Tarp knygu 2019 10 A

Spalis | 2019

ŠIAME NUMERYJE

#GYVASŽODIS

Vytautas Gudaitis. Kad bibliotekoje šiugždėtų knygų lapai 1 ĮVYKIS

Vaidenė Grybauskaitė. Paveldas, kuriuo galime didžiuotis 3 TEMA / STANDARTIZAVIMAS

Nijolė Bliūdžiuvienė. Informacijos ir dokumentavimo nacionalinės standartizacijos kelias 6 TEMA / STANDARTIZAVIMAS

Tomas Vaičiulis. Tarptautinis visraktis į informacijos lobyną 9 ŠIANDIEN AKTUALU

Dalia Balčytytė. Kuo Marakešo sutartis svarbi bibliotekininkams 11 POKALBIS / JAUNIMAS IR PAVELDAS

Istoriją reikia pačiupinėti savo rankomis. Parengė Vaiva Markevičiūtė

15

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Aušra Marčiulaitytė. Litografijų ciklas „Šventieji vienuoliai“ 19 JUOZO TUMO-VAIŽGANTO METAI

Tomas Petreikis. Ištikimas tėvynės sargas 22 NAUJI LEIDINIAI

Antanas Staškevičius. Vėl prabilo knygnešiai

25

3

„TARP KNYGŲ“ – 70

Spalį žurnale prieš... Parengė Vaiva Markevičiūtė

26

SUKAKTYS

Trisdešimt! Parengė Asta Stirbytė

28

PROJEKTAI

Kęstutis Šapoka. Konstruojantys pasaulį. Fotografijose 30 UŽSIENYJE

Goda Baranauskaitė-Dangovienė. Tyla, apie kurią reikia kalbėti: įspūdžiai iš IRSCL 24-ojo kongreso 33 KRONIKA

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Dokumentinio paveldo tyrimai Europos bibliotekose 36 Eglė Paškevičiūtė Kundrotienė. Baltijos šalių mokslo istorikų konferencija 38 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

Dalia Balčytytė. Rumunijos nacionalinė biblioteka 44 PIRMAME VIRŠELYJE

„Vaižganto akiniai“ – suolelis-instaliacija Kulių (Plungės r.) skvere netoli Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios. Skulptūros autorius Danielius Sodeika.

Silvijos Mineikienės nuotr.

15

39

IR AŠ TEN BUVAU

Vygaudo Juozaičio (3), projekto „Misija Sibiras“ archyvo (15) nuotraukos

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

KAD BIBLIOTEKOJE ŠIUGŽDĖTŲ KNYGŲ LAPAI Kalbėti apie šiandienę Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką norisi pradėti nuo jos pastato.

Bibliotekos vadovo pareigas ėjau 2004–2010 m., kai buvo priimtas sprendimas avarinės būklės pastatą uždaryti ir iš pagrindų renovuoti. Tačiau norėčiau sugrįžti kiek atgal. 1992-aisiais pradėta bibliotekos priestato statyba dėl nuolatinio finansavimo trūkumo buvo baigta tik 2003 metais. Norėdami paspartinti projekto užbaigimą, išsikovojome teisę 2003-iaisiais rengti Tarptautinę Europos nacionalinių bibliotekų direktorių konferenciją (CENL). O tokiam tarptautiniam renginiui reikėjo gražaus ir funkcionuojančio bibliotekos pastato, todėl buvo nuspręsta ne tik skubiai užbaigti priestato statybą, bet ir paremontuoti reprezentacines senojo pastato erdves: konferencijų salę, atrijų ir kitas. Remontu rūpinosi tuometis direktorius Vladas Bulavas. Pamenu, vaikščiodavome su juo po biblioteką ir jis pasakodavo savo viziją, kaip reikėtų remontuoti senojo pastato erdves. V. Bulavas turėjo didelių ir puikių norų, tačiau pastato būklė buvo labai prasta – reikėjo ne remonto, o rimtos renovacijos. Reikėjo turėti omenyje ir tai, kad šis pastatas buvo kultūros paveldo objektas, tad bet kokie remonto darbai turėjo būti atidžiai projektuojami ir derinami su atitinkamomis institucijomis.

Kai pagrindinio bibliotekos pastato būklė tapo tokia, kad jame dirbti ir lankytis tapo pavojinga,

Vytautas Gudaitis, Nacionalinės bibliotekos direktorius 2004–2010 m. Vygaudo Juozaičio nuotr.

buvo priimtas sprendimas senąjį pastatą uždaryti ir remontuoti. Pačios bibliotekos visiškai uždaryti negalėjome, jos veiklą teko perkelti į priestatą ir pastatus kitose miesto vietose: Antruosius rūmus K. Sirvydo gatvėje, Lietuvos Respublikos Seimui priklausančio bendrabučio patalpas Gedimino prospekte, Šv. Ignoto gatvėje veikusią Lietuvos technikos biblioteką. Į priestato saugyklas perkėlėme ir visus dokumentus iš Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo, kitų saugyklų. Buvo puiki proga peržiūrėti fondus – nurašėme daug pasikartojančių ar nebeaktualių egzempliorių.

Prisiminęs šį fondų kraustymą, galiu tik žavėtis Nacionalinės bibliotekos darbuotojais – jie dirbo atsidavę, darbas buvo puikiai organizuotas, kraustėmės be didelio streso.

2008 m. pradėjus bibliotekos rekonstrukciją, kaip vadovas, žinoma, turėjau viziją, kaip ji turėtų atrodytų. Pavyzdžiui, įsivaizdavau, kad konferencijų salė turėtų būti ne tokia teatrinė, mačiau skaityklas su balkonais, norėjau, kad priestatas būtų skirtas tik bibliotekos darbuotojams, o pagrindinis pastatas – skaitytojams, kaip dabar ir yra. Visgi svarbiausia man buvo tai, kad biblioteka rekonstrukcijos metais būtų neužmiršta skaitytojų ir pati jų nepamirštų. Priestate ir Antruosiuose rūmuose veikė kelios skaityklos, pradėjome rengti virtualias parodas, svarstėme apie abonementą, kad skaitytojai galėtų pasiimti knygų

* Šiemet Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka švenčia įsteigimo šimtmetį. Ta proga rubrikos „#GyvasŽodis“ svečiai pasakoja, kokį pėdsaką jų gyvenime paliko Nacionalinė biblioteka.

1

lankoma skaitytojų. Ja imta rūpintis tik kai švietimo komisaru tapo Antanas Venclova – numatyta, kad šiai bibliotekai turi būti skiriami du privalomieji egzemplioriai. Taip prasidėjo Lietuvos centrinės bibliotekos plėtra, kurią gerokai pristabdė Antrasis pasaulis karas.

Bibliotekos istoriją nagrinėjau chronologiškai: laikotarpis iki Lietuvos valstybingumo praradimo, ikikarinis laikotarpis (knygos gelbėjamos iš uždaromų dvarų, vienuolynų), karo metai (bibliotekai nuolat trūksta patalpų, ji kilnojama, kartais išvis neaptarnauja skaitytojų), stalininis pokario Nacionalinės bibliotekos direktoriaus pavaduotojai Vytautas Gudaitis (kairėje), Ona Taluntytė, UNICEF Lietuvos laikotarpis (didelis knygų ir darbuotojų nacionalinio komiteto direktorius Jaunius Pusvaškis ir komiteto vicepirmininkas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Juozas Olekas UNICEF leidinių dovanojimo Nacionalinei bibliotekai ceremonijoje, 2000 m. Viliaus Jasinevičiaus nuotr. persekiojimas, bibliotekos vaidmens pokytis – orientavimasis į sovietines bibliotekas). į namus. Kalbėjausi su kitų didžiųjų Vilniaus miesto Pastarasis laikotarpis man buvo įdomiausias, bibliotekų – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, apie jį žinojau mažiausiai. Daugiausia vietos knygoje Vilniaus universiteto – direktoriais, kad jie, turėdami skyriau sovietiniam laikotarpiui, apie kurį jau yra nemažai tikslinę skaitytojų auditoriją, savo duris atvertų plačiau – medžiagos. Čia man įdomiausias bibliotekos pastato priimtų ir mūsų skaitytojus.

Vilniuje statybos klausimas – kauniečiai nenorėjo Dabar į biblioteką yra sugrįžusios ir knygos, atiduoti Nacionalinės bibliotekos sostinei. Arba kitas ir skaitytojai, ir darbuotojai. Iš pradžių tokia atvira niuansas – pirmasis bibliotekos pastato projektas buvo biblioteka man buvo neįprasta – tokios skaitytojų kurtas italų architekto ir pagal jį biblioteka, žinoma, būtų laisvės kitose nacionalinėse bibliotekose nesu matęs. atrodžiusi kitaip.

Pradedu prie to priprasti. Tiesa, man mūsų Nacionalinėje Aprašęs 50 metų apimantį bibliotekos istorijos bibliotekoje trūktų uždaresnių, izoliuotų darbo vietų, laikotarpį, galiu pasakyti, kad bet kokiam dideliam darbui sukuriančių rimto darbo atmosferą. Man vis dar sunku reikia daug laiko ir pastangų. Iš pradžių buvo planuota, žiūrėti, kaip žmonės siurbčioja arbatą ar valgo, tuo pat kad parašysiu tik įvykių kroniką. Bet kai pradėjau domėtis, metu vartydami brangią ir vertingą knygą. Nacionalinė rinkti medžiagą rankraščių fonduose, supratau, kad randu biblioteka, mano įsivaizdavimu, yra rimties vieta. labai daug įdomios, iki tol neskelbtos informacijos, todėl Pastaraisiais metais visas mano dėmesys buvo palikti ją nuošalyje buvo gaila. sukoncentruotas į Nacionalinės bibliotekos Palyginti šiandienę biblioteką su sovietinio istoriją – nagrinėjau 1940–1989 m. laikotarpį laikotarpio biblioteka būtų labai sunku. Kiekvienas (knygą numatyta išleisti 2019 m. pabaigoje. – Red.). laikas savitas. Tik norėčiau pasakyti, kad 1963 metais Bibliotekos istorija iki 1940-ųjų jau aprašyta 1984 m.

Vilniuje atidaryta Lietuvos valstybinė respublikinė išleistoje buvusios bibliotekos darbuotojos Valerijos biblioteka buvo moderniausia biblioteka Sovietų Vilnonytės knygoje „Lietuvos TSR valstybinė respublikinė Sąjungos teritorijoje. Be to, ji tapo lietuviškumo, lietuvių biblioteka, 1919–1940: bibliotekų istorijos metodikos kultūros centru. rekomendacijos“. Tiesa, reikia pasakyti, kad V. Vilnonytė Bibliotekoje visada dirbo ir dirba daug šviesių žmonių. tuo metu galėjo kalbėti ne apie viską, tad savo knygoje Kai kurie jų šiandien nepelnytai užmiršti. Sakoma, kad apžvelgiu ir nutylėtus dalykus. 1989 m. biblioteka yra atminties institucija. Norėčiau pratęsti pabaigoje pradėjau dirbti Kultūros ministerijoje, kuriai šią mintį – reikėtų atsiminti ir jos darbuotojus. biblioteka yra tiesiogiai pavaldi; kai kurie su biblioteka Reikėtų surinkti apie juos atsiminimus, kad ir darbuotojai, susiję sprendimai buvo priimti tuo metu, todėl rašyti apie ir jų nuveikti darbai nenugrimztų užmarštin. Taip pat save būtų netinkama. derėtų atsiminti mūsų dramatišką spaudos istoriją ir 1940–1989 m. bibliotekos istorijos laikotarpis labai dažniau minėti susijusias svarbias datas. įdomus ir mažai nagrinėtas, iki tol rašyti straipsniai Mąstydamas apie bibliotekos praeitį, dabartį ir ateitį, dažniausiai buvo ideologiški, šlovinantys sovietmečio norėčiau palinkėti, kad dar šimtą metų bibliotekose būtų sistemą. knygų, kad jų nepakeistų bedvasės kompiuterių dėžės.

1940 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, imta svarstyti, Žmogus knygą į rankas ima ne tik dėl mokslo žinių. Jam kur turi būti pagrindinė šalies biblioteka. Buvo kalbų, reikia ir malonaus lapų šiugždėjimo. kad ja galėtų tapti Vilniaus universiteto ar Vrublevskių Bibliotekų kaitos procese linkiu neužmiršti pagrindinių bibliotekos, bet nė viena jų neturėjo lietuviškos spaudos, bibliotekos funkcijų: rinkti spaudą ir kaupti informaciją nes ilgus metus priklausė Lenkijai. Šie fondai buvo apie ją, pagelbėti skaitytojams, kuriems nuo leidinių kaupiami centrinėje bibliotekoje Kaune, nors ji neturėjo gausos lentynose sukasi galva. gerų patalpų, buvo prasčiau finansuojama ir mažiau Vytautas Gudaitis 2

ĮVYKIS

PAVELDAS, KURIUO GALIME DIDŽIUOTIS

Minėdama 100-mečio jubiliejų, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė išskirtinę savo saugyklose saugomų XIV–XXI a. dokumentų parodą „Verba volant, scripta manent: iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“ ir spalio 9 d. pakvietė dokumentiniu paveldu besidominčius lankytojus į jos atidarymą. Visuomenei pirmą kartą pateikta fonduose saugomo dokumentinio paveldo visuma: eksponuojami vertingiausi rankraščiai, žemėlapiai, fotografijos, seniausios knygos – inkunabulai ir paleotipai. Galima paklausyti, kaip skambėjo ritinėliuose pianolai ar šelako plokštelėse įrašyta muzika. Ne vienas parodos eksponatas yra įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Visą parodą, kurią sudaro apie 80 eksponatų, galima suskirstyti į keletą tarpusavyje susijusių teminių blokų: seniausios ir rankraštinės knygos; Vilniaus konteksto objektai (knyga iš Žygimanto Augusto asmeninės bibliotekos, Talmudas, Vilniaus planai, žemėlapiai, Vilniaus spaustuvių leistos knygos); leidiniai, atspindintys lietuvių kalbos istoriją ir raidą (nuo pirmųjų raštų lietuvių kalba iki tautinį sąmoningumą liudijančių XIX a. dokumentų); muzika ir menas (su fotografijomis, šelako plokštelėmis, teoriniais veikalais apie muziką); įdomybės, paklausiausios knygos ir knygos, pasakojančios istorijas ar tapusios tos istorijos liudininkėmis (pvz., Brastos biblija, Nesvyžiaus biblija ir Radvilų albumas). „Tai – išminties klodai. Mūsų tautos, valstybės, raštijos ir kultūros dokumentai, mūsų istorijos liudytojai. 500 metų senumo knygos su jas turėjusių žmonių nuosavy-

XVI a. pabaigos vokiečių kartografo Georgo Brauno ir flamandų meninės graviūros meistro Franso Hogenbergo (1535–1590) pasaulio miestų atlase „Civitates orbis terrarum“ („Pasaulio miestai“, 1572–1618) pateiktas Vilniaus planas.

bės ženklais, dovanojimo įrašais, pastabomis paraštėse, liudijančiomis anų laikų žmonių mąstymo ir minties pulsavimą. Knygos lotynų, lenkų, vokiečių, hebrajų kalbomis, didieji filosofai, mąstytojai, mokytojai ir tarp jų lyg kokie deimantai iš nebūties gelmių iškylantys lietuvių raštijos paminklai: Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo, Simono Daukanto darbai, taip pat Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ vienintelis muzikinis įrašas“, – taip parodos eksponatų reikšmę ir svarbą apibūdina Lietuvos senosios literatūros ir kultūros istorijos tyrinėtoja prof. habil dr.

Eugenija Ulčinaitė.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji metodininkė-tyrėja dr. Milda Kvizikevičiūtė papasakojo, kuo vadovautasi atrenkant tuos išskirtinės vertės Lietuvos kultūros istoriją liudijančius objektus, pristatomus plačiajai visuomenei. Svarbiausi kriterijai – tai temos įdomumas, leidinio ar objekto

Olandų spaustuvininko Pieterio van der Aa (1659–1733) pasaulio atlase „La Galerie agréable du monde“ pavaizduotas Vilniaus miesto planas – beveik identiška G. Brauno Vilniaus plano kopija. Įdomu tai, kad nė vienas iš atlasų rengėjų Vilniuje nebuvo lankęsis.

3

retumas ir unikalumas, jo aktualumas Lietuvai ir Lietuvos istorijai. Todėl tarp vertingiausių eksponatų pateko skirtingi objektai.

Pavyzdžiui, Nacionalinėje bibliotekoje saugoma pirmoji lietuviška šelako plokštelė („Siuntė mane motinėlė“: tautiška daina; „Ant kalno karklai“: tautiška daina). Šis maždaug 6 minučių dviejų dainų, kurias atlieka Rygos lietuvių vyrų kvartetas: Aleksandras Kačanauskas, Petras Pundzevičius, Jurgis Linartas, J. Lukavičius, įrašas – pats savaime unikalus objektas ir kartu neprilygstama Lietuvos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje eksponuojamos parodos „Verba volant, scripta manent: iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“ kultūros istorijos vertybė. architektai – Gediminas G. Akstinas ir Kazimieras Sližys, dizainerė – Vaida Gasiūnaitė, koordinatorė – Gerda Paliušytė. Parodą rengė Rima Dirsytė, Tai vienintelis išlikęs pasauDiana Norkūnienė, dr. Milda Kvizikevičiūtė, dr. Lara Lempertienė, dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. lyje žinomas egzempliorius.

Plokštelė įrašyta 1908 m.

Rygos firmoje „Zonophone Record“.

Seniausia Nacionalinėje bibliotekoje saugoma knyga yra rankraštinė XIV a. knyga – vienuolio augustino padarytas knygos „Apie sielos tvirtovę“ (Hugues de Fouilloy. „De claustro animae“, XIV a.) nuorašas. Eksponuojama knyga išskirtinė keliais aspektais. Ji rašyta ant pergamento, primena tuos laikus, kai vienuoliai rašė pirmąsias knygas. Šis prancūzų dvasininko H. de Fouilloy (XII a. pradž.–1173/74) knygos nuorašo egzempliorius pirmiausia buvo Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III (1770–1840) nuosavybė, nuo XIX a. saugotas Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje, o po Antrojo pasaulinio karo pateko į Nacionalinę biblioteką.

Iš Nacionalinėje bibliotekoje turimų inkunabulų Brastos biblija („Biblia Swięta, tho iest Księgi Starego y Nowiego Zakona“, Breść, 1563) – pirmoji evangeliška Biblija eksponuojami du. Vienas jų – vokiečių istoriko gyLietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lenkų kalba. Tai labai brandus leidybinės veiklos LDK teritorijoje rezultatas. dytojo Hartmanno Schedelio (1440–1514) „Kronikų knyga“ (Hartmann Schedel. „Liber chronicarum“, Nürnberg, 1493), turinti net 1809 medžio raižinius, vaizduojančius Europos miestus ir įvairius asmenis. Šis inkunabulas svarbus ir tuo, kad jame pirmą kartą pateiktas Lietuvos aprašymas. Pavadinimą „Littav“ rasime ir kronikoje esančiame Europos žemėlapyje. H. Schedelio kronikai iliustracijas kartu su savo mokytojais kūrė garsus vokiečių dailininkas Albrechtas Düreris (1471–1528). Įsimintina vienintelės Lietuvoje lenkų dailininko Zygmunto Jakubowskio litografijos „Pjovynė Kražiuose“ (Zygmunt Jakubowski. „Rzeź w Krożach = Pjowyne Kraziuose“, Chicago, 1894) istorija. Joje vaizduojamos 1893 m. Rusijos caro įsakymu vykVienas iš kontrafakcinių leidinių – Rankraštinis astronomijos traktatas (1751), surašytas Prancūzijos maldaknygė „Balsas balandėlės“ dytos Kražių gyventojų, gynusių vietos bažnyčią ir rabino, Jungholco ješivos vadovo. Priklausė Mato Strašuno (Vilnius, 1863. Kontrafakcija. Tikrieji vienuolyną, skerdynės. Litografija rasta tik 2015 m. asmeninei knygų kolekcijai. išleidimo duomenys: Tilžė, 1897).

Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje, buvusiuose Nacionalinės bibliotekos Antruosiuose rūmuose įrengtose 4

saugyklose. (Kaip šis grafikos kūrinys įgavo eksponuotiną būklę, rašyta žurnalo „Tarp knygų“ 2018 m. gruodžio numeryje1). Kitas žinomas jo egzempliorius saugomas Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso bibliotekoje.

Iš įdomiausių eksponatų paminėtina „sukaustytoji“ knyga – garsaus XVI a. vokiečių liuterono Philippo Melanchtono kalbų rinkinio trečiasis tomas (Philipp Melanchthon. „Selectarus declamationum“, Strasbourg, 1555). Anuomet kai kurios knygos, kaip ir ši Reformacijos laikų teologo knyga, būdavo prirakinamos grandine, kad nepavogtų, kad bibliotekoje nebūtų nešiojamos iš vienos vietos į kitą ar tiesiog nenukristų.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė atskleidė, kad tarp atrinktų lankytojams rodytinų leidinių pateko ir to meto pačios populiariausios, perkamiausios knygos, dėl didelės paklausos leistos ne vieną kartą.

Pavyzdžiui, teologijos daktaro Mykolo Olševskio (1712–1779) knyga, skirta pasiruošti mirčiai (Mykolas Olševskis. „Broma atwerta ing

wiecznasti“, Vilnius, 1759), iki XIX a. vidurio pakartotinai leista net 20 kartų; artilerijos teoretiko, žemaičių bajoro Kazimiero Semenavičiaus (apie 1600–po 1651) „Didysis artilerijos menas“ (Kazimieras Semenavičius. „Grand art d’artilerie“, Amsterdam, 1651) – Europos mastu buvusi labai populiari knyga, visi save gerbiantys to meto universitetai ją turėjo.

Brastos biblija („Biblia Swięta, tho iest Księgi Starego y Nowiego Zakona“, Breść, 1563) unikali keliais aspektais. Tai pirmoji evangeliška Biblija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lenkų kalba. Kartu ji liudija ir gana liūdną istoriją: Bibliją išleido evangelikų reformatų bendruomenės Lietuvoje organizatorius Mikalojus Rad­vila Juodasis (1515–1565), o jo sūnūs, atsivertę į katalikybę, knygos egzempliorius pradėjo naikinti, todėl, M. Kvizikevičiūtės teigimu, leidinyje išplėšti antraštiniai puslapiai.

Parodos lankytojų dėmesį gali traukti kontrafakcinės knygos (kai sąmoningai neteisingai nurodomi leidimo duomenys: data, vieta, spaustuvė, kartais – autorius – V. G.), pačios mažiausios ir kišeninės knygos, mišiolai – itin puošnios katalikų liturginės knygos, dangaus kūnų atlasas, atminimų albumas, didikų dvarų planai – kiekvienas ras sau įdomiausią temą ar eksponatą.

Nacionalinės bibliotekos 100-mečio proga visuomenei eksponuojami dokumentinio paveldo dokumentai, kaip teigia jos direktorius prof. dr.

Renaldas Gudauskas, liudija mūsų fondų turtingumą, tam tikrų reiškinių radimosi priežastingumą, jų procesus ir pasekmes: „Šiandien mūsų valstybėje dokumentinis paveldas vis aktyviau tiriamas ir aktualinamas tuo pačiu tikslu – pažinti save, atskleisti savąją tapatybę, pažinti šalia esantį, atrasti mus siejančius unikalius tapatumus.“ Beje, per parodos atidarymą daugiakultūrio Vilniaus kontekste eksponuotą 1649 m. pergamentą, liudijantį Magdeburgo teisių Vilniui suteikimą, žadama keisti vis nauju dokumentu ir tai daryti kas dvi savaites. Pergamentai labai jautrūs šviesai, drėgmei ir šilumai, todėl nuspręsta laikyti juos iškeltus iš saugyklų trumpiau, bet lankytojams parodyti daugiau. Tad laukite naujienų! Paroda „Verba volant, scripta manent: iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“ veiks iki šių metų pabaigos.

Aldona Nikienė, Solveiga Sprindienė. Prikelta gyventi istorinė litografija. Tarp knygų, 2018, gruodis (Nr. 12), p. 21–23.

Vaidenė Grybauskaitė

Parodos rengėjai pasiūlė lankytojams surasti sau įdomiausią eksponatą. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Parodos atidarymo koncerto klausosi (pirmoje eilėje iš kairės): Milda Kvizikevičiūtė, Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė, Eugenija Ulčinaitė, Rimantas Bagdzevičius, Renaldas Gudauskas, Vytautas Landsbergis.

1

5

ŠIANDIEN AKTUALU

KUO MARAKEŠO SUTARTIS SVARBI BIBLIOTEKININKAMS Dalia Balčytytė Lietuvos aklųjų bibliotekos Informacijos išteklių centro l. e. p. vadovė

Lietuvos aklųjų biblioteka 2019 m. rugsėjo 26–27 d. Vilniuje organizavo tarptautinį seminarą„Marakešo sutartis: pradėkime“, skirtą specialiųjų bibliotekų darbuotojams. Seminaro dėmesio centre – Marakešo sutartyje numatytų nuostatų praktinis taikymas aptarnaujant žmones, negalinčius skaityti įprasto spausdinto teksto. Seminare dalyvavo specialistai iš Rytų, Vidurio Europos ir Baltijos šalių, kuriose ratifikuota minėta sutartis, o nuostatos jau perkeltos į nacionalinius teisės aktus ar šiuo metu yra integruojamos.

Seminarą organizavo Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) bendradarbiaudama su tarptautiniais partneriais: organizacija „Elektroninė informacija bibliotekoms“ (angl. Electronic Information for Libraries, EIFL), IFLA Bibliotekų, teikiančių paslaugas negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto žmonėms, sekcija (angl. Libraries Serving Persons with Print Disabilities Section, LPD) bei Toronto universitetu.

KAS YRA MARAKEŠO SUTARTIS IR KO JA SIEKIAMA? Tai – tarptautinė sutartis, kurią 2013 m. pasirašė specializuotos Jungtinių Tautų agentūros – Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (angl. World Intellectual Property Organization, WIPO) valstybės narės. Visas sutarties pavadinimas yra Marakešo sutartis dėl geresnės paskelbtų kūrinių prieigos akliesiems, silpnaregiams ar įprasto spausdinto teksto negalintiems skaityti asmenims.

Tai – pirmoji autorių teisių sutartis, kurios pagrindą sudaro žmogaus teisių principai ir kurioje remiamasi Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija (angl.

United Nations Convention on the Rights of Persons with Disabilities).

2016 m. įsigaliojus šiai sutarčiai, pirmą kartą istorijoje sukurta tarptautinė teisės sistema, leidžianti gaminti kūrinių kopijas specialiaisiais formatais ir jas platinti žmonėms, negalintiems skaityti įprasto

spausdinto teksto, dalintis šiomis kūrinių kopijomis nepaisant valstybių sienų. Kaip apibrėžiama Marakešo sutartyje, žmonės, negalintys skaityti įprasto spausdinto teksto, yra aklieji, silpnaregiai, turintys suvokimo negalią arba skaitymo sutrikimų ir tie, kurie negali sutelkti žvilgsnio, laikyti knygos rankose arba jos vartyti.

Marakešo sutartimi siekiama pašalinti autorių teisių barjerus, kurie dėl negalios ar sutrikimo negalintiems skaityti žmonėms užkirto spausdinto teksto kūrinių prieigą. Pasaulyje tik apie 7 proc. visų išleistų kūrinių yra prieinami specialiaisiais formatais, o besivystančiose šalyse, kuriose gyvena 90 proc. visų pasaulio aklųjų ir silpnaregių, prieinamų leidinių skaičius nesiekia 1 procento. Ši problema iš dalies kyla dėl autorių teisių įstatymais sukurtų kliūčių, kurias ir siekiama pašalinti Marakešo sutartimi.

2017 m. Europos Sąjunga (ES) priėmė direktyvą dėl Marakešo sutarties įgyvendinimo, todėl visoms ES šalims narėms keliamas reikalavimas sutarties nuostatas integruoti į nacionalinius autorių teisių įstatymus. Direktyva taikoma Europos Sąjungoje vykdomai veiklai, t. y. tiek ES šalyse, tiek ir tarp jų.

ES Marakešo sutartį ratifikavo 2018 m. spalio 1 d., sutarties šalimi ES tapo 2019 m. sausio 1 dieną.

Lietuva į nacionalinius įstatymus Marakešo sutarties nuostatas perkėlė 2018 m. gruodžio 20 d. (https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/7edfb2c00a 11

a211e9a5eaf2cd290f1944). Svarbūs apibrėžimai pateikiami Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 straipsnio 15, 33 ir 39 dalyse, o esminės nuostatos išdėstytos 25 straipsnyje.

KAM NAUDINGA MARAKEŠO SUTARTIS?

Sutartis gali būti naudinga bet kuriam įprasto spausdinto teksto negalinčiam perskaityti asmeniui. Žmonės negali skaityti įprasto spausdinto teksto dėl regėjimo negalios, pvz., aklumo ar silpnaregystės; raidos sutrikimų ar patiriamų mokymosi sunkumų (disleksijos, autizmo); dėl fizinės negalios (pvz., Parkinsono ligos ar paralyžiaus). Negalia nebūtinai turi būti nuolatinė. Tarkim, laikinai apakę asmenys gali naudotis sutarties teikiamais privalumais, kol išlieka regos sutrikimas.

Marakešo sutartis netaikoma kitiems neįgaliesiems, pavyzdžiui, kurtiesiems (nors jie gali būti įtraukti į nacionalinį autorių teisių įstatymą kaip galintys gauti leidinius specialiaisiais formatais). O kurčneregiai patenka tarp galinčiųjų naudotis Marakešo sutarties teikiamais privalumais.

Svarbus klausimas, kaip Marakešo sutartis gali būti naudinga bibliotekoms? Kaip ji prisideda prie bibliotekų paslaugų plėtros? Marakešo sutartis sudaro sąlygas patobulinti bibliotekų paslaugas žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, šiais būdais: – pašalindama teisines kliūtis, trukdančias gaminti specialiųjų formatų kūrinius ir keistis jų kopijomis, taip leisdama bibliotekoje iškart padidinti šių leidinių fondą; – sudarydama galimybę taupyti laiko, finansinius ir žmogiškuosius išteklius sutelkiant specialaus formato kūrinius šalies, regiono ar kitos teritorijos viduje; – skirtingose šalyse veikiančios įgaliotosios institucijos gali tarpusavyje koordinuoti kūrinių specia­ liaisiais formatais kopijų gamybą; dėl to sumažėja veiklos dubliavimo, kai ta pati knyga skirtingose šalyse specialiuoju formatu pritaikoma keletą kartų.

Ar mano biblioteka gali teikti paslaugas pagal Marakešo sutartį? Atsakymas būtų „taip“. Bet kuri biblioteka, kaip įgaliotoji institucija, aptarnaudama asmenis, kurie dėl negalios ar sutrikimų negali skaityti įprasto spausdinto teksto, turi teisę pasinaudoti sutartimi. Šis dokumentas suteikia teisę gaminti, teikti, importuoti ir eksportuoti kūrinių specialiaisiais formatais kopijas, tačiau tai nėra prievolė.

Kitaip tariant, Marakešo sutartimi leidžiama vykdyti veiklą, kuri be leidimo yra draudžiama.

KAS TIE SPECIALIEJI FORMATAI IR KAIP JAIS KEISTIS?

Biblioteka, vadovaudamasi Marakešo sutartimi, specialiojo formato leidinį gali išduoti kitai bibliotekai ar kitai institucijai Lietuvoje arba kitoje prie Marakešo sutarties prisijungusioje šalyje. Lygiai taip 12

Seminare dalyvavęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas pabrėžė bibliotekų vaidmenį įgyvendinant Marakešo sutartį, nes „būtent jose skaitymo negalią turintys žmonės gali gauti jiems reikalingą literatūrą“.

pat biblioteka gali gauti specialiojo formato leidinį iš kitos bibliotekos ar kitos institucijos, esančios Lietuvoje ar kitoje prie Marakešo sutarties prisijungusioje šalyje. Taip pat biblioteka gali kūrinius pritaikyti specialiaisiais formatais.

Specialusis formatas yra bet kuris formatas, sudarantis galimybę negalinčiam skaityti įprasto spausdinto teksto asmeniui daryti tai taip pat patogiai, kaip ir skaitančiam įprastai. Tipiniai tokių formatų pavyzdžiai yra Brailio raštas, padidintas šriftas ir garsinės knygos; taip pat skaitmeniniai formatai: garsinės DAISY formato knygos (DAISY – Digital Accessible Information System – skaitmeninė informacijos prieigos sistema), viso teksto DAISY knygos (paryškintas tekstas sinchronizuojamas su sintezatoriaus arba diktoriaus įskaitytu teksto įrašu), EPUB3 (e. knygos formatas su prieinamumą užtikrinančiomis funkcijomis) ir LKF (šis formatas dažniausiai vartojamas rusakalbėse šalyse). Be to, tam tikrais įprastais formatais pateikti dokumentai, pvz., DOC arba PDF, taip pat gali būti lengvai paverčiami specialiaisiais formatais.

Kalbant apie keitimąsi specialiųjų formatų leidiniais tarp bibliotekų, nėra vienos visiems tinkamos procedūros. Keitimosi eiga priklausys nuo kūrinio formato, nuo to, kokiu būdu asmuo pageidauja kūrinį gauti, jo pageidavimų dažnumo ir esamos tokių paslaugų teikimo infrastruktūros. Gali būti naudojamos tarpbibliotekinio dokumentų pristatymo sistemos arba kita saugi skaitmeninė mainų platforma. Keitimosi tvarka bei principai turėtų būti paprasti ir aiškūs, ypač jei skatinama keistis tarptautiniu mastu.

Kiekvienai bibliotekai kils praktinis klausimas – kaip gauti informacijos apie kitas bibliotekas, turinčias leidinių specialiaisiais formatais?

Daugelyje valstybių veikia nacionalinės specialiosios bibliotekos, aptarnaujančios negalinčius skaityti įprasto spausdinto teksto žmones, taip pat

Autorių teisių specialistas Jonathanas Bandas apžvelgė IFLA praktinio vadovo bibliotekininkams „Marakešo sutartis: pradedame“ nacionalines versijas.

veikia pelno nesiekiančios organizacijos, teikiančios paslaugas šiems asmenims. Mūsų šalyje šias paslaugas teikia Lietuvos aklųjų biblioteka. Kiekviena biblioteka gali tapti LAB paslaugų punktu. Žinant, kad pagrindinis Marakešo sutarties šalininkų siekis buvo ir yra sukurti pasaulinę specialiųjų formatų biblioteką, svarbu paminėti, jog LAB šiuo metu rengiasi pasirašyti sutartį su WIPO Prieinamų knygų konsorciumu (angl. The Accessible Books Consortium, ABC) dėl galimybės prisijungti prie ABC „Global Book Service“. Šis bendradarbiavimas gerokai palengvins keitimąsi specialiųjų formatų leidiniais tarptautiniu mastu.

SEMINARO TEMOS, DISKUSIJOS IR UŽDUOTYS Dabar norėčiau sugrįžti prie Vilniuje įvykusio praktinio seminaro ir apžvelgti jame nagrinėtas temas bei diskusijas.

Sakydamas sveikinimo kalbą, Lietuvos Respub­ likos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas

DAISY konsorciumo vadovas Richardas Orme pasakojo, kokie galimi su prieinamais specialiaisiais formatais susiję sprendimai.

EIFL autorių teisių ir bibliotekų programos vadovė Teresa Hackett pristatė Marakešo sutarties įgyvendinimo Europoje santrauką. Viktoro Kalniko nuotraukos

pabrėžė, kad „ši sutartis turi labai svarbią humanitarinę ir socialinę reikšmę, nes ji padeda pašalinti kliūtis, kurios trukdo įprasto teksto negalintiems skaityti žmonėms įgyti prieigą prie įvairaus žanro spausdintinių tekstų. Sėkmingam šios sutarties įgyvendinimui labai svarbios bibliotekos, nes būtent jose skaitymo negalią turintys žmonės gali gauti jiems reikalingą literatūrą.“ Tad pagrindiniai seminaro dalyviai ir buvo spe­ cia­liųjų bibliotekų darbuotojai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos bei Rusijos Federacijos, t. y. iš tų šalių, kurioms praktinis seminaras atvėrė literatūros mainų galimybes. Derėtų pripažinti, kad Lietuvoje jaučiamas prieinamų formatų literatūros lenkų ir rusų kalbomis poreikis. Tokio paties poreikio esama ir Estijoje bei Latvijoje.

EIFL autorių teisių ir bibliotekų programos vadovė Teresa Hackett pristatė Marakešo sutarties įgyvendinimo proceso, dabartinės padėties bei sutarties įgyvendinimo Europoje santrauką, o autorių teisių advokatas iš JAV Jonathanas Bandas apžvelgė IFLA praktinio vadovo bibliotekininkams „Marakešo sutartis: pradedame“ (angl. Getting Started with the Marrakesh Treaty) nacionalines versijas, kurias seminaro dalyviai buvo išsivertę į savo kalbas. J. Bandas pristatė trumpą kiekvienos dalyvaujančios šalies sutarties įgyvendinimo apžvalgą ir atsakė į seminaro dalyviams kilusius klausimus.

Nuo antrosios seminaro dalies, kuri ir buvo pavadinta „Pradedame nuo praktinio bendradarbiavimo“, ėmėmės praktinio darbo. Minėto vadovo redaktorė Victoria Owen, Toronto universiteto informacijos politikos mokslininkė-praktikė, pristatė praktinius bendradarbiavimo aspektus, buvo aptartos dalyvių prieš seminarą užpildytos anketos ir jose vyraujantys bei diskusijų keliantys klausimai.

Trečioji seminaro dalis buvo skirta prieinamiems specialiesiems formatams ir technologijoms.

Richardas Orme, kuris yra DAISY konsorciumo va13

Seminaro šeimininkės su viešniomis iš Rusijos ir Baltarusijos. Iš kairės: Sanija Batalova (Sankt Peterburgo valstybinės aklųjų ir silpnaregių bibliotekos skyriaus vadovė), Jelena Kubyškina (Minsko centrinės bibliotekos direktorė), Dalia Balčytytė (Lietuvos aklųjų bibliotekos Informacijos išteklių centro l. e. p. vadovė), Alisa Žarkova (LAB Leidybos ir skaitmeninių paslaugų centro vadovė), Inga Davidonienė (LAB direktorė).

dovas, pasakojo, kokie yra galimi pasirinkimai bei sprendimai, susiję su prieinamais formatais, kaip šie pasirinkimai padeda turintiems skirtingas negalias asmenims, kurie jų yra mokami ir kurie – atvirosios prieigos. Seminaro dalyviai turėjo puikią progą išmėginti įvairius technologinius ir programinius sprendimus, pritaikytus specialiesiems formatams; naudodamiesi nemokama programine įranga, galėjo susipažinti su prieinamų formatų knygomis; išbandyti knygų skaitymą telefonu, planšetiniu kompiuteriu, kompiuteriu ir įvairiais specialiaisiais prietaisais.

WIPO Prieinamų knygų konsorciumo (ABC) „Global Book Service“ atstovas Lucas Maumet kalbėjo apie bibliotekos fondo duomenų bazės svarbą, įvardijo, kokie kriterijai ypač svarbūs tarpbibliotekiniams ir tarptautiniams mainams. Pagrindinė šios seminaro dalies išvada – būtinas specialiųjų bibliotekų fondų metaduomenų suvienodinimas ir standartizavimas. Kirsi Ylänne, „Celia“ bibliotekos Suomijoje dokumentų pritaikymo neįgaliesiems specialistė ir IFLA LPD sekcijos komiteto pirmininkė, ir Sankt Peterburgo valstybinės aklųjų bibliotekos atstovė Sania Batalova aiškino, kaip parengti Marakešo sutarties įgyvendinimo planą. Dalyviai gavo užduotį parengti ir pristatyti grupei sutarties įgyvendinimo planą tiek savo šalyje, tiek tarpvalstybiniu mastu.

GERA PATIRTIS, TURĖSIANTI TĘSINĮ

Seminaro dalyvės išbando naujausius specialiųjų leidinių formatus. Nuotraukoje iš kairės: Jelena Zacharova (Rusijos valstybinė aklųjų biblioteka), Victoria Owen (Toronto universitetas, Kanada), Dinija Bite (Latvijos aklųjų biblioteka), Fausta Kepalienė (Lietuvos aklųjų biblioteka).

Vilniaus seminaras – pirmasis ne tik Europoje, bet ir pasaulyje praktinis seminaras, skirtas Marakešo sutarties įgyvendinimui. Tad Vilniaus modelio formatas bus taikomas kitose šalyse organizuojant praktinius šiai temai skirtus seminarus.

Kokia šio renginio nauda ir tęstinumas? Dviejų dienų seminaro centre buvo tarpvalstybinio keitimosi specialiųjų formatų leidiniais tema. Pagal Marakešo sutarties nuostatas keisdamosi specialiųjų formatų leidiniais, bibliotekos galės patobulinti savo paslaugas ir padidinti negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto vartotojams skirtų leidinių specialiaisiais formatais skaičių.

Specialiųjų bibliotekų atstovai po seminaro įgijo aiškų supratimą apie Marakešo sutartį ir jos taikymą, gavo konkrečių idėjų, kaip įgyvendinti sutarties nuostatas savo šalyje, planą, kaip pradėti keistis leidiniais su kitų šalių bibliotekomis, ir žinių apie naujausių specialiųjų leidinių formatų leidybą.

Lietuvos aklųjų biblioteka seminare įgytomis žiniomis dalinsis su viešosiomis ir akademinėmis šalies bibliotekomis.

ŠALTINIS

Svečiai apžiūri Lietuvos aklųjų bibliotekos leidžiamas specialiųjų formatų knygas. Iš kairės: T. Hackett (EIFL, Airija), S. Batalova (Rusijos Federacija), J. Bandas (teisininkas, JAV) ir J. Zacharova (Rusijos Federacija). Viktoro Kalniko nuotraukos

14

Getting Started: Implementing the Marrakesh Treaty for persons with print disabilities: a practical guide for librarians / red. Victoria Owen [interaktyvus], 2018. Prieiga per internetą: https://www.ifla.org/files/assets/hq/topics/ exceptions-limitations/getting_started_faq_marrakesh_treaty_a_practical_guide_for_librarians_2018_en.pdf.

POKALBIS / JAUNIMAS IR PAVELDAS

ISTORIJĄ REIKIA PAČIUPINĖTI SAVO RANKOMIS Pažinti šalies kultūros paveldą ir gebėti formuoti su juo santykį ypač svarbu. Ne tik todėl, kad tai būtina išsilavinusiam ir savo kultūrą gerbiančiam žmogui, norinčiam ir siekiančiam pažinti savo kraštą. Bet ir dėl to, kad šiandieniame greitos ir toli gražu ne visada patikimos informacijos pasaulyje reikia turėti savo nuomonę įvairiais klausimais. Kartais, atrodytų, nedidelė istorinė detalė gali virsti didelio informacinio mūšio objektu. Kaip šiuose „mūšiuose“ nepasiklysti jaunam žmogui? Kaip jaunimą sudominti kultūros paveldu ir įkvėpti gyvybės istorijos vadovėliuose dėstomiems faktams? Kodėl apskritai jaunuoliui reikėtų domėtis istorija, tautos ir gimtojo miesto kultūros paveldu? Šie klausimai gvildenti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje Kultūros ministerijos organizuotoje diskusijoje „Tarp eilučių: jaunimas ir kultūros paveldas“. Renginyje dalyvavo su jaunimu dirbantys specialistai: viešosios įstaigos „Atrask Raseinius“ vadovas, kultūros istorikas, šiųmetės Meilės Lukšienės premijos laureatas, istorijos mokytojas Arnas Zmitra, kultūros paveldo festivalio „Heritas“ ir kitų kultūros renginių organizatorė Erika Kielė, projekto „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikas, istorikas Karolis Zikaras, Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė, atsakinga už kultūros paveldo ir atminties institucijų politikos, kultūros turinio skaitmeninimo ir sklaidos klausimus, dr. Ingrida Veliutė. Pokalbį moderavo Vilniaus politikos analizės instituto medijų analizės programos vadovas, publicistas Donatas Puslys.

Skaitytojams pateikiame svarbiausias rugsėjo 17 d. įvykusioje diskusijoje išsakytas mintis ir tikime, kad ne tik rasite pasiteisinusios įdomios veiklos receptų, bet ir pasisemsite idėjų saviems projektams.

Donatas Puslys: Kai dvejus metus mokykloje dėsčiau istoriją, mokiniai manęs dažnai klausdavo: kodėl turėtume mokytis apie tai, kas yra mirę? Jie nori kalbėti apie tai, kas gyva, aktualu. Tarkim, apie technologijas – apie tai, kas kurs jų ateitį. Pastaruoju metu visuomenėje įsiplieskiant diskusijoms dėl atminimo lentelių ant pastatų ar gatvių pavadinimų, matome, kad istorija – tai, kas mokinių įvardijama kaip negyva, – tampa labai gyva ir aktuali. Tačiau susiduriame su kitu kraštutinumu: esame skatinami per penkias minutes susidaryti ir ištransliuoti savo nuomonę, mat jei į socialiniuose tinkluose kilusią diskusiją nesureaguoji greitai, ją kaipmat pakeičia kita tema. Taigi ką apskritai reiškia paveldas ir medijų raštingumas? Ar pakanka tik žinoti faktus, ar reikia daugiau? Ir tikrai – kodėl turime mokytis istorijos?

Karolis Zikaras: Pirmiausia siūlau į valstybę, tautą, kitus kultūros ir istorijos subjektus pasižiūrėti

per asmens prizmę. Kai gimstame, nebūname tuo, kuo esame po kelių dešimčių metų. Galime palyginti: pradžioje nusiperkame kompiuterį su programine įranga, bet be programų, paskui reikiamas programas diegiame. Taip yra ir su žmogumi. Asmenybę formuoja aplinkybės, priklauso, kur žmogus gimė, kas yra jo tėvai, į kokią mokyklą ėjo, kas buvo jo draugai. Taigi praeitis žmogų sukuria kaip asmenybę. Tas pat, tik labiau sofistikuotai, tinka ir tautoms, valstybėms, įvairioms kitoms bendruomenėms. Todėl žvelgimas į praeitį yra natūralus žmogaus instinktas. Žmogus visada galvoja, kodėl yra taip, kaip yra. Jei norime atsakymo, turime pažvelgti į praeitį, nes instinktyviai suprantame, kad visi procesai išgyvena raidą.

Ingrida Veliutė: Dirbdama dėstytoja, savo studentams visada siekiau parodyti kryptį, duoti gaires, kuriomis jie galėtų vadovautis. Šiandien Kultūros ministerijoje dirbame panašiai: svarstome,

15

kokią kryptį jaunimui galėtume nurodyti, kokias tendencijas iškelti, kokias problemas spręsti.

Sugalvojome ir įgyvendinome kultūros paso idėją.

Atsiranda platesnė pasiūla: ar vaikai nori edukacijos žvejo sodyboje, ar apsilankyti turizmo centre, ar vykti į inovatyvų muziejų.

Erika Kielė: Jaunimas atneša gausybę inovacijų į įvairias sritis, taip pat ir į paveldo. Jeigu tik sugebėtume jaunus žmones juo sudominti taip, kaip juos domina išmaniosios technologijos ar kita smagi veikla... Jaunimas šiais laikais yra labai imlus, bet labai nekantrus. O paveldas ir istorija... Jei labiau atsižvelgtume į tai, kas išties įdomu jauniems žmonėms, iš jų sulauktume naudingų patarimų.

Pavyzdžiui, organizuodami festivalį „Heritas“ (tarptautinis kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų renginys – V. M.), į komandą įtraukiame daugybę savanorių nuo 6 metų iki pensinio amžiaus. Mums svarbiausia, kad šie žmonės jaustų aistrą paveldui, suprastų, kas tai yra, arba norėtų pažinti. Jeigu dažniau burtumėmės į tokias grupes, kurios bandytų į paveldą pažvelgti kitu kampu, tai būtų lengviau įtraukti ir jaunimą.

Arnas Zmitra: Kadangi dirbu Raseinių „Šaltinio“ progimnazijoje ir su vaikais apie paveldą kalbu kone kasdien, pirmiausia pasakyčiau, jog vaikams reikėtų paaiškinti, kad paveldas yra tarsi istorijos eigos kultūros ženklai. Vaikas susidomės, jeigu parodysi tuos ženklus jo aplinkoje, paaiškinsi, iš kur jie atsirado.

Dar vaikams sakau: kai ką išmokti reikia, kad tiesiog žinotumėte ir nenusišnekėtumėte. Pavyzdžiui, kartą su vaikais iškėlėme trispalvę prie cerkvės. O viena mano amžiaus kolegė sako: taigi čia rusai – ji cerkvę susiejo su sovietmečiu. Turėjau ir jai aiškinti, kad sovietmečiu vyravo ateizmas, kad stačiatikių vyskupai taip pat buvo tremiami. Todėl mokėti istoriją reikia ir tam, kad nedarytum tokių klaidų.

Manau, kad mobiliųjų programų ir kitų technologinių sprendimų jaunimo gyvenime yra daugybė. Mokykloje – irgi: vieni turi specialias mobiliąsias programas, kiti – interaktyvius prietaisus, treti – 3D akinius. Ir vaikai pasimeta. Jie ima manyti, kad viską gali pamatyti „Youtube“ platformoje. Iš populiariausių lankytinų objektų vyksta tiesioginės transliacijos, tad nebereikia kelti kojos iš namų, kad viską pamatytum. Tai – problema, nes matyti ekrane ir matyti gyvai yra visai skirtingi dalykai.

Aistė Eidukaitytė: Mano karta yra karta, kuri neturi savo istorinio įvykio. Ji neturėjo, kaip kovoti ir, jei galima taip pasakyti, numirti už savo tėvynę. Istorijos ir paveldo išsaugojimas tam tikra prasme yra mūsų istorinis įvykis, šiandienė mūsų misija. Sutinku su Arnu, kad mobiliųjų programų ir 3D akinių jau gana. Kartais reikia sugrįžti prie visiškai paprastų dalykų ir leisti tikrąja šio žodžio prasme savomis rankomis pačiupinėti istoriją. Tai 16

Diskusijos dalyviai (iš kairės): Aistė Eidukaitytė, Arnas Zmitra, Erika Kielė, Ingrida Veliutė, Karolis Zikaras, Donatas Puslys. Vygaudo Juozaičio nuotr.

darome projekte „Misija Sibiras“, kai jauni žmonės gamina kryžius. Kai važinėjame ir pasakojame apie ekspedicijas mokyklose, daug mokinių kryžių susieja su religija. Aiškiname, kad tai – tiesiog mūsų, lietuvių, kultūros dalis.

Iki tol niekada nebuvau mačiusi taip užsidegusių jaunų žmonių, kai iš medžio gabalo jie padaro kryžių. Ir ne naudodamiesi programa, ne kompiuteryje – kartais tie jaunuoliai pirmą kartą gyvenime paima į rankas kirvį ar plaktuką. Norint sudominti paveldu, reikia leisti žmogui savomis rankomis kažką padaryti, sukurti, atrasti, atkasti.

D. Puslys: Arnai, mane labai sužavėjo tavo apsisprendimas grįžti į Raseinius. Visi žino, kad Vilniuje stovi Gedimino pilis, Televizijos bokštas, čia istorinių įvykių, prisiminimų tinklas labai tankus, o savojo miesto paveldas lieka šešėlyje, nors jis yra ne mažiau svarbus ir reikšmingas. Kaip jauną žmogų sudominti lokaline istorija?

A. Zmitra: Istorija – tarsi karoliai, suverti iš mažų rutuliukų. Kiekvienam rajone yra maža istorijos dalis.

Kartais užtenka su vaikais imti tvarkyti senąsias žydų kapines: besikalbant galiausiai prieini prie globalaus konteksto – Holokausto.

Festivalio „Heritas“ renginiuose žmonės kviečiami kultūros paveldą liesti rankomis – taip jie susipažįsta su restauratorių darbo virtuve. Vygailės Sukurytės nuotr.

Viena sėkmingiausių mano istorijų buvo apsilankymas vienoje bažnyčioje – mus įleidęs klebonas leido panaršyti po patalpas netrukdomiems. Viename spintos stalčiuje antrame aukšte radome, rodos, 1888 m. dokumentą, surašytą lenkų kalba. Vaikai labai susidomėjo, įsitraukė, ėmė internete ieškoti informacijos, bandė versti. Tada galėjau paaiškinti, kodėl jis sukurtas lenkų kalba, koks dokumentas tai galėtų būti, kas ir kodėl jį pasirašo ir t. t. Taigi smulki detalė gali nuvesti prie globalių dalykų. Dideli objektai, esantys dideliuose miestuose, yra aprašyti, nufotografuoti, parodyti. O kai pats ką nors randi ir, jei tai – iki šiol neatrastas, neaprašytas dalykas, jauti daug didesnį atradimo džiaugsmą nei matydamas tai, ką visi mato kasdien ir dažnai eidami pro šoną nė nepastebi.

D. Puslys: Aiste, dažnai kalbame apie švietimo sistemos problemas ir iššūkius – mokykla neatlieka savo darbo, vadinasi, reikia imtis iniciatyvos patiems. „Misija Sibiras“ – viena puikių iniciatyvų. Atrankų dalyviams nereikia aiškinti, kodėl istorija svarbi. Kaip jie tampa fakelais, uždegančiais kitus?

Mokytojo Arno Zmitros vadovaujami Raseinių rajono Girkalnio pagrindinės mokyklos mokiniai tvarko senąsias Ariogalos žydų kapines, ruošdamiesi skaitmeninti epitafijas (macevas).

A. Eidukaitytė: Kai formuojame ekspedicijos komandą, visada atsižvelgiame, kokia žmogaus motyvacija vykti į misiją. Jie žino, kur eina, žino, kad grįžus reikės keliauti po mokyklas, bendruomenes, pasakoti, ką patyrė. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad keliaujant po mokyklas ekspedicija atsiskleidžia kitomis spalvomis. Kai grįžti, dar nelabai supranti, ką nuveikei, kas iš tiesų įvyko.

Pasakojimai, susitikimuose žmonių išsakytos mintys leidžia išsiskleisti tikrajai šio projekto esmei. Taigi pagrindinė mūsų misija – ne Sibire, ne Kazachstane, o čia, Lietuvoje.

D. Puslys: Kokią užduotį formuluojate vykstant į mokyklas?

A. Eidukaitytė: Pristatymus rengiame labai skirtingo amžiaus žmonėms – ir darželinukams, ir studentams. Kiekvieną kartą ekspedicijų dalyviams patariame omenyje turėti, kokia yra auditorija, pagalvoti, kaip su ja bendrauti, kaip reikės papasakoti. Projekto sėkmė ta, kad mes nekuriame taisyklių, kaip kalbėti apie istoriją, kaip grįžus perduoti ekspedicijoje patirtas emocijas. Nesame vadovėlis, niekada neliepėme prieš ekspediciją skaityti kokios privalomos literatūros, todėl žmonės patys susikuria supratimą apie tremtį, istoriją, savo valstybę.

D. Puslys: Erika, internete radau festivalio „Heritas“ skelbimą, kuriame klausiama: ar paveldas Lietuvoje lygu šakotis? Labai geras klausimas, iš kurio gimsta svarstymas apie mūsų santykį su paveldu ir komunikacijos būdus.

E. Kielė: Festivalis-paroda „Heritas“ yra nauja iniciatyva. Norėjome provokuojančio šūkio.

Kvietėme žmones pagalvoti, kas yra paveldas. Šakotį pasirinkome kaip iliustraciją, nes žmonėms dažnai atrodo, kad paveldas yra tik ant Kūčių stalo paklota močiutės staltiesė. Nesusimąstome, kad gatvė, kuria einame, namai, kurie mus supa, netgi šulinių dangčiai yra paveldas. Kviečiame paveldą rasti kasdienybėje. Vienas pagrindinių mūsų

2019 m. gegužės 3–4 d. vykusio festivalio-parodos „Heritas“ plakatas, kviečiantis diskutuoti, kas yra paveldas.

Organizatorių nuotr.

17

iššūkių – paveldą pristatyti edukacijose. Atveriame tai, kas uždaryta. Pavyzdžiui, tapybos restauratorius parodo, kaip prikeliamas paveikslas, arba nueiname į pastatą, kuriame matome atidengtus tapybos sluoksnius. Taigi, kaip ir „Misija Sibiras“, mes leidžiame istoriją paliesti.

D. Puslys: Karoli, šokime prie kitos temos – pakalbėkime apie dezinformaciją ir manipuliaciją, susijusią su paveldu. Kaip, kalbant apie istorinę atmintį, užuot gesinus laužus, vykdyti prevenciją, kad gaisrai nekiltų? Ar pakankamai edukuojama, kad žmonės galėtų atpažinti grėsmes?

K. Zikaras: Šis klausimas yra gigantiško kompleksiškumo ir nepaprastai įvairiabriaunis.

Kiekvienos valstybės požiūris į istoriją yra skirtingas.

Vakarų Europos šalyse, kurių politinė padėtis stabili nuo Antrojo pasaulinio karo ar dar seniau, vyrauja vienas požiūris į istorinius dalykus ir dėl jų kylančias emocijas. Lietuvoje jis kiek kitoks, bet gan giminingas. Jeigu pažiūrėsime į Rytus, į bizantiškąją Rytų civilizaciją, ten istorija mokslas yra tik keliuose universitetuose, visur kitur tai – gryna politika, užsienio politikos svertas ir visuomenės mobilizavimo priemonė.

Lietuvoje labai daug kalbame apie sovietmečio paveldą. Jis mums sukelia daug klausimų: ar jis yra lygiai toks pat vertingas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas ar smetoninis Kauno modernizmas? Štai esame Nacionalinėje bibliotekoje – stalininės architektūros pastate, ir aš manau, kad šis pastatas tikrai yra paveldas. Kitas dalykas, kai vertiname monumentus. Kai kada sumetame monumentus ir stalininės architektūros biblioteką į vieną krepšį. Siūlyčiau to nedaryti, nes skiriasi šių objektų funkcijos: biblioteka skirta knygoms, o monumentas žymi tam tikrą teritoriją ir atlieka emocinę bei informacinę funkciją.

Prisiminkime ne tokį seną ginčą dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų. Buvo nuomonių, kad jų nukelti nereikėtų, esą tai – paveldas ir kartu su tiltu sudaro paveldosaugos kompleksą. Sutinku, kad tai yra paveldas, tačiau skulptūros vis dar atliko senąją funkciją – ideologiškai žymėjo teritoriją ir erdvę. Tai, kas yra Grūto parke, taip pat yra paveldas, bet jis pašalintas iš viešųjų erdvių, kurias buvo tam tikra prasme okupavęs.

D. Puslys: Dabar matome tik dvi išeitis: arba griauti, arba palikti. Ko reikia, kad išeitume į vidurio kelią ir šiuos klausimus spręstume be didelės įtampos? Kitas aspektas: diskutuojant labai lengva mesti kortą, kad tas, su kurio nuomone nesutinki, pasiduoda Rytų įtakai. Taigi tuomet dalis balsų tiesiog nutyla. Antra vertus, negalime apsimetinėti, kad tos įtakos visai nėra. Kaip išvairuoti nepaklystant?

K. Zikaras: Visiems rimtiems dalykams reikia laiko... Aistė minėjo, kad dabartinė karta neturi savo 18

Išvykę į ekspediciją „Misija Sibiras“ dalyviai savo rankomis gamina kryžius ir pastato juos tautiečių kapavietėse ir atminimo vietose. „Misija Sibiras“ archyvo nuotr.

istorinio įvykio, savos kovos. Bet ta kova šiandien vyksta: jau beveik dešimt metų patiriame spaudimą iš nedraugiško Rytų kaimyno. Ir visi šioje kovoje vienaip ar kitaip dalyvaujame. Tik ji nėra tokia kaip kadaise, mūšio lauke. Ji vyksta informacinėje erdvėje ir pačiuose mumyse. Todėl labai svarbu išsigryninti vertybes ir būti tvirtam.

D. Puslys: Gerbiama Ingrida, šiame visuomenės įgalinimo lauke įgyvendinama daug puikių iniciatyvų. Kokią viziją, kalbant apie ugdymą, raštingumo skatinimą, regite jūs?

I. Veliutė: Kai nusprendžiau dirbti Vyriausybėje, kolegos man sakė: būtinai pažiūrėk, kad tikrasis paveldas patektų į švietimo sistemą, nes dabar turime atskirai kultūrą, atskirai edukaciją, papildomas veiklas. Kaip integruoti paveldą į švietimą nuosekliai, parodyti, kad jis gali būti visoks?.. Važiuodama čia, mėginau suskaičiuoti, kiek siūloma su paveldu susijusių kultūros paso veiklų.

Jų tikrai daug. Sakyčiau, bado nebėra. Žinoma, yra ir problemų. Kartais muziejai būna užsikonservavę savo idėjose, gyvena konservatyviai. Sukuria mobiliąją programą ir mano, kad to gana.

Kartais gali pasirodyti, kad aktualiais klausimais Kultūros ministerija laikosi pasyvesnės pozicijos.

Esame nusprendę: jeigu neturime mokslinių tyrimų, pakankamai žinių ir visuotinio sutarimo, negalime spręsti, ką daryti su vienu ar kitu paveldo objektu. Laukiame kokybiškos, aiškios informacijos.

Vykdydami įvairias rėmimo programas, padedame tiems procesams vykti greičiau. Kartais atsiduriame akligatvyje ir einame į viešąją erdvę diskutuoti, kad žinotume, į kurią pusę krypti. Stengiamės kalbėtis su visuomene, kuri nori kalbėtis, o ne rėkti ir trypti.

Todėl svarbu ir gyvas paveldas, ir diskusijos, ir po diskusijų priimami sprendimai.

Parengė Vaiva Markevičiūtė

JUOZO TUMO-VAIŽGANTO METAI

IŠTIKIMAS TĖVYNĖS SARGAS Juozas Tumas-Vaižgantas 1899 m., kai leido „Tėvynės sargą“.

Dr. Tomas Petreikis

Šiemet Lietuvoje minime Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) metus. 150-ųjų rašytojo ir visuomenės veikėjo gimimo metinių proga Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į šios vienos ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių indėlį į tautinio atgimimo judėjimą ir kultūrą, 2019-uosius paskelbė Juozo Tumo-Vaižganto metais. Šiame straipsnyje atskleisime nedidelę ir labai konkrečią šio spalvingo veikėjo darbų sritį – Vaižganto leidybinę veiklą Žemaitijoje.

Beveik 17 metų – nuo 1895 iki 1914 m. su pertrauka – J. Tumas kunigavo Žemaitijoje: Mosėdyje, Kuliuose, Micaičiuose (netoli Kuršėnų), Stakiuose (netoli Jurbarko) ir Laižuvoje (netoli Mažeikių). Šitie metai subrandino jį kaip redaktorių, leidėją, rašytoją ir didį visuomenininką. Dar studijų metais J. Tumas bendradarbiavo jaunųjų kunigų leidžiamame žurnale „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1889–1896 m. leistas Tilžėje; Lietuvoje platintas nelegaliai). Aktyviau dalyvauti šios redakcijos darbe Vaižganto bandyta 1895 m., apsigyvenus Mosėdyje, Skuodo rajone. Bet J. Tumo siūlymai dėl leidinio turinio kaitos, neradus pritarimo, buvo atmesti. Neišvengiamai kilo naujų idėjų.

Tuo metu Kretingos bernardinų vienuolyne, vieninteliame Žemaičių vyskupystėje veikusiame vienuolyne, kurį Rusijos imperijos valdžia buvo palikusi nusikaltusių kunigų laikymo vieta, susibūrė lietuvybei neabejingų kunigų grupelė. Vienuolyne gyveno nelegalios lietuviškos spaudos platintojai kunigai Stanislovas Stakelė, Kazimieras Kazlauskas ir Felicijonas Lelis. Gretimoje Šatės parapijoje glaudėsi 22

valdžios persekiotas tremtinys kunigas Domininkas Tumėnas. Šiame susipratusių kunigų būrelyje kilo sumanymas leisti naują lietuvišką katalikiškos minties periodinį leidinį. Taip 1896 m. užgimė žurnalas „Tėvynės sargas“ (Vaižganto pasiūlytas pavadinimas).

Tai buvo naujas mėnesinis leidinys, leidžiamas dar nepatyrusios redakcijos. Mosėdžio laikotarpiu „Tėvynės sargą“ Vaižgantas redagavo kartu su F. Leliu (redagavo pirmus 1896 m. šešis numerius).

Vėliau Vaižgantui talkino D. Tumėnas (redagavo nuo 1896 m. Nr. 7 iki Nr. 11, išėjusio 1897-aisiais). Tačiau oficialiu redaktoriumi buvo galima nurodyti tik Vokietijos pilietį, kuris už spaudos įstatymo pažeidimus galėtų atsakyti įstatymų numatyta tvarka. Oficialieji žurnalo redaktoriai buvo F. Saunus, Jurgis Lapinas ir Otto Hinzmannas.

Pirmasis „Tėvynės sargo“ numeris išėjo neįprastomis aplinkybėmis, nes spausdinti Lietuvoje lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis tuo metu nebuvo galima. Talkinti leidžiant ir platinant žurnalą Lietuvoje šiam kunigų būreliui apsiėmė Kretingos vienuolyne apsilankęs ekskunigas Juozas Ložinskis, kilęs iš Kulių.

Kulių klebonijos pastatas Vaižganto laikais... Nuotr. iš A. Merkelio knygos „Juozas Tumas-Vaižgantas“ (Kaunas, 1934 m.)

Mūrinė Kulių bažnyčia vietoj medinės pastatyta 1900 m. su Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio pagalba ir parapijiečių lėšomis. Joje 1898–1901 m. vikaravo Juozas Tumas-Vaižgantas. Kęstučio Vaitkaus nuotr.

Rašytojui ir kunigui skirta atminimo lenta ant klebonijos pastato. Kęstučio Vaitkaus nuotr.

...ir šiais laikais. Silvijos Mineikienės nuotr.

J. Ložinskis – knygnešys profesionalas, su spauda pasiekdavęs Aukštaitiją ir Rusijoje susitelkusias lietuvių kolonijas. Talkininkas, Mažojoje Lietuvoje, Bitėnuose, susitikęs su Martynu Jankumi, kuris tuo metu čia iš Tilžės buvo perkėlęs savo spaustuvę, sudarė su juo sutartį dėl „Tėvynės sargo“ leidybos. Nors J. Ložinskis buvo geras platintojas, sutartis buvo sudaryta neatsižvelgiant į nelegalaus periodinio leidinio specifiką.

Sutartyje buvo numatyta, kad korektūra bus skaitoma Bitėnuose, o ne Kretingoje ar Mosėdyje.

Redakcijai kilo rūpestis: kaip leisti žurnalą, jeigu redaktorius negali atvykti į Bitėnus? „Tėvynės sargo“ leidėjai norėjo atšaukti susitarimą, bet ir M. Jankus skubėjo paleisti spaudos traukinį. Jis, neatsiklausęs leidėjų, 1896 m. sausį išspausdino pirmąjį numerį, šį užpildęs Vaižganto įžanginiu straipsniu ir žinutėmis. M. Jankaus atspausdintas 16 puslapių žurnaliukas nebuvo tas triūsas, dėl kurio Vaižgantas su bendraminčiais stengėsi. Nutarta susitarimą vienašališkai nutraukti, sudarant kitą sutartį su Tilžės spaustuvininku Juliumi Schönke ir joje numatant, kad korektūra bus skaitoma Kretingoje. Iš naujo teko spausdinti ir pirmąjį numerį,

leidinį padidinus iki 32 puslapių. Platinimas vyko gana sklandžiai, veiklos nebijant ir plačiau paviešinti.

1897 m. „Tėvynės sarge“ net buvo paskelbta informacija apie prenumeratą, nurodant, jog leidėjai už 6 rublių metinę prenumeratą žurnalą siunčia uždaruose vokuose adresatams Rusijoje. Paštas Lietuvoje buvo tikrinamas, ir tokie gavėjai turėdavo nemalonumų su žandarais.

Vaižgantui Mosėdyje redaguojant „Tėvynės sargą“, kilo ir didesnių bėdų. 1896 m. vasarą išleidus žurnalo šeštąjį numerį, į Mosėdį atvyko Vaižganto brolis Jonas. Pastarasis Skuodo traukinių stotyje buvo sulaikytas su pilnu lagaminu „Tėvynės sargo“. Vaižgantas tardytas, surengtas teismas, bet dėl įkalčių stokos kunigo kaltė nebuvo įrodyta ir byla 1897 m. nutraukta. Visą kaltę prisiėmė brolis Jonas – nuteistas trejus metus jis kalėjo Sankt Peterburgo kalėjime, vėliau buvo ištremtas į Kišiniovą.

1898 m. redaktorius perkeltas vikaru į piečiau esančią Kulių (dabar Plungės rajonas) bažnyčią1, dar 1

Plačiau apie tai: Otilija Juozapaitienė. Plungės rajone – Vaižganto atminimo ženklai. Tarp knygų, 2019, rugsėjis (Nr. 9), p. 36.

23

Kuliuose Vaižgantas užkūrė tikrą leidyklą. Jam daug talkino vietos knygnešiai padėdami rinkti prenumeratą, platinti leidinius ir pernešti suredaguotus rankraščius bei korektūrą į Tilžę. Tarp talkininkų paminėtini Jurgis Gudas, Dominykas Bubėnas, Stanislovas Neteckis ir Juozas Grušys. Vaižgantas, matydamas didėjantį spaudos poreikį, sugalvojo, kad „Tėvynės sargą“ reikėtų temiškai padalinti į dvi dalis: platesnei skaitytojų auditorijai ir auditori„Tėvynės sargo“, kuriam pavadinimą davė J. Tumas-Vaižgantas, pirmo numerio viršelis. Inteligentijai buvo leidžiamas ir Vaižganto redaguojamas leidinys „Žinyčia“, kurio išėjo, deja, tik penki numeriai. Iš Nacionalinės bibliotekos fondų jai, labiau besidominčiai tautiniu atgimimu, poliarčiau Prūsijos sienos. Šioje bažnyčioje klebonavo tine veikla. Žurnalas nuo 1901 m. pradėtas leisti A ir Vincentas Jarulaitis, vyresnysis Vaižganto draugas B dalimis. A dalis (slepiamoji) apėmė daugiau politinio ir patarėjas sunkiomis akimirkomis. Tuo metu buvo turinio straipsnius, o B – spausdinti religiniai straipsniai įprasta, kad leidyba ir redagavimu užsiima skirtingi ir literatūros kūriniai. asmenys arba kolektyvai, bet Vaižgantas iki 1902 m. „Tėvynės sargo“ redakcija 1900–1902 m. inteligentai darė vienas. Redaktorius susibičiuliavo su Plun- tijai leido Vaižganto redaguojamą žurnalą „Žinyčia“. gės kunigaikščiu Mykolu Oginskiu. Žurnalo leidybai Išėjo penki numeriai. Šiame Didžiajai Lietuvai skirtame pritrūkus pinigų, „Tėvynės sargui“ kunigaikštis yra pirmajame tokiame kultūros leidinyje buvo keliami suteikęs net 100 rublių paramą. lietuvių kultūros, kalbos, kritikos, žurnalistikos ir socia­ linio gyvenimo klausimai. Bendradarbiavo Jonas Basanavičius, Mikalojus Šeižys-Dagilėlis, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Vincas Pietaris ir kt.

Vincui Mickevičiui-Kapsukui „Ūkininko“ žurnale išspausdinus nepalankų straipsnį apie Rietavo dvarą, užsirūstino jo savininkas, mecenatas Bogdanas Oginskis. Nežinant tikrojo kaltininko, teko nukentėti Kulių vikarui J. Tumui.

Kunigaikščio prašymu vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis 1901 m. iškėlė dvasininką į Micaičius. Leidybos veikla pasunkėjo. Nuo 1902 m. rudens Vaižgantas buvo sekamas policijos, bet darbai nenutrūko. Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą 1904-aisiais Vaižgantas sutiko Vadaktėlių bažnyčioje netoli Krekenavos (dabar Panevėžio rajonas).

Vėliau, kaip žinoma, Vaižgantas daugiausia veikė Vilniuje, Rygoje, Sankt Peterburge, Kaune, lankėsi Amerikoje. Atkūrus Lietuvos valstybę, Vaižgantas nebebuvo blaškomas vis naujais paskyrimais po vyskupystę, galėjo dirbti mėgstamą darbą Kaune, bet ką Žemaitijoje sukaupė, kokius pamatus ateičiai pasiklojo, užmegztos pažintys ir istorijos ilgai išliko jo Petras Kalpokas. J. Tumo-Vaižganto portretas, 1928 m. Reprodukcija iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo atmintyje ir raštuose.

24

SUKAKTYS

TRISDEŠIMT! Šiemet Lietuvos bibliotekininkų draugija mini jubiliejų – 30 metų, kai atgimstančioje Lietuvoje atkurta ši prieškariu įsteigta visuomeninė organizacija. Publikacijoje trumpai primename svarbias draugijos gyvavimo datas, pateikiame dabartinės draugijos pirmininkės sveikinimą, spausdiname jubiliejaus proga specialiai LBD atsiųstus linkėjimus iš aplinkinių valstybių – Estijos, Latvijos ir Ukrainos bibliotekininkų draugijų, taip pat naujosios Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos prezidentės sveikinimą.

Jolita Steponaitienė Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė (nuo 2017 m.)

Kas man Bibliotekininkų draugija? Visų pirma tai – bendruomenės pulso jautimas ir didelės galimybės įgyti naujų žinių, susirasti draugų ir bendraArūno Sartanavičiaus nuotr. minčių visame pasaulyje.

Taip jau atsitiko, kad, prieš 33 metus atėjusi dirbti į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo (tuomet – Respublikinę) biblioteką, čia ir užsibuvau. Greitai supratau, kad dirbant bibliotekoje reikalingas tempas (gal kažkam tai pasirodys juokinga ir nesuprantama) – tada ir atsivers daug galimybių. Į Lietuvos bibliotekininkų draugiją (LBD) įstojau ne iš karto, o ir atkurta ji buvo tik po trejų metų, kai pradėjau dirbti bibliotekoje, didžiojo mūsų šalies virsmo metu. Bet kai jau įstojau – tai pasinėriau visa.

Perfrazuodama vieną žinomą politiką, galiu dar kartą ir garsiai pasakyti: „Neklauskite, ką jums duos narystė LBD. Verčiau pasakykite, ką jūs galite pasiūlyti LBD.“ Savo žinias? Laiką? Energiją?

Idėjas? Niekas neatsiranda savaime – reikia daug mokytis, bendrauti, suprasti kontekstą, perprasti naujoves (o žengti su jomis koja kojon sunkoka, kaip ir pasirinkti, su kuria žengti kartu).

SVARBIOS LBD VEIKLOS DATOS

• 1931 m. įkurta Lietuvos bibliotekininkų draugija. Gegužės 2 d. patvirtinti įstatai įregistruojant draugiją Kauno apskrities viršininko įstaigoje.

Metinis visuotinis draugijos narių susirinkimas lapkričio 8 d. sušauktas Centrinėje kariuomenės bibliotekoje.

• 1936 m. sausio 1 d. LBD įstojo į Tarptautinę bibliotekininkų sąjungą (dabar – IFLA), kurios būstinė buvo Ženevoje.

• 1940 m. birželį naujomis politinėmis sąlygomis Lietuvos Respublikų organizacijų veikimas

28

Aktyvus dalyvavimas draugijos veikloje padeda stebėti ir suprasti, kur link einame. Mes (bibliotekos) labai daug dėmesio skiriame vietos bendruomenėms. Ne veltui tyrimai rodo, kad bibliotekomis labai pasitikima ir jų veikla gerai vertinama. Tikrai, biblioteka daug kur yra „užuovėja“, vieta turiningai ir komfortiškai praleisti laisvalaikį. Bet labai svarbu, kad biblioteka būtų mokytoja – kantri, pati tikinti tuo, ką daro, galinti pasiūlyti daug daugiau, nei šiandien įsivaizduojame, kad mums reikia.

Pasaulinės tendencijos aiškios: sukamės platformų kapitalizme, išgyvename ketvirtąją pramonės revoliuciją ir skaičiuojame dienas, kada prie bibliotekos durų vartotojus pasitiks robotas humanoidas. Kur čia LBD? Ogi visur – dalyvaujanti konferencijose, projektuose, diskusijose, prisidedanti prie pasaulinės „Globalios vizijos“ kūrimo ir įgyvendinimo.

Bibliotekos, bibliotekinės draugijos – mūsų visų bendras reikalas. Ateikite su savo idėjomis ir pasiūlymais, ieškokime bendrų veiklų, kurių sėkmė ir pripažinimas priklauso tik nuo mūsų pačių.

Sveikinu su atkurtos Lietuvos bibliotekininkų draugijos trisdešimtmečiu!

P. S. Šventinį tortą jau suvalgėme Jonavoje, metiniame LBD skyrių vadovų susitikime liepą.

nutraukiamas. Liepos mėnesį draugija pasivadina Lietuvos TSR bibliotekininkų draugija, jos organu lieka „Bibliografijos žinios“.

• 1941 m. rugsėjį, Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, bet kokių organizacijų veikla nutrūksta.

• 1988 m. gruodžio 1 d. LTSR valstybinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje susirinko Lietuvos bibliotekininkų draugijos atkūrimo iniciatyvinė grupė.

• 1989 m. birželio 29 d. Vilniuje, Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose, įvyko LBD atkuriamasis suvažiavimas.

DRAUGIJOS PIRMININKAI

Vaclovas Biržiška – 1931–1941 m.

Romualdas Vytautas Rimša – 1989–1992 m.

Domas Kaunas – 1992–1995 m.

Emilija Banionytė – 1995–1998 m.

Rima Gražienė – 1998–2001 m.

Petras Zurlys – 2002–2005 m.

Vida Garunkštytė – 2005–2007 m.

Petras Zurlys – 2008–2010 m.

Alina Jaskūnienė – 2011–2016 m.

Jolita Steponaitienė – nuo 2017 m.

NAUDA VIETOS, NACIONALINIU IR TARPTAUTINIU LYGMENIMIS Christine Mackenzie IFLA prezidentė (nuo 2019 m.), Australijos bib­liotekų ir informacijos asociacijos narė Sveikinu visus Lietuvos bibliotekininkus, švenčiančius atkurtos Bibliotekininkų draugijos 30-metį. Bibliotekininkų asociacijos atlieka svarbų vaidmenį bibliotekų veiklos raidoje. Ar stiprus šalies bibliotekų tinklas, labai priklauso nuo to, kiek stipri jų darbuotojų draugija. Bibliotekų darbuotojams šios organizacijos gali pasiūlyti puikias bendradarbiavimo galimybes ir nuolatinį profesinį tobulėjimą, o nacionaliniu lygmeniu jos gali tapti galingu biblio­ tekų interesų gynėju ir daryti įtaką teisėkūrai, reg­ lamentuojančiai informacijos prieigą. Pagaliau, jei vertinsime tarptautiniu lygmeniu, IFLA misija yra įkvėpti, įtraukti ir suvienyti pasaulio bibliotekas.

Dirbkime kartu bibliotekų asociacijų labui!

VEIKDAMI KARTU, ESAME STIPRESNI IR LABIAU GIRDIMI Katre Riisalu Estijos bibliotekininkų draugijos pirmininkė, Estijos nacionalinės bibliotekos Vaizduojamojo meno ir humanitarinių mokslų centro vadovė Beveik per šimto metų laikotarpį tarp trijų Baltijos valstybių bibliotekų organizacijų nusistovėjo glaudus bendravimas ir bendradarbiavimas.

Turime bendrą mus jungiančią istoriją ir patirtį.

Veikdami kartu, mes esame stipresni, mūsų balsas labiau girdimas, o mūsų veiksmų sąveika turi daugiau galios. Mes – mažos valstybės, ir tai gerai suvokiame. Nėra lengva išlikti didžiulėje pasaulio bendrijoje. Bet mes buriamės, klausomės, stebime, kaip mūsų kaimynai tvarko reikalus, ir savo ruožtu veikiame patys. Tai – nuolatinio mokymosi ir keitimosi idėjomis procesas. Kuo glaudžiau mes bendradarbiaujame, tuo lengviau įveikti iškylančias problemas.

Tikiu, kad tiek Estijos, tiek Lietuvos draugijos ir toliau vienys aktyvius ir prasmingai veikti nusiteikusius bibliotekininkus, kuriems įdomu, kas vyksta aplinkui, ir kurie nori dalyvauti organizuojamuose renginiuose. Kas galėtų mūsų gyvenimą padaryti geresnį, jei ne mes patys!

KITOKIA XXI A. BIBLIOTEKINIŲ ORGANIZACIJŲ MISIJA Māra Jēkabsone Latvijos bibliotekininkų draugijos pirmininkė, Latvijos nacionalinės bibliotekos Bibliotekų plėtros centro vadovė XXI a. profesinė bibliotekinių organizacijų misija smarkiai skiriasi nuo vykdytos anksčiau. Praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje jos buvo varomoji profesijos galimybių didinimo jėga, Atgimimo metais – nepriklausomybės simbolis, o šiais laikais nacionalinės bibliotekos ir bibliotekų asociacijos labiau veikia vienydamos profesijos atstovus ir kurdamos jų susivienijimus. Atstovavimas bibliotekų interesams, aktualios informacijos vietose sklaida, keitimasis gerąja patirtimi ir idėjomis, bibliotekininkų įtraukimas ir skatinimas, profesinio pasitikėjimo, savimonės ir savivertės palaikymas – štai veiklos, kurių šiais laikais turi imtis bibliotekos ir jų asociacijos.

Rasti vietą tarp kitų bibliotekų veiklą palaikančių institucijų nėra lengva, todėl šiuo atveju svarbu bendradarbiavimas, taip pat išskirtinio vaidmens paieška, pasinaudojimas juo ir tolesnis jo plėtojimas. Manau, jog ateityje nevyriausybinių organizacijų galia ir įtaka tik didės, todėl kviečiu vienytis, bendradarbiauti ir neprarasti pasitikėjimo, drąsos ir entuziazmo! Šilti ir nuoširdūs sveikinimai nuo visų Latvijos bibliotekininkų!

GERA PRIKLAUSYTI AKTYVIŲ ŽMONIŲ BENDRUOMENEI Oksana Brui Ukrainos bibliotekininkų draugijos pirmininkė, mokslinės-techninės G. Denysenko bibliotekos direktorė Nėra abejonės, be atitinkamos valstybės politikos ir paramos bibliotekos negali deramai prisidėti prie visuomenės vystymosi. Tačiau iš patirties galima tvirtinti, kad ne mažiau svarbus bibliotekų vystymuisi veiksnys – stiprios nevyriausybinės profesinės organizacijos, šiuo atveju – bib­ liotekų asociacijos. Žinoma, bibliotekininkai suinteresuoti iš draugijos gauti naujų žinių, su jos pagalba įgyti naujų įgūdžių. Tačiau santykis su bibliotekininkų asociacija neturėtų apsiriboti žodžiu „gauti“, reikėtų neužmiršti ir žodžio „dalintis“. Viena didžiausių vertybių, kurias gali gauti kiekvienas mūsų asociacijos narys, tai – profesinių, organizacinių galimybių realizacija, galimybė tobulėti pačiam ir tobulinti biblio­tekų veiklą.

Ką man asmeniškai duoda buvimas bibliotekininkų draugijoje, kodėl ji yra svarbi mano gyvenimo dalis? Be abejo, dėl jau minėtų dalykų, bet drauge ir dėl to, kad galiu matyti realius ne tik konkrečių įgyvendintų projektų rezultatus, bet ir sisteminius pokyčius, dėl jų bibliotekų lankytojų patiriamą naudą. Bet labiausiai motyvuojantis veiksnys – priklausymas neabejingų aktyvių žmonių, kurie keičiasi patys ir keičia pasaulį aplink save, bendruomenei.

Parengė Asta Stirbytė

29

IN THIS ISSUE Vytautas Gudaitis. To Fill the Library with the Rustle of Book Leaves

1

Tomas Petreikis. The Homeland’s Faithful Custodian

22

This year, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates the centenary of its establishment. On this occasion, we present the heading #GyvasŽodis, the authors of which speak about the impact that the National Library left in their lives. In this volume, our guest is the Library’s former Director General (the 2004–2010 term of office) Vytautas Gudaitis.

He gives his insights regarding the Library’s present situation and its future and speaks about discoveries that he made when writing a book about the National Library’s history from 1940 until 1989.

On the occasion of the 150th anniversary of the writer, priest and social figure Juozas Tumas-Vaižgantas, 2019 has been announced the Year of Juozas Tumas-Vaižgantas. In this publication, Dr. Tomas Petreikis shows a distinct period in Tumas-Vaižgantas’s (1869–1933) life: his publishing activities in the Samogitia Region. Almost for17 years (from 1895 until 1914 with a break), Tumas-Vaižgantas was a priest in Samogitia. As a publisher of the magazine Tėvynės sargas, and later the magazine Žinyčia for intellectuals, he matured as an editor and publisher.

Vaidenė Grybauskaitė. The Heritage to Be Proud of

Antanas Staškevičius. Book Smugglers Speak Again

3

This publication is about an exhibition of the most valuable documents preserved at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania (“Verba volant, scripta manent: from the treasury of the National Library”) devoted to the National Library‘s centenary and consisting of about 80 unique 14th–21st century documents. The author of the publication speaks about the principles that guided the exhibition‘s preparation and introduces the most rare and valuable documents.

Nijolė Bliūdžiuvienė. The Itinerary of the National Standardization in Information and Documentation

6

On the occasion of the World Standards Day (14 October), Nijolė Bliūdžiuvienė, the Director of the Department of Information Sciences at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania and Chair of the IFLA Committee on Standards, recalls the origins of the national standardization in information and documentation, consistent steps taken in this field and the most significant achievements.

Tomas Vaičiulis. An International Passkey for an Information Treasury

9

The bibliography expert at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Tomas Vaičiulis, who has been appointed a member of the IFLA Conceptual Models Review Group for the 2019–2023 period, introduces conceptual bibliographic models for universally presenting bibliographic information. He speaks about the principles that guided the establishment of this group, nature of activities there and tasks.

Dalia Balčytytė. The Importance of the Marrakesh Treaty for Libraries 11 There was a seminar held at the Lithuanian Library for the Blind about provisions of the Marrakesh Treaty and their practical implementation in servicing people who are not able to read printed text. The event attracted experts from libraries of the countries of the Eastern and Central Europe and Baltic States. The format of the Vilnius model will be applied for organizing practical seminars devoted for the implementation of the Marrakesh Treaty in other countries.

History Must Be Felt with One’s Own Hands

15

What is the way to interest young people in the cultural heritage and revive facts presented in history textbooks? Why, in general, young people should be interested in history and the heritage of their nation or native cities or towns? These and other related issues were within the focus of the discussion organized by the Ministry of Culture and held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania “Between the Lines: Young People and Cultural Heritage”. The participators of the discussion were experts working with young people: the history teacher Arnas Zmitra, the cultural events organizer Erika Kielė, the manager of the campaign “Mission Siberia” Aistė Eidukaitytė, the analyst of the Lithuanian army Karolis Zikaras, the Vice Minister of Culture of the Republic of Lithuania Dr. Ingrida Veliutė; the moderator was the publicist Donatas Puslys. We present the summary of this discussion. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Aušra Marčiulaitytė. The Series of Lithographs “Sacred Monks and Nuns” 19 In this publication, Aušra Marčiulaitytė from the Music and Arts Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania presents the set of 32 engravings “Sacred Monks and Nuns”. These lithographs were printed in Paris at the workshop of the Turgis family in the 19th century. The author notes that the lithographs are very illustrative: the saints are depicted in such a way that each engraving gives the exact impression about which of the saints it represents.

25

Under the heading “New publications”, we present a new volume of a publication that started to be issued almost a hundred years ago: the fifth volume of the selection of memoirs published in 2019 Knygnešys (“Book Smuggler”) about the struggle for the Lithuanian press. The first and second volumes of this publication were prepared in the interwar Lithuania by Petras Ruseckas (1183–1945) (issued accordingly in 1926 and 1928). Other volumes appeared after Lithuania regained its independence. The compilers of this new book are Kazys Misius and Benjaminas Kaluškevičius.

Tarp knygų in the October of the Year…

26

The monthly of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates its 70th anniversary this year. On this occasion, the editorial board, by looking through the pages of the October issues of 1966–2012, focus on publications related to considerations how a library should choose its name or design its interior as well as a survey on the building of Lithuania’s public library network. After the start of the computer era, the magazine published materials about issues of the trustworthiness of information and presented news regarding the media for information storage. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Thirty!

28

The heading “Anniversaries” addresses the 30th anniversary of the reestablishment of the Lithuanian Librarians Association. The publication presents significant dates in the Association’s existence, the greeting by its present president and from librarians associations of Estonia, Latvia and Ukraine as well as the greeting by the newly elected IFLA President.

(Prepared by Asta Stirbytė)

Kęstutis Šapoka. Constructing the World. In Photographs

30

Dr Kęstutis Šapoka introduces the exhibition “Constructs of New York” organized at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. The exhibition features reproductions of photographs of the world’s famous artists Wei-Li Yeh, John Divola, Ulrich Wüst, Barbara Kasten and Itsuko Hasegawa as well as the Lithuanians Marijonas Baranauskas and Romualdas Rakauskas (1931–1995). In the words of the article’s author, all the exhibits are related through photography, architecture and situation.

Goda Baranauskaitė-Dangovienė. Silence to Be Spoken of

33

Among the participators of the Congress of the International Research Society for Children’s Literature were Inga Mitunevičiūtė and Goda Baranauskaitė-Dangovienė from the Research and Dissemination Unit of the Children’s and Youth Literature Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. The Congress attracts those who are interested in children’s literature – both this field’s seasoned researchers and newcomers. This publication present impressions from this Congress, which took place in Stockholm and was themed “Silence and Silencing in Children’s Literature”.

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Research of the Documentary Heritage in European Libraries 36 On October 9, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania hosted an international research seminar, where reporters from the United Kingdom, Poland, Latvia, Belarus and Lithuania shared information about research in documentary heritage collections preserved at various memory institutions as well as projects under implementation.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose.

Vieno numerio kaina – 2,25 Eur (be pašto paslaugų).

Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a.) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu tk@lnb.lt).

2019 Nr. 10 (729) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2019 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2019-10-23 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 520 egz. Užs. Nr. 43806 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 10 (729) 2019 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2019 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt