Tarp knygu 2019 10

Spalis | 2019

ŠIAME NUMERYJE

#GYVASŽODIS

Vytautas Gudaitis. Kad bibliotekoje šiugždėtų knygų lapai 1 ĮVYKIS

Vaidenė Grybauskaitė. Paveldas, kuriuo galime didžiuotis 3 TEMA / STANDARTIZAVIMAS

Nijolė Bliūdžiuvienė. Informacijos ir dokumentavimo nacionalinės standartizacijos kelias 6 TEMA / STANDARTIZAVIMAS

Tomas Vaičiulis. Tarptautinis visraktis į informacijos lobyną 9 ŠIANDIEN AKTUALU

Dalia Balčytytė. Kuo Marakešo sutartis svarbi bibliotekininkams 11 POKALBIS / JAUNIMAS IR PAVELDAS

Istoriją reikia pačiupinėti savo rankomis. Parengė Vaiva Markevičiūtė

15

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Aušra Marčiulaitytė. Litografijų ciklas „Šventieji vienuoliai“ 19 JUOZO TUMO-VAIŽGANTO METAI

Tomas Petreikis. Ištikimas tėvynės sargas 22 NAUJI LEIDINIAI

Antanas Staškevičius. Vėl prabilo knygnešiai

25

3

„TARP KNYGŲ“ – 70

Spalį žurnale prieš... Parengė Vaiva Markevičiūtė

26

SUKAKTYS

Trisdešimt! Parengė Asta Stirbytė

28

PROJEKTAI

Kęstutis Šapoka. Konstruojantys pasaulį. Fotografijose 30 UŽSIENYJE

Goda Baranauskaitė-Dangovienė. Tyla, apie kurią reikia kalbėti: įspūdžiai iš IRSCL 24-ojo kongreso 33 KRONIKA

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Dokumentinio paveldo tyrimai Europos bibliotekose 36 Eglė Paškevičiūtė Kundrotienė. Baltijos šalių mokslo istorikų konferencija 38 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

Dalia Balčytytė. Rumunijos nacionalinė biblioteka 44 PIRMAME VIRŠELYJE

„Vaižganto akiniai“ – suolelis-instaliacija Kulių (Plungės r.) skvere netoli Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios. Skulptūros autorius Danielius Sodeika.

Silvijos Mineikienės nuotr.

15

39

IR AŠ TEN BUVAU

Vygaudo Juozaičio (3), projekto „Misija Sibiras“ archyvo (15) nuotraukos

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

KAD BIBLIOTEKOJE ŠIUGŽDĖTŲ KNYGŲ LAPAI Kalbėti apie šiandienę Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką norisi pradėti nuo jos pastato.

Bibliotekos vadovo pareigas ėjau 2004–2010 m., kai buvo priimtas sprendimas avarinės būklės pastatą uždaryti ir iš pagrindų renovuoti. Tačiau norėčiau sugrįžti kiek atgal. 1992-aisiais pradėta bibliotekos priestato statyba dėl nuolatinio finansavimo trūkumo buvo baigta tik 2003 metais. Norėdami paspartinti projekto užbaigimą, išsikovojome teisę 2003-iaisiais rengti Tarptautinę Europos nacionalinių bibliotekų direktorių konferenciją (CENL). O tokiam tarptautiniam renginiui reikėjo gražaus ir funkcionuojančio bibliotekos pastato, todėl buvo nuspręsta ne tik skubiai užbaigti priestato statybą, bet ir paremontuoti reprezentacines senojo pastato erdves: konferencijų salę, atrijų ir kitas. Remontu rūpinosi tuometis direktorius Vladas Bulavas. Pamenu, vaikščiodavome su juo po biblioteką ir jis pasakodavo savo viziją, kaip reikėtų remontuoti senojo pastato erdves. V. Bulavas turėjo didelių ir puikių norų, tačiau pastato būklė buvo labai prasta – reikėjo ne remonto, o rimtos renovacijos. Reikėjo turėti omenyje ir tai, kad šis pastatas buvo kultūros paveldo objektas, tad bet kokie remonto darbai turėjo būti atidžiai projektuojami ir derinami su atitinkamomis institucijomis.

Kai pagrindinio bibliotekos pastato būklė tapo tokia, kad jame dirbti ir lankytis tapo pavojinga,

Vytautas Gudaitis, Nacionalinės bibliotekos direktorius 2004–2010 m. Vygaudo Juozaičio nuotr.

buvo priimtas sprendimas senąjį pastatą uždaryti ir remontuoti. Pačios bibliotekos visiškai uždaryti negalėjome, jos veiklą teko perkelti į priestatą ir pastatus kitose miesto vietose: Antruosius rūmus K. Sirvydo gatvėje, Lietuvos Respublikos Seimui priklausančio bendrabučio patalpas Gedimino prospekte, Šv. Ignoto gatvėje veikusią Lietuvos technikos biblioteką. Į priestato saugyklas perkėlėme ir visus dokumentus iš Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo, kitų saugyklų. Buvo puiki proga peržiūrėti fondus – nurašėme daug pasikartojančių ar nebeaktualių egzempliorių.

Prisiminęs šį fondų kraustymą, galiu tik žavėtis Nacionalinės bibliotekos darbuotojais – jie dirbo atsidavę, darbas buvo puikiai organizuotas, kraustėmės be didelio streso.

2008 m. pradėjus bibliotekos rekonstrukciją, kaip vadovas, žinoma, turėjau viziją, kaip ji turėtų atrodytų. Pavyzdžiui, įsivaizdavau, kad konferencijų salė turėtų būti ne tokia teatrinė, mačiau skaityklas su balkonais, norėjau, kad priestatas būtų skirtas tik bibliotekos darbuotojams, o pagrindinis pastatas – skaitytojams, kaip dabar ir yra. Visgi svarbiausia man buvo tai, kad biblioteka rekonstrukcijos metais būtų neužmiršta skaitytojų ir pati jų nepamirštų. Priestate ir Antruosiuose rūmuose veikė kelios skaityklos, pradėjome rengti virtualias parodas, svarstėme apie abonementą, kad skaitytojai galėtų pasiimti knygų

* Šiemet Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka švenčia įsteigimo šimtmetį. Ta proga rubrikos „#GyvasŽodis“ svečiai pasakoja, kokį pėdsaką jų gyvenime paliko Nacionalinė biblioteka.

1

lankoma skaitytojų. Ja imta rūpintis tik kai švietimo komisaru tapo Antanas Venclova – numatyta, kad šiai bibliotekai turi būti skiriami du privalomieji egzemplioriai. Taip prasidėjo Lietuvos centrinės bibliotekos plėtra, kurią gerokai pristabdė Antrasis pasaulis karas.

Bibliotekos istoriją nagrinėjau chronologiškai: laikotarpis iki Lietuvos valstybingumo praradimo, ikikarinis laikotarpis (knygos gelbėjamos iš uždaromų dvarų, vienuolynų), karo metai (bibliotekai nuolat trūksta patalpų, ji kilnojama, kartais išvis neaptarnauja skaitytojų), stalininis pokario Nacionalinės bibliotekos direktoriaus pavaduotojai Vytautas Gudaitis (kairėje), Ona Taluntytė, UNICEF Lietuvos laikotarpis (didelis knygų ir darbuotojų nacionalinio komiteto direktorius Jaunius Pusvaškis ir komiteto vicepirmininkas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Juozas Olekas UNICEF leidinių dovanojimo Nacionalinei bibliotekai ceremonijoje, 2000 m. Viliaus Jasinevičiaus nuotr. persekiojimas, bibliotekos vaidmens pokytis – orientavimasis į sovietines bibliotekas). į namus. Kalbėjausi su kitų didžiųjų Vilniaus miesto Pastarasis laikotarpis man buvo įdomiausias, bibliotekų – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, apie jį žinojau mažiausiai. Daugiausia vietos knygoje Vilniaus universiteto – direktoriais, kad jie, turėdami skyriau sovietiniam laikotarpiui, apie kurį jau yra nemažai tikslinę skaitytojų auditoriją, savo duris atvertų plačiau – medžiagos. Čia man įdomiausias bibliotekos pastato priimtų ir mūsų skaitytojus.

Vilniuje statybos klausimas – kauniečiai nenorėjo Dabar į biblioteką yra sugrįžusios ir knygos, atiduoti Nacionalinės bibliotekos sostinei. Arba kitas ir skaitytojai, ir darbuotojai. Iš pradžių tokia atvira niuansas – pirmasis bibliotekos pastato projektas buvo biblioteka man buvo neįprasta – tokios skaitytojų kurtas italų architekto ir pagal jį biblioteka, žinoma, būtų laisvės kitose nacionalinėse bibliotekose nesu matęs. atrodžiusi kitaip.

Pradedu prie to priprasti. Tiesa, man mūsų Nacionalinėje Aprašęs 50 metų apimantį bibliotekos istorijos bibliotekoje trūktų uždaresnių, izoliuotų darbo vietų, laikotarpį, galiu pasakyti, kad bet kokiam dideliam darbui sukuriančių rimto darbo atmosferą. Man vis dar sunku reikia daug laiko ir pastangų. Iš pradžių buvo planuota, žiūrėti, kaip žmonės siurbčioja arbatą ar valgo, tuo pat kad parašysiu tik įvykių kroniką. Bet kai pradėjau domėtis, metu vartydami brangią ir vertingą knygą. Nacionalinė rinkti medžiagą rankraščių fonduose, supratau, kad randu biblioteka, mano įsivaizdavimu, yra rimties vieta. labai daug įdomios, iki tol neskelbtos informacijos, todėl Pastaraisiais metais visas mano dėmesys buvo palikti ją nuošalyje buvo gaila. sukoncentruotas į Nacionalinės bibliotekos Palyginti šiandienę biblioteką su sovietinio istoriją – nagrinėjau 1940–1989 m. laikotarpį laikotarpio biblioteka būtų labai sunku. Kiekvienas (knygą numatyta išleisti 2019 m. pabaigoje. – Red.). laikas savitas. Tik norėčiau pasakyti, kad 1963 metais Bibliotekos istorija iki 1940-ųjų jau aprašyta 1984 m.

Vilniuje atidaryta Lietuvos valstybinė respublikinė išleistoje buvusios bibliotekos darbuotojos Valerijos biblioteka buvo moderniausia biblioteka Sovietų Vilnonytės knygoje „Lietuvos TSR valstybinė respublikinė Sąjungos teritorijoje. Be to, ji tapo lietuviškumo, lietuvių biblioteka, 1919–1940: bibliotekų istorijos metodikos kultūros centru. rekomendacijos“. Tiesa, reikia pasakyti, kad V. Vilnonytė Bibliotekoje visada dirbo ir dirba daug šviesių žmonių. tuo metu galėjo kalbėti ne apie viską, tad savo knygoje Kai kurie jų šiandien nepelnytai užmiršti. Sakoma, kad apžvelgiu ir nutylėtus dalykus. 1989 m. biblioteka yra atminties institucija. Norėčiau pratęsti pabaigoje pradėjau dirbti Kultūros ministerijoje, kuriai šią mintį – reikėtų atsiminti ir jos darbuotojus. biblioteka yra tiesiogiai pavaldi; kai kurie su biblioteka Reikėtų surinkti apie juos atsiminimus, kad ir darbuotojai, susiję sprendimai buvo priimti tuo metu, todėl rašyti apie ir jų nuveikti darbai nenugrimztų užmarštin. Taip pat save būtų netinkama. derėtų atsiminti mūsų dramatišką spaudos istoriją ir 1940–1989 m. bibliotekos istorijos laikotarpis labai dažniau minėti susijusias svarbias datas. įdomus ir mažai nagrinėtas, iki tol rašyti straipsniai Mąstydamas apie bibliotekos praeitį, dabartį ir ateitį, dažniausiai buvo ideologiški, šlovinantys sovietmečio norėčiau palinkėti, kad dar šimtą metų bibliotekose būtų sistemą. knygų, kad jų nepakeistų bedvasės kompiuterių dėžės.

1940 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, imta svarstyti, Žmogus knygą į rankas ima ne tik dėl mokslo žinių. Jam kur turi būti pagrindinė šalies biblioteka. Buvo kalbų, reikia ir malonaus lapų šiugždėjimo. kad ja galėtų tapti Vilniaus universiteto ar Vrublevskių Bibliotekų kaitos procese linkiu neužmiršti pagrindinių bibliotekos, bet nė viena jų neturėjo lietuviškos spaudos, bibliotekos funkcijų: rinkti spaudą ir kaupti informaciją nes ilgus metus priklausė Lenkijai. Šie fondai buvo apie ją, pagelbėti skaitytojams, kuriems nuo leidinių kaupiami centrinėje bibliotekoje Kaune, nors ji neturėjo gausos lentynose sukasi galva. gerų patalpų, buvo prasčiau finansuojama ir mažiau Vytautas Gudaitis 2

ĮVYKIS

PAVELDAS, KURIUO GALIME DIDŽIUOTIS

Minėdama 100-mečio jubiliejų, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė išskirtinę savo saugyklose saugomų XIV–XXI a. dokumentų parodą „Verba volant, scripta manent: iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“ ir spalio 9 d. pakvietė dokumentiniu paveldu besidominčius lankytojus į jos atidarymą. Visuomenei pirmą kartą pateikta fonduose saugomo dokumentinio paveldo visuma: eksponuojami vertingiausi rankraščiai, žemėlapiai, fotografijos, seniausios knygos – inkunabulai ir paleotipai. Galima paklausyti, kaip skambėjo ritinėliuose pianolai ar šelako plokštelėse įrašyta muzika. Ne vienas parodos eksponatas yra įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Visą parodą, kurią sudaro apie 80 eksponatų, galima suskirstyti į keletą tarpusavyje susijusių teminių blokų: seniausios ir rankraštinės knygos; Vilniaus konteksto objektai (knyga iš Žygimanto Augusto asmeninės bibliotekos, Talmudas, Vilniaus planai, žemėlapiai, Vilniaus spaustuvių leistos knygos); leidiniai, atspindintys lietuvių kalbos istoriją ir raidą (nuo pirmųjų raštų lietuvių kalba iki tautinį sąmoningumą liudijančių XIX a. dokumentų); muzika ir menas (su fotografijomis, šelako plokštelėmis, teoriniais veikalais apie muziką); įdomybės, paklausiausios knygos ir knygos, pasakojančios istorijas ar tapusios tos istorijos liudininkėmis (pvz., Brastos biblija, Nesvyžiaus biblija ir Radvilų albumas). „Tai – išminties klodai. Mūsų tautos, valstybės, raštijos ir kultūros dokumentai, mūsų istorijos liudytojai. 500 metų senumo knygos su jas turėjusių žmonių nuosavy-

XVI a. pabaigos vokiečių kartografo Georgo Brauno ir flamandų meninės graviūros meistro Franso Hogenbergo (1535–1590) pasaulio miestų atlase „Civitates orbis terrarum“ („Pasaulio miestai“, 1572–1618) pateiktas Vilniaus planas.

bės ženklais, dovanojimo įrašais, pastabomis paraštėse, liudijančiomis anų laikų žmonių mąstymo ir minties pulsavimą. Knygos lotynų, lenkų, vokiečių, hebrajų kalbomis, didieji filosofai, mąstytojai, mokytojai ir tarp jų lyg kokie deimantai iš nebūties gelmių iškylantys lietuvių raštijos paminklai: Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo, Simono Daukanto darbai, taip pat Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ vienintelis muzikinis įrašas“, – taip parodos eksponatų reikšmę ir svarbą apibūdina Lietuvos senosios literatūros ir kultūros istorijos tyrinėtoja prof. habil dr.

Eugenija Ulčinaitė.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji metodininkė-tyrėja dr. Milda Kvizikevičiūtė papasakojo, kuo vadovautasi atrenkant tuos išskirtinės vertės Lietuvos kultūros istoriją liudijančius objektus, pristatomus plačiajai visuomenei. Svarbiausi kriterijai – tai temos įdomumas, leidinio ar objekto

Olandų spaustuvininko Pieterio van der Aa (1659–1733) pasaulio atlase „La Galerie agréable du monde“ pavaizduotas Vilniaus miesto planas – beveik identiška G. Brauno Vilniaus plano kopija. Įdomu tai, kad nė vienas iš atlasų rengėjų Vilniuje nebuvo lankęsis.

3

retumas ir unikalumas, jo aktualumas Lietuvai ir Lietuvos istorijai. Todėl tarp vertingiausių eksponatų pateko skirtingi objektai.

Pavyzdžiui, Nacionalinėje bibliotekoje saugoma pirmoji lietuviška šelako plokštelė („Siuntė mane motinėlė“: tautiška daina; „Ant kalno karklai“: tautiška daina). Šis maždaug 6 minučių dviejų dainų, kurias atlieka Rygos lietuvių vyrų kvartetas: Aleksandras Kačanauskas, Petras Pundzevičius, Jurgis Linartas, J. Lukavičius, įrašas – pats savaime unikalus objektas ir kartu neprilygstama Lietuvos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje eksponuojamos parodos „Verba volant, scripta manent: iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“ kultūros istorijos vertybė. architektai – Gediminas G. Akstinas ir Kazimieras Sližys, dizainerė – Vaida Gasiūnaitė, koordinatorė – Gerda Paliušytė. Parodą rengė Rima Dirsytė, Tai vienintelis išlikęs pasauDiana Norkūnienė, dr. Milda Kvizikevičiūtė, dr. Lara Lempertienė, dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. lyje žinomas egzempliorius.

Plokštelė įrašyta 1908 m.

Rygos firmoje „Zonophone Record“.

Seniausia Nacionalinėje bibliotekoje saugoma knyga yra rankraštinė XIV a. knyga – vienuolio augustino padarytas knygos „Apie sielos tvirtovę“ (Hugues de Fouilloy. „De claustro animae“, XIV a.) nuorašas. Eksponuojama knyga išskirtinė keliais aspektais. Ji rašyta ant pergamento, primena tuos laikus, kai vienuoliai rašė pirmąsias knygas. Šis prancūzų dvasininko H. de Fouilloy (XII a. pradž.–1173/74) knygos nuorašo egzempliorius pirmiausia buvo Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III (1770–1840) nuosavybė, nuo XIX a. saugotas Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje, o po Antrojo pasaulinio karo pateko į Nacionalinę biblioteką.

Iš Nacionalinėje bibliotekoje turimų inkunabulų Brastos biblija („Biblia Swięta, tho iest Księgi Starego y Nowiego Zakona“, Breść, 1563) – pirmoji evangeliška Biblija eksponuojami du. Vienas jų – vokiečių istoriko gyLietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lenkų kalba. Tai labai brandus leidybinės veiklos LDK teritorijoje rezultatas. dytojo Hartmanno Schedelio (1440–1514) „Kronikų knyga“ (Hartmann Schedel. „Liber chronicarum“, Nürnberg, 1493), turinti net 1809 medžio raižinius, vaizduojančius Europos miestus ir įvairius asmenis. Šis inkunabulas svarbus ir tuo, kad jame pirmą kartą pateiktas Lietuvos aprašymas. Pavadinimą „Littav“ rasime ir kronikoje esančiame Europos žemėlapyje. H. Schedelio kronikai iliustracijas kartu su savo mokytojais kūrė garsus vokiečių dailininkas Albrechtas Düreris (1471–1528). Įsimintina vienintelės Lietuvoje lenkų dailininko Zygmunto Jakubowskio litografijos „Pjovynė Kražiuose“ (Zygmunt Jakubowski. „Rzeź w Krożach = Pjowyne Kraziuose“, Chicago, 1894) istorija. Joje vaizduojamos 1893 m. Rusijos caro įsakymu vykVienas iš kontrafakcinių leidinių – Rankraštinis astronomijos traktatas (1751), surašytas Prancūzijos maldaknygė „Balsas balandėlės“ dytos Kražių gyventojų, gynusių vietos bažnyčią ir rabino, Jungholco ješivos vadovo. Priklausė Mato Strašuno (Vilnius, 1863. Kontrafakcija. Tikrieji vienuolyną, skerdynės. Litografija rasta tik 2015 m. asmeninei knygų kolekcijai. išleidimo duomenys: Tilžė, 1897).

Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje, buvusiuose Nacionalinės bibliotekos Antruosiuose rūmuose įrengtose 4

saugyklose. (Kaip šis grafikos kūrinys įgavo eksponuotiną būklę, rašyta žurnalo „Tarp knygų“ 2018 m. gruodžio numeryje1). Kitas žinomas jo egzempliorius saugomas Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso bibliotekoje.

Iš įdomiausių eksponatų paminėtina „sukaustytoji“ knyga – garsaus XVI a. vokiečių liuterono Philippo Melanchtono kalbų rinkinio trečiasis tomas (Philipp Melanchthon. „Selectarus declamationum“, Strasbourg, 1555). Anuomet kai kurios knygos, kaip ir ši Reformacijos laikų teologo knyga, būdavo prirakinamos grandine, kad nepavogtų, kad bibliotekoje nebūtų nešiojamos iš vienos vietos į kitą ar tiesiog nenukristų.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė atskleidė, kad tarp atrinktų lankytojams rodytinų leidinių pateko ir to meto pačios populiariausios, perkamiausios knygos, dėl didelės paklausos leistos ne vieną kartą.

Pavyzdžiui, teologijos daktaro Mykolo Olševskio (1712–1779) knyga, skirta pasiruošti mirčiai (Mykolas Olševskis. „Broma atwerta ing

wiecznasti“, Vilnius, 1759), iki XIX a. vidurio pakartotinai leista net 20 kartų; artilerijos teoretiko, žemaičių bajoro Kazimiero Semenavičiaus (apie 1600–po 1651) „Didysis artilerijos menas“ (Kazimieras Semenavičius. „Grand art d’artilerie“, Amsterdam, 1651) – Europos mastu buvusi labai populiari knyga, visi save gerbiantys to meto universitetai ją turėjo.

Brastos biblija („Biblia Swięta, tho iest Księgi Starego y Nowiego Zakona“, Breść, 1563) unikali keliais aspektais. Tai pirmoji evangeliška Biblija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lenkų kalba. Kartu ji liudija ir gana liūdną istoriją: Bibliją išleido evangelikų reformatų bendruomenės Lietuvoje organizatorius Mikalojus Rad­vila Juodasis (1515–1565), o jo sūnūs, atsivertę į katalikybę, knygos egzempliorius pradėjo naikinti, todėl, M. Kvizikevičiūtės teigimu, leidinyje išplėšti antraštiniai puslapiai.

Parodos lankytojų dėmesį gali traukti kontrafakcinės knygos (kai sąmoningai neteisingai nurodomi leidimo duomenys: data, vieta, spaustuvė, kartais – autorius – V. G.), pačios mažiausios ir kišeninės knygos, mišiolai – itin puošnios katalikų liturginės knygos, dangaus kūnų atlasas, atminimų albumas, didikų dvarų planai – kiekvienas ras sau įdomiausią temą ar eksponatą.

Nacionalinės bibliotekos 100-mečio proga visuomenei eksponuojami dokumentinio paveldo dokumentai, kaip teigia jos direktorius prof. dr.

Renaldas Gudauskas, liudija mūsų fondų turtingumą, tam tikrų reiškinių radimosi priežastingumą, jų procesus ir pasekmes: „Šiandien mūsų valstybėje dokumentinis paveldas vis aktyviau tiriamas ir aktualinamas tuo pačiu tikslu – pažinti save, atskleisti savąją tapatybę, pažinti šalia esantį, atrasti mus siejančius unikalius tapatumus.“ Beje, per parodos atidarymą daugiakultūrio Vilniaus kontekste eksponuotą 1649 m. pergamentą, liudijantį Magdeburgo teisių Vilniui suteikimą, žadama keisti vis nauju dokumentu ir tai daryti kas dvi savaites. Pergamentai labai jautrūs šviesai, drėgmei ir šilumai, todėl nuspręsta laikyti juos iškeltus iš saugyklų trumpiau, bet lankytojams parodyti daugiau. Tad laukite naujienų! Paroda „Verba volant, scripta manent: iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“ veiks iki šių metų pabaigos.

Aldona Nikienė, Solveiga Sprindienė. Prikelta gyventi istorinė litografija. Tarp knygų, 2018, gruodis (Nr. 12), p. 21–23.

Vaidenė Grybauskaitė

Parodos rengėjai pasiūlė lankytojams surasti sau įdomiausią eksponatą. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Parodos atidarymo koncerto klausosi (pirmoje eilėje iš kairės): Milda Kvizikevičiūtė, Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė, Eugenija Ulčinaitė, Rimantas Bagdzevičius, Renaldas Gudauskas, Vytautas Landsbergis.

1

5

TEMA / STANDARTIZAVIMAS

INFORMACIJOS IR DOKUMENTAVIMO NACIONALINĖS STANDARTIZACIJOS KELIAS Dr. Nijolė Bliūdžiuvienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento direktorė, Lietuvos standartizacijos departamento TK 47 „Informacija ir dokumentavimas“ pirmininkė, IFLA Standartų komiteto narė

Jau beveik pusę amžiaus spalio 14-ąją standartizacijos organizacijos visame pasaulyje pagerbia tūkstančių ekspertų, rengiančių savanoriškai taikomus tarptautinius standartus, pastangas ir pabrėžia įvairių sričių standartų svarbą. Spalio viduryje minima Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) 1970 m. paskelbta Pasaulinė standartizacijos diena yra gera proga įvertinti ir visų standartizavimo darbe dalyvaujančių suinteresuotųjų šalių bendros veiklos turinį. Lietuvoje naujas informacijos ir dokumentavimo srities nacionalinės standartizacijos etapas pradėtas prieš dvidešimt metų. Straipsnyje prisiminsime veiklos pradžią, pagrindinius nuoseklaus veikimo žingsnius siekiant tikrosios narystės Tarptautinėje standartizacijos organizacijoje, pasidalysime pasiektais reikšmingais nacio­ nalinės standartizacijos rezultatais.

Vienodų standartų poreikis informacijos pasaulyje yra visuotinis ir tampa vis aktualesnis. Kiekvienais metais trijų pagrindinių standartizacijos organizacijų – Tarptautinės standartizacijos organizacijos, Tarptautinės elektrotechnikos komisijos ir Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos – sutarimu minima Pasaulinė standartizacijos diena turi savo temą. Šių metų šūkis – „Videostandartai atveria duris į pasaulį“ (angl. Video standards create a global stage). Ligšiolinė dienos temų įvairovė atliepia aktualius pasaulinio lygio reikalus, tarp kurių ir klimato kaitos padariniai, vartojimo ir taršos mažinimas.

6

NUO „BIBLIOTEKININKYSTĖS“ IKI „INFORMACIJOS IR DOKUMENTAVIMO“

1998 m. pabaigoje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (toliau – Nacionalinė biblioteka) pastangomis buvo įkurtas Lietuvos standartizacijos departamento 47-asis technikos komitetas „Bibliotekininkystė“ (toliau – LST TK 47), jo veiklos pamatu tapo ISO technikos komiteto ISO TC 46 Information and documentation (toliau – ISO TC 46) 9-ojo pakomitečio standartizavimo veiklos sritis, apimanti identifikavimą ir aprašymą. Tuo metu Nacionalinė biblioteka jau pradėjo taikyti pirmuosius

žingsnis – LST TK 47 struktūros pakeitimas, siekiant padaryti ją panašią į ISO TC 46 struktūrą ir apimti visus tarptautinio komiteto rengiamus standartus.

Tuo tikslu Nacionalinė biblioteka kreipėsi į šalies atminties, akademines institucijas, valstybės įstaigas, kviesdama jas aktyviau įsitraukti į numatomą plėsti komiteto veiklą. Savo atstovus į komitetą pasiūlė pagrindiniai šalies archyvai, už informacijos ir kultūros politikos šalyje įgyvendinimą atsakingos valstybės institucijos. Lietuvos standartizacijos departamentas pritarė pertvarkos pasiūlymams ir nuo 2002 m. 47-asis technikos komitetas savo gyvavimą tęsė nauju pavadinimu „Informacija ir dokumentavimas“.

DIRBAMA PAGAL EUROPOS IR PASAULIO STANDARTUS

Lietuvos standartizacijos departamento 47-ojo technikos komiteto ataskaitiniame-rinkiminiame posėdyje, 2017 m.

Nijolės Bliūdžiuvienės nuotr.

tarptautinius standartus, kuriais buvo vadovaujamasi įkūrus ISSN, ISBN ir ISMN Lietuvos agentūras. Ketverius metus LST TK 47 sudarė didžiųjų bibliotekų atstovai.

2002 m. pradžioje LST TK 47 „Bibliotekininkystė“ tapo visų keturių ISO TC 46 buvusių pakomitečių: SC 4 „Techninis sąveikumas“, SC 8 „Statistika ir veiklos vertinimas“, SC9 „Identifikavimas ir aprašymas“, SC 11 „Archyvų ir dokumentų valdymas“ – nariu stebėtoju. Priminsime, kad ISO TC 46 įkurtas 1947 m., praėjus vos metams po pačios Tarptautinės standartizacijos organizacijos įsteigimo. Šiuo metu ISO TC 46 sudaro penki pagrindiniai pakomitečiai; naujasis – SC 10 – įkurtas 2005 m., jo veiklos sritys apima dokumentų saugojimą ir konservavimo sąlygas.

Išanalizavus tarptautinės organizacijos atitinkamo komiteto ir jo pakomitečių veiklą, buvo parengti pasiūlymai dėl LST TK 47 pertvarkos. Senasis „Bibliotekininkystės“ pavadinimas nebeatitiko numatomų apimti atitiktinio komiteto veiklos krypčių (elektroninės vyriausybės projektų, archyvuose, bibliotekose ir kitose informacijos ir dokumentavimo institucijose naujai kuriamų ir taikomų informacinių technologijų). Kitas nuoseklus

„Informacijos ir dokumentavimo“ komitetą šiuo metu sudaro 10 narių (institucijų), kurios yra paskyrusios 20 įgaliotųjų atstovų. Informacijos ir dokumentavimo veikloje dalyvauja valstybės institucijos, valstybinės ir privačios organizacijos, archyvai, bibliotekos, muziejai, mokslo ir mokymo įstaigos.

Komiteto įgaliotieji atstovai populiarina tarptautinę ir nacionalinę standartizacijos veiklą, skaito paskaitas seminaruose ir konferencijose, dėsto standartizacijos dalykus aukštosiose mokyklose, skelbia publikacijas, pagal galimybes dalyvauja standartizacijai skirtuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose renginiuose, atstovauja Lietuvai ISO ir CEN atitiktinių technikos komitetų posėdžiuose.

Komitete įkurtos darbo grupės, kurios dalyvauja rengiant bibliotekų, muziejų ir archyvų tarptautinių standartų nacionalines versijas, skatina informacijos ir dokumentavimo srities standartizaciją savo sektoriuose.

ISO 46-OJO TECHNIKOS KOMITETO VEIKLA

2019 m. duomenimis, šiuo metu galioja ISO TC 46 parengti 123 standartai; iš jų 32 tiesiogiai parengė ISO TC 46 sekretoriatas. Remiantis Tarptautine standartų klasifikacija, ISO TC 46 parengti standartai apima keletą pagrindinių teminių sričių: Bendrieji dalykai. Terminologija. Standartizacija.

Dokumentai (01.040.01); Rašyba ir transliteracija (01.140.10); Informacijos mokslai (01.140.20); Administravimo, prekybos ir pramonės dokumentai (01.140.30); Leidyba (01.140.40); Ženklų rinkiniai ir informacijos kodavimas (35.040); Informacinių technologijų taikymas (35.240.30); Popierius ir kartonas (85.060).

ISO TC 46 standartai orientuoti į klausimus, su kuriais susiduria bibliotekos, archyvavimo įstaigos, informacijos centrai, muziejai ir komercinės informacijos tiekimo įstaigos, siekdamos efektyvios informacijos paieškos, jos aprašymo, išsaugojimo ir apsaugos, taip pat informacijos analizės, nepaisant, kokia medijos forma sukurtas ir pateiktas turinys. ISO TC 46 standartai yra svarbūs skaitmeninio turinio pramonei ir medijų gamybai.

Iki 2020 m. numatoma parengti standartus, apimančius dokumentų valdymo įmonėse architektūrą, dokumentų valdymą debesijoje, dokumentų valdymo sistemų dizainą, taikymą ir priežiūrą, funkcinius skaitmeninių dokumentų valdymo sistemų reikalavimus, skaitmeninių įrašų konversijos ir duomenų perkėlimo procesus bei dokumentų valdymo procesų ir sistemų rizikos vertinimą, taip pat bus parengtas pagrindinių dokumento valdymo sąvokų aiškinamasis žodynas. Siekdamas parengti naują informacijos valdymo srities standartų seriją, ISO TC 46 ėmėsi kurti bendrą koncepciją ir principus.

7

2007 m. LST TK 47, siekdamas aktyviau dalyvauti Europos standartizacijos komiteto (toliau tekste – CEN) sudarytos tikslinės darbo grupės CEN/BT/TF 179 Cinematographic Works („Kinematografijos kūriniai“) veikloje rengiant Europos standartus, įsteigė naują darbo grupę. Archyvarų bendruomenės nariai dalyvavo minėtos grupės veikloje ir įsitraukė į kinematografinių Europos filmų identifikavimo standartų rengimo darbą. Šios srities Europos standartais buvo siekiama suderinti kinematografijos darbų katalogavimo ir indeksavimo praktikas, įgyvendinti filmų duomenų bazių funkcinį suderinamumą.

2018 m. LST TK 47 tapo tikruoju ISO TC 46 nariu.

Toks nacionalinio technikos komiteto statusas leidžia Lietuvos ekspertams įsitraukti į standartų projektų rengimo darbo grupes, suteikia galimybę teikti pastabas ir balsuoti priimant tarptautinius standartus, dalyvauti ekspertų grupėse siūlant naujas standartizacijos temas. Įvairių sektorių ekspertų dalyvavimas technikos komiteto LST TK 47 veikloje yra neabejotina atminties institucijų partnerystės ir standartizacinės integracijos forma. Bibliotekos ne tik pirmosios įsitraukė į pagal tarptautinio ir europinio lygmens standartizacijos principus organizuojamą nacionalinę standartizacijos veiklą, bet ir, koordinuodamos informacijos ir dokumentavimo srities standartizacijos veiklą, įvykdė daugiapakopę technikos komiteto LST TK 47 pertvarką, kai į standartizacijos veiklą buvo įtraukti pagrindinių šalies archyvų, muziejų, mokslo ir valstybės įstaigų bei privačių įstaigų ekspertai.

Lietuvos standartizacijos departamentas LST TK 47 ekspertų indėlį į nacionalinės standartizacijos vystymą yra įvertinęs aukščiausiu apdovanojimu. Garbės ženklas „Už nuopelnus nacionalinei standartizacijai“ yra įteiktas dr. Nijolei Bliūdžiuvienei (2013 m.) ir prof. dr. Rimvydui Laužikui (2016 m.).

DAUGIAUSIA – INFORMACIJOS MOKSLŲ STANDARTŲ

Lietuvoje yra parengti ir taikomi tarptautiniai bibliotekų, archyvų ir muziejų veiklos įvertinimo ir statistinės apskaitos standartai. Geriausiai iš šių standartų grupės bibliotekinei bendruomenei žinomas tarptautinės bibliotekų statistikos standartas, nemažiau svarbūs bibliotekos veiklos rodiklių ir bibliotekų poveikio vertinimo standartas, nacionalinių bibliotekų veiklos kokybės matavimo standartas, leidybos produkcijos apskaitos arba bib-liotekų pastatų kokybinių sąlygų ir kiti standartai.Parengti statistikos standartai muziejams, archyvams, taip pat visoms informacijos institucijoms tinkamas saityno archyvavimo statistikos kokybės standartas.

Informacijos identifikavimo, aprašymo srityje rengiamas naujas intelektinės nuosavybės teisių aprašymo bei pateikties, atnaujinamas bibliografinių nuorodų tarptautinis standartas. Dirbama ties nauju identifikavimo principų standartu, taip pat rengiami 8

2013 m. Lietuvos standartizacijos departamento garbės ženklu „Už nuopelnus nacionalinei standartizacijai“ buvo apdovanoti (iš kairės): dr. Julius Danys, habil. dr. Joana Šalomskienė, Vida Julė Jocienė, dr. Vincentas Vytys Stragys, dr. Marija Vesėliūnienė, dr. Nijolė Bliūdžiuvienė. Mindaugo Balčiausko nuotr.

tarptautinio standartinio turinio kodo, mokslinių tyrimų veiklos informacinėse technologijose identifikavimo, apimančio edukaciją, švietimą, mokymą ir mokslinius tyrimus, standartai. Sistemingai atnaujinami tarptautinių standartinių numerių standartai. Šiuo metu atliekama vienas didžiausių pastarųjų metų standartų lietuviškųjų versijų rengimo darbų. Po Valstybinės lietuvių kalbos komisijos aprobavimo pasirodys tarptautinio terminų standarto ISO 5127:2017 „Informacija ir dokumentavimas. Pagrindai ir aiškinamasis žodynas“ vertimas į lietuvių kalbą. Naujoji standarto 2017 m. redakcija yra esminis terminijos išteklius, kuriuo galima remtis rengiant jo versijas nacionalinėmis kalbomis.

Standarto pratarmėje pabrėžiama, kad dabartinei informacijos ir dokumentavimo sričiai būdingas glaudesnis tarpsektorinis bendradarbiavimas, todėl neretai bibliotekininkystė, archyvistika, tekstų dokumentacija, redagavimas, žiniasklaidos dokumentacija, spausdinimas, leidyba, garso ir vaizdo dokumentai, transliacijos, muziejininkystė, dokumentų konservavimas ir kitos sritys sąveikauja glaudžiau.

Lietuvos standartizacijos departamento svetainėje galima plačiau susipažinti su informacija apie nacionalinę standartizaciją, jos dalyvius bei rezultatus. 2019 m. antrajame pusmetyje svetainėje paskelbti duomenys apie technikos komiteto LST TK 47 „Informacija ir dokumentavimas“ kompetencijai priskirtus 165 galiojančius standartus. Daugiau nei 50 proc. jų pagal Tarptautinę standartų klasifikaciją apima informacijos mokslus; 17 proc. – IT taikymą informavimo, dokumentavimo veikloje ir tiek pat reglamentuojantys rašybą bei transliteraciją; su leidyba susiję – apie 10 proc. šiuo metu galiojančių Lietuvos standartų.

Iš minėtų aktualių Lietuvos standartų skaičiaus 14 yra lietuvių, 151 – anglų, 3 – prancūzų kalbomis. Žvelgiant į negaliojančių 52 informacijos ir dokumentavimo standartų skaitinę išraišką, 34 yra lietuvių, 19 – anglų ir 5 – prancūzų kalbomis.

Visų standartizacijos proceso dalyvių bendras siekinys, kad standartai prisidėtų prie šalies ekonominių rodiklių, užtikrintų gaminių ir paslaugų kokybę, vartotojų saugą, padėtų efektyviai išnaudoti turimus išteklius ir leistų sėkmingai integruotis į pasaulines rinkas.

Standartai įvairovės kupiname pasaulyje, kuriame viskas tarpusavyje susiję, yra tarsi globalus tiltas ir bendra pasaulio kalba.

TEMA / STANDARTIZAVIMAS

TARPTAUTINIS VISRAKTIS Į INFORMACIJOS LOBYNĄ Tomas Vaičiulis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento vyresnysis bibliografas

Pasaulyje vis stiprėjant valstybių ryšiams ir globalizacijai, tie patys procesai vyksta ir informacijos kaupimo įstaigose: bibliotekose, archyvuose, muziejuose. Čia kyla ir tos pačios visuotinės problemos: kaip susikalbėti, kaip suprasti vieniems kitus, kaip bendradarbiauti. Juk ne visada naudojamasi tais pačiais standartais, taisyklėmis, katalogavimo įrankiais. Tuomet į pagalbą ateina bibliografiniai koncepciniai modeliai. Šiame straipsnyje trumpai pristatoma IFLA Bibliografinių koncepcinių modelių peržiūros grupė, jos veiklos istorija ir nuveikti darbai.

Kas gi yra bibliografinis koncepcinis modelis (angl. Bibliographic Conceptual Models, BCM)? Jį galima palyginti ir su filosofija, ir su informatika. Su filosofija, kadangi koncepciniame modelyje nepaprastai svarbi yra tiksli ir nedviprasmiška sąvoka, atskiro elemento apibrėžtis, tai yra koncepcija. Su informatika todėl, kad tas sąvokas ir elementus reikia tarpusavyje sujungti, nurodyti jų ryšius, sukurti viso bibliografinio aprašo schemą, aprašyti, kaip visas modelis turėtų veikti nuo pat vartotojo pateiktos užklausos ar atliekamos paieškos.

Idealiame koncepciniame modelyje neturėtų likti jokių dviprasmybių, netikslumų. Jį vienodai turėtų suprasti ir mokėti pritaikyti bet kuri biblioteka ar kita organizacija. Tai turėtų būti universalus bibliografinės informacijos pateikimo modelis, tinkantis bet kuriam saugomam objektui aprašyti. Tai yra nepaprastai svarbu, norint įvairioms informacijos išteklius ar kitus dokumentus kaupiančioms įstaigoms keistis bibliografiniais duomenimis, juos valdyti skirtingomis katalogavimo programomis, kartais laikantis nevienodų bibliografinių aprašų taisyklių ar standartų.

FRBR MODELIŲ ŠEIMA

Bibliografinių koncepcinių modelių kūrimo organizavimo darbai Tarptautinėje bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijoje (angl. International Federation of Library Associations and Institutions, IFLA) buvo pradėti daugiau nei prieš 20 metų.

IFLA katalogavimo komitetas dar 1997 m. patvirtino Funkcinių reikalavimų bibliografiniams įrašams modelį (angl. Functional Requirements for Bibliographic Records, FRBR). 2002 m. buvo sukurta FRBR darbo grupė, kurios tikslas – sukurti ir išsaugoti IFLA organizacijoje strateginį požiūrį į koncepcinių modelių nuolatinį palaikymą ir tobulinimą, skatinti naudoti FRBR mo-

delį kaip pagrindinį atskaitos tašką visuotinėje bibliografinėje apskaitoje. Darbo grupė sukūrė FRBR elektroninį pokalbių forumą, parengė pirmąjį bibliografinių šaltinių apie FRBR modelį leidimą „FRBR Bibliography“1, IFLA interneto svetainėje rašo tekstus apie grupę2. 2003 m. darbo grupė reorganizuota į FRBR peržiūros grupę. 2003–2004 m. atskira tęsiamųjų išteklių darbo grupė sprendė klausimus, kylančius dėl FRBR modelio taikymo periodiniams ir tęstiniams leidiniams. Vėliau ši grupė buvo panaikinta, o jos funkcijos perkeltos Jungtinių leidinių (angl. aggregates) darbo grupei. 2018 m. FRBR peržiūros grupei buvo suteiktas naujas vardas – Bibliografinių koncepcinių modelių peržiūros grupė (angl. BCM Review Group).

Per savo veiklos laikotarpį Bibliografinių koncepcinių modelių peržiūros grupė parengė ir išleido keletą fundamentalių koncepcinių bibliografinių modelių. Pirmas modelis, išleistas 1998 metais, buvo jau minėtasis Funkcinių reikalavimų biblio­ grafiniams įrašams modelis. Jame buvo pateiktos bendrojo pobūdžio nuostatos, tinkamos visoms bibliografinių medžiagų rūšims. Sukurtas modelis leido lengviau suvienodinti informaciją apie aprašomus objektus, keistis duomenimis tarp skirtingų objektų rūšių, taip pat sudarė galimybę bendradarbiauti ir dalintis informacija skirtingose valstybėse aprašus kuriančioms įstaigoms, veikiančioms su vietiniais bibliografinių aprašų kūrimo skirtumais. Be to, FRBR modelis suvienodino aprašo duomenų pateikimą ir, nors nebuvo tam skirtas, buvo lanksčiai pritaikytas nepaprastai greitai į bibliotekas ir kitas informacijos bei kultūros įstaigas besiveržiančioms modernioms informacinėms technologijoms, kompiuteriams bei internetui. https://www.ifla.org/files/assets/cataloguing/frbrrg/frbr-bibliography.pdf. https://www.ifla.org/bcm-rg.

1 2

9

2003 m. Nacionalinės bibliotekos iniciatyva FRBR modelis buvo išverstas ir išleistas lietuvių kalba3.

Kiti du koncepciniai modeliai, sukurti atitinkamai 2009 ir 2010 metais, buvo Funkciniai reikalavimai autoritetiniams duomenims (angl. Functional Requirements for Authority Data, FRAD)4 ir Funkciniai reikalavimai dalykų autoritetiniams duomenims (angl.

Functional Requirements for Subject Authority Data, FRSAD)5. Šie trys pagrindiniai modeliai dažnai vadinami „FRBR koncepcinių modelių šeima“.

Į OBJEKTĄ ORIENTUOTOS VERSIJOS

Kadangi sukurti koncepciniai modeliai buvo labiau bendro, universalaus pobūdžio, netrukus po jų išleidimo atsirado poreikis sukurti modelius, pritaikytus atskiriems specifiniams informacijos objektams aprašyti.

Taip gimė į objektą orientuotos funkcinių modelių versijos. Pirmoji iš jų – FRBRoo (angl. FRBR Object Oriented)6, skirta bendrųjų bibliografinių reikalavimų taikymui konkrečiam aprašomam objektui. Ši versija leido nuo konceptualaus požiūrio priartėti prie realių bibliografinių aprašų reikalavimų. Šis modelis buvo pradėtas kurti ir tobulinti nuo pat savo pirmtako FRBR išleidimo 1998-aisiais. Parengimas truko gana ilgai, jis išleistas tik 2016 metais.

Kadangi per tokį laikotarpį buvo kilę daug pagrindiniam modeliui taikytinų pastabų, visi netikslumai bei paaiškinimai taip pat buvo integruoti į šį leidinį. Iš esmės FRBRoo buvo skirtas muziejininkų bendruomenės poreikiams, norint bibliografinių koncepcinių modelių praktiką pritaikyti ir muziejininkų koncepciniams modeliams. Todėl modelis buvo kuriamas bendradarbiaujant su Tarptautinės muziejininkų tarybos (ICOM) Dokumentavimo komitetu (pranc.

Comité International pour la Documentation, CIDOC).

Tais pačiais metais buvo išleistas periodiniams bei tęstiniams ištekliams skirtas į objektą orientuotas koncepcinis modelis PRESSoo. Jame detaliai išaiškinti ilgai kaupęsi specifiniai klausimai, kilę bandant taikyti bibliografinius koncepcinius modelius periodiniams objektams (laikraščiams, žurnalams, tęstiniams leidiniams ir t. t.).

2016 m. bibliotekininkų bendruomenei buvo pristatytas naujausias IFLA koncepcinis bibliografinės informacijos modelis (angl. Library Reference Model, LRM)7, sukurtas norint sujungti tris ankstesnes koncepcinių modelių šeimos dalis (FRBR, FRAD, FRSAD) į vieną bendrą ir taip išspręsti tarp jų iškilusius prieštaravimus bei nesutapimus. Buvo peržiūrėtos visų trijų koncepcinių modelių detalės ir apibrėžtys, jie Funkciniai reikalavimai bibliografiniams įrašams: baigiamoji ataskaita.

Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 2003. – ISBN 9955-541-14-8.

4 https://www.ifla.org/files/assets/cataloguing/frad/frad_2013.pdf.

5 https://www.ifla.org/files/assets/classification-and-indexing/functionalrequirements-for-subject-authority-data/frsad-final-report.pdf.

6 https://www.ifla.org/files/assets/cataloguing/FRBRoo/frbroo_v_2.4.pdf.

7 https://www.ifla.org/files/assets/cataloguing/frbr-lrm/ifla-lrmaugust-2017_rev201712.pdf.

3

10

suderinti ar suvienodinti. Kai kurias detales teko modeliuoti iš naujo, kad būtų gautas prasmingas sprendimas.

Darbo rezultatas – vientisas, nuoseklus ir logiškai suderintas modelis, apimantis visus bibliografinių duomenų aspektus ir tuo pat metu išlaikantis aktualumą šiuolaikinei koncepcinių modelių praktikai. LRM yra skirtas naudotis susietųjų duomenų (angl. linked data) aplinkoje ir skatinti bibliografinius duomenis taikyti būtent šiai aplinkai. Pristačius modelį pasaulio bibliotekininkų bendruomenei, gauta pasiūlymų, pataisymų ir komentarų. Dauguma jų buvo išanalizuoti ir integruoti į galutinę LRM versiją, išleistą 2017 m. gruodį. Lygiagrečiai pradėta kurti ir į objektą orientuota LRMoo versija (pakeičianti FRBRoo), kurios pagrindinis tikslas yra toliau derinti bibliotekų ir muziejų tarpusavio duomenų apsikeitimą bei pagrindinių bibliografinių sąvokų suvienodinimą.

APIE BCM PERŽIŪROS GRUPĘ

IFLA Bibliografinių koncepcinių modelių peržiūros grupė rengia ir redaguoja bibliografinius koncepcinius modelius, taip pat kuria papildomą medžiagą, skirtą šiems modeliams: naudojimosi gaires, vadovus, aiškinamuosius dokumentus. Papildoma peržiūros grupės užduotis yra viešinti bibliografinius koncepcinius modelius ir skatinti jais naudotis įvairiose informacijos kaupimo įstaigose: bibliotekose, archyvuose ir t. t.

Dirbant būtina palaikyti glaudų ryšį su kitomis Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos darbo grupėmis ir bendradarbiaujančiomis organizacijomis. BCM peržiūros grupė teikia ataskaitas IFLA Standartų komitetui, visos ataskaitos yra publikuojamos IFLA interneto svetainėje. Grupės nariai renkami pagal nustatytą procedūrą ir yra galutinai patvirtinami Standartų komitete. BCM peržiūros grupėje privalo būti ne mažiau nei 6 ir ne daugiau nei 12 narių.

2019 m. BCM peržiūros grupės posėdyje, įvykusiame IFLA generalinės konferencijos ir asamblėjos rugpjūtį metu, patvirtinta nauja grupės sudėtis. Grupė sudaryta iš įvairių pasaulio valstybių, daugiausia Europos Sąjungos, bibliotekų darbuotojų: Prancūzijos, Italijos, Latvijos, Lietuvos, Slovėnijos, Kroatijos, Suomijos, Vengrijos, taip pat JAV, Kanados, Jungtinių Arabų Emyratų, Irano. Grupės vadovė – Prancūzijos nacionalinės bibliotekos atstovė Mélanie Roche. Bendradarbiavimas su peržiūros grupe vykdomas nuotoliniu būdu, naudojantis šiuolaikinės komunikacijos priemonėmis: internetu, elektroniniu paštu, grupės forumu, pokalbių programomis. Grupės generalinis posėdis, metų rezultatų įvertinimas, naujų narių ir darbotvarkės patvirtinimas vyksta kasmetinio IFLA bibliotekų ir informacijos kongreso metu, dažniausiai rugpjūčio mėnesį.

2019 m. gegužės 24 d. IFLA Bibliografinių koncepcinių modelių peržiūros grupės nariu (4 metų kadencijai – nuo 2019 m. rugpjūčio iki 2023 m. rugpjūčio) buvo išrinktas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojas – Informacijos mokslų departamento Nacionalinės bibliografinės apskaitos skyriaus vyresnysis bibliografas Tomas Vaičiulis. Nacionalinei bibliotekai yra labai svarbu stebėti ir sekti naujausias IFLA bibliografinių standartų ir koncepcinių modelių tendencijas, dalyvauti ir bendradarbiauti jų kūrimo, redagavimo procese. Visi koncepciniai modeliai anksčiau ar vėliau yra pritaikomi praktinėms reikmėms, bibliografinio aprašo standartų kūrimui. Todėl Bibliografinių koncepcinių modelių peržiūros grupės nario pozicija yra aktuali ir vertinga ne tik Nacionalinės bibliotekos, bet ir visos Lietuvos bibliotekininkų bendruomenės mastu.

ŠIANDIEN AKTUALU

KUO MARAKEŠO SUTARTIS SVARBI BIBLIOTEKININKAMS Dalia Balčytytė Lietuvos aklųjų bibliotekos Informacijos išteklių centro l. e. p. vadovė

Lietuvos aklųjų biblioteka 2019 m. rugsėjo 26–27 d. Vilniuje organizavo tarptautinį seminarą„Marakešo sutartis: pradėkime“, skirtą specialiųjų bibliotekų darbuotojams. Seminaro dėmesio centre – Marakešo sutartyje numatytų nuostatų praktinis taikymas aptarnaujant žmones, negalinčius skaityti įprasto spausdinto teksto. Seminare dalyvavo specialistai iš Rytų, Vidurio Europos ir Baltijos šalių, kuriose ratifikuota minėta sutartis, o nuostatos jau perkeltos į nacionalinius teisės aktus ar šiuo metu yra integruojamos.

Seminarą organizavo Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) bendradarbiaudama su tarptautiniais partneriais: organizacija „Elektroninė informacija bibliotekoms“ (angl. Electronic Information for Libraries, EIFL), IFLA Bibliotekų, teikiančių paslaugas negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto žmonėms, sekcija (angl. Libraries Serving Persons with Print Disabilities Section, LPD) bei Toronto universitetu.

KAS YRA MARAKEŠO SUTARTIS IR KO JA SIEKIAMA? Tai – tarptautinė sutartis, kurią 2013 m. pasirašė specializuotos Jungtinių Tautų agentūros – Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (angl. World Intellectual Property Organization, WIPO) valstybės narės. Visas sutarties pavadinimas yra Marakešo sutartis dėl geresnės paskelbtų kūrinių prieigos akliesiems, silpnaregiams ar įprasto spausdinto teksto negalintiems skaityti asmenims.

Tai – pirmoji autorių teisių sutartis, kurios pagrindą sudaro žmogaus teisių principai ir kurioje remiamasi Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija (angl.

United Nations Convention on the Rights of Persons with Disabilities).

2016 m. įsigaliojus šiai sutarčiai, pirmą kartą istorijoje sukurta tarptautinė teisės sistema, leidžianti gaminti kūrinių kopijas specialiaisiais formatais ir jas platinti žmonėms, negalintiems skaityti įprasto

spausdinto teksto, dalintis šiomis kūrinių kopijomis nepaisant valstybių sienų. Kaip apibrėžiama Marakešo sutartyje, žmonės, negalintys skaityti įprasto spausdinto teksto, yra aklieji, silpnaregiai, turintys suvokimo negalią arba skaitymo sutrikimų ir tie, kurie negali sutelkti žvilgsnio, laikyti knygos rankose arba jos vartyti.

Marakešo sutartimi siekiama pašalinti autorių teisių barjerus, kurie dėl negalios ar sutrikimo negalintiems skaityti žmonėms užkirto spausdinto teksto kūrinių prieigą. Pasaulyje tik apie 7 proc. visų išleistų kūrinių yra prieinami specialiaisiais formatais, o besivystančiose šalyse, kuriose gyvena 90 proc. visų pasaulio aklųjų ir silpnaregių, prieinamų leidinių skaičius nesiekia 1 procento. Ši problema iš dalies kyla dėl autorių teisių įstatymais sukurtų kliūčių, kurias ir siekiama pašalinti Marakešo sutartimi.

2017 m. Europos Sąjunga (ES) priėmė direktyvą dėl Marakešo sutarties įgyvendinimo, todėl visoms ES šalims narėms keliamas reikalavimas sutarties nuostatas integruoti į nacionalinius autorių teisių įstatymus. Direktyva taikoma Europos Sąjungoje vykdomai veiklai, t. y. tiek ES šalyse, tiek ir tarp jų.

ES Marakešo sutartį ratifikavo 2018 m. spalio 1 d., sutarties šalimi ES tapo 2019 m. sausio 1 dieną.

Lietuva į nacionalinius įstatymus Marakešo sutarties nuostatas perkėlė 2018 m. gruodžio 20 d. (https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/7edfb2c00a 11

a211e9a5eaf2cd290f1944). Svarbūs apibrėžimai pateikiami Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 straipsnio 15, 33 ir 39 dalyse, o esminės nuostatos išdėstytos 25 straipsnyje.

KAM NAUDINGA MARAKEŠO SUTARTIS?

Sutartis gali būti naudinga bet kuriam įprasto spausdinto teksto negalinčiam perskaityti asmeniui. Žmonės negali skaityti įprasto spausdinto teksto dėl regėjimo negalios, pvz., aklumo ar silpnaregystės; raidos sutrikimų ar patiriamų mokymosi sunkumų (disleksijos, autizmo); dėl fizinės negalios (pvz., Parkinsono ligos ar paralyžiaus). Negalia nebūtinai turi būti nuolatinė. Tarkim, laikinai apakę asmenys gali naudotis sutarties teikiamais privalumais, kol išlieka regos sutrikimas.

Marakešo sutartis netaikoma kitiems neįgaliesiems, pavyzdžiui, kurtiesiems (nors jie gali būti įtraukti į nacionalinį autorių teisių įstatymą kaip galintys gauti leidinius specialiaisiais formatais). O kurčneregiai patenka tarp galinčiųjų naudotis Marakešo sutarties teikiamais privalumais.

Svarbus klausimas, kaip Marakešo sutartis gali būti naudinga bibliotekoms? Kaip ji prisideda prie bibliotekų paslaugų plėtros? Marakešo sutartis sudaro sąlygas patobulinti bibliotekų paslaugas žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, šiais būdais: – pašalindama teisines kliūtis, trukdančias gaminti specialiųjų formatų kūrinius ir keistis jų kopijomis, taip leisdama bibliotekoje iškart padidinti šių leidinių fondą; – sudarydama galimybę taupyti laiko, finansinius ir žmogiškuosius išteklius sutelkiant specialaus formato kūrinius šalies, regiono ar kitos teritorijos viduje; – skirtingose šalyse veikiančios įgaliotosios institucijos gali tarpusavyje koordinuoti kūrinių specia­ liaisiais formatais kopijų gamybą; dėl to sumažėja veiklos dubliavimo, kai ta pati knyga skirtingose šalyse specialiuoju formatu pritaikoma keletą kartų.

Ar mano biblioteka gali teikti paslaugas pagal Marakešo sutartį? Atsakymas būtų „taip“. Bet kuri biblioteka, kaip įgaliotoji institucija, aptarnaudama asmenis, kurie dėl negalios ar sutrikimų negali skaityti įprasto spausdinto teksto, turi teisę pasinaudoti sutartimi. Šis dokumentas suteikia teisę gaminti, teikti, importuoti ir eksportuoti kūrinių specialiaisiais formatais kopijas, tačiau tai nėra prievolė.

Kitaip tariant, Marakešo sutartimi leidžiama vykdyti veiklą, kuri be leidimo yra draudžiama.

KAS TIE SPECIALIEJI FORMATAI IR KAIP JAIS KEISTIS?

Biblioteka, vadovaudamasi Marakešo sutartimi, specialiojo formato leidinį gali išduoti kitai bibliotekai ar kitai institucijai Lietuvoje arba kitoje prie Marakešo sutarties prisijungusioje šalyje. Lygiai taip 12

Seminare dalyvavęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas pabrėžė bibliotekų vaidmenį įgyvendinant Marakešo sutartį, nes „būtent jose skaitymo negalią turintys žmonės gali gauti jiems reikalingą literatūrą“.

pat biblioteka gali gauti specialiojo formato leidinį iš kitos bibliotekos ar kitos institucijos, esančios Lietuvoje ar kitoje prie Marakešo sutarties prisijungusioje šalyje. Taip pat biblioteka gali kūrinius pritaikyti specialiaisiais formatais.

Specialusis formatas yra bet kuris formatas, sudarantis galimybę negalinčiam skaityti įprasto spausdinto teksto asmeniui daryti tai taip pat patogiai, kaip ir skaitančiam įprastai. Tipiniai tokių formatų pavyzdžiai yra Brailio raštas, padidintas šriftas ir garsinės knygos; taip pat skaitmeniniai formatai: garsinės DAISY formato knygos (DAISY – Digital Accessible Information System – skaitmeninė informacijos prieigos sistema), viso teksto DAISY knygos (paryškintas tekstas sinchronizuojamas su sintezatoriaus arba diktoriaus įskaitytu teksto įrašu), EPUB3 (e. knygos formatas su prieinamumą užtikrinančiomis funkcijomis) ir LKF (šis formatas dažniausiai vartojamas rusakalbėse šalyse). Be to, tam tikrais įprastais formatais pateikti dokumentai, pvz., DOC arba PDF, taip pat gali būti lengvai paverčiami specialiaisiais formatais.

Kalbant apie keitimąsi specialiųjų formatų leidiniais tarp bibliotekų, nėra vienos visiems tinkamos procedūros. Keitimosi eiga priklausys nuo kūrinio formato, nuo to, kokiu būdu asmuo pageidauja kūrinį gauti, jo pageidavimų dažnumo ir esamos tokių paslaugų teikimo infrastruktūros. Gali būti naudojamos tarpbibliotekinio dokumentų pristatymo sistemos arba kita saugi skaitmeninė mainų platforma. Keitimosi tvarka bei principai turėtų būti paprasti ir aiškūs, ypač jei skatinama keistis tarptautiniu mastu.

Kiekvienai bibliotekai kils praktinis klausimas – kaip gauti informacijos apie kitas bibliotekas, turinčias leidinių specialiaisiais formatais?

Daugelyje valstybių veikia nacionalinės specialiosios bibliotekos, aptarnaujančios negalinčius skaityti įprasto spausdinto teksto žmones, taip pat

Autorių teisių specialistas Jonathanas Bandas apžvelgė IFLA praktinio vadovo bibliotekininkams „Marakešo sutartis: pradedame“ nacionalines versijas.

veikia pelno nesiekiančios organizacijos, teikiančios paslaugas šiems asmenims. Mūsų šalyje šias paslaugas teikia Lietuvos aklųjų biblioteka. Kiekviena biblioteka gali tapti LAB paslaugų punktu. Žinant, kad pagrindinis Marakešo sutarties šalininkų siekis buvo ir yra sukurti pasaulinę specialiųjų formatų biblioteką, svarbu paminėti, jog LAB šiuo metu rengiasi pasirašyti sutartį su WIPO Prieinamų knygų konsorciumu (angl. The Accessible Books Consortium, ABC) dėl galimybės prisijungti prie ABC „Global Book Service“. Šis bendradarbiavimas gerokai palengvins keitimąsi specialiųjų formatų leidiniais tarptautiniu mastu.

SEMINARO TEMOS, DISKUSIJOS IR UŽDUOTYS Dabar norėčiau sugrįžti prie Vilniuje įvykusio praktinio seminaro ir apžvelgti jame nagrinėtas temas bei diskusijas.

Sakydamas sveikinimo kalbą, Lietuvos Respub­ likos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas

DAISY konsorciumo vadovas Richardas Orme pasakojo, kokie galimi su prieinamais specialiaisiais formatais susiję sprendimai.

EIFL autorių teisių ir bibliotekų programos vadovė Teresa Hackett pristatė Marakešo sutarties įgyvendinimo Europoje santrauką. Viktoro Kalniko nuotraukos

pabrėžė, kad „ši sutartis turi labai svarbią humanitarinę ir socialinę reikšmę, nes ji padeda pašalinti kliūtis, kurios trukdo įprasto teksto negalintiems skaityti žmonėms įgyti prieigą prie įvairaus žanro spausdintinių tekstų. Sėkmingam šios sutarties įgyvendinimui labai svarbios bibliotekos, nes būtent jose skaitymo negalią turintys žmonės gali gauti jiems reikalingą literatūrą.“ Tad pagrindiniai seminaro dalyviai ir buvo spe­ cia­liųjų bibliotekų darbuotojai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos bei Rusijos Federacijos, t. y. iš tų šalių, kurioms praktinis seminaras atvėrė literatūros mainų galimybes. Derėtų pripažinti, kad Lietuvoje jaučiamas prieinamų formatų literatūros lenkų ir rusų kalbomis poreikis. Tokio paties poreikio esama ir Estijoje bei Latvijoje.

EIFL autorių teisių ir bibliotekų programos vadovė Teresa Hackett pristatė Marakešo sutarties įgyvendinimo proceso, dabartinės padėties bei sutarties įgyvendinimo Europoje santrauką, o autorių teisių advokatas iš JAV Jonathanas Bandas apžvelgė IFLA praktinio vadovo bibliotekininkams „Marakešo sutartis: pradedame“ (angl. Getting Started with the Marrakesh Treaty) nacionalines versijas, kurias seminaro dalyviai buvo išsivertę į savo kalbas. J. Bandas pristatė trumpą kiekvienos dalyvaujančios šalies sutarties įgyvendinimo apžvalgą ir atsakė į seminaro dalyviams kilusius klausimus.

Nuo antrosios seminaro dalies, kuri ir buvo pavadinta „Pradedame nuo praktinio bendradarbiavimo“, ėmėmės praktinio darbo. Minėto vadovo redaktorė Victoria Owen, Toronto universiteto informacijos politikos mokslininkė-praktikė, pristatė praktinius bendradarbiavimo aspektus, buvo aptartos dalyvių prieš seminarą užpildytos anketos ir jose vyraujantys bei diskusijų keliantys klausimai.

Trečioji seminaro dalis buvo skirta prieinamiems specialiesiems formatams ir technologijoms.

Richardas Orme, kuris yra DAISY konsorciumo va13

Seminaro šeimininkės su viešniomis iš Rusijos ir Baltarusijos. Iš kairės: Sanija Batalova (Sankt Peterburgo valstybinės aklųjų ir silpnaregių bibliotekos skyriaus vadovė), Jelena Kubyškina (Minsko centrinės bibliotekos direktorė), Dalia Balčytytė (Lietuvos aklųjų bibliotekos Informacijos išteklių centro l. e. p. vadovė), Alisa Žarkova (LAB Leidybos ir skaitmeninių paslaugų centro vadovė), Inga Davidonienė (LAB direktorė).

dovas, pasakojo, kokie yra galimi pasirinkimai bei sprendimai, susiję su prieinamais formatais, kaip šie pasirinkimai padeda turintiems skirtingas negalias asmenims, kurie jų yra mokami ir kurie – atvirosios prieigos. Seminaro dalyviai turėjo puikią progą išmėginti įvairius technologinius ir programinius sprendimus, pritaikytus specialiesiems formatams; naudodamiesi nemokama programine įranga, galėjo susipažinti su prieinamų formatų knygomis; išbandyti knygų skaitymą telefonu, planšetiniu kompiuteriu, kompiuteriu ir įvairiais specialiaisiais prietaisais.

WIPO Prieinamų knygų konsorciumo (ABC) „Global Book Service“ atstovas Lucas Maumet kalbėjo apie bibliotekos fondo duomenų bazės svarbą, įvardijo, kokie kriterijai ypač svarbūs tarpbibliotekiniams ir tarptautiniams mainams. Pagrindinė šios seminaro dalies išvada – būtinas specialiųjų bibliotekų fondų metaduomenų suvienodinimas ir standartizavimas. Kirsi Ylänne, „Celia“ bibliotekos Suomijoje dokumentų pritaikymo neįgaliesiems specialistė ir IFLA LPD sekcijos komiteto pirmininkė, ir Sankt Peterburgo valstybinės aklųjų bibliotekos atstovė Sania Batalova aiškino, kaip parengti Marakešo sutarties įgyvendinimo planą. Dalyviai gavo užduotį parengti ir pristatyti grupei sutarties įgyvendinimo planą tiek savo šalyje, tiek tarpvalstybiniu mastu.

GERA PATIRTIS, TURĖSIANTI TĘSINĮ

Seminaro dalyvės išbando naujausius specialiųjų leidinių formatus. Nuotraukoje iš kairės: Jelena Zacharova (Rusijos valstybinė aklųjų biblioteka), Victoria Owen (Toronto universitetas, Kanada), Dinija Bite (Latvijos aklųjų biblioteka), Fausta Kepalienė (Lietuvos aklųjų biblioteka).

Vilniaus seminaras – pirmasis ne tik Europoje, bet ir pasaulyje praktinis seminaras, skirtas Marakešo sutarties įgyvendinimui. Tad Vilniaus modelio formatas bus taikomas kitose šalyse organizuojant praktinius šiai temai skirtus seminarus.

Kokia šio renginio nauda ir tęstinumas? Dviejų dienų seminaro centre buvo tarpvalstybinio keitimosi specialiųjų formatų leidiniais tema. Pagal Marakešo sutarties nuostatas keisdamosi specialiųjų formatų leidiniais, bibliotekos galės patobulinti savo paslaugas ir padidinti negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto vartotojams skirtų leidinių specialiaisiais formatais skaičių.

Specialiųjų bibliotekų atstovai po seminaro įgijo aiškų supratimą apie Marakešo sutartį ir jos taikymą, gavo konkrečių idėjų, kaip įgyvendinti sutarties nuostatas savo šalyje, planą, kaip pradėti keistis leidiniais su kitų šalių bibliotekomis, ir žinių apie naujausių specialiųjų leidinių formatų leidybą.

Lietuvos aklųjų biblioteka seminare įgytomis žiniomis dalinsis su viešosiomis ir akademinėmis šalies bibliotekomis.

ŠALTINIS

Svečiai apžiūri Lietuvos aklųjų bibliotekos leidžiamas specialiųjų formatų knygas. Iš kairės: T. Hackett (EIFL, Airija), S. Batalova (Rusijos Federacija), J. Bandas (teisininkas, JAV) ir J. Zacharova (Rusijos Federacija). Viktoro Kalniko nuotraukos

14

Getting Started: Implementing the Marrakesh Treaty for persons with print disabilities: a practical guide for librarians / red. Victoria Owen [interaktyvus], 2018. Prieiga per internetą: https://www.ifla.org/files/assets/hq/topics/ exceptions-limitations/getting_started_faq_marrakesh_treaty_a_practical_guide_for_librarians_2018_en.pdf.

POKALBIS / JAUNIMAS IR PAVELDAS

ISTORIJĄ REIKIA PAČIUPINĖTI SAVO RANKOMIS Pažinti šalies kultūros paveldą ir gebėti formuoti su juo santykį ypač svarbu. Ne tik todėl, kad tai būtina išsilavinusiam ir savo kultūrą gerbiančiam žmogui, norinčiam ir siekiančiam pažinti savo kraštą. Bet ir dėl to, kad šiandieniame greitos ir toli gražu ne visada patikimos informacijos pasaulyje reikia turėti savo nuomonę įvairiais klausimais. Kartais, atrodytų, nedidelė istorinė detalė gali virsti didelio informacinio mūšio objektu. Kaip šiuose „mūšiuose“ nepasiklysti jaunam žmogui? Kaip jaunimą sudominti kultūros paveldu ir įkvėpti gyvybės istorijos vadovėliuose dėstomiems faktams? Kodėl apskritai jaunuoliui reikėtų domėtis istorija, tautos ir gimtojo miesto kultūros paveldu? Šie klausimai gvildenti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje Kultūros ministerijos organizuotoje diskusijoje „Tarp eilučių: jaunimas ir kultūros paveldas“. Renginyje dalyvavo su jaunimu dirbantys specialistai: viešosios įstaigos „Atrask Raseinius“ vadovas, kultūros istorikas, šiųmetės Meilės Lukšienės premijos laureatas, istorijos mokytojas Arnas Zmitra, kultūros paveldo festivalio „Heritas“ ir kitų kultūros renginių organizatorė Erika Kielė, projekto „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikas, istorikas Karolis Zikaras, Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė, atsakinga už kultūros paveldo ir atminties institucijų politikos, kultūros turinio skaitmeninimo ir sklaidos klausimus, dr. Ingrida Veliutė. Pokalbį moderavo Vilniaus politikos analizės instituto medijų analizės programos vadovas, publicistas Donatas Puslys.

Skaitytojams pateikiame svarbiausias rugsėjo 17 d. įvykusioje diskusijoje išsakytas mintis ir tikime, kad ne tik rasite pasiteisinusios įdomios veiklos receptų, bet ir pasisemsite idėjų saviems projektams.

Donatas Puslys: Kai dvejus metus mokykloje dėsčiau istoriją, mokiniai manęs dažnai klausdavo: kodėl turėtume mokytis apie tai, kas yra mirę? Jie nori kalbėti apie tai, kas gyva, aktualu. Tarkim, apie technologijas – apie tai, kas kurs jų ateitį. Pastaruoju metu visuomenėje įsiplieskiant diskusijoms dėl atminimo lentelių ant pastatų ar gatvių pavadinimų, matome, kad istorija – tai, kas mokinių įvardijama kaip negyva, – tampa labai gyva ir aktuali. Tačiau susiduriame su kitu kraštutinumu: esame skatinami per penkias minutes susidaryti ir ištransliuoti savo nuomonę, mat jei į socialiniuose tinkluose kilusią diskusiją nesureaguoji greitai, ją kaipmat pakeičia kita tema. Taigi ką apskritai reiškia paveldas ir medijų raštingumas? Ar pakanka tik žinoti faktus, ar reikia daugiau? Ir tikrai – kodėl turime mokytis istorijos?

Karolis Zikaras: Pirmiausia siūlau į valstybę, tautą, kitus kultūros ir istorijos subjektus pasižiūrėti

per asmens prizmę. Kai gimstame, nebūname tuo, kuo esame po kelių dešimčių metų. Galime palyginti: pradžioje nusiperkame kompiuterį su programine įranga, bet be programų, paskui reikiamas programas diegiame. Taip yra ir su žmogumi. Asmenybę formuoja aplinkybės, priklauso, kur žmogus gimė, kas yra jo tėvai, į kokią mokyklą ėjo, kas buvo jo draugai. Taigi praeitis žmogų sukuria kaip asmenybę. Tas pat, tik labiau sofistikuotai, tinka ir tautoms, valstybėms, įvairioms kitoms bendruomenėms. Todėl žvelgimas į praeitį yra natūralus žmogaus instinktas. Žmogus visada galvoja, kodėl yra taip, kaip yra. Jei norime atsakymo, turime pažvelgti į praeitį, nes instinktyviai suprantame, kad visi procesai išgyvena raidą.

Ingrida Veliutė: Dirbdama dėstytoja, savo studentams visada siekiau parodyti kryptį, duoti gaires, kuriomis jie galėtų vadovautis. Šiandien Kultūros ministerijoje dirbame panašiai: svarstome,

15

kokią kryptį jaunimui galėtume nurodyti, kokias tendencijas iškelti, kokias problemas spręsti.

Sugalvojome ir įgyvendinome kultūros paso idėją.

Atsiranda platesnė pasiūla: ar vaikai nori edukacijos žvejo sodyboje, ar apsilankyti turizmo centre, ar vykti į inovatyvų muziejų.

Erika Kielė: Jaunimas atneša gausybę inovacijų į įvairias sritis, taip pat ir į paveldo. Jeigu tik sugebėtume jaunus žmones juo sudominti taip, kaip juos domina išmaniosios technologijos ar kita smagi veikla... Jaunimas šiais laikais yra labai imlus, bet labai nekantrus. O paveldas ir istorija... Jei labiau atsižvelgtume į tai, kas išties įdomu jauniems žmonėms, iš jų sulauktume naudingų patarimų.

Pavyzdžiui, organizuodami festivalį „Heritas“ (tarptautinis kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų renginys – V. M.), į komandą įtraukiame daugybę savanorių nuo 6 metų iki pensinio amžiaus. Mums svarbiausia, kad šie žmonės jaustų aistrą paveldui, suprastų, kas tai yra, arba norėtų pažinti. Jeigu dažniau burtumėmės į tokias grupes, kurios bandytų į paveldą pažvelgti kitu kampu, tai būtų lengviau įtraukti ir jaunimą.

Arnas Zmitra: Kadangi dirbu Raseinių „Šaltinio“ progimnazijoje ir su vaikais apie paveldą kalbu kone kasdien, pirmiausia pasakyčiau, jog vaikams reikėtų paaiškinti, kad paveldas yra tarsi istorijos eigos kultūros ženklai. Vaikas susidomės, jeigu parodysi tuos ženklus jo aplinkoje, paaiškinsi, iš kur jie atsirado.

Dar vaikams sakau: kai ką išmokti reikia, kad tiesiog žinotumėte ir nenusišnekėtumėte. Pavyzdžiui, kartą su vaikais iškėlėme trispalvę prie cerkvės. O viena mano amžiaus kolegė sako: taigi čia rusai – ji cerkvę susiejo su sovietmečiu. Turėjau ir jai aiškinti, kad sovietmečiu vyravo ateizmas, kad stačiatikių vyskupai taip pat buvo tremiami. Todėl mokėti istoriją reikia ir tam, kad nedarytum tokių klaidų.

Manau, kad mobiliųjų programų ir kitų technologinių sprendimų jaunimo gyvenime yra daugybė. Mokykloje – irgi: vieni turi specialias mobiliąsias programas, kiti – interaktyvius prietaisus, treti – 3D akinius. Ir vaikai pasimeta. Jie ima manyti, kad viską gali pamatyti „Youtube“ platformoje. Iš populiariausių lankytinų objektų vyksta tiesioginės transliacijos, tad nebereikia kelti kojos iš namų, kad viską pamatytum. Tai – problema, nes matyti ekrane ir matyti gyvai yra visai skirtingi dalykai.

Aistė Eidukaitytė: Mano karta yra karta, kuri neturi savo istorinio įvykio. Ji neturėjo, kaip kovoti ir, jei galima taip pasakyti, numirti už savo tėvynę. Istorijos ir paveldo išsaugojimas tam tikra prasme yra mūsų istorinis įvykis, šiandienė mūsų misija. Sutinku su Arnu, kad mobiliųjų programų ir 3D akinių jau gana. Kartais reikia sugrįžti prie visiškai paprastų dalykų ir leisti tikrąja šio žodžio prasme savomis rankomis pačiupinėti istoriją. Tai 16

Diskusijos dalyviai (iš kairės): Aistė Eidukaitytė, Arnas Zmitra, Erika Kielė, Ingrida Veliutė, Karolis Zikaras, Donatas Puslys. Vygaudo Juozaičio nuotr.

darome projekte „Misija Sibiras“, kai jauni žmonės gamina kryžius. Kai važinėjame ir pasakojame apie ekspedicijas mokyklose, daug mokinių kryžių susieja su religija. Aiškiname, kad tai – tiesiog mūsų, lietuvių, kultūros dalis.

Iki tol niekada nebuvau mačiusi taip užsidegusių jaunų žmonių, kai iš medžio gabalo jie padaro kryžių. Ir ne naudodamiesi programa, ne kompiuteryje – kartais tie jaunuoliai pirmą kartą gyvenime paima į rankas kirvį ar plaktuką. Norint sudominti paveldu, reikia leisti žmogui savomis rankomis kažką padaryti, sukurti, atrasti, atkasti.

D. Puslys: Arnai, mane labai sužavėjo tavo apsisprendimas grįžti į Raseinius. Visi žino, kad Vilniuje stovi Gedimino pilis, Televizijos bokštas, čia istorinių įvykių, prisiminimų tinklas labai tankus, o savojo miesto paveldas lieka šešėlyje, nors jis yra ne mažiau svarbus ir reikšmingas. Kaip jauną žmogų sudominti lokaline istorija?

A. Zmitra: Istorija – tarsi karoliai, suverti iš mažų rutuliukų. Kiekvienam rajone yra maža istorijos dalis.

Kartais užtenka su vaikais imti tvarkyti senąsias žydų kapines: besikalbant galiausiai prieini prie globalaus konteksto – Holokausto.

Festivalio „Heritas“ renginiuose žmonės kviečiami kultūros paveldą liesti rankomis – taip jie susipažįsta su restauratorių darbo virtuve. Vygailės Sukurytės nuotr.

Viena sėkmingiausių mano istorijų buvo apsilankymas vienoje bažnyčioje – mus įleidęs klebonas leido panaršyti po patalpas netrukdomiems. Viename spintos stalčiuje antrame aukšte radome, rodos, 1888 m. dokumentą, surašytą lenkų kalba. Vaikai labai susidomėjo, įsitraukė, ėmė internete ieškoti informacijos, bandė versti. Tada galėjau paaiškinti, kodėl jis sukurtas lenkų kalba, koks dokumentas tai galėtų būti, kas ir kodėl jį pasirašo ir t. t. Taigi smulki detalė gali nuvesti prie globalių dalykų. Dideli objektai, esantys dideliuose miestuose, yra aprašyti, nufotografuoti, parodyti. O kai pats ką nors randi ir, jei tai – iki šiol neatrastas, neaprašytas dalykas, jauti daug didesnį atradimo džiaugsmą nei matydamas tai, ką visi mato kasdien ir dažnai eidami pro šoną nė nepastebi.

D. Puslys: Aiste, dažnai kalbame apie švietimo sistemos problemas ir iššūkius – mokykla neatlieka savo darbo, vadinasi, reikia imtis iniciatyvos patiems. „Misija Sibiras“ – viena puikių iniciatyvų. Atrankų dalyviams nereikia aiškinti, kodėl istorija svarbi. Kaip jie tampa fakelais, uždegančiais kitus?

Mokytojo Arno Zmitros vadovaujami Raseinių rajono Girkalnio pagrindinės mokyklos mokiniai tvarko senąsias Ariogalos žydų kapines, ruošdamiesi skaitmeninti epitafijas (macevas).

A. Eidukaitytė: Kai formuojame ekspedicijos komandą, visada atsižvelgiame, kokia žmogaus motyvacija vykti į misiją. Jie žino, kur eina, žino, kad grįžus reikės keliauti po mokyklas, bendruomenes, pasakoti, ką patyrė. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad keliaujant po mokyklas ekspedicija atsiskleidžia kitomis spalvomis. Kai grįžti, dar nelabai supranti, ką nuveikei, kas iš tiesų įvyko.

Pasakojimai, susitikimuose žmonių išsakytos mintys leidžia išsiskleisti tikrajai šio projekto esmei. Taigi pagrindinė mūsų misija – ne Sibire, ne Kazachstane, o čia, Lietuvoje.

D. Puslys: Kokią užduotį formuluojate vykstant į mokyklas?

A. Eidukaitytė: Pristatymus rengiame labai skirtingo amžiaus žmonėms – ir darželinukams, ir studentams. Kiekvieną kartą ekspedicijų dalyviams patariame omenyje turėti, kokia yra auditorija, pagalvoti, kaip su ja bendrauti, kaip reikės papasakoti. Projekto sėkmė ta, kad mes nekuriame taisyklių, kaip kalbėti apie istoriją, kaip grįžus perduoti ekspedicijoje patirtas emocijas. Nesame vadovėlis, niekada neliepėme prieš ekspediciją skaityti kokios privalomos literatūros, todėl žmonės patys susikuria supratimą apie tremtį, istoriją, savo valstybę.

D. Puslys: Erika, internete radau festivalio „Heritas“ skelbimą, kuriame klausiama: ar paveldas Lietuvoje lygu šakotis? Labai geras klausimas, iš kurio gimsta svarstymas apie mūsų santykį su paveldu ir komunikacijos būdus.

E. Kielė: Festivalis-paroda „Heritas“ yra nauja iniciatyva. Norėjome provokuojančio šūkio.

Kvietėme žmones pagalvoti, kas yra paveldas. Šakotį pasirinkome kaip iliustraciją, nes žmonėms dažnai atrodo, kad paveldas yra tik ant Kūčių stalo paklota močiutės staltiesė. Nesusimąstome, kad gatvė, kuria einame, namai, kurie mus supa, netgi šulinių dangčiai yra paveldas. Kviečiame paveldą rasti kasdienybėje. Vienas pagrindinių mūsų

2019 m. gegužės 3–4 d. vykusio festivalio-parodos „Heritas“ plakatas, kviečiantis diskutuoti, kas yra paveldas.

Organizatorių nuotr.

17

iššūkių – paveldą pristatyti edukacijose. Atveriame tai, kas uždaryta. Pavyzdžiui, tapybos restauratorius parodo, kaip prikeliamas paveikslas, arba nueiname į pastatą, kuriame matome atidengtus tapybos sluoksnius. Taigi, kaip ir „Misija Sibiras“, mes leidžiame istoriją paliesti.

D. Puslys: Karoli, šokime prie kitos temos – pakalbėkime apie dezinformaciją ir manipuliaciją, susijusią su paveldu. Kaip, kalbant apie istorinę atmintį, užuot gesinus laužus, vykdyti prevenciją, kad gaisrai nekiltų? Ar pakankamai edukuojama, kad žmonės galėtų atpažinti grėsmes?

K. Zikaras: Šis klausimas yra gigantiško kompleksiškumo ir nepaprastai įvairiabriaunis.

Kiekvienos valstybės požiūris į istoriją yra skirtingas.

Vakarų Europos šalyse, kurių politinė padėtis stabili nuo Antrojo pasaulinio karo ar dar seniau, vyrauja vienas požiūris į istorinius dalykus ir dėl jų kylančias emocijas. Lietuvoje jis kiek kitoks, bet gan giminingas. Jeigu pažiūrėsime į Rytus, į bizantiškąją Rytų civilizaciją, ten istorija mokslas yra tik keliuose universitetuose, visur kitur tai – gryna politika, užsienio politikos svertas ir visuomenės mobilizavimo priemonė.

Lietuvoje labai daug kalbame apie sovietmečio paveldą. Jis mums sukelia daug klausimų: ar jis yra lygiai toks pat vertingas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas ar smetoninis Kauno modernizmas? Štai esame Nacionalinėje bibliotekoje – stalininės architektūros pastate, ir aš manau, kad šis pastatas tikrai yra paveldas. Kitas dalykas, kai vertiname monumentus. Kai kada sumetame monumentus ir stalininės architektūros biblioteką į vieną krepšį. Siūlyčiau to nedaryti, nes skiriasi šių objektų funkcijos: biblioteka skirta knygoms, o monumentas žymi tam tikrą teritoriją ir atlieka emocinę bei informacinę funkciją.

Prisiminkime ne tokį seną ginčą dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų. Buvo nuomonių, kad jų nukelti nereikėtų, esą tai – paveldas ir kartu su tiltu sudaro paveldosaugos kompleksą. Sutinku, kad tai yra paveldas, tačiau skulptūros vis dar atliko senąją funkciją – ideologiškai žymėjo teritoriją ir erdvę. Tai, kas yra Grūto parke, taip pat yra paveldas, bet jis pašalintas iš viešųjų erdvių, kurias buvo tam tikra prasme okupavęs.

D. Puslys: Dabar matome tik dvi išeitis: arba griauti, arba palikti. Ko reikia, kad išeitume į vidurio kelią ir šiuos klausimus spręstume be didelės įtampos? Kitas aspektas: diskutuojant labai lengva mesti kortą, kad tas, su kurio nuomone nesutinki, pasiduoda Rytų įtakai. Taigi tuomet dalis balsų tiesiog nutyla. Antra vertus, negalime apsimetinėti, kad tos įtakos visai nėra. Kaip išvairuoti nepaklystant?

K. Zikaras: Visiems rimtiems dalykams reikia laiko... Aistė minėjo, kad dabartinė karta neturi savo 18

Išvykę į ekspediciją „Misija Sibiras“ dalyviai savo rankomis gamina kryžius ir pastato juos tautiečių kapavietėse ir atminimo vietose. „Misija Sibiras“ archyvo nuotr.

istorinio įvykio, savos kovos. Bet ta kova šiandien vyksta: jau beveik dešimt metų patiriame spaudimą iš nedraugiško Rytų kaimyno. Ir visi šioje kovoje vienaip ar kitaip dalyvaujame. Tik ji nėra tokia kaip kadaise, mūšio lauke. Ji vyksta informacinėje erdvėje ir pačiuose mumyse. Todėl labai svarbu išsigryninti vertybes ir būti tvirtam.

D. Puslys: Gerbiama Ingrida, šiame visuomenės įgalinimo lauke įgyvendinama daug puikių iniciatyvų. Kokią viziją, kalbant apie ugdymą, raštingumo skatinimą, regite jūs?

I. Veliutė: Kai nusprendžiau dirbti Vyriausybėje, kolegos man sakė: būtinai pažiūrėk, kad tikrasis paveldas patektų į švietimo sistemą, nes dabar turime atskirai kultūrą, atskirai edukaciją, papildomas veiklas. Kaip integruoti paveldą į švietimą nuosekliai, parodyti, kad jis gali būti visoks?.. Važiuodama čia, mėginau suskaičiuoti, kiek siūloma su paveldu susijusių kultūros paso veiklų.

Jų tikrai daug. Sakyčiau, bado nebėra. Žinoma, yra ir problemų. Kartais muziejai būna užsikonservavę savo idėjose, gyvena konservatyviai. Sukuria mobiliąją programą ir mano, kad to gana.

Kartais gali pasirodyti, kad aktualiais klausimais Kultūros ministerija laikosi pasyvesnės pozicijos.

Esame nusprendę: jeigu neturime mokslinių tyrimų, pakankamai žinių ir visuotinio sutarimo, negalime spręsti, ką daryti su vienu ar kitu paveldo objektu. Laukiame kokybiškos, aiškios informacijos.

Vykdydami įvairias rėmimo programas, padedame tiems procesams vykti greičiau. Kartais atsiduriame akligatvyje ir einame į viešąją erdvę diskutuoti, kad žinotume, į kurią pusę krypti. Stengiamės kalbėtis su visuomene, kuri nori kalbėtis, o ne rėkti ir trypti.

Todėl svarbu ir gyvas paveldas, ir diskusijos, ir po diskusijų priimami sprendimai.

Parengė Vaiva Markevičiūtė

BIBLIOTEKŲ TURTAI

LITOGRAFIJŲ CIKLAS „ŠVENTIEJI VIENUOLIAI“ Aušra Marčiulaitytė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus vyriausioji bibliografė

Kviečiame susipažinti su „Šventaisiais vienuoliais“ – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus fonduose saugomais XIX a. grafikos kūriniais – 32 graviūrų ciklu. Jis skirtas Katalikų bažnyčios šventiesiems ir šventosioms – vienuolijų įkūrėjams, mistikams ir teologams – pristatyti.

Graviūros sukurtos litografijos technika, visų darbų „gimtinė“ – Paryžius.

Kaip šie darbai pateko į Lietuvą, nežinoma. Taip pat lieka neaišku, kam graviūros priklausė. Antrojo pasaulinio karo metais „Šventųjų vienuolių“ ciklą rūpestinga ranka paslėpė Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje, už altoriaus. Šioje bažnyčioje buvo įrengta 1945 m. įsteigtų Knygų rūmų saugykla. Apsaugotos netradicinėje slėptuvėje, litografijos išvengė sunaikinimo sovietų okupacijos laikotarpiu, nebuvo sugadintos. Jau po keleto dešimtmečių, šaliai atgavus nepriklausomybę, tvarkant Nacionalinės bibliotekos fondus, litografijų ciklas buvo atrastas ir pristatytas visuomenei.

DIRBTUVĖS ŽINOMOS, AUTORIUS – NE

Visos graviūros sukurtos litografijos technika.

Litografija – tai grafikos technika, plokščiosios spaudos būdas, kai piešinys formuojamas ant klintinės kilmės akmens plokštės riebalingais dažais. Tada dažai ėsdinami chemikalais, kurie paveikia tik piešinio neapimtas akmens vietas. Vėliau dažai nuplaunami ir, užtepus spaustuvinius dažus, spaudžiamas atspaudas1. Litografijos paprastai būna spalvotos (pvz., „Šventųjų vienuolių“ cikle tik trims graviūroms naudota monochrominė spauda). Tai – vienas iš šio spaudos būdo pranašumų, mat ilgą laiką, kol dar nebuvo tobulesnių spaudos priemonių, graviūros būdavo dvispalvės. Naudojant litografijos techniką, 1

Dailės žodynas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 247.

spalvų gama galėjo varijuoti, o tai savo ruožtu padėdavo subtiliau perteikti norimą mintį.

Visų Nacionalinėje bibliotekoje saugomų ciklo „Šventieji vienuoliai“2 graviūrų kilmė – Paryžius. Jos sukurtos prancūzų litografų Turgis giminės dirbtuvėse. Dvi litografijos – „Šv. Benediktas iš Palermo“ ir „Šv.

Bernardina“ – pasiekė mus iš XIX a. pirmosios pusės.

Nurodoma, jog jos buvo sukurtos V. de Turgis dirbtuvėje. Deja, apie šį asmenį ne daug kas žinoma, sunku nustatyti netgi leidėjo vardą ar lytį, nes šios dirbtuvės į meno žodynus neįtrauktos. Internetiniame prancūzų grafikų žodyne „Dictionnaire des imprimeurslitographes du XIXieme siècle“3, skirtame XIX a. savo darbus spaudusiems menininkams, informacijos taip pat nėra pateikiama. Vis dėlto yra žinoma, jog XIX a. viduryje litografijos dirbtuves turėjo Madame de Turgis, kuri buvo Louis de Turgis našlė (priešais pavardę nurodoma raidė V galėjo reikšti „našlė“; pranc. veuve), todėl minėtos dvi graviūros galimai buvo atspaustos jos spaustuvėje.

Lietuviškas pavadinimas sąlyginis, nes graviūros nebuvo sukurtos kaip vientisas ciklas; jų sukūrimo ir atspaudimo datos skiriasi. Nacionalinėje bibliotekoje saugomos XIX a. sukurtos graviūros buvo surinktos į vieną rinkinį ir pavadintos „Šventaisiais vienuoliais“, jas pristatant 1998 m. vykusioje parodoje.

3 Dictionnaire des imprimeurs-litographes du XIXieme siecle [internete].

Prieiga per internetą: http://elec.enc.sorbonne.fr/imprimeurs/ re c h e rc h e / t ? f i e l d _ n o m _ va l u e = & f i e l d _ v i l l e _ va l u e = & f i e l d _ adresses_professionnelles_value=&field_informations_ p e r s o n n e l l e s _ v a l u e = & f i e l d _ i n fo r m a t i o n s _ p ro fe s s i o n n e l _ value=&between_date_filter_1%5Bvalue%5D=&between_date_ filter_2%5Bvalue%5D=&between_date_filter%5Bvalue%5D=&page=3.

2

19

Tačiau turime šiek tiek informacijos apie minėto litografo(-ės) įpėdinius, kurių dirbtuvėms priskiriama kitų „Šventųjų vienuolių“ graviūrų ciklo autorystė (čia vertėtų pažymėti, jog žinomos tik litografijos dirbtuvės, kuriose vaizdai atspausti. Dailininkų, pagal kurių eskizus buvo sukurti piešiniai, pavardės lieka nežinomos). 10 Nacionalinės bibliotekos rinkinio litografijų (trys iš jų – „Šv. Pranciškus Paulietis“, „Šv.

Agnietė iš Montepulčano“ ir „Šv. Dominykas“ – monochrominės) sukurta XIX a. viduryje. Graviūros priskiriamos „Louis de Turgis ir sūnaus“ dirbtuvei (pranc. L. Turgis et Fils).

Daugiausia bibliotekoje saugomų graviūrų – 20 – pasaulį išvydo XIX a. antrojoje pusėje. Kaip spaudėjas nurodomos Louis de Turgis Jaunesniojo (pranc. Le Jeune) dirbtuvės. „Dictionnaire des imprimeurs-litographes du XIXieme siècle“ nurodoma, jog dirbtuves jis paveldėjo iš savo brolio Élimiro Auguste‘o, kuris taip pat buvo grafikas4. Kadangi sutampa vardai ir profesinis laukas, be to, Louis de Turgis, siekiant atskirti nuo bendravardžio kolegos, buvo vadinamas Jaunesniuoju, tikėtina, kad XIX a. graviūrose minimas Louis de Turgis buvo jų tėvas arba dėdė. L. Turgis Jaunesnysis vėliau išplėtė verslą – atidarė filialą Niujorke.

Be jau minėtų litografijų, graviūrų ciklą dar sudarė „Šv. Augustina“, „Šv. Pilypas Nerietis“, „Šv.

Brunonas“, „Šv. Petras Nolaskas“, „Šv. Brigita“, „Šv.

Kotryna de Ricci“, „Šv. Jacintas“, „Šv. Severinas Abatas“, „Šv. Augustinas“, „Šv. Pranciška Romietė“, „Šv.

Robertas“, „Šv. Liutgarda“, „Šv. Bernardas Klervietis“, „Šv. Tomas Akvinietis“, „Šv. penkių Jėzaus žaizdų Marija Pranciška“, „Šv. Marcelina“, „Šv. Rita iš Kašos“, „Šv. Bernardas Sienietis“ ir „Šv. Marija Magdalena de Pazzi“. Įdomu tai, jog Lietuvos didikų Pacų šeima susirašinėjo su pastarosios šventosios giminaičiais, mat dėl pavardžių sąskambio panašumo manė turį bendrų protėvių.

GRIEŽTA CIKLO GRAVIŪRŲ IKONOGRAFIJA

Litografijos atspaustos ant balto popieriaus lakšto (37 × 26 cm formato), piešinio kampai suapvalinti, aprėminti linijiniu dekoratyviniu kartušu. Po piešiniu prancūzų ir ispanų kalbomis pateikiami šventųjų vardai. Kai kuriose graviūrose pateikiami ir trumpi šventųjų gyvenimo aprašymai minėtomis kalbomis, kai kada nurodoma ir data, kada švenčiama šventojo šventė. Kai kur pavadinimas užrašytas ir angliškai bei itališkai. Po kartušu smulkiu šriftu pateikiama techninė su litografija susijusi informacija: dirbtuvė, jos adresas, dirbtuvės savininko pavardė.

Ciklo litografijos labai iliustratyvios – šventieji vaizduojami taip, jog žiūrovui būtų aišku, koks tai šventasis. Pasiekti tokio rezultato padėdavo graviūrų ikonografija: kūno padėtis, atributai, drabužiai, jų ko4

20

Ten pat. Prieiga per internetą: http://elec.enc.sorbonne.fr/imprimeurs/ node/23153.

Vizualiai iš ciklo graviūrų išsiskiria litografija „Šv. Dominykas“ (prancūziškai pavadinta „Šv. Mergelė Marija Rožančinė“).

Monochrominė litografija, „Louis de Turgis ir sūnaus“ dirbtuvė, Paryžius, XIX a. vid. Visos ciklo litografijos saugomos Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriuje

loristika, fono elementai. (Vertėtų priminti, kad XIX a. ne visi žmonės buvo raštingi, todėl graviūros buvo ne tik populiarus interjero dekoro elementas, bet ir priemonė skleisti žinias. Į rankas paėmęs tokį lakštą, tikintysis gebėjo atpažinti vaizduojamą šventąjį.) Pavyzdžiui, iš šv. Dominyko abito aišku, jog jis priklauso Dominikonų ordinui (vilki baltą abitą su ant viršaus užsimaunama juoda kokule5, o šv. Bernardas – Cistersų (jo abitas ir kokulė – balti6). Atributai, tokie kaip knyga, kryžius, vainikas ar lelija, taip pat padėdavo atpažinti vaizduojamąjį. Gestai, kūno poza, žvilgsnis nebūdavo atsitiktiniai. Sakralinio meno forma griežtesnė nei pasaulietinio, todėl minėti elementai taip pat būdavo modeliuojami pagal tam tikras taisykles, siekiant perteikti religinę žinutę.

Maža to, „Šventųjų vienuolių“ ciklo graviūros vien griežta ikonografija neapsiriboja. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visi cikle vaizduojami vienuoliai parinkti atsitiktinai, taip nėra. Visus juos Viršutinis juodos spalvos Dominikonų ordino drabužis; pelerina su gobtuvu.

6 Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, p. 316–318.

5

Šventieji dažniausiai vaizduojami pagal tam tikras schemas, ši nuostata atsispindi ir ikonografijoje. Šiame graviūrų cikle netgi iliustruojamos vienuolių sąsajos su misticizmu: kai kurių litografijų viršutinėje dalyje, už šventojo ar šventosios figūros, išgraviruotos ir jų matytos vizijos.

vienijantis bruožas – religinių traktatų rašymas ir ypač – misticizmas. Šv. Marija Magdalena de Pazzi buvo mistikė, šv. Augustinas – teologas ir rašytojas, vienas iš Bažnyčios tėvų. Šv.

Tomas Akvinietis – taip pat, šv. Brigita parašė mistinį traktatą „Apreiškimas“; teigiama, jog ši šventoji išpranašavo nemažai jos gyvenamuoju metu vykusių įvykių. Šv. Pilypas Nerietis, šv.

Marija Pranciška, šv. Dominykas, šv. Bernardas Klervietis ir kiti cikle pavaizduoti vienuoliai taip pat matė religines vizijas. Kai kurie iš jų buvo religinių ordinų įkūrėjai.

MISTICIZMO SĄSAJŲ ILIUSTRAVIMAS

Kadangi šventieji vaizduojami pagal tam tikras schemas, nestebina, jog visa tai atsispindi ir ikonografijoje. Šiame graviūrų cikle atspindimos ir net iliustruojamos vienuolių sąsajos su misticizmu, mat litografijų viršutinėje dalyje, už šventojo ar šventosios figūros, išgraviruotos ir jų matytos vizijos. Pavyzdžiui, šv. Pilypas Nerietis ikonografijoje paprastai vaizduojamas dviem būdais:

arba matantis Švč. Mergelę Mariją su Kūdikėliu, arba gaunantis iš angelo knygą7.

Jis dažniausiai vaizduojamas ekstazėje, vilkintis arnotą. „Šventųjų vienuolių“ cikle šv. Pilypas Nerietis vaizduojamas su angelu, lelija ir knyga – tradiciniais atributais, vilkintis gausiai siuvinėtu arnotu; mistinę šventojo sąsają su Dievu pabrėžia šviesotamsos elementai (ypač ant jo iš dangaus krintanti šviesa) ir būrelis angeliukų. Angeliukų (it. putti) vaizdavimas sakralinėje dailėje buvo (ir tebėra) populiarus reiškinys, suteikiantis paveikslui švelnaus sentimentalumo.

Tapyboje šį motyvą išpopuliarino ispanų baroko dailininkas Bartolomé Estebanas Murillo.

Panašiai šventųjų sąsajos su misticizmu parodomos ir kitose ciklo litografijose. Neretai jos – pažodinės. Apibendrintai galima pasakyti, jog iliustratyvumas, siekis kuo aiškiau pavaizduoti šventajį, jo regėtą viziją šiose Nacionalinėje bib­ liotekoje saugomose graviūrose labai ryškus. Nepaisant to, ekstazė, kurią buvo patyrę daugelis šventųjų mistikų, nėra perteikiama pakankamai emociškai.

Tenka pripažinti, jog vaizduojamųjų jausmai, jų išgyvenimai taip pat perteikti nepakankamai. Antra vertus, tai neturėtų stebinti, mat litografija buvo smulkesnis dailės žanras. Ilgą laiką menų hierarchijoje ji buvo laikoma žemesniu žanru nei tapyba. Tai buvo pigesnis būdas papuošti namus, skirtas didelio meninio poveikio dirbinių nereikalaujančiai publikai, todėl vizualinė litografijų išraiška neprilygo tapybos kūriniams.

Vizualiai iš ciklo graviūrų išsiskiria „Šv.

Dominykas“. Ne tik todėl, jog ši litografija nespalvota, bet ir savo vizualine išraiška. Šventasis pavaizduotas centrinėje raižinio dalyje, klūpantis priešais Švč.

Mergelę Mariją su Kūdikiu, duodančią jam rožinį. Šią sceną iš šonų „įrėmina“ smulkesnės Šventojo Rašto scenos.

Reikėtų pridurti, jog originalo kalba graviūra vadinama „Švč. Mergelė Marija Rožančinė“. Lietuviškai ji pavadinta „Šv.

Dominyku“, nes būtent šis šventasis išpopuliarino rožinio kalbėjimą; ikonografijoje jis neretai vaizduojamas gaunantis iš Mergelės Marijos rožinį8.

Lanzi, G.; Lanzi, F. Šventieji globėjai ir jų simboliai. Vilnius: Alma littera, 2005, p. 193.

8 Ten pat, p. 158.

7

21

JUOZO TUMO-VAIŽGANTO METAI

IŠTIKIMAS TĖVYNĖS SARGAS Juozas Tumas-Vaižgantas 1899 m., kai leido „Tėvynės sargą“.

Dr. Tomas Petreikis

Šiemet Lietuvoje minime Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) metus. 150-ųjų rašytojo ir visuomenės veikėjo gimimo metinių proga Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į šios vienos ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių indėlį į tautinio atgimimo judėjimą ir kultūrą, 2019-uosius paskelbė Juozo Tumo-Vaižganto metais. Šiame straipsnyje atskleisime nedidelę ir labai konkrečią šio spalvingo veikėjo darbų sritį – Vaižganto leidybinę veiklą Žemaitijoje.

Beveik 17 metų – nuo 1895 iki 1914 m. su pertrauka – J. Tumas kunigavo Žemaitijoje: Mosėdyje, Kuliuose, Micaičiuose (netoli Kuršėnų), Stakiuose (netoli Jurbarko) ir Laižuvoje (netoli Mažeikių). Šitie metai subrandino jį kaip redaktorių, leidėją, rašytoją ir didį visuomenininką. Dar studijų metais J. Tumas bendradarbiavo jaunųjų kunigų leidžiamame žurnale „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1889–1896 m. leistas Tilžėje; Lietuvoje platintas nelegaliai). Aktyviau dalyvauti šios redakcijos darbe Vaižganto bandyta 1895 m., apsigyvenus Mosėdyje, Skuodo rajone. Bet J. Tumo siūlymai dėl leidinio turinio kaitos, neradus pritarimo, buvo atmesti. Neišvengiamai kilo naujų idėjų.

Tuo metu Kretingos bernardinų vienuolyne, vieninteliame Žemaičių vyskupystėje veikusiame vienuolyne, kurį Rusijos imperijos valdžia buvo palikusi nusikaltusių kunigų laikymo vieta, susibūrė lietuvybei neabejingų kunigų grupelė. Vienuolyne gyveno nelegalios lietuviškos spaudos platintojai kunigai Stanislovas Stakelė, Kazimieras Kazlauskas ir Felicijonas Lelis. Gretimoje Šatės parapijoje glaudėsi 22

valdžios persekiotas tremtinys kunigas Domininkas Tumėnas. Šiame susipratusių kunigų būrelyje kilo sumanymas leisti naują lietuvišką katalikiškos minties periodinį leidinį. Taip 1896 m. užgimė žurnalas „Tėvynės sargas“ (Vaižganto pasiūlytas pavadinimas).

Tai buvo naujas mėnesinis leidinys, leidžiamas dar nepatyrusios redakcijos. Mosėdžio laikotarpiu „Tėvynės sargą“ Vaižgantas redagavo kartu su F. Leliu (redagavo pirmus 1896 m. šešis numerius).

Vėliau Vaižgantui talkino D. Tumėnas (redagavo nuo 1896 m. Nr. 7 iki Nr. 11, išėjusio 1897-aisiais). Tačiau oficialiu redaktoriumi buvo galima nurodyti tik Vokietijos pilietį, kuris už spaudos įstatymo pažeidimus galėtų atsakyti įstatymų numatyta tvarka. Oficialieji žurnalo redaktoriai buvo F. Saunus, Jurgis Lapinas ir Otto Hinzmannas.

Pirmasis „Tėvynės sargo“ numeris išėjo neįprastomis aplinkybėmis, nes spausdinti Lietuvoje lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis tuo metu nebuvo galima. Talkinti leidžiant ir platinant žurnalą Lietuvoje šiam kunigų būreliui apsiėmė Kretingos vienuolyne apsilankęs ekskunigas Juozas Ložinskis, kilęs iš Kulių.

Kulių klebonijos pastatas Vaižganto laikais... Nuotr. iš A. Merkelio knygos „Juozas Tumas-Vaižgantas“ (Kaunas, 1934 m.)

Mūrinė Kulių bažnyčia vietoj medinės pastatyta 1900 m. su Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio pagalba ir parapijiečių lėšomis. Joje 1898–1901 m. vikaravo Juozas Tumas-Vaižgantas. Kęstučio Vaitkaus nuotr.

Rašytojui ir kunigui skirta atminimo lenta ant klebonijos pastato. Kęstučio Vaitkaus nuotr.

...ir šiais laikais. Silvijos Mineikienės nuotr.

J. Ložinskis – knygnešys profesionalas, su spauda pasiekdavęs Aukštaitiją ir Rusijoje susitelkusias lietuvių kolonijas. Talkininkas, Mažojoje Lietuvoje, Bitėnuose, susitikęs su Martynu Jankumi, kuris tuo metu čia iš Tilžės buvo perkėlęs savo spaustuvę, sudarė su juo sutartį dėl „Tėvynės sargo“ leidybos. Nors J. Ložinskis buvo geras platintojas, sutartis buvo sudaryta neatsižvelgiant į nelegalaus periodinio leidinio specifiką.

Sutartyje buvo numatyta, kad korektūra bus skaitoma Bitėnuose, o ne Kretingoje ar Mosėdyje.

Redakcijai kilo rūpestis: kaip leisti žurnalą, jeigu redaktorius negali atvykti į Bitėnus? „Tėvynės sargo“ leidėjai norėjo atšaukti susitarimą, bet ir M. Jankus skubėjo paleisti spaudos traukinį. Jis, neatsiklausęs leidėjų, 1896 m. sausį išspausdino pirmąjį numerį, šį užpildęs Vaižganto įžanginiu straipsniu ir žinutėmis. M. Jankaus atspausdintas 16 puslapių žurnaliukas nebuvo tas triūsas, dėl kurio Vaižgantas su bendraminčiais stengėsi. Nutarta susitarimą vienašališkai nutraukti, sudarant kitą sutartį su Tilžės spaustuvininku Juliumi Schönke ir joje numatant, kad korektūra bus skaitoma Kretingoje. Iš naujo teko spausdinti ir pirmąjį numerį,

leidinį padidinus iki 32 puslapių. Platinimas vyko gana sklandžiai, veiklos nebijant ir plačiau paviešinti.

1897 m. „Tėvynės sarge“ net buvo paskelbta informacija apie prenumeratą, nurodant, jog leidėjai už 6 rublių metinę prenumeratą žurnalą siunčia uždaruose vokuose adresatams Rusijoje. Paštas Lietuvoje buvo tikrinamas, ir tokie gavėjai turėdavo nemalonumų su žandarais.

Vaižgantui Mosėdyje redaguojant „Tėvynės sargą“, kilo ir didesnių bėdų. 1896 m. vasarą išleidus žurnalo šeštąjį numerį, į Mosėdį atvyko Vaižganto brolis Jonas. Pastarasis Skuodo traukinių stotyje buvo sulaikytas su pilnu lagaminu „Tėvynės sargo“. Vaižgantas tardytas, surengtas teismas, bet dėl įkalčių stokos kunigo kaltė nebuvo įrodyta ir byla 1897 m. nutraukta. Visą kaltę prisiėmė brolis Jonas – nuteistas trejus metus jis kalėjo Sankt Peterburgo kalėjime, vėliau buvo ištremtas į Kišiniovą.

1898 m. redaktorius perkeltas vikaru į piečiau esančią Kulių (dabar Plungės rajonas) bažnyčią1, dar 1

Plačiau apie tai: Otilija Juozapaitienė. Plungės rajone – Vaižganto atminimo ženklai. Tarp knygų, 2019, rugsėjis (Nr. 9), p. 36.

23

Kuliuose Vaižgantas užkūrė tikrą leidyklą. Jam daug talkino vietos knygnešiai padėdami rinkti prenumeratą, platinti leidinius ir pernešti suredaguotus rankraščius bei korektūrą į Tilžę. Tarp talkininkų paminėtini Jurgis Gudas, Dominykas Bubėnas, Stanislovas Neteckis ir Juozas Grušys. Vaižgantas, matydamas didėjantį spaudos poreikį, sugalvojo, kad „Tėvynės sargą“ reikėtų temiškai padalinti į dvi dalis: platesnei skaitytojų auditorijai ir auditori„Tėvynės sargo“, kuriam pavadinimą davė J. Tumas-Vaižgantas, pirmo numerio viršelis. Inteligentijai buvo leidžiamas ir Vaižganto redaguojamas leidinys „Žinyčia“, kurio išėjo, deja, tik penki numeriai. Iš Nacionalinės bibliotekos fondų jai, labiau besidominčiai tautiniu atgimimu, poliarčiau Prūsijos sienos. Šioje bažnyčioje klebonavo tine veikla. Žurnalas nuo 1901 m. pradėtas leisti A ir Vincentas Jarulaitis, vyresnysis Vaižganto draugas B dalimis. A dalis (slepiamoji) apėmė daugiau politinio ir patarėjas sunkiomis akimirkomis. Tuo metu buvo turinio straipsnius, o B – spausdinti religiniai straipsniai įprasta, kad leidyba ir redagavimu užsiima skirtingi ir literatūros kūriniai. asmenys arba kolektyvai, bet Vaižgantas iki 1902 m. „Tėvynės sargo“ redakcija 1900–1902 m. inteligentai darė vienas. Redaktorius susibičiuliavo su Plun- tijai leido Vaižganto redaguojamą žurnalą „Žinyčia“. gės kunigaikščiu Mykolu Oginskiu. Žurnalo leidybai Išėjo penki numeriai. Šiame Didžiajai Lietuvai skirtame pritrūkus pinigų, „Tėvynės sargui“ kunigaikštis yra pirmajame tokiame kultūros leidinyje buvo keliami suteikęs net 100 rublių paramą. lietuvių kultūros, kalbos, kritikos, žurnalistikos ir socia­ linio gyvenimo klausimai. Bendradarbiavo Jonas Basanavičius, Mikalojus Šeižys-Dagilėlis, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Vincas Pietaris ir kt.

Vincui Mickevičiui-Kapsukui „Ūkininko“ žurnale išspausdinus nepalankų straipsnį apie Rietavo dvarą, užsirūstino jo savininkas, mecenatas Bogdanas Oginskis. Nežinant tikrojo kaltininko, teko nukentėti Kulių vikarui J. Tumui.

Kunigaikščio prašymu vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis 1901 m. iškėlė dvasininką į Micaičius. Leidybos veikla pasunkėjo. Nuo 1902 m. rudens Vaižgantas buvo sekamas policijos, bet darbai nenutrūko. Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą 1904-aisiais Vaižgantas sutiko Vadaktėlių bažnyčioje netoli Krekenavos (dabar Panevėžio rajonas).

Vėliau, kaip žinoma, Vaižgantas daugiausia veikė Vilniuje, Rygoje, Sankt Peterburge, Kaune, lankėsi Amerikoje. Atkūrus Lietuvos valstybę, Vaižgantas nebebuvo blaškomas vis naujais paskyrimais po vyskupystę, galėjo dirbti mėgstamą darbą Kaune, bet ką Žemaitijoje sukaupė, kokius pamatus ateičiai pasiklojo, užmegztos pažintys ir istorijos ilgai išliko jo Petras Kalpokas. J. Tumo-Vaižganto portretas, 1928 m. Reprodukcija iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo atmintyje ir raštuose.

24

NAUJI LEIDINIAI

VĖL PRABILO KNYGNEŠIAI Antanas Staškevičius Bibliografas, žurnalistas

Po trejų metų pertraukos pasirodė penktas „Knygnešio“ tomas1. Apie ankstesnius kone prieš šimtą metų pradėto leisti leidinio tomus (pirmas ir antras tomai pasirodė atitinkamai 1926 ir 1928 m.) žurnale „Tarp knygų“ rašyta pristatant ketvirtąją knygą2. Naujausiame tome pateikiami pačių kovotojų už spausdintą lietuvišką žodį arba kitų asmenų užrašyti atsiminimai, skelbti periodinėje spaudoje nuo lietuvių spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. iki 1944-ųjų.

Laikantis „Knygnešio“ atsiminimų rinkinio leidimo pradininko Petro Rusecko (1883–1945) suskirstymo, šioji knyga taip pat turi tris skyrius, skirtus Kauno, Suvalkų ir Vilniaus kraštams. Spaudos draudimo metais jie atitiko gubernijas. Daugiausia atsiminimų tenka Suvalkų kraštui – Užnemunėje labiausiai reiškėsi tautinis atgimimas. Šiame rinkinyje pateikiami platūs ir išsamūs jauno Pakuonyje (Prienų r.) gyvenusio siuvėjo Juozo Garmaus atsiminimai, spausdinti 1908 metais. Iš Kauno krašto, kuriam tuomet priklausė ir Žemaitija, turėjusi sieną su Mažąja Lietuva, taip pat ne ką mažiau atsiminimų. Kadangi Vilniaus kraštas, ypač nuo 1864 m., per Bažnyčią buvo intensyviai lenkinamas, tai ir lietuviškos spaudos plitimo galimybės ten buvo menkesnės. Dauguma dar nenutautintų valstiečių nemokėjo skaityti gimtąja kalba.

Iš Vilniaus krašto šiame tome pateikiamas lietuvių atgimimo žadintojo kunigo Aleksandro Burbos liudijimas. Kazimieras Strazdas prisimena kunigo Silvestro Gimžausko darbus. Įdomūs Donato Malinausko atsiminimai, kaip jam 1900 m. pavyko Vilniuje lietuvių kalba legaliai atspausdinti „Pranešimą“ apie 1898 m. kolektyvinį prašymą įvesti lietuviškas pamaldas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Leidinyje – ne vien lietuviškos spaudos gabentojų bei platintojų, bet ir spaudos leidėjų, bendradarbių, žymių lietuvių atgimimo veikėjų atsiminimai. Įdėti Jono Basanavičiaus paaiškinimai, kaip pasirodė pirmas Didžiajai Lietuvai skirtas laikraštis „Aušra“. Apie tai yra ir Mažosios Lietuvos leidėjo Martyno Jankaus atsiminimai.

Apie bandymą suartinti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos inteligentus prisimena Vincas Šlekys.

Lietuvių redaktorių darbą Tilžėje ir sunkias jų gyvenimo sąlygas liudija Jonas Kriaučiūnas. Sunku buvo ne tik lietuvių spaudą platinti, bet ir ją rengti, redaguoti. Tuometinės Prūsijos valdžia išvarė iš Tilžės „Aušros“ redaktorių Joną Šliūpą. Valdžios reikalavimu Prūsiją turėjo palikti ir „Varpo“ redaktorius Juozas Adomaitis-Šernas, taip pat vėlesnis „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktorius J. Kriaučiūnas, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ redaktorius Juozas Angrabaitis, spaustuvėje dirbęs Petras Mikolainis ir kiti.

Knygnešys, 1864–1904. T. 5 / sudarė, pratarmę ir paaiškinimus parašė Kazys Misius ir Benjaminas Kaluškevičius. Punskas: „Aušros“ leidykla, 2019. 550, [1] p.: iliustr., portr. – Asmenvardžių ir vietovardžių r-klės: p. 529–550.

2 Staškevičius, Antanas. Autentiški knygnešių pasakojimai. Tarp knygų, 2017, vasaris (Nr. 2), p. 24–26.

1

Negali nejaudinti Vinco Kudirkos išpažintis, kaip jis tapo „lenku“, o, paskaitęs pirmą „Aušros“ numerį, visas jėgas atidavė lietuvybei žadinti. Apie „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ leidimą pasakoja vienas jo rengėjų kun. Kazimieras Pakalniškis. Aleksandro Merkelio rašinyje, rašytame 1936-aisiais ir skirtame „Tėvynės sargo“ žurnalo, prisidėjusio prie lietuvių tautinio atgimimo, pirmojo numerio pasirodymo 40-mečiui, yra įdėtas ir faktinio jo redaktoriaus Juozo Tumo-Vaižganto laiškas Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei apie leidinio genezę.

Penktame tome spausdinama prisiminimų apie pirmuosius lietuvių atgimimą žadinančius kultūros renginius: vaidinimus Palangoje, Suvalkijoje, pirmąją kauniečių gegužinę 1901 m. Paštuvoje.

Apie Mintaujos (Jelgavos) gimnazijos lietuvių mokinių atsisakymą melstis rusiškai ir šio veiksmo pasekmes vaizdžiai liudija tuometinis gimnazijos katalikų kapelionas kun. Pranciškus Urbanavičius.

Skaitytojai ras nemažai žinių apie žymiausią Suvalkijos knygnešį Juozą Kanclerį. Be jau minėtų, knygoje yra ir daugiau žinomų lietuvių visuomenės veikėjų: Juozo Bagdono, Liudvikos Didžiulienės, Andriaus Dubinsko, Kazio Griniaus, Augustino Janulaičio, Juozo Kairiūkščio, Prano Mašioto, kun. Justino Staugaičio ir kitų – atsiminimų.

Retesnių ar tarmiškų žodžių reikšmės knygoje nurodomos šalia, laužtiniuose skliaustuose. Yra ir platesnių leidinio rengėjų paaiškinimų, patikslinimų. Skaitytojų patogumui pateikiamos asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.

Reikėtų, kad „Knygnešio“ knygą įsigytų ir kuo daugiau mokyklų bibliotekų. Vienoje vietoje surinkti kovos už lietuvių kalbą ir tautinę kultūrą pasakojimai padėtų jaunimui suprasti, kaip lietuvių spaudos draudimo metais plito lietuvių tautinis atgimimas, kurio neįveikė jokios carinės Rusijos represijos.

Knygos priede spausdinamas rašinys apie 1988 m. Vilniuje įsteigtą Lietuvos knygnešio draugiją, saugančią knygnešių atminimą ir skleidžiančią knygnešystės idealus. Būtent šis, penktasis, tomas ir skirtas šios draugijos įsteigėjai ir ilgametei pirmininkei, knygnešio Mykolo Račkaus vaikaitei dr. Irenai Kubilienei.

Tokių knygų leidyba dabar nėra paprasta. Kaip ir ketvirtasis (2016 m.), šis „Knygnešio“ tomas išleistas sudarytojų ir geradarių lėšomis Punsko (Lenkija) „Aušros“ leidykloje. Knygą parengė Kazys Misius ir Benjaminas Kaluškevičius – žinyno „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“ autoriai. Abu (ketvirtą ir penktą) leidinio tomus galima įsigyti V. Staniulio knygyne Kaune.

25

„TARP KNYGŲ“ – 70 *

SPALĮ ŽURNALE PRIEŠ... ...53 metus (1966 m.) dalijomės redakciją pasiekusia idėja, kad Lietuvos bibliotekoms reikėtų originalių pavadinimų.

Algirdas Kancleris svarstė, kad bibliotekų pavadinimai galėtų būti susiję su literatūra, knyga, daile, muzika, kai kurioms būtų galima suteikti žymių lietuvių literatūros, kultūros, visuomenės veikėjų vardus, kitoms – miesto mikrorajonų pavadinimus, dar kitas pavadinti literatūrinių herojų vardais. Surasti gražų, įsimenantį pavadinimą, pasak straipsnio autoriaus, nėra paprasta. Į šį procesą reikėtų įtraukti ne tik bibliotekininkus, bet ir skaitytojus. Šiandien beveik pusei Lietuvos apskričių ir miestų bei rajonų savivaldybių viešųjų bibliotekų suteikti žymių asmenybių vardai. Apie vardų suteikimo istorijas ir bibliotekų veiklą siekiant įprasminti tą atminimą šiemet pradėjome pasakoti rubrikoje „Biblioteka ir jos vardas“ (pirmoji publikacija – 2019 m. gegužės numeryje). Beje, išskirtinių asmenybių vardais puošiasi ne tik centrinės bibliotekos, bet ir jų padaliniai. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Zigmo Kuzmickio padalinys arba Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos padalinys – Vaškų Vandos Zaborskaitės kaimo biblioteka.

...49 metus (1970 m.) beveik pusę numerio skyrėme Vilniaus universiteto bibliotekai, minėjusiai 400 metų jubiliejų. Universiteto biblioteka, tuomečio jos direktoriaus Jurgio Tornau teigimu, yra neeilinis švietimo židinys ir jos įsteigimas XVI a. byloja daug svarbių dalykų: „Visų pirma, šis faktas liudija aukštą krašto kultūros lygį, jo visuomeninio gyvenimo išsivystymo laipsnį. O tas laipsnis ne toks jau žemas, jei prisiminsime, kad visame šiame regione tai buvo pirmoji biblioteka, pirmasis universitetas, o Vilnius – pirmasis spaudos ir kultūros centras.“ Kitame straipsnyje Respublikinės (dabar – Nacionalinės) bibliotekos darbuotojos Virginija Aputienė ir Elena Stasiukaitienė pasakoja apie Vilniaus universitete vykusias bibliotekos jubiliejaus iškilmes. Publikacijos autorės atkreipia dėmesį, kad ši biblioteka yra bene vienintelė pasaulyje, keturių amžių jubiliejų švenčianti savo gimimo vietoje, po tais pačiais senaisiais skliautais. Joje saugoma ir pirmoji lietuviška spausdintinė knyga – vienintelis Lietuvoje išlikęs Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Jubiliejaus išvakarėse universitetui perduota ir restauruota Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia (dar vadinama Šventų Jonų bažnyčia).

...28 metus (1991 m.) Nacionalinės bibliotekos Mokslinio metodikos skyriaus vedėja Rimalda Kvietkauskienė svarstė, kokios spalvos turėtų vyrauti bibliotekų interjeruose. Nedaug to meto bibliotekų galėjo pasigirti skoningu interjeru ir komfortiška aplinka – dažniausiai bibliotekos buvo susispaudusios ankštose niūrų įspūdį keliančiose patalpose, perkrautose knygų. R. Kvietkauskienė dėstė, kad bibliotekos interjere vyraujančios spalvos ne tik didina bibliotekininkų darbingumą, gerina nuotaiką bei savijautą, bet veikia ir lankytojus. „Štai raudona spalva stimuliuoja, skatina veikti, – vardijo straipsnio autorė, – oranžinė – džiugina, geltona sukelia saulės, šviesos, geros nuotaikos ir linksmumo pojūtį, žalia suteikia kantrybės, leidžia ilsėtis protui, gaivina ir ramina, mėlyna veikia raminamai, juoda slegia, tačiau labai naudinga spalvų kontrastams.“ Taigi, spalvas reikėtų parinkti atsižvelgiant į patalpos paskirtį. O mes pridursime: džiugu, kad šių dienų atsinaujinančios šalies bibliotekos jau spalvingos ir toli gražu neprimena knygų sandėliukų.

* Šioje rubrikoje verčiame šiemet septyniasdešimtmetį mininčio žurnalo puslapius ir primename, kuo mūsų profesinė bendruomenė gyveno septynis pastaruosius dešimtmečius.

26

...27 metus (1992 m.) pranešėme apie skaitmeninės laikmenos naujieną – kompaktiniai diskai jau Lietuvoje! Bibliotekos specialistė Rimgailė Galickienė apibrėžė, kas yra CD-ROM (Compact-Disk Read-Only Memory), – „tai kompaktinis diskas, kurio atmintyje esanti informacija skirta tik skaitymui, t. y. vartotojas jos negali taisyti, papildyti, ištrinti ar kaip kitaip redaguoti. <...> Vartotojui pageidaujant, ją galima perrašyti į disketę arba printeriu išspausdinti popieriuje. Iš kompaktinių diskų į disketes perrašyta informacija gali naudotis tie, kurie turi personalinius kompiuterius, o popieriuje perspausdinta – kiekvienas.“ Ar pamenate laikus, kai pagrindinė kompiuterio išorinė laikmena buvo kvadratiniai diskeliai? Šiandien jau ir kompaktiniai diskai po truputį keliauja užmarštin. Juos pakeičia atmintukai ir debesija.

...12 metų (2007 m.) pažvelgėme į 1937-ųjų kovo 15-ąją – tądien švietimo ministras Juozas Tonkūnas pasirašė įsakymą, kuriuo 62 Lietuvos miestuose įsteigiamos viešosios bibliotekos. Šis dokumentas šiandien saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve. Pasak straipsnio autorės Ligijos Parvalkaitės, šis įsakymas „ženklino naują etapą Lietuvos gyvenime: pagaliau jauna respublika, apsitvarkiusi savo ūkiškuosius reikalus, atsigręžė į knygą – nusprendė kurti nepriklausomos tautos vertą kultūrą“. Iš karto parūpinti tiek knygų bibliotekoms buvo sudėtinga. Į pagalbą atėjo lietuviškų knygų leidėjai: jie pasiūlė Švietimo ministerijai „užpirkti kreditan visas pateiktas leidėjų kataloguose knygas visoms bibliotekoms, tuo būdu dvasinės kultūros turtus perkeliant iš knygų sandėlių naudotis platiesiems viso krašto skaitytojų sluoksniams“. Straipsnyje pasakojama apie tolesnį nelengvą bibliotekų kūrimosi kelią. Beje, šį (2007 m., spalis) ir kitus archyvinius (nuo 1992 m.) „Tarp knygų“ numerius galite vartyti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos svetainėje www.lnb.lt. Juos rasite: Atradimai > Leidiniai > Kiti leidiniai > Žurnalas „Tarp knygų“.

...20 metų (1999 m.) pasakojome apie informacijos internete patikimumą. Aušra Vaškevičienė tikino, kad labai svarbu išmokti įvertinti rastos informacijos pagrįstumą ir patikimumą, atsirinkti patikimas interneto svetaines. Informacijos kokybės veiksnys, autorės teigimu, lėmė tai, kad virtualiojoje erdvėje kartu su paieškos sistemomis ir adresų katalogais buvo sukurtos elektroninės bibliotekos, kuriose komplektuojama atrinkta ir specialistų įvertinta informacija. O šiandien turėtume būti dar budresni – naršydami internete praleidžiame vis daugiau laiko, tad būtina nuolat tikrinti randamos informacijos patikimumą.

...7 metus (2012 m.) rašėme apie liepos mėnesį baigtą įgyvendinti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuotą projektą „Virtualios elektroninio paveldo sistemos plėtra“. Viena projekto dalių – kultūros paveldo portalo www.epaveldas.lt sukūrimas. Bendradarbiaudamos net dešimt atminties institucijų (bibliotekų, muziejų, archyvų), kurių fonduose saugomos neįkainojamos Lietuvos kultūros paveldo vertybės, iki 2012-ųjų liepos jau buvo suskaitmeninusios apie 108 tūkst. itin didelę vertę turinčių dokumentinio paveldo objektų. Šiandien vartotojų pamėgtame ir aktyviai naršomame portale galima rasti daugiau nei 4,8 mln. puslapių itin vertingų senųjų knygų, laikraščių, dailės kūrinių, rankraščių, bažnytinių metrikų, garso įrašų ir lietuvių literatūros klasikos kūrinių.

2018 m. portalas www.epaveldas.lt patvirtintas pirmuoju oficialiu „Europeanos“ platformos agregatoriumi Lietuvoje, o Lie­tu­vos nacio­ na­linė Marty­no Mažvydo bib­lio­ teka, kaip www. epaveldas.lt sistemos valdytoja ir tvarkytoja, įtraukta į agregatorių forumą.

Parengė Vaiva Markevičiūtė 27

SUKAKTYS

TRISDEŠIMT! Šiemet Lietuvos bibliotekininkų draugija mini jubiliejų – 30 metų, kai atgimstančioje Lietuvoje atkurta ši prieškariu įsteigta visuomeninė organizacija. Publikacijoje trumpai primename svarbias draugijos gyvavimo datas, pateikiame dabartinės draugijos pirmininkės sveikinimą, spausdiname jubiliejaus proga specialiai LBD atsiųstus linkėjimus iš aplinkinių valstybių – Estijos, Latvijos ir Ukrainos bibliotekininkų draugijų, taip pat naujosios Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos prezidentės sveikinimą.

Jolita Steponaitienė Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė (nuo 2017 m.)

Kas man Bibliotekininkų draugija? Visų pirma tai – bendruomenės pulso jautimas ir didelės galimybės įgyti naujų žinių, susirasti draugų ir bendraArūno Sartanavičiaus nuotr. minčių visame pasaulyje.

Taip jau atsitiko, kad, prieš 33 metus atėjusi dirbti į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo (tuomet – Respublikinę) biblioteką, čia ir užsibuvau. Greitai supratau, kad dirbant bibliotekoje reikalingas tempas (gal kažkam tai pasirodys juokinga ir nesuprantama) – tada ir atsivers daug galimybių. Į Lietuvos bibliotekininkų draugiją (LBD) įstojau ne iš karto, o ir atkurta ji buvo tik po trejų metų, kai pradėjau dirbti bibliotekoje, didžiojo mūsų šalies virsmo metu. Bet kai jau įstojau – tai pasinėriau visa.

Perfrazuodama vieną žinomą politiką, galiu dar kartą ir garsiai pasakyti: „Neklauskite, ką jums duos narystė LBD. Verčiau pasakykite, ką jūs galite pasiūlyti LBD.“ Savo žinias? Laiką? Energiją?

Idėjas? Niekas neatsiranda savaime – reikia daug mokytis, bendrauti, suprasti kontekstą, perprasti naujoves (o žengti su jomis koja kojon sunkoka, kaip ir pasirinkti, su kuria žengti kartu).

SVARBIOS LBD VEIKLOS DATOS

• 1931 m. įkurta Lietuvos bibliotekininkų draugija. Gegužės 2 d. patvirtinti įstatai įregistruojant draugiją Kauno apskrities viršininko įstaigoje.

Metinis visuotinis draugijos narių susirinkimas lapkričio 8 d. sušauktas Centrinėje kariuomenės bibliotekoje.

• 1936 m. sausio 1 d. LBD įstojo į Tarptautinę bibliotekininkų sąjungą (dabar – IFLA), kurios būstinė buvo Ženevoje.

• 1940 m. birželį naujomis politinėmis sąlygomis Lietuvos Respublikų organizacijų veikimas

28

Aktyvus dalyvavimas draugijos veikloje padeda stebėti ir suprasti, kur link einame. Mes (bibliotekos) labai daug dėmesio skiriame vietos bendruomenėms. Ne veltui tyrimai rodo, kad bibliotekomis labai pasitikima ir jų veikla gerai vertinama. Tikrai, biblioteka daug kur yra „užuovėja“, vieta turiningai ir komfortiškai praleisti laisvalaikį. Bet labai svarbu, kad biblioteka būtų mokytoja – kantri, pati tikinti tuo, ką daro, galinti pasiūlyti daug daugiau, nei šiandien įsivaizduojame, kad mums reikia.

Pasaulinės tendencijos aiškios: sukamės platformų kapitalizme, išgyvename ketvirtąją pramonės revoliuciją ir skaičiuojame dienas, kada prie bibliotekos durų vartotojus pasitiks robotas humanoidas. Kur čia LBD? Ogi visur – dalyvaujanti konferencijose, projektuose, diskusijose, prisidedanti prie pasaulinės „Globalios vizijos“ kūrimo ir įgyvendinimo.

Bibliotekos, bibliotekinės draugijos – mūsų visų bendras reikalas. Ateikite su savo idėjomis ir pasiūlymais, ieškokime bendrų veiklų, kurių sėkmė ir pripažinimas priklauso tik nuo mūsų pačių.

Sveikinu su atkurtos Lietuvos bibliotekininkų draugijos trisdešimtmečiu!

P. S. Šventinį tortą jau suvalgėme Jonavoje, metiniame LBD skyrių vadovų susitikime liepą.

nutraukiamas. Liepos mėnesį draugija pasivadina Lietuvos TSR bibliotekininkų draugija, jos organu lieka „Bibliografijos žinios“.

• 1941 m. rugsėjį, Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, bet kokių organizacijų veikla nutrūksta.

• 1988 m. gruodžio 1 d. LTSR valstybinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje susirinko Lietuvos bibliotekininkų draugijos atkūrimo iniciatyvinė grupė.

• 1989 m. birželio 29 d. Vilniuje, Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose, įvyko LBD atkuriamasis suvažiavimas.

DRAUGIJOS PIRMININKAI

Vaclovas Biržiška – 1931–1941 m.

Romualdas Vytautas Rimša – 1989–1992 m.

Domas Kaunas – 1992–1995 m.

Emilija Banionytė – 1995–1998 m.

Rima Gražienė – 1998–2001 m.

Petras Zurlys – 2002–2005 m.

Vida Garunkštytė – 2005–2007 m.

Petras Zurlys – 2008–2010 m.

Alina Jaskūnienė – 2011–2016 m.

Jolita Steponaitienė – nuo 2017 m.

NAUDA VIETOS, NACIONALINIU IR TARPTAUTINIU LYGMENIMIS Christine Mackenzie IFLA prezidentė (nuo 2019 m.), Australijos bib­liotekų ir informacijos asociacijos narė Sveikinu visus Lietuvos bibliotekininkus, švenčiančius atkurtos Bibliotekininkų draugijos 30-metį. Bibliotekininkų asociacijos atlieka svarbų vaidmenį bibliotekų veiklos raidoje. Ar stiprus šalies bibliotekų tinklas, labai priklauso nuo to, kiek stipri jų darbuotojų draugija. Bibliotekų darbuotojams šios organizacijos gali pasiūlyti puikias bendradarbiavimo galimybes ir nuolatinį profesinį tobulėjimą, o nacionaliniu lygmeniu jos gali tapti galingu biblio­ tekų interesų gynėju ir daryti įtaką teisėkūrai, reg­ lamentuojančiai informacijos prieigą. Pagaliau, jei vertinsime tarptautiniu lygmeniu, IFLA misija yra įkvėpti, įtraukti ir suvienyti pasaulio bibliotekas.

Dirbkime kartu bibliotekų asociacijų labui!

VEIKDAMI KARTU, ESAME STIPRESNI IR LABIAU GIRDIMI Katre Riisalu Estijos bibliotekininkų draugijos pirmininkė, Estijos nacionalinės bibliotekos Vaizduojamojo meno ir humanitarinių mokslų centro vadovė Beveik per šimto metų laikotarpį tarp trijų Baltijos valstybių bibliotekų organizacijų nusistovėjo glaudus bendravimas ir bendradarbiavimas.

Turime bendrą mus jungiančią istoriją ir patirtį.

Veikdami kartu, mes esame stipresni, mūsų balsas labiau girdimas, o mūsų veiksmų sąveika turi daugiau galios. Mes – mažos valstybės, ir tai gerai suvokiame. Nėra lengva išlikti didžiulėje pasaulio bendrijoje. Bet mes buriamės, klausomės, stebime, kaip mūsų kaimynai tvarko reikalus, ir savo ruožtu veikiame patys. Tai – nuolatinio mokymosi ir keitimosi idėjomis procesas. Kuo glaudžiau mes bendradarbiaujame, tuo lengviau įveikti iškylančias problemas.

Tikiu, kad tiek Estijos, tiek Lietuvos draugijos ir toliau vienys aktyvius ir prasmingai veikti nusiteikusius bibliotekininkus, kuriems įdomu, kas vyksta aplinkui, ir kurie nori dalyvauti organizuojamuose renginiuose. Kas galėtų mūsų gyvenimą padaryti geresnį, jei ne mes patys!

KITOKIA XXI A. BIBLIOTEKINIŲ ORGANIZACIJŲ MISIJA Māra Jēkabsone Latvijos bibliotekininkų draugijos pirmininkė, Latvijos nacionalinės bibliotekos Bibliotekų plėtros centro vadovė XXI a. profesinė bibliotekinių organizacijų misija smarkiai skiriasi nuo vykdytos anksčiau. Praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje jos buvo varomoji profesijos galimybių didinimo jėga, Atgimimo metais – nepriklausomybės simbolis, o šiais laikais nacionalinės bibliotekos ir bibliotekų asociacijos labiau veikia vienydamos profesijos atstovus ir kurdamos jų susivienijimus. Atstovavimas bibliotekų interesams, aktualios informacijos vietose sklaida, keitimasis gerąja patirtimi ir idėjomis, bibliotekininkų įtraukimas ir skatinimas, profesinio pasitikėjimo, savimonės ir savivertės palaikymas – štai veiklos, kurių šiais laikais turi imtis bibliotekos ir jų asociacijos.

Rasti vietą tarp kitų bibliotekų veiklą palaikančių institucijų nėra lengva, todėl šiuo atveju svarbu bendradarbiavimas, taip pat išskirtinio vaidmens paieška, pasinaudojimas juo ir tolesnis jo plėtojimas. Manau, jog ateityje nevyriausybinių organizacijų galia ir įtaka tik didės, todėl kviečiu vienytis, bendradarbiauti ir neprarasti pasitikėjimo, drąsos ir entuziazmo! Šilti ir nuoširdūs sveikinimai nuo visų Latvijos bibliotekininkų!

GERA PRIKLAUSYTI AKTYVIŲ ŽMONIŲ BENDRUOMENEI Oksana Brui Ukrainos bibliotekininkų draugijos pirmininkė, mokslinės-techninės G. Denysenko bibliotekos direktorė Nėra abejonės, be atitinkamos valstybės politikos ir paramos bibliotekos negali deramai prisidėti prie visuomenės vystymosi. Tačiau iš patirties galima tvirtinti, kad ne mažiau svarbus bibliotekų vystymuisi veiksnys – stiprios nevyriausybinės profesinės organizacijos, šiuo atveju – bib­ liotekų asociacijos. Žinoma, bibliotekininkai suinteresuoti iš draugijos gauti naujų žinių, su jos pagalba įgyti naujų įgūdžių. Tačiau santykis su bibliotekininkų asociacija neturėtų apsiriboti žodžiu „gauti“, reikėtų neužmiršti ir žodžio „dalintis“. Viena didžiausių vertybių, kurias gali gauti kiekvienas mūsų asociacijos narys, tai – profesinių, organizacinių galimybių realizacija, galimybė tobulėti pačiam ir tobulinti biblio­tekų veiklą.

Ką man asmeniškai duoda buvimas bibliotekininkų draugijoje, kodėl ji yra svarbi mano gyvenimo dalis? Be abejo, dėl jau minėtų dalykų, bet drauge ir dėl to, kad galiu matyti realius ne tik konkrečių įgyvendintų projektų rezultatus, bet ir sisteminius pokyčius, dėl jų bibliotekų lankytojų patiriamą naudą. Bet labiausiai motyvuojantis veiksnys – priklausymas neabejingų aktyvių žmonių, kurie keičiasi patys ir keičia pasaulį aplink save, bendruomenei.

Parengė Asta Stirbytė

29

PROJEKTAI

Parodos plakatas. Dizainerė Vaida Gasiūnaitė

KONSTRUOJANTYS PASAULĮ.

FOTOGRAFIJOSE Dr. Kęstutis Šapoka

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­ liotekoje buvo surengta įdomi fotografijų paroda „Konstruoti Niujorką“. Joje pristatyti pasaulinio garso menininkų: Wei-Li Yeho, Johno Divolos, Ulricho Wüsto, Barbaros Kasten, Itsuko Hasegawos – darbai, taip pat Marijono Baranausko, Romualdo Rakausko (1931–1995) fotografijų reprodukcijos. „Konstruoti Niujorką“ – kura­to­rės Gerdos Paliušytės dvejų metų nuoseklaus darbo vaisius. Dar brandindama projekto idėją, G. Paliušytė mąstė būtent apie Nacionalinės bibliotekos pastato architektūrą ir istoriją:„Čia istorinė praeitis susipynė su trokštamos ateities ženklais.“1 30

Visus parodoje pristatytus darbus „surišo“ trys gijos: fotografija, architektūra ir situacija. Architektūra šiuo atveju „suvokiama ir kaip mąstymo procesas, ir kaip politinė praktika, komunikacijos forma <...>“ 2, tam pasitelkiant japonų filosofo Kojino Karatani „valios architektūrai“ koncepciją. Šią metaforą japonų filosofas vartoja kaip universalią – kai Vakarų civilizacija (ir filosofija, pradedant Platonu) „konstruoja“ pati save, pasaulio matymą ir mąstymą.

Gerda Paliušytė. Konstruoti Niujorką. 2019 m. rugpjūčio 2 d.–rugsėjo 22 d.. vykusios parodos informacinis gidas. Parodos kuratorė Gerda Paliušytė, architektas Gediminas G. Akstinas, dizainerė Vaida Gasiūnaitė, koordinatorė, vertėja Monika Kalinauskaitė.

2 Ten pat.

1

Barbara Kasten. Konstruoti Niujorką - 14, 1984 m. Spalvota „Polacolor“ fotografija, 20,32 × 25,4 cm. Andrejaus Vasilenko nuotraukos

Į ekspoziciją taip pat įtrauktos japonų vyresnės kartos architektės Itsuko Hasegawos projektų fotodokumentacijos. I. Hasegawa architektūrą suvokė ir vadino terminu „yuragi“, japoniškai reiškiančiu takumą, nepastovumą, kuris savitai papildo K. Karatani „valios architektūrai“ koncepciją.

Ulrichas Wüstas, augęs ir kūręs Rytų Vokietijoje, išgarsėjo šios Vokietijos dalies urbanistiniais totalitarinės architektūros fotografinių peizažų ciklais. Parodoje „Konstruoti Niujorką“ demonstruotas jo 1981–1983 metų ciklas „Miestų peizažai“. Šiame cikle fotografas fiksuoja totalitarinę ir (arba) utilitarinę architektūrą be žmonių. Pasiekiamas kone abstrakčios kompozicijos įspūdis, kuris vis dėlto nėra savitikslis. Fotografas, galima sakyti, tokiu būdu išryškina pačią totalitarizmo, kuriam nebereikalingas konkretus žmogus, esmę.

Kita vertus, kai kurie „Konstruoti Niujorką“ autoriai, priešingai, gyvenimiškas-architektūrines situacijas provokuoja patys. Fotografija tėra viena iš šio proceso dalių. Tai pasakytina apie skirtingų kartų

Parodos „Konstruoti Niujorką“ atidarymas. Priekyje (dešinėje) – Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis. 2019-08-02. Vygaudo Juozaičio nuotr.

John Divola. Zuma#68, 1977–2006 m. Archyvinė pigmentinė spauda, medvilninis popierius, 61 × 72 cm.

atstov(i)ų – Barbaros Kasten, Johno Divolos, Wei-Li Yeho – fotografinius ciklus.

JAV menininkas J. Divola išgarsėjo XX a. 8-ajame dešimtmetyje fotografijų serija „Zuma“ (1977). Jis fiksavo apleistos gelbėtojų būstinės Los Andželo paplūdimyje vidų, pro kurio išdaužtus langus dar matėsi ir Ramusis vandenynas. Fotografas periodiškai lankėsi tame apleistame statinyje, įvairiai keisdamas jo interjerą. Galima sakyti, jog J. Divola labiau stengėsi užfiksuoti tam tikras savo būsenas nei sukurti kokį nors „gražų vaizdą“.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie taivaniečio Wei-Li Yeho fotografijų ciklą „Trys vietos – Marguerite Duras“ (2003–2006), kuris dedikuotas šios prancūzų rašytojos romanui „Atlanto žmogus“. Wei-Li Yehas bene ketverius metus iš to paties taško fiksavo apleisto namo erdves, jas perorganizuodamas, perstatydamas, kartais niokodamas, užkurdamas ugnį, įleisdamas laikinus gyventojus. Galima netgi sakyti, kad menininkas, pasitelkdamas fotografiją, tyrinėjo atminties takumą. Kartu ją konstruodamas ir pats režisuodamas. Taigi, „perskaityti“ tas fotografijas galima tik žinant šį tą apie situaciją, aplinkybes, kuriomis ir iš kurių jos atsirado.

Vyriausia šioje kompanijoje – JAV dailininkė Barbara Kasten, pasukusi į fotografijos meną. Ji išgarsėjo XX a. 9-ajame dešimtmetyje darytomis fotografijomis. Šiuose darbuose architektūrinės kompozicijos / situacijos konstruojamos iš įvairių geometrinių figūrų, pagamintų iš pramoninių medžiagų: stiklo pluošto, tinko, akrilo, veidrodžių. Į šias kompozicijas B. Kasten įkomponuodavo dar ir neoklasicistinių skulptūrėlių fragmentų. Maža to, šiuos įvairių tekstūrų, faktūrų „statinius“, pasižyminčius skirtingomis šviesos atspindėjimo savybėmis, B. Kasten apšviesdavo spalvotais prožektoriais, naudojamais Holivudo filmų scenografijoje. Šį ciklą menininkė pavadino „Konstruoti Niujorką“. O kuratorė G. Paliušytė šį pavadinimą pasirinko kaip ekspozicijos esminę giją, žinoma, labiau akcentuodama, žodį konstruoti.

Galima pasakyti, kad vieni „Konstruoti Niujorką“ dalyviai specifines architektūros struktūras pamato ir 31

išgrynina tikrovėje, urbanistiniame peizaže, kiti patys provokuoja (architektūrines) situacijas. Tačiau esminis dalykas, siejantis visus darbus, yra ambivalentiškas principas ir fantasmagoriškas, daugiaprasmis įspūdis.

Viena vertus, tai – trimačiai objektai, kita vertus, jie atrodo plokšti, tarsi būtų kokie grafikos atspaudai, nes erdvė juose, panaudojant įvairius triukus, tarsi paneigiama.

Derėtų keletą žodžių tarti apie vadinamąją Kalifornijos naujosios fotografijos mokyklą, apie kurią prabilta 1989 metais. Jai tiesiogiai atstovauja J. Divola, o netiesiogiai galima būtų priskirti B. Kasten ir Wei-Li Yehą. Šioje mokykloje abejojama JAV fotografijoje iki tol dominavusiu „išgrynintos, išryškintos tikrovės“ vaizdavimo principu, netgi galima sakyti „autentiškos tikrovės“ įvaizdžiu. Pastarajam atstovavo dar prieškariu susibūrusi fotografų grupė „f/64“, po Antrojo pasaulinio karo ypač išpopuliarėjusi ir tapusi kone kanoninė. „Naujosios fotografijos“ mokykla akcentavo neapibrėžtumą, procesą, situaciją, vaizdinės (ir) prasminės dviprasmybės režisavimą, naudojo antrinę vaizdinę medžiagą (populiariosios kultūros, visuomenės informavimo priemonių vaizdinius). Čia neslepiama, kad tai, ką matome fotografijoje, yra sąmoninga fotografo manipuliacija. Nes juk „autentiška tikrovė“ fotografijoje taip pat yra manipuliacija – komercinė, ideologinė... Todėl naujajai mokyklai prigijo „sintetinės“ fotografijos epitetas, nes buvo susidomėta tuo, kaip vaizdas, atvaizdas, perkoštas per įvairias medijas, tampa „sintetinis“, virsta tiesiog kažkieno peršamu tikrovės įvaizdžiu.

Kalbant apie manipuliacijas, neatsitiktinai į parodos „Konstruoti Niujorką“ ekspoziciją buvo įtraukta dviejų lietuvių fotografų – Marijono Baranausko ir Romualdo Rakausko – fotografijų. Tiesa, parodoje rodyti ne originalai, o nuotraukų reprodukcijos 1976 metais išleistame fotoalbume „Tarybų Lietuva“. Tokie albumai

Ulrich Wüst. Rostokas 1982, 1982 m. Vintažinis sidabro želatinos atspaudas, barito popierius, 14,5 × 20 cm.

Andrejaus Vasilenko nuotraukos

sovietmečiu atliko reprezentacinį-propagandinį vaidmenį.

Vis dėlto neretai fotografai, prisidengdami ideologiniukomerciniu užsakymu, ieškodavo tiesiog išraiškingesnio kadro. O šis, atspaustas nuotraukoje, galop išsprūsdavo iš vaizdinės propagandos rėmų...

Tokiems „išsprūdusiems kadrams“ iliustruoti G. Paliušytė ir pasitelkė M. Baranausko ir R. Rakausko fotografijų reprodukcijas albume. Maža to, kad ši idėja labiau atsiskleistų, bibliotekos parodų salei buvo pagamintos specialios baltos palangės, uždengusios juodo marmuro imitaciją ir kiek keitusios parodų salės „tekstūrą“, netgi energetiką. Taigi pati parodos specifika skatino „pratęsti“ architektūrines situacijas bibliotekos pastato viduje.

Baigiant derėtų sugrįžti prie ekspozicijoje tiesiogiai nedalyvavusio, tačiau svarbaus segmento – internetiniame parodos pristatyme (https://www.lnb.lt/naujienos/4445rugpjucio-2-d-rugsejo-22-d-paroda-konstruoti-niujorka) ir plakate atsidūrusios nuotraukos, kurioje užfiksuota bibliotekos statybos XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje pradžia. Joje regime tik pastato kontūrus – kylančias sienas, kolonas, tarsi kokio Partenono Atėnuose. Tai tarsi (pasaulio) konstravimo, „valios architektūrai“ ideali pradinė būsena, iš kurios išauga galinga iliuzija.

Wei-Li Yeh. Trys vietos – Marguerite Duras. Nuotraukoje kairėje – Nr. 4 iš 7, 2004 m.; dešinėje – Nr. 6 iš 7, 2006 m. „Giclee“ spauda, „Canson Photographique“ medvilninis popierius, 310 g, kietmedžio rėmas, dažytas mineraliniu pigmentu, 85 × 115 cm.

32

UŽSIENYJE

TYLA, APIE KURIĄ REIKIA KALBĖTI Įspūdžiai iš IRSCL 24-ojo kongreso Goda Baranauskaitė-Dangovienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento vyriausioji tyrėja-ekspertė

Šiame Stokholmo konferencijų centre vyko šiųmetis IRSCL kongresas. Janne Kulosaari nuotr.

Tarptautinės vaikų literatūros tyrėjų asociacijos (angl. International Research Society for Children‘s Literature; IRSCL) kongresai yra kone laukiamiausias akademiškai besidominčiųjų vaikų literatūra metų renginys. Į jį susirenka nemažas būrys tiek patyrusių, tiek pradedančiųjų šios srities tyrėjų. Šiais metais kongresas vyko Švedijoje, Stokholmo konferencijų centre. Jame dalyvavo daugiau nei 500 dalyvių – tai didžiausias iki šiol įvykęs kongresas.

Dar 1970 m. Frankfurte (Vokietija) įkurta organizacija vienija vaikų literatūros specialistus iš daugiau nei 40 pasaulio šalių. Savo vykdoma veikla IRSCL siekia skatinti profesionalius vaikų literatūros ir skaitybos mokslo tyrimus, specialistų bendradarbiavimą ir dalijimąsi gerąja patirtimi. Kas dvejus metus organizuojamuose tarptautiniuose kongresuose nuskamba ne vienas šimtas pranešimų.

Ir šiemet (kongresas vyko rugpjūčio 14–18 d.) susidomėjimas viršijo visus organizacinio komiteto lūkesčius. Tai, kaip pripažino pagrindinė jo organiza-

torė Åsa Warnqvist, tapo nemažu iššūkiu, su kuriuo, mano nuomone, buvo puikiai susidorota. Dėl tokio dalyvių antplūdžio patekti į šį renginį nebuvo taip jau paprasta net ir gavus Lietuvos kultūros tarybos stipendijas. Beveik iki paskutinės minutės nebuvo aišku, ar užteks vietų dalyviams, neketinantiems skaityti pranešimų. Vis dėlto mums su kolege, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Tyrimų ir sklaidos skyriaus vadove Inga Mitunevičiūte, kuri kongrese pristatė savo įžvalgas tema „Vaikų literatūra, kaip būdas kalbėti apie niokojamą aplinką sovietų režimo metu: ekologinė katastrofa Vytauto Petkevičiaus knygoje vaikams „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“, pasisekė: mes galėjome dalyvauti renginyje ir išgirsti, kokios idėjos bei tendencijos šiuo metu sklando pasaulinėje vaikų literatūroje ir jos tyrimuose.

33

Viena iš pagrindinių pranešėjų Vanessa Joosen (Belgija).

TYLOS SĄVOKA KŪRINYJE IR VAIKŲ LITERATŪROJE

Viena iš pagrindinių pranešėjų Temi Odumosu (Švedija).

Kiekvienais metais kongrese koncentruojamasi vis į kitą tuo metu ar apskritai vaikų literatūrai aktualią temą. Šiųmetė buvo „Tyla ir tylėjimas vaikų literatūroje“ (angl.

Silence and Silencing in Children‘s Literature). Organizatoriai siūlė į vaikų literatūrą pažvelgti pasitelkiant „tylos“ sąvokoje slypinčias įvairias semantines galimybes. Tai – daugialypė sąvoka, įvairiose leksinėse formose (žinoma, nelygu kalba) įgaunanti skirtingą reikšminį atspalvį (tyla, tylėjimas, nutylėjimas, tildymas ir t. t.). Pati tyla, kaip reiškinys, skirtinguose kontekstuose gali būti vertinama skirtingai. Kaip visa tai pasireiškia ir interpretuotina literatūrologų bei kitų sričių tyrėjų, bus aptariama šiame straipsnyje pristatant kongrese perskaitytus pranešimus.

Apskritai kongrese daugiausia buvo susitelkta į dvi žiūros perspektyvas: analizuota ne tik kaip tyla veikia kūrinio naratyve, bet ir kaip pati vaikų literatūra bei jos tyrimų laukas yra jos veikiami. Apie tylą kalbėjo dauguma pagrindinių konferencijos pranešėjų. Antverpeno (Belgija) universiteto mokslininkė Vanessa Joosen, kalbėdama apie plonytę ribą tarp sąvokų „silence“ ir „silencing“, priminė ir tam tikrų (ne)nutylėjimo momentų akademiniuose vaikų literatūros tyrimuose (bei literatūriniuose vertimuose) svarbą ir pabrėžė vaikų literatūros tyrėjų, kitaip su šia sritimi susijusių asmenų, kaip turinčiųjų balso galią formuojant korektišką akademinį lauką, reikšmingumą.

Kultūros studijų tyrėja Temi Odumosu iš Malmės (Švedija) universiteto samprotavo apie tylą, kaip terpę formuotis stereotipams, kurie lengvai įsigali visoje mūsų kultūroje, vadinasi, ir vaikų literatūroje. Ji teigė, kad tai, kas lieka neišsakyta apie praeitį, veikia mus ir dabartyje, tik pasireiškia kitomis formomis. Pavyzdžiui, naujųjų informacinių technologijų ir medijų platformose, kuriomis aktyviai naudojasi vaikai, galima rasti daug rasizmo apraiškų. Apie archyvų tyrinėjimą, kaip galimybę dekonstruoti nutylėtus istorinius momentus, pasitelkdama konkretų amerikiečių vaikų literatūros autoriaus Munro Leafo atvejį, šnekėjo ir vaikų literatūros profesorė iš Taivano Andrea Mei-Ying Wu. Pastarųjų metų pasaulio tendencijos, žinoma, neaplenkia ir vaikų literatūros, o esminis šiųmečio kongreso aspektas – tyla – yra itin parankus apie jas kalbėti, kadangi vis dar trūksta korektiško visuomenės švietimo tokiomis temomis.

34

VAIKAMS – APIE ETNINĮ IR LYTINĮ KITONIŠKUMĄ

Bene dažniausiai kongrese skambėjęs žodis – diversity (lietuviškai galėtume versti „įvairovė, skirtingumas“). Buvo pabrėžiamas knygų vaikams ir jaunimui įvairovės poreikis – kad skaitytojai, besitapatinantys su bet kokia mažuma (nesvarbu, ar tai būtų susiję su lytiškumu, etniškumu ir t. t.), visuomet galėtų atrasti literatūros, kurioje kalbama apie šiuos dalykus. 2015 m. netgi ėmė plisti judėjimas #OWNVOICES, kurio siekis – paskatinti marginalizuotų grupių narius rašyti knygas, kuriose būtų nagrinėjamos šios temos, motyvuojant, kad tik patys savo kailiu šias problemas patiriantys asmenys gali sukurti paveikią tokios tematikos literatūrą (literatūrologo Roberto Bittnerio pastebėjimu, istorinės tendencijos iki tol buvo visiškai priešingos, pavyzdžiui, knygas paaugliams, kuriose vienaip ar kitaip veikia homoseksualūs vyrai, daugiausia rašydavo moterys).

Perskaičius tokį kūrinį, raginama jį rekomenduoti viešojoje erdvėje pridėjus nagrinėjamų temų grotažymes. Žinoma, literatūros požiūriu tai dažnai gana skeptiškai vertinamas reiškinys, tačiau kultūriškai jis, be abejonės, yra reikšmingas.

Nenuostabu, kad šiame kontekste nemažai dėmesio buvo skirta seksualinių mažumų (LGBTQ) problematikai. Ohajo (JAV) valstijos universiteto doktorantas Andrew Trevarrowas savo pranešime akcentavo, kad viena pagrindinių tokios literatūros funkcijų visų pirma yra skaitytojo empatijos bendrąja prasme ugdymas. Amerikiečių tyrėja Kathleen Forrester siūlė į queer (lytiškai kitokių asmenų – G. B-D.) tematikos literatūrą vaikams žiūrėti kaip į priemonę kelti svarbius žmogaus būties ir biologinės prigimties klausimus, apmąstyti jo suvokimo ribas, siekį su kažkuo tapatintis. Svarbu suprasti, kad tai itin kompleksinis klausimas, gerokai peržengiantis tik su lytiškumu susijusius reiškinius.

Kongrese buvo kreipiamas dėmesys ir į šių mažumų reprezentavimo vaikų literatūroje istorinę raidą bei (ne)įvykusius pokyčius ir iššūkius ateityje.

Netrūko pranešimų ir pabėgėlių bei imigrantų tematika. Daugėja šiuos reiškinius nagrinėjančios literatūros, nors, kaip savo pranešime teigė Vassiliki Vassiloudi, nemažai yra realų vaizdinį iškraipančių kūrinių, kurie rašomi tiesioginiu adresatu laikant būtent vakarietį skaitytoją vaiką. Siekiama jo netraumuoti, tad paprastai tikroji pabėgėlių realybė čia gerokai sušvelninama ir tikrovė nutylima, taip dar labiau didinant atskirtį tarp šių vaikų. Apskritai konstatuota, kad apie pabėgėlius ir imigrantus yra sukuriama tiek mitų (o jie kyla iš nežinojimo, kuris susijęs su daugelio dalykų nutylėjimu), kad galima kalbėti apie suformuotą baimės kultūrą.

Tad viena iš vaikų literatūros funkcijų turėtų būti klaidinančią tylą šiuo klausimu paversti pozityviu pokalbiu.

EKOLOGINIŲ KATASTROFŲ IR TECHNOLOGIJŲ VAIDMUO Paminėtina, kad buvo atkreiptas dėmesys į labai garsiai pastaruoju metu aptarinėjamas ekologines katastrofas, kurių vaizdavimą tiria gana naujas, bet sparčiai populiarėjantis ekokritikos mokslas. Jis neaplenkia ir vaikų literatūros (kaip jau užsiminta, ekokritikos sekcijoje pranešimą skaitė ir Nacionalinės bibliotekos darbuotoja). Apskritai pabrėžtina, kad ekokritika neapsiriboja vien tik literatūros kūrinių nagrinėjimu, ji neabejotinai kvestionuoja ir socialinius, politinius sprendimus.

Daugelis tyrėjų siekė visų pirma apmąstyti bendražmogiškus bei visuomeninius reiškinius, kurie, be abejo, yra esmingi besivystančiai asmenybei.

Dar viena kongrese aptarta šių laikų aktualija buvo naujųjų informacinių technologijų vaidmuo vaikų literatūroje. Buvo svarstoma, kaip jos keičia tradicinį suaugusiųjų ir vaikų santykį, ar tikrai interneto triukšme paskendęs vaikas tampa vis tylesnis realiame gyvenime? Ko gero, labiausiai sudominęs pranešimas buvo Erico Meyerso iš Britų Kolumbijos universiteto (Kanada).

Auditoriją jis ragino pamąstyti, kokią žinią apie šį reiškinį mes siunčiame, ar pakankamai kalbame apie dėl jo tykančius pavojus (pavyzdžiui, ar esame girdėję apie deepfake technologiją?), galų gale ar patys juos suprantame ir gebame atskirti, kiek čia yra politizavimo? E. Meyersas siūlė koncentruotis į ateities perspektyvą, kuri neįmanoma be milžiniškų pokyčių ir vienaip ar kitaip darys įtaką jaunų žmonių formavimuisi ir skaitybos įpročiams.

MIRTIS IR SU JA SUSIJUSIOS TEMOS – NE TABU? Nors šiais laikais daugeliui specialistų nebekyla klausimas, ar vaikų literatūra turėtų kalbėti apie tokius skaudžius dalykus kaip mirtis, savižudybė, depresija ir pan., vis dėlto dar esama nuomonių, kad tam tikros temos tarytum draudžiamos vaikų literatūroje, jomis neva geriau nerašyti. Kongrese diskutuota, kodėl vienose kultūrose vyrauja teigiamas požiūris į literatūrą tokiomis temomis (ypač skirtą patiems mažiausiems skaitytojams), pavyzdžiui, Švedijoje, o kitose – ne.

Apie mirties temos kontroversiją vaikų literatūroje kalbėjo ir mūsų tautietė, Vilniaus universiteto doktorantė Aleksandra Strelcova-Kelpšė. Be abejo, šios temos lauke randasi ir vaikų literatūroje vaizduojamos trauminės karo patirtys.

NAUJOS BIBLIOTEKININKŲ UŽDUOTYS Beje, šiame skaitmeninių technologijų pasaulyje naujai nušvinta ir bibliotekos, bibliotekininko vaidmuo, ir, žinoma, knygos svarba vaiko gyvenime. Daugelis apklausų rezultatų vis dar rodo, kad skaitytojai biblioteką labiau sieja su literatūra ir tyla, nors pačios bibliotekos jau siekia kurti kitokį įvaizdį – kaip naujovių ir veiklos vietą. Kiek bibliotekoje iš tikrųjų liko tylos ir kiek ji reikalinga? Vaikų literatūroje biblioteka vaizduojama skirtingai – nelygu knygos tema ir adresatas.

Kongrese taip pat kelti klausimai, kaip bibliotekininkas formuoja vaiko literatūrinį skonį ir pasitikėjimą savimi kaip skaitytoju. Čia paminėtini grafiniai romanai ir komiksai – kaip teigė mokyklos bibliotekininkas Robinas Moelleris, daugelis jo profesijos atstovų vis dar skeptiškai žiūri į šiuos vaikų itin mėgstamus žanrus, o tai jiems kelia diskomfortą.

Literatūrologės Yeojoo Lim iš Pietų Korėjos atliktas sociologinis tyrimas patvirtino, kad skaitymas veikia kaip priemonė, leidžianti vaikams išsikalbėti (netylėti!) juos kankinančiais, svarbiais klausimais. Kartu literatūra veikia ir kaip idealus pasaulis.

Daug pranešėjų kalbėjo apie tylos reikšmę tam tikruose literatūros žanruose. Pavyzdžiui, paveikslėlių knygose įprastai būna mažai žodžių, tačiau daug reikšmių, kurias, galima teigti, tam tikra prasme sukuria tyla, pasireiškianti minėtuoju leksikos taupumu. Kita vertus, kitos prasmės čia veriasi per iliustracijas. Taigi šis vaikų literatūrai būdingas žanras demonstruoja, Kongrese Ekokritikos sekcijoje pranešimą skaitė Nacionalinės bibliotekos Tyrimų ir sklaidos kaip mažai žodžių kartu su vaizskyriaus vadovė Inga Mitunevičiūtė. Godos du (arba tik juo – imagetext – Baranauskaitės-Dangovienės nuotr. jei kalbėsime apie bežodėmis vadinamas knygas) gali sukurti daug papildomų reikšmių. Ne viename pranešime nuskambėjo mintis, kad galbūt vaizdas (iliustracijos) gali perteikti netgi daugiau, pavyzdžiui, paaiškinti tokius dalykus, kuriuos sunku išreikšti žodžiais (dažniausiai tai – abstrakcijos). Šiuo aspektu daugiausia pranešimų, ko gero, buvo perskaityta apie garsaus australų menininko Shauno Tano paveikslėlių knygas, kaip apie vieną geriausių šiuolaikinių pavyzdžių.

Dar vienas žanras, iš esmės glaudžiai susijęs su tylos sąvoka, yra detektyvai. Kroatė Željka Flegar, pasiremdama kognityvine prieiga, siūlančia mūsų kūną laikyti tam tikra talpykla, demonstravo, kaip detektyvuose (ne)nutylėjimas kuria intrigą.

Renginio organizatoriai pasirūpino, kad kongreso dalyviai susipažintų ir su kitomis erdvėmis, svarbiomis Švedijos (o ir viso pasaulio) vaikų literatūrai. Buvo suteikta galimybė apsilankyti privačiu muziejumi virtusiame garsios švedų vaikų rašytojos Astridos Lindgren bute, į kurį patekti nėra taip jau paprasta. Kongreso dalyviai buvo priimti ir Švedijos vaikų literatūros institute, susipažino su jo veikla. Vaikų pramogų centre „Junibacken“, vadinamajame pasakų muziejuje, surengtame vakare vyko įtraukūs pokalbiai su švedų vaikų literatūros kūrėjais.

25-asis kongresas po dvejų metų vyks Santjago mieste, Čilėje. Kaip kažkas pajuokavo: belieka taupyti kelionei, nes ne kiekvieną dieną gali pabusti Čilėje ir turėti galimybę paklausyti geriausių vaikų literatūros tyrėjų minčių.

Straipsnio autorės kelionę į IRSCL kongresą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

35

KRONIKA

DOKUMENTINIO PAVELDO TYRIMAI EUROPOS BIBLIOTEKOSE

Tarptautinio mokslinio seminaro dalyviai (iš kairės): Renāte Berga, dr. Agnieszka Franczyk-Cegla, dr. Rima Cicėnienė, dr. Rūta Čapaitė, Tatsiana Karnilava, dr. Milda Kvizikevičiūtė, dr. Geri Della Rocca de Candalis, dr. Ina Kažuro ir seminaro vedėja dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos 100 metų jubiliejaus proga spalio 9 d. bibliotekoje buvo surengtas tarptautinis mokslinis seminaras „Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos patirtys Euro­pos bib­liotekose: Mažvydo skaitymai“, kuriame perskaityti aštuoni pranešimai. Juos parengę Lietuvos ir užsienio tyrėjai pasidalijo įvairiose atminties institucijose saugomo dokumentinio paveldo kolekcijų ir rinkinių tyrimais bei vykdomais projektais, pabrėžė bendradarbiavimo svarbą, aptarė tyrimų sklaidos ir viešinimo klausimus.

Seminaro dalyvius bei svečius sveikinęs Nacio­ nalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, pabrėždamas dokumentinio paveldo svarbą ir reikšmę bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis, palinkėjo, kad toks senojo

Svečias iš Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystė) dr. G. Della Rocca de Candalis.

36

dokumentinio paveldo ekspertų susitikimas taptų tradicinis, o susitikimų vieta būtų Nacionalinė biblio­ teka. Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė pasidžiaugė bibliotekoje suintensyvėjusiais įvairiapusiais tyrimais, jų sklaida, kuriuos inicijuoja diasporos tyrėjų tinklas, aktyvi judaikos kultūros paveldo ekspertų bendruomenė.

Tikėtina, kad šią veiklą paskatins ir norima atgaivinti „Mažvydo skaitymų“ tradicija, aktyviai plėtota XX a.

9–10-uoju dešimtmečiais.

Renginį pranešimu „Dokumentinis paveldas LMAVB: darbai ir iššūkiai“ pradėjo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos atstovė dr. Rima Cicėnienė. Ji pristatė Vrublevskių bibliotekos patirtis bei iššūkius valdant sukauptą XI–XXI a. daugiakalbį, skirtingų medijų, įvairių žanrų dokumentinį paveldą.

Tyrėjas iš Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystė) dr. Geri Della Rocca de Candalis pranešime „Vienodas dydis, skirtingas formavimas: Lietuvos ir Graikijos inkunabulų kolekcijos, kaip radikaliai skirtingų rinkinių sudarymo pavyzdžiai“ aptarė minėtų šalių inkunabulų rinkinių susiformavimo aplinkybes,

Tyrėja iš Baltarusijos nacionalinės bibliotekos (Minskas) T. Karnilava.

Pranešėja iš Vroclave (Lenkija) veikiančio Ossolińskių nacionalinio instituto bibliotekos dr. A. Franczyk-Cegla.

Tyrėja iš Latvijos nacionalinės bibliotekos R. Berga.

kurias lėmė skirtinga istorinė ir kultūrinė situacija to meto šalyse. Istorikė dr. Rūta Čapaitė pranešime „Europinės lotyniškojo kursyvo raidos atspindžiai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomų XIV–XVI a. pergamentų kontekste“ pateikė išsamią pergamentų rašto analizę. Lietuvos istorijos instituto mokslininkė supažindino, kaip atitinkamų raidžių rašymas ne tik atliepia svarbiausius XV–XVI a. lotyniškojo kursyvo kaitos procesus, bet ir atskleidžia to meto rašymo madas, paties raštininko išsilavinimą.

Tyrėja iš Vroclave (Lenkija) veikiančio Ossolińskių nacionalinio instituto bibliotekos dr. Agnieszka Franczyk-Cegła pranešime „Ossolińskių nacionalinio

instituto bibliotekos Vroclave ir Ukrainos nacionalinės mokslinės Vasylio Stefanyko bibliotekos Lvove bendradarbiavimas tiriant dokumentinį paveldą“ pristatė šių dviejų institucijų bendrą projektą, sudariusį sąlygas tyrinėti istorinių aplinkybių išblaškytą dokumentinį paveldą, anksčiau priklausiusį kilmingos nuo XIV a. žinomos Lenkijos Ossolińskių giminės bibliotekai.

Antrą seminaro sesiją pradėjo Latvijos nacionalinės bibliotekos tyrėja Renāte Berga. Savo pranešime „Rygos jėzuitų kolegijos bibliotekos (1583–1621) bibliografinės rekonstrukcijos projektas Latvijos nacionalinėje biblio­ tekoje“ ji išsamiai pristatė tyrėjų atliekamą darbą, iki šiol pasiektus rezultatus ir tolesnius uždavinius. Baigus projektą, planuojama išleisti Rygos jėzuitų kolegijos bibliotekos knygų katalogą. Vilniaus universiteto bibliotekos tyrėja dr. Ina Kažuro pranešime „XVIII a. antrosios pusės Vilniaus spaustuvininkų ornamentai, kaip knygos istorijos šaltinis“ aptarė dar nedaug tyrinėtą knygotyros temą – spaustuvininkų ornamentus. Pasitelkiant įvairius pavyzdžius, pranešime atskleista, kad XVIII a. antrosios pusės spaustuvių naudoti ornamentai yra patikimas šaltinis nusakyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudos raidos dėsnius.

Tyrėja iš Minsko, Baltarusijos nacionalinės bibliotekos, Tatsiana Karnilava pranešime „Valstybinis Baltarusijos Respublikos knygos paminklų registras: projekto įgyvendinimas“ pristatė šalyje pradėtą reikšmingą projektą, kurio tikslas – suregistruoti įvairiose Baltarusijos atminties institucijose saugomus kultūriškai ir istoriškai ypač vertingus spausdintinius ir rankraštinius dokumentus. Pranešėja plačiau pristatė Pranciškaus Skorinos knygų ir rankraščių, inkunabulų kolekcijas.

Seminare pranešimą skaitė ir Nacionalinės bib­ liotekos tyrėja dr. Milda Kvizikevičiūtė. Pranešimu „Docere, delectare, movere – komunikacija vykdant dokumentinio paveldo sklaidą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje“ ji pristatė nemažo įvairios auditorijos dėmesio sulaukusius Nacionalinės bibliotekos renginius (pvz., paroda „Maištaujančios knygos“, skirta Reformacijos 500 metų jubiliejui, ir sukurtas Reformacijos kvapas; netikėtai didelį susidomėjimą sukėlusi paroda „De horribilibus monstris: fantastiniai gyvūnai bibliotekoje“) ir pasidalijo gerąja jų viešinimo patirtimi bei perspektyvomis, ką ir kaip šioje srityje būtų galima nuveikti.

Seminaro pabaigoje vykusioje diskusijoje nemažai dėmesio skirta dokumentinio paveldo sklaidai, nes šiame amžiuje svarbu ne tik saugoti, tyrinėti atminties institucijose sukauptas vertybes, bet ir ieškoti tinkamų būdų, kaip jas plačiau pristatyti įvairiems visuomenės socialiniams sluoksniams. Seminaro dalyviai pasidalijo savo institucijų patirtimi, rengtomis parodomis bei konferencijomis, įvairiomis moksleiviams skirtomis edukacijomis.

Dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė 37

KRONIKA

BALTIJOS ŠALIŲ MOKSLO ISTORIKŲ KONFERENCIJA Šių metų rugsėjo 19–21 dienomis Vilniaus universitete įvyko svarbus renginys – 29-oji Baltijos šalių mokslo istorikų konferencija, skirta Vilniaus universiteto įkūrimo 440-osioms metinėms. Tęstinė tarptautinė konferencija kas dveji metai rengiama nuo 1958 m. paeiliui visose Baltijos valstybėse, pastaruoju metu ir Suomijoje. Šiemet aptarti aktualūs mokslo istorikams klausimai, naujos tyrimų temos, pasidžiaugta besiplečiančiomis mokslo istorikų gretomis. Pranešimus skaitė mokslininkai iš Lietuvos, aplinkinių Europos šalių ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Konferencijoje, kurią organizavo Vilniaus universitetas (VU), Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (LMAVB), Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų asociacija, perskaityta daugiau kaip 50 pranešimų. Juos skaitė svečiai iš Latvijos (9), Estijos (7), Lenkijos (4), Rusijos (3), Ukrainos (3), Suomijos (1), taip pat prof. dr. Romualdas Šviedrys iš Niujorko universiteto. Atstovauta įvairioms mokslo įstaigoms: akademijoms, universitetams, institutams, tyrimų centrams, mokslo muziejams, bibliotekoms. Darbas vyko medicinos, biologijos mokslų, fizinių mokslų, mokslo ir technologijų bei filosofijos sekcijose. „Mes tampame vis siauresnės specializacijos ekspertais – žinome vis daugiau ir daugiau apie vis mažiau ir mažiau dalykų. Kitais žodžiais tariant, mums būtina savirefleksija, o mokslo istorija ir yra vienas iš būdų jos siekti, nes nežinantieji savo istorijos yra pasmerkti kartoti klaidas“, – per konferencijos atidarymą kalbėjo VU mokslo prorektorius prof. dr. Rimantas Jankauskas. Pranešimą „Keturi mokslo šimtmečiai Vilniaus universitete“ perskaitė Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų asociacijos pirmininkas dr. Ramūnas Kondratas. Taip pat buvo pagerbtas ilgamečio Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos pirmininko prof. habil. dr. Juozo Algimanto Krikštopaičio (1931–2018) atminimas. Kituose plenarinio posėdžio pranešimuose (pranešėjai Asta Lignugarienė, Andris Šnē, Erkis Tammiksaaras, Kenas Kallingas ir Anto Leikola) buvo apžvelgta Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos aukštojo mokslo raida.

Vrublevskių biblioteka prisidėjo ne tik organizuodama konferenciją, bet ir pateikė tris pranešimus. Jie pristatyti Fizinių mokslų sekcijos dalyje, skirtoje bibliotekų temai. Didelio susidomėjimo sulaukė LMAVB darbuotojos dr. Birutės Railienės pranešimas „Vilniaus universiteto profesoriaus Andriaus Sniadeckio (1768–1838) mokslinio palikimo sklaida“.

Jame apžvelgti iškilaus mokslininko paveldo tyrimo projektai, unikalus ne vienos šalies mokslininkus subūręs reiškinys – Andriaus Sniadeckio skaitymai („Lectiones Andreae Sniadecki“). Bene reikšmingiausias įvykis viešinant A. Sniadeckio palikimą – 250-ųjų gimimo metinių proga 2018 m. išleista knyga „Organinių būtybių teorija“ (Teorya jestestw organicznych; 1804–1811) lietuvių (iš lenkų k. vertė Irena Katilienė) ir anglų kalbomis (Theory of organic beings, vertė Krzysztofas Mazurekas). Jau pasirodė ir naujas leidimas lenkų kalba. Domėjimąsi šio mokslininko veikla liudija ir sukurta interneto svetainė andrewsniadecki.org.

Bibliografinis istorinių tyrimų aspektas, pabrėžiant bibliografinių rodyklių svarbą, aptartas LMAVB darbuotojų dr. Giedrės Miknienės ir B. Railienės pranešime „Retrospektyvi periodinių leidinių bibliografija: Lietuvos bib­ liografijos serijos C raida“. Pranešėjos pabrėžė, kad „Lietuvos bibliografija“ yra svarbus informacijos šaltinis ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių (Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos) mokslo istorijos tyrėjams, padedantis pažinti atskirų mokslo sričių istoriją, jų raidos tendencijas,

38

Diskutuoja plenarinių pranešimų autoriai. Vikos Petrikaitės nuotr.

atskleidžiantis to meto mokslininkų ir mokslo institucijų veiklą. Tema sulaukė diskusijų, paaiškėjo, kad tyrėjams nepakankamai žinomos nacionalinės bibliografijos leidinių ir Nacionalinės bibliografijos duomenų banko teikiamos galimybės. Svarstyta, kaip būtų galima plėsti nacionalinės bibliografijos panaudojimo galimybes.

LMAVB darbuotoja Eglė Paškevičiūtė Kundrotienė pranešime „Nuo Lietuvių mokslo draugijos iki Lietuvos mokslų akademijos: lituanistiniai mokslo istorijos šaltiniai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (1907–1941 m.)“ supažindino su mokslo istorijos šaltinių prieinamumu LMAVB ir jų panaudojimo galimybėmis. Šiai temai atskleisti plačiausiai naudotasi akademikų Mykolo ir Vaclovo Biržiškų, taip pat akademikų Konstantino Jablonskio ir Augustino Janulaičio personaliniais fondais.

Tarptautinio mokslo istorijos ir filosofijos žurnalo „Acta Baltica“ redakcinė kolegija išplėstiniame posėdyje aptarė aktualius leidybos klausimus. Šiuo metu žurnalą leidžia Estijos mokslo istorijos ir filosofijos bendrija kartu su Talino technologijos universitetu (vyriausiasis redaktorius – prof. Peeteris Müürseppas, redaktoriai: Amirouche’as Moktefi, Birutė Railienė, Tarmo Tuiskas ir Alīda Zigmunde). Žurnalas leidžiamas du kartus per metus, jo nuorodos pateikiamos duomenų bazėse „Scopus“, CEEOL, EBSCO, „ERIH Plus“, „IsisCB Explore“.

30-oji Baltijos mokslo istorikų konferencija vyks 2021 m. Suomijoje.

Eglė Paškevičiūtė Kundrotienė

TRUMPAI

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

SUSITIKIMAI SU KŪRĖJAIS AKMENĖ

Įteikta Stasės Niūniavaitės premija. Rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko tradicinė „Poezijos rudens“ šventė (rengiama nuo 1993 m.), kurioje dalyvavo Akmenės krašto poetai, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nariai, Stasės Niūniavaitės literatūrinės premijos laureatai, svečiai iš Mažeikių, Plungės ir Latvijos – Vadaksties bibliotekos vedėja Evija Mame, poetės Aina Statkus, Sintija Statkus, Vineta Vilnina, Inta Tuza.

Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė supažindino renginio dalyvius su 2019 m. krašto literatų išleistomis knygomis, pristatė kraštotyrinę spaudinių parodą „Poezija kraštotyros aruoduose“, kurioje pateikta medžiaga apie Akmenės krašto literatus ir poetus. Bibliotekoje eksponuota ir spaudinių paroda režisierei, poetei, ilgametei bibliotekos skaitytojai Stasei Niūniavaitei atminti.

seniūnijos poetų kūryba. Tai gražaus kultūrinio bendradarbiavimo rezultatas.

Zita Sinkevičienė

JONAVA

Literatūrinė Jonava. Rajono viešoji biblioteka rugsėjo pabaigoje pristatė naują projektą „Ekskursijų ciklas „Literatūrinė Jonava“. Šis biblio­tekos darbuotojų sumanymas griauna tradicinius gido darbo įpročius – ekskursijų dalyviams pasiūlomas ne informacijos gausa pasižymintis, o miesto literatūrinę praeitį gyvai, patraukliai ir įdomiai perteikiantis tekstas. Tuo, kad Jonava turi gilią ir stiprią literatūrinę tradiciją, galėjo įsitikinti rugsėjo pabaigos vakarą į biblioteką susirinkę ir aktoriaus Dominyko Vaitiekūno monospektaklį „Literatūrinė Jonava atgyja“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) žiūrėję svečiai. Vaidinime atgijo lietuvių raštijos pradininkas Abraomas Kulvietis, vertėjas, daktaras Jeronimas Ralys, poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnas ir rašytojas Grigorijus Kanovičius.

Vakaro svečiai pajuto gyvą istorinę praeitį, jos kuriamą dabarties saugumą ir jausmą, kad esame ypatingame mieste. Rajono vicemeras Eugenijus Sabutis apibendrindamas savo įspūdžius teigė, kad nauji istorijos aspektai leis geriau ir įdomiau pristatyti miestą svečiams iš kitų rajonų ar valstybių.

Panevėžys. Spalio 15 d. į „Židinio“ biblioteką (Panevėžio miesto VB padalinys) susirinkusių moksleivių laukė įdomus susitikimas su Justinu Žilinsku. Svečias papasakojo apie girių kaukavaikį Gugį („Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, „Kaukas Gugis ir Kerų karas“), pristatė kitas savo knygas, susitikimo pabaigoje, paėmęs į rankas gitarą, nuotaikingai uždainavo. Šilalė. Spalio 14 d. Šilalės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su rašytoja Daiva Vaitkevičiūte. Ji papasakojo, kad pirmąją knygą išleido susirgus sūnui, kai dirbo savivaldybės viešojoje bibliotekoje. 2007 m. pasirodė dar viena knyga vaikams „Trise prieš mafiją“. Renginyje buvo apdovanoti ir geriausi 2019 metų skaitytojai. Šilutė. Rugsėjo 19 d. F. Bajoraičio viešojoje biblio­tekoje vyko susitikimas su rašytoju, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Sigitu Parulskiu. Kūrėjas skaitė savo naujausios knygos – esė rinkinio „Dvigubo dugno keleiviai“ tekstus, dalinosi mintimis apie sukurtą pjesę ir greitai pasirodysiantį spektaklį „Žemaitė“. Susitikimą paįvairino literatės Irenos Arlauskienės įžvalgos ir klausimai.

Vilkaviškis. Spalio 2 d. viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius pakvietė priešmokyklinio ugdymo grupės vaikus į pirmosios knygelės šventę „Paimk knygutę į rankas“. Šventėje apsilankę vaikų rašytojas Benas Bėrantas ir iliustruotoja Vilija Kvieskaitė pristatė knygą „Riešutortas“, paskaitė knygelės ištraukų ir pakvietė visus į linksmas miško gyventojų dirbtuvėles.

Mero pavaduotojas T. Martinaitis sveikina premijos laureatą K. Krencių. Dalios Markulienės nuotr.

Nuo 2004 metų per tradicinę viešosios bibliotekos „Poezijos rudens“ šventę teikiama Stasės Niūniavaitės literatūros premija. Šiemet laureatu tapo poetas, dainuojamosios poezijos kūrėjas Kęstutis Krencius (yra išleidęs poezijos knygas „Ateik tu lietui lyjant“, „Prisėsiu aš prie balto lapo“, „Nežadinki tylos“, jo kūryba publikuojama krašto literatų almanache „Žiemgalijos užrašai“ (3 d.), literatūriniame almanache „Poezijos keliai veda į Lietuvą“).

Rajono mero pavaduotojas Tomas Martinaitis įteikė K. Krenciui padėkos raštą už išleistas knygas ir dainuojamosios poezijos sklaidą.

Laureatą sveikino poetai, bendraminčiai, valdžios atstovai.

Renginyje buvo pristatytas 2019 m. viešosios bibliotekos administracijos kartu su Vadaksties biblioteka išleistas tarptautinis literatūrinis almanachas „Poezijos keliai veda į Lietuvą“ (sudarytojos VB direktorė Zita Sinkevičienė ir Vadaksties bibliotekos vedėja Aina Statkus, knygos redaktorė Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininkė D. Milukaitė-Buragienė, viršelio dailininkė Rita Almanis, iš lietuvių į latvių kalbą vertė literatų klubo „Žiemgalija“ narė Aurelija Gerulskienė, iš latvių į lietuvių kalbą – Alfredas Stratas).

Literatūriniame almanache spausdinama literatų klubo „Žiemgalija“ ir latvių Vadaksties

Klaipėda. Miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje pristatyta Žemaitijos rašytojų bendrijos narės Loretos Liutkutės pirmoji eilėraščių knyga „Mėlyna būties upe“. Renginyje, be autorės, dalyvavo knygos dizainerė Aida Zybartė ir Klaipėdos socialinių paslaugų centro „Danė“ žmonių su psichine negalia užimtumo specialistė, dailininkė Egidija Brinkytė. Knyga iliustruota šio centro narių kūrybiniais darbais.

PARODŲ PRISTATYMAI

Dominyko Vaitiekūno monospektaklis. Viešosios bibliotekos nuotr.

Nuo spalio 10 d. Jonavos viešosios biblio­ tekos lankytojai galės naudotis audiogido paslaugomis: atėję į biblioteką, pasiskolins ausines, grotuvą, žemėlapį ir, klausydami iš anksto įrašyto pasakojimo, galės savarankiškai keliauti ekskursijos „Literatūrinė Jonava“ maršrutu. Visą spalį vyks bibliotekos personalo vedamos ekskursijos Jeronimo Ralio, Senamiesčio gimnazijų bei Panoterių Petro Vaičiūno ir Kulvos Abraomo Kulviečio progimnazijų moksleiviams. Mieste spalį lankysis ir turistai iš Kauno regiono. Taigi Jonavos viešojoje bibliotekoje, vykdant projektą, sukurta nauja kultūros paslauga, skirta kiekvienam norinčiam ja pasinaudoti.

Projekto įgyvendinimą remia Lietuvos kultūros taryba ir Jonavos rajono savivaldybė.

Pagėgiai. Rugsėjo 10 d.–spalio 6 d. Vydūno viešojoje bibliotekoje eksponuota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“ sulaukė itin didelio susidomėjimo. Pagėgių savivaldybės ugdymo įstaigų mokiniai susipažino su paroda, dalyvavo ir ekskursijose po biblioteką.

Zarasai. Viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje, stiklo vitrinoje, puikuojasi katinų paroda, kurią surengė bibliotekos skaitytoja zarasiškė Žibutė Pupeikienė. Čia galima pasigrožėti įvairaus dydžio keraminių, medinių, molinių katinų kolekcija. Kaip pasakojo Ž. Pupeikienė, šiuo metu kolekcijoje yra apie 50 katinų.

Bibliotekoje eksponuojama tik nedidelė jų dalis.

Informaciją pateikė Loreta Karnauskė, Indrė Rapkevičienė, Rima Norvilienė, Dalia Pupšytė, Alvina Radžvilienė, Sonata Nognienė, Saulė Pelekienė

Ramūnas Čičelis

39

JONIŠKIS

Pažintinis žygis. Rugsėjo 20 d. rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešoji biblioteka drauge su Joniškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuru pakvietė į renginį „Mink nuotykių ir pažinimo keliu“. Taip buvo paminėtos Europos paveldo dienos ir Judumo savaitė.

Žygio dalyvių išlydėtuvės. Dovilės Kurlienės nuotr.

Pažintinei išvykai dviračiais į Kalnelį vadovavęs istorikas dr. Ernestas Vasiliauskas papasakojo, kad dabartinėje Kalnelio teritorijoje ant piliakalnio (šiuo metu čia stovi medinė bažnyčia) buvo pastatyta medinė Sidabrės pilis, aplink pilies teritoriją virė gyvenimas. Kad tai buvo nemaža žiemgalių gyvenvietė, byloja archeologiniai kasinėjimai: rasta lipdytos grublėtu paviršiumi žiestos keramikos, gyvūnų kaulų, juvelyrų plaktukų, žalvarinių segių, pakabučių, smeigtukų, ietigalių, XVI–XX a. monetų.

Sidabrė buvo paskutinis žiemgalių pasipriešinimo Vokiečių ordinui židinys. 1290 m. kryžiuočiams ją užėmus, Žiemgala buvo galutinai nukariauta.

Aplankę istorines vietas, išklausę mokslininko pasakojimo, žygio dalyviai sustojo Kalnelio poilsio zonoje, kur prie jų prisijungė svetingos kalnelietės su bendruomenės vadove Irma Rasikiene. Keliautojai buvo vaišinami žiemgališku daržovių šiupiniu su mėsa. Žygeiviams dar teko pasukti galvas ir atspėti, kas galėtų būti Sidabrės „lobis“. Kažkada Kalnelis garsėjo šv. Brigitos šaltiniu, jis tryško į šiaurės rytus nuo kapinių koplyčios. Dar XX a. antrojoje pusėje virš šaltinio buvo medinis dangtis, į vandenį įleistas rentinėlis. Vandens iš šaltinio atvažiuodavo žmonės net iš Rygos, manyta, kad jis yra gydantis ir šventas. Šią užduotį išgvildeno ir prizą pelnė Rasa Žukauskaitė.

Projektas finansuotas Joniškio rajono savivaldybės biudžeto Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo, sklaidos ir atgaivinimo projektų rėmimo programos lėšomis.

Vijoleta Kuprevičienė

KAUNAS

Kvietėme atsigręžti į žydų kultūrą. Vinco Kudirkos viešoji biblioteka pakvietė į kūrybines atminties dirbtuves, skirtas žydų paveldui Kaune įprasminti. Šios nemokamos dirbtuvės vyko keturiose miesto vietose ir buvo skirtos žydų istorijai, architektūrai, literatūrai, tradicijoms ir kitoms temoms. Taip kauniečiai buvo skatinami geriau pažinti savo miesto istoriją ir prisiminti žydų indėlį į jo kultūrą.

40

Bibliotekos Aleksoto padalinyje renginį „Išvaikščioti žydų literatūrą“ vedusi literatūrologė, jidiš literatūros tyrinėtoja Goda Volbikaitė kvietė kitaip pažvelgti į miesto erdves ir, pasitelkiant Kauno jidiš rašytojo Eliezerio Heimano apysaką „Abraomas Mapu“ (1937), kurti alternatyvų miesto žemėlapį. Abraomas Mapu – XIX a. Kaune gyvenęs garsus hebrajų rašytojas, jo vardu pavadinta gatvė, jis minimas ne viename ano meto literatūriniame, publicistiniame, akademiniame tekste. Heimano apysaka renginio dalyviams tapo impulsu atrasti naujas gerai pažįstamų vietų reikšmes, diskutuoti apie atminties persidengimus, vietos ir literatūros santykį. Renginį užbaigė pasivaikščiojimas dalyvių sukurtu maršrutu. Dirbtuves konsultavo menininkas, tarpdisciplininio meno kūrėjas Vitalijus Červiakovas.

Vilijampolėje, Neries padalinyje, vykusiame renginyje „Vilijampolės litvakai“, kauniečiai buvo kviečiami kartu su istoriku Deimantu Ramanausku aplankyti svarbias mikrorajono vietas: buvusį Volfo Engelmano bravorą, keramikos dirbtuves, išlikusią sinagogą, domėtis, koks buvo paprastų žydų gyvenimas Vilijampolėje, prisiminti iš čia kilusius žydus, išgarsėjusius visame pasaulyje.

Šančių sinagoga. Jono Danielevičiaus nuotr.

Bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje organizuoti renginiai, skirti rašytiniam Kauno žydų palikimui. Jų lankytojai kartu su Kauno istorijos tyrinėtoja, gide, kūrybininke Neringa Daniulaitiene susipažino su Kaune gyvenusių ar iš Kauno kilusių žydų rašytiniu palikimu – poezija, proza ir dienoraščiais, išlikusiais iš skaudaus Holokausto laikotarpio. Šančių padalinyje vykusios dirbtuvės „Patirk žydų kultūrą!“ kvietė pažinti ir patirti žydų kultūros paveldą žaismingai ir netradiciškai. Kartu su projektų vadove ir gide Austėja BliumkytePadgurskiene užsiėmimų dalyviai rinko vietinių šančiškių prisiminimus, istorines žinias apmąstė pasitelkdami vizualųjį meną ir muzikos garsus.

Dirbtuvėse kiekvienas turėjo galimybę ir kūrybinę laisvę atrasti savo asmeninį santykį su žydų kultūra. Dirbtuvės organizuojamos įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą „Žydų paveldas Kaune“.

Monika Straupytė

KELMĖ

Septintieji Žemaitės skaitymai. Spalio 8 d. Žemaitės viešojoje bibliotekoje įvyko konferencija „Septintieji Žemaitės skaitymai“, kurios pagrindinė rėmėja yra Lietuvos kultūros taryba.

Konferencijos dalyvius pasveikino bibliotekos direktorė Rita Grišienė, Kelmės rajono mero

Rašytojas Danielius Mušinskas. Rolando Kančausko nuotr.

pavaduotojas Egidijus Ūksas, Seimo nario Juozo Rimkaus padėjėja Janina Skeberdienė.

Pranešimą „Žemaitės politinė ir visuomeninė veikla“ skaičiusi dr. Dalia Pauliukevičiūtė pristatė lietuvių inteligentų judėjimo grupės, kuriai priklausė ir rašytoja Žemaitė, veiklą, jų bendradarbiavimą ir visuomeniškumą – rašytojos tekstus tobulino ir redagavo P. Višinskis, J. Jablonskis, G. Petkevičaitė-Bitė ir kiti, o Žemaitės publicistika liko asmeninė, netaisyta. Tai liudija apie sambūrio požiūrį į asmens ir jo minčių privatumą. Pranešime daug dėmesio skirta ir Žemaitės įsitraukimui į moterų teisių judėjimą.

Dr. Ramunė Bleizgienė pranešime „Valstiečių įvesdinimas į rašto kultūros pasaulį: Žemaitės ankstyvieji apsakymai“, pasitelkusi XIX a. pab.– XX a. pr. Žemaitės parašytus apsakymus, aptarė valstiečių skaitymo realijas: kolektyvinį kaimo žmonių skaitymą, nelegalių lietuviškų raštų platinimą, moterų lavinimosi priklausomybę nuo vyrų, valstiečių požiūrį į rašto kultūrą ir kliūtis jai plisti kaime. Taip pat kalbėjo apie Žemaitės, kaip rašytojos, pasirinktus būdus keisti valstiečių nuostatas ir elgseną.

Apie Žemaitės realistinę kūrybą, jos meilę žmonėms ir ypač didelę pagarbą knygnešiams pranešimą „Knygnešystė Žemaitės kūryboje“ skaitė dr. Eglė Keturakienė. Ji pabrėžė, kad mylėti, pasak Žemaitės, tai ne tik gėrėtis žmogumi ir jo darbais, bet ir nepataikauti jo ydoms – godumui, pavydui, kerštui. Pranešėja išsamiau nagrinėjo tuos Žemaitės apsakymus, kuriuose plėtojama knygnešystės tema.

Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Bibliografinio aptarnavimo skyriaus vedėja Julita Švėgždavičienė pranešime „Dvarininkai Gorskiai Žemaitės gyvenime bei kūryboje“ ne tik atskleidė gana trumpą (pusantrų metų) tuomet dar Julijos Beniuševičiūtės gyvenimo ir tarnystės laikotarpį Gorskiams priklausiusiame Džiuginėnų dvare, bet ir pateikė įdomios informacijos apie dvaro savininkus. Šis dvaras buvo ir rašytojo, Žemaitės literatūrinės premijos laureato (1988) Danieliaus Mušinsko pranešimo „Džiuginėnų džiaugsmas“ pagrindinė ašis. Rašytojas kalbėjo apie Džiuginėnų vietovės dvasią (genius loci), kuri buvo reikšminga rašytojai Žemaitei, nes čia ji praleido savo gražiausius jaunystės metus, čia sutiko savo meilę Lauryną Žymantą. Tai ir išlikęs nedidelio dvarelio pastatas su visa aplinka, Džiugo piliakalnis, netoliese esantis Germanto ežeras, ąžuolai.

Skaitymuose buvo pristatyta Žemaitės viešosios bibliotekos sudaryta knyga „Žemaitės skaitymai Kelmėje“, į kurią sudėti ketvirtųjų–šeštųjų Žemaitės skaitymų pranešimai.

Rašytojos kūrybos ištraukas žemaičių dounininkų tarme skaitė Alytaus miesto teatro aktorius Vaidas Praspaliauskas. Skaitymų pabaigoje pristatyta jaunos grafikės šiaulietės Živilės Žvėrūnos piešinių paroda „Simuliacija“.

Nijolė Kančauskienė

MOLĖTAI

Literatūrinių tiltų legendos. Ketvirtus metus Molėtų viešoji biblioteka vykdo projektą „Molėtų rajono literatūriniai tiltai“. Šio rudens pradžia vėl buvo dosni literatūrinių kelionių, susitikimų ir naujų patirčių. Rugsėjo pradžioje molėtiškiai nutiesė „gyvą“ literatūrinį tiltą link Alkos kaimo, kur vasaras leido kraštietis prozininkas, literatūros kritikas Kazys Umbrasas, o šiuo metu šeimininkauja ir svečius pasitinka jo dukra Rymantė Umbrasaitė. Literatūrinė istorija apie K. Umbrasą prasidėjo keliaujant ir aplankant Kairionių, Bajorų ir Sodėnų kaimus ir jų apylinkes, vietas, susijusias su Umbrasų gimine.

Klausėmės žurnalistės Jolantos Matkevičienės pasakojimo.

Alkos kaime, kur vasaras leisdavo K. Umbrasas. Viešosios bibliotekos nuotr.

Dar po savaitės projekto dalyviai leidosi į kelionę architekto, kilusio iš Keršėniškės kaimo, Inturkės seniūnijos, Algimanto Umbraso knygos „Užburtos pasagos“ pėdsakais. Molėtų verslo ir turizmo informacijos centre išbandėme virtualią edukacinę erdvę, tarp kurios objektų yra ir A. Umbraso knygoje aprašyta senovės polinė gyvenvietė ant Luokesų ežero. Toliau keliautojai leidosi vedami Inturkės bibliotekininkės Onutės Cesiulienės pasakojimo apie kraštietį, jo gimtąjį Keršėniškės kaimą ir sekė eiliuotųjų legendų keliais apie gražias Inturkės vietoves – Urkį, Kertuojus, Kirneilį.

Dar viena keliautojų grupė pažintinių kelionių ciklą tęsė Alantos krašte. Keliauta rašytojo, archeologo Petro Tarasenkos gyvenimo ir kūrybos keliais – nuo Karališkės kaimo iki Alantos miestelio. Pažintinę ekskursiją vedė ir įtraukiančius pasakojimus dovanojo kraštietis istorikas Gintautas Šeikis.

Kraštiečių pėdsakų ieškota už Molėtų rajono ribų. Vilniuje aplankyti mistiko Andžejaus Tovianskio, orientalisto, redaktoriaus Juozapo Senkovskio, o Kernavėje – rašytojo kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino atminimo ženklai. Atradimais dalinosi gidė, istorikė Andželika Laužikienė. Šioje išvykoje prie projekto atradimų prisidėjo ir Širvintų r. VB Kernavės bibliotekininkė Stasė Greinienė.

Dėkojame visiems, pasidalinusiems paslaptinga savo krašto praeitimi, o Lietuvos kultūros tarybai – už finansinę paramą.

Nijolė Stančikienė

PANEVĖŽYS

Kvalifikacinė kelionė. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka rugsėjo 11–12 d. organizavo kvalifikacinį Panevėžio ir Utenos apskričių bibliotekų specialistų vizitą į Latvijos viešąsias bibliotekas. Atsižvelgus į pasakojimo tradicijų puoselėtojo, Latvijos universiteto Literatūros, tautosakos ir meno instituto tyrėjo dr. Gunčio Pakalno rekomendacijas, buvo aplankytos Rundalės, Jelgavos, Jūrmalos ir Ventspilio miestų viešosios bibliotekos. Vizito tikslas – susipažinti su pasakojimo metodu ir gerąja jo taikymo patirtimi, dirbant su negalią turinčiais ir socialinę atskirtį patiriančiais biblio­ tekų vartotojais. Kvalifikacinis vizitas į Latvijos bibliotekas finansuotas Kultūros ministerijos priemonės, skirtos Panevėžio ir Utenos apskričių savivaldybių viešųjų bibliotekų teikiamų paslaugų prieinamumui negalią turintiems gyventojams plėtoti, lėšomis.

Pasakojimo meno metodą Latvijoje taiko 37 viešosios bibliotekos. Svarbu paminėti, kad šis metodas yra remiamas Latvijos nacionalinės UNESCO komisijos. „Pasakojančios bibliotekos“ Latvijoje rūpinasi paveldo išsaugojimu regionuose, siekia skatinti vietos istorijos supratimą, jos rinkimą ir tinkamą dokumentavimą. Lietuvos bibliotekų specialistai susipažino su įvairiais pasakojimo metodo taikymo būdais: pasakojimo veiklomis krašto istorijai pažinti, kultūros paveldui viešinti, literatūriniu pasakojimu, pasakojimu per daiktus skaitymui skatinti, dirbti su atskirties grupėmis ar neįgaliaisiais ir kt.

Jūrmalos viešojoje bibliotekoje Vaikų skyriaus vadovė Inguna Radzina supažindino su literatūrinio pasakojimo galimybėmis, panaudojant

Modernioje Ventspilio bibliotekoje. G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos nuotr.

siūtas lėles – tikslias knygų herojų kopijas. Jelgavos miesto viešosios bibliotekos specialistai pasidalino planais pasitelkti pasakojimą dirbant su autizmo spektro sutrikimą turinčiais bibliotekos vartotojais, nes šis metodas skatina atsiverti ir bendrauti. Naujai rekonstruotoje Rundalės miesto bibliotekoje daug dėmesio skiriama bendruomeninėms veikloms, organizuojami mokymai senjorams, vykdomos skaitymo skatinimo programos vaikams. Ventspilio miesto bibliotekoje susipažinta su šios bibliotekos modernia infrastruktūra ir erdvėmis, kurios yra puikiai pritaikytos ir prieinamos neįgaliesiems.

Biblioteka dirba su socialinę atskirtį patiriančiais senjorais, pasitelkdama pasakojimą stengiasi įtraukti juos į dalyvavimą kultūroje.

Latvijos kolegoms taip pat buvo pristatyta Panevėžio ir Utenos apskričių bibliotekų veikla.

G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė skaitė pranešimą „Socialiai pažeidžiamų žmonių aptarnavimas Panevėžio ir Utenos apskričių bibliotekose“, kuriame pasakojo apie vykdomus projektus, įvairias edukacijas ir mokymus, skirtus šiai vartotojų grupei.

Greta Diliūnaitė

GALERIJA. Rudenėlio šventė

Daivos Mockevičienės nuotr.

Prienai. Į Strielčių biblioteką (Prienų Just. Marcinkevičiaus VB padalinys) netikėtai užsuko Dėdė Rudenėlis! Ir ne tuščiomis, o su pilnu krepšiu rudeniškų dovanų: vėjo gūsių, rasos sidabru papuoštų voratinklių skarelių, gelsvai rausvų lapų skraisčių, šermukšnių ir putinų vėrinių. Rudenėlio gėrybės sukvietė Strielčių ikimokyklinio ugdymo skyriaus vaikučius į renginių salę, kur kartu su Dėde Rudenėliu, jo asmens sargybiniu Vėju ir miškų urėdu Baravyku mažieji šoko, dainavo, skaisčiau už rudenėjančią saulytę švytėjo šypsenos. (Prienų Justino Marcinkevičiaus VB Strielčių padalinio informacija)

41

SKUODAS

Paminėjome poetą Stasį Jonauską.

Rugsėjo 27 dieną Skuodo meno mokyklos salėje vyko tarptautinis renginys, skirtas poeto Stasio Jonausko pirmosioms mirties metinėms paminėti. Tai viena iš Skuodo r. savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos projekto „Tarptautiniai Stasio Jonausko skaitymai „Mirksnis, kai švietė dangus“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba, veiklų. Surengtame vakare buvo pristatytas filmas „Jonauskiškumas. Gyvenime ir kūryboje“ (scenarijaus autorė literatūrologė, laikraščio „Mūsų žodis“ redaktorė ir literatų klubo „Nojus“ prezidentė Dalia Zabitienė). Stasio Jonausko kūrybą apžvelgė kraštietis literatūrologas Justinas Kubilius.

Vykdant projektą buvo nutapytas S. Jonausko portretas, sukurtas atvirlaiškis. Tikimasi, kad nuo šiol šis renginys bus tradicinis.

Stasio Jonausko atminimo vakaro dalyviai. Viešosios bibliotekos nuotr.

Į atminimo vakarą atvyko svečiai iš Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus: Dainius Sobeckis, Nijolė Kepenienė ir Sergejus Isajevas.

Dalyvavo ir svečiai iš Latvijos rašytojų sąjungos Liepojos skyriaus – literatūrologė Linda Zulmane, poetės Sandra Vensko ir Jana Egle, šviesaus atminimo poeto Olafo Gūtmanio sūnus Davis ir žurnalistas Normundas Karkls. Liepojos poečių eiles išvertė Edmundas Untulis.

Renginį savo dalyvavimu pagerbė poeto S. Jonausko žmona Stasė, dainas pagal poeto tekstus atliko bardas Jonas Baltokas. Akivaizdu, S. Jonausko kūryba, jo darbų lobynas – ypatinga mums palikta dovana.

Renginys truko beveik pustrečios valandos, tad svečiai iš Liepojos stebėjosi skuodiškių poezijos mylėtojų ištvermingumu – jiems toks dėmesingumas poezijai pasirodė neįtikėtinas.

Birutė Sruogienė

ŠILALĖ

Netradicinė pamoka apie krašto paveldą. Spalio 2 d. rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje organizuotu renginiu „Kai prabyla medis“ paminėti Žemaitijos metai. Pranešimą apie krašto kultūros paveldą skaitė Šilalės rajono savivaldybės kultūros paveldo apsaugos vyr. specialistė Jurgita Viršilienė, o apie medžio prasmę, simbolius ir savo kūrybos darbus papasakojo drožėjas Dainius Jankauskas. Šis renginys – Vaikų literatūros skyriaus iniciatyva, skirta įprasminti antro pagal dydį Žemaitijos regiono istoriją, tradicijas, kalbą, prisiminti unikalias lankytinas vietas.

42

Pranešėjai ir renginio vedėja. Rimos Norvilienės nuotr.

Renginį vedusi bibliotekos savanorė Aušrinė Viršilaitė susirinkusiems Dariaus ir Girėno progimnazijos septintokams palinkėjo būti smalsiems ir daugiau sužinoti apie gimtąjį Šilalės kraštą. „Jūs kiekvienas galite prisidėti prie gimtojo krašto puoselėjimo tvarkant, lankant, skaitant, domintis“, – teigė pranešimą „Aš esu ta Žemaitija“ skaičiusi J. Viršilienė. Ji supažindino mokinius su krašto kultūros paveldo objektais. Vien piliakalnių Šilalės rajone yra net 34.

Pranešėja išsamiau pristatė Medvėgalio, Bilionių, Padievaičio, Vedrių piliakalnius, Laukuvos, Didkiemio, Požerės bažnyčias ir Drungeliškės koplyčią. Nepamiršo ir žymių kraštiečių: Prezidento Aleksandro Stulginskio, lakūno Stasio Girėno, pirmojo Lietuvos muziejaus – Baublių – įkūrėjo Dionizo Poškos, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjo Lauryno Ivinskio, kalbininko Kazimiero Jauniaus. Kaip tikroje pamokoje buvo ir žinių patikrinimas – mokiniai, teisingai atsakę į užduotus klausimus, buvo apdovanoti įvairiais prizais.

Istorinę atmintį kūrybiniais darbais įprasminantis medžio drožėjas, kraštietis Dainius Jankauskas papasakojo apie savo darbą su medžiu, medžio panaudojimo galimybes ir naujas technologijas. D. Jankausko darbų – suoliukų, stogastulpių – galima rasti visame rajone. O jo pristatytų darbų parodą galima apžiūrėti Vaikų literatūros skyriuje. Už įdomius pasakojimus pranešėjams dėkojo šio skyriaus vedėja Ona Bajorinienė. *** Paminėti Juozo Naujalio metai. Spalio 16 d. Šilalės r. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje vyko muzikinis protmūšis, skirtas vargonininko, kompozitoriaus, pedagogo ir choro dirigento Juozo Naujalio (1869–1934) metams paminėti. Žinių viktorinoje susirungė pusšimtis muzikuojančių jaunuolių iš Šilalės, Kvėdarnos, Laukuvos, Pajūrio ir Kaltinėnų.

Teminį protmūšį organizavo Šilalės meno

mokyklos Kvėdarnos skyrius ir mokytoja Dalia Krasauskienė.

Viktorinoje dalyvavo 7 komandos, kurios bandė įveikti 30 muzikinės tematikos klausimų. Klausimus parinko ir protmūšį vedė rajono viešosios bibliotekos Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus vedėja Rima Norvilienė.

Dalyvių laukė trys turai. Pirmajame ture komandos turėjo atsakyti į klausimus apie muzikos įdomybes iš viso pasaulio, antrajame – pademonstruoti žinias apie Juozą Naujalį, o trečiajame įminti muzikines mįsles. Susumavus trijų turų rezultatus, nugalėtoja paskelbta vietinė komanda „Crescendo“.

Už aktyvų ir šaunų dalyvavimą padėkos raštais ir saldžiomis dovanomis pagerbtos visos komandos ir jas atlydėję mokytojai.

Rima Norvilienė

ŠILUTĖ

Intelektualios žaidynės. Rugsėjo 27-ąją, minint Angelų sargų, arba Policijos dieną, septintąjį kartą Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje į intelektualias žaidynes „Gink, saugok, padėk, bet išlik...“ susirinko policijos pareigūnai iš Šilutės, Tauragės, Šilalės bei Pagėgių komisariatų, taip pat pasieniečiai, kariškiai, policijos rėmėjai. Pirmą kartą žaidynėse dalyvavo Šilutės aeroklubo nariai. Renginys organizuotas kartu su Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatu.

Pirmąją vietą laimėjusi komanda. Ovidijaus Normanto nuotr.

Šių metų renginio tema – gangsteriai ir mafija, o įsijausti į šią atmosferą padėjo biblio­­­­­­­­­­t ekininkai, persirengę gangsteriais.

Dalyvių laukė azartiškas, pavojingas ir kraują kaitinantis gangsterių pasaulis, iš kurio „gaujos“ galėjo ištrūkti tik pasitelkusios savo žinias ir įgijusios prizų. Visus pasveikinęs rajono savivaldybės administracijos direktorius Virgilijus Pozingis šmaikštavo, kad biblioteka greitu metu galės perimti policijos veiklą. Pareigūnus artėjančios Angelų sargų šventės proga sveikino ir F. Bajoraičio viešosios bibliotekos direktorė Laima Dumšienė. Žaidynes sudarė penki turai: įvairenybių, mafijos, kino, tyrimų laboratorijos ir muzikos. Komandoms reikėjo ištirti, kas iš tikrųjų buvo įtarimą sukėlusioje siuntoje su neaiškios kilmės augalinėmis medžiagomis.

Pertraukos metu, kol buvo skaičiuojami Komandos sprendžia muzikinio protmūšio užduotis. Rimos rezultatai, dalyviai buvo pakviesti vaišintis Norvilienės nuotr.

„Italijos mafijos“ siųsta pica ir policijos pareigūnų dovanotu tortu.

Susumavus rezultatus, trečiąją vietą pelnė „Tauragės policijos“ komanda. Jai buvo įteiktas prizas ir garbinga „nusikaltėlių“ lentelė, kuri suteikė galimybę pirmiesiems patekti į „bibliotekininkų klaną“. Antrąją vietą užėmė komanda „Judėjimas „Stabdyk nusikalstamumą“, o nugalėtojais tapo „Šilutės policijos“ komanda, surinkusi 25 taškus. Visos „gaujos“ buvo apdovanotos prizais. Pirmą kartą renginyje dalyvavusiems Šilutės aeroklubo nariams už darbą ir pagalbą policijai ieškant dingusių žmonių įteiktas papildomas prizas.

Renginys organizuotas įgyvendinant projektą „Bibliotekos sociumas“ (vadovė Sandra Jablonskienė), finansuotą Lietuvos kultūros tarybos ir Šilutės rajono savivaldybės.

Ovidijus Normantas

TRAKAI

Išvyka į festivalį. Trakų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus Kūrybiškumo saviraiškos studijos nariai rugsėjo 14 d. dalyvavo Vilniaus apskr. Adomo Mickevičiaus bibliotekos organizuotame Skaitymo festivalyje, vykstančiame nuo 2015 m. Jau penkerius metus gyvuojanti teatro saviraiškos studija kasmet parengia po kelis vaidinimus.

ZARASAI Vakaras, skirtas Romualdui Granauskui.

Spalio mėnesį, kai medžiai nusidažo pačiomis ryškiausiomis spalvomis, viešoji biblioteka savo skaitytojus kviečia pasinerti į prozos skaitymus. Šiais metais jie buvo skirti prozininko, dramaturgo, eseisto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Granausko (1939–2014) 80-mečiui.

Rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelią zarasiškiams pristatė literatūros kritikas, eseistas Valentinas Sventickas. Jo teigimu, R. Granausko kūrybai būdinga gamtos, istorijos ir mitologijos sintezė, o turtingas stilius remiasi žemaičių tarmės ištekliais. Modernus pasakojimo būdas, kalbos gyvumas, pokalbio ir nutylėjimo tikrumas, gebėjimas laiku padėti tašką, jaudinantys likimai, metaforų gausa, atjautos ir supratimo skleidžiama šviesa sukuria nuostabų ir išskirtinį autoriaus prozos meną. „Su rašytojo R. Granausko išėjimu mūsų šiuolaikinėje literatūroje daug kas nutrūko. Laukiame, gal ateis panašus talentas“, – mintimis dalijosi V. Sventickas. „Prozos rudenį“ papildė Lietuvos kino ir teatro aktoriaus Vytauto Rumšo (vyresniojo) skaitoma R. Granausko pjesė apie poetą A. Vienažindį „Rožės pražydėjimas tamsoje“ (1987) ir esė iš „Žodžio agonijos“ (1999). V. Sventickas linkėjo, užuot žiūrėjus televiziją ir skaičius spaudą, kuri užteršia mūsų mintis, pasiimti į rankas gerą knygą, pasitelkti R. Granausko, J. Apučio, A. Čechovo ir kitų kūrybą, kurioje rasime kitas vertybes ir gyvenimo išmintį.

„Prozos rudens“ dalyviai V. Rumšas ir V. Sventickas. Inesos Dumbravienės nuotr.

Antroje renginio dalyje žiūrovai susitiko su Arūnu Mateliu, lietuvių kino režisieriumi ir prodiuseriu, pelniusiu ne vieną apdovanojimą įvairiuose kino festivaliuose. Zarasiškiai turėjo puikią progą pamatyti dokumentinį filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“. Tai stipri, jautri ir kokybiška dokumentika, kurią verta pamatyti kiekvienam, ne tik dviračių sporto mėgėjui.

Rašytojo 80-mečiui skirtas vakaras „Romualdas Granauskas: gyvenimas po gyvenimo“ – Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projekto „Literatūros ir kino dienos (X)“, kuriuo siekiama populiarinti įvairių meno sričių Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūrybą, renginys. Nuoširdžiai dėkojame partneriams ir vakaro moderatorei poetei Elvyrai Pažemeckaitei. Projekto rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė.

Inesa Dumbravienė

GALERIJA. Jaunimas atrado senąjį Joniškį

Spektaklio „Žirafa su kojinėmis“ akimirka. Trakų viešosios bibliotekos nuotr.

Skaitymo festivalyje dalyvavome antrą kartą. 2018 m. vaidinome Daivos Čepauskaitės pjesę „Bulvinė pasaka“. Šiemet festivalio „Būk, koks esi“ lankytojams parodėme du premjerinius spektaklius, sukurtus pagal Jūratės Januškevičiūtės pjeses, „Asiliuko Mafino nuotykiai“ (vaidino jaunesniųjų grupė) ir „Žirafa su kojinėmis“ (vaidino vyresniųjų grupė). Vaikai smagiai ir išradingai kūrė savo personažų charakterius, spektaklius paįvairino šokiais ir improvizacijomis. Neįprasta scena – XIX–XX a. interjeru išsiskirianti bibliotekos Didžioji salė – tapo tikru išbandymu jauniesiems aktoriams, daugeliui šis pasirodymas festivalyje buvo pirmasis. Jaunieji aktoriai drąsiai pasitiko naujus iššūkius ir vaidino puikiai, apie tai bylojo ir audringi publikos plojimai.

Po pasirodymų vaikai su tėveliais dalyvavo festivalio veiklose: kūrė, lipdė, siuvo, klausėsi ir tiesiog gerai leido laiką. Vilniuje organizuojamas Skaitymo festivalis – geriausias įrodymas, kad biblioteka seniai nebėra vien tik knygų pasiėmimo ir grąžinimo punktas.

Irena Jocienė

Jurgitos Bučinskienės nuotr.

Joniškis. Rugsėjo 19 d., minėdama Europos paveldo dienas, Jono Avyžiaus viešoji biblioteka organizavo interaktyvias orientacines varžybas jaunimui „Atrask senąjį Joniškį“. Naudodamiesi išmaniąja programėle „Actionbound“, varžybų dalyviai atsakinėjo į klausimus ir ieškojo senojo Joniškio pastatų ar vietų, tokių kaip buvęs KGB pastatas, ligoninė, knygynas, mėsinė, pieninė ir t. t. Prie nurodyto pastato dar reikėjo pasidaryti asmenukę ar jį nufilmuoti. Rungtys buvo dviejų kategorijų – pėsčiomis ir dviračiais. Greičiau nei par valandą maršrutą įveikę dalyviai buvo apdovanoti. (Gita Vilčiauskienė)

43

IR AŠ TEN BUVAU

RUMUNIJOS NACIONALINĖ BIBLIOTEKA Keliaudama po įvairias šalis turiu profesinį įprotį, kai leidžia laikas, užsukti į lankomų miestų bibliotekas bei knygynus. Tad, rugpjūčio pradžioje keliaudama po Rumuniją, nepraleidau progos apsilankyti šalies nacionalinėje bibliotekoje Bukarešte. Bibliotekos, kurios ištakos siekia 1859 m., dabartinio pastato architektūra primena sovietų laikais populiarius milžinus. Pastatas niekuo neišsiskiria; didžiulis, kiek grėsmingas. Tačiau renovuotas. Ir tai žadino viltį, kad vidus maloniai nustebins. Deja, viduje buvo tuščia, kur ne kur pamėtyti stalai su kėdėmis, kurie, nors ir keista, vasarą buvo apgulti besimokančio jaunimo. Tuščios vitrinos kėlė įspūdį, kad biblioteka kraustosi į kitas patalpas. Labai gaila – vasaros metu nebuvo gido, galinčio papasakoti apie biblioteką.

Prisėdusi rašyti redakcijai įspūdžius, peržvelgiau bibliotekos internetinį puslapį – jame apstu įvairių renginių ir susitikimų.

Matyt, tas tamsus ir slegiantis vaizdas buvo laikinas.

Redakcijos klausimas: kokią aplankytos bibliotekos patirtį (veiklą ar kt.), Jūsų manymu, galima būtų perkelti į Lietuvos bibliotekas ar į Jūsų biblioteką?

Vienas sprendimas, tik įžengus pro bibliotekos paradines duris, labai maloniai nustebino. Prie pirmųjų laiptų pamačiau puikų liečiamąjį stendą, skirtą regos negalią turintiems vartotojams. Stendas nepaprastai informatyvus. Atskiros erdvės pažymėtos skirtingomis spalvomis, planas taktilinis, užrašai reginčiųjų ir Brailio raštu. Toks planas naudingas kiekvienam šios didžiulės erdvės lankytojui. Būtų puiku, jei mūsų Nacionalinė biblioteka, kuri taip šauniai renovuota, turėtų tokį stendą.

Tačiau visada yra ir „bet“. Grindys, kuriomis turi pasiekti stendą, – blizgančio marmuro. Tad lietingą ar snieguotą dieną bandymas saugiai prieiti prie šio stendo gali būti iššūkis. Ir tai labai priminė mūsų viešąsias erdves: tarsi mėginame būti draugiška visiems aplinka, o iš tikro tik „užsidedame pliusiuką“. O taip norėtųsi aplinkos, kai ženklai „aplinka pritaikyta neįgaliesiems“ nebereikalingi, kadangi ir taip aišku, kad erdvė tiesiog draugiška visiems.

Dalia Balčytytė

44

Rūpintis naujo bibliotekos pastato statyba imta 1986 metais. Po trejų metų, 1989-aisiais, dėl lėšų trūkumo darbai keleriems metams sustojo. Dabartinę išvaizdą pastatas įgijo po 2009–2011 m. vykusios rekonstrukcijos. D. Balčytytės nuotraukos

1989 m., žlugus komunistiniam režimui, Centrinė valstybinė biblioteka pervadinta Rumunijos nacionaline biblioteka (Biblioteca Naţională a României). Įdomaus dizaino skaitymo vietą išbandė Lietuvos aklųjų bibliotekos Informacinių iš­tek­ lių centro l. e. p. vadovė Dalia Balčytytė. Sėdėti patogu, bet ne itin jauku, nes aplinkui daug tuščios erdvės – taip šį baldą įvertino Dalia.

Bibliotekos planas taktilinis, užrašai Brailio ir reginčiųjų rašmenimis, atskiros erdvės pažymėtos skirtingomis spalvomis.

Kviečiame šalies bibliotekininkų bendruomenės narius, apsilankiusius įspūdingose pasaulio bibliotekose, pasidalyti parsivežtomis mintimis bei nuotraukomis.

IN THIS ISSUE Vytautas Gudaitis. To Fill the Library with the Rustle of Book Leaves

1

Tomas Petreikis. The Homeland’s Faithful Custodian

22

This year, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates the centenary of its establishment. On this occasion, we present the heading #GyvasŽodis, the authors of which speak about the impact that the National Library left in their lives. In this volume, our guest is the Library’s former Director General (the 2004–2010 term of office) Vytautas Gudaitis.

He gives his insights regarding the Library’s present situation and its future and speaks about discoveries that he made when writing a book about the National Library’s history from 1940 until 1989.

On the occasion of the 150th anniversary of the writer, priest and social figure Juozas Tumas-Vaižgantas, 2019 has been announced the Year of Juozas Tumas-Vaižgantas. In this publication, Dr. Tomas Petreikis shows a distinct period in Tumas-Vaižgantas’s (1869–1933) life: his publishing activities in the Samogitia Region. Almost for17 years (from 1895 until 1914 with a break), Tumas-Vaižgantas was a priest in Samogitia. As a publisher of the magazine Tėvynės sargas, and later the magazine Žinyčia for intellectuals, he matured as an editor and publisher.

Vaidenė Grybauskaitė. The Heritage to Be Proud of

Antanas Staškevičius. Book Smugglers Speak Again

3

This publication is about an exhibition of the most valuable documents preserved at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania (“Verba volant, scripta manent: from the treasury of the National Library”) devoted to the National Library‘s centenary and consisting of about 80 unique 14th–21st century documents. The author of the publication speaks about the principles that guided the exhibition‘s preparation and introduces the most rare and valuable documents.

Nijolė Bliūdžiuvienė. The Itinerary of the National Standardization in Information and Documentation

6

On the occasion of the World Standards Day (14 October), Nijolė Bliūdžiuvienė, the Director of the Department of Information Sciences at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania and Chair of the IFLA Committee on Standards, recalls the origins of the national standardization in information and documentation, consistent steps taken in this field and the most significant achievements.

Tomas Vaičiulis. An International Passkey for an Information Treasury

9

The bibliography expert at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Tomas Vaičiulis, who has been appointed a member of the IFLA Conceptual Models Review Group for the 2019–2023 period, introduces conceptual bibliographic models for universally presenting bibliographic information. He speaks about the principles that guided the establishment of this group, nature of activities there and tasks.

Dalia Balčytytė. The Importance of the Marrakesh Treaty for Libraries 11 There was a seminar held at the Lithuanian Library for the Blind about provisions of the Marrakesh Treaty and their practical implementation in servicing people who are not able to read printed text. The event attracted experts from libraries of the countries of the Eastern and Central Europe and Baltic States. The format of the Vilnius model will be applied for organizing practical seminars devoted for the implementation of the Marrakesh Treaty in other countries.

History Must Be Felt with One’s Own Hands

15

What is the way to interest young people in the cultural heritage and revive facts presented in history textbooks? Why, in general, young people should be interested in history and the heritage of their nation or native cities or towns? These and other related issues were within the focus of the discussion organized by the Ministry of Culture and held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania “Between the Lines: Young People and Cultural Heritage”. The participators of the discussion were experts working with young people: the history teacher Arnas Zmitra, the cultural events organizer Erika Kielė, the manager of the campaign “Mission Siberia” Aistė Eidukaitytė, the analyst of the Lithuanian army Karolis Zikaras, the Vice Minister of Culture of the Republic of Lithuania Dr. Ingrida Veliutė; the moderator was the publicist Donatas Puslys. We present the summary of this discussion. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Aušra Marčiulaitytė. The Series of Lithographs “Sacred Monks and Nuns” 19 In this publication, Aušra Marčiulaitytė from the Music and Arts Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania presents the set of 32 engravings “Sacred Monks and Nuns”. These lithographs were printed in Paris at the workshop of the Turgis family in the 19th century. The author notes that the lithographs are very illustrative: the saints are depicted in such a way that each engraving gives the exact impression about which of the saints it represents.

25

Under the heading “New publications”, we present a new volume of a publication that started to be issued almost a hundred years ago: the fifth volume of the selection of memoirs published in 2019 Knygnešys (“Book Smuggler”) about the struggle for the Lithuanian press. The first and second volumes of this publication were prepared in the interwar Lithuania by Petras Ruseckas (1183–1945) (issued accordingly in 1926 and 1928). Other volumes appeared after Lithuania regained its independence. The compilers of this new book are Kazys Misius and Benjaminas Kaluškevičius.

Tarp knygų in the October of the Year…

26

The monthly of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates its 70th anniversary this year. On this occasion, the editorial board, by looking through the pages of the October issues of 1966–2012, focus on publications related to considerations how a library should choose its name or design its interior as well as a survey on the building of Lithuania’s public library network. After the start of the computer era, the magazine published materials about issues of the trustworthiness of information and presented news regarding the media for information storage. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Thirty!

28

The heading “Anniversaries” addresses the 30th anniversary of the reestablishment of the Lithuanian Librarians Association. The publication presents significant dates in the Association’s existence, the greeting by its present president and from librarians associations of Estonia, Latvia and Ukraine as well as the greeting by the newly elected IFLA President.

(Prepared by Asta Stirbytė)

Kęstutis Šapoka. Constructing the World. In Photographs

30

Dr Kęstutis Šapoka introduces the exhibition “Constructs of New York” organized at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. The exhibition features reproductions of photographs of the world’s famous artists Wei-Li Yeh, John Divola, Ulrich Wüst, Barbara Kasten and Itsuko Hasegawa as well as the Lithuanians Marijonas Baranauskas and Romualdas Rakauskas (1931–1995). In the words of the article’s author, all the exhibits are related through photography, architecture and situation.

Goda Baranauskaitė-Dangovienė. Silence to Be Spoken of

33

Among the participators of the Congress of the International Research Society for Children’s Literature were Inga Mitunevičiūtė and Goda Baranauskaitė-Dangovienė from the Research and Dissemination Unit of the Children’s and Youth Literature Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. The Congress attracts those who are interested in children’s literature – both this field’s seasoned researchers and newcomers. This publication present impressions from this Congress, which took place in Stockholm and was themed “Silence and Silencing in Children’s Literature”.

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Research of the Documentary Heritage in European Libraries 36 On October 9, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania hosted an international research seminar, where reporters from the United Kingdom, Poland, Latvia, Belarus and Lithuania shared information about research in documentary heritage collections preserved at various memory institutions as well as projects under implementation.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose.

Vieno numerio kaina – 2,25 Eur (be pašto paslaugų).

Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a.) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu tk@lnb.lt).

2019 Nr. 10 (729) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2019 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2019-10-23 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 520 egz. Užs. Nr. 43806 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 10 (729) 2019 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2019 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt