2020 02 - A

Vasaris | 2020

ŠIAME NUMERYJE

#GYVASŽODIS

Audronė Berezauskienė. Savo krašto išskirtinumo saugotojos

1

VASARIO 16-OJI

Mūsų šventė Vaidenė Grybauskaitė. Tik asmens parašas ar ištisos istorijos? Ženklai, įdomūs ne vien filatelininkams. „Tarp knygų“ informacija Tradicijos tarpukario Marijampolėje. Parengė Loreta Skinkienė

3 3 4 5

3

TEMA / KALBA IR MĄSTYMAS

Pasaulio suvokimo ir kūrimo įrankis. Parengė Vaiva Markevičiūtė

8

POKALBIS

Jay Alan Samit: „Visus atradimus darė užsispyrę ir atkaklūs žmonės“ Kalbėjosi Renaldas Gudauskas

11

ŠIANDIEN AKTUALU

Ieva Miliauskienė. Susietieji atvirieji duomenys ir moderni bib­lio­teka

14

GEROJI PATIRTIS

Vaida Juselytė. Originalus šiuolaikiškumo ir tradicijų derinys

17

PROJEKTAI

Lina Matiukaitė. Diagnozė: poetas

20

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Virginija Švedienė. Negęstanti Bitės šviesa Panevėžyje

25

17

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Stanislovas Žvirgždas. 1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje ir fotografija

29

KRONIKA

Diana Šlapšinskienė, Aušra Ušpalienė.

Lietuviškasis autoritetinių įrašų sudarymo vadovas Vaidenė Grybauskaitė. Neišsenkančių atradimų vieta Ieva Apulskė. „Skaitykite Simonaitytę. Tėvynė yra čia“ Šimtametė sąjunga. Parengta pagal Povilo Jegorovo informaciją KRONIKA / METŲ KNYGOS RINKIMAI 2019 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ KRONIKA / SAUGESNIO INTERNETO SAVAITĖ

33 34 36 37 38 39 43

IR AŠ TEN BUVAU

Dovilė Ivanovienė. Vokietijos nacionalinė bib­lio­teka

34

44 Vygaudo Juozaičio (3; 34), Augustinos Miknevičiūtės (17) nuotraukos

PIRMAME VIRŠELYJE

Internetinio knygyno „ŽMONĖS Knygos“ stendą 2020 m. Vilniaus knygų mugėje puošusios instaliacijos fragmentas. Vygaudo Juozaičio nuotr.

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

SAVO KRAŠTO IŠSKIRTINUMO SAUGOTOJOS Biblioteka ir kraštotyra yra neatsiejami dalykai.

Jau daugiau kaip šešis dešimtmečius viešosiose bibliotekose vykdoma kraštotyros veikla. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, keitėsi veiklos pobūdis, tiriamieji objektai, kraštotyros dokumentų laikmenos, saugojimo ir sklaidos galimybės, tačiau tikslas išliko tas pats – išsaugoti regionuose esantį rašytinį kultūros paveldą ir perduoti jį ateities kartoms.

Kai kurių tyrinėtojų nuomone, internetas tapo esmine klasikinio archyvo transformacija: vietoj originalių dokumentų virtualioje erdvėje pristatomos kopijos, vyksta autentiškos istorinės atminties slopinimas. Todėl akivaizdu, kad rankraštinio paveldo išsaugojimas bibliotekose yra neabejotina vertybė. Svarbūs ir senieji spaudiniai, regionuose leidžiami periodiniai leidiniai, ir visa, kas autoryste arba turiniu yra susiję su tuo kraštu.

Jei bibliotekos nepasirūpins, niekas kitas to nepadarys. Bibliotekos, kaupdamos ne tik spausdintus, bet ir rankraštinius dokumentus, atskleidžia savo regiono kultūrinį palikimą, sudaro sąlygas moksliniams tyrinėjimams, įsilieja į visuomeninį gyvenimą ir parodo savo, kaip atminties institucijos, aukštą išsivystymo lygį.

Tokio tinklo, tokios aprėpties, pasiekiančios kaimus, turinčios asmeninį kontaktą su konkrečiais žmonėmis (skaitytojais), neturi jokia kita šalies

Violetos Matelienės nuotr.

kultūros institucija. Todėl – kas kitas ir kada, jei ne mes ir dabar!..

Analizuodami bibliotekų veiklą, galime pastebėti, kad viena biblioteka nuo kitos skiriasi tik kraštotyros veikla. Išskirtinumo suteikia kraštotyros tiriamieji objektai. Vienas regionas gali būti žymus savo krašto rašytojais, poetais, literatais, kitas – garsiais menininkais, aktoriais ar dailininkais, dar kitas gali pasigirti nusipelniusiais sporto srityje žmonėmis. Vienas miestelis gali būti ypatingas savo gamtos ar istorijos paminklais, o kitame žmonės gali turėti unikalias asmenines bibliotekas ir tai jau suteiks tam miesteliui išskirtinumo, o bibliotekininkams bus puiki dirva kraštotyros veiklai. Bibliotekų kraštotyros veikla padeda formuoti krašto išskirtinumą, o viešųjų bibliotekų fondai pirmiausia skiriasi būtent kraštotyros išteklių turiniu, todėl jau vien dėl šios priežasties kraštotyros dokumentų kaupimui turi būti teikiamas išskirtinis dėmesys ir prioritetas.

Pastarieji trys dešimtmečiai atvėrė viešosioms bibliotekoms plačias galimybes kaupti ne tik tai, kas išleista Lietuvoje, bet ir papildyti savo krašto dokumentų fondus knygomis, išleistomis už Lietuvos ribų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išeivijoje gyvenantys kraštiečiai pradėjo siųsti asmenines bibliotekas į gimtinę. Tą patirtį turi ir Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir

* Šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-metį. Ta proga rubrikos autoriams, savo srities profesionalams, siūlome pasidalyti mintimis, kaip per šiuos tris dešimtmečius keitėsi šalies bib­lio­tekos.

1

Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka. Pirmoji į Anykščius iš Kanados 1990 m. atkeliavo išeivio kraštiečio literato Juozo Šiaučiulio (1915–1998) asmeninė biblioteka. Vėliau į gimtinę sugrįžo Čikagos knygnešio Kazio Rožansko (1919–2010), visuomenininko Julijono Kęstučio Laskausko (1922–2013), vertėjo, dramaturgo Juozo Paškevičiaus (1910–1996) ir kitų išeivijoje gyvenusių kraštiečių asmeninių bibliotekų rinkiniai. L. ir S. Didžiulių anūkės, rašytojos Halinos Didžiulytės-Mošinskienės (1911–2004) ir jos vyro architekto Algirdo Mošinskio (1905– 1991) asmeninė biblioteka iš Brazilijos į Lietuvą atkeliavo 1994 metais. Muziejininkai, beveik du dešimtmečius knygas saugoję savo saugyklose, 2013 m. jas perdavė Anykščių viešajai bibliotekai.

Tyrinėjant minėtą asmeninę biblioteką, teko susipažinti su H. Mošinskienės korespondencija.

2017 m. iš JAV į Anykščių biblioteką atkeliavusi išeivijoje gyvenusio mokslininko, gydytojo, medicinos pedagogo, visuomenininko prof. dr. Juozo Meškausko (1906–2010) asmeninė biblioteka yra turtinga ne tik retų knygų, bet ir per netrumpą savininko 104 metų gyvenimo laikotarpį sukauptų rankraščių. Kaip ir daugelio išeivių, J. Meškausko gyvenimas ir veikla Lietuvoje mažai žinomi, todėl anykštėnai šią tautiečio biblioteką pristatė 2019 m.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos surengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Baltijos šalių diasporos kultūrinė raiška 1944–2018 metais: dokumentinis paveldas“, skirtoje Pasaulio lietuvių metams paminėti.

Išeivijoje, kaip ir Lietuvoje, nėra atsakingų institucijų, kurios po savininko mirties perimtų asmenines bibliotekas savo globon, todėl jos yra pasmerktos sunykti. Priglausdamos asmenines knygų kolekcijas po savo stogu, viešosios bibliotekos praturtina fondus ir retais leidiniais. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti retą J. Meškausko bibliotekos (LIBIS suvestinio katalogo duomenimis – vienintelę Lietuvoje) knygą G. A. Horsto „Der Starnberger See“ („Štarnbergo ežeras“), išleistą 1876 m. Miunchene (Vokietija). Puošniai išleistą knygą profesoriui 1945 m. kovo 19 d. padovanojo kunigas Stasys Valiušaitis.

Asmeninės, ypač išeivių, bibliotekos yra kaip vienas iš kraštotyros veiklos tiriamųjų objektų, svarbi viešųjų bibliotekų kraštotyros dokumentų fondo dalis ir mokslinio tyrimo objektas bei šaltinis, atveriantis neaprėpiamas tyrimų galimybes bibliotekų kraštotyrininkams. Jos yra tarsi užkoduotos informacijos lobiai, kuriuos verta atverti ir išsaugoti. Svarbiausia nuostata – saugomą rašytinį paveldą tyrinėti ir pristatyti visuomenei. Šiuo metu šalies viešosios bibliotekos tam turi visas galimybes – pasitarnauja

2

bendri bibliotekų renginiai, konferencijos, viešinant pagelbėja žiniasklaidos priemonės, internetas ir net socialiniai tinklai. Tiesa, pasigendu viešųjų bibliotekų aktyvumo keliant informaciją į gyvąją krašto enciklopediją www.grazitumano.lt, beveik prieš dešimt metų sukurtą vykdant projektą „Bibliotekos pažangai“.

Pagrindinė kraštotyros varomoji jėga yra bendruomeniškumas ir bibliotekininkų iniciatyvumas. Svarbu suvokti, kad bibliotekų kraštotyra reikšminga keleriopai: tai ir talka mokslui, ir rašytinio kultūros paveldo globa, ir

tautiškumo bei pilietiškumo mokykla

jaunimui. Viešosios bibliotekos galėtų būti kraštotyros veiklos centrais, į bendrą darbą sutelkiančiais ir kraštotyros draugijas, ir pavienius krašto praeities tyrėjus, ir mokyklų bei muziejų kraštotyrininkus.

Kraštotyros veikla vykdoma ir mokyklose.

Lietuvos mokyklų muziejuose (yra 408 muziejai) saugomi dokumentai iš mokyklų istorijos, įvairi mokinių ekspedicijų metu surinkta kraštotyros medžiaga. Tačiau yra opi problema – nemažai mokyklų uždaroma. Koks likimas laukia ten saugomų kraštotyros darbų? Ir čia matau mokykloms į talką ateinančius bibliotekininkus.

Visi kartu turime pasirūpinti, kad uždaromų mokyklų kraštotyros darbai būtų perduoti saugoti bibliotekoms.

Viešąsias bibliotekas matau ne tik kaip skaitytojų susitikimų, bendravimo, informacijos ieškojimo ar skaitymo centrus, bet ir kaip savo krašto, regiono rašytinio kultūros paveldo saugotojas, o bibliotekininkus – to krašto rašytinio paveldo tyrinėtojus. Anykštėnai bibliotekininkai eina tuo keliu bendradarbiaudami su kitomis institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis. Tai atveria galimybes populiarinti dokumentų fondą bei paslaugas, padeda lengviau įgyvendinti įvairius sumanymus, projektus. Jau tradiciškai aštuonerius metus Anykščių biblioteka kartu su Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugija pavasarį ir rudenį organizuoja kraštotyrininkų sambūriusseminarus „Draugaukime, bendraukime, bendradarbiaukime“. Į sambūrį susirenka daugiau kaip šešios dešimtys Anykščių krašto praeities tyrėjų iš visos Lietuvos. Susibūrus viešojoje bibliotekoje dalinamasi patirtimi, pasidžiaugiama nuveiktais darbais, gimsta ateities idėjos.

Kartu dirbdami galime padaryti žymiai daugiau. Tad draugaukime, bendraukime, bendradarbiaukime ir atskleiskime savo krašto išskirtinumą.

Audronė Berezauskienė Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja

VASARIO 16-OJI

MŪSŲ ŠVENTĖ

Švenčiant 102-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, žurnalo „Tarp knygų“ redakcija, būdama atminties institucijos – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos – leidinys, sumanė atsigręžti į su šiuo svarbiu Lietuvos istorijoje įvykiu susijusius dokumentus ir asmenis. Skaitytojams siūlome„pasivaikščioti“ po tris parodas, kurių pagrindą sudaro kolekcijos: Nepriklausomybės Akto signatarų autografų, pašto ženklų su signatarų atvaizdais ir istorinių Vasario 16-osios šventimo fotografijų rinkiniai.

TIK ASMENS PARAŠAS AR IŠTISOS ISTORIJOS? Švęsti Valstybės atkūrimo dienos vasario 14-ąją į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo bib­lio­teką rinkosi pilietiški lankytojai, kviestiniai svečiai ir renginio iniciatoriai. Bib­lio­tekos Valstybingumo erdvėje, kurios veikla skatinamas visuomenės poreikis pažinti valstybės istoriją ir raidą, buvo atidaryta Vasario 16-osios akto signatarų autografų paroda iš prof. Liudo Mažylio kolekcijos. Renginyje dalyvavo Nacionalinės bib­lio­tekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Seimo narys Emanuelis Zingeris, istorikė, knygų apie signatarus autorė dr. Vilma Bukaitė, politologė Rasa Zozaitė.

Prof. Liudas Mažylis pasakoja dokumentų, nepatekusių į parodos stendus, istorijas. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Nors paroda pavadinta „Vasario 16-osios akto signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“, joje eksponuojami laiškai, sveikinimai, čekiai, kiti dokumentai, ant kurių vienomis ar kitomis aplinkybėmis paliktas Nepriklausomybės Aktą pasirašiusio veikėjo parašas, atskleidžia įvairiapusę signatarų veiklą, suteikia informacijos apie kitus to meto įvykius ar institucijas. Ši ekspozicija pilna svarbių dokumentinių detalių, papildančių to meto gyvenimo paveikslą.

Per parodos atidarymą L. Mažylis ne tik dalijosi faktais apie kolekcijos eksponatus, bet rodė ir nepatekusius į parodos stendus įdomius dokumentus, taip

pat Aleksandros Jarušaitytės 1917 m. darytą Lietuvos Tarybos nuotrauką, kurioje nusifotografavę visi būsimi 20 signatarų.

Signatarų parašus L. Mažylis kolekcionuoja nuo 2015 metų. Visa ko pradžia tapo išlikęs jo senelio prof. Prano Mažylio, kai šis dirbo Kaune, archyvas. Tuo metu Kaunas buvo laikinoji sostinė, o Akto signatarai aktyviai plėtojo savo veiklą pačiose įvairiausiose srityse, prisidėjo prie tolesnio Lietuvos kūrimo. Tvarkydamas minėtą archyvą, L. Mažylis ir rado kelis signatarų parašus. „Pasirodo, jie buvo mūsų bute“, – džiaugėsi profesorius.

Kitų eksponatų, parodos autoriaus teigimu, ieškota įvairiausiais būdais. Įdomi lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjo, Pivašiūnų parapijos klebono Alfonso Pet­ rulio autografo paieškos istorija. Asmeniniais reikalais nuvykęs į Pivašiūnus (anūkės krikšto proga), L. Mažylis ketino paprašyti kunigo, kad šis kreiptųsi į gyventojus, gal kas turi išlikusį kokį gimimo ir mirties liudijimą su A. Petrulio parašu, tačiau kunigas pasiūlęs geriau lipti ant aukšto, kur esą prikrauta daugybė visokių popierių. „Mėgstate ieškoti, tai gal ką ten ir rasite“, – pasiūlė kunigas. Ir tikrai – rasta 1911 m. Ūkininkų draugijos pajamų ir išlaidų sąmata, o revizijos sekretorius pasirodė esąs pats A. Petrulis. „Jonas Vailokaitis buvo bankininkas, mecenatas, daug parašų savo gyvenime padėjęs, o mano kolekcijoje jo nėra“, – apgailestavo L. Mažylis. Iš visų dvidešimties istorinio Vasario 16-osios akto signatarų, be J. Vailokaičio, kolekcininkui dar trūksta Donato Malinausko ir Jurgio Šaulio parašų. Belieka tikėtis, kad L. Mažylio aistra ieškoti, kartą jau pasibaigusi džiugiu

3

rezultatu, kai 2017 m. kovo 29 d. profesorius Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve surado paties Nepriklausomybės Akto originalą, dar nudžiugins netikėtais atradimais.

Ne vienos knygos apie signatarus autorė V. Bukaitė pristatė svarbiausią Lietuvos XX a. dokumentą pasirašiusio dvidešimtuko asmenybes, papasakojo apie jų aktyvią visuomeninę veiklą, dalyvavimą labdaros organizacijose, darbus spaudos ir pedagogikos srityse.

Istorikė konstatavo, kad populiariausios to meto profesijos buvo teisininkas, kunigas, gydytojas – jų netrūko ir tarp signatarų. Įdomu, kad tarp šių asmenų taip pat būta kolekcininkų: žinomos Jono Basanavičiaus, Jurgio Šaulio, Petro Klimo istorinių dokumentų ir žemėlapių kolekcijos, knygas kolekcionavo Antanas Smetona.

Vaidenė Grybauskaitė

ŽENKLAI, ĮDOMŪS NE VIEN FILATELININKAMS „Vasario 16-osios akto signatarai pašto ženkluose“. Ekspozicija štai tokia tema pasitinka vilniečius ir miesto svečius, užsukusius į Lietuvos Respublikos Seimo lankytojų centrą. Šios Valstybės atkūrimo dienai skirtos parodos idėjos autorius ir iniciatorius – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­ tekos dailininkas grafikas Jokūbas Zovė. Paroda rengta kartu su Lietuvos valstybės naujuoju archyvu, o jos globėju tapo Seimo narys Arvydas Anušauskas.

Pašto ženkluose įamžinti į lankytojus žvelgiantys 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarai yra iš dailininko J. Zovės asmeninės kolekcijos, taip pat dokumentų iš savo fondų paskolino Lietuvos valstybės naujasis archyvas.

Kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę valstybinės įmonės „Pašto ženklas“ skelbto konkurso laimėtoju tapo dailininkas J. Zovė, 1993-iaisiais pradėta leisti serija „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai“.

Buvo sumanyta kiekvienais metais išleisti dviem sig­ natarams skirtus pašto ženklus. „Daugiausia nuotraukų radau 1930 m. leidinyje „Lietuvos albumas“. Taip pat ieškojau įvairiuose leidiniuose, atvirukuose. Problemiškiausia buvo dėl Stepono Kairio. Vienintelė „Lietuvos albume“ įdėta jo nuotrauka man pasirodė neišraiškinga, prastoka.

Teko ieškoti per pažįstamus socialdemokratus. Jie pasiūlė vyresnio S. Kairio, kai jis jau gyveno Amerikoje, nuotrauką“, – pašto ženklų kūrimo procesą prisiminė J. Zovė.

Eiliškumas buvo nustatytas pagal asmens svarbą ir indėlį kuriant valstybę. Pirmaisiais tapo Jonas Basanavičius ir Jonas Vileišis, kitais metais pašto ženklai skirti Antanui Smetonai ir Aleksandrui Stulginskiui. Vėliau signatarų pašto ženklai buvo leidžiami remiantis kitais kriterijais, atsižvelgiant į su asmeniu ar politiniais įvykiais susijusias sukaktis. Dar pradėti leisti suvenyriniai lapai su trumpa informacija apie signatarą. Taip dvidešimties signatarų įamžinimas pašto ženkluose truko dešimtmetį, iki 2003-iųjų.

4

Seimo narys Arvydas Anušauskas įteikė Jokūbui Zovei įrėmintą Nepriklausomybės Akto faksimilę su signatarų nuotrauka. Olgos Posaškovos nuotr.

Parodos ekspozicija papildyta originaliais J. Zovės piešiniais, pagal kuriuos buvo daromos spaudos klišės.

Beje, J. Zovės kurti signatarams skirti pašto ženklai puošė ir prof. L. Mažylio Nacionalinėje bib­ lio­tekoje surengtos signatarų autografų asmeninės kolekcijos parodos stendus (tarpukariu išleisti tik signatarų, kurie vėliau ėjo Respublikos prezidento pareigas, pašto ženklai).

„Tarp knygų“ informacija

TRADICIJOS TARPUKARIO MARIJAMPOLĖJE

19-osios Lietuvos valstybės atkūrimo metinės. Karių eitynės Vytauto gatvėje, Marijampolėje. 1937 m. Nuotr. iš Manto Vaitiekūno asmeninio rinkinio

Norėdami kiek kitaip paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bib­lio­tekos darbuotojai pavartė nuo laiko pageltusius regioninės periodikos puslapius su šventimo tarpukario Marijampolėje aprašymais ir, pasinaudodami kolekcininko Manto Vaitiekūno asmenine kolekcija, Vasario 16-ajai skirtai parodai„Mūsų laisvės šventės“ atrinko pluoštą fotografijų. Naujovių mėgėjams parengta ekranuose transliuojama virtuali paroda „Po šimtmečio ženklu“, sukurtos smagios į parodą integruotos užduotys.

Parodoje „Mūsų laisvės šventės“ – istorinės nuotraukos iš M. Vaitiekūno kolekcijos, ištraukos iš tarpukario spaudos, Vasario 16-osios tematikos leidiniai, Augustinos Miknevičiūtės sukurta atvirukų serija su Marijampolės krašto signatarų portretais. Augustinos Miknevičiūtės nuotr.

Stebėtina, tačiau pirmosios nepriklausomos Lietuvos metais susiformavusios Vasario 16-osios šventimo tradicijos per šimtmetį beveik nepakito. Ir jei ne tų laikų kalba bei rašymo stilius, švenčių aprašymai (ypač programos) mažai tesiskirtų nuo dabartinių publikacijų Marijampolės spaudoje. Štai pluoštelis ištraukų iš Suvalkijos krašto periodinės spaudos („Suvalkietis“, „Suvalkų kraštas“, „Šešupės bangos“), kaip tarpukariu švęsta Valstybės atkūrimo diena.

PIRMOSIOS METINĖS

Vartant to meto spaudą, dėmesį patraukė J. Kurtinaičio prisiminimai apie pirmąsias Vasario 16-osios metines:

Tuo laiku Marijampolėje jau buvo dvi valdžios: lietuvių ir vokiečių, bet žmonės stengėsi vokiečius boikotuoti ir rėmė Vykdomuosius Komitetus. Artėjo 1919 m. vasario 16 d. Vietos administracija ir visuomenė ruošėsi kaip galint iškilmingiau ją paminėti, bet įvykiai žadėjo ką kitą.

Vasario 16 d. išvakarėse raudonarmiečiai užėmė Alytų, kur žuvo 1 pulko vadas Juozapavičius, o vado ir ūpo netekusi pulko dalis atsikėlė į Marijampolę. Dėl šios nesėkmės ir raudonosios armijos atėjimo labai aiktingi pasidarė ir vietiniai komunistai. Marijampolės Karo Komendantas Motiejūnas-Valevičius paskelbė apsiausties stovį, uždrausdamas visokius susirinkimus.

Bet to nežinodami būriai raitų kaimo vyrų pradėjo rinktis į miestą švęsti 16 vasario. Vokiečių įgula užklausė mūsų kariuomenės vadovybę iš kur atsirado tie raiteliai ir kas jie yra. Kadangi už Liudvinavo vietiniai bolševikai buvo pastoję kelią mūsų kariams, tai nerimas buvo suprantamas. Tik ankstyvas rytas išgelbėjo mus nuo susidūrimo su kariuomene ir laimingai atvykome į „Blaivybės“ draugijos kiemą.

Aš su dviem draugais: Juozu Senkumi ir Pijumi Žalnieruku ėjome į komendantūrą pasitarti iškilmių reikalu ir susitikome būrį ginkluotų Lietuvos kareivių.

Jie mus tuojau sustabdė ir paklausė, kas per būrys raitelių įjojo į miestą. Mes išaiškinom, kas ir ko susirinko, ir kad visi raiteliai yra „Blaivybės“ kieme. Visgi karininkas pasiuntė dalinį saugoti, kad nė vienas raitelis neišeitų į miestą, o mane pakvietė užeiti į štabą. <...> Ten išsiaiškinę su vienu karininku ėjome į komendantūrą. <...> Paties komendanto Motiejūno-Valevičiaus neradome, o jo vietoje paliktas karininkas atsisakė leisti viešą Vasario 16 d. demonstraciją ir teko grįžti į 1 p. p. štabą tartis ką toliau daryti. Nutarėme padaryti demonstraciją be lei-

5

dimo. Po pamaldų prieš parapijos bažnyčią susirinko raitieji demonstrantai ir dvi kareivių kuopos, kiti gyventojai nedalyvavo iškilmėse. Buvo pavojus, kad gali būti susirinkusių ir komunistų, kuriuos minioje negalima buvo atskirti. Jie galėjo pakelti triukšmą ir dar labiau sugadinti visuomenės ūpą.

420 raitų vyrų ir minėti kareiviai tvarkingai su dainomis parėjome miesto gatvėmis ir sugrįžę į „Blaivybės“ salės kiemą išsiskirstėme. Taip Marijampolėje buvo atšvęsta pirmutinė vasario šešioliktoji. (Suvalkų kraštas, 1938, vas. 19, p. 4)

VĖLIAVOS PAKĖLIMO TRADICIJOS

8 val. visi gyvenamieji namai, įskaitant ir organizacijų būstinės puošiamos tautinėmis vėliavomis. Balkonuose išstatomi Vyties ženklai, Respublikos Prezidento ir Dr. Basanavičiaus portretai. (Suvalkietis, 1935, vas.

10, p. 1) <...> prie didžiosios vėliavos, bažnyčios aikštėje pakėlimo dalyvavo šauliai ir visuomenė. Ta proga atatinkamą kalbą pasakė miesto burmistras p. Maurukas.

(Suvalkietis, 1932, vas. 21, p. 1) Didžiosios vėliavos pakėlime ir nuleidime dalyvavo nemažai šaulių, ugniagesių dūdų orkestras ir virš 1000 piliečių. (Suvalkietis, 1934, vas. 25, p. 1) Štai kaip šventės 20-mečiui ruošėsi miesto valdžia ir prekybininkai, verslininkai, kas padėjo kurti šventinę nuotaiką: Daugumas namų ir krautuvių vitrinų buvo gražiai vainikais papuošta ir iliuminuota. Ypač gražiai buvo iliuminuoti miesto savivaldybės namai. Šviesų nesigailėjo Apskr. Valdyba, Lietuvos bankas, Geležinkelio stotis, Apygardos ir Apylinkės teismai, paštas inž. Vitmozerio, cukr. fabrikas ir daug kitų namų. Su pasitenkinimu reikia pastebėti, kad šiemet ir Marijampolės krautuvininkai jau išmoko tinkamai papuošti savo krautuvių vitrinas (langus). Paveikslai jau nestovėjo tarp tepalų dėžučių ir šabasinių žvakelių languose nesimatė. Tas pridavė iškilmingumo bendrai šventės nuotaikai. (Suvalkų kraštas, 1938, vas. 19, p. 5) Vasario 16 d. iškilmės Marijampolėje praėjo tikrai pakilusioje nuotaikoje. 8 val. 30 min. Dr. Basanavičiaus aikštėje buvo iškilmingas didžiosios vėliavos pakėlimas. Čia susirinko gana daug organizuotos ir neorganizuotos visuomenės. Gražią ir momentui pritaikytą kalbą pasakė jaunalietuvių rajono vadas mokesčių inspektorius Kriščiūnas. <...> 16 val. didžiosios vėliavos nuleidimo iškilmėse dalyvavo dar daugiau visuomenės. Čia gražią ir marijampoliečių plačiai komentuojamą kalbą pasakė Br. Sirutis. Ligi vėlyvos nakties mieste buvo pilna žmonių, visur jautėsi šios didžios šventės nuotaika.

(Suvalkų kraštas, 1938, vas. 19, p. 5)

IŠKILMĖS MALDOS NAMUOSE IR PARADAI

Neatsiejama šventinės programos dalis būdavo ir mišios, kariuomenės pagerbimas: 10 val. buvo iškilmingos pamaldos visų tikybų maldos namuose. R-kat. parap. bažnyčioje iškilmingas pamaldas laikė arkivyskupas Karevičius pasakydamas ir šventei pritaikytą pamokslą. Dalyvavo visi įstaigų viršininkai, kariuomenė, ugniagesiai ir daug pavienės publikos. Kareiviai evangelikai, kurių daugumą sudaro

6

Lietuvos valstybės atkūrimo 9-osios metinės, paženklintos Vasario 16-osios akto signataro dr. Jono Basanavičiaus mirtimi. Bažnyčios gatvė jo laidotuvių dieną, Marijampolė. 1927 m. vasario 21 d. Fotografas Judelis Vindsbergas.

Nuotraukos iš M. Vaitiekūno asmeninio rinkinio

17-osios Lietuvos valstybės atkūrimo metinės. Karių eitynės Vytauto gatvėje, Marijampolėje. 1935 m.

klaipėdiečiai, buvo nuvesti į kirchę, o kareiviai žydai – į sinagogą.

(Suvalkietis, 1932, vas. 22, p. 2) <...> bažnyčia kupina moksleivių, mokytojų, valdiškų įstaigų tarnautojų ir šiaip žmonių. Mokytojas seminarijos direktorius kun.

Dambrauskas pasakė gražų, pritaikintą šventei pamokslą. Choras giedojo lotyniškai! Buvo pasiruošęs Ryg. Jono gimnazijos choras, kaip paprastai, giedoti lietuviškai, bet klebonas uždraudė jiems giedoti ir pasikvietė kitą silpnutį chorą giedoti lotyniškai; keista, tokioje didelėje tautinėje šventėje ir uždrausta dėkavoti Dievui lietuviškai. (Šešupės bangos, 1925, vas. 22, p. 3) Po pamaldų pas kareivių bažnyčią buvo kariuomenės paroda. Girdėti buvo ir žiūrinčių pasigėrėjimų dėl gražaus sutartino parodos atlikimo, dėl tvarkingo kareivių aprėdymo ir kitokių pasididžiavimų. Jaučiama daug pridėto rūpesnio iš vyresniųjų pusės. Paskui ištisą dieną gatvėje buvo kupina žmonių, linksmai kvėpuojančių pavasario dvelksmu. (Šešupės bangos, 1925, vas.

22, p. 3) Pulke buvo ordinų įteikimo iškilmės, kurių proga žydų atsargos karių s-gos Marijampolės skyrius 9 p. pulkui padovanojo šautuvą su lietuvių ir hebrajų kalba įrašais sidabro lentelėje. Atitinkamą kalbą pasakė skyriaus pirmininkas Holcmanas. (Suvalkų kraštas, 1938, vas. 19, Nr. 7, p. 5)

SPEKTAKLIAI, KONCERTAI

Prie šventinės dekoracijos Bažnyčios gatvėje rikiuojasi Marijampolės savivaldos ir visuomenės atstovai. Antras iš dešinės Bronius Sirutis, penktas – Juozas Maurukas. Užrašas kitoje pusėje: „Marijampolėje 16 vasario 1932 m. prie vėliavos nuleidimo“.

Vasario 16 d. Marijampolėje Valst. Dramos Teatro artistai vaidino „Aušros sūnus“ 4 v. Čiurlionienės dramą, kurioj atvaizduojama knygnešių gyvenimas, <...> žiūrovams padarė gana gilų įspūdį. <...> Dabar vietoj to, kad knygnešius pagerbti, jų toje pačioje tėvynėje yra kalėjimuose sėdinčių. Kiti knygnešiai visai užmiršti varguos ir neturte baigia savo amželį. (Šešupės bangos, 1925, vas. 22, p. 3) 9-tas p. pulkas Lietuvos nepriklausomybės šventės proga, kareivių rūmuose II-16 d. suruošė neapmokamą spektaklį kareiviams ir civiliams. Buvo vaidinta šventei pritaikintas veikalas „Gedimino sapnas“. Vaidino pulko liktinių puskarininkių ir viršilų teatro mėgėjų trupė, vadovaujama leitenanto Žadvydo. Šiame veikale reikalinga daug artistų – tad pasirodė beveik visas trupės kolektyvas. Trupėje yra labai gerų artistų – mėgėjų, kas buvo galima pastebėti, iš suvaidintų rolių. Gediminas (viršila Ivanauskas) buvo labai įtikinantis. Jo tarnas (pusk. L. Grigaitis) taip pat puikiai vaidino, tik gal jo laisvi veiksmai nepilnai atitiko senovės lietuvių tradicijoms. <...> Ypatingai gero įspūdžio sudarė tinkamos ir gražios dekoracijos, ir pritaikinti kostiumai. Kiek neigiamai veikė grimas, nes davė rusiškų tipų bruožus. Matyt neįsigilinta į mūsų garbingų bočių tipus. Linkėtina šiai trupei pasirodyti ir mieste. (Suvalkietis, 1934, vas. 25, p. 3)

VAKARE...

Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga apšviestas Marijampolės savivaldybės pastatas. Basanavičiaus aikštės ir Kęstučio gatvės kampas. Marijampolė, 1938 m. vasaris.

PASKAITOS, PARODOS, MINĖJIMAI

16 val. 30 min. mokytojų seminarijos salėje buvo Nepriklausomybės paskelbimo minėjimas, kurį atidarė ir paskelbimo aktą paskaitė burmistras p. Maurukas. Pagerbimui žuvusiųjų atsistota ir išklausyta gedulo maršo, (Šopeno), kurį sugrojo p. Kamaitis. Turiningą paskaitą apie lietuviškos kultūros kūrimą skaitė mokytojas K. Bukaveckas. Himną ir „Kur bėga Šešupė“ gražiai sudainavo jaunalietuvių choras, diriguojant p. Kamaičiui. Minėjime dalyvavo nemažai p. p. karininkų ir kupina salės visuomenės. Dėl stokos vietos daug dalyvių net stovėti turėjo. (Suvalkietis, 1934, vas. 25, p. 1) Skautų parodėlė, tęsusis tris dienas, vasario 16 d. gana iškilmingai užsidarė. Parodoj buvo 16 įvairiausių skyrių. Nepaprastai įdomu ir malonu matant jaunuolėlius, visais gyvenimo klausimais susirūpinusius. Rankdarbiai, kepiniai, pavaišiniai, senovės palaikų rinkiniai ir t. t. veria akį žiūrėtojui.

Parodėlės tikslas – parodyt ką skautų veikiama. Parodėlėn surinkta virš 500 eksponatų. Žiūrėtojų apsilankė be skautų virš 300 asmenų. (Šešupės bangos, 1926, vas. 21, p. 2) Kaip ir visos organizacijos, taip ir privatinė žydų gimnazija minėjo 20-metinę sukaktį. Minėjimo programą, galima sakyti, atliko patys mokiniai ir reikia pabrėžti lietuvių kalba. Mat, gimnazijoj yra lituanistikos būrelis, mok. A. Iešmantos vedamas; tai šis būrelis ir vykdė programą. Po p. direktoriaus kalbos hebrajų kalba ir choro sekė VIII kl. mok. Fainbergaitės referatas „A. Smetonos mokykla“, mokinių skaitymas p. prezidento raštų ištraukų, tinkamų šioms iškilmėms, ir galų gale mokinių deklamacijos, vaizduojančios nelaisvą ir laisvą Lietuvą... Čia gražu buvo tai, kad mokiniai įprasminami darbu dėtis į gyvenimą veikliais nariais, o ne stebėtojais. (Suvalkų kraštas, 1938, vas. 19, p. 5)

Vakare buvo baliai, orą raižė rakietos, įstaigos buvo iliuminuotos. (Suvalkietis, 1932, vas. 22, p. 2) „Jaunoji Lietuva“ vietinis skyrius, kinoteatro „Rambynas“ salėje suruošė didelį vakarą-balių. Įėjimas buvo su pakvietimais, ko dėka salėje buvo tvarka, o publika darė malonų įspūdį. Pažymėtina ir dabar, <...> senesniųjų ir žymesniųjų vietos tautininkų mažai buvo matyti. Programą išpildė Kauno artistai, kurių buvo kviesta 5, o atvyko tik 4. <...> daugiausia pasisekimo turėjo p. Komskis su savo kupletais ir p-lė Žiromskaitė – baleto numeriais. Šis balius parodė, kad jaunalietuvių vakarai dabar yra įdomiausios ir maloniausios Marijampolės jaunimo pramogos. Tuo laiku <...> Klimaitės salėje šoko pavasarininkai.

Svečiams leido būti tik ligi 10 val. vak., nors patys „ūžė“ ilgiau. <...> garderobas buvo tvarkingesnis. (Suvalkietis, 1932, vas. 22, p. 3) Žmonių judėjimas gatvėse ligi pusiaunakčio buvo tikrai didelis. Visose salėse buvo org-jų susirinkimai ir pasilinksminimai, abejuose kinuose visų vietų kainos buvo tik po 50 ct ir prieš kiekvieno seanso pradžią teismo kandidatai Jasiukevičius ir Dailydonis skaitė trumpas paskaitas, tad ir čia publikos buvo perpildyta. <...> Apie pusiaunaktį gatvėje žmonių pradėjo mažėti, pradėjo gesti žmonių ir krautuvių iliuminacijos. Bet aukštai iškilę dar švietė parapijos bažnyčios bokštų kryžiai, lyg norėdami dar uždegti mūsų širdyse daugiau tėvynės meilės, sužadinti mūsų širdyse daugiau pasiryžimo siekti užsibrėžtų tikslų ir, kad švęsdami XXX-metį, tuo džiaugsmu jau galėtume dalintis su mūsų broliais vilniečiais. (Suvalkų kraštas, 1938, vas. 19, p. 5)

Parengė Loreta Skinkienė 7

TEMA / KALBA IR MĄSTYMAS

PASAULIO SUVOKIMO IR KŪRIMO ĮRANKIS

Mokykloje daugiausia dėmesio skiriama, kaip Jau penktą kartą Lietuvoje ir užsienio lietuvių benpabrėžia daugelis mokslininkų, svarbiausiai – komudruomenėse vasario 16 d.–kovo 11 d. vyksta Lietuvių nikacinei kalbos funkcijai. Kitaip tariant – bendravimo: kalbos dienos. Jų metu kasmet surengiama apie kelis kaip išreikšti savo mintis, keistis informacija, susikalbėti, tūkstančius įvairių su kalba susijusių renginių. Šioje kalbėjimu daryti kitiems poveikį. Pokalbio moderatorės akcijoje aktyviai dalyvauja švietimo ir kultūros įstaigos, J. Zabarskaitės teigimu, tam, kad galėtume kalbėti tarp jų ir bib­lio­tekos.„Tarp knygų“ redakcija, apsilankiusi ir susikalbėti, pirmiausia turime „pavadinti aplinkinį pasaulį“, tai yra suteikti vardus dalykams, apie kuriuos neseniai susibūrusio Kalbos klubo surengtoje diskusijoje, norime kalbėti, ir informacijai, kuria dalijamės. Ši kalbos nusprendė pasiūlyti žurnalo skaitytojams pamąstyti funkcija kalbotyroje vadinama referencine. Ji apibrėžia apskritai apie kalbą, kaip pasaulio suvokimo priemonę, kalbos ir mąstymo ryšį: kaip suvokiame pasaulį – pasvarbią kuriantis valstybėms, ugdant asmenybę ir jos saulėvoką – ir kaip jį kuriame kalbėdami – pasaulėkūrą. aplinką. Kalbos klubo organizatoriai per susitikimus žada KALBOS IR KULTŪROS RYŠYS gvildenti ne dažniausiai šių dienų diskusijose keliamus „Ar pasaulio suvokimas priklauso nuo to, kokia kalbos norminimo ar laisvesnio vartojimo aspektus, kalba jis yra pavadinamas? – klausė J. Zabarskaibet žvelgti plačiau – įvairių sričių specialistai skatins tė. – Kalba, kaip mes ją suvokiame, yra sudėtingas susimąstyti apie esamus kalbos stereotipus ir pabandyti psichofiziologinis kiekvieną akimirką vykstantis procesas, nes kiekvienas žodis, prieš ištariamas ar jų atsisakyti. išgirstas, pakliūva į labai sudėtingą semantinių ryšių Sausio 29 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo tinklą mūsų galvoje. Tie ryšiai pradeda formuotis, kai bib­lio­tekoje vykusiame pokalbyje „Kalbos ir mąstymo išmokstame kalbą, kai pradedame suvokti pasaulį, o ryšys: pasaulėvoka ir pasaulėkūra“ diskutavo Kazimie­ro paskui, tobulindami savo kalbą, šiuos ryšius plečiame.

Simonavičiaus universiteto profesorė Jolanta Zabars­ Kurdami savo pasaulį, kuriame naujus semantinius ryšius. Ar tie semantiniai ryšiai, sujungiantys visą kiek­ kaitė, filosofas, Vilniaus universiteto lektorius Vilius vieno žmogaus kalbinį pasaulį, kiekvienoje kalboje Dranseika, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių yra unikalūs, ar universalūs?“ Anot filosofo V. Dranseikos, atsakymas nevienastudijų instituto lektorė, japonologė Jurgita Ignotienė reikšmis – kai kalbama apie kultūrinį specifiškumą, ir rašytojas, žurnalistas Marijus Gailius. Kviečiame ir jus tarpkultūrinius skirtumus, visada galima aptikti susimąstyti, kaip sąveikauja kalba ir mąstymas. objektų panašumų ir skirtumų. Panašumai pirmiausia 8

Diskusijoje (iš kairės) M. Gailius, J. Ignotienė, J. Zabarskaitė ir V. Dranseika svarstė, kaip kalba padeda suvokti pasaulį. Vygaudo Juozaičio nuotr.

randasi iš to, kad viso pasaulio žmonių fiziologija yra panaši, juos supa panaši gyvenamoji aplinka. Kaip skirtingų kalbų bendrumo pavyzdį filosofas pirmiausia įvardijo pagrindinius jungtukus – jie daugumoje kalbų funkcionuoja panašiai. Taip pat daugelyje kalbų panašiai į šviesias ir tamsias spalvas skaidomas spalvų spektras. Tačiau spalvų skaidymo sistemoje yra ir daug kalbų skirtumų, kurie randasi iš skirtingų kultūrų, skirtingo pasaulio suvokimo. Pavyzdžiui, lietuvių išskiriama rožinė spalva apimtų dvi skirtingas anglų kalboje įvardijamas spalvas: pink ir rose.

Arba lietuvių mėlyna ir žydra anglų kalboje įvardijama vienu žodžiu blue. Tai paprasčiausi žodyno lygmens skirtumai.

Kiek sudėtingesnis dėl žodžio gramatinės giminės kylančių asociacijų tinklas. „Pavyzdžiui, tai, kaip poezijoje bus rašoma apie mėnulį arba saulę, priklauso nuo to, kokios gramatinės giminės – vyriškosios ar moteriškosios – konkrečioje kalboje mėnulis ar saulė yra. Nuo to priklauso, kokios asociacijos ta kalba kalbantiems žmonėms kyla galvojant apie mėnulį ar saulę, kokius stereotipus žmonės sieja su vyrais ir moterimis“, – dėstė filosofas.

V. Dranseikos teigimu, kalbų skirtumai labiau patraukia dėmesį nei panašumai, jie pernelyg sureikšminami, todėl galima padaryti klaidingą išvadą, kad skirtumų yra labai daug. Be to, sunku atskirti, kurie skirtumai ar panašumai yra nulemti kalbos, o kurie – bendresnių kultūrinių reiškinių. „Galime įsivaizduoti, kad dviem tos pačios kalbos vartotojams konkretus žodis kels skirtingas semantines asociacijas. Šis žodis kitaip gali būti suvokiamas asmeninėje vartosenoje ir bendrinėje kalboje, – svarstė filosofas. – Sunku ir gal apskritai neįmanoma tarp kalbinių ir kultūrinių reiškinių brėžti griežtą ribą.“ M. Gailius prisiminė pavyzdį apie unikalius semantinius ryšius asmeninėje kalbos vartosenoje. Kalbėdamasis su broliu, jis paklausė: „Ar ji turi kokių nors demedžų?“ Tą akimirką rašytojas visiškai natūraliai pasakė iš anglų kalbos pasiskolintą žodį damage, nes tuo metu semantiškai jis buvo artimiausias. „Tik vėliau susimąsčiau, kodėl pasirinkau būtent šį žodį ir ką turėjau mintyje, – pasakojo M. Gailius. – Ar sužeidimą? Ne. Sužalojimą? Ne. Tada supratau, kad omenyje turėjau žalą. „Žala“ mūsų kultūroje tikrai geresnis žodis už svetimžodį damages.“

LAISVESNĖ KALBA – GERESNIS FUTBOLAS?

J. Zabarskaitei paklausus, ar kalba gali daryti įtaką kultūros reiškiniams, rašytojas M. Gailius pasitelkė analogiją su futbolu: „Pastaruoju metu daug skaičiau apie futbolą. Donato Petrošiaus straipsnyje radau

Aido Marčėno citatą, ją norėčiau apibendrintai perpasakoti: jeigu rusai geriau žaistų futbolą, būtų demokratiškesnė šalis. Galvoju, kuo tai susiję su kalba...

Jeigu mes, pavyzdžiui, leistume sau laisviau kalbėti, gal irgi geriau žaistume futbolą? Jei atleistume kalbos pančius, gal įmuštume daugiau įvarčių? Sekant šia analogija, kyla klausimas, kodėl pietiečiai taip gerai žaidžia futbolą? Gal todėl, kad jų kalba liejasi laisvu srautu.“ „Semantiniai ryšiai (kalbu iš patirties) man atrodo unikalūs, – teigė M. Gailius. – Leksinis kalbos lygmuo lengvai keičiamas, o su semantika susijusi būtis, siela, tai, ką pavadinčiau tautos dvasia. Mes, lietuviai, tos sielos arba dvasios dažnai neapčiuopiame arba praleidžiame kaip šilumą pro orlaidę. Tuo įsitikinau „Žinių radijuje“ vesdamas laidą apie kalbos mokymą mokykloje ir valstybinius kalbos brandos egzaminus.

Pastebėjau, kad valstybinio lietuvių kalbos egzamino reitingas dramatiškai krenta: licėjuose ir kitose gerai vertinamose mokyklose jis aukštas, o tada staigiai leidžiasi. Laidos pašnekovų ir klausytojų klausiau: ar mes nemokame kalbėti, ar nemokame išlaikyti egzamino? Į studiją skambino labai daug klausytojų ir visi jie kalbėjo apie klaidas, iš esmės leksinio kalbos lygmens problemas. Man kilo klausimas – ar tai apskritai yra problema?.. Manau, kad iš mokyklos ateina kažkoks leksikos ar klaidų fetišas. Tikriausiai apie semantiką mokykloje kalbama per mažai...“

KO NEGALIMA NUKOPIJUOTI

Šiais, pasak J. Zabarskaitės, kopijavimo laikais (angl. copy and paste) yra tik du dalykai, kurių negalima nukopijuoti: semantika, nes niekada negali žinoti, kurioje vietoje semantinių ryšių tinkle atsiras žodis ir su kuo jis susijungs, ir vanduo. Semantinių ryšių sistema nuolat juda, keičiasi, todėl, J. Zabarskaitės įsitikinimu, reikia būti kūrybingiems, kad kalba galėtume kurti naujus dalykus, o ne tik kopijuoti ir perkurti tai, kas jau sukurta. „Man atrodo, kad dabartinė kalba ir yra pasaulėkūra, – kalbėjo J. Zabarskaitė. – Pavyzdžiui, kas yra metafora? Jeigu pasaulis įvardijamas žodžiais ir jeigu jis yra sudėtingesnis nei žodžiai-etiketės gali apibūdinti, reikia metaforų. Dabartiniai laikai, mano galva, yra visiškai metaforizuoti.“ Profesorei paprieštaravo V. Dranseika. Jo teigimu, metaforos gyvuoja jau seniai. „Friedrichas Nietzsche yra pasakęs, kad kalba yra negyvų metaforų kapinės.

Bet kuris žodis per metaforinį perkėlimą radosi iš ankstesnių sukalkėjusių metaforų, – pasakojo filosofas. – Tai yra nuolatinis kūrybinis procesas naujiems kontekstams apibūdinti, kas reikiama, išsirenkant iš kalbinių formų. Kai kada šios formos įsigali taip, kad yra atpažįstamos plačiame areale. Ir tai nebėra tik asmeninis kūrybinis sprendimas. Kai kuriais atvejais vieno asmens sugalvota metafora gali išplisti, ir štai turime naują žodyninę reikšmę.“ 9

Praktinių pavyzdžių, kaip kalba tampa pasaulio kūrimo įrankiu, pateikė japonologė J. Ignotienė.

Supažindinusi su keliais baziniais japonų kalbos hieroglifais, ji parodė, kaip iš jų kuriami kiti. Pavyzdžiui, sudėjus hieroglifus, reiškiančius ryžių lauką ir jėgą, gaunamas vyras. Reikšmė atsiranda iš asociacijos, kad laukuose, naudodami fizinę jėgą, dirba vyrai. Sudėjus du medžio reikšmę turinčius hieroglifus, gaunamas miškas, sudėjus tris – giria. Sudėjus moters ir vaiko hie­roglifus, gaunamas ženklas, reiškiantis meilę, rūpestį, globą. Sudėjus saulę ir mėnulį – aiškumas, ryškumas ir visa, kas susiję su šviesa.

KALBOS TOBULINIMO BŪDAI

Visi pašnekovai sutiko, kad pasaulio suvokimas priklauso nuo to, kokia kalba kalbama. „Vadinasi, jeigu pasaulio suvokimas priklauso nuo kalbos, nuo to, kaip mes ją suvokiame, turime savo vaikams, naujoms kartoms sukurti gerą skaitymo strategiją, nes skaitant plečiasi semantinių reikšmių tinklas, o kuo jis platesnis, tuo geriau supranti pasaulį ir tuo geriau gali naudotis tuo tinklu. Kol kas skaitymas, manau, yra geriausias būdas tobulinti savo semantikos tinklą“, – mąstė J. Zabarskaitė.

Pašnekovai nurodė ir kitų būdų, kaip galima plėsti savo kalbą. V. Dranseika pateikė pavyzdį, kad tobulintis galima pačiam tikslingai ir sąmoningai – tai daro mokslininkai, rašytojai. „Gebėjimas mintis išreikšti taip, kad jos būtų lengvai komunikuojamos, yra ypač vertingas“, – tikino filosofas.

M. Gailius pabrėžė, kad vargu ar mokykla išmoko kalbėti, ji išmoko tik taisyklių. Taigi kūrybingumą reikia lavinti anapus mokyklos. Kaip kūrybinio žaidimo pavyzdį jis pateikė Laimanto Jonušio verstą Davido Mitchello romaną „Debesų atlasas“. Jame autoriaus sukonstruotą naujakalbę vertėjas L. Jonušys išvertė sukurdamas visiškai naują lietuvių kalbos dialektą, kuris egzistuoja tik šioje knygoje. „Tai – gyva kalba, nors ji naudojama tik šioje knygoje. Štai koks kalbos žaidimas!“ – džiaugėsi M. Gailius.

PASAULĮ IR PATIRTĮ STRUKTŪRUOJANTIS VEIKSNYS

Kalba vis labiau veikia mūsų gyvenamąjį pasaulį, įsitikinusi J. Zabarskaitė. „Šis postūmis ypač sustiprėjo atsiradus virtualybei. Kai susijungė materialusis ir idėjų pasauliai, ėmė rastis dalykų, kurių anksčiau nebuvo.

Paprastas pavyzdys: norint gaminti batus, šiandien nebereikia turėti fabriko. Reikia kompiuterio, interneto ir geros idėjos. Tiesa, kai internete galima komunikuoti nebe kalba, o vaizdais, atrodo, kalbos vaidmuo turėtų sumažėti, bet yra atvirkščiai – jis vis didėja. Ir tai vyksta dėl semantikos, nes negali būti taip, kad žmogus nesemantizuotų vaizdo. Ar (ir kaip) labai stiprėja kalbos vaidmuo kuriant realųjį pasaulį?“ – klausė profesorė pašnekovų. „Noriu pabrėžti, kad kalba niekada nebuvo nesvarbi. Ji struktūravo žmonių patirtį, – teigė V. Dranseika. – 10

J. Ignotienės pateiktas pavyzdys, kaip japonų kalboje kuriamos hieroglifų reikšmės. Sudėjus du medžio reikšmę turinčius hieroglifus gaunamas ženklas, reiškiantis mišką, sudėjus tris – girią.

Daug centrinių žmonių gyvenimo aspektų daugelyje kultūrų yra kalbiniai. Pavyzdžiui, religija. Didele dalimi ji yra kalbinis reiškinys. Religijos turi įvairias pagrindines sąvokas, kurios leidžia žmonėms struktūruoti savo patirtį, paaiškinti išgyvenimus, planuoti ateities veiksmus, koordinuoti savo gyvenimą su aplinkiniais. Tai negalėtų egzistuoti be kalbos – nebūtinai rašytinės, gali būti ir žodinė tradicija. Be kalbos religija nefunkcionuotų.

Tai, kad žmonės geba kurti tokius kalbinius, idėjinius pasaulius, nėra nauja. Sunku pasakyti, ar šiandien atsiranda naujų kalbinio, socialinio konstravimo formų, ar tai – tiesiog laipsnio klausimas. Man atrodo, kad žmonės visą laiką gyveno nusakytame pasaulyje, pasaulyje, kurį jie patyrė per kalbos akinius“, – svarstė V. Dranseika.

Suprantant vartojamą kalbą arba ją reformuojant, gali būti sprendžiamos įvairios problemos. M. Gailius pateikė pavyzdį apie įvardžių „tu“ ir „jūs“ vartojimą pagal statusą. „Švedijoje buvo įvesta reforma – kasdienėje kalboje atsisakyta formos „jūs“. Tiesa, aš pats tokios reformos savyje kol kas įgyvendinti negalėčiau. Matyt, čia veikia tradicija“, – svarstė M. Gailius.

Apie statuso išraišką per kalbos formas Japonijoje pasakojo J. Ignotienė: „Japonų kalboje yra žodis, reiškiantis „tu“, bet jį vartoti vengiama. Net kalbėdamasi su kolegomis ar draugais negalėčiau į juos kreiptis „tu“, nes tai nemandagu. Turėčiau kreiptis vardu su mandagumo priesaga arba, išreikšdama pagarbą, kreipčiausi užimamomis pareigomis, statusu ir panašiai. Japonų visuomenė yra visiškai vertikali, kalba šią sąrangą atspindi.

Pavyzdžiui, japonų kalboje yra skirtingi registrai: moterų kalba, vyrų kalba, mandagi kalba, formali kalba, neformali kalba, yra specialus žodynas, specialios gramatinės formos, kurios vartojamos kalbantis su imperatoriumi, o kurios – su aukštesnio rango pareigūnais, gerbtinais žmonėmis, kitas registras tinkamas kalbėti su šiek tiek vyresniais ar žemesniais už save. Tai – pavyzdžiai, kaip kalba atspindi kultūrą ir kultūroje atsispindi kalba.“ *** „Norėčiau visų paprašyti pagalvoti, kad komunikacinė kalbos funkcija yra linijinė ir išsemta, jos galimybės savaime suprantamos, – pokalbio pabaigoje susimąstyti apie kalbą kvietė J. Zabarskaitė. – Pagalvokite apie kalbos būdą įvardyti pasaulį, apie kalbos galimybes ir gebėjimą, potenciją kurti pasaulį. Kalba turi stiprią kūrybinę funkciją – ir ne tik kalbinio, bet ir kitų realių pasaulių kūrimo.“

Parengė Vaiva Markevičiūtė

POKALBIS

JAY ALAN SAMIT:

R. Gudauskas svečią kalbino Nacionalinės bibliotekos TV studijoje. Vygaudo Juozaičio nuotr.

„Visus atradimus darė užsispyrę ir atkaklūs žmonės“

„Ar norite gyventi, ar tik visą gyvenimą mokėti už sąskaitas?“„Ši begalinių naujovių era gali būti arba blogiausias jūsų gyvenimo laikas, arba geriausias. Tikrasis iššūkis kiekvienam iš mūsų yra nuspręsti, kur galime daryti kažkokią įtaką.“ Šių jau sparnuotomis tapusių frazių autorius – JAV verslininkas, inovacijų ekspertas ir savo sėkmės formulę knygoje „Disrupt You!“ atskleidęs Jay Alanas Samitas. 2015 m. išleista ir bestseleriu tapusi knyga šiemet papildė dar viena kalba skaitomo šio J. A. Samito kūrinio egzempliorių šeimą. Šiųmetėje knygų mugėje pristatytas lietuviškas knygos vertimas – „Dekonstruok save! Įvaldyk asmeninę transformaciją, pasinaudok proga ir klestėk begalinių naujovių epochoje“ (išleido „Petro ofseto“ spaustuvė).

Su skaitytojais„Vagos“ leidyklos stende bendravęs J. A. Samitas knygų mugės išvakarėse apsilankė Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje. Daugelio inovacijų pionieriumi vadinamas svečias apžiūrėjo atnaujintos ir besistengiančios žengti koja kojon su technologijomis Nacionalinės bib­lio­tekos erdves ir maloniai sutiko bib­lio­ tekos TV studijoje pasikalbėti su Nacionalinės bib­lio­tekos generaliniu direktoriumi prof. dr. Renaldu Gudausku.

R. G.: Pirmiausia noriu pasiteirauti apie Jūsų patirtus apsilankymo mūsų bib­lio­tekoje įspūdžius.

J. A. S: Ačiū, kad radote laiko supažindinti mane su Nacionaline bib­lio­teka. Jūs pripažįstate, kad socialinių poslinkių eroje bib­lio­tekos neišvengiamai keičiasi. Jūsų, kaip institucijos, uždavinys yra ieškoti būdų, kaip padėti visuomenei prisitaikyti prie sparčių dabarties pokyčių. O jų išties daug.

Išnyks daug profesijų, vis opesnis taps pabėgėlių klausimas, didės klimato kaitos poveikis. Gana greitai Žemėje gyvens 11 mlrd. žmonių, maisto kainos iškils į neregėtas aukštumas. Beveik nebeliks žemos kvalifikacijos profesijų.

Pokyčiai visada būdavo visuomenės vystymosi variklis. Išskirtinis dabarties pokyčių bruožas yra jų sparta. Antra vertus, mums į pagalbą ateina technologijos, jos daro mūsų gyvenimą patogesnį. Žinios pačios ateis pas mus, nebereikės užsiimti

jų paieška. Mūsų privalumas yra telefonas, kurį naudodami galime susijungti su 6 mlrd. žmonių.

Mums suteikiama viso pasaulio žinių prieiga.

Kyla uždavinys, kaip technologines priemones panaudoti kultūros srityje. Tai bus jūsų institucijos artimiausio dešimtmečio iššūkis. Kaip institucija gali padėti žmonėms persikvalifikuoti, prisidėti prie mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo? Kaip ji turėtų suteikti galimybę ugdyti asmens kūrybiškumą?

Kodėl darbdavys turėtų jus priimti į darbą, jeigu jūsų įgūdžiai neatitinka dabarties reikalavimų?

R. G.: Ką galėtumėte pasakyti apie su technologijomis susijusią globaliąją krizę?

Kažkas yra pasakęs, kad internetas – tai masinio naikinimo priemonė, nes jis kiekvienam iš mūsų teikia kenksmingo turinio prieigą.

J. A. S.: Kiekviena naujai atsiradusi technologija gąsdina. Kai buvo išrasta elektra, ji irgi iš pradžių 11

baugino žmones. Žmonėms natūraliai būdinga antipatija pokyčiams. Tačiau technologijos leidžia, tarkime, 2 proc. gyventojų išmaitinti likusiąją žmonijos dalį. Jos yra ir skurdo mažinimo priemonė.

Naujųjų krizių, pavyzdžiui, klimato kaitos, padarinių mažinimo priemonė. Iš esmės jos yra problemų sprendimo priemonė. Problemos – tai sėkmingo gyvenimo dalis, sėkmingas gyvenimas – tai sėkmingo problemų sprendimo rezultatas.

Technologijos sujungia mus per globalų žinių tinklą, kuriame randame problemų sprendimo būdus.

R. G.: Debesų kompiuterija, kibernetinis saugumas, žmogaus ir kompiuterio sąveika, skaitmeniniai humanitariniai mokslai. Ar mes valdome visą šitą skaitmeninį universumą?

J. A. S.: Reikėtų klausti taip: ar norite būti valdomi technologijų, ar norite valdyti technologijas? Aš esu televizijos kartos žmogus.

Mano tėvai sakydavo: „Tu per ilgai žiūri televizorių“, „Televizija gadina jaunus žmones.“ Bet televizija man parodė, kaip atrodo pasaulis, ji išmokė mane istorijos, nukeldavo į vietas, kurių be jos būčiau niekada nepažinęs. Prieš šimtą metų panašų vaidmenį atlikdavo mokslinės fantastikos knygos. Šiandien situacija panaši. Mus, pavyzdžiui, baugina dirbtinis intelektas. Iš tikrųjų, jo pritaikymo padarinių dar teks laukti gerą dešimtmetį.

Artimiausiu metu mums gresia visai kitokie pavojai ir egzistencinės krizės. Kaip sutrumpinti maisto kelią iš dirvos ar ūkio iki valgytojo? 10 proc. pasaulyje išauginamų maisto išteklių išmetama. O didelė žmonijos dalis badauja. Padėti išspręsti šią problemą gali vėlgi technologijos.

R. G.: Pakalbėkime apie knygas. Kokia knygos ir skaitymo vieta technologijų visuomenėje?

J. A. S.: Man skaudu tai sakyti, bet dauguma JAV koledžų absolventų nėra perskaitę nė vienos knygos.

R. G.: Kodėl?

J. A. S.: Atsakymas į šį klausimą užimtų per daug laiko. Kiekvienam vaikui būdingas žinių troškimas, vaikas iš prigimties yra smalsus. Tačiau mūsų švietimo sistema šias savybes kažkodėl sužlugdo.

Ji moko, kaip būti veikliam, tačiau nemoko klausti „kodėl?“. Kodėl reikia turėti darbą? Kodėl reikia uždirbti pinigų? Pasaulyje kas 48 valandas atsiranda naujas milijardierius. Savo paties pastangų dėka. Be to, milijardieriai jaunėja. Tai stebėtina. Sukuriamas koks nors sėkmingas produktas internete, ir štai – milijardierius. Betgi savo gebėjimus galima nukreipti kita linkme: prisidėti prie pigesnės energijos, sveikesnio maisto gamybos, sveikatos apsaugos tobulinimo. Tiesiog prisidėti prie žmonijos gyvenimo kokybės gerinimo.

12

J. A. Samitas, susipažindamas su bibliotekos erdvėmis, apsilankė dirbtuvėse PATS SAU...

...ir Bendradarbystės erdvėje, kurioje laukiami informacijos analitikos, finansų sferos specialistai, kūrybinių industrijų atstovai, kitų sričių profesionalai. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

R. G.: Kalbate apie įgūdžius. Kokios, Jūsų manymu, kompetencijos turi lemiamą reikšmę šiais laikais?

J. A. S.: Reikia mokytis mokymosi meno.

Mokytis, kaip įsiminti faktus. Kai kuriose šalyse būdavo vaikų, kurie sugebėdavo įsiminti visą Korano tekstą. Dabar bet kokį faktą randame telefone. Tačiau ko negausime iš telefono, tai gebėjimo analizuoti ir daryti prielaidas, mokėjimo identifikuoti ir spręsti problemas. To ir turėtų mokyti švietimo įstaigos. Visus atradimus žmonijos istorijoje darė besimokantys, atkaklūs, užsispyrę žmonės.

R. G.: Jūs kalbate apie duomenimis paremtą verslą ir duomenimis besiremiančius mokslinius tyrimus.

J. A. S.: Įprasta, kad didelės dalies verslo varomoji jėga yra nuomonės. Kažkas mano, kad turi būti daroma vienaip, kažkas kitas – kad kitaip.

Tai sukelia konfliktą.

meilės laiškus, jų gaunu kasdien. Parašiau šią knygą norėdamas padėti žmonėms ir vedamas savanaudiškų paskatų.

J. A. Samitas teigia, kad šių laikų žmogaus privalumas yra telefonas.

Dabar yra galimybė remtis faktais, duomenimis.

Tarkime, jūs nueinate pas gydytoją, ir jis nori įsitikinti, ar jums ne vėžys. Jis gali būti matęs tūkstančius panašių atvejų, tačiau sprendžia ne jis: tyrimo rezultatus suteikia technologijos. Taip užkertama galimybė žmogaus – profesionalo klaidai. Duomenys naudojami problemoms spręsti.

R. G.: Gal jau atėjo laikas pakalbėti apie šios puikios Jūsų knygos turinį.

J. A. G.: Priežastis, kodėl parašiau šią knygą, yra ta, kad nesu ypatingas, kuo nors išskirtinis.

R. G.: Jūs tiesiog toks kaip visi?

J. A. S.: Taip, normalus, tiesa, gal net ne visai normalus. Turiu disleksijos sutrikimą. Paradoksalu, kad toks žmogus rašo knygą. Tiesiog vieną dieną susimąsčiau: visi mano draugai tapo kažkuo, įkūrė žymias bendroves. Juos pažinojau iki tol, kol dar jie nebuvo žymūs, nebuvo išskirtiniai. Ėmiau galvoti, ką jie darė kitaip, kokiu kampu matė pasaulį. Knygą parašiau ne norėdamas uždirbti pinigų, o siekdamas padėti ateinančiai kartai. Jai atsiveria kitokios galimybės. Nebėra užtvarų, blokuojančių kelius į rinką, blokuojančių kapitalo kaupimą. Įvairiose šalyse mačiau daug gyvenime pasiekusių žmonių. Jie – ir tie, kurie, įkopę į šeštąjį savo gyvenimo dešimtmetį, prarado darbą, ir aštuoniolikamečiai, nusprendę, kad jiems nereikia koledžo. Kiekvienas iš jų surado būdą, kaip tapti sėkmingam. Mano, kaip knygos rašytojo, uždavinys – palengvinti jų kelią į sėkmę.

R. G.: Tai daro įspūdį.

J. A. S.: Esu sužavėtas, kad mano knyga išversta į lietuvių kalbą. Knygoje aprašytos istorijos yra universalios. XXI amžiuje knygos rašymo džiaugsmas – galimybė gauti skaitytojų atsiliepimus. Elektroniniai laiškai kartais primena

R. G.: Žinau, kad knyga išversta net į kinų kalbą...

J. A. S.: Kinų, korėjiečių, vietnamiečių, tajų... Į daug kalbų. Savanaudiška paskata, kurią minėjau, yra ta, jei padėsi žmonėms pasaulį padaryti geresnį, tai naudinga bus ir tau pačiam. Mes galime daug.

Galime pailginti savo gyvenimą ir pripildyti jį kokybės. Tik esu tvirtai įsitikinęs, jog neįmanoma grįžti atgal, kiekvienam duotas vienintelis šansas.

Norėčiau paklausti: ar norite gyventi, ar tik visą gyvenimą mokėti sąskaitas, jeigu bijote ko nors imtis... Paklauskite bet kurio senelių namų gyventojo bet kur pasaulyje, dėl ko jie labiausiai gailisi. Jie nepasakys, kad dėl kokio nors bandymo nesėkmės, jie sakys, jog labiausiai gailisi, kad nebandė. Žinojau, jei rašysiu apie tai, kaip uždirbti milijonus, knyga bus tikrai skaitoma. Bet mano tikslas buvo kitas. Visi moko, kaip pakeisti pasaulį, bet niekas nenori keisti savęs. Svarbiausia yra rekonstruoti save. Šis rekonstravimas susijęs ne su tuo, kas su jumis vyksta, o su tuo, kaip jūs reaguojate į tai, kas su jumis vyksta. Būtina keisti savo nuostatas: „aš negaliu“, „aš neprotingas“ ir pan.

R. G.: Į šį klausimą, kurį užduosiu, Jūs iš dalies jau atsakėte. Kuo technologijos gali būti naudingos humanitariniams mokslams?

J. A. S.: Jau šimtas metų, kai dėl žmonių veiklos kyla planetos temperatūra. Tai turėtų būti kiekvienos dienos pirmųjų puslapių naujiena.

Tačiau šis faktas pateikiamas kaip eilinė problema.

Niekam nerūpi potvyniai, kol potvynis neapsemia jo paties namo. 25 proc. ore esančio anglies dvideginio yra dėl ūkininkavimo. Jei pakeistume jo pobūdį, problema iš dalies išsispręstų: galėtume nieko nebijodami važinėti automobiliais ir skraidyti lėktuvais. Tai padaryti nėra sunku – galima piktžoles ravėti naudojant robotus, o ne naikinti jas nuodais.

Per mano gyvenimą planetoje išnyko daugybė gyvūnų rūšių. Ir beveik niekas dėl to nesijaudina.

Kieno dabar eilė?

Bet aš – optimistas. Per amžius žmogus yra padaręs daugybę baisių klaidų. Ir vis tiek išliko. Žmogui būdingas išmoningumas. Ir svarbiausia, kad dabar žmogui į pagalbą atėjo technologijos.

R. G.: Ačiū, kad apsilankėte mūsų bib­lio­ tekoje ir mūsų šalyje.

J. A. S.: Man didelė garbė, kad mano knygą turės ir jūsų institucija.

Vertė ir parengė Tomas Auškalnis 13

KRONIKA

LIETUVIŠKASIS AUTORITETINIŲ ĮRAŠŲ SUDARYMO VADOVAS

UNIMARC AUTORITETINIŲ ĮRAŠŲ SUDARYMO VADOVAS

INTEGRUOJAMASIS IŠTEKLIUS Vilnius

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka išleido elektroninį leidinį „UNIMARC autoritetinių įrašų sudarymo vadovas“. Vadovas parengtas pagal Tarptautinės bib­lio­tekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) Nuolatinio UNIMARC komiteto (angl. Permanent UNIMARC Committee; PUC) leidinio„UNIMARC manual: authorities format“ (UNIMARC/A) 3-iąją laidą (2009 m.) ir jos 2012 m. bei 2017 m. naujinius. Leidinys išleistas kaip tęstinis elektroninis išteklius. Elektroninė forma leis operatyviai papildyti vadovą naujinimais, kai pastarieji patvirtinami IFLA PUC. Tokie papildymai nekeis leidinio formos, o skaitytojai greičiau susipažins su naujienomis.

2008 m. išleistas lietuviškasis UNIMARC/A formatui skirtas leidinys „Kompiuterinių autoritetinių įrašų sudarymo metodika“ buvo parengtas pagal angliško vadovo „UNIMARC manual: authorities format“ 2001 m. papildytą 2-ąją laidą. Per 18 metų IFLA PUC ne kartą keitė ir tobulino UNIMARC/A formatą, pritaikydamas pastarąjį prie kintančių technologijų ir vartotojų poreikių. Taip pat keitėsi formatą sudarančių terminų apibrėžtys, lietuviškoji formato terminija.

Naujojo elektroninio leidinio apimtis – 523 puslapiai. Leidinį sudaro turinys, pratarmė, įvadas, formato blokų ir juos sudarančių laukų, indikatorių bei polaukių ir jų panaudojimo aprašymai. Per pastarąjį laikotarpį patvirtinti nauji formato laukai pateikti su asociatyviniais pavyzdžiais. Lietuvoje įgyvendintų UNIMARC/A laukų, indikatorių ir polaukių aprašymai iliustruoti lietuviškais pavyzdžiais. Leidinį papildo priedai: santykio kodai, dalykinių sistemų kodai, katalogavimo taisyklių kodai ir kiti.

UNIMARC/A formatas skirtas autoritetiniams įrašams, kurie rengiami aprobuotiesiems kreipties elementams (asmenų, kolektyvų, teritorinių arba geografinių, giminių vardams, antraštėms, prekių ženklams, temoms) sudaryti. Šie įrašai apima kreipties elementų variantus (sinonimus), pastabas apie kreipties elementus, įvairią koduotą informaciją, padedančią identifikuoti elementus, sąsajas su kitais kreipties elementais.

Lietuvoje UNIMARC autoritetinių įrašų formatas praktiškai įgyvendintas Lietuvos integralioje bib­lio­ tekų informacinėje sistemoje (LIBIS), jungiančioje visus Lietuvoje veikiančių apskričių, rajonų, miestų viešųjų bib­lio­tekų ir dalies mokyklų bib­lio­tekų katalogus. UNIMARC/A formatu pateikiamų autoritetinių įrašų paskirtis – užtikrinti semantinius ryšius bib­lio­ tekų katalogų masyvuose. Autoritetiniai įrašai sudaro Virtualios elektroninio paveldo sistemos (VEPIS) Bendro asmenvardžių, vietovardžių ir istorinių chronologijų žodyno (BAVIC) pagrindą.

Leidinys „UNIMARC autoritetinių įrašų sudarymo vadovas“ skirtas visų Lietuvos bib­lio­tekų bibliografinių duomenų bazių rengėjams, autoritetinių įrašų sudarytojams, autoritetinių įrašų sklaidos ir apdorojimo sistemų kūrėjams, dirbantiems su UNIMARC biblio­ grafinių ir autoritetinių įrašų sudarymo formatais, taip pat informacinių produktų, kurių pagrindas – šis formatas, naudotojams. Vadovas išleistas LIBIS ir VEPIS modernizavimo laikotarpiu. Jis turėtų būti aktualus informacinių technologijų modernizavimo įgyvendintojams, nes jame aprašytos naujų laukų pritaikymo galimybės galėtų padėti įgyvendinant lankstesnius sąsajų tarp bib­lio­tekų katalogų metaduomenų elementų, leidinių ir skaitmenintų objektų paieškos sprendimus.

Diana Šlapšinskienė, Aušra Ušpalienė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka

33

KRONIKA

NEIŠSENKANČIŲ ATRADIMŲ VIETA Įžengusi į trečią dešimtmetį 21-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė šiemet simboliškai pagerbė žymiausią pasaulio lietuvį Joną Meką (1922–2019), savo darbais ir gyvenimu skelbusį laisvę. Jo žodžiai „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“ tapo didžiausio Baltijos šalyse knygų pasaulio renginio šūkiu. Taigi atvira ir be formulių vasario 20–23 d. parodų ir kongresų centre„Litexpo“ vykusi knygų mugė kvietė ne tik į intelektualų susitikimus ir knygų pristatymus, bet ir praplėtė regos lauką – suteikė galimybę susipažinti su Lietuvos regionų kultūriniu gyvenimu. Lankytojų laukė nauja erdvė – Kultūros centrų salė, kurioje veiklą pristatė 20 kultūros centrų iš visos Lietuvos. Dar viena naujovė – vietoj įprastinės Vaikų salės veikusi Jaunųjų skaitytojų salė, kurioje ryškus buvo ir paaugliams skirtas „Jaunimo taškas“.

Visas keturias dienas tūkstančiai knygų gerbėjų plūdo į mugę ir kiekvienas galėjo įsitraukti į jį dominančią veiklą. Programos sudarytojai šiemet pasiūlė per 600 renginių, daugiau kaip 400 susitikimų su autoriais stenduose, dalyvavo 64 svečiai iš užsienio šalių.

Oficialioje tarptautinės knygų mugės atidarymo šventėje, kurioje skambėjo repas ir vyravo fliuksiška J. Meko kūrybos dvasia, jos dalyvius ir svečius sveikinę Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja mokslo, kultūros ir švietimo klausimais Sonata Šulcė, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius kvietė pasitikti mugę atvira širdimi, į atvirus klausimus ieškoti atsakymų kaip hipotezių, o ne kaip formulių.

Gausų būrį lankytojų, kaip ir kiekvienais metais, sutraukė Knygos meno konkurso nugalėtojų ir Metų knygos rinkimų laimėtojų apdovanojimai, muzikos mėgėjai galėjo dalyvauti Muzikos salėje vykusiuose klausomiausių 2019 m. lietuviškų įrašų ir albumų apdovanojimuose, šventiniame renginyje „Naktis mugėje. Žodis kaip pasikartojantis sapnas“ (rež. Dalius Abaris), klausytis diskusijų muzikos industrijos atstovams aktualiomis temomis (iš viso įvyko 26 koncertai ir 25 diskusijos).

Tradiciškai Vilniaus knygų mugėje dalyvaujanti Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka savo stendu priminė pastaraisiais metais įgyvendinamą 34

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas skaito vaikams.

Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Žmonių bib­lio­tekos modelį ir kvietė įsigyti savo išleistų įvairaus žanro naujų leidinių. Ne tik skirtų profesinei bendruomenei, bet ir įdomių plačiajai visuomenei. Ne vieno jų atsiradimą paskatino Nacionalinėje bib­lio­tekoje saugomas dokumentinis paveldas. Štai antrąją knygų mugės dieną vyko poeto, Vilniaus geto kalinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvio Avromo Suckeverio, pokario metais pripažinto jidiš literatūros klasiku, poezijos rinktinės „Tsen lider / Dešimt eilėraščių / Ten Poems“ sutiktuvės. Knygos sudarytoja dr. Lara Lempertienė pasakojo apie Nacionalinės bib­lio­tekos saugyklose atrastus A. Suc­ keverio Vilniaus geto laikotarpio rankraščius, tarp kurių buvo ir poeto 1943 m. sudaryta 1942–1943 m. sukurtų eilėraščių rankraštinė knyga.

Renginyje buvo galima paklausyti A. Suckeverio poezijos: rinktinės specialusis redaktorius M. Kvietkauskas ją skaitė jidiš kalba, o aktorius Rimantas Bagdzevičius – lietuviškai. Šeštadienį knygų gerbėjai buvo pakviesti į Nacionalinės bib­lio­tekos knygos „Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraštis“ pristatymą. Lenkų kalba rašiusio publicisto, Lietuvos tyrinėtojo W. Wielhorskio dienoraštis, rašytas Pirmojo pasaulinio karo metais Balčių dvare (Raseinių r.), yra saugomas Nacionalinės bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Pirmą kartą publikuojamas dienoraštis įdomus ir kaip istorinis dokumentas, ir kaip karo metų išgyvenimų liudijimas. Knygos pristatymo renginyje dalyvavo jos sumanytojai ir rengėjai dr. Tomaszas

Nacionalinės bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, aktorius Rimantas Bagdzevičius, dr. Lara Lempertienė knygos „Tsen lider / Dešimt eilėraščių / Ten Poems“ pristatymo renginyje..

Bibliotekų erdvėje dr. Daiva Janavičienė (dešinėje) lankytojams pasakojo apie biblioterapinių knygų naudą.

„Akistatoje su XX a. vidurio traumomis: istorinio tyrimo perspektyvos“, kuriame dalyvavo istorikai Arūnas Bubnys, Linas Venclauskas ir Antanas Terleckas, o apie ankstyvojo skaitymo naudą buvo galima išgirsti diskusijoje „Knygų startas: ar knygų dovanojimas gali paskatinti ankstyvąjį skaitymą?“ Pastarojoje buvo aptariamas Nacionalinės bib­lio­tekos vykdomas Skaitymo skatinimo programos bandomasis projektas, pagal kurį pirmagimio sulaukusioms šeimoms dovanojamos pirmosios knygelės ir suteikiama metodinė medžiaga apie ankstyvojo skaitymo naudą. Pokalbyje dalyvavo Ministro Pirmininko patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Unė Kaunaitė, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė, edukologė doc. dr. Vaiva Schoroškienė.

Jaunųjų skaitytojų salėje įsikūrusioje Bib­lio­tekų erdvėje Nacionalinės bib­lio­tekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento darbuotojai kvietė į asmeninių knygelių dirbtuves, kuriose vaikai lankstė knygeles iš popieriaus, knygos viršelį kūrė dekoruodami jį pasirinktomis priemonėmis. Vaikų scenoje sekmadienį vyko akcijos „Tėčiai skaitė vaikams“ renginys su žymiais tėčiais: poetu Vainiumi Baku, rašytoju Justinu Žilinsku, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovu Jonu Sakalausku, rašytoju Pauliumi Norvila.

Biblioterapijos kampelyje bib­lio­tekos darbuotojos rekomendavo knygas, galinčias pagelbėti įvairiose gyvenimo situacijose. Pasak stendą pristačiusios dr. Daivos Janavičienės, kiekvienam žmogui gali pagelbėti vis kita knyga, todėl gerai, kai yra pasiūlantis ką skaityti specialistas.

Vaidenė Grybauskaitė

AKCIJOS „METŲ KNYGOS RINKIMAI 2019“ NUGALĖTOJAI

Knygos „Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraštis“ pristatyme dalyvavo (iš kairės): Irena Aleksaitė, Asta Miltenytė, dr. Tomaszas Błaszczakas, dr. Rimantas Miknys.

Błaszczakas, Asta Miltenytė, vertėja Irena Aleksaitė, leidinio recenzentas dr. Rimantas Miknys.

Nacionalinės bib­lio­tekos stende buvo galima įsigyti ir 2018 m. išleistos, o šiemet papildytos Vytauto Landsbergio knygos „Vasario 16-oji.

Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ naują leidimą. Jis papildytas profesoriaus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos 70-mečio proga pasakyta kalba, interviu Lietuvos radijui, „Klaipėdos“ laikraščiui ir kitomis 2018–2019 m. publikacijomis.

Nacionalinė bib­lio­teka kvietė ir į diskusijas. Vasario 20 d. vyko bib­lio­ tekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro surengtas pokalbis

Šiemet už Metų knygas balsavo 25 882 skaitytojai – tai beveik 5000 daugiau nei pernai. 2019 m. skaitytojų mėgstamiausiomis tapo šios knygos: - suaugusiųjų prozos kategorijoje – Marijaus Gailiaus „Oro“ (leidykla „Odilė“); - poezijos kategorijoje – Vytauto Kazielos eilėraščių knyga „Alyvmedžiai“ (leidykla „Kauko laiptai“); - knygų vaikams kategorijoje – Ignės Zarambaitės knyga „Stebuklingi senelio batai“, iliustravo Vanda Padimanskaitė (išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“); - knygų paaugliams kategorijoje – Ilonos Ežerinytės apysaka „Skiriama Rivai“ (leidykla „Dominicus Lituanus“).

Metų knygos rinkimai kasmet vyksta nuo 2005-ųjų.

Akciją rengia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija. Knygų penketukus, už kuriuos bus balsuojama, atrenka ekspertų komisija.

35

KRONIKA

„SKAITYKITE SIMONAITYTĘ.

TĖVYNĖ YRA ČIA“ Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bib­lio­tekoje įteikta jau 34-oji Ievos Simonaitytės literatūrinė premija. Rašytojos gimimo dieną, sausio 23-iąją, bib­lio­tekos Gerlacho palėpėje surengtame šventiniame renginyje už romaną „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ ir viso gyvenimo nuopelnus puoselėjant I. Simonaitytės vardą premija pagerbtas rašytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, skulptorius Juozas Šikšnelis.

Liudijimas Juozui Šikšneliui (kairėje) iš mecenato Rimanto Cibausko rankų.

Eugenijaus Maciaus nuotr.

Sprendimą vienbalsiai priėmusios komisijos nuomone (šiemet vertinti buvo pateikta net 12 kūrinių), premijos laimėtojas ilgus metus puoselėja, populiarina ir įvairiomis formomis įamžina rašytojos I. Simonaitytės vardą ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje erdvėje. J. Šikšnelio kūryba siejasi su Klaipėdos kraštu, Mažąja Lietuva. Jo kūrinių yra išversta į rusų, lenkų ir anglų kalbas.

Atsiimdamas apdovanojimą, J. Šikšnelis padėkojo vertinimo komisijai, taip pat premijos mecenatui Rimantui Cibauskui, „kuris sunkią valandą kyštelėjo savo tvirtą petį ir iki šiol mūsų neapleidžia“. „Norėčiau pradėti kalbą apie suolelį, kuris buvo pastatytas mažajame bib­lio­tekos kiemelyje nuvilnijus Ievos Simonaitytės jubiliejinių metų šurmuliui (suolelis atidengtas 2018 m. liepą – I. A.). Idėja sukurti suolelį be Simonaitytės kilo man, ją paversti kūnu padėjo dailininkas Romas Klimavičius bei rėmėjas Aldas Kliukas. Suolelio papėdėje metalo plokštėje išėsdinti rašytojos žodžiai „Paskutinio taško niekada nepadėsiu“ – tarsi priesakas mums, bib­lio­tekininkams, nepailstamai rūpintis jos atminimo puoselėjimu“, – teigė premijos laureatas, buvęs ilgametis Klaipėdos apskrities bib­lio­tekos direktorius.

Antrą kartą tapęs I. Simonaitytės premijos laureatu (2001 m. laimėjo su romanu „Kryžiau žalio medžio“), J. Šikšnelis paskelbė naują iniciatyvą – kiemelyje, kur stovi suolelis, akmens plokštėje iškalti retus I. Simonaitytės kūryboje

36

vartojamus žodžius: „Pradėsiu pirmas, o po manęs kiekvienas būsimas laureatas tegu iškala po du žodžius. Skatinu premiją ne pravalgyti, bet panaudoti kilniam tikslui.“ Visiems, menkinantiems rašytoją, kaltinantiems ją dėl bendravimo su tuomete valdžia ar „ideologinių nukrypimų“, J. Šikšnelis patarė akimirkai sustoti ir bandyti įsivaizduoti save ne sėdintį „saugiame užpečkyje, bet esantį žvėries nasruose“, nes bepigu smerkti ir mokyti, kai tau niekas negresia. „Nežinia, kaip kitiems, bet man Simonaitytės kūryba – tai ne plokščiame ekrane slenkantys vaizdai, o vaikščiojimas po klaipėdiškių Skanseną. Modernia kalba kalbant, tai – 3D projekcija, giluminis vaizdas. Šiame sudėtingame, prieštaravimų bei įtampų pilname pasaulyje nereikėtų skatinti separatistinių nuotaikų, teigiant, kad klaipėdiškiai – ypatinga padermė, gal netgi išsiskirianti iš kitų lietuvių, bet Simonaitytės kūryba tebūnie tas lakmuso popierėlis, žadinantis meilę savo kraštui, žadinantis ir verčiantis paneigti nūnais gajų suvokimą: kur gerai – ten tėvynė. Ne, skaitykite Simonaitytę, permąstykite, ką perskaitę, ir galop, labai tikiuosi, suvoksite, kad tėvynė yra čia. Tik čia.

Ir jeigu mes toliau susinsime mokymo programas, skatinsime garbinti netikrus, vienadienius dievus, mūsų atmintyje atsivers žiojinčios duobės, kurių nepajėgs užpildyti niekas, tad karta po kartos gyvens televizijos šou pseudorealybėje, be Viliaus Karaliaus, be Aukštujų, be Mažosios Lietuvos. Daug be ko. Juk atminties duobės gali užželti tik užmaršties žole.

Mes galime prigalvoti aibę naujų epitetų Ievai Simonaitytei, mes galime statyti jai naujus paminklus, mes galime rengti jai vienadienius pompastiškus minėjimus, galime prisiekinėti jai savo neblėstančią meilę ir pagarbą, bet visa tai tebus dabarties margo, skubraus gyvenimo pasekmė, o priežastis – Ieva Simonaitytė dabartinio gyvenimo banalybės bei tuštybės fone yra nekintantis ir orus dydis.

Raskime savyje jėgų ir pavokime akimirką stabtelti ties ja...“ – tokie J. Šikšnelio žodžiai buvo skirti renginio dalyviams ir svečiams, o galiausiai ir mums visiems.

Ieva Apulskė Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bib­lio­tekos kultūrinės veiklos vadybininkė

IN THIS ISSUE Audronė Berezauskienė. The Custodians of the Individuality of their Regions

1

This year Lithuania celebrates the 30th anniversary of its independence.

On this occasion, the authors of the heading #Gyvasžodis, professionals in their respective fields, share their thoughts about changes that Lithuania’s libraries were undergoing during the previous three decades. In this issue, the heading’s guest is Audronė Berezauskienė, the Head of the Department of Regional Documents and Local History Studies at the Anykščiai Liudvika and Stanislovas Didžiulises Public Library, which is famous for its regional memory activities. She shares her insights about this important field of activities at Lithuania’s libraries, which has been on their agenda for over six decades. After the restoration of Lithuania’s independence in 1990, the regional memory activities acquired new characteristics and faced new challenges.

Our Special Day

3

This publication consisting of three parts is devoted to a leading national holiday, Lithuania’s Independence Day celebrated on 16 February. The editorial board of Tarp knygų operating at a national memory institution, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, takes a look at documents related to this national holiday, which were exhibited at three exhibitions and were based on collections. We present the collection of autographs of the Signatories of the Act of Independence gathered by the member of the European Parliament Prof. Liudas Mažylis, the series of postage stamps depicting all the twenty Signatories created by Jokūbas Zovė and the set of photographs of the collector Mantas Vaitiekūnas that captured the celebration of the 16th of February in Marijampolė during the interwar years. (Prepared by Vaidenė Grybauskaitė and Loreta Skinkienė)

A Tool for Comprehending and Constructing the World

8

The editorial board of Tarp knygų decided to suggest to the readers to speculate about the language as a tool for comprehending the world, which is important during periods of state formation and for educating an individual and building their environment. The publication reflects the main thoughts presented at a discussion at the Language Club held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, where the linguist Jolanta Zabarskaitė, the philosopher Vilius Dranseika, the writer and journalist Marijus Gailius and the japonologist Jurgita Ignotienė discussed about the connection between culture and language and the function of the latter regarding the comprehension and construction of the world. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Jay Alan Samit: „All Changes Were Done by Stubborn People

11

Among the guests of the Vilnius Book Fair, there was the innovation expert Jay Alan Samit, who presented the Lithuanian translation of his bestseller „Disrupt You!“. On the eve of the Fair, he visited the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. We present his talk with the National Library’s Director-General Prof. Dr. Renaldas Gudauskas focusing on such issues as how technologies could help solve global crises, what kind of people are the world’s driving force and what was Samit’s purpose of writing his book. (Interviewed by Renaldas Gudauskas)

Ieva Miliauskienė. The Linked Open Data and the Modern Library

14

In this publication, the librarian from the Information Sciences Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Ieva Miliauskienė surveys the news about the presentation and sharing of linked open data at libraries and related organizations and software for such data presented at the annual international conference “Semantic Web in Libraries” (SWIB).

Vaida Juselytė. An Original Combination of Modernity and Traditions 17 This issue’s heading “Best practice”, where libraries speak about their successful accomplishments, hosts the Marijampolė Petras Kriaučiūnas Public Library, with a presentation of an original festival, which has become a traditional event of this city. The festival’s programme has the objective to provide knowledge and inspire creativity to invention

enthusiasts by using modern technologies. The festival’s organizers gave it an “inverted” name, “Real Virtuality”, reflecting, to quote them, the fact that virtuality promptly becomes reality. People, both children and grown ups, are attracted by the originality and modern character of the festival as it gives them the opportunity to get acquainted with technological innovations and try them.

Lina Matiukaitė. The Diagnosis is “The Poet”

20

In 2019, the Lithuanian writer, poet and literary critic Valdemaras Kukulas (1959–2011) would have turned 60. On this occasion, the library of his native region, the Kupiškis Municipality Public Library, implemented the year-long project ‘The Diagnosis is “The Poet”’. It included various events (an unconventional literature lesson, a literary soirée, a festival of artistic reading and an exhibition of photographs, manuscripts and other documents), which were organized not only in Kupiškis but also in other towns of the Aukštaitija Region, even in Western Lithuania, in Palanga. Lina Matiukaitė says that the project involved about 90 people of various ages and the events attracted about 1000 viewers. In addition to the description of the project’s activities, the publication presents reminiscences by Kukulas’s teacher of the Lithuanian language as well as his form tutor.

Virginija Švedienė. Unextinguishable Light of Bitė in Panevėžys

25

It has been three decades since the Panevėžys County Public Library cherished the memory of the educator, pedagogue and social figure Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943). By using the example of this enlightened person, the Library educates and trains its young visitors as well as motivates to get to know Petkevičaitė-Bitė with interactive means. There are conferences organized devoted to the publicistic and philanthropic activities of Petkevičaitė-Bitė and her impact on the development of Lithuania’s culture as well as awards are presented to followers of this person’s ideas.

Stanislovas Žvirgždas. The 1863–1864 Uprising in Lithuania and Photography

29

The winner of the National Culture and Art Award and the photography historian Stanislovas Žvirgždas reminds of freedom fights in Lithuania in the 19th century and tells about how owners of photography studios in Vilnius supported the insurgents and about their fate after the Uprising was suppressed as well as how Lithuania’s colonization and Russification affected its cultural heritage. Žvirgždas says that not so many photographs reflecting the Uprising have survived. Nevertheless, there are insurgents’ portraits preserved at the State Archives, the Lithuanian National Museum, the Aušra Museum of Šiauliai and the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences.

Diana Šlapšinskienė, Aušra Ušpalienė. A Manual for Authority Records in Lithuanian 33 The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania has issued the electronic publication “UNIMARC Manual: Authorities Format”. The publication has been prepared following the 3rd edition of “UNIMARC Manual: Authorities Format” (2009) published by the International Federation of Library Associations and Institutions (IFLA) and the Permanent UNIMARC Committee and its updates of 2012 and 2017. The format of this electronic publication allows prompt inserting of updates after they are adopted by the Permanent UNIMARC Committee.

Vaidenė Grybauskaitė. A Place for Inexhaustible Discoveries

34

In February, the capital of Lithuania hosts the largest event of the world of books of the Baltic countries, the international Vilnius Book Fair. This year it was organized for the 21st time and welcomed its guests and visitors with the words of the creator of the avant-garde cinema Jonas Mekas: “You should live without formulas and to be open to the world”.

This publication introduces the Fair’s traditions and innovations as well as the winners of Book of the Year in the nominations of the adult prose, poetry, children’s books and books for teenagers.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2020 Nr. 2 (733) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2020 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2020-02-25 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 510 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 2 (733) 2020 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2020 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

NUOTOLINĖS PASLAUGOS • INTERAKTYVI BIBLIOTEKA • LIBIS skaitytojo pažymėjimo užsakymas • Naujai gautų dokumentų peržiūra • Dokumentų el. kopijų užsakymas • Dokumentų užsakymas bibliotekų kataloguose • Visateksčių el. knygų skaitymas • Lietuvos leidėjų katalogas • Planuojamos išleisti knygos • Klausk bibliotekininko • INFORMACIJA APIE BIBLIOTEKOJE ESANČIUS DOKUMENTUS • Nacionalinės bibliotekos elektroninis katalogas • LIBIS suvestinis katalogas • Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas • Nacionalinės bibliotekos kortelių vaizdų katalogas • Bibliografinė Lietuvos periodinės spaudos straipsnių bazė (archyvas) • BIBLIOTEKŲ, ARCHYVŲ IR MUZIEJŲ SKAITMENINTO KULTŪROS PAVELDO PORTALAS • Knygos • Periodika • Smulkioji spauda • Dvimatė grafika • Kartografiniai leidiniai • Garso įrašų kolekcija • Lietuvių literatūros klasika • Rankraščiai • Lietuvos dailės muziejaus eksponatai • PRENUMERUOJAMI EL. IŠTEKLIAI • EBSCO Publishing • Emerald management eJournals Collection • JSTOR Collections• NAXOS Music Library • Project MUSE• SpringerLink • Taylor&Francis SHH Library and S&T Library • Wiley Online Library • De Gruyter ir Taylor & Francis Group el. knygos • SKAITMENINIO TURINIO ŽENKLINIMO ŽINYNAS IR ĮRANKIAI • „Creative Commons“ licencijų žymų pavyzdžiai ir aprašymas • Teisių ženklinimo metodika ir žinynas • Ženklinimo įrankis