2020 05

Gegužė | 2020

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Salvinija Kocienė. Patikimas gydytojų, medicinos mokslininkų partneris

1

TEMA / LAIKO IŠŠŪKIAI

Medicinos biblioteka – ir sveikatos specialistams, ir pacientams. Parengė Regina Vaišvilienė ir Vaiva Markevičiūtė

3

ĮVYKIS

Silvija Stankevičiūtė. „Lietuva skaito!“: pasimatymai su literatūros klasikais

6

ŠIANDIEN AKTUALU

Daiva Janavičienė. Bibliotekų paslaugos – pagal verslo modelį?: ką reikia žinoti apie bendruomenės poreikius

3

9

POKALBIS

Julija Glosaitė: „Matyt, būsiu biblioteką „prisižaidusi“.

Kalbėjosi Vaidenė Grybauskaitė

13

TYRIMAI

Dalia Jaskonienė. Kaip socialinius tinklus panaudoti bibliotekos sėkmei?

16

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Lara Lempertienė. Vilniaus Gaono rašytinis palikimas Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje

22

NAUJI LEIDINIAI

Tomasz Błaszczak. Dienoraštis – kaip istorinis romanas Tomas Petreikis. Vartome Šiaulių knygos kultūros žinyną

25 28

28

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Rita Grišienė. Kelmėje – šiuolaikiškas požiūris į Žemaitę

30

ŽMONĖS IR LAIKAS

Jurgita Kristina Pačkauskienė. Mylimas tėvas, senelis, vilnietis

33

KRONIKA

Aušra Vaškevičienė. Per karantiną – nuotolinių paslaugų atgimimas Jūratė Genytė. Dovanojame geras emocijas

36 39

KRONIKA / ATVERIAME DURIS

40 41

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ IN MEMORIAM

Teresė Šapalaitė-Gustienė (1939 01 18–2020 04 13)

43

IR AŠ TEN BUVAU

Urtė Vaserienė ir Gintautas Jazdauskas. Česterio kultūros centras „Storyhouse“ 44

30 Lietuvos medicinos bibliotekos archyvo nuotrauka (3), iliustracija iš kn. „Šiaulietiška spauda XVI–XXI a.“ (28), Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos archyvo (30) nuotrauka

PIRMAME VIRŠELYJE

Kompozicija, sukurta pagal Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos plakatą, skirtą 2020 m. akcijai „Lietuva skaito!“. Dailininkė Rasa Juršienė. Algimanto Navicko nuotraukoje – Zarasaičio ežero paplūdimys.

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

Salvinija Kocienė. Beatos Žukienės nuotr.

Trys pastarieji dešimtmečiai buvo patys reikšmingiausi visų šalies bibliotekų gyvenime.

Pergyvenusios sudėtingą Nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo laikotarpį, ekonomines krizes, bibliotekos tarsi atgimė naujam gyvenimui, visuomenės tapo vis labiau matomos ir reikalingos. Bibliotekų patrauklumą lėmė modernios technologijos, bibliotekinių procesų automatizavimas, kokybiškų paslaugų pasiūla.

Gyvename konkurencinėje aplinkoje. Taigi ir bibliotekoms būtina iš naujo įvertinti ir aktualizuoti savo paskirtį.

Kiekvienos institucijos egzistavimas įprasminamas jos veikla. Prieš 75-erius metus įkurtos Lietuvos medicinos bibliotekos (LMB; tuo metu – Valstybinė mokslinė medicinos biblioteka) paskirtis buvo aprūpinti Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojus bei mokslininkus medicinos informacija. Pastarųjų dešimtmečių pokyčiai skatino persvarstyti LMB veiklos prioritetus. Šiandieną biblioteka yra atvira plačiajai visuomenei. Medicinos biblioteka yra šalies sveikatos apsaugos sistemos dalis, kurios steigėjas – Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).

LMB veiklą planuojame, atsižvelgdami į ministerijos Visuomenės sveikatos stiprinimo programos iškeltus tikslus bei uždavinius. Programos įgyvendinimo plane tarp numatytų prioritetų įtrauktas sveikatos

PATIKIMAS GYDYTOJŲ, MEDICINOS MOKSLININKŲ PARTNERIS priežiūros specialistų pritraukimas į „didžiausiais sveikatos netolygumais pasižyminčius regionus“, todėl ypač svarbus tampa jų aprūpinimas įrodymais pagrįsta informacija, suteikiant prieigą prie duomenų bazių.

Medicina – viena iš greičiausiai besivystančių mokslo šakų. Medicinos informacijos išteklių kasdien yra vis gausiau, nuolat tobulėja ir informacijos kaupimo, saugojimo, sklaidos technologijos. Be to, keičiasi ir vartotojų poreikiai.

Pasaulio medicinos bibliotekų tinklas – vienas didžiausių. Daugelyje valstybių veikia ligoninių, universitetų ir nacionalinės medicinos bibliotekos.

Atgimimo laikotarpis mūsų bibliotekai svarbus ir tuo, jog užmezgėme glaudžius ryšius su kitų šalių medicinos bibliotekomis bei asociacijomis.

Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinės medicinos bibliotekos ir Valstybės departamento iniciatyva bei finansavimas leido LMB vienai pirmųjų šalyje bibliotekų prisijungti prie internetinio pasaulinio tinklo. Lietuvai žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, Europos medicinos informacijos centrų ir bibliotekų asociacijos (EAHIL) taryba 1991 m. pakvietė LMB tapti jos nare. Šis bendravimo kanalas labai svarbus dalijantis naujausiomis žiniomis apie Europos medicinos bibliotekų veiklą.

* Šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-metį. Ta proga rubrikos autoriams, savo srities profesionalams, siūlome pasidalyti mintimis, kaip per šiuos tris dešimtmečius keitėsi šalies bib­lio­tekos.

1

Šiandien, kai gydytojas turi ribotą laiką pacientų konsultacijoms, bibliotekininkas tampa jo partneriu, konsultantu ieškant patikimos informacijos apie gydymo metodus, padeda mokslininkams, studentams, rašantiems mokslo darbus. Tam medicinos bibliotekininkas ruošiasi ne vienus metus. Reikia išmanyti ne tik šiuolaikines technologijas, duomenų bazių paieškos specifiką, bet ir būti susipažinusiam su medicinos terminija, ligų klasifikacija ir t. t.

Bibliotekos darbuotojų profesiniam tobulėjimui reikšmingi buvo Norvegijos medicinos bibliotekų asociacijos keletą metų rengti tęstinio mokymo kursai Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) bei Norvegijoje.

Lietuvos medicinos bibliotekos darbuotojai su kolegomis iš LSMU ir kitų Baltijos šalių keletą metų dalyvavo tęstiniuose Norvegijos ir Šiaurės šalių medicinos bibliotekų asociacijos kursuose. Iš ten parsivežė žinių ne tik kaip, naudojant metodologinius filtrus, atlikti medicinos informacijos paieškas duomenų bazėse, bet ir kaip mokyti gydytojus, mokslininkus, studentus patiems susirasti reikiamą patikrintą, įrodymais pagrįstą informaciją. Ryšys su Šiaurės šalių kolegomis nenutrūko iki šiol. Dalijamės patirtimi, konsultuojamės.

Viena iš prioritetinių bibliotekos veiklos sričių yra vartotojų informacinio raštingumo ugdymas.

Nuo 1999 m. rengiame kursus medikams, studentams, sveikatos priežiūros įstaigų bibliotekininkams. Glaudžiai bendradarbiaujame su įvairiomis pacientų organizacijomis.

Bibliotekos darbuotojai dalyvauja pacientų organizacijų rengiamose konferencijose, seminaruose, supažindina klausytojus su patikimos informacijos paieškos metodais, kad pacientas kartu su mediku galėtų priimti pagrįstus sprendimus dėl intervencijos, formuoti tinkamus gebėjimus valdyti ligą.

Biblioteka atlieka svarbų darbą diegiant medicininę nomenklatūrą e. sveikatos sistemoje. 2012 m. bibliotekoje sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo įkurtas nacionalinis SNOMED CT (Systematized Nomenclature of Medicine Clinical Terms) terminologijos valdymo centras, kurio pagrindinis tikslas – išsamiausios nomenklatūros, kurią kaip pagrindinę, kuriant elektronines sveikatos paslaugų sistemas, naudoja daugelis lyderiaujančių šalių, vertimas į lietuvių kalbą, sklaida bei valdymas.

Siekdami užtikrinti vartotojų prieigą prie medicinos informacijos šaltinių, plėtojame nuotolines paslaugas.

Jų svarba ypač įsitikinome šį pavasarį, kai visi gyvenome karantino sąlygomis. Šis laikotarpis padėjo atsakyti į klausimus: ar sugebame prisitaikyti prie pokyčių, ar turimos technologijos bei darbuotojų kompetencija leidžia didžiąją dalį paslaugų teikti nuotoliniu būdu? Mūsų ryšys su vartotojais nenutrūko – jiems galėjome pasiūlyti nuotolinę prenumeruojamų duomenų bazių prieigą. Paskelbus karantiną, neskubėjome atšaukti ir mokymų suplanuotoms medikų grupėms. Panaudojant saugią programinę įrangą „Microsoft Teams“, buvo pravesti kursai būsimiems visuomenės sveikatos specialistams, universitetinės ligoninės gydytojams, teikiamos konsultacijos. Sekdami JAV nacionalinės medicinos bibliotekos ir Europos 2

medicinos bibliotekų pavyzdžiu, LMB tinklalapyje atvėrėme naujus nuorodų apie COVID-19 skyrius specialistams bei visuomenei. Taigi, karantinas išmokė labiau pasitikėti moderniomis technologijomis.

Tačiau karantinas išryškino kai kurias Medicinos bibliotekos problemas. Visuotinės izoliacijos metu tapo sunkiai pasiekiamas fizinis informacijos šaltinis – knyga, žurnalas. O tai dar kartą parodė, jog būtina spartinti bibliotekos dokumentų fondo skaitmeninimo procesą, skatinti medicinos mokslo knygų leidėjus leisti ir elektronines knygų versijas. Lietuvoje dėl SAM pavaldžių institucijų nepakankamo finansavimo įstaigos, atliekančios sveikatos technologijų vertinimą, neturi lėšų pačios prenumeruoti mokslines duomenų bazes, reikalingas jų darbui. Jos kreipiasi į Medicinos biblioteką, tačiau ir mūsų finansinės galimybės labai ribotos.

Akivaizdu, jog, Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijai vykdant projektą „Elektroninių mokslo duomenų bazių atvėrimas Lietuvai“ (eMoDB), 11 Medicinos bibliotekos prenumeruojamų duomenų bazių nepakanka įvairių sričių medikų poreikiams patenkinti. Kol kas miglota ir šio Europos Sąjungos lėšomis finansuojamo projekto perspektyva.

Per 30 atkurtos nepriklausomybės metų įvyko daugybė reorganizacijų, pertvarkų, įstaigų jungimosi ir skaidymosi. Ši banga neaplenkė ir Lietuvos medicinos bibliotekos. Ne kartą teko patirti įvairių valdžių ketinimus iškeldinti biblioteką į netinkamas patalpas, sujungti su kitomis bibliotekomis išskaidant fondus bei funkcijas. Apie tai byloja šūsnys bibliotekos archyve saugomų dokumentų: susirašinėjimas su įvairiomis valdžios institucijomis, dokumentai, liudijantys medikų organizacijų ir plačiosios visuomenės reakciją.

Bibliotekos likimas ne kartą svarstytas ir ministerijoje, ir Seime. Nelengvi bibliotekai buvo ir 2018–2019 metai, kai SAM pavaldžių įstaigų pertvarkos, veiklos optimizavimo plane atskiru punktu buvo įrašytas ir Medicinos bibliotekos likvidavimas. Medikų bendruomenei, nepriklausomybės atkūrimo signatarams, Seimo nariams – medikams pareiškus palaikymą, šis sprendimas nebuvo įgyvendintas. Belieka pridurti, jog kiekvienas sukrėtimas yra geras stimulas dar labiau išgryninti bibliotekos teikiamas paslaugas, parodant savo reikalingumą.

30 atkurtos nepriklausomybės metų – tai ir šalies bibliotekų atgimimo metai. Džiugina, jog kaip feniksai iš pelenų kilo nauji modernūs bibliotekų rūmai, bibliotekų darbuotojai savo darbe pasitelkia modernias technologijas, prisitaiko prie pokyčių visuomenėje ir yra pasirengę priimti naujus iššūkius. Lietuvos medicinos bibliotekos ateities vizija – sukurti modernų medicinos informacijos valdymo centrą, kuris taptų medicinos informacijos, edukacijos, kultūros centru, patraukliu ir patogiu darbui, mokymuisi, savišvietai ir saviraiškai. Jau daug metų naujos bibliotekos statybai skirtas sklypas Vilniaus Santariškėse, Petro Baublio gatvėje, laukia darbų pradžios. Tereikia valdžios supratimo ir geros valios.

Salvinija Kocienė Lietuvos medicinos bibliotekos direktorė

TEMA / LAIKO IŠŠŪKIAI

MEDICINOS BIBLIOTEKA – IR SVEIKATOS SPECIALISTAMS, IR PACIENTAMS

Lietuvos medicinos biblioteka įsikūrusi sostinės centre, Kaštonų gatvėje. Reginos Vaišvilienės nuotr.

Koronaviruso epidemijos metu žmonių susidomėjimas medicinine literatūra išaugo. Domimasi ne tik šiuo virusu, bet ir sveika gyvensena, psichologine sveikata. Iki šiol pasaulyje apie koronavirusą ir COVID-19 ligą knygų ar kitų leidinių išleista nedaug, o informacijos (ne visada teisingos ir patikimos) žiniasklaidoje – apstu. Vienintelė šalyje specializuota Lietuvos medicinos biblioteka renka ir visuomenei bei sveikatos apsaugos specialistams pateikia nuorodas, kokiais šaltiniais galima pasitikėti. Medicinos bibliotekoje informacijos ieško tiek medikai, sveikatos mokslų studentai, tiek pacientai, jų artimieji, psichologija ar sveika gyvensena besidomintys asmenys.

Lietuvos medicinos bibliotekos ekslibrisas.

Dailininkė Aušra Čapskytė, 1994 m.

Lietuvos medicinos biblioteka savo istoriją skaičiuoja nuo dviejų datų – ji įsteigta 1940 m., tačiau Antrasis pasaulinis karas bibliotekos veiklą sustabdė, ji iš naujo pradėta kurti 1944-aisiais.

Pastaroji data ir laikoma Lietuvos medicinos bibliotekos veiklos pradžios atskaitos tašku.

Taigi specializuota biblioteka jau daugiau nei 75 metus profesionaliai kaupia sveikatos priežiūros specialistams reikalingą informaciją, renka lietuviškąjį teminės spaudos paveldą.

Medicinos biblioteka glaudžiai bendradarbiauja su sveikatos mokslų aukštosiomis mokyklomis. Bendradarbiavimo sutartis pasirašyta su Lietuvos kolegijų bibliotekų asociacija. Kolegijos, studentams siūlančios sveikatos mokslų studijų programas ir turinčios savo bibliotekas, kreipiasi į Lietuvos medicinos biblioteką, ieškodamos

informacijos ar prašydamos mokymų jų bibliotekų darbuotojams ir dėstytojams. Rašydami baigiamuosius darbus, vyresnių kursų studentai dažnai kreipiasi dėl medžiagos paieškos.

Bendradarbiaujama ir su daugeliu šalies viešųjų bibliotekų. Su Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus ir Birštono miesto viešosiomis bibliotekomis rengiami bendri biblioterapijos projektai, Plungės ir Akmenės rajonų viešosios bibliotekos susidomėjo biblioterapijai ir saviugdai skirtomis rekomenduojamos literatūros rodyklėmis. Be biblioterapijos, Medicinos biblioteka teikia informaciją ir kitų meno terapijų – dailės, šokio, teatro, muzikos – klausimais. Šiemet planuota šias terapijų rūšis pristatyti medikams ir visuomenei, bet užklupęs karantinas planuotas veiklas pristabdė.

Su kolegomis bibliotekininkais ir muziejininkais iš visos Lietuvos bendradarbiaujama renkant informaciją apie krašto medikus ar gydymo įstaigas. Medicinos bibliotekos darbuotojai skaito viešas paskaitas apie patikimos informacijos paieškos šaltinius.

3

Bibliotekoje dažnai svečiuojasi aukštųjų mokyklų studentai. Nuotraukoje – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto pirmakursiai, 2019 m. gruodį atvykę susipažinti su bibliotekos erdvėmis, informacijos paieškos duomenų bazėmis, pirmaisiais medicinos leidiniais ir jų istorija. Reginos Vaišvilienės nuotr.

Virtualioje parodoje „Informacinių technologijų raida Lietuvos medicinos bibliotekoje“ pristatoma medikų ir studentų naudota informacinė technika ir laikmenos, kurias bibliotekai pavyko išsaugoti iki šių dienų.

Nuotraukoje – grafoprojektoriaus plėvelė. Beatos Žukienės nuotr.

KARANTINAS VEIKLOS NESUSTABDĖ

Dėl pandemijos grėsmės paskelbtas karantinas išryškino, kiek visos šalies bibliotekos, tarp jų ir Medicinos, yra pažengusios technologijų diegimo ir naudojimo srityje, parodė, kad bibliotekos yra ta vieta, kuri, ištikus tokiai krizei, bene geriausiai gali pasitarnauti skaitančiai visuomenei.

Medicinos biblioteka nuo 1999 m. kuria elektroninį katalogą, prenumeruoja temines duomenų bazes „British Medical Journal“, „Cochrane Library“, „Micromedex“ ir kt., taip pat universalaus turinio duomenų bazes „SpringerLink“, „Sage“, „Taylor & Francis“, „Wiley“, naudojasi viena svarbiausių medikams bibliografinių duomenų bazių „PubMed“. Taigi net ir per karantiną, kai ilgą laiką buvo negalimas fizinis apsilankymas bibliotekoje, galėjo pagelbėti bet kuriam, ieškančiam svarbios informacijos.

Karantino metu bibliotekininkai sulaukia įvairiausių užklausų ir yra pasirengę padėti rasti atsakymus.

Pavyzdžiui, į biblioteką skambinusi gydytoja infektologė Audronė Marcinkutė prašė skubiai paieškoti publikacijų apie gimdyves, užsikrėtusias COVID-19, bet nejutusias jokių simptomų, besilaukiančias moteris ir COVID-19 ir pan.

Pagal reikiamus šaltinius visatekstės publikacijos ieškoma Lietuvoje prenumeruojamose duomenų bazėse arba kreipiamasi į kolegas iš Latvijos, Estijos, Lenkijos ar Skandinavijos bibliotekų. Skaitytojui pageidaujant, Lietuvos medicinos biblioteka reikiamą publikaciją gali užsakyti iš JAV nacionalinės medicinos bibliotekos.

Bibliotekos darbuotojai nuo kovo 16 d. iki balandžio 29 d., o kai kurie iki gegužės 15 d. dirbo nuotoliniu būdu, atsakymus į užklausas teikė ar konsultavo elektroniniu paštu ir telefonu. Per dieną konsultantai sulaukdavo įvairaus sudėtingumo užklausų. Skaitytojams prireikus konkretaus straipsnio iš bibliotekoje turimų leidinių, laikydamiesi visų saugumo reikalavimų, darbuotojai atvykdavo į biblioteką ir publikaciją nuskenuodavo.

Susiklosčiusi situacija privertė ieškoti ir atrasti iki tol nepakankamai išnaudotas nuotolinės prieigos galimybes. Nuo šių metų nuotolinei prieigai prie duomenų bazių biblioteka pradėjo naudoti patogesnę

4

2019 m. spalį bibliotekoje minėtas gydytojo chirurgo habil. dr. Jono Stanaičio 100 metų jubiliejus. Ta proga parengta paroda, kurioje buvo galima susipažinti ir su išsaugotais gydytojo darbo instrumentais. Lietuvos medicinos bibliotekos archyvo nuotr.

„EZProxy“ programą, kuri pakeitė iki tol naudotą VPN nuotolinio prisijungimo programą. Skaitytojams buvo parengta išsami informacija, kaip, norint užsiregistruoti Medicinos ar kitoje bibliotekoje, naudotis bibliotekų elektroninių paslaugų portalu ibiblioteka.lt. Užsiregistravusiųjų nuotoliniu būdu padaugėjo dvigubai, palyginti su tuo pat laikotarpiu pernai.

Visi bibliotekoje parengti elektroniniai leidiniai, bibliografijos, rekomenduojamos literatūros rodyklės, pavyzdžiui, „Knyga – užuovėja sergantiems onkologinėmis ligomis“, „Rekomenduojamojo pobūdžio leidiniai vaikams, paaugliams ir jaunimui“, „Knygos, keičiančios mąstymą: kognityvinės biblioterapijos rodyklė“, „Knygos pagal receptą“ (iš viso 32 leidiniai), yra įkelti ir prieinami Lietuvos medicinos bibliotekos ISSUU paskyroje, tad juos galima laisvai skaityti iš namų.

Bibliotekininkai su skaitytojais bendrauja ir socialiniame tinkle „Facebook“, tinklaraštyje „LMB Tau“. Skaitytojai skatinami bendrauti, išsakyti savo nuomonę, knygų, bibliografijų autoriai raginami pateikti savo darbus ir elektroninėje erdvėje.

IŠRYŠKĖJĘ VARTOTOJŲ POREIKIAI

Kai bibliotekoms kovo viduryje teko fiziškai užverti duris skaitytojams, didžiausia problema buvo pačios erdvės netekimas. Lietuvos medicinos biblioteka ir jos skaitykla daugiausia naudojasi tie, kuriems reikia tylios darbo vietos, senųjų medicinos leidinių, medicinos periodinių žurnalų, čia ir dabar padarytos straipsnio kopijos ir greitos interneto prieigos. Kai reikėjo atšaukti suplanuotus bibliotekos renginius, paskaitų ciklą, paaiškėjo iki tol neakcentuotas Medicinos bibliotekos veiklos aspektas – kad ji yra tapusi ir svarbia susitikimų bei diskusijų vieta. Bibliotekos erdvių stygių pajuto ir bibliotekininkai, ir lankytojai.

Nors konsultacijos įvairiais paieškos klausimais bib­lio­tekos darbuotojų buvo teikiamos ir anksčiau, per karantiną jų poreikis padidėjo. Bib­lio­tekininkams kalbantis su lankytojais telefonu, paaiškėjo, kad sveikatos priežiūros specialistams senjorams tiesiog būtini kompiuterinio raštingumo kursai. Ir visai nesvarbu, kad savo institucijose jie kasdien dirbo su įvairiausia laboratorine ar kitokia technika ir technologijomis, dabar jiems trūksta informacijos ieškos bei kitų kompiuterinių technologijų įgūdžių, žinių, kaip naudotis įvairiomis technologijų teikiamomis galimybėmis. Karantinas padėjo įveikti tą nepatogumo jausmą, kad nesugebi, negali kažko padaryti pats.

Medicinos bib­lio­tekos darbuotojai tikina, jog, pasikalbėję su senjorais, pajusdavo, kad jiems buvo reikalingi vos kelių valandų mokymai ar paprasti paaiškinimai, kaip naudotis kitomis informacinėmis technologijomis ar kompiuterinėmis programomis, o ne tik paieškos sistemomis ar el. paštu. Siekiant, kad nebūtų sutrikdytas užsiregistravusiųjų į medicinos informacijos paieškos kursus mokymo ciklas, per karantiną mokymai buvo baigti naudojantis virtualia programa.

Sakoma, kad medicina – tai ne tik mokslas, bet ir menas. Todėl bib­lio­teka greta savo akademinių, įprastų skaitytojų informavimo ir aptarnavimo funkcijų vykdo ir aktyvią kultūrinę veiklą: čia rengiamos parodos, susitikimai, knygų pristatymai. Siekiama atskleisti įvairiausias sveikatos priežiūros specialistų kultūrines veiklas, gebėjimus, pomėgius.

Per karantiną Medicinos bib­lio­tekos darbuotojai atnaujino anksčiau parengtas virtualias parodas: „Knygos nuosavybės ženklai senosiose Lietuvos medicinos bib­lio­tekos knygose“, „Cemachas Šabadas – gerasis „daktaras Aiskauda“, „Chirurginės onkologijos pradininkui, profesoriui Petrui Norkūnui – 100“, „Profesorei Liudvikai Laimai Griciūtei – 90“, „Prisimenant profesorių, habilituotą daktarą Povilą Čibirą (1913 06 30–2003 03 17)“, „Vydūnui – 150. Sveikatos kultūra pagal Vydūną“.

Lietuvos medicinos bibliotekos kolektyvas, įsiamžinęs bibliotekos 75-mečio proga, 2019 m. Pirmojoje eilėje centre – direktorė Salvinija Kocienė. Lietuvos medicinos bibliotekos archyvo nuotr.

Pradėtos skelbti Medicinos bib­lio­tekos darbuotojų ir kitų lektorių (gavus jų sutikimą) pranešimų įvairia tematika skaidrės.

Karantinas ir netradiciškai rengta Nacionalinė Lietuvos bib­lio­tekų savaitė, kurios šūkis šiemet buvo „Kaip mes pasikeitėme per 20 metų“, paskatino bib­lio­tekoje jau dvejus metus veikiančią parodą „Informacinių technologijų raida Lietuvos medicinos bib­lio­tekoje“ perkelti į elektroninę erdvę. Šioje ekspozicijoje galima išvysti, kaip keitėsi informacijos laikmenos ir kitos informacinės technologijos, apžiūrėti seną ir šiuolaikinę techniką.

MEDICINOS BIBLIOTEKOS IŠSKIRTINUMAS

Bib­lio­teka kone prieš aštuonis dešimtmečius įsteigta tam, kad rūpintųsi šalies sveikatos apsaugos specialistų profesiniu lavinimusi ir tobulėjimu. Joje buvo kaupiama tik specializuota medicinos ir jai gretimų mokslų literatūra, todėl darbuotojai buvo mokomi specifinių terminų, šalia bib­lio­tekininkų ir kitų specialybių darbuotojų kurį laiką dirbo ir medikai: paskutinių kursų studentai, gydytojai asistentai, o bib­ lio­tekos vadovais buvo skiriami tik gydytojai. Taip formavosi atitinkama darbo ir aptarnavimo kultūra, darbo specifika, ši bib­lio­teka buvo visų Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų akiratyje. Laikui bėgant, bib­ lio­tekoje dirbančių gydytojų sumažėjo, tačiau naujiems darbuotojams savo žinias perduoda vyresnieji kolegos.

Medicinos bib­lio­tekos išskirtinumą lėmė gera fondo komplektacija, patogi katalogų sistema, greitas ir profesionalus aptarnavimas. Bib­lio­tekininkai gali patarti ar atsakyti į bet kokį su sveikata ir medicina susijusį klausimą, reikiamą leidinį skaitytojui pristatyti per 10–15 minučių.

Lietuvos medicinos bib­lio­teka, atlikdama savo funkciją – kaupti sveikatos priežiūros specialistams reikalingą informaciją, – susiduria su leidėjų aplaidumu. Ne visi pasirūpina, kad jų leidžiami leidiniai būtų pažymėti ISBN, ISSN ar kitais tarptautiniais žymenimis. Tarp nepažymėtųjų būna ir vertingos konferencijų medžiagos, medikų memuarų ar grožinių kūrinių – bib­lio­tekos darbuotojai pasirūpina, kad į fondus patektų ir tokie medikų bendruomenei svarbūs leidiniai. Be to, nuo bib­lio­tekos įkūrimo pradžios čia vykdoma ir išskirtinė Lietuvos medicinos kraštotyrinė veikla: renkama visos šalies ir svetur gyvenančių lietuvių medikų kūryba, darbai.

Ilgą laiką Medicinos bib­lio­teka buvo gana uždara, skirta tik medicinos bendruomenei. Fonduose buvo nedaug populiariosios literatūros, tinkamos platesniam, įvairesniam skaitytojų ratui. Pacientus aptarnaudavo ligoninių bibliotekėlės ir viešosios bibliotekos. Šiandien ši biblioteka atvira ir nuosekliai skleidžianti patikimą informaciją medikų bendruomenei ir plačiajai visuomenei.

Parengė Regina Vaišvilienė ir Vaiva Markevičiūtė 5

ĮVYKIS

„LIETUVA SKAITO!“: pasimatymai su literatūros klasikais Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Linkuvos miesto padalinio surengti klasikos skaitymai. Rasmos Mieliauskaitės nuotr.

Silvija Stankevičiūtė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vyresnioji metodininkė-tyrėja

Ar žinojote, ką reiškia vienas poeto Jono Aisčio slapyvardžių – Kossu? Kuris XIX a. rašytojas savo kūrinyje nuspėjo XXI amžiaus kasdienybę? Arba kuris rašytojas ypač nemėgo taupyti? Ieškoti atsakymų į šiuos klausimus kvietė jau šeštą kartą vykęs visuomeninis renginys „Lietuva skaito!“ Akcijos rengėjai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos spaustuvininkų asociacija bei bibliotekos ambasadorės, partneriai – skatina lietuvius ir lietuviškai kalbančius pasaulio piliečius imti į rankas lietuvišką knygą ir skaityti kartu. Šiais metais organizatoriai skaitytojus pasitiko šūkiu „Atrask klasikus!“ Į šį iššūkį kūrybiškai pažvelgė tiek bibliotekos, bendruomenės, tiek pavieniai literatūros mėgėjai. Tradicines ankstesnių metų renginių viešosiose erdvėse formas pakeitė virtualūs skaitymai, protų mūšiai, plakatai bei konkursai, dedikuoti literatūros klasikų atminimui ir darbams.

Balandžio 23 d.–gegužės 7 d. vykusios akcijos dalyvių ir palaikytojų skaičius įspūdingas. Per dvi savaites organizatoriai sulaukė 43 skaitymų įrašų ir net 60 plakatų iš visos Lietuvos! Konkursuose dalyvavo skaitytojai iš Zarasų, Vilniaus, Kauno, Ventos, Sudervės, Šiaulių, Skuodo, Radviliškio, Pakruojo, Neveronių, Klaipėdos, Kybartų, Kaišiadorių, Kačerginės, Joniškio, Alytaus, Anykščių, Akmenės, Skaudvilės, Tauragės, Voveriškių, Molėtų, Kelmės. Per dvi savaites vaizdo įrašus „Lietuva skaito!“ „Facebook“ socialiniame tinkle peržiūrėjo 21 tūkst. žmonių, o visi skelbti įrašai peržiūrėti 40 tūkst. kartų.

Į RAŠYTOJUS SIŪLYTA PAŽVELGTI KITU ŽVILGSNIU

Apie literatūros klasikus, sukūrusius laikui nepavaldžius kūrinius, įprasta kalbėti kanoniškai. Pavyzdžiui, dažnai akcentuojama Vinco Mykolaičio-Putino pasaulietinio ir dvasinio gyvenimo kolizija, Žemaitės tvirtumas, kaimo šaknų neišsižadėjimas net būnant Amerikoje, Juozo Tumo-Vaižganto ekstravagancija. „Lietuva skaito!“ pristatė šūsnį negirdėtų, rečiau afišuojamų klasikų gyvenimo faktų, kurie tapo ne tik įdomiosios istorijos dėmenimis, bet ir paskatino į 6

pripažintus rašytojus pažvelgti kitaip, nutapė „žmogiškesnius“ jų portretus. Šiemetinės akcijos „Lietuva skaito!“ interneto puslapyje buvo galima susipažinti su kruopščiai atrinktais faktais apie Adomą Mickevičių, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Joną Aistį, Balį Sruogą, Antaną Škėmą, Ievą Simonaitytę, Joną Avyžių, Romualdą Granauską ir daugelį kitų.

Ar žinojote, kad A. Mickevičius romane „Ateities istorija“, kurio veiksmas vyksta 2000 metais, rašė apie prietaisus, kuriuos naudojant namuose galima klausytis mieste vykstančio koncerto, arba kad jautrios sielos poetas J. Aistis buvo linkęs įsimylėti, o kad nepamirštų savo favoričių, iš jų vardų pirmų raidžių susikūrė slapyvardį Kossu, t. y. – Konstancija, Ona, Sara, Sonia ir Uršulė. Akcijos rengėjai pasakoja, jog J. Avyžius mylimajai pasipiršo 20 puslapių laišku, o Jurgis Savickis buvęs ypač išlaidus: mėgdavęs pirkti viską, kas jam patikdavo, bet prie turto neprisirišdavęs, finansų tvarkyti nemokėjęs. Skaitytojas taip pat sužino, kad kartą Paulius Širvys, gailėjęs laiką leisti ligoninėje, replėmis išsitraukė skaudamus dantis, o R. Granauskas buvo išmestas iš Mažeikių vidurinės mokyklos dešimtos klasės už dalyvavimą moksleivių muštynėse miesto parke.

NUO PROTŲ MŪŠIŲ IKI AKLŲ PASIMATYMŲ

Kitaip pažvelgti į literatūros klasikus bei lietuvių kalbą skatino įvairios institucijos, kvietusios dalyvauti viktorinose, virtualiuose skaitymuose ar fotografijų konkurse.

Lietuvių kalbos draugija jau trečią kartą rengė virtualią viktoriną, kurią sudarė klausimai iš lietuvių kalbos, literatūros, etninės kultūros sričių. Į ją įsitraukė 1116 dalyvių iš Lietuvos ir užsienio šalių: Vokietijos, Lenkijos, Airijos, Jungtinės Karalystės, Estijos, Sakartvelo, Rusijos, Belgijos, Danijos, Islandijos, Švedijos, Norvegijos, Turkijos, net Australijos.

Vilniaus miesto savivaldybės centrinė bib­lio­teka metė iššūkį kviesdama atrasti lietuvių klasikų kūrinius skaitytojų asmeninėse bib­lio­tekose. Bib­lio­teka uždavė klausimus, į kuriuos iššūkio dalyviai turėjo atsakyti pateikdami kurio nors kūrinio fragmento nuotrauką.

Skaitytojų klausta, ar jie savo lentynose turi lietuvių literatūros klasiko poezijos knygą, kurioje būtų eilėraštis apie Lietuvą; galbūt klasiko, kurio vardu yra pavadinta šalies bib­lio­teka, knygą arba kūrinį, pagal kurį būtų sukurtas spektaklis ar filmas.

Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus kvietė įsitraukti į žaidimą „Kūrybiškasis Krėvė!“ ir sužinoti dar negirdėtų faktų apie šio literatūros klasiko kūrybą. Žaidėjai turėjo pasukti galvą, atsakydami į klausimą, kokia kalba V. Krėvė ankstyvoje jaunystėje parašė poezijos rinkinį „Frustra“, už kokios srities nuopelnus Latvijos universitetas 1938 m. jam suteikė garbės daktaro titulą.

Kiekvienas, panoręs patikrinti turimas žinias, galėjo dalyvauti literatūrinėje protų kovoje su Robertu Petrausku. Mūšyje dalyvavo 420 žmonių, dar 2500 renginį stebėjo „Youtube“ platformoje.

Originalus ir intriguojantis sumanymas – aklas pasimatymas su klasikais. Gegužės 7 d. į Molėtų rajono savivaldybės bib­lio­teką atėję pasiskolinti knygų skaitytojai gavo dar vieną papildomą knygą, kurią bib­lio­tekininkės parinko savo nuožiūra. Šioje akcijoje dalyvavo 24 Molėtų bib­lio­tekos filialai ir maždaug 160 skaitytojų.

Idėjos autorė bib­lio­tekininkė Audra Girijotė pasakojo, kad iniciatyva gimė norint paskatinti žmones atsigręžti į klasikus. „Absoliuti dauguma klasikų, apie kuriuos sužinome mokykloje, kai mums dar nėra aštuoniolikos, būtų visai kitaip perskaitomi, jeigu su jų kūryba susidurtume vėliau, kai mums 30, 60 ar 80.

Bet kaip mes juos „sutiksime“, jeigu tos knygos nepriskiriamos prie reklamuojamų naujienų? Nusprendėme pasinaudoti proga ir pakviesti skaitytojus į aklą pasimatymą su klasikais“, – pasakojo A. Girijotė. Kaip teigė bibliotekininkė, juk eidamas į tokį pasimatymą žmogus smarkiai rizikuoja: gali ir nusivilti, bet gali ir susipažinti su tikrai įdomiu žmogumi, o šiuo atveju – su įdomiu autoriumi. Iniciatyva siekta, kad skaitytojams literatūros klasika sietųsi su atradimu.

GERASIS VIRTUALIŲ SKAITYMŲ VIRUSAS

Šiųmetė akcija ragino skaityti klasikų kūrinius ir pasidalyti atradimo džiaugsmu. Skaitytojai buvo kviečiami nusifilmuoti skaitantys, dainuojantys, vaidinantys žinomų Lietuvos rašytojų gimtinėse, prie jų paminklų, jų vardais pavadintose gatvėse. Į virtualių skaitymų akciją jungėsi ir originalius vaizdo įrašus siuntė mokyklos, bib­lio­tekos, bendruomenės, pavieniai asmenys. Į savus virtualius skaitymus kvietė Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji bib­lio­ teka, o Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bib­ lio­tekos Dzūkų filialas siūlė klausytis poetės Jurgitos Jasponytės skaitomų ištraukų iš Jono Basanavičiaus kūrinio „Žirgas ir vaikas“.

Kaip ir įprasta, gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, vyko tradiciniai, nors šiemet ir virtualūs, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuojami Klasikos skaitymai. Šių metų tema – šimtmečio poetai. „Šimtmečio poetai“ į skaitymus subūrė mokslo, kultūros žmones, poetus, aktorius, mokytojus, mokinius skaityti Henriko Nagio, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Broniaus Krivicko, P. Širvio, Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės, Eugenijaus Matuzevičiaus, Eduardo Mieželaičio, Liūnės Sutemos, Juozo Kėkšto, Birutės Pūkelevičiūtės, Vlado Šlaito eilėraščių. Pasak instituto direktorės dr. Aušros Martišiūtės-Linartienės, pandeminio karantino metu, laikantis saugumo reikalavimų, Klasikos skaitymai iš masinio renginio tapo kameriniu skaitančiojo ir filmuojančiojo susitikimu, tačiau paradoksalu –

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuoti šimtmečio poetų kūrybos skaitymai subūrė mokslo, kultūros žmones. Eduardo Mieželaičio eilėraščius skaitė literatūrologė dr. Elena Baliutytė. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nuotr.

7

skaitymų geografija išsiplėtė – eilėraščiai buvo skaitomi ne tik instituto kiemelyje, ne tik kitose Vilniaus erdvėse, bet ir Havajuose, Pekine.

A. Martišiūtės-Linartienės teigimu, XX a. 2–3-iuoju dešimtmečiais gimusi talentingų asmenybių karta, išugdyta gimnazijose, universitete, Ateitininkų organizacijoje, svarbi Lietuvos kultūrai, tačiau tuo pat metu yra ir žinoma, ir nežinoma. Vis dar atskirta sienos tarp likusių ir dirbusių, žuvusių čia, Lietuvoje, ir po Antrojo pasaulinio karo priverstų pasitraukti į Vakarus, tapusių egzodo literatūros klasikais. Pasak instituto Leidybos centro vadovo Gyčio Vaškelio, svarbu nepamiršti, kad, augę jau nepriklausomoje Lietuvoje, jie yra vienos Lietuvos poetai. Jie nugyveno labai skirtingus gyvenimus: pavyzdžiui, 1944 m. nuo atsitiktinės kulkos žuvęs Vytautas Mačernis ir beveik 100 metų sulaukęs A. Nyka-Niliūnas, į partizanus išėjęs B. Krivickas ir tarybiniais rašytojais tapę E. Mieželaitis, Paulius Širvys. „Šimtmečio poetų“ skaitymuose istorijos išdraskyta karta simboliškai susirenka čia ir dabar. Politika išskyrė, o poezija sukvietė skirtingų likimų poetus į Petro Vileišio rūmų kiemą, kuriame nuo XX a. pradžios telkėsi meno, mokslo, kultūros žmonės“, – dalijosi įžvalgomis A. Martišiūtė-Linartienė.

PIRMYN Į SOCIALINIUS TINKLUS IR ŠIŲ DIENŲ GYVENIMĄ!

Šiųmetėje akcijoje „Lietuva skaito!“ ne tik aktualizuota, naujais būdais pristatyta klasikų kūryba – atsigręžta į jų asmenybes, biografijos faktus. Originaliose akcijos dalyvių iniciatyvose klasikai atgijo šių dienų realijų pasaulyje. Štai Anykščių Antano Vienuolio progimnazijos aštuntokas Povilas Pilinka nusprendė pasitelkti fantaziją ir sukūrė Antano Vienuolio „Instagram“ profilį – kaip jis atrodytų šiandien. Moksleivio sumanytoje paskyroje regimos A. Vienuolį supusios aplinkos, taip pat jaunystės nuotraukos. Kaip populiaru socialiniuose tinkluose, išgalvotus, A. Vienuoliui priskirtus veiksmus ar darbus komentuoja jam artimi žmonės: žmona Leokadija, brolis Stasys. Esą A. Vienuolis priima iššūkį publikuoti jaunystės laikų nuotrauką, o rašytoja Bronė Buivydaitė-Tyrų Duktė komentuodama atsako: „Koks Žavus Kaukazo jaunuolis!“ Greta vaistinėje dirbančio A. Vienuolio nuotraukos regimas prierašas: „Siaučiant koronavirusui mūsų vaistinė lieka atidaryta.“ Apie šių dienų realijas klasikai prabilo tiek akcijos rengėjų, tiek dalyvių kurtuose plakatuose, komiksuose. Organizatoriai viešojoje erdvėje platino dailininkės Kotrynos Šeibokaitės sukurtus klasikų portretus su jų mintimis, numanomais ir galimais tarpusavio dialogais. Pavyzdžiui, Šatrijos Ragana Povilo Višinskio klausia: „Povilai, kas nauja žvaigždė literatūros padangėje?“, o B. Sruoga K. Binkiui šūkteli: „Kazy, gal anekdotą?“ Anykščių A. Vienuolio progimnazijos aštuntokai sukūrė komiksą, kuriame pasakojama, kaip A. Vienuolis netikėtai leidžiasi į kelionę laiku ir 8

Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos plakatas (aut. Rodion Petrov, Tomas Rutkauskas, Bernardas Aleknavičius, Daiva Nakrošienė) išrinktas tarp šauniausių 2020 m. akcijos „Lietuva skaito!“ plakatų.

apsilanko šiuolaikinėje bib­lio­tekoje, Kauno Maironio universitetinės gimnazijos mokinės – komiksą, kurio pagrindiniu veikėju tapo džinas Maironis. Originaliomis vizualizacijomis išsiskyrė Akmenės rajono savivaldybės bib­lio­tekos Ventos miesto filialo, Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bib­lio­tekos bei kitų įstaigų, bendruomenių darbai. Šiųmetė „Lietuva skaito!“ akcija paskatino į literatūros klasikų kūrybą ar biografijas pažvelgti naujai, taip pat įrodė, kad jokios sunkios sąlygos negali sutrukdyti skleistis žmonių kūrybiškumui ir gyvuoti gerajam skaitymo virusui!

ĮDOMIAUSIŲ VIDEOSKAITYMŲ LAUREATAI

• Alytaus Šaltinių progimnazijos antrokė Perla Kazlauskaitė • Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos Tytuvėnų filialo vyresnioji bibliotekininkė Dalia Galbuogienė • Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos 2d klasės mokinys Domantas Tamulis • Alytaus Likiškėlių progimnazijos aštuntokas Daumantas Kibirkštis • Kauno rajono Kačerginės daugiafunkcis centras

ŠAUNIAUSIŲ PLAKATŲ / VIZUALIZACIJOS AUTORIAI

• Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka • Kauno „Vyturio“ gimnazijos mokinė Viktorija Kašėtaitė • Anykščių Antano Vienuolio progimnazijos mokinė Augustė • Kauno Maironio universitetinės gimnazijos mokinės Rasa ir Kamilė • Anykščių Antano Vienuolio progimnazijos mokinys Povilas Pilinka

ŠIANDIEN AKTUALU

BIBLIOTEKŲ PASLAUGOS – PAGAL VERSLO MODELĮ?

Ką reikia žinoti apie bendruomenės poreikius Dr. Daiva Janavičienė

Teikdamos paslaugas, bibliotekos parodo savo reikalingumą bendruomenėms ir taip kuria pridėtinę vertę. Jų paslaugos dažniausiai yra nemokamos arba klientai apmoka tik mažą dalį jų kainos. Teikiamų paslaugų kaina dažniausiai vos padengia savikainą, o nebeteikiamos jos tik išsekus poreikiui. Pasitaiko, kad kai kurios bibliotekos dar ilgai ieško pateisinimų įprastoms tradicinėms paslaugoms tęsti, nors jų paklausa būna seniai ir akivaizdžiai sumažėjusi. Taigi, svarbiausia priežastis keisti bibliotekų teikiamas paslaugas yra kintantys skaitytojų poreikiai.

Bibliotekų ir kitų pelno nesiekiančių organizacijų paslaugų samprata skiriasi nuo nuostatų, kuriomis vadovaujasi verslo organizacijos. Verslo požiūriu paslauga yra vienas iš produktų. Paslaugą verslas teikia tuomet, kai klientas turi lėšų susimokėti ir sutinka su paslaugą teikiančios kompanijos nustatytomis sąlygomis. Verslas gali nutraukti teikiamas paslaugas arba padidinti jų kainą, jeigu jos nerentabilios. O štai bibliotekos atsiskaito už paslaugų teikimo valandas, vedamus mokymus ar jų dalyvių skaičių.

Apie paslaugų profesionalumą kalbama nuo XIX a. pabaigos. Šio reiškinio užuomazgos pasireiškė mažmeninės prekybos parduotuvių, viešbučių, restoranų siekiu turėti ištikimų (lojalių) klientų, kad jie sugrįžtų ir verslas pakartotinai įgytų galimybę turėti pelno. Apie 1980-uosius kilo nauja verslo susidomėjimo klientų palankumu ir ištikimybe banga, nes moksliniai tyrimai įrodė šio reiškinio naudą. Šiuo laikotarpiu ir bibliotekos susidomėjo versle taikomais paslaugų skatinimo metodais.

ĮPRASTA PASLAUGA NEUŽTIKRINA LOJALUMO Verslui yra svarbu, kad vartotojas sugrįžtų. Tuo tikslu XX a. 9-ajame dešimtmetyje pradėtos naudoti lojalumo kortelės. Tačiau vartotojas liks lojalus tik tuomet, jeigu bus patenkintas teikiama paslauga ar įsigytu produktu. Taikant lojalumo korteles, iš pradžių nebuvo atsižvelgiama į besikeičiančius vartotojo lūkesčius, įpročius. Vis dėlto greitai suvokta, kad be šito sunku bus išlaikyti vartotoją, net jeigu produktas bus kokybiškas.

Klientui suteikta paslauga nėra tapati kliento pasitenkinimui. Pasitenkinimas paslauga pasiekiamas, kai klientui išlieka malonūs prisiminimai, kaip paslauga jam buvo suteikta. Pavyzdžiui, galutinis paslaugos teikimo rezultatas yra teigiamas – skaitytojas gavo pageidaujamą knygą, bet prisiminimai, kaip jis ją gavo (kiek laukė, kaip jį aptarnavo ir t. t.), gali išlikti labai negatyvūs. Galiausiai prisiminimai apie gautą paslaugą (kaip su juo buvo bendrauta) taps svarbesni nei džiaugsmas dėl paslaugos rezultato (gauta reika9

linga knyga). Paslauga klientui (ypač viskas, kas susiję su asmenų komunikavimu) yra tai, kaip jis suvokia visą procesą.

Tai gerai iliustruoja mūsų pačių prisiminimai apie paslaugas, kurias gavome nedidelėje parduotuvėje ar pašte. Pavyzdžiui, kuo ilgiau paslaugos teko laukti – tuo nepasitenkinimas yra didesnis. Jei aptarnaujantis asmuo atsiprašo už tai, kad teko ilgai laukti, nepasitenkinimas sumažėja. Neigiamą įtaką daro tuo metu neveikiantys kiti aptarnavimo punktai (nėra darbuotojo), jau nekalbant apie greta esančius, bet neteikiančius pagalbos darbuotojus. Jeigu asmuo kreipiasi į vieną iš padalinių, pavyzdžiui, skaityklą, ir ten nusivilia aptarnavimu, tai bendras apsilankymo įstaigoje įspūdis labiau bus siejamas su neigiamu nei su teigiamu patyrimu.

2015 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodžiusios knygos apie bibliotekų paslaugas „Library Programs and Services“ atnaujintame 8-ajame leidime (1) autoriai Edwardas G. Evansas, Margaret Zarnosky Saponaro, Holland Christie ir Carola Sinwell rekomenduoja paslaugas skirstyti į šias dvi grupes: 1) grįstos įprastų veiksmų atlikimu (angl. transaction-based). Jomis atliepiami pagrindiniai klientų poreikiai (dokumento skolinimas, grąžinimas ir pan.); 2) paremtos tarpusavio ryšiais (angl. relationshipbased). Teikiant šias paslaugas, gilinamasi į kliento poreikius, jais domimasi.

Norėdamos gerinti savo paslaugas, organizacijos įprastų veiksmų paslaugas siekia paversti tarpusavio ryšiais paremtomis, nes taip suformuojamas lojalumas institucijai. Paslaugas siekiama individualizuoti, kad jos skaitytojams būtų naudingesnės ir malonesnės. (1 pav.)

1 pav. Įprastų veiksmų paslaugas bibliotekos turėtų paversti tarpusavio ryšiais paremtomis paslaugomis

Įprastais veismais grįstos paslaugos

Tarpusavio ryšiais paremtos paslaugos

IDEALUS REZULTATAS – PAŽINTI POREIKIAI

Daugeliui bibliotekininkų nepatinka mintis, kad bibliotekos turi perimti verslo veiklos principus. Juk esminis verslo siekis – uždirbti pinigų, o viešosios bibliotekos nemokamai arba labai pigiai teikia tiek intelektines, tiek poilsiui skirtas paslaugų, todėl jau tuo yra vertingos bendruomenėms. Tokių bibliotekininkų teigimu, bibliotekos verčiamos panašiomis į parduotuves.

Ilgamečiai bibliotekų praktikai ekspertai neprieštarauja nuomonei, kad bibliotekos yra visuomeninis gėris ir neturėtų būti įtraukiamos į kainų analizę ar investicinius projektus. Antra vertus, bibliotekos, kaip ir kitos XXI a. biudžetinės įstaigos, yra įpareigojamos atlikti efektyvaus lėšų panaudojimo analizę. Finansuojamos iš gyventojų mokamų mokesčių, jos turi prisitaikyti prie besikeičiančių visuomenės poreikių ir išlikti reikalingos.

Kodėl svarbu pažinti bendruomenės poreikius?

Organizuojant paslaugas, būtina gerai įsisąmoninti tris konceptualias sąvokas: kas yra poreikiai, norai ir paklausa.

Poreikiai – tai bendruomenės, institucijos ar asmens reikmių išraiška. Lietuvos Respublikos terminų banke (sritis – švietimas, socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas) poreikiai apibrėžiami kaip „loginis kiekvieno ekonominio proceso, žmogaus veiklos pagrindas, rodantis, ko reikia darbuotojui, organizacijai.

Poreikiai ir paklausa nesutampa loginiu ir konkretizavimo lygiu. Poreikiai – labiau apibendrinti, paklausa – konkretizuota (troškulys – poreikis, alus – paklausa).

Poreikiai rinkoje įgauna konkrečią paklausos formą, kurią tenkina (ar netenkina) atitinkama pasiūla.“ (4) Poreikių tenkinimas nėra lygu tam, ko bendruomenė, institucija ar asmuo nori. Norai yra tai, kam įsigyti asmuo yra pasirengęs skirti savo laiko, jėgų ar pinigų, ir tie dalykai nebūtinai yra geri (tinkamiausi, sveiki ir pan.) jų trokštantiesiems. Paklausa atsiranda, kai norai inspiruoja veikti, imtis veiksmų norams patenkinti (mokėti kainą, parašyti užklausą, paskambinti ir t. t.). Bibliotekos atveju idealus bendruomenės pažinimo rezultatas būtų poreikių, kurie atspindi norus ir paklausą (pasirengimą siekti tų norų patenkinimo), identifikavimas. (2 pav.)

KOKYBIŠKAI VEIKLAI PRAVERČIANTI KLASIFIKACIJA

Tarp bibliotekininkų apie poreikius kalbama tarsi apie savaime suvokiamus dalykus. Socialiniuose moksluose poreikiams tenka svarbus vaidmuo, jie yra klasifikuojami, aiškinamos jų reikšmės. Pateikiame Jonathano Bradshaw 1972 m. pasiūlytą socialinių poreikių klasifikaciją, kuria remiasi knygos „Library Programs and Services“ autoriai.

Normatyviniai (įtvirtinami taisyklėmis, bendrosiomis nuostatomis) poreikiai (angl. normative needs) dažniausiai grindžiami ekspertų nuomone.

10

2 pav. Poreikių, norų ir paklausos santykis

Poreikiai – reikmių išraiška

Norai – pasirengimas siekiui skir� įvairius išteklius

Paklausa – veik� inspiruojantys norai

Įprastai, iliustruojant normatyvinius poreikius, pasitelkiamas raštingumo ar išsilavinimo lygio kėlimo bendruomenėse poreikis. Švietimo darbuotojai ir bibliotekininkai, organizuodami veiklą, dažniausiai remiasi normatyviniais bendruomenės poreikiais. Šie poreikiai yra pripažįstami ekspertų, tačiau gauti bendruomenės pritarimą jų tenkinimui nėra lengva, nes bendruomenės nariai dažnai nesuvokia normatyvinių poreikių tenkinimo svarbos.

Jaučiami (patiriami, bet nesuvokti) poreikiai, norai (angl. felt needs, wants) yra išgyvenimai, tam tikra įtampos būsena, kylanti iš tikėjimo ar įsitikinimų, jie gali būti nesusiję su realiomis problemomis. Atpažinti jaučiamus, bet neišreikštus norus yra nelengva. Norai (emociniu pagrindu patiriami poreikiai, troškimai) yra situacijos suvokimo atspindys, tam tikras patiriamas trūkumas, suteikiantis energijos veikti.

Normatyviniai poreikiai ne visada suvokiami kaip svarbūs, o štai norai ne visada yra išsakomi.

Bendruomenės jie gali būti suvokiami kaip nepriimtini (nepriimtina juos išsakyti, jiems gali būti priešinamasi kaip nepriimtiniems dėl tam tikrų įsitikinimų). Tarkim, veikti kažką kitaip, nei nustatyta taisyklėmis. Pavyzdžiui, planuodami pertvarką Stokholmo vaikų bibliotekoje, bibliotekininkai nusprendė apie vaikų poreikius pasiklausti pačių vaikų, o ne tik jų tėvų ir ekspertų. Bendromis pastangomis kuriant erdves, labiausiai buvo atsižvelgiama į vaikų, o ne į bibliotekininkų nuomonę.

Taip atsirado daug atskirų skaitymo erdvių, kuriose vaikai gali judėti, laipioti, įsikurti aukštai (kad pasijustum, tarsi skaitytum įlipęs į medį). Bibliotekoje atsirado erdvė, kurioje skaitytojai gali gaminti valgį (tai vienas iš svarbių laisvalaikio norų). Žodžiais ar kitaip išreikšti poreikiai (angl. demands) pasireiškia elgesiu. Žmonės žodžiais gali išreikšti, kad jie ko nors nori ar jiems ko nors reikia, bet ko iš tiesų jie nori ir ko jiems reikia, parodo

savo elgesiu. Bibliotekos stengiasi atliepti išreikštus poreikius. Kita vertus, bibliotekininkai žino aktyvių bibliotekos vartotojų poreikius ir dažnai veikia pagal juos, pamiršdami šiose įstaigose nesilankančiųjų poreikius. Poreikių neišsakymas gali reikšti ir tai, kad žmonės nori kažko kito.

Palyginamieji poreikiai (angl. comparative demands) rodo skirtumus tarp aptarnaujamų aktyvių vartotojų ir kitų vartotojų grupių poreikių.

Tokio palyginimo pavyzdys gali būti dokumentų išdavimo skirtingoms tikslinėms grupėms palyginimas. Siekiamybė – kad bibliotekų fonduose esančių dokumentų paklausos ir išdavimo indeksai skirtingose grupėse būtų panašūs. Per palyginimą nustatyti skirtumai gali praversti keliant naujus tikslus, gerinant paslaugas, pavyzdžiui, atnaujinant fondus pagal tematiką. (3 pav.)

3 pav. Poreikių rūšys

Normatyviniai poreikiai

Kriziniai saugumo poreikiai

Jaučiami, bet nesuvok� poreikiai

Poreikiai Pa�riami ir žodžiais ar kitaip išreikš� poreikiai

Numatomi arba būsimi poreikiai

Palyginamieji poreikiai

DAUGIAU PAVYZDŽIŲ – GERESNIAM SUVOKIMUI

Poreikių teorinius aspektus galima papildyti pasitelkiant Australijos Vulongongo universiteto Verslo mokyklos mokslininkų Nicholaso Marosszeky, Marko D. Rixo ir Alano G. Oweno (2) ir JAV Memfio universiteto dėstytojos Amandos J. Rockinson-Szapkiw (3) informaciją. Remdamiesi minėta klasifikacija, šie autoriai diskutuoja apie sveikatos poreikių vertinimą ir apskritai apie poreikių analizę.

Tikėtina, kad ši informacija padės geriau suvokti poreikius ir jų skirstymą.

Normatyviniai poreikiai – tai ekspertų nustatomas tam tikras asmenims kylančių poreikių tenkinimo lygis. Tai – lyg tam tikras standartas, kuriuo remiantis siekiama padidinti tam tikrus (norminius) rodiklius neatitinkančių paslaugų skaičių ir tuo būdu pakelti kokybę (pavyzdžiui, suteikti visiems 11

bazinį išsilavinimą). Vartotojų poreikius skaityti naujas knygas atitinka bibliotekininkų siekis (pagal IFLA rekomendacijas) viešosiose bibliotekose kasmet 10 proc. atnaujinti sukomplektuotų dokumentų fondą. Asmenų poreikį būti sveikiems atitinka sveikatos specialistų siekis garantuoti tam tikras sveikatos paslaugas bendruomenei (jas patvirtina sveikatos apsaugos sistema šalies mastu).

Jaučiami (išreikšti arba neišreikšti) poreikiai. Teorijoje pripažįstama, kad poreikiai yra asmeniniai, tačiau ne visi ir ne visada sugeba juos išreikšti. Tai labiau „trūkumo“ emocinė išraiška, kurią ne visi geba suformuluoti. Analizuojant šią poreikių rūšį, iš asmenų, gebančių išreikšti savo poreikius, surenkami kokybiniai duomenys, o pasitelkti specialistai ir ekspertai padeda sudaryti poreikių sąrašą. Pagal šį sąrašą kiti bendruomenės nariai atsirenka ir atpažįsta jiems aktualius ir būtinus poreikius.

Atkreipiamas dėmesys, kad analizuojant poreikius sudaromas išankstinis ekspertų įvardytų poreikių sąrašas gali būti vertinamas kaip kitų nuomonė apie poreikius. Pavyzdžiui, tėvai (ekspertai) mano, kad vaikams turi būti kokybiškai perteikiami kompiuterinio raštingumo įgūdžiai, arba ligoninės administracija mano, kad, siekiant teikiamų paslaugų kokybės, slaugytojams reikalingas papildomas empatijos ugdymo kursas. Kitų norais besiremiantys poreikiai nėra tikri: vaikai turi pakankamai kompiuterinio raštingumo įgūdžių, kurių trūksta patiems tėvams, o slaugytojų teikiamoms paslaugoms kokybės gali trūkti dėl pervargimo, ne dėl empatijos stokos.

Taigi, organizuojant paslaugų teikimą, gerus rezultatus duoda atpažinti tikrieji poreikiai. Minėtais atvejais kompiuterinio raštingumo kursai turėtų būti organizuojami tėvams, o tiesioginius slaugytojų poreikius atspindėtų sumažintas darbo krūvis. Žodžiais ar kitaip išreikšti poreikiai – tai išraiška, kaip naudojamasi arba nesinaudojama tam tikra paslauga. Šie poreikiai nustatomi pagal tai, kaip dažnai naudojamasi konkrečia paslauga. Manoma, kad didžiausias poreikis yra tų paslaugų, kuriomis naudojamasi daugiausia. Kita vertus, paslaugų populiarumas labai priklauso nuo jų prieinamumo ir žmonių žinojimo apie teikiamą paslaugą. Gali būti, kad vartotojai nežino apie paslaugą arba neturi sąlygų ja pasinaudoti, nors tokį poreikį turi. Tiriant vartotojų poreikius, tai reikia turėti omenyje.

Palyginamieji poreikiai. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos srityje pasitelkiami matuojami ir lyginami rodikliai. Tai gali būti sveikatai palaikyti skirtų paslaugų, jų prieinamumo ir žmonių sergamumo rodikliai. Gali būti lyginami atskirų amžiaus grupių, vietovių ir pan. rodikliai. Sveikatos paslaugų poreikių neatitiktis nustatoma, jei kuriai nors lyginamai grupei paslaugos mažiau prieinamos arba joje nustatomas didesnis sergamumas.

12

4 pav. Patiriami, išreikšti ir neišreikšti poreikiai

Pa�riami poreikiai Neišreikš� poreikiai Išreikš� poreikiai

• Norai • Jausena • Išgyvenimai • Kai nenorima išsaky� • Nesugebama apibrėž� • Norima kažko kito, nei siūloma • Reiškiama aktyviai ir gebama suformuluo�

Kalbėdama apie poreikių analizės principus, J. Rockinson-Szapkiw atkreipia dėmesį, kad lyginami panašius požymius turinčių grupių poreikiai.

Pavyzdžiui, viena regiono mokykla turi 2 kompiuterių klases, o kitoje kompiuterių klasės visai nėra.

Taip identifikuojamas akivaizdus poreikis įrengti tokią klasę.

J. Rockinson-Szapkiw skiria dar du poreikių tipus: numatomus arba būsimus poreikius ir krizinius poreikius.

Numatomi arba būsimi poreikiai. Esamų poreikių neatitikimas skatina prognozuoti poreikius. Tai gali būti numatoma paklausa arba būsimi pokyčiai, kuriais būtų siekiama atitikti poreikius. Pavyzdžiui, lyginant minėtą situaciją, kai vienoje mokykloje yra dvi kompiuterių klasės, o kitoje – nė vienos. Šiuo atveju ne tik nustatomas kompiuterių klasės įrengimo poreikis, bet ir įvardijamas personalo poreikis gauti atitinkamus mokymus, kad būtų galima tinkamai naudoti klasėje įdiegtą įrangą.

Kriziniai poreikiai atsiranda dėl įvykusių incidentų su nelaimingais padariniais, dėl jų kyla saugumo poreikis. Pavyzdžiui, dėl vis pasitaikančių šaudymų JAV mokyklose daugelyje vietų kyla krizinis poreikis imtis papildomų saugumo priemonių.

Papildomos poreikių teorinės įžvalgos pasitelkiamos tam, kad geriau suvoktume bendrąją jų esmę. Suprantama, bibliotekininkai šias žinias turi pritaikyti atsižvelgdami į savo darbo specifiką ir konkrečias situacijas.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

EVANS E. G.; ZARNOSKY SAPONARO M.; CHRISTIE H.; SINWELL C. Library programs and services: the fundamentals. Santa Barbara, Denver: Libraries Unlimited TM, 8th edition, 2015. 496 p.

2.

MAROSSZEKY Nicholas; RIX D. Mark; OWEN G. Alan. Knowing what you need to know about needs assesment [žiūrėta 2020 m. gegužės 5 d.]. National Health Outcomes Conference Wollongong, Australia: Australian Health Outcomes Collaboration. Prieiga per internetą: http://ro.uow.edu. au/cgi/viewcontent.cgi?article=1088&context=gsbpapers.

3.

ROCKINSON-SZAPKIW Amanda J. Introduction to Needs Analysis. Module 3: Analysis (P1:Needs analysis) [žiūrėta 2020 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą: http://amandaszapkiw.com/elearning/principles-of-design/ module-3-1/Module_3_Instructional_Unit_P1.pdf.

4.

Lietuvos Respublikos terminų bankas [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2020 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą: http://terminai.vlkk.lt/pai eska?search=poreikiai&limit=15.

1.

POKALBIS

JULIJA GLOSAITĖ: „Matyt, būsiu biblioteką „prisižaidusi“

Julija Glosaitė. Martyno Zarembos nuotr.

Ko reikia, kad žmogus norėtų eiti į biblioteką? Žinome, kaip svarbu pasiūlyti pakankamai naujų paslaugų, jas tinkamai išviešinti, nuolat stebėti vartotojų lūkesčius ir poreikius. Taip pat svarbu ne tik prisikviesti ir sudominti vartotoją, bet ir stengtis užmegzti su juo ilgalaikį ryšį. Visu tuo Vilniaus savivaldybės centrinėje bibliotekoje užsiima rinkodaros vadybininkė Julija Glosaitė, už savo darbą įvertinta 2019 metų geriausio jaunojo bibliotekininko vardu.

Jos veikla apima ir socialinių tinklų strategijos kūrimą, ir renginių, įvairių projektų organizavimą bei įgyvendinimą.

Pasidomėjome, kas jaunąją darbuotoją motyvuoja įgyvendinti savo idėjas, kas labiausiai džiugina ir kodėl dirbti bibliotekoje jai yra įdomu.

Apdovanojimas jums skirtas už profesionalumą tobulinant bibliotekos teikiamas paslaugas, populiarinant skaitymą, vykdant projektinę veiklą, skleidžiant gerąją bibliotekos patirtį Lietuvoje ir užsienyje. Kokie nuveikti darbai jums pačiai atrodo svarbiausi, atnešę daugiausia naudos, o gal įdomiausi?

Keistas sutapimas, kad netikėtą žinią apie apdovanojimą gavau tokiu vienu įdomiausių savo karjeroje metu. Itin greitai pasaulį užkariavęs koronavirusas bibliotekų darbą pakeitė kone per naktį. Ypač įdomu būti to dalimi. Kad ir koks neramus planetai šis metas, susitelkus mūsų bibliotekos komandai, nebuvo kada apie tuos neramumus galvoti, teko suktis iš padėties, visiems kartu spręsti, kaip perorganizuoti bibliotekų veiklą, kaip viską kuo geriau iškomunikuoti, kokių pasiūlyti naujų paslaugų.

Apdovanojimai ragina susimąstyti, ką tavo veikla duoda tau pačiam. Iš tiesų šiuo susitelkimo laikotarpiu dažnai tiesiog stabtelėdavau ir mintyse padėkodavau už savo įdomų darbą.

Vertindama ankstesnius projektus ir bibliotekininko darbą apskritai, manau, kad svarbūs yra visi telkti bendruomenes padedantys sumanymai – nuo mažiausių, vykdomų bibliotekų filialuose, iki didelių, pasiekiančių visą miestą, šalį, o gal ir kelias. Širdžiai mielas liks projektas „Ar skaitei Vilnių?“, kurį su kolege Tautvile Jurgelevičiene įgyvendinome Antakalnio ir Pilaitės filialuose, kviesdamos žmones ne tik skaityti, bet ir fotografuoti vietas iš jau perskaitytų literatūros kūrinių apie Vilnių.

Iš pastarųjų projektų tikrai malonu buvo ir yra dirbti kuriant vasaros skaityklas: 2018-aisiais šį darbą pradėjome su partneriais UAB „Gera pramoga“ įsteigdami skaitymo erdvę sostinės Lukiškių aikštėje, o pernai jau patys atidarėme labai instagramišką kupolą Bernardinų sode.

Tokie projektai padeda garsinti bibliotekų veiklą, mat rezultatą pamato net ir bibliotekose nesilankantys asmenys. O man, kaip rinkodaros vadybininkei, tokie rezultatai labai svarbūs.

13

Požiūris į bibliotekų rinkodarą, laikui bėgant, esmingai keitėsi. Kokia šio darbo bibliotekoje specifika ir pagrindiniai tikslai?

Mano požiūriu, bibliotekų rinkodara turėtų užtikrinti, kad žmonės lankytųsi bibliotekose ir (arba) naudotųsi jų nuotolinėmis paslaugomis.

Tam būtina veiksminga komunikacija, reklamos kampanijos, naujų paslaugų kūrimas, pasitelkiamos ir kitos priemonės, kuriomis užmezgamas ilgalaikis ryšys su vartotoju. Viena svarbiausių šio proceso dalių – išsiaiškinti, kurie metodai yra veiksmingi, išsikelti tikslus ir analizuoti rezultatus.

Netiriant veiklų veiksmingumo, „šaudoma į orą“, nes neįmanoma atskirti naudingų žingsnių nuo nepasiteisinusių.

O mano veikla šioje srityje apima daugelį dalykų: pradedant socialinių tinklų strategijos kūrimu ir baigiant renginių organizavimu ar įvairių projektų įgyvendinimu.

Kūrybiškumas jaunojo specialisto darbe – kiek tai svarbu? Kas įkvepia naujas idėjas ir skatina jas įgyvendinti?

Manau, nėra profesijos, kurioje kūrybingumas nebūtų svarbus. Tvirtai tikiu, kad bet kurioje veikloje kūrybinis mąstymas pranoks įprastinį. Tik, žinoma, ne visos dienos atneša netikėtų idėjų ir yra palankios kūrybai. Mane nuo tokių dienų gelbsti įvairūs apribojimai: kartais tenka idėją įgyvendinti be biudžeto, kartais spaudžia laikas, kartais didžiulį darbą tenka nudirbti su maža komanda. Tuomet ir reikia pasitelkti kūrybingumą sugalvojant, kaip turimomis priemonėmis pasiekti norimą rezultatą.

Profesionalumas, profesinės kompetencijos susijusios su kvalifikacijos kėlimu, dalyvavimu įvairiuose mokymuose ir seminaruose. Tai ypač aktualu ir jauniems specialistams. Kokia yra jūsų mokymosi patirtis, pradedant studijomis ir galimybe kelti kvalifikaciją jau dirbant bibliotekoje?

Vilniaus universitete studijavau kultūros istoriją ir antropologiją, magistro studijoms pasirinkau paveldosaugą, tad tiesiogiai su bibliotekomis mano studijos nebuvo susijusios. Tačiau bibliotekoje dirbau nuo pirmo kurso (Centrinės bibliotekos Antakalnio filiale pradėjo dirbti 2007 m. – V. G.), taigi praktinių žinių spėjau prisirinkti.

Kalbant apie įvairiausius mokymus, pastebiu, kad kitų sričių lektoriai tik neseniai išmoko dėstomą turinį pritaikyti bibliotekų kontekstui – anksčiau vyravo įsivaizdavimas, kad bibliotekos skirtos tik knygoms išduoti, tad ir geriausi konsultantai, nesusidūrę su bibliotekų darbu, savo mokymuose galėdavo pateikti tik labai apibendrintą informaciją.

14

Prieš porą metų Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka buvo pagrindinis projekto „Vilnius skaito“ partneris, sostinės Lukiškių aikštėje veikusiai vasaros skaityklai suteikęs didžiąją dalį leidinių.

Nuotraukoje – J. Glosaitė rūpinasi leidinių išdėliojimu. 2018 m. Mato Miežionio / 15 min.lt nuotr.

2009 m. grupės airių pradėta rengti technologijų konferencija „Web Summit“ greitai tapo vienu didžiausių interneto industrijos renginių pasaulyje. Į ją pasisemti naujų idėjų, sėkmės istorijų, profesinio įkvėpimo kasmet suplūsta tūkstančiai dalyvių. Lisabona, 2017 m. Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos nuotr.

Labai svarbu dalintis idėjomis su kolegomis, dalyvauti vietos ir tarptautinėse konferencijose, įvairiose stažuotėse užsienyje. Beje, mokytis iš kolegų, plėsti akiratį man padeda ir dalyvavimas Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos veikloje (nuo 2017 m. – V. G.), kur sutinku ilgametę patirtį sukaupusių specialistų, daugiau sužinau apie kolegų iš kitų šalies bibliotekų darbą, geriau suprantu, kaip veikia ir koks svarbus yra bibliotekų atstovavimas.

Kita vertus, svarbu ir gebėjimas kitų sričių patirtis pritaikyti savo darbe, todėl darbo kelionėms į užsienį rinkausi ne tik bibliotekų konferencijas, bet ieškojau ir platesnių galimybių. Japonijoje 2015 m. sėmiausi patirties populiariame Tokijo kultūros centre „Spiral“, o Portugalijoje nusprendžiau apsilankyti didžiausioje pasaulyje technologijų konferencijoje „Web Summit 2017“. Pastarąjį renginį rekomenduočiau kone kiekvienam, ypač bibliotekininkui, nes tai – tarsi žvilgsnis į netolimą ateitį, padėsiantis planuojant būsimas veiklas.

Dabartines pareigas einate nuo 2015 m., o apskritai Vilniaus centrinėje bibliotekoje dirbate jau keliolika metų. Gal įtakos susieti savo karjerą su bibliotekomis turėjo jūsų mamos, žinomos Vilniaus universiteto bibliotekininkystės srities mokslininkės prof. Audronės Glosienės, ir močiutės, ilgametės Rumšiškių bibliotekininkės, pavyzdys, šeimos tradicija?

Tai – klausimas, kurio sulaukiu nuo mažumės. O mano atsakymas, laikui bėgant, labai keitėsi. Augdama visada sakiau, kad jokiais

J. Glosaitė (pirma iš kairės) Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2017 m. vykusiame nevyriausybinės organizacijos „Elektroninė informacija bibliotekoms“ (Electronic Information for Libraries, EIFL) iniciatyvos „Jaunieji Afrikos bibliotekų novatoriai“ viešųjų bibliotekų inovacijų seminare. Rengtų susitikimų tikslas – pasidalyti su Afrikos viešųjų bibliotekų atstovais gerąja patirtimi. Tomo Januškevičiaus nuotr.

Kiekvienais metais per Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę Vilniaus centrinė biblioteka pristato bendruomenei savo praėjusių metų veiklas. Bibliotekos paslaugų ir vykdytų projektų apžvalgą pateikia J. Glosaitė. 2018 m. Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos nuotr.

būdais nežengsiu mamos (taip pat močiutės) pėdomis. Gera buvo žiūrėti į didelius mamos darbus, bet save įsivaizdavau kitur. Visgi jos netektis 2009 m. pakoregavo mano planus ir, nors iš pradžių bibliotekoje dirbau, kad save išlaikyčiau, pradėjusi magistro studijas, supratau, kad būtent čia turiu laisvę įgyvendinti ir savo idėjas.

O tokia laisvė – labai stiprus variklis. Už tai turiu padėkoti savo bibliotekos direktorei Rimai Gražienei, kad visus tuos metus sudarė sąlygas baigti mokslus, o galiausiai – siekti karjeros bibliotekoje.

Kita vertus, turiu prisipažinti, kad dar ir dabar turimose savo knygose randu vaikystėje gamintų knygų išdavimo lapelių, formuliarų ir pan., tad, matyt, būsiu biblioteką „prisižaidusi“ (šypsosi).

Kaip pakomentuotumėte savo teiginį, išsakytą per šiųmetės Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės virtualaus atidarymo renginį, kad „darbas bibliotekoje yra dinamiškas, nenuobodus ir reikalingas“? Kokios darbo bibliotekoje galimybės jus labiausiai džiugina arba kas teikia didžiausią pasitenkinimą?

Karantinas buvo geriausias mūsų darbo lakmusas. Kartais nelengva netikintiems mūsų veiklos prasmingumu įrodyti, kokie esame reikalingi. Rengiame „blizgančias“ ataskaitas, giriamės, kaip įmanydami, užsakome brangiausius tyrimus, ir vis tiek lieka mus nuvertinančių asmenų. Tai natūralu ir taip bus visada, tačiau veiklos ir skaičiai kalba patys už save. Per savo daugiau nei dešimties metų darbo patirtį neprisimenu kito tokio laiko, kai bibliotekoms būtų

buvę skirta tiek daug skaitytojų, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Visos šalies bibliotekos, dėl pandemijos paskelbus šalyje karantiną, turėjo dėti daug pastangų, kad šį dėmesį bei lūkesčius pateisintų ir patenkintų. Manau, visi su šiuo iššūkiu puikiai susitvarkėme, be to, gavome dar vieną progą įsitikinti, kiek daug netikėtų pokyčių, į kuriuos privalome reaguoti labai greitai, gali būti mūsų veikloje.

Dinamikos mano darbui suteikia ir bandymai būti tarp pirmųjų, kurie įgyvendina naujas idėjas: kartu su kolegomis pirmieji Lietuvoje pamėginome sukurti virtualiosios realybės turinį pagal lietuvių autorių kūrinius, įdiegėme elektroninių knygų skaityklių skolinimo į namus paslaugą, karantino laikotarpiu itin operatyviai pavyko organizuoti bekontaktį knygų pristatymą į namus. Tai džiugina ir mus, ir mūsų bendruomenę.

Ko pasigendate šiuolaikinėje bibliotekoje?

Kaip manote, pasikeitus dar vienai kartai, kuri bibliotekų veiklos sritis lankytojams taps prioritetinė, bus populiariausia?

Pasigesti nieko nepasigendu – gražu žiūrėti, kaip greitai bibliotekos prisitaiko prie technologinių, socialinių, globalių pokyčių. Jei dar ko ir nesuspėjome, esu tikra, jau tuoj įgyvendinsime.

Kalbant apie ateitį, manau, kad bibliotekų veiklos kiekviena pagal svarbą atsipjaus savo pyrago gabalėlį. Atliepdami įvairiausius visuomenės poreikius, vienam atrieksime skanų skaitymo gabalėlį, kitam – mokymosi ar darbo erdvę, trečiam – bendravimo platformą, ketvirtam – virtualųjį pasaulį. Mėginčiau spėti, jog bibliotekos teiks vis daugiau viešųjų paslaugų, kad vartotojui viskas būtų dar patogiau ir greičiau. Šiuo metu socialiniuose tinkluose ypač populiarūs bibliotekininkų sudaromi siūlomų perskaityti knygų sąrašai, mėgstamiausių knygų penketukai. Ar jūs pati daug skaitote?

O gal turite kokį išskirtinį pomėgį, kuriam norėtumėte skirti daugiau laiko?

Mano vaikystės namuose visuomet buvo skaitoma daugiau nei daug. Todėl, nors skaitymą ir knygas labai mėgstu, visad išgyvenu šiokią tokią gėdą, kad skaitau nepakankamai. Bet bandau leisti sau puoselėti ir kitą gyvenimo meilę – kiną, kurį „vartoju“ dideliais kiekiais. Kino teatrai man apskritai yra magiška vieta, todėl labai nekantrauju, kada bus galima nesibaiminant viruso ten vėl sugrįžti.

Dėkojame už pokalbį ir linkime sėkmingai įgyvendinti daug naujų gražių idėjų!

Kalbėjosi Vaidenė Grybauskaitė 15

TYRIMAI

KAIP SOCIALINIUS TINKLUS PANAUDOTI BIBLIOTEKOS SĖKMEI? Dalia Jaskonienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė

Per visuotinį karantiną tiesioginio komunikavimo galimybės netekusios viešosios bibliotekos ryšiams su vartotojais ir bendruomenėmis palaikyti pasuko į socialinius tinklus: „Facebook“, „Youtube“, „Instagram“ ir kt.

Išmintingai administruojamos bibliotekų paskyros socialiniuose tinkluose gali būti geriausia vizitinė kortelė ir pritraukti sėkmę ir, atvirkščiai, netinkamai pateikta infornacija – lemti prastą nuomonę apie ją. Socialiniai tinklai jau seniai nėra vertinami tik kaip virtuali jaunimo bendravimo aplinka, jie tampa populiariausia socialinės sąveikos priemone ir institucijoms.

Turėti sukurtą puslapį socialiniame tinkle ir mokėti jį valdyti – du skirtingi dalykai. Socialiniai tinklai yra vieša erdvė, kurioje gali reikštis ne tik puslapio administratoriai (kurti tekstinius įrašus, kelti vaizdo įrašus, nuotraukas), bet ir puslapio lankytojai, norintys palaikyti grįžtamąjį ryšį. Taip sukuriama abipusių ryšių erdvė. Toks interaktyvumas bendrąja prasme suprantamas kaip santykis dviejų ar daugiau žmonių, kurie tam tikroje situacijoje reaguoja vienas į kitą. Interakcija tiek realioje, tiek virtualioje erdvėje sulaukia grįžtamojo atsako1.

Socialinių tinklų naudojimas bibliotekose yra reiškinys, kurį tikslinga tirti. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės skyrius 2020 m. kovo–balandžio mėnesiais atliko tyrimą „Socialiniai tinklai kaip bibliotekų veiklos instrumentas“.

INTERAKTYVIOS KOMUNIKACIJOS PRIEMONĖS

Socialinė medija (angl. social media) – tai technologijų rūšis (priemonė), suteikianti galimybę institucijoms ar žmonėms dalintis turiniu, idėjomis, mintimis ir kurti santykius interneto erdvėje. Skiriamos šios socialinės medijos: socialiniai tinklai, tinklaraščiai, forumai, kitos interneto erdvės platformos, suteikian Kultūros komunikacijos dinamika: procesai ir naratyvai / Kristina Juraitė, Rimgailė Dikšaitė, Agnė Pinigienė, Silvija Čižaitė-Rudokienė [žiūrėta 2020-05-05]. Vilnius, 2015, p. 277–308. Prieiga per internetą: www.vdu.lt/wp-content/uploads/2016/03/2015_Monografija_Komunikuoti-kultura.pdf.

1

16

čios sąlygas kurti, komentuoti, dalintis informacija ir ją skelbti. Komunikavimo formos: tekstas, vaizdo įrašas, nuotraukos, garsas ir visų šių formų derinimas vienu metu.

Pasak socialinių tinklų tyrinėtojų Ashwini Nadkarni ir Stefano G. Hofmanno2, žmonės naudojasi socialiniais tinklais, nes nori kam nors priklausyti (kokiai nors bendrus interesus vienijančiai grupei) arba kad patenkintų narcisizmą ir pademonstruotų save.

Institucijų kuriamos paskyros socialiniuose tinkluose skirtos savo veiklai pristatyti. Pasak Markuso Haatajos3 socialiniai tinklai yra interaktyvios komunikacijos priemonė, leidžianti vienu metu vykdyti veiklą ir stebėti, kaip sekasi tai atlikti (palankiai, be atsako, sulaukiant neigiamos reakcijos, sukeliant diskusijų), ir įvertinti, kaip tokį komunikavimą priima auditorija.

Tai nauja rinkodaros komunikavimo priemonė, pagrįsta žmonių, internete besidalinančių informacija, bendrais pomėgiais ar skirtingomis nuomonėmis, elgesio stebėjimu.

Socialinių medijų privalumai: operatyvumas (galima greitai paskelbti informaciją ir stebėti, kaip ji pasiekia kitus, kokios reakcijos sulaukia), interakty Nadkarni, Ashwini; Hofmann, Stefan G. Why do people use Facebook? [žiūrėta 2020-05-05]. Prieiga per internetą: www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/ articles/PMC3335399/ 3 Haataja, Markus. Social media applications in marketing communications of the marketing oriented companies [interaktyvus] [žiūrėta 2020-05-05].

Aalto University School of Economics, 2010. Prieiga per internetą: https:// aaltodoc.aalto.fi/bitstream/handle/123456789/474/hse_ethesis_12342. pdf?sequence=1 2

vumas, daugialypiškumas, nuorodos (galima pateikti daug skirtingo pobūdžio informacijos, ją klasifikuoti: archyvai, fotoalbumai, vaizdo įrašai, straipsniai), nėra apimties apribojimų, galima tiksliai suskaičiuoti, ką, kada ir kiek skaito, peržiūri, komentuoja auditorija.

Todėl nesunku įvertinti rezultatą ir stebėti, kokia informacijos pateikimo forma ar turinys auditorijai yra priimtiniausias.

POPULIARIAUSI LIETUVOJE TINKLAI

• Remiantis 2020 m. kovą „NapoleonCat4“ surinktais duomenimis, populiariausio Lietuvoje socialinio tinklo „Facebook“ vartotojai buvo 1,8 mln. šalies gyventojų, t. y. 63,3 proc. gyventojų. Didžiausią „Facebook“ auditorijos dalį – 26,1 proc., arba 470 000, sudaro 25–34 metų vartotojai. 11,9 proc. socialinio tinklo auditorijos yra 55–64 metų žmonės, o 65 metų ir vyresni vartotojai sudaro tik 6,1 proc.5 • Antro pagal populiarumą Lietuvoje socialinio tinklo „Instagram“ vartotojai buvo 635 100 tūkst.

Lietuvos gyventojų. Šiame tinkle taip pat dominuoja 18–23 ir 25–34 metų vartotojai. 55–64 metų grupę sudaro 2,3 proc. vartotojų, o vyresni nei 65 metų – tik 1,2 proc.

• „Linkedin“ tinklu naudojosi 464 000, arba 16,3 proc., Lietuvos gyventojų. Didžiausia jo vartotojų grupė yra 25–34 metų vartotojai. Šie duomenys patvirtina faktą, kad bibliotekos turėtų išmokti naudotis tuo, kuo naudojasi didžioji jų potencialių vartotojų dalis.

TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Nacionalinės bibliotekos atlikto tyrimo tikslas buvo išanalizuoti viešųjų bibliotekų galimybes populiarinti bibliotekos išteklius bei paslaugas kuriant paskyrų socialiniuose tinkluose turinį.

Tyrimu siekta: 1) atlikti viešųjų bibliotekų darbuotojų, kuriančių bibliotekos paskyras ir puslapius socialiniuose tinkluose, apklausą, taikant anketinės apklausos metodą; 2) atskleisti, kokios yra darbuotojų, kuriančių bibliotekos paskyras ir puslapius socialiniuose tinkluose, galimybės ir potencialūs poreikiai, išsiaiškinant problemines sritis, susijusias su šio pobūdžio žinių ir įgūdžių stoka; 3) išsiaiškinti, koks yra bibliotekų paskyrų turinys, kokių tikslų siekia bibliotekos veikdamos socialiniuose tinkluose; 4) numatyti socialinių tinklų galimybes plėtojant bibliotekų komunikaciją.

Tyrimo metodas: viešųjų bibliotekų darbuotojų, kuriančių bibliotekos paskyras ir puslapius socialiniuose tinkluose, apklausai atlikti pasitelktas kiekybinis metodas – anketinė apklausa. Parengta anketa „NapoleonCat“ yra socialinių medijų rinkodaros priemonių rinkinys. Jo funkcijos apima analitiką, leidybą, ataskaitų teikimą, automatizavimą ir socialinę pašto dėžutę.

5 Prieiga per internetą: https://napoleoncat.com/stats/social-media-usersin-lithuania/2020/03 [žiūrėta 2020-05-05].

4

„Socialiniai tinklai kaip bibliotekų veiklos instrumentas“ su 29 klausimais. Gautiems duomenims apdoroti naudotasi kiekybine duomenų analize (matematinė statistika) ir kokybine analize (grupavimas, sisteminimas ir kt.).

Tyrimo dalyviai. Duomenys buvo renkami iš 60 savivaldybių viešųjų bibliotekų (SVB) ir 5 apskričių viešųjų bibliotekų (AVB) (100 proc. viso sektoriaus bibliotekų tinklo); jų rinkimą organizavo Nacionalinės bibliotekos Bibliotekininkystės skyrius; į anketos klausimus atsakė tie AVB ir SVB darbuotojai, kurie kuria bibliotekos paskyras socialiniuose tinkluose ir jų turinį. Tyrimu siekta išsiaiškinti ne tik kurias pareigas einantiems darbuotojams ši veikla pavedama, bet ir šias pareigas einančių darbuotojų pasirengimą arba žinias, reikalingas tinkamai atlikti šią veiklą.

AMŽIUS, IŠSIMOKSLINIMAS IR PATIRTIS

Toliau šiame straipsnyje rašoma apie apskričių viešųjų bibliotekų veiklą socialiniuose tinkluose. Anketinėje apklausoje dalyvavo visos 5 šalies AVB (100 proc.), visos jos turi savo paskyras socialiniuose tinkluose.

1 lentelė. AVB darbuotojų, kuriančių paskyras socia­ liniuose tinkluose, charakteristika Apskrities pavadinimas

Darbuotojo darbo vieta (struktūrinis padalinys)

Klaipėdos aps.

N

Kauno aps.

N

Vilniaus aps.

N

Šiaulių aps.

N

Vaikų Panevėžio literatūros aps. skyrius Panevėžio aps.

N

Panevėžio aps.

N

Pareigybė

kultūros veiklos vadybininkė viešųjų ryšių specialistė vyr. metodininkė komunikacijai

Skiria Darbuotojo išsimokslinimas darbo laiko specialusis kitos srities (1,00 VEE; aukštasis aukštesnysis aukš0,50 VEE; aukštesny- laipskita laips0,25 VEE; tasis sritis sritis sis nis nis < 0,25VEE) 0,50

B

0,50

M

0,25

M

rinkodaros specialistė

0,50

M

vadovė

0,25

M

0,25

B

0,50

B

vyr. bibliotekininkė metodininkė kultūros veiklos vadybininkė

švietimas ir ugdymas švietimas ir ugdymas filologija

Paaiškinimai. N – nėra duomenų; B – bibliotekininkystės, informacijos, (ar) komunikacijos krypties bakalauro studijų programa aukštojoje universitetinėje mokykloje arba universitetinė bet kurios krypties bakalauro studijų programa (po 1995 m.); M – bibliotekininkystės, informacijos, (ar) komunikacijos krypties magistro studijų programa aukštojoje universitetinėje mokykloje arba universitetinė bet kurios krypties magistro studijų programa (po 1995 m.); VEE – viso etato ekvivalentas.

Visi apklausoje dalyvavę darbuotojai yra įgiję aukštąjį išsilavinimą. Daugiausia tarp tokių asmenų yra magistro kvalifikacinį laipsnį turinčių specialistų (57,1 proc.); bakalauro kvalifikacinį laipsnį turi 42,9 proc., iš jų profesinio bakalauro laipsnį – 29,0 proc.

BIK (bibliotekininkystės, informacijos ir komunikacijos) krypties programas baigusių specialistų yra 57,1 proc.

17

Darbuotojų pasiskirstymas pagal išsimokslinimą

42,9 % 57,2 %

Įgytas bakalauro kvalifikacinis laipsnis Iš jų: įgytas profesinio bakalauro laipsnis

29,0 %

Įgytas magistro kvalifikacinis laipsnis

Vidutinė tyrime dalyvavusių AVB darbuotojų darbo patirtis – pirmi penkeri metai. Tyrime analizuojamos veiklos užduotys dažniausiai priskirtos antrus–penktus metus dirbantiems darbuotojams, jie sudaro 71,47 proc.; pirmuosius metus dirbantys – 28,6 proc.

Darbuotojų pasiskirstymas pagal darbo patirtį

28,6 % 71,4 %

Pirmieji darbo metai Antrieji-penktieji darbo metai

Analizuojant pagal amžių, didžiausią dalį tarp tyrimo dalyvių sudaro 21–40 metų asmenys: 21–30 metų ir 31–40 metų – po 42,9 proc. Vyresni asmenys, remiantis anketiniais duomenimis, sudaro tik 14,2 proc.

Darbuotojų pasiskirstymas pagal amžių 14,2 %

21-30 metų

42,9 % 42,9 %

31-40 metų 41-50 metų

Apibendrinant galima teigti, kad apskričių viešosiose bibliotekose paskyras socialiniuose tinkluose kuria aukštąjį išsimokslinimą turintys specialistai, įgiję magistro ar bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Specialistai dažniausiai yra baigę bibliotekininkystės, informacijos ir komunikacijos krypties programas (57,1 proc.) arba kitų specialybių (42,9 proc.) (švietimo ir ugdymo, filologijos) programas. Tai – jauni darbuotojai (amžius 18

nuo 21 iki 40 metų), turintys pirmųjų penkerių metų darbo patirtį, einantys įvairias pareigas: kultūros vadybininkai, viešųjų ryšių ir rinkodaros specialistai ar skyrių vadovai.

DIDŽIAUSI TENKANTYS IŠŠŪKIAI

Pateikiame atsakymų į klausimą, su kokiais iššūkiais susiduria darbuotojai, dirbdami socialiniuose tinkluose, pasiskirstymą (galima buvo nurodyti ne vieną tinkamą atsakymą).

1) Visiškai sutinka / sutinka • sunku išlaikyti nuoseklią strategiją – 57,1 proc.; • nepakanka išteklių (žmogiškųjų, finansinių, laiko) – 57,1 proc.; • sunku kurti įtraukų turinį – 42,9 proc.; • sunku pasiekti norimų rezultatų – 42,9 proc.; • sunku padidinti sekėjų skaičių – 28,6 proc.; • saugumo ir privatumo stoka – 28,6 proc.; • naujausių su IT susijusių įgūdžių stoka – 28,6 proc.; • nepakankamos kompetencijų tobulinimo galimybės – 28,6 proc.

2) Nesutinka / visai nesutinka • trūksta kompetencijų – 71,4 proc.; • nepakankamos kompetencijų tobulinimo galimybės – 71,4 proc.; • saugumo ir privatumo stoka – 71,4 proc.; • sunku padidinti sekėjų skaičių – 71,4 proc.; • naujausių su IT susijusių įgūdžių stoka – 71,4 proc.; • sunku pasiekti norimų rezultatų – 57,1 proc.; • sunku kurti įtraukų turinį – 57,1 proc.; • nepakanka išteklių (žmogiškųjų, finansinių, laiko) – 42,9 proc.; • sunku išlaikyti nuoseklią strategiją – 42,9 proc.

Apibendrintai galima pasakyti, kad didžiausias iššūkis darbuotojams yra išlaikyti socialiniuose tinkluose nuoseklią strategiją ir išteklių (žmogiškųjų, finansinių, laiko) stoka – po 57,1 proc., sunku kurti įtraukų turinį – tai pripažino 42,9 proc. respondentų.

71,4 proc. nesutinka arba visai nesutinka, kad jiems trūksta kompetencijos dirbti socialiniuose tinkluose, kompetencijų tobulinimo galimybių, saugumo ir privatumo bei naujausių su IT susijusių įgūdžių, kad sunku padidinti sekėjų skaičių.

ATSAKINGI IR PLANUOJANTYS DARBUOTOJAI

Už veiklą socialiniuose tinkluose bibliotekose dažniausiai yra atsakinga darbuotojų komanda (71,4 proc.). Darbuotojas(-ai) atsako už įrašų planavimą, publikavimą bei tekstų rašymą (100 proc.), socialinių tinklų strategijos kūrimą, rezultatų analizę bei ataskaitą (71,4 proc.). Gana įprasta praktika yra kiekvienam socialiniam tinklui priskirti po vieną tik už tą tinklą atsakingą darbuotoją.

57,1 proc. visų darbuotojų įrašams planuoti naudoja socia­ linių tinklų vidaus priemones, 42,9 proc. – išorinius įrankius.

57,1 proc. darbuotojų veikla socialiniuose tinkluose užima daugiau kaip pusę darbo laiko (0,50 VEE), o 42,8 proc. – nedidelę darbo laiko dalį (mažiau ar kiek daugiau nei 0,25 VEE).

Kaip matyti iš 2 lentelės, patys populiariausi AVB naudojami socialiniai tinklai yra „Facebook“, „Youtube“ bei „Instagram“.

Be tinklų, naudojamasi ir kitomis informacijos dalijimosi platformomis: Šiaulių AVB dar naudojasi Issuu.com, Panevėžio AVB – „Google+“, Kauno AVB – „Pinterest“, Klaipėdos AVB – „Mailchimp“.

2 lentelė. Socialiniai tinklai ir kitos informacijos dalinimosi platformos, kuriuose AVB turi paskyras ar įregistruotos kaip narės Eil Nr. 1.

2.

3.

4.

5.

AVB pavadinimas Kauno AVB Klaipėdos AVB Panevėžio AVB Šiaulių AVB Vilniaus AVB

Face- Goog- Instabook le+ gram X X X X X X X X X X X

You- PinterIš Kiti tube est viso X X 4 X X (Mailchimp) 4 X 4 X X (Issuu.com) 4 X 3

Ar paskyrą socialiniame tinkle turinčios bibliotekos veikia pagal komunikavimo socialiniuose tinkluose planą, kuriame būtų numatyta, kaip pagerinti komunikaciją su esamais ir potencialiais vartotojais, populiarinti bibliotekos išteklius ar paslaugas ir pan.?

71,4 proc. AVB nurodė, kad kuria ir turi komunikavimo strategijos planą socialiniuose tinkluose. Tokio plano sukūrimas taupo darbo laiką. Nereikia kiekvieną dieną galvoti, ką pasakyti savo abonentams ir sekėjams, nes yra parengtas savaitės, mėnesio ar ilgesnio laikotarpio planas. Kaip jau minėta, daugeliu atvejų darbui socialiniuose tinkluose nepakanka išteklių (žmogiškųjų, finansinių, laiko) – taip mano 57,1 proc. respondentų, todėl svarbiausias turinio plano pliusas būtų laiko sutaupymas. Antra, sutaupytas laikas gali būti skirtas naujų idėjų paieškai. Plane užfiksuotos idėjos padės išvengti kūrybinės krizės, o paskelbta idėjos įgyvendinimo data – nenukelti jos įgyvendinimo vėlesniam laikui ir išvis jos nepamiršti.

INFORMACIJOS KIEKIS IR JOS PATEIKIMO TIKSLAI

Dažnas klausimas, kuris kyla su socialiniais tinklais dirbantiems darbuotojams, kiek publikacijų turėtų būti? Šiuo klausimu specialistų pateikiama informacija įvairi: nuo 1 iki 3 pranešimų per dieną arba kelios publikacijos per savaitę. Svarbiausia, kad ji būtų tolygiai paskirstoma: plane pravartu nurodyti skelbimo datą ir laiką, turinio tipą, temą, tikslą, pastabas, būseną, atsakingą asmenį ir apskaitos duomenis. Beje, rinkodaros specialistai tvirtina, kad geriau turėti ir valdyti vieną, tačiau solidžią ir aktyvią paskyrą viename socialiniame tinkle nei turėti kelias apytuštes keliuose socialiniuose tinkluose, kuriuose informacija būtų pateikiama retai, vangiai ir nekokybiškai.

Prasminga turėti vieną socialinės medijos kanalą, kuriame informacija būtų skelbiama ne rečiau kaip 2–3 kartus per savaitę6.

Kitas svarbus klausimas, kuris buvo pateiktas anketoje, – kokiais tikslais bibliotekos naudoja socialinius tinklus. Visos bibliotekos (100 proc.) socialinius tinklus naudoja bibliotekai reklamuoti, lankytojų skaičiui didinti, santykiams su tiksline auditorija kurti, knygai ir skaitymui populiarinti, bibliotekos renginiams pristatyti; 85,7 proc. – bibliotekos teigiamam įvaizdžiui formuoti, bibliotekos svetainės lankomumui didinti; 71,4 proc. – kolegoms ir lankytojams pritraukti įgyvendinant bendrus projektus, 57,1 proc. – informacijos pasiekiamumui gerinti, naujoms komunikacijos formoms įvaldyti. Bibliotekos mažiausiai naudoja socialinius tinklus mokslinių tyrimų rezultatams skelbti ir mokslinei komunikacijai gerinti (28,6 proc.). Šiuo atveju itin svarbus informacijos pateikimo formatas: kaip parengiamas pranešimas, kokiu stiliumi jis pristatomas, kas jame akcentuojama. Pastarasis formatas tampa tam tikra rėmine konstrukcija, naudojama informacijai pristatyti ir ją interpretuoti taip, kad patenkintų šiuolaikinį vartotoją: informatyviai, intriguojamai, su tam tikromis pramoginėmis detalėmis. Socialinių medijų logika yra grindžiama 6

Bakhshi, Hasan; Throsby, David. Innovation in Arts and Cultural Organisations [žiūrėta 2020-05-05], 2009. Prieiga per internetą: www.researchgate.net/ publication/265748057_Innovation_in_Arts_and_Cultural_Organisations.

vartotojų logika – aiškus, koncentruotas, nedidelės apimties ir dėmesį patraukiantis pranešimas yra lengviau ir greičiau atpažįstamas nei ilgas, sudėtingas, analitinis tekstas.

Tyrimo metu pastebėta, jog pateikiant turinį socia­ liniuose tinkluose dažniausiai siekiama kelių tikslų: 1. Visos AVB (100 proc.) savo paskyrose siekia bendrauti su vartotojais, kviesdamos juos į bibliotekos organizuojamus renginius, parodas, edukacinius renginius ir skaitymo skatinimo iniciatyvas.

2. Visos AVB (100 proc.) informuoja apie bibliotekoje vykusius renginius, gautas naujas knygas, aktualius, su bibliotekos veikla susijusius (pvz., darbo laiko) pokyčius.

3. 57,1 proc. AVB dalijasi kitų institucijų paskelbta informacija, siekdamos su jomis bendradarbiauti, pateikia vartotojams platesnę, ne tik su biblioteka susijusią informaciją.

4. 42,9 proc. AVB bendrauja su kitų bibliotekų darbuotojais aktualiais bibliotekų veiklos klausimais, keičiasi žiniomis ir informacija.

SKELBIAMŲ ĮRAŠŲ KATEGORIJOS IR POPULIARUMAS

Bibliotekų skelbiamus įrašus galima priskirti vienai iš trijų kategorijų: bendravimas, informavimas arba bendradarbiavimas. Daug dėmesio AVB savo socialiniuose tinkluose skiria bendravimui ir informavimui.

Mažiau dėmesio – bendradarbiavimui, kuris pasireiškia dalijantis kitų organizacijų paskelbtu turiniu, žiniomis ir informacija, nors į klausimą „Ar bendradarbiaujate su kitomis bendruomenėmis socialiniuose tinkluose“ 100 proc. AVB atsakė ,,taip“. Tikėtina, kad pasidalinimas įdomiais faktais, straipsniais arba nuotraukomis, susijusiomis su kitomis bibliotekomis arba bibliotekų veikla, galimai teigiamai paveikia vartotojų grįžtamąjį ryšį.

Sėkminga komunikacija socialiniuose tinkluose paremta ne tik konkrečiu draugų ar sekėjų skaičiumi. Daug svarbiau yra gebėjimas įtraukti ir paveikti sekėjus, sulaukti komentarų ir pastabų, bandyti užmegzti su jais atgalinį ryšį. Tik tokiu būdu galima sužinoti, kad skelbiama informacija yra aktuali, reikalinga ir įdomi. Diskusijos ne tik leis daugiau sužinoti apie bibliotekos skaitytojus ir paslaugas, bet ir taps dar viena priemone pritraukti daugiau sekėjų ir skaitytojų.

Iš tyrimo aiškėja, kad AVB darbuotojai sekėjams užduoda klausimus, siekia sužinoti jų nuomonę bib­ lio­tekai svarbiais klausimais, nebijo įtraukti vartotojų į bib­lio­tekos veiklą ir sprendimų priėmimo procesą (85,7 proc.). Jie visada atsako sekėjams: padėkoja už bib­lio­tekai skirtus gerus žodžius, neignoruoja neigiamų komentarų, tačiau akcentuoja problemą, ne patį komentarą (85,7 proc.). Štai kaip, remiantis bibliotekininkų atsakymais, galima surikiuoti socialiniuose tinkluose skelbiamą informaciją pagal populiarumą.

19

1) Populiari / labai populiari • informacija apie renginius – 85,7 proc.; • bibliotekos naujienos ir įvykiai – 71,4 proc.; • informacija apie naujas knygas – 71,4 proc.; • nuotraukos – 71,4 proc.; • vaizdo įrašai – 71,4 proc.; • internetinės tiesioginės (on-line) transliacijos – 71,4 proc.; • konkursai, viktorinos – 71,4 proc.; • istorijos – 57,1 proc.; • bendruomenės informacija – 57,1 proc.; • nuorodos į straipsnius, vaizdo įrašus ir pan. – 28,6 proc.

2) Visai nepopuliari arba šiek tiek populiari • nuorodos į straipsnius, vaizdo įrašus ir pan. – 71,4 proc.; • bendruomenės informacija – 42,9 proc.; • internetinės tiesioginės (on-line) transliacijos – 28,6 proc.

ar renginius ir kt. Neturėtų būti pamirštamos ir nuvertinamos senos nuotraukos – galbūt bib­lio­tekos sekėjams įdomu sužinoti, kaip bib­ lio­tekos pastatas atrodė prieš 50 metų?

Kai buvo vykdoma anketinė apklausa, internetinės tiesioginės (on-line) transliacijos socialiniuose tinkluose nebuvo populiarios, jas rengė tik 2 iš 5 AVB. Karantino metu situacija pasikeitė – daugelis AVB ir SVB vykdo tiesiogines transliacijas arba skelbia videoįrašus. Socialiniuose tinkluose labai populiarūs arba populiarūs konkursai ir viktorinos (71,4 proc.). Šiais renginiais AVB siekia didinti sekėjų įsitraukimą – toks yra 85,5 proc. respondentų siekis, populiarina žinias ir skaitymą – 71,4 proc., pritraukia naujų lankytojų, formuoja teigiamą bibliotekos įvaizdį, skatina susidomėjimą naujais projektais – 71,4 proc. Net 85,7 proc. visų AVB kuria renginių (įvykių) puslapius socialiniuose tinkluose.

POŽIŪRIS Į NAUDOJIMOSI TINKLAIS STATISTIKĄ

Pasirinkus vieną ar kelis socialinius tinklus, svarbu nepamiršti jų integruoti į bendrą bibliotekos komunikaciją. Bibliotekos tinklalapyje turėtų atsirasti naudojamų socialinių tinklų piktogramos ir nuorodos į juos.

Visos (100 proc.) AVB savo svetainėse pateikia nauPopuliariausia bibliotekų informacija socialiniuose tinkluose dojamų socialinių tinklų piktogramas ir nuorodas į juos.

Pavyzdžiui, jeigu tinklalapyje pateikiama tik informacija apie renginius, o į „Facebook“ paskyrą sukeliamos visos nuotraukas iš renginių, po kiekvienu renginio aprašymu turėtų atsirasti nuoroda į „Facebook“ nuotraukų albumą.

3 lentelėje pateikiamas AVB darbuotojų požiūris į socialinių tinklų statistikos rodiklius. Darbuotojų nuomone, labai svarbus arba svarbus yra sekėjų skaičius bibliotekų paskyrose, paspaudimų „dalintis“ ir „patinka“ skaičius (100 proc. AVB), apsilankymų bibliotekos paskyrose skaičius (85,7 proc.).

3 lentelė. Naudojimosi socialiniais tinklais statistika Labai populiari arba populiari socialiniuose tinkluose yra informacija apie renginius, bibliotekos naujienas ir įvykius, nuotraukos. Jeigu biblioteka planuoja susitikimą su rašytoju ar kitu įdomiu žmogumi, socialinis tinklas yra puiki vieta reklamuoti tokio pobūdžio renginį.

Jeigu biblioteka nedirbs tam tikromis dienomis, apie tai galima pranešti savo sekėjams. Kad bibliotekos fondai pasipildė naujomis knygomis ar kitais dokumentais, o žymus žmogus padovanojo asmeninę biblioteką, irgi galima pasidalinti socialiniuose tinkluose. Nuorodos į straipsnius, vaizdo įrašus, bendruomenės informaciją yra mažai populiarios (28,6 proc.).

Ne viskas, ką bib­lio­teka pateikia savo paskyroje, būtinai tiesiogiai susiję su ja, nes įrašų įvairovė padeda išlaikyti susidomėjimą. Dauguma socialinių tinklų yra pagrįsti vizualine informacija, todėl labai populiarios yra nuotraukos, vaizdo įrašai. Tekstas, kad ir koks jis būtų svarbus, dažnai pranyksta bendrame informacijos sraute. Taigi bib­lio­tekos, turinčios fotografą ar mėgstantį fotografuoti kolegą, turėtų tuo naudotis. Bib­lio­tekų paskyrose dažnai skelbiamos nuotraukos apie išskirtines knygų kolekcijas, parodas 20

Šiek Visai Labai Nežinau tiek Svarbu svarbu nesvarbu svarbu Apsilankymų bibliotekos paskyrose skaičius Pranešimų (tekstinių, garso, vaizdo), kuriuos biblioteka įkėlė į socialinį tinklą, skaičius Sekėjų skaičius Naujų įrašų skaičius Komentarų skaičius Paspaudimų „dalintis“ skaičius Paspaudimų „patinka“ skaičius Kita (prašome įrašyti)

1

1

5

-

-

3

4

-

-

1 1 2 2 2 -

6 4 2 5 5 -

-

2 3 -

Sukūrus sėkmingai veikiančią bibliotekos paskyrą socialiniame tinkle, svarbu nepamiršti ne tik laiku įkelti įrašus, bet ir juos analizuoti.

Pravartu naudotis pačių socialinių tinklų pateikiamais analizės įrankiais ir statistika, statistiką lyginti su kitais panašaus pobūdžio socialiniais tinklais, į analizę įtraukti ir bendrą bibliotekos, bibliotekos tinklalapio ar tinklaraščio statistiką – kuo daugiau skirtingų pjūvių bus pritaikyta, tuo daugiau bus sužinota apie socialinio tinklo auditoriją ir bus galima efektyviau komunikuoti.

DAŽNIAUSIOS PASKYRŲ REKLAMOS PRIEMONĖS

Bibliotekos, reklamuodamos savo paskyras socialiniuose tinkluose, naudoja įvairias priemones: nuorodas internete (100 proc.), spausdintus skelbimus, skrajutes, skirtukus, didina skelbiamos informacijos

srautą (57,1 proc.), skatina žmones tapti sekėjais (42,9 proc.). Pagrindinis žinomumo ir populiarumo principas yra paprastas: nuolatinė socialinio tinklo reklama ir patrauklus, įdomus bei išskirtinis turinys.

Aišku, papildoma reklama taip pat labai svarbi, todėl spausdintus skelbimus, skrajutes, skirtukus jos platina ne tik savo bib­lio­tekoje, bet ir kitose įstaigose.

Labai svarbi reklama internete – informaciją apie naują paskyrą socialiniame tinkle bib­lio­tekos paprastai įdeda į savo tinklalapį, pasidalina šia žinia su kitomis bib­lio­tekomis ar panašaus pobūdžio institucijomis.

Svarbu suburti draugų ratą, kuriems būtų įdomi bib­lio­tekos paskyra socialiniame tinkle. Pastarieji ne tik tampa sekėjais – informacija apie bib­lio­tekos paskyrą jie pasidalina su draugais. Socialinių tinklų principas – sekite ir būkite sekami – ne tik padeda surinkti kuo daugiau sekėjų, bet ir skatina stebėti kitus.

Reklamuojant paskyras socialiniuose tinkluose, veiksminga priemonė – informacijos srauto padidinimas. Vis dėlto per dažni (kaip ir per reti) įrašai gali būti sutikti neigiamai, tačiau jei yra svarbių naujienų, galima bandyti rašyti ne kartą, o du kartus per dieną. Svarbiausia prisiminti, kad komunikacijai socialiniuose tinkluose reikia laiko ir dėmesio.

Tik kokybiškas, įdomus turinys ir nuolatinis darbas užtikrins stabilų sekėjų skaičiaus didėjimą.

Iš tyrimo paaiškėjo, kad 71,4 proc. AVB planuoja kurti naujas bib­lio­ tekų paskyras socialiniuose tinkluose.

Atsakymai į klausimą „Kas lemia socialinių tinklų palaikymą / plėtrą Jūsų bib­lio­tekoje“, išsidėstė taip: • bib­lio­tekos veiklos aktualinimas – 85,7 proc.; • bib­lio­tekos veiklos pokyčiai – 85,7 proc.; • modernios bib­lio­tekos įvaizdžio formavimas – 85,7 proc.; • vartotojų poreikiai – 71,4 proc.; • bib­lio­tekos plėtra – 71,4 proc.; • bib­lio­tekos reklama – 57,1 proc.

Veiksniai, lemiantys socialinių tinklų plėtrą bibliotekose

Bib­lio­tekininkų nuomone, socialinių tinklų plėtrą ir jų palaikymą lemia bib­lio­tekos veiklos aktualinimas, modernios bib­lio­tekos įvaizdžio formavimas, bib­lio­tekos veiklos pokyčiai (po 85,7 proc.).

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

1. Platus socialinių tinklų naudojimas suteikia galimybių ne tik asmenims, bet ir institucijoms siekti savo strateginių tikslų. Paskyrų (puslapių) kūrimas leidžia skleisti informaciją apie teikiamas paslaugas, vykdomas veiklas, įtraukti vartotojus ir palaikyti nuolatinę komunikaciją su jais. Bib­lio­tekų komunikacija socialiniuose tinkluose gali padėti joms ne tik sustiprinti santykius su vartotojais, bet ir išplėsti

savo tikslinę auditoriją, taip pat pritraukti tų, kurie skeptiškai vertina bib­lio­tekas.

2. Planuodamos komunikavimo strategiją ir į ją įtraukdamos socialinius tinklus, bib­lio­tekos gali pasiekti gerų rezultatų, ypač formuodamos teigiamą ir palankų įvaizdį.

3. Tyrimas parodė, kad visos AVB (100 proc.), kurdamos turinį socialiniuose tinkluose, siekia bendrauti su vartotojais: kviečia juos į organizuojamus renginius, parodas, edukacinius renginius ir skaitymo skatinimo iniciatyvas, informuoja apie gautas knygas, aktualius, su bib­lio­tekos veikla susijusius (pvz., darbo laiko) pokyčius. Mažiausiai dėmesio buvo skiriama bendradarbiavimui, kuris gali būti išreiškiamas dalinantis kitų organizacijų paskelbtu turiniu.

Remiantis teorinėmis įžvalgomis ir atliktu tyrimu, galima pateikti praktinių rekomendacijų, kurios gali būti naudingos bib­lio­tekoms plečiant veiklą socialiniuose tinkluose.

• Reikėtų vengti vienos iš pagrindinių klaidų – pasyvaus socialinių tinklų valdymo. Komunikuoti reikia reguliariai. Svarbu vengti netinkamos informacijos, kuri galėtų pakenkti bib­lio­tekos reputacijai, pavyzdžiui, provokuojamo ar politinio turinio žinučių, patyčių ir pan.

• Socialiniai tinklai gali būti puiki terpė plėtoti bendradarbiavimą su kitomis institucijomis ir organizacijomis. Dalinimasis kitų sukurtu turiniu gali būti vienas iš bendradarbiavimo būdų, siekiant pritraukti naujų vartotojų ir praplėsti tikslinę auditoriją.

• Komunikuojant socialiniuose tinkluose, patartina pateikti vartotojams aktualų, išskirtinį ir tam socia­ liniam tinklui pritaikytą turinį. Pateikiamas turinys turi būti susijęs su biblioteka ir bibliotekos veikla.

• Reikėtų skatinti vartotojų įsitraukimą į komunikaciją ir aktyvų dalyvavimą, tuo tikslu rengiant konkursus, projektus, skatinant prisidėti prie turinio kūrimo. Atkreiptinas dėmesys, kad visos naudojamos priemonės neturėtų prasilenkti su socialinio tinklo politika, todėl verta, prieš organizuojant renginį, pasidomėti socialinio tinklo taisyklėmis.

• Vykdyti sistemingą socialinių tinklų stebėseną ir analizę, įvertinti komunikacijos teigiamybes ir trūkumus. Būtina reaguoti į vartotojų poreikių kitimą, prisitaikant prie jų ir kaskart pasiūlant aktualų turinį.

• Siekiant kokybiško bendravimo su tikslinėmis vartotojų grupėmis socialiniuose tinkluose („Facebook“, „YouTube“, „Twitter“, „Instagram“, „Pinterest“ ir kt.), kurie vis dar nėra pakankamai išnaudojami dėl žmogiškųjų išteklių, laiko, techninių, kūrybinių ar analitinių žinių stokos, reikėtų tobulėti ir mokytis iš gerosios patirties pavyzdžių. Kompetencijų tobulinimo galimybės neabejotinai siejamos su seminarais, konferencijomis, specializuotais kursais, tačiau praktiniai mokymai, kaip naudotis naujosiomis medijomis ir komunikacijos priemonėmis, taip pat labai svarbu.

21

BIB­L IO­T EKŲ TURTAI „Tarp knygų“ redakcija, siekdama aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą, parengė UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro naujienų pristatymo ciklą. Pasitelkdami dokumentinio paveldo tyrinėtojus, žurnalo puslapiuose kaskart pristatysime po vieną į programos Nacionalinį registrą 2019 m. įtrauktą dokumentą. Šį kartą skaitykite apie istorinį kontekstą, kuriame susiformavo reprezentatyvi Vilniaus Gaono XVIII–XX a. darbų kolekcija.

VILNIAUS GAONO RAŠYTINIS PALIKIMAS LIETUVOS NACIONALINĖJE BIBLIOTEKOJE Dr. Lara Lempertienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė

Elijas ben Saliamonas Zalmanas (1720–1797), vadinamas Vilniaus Gaonu (Išminčiumi), yra didžiausias Lietuvos žydų mokytumo pavyzdys, keliantis pasididžiavimą. Anot žydų literatūros istoriko Israelio Zinbergo, „Vilniaus Gaonas, kaip mokslininkas, neabejotinai sukūrė svarbiausius ir vertingiausius savo laikotarpio darbus rabiniškoje raštijoje“1. Su didele šių darbų dalimi galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Jų atsiradimo istorija yra komplikuota, intriguojanti ir paaiškinama tik įsigilinus į Gaono asmenybę, studijų ir bendravimo su mokiniais būdą.

Savarankiškas mąstymas, intelektualinis smalsumas, apsiskaitymas, gausios daugiaamžės rabiniškos literatūros išmanymas bei jos suvokimo įžvalgos Elijui buvo būdingi jau nuo ankstyvos vaikystės.

Skirtingai nuo žydų religinio švietimo tradicijos, po kelerių metų mokymosi su individualiu mentoriumi jis nepradėjo lankyti Talmudo studijų akademijos – ješivos, o tiesiogiai perėjo prie savarankiškų studijų, kurias tęsė visą gyvenimą. Išskirtinai uždaras ir asketiškas, Elijas ben Saliamonas Zalmanas net sukūręs šeimą iš esmės nepakeitė gyvenimo būdo – tai yra gyveno taip, lyg viskam, kas nėra žydų klasikinių tekstų studijos, stokotų laiko. Vėliau publikuotame jo tekste teigiama: „Žmogus negali sėkmingai studijuoti Toros, jei turi bet kokį kitą užsiėmimą – šis privalo būti vienintelis.“2 Zinberg, Israel. A History of Jewish Literature, I-XII. Philadelphia, 1972– 1978, vol. VI, p. 229. Šią ir kitas citatas vertė L. Lempertienė.

2 Iš komentarų Biblijos Patarlių knygai.

Tarp Vilniaus Gaonui nereikšmingų dalykų buvo ir jo socialinis statusas. Europos žydų bendruomenėse buvo įprasta iškilius mokslininkus įtraukti į bendruomenės vadovybę ir pasikliauti jų išmintimi priimant su Toros mokymu suderinamus kasdienio gyvenimo sprendimus. Žinoma, kad su tokiais siūlymais kreiptasi ir į Eliją, tačiau jis atsisakė užimti bet kokį bendruomeninį postą ir tvirtai laikėsi paties suformuluoto principo: „Geriau būti tarp išmintingų nei tarp įtakingų.“3 Jis taip pat nesiekė iškelti savo vardo skelbdamas knygas, todėl per visą gyvenimą nepublikavo nė vieno iš savo rankraščių. Elijas taip nuosekliai kiek­ vieną savo gyvenimo akimirką aukojo dvasiniam tobulėjimui studijuodamas Torą, kad buvo vadinamas Pamaldžiuoju ir laikomas kone šventu.

1

22

3

Iš komentarų Biblijos Patarlių knygai.

Ankstyviausia Lietuvoje spausdinta Vilniaus Gaono publikacija – pranašo Jonos knygos komentaras ir komentaras keliems Talmudo siužetams. Vilnius, kanauninko Juozapato Mirskio spaustuvė, 1800.

TALMUDO AIŠKINIMAI IR KOMENTARAI

Nežinomas autorius.

Vilniaus Gaono portretas.

Be datos. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos judaikos rinkinių

Apie išskirtinius Gaono talentus interpretuojant žydų sakralinius tekstus byloja tai, kad jo palikime galima rasti darbų beveik iš visų judaikos mokslų sričių: religinės teisės (halacha), Biblijos hermeneutikos ir egzegezės, biblinės hebrajų kalbos gramatikos, Biblijos geografijos, kabalos, net Talmude pateikiamų matematikos žinių.

Vis dėlto derėtų pabrėžti, kad Talmudo komentarai, palikti Vilniaus Gaono, yra kur kas platesni. Jis sukūrė išsamias glosas (šalia originalo teksto skelbiamus komentarus) visam Babilonijos Talmudui ir kur kas rečiau komentuojamam Jeruzalės (arba Izraelio žemės) Talmudui4. Vertingas yra ne tik šių komentarų turinys, bet ir tai, kad jie pagrįsti kruopštaus rankraštinių Talmudo versijų palyginimu, o tai paskatino jį ištaisyti per amžius perrašinėjant šiuos rinkinius susikaupusias klaidas, atkartotas ir spausdintinėse laidose. Tokį tikslą sau galėjo kelti ir įgyvendinti tik išskirtinis eruditas, turintis didžiulį autoritetą, dėl kurio Talmudo pataisos buvo besąlygiškai priimtos.

Vilniaus Gaono komentarai tiek praturtino Talmudo suvokimą, kad nuo pirmos Vienoje pasirodžiusios publikacijos (1806–1816) atkartojami visuose Talmudo leidimuose. Ypač kruopščiai jie pateikti Vilniuje veikusios Našlės ir brolių Romų leidyklos parengtoje Babilonijos Talmudo laidoje (1860–1880), tapusioje pasauliniu etalonu, vadinamuoju Vilniaus Talmudu.

ARTIMIAUSIŲ MOKINIŲ INDĖLIS

Pats Vilniaus Gaonas nė vieno savo darbų nebuvo užrašęs kaip baigtinio spausdinti parengto teksto. Tai buvo paskiri fragmentai, užrašai jo turimų leidinių bei rankraščių paraštėse, taip pat sakytinės klasikinių tekstų interpretacijos, užfiksuotos artimiausių mo4

Talmudo yra du rinkiniai: Jeruzalės Talmudas, baigtas sudaryti V a., ir platesnė jo versija – Babilonijos Talmudas, baigtas VII a.

kinių. Visi Vilniaus Gaono darbai iškart po jo mirties sudaryti, redaguoti ir parengti spaudai jo sūnų, žentų, anūkų ir mokinių, šie jiems suteikė ir pavadinimus.

Iš tikro, ar galėjo tokio kuklumo žmogus kaip Elijas ben Saliamonas Zalmanas, pavyzdžiui, savo Senojo Testamento Penkiaknygės komentarą pavadinti „Elijo šlovė“ (hebr. Aderet Eliyahu)?

Būtent šios Gaonui atsidavusios žmonių grupės dėka išminčiaus knygos pasiekė skaitytojus. Beje, dar net nepasirodžius mokinių parengtoms knygoms, „Elijo šlovė“ jau buvo paplitusi po visą Europą. Ji pasiekė net chasidizmo – žydų religinio sąjūdžio, kuriam Vilniaus Gaonas ir jo aplinka buvo nusiteikęs priešiškai, vadovus. Žymus Chabad krypties chasidizmo judėjime pradininkas Šneuras Zalmanas iš Baltarusijos Liadų miestelio rašė: „Manoma, jog visoje Lietuvoje neatsiras tokio įžūlėlio, kuris viešai supriešintų savo nuomonę su pamaldaus Gaono pažiūromis ir jas skelbtų, gink Dieve, klaidingomis. [Jis yra pripažintas] net ir tolimuose kraštuose – Italijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje.“5

Vėliausias leidinys Lietuvoje – žydų religinės teisės komentarai. Sud. Abraomas Druškovičius. Kėdainiai, Š. Movšovičiaus spaustuvė, 1940. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos judaikos rinkinių

„LIETUVIŠKŲ“ JEŠIVŲ GRANDINĖ

Nors Vilniaus Gaonas oficialiai nevadovavo jokiai mokymo įstaigai, savo namuose jis priimdavo mokinius, tapusius jo studijų kolegomis, – pagal žydų švietimo tradiciją klasikiniai tekstai studijuojami juos aptariant ir diskutuojant apie juose keliamas problemas.

5

Cituojama pagal: Liberman, Hayim. Baal hayey adam veha-gra mivilna.

In idem: Ohel Rahel, New York, 1980, t. 1, p. 471.

23

hebrajiškai pavadinta Ets chayim („Gyvybės medis“) pagal vieną Toros apibūdinimą, pradėjo veikti 1802 metais ir greitai tapo žinomiausia Europoje – ne tik dėl ją lydėjusio Vilniaus Gaono vardo, bet ir dėl aukščiausio studijų standarto. Mokymo procesas joje vyko nepertraukiamai, studentai mokėsi pamainomis net ir naktį. Tai atitiko Chaimo iš Valažino principą: „Jei visame pasaulyje nuo vieno krašto iki kito nors minutei būtų nutrauktas Toros studijavimas, tuoj pat griūtų fizinis pasaulis ir dangus, ir viskas grįžtų į pirmykštį chaosą (gink Dieve).“7 Valažino ješiva davė pradžią vadinamųjų lietuviškųjų ješivų grandinei – mokslo įstaigoms, atsiradusioms nebūtinai geografinėje Lietuvos teritorijoje, bet tokioms, kuriose studijuojama pagal Vilniaus Gaono metodą ir su jam būdingu atsidavimu. Žinoma, klasikiniai tekstai šiose ješivose buvo nagrinėjami kartu su jiems sukurtais Gaono Elijo komentarais. „Lietuviškosios“ ješivos iki pat Holokausto veikė Myriuje, Rodūnioje (abu – Baltarusija), Telšiuose, Panevėžyje, Kelmėje, Kauno Vilijampolėje. Jos pritraukdavo studentų ne tik iš Lietuvos ar minėtosios Baltarusijos, bet ir iš kitų Europos šalių bei JAV.

VIENINTELĖ TOKIA LEIDINIŲ RINKTINĖ

Shenot Eliyahu („Elijo metai“) – tai ankstyviausia Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomos Vilniaus Gaono kolekcijos publikacija (1799), Mišnos (pirmojo rašytinio žydų religinės teisės sąvado) komentaras, išspausdintas Lvive, Arono ben Chaimo Segalio spaustuvėje.

Iš šių mokinių tik kai kurie buvo vilniečiai, kiti, siekdami prisiliesti prie Gaono išminties, atvykdavo iš kitų miestų. Žinomiausias jų – Chaimas ben Izaokas (1749–1821) iš Baltarusijos Valažino. Kone 20 metų kelis kartus per metus jis atvažiuodavo į Vilnių visam mėnesiui: jį praleisdavo nesitraukdamas iš Gaono namų ir nuolat su juo gvildendamas sudėtingas tekstologines problemas, kurių negalėjo įveikti per savarankiškas studijas.

Po Elijo mirties Chaimas teigė, kad didis mokytojas ragino jį įsteigti ješivą, kurioje Tora ir Talmudas būtų studijuojami taip pat giliai, pasineriant į tekstą ir tokia pat didele apimtimi, kaip buvo įprasta tarp Vilniaus Gaono ir aplink jį susibūrusių mokinių – mažoje elitinėje grupėje. Tačiau Chaimas ben Izaokas Gaono pedagoginį palikimą siekė atskleisti didesniam studentų ratui. Savo laiške Lietuvos ir Europos Toros žinovams, kuriame kvietė prisidėti prie naujos ješivos Valažine steigimo siunčiant jai studentus ir dėstytojus, jis rašė: „Turiu priminti didžiausio šio krašto išminčiaus – dievobaimingojo Vilniaus Gaono Elijo vardą ir pasidžiaugti, kad esu jo mokinys, bet kartu nenoriu prisidengti jo šlove, nes jo genijui visose Toros studijų atšakose prilygti būtų neįmanoma, o aš nesugebėjau išmokti nė mažiausios jo išminties dalelytės.“6 Gaono vardas, be abejo, suteikė kvietimui nepaprasto svarumo: nepaisant Chaimo laiške rodyto kuklumo, į kvietimą atsiliepė gausus norinčiųjų mokytis būrys – apie 300 studentų. Valažino ješiva, 6

24

Cituojama pagal: Assaf, Simcha. Mekorot le-toldot ha-hinukh be-Yisrael.

Tel-Aviv, 1947, t. 1, p. 111–112.

Kiti Vilniaus Gaono mokiniai savo veikloje taip pat sėmėsi įkvėpimo iš bendravimo su mokytoju. Baruchas Šykas (1744–1808 (1812?) iš Šklovo entuziastingai priėmė Gaono Elijo skatinimą susipažinti su pasaulietiniais mokslais siekiant geriau suvokti Toros gelmes. Juk Tora – tai Dievo sukurto pasaulio atvaizdas, jo dėsnių suvokimas atveria tikrąją Toros prasmę. Taigi 1777 m. Baruchas Šykas paskelbė astronomijos traktatą Amude hashamaim („Dangaus pamatai“ – hebr.), anatomijos veikalą Tiferet adam („Žmogaus įstabumas“ – hebr.), o 1784 m. – į hebrajų kalbą išverstus senovės graikų matematiko Euklido darbus. Šie ir kiti Vilniaus Gaono mokinių darbai saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje šalia paties Elijo ben Saliamono Zalmano knygų, o jų Nacionalinėje bib­lio­tekoje yra apie 70. Tai vienintelė Lietuvoje tokia didelė Vilniaus Gaono darbų leidinių rinktinė. Ji parodo, koks neįprastai platus buvo šio mąstytojo akiratis, ir leidžia įvertinti, kad jis buvo tikras klasikinių žydų tekstų tyrimų milžinas.

Ankstyviausia minimos kolekcijos publikacija datuojama 1799 m., tai – Lvive išleistas Mišnos (pirmojo rašytinio žydų religinės teisės sąvado) komentaras. Ankstyviausia Lietuvoje spausdinta publikacija – pranašo Jonos knygos komentaras bei komentaras keliems Talmudo siužetams (1800, Vilnius, kanauninko Juozapato Mirskio spaustuvė). Vėliausias leidinys Lietuvoje – žydų religinės teisės komentarai (1940, Kėdainiai, Š. Movšovičiaus spaustuvė). Simboliška, kad būtent Vilniaus Gaono Elijo knyga tapo vienu iš paskutinių hebrajiškų darbų, dar spėtų išleisti Lietuvoje iki tuomet, kai sovietų režimas čia sunaikino hebrajų kultūrą. Šiandien šio išminčiaus rašytinis palikimas yra prieinamas specia­ listams ir visiems Lietuvos žydų intelektualumu bei Toros studijų tradicija besidomintiems asmenims.

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

7

ben Yitskhak, Chayim. Nefesh ha-khayim. Vilnius, 1824, p. 4.

NAUJI LEIDINIAI

DIENORAŠTIS – KAIP ISTORINIS ROMANAS

Knygos dailininkė Elona Marija Ložytė

Dr. Tomasz Błaszczak

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido nemažo susidomėjimo sulaukusią knygą – Władysławo Wielhorskio „Dienoraštį“*. Šiemetėje Vilniaus knygų mugėje pristatytas leidinys sukėlė atgarsį dėl keleto priežasčių. Pirma jų – paties autoriaus asmenybė, nevienareikšmiškai vertinama Lenkijoje, ir vienareikšmiškai negatyviai vertinama Lietuvoje. Antra priežastis – kūrinio unikalumas. Knygos idėja kilo beveik iškart, Nacionalinės bibliotekos fonduose aptikus dienoraščio rankraštį ir supratus, kad tai – visiškai nežinomas, anksčiau neskelbtas publicisto W. Wielhorskio (1885–1967) kūrinys. Tikimasi, kad šis darbas pradės naują leidinių seriją„Iš Nacionalinės bibliotekos archyvų“, kurioje planuojama skelbti kitus bibliotekoje saugomus egodokumentus.

Tenka pripažinti, kad Władysławas Wielhorskis Lietuvoje vis dėlto mažai žinoma asmenybė. O užtenka pažymėti, kad būtent jis formavo moderniosios Lietuvos įvaizdį Lenkijos visuomenėje ir politikoje.

1924 m. ištremtas iš Lietuvos, apsigyveno Vilniuje ir

Władysławas ir Celina Wielhorskiai savo bute Vilniuje, Zakretowa (dab. M. K. Čiurlionio) gatvėje, 1932 m.

Velykos. Zofios Komzos archyvo nuotr.

tapo daugelio knygų ir straipsnių apie Lietuvos Respubliką autoriumi. Iš pradžių rengiant slaptus darbus Lenkijos administracijai ir kariuomenei, vėliau, ypač XX a. 4-ajame dešimtmetyje, rašant monografijas jau plačiajai visuomenei; tarp jų svarbiausia – 1938 m. veikalas „Šiuolaikinė Lietuva“ (Litwa Współczesna), kuriame, normalizavus abiejų kaimyninių valstybių diplomatinius santykius, pristatoma Lietuva.

Nacionalinės bibliotekos išleistos knygos pagrindu tapęs dienoraštis rašytas 1915–1917 metais.

Lietuvos egodokumentikoje nerandame daug dienoraščių, rašytų Pirmojo pasaulinio karo metais, o dar provincijoje, už didesnių miestų ribų, juolab Žemaitijoje (Balčių dvare; dab. Raseinių r. Nemakščių seniūnija). Tai, ko gero, vienintelis tokio pobūdžio kūrinys, rašytas iš dvarininko perspektyvos, pristatantis Žemaitijos dvaro kasdienybę karo metais. Šis dvaras ir jo apylinkės, ypač pirmais karo mėnesiais, * Dienoraštis: iš Nacionalinės bibliotekos archyvų / Władysław Wielhorski; sudarytojas ir mokslinis redaktorius Tomasz Błaszczak; iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2019. 322, [1] p.: iliustr., portr. – Asmenvardžių, vietovardžių r-klės: p. 310–322.

25

Balčių dvaras (dab. Raseinių r.), 1911 m. Zofios Komzos archyvo nuotr.

tapo karo įvykių liudininku. Dėl netoli esančio Tilžės– Rygos plento dvaro apylinkėse vyko nuolatinis judėjimas – karių, karininkų, karo inžinierių, belaisvių...

Balčių dvaras ir Wielhorskis taip pat tapo svarbaus vokiečių okupacijos reiškinio – karo lauko geležinkelio Lauksargiai–Kelmė statybos 1915 m. – liudininku.

Tiesa, pats geležinkelis veikė tik iki įprastos vėžės linijos Lauksargiai–Radviliškis atidarymo. Būtent šios geležinkelio jungties statyba lemia tam tikrą posūkį, kaip Wielhorskis ima vertinti karą. Iš pradžių manęs, kad karas Žemaitijoje greitai užsibaigs, o vokiečiai bus priversti atsitraukti, Wielhorskis pakeičia nuomonę, kai, vykdamas į Šaukotą, pamato Lyduvėnų tilto (Raseinių r.) statybą, kurio mastas leido suvokti, kad vokiečių ketinimai įsitvirtinti Lietuvoje yra gerokai rimtesni. *** Šis Wielhorskio dienoraščio rankraštis iki šiol buvo visiškai nežinomas, anksčiau neskelbtas. Tiesą sakant, jis ir nebuvo skirtas publikacijai, o rašomas žmonai Celinai, kilusiai iš Balčiuose gyvenusios Lewoniewskių giminės, kaip privatūs užrašai. Wielhorskio pasakojimo pradžia sutampa ne tik su kaizerinės kariuomenės įsiveržimu į Rusiją, kurios metu Žemaitija buvo užimta pirma, bet ir su svarbiu Wielhorskių, kurie buvo susituokę vos prieš metus, gyvenimo įvykiu.

Aidint patrankų šūviams, gimsta jų pirmoji duktė Anna Wiktoria. Tačiau pačiame dienoraštyje nerandame pernelyg daug asmeniškumų, apsiribojama tik pačiais svarbiausiais faktais iš šeimos gyvenimo, tai – labiau vietos kronika, puslapis po puslapio tampanti politinių ir karinių įvykių apžvalga.

Dienoraštis buvo rašomas lenkų kalba. Gimęs Voluinėje (dabartinėje Ukrainoje), studijavęs Kijeve ir Krokuvoje, Wielhorskis į Žemaitiją atvyko būtent iš Galicijos. Lietuvių kalbos jis nemokėjo ir, atrodo, niekada neišmoko. Bent pirmais gyvenimo Lietuvoje metais jam vertėjavo žmona ir jos giminaičiai. Lietuviškų šaknų neturėjimas vėliau kliuvo ir lenkams vilniečiams, kai kurie laikė jį „valdišku“ Lietuvos specialistu, su Lietuva neturinčiu nieko bendro.

26

Balčių dvaro griuvėsiai, 2018 m. rugpjūčio 10 d. Tomaszo Błaszczako nuotr.

Nacionalinės bibliotekos rankraštyne saugomas dienoraštis – tai penki ranka rašyti sąsiuviniai, kuriuose atspindimas laikotarpis nuo 1915 m. pavasario iki 1917 m. vasaros. Tai turbūt vienas iš „nuobodžiausių“ Wielhorskio gyvenimo periodų. Galima spėti, kad mintis rašyti kilo iš kitų užsiėmimų neturėjimo. Vėliau Wielhorskis įsitraukia į politinę veiklą, rašo daugiausia politinio pobūdžio straipsnius į Lietuvos lenkų spaudą, o po ištrėmimo iš Lietuvos (kurio viena iš priežasčių buvo būtent tie straipsniai) – mokslinius ir analitinius veikalus. Panašaus pobūdžio kūriniu galima laikyti 1943 m. parašytus ir 1965-aisiais Londone išleistus memuarus „Atsiminimai iš sovietų nelaisvės“ (Wspomnienia z przeżyć w niewoli sowieckiej).

*** Knygos pasirodymas ir pristatymas Vilniaus knygų mugėje sutapo su svariu jubiliejumi, glaudžiai susijusiu su Wielhorskio asmenybe. Prieš 90 metų, 1930 m. vasario 22 d., buvo įkurtas Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas Vilniuje, kurio direktoriaus pareigas 1931–1939 m. ėjo Wielhorskis. Institutas buvo svarbi vieta Wielhorskio profesinėje karjeroje. Tai buvo institucija, kuri, be savo ekspertinės-mokslinės veiklos, dar vykdė ir šviečiamąją veiklą. Prie instituto buvo įkurta Vilniaus politikos mokslų mokykla, kuriai irgi vadovavo Wielhorskis, taip pat jis skaitė paskaitas apie Baltijos šalis.

Kaip per knygos pristatymą pažymėjo istorikas dr. Rimantas Miknys, Wielhorskis savo istoriniuose veikaluose reiškė lenkišką poziciją, ir tai buvo įprasta XIX a. Vokietijoje susiformavusi nuostata – matyti pasaulį iš savo tautos perspektyvos. Todėl dažnai, ir ne be pagrindo, Wielhorskis yra laikomas moderniosios Lietuvos priešu. Tiesa, jo nuostatos lietuvių atžvilgiu ilgainiui pasikeitė. Jo darbuose ėmė rastis daugiau objektyvumo, kritiško vertinimo, politinių procesų supratimo. Galima teigti, kad iš karšto publicisto Wielhorskis ėmė virsti rimtu mokslininku. Vienareikšmiškai didžiausią įtaką tam turėjo Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas, kuriame jis dirbo XX a.

4-ajame dešimtmetyje.

Dažnai klaidingai manoma, jog institutas buvo autonominis lenkiškojo Vilniaus Stepono Batoro universiteto (SBU) padalinys. Tiesa, pagrindinis jo personalas – SBU profesūra, daugiausia Teisės ir socialinių mokslų fakulteto profesoriai Stefanas Ehrenkreutzas, Wiktoras Sukiennickis, Stanisławas Swianiewiczius, tačiau pats Wielhorskis su Stepono Batoro universitetu nebuvo susijęs bent iki 1939 metų. Todėl kiek klaidinantis yra užrašas „SBU profesorius“ ant Wielhorskio antkapio Varšuvos Povonzkų kapinėse, nes profesoriaus vardas jam buvo suteiktas tik emigracijoje Londone.

Dirbti institute Wielhorskis pradėjo kaip žemės ūkio inžinierius, šią kvalifikaciją įgijęs dar 1912 m.

Krokuvos Jogailaičių universitete. Tiesa, darbas institute privertė jį susitvarkyti mokslo laipsnių reikalus: daktaro laipsnio suteikimo procedūra buvo atlikta jo Alma Mater Žemės ūkio fakultete 1934 metais. Wielhorskio disertacijos pagrindu tapo dvi jo knygos: 1928 m. išleista „Etnografinė Lietuva.

Gamta, kaip ūkio pagrindas. Tautinių santykių raida“ (Litwa etnograficzna. Przyroda jako podstawa gospodarcza. Rozwój stosunków narodowościowych) ir 1933 m. išleista „Lietuvos ūkio politika“ (Polityka gospodarcza Litwy). Per pirmąjį 1939 m. pusmetį Vilniaus Stepono Batoro universiteto Žemės ūkio fakultete buvo atlikta habilitacijos procedūra, o jos pagrindas – straipsnio pradžioje minėta 1938 m. išleista monografija „Šiuolaikinė Lietuva“. *** Per Antrąjį pasaulinį karą Wielhorskis pasitraukė į Didžiąją Britaniją, kur Londone mirė 1967 metais.

Duk­ros Anna Wiktoria ir Olga Krystyna po karo atsidūrė Lenkijoje ir ten pasiliko. Wielhorskio žmona Celina bei sūnus iš pirmosios santuokos Januszas po karo apsigyveno Kanadoje.

Metų pradžioje Lietuvoje lankėsi Wielhorskio palikuonys – jie dalyvavo Vilniuje vasario 26–27 d. surengtoje mokslinėje konferencijoje „Sovietologijos pradžia: Rytų Europos mokslo tiriamasis

Knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje. Iš kairės: vertėja Irena Aleksaitė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotojai Asta Miltenytė ir Tomaszas Błaszczakas, istorikas Rimantas Miknius. 2020 m. vasario 22 d. Agnės Jankauskaitės nuotr.

institutas Vilniuje (1930–1939), idėjos – žmonės – palikimas (90-mečio įkūrimo proga)“. Tarp svečių buvo Anne-Marie Wielhorski Lyttle, Wielhorskio anūkė, kartu su vyru atskridusi iš Kanados. AnneMarie – jauniausio Władysławo ir Celinos vaiko, gimusio 1918 m. Balčiuose, – Władysławo Alexanderio dukra. Władysławas Alexanderis prieš Antrąjį pasaulinį karą įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Medicinos fakultetą. Kilus karui, buvo mobilizuotas, ankstyvą pokarį praleido Didžiojoje Britanijoje, 1952 m. persikėlė į Kanadą, iš pradžių gyveno Monrealyje, vėliau – Toronte, ten ir palaidotas. Už Atlanto Władysławas Alexanderis tęsė medicinos mokslus, specializavosi anesteziologijoje ir kardiologijoje. Buvo gydytojų komandos, kuri atliko pirmąją Kanadoje širdies transplantaciją, narys.

Wielhorskio anūkė Anne-Marie ne tik dalyvavo konferencijoje Vilniuje, aplankė artimas seneliui vietas, bet nuvyko ir į tėvo gimtuosius Balčius. Susitikimas su giminaičiais „Dienoraščio“ sudarytojams suteikė galimybę geriau susipažinti su Wielhorskių ir Lewoniewskių šeimų gyvenimo vingiais. Renkant medžiagą knygai, didžiausia problema buvo informacijos trūkumas, nemažai Wielhorskio gyvenimo įvykių buvo galima tik nuspėti iš užuominų šaltiniuose. Belieka džiaugtis, kad Anne-Marie daugumą šių spėjimų patvirtino, o Tomaszo Błaszczako parašytas knygos įvadinis biografinio pobūdžio straipsnis, kaip pripažino R. Miknys, atskleidė naujų Wielhorskio biografijos epizodų. *** Karantinas ir visi susiję su juo apribojimai sustabdė planus plačiau pristatyti visuomenei Władysławo Wielhorskio „Dienoraštį“, tad pavasarį suplanuotus pristatymus Vilniuje ir Balčiuose teko nukelti. Kol kas belieka pakviesti skaitytojus susipažinti su įdomiu leidiniu, o aptarimus ir diskusijas, tikėtina, pratęsime rudenį.

Anne-Marie Wielhorski Lyttle prie Balčių dvaro griuvėsių. 2020 m. vasario 29 d. Mareko Nitoslawskio nuotr.

27

NAUJI LEIDINIAI

VARTOME ŠIAULIŲ KNYGOS KULTŪROS ŽINYNĄ

Dizaineris Kęstutis Musneckis

Dr. Tomas Petreikis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Nacionalinės bibliografinės apskaitos skyriaus vyriausiasis bibliografas-tyrėjas

Regioninių tyrimų intensyvumas dažnai priklauso nuo konkrečių asmenybių, jų apsisprendimo gilintis į savo krašto knygos praeitį ir dabartį1. Šių metų pradžioje knygynų lentynose pasirodė solidžios apimties Jono Nekrašiaus žinynas„Šiaulietiška spauda XVI–XXI a.: leidybos, platinimo ir saugojimo įstaigos“2. Autoriaus inciatyvą įvertino ir rėmė Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka ir Lietuvos kultūros taryba. Bibliotekų reikšmė, kai bus įgyvendintas Šiaulių ir Vilniaus universitetų sujungimas (o dėl to šiame Šiaurės Lietuvos mieste sumažės humanitarinių studijų ir tyrimų apimtys), tik išaugs, todėl šio žinyno pasirodymas turėtų liudyti apie naujas humanitarinių tyrimų galimybes.

Žinyno „Šiaulietiška spauda XVI–XXI a.“ autorius J. Nekrašius – žinomas šiaulietis kraštotyrininkas, advokatas, buvęs Šiaulių universiteto dėstytojas, paskelbęs daugiau nei 20 pažintinių knygų, publikavęs apie 2000 mokslinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių įvairiomis kultūros istorijos temomis.

Tai – žmogus, kuriam nuoširdžiai rūpi Šiaulių krašto kultūros palikimas, jo aktualinimas. Leidinys – didesnio albuminio formato, gausiai iliustruotas spaudos faksimilėmis, fotografijomis, ekslibrisais ir kita ne vienus metus kaupta ikonografine medžiaga.

Pl. žr. Petreikis, Tomas. Regioniniai knygos kultūros tyrimai Lietuvoje.

Knygotyra, 2013, t. 60, p. 125–147.

Nekrašius, Jonas. Šiaulietiška spauda XVI–XXI a.: leidybos, platinimo ir saugojimo įstaigos: žinynas / [redakcinė kolegija: Almantas Šlivinskas (pirmi­ ninkas) … [et al.]. Šiauliai: Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2019.

335, [1] p.: iliustr., faks., portr. Tiražas 500 egz. ISBN 978-609-95971-4-0

1

2

28

Knygos autorius regiono spaudos žinyno link ėjo pamažu: studijavo pagrindinius bibliografijos veikalus, rinko medžiagą archyvuose, bibliotekose ir muziejuose. Šiaulių spaudos tema J. Nekrašius paskelbė nemažai straipsnių. Tai ir tapo pagrindu sukauptą medžiagą apibendrinti žinyne.

Autoriui šiaulietiškos spaudos geografinė kategorija plati, dažnai ji apima senąją Šiaulių apskritį.

Tarpukariu Šiaulių apskritis buvo didžiausia Lietuvos apskritis. Stambus apskrities centras tapo ir spaudos centru, telkiančiu spaudos darbuotojus, poligrafijos pramonę, knygrišius ir knygrišyklas, leidyklas, laik­ raščių redakcijas, knygos dailininkus ir kt. Spaudos samprata autoriui daugiašakė, suprantama kaip knygos kultūros definicija. Ji apima knygos autorių, leidėjų, spaustuvių, platintojų, saugotojų ir vartotojų

komunikacijos ciklą. Leidinį sudaro šešios knygos kultūros sistemos dalys, jų raidą pateikiant chronologiniu principu nuo XVII a. iki šių dienų.

Pirmoje žinyno dalyje susitelkiama į knygų leidėjų veiklos pristatymą. Pirmieji leidėjai Šiauliuose žinomi nuo XVII a., bet didžiausią klestėjimą jie išgyveno 1919–1940 metais. Tuo metu regioninė leidyba įkopė į aukso amžių, kai kiekvienas asmuo, organizacija, komercinė ar leidybos įmonė beveik nevaržomai galėjo imtis leidybinės veiklos. Sovietmetis – mažiausiai žinoma leidybos istorijos dalis. Apie 50 proc. leidinių išleisdavo Kauno ir Vilniaus valstybinės leidyklos. Provincijos miestai turėjo tenkintis vienu kitu žinybiniu leidinėliu. Visai kitą vaizdą regime atkurtosios nepriklausomybės pastarųjų dešimtmečių metais, kai Šauliuose vėl įsisiūbavo leidybinės iniciatyvos. Žinyno rengėjas, antroje dalyje pateikdamas Šiaulių periodinės spaudos raidos enciklopediškai apibendrintą analizę, susidūrė su didžiuliu iššūkiu. Iš viso Šiauliuose iki 1940 m. buvo leidžiama apie 160 periodinių leidinių. Šiauliuose užgimė pirmasis žemaitiškas leidinėlis „Žodis“ (1909), leistas aušrininko Juozapo Miliausko-Miglovaros. Skaitytojai ras žinių apie gerai žinomus ir naujai iš šaltinių nustatytus periodinius leidinius. Dalį jų dar turės patvirtinti nacionalinės bibliografijos rengėjai.

Rusijoje tik XIX a. pabaigoje ryžtasi liberalizuoti spaustuvių steigimo tvarką, leidžiant jas steigti ir mažesniuose apskričių miestuose. Šiauliai yra vienas iš nedaugelio Lietuvos miestų, su savo poligrafijos pramone sugebėjusių atlaikyti karų ir santvarkų sukeltus pokyčius. Vienu metu Šiauliuose veikė net septynios spaustuvės. Daugiausia aptarnavo Žemaitijos miestų leidėjus, bet būta užsakymų ir iš kitur.

Kai spaustuvė arti, arti ir kūrėjo lūkestis save ir visuomenę pradžiuginti savo minčių ir darbų vaisiais. Keičiantis šiuolaikiniams poreikiams svarbu išlaikyti ir savo poligrafijos pramonės tradicijas, telkiant vietos talentingus poligrafininkus, knygos dailininkus ir leidėjus.

Ilgą laiką leidinių įrišimu spaustuvės nesirūpino. Pirkėjams ir knygrišiams jos atiduodavo brošiūruotus knygos lankus. Savininkas ar pardavėjas kreipdavosi į knygrišį, pastarasis, sutaręs dėl įrišimo tipo ir medžiagų, atlikdavo užsakymą. Tarpukaryje

Šiaulių centralinis knygynas (viešoji biblioteka) Vilniaus g. tarpukariu. Iš kn. „Šiaulietiška spauda XVI–XXI a.“

padidėjus kietojo knygų įrišimo poreikiams, atsirado ir modernių, mechanizuotų knygrišyklų poreikis.

Sovietinei poligrafijos pramonei išsprendus kietojo įrišimo problemą, atėjo meninės knygrišystės epocha.

Knygrišys tapo nebe užsakymo atlikėju, o kūrėju. Šioje srityje Šiauliai su savo odininkystės ir knygrišystės tradicijomis stovi greta Vilniaus ir Kauno.

Apie knygų prekybą Šiaulių krašte žinome nuo XVIII a. Knygos buvo platinamos mugių ir prekymečių, atlaidų metu, dalį visuomenės jos pasiekdavo ir išnešiotinai. Po šimtmečio atsirado ir pirmieji knygynai. Knyga suvokta kaip ideologinio poveikio priemonė, knygynas – kultūros įstaiga, o knygininkas – ne vien pardavėjas, bet ir kultūros darbininkas. Todėl visoms valdžioms rūpėjo, jog šį darbą atliktų sistemai ar vyraujančiai politinei jėgai lojalūs asmenys. Šiuo metu savivaldybės, knygynus patikėjusios komerciniams knygynų tinklams, nebesirūpina leidinių sklaida. Ką šie sprendimai žada ateičiai, dar pamatysime, bet galima numanyti, jog šios transformacijos daugiau kultūros Šiaulių miestui tikriausiai neatneš.

Paskutinė žinyno dalis skirta Šiaulių bibliotekų istorijai ir dabarčiai. Autorius, daug dėmesio skyręs tarpukario viešosioms, organizacijų, institucinėms, asmeninėms ir komercinėms bibliotekoms, nepamiršo šiuo metu nepelnytai ignoruojamų sovietinių bibliotekų istorijos. Dabar dar yra laikas apklausti gyvus likusius bibliotekininkus, surinkti duomenis apie tikrąją bibliotekų veiklą, kurią dažnai gožė skambūs lozungai ir stulbinamai atrodančios metinės ataskaitos. Žinyne neaplenkta ir šių dienų bibliotekų kasdienybė, su kuria susiduria mokyklų ir viešųjų bibliotekų kolektyvai keičiantis požiūriui į bibliotekų ir bibliotekininkų vaidmenį.

Iš praeities išnyrantys užmiršti knygos kultūros darbininkai, jų įmonių vaizdai, kasdienybės detalės leidžia susidaryti gana ryškų vietos spaudos gyvenimo vaizdą. Šiaulių praeities ir dabarties tyrėjai, kraštotyrininkai, muziejų ir bibliotekų bendruomenių nariai ir visi besidomintieji J. Nekrašiaus knygoje ras koncentruotų žinių visomis knygos kultūros temomis. Daugeliui tai taps nepamainomu pirmo būtinumo enciklopediniu šaltiniu, sutaupančiu laiko, duodančiu minčių tolesniems tyrimams ir kitoms kultūrinėms iniciatyvoms.

Nacionalinis tyrimų lygmuo, kai į daugelio mokslinių problemų aktualumą yra žvelgiama iš sostinės matymo, šiuo metu yra vyraujantis, bet ši ilgalaikė tendencija neskatina vietos bendruomenių įsitraukimo, nesukuria sąlygų kultūros savitumams išryškėti ir juos išsaugoti. Trūksta knygos kultūros tyrimų koordinavimo, todėl dar negreitai galėsime pasinaudoti kitų šalių ilgalaikių tyrimų programų patirtimi. Nepaisant nepalankių sąlygų, J. Nekrašiaus pastangomis išėjęs Šiaulių spaudos žinynas šiuo metu atsistojo į vieną gretą su leidiniais, skirtais Mažajai Lietuvai ir Vilniui.

29

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

KELMĖJE – ŠIUOLAIKIŠKAS POŽIŪRIS Į ŽEMAITĘ Rita Grišienė Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė

Apie rašytojos, visuomenės veikėjos Julijos Žymantienės-Žemaitės (1845–1921) gyvenimo faktus, kūrybą, visuomeninę veiklą žinoma gana daug. Nauji laikai praplėtė požiūrį į Žemaitę: šiandien ji vertinama ne tik kaip tituluota literatūros klasikė, bet ir kaip pažangių pažiūrų, savo gyvenamąjį metą pralenkusi visuomenės veikėja. Ši ypatinga asmenybė paliko pėdsaką ir Kelmės krašte. Rašytoja ne vieną dešimtmetį gyveno Kolainiuose, Graužikuose, Šilo Pavėžupyje, netrumpai – Ušnėnuose. Būtent čia prasidėjo stebėtinas Žemaitės kelias į lietuvių literatūrą.

Pasak profesorės Viktorijos Daujotytės, „Ušnėnai yra pagrindinė vieta, suvokiant Žemaitės kūrybą, pasaulėvaizdį, jos kūrybos kraštovaizdį“. Čia įmintos jos, kaip švietėjos, humanistės, laisvamanės, pėdos. Todėl nekyla klausimų, kodėl Kelmės rajono savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas Žemaitės vardas.

Rašytojos vardas bibliotekos darbuotojų prašymu tuometei Kelmės centrinei bibliotekai suteiktas 1995 m., minint 150-ąsias Žemaitės gimimo metines.

Nors ši mintis darbuotojų galvose kirbėjo nuo 1986ųjų, kai bibliotekoje buvo pastatytas skulptoriaus Vlado Žuklio sukurtas rašytojos Žemaitės biustas, žinia apie vardo suteikimą buvo pranešta būtent tais jubiliejiniais metais per 27-osios Žemaitės literatūrinės premijos įteikimo tuometiniam laureatui rašytojui Vytautui Girdzijauskui šventę.

Iki to laiko Žemaitės materialųjį palikimą (kiek jo išliko): rankraščius, laiškus, asmeninius ir kitus daiktus – jau buvo priglaudę muziejai ar kitos organizacijos. Bibliotekai teko sugalvoti savus Žemaitės įprasminimo, jos darbų Kelmės krašte aktualizavimo būdus, prisidėti prie šiame krašte jau esančių, rašytojos vardą ir gyvenimą įprasminančių tradicijų palaikymo. O tai nebuvo paprasta. Modernėjančioje, vis labiau pasauliui atsiveriančioje ir jį atrandančioje visuomenėje skara apsigobusios pagyvenusios rašytojos įvaizdis atrodė nepatraukliai, jos kūryba darėsi vis mažiau įdomi augančiam skaitytojui, moksleiviui ir patyliukais traukėsi iš mokyklų programų, privalomosios literatūros sąrašų...

30

PUOSELĖJAMA LITERATŪRINĖS PREMIJOS TRADICIJA

Kaip tik šiemet sukanka 55-eri metai, kai Kelmės rajone įsteigta Žemaitės literatūrinė premija. Tai viena seniausių su Žemaitės vardu sietinų Kelmės krašto tradicijų, nepraradusių prasmės ir aktualumo.

Kelmės rajono savivaldybės taryba premijos teikimo šventę yra įtraukusi į savivaldybę reprezentuojančių renginių sąrašą, o jos organizavimą patikėjusi Žemaitės bibliotekai.

Tačiau taip buvo ne visada. Premijos istorija prasidėjo 1965 m. gegužės 28 d. Užvenčio vidurinėje mokykloje (dabar – Šatrijos Raganos gimnazija) vykusiame literatūros vakare, skirtame Žemaitės gimimo 120-osioms metinėms paminėti. Vakaro metu buvo paskelbta žinia – Žemaitės kolūkio visuotiniame kolūkiečių susirinkime nutarta įsteigti kasmet teikiamą literatūros premiją už geriausią apsakymą kaimo tema.

Tą pačią dieną Ušnėnuose, kuriuose Žemaitė gyveno šešiolika metų, buvusioje rašytojos sodybvietėje, atidengtas ir iki šiol tebestovi jai skirtas paminklinis akmuo. Lygiai po metų, 1966 m. birželį, už apsakymą „Ko nepasakė Laukys“ pirmoji premija ten pat buvo įteikta Juozui Baltušiui. Devyniolika pirmųjų laureatų

1997 m. bibliotekos 60-mečio proga Linos Eitmantytės-Valužienės sukurtas ekslibrisas.

Grafikės Živilės Žvėrūnos bibliotekai padovanotas sušiuolaikintas Žemaitės portretas.

gavo tik daiktinius prizus – medyje ar metale įamžintus Žemaitės portretus ir vardinį rankšluostį ar juostą.

Tik vėliau buvo pereita prie piniginių paskatinimų.

1991, 1992 ir 1993 m. ši premija nebuvo teikiama.

Dabar premijos gali tikėtis per pastaruosius porą metų atskira knyga išleistos bet kurio žanro prozos, eseistikos kaimo tema, monografijos apie žymius kraštiečius autorius. Nuo 2008 m. premija skiriama kas dveji metai. Jos dydis keitėsi. Šiuo metu tai – 2000 eurų. Jau trečią dešimtmetį ji finansuojama Kelmės rajono savivaldybės.

Per daugiau nei pusamžį Žemaitės literatūrinė premija įteikta 45 rašytojams: ir garsiems, ir vėliau išgarsėjusiems savo kūryba. Tarp laureatų – Romualdas Granauskas, Rimantas Šavelis, Bitė Vilimaitė, Vanda Juknaitė, Icchokas Meras, Marcelijus Martinaitis ir daugelis kitų. Du iš jų – Eugenijus Ignatavičius ir Algimantas Zurba – premiją pelnė po du kartus. Jau daugiau nei dvi dešimtys laureatų atgulė į Amžinybės kalnelį...

Premijos teikimo iškilmės per tą laiką įvyko Vilniuje, Kelmėje, Ušnėnuose, Tytuvėnuose, Šaukėnuose, Užventyje, Kražiuose. Kartą šventės ceremonija vyko be laureato. Sutapo, kad tais metais (2005) ji buvo skirta kraštiečiui, Kelmėje gimusiam prozininkui Icchokui Merui už apsakymų knygą „Stotelė vidu-

2014 m. Žemaitės premija Romui Sadauskui (trečias iš kairės) už eseistinį romaną „Gyvenimas prie vieškeluko“ buvo įteikta prie ką tik atnaujinto P. Višinskio memorialinio muziejaus Ušnėnuose. Šiame muziejuje garbinga vieta skirta ir Žemaitės ekspozicijai.

Tik kartą – 2016 m. – Žemaitės literatūrinė premija buvo įteikta už kūrinį apie pačią Žemaitę. Ją pelnė Aldona Ruseckaitė, parašiusi biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“.

Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos archyvo nuotraukos

kelėj“. Rašytojui sveikata neleido atvykti iš Izraelio, į kurį emigravo 1972 metais. Gimtojoje Lietuvoje tai buvo pirmoji šiam rašytojui skirta literatūros premija, nors jo kūrinių jau tuomet buvo išversta beveik į septyniasdešimt pasaulio kalbų. Ši istorija baigėsi tuo, kad įteikti premiją ambasadoje Tel Avive buvo paprašytas ir maloniai sutiko tai padaryti iš Kelmės rajono kilęs tuometis Lietuvos ambasadorius Izraelyje Alfonsas Eidintas.

Pastaraisiais metais premijos teikimo šventė vyksta Kelmėje, Žemaitės viešojoje bibliotekoje.

Išliko tradicija premijos laureatą palydėti į Ušnėnus, apsilankyti Povilo Višinskio memorialiniame muziejuje-name, kuriame įrengta Žemaitei skirta ekspozicija.

Ji papildoma naujojo laureato knyga, svečiai klausosi muziejaus prižiūrėtojos, Žemaitės proanūkės Aldonos Janavičienės pasakojimo, padeda gėlių prie paminklinio akmens buvusioje Žemaitės sodybvietėje. Šiemet dėl koronaviruso sutrikdyto įprasto gyvenimo premijos teikimo iškilmės nukeltos į rudenį – tikimasi, kad laureatų galerija nauju vardu pasipildys rugsėjo 17 d.

IŠ NAUJO ATRANDAMA NEPAŽINTA ŽEMAITĖ

Įgyvendindama projektus, skirtus lietuvių autorių kūrybai pažinti, biblioteka vienaip ar kitaip sugeba paskatinti Žemaitės asmenybės, kūrybinio palikimo tyrinėjimus ir supažindinti su jais visuomenę. Nuo 2005 m. bibliotekoje organizuojami Žemaitės skaitymai. Ketinta tai daryti kas dvejus metus, tačiau dėl įvairiausių priežasčių ne visada pavykdavo.

Pirmųjų dvejų skaitymų pranešimai buvo sudėti į 2008 m. išleistą knygelę „Žemaitės skaitymai“, o po dešimtmečio į leidinį „Žemaitės skaitymai Kelmėje“ sugulė ketvirtųjų, penktųjų ir šeštųjų skaitymų pranešimai. Iš viso būta jau septynerių Žemaitės skaitymų.

Jų metu mokslininkų, literatūros tyrinėtojų, rašytojų, Žemaitės premijos laureatų ir kitų pranešėjų perskaityta ne viena dešimtis pranešimų įvairiausiomis su Žemaitės asmenybe, kūryba, visuomenine veikla susijusiomis temomis padėjo atskleisti primirštąją ar visai nepažintąją, o gal nutylėtąją Žemaitės pusę.

Naujo ar kitokio požiūrio atskleidimas apie, regis, jau

31

Žemaitės ekspozicijos Ušnėnuose fragmentas.

žinomus, iki skausmo išnagrinėtus faktus, platesnio požiūrio į Žemaitės kūrybinį palikimą pateikimas padeda sužadinti jaunojo skaitytojo smalsumą.

Bibliotekoje organizuojamos rašytojai skirtos edukacinės pamokėlės, ekskursijos į Ušnėnus, viešinami reportažai iš Žemaitės premijos teikimo švenčių ir Žemaitės skaitymų. 2012 m. buvo sukurtas, pristatytas ir yra viešai prieinamas bibliotekos vaizdo projektas „Ušnėnai ir Žemaitė“, kuriame mintimis dalijasi prof. V. Daujotytė, Žemaitės proanūkė A. Janavičienė, per filosofiškai lyrišką prizmę atskleista išskirtinė Ušnėnų reikšmė Žemaitės gyvenime ir kūryboje.

DOVANA BIBLIOTEKAI – LIETUVOS REKORDAS

2017 m. ne vienos Lietuvos viešosios bibliotekos darbuotojai, pasitikdami savo bibliotekos 80-metį, suko galvas, kaip paminėti tokią solidžią sukaktį.

Savitai ją paminėjo ir Žemaitės viešoji biblioteka.

Skaičiuojanti veiklos metus nuo 1937 m. vasario 1 d. ir už galimybę gyvuoti būdama dėkinga savo lankytojams, tąkart biblioteka juos pakvietė į renginių ciklą „Skaitykime kitaip ir kartu“.

Labiausiai visus subūrė ir suvienijo bendras Žemaitės kūrinio „Kaip Jonelis raides pažino“ skaitymas balandžio 26 d. Kelmės miesto Atgimimo aikštėje.

Skaityta ne bet kaip – tai buvo paraiška masiškiausio kūrinio skaitymo Lietuvoje rekordui pasiekti. Nors visiems buvo aišku, kad, norint išugdyti gebėjimą skaityti ir suvokti tekstą, reikia kur kas daugiau pastangų ir laiko, į kvietimą prisidėti prie skaitymo rekordo

siekimo ypač nuoširdžiai sureagavo daugelio Kelmės rajono savivaldybės ugdymo įstaigų mokytojai, žaismingam, masiškam skaitymui paruošę net ir pačius mažiausius ar specialiųjų poreikių turinčius vaikus.

Siekti masiškiausio kūrinio skaitymo rekordo į miesto aikštę tą dieną susirinko 520 įvairaus amžiaus, pomėgių rajono gyventojų. Nepabūgus krapnojančio lietaus, rekordas visiems kartu garsiai skaitant Žemaitės kūrinį „Kaip Jonelis raides pažino“ buvo pasiektas ir užfiksuotas agentūros „Factum“.

„...JEIGU TAMISTA VĖL IMTUMEIS PLUNKSNOS“

Taip su Žemaitės vardu štai jau 25 metus gyvuoja biblioteka Kelmėje, nesauganti materialaus rašytojos palikimo, relikvijų iš Žemaitės laikų gyvenimo ar buities, tik jau paminėtą skulptoriaus V. Žuklio sukurtą rašytojos biustą bei praėjusiais metais grafikės Živilės Žvėrūnos padovanotą sušiuolaikintą rašytojos portretą, du ekslibrisus, atskiriančius bibliotekos gyvavimą „iki Žemaitės ir po jos“. Pirmąjį apie 1985 m. sukūrė žinomas dailininkas Edmundas Žiauberis, o antrąjį, pasikeitus bibliotekos pavadinimui ir artėjant bibliotekos 60-mečiui 1997 m. – Lina Eitmantytė-Valužienė.

Kasmet sulaukianti daugiau kaip 150 tūkstančių lankytojų, biblioteka didžiuojasi savo vardu ir asmenybe, nuo kurios šis pareina.

Pabaigoje norisi pacituoti 29-osios Žemaitės literatūrinės premijos laureatės ir dažnos renginių bibliotekoje viešnios Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės Birutės Jonuškaitės žodžius: „Gyvenam, Žymantien, kaip gyvenom, nors su greitom mašinom pas prietelius važinėjam, aeroplanais skraidom, internetus, kompiuterius turim, bet iš tikrųjų niekas nepasikeitė: ir mylim, ir nekenčiam, ir mėgstam balazyti (ypač raštininkai), ir kukenti, ir krūkti, ir grumžti, ir mangomės su naujom parėdnėm Europon patekę, nors tarp mūsų ir išpėpų, ir kručų, ir palyžokų netrūksta, ir vaidijamės tankiai, ir jeigu tamista vėl imtumeis plunksnos, oi, turėtumei už ką mus vaksyti...“

2017 m. balandžio 26 d. siekti masiškiausio kūrinio skaitymo Lietuvoje rekordo – skaityti Žemaitės kūrinio „Kaip Jonelis raides pažino“ susirinko ir jauni, ir vyresni Kelmės krašto gyventojai.

32

ŽMONĖS IR LAIKAS

MYLIMAS TĖVAS, SENELIS, VILNIETIS

Bajorų giminės palikuonis, kariškis, Lietuvių mokslo bičiulių draugijos narys Valerijanas Dobužinskis, 1907 m.

Jurgita Kristina Pačkauskienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

Senos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminės palikuonis, kariškis, Lietuvių mokslo bičiulių draugijos narys, vienas iš Senovės paminklų saugojimo draugijos organizatorių ir vadovų. Tai – Valerijanas Dobužinskis (1842–1921). Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomame Dobužinskių šeimos archyve ir publikuotuose Lietuvos dailininko ir kultūros veikėjo Mstislavo Dobužinskio prisiminimuose šis žmogus atsiskleidžia pirmiausia kaip mylintis ir mylimas tėtis, senelis, be to – vilnietis.

Tačiau nei knygose, nei virtualiosios erdvės šaltiniuose nerasime šio žmogaus biografijos. Internete galima aptikti tik jo gimimo bei mirties datas (beje, ne visada tikslias), karinių laipsnių ir apdovanojimų sąrašą, o genealogijai skirtuose portaluose pateikiami jo vaikų vardai ir gimimo datos kelia klausimų ir abejonių. Šiuo tekstu nebandoma tiksliai atkurti visos Valerijano Dobužinskio biografijos – reikėtų perskaityti kelis tūkstančius laiškų, saugomų Nacionalinės bibliotekos Mstislavo Dobužinskio fonde1. Toliau pateikiami faktai – tai bandymas chronologiškai sudėlioti asmeniniuose Valerijano dokumentuose bei nuotraukose užfiksuotas datas ir įvykius, paaiškinti juos, pasitelkiant vyriausiojo Valerijano sūnaus – Mstislavo atsiminimus. Tikimasi, kad tai paskatins Dobužinskių šeimos ar Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojus atkreipti dėmesį į mažai tyrinėtą šaltinį – Valerijano Dobužinskio laiškus, nuotraukas ir asmeninius dokumentus.

Daugiau kaip 350 Mstislavo Dobužinskio tėvui rašytų laiškų ir per 1200 – Valerijano, rašytų sūnui Mstislavui. Bendras V. Dobužinskio laiškų skaičius turėtų būti dar įspūdingesnis, nes savo artimiesiems jis rašydavo kone kasdien.

1

GIMIMAS, KRIKŠTAS, KILMĖ

Valerijanas Petrovičius Dobužinskis gimė 1842 m. liepos 24 d., augo penkių vaikų šeimoje. Jo tėvas – gubernijos sekretorius Petras (Piotras) Osipovičius Dobužinskis save laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų palikuoniu, priklausė Romos katalikų bažnyčiai.

Motina Aleksandra Fiodorovna (mergautinė pavardė dokumentuose nenurodyta) buvo stačiatikė. Turbūt jos noru ir dėl susiklosčiusių aplinkybių tų pačių metų rugsėjo 5 dieną Valerijanas buvo pakrikštytas Sankt Peterburge Viešpaties Apsireiškimo ir šv. Mikalojaus (Bogojavlenijos ir Nikolajaus) sobore2.

Mstislavas Dobužinskis prisimena, kad jo senelis Piotras kambaryje buvo pasikabinęs Tado Kosciuškos – 1794 m. sukilimo prieš carinę Rusiją vado – portretą, o 1846 m. gegužės 2 d. gimimo metrikų nuorašo rankraštinė kopija. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius (toliau – LNMMB RKRS), F30, ap. 2-1788; Dvarininkų luomo liudijimas, išduotas 1865 m. rugpjūčio 27 d. LNMMB RKRS, F30, ap. 2-1789.

2

33

Gausi V. Dobužinskio šeima: nuotraukoje įsiamžino Valerijanas su antrąja žmona bajoraite iš Vilniaus Konstancija, trimis sūnumis – Mstislavu, Igoriu bei Olegu ir dukterimi Olga Rogneda. 1898 m.

Lietuvą ir Lenkiją regėjo kaip nedalomą valstybę3. Dėmesys savo tautos ir giminės praeičiai buvo perduotas ir sūnui Valerijanui, o per jį – ir anūkui Mstislavui4.

PROFESIJA

1852 m. sausio 8 d. „mažametis“ (taip rašoma dokumentuose, o iš tiesų – dešimtmetis – J. K. P.) dvarininkas Valerijanas Dobužinskis išlaikė egzaminą ir buvo priimtas mokytis į Lietuvos Brastos Aleksandro kadetų korpusą5.

Po 10 metų mokslo ir pratybų prasidėjo Valerijano tarnybos laikas: Novgorode, Sankt Peterburge, Kazanėje, Alytuje, Varėnoje ir kitur, vis kylant kariniais laipsniais – nuo artilerijos puskarininkio iki generolo majoro, apdovanoto už gerą tarnybą šv. Onos II ir III laipsnio (1872 ir 1880 m.), šv. Stanislovo I , II, ir III laipsnio ordinais (1869, 1878 ir 1903 m.)6.

1907 m. V. Dobužinskis išeina į pensiją, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. birželio 16 d., kaip rezervinis kariškis jis paskirtas dirbti Vitebske, tuo metu priklausiusiame Daugpilio kariniam daliniui. Čia jį užklumpa ir 1917 m. Spalio perversmas, garbingą pilietį ir aukštą caro kariuomenės pareigūną paversdamas kaliniu ir bėgliu7.

M. B. Добужинский. Воспоминания, Москва, 1987, p. 59.

Plačiau apie Mstislavo santykį su LDK istorija bei savo šaknų paieškas žr.: Agnė Railaitė-Bardė. Mstislavo Dobužinskio heraldinis ir veksilologinis palikimas, in: Mstislavo Dobužinskio heraldika: ne tik mokslas, bet ir menas, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2018, p. 15–34.

5 Lietuvos Brastos Aleksandro korpuso išduotas kvitas apie priėmimą mokytis, 1852 m. sausio 8 d. LNMMB RKRS, F30, ap. 2-1796.

6 Visų ordinų įteikimo garbės raštai saugomi tame pačiame fonde: LNMMB RKRS, F30, ap. 2-1797; F30, ap. 2-1798.

7 Vitebsko gubernijos kalinių ir bėglių kolegijos išduotas leidimas persikelti per Oršą Valerijanui Dobužinskiui, jo žmonai ir trims jų vaikams. 1918 m. rugsėjo 6 d. LNMMB RKRS, F30, ap. 2-1794.

3 4

34

V. Dobužinskis su pirmagimiu sūnumi Mstislavu, būsimu dailininku. Vilnius, 1915 m. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondų

ŠEIMA

Septintaisiais savo tarnybos Novgorode metais, 1869 m., Valerijanas veda Jelizavetą Timofejevną Sofijskają (1848–1919) – Novgorodo šventiko dukrą.

1875 m. rugpjūčio 14 d. Novgorode, nedideliame šventiko name gimsta Mstislavas – Valerijano ir Jelizavetos pirmagimis, būsimasis dailininkas. Šeima persikelia gyventi į Sankt Peterburgą.

Nors Jelizaveta buvo kilusi iš tradicines religines vertybes puoselėjusios dvasininkų giminės, įgijus profesionalaus operos solisto išsilavinimą, jos pažiūros tampa gana liberalios. Kai Mstislavui sukanka dveji metai, Jelizaveta negyvena su šeima, gastroliuoja įvairiuose Rusijos provincijos operos teatruose, dalyvauja kamerinės muzikos koncertuose. Po kelerių metų šeima išyra. Vis dėlto net ir šiomis aplinkybėmis V. Dobužinskis išsaugojo meilę buvusiai žmonai, su ja susirašinėjo8, rūpinosi, kad Mstislavas bendrautų su motina, o pats visiškai atsidavė sūnaus ugdymui.

Nuo 1885 m. vyksta oficialus Valerijano ir Jelizavetos skyrybų procesas. Po šešerių metų, 1891 m., ištuoka gauta9.

1892 m. liepos 29 d. 48 metų Valerijanas veda antrą kartą. Jo sužadėtinė – 28 metų Vilniaus bajoraitė Konstancija Ottovna (kitur – Ottonovna). Dvi dienos prieš vestuves (1892 m. liepos 26 d.) V. Dobužinskis Vilniaus Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvėje (Maironio gatvėje – J. K. P.) „atliko šventą Išpažintį ir priėmė Įspūdingas ne tik laiškų skaičius, bet ir jų saugojimo forma: visi laiškai mylimai žmonai Jelizavetai Valerijano buvo įrišti į savotiškas knygelessąsiuvinius, kartais su laiškų turinį praplečiančiais teatro bilietais ir kitais smulkiaisiais spaudiniais. LNMMB RKRS, F30, ap. 2-1864; 1865; 1866.

9 Skyrybų dokumentai, 1885–1896 m. LNMMB RKRS, F30, ap. 2-1790.

8

VILNIUS

Visą gyvenimą per neramią savo profesinę tarnybą V. Dobužinskis svajojo apsigyventi Vilniuje. Pirmą kartą tai įvyksta 1889 ar 1891-aisiais, kai keturiolik­metis Mstislavas pradeda lankyti Vilniaus antrąją gimnaziją14.

XIX a. pabaigoje Vilnius tampa nuolatine Valerijano šeimos gyvenamąja vieta. Čia jis dirba ir ilsisi, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. 1913 m. Vilniuje buvo įsteigtas Rusijos senovės paminklų ir meno apsaugos draugijos skyrius, į kurį buvo pakviestas ir V. Dobužinskis15. Jis tampa ne tik vienu iš draugijos skyrių steigėjų, vėliau – ir nuolatiniu nariu, bet dar dalyvauja ir Lietuvių mokslo bičiulių draugijoje.

Be žymiausio Vilniaus jaunimo „pramogų centro“ po atviru dangumi – Sereikiškių parko, Dobužinskių šeima mėgsta vaikščioti po Vingio parką-draustinį, į kurį įeiti buvo galima tik turint leidimą16.

Dobužinskių šeimos kapavietė Rasų kapinėse, Vilniu, 1930 m. Mstislavo Dobužinskio nuotr.

švenčiausiąjį Sakramentą“, o pačioje katedroje net tris kartus – liepos 19, 22 ir 26 dienomis – buvo pranešama apie įvyksiančias stačiatikio Valerijano ir liuteronės Konstancijos vestuves10.

Antroji santuoka buvo vaisinga: 1894 m. gimė sūnus Olegas (1894–1920), 1895 m. – duktė Olga Rogneda (1895–1965), 1896 m. – labai trumpai gyvenusi dukra Tatjana (1896–1897). 1898 m. balandžio mėnesį (galbūt per velykines atostogas?) į Valerijano namus Vilniuje susirinko visa gausi šeima, taip pat ir Rusijos miestuose studijuojantys sūnūs Mstislavas ir Igoris11. Tarsi nujausdama artėjančią Konstancijos mirtį, visa šeima nusifotografuoja, istorijai palikdama smarkiai pažeistą (nuotraukos emulsinis sluoksnis atsisluoksniuoja ir trupa), bet vis dėlto atpažįstamą, patį pilniausią V. Dobužinskio šeimos vaizdą: nuotraukoje įsiamžina Valerijanas su žmona, trim sūnumis – Mstislavu, Igoriu ir Olegu bei dukterimi Olga Rogneda.

XX a. našlys V. Dobužinskis, regis, veda trečią kartą. Santuokos su Natalija Vladimirovna Čareckaja data nežinoma, tačiau bendras poros gyvenimas buvo užfiksuotas 1915 m. Mstislavo piešinyje12. Trečioje santuokoje gimė trys vaikai: Algirdas, Jadvyga (Zinaida?)13 ir Kazimieras.

Dobužinskių šeima mėgdavo vaikščioti po Vilniaus parkus. 1906 m.

V. Dobužinskiui išduotas leidimas įeiti į imperatoriaus mišką Vingyje.

Bene sunkiausias laikas Valerijano šeimos gyvenime buvo Pirmasis pasaulinis karas (apie tai jau užsiminta straipsnio pradžioje). Aukšto rango caro kariuomenės karininkas tuomet tampa persona non grata. Mstislavo nuomone, tėvą nuo mirties išgelbėjo tik jo geri santykiai su vietiniais žydais, kurių interesus jis, dar būdamas įtakingas carinės Rusijos valdininkas ir kariškis, visada gynė. 1918 m. sovietų Rusija išdavė leidimą „bėgliui Valerijanui ir jo šeimai (žmonai ir trims vaikams)“ grįžti į Vilnių17.

Vyriausias sūnus Mstislavas tuo metu su šeima gyvena sovietinėje Rusijoje, todėl tėvo ir sūnaus susitikimai ilgam nutrūksta. Dėl sovietų valdžios trukdymų Mstislavas negali atvykti net į tėvo laidotuves 1921 metais. Paskutinį kartą Vilniuje, jau būdamas žymus dailininkas, M. Dobužinskis vieši pas savo mylimą seserį Lialią (Olgą Rognedą Totven). Tąsyk, 1930 m. pavasarį, Rasų kapinėse jis nufotografuoja ir Dobužinskių šeimos kapavietę, kurioje ilsisi jo mažoji sesė Tatjana, pamotė Konstancija, jo pirmagimis sūnus Konstantinas (1900–1901) ir mylimas tėtis Valerijanas18.

Nacionalinės bibliotekos M. Dobužinskio fonde saugomi „gimnazijos laikotarpio“ dokumentai, nuotraukos, laiškai bei publikuoti dailininko prisiminimai svariai praturtina XIX a. paskutinių dešimtmečių Vilniaus kasdienybės istoriją.

15 Vilniaus gubernijos draugijų ir sąjungų reikalų žinybos raštas dėl Senovės ir meno paminklų apsaugos draugijos Vilniaus skyriaus įkūrimo. Vilnius, 1913 m. sausio 11 d. LNMMB RKRS, F30, ap. 2-1819.

16 1906 m. leidimas įeiti į imperatoriaus mišką Vingyje. LNMMB RKRS, F30, ap. 2-1801.

17 LNMMB F30, ap. 2-1802; F30, ap. 2-1803.

18 Palaidotųjų kapavietėje būta ir daugiau. Jų tapatybę, remdamasis archyviniais dokumentais, nustatė Donaldas Strikulis.

14

Santuokos su Konstancija Ottonovna Dobužinskaja liudijimas, išduotas 1896 m. balandžio 27 d. LNMMB RKRS, F30, ap. 2-1792.

11 Apie šio Valerijano sūnaus, jaunesniojo Mstislavo brolio, gimimo aplinkybes dokumentai nutyli.

12 Mstislavas nupiešė savo tėvą, namiškius ir svečius, sėdinčius prie didžiulio svetainės stalo. Piešinyje užrašyti vardai, tarp kurių – ir Natalija Čareckaja.

13 Zinaidos vardą savo nupieštame Dobužinskių šeimos genealoginiame medyje nurodo Mstislavas Dobužinskis, o Jadvygos vardas nurodomas virtualiuose Rusijos genealogijos sąvaduose. Dobužinskių giminės kilmės medis, 1938 m. LNMMB RKRS, F30 ap. 1-3932.

10

35

KRONIKA

PER KARANTINĄ – NUOTOLINIŲ PASLAUGŲ ATGIMIMAS Kai pernai buvau paklausta, kiek iš viso paslaugų teikia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, jų suskaičiavau daugiau kaip šimtą. Teikiamų tiek pačioje bibliotekoje, tiek nuotoliniu būdu. Šiandien negalime pakeisti pasaulio įvykių, tačiau galime savo teikiamas paslaugas pakreipti kaip bures, kad visada pasiektume norimą tikslą ir vartotojus.

Lietuvoje paskelbus karantiną, bibliotekos laikinai sustabdė fizinį (kontaktinį) lankytojų aptarnavimą ir visą dėmesį sutelkė į nuotolinių paslaugų teikimą. Šis sprendimas pasiteisino su kaupu – statistika rodo, kad virtualūs lankytojai noriai naudojosi Nacionalinės bibliotekos suteiktomis galimybėmis dirbti, mokytis ir prasmingai leisti laisvalaikį, o kai kurių paslaugų paklausa išaugo net keletą kartų.

Portalas ibiblioteka.lt. Ši elektronines paslaugas teikianti biblioteka veikia ne vienus metus. Viena populiariausių paslaugų šiame portale – lietuviškos el. knygos, kurių yra daugiau kaip 2 tūkstančiai. Jas skaityti gali ne tik Nacionalinės, bet ir visos Lietuvos viešųjų bibliotekų skaitytojai, kiti autentifikuoti vartotojai.

Pandemijos laikotarpiu šių knygų paklausa ypač išaugo.

Vien nuo 2020 m. vasario mėnesio el. knygų skolinimasis išaugo 3,3 karto; palyginti su praėjusių metų balandžiu, matyti daugiau kaip 4 kartus padidėjusi el. leidinių panauda.

Tarp skaitomiausių romanų – Laurent’o Gounelle’io „Dievas visada keliauja incognito“, Jojo Moyes „Po tavęs“, Heather Morris „Aušvico tatuiruotojas“, Sandros Brown „Nepažįstamasis“ ar Taros Westover atsiminimai „Apšviestoji“. Į skaitomiausiųjų 36

sąrašą patenka asmenybę ugdančios knygos: Yuvalio Noah Harari „Sapiens: glausta žmonijos istorija“, „Homo Deus: glausta rytojaus istorija“, „21 pamoka XXI amžiui“, Paulo Kalanithi memuarai „Įkvėpti tylą“. Karantino laikotarpiu Nacionalinės bibliotekos specialistai vartotojams teikė rekomendacijas, ką portale galima skaityti viena ar kita tema. Pavyzdžiui, skaitytojams rekomendavome leidinių lyderystės, istorijos, mokslo, civilizacijos temomis, „sudėliojome“ kūrybiškiausių knygų lentyną, skatinome siekti minčių ir jausmų darnos, pasiūlėme knygų saviugdai ir savęs pažinimui, nes jos ypač aktualios esant sudėtingoms situacijoms.

Portalo „Ibiblioteka“ el. knygų panauda 2019–2020 m.

Prenumeruojamos duomenų bazės. Karantino metu ypač pravertė portalas ibiblioteka.lt – tai buvo vienintelė galimybė vartotojams užsisakyti LIBIS skaitytojo pažymėjimą, kuris reikalingas nuotoliniu būdu jungiantis ne tik prie interaktyvios bibliotekos, bet ir prie Nacionalinės bibliotekos prenumeruojamų duomenų bazių, kuriose – keliolika tūkstančių el. žurnalų bei kitų el. dokumentų. Dirbdami iš namų, skaitytojai dažniausiai naudojosi duomenų baze „JSTOR Collections“, populiarios buvo „Taylor & Francis SHH Library and S&T Library“ bei „Wiley Online Library“ duomenų bazės. Prie prenumeruojamų užsienio duomenų bazių vartotojai virtualiai prisijungia naudodamiesi įrankiu „EZProxy“, o kitas įrankis – EBSCO EDS – naudojamas atliekant paiešką visose prenumeruojamose duomenų bazėse ir atvirosios prieigos ištekliuose.

Kultūros paveldo portalas epaveldas.lt. Anksčiau šis portalas daugiausia vartotojų apsilankymų sulaukdavo tuomet, kai švenčiamos valstybinės šventės. Tačiau karantino laikotarpiu apsilankymų skaičius išaugo daugiau kaip 1,5 karto. Vartotojai paprastai siunčiasi skaitmenintų dokumentų, aukštos raiškos vaizdų, ieško su rūpimais įvykiais susijusios informacijos. Šiame portale gausu tekstinių, vaizdo ir garso išteklių. Čia galima rasti ne tik senųjų lietuviškų knygų, bet ir lietuvių literatūros klasikos kūrinių, senosios periodikos, rankraščių ir smulkiosios spaudos, Lietuvos dailės muziejaus eksponatų ir dvimatės grafikos, kartografinių leidinių, net garso įrašų. Pastaruosiuose – ne tik skaitmeninta vokalinė ar instrumentinė muzika, bet ir literatūriniai įrašai, garsinės knygos.

Karantino metu skaitytojams rekomendavome atrasti lietuvišką estradinę muziką ar pasiklausyti plokštelių įrašų, peržiūrėti Vytauto Augustino XX a. vidurio Vilniaus miesto vaizdus, pavartyti fotografijas.

Virtualus kultūros paveldas – vienas gražiausių ir vertingiausių šalyje vykdomų skaitmeninimo projektų, vartotojams suteikiančių Lietuvos kultūros paveldo prieigą.

Apsilankymai portale „Epaveldas“ 2019–2020 m.

Virtualūs renginiai. Tai labai svarbi Nacionalinės bibliotekos veiklos kryptis. Dalis renginių karantino laikotarpiu buvo nufilmuota bibliotekos TV studijoje ir įkelta į Nacionalinės bibliotekos „Youtube“ kanalą.

Pasikeitusios veiklos sąlygos lėmė naujų rubrikų atsiradimą: sukurtas vaikams skirtų tiesioginių transliacijų ciklas „Rankdarbiai namisėdoms“, inicijuoti ciklai „Meno edukacijos“ ir „Biblioterapija iš namų“, taip pat vyko knygų pristatymai ir pokalbiai apie šiandienos aktualijas. Bendradarbiaujant su partneriais, nufilmuota paskaitų psichologijos ir sveikos gyvensenos temomis, sukurta kitokio pobūdžio įrašų.

Statistiniai rodikliai rodo, kad nuo kovo 13 d. daugiau nei 20 proc. išaugo Nacionalinės bibliotekos „Youtube“ kanalo prenumeratorių skaičius ir dabar jį stebi daugiau kaip 2,4 tūkst. vartotojų. Per šį laikotarpį virtualiojoje erdvėje buvo paskelbta beveik dvigubai daugiau vaizdo įrašų nei pirmaisiais šių metų mėnesiais ir 3 kartus daugiau nei tuo pačiu metu 2019-aisiais.

Atitinkamai išaugo įrašų peržiūrų skaičius. Iki kovo 12 d. šiemet buvo fiksuotos 31 339 peržiūros, o nuo kovo 13 d. iki gegužės 5 d. – 100 940. Tai yra daugiau nei 4 kartus išaugęs vaizdo turinio žiūrimumas, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu.

Visam pasauliui sudėtingu metu nepamiršti ir jaunieji skaitytojai. Be jau minėto transliacijų ciklo „Rankdarbiai namisėdoms“, kurį kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį rengė Nacionalinės bibliotekos kūrybinių dirbtuvių PATS SAU komanda, vaikai galėjo skaityti mūsų prenumeruojamas „Vyturio“ el. knygas, o interneto svetainėje – sužinoti lėlių teatro istoriją. Vaikų ir jaunimo literatūros departamento edukatorės suteikė galimybę susipažinti su instrukcijomis, kaip pasigaminti šešėlių teatrą, mirioramas, kotines lėles, marionetes ir pirštinines lėles. Mėgstantys piešti galėjo iš spalvinimo knygelės, kuri parengta naudojant Nacionalinėje bibliotekoje eksponuotos parodos „De horribilibus monstris: fantastiniai gyvūnai bibliotekoje“ medžiagą, ne tik atsispausdinti sudominusius puslapius, bet ir spalvinti fantastinius gyvūnus išmaniuosiuose įrenginiuose.

Dar viena naujiena – Nacionalinės bibliotekos siūlomos sudėlioti nuo 6 iki 1160 detalių dėlionės – iliustracijos iš XVI a. pab.–XVII a. pr.

Maximiliano Teuffelio atminimų albumo. Jos prieinamos bibliotekos tinklalapyje: www.lnb.lt › Atradimai › Kiti ištekliai › Įdomybės. Vaikų ir jaunimo literatūros departamento specialistų rengiami literatūriniai protų mūšiai buvo perkelti į virtualiąją erdvę, juose galima dalyvauti užsukus į „Kahoot“ platformą.

37

„Klausk bibliotekininko“. Dirbdami nuotoliniu būdu, k lausimų sulaukdavome nemažai. Mūsų paslauga „Klausk bibliotekininko“ sulaukė beveik 3 kartus daugiau užklausų nei įprastai. Klausėjams rūpėjo, ar nereikės mokėti delspinigių už pasiskolintas ir laiku negrąžintas knygas (primename, kad delspinigiai per karantiną neskaičiuojami), kaip naudotis įvairiomis nuotolinėmis paslaugomis ar atnaujinti slaptažodį. Padėjome „Klausk bibliotekininko“ užklausų ir konsultacijų skaičius 2019–2020 m. spręsti kitas su informacija susijusias problemas, pavyzdžiui, skelbėme daug Sulig kiekviena savaite bibliotekoje atveriama vis daugiau ir su fiziinformacijos apie koronavirusą, kitų bibliotekų, niu aptarnavimu susijusių paslaugų (plačiau apie tai skaitykite p. 40), leidėjų ar institucijų skelbiamas iniciatyvas – netačiau nuotolinės paslaugos pravers visada. Karantino metu daug mokamai atveriamus išteklius ar įrankius, kritinį išmokome ir prisitaikėme. Labai tikiuosi, kad nuotolinės paslaugos ir mąstymą, sveikatos raštingumą ugdančias žinutes, toliau išliks svarbios dirbant, mokantis ar leidžiant laisvalaikį. raginome susimąstyti apie aplinką – tausoti žemę.

Aušra Vaškevičienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento direktorė Skaitykite daugiau nei 2 000 grožinės literatūros ir kitų el. knygų*

s.lt elda pav e as ld

Inter akt yv i

24/7

Susipažinkite su Lietuvos viešosiose bibliotekose saugomais dokumentais

bi bl

teka.lt blio ibi ka te io

Skaitykite lietuvių literatūros klasikos kūrinius, susipažinkite su senosiomis knygomis

Skaitykite nuo 1832 m.

Lietuvoje ir lietuvių išeivijos leistus laikraščius ir žurnalus

Virtualus ku ltūr os pa ve

Tyrinėkite bibliotekose ir muziejuose saugomus eksponatus

Užsisakykite skaitytojo pažymėjimą (jei dar neturite)

te lio “ Bi b u b e ut

„Yo

Klausykite senųjų muzikos ir garso įrašų

k ka os na la s

n te ų b a kl zė iai s* ir

Nacionalinė biblioteka – jūsų namuose

e m š uo s i s d igo o P r e n u m e r u oj a m p ri e ios at vir os

Žiūrėkite pokalbių, paskaitų, diskusijų, knygų pristatymų, edukacijų vaizdo įrašus

Klausykitės klasikinės, džiazo, folkloro, šiuolaikinės populiariosios, roko ir kitos muzikos, susipažinkite su kompozitorių ir atlikėjų biografijomis

Skaitykite el. knygas humanitarinių, socialinių, fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų temomis

Skaitykite patikimus straipsnius įvairių mokslų klausimais, remdamiesi jais rašykite darbus studijoms

Turite klausimų?

Skambinkite tel. +370 249 7028 arba naudokitės paslauga „Klausk bibliotekininko“ ________________________________________________________________ Visa informacija pateikiama Nacionalinės bibliotekos interneto svetainėje www.lnb.lt *Nacionalinėje bibliotekoje prisiregistravusiems vartotojams

38

KRONIKA

DOVANOJAME GERAS EMOCIJAS Lietuvoje paskelbus karantiną, Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Vaikų erdvės darbuotojos sumanė visus namuose liekančius vaikus, jų tėvelius ir senelius suburti į „Facebook“ grupę „Vaikai skaito savo augintiniams“. Šios iniciatyvos idėja paprasta: skaityti mėgstamų knygų ištraukas savo mylimiems augintiniams, tai įrašyti ir filmukus įkelti į grupės paskyrą. Bibliotekininkių nuomone, ši akcija ne tik paskatins skaityti namuose, bet ir atliks biblioterapinę funkciją – padės palaikyti gerą nuotaiką dalijantis džiugiomis ir šiltomis emocijomis.

Kadrai iš grupės filmukų. Iš kairės: Andrėja Konstantinovaitė skaito savo katėms; Emanuelė Tari su rudu Tigriu; Laura Tamošiūnaitė savo triušiukams parinko eilėraštį.

Grupė „Vaikai skaito savo augintiniams“ buvo sukurta kovo 23 dieną. Per tą laiką prie jos prisijungė beveik 80 narių, įkelta 14 filmukų, o kiekvienas kūrinys jau sulaukė daugiau nei 40 peržiūrų, daug patiktukų ir komentarų.

Skaitymus pradėjo dešimtmetė Emanuelė Tari, kuri savo katinui Tigriui skaitė rašytojos Annos Lott knygos „Pašėlęs Liucės pasaulis“ ištraukas. Sumanymą palaikė ir bibliotekos vaikų teatro studijos „Kaukutis“ aktorės: dvylikametė Laura Tamošiūnaitė, savo triušiukams Morkai ir Silkei paskaičiusi eilėraštuką apie vasarą, Andrėja Konstantinovaitė, savo katytėms Pumai ir Belai parinkusi ištrauką iš Ilonos Ežerinytės knygos „Šunojaus diena“, ir Viltė Rimkutė, nusprendusi paskaityti teatro lėlėms – juk ir jos mėgsta klausytis pasakų. Kiti „Facebook“ grupės vaikai skaitė šuniukams, papūgėlėms ir netgi pelytei. Vieni vakaro pasakas sekė savo miegamuosiuose, kiti su knyga įsitaisė pavasarėjančioje gamtoje ar ant batuto savame kieme.

Kaip teigė viena filmuką grupei su skaitančiais vaikais ir gyvūnais kūrusi mama, vaikams ši veikla – gera patirtis: jie mokosi kantrybės, juk skaityti turi ne tada, kai patys to panori, bet kai jų gyvūnėliai teikiasi klausytis! Be to, kartais tenka vienoje rankoje laikyti knygą, o kita – glostyti nerimstantį katiną, kad šis nepabėgtų.

Nors grupė pavadinta „Vaikai skaito savo augintiniams“, smagu, kad prie skaitymų prisijungė ir suaugusieji, pamėginę savo gyvūnams paskaityti mėgstamiausių vaikystės knygų ištraukų. „Facebook“ grupė yra atvira visiems skaitytojams. Jau turime narių ne tik iš Pasvalio rajono, bet ir iš Panevėžio, Kauno, Šiaulių, Joniškio, netgi iš Didžiosios Britanijos. Taigi mūsų idėja, nepaisant karantino, pasklido ir už šalies sienų. Pasvalio bibliotekos darbuotojos tikisi, kad ši teigiamų emocijų suteikianti veikla liks populiari ir gyvenimui Lietuvoje grįžus į įprastas vėžes.

Jūratė Genytė

39

KRONIKA / ATVERIAME DURIS LIETUVOS NACIONALINĖ MARTYNO MAŽVYDO BIBLIOTEKA

Atnaujinamos populiariausios paslaugos. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vyriausybei sušvelninus karantino reikalavimus, nuo balandžio 27 d. atvėrė duris lankytojams, tačiau galėjo pasiūlyti tik dalį įprastų fizinių paslaugų arba dėl saugumo jas teikė su apribojimais. Rekomenduota norintiems pasiimti knygų skaitytojams pirmiausia jas užsisakyti, gauti patvirtinimą, kad jos paruoštos, ir tik tada eiti į biblioteką, taip pat reikalauta viduje dėvėti kaukes, laikytis kitų saugumo reikalavimų. Prie įėjimo į biblioteką termovizoriumi ar bekontakčiu termometru matuojama visų lankytojų temperatūra.

Atvykusiems lankytojams rekomenduojama pasinaudoti dezinfekciniu skysčiu. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Skaitytojams atvertos kai kurios bibliotekos bendrosios erdvės (2, 3, 5 aukštuose), lankytojai galėjo apžiūrėti parengtas parodų ekspozicijas.

Buvo ir naujovių – biblioteka pradėjo išduoti į namus knygas iš Bendrųjų fondų, anksčiau šių fondų leidinius buvo galima skaityti tik vietoje.

Nuo gegužės 12 d. Nacionalinė biblioteka atvėrė ir didžiąją dalį skaityklų. Vaikų ir jaunimo literatūros bei Periodikos skaityklos veiklą atnaujino nuo gegužės 25 d. Lankytojai gali naudotis kompiuterizuotomis darbo vietomis, tarp jų – Muzikos ir vizualiųjų menų skaitykloje, kurioje yra įrengtos darbo vietos su garso ir vaizdo redagavimo programine įranga. Skaityklose bendrosiose erdvėse ir Renginių erdvėje galima dirbti ir naudojantis asmeniniais kompiuteriais.

Nacionalinės bibliotekos lankytojai, norintys naudotis susitikimų kambariais ar repetuoti Muzikavimo erdvėje, tai daryti gali nuo gegužės 19 d. ne didesnėmis nei 5 asmenų grupėmis.

Nuo šios dienos galima naudotis kopijavimo ir skenavimo aparatais, atnaujintas TV studijos, filmavimo ir fotografavimo bibliotekoje paslaugų teikimas, suteikta galimybė moksleiviams dirbtuvėse PATS SAU įgyvendinti kūrybinius projektus (reikalinga išankstinė registracija).

Pradėjo veikti ir kavinė.

Kol nebus atšauktas karantinas, Nacionalinėje bibliotekoje toliau bus laikomasi saugumo reikalavimų ir paslaugos teikiamos su tam tikrais apribojimais.

„Tarp knygų“ informacija

40

KAUNAS

Biblioteka dovanoja skaitymo džiaugsmą. Sušvelninus karantino sąlygas, nuo gegužės 4 d. Vinco Kudirkos viešoji biblioteka vėl atvėrė duris knygų pasiilgusiems lankytojams.

Jie gali grąžinti ir skolintis knygas, filmus ir muzikos įrašus. Darbo dienomis 10–18 val. skaitytojus aptarnauja 20 bibliotekos skyrių ir padalinių, skaitytojams išduodamos tik iš anksto užsakytos knygos, filmai ar muzikos įrašai. Į biblioteką įleidžiami tik apsaugines veido kaukes dėvintys lankytojai, ne didesnėmis nei 2 asmenų grupėmis.

Siekdama didinti atvirumą, paslaugų prieinamumą ir dovanoti skaitymo džiaugsmą kuo didesniam skaičiui kauniečių, Vinco Kudirkos viešoji biblioteka atnaujino knygų pristatymo į namus paslaugą žmonėms, kurie dėl amžiaus ar fizinės negalios neturi galimybių patys atvykti į biblioteką. Šia paslauga pasinaudoti gali laikinai neįgalūs vartotojai, vyresni nei 70 m. senjorai, turintys judėjimo problemų, bei žmonės, turintys fizinę negalią. Jiems skaitytojo pažymėjimas išduodamas nemokamai, o knygos skolinamos mėnesio laikotarpiui, prireikus terminą galima pratęsti, jei leidinys nerezervuotas kito vartotojo. Bibliotekos darbuotojai arba savanoriai pas tokius skaitytojus užsuka kartą per mėnesį. Vieno apsilankymo metu skaitytojui gali būti atnešamos penkios iš anksto užsakytos knygos.

Bibliotekininkė Vilija Tumosaitė prie atrinktų vežti į namus knygų. Viešosios bibliotekos nuotr.

Knygų pristatymo į namus paslauga senjorams ir žmonėms, turintiems judėjimo negalią, Kaune pradėta teikti praėjusių metų vasarį.

Iki metų pabaigos bib­lio­tekos darbuotojai ir savanoriai į namus pristatė 174 knygas. Bib­ lio­tekoms dėl karantino užvėrus duris, buvo sustabdytas ir šios paslaugos teikimas, kuris dabar atnaujinamas. Ir nors vienas pagrindinių šios iniciatyvos pliusų, kurį pabrėžia jau besinaudojantieji knygų pristatymo į namus paslauga, – nuoširdus pokalbis ir bendravimo džiaugsmas, karantino metu knygos bus perduodamos bekontakčiu būdu.

Monika Straupytė

ŠIAULIAI

Atsiskleidė šiauliečių knygų poreikis. Per karantino laikotarpį bibliotekos susidūrė su ne vienu iššūkiu. Pagrindinis – kaip tenkinti savo

skaitytojų skaitymo poreikį nesant galimybių fiziškai išduoti knygas. Todėl Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) pasirūpino, kad žmonės gautų visą įmanomą informaciją apie prieigas prie nemokamų elektroninių leidinių, kitų šaltinių, galinčių tenkinti skaitytojų kultūros poreikį. ŠAVB džiaugiasi, kad šiauliečių noras skaityti šiuo sudėtingu laikotarpiu ne tik neišblėso, bet ir gerokai išaugo.

Tą parodė dar karantino pradžioje pasipylusios skaitytojų žinutės ir laiškai, nerimastingai klausiantys: „O kaipgi bus su knygomis ir kitais leidiniais? Ką reikės skaityti?“ Šiuo laikotarpiu išryškėjo dar viena bibliotekų specialistus džiuginanti tendencija – malonumo skaitant tikrą popierinę knygą kol kas dar niekas pakeisti negali.

Užsakytas knygas galima atsiimti leidinių išdavimo punkte. Ievos Slonksnytės nuotr.

Vyriausybei sušvelninus karantino reikalavimus, Povilo Višinskio viešoji biblioteka galėjo pradžiuginti savo lankytojus atnaujindama knygų užsakymus ir išdavimą. Balandžio 27–30 dienomis, nors skaitytojų aptarnavimas ir patekimas į biblioteką buvo ribojamas griežtų saugos taisyklių, viešoji biblioteka sulaukė įspūdingo skaičiaus knygų išsiilgusių šiauliečių – per beveik keturias dienas bibliotekoje apsilankė 738 lankytojai, išduotos net 2 559 knygos. Šiuo metu iš anksto užsakyti leidiniai išduodami tik bibliotekoje specialiai įrengtuose leidinių išdavimo punktuose: prie Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus įėjimo ir prie pagrindinio bibliotekos įėjimo, o grąžinami tik į grąžinimo įrenginius. Skaitytojai prašomi laikytis visų saugos reikalavimų: dėvėti veido apsaugos priemones, nesibūriuoti ir laikytis saugaus 2 metrų atstumo. Gautas knygas bibliotekos specialistai dezinfekuoja ir karantinuoja specialiose patalpose ne mažiau kaip 72 val. Bibliotekos patalpos, skaitytojų liečiami paviršiai (durų rankenos, savitarnos įrenginys) periodiškai dezinfekuojami.

Nuo gegužės 18 d. lankytojai jau gali apžiūrėti bibliotekos galerijoje eksponuojamas parodas, naudotis Didžiąja ir Kraštotyros skaityklomis, tačiau knygų iš lentynų savarankiškai imti dar negalima, jas reikia iš anksto užsakyti.

Kompiuterį Didžiojoje skaitykloje taip pat reikia iš anksto rezervuoti. Kol kas įprastai vykdomi mokymai, edukacijos, ekskursijos, kiti renginiai bibliotekoje nevyksta.

Tomas Pauliuščenka

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ AKMENĖ

Veiklą perkėlėme į virtualiąją erdvę.

Visą karantino laikotarpį Akmenės rajono savivaldybės viešoji biblioteka ir jos filialai sėkmingai ir išradingai veikia virtualioje erdvėje. Iniciatyvių darbuotojų dėka nuotoliniu būdu bendraujama su skaitytojais, rengiamos virtualios parodos, konkursai, dalyvaujama akcijose, skelbiamos nuorodos, kur galima rasti nemokamų elektroninių knygų, pažiūrėti filmų, apsilankyti pasaulio muziejuose, koncertų salėse ir kt. Viešosios bibliotekos darbuotojai nuolatos konsultuoja skaitytojus elektroniniu paštu, telefonu ar pasitelkę įvairias programas.

Didelio skaitytojų dėmesio sulaukė viešosios bibliotekos inicijuotas virtualus konkursas „Gimtinė prasideda nuo žodžio“, skirtas Akmenės rajono 70-mečiui paminėti, ir Skaitytojų aptarnavimo-informacijos skyriaus konkursas „Mano laikas su šeima“, skirtas Tarptautinei šeimos dienai paminėti. Buvo rengiamos virtualios edukacijos vykdant neformaliojo vaikų švietimo programą „Literatūrinė, kūrybinė veikla bibliotekoje“. Gausiai lankomos ir viešosios bibliotekos bei jos filialų parengtos virtualios spaudinių parodos, garsiniai skaitymai, kurie viešinami bibliotekos svetainėje www.abiblioteka.lt ir „Facebook“ paskyroje.

Biblioteka ir jos filialai aktyviai dalyvavo akcijoje „Lietuva skaito!“, buvo skaitoma lietuvių klasiko Juozo-Tumo Vaižganto kūryba. Ir šiuo sudėtingu laikotarpiu buvome, esame ir liksime ištikimi savo skaitytojams ir savo profesinei misijai.

Zita Sinkevičienė

tinklu, garsėjančiu idėjomis ir inovacijomis.

Tai ir vienintelė mieste Žaisloteka, ir paplūdimio bibliotekos miesto pliažuose, neįgaliųjų ir senjorų aptarnavimas namuose, skaitymo skatinimo iniciatyvos.

Vos tik įkurta 1925 m., biblioteka iškart gavo garbingą Vinco Kudirkos vardą. Tad neatsitiktinai skaitytojai buvo pakviesti klausytis Žygimanto Kudirkos, žmogaus, kurį su V. Kudirka sieja ne tik pavardė, bet ir giminystės ryšiai, kūrybos. Žygimantas Kudirka, žinomas kaip Mesijus, – rašytojas, menininkas ir atlikėjas, dirbantis interaktyviosios poezijos, dirbtinių kalbų ir avangardinio repo srityse, yra išleidęs interaktyvios poezijos knygą, septynis muzikos albumus.

Monika Straupytė

PAGĖGIAI

Bibliotekininkės kėlė kvalifikaciją. Gegužės 8 d. Vydūno viešosios bibliotekos ir filialų darbuotojos kėlė savo profesinę kvalifikaciją – dalyvavo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus organizuotame nuotoliniame seminare „Kaip sudominti paauglį knyga?“ Šio tiesiogiai per „Youtube“ platformą transliuoto 6 akademinių valandų trukmės profesinio seminaro metu lektorės prof. dr. Jolanta Sondaitė, Vilija Janušauskienė bei Eglė Baliutavičiūtė

Seminaro akimirkos. Viešosios bibliotekos nuotr.

klausytojus supažindino su psichologiniais paauglystės amžiaus tarpsnio ypatumais ir skaitymo teikiama nauda, įveikiant paauglystės problemas ir iššūkius, pristatė lanksčios didaktikos galimybes bibliotekose, apžvelgė lietuvių paauglių literatūros dešimtmetį ir literatūrines tendencijas. Visi mokomąją medžiagą išklausę ir į tam tikrus seminaro tematiką atitinkančius klausimus atsakę bibliotekų specialistai gavo dalyvavimą šioje edukacinėje programoje patvirtinančius pažymėjimus.

Sonata Nognienė

ŠILALĖ

Literatūrinis konkursas. Ar atspėtumėte, kuris kavos puodelis priklauso vienam ar kitam rašytojui? Šis originalus ir intelektualus, rajono savivaldybės viešąją biblioteką reprezentuojantis konkursas „Gal puodelio kavos

GALERIJA. Europos dienos minėjimas

KAUNAS

95-ąjį gimtadienį šventėme virtualiai.

Balandžio 24 d. sukako 95 metai, kai įkurta Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka. Šią progą biblioteka kvietė paminėti virtualiai – klausantis tolimo Vinco Kudirkos giminaičio Žygimanto Kudirkos skaitomų autorinių tekstų. Šis netradicinis renginys buvo transliuojamas tiesiogiai bibliotekos „Facebook“ puslapyje (balandžio 24 d. 19 val.).

Kauno Vinco Kudirkos biblioteka – viena seniausių viešųjų bibliotekų Lietuvoje. Jos įkūrėjas – pedagogas, muziejininkas, bibliotekininkas Vincas Ruzgas. Per savo ilgą gyvavimo laiką biblioteka kraustėsi iš vienų patalpų į kitas, keitėsi, kol tapo moderniu 23 bibliotekų

Vydūno viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Vinco Kudirkos viešajai bibliotekai – 95. Viešosios bibliotekos nuotr.

Pagėgiai. Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenės iniciatyva šiemet Europos diena Pagėgių krašte paminėta kitaip nei visada – nedidelėmis grupelėmis gamtos apsuptyje. Lietuvos ir Europos Sąjungos vėliavėlėmis ir šypsenomis pasipuošusios bibliotekininkės Europos dieną šventė ir ant legendomis apipinto garsiojo Rambyno kalno, apsilankė ir prie vieno iš Europos be sienų idėjos pradininkų Vydūno kapo Bitėnų kapinaitėse. (Sonata Nognienė)

41

TRUMPAI E. SKAUTAI BIBLIOTEKOSE Panevėžys. Miesto savivaldybės viešoji bib­ lio­ teka prisideda prie asociacijos „Langas į ateitį“ projekto „Prisijungusi Lietuva“ iniciatyvos „Bib­lio­teka augina e. skautą“ įgyvendinimo. Bib­lio­tekai skirti 2 planšetiniai kompiuteriai perduoti „Žaliosios pelėdos“ ir Šiaurinės bib­lio­tekos būsimoms e. skautėms – Gabijai Didžiūnaitytei ir Danielei Brazauskaitei. Karantino metu merginos jais naudosis mokymosi tikslais, o vėliau savo skaitmeniniais gebėjimais pasidalins su vyresniais lankytojais.

Prienai. Gegužės 14 d. Justino Marcinkevičiaus viešosios bib­lio­tekos direktorė Daiva Čepeliauskienė dviem „Žiburio“ gimnazijos mokinėms Gabijai Sodaitytei ir Monikai Žiūkaitei perdavė projekto „Prisijungusi Lietuva“ dovanotus planšetinius kompiuterius. Gimnazistės, būsimos e. skautės jau dabar, nors dar tęsiasi karantinas, nekantrauja imtis kilnios veiklos – padėti vyresnio amžiaus Prienų gyventojams greičiau „prisijaukinti“ dar nepažintą skaitmeninę erdvę.

su rašytoju?“ yra skirtas Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės 20-mečiui paminėti. Todėl neatsitiktinai konkursui pateikta 20 kavos puodelių, susijusių su žymiais lietuvių ir pasaulio autoriais.

Literatūrinio konkurso taisyklės paprastos.

Tereikia, pažvelgus į kavos puodelį, kuriame ir yra užuomina į teisingą atsakymą, parašyti rašytojo vardą ir pavardę. Užuomina gali būti susijusi su pačiu rašytoju, jo knyga, personažu, netgi pomėgiu, charakterio savybe, mėgstamu valgiu ar gėrimu. Eilės tvarka (nuo 1 iki 20) įvardintų rašytojų ir autorių sąrašą reikėjo atsiųsti el. paštu info@silalesbiblioteka.lt. Geriausiai užduotis įveikė ir literatūrinį konkursą laimėjo Ugnė Baliutavičiūtė.

Trakų viešoji biblioteka prisidėjo prie padėkos medikams akcijos. Viešosios bibliotekos nuotraukos

VIRTUALŪS APDOVANOJIMAI Klaipėda. Balandžio 29 d. (jau devintą kartą) paskelbti konkursų „Išminties marės“ ir „Jonvabalis“ laimėtojai – geriausia regiono bib­lio­teka ir bib­lio­tekininkas. Šias nominacijas 2012 m. įsteigė buvęs Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bib­lio­tekos direktorius Juozas Šikšnelis. Geriausia 2019 m. Klaipėdos regiono bib­lio­teka tapo rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji bib­lio­teka, geriausia 2019 metų Klaipėdos regiono metų bib­lio­tekininke išrinkta Jurbarko SVB Viešvilės filialo vyriausioji bib­ lio­tekininkė Vilija Platonovienė.

Panevėžys. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji bib­lio­teka, įvertinusi regiono viešųjų ir mokyklų bib­lio­tekų specialistų išskirtinę praėjusių metų veiklą, gegužės 7 d. paskelbė nominacijos „Ad astra“ laureatus. Apdovanojimus pelnė Kupiškio r. SVB Lankytojų aptarnavimo skyriaus vyresnioji bib­ lio­ tekininkė Rita Senvaitienė, Panevėžio miesto SVB vaikų bib­lio­tekos „Žalioji pelėda“ vedėja Alvida Bratkauskienė, mokyklų bib­lio­tekų kategorijoje apdovanota Panevėžio m. „Minties“ gimnazijos bib­lio­ tekininkė Milė Kabelienė.

Tauragė. Paskelbti nuo 2014-ųjų Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bib­lio­tekos rengiamo konkurso „Tauragės metų knyga“ nugalėtojai. Geriausia 2019-ųjų pažintine knyga išrinkta Reginos Bliūdžiuvienės „Kelionė su pasaulio piligrimu“, Populiariausia grožinė knyga – Jono Jakštaičio-Šapelio „Šlepu tepu per laukus“, Gražiausia knyga – Liudos Daugėlienės „Ant balto debesies“. Tauragės krašto muziejui „Santaka“ skirtas specialus prizas už rajono istorinių vietų viešinimą ir leidybinę veiklą.

Informaciją pateikė Indrė Rapkevičienė, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka ir „Tarp knygų“

42

Unikalaus literatūrinio konkurso „Gal puodelio kavos su rašytoju?“ idėjos autorė – Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė.

Rima Norvilienė

TRAKAI

Lietuvos bibliotekų savaitė. Trakų viešoji biblioteka, Vaikų literatūros skyrius ir Rūdiškių, Lentvario, Aukštadvario, Onuškio, Rykantų, Grendavės, Tiltų filialai, minėdami Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, savo „Facebook“ paskyrose kvietė dalyvauti viktorinose ir žaidimuose; klausyti bibliotekininkių įrašytų garsi-

Šiemet Bibliotekų savaitės renginiai persikėlė į virtualiąją erdvę.

nių pasakų; virtualiai apsilankyti Mažajame Vilniaus teatre; kartu su Kūrybiškumo saviraiškos studijos edukatorėmis kurti įvairius darbelius Motinos dienos proga; apžiūrėti Trakų bibliotekos 80-mečiui skirtą ir kitas virtualias parodas. Šią savaitę daug dėmesio buvo skiriama bib­liotekų pokyčiams, todėl dalijomės priimtais iššūkiais ir įgyvendintais projektais, jų gražiomis akimirkomis, užfiksuotomis nuotraukose ir vaizdo įrašuose. Taip pat mokėme senjorus naudotis „Skype“, „Facebook“ „Messenger“, „WhatsApp“, „Viber“ programomis, bibliotekų langus puošėme paukšteliais, taip dėkodami medikams ir savanoriams už kovą su virusu. Skatinome skaityti ir dalytis savo mėgstamiausiomis knygomis, įkvepiančiomis citatomis, kvietėme susipažinti su naujausia literatūra ir pateikėme rekomenduojamų knygų sąrašą; kūrėme akrostichus; susipažinome su biblioterapija. Nors ir virtualiai, bet ir toliau aktyviai bendravome su savo skaitytojais, kupini entuziazmo šventėme mūsų visų šventę!

Akvilė Narbutienė

ZARASAI

Viktorinai pasibaigus. Balandžio 2-ąją minėdama pasaulyje ir Lietuvoje švenčiamą Tarptautinę vaikų knygos dieną, viešoji biblioteka jauniesiems skaitytojams paskelbė viktoriną „Vaikų rašytojai, kūriniai, personažai“. Ji buvo sudaryta iš klausimų apie nuo 2005 m. skelbiamos akcijos „Metų knygos rinkimai“ knygų penketukų vaikams knygas ir jų autorius.

Atsakymus viktorinos dalyviai galėjo siųsti iki balandžio 14 d. elektroniniu paštu ar padiktuoti telefonu. Atsakymų sulaukta iš 16 dalyvių, iš jų vaikų buvo 13, suaugusiųjų – 3. Ne visiems dalyviams pavyko rasti ar išrinkti teisingą atsakymą, nors trūko labai nedaug. Sveikiname laimėtojais tapusius Augustę Saulę Juškėnaitę (su mama), Tėją Černovaitę (su mama), Danielį Moskalenko. Jiems bus įteiktos dovanėlės, kai tik biblioteka atvers duris.

Dėkojame visiems viktorinos dalyviams ir linkime, kad knygos visada išliktų jūsų draugais.

Zina Černovienė

IN MEMORIAM

TERESĖ ŠAPALAITĖ-GUSTIENĖ (1939 01 18–2020 04 13) Teresė Šapalaitė gimė 1939 m. sausio 18 d. Šakiuose, garsaus pedagogo, kultūros žurnalo „Židinys“ iniciatoriaus Kazio Šapalo ir Monikos Kazlauskaitės šeimoje. Kaune baigė vidurinę mokyklą, 1957 m. įstojo į Vilniaus valstybinį V. Kapsuko universitetą (nuo 1989 m. – Vilniaus universitetas), Istorijos-filologijos fakultete pasirinko studijuoti bib­ lio­tekininkystės specialybę. 1962 m., įgijusi mokslinio bib­lio­tekininko kvalifikaciją, profesinę veiklą pradėjo Kaišiadorių rajono bib­lio­tekoje dirbdama skaityklos vedėja. Tų pačių metų lapkričio 4 d. Kaune pradėjo dirbti LTSR valstybinėje respublikinėje bib­lio­tekoje Bibliografijos skyriaus bibliografe. 1963 m. bib­lio­teką perkėlus į Vilnių, į šį miestą persikėlė ir Teresė – nuo rugpjūčio mėnesio ji dirbo vyriausiąja bibliografe. 1986 m. ėmė vadovauti Bibliografijos skyriui.

T. Gustienė 1994 m. paskirta Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje įkurto Informacijos centro direktore. Bib­lio­tekoje dirbo iki 2011 m. balandžio 29 d.

Dirbdama Bibliografijos skyriuje, T. Gustienė kartu su kolegomis rengė keturių tomų biobibliografinį žodyną „Lietuvos rašytojai“ (1979 m. išėjo I tomas), buvo įvairių bibliografinių leidinių sudarytoja ir redaktorė.

Parengė bibliografiją „Jonas Lankutis“ (1985), buvo viena iš Kazio Šapalo knygos „Žiburio draugija ir jos mokyklos“ (Marijampolė, 2009) sudarytojų. Rengė ir spausdino straipsnius profesinėje spaudoje: serialiniame leidinyje „Bib­lio­tekininkystė“, žurnale „Tarp knygų“ ir kitur, nagrinėjo Nacionalinės bib­lio­tekos bibliografinės veiklos, kitus bib­ lio­tekininkystės mokslo klausimus, skaitė pranešimus konferencijose ir seminaruose.

Per darbo Nacionalinėje bib­lio­tekoje metus T. Gustienė įgyvendino ne vieną inovatyvų sumanymą, aktyviai dalyvavo organizuojant interneto paslaugas Nacionalinėje bib­lio­tekoje, taip pat įvairių projektų rengimo darbuose. 2003–2005 m. dirbo projektų ,,LIBIS virtuali aplinka“, „Creation of Integrated e-Library Infrastructure“ rengėjų grupėje; 2005 m. buvo projekto „Telme-More“ dalyvė; 2007 m. administravo projektą „,Informacijos įgūdžių ugdymas viešosiose bib­lio­tekose“.

Už ilgalaikį ir sąžiningą darbą, įvairiapusę veiklą T. Gustienė pelnė įvairių padėkos raštų ir apdovanojimų, tarp jų ir valstybinių.

2002 m. T. Gustienei įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis, 2003 m. už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius ir Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga apdovanota atminimo ženklu.

T. Gustienė buvo intelektuali, nestokojanti žinių ir idėjų, atsidavusi savo darbui. Skatino ir kolegas siekti aukštesnių tikslų.

Visada pasiruošusi patarti, padėti, neabejinga kitų nelaimėms, ji gebėdavo įkvėpti vilties ir pasitikėjimo.

Tikime, kad laikas nenuneš į užmarštį šio atsidavusio bib­lio­tekai žmogaus atminimo.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos bendruomenė

43

IR AŠ TEN BUVAU

ČESTERIO KULTŪROS CENTRAS „STORYHOUSE“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) darbuotojai Urtė Vaserienė ir Gintautas Jazdauskas, 2019 m. rudenį lankydamiesi Didžiojoje Britanijoje, turėjo progą išsamiai susipažinti su Jungtinės Karalystės (JK) autizmui draugiškų bibliotekų tinklu – jie apsilankė 8 bibliotekose, kurios įvairiais aspektais pritaikytos autizmo spektro sutrikimą (ASS) turintiems lankytojams.

Po rekonstrukcijos erdvės išdėstytos šiuolaikiškai ir labai universaliai – sėdėdamas prie baro ir gerdamas kavą, tuo pačiu metu gali dalyvauti knygos pristatyme, pokalbyje su mėgstamu aktoriumi ar tiesiog paskaitinėti dėmesį patraukusį leidinį, nes knygų lentynos stovi ir bare ar restorane.

Lankytojų mėgstamas „karališkas“ krėslas Vaikų literatūros skaitykloje, ant kurio prisėdo ir G. Jazdauskas.

Urtės Vaserienės nuotr.

44

1936–2007 m. čia veikė Art Deco stiliaus miesto kino teatras „Odeon“. 2017 m. pastatas miesto centre šalia katedros ir rotušės buvo rekonstruotas ir tapo moderniu, be galo populiariu kultūrinio gyvenimo centru. „Wikimedia Commons“ (Rept0n1x / CC BY-SA) nuotr.

Tačiau didžiausią įspūdį paliko Česterio mieste esantis prieš keletą metų restauruotas centras „Storyhouse“, kuriame po vienu stogu glaudžiasi biblioteka, teatras ir kino teatras.

Anksčiau šioje vietoje kelis dešimtmečius veikė kino teatras „Odeon“. Ir dabar čia yra kelios kino salės. Be kitų veiklų, „Storyhouse“ organizuojami kino seansai ASS turintiems asmenims. Juose laukiama nedrąsių, didesnio garso ar šviesų bijančių vaikų ar vyresnių

žiūrovų. Šie seansai vyksta salėje neišjungus šviesos, jų metu galima laisvai išeiti ir įeiti, žiūrovai perspėjami, kad ypatingieji žiūrovai gali kelti daug triukšmo. Taigi šeimos, turinčios vaikų su ASS, gali lankytis kino seansuose ar čia pat veikiančioje bibliotekoje nesirūpindamos, kad trukdys kitiems, kad jų vaikus drausmins ar į juos keistai žiūrės.

Beje, „Storyhouse“ nėra įprastinių iškabų su kabinetų numeriais ar skyrių pavadinimais.

Antrame aukšte įrengta kompiuterių salė, studentai ruošiasi paskaitoms, moksleiviai grupelėmis atlieka namų darbus. Tylą ir privatumą mėgstantiems žmonėms įrengti ir atokesni kampeliai, kuriuose galima ramiai paskaityti knygą ar net surengti privatų darbo pokalbį. Gintauto Jazdausko nuotraukos

Redakcijos klausimas: kokią aplankytos bibliotekos patirtį (veiklą ar kt.), Jūsų manymu, galima būtų perkelti į Lietuvos bibliotekas ir į Jūsų biblioteką? „Storyhouse“ centras – atviras, šiuolaikiškas, labai gyvas. Siūlydamas įvairias pramogas, jis sukuria aplinką, kurioje lankytojai gali atsipalaiduoti ir paskęsti draugiškoje, kultūringoje minioje. Būtent šitos laisvės, ko gero, trūksta daugeliui mūsų šalies bibliotekų. Vietos prieinamumas net ir toms visuomenės grupėms, kurios susiduria su sunkumais viešojoje erdvėje, įkvepia kurti bibliotekas kaip atvirus bendruomenės centrus, kuriuose laukiami visi.

2020 m. Apskričių viešųjų bibliotekų asociacija, kartu su savivaldybių viešosiomis bibliotekomis įgyvendindama Kultūros ministerijos finansuojamą priemonę „Aprūpinti bibliotekas socialinės ir informacinės atskirties gyventojų grupėms skirta įranga bei priemonėmis“, planuoja pritaikyti JK pamatytus sprendinius, padėsiančius Lietuvos viešosioms bibliotekoms tapti draugiškoms kalbos ir komunikacijos sutrikimų turintiems žmonėms. Būkime kuo atviresni visiems vartotojams, eksperimentuokime ir derinkime tai, kas iš pradžių gal atrodo nesuderinama.

Urtė Vaserienė ir Gintautas Jazdauskas

Kviečiame šalies bib­lio­tekininkų bendruomenės narius, apsilankiusius įspūdingose pasaulio bib­lio­tekose, pasidalyti parsivežtomis mintimis bei nuotraukomis.

IN THIS ISSUE Salvinija Kocienė. A Trustful Partner for Medical People and Researchers

1

This year Lithuania celebrates the 30th anniversary of the restoration of its independence. On this occasion, authors of the heading „#Gyvasžodis, professionals in their respective domains, share their thoughts about changes that libraries underwent during these three decades. The heading‘s guest is an executive of a specialized library, the Director of the Lithuanian Library of Medicine Salvinija Kocienė.

She recognizes that with changing users‘ demands, it was necessary to reconsider the Library‘s priorities over the recent decades and that the Library‘s activities after the quarantine was declared in Lithuania because of the coronavirus pandemic showed that services under development during this period are really needed by users.

Lara Lempertienė. The Written Heritage of Vilna Gaon at Lithuania’s National Library

22

The editorial board of Tarp knygų prepares a series of articles introducing documentary heritage objects included into the Lithuanian National Register of UNESCO’s Memory of the World Programme in 2019. This volume features an article by the Head of the Judaica Research Centre at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Lara Lempertienė about the historical context which predetermined the origination of a representative collection of works from the 18th–20th centuries by Elijah ben Solomon Zalman (1720–1797) known as Gaon of Vilna. The National Library holds about 70 works related to this Jewish thinker.

Tomasz Błaszczak. The Diary as a Historical Novel

25

It has been for eight decades that the Lithuanian Library of Medicine has been collecting information needed by health-care professionals, cooperating with health sciences higher educational institutions and taking care of professional education and development of specialists. Today the Library is also open for general public and consistently promotes authoritative information. It has become especially important during the coronavirus pandemic. (Prepared

by Regina Vaišvilienė and Vaiva Markevičiūtė)

In this publication, the researcher of the Lithuanian Studies Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Tomasz Błaszczak introduces Dienoraštis (“The Diary”) by Władysław Wielhorski published by the Library. The compiler of the publication says that the idea to publish the book emerged almost immediately after the manuscript of the diary was discovered in the National Library’s collection. It became obvious that it was a completely unknown and previously unpublished work by the activist and publicist Władysław Wielhorski (1885–1967), the judgement of whom is mixed in Lithuania. The diary was being written in 1915–1917 and is about the every day life at an estate in Samogitia during World War I.

Silvija Stankevičiūtė. „Lithuania Reads!“: Encounter with Classical Authors

Tomas Petreikis. Listing Through a Compendium on Book Culture in the Šiauliai Region

The Library of Medicine for Health-Care Professionals and Patients 3

6

28

It is for the sixth time that the Lithuanian Publishers Association and the Lithuanian Association of Printing Industries together with partners is organizing the campaign „Lithuania Reads!“, during which Lithuanians and Lithuanian-speaking world citizens are encouraged to pick up a Lithuanian book and read together. The motto of this year‘s campaign is “Discover the classics!“. The motto has been responded by libraries and communities as well as literature aficionadoes. What was different this year and which traditions were retained? The publication is about the most popular and interesting events of this year‘s campaign.

A new solid publication has appeared: Šiaulietiška spauda XVI–XXI a.: leidybos, platinimo ir saugojimo įstaigos (“Printing in the Šiauliai Region in the 16th–21st Centuries: Publishing, Distribution and Preservation Institutions”). It is about the book culture of a particular region. Its author is the well-known ethnographer and lawyer Jonas Nekrašius, who has published more than 20 informative books and over 2000 research and science popular articles on various culture history topics.

Dr. Tomas Petreikis, a researcher at the National Bibliographic Control Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, who introduces the book in this volume of Tarp knygų, says that this publication of six parts contains essential information on all topics related to book culture.

Daiva Janavičienė. Library Services in Line with a Business Model?

Rita Grišienė. A Modern Approach Towards Žemaitė in Kelmė 9

Library services are generally free of charge: customers pay only for a small portion of their cost. The factor determining the continuity of a service is not its cost-effectiveness but readers’ demands. The senior methodologist at the Library Science Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Daiva Janavičienė surveys the concept of services provided by libraries and other non-profit organizations and analyses what determines the customers’ satisfaction for the services received and speaks about how to recognize the readers’ demands.

Julija Glosaitė: “Echo of Childhood Library Games”

13

What is it that attracts people to libraries? Why is it important not only to attract and engage users but also establish permanent relations with them? The answers to these questions are given in the interview with the marketing manager at the Vilnius Municipality Central Library Julija Glosaitė, who has been elected the Best Young Librarian 2019 for professionalism in the development of library services. (Interviewed by Vaidenė Grybauskaitė)

Dalia Jaskonienė. How to Employ Social Networks for the Success of Libraries?

30

The Director of the Kelmė District Municipality Žemaitė Public Library Rita Grišienė speaks about how this Library fosters the memory of this Lithuanian classical literature author. When the Library was named after Julija ŽymantienėŽemaitė (1845–1921) 25 years ago, the writer’s survived material heritage had already found its way into museums and other organizations. The Library had to find other ways to monumentalize Žemaitė and promote her heritage in the Kelmė Region. One of these ways is encouraging a different, broader, approach towards Žemaitė’s creative heritage.

Jurgita Kristina Pačkauskienė. A Loved Father, Grandparent and Vilnius Resident 33 There is a large archive of the Dobužinskises family preserved at the Rare Books and Manuscripts Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. The artist and stage designer Mstislavas Dobužinskis is a subject of several books, but there is less information about his father Valerijanas Dobužinskis (1842–1921). The researcher at the National Library Dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė, by drawing on documents from the Library’s collection, takes a look at a resource which has been little investigated, letters, photographs and personal documents of the descendent from a nobleman family of the Grand Duchy of Lithuania Valerijanas Dobužinskis.

Aušra Vaškevičienė. A Revival of Remote Services During the Quarantine Period 36 16

Social networks are becoming a popular means for the interaction of institutions. In March–April 2020, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania conducted the survey “Social Networks as a Tool for Library Activities”. The purpose of the study was analysing the potential of public libraries in promoting libraries’ resources and services by creating content in social networks. The survey was done by using a questionnaire. In this publication, the senior methodologist at the National Library’s Library Science Unit Dalia Jaskonienė surveys data received from Lithuania’s five county public libraries.

After quarantine was declared in Lithuania, libraries temporarily suspended physical servicing of users and entirely focused on providing remote services. At the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, this decision justified itself to a full extent: statistics shows that users willingly embraced the offered possibilities.

The Director of the National Library’s Services Department Aušra Vaškevičienė delights in the fact that the demand for some services (reading e-books and use of subscribed databases as well as virtual cultural heritage resources) increased several times.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a., tel. (8 5) 249 7028) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu violeta.kuzmaite@lnb.lt).

Vieno numerio kaina – 2,25 Eur

2020 Nr. 5 (736) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2020 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2020-05-25 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 510 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 5 (736) 2020 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2020 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt