2020 02

Vasaris | 2020

ŠIAME NUMERYJE

#GYVASŽODIS

Audronė Berezauskienė. Savo krašto išskirtinumo saugotojos

1

VASARIO 16-OJI

Mūsų šventė Vaidenė Grybauskaitė. Tik asmens parašas ar ištisos istorijos? Ženklai, įdomūs ne vien filatelininkams. „Tarp knygų“ informacija Tradicijos tarpukario Marijampolėje. Parengė Loreta Skinkienė

3 3 4 5

3

TEMA / KALBA IR MĄSTYMAS

Pasaulio suvokimo ir kūrimo įrankis. Parengė Vaiva Markevičiūtė

8

POKALBIS

Jay Alan Samit: „Visus atradimus darė užsispyrę ir atkaklūs žmonės“ Kalbėjosi Renaldas Gudauskas

11

ŠIANDIEN AKTUALU

Ieva Miliauskienė. Susietieji atvirieji duomenys ir moderni bib­lio­teka

14

GEROJI PATIRTIS

Vaida Juselytė. Originalus šiuolaikiškumo ir tradicijų derinys

17

PROJEKTAI

Lina Matiukaitė. Diagnozė: poetas

20

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Virginija Švedienė. Negęstanti Bitės šviesa Panevėžyje

25

17

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Stanislovas Žvirgždas. 1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje ir fotografija

29

KRONIKA

Diana Šlapšinskienė, Aušra Ušpalienė.

Lietuviškasis autoritetinių įrašų sudarymo vadovas Vaidenė Grybauskaitė. Neišsenkančių atradimų vieta Ieva Apulskė. „Skaitykite Simonaitytę. Tėvynė yra čia“ Šimtametė sąjunga. Parengta pagal Povilo Jegorovo informaciją KRONIKA / METŲ KNYGOS RINKIMAI 2019 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ KRONIKA / SAUGESNIO INTERNETO SAVAITĖ

33 34 36 37 38 39 43

IR AŠ TEN BUVAU

Dovilė Ivanovienė. Vokietijos nacionalinė bib­lio­teka

34

44 Vygaudo Juozaičio (3; 34), Augustinos Miknevičiūtės (17) nuotraukos

PIRMAME VIRŠELYJE

Internetinio knygyno „ŽMONĖS Knygos“ stendą 2020 m. Vilniaus knygų mugėje puošusios instaliacijos fragmentas. Vygaudo Juozaičio nuotr.

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

SAVO KRAŠTO IŠSKIRTINUMO SAUGOTOJOS Biblioteka ir kraštotyra yra neatsiejami dalykai.

Jau daugiau kaip šešis dešimtmečius viešosiose bibliotekose vykdoma kraštotyros veikla. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, keitėsi veiklos pobūdis, tiriamieji objektai, kraštotyros dokumentų laikmenos, saugojimo ir sklaidos galimybės, tačiau tikslas išliko tas pats – išsaugoti regionuose esantį rašytinį kultūros paveldą ir perduoti jį ateities kartoms.

Kai kurių tyrinėtojų nuomone, internetas tapo esmine klasikinio archyvo transformacija: vietoj originalių dokumentų virtualioje erdvėje pristatomos kopijos, vyksta autentiškos istorinės atminties slopinimas. Todėl akivaizdu, kad rankraštinio paveldo išsaugojimas bibliotekose yra neabejotina vertybė. Svarbūs ir senieji spaudiniai, regionuose leidžiami periodiniai leidiniai, ir visa, kas autoryste arba turiniu yra susiję su tuo kraštu.

Jei bibliotekos nepasirūpins, niekas kitas to nepadarys. Bibliotekos, kaupdamos ne tik spausdintus, bet ir rankraštinius dokumentus, atskleidžia savo regiono kultūrinį palikimą, sudaro sąlygas moksliniams tyrinėjimams, įsilieja į visuomeninį gyvenimą ir parodo savo, kaip atminties institucijos, aukštą išsivystymo lygį.

Tokio tinklo, tokios aprėpties, pasiekiančios kaimus, turinčios asmeninį kontaktą su konkrečiais žmonėmis (skaitytojais), neturi jokia kita šalies

Violetos Matelienės nuotr.

kultūros institucija. Todėl – kas kitas ir kada, jei ne mes ir dabar!..

Analizuodami bibliotekų veiklą, galime pastebėti, kad viena biblioteka nuo kitos skiriasi tik kraštotyros veikla. Išskirtinumo suteikia kraštotyros tiriamieji objektai. Vienas regionas gali būti žymus savo krašto rašytojais, poetais, literatais, kitas – garsiais menininkais, aktoriais ar dailininkais, dar kitas gali pasigirti nusipelniusiais sporto srityje žmonėmis. Vienas miestelis gali būti ypatingas savo gamtos ar istorijos paminklais, o kitame žmonės gali turėti unikalias asmenines bibliotekas ir tai jau suteiks tam miesteliui išskirtinumo, o bibliotekininkams bus puiki dirva kraštotyros veiklai. Bibliotekų kraštotyros veikla padeda formuoti krašto išskirtinumą, o viešųjų bibliotekų fondai pirmiausia skiriasi būtent kraštotyros išteklių turiniu, todėl jau vien dėl šios priežasties kraštotyros dokumentų kaupimui turi būti teikiamas išskirtinis dėmesys ir prioritetas.

Pastarieji trys dešimtmečiai atvėrė viešosioms bibliotekoms plačias galimybes kaupti ne tik tai, kas išleista Lietuvoje, bet ir papildyti savo krašto dokumentų fondus knygomis, išleistomis už Lietuvos ribų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išeivijoje gyvenantys kraštiečiai pradėjo siųsti asmenines bibliotekas į gimtinę. Tą patirtį turi ir Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir

* Šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-metį. Ta proga rubrikos autoriams, savo srities profesionalams, siūlome pasidalyti mintimis, kaip per šiuos tris dešimtmečius keitėsi šalies bib­lio­tekos.

1

Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka. Pirmoji į Anykščius iš Kanados 1990 m. atkeliavo išeivio kraštiečio literato Juozo Šiaučiulio (1915–1998) asmeninė biblioteka. Vėliau į gimtinę sugrįžo Čikagos knygnešio Kazio Rožansko (1919–2010), visuomenininko Julijono Kęstučio Laskausko (1922–2013), vertėjo, dramaturgo Juozo Paškevičiaus (1910–1996) ir kitų išeivijoje gyvenusių kraštiečių asmeninių bibliotekų rinkiniai. L. ir S. Didžiulių anūkės, rašytojos Halinos Didžiulytės-Mošinskienės (1911–2004) ir jos vyro architekto Algirdo Mošinskio (1905– 1991) asmeninė biblioteka iš Brazilijos į Lietuvą atkeliavo 1994 metais. Muziejininkai, beveik du dešimtmečius knygas saugoję savo saugyklose, 2013 m. jas perdavė Anykščių viešajai bibliotekai.

Tyrinėjant minėtą asmeninę biblioteką, teko susipažinti su H. Mošinskienės korespondencija.

2017 m. iš JAV į Anykščių biblioteką atkeliavusi išeivijoje gyvenusio mokslininko, gydytojo, medicinos pedagogo, visuomenininko prof. dr. Juozo Meškausko (1906–2010) asmeninė biblioteka yra turtinga ne tik retų knygų, bet ir per netrumpą savininko 104 metų gyvenimo laikotarpį sukauptų rankraščių. Kaip ir daugelio išeivių, J. Meškausko gyvenimas ir veikla Lietuvoje mažai žinomi, todėl anykštėnai šią tautiečio biblioteką pristatė 2019 m.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos surengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Baltijos šalių diasporos kultūrinė raiška 1944–2018 metais: dokumentinis paveldas“, skirtoje Pasaulio lietuvių metams paminėti.

Išeivijoje, kaip ir Lietuvoje, nėra atsakingų institucijų, kurios po savininko mirties perimtų asmenines bibliotekas savo globon, todėl jos yra pasmerktos sunykti. Priglausdamos asmenines knygų kolekcijas po savo stogu, viešosios bibliotekos praturtina fondus ir retais leidiniais. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti retą J. Meškausko bibliotekos (LIBIS suvestinio katalogo duomenimis – vienintelę Lietuvoje) knygą G. A. Horsto „Der Starnberger See“ („Štarnbergo ežeras“), išleistą 1876 m. Miunchene (Vokietija). Puošniai išleistą knygą profesoriui 1945 m. kovo 19 d. padovanojo kunigas Stasys Valiušaitis.

Asmeninės, ypač išeivių, bibliotekos yra kaip vienas iš kraštotyros veiklos tiriamųjų objektų, svarbi viešųjų bibliotekų kraštotyros dokumentų fondo dalis ir mokslinio tyrimo objektas bei šaltinis, atveriantis neaprėpiamas tyrimų galimybes bibliotekų kraštotyrininkams. Jos yra tarsi užkoduotos informacijos lobiai, kuriuos verta atverti ir išsaugoti. Svarbiausia nuostata – saugomą rašytinį paveldą tyrinėti ir pristatyti visuomenei. Šiuo metu šalies viešosios bibliotekos tam turi visas galimybes – pasitarnauja

2

bendri bibliotekų renginiai, konferencijos, viešinant pagelbėja žiniasklaidos priemonės, internetas ir net socialiniai tinklai. Tiesa, pasigendu viešųjų bibliotekų aktyvumo keliant informaciją į gyvąją krašto enciklopediją www.grazitumano.lt, beveik prieš dešimt metų sukurtą vykdant projektą „Bibliotekos pažangai“.

Pagrindinė kraštotyros varomoji jėga yra bendruomeniškumas ir bibliotekininkų iniciatyvumas. Svarbu suvokti, kad bibliotekų kraštotyra reikšminga keleriopai: tai ir talka mokslui, ir rašytinio kultūros paveldo globa, ir

tautiškumo bei pilietiškumo mokykla

jaunimui. Viešosios bibliotekos galėtų būti kraštotyros veiklos centrais, į bendrą darbą sutelkiančiais ir kraštotyros draugijas, ir pavienius krašto praeities tyrėjus, ir mokyklų bei muziejų kraštotyrininkus.

Kraštotyros veikla vykdoma ir mokyklose.

Lietuvos mokyklų muziejuose (yra 408 muziejai) saugomi dokumentai iš mokyklų istorijos, įvairi mokinių ekspedicijų metu surinkta kraštotyros medžiaga. Tačiau yra opi problema – nemažai mokyklų uždaroma. Koks likimas laukia ten saugomų kraštotyros darbų? Ir čia matau mokykloms į talką ateinančius bibliotekininkus.

Visi kartu turime pasirūpinti, kad uždaromų mokyklų kraštotyros darbai būtų perduoti saugoti bibliotekoms.

Viešąsias bibliotekas matau ne tik kaip skaitytojų susitikimų, bendravimo, informacijos ieškojimo ar skaitymo centrus, bet ir kaip savo krašto, regiono rašytinio kultūros paveldo saugotojas, o bibliotekininkus – to krašto rašytinio paveldo tyrinėtojus. Anykštėnai bibliotekininkai eina tuo keliu bendradarbiaudami su kitomis institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis. Tai atveria galimybes populiarinti dokumentų fondą bei paslaugas, padeda lengviau įgyvendinti įvairius sumanymus, projektus. Jau tradiciškai aštuonerius metus Anykščių biblioteka kartu su Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugija pavasarį ir rudenį organizuoja kraštotyrininkų sambūriusseminarus „Draugaukime, bendraukime, bendradarbiaukime“. Į sambūrį susirenka daugiau kaip šešios dešimtys Anykščių krašto praeities tyrėjų iš visos Lietuvos. Susibūrus viešojoje bibliotekoje dalinamasi patirtimi, pasidžiaugiama nuveiktais darbais, gimsta ateities idėjos.

Kartu dirbdami galime padaryti žymiai daugiau. Tad draugaukime, bendraukime, bendradarbiaukime ir atskleiskime savo krašto išskirtinumą.

Audronė Berezauskienė Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja

VASARIO 16-OJI

MŪSŲ ŠVENTĖ

Švenčiant 102-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, žurnalo „Tarp knygų“ redakcija, būdama atminties institucijos – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos – leidinys, sumanė atsigręžti į su šiuo svarbiu Lietuvos istorijoje įvykiu susijusius dokumentus ir asmenis. Skaitytojams siūlome„pasivaikščioti“ po tris parodas, kurių pagrindą sudaro kolekcijos: Nepriklausomybės Akto signatarų autografų, pašto ženklų su signatarų atvaizdais ir istorinių Vasario 16-osios šventimo fotografijų rinkiniai.

TIK ASMENS PARAŠAS AR IŠTISOS ISTORIJOS? Švęsti Valstybės atkūrimo dienos vasario 14-ąją į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo bib­lio­teką rinkosi pilietiški lankytojai, kviestiniai svečiai ir renginio iniciatoriai. Bib­lio­tekos Valstybingumo erdvėje, kurios veikla skatinamas visuomenės poreikis pažinti valstybės istoriją ir raidą, buvo atidaryta Vasario 16-osios akto signatarų autografų paroda iš prof. Liudo Mažylio kolekcijos. Renginyje dalyvavo Nacionalinės bib­lio­tekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Seimo narys Emanuelis Zingeris, istorikė, knygų apie signatarus autorė dr. Vilma Bukaitė, politologė Rasa Zozaitė.

Prof. Liudas Mažylis pasakoja dokumentų, nepatekusių į parodos stendus, istorijas. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Nors paroda pavadinta „Vasario 16-osios akto signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“, joje eksponuojami laiškai, sveikinimai, čekiai, kiti dokumentai, ant kurių vienomis ar kitomis aplinkybėmis paliktas Nepriklausomybės Aktą pasirašiusio veikėjo parašas, atskleidžia įvairiapusę signatarų veiklą, suteikia informacijos apie kitus to meto įvykius ar institucijas. Ši ekspozicija pilna svarbių dokumentinių detalių, papildančių to meto gyvenimo paveikslą.

Per parodos atidarymą L. Mažylis ne tik dalijosi faktais apie kolekcijos eksponatus, bet rodė ir nepatekusius į parodos stendus įdomius dokumentus, taip

pat Aleksandros Jarušaitytės 1917 m. darytą Lietuvos Tarybos nuotrauką, kurioje nusifotografavę visi būsimi 20 signatarų.

Signatarų parašus L. Mažylis kolekcionuoja nuo 2015 metų. Visa ko pradžia tapo išlikęs jo senelio prof. Prano Mažylio, kai šis dirbo Kaune, archyvas. Tuo metu Kaunas buvo laikinoji sostinė, o Akto signatarai aktyviai plėtojo savo veiklą pačiose įvairiausiose srityse, prisidėjo prie tolesnio Lietuvos kūrimo. Tvarkydamas minėtą archyvą, L. Mažylis ir rado kelis signatarų parašus. „Pasirodo, jie buvo mūsų bute“, – džiaugėsi profesorius.

Kitų eksponatų, parodos autoriaus teigimu, ieškota įvairiausiais būdais. Įdomi lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjo, Pivašiūnų parapijos klebono Alfonso Pet­ rulio autografo paieškos istorija. Asmeniniais reikalais nuvykęs į Pivašiūnus (anūkės krikšto proga), L. Mažylis ketino paprašyti kunigo, kad šis kreiptųsi į gyventojus, gal kas turi išlikusį kokį gimimo ir mirties liudijimą su A. Petrulio parašu, tačiau kunigas pasiūlęs geriau lipti ant aukšto, kur esą prikrauta daugybė visokių popierių. „Mėgstate ieškoti, tai gal ką ten ir rasite“, – pasiūlė kunigas. Ir tikrai – rasta 1911 m. Ūkininkų draugijos pajamų ir išlaidų sąmata, o revizijos sekretorius pasirodė esąs pats A. Petrulis. „Jonas Vailokaitis buvo bankininkas, mecenatas, daug parašų savo gyvenime padėjęs, o mano kolekcijoje jo nėra“, – apgailestavo L. Mažylis. Iš visų dvidešimties istorinio Vasario 16-osios akto signatarų, be J. Vailokaičio, kolekcininkui dar trūksta Donato Malinausko ir Jurgio Šaulio parašų. Belieka tikėtis, kad L. Mažylio aistra ieškoti, kartą jau pasibaigusi džiugiu

3

rezultatu, kai 2017 m. kovo 29 d. profesorius Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve surado paties Nepriklausomybės Akto originalą, dar nudžiugins netikėtais atradimais.

Ne vienos knygos apie signatarus autorė V. Bukaitė pristatė svarbiausią Lietuvos XX a. dokumentą pasirašiusio dvidešimtuko asmenybes, papasakojo apie jų aktyvią visuomeninę veiklą, dalyvavimą labdaros organizacijose, darbus spaudos ir pedagogikos srityse.

Istorikė konstatavo, kad populiariausios to meto profesijos buvo teisininkas, kunigas, gydytojas – jų netrūko ir tarp signatarų. Įdomu, kad tarp šių asmenų taip pat būta kolekcininkų: žinomos Jono Basanavičiaus, Jurgio Šaulio, Petro Klimo istorinių dokumentų ir žemėlapių kolekcijos, knygas kolekcionavo Antanas Smetona.

Vaidenė Grybauskaitė

ŽENKLAI, ĮDOMŪS NE VIEN FILATELININKAMS „Vasario 16-osios akto signatarai pašto ženkluose“. Ekspozicija štai tokia tema pasitinka vilniečius ir miesto svečius, užsukusius į Lietuvos Respublikos Seimo lankytojų centrą. Šios Valstybės atkūrimo dienai skirtos parodos idėjos autorius ir iniciatorius – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­ tekos dailininkas grafikas Jokūbas Zovė. Paroda rengta kartu su Lietuvos valstybės naujuoju archyvu, o jos globėju tapo Seimo narys Arvydas Anušauskas.

Pašto ženkluose įamžinti į lankytojus žvelgiantys 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarai yra iš dailininko J. Zovės asmeninės kolekcijos, taip pat dokumentų iš savo fondų paskolino Lietuvos valstybės naujasis archyvas.

Kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę valstybinės įmonės „Pašto ženklas“ skelbto konkurso laimėtoju tapo dailininkas J. Zovė, 1993-iaisiais pradėta leisti serija „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai“.

Buvo sumanyta kiekvienais metais išleisti dviem sig­ natarams skirtus pašto ženklus. „Daugiausia nuotraukų radau 1930 m. leidinyje „Lietuvos albumas“. Taip pat ieškojau įvairiuose leidiniuose, atvirukuose. Problemiškiausia buvo dėl Stepono Kairio. Vienintelė „Lietuvos albume“ įdėta jo nuotrauka man pasirodė neišraiškinga, prastoka.

Teko ieškoti per pažįstamus socialdemokratus. Jie pasiūlė vyresnio S. Kairio, kai jis jau gyveno Amerikoje, nuotrauką“, – pašto ženklų kūrimo procesą prisiminė J. Zovė.

Eiliškumas buvo nustatytas pagal asmens svarbą ir indėlį kuriant valstybę. Pirmaisiais tapo Jonas Basanavičius ir Jonas Vileišis, kitais metais pašto ženklai skirti Antanui Smetonai ir Aleksandrui Stulginskiui. Vėliau signatarų pašto ženklai buvo leidžiami remiantis kitais kriterijais, atsižvelgiant į su asmeniu ar politiniais įvykiais susijusias sukaktis. Dar pradėti leisti suvenyriniai lapai su trumpa informacija apie signatarą. Taip dvidešimties signatarų įamžinimas pašto ženkluose truko dešimtmetį, iki 2003-iųjų.

4

Seimo narys Arvydas Anušauskas įteikė Jokūbui Zovei įrėmintą Nepriklausomybės Akto faksimilę su signatarų nuotrauka. Olgos Posaškovos nuotr.

Parodos ekspozicija papildyta originaliais J. Zovės piešiniais, pagal kuriuos buvo daromos spaudos klišės.

Beje, J. Zovės kurti signatarams skirti pašto ženklai puošė ir prof. L. Mažylio Nacionalinėje bib­ lio­tekoje surengtos signatarų autografų asmeninės kolekcijos parodos stendus (tarpukariu išleisti tik signatarų, kurie vėliau ėjo Respublikos prezidento pareigas, pašto ženklai).

„Tarp knygų“ informacija

TRADICIJOS TARPUKARIO MARIJAMPOLĖJE

19-osios Lietuvos valstybės atkūrimo metinės. Karių eitynės Vytauto gatvėje, Marijampolėje. 1937 m. Nuotr. iš Manto Vaitiekūno asmeninio rinkinio

Norėdami kiek kitaip paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bib­lio­tekos darbuotojai pavartė nuo laiko pageltusius regioninės periodikos puslapius su šventimo tarpukario Marijampolėje aprašymais ir, pasinaudodami kolekcininko Manto Vaitiekūno asmenine kolekcija, Vasario 16-ajai skirtai parodai„Mūsų laisvės šventės“ atrinko pluoštą fotografijų. Naujovių mėgėjams parengta ekranuose transliuojama virtuali paroda „Po šimtmečio ženklu“, sukurtos smagios į parodą integruotos užduotys.

Parodoje „Mūsų laisvės šventės“ – istorinės nuotraukos iš M. Vaitiekūno kolekcijos, ištraukos iš tarpukario spaudos, Vasario 16-osios tematikos leidiniai, Augustinos Miknevičiūtės sukurta atvirukų serija su Marijampolės krašto signatarų portretais. Augustinos Miknevičiūtės nuotr.

Stebėtina, tačiau pirmosios nepriklausomos Lietuvos metais susiformavusios Vasario 16-osios šventimo tradicijos per šimtmetį beveik nepakito. Ir jei ne tų laikų kalba bei rašymo stilius, švenčių aprašymai (ypač programos) mažai tesiskirtų nuo dabartinių publikacijų Marijampolės spaudoje. Štai pluoštelis ištraukų iš Suvalkijos krašto periodinės spaudos („Suvalkietis“, „Suvalkų kraštas“, „Šešupės bangos“), kaip tarpukariu švęsta Valstybės atkūrimo diena.

PIRMOSIOS METINĖS

Vartant to meto spaudą, dėmesį patraukė J. Kurtinaičio prisiminimai apie pirmąsias Vasario 16-osios metines:

Tuo laiku Marijampolėje jau buvo dvi valdžios: lietuvių ir vokiečių, bet žmonės stengėsi vokiečius boikotuoti ir rėmė Vykdomuosius Komitetus. Artėjo 1919 m. vasario 16 d. Vietos administracija ir visuomenė ruošėsi kaip galint iškilmingiau ją paminėti, bet įvykiai žadėjo ką kitą.

Vasario 16 d. išvakarėse raudonarmiečiai užėmė Alytų, kur žuvo 1 pulko vadas Juozapavičius, o vado ir ūpo netekusi pulko dalis atsikėlė į Marijampolę. Dėl šios nesėkmės ir raudonosios armijos atėjimo labai aiktingi pasidarė ir vietiniai komunistai. Marijampolės Karo Komendantas Motiejūnas-Valevičius paskelbė apsiausties stovį, uždrausdamas visokius susirinkimus.

Bet to nežinodami būriai raitų kaimo vyrų pradėjo rinktis į miestą švęsti 16 vasario. Vokiečių įgula užklausė mūsų kariuomenės vadovybę iš kur atsirado tie raiteliai ir kas jie yra. Kadangi už Liudvinavo vietiniai bolševikai buvo pastoję kelią mūsų kariams, tai nerimas buvo suprantamas. Tik ankstyvas rytas išgelbėjo mus nuo susidūrimo su kariuomene ir laimingai atvykome į „Blaivybės“ draugijos kiemą.

Aš su dviem draugais: Juozu Senkumi ir Pijumi Žalnieruku ėjome į komendantūrą pasitarti iškilmių reikalu ir susitikome būrį ginkluotų Lietuvos kareivių.

Jie mus tuojau sustabdė ir paklausė, kas per būrys raitelių įjojo į miestą. Mes išaiškinom, kas ir ko susirinko, ir kad visi raiteliai yra „Blaivybės“ kieme. Visgi karininkas pasiuntė dalinį saugoti, kad nė vienas raitelis neišeitų į miestą, o mane pakvietė užeiti į štabą. <...> Ten išsiaiškinę su vienu karininku ėjome į komendantūrą. <...> Paties komendanto Motiejūno-Valevičiaus neradome, o jo vietoje paliktas karininkas atsisakė leisti viešą Vasario 16 d. demonstraciją ir teko grįžti į 1 p. p. štabą tartis ką toliau daryti. Nutarėme padaryti demonstraciją be lei-

5

dimo. Po pamaldų prieš parapijos bažnyčią susirinko raitieji demonstrantai ir dvi kareivių kuopos, kiti gyventojai nedalyvavo iškilmėse. Buvo pavojus, kad gali būti susirinkusių ir komunistų, kuriuos minioje negalima buvo atskirti. Jie galėjo pakelti triukšmą ir dar labiau sugadinti visuomenės ūpą.

420 raitų vyrų ir minėti kareiviai tvarkingai su dainomis parėjome miesto gatvėmis ir sugrįžę į „Blaivybės“ salės kiemą išsiskirstėme. Taip Marijampolėje buvo atšvęsta pirmutinė vasario šešioliktoji. (Suvalkų kraštas, 1938, vas. 19, p. 4)

VĖLIAVOS PAKĖLIMO TRADICIJOS

8 val. visi gyvenamieji namai, įskaitant ir organizacijų būstinės puošiamos tautinėmis vėliavomis. Balkonuose išstatomi Vyties ženklai, Respublikos Prezidento ir Dr. Basanavičiaus portretai. (Suvalkietis, 1935, vas.

10, p. 1) <...> prie didžiosios vėliavos, bažnyčios aikštėje pakėlimo dalyvavo šauliai ir visuomenė. Ta proga atatinkamą kalbą pasakė miesto burmistras p. Maurukas.

(Suvalkietis, 1932, vas. 21, p. 1) Didžiosios vėliavos pakėlime ir nuleidime dalyvavo nemažai šaulių, ugniagesių dūdų orkestras ir virš 1000 piliečių. (Suvalkietis, 1934, vas. 25, p. 1) Štai kaip šventės 20-mečiui ruošėsi miesto valdžia ir prekybininkai, verslininkai, kas padėjo kurti šventinę nuotaiką: Daugumas namų ir krautuvių vitrinų buvo gražiai vainikais papuošta ir iliuminuota. Ypač gražiai buvo iliuminuoti miesto savivaldybės namai. Šviesų nesigailėjo Apskr. Valdyba, Lietuvos bankas, Geležinkelio stotis, Apygardos ir Apylinkės teismai, paštas inž. Vitmozerio, cukr. fabrikas ir daug kitų namų. Su pasitenkinimu reikia pastebėti, kad šiemet ir Marijampolės krautuvininkai jau išmoko tinkamai papuošti savo krautuvių vitrinas (langus). Paveikslai jau nestovėjo tarp tepalų dėžučių ir šabasinių žvakelių languose nesimatė. Tas pridavė iškilmingumo bendrai šventės nuotaikai. (Suvalkų kraštas, 1938, vas. 19, p. 5) Vasario 16 d. iškilmės Marijampolėje praėjo tikrai pakilusioje nuotaikoje. 8 val. 30 min. Dr. Basanavičiaus aikštėje buvo iškilmingas didžiosios vėliavos pakėlimas. Čia susirinko gana daug organizuotos ir neorganizuotos visuomenės. Gražią ir momentui pritaikytą kalbą pasakė jaunalietuvių rajono vadas mokesčių inspektorius Kriščiūnas. <...> 16 val. didžiosios vėliavos nuleidimo iškilmėse dalyvavo dar daugiau visuomenės. Čia gražią ir marijampoliečių plačiai komentuojamą kalbą pasakė Br. Sirutis. Ligi vėlyvos nakties mieste buvo pilna žmonių, visur jautėsi šios didžios šventės nuotaika.

(Suvalkų kraštas, 1938, vas. 19, p. 5)

IŠKILMĖS MALDOS NAMUOSE IR PARADAI

Neatsiejama šventinės programos dalis būdavo ir mišios, kariuomenės pagerbimas: 10 val. buvo iškilmingos pamaldos visų tikybų maldos namuose. R-kat. parap. bažnyčioje iškilmingas pamaldas laikė arkivyskupas Karevičius pasakydamas ir šventei pritaikytą pamokslą. Dalyvavo visi įstaigų viršininkai, kariuomenė, ugniagesiai ir daug pavienės publikos. Kareiviai evangelikai, kurių daugumą sudaro

6

Lietuvos valstybės atkūrimo 9-osios metinės, paženklintos Vasario 16-osios akto signataro dr. Jono Basanavičiaus mirtimi. Bažnyčios gatvė jo laidotuvių dieną, Marijampolė. 1927 m. vasario 21 d. Fotografas Judelis Vindsbergas.

Nuotraukos iš M. Vaitiekūno asmeninio rinkinio

17-osios Lietuvos valstybės atkūrimo metinės. Karių eitynės Vytauto gatvėje, Marijampolėje. 1935 m.

klaipėdiečiai, buvo nuvesti į kirchę, o kareiviai žydai – į sinagogą.

(Suvalkietis, 1932, vas. 22, p. 2) <...> bažnyčia kupina moksleivių, mokytojų, valdiškų įstaigų tarnautojų ir šiaip žmonių. Mokytojas seminarijos direktorius kun.

Dambrauskas pasakė gražų, pritaikintą šventei pamokslą. Choras giedojo lotyniškai! Buvo pasiruošęs Ryg. Jono gimnazijos choras, kaip paprastai, giedoti lietuviškai, bet klebonas uždraudė jiems giedoti ir pasikvietė kitą silpnutį chorą giedoti lotyniškai; keista, tokioje didelėje tautinėje šventėje ir uždrausta dėkavoti Dievui lietuviškai. (Šešupės bangos, 1925, vas. 22, p. 3) Po pamaldų pas kareivių bažnyčią buvo kariuomenės paroda. Girdėti buvo ir žiūrinčių pasigėrėjimų dėl gražaus sutartino parodos atlikimo, dėl tvarkingo kareivių aprėdymo ir kitokių pasididžiavimų. Jaučiama daug pridėto rūpesnio iš vyresniųjų pusės. Paskui ištisą dieną gatvėje buvo kupina žmonių, linksmai kvėpuojančių pavasario dvelksmu. (Šešupės bangos, 1925, vas.

22, p. 3) Pulke buvo ordinų įteikimo iškilmės, kurių proga žydų atsargos karių s-gos Marijampolės skyrius 9 p. pulkui padovanojo šautuvą su lietuvių ir hebrajų kalba įrašais sidabro lentelėje. Atitinkamą kalbą pasakė skyriaus pirmininkas Holcmanas. (Suvalkų kraštas, 1938, vas. 19, Nr. 7, p. 5)

SPEKTAKLIAI, KONCERTAI

Prie šventinės dekoracijos Bažnyčios gatvėje rikiuojasi Marijampolės savivaldos ir visuomenės atstovai. Antras iš dešinės Bronius Sirutis, penktas – Juozas Maurukas. Užrašas kitoje pusėje: „Marijampolėje 16 vasario 1932 m. prie vėliavos nuleidimo“.

Vasario 16 d. Marijampolėje Valst. Dramos Teatro artistai vaidino „Aušros sūnus“ 4 v. Čiurlionienės dramą, kurioj atvaizduojama knygnešių gyvenimas, <...> žiūrovams padarė gana gilų įspūdį. <...> Dabar vietoj to, kad knygnešius pagerbti, jų toje pačioje tėvynėje yra kalėjimuose sėdinčių. Kiti knygnešiai visai užmiršti varguos ir neturte baigia savo amželį. (Šešupės bangos, 1925, vas. 22, p. 3) 9-tas p. pulkas Lietuvos nepriklausomybės šventės proga, kareivių rūmuose II-16 d. suruošė neapmokamą spektaklį kareiviams ir civiliams. Buvo vaidinta šventei pritaikintas veikalas „Gedimino sapnas“. Vaidino pulko liktinių puskarininkių ir viršilų teatro mėgėjų trupė, vadovaujama leitenanto Žadvydo. Šiame veikale reikalinga daug artistų – tad pasirodė beveik visas trupės kolektyvas. Trupėje yra labai gerų artistų – mėgėjų, kas buvo galima pastebėti, iš suvaidintų rolių. Gediminas (viršila Ivanauskas) buvo labai įtikinantis. Jo tarnas (pusk. L. Grigaitis) taip pat puikiai vaidino, tik gal jo laisvi veiksmai nepilnai atitiko senovės lietuvių tradicijoms. <...> Ypatingai gero įspūdžio sudarė tinkamos ir gražios dekoracijos, ir pritaikinti kostiumai. Kiek neigiamai veikė grimas, nes davė rusiškų tipų bruožus. Matyt neįsigilinta į mūsų garbingų bočių tipus. Linkėtina šiai trupei pasirodyti ir mieste. (Suvalkietis, 1934, vas. 25, p. 3)

VAKARE...

Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga apšviestas Marijampolės savivaldybės pastatas. Basanavičiaus aikštės ir Kęstučio gatvės kampas. Marijampolė, 1938 m. vasaris.

PASKAITOS, PARODOS, MINĖJIMAI

16 val. 30 min. mokytojų seminarijos salėje buvo Nepriklausomybės paskelbimo minėjimas, kurį atidarė ir paskelbimo aktą paskaitė burmistras p. Maurukas. Pagerbimui žuvusiųjų atsistota ir išklausyta gedulo maršo, (Šopeno), kurį sugrojo p. Kamaitis. Turiningą paskaitą apie lietuviškos kultūros kūrimą skaitė mokytojas K. Bukaveckas. Himną ir „Kur bėga Šešupė“ gražiai sudainavo jaunalietuvių choras, diriguojant p. Kamaičiui. Minėjime dalyvavo nemažai p. p. karininkų ir kupina salės visuomenės. Dėl stokos vietos daug dalyvių net stovėti turėjo. (Suvalkietis, 1934, vas. 25, p. 1) Skautų parodėlė, tęsusis tris dienas, vasario 16 d. gana iškilmingai užsidarė. Parodoj buvo 16 įvairiausių skyrių. Nepaprastai įdomu ir malonu matant jaunuolėlius, visais gyvenimo klausimais susirūpinusius. Rankdarbiai, kepiniai, pavaišiniai, senovės palaikų rinkiniai ir t. t. veria akį žiūrėtojui.

Parodėlės tikslas – parodyt ką skautų veikiama. Parodėlėn surinkta virš 500 eksponatų. Žiūrėtojų apsilankė be skautų virš 300 asmenų. (Šešupės bangos, 1926, vas. 21, p. 2) Kaip ir visos organizacijos, taip ir privatinė žydų gimnazija minėjo 20-metinę sukaktį. Minėjimo programą, galima sakyti, atliko patys mokiniai ir reikia pabrėžti lietuvių kalba. Mat, gimnazijoj yra lituanistikos būrelis, mok. A. Iešmantos vedamas; tai šis būrelis ir vykdė programą. Po p. direktoriaus kalbos hebrajų kalba ir choro sekė VIII kl. mok. Fainbergaitės referatas „A. Smetonos mokykla“, mokinių skaitymas p. prezidento raštų ištraukų, tinkamų šioms iškilmėms, ir galų gale mokinių deklamacijos, vaizduojančios nelaisvą ir laisvą Lietuvą... Čia gražu buvo tai, kad mokiniai įprasminami darbu dėtis į gyvenimą veikliais nariais, o ne stebėtojais. (Suvalkų kraštas, 1938, vas. 19, p. 5)

Vakare buvo baliai, orą raižė rakietos, įstaigos buvo iliuminuotos. (Suvalkietis, 1932, vas. 22, p. 2) „Jaunoji Lietuva“ vietinis skyrius, kinoteatro „Rambynas“ salėje suruošė didelį vakarą-balių. Įėjimas buvo su pakvietimais, ko dėka salėje buvo tvarka, o publika darė malonų įspūdį. Pažymėtina ir dabar, <...> senesniųjų ir žymesniųjų vietos tautininkų mažai buvo matyti. Programą išpildė Kauno artistai, kurių buvo kviesta 5, o atvyko tik 4. <...> daugiausia pasisekimo turėjo p. Komskis su savo kupletais ir p-lė Žiromskaitė – baleto numeriais. Šis balius parodė, kad jaunalietuvių vakarai dabar yra įdomiausios ir maloniausios Marijampolės jaunimo pramogos. Tuo laiku <...> Klimaitės salėje šoko pavasarininkai.

Svečiams leido būti tik ligi 10 val. vak., nors patys „ūžė“ ilgiau. <...> garderobas buvo tvarkingesnis. (Suvalkietis, 1932, vas. 22, p. 3) Žmonių judėjimas gatvėse ligi pusiaunakčio buvo tikrai didelis. Visose salėse buvo org-jų susirinkimai ir pasilinksminimai, abejuose kinuose visų vietų kainos buvo tik po 50 ct ir prieš kiekvieno seanso pradžią teismo kandidatai Jasiukevičius ir Dailydonis skaitė trumpas paskaitas, tad ir čia publikos buvo perpildyta. <...> Apie pusiaunaktį gatvėje žmonių pradėjo mažėti, pradėjo gesti žmonių ir krautuvių iliuminacijos. Bet aukštai iškilę dar švietė parapijos bažnyčios bokštų kryžiai, lyg norėdami dar uždegti mūsų širdyse daugiau tėvynės meilės, sužadinti mūsų širdyse daugiau pasiryžimo siekti užsibrėžtų tikslų ir, kad švęsdami XXX-metį, tuo džiaugsmu jau galėtume dalintis su mūsų broliais vilniečiais. (Suvalkų kraštas, 1938, vas. 19, p. 5)

Parengė Loreta Skinkienė 7

TEMA / KALBA IR MĄSTYMAS

PASAULIO SUVOKIMO IR KŪRIMO ĮRANKIS

Mokykloje daugiausia dėmesio skiriama, kaip Jau penktą kartą Lietuvoje ir užsienio lietuvių benpabrėžia daugelis mokslininkų, svarbiausiai – komudruomenėse vasario 16 d.–kovo 11 d. vyksta Lietuvių nikacinei kalbos funkcijai. Kitaip tariant – bendravimo: kalbos dienos. Jų metu kasmet surengiama apie kelis kaip išreikšti savo mintis, keistis informacija, susikalbėti, tūkstančius įvairių su kalba susijusių renginių. Šioje kalbėjimu daryti kitiems poveikį. Pokalbio moderatorės akcijoje aktyviai dalyvauja švietimo ir kultūros įstaigos, J. Zabarskaitės teigimu, tam, kad galėtume kalbėti tarp jų ir bib­lio­tekos.„Tarp knygų“ redakcija, apsilankiusi ir susikalbėti, pirmiausia turime „pavadinti aplinkinį pasaulį“, tai yra suteikti vardus dalykams, apie kuriuos neseniai susibūrusio Kalbos klubo surengtoje diskusijoje, norime kalbėti, ir informacijai, kuria dalijamės. Ši kalbos nusprendė pasiūlyti žurnalo skaitytojams pamąstyti funkcija kalbotyroje vadinama referencine. Ji apibrėžia apskritai apie kalbą, kaip pasaulio suvokimo priemonę, kalbos ir mąstymo ryšį: kaip suvokiame pasaulį – pasvarbią kuriantis valstybėms, ugdant asmenybę ir jos saulėvoką – ir kaip jį kuriame kalbėdami – pasaulėkūrą. aplinką. Kalbos klubo organizatoriai per susitikimus žada KALBOS IR KULTŪROS RYŠYS gvildenti ne dažniausiai šių dienų diskusijose keliamus „Ar pasaulio suvokimas priklauso nuo to, kokia kalbos norminimo ar laisvesnio vartojimo aspektus, kalba jis yra pavadinamas? – klausė J. Zabarskaibet žvelgti plačiau – įvairių sričių specialistai skatins tė. – Kalba, kaip mes ją suvokiame, yra sudėtingas susimąstyti apie esamus kalbos stereotipus ir pabandyti psichofiziologinis kiekvieną akimirką vykstantis procesas, nes kiekvienas žodis, prieš ištariamas ar jų atsisakyti. išgirstas, pakliūva į labai sudėtingą semantinių ryšių Sausio 29 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo tinklą mūsų galvoje. Tie ryšiai pradeda formuotis, kai bib­lio­tekoje vykusiame pokalbyje „Kalbos ir mąstymo išmokstame kalbą, kai pradedame suvokti pasaulį, o ryšys: pasaulėvoka ir pasaulėkūra“ diskutavo Kazimie­ro paskui, tobulindami savo kalbą, šiuos ryšius plečiame.

Simonavičiaus universiteto profesorė Jolanta Zabars­ Kurdami savo pasaulį, kuriame naujus semantinius ryšius. Ar tie semantiniai ryšiai, sujungiantys visą kiek­ kaitė, filosofas, Vilniaus universiteto lektorius Vilius vieno žmogaus kalbinį pasaulį, kiekvienoje kalboje Dranseika, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių yra unikalūs, ar universalūs?“ Anot filosofo V. Dranseikos, atsakymas nevienastudijų instituto lektorė, japonologė Jurgita Ignotienė reikšmis – kai kalbama apie kultūrinį specifiškumą, ir rašytojas, žurnalistas Marijus Gailius. Kviečiame ir jus tarpkultūrinius skirtumus, visada galima aptikti susimąstyti, kaip sąveikauja kalba ir mąstymas. objektų panašumų ir skirtumų. Panašumai pirmiausia 8

Diskusijoje (iš kairės) M. Gailius, J. Ignotienė, J. Zabarskaitė ir V. Dranseika svarstė, kaip kalba padeda suvokti pasaulį. Vygaudo Juozaičio nuotr.

randasi iš to, kad viso pasaulio žmonių fiziologija yra panaši, juos supa panaši gyvenamoji aplinka. Kaip skirtingų kalbų bendrumo pavyzdį filosofas pirmiausia įvardijo pagrindinius jungtukus – jie daugumoje kalbų funkcionuoja panašiai. Taip pat daugelyje kalbų panašiai į šviesias ir tamsias spalvas skaidomas spalvų spektras. Tačiau spalvų skaidymo sistemoje yra ir daug kalbų skirtumų, kurie randasi iš skirtingų kultūrų, skirtingo pasaulio suvokimo. Pavyzdžiui, lietuvių išskiriama rožinė spalva apimtų dvi skirtingas anglų kalboje įvardijamas spalvas: pink ir rose.

Arba lietuvių mėlyna ir žydra anglų kalboje įvardijama vienu žodžiu blue. Tai paprasčiausi žodyno lygmens skirtumai.

Kiek sudėtingesnis dėl žodžio gramatinės giminės kylančių asociacijų tinklas. „Pavyzdžiui, tai, kaip poezijoje bus rašoma apie mėnulį arba saulę, priklauso nuo to, kokios gramatinės giminės – vyriškosios ar moteriškosios – konkrečioje kalboje mėnulis ar saulė yra. Nuo to priklauso, kokios asociacijos ta kalba kalbantiems žmonėms kyla galvojant apie mėnulį ar saulę, kokius stereotipus žmonės sieja su vyrais ir moterimis“, – dėstė filosofas.

V. Dranseikos teigimu, kalbų skirtumai labiau patraukia dėmesį nei panašumai, jie pernelyg sureikšminami, todėl galima padaryti klaidingą išvadą, kad skirtumų yra labai daug. Be to, sunku atskirti, kurie skirtumai ar panašumai yra nulemti kalbos, o kurie – bendresnių kultūrinių reiškinių. „Galime įsivaizduoti, kad dviem tos pačios kalbos vartotojams konkretus žodis kels skirtingas semantines asociacijas. Šis žodis kitaip gali būti suvokiamas asmeninėje vartosenoje ir bendrinėje kalboje, – svarstė filosofas. – Sunku ir gal apskritai neįmanoma tarp kalbinių ir kultūrinių reiškinių brėžti griežtą ribą.“ M. Gailius prisiminė pavyzdį apie unikalius semantinius ryšius asmeninėje kalbos vartosenoje. Kalbėdamasis su broliu, jis paklausė: „Ar ji turi kokių nors demedžų?“ Tą akimirką rašytojas visiškai natūraliai pasakė iš anglų kalbos pasiskolintą žodį damage, nes tuo metu semantiškai jis buvo artimiausias. „Tik vėliau susimąsčiau, kodėl pasirinkau būtent šį žodį ir ką turėjau mintyje, – pasakojo M. Gailius. – Ar sužeidimą? Ne. Sužalojimą? Ne. Tada supratau, kad omenyje turėjau žalą. „Žala“ mūsų kultūroje tikrai geresnis žodis už svetimžodį damages.“

LAISVESNĖ KALBA – GERESNIS FUTBOLAS?

J. Zabarskaitei paklausus, ar kalba gali daryti įtaką kultūros reiškiniams, rašytojas M. Gailius pasitelkė analogiją su futbolu: „Pastaruoju metu daug skaičiau apie futbolą. Donato Petrošiaus straipsnyje radau

Aido Marčėno citatą, ją norėčiau apibendrintai perpasakoti: jeigu rusai geriau žaistų futbolą, būtų demokratiškesnė šalis. Galvoju, kuo tai susiję su kalba...

Jeigu mes, pavyzdžiui, leistume sau laisviau kalbėti, gal irgi geriau žaistume futbolą? Jei atleistume kalbos pančius, gal įmuštume daugiau įvarčių? Sekant šia analogija, kyla klausimas, kodėl pietiečiai taip gerai žaidžia futbolą? Gal todėl, kad jų kalba liejasi laisvu srautu.“ „Semantiniai ryšiai (kalbu iš patirties) man atrodo unikalūs, – teigė M. Gailius. – Leksinis kalbos lygmuo lengvai keičiamas, o su semantika susijusi būtis, siela, tai, ką pavadinčiau tautos dvasia. Mes, lietuviai, tos sielos arba dvasios dažnai neapčiuopiame arba praleidžiame kaip šilumą pro orlaidę. Tuo įsitikinau „Žinių radijuje“ vesdamas laidą apie kalbos mokymą mokykloje ir valstybinius kalbos brandos egzaminus.

Pastebėjau, kad valstybinio lietuvių kalbos egzamino reitingas dramatiškai krenta: licėjuose ir kitose gerai vertinamose mokyklose jis aukštas, o tada staigiai leidžiasi. Laidos pašnekovų ir klausytojų klausiau: ar mes nemokame kalbėti, ar nemokame išlaikyti egzamino? Į studiją skambino labai daug klausytojų ir visi jie kalbėjo apie klaidas, iš esmės leksinio kalbos lygmens problemas. Man kilo klausimas – ar tai apskritai yra problema?.. Manau, kad iš mokyklos ateina kažkoks leksikos ar klaidų fetišas. Tikriausiai apie semantiką mokykloje kalbama per mažai...“

KO NEGALIMA NUKOPIJUOTI

Šiais, pasak J. Zabarskaitės, kopijavimo laikais (angl. copy and paste) yra tik du dalykai, kurių negalima nukopijuoti: semantika, nes niekada negali žinoti, kurioje vietoje semantinių ryšių tinkle atsiras žodis ir su kuo jis susijungs, ir vanduo. Semantinių ryšių sistema nuolat juda, keičiasi, todėl, J. Zabarskaitės įsitikinimu, reikia būti kūrybingiems, kad kalba galėtume kurti naujus dalykus, o ne tik kopijuoti ir perkurti tai, kas jau sukurta. „Man atrodo, kad dabartinė kalba ir yra pasaulėkūra, – kalbėjo J. Zabarskaitė. – Pavyzdžiui, kas yra metafora? Jeigu pasaulis įvardijamas žodžiais ir jeigu jis yra sudėtingesnis nei žodžiai-etiketės gali apibūdinti, reikia metaforų. Dabartiniai laikai, mano galva, yra visiškai metaforizuoti.“ Profesorei paprieštaravo V. Dranseika. Jo teigimu, metaforos gyvuoja jau seniai. „Friedrichas Nietzsche yra pasakęs, kad kalba yra negyvų metaforų kapinės.

Bet kuris žodis per metaforinį perkėlimą radosi iš ankstesnių sukalkėjusių metaforų, – pasakojo filosofas. – Tai yra nuolatinis kūrybinis procesas naujiems kontekstams apibūdinti, kas reikiama, išsirenkant iš kalbinių formų. Kai kada šios formos įsigali taip, kad yra atpažįstamos plačiame areale. Ir tai nebėra tik asmeninis kūrybinis sprendimas. Kai kuriais atvejais vieno asmens sugalvota metafora gali išplisti, ir štai turime naują žodyninę reikšmę.“ 9

Praktinių pavyzdžių, kaip kalba tampa pasaulio kūrimo įrankiu, pateikė japonologė J. Ignotienė.

Supažindinusi su keliais baziniais japonų kalbos hieroglifais, ji parodė, kaip iš jų kuriami kiti. Pavyzdžiui, sudėjus hieroglifus, reiškiančius ryžių lauką ir jėgą, gaunamas vyras. Reikšmė atsiranda iš asociacijos, kad laukuose, naudodami fizinę jėgą, dirba vyrai. Sudėjus du medžio reikšmę turinčius hieroglifus, gaunamas miškas, sudėjus tris – giria. Sudėjus moters ir vaiko hie­roglifus, gaunamas ženklas, reiškiantis meilę, rūpestį, globą. Sudėjus saulę ir mėnulį – aiškumas, ryškumas ir visa, kas susiję su šviesa.

KALBOS TOBULINIMO BŪDAI

Visi pašnekovai sutiko, kad pasaulio suvokimas priklauso nuo to, kokia kalba kalbama. „Vadinasi, jeigu pasaulio suvokimas priklauso nuo kalbos, nuo to, kaip mes ją suvokiame, turime savo vaikams, naujoms kartoms sukurti gerą skaitymo strategiją, nes skaitant plečiasi semantinių reikšmių tinklas, o kuo jis platesnis, tuo geriau supranti pasaulį ir tuo geriau gali naudotis tuo tinklu. Kol kas skaitymas, manau, yra geriausias būdas tobulinti savo semantikos tinklą“, – mąstė J. Zabarskaitė.

Pašnekovai nurodė ir kitų būdų, kaip galima plėsti savo kalbą. V. Dranseika pateikė pavyzdį, kad tobulintis galima pačiam tikslingai ir sąmoningai – tai daro mokslininkai, rašytojai. „Gebėjimas mintis išreikšti taip, kad jos būtų lengvai komunikuojamos, yra ypač vertingas“, – tikino filosofas.

M. Gailius pabrėžė, kad vargu ar mokykla išmoko kalbėti, ji išmoko tik taisyklių. Taigi kūrybingumą reikia lavinti anapus mokyklos. Kaip kūrybinio žaidimo pavyzdį jis pateikė Laimanto Jonušio verstą Davido Mitchello romaną „Debesų atlasas“. Jame autoriaus sukonstruotą naujakalbę vertėjas L. Jonušys išvertė sukurdamas visiškai naują lietuvių kalbos dialektą, kuris egzistuoja tik šioje knygoje. „Tai – gyva kalba, nors ji naudojama tik šioje knygoje. Štai koks kalbos žaidimas!“ – džiaugėsi M. Gailius.

PASAULĮ IR PATIRTĮ STRUKTŪRUOJANTIS VEIKSNYS

Kalba vis labiau veikia mūsų gyvenamąjį pasaulį, įsitikinusi J. Zabarskaitė. „Šis postūmis ypač sustiprėjo atsiradus virtualybei. Kai susijungė materialusis ir idėjų pasauliai, ėmė rastis dalykų, kurių anksčiau nebuvo.

Paprastas pavyzdys: norint gaminti batus, šiandien nebereikia turėti fabriko. Reikia kompiuterio, interneto ir geros idėjos. Tiesa, kai internete galima komunikuoti nebe kalba, o vaizdais, atrodo, kalbos vaidmuo turėtų sumažėti, bet yra atvirkščiai – jis vis didėja. Ir tai vyksta dėl semantikos, nes negali būti taip, kad žmogus nesemantizuotų vaizdo. Ar (ir kaip) labai stiprėja kalbos vaidmuo kuriant realųjį pasaulį?“ – klausė profesorė pašnekovų. „Noriu pabrėžti, kad kalba niekada nebuvo nesvarbi. Ji struktūravo žmonių patirtį, – teigė V. Dranseika. – 10

J. Ignotienės pateiktas pavyzdys, kaip japonų kalboje kuriamos hieroglifų reikšmės. Sudėjus du medžio reikšmę turinčius hieroglifus gaunamas ženklas, reiškiantis mišką, sudėjus tris – girią.

Daug centrinių žmonių gyvenimo aspektų daugelyje kultūrų yra kalbiniai. Pavyzdžiui, religija. Didele dalimi ji yra kalbinis reiškinys. Religijos turi įvairias pagrindines sąvokas, kurios leidžia žmonėms struktūruoti savo patirtį, paaiškinti išgyvenimus, planuoti ateities veiksmus, koordinuoti savo gyvenimą su aplinkiniais. Tai negalėtų egzistuoti be kalbos – nebūtinai rašytinės, gali būti ir žodinė tradicija. Be kalbos religija nefunkcionuotų.

Tai, kad žmonės geba kurti tokius kalbinius, idėjinius pasaulius, nėra nauja. Sunku pasakyti, ar šiandien atsiranda naujų kalbinio, socialinio konstravimo formų, ar tai – tiesiog laipsnio klausimas. Man atrodo, kad žmonės visą laiką gyveno nusakytame pasaulyje, pasaulyje, kurį jie patyrė per kalbos akinius“, – svarstė V. Dranseika.

Suprantant vartojamą kalbą arba ją reformuojant, gali būti sprendžiamos įvairios problemos. M. Gailius pateikė pavyzdį apie įvardžių „tu“ ir „jūs“ vartojimą pagal statusą. „Švedijoje buvo įvesta reforma – kasdienėje kalboje atsisakyta formos „jūs“. Tiesa, aš pats tokios reformos savyje kol kas įgyvendinti negalėčiau. Matyt, čia veikia tradicija“, – svarstė M. Gailius.

Apie statuso išraišką per kalbos formas Japonijoje pasakojo J. Ignotienė: „Japonų kalboje yra žodis, reiškiantis „tu“, bet jį vartoti vengiama. Net kalbėdamasi su kolegomis ar draugais negalėčiau į juos kreiptis „tu“, nes tai nemandagu. Turėčiau kreiptis vardu su mandagumo priesaga arba, išreikšdama pagarbą, kreipčiausi užimamomis pareigomis, statusu ir panašiai. Japonų visuomenė yra visiškai vertikali, kalba šią sąrangą atspindi.

Pavyzdžiui, japonų kalboje yra skirtingi registrai: moterų kalba, vyrų kalba, mandagi kalba, formali kalba, neformali kalba, yra specialus žodynas, specialios gramatinės formos, kurios vartojamos kalbantis su imperatoriumi, o kurios – su aukštesnio rango pareigūnais, gerbtinais žmonėmis, kitas registras tinkamas kalbėti su šiek tiek vyresniais ar žemesniais už save. Tai – pavyzdžiai, kaip kalba atspindi kultūrą ir kultūroje atsispindi kalba.“ *** „Norėčiau visų paprašyti pagalvoti, kad komunikacinė kalbos funkcija yra linijinė ir išsemta, jos galimybės savaime suprantamos, – pokalbio pabaigoje susimąstyti apie kalbą kvietė J. Zabarskaitė. – Pagalvokite apie kalbos būdą įvardyti pasaulį, apie kalbos galimybes ir gebėjimą, potenciją kurti pasaulį. Kalba turi stiprią kūrybinę funkciją – ir ne tik kalbinio, bet ir kitų realių pasaulių kūrimo.“

Parengė Vaiva Markevičiūtė

POKALBIS

JAY ALAN SAMIT:

R. Gudauskas svečią kalbino Nacionalinės bibliotekos TV studijoje. Vygaudo Juozaičio nuotr.

„Visus atradimus darė užsispyrę ir atkaklūs žmonės“

„Ar norite gyventi, ar tik visą gyvenimą mokėti už sąskaitas?“„Ši begalinių naujovių era gali būti arba blogiausias jūsų gyvenimo laikas, arba geriausias. Tikrasis iššūkis kiekvienam iš mūsų yra nuspręsti, kur galime daryti kažkokią įtaką.“ Šių jau sparnuotomis tapusių frazių autorius – JAV verslininkas, inovacijų ekspertas ir savo sėkmės formulę knygoje „Disrupt You!“ atskleidęs Jay Alanas Samitas. 2015 m. išleista ir bestseleriu tapusi knyga šiemet papildė dar viena kalba skaitomo šio J. A. Samito kūrinio egzempliorių šeimą. Šiųmetėje knygų mugėje pristatytas lietuviškas knygos vertimas – „Dekonstruok save! Įvaldyk asmeninę transformaciją, pasinaudok proga ir klestėk begalinių naujovių epochoje“ (išleido „Petro ofseto“ spaustuvė).

Su skaitytojais„Vagos“ leidyklos stende bendravęs J. A. Samitas knygų mugės išvakarėse apsilankė Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje. Daugelio inovacijų pionieriumi vadinamas svečias apžiūrėjo atnaujintos ir besistengiančios žengti koja kojon su technologijomis Nacionalinės bib­lio­tekos erdves ir maloniai sutiko bib­lio­ tekos TV studijoje pasikalbėti su Nacionalinės bib­lio­tekos generaliniu direktoriumi prof. dr. Renaldu Gudausku.

R. G.: Pirmiausia noriu pasiteirauti apie Jūsų patirtus apsilankymo mūsų bib­lio­tekoje įspūdžius.

J. A. S: Ačiū, kad radote laiko supažindinti mane su Nacionaline bib­lio­teka. Jūs pripažįstate, kad socialinių poslinkių eroje bib­lio­tekos neišvengiamai keičiasi. Jūsų, kaip institucijos, uždavinys yra ieškoti būdų, kaip padėti visuomenei prisitaikyti prie sparčių dabarties pokyčių. O jų išties daug.

Išnyks daug profesijų, vis opesnis taps pabėgėlių klausimas, didės klimato kaitos poveikis. Gana greitai Žemėje gyvens 11 mlrd. žmonių, maisto kainos iškils į neregėtas aukštumas. Beveik nebeliks žemos kvalifikacijos profesijų.

Pokyčiai visada būdavo visuomenės vystymosi variklis. Išskirtinis dabarties pokyčių bruožas yra jų sparta. Antra vertus, mums į pagalbą ateina technologijos, jos daro mūsų gyvenimą patogesnį. Žinios pačios ateis pas mus, nebereikės užsiimti

jų paieška. Mūsų privalumas yra telefonas, kurį naudodami galime susijungti su 6 mlrd. žmonių.

Mums suteikiama viso pasaulio žinių prieiga.

Kyla uždavinys, kaip technologines priemones panaudoti kultūros srityje. Tai bus jūsų institucijos artimiausio dešimtmečio iššūkis. Kaip institucija gali padėti žmonėms persikvalifikuoti, prisidėti prie mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo? Kaip ji turėtų suteikti galimybę ugdyti asmens kūrybiškumą?

Kodėl darbdavys turėtų jus priimti į darbą, jeigu jūsų įgūdžiai neatitinka dabarties reikalavimų?

R. G.: Ką galėtumėte pasakyti apie su technologijomis susijusią globaliąją krizę?

Kažkas yra pasakęs, kad internetas – tai masinio naikinimo priemonė, nes jis kiekvienam iš mūsų teikia kenksmingo turinio prieigą.

J. A. S.: Kiekviena naujai atsiradusi technologija gąsdina. Kai buvo išrasta elektra, ji irgi iš pradžių 11

baugino žmones. Žmonėms natūraliai būdinga antipatija pokyčiams. Tačiau technologijos leidžia, tarkime, 2 proc. gyventojų išmaitinti likusiąją žmonijos dalį. Jos yra ir skurdo mažinimo priemonė.

Naujųjų krizių, pavyzdžiui, klimato kaitos, padarinių mažinimo priemonė. Iš esmės jos yra problemų sprendimo priemonė. Problemos – tai sėkmingo gyvenimo dalis, sėkmingas gyvenimas – tai sėkmingo problemų sprendimo rezultatas.

Technologijos sujungia mus per globalų žinių tinklą, kuriame randame problemų sprendimo būdus.

R. G.: Debesų kompiuterija, kibernetinis saugumas, žmogaus ir kompiuterio sąveika, skaitmeniniai humanitariniai mokslai. Ar mes valdome visą šitą skaitmeninį universumą?

J. A. S.: Reikėtų klausti taip: ar norite būti valdomi technologijų, ar norite valdyti technologijas? Aš esu televizijos kartos žmogus.

Mano tėvai sakydavo: „Tu per ilgai žiūri televizorių“, „Televizija gadina jaunus žmones.“ Bet televizija man parodė, kaip atrodo pasaulis, ji išmokė mane istorijos, nukeldavo į vietas, kurių be jos būčiau niekada nepažinęs. Prieš šimtą metų panašų vaidmenį atlikdavo mokslinės fantastikos knygos. Šiandien situacija panaši. Mus, pavyzdžiui, baugina dirbtinis intelektas. Iš tikrųjų, jo pritaikymo padarinių dar teks laukti gerą dešimtmetį.

Artimiausiu metu mums gresia visai kitokie pavojai ir egzistencinės krizės. Kaip sutrumpinti maisto kelią iš dirvos ar ūkio iki valgytojo? 10 proc. pasaulyje išauginamų maisto išteklių išmetama. O didelė žmonijos dalis badauja. Padėti išspręsti šią problemą gali vėlgi technologijos.

R. G.: Pakalbėkime apie knygas. Kokia knygos ir skaitymo vieta technologijų visuomenėje?

J. A. S.: Man skaudu tai sakyti, bet dauguma JAV koledžų absolventų nėra perskaitę nė vienos knygos.

R. G.: Kodėl?

J. A. S.: Atsakymas į šį klausimą užimtų per daug laiko. Kiekvienam vaikui būdingas žinių troškimas, vaikas iš prigimties yra smalsus. Tačiau mūsų švietimo sistema šias savybes kažkodėl sužlugdo.

Ji moko, kaip būti veikliam, tačiau nemoko klausti „kodėl?“. Kodėl reikia turėti darbą? Kodėl reikia uždirbti pinigų? Pasaulyje kas 48 valandas atsiranda naujas milijardierius. Savo paties pastangų dėka. Be to, milijardieriai jaunėja. Tai stebėtina. Sukuriamas koks nors sėkmingas produktas internete, ir štai – milijardierius. Betgi savo gebėjimus galima nukreipti kita linkme: prisidėti prie pigesnės energijos, sveikesnio maisto gamybos, sveikatos apsaugos tobulinimo. Tiesiog prisidėti prie žmonijos gyvenimo kokybės gerinimo.

12

J. A. Samitas, susipažindamas su bibliotekos erdvėmis, apsilankė dirbtuvėse PATS SAU...

...ir Bendradarbystės erdvėje, kurioje laukiami informacijos analitikos, finansų sferos specialistai, kūrybinių industrijų atstovai, kitų sričių profesionalai. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

R. G.: Kalbate apie įgūdžius. Kokios, Jūsų manymu, kompetencijos turi lemiamą reikšmę šiais laikais?

J. A. S.: Reikia mokytis mokymosi meno.

Mokytis, kaip įsiminti faktus. Kai kuriose šalyse būdavo vaikų, kurie sugebėdavo įsiminti visą Korano tekstą. Dabar bet kokį faktą randame telefone. Tačiau ko negausime iš telefono, tai gebėjimo analizuoti ir daryti prielaidas, mokėjimo identifikuoti ir spręsti problemas. To ir turėtų mokyti švietimo įstaigos. Visus atradimus žmonijos istorijoje darė besimokantys, atkaklūs, užsispyrę žmonės.

R. G.: Jūs kalbate apie duomenimis paremtą verslą ir duomenimis besiremiančius mokslinius tyrimus.

J. A. S.: Įprasta, kad didelės dalies verslo varomoji jėga yra nuomonės. Kažkas mano, kad turi būti daroma vienaip, kažkas kitas – kad kitaip.

Tai sukelia konfliktą.

meilės laiškus, jų gaunu kasdien. Parašiau šią knygą norėdamas padėti žmonėms ir vedamas savanaudiškų paskatų.

J. A. Samitas teigia, kad šių laikų žmogaus privalumas yra telefonas.

Dabar yra galimybė remtis faktais, duomenimis.

Tarkime, jūs nueinate pas gydytoją, ir jis nori įsitikinti, ar jums ne vėžys. Jis gali būti matęs tūkstančius panašių atvejų, tačiau sprendžia ne jis: tyrimo rezultatus suteikia technologijos. Taip užkertama galimybė žmogaus – profesionalo klaidai. Duomenys naudojami problemoms spręsti.

R. G.: Gal jau atėjo laikas pakalbėti apie šios puikios Jūsų knygos turinį.

J. A. G.: Priežastis, kodėl parašiau šią knygą, yra ta, kad nesu ypatingas, kuo nors išskirtinis.

R. G.: Jūs tiesiog toks kaip visi?

J. A. S.: Taip, normalus, tiesa, gal net ne visai normalus. Turiu disleksijos sutrikimą. Paradoksalu, kad toks žmogus rašo knygą. Tiesiog vieną dieną susimąsčiau: visi mano draugai tapo kažkuo, įkūrė žymias bendroves. Juos pažinojau iki tol, kol dar jie nebuvo žymūs, nebuvo išskirtiniai. Ėmiau galvoti, ką jie darė kitaip, kokiu kampu matė pasaulį. Knygą parašiau ne norėdamas uždirbti pinigų, o siekdamas padėti ateinančiai kartai. Jai atsiveria kitokios galimybės. Nebėra užtvarų, blokuojančių kelius į rinką, blokuojančių kapitalo kaupimą. Įvairiose šalyse mačiau daug gyvenime pasiekusių žmonių. Jie – ir tie, kurie, įkopę į šeštąjį savo gyvenimo dešimtmetį, prarado darbą, ir aštuoniolikamečiai, nusprendę, kad jiems nereikia koledžo. Kiekvienas iš jų surado būdą, kaip tapti sėkmingam. Mano, kaip knygos rašytojo, uždavinys – palengvinti jų kelią į sėkmę.

R. G.: Tai daro įspūdį.

J. A. S.: Esu sužavėtas, kad mano knyga išversta į lietuvių kalbą. Knygoje aprašytos istorijos yra universalios. XXI amžiuje knygos rašymo džiaugsmas – galimybė gauti skaitytojų atsiliepimus. Elektroniniai laiškai kartais primena

R. G.: Žinau, kad knyga išversta net į kinų kalbą...

J. A. S.: Kinų, korėjiečių, vietnamiečių, tajų... Į daug kalbų. Savanaudiška paskata, kurią minėjau, yra ta, jei padėsi žmonėms pasaulį padaryti geresnį, tai naudinga bus ir tau pačiam. Mes galime daug.

Galime pailginti savo gyvenimą ir pripildyti jį kokybės. Tik esu tvirtai įsitikinęs, jog neįmanoma grįžti atgal, kiekvienam duotas vienintelis šansas.

Norėčiau paklausti: ar norite gyventi, ar tik visą gyvenimą mokėti sąskaitas, jeigu bijote ko nors imtis... Paklauskite bet kurio senelių namų gyventojo bet kur pasaulyje, dėl ko jie labiausiai gailisi. Jie nepasakys, kad dėl kokio nors bandymo nesėkmės, jie sakys, jog labiausiai gailisi, kad nebandė. Žinojau, jei rašysiu apie tai, kaip uždirbti milijonus, knyga bus tikrai skaitoma. Bet mano tikslas buvo kitas. Visi moko, kaip pakeisti pasaulį, bet niekas nenori keisti savęs. Svarbiausia yra rekonstruoti save. Šis rekonstravimas susijęs ne su tuo, kas su jumis vyksta, o su tuo, kaip jūs reaguojate į tai, kas su jumis vyksta. Būtina keisti savo nuostatas: „aš negaliu“, „aš neprotingas“ ir pan.

R. G.: Į šį klausimą, kurį užduosiu, Jūs iš dalies jau atsakėte. Kuo technologijos gali būti naudingos humanitariniams mokslams?

J. A. S.: Jau šimtas metų, kai dėl žmonių veiklos kyla planetos temperatūra. Tai turėtų būti kiekvienos dienos pirmųjų puslapių naujiena.

Tačiau šis faktas pateikiamas kaip eilinė problema.

Niekam nerūpi potvyniai, kol potvynis neapsemia jo paties namo. 25 proc. ore esančio anglies dvideginio yra dėl ūkininkavimo. Jei pakeistume jo pobūdį, problema iš dalies išsispręstų: galėtume nieko nebijodami važinėti automobiliais ir skraidyti lėktuvais. Tai padaryti nėra sunku – galima piktžoles ravėti naudojant robotus, o ne naikinti jas nuodais.

Per mano gyvenimą planetoje išnyko daugybė gyvūnų rūšių. Ir beveik niekas dėl to nesijaudina.

Kieno dabar eilė?

Bet aš – optimistas. Per amžius žmogus yra padaręs daugybę baisių klaidų. Ir vis tiek išliko. Žmogui būdingas išmoningumas. Ir svarbiausia, kad dabar žmogui į pagalbą atėjo technologijos.

R. G.: Ačiū, kad apsilankėte mūsų bib­lio­ tekoje ir mūsų šalyje.

J. A. S.: Man didelė garbė, kad mano knygą turės ir jūsų institucija.

Vertė ir parengė Tomas Auškalnis 13

ŠIANDIEN AKTUALU

SUSIETIEJI ATVIRIEJI DUOMENYS IR MODERNI BIB­LIO­TEKA Ieva Miliauskienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Informacijos mokslų departamentas

Kultūros paveldo skaitmeninimas ir išsaugojimas yra viena svarbiausių šiuolaikinės kultūros įstaigos užduočių.

Kasmetinė tarptautinė konferencija „Semantic Web in Libraries“ (SWIB) atveria galimybes mokytis iš kitų šalių patirties, pasisemti naujų informacinių technologijų (IT) srities idėjų. Šio renginio tikslas – sutelkti dėmesį į susietuosius atviruosius duomenis (angl. linked open data; LOD) bib­lio­tekose ir susijusiose organizacijose, spręsti duomenų pateikimo, mainų ir programinės įrangos problemas. 2019 m. pabaigoje jau vienuoliktą kartą surengta konferencija vyko Vokietijos Hamburgo mieste.

Renginyje dalyvavę IT specialistai, bib­lio­teki­ ninkai ir mokslininkai iš daugelio šalių bib­lio­tekų, universitetų, muziejų bei kitų organizacijų pristatė savo vykdomus ir kuriamus projektus, informacines programas, naudingas bendram tikslui – susiejant atviruosius duomenis, suvienodinant, supaprastinant jų pateikimą ir gavimą. Tris dienas trukusioje konferencijoje dalyvavo daugiau kaip 160 specialis­ tų, paskelbta 16 pranešimų. Trumpųjų pranešimų (angl. lightning talks) dalyje specialistai kalbėjo apie savo srities naujoves.

SWIB pranešimų ir seminarų temų pagrindas buvo duomenų atvirumas, duomenų semantiniai ryšiai, įrankių bei programinės įrangos kūrimas LOD gamybos scenarijais. Specialistai dalinosi patirtimi kuriant ir taikant programas, siekiant lengvo atvirųjų duomenų prieinamumo ir mainų. Daugeliui rūpėjo

14

išgirsti patarimų, kaip spręsti problemas, susijusias su tinkamu semantinių ryšių tarp skirtingo tipo atvirųjų duomenų panaudojimu. Tai ypač svarbu vykdant kultūros paveldo objektų skaitmeninimą, taip pat mokslinių tyrimų bei taikomųjų mokslų projektams, pramonės taikomųjų programų ir LOD veikloje.

Vieno iš konferencijos organizatorių – Leibnizo ekonomikos informacijos centro (ZBW) – patalpose veikė paroda „OPEN UP! How Digitalisation Changes Science“ („Atsiverkite! Kaip skaitmeninimas keičia mokslą“). Jos ekspozicijoje pristatytas ZBW vaidmuo ir sprendimai, susiję su būsimų pokyčių ateities bib­ lio­tekose suvokimu. Pagrindinė mintis buvo ta, kad prieiga prie informacijos šaltinio suteikia prieigą prie kitų šaltinių ir „dulkėtą“ bib­lio­teką paverčia skaitmenine, interaktyvia atvirosios prieigos XXI amžiaus mokslo bib­lio­teka.

Konferencija prasidėjo keletu programinės įrangos dirbtuvių, kuriose mokytasi naudotis konkrečiomis programomis. Projektas „Jupyter“ skirtas atvirojo kodo programinei įrangai, atviriems standartams ir interaktyviojo skaičiavimo paslaugoms naudojant kelias dešimtis programavimo kalbų kurti. Dirbtuvėse buvo mokoma naudotis atvirojo kodo žiniatinklio programa „Jupyter Notebook“, leidžiančia kurti ir dalintis dokumentais, kuriuose realiuoju laiku gali būti keičiami programiniai kodai, lygtys, vizualizacijos ar tekstai. Programa naudojama šioms funkcijoms: duomenų valymui ir transformavimui, skaitmeniniam modeliavimui, statistiniam modeliavimui, duomenų vizualizacijai, mašininiam mokymuisi.

Bendrojo bib­lio­tekų tinklo GBV atstovas Jakobas Voßas pristatė žiniatinklio programą „Cocoda“, skirtą atvaizdžiams (angl. mapping) valdyti ir kurti. Ši programa taikoma sudarant žinių organizavimo sistemas: klasifikacijas, autoritetinius failus ir tezaurus, su galimybe integruoti papildomus žodynus.

Programos „OpenRefine“ dirbtuvėse, kurias vedė vienas iš šios programos plėtotojų ir kūrėjų britas Owenas Stephensas („Owen Stephens Consulting“), pristatytos jau patobulintos programos panaudojimo galimybės. Buvo mokoma, kaip dirbti su „nešvariais“ duomenimis, juos importuoti, valyti, tvarkyti, keisti jų formatą, papildyti žiniatinklio paslaugomis ir išoriniais duomenimis, eksportuoti. Naudojantis šia programa, duomenys yra pateikiami tik vartotojo duomenų bazėje, todėl programa yra saugi. „OpenRefine“ susieta su daugeliu duomenų bazių, kurių laisvai teikiami atvirieji duomenys būtų naudingi ne vienai kultūros ar mokslo institucijai.

Suomijos nacionalinės bib­lio­t ekos atstovai pristatė programą „Annif“, kuri geba naujiems dokumentams priskirti kontroliuojamą žodyną (temų antraštes, tezaurus ar klasifikaciją) bei metaduomenis. „Annif“ sukurta remiantis natūralios kalbos apdorojimo ir mašininio mokymosi priemonių deriniu, tarp kurių yra priemonės „Maui“, „fastText“ ir „Gensim“. Programa yra daugiakalbė ir gali palaikyti

bet kokį teminį žodyną (SKOS arba paprastu TSV formatu), taip pat gali būti naudojama per komandinės eilutės sąsają arba naudojant mikroservisų stiliaus REST taikomosios programos sąsają. Kartu pateikiama mobilioji žiniatinklio programa, kuri gali analizuoti tokius fizinius dokumentus kaip spausdintinės knygos.

Leipcigo universiteto bib­lio­tekos atstovas Leanderis Seige pristatė tarptautinę vaizdų sąveikos sistemą IIIF (International Image Interoperability Framework).

Tai bendrosios programų sąsajos (API) specifikacijų rinkinys, skirtas skaitmeninių vaizdų saugyklų sąveikai užtikrinti. IIIF yra bib­lio­tekų, muziejų, archyvų, programinės įrangos kompanijų ir kitų organizacijų bendruomenė. Naudojantis JSON-LD susietųjų duomenų formatu, IIIF leidžia mokslininkams ir tyrėjams lengvai analizuoti ir dalintis skaitmeninių vaizdų duomenimis, pereiti per technologines sistemas ir suteikti geresnę aukštos kokybės vaizdų prieigą. Trumpai tariant, su IIIF vaizdai pateikiami geriau, greičiau ir pigiau.

Saskia Scheltjens iš Amsterdamo valstybinio muziejaus pristatė projektą LODLAM (Linked Open Data in Libraries, Archives and Museums). Tai – neoficialus entuziastų, technikų, profesionalų ir daugybės kitų žmonių, besidominčių ar dirbančių su susietaisiais atviraisiais galerijų, bib­lio­tekų, archyvų ir muziejų duomenimis, tinklas.

Nyderlandų nacionalinė bib­lio­teka pristatė 2018 m. pradėtą projektą „Data.Bibliotheken.nl“ (DBN). Tai – duomenų publikavimo aplinka, priimanti ir pateikianti programiškai suderinamus atviruosius duomenis.

Suomijos nacionalinė bib­lio­teka pristatė pastaruoju metu plėtojamos bendrosios trikalbės suomių ontologijos YSO duomenų konvertavimo ir sisteminius iššūkius. Tai – daugiau nei 30 metų naudojamo bendrojo tezauro YSA suomių kalba, kuriame pateikiama maždaug 36 000 dažniausiai vartojamų terminų bei geografinių pavadinimų, ir švediškojo tezauro „Allärs“ derinys. YSO taip pat susietas su JAV Kongreso bib­lio­tekos temų antraštėmis, keliolika suomių kal­bų žodynų bei „Wikidata“ atviraisiais duomenimis.

15

Ricardo Santosas iš Ispanijos nacionalinės bib­lio­tekos pristatė susietųjų bibliografinių duomenų katalogo Datos. bne.es beta versijos darbo proceso ypatybes, aptarė jo privalumus ir trūkumus. Datos.bne.es pagrindas – MARC21 bibliografiniai įrašai, naudojami kaip pagrindinis duomenų šaltinis, duomenis konvertuojant į RDF (Resource Description Framework) formatą – metaduomenų modelį, skirtą lengvesniems duomenų mainams, kurį naudoja dauguma atviruosius duomenis teikiančių institucijų.

Julia Beck iš Frankfurto universiteto bib­lio­tekos pristatė portalo „VuFind“ pagrindu sukurtą paieškos portalą „Specialised Information Service (SIS) Performing Arts“, skirtą vokiškų scenos meno rūšių paveldo institucijų metaduomenims kaupti. Pranešėja aptarė kylančias formato ir standartizacijos skirtumų, skirtingų aprašo apimčių ir išsamumo, bendro žodyno stokos problemas.

Kelia sunkumų ir skirtingas esybių įvedimas, siekiant, kad kolekcijos būtų susietos ir būtų galima paieška.

Dublino Trejybės koledžo ADAPT centras dar 2018 m. pristatė NAISC (Novel Authoritative Interlinking of Schema and Concepts) – susietųjų autoritetinių duomenų susiejimo metodą bib­lio­tekos domenui. Konferencijoje buvo pateikiama programos plėtojimo pažanga, įskaitant patobulintą grafinę vartotojo sąsają (GUI), vartotojo testavimo rezultatus ir NAISC sąsajų kilmės komponentų demonstravimą.

Raphaëlle Lapôtre iš Prancūzijos nacionalinės bib­ lio­tekos perskaitė pranešimą apie universaliųjų išteklių identifikatorių (angl. Uniform Resource Identifier; URI) patvarumą ir stabilumą disponuojant tokiu skaitmeninio išsaugojimo ir archyvavimo įrankiu kaip SPAR (pranc.

Système de Préservation et d‘Archivage Réparti).

Marcia Zeng iš Kento valstybinio universiteto (JAV) kalbėjo apie didžiųjų duomenų (angl. big data) virsmą išmaniaisiais duomenimis (angl. smart data) ir jų svarbą bib­lio­tekoms, archyvams bei muziejams remiant skait­ meninių humanitarinių mokslų tyrimus.

Florianas Kräutli ir Esther Chen iš Maxo Plancko mokslo istorijos instituto (Vokietija) pristatė būsimą bendrą duomenų saugojimo ir mainų modelį MP-DRIH (Max Planck Digital Research Infrastructure for the Humanities).

Tiziana Possemato (@Cult and Casalini Libri) pristatė bib­lio­tekų iniciatyvą „Share-VDE“ (Share Virtual Discovery Environment). Ši priemonė sujungia bibliografinius katalogus ir autoritetinius failus bendro naudojimo aplinkoje, 16

paremtoje susietaisiais duomenimis. Iniciatyvoje dalyvaujančių institucijų bib­lio­tekų katalogai konvertuojami iš MARC į RDF (Resource Description Framework) naudojant BIBFRAME žodyną bei kitas ontologijas ir remiantis esybių identifikavimo, suderinimo ir duomenų papildymo iš išorinių šaltinių procesu. Sukurtų išteklių tinklas yra skelbiamas kaip susietieji duomenys „Share-VDE“ platformoje ir bendra esybių grupių žinių bazė, prieinama RDF formatu ir atvira pasaulinei bendruomenei, kaip autoritetingas nuolatinių esybių identifikatorių šaltinis. Žinių bazėje naudojamas semantinio tinklo modelis, leidžiantis dalyvaujančioms bib­lio­tekoms kuo savarankiškiau tvarkyti savo duomenis.

Niklas Lindströmas papasakojo apie 2018 m. įdiegtą „Libris XL“, naujos kartos „Libris“ sistemos branduolį, pradėtą naudoti Švedijos nacionalinėje bib­lio­tekoje, pakeičiant senąją MARC21 sistemą į susietaisiais duomenimis grįstą sistemą BIBFRAME ir semantinių technologijų, tokių kaip RDFS ar OWL, galimybes plačiau ir atviriau integruoti duomenis.

Karen Smith-Yoshimura iš „Online Computer Library Centre“ (OCLC; JAV) pabrėžė pagrindines pamokas, išmoktas po 2018 m. vykdyto 10 mėnesių trukusio „Wikibase“ prototipo susietųjų duomenų bandomojo projekto „Project Passage“, įgyvendinto bendradarbiaujant su metaduomenų specialistais iš 16 JAV bib­lio­tekų. „Wikibase“ prototipas pateikė sistemą, leidžiančią suderinti, kurti ir tvarkyti bibliografinius ir autoritetinius duomenis kaip susietųjų duomenų esybes ir ryšius. Įdiegti vietinę „Wikibase“ sąsają nuspręsta dėl šios programinės įrangos funkcijos generuoti esybes RDF formatu, dėmesį sutelkiant į tai, ko bendradarbiaujantiems dalyviams reikia.

Keletas dalyvių pasakojo apie planuojamus projektus.

Adrianas Pohlis ir Felixas Ostrowski (Vokietija) pristatė „SkoHub“ projektą. Tai – realiuoju laiku veikianti infrastruktūra, kurioje gali būti siunčiami ar prenumeruojami informaciniai pranešimai apie žinių organizavimo sistemose (angl. knowledge organization systems; KOS), kurios kartais dar vadinamos kontroliuojamais žodynais, apibrėžtas temas.

Prancūzijos nacionalinės bib­lio­tekos atstovai R. La­ pôtre, Marie Destandau ir Emmanuelis Pietriga pristatė „S-Paths“, interaktyvią duomenų vizualizacijos sąsają, kurios paskirtis – suteikti reikšmingų įžvalgų apie susietųjų duomenų rinkinius. „S-Paths“ leidžia vartotojams intuityviau naršyti atvirus susietuosius duomenis sistemingai pateikiant aiškiausią panašių subjektų rinkinio ar pogrupio vaizdą.

GEROJI PATIRTIS

ORIGINALUS ŠIUOLAIKIŠKUMO IR TRADICIJŲ DERINYS

Architektas Aurimas Širvys parodos atidarymo „Išnykusi Marijampolės architektūra“ metu. 2018 m. Augustinos Miknevičiūtės nuotr.

Vaida Juselytė

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bib­lio­tekos vyriausioji bib­lio­tekininkė

Marijampoliečiai ir miesto svečiai jau priprato, kad paskutinį rudens šeštadienį Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bib­lio­tekos erdves užplūsta šiuolaikinės technologijos – vyksta festivalio„Reali virtualybė“ renginiai. Kaip ir 2018 m., taip ir 2019-ųjų festivalyje stengtasi perteikti naujųjų technologijų ir tradicinių sprendimų sąveikas, atskleisti realaus ir virtualaus pasaulio ryšį. „Realios virtualybės“ organizatoriai tikisi, kad festivalio dienomis į bib­lio­teką ateinantys mokslo, inovacijų, išradimų gerbėjai randa čia, kas jiems sužadina fantaziją, įsuka į kūrybišką bei užburiantį spalvų, garsų ir formų sūkurį.

Grįžkime į pradžių pradžią, kai 2018 m. lapkričio pabaigoje, po dvejus metus trukusio modernizavimo projekto, marijampoliečiams duris atvėrė atsinaujinusi Petro Kriaučiūno viešoji bib­lio­teka, pasiūlydama šiuolaikiškas erdves su ergonomiškais baldais ir naujų paslaugų. Tuomet kardinaliai pasikeitusią bib­lio­teką norėta pristatyti patraukliai bei išmaniai: skaitytojams ne tik atveriant duris, bet ir suteikiant galimybę išvysti, išmėginti, pajusti visa, ką siūlo šiuolaikiška, moderni bib­lio­teka. Tad ilgai lauktas ir planuotas atidarymas buvo vainikuotas festivaliu „Reali virtualybė“, į kurį per dvi dienas sugužėjo nuo mažiausio iki didžiausio bei vyriausio bib­lio­tekos lankytojo. Didelis susidomėjusiųjų festivaliu skaičius (apie pustrečio tūkstančio) paskatino tęsti šį darbą ir organizuoti antrąjį „Realios virtualybės“ renginių ciklą, kuris 2019 m. grįžo su šūkiu „(Už)kurkime meną!“

FESTIVALIO IDĖJOS ATSIRADIMAS

Pastaraisiais dešimtmečiais mūsų kasdienybę ir įprasto darbo įpročius pasiglemžė skaitmeniniai įrenginiai, todėl nenuostabu, jog meno, pramogų ir laisvalaikio pasaulyje vis dažniau pasitelkiami įvairūs techniniai sprendiniai: naudojamos ultravioletinių spindulių lempos, projektuojama įvairiomis 3D modeliavimo programomis, pjaustoma lazeriu, piešiama trimatėje erdvėje, kuriamas interaktyvus teatras, hologramos. Chemijos mokslas pritaikomas pramogoms: vaikams skirtoje edukacinėje veikloje jau ne naujiena azotiniai saldainiai, azoto patrankos ar bandymai su deguonimi.

Kai minėtos bib­lio­tekos renovacijos darbai dar buvo pačiame įkarštyje, jau 2018 m. pradžioje imta galvoti apie atidarymą – nenorėta modernios bib­lio­tekos pristatyti tik vienu tradiciniu renginiu.

17

Darbuotojai pradėjo gvildenti idėją apie dviejų dienų festivalį, kurio metu kiekvienoje bib­lio­tekos viešojoje erdvėje vyktų atitinkama veikla: parodoms skirtose salėse veiktų parodos, susitikimų erdvėse šurmuliuotų diskusijos ar forumai, Medijų erdvėje – virtualios pramogos ar hologramų dirbtuvės. Taip noras atskleisti XXI a. technologijų subtilybes, išlaikyti tradicijas ir pristatyti naujas miesto bib­lio­tekos paslaugas bei erdves padėjo iškristalizuoti „Realios virtualybės“ festivalio idėją.

VISA, KAS VIRTUALU, GALI TAPTI REALU

Festivalio organizatoriai dažnai sulaukia klausimo: kodėl ne virtuali realybė, o reali virtualybė? Mes pamėginome apversti suvokimą apie technologijas ir fikciją. Nusprendėme parodyti, jog ne tik kompiuterio ekrane rodomas pasaulis gali būti įdomus. Skaitytojams norime priminti, kad šiais laikais realybę ir virtualumą skiria plona riba. Taigi visa, kas realu, gali tapti virtualu (tai įprasta šių dienų diskusija ir intriga), tačiau reikia nepamiršti, kad visa, kas virtualu, gali tapti realu.

Išgalvotas knygų pasaulis planuojant festivalį taip pat tapo atspirties tašku. Pavyzdžiui, norėta parodyti, jog visi knygose aprašomi fizikos, chemijos, gamtos dėsniai realiame pasaulyje yra išties įdomi bei linksma patirtis. Dėl šios priežasties į pirmąjį festivalį buvo kviečiami mokslo ir išradimų populiarintojai, žmonės, kurie mokslą pasitelkia edukacinėms pramogoms, skirtoms visai šeimai. Štai renginyje „Mokslo šturmas“ buvo galima paskanauti azotinių sausainių ar paliesti šaltus azoto dūmus. Tai vaikams ir jų tėvams tapo tikra pramoga, mat iki tol dauguma apie azotą buvo skaitę tik knygose ar kompiuteryje žiūrėję vaizdo įrašus, tačiau lietę ir ragavę nebuvo. Įdomia patirtimi tapo 2019 m. festivalyje organizuotos „UV dirbtuvės“ – jų dalyviai aklinoje tamsoje tapė fluorescenciniu akrilu, kuris, apšviestas ultravioletine šviesa, virto kitonišku reginiu.

Technologijų naudojimas kuriant ir piešiant – įprastas reiškinys XXI a. menininko gyvenime, todėl festivalio „Reali virtualybė 2“ renginiuose buvo siekiama sujungti tradicinį meną, kurtą įprastomis priemonėmis, ir virtualų, kuriamą naudojant skaitmenines technologijas. „UV dirbtuves“ vedęs dailininkas iš Palangos Vytautas Kusas atskleidė, kaip sujungti tapymą ir technologijas, kaip išsirinkti tinkamus dažus ir koks apšvietimas bei ultravioletinių spindulių lempos yra tinkamiausi. Būtent tokio pobūdžio veiklos ir renginiai padėjo atskleisti realaus ir virtualaus pasaulio sąsajas – visa, kas virtualu ir aprašoma knygose, šiuolaikinėje ir modernioje bib­ lio­tekoje gali tapti realybe.

3D grafikos dirbtuvės, papildytosios realybės objektai, pramogos su virtualiosios realybės akiniais, šviesos instaliacijos – štai renginiai, traukiantys ir didelį, ir mažą. Pernykščiame festivalyje Medijų erdvėje dominavo šiuolaikinės technologijos: Povilo Mikulionio dirbtuvėse „Išlaisvink trimatę realybę“ buvo mokoma hologramų kūrimo paslapčių; užsidėjus virtualiosios realybės akinius, buvo galima tyrinėti spalvų pasaulį ir patiems tapti trimačio pasaulio tapytojais; bib­lio­tekos svečiai galėjo išvysti atvirlaiškius su papildytąja realybe „Linkėjimai iš Marijampolės“ ir ekspoziciją, kurioje atgijo visiems žinomi paveikslai, – žiūrovams akimi vis pamerkdavo pats Vincentas van Goghas.

Nors virtualios patirtys bei išmanieji sprendimai ir yra ryškiausia XXI a. laisvalaikio tendencija, jau antrus metus festivalį organizavę bib­lio­tekos darbuotojai pastebėjo ne ką mažesnį susidomėjimą tradiciniais bib­lio­tekos renginiais. Netgi galima teigti, jog kai kuriais atvejais pastarieji pritraukė daugiau lankytojų. Pavyzdžiui, interaktyvaus teatro renginiai sulaukia didesnio susidomėjimo nei virtualiosios realybės akiniai, o susitikimai su žinomais televizijos veidais ar menininkais, kuriuose girdimas tikro žmogaus, vedėjo balsas ar atliekama muzika, pritraukia daugiau lankytojų nei hologramų dirbtuvės.

Festivalį organizuojančių bib­lio­tekos darbuotojų nuomone, šis renginys marijampoliečiams patrauklus tuo, kad jame virtualumas

Virtualiosios realybės pramogos bibliotekos Medijų erdvėje. 2018 m.

VIRTUALUMAS VILIOJA, REALYBĖ TEBEDOMINA

Virtualus pasaulis šiuolaikiniam žmogui yra didelė intriga. Taigi ir į bib­lio­teką atėję skaitytojai tikisi netradicinių virtualių renginių. Hologramų kūrimo, 18

„UV tapyba“ bibliotekos Mažojoje salėje. 2019 m.

Mokslinis šou „Atradėjas“. 2018 m.

Všį Mimų teatro aktoriai Knygų erdvėje. 2019 m. Augustinos Miknevičiūtės nuotraukos

bei technologijos sujungiamos su tradicijomis ir realiu pasauliu ir kartu pabrėžiami du žmonių mėgstami akcentai – virtualybė ir realybė. Kitais žodžiais tariant, bib­lio­teka neatsilieka nuo šiuolaikinių technologijų naudojimo ir drauge lieka ištikima tradicijoms.

KIEKVIENAIS METAIS – KITA TEMA

2018 m. „Reali virtualybė“ masino technologijų, mokslo, išradimų gerbėjus. Pirmojo festivalio veiklos ir renginiai buvo siejami su fizikos, chemijos, technologijų mokslais. Siekta parodyti, jog gamtos ir informacinių technologijų sritys gali būti naudojamos pramogoms, edukacijai. Tokie renginiai įdomiausi buvo vaikams ir jaunimui. „Mokslo šturmas“ ar „Mėgintuvėlis LT“ sudėtingus mokslus ir išradimus pateikė kaip smagų užsiėmimą ar pramogą. Vyresnius asmenis labiausiai žavėjo šviesos instaliacija „Išnykusi Marijampolės architektūra“, kurioje išradingai supinta 3D grafika, hologramos ir bib­lio­tekos bibliografės Loretos Skinkienės graveriu ant organinio stiklo raižyti Marijampolės vaizdai, apšviečiami LED lempų.

2019 m. festivalio koncepcija iš dalies buvo pakeista – nuspręsta į festivalį kviesti ne dvi, o tik vieną

Robotikos dirbtuvėse. 2018 m.

dieną, t. y. šeštadienį. Kad renginiai nesikartotų ir išliktų inovatyvūs, juos nuspręsta sieti su menu.

Tačiau pasirinkta tema tapo nemažu iššūkiu – kaip žmonėms parodyti technologizuotą, virtualų meną, kaip jį sieti su bib­lio­tekos darbu, atsižvelgiant dar ir į tai, jog festivalio biudžetas buvo išties nedidelis. Visgi atsirado rėmėjų, partnerių, kurie mielai dalinosi idėjomis, tad pavyko įgyvendinti šiuolaikinėmis technologijomis grindžiamus renginius, taip pat surengti susitikimus su menininkais Jolita Vaitkute ir Algirdu Gatavecku, kurie pasakojo apie modernųjį meną. Kad įgyvendintų sumanymus, bib­lio­tekos darbuotojai turėjo paplušėti: ieškodami idėjų, turėjo išeiti iš komforto zonos, domėtis užsienio kultūros įstaigų ir organizacijų veikla, tiesiog praplėsti fantazijos ribas, kad pavyktų suformuoti naują suvokimą apie kuriamą šiuolaikinėmis technologijomis papildytą meną.

ĮKVEPIANTYS REZULTATAI

Petro Kriaučiūno bib­lio­tekos organizuojamas festivalis „Reali virtualybė“ tampa tradicija, laukiamu paskutinio rudens savaitgalio renginiu prieš adventą. Žmones traukia jo išskirtinumas ir šiuolaikiškumas, jie tikisi čia sužinoti ką nors nauja, susipažinti su technologinėmis naujovėmis, jas išbandyti. Dar svarbu, kad, bib­lio­tekoje derinant šiuolaikines technologijas, išlaikomas santykis su žmogumi, knyga ir skatinama saviraiška.

Pastebėta, jog periodiškai vykstantys renginiai sulaukia didesnio lankytojų susidomėjimo, o ir bib­ lio­tekai yra lengviau viešinant šią veiklą – žmonės jau žino ir laukia. Kasmet po šio festivalio renginių sulaukiame naujų lankytojų ir skaitytojų – juos traukia netradiciniai renginiai, originalus pavadinimas. Į festivalį atvyksta ne tik Sūduvos krašto skaitytojai – ir pernai, ir užpernai sulaukėme alytiškių bei kauniečių.

Matydami susidomėjimą, festivalio „Reali virtualybė“ idėją gvildename toliau, ją tobuliname. Finansavimo siekiame ir šiemet, 2020-aisiais.

19

PROJEKTAI

DIAGNOZĖ: Valdemaras Kukulas. Alio Balbieriaus nuotr.

POETAS

Lina Matiukaitė Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja

Pristatydami Valdemarą Kukulą (1959–2011), pirmiausia vardytume, kad tai rašytojas, poetas, literatūros kritikas.

Greta šių epitetų galėtume drąsiai pridėti dar vieną – kupiškėnas. Noriūnuose gimęs V. Kukulas, baigęs Kupiškio vidurinę mokyklą (dabar – Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija), iškeliavo studijuoti į Vilnių, ten ir pasiliko gyventi. Tačiau poetas nepamiršo Kupiškio, o kupiškėnai – poeto. V. Kukulo atminimo įamžinimu aktyviai rūpinasi Kupiškio rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka – pernai ji visus metus vykdė projektą „Diagnozė: poetas“.

Projektu minėtos V. Kukulo 60-osios gimimo metinės, siekta populiarinti jo kūrybinį palikimą, skatinti jaunimo kūrybinės raiškos įvairovę, menines iniciatyvas. Parengta įvairių veiklos rūšių programa pristatyta ne tik Kupiškyje, bet ir kituose Aukštaitijos miestuose, be to, renginiai pasiekė net Palangą.

NETRADICINĖ LITERATŪROS PAMOKA

Bendradarbiaujant su Lietuvos rašytojų sąjunga, 2019 m. kovo 15 d. Kupiškyje organizuoti du V. Kukulo 60-osioms gimimo metinėms skirti renginiai.

Simboliška, kad projektas padėtas mokykloje, kurią 1977 m. baigė būsimasis poetas. Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje vyko literatūros pamoka „Valdemaras Kukulas – mūsų gimnazijos auklėtinis“, kurią vedė poetai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Vladas Braziūnas ir Antanas A. Jonynas, žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius Antanas Šimkus ir V. Kukulo kūrybinio palikimo puoselėtoja žmona Deimantė Kukulienė. Svečiai dalijosi prisiminimais apie kolegą, 20

Eilėraščio „Išsigimusi žiema“ rankraštis, 1996 07 02. Iš Valdemaro Kukulo asmeninio archyvo

Literatūros vakaro „Nebeturim neskaudančio laiko“ dalyviai. Sėdi (iš kairės) L. Matiukaitė, A. Šimkus, D. Kukulienė, P. Jasaitienė ir V. Braziūnas, stovi A. A. Jonynas, V. Morkūnaitė ir Jaunimo teatro studijos nariai. Virginijos Juškienės nuotr.

Jaunimo teatro studijos programa „Eilėraščio teatras“. Linos Matiukaitės nuotr.

Valdemaro Kukulo prizo laimėtoja Ieva Milerytė su Jaunųjų filologų konkurso vertinimo komisijos pirmininku R. Tamošaičiu, L. Matiukaite (kairėje) ir režisiere V. Morkūnaite.

Jolitos Pipynienės nuotr.

Aktorė Ligita Kondrotaitė su klasės auklėtoja G. Vilčinskienė, kuri buvo ir V. Kukulo lietuvių kalbos mokytoja. Linos Matiukaitės nuotr.

draugą, bendramintį, skaitė jo poeziją. Iš garso įrašo skambėjo paties poeto skaitomi eilėraščiai, buvo parodytos ištraukos iš 2001 m. Kupiškyje daryto interviu su V. Kukulu.

A. Šimkus įvertino V. Kukulą kaip literatūros kritiką: jis niekada nemeluodavo, daug pasakodavo apie knygas, sugebėdavo aiškiai pasakyti, ko vertas vienas ar kitas eilėraštis, savo nuomonę tiksliai argumentuodavo. A. Šimkui antrino A. A. Jonynas: „V. Kukulo poezijai būdingas racionalus mąstymas. Jis perskaitydavo visą lietuvių poeziją, buvo paskutinis kritikas, kuris labai sąžiningai, nuosekliai pristatydavo tai, kas vyko literatūroje.“ Poetas V. Braziūnas pabrėžė, kad V. Kukulas turėjo tvirtą nuomonę ir mokėjo ją apginti. Kartu tai buvo jautri asmenybė. „Jau niekad su Valdu nebesusieisim, kaip patys negražiai sakydavom, pabaubti – iš širdies, iki visiško užsimiršimo padainuoti liaudies dainų, – apgailestavo poetas V. Braziūnas. – Valdas buvo lyrikas, vėliau poezijoje tą lyriką nugalėjo filosofas, kritikas, išminčius.“ Poeto žmona D. Kukulienė pasidalijo nuoširdžiais pasakojimais apie jųdviejų

pažintį, draugystę ir meilę. Ji prasitarė nežinanti, kaip vyras būtų šventęs šį jubiliejų. Gal būtų aplankęs gimtąjį Kupiškį, apglėbęs auklėtoją, susitikęs su buvusiais klasės draugais, tikriausiai susitikimai būtų tęsęsi iki paryčių su liaudies dainomis.

Tą pačią dieną Kupiškio kultūros centre vyko literatūros vakaras „Nebeturim neskaudančio laiko“, kuriame dalyvavo gimnazijoje viešėję svečiai iš Vilniaus. Kultūros centro Jaunimo teatro studijos dalyviai pristatė kompoziciją „Eilėraščio teatras“ (režisierė Vilija Morkūnaitė): jie kitaip perskaitė V. Kukulo poeziją – panaudojo ne tik tekstus, bet ir šokį, dailę, muziką. Ši programa buvo gerai įvertinta profesionalių kūrėjų – aktorių, rašytojų, sulaukė daug žiūrovų dėmesio.

JAUNŲJŲ FILOLOGŲ SKATINIMAS

2019 m. kovo 26 d. Lauryno StuokosGucevičiaus gimnazijoje vyko poetui dedikuota Kupiškio rajono mokinių meninio skaitymo šventė „Diena su poetu Valdemaru Kukulu“. Šventėje jo eilėraščius skaitė mokiniai iš šešių rajo-

no mokyklų, veikė fotografijų paroda „Valdemaras Kukulas ir Kupiškis“.

1974 m., būdamas aštuntokas, V. Kukulas dalyvavo respublikiniame jaunųjų filologų konkurse Mažeikiuose ir tapo jo laureatu. Vėliau daug metų buvo šio konkurso vertinimo komisijos narys, jos pirmininkas, globojo jaunuosius kūrėjus, negailėjo patarimų ir kritikos. Bib­lio­ tekininkams pasikalbėjus su D. Kukuliene, gimė idėja įsteigti Valdemaro Kukulo prizą, teikiamą šio respublikinio konkurso laimėtojui. Kupiškio viešajai bib­lio­tekai bendradarbiaujant su Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursą organizuojančiu Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru ir konkurso vertinimo komisijos pirmininko dr. Regimanto Tamošaičio pritarimu 2019-aisiais toks prizas buvo įsteigtas. Rašytojas, Vilniaus universiteto docentas R. Tamošaitis V. Kukulą prisiminė kaip vieną geriausių šio konkurso vertintojų, kuris kartu su poetu Marcelijumi Martinaičiu, rašytoju Algimantu Zurba buvo jaunųjų kūrybos įkvėpėjas.

Gegužės pradžioje Palangos Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje vykusiame konkurso baigiamajame renginyje

21

Valdemaro Kukulo prizas įteiktas poezijos sekcijos pirmosios vietos laimėtojai – Vilkaviškio rajono Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos dvyliktokei Ievai Milerytei.

Jai padovanotas už projekto lėšas nupirktas planšetinis kompiuteris ir V. Kukulo knygų rinkinys.

POEZIJOS SKAITYMAI IR PRISIMINIMAI

Per balandžio mėnesį vykusią 19-ąją nacionalinę Lietuvos bib­lio­tekų savaitę kavinės „Upės kepyklėlė“ kiemelyje rengti poezijos skaitymai. Visi, kas pageidavo, skaitė V. Kukulo ir jo bičiulių Jono Strielkūno, Rimanto Urbono, Elenos Mezginaitės, Algimanto Baltakio ir kitų poetų eilėraščius.

Prisiminimais dalijosi V. Kukulo klasės draugė Stasė Krestovienė, pusbrolis Vilmantas Graičiūnas. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Genovaitė Vilčinskienė pasakojo, kad V. Kukulą pažino ir mokė nuo penktos klasės. Su juo buvo galima kalbėti įvairiomis temomis: apie meną, teatrą, religiją ir, žinoma, literatūrą. Valdui buvo įdomu, ko reikia, kad galėtum gerai rašyti. Su mokytoja jis aiškinosi, kas yra poetinė kalba, kad poezija – menas. Mokytoja prisipažino, kad Valdas buvo perskaitęs tikrai daugiau knygų už ją. Pirmaisiais studijų Vilniuje metais jis dažnai skambindavo ir džiaugdavosi įdomiomis paskaitomis, dėstytojais. Profesorė Viktorija Daujotytė stebėdavosi, kodėl Valdo kūryboje tiek daug mirties, – G. Vilčinskienės manymu, tam įtakos turėjo tai, kad poetas gyveno Kapų gatvėje: būdamas vaikas, nuolat matė žmones, einančius į kapines paskui karstą, pats anksti neteko mamos.

Klasės auklėtoja Pulcherija Jasaitienė sakė, kad Valdas išsiskyrė ypatingu kūrybiškumu, literatūriniais, meniniais gebėjimais, buvo tikrai talentingas, kalbėjo tiesiai ir atvirai, visais klausimais turėjo savo nuomonę. Auklėtoja visada tikėjo, kad jis bus geresnis kritikas nei poetas.

Birželio 8 d. Skapiškyje vykusi tradicinė šventė „Poezijos pavasario aidai Kupiškyje“ taip pat buvo skirta V. Kukului atminti: iš įvairių Aukštaitijos rajonų suvažiavę literatai skaitė ne tik V. Kukulo, bet ir savo eilėraščius, dalijosi prisiminimais.

MOBILIOJI IR VIRTUALIOJI PARODOS

Projekto metu parengta mobilioji fotografijų, rank­ raščių ir kitų dokumentų paroda „Diagnozė – poetas: Valdemaras Kukulas“, ji eksponuota kituose miestuose vykusiuose projekto renginiuose. Kupiškio bib­lio­ tekininkai parengė ir virtualiąją parodą1, kurią paskelbti internete padėjo Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bib­lio­tekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus darbuotojos.

Parodoms panaudotos nuotraukos ir kiti dokumentai iš V. Kukulo šeimos archyvo, Kupiškio viešosios bib­lio­ tekos rinkinių, mokytojų G. Vilčinskienės, P. Jasaitienės ir kitų asmenų albumų. Virtualiojoje parodoje pateikiama poeto biografija, bibliografija, apdovanojimų sąrašas, 1

22

Parodą galima peržiūrėti portale „Panevėžio kraštas virtualiai“: https://paneveziokrastas.pavb.lt/vir tuali-fotoparoda/diagnoze poetas-valdemaras-kukulas/.

fotografijos iš vaikystės ir jaunystės metų Kupiškyje, studijų ir gyvenimo Vilniuje, apsilankymų gimtajame mieste. Ekspozicijoje taip pat galima apžiūrėti V. Kukulo knygų viršelius bei autoriaus paliktus autografus. Pateikiama poeto rankraščių, eilėraščių taisymų, mokytojoms siųstų atvirukų. Suteikiama galimybė paklausyti paties poeto skaitomų eilėraščių „Lyg būčiau prie jūs“ ir „Sėdim jauni dar, dar nepasenę...“, dainų pagal V. Kukulo tekstus, pažiūrėti interviu su V. Kukulu (darytas 2001 m.) ir su jo mokytoja G. Vilčinskiene (2018 m.) ištraukų.

KELIONĖ PO LIETUVĄ

Projekto „Diagnozė: poetas“ programos renginiai neliko vien Kupiškyje, pradėta kelionė ir po kitas Aukštaitijos vietas. Balandžio 18 d. projektas buvo pristatytas Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bib­lio­tekoje. Šios bib­lio­tekos kultūros renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė pašnekesio pakvietė V. Kukulo mokytoją G. Vilčinskienę, Kupiškio kultūros centro režisierę V. Morkūnaitę ir projekto vadovę, Kupiškio viešosios bib­lio­tekos Kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėją Liną Matiukaitę.

Parodyta kompozicija „Eilėraščio teatras“, keletą dainų pagal V. Kukulo eiles atliko kompozitorius ir atlikėjas Sigitas Stankūnas.

Rudenėjant projektas nukeliavo į Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. Į šį miestą užsukta neatsitiktinai – iš Pasvalio rajono Pumpėnų miestelio kilusi V. Kukulo mama, poetas pas močiutę yra praleidęs ne vieną vaikystės vasarą. Apsilankyta Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bib­lio­tekoje.

Baigiamasis projekto renginys „Liūdnas vakaras“ vyko lapkričio 28 d. Kupiškio viešojoje bib­lio­tekoje. V. Kukulo poeziją skaitė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Ligita Kondrotaitė (beveik poeto vienmetė, baigusi tą pačią mokyklą). Padėkota aktyviausiems projekto dalyviams ir partneriams.

ŠIEK TIEK STATISTIKOS

Galima teigti, kad projekto „Diagnozė: poetas“ tikslas pasiektas – organizuoti renginiai prisidėjo prie V. Kukulo kūrybos sklaidos, jaunimo kūrybiškumo skatinimo ir literatūrinio ugdymo ne tik Kupiškyje, bet ir visoje Lietuvoje. Organizuota 11 renginių, parengtos trys parodos, į projekto veiklas įsitraukė apie 90 įvairaus amžiaus žmonių, renginiuose apsilankė apie 1000 žiūrovų. Sunku suskaičiuoti parodas apžiūrėjusius bib­lio­tekų lankytojus.

Projektas bus tęsiamas ir 2020 metais – mobilioji paroda bus eksponuojama Kupiškio rajono mokyklose, bib­lio­tekose, Jaunimo teatro studija vis dar sulaukia kvietimų parodyti programą „Eilėraščio teatras“. Bus stengiamasi, kad Valdemaro Kukulo prizo teikimas taptų tradicija.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Kupiškio rajono savivaldybės bib­lio­teka nuoširdžiai dėkoja D. Kukulienei už bendradarbiavimą, pagalbą ir patarimus įgyvendinant projektą.

LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS MOKYTOJOS GENOVAITĖS VILČINSKIENĖS PRISIMINIMAI Valdemaras mano gyvenime – Dievo dovana, leidusi matyti, kaip dvylikametis berniukas, atbėgęs su pirmu eilėraščiu „Kalvis“, per keletą metų išauga į tikrą poetą. Su naujais kūrinėliais ateidavo kasdien ir vis klausdavo, kas negerai. Taip ir aiškinomės, kas yra poetinė kalba, kad poezija – tai menas. Paraginau daug skaityti literatūros teorijos, žinomų poetų kūrinių. Labai greitai viską perprato ir jau po poros metų tapo respublikinio jaunųjų filologų konkurso prizininku. Pirmas tikrai rimtas darbas buvo Marcelijaus Martinaičio poezijos knygos „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ analizė. Tada Biržuose vykusiame filologų konkurse poezijos vertintoju buvo pats M. Martinaitis. Jis liko maloniai nustebęs, kad taip tiksliai suvokta jo kūryba, o, paskaitęs Valdemaro eilėraščių, pasakė, kad jo laukia graži ateitis.

Valdemaras buvo nepaprastai darbštus. Be galo daug skaitė, rašė per naktis, pažeisdamas mokyklos

Mokytoja Genovaitė Vilčinskienė. Kupiškis, 2018 m. Iš Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos fondų

bendrabučio režimą, todėl ne kartą teko ginti nuo gresiančių bausmių.

Kas, mano galva, ypač vertinga Valdemaro kūryboje – tai nuostabus gražios kalbos jausmas. Nė vieno nereikalingo žodelio sakiny. Tekstas lyg iš marmuro plytų sudėtas puikus statinys. To jis reikalavo ir iš kitų, bandančių rašyti.

Valdemaras – ne tik poetas. Kokie vertingi jo kritikos straipsniai. O monografija apie Paulių Širvį!

Kiek surinkta medžiagos, kaip viskas sudėliota... Ir nebaigta... Likimas pagailėjo laiko. P. Širvys buvo ne vieno mūsų ginčo apie poeziją objektas.

Kai jau buvo studentas, pradžiugindavo naktiniais telefono skambučiais. Sukrapštęs pinigėlių paskambindavo ir ilgai kalbėdavomės. Pasakodavo, kokios nuostabios Viktorijos Daujotytės paskaitos, gyrėsi išvertęs Paulio Verlaine’o eilėraštį, perskaitęs gerą knygą. Didelis džiaugsmas būdavo gauti jo laiškus, sveikinimus, poezijos knygeles su smulkiausiom raidelytėm parašytais linkėjimais.

Valdemaras visai nevertino materialinių dalykų – pinigų, daiktų... Tuo ir įrodė, kuo žavi yra bohema, – tu laisvas kaip paukštis. Tuo mokinys toli pralenkė savo mokytoją.

2019 m. kovo 7 d., Kupiškis

Jaunojo poeto kūrybinės kančios mokyklos bendrabučio kambarėlyje. Kupiškis, 1972 m. Iš Valdemaro Kukulo asmeninio archyvo

V. Kukulo debiutas Knygos šventėje. Kupiškis, 1972 10 22. Iš Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos fondų

V. Kukulas turėjo labai gerą balsą, mėgdavo dainuoti, o jo geriausias draugas Vidas Klybas grojo gitara. Abu buvo aktyvūs įvairių mokykloje vykstančių renginių dalyviai. Kupiškis, 1975 m. Iš Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos muziejaus fondų

23

KLASĖS AUKLĖTOJOS PULCHERIJOS JASAITIENĖS ATSIMINIMAI

V. Kukulas su klasės auklėtoja Pulcherija Jasaitiene. Kupiškis, 2007 04 27.

Iš Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos fondų

Buvau būsimo poeto Valdemaro Kukulo klasės auklėtoja dvejus metus – 10 ir 11 klasėse. Visi jį vadinome tik Valdu, ne Valdemaru. Pamenu, paskutinę Rugsėjo 1-ąją visi 11a klasės vaikinai atėjo ilgais plaukais, jie buvo tuo laiku labai madingi. Nusifotografavo ir visi draugiškai nuėjo į kirpyklą. Žodžiu, auklėtojos nepavedė.

Dabar trijų vaikinų jau nebėra: Artūro Dovydo (žuvo avarijoje), Virginijaus Žilinsko – didžiausio klasės autoriteto, kurio visi klausydavo, ir Valdemaro Kukulo.

Geriausias Valdo draugas buvo Vidas Klybas. Jo tėvas nelabai norėjo, kad sūnus draugautų su Kukulu. Ir mokytojos sakydavo, kad Valdas išves iš kelio, bet taip neatsitiko. Vidas gyvena Vilniuje, turi gerą darbą. <...> Valdas turėjo gal trejais metais jaunesnį brolį Virginijų. Nebėra ir jo, gyvenimą baigė ne sava mirtimi.

Kukulai gyveno Kupiškyje, Kapų gatvėje, namo numeris lyg ir 40-as. Mama buvo pradinių klasių mokytoja, rašė eilėraščius. Valdo polinkis į literatūrą tikriausiai iš mamos. Janina Kukulienė mirė, kai Valdas mokėsi pirmoje klasėje. Po nakties rado negyvą, o kambario kampe susiglaudę tie du vaikeliai. Tėvas mėgo išgerti, turėjo problemų, nelabai vaikų žiūrėjo. Todėl ir Valdas kurį laiką gyveno mokyklos bendrabutyje. <...> Dar tėvui gyvam esant, vaikai gaudavo pašalpas, kurios gal ir tėvui atitekdavo...

Pirmą kartą į Kupiškį atvažiavęs su žmona Deimante V. Kukulas sakė: „Atvežiau parodyt Kupiškio marčią. Ar priimsit?“ Kupiškis, 1999 02 05. Edmundo Maželio nuotr., iš asmeninio Valdemaro Kukulo archyvo

24

Valdas buvo labai tiesus, viską sakydavo į akis. Tikrai talentingas, gražiai dainavo, vaidino. Labai aktyvus, kūrė sienlaikraščius – jam tai patiko. Viename sienlaikraštyje užrašė šūkį „Užbaikime mokslo metus pirma laiko“. Aš paprašiau, kad pakeistų tą užrašą. Sutiko.

Jis parašė tuometės Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinės mokyklos XXXVIII laidos abiturientų testamentą gražiu dailyraščiu. Buvo net 55 eiliuoti stulpeliai apie tai, kokie jie buvo, ką palieka.

Surašė linkėjimus mokytojams, vis manęs klausinėjo apie juos. Jei mokytojas patinka – tai apie jį trys stulpeliai, jei nepatinka – tik vienas. Parašė ir apie virėjas, 11a klasės vadovei P. Jasaitienei Valdemaro Kukulo sukurtas linkėjimas baigiant mokyklą. valytojas – dėl jų aš patariau, sakiau, jos Iš Pulcherijos Jasaitienės asmeninio archyvo visiems valgyti virė ir mokinių prineštą purvą plovė. Testamento pabaiga man atrodė silpnoka, daviau patarimų, jis pataisė, perrašė. Tas testamentas liko mokykloje, bet dabar niekur jo neberanda, nėra ir muziejuje.

Gal dešimtoje klasėje Valdas buvo įsimylėjęs Dalią Grunskytę iš Vėžionių, gal metais jaunesnę. Man guodėsi, kai mergaitė jį paliko. Mylėjo ir kitą mergaitę iš žemesnės klasės. <...> Mane kiekviename pedagogų tarybos posėdyje linksniuodavo: Kukulas geria, rūko, netinkamai elgiasi, nesilaiko bendrabučio taisyklių, nelanko fizinio lavinimo pamokų, kartais ir visą savaitę neateina į mokyklą. Valdą keletą kartų norėjo išmesti iš mokyklos, bet aš vis gyniau, sakiau, kad jis yra kitoks vaikinas, talentingas. Jau tada matėsi, kad iš jo kažkas bus. Kai kurios mokytojos Valdą labai mylėjo. Gimžauskienė per matematikos pamokas leisdavo nespręsti uždavinių, „nematydavo“, kad mokinys skaito knygas, kažką rašinėja.

1977 m. rašiau Valdo Kukulo mokyklos baigimo charakteristiką, išvardijau visus jo nuopelnus, konkursus, gerąsias charakterio savybes – darbštumą, užsispyrimą, teisingumą. Blogybių nepaminėjau. Mokyklos direktorius Jonas Vilčinskas netvirtino tokios charakteristikos, liepė parašyti visą teisybę. Turėjau kai ką pridėti: kad nelankė fizinio lavinimo pamokų, kad į mokyklą kai kada neateidavo.

Kai perskaičiau pirmąją Valdo knygą „Augimo nerimas“, pasakiau: „Tu išgarsėsi ne kaip poetas, o kaip literatūros kritikas.“ Jis man liepė apie tai niekam nesakyti.

2019 m. kovo 4 d.

Užrašė Lina Matiukaitė

Visi Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinės mokyklos 11a klasės vaikinai į paskutinę Rugsėjo 1-osios šventę atėjo su tuomet madingais ilgais plaukais. Auklėtojai P. Jasaitienei duotą pažadą ištesėjo: nusifotografavo ir visi draugiškai nuėjo į kirpyklą. V. Kukulas – antroje eilėje pirmas iš kairės. Kupiškis, 1976 09 01. Iš Pulcherijos Jasaitienės asmeninio archyvo

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Kauno technologijų universiteto biblioteka, atv. 1997

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

NEGĘSTANTI BITĖS ŠVIESA PANEVĖŽYJE Virginija Švedienė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bib­lio­tekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyr. bib­lio­tekininkė

G. Petkevičaitė-Bitė su globėja Marija Galiauskaite ir namo Šv. Zitos g. Panevėžyje gyventojais. Maironio lietuvių literatūros muziejus, 22737 F3-2073

Šviesuolės darbai ir idėjos ne kartą aukštai įvertinti eilinių piliečių, o tai, ko gero, yra pats tikriausias pripažinimas: 2001 m. dienraščio „Panevėžio balsas“ organizuotoje akcijoje „Amžiaus panevėžiečiai“ G. Petkevičaitė-Bitė Panevėžio miesto gyventojų išrinkta iškiliausia XX a. panevėžiete. Šiai nominacijai skirtą skulptoriaus Algimanto Vytėno kūrinį atsiėmė jos vardą turinti Panevėžio apskrities viešoji bib­lio­teka. 2008 m. dienraščio „Respublika“ skaitytojai pasiūlė įtraukti G. Petkevičaitę-Bitę į „Respublikos“ nacionalinių vertybių rinkimus“. Rinkimų komisijos ji buvo nominuota kaip „Žmogus – istorinė asmenybė“. Šią nominaciją įprasminančią Viktoro Tunkevičiaus statulėlę „Šake-

Daugiaplanę rašytojos, švietėjos, pedagogės, filantropės, kultūros ir visuomenės veikėjos, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios reikšmingiausių Lietuvos įvykių dalyvės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943) veiklą įprasmina memorialiniai muziejai, paminklai, jos vardu pavadintos miestų ir miestelių gatvės. Jubiliejų progomis išleista monetų ir pašto ženklų, įsteigtas Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimas – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis„Tarnaukite Lietuvai“. Šios šviesuolės vardu pavadinta keletas Lietuvos švietimo ir kultūros įstaigų. Tarp jų – ir bib­lio­teka: 1989 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos kultūros ministro įsakymu Panevėžio viešajai bib­lio­tekai, įvertinant šios iškilios lietuvių kultūros veikėjos nuopelnus tautai, jos ryšius su Panevėžio kraštu, suteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardas. lė“ ir tąsyk atsiėmė jos vardu pavadinta Panevėžio apskrities bib­lio­teka.

Aktyvios, orios, garbingos pilietės, humanistės, vienos iš nedaugelio moterų, įrašytos į lietuvių tautos iškiliųjų sąrašą šalia Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Povilo Višinskio, Kazio Griniaus, Antano Smetonos, G. Petkevičaitės-Bitės vardas skatina ir įpareigoja skleisti jos šviesias idėjas. Plėtodama įvairią kultūrinę veiklą, rūpindamasi įvairių kartų savišvietos ir švietimo poreikiais, vykdydama kultūros ir meno paslaugų sklaidą, suteikdama patrauklią aplinką ir lygias galimybes mokytis, kurti, atrasti, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji bib­lio­teka šiandien tęsia ir įtvirtina Bitės idėjas.

25

Bibliotekos surengtoje konferencijoje, skirtoje 150-osioms G. Petkevičaitės-Bitės gimimo metinėms, dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Virginijaus Benašo nuotr.

Bitės NameLiukas. Virginijaus Benašo nuotr.

DĖMESYS MAŽIESIEMS: LAVINIMAS IR EDUKACIJOS

Pasitelkdama G. Petkevičaitės-Bitės nuostabios asmenybės pavyzdį, bib­lio­teka ypatingą dėmesį skiria jaunosios kartos gerosioms savybėms ugdyti. Jos darbuotojai skatina vaikų skaitymą ir kūrybiškumą, diegia ir puoselėja bičiulystės jausmą, bruožus, kuriais pasižymėjo pati šviesuolė: atjautą, pasiaukojimą, garbingumą, pareigingumą, darbštumą, rūpestingumą, pilietiškumą. Šias septynias gerąsias savybes ir humanistės pasaulį vaikai skatinami pažinti apsilankant Bitės NameLiuke, sukonstruotame bib­lio­tekos darbuotojo Virginijaus Benašo. NameLiukas – tarsi jauki Bitės sielos buveinė. Tai – ne tik daiktai: megztos rožės, įvairiaspalviai buteliukai, žaižaruojantis židinys, ne tik kvapai ir garsai... Čia įrengtame ekrane galima matyti besikeičiančius vaizdus: istorines fotografijas, debesis, nufilmuotus virš Puziniškio, kuriame gyveno rašytoja, žvaigždėtą dangų. Būdami namelyje, vaikai atlieka įvairias užduotis: prie stalo gali rašyti dienos reportažą, spręsti kryžiažodį apie G. PetkevičaitęBitę, kurti žaismingus receptus ir pažinti vaistažolių gydomąsias savybes. Bitės NameLiukas apkeliavo nemažai Panevėžio regiono bib­lio­tekų, buvo pristatytas parodoje „Expo Aukštaitija“ ir Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

Bib­lio­tekoje įgyvendinami mokyklinio amžiaus vaikams skirti vasaros projektai. 2016 m. vykdyto projekto „Su knyga ir Bite“ veiklomis buvo minimos rašytojos 155-osios gimimo metinės. Edukacinėje programoje „Žvelgiu į pasaulį pro Bitės akinius“ 26

vaikai ne tik susipažino su bičių pasauliu, sužinojo negirdėtų faktų apie bites (G. Petkevičaitė laikė 50 avilių bityną), bet ir išgirdo įdomios informacijos apie G. Petkevičaitės-Bitės asmenybę, iš popieriaus ir spalvoto plastiko gamino „Bitės akinius“. Vykdant projektą, sukurtas ir edukacinis filmas „Žvelgiu į pasaulį pro Bitės akinius“, kuris supažindina vaikus su bičių pasauliu, jų teikiama nauda, o atlikdami interaktyvų testą vaikai pasitikrina įgytas žinias.

Bib­lio­tekos Vaikų literatūros skyriaus darbuotojai Panevėžio miesto ikimokyklinio ugdymo specialistams yra parengę ir daugiau su G. Petkevičaitės-Bitės asmenybe, jos pedagoginiu, kultūriniu pėdsaku dabartyje supažindinančių edukacinių programų: „Bitės įkvėpti“, „Vaikystės skaitymai“.

KONFERENCIJOS – ĮVAIRIAPUSEI VEIKLAI APTARTI

1998 m. bib­lio­teka pradėjo rengti konferencijas, skirtas knygos ir bib­lio­tekų raidai Panevėžio krašte.

Net penkios konferencijos buvo skirtos G. Petkevičaitės-Bitės šviečiamajai, publicistinei, mecenatinei ir kitai jos kultūrinei veiklai, taip pat jos Lietuvos kultūros raidai padarytai įtakai aptarti.

2001 m. konferencija „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: laikmetis, žmonės, aplinka“, surengta minint rašytojos 140-ąsias gimimo metines, buvo lydima parodos „Petkevičių namai – Lietuvos židinys Šiaurės Lietuvoje“.

Paroda siekta parodyti Petkevičių namų vaidmenį lietuvių kultūrinio ir tautinio gyvenimo raidoje. Įvairiapusė humanistės veikla ir sudėtingas gyvenamasis metas lėmė jos rankraštinio palikimo išsklaidymą. Taigi 2009 m. surengtos konferencijos „Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rankraštinis palikimas Lietuvos kultūros paveldo saugyklose“ tikslas buvo apžvelgti, kur, kiek ir kokių G. Petkevičaitės-Bitės kūrybos rankraščių, nuotraukų, laiškų ir kitų originalių dokumentų yra išlikę. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bib­lio­tekos rankraštyne saugomos rašytojos gyvenimo laikotarpio Panevėžyje fotografijos.

Viktoro Tunkevičiaus statulėlė „Šakelė“, įteikta Panevėžio apskrities bibliotekai 2008 m. dienraščio „Respublika“ nacionalinių vertybių rinkimuose“ G. Petkevičaitę-Bitę nominavus kaip „Žmogų – istorinę asmenybę“.

Virginijaus Benašo nuotr.

Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekose, Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomi rankraščiai, fotografijos, laiškai. Bene didžiausia rašytojos rankraštinio palikimo dalis saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bib­lio­tekoje.

2010 m. konferencijos „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Lietuvos kultūros kontekste“ pranešimuose atsispindėjo šios ir kitų to meto Lietuvos šviesuolių gyvenimo ir veiklos detalės, jų veiklos sąsajos, įtaka to meto ir dabartinės Lietuvos, taip pat Panevėžio kultūriniam bei politiniam gyvenimui.

2011 m. rašytojos gimimo 150-osios metinės buvo paminėtos konferencija „Kultūros laukas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir šiuolaikinėje Lietuvoje“. Tradicinės krašto paveldo konferencijos yra sulaukusios išskirtinio šalies vadovų dėmesio – 2011-aisiais konferencijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2016-ųjų konferenciją „Tolerancija ir pagarba: retrospektyva ir perspektyva“ bib­lio­teka skyrė G. Petkevičaitės-Bitės tolerancijos idėjoms, jų sklaidai šiame amžiuje.

Per pastarąjį dvidešimtmetį bib­lio­tekos surengtose konferencijose atskleista G. Petkevičaitės-Bitės darbų didybė. Apie ją kalbėta kaip apie švietėją, kultūrininkę, publicistę, parlamentarę, mokytoją, filantropę, to meto realybės metraštininkę ir kartu – asmenybę su visomis jos bėdomis ir negaliomis. Pasak 2011 m. konferencijoje dalyvavusio tuomečio kultūros ministro Arūno Gelūno, „nepaliaujamai stebina vis iš naujo ir iš naujo atrandama Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kuri <...> iš stebuklingų idealistinių šaltinių gavo tokias paskatas, kurios iš tikrųjų šią trapią moterį, visą gyvenimą pasižymėjusią silpna sveikata, pavertė vienu iš centrinių mūsų visos kultūros herojų“.

Bib­lio­teka neabejotinai ir ateityje surengs konferencijų, kuriose dar giliau bus pažvelgta į įvairias šios šviesuolės veiklos sritis.

APDOVANOJIMAI RAŠYTOJOS IDĖJŲ SEKĖJAMS

Onos ŠimaitytėsRačkauskienės ekslibrisas „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – 140“. 2002. C3. 8 × 5,5 cm.

PAVB F45

Henriko Mazūro ekslibrisas „Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 150“. 2010.

CAD. 9,5 × 7 cm. PAVB F90

Jau trečius metus iš eilės Panevėžio apskrities viešoji bib­lio­teka tęsia tradiciją – „Ad astra“ ženklu apdovanoja kūrybiškai ir inovatyviai dirbančius Panevėžio regiono bib­lio­tekininkus. Šią nominaciją bib­lio­teka įsteigė 2017 m., siekdama informuoti visuomenę apie regiono bib­lio­tekų darbuotojų veiklą, įvertinti jų aukštą profesionalumą ir reikšmingus darbus savo organizacijos bei bendruomenės labui. Laureatui įteikiamas Alfrido Pajuodžio sukurtas ženklas „Ad astra“ – taip pavadintas vienas rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės kūrinys. Kasmet regiono viešųjų bib­lio­tekų, viešųjų bib­lio­tekų filialų ir mokyklų bib­lio­tekų kategorijose išrenkant po vieną laureatą, iki šių metų Panevėžio regione „Ad astra“ ženklu įvertinta devynių bib­lio­tekininkų veikla.

Panevėžio apskrities viešosios bib­lio­tekos darbuotojų veikla įvertinta Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. įsteigtu G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui šį apdovanojimą yra pelniusi bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja Genovaitė Astrauskienė, už visuomeniškai aktualią publicistiką – ilgametė bib­lio­tekos darbuotoja Stasė Mikeliūnienė ir bib­lio­tekos kultūrinės veiklos vadybininkė Virginija Januševičienė, už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje – bib­lio­tekininkė Albina Saladūnaitė ir bib­lio­tekos darbuotojas, Panevėžio krašto istorinės atminties puoselėtojas Bronius Mažylis, už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą ir skleidimą – bib­lio­tekos J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas Arnoldas Simėnas, už filantropinę veiklą, ypač jaunųjų kūrėjų skatinimą ir rėmimą – bib­lio­tekos kultūrinių renginių organizatorė, poetė Elvyra Pažemeckaitė.

27

2011 m. bib­lio­tekininkė A. Saladūnaitė už G. Petkevičaitės-Bitės idėjų sklaidą Aukštaitijoje ir rašytojos dvasinio paveldo plėtojimą apdovanota Kalbos premija.

PLATESNEI PAŽINČIAI – INTERAKTYVŪS PROJEKTAI

Ne tik jaunieji, bet ir vyresni bib­lio­tekos lankytojai skatinami rašytoją prisiminti ir pažinti interaktyviai – bib­lio­tekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyrius yra sukūręs dėlionę „Panevėžiečiai“, kurią galima rasti bib­lio­tekos multifunkciame ekrane ir kurioje šalia kitų iškilių Panevėžio krašto asmenybių smalsūs žaidėjai randa ir G. Petkevičaitę-Bitę.

2009 m. bib­lio­teka parengė virtualią parodą „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“ – ji suteikė galimybę rašytojos gyvenimą bei kūrybą iliustruojančius dokumentus iškelti iš saugyklų ir pristatyti plačiajai visuomenei. Parodoje pateikiama informacija apie šią iškilią asmenybę ir jos įvairiapusę veiklą, oficialūs rašytojos asmeniniai bei dalykiniai dokumentai, jos ir artimųjų fotografijų skaitmeniniai vaizdai, kūrybos leidimų viršeliai kartu su knygų turiniais, tekstų fragmentais ar nuorodomis į visateksčius dokumentus, kuriuos galima skaityti svetainėje www.epaveldas.lt, straipsnių apie G. Petkevičaitę-Bitę bibliografija (1990–2010 m. laikotarpis), bib­lio­tekos rankraštyne saugomų bei leidiniuose publikuotų įvairių autorių G. Petkevičaitei-Bitei sukurtų ekslibrisų vaizdai, kita medžiaga.

Virtualioje parodoje panaudota rankraštinė medžiaga saugoma Lietuvos kultūros paveldo saugyklose bei privačių asmenų archyvuose.

Paroda nuolat atnaujinama ir pildoma. 2011 m., minint Bitės 150-ąjį gimimo jubiliejų, ji praplėsta nauju skyriumi „Parašyk Gabrielei“. Šio virtualaus puslapio lankytojai rašytojai skyrė savo mintis ir kūrybą.

2020 m. bib­lio­teka, prisidėdama prie Steigiamojo Seimo šimtmečio minėjimo, šią parodą praplės ir sukurs naują rubriką „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – Lietuvos Steigiamojo Seimo narė“.

*** Šviesuolės G. Petkevičaitės-Bitės aukštos dvasinės kultūros asmenybė ir jos veikla yra tikra kelrodė žvaigždė ne tik jos vardu pavadintai bib­lio­tekai, šios bib­lio­ tekos bendruomenei, bet ir visai šiandienei Lietuvos visuomenei, kalbančiai apie pilietiškumo ir idealizmo stoką. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji bib­lio­teka siekia šį vardą įprasminti oriai ir garbingai nešdama šviesą kitiems, laikydamasi Bitei būdingos humanistinės nuostatos pasiekti kiekvieno žmogaus širdį.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Astrauskienė, Genovaitė. Panevėžio apskrities Gabrielės PetkevičaitėsBitės viešosios bib­lio­tekos raida. Žiemgala, 2014, Nr. 2, p. 18–30.

Bitės namelis vilioja vaizdais, kvapais, įdomiomis užduotimis [interaktyvus, žiūrėta 2019 m. spalio 24 d.]. Prieiga per internetą: https://aina.lt/ bites-namelis-vilioja-vaizdais-kvapais-idomiomis-uzduotimis/.

Diliūnaitė, Greta. Apdovanojimai kūrybingiems Panevėžio regiono bib­ lio­tekininkams. Tarp knygų, 2019, Nr. 6, p. 38.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė [interaktyvus, žiūrėta 2019 m. spalio 25 d.].

Prieiga per internetą: https://paneveziokrastas.pavb.lt/virtuali-fotoparoda/ gabriele-petkevicaite-bite-2/.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: laikmetis, žmonės, aplinka: mokslinės konferencijos pranešimai, parodos / sudarytoja Genovaitė Astrauskienė.

[Panevėžys], 2002, p. 7.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Lietuvos kultūros kontekste: konferencijos medžiaga / sudarytoja Audronė Palionienė. [Panevėžys], 2010, p. 6.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ [interaktyvus, žiūrėta 2019 m. spalio 24 d.]. Prieiga per internetą: https://www. lrs.lt/sip/portal.show?p_r=8469&p_k=1.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rankraštinis palikimas Lietuvos kultūros paveldo saugyklose: konferencijos medžiaga / sudarytoja Audronė Palionienė.

[Panevėžys], 2009, p. 6. Įteikiami G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“ [interaktyvus, žiūrėta 2019 m. spalio 24 d.]. Prieiga per internetą: https://www. ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/iteikiami-g-petkevicaites-bitesatminimo-medaliai-tarnaukite-lietuvai/.

Januševičienė, Virginija. „Ad astra“ apdovanojimai žada tapti tradicija.

Tarp knygų, 2017, Nr. 5, p. 34.

Januševičienė, Virginija. Jaukius namus radusi. Panevėžio tiesa, 1989, spalio 14, p. 1.

J. Miltinio dramos teatre įteikti medaliai „Tarnaukite Lietuvai“ [interaktyvus, žiūrėta 2019 m. spalio 24 d.]. Prieiga per internetą: https://www.tv3. lt/naujiena/pramogos/782930/j-miltinio-dramos-teatre-iteikti-medaliaitarnaukite-lietuvai.

Kultūros laukas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir šiuolaikinėje Lietuvoje: konferencijos medžiaga ir parodos „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: laikas ir žmonės“ katalogas / sudarytoja Audronė Palionienė. [Panevėžys], 2011, p. 6–15.

Paukštienė, Jarda. Išmintis ir meilė kartojas. Bib­lio­tekų darbas,1989, Nr. 12, p. 10.

MEMORIALINĖ EKSPOZICIJA – NETOLIMOJE ATEITYJE

Nuo 2019 m. bib­lio­teka įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos finansiškai paremtą projektą „Momentai ir monumentai: senųjų spaudinių lobyno ir rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės memorialinės aplinkos atradimo scenarijai naujoje bib­lio­tekos ekspozicijoje“.

Jo tikslas – sukurti ir įrengti inovatyvią ekspoziciją, skirtą senųjų spaudinių lobyno ir rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės kūrybos ir veiklos aktualizavimui bib­lio­tekoje.

Iš asmeninių G. Petkevičaitės-Bitės daiktų bus sukurtas rašytojos darbo kambario fragmentas. Numatoma įrengti inovatyvią ekspoziciją, atspindinčią dvi temas: bib­lio­tekoje saugomų senųjų spaudinių lobyną ir rašytojos memorialinę aplinką. Ekspozicijos informacija bus pateikiama lietuvių ir anglų kalbomis, pritaikyta regos negalią turintiems asmenims. Rašytojos kūrybą planuojama naudoti ir edukacinėje veikloje.

28

Kuriamos ekspozicijos, skirtos rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės kūrybos ir veiklos aktualizavimui bibliotekoje, fragmento projektinė vizualizacija. 2019 m. Aut. Simona Gudaitė

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

1863–1864 M. SUKILIMAS LIETUVOJE IR FOTOGRAFIJA

Juozapas Čechavičius. Lukiškių aikštė, 1874 m. LNM, ATV 5861 (Nuotraukos publikuojamos iš S. Žvirgždo asmeninio rinkinio)

Stanislovas Žvirgždas Fotografijos istorikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę atsirado galimybė tyrinėti ir skelbti ilgus metus archyvuose dūlėjusią medžiagą apie 1863–1864 m. sukilimą. Tarsi visų tų tyrimų vainikas – 2017 m. pradžioje ant Vilniaus Gedimino pilies kalno surasti dvidešimties iš dvidešimt vieno (nerasta pirmoji auka Stanislovas Išora) Lukiškių aikštėje sušaudytų ar pakartų sukilėlių palaikai. 2019 m. rudenį visi jie iškilmingai palaidoti sostinės Rasų kapinių koplyčioje.

Lietuvių tauta, panašiai kaip mitologinis paukštis Feniksas, po tremčių, praradimų, okupacijų vis prisikelia iš pelenų naujam gyvenimui. Gyvendama didžiojoje kryžkelėje, ji dažnai buvo trypiama rytų ir vakarų okupantų.

Tie ciklai, laikui bėgant, vis kartojosi.

Rusijos, Austrijos ir Prūsijos imperijos tris kartus – 1772, 1793 ir 1795 m. – pasidalino Abiejų Tautų Respubliką – Lietuvą ir Lenkiją. Po paskutinio padalinimo 1795 m. beveik visa etnografinė Lietuva atiteko Rusijos imperijai, tik Užnemunė buvo prijungta prie Prūsijos. Rusijos imperija net 120 metų (1795–1915) valdė Vilnių ir Lietuvą. 1812 m. prasidėjus karui su Napoleonu, Lietuvos bajorai puoselėjo viltį, kad ir Vilniaus miestas, ir visas kraštas atgaus nepriklausomybę, tačiau lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti.

1830–1831 m. kilęs sukilimas buvo žiauriai numalšintas, sekė įvairios represijos: areštai, trėmimai, persekiojimai, sukilėlių dvarų konfiskacijos. Sustiprėjo ir šalies rusifikacija: panaikintas Lietuvos Statutas, visose valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, svarbiuose valdžios postuose leista dirbti

tik rusų dvarininkams. 1831 m. spalio 21 d. buvo uždarytas Vilniaus universitetas1. Norėta net Vilniaus vardą ištrinti iš žmonių atminties. Po 1831 m. sukilimo imperatorius Nikolajus, kai jam pabodo nuolatiniai Vilniaus jaunimo išsišokimai, kuriuos vietos pareigūnai senu papročiu ir savo pačių patogumui apibūdindavo kaip sąmokslus, panoro rusišku įpročiu (anuomet neretai buvo keičiami mūsų miestų pavadinimai) Vilnių pavadinti Čiortogradu [Velniamiesčiu]2.

1831 m. sukilimo vaizdų galima rasti tik tapybos ir grafikos kūriniuose, nes fotografija tuo metu dar nebuvo išrasta (ji išrasta 1839 m. Prancūzijoje). Daugiausia tai – sukilimo organizatorių, vadų ir sukilėlių Emilijos Pliaterytės, Karolio ir Juozapo Zaluskių, Mauricijaus Prozoro, Vladimiro Gadono ir daugelio kitų litografiniai portretai3, be to, piešiniuose, medaliuose, antkapiniuose paminkluose vaizduojamos ir mūšių, susidorojimo, tremties scenos.

Alma Mater Vilnensis. Vilniaus universiteto istorijos bruožai. Vilnius, 2009, p. 514–517.

2 Briedis, Laimonas. Vilnius: savas ir svetimas. Vilnius, 2012, p. 154–155.

3 Okupacijos, pasipriešinimas, tremtys. Lietuva 1794–1953. Vilnius, 1999, p. 29–30.

1

29

Fotografas nežinomas. Zigmantas Sierakauskas, apie 1862 m. ŠAM, F-IF 888.

A. G. Bonoldi. Konstantinas Kalinauskas, apie 1862 m. LVIA, f. 439, ap. 1, b. 147, lap. 125.

Fotografas nežinomas. Antanas Mackevičius. 1862–1863. ŠAM, Poz. Nr. 419/VIII.

Autorius nežinomas. Sukilėliai, 1863 m.

VILNIAUS FOTOATELJĖ PATIKRINIMAI

Netrukus po fotografijos išradimo Lietuvoje atsiradusios komercinės fotografijos caro valdžia nevaržė ir cenzūros taisyklėmis nereglamentavo, nes to meto keliaujantys fotografai buvo lojalūs ir jokios grėsmės nekėlė. Fotoateljė veikla buvo reglamentuota tik 1862 m. gegužės 14 d. įsigaliojusiomis Laikinomis cenzūros taisyklėmis, o priežiūrą vykdė Vyriausioji spaudos reikalų valdyba4.

1863 m. vasarį Lietuvoje prasidėjo sukilimas, apėmęs visą kraštą. Sukilėliai su savimi pasiimdavo sukilimo vadų, iniciatorių ar įkvėpėjų, Lietuvos ir Lenkijos karalių, italų revoliucionieriaus Giuseppe's Garibaldi, kitų žinomų asmenų portretus. Fotoateljė savininkai nesislėpdami spausdino ir platino tokias 6 × 9 cm nuotraukas, klijuodavo jas ant vardinių ateljė kortelių.

1863 m. gegužės 13 d. Rusijos caras Aleksandras II paskyrė Michailą Muravjovą Vilniaus kariniu, Kauno, Gardino ir Minsko generalgubernatoriumi bei vyriausiuoju Šiaurės vakarų krašto viršininku ir suteikė jam ypatingus įgaliojimus. Generalgubernatorius, vos atvykęs į Vilnių, iškart ėmėsi drastiškų sukilimo malšinimo priemonių. 1863 m. birželio 6 d. M. Muravjovas (išgarsėjęs Koriko pravarde) laiške Vilniaus gubernatoriui konstatuoja, kad „dauguma Vilniaus spaustuvių, litografijų ir fotografijos ateljė dirba neturėdamos reikalingų leidimų, per visą jų veiklos laiką nebuvo patikrinta nei asmeninė, nei materialinė sudėtis. Kai kurios iš šių įstaigų yra visiškai nepatikimos, nes grubiai pažeidinėja cenzūros reikalavimus.“5 Nukentėjo ir 1863 m. sukilėlių fotografijas platinę fotografai. Generalgubernatoriaus įsakymu buvo uždarytos ir patikrintos visos krašto gubernijose Valiulis, Skirmantas; Žvirgždas, Stanislovas. Fotografijos slėpiniai II. Vilnius, 2006, p. 74.

5 Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), f. 380, ap. 20, b. 467, lap. 2–5.

4

30

Autorius nežinomas. Sukilėliai, apie 1863 m.

veikusios fotografijos įmonės. Tada ir paaiškėjo, kad Vilniuje tuo metu dirbo net devynios fotoateljė, dar viena buvo parengta atidaryti6. Buvo patikrintos Jelijašo Rozensono, Abdono Korzono, Alberto Sveikovskio, Valerijono Daumanto, Giuseppe's Achille's Bonoldi, Boleslavo Novinskio, Jaroslavo Bžozovskio, Jono Jasenskio ir Šachno Privalskio fotoateljė.

M. Muravjovas-Korikas laiške Vilniaus gubernatoriui rašė: „Visose devyniose Vilniaus fotografijos dirbtuvėse rasta fotografijų įvairių asmenų, iš kurių aprangos galima spręsti, kad jie susiję su buvusiais įvykiais arba su dabar vykstančiu maištu. Ganėtinos šių fotografijų atsargos rodo, kad jos turi didelę paklausą, vadinasi, yra platinamos. Tai duoda daug naudos fotografams ir kartu skatina juos imtis prieš įstatymus nukreiptų veiksmų. Daugiausia tokių atvaizdų rasta Novinskio, Bonoldi, Korzono ir Rozensono fotografijų dirbtuvėse.

Susipažinęs su pateikta medžiaga, nutariau nedelsdamas jas uždaryti kaip nepatikimas, užantspauduoti ir konfiskuoti visus platinamus atspaudus. Penkias fotografijos dirbtuves – Bžozovskio, Jasenskio, Privalskio, Daumanto ir Sveikovskio – nurodžiau uždaryti laikinai, kol savininkai pateiks jų patikimumą laiduojančius dokumentus, užstatą nuo 200 iki 600 rublių (priklausomai nuo dirbtuvės dydžio) ir raštišką pasižadėjimą paklusti įstatymams... Uždrausta gaminti ir platinti politines fotografijas, t. y. tokias, kuriose būtų užfiksuoti įvairūs maišto dalyviai arba Lenkijos politinius bruzdėjimus primenantys įvykiai... Būtina nedelsiant sunaikinti uždarytose Novinskio, Bonoldi, Korzono ir Rozensono dirbtuvėse rastas fotografijas kartu su negatyvais.“7 6 7

Junevičius, Dainius. Fotografijos raida Lietuvoje 1839–1863 m. Kultūros barai, 1997, Nr. 8/9, p. 92.

LVIA, f. 380, ap. 20, b. 467, lap. 3.

Fotografas nežinomas. Sukilėliai tremtyje Permėje, XIX a. 7–8 deš. ŠAM, Poz. Nr. 549/VIII.

Kauno gubernatoriaus paliepimu, panaši revizija buvo atlikta ir šioje gubernijoje. Specialių pavedimų valdininkas Povališinas 1863 m. birželio 5 d. patikrino dvi fotoateljė Kaune. Vėliau tikrino ateljė kituose miestuose: dvi – Telšiuose, dvi – Šiauliuose ir vieną, jau nebeveikiančią, – Panevėžyje8.

Derėtų priminti, kad keičiantis santvarkoms to paties okupanto taktika nesikeitė. Ir vėlesniais metais stengtasi susidoroti su visokiais kitais pasipriešinimo fiksavimais: Vėlinių šventimu, tautinių vėliavų iškėlimu ir pan.

KOKIE FOTOATELJĖ SAVININKŲ LIKIMAI?

J. Rozensonas 1863 m. rugpjūčio 20 d. gavo leidimą savo ateljė Didžiosios gatvės Vienuolyno name su visais aparatais ir medžiagomis parduoti ir išvyko į Gardiną9.

Nukentėjo ir B. Novinskis. Dar 1863 m. vasarį tiriant pašto užpuolimo bylą, buvo nustatyta, kad jis talkino sukilėliams. B. Novinskio ateljė vyko sukilėlių sueigos, vienas padėjėjas priklausė sukilėlių būriui. Ateljė buvo uždaryta, o fotografas su šeima privalėjo per tris paras išvykti iš miesto.

Kadangi buvo kilęs iš Lenkijos, leista vykti į Varšuvą10.

G. A. Bonoldi fotoateljė nuo 1858 m. veikė Semionovskajos (dabar – L. Stuokos-Gucevičiaus) g. 14. Joje buvo fotografuojami ir platinami sukilėlių portretai. Kilus 1863 m. sukilimui, fotografas įsitraukė į Laikinosios tautinės vyriausybės veiklą. 1863 m. sausio 17 d. jo ateljė policija atliko kratą, tačiau nieko įtartino nerasta. Nepaisant to, italas G. A. Bonoldi, kaip nepatikimas užsienio valstybės pilietis, buvo išsiųstas iš šalies. Atlikus fotoateljė patikrinimą, visa įranga buvo užantspauduota, o rastos nuotraukos konfiskuotos11.

Iš visų fotoateljė savininkų A. Korzonas nukentėjo labiausiai. Prasidėjus sukilimui, jis priklausė Lietuvos provincijos komiteto Vilniaus sukilėlių skyriui. Jį išdavė Antonas Koteckis – paliudijo, kad fotografas siūlė jam dalyvauti sukilime. A. Korzonas buvo suimtas 1863 m. balandį, įkalintas Vilniaus citadelėje. Per tardymus jis išdavė savo brolį Brunoną, skulptorių Sobolevskį, fotografą Stanislavą Nikoliajų, papasakojo apie organizacijos sudėtį, jos narius, komiteto raštininko Dmitrijaus Bazanovo veiklą. Karo teismas A. Korzoną nuteisė, atėmė nuosavybės teises, Junevičius, Dainius. Przepisy regulijący działalność zakładów fotograficznych w Rosji w XIX wieku i przykłady ich stasowania. In: Spojrzenia na Wilno. Fotografia wileńska 1839–1939. Warszawa, 1999, s. 26.

9 Junevičius, Dainius. 1863–1904 m. Vilniaus gubernijos fotografai. In: Kultūros istorijos tyrinėjimai, t. 3, 1997, p. 241.

10 Vilniaus fotografija 1858–1915 / sud. Margarita Matulytė. Vilnius, 2001, p. 19.

11 Matulytė, Margarita. Fotografuoti draudžiama: Vilniaus fotografų likimai 1863-iųjų sukilimo metu.

Kultūrologija, Nr. 9, 2002, p. 175–180.

8

konfiskavo turtą ir ištrėmė į Sibirą, Suchobuzimskojės valsčių (Jenisiejaus gub., Krasnojarsko apskr.). 1863 m. birželį A. Korzono ateljė buvo uždaryta, fotoportretai ir negatyvai sunaikinti, vaizdų fotografijos perduotos išparduoti. Fotografas mirė tremtyje apie 1874 m.12 Fotografas Tiburcijus Chodzko taip pat nukentėjo už dalyvavimą sukilime: buvo suimtas trims mėnesiams, o vėliau ištremtas į Viatką. 1907 m. spalio 15 d. testamente jis rašė: „Už tautos laisvę į kovą su milžinu beviltiškai pakilusius žmones nubloškė uraganas: vienus – į kapus, kitus – į Sibirą, o mane jis nukišo į Viatką... Daug laiko prabėgo, kol atlėgo širdgėla ir aš prisitaikiau prie naujų gyvenimo sąlygų. Galiausiai jaunystė ir jaunatviška energija pergalėjo sielvartą.

Aš savo gebėjimus pritaikiau vietiniams poreikiams ir kibau į darbą. Netrukus mane aplankė sėkmė ir pripažinimas.“13 Tikėtina, kad T. Chodzko tremtyje fotografavo. Apie 1870-uosius iš tremties jis sugrįžo į Varšuvą, kur buvo stebimas vietos policijos. 1874 m. gruodžio 1 d. T. Chodzko drauge su Juozapu Čechavičiumi kreipėsi dėl leidimo atidaryti Vilniuje fotoateljė, tačiau leidimas nebuvo duotas. Vėliau fotografas dar 1875 ir 1883 m. kreipėsi dėl leidimo fotografuoti Vilniuje, bet nesėkmingai. Tik 1900 m. jam pavyko įsikurti mieste, čia dirbo iki pat mirties 1908 m. rugpjūčio 13 d.14 Dar galime prisiminti, kad ir kiti Vilniaus fotografai platino rusų valdžios draudžiamas nuotraukas. Pavyzdžiui, Janas Bułhakas straipsnyje apie XIX a. Vilniaus fotografus mini: „Kada vyskupą Hrynevieckį rusai iš Vilniaus išvežė į tremtį Rusijos gilumon, broliai Čyżai su užsidegimu masiškai platino vyskupo nuotraukas.

Už tai jų ateljė buvo uždėtas areštas, o kenksmingi maskolių galybei negatyvai sunaikinti.“15

SUKILIMĄ MENA NUOTRAUKOS IR LEIDINIAI

1863 m. sukilėliai su savimi nešiodavosi sukilimo vadų portretus. Iš tokių portretinių ir konfiskuotų nuotraukų buvo sukomplektuoti du vadinamieji Vilniaus civilinio gubernatoriaus Stepano Paniutino albumai, dabar saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve. Į kiekvieną jų sudėtos 126 daugiausia vietos fotografų darytos nuotraukos.

Lenkai jau senokai išsileido 1863 m. sukilimo vaizdų ir sukilėlių portretų albumą. Lietuvoje ši spraga taip pat pamažu užpildoma. Jau turime nemažai šiam įvykiui skirtų leidinių, pvz., Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistos knygos „Lietuviškos spaudos draudimas 1864–1904 metais“ (2004), „1863–1864 metų sukilimas Lietuvoje“ (2013) ir naujausia monografija, kuri buvo pristatyta ir šiųmetėje Vilniaus Junevičius, Dainius. Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas. Vilnius, 2018, p. 182.

13 Taborski, Leszek. Tyburcy Chodźko – XIX-wieczny fotograf z Łomży.

Dagerotyp, 1994, Nr. 2, s. 22.

14 Junevičius, Dainius. 1863–1904 m. Vilniaus gubernijos fotografai. In: Kultūros istorijos tyrinėjimai, t. 3, 1997, p. 269.

15 Bułhak, Jan. O pierwszych fotografach wileńskich z XIX wieku. Fotograf Polski, 1939, Nr. 4, s. 51.

12

31

knygų mugėje, „1863–1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“ (2019), Šiaulių „Aušros“ muziejus yra parengęs virtualią parodą ir katalogą „1863 metų sukilimas: veidai, vardai, istorijos“.

1863 m. sukilimo fotografijų išlikę ne per daugiausia.

Bet kas žino, kiek jų būtų, jeigu ne nusiaubtos fotoateljė ir sunaikinti sukilėlių fotoportretai? Lietuvos muziejuose saugoma ir keletas fotografijų iš Sibiro tremties: Tremtinių, Juozapas Čechavičius. Griaunama Švč. Mergelės 1863 m. sukilimo dalyvių gru- Juozapas Čechavičius. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios varpinė, 1869 m. LNM, ATV 9300.

Marijos ėmimo į dangų bažnyčios varpinė, 1873 m. pė. Tobolskas, 1864, 1863 m.

LNM, INeg 2636. sukilėliai tremtyje16; 1863 m. sukilėliai Sibiro tremtyje su vietos gyventoju. Tobolskas, 186417; 1863 metų sukilimo dalyviai tremtiniai Sibire, 1863 m. sukilėliai tremtiniai viską, kas priminė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Kungure18. Sukilimo dalyvių portretų rasime Lietuvos didybę, valstybingumą. 1866 m. lietuviškose gubernijose valstybės istorijos archyve, Lietuvos nacionaliniame buvo uždarytos 32 bažnyčios ir 52 koplyčios, neleidžiama 22 muziejuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių pakelėse statyti kryžių . Vilniuje po 1863 m. buvo uždrausta rengti Dievo kūno procesijas, kurios atnaujintos bib­lio­tekoje ir kitur.

Po sukilimo represijų 1863 m. antroje pusėje tik 1906-aisiais.

J. Čechavičius apie 1869 m. užfiksavo Pranciškonų Vilniuje veikė tik dvi fotoateljė: A. Sveikovskio bei Š. Privalskio ir Hermano Rathke's. Įdomus faktas, vienuolyno Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažny23 24 kad pastarojoje ateljė buvo fotografuojami kaliniai, čios varpinę , jos griovimą 1873 m. , taip pat griaunamą 25 sugauti sukilėliai, dalyvavimu sukilime įtariami ir tar- Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčią 1877-aisiais .

Buvo uždaromi vienuolynai: 1863 m.– vizičių, 1864 m. – domi asmenys, o nuotraukos naudojamos policijos marijavičių, trinitorių, Laterano kanauninkų, bernardinų, reikmėms: kartotekoms, atpažinimui, asmenų identifikavimui. Valstybės istorijos archyvo saugomuose pranciškonų, 1869 m. – bazilijonų ir kt. Buvę vienuolynų albumuose yra nemažai kalinių drabužiais vilkinčių pastatai paverčiami kareivinėmis, kalėjimais, juose įkuriamos gimnazijos, stačiatikių seminarija, dvasinė mokykla ar asmenų fotografijų19.

26 1865 m. Rusijos imperijoje buvo įvestos griežtos karininkų klubas .

Liudvikas Čarkovskis atsiminimuose rašė, kad 1863 m. taisyklės, pagal kurias fotoateljė buvo galima atidaryti sukilimo numalšinimas stipriai paveikė Vilniaus miesto tik gubernijų ir apskričių centruose, gavus gubernatoriaus leidimą20. Be specialių leidimų nebuvo galima gyvenimą. Generalgubernatoriaus M. Muravjovo-Koriko fotografuoti ir vietovių. Be to, fotografuoti nelegaliai įsakymu buvo konfiskuoti visi sukilėlių dvarai, žemė ir nabuvo nesaugu, nes už tokią veiklą grėsė areštas, su- mai, daug katalikų bažnyčių paversta cerkvėmis, esamos cerkvės rekonstruotos „tikruoju rusišku“ stiliumi. Visų valšaudymas, kartuvės ar tremtis. diškų įstaigų ir namų, daugelio katalikų bažnyčių fasadus PRIEŠIŠKA POLITIKA NEUŽGNIAUŽĖ LAISVĖS DVASIOS įsakyta dažyti geltona spalva. Cerkvės dažomos žaliaie27.

Numalšinus sukilimą, prasidėjo atvira krašto Uždrausta bet kokia visuomeninė ir kultūrinė veikla.

Nors 1863–1864 m. sukilimas buvo pralaimėtas, rekolonizacija ir rusifikacija. Lietuvos teritorija buvo 21 presijos, trėmimai, lietuvių kalbos ir spaudos draudimas paskelbta „исконно русской землей“ . Uždraustas tik sustiprino pasipriešinimą, išugdė lietuvių tautinę saviir Lie­tu­vos vardas, kraštą pavadinus Šiaurės vakarų kraštu. Rusijos imperijos valdininkai stropiai naiki- monę, sutelkė tautą, pažadino ryžtą kovoti už laisvę. „Runo mūsų praeities paminklus, kultūros paveldą ir siškojo prado“ atkūrimo politika, trukusi iki 1904–1905 m., neatnešė laukto rezultato, nes, numalšinus sukilimą, prasi16 Okupacijos, pasipriešinimai, tremtys. Lietuva 1794–1953. Vilnius, 1999, dėjo tautos žadinimo, modernios visuomenės formavimo p. 51.

17 laikotarpis, kuris galų gale atnešė trokštamą išsivadavimą Lietuviškos spaudos draudimas 1864–1904 metais. Vilnius, 2004, p. 37.

18 Šiaulių „Aušros“ muziejus: (ŠAM), Poz. Nr. 662/VIII. ir pasibaigė savos nepriklausomos valstybės atkūrimu.

19 Juodakis, Virgilijus. Lietuvos fotografijos istorija 1854–1940. Vilnius, 1996, p. 23.

Junevičius, Dainius. Przepisy regulijący działalność zakładów fotograficznych w Rosji w XIX wieku i przykłady ich stasowania. In: Spojrzenia na Wilno. Fotografia wileńska 1839–1939. Warszawa, 1999, s. 23–24.

21 Iš rusų k. – nuo amžių rusiška žeme.

20

32

25

26

27

22 23 24

Okupacijos, pasipriešinimai, tremtys. Lietuva 1794–1953. Vilnius, 1999, p. 10.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­teka (LMAB), Sfg-54.

Spojrzenia na Wilno. Fotografia wileńska 1839–1939. Warszawa, 1999, s. 230.

Vilniaus universiteto bib­lio­teka (VUB), F 82-883.

Lietuvos vienuolynai [elektroninis išteklius]: CD. Vilnius, 2000.

Czarkowski, Ludwik. Wilno w latach 1867–1875. Wilno, 1929, z. 1, s. 14–16.

KRONIKA

LIETUVIŠKASIS AUTORITETINIŲ ĮRAŠŲ SUDARYMO VADOVAS

UNIMARC AUTORITETINIŲ ĮRAŠŲ SUDARYMO VADOVAS

INTEGRUOJAMASIS IŠTEKLIUS Vilnius

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka išleido elektroninį leidinį „UNIMARC autoritetinių įrašų sudarymo vadovas“. Vadovas parengtas pagal Tarptautinės bib­lio­tekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) Nuolatinio UNIMARC komiteto (angl. Permanent UNIMARC Committee; PUC) leidinio„UNIMARC manual: authorities format“ (UNIMARC/A) 3-iąją laidą (2009 m.) ir jos 2012 m. bei 2017 m. naujinius. Leidinys išleistas kaip tęstinis elektroninis išteklius. Elektroninė forma leis operatyviai papildyti vadovą naujinimais, kai pastarieji patvirtinami IFLA PUC. Tokie papildymai nekeis leidinio formos, o skaitytojai greičiau susipažins su naujienomis.

2008 m. išleistas lietuviškasis UNIMARC/A formatui skirtas leidinys „Kompiuterinių autoritetinių įrašų sudarymo metodika“ buvo parengtas pagal angliško vadovo „UNIMARC manual: authorities format“ 2001 m. papildytą 2-ąją laidą. Per 18 metų IFLA PUC ne kartą keitė ir tobulino UNIMARC/A formatą, pritaikydamas pastarąjį prie kintančių technologijų ir vartotojų poreikių. Taip pat keitėsi formatą sudarančių terminų apibrėžtys, lietuviškoji formato terminija.

Naujojo elektroninio leidinio apimtis – 523 puslapiai. Leidinį sudaro turinys, pratarmė, įvadas, formato blokų ir juos sudarančių laukų, indikatorių bei polaukių ir jų panaudojimo aprašymai. Per pastarąjį laikotarpį patvirtinti nauji formato laukai pateikti su asociatyviniais pavyzdžiais. Lietuvoje įgyvendintų UNIMARC/A laukų, indikatorių ir polaukių aprašymai iliustruoti lietuviškais pavyzdžiais. Leidinį papildo priedai: santykio kodai, dalykinių sistemų kodai, katalogavimo taisyklių kodai ir kiti.

UNIMARC/A formatas skirtas autoritetiniams įrašams, kurie rengiami aprobuotiesiems kreipties elementams (asmenų, kolektyvų, teritorinių arba geografinių, giminių vardams, antraštėms, prekių ženklams, temoms) sudaryti. Šie įrašai apima kreipties elementų variantus (sinonimus), pastabas apie kreipties elementus, įvairią koduotą informaciją, padedančią identifikuoti elementus, sąsajas su kitais kreipties elementais.

Lietuvoje UNIMARC autoritetinių įrašų formatas praktiškai įgyvendintas Lietuvos integralioje bib­lio­ tekų informacinėje sistemoje (LIBIS), jungiančioje visus Lietuvoje veikiančių apskričių, rajonų, miestų viešųjų bib­lio­tekų ir dalies mokyklų bib­lio­tekų katalogus. UNIMARC/A formatu pateikiamų autoritetinių įrašų paskirtis – užtikrinti semantinius ryšius bib­lio­ tekų katalogų masyvuose. Autoritetiniai įrašai sudaro Virtualios elektroninio paveldo sistemos (VEPIS) Bendro asmenvardžių, vietovardžių ir istorinių chronologijų žodyno (BAVIC) pagrindą.

Leidinys „UNIMARC autoritetinių įrašų sudarymo vadovas“ skirtas visų Lietuvos bib­lio­tekų bibliografinių duomenų bazių rengėjams, autoritetinių įrašų sudarytojams, autoritetinių įrašų sklaidos ir apdorojimo sistemų kūrėjams, dirbantiems su UNIMARC biblio­ grafinių ir autoritetinių įrašų sudarymo formatais, taip pat informacinių produktų, kurių pagrindas – šis formatas, naudotojams. Vadovas išleistas LIBIS ir VEPIS modernizavimo laikotarpiu. Jis turėtų būti aktualus informacinių technologijų modernizavimo įgyvendintojams, nes jame aprašytos naujų laukų pritaikymo galimybės galėtų padėti įgyvendinant lankstesnius sąsajų tarp bib­lio­tekų katalogų metaduomenų elementų, leidinių ir skaitmenintų objektų paieškos sprendimus.

Diana Šlapšinskienė, Aušra Ušpalienė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka

33

KRONIKA

NEIŠSENKANČIŲ ATRADIMŲ VIETA Įžengusi į trečią dešimtmetį 21-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė šiemet simboliškai pagerbė žymiausią pasaulio lietuvį Joną Meką (1922–2019), savo darbais ir gyvenimu skelbusį laisvę. Jo žodžiai „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“ tapo didžiausio Baltijos šalyse knygų pasaulio renginio šūkiu. Taigi atvira ir be formulių vasario 20–23 d. parodų ir kongresų centre„Litexpo“ vykusi knygų mugė kvietė ne tik į intelektualų susitikimus ir knygų pristatymus, bet ir praplėtė regos lauką – suteikė galimybę susipažinti su Lietuvos regionų kultūriniu gyvenimu. Lankytojų laukė nauja erdvė – Kultūros centrų salė, kurioje veiklą pristatė 20 kultūros centrų iš visos Lietuvos. Dar viena naujovė – vietoj įprastinės Vaikų salės veikusi Jaunųjų skaitytojų salė, kurioje ryškus buvo ir paaugliams skirtas „Jaunimo taškas“.

Visas keturias dienas tūkstančiai knygų gerbėjų plūdo į mugę ir kiekvienas galėjo įsitraukti į jį dominančią veiklą. Programos sudarytojai šiemet pasiūlė per 600 renginių, daugiau kaip 400 susitikimų su autoriais stenduose, dalyvavo 64 svečiai iš užsienio šalių.

Oficialioje tarptautinės knygų mugės atidarymo šventėje, kurioje skambėjo repas ir vyravo fliuksiška J. Meko kūrybos dvasia, jos dalyvius ir svečius sveikinę Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja mokslo, kultūros ir švietimo klausimais Sonata Šulcė, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius kvietė pasitikti mugę atvira širdimi, į atvirus klausimus ieškoti atsakymų kaip hipotezių, o ne kaip formulių.

Gausų būrį lankytojų, kaip ir kiekvienais metais, sutraukė Knygos meno konkurso nugalėtojų ir Metų knygos rinkimų laimėtojų apdovanojimai, muzikos mėgėjai galėjo dalyvauti Muzikos salėje vykusiuose klausomiausių 2019 m. lietuviškų įrašų ir albumų apdovanojimuose, šventiniame renginyje „Naktis mugėje. Žodis kaip pasikartojantis sapnas“ (rež. Dalius Abaris), klausytis diskusijų muzikos industrijos atstovams aktualiomis temomis (iš viso įvyko 26 koncertai ir 25 diskusijos).

Tradiciškai Vilniaus knygų mugėje dalyvaujanti Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka savo stendu priminė pastaraisiais metais įgyvendinamą 34

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas skaito vaikams.

Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Žmonių bib­lio­tekos modelį ir kvietė įsigyti savo išleistų įvairaus žanro naujų leidinių. Ne tik skirtų profesinei bendruomenei, bet ir įdomių plačiajai visuomenei. Ne vieno jų atsiradimą paskatino Nacionalinėje bib­lio­tekoje saugomas dokumentinis paveldas. Štai antrąją knygų mugės dieną vyko poeto, Vilniaus geto kalinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvio Avromo Suckeverio, pokario metais pripažinto jidiš literatūros klasiku, poezijos rinktinės „Tsen lider / Dešimt eilėraščių / Ten Poems“ sutiktuvės. Knygos sudarytoja dr. Lara Lempertienė pasakojo apie Nacionalinės bib­lio­tekos saugyklose atrastus A. Suc­ keverio Vilniaus geto laikotarpio rankraščius, tarp kurių buvo ir poeto 1943 m. sudaryta 1942–1943 m. sukurtų eilėraščių rankraštinė knyga.

Renginyje buvo galima paklausyti A. Suckeverio poezijos: rinktinės specialusis redaktorius M. Kvietkauskas ją skaitė jidiš kalba, o aktorius Rimantas Bagdzevičius – lietuviškai. Šeštadienį knygų gerbėjai buvo pakviesti į Nacionalinės bib­lio­tekos knygos „Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraštis“ pristatymą. Lenkų kalba rašiusio publicisto, Lietuvos tyrinėtojo W. Wielhorskio dienoraštis, rašytas Pirmojo pasaulinio karo metais Balčių dvare (Raseinių r.), yra saugomas Nacionalinės bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Pirmą kartą publikuojamas dienoraštis įdomus ir kaip istorinis dokumentas, ir kaip karo metų išgyvenimų liudijimas. Knygos pristatymo renginyje dalyvavo jos sumanytojai ir rengėjai dr. Tomaszas

Nacionalinės bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, aktorius Rimantas Bagdzevičius, dr. Lara Lempertienė knygos „Tsen lider / Dešimt eilėraščių / Ten Poems“ pristatymo renginyje..

Bibliotekų erdvėje dr. Daiva Janavičienė (dešinėje) lankytojams pasakojo apie biblioterapinių knygų naudą.

„Akistatoje su XX a. vidurio traumomis: istorinio tyrimo perspektyvos“, kuriame dalyvavo istorikai Arūnas Bubnys, Linas Venclauskas ir Antanas Terleckas, o apie ankstyvojo skaitymo naudą buvo galima išgirsti diskusijoje „Knygų startas: ar knygų dovanojimas gali paskatinti ankstyvąjį skaitymą?“ Pastarojoje buvo aptariamas Nacionalinės bib­lio­tekos vykdomas Skaitymo skatinimo programos bandomasis projektas, pagal kurį pirmagimio sulaukusioms šeimoms dovanojamos pirmosios knygelės ir suteikiama metodinė medžiaga apie ankstyvojo skaitymo naudą. Pokalbyje dalyvavo Ministro Pirmininko patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Unė Kaunaitė, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė, edukologė doc. dr. Vaiva Schoroškienė.

Jaunųjų skaitytojų salėje įsikūrusioje Bib­lio­tekų erdvėje Nacionalinės bib­lio­tekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento darbuotojai kvietė į asmeninių knygelių dirbtuves, kuriose vaikai lankstė knygeles iš popieriaus, knygos viršelį kūrė dekoruodami jį pasirinktomis priemonėmis. Vaikų scenoje sekmadienį vyko akcijos „Tėčiai skaitė vaikams“ renginys su žymiais tėčiais: poetu Vainiumi Baku, rašytoju Justinu Žilinsku, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovu Jonu Sakalausku, rašytoju Pauliumi Norvila.

Biblioterapijos kampelyje bib­lio­tekos darbuotojos rekomendavo knygas, galinčias pagelbėti įvairiose gyvenimo situacijose. Pasak stendą pristačiusios dr. Daivos Janavičienės, kiekvienam žmogui gali pagelbėti vis kita knyga, todėl gerai, kai yra pasiūlantis ką skaityti specialistas.

Vaidenė Grybauskaitė

AKCIJOS „METŲ KNYGOS RINKIMAI 2019“ NUGALĖTOJAI

Knygos „Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraštis“ pristatyme dalyvavo (iš kairės): Irena Aleksaitė, Asta Miltenytė, dr. Tomaszas Błaszczakas, dr. Rimantas Miknys.

Błaszczakas, Asta Miltenytė, vertėja Irena Aleksaitė, leidinio recenzentas dr. Rimantas Miknys.

Nacionalinės bib­lio­tekos stende buvo galima įsigyti ir 2018 m. išleistos, o šiemet papildytos Vytauto Landsbergio knygos „Vasario 16-oji.

Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ naują leidimą. Jis papildytas profesoriaus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos 70-mečio proga pasakyta kalba, interviu Lietuvos radijui, „Klaipėdos“ laikraščiui ir kitomis 2018–2019 m. publikacijomis.

Nacionalinė bib­lio­teka kvietė ir į diskusijas. Vasario 20 d. vyko bib­lio­ tekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro surengtas pokalbis

Šiemet už Metų knygas balsavo 25 882 skaitytojai – tai beveik 5000 daugiau nei pernai. 2019 m. skaitytojų mėgstamiausiomis tapo šios knygos: - suaugusiųjų prozos kategorijoje – Marijaus Gailiaus „Oro“ (leidykla „Odilė“); - poezijos kategorijoje – Vytauto Kazielos eilėraščių knyga „Alyvmedžiai“ (leidykla „Kauko laiptai“); - knygų vaikams kategorijoje – Ignės Zarambaitės knyga „Stebuklingi senelio batai“, iliustravo Vanda Padimanskaitė (išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“); - knygų paaugliams kategorijoje – Ilonos Ežerinytės apysaka „Skiriama Rivai“ (leidykla „Dominicus Lituanus“).

Metų knygos rinkimai kasmet vyksta nuo 2005-ųjų.

Akciją rengia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija. Knygų penketukus, už kuriuos bus balsuojama, atrenka ekspertų komisija.

35

KRONIKA

„SKAITYKITE SIMONAITYTĘ.

TĖVYNĖ YRA ČIA“ Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bib­lio­tekoje įteikta jau 34-oji Ievos Simonaitytės literatūrinė premija. Rašytojos gimimo dieną, sausio 23-iąją, bib­lio­tekos Gerlacho palėpėje surengtame šventiniame renginyje už romaną „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ ir viso gyvenimo nuopelnus puoselėjant I. Simonaitytės vardą premija pagerbtas rašytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, skulptorius Juozas Šikšnelis.

Liudijimas Juozui Šikšneliui (kairėje) iš mecenato Rimanto Cibausko rankų.

Eugenijaus Maciaus nuotr.

Sprendimą vienbalsiai priėmusios komisijos nuomone (šiemet vertinti buvo pateikta net 12 kūrinių), premijos laimėtojas ilgus metus puoselėja, populiarina ir įvairiomis formomis įamžina rašytojos I. Simonaitytės vardą ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje erdvėje. J. Šikšnelio kūryba siejasi su Klaipėdos kraštu, Mažąja Lietuva. Jo kūrinių yra išversta į rusų, lenkų ir anglų kalbas.

Atsiimdamas apdovanojimą, J. Šikšnelis padėkojo vertinimo komisijai, taip pat premijos mecenatui Rimantui Cibauskui, „kuris sunkią valandą kyštelėjo savo tvirtą petį ir iki šiol mūsų neapleidžia“. „Norėčiau pradėti kalbą apie suolelį, kuris buvo pastatytas mažajame bib­lio­tekos kiemelyje nuvilnijus Ievos Simonaitytės jubiliejinių metų šurmuliui (suolelis atidengtas 2018 m. liepą – I. A.). Idėja sukurti suolelį be Simonaitytės kilo man, ją paversti kūnu padėjo dailininkas Romas Klimavičius bei rėmėjas Aldas Kliukas. Suolelio papėdėje metalo plokštėje išėsdinti rašytojos žodžiai „Paskutinio taško niekada nepadėsiu“ – tarsi priesakas mums, bib­lio­tekininkams, nepailstamai rūpintis jos atminimo puoselėjimu“, – teigė premijos laureatas, buvęs ilgametis Klaipėdos apskrities bib­lio­tekos direktorius.

Antrą kartą tapęs I. Simonaitytės premijos laureatu (2001 m. laimėjo su romanu „Kryžiau žalio medžio“), J. Šikšnelis paskelbė naują iniciatyvą – kiemelyje, kur stovi suolelis, akmens plokštėje iškalti retus I. Simonaitytės kūryboje

36

vartojamus žodžius: „Pradėsiu pirmas, o po manęs kiekvienas būsimas laureatas tegu iškala po du žodžius. Skatinu premiją ne pravalgyti, bet panaudoti kilniam tikslui.“ Visiems, menkinantiems rašytoją, kaltinantiems ją dėl bendravimo su tuomete valdžia ar „ideologinių nukrypimų“, J. Šikšnelis patarė akimirkai sustoti ir bandyti įsivaizduoti save ne sėdintį „saugiame užpečkyje, bet esantį žvėries nasruose“, nes bepigu smerkti ir mokyti, kai tau niekas negresia. „Nežinia, kaip kitiems, bet man Simonaitytės kūryba – tai ne plokščiame ekrane slenkantys vaizdai, o vaikščiojimas po klaipėdiškių Skanseną. Modernia kalba kalbant, tai – 3D projekcija, giluminis vaizdas. Šiame sudėtingame, prieštaravimų bei įtampų pilname pasaulyje nereikėtų skatinti separatistinių nuotaikų, teigiant, kad klaipėdiškiai – ypatinga padermė, gal netgi išsiskirianti iš kitų lietuvių, bet Simonaitytės kūryba tebūnie tas lakmuso popierėlis, žadinantis meilę savo kraštui, žadinantis ir verčiantis paneigti nūnais gajų suvokimą: kur gerai – ten tėvynė. Ne, skaitykite Simonaitytę, permąstykite, ką perskaitę, ir galop, labai tikiuosi, suvoksite, kad tėvynė yra čia. Tik čia.

Ir jeigu mes toliau susinsime mokymo programas, skatinsime garbinti netikrus, vienadienius dievus, mūsų atmintyje atsivers žiojinčios duobės, kurių nepajėgs užpildyti niekas, tad karta po kartos gyvens televizijos šou pseudorealybėje, be Viliaus Karaliaus, be Aukštujų, be Mažosios Lietuvos. Daug be ko. Juk atminties duobės gali užželti tik užmaršties žole.

Mes galime prigalvoti aibę naujų epitetų Ievai Simonaitytei, mes galime statyti jai naujus paminklus, mes galime rengti jai vienadienius pompastiškus minėjimus, galime prisiekinėti jai savo neblėstančią meilę ir pagarbą, bet visa tai tebus dabarties margo, skubraus gyvenimo pasekmė, o priežastis – Ieva Simonaitytė dabartinio gyvenimo banalybės bei tuštybės fone yra nekintantis ir orus dydis.

Raskime savyje jėgų ir pavokime akimirką stabtelti ties ja...“ – tokie J. Šikšnelio žodžiai buvo skirti renginio dalyviams ir svečiams, o galiausiai ir mums visiems.

Ieva Apulskė Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bib­lio­tekos kultūrinės veiklos vadybininkė

KRONIKA

ŠIMTAMETĖ SĄJUNGA Lietuvos esperantininkams 2019 metai buvo išskirtiniai: minėtas prieš 100 metų įkurtos Lietuvos esperantininkų sąjungos jubiliejus, taip pat tarptautinės esperanto kalbos kūrėjo, žymaus litvako Liudviko Leizerio Zamenhofo (1859–1917) gimimo 160-osios metinės. Ta proga Pasaulio lietuvių centro leidykla, bendradarbiaudama su Lietuvos esperantininkų sąjunga, išleido Aleksandro Korženkovo knygą „Zamenhofas: biografinė apybraiža“. O dar anksčiau, rengiantis šioms sukaktims, esperanto entuziastai sulaukė didelės dovanos – „Didžiojo lietuvių– esperanto kalbų žodyno“*.

L. L. Zamenhofas ilgai puoselėjo mintį to kalba iš esmės uždrausta. Tik po Stalino mirties, maždaug nuo 1956 m. žodis „essukurti bendrą kalbą, sudarančią galimybę peranto“ jau nebebuvo tabu sovietinėje susikalbėti įvairioms tautoms ir taip joms erdvėje, tačiau esperantininkams palaikyti suartėti. Lenkijoje gimęs L. L. Zamenhofas, ryšius su užsienio šalių kolegomis buvo nuo 1885 m. Veisiejų miestelyje dirbęs akių visaip trukdoma. gydytoju, čia galutinai parengė medžiagą Prasidėjus atgimimui, ši visuomeninė savo sukurtos kalbos (esperanto) vadovėorganizacija viena pirmųjų dar sovietiliui. Išleisti vadovėlį pavyko tik 1887 m., iš nėje Lietuvoje 1988 m. atsikūrė Kaune, o Kauno gubernijoje veikusio muilo fabriko 1989 m. įstojo į Pasaulinę esperantininkų savininko Aleksandro Zilberniko, kuris sąjungą. 1991 m. atkurtas ir 1922–1940 m. buvo L. L. Zamenhofo būsimos žmonos leistas žurnalas „Litova stelo“, platinamas Klaros Zilbernik tėvas, gavus finansavimą. keliasdešimtyje pasaulio šalių.

Esperanto kalba gana greitai tapo poLietuvos esperantininkų namai yra puliari Lietuvoje. Jau 1890 m. (praėjus vos Kaune, L. Zamenhofo g. 5. Dviaukščiame trejiems metams nuo minėto vadovėlio Zilbernikų name, vieninteliame pasaupasirodymo Varšuvoje) Tilžėje buvo išleislyje išlikusiame pastate, susijusiame su tas pirmasis tarptautinės esperanto kalbos esperanto kalbos atsiradimu ir su L. L. Zavadovėlis lietuviams, kurio autorius buvo menhofo šeima, 1993 m. įsikūrė Lietuvos Lietuvos visuomenės veikėjas, kunigas, esperantininkų sąjunga. Čia sukaupta rašytojas Adomas Jakštas (tikr. Aleksanliteratūros esperanto kalba bib­lio­teka, dras Dambrauskas, 1860–1938). Lietuvoje veikia esperanto kalbos mokymo, leidybos tuomet galiojo carinės Rusijos imperijos centras, žurnalo redakcija. įvestas spaudos lotyniškais rašmenimis Lietuvos esperantininkų sąjungos iniciatyva Lietuvos esperantininkų sąjunga yra draudimas, todėl pirmasis vadovėlis į Veisiejuose 1998 m. pastatytas paminklas pelniusi tarptautinį pripažinimą ir ne L. L. Zamenhofui.

Skulptorius Julius Narušis.

Lietuvą galėjo patekti tik knygnešių dėka.

Lietuvos esperantininkų sąjungos nuotr. vieną kartą įvertinta apdovanojimais: 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, jau po 1995 m. pelnė tarptautinę premiją „Cigno“ metų, 1919 m. rugpjūčio 20 d., bankininko („Gulbė“); 1997 m. – tarptautinio Grabovskio fondo premiją; Pauliaus Medemo bute Kaune buvo įkurta Lietuvos esperan2003 m. pripažinta geriausiai veikiančia nacionaline espetininkų sąjunga, o gruodžio 10 d. ji įregistruota Kauno miesto rantininkų organizacija pasaulyje ir gavo prizą „Trofeo Fyne“. savivaldybėje. Pirmasis sąjungos vadovas buvo prof. A. Jakštas.

L. L. Zamenhofo, kuris pasirašinėjo Doktoro Esperanto Ši organizacija 1919–1940 m. buvo viena aktyviausių tuometėje (Daktaras, turintis viltį), Europos kalbų pagrindu sukurta kalba Lietuvoje veikusių tokio pobūdžio organizacijų: leido knygas, yra gyva, visame pasaulyje ja bendrauja tūkstančiai žmonių, žurnalą, organizavo esperanto kalbos kursus. Beje, aktyvios leidžiamos knygos, periodiniai leidiniai, veikia radijo stotys, ji esperantininkų draugijos veikė daugelyje šalies miestų. Žurtinka ir poezijai, ir mokslui. Šiuo metu Lietuvoje skaičiuojama nalas „Litova stelo“ („Lietuvos žvaigždė“) skelbė, kad 1938 m. per 6000 aktyvių esperantininkų.

Lietuvoje 76 vietovėse buvo 880 organizuotų esperantininkų.

Prasidėjus Lietuvos okupacijai, Esperantininkų sąjunga Parengta pagal Lietuvos esperantininkų sąjungos 1940 m. okupacinės valdžios buvo likviduota, o pati esperan* Didysis lietuvių–esperanto kalbų žodynas = La granda litova-esperanta vortaro: apie 45 000 žodžių / Petras Čeliauskas, Konstantinas Puodėnas. Kaunas, 2018.

valdybos pirmininko Povilo Jegorovo pateiktą informaciją

37

KRONIKA / METŲ KNYGOS RINKIMAI 2019 PRIENAI

Vertinome perskaitytas knygas. Vykstant akcijai „Metų knygos rinkimai 2019“, Justino Marcinkevičiaus viešosios bib­lio­tekos bičiuliai sausio 28 d. susirinko į literatūrinę popietę „Knyga laukia jūsų įvertinimo“. Akcijoje dalyvaujančios knygos daugumai literatūrinės popietės dalyvių jau buvo skaitytos, todėl pokalbis apie jas buvo kupinas netikėtų vertinimų ir interpretacijų.

Marijaus Gailiaus romanas „Oro“ paskatino diskusiją, kaip klimato kaita, gamtos anomalijos keičia žmonių gyvenimus, jų vertybes.

Buvo dalijamasi įžvalgomis apie Jurgos Tumasonytės apsakymų knygą „Undinės“, Dainos Opolskaitės novelių rinkinį „Dienų piramidės“. Šią knygą pristačiusi skaitytoja negailėjo gražių žodžių, patarė knygą skaityti iš lėto, po vieną novelę, kad patirtų tikrą skaitymo malonumą.

Kitokios mintys buvo išsakytos apie Virginijos Kulvinskaitės knygą „Kai aš buvau malalietka“.

Skaičiusius ypač erzino vardai, vietovardžiai ir sakinių pirmosios raidės, rašomos mažosiomis

Literatūrinės popietės dalyviai. Viešosios bibliotekos nuotr.

raidėmis, ir svarbiausia neaišku kodėl. Vido Morkūno knyga „Pakeleivingų stotys“, anot popietės dalyvių, – niūroka, bet gilios minties.

Buvo skaitomi ir eilėraščiai iš poetų Vaivos Grainytės („Gorilos archyvai“), Arvydo Šlepiko („Mano tėvas žūsta“), Giedrės Kazlauskaitės („Gintaro kambarys“), Jurgitos Jasponytės („Vartai Auštrieji“), Vytauto Kazielos („Alyvmedžiai“) poezijos knygų. Popietėje prozos kategorijoje nugalėtoja buvo išrinkta D. Opolskaitės knyga, o dėl poezijos nuomonės išsiskyrė. Veikė literatūros paroda „Renkame Metų knygą“.

Susitikimas su rašytoju Pauliumi Norvilu.

Lentvario bib­lio­teka pakvietė mažuosius skaitytojus į susitikimą su knygos „Strykt pastrykt!” autoriumi Pauliumi Norvilu. Pasak svečio, jo knygutė yra skirta pradedantiems skaityti vaikams arba skaityti kartu su tėveliais. Tai smagi, kiek ironiška istorija, papildyta spalvotomis Jurgos Šulskytės iliustracijomis.

Sausio 15-osios rytą Rūdiškių bib­lio­tekoje surengtuose garsiniuose skaitymuose darželinukams pristatyta Metų knygos rinkimuose dalyvusi Vytauto V. Landsbergio knygelė „Pūkis Karalius“, o Rykantų bib­lio­tekos garsinių skaitymų ciklo „Kartu skaityti smagiau“ dalyviai supažindinti su visomis Metų knygos rinkimuose dalyvaujančiomis knygomis vaikams.

Violeta Pupelienė, Inesa Daunaravičienė, Danguolė Paliulienė, Barbara Jocienė

VILKAVIŠKIS

Vaidinimas „Strykt pastrykt!“ Sausio 31 d.

Vilkaviškio viešojoje bib­lio­tekoje vyko baigiamasis akcijos „Metų knygos rinkimai“ renginys, kuriame Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro Vaidybinių improvizacijų būrelio narai (vad. Ilona Viltrakienė) pristatė vaidinimą pagal akcijoje

TRAKAI

38

Alvina Radžvilienė

Susitikimas su Dovile Zavedskaite. Trakų viešosios bibliotekos nuotr.

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bib­lio­tekos informacija

Knygų vaikams pristatymai. Naujai įsikūrusioje Lentvario miesto bib­lio­tekoje sausio 9 d. apsilankė rašytoja Dovilė Zavedskaitė, kurios knyga vaikams „Lietus ir skafandras“ pretendavo tapti Metų knyga. Susirinkusiems moksleiviams rašytoja ne tik pristatė savo knygą, bet ir įtraukė visus į žaidimą, skatino papasakoti savo istoriją, surengė mįslių konkursą. Sausio 15 d.

dalyvaujančią Pauliaus Norvilo knygelę „Strykt pastrykt!“ Prieš tai su mokytoja V. Mikalainiene atvykusiems Vilkaviškio pradinės mokyklos 2 klasės mokiniams buvo papasakota apie Metų knygų rinkimus, jų tikslą ir skaitymo svarbą.

Vaidinimas spalvingai ir įtaigiai perteikė kiškio Stepono išgyvenimus, kai į knygos rašymą įsitraukia visi miško gyventojai, o mintis, kad „jei galiu parašyti knygą aš, tai gali ir tu“, yra galinga ir įkvepianti. Galima sakyti, kad tai knyga apie literatūros pasaulio užkulisius, kurioje autorius ir skaitytojus užklumpančios problemos perteikiamos linksmai ir vaikams suprantama forma.

Visus pakerėjo jaunųjų aktorių įsijautimas į vaidmenis ir perteikta nuotaika, esame dėkingi vadovei I. Viltrakienei už puikų reginį, emocijas ir energiją. Žiūrovams ir aktoriams išdalijome skrajutes su informacija apie vaikų knygų penketuko autorius ir jų kūrinius, raginome balsuoti už labiausiai patikusią knygą.

Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro būrelio vaidinimas.

Viešosios bibliotekos nuotr.

ZARASAI

Susitikimas su rašytoju Tomu Dirgėla. Viešosios bibliotekos nuotr.

Linksmas susitikimas. Sausio 28-osios popietę Dusetų K. Būgos viešojoje bib­lio­tekoje apie knygas su jaunaisiais skaitytojais kalbėjosi vaikų rašytojas Tomas Dirgėla, kuris bib­lio­ tekoje lankosi jau ne pirmą kartą. Svečias pristatė knygą „Benas – sapnų siuvėjas“, pretendavusią tapti Metų knyga vaikams. Buvo skaitoma ištrauka iš šios knygos, būrys ketvirtokų piešė jai iliustracijas ir savo darbus pristatė autoriui.

Viso susitikimo metu netrūko smagių diskusijų, geros nuotaikos ir žaidimų. Mokiniai bendravo su rašytoju, pasakojo, ką sapnavo, ir netgi rinko didžiausią Dusetų miegalių. Juo tapo ilgiausiai užsimerkęs ir nesusijuokęs Kostas. Išrinktajam atiteko rašytojo dovanota pagalvė.

Susitikimui einant į pabaigą, rašytojas pasiūlė surengti spaudos konferenciją, kurioje žurnalistais tapę mokiniai uždavė įvairiausių klausimų. Visi kartu su T. Dirgėla įsiamžino asmenukėje.

Karolina Mačiulskaitė, Dusetų K. Būgos gimnazijos 3g klasės mokinė

Roberto Dačkaus (Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija) nuotraukos

SVEIKINAME

Valstybės atkūrimo dienos proga vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai, už kasdienį prasmingą darbą siekiant mūsų šalies ir jos žmonių gerovės įteikė valstybinius apdovanojimus. Tarp apdovanotųjų – Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bib­lio­tekos direktorė Birutė Karčauskienė (nuotr. kairėje trečia iš kairės) ir Marijampolės savivaldybės Petro Kriaučiūno viešosios bib­lio­tekos direktorė Daiva Kirtiklienė. Joms įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ AKMENĖ

Prisidėjome prie pasaulinės akcijos.

Sausio 27 d. minėdami Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną, rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos darbuotojai dalyvavo Pasaulio žydų kongreso inicijuotoje akcijoje „Mes prisimename“ („We Remember“).

O. Šimaitės atminimas pagerbtas ir Vilniaus universiteto ( VU) bib­lio­t ekoje vykusiame renginyje „Ona Šimaitė – Vilniaus legenda“, į kurį buvo pakviesta ir Akmenės r. VB direktorė Z. Sinkevičienė. Baltojoje salėje vykusioje diskusijoje dalyvavo VU bib­lio­tekos direktorė Irena Krivienė, knygos apie O. Šimaitę „Gyvenusi tautos himno dvasia“ autorius Rimantas Stankevičius, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė, Lietuvos rašytojų sąjungos viceprezidentė Aušra Kaziliūnaitė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir kt. Vilniaus universiteto komunikacijos erdvėje buvo atidengtas bib­lio­t ekininkės, Pasaulio tautų teisuolės Onos Šimaitės portretas, jo autorius – Modestas Saukaitis.

Zita Sinkevičienė

Bibliotekininkai dalyvauja akcijoje. Dalios Markulienės nuotr.

Viešosios bib­lio­tekos direktorė Zita Sinkevičienė taip pat pristatė parengtą spaudinių parodą „Pedagogė, publicistė, bib­lio­tekininkė, Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė“, skirtą šios neeilinės asmenybės 50-osioms mirties metinėms paminėti. O. Šimaitė, buvusi Dachau koncentracijos stovyklos kankinė, niekada nemėgo kalbėti apie savo žygdarbius, tačiau išgyvenusių žydų dėkingumas ir Pasaulio tautų teisuolio vardas kalba už tyliąją bib­ lio­tekininkę: ji – viena iš tų narsių Lietuvos moterų, suteikusių šiek tiek šviesos vienam juodžiausių istorijos laikotarpių.

KELMĖ

Paroda ir mokymai. Vasario 11 d. Užvenčio bib­lio­tekoje vyko Liolių socialinės globos namų Užvenčio socialinės globos padalinio gyventojų parodos „Užgavėnių kaukės“ pristatymas. Tai šio socialinės globos padalinio ir Užvenčio bib­lio­tekos glaudaus bendradarbiavimo rezultatas. Užvenčio socialinės globos padalinio gyventojai kartu su užimtumo specia­liste Sigita Šatkauskaitė surengė edukacinius kaukių dekoravimo mokymus Užvenčio lopšelio-darželio vaikams, atvykusiems į bib­ lio­teką su auklėtoja V. Graževičiene.

Po kūrybinės veiklos bib­lio­tekininkė R. Karpienė supažindino visus su saugaus elgesio

Po renginio su dekoruotomis kaukėmis. Užvenčio bibliotekos nuotr.

internete pagrindinėmis taisyklėmis, susirinkusieji žiūrėjo informacinį filmuką „Kaip išvengti grėsmių internete“, skirtą saugesnio interneto savaitei.

Sigita Šatkauskienė

PANEVĖŽYS

Asmeninių kolekcijų įdomybės. Miesto savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Vaikų literatūros skyriaus „Žalioji pelėda“ erdvėse parengtos net dvi unikalios parodos, praskleidžiančios asmeninių kolekcijų uždangą. Abiejų parodų eksponatai – tai bib­lio­tekos darbuotojos Anželos Vasiliauskienės nuoseklaus domėjimosi ir kolekcionavimo rezultatas.

Viena iš parodų – jau istorija tapusių dokumentų, simbolių ir atributų ekspozicija, pavadinta „Istorijos įdomybės“. Bib­l io­t ekos

39

Petras, Paluckų sūnus. Vėliau S. Nolienė su sūnumi Petriuku (Pinchu) išvyko į Izraelį. Dabar S. Nolienė jau mirusi, o sūnus architektas palaiko gražius ryšius su Paluckų šeima.

Bibliotekininkė Andžela Vasiliauskienė. Viešosios bibliotekos nuotr.

lankytojams kai kurie eksponatai primins jaunystės laikų realijas, o mokiniams bus netradicinė istorijos pamoka. Parodoje eksponuojamos monetos, medaliai, suvenyrai, pašto ženklai, istorinių dokumentų kopijos ir įvairių raštų originalai, net beveik šimtmečio senumo mokyklinis dienynas.

Kilnojamojoje parodoje „Pažymėk... ir sugrįžk“ eksponuojami pačių įvairiausių formų ir turinio knygų skirtukai. Bib­lio­tekininkė juos renka apie 11 metų ir šiandien turi sukaupusi kiek daugiau nei 400. „Mėgstu skaityti kelias knygas vienu metu, todėl skirtukas būtinas skaitymo palydovas. Prie pažymėtos vietos visada grįžtu ir baigiu skaityti“, – teigė kolekcijos savininkė.

Neseniai atvertos parodos jau sulaukė savo lankytojų. Jas susidomėję apžiūrinėja tiek pavieniai bib­lio­tekos lankytojai, tiek moksleivių grupės su mokytojais. Norintieji turi galimybę pabendrauti su kolekcijos autore ir išgirsti įdomių faktų apie kiekvieną eksponatą, jo sąsajas su istorija ir nūdiena.

Nijolė Podrigailė

Rimas Paluckas rodo seneliams skirtą garbės raštą.

Anelės Bertulienės nuotr.

L. Paluckienė padėjo pabėgti iš Šiaulių geto ir dar vienam žydui, Šeduvos batsiuviui Kirpičnikui, kurį taip pat priglaudė savo namuose. Visa tai papasakoję R. ir G. Paluckai rodė gautus apdovanojimus, išlikusias fotografijas ir laiškus. Renginyje dalyvavo Šniukonių, Raginėnų ir Pakalniškių kaimų gyventojai, buvę kaimynai, pažinoję Paluckų šeimą. Bib­ lio­tekoje veikė kraštotyros paroda „Išsaugota šeimos istorija”.

Ramutė Smailienė

ŠAKIAI

Skaitytojams – 2020 m. kalendorius.

Sausio 6-ąją, Trijų Karalių dieną, tradiciškai šakiečius nudžiugino „Šakių 2020 metų kalendorius“. Tai darbštaus ir kūrybingo viešosios bib­lio­t ekos kolektyvo 21-asis iliustruotas kraštotyrinis-informacinis leidinys (464 p.), supažindinantis su krašto istorija ir dabartimi.

Kalendorių sudarė Lina Eringienė, Onutė Jasinskienė ir Nijolė Vaičiulienė. Rajono moksleiviai ir menininkai savo iliustracijomis papuošė beveik kiekvieną leidinio puslapį. Viršelyje – Vido Venslovaičio fotografijos. Pirmajame viršelyje – skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio skulptūra „Varnas“, ketvirtajame – Šakių senųjų kapinių paminklas.

Praskleidus mėnesių puslapius simboliškai pasisveikina Šakių krašto jubiliatai, tarp kurių Jonas Rugys iš Rugių (160 metų), kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius iš Lekėčių (90 metų), dailininkas Jonas Prapuolenis iš Tupikų (120 metų) ir kt. Įdomūs kraštiečių straipsniai apie savo krašto kūrėjus ir šviesuolius pravers ir istorijos metraštininkams. Pagarbiai nusilenkta kalbos mokslininkui ir bendrinės kalbos normintojui Jonui Jablonskiui, poetui, žurnalistui, Kovo 11-osios Akto signatarui Gintautui Iešmantui, poetui, miškininkui Antanui Šilingui, kunigui Andriui Gustaičiui, pedagogui Juozui Ruzgiui ir kitiems.

Kalendoriuje išliko tradicinės rubrikos, po poetinio žodžio pasaulį pasivaikščioti kviečia kraštiečiai poetai. Daug dėmesio šiemet skirta Šakių „Varpo“ mokyklos trisdešimtmečio istorijai ir iškiliausiems jos pedagogams.

GALERIJA. Paroda „Aš – Lietuvos pilietis“

RADVILIŠKIS

Išgirdome išskirtinę istoriją. Vasario 8 d.

Pakalniškių kaimo bib­lio­tekoje vyko renginys „Išsaugota šeimos istorija”, skirtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams paminėti. Į renginį atvykę kraštiečiai broliai Rimas ir Gintaras Paluckai pasidalijo prisiminimais apie savo senelius Liudoviką ir Stanislovą Paluckus, gyvenusius Šniukonių kaime. Išsaugoję žmogiškumą ir rizikavę savo gyvybėmis jie Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo žydaitę Sulamitą Nolienę ir jos sūnų. Po mirties, 2018-aisiais, įvertinti Pasaulio tautų teisuolio vardu. Šeduvoje prasidėjus žydų persekiojimams ir naikinimui, kunigas prelatas Mykolas Karosas priglaudė nuo visų šių baisių įvykių pabėgusią žydaitę Sulamitą Nolienę. Paslėpė ją Šeduvos bažnyčios rūsyje, už didžiojo altoriaus. Vėliau kunigas surado patikimesnį prieglobstį, susitarė su atokiame Šniukonių kaime gyvenusia L. ir S. Paluckų šeima. Žydaitė Sulamita joje ir praleido visus karo metus. Nėščią moterį Paluckai paslėpė ūkiniame pastate, o vaikai buvo prisaikdinti apie tai niekam neprasitarti.

Liudovika kelis mėnesius po drabužiais nešiojo pagalvėles ir apsimetė besilaukianti kūdikio.

Gimus berniukui, jis buvo pakrikštytas kaip

40

Parodos dalyviai su įteiktais pažymėjimais. Viešosios bib­lio­tekos nuotr.

Šiauliai. Miesto savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Vaikų literatūros skyriuje vasario 13 d. atidaryta tarptautinė priešmokyklinio ugdymo ir 1–4 klasių mokinių fotografijos darbų paroda „Aš – Lietuvos pilietis“, skirta Vasario 16-ajai paminėti. Parodos dalyviai iš įvairių Lietuvos ugdymo įstaigų (taip pat lietuvių bendruomenės iš Italijos ir Taivano) užfiksavo akimirkas, kaip vaikai šeimose ar mokyklose švenčia Lietuvos valstybines šventes. Jose ne tik lietuviška atributika, bet ir gamtos grožis, tradicijos, šeimų papročiai. (ŠMSVB Vaikų literatūros skyriaus informacija)

robotika Tavo rankose”. Jį vykdant surengta 20 robotikos užsiėmimų, kurie vyko Obelyno, Upynos, Kvėdarnos ir Pajūralio bib­lio­tekose.

Juose dalyvavo 60 mokinių nuo 7 iki 14 metų.

Rima Norvilienė

TRAKAI

Viešosios bibliotekos nuotr.

Šakių kultūros centre vykusioje kalendoriaus pristatymo šventėje dalyvavo rajono meras Edgaras Pilypaitis, rajono SVB direktorė Kristina Lebedžinskienė.

Ingrida Jonuškienė

ŠILALĖ

Kultūros paveldo vertybių pristatymas.

Sausio 23 d. Trakų viešojoje bib­lio­tekoje viešėjo Vilniaus universiteto (VU) bib­lio­teka ir pristatė rankraščių ir senųjų spaudinių parodą „Lietuva Vilniaus universiteto bib­l io­t ekoje: Trakai“. Šiemet 450 metų jubiliejų švenčianti Vilniaus universiteto bib­lio­teka aplankys 15 Lietuvos miestų ir miestelių. Trakai – pirmoji šio projekto stotelė šiais metais. Šis Trakams skirtas renginys – VU bib­lio­tekos jau šeštus metus vykdomo projekto „Lietuva Vilniaus universiteto bib­lio­tekoje“ dalis. Projekto tikslas – VU bib­lio­tekoje saugomo regionų kultūros paveldo vertybių, turinčių išskirtinę svarbą Lietuvos ir jos kultūros istorijai, pristatymas, atskleidimas, aktualizavimas.

Kultūros paso paslauga. „Įkvėpk gyvybės savo robotui“ – taip vadinama šiais metais Šilalės rajono savivaldybės viešojoje bib­lio­tekoje pradedama vykdyti nauja Kultūros paso paslauga mokiniams. Kitaip tariant, bib­lio­tekoje prasideda robotikos mokymai, kuriuose vaikai įgis programavimo pagrindų ir išmoks iš daugiau nei 500 detalių pasigaminti robotą. Lego robotų konstravimas – puiki pirštų ir proto mankšta, skatinanti kūrybiškumą, vaizduotę, ugdanti motyvaciją domėtis naujausiomis informacinėmis technologijomis.

Robotikos mokymai skirti 4–8 klasių mokiniams. Vienoje grupėje gali būti nuo 5 iki 16 mokinių Renginio trukmė – 120 min. Edukacinė veikla susideda iš teorinės ir praktinės dalies. Teorinės dalies metu mokiniai sužinos, kas yra robotika ir „skaičiukų kalba“, o praktinės užduoties metu jie konstruos lego robotus, vėliau dalyvaus robotų sumo imtynėse. Kartu bus aptartos įgytos žinios ir IT naujovės. Šilalės rajono savivaldybės viešoji bib­lio­ teka jau turi ilgametės patirties, yra organizavusi trijų mėnesių robotikos kursus Šilalės rajono mokiniams, o 2019 metais bib­lio­teka įgyvendino projektą „Inžinerijos stebuklas –

ŠVENTINIAI RENGINIAI Ignalina. 1999 m Ignalinos viešojoje bib­ lio­ tekoje įkurtas pagyvenusių žmonių klubas „Rudenėlis“ 2019 m. minėjo savo 20-metį. Į bib­lio­ tekoje surengtą popietę „Rudenėlio“ metai – tai galimybė pabūti kartu“ susirinko klubo nariai ir svečiai. Buvo pristatyta 20-ies metų klubo veikla, skambėjo „Rudenėlio“ himnas ir liaudies dainos.

Jonava. 2019 m. gruodžio 13 d. Jonavos viešoji bib­ lio­ teka surengė šventę „Istorija po istorijos“, skirtą bib­ lio­ tekos 80-mečio jubiliejui.

Jos dalyvius sveikino rajono meras Mindaugas Sinkevičius, Kauno apskrities VB direktorė Edita Urbonavičienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, LSVBA prezidentė Danguolė Abazoriuvienė.

Pagėgiai. Vydūno viešosios bib­lio­tekos Stoniškių filialas 2019 m. gruodžio mėnesį surengė Stoniškių bib­lio­tekos įkūrimo 70-mečio šventę.

Buvo atidaryta šiai progai dedikuota Stoniškių pagrindinės mokyklos dailės mokytojos metodininkės Liucijos Bungardienės tapybos darbų paroda, koncertavo vokalinis ansamblis „Smiltė“.

Panevėžys. 2019 m. lapkričio pabaigoje miesto savivaldybės viešoji bib­lio­teka Muzikiniame teatre paminėjo 30-ies metų sukaktį. Direktorė Loreta Breskienė apžvelgė trijų dešimtmečių bib­lio­tekos įvykius ir pristatė šiandienos darbus, bib­ lio­ tekos darbuotojams įteiktos mero Ryčio Račkausko, kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, bib­lio­tekos direktorės padėkos.

PROJEKTAI

N. Klingaitė-Dasevičienė pristato VU leidinius. Trakų viešosios bibliotekos nuotraukos

Robotikos mokymų akimirka. Rimos Norvilienės nuotr.

TRUMPAI

Parodoje buvo pateikti Lietuvos istorijai ir kultūrai reikšmingi dokumentai, tarp kurių ir šaltiniai, susiję su Trakų miesto ir krašto praeitimi.

Nijolė Klingaitė-Dasevičienė, VU bib­lio­ tekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento direktorė, parodos atidaryme pristatė bib­lio­tekos vykdomus projektus ir leidinius. Ekrane buvo parodyta VU bib­lio­tekoje saugoma Trakų pilies teismo 1677–1678 m. aktų knyga, kurioje į vieną didelę knygą surišti dokumentai sudaro 1 770 lapų. Apie atvežtą parodą ir eksponuojamus dokumentus pa-

Kaunas. Vinco Kudirkos viešoji bib­ lio­ teka 2019 m. baigė vykdyti projektą „Žydų paveldas Kaune“ ir gruodį Šančių padalinyje pristatė virtualų žydų kultūros paveldo žemėlapį ir mobiliesiems telefonams pritaikytą programą. Vykdant projektą buvo siekiama skatinti miesto bendruomenės dialogą daugiakultūriškumo tema, populiarinti žydų kultūros paveldą. *** Kauno rajono savivaldybės viešoji bib­ lio­ teka 2019 m., vykdydama projektą „Išmanusis kultūros kelias Kauno rajone – III“ pristatė trečią virtualaus gido dalį „Istoriniai paminklai“, kurią sudaro 10 maršrutų, juose – dvarai, sakraliniai pastatai, archeologijos paminklai, lankytinos vietos knyg­ nešių ir literatų takais (iš viso 172 objektai).

Prienai. Justino Marcinkevičiaus viešoji bib­lio­ teka 2019 m. įgyvendino projektą „Literatūrinės dirbtuvės. Laisvai, linksmai ir kūrybingai“. Dirbtuvių lankytojai į skaitymo ir teksto suvokimo pasaulį įsitraukė lydimi profesionalių kūrėjų: Tomo Dirgėlos, Ilonos Ežerinytės, Justino Žilinsko, Rebekos Unos, Aušros Kiudulaitės, Sigutės Ach ir kt.

Rokiškis. J. Keliuočio viešoji bib­ lio­ teka, nuo 2014 m. kurianti „Rokiškio krašto literatūrinį kelią“, 2019 m. bendradarbiaudama su bendruomenėmis sukūrė 8 literatūrines programas apie su Rokiškio kraštu susijusius kūrėjus: Liudviką Didžiulienę-Žmoną, Paulių Širvį, Matildą Olkinaitę, Eleną Mezginaitę, Antaną Vienažindį, išeivijos rašytojus Alę Rūtą, Liudą Dovydėną ir kt.

Prie įdomių parodos eksponatų.

Informaciją pateikė Lina Kovalevskienė, Ieva Stučinskaitė, Sonata Nognienė, Indrė Rapkevičienė, Monika Straupytė, Virginija Tamašauskienė, Dalia Bredelienė ir Eglė Uleckienė, Daiva Vilkickienė

41

TRUMPAI LEIDINIŲ PRISTATYMAI Akmenė. Rajono viešojoje bib­lio­tekos Muzikos ir meno skaitykloje sutikta nauja kraštiečio Povilo Ventos Kuprio poezijos knyga „Meldžiameldis“, veikė bib­lio­tekos parengta poeto kūrybai skirta spaudinių paroda. Buvo skaitomos poeto eiles iš šios ir iš 2016 m. pasirodžiusios poezijos knygos „Pirmasis saulės spindulys“. Poetas pasidalijo savo atsiminimais apie vaikystę Ventoje, pristatė naujausią knygą.

Kaunas. Vinco Kudirkos viešosios bib­ lio­ tekos Jaunimo meno ir muzikos skyriuje vyko Vaivos Lukošienės knygos „Ačiū, ne – aš alergiškas“ pristatymas. Viešnia yra įkūrusi alergiškų žmonių asociaciją, įgijusi nemažai asmeninės patirties.

Autorė pasidalijo naudingais patarimais su visais, kuriems ši tema aktuali, ragino rinktis iš knygoje pasiūlytų 100 receptų, kurtų alergiškiems žmonėms.

Raseiniai. Marcelijaus Martinaičio viešojoje bib­ lio­ tekoje susirinkę raseiniškiai ir rajono vadovai 2019 m. pabaigoje pasitiko jau antrą krašto kultūros ir istorijos žurnalą „Rasupis“. Bib­lio­tekos direktorė, redakcinės kolegijos pirmininkė Daina Sutkevičienė įteikė simbolines atminimo dovanas redakcinės kolegijos nariams, kurie triūsė prie šio leidinio, ieškojo temų, autorių, patys rašė straipsnius.

Trakai. Lentvario miesto bib­ lio­ tekoje vasario 12 d. svečiavosi vaikų rašytojas Benas Bėrantas su dailininke iliustruotoja Vilija Kvieskaite. Svečias pristatė savo knygas „Riešutorius“, „Baubaimė“ ir „Ponas Kampas“. Vaikams buvo surengtos ir kūrybines dirbtuves. Visi buvo įtraukti į veiksmą: paeiliui skaitė ištraukas iš knygų, jas aptarinėjo, gamino spalvingus žibintus.

PARODOS Kaunas. Rajono VB Babtų padalinyje surengta tautodailininko, skulptoriaus ir drožėjo Algimanto Sakalausko darbų fotografijų paroda. Tautodailininkas yra vienas žinomiausių dabartinių Lietuvos menininkų, dalyvauja įvairiuose pleneruose užsienyje, vien Angelų kalvoje yra apie 30 jo kūrybinių darbų. Paroda skirta Tautodailės metams ir Valstybės atkūrimo dienai paminėti.

Pagėgiai. Vydūno viešoji bib­ lio­ teka pakvietė apžiūrėti dvi jos erdvėse eksponuojamas parodas: Klaipėdos apskr. I. Simonaitytės bib­lio­tekos parengtą instaliaciją „Japonija: gatvė ir žmonės“ ir Algimanto Mackaus gimnazijos moksleivės Miglės Blaževičiūtės kolekcionuojamų knygų skirtukų parodą „Vaikystės svajonės apie knygas“.

Varėna. Rajono viešosios bib­ lio­ tekos darbuotojai parengė spaudinių parodą, skirtą rašytojos Birutės Vėlyvytės 75-osioms ir žurnalisto, rašytojo Jono Vėlyvio 80-osioms gimimo metinėms paminėti. Joje eksponuojamos kraštiečių kūryba: novelių, poezijos knygos, romanai. Taip pat pateikiamos straipsnių kopijos, literatūra apie juos, bib­lio­tekos darbuotojos Elenos Glavickienės parengta rašytojos B. Vėlyvytės bibliografija.

Informaciją pateikė Zita Sinkevičienė, Monika Straupytė, Danguolė Kasparavičienė, Violeta Pupelienė, Danguolė Barkauskienė, Sonata Nognienė, Laimutė Cibulskienė

42

pasakojo Paulius Bagočiūnas, VU bib­lio­tekos Rankraščių skyriaus bib­lio­tekininkas.

Susirinkusieji galėjo susipažinti su Martyno Mažvydo „Katekizmo“, prieš 470 metų išleistos pirmosios lietuviškos knygos, faksimile, pamatyti vienintelę žinomą VU bib­lio­tekoje saugomą ypatingai puošniu įrišimu išsiskiriančią XVI–XVII a. Vilniuje dirbusio knygų leidėjo Jokūbo Morkūno knygą, taip pat tik 2018 metais visuomenei viešai parodytą Motiejaus Valančiaus rankraštinį, paties autoriaus spalvingais piešiniais iliustruotą giesmyną ir kitus retus eksponatus. Įdomu buvo susipažinti ir su XVI–XIX a. dokumentais, susijusius su Trakų krašto istorija.

Irena Jocienė

VARĖNA

Pasitikome dzūkiškus leidinius. Varėnos viešojoje bib­lio­tekoje pristatyti du leidiniai – „Varėnos krašto dienoraščiai“ ir „Dzūkų kalendorus 2020“. „Dėliodamas tekstus norėjau, kad kalbėtų ne tik varėniškiai, kraštiečiai, ne tik čia gimę, bet ir mylintys šį kraštą. Tarp tokių – Juozas Aputis, Kazys Saja, Leonardas Gutauskas.

Knygoje daug ir ne dzūko Henriko Gudavičiaus tekstų, fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus darbų“, – pasakojo „Varėnos krašto dienoraščių“ sudarytojas Juozas Žitkauskas.

Pasak leidinio idėją ir misiją pristačiusio Merkinės krašto muziejaus direktoriaus Mindaugo Černiausko, tai ir kalendorius (365 dienos), ir vaizdų, fotografijų albumas, ir istorinių įvykių, faktų rinktinė. Prisiminti priežodžiai, patarlės ir, žinoma, tekstai apie Varėnos krašto žmones, kasdienybę, rūpesčius ir iššūkius. Taigi atliktas tikrai didelis darbas. Varėnos rajono meras Algis Kašėta džiaugėsi, kad dabar turės apibendrintą istorinį leidinį apie Dzūkiją, Varėną, kurį galės dovanoti.

Cibulskienei ir Elenai Glavickienei, M. Černiauskui ir visiems, prisidėjusiems prie šio leidinio atsiradimo. Renginį dzūkų dainomis ir porinimais papuošė Matuizų etnografinis ansamblis „Verbena“ (vad. Daiva Kielienė).

Renata Česnulevičienė

ZARASAI

Pajusti, sužinoti, išmokti. Sausio 24 d.

Pojūčių kambaryje apsilankė paskutinės lankytojų grupės. Pojūčių kambarys Zarasų viešojoje bib­lio­tekoje buvo įrengtas bendradarbiaujant su Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešąja bib­lio­teka. Naudojama inovatyvi sensorinė įranga, stimuliuojanti audiovizualinius jutimus, tinkanti vyresniesiems lankytojams atsipalaiduoti, o jaunesniesiems pasitelkiama ugdant mokyklinius įgūdžius, akademines žinias. Raminančią, atpalaiduojančią ar edukacinę aplinką galima sukurti taikant planšetėje esančius garsus, spalvas.

Susipažįstant su povandeniniu pasauliu. Inesos Dumbravienės nuotr.

Pirmieji Pojūčių kambarį išbandė lankytojai iš Salako, smalsiausi buvo ugdytiniai iš Zarasų „Lakštingalos“ mokyklos. Pojūčių erdvėje apsilankė 11 klasių iš Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos, pavieniai bib­lio­tekos lankytojai ir bib­lio­tekininkai.

Lankytojus domino vaizdai, filmukai, skirti ir atsipalaiduoti, ir mokytis. Dalyviai stebėdami gamtos pasaulį susipažino su augalų atsiradimu, klausydamiesi gamtos garsų spėliojo, kas juos skleidžia, Dzūkiškų leidinių sutiktuvių dalyviai. Viešosios bibliotekos nuotr. stebėjo turtingą povandeninį pasaulį.

Dar dainuodami skaičiavo angliškai, vardino J. Žitkauskas pristatė ir pakabinamą abėcėlės raides, linksmai judėjo rodydami 2020 m. kalendorių. Kiekvieno mėnesio lape – emocijas. Buvo galima susipažinti su muzikos žymaus fotomenininko Vytauto Stanionio instrumentais ir jų garsais, žiūrėti filmuką 1999 m. darytos nuotraukos, kuriose Dzūkijos apie gamtosaugą, pamatyti, kaip iš rūšiuotų miestelių bažnyčios ir tenykščiai žmonės. antrinių žaliavų gaminamas popierius, kitos Spausdinama ir trumpa to miestelio istorija, naudingos žmogui prekės. ryškiausi posakiai, pateikiamos kitos šnektos Sensorinis kambarys „Penki pojūčiai“ iškeypatybės. Taip pat galima rasti laukinių augalų aprašų, liaudies meteorologijos pavyzdžių ir liavo, suteikęs 359 Zarasų viešosios bib­lio­tekos pan. J. Žitkauskas padėkojo merui, Varėnos lankytojams galimybę pajusti, atsipalaiduoti, viešosios bib­lio­tekos direktoriui Eitarui Kazisužinoti, išmokti.

Zina Černovienė mierui Krupovičiui, kraštotyrininkėms Laimutei

KRONIKA / SAUGESNIO INTERNETO SAVAITĖ AKMENĖ

PANEVĖŽYS

tinklų pusę ir apie sukčius internete, vaikams surengti mokymai „Mano duomenys internete“. Šilavoto bib­lio­tekoje vaikai dalyvavo interaktyvioje veikloje „Nuotraukų skelbimas internete“, mažiesiems „Apuoko pamokėles“ organizavo Jiezno, Mozūriškių, Šilavoto bib­lio­tekos. Išlaužo bib­lio­tekos lankytojai sprendė testus „Ar esi saugus internete“ ir „Kritinio mąstymo testas“, vaikams buvo skirtas renginys „Interneto labirintuose“. Iš viso savaitės renginiuose apsilankė 518 dalyvių.

Justino Marcinkevičiaus viešosios bib­lio­ tekos informacija

Viktorinos dalyviai. Ventos bibliotekos nuotr.

TRAKAI

Puikios žinios ir bendravimas. Ventos bib­lio­t ekoje Saugesnio interneto savaitei, vykstančiai vasario 10–15 d., buvo skirta tradicinė viktorina. Šiemet joje dalyvavo Ventos socialinės globos namų gyventojai ir darbuotojai, taip pat bendruomeninių vaikų globos namų ir grupinio gyvenimo namų gyventojai, kuriuos atlydėjo socialinės darbuotojos. Dalyvaujančios komandos buvo pasipuošusios Lietuvos vėliavos spalvomis – ryšėjo geltonos, žalios, raudonos spalvų skareles. Taip originaliai pasitikome Vasario 16-ąją – Valstybės atkūrimo dieną. Visi dalyviai buvo apdovanoti prizais, nes nugalėjo nuoširdumas, puikios žinios ir draugystė.

Roma Miltinienė

PAGĖGIAI

Komanda atlieka jai skirtą užduotį. Viešosios bibliotekos nuotr.

Interneto įdomybės ir pavojai. Miesto viešosios bib­lio­tekos vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“ organizuotos edukacinės veiklos „Apuoko pamokėlės“ ir „Mano duomenys internete“, kuriose dalyvavo „Ąžuolo“ progimnazijos moksleiviai (mokyt. Greta Joniškiene).

Vaikai aktyviai įsitraukė į su saugiu elgesiu internete supažindinančią veiklą. Komandoms skirtos užduotys trimis aktualiomis temomis: „Internete žaidžiu saugiai“, „Interneto įdomybės“, „Interneto pavojai“. Trečiokai nesunkiai atliko užduotis. Svarbi tema – asmeninių duomenų viešinimas internete. Susipažinę su reikalavimais, vaikai užduoties personažui Pranukui padėjo pasitikrinti duomenų anketą. Renginių dalyviai teigė, kad labai daug sužinojo apie internetą ir pažadėjo kreiptis pagalbos į tėvelius, jeigu „pasiklystų“ jo platybėse.

Apie skaitmenines technologijas. Trakų viešoji bib­lio­teka ir jos filialai jau kurį laiką kviečia gyventojus tobulinti skaitmeninius įgūdžius. Popietėje „Elektroninė knyga ir skaitytuvas“ Rykantų bib­lio­teką lankantys vaikai susipažino su Saugesnio interneto savaitės ir Skaitmeninės savaitės tikslais. Dalyviai pasitikrino IT žinias – testą sudarė 30 klausimų iš trijų sričių: naudojimosi kompiuteriu, naudojimosi internetu ir naudojimosi e. paslaugomis. Vaikai džiaugėsi gavę galimybę išbandyti bib­lio­tekoje turėtus elektroninius skaitytuvus „PocketBook“ ir „Cybook Odyssey“ ir pritarė nuomonei, kad mėgstantiems daug skaityti šie įrenginiai yra daug patogesni už telefonus ar planšetes.

Barbara Jocienė

ZARASAI

Anžela Vasiliauskienė

PRIENAI

Komandos atsako į klausimus saugesnio interneto tema. Donato Merkio nuotr.

Savaitės renginių dalyviai. Vydūno viešosios bibliotekos nuotr.

Aktualūs edukaciniai renginiai. Vydūno viešoji bib­lio­teka ir jos filialai prisijungė prie Saugesnio interneto savaitės iniciatyvos ir pakvietė krašto vaikus, jaunimą ir suaugusiuosius atkreipti dėmesį į jau kasdienybe tapusią elektroninę erdvę ir susipažinti su internete tykančiais pavojais. Visoms grupėms buvo organizuotos edukacinės veiklos: „E. detektyvas“, „Interneto tyrėjas“, „Apuoko pamokėlė“, „Mano duomenys internete“; rengtos pokalbių transliacijos „Influenceris“ – ar tikrai svajonių gyvenimo būdas?“, „Sukčiai internete: kaip apsisaugoti?“, „Sekstingas“: žaidimas ar nusikaltimas?“; rodytas dokumentinis filmas „Interneto valytojai“. Bib­lio­tekos renginiuose apsilankė apie 500 Pagėgių krašto gyventojų.

Asta Andrulienė

Vaikams surengtuose saugaus interneto mokymuose.

Viešosios bibliotekos nuotr.

Svarbu išmokti apsisaugoti. Akcijos savaitę Justino Marcinkevičiaus viešojoje bib­ lio­tekoje ir jos padaliniuose organizuoti 55 saugaus interneto temai skirti renginiai. Viešojoje bib­lio­tekoje ir padaliniuose vyko skaitmeninio raštingumo mokymai pažengusiems „Būkime saugūs internete!“, rodomos transliacijos apie nuomonės formuotojus, nematomą socialinių

Moksleiviai pasitikrino žinias. Rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Vaikų literatūros skyriuje vasario 11 ir 13 d. vyko protų mūšiai „Naudojamės saugiai: TAIP / NE“, kuriuose naudojimosi internetu žinias pasitikrino „Santarvės“ pradinės mokyklos ketvirtųjų klasių mokiniai. Dalyviai atsakė į klausimus apie asmeninių duomenų atskleidimą registruojantis internete ir susikuriant paskyras, saugius slaptažodžius, kompiuterio saugumo priemones.

Apie sukčiavimo atvejus internete ketvirtokams papasakojo Zarasų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausioji tyrėja Rosita Gurskaja. Moksleiviams buvo įteikti saugaus elgesio kibernetinėje erdvėje mokymų dalyvio pažymėjimai ir bib­lio­tekos padėkos.

Zina Černovienė

43

IR AŠ TEN BUVAU

VOKIETIJOS NACIONALINĖ BIB­LIO­TEKA

Šis 1992–1996 m. iškilęs kompleksas patraukia dėmesį savo atvirumu ir funkcionalumu. Dovilės Ivanovienės nuotraukos

Taip jau istoriškai susiklostė, kad Vokietijos nacionalinė bib­lio­teka, 1990 m. suvienijus padalintą šalį, veikia dviejuose miestuose – Leipcige ir Frankfurte prie Maino. Nacionalinės bib­lio­tekos Frankfurto filiale kasmet vyksta Informacijos savaitė, kurioje teko dalyvauti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos darbuotojai Dovilei Ivanovienei. Tai intensyvūs 5 dienų teorinių ir praktinių mokymų kursai užsienio bib­lio­tekininkams. Informacijos savaitėje gali dalyvauti visi norintieji, tačiau priimanti bib­lio­teka išlaidų neapmoka (autorė gavo Lietuvos kultūros tarybos edukacinę stipendiją.)

Frankfurte prie Maino bib­lio­teka įsikūruVokietijos nacionalinėje bib­lio­tekoje iš viso saugoma daugiau Georgo Baselitzo skulptūra „Armalomor“ (1994) bib­lio­tekos kaip 36 mln. dokumentų, saugyklų lentynos sudaro beveik si moderniame minimalistinio dizaino pasfojė – vienintelis spalvinis akcentas.

390 kilometrų. tate. Čia daug betono ir stiklo – ieškantys renesansinio grožio ar baroko puošnumo joje tikrai neras. Visai kita tema – vidiniai darbo procesai. Didieji, jungtiniai duomenys, maksimaliai automatizuoti procesai, duomenų bazių kūrimas, masinis dokumentų skaitmeninimas – tokia bib­lio­tekos kasdienybė, o teiginys, kad vokiečiai – labai disciplinuoti žmonės, sėkmingai pasitvirtino. Bib­lio­tekoje vadovaujamasi griežtomis taisyklėmis ir išimtys čia nedaromos – jei dokumentas suskaitmenintas, originalas neišduodamas; jei skaitytojas jaunesnis nei 18 metų, jam pasiūloma apsilankyti viešojoje bib­lio­tekoje.

Bib­lio­teka siekia, kad joje lankytųsi skaitytojai, kurie studijuoja ar užsiima moksline veikla, o ne ateina praleisti laiko. Savo tinklalapyje bib­lio­teka nurodo, kad paslaugomis kas dieną pasinaudoja 585 vartotojai.

44

Bib­lio­tekoje rengiamos Informacijos savaitės mokymų grupėje dažniausiai būna iki 5 žmonių. Jie kiekvieną dieną dalyvauja vis kito bib­lio­tekos skyriaus veikloje arba gilinasi į vieno ar kelių skyrių darbą. 2019 m. mokymų dalyviai (iš kairės): Arjunas Sanyalis (Kolkatos technikos bib­lio­ teka), Dovilė Ivanovienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka), Claudia Lober-Knaak (Vokietijos nacionalinė bib­lio­teka), Eman Waheed (Aleksandrijos bib­lio­teka), Maryna Rudakouskaja (Baltarusijos nacionalinė bib­lio­teka). Reginos Weiss nuotr.

Redakcijos klausimas: kokią aplankytos bib­lio­tekos patirtį (veiklą ar kt.), Jūsų manymu, galima būtų perkelti į Lietuvos bib­lio­tekas ir į Jūsų bib­lio­teką? Žvelgiant plačiau, norėtųsi perkelti pačios Vokietijos teisinę bazę, reglamentuojančią bib­lio­tekų veiklą, santykius su leidėjais, nes šioje šalyje įstatymai bib­ lio­tekoms gerokai palankesni. Jei viską vertinsime šiek tiek siauriau, perkelčiau darbuotojų požiūrį į darbą, suvokimą, kad bib­lio­tekos – nuolatos kintantys organizmai, kurie nesustoja evoliucionuoti, kad būtina ieškoti būdų, kaip optimizuoti savo darbą, neatsilikti nuo naujovių, kurios bib­lio­tekininko darbo specifiką perkelia jau į visai kitą lygį.

Dovilė Ivanovienė

Kviečiame šalies bib­lio­tekininkų bendruomenės narius, apsilankiusius įspūdingose pasaulio bib­ lio­tekose, pasidalyti parsivežtomis mintimis bei nuotraukomis.

IN THIS ISSUE Audronė Berezauskienė. The Custodians of the Individuality of their Regions

1

This year Lithuania celebrates the 30th anniversary of its independence.

On this occasion, the authors of the heading #Gyvasžodis, professionals in their respective fields, share their thoughts about changes that Lithuania’s libraries were undergoing during the previous three decades. In this issue, the heading’s guest is Audronė Berezauskienė, the Head of the Department of Regional Documents and Local History Studies at the Anykščiai Liudvika and Stanislovas Didžiulises Public Library, which is famous for its regional memory activities. She shares her insights about this important field of activities at Lithuania’s libraries, which has been on their agenda for over six decades. After the restoration of Lithuania’s independence in 1990, the regional memory activities acquired new characteristics and faced new challenges.

Our Special Day

3

This publication consisting of three parts is devoted to a leading national holiday, Lithuania’s Independence Day celebrated on 16 February. The editorial board of Tarp knygų operating at a national memory institution, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, takes a look at documents related to this national holiday, which were exhibited at three exhibitions and were based on collections. We present the collection of autographs of the Signatories of the Act of Independence gathered by the member of the European Parliament Prof. Liudas Mažylis, the series of postage stamps depicting all the twenty Signatories created by Jokūbas Zovė and the set of photographs of the collector Mantas Vaitiekūnas that captured the celebration of the 16th of February in Marijampolė during the interwar years. (Prepared by Vaidenė Grybauskaitė and Loreta Skinkienė)

A Tool for Comprehending and Constructing the World

8

The editorial board of Tarp knygų decided to suggest to the readers to speculate about the language as a tool for comprehending the world, which is important during periods of state formation and for educating an individual and building their environment. The publication reflects the main thoughts presented at a discussion at the Language Club held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, where the linguist Jolanta Zabarskaitė, the philosopher Vilius Dranseika, the writer and journalist Marijus Gailius and the japonologist Jurgita Ignotienė discussed about the connection between culture and language and the function of the latter regarding the comprehension and construction of the world. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Jay Alan Samit: „All Changes Were Done by Stubborn People

11

Among the guests of the Vilnius Book Fair, there was the innovation expert Jay Alan Samit, who presented the Lithuanian translation of his bestseller „Disrupt You!“. On the eve of the Fair, he visited the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. We present his talk with the National Library’s Director-General Prof. Dr. Renaldas Gudauskas focusing on such issues as how technologies could help solve global crises, what kind of people are the world’s driving force and what was Samit’s purpose of writing his book. (Interviewed by Renaldas Gudauskas)

Ieva Miliauskienė. The Linked Open Data and the Modern Library

14

In this publication, the librarian from the Information Sciences Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Ieva Miliauskienė surveys the news about the presentation and sharing of linked open data at libraries and related organizations and software for such data presented at the annual international conference “Semantic Web in Libraries” (SWIB).

Vaida Juselytė. An Original Combination of Modernity and Traditions 17 This issue’s heading “Best practice”, where libraries speak about their successful accomplishments, hosts the Marijampolė Petras Kriaučiūnas Public Library, with a presentation of an original festival, which has become a traditional event of this city. The festival’s programme has the objective to provide knowledge and inspire creativity to invention

enthusiasts by using modern technologies. The festival’s organizers gave it an “inverted” name, “Real Virtuality”, reflecting, to quote them, the fact that virtuality promptly becomes reality. People, both children and grown ups, are attracted by the originality and modern character of the festival as it gives them the opportunity to get acquainted with technological innovations and try them.

Lina Matiukaitė. The Diagnosis is “The Poet”

20

In 2019, the Lithuanian writer, poet and literary critic Valdemaras Kukulas (1959–2011) would have turned 60. On this occasion, the library of his native region, the Kupiškis Municipality Public Library, implemented the year-long project ‘The Diagnosis is “The Poet”’. It included various events (an unconventional literature lesson, a literary soirée, a festival of artistic reading and an exhibition of photographs, manuscripts and other documents), which were organized not only in Kupiškis but also in other towns of the Aukštaitija Region, even in Western Lithuania, in Palanga. Lina Matiukaitė says that the project involved about 90 people of various ages and the events attracted about 1000 viewers. In addition to the description of the project’s activities, the publication presents reminiscences by Kukulas’s teacher of the Lithuanian language as well as his form tutor.

Virginija Švedienė. Unextinguishable Light of Bitė in Panevėžys

25

It has been three decades since the Panevėžys County Public Library cherished the memory of the educator, pedagogue and social figure Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943). By using the example of this enlightened person, the Library educates and trains its young visitors as well as motivates to get to know Petkevičaitė-Bitė with interactive means. There are conferences organized devoted to the publicistic and philanthropic activities of Petkevičaitė-Bitė and her impact on the development of Lithuania’s culture as well as awards are presented to followers of this person’s ideas.

Stanislovas Žvirgždas. The 1863–1864 Uprising in Lithuania and Photography

29

The winner of the National Culture and Art Award and the photography historian Stanislovas Žvirgždas reminds of freedom fights in Lithuania in the 19th century and tells about how owners of photography studios in Vilnius supported the insurgents and about their fate after the Uprising was suppressed as well as how Lithuania’s colonization and Russification affected its cultural heritage. Žvirgždas says that not so many photographs reflecting the Uprising have survived. Nevertheless, there are insurgents’ portraits preserved at the State Archives, the Lithuanian National Museum, the Aušra Museum of Šiauliai and the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences.

Diana Šlapšinskienė, Aušra Ušpalienė. A Manual for Authority Records in Lithuanian 33 The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania has issued the electronic publication “UNIMARC Manual: Authorities Format”. The publication has been prepared following the 3rd edition of “UNIMARC Manual: Authorities Format” (2009) published by the International Federation of Library Associations and Institutions (IFLA) and the Permanent UNIMARC Committee and its updates of 2012 and 2017. The format of this electronic publication allows prompt inserting of updates after they are adopted by the Permanent UNIMARC Committee.

Vaidenė Grybauskaitė. A Place for Inexhaustible Discoveries

34

In February, the capital of Lithuania hosts the largest event of the world of books of the Baltic countries, the international Vilnius Book Fair. This year it was organized for the 21st time and welcomed its guests and visitors with the words of the creator of the avant-garde cinema Jonas Mekas: “You should live without formulas and to be open to the world”.

This publication introduces the Fair’s traditions and innovations as well as the winners of Book of the Year in the nominations of the adult prose, poetry, children’s books and books for teenagers.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2020 Nr. 2 (733) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2020 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2020-02-25 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 510 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 2 (733) 2020 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2020 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

NUOTOLINĖS PASLAUGOS • INTERAKTYVI BIBLIOTEKA • LIBIS skaitytojo pažymėjimo užsakymas • Naujai gautų dokumentų peržiūra • Dokumentų el. kopijų užsakymas • Dokumentų užsakymas bibliotekų kataloguose • Visateksčių el. knygų skaitymas • Lietuvos leidėjų katalogas • Planuojamos išleisti knygos • Klausk bibliotekininko • INFORMACIJA APIE BIBLIOTEKOJE ESANČIUS DOKUMENTUS • Nacionalinės bibliotekos elektroninis katalogas • LIBIS suvestinis katalogas • Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas • Nacionalinės bibliotekos kortelių vaizdų katalogas • Bibliografinė Lietuvos periodinės spaudos straipsnių bazė (archyvas) • BIBLIOTEKŲ, ARCHYVŲ IR MUZIEJŲ SKAITMENINTO KULTŪROS PAVELDO PORTALAS • Knygos • Periodika • Smulkioji spauda • Dvimatė grafika • Kartografiniai leidiniai • Garso įrašų kolekcija • Lietuvių literatūros klasika • Rankraščiai • Lietuvos dailės muziejaus eksponatai • PRENUMERUOJAMI EL. IŠTEKLIAI • EBSCO Publishing • Emerald management eJournals Collection • JSTOR Collections• NAXOS Music Library • Project MUSE• SpringerLink • Taylor&Francis SHH Library and S&T Library • Wiley Online Library • De Gruyter ir Taylor & Francis Group el. knygos • SKAITMENINIO TURINIO ŽENKLINIMO ŽINYNAS IR ĮRANKIAI • „Creative Commons“ licencijų žymų pavyzdžiai ir aprašymas • Teisių ženklinimo metodika ir žinynas • Ženklinimo įrankis