BirĹželis | 2019
ŠIAME NUMERYJE
#GYVASŽODIS
Marius Burokas. Įaugusi kaip gyvenimo dalis 1 TEMA / NACIONALINĖ BIBLIOGRAFIJA
Neįkainojamas informacijos šaltinis. Parengė Vaiva Markevičiūtė
3
ŠIANDIEN AKTUALU
Zinaida Manžuch. Daugiau nei vien kompiuteris ir internetas: apie skaitmeninę atskirtį ir bibliotekos vaidmenį mažinant ją 7 POKALBIS
Nomeda Domeikienė: „Įsiklausydamos bibliotekos nuolat atsinaujina“ Kalbėjosi Asta Stirbytė
11
NAUJI LEIDINIAI
Silvija Stankevičiūtė. „Egzodika“ – pasaulio lietuvių rašytojų žemėlapis 14 SUKAKTYS
Laimutė Adomavičienė. Algirdas Landsbergis: mažiau žinomi faktai
16
BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS
Loreta Skinkienė, Vaiva Markevičiūtė. P. Kriaučiūno sugrįžimas į Marijampolę 20 „TARP KNYGŲ“ – 70
Birželį žurnale prieš... Parengė Vaiva Markevičiūtė
23
GEROJI PATIRTIS
Virginija Liutikaitė. Plungės išmanusis parkas. Po Oginskių ženklu 25
11
TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS
Virginija Švedienė. Pažintinis bibliotekininkų vizitas Norvegijoje 29 KRONIKA
Vaidenė Grybauskaitė. Knygų likimas – restauratorių rankose Daina Sutkevičienė. Atgarsiai iš tarptautinės konferencijos Nidoje Žydrė Vėtienė. Per Lietuvą nuvilnijusi skaitymo akcija Kelią rodė „#Mažvydo kodas“. „Tarp knygų“ informacija Greta Diliūnaitė. Apdovanojimai kūrybingiems Panevėžio regiono bibliotekininkams
32 33 34 36
KRONIKA / POEZIJOS PAVASARIS
39 40
KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ
38
25
IR AŠ TEN BUVAU
Dainius Vaitiekūnas. Prancūzijos nacionalinė biblioteka 44
Roberto Dočkaus (11), Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo (25) nuotraukos
PIRMAME VIRŠELYJE
Šiemet intelektinis kultūrinis motociklų ralis „BMW Mototourism Sprint Vilnius–Kaunas“ prasidėjo prie 100-metį švenčiančios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Būtent ši sukaktis pasufleravo ir ralio maršruto temą – „#Mažvydo kodas“. Daugiau apie mototuristinį ralį – p. 36–37. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
REDAKCIJA
Jūratė BIČKAUSKIENĖ (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)
REDAKCIJOS KOLEGIJA
ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“
Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ
Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ Jolita STEPONAITIENĖ
#GYVASŽODIS *
ĮAUGUSI KAIP GYVENIMO DALIS Knygai ir skaitymui skiriu labai daug savo laiko. Skaityti tenka daug – ir iš reikalo, ir malonumui. Šiuos dalykus stengiuosi atskirti. Visada perskaitau tai, ką manau esant gera lietuvių poezija. Prozos jau nebespėju, nes laukia dar užsienio literatūra – esu Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos verstinės knygos rinkimų ekspertų komisijos narys. Svarbu išlaikyti balansą, kad skaitymas netaptų atgrasus. Kol kas lyg ir išlaikau tą pusiausvyrą, rimtąjį skaitymą paįvairinu moksline fantastika, detektyvais. Skaitau ir popierines, ir elektronines knygas. Keliaudamas visada imuosi knygą. Jei skrendu ar kur važiuoju, stengiuosi neapsikrauti – imu skaityklę. Ilgesniam laikui išvykstant, taip galima vežtis daugiau knygų. Tačiau poeziją elektroniniu formatu skaitau tik iš bėdos: man rodos, kad eilėraščiui čia per ankšta, trūksta erdvės. Naujas knygas dabar retai perku – gaunu iš leidyklų. Perskaitęs atiduodu knygynams, perleidžiu draugams, kad jos nesimėtytų, kad toliau būtų skaitomos. Dabar savo biblioteką pildau angliškomis, rusiškomis, ukrainietiškomis knygomis. Esu vertęs ukrainiečių poeziją ir prozą, manau, kad dar kada vėl prisėsiu.
2019 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, poetas ir vertėjas Marius Burokas. Vygaudo Juozaičio nuotr.
Pačios pirmosios perskaitytos knygos kažkodėl neprisimenu. Pradėjęs eiti į mokyklą skaičiau dviem kalbom – lietuviškai ir rusiškai; pastarosios išmokau kieme. Ką skaičiau, atsimenu jau nuo penktos šeštos klasės. Pirmiausia buvo „Drąsiųjų kelių“ serijos knygos. Vasaras leisdavau kaime, tėvo tėviškėje netoli Adutiškio Švenčionių rajone. Ten „ant aukšto“ buvo tikras lobynas – toks pintas gardas, pilnas rusiškų mokslinių žurnalų. Tėvas užsisakydavo „Švyturį“, „Nemuną“, kitus žurnalus. O šalia buvo Jakelių kaimo biblioteka, kuri ir tapo mano pirmąja biblioteka. Ji buvo lankoma – tai liudijo „nuskaitytos“ knygos. Nedidelė tokia, beveik pusę jos knygų ir perskaičiau. Atsimenu, kartais atvažiuodavau dviračiu ir rasdavau raštelį ant durų: „Išėjau melžti karvių, grįšiu po valandos.“ Dabar Jakelių bibliotekos nebėra, uždarė. Bet tos kaimo bibliotekos reikalingos. Suprantu, kad nėra pinigų, bet gal buvo galima kaip nors tą tinklą išsaugoti, kad nors kartą per savaitę atvažiuotų mobilioji biblioteka ir žmonės pasiimtų knygų. Juk pasaulyje tokia praktika egzistuoja. Poezija „pramušė“ mane gana vėlai, gal kokioje dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje. Skaitydavau ankstyvąjį Aidą Marčėną (rinktines „Šulinys“,
* Šiemet Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka švenčia įsteigimo šimtmetį. Ta proga rubrikos „#GyvasŽodis“ svečiai pasakoja, kokį pėdsaką jų gyvenime paliko Nacionalinė biblioteka.
1
„Angelas“, „Dulkės“) – nešdavausi į mokyklą ir „po stalu“ skaitydavau. Dvyliktoje klasėje buvau užsibrėžęs perskaityti Gintarą Patacką, Donaldą Kajoką, Kornelijų Platelį, Antaną A. Jonyną, Vytauto Bložės „Polifonijas“. Skaičiau šiuos autorius, gal net mokiausi iš jų. Iš važinėjimų, per kuriuos skaitoma poezija, ir „Poezijos pavasario“ renginių pažįstu turbūt pusę Lietuvos bibliotekininkių. Žinau, kaip kurioje bibliotekoje priima, pvz., Dusetose ar Naujojoje Akmenėje. Utenoje štai vyksta Antano Miškinio festivalis, poezijos skaitymai, premijos teikimas. Labai smagi biblioteka ir mieli darbuotojai, kasmet važiuojam ištikimybės vedami. Jei nebūtų bibliotekų, nelabai kur ir turėtume tą poeziją skaityti. Labai nemažai klausytojų susirenka Zarasų bibliotekoje. Beje, ji turi vieną gražiausių vaizdų pro langą – tiesiai į ežerą. Ten esu vasaromis ir dirbęs, ir vertęs, nes žmona – iš Zarasų (poetė Jurgita Jasponytė – Red.). Vienas didžiausių „Poezijos pavasario“ pliusų, kad jis aprėpia visą Lietuvą. Kai kas sako, kad festivalis per didelis, pasenęs, bet aš manau, kad toks formatas kaip tik yra pliusas. Kada dar į Pagėgius ar Pakruojį atvažiuos net penki poetai ir dar du užsieniečiai? Nors į renginius žmonių susirenka gal ir ne taip gausiai, bet nėra čia ko jaudintis; poezija – toks žanras, jis nesutraukia minių, jai to ir nereikia. Poezija tartum grįžta prie ištakų, ji nebeatlieka ne savo funkcijų, visokių „tautos žadinimo ar vedimo į priekį“ vajų, yra tiesiog poezija. Ją skaitančių, ypač tradiciniu formatu, niekur pasaulyje nėra daug. O ką jau kalbėti apie kitas dabar tarp jaunimo labai populiarias performatyviosios poezijos – vadinamojo slemo ar sakytinio žanro spoken word – formas. Nacionalinėje bibliotekoje pradėjau lankytis, kai mama (Marija Burokienė, buvusi komplektavimo
skyriaus vyriausioji bibliotekininkė – Red.) čia dirbo. Jei gerai pamenu, buvau dar paauglys. Vėliau ateidavau studijų universitete reikalais, paskaityti straipsnių ar žurnalų, o knygas dažniausiai imdavau per mamą. Prisipažinsiu, nesu mėgėjas dirbti skaityklose. Vis eidavau į komplektavimo skyrių patikrinti, kas naujo išleista. Paimdavau, greitai perskaitydavau ir grąžindavau. Tie bibliotekos užkulisiai man visai patiko: esu buvęs ir saugyklose, jų labirintus labai puikiai pamenu. Įeidavau per šoninį įėjimą, ne per centrinį. Buvo bibliotekoje tokių senovinių skaityklų, gal ir visai jaukių, bet šiaip vaizdas buvo gana niūrokas. Dabartinis bibliotekos pokytis yra labai geras. Kai tik ateinu, kiekvieną kartą nustembu, kaip viskas tilpo į tokį, atrodytų, nedidelį pastatą. Visos jo erdvės dabar labai puikiai atvertos. Nacionalinė biblioteka šiandien man yra išties sava, įaugusi kaip gyvenimo dalis – ir dėl to, kad mama čia dirbo, ir todėl, kad didžiąją dalį knygų iš čia imdavau: visas naujienas ir ko reikėjo studijoms. Lankausi atnaujintos bibliotekos renginiuose, parodose – čia rengiamos labai neblogos parodos. Kai ateiname su vaikais, sunku būna juos ištraukti iš vaikų ir jaunimo skyriaus – jiems ten labai patinka. Man atrodo, kad Nacionalinės bibliotekos ryšys su rašytojų bendruomene yra gana formalus, o galėtų būti glaudesnis. Reikėtų pratinti publiką, kuri renkasi Rašytojų klube, gausiau ateiti į literatūrinius renginius ir knygų pristatymus bibliotekoje, juk čia patogu – pats miesto centras. Ko tikrai nepasigendu, tai pramoginių renginių (gerai, kad jų nėra labai daug). Juk tai – Lietuvos nacionalinė biblioteka, ji neturėtų nusileisti iki trokštančiųjų pramogų tenkinimo lygio (pvz., vestuvininkų fotografavimosi ant laiptų ar panašių dalykų). Dar nesinorėtų, kad biblioteka įsiveltų į visokias politikų rietenas, taptų įvairių partijų prieglobsčiu ar būstine. Politikai tegul užsiima savo reikalais, o į biblioteką tegul ateina kaip skaitytojai. Ir kuo dažniau, tuo geriau. Biblioteka turėtų išlikti neutrali, besirūpinanti Lietuvos kultūra ir panašiais dalykais. Dar po šimto metų įsivaizduoju Nacionalinę biblioteką pirmiausia nepamiršusią knygų – tiek popierinių, tiek elektroninių. Nenorėčiau, kad ji virstų muziejumi ar pramogų banku be knygų.
Marius Burokas Nacionalinėje bibliotekoje surengtame Aisčio Žekevičiaus eilėraščių rinkinio „Maratonas“ pristatyme. Šalia poetė Aušra Kaziliūnaitė. Vygaudo Juozaičio nuotr.
2
Marius Burokas
TEMA / NACIONALINĖ BIBLIOGRAFIJA
NEĮKAINOJAMAS INFORMACIJOS ŠALTINIS
Akademinės diskusijos, skirtos nacionalinės bibliografijos rengimo klausimams aptarti, dalyviai (iš kairės): Vilma Žaltauskaitė, Rima Cicėnienė, Viktorija Šeina-Vasiliauskienė, Nijolė Bliūdžiuvienė, Tomas Petreikis, Aurelijus Gieda, Remigijus Misiūnas. Birutės Railienės nuotr.
Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko vieša akademinė diskusija „Nacionalinės bibliografijos navigacija veikia!?“ Pirmoje renginio dalyje aptarti aktualūs bibliografinių įrašų ir nacionalinės bibliografijos leidinių rengimo klausimai. Antroje kviestiniai akademinės bendruomenės nariai diskutavo apie nacionalinės bibliografinės informacijos vartotojo ir rengėjo ryšį, lūkesčių ir galimybių įvertinimą, rezultatų reprezentavimą ir sklaidą. Šioje diskusijoje dalyvavo dr. Rima Cicėnienė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir Vilniaus universitetas), doc. dr. Aurelijus Gieda (Vilniaus universitetas), prof. dr. Remigijus Misiūnas, dr. Tomas Petreikis (abu – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Vilniaus universitetas), dr. Viktorija Šeina-Vasiliauskienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), Zita Tiukšienė (Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka), dr. Vilma Žaltauskaitė (Lietuvos istorijos institutas), ją moderavo Nacionalinės bibliotekos Informacijos mokslų departamento direktorė dr. Nijolė Bliūdžiuvienė.
Pokalbis pradėtas tik iš pirmo žvilgsnio paprastu klausimu – kas yra nacionalinė bibliografija? „Apie nacionalinę bibliografiją kalbant kaip apie knygą ar duomenų banką, reikia pabrėžti, kad tai yra mūsų tautos kūrybinės, mokslinės ir apskritai bet kokios minties liudytojas. Kaipgi kitaip paliudytum, kas buvo sukurta, atspausdinta ar paskelbta elektroninėje erdvėje? Kur kitur užfiksuota ši mintis? Kaip parodyti jos virsmą?“ – retorinius klausimus uždavė R. Cicėnienė. Jos teigimu, kartu tai – labai patikimas, recenzuotas informacijos šaltinis, kurį drąsiai galima siūlyti ir bet kuriam informacijos ieškančiam žmogui, ir profesionaliam tyrėjui. „Kaip praktikė galiu pasakyti, kad man tai yra įrankis, be kurio mano darbas būtų sunkiai įsivaizduojamas, – kalbėjo V. Šeina-Vasiliauskienė. – Kol susirinkčiau visą informaciją, mano tyrimai labai išsitęstų. Bibliografai už mane jau yra padarę tą juodą darbą. Taigi naudojuosi profesionalų darbo vaisiais.“ Nacionaline bibliografija savo veikloje naudojasi ir Z. Tiukšienė: „Šiuo neišsemiamu aruodu naudojamės ne tik dirbdami kraštotyrinį darbą, bet ir rengdami parodas, aptarnaudami vartotojus.“
3
„
Nacionalinė bibliografija yra didelė visos akademinės kultūros dalis. Mes tiesiog neįvertiname to, ką turime. V. Žaltauskaitė
“
A. Gieda akcentavo mėgėjų ir profesionalų santykį su nacionaline bibliografija. Mėgėjams, pasak docento, bibliografija pirmiausia susijusi su dviem jausmais – dideliu vargu, kai reikia informaciją susirasti, sukaupti, ir dideliu džiaugsmu, kai atrandama, kad šis darbas jau nudirbtas – informacija sukaupta nacionalinėje bibliografijoje. „Šis bibliografų profesionalų darbas mėgėjui ar tyrėjui yra nuolatinis naujovių, atradimų, kūrybiškumo žinynas ar duomenų bankas.“ „Nacionalinė bibliografija yra didelė visos akademinės kultūros dalis, – teigė V. Žaltauskaitė. – Mes tiesiog neįvertiname to, ką turime. Net ir tyrėjui profesionalui reikia nuolatos vartyti bibliografiją, jos neužtenka vieną kartą perskaityti.“
RENGIMAS – TAI TĘSTINIS PROCESAS
T. Petreikis priminė, kad šiandienė Lietuvos biblio grafija neatsirado tuščioje vietoje. 1924 m. buvo įsteigtas Lietuvos bibliografijos institutas (veikė iki 1944 m. – V. M.), taigi instituciniam požiūriui į šią veiklą jau beveik 100 metų. „Bibliografų darbas – atskleisti dokumentinę paveldo dalį nuo seniausių dienų, atveriant visomis kryptimis: tiek periodiką, tiek knygas, tiek periodinių leidinių publikacijas. Natūralu, kad mūsų mažai šaliai, kuri bendrąja prasme kultūros paveldo neturi daug, suskaičiuoti visą savo dokumentinį paveldą nėra neįmanoma užduotis. Yra darbų, kurie jau padaryti. Tačiau yra dar nepadarytų, tai pastebiu vartydamas bibliografiją... Visada yra atliekama tam tikra atranka, todėl apskritai viskas niekada negali būti surašyta. Taigi tai – tęstiniai darbai, taškas negali būti dedamas.“ R. Cicėnienė pritarė, kad institucinis požiūris į bibliografiją ypač svarbus: „Tai yra valstybės brandos ir jos požiūrio į visą kultūrą išraiška. Pastarųjų metų bibliografijose jau aprašomi ne tik leidiniai lietuvių kalba. Man regis, tai rodo valstybės, bibliografijos sudarytojų ir vartotojų požiūrį į mūsų literatūrą, kurtą
„
Mes, bibliografijos rengėjai, patys dar nesame pakankamai sąmoningi, kad suvoktume, jog bibliografijos rengimas yra mūsų prioritetinis darbas. Turėtume <...> garsiai skelbti, ką darome. N. Bliūdžiuvienė
“
4
ir lenkų, ir lotynų, ir rusų kalbomis. Tiesa, man dar stinga periodikos rusų kalba bibliografijos.“ „Dar tikrai ne viskas aprašyta, ypač XX amžiaus dokumentinis paveldas, – įsiterpė T. Petreikis. – Yra leidinių, kurių neturime, skolinamės, kad galėtume aprašyti.“ Trūkumų pastebi ir R. Misiūnas: „Man reikalingos dalies – išeivių spaudos bibliografijos – nėra. Be to, kai bibliografijos įžangoje perskaitai, kad čia atrinktos svarbiausios publikacijos, iškart supranti, kad visko, ko tau reikia, čia nebus. Tada eini kryžiaus kelius: ieškai periodikos, bandai ją gauti bibliotekoje, jei tai įmanoma. Kalbant apie dabartinę situaciją, tai kolegė gražiai pasakė, kad ji atspindi valstybės požiūrį į savo kultūrą. Man atrodo, kad kaip tik to požiūrio nematyti... Kokius kelius reikia nueiti, kol gaunamas finansavimas bibliografijos tomams išleisti. Jeigu ne kai kurių asmenų pastangos, neaišku, kada išvis tie tomai pasirodytų.“
„
Natūralu, kad mūsų mažai šaliai, kuri kultūros paveldo neturi daug, suskaičiuoti visą savo dokumentinį paveldą nėra neįmanoma užduotis. T. Petreikis
“
Be to, kovoje dėl finansavimo bibliografijos leidiniai šiandien konkuruoja su kitais kultūriniais leidiniais. Tai, pasak V. Šeinos-Vasiliauskienės, yra skandalinga. „Kultūros ministerija bibliografijai savo biudžete turėtų sugrąžinti atskirą eilutę. Užtikrinti bibliografijos leidybą yra valstybės reikalas. Absurdas, kad reikia kovoti dėl jos leidybos“, – piktinosi literatūrologė. Jai antrino istorikas A. Gieda: „Bibliografijai negali būti taikomi rinkos ar ekonominiai kriterijai. Atskirti nacionalinės bibliografijos leidinius nuo kitų leidinių visuose lygmenyse yra labai svarbu. Kitaip negalėsime išryškinti bibliografijos individualumo, svarbos ir reikšmės. Šiuos aspektus ir reikėtų transliuoti visais įmanomais būdais.“
BŪTINYBĖ UGDYTI VARTOTOJUS
Ne vieno pašnekovo lūpose suskambo mintis, kad dažnas žmogus nemoka naudotis bibliografija. O pradėti mokyti reikėtų pirmiausia studentus. „Dėstytojai turėtų paaiškinti, kas yra tos didelės knygos, pilnos bibliografinių aprašų, kaip jas atrakinti, kaip prakalbinti, kaip jose naviguoti“, – tvirtino docentas A. Gieda. Vilniaus universitete dėstantis T. Petreikis įžvelgė dar didesnę problemą – studentai nebemoka perskaityti net bibliografinio aprašo. V. Šeina-Vasiliauskienė prisiminė savo patirtį universitete: „Bent jau filologijos studentų Vilniaus universitete nemokė, kaip dirbti su bibliografijos žinynais, žodynais. Prieš
„
Kokius kelius reikia nueiti, kol gaunamas finansavimas bibliografijos tomams išleisti. Jeigu ne kai kurių asmenų pastangos, neaišku, kada išvis tie tomai pasirodytų. R. Misiūnas
“
20 metų, kai studijavau, manyta, kad svarbiausia yra imanentinė analizė, atrodė, kad bibliografija nereikalinga. Dabar, dalyvaudama bakalauro darbų gynimuose, matau, kad studentai įvaldę visas metodologijas, bet nesusirenka reikiamų šaltinių, dažniausiai naudojasi populiariais. Paprasčiausiai jų niekas nemokė, kaip tuos šaltinius rinkti.“ Literatūrologė buvo atvira – prieš diskusiją apklausė kolegas, ar jie naudojasi nacionaline bibliografija, ar žino, kaip tai daryti. Atsakymas dažniausiai buvo neigiamas. „Gal profesionalams bibliografams tai atrodo neįtikėtina, bet net ir mano kolegoms mokslininkams reikėtų mokymų, kaip naudotis nacionaline bibliografija. Reikėtų studentams nuo pirmo kurso rodyti, kaip veikia nacionalinės bibliografijos duomenų bazė, kaip naudotis popierinėmis bibliografijomis.“ „Kiekvieną produktą reikia mokėti parduoti. O kad jį galėtum parduoti, jis turi būti deramai sukurtas, – įsiterpė R. Cicėnienė. – Produkcijos turime tiek, kiek pajėgų ir finansų skiriama bibliografijai rengti. O kaip reikėdavo mokyti žmogų, tyrėją, kai neturėjai, ko parodyti? Šiandien parodyt, manau, jau turime ką, bet jaunimui vartyti knygą yra sunku. Labai padeda kuriamas Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas.“
PATEIKIMO SKAITMENINĖJE ERDVĖJE TRŪKUMAI
Lietuvos bibliografų veiklos produkcija, V. ŠeinosVasiliauskienės manymu, yra kokybiška. „Darbe man dažnai prireikia identifikuoti asmenis pagal slapyvardžius ar inicialus. Tokiu atveju didžiausias autoritetas yra būtent bibliografija, nes skirtingose knygose, žodynuose inicialai iššifruojami skirtingai. Būna tokių atvejų, kai kolegos mokslininkai neteisingai identifikuoja autorių, tiesiog pasižiūrėję į slapyvardžių žodyną, nepatikrinę bibliografijos žinynuose. Tyrėjams darbą palengvina ir tai, kad bibliografiniai duomenys nacionalinės bibliografijos tomuose
„
Neišsemiamu bibliografijos aruodu naudojamės ne tik dirbdami kraštotyrinį darbą, bet ir rengdami parodas, aptarnaudami vartotojus. Z. Tiukšienė
“
ne tik pateikiami, bet ir apdorojami. Pasitaiko, kad senesnių publikacijų antraštės nieko nesako, o bib liografijoje laužtiniuose skliaustuose pateikiama informacija, apie ką rašoma straipsnyje. Nors kuriamas Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas, man vis tiek paprasčiau naudotis spausdintinėmis bibliografijos knygomis. Ieškodamas duomenų bazėje, turi žinoti arba tikslią autoriaus pavardę, arba straipsnio pavadinimą. Kartais gali nerasti reikiamų publikacijų vien dėl tarpelio ar taškelio klaidos. Dar knygose išskirtos potemės. Kartais nežinai, ko tiksliai ieškai, o čia pateikta visuma.“ R. Cicėnienė taip pat pripažino esamas Nacionalinės bibliografijos duomenų banko patogumo naudoti ir patrauklumo problemas. „Gal šioje sistemoje kurdami bibliografinį aprašą turėtume labiau atskirti reikšminius žodžius, pagal kuriuos galima ieškoti“, – svarstė ji.
„
Šiandien parodyti jau turime ką, bet jaunimui vartyti knygą yra sunku. Labai padeda kuriamas Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas. R. Cicėnienė
“
Ekspertams prakalbus apie elektroninių biblio grafijos leidinių versijas, diskusijos moderatorė N. Bliūdžiuvienė priminė, kad Nacionalinės bibliotekos svetainėje www.lnb.lt pateikiamas Lietuvos bibliografinių leidinių sąrašas, kuriame galima rasti ir nuorodų į duomenų bazes, ir suskaitmenintų leidinių. „Tai – bandymas sudėti į vieną vietą tai, kas bibliografijos srityje Lietuvoje jau padaryta, – apibendrino N. Bliūdžiuvienė. – Drįsčiau sakyti, kad mes, bibliografijos rengėjai, patys dar nesame pakankamai sąmoningi, kad suvoktume, jog bibliografijos rengimas yra mūsų prioritetinis darbas. Turėtume dirbti išvien ir garsiai skelbti, ką darome.“ Pasak N. Bliūdžiuvienės, šiuo metu bibliografai dirba atskirai, kiekviena biblioteka turi savo duomenų bazę ir pati sprendžia, kaip leisti bibliografinius leidinius. Kaip bendradarbiavimo pavyzdį R. Cicėnienė pasitelkė užsienio šalių patirtį: „Užsienyje kolegos dažniausiai turi gerai sukonstruotus, stiprius bibliografijos duomenų bankus. Šalyje veikia vienas bankas, bibliografai atsako į temines užklausas, teikia informaciją apie naujausius leidinius ar straipsnius tam tikra tema.“ Kalbėdama apie Lietuvos bibliografinių duomenų banką, humanitarinių mokslų daktarė atkreipė dėmesį į jo struktūrą. Pasak jos, spausdintinėse knygose pateikiami hierarchiniai ryšiai, padedantys lengviau nardyti po bibliografijos masyvą. Tokios navigacijos ypač trūksta duomenų banke. Kitas 5
„
REIKALINGAS BENDRUOMENĖS SUSITELKIMAS
Gal profesionalams bibliografams tai atrodo neįtikėtina, bet net ir mano kolegoms mokslininkams reikėtų mokymų, kaip naudotis nacionaline bibliografija. V. Šeina-Vasiliauskienė
“
trūkumas – ir bibliografijos, ir duomenų bankas patogūs tik lietuviakalbiams. „Kitakalbiam tyrėjui būtinas indeksavimas užsienio kalba. Knygos rodyklėje jis dar gali orientuotis, bet duomenų banko laukelyje jam sunku sugalvoti geriausius raktinius žodžius. Čia reikia pagalbos.“
INFORMACIJOS APIE TAI, KAS PADARYTA, VIEŠINIMAS
A. Gieda nurodė patogios informacijos apie spausdintinius bibliografijos leidinius stoką: „Tiesą sakant, negalėčiau pasakyti, kur aš ar bet kuris kitas žmogus gali vienoje vietoje rasti visas iki šiol išleistas bibliografijos knygas. Manyčiau, reikėtų turėti bendrą aprašą, lankstinuką ar panašų leidinuką, kuriame būtų parašyta, kur ką galima rasti. Atrodo, visko turime daug, bet nežinome, kas kur yra. Studentai – tai tūkstančiai potencialių vartotojų. Jeigu net jiems nepapasakojame apie nacionalinę bibliografiją, tai naujų vartotojų taip ir nesulauksime. Problemų, kur rasti bibliografijos knygas, kyla ir dėstytojams. Čia jau galima kalbėti apie akademinės bendruomenės bibliografinį raštingumą... Šiai bendruomenei būtini profesionalių bibliografų rengiami kursai“, – netikėtą mintį iškėlė mokslininkas. „Manyčiau, mums trūksta bibliografinės skaityklos, po truputį jos visur naikinamos, – įsiterpė Z. Tiukšienė. – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, kurioje dirbu, priimtas drastiškas sprendimas – visi bibliografiniai leidiniai sudėti į saugyklą ir skaitytojui išvis neberodomi. Kai mums reikia ką nors surasti, būna labai sunku. Manyčiau, visiems bibliografams reikėtų kreiptis į visuomenę, į bibliotekininkus, įtikinti, kad tai nepaprastai vertingi leidiniai. Jei taip bibliografijos leidinius vertina bibliotekininkai – metu akmenį į savo daržą, – ką belieka kalbėti apie visuomenę...“ R. Cicėnienė palietė ir bibliografų darbuotojų kvalifikacijos klausimą: „Kita problema yra nykstanti bibliografų rasė. Dabar populiarios duomenų analizės studijos. Bet ar bibliografas, turintis įvertinti kiekvieną publikaciją, neatlieka duomenų analizės? Jis turi turėti įrankių, mąstyti analitiškai, atrinkti raktinius žodžius.“
6
T. Petreikis pabrėžė, kad nacionalinės bibliografijos rengimas yra darbas su bendruomene. „Aprašomi ne tik bibliotekų tinklo turimi leidiniai, svarbūs muziejų, archyvų turimi dokumentai. Nacionalinė bibliografija parodo dokumentinio paveldo visumą“, – neabejojo jis. Bibliografas priminė, kad Nacionalinė biblioteka yra sukūrusi specialią elektroninio pašto dėžutę (nba@lnb.lt), į kurią rašyti kviečiami mokslininkai ir visi kiti, bibliografijoje pastebėję spragų, turintys pastabų, ko nors nerandantys. „Raginame padėti tobulinti mūsų bibliografiją. Bendruomenė turėtų būti glaudesnė. Dabar yra taip: mes rengiame, jūs vartojate. Būtų geriau: mes rengiame, o jūs mums padedate“, – kalbėjo T. Petreikis. R. Cicėnienė taip pat įsitikinusi, kad bibliografų darbas palengvėtų, jei rengti bibliografiją padėtų kiti mokslininkai: „Viena yra registruoti šiandien leidžiamus leidinius, visai kas kita – rengti retrospektyviąją bibliografiją.“ Mokslininkės teigimu, jau įprasta, kad nacionalinė bibliografija rengiama aprašant ilgus laikotarpius, o tai užima labai daug laiko. R. Cicėnienė svarstė, gal verta ją skaidyti į tam tikrus laikotarpius, temas, rengti šakines bibliografijas ir taip greičiau gauti rezultatą: „Dabar, kai kelias knygas rengiame kelis dešimtmečius – tiek laiko prireikia turint šiandienius darbuotojų išteklius, – yra labai sunku visuomenei ir valdininkams parodyti produktą ir jo atsiradimo kainą.“
„
Dėstytojai studentams turėtų paaiškinti, kas yra tos didelės knygos, pilnos bibliografinių aprašų, kaip jas atrakinti, kaip prakalbinti, kaip jose naviguoti. A. Gieda
“
N. Bliūdžiuvienė priminė, kad būtina susitarti patiems bibliografijos rengėjams – keturioms bibliotekoms (Nacionalinei bibliotekai, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai, Vilniaus universiteto bibliotekai, Kauno apskrities viešajai bibliotekai – V. M.). „Nacionalinė bibliografija lyg ir viena, tačiau ji pateikiama įvairiomis formomis. Turime nacionalinį banką, kaip elektroninį įrankį, kuriame tarsi turėtų būti galima viską surasti, bet taip nėra. Rengėjai naudojasi dviem skirtingomis sistemomis: dvi institucijos – ALEPH, dvi – LIBIS. Dabar atėjo laikas ne tik vartoti tai, kas sukurta, bet iš naujo galvoti, ką galima patobulinti. Kai buvo kurta LIBIS, kai buvo kuriamas Nacionalinis bibliografinių duomenų bankas, techninės ir kitos galimybės buvo kitokios nei šiandien. Sukūrę banką, pasidžiaugėme, džiaugsmas nuslopo, ėmėme tiesiog „gaminti“ įrašus, kiekviena institucija sprendimus pradėjo priimti atskirai. Dabar turime vėl susiburti ir kai kuriuos dalykus aptarti iš naujo“, – apibendrino diskusijos moderatorė.
Parengė Vaiva Markevičiūtė
NAUJI LEIDINIAI
„EGZODIKA“ – PASAULIO LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ ŽEMĖLAPIS Silvija Stankevičiūtė
Vilniuje įvykusio pirmojo Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo proga parengta ir išleista lietuvių rašytojų antologija„Egzodika“1, kurioje pristatomi pasaulyje kuriantys lietuviai, taip pat publikuojami jų kūrybos fragmentai, mintys apie tapatybę. Antologijos žanras lietuvių literatūroje – ne naujiena, tačiau tradiciniame antologijų lauke ši knyga išsiskiria naujais dėmenimis ir sudarytojų siekiais. Kodėl „Egzodika“? Antologijos prakalboje rašoma, jog egzodika – tai naujadaras, „sumeistrautas“ iš dviejų graikiškų žodžių: exōtikos – „svetimas, svetimšalis“ ir exodos – „išėjimas“. Rengdami leidinį, sudarytojai stengėsi aprėpti skirtingų patirčių ir padėčių rašytojus: gimusius Lietuvoje, bet dabar gyvenančius svetur ir kuriančius lietuviškai, užaugusius ne Lietuvoje ir rašančius nelietuviškai, tačiau sąmoningai pasirenkančius lietuvio tapatybę. Antologijoje nesiremiama vien etnocentriška lietuviškumo samprata. Į ją įtraukti rašytojai nėra traktuojami kaip kitokie, egzotiški, išėjūnai ar tremtiniai. Gyvenimas ir kūrybinis darbas svetur veikiau vertinami kaip geografinė nuoroda, rašytojus nei pakelianti, nei sumenkinanti kuriančiųjų Lietuvoje atžvilgiu. Geografiniu požiūriu lietuvių rašytojai pasklidę plačiai: gyvenantys ir kuriantys Danijoje, Australijoje, JAV, Vokietijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Meksikoje, Ispanijoje. Svaresniu už lietuvių kalbą ir tapatybę atrankos kriterijumi antologijoje tampa stilių, žanrų, temų įvairovė. Gerai žinomi ir ką tik sužibę. Į leidinį atrinkti 35 už šalies ribų gyvenantys rašytojai, vienaip ar kitaip susiję su Lietuva. Kiekvienam rašytojui skirtą skiltį sudaro du dėmenys: trumpa biografija lietuvių ir 1
14
Egzodika: pasaulio lietuvių rašytojų antologija / sudarytojai Žydronė Kolevinskienė, Loreta Mačianskaitė, Saulius Vasiliauskas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. 117 [3] p.
anglų kalbomis bei jo samprotavimas apie lietuvišką tapatybę su kūrybos ištrauka: poezijos, apsakymų, romanų, atsiminimų, vaikų literatūros fragmentais. Leidinyje regimi Lietuvos skaitytojams gerai pažįstami Sauliaus Tomo Kondroto, Lidijos Šimkutės, Antano Šileikos, Dalios Staponkutės, Laimos Vincės (tikr. Laima Sruoginis) vardai. Taip pat pastarųjų gretose sužibę ir nauji, rečiau afišuojami kūrėjai. Nors leidinio sudarytojai gana aiškiai nusako atrankos kriterijų gaires, kyla klausimas, kodėl į antologiją nepateko vienas ar kitas gerai žinomas autorius. Literatūrologas Virginijus Gasiliūnas savo tinklaraštyje svarsto: „Skirstyt lietuviškai kuriančius rašytojus ne pagal jų talentą, o gyvenamąją vietą – visiškas formalizmas, tai tos pačios kultūrinės semiosferos subjektai <...>.“2 Jam taip pat kyla klausimas, kodėl į antologiją nepateko gana žymios svetur kuriančios Paulina Pukytė, Agnė Žagrakalytė. Suprantama, kad vienu leidiniu visko aprėpti neįmanoma, tačiau paantraštė „Pasaulio lietuvių rašytojų antologija“ išreiškia solidžią pretenziją... Spalvinga temų įvairovė. Antologijoje pateikiami rašytojų kūrybos fragmentai saikingi, kartais per kuklūs susidomėjusiam skaitytojui, tačiau traukiantys 2
Virginijus Gasiliūnas. Eilėraščių istorijos: Gintos Remeikytės„Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę“. In: Šis tas apie šį tą, 2019 m. gegužės 5 d. Prieiga per internetą: http://virginijusg.blogspot.com/.
Knygos dizainerė Gabrielė Vingraitė
dėmesį. Kūrybos temos įvairios: aprėpiama tiek kaimo, tiek miesto tematika, pagrindiniais veikėjais tampa skirtingo amžiaus, pažiūrų, socialinės padėties moterys ir vyrai, kai kurių rašytojų kūriniai pasižymi abstrakcijomis, tačiau daugelio kūrybą persmelkia ir tarpusavyje vienija lietuviškumo, lietuvybės temos. Pavieniai kūrybos dėmenys atskleidžia įvairius lietuviškos tapatybės aspektus. Gimusiųjų Lietuvoje kūriniuose nereti prisiminimai apie Lietuvą (S. T. Kondroto atsiminimų knyga „Okamo skustuvas“), nostalgiški pasakojimai apie pastangas įsikurti svečioje šalyje (Rūtos Baublytės-Kaufmann romanas „Prasilenkusios“), aktualizuojami skaudūs Lietuvos istorijos puslapiai: tremtys, partizaninis karas. Gimusieji svetur atskleidžia savitą santykį su lietuvių kultūra, naujai interpretuoja Lietuvos istoriją (A. Šileikos romanai „Laikinai Jūsų“, „Pogrindis“), bando atliepti, rekonstruoti lietuviams artimas patirtis, skaudžias istorines realijas (Karolio Gintaro Žukausko (slapyv. Gint Aras) romanas „Fuga“). Kai kuriuose kūriniuose į Lietuvos kultūrą, istoriją nežvelgiama gilesniu žvilgsniu, tačiau vartojami lietuviški vardai, vietovės suteikia savitą lietuviškumo atspalvį. Štai R. Baublytės-Kaufmann romano „Prasilenkusios“ veikėjos pakrikštytos Jorės ir Indrės vardais, Raymond’as Filipas sukūrė eilėraštį „Čiurlionis“, o Vyto Gedučio atsiminimų knygos „Laukiant autobuso iš Kalėdų slėnio“ Venesueloje įsikūrę herojai – Nijolė, Antanukas, Marytė. Ne vieno pateikiamo romano ar apsakymo siužete dėmesys skiriamas trauminėms lietuvių tautos patirtims: tremtims, partizaniniam karui, sovietmečio Lietuvos realijoms. Zitos Čepaitės romano „Smėlio pilys“ herojai – Milda ir Tomas. Knygoje minimos pokario laikų represijos, įvykiai, Lietuvos gyventojus padaliję į liaudies priešais laikomus asmenis ir sovietų santvarkai ištikimus žmones. Taip pat minima kolektyvizacija, industrializacija, brandus socializmas, auksinis sovietinis jaunimas. Vasilijus Jaškinas imasi apybraižos žanro, kuriuo prikeliamos sovietmečio Lietuvos realijos. Stilizuotai imituojant „tarybinio žmogaus“ biografiją, pristatoma Irena Rožėnaitė – Pabaltijo dukra, jauna atvykusi į Sibirą, šiame krašte tėvynės labui dirbanti daug metų. Iš tikrųjų Irena ir jos motina su seserimis atvežtos vagone galvijams gabenti. Apybraižoje aprašomas deportacijų žiaurumas, tremtinių kasdienybė. Čia minimi ir nušauti, centrinėje miesto aikštėje numesti miško broliai. Tremčių tematika atsispindi ir Eglės Juodvalkės poezijoje: „dukra sūnus kalėjime / nukankinti Magdalena su / šviesiaplaukiais mažamečiais / ištremta / po dešimt metų Lenos / žiočių išspjauta / sugrįžo ne į kaimą / į kolūkį.“ Eilėmis į Vilnių sugrįžta Anna Halberstadt, prisimindama prosenelio penkių aukštų namą, tebestovintį Naugarduko gatvėje, ir vietas, kuriose užaugo: „ties Pylimo kampu, komunalinio virtuvėj“. Kai kurie rašytojai pateikia į užsienį pasitraukusių lietuvių išgyvenimus: Birutės Putrius romane „Prarasti paukščiai“ aprašomas lietuvių šeimos pasitraukimas į Vakarus prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai. A. Šileika romane „Pirkiniai išsimokėtinai“ dėmesį sutelkia į dipukų (angl. displaced persons) patirties perteikimą. Individuali tapatybės samprata. Prakalboje „Egzodikos“ leidėjai teigia: „Būti lietuviu – ne vien lemtis, bet ir apsisprendimas.“ Įvairiuose pasaulio kraštuose kuriantys menininkai
save laiko lietuviais, nors kai kurie rašo ne lietuvių kalba, o lietuviškumo požymiu tampa tik autoriaus ar personažo pavardės galūnė. Skirtingų kartų, patirčių kūrėjų pasaulėvokose regimas individualus tapatybės suvokimas. Amerikoje gimęs ir ten gyvenantis K. G. Žukauskas svarsto, jog tikriausiai lietuviškai nekalbėtų, Lietuvos nelankytų, vaikų lietuvių kalbos nemokytų, jei lietuvio tapatybė jam būtų nesvarbi. Rašytojas tvirtina: „Aš gimęs Amerikoje, gyvenęs Austrijoje, dirbęs Kanadoje ir Kuboje, baigiau universitetą Niujorke, per lietuvišką tapatybę savęs neišskiriu iš kitų. Ji man duoda progą pabendrauti su žmonėmis, kurie kitomis sąlygomis būtų neprieinami. Tai jos tikroji vertė.“ JAV lietuvių poetė E. Juodvalkė teigia žinanti tik viena: „Esu lietuvė, augau kaip lietuvė, nors gimiau ir užaugau ne savame krašte, o Amerikoje.“ Jai savitai antrina Australijoje užaugusi Jura Reilly, svarstanti, jog visada jautėsi „labiau lietuve nei australe“. Tuo tarpu D. Staponkutė save įvardija kaip „diogenišką“, t. y. dvigubos tapatybės žmogų. Rašytoja atvirauja: „Mano kalbinis ir kūrybinis identitetas per tris gyvenimo Kipre dešimtmečius pasidarė mišrus, jis tik iš dalies išsipildęs, nuolat kintantis, kaip ir daugelio tų, kuriuos likimas paverčia „pasaulio piliečiais“.“ Kūrėjų svarstymai apie lietuvišką tapatybę – bene atviriausia ir jautriausia antologijos dalis. Kartais tai – nuomonė, kitais atvejais – samprotavimai, dvejonės, tačiau dažnai tekstai panėšėja į mažas išpažintis ir siekį išsakyti tai, kas svarbu, tikra ar skaudu. Šie tekstai yra pastanga pagrįsti savo tapatybę bei pasirinkimus. Netradicinė antologija. Išeivijos kūrėjų antologijos lietuvių literatūros lauke – ne naujiena. Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1951 m. Los Andžele išleista solidžios apimties lietuvių išeivių poezijos antologija „Žemė“. Pastaroji su ką tik išleista „Egzodika“ – skirtingi, sunkiai lyginti darbai, tačiau, pasak kultūros procesų tyrėjos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vadovės Jolantos Budriūnienės, tai natūralu, kadangi kiekvienas laikas diktuoja savus pokyčius. „Karo metais daug rašytojų pasitraukė į užsienį ir susiformavo potencialas, leidęs ruošti apimtimi solidžias antologijas. Bradūno poezijos antologija „Žemė“ pasirodė užsienyje gyvenusių lietuvių rašytojų klestėjimo laikotarpiu. Viena vertus, subrendusių, kitas vertus – ieškančių naujų formų. Apimtimi antologijų lyginti negalima, tačiau, žvelgiant apskritai, į karo metais pasitraukusių rašytojų kartos vietą dažnais atvejais neatsistoja tokio našumo, jėgos rašytojai. Gal ir norėtųsi platesnės, ne tokios fragmentuotos pažinties, tačiau tai, kad išleista XXI amžiaus kūrėjų antologija, – labai sveikintina“, – mintimis dalijosi J. Budriūnienė. Lietuvių diasporą tyrinėjanti Nacionalinės bibliotekos darbuotoja dr. Dalia Cidzikaitė nurodė du pagrindinius Vilniuje išleistos antologijos privalumus – aktualumą ir originalumą. „Mano žiniomis, tai – pirmoji užsienyje šiuo metu kuriančių lietuvių rašytojų antologija ir rinktinė, išleista Lietuvoje. Antras dalykas – joje greta biografijų pateikiami įdomūs, nors ir trumpi tekstai tiems, kurie domisi lietuviška tapatybe ar jos transformacijomis. Tai, mano manymu, gražus antologijos privalumas“, – svarstė D. Cidzikaitė. 15
GEROJI PATIRTIS
PLUNGĖS IŠMANUSIS PARKAS. PO OGINSKIŲ ŽENKLU Virginija Liutikaitė Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos, inovacijų ir mokymo centro vedėja
Kultūra, istorija, gamta ir šiuolaikinės technologijos – viskas vienoje vietoje. Kitokios, privalomais reglamentais ir verčių sistema nesusaistytos „kūrybinės laboratorijos“ ir netikėta (ar pagrįsta?) sėkmė. Kas tai? Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos patirtis rengiant ir įgyvendinant projektą „Plungės išmanusis parkas“. Kaip ir kodėl prieš keletą metų radosi šis didelę sėkmę atnešęs ir lankytojų susidomėjimą sukėlęs ir tebekeliantis sumanymas?
Projektą pirmiausia sąlygojo įkvepianti bibliotekos geografinė, istorinė vieta ir sveikos bibliotekininkų ambicijos būti svarbia svarbios vietos dalimi. 2012 m. Plungės viešoji biblioteka įsikūrė kultūrine ir istorine prasme išskirtinėje vietoje – viename iš Lietuvos kultūros paveldui priklausančio kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro sodybos pastatų – restauruotoje XIX a. laikrodinėje-oranžerijoje. Tai darėme sąmoningai, tam tikra prasme sulaužydami įprastą bibliotekos ir bibliotekininkystės sampratą, atsisakydami jau nusistovėjusio, laiko patikrinto savo įvaizdžio, rizikuodami apsirikti ar būti nesuprasti. Ir jau savaime iš karto, „už dyką“ tapome įvykiu, išskirtinės architektūros objektu,
turistų, miesto svečių traukos vieta. Tačiau nemažai dėl to ir paaukojome: šiuolaikinėms bibliotekoms įprastas dideles, šviesias erdves, galimybę būti pasiekiamiems „nuo šaligatvio“, t. y. greitai ir patogiai... Pasirinkome kita – mažas, jaukias erdves, namų aplinką, pasirinkome būti gamtoje, taip siūlydami į biblioteką ne užbėgti, bet ištrūkti iš įprastos aplinkos. Šiame išskirtiniame kultūros lauke knygos ir žmogaus namai įgauna kiek kitą spalvą ir formą. Šie namai labiau pajuntami nei pamatomi. Dvarą ir biblioteką supa didelis, beveik 60 ha, parkas, tad, įsikūrusi dar ir žaliausioje bei gražiausioje miesto zonoje, biblioteka niekaip negalėjo ignoruoti jai
25
atitekusios išskirtinės vietos ir nepaisyti čia egzistuojančių sugyvenimo su gamta taisyklių. Todėl nuo pat pradžių ėmėme skleisti žaliąją idėją ir kurti draugišką aplinkai biblioteką. Tęsiant tradiciją, prie bibliotekos pradėtas kurti vaistažolių sodas, puoselėjamos praeities dvarų aplinkoje augintos gėlės, retieji parko augalai. Senųjų medžių drevėse lizdus suka valstybės saugomi dančiasnapiai. Tad kai 2015 m. reikėjo apsispręsti, kokią temą rinktis „Bibliotekos pažangai 2“ (BP2) projektui, abejonių neliko – tai bus kultūros paveldas ir gamta. Taip radosi „Plungės išmanusis parkas“, projektas, pralenkęs ne tik mūsų pačių lūkesčius.
KAS TAI?
Pirminė projekto idėja buvo, pasitelkus naujausias technologijas, išplėsti bibliotekos infrastruktūrą ir sukurti naujų paslaugų vartotojams viešinant bei populiarinant reikšmingą kultūros paveldo objektą, sustiprinti neformalųjį rajono vaikų ir jaunimo gamtinį, ekologinį ugdymą, gerinant jų skaitmenines kompetencijas, įtraukiant vartotojus į skaitmeninio turinio apie gamtą ir ekologiją kūrimą bei naudojimą.
Viskas prasidėjo 2015-aisiais... Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo nuotraukos
gamtos pažinimo dirbtuvės, meno plenerai, žaliosios pamokos prie bibliotekos auginamame vaistažolių sode, „sekretų“ (prieš keletą dešimtmečių vaikai taip vadindavo duobutėje paslėptus gėlių žiedus ar saldainių popieriukus, prispaustus stikliuku ir užbertus žemėmis – V. L.) kūrimo laboratorijos ir kt. 2018 m. parengtos kelios naujos vaikams ir paaugliams skirtos edukacijos. Pradinių klasių mokiniams pasiūlyta edukacija „Lobiavimas parke“. Jos metu klasė ne tik dalyvauja ekskursijoje po Plungės parką, bet ir penkiose parko aikštelėse ieško išslapstytų „lobiukų“ – dėlionės detalių. Jas radę, sudėlioja jau kito lankytino objekto nuotrauką. Paskutinis „lobiautojų“ laukiantis lobis yra saldus prizas. Pernai vien gegužės–birželio mėnesiais 8 edukacijose dalyvavo 175 pradinukai. O šiemet jų turėjome jau arti 300. Paskatinta lankytojų susidomėjimo parku ir sukūrusi 1–4 klasių mokiniams skirtą edukaciją „Pažinties takais“, 2018 m. rugpjūtį biblioteka pateikė paraišką dalyvauti Kultūros ministerijos skelbiamoje Kultūros
Didysis dančiasnapis – pažintinio Gyvūnų turo simbolis...
Tačiau projektas išvedė mus į daug platesnius kontekstus. Idėja išsiplėtė ir užvaldė, rodos, amžiams... ☺ Tai – su Plungės parku supažindinanti virtuali edukacinė-pažintinė programa (svetainė) su turinio valdymo sistema, pritaikyta ir mobiliesiems įrenginiams. Parengti 3 pažintiniai turai, siūlantys atraktyvią pažintį su įdomiausiomis ir reikšmingiausiomis parko vietomis pristatant 43 objektus: 26 – kultūros, 14 – augalų ir 3 – gyvūnų. Tête-à-tête pažinčiai su gamta ir kultūra parke sukurta informacinių lentelių su QR kodais sistema. Kartu organizuojami virtualios edukacinės-pažintinės programos mokymai bei praktiniai užsiėmimai, skirti aplinkos pažinimo ir gamtosauginiams įgūdžiams ugdyti. Tai – kūrybinės ...o parko tvenkinių lelija – Augalų turo.
26
paso paslaugų atrankoje. Spalį–gruodį 9 edukacijose „Pažinties takais“ nužygiavo 198 pradinukai. Vyresniųjų klasių mokiniai pamėgo parke biblio tekos organizuojamas „Orientacines varžybas“ bei „Faktų medžioklę“.
NOMINACIJOS IR APDOVANOJIMAI
Projektas „Plungės išmanusis parkas“, kurio vertė šiandien jau siekia 37 600 eurų (22 600 eurų – BP2, 15 000 – Kultūros tarybos skirtos lėšos), yra pripažintas visos Lietuvos mastu, ne kartą nominuotas bei apdovanotas: 2016 m. skirta Turizmo departamento konkurso „Turizmo sėkmingiausieji 2016“ nominacija ir apdovanojimas kategorijoje „Sėkmingiausias 2016 metų turizmo produktas“; tais pačiais metais Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos kartu su Ryšių reguliavimo tarnyba organizuojamame konkurse „Naujasis knygnešys 2016“, kuris yra nacionalinė atranka į Jungtinių Tautų globojamą geriausių mobiliojo turinio sprendimų konkursą „World Summit Award“, Plungės viešosios bibliotekos projektas kultūros ir turizmo kategorijoje tapo vienu iš trijų nominantų. 2017 m. „Plungės išmaniajam parkui“ atiteko EIFL pasaulio viešųjų bibliotekų inovacijų apdovanojimas „Už reikšmingą indėlį su mobilių išmaniųjų priemonių pagalba atveriant ir pristatant bendruomenei reikšmingą kultūros paveldą bei žaliąsias miesto erdves“. Projektas nusipelnė išskirtinio gamtos specialistų dėmesio. Pasirodo, mes vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjome augalų žymėjimą QR kodų lentelėmis. „Plungės išmaniojo parko“ svetainę jau aplankė per 100 tūkstančių žmonių. Su parku, naudodamiesi mobiliąja įranga ir QR kodų sistema ar padedami bibliotekininkų, kasmet susipažįsta daugiau kaip 20 tūkstančių moksleivių ir suaugusiųjų – vietos gyventojų ir svečių, turistų iš Lietuvos, kitų Europos ir pasaulio šalių.
Pažintis su parko objektais naudojantis mobiliąja įranga ir QR kodų sistema.
Šių dienų mažieji parko lankytojai daro savo „sekretus“.
KĄ GALI ĮKVĖPIMAS
„Ant bangos“ – taip galėtume pavadinti vėlesnius bibliotekos veiklos metus. Vis ta pačia gaida ir ritmu apie tą patį „Plungės išmanųjį parką“ ☺. 2018 m. bibliotekoje įgyvendinti dar du inovatyvių paslaugų projektai, skirti „Plungės išmaniajam parkui“. Vykdant projektą „Holograminis paveldas: inovacijos bibliotekoje – XIX a. pilaitėje laikrodinėje“, sukurtas holograminis turas, kurio metu pristatoma pati miesto biblioteka ir svarbiausi parko kultūriniai bei gamtos objektai. Projektas „Tu nežinai, kas bus rytoj: istorija atgyja 3D hologramose“ – dar viena holograma. Tai – XIX a. Plungės parko sodininko pasakojimas apie laikrodinę-oranžeriją ir vaizdžiai pateikiama seniausio mūrinio pastato mieste legenda. Šie projektai kaip įprastai lydimi ir naujų edukacijų: „Hologramų dirbtuvėlės“ ar „Mano laikrodinės istorija“ – galimybė patiems nufilmuoti ir 3D hologramoje papasakoti savo istoriją.
Tarp inovatyvių su biblioteka, parko kultūriniais ir gamtos objektais supažindinančių paslaugų – ir hologramos.
27
Verkianti liepa, pasakojanti graudžią nelaimingo gyvenimo legendą, vaikams tapo dar didesnės meilės mamai ir tėčiui įkvėpimu. Projektas „Plungės išmanusis parkas“ buvo dar vienas atkaklus biblio tekininkų mėginimas (po daugybės bandymų) paskatinti apskritai sunkiai bet kokiai diskusijai pasiduodančios provincijos bendruomenės ir kultūros žmonių dialogą. Mėginimas išprovokuoti nerimą! Šįkart – kiekvienam pažįstama ir artima gamtos tema. Rengiant projekto edukacinę medžiagą, konsultuotasi su atitinkamų sričių specialistais. Nuotraukoje – Susitvarkyti su šia užduotimi irgi neKlaipėdos universiteto botanikos sodo specialistai padeda rengti Augalų turą. buvo lengva. Darbas rengiant projektą ir jį įgyBibliotekininkai ir toliau nestabdo ☺. Siekis vendinant suponavo užtikrintą išvadą: naujausios išsaugoti kultūros paveldą tuo tikslu pasitelkiant technologijos iš tiesų yra viena iš svarbiausių šiuopažangiąsias technologijas tikrai veža. Tačiau laikinių priemonių, padedančių „išgryninti“ objektą, bibliotekininkams ėmė trūkti žinių! Taip atsirado atverti platesnį vartotojo matymo lauką ir paskatinti rimtesnių tarptautinių projektų poreikis. Esame džiugias! (tai labai svarbu) emocijas. Antra vertus, pagal programos „Erasmus+“ antro veiksmo – KA2: nepaisant nenuginčijamos technologijų svarbos, bendradarbiavimas inovacijų ir dalijimosi gerąja didžiausia jėga išlieka ir greičiausiai išliks žmogišpatirtimi tikslais – 2018–2020 m. vykdomo su nekasis veiksnys. Visada esantis greta, papildantis, formaliuoju suaugusiųjų švietimu susijusio projekto sustiprinantis. „Paveldo valorizacija mažoms vietos bendruomeKas iš VISO TO vertingiausia mums patiems? nėms“ partneriai. Projektą įgyvendina Italijos nuoTai – kasdienė ir nesibaigianti pažintis (pažintys) latinio mokymosi centras, o kiti projekto partnesu vis naujais žmonėmis ir situacijomis. Vis naujos riai, be mūsų bibliotekos, – suaugusiųjų švietimo pradžios ir neabejotinai įdomi jų ateitis. Žinome. įstaigos iš Nyderlandų, Maltos, Slovėnijos, Italijos. Jau pasitikrinome... Mokomės, kaip, naudojantis naujomis informacinių ir ryšių technologijų taikymo metodikomis ir reIR VISAI PABAIGOJE miantis įvairių Europos valstybių patirtimi, stiprinti Jei kada nors iš Plungės parke apsilankiusio vietos kultūros paveldą, tiesiogiai įtraukiant įstaigų pažįstamo gausite atvirlaiškį ne su puikiais, bet darbuotojus numatytiems veiksmams įgyvendinti. jau kiek pabodusiais gražiaisiais Oginskio rūmais, Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Gino, pavyzdžiui, su išdidžiai kuodą iškėlusiu sunkiai tarė Gurevičiūtė 2018 m. pabaigoje paveldosaugos nendrynuose surandamu dančiasnapiu ar vos pasveiklos žinių sėmėsi Ispanijoje, Santjago de Komtebimu gegužinės žvynašaknės žiedu, gal tai bus ir postelos mieste, teminiame programos „Erasmus +“ mūsų bibliotekos nuopelnas? seminare (Cultural Heritage - European Cultural Heritage in Adult Education). Ir grįžo su jau konkrečiu būsimu projektu!
IŠŠŪKIAI
Jų gal tiek nesitikėjome (bet nujausti galėjome). Bibliotekininkai nejučia įsitraukė į labai plačius ir atsakingus dialogus. Kaip antai į amžiną ir neretai gana pavojingą diskusiją, kas svarbiau – „viksva ar kultūros paveldo objektas“, žavusis parko „parazitas“ – pavasarinis augaliukas gegužinė žvynašaknė ar garbusis kunigaikštis Mykolas Oginskis? Į pavojingą diskusiją apie ribų apimtį... Teko išmokti suprasti (ir apginti) idėją, staiga tapusią svarbesne už patį objektą. Dažnu atveju atsitiko būtent taip. Arboristų dėka į gyvenimą vėl sugrąžintas Laikrodinės ąžuolas tapo akivaizdžiu medžių gyvasties išsaugojimo svarbos simboliu,
28
Kasmet parke apsilanko daugiau kaip 20 tūkstančių moksleivių ir suaugusiųjų – vietos gyventojų ir svečių. Nuotraukoje – Vokietijos žurnalistai ir šios šalies bibliotekų asociacijos atstovai. 2018 m.
KRONIKA
KNYGŲ LIKIMAS – RESTAURATORIŲ RANKOSE 2019 metais minime ne tik Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos šimtmetį. Šiemet sukako 40 metų, kai bibliotekoje buvo įkurtas ir veiklą pradėjo Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyrius. Ką gali patyrusių restauratorių rankos, kokios būklės leidiniai patenka į šį skyrių ir su kokiais iššūkiais susiduriama, galima pamatyti gegužės 10 dieną atidarytoje unikalioje restauruotų dokumentų parodoje „Pro captu lectoris“, skirtoje minėtoms progoms paminėti. Paroda parengta kontrasto principu: šalia atgimusios knygos ar dokumento pateikiama pirminės būklės nuotrauka. „Norėjau nustebinti lankytojus, parodyti, kokie dokumentai patenka restauratoriui ir kokie jie grįžta į bibliotekos fondus“, – sakė parodos sumanytojas, ilgametis skyriaus vadovas Algirdas Plioplys, minintis ir savo darbo šiame skyriuje 40-metį. Apžiūrint eksponatus, galima pamatyti, ką restauratorius gali ir ko – ne. Pavyzdžiui, jei knygoje trūksta lapo dalies, pasak A. Plioplio, restauratorius gali tik ją grąžinti, nurodyti menamas ribas, bet, vadovaudamasis restauravimo principais, prarastos informacijos grąžinti negali. Parodai atrinkti įdomesni pastarųjų dviejų dešimtmečių egzemplioriai, atskleidžiantys skyriaus restauratorių meistrystę. Tarp tokių darbų – 1545 m. Magdeburge išleista Martino Lutherio (1483–1546) Biblija su 128 puikiomis Luco Cranacho graviūromis (rest. Dalia Udrienė; 2017–2018 m.). Knyga buvo labai sunykusi, vienas iš ankstesnių jos savininkų lapus buvo užklijavęs permatomu rusvu popieriumi – jį visą reikėjo pašalinti. Dar vienas eksponatas, rodantis, kaip knygų likimai priklauso nuo jų skaitytojų, – leidinys, iš kurio iliustracijos iškirptos ten vaizduojamos neapsirengusios moterys. Todėl kitoje puslapio pusėje išspausdintas žemėlapis taip pat liko be iškirptosios dalies... Arba 1595 m. Venecijoje spausdinta knyga, iš kurios kažkas išplėšė pusę bloko puslapių – įrišas ir nugarėlė rodė, kokio dydžio ji buvo. Restauratoriui teko užpildyti trūkstamą dalį baltu popieriumi. „Knygų žalotojų buvo visais laikais. Vienuolynuose jos būdavo net prirakinamos“, – apie knygų likimus pasakojo A. Plioplys. Lankytojų dėmesio negali nepatraukti XVI a. pabaigos italo kronikininko Alessandro Guagnini Sarmatiae Europeae descriptio „Sarmatų tautų aprašymas“ (1581) (rest. Jūratė Dulinskienė; 2014 m.). Vienas jos skyrius iliustruotas Lietuvos kunigaikščių imaginaciniais portretais, kurie nekeičiami keturis amžius keliavo iš leidinio į leidinį.
32
Kartais, kaip intrigavo A. Plioplys, restauratoriams tenka būti savotiškais šerlokais holmsais, įminti ne vieną mįslę, bandant nustatyti leidinio datą, metus ar savininką. Pašaliečiams šis itin daug kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis darbas gali likti ir nelabai pastebimas. Esą knyga tik truputį pavalyta, o dažnai tai – ne vienų metų darbas. Ir tampama restauratoriumi ne per vieną dieną. Pirmosios Nacionalinės bibliotekos restauratorės, tiksliau dvi knygrišės, mokėsi iš Vilniaus universiteto specialistų – 1979 m. biblioteka jas pasiuntė ten stažuotis. Po kursų Laimutė Zadvornaja restauravo vieną Vilniuje 1907 m. leisto laikraščio „Skardas“ numerį – tokia buvo restauravimo darbų Nacionalinėje bibliotekoje pradžia. Šiandien Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje dirba 17 darbuotojų, tarp jų 6 yra aukščiausios kvalifikacijos. Yra restauratorių, turinčių 30 metų stažą, ne kartą įvertintų įvairių konkursų diplomais. Tačiau vadovui kelia nerimą specialistų rengimas: „Lietuvoje nėra mokyklos, kuri rengtų dokumentų (popieriaus) restauratorius. Paskutinis restauratorius į mūsų skyrių buvo priimtas 2005 metais. Per tą laiką neparengtas nė vienas naujas darbuotojas, tad kaip ir nėra kam perduoti savo patirties.“ Nacionalinės bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyrius šiandien yra tyrimų ir metodikos centras, į jį stažuotis kiekvienais metais atvažiuoja specialistai iš Lietuvos ir net iš užsienio.
Vaidenė Grybauskaitė
Dokumentų restauravimo ir konservavimo skyriaus darbuotojai. 2019 m. gegužė. Sėdi (iš kairės): Dalia Udrienė, Ramunė Minderienė, Raimonda Vasiliauskienė, Aušra Vaitiekūnaitė, Daiva Juškienė, Laimutė Zadvornaja; stovi (iš kairės): Kristina Lukoševičienė, Jūratė Dulinskienė, Elona Marija Ložytė, Dalia Veselauskienė, Birutė Sivakova, Laima Pitrėnaitė, Aldona Nikienė, Algirdas Plioplys, Rima Saulienė, Solveiga Sprindienė. Vygaudo Juozaičio nuotr.
KRONIKA
PER LIETUVĄ NUVILNIJUSI SKAITYMO AKCIJA Gegužės 30 d. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka inicijavo akciją „Tėčiai skaito vaikams“. Tą ir kitą dieną įvairiose Lietuvos bibliotekose buvo organizuojami šiai iniciatyvai skirti renginiai, o tėčiai buvo kviečiami surasti laiko paskaityti savo vaikams. Akcija, kuri surengta įgyvendinant Skaitymo skatinimo programą, buvo siekiama netradiciškai paminėti pirmą birželio sekmadienį švenčiamą Tėvo dieną ir pabrėžti tėvystės svarbą vaikų auklėjimui. Ja taip pat siekta atkreipti visuomenės dėmesį į ankstyvojo skaitymo naudą ir teigiamą poveikį vaikų raidai.
Iniciatyvą koordinavusi Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pakvietė vaikus į rytmečio skaitymus. Pasirinktas knygas Nacionalinėje bibliotekoje skaitė žinomi tėčiai – rašytojas Tomas Dirgėla ir gamtos fotografas Marius Čepulis. Prie akcijos prisijungusios apskričių, rajonų savivaldybių bibliotekos ir jų filialai taip pat kvietė vaikams skaityti šalyje ar savame krašte garsius tėčius – rašytojus, aktorius, dainininkus, fotografus, laidų vedėjus, merus, savivaldybių administracijų, kultūros centrų bei muziejų direktorius ir kt. Puikų pavyzdį parodė ir kiti tėčiai, noriai dalyvavę ne tik bibliotekų organizuojamuose renginiuose, bet ir skaitę knygas vaikų darželiuose bei mokyklose. Iš viso surengta daugiau kaip 50 susitikimų su tėčiais ir net seneliais. Vykdant akciją, daug dėmesio skirta informacijos apie tėčių skaitymo naudą sklaidai žiniasklaidoje ir rekomendacijoms, kokias knygas, atsižvelgiant į vaiko amžių, rinktis. Akcijos „Tėčiai skaito vaikams“ feisbuko paskyroje surengtas fotografijų konkursas – buvo kviečiama dalytis jaukiomis skaitymo akimirkomis, užfiksuotomis kartu su mažaisiais klausytojais. Konkursui pateikta 18 vaikams skaitančių tėčių nuotraukų. Nuotrauka nugalėtoja tapo Aidos Šeputienės iš Kauno atsiųstas vaizdas. Jis sulaukė daugiausia teigiamų tiek feisbuko lankytojų, tiek organizatorių vertinimų. Didelis susidomėjimas akcija „Tėčiai skaito vaikams“ ir itin palankūs atsiliepimai leidžia manyti, kad bendromis pastangomis ją galima sėkmingai paversti kasmetine ir pritraukti vis daugiau dalyvių.
Žydrė Vėtienė 34
Nes skaitymas suartina Gegužės 30 d.
APIE ANKSTYVOJO SKAITYMO NAUDĄ
Didžiulę naudą teikiantis ankstyvasis skaitymas jau nekelia abejonių, tačiau retai kam žinoma, kad itin teigiamą įtaką tolesnei vaiko raidai turi knygas jam skaitantis tėtis. 2015 ir 2017 m. JAV atlikti tyrimai rodo, kad vaikų, kuriems ankstyvajame amžiuje (ypač iki 2 metų) dažniau skaitė tėvai, kalbos raida buvo gerokai spartesnė, o štai mamų skaitomos knygos tokio žymaus poveikio vaikų vystymuisi neturėjo. Toks netikėtas atradimas siejamas su tuo, kad tėvai, skaitydami vaikams, kalba sudėtingiau ir abstrakčiau, todėl mažiesiems klausytojams tenka labiau susikaupti ir intensyviau mąstyti – taip lavinami jų kognityviniai gebėjimai ir vaizduotė. Be to, kartu vartydami knygą, tėvai yra linkę joje pavaizduotus daiktus ar įvykius susieti su konkrečia vaiko patirtimi. Pavyzdžiui, jei knygoje būna aprašytos ar pavaizduotos kopėčios, tėčiai dažnai aptaria su vaikais, kada paskutinį kartą jomis naudojosi, norėdami užlipti ant stogo ar pan. Mamos elgiasi visai kitaip: įsijausdamos į mokytojo vaidmenį, jos daugiau dėmesio skiria knygoje esančioms detalėms, t. y. prašo vaikų įvardyti ar suskaičiuoti objektus, parodyti spalvas, pačios stengiasi apibūdinti personažų jausmus ir emocijas. Knygos skaitymas kartu su vaiku ne tik skatina jo kalbos ir pažinimo raidą, turtina žodyną, gerina pasirengimo mokyklai įgūdžius, bet ir kuria glaudžius tarpusavio santykius. Moksliniai tyrimai atskleidė, kad gerėja vaikams reguliariai skaitančių tėčių tėvystės įgūdžiai ir į gerąją pusę keičiasi vaikų elgesys. Pastebėta, kad sūnaus prieš miegą kartu su tėčiu vartant ir skaitant knygeles praleistų bent 20 minučių ypač stiprina tarpusavio ryšį. Klausydamasis jo skaitomos knygos, vaikas supranta, kad tėčiui patinka taip kartu leisti laiką, ir jaučia, jog ši kasdienė veikla yra labai prasminga. Galiausiai vakariniai skaitymai teigiamai veikia ir pačių tėčių savijautą. Sasekso (Jungtinė Karalystė) universiteto mokslininkai nustatė, kad skaitymas yra vienas efektyviausių būdų įveikti stresą – jau nuo šeštos skaitymo minutės akivaizdžiai sumažėja raumenų įtampa ir sulėtėja širdies ritmas. Dar vis įprasta, kad į šią ugdomąją veiklą labiau įsitraukusios mamos. Didžiojoje Britanijoje skaitymo skatinimo organizacijos „Booktrust“ 2015 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad mamos vaikams skaito net 50 proc. dažniau nei tėčiai. Tikriausiai metas keisti šią situaciją? Tėčiai, skaitykite savo vaikams, nes skaitymas suartina!
Tėtis sūnui pradėjo skaityti dar visai mažutėliui. Dabar sūnui jau septyneri, ir nebuvo vakaro, kad tėtis neskaitytų. Konkurso nugalėtoja – Aidos Šeputienės nuotrauka.
Anykščių meras Sigutis Obelevičius ir Menų centro direktorius Tomas Tuskenis skaitė ištraukas iš Tomo Dirgėlos ir Davido Almondo knygų. Anykščių L. ir S. Didžiulių VB nuotr.
Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje vykusių rytmečio skaitymų svečias – gamtos fotografas Marius Čepulis.
Rašytojas Tomas Dirgėla nusifotografavo su mažaisiais vilniečiais, klausiusiais jo skaitymo. Vilniaus CB nuotr.
Net du tėčius dalyvauti smagiame renginyje pakvietė Dovilų biblioteka ir darželis „Kregždutė“. Klaipėdos r. Jono Lankučio VB nuotr.
Šilalės bendruomenės parke populiarią pasaką „Trys paršiukai“ darželinukams skaitė Gabijos ir Jokūbo tėtis Kęstutis Ačas. Šilalės VB nuotr.
Tėtis Paulius skaityti pasakų atėjo vilkėdamas pareigūno uniforma. Utenos A. ir M. Miškinių VB nuotr.
Kalvarijos vaikučiams nuotaikingų knygelių ištraukas parinko tėtis Robertas Degutis. Kalvarijos VB nuotr.
Aktorius Jurgis Damaševičius vaizdingai perteikė knygos „Panama yra graži“ turinį. Vilniaus askr. A. Mickevičiaus VB nuotr.
Šakių bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje nuolat vyksta daug įdomių renginių, čia vaikai klausėsi ir skaitančių tėčių. Šakių VB nuotr.
35
IN THIS ISSUE Marius Burokas. Rooted as Part of Life
1
This year the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates the 100th anniversary of its establishment. On this occasion, we present the heading #GyvasŽodis, the authors of which speak about the impact that the National Library left in their lives. In this issue, the heading’s guest is the poet, translator and winner of numerous literature prizes Marius Burokas, who shares his reminiscences about his favourite childhood books and his first library. It was in his adolescence years that he started visiting the National (at that time, the Republican) Library. When a university student, he would to come to the Library to read articles and magazines, but was not fond of working in reading rooms. Mr Burokas much appreciates the present developments at the Library and particularly likes to visit exhibitions that are being organized there.
An Invaluable Source of Information
3
The article surveys the discussion organized at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania “The navigation within the National Bibliography works!”, the participants of which were members of the academic community and preparers of the national bibliography. The scholars and professionals discussed about the relationship between users of the national bibliography information and its provider as well as between expectations and potentiality. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)
Zinaida Manžuch. It is More than a Computer and Internet
7
It is acknowledged that, though digital technologies have entered into various social spheres, not all the people have equal opportunities to make use of them. Bridging the divide between individuals who have access to technologies and those who have not has become an important global and national strategic objective. The Associated Professor at Vilnius University’s Digital Media Laboratory of the Faculty of Communication Dr. Zinaida Manžuch analyses librarians’ role in developing the citizens’ digital competence and reducing the digital divide.
Nomeda Domeikienė: “By Being Attentive, Libraries Keep Renovating” 11 We continue interviewing the best librarians of 2018. The Director of the Vincas Kudirka Kaunas Municipal Public Library Nomeda Domeikienė speaks about her aspiration not to “stagnate” within her present activities and gives her explanation of the reasons that led to certain renaissance of contemporary libraries. She believes that what helps libraries move forward is healthy competition. Ms Domeikienė also contemplates about the variety of means and services available for realizing the libraries’ mission. (Interviewed by Asta Stirbytė)
Silvija Stankevičiūtė. Egzodika, a Map of the World’s Lithuanian Writers
14
We introduce the anthology of literature authors, the title of which was “crafted” from two Greek words exotikos (“belonging to another country”) and exodos (“exodus”). The title by itself suggests that what is meant here are expatriate authors. Egzodika is probably the first anthology of the 21st century Lithuanian authors creating abroad ever published in Lithuania. The compilers of the book (its publisher is the Institute of the Lithuanian Literature and Folklore) included 35 writers with diverse experience: those who had been born in Lithuania, but now live abroad and create in the Lithuanian language, and those who had grown not in Lithuania and now create not in Lithuanian, but who deliberately choose the Lithuanian identity.
Laimutė Adomavičienė. Algirdas Landsbergis: Lesser Known Facts
16
On 23 June, the Lithuanian playwright and prose writer, a US expatriate, Algirdas Landsbergis (1924–2004) would have celebrated his 95th anniversary. The article’s author Laimutė Adomavičienė, by drawing on archival documents, foreign periodical publications and her correspondence with expatriate creators, including Landsbergis himself, reminds us of the lesser studied areas of his creative activity: translations, poetry writing and literary criticism.
Loreta Skinkienė, Vaiva Markevičiūtė. The Return of Petras Kriaučiūnas to Marijampolė 20 The heading “The library and it name” suggests a visit to a city in the southwestern Lithuania, Marijampolė, and get to know the story of giving the name of Petras Kriaučiūnas (1850–1916) to its Municipal Library, the deprivation of this name during the Soviet occupation and its restoration in 1990. This Library’s professional Loreta Skinkienė and Vaiva Markevičiūtė from the editorial board of Tarp knygų write about how the Library cherish the memory of this national renaissance figure, book smuggler, linguist and erudite.
Tarp knygų in the June of the Year...
23
The monthly of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates its 70th anniversary this year. On this occasion, the editorial board, by looking through the pages of the June issues from 1957–2017, recalls interesting news published in the magazine, anniversaries important for the librarians community and memorable events. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)
Virginija Liutikaitė. The Plungė Smart Park. Under the Sign of Oginskises’ 25 The heading “Best practice” introduces the successful project “Plungė Smart Park” implemented by a library located in Samogitia in the restored 19th century glasshouse and clock tower of Mykolas Oginskis’s estate homestead. Virginija Liutikaitė from the Plungė Public Library tells about the origins of this initiative prompted by the Library’s geographical and historical location and successful day-to-day achievements when the project was gaining momentum. Having employed smart technologies and prepared a rich informative and educational programme covering 43 objects within the 60 hectare park, the librarians ingeniously attract visitors of various age categories. By using mobile equipment and the QR code system or with the help of librarians, more than 20 thousand visitors – local residents as well as Lithuanian tourists and those from European and other countries – annually get acquainted with the park.
Virginija Švedienė. An Educational Visit to Norway by Librarians
29
European librarians have the opportunity to communicate and share their experience by taking educational visits for international cooperation experience partly financed from the European Union Erasmus+ Programme. On 6–8 May 2019, the Norwegian Centre for International Cooperation and Quality Enhancement in Higher Education, by inviting library representatives from 18 European countries, organized a visit, which consisted of a seminar and visiting Norwegian regional libraries. In this event, Lithuania was represented by Virginija Švedienė from the Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Public Library of Panevėžys County.
Vaidenė Grybauskaitė. The Fate of Books is in Restorers’ Hands
32
The Document Conservation and Restoration Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates its 40th anniversary. The article introduces the exhibition “Pro captu lectoris”, which featured works of the Unit’s professionals covering the recent two decades of its activity. The Head of Unit Algirdas Plioplys speaks about the origins of the Unit, particularities of its activity and future perspectives.
Translated by Tomas Auškalnis
ISSN 0868-8826
„Tarp knygų“ archyvas
Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.
PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ. Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose. Vieno numerio kaina – 2,25 Eur (be pašto paslaugų). Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a.) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu tk@lnb.lt).
2019 Nr. 06 (725) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2019 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2019-06-21 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 520 egz. Užs. Nr. 42451 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius
TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BOOKS) No 06 (725) 2019 Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Monthly. Published in Lithuanian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2019 Address: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius, Lithuania Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt