektas leido giliau pažvelgti į VU bibliotekos ištakas. Projekto pagrindu tapusio seniausio išlikusio rankraštinio bibliotekos katalogo (XVIII a. vid.) skaitmeninimas ir transkribavimas, katalogo duomenų struktūruotas pateikimas duomenų bazėje sudarė galimybę tyrinėti seniausią bibliotekos fondo dalį.

Jau minėtas MEI projektas atvėrė inkunabulų pasaulį, o štai bendradarbiavimas su užsienio kolegomis vykdant Europos šalių bendradarbiavimo programos mokslo ir technologijų srityje (European Cooperation in Science and Technology, COST) veik­ las suteikė galimybę išsamiau patyrinėti biblio­ tekoje saugomus universiteto profesorių laiškus, į juos pažvelgiant kaip į mokslinės komunikacijos šaltinį. COST tikslas – koordinuoti nacionalinėmis lėšomis finansuojamus mokslinius tyrimus; remti Europos tyrėjų bendradarbiavimą generuojant ir įgyvendinant naujas idėjas bei iniciatyvas visose 8

mokslinių tyrimų srityse, įskaitant socialinius ir humanitarinius mokslus. 2014–2019 m. VU biblioteka dalyvavo COST veikloje „Laiškų respublikos rekonstrukcija, 1580–1800.

Daugiašalio bendradarbiavimo Europos intelektinės istorijos srityje skait­ meninė struktūra“ (Reassembling the Republic of letters, 1580-1800.

A Digital framework for multilateral collaboration on Europe‘s intellectual history). Dalyvaujant šioje bibliotekininkų ir mokslininkų bendradarbiavimo programoje, buvo numatyta suregistruoti ir įvertinti vieną reikšmingiausių Naujųjų laikų laiškų rinkinių Lietuvoje – VU biblio­tekos Rankraščių skyriuje saugomą XVI– XVIII a. mokslininkų laiškų kolekciją. Šie laiškai nėra sukaupti vienoje vietoje, jie išskirstyti po įvairius fondus ir tik nedidelė dalis buvo įtraukta į bibliotekos e. katalogą. Įsitraukus į COST veiklą, buvo atrinkti, moksliškai aprašyti, į e. katalogą įtraukti ir suskaitmeninti iki 1800 m. VU mokslininkų rašyti arba jiems adresuoti laiškai.

Ypatingą dėmesį biblioteka skiria Vilniaus universiteto istoriją pristatantiems dokumentams. Būtent tai paskatino imtis universiteto mokslo darbų nuo pirmųjų disertacijų, apgintų XVI a. pabaigoje, iki dabartinių laikų tyrimo, siekiant pateikti visų prieinamų dokumentų retrospektyvą.

UŽSIENIO SPECIALISTUS INTRIGUOJANČIOS KOLEKCIJOS

VU bibliotekoje saugomas kultūros ir mokslo paveldas domina ir užsienio kolegas. Bibliotekos išskirtinumas – turtingos paveldo kolekcijos, išsiskiriančios ne objektų skaičiumi, o kultūrine verte. Pirmiausia tai – svarbūs sudėtingos mūsų regiono istorijos pėdsakai: įrašai, minintys įvairius įvykius, asmenis, marginalijos ar net grafičiai, suteikiantys žinių apie asmeninį savininko santykį su dokumentu. Būtent šių, atrodytų, nereikšmingų laiko žymių dažnai pasigendama kitose užsienio bibliotekose, kurių knygos dešimtmečius saugiau gulėjo lentynose, taip ir nepatirdamos jokių „nuotykių“.

Antras VU bibliotekos išskirtinumas – itin turtingas rankraštinių dokumentų fondas, atspindintis viso regio­ no istoriją. Šiais dokumentais itin domisi kaimyninių valstybių, su kuriomis VU biblioteką sieja bendra istorinė praeitis, tyrėjai. Vienas iš tokių atvejų – Lenkijos tyrėjų inicijuota Filomatų archyvo, išsibarsčiusio po visą Europą, virtuali rekonstrukcija. Didelė dalis šių dokumentų saugoma VU bibliotekoje, tačiau jau greitai taps prieinama visai tyrėjų bendruomenei.

Kiekvienas naujas įrašas elektroniniame kataloge ar dar viena skaitmeninė kopija skaitmeninėse kolekcijose atveria kelius į vertingą bendradarbiavimą.

POKALBIS

LAIMA ANDRIKIENĖ: „Su asmenine biblioteka skirtis sunku, bet knygos turi būti prieinamos kitiems“

Laima Andrikienė. Nuotr. iš L. Andrikienės archyvo

Lietuva šiemet švenčia atkurtos Nepriklausomybės 30-metį. Šiai sukakčiai nemažai renginių skiria ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Gegužės 18 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, politikė ir valstybės veikėja dr. Laima Liucija Andrikienė padovanojo bibliotekai savo knygų kolekciją. Rinkinį sudaro daugiau nei 2700 įvairių žanrų (grožinė, politinė, mokslinė, filosofinė, istorinė pažintinė literatūra, fotografijų albumai) leidinių, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Seimo stenogramos, dokumentų rinkiniai, Seimo kronika.

Be lietuviškų knygų, dovanotoje kolekcijoje – knygos ir anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, italų kalbomis.

Paprašėme L. L. Andrikienės papasakoti apie asmeninės bibliotekos formavimą, širdžiai brangiausius ir rečiausius kolekcijos leidinius, dovanojamų knygų kolekcijos naudą skaitytojui.

Kodėl nusprendėte knygas perduoti Nacionalinei bibliotekai? Ar nėra sunku išsiskirti su ne vienus metus puoselėta asmenine biblioteka?

Manau, turiu pasakyti: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka yra mano biblioteka.

Nėra kitos bibliotekos Vilniuje, kurioje studijų metais, o ir vėliau, dirbdama mokslinį darbą, būčiau praleidusi tiek daug laiko. Vilniaus universiteto studente tapau būdama septyniolikametė, labai greitai susiradau ir tuomet Respublikine, o dabar – Mažvydo vardu vadinamą ir nacionalinės bibliotekos statusą turinčią biblioteką, tapau jos lankytoja ir skaitytoja. Vėliau atradau ir Mokslų akademijos biblioteką, joje praleidau nemažai valandų, tačiau Respublikinė biblioteka daugelį

metų išliko mano svarbiausioji. Man visada patiko šios bibliotekos atmosfera, čia galėdavau produktyviai dirbti: rašyti mokslinius darbus, rengtis konferencijoms. Todėl man visiškai natūralu yra tai, kad būtent Nacionalinei bibliotekai pasiūliau savo knygų kolekciją. Manau, kad atiduodu ją į geras rankas.

Su asmenine biblioteka skirtis sunku, neabejotinai. Ilgokai šį veiksmą atidėliojau, tačiau dabar, kai 2019 m. baigiau Europos Parlamente trečiąją kadenciją, pasiryžau šį darbą padaryti.

Mano sukauptos knygos turi būti prieinamos tiems, kuriems jos šiandien reikalingesnės nei man.

Vienas knygas skolinamės iš bibliotekų, bičiulių, kitas įsigyjame kaip nuosavybę ir jos 19

nugula namų lentynose. Kaip formavosi Jūsų asmeninė biblioteka? Kokiais kriterijais remiantis ji sudaryta, kurios srities knygų, kokių žanrų ir autorių leidinių sukaupėte daugiausia?

Manau, nenustebsite, jei pasakysiu, kad mano bibliotekoje daug knygų politikos, ekonomikos, saugumo ir gynybos, Europos integracijos, Europos Sąjungos politikos, žmogaus teisių temomis. Nemažą dalį sudaro Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, vėliau – Seimo stenogramų sąsiuviniai, priimtų dokumentų rinkiniai, apimantys 1990– 2000 metus. Tas dešimtmetis – ypatingas laikas, kai klojome atkurtos Lietuvos valstybės pamatus, be to, tai ir mano darbo Lietuvos parlamente dešimtmetis.

Beje, ar žinote, kuo svarbūs yra Seimo posėdžių stenogramų sąsiuviniai, tie, pirmieji, leisti 1992-aisiais ar kiek vėlesniais metais, kodėl juos saugojau tiek daug metų? Atsakymas paprastas – dėl jų autentiškumo. Esu pastebėjusi, kad kuo daugiau laiko praeina nuo konkretaus Seimo posėdžio ar pasitarimo, tuo mažiau autentiška yra skelbiama medžiaga, su kiekvienu nauju leidimu ji tampa, švelniai sakant, vis labiau padailinta. Joje nebelikę kartais ir labai reikšmingos autentikos; tai galioja visų pirma Seimo posėdžių stenogramoms. Taigi, jei būčiau Lietuvos istorijos, politikos ar ekonomikos studentė ar minėto laikotarpio tyrinėtoja, remčiausi tik tais kuo ankstesniais metais išleistais stenogramų sąsiuviniais bei dokumentų rinkiniais. Nors jie išspausdinti ant prasto popieriaus ir nepasižymi patrauklia išvaizda, užtai tekstai juose minimaliai „sušukuoti“.

Mano kolekcija – įvairi. Kuria linkme ji formavosi, lėmė mano interesai, pomėgiai, profesija ir pareigos. Nemažai knygų esu parsivežusi iš stažuočių užsienio universitetuose, pirmiausia – Džordžtauno universitete JAV, kur 1996 m. stažavausi Užsienio tarnybos mokykloje, Ateities lyderių programoje. Kita jauna moteris būtų parsivežusi kelis lagaminus gražių drabužių, o aš parskraidinau į Lietuvą didelę biblioteką. Nemažai tų knygų iš karto buvo išsinešiotos draugų – pamiršo jas grąžinti. Tarp jų buvo Francio Fukuyamos, kitų žinomų visuomenės procesus tyrinėjančių autorių knygos.

Asmeninėje bibliotekoje turiu ir šimtamečių knygų. Jos kol kas lieka mano namuose, tačiau ilgai netruksiu ir jas padovanoti Nacionalinei bibliotekai.

Kurios asmeninės bibliotekos knygos Jums yra brangiausios ir kodėl? Gal dėl jų įsigijimo istorijos, dėl žmonių, kurie jas dovanojo ir dedikavo Jums...

Neabejotinai tarp dovanotų knygų yra tokių, kurios yra ypač brangios. Pirmiausia tai – tos senosios knygos. Brangios ir tos, kurios man dedikuotos jų autorių – tiek lietuvių, tiek užsieniečių. Sklaidant kiekvieną tokią knygą, skaitant dedikacijas, nori nenori sugrįžta prisiminimai apie knygą dovanojusį žmogų, rašytoją, politiką ar mokslininką, kartais – konkreti diena ir šalis, kokiomis aplinkybėmis, kur ir kada dovana man buvo įteikta. Kartais tai labai asmeniški, todėl itin brangūs prisiminimai.

Vis dėlto, nepaisydama to emocinio ryšio, pasiryžau skirtis su dalimi jų. Ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tomis knygomis turėjau pasidalinti gerokai anksčiau, tai turėjau 20

Nepriklausomybės Akto signatarei L. Andrikienei ir Nacionalinės bibliotekos generaliniam direktoriui prof. dr. Renaldui Gudauskui pasirašius politikės asmeninės bibliotekos perdavimo bibliotekai dovanojimo sutartį. Vilnius, gegužės 18 d. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Tarp bibliotekai dovanotų knygų yra autografuotų leidinių. Nuotraukoje – knyga su amerikiečių politikos mokslų profesoriaus Clive‘o S. Thomaso autografu, skirtu Laimai Andrikienei.

Arūno Sartanavičiaus nuotr.

padaryti jau prieš dešimtmetį. Būtent dėl to, kad tų knygų autoriai man yra svarbūs, turėjau anksčiau pasirūpinti, kad jų knygos taptų labiau prieinamos didesniam skaitančiosios visuomenės ratui. Juk knygos yra tam, kad žmonės jas skaitytų, kad jose rastų atsakymus į klausimus, naujų žinių, patirties, pasisemtų idėjų kūrybai, nesvarbu – mokslinei ar meninei.

Jūsų knygų kolekcijoje gausu lietuvių literatūros klasikų darbų. Regime Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino, kitų rašytojų knygas. Ar turite mėgstamiausią lietuvių literatūros klasiką? Ši mano asmeninės bibliotekos dalis atspindi tai, kokiomis nuotaikomis gyvenau būdama Vilniaus universiteto studentė, kas buvo svarbu mūsų jaunai šeimai. Abu su vyru, šviesaus atminimo Rimvydu Andrikiu, buvome „moksliukai“, literatūra buvo mudviejų hobis. Todėl, laisvėjant gyvenimui, su didele aistra kaupėme visą lietuvišką literatūrą: lietuvių klasikų raštus, to meto lietuvių autorių kūrybą, ypač tą, kurioje tarp eilučių rasdavome tai, ko troško širdis.

Sovietmečiu, Sąjūdžio metais toji literatūra turėjo ypatingą vertę. Iš savo nedidelių atlyginimų pirkdavome ne prabangius daiktus, o knygas. Mums knygos gal ir buvo toji

prabanga, kurios siekėme. Todėl manau, kad mano biblioteka iki 1990-ųjų – tai to meto jaunų mokslininkų šeimos, ne tik besidominčios, bet ir aktyviai dalyvaujančios visuomenėje vykstančiuose procesuose bei įvykiuose, biblioteka.

Mano mėgstamiausi lietuvių rašytojai – Vincas MykolaitisPutinas, Justinas Marcinkevičius, Juozas Grušas, Balys Sruoga, iš vėlesniųjų – Jonas Avyžius ir Kazys Saja (beje, abu kurį laiką buvo ir mano kolegomis Aukščiausiojoje Taryboje ir Seime).

O iš poetų – Maironis ir Salomėja Nėris. Prisimenu, būdama ketverių, visą „Eglę žalčių karalienę“ mokėjau atmintinai – tokia nuostabiai graži toji poema man atrodė... O į Druskininkų vaikų darželį buvo atvykęs Lietuvos radijas padaryti neva ten esančio nepaprasto vaiko, dar nemokančio skaityti, bet deklamuojančio ilgiausias poemas, įrašo. Širdis drebėjo: ar tik neatims manęs iš tėvų ir neišveš į kokią specialią mokyklą...

Kurios užsienio autorių knygos Jums paliko giliausią įspūdį?

Užsienio autorių grožinės literatūros kūriniai, išversti į lietuvių kalbą, – turtas visiems, kurie neskaito tų kūrinių originalo kalba, taip skaitytojai įgyja galimybę susipažinti su jais. Neprisimenu kokio nors vieno ypatingo užsienio autoriaus kūrinio palikto įspūdžio, nors jų neabejotinai buvo.

Kiekvienu gyvenimo laikotarpiu – vis kitos aktualijos. Nors ir turiu knygų, prie kurių norisi grįžti vėl ir vėl.

Pirmoji diplomatinė misija po Nepriklausomybės atkūrimo. Prie Norvegijos parlamento su kolega signataru Emanueliu Zingeriu (pirmas iš dešinės) ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininko patarėju Ramūnu Bogdanu (pirmas iš kairės), vertėja Alma Ločeryte-Dale (trečia iš dešinės) ir kitais. Oslas, 1990 m. kovas.

Susitikime su klasės draugais ir klasės auklėtoja mokytoja Vlada Nikštaite-Šauliene. Valkininkai, 2010 m. Nuotraukos iš L.Andrikienės archyvo

Šių metų kovą minėjome reikšmingą įvykį – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Jūsų perduotoje kolekcijoje gausu leidinių apie Lietuvos istoriją, šalies kelią į laisvę, skaudžias tautos patirtis okupacijos metais. Ką Jums reiškia knygos apie laisvės kovas, tremtį, rezistenciją, nepriklausomybės aušrą?

Greičiausiai šios knygos į Jūsų namus atkeliavo labai organiškai?

Tikrai taip. Užaugau tremtinės ir buvusio politinio kalinio šeimoje. Mano vaikystės, jaunystės metais tik namuose ar giminės suėjimuose būdavo atvirai kalbama apie gyvenimą laisvoje Lietuvoje, sovietų okupaciją, tremtį, patirtus persekiojimus sugrįžus. Informacijos šaltiniai šiomis temomis – artimųjų prisiminimai ir pasakojimai, Vakarų radijo stotys, pogrindinė literatūra – pasiekdavo tėvų namus. Visa tai vaiko galvelėje ir širdelėje, matyt, įsirėžė visam laikui. Nenuostabu, kad, užaugusi tokioje šeimoje, su didele aistra kaupiau knygas apie okupaciją, tremtį, rezistenciją ir Lietuvos kančias. Dalis šių knygų rinkinių jau iškeliavo į Nacionalinę biblioteką, kita dalis tebegyvena mano namuose, laukia eilės būti perduota bibliotekai.

Visam gyvenimui atmintyje apsigyveno ir Mamos pasakojimai, kaip jai, mokinukei, į namus parsinešdavus grožinės literatūros knygų iš Merkinės gimnazijos bibliotekos, jos mama (mano Močiutė) su didžiausiu malonumu „pradingdavo“ su tomis knygomis ant pečiaus...

Visi didelių namų rūpesčiai šalin – Mama skaito!.. Močiutė, kuri nemokėjo rašyti, bet mokėjo skaityti ir labai mėgo knygas, tokia liko visą gyvenimą ir tada, kai mus, anūkus, padėjo auginti. Ji skaitė kasdien, knygos jai visada buvo įdomu. Mama – taip pat: pogrindinė literatūra, kurią parsinešdavo, būdavo perskaitoma naktimis. Žodžiu, mes, šeimos moterys, visos buvome skaitytojos... Iš čia tikriausiai ir tas pomėgis bei jo rezultatas – didelė asmeninė biblioteka, kuria, sulaukusi šešiasdešimties, galiu pasidalinti su kitais.

Kuo Jūsų dovanojamos knygos galėtų būti naudingos Nacionalinės bibliotekos skaitytojams?

Gal kolekcijoje yra retų, šiomis dienomis sunkiau pasiekiamų leidinių?

1920–1939 metais Lietuvoje išleistos knygos, kaip minėjau, kol kas lieka mano namuose. Tikiuosi, saugumo ir gynybos, žvalgybos ekspertai, taip pat politikos, tarptautinių santykių studijų studentai ras nemažai vertingų tekstų JAV nacionalinio gynybos universiteto leidyklos (National Defense University Press) išleistose knygose, kurių rinkinį perdaviau bibliotekai, o ekonomikos ir finansų specialybių studentai – žymių ekonomikos teoretikų ir praktikų, tokių kaip Jeffrey Sachso, Theodore’o Morano ir kitų, įžvalgų knygose anglų kalba. Kaip ir Vilniuje gimusio, o vėliau Mančesterio bei Kembridžo universitetų profesoriumi tapusio, žymaus sociologo Teodoro Shanino, politiko ir mąstytojo Vaclavo Havelo, politologo ir sociologo Zbigniewo Brzezinskio, kitų įžymybių knygose.

Kalbėjosi Silvija Stankevičiūtė 21

BIB­L IO­T EKŲ TURTAI „Tarp knygų“ redakcija, siekdama aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą, parengė UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro naujienų pristatymo ciklą. Pasitelkdami dokumentinio paveldo tyrinėtojus, žurnalo puslapiuose kaskart pristatome po vieną į programos Nacionalinį registrą 2019 m. įtrauktą dokumentą. Atėjo eilė plačiau pakalbėti apie Martyno Mažvydo įrašą.

SAU IR SAVIŠKIAMS Virginija Galvanauskaitė Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vadovė

Pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas (apie 1510–20–1563) „padovanojo“ Vilniaus universiteto bibliotekai dvi UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio komiteto nominacijas: pirmąjį 2006 m. atliktą įrašą Nacionaliniame registre – už savo nedidelės apimties knygelę Catechismusa prasty szadei, išleistą Karaliaučiuje 1547 m., ir vieną naujausių – 2019 m. į registrą įtrauktą tik penkių (išskyrus inicialą) žodžių proveniencinį įrašą lotynų kalba trijų paleotipų konvoliute.

Vienintelis Lietuvoje žinomas M. Mažvydo rankraštinis įrašas M. Moſsuid ſ ibi & ſuis comparauit (M. Mažvydas sau ir saviškiams įsigijo), liudijantis knygos nuosavybę, yra nedatuotas ir kaligrafiškai užrašytas juodu rašalu trijų knygų pirmojo veikalo – Juozapo Flavijaus Opera (Raštai, Köln, 1524) – antraštiniame lape tarp dešimtos ir vienuoliktos eilutės.

Vienintelis Lietuvoje žinomas Martyno Mažvydo rankraštinis įrašas lotynų kalba paliktas Juozapo Flavijaus „Raštų“ antraštiniame lape tarp dešimtos ir vienuoliktos eilutės. Originalas saugomas VU bibliotekoje To paties antraštinio lapo apačioje yra dar vienas įrašas – eilutė iš Evangelijos graikų kalba: ἐυσέβεια πρὸς πάντα ὠφέλιμ[ος] ἐσ[τ]ὶ (O maldingumas viskam naudingas, 1 Tim 4,8). Ji užrašyta panašios spalvos rašalu ir rašysena, kaip ir ankstesnis. Būtų galima pajuokauti, kad M. Mažvydas galėjo palikti ir ilgesnį įrašą, jeigu antraštinio lapo dekoratyviniame rėmelyje, faktotume, būtų buvę daugiau vietos.

Manoma, kad žydų istoriko J. Flavijaus knygą M. Mažvydas įsigijo studijuodamas Karaliaučiaus universitete apie 1546–1548 metus. Tikėtina, įrašas galėjo rastis tuo metu.

KONVOLIUTAS – DOMĖJIMOSI JUDĖJOS ISTORIJA ĮRODYMAS

J. Flavijaus veikalo itin puošnų frontispisą sudaro 13 atskirų vaizdų-scenų, susijusių su graikų mitologija. Pirmame vaizde (nuo viršaus iš kairės į dešinę) – mitinis didvyris ir pusdievis Heraklis, kituose – 12 jo žygdarbių, išdėstytų neįprastine tvarka: vienų yra po du epizodus, kitų trūksta arba jie pakeisti Heraklio darbu, nelaikomu žygdarbiu. Įdomu tai, kad šis kartušas, t. y. jame pavaizduotas siužetas, visiškai nesusijęs su veikalo turiniu, pavyzdžiui, tokį pat kartušą vokiečių spaustuvininkas Eucharijus Hirtzhornas naudojo ir kitame tais pačiais metais išspausdintame veikale apie gamtos istoriją.

Minimas J. Flavijaus veikalas įrištas su dar kitais dviem: Hegesippus. De rebus Iudaeorum... (Apie judėjų reikalus, Köln, 1525); Philo Alexandrinus. Libri antiquitatum... (Senybių knygos, Basel, 1527). Kokio turinio knygas M. Mažvydas galėjo turėti savo asmeninėje

22

bibliotekoje ir kokie autoriai jį domino, sprendžiame ir iš minėto konvoliuto, kurio apimtis, palyginti su jo paties vos 79 puslapių „Katekizmu“, yra gan įspūdinga – 1080 puslapių.

Pirmosios knygos autorius Juozapas Flavijus (lot. Titus Flavius Josephus, 37–apie 100) – žydų kilmės romėnų istorikas, karvedys, gyvenęs Romoje ir graikų kalba parašęs reikšmingą apologetinį veikalą De bello Iudaico (Apie Judėjos karą, apie 75 m.). Jame J. Flavijus aprašo ir teisina 66–71 metų žydų sukilimą, kuriame pats dalyvavo ir buvo vienas iš jo vadų.

M. Mažvydui priklausiusio konvoliuto antrosios knygos autorius Hegesipas (lot. Hegesippus), dažnai dar vadinamas Pseudo-Hegesipu, gyveno IV a. antrojoje pusėje. Spėjama, kad jis yra J. Flavijaus veikalo „Apie Judėjos karą“ vertėjas į lotynų kalbą, vertęs iš graikų kalbos laisvai, ne pažodžiui. Manoma, Hegesipas yra iškraipytas Josephus vardas. Jo veikale panaudoti tekstų fragmentai ir iš kitų J. Flavijaus darbų, kaip antai Antiquitates Iudaicae (Judėjos senybės) ir netgi romėnų valstybės veikėjo, retoriko, filosofo Marko Tulijaus Cicerono (lot. Marcus Tullius Cicero, 105–5 pr. Kr.) raštų.

Trečiojo konvoliute įrišto veikalo autorius – Filonas Aleksandrietis (lot. Philo Alexandrinus arba Philo Iudaeus, 20 pr.

Kr.–apie 50). Tai – žydų helenistinis filosofas ir teologas, gyvenęs ir kūręs Aleksandrijoje, kurio darbai padarė didelę įtaką vėlyvesnei filosofijai ir teologijai savo egzegetiniu metodu (senovinių tekstų, ypač Šventojo Rašto, aiškinimo ir komentavimo metodas). Visos šios knygos liudija, kad M. Mažvydas studijavo Judėjos istoriją, domėjosi filosofija bei religiniais mąstytojais.

M. Mažvydas buvo išsilavinęs: mokėjo lotynų kalbą, nes studijos universitete tuo metu be šios kalbos būtų neįmanomos, buvo susipažinęs ir su graikų kalba. Įrašas knygos antraštiniame lape rodo, kad M. Mažvydas turėjo biblioteką ir ja greičiausiai leido naudotis savo artimiems žmonėms ar parapijiečiams, o lotyniška formuluotė sibi et suis (sau ir saviškiams) buvo pakankamai populiari to meto nuosavybės įrašuose.

iš trijų susiliečiančių ir susikertančių tiesių „nuaustas tinklas“, kurio centre pailgas stačiakampis veidrodis su trimis eilėmis pavienių spaudų – dagių įspaudais.

Viršelio veidrodį supa trys rėmų eilės: pirmojoje įspausti šeši žvangučiai (vok. Schelle), antroje puikuojasi ruletės su augaliniais motyvais įspaudas, trečios išorinės eilės kampuose – spaudo su barzdoto vyro galva įspaudai. Išorinėje augalinės juostos pusėje, viršuje ir apačioje nuo dagių žemyn arba aukštyn driekiasi festonai, šventinė pusapskritimė girliandos arba drapiruotės pynė. Patogumo dėlei, kad būtų galima lengviau rasti norimas vietas, knygos bloko šoniniame krašte prie lapų pritvirtinti puikiai matomi dvigubi odiniai skirtukai. Čia pat, žalsvame, mažumėlę pablukusiame knygos bloko krašte skersai juodu rašalu užrašyta – Josephus. Paminėtas vieno iš konvoliute esančių autoriaus vardų leidžia daryti tvirtą prielaidą, kad M. Mažvydui tikrai priklausė visas konvoliutas, o ne vien tik pirmasis aligatas su jo nuosavybės įrašu, kaip kartais buvo manoma anksčiau.

Lietuvių raštijos pradininko M. Mažvydo ranka rašytas įrašas M. Mažvydas sau ir saviškiams įsigijo svarbus ne tik todėl, kad yra vienintelis Lietuvoje žinomas pirmosios knygos lietuvių kalba autoriaus autografas ir lietuvių kultūros istorijai ypač reikšmingas dokumentinio paveldo objektas, jis svarbus ir tuo, kad suteikia daugiau informacijos apie patį M. Mažvydą – jo asmenybę, interesus ir pan.

ĮPRASTO XVI A. VOKIETIJOJE DEKORO KNYGA

Paleotipų konvoliutą, kurio pirmojo aligato antraštiniame lape puikuojasi M. Mažvydo autografas, anot Nojaus Feigelmano (tuometis Vilniaus universiteto bibliotekos Senų spaudinių skyriaus vedėjas pirmasis apie tai parašė savaitraštyje „Literatūra ir menas“; 1981 birželio 13, p. 16), M. Mažvydas įsigijo studijuodamas Karaliaučiaus universitete. Jis įrištas į originalius medžio kietviršius, aptrauktus ruda oda. Abu kietviršius puošia XVI a. pirmojoje pusėje ir viduryje Vokietijoje įprastas dekoras, toks pat buvo būdingas ir tuo metu Karaliaučiuje vyraujančiai knygų įrišimo technikai. Nugarėlėje akis užkliūva už keturių storų ryšių, kurie abiejose kietviršių pusėse baigiasi puošnia detale – dagiais (vok. Distel). Beje, šis augalinis puošybos elementas viršelyje dominuoja.

Konvoliutas buvo susegtas dviem metalo ir odos segtuvais – tai rodo išlikusios jų liekanos: vėlyvajai gotikai būdingos dvišakės kilpelės su geometriniu ornamentu ir paprastos stačiakampės apatinės tvirtinimo plokštelės, dirželis ir kabliukas neišlikę. Viršutinis ir apatinis kietviršiai dekoruoti tokiais pačiais aklaisiais įspaudais. Abiejose viršelio pusėse rėžtuku

Paleotipų konvoliutas įrištas į originalius medžio kietviršius, aptrauktus ruda oda. Abu kietviršius puošia XVI a. pirmojoje pusėje ir viduryje Vokietijoje įprastas dekoras. Raimondo Malaiškos nuotr.

23

ATPAŽINTAS TIK PO KELIŲ ŠIMTŲ METŲ

M. Mažvydo ranka rašyto įrašo autentiškumą liudija 1981 m. mašinraščio dokumentas – tuometinio Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus Jurgio Tornau iniciatyva Lietuvos teismo ekspertizės institute atliktų grafologinės abiejų J. Flavijaus knygos antraštiniame lape esančių proveniencinių įrašų ekspertizės išvados.

Iš jų aišku, kad lotyniškas rankraštinis įrašas, palyginus jį su žinomu M. Mažvydo braižo pavyzdžiu, buvo užrašytas tikrai paties M. Mažvydo. Veikiausiai graikiškas įrašas taip pat yra pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, bet tai rašysenos ekspertų nėra patvirtinta, kaip ir nepaneigta, nes tekstas per trumpas, o lotyniško ir graikiško įrašų abėcėlės pakankamai skirtingos.

Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto VU bibliotekai siųsta pažyma su rankraštinių įrašų ekspertizės išvadomis.

1981 m. balandžio 28 d.

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

24

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

LAIKRAŠTĖLIAI MOKYKLŲ MUZIEJUOSE: SITUACIJA IR ATRADIMAI Dr. Tomas Petreikis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Nacionalinės bibliografinės apskaitos skyriaus vyriausiasis bibliografas-tyrėjas

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje saugoma keletas keturių leistų laikraštėlių numerių. 2019 m. lapkričio 19 d. Ritos Margevičienės nuotr.

Rengiant nacionalinę retrospektyviąją bibliografiją, rūpinamasi išsamia tautos ir šalies dokumentinio paveldo apskaita. O tai prisideda prie kultūrinio ir intelektinio paveldo išsaugojimo, sudaro sąlygas dokumentinio paveldo objektų sklaidai tarptautinėje informacinėje erdvėje, dalyvavimui kultūrinėje sąveikoje. Šiuos darbus atlieka nacionalinės bibliografijos rengėjų kolektyvas: Kauno apskrities viešoji, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo ir Vilniaus universiteto bibliotekos. Leidžiamos„Lietuvos bibliografijos“ serijos: serija A (Knygos lietuvių kalba), serija B (Periodiniai leidiniai lietuvių kalba), serija C (Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos) ir kitakalbės spaudos kontroliniai sąrašai, rengiamas Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas. Nacionalinė biblioteka 2019 m. pabaigoje–2020 m. pradžioje vykdė Lietuvos mokyklų muziejų apklausą. Ja siekta išsiaiškinti iki 1944 m. leistos mokyklinės periodinės spaudos išteklius.

Lietuvoje yra įvairaus pobūdžio atminties saugyklų.

Daugelis iš jų suskaitmenintos, su veikiančiais elektroniniais katalogais, pasiekiamais fondais ar bent jau sutvarkytomis saugyklomis. Tačiau ši veiklos kryptis yra aplenkusi mokyklų muziejus, kuriems keliami kiti tikslai nei viešosioms atminties institucijoms. Mokyklų muziejų eksponatai, sukaupta archyvinė ir dokumentinė medžiaga yra skirta edukacinėms veikloms. Įprastai šiuos muziejus prižiūri vietos pedagogas, kuris dažnai yra ir vietos kraštotyros būrelio vadovas. „Lietuvos mokyklų muziejų“ kataloge (2016) užfiksuoti 372 muziejai. Dauguma jų atsiradę sovietmečiu ir pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais.

Mokytojai, aktyviai dalyvavę kraštotyros sąjūdžio veik­ loje, įprastai kaupė platesnės aprėpties eksponatus, kuriuos nesant artimesnių atminties institucijų dažnai patikėdavo vietos mokyklų muziejams. Geriau tvarkomi mokyklų muziejai buvo globojami Kraštotyros draugijos, jiems suteikiant ir visuomeninio muziejaus statusą. Mokyklų muziejams savo dėmesį rodė ir buvę absolventai. Entuziastingi mokyklų muziejų vedėjai būdavo linkę priglausti daugelį vietos mokyklai ir miesto švietimo istorijai svarbių eksponatų. Natūraliai mokyklų muziejuose susikaupė eksponatų, peržengiančių mokyklos gyvenimo slenkstį1.

1

28

Ščiukaitis, Arvydas. Mokyklų muziejai – raida ir edukacija. Švietimo naujienos: informacinis leidinys. 2013, Nr. 2 (vasaris), priedas „Edukacija muziejuose“, p. 2–3.

NEPAKANKAMAI TYRINĖTAS PAVELDAS

Lietuvoje iki 1940 metų buvo leidžiama daugiau nei 1000 įvairių mokyklinių periodinių leidinių, dažnai vadintų tiesiog laikraštėliais2. Juos leido masinės moksleivių organizacijos (ateitininkai, pavasarininkai, skautai ir kt.) ir vietos būreliai. Leidiniai dauginti operatyviaisiais dauginimo prietaisais (šapirografais, hektografais ir rotatoriais). Laikraštėlius pedagogikos specialistai vertino palankiai – manyta, jog vietinė moksleivių spauda padeda išsiskleisti jų kūrybiniams ir organizaciniams gebėjimams. Savo kelią juose pradėjo daugelis visuomenės veikėjų. Šie laikraštėliai dažnai buvo ir pirmieji periodiniai leidiniai miesteliuose, reikšmingi ne vien švietimo istorijai, bet ir vietos bendruomenės gyvenimo pažinimui.

Dėmesį į šią dokumentinio paveldo rūšį bibliografai atkreipė vėliau nei į masinius periodinius leidinius. Laikraštėliai dėl mėgėjiškumo, tariamo „nacionalistinio“ ar „tikybinio“ pobūdžio vėlai sulaukė deramo dėmesio ir apsaugos. Nemaža dalis jų dingo be pėdsakų, dažnai turima tik literatūrinių ar archyvinių duomenų apie šių retenybių egzistavimą. Sovietmečiu dar buvo galima daug jų surinkti ir išsaugoti, bet šia kryptimi kraštotyra nepasuko. Spaudos kolekcininkų Jono Kirlio (1891–1985) ir Povilo Gasiūno (1897–1966) pastangomis laikraštėlių nemažai išsaugojo Nacionalinė ir Lietuvos mokslų akademijos Vrub­ levskių bibliotekos, kai kas pateko ir į mokyklų muziejus.

Prieš keletą dešimtmečių nacionalinės bibliografijos rengėjai, ieškodami mokyklinių laikraštėlių, buvo išnagrinėję pavyzdinius Švėkšnos „Saulės“, Panevėžio Juozo Balčikonio ir Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijų muziejų fondus. Kiti mokyklų muziejai nebuvo nuosekliai ištyrinėti, sistemingų žinių apie dokumentinį paveldą nerinkta.

2

Remiantis Nacionalinio bibliografijos duomenų banko duomenimis.

Mažeikių gimnazijos Maironio literatų būrelio laikraštėlio „Atošvaistė“ (1937, gegužė) 5-asis numeris, daugintas rotatoriumi. Vienintelis žinomas egzempliorius saugomas Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos muziejuje. 2019 m. Algirdo Vilko nuotr.

Nacionalinė biblioteka 2019 m. pabaigoje–2020 m. pradžioje kreipėsi į Lietuvos mokyklų muziejus. Prašyta nurodyti muziejuose saugomus iki 1944 m. leistus lietuviškus periodinius leidinius, juos apibūdinti. Siekta sutelkti daugiau žinių apie mokyklinius laikraštėlius ir surinktą medžiagą panaudoti rengiant antrąją „Lietuvos bibliografijos“ serijos B (Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823–1940 m.) dalį, apimsiančią operatyviosiomis dauginimo priemonėmis ir rankraštiniu būdu spausdintus leidinius. Vykdant apklausą, pasitelktas ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, mokyklų muziejams pakartotinai išplatinęs Nacio­nalinės bibliotekos kvietimą.

APKLAUSA: AKTYVUMAS NEDIDELIS, BET NAUJIENŲ YRA

Vykdant mokyklų muziejų apklausą, susidurta su keletu problemų. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro parengtame „Lietuvos mokyklų muziejų“ kataloge iš 372 muziejų skelbiamų kontaktinių elektroninių adresų apie ketvirtadalį buvo klaidingi. Tai – nuolatinės kaitos ir švietimo sistemos pertvarkos liudijimai, apsunkinę apklausos vykdymą. Vykdant apklausą, nustatyta uždarytų ar sujungtų mokyklų, jų muziejų priklausomybė bei situacija yra pasikeitusi. Pavyzdžiui, Švėkšnos „Saulės“ ir Žemaičių Naumiesčio gimnazijų muziejai tapo Šilutės Hugo Šojaus muziejaus padaliniais.

Mokyklų bendruomenių aktyvumas buvo nedidelis: į užklausą atsakė tik

4 proc. mokyklų muziejų. Atsakymų sulaukta iš Akmenės, Alytaus, Kaišiadorių, Kauno, Klaipėdos, Mažeikių, Pasvalio, Šiaulių, Trakų, Utenos ir Vilkaviškio mokyklų. Viena vertus, mokyklų muziejuose laikraštėlių dažniausiai nesama: jie nepaprastai reti, daugelis šių leidinių jau yra perimti visuomeninių ar valstybinių muziejų ir bibliotekų. Kita vertus, pasikeitusi ir mokyklų muziejų reikšmė: senieji mokyklų muziejų kūrėjai jau nebevadovauja kraštotyrinei veiklai, nebegloboja šių muziejų, o tinkama pamaina dar ne visur surasta.

Nepaisant vangaus mokyklų bendruomenių įsitraukimo, gauta ir reikšmingesnių rezultatų. Naujų ir iki šiol bibliografams nežinomų duomenų pateikė Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos kraštotyros būrelio vadovas, biologijos mokytojas ekspertas Algirdas Vilkas. Šiame mokyklos muziejuje yra saugomas penktasis Mažeikių gimnazijos Maironio vardu vadinto literatų būrelio laikraštėlio „Atošvaistė“ (1937, gegužė) numeris. Laikraštėlis leistas nuo 1935 iki 1940 m., buvo didesnio formato (33 × 20 cm), daugintas rotatoriumi ir hektografu. Iš viso išleisti 7 numeriai. Leidinį redagavo gimnazistas, vėliau tapęs dizaino specialybės pradininku Lietuvoje, Feliksas Daukantas (1915–1995). Gimnazijos muziejuje turimas penktasis „Atošvaistės“ numeris šiuo metu yra vienintelis žinomas išlikęs egzempliorius. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje saugomi keturių Šiaulių berniukų gimna-

zijos leistų laikraštėlių „Gaidžio gerklė“ (1924), „Gyvenimo spindulėliai“ (1924), „Skautas“ (1922) ir „Žvirblis“ (1922) numeriai (iš viso 7 egz.). Reikiamus duomenis bibliografams pateikė gimnazijos muziejaus ir kraštotyros būrelio vadovė, etikos mokytoja Rita Margevičienė. Šie duomenys reikšmingai papildo turimas žinias apie egzempliorių išlikimą.

Mažatiražiai, dažnai tik keliasdešimt egzempliorių tiražu leisti mokyklų laikraštėliai varganai pasiekė mūsų dienas, bibliografams dažnai tenka juos rekonstruoti iš pavienių egzempliorių, reikalingas žinias apie leidinį surenkant iš daugelio saugyklų. Kiekvienas naujai nustatytas egzempliorius yra svarbus atskleidžiant laikraštėlių sklaidos kelius, taip pat sukuriant išsamesnę prieigą tyrėjams.

Nacionalinės bibliotekos Nacionalinės bibliografinės apskaitos skyriaus vyresnioji bibliografė Zita Karklelytė lankėsi Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos muziejuje, vadovaujamame istorijos mokytojo Algimanto Kolinio.

Muziejuje rasti ir aprašyti penki laikraštėliai: „Perkūno vilyčios“ (1925–1926), „Poilsio valandos“ (1926), „Dobilo žiedas“ (1935 ir 1937), „Puspadis gimnazistiško bato“ (1935), „Yla“ (1939).

Iš literatūrinių šaltinių žinoma, kad Panevėžio gimnazistai leido ir daugiau laikraštėlių: „Gaidžio sapnas“ (1921), „Mūsų vainikas“ (1922), „Pirmasis žingsnis“ (1924?–1925), „Laisvės aidai“ (1925), „Radijūšas“ (1934). Šie leidiniai iki šiol nėra rasti. Atkreiptinas dėmesys, kad, nepaisant praradimų ir tolesnių ieškojimų, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos muziejus turi pilniausią vietos laikraštėlių rinkinį.

Išlikę laikraštėliai pamažu blunka: dažnai naudotas šapirografinis rašalas neilgaamžis, jis su kiekvienais metais vis sunkiau įskaitomas. Mokyklų muziejuose saugomus laikraštėlius reikia neatidėliotinai skaitmeninti. Kiekviena, kad ir menkiausia mokyklų muziejuose ar kraštotyrininkų būrelių užfiksuota žinia apie jų egzistavimą ar fizinį išlikimą yra vertinga. Todėl raginame muziejų ir bibliotekų bendruomenes dalyvauti rengiant nacionalinės bibliografijos išteklius, taip pat skaitmeninimo veik­ lose. Pasiūlymus ir užklausas siųskite el. pašto adresu nba@lnb.lt.

29

KRONIKA

NACIONALINĖJE BIBLIOTEKOJE – SUTVARKYTAS RAŠYTOJO ALGIMANTO ZURBOS ARCHYVAS Literatūros tyrinėtojai jau gali susipažinti su lietuvių rašytojo, publicisto, redaktoriaus Algimanto Zurbos (1942–2018) archyviniais dokumentais, kuriuos 2019 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius gavo iš rašytojo našlės Laimos Zurbienės. Sutvarkytame A. Zurbos fonde saugomi dokumentai atspindi įvairiapusę kūrėjo asmenybę, jį sudaro 164 vienetai rankraščių, mašinraščių, spaudinių, fotografijų, korespondencijos.

Literatūros tyrinėtojams, ko gero, įdomiausios būtų rašytojo užrašų knygelės, užrašų sąsiuviniai, kuriuose – mokyklinių metų poezijos bandymai, visa romanų, apsakymų parengiamoji medžiaga. Užrašuose yra daug A. Zurbos minčių apie kūrybą, romanų, tekstų schemos bei konstrukcijos, veikėjų charakteristikos, prototipai.

Tarp žymesnių literatūros kūrinių – jo 1994–2002 m. pasirodžiusių romanų trilogijos „Savūnė“, „…eina“, „…jai tešviečia“ (2003 m. pelnė Žemaitės premiją) rankraščiai. Pats autorius apie trilogiją yra sakęs: „Subrendo įsitikinimas, kad mano kartos rašytojai turi paporinti kuo įtaigesnę sakmę apie Lietuvos pokarį, be galo sudėtingą, Nacionalinės bibliotekos Algimanto Zurbos fonde saugoma 164 vienetai dokumentų: rankraščiai, mašinraščiai, fotografijos, korespondencija. Vygaudo Juozaičio nuotr. rūsčiai dramatišką, apie itin reikšmingą istorijos virsmą, laisvės kovotojus, paties kaimiečio dvasios kaitą, nes tai epochiniai A. Zurba parašė per 30 įvairaus žanro knygų: apsakymų, apysakų, romanų, pasakų, daug rašė jaunimo dalykai, lėmę tautos likimą ne vienam dešimtmetematika, skelbė knygų recenzijas, diskusinius straips- čiui – ištisai pusei amžiaus. Tam reikėjo ypatingo susikaupimo, pagaliau vidinio pasiruošimo – kad ganius, sudarė tris moksleivių kūrybos rinktines.

Biografinė medžiaga apima 1956–2018 m. laiko- lėtum sėsti prie naujų knygų – trilogijos, aprėpiančios tarpį. Fonde sukaupta didelė dalis A. Zurbos grožinės skaudžią mūsų istorijos atkarpą.“1 Nacionalinės bibliotekos A. Zurbos fonde – visas kūrybos, straipsnių ir recenzijų, proginių kalbų, linksmų ir graudžių atsiminimų apie lietuvių rašytojus. pluoštas apsakymų, apysakų, novelių (su autoriaus Greta asmens dokumentų fonde saugomi kūrybos taisymais, įvairiais variantais) rankraščių ir mašinįvertinimo diplomai (1995 m. – Juozo Paukštelio, raščių, niekur nepublikuotų romanų, pvz., „Neleisk 2003 m. – Žemaitės literatūrinės premijos), Biržų sa- Pauliaus į Londoną“ (2015), „Pavargusios“ (2017), vivaldybės garbės piliečio vardo suteikimo 2003 m.

1 Zurba, Algimantas. Gal taip reikėjo: nuo siautulingosios Apaščios iki Vilniaus liudijimas, autorinių vakarų programos, kvietimai į pušynų…: gyvenimo, kūrybos bruožai, pikantiški nutikimai. Vilnius: literatūros šventes ir kita.

Gimtasis žodis, 2012, p. 284.

37

...ir rašytojo autobiografijos rankraštis. Originalai saugomi Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, Algimanto Zurbos fonde

Tarp Algimanto Zurbos dokumentų ir rašytojo jaunystės laikų sąsiuviniai, kuriuose – mokyklinių metų kūrybos bandymai...

„Sodo romanas“ (2015–2016), vaikams skirtas kūrinys „Greičiau į Afriką (2016) ir nebaigtas paskutinis prozos darbas (2018). Čia galima susipažinti ir su jau publikuotų romanų „Krisius“ (2008–2009), „Aušrų migla“ (2013–2014), „Aritmija“ (2004–2006) rankraščiais. Lietuvoje A. Zurba gerai žinomas kaip knygų vaikams ir jaunimui kūrėjas, tad tarp sutvarkytų dokumentų yra ir „Daktaro Mauricijaus“, „Raganaitės Džildos“, apysakos „Voveriukai, voveriukai“ darbiniai variantai. Įdomi nepublikuota ir mažai visuomenei žinoma A. Zurbos sukaupta korespondencija (66 laiškai), parodanti jo ryšius su lietuvių rašytojais, visuomenės veikėjais, knygų bei spaudos leidėjais, vertėjais.

Pastarųjų laiškų yra daugiausia, su jais susirašinėta intensyviausiai. Paminėtina korespondencija su Mieczysławu Jackiewicziumi, kuris yra parengęs „Lietuvių literatūros istorijos“ 1-ąjį tomą, „Vadovą po Vilnių“, Alfonsu Sukovskiu, kuris į latvių kalbą yra išvertęs Vinco Mykolaičio-Putino, Vytautės Žilinskaitės ir kt. žymių XX a. lietuvių prozininkų kūrinių, taip pat Saparmuradu Ovezberdyjevu (jis į turkmėnų kalbą išvertė nemažai poetų Eduardo Mieželaičio, Salomėjos Nėries kūrinių).

Fonde yra prozininko parengta paraiška kino „Bėk, maži, bėk!“ scenarijui (apie 1986 m.).

Nedaug kas žino, jog A. Zurba rašytojo plunksną svarstė išmainyti į fotoaparato objektyvą. „Tik dabar mano lagamine visada turi atsirasti vietos ir fotoaparatui – itin reikšmingam palydovui, sakyčiau, padėjusiam savaip pakreipti tolesnį gyvenimą. Tai buvo ne tik iš paauglystės pamėgtas daiktas (fotografija tais laikais dar buvo savotiška paslaptis). Kai iš namų beveik negaudavau paspirties, jis virto mano maitintoju, išvedė į spaudos puslapius; jau studijų metais ėmiau

38

reikštis kaip fotografuojantis žurnalistas, nors ir toliau studijavau gimtąją kalbą ir literatūrą...2“ A. Zurbos fonde yra jo autorinių nuotraukų, kuriose užfiksuoti gimtieji Žvaguičiai (Biržų r.), pasak rašytojo, „graži vieta – ant aukštesniojo Apaščios kranto“3, Vilniaus, Biržų miestų vaizdai, taip pat studijų draugų, rašytojų Albino Žukausko, Emos Mikulėnaitės, Bernardo Brazdžionio, kultūros darbuotojų grupinės ir portretinės nuotraukos. A. Zurbos fonde saugomos ir kitų autorių fotografijos iš rašytojų jubiliejų, renginių, literatūros vakarų, jaunimo konkursų. Šis gausus Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomų dokumentų fondas laukia susidomėjusių skaitytojų, literatūrologų bei tyrėjų.

Deimantė Žukauskienė

ALGIMANTAS ZURBA (1942–2018)

• Daugiau kaip 30 knygų autorius. 1965 m. debiutavo apsakymų rinkiniu „Svetimas pabučiavimas“.

• Gimė Biržų rajone, baigė Kupreliškio vidurinę mokyklą. 1964 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, vėliau dirbo mokytoju, žurnaluose „Švyturys“ ir „Moksleivis“, buvo pastarojo vyriausiasis redaktorius.

• Nuo 1971 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, 1981–1986 m. ėjo sąjungos pirmininko pavaduotojo pareigas. Buvo Jaunųjų filologų konkurso komisijos narys, ilgametis jos pirmininkas.

• Įvertintas Žemaitės premija (1974, 2003 m.), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1985 m.), Juozo Paukštelio (1995 m.), Vlado Šlaito (2012 m.), Antano Baranausko (2012 m.) premijomis, 2009 m. nominuotas Astridos Lindgren premijai.

Apdovanotas LSSR valstybine premija (1982 m.), Vyriausybės kultūros ir meno premija (2007 m.).

2 3

Ten pat, p. 138.

Ten pat, p. 42.

IN THIS ISSUE Irena Krivienė. A Place Cultivating Personalities Who Change the World 1

Virginija Galvanauskaitė. For Oneself and for One’s Own People

This year Lithuania celebrates the 30th anniversary of the restoration of its independence. On this occasion, authors of the heading „#Gyvasžodis, professionals in their respective domains, share their thoughts about changes that libraries underwent during these three decades. This issue’s guest is the Director-General of Lithuania’s oldest library having reached the 450th year of its existence Irena Krivienė. To quote the publication’s author, “The Vilnius University Library with its centuries-long history has accumulated a remarkably abundant wealth: millions of books and manuscripts and myriads of thoughts and names, captured in documents, of those who created Lithuania’s science and culture”. The history of the Vilnius University Library reflects Lithuania’s prosperity and achievements of science and its present day, the realization of the long-time dream to build a new library, which would become a convenient and liberal place for working, socializing and acting together.

In 2020, Tarp knygų publishes a series of articles introducing documentary heritage objects included into the Lithuanian National Register of UNESCO’s Memory of the World Programme in 2019. In this issue, we present a provenancial inscription in Latin by the author of the first Lithuanian book Martynas Mažvydas (c. 1510–20–1563). The Head of the Rare Books Division at the Vilnius University Library Virginija Galvanauskaitė speaks about when and in what book this valuable inscription was done and under what circumstances the inscription’s authorship was identified and verified after more than four hundred years.

Marija Prokopčik, Žibutė Petrauskienė, Nijolė Klingaitė-Dasevičienė.

Blend of Heritage and Innovation at Lithuania‘s Oldest Library 3 This year, the Vilnius University Library celebrates its 450th anniversary.

Its principal mission is to service the academic community, but the Library is not confined within its boundaries and is open to the city and the world. How this Library, which the largest in Lithuania, unites in its activities scholarly and study resources as well as the heritage representing ages-long history, how this oldest Lithuania’s library develops up-todate technologies and how it finds itself among similar libraries within international arena. These are the topics that the Director of the Vilnius University Library’s Information Services Department Associated Professor Dr. Marija Prokopčik, the Director of the Vilnius University Library’s Scholarly Communication and Technologies Department Dr. Žibutė Petrauskienė and the Director of the Vilnius University Library’s Heritage Collections and Research Department Nijolė Klingaitė-Dasevičienė address in this publication.

Eglė Dikavičienė. 100 Years for Public Librarianship in Lithuania!

9

We present a review article by the senior methodologist at the Library Science Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Eglė Dikavičienė with 2019 statistical data about Lithuanian libraries.

The previous year was exceptional for Lithuania’s libraries: the National Library celebrated its centenary. But then over the previous decade, the library network contracted by 351 libraries, or 35 average libraries of various categories were liquidated annually. In 2019, the Lithuanian library network consisted of 2,365 libraries; over the year, the number of libraries decreased by 37.

Daiva Janavičienė. Planning User Services at Libraries and Their Quality 16 By drawing on works by American, Australian and Lithuanian scholars, the senior methodologist at the Library Science Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Daiva Janavičienė speaks about the criteria for the quality of library services and what essential actions should be undertaken by libraries in order to update their services as well as brings to notice that cutting-edge technologies are not always a panacea: they should be selected, first and foremost, by considering the needs and expectations of the users.

Laima Andrikienė: ”It is Hard to Part with the Personal Library, but Books Must Be Available to All”

19

Against the background of Lithuania’s celebration of the 30th anniversary of the re-establishment of its independence, this year, there was an act of donating a personal collection of books to the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania: on 18 May, the Signatory of the Act of the Re-Establishment of the State of Lithuania, politician and public figure Dr. Laima Liucija Andrikienė donated her collection of more than 2,700 books of various genres (fiction as well political, scholarly, philosophical and informative literature and photography albums). In her interview, Ms Andrikienė speaks about building up a personal library, the most cherished books of the collection as well as about rare publications that are not readily available at present and why they still remain at her home.

(Interviewed by Silvija Stankevičiūtė)

Eva Praškevič. Printings from a Press with Ages-Long History at the National Library

22

25

This year, Europe and Lithuania commemorates the 500th anniversary of the famous printer and publisher from Antwerp Christophe Plantin (1520–1589).

The researcher at the Rare Books and Manuscripts Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Eva Praškevič introduces a selection consisting of 225 titles (270 items) preserved at the National Library. The selection includes works of diverse subject matter: missals, books about saints of the Roman Catholic Church, Bibles, catechisms as well as works on botany, astronomy and medicine. The author of the publication emphasizes that Plantin Press not only operated for several centuries (from the 16th until the 19th) but also was one of amazing productivity. Its fundamental characteristics was that its printings were highly decorated and illuminated by famous contemporary artists.

Tomas Petreikis. Small Newspapers at School Museums: the Context and Discoveries

28

While preparing the national retrospective bibliography, care is taken of the bibliographic control of Lithuania’s documentary heritage. Series of Lietuvos bibliografija (“The Lithuanian National Bibliography”) covering books and serials are being published. However, archival and documentary material preserved at school museums has been somewhat overlooked to date. Dr. Tomas Petreikis, a senior bibliographer and researcher at the National Bibliographic Control Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, points out that over 1,000 various school serials were being published in Lithuania before 1940. He speaks about the effort of the preparers of the national bibliography to collect more knowledge about school newspapers and use this material for the preparation of the second part of Series B (Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823–1940, “Lithuanian Serials 1823–1940”) of “The Lithuanian National Bibliography”.

Ineta Krauls-Ward. The Storytelling Library and Memory Will Never End 30 The publication’s author Dr. Ineta Krauls-Ward emphasizes that the health catastrophe caused by the coronavirus that overwhelmed the whole world forced to look differently at many things that seemed natural earlier and revise values. Will information and communication activity areas survive? Shall we shun libraries and be afraid to touch books there and be close to one another? The crowds living a superficially attractive and colourful life within social networks suddenly realized the fragility of their existence. The author states that the prompt reaction by librarians to the COVID-19 catastrophe once again proved the significance and versatility of the profession.

Roma Kišūnaitė. The Children’s Literature Has No Age Limits

34

At the end of May this year, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania hosted the event of presenting the 28th IBBY (the International Board on Books for Young People) awards for the best books for children of 2019 to the winners. Because of the quarantine, though with some of its restrictions lifted, the number of participants was limited and 2 meter social distancing as well as other safety measures were maintained. Eight prizes of the Lithuanian Section of IBBY financially supported by private individuals and enterprises were awarded.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a., tel. (8 5) 249 7028) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu violeta.kuzmaite@lnb.lt).

Vieno numerio kaina – 2,25 Eur

2020 Nr. 6 (737) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2020 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2020-06-25 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 510 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 6 (737) 2020 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2020 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt