Issuu

Lapkritis | 2019

ŠIAME NUMERYJE

#GYVASŽODIS

Renaldas Gudauskas. Nacionalinėje institucijoje matai valstybę

ĮVYKIS

Vaidenė Grybauskaitė. Žmonių biblioteka: solidi ir mokanti švęsti

ĮVYKIS

Diana Norkūnienė. Vadovai, kūrę ir kuriantys istoriją

TEMA / BIBLIOTEKA XXI AMŽIUJE

Žinių tiltas tarp senovės ir dabarties. „Tarp knygų“ informacija

ŠIANDIEN AKTUALU

Violeta Černiauskaitė. Nauji Nacionalinės bibliotekos terminijos tyrimai tarptautinės mokslinės komunikacijos kontekste

ŠIANDIEN AKTUALU

Birutė Railienė. Bibliografų talka mokslo istorijoje

NAUJI LEIDINIAI

Liubovė Buckienė. Metodinis leidinys bibliografinių įrašų rengėjams ir tvarkytojams

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Stanislovas Žvirgždas. Lietuvos fotografija periodinėje 1860–1940 m. spaudoje

ŽMONĖS IR LAIKAS

Laima Pikčiūnienė. Matematikė, fizikė ir bibliotekininkė Larisa Kopaitė

SUKAKTYS

Stanislovo Moniuškos pėdsakais. Parengė Kęstutis Šapoka

„TARP KNYGŲ“ – 70

Lapkritį žurnale prieš... Parengė Vaiva Markevičiūtė

KRONIKA

Vaidenė Grybauskaitė. Piešiniuose atspindėtas 100-mečio jubiliejus Giedrė Ilginienė. Skaitmeninio amžiaus bibliotekų iššūkiai Virginija Veiverienė. Pašnekesiai apie prieškario karininką ir bibliofilą Daina Sutkevičienė. Dalijimasis patirtimi generuoja naujas idėjas

33 35 36 38

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

IR AŠ TEN BUVAU

Dainius Vaitiekūnas. Kambodžos nacionalinė biblioteka

33 Vygaudo Juozaičio (3) nuotr., Godos Daraškevičiūtės piešinys „Knygų namų šviesa“ (33)

PIRMAME VIRŠELYJE

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos šimtmečio grafika. Dizainerė Vaida Gasiūnaitė.

REDAKCIJA

Jūratė BIČKAUSKIENĖ (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

NACIONALINĖJE INSTITUCIJOJE MATAI VALSTYBĘ Mano pažintis su tuomet Lietuvos respublikine biblioteka prasidėjo, kai atvykau į Vilnių studijuoti. Pamenu, kaip su mumis, Vilniaus universiteto pirmakursiais, bibliotekoje susitiko tuometis bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Algimantas Lukošiūnas – jis mums paliko didelį įspūdį, buvo tikras bibliotekininko autoritetas. Kadangi studijavau pagal individualų planą ir paskaitų nelankiau, mano universitetas buvo Respublikinė biblioteka. Joje mane žavėjo ir skaitytojų gausa bei rimtis, ir darbuotojai. Dažniausiai dirbdavau Bendrojoje skaitykloje, kurioje visada būdavo pilna žmonių. Pagarba tylai man patiko, skaityklos – tai šventa erdvė. Kadangi bibliotekoje kone gyvenau – dirbau nuo ryto iki vakaro, iš skaityklų išeidavau apžiūrėti parodų, apsilankydavau renginiuose. Vertindamas dabartinį Nacionalinės bibliotekos gyvenimą, galiu pasakyti, kad šiandien tęsiame ir parodų, ir renginių tradicijas. Tiesa, nauji laikai atnešė ir naujų veiklų. Džiaugiuosi, kad biblioteka yra gyva. Ji – socialinė institucija, reikalinga žmogui. Studijų metais mokiausi iš garbių ir profesionalių Lietuvos bibliotekininkų: Levo Vladimirovo, Klemenso Sinkevičiaus, Genovaitės Raguotienės. Mano mokslo darbų, tarp jų ir diplominio, vadovas buvo profesorius L. Vladimirovas. Studijuodamas Vilniaus universitete ir bendraudamas su profesoriumi, aš išmokau mokytis – tai yra svarbiausia. Kodėl pasirinkau studijuoti bibliotekininkystę? Mokiausi Prienų rajono Veiverių vidurinėje mokykloje (dabar tai – Veiverių Tomo Žilinsko gimnazija, beje, šiemet taip pat švenčianti šimtmetį – Red.). Mokyklos pirmtakė buvo iki

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Andriaus Repšio nuotr.

Pirmojo pasaulinio karo Veiveriuose veikusi mokytojų seminarija, kurią įkūrė ir ilgus metus joje mokytojavo Tomas Žilinskas. Man būnant moksleiviu, mokyklos bibliotekoje dirbo jo giminaitis – tikras eruditas! Dažnai lankiausi ir miestelio bibliotekoje – buvau perskaitęs visas jos knygas. Taigi nuo mažumės jaučiau pagarbą ir bibliotekininko profesijai, ir jos atstovams. Paskutiniais mokyklos metais svarsčiau stoti studijuoti istorijos, literatūros, ypač domėjausi žurnalistika. Kai atvežiau stojamuosius dokumentus į universitetą, paaiškėjo, kad norint studijuoti žurnalistiką reikėjo dalyvauti konkurse, o aš jį pražiūrėjau. Taip įstojau į bibliotekininkystę. Kaip dabar atsimenu – stojamųjų komisija pasiūlė pereiti į lietuvių kalbos studijas. Atsakiau paprastai: „Mokytoju būti nenoriu. Rašytoju – norėčiau, bet vargu ar galėčiau.“ Skaitymas man buvo įdomus, bet jį norėjau pažinti kaip reiškinį: kaip jis daro įtaką žmogaus gyvenimui, kaip ir kuo tampa žmogus skaitydamas. Todėl tvirtai likau bibliotekininkystėje. Ir studijos manęs tikrai nenuvylė. Kitąmet – dešimt metų, kai vadovauju Lietuvos nacionalinei bibliotekai. Iki tol daugiausia dirbau edukologo, pedagogo, aukštosios mokyklos administracinį, patarėjo, verslo ir politikos konsultanto darbą. Atėjęs dirbti generaliniu direktoriumi, atėjau į nacionalinę instituciją. Čia visų pirma matai valstybę. Plačiąja prasme nacionalinė biblioteka saugo, puoselėja ir skleidžia mūsų tautos identitetą. Apibūdindami savo bibliotekos misiją, mes akcentuojame, kad veikiame ne tik kultūrą, bet darome įtaką ir švietimui, mokslui, ekonomikai – visai valstybei.

* Šiemet Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka švenčia įsteigimo šimtmetį. Ta proga rubrikos „#GyvasŽodis“ svečiai pasakoja, kokį pėdsaką jų gyvenime paliko Nacionalinė biblioteka.

Ko išmokau dirbdamas Nacionalinėje bibliotekoje? Nepasiduoti inercijai. Perėmęs vadovo pareigas, pastebėjau gana didelį bibliotekos kolektyvo inertiškumą. Nesakau, kad tai yra blogis. Klasikine prasme biblioteka yra institucija, sauganti tai, ką reikia saugoti, tačiau atėjo laikai, kai nebepakanka tik saugoti, būtina eiti modernėjimo kryptimi, savo tikslams pasitelkiant pažangiąsias technologijas. Bet kuri organizacija – ir Nacionalinė biblioteka – pirmiausia yra žmonės ir jų turimos kompetencijos. Inertiškumą šiuo atveju suprantu kaip tikėjimąsi, kad žinių, kurias įgijai universitete, tau pakaks visam gyvenimui. Bet tai – tik pagrindas. Jei žmogus neturi intencijos kaskart išmokti ką nors naujo, organizacijai nebus lengva. Tokią mąstyseną aš bandau keisti. Naujoji mūsų po rekonstrukcijos atidarytos bibliotekos istorija trunka dar tik trejus metus. Nuoširdžiai manau, kad mes visi kartu atkūrėme Nacionalinę biblioteką – atkūrėme tai, ką buvo prasminga atkurti, ir sukūrėme naujų paslaugų bei veiklų. Pasaulyje nėra nė vienos identiškos nacionalinės bibliotekos. Mūsų biblioteka šiandien yra įdomi viso pasaulio nacionalinių bibliotekų vadovams. Tai liudija faktas, kad po vienų veiklos metų jau buvome pastebėti – 2017 m. buvau pakviestas Lietuvos nacionalinės bibliotekos modelį pristatyti analogiško statuso Europos bibliotekų vadovams (CENL 31-ajame susitikime skaitė pranešimą „Kintančios bibliotekų erdvės“ – Red.). Dar po metų tapome įdomūs ir platesnei auditorijai – biblioteką pristačiau viso pasaulio nacionalinių bibliotekų vadovams (2018 m. IFLA generalinėje konferencijoje – Red.). Mūsų modelį vadinu naujuoju deriniu (angl. new mix), gyvąja ar žmonių biblioteka (angl. life library). Mes išsaugome tai, kas yra geroji klasika, ir kartu žengiame į naujas sritis, susijusias su šiuolaikinėmis technologijomis. Gal kitų šalių nacionalinės bibliotekos turi galingesnę infrastruktūrą, yra turtingesnės, bet mes esame turtingesni žmonių – su atsidavimu, kompetentingai ir, svarbiausia, kūrybiškai dirbančių savo darbą. Jie nebūtinai yra įgiję bibliotekininko išsilavinimą, bet kartu su bibliotekininkais šie specialistai sukuria sinergiją, iš kurios randasi nauja vertė. Per Nacionalinėje bibliotekoje eksponuojamos parodos „Jie kūrė mūsų biblioteką“ (apie bibliotekos vadovus, svarbiausius jų darbus – Red.) atidarymą bibliotekos Mokslo tarybos pirmininkas prof. dr. Andrius Vaišnys pabrėžė, kad „šita institucija tvirtai atlaikė visas reorganizacijas“. Taip, mes sugebame diskutuoti ir parodyti savo kompetencijas, šis mūsų institucijos savigynos pozityviąja prasme mechanizmas mums leidžia 2

išsaugoti tai, ką turime brangiausio, – žmones. Jeigu žmogus siekia tobulėti, jeigu supranta, kas šiuo metu institucijai yra svarbiausia, yra lankstus, jis bibliotekoje yra vertinamas ir randa savo vietą. Tiesiog reikia suteikti jam kvalifikacines galimybes, kad galėtų dirbti darbus, kurių vakar nedirbo, nes tokių darbų anksčiau tiesiog nebuvo. Taip pat noriu pabrėžti, kad mūsų biblioteka yra ne tik pagrindinė kultūrinė, bet ir pagrindinė Lietuvos mokslinė biblioteka. Ši funkcija man, kaip vadovui, yra labai svarbi. Šiandien bibliotekoje dirba 28 mokslų daktarai – tai didžiulė jėga. Sutelkę ir prasmingai įveiklinę jų kompetencijas, galime nuveikti ir nuveikiame daug prasmingų darbų. Dar viena mūsų stiprybė – nuoseklus ugdymas. Dėmesio skiriame visiems – nuo jaunučių iki senjorų. Mūsų institucija yra atvira. Esame orientuoti į žmogų ir atvirumą. Atvirumo siekiame visur, net kalbant apie technologijas – ar tai būtų atvirieji duomenys, ar atviroji prieiga. Dažnai kalbu apie didžiųjų duomenų ir dirbtinio intelekto erą. Ši ir kitos su technologijomis susijusios sritys plėtojasi labai greitai. Prieš kelerius metus garsėjome kaip maža valstybė, turinti greičiausią pasaulyje internetą. Šiandien šiame sąraše esame 21-mi. Negalima stovėti vietoje. Nebūtina judėti beprotišku greičiu, bet reikia išlaikyti turimą pranašumą. Pastebėjau, kad jau yra valstybių, kurios kopijuoja mūsų bibliotekos modelį. Pavyzdžiui, žavimasi dirbtuvių PATS SAU idėja. Tai normalu, dalinamės patirtimi su kolegomis. Kartu tai rodo, kad, vadybos terminais kalbant, esame 15 sekundžių priekyje. Mūsų intencija – ne sekti, o būti sektinu pavyzdžiu. Vykdydami projektus, bendradarbiaujame su daugybe įvairių institucijų. Šiuo metu bibliotekos vykdomų projektų vertė siekia 24 mln. eurų. Griauname visus mitus apie biblioteką, kaip nekonkurencingą, nestiprią įstaigą. Bendradarbiaujame su technologijų parkais, universitetais. Neseniai sulaukėme Vilniaus mero pasveikinimo, kuriame pabrėžiama, kad esame sėkmingi šios sostinės dalies atgaivinimo iniciatoriai. Nacionalinė biblioteka sėkmingai eina kultūrinės diplomatijos kryptimi. Per pastaruosius trejus metus užmezgėme glaudžią partnerystę su Užsienio reikalų ministerija, ambasadomis – anksčiau biblioteka šioje srityje nebuvo tokia aktyvi. Kad tai – teisingas kelias, įsitikinau nuvykęs į Jungtinių Tautų biblioteką Ženevoje skaityti pranešimo. Šios bibliotekos direktorius yra parengęs kultūrinės diplomatijos gaires bibliotekoms. Taigi visame pasaulyje vyrauja nuomonė, kad tai – labai reikalinga veiklos sritis. Pasitelkę knygas, įvairius rašytinius dokumentus, parodas, filmus, vykdydami projektus mes suteikiame galimybę susikalbėti tiek žmonėms, tiek valstybėms. Manau, kad mes tikrai esame pelnę pagarbą. Lietuvos nacionalinė biblioteka yra vertinama ir gerbiama.

Renaldas Gudauskas

ĮVYKIS

ŽMONIŲ BIBLIOTEKA: SOLIDI IR MOKANTI ŠVĘSTI Lapkričio viduryje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos jubiliejaus minėjimas pasiekė kulmi naciją – skaitytojų šventovė iškilmingai pareiškė esanti Žmonių biblioteka, o gal dar to nežinantiems džiugiai ir lakoniškai pranešė, kad jai – 100! Iš tiesų šie teiginiai – tai dviejų svarbių Nacionalinės bibliotekos šimtmečio minėjimo programos renginių pavadinimai: 14 dieną iškilmingame šventiniame vakare „Žmonių biblioteka“ ją sveikino aukščiausi valdžios atstovai, o 16–17 dienomis kartu švęsti pakviesta visuomenė – vyko atviras šventinis savaitgalis „100!“, pasiūlęs lankytojams daugybę šia proga organizuotų renginių. Šventiniame vakare dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša, Seimo ir Vyriausybės nariai, Lietuvoje reziduojantys ambasadoriai, visuomenės, mokslo, kultūros veikėjai, knygų leidėjai, Nacionalinės bibliotekos partneriai ir bičiuliai. Buvo perskaitytas Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio sveikinimas. Įspūdingą ausims ir akims reginį perteikė muzikinis performansas, kurį kūrė mušamųjų instrumentų ansamblis „Giunter Percussion“, violončelininkas Justas Kulikauskas, džiazo pianistas Andrejus Polevikovas, Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technolo-

gijų fakulteto studentai. Projekcinės vaizdo grafikos kompozicijos, rodomos ant specialaus nuleidžiamo ekrano, šviesų ir garso sinchronizacija įtraukė į efektingą reginį. Aktoriaus Andriaus Bialobžeskio balsu bibliotekos 100-mečio proga prabilęs bibliotekos simbolis bronzinis Martynas Mažvydas kvietė leistis į spalvingą kelionę po biblioteką, prisiminti svarbiausias Nacionalinės bibliotekos istorijos akimirkas. „Šiandien aš noriu padėkoti visiems, kurie triūsia šiuose rūmuose, pradedant knygos tyrėjais, einant link bibliografų, mūsų nuostabiųjų restauratorių, kurių darbo vaisiais turėjau progos įsitikinti“, – jubiliejaus proga sveikindamas Nacionalinę biblioteką sakė Prezidentas G. Nausėda. Jis prisiminė, kaip prieš 30 metų, būdamas doktorantas, pats čia leisdavo dienų dienas, su bendraminčiais ginčydavosi ir diskutuodavo. 3

Kad iš bibliotekos kartais gali būti sunku išeiti, priminė ir V. Landsbergis: „Jeigu tu esi pagautas bent jau skaitymo viruso, o paskui gal dar ir rašymo viruso, tai tu gali neišeiti iš tokių vietų, kur yra tiek daug ko skaityti.“ Pasak profesoriaus, gera žinoti, kad yra knygų pasaulis, kur visada gali rasti sielos atramą, pasistiprinimą ir gyvenimo prasmę. „Ačiū tiems, kurie prisideda, kad visa tai egzistuotų“, – dėkojo V. Landsbergis. Nacionalinė biblioteka yra viena iš pamatinių institucijų, ja rėmėsi ir atkurtoji valstybė, kurios 100metį minėjome praėjusiais metais. O jų abiejų istorijos, M. Kvietkausko teigimu, yra be galo susijusios. Ministras priminė sunkius laikus, kai bibliotekose knygų kolekcijos buvo naikinamos, dalis jų buvo uždraustos. Kalbėtojas pabrėžė, kad Nacionalinė bib lioteka svarbi ne tik kaip atminties institucija, bet ir kaip kultūros židinys, kaip kompetencijų, mokymosi centras. Ji įkūnija mintį, kad „esame knygos tauta, tauta, kurią išugdė kova už lietuvišką knygą. Manau, kad, minėdami jos 100-metį, galime sakyti, jog esame bibliotekos nacija“, – sakė M. Kvietkauskas. Nacionalinės bibliotekos vadovas prof. dr. Renaldas Gudauskas pabrėžė, kad šiandien Nacionalinė biblioteka – tai ne tik po rekonstrukcijos transformuotos erdvės, daug svarbesnės joje vykdomos veiklos. Viskas daroma dėl žmonių, kad jiems būtų patogu ir jauku, kad bibliotekos infrastruktūra ir paslaugos padėtų jiems tobulėti įvairiose srityse. R. Gudauskas dėkojo visiems vakaro svečiams už draugystę, partnerystę, patarimus ir palaikymą. „Esu tikras, kad šis renginys svarbus ne vien dėl to, kad minime 100 metų jubiliejų, bet ir todėl, kad susirinkome, kad skyrėte savo laiko nacionalinei institucijai. Mes esame vietoje, kurioje žmonės, pasitelkdami daugelio kartų kauptą atmintį ir išmintį, kuria naujas vertes ateičiai“, – teigė generalinis direktorius.

Kartu su vakaro šeimininku Nacionalinės bibliotekos generaliniu direktoriumi R. Gudausku meninės programos klausėsi garbingi svečiai (iš kairės): kultūros ministras M. Kvietkauskas, Prezidentas G. Nausėda, prof. V. Landsbergis. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

„Džiaugiuosi, kad Nacionalinė biblioteka surado savo naująjį kelią“, – sveikindamas Seimo Švietimo ir mokslo bei Kultūros komitetų vardu sakė E. Jovaiša. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Sociologo habil. dr. Arvydo Matulionio (dešinėje) paprašytas, Nacionalinės bibliotekos vadovas pasirašo bibliotekos 100-mečio proga išleistame leidinyje „Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka: 100“. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Ansamblio „Giunter Percussion“ mušami ritmai ir šviesų efektai kūrė įspūdingą reginį. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Bibliotekos gyvenimo nuotraukų kaleidoskopą lydėjo violončelės garsai. Vygaudo Juozaičio nuotr. Ant ažūrinio ekrano – simboliniai bibliotekos šimtmečio ženklai. Vygaudo Juozaičio nuotr.

V. Landsbergis džiaugėsi, kad bibliotekoje visada galima rasti sielos atramą, pasistiprinimą ir gyvenimo prasmę. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Prezidento prašymu prieš šventinį renginį jam buvo pristatyta paroda „Verba volant, scripta manent: iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“. Iš kairės: Prezidento Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė Sonata Šulcė, Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė, Prezidentas Gitanas Nausėda, Renaldas Gudauskas. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Bibliotekos iškilmės tęsėsi ir savaitgalį – į nuotaikingą šventę rinkosi vilniečiai ir miesto svečiai. Kiekvienas galėjo rasti sau įdomios veiklos: vyko ekskursijos ir po pačią Nacionalinę biblioteką, ir po 100-mečio proga parengtą vertingiausių bibliotekoje saugomų dokumentų parodą „Verba volant, scripta manent: iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“; klausytojams siūlytos įdomios viešos paskaitos: Retų knygų ir rankraščių skyriaus tyrėja dr. Milda Kvizikevičiūtė patraukliai pasakojo apie skaitymą XV a., knygos struktūros atsiradimo (antraštinio lapo, iliustracijų) istoriją; fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas, pasitelkęs senuosius piešinius ir fotografijas, pasakojo apie „Legendines Vilniaus vietas“. Muzikos mėgėjai galėjo klausytis netradicinės garso skulptorių „Avidja/Devita“ muzikos, inspiruotos bibliotekoje girdimų vartomų knygų puslapių ar kompiuterio klaviatūros garsų. Lankytojų laukta Kino salėje, kurioje vyko Nacionalinės bibliotekos TV laidų ciklo „Pokalbiai viena tema“ su žymiais Lietuvos žmonėmis, laidų ciklo „Knyginyčia“ apie lietuvių literatūrą ir reportažų ciklo „Iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“ peržiūros. Visą atvirąjį savaitgalį bibliotekoje turiningai laiką leido ir šeimos su mažais vaikais. Štai Donatas ir Monika su dviem vaikais atvyko net iš Kauno, nes norėjo patys pamatyti ir mažiesiems parodyti 100-metį švenčiančią Nacionalinę biblioteką. Taip pat jiems magėjo kartu su vaikais pasijusti detektyvais ir išbandyti interaktyvų žaidimą „100 metų detektyvas“, kurio tikslas, kaip nurodė žaidimo rengėjai – „rasti bibliotekoje Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Mįslių narpliojimas suteikė nemažai teigiamų emocijų ir atradimų džiaugsmo. „Žaidimas tikrai labai įdomus ir įtraukiantis. Sekdami užuominomis, apvaikščiojome daug bibliotekos erdvių, visas užduotis įvykdėme, bet „Katekizmo“ neradome. Teks ieškoti kitur“, – juokėsi Donatas, nes šios knygos originalo Martyno Mažvydo bibliotekoje paprasčiausiai nėra. Daugelis šeimų dalyvavo ekologinėse ar asmeninių ženkliukų dirbtuvėse – mėgino pasidaryti knygų skirtuką ar įsegamą ženkliuką. Biblioteka buvo pilna šurmulio, džiugūs vaikų balsai skardėjo ir V jos aukšte, mažiesiems lankytojams apžiūrint jų mylimo autoriaus Kęstučio Kasparavičiaus parodą „Dirigentas su teptuku“.

Vaidenė Grybauskaitė 5

ĮVYKIS

VADOVAI, KŪRĘ IR KURIANTYS ISTORIJĄ Lapkričio 7 dieną Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje atidaryta paroda „Jie kūrė mūsų biblioteką“, skirta bibliotekos direktoriams, vadovavusiems įstaigai nuo pat jos įsteigimo 1919 m. iki šių dienų. Tai – dar vienas Nacionalinės bibliotekos 100 metų jubiliejui skirtas renginys, kuriuo siekiama nors šiek tiek prisiliesti prie šios kultūros įstaigos istorijos prisimenant žmones, kūrusius biblioteką. Per šimtmetį bibliotekos darbą organizavo 11 vadovų: Eduardas Volteris, Andrius Škėma, Juozas Avižonis, Juozas Rimantas, Danielius Čepas, Jonas Urbanavičius, Vaclovas Jurgaitis, Jonas Baltušis, Vladas Bulavas, Vytautas Gudaitis ir nuo 2010 m. bibliotekai vadovaujantis prof. dr. Renaldas Gudauskas. Rengiant parodą, teko susidurti su tam tikrais iššūkiais, būta ir atradimų. Visų pirma gerokai skyrėsi turimos medžiagos apie konkrečius vadovus kiekis. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomi dideli Eduardo Volterio, Juozo Avižonio ir Juozo Rimanto rankraščių archyvai. O Andriaus Škėmos, Danieliaus Čepo, Jono Urbanavičiaus dokumentinis palikimas labai skurdus. Parodos rengėjoms (Rimai Dirsytei ir Dianai Norkūnienei) medžiagos ekspozicijai teko ieškoti ne tik Retų knygų ir rankraščių fonde, bet ir bendruosiuose, periodikos fonduose, Nacionaliniame publikuotų dokumentų archyve, bibliotekos archyve, tarp buvusio parodų skyriaus dokumentų ir kitur. Noras išsiaiškinti trūkstamus šeštojo bibliotekos vadovo J. Urbanavičiaus biografinius duomenis parodos rengėjas paskatino paieškas išplėsti Lietuvos centriniame valstybės, Lietuvos ypatingajame archyvuose, valstybės įmonėje Registrų centre, bendrauti su šeimos nariais. Planuojant ekspoziciją, buvo nuspręsta kiekvienam vadovui skirti po stendą. Tiesa, negausūs D. Čepo ir J. Urbanavičiaus dokumentai tilpo viename stende. Dabartinis vadovas R. Gudauskas ir bibliotekoje tebedirbantis V. Gudaitis pristatomi filmuotoje medžiagoje, kurią parodos lankytojai gali matyti ekrane. Be parodos stenduose ir rėmuose devynis buvusius Nacionalinės bibliotekos vadovus reprezentuojančių dokumentų, ekspozicijoje pateiktos trumpos biografinės žinios ir koncentruota informacija apie tai, kas vyko bibliotekoje vadovaujant kiekvienam iš vadovų. Pirmajam bibliotekos, tuometinio Valstybės centralinio knygyno, vedėjui Eduardui Volteriui skirtame stende eksponuojamas ne vienas įdomus ir vertingas dokumentas. Norisi paminėti paties direktoriaus ranka rašytą 1919–1920 m. Centralinio valstybės knygyno apyskaitą, dailininko Petro Rimšos sukurtą prof. E. Volterio ekslibrisą, ko gero, vieną pirmųjų 6

Nacionalinės bibliotekos vadovai: Renaldas Gudauskas, vadovaujantis nuo 2010 m., ir Vytautas Gudaitis (dešinėje), direktoriumi buvęs 2004–2010 metais. Vygaudo Juozaičio nuotr.

XX a. pradžioje sukurtų lietuviškų ekslibrisų, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto išduotą ir pirmininko Juozo Tumo-Vaižganto pasirašytą 1919 m. liepos 29 d. liudijimą, kuriame konstatuojama, kad „prof. Eduardas Volteris b. Centralinio knygyno Vilniuje vedėjas ir jo žmona Aleksandra Volterienė yra Lietuvos piliečiai ir važiuoja mokslo reikalais Lietuvos valdžios šaukiami Kaunan“. Svarbus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas, 1928 m. vasario 16 d. skirtas profesoriui už ypatingus nuopelnus Lietuvai. Parodos atidarymo proga buvo eksponuojamos 35 knygos iš kažkada buvusios gausios asmeninės E. Volterio bibliotekos. Daugelis knygų ta proga buvo naujai įrištos, nugarėlėje pažymėtos paauksuotais savininko inicialais, kai kuriose įklijuoti jau minėti P. Rimšos kurti ekslibrisai. Bibliotekos vedėją Andrių Škėmą reprezentuoja rankraštis „Lietuvos bibliotekų projektas“, jo parengtas 1931 m. lapkričio 9 d. ir įteiktas Švietimo ministerijai, taip pat knyga iš bibliotekos Autografuotų knygų

Eduardas Volteris, dir. 1919–1922 m.

Andrius Škėma, dir. 1922–1935 m.

Juozas Avižonis, dir. 1935–1939 m.

Juozas Rimantas, dir. 1939–1950 m.

Danielius Čepas, dir. 1950–1952 m.

Jonas Urbanavičius, dir. 1952–1958 m.

Vaclovas Jurgaitis, dir. 1959–1976 m.

Jonas Baltušis, dir. 1976–1982 m.

Vladas Bulavas, dir. 1982–2004 m.

kolekcijos – 1920 m. Gomelyje leista mokomoji priemonė, skirta dešimtainės bibliotekų sistemos taikymo metodams, su A. Škėmos įrašu J. Avižoniui, kai šis perėmė vadovavimą Valstybiniam centriniam knygynui 1935 metais. Nacionalinės bibliotekos šimtmetis tapo puikia proga plačiajai visuomenei parodyti Retų knygų ir rankraščių skyriaus saugyklose saugomą neįprastą, bet labai iškalbingą „dokumentą“ – Kauno laikus menančią bibliotekos padalinio metalinę, dar brolių Tilmansų metalo fabrike gamintą iškabą „Centralinės valstybės bibliotekos raštinė“. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas gausus Juozo Avižonio dokumentų fondas, tačiau dėl ribotų eksponavimo galimybių pateikta tik keletas svarbesnių su bibliotekos darbo organizavimu susijusių dokumentų: knygos „Decimalinė bibliotekų sistema ir jos pritaikymas įvairaus pobūdžio bibliotekoms“ 1937 m. rankraštis, Centrinės valstybinės bibliotekos darbo ir pareigų paskirstymo 1938 m. vasario 3 d. įsakymas, 1939 m. naudojimosi Centrinės valstybinės bibliotekos skaitykla taisyklės. Įdomus yra 1939 m. rugpjūčio 31 d. J. Avižonio ir Juozo Slapšinsko (vėlesnė pavardė Juozas Rimantas) pasirašytas Centrinės valstybinės bibliotekos perdavimo–priėmimo aktas. Kai bibliotekai ėmė vadovau-

ti J. Rimantas, prasidėjo visiškai naujas jos veiklos etapas. Tačiau jis vyko labai sudėtingu ir nepalankiu įprastam darbui laikotarpiu. Beje, šio direktoriaus iniciatyva 1949 m. buvo pradėtas leisti profesinis biuletenis „Bibliotekų darbas“. Iškilaus Lietuvos bibliotekininko, bibliografo Juozo Rimanto rankraštinis fondas Retų knygų ir rankraščių skyriuje yra vienas didžiausių, tad parodos rengėjoms teko sunki užduotis atrenkant eksponatus. Be Lietuvos švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamento 1939 m. rugpjūčio 2 d. pranešimo J. Slapšinskui (Rimantui) apie jo paskyrimą Centralinės valstybinės bibliotekos vedėju ir tos pačios institucijos J. Rimanto, kaip bibliotekos vadovo, 1940 m. rugpjūčio 16 d. įgaliojimo, svarbios pasirodė 1941 m. sausio 12 d. parengta ir J. Rimanto parašu patvirtinta Lietuvos TSR centrinės valstybinės bibliotekos organizacijos schema, Valstybinės centrinės bibliotekos 1950 m. darbo ataskaita, J. Rimanto kaupta lietuvių nacionalinės bibliotekos idėjos raidos tyrinėjimų medžiaga. Lieka tik apgailestauti, kad nepavyko parodoje eksponuoti buvusio bibliotekos vadovo straipsnių apie Centrinę valstybinę biblioteką ir knygos istoriją, pirmųjų po karo vykusių bibliotekininkų kursų, kurių pagrindinis organizatorius ir lektorius buvo J. Rimantas, nuotraukų, pirmosios Lietuvos mokslinių bibliotekų konferencijos, vykusios 1949 m. balandžio 21–23 dienomis Kaune, medžiagos, jo valstybinių apdovanojimų. Vis dėlto vieną svarbų J. Rimanto apdovanojimą – 1971 m. Lietuvos TSR respublikinės premijos laureato diplomą ir medalį už monografiją „Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba“ (1969) – parodos lankytojai turi galimybę pamatyti. Mažiausiai norimas prisiminti laikotarpis – antroji Lietuvos okupacija, bibliotekos įtraukimas į sovietų bibliotekų sistemą, darbo pertvarkymas ideologizuotos ir politizuotos bibliotekininkystės pagrindais, fondų „valymai“, gyvenimo sovietinėje santvarkoje šlovinimas. Būtent šiuo laikotarpiu dėl politinių motyvų iš pareigų buvo atleistas J. Rimantas. Vadovavimą bibliotekai perėmė žmonės, iš esmės neturintys nieko bendro su bibliotekininkyste. Svarbesni bibliotekos 1950–1958 m. vadovus Danielių Čepą ir Joną Urbanavičių pristatantys eksponatai: rūmų Kaune, Donelaičio g., kuriuose buvo įsikūrusi Lietuvos TSR valstybinė centrinė biblioteka, vaizdas, bibliotekininkystės kursų 1948 m. dalyvių su D. Čepu (tuomet dar Bibliotekų valdybos viršininku) nuotrauka, D. Čepo straipsnis Lietuvos TSR centrinės valstybinės bibliotekos sienlaikraščiui. Įdomus iš Nacionalinės bibliotekos archyvo pasiskolintas dokumentas. Tai – Lietuvos TSR valstybinės respublikinės bibliotekos direktoriaus 1952 m. gruodžio 27 d. įsakymas, kuris skelbia: „Kultūros-švietimo įstaigų komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos pirmininko 1952 m. gruodžio 25 d. įsakymu <...> aš, 7

Urbanavičius Jonas s. Jono, esu skiriamas Lietuvos TSR valstybinės respublikinės bibliotekos Direktoriumi ir pradedu eiti Direktoriaus pareigas nuo 1952 m. gruodžio mėn. 27 d.“ 1954 m. gruodžio 15 d. žurnale „Švyturys“ (Nr. 23) gausiai iliustruotame straipsnyje „Kultūros lobyne“ direktorius J. Urbanavičius pasakoja apie bibliotekos veiklą ir joje saugomus dokumentus. Jam vadovaujant, buvo pradėta bibliotekos pastato Vilniuje statyba. Iš bibliotekos archyve saugomų bylų sužinome apie dažnas šio vadovo komandiruotes į Vilnių naujųjų bibliotekos rūmų statybos reikalais. Šias statybas iliustruoja parodoje eksponuojama nuotrauka iš fotografo Juozo Grikienio leidinėlio „Vilnius“ (1960). 1959 m. LTSR valstybinės respublikinės bibliotekos direktoriumi paskiriamas žurnalistas, bibliotekininkas, kultūros ir švietimo darbuotojas Vaclovas Jurgaitis. Bibliotekai jis vadovavo 16 metų. Šis didelės energijos, neeilinių organizacinių gabumų žmogus gražiausius metus atidavė rūpindamasis bibliotekos pastato statyba, įrengimu, milijonų knygų fondo perkėlimu iš Kauno į Vilnių, įsikūrimu. V. Jurgaitis daug nuveikė: jo iniciatyva pastatyta ir įkurta Nacionalinės bibliotekos Palangos vasaros skaitykla, taip pat darbuotojų poilsiui skirta vasarvietė Švenčionių rajone, tapusi ir seminarų, konferencijų, mokymų baze, jo pastangomis biuletenis „Bibliotekų darbas“ 1960 m. tapo mėnesiniu periodiniu leidiniu. V. Jurgaičiui vadovaujant, bibliotekoje susikūrė mėgėjų lėlių teatras „Berniukas Žirniukas“, plėtoti ryšiai su užsienio bibliotekomis, rengtos parodos ir kiti renginiai. Neatsitiktinai V. Jurgaičio stende eksponuojamos minėtų svarbių bibliotekai įvykių nuotraukos, „Biblio tekų darbo“ 1964 m. 1-ojo numerio straipsnis apie moderniausios tuo metu knygų saugyklos iškilmingą atidarymą Vilniuje 1963-iųjų pabaigoje. V. Jurgaičio vadovavimo metais biblioteka šventė įkūrimo 50-ąjį jubiliejų. Parodoje eksponuojamas jubiliejinis leidinys „Respublikinė biblioteka 1919–1969“ (ats. redaktorius V. Jurgaitis) ir bibliotekai bei atskiriems jos padaliniams sukurti ekslibrisai. Direktoriaus Jono Baltušio stende – svarbus 1976 m. balandžio 6 d. įsakymas dėl lietuviškų ir lituanistinių spaudinių archyvinio saugojimo, J. Baltušio laiškai pavaduotojui Algimantui Lukošiūnui, rašyti 1976 m. gruodį iš Maskvos, kuriuose – nurodymai bibliotekos veiklos organizavimo ir kitais darbiniais klausimais, taip pat J. Baltušio ir Lietuvos bibliotekininkų delegacijos Lietuvos, Latvijos ir Estijos respublikinių bibliotekų atstovų sąskrydyje „LiLaEst“ 1976 m. nuotrauka. Bibliotekos įkūrimo 60-ąsias metines primena J. Baltušio pranešimas „LTSR valstybinės respublikinės bibliotekos 60-metis“, išspausdintas leidinyje „Kultūros-švietimo įstaigų darbuotojų rajoninio seminaro pavyzdinis planas ir metodinė medžiaga 1979 m. I ketvirčiui“, bibliotekos ekslibrisai, skirti šiam jubiliejui. 8

Parodos rengėjų sumanymu kiekvienam vadovui skirta po stendą. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Vlado Bulavo atėjimas buvo paženklintas naujais tiek bibliotekos, tiek Lietuvos istorijos posūkiais. Vadovauti V. Bulavui teko sudėtingu metu – padidėję spaudos ir informacijos srautai, jaučiamas didelis informacijos poreikis. O techninių priemonių, leidžiančių geriau tą poreikį patenkinti, stigo. V. Bulavas ėmėsi bibliotekinių ir bibliografinių procesų automatizavimo, gilinosi į bibliotekų valdymo, modernizavimo, jų darbo organizavimo problemas. Vadovaujant V. Bulavui, bibliotekai suteiktas nacionalinės bibliotekos statusas, Martyno Mažvydo vardas, ji pradeda vykdyti parlamentinės bibliotekos funkcijas, tampa depozitine kelių tarptautinių organizacijų biblioteka, daugelio tarptautinių bibliotekų asociacijų nare. 1992 m. V. Bulavas pasiekė, kad biblioteka gautų valstybinės bibliografijos tarnybos statusą, imtų vykdyti valstybinio šalies spaudos archyvo funkcijas. Svarbi V. Bulavo darbo sritis – Lietuvos bibliotekų bendradarbiavimas. 1993 m. jo iniciatyva įkurtas šalies mokslinių bibliotekų susivienijimas, kurio pagrindinis tikslas buvo sukurti Lietuvos integruotą bibliotekų informacijos sistemą (LIBIS). Tai – tik dalis pokyčių Nacionalinės bibliotekos veikloje V. Bulavo vadovavimo metais. Pristatyti šį vadovą ir atrinkti eksponatus parodos rengėjoms buvo itin atsakinga, nes daugelis esame aktyvūs tų pokyčių dalyviai ir liudininkai. Parodoje eksponuojamas svarbus V. Bulavo inicijuotas ir 1987 m. lapkričio 4 d. pasirašytas įsakymas dėl lietuviškų 1917–1945 m. spaudinių, esančių Specialaus spaudinių saugojimo skyriuje, perdavimo į bendruosius fondus, 1991 m. sausio įvykius prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos ir Nacionalinės bibliotekos rūmų fiksuojanti nuotrauka – biblioteka tuo metu buvo tapusi greitosios pagalbos punktu. Daugelis mūsų buvome ir iškilmingo Nacionalinės bibliotekos priestato atidarymo 2003 m. liepos 6 d. renginio dalyviai. O parodoje eksponuojama 1995 m. daryta nuotrauka primena šio priestato statybas. Atsinaujinusi biblioteka nestokojo gausių renginių, sulaukdavo vis daugiau garbingų svečių. Tarp parodos eksponatų – tuometės Latvijos Prezidentės Vairos Vykės-Freibergos ir Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus viešnagę Nacionalinėje bibliotekoje 1999 m. rugsėjo 9 d. įamžinusi fotografo Viliaus Jasinevičius nuotrauka. Vėlgi lieka apgailestauti, kad V. Bulavo straipsniai, pranešimai, publikacijų rankraščiai šį kartą liko gulėti saugomi bibliotekos archyve.

Diana Norkūnienė

TEMA / BIBLIOTEKA XXI AMŽIUJE

ŽINIŲ TILTAS TARP SENOVĖS IR DABARTIES Diskusijos dalyviai (iš kairės): vedėja Gerūta Griniūtė, kultūros viceministrė dr. Ingrida Veliutė, Estijos nacionalinės bibliotekos direktorė Janne Andresoo, Lenkijos nacionalinės bibliotekos direktorius dr. Tomaszas Makowskis, Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas.

„XXI a. bibliotekos: tradicijos ir inovacijos“. Taip vadinosi lapkričio 15 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusi jos šimtmečiui skirta tarptautinė mokslinė konferencija. Renginyje dalyvavo Jungtinės Kara lystės, Švedijos, Portugalijos, Estijos, Lenkijos ir kitų užsienio bibliotekų, taip pat Lietuvos bibliotekų, aukštųjų mokyklų atstovai. Konferenciją pradėjęs Nacionalinės bibliotekos Mokslo tarybos pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius dr. Andrius Vaišnys priminė Lietuvos nacionalinės bibliotekos sukūrimo istorines ištakas. Kalbėdamas apie bibliotekų šiandieną ir ateitį Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pabrėžė, kad, Nacionalinei bibliotekai žengiant į antrąjį veiklos šimtmetį, svarbiausia nuolat besikeičiančiame pasaulyje tęsti savo pagrindinę misi ją – skaitmeninimo, didžiųjų duomenų ir dirbtinio intelekto eroje išsaugoti ir valdyti tai, kas sukurta per šimtmečius. UNESCO Tarptautinės filosofijos ir humanitarinių mokslų tarybos generalinis sekretorius prof. Luizas Oosterbeekas savo pranešime teigė,

Dr. Jānis Krēsliņš (Švedija)

Liz Jolly (Jungtinė Karalystė)

kad bibliotekų vaidmuo tampa kaip niekad svarbus: būtina ne tik suteikti informacijos prieigą, bet ir maksimaliai išnaudoti skaitmeninių technologijų galimybes. Bibliotekos kaupia žinias ir gali skatinti eksperimentavimą, kuris stiprina kritinį mąstymą ir sudaro sąlygas lankstiems bei individualizuotiems sprendimams kurti. Britų bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Liz Jolly na grinėjo bibliotekininkų, partnerių ir vadovų bendradarbiavimo temą: norint sėkmingai spręsti šiandienos problemas, būtina skatinti lyderystę, gausinti profesinę patirtį ir – svarbiausia – veikti kartu. Švedijos nacionalinės biblio tekos vyriausiasis akademinis bibliotekininkas mokslo reikalams dr. Jānis Krēsliņš plėtojo bibliotekų, kaip atminties institucijų, klausimą: visuomenei susidūrus su skaitmenine revoliucija, greta atminties ir užmiršimo reiškinių ypač svarbus tapo trečias dėmuo – nedėmesingumas, keliantis problemų visuomenei, taip pat grėsmių atminties institucijoms. Po pranešimų sesijos konferencijos dalyviai ir svečiai buvo pakviesti į diskusiją, kurioje Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. R. Gudauskas, Estijos nacionalinės bibliotekos direktorė Janne Andresoo, Lenkijos nacionalinės bibliotekos direkto rius dr. Tomaszas Makowskis ir Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė dr. Ingrida Veliutė svarstė apie nacionalinių bibliotekų partnerystę ir bendradarbiavimą, neišvengiamus skaitmeninės eros keliamus iššūkius. Diskusiją moderavo žurnalistė, muzikologė Gerūta Griniūtė. Skaitytojams pateikiame svarbiausias diskusijoje išsakytas mintis – jos rodo, kad Lietuvos, Estijos ir Lenkijos nacionalinės bibliotekos susiduria su panašiomis problemo Prof. Luizas Oosterbeekas mis ir, spręsdamos jas kartu, gali pasiekti svaresnių rezultatų. (Portugalija) 9

bibliotekų platformą – šias galimybes suteikia skaitmeninis pasaulis. Neabejotinai šiuo įrankiu turėtume naudotis ir drąsiau, ir brandžiau. G. Griniūtė: Kaip dažnai keičiatės patirtimi ir mintimis? T. Makowskis: Gana dažnai susitinkame – ir ne tik tokiose konferencijose, bet ir grupelėmis. Tokie susitikimai būna labai darbingi. Kalbame ir apie finansus, kadangi nėra tokios valstybės, kuri bibliotekoms užtikrintų pakankamą finansavimą. Turime nuspręsti, ką pirmiausia daryti, kad išgyventume. Tai, kad galime skaityti, nėra savaime suprantama, kažkas turi išmokyti tai daryti, turime išmokti pajausti skaitymo džiaugsmą. BūKonferencija ne tik sukėlė didelį susidomėjimą, bet ir suteikė progą pabendrauti, pasidalyti gerąja patirtimi tent dėl to bibliotekos yra svarbios. Bibliotekos, ir pasitarti dėl ateities planų. ypač nacionalinės, centrinės, kurios atsakingos už šalies bibliotekų sistemą, turi ateitį. Žmonės bibliotekomis ir bibliotekininkais pasitiki. Kalbėdamas su Gerūta Griniūtė: Bibliotekoms labai svarbu tubibliotekininku, visada užmezgi akių kontaktą, bendravirėti tvirtus ryšius ir partnerius. Ar sutinkate su šiuo mas su bibliotekininku kitoks nei su mokytoju – jis niekada teiginiu? tavęs nevertins, nerašys pažymio, neteis. Renaldas Gudauskas: Visų pirma norėčiau palinkėti G. Griniūtė: Gerbiama Ingrida, neseniai viešėjote kuo geriausios sveikatos mūsų kolegai Latvijos nacionaliLenkijoje. Ar galėtumėte pasidalyti savo įžvalgomis nės bibliotekos direktoriui Andriui Vilkui, kuris šiandien pas apie bendradarbiavimą? mus negalėjo atvykti. Jis yra tas žmogus, kuris maždaug Ingrida Veliutė: Norėčiau pasitelkti vieną pavyzdį, kai prieš 30 metų pradėjo mūsų bendradarbiavimą – per tą prieš kelerius metus ieškojau lenkiško dokumento – želaiką kartu su Latvijos ir Estijos bibliotekomis įgyvendinome mėlapio, kuriame buvo minimi Druskininkai. Nuvykusi į nemažai labai gerų projektų. Politinis bendradarbiavimas Varšuvą, pirmiausia nuėjau į Nacionalinę biblioteką – ten ir partnerystė tarp kaimyninių valstybių turi plėstis. Nesužinojau, kad suskaitmenintą žemėlapį galiu rasti duoabejotinai norėtume aktyviau bendradarbiauti ir su kita menų bazėje, o originalas man buvo parodytas apsilankius kaimyne – Lenkijos nacionaline biblioteka. Varšuvos universiteto bibliotekoje. Turėjome ne tik bendrą Janne Andresoo: Esu tikra, kad yra daug sričių, kuistorijos laikotarpį – liko ir bendrų Lietuvai ir Lenkijai svarriose galėtume bendradarbiauti, ir galimybių, kurių dar bių dokumentų, kurie nėra suskaitmeninti ir lengvai pasienepanaudojome. Puikiai mokomės vieni iš kitų. Partneriai kiami abiem tautoms. Žinoma, tai ne vienintelė priežastis iš Lietuvos ir Latvijos visada yra pirmieji kolegos, kurie išbendradarbiauti. Labai svarbu turėti ryšių įvairiais lygmebando mūsų sumanymus, prisideda prie projektų ir idėjų nimis – ne tik tarp politikų, bet ir tarp bibliotekininkų, nes įgyvendinimo. Parlamentinės ir mokslinės bibliotekos funkmes susiję įvairiose srityse. Pavyzdžiui, praeityje turėjome cijos, didieji duomenys, skaitmeninimas – tai sritys, kurios bendrų rašytojų, o šiandien turime bendrų skaitytojų. reikalauja tikrai didelio ir aktyvaus nacionalinių bibliotekų T. Makowskis: Jūs man priminėte, kad laikas bėga labai bendradarbiavimo. greitai. Prieš dvejus metus Vroclave vyko IFLA kongresas. G. Griniūtė: Kaip Lenkijos nacionalinė biblioteJame labai aktyviai dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Estijos ka numato stiprinti partnerystę su Baltijos šalių bibliotekininkai. Jie puikiai reprezentavo šį regioną, kubibliotekomis? riame bibliotekos auga ypač greitai dėl Billo ir Melindos Tomaszas Makowskis: Lenkiją ir Lietuvą sieja šimGatesų fondo finansavimo. Mums svarbu savo ir kitų šalių tmečių istorija ir bendradarbiavimas. Mūsų nacionalinės vyriausybėms įrodyti, kad bibliotekas reikia finansuoti bibliotekos yra tvirtos ir puikiai atlieka savo funkciją. Esame kaip aktualias, modernias institucijas, nežiūrėti į jas kaip į ne tik dokumentų saugotojai, bet ir valstybės pažangos istorijos kaupėjas ar popierių muziejus. Norėčiau patikinti, skatintojai. Sakyčiau, esame partneriai, bet norėtųsi aktykad milijonus puslapių per metus (pernai – apie 3 mln. vesnio bendradarbiavimo. Turime bendrą istoriją, mūsų dokumentų) suskaitmeniname ne tik tam, kad apsaugoekonominė situacija praėjusiame amžiuje buvo labai patume savo fondus, bet ir tam, kad suteiktume vartotojams naši, šiandienės mūsų piliečių, bibliotekininkų kartos augo galimybę laisvai jais naudotis. Šiandienė Lenkijos naciopanašiomis aplinkybėmis, panašioje santvarkoje. Tai mus nalinės bibliotekos misija – atviri fondai. Atvirumas svarbu jungia. Susiduriame su panašiais iššūkiais, todėl galime karir kalbant apie bendradarbiavimą. Įvairiuose Baltijos šalių tu ieškoti atsakymų, vykdyti bendras veiklas, mokytis vieni bibliotekų fonduose yra ir kitoms šalims įdomių, aktualių iš kitų. Mums, nedidelėms valstybėms, ypač svarbu dalintis dokumentų. Kai visus juos suskaitmeninsime, galbūt tuopatirtimi – tiek gerąja, tiek nesėkmėmis, nes suklydę kenmet galėsime įvertinti visą mūsų bendrą istoriją, susidaryti čiame labiau nei didžiosios valstybės. Pirmiausia, manau, bendrą paveikslą. galėtume bendradarbiauti kurdami bendrą nacionalinių 10

Rūta Prūsevičienė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė (vaizdo klausimas ekrane – Red.): Bendradarbiaudami kuriame proveržį. Instituciniam proveržiui reikalingos vietos ir užsienio partnerystės. Kokia strategija, jūsų manymu, yra naudingesnė: konkurencinė kova ar bendradarbiavimas? J. Andresoo: Prieš kelerius metus teko kovoti dėl Estijos nacionalinės bibliotekos pastato rekonstrukcijos finansavimo. Iš kultūros ministro išgirdau: įrodykite, kad tai svarbu. Pyktelėjau: kodėl aš turiu įrodinėti, juk akivaizdu, kad tai svarbu. Buvau naivi. Pagrįsti renovacijos poreikį svarbu, nes mes konkuruojame su kitomis institucijomis, turime parodyti, kad esame reikalingi visuomenei. Ši konkurencija yra normali, todėl reikia tai priimti. Konkurencija tarp nacionalinių bibliotekų taip pat visada egzistavo. Išduosiu: šiek tiek pavydžiu, kad kolegos Lietuvoje turi tokią puikią biblioteką – pastatas renovuotas iš esmės, modernizuotas tiesiog tobulai. Tai – puikus pavyzdys, kuriuo galime sekti ir tikriausiai seksime. Mūsų konkurencija profesionali: lyginamės vieni su kitais, mokomės ir kartu bendradarbiaujame. R. Gudauskas: 2014 m. buvau atsidūręs panašioje situacijoje – reikėjo baigti bibliotekos rekonstrukciją, trūko lėšų. Lietuvos Respublikos premjerui tuomet pasakiau: Nacionalinės bibliotekos rekonstrukcija privalo būti nacionalinis prioritetas. Kai atvykau antrą kartą, pakartojau tą patį. Toks prioritetas galiausiai buvo suteiktas. I. Veliutė: Manau, į klausimą apie konkurenciją galima pažvelgti ir plačiau. Vyriausybė jaučia ir žino nacionalinės operos, filharmonijos, bibliotekos poreikius. Norime padėti visiems, bet finansai yra riboti. Šiuo metu stengiamės visų nacionalinių institucijų vadovus sukviesti prie vieno stalo, kad jie rastų sprendimą, kaip dalintis žiniomis ir bendradarbiauti tarpusavyje. Tai nebus lengva, bet pasistengsime, kad visos nacionalinės institucijos ir jose dirbantys žmonės būtų laimingi. T. Makowskis: Konkurencija nėra blogas reiškinys. Pavyzdžiui, konkurencija tarp viešųjų, mokyklų ir akademinių bibliotekų. Tiesa, jose reikalingi skirtingi įgūdžiai, vykdoma kitokia veikla. Biblioteka, kurią atsimename iš vaikystės, nebėra tokia pati. Taigi mūsų bibliotekos turi rasti būdų, kaip tobulėti ir augti. G. Griniūtė: Keičiantis visuomenei, aplinkai, bibliotekos turi prisitaikyti. Kokie yra pokyčių privalumai, o gal transformacijos niekur neveda? R. Gudauskas: Nuolat kalbame apie didžiuosius duomenis, dirbtinį intelektą, žmogaus ir kompiuterio sąveiką. Viena vertus, svarbi bibliotekų funkcija yra informacijos valdymas, kita vertus, svarbus ir mokymasis visą gyvenimą. Turbūt neįmanoma atrasti naujo universitetų vaidmens neatradus naujo vaidmens bibliotekoms.

T. Makowskis: Kai žmogui buvo 25-eri, biblioteka buvo vienokia, kai jam – 60 metų, ji jau kitokia. Biblio tekininkai supranta, kad viskas gyvenime keičiasi: ir technologijos, ir vartotojų lūkesčiai. Ir mes tam pasirengę. Būtent todėl būti bibliotekininku yra malonu! Mes žinome, kad keisimės visą laiką. Į dabartį norime perkelti ne senovės gyvenimą, o tekstus ir žinias. Bibliotekininkas yra tiltas tarp senovės ir dabarties. Tuo tiltu būti smagu. Mums būtina keistis taip pat greitai, kaip kinta visuomenė ir technologijos. Kitos išeities tiesiog nėra. J. Andresoo: Kalbant apie pokyčius ir jų spartą, didelė problema – skaitmeninė atskirtis. Nepasiturintys ar pagyvenę žmonės nespėja su technologijomis. Kokiu greičiu keisimės, priklauso nuo silpniausios grandies. T. Makowskis: Lenkijoje situacija panaši. Reikia parengti bibliotekininkus mokyti vyresnius žmones naudotis technologijomis, nes nėra kitų institucijų, kurios galėtų tai daryti. Vaikai, jaunimas mokosi mokyklose ir universitetuose, o kur mokosi vyresnieji? Bibliotekoje. Todėl norime išsaugoti kaimų ir miestelių bibliotekas. Technologijos keičiasi taip greitai, kad nespėjame iš paskos, o ateityje tie tempai tik didės. Taigi mums bibliotekų reikia ir reikės. R. Gudauskas: Neseniai dalyvavau Europos didžiųjų duomenų forume. Jame buvo kalbama apie technologijas, jų plėtrą, ilgalaikį didžiųjų duomenų vystymo horizontą. Žinote – jis yra jau už vienų metų. Technologijų greitis nesuvokiamas. Jei bibliotekos nesistengs eiti su jomis koja kojon, labai greitai taps tiesiog nereikalingos. G. Griniūtė: O kokia bibliotekos vieta skaitmeninėje humanitarikoje? R. Gudauskas: Manau, kad šioje srityje bibliotekos gali pirmauti. Puikus pavyzdys – „Europeanos“ projektas. J. Andresoo: Bibliotekų vaidmuo skaitmeninėje humanitarikoje labai svarbus. Turime daug įvairių skaitmeninių duomenų, jų kiekis kasdien didėja. Nacionalinės bibliotekos yra atsakingos už tai, kad tie duomenys būtų prieinami įvairiais būdais. Kitas klausimas – kaip tai padaryti. Estijos nacionalinė biblioteka labai glaudžiai bendradarbiauja su mokslininkais, siekiame rasti geriausius būdus, kaip galėtume prisidėti prie skaitmeninės humanitarikos. T. Makowskis: Mes savęs paklausėme: ko mokslininkams iš mūsų reikia labiausiai? Jiems mūsų kolekcijų reikia internete. Taigi nusprendėme viską suskaitmeninti. Negalime greitai sukurti naujų paslaugų, todėl pasirūpinsime, kad mūsų turima medžiaga būtų pasiekiama greitai ir paprastai. Taip pat labai svarbu kataloguoti dokumentus ir tai daryti greitai. Kataloguojame 24 valandas per parą – kiekviena nauja knyga, pasiekusi biblioteką, iškart atsiranda kataloge. Ji tikrai negali gulėti ant stalo tris savaites ir laukti savo eilės, kol tai bus padaryta! Mokslininkams 11

informacijos reikia čia ir dabar, jie neturi laiko laukti. Jeigu vėluosime, jie ras kitų informacijos šaltinių. G. Griniūtė: Ar skaitmeniniu paveldu naudojamasi pakankamai? J. Andresoo: Naudojimas priklauso nuo to, ar skaitmenintos kolekcijos yra lengvai prieinamos, kaip vyko pats skait meninimas. Estijoje kol kas suskaitmeninta tik 15 proc. kolekcijų. Tikimės, kad artimiausiu metu pavyks suskaitmeninti daug medžiagos. Be jokios abejonės, naudojamumui įtakos turi pateikimas: kuriose interneto platformose paveldas pasiekiamas, ar patogios, patrauklios vartotojo sąsajos. Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, Konferencijos „XXI a. bibliotekos: tradicijos ir inovacijos“ dalyviai ir svečiai. Vilnius, 2019 m. lapkričio 15 d. Vygaudo Juozaičio nuotraukos LRT direktorė (vaizdo klausimas ekrane – Red.): Šiais laikais kūrybiškumas vis labiau vertinamas. Pavyzdžiui, vadybos principų galima išmokti, perskaityti vadovė- kolekcijomis. Biblioteka virsta tarsi madinga kavine. liuose, o štai kūrybiško mąstymo taip paprastai Kaip ketinate kovoti su šiuo iššūkiu, kaip integruosite neišmoksi. Nacionalinės bibliotekos yra svarbi į bibliotekas naujuosius emigrantus? minties raidos, diskusijų ir, žinoma, mokslinių T. Makowskis: Esu bibliotekų istorikas ir norėčiau patityrimų platforma. Ar to pakanka, kad jos būtų kinti, kad bibliotekų istorijoje akivaizdžių atsakymų nebuvo pripažintos pasaulinėmis? ir nėra. Rezultatai išryškės ilgainiui. Tai nėra pirmoji revoT. Makowskis: Biblioteka yra tokia vieta, kur visi liucija, kurią tenka išgyventi bibliotekoms. Prisiminkime, turi jaustis laisvai ir kūrybiškai. Taigi bibliotekos yra kaip bibliotekos atrodė XV a., kaip keitėsi XIX a., su kokiais ne tik paslaugas teikiančios institucijos. Apskritai pokyčiais susidūrėme XX a. 9–10-ajame dešimtmečiuose. internetas yra pati didžiausia pasaulinė biblioteka. Ta- Per tris pastaruosius dešimtmečius pasikeitė kone viskas! čiau jeigu kas galvoja, kad internetas pakeis viešąsias Bibliotekos atsakingos už visuomenę, ne visuomenė bibliotekas, tai klysta. Žmonėms reikia kūrybiškumo už bibliotekas. Man atrodo, turėtume pasiūlyti kai kuriuos priebėgų, kitų žmonių šalia. O tai suteikia bibliotekos. atsakymus tiems vartotojams, kurie naudojasi biblioteka I. Veliutė: Manau, kad bibliotekos šiuo metu jau galbūt netradiciniais, neįprastais būdais. Kai kurių iššūkių yra pakankamai kūrybiškos. Tokios veiklos pavyz- neįmanoma numatyti ir pasiruošti iš anksto. Pavyzdžiui, dys – bibliotekėlės paplūdimiuose, įvairios vyresnių jūsų minėtai naujųjų emigrantų integracijai. Bet kai ką žmonių pritraukiančios veiklos. galime nuspėti. Pavyzdžiui, šiandienis jaunimas internetu R. Gudauskas: Kūrybiškumas yra daug svar- naudojasi taip, kaip vyresnė karta naudojasi elektra. Tiebesnis nei visos kitos savybės ir gebėjimai. Ko aš siog jaunimui jis visada buvo. Jaunuoliai net nesusimąsto pasigendu bibliotekose? Pirmiausia plačių užmojų apie tradicinį ar netradicinį naudojimosi biblioteka būdą. turinčių, kitaip pasaulį matančių skaitytojų. Kad Naudojimasis dabar yra kitoks. Be to, net ir jaunimą galima tokių skaitytojų pritrauktume, mums reikia sukurti skaidyti į kelias kartas, kurių poreikiai skiriasi: dešimtmedaug svarbių dalykų, mūsų darbuotojai turi įgyti ati- čiams ir penkiolikamečiams reikia siūlyti skirtingas paslautinkamų kompetencijų, savo veiklą turime perkelti į gas, kviesti juos į biblioteką skirtingai. aukštesnį lygį. Kūrybiškumas neabejotinai yra mūsų J. Andresoo: Estijos nacionalinėje bibliotekoje supranstrategijos dalis. tame, kad negalima ignoruoti šio klausimo. Turime probleJ. Andresoo: Kūrybiškumas – viena svarbiausių mą, bet dar nežinome, kaip ją apibrėžti, neturime plano. bibliotekų vertybių, jis įkvepia žmones. O bibliote- Ketiname atlikti visuomenės tyrimą, kad išsiaiškintume koje gimsta sumanymai, mintys, ji padeda atsiskleisti jaunų vartotojų skaitymo įpročius. vartotojų kūrybiškumui. R. Gudauskas: Lietuvos nacionalinė biblioteka gali Janis Krēsliņš (klausimas iš auditorijos – Red.): didžiuotis Vaikų ir jaunimo literatūros departamentu ir Skaitymas pasikeitė iš esmės. Daugybė tyrimų puikiais jame dirbančiais specialistais. Jie šią problemą rodo, kad tam tikrose demografinėse grupėse sprendžia kasdien. Internetas ne tik suteikia galimybių, bet neskaitoma arba skaitoma ne taip, kaip tikimasi. ir gali jas naikinti. Todėl labai svarbu į biblioteką pritraukti Auga visa karta, kuriai biblioteka neatrodo pa- nuo mažų dienų. Mūsų biblioteka tai jau daro. traukli. Dažnai jauni žmonės į biblioteką eina tik dėl aplinkos, nesinaudoja jose sukauptu turtu, „Tarp knygų“ informacija 12

ŠIANDIEN AKTUALU

NAUJI NACIONALINĖS BIBLIOTEKOS TERMINIJOS TYRIMAI TARPTAUTINĖS MOKSLINĖS KOMUNIKACIJOS KONTEKSTE Dr. Violeta Černiauskaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė-terminologijos tyrėja

Kalbėdami apie pirmąjį Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos veiklos šimtmetį, galėtume pasitelkti istorinių laikotarpių pavadinimus. Daugelį dabartinės Nacionalinės bibliotekos veiklos sričių galima apibendrinti Renesanso terminu, o štai šiuolaikinė terminijos tvarkybos ir tyrimų plėtra bibliotekoje išgyvena kur kas sudėtingesnį jau antrosios Reformacijos laikotarpį.

Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centras kas dvejus metus rengia tarptautines mokslines terminologijos konferencijas. Viena tokių surengta šių metų spalį.

Pirmasis sėkmingas profesinės terminijos „Reformacijos“ etapas susijęs su ideologinių ir kalbinių paradigmų kaita atgavus Nepriklausomybę ir atlikus milžinišką profesinės bibliotekininkų terminijos atlietuvinimo darbą 1990–1999 metais, kuriam vadovavo žymus lietuvių leksikografas dr. Stasys Keinys, suformavęs ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ pavidalą. Išleistas daugiakalbis aiškinamasis „Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodynas“1, parengti pirmieji terminų standartai ir sukurta tinkama profesinės veiklos strategija bei infrastruktūra Nacionalinėje bibliotekoje nulėmė tvarios ir rezultatyvios veiklos tolesnes kryptis. 1

Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodynas / [redakcinė kolegija: V. Bulavas (vyr. redaktorius)… [et al.]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 1990–1999. 4 sąs.

Antrasis, ne mažiau intensyvus mūsų terminijos „Reformacijos“ laikotarpis dar tik prasidėjo. Jis susijęs su esminiu informacinių technologijų poveikiu globaliems bibliotekos praktinės veiklos ir teorinių sampratų pokyčiams, joje vartojamos terminijos tarptautine standartizacija ir beveik kasdien atnaujinamo bei keičiamo turinio sparta. Intensyvi tarpinstitucinės Terminologijos komisijos 2 veikla Nacionalinėje bibliotekoje padėjo per 2018–2019 metus parengti ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai pateikti naujos redakcijos „Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodyną“3. Šiuo laikotarpiu itin svarbu terminologinę veiklą plėtoti remiantis pačiais naujausiais moksliniais tyrimais, bendradarbiauti su kalbininkais ir kitų gretimų sričių specialistais, dalintis žiniomis ir sukaupta patirtimi tarptautiniuose moksliniuose kontekstuose.

TERMINOLOGIJOS TYRIMŲ ŽIDINYS – INSTITUTE

Lietuvių terminologijos ir terminografijos tyrimus, įvairių sričių lietuvių terminijos funkcionavimo visuomenėje analizę atlieka ir rekomendacijas terminografijos ir mokslo kalbos klausimais teikia Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro specialistai. Čia rengiamas ir lietuvių, rusų, anglų kal Terminologijos komisija (pirm. dr. N. Bliūdžiuvienė) Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus įsakymu įsteigta 2014 m. Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas [rankraštis] / Nijolė Bliūdžiuvienė, Vytautas Jonas Valiukėnas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2019. 527 p.

bomis leidžiamas tarptautinis lietuvių ir bendrosios lingvistinės terminologijos žurnalas „Terminologija“. Jame galima rasti informacijos ir apie bibliotekininkystės terminijos tyrimus. Platesnė Nacionalinės bibliotekos terminologijos darbų apžvalga (Nijolės Bliūdžiuvienės ir Violetos Černiauskaitės „Terminografijos plėtros kryptys Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje“) šiemet pateikta spausdinti, o 2017 m. žurnale publikuotas N. Bliūdžiuvienės straipsnis „Geroji terminologinė bibliotekų patirtis“4. Kalbos instituto Terminologijos centras kas dvejus metus rengia tarptautines mokslines terminologijos konferencijas5. 2019 m. spalio 17–18 d. Lietuvių kalbos institute įvyko 3-ioji tarptautinė konferencija „Moksliniai, administraciniai ir edukaciniai terminologijos lygmenys“. Lietuvių kalbos instituto direktorės dr. Albinos Auksoriūtės vertinimu, konferencija išsiskyrė užsienio pranešėjų bei svečių gausa ir nagrinėjamų temų svarba. Lietuvos terminologų indėlis plėtojant tarptautinį bendradarbiavimą buvo teigiamai įvertintas Tarptautinio terminologijos informacijos centro (International Information Centre for Terminology; INFOTERM) direktoriaus Christiano Galinskio ir Europos terminologijos asociacijos (European Association for Terminology; EAFT) prezidento Henriko Nilssono. Jie pabrėžė, kad terminologinis bendradarbiavimas ir dalijimasis patirtimi yra itin svarbus naujoms žinijos sritims bei žmonių kompetencijoms plėtoti. Teorinės įžvalgos kviestinių pranešėjų: prof. dr. Johano Mykingo (Bergeno universitetas, Norvegija), prof. dr. Larisos Manerko (Maskvos valstybinis M. Lomonosovo universitetas, Rusija), prof. dr. Anitos Nuopponen (Vasos universitetas, Suomija) – ir kitų užsienio ekspertų pranešimuose buvo itin svarbios.

BIBLIOTEKININKŲ PROFESINĖS KALBOS PLĖTRA

Šioje konferencijoje buvo perskaityti du atskirus Nacionalinės bibliotekos tyrimus apibendrinantys pranešimai. Nacionalinės bibliotekos Informacijos mokslų departamento direktorės, Lietuvos standartizacijos departamento technikos komiteto TK 47 „Informacija ir dokumentavimas“ pirmininkės ir tarpinstitucinės Terminologijos komisijos pirminin Nijolė Bliūdžiuvienė. Geroji terminologinė bibliotekų patirtis. Terminologija, 2016, [t.] 23, p. 196–206. Taip pat prieiga per internetą: http://lki.lt/terminologija-23/. 5 2-ojoje tarptautinėje konferencijoje „Moksliniai, administraciniai ir edukaciniai terminologijos lygmenys“ (2017 m. birželio 1–2 d.) buvo perskaityti du Lietuvos nacionalinės bibliotekos darbuotojų pranešimai: N. Bliūdžiuvienės „Komunikacijos ir informacijos mokslų krypties disertacijos, kaip terminijos išteklius“ ir V. Černiauskaitės „Bibliotekininkystės terminografijos ypatumai ir perspektyvos: nuo metaduomenų iki metateorijų“. In: Moksliniai, administraciniai ir edukaciniai terminologijos lygmenys: 2-osios tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimo tezės [elektroninis išteklius]. Vilnius, 2017 m. birželio 1 d., 23 p. Prieiga per internetą: http://lki.lt/wp-content/ uploads/2017/06/TEZĖS_Moksliniai_administraciniai_ir_edukaciniai_ terminologijos_lygmenys_2017-1.pdf. 4

kės dr. N. Bliūdžiuvienės pranešime „Informacijos ir dokumentavimo terminų standartizacija“6 pateikta pati naujausia lietuviškos terminijos standartizavimo situacijos analizė bei tyrimais pagrįsti vertinimai, daugiausia dėmesio skiriant naujajai tarptautinio terminų žodyno standarto LST ISO 5127:2017 „Informacija ir dokumentavimas. Pagrindai ir aiškinamasis žodynas“ (tapatus ISO 5127:2017 Information and documentation – Foundation and vocabulary) redakcijai. Ypač svarbu, kad didžiulę terminijos tvarkybos patirtį sukaupusi pranešėja kartu su Lietuvių kalbos instituto terminologu dr. Alvydu Umbrasu ne tik sumaniai vadovavo mokslinės konferencijos atskirai teminei sekcijai, bet ir savo pranešime pateikė daug vertingų tarpdisciplininės lyginamosios analizės apibendrinimų iš kitomis kalbomis skaitytų kolegų terminologų pranešimų. Pastebėti lietuvių ir užsienio terminijos bendrumai bei skirtumai leidžia pakankamai adekvačiai vertinti Nacionalinėje bibliotekoje sukauptą terminologinio darbo patirtį, numatyti naujas tarptautinio bei tarpinstitucinio bendradarbiavimo perspektyvas. Bibliotekininkų terminijos lingvistiniais lyginamosios analizės tyrimais buvo pagrįstas Nacionalinės bibliotekos minėtos Terminologijos komisijos sekretorės dr. V. Černiauskaitės pranešimas „Natūralios ir dirbtinės kalbos norminimo ypatumai bibliotekininkystės terminijoje“7. Jame siekta pateikti svarbiausius ir išskirtinius norminamosios specialiosios kalbos bruožus. Pristatyto tyrimo išvadose pabrėžiama, kad informacinių technologijų kaita labiausiai skatina natūralios ir dirbtinės kalbos santykio pokyčius. Tačiau bendrosios terminijos raidos požiūriu šie pokyčiai dar gali būti ne taip ryškiai pastebimi ir analizuojami. Be to, dabartinė bibliotekininkų profesinė kalba, veikiama globalių informacijos tinklų ir jų vartotojų bendruomenės poreikių, kasdien plečia savo vartojimo sritis, ji įdomi ir reikalinga ne tik bibliotekoms. Naujųjų technologijų įsigalėjimas radikaliai pakeitė ir Lietuvos bibliotekininkystės terminijos šaltinių bazę, terminologinio darbo metodiką, turinį bei apimtis. Konferencijos dalyviams buvo pristatytas ir išskirtinis tarptautinis daugiakalbis bibliotekininkystės terminijos tvarkybos pokytis. Prognozuojama kalbos technologijų plėtra gali visai nesunkiai išspręsti tam tikrų sričių dirbtinių kalbų tvarkybos problemas, tačiau svarbu ir laiku pastebėti, kaip lengvai informacinių technologijų terminijos invazija Nijolė Bliūdžiuvienė. Informacijos ir dokumentavimo terminų standartizacija [elektroninis išteklius]. In: Moksliniai, administraciniai ir edukaciniai terminologijos lygmenys: 3-ioji tarptautinė mokslinė terminologijos konferencija, 2019 m. spalio 17–18 d.: pranešimų tezės. Vilnius, p. 9. Prieiga per internetą: http://lki.lt/wp-content/ uploads/2019/10/TERMINOLOGŲ-konferencijos-pranešimų-tezės.pdf. 7 Violeta Černiauskaitė. Natūralios ir dirbtinės kalbos norminimo ypatumai bibliotekininkystės terminijoje [elektroninis išteklius]. In: Moksliniai, administraciniai ir edukaciniai terminologijos lygmenys: 3-ioji tarptautinė mokslinė terminologijos konferencija, 2019 m. spalio 17–18 d.: pranešimų tezės. Vilnius, p. 12. Prieiga per internetą: http://lki.lt/wp-content/ uploads/2019/10/TERMINOLOGŲ-konferencijos-pranešimų-tezės.pdf. 6

3-iosios tarptautinės mokslinės konferencijos „Moksliniai, administraciniai ir edukaciniai terminologijos lygmenys“ dalyviai. Nuotr. iš Lietuvių kalbos instituto archyvo

gali pakeisti natūraliosios kalbos terminijos raidos dėsnius, logiką ir grožį. Be to, bibliotekininkystės terminijos standartizavimo lygmuo lemia, kad mūsų nacionalinis terminologijos įdirbis taip pat gerai matomas tarptautiniame kontekste.

UŽSIENIO PATIRTIS IR ŠIUOLAIKINĖS ĮŽVALGOS

Daugiakalbis informacinių sistemų terminologinių duomenų tinklas sparčiai plečiasi ir aprėpia vis didesnę bibliotekose aprašomų, skaitmeninamų ar kitaip tvarkomų duomenų dalį. Užtikrinti terminologinių duomenų tvarkybos kokybę bei spartą padeda automatinio terminų atpažinimo ir kiti kompiuterinės lingvistikos įrankiai bei programos. Konferencijoje šiomis technologijomis tvarkomos terminijos patirtimi pasidalino Ispanijos, Kroatijos, Latvijos, Rumunijos, Slovakijos, Suomijos, Vengrijos ir Lietuvos terminologai. Vytauto Didžiojo universitete terminologijos studijų programose naudojamas automatinio terminų atpažinimo ir tekstynų sudarymo metodikas aptarė dr. Jolanta Kovalevskaitė ir dr. Agnė Bielinskienė. Lietuvių ir latvių terminijos gretinamuosius tyrimus, vykdomus Šiaulių universiteto ir Latvijos universiteto bendrame projekte, apibendrino dr. Regina Kvašytė. Nacionalinės terminijos tvarkyboje sprendžiamos problemos itin išsamiai buvo apibendrintos Tbilisio valstybinio universiteto Arnoldo Chikobavos kalbotyros instituto specialistų. Kiekvienam lietuvių terminologui turėtų itin patikti A. Umbraso atlikta žodžio terminas ir jo vartojimo tradicijos bei kontekstų analizė „Lietuvių kalbos žodyne“. Tik iš šiame tyrime aptiktų šaltinių galime sužinoti, kad terminą galėjome vadinti ir kitais žodžiais, pavyzdžiui, Antano Baranausko pasiūlytu žodžiu sakmuõ, o terminija galėjo būti vadinama dar XIX a. pradžioje Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos pasiūlytu žodžiu žénklinsena.

Naujų įžvalgų tradicinių ir šiuolaikinių terminologijos tyrinėjimų sanklodose pateikė Lietuvių kalbos instituto specialistė prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė ir Vilniaus universiteto dėstytoja prof. dr. Daiva Aliukaitė, kiti specialias terminijos sritis analizavę Lietuvių kalbos instituto specialistai: Palmira Zemlevičiūtė, Asta Mitkevičienė, Aušra Rimkutė-Ganusauskienė, Dalia Sviderskienė, Lina Rutkienė. Apie tarptautinės standartizacijos iššūkius karybos terminologijai kalbėjo Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos specialistas Vidas Valskys.

SPECIALISTAI INTENSYVIAI BENDRADARBIAUJA

Nacionalinės bibliotekos terminologai dalyvauja ir kitose tarptautinėse konferencijose. Glaudžiausi ryšiai palaikomi su specialistais iš Latvijos nacionalinės bib liotekos. Joje kasmet organizuojama bibliotekų terminologijos klausimams skirta konferencija (lat. Bibliotēku nozares un saskarnozaru terminoloģija: vēsturiskais un mūsdienu aspekts). 2018 m. joje buvo pristatytas V. Černiauskaitės pranešimas, skirtas latvių ir lietuvių bibliotekininkystės terminų sankirtų internete analizei8. Kaimyninių šalių nacionalinių bibliotekų terminologinė veikla Nacionalinėje bibliotekoje analizuojama itin atidžiai9. Ne tik bibliotekininkystės, informacijos, bet ir kitų sričių tarptautinis terminologijos kontekstas sparčiai kinta, todėl šios srities naujausia mokslinė informacija tapo būtinu efektyvaus dalykinio turinio valdymo įrankiu. Tarptautinės terminologijos konferencijos tapo ir vienu iš prioritetinių specialistų vertinamų mokslinio komunikavimo priemonių. Violeta Černiauskaitė. Intersection of Latvian and Lithuanian librarianship terminology online [elektroninis išteklius]: proceedings of the international conference „Bibliotēku nozares un saskarnozaru terminoloģija: vēsturiskais un mūsdienu aspekts“. Riga, National Library of Latvia, 5 October 2018. 30 p. Prieiga per internetą: http://dom.lndb.lv/data/obj/file/23129961.pdf. 9 Violeta Černiauskaitė. Atvirieji bibliotekininkystės terminologijos duomenys nacionalinėse bibliotekose: Latvijos, Estijos ir Lietuvos lyginamoji analizė. In: Šiandien aktualu. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. 2018 (I), p. 106–131. Taip pat prieiga per internetą: https://drive.google.com/ file/d/15QsXkUIWn6N1CJdJQg3HVTx5a0utwRBJ/view arba https://www.lnb. lt/atradimai/leidiniai/kiti-leidiniai/siandien-aktualu). 8

ŠIANDIEN AKTUALU

BIBLIOGRAFŲ TALKA MOKSLO ISTORIJOJE Tris dešimtmečius sėkmingai derinu bibliografo ir mokslininko darbą. Dalyvauju Baltijos šalių ir Tarptautinės mokslo istorikų ir filosofų asociacijų veikloje, esu kasmetinio renginio „Lectiones Andreae Sniadecki“ sumanytoja ir vadovė. Esu išleidusi kelias personalines bibliografijos rodykles ir monografijas mokslo istorijos tema. Ši patirtis, manau, leidžia pirštu bakstelėti į du veiklos barus, kuriuose bibliografai mokslo istorijos tyrėjams yra labai reikalingi.

Pristatykite savo darbus. Ilgus met us Vilniaus universitetas rengė bibliotekininkystės ir bibliografijos spe cialistus. Pasikeitus programoms, tokios specialybės pavadinimo nebeliko, valdyti informacijos srautus ir nepasiklysti jos tankumynuose mokomi žinių ir inovacijų vadybininkai, komunikacijos specialistai... Tačiau tikiu, kad ir jiems diegiamos tos pačios senos geros tiesos: informacijos specialistas nebūtinai turi žinoti atsakymą, jis turi žinoti, kur ir kaip tą atsakymą surasti. Šiais laikais ypač svarbus dar 1931 m. Indijos matematiko ir bibliotekininko Siyali Ramamritos Ranganatano (1892– 1972) suformuluotas ketvirtasis bibliotekininkystės dėsnis: taupyti skaitytojo laiką1. Šiuo dėsniu bibliografai grindžia visus svarbiausius savo darbus: vykdo informacines užklausas; sudaro temines ir personalines bibliografijos rodykles, kurių įrašai atsiranda ne tik iš internete pasiekiamų šaltinių ar prenumeruojamų duomenų bazių, bet ir pavarčius po pasaulį išblaškytus leidinius, asmeninių archyvų iškarpas, skaitmeninimo nesulaukiančius periodinius leidinius; aprašo nacionalinius periodinius leidinius, išsiaiškina autorių slapyvardžius. Tačiau kad ir kokias geras bibliografijos priemones sukurtume, turime pagalvoti apie vartotoją: pristatyti savo darbus kitų sričių specialistams yra būtina, kad didžiulių pastangų pareikalavę darbai neliktų dulkėti lentynose. Kas geriau gali papasakoti apie bib liografijos rodykles, jei ne patys biblio grafai? Ne kartą teko išgirsti įvairių argumentų, kodėl kolegos nenori parašyti straipsnio ar skaityti pranešimo apie 1

Š. R. Ranganatano bibliotekininkystės dėsniai / Ala Miežinienė; Marija Prokopčik. 2000

12-osios tarptautinės chemijos istorijos konferencijos Mastrichte (Nyderlandai) dalyviai. Joje B. Railienė (nuotr. pirmojoje eilėje trečia iš dešinės) perskaitė pranešimą „Organinės chemijos pradmenų kūrimas Europoje: Vilniaus universiteto indėlis“, kuris iš dalies buvo paremtas bibliografine medžiaga. Nuotr. iš B. Railienės archyvo

savo darbus kitų sričių konferencijose. Dažniausiai abejojama, ar reikia. Ne kartą – tiesiog nedrįsta viešai kalbėti. Apie bibliotekose rengiamas bibliografijos rodykles būtinai turi sužinoti studentai, mokslininkai. Tarptautinėse konferencijose pristatę savo darbus, atrasime bendraminčių. Talkinkite tyrimuose. Mano ir vyresnės kartos kolegos puikiai atsimena, kiek įvairių dalykų išmokome per penkerius studijų universitete metus. Universalios žinios praverčia bendraujant su įvairiausių profesijų skaitytojais, o ypač tampant jų darbų talkininkais. Mokslo projektuose bendradarbiaujantys bibliografai visuomet pagelbės surinkdami bibliografinę medžiagą, sukurdami įrašus duomenų bazėse. Ši talka ypač praverčia istoriniuose tyrimuose, kai tenka ieškoti istorinių, biografinių žinių apie autorius ir jų paskelbtus darbus, iškilus vardų norminimo klausimams. Manau, įtikinti atsiminimų knygą papildyti autoriaus darbų bibliografijos rodykle, o konkrečios mokslo šakos istoriją – svarbiausių tos srities knygų sąrašu yra bibliografo profesinės garbės reikalas. Daugeliui turbūt yra tekę girdėti apie skaitmeninės humanitarikos (angl. digital humanities) veiklą užsienio universitetuose. O tai tie patys bibliotekose atliekami bibliografiniai darbai, bibliometriniai tyrimai. Patyręs bibliografas, informacijos specialistas taps puikiu komandos nariu mokslo tyrimuose, užtikrins literatūros šaltinių, bibliografinių pastabų, biobibliografinių duomenų ir pagalbinių rodyklių sudarymo sprendimus. Tarptautiniuose mokslo renginiuose bibliotekininkų skaitomi pranešimai visuomet sutinkami su tam tikra nuostaba: dažnas net nežino, kokius svarbius ir reikalingus darbus mes „tyliai“ atliekame.

Dr. Birutė Railienė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Mokslinės informacijos skyriaus Bibliografijos sektoriaus vadovė

NAUJI LEIDINIAI

METODINIS LEIDINYS BIBLIOGRAFINIŲ ĮRAŠŲ RENGĖJAMS IR TVARKYTOJAMS Liubovė Buckienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento ir Bibliotekininkys tės skyriaus specialistai parengė naują metodinį leidinį „Tarptautinio standartinio bibliografinio aprašo (ISBD) 0 (nulinės) srities „Turinio forma ir priemonės tipas“ taikymas bibliografiniam įrašui UNIMARC formatu“. Leidinys skirtas bibliografinių įrašų rengėjams ir tvarkytojams, taip pat bibliografinių įrašų sklaidos ir apdorojimo sistemų kūrėjams ir naudotojams.

Šaltinis: IFLA, ISBD Survey

Tarptautinis standartinis bibliografinis aprašas (ISBD) – tai Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) parengtas standartas. Šis dokumentas yra pagrindinis tarptautiniu mastu priimtas visuotinę bibliografinę apskaitą skatinantis standartas, kurį taikant teikiama tiksli, išsami ir patikima pagrindinių bibliografinių duomenų apie visus bet kurioje pasaulio šalyje publikuotus išteklius informacija.

ISBD standarto rengėjai siekia veiksmingos jo atitikties su metaduomenų standartais, taikomais giminingose srityse: archyvuose, muziejuose ir leidyboje, taip pat su naujomis atvirų susietų duomenų technologijomis. Šiais laikais funkcinių reikalavimų koncepciniai modeliai [1] daro didelę įtaką visoms nusistovėjusioms bibliotekininkystės praktikoms, todėl šiandien negalime kalbėti apie tam tikrą naują sritį ir jos elementus, kurie atsirado jungtinėje ISBD laidoje 2011 metais (pvz., 0 sritis), neklausdami, dėl kokių priežasčių šis aukščiausio lygmens komponentas įvestas bibliografinio aprašo pradžioje. Kur šis komponentas yra RDA [2] taisyklėse? Ar funkcinių reikalavimų bibliografiniams įrašams (FRBR) išraiškos formos sąvoka yra artima ISBD turinio formos sąvokai? Ar ONIX [3] leidėjams skirtas standartas gali papildyti kataloguotojo „priemonių rinkinį“? Koks sąryšis tarp ISBD, IFLA LRM [1], RDA, RDA/ONIX [4], CIDOC CRM [5] ir daugybės kitų standartų? Kaip minėta, 0 (nulinė) sritis „Turinio forma ir priemonės tipas“ pirmą kartą buvo paskelbta jungtinėje ISBD laidoje. Šios ISBD laidos įžanginėje pastaboje apie 0 (nulinę) sritį teigiama: „Srities paskirtis yra pačioje aprašo pradžioje nurodyti pagrindinę formą ar formas, kuriomis išreikštas ištekliaus turinys, ir šį turinį perteikiančios priemonės tipą ar tipus, siekiant 17

padėti katalogo vartotojams atpažinti ir pasirinkti jų reikmes atitinkančius išteklius.“ Čia taip pat teigiama, kad šios srities duomenys palengvins keitimąsi katalogų įrašais ir prisidės prie sąveikos su kitais metaduomenų standartais atvirosios prieigos aplinkoje. Vienas tokių standartų buvo ONIX standartas, sukurtas ir palaikomas tarptautinės standartizavimo organizacijos EDItEUR (Tarptautinė knygų ir serialinių leidinių elektroninės prekybos grupė), taikomas platinant skaitmeninius jų produktų metaduomenis. „ONIX knygų kodų sąrašas“ (angl. ONIX Books Code List) – tai standartinis metaduomenyse naudojamų kodų rinkinys, apimantis elementus, kuriais aprašomas produkto turinys ir laikmena, bibliografiniai duomenys, tekstas, atvaizdai, garso ir vaizdo medžiaga, kaina ir įsigijimo galimybės, reklaminė informacija. Kodų rinkinys, siekiant, kad jis atitiktų naujus leidėjų poreikius, nuolat peržiūrimas ir tobulinamas. Net tuo atveju, kai vidinis sistemos formatas yra kitoks negu ONIX, pastarasis formatas labai patogus leidėjų (platintojų) ir (arba) bibliotekų informaciniams mainams. Pavyzdžiui, bibliotekinė organizacija OCLC (angl. Online Computer Library Center) naudojasi ONIX pradiniams bibliografiniams įrašams kurti. RDA ir leidybos bendruomenės atstovai sukūrė originalią RDA/ONIX sistemą, kurią sudaro atributų, susijusių su bibliografinių išteklių turiniu bei laikmena, ontologija ir ontologijos naudojimo metodika. RDA ištekliaus turinio ir laikmenos terminų žodynai yra pagrįsti šia RDA/ ONIX sistema. RDA/ONIX sistema sėkmingai įgyvendinami šie tikslai: remti bibliotekų ir leidybos sektoriaus poreikį suskirstyti išteklius pagal jų turinį ir laikmeną; palengvinti minėtų bendruomenių sukurtų metaduomenų sąveiką. Sistema taip pat padeda vartotojams, kurie domisi tam tikros rūšies turiniu (pavyzdžiui, muzikos kompozicija (muzikos kūrinio sandara), užrašyta PDF formatu, ir jos atlikimu DVD diske), rasti išteklius, aiškiai atskirdama su ištekliaus turiniu ir su turinio perteikimo būdu susijusius aspektus. IFLA ISBD peržiūros grupė, derindama ISBD ir RDA struktūras ir siekdama užtikrinti jų sąveiką, priėmė sprendimą iš ISBD 1 srities pašalinti elementą ,,bendras medžiagos apibūdinimas“ ir į bibliografinio aprašo standartą įtraukti naują 0 (nulinę) sritį „Turinio forma ir priemonės tipas“. Koduotos informacijos pateikimas kompiuterinio įrašo pradžioje nėra naujas dalykas. Įrašo pradžioje yra įrašo etiketė, toliau – valdymo ir kontrolės laukai bei koduotos informacijos blokas, kuriame įrašomos fizinės ištekliaus savybės. Tačiau ši informacija vartotojui ekrane nerodoma, nes ji yra už bibliografinio aprašo standarto nuostatų ribų. Įvedus 0 (nulinę) sritį ir atsižvelgiant į srities informacijos poziciją bibliografinio įrašo pradžioje, vartotojas iš pat pradžių informuojamas apie ištekliaus turinio tipą ir jam pateikiama konkreti informacija, kokia įranga galės peržiūrėti reikiamą medžiagą. 18

Siekdamas UNIMARC bibliografinių įrašų formatą suderinti su nauja ISBD sritimi, t. y. 0 (nuline) sritimi, IFLA Nuolatinis UNIMARC komitetas (PUC) [6] parengė tris naujus laukus. Du iš jų skirti koduotiems duomenims įvesti: 181 Koduotų duomenų laukas: turinio forma ir 182 Koduotų duomenų laukas: priemonės tipas. Trečiasis laukas – 203 Turinio forma ir priemonės tipas – skirtas galimam duomenų įvedimui teksto forma, jei sistema negali ekrane rodyti informacijos iš 181 ir 182 koduotų duomenų laukų. Šie laukai apima koncepcijas, kurios būtinos laikantis ISBD nuostatų. Dėl UNIMARC suderinimo su RDA ir bibliografinių duomenų MARC 21 formatu PUC parengė dar du naujus laukus, skirtus duomenims konvertuoti iš MARC 21 formato 338 lauko (Laikmenos tipas, Carrier type); UNIMARC formate tokio lauko nėra, nes ISBD neturi elemento „laikmenos tipas“. UNIMARC laukas 183 Koduotų duomenų laukas: laikmenos tipas sudaromas iš koduotų duomenų, o laukas 238 Laikmenos tipas apima atitinkamą tekstinę informaciją. Abiejų laukų polaukis ,,a“ yra skirtas galimam elemento „laikmenos tipas“ integravimui į ISBD struktūrą. Tinkamai naudojantis indikatoriais, visus šiuos laukus (181, 182, 203, 183 ir 238) vienu metu galima laikyti bibliografiniame įraše. Galima taip pat naudotis RDA standarto laikmenos tipų kodų reikšmių sąrašu [7]. RDA laikmenos tipas koduojamas $2 polaukyje įrašant žymenį ,,rdacarrier“. Teikiant 0 (nulinės) srities „Turinio forma ir priemonės tipas“ elementus, naudojamasi šios srities reikšmių žodynais, kurių yra šeši: viename – turinio formos terminai; keturi skirti turinio apibūdinimui, t. y. tipo, judesio, matmenų ir sensorinei specifikacijoms; vienas žodynas skirtas priemonės tipo terminams. Reikšmių žodynai leidžia sistemai automatiškai rodyti ekrane 181 ir 182 koduotų duomenų laukų informaciją žmogui suprantama forma. Pavyzdžiui, išteklius yra Brailio raštu užrašyti šokio judesiai, tuomet pateiktis ISBD forma atrodys taip: Judesys (ženklinis ; liečiamasis) : tiesiogiai suvokiamas; jei ištekliaus partitūra turima PDF formatu, tuomet pateiktis ISBD forma atrodys: Muzika (ženklinis ; regimasis) : elektroninis. Su leidiniu galima susipažinti adresu https://drive.google. com/file/d/1_kuk8GYjXPiioACi_ffjFrWkjd96YD1j/view.

SANTRUMPOS IR SĄVOKOS [1] FRBR (angl. Functional requirements for bibliographic records) – funkciniai reikalavimai bibliografiniams įrašams FRAD (angl. Functional requirements for authority data) – funkciniai reikalavimai autoritetiniams duomenims FRSAD (angl. Functional requirements for subject authority data) – funkciniai reikalavimai dalykų autoritetiniams duomenims IFLA LRM (angl. IFLA Library Reference Model) – IFLA pamatinis bibliotekų modelis IFLA koncepciniai modeliai FRBR, FRAD bei FRSAD sudaro koncepcinių modelių šeimą. 2017 m. rugpjūtį patvirtintas IFLA LRM tris funkcinių reikalavimų koncepcinių modelių šeimos modelius sujungia į vieną modelį, apimantį visus bibliografinės ir autoritetinės informacijos aspektus. [2] RDA (angl. Resource Description and Access) – Išteklių aprašymas ir prieiga. Tai – šiuo metu rengiamas naujas išteklių aprašymo ir prieigos prie jų standartas, skirtas skaitmeninei aplinkai. Jis grindžiamas Anglų ir amerikiečių katalogavimo taisyklėmis (AACR). [3] ONIX (angl. Online Information eXchange) – internetiniai informacijos mainai [4] RDA/ONIX – RDA/ONIX išteklių klasifikavimo sistema, pateikianti apibrėžtų išteklių turinio ir laikmenos atributų rinkinius [5] CIDOC CRM – CIDOC koncepcinis pamatinis modelis, muziejų bendruomenės parengta ir prižiūrima ontologija [6] PUC (angl. Permanent UNIMARC Committee) – IFLA Nuolatinis UNIMARC komitetas [7] Term and Code List for RDA Carrier Types

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Abdonas Korzonas. Panerių tunelio statyba, 1860 m. Ši A. Korzono fotografija laikytina fotožurnalistikos Lietuvoje pradžia. Iš S. Žvirgždo asmeninio rinkinio (Nacionalinio muziejaus archyvas)

LIETUVOS FOTOGRAFIJA PERIODINĖJE 1860–1940 m. SPAUDOJE Stanislovas Žvirgždas Fotografijos istorikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Beveik per tris atsikūrusios Lietuvos dešimtmečius išleista fotografijos istorijos knygų, atlikta naujų moksli nių tyrimų, tačiau apie fotografiją periodinėje spaudoje dažnai pateikiama tik pavienių faktų. Užsienyje padau gėjo mėginimų naujai parašyti pasaulinę fotografijos istoriją: tai – ir Michaelio Frizot „The New History of Photography“1, ir Mary Warner Marien „Photography. A Cultural History“2. O mūsų krašte prieš keletą metų pasirodė Margaritos Matulytės ir Agnės Narušytės monografija „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945“3. Daugėja ir skirtingų kraštų is torijų, paskiriems fotografijos meistrams ir periodams skirtų leidinių.

Šiuolaikinės visuomenės jau netenkina XX a. antrojoje pusėje įsigalėjusi tendencija į fotografijos istoriją žiūrėti vien menotyriniu žvilgsniu, dar kiek ją papildant technikos ir technologijos kaitos apžvalga. Tokį požiūrį knygoje „Photography. Crisis of History“4 įvairių šalių istorikai, kritikai, fotografai įvardija pačių fotografijos istorikų krize. Čia iškeliamas tebevyraujantis angloamerikinis centrizmas, į periferiją nustumiantis ištisus žemynus ir regionus. Toks likimas ištiko ir Rytų Europą – jai nelengva prasiskinti kelią į globalųjį fotografijos raidos kontekstą. Jau nekalbant apie į sovietinę okupaciją patekusias mažas valstybes Lietuvą, Latviją ir Estiją, kurių fotografijos istorinė raida, be vienos kitos pavardės, beveik išvis užsienio fotografijos istorikams nėra žinoma ir minima. Todėl minėto metodologinio Frizot, Michael. The New History of Photography. Köln, 1999. Warner Marien, Mary. Photography. A Cultural History. London, 2002. Matulytė, Margarita; Narušytė, Agnė. Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945. Vilnius, 2016. 4 Photography. Crisis of History. Barcelona, 2003.

1 2 3

Pirmąją cinkografijos įmonę prie savo fotoateljė Vrublevskio name sostinės Didžiojoje gatvėje 1903 m. atidarė Stanislovas Filibertas Fleris. Iš S. Žvirgždo asmeninio rinkinio (Nacionalinio muziejaus archyvas) Abdonas Korzonas. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Medžio raižinys, 1862 m. Šio pirmuoju Vilniaus vaizdų fotografu vadinamo meistro darbus medžio raižiniais 1860–1865 m. skelbė savaitraštis „Tygodnik Ilustrowany“.

fotografijos istorijos studijų rinkinio autoriai siūlo kitą kelią: pradėti nuo savo šalies ar regiono išsamesnio fotografijos istorijos tyrimo visais aspektais, bet lygia greta atsižvelgti į tarptautinį kontekstą. Remdamiesi šia metodika, pažvelkime į Lietuvos fotografijos periodinėje spaudoje raidą ir pamėginkime atsakyti į klausimą, kuri data laikytina mūsų fotožurnalistikos pradžia?

FOTOŽURNALISTIKOS PRADŽIA – RAIŽINYS IR FOTOGRAFIJA

Išradus naujas technologijas (1851 m. – šlapiojo kolodijaus, o kiek vėliau – ir sausojo metodus), fabrikiniu būdu pradėjus gaminti fotomedžiagas, atsirado galimybė užfiksuoti įvykį, tačiau tokios fotografijos kelias į to meto spaudos puslapius vedė per medžio raižinius – ksilografiją. Vieni fotografijos istorijos tyrinėtojai įvykinės spaudos fotografijos pradžia laiko gaisrus ir kitas nelaimes (karo fotografijos pasirodė kiek vėliau), kiti – technikos pažangos, pvz., geležinkelių tiesimo, fiksavimą. Vilniaus geležinkelio tunelio kasimą 1860-aisiais užfiksavo fotografas Abdonas Korzonas (1826– 1866), kurio darbus medžio raižiniais 1860–1865 m. skelbė Varšuvoje leidžiamas savaitraštis „Tygodnik Ilustrowany“5 („Iliustruotas savaitraštis“). Ši Panerių tunelio statybos fotografija ir laikytina fotožurnalistikos Lietuvoje pradžia. Nors problema vis dėlto išlieka – kuri data laikytina fotožurnalistikos pradžia? Ar tada, kai fotografija medžio raižinių pavidalu atėjo į pirmuosius iliustruotus savaitraščius bei žurnalus, ar kai Georgas Meisenbachas 1883 m. išrado cinkografiją ir fotografija tiesiai keliavo į spaudos puslapius? XXI a. pradžioje ir medžio raižinių etapą – ksilografiją linkstama laikyti (sąlygiškai, nes toliau abu būdai – piešinys ir fotografija – konkuravo greta) fotožurnalistikos pradžia. Tada tokiu leidiniu Lietuvoje reikėtų laikyti 1859 m. pradėtą leisti „Tygodnik Ilustrowany“, kuriame randame palyginti daug Vilniaus vaizdų; vien medžio raižinių pagal A. Korzono fotografijas 1861–1864 m. savaitraštyje galima suskaičiuoti 116. Vėlesniais metais buvo išspausdinta keliautojo ir fotografo grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) fotografijų iš Plater-Zyberk, Malgorzata. Abdon Korzon – pierwszy fotograf Wilna. In: Vilniaus fotografai. Vilnius, 2005, p. 15–35. 6 Ten pat, p. 19. 5

Cinkografijos skyrius veikė ir prie Aleksandro Jurašaičio fotoateljė (dabar – Vilniaus Gedimino prospekto ir Totorių gatvės kampas) laboratorijos. Čia buvo gaminamos visų XX a. pradžioje Vilniuje ėjusių lietuviškų laikraščių klišės. Pastatas fotografuotas 1973 m. Virgilijaus Juodakio nuotr.

Afrikos raižinių7. Nuo 1865 m. leidžiamame lenkų savaitraštyje „Kłosy“ („Varpos“; 1880 m. susijungė su „Tygodnik Ilustrowany“) randame traukinio prie Šiaulių vaizdą pagal Konrado Brandelio fotografiją (1871 m.)8 ir 1879 m. Šiaulių žemės ūkio parodos vaizdų pagal Piotro Simono Piotrovičiaus fotografijas. Suprantama, raižinių pagal Vilniaus fotografų A. Korzono, Juozapo Čechavičiaus ir Vilhelmo Zacharčiko nuotraukas būta ir daugiau9. Fotografijos iš Lietuvos medžio raižinių pavidalu buvo spausdinamos ir kituose kultūriniuose iliustruotuose lenkų savaitraščiuose – „Besiada literacka“ („Literatūriniai pašnekesiai“) ir „Tygodnik powszechny“ („Visuotinis savaitraštis“). Tygodnik Ilustrowany. 1883, Nr. 29. Junevičius, Dainius. Varšuvos fotografas Konradas Brandelis Lietuvoje. Kultūros barai, 2009, Nr. 5, p. 86. 9 Jankauskas, Vidmantas. Istorinės Lietuvos vaizdai XIX a. antrosios pusės Varšuvos iliustruotuose savaitraščiuose. Acta Academiae Artium Vilnensis, 2009, Nr. 52, p. 191– 208; Jankauskas, Vidmantas. „Vilnijos invazija“ XIX a. antrosios pusės iliustruotuose Varšuvos savaitraščiuose. Acta Academiae Artium Vilnensis, 2010, Nr. 57, p. 105–122. 7 8

SPAUDOJE – ANONIMINĖS ARBA MĖGĖJŲ NUOTRAUKOS

Panaikinus lietuvių spaudos draudimą, pirmasis Vilniaus dienraštis „Vilniaus žinios“ 1905 m. išspausdino net 31 portretinę, peizažinę, architektūrinę ar kitokią fotografiją. 1903 m. Vilniuje prie Neries pastačius elektrinę ir miestui pradėjus tiekti elektrą, atsirado galimybė įkurti cinkografijos įmonių. Pirmąją tokią prie savo fotoateljė tais pačiais metais atidarė Stanislovas Filibertas Fleris10. 1904 m. jo cinkografijos įmonė gamino štrichines klišes, o kitų metų pradžioje – ir klišes iš toninių nuotraukų. Fotografas Aleksandras Jurašaitis (1859–1915), gerai suprasdamas fotografinių iliustracijų svarbą spaudoje, 1905 m. fotografijos ir chemijos reikalais lankėsi Sankt Peterburge. 1906 m. jis gavo leidimą prie savo fotoateljė (dabar – Vilniaus Gedimino prospekto ir Totorių gatvės kampas) laboratorijos įrengti cinkografijos skyrių. Jame buvo gaminamos visų Vilniuje ėjusių lietuviškų laikraščių: „Vilniaus žinios“, „Lietuvos bitininkas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Naujoji gadynė“, „Viltis“ ir kt. klišės11. 1904–1918 m. Vilniuje buvo leidžiami 56 perio diniai leidiniai lietuvių kalba, tačiau tik 21 buvo spausdinamos fotografijos. Kadangi leidiniuose nebuvo nurodomi fotografijų autoriai, galime atsekti tik vieną kitą fotografą: jau minėtą A. Jurašaitį, Aleksandrą Jurašaitytę, Antaną Strazdą, Praną Mašiotą, Pauliną Mongirdaitę ir dar kelis kitataučius. Iš to laikotarpio neturima duomenų, ar fotografijų Žvirgždas, Stanislovas. Susipynusios vieno medžio šakos. Vilnius, 1999, p. 17. Ten pat, p. 22.

1918 m. atgavus valstybės nepriklausomybę, suklestėjo lietuviška spauda, tačiau spaudos fotografijų teko palūkėti dar keletą metų – daugelis leidinių jų nespausdino. 1923 m. liepą pradėjusiame eiti žurnale „Krivulė“ fotografija iškart tapo lygiavertė tekstui informacija. Iš S. Žvirgždo asmeninio rinkinio (Nacionalinės bibliotekos fondai)

autoriams buvo mokami honorarai. Regis, pirmieji fotožurnalistai ir leidinių pagalbininkai, kaip ir daugelis kitų bendradarbių, žadindami tautą, spaudai talkino nesavanaudiškai. 1913–1915 m. fotografijų itin pagausėja savaitraštyje „Lietuvos ūkininkas“, panašiai ir žurnale „Vairas“. Vilniaus lenkų spauda fotožurnalistikos požiūriu buvo toliau pažengusi ir užsienio pavyzdžiu leido 21

PIRMASIS LIETUVOJE FOTOGRAFIJŲ KONKURSAS

Politikos, visuomeninio gyvenimo ir literatūros dienraštis „Kurier Litewski“ ir jo priedas „Życie Ilustrowane“ 1908 m. sausio 13 (26) d. surengė pirmąjį Lietuvoje fotografijų konkursą. Redakcijos (190801-13 (26), Nr. 2) skelbime buvo rašoma: „Norėdami paakinti mūsų fotografus mėgėjus fiksuoti vietinei kraštotyrai vertingus objektus ir siekiant papildyti „Życie Ilustrowane“ vaizdų bei būdingų tipų iliustracijas, skelbiame fotografijos konkursą. Kiekvienas konkurso dalyvis iki š. m. birželio 1 d. gali mums atsiųsti slapyvardžiu pažymėtą voką ir po keturias fotografijas kiekviena tema: 1) bažnyčia, dvaras ar istorinis paminklas, 2) valstiečių trobos, 3) gamtos vaizdas, 4) liaudies tipai, apsirengę jiems būdingai drabužiais. <…> Bus paskirtos dvi premijos <…> mus tenkina 9 × 12 cm fotografijos.“ Birželio 8 (21) d. redakcija išspausdino žinutę: „<…> atsižvelgus į daugelio fotomėgėjų laiškus, kad kai kurių Lietuvos ir Baltarusijos vietovių vasaros vaizdai puikesni už žieminius, konkursas pratęsiamas iki liepos 15 d.“ Rugpjūčio 17 (30) d. „Życie Ilustrowane“ (Nr. 33) paskelbė konkurso rezultatus. Atmetus konkurso reikalavimų neatitinkančias ar prastos meninės ir techninės kokybės fotografijas, darbai buvo pateikti konkurso vertinimo komisijai: S. F. Fleriui, J. Hermanovičiui ir A. Hrinievičiui. Vertinti pateiktos 77 aštuonių autorių fotografijos. Komisija savo ruožtu atmetė silpnesnius dviejų autorių darbus ir vertino šešių autorių 58 fotografijas. Pirmąją premiją už šešiolika fotografijų („Žiemos studija“, „Svitezio ežeras“, „Naugarduko turgus“ ir kt.) pelnė Janas Bułhakas, pasivadinęs slapyvardžiu Nietutiejszy (Nevietinis). Komisija jo darbus įvertino „už pastangas, vaizdų ir tipų parinkimą, pakylėjusį šią kolekciją iki meno aukštumų ir parodžiusį gerą autoriaus skonį bei pomėgį“. Net penkiuose savaitraščio numeriuose buvo išspausdinta 14 premijuotų J. Bułhako fotografijų (1908 m. Nr. 51 – 4, Nr. 52 – 5; 1909 m. Nr. 2 – 1, Nr. 3 – 1, Nr. 6 – 3).

iliustruotus savaitraščius arba dienraščių priedus. „Kurier Litewski“ priedas „Życie Ilustrowane“ 1908 m. surengė pirmąjį fotokonkursą – istorijos paminklai, kaimo gyvenimas, gamta, žmonių tipai – Lietuvos istorijoje. Jį laimėjo Janas Bułhakas (1876–1950), vėliau tapęs žymiausiu Vilniaus fotografu. 1913 m. Vilniuje pradėtas leisti dar vienas savaitraštis – „Wiadomości Ilustrowane“, kuriame buvo spausdinamos J. Bułhako, A. Jurašaičio ir kitų autorių fotografijos. Taip spaudoje vis tvirčiau buvo įteisinama autorystė greta anoniminių fotografijų. Tiesa, tuo metu visi Lietuvos autoriai buvo ne fotožurnalistai, bet mėgėjai ir fotoateljė fotografai.

NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE – REPORTAŽO UŽUOMAZGOS

1918 m. atgavus valstybės nepriklausomybę, suklestėjo lietuviška spauda, tačiau gerų spaudos fotografijų iliustracijų teko palūkėti. Dar 1923 m. pradžioje daugelis periodinių leidinių visiškai nespausdino nuotraukų. Tų metų liepos mėnesį 22

pradėjusiame eiti žurnale „Krivulė“ fotografija iškart tapo lygiavertė tekstui informacija. Vėliau ir savaitraštis „Iliustruotoji Lietuva“, žurnalai „Naujas žodis“, „Skautų aidas“, dienraštis „Lietuvos aidas“ ir kt. gausiai spausdino fotografijas. Greitu laiku be jų neapsiėjo nė vienas periodinis leidinys. Nemenką darbą nuveikė ir 1920 m. įkurta Lietuvos telegramų agentūra (ELTA). Kaune pradėjus veikti cinkografijos įmonėms „Žiedas“, „Ostra“, „Grafika“, „Vaizdas“, „Spaudos fondas“, „Vaga“, „Spindulys“, fotografijų periodiniuose leidiniuose itin padaugėjo. Fotografijas periodiniams leidiniams pateikdavo spaudos agentūros, fotoateljė dirbantys profesionalai ir fotomėgėjai, be to, fotografijų klišės buvo skolinamos ir kitiems leidiniams. Ilgainiui iliustruotuose spaudos leidiniuose pradėjo dirbti ir fotokorespondentai. Pvz., laikraštyje „Policija“ 1935 m. fotokorespondentu dirbo Vytautas Augustinas. Bet iki lietuviškos spaudos Lietuvoje buvo dar vokiškasis fotožurnalistikos periodas. Vokiečiai leido „Zeitung der 10. Armee“, „Der Wilnaer Zeitung“,

Iki lietuviškos spaudos Lietuvoje buvo dar vokiškasis fotožurnalistikos periodas. Lietuvoje leistuose vokiečių laikraščių iliustruotuose prieduose „Bilderschau“ ir „Scheinwerfer“ būdavo pateikiamos 5–7 su tekstu derinamos nuotraukos. O tai jau galima vadinti fotoreportažu.

1917–1918 m. Kaune leistas ir provokiškas laikraštis lietuvių kalba „Dabartis“ su savaitiniu iliustruotu priedu „Dabarties žiedai“. Iš S. Žvirgždo asmeninio rinkinio (Nacionalinės bibliotekos fondai)

„Kownoer Zeitung“ ir jų iliustruotus savaitinius priedus „Bilderschau“ bei „Scheinwerfer“. Leistas ir provokiškas laikraštis lietuvių kalba „Dabartis“ su savaitiniu iliustruotu priedu „Dabarties žiedai“. Vokiečiai planavo siųsti spaudos fotografus į frontą. Buvo siunčiami ne tik fotožurnalistai, bet ir batalinių scenų piešėjai. Deja, šie asmenys nepasiekė tikrojo fronto, bet vokiškų leidinių redakcijas

jie aprūpindavo fotografijomis iš gyvenimo šiapus fronto. Todėl spaudos leidinių prieduose būdavo daug fotoreportažų (tekstas ir nuotraukos) iš gamyklų, turgų, atspindimi kaimo darbai, sporto, net kultūros įvykiai – parodos ir koncertai. Tai buvo naujas žodis ir Lietuvos fotografijos istorijoje, nors reportažo užuomazgų esama dar XIX a. Vilniaus fotografijose. Tačiau anuomet įvykis buvo atspindimas vienu, dviem vaizdais, o Lietuvoje leistuose vokiečių laikraščių iliustruotuose savaitiniuose prieduose „Bilderschau“ ir „Scheinwerfer“ buvo pateikiamos 5–7 įvairių dydžių nuotraukos, jos derinamos su tekstu ir maketuojamos tam tikra seka. To nebuvo po spaudos draudimo sparčiai į priekį šoktelėjusioje lietuvių spaudoje, o ir po nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais dar negreitai atsirado pirmieji fotoreporteriai ir reportažai. Vokiečių darbai lyg ir liko užmiršti, tad gal dabar pats laikas užpildyti mūsų fotografijos istorijos spragas, parodant, kad ji niekada nebuvo izoliuota nuo kaimynų ir buvo kuriama ne vien lietuvių. Lietuvos periodinės spaudos fotografijos raidai daug įtakos turėjo ilgas lietuviškos spaudos draudimas. Bet fotografija, palyginti su kitais kraštais, plėtojosi kūrybingai. Turime daug talentingų XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Lietuvoje dirbusių ir indėlį į Lietuvos kultūrą įnešusių fotografų. Jeigu į periodinės spaudos fotografijos pradžią pažvelgsime atidžiau, rasime ir kitokių, šiame straipsnyje neminimų šaltinių: JAV lietuvių spauda, Mažosios Lietuvos spauda, Rygos lietuvių spauda ir pan. Taigi nestokosime darbo ir ateityje. 23

ŽMONĖS IR LAIKAS

MATEMATIKĖ, FIZIKĖ IR BIBLIOTEKININKĖ LARISA KOPAITĖ

Larisa Kopaitė. Nuotr. iš LCVA archyvo

Laima Pikčiūnienė Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus kraštotyros vyr. bibliografė

Šį rudenį Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bendruomenė minėjo pirmosios Tauragės viešosios bibliotekos (tuometinio Valstybės centralinio knygyno Tauragės skyriaus) vedėjos Larisos Kopaitės (1899–1952) 120-ąsias gimimo metines. Biblioteka kartu su Kauno technologijos universiteto (KTU) Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto darbuotojais pakvietė prisiminti šią savo kraštietę. Iš sukakties proga parengtos parodos nuotraukų žvelgė fiziko ir matematiko diplomus įgijusi mergina, o susirinkusieji iš skaitytuose pranešimuose minimų faktų ir atsiminimų galėjo susidėlioti šios Tauragės krašto šviesuolės paveikslą. L. Kopaitė (dokumentuose jos pavardė buvo rašoma įvairiai: Лариса Aлександровна Коппъ; Larisa Kopp; Koppaitė; Kopaitė) gimė 1899 m. rugsėjo 7 d. Tauragės rajono Sartininkų kaime, Tauragės savivaldybės tarnautojo Aleksandro ir Annos Kopp šeimoje. Pakrikštyta Tauragės stačiatikių cerkvėje. Pradžios mokslus ėjo namuose, vėliau mokėsi Kauno imperatorienės Marijos Fiodorovnos kilmingųjų mergaičių ir Maskvos 5-ojoje moterų gimnazijose. 1918 m., grįžusi į Lietuvą, mokytojavo Tauragės apskrities Eržvilko ir Kavolių mokyklose, keletą metų dirbo Tauragės švietimo skyriuje. 1924 m. rugsėjo 3 d. L. Kopaitė pradėjo studijuoti Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto Matematikos ir fizikos skyriuje. Ji parašė ir apgynė du diplominius darbus: 1928 m. iš fizikos – „Šviesos poliarizacija“ (vadovas prof. Keistutis Šliūpas) ir 1930 m. iš matematikos – „Apie pirmos eilės diferencialinių lygčių pavienumumus“ (vadovas prof. Otto Volkas). Įrašas Matematikos ir gamtos fakulteto protokolų knygoje liudija, kad 24

1931 m. gegužės 12 d. fakulteto taryba svarstė studentės L. Kopaitės baigimo diplomo pripažinimo klausimą ir nutarė: „<…> išduodant diplomą pažymėti, kad ji yra išėjusi Matematikos-Fizikos skyriaus Fizikos ir Matematikos ciklų mokslus“1. Manoma, kad tarpukario Lietuvoje L. Kopaitė buvo pirmoji moteris, turinti du aukštojo mokslo diplomus.

PIRMOJI BIBLIOTEKOS VEDĖJA

Baigusi aukštuosiuos mokslus, Larisa siekė gauti mokytojo darbą. Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos direktorius Juozas Avižonis rašė: „Kopaitė L. yra dirbusi mokytojo darbą ir susipažinusi su pedagogika ir psichologija. Ji daro gerą įspūdį ir, manau, sugebės tinkamai eiti savo pareigas.“ Tačiau laisvos vietos mokyklose neatsirado. 1931 m. birželio 15 d. švietimo ministrui leidus įsteigti Tauragėje Valstybinio centralinio knygyno skyrių,

Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto protokolai. Vilniaus universiteto bibliotekos fondas F96 „Vytauto Didžiojo universitetas“: VUB F96 VDU-5, p. 100.

papildyti marksizmo-leninizmo klasikų veikalais, kita politine literatūra. Galime tik įsivaizduoti, kaip sunku buvo nepriklausomos Lietuvos inteligentei, universiteto auklėtinei tarnauti sovietų ideologijai. Bibliotekos vadove L. Kopaitė dirbo iki pat mirties – 1952 metų.

IŠLIKĘ DAUG ŠVIESIŲ PRISIMINIMŲ

Larisa Kopaitė aukštąjį išsilavinimą įgijo Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto Matematikos ir gamtos fakultete: 1928 m. ji apgynė diplominį darbą iš fizikos, 1930 m. – iš matematikos. Iš Juditos Puišo archyvo

jo vedėja nuo tos dienos patvirtinta Larisa Kopaitė. Pirmoji biblioteka buvo įkurta mažame kambarėlyje, privačiame name Vytauto gatvėje, o 1934 m. persikėlė į naujai pastatytus Šaulių rūmus (dabartiniai Kultūros rūmai). Praėjus mėnesiui nuo bibliotekos atidarymo, 1931 m. liepos 24 d. „Lietuvos aide“ publikuota trumpa žinutė: „Po didelių rūpesčių jau veikia Valstybinio centralinio knygyno skyrius. Manoma, kad dauguma inteligentų jį uoliai lankys. Knygyną veda p-lė Kopaitė. Švaru ir tvarkinga.“ To paties laikraščio 1931 m. lapkričio 20 d. žinutėje pažymima: „Vasarą atidarytas Valstybinio knygyno skyrius gausiai Larisos Kopaitės diplomo nuorašas,1929 m. Iš Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros fondo lankomas. Didžiausią skaitytojų dalį sudaro moksleiviai, darbininkai ir šiaip jaunimas. Šventadieniais knygynas būna uždarytas. Tada daug kas jo pasigenda.“ Beje, derėtų pasakyti, kad darbą L. Kopaitė pradėjo bibliotekos fonde turėdama tik 10 knygų. Vėliau jų paaukojo privatūs asmenys, įvairios organizacijos. Metų pabaigoje bibliotekoje jau buvo 480 knygų. Nors ir ne specialistė, L. Kopaitė išmanė bibliotekos darbo specifiką, buvo apsiskaičiusi ir kruopšti. Bibliotekos fondai ir katalogai buvo matematiškai tiksliai sutvarkyti. Be lietuvių, ji dar mokėjo rusų, vokiečių ir prancūzų kalbas. Skaitytojų prisiminimuose bibliotekos vedėja išliko kaip aukštos kultūros moteris, mylėjusi knygą ir griežta jos negerbusiems. L. Kopaitė svajojo apie didelę biblioteką Tauragėje, tačiau gyvenamasis laikas tam buvo labai nepalankus. Prieš karą sovietų valdžia biblioteką iš Šaulių rūmų iškėlė į namelį Vytauto gatvėje, kuriame nebuvo net knygų lentynų. Sovietinė ir hitlerinė okupacijos, kurių metu menkai finansuojamos bei aprūpinamos bibliotekos fondai buvo „valomi“, nuskurdino ir taip ne itin turtingą bibliotekos kolekciją. Pokario metais fondai buvo

Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje gyvas šios iškilios mūsų krašto asmenybės atminimas. Rajono bibliotekininkai prižiūri L. Kopaitės ir jos tėvų kapus Senosiose Tauragės kapinėse. Buvusi ilgametė bibliotekos direktorė Vida Kazakevičienė, 1974 m. rašydama diplominį darbą apie Tauragės bibliotekos istoriją, surinko ir paskelbė informacijos apie pirmąją bibliotekos vedėją. Straipsnių apie L. Kopaitę rajono spaudoje yra publikavę bibliotekininkai2. 1989 m. viešojoje bibliotekoje vykusiame L. Kopaitės 90-mečio minėjime senieji tauragiškiai dalijosi šviesiais prisiminimais. Visi jie minėjo bibliotekininkės inteligenciją, erudiciją, gebėjimą laiku pasiūlyti vieną ar kitą knygą. Šviesaus atminimo mokytojas, Tauragės garbės pilietis Kazimieras Paulauskas (1906–1998) tada pasakojo, kad tai buvo „<…> iš tiesų inteligentiška ir išsilavinusi moteris. Tauragiškiai kalbėję, kad ji turi kažkokį specifinį išsilavinimą, kuris Tauragėje vienas tebuvęs, tačiau koks tas jos išsilavinimas, aš nežinojau...“ Bibliotekos vedėja „<…> žinojo ir turbūt buvo skaičiusi visas bibliotekoje esančias knygas. Galėdavai paprašyti apie ką nori, ir ji duodavo. Pakontroliuodavo, ypač pradžioje, ar perskaitei. Būdavo, kultūringa forma paklausia: ,,Na, kaip patiko? Gera ar bloga?“ Man nepasitaikė, bet kiti vaikai pasakojo, kad liepdavo perskaityti, jei neskaitę būdavo“, – pasakojo buvęs bibliotekos skaitytojas, nusipelnęs matematikos mokytojas Rene Barščiauskas (1925–2009). Jau pokariu susitikę jie yra ilgai kalbėjęsi apie prieškarį, karo metus bei matematiką. Larisa žinojusi, kad jis – matematikas, tad pokalbis buvęs kaip dviejų specialistų. R. Barščiausko nuomone, turbūt todėl bibliotekoje ir buvo tokia matematiška tvarka. Gydytoja Ona Bičiūnaitė prieš 30 metų apie biblio tekininkę kalbėjo taip: ,,<…> Kada aš vaikas nueidavau į biblioteką, Larisa Koppaitė man atrodydavo slėpininga moteris. Juodi plaukai, išraiškingos akys, kasos sudėtos ant ausų, man ji labai priminė Mariją Pečkauskaitę…“ Kaune gyvenusi kraštietė gydytoja Nijolė Samoškaitė-Michelkevičienė (1930–2014) 2012 m. užrašė štai tokius savo vaikystės atsiminimus apie apsilankymus tarpukario bibliotekoje: „<…> Bibliotekoje visada būdavo tvarkinga ir švaru. Lygiose eilėse sustatytose lentynose nei viena knyga nedrįsdavo iškišti savo 2

Birutė Lukoševičienė. Pirmoji Tauragės viešosios bibliotekos vedėja Larisa Koppaitė. Tauragiškių balsas, 1999, gruod. 4; Pirmosios Tauragės viešosios bibliotekos vedėjos, matematikės Larisos Kopaitės atminimui / parengė Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Informacijos skyrius. Tauragės kurjeris, 2019, spal. 8, Nr. 79, p. 7.

L. Kopaitės 120-ųjų gimimo metinių minėjime pranešimą skaičiusios doc. dr. Juditos Puišo tyrinėjimai sudarė prielaidas patikslinti kai kuriuos žymiosios bibliotekininkės biografijos faktus.

nugarėlę priekin – vedėja tuoj pastumdavo ją į lygią, lyg liniuote nubrėžtą, knygų eilę. Jokia dulkelė nedrįso nusileisti ant knygų – vedėja jas negailestingai nubraukdavo. Prie lentynų stovėjo stalelis, ant jo – dėžutės su skaitytojų formuliarais, rašalinė, keli paišeliai: paprasti ir cheminiai, kotelis su plunksna, spaustukas rašalui nuspausti, trintukas. Ant kėdės prie stalelio sėdėdavo vedėja Larisa Koppaitė, tiesi kaip žvakė, aukšta, liekna. Tamsius plaukus pynė į kasas ir kruopščiai jas susukdavo ant ausų. Ir niekaip kitaip. Tauragėje daugiau niekas taip kasų nenešiojo. Rengėsi visada tamsiais, dažniausiai juodais drabužiais. Puošdavosi balta apykaklaite. Visada būdavo rimta, susikaupusi. Per daugelį metų nesu mačiusi jos veide šypsenos, suspaudusi lūpas ji lyg slėpė savyje liūdesį ir skausmą. Gyveno Skalbyklos gatvėje. Sako, kad eidama namo ji tyliai kalbėdavo tai rusiškai, tai prancūziškai, tai vokiškai – kad tų kalbų neužmirštų. Įsijautusi kartais sutiktą pažįstamą pasveikindavo prancūziškai. Vedėja rūpinosi, kad biblioteka gautų daugiau ir naujesnių knygų. Po darbo ji „sunešiotas“ knygas suklijuodavo, ištrindavo dėmes. Kai ji paduodavo knygą skaitytojui, atrodydavo, kad paduodavo ir kažkokią dalelę savęs.“ Senosios bibliotekos skaitytojui Pranui Stoniui bibliotekos vedėja ypač įsiminė kaip matematikė. 1945-aisiais bebaigdamas gimnaziją jis ir kiti klasės draugai neišlaikė matematikos egzamino. Likus kiek laiko iki egzamino perlaikymo, mokiniai apie nesėkmę pasipasakojo L. Kopaitei, o ji pasiūlė atnešti tą uždavinį pažiūrėti. „<…> Mes, moksleiviai, nežinojom, kad ji yra matematikė, galvojom, bibliotekininkė, literatė... Atnešėm, ji pasižiūrėjo, nusišypsojo, sėdo ir per pusvalandį išsprendė tą uždavinį“, – atsiminimais dalinosi P. Stonys. Apie vaikystės įspūdžius bibliotekoje yra pasakojęs ir buvęs Tauragės rajono Kultūros skyriaus vedėjas Juozas Šimkus: „<…> Pirmiausia, ji pati pasiūlydavo knygas ir žinojo, kas yra bibliotekoje, o kas yra skaitytojų paimta. Jeigu paklausei kokios knygos, ji pakeldavo akis į viršų ir sakydavo: „Šiandien jos nėra, kai ateisi kitą kartą, aš ją palaikysiu.“ Ir taip atrodė – visa biblioteka buvo jos galvoje.“ 26

Parodos „Tauragės krašto šviesuoliai: Larisa Kopaitė“ fragmentas. Vaivos Keserauskaitės nuotraukos

NUOLAT PUOSELĖJAMAS ATMINIMAS

2011 m., minint Tauragės viešosios bibliotekos 80-mečio jubiliejų, Atminimo ąžuolų alėjoje, prie Tauragės rajono kultūros rūmų, buvo pasodintas ir gražiai auga pirmajai viešosios bibliotekos vedėjai L. Kopaitei atminti skirtas ąžuoliukas. Jos vardas bus įamžintas ir Lietuvos valstybės šimtmečio proga sumanytoje „Šimtmečio tauragiškių“ sienelėje, kurioje bus išvardyta 100 iškiliausių kraštiečių vardų. Bibliotekininkių iniciatyva Tauragės cerkvėje paskutinį šių metų rugsėjo sekmadienį (29 d.) už L. Kopaitę šv. mišiose meldėsi Tauragės Šv. Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus bažnyčios bendruomenė. Spalio 11 d. Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje įvykusiame L. Kopaitės 120-ųjų gimimo metinių minėjime pranešimą „Larisa Kopaitė – Lietuvos ir Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto absolventė“ skaitė Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Fizikos katedros docentė dr. Judita Puišo. Jos tyrinėti su L. Kopaite susiję dokumentai sudarė prielaidas patikslinti kai kuriuos žymiosios bibliotekininkės biografijos faktus. Tauragės bibliotekos bendruomenė dėkinga mokslininkei už geranoriškai pasidalytą archyvinę informaciją – ši medžiaga padėjo parengti spaudinių ir dokumentų parodą „Tauragės krašto šviesuoliai: Larisa Kopaitė“. Apie tai, su kokiais iššūkiais kuriant biblioteką, dirbant joje sunkiais karo bei pokario metais teko susidurti pirmajai bibliotekos vedėjai, pasakojo bibliotekos Informacijos skyriaus vyr. bibliografė Laima Pikčiūnienė. Renginyje dalyvavusi KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto prodekanė doc. dr. Živilė Rutkūnienė susirinkusiuosius supažindino su šiandieninėmis studijomis minėtame KTU fakultete. Tauragės viešoji biblioteka, minėdama 120-ąsias savo pirmosios vadovės gimimo metines, džiaugiasi modernėjančia, turtinga fondų, skaitytojų lankoma biblioteka, kurios istorijoje ši moteris paliko ryškų pėdsaką. Dėkojame Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento kolegoms, kurių dėka bibliotekoje turime abiejų L. Kopaitės diplominių darbų kopijas.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Curriculum vitae [Larisos Kopaitės gyvenimo aprašymas], 1928-03-21. LCVA, F391, ap. 7, b. 2809, lap. 5. Tauragės bibliotekos istorija. D. 1: 1931–1974 [mašinraštis] / parengė V. Kazakevičienė. Tauragė, 1974. Trumpa Tauragės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos istorija, 1931–2011. Klaipėda: Eglė, 2011. 159, [1] p.

SUKAKTYS

STANISLOVO MONIUŠKOS PĖDSAKAIS

Stanislovas Moniuška, 1865 m. Fotografas Jan Mieczkowski. Iš lenkiškos „Vikipedijos“

Kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos (Stanisław Moniuszko) 200-ąsias gimimo metines UNESCO generalinė konferencija įtraukė į 2019-aisiais minimų datų sąrašą. Lietuvoje, kurioje keliolika metų gyveno šis lenkų kompo zitorius, buvo įgyvendinta nemažai įvairių mažesnių ir didesnių projektų: kūrybinių dirbtuvių, koncertų, parodų, edukacinių renginių, ekskursijų – vienaip ar kitaip primenančių, interpretuojančių, įprasminančių Lietuvai, o ypač Vilniui, svarbaus kompozitoriaus kūrybinį palikimą. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka taip pat įgyvendino daugiau nei 3 mėnesius trukusį projektą, kuriuo mėginta prikelti S. Moniuškos (1819–1872) kū rybą ir priminti jo kūrybinį kelią. S. Moniuška, dažnai gretinamas su Fryderyku Chopinu, buvo vienas ryškiausių romantizmo muzikos kūrėjų Europoje. Kompozitorius gimė 1819 m. gegužės 5 d. Ubelėje prie Minsko, galima sakyti, buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Jaunuolį muzikos namuose trumpai mokė motina Elžbieta. O nuo 1827 iki 1830 m. S. Moniuška mokėsi muzikos Varšuvoje pas lenkų kompozitorių Karlą Augustą Freyerį. 1837–1840 m. S. Moniuška tęsė mokslus Berlyne pas kompozitorių ir mokytoją Carlą Friedrichą Rungenhageną, kuris mokė jaunąjį muzikantą kontrapunkto, harmonijos, instrumentuotės ir dirigavimo subtilybių. Mokydamasis Berlyne, S. Moniuška dalyvaudavo C. F. Rungenhageno ir žymaus to meto italų operų kūrėjo ir dirigento, tuo metu gyvenusio Berlyne, Gaspare Spontini rengiamų pastatymų repeticijose. Vilniaus tarpsnis prasidėjo 1836 m., kai po studijų Varšuvoje ir Berlyne S. Moniuška apsigyveno Miulerio name (dabar – Vokiečių g. 26.) ir vedė vilnietę Aleksandrą (Aliną) Müller. 1840–1858 m. S. Moniuška nuolat gyveno Vilniuje. 1840–1842 m. buvo Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, kelerius metus dirbo

Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentu, privačiai mokė muzikos (tarp mokinių – būsimasis kompozitorius prancūzų ir lietuvių kilmės Cezaris Kiuji ir Janas Karłowiczius). Aktyviai dalyvavo miesto muzikiniame gyvenime, būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus, vadovavo paties 1854 m. įkurtai Šv. Cecilijos draugijai, rūpinosi natų leidyba. Talentingo kompozitoriaus kūryba greitai tapo populiari ir paplito Vilniaus aukštuomenės salonuose, kuriuose nuolat skambėjo jo dainos ir romansai. Per gegužės mėnesio Marijos atlaidus Aušros vartų koplyčioje būdavo atliekamos S. Moniuškos Mišios e-moll – formavosi tarsi miesto tradicija. 1848 m. Vilniuje, kompozitoriaus uošvių salone, buvo pristatyti keli jo operos „Halka“ fragmentai, o vėliau miesto Rotušėje įvyko visos operos koncertinė premjera. Dirigavo pats autorius S. Moniuška, opera turėjo didžiulį pasisekimą. Po šio įvykio kompozitorius buvo pakviestas eiti Varšuvos didžiojo teatro dirigento pareigas. Vilniaus laikotarpis kompozitoriaus gyvenime ir 27

Ksawery Pilatti piešinys „Stanisław Moniuszko“, XIX a. Iš „Europeanos“

Litanja Ostrobramska: na chór mieszany z towarzyszeniem fortepianu / muzykę napisał Stanisław Moniuszko. Warszawa: Gebethner i Wolff, [18--]. 31 p. Iš Nacionalinės bibliotekos Natų fondo

kūryboje svarbus todėl, kad čia pradėjo rengti dainų rinkinį „Namų dainynas“, kurį sudaro keli šimtai jo kūrinių pagal Adamo Mickiewicziaus, Jano Czeczoto, Aleksandro Borejko Chodźko, Antonio Odynieco, Tomaszo Zano eiles. Spaudoje1 pristatydamas „Namų dainyną“, S. Moniuška 1842 m. rašė: „Aš stengiausi rinktis geriausių mūsų poetų eiles <…> būdamas įsitikinęs, kad tie poetiniai kūriniai labiausiai atspindi vietos charakterį ir koloritą <…> Štai kodėl mano dainynas gali sulaukti tam tikro susidomėjimo. 1

Sankt Peterburge leistas savaitraštis „Tygodnik Peterburgski“.

Juk jei nuostabios eilės, sujungtos su nuostabia muzika, gali atverti nelabai muzikalaus žmogaus ausis ir širdį, tai net silpnesnė ir mažiau pavykusi muzika kartu su puikia poezija sulauks atlaidumo; o tai, kas joje tautiško, kraštietiško, vietinio, kas nelyg mūsų vaikystės prisiminimų aidas niekada žemės, kurioje jie gimė ir augo, gyventojams nesiliaus patikti.“2 Daug kas S. Moniušką vadina tiesioginiu filomatų3 įpėdiniu ir jų darbų tęsėju. Daugiausia dainų jis parašė pagal filomato J. Czeczoto tekstus – baltarusių žodinės poezijos kūrinius, kuriuos į lenkų kalbą išvertė pats poetas. S. Moniuška, veikiamas tuo metu stiprėjančių nacionalinių sąjūdžių, troško sukurti liaudiškos dvasios dainų, vildamasis, kad tekstų, kitaip sakant, dainuojamų eilių, gimtojoje Baltarusijoje ras pakankamai. J. Czeczoto „Kaimiečių dainos“ pasirodė kaip tik tuo laiku. Kompozitorius jose ir rado tai, ko ieškojo – vietinės liaudies dvasią, kurią užsimojo išreikšti dainomis. Kita vertus, norint pamatyti šaltinių ir inspiracijų, iš kurių kilo dainos, visumą, „dera paminėti ir rusiškus siužetus, be kita ko, susijusius su dalykinėmis kelionėmis į Sankt Peterburgą, taip pat vokišką įtaką dėl studijų Berlyne, kur [kompozitorius – K. Š.] susipažino su vokiška dainavimo tradicija, kuri, kaip pats Moniuška prisimena, žavėjo ir buvo vienas iš stiprių impulsų dainynams rastis“.4 Buvo išleisti šeši paties kompozitoriaus sudaryti rinkiniai (1844– 1859 m.), kitus šešis po S. Moniuškos mirties sudarė jo mokinys ir draugas J. Karłowiczius. Lietuviška tematika kompozitorius sukūrė kantatas „Milda“, „Nijolė“, keturias „Aušros vartų litanijas“. Dirbdamas Vilniuje, S. Moniuška kartu su baltarusių dramaturgu Vincentu Duninu-Marcinkevičiumi 1846 m. sukūrė operą „Idilija“ („Kaimiečiai“). S. Moniuška parašė apie 90 bažnytinių kūrinių. Kaip suskaičiavo muzikologė dr. Laima Budzinauskienė: „Iš jų apie 60 (!) – Vilniuje. Tai giesmės (daugiau kaip pusė jų lenkų kalba), mišios (3?), Aušros vartų litanijos (4), įvairios kompozicijos vargonams ir pan. Šių kūrinių atlikėjų sudėtys labai įvairios: nuo solo (su vargonų, rečiau – fortepijono akompanimentu) iki vokalinių-instrumentinių kompozicijų. Sunku nustatyti Moniuškos Vilniaus laikotarpio bažnytinių kūrinių chronologiją, nes kompozitorius, deja, nefiksavo jų atsiradimo. Taip pat Vilniaus laikotarpiu sukurtuose bažnytiniuose kūriniuose negalime įžvelgti nuoseklios kūrybinės raidos ar teminio cikliškumo.“5 Apskritai, sukūręs daugybę dainų, S. Moniuška jomis kokybiškai pakeitė buitinį ir koncertinį muzikos foną buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje, iki tol sudarytą iš Vakarų Europos – italų, prancūzų, vokiečių – muzikos kūrinių, ir atkreipė muzikos mėgėjų dėmesį į turtingą vietinį liaudies muzikinį pradą. Taigi, Vilnius – taip pat savitai, su patosu suvokiama ir interpretuojama tautinės liaudiškosios dvasios ir kultūros idėja – buvo kompozitoriaus varomoji jėga. S. Moniuška paliko gilų ir įvairialypį įspaudą Vilniaus, apskritai lietuvių, baltarusių, o galima sakyti, ir europinėje, XIX a. muzikos kultūroje. Viktoras Skorobogatovas, Vladimiras Marchelis, Ana Korženevskaja. Filomatų poezija Stanislavo Moniuškos kūryboje [elektroninis išteklius]. Lietuvos muzikų sąjunga. Prieiga per internetą: https:// www.muzikusajunga.lt/naujiena/filomatu-poezija-stanislavo-moniuskos-kuryboje. 3 1817 m. įkurta kaip savišvietos ir moralinio tobulėjimo organizacija, ilgainiui ėmė orientuotis į išsivadavimo iš carinės Rusijos valdžios kūrimą. 1823 m. organizacija sužlugdyta. 4 Lilianna Zalesińska. Skirtingų tautų tradicijų ir kultūrų elementai Stanislavo Moniuškos dainose. Problematikos apmatai muziko požiūriu [elektroninis išteklius]. Lietuvos muzikų sąjunga. Prieiga per internetą: https://www.muzikusajunga.lt/naujiena/skirtingu-tautu-tradiciju-ir-kulturu-elementaistanislavo-moniuskos-dainose-problematikos-apmatai-muziko-poziuriu. 5 Laima Budzinauskienė. Stanislavo Moniuškos bažnytinė kūryba Vilniuje: giesmės, kūriniai vargonams ir mišios. Lietuvos muzikų sąjunga. Prieiga per internetą: https://www.muzikusajunga.lt/ naujiena/stanislavo-moniuskos-baznytine-kuryba-vilniuje-giesmes-kuriniai-vargonams-ir-misios. 2

KLAUSOMĖS STANISLOVO MONIUŠKOS

Vieną iš didesnių projektų, kuriuo buvo bandoma aktualizuoti istorinę-kultūrinę atmintį, originaliai prikelti S. Moniuškos kūrybą ir priminti jo kūrybinį kelią, įgyvendino Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Edukacinis ciklas „Klausomės Stanislovo Moniuškos“ truko daugiau nei 3 mėnesius. Vilniuje ir Palangoje vykusiuose renginiuose apsilankė per tūkstantį žmonių. Įgyvendinant projektą, surengti net septyni įvairių formų renginiai: parodos, paskaitos, koncertai, kino filmo peržiūra. • Gegužės 6 d. Nacionalinėje bibliotekoje įvyko lenkų televizijos ir kino režisieriaus Kazimierzo Oraczo 1984 m. sukurto dokumentinio filmo „Stanisław Moniuszko“ peržiūra. • Gegužės 24 d. bibliotekoje surengtas koncertas „Gražiausi Stanislovo Moniuškos vokaliniai kūriniai“. Kūrinius atliko trio „RAMmuzika“: solistė Aistė Širvinskaitė-Ruškienė, pianistė Rūta Blaškytė ir smuikininkė Miglė Dikšaitienė. • Birželio 13–14 d. vyko tarptautinė konferencija „Žymusis vilnietis Stanislavas Moniuška“, kurios rengėjai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, Lietuvos muzikų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, Lenkijos institutas Vilniuje, Baltarusijos Respublikos ambasada Lietuvoje ir Nacionalinė biblioteka. • Tuo pat metu – birželio 14 d. – fotografas ir fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas skaitė paskaitą „Stanislavas Moniuška ir Vilnius 1840–1858 m.“ (ji buvo įtraukta į festivalio „Kultūros naktis“ programą). • Gegužės 23 –spalio 29 d. Nacionalinės bibliotekos Meno erdvėje veikė paroda „Atrask ir išgirsk Stanislavą Moniušką“, kurioje buvo eksponuojama XIX a. daugiausia Vilniuje, J. Zavadskio spaustuvėje, išleistų kompozitoriaus natų kolekcija. Parodoje taip pat buvo pristatyti S. Moniuškos „Namų dainyno“ sąsiuviniai, Varšuvoje ir Paryžiuje išleisti operų libretai, fortepijono partitūros, kantatos. Įdomus parodos eksponatas – kompozitoriaus sudarytas vadovėlis „Harmonijos mokslo dienoraštis“ (Pamiętnik do nauki harmonii, Warszawa, 1871). • Parodoje garso laikmenose pateikti senųjų gramofono plokštelių su žinomų XX a. pradžios lenkų vokalistų M. Sembrich, G. Górskio (1903– 1910), lietuvių vokalo žvaigždžių K. Petrausko, M. Rakauskaitės, J. Būtėno 1921–1925 m. atliekamų S. Moniuškos kūrinių įrašai ir Nacionalinės bibliotekos garso įrašų studijoje padaryti profesionalūs kompozitoriaus muzikos įrašai – kūrinius iš Nacionalinėje bibliotekoje saugomų natų leidinių atlieka nūdienos atlikėjai. Išleista kompaktinė plokštelė.

Vilniuje ir Palangoje surengtoje parodoje „Atrask ir išgirsk Stanislovą Moniušką“ buvo pristatyti S. Moniuškos „Namų dainyno“ sąsiuviniai, Varšuvoje ir Paryžiuje išleisti operų libretai, fortepijono partitūros, kantatos. Palangos vasaros skaitykla, 2019 m. liepa. Rūtos Chlomauskaitės nuotr.

Koncerto „Gražiausi Stanislovo Moniuškos vokaliniai kūriniai“ akimirkos Nacionalinėje bibliotekoje, 2019 m. gegužė. Nuotr. apačioje – M. Dikšaitienė ir R. Blaškytė.

• Vasaros viduryje paroda surengta Nacionalinės bibliotekos Palangos vasaros skaitykloje. Čia liepos 9 d. muzikologė Beata Baublinskienė skaitė paskaitą „Saloninė Stanislovo Moniuškos muzika“, kurioje plačiau pasakojo apie kompozitoriaus „Namų dainyną“ – 12 dainų sąsiuvinių balsui ir fortepijonui rinkinį. Muzikologė plačiau ir nuodugniau aptarė kompozitoriaus kamerinės muzikos sąsajas su to meto kilmingos visuomenės įpročiais ir populiarius vadinamuosius muzikinius salonus – bendravimo ir kartu muzikos populiarinimo formą. • Liepos 20 d. Palangos gintaro muziejuje įvyko koncertas „Gražiausi Stanislavo Moniuškos kūriniai: sapnas prie Vilijos“. Solistė A. Širvinskaitė-Ruškienė, pianistė R. Blaškytė ir smuikininkė M. Dikšaitienė atliko vokalinius S. Moniuškos kūrinius ir keletą jo amžininkų kompozitorių kūrinių. Nacionalinės bibliotekos vykdytu projektu buvo siekiama kuo plačiau aprėpti žymiojo lenkų kompozitoriaus, Vilniaus kultūriniame gyvenime palikusio ryškų pėdsaką, kūrybą, ją ne tik primenant, tačiau ir interpretuojant, prikeliant naujam gyvenimui. Buvo siekiama S. Moniuškos kūrybinį ir pedagoginį palikimą pristatyti kuo platesnei ir įvairesnei publikai, pasitelkiant tiek populiariuosius, interaktyvius, tiek labiau specializuotus, netgi akademinius kompozitoriaus palikimo atgaivinimo, interpretacijos ir sklaidos būdus. Svarbu, kad kompozitorius S. Moniuška, ypač nusipelnęs XIX a. baltarusių ir lenkų tautinei kultūrai, jas žadinęs, nebūtų pamirštas ir kaip svarbi lietuvių kultūros, netgi tarpkultūrinių vertybių kūrimo ir puoselėjimo figūra.

Parengė dr. Kęstutis Šapoka 29

„TARP KNYGŲ“ – 70 *

LAPKRITĮ ŽURNALE PRIEŠ... ...51 metus (1968 m.) dalijomės bibliotekininkų kurta poezija. Kolegos eilėraščiuose rašė apie tėviškę, Vilnių, pirmąją meilę, jaunystę. Bibliotekininkų kūrybą spausdinome ir 1993 m. lapkričio numeryje. Čia taip pat vyrauja atminties, praeities, jaunystės temos. O apie ką šiandien kuria bibliotekininkai? Kviečiame atsiųsti savo kūrinių (nebūtinai rašytinių – gal piešiate, lipdote ar siuvinėjate?) redakcijos el. paštu tk@lnb.lt, o mes jais pasidalinsime žurnalo „Facebook“ paskyroje.

...48 metus (1971 m.) žurnalo puslapiuose galėjote išvysti... žirgą! O ant jo – Respublikinės pedagoginės bib liotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėją Laimą Šilalienę, respublikos jojimo rinktinės n a rę , ž i rg i n i u sportu užsiimančią ne vienus metus.

...47 metus (1972 m.) pateikėme pluoštą naujienų iš pasaulio bibliotekų. Argentinos sostinėje Buenos Airėse vyko pasaulinis skaitymo kongresas, kurį organizavo Tarptautinė skaitymo asociacija su Amerikos vaikų institutu. Kongrese skaityti pranešimai apie skaitymą, analfabetizmą. Pagrindinis pranešėjas – žymus Lotynų Amerikos rašytojas, Argentinos nacionalinės bibliotekos direktorius Jorge Luisas Borgesas. Kita žinia – Kvala Lumpūre (Malaizija) nuspręsta statyti nacionalinę biblioteką; jos statybai numatyta skirti 800 tūkst. JAV dolerių. Prancūzijoje vyriausybė susirūpino, kad prancūzai neįperka knygų. Todėl švietimo ministras pranešė, kad ateityje kiekviena jaunavedžių pora iš valstybės gaus vestuvinę dovaną – šešių prancūzų klasikų kūrinių rinkinį. Tai, vyriausybės nuomone, turėtų paskatinti visuomenę daugiau skaityti.

...36 metus (1983 m.) Janina Zapalskienė iš Vilniaus universiteto bibliotekos apžvelgė bibliotekininkų kalbos kultūrą ir vardijo jų dažniausias klaidas – žodžių vartosenos (leksikos), jų darybos (morfologijos), sintaksės, kirčiavimo ir tarties. Autorės teigimu, bibliotekininkų kalboje, kaip ir bendrinėje, dažni barbarizmai, žargonybės, pavyzdžiui: papkė (= aplankas, segtuvas), apart (= be, išskyrus), štuka (= vienetas). Kalbą skurdina ne savo reikšme vartojami žodžiai: „patalpinti“ nevartotinas reikšme „išspausdinti“, „įdėti“, o „pilnai“ netinka sakyti, kai omenyje turima „išsamiai“, „visiškai“. Netaisyklingai pavartojami priešdėlių vediniai: prisilaikyti (= laikytis) taisyklių, prabalsuoti (= balsuoti), netaisyklingai įvardijama data ar laikas, pavyzdžiui, gruodžio dvylikto (= dvyliktą). Pasak J. Zapalskienės, nepadės jokie žodynai, kalbos kultūros kursai ar seminarai, jei patys nepuoselėsime kalbos. Beje, pravartu žinoti, kad 2019 m. lapkričio 7 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) paskelbė nutarimą „Dėl lietuvių kalbos skyrybos taisyklių“, kuriuo pakoreguoti kai kurie ankstesni skyrybos nutarimai. Kviečiame susipažinti su pokyčiais VLKK interneto svetainėje.

* Šioje rubrikoje verčiame šiemet septyniasdešimtmetį mininčio žurnalo puslapius ir primename, kuo mūsų profesinė bendruomenė gyveno septynis pastaruosius dešimtmečius.

...27 metus (1992 m.) Kazys Šimas pasakojo pirmosios latviškos knygos istoriją. Pirmoji išlikusi latviška knyga išspausdinta 1585 m. Danieliaus Lenčickio spaustuvėje Vilniuje. „Remiantis prof. E. Volterio nuomone, latviškojo katekizmo sudarytoju ir vertėju laikomas Erdmanas Tolgsdorfas (1550–1620), pasiųstas į Livoniją iš Varmijos su katekizacijos ir švietimo misija.“ Jis ėmėsi versti plačiai naudojamą XVI–XVII a. mokymo priemonę – vieną iš Petro Kanizijaus (1528–1597) parengtų katekizmų. Tuo metu Vilniuje jau veikė kelios spaustuvės, o Rygoje – nė vienos. Straipsnio autorius apgailestauja, kad šio latviško katekizmo nėra nei Latvijoje, nei Lietuvoje – vienas egzempliorius saugomas Upsalos universiteto bibliotekoje Švedijoje. „Lygindami Kanizijaus-Tolgsdorfo katekizmą su pirmąja lietuviškąja knyga – M. Mažvydo 1547 m. katekizmu, pastebime panašumų – tai nedidelė apimtis ir formatas. Latviškasis „Catechismus Catholicorum Iscige pammacischen...“ prasideda prakalba – kreipimusi į skaitytoją, toliau seka maldos, o baigiasi giesme.“

...18 metų (2001 m.) Muzikologė Eglė Marčėnienė pristatė pirmąsias lietuviškas plokšteles, išleistas 1907–1920 metais. Nuo 1961 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kaupia ir saugo lietuviškų garso dokumentų archyvą kaip nacionalinio spausdintų dokumentų archyvo dalį. Itin reikšminga garso dokumentų archyvo dalis – senosios lietuviškos šelako plokštelės, išgyvenusios du pasaulinius karus ir sovietmečio cenzūrą. Pirmosios lietuviškos plokštelės, kaip teigia straipsnio autorė, radosi spontaniškai: 1907 m. Rygoje įsteigtas Londono bendrovės „The Gramophone Co Ltd“ filialas „Zonophone Record“ panoro, kad lietuviai įdainuotų kelias lietuviškas plokšteles. Į tokį pasiūlymą entuziastingai atsiliepė kompozitorius Aleksandras Kačanauskas, tuo metu studijavęs Imperatoriškosios muzikos mokyklos Rygos skyriuje. Jo iniciatyva lietuvių inteligentų grupelė per parą parengė repertuarą ir įdainavo bei įkalbėjo pirmuosius įrašus – tokia lietuviškos plokštelės kelio pradžia.

...17 metų (2002 m.) Bibliotekininkė metodininkė Irena Sidarienė, remdamasi žurnalo „Bibliotekarz“ (2002 m. Nr. 4) straipsniu, rašė neįprasta, bet svarbia tema – apie bibliotekos baimę. Šis reiškinys apibūdinamas kaip nemalonių pojūčių, patiriamų atėjus į biblioteką, kompleksas: psichinė įtampa, netikrumas, sutrikimas, dezorganizacija, bejėgiškumas. Bibliotekos baimė – vienas iš daugelio psichologinių barjerų, trukdančių moksleiviams ir studentams pasiekti gerų mokymosi rezultatų. Ko bibliotekoje jie bijo labiausiai? Pirma, nerimą bibliotekoje jaučiantys studentai mano, kad jiems trūksta gebėjimų ja naudotis. Antra, negebantys naudotis biblioteka jaučia gėdą ir stengiasi tą negebėjimą paslėpti. Trečia, studentai mano, kad jų negebėjimas gali išaiškėti jiems kreipiantis su klausimais į bibliotekininką. Skiriamos keturios bibliotekos baimės priežastys: pirmakursius pirmiausia išgąsdina akademinės bibliotekos dydis, jie nesuvokia, kaip ši biblioteka organizuota, nežino, kaip pradėti ieškoti reikiamos informacijos ir kaip tą procesą tęsti. Konkrečiau tariant: nepasitikima savimi, nesuprantamos signatūros ir kiti bibliotekos ženklai, katalogų sandara, leidinių šifravimas. Galiausiai – bijoma grąžinti leidinį, jei vėluojama, jis suteptas ir pan. Kartais studentai bijo bibliotekininkų – yra įsitikinę, kad šie pernelyg užsiėmę, kartais net grėsmingi, nenusiteikę padėti. Atsižvelgę į visas baimės priežastis, bibliotekininkai gali imtis priemonių, kaip bibliotekų baimei užkirsti kelią ar ją numaldyti.

...5 metus (2014 m.) minėjome Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos 95 metų jubiliejų. Šventė vyko Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, garbingi svečiai tarė sveikinimo žodžius, buvo apdovanoti nusipelnę bibliotekos darbuotojai, susirinkusiesiems koncertavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Asta Krikščiūnaitė ir Čiurlionio kvartetas. Gražūs žodžiai skambėjo ne tik scenoje – „Tarp knygų“ redakcijos nariai pakalbino renginio svečius – Nacionalinės bibliotekos bičiulius ir darbuotojus. Šie noriai dalijosi prisiminimais apie biblioteką, darbą joje, čia sutiktus žmones.

Šventinį vakarą LR Ministro Pirmininko padėkos buvo įteiktos: (iš kairės) R. Surovec, E. Stratilatovui, V. Vaitkevičiūtei, J. Bičkauskienei, A. Augustaitienei, G. Šablauskienei, A. Sinkevičiui, V. Kliučininkienei ir V. Gudaičiui. Tarp jų – F. Latėnas ir prof. dr. R. Gudauskas

Už sveikinimus dėkoja per 50 metų bibliotekoje dirbanti V. Kliučininkienė

Koncertuoja Čiurlionio kvartetas

Padėka buvusiam bibliotekos gen. direktoriui V. Gudaičiui

Minėjimo dalyviai

Parengė Vaiva Markevičiūtė 32

KRONIKA

PIEŠINIUOSE ATSPINDĖTAS 100-MEČIO JUBILIEJUS

Dalyvė Viktorija Vaitilavičiūtė (18 m.). „Žinių pasaulis“. Skuodo Prano Žadeikio gimnazija, mokytoja Laima Vaitulevičienė

Lapkričio 8 dieną į piešinių konkurso „Knygų namų šviesa. Nacionalinei bibliotekai – 100“ laureatų apdovanojimo ceremoniją susirinko mokiniai ir jų mokytojai iš Lietuvos bendrojo lavinimo ir dailės mokyklų. Diplomai ir padėkos raštai buvo skirti 15-ai jaunųjų kūrėjų iš Joniškio, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Lazdijų rajono, Panevėžio, Raseinių ir Rokiškio rajonų, Skuodo, Šilalės, Telšių ir Vilniaus. Trijose amžiaus grupėse konkurse varžęsi moksleiviai pasitelkė fantaziją ir originaliai įprasmino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos jubiliejų.

Laureatė Ugnė Buzaitė (7 m.). „Knygų namų šviesa“. Lazdijų rajono Šeštokų mokykla, mokytoja Irena Bernatonienė

Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) kartu su Lietuvos nacionaline biblioteka ir Dailės mokytojų asociacija nuo 2016 metų organizuojamų nacionalinių mokinių piešinių konkursų „Knygų namų šviesa“ tikslas – paskatinti moksleivius dailės kalba išreikšti savo santykį su knyga, biblio teka, domėtis Lietuvos kultūros istorija. Pirmasis konkursas buvo skirtas tuomet minėtiems Bibliotekų metams. Šiemet piešinių konkurso organizatoriai jaunuosius kūrėjus iš įvairių Lietuvos mokyklų pakvietė savo darbus skirti Nacionalinei bibliotekai, švenčiančiai įkūrimo 100-metį, kūrybiškai pažvelgti į jos istoriją ir ateitį. Kaip teigė konkurso koordinatorė, LMNŠC Meninio ir kultūrinio ugdymo skyriaus metodininkė Audronė Urbelionienė, šiemečiam konkursui nuo kovo iki birželio buvo atsiųsta net 500 darbų. Iš 33

pastatą, kitų darbuose dominuoja emocijos ir įspūdžiai, kūrybiškai žaidžiama su spalvomis. Buvo pasitelktos ir įvairios dailės technikos: jauniausieji daugiausia rinkosi spalvotus pieštukus, aliejines kreideles, flomasterius ir paprastesnes mišrias priemones, vyresnieji ieškojo knygų pasaulį atliepiančių sudėtingesnių kompozicijų, vaizdavo bibliotekos erdves ir čia dirbančius žmones, improvizavo ir perteikė įsivaizduojamas fantastines bibliotekos ateities vizijas, naudodami pasirinktas tapybos ar grafikos technikas, pavyzdžiui, gratažą, bei priemones: guašą, tušą, grafitą. Laureatė Gabija Trumpaitė (11 m.). „Praeitis ir šiandiena“. Rokiškio rajono Obelių gimnazija, mokytoja Sigita Klemkaitė

jų Dailės mokytojų asociacijos atstovų vertinimo komisija, vadovaujama Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros doc. Gedimino Žuklio, atrinko 60 darbų. Šie nuo lapkričio 5 d. iki gruodžio pabaigos eksponuojami bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento erdvėse. Darbuose vyrauja mokinių savitai interpretuojamos idėjos: „aš bibliotekoje“, „knygos mano gyvenime“, „mes ir bibliotekų ateitis“. Dar didesnis iššūkis vertinimo komisijai buvo išrinkti 15 laureatų (po penkis trijose amžiaus grupėse: I – 7–10 metų; II – 11–14 metų; III – 15–18 metų), nes meniškų darbų, originalių sprendimų ir temos interpretacijų tikrai buvo daug. „Vien tai, kad tavo darbas perėjo atranką, bus įrėmintas, jau yra labai daug. Vertinome ne vien kompoziciją, ne vien spalvų gamą, bet pirmiausia kūrybiškumą, netradicinį sprendimą, – džiaugėsi G. Žuklys, pridurdamas, kad svarbu buvo dalyvauti, ne tik laimėti. – Gerų darbų daug, o prizų – tik 15.“ Nuostabu matyti, kaip įvairių amžiaus grupių vaikai skirtingai interpretavo Nacionalinės bibliotekos jubiliejui skirtą temą: vieni labiau koncentravosi į architektūrą, vaizdavo neoklasicistinį bibliotekos

Laureatė Aušrinė Janušaitytė (17 m.). „Šviesuoliai“. Skuodo Prano Žadeikio gimnazija, mokytoja Laima Vaitulevičienė

Apdovanojimo iškilmes vedę „Teatriuko“ aktoriai niekam neleido ramiai sėdėti: reikėjo atspėti mįsles, galvoti klausimus, netgi pajudėti ir „pamojuoti“ pirštukais. Centre – Nacionalinės bibliotekos direktorius R. Gudauskas, pirmas iš dešinės – LMNŠC vadovas Algirdas Sakevičius. Vygaudo Juozaičio nuotr.

„100-mečio proga bibliotekoje organizuojama daug įvairių renginių, bet vienas gražiausių vyksta šiandien, – per apdovanojimų iškilmę sveikindamas laureatus teigė bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. – Jūsų darbai, ši vizualinė išraiška padeda mums pasijausti svarbiems, skatina galvoti jau apie kitą 100-metį.“ Surengti parodos dalyvių apdovanojimai, kuriuos nuotaikingai vedė viešosios įstaigos „Teatriukas“ aktoriai Dalia Mykoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas, – tai ne tik šventė mokiniams, jų mokytojams, bet ir džiaugsmingas įvykis jų atstovaujamai mokyklai. Jauniesiems kūrėjams dar buvo suteikta proga susipažinti su Nacionalinės bibliotekos erdvėmis (kai kurie čia lankėsi pirmą kartą), dalyvauti edukacinių dirbtuvių PATS SAU pasiūlytoje kūrybinėje veikloje.

Vaidenė Grybauskaitė

KRONIKA

SKAITMENINIO AMŽIAUS BIBLIOTEKŲ IŠŠŪKIAI Spalio 24 dieną Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka surengė tarptautinę konferenciją „Besikeičianti skaitmeninio amžiaus biblioteka. Iššūkiai darbuotojams, naujos paslaugos vartotojams“. Joje buvo dalijamasi gerąja patirtimi, analizuota, kaip pasikeitė vartotojų lūkesčiai, o kartu ir pačios bibliotekos. Pranešimus skaitė ir pranešėjai iš Lietuvos, ir svečiai iš Ukrainos, Latvijos, Estijos bei Lenkijos. Tarptautinė konferencija buvo skirta bibliotekos 80-mečiui. Kolegės iš Ukrainos perskaitė net tris pranešimus: Lvovo regioninės vaikų bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Nadiya Kindrys – „Sukaktis – puiki priežastis kalbėti apie bibliotekas!“, šios bibliotekos Dizaino ir reklamos skyriaus bibliotekininkė Olena Kremniova – „Tarptautinio vaikų bendradarbiavimo rūšys“, Ivano Frankivsko regioninės vaikų bibliotekos direktorė Iryna Tatsakovych – „Užkarpatės bibliotekos – kūrybiškumo ir originalumo teritorija“. Kuldygos (Latvija) pagrindinės bibliotekos Automatizacijos ir informacijos išteklių apdorojimo skyriaus vadovė Gunta Grundmane ir šios bibliotekos IT specialistas Janis Sausserdis pranešime „Kuldygos pagrindinė biblioteka skaitmeniniame amžiuje“ pristatė savo biblioteką, supažindino su pagrindinėmis jos veiklomis. Apie Estijos bibliotekų iššūkius kalbėjo Viljandžio miesto bibliotekos atstovės: vyriausioji specialistė Ülle Rüütel ir paslaugų vadybininkė Rene Vahtra. Ylavos (Lenkija) miesto savivaldybės viešosios bibliotekos spe-

Tarptautinės konferencijos dalyviai. Stasio Sodeikio nuotr.

cialistės Małgorzata Klukowska ir Cecylia Makiewicz skaitė pranešimą „Bibliotekos žingsniai į ateitį“. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblio tekos Projektų valdymo skyriaus vadovė Giedrė Čistovienė pasakojo apie „Strateginius Nacionalinės bibliotekos projektus“, Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos Regiono bibliotekų ir kultūros vadybos skyriaus vedėja Daiva Nakrošienė skaitė pranešimą „Emocinio intelekto pasekmė – kūrybiškumas“, Klaipėdos rajono švietimo centro direktorė Ramutė Sirutienė nagrinėjo temą „Partneriškas bendradarbiavimas neformaliojo suaugusiųjų švietimo plėtrai“. Nacionalinės bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktorė, Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė supažindino su bibliotekininkų profesinės draugijos veikla, atliktais ir planuojamais darbais (pranešimas „Lietuvos bibliotekininkų draugija: bendrystė, idėjos, perspektyvos“). Už aktyvią profesinę veiklą, skatinimą skaityti, bendruomeniškumo ugdymą padėkos raštus ji įteikė Dianai Karalienei, Ilonai Vaitkutei, Erikai Ramanauskienei, Marijonai Ilginienei, Marijai Jacikienei, Laimai Damulienei, Daivai Ringienei, Aldonai Andriūnienei. J. Lankučio bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė, perskaičiusi pranešimą „Šiandien bibliotekoje“, teigė, kad tarptautinė konferencija parodė, kokius prasmingus ryšius esame užmezgę su partneriais iš kitų šalių. Kaip tik konferencijos dieną Klaipėdos rajono viešoji biblioteka bendradarbiavimo sutartį pasirašė su Kuldygos pagrindine biblioteka. Konferencijos dalyviai diskutavo ne tik apie šiuolaikinės bibliotekos virsmus, jos santykį su naujausiomis technologijomis, bet ir apie tai, ko visuomenė tikisi iš bibliotekininkų vis labiau globalėjančiame pasaulyje.

Giedrė Ilginienė 35

KRONIKA

PAŠNEKESIAI APIE PRIEŠKARIO KARININKĄ IR BIBLIOFILĄ Šilutiškiai ir miesto svečiai prasmingai praleido spalio 25-osios popietę, Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje dalyvaudami bibliofilo, Mažosios Lietuvos istorijos tyrėjo, XXVII knygos mėgėjų draugijos nario, Lietuvos kariuomenės karininko Petro Jakšto (1899–1988) 120-osioms gimimo metinėms skirtuose pašnekesiuose-konfe rencijoje. Jau daugiau nei tris dešimtmečius šios kukliai gyvenusios asmenybės vardą tariame būtuoju laiku, tačiau jį pažinojusių, su juo bendravusių žmonių atmintyje P. Jakšto-Prieteliaus atminimas yra gyvas. Į Šilutę atvykę pranešėjai ir susirinkusi auditorija kūrė šiltą renginio atmosferą. Konferencijos dalyvius pasveikino rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir leidybos tyrimų katedros profesorius habil. dr. Domas Kaunas prisiminė, kad žymųjį šilutiškį pažino 1977 metais. Jiedu vaikštinėdavo Šilutės gatvėmis, P. Jakštui pasakojant miesto istoriją, pristatant senuosius pastatus ir juose prieškaryje vykdytą veiklą. Šiuo metu P. Jakštas mums labiau pažįstamas kaip bibliofilas. Ne vieną jo namuose apsilankiusį asmenį stebino surinktų knygų gausa (daugiau kaip 6 tūkstančiai). Profesorius pabrėžė, jog bibliofilo stiprybė yra kryptingai surinkta kolekcija, jos savininkui teikianti žinių, kuriomis jis dalinasi su aplinkiniais. D. Kaunas pabrėžė, kad, žvelgiant iš laiko nuotolio, P. Jakštą pirmiausia turime prisiminti kaip Lietuvos kariuomenės karininką, kariuomenės Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyriaus majorą, žuvusių

Lietuvos karių kapų globėją. Karininkui prireikė daug kantrybės rūpinantis memorialo įrengimu 1932 m. kovose su Raudonąja armija žuvusiems lietuvių kariams Červonkos (Latvija) kapinėse. Pranešėjas pažymėjo, kad prie šios iškilios asmenybės grįšime nuolatos, skaitydami ir tyrinėdami jo darbus, svarstydami juose paliktus istorijos klaustukus ir mįsles. XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė, poetė, žurnalistė Dalia Poškienė, konferencijos dalyviams pateikdama svarbios istorinės medžiagos apie 1931–1940 m. Lietuvoje veikusią draugiją, rėmėsi P. Jakšto 1963 m. užrašytais prisiminimais apie šios draugijos priešistorę, veiklos pobūdį, jos narius. XXVII knygos mėgėjų draugijoje septintuoju nariu buvo įrašytas karininkas P. Jakštas. „Į garbingą

Petras Jakštas (slapyv. Prietelius, Simanas, Stramilietis) • Gimė 1899 m. spalio 28 d. Stramiliuose (Rokiškio vlsč.) • 1915–1918 m. mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje Petrograde (dabar – Sankt Peterburgas) • 1921 m. baigė Karo mokyklą Kaune • 1922–27 m. tarnavo Septintajame pėstininkų pulke • 1927–32 m. studijavo Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) Humanitarinių mokslų fakultete • Nuo 1931 m. – XXVII knygos mėgėjų draugijos narys • 1934 m. apdovanotas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu • SSRS okupavus Lietuvą, 1940 m. gruodį pasitraukė iš kariuomenės • Nuo 1943 m. Lietuvoje gyveno nelegaliai (1948–1955 m. Latvijoje), 1955 m. legalizavosi, apsigyveno Šilutėje • Mirė 1988 m. lapkričio 14 d. Šilutėje Sudarė bibliografinę apžvalgą „Lietuvos karinė spauda 1918–1938“ (1939). Po Antrojo pasaulinio karo rinko medžiagą apie Lietuvos, Mažosios Lietuvos istoriją. Parengė apie 40 istorijos ir knygotyros rankraštinių darbų; dalis jų po mirties išspausdinta knygomis: „Senoji Šilutė“ (1994), „Knygos“ (2003), „Tilžės bažnyčios. Kuršiai ir jų kalba“ (2003), „Atsiminimų tėkmėje“ (2004). 36

Prof. habil. dr. Domas Kaunas dalijasi prisiminimais apie iškilųjį šilutiškį Petrą Jakštą.

draugiją patekau kaip darbo pelė. Mat dirbau kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriuje ir bent iš dalies galėjau būti naudingas leidžiant draugijos leidinius“, – rašė P. Jakštas. Pagal tai, kaip kruopščiai bibliofilas aprašė trumpai gyvavusios draugijos istoriją, galima manyti, kad buvimas jos nariu ir pačiam P. Jakštui buvo pravartus. Pažinta ir bendrauta su žymiais tarpukario Lietuvos kultūros, mokslo, visuomenės veikėjais – draugijos nariais: Mykolu ir Vaclovu Biržiškomis, Pauliumi Galaune, Mykolu Sleževičiumi, Juozu Tumu-Vaižgantu, Jurgiu Šauliu; dalyvauta įvairiuose renginiuose, knygų parodose, gilintasi į Lietuvos knygos istoriją ir jos raidą. Konferencijos dalyviams įdomu buvo išgirsti ir kito XXVII knygos mėgėjų draugijos nario, literato, žurnalisto, muziejininko Alfonso Pakėno minčių apie rašytojo J. Tumo-Vaižganto bendrystę su karininku P. Jakštu. P. Jakšto gyvenimo pagrindai, meilė knygai susiformavo greičiausiai dar gimtuosiuose tėvų namuose Stramiliuose (Rokiškio r.). Konferencijoje pranešimą skaičiusi Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė priminė kai kuriuos biografinius faktus, patikino, kad Rokiškio bibliotekos bendruomenė P. Jakšto atminimui įamžinti deda nemažas pastangas. 2004 m. bibliotekininkai išleido P. Jakšto knygą „Atsiminimų tėkmėje: Stramiliai, Rokiškis, Sankt Peterburgas“, organizuoja išvykas į jo gimtinę. Sodyba, kurioje gimė ir augo būsimasis knygius, šiuo metu yra privati valda. Bibliotekos direktorė apgailestavo, kad

Petro Jakšto Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėjimai sugulė į knygas. Ovidijaus Normanto nuotraukos

ne visos vietos, menančios Jakštų giminę Stramiliuose, deramai prižiūrimos ir tvarkomos. Viena jų – prie pat sodybos esantis pilkapis, kuris nuo neatmenamų laikų yra šios šeimos kapavietė. Pilkapis sunkiai prieinamas, priaugęs menkaverčių medžių ir krūmų. Šilutės ir Rokiškio bibliotekos kolegiškai bendradarbiauja pasidžiaugdamos nuveiktais darbais ir skleisdamos žinią apie P. Jakšto asmenybę bei veiklą. Šilutės profesinio mokymo centro istorijos vyr. mokytoja Ramutė Jagintavičienė, kalbėdama apie pažintį su P. Jakštu, prisiminė, kaip, pradėjus dirbti Šilutės rajono kraštotyros draugijoje, jai teko lankytis garsiojo šilutiškio namuose. Duris atvėrė žmogus, su kuriuo dar vaikystėje ne sykį kalbėtasi, tik tada nežinota, kas jis. (Dėl savo veiklos P. Jakštas nuo 1943 m. Lietuvoje, vėliau ir Latvijoje slapstėsi nuo sovietų ir hitlerinio režimų. 1955 m. pabaigoje, tapęs legaliu „tarybiniu piliečiu“, apsigyveno Šilutėje.) Visus jis sutikdavo kaip senus pažįstamus – būdavo malonus, paslaugus, įsiklausantis, lengvai bendraujantis, turintis subtilų humoro jausmą. Pasak pranešėjos, iš prieškario laikų bibliotekos likučių, giminių išsaugotų, Šilutės krašte surinktų knygų ir perio dinių leidinių, pirkinių knygynuose ir antikvariatuose ar gautų mainais ir dovanomis, Šilutėje bibliofilas sukūrė antrąją asmeninę biblioteką. Savo rinkinius jis demonstruodavo ekskursantams ir pradedantiems bibliofilams, jo žinias perėmė daug Lietuvos knygos mėgėjų klubų ir pavienių asmenų, iš kurių išaugo nemaža žymių kolekcininkų.

P. Jakšto Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėjimai suguldavo į rankraščius, kuriuos ne kartą ir R. Jagintavičienei yra tekę perspausdinti. 1987 m. P. Jakštas už kraštotyros darbus „Senoji Šilutė“, „Šilutės rajono dvarams paminėti“, „Iš Kuršių nerijos gyvenviečių praeities“, „Raudondvario Tiškevičių bibliotekos likučiai“ buvo įvertintas Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos diplomu. Įvairios apimties rankraščių būta net 43. Mokytoja neabejoja, kad žmonių atmintyje išliks P. Jakšto-Prieteliaus nuveikti darbai ir visais laikais bus tokių savo krašto patriotų. Prisiminimais apie pažintį su žymiuoju bibliofilu renginyje dalijosi ir daugiau šilutiškių: istorikas Pranas Avižinis, biblio tekininkė Auksė Čėsnienė. Renginio vedėjui Sauliui Sodoniui likimas atseikėjo būti šalia šios asmenybės pačiu pakiliausiu Lietuvai metu – Atgimimo bei Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrimosi Šilutėje laikotarpiu, vėliau – organizuoti Prieteliaus knygos „Senoji Šilutė“ leidimą. Šiltus žodžius P. Jakštui skyrė į renginį atvykę jo anūkai: floristė, TV laidų vedėja dr. Kristina Rimienė, Agnė Narmontienė, Povilas Jakštas, marčios Angelė Jakštienė ir Danguolė Jakštienė. Pašnekesius-konferenciją vainikavo Šilutės kultūros ir pramogų centro folkloro ansamblio „Verdainė“ (vad. Regina Jokubaitytė) muzikinė programa. Veikė dokumentų ir ikonografijos paroda „Istorijos metraštininkas Petras Jakštas: „Aš visiems įduodu siūlo galą...“. Renginį finansiškai parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Šilutės rajono savivaldybė.

Virginija Veiverienė 37

KRONIKA

DALIJIMASIS PATIRTIMI GENERUOJA NAUJAS IDĖJAS Susitikimai Ispanijoje pranoko visus lūkesčius. Lietu vos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos narių ir partnerių iš apskričių viešųjų bibliotekų vizitas buvo taip suderintas, kad aplankytos net šešios skirtingos, savitos Ispanijos bibliotekos, įsikūrusios nebenaudojamuose pastatuose (buvusiuose vienuolynuose, ligoninėse, fabrikuose). Spalio 1–9 d. vykusios viešnagės tikslas buvo susipažinti su šios šalies bibliotekų tinklu, mobi liųjų bibliotekų veikla ir jų darbo formomis aptarnau jant mažesnius provincijų miestus. Dar vienas tolimos išvykos tikslas buvo susitikti su lietuvių bendruomenių Ispanijoje atstovais ir jiems perduoti bibliotekininkų surinktas lietuviškas knygas, skirtas savaitgalinėms lietuvių mokyklėlėms. Pirmoji mūsų aplankyta Madrido savivaldybės Eugenio Tríaso viešoji biblioteka įsikūrusi Buen Retiro parke, buvusio zoologijos sodo (jis dar veikė iki 1975 m.) pastate. Ši 2013 m. atidaryta biblioteka – pavyzdinė įstaiga, rodanti kryptį visoms kitoms Madrido bibliotekoms. Jos devizai – smalsumas, tyrinėjimas, bendrystė, naujų idėjų kūrimas. Šalia bibliotekos kasmet vyksta knygų mugė, savo kūrybai pristatyti bibliotekos erdvėse vietos randa ir kūrėjai – muzikantai, dailininkai. Daug dėmesio bibliotekos kolektyvas skiria įvairioms socialinėms gyventojų grupėms, sunkiai sergantiems ligoniams ir mažiesiems madridiečiams. Viena svarbiausių Madrido darbininkų, romų ir emigrantų kvartale įsikūrusios Miguelio Hernándezo (Puente de Valekaso mikrorajone) viešosios bibliotekos funkcijų – priartinti kultūrą prie šios bendruomenės, formuoti skaitymo įgūdžius. Bibliotekoje veikia ir yra nuolat atnaujinama XX a. ispanų rašytoją M. Hernándezą (1910–1942), kurio vardu pavadinta biblioteka, pristatanti paroda. 1995 m. atidarytos modernios bibliotekos erdvės puikiai suskirstytos pagal atliekamas funkcijas ir aptarnaujamų lankytojų amžiaus grupes. 38

Buvusiame vienuolyne įsikūrusios Nicolau Primitiu bibliotekos vidiniame kiemelyje, kuris taip pat išnaudojamas įvairiems renginiams organizuoti. Jūratės Micevičiūtės nuotr.

Bibliotekininkams dirbti su buvusiais kaliniais, politiniais pabėgėliais, narkomanais ir kitais visuomenės atstumtais žmonėmis padeda savanoriai. Bibliotekoje yra nemažai knygų, pritaikytų negalią turintiems asmenims, jiems skirtos atskiros lentynos ir skyriai. Bibliotekos darbuotojų teigimu, Madrido bibliotekos yra pasiskirsčiusios, kurios šalies literatūrai jos skirs daugiau dėmesio. Mūsų aplankytoje buvo skyrelis, skirtas lenkų kalba parašytoms knygoms ir lenkų autorių kūriniams. Trečiąją vizito Ispanijoje dieną apsilankę Lietuvos Respublikos konsulate Valensijoje, susitikome su Valensijos lietuvių bendruomenės pirmininke Daiva Sruogiene, daugiau kaip dešimtmetį čia gyvenančia Nele Butnoriute, iš Tenerifės atvykusia Knygų namams vadovaujančia Goda Koriznaite. Būtent jos paskatinti Tenerifėje gyvenantys lietuvaičiai šiemet įsitraukė į akciją „Vasara su knyga“. Valensijos ir Tenerifės lietuvių bendruomenėms perdavėme atvežtas lietuviškas knygas ir vaikams skirtus pratybų sąsiuvinius. Konsulas Valensijoje Dainius Šriubša supažindino su šios konsulinės įstaigos veikla.

Kolegės iš Miguelio Hernándezo viešosios bibliotekos pristato savo darbuotojų kurtus žaidimus. Dainos Sutkevičienės nuotr.

Lietuvos bibliotekininkų aplankyta Valensijos Nicolau Primitiu biblioteka, įsikūrusi buvusio XVI a. vienuolyno ir kalėjimo pastate, nestokoja modernumo ir šiuolaikiškumo. Bibliotekoje aptarnaujami vyresni nei 18 metų lankytojai, atvykstantys čia dėl mokslinių, kultūrinių ir literatūrinių tyrinėjimų. Anksčiau veikusioje bažnyčioje dabar įrengta susitikimų su rašytojais, istorikais, knygų leidėjais erdvė, čia rengiami koncertai. Seniausi bibliotekoje saugomi dokumentai datuojami 1290 metais. Buvusio kalėjimo patalpose įrengtos fondų saugyklos (20 fondų, apie 13 km lentynų, apie 1 mln. įvairių dokumentų). Bibliotekoje yra ir restauravimo departamentas. Ji funkcionuoja kaip Valensijos regiono nacionalinė biblioteka. Valensijos Pilar Faus viešosios bibliotekos, įsikūrusios buvusiame psichiatrinės ligoninės pastate, aplinka tiesiog vilioja užsukti į vidų. Bibliotekoje įrengtas atskiras kampelis patiems mažiausiems Valensijos gyventojams. Įdomu buvo išgirsti apie penkis bibliotekoje veikiančius skaitytojų klubus, apie neįgalių asmenų integracijos projektus, rengiamus muzikos festivalius. Svarbiausia – čia išvydome lietuviškų knygų lentyną. Būtent su šia biblioteka Lietuvos Respublikos konsulato Valensijoje darbuotojai yra sudarę sutartį, kad čia būtų saugoma, nuolat atnaujinama ir skaitytojams išduodama lietuviška literatūra. Buvusioje vienoje Barselonos gamyklų prieš pusantrų metų atidaryta Montserrat Abelló biblioteka – pavyzdinė erdvė, sukurta neįgaliems žmonėms. Būtent todėl ši moderniai įrengta biblioteka sulaukia daug specialistų iš viso pasaulio, norinčių pasisemti šios srities patirties. Lankytojai savarankiškai gali grąžinti pasiskolintus leidinius tiek išorėje, tiek viduje. Estetiška aplinka, įvairiapusė bibliotekos veikla vilioja gyventojus leisti čia laisvalaikį. Vizitą draugiškose Ispanijos bibliotekose užbaigėme susipažindami su Granoljerso mobiliųjų bibliotekų tinklu, kuris baigtas kurti 2016 metais. (Beje, net 3 proc. šalies gyventojų knygas gauna

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos direktorė Daina Sutkevičienė prie lietuviškų knygų lentynos Valensijos Pilar Faus viešojoje bibliotekoje. Jūratės Micevičiūtės nuotr.

Vienas iš Granoljerso mobiliųjų bibliotekų tinklo autobusų. Dainos Sutkevičienės nuotr.

naudodamiesi mobiliųjų bibliotekų paslaugomis.) Mūsų aplankyta biblioteka turi net 10 autobusų. Bibliotekos darbuotojas ir šio tinklo koordinatorius supažindino su tokių bibliotekų privalumais ir trūkumais, papasakojo, kaip ilgai jie dirbo su savivaldybėmis, vietos bendruomenėmis, kol pasiekė tokių rezultatų. Būtent šioje bibliotekoje mūsų kolegoms kilo bene daugiausia klausimų, susijusių su šios srities patirtimi. Be kolegiško bendravimo su ispanų kolegomis, konsultavimosi profesiniais klausimais, radome laiko pasidairyti po kitas įspūdingo grožio miestų – Madrido, Barselonos, Valensijos, Taragonos – vietas. Vizito Ispanijoje metu mus lydėjo vertėja ir publicistė dr. Jūratė Micevičiūtė. Po nepamirštamų susitikimų Ispanijoje vėl įsisukę į kasdienių darbų ir rūpesčių verpetą, galime tvirtai pasakyti, kad tokie dalijimosi patirtimi vizitai leidžia pasisemti naujų idėjų ir skatina grįžus bandyti jas pritaikyti savo veikloje.

Daina Sutkevičienė 39

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ ALYTUS

Knygos „Makniūnai“ pristatymas. Spalio 19 d. Makniūnų laisvalaikio salėje vyko dzūkų krašto šviesuolio, kaimo metraštininko, kraštotyrininko Vlado Ulčinsko (1909–1999) kūrybinio palikimo – knygos „Makniūnai“ – pristatymas. Pirmoji V. Ulčinsko knyga „Raitininkų kaimas (1850–1950)“ pasirodė1995 m.

Pristatyta V. Ulčinsko knyga. Danieliaus Jakubavičiaus nuotr.

Renginį vedusi buvusi ilgametė Makniūnų mokyklos direktorė Elena Ramanauskienė prisiminė prieš dešimtmetį, minint V. Ulčinsko 100-ąsias gimimo metines, duotą priesaką išleisti knygą apie Makniūnus ir pasidžiaugė, kad 110-ųjų metinių proga jis buvo ištesėtas. Alytaus rajono vicemerė Dalia Kitavičienė priminė, kad kraštas yra gyvas, kol gyvi jo šviesuoliai, metraštininkai, kurie palieka rašytinį žodį. Alytaus kraštotyros muziejaus kraštotyrininkas Artūras Balčiūnas papasakojo, kaip jis atrado senų fotografijų ciklą apie Makniūnų dvarą. Dešimt šio ciklo nuotraukų renginio metu puošė salės fojė, kitos buvo demonstruojamos ekrane. Laidos „Pasaulio puodai“ vedėjas Vytaras Radzevičius, jau septynerius metus gyvenantis Raitininkų seniūnijoje, teigė, kad jam įdomi šio krašto kasdienybės istorija, kokios nerasi jokiame istorijos vadovėlyje. Šeimos nariai – dukra Albina, anūkė Ieva, proanūkis Gediminas, kurių pastangomis buvo parengta ir išleista knyga, dalijosi prisiminimais apie tėvą, senelį, prosenelį V. Ulčinską. „Mano tėvelis į viską žvelgdavo tarsi nuo aukšto kalno, kur šviesu ir gražu”, – taip savo tėvo požiūrį į gyvenimą apibūdino dukra, pabrėžusi, kad pagrindinis jo tikslas buvo šviestis ir šviesti kitus. Šiandien, dukros teigimu, V. Ulčinsko darbus tęsia Makniūnų bibliotekininkė Berūta Sadauskienė. Popietėje dainavo Arūno Laukaičio ir Dainiaus Juozapavičiaus duetas, Raitininkų apylinkių dainas traukė folkloro ansamblis „Apsingė“, eilėraštį apie Makniūnus skaitė poetė Rimutė Adžigauskaitė-Griškevičienė. Po renginio visų susirinkusiųjų laukė Ulčinskų šeimos ir Makniūnų bendruomenės moterų paruoštos vaišės. Renginį iš dalies finansavo Alytaus rajono savivaldybė.

Rita Vaitkevičienė

KAUNAS

Daugiau poreikius atitinkančių paslaugų. Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje veikiantis nemokamas Šerloko Holmso pabėgimo kambarys dabar yra atviresnis ir lengviau prieinamas visiems kauniečiams – jis jau pritaikytas ir žmonėms su klausos negalia. Žaliakalnyje esančiame bibliotekos Z. Kuzmickio padalinyje įrengtas pabėgimo kambarys nestokoja kauniečių dėmesio – nuo atidarymo praėjusių metų gruodį jame jau apsilankė beveik 2000 žmonių. Tarp jų buvo ir keletas kurčiųjų komandų, kurios pabėgimo kambario užduotis galėjo įveikti tik su gestų kalbos vertėjo pagalba. Siekiant, kad žmonės su klausos negalia pabėgimo kambaryje galėtų lankytis savarankiškai, jo instrukcijų filmukas buvo išverstas į gestų kalbą. Ši iniciatyva buvo įgyvendinta bendradarbiaujant su Kauno kurčiųjų jaunimo organizacija – ji ir išvertė, ir nufilmavo instrukcijas. Pasak organizacijos pirmininkės Dovilės Matulienės, gestų kalba – kurčiųjų gimtoji kalba. Ja pateiktą informaciją klausos negalią turintys asmenys supranta žymiai geriau nei parašytus tekstus. Viešojoje erdvėje tokios informacijos vis dar trūksta, todėl organizacija rūpinasi vertimais į gestų kalbą. Taip sudaromos lygios galimybės kurtiesiems gauti informaciją gimtąja kalba, užtikrinamas jų visavertiškumo jausmas, kurčiųjų bendruomenė gali jaustis saugesnė.

Viena iš Šerloko Holmso užduočių. Pabėgimo kambario kūrėjų nuotr.

Vinco Kudirkos biblioteka stengiasi, kad kiekvienas į ją atėjęs lankytojas galėtų jaustis laukiamas ir gautų kuo daugiau paslaugų, atitinkančių jo poreikius. Sudaryta galimybė kurtiesiems apsilankyti jiems pritaikytame pabėgimo kambaryje ugdo jų savarankiškumą, leidžia naudotis bibliotekos paslaugomis ir, žinoma, turiningai bei smagiai praleisti laiką. Bibliotekos Z. Kuzmickio padalinio vedėja Inga Dulinskienė pastebi teigiamą šios iniciatyvos poveikį ir patiems bibliotekininkams. Pasak jos, bendraudami su kurčiaisiais, darbuotojai turi galimybę keistis patys, keisti savo požiūrį ir kartu griauti visuomenėje vyraujančius stereotipus. Pabėgimo kambario pritaikymas kurtiesiems – tai praktiška priemonė, leidžianti kurtiesiems geriau pažinti pasaulį bibliotekos erdvėse.

Monika Straupytė

Parodos atidarymo akimirka. Algimanto Jarukaičio nuotr.

KLAIPĖDA

Biblioteka atvira neįgaliesiems. Uostamiesčio Imanuelio Kanto viešoji biblioteka bendradarbiauja su Klaipėdos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija ir vykdo neįgaliesiems skirtas veiklas. 2019 m. biblioteka kvietė žmones su psichikos negalia mokytis skaitmeninio raštingumo, susipažinti su „Šeimos istorijos išsaugojimo dirbtuvėmis“, išbandyti atminties lavinimo pratimus, dalyvauti įvairiose meninėse-kūrybinėse veiklose. Viena iš jų – stilizuoto genealoginio medžio kūrimas, naudojant skirtingas technikas. Nuo metų pradžios sukurta nemažai dailės darbų, tad jie sugulė į parodą „Giminės medžio vizija“. Paroda parengta Klaipėdos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijai įgyvendinant Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Klaipėdos miesto savivaldybės finansuotą projektą „2019 m. socialinės reabilitacijos paslaugos neįgaliems asmenims bendruomenėje“. Paroda atidaryta bibliotekoje Pasaulinės psichikos sveikatos dieną, spalio 10-ąją. „Prisimenu, kokie nedrąsūs ir kritiškai nusiteikę neįgalieji atėjo į pirmuosius susitikimus, ir kokie drąsūs, bendraujantys jie tapo po metų, – pasakojo žmonėms su psichikos negalia užsiėmimus vedanti bibliotekos specialistė Loreta Karnauskė. – Buvo ir tokių, kurie manė visiškai nesugebantys piešti, bet laikui bėgant savo darbais ėmė stebint kitus.“ Ši veikla daugeliui padėjo atskleisti kūrybiškumą, įveikti baimę, pasijusti bendruomenės dalimi. Kuriant stilizuotą giminės medį nesistengta išmokti piešti, sukurti nepriekaištingą meno kūrinį. Svarbus buvo pats kūrybos procesas, jo metu patiriamos emocijos, atsipalaidavimas, saviraiškos ugdymas, užmegztas tarpusavio ryšys. Kartu tai buvo ir savotiška paskata domėtis savo giminės, šeimos istorija, prisiminti protėvius, pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Visus metus dirbdami su neįgaliaisiais naudingos patirties įgijo tiek bibliotekos specialistai, tiek ir kiti dalyviai. Įgyvendinant veiklas mielai talkino tautodailininkė Stasė Jokimčienė, fotomenininkė Ingrida Mockutė, rašytoja, gydytoja psichiatrė ir poezijos terapeutė Jūratė Sučylaitė. Vieno susitikimo metu pagal specialią metodiką bandyta spontaniškai kurti ir eilėraščius. „Tokiomis akimirkomis suvoki, kad tavo darbas nėra beprasmis, o jo svarba ir glaudus ryšys, vedantis abi puses į tobulėjimą, priverčia nusišypsoti dar vienai prasidedančiai darbo dienai“, – parodos atidaryme pripažino L. Karnauskė.

Loreta Liutkutė

Bibliotekoje – „skaitymo skiepai“. Rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka vykdė Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Skaitymo skiepas“, kurio tikslas – gerinti Klaipėdos rajono 5–12 klasių mokinių skaitymo motyvaciją ir įpročius, skiepyti norą domėtis knyga, patraukliai ir šiuolaikiškai sudominti skaitymu. Įgyvendinant projektą organizuotas motyvacinio rašinio konkursas „Skaitau ir tuo didžiuojuosi“, surengta dr. Jūratės Sučylaitės biblioterapinė paskaita „Draugystė su knyga“, vyko protų mūšiai 5–8 (dalyvavo rašytojas, protų mūšių vedėjas Robertas Petrauskas) ir 9–12 (dalyvavo televizijos laidų vedėja Justė Žičkutė) klasių mokiniams, taip pat baigiamasis „Skaitymo skiepo“ renginys. Visi renginiai skirti Jono Lankučio viešosios bibliotekos 80 metų jubiliejui.

Atlikėjai MC Mesijus (Žygimantas Kudirka) ir Mindaugas Valiukas. J. Lankučio viešosios bibliotekos nuotr.

Paskelbtame motyvaciniame rašinio konkurse „Skaitau ir tuo didžiuojuosi“ sulaukėme 45 rašinių iš įvairių rajono ugdymo įstaigų. Daugiausia jų atkeliavo iš Gargždų „Kranto“ pagrindinės mokyklos ir Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos. Vertinimo komisijos nariai nusprendė, kad rašinio konkurso laimėtojos yra Eimantė Klenauskaitė iš Agluonėnų pagrindinės mokyklos ir Beatričė Šiaulytė iš Gargždų „Minijos“ progimnazijos. Rašiniai buvo paskelbti ir bibliotekos „Facebook“ paskyroje – už patikusį rašinį buvo galima balsuoti. Tai visus žiūrimumo ir dalijimosi rekordus pasiekęs įrašas, paspaudimų „patinka“ sulaukėme net iš užsienio. Spalio 1-ąją per biblioterapijos paskaitą „Draugystė su knyga“, kuri buvo tiesiogiai transliuojama ir stebima visuose bibliotekos filialuose, lektorė gydytoja psichoterapeutė dr. Jūratė Sučylaitė pasakojo apie skaitymo naudą, patarė, kaip rinktis knygas, atsakė į užduotus klausimus. Spalio 4-ąją Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje vyko protų mūšis Klaipėdos rajono 5–8 klasių mokiniams, jame dalyvavo 24 komandos (120 mokinių!). Laimėjo komanda iš Plikių filialo, 2-ąją vietą – komandos iš Agluonėnų ir Dituvos filialų. Spalio 11-ąją vykusiame protų mūšyje rajono 9–12 klasių mokiniams dalyvavo 10 komandų (50 mokinių). 1-ąją vietą laimėjo komanda iš Veiviržėnų filialo, 2-oji ir 3-ioji vietos atiteko mokiniams iš Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos.

Baigiamajame Jono Lankučio viešosios bibliotekos projekto „Skaitymo skiepas“ renginyje direktorius Juozas Gutauskas apdovanojo prizininkus ir rašinio konkurso dalyvius. Visus „skiepijo“ slamo (gyvosios poezijos) pradininkas Lietuvoje, avangardinio repo atlikėjas ir elektroninės muzikos balsas MC Mesijus (Žygimantas Kudirka), savo poeziją ir dainas humoristine stand up forma pristatė poetas, „Auksinį scenos kryžių“ pelnęs dramaturgas ir aktorius Mindaugas Valiukas. Projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba, Gargždų kultūros centras, Klaipėdos rajono pedagogų švietimo centras, Gargždų atviras jaunimo centras, Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras, Gargždų krašto muziejus, informaciniai rėmėjai – laikraštis „Banga“, naujienų portalas „Mano Gargždai“.

TRUMPAI

PANEVĖŽYS

SUSITIKIMAI SU KŪRĖJAIS

Živilė Markutė-Armalienė

Bibliotekoje pakvipo pyragais. Lapkričio 6 d. miesto savivaldybės viešoji biblioteka jau trečią kartą lankytojus pakvietė į Pyragų dieną. Ši iniciatyva – tai TV3 televizijos projekto „Išsipildymo akcijos“ dalis. Miesto ir Šiaurinės bibliotekos darbuotojos kvietė ragauti skanėstų ir savo auka prisidėti prie akcijos. Tądien šiose bibliotekose jau nuo pat ryto kvepėjo vanile, cinamonu, šokoladu ir kava. Siūlėme paragauti kelių rūšių skanumynų: nuo tradicinio trapaus obuolių, varškės iki mielinio aguonų ar amerikietiško sūrio pyrago. Šiemet buvo ir pyragų, pagamintų iš grybų ar morkų.

PARODOS Panevėžys. Spalio 24 d. Smėlynės bibliotekoje atidaryta Vytauto Mikalausko menų gimnazijos mokinių paroda „Keliauju po Lietuvą“ ir išlydėta anksčiau veikusi paroda „Knygos – objektai“. Ši menų gimnazija padovanojo bibliotekai ir sieninės tapybos kūrinį – nuo šiol juo papuošta viena jos sienų. Tapybai buvo pasirinkta „Mažojo princo“ tema, nes tai kūrinys, puikiai tinkantis būti emociniu tiltu tarp įvairių kartų. Šilalė. Rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje atidaryta Šilalės meno mokyklos Dailės skyriaus paroda, kurioje eksponuojami tarptautinių ir respublikinių konkursų dalyvių piešiniai. Parodoje net 71 kūrybinis darbas. Šilališkių kūrėjų darbai apskriejo Afriką, Makedoniją, Iraną, Serbiją, Slovėniją, Turkiją, Prancūziją ir kitas šalis. Ją pristatė patys darbų autoriai ir mokytoja Ilona Venckienė.

Trakai. Rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje apsilankiusi komiksų autorė Miglė Anušauskaitė pristatė parodą „Piešti tekstai“ ir vedė kūrybines dirbtuves komiksais besidomintiems moksleiviams ir mokytojams iš Vytauto Didžiojo gimnazijos. Tai projekto „Atrask komiksus su Trakiu!“, finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos ir Trakų rajono savivaldybės, renginys. Zarasai. Viešosios bibliotekos projektas vykdytas A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje – literatūros ir muzikos vakare „Ateik, dovanosiu ir tau“ susirinkusiems poetinio žodžio gerbėjams savo kūrybą skaitė Lietuvos rašytojų sąjungos nariai: Stepas Eitminavičius, Petras Panavas, Vytautas Kaziela, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė. Dainavo bardas Giedrius Arbačiauskas.

RENGINIŲ MOZAIKA

Pyragų dienos vaišės. Živilės Snicorytės nuotr.

Viešoji biblioteka kvietė pasivaišinti darbuotojų ir skaitytojų suneštais kvapniais kepiniais, paragauti Panevėžio jaunuolių dienos centro paruoštos solidarumo kavos. Lankytojai ne tik vaišinosi pyragais, vertino jų skonį, aukojo, bet ir domėjosi kepinių knygomis, dalijosi receptais, šnekučiavosi. Smagu, kad dėl kilnaus tikslo subūrėme skirtingus žmones pasišnekučiuoti prie puodelio kavos. Šios socialinės-kulinarinės akcijos metu iš viso išdalijome per keliasdešimt „gabalėlių gerumo“. Už iniciatyvos metu gautas lėšas ketiname įsigyti naujų knygų, kurios bus pažymėtos specialiu Pyragų dienos akcijos užrašu ir, žinoma, įgyvendinti pagrindinį šio sumanymo tikslą – prisidėti prie „Išsipildymo akcijos“. Dėkojame Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės profesinio rengimo centro moksleiviams, visiems mus palaikiusiems ir aukojusiems.

Indrė Rapkevičienė

Pagėgiai. Vydūno viešoji biblioteka pakvietė pagėgiškius ir svečius, Mažosios Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojus į rašytojo, filosofo Vydūno sugrįžimo į Tėvynę minėjimą. Prieš 28 metus Vydūno palaikai perlaidoti Bitėnų kapinaitėse. Dalyvavo studijos „Gin-Dia“ įkūrėjai Gintautas ir Diana Stunguriai, žurnalistas, visuomenininkas Saulius Sodonis. Kalbėta apie Vydūno asmenybę, jo vertybines nuostatas. Šilalė. Šilalės viešojoje bibliotekoje apsilankę Laukuvos vaikų dienos centro lankytojai dalyvavo pažintinėje ekskursijoje „Knygų namų paslaptys“, apsilankė paslaptingame užduočių kambaryje, net trijų metrų aukščio knygų bokšte, leido laiką žaislotekoje, Interaktyvioje jaunimo erdvėje, išbandė žaidimą „Skrydis per Šilalę“. Daugiausia susidomėjimo sulaukė bibliotekos rūsyje įrengtas pabėgimo kambarys. Trakai. Lentvario miesto bibliotekoje svečiavęsi antrų klasių moksleiviai susipažino su knygų paslaptimis ir bibliotekų atsiradimo istorija, klausėsi pasakojimo apie Lentvario bibliotekos veiklą, apžiūrėjo veikiančias piešinių parodas, sužinojo, kaip galima rasti norimą knygą, atgaivino pasaką vaikams „Ropė“ – užsidėję kaukes vaidino skaitomą tekstą. Informaciją pateikė Lolita Pranienė, Rima Norvilienė, Eglė Kondrotaitė, Danutė Pulokaitė, Sonata Nognienė, Inesa Daunaravičienė

ŠILALĖ

„Auksinių protų" varžybos. Lapkričio 5 d. Šilalėje prasidėjo žinių viktorinos „Auksinis protas“ rudens sezonas. Aštuonerius metus intelektinius turnyrus rengianti rajono savivaldybės viešoji biblioteka džiaugiasi šiemet sulaukusi rekordinio komandų skaičiaus. Dėl geriausiųjų vardo lapkričio mėnesį varžysis 20 komandų, t. y. net 120 „auksinių protų“ iš viso Šilalės rajono.

Nugalėtojų komanda „Eurobum“. Viešosios bibliotekos nuotr.

Intelektiniai žaidimai yra populiarūs, sulaukia didelio rajono gyventojų susidomėjimo. „Dalyviai laukia rudens vakarų, kai galės susirinkti, linksmai ir intelektualiai praleisti laiką, sužinoti ką nors naujo. Tokie renginiai skatina prasmingą ir turiningą laisvalaikį“, – sakė „Auksinio proto“ Šilalėje organizatorė Rima Norvilienė. Renginio dalyvius pasveikino Šilalės rajono meras Algirdas Meiženis, rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė. Pilnutėlėje restorano „Meldai“ konferencijų salėje netrūko azarto, gerų emocijų ir, žinoma, netikėčiausių klausimų. Per 3 valandas dalyviai išgvildeno net 54 klausimus. Daugiausia taškų surinko ir pirmojo turnyro nugalėtoja tapo komanda „Eurobum“, ne kartą buvusi ankstesnių sezonų laimėtoja. Viešoji biblioteka nuoširdžiai dėkoja žaidimo rėmėjams, komisijos nariams, savanoriams ir visiems, prisidedantiems prie intelektinio renginio organizavimo.

Rima Norvilienė

ŠILUTĖ

Paminėta Vietos savivaldos diena. Spalio 10-ąją Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka kartu su Šilutės rajono savivaldybe surengė intelektualias žaidynes „Bendruomenių susirėmimai“, skirtas Vietos savivaldos dienai. Šiemet bibliotekininkai renginio dalyvius pasitiko lošimo

Konferencijų centre varžėsi 12 komandų. Viešosios bibliotekos nuotr.

namuose „KasZino“, Šilutės Hugo Šojaus konferencijų centre. Savo svečius aptarnavo, globojo ir jais rūpinosi lošimo namų „KasZino“ aukšto lygio personalas – Zinutės ir Kaziukai. Šventėje dalyvavo rajono savivaldybės tarnautojai ir šventės temą atitinkančia apranga bei atributika pasipuošusios 12 komandų iš rajono savivaldybės administracijos ir 11 seniūnijų. Susirinkusius sveikino F. Bajoraičio viešosios bibliotekos direktorė Laima Dumšienė, rajono meras Vytautas Laurinaitis. Teisė pradėti žaidimą suteikta naujokų komandai „Vietos politikai“ (sudarytai iš rajono tarybos narių). Jos kapitonas Tomas Budrikis pirmasis išsuko kazino ruletę ir laimėtus žetonus perdavė savo komandai. Vėliau kitų komandų kapitonai buvo kviečiami prie ruletės išbandyti savo sėkm ės. Intelektualiose žaidynėse komandoms teko atsakyti į pateiktus klausimus, susijusius su savivalda ir kazino, įveikti „Blic klausimų“ užduotis, dalyvauti rungtyje „Tiesiog šok!“ Ši užduotis reikalavo sušokti šokį pagal skambančią dainą ir ekrane rodomus šokio judesius. Geriausia šokėja paskelbta Kintų seniūnijos komandos „Kintukai“ atstovė. Šiemet intelektualiose žaidynėse „Bendruomenių susirėmimai“ pirmąją vietą laimėjo Gardamo seniūnijos komanda „Gardamukai“, antrąją – Šilutės rajono savivaldybės komanda „WTF“, trečiąją – Katyčių seniūnijos komanda „Auxilia“. Renginys organizuotas įgyvendinant projektą „Bibliotekos sociumas“ (vadovė Sandra Jablonskienė), finansuotą Lietuvos kultūros tarybos ir Šilutės rajono savivaldybės.

Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos informacija

TRAKAI

Juozą Tumą-Vaižgantą prisimenant. 2019ieji LR Seimo nutarimu yra paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais. Tai viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas. Šiemet Trakų rajono savivaldybės VB Paluknio bibliotekoje J. Tumui-Vaižgantui buvo skirta itin daug dėmesio. Minėdami šio garsaus veikėjo 150-ąsias gimimo metines Paluknio bibliotekos lankytojai vasaros pradžioje žiūrėjo režisieriaus Eimanto Belicko sukurtos dokumentinės juostos „Tumo kodeksas“ ištraukas, liudijančias, kokia tai buvo asmenybė: plačių pažiūrų, trykštanti energija, optimizmu ir tolerancija, pelniusi neprilygstamą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. Nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio 5 d. bibliotekoje veikė teminė paroda, skirta J. Tumui-Vaižgantui. Dalis eksponuotų nuotraukų su aprašais buvo paimta iš interneto svetainės epaveldas.lt. Tai dokumentų fragmentai ir nuotraukos, nepatekusios į knygas apie J. Tumą-Vaižgantą. Norėdama paminėti šio rašytojo 150-ąsias gimimo metines, Paluknio bibliotekos vyr. bibliotekininkė, bendradarbiaudama su Paluknio „Medeinos“ gimnazija, moksleiviams orga-

Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejuje. Paluknio bibliotekos nuotr.

nizavo išvyką į J. Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejų, kuris įsikūręs Panevėžio rajone, Vadaktėliuose, Ustronės vienkiemyje. Vadaktėliuose mus pasitikęs Panevėžio krašto muziejininkas ir edukacijų vedėjas Audrius Daukša papasakojo apie J. Tumo-Vaižganto pirmuosius trejus kunigavimo metus (1902–1905), aprodė dar gerai išsilaikiusią ir iki šių dienų veikiančią medinę Šv. Jono Nepomuko bažnytėlę ir daiktus, kuriais kažkada naudojosi J. Tumas-Vaižgantas. Pakeliui sustojome ir prie žymiausio Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio paminklo. Unikalus ir vienintelis Lietuvoje Knygnešių muziejus įsikūręs Ustronės vienkiemyje esančios sodybos klėtyje. Čia XIX a. buvo Garšvių knygnešių organizacijos susibūrimų vieta. Svirnas susijęs ir su J. Tumo-Vaižganto gyvenimu ir veikla, kai jis klebonavo (1902–1905) Vadaktėliuose. Veikia jo atminimui įkurta ekspozicija. Muziejaus stenduose apžiūrėjome rašytojo knygas, rankraščius, laiškų faksimiles, nuotraukas. Čia saugoma ir iš Naujamiesčio bažnyčios gauta rašytojo kėdė, tautodailininko L. Juozonio nutapyti rašytojo ir knygnešių portretai. Po muziejaus ekspozicijų apžiūros vyko edukacija, moksleiviai buvo mokomi atpažinti vertingus meno kūrinius, pagal juose pavaizduotus daiktus suprasti nutapyto žmogaus pasaulėžiūrą, nuotaiką ir kt. Išvykoje praplėtėme savo žinias, puikiai praleidome laiką vaizdingoje ir jaukioje muziejaus teritorijoje.

Danutė Nekulsian

Skaitytojų klubas Rūdiškėse. Spalio 10 d. Trakų r. SVB Rūdiškių miestelio biblioteka pakvietė į pirmąjį Skaitytojų klubo susitikimą. Tądien lauke smarkiai lijo, todėl nerimavome, ar susirinks skaitytojai. Tačiau ištikimiausi knygų gerbėjai nepabūgo smarkaus lietaus – ne tik atvyko į biblioteką, bet ir pasirūpino vaišėmis! Kurdamos šį klubą, iškėlėme tikslą suburti į vieną bendruomenę kuo daugiau žmonių, besidominčių literatūra, kad galėtume tarpusavyje dalytis mintimis apie perskaitytą knygą, diskutuoti, išreikšti savo emocijas, puoselėti tarpusavio bendrystę. Skaitytojų klubo idėja ir šūkis – „Surask, perskaityk, pasiūlyk“. Pradžioje susirinkusiems trumpai papasakojome apie biblioterapiją, kad ji apibūdinama kaip knygų skaitymas, turintis teigiamą poveikį psichinei sveikatai, kitaip tariant, kai knygos pasitelkiamos siekiant padėti žmonėms išspręsti savo problemas. Vėliau papasakojome apie Skaitytojų klubo susitikimų planuojamas veiklas: kalbėsime

apie skaitytojams patinkančias knygas, skaitysime jų ištraukas, rengsime labiausiai patikusių eilėraščių popietę. Galėsime drauge rinkti 2019 metų knygą, atsižvelgsime ir į kiekvieno klubo nario pasiūlytas idėjas. Planuojame susitikimuose taikyti biblioterapijos elementus, sieksime, kad kiekvienas dalyvis aktyviai įsitrauktų. Susitikimo pabaigoje knygų mėgėjų teiravomės apie jų skaitymo įpročius, kokio žanro literatūrą jie renkasi skaityti, dalijomės didžiausią įspūdį palikusiomis knygomis. Iš Skaitytojų klubo narių diskusijų, iškeltų klausimų priėjome išvadą, kad knyga – sielos vaistinė ir dvasios duona.

Nijolė Vėlyvienė

VARĖNA

Ir vėl ruduo eilėraštį pašaukė. Spalio 11 d. Varėnos rajono viešojoje bibliotekoje surengta Alytaus ir Varėnos literatų šventė „Poezijos rudenėlis“. Tai gera proga paskaičiuoti metų kūrybinį derlių, o Varėnos literatų kūrybos kraitė nemaža – naują poezijos rinktinę išleido Petras Miliūnas, 11-ąją knygą „Atmintis“, skirtą savo garbingos giminės istorijai, pavasarį pristatė Eugenija Strazdienė, dar kvepiantį spaustuvės

„Poezijos rudenėlio“ dalyviai. Viešosios bibliotekos nuotr.

dažais leidinį – apybraižų knygą apie Varėnos rajono kultūros darbuotojus – greit pristatys Joana Grigaitienė. Nauju poezijos rinkiniu „Laisvės vėjuos“ skaitytojus nudžiugino ir už Atlanto gyvenanti kraštietė Stacy Lee (Stasė Piliūtė). Apie poetę, jos veiklą ir kūrybą kalbėjo, jos naujausią rinkinį pristatė mokytoja Julija Jaunuta Kavaliauskienė. Šviesią asmenybę, poetą kraštietį profesorių Joną Balčių ir jo darbus pristatė VB bibliografė Laimutė Cibulskienė: „J. Balčius buvo plataus akiračio mokslininkas, tačiau pagrindinis mokslinių tyrinėjimų laukas – savo tautos dorovinis identitetas. Poezijos rinktinė „Spalio danguos“ apima visą jo kūrybą nuo pat jaunystės posmų. Jam rūpi tautos, gimtosios kalbos likimas, žmogaus būtis, pagoniškoji mūsų kultūra. Juntamas filosofo troškimas perprasti, aprėpti pasaulį ir pasaulius, žemę, visatą, žmogaus laikinumą ir nemirtingumą.“ Savo naują knygą pristatė „Tėkmės“ klubo pirmininkė Emilija Lukšytė-Krušinienė. Romanas „Spygliuotu keliu“ – Grikienių šeimos kelių kartų istorija, prasidėjusi nepriklausomoje Lietuvoje, pergyvenusi karus, tremtį, partizanines kovas ir sulaukusi tautos atgimimo. Tradicinius skaitymus tęsė susirinkę literatai, akordeono melodijomis žodį ir muziką susiejo Tomas Glavickas ir Valentinas Taraila.

Renata Česnulevičienė

ZARASAI

Kūryba ir jos jungtys. Džiugina Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vykdomo projekto „Knygos šventė (literatūriniai tiltai Utenos regione”), kurį remia Lietuvos kultūros taryba, renginiai. Du pirmieji vyko netradicinėse erdvėse: ant Zarasų bibliotekos priestato stogo žvilgčiodami į Zarasaičio ežero mėlį mes, zarasiškiai literatai, skaitėme savos kūrybos posmus, su ignaliniečiais ir anykštėnais literatais bei gausiai susirinkusiais svečiais klausėmės poeto Vytauto Rudžiansko poezijos bei įstabios Vilhelmo ir Viktorijos Čepinskių smuiko muzikos, o šalia Molėtų esančiame Lietuvos etnokosmologijos muziejuje žavėjomės saulės laidos peizažais, klausėmės molėtiškių literatų skaitomų eilėraščių, literatūrologo, poeto Vainiaus Bako kūrybos, bardo Kazimiero Jakučio dainų. Trečias šio projekto renginys spalio 12 d. vyko Ignalinoje. Vadovaujami bibliotekos direktorės ir projekto sumanytojos Danutės Karlienės skubėjome į Ignalinos viešąją biblioteką, į literatūros ir muzikos vakarą „Ateik, dovanosiu ir tau”. Bibliotekos darbuotojai ir Ignalinos literatų klubo „Lelija“ nariai nuoširdžiai sutiko mus ir Molėtų literatų brolijos atstovus. Šių knygos namų aplinka – liaudiško stiliaus palubė, čia ką tik atidarytos ignalinietės dailininkės Nijolės Trinkūnienės tapybos paroda – stiprino gerumo jausmą ir šeimynišką nuotaiką.

Renginio vedėja bibliotekininkė Laima Banienė supažindino su Ignalinos literatų klubo „Lelija” veikla, pristatė išleistas literatų kūrybos rinktines („Aukštaitiškas kalbėjimas į širdį”, „Banguojantys žodžiai”). Savo kūrybą skaitė poetas Marius Burokas, beje, nemažai eilių tą vakarą skyręs zarasietiškai temai. Ypatingos nuotaikos ir bendrystės jausmo suteikė bardo Domanto Razausko dainos ir nuoširdus jo ryšys su klausytojais. Savo kūrybos improvizacijomis, pašmaikštavimais, virtuoziškai grodamas gitara, jis tiesiog visus pakerėjo.

Kūrėjas Domantas Razauskas. Zinos Černovienės nuotr.

Dar susėdę prie arbatos ar kavos puodelio bendravome, vieni kalbino svečius, kiti džiaugėsi sutikę senus pažįstamus. Švytint Ignalinos gatvių žibintams, geltoniems medžių lapams besidraikant ant šlapio asfalto, pasukome namų link. Dalijomės patirtais įspūdžiais ir jau mąstėme apie kitą projekto renginį.

Vasilijus TRUSOVAS, Literatų klubo „Virš tylos“ pirmininkas

GALERIJA. Spalvoto smėlio raštai

Viešosios bibliotekos nuotr.

Panevėžys. Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos moksleiviai, dalyvavę miesto „Žiburėlio“ bibliotekoje surengtame edukaciniame renginyje, kūrė mandalas – originalius darbus iš spalvoto smėlio. Smulkiam smėliui pamažu byrant tarp pirštų ant lipnaus paviršiaus, atbudo vaikų kūrybiškumas ir fantazija – popieriaus lapuose ryškėjo spalvų ir vaizdų grožis. Kūrybos procesui, reikalaujančiam kruopštumo ir, žinoma, geros nuotaikos, vadovavo meno terapijos ir socializacijos instituto „Vyta“ edukatorė Rita Klevinskienė. (Indrė Rapkevičienė)

IR AŠ TEN BUVAU

KAMBODŽOS NACIONALINĖ BIBLIOTEKA Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas prie Kambodžos nacionalinės bibliotekos. 2019 m. ruduo. D. Vaitiekūno nuotraukos

Bibliotekos neoklasicizmo stiliaus centrinis pastatas yra – savitas kolonijinės architektūros pavyzdys. Aiški jo simetrija, korintietiško stiliaus kolonos ir platūs gėlėmis apstatyti laiptai. Prancūzų valdymo laikus primena keli užrašai prancūzų kalba, iš kurių pats didžiausias –Bibliotèque – iš tolo matomas ant fasado.

Sentencija prancūzų kalba virš įėjimo į biblioteką: La force lie un temps, l‘idée enchaîne pour toujours („Jėga valdo laikinai, idėja – amžinai“). Netoliese galima pamatyti tą pačią sentenciją ir khmerų kalba.

Prie bibliotekos esančiame paviljone kas savaitę vyksta šešėlių teatro vaidinimai, kuriuos khmerų kalba (jei reikia, su vertimu į prancūzų kalbą ekrane) rengia tradicinę khmerų kultūrą propaguojanti teatro trupė. Džiaugiuosi, kad teko pamatyti šį įspūdingą apie valandą trukusį pasirodymą.

Redakcijos klausimas: kokią aplankytos bibliotekos patirtį (veiklą ar kt.), Jūsų manymu, galima būtų perkelti į Lietuvos bibliotekas ir į Jūsų biblioteką? Manyčiau, pačią gamtos ir kultūros jungtį: biblioteką supa didelis sodas (tiesa, tenka apgailestauti, kad dalis jo naudojama kaip automobilių ir motociklų stovėjimo aikštelė), o ji pati puošiama įvairiais augalais. Galbūt mūsų klimato juostos bibliotekose žiemos sodai taip pat galėtų būti tam tikra išeitis.

Šių metų spalį kelias dienas lankiausi Pnompenio karališkajame universitete ir pasinaudojau proga apsilankyti Kambodžos nacionalinėje bibliotekoje. Kaip centrinė Kambodžos biblioteka, ji buvo įkurta 1924 m. Prancūzijos protektorato laikais. Didelę jos fondų dalį iki šiol sudaro prancūzų literatūra (literatūra khmerų kalba joje ėmė rastis tik po valstybės nepriklausomybės paskelbimo 1954 metais). Raudonųjų khmerų valdymas 1975–1979 m. žymėjo pertrūkį šalies ir bibliotekos kultūriniame gyvenime. Dar ir šiandien jos fondai dalijami į dvi dalis: iki tų metų ir po jų. Tuo sunkmečio laikotarpiu bibliotekoje buvo įkurdinta valgykla, knygos buvo naudojamos pakuroms, suktinėms, bibliotekos sodai paversti kiaulidėmis. 1980 m. į vėl atidarytą biblioteką sugrįžo dirbti tik du darbuotojai iš keturiasdešimties, nes kiti režimo buvo nužudyti. Įdomu, kad biblioteka veikia tik pirmadieniais–penktadieniais 8–11 ir 14–17 val. Turimus fondus biblioteka pasipildo ne tik padedama vyriausybės, bet ir įvairių rėmėjų, tarptautinių bei užsienio organizacijų dėka. Seniausios joje saugomos knygos – XIX a. knygos prancūzų kalba. Susidariau įspūdį, kad bibliotekos veikla labiau klasikinio pobūdžio – kaip knygų saugojimo ir skaitymo vieta. Jos knygos gali būti išduodamos (iki 15 dienų) skaitytojams į namus. Metinio abonemento kaina užsieniečiui – 10 JAV dolerių, o vietos gyventojui – 1 JAV doleris. Dainius Vaitiekūnas

Kviečiame šalies bibliotekininkų bendruomenės narius, apsilankiusius įspūdingose pasaulio bibliotekose, pasidalyti parsivežtomis mintimis bei nuotraukomis.

IN THIS ISSUE Renaldas Gudauskas. A National Institution that Reflects the Nation

This year the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates its centenary. On this occasion, we present the heading #GyvasŽodis, the authors of which speak about the impact that the National Library left in their lives. This volume’s guest is Prof. Dr. Renaldas Gudauskas, the Library’s Director-General since 2010. He recalls his acquaintance with the National Library, which started as far back as his study years, and speaks about the responsibility that he feels after having become this Library’s executive and his priorities within the implementation of the Library’s mission.

Vaidenė Grybauskaitė. The Life Library: Solid and Knowing How to Celebrate

As the date of the centenary of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania is drawing near, there is an increasing number of events devoted to this anniversary. The article’s author introduces a celebratory evening at the National Library, among the participants of which there were the President of the Republic of Lithuania Gitanas Nausėda, members of the Seimas and the Government, Ambassadors to Lithuania, science and cultural figures, partners and fellows of the National Library, as well as moments from the celebratory weekend for the general public “100!”

Diana Norkūnienė. The Leaders, Creators of the Present and Past History 6 “The Creators of Our Library’s History”. This is the title of an exhibition devoted to the centenary of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania and devoted to all the leaders of this institution. From 1919 up to the present day, the Library saw 11 executives. In this publication, Diana Norkūnienė, an organizer of the exhibition from the National Library’s Rare Books and Manuscripts Unit, speaks about the challenges that had to be overcome when preparing stands devoted to each of the leaders. She also introduces significant documents related to each of the leaders and surveys their deeds that had much impact on the Library’s development.

The Knowledge Bridging the Past and the Present

The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania has been hosting the international research conference “21st Century Libraries: Traditions and Innovations” devoted to the Library’s centenary. Its participants included the leaders of the national libraries of Estonia and Poland, reporters from the United Kingdom, Sweden and Portugal, representatives from and Lithuanian libraries and guests. The key message of the Conference reflected the principal imperative for libraries to continue their main mission in the permanently changing world – during the era of digitization, big data and artificial intellect, to preserve and manage all that was created through centuries.

Violeta Černiauskaitė. New Studies of Terminology at the National Library in the Context of the International Scholarly Communication 13 Dr. Violeta Černiauskaitė, a terminology researcher from the Librarianship Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania compares activities carried out by terminologists after Lithuania regained its State independence, when their task was to restore Lithuanian terminology (including that of librarianship and information sciences), and their present efforts to create Lithuanian terms of various fields. Active contributors to the building of information and documentation terms are professionals of the National Library and the interinstitutional Terminology Commission that operates under this institution.

Birutė Railienė. The Role of Bibliographers Throughout the History of Science

Dr. Birutė Railienė, the Head of the Bibliography Unit of the Scholarly Information Department at the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences, with experience in bibliography and scholarly research of three decades, presents her insights about the role of bibliographers in the research field and about the astonishment expressed at international conferences: there are not very many who know of what importance and necessity are activities ‘silently” done by bibliographers.

Liubovė Buckienė. A Methodological Publication for Creators and Maintainers of Bibliographic Records

Liubovė Buckienė, a senior methodologist and researcher from the Librarianship Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania introduces the publication Tarptautinio standartinio bibliografinio aprašo (ISBD) 0 (nulinės) Turinio formos ir priemonės tipo srities taikymas bibliografiniam įrašui UNIMARC format (“Application of the ISBD 0 Area: Content Form and Media Type Area for Bibliographic Records in the UNIMARC Format” prepared by specialists from the National Library’s Department of Information Sciences and the Librarianship Unit. ISBD (the International Standard Bibliographic Description) is intended to serve as a principal standard to promote universal bibliographic control, that is, to make universally and promptly available, in a form that is internationally acceptable, basic bibliographic data for all published resources in all countries.

Stanislovas Žvirgždas. The Lithuanian Photography in the Periodical Press of 1860–1940

Stanislovas Žvirgždas, a photography historian and the winner of the Lithuanian National Prize for Culture and Arts, by surveying the development of the Lithuanian photography in the periodical press, attempts to answer the question: what date represents the origin of the Lithuanian photojournalism? Taking into account the historical twists and turns of the Lithuanian State of that time, he looks through the Polish, German and Lithuanian press as all these three segments had important impact on the development of photojournalism.

Laima Pikčiūnienė. The Mathematician, Physician and Librarian Larisa Kopaitė

On the occasion of the 120th anniversary of the first executive of the Birutė Baltrušaitytė Tauragė District Municipality Library, we present an article by Laima Pikčiūnienė from this Library about Larisa Kopaitė (1899–1952). The interesting fact is that she was the first female executive with two higher education degrees (in mathematics and physics) in the interwar Lithuania. She became a librarian after she failed to enrol into the teacher’s profession…

In the Steps of Stanisław Moniuszko

The UNESCO General Conference has included the 200th anniversary of the Polish composer Stanisław Moniuszko (1819–1872) into the Calendar of Memorable Dates of 2019. On this occasion, there have been projects of various scope implemented in Lithuania. One of such projects of the duration of more than three months has been realized at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania – “Listening to Stanisław Moniuszko”. The project’s purpose was to recollect creative work of Moniuszko, who lived in Vilnius for several years, and his creative heritage significant for Lithuania. Among the project’s activities, which were carried out in Vilnius and Palanga, there were exhibitions, concerts and a film screening. (Prepared by Dr. Kęstutis Šapoka)

“Tarp knygų in the November of the Year…”

The monthly of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates its 70th anniversary this year. On this occasion, the editorial board, by looking through the pages of the November issues from 1968–2014, recalls publications about librarians’ hobbies. Such publications present creative work of librarians or even sports that they were involved in. The magazine also addressed issues significant for Latvia and Lithuania: the first survived Latvian book, the first Lithuanian music records. Since the National Library celebrates its centenary this year, we recall its 95th anniversary. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Virginija Veiverienė. A Talk About an Officer and Bibliophile from the Prewar Period

One of the traditions of the Šilutė Fridrichas Bajoraitis Public Library is cherishing the memory of the bibliophile, investigator of the history of Lithuania Minor and officer of the Lithuanian Army Petras Jakštas (1899– 1988). On the occasion of his 120th anniversary, there was a conference of dialogues organized at the Library focusing on Jakštas’s regional studies and his dramatic life.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ. Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose. Vieno numerio kaina – 2,25 Eur (be pašto paslaugų). Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a.) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu tk@lnb.lt).

2019 Nr. 11 (730) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2019 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2019-11-21 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 520 egz. Užs. Nr. 44215 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BOOKS) No 11 (730) 2019 Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Monthly. Published in Lithuanian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2019 Address: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius, Lithuania Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt