Tarp knygu 2019 06

BirĹželis | 2019

ŠIAME NUMERYJE

#GYVASŽODIS

Marius Burokas. Įaugusi kaip gyvenimo dalis 1 TEMA / NACIONALINĖ BIBLIOGRAFIJA

Neįkainojamas informacijos šaltinis. Parengė Vaiva Markevičiūtė

3

ŠIANDIEN AKTUALU

Zinaida Manžuch. Daugiau nei vien kompiuteris ir internetas: apie skaitmeninę atskirtį ir bibliotekos vaidmenį mažinant ją 7 POKALBIS

Nomeda Domeikienė: „Įsiklausydamos bibliotekos nuolat atsinaujina“ Kalbėjosi Asta Stirbytė

11

NAUJI LEIDINIAI

Silvija Stankevičiūtė. „Egzodika“ – pasaulio lietuvių rašytojų žemėlapis 14 SUKAKTYS

Laimutė Adomavičienė. Algirdas Landsbergis: mažiau žinomi faktai

16

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Loreta Skinkienė, Vaiva Markevičiūtė. P. Kriaučiūno sugrįžimas į Marijampolę 20 „TARP KNYGŲ“ – 70

Birželį žurnale prieš... Parengė Vaiva Markevičiūtė

23

GEROJI PATIRTIS

Virginija Liutikaitė. Plungės išmanusis parkas. Po Oginskių ženklu 25

11

TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

Virginija Švedienė. Pažintinis bibliotekininkų vizitas Norvegijoje 29 KRONIKA

Vaidenė Grybauskaitė. Knygų likimas – restauratorių rankose Daina Sutkevičienė. Atgarsiai iš tarptautinės konferencijos Nidoje Žydrė Vėtienė. Per Lietuvą nuvilnijusi skaitymo akcija Kelią rodė „#Mažvydo kodas“. „Tarp knygų“ informacija Greta Diliūnaitė. Apdovanojimai kūrybingiems Panevėžio regiono bibliotekininkams

32 33 34 36

KRONIKA / POEZIJOS PAVASARIS

39 40

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

38

25

IR AŠ TEN BUVAU

Dainius Vaitiekūnas. Prancūzijos nacionalinė biblioteka 44

Roberto Dočkaus (11), Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo (25) nuotraukos

PIRMAME VIRŠELYJE

Šiemet intelektinis kultūrinis motociklų ralis „BMW Mototourism Sprint Vilnius–Kaunas“ prasidėjo prie 100-metį švenčiančios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Būtent ši sukaktis pasufleravo ir ralio maršruto temą – „#Mažvydo kodas“. Daugiau apie mototuristinį ralį – p. 36–37. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

ĮAUGUSI KAIP GYVENIMO DALIS Knygai ir skaitymui skiriu labai daug savo laiko.

Skaityti tenka daug – ir iš reikalo, ir malonumui. Šiuos dalykus stengiuosi atskirti. Visada perskaitau tai, ką manau esant gera lietuvių poezija.

Prozos jau nebespėju, nes laukia dar užsienio literatūra – esu Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos verstinės knygos rinkimų ekspertų komisijos narys.

Svarbu išlaikyti balansą, kad skaitymas netaptų atgrasus. Kol kas lyg ir išlaikau tą pusiausvyrą, rimtąjį skaitymą paįvairinu moksline fantastika, detektyvais.

Skaitau ir popierines, ir elektronines knygas.

Keliaudamas visada imuosi knygą. Jei skrendu ar kur važiuoju, stengiuosi neapsikrauti – imu skaityklę. Ilgesniam laikui išvykstant, taip galima vežtis daugiau knygų. Tačiau poeziją elektroniniu formatu skaitau tik iš bėdos: man rodos, kad eilėraščiui čia per ankšta, trūksta erdvės.

Naujas knygas dabar retai perku – gaunu iš leidyklų. Perskaitęs atiduodu knygynams, perleidžiu draugams, kad jos nesimėtytų, kad toliau būtų skaitomos. Dabar savo biblioteką pildau angliškomis, rusiškomis, ukrainietiškomis knygomis. Esu vertęs ukrainiečių poeziją ir prozą, manau, kad dar kada vėl prisėsiu.

2019 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, poetas ir vertėjas Marius Burokas.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Pačios pirmosios perskaitytos knygos kažkodėl neprisimenu. Pradėjęs eiti į mokyklą skaičiau dviem kalbom – lietuviškai ir rusiškai; pastarosios išmokau kieme. Ką skaičiau, atsimenu jau nuo penktos šeštos klasės. Pirmiausia buvo „Drąsiųjų kelių“ serijos knygos. Vasaras leisdavau kaime, tėvo tėviškėje netoli Adutiškio Švenčionių rajone.

Ten „ant aukšto“ buvo tikras lobynas – toks pintas gardas, pilnas rusiškų mokslinių žurnalų. Tėvas užsisakydavo „Švyturį“, „Nemuną“, kitus žurnalus.

O šalia buvo Jakelių kaimo biblioteka, kuri ir tapo mano pirmąja biblioteka. Ji buvo lankoma – tai liudijo „nuskaitytos“ knygos. Nedidelė tokia, beveik pusę jos knygų ir perskaičiau. Atsimenu, kartais atvažiuodavau dviračiu ir rasdavau raštelį ant durų: „Išėjau melžti karvių, grįšiu po valandos.“ Dabar Jakelių bibliotekos nebėra, uždarė. Bet tos kaimo bibliotekos reikalingos. Suprantu, kad nėra pinigų, bet gal buvo galima kaip nors tą tinklą išsaugoti, kad nors kartą per savaitę atvažiuotų mobilioji biblioteka ir žmonės pasiimtų knygų. Juk pasaulyje tokia praktika egzistuoja.

Poezija „pramušė“ mane gana vėlai, gal kokioje dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje. Skaitydavau ankstyvąjį Aidą Marčėną (rinktines „Šulinys“,

* Šiemet Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka švenčia įsteigimo šimtmetį. Ta proga rubrikos „#GyvasŽodis“ svečiai pasakoja, kokį pėdsaką jų gyvenime paliko Nacionalinė biblioteka.

1

„Angelas“, „Dulkės“) – nešdavausi į mokyklą ir „po stalu“ skaitydavau. Dvyliktoje klasėje buvau užsibrėžęs perskaityti Gintarą Patacką, Donaldą Kajoką, Kornelijų Platelį, Antaną A. Jonyną, Vytauto Bložės „Polifonijas“. Skaičiau šiuos autorius, gal net mokiausi iš jų.

Iš važinėjimų, per kuriuos skaitoma poezija, ir „Poezijos pavasario“ renginių pažįstu turbūt pusę Lietuvos bibliotekininkių. Žinau, kaip kurioje bibliotekoje priima, pvz., Dusetose ar Naujojoje Akmenėje. Utenoje štai vyksta Antano Miškinio festivalis, poezijos skaitymai, premijos teikimas.

Labai smagi biblioteka ir mieli darbuotojai, kasmet važiuojam ištikimybės vedami. Jei nebūtų bibliotekų, nelabai kur ir turėtume tą poeziją skaityti. Labai nemažai klausytojų susirenka Zarasų bibliotekoje.

Beje, ji turi vieną gražiausių vaizdų pro langą – tiesiai į ežerą. Ten esu vasaromis ir dirbęs, ir vertęs, nes žmona – iš Zarasų (poetė Jurgita Jasponytė – Red.).

Vienas didžiausių „Poezijos pavasario“ pliusų, kad jis aprėpia visą Lietuvą. Kai kas sako, kad festivalis per didelis, pasenęs, bet aš manau, kad toks formatas kaip tik yra pliusas. Kada dar į Pagėgius ar Pakruojį atvažiuos net penki poetai ir dar du užsieniečiai? Nors į renginius žmonių susirenka gal ir ne taip gausiai, bet nėra čia ko jaudintis; poezija – toks žanras, jis nesutraukia minių, jai to ir nereikia. Poezija tartum grįžta prie ištakų, ji nebeatlieka ne savo funkcijų, visokių „tautos žadinimo ar vedimo į priekį“ vajų, yra tiesiog poezija. Ją skaitančių, ypač tradiciniu formatu, niekur pasaulyje nėra daug. O ką jau kalbėti apie kitas dabar tarp jaunimo labai populiarias performatyviosios poezijos – vadinamojo slemo ar sakytinio žanro spoken word – formas.

Nacionalinėje bibliotekoje pradėjau lankytis, kai mama (Marija Burokienė, buvusi komplektavimo

skyriaus vyriausioji bibliotekininkė – Red.) čia dirbo.

Jei gerai pamenu, buvau dar paauglys. Vėliau ateidavau studijų universitete reikalais, paskaityti straipsnių ar žurnalų, o knygas dažniausiai imdavau per mamą. Prisipažinsiu, nesu mėgėjas dirbti skaityklose. Vis eidavau į komplektavimo skyrių patikrinti, kas naujo išleista. Paimdavau, greitai perskaitydavau ir grąžindavau. Tie bibliotekos užkulisiai man visai patiko: esu buvęs ir saugyklose, jų labirintus labai puikiai pamenu. Įeidavau per šoninį įėjimą, ne per centrinį. Buvo bibliotekoje tokių senovinių skaityklų, gal ir visai jaukių, bet šiaip vaizdas buvo gana niūrokas.

Dabartinis bibliotekos pokytis yra labai geras.

Kai tik ateinu, kiekvieną kartą nustembu, kaip viskas tilpo į tokį, atrodytų, nedidelį pastatą. Visos jo erdvės dabar labai puikiai atvertos. Nacionalinė biblioteka šiandien man yra išties sava, įaugusi kaip gyvenimo dalis – ir dėl to, kad mama čia dirbo, ir todėl, kad didžiąją dalį knygų iš čia imdavau: visas naujienas ir ko reikėjo studijoms.

Lankausi atnaujintos bibliotekos renginiuose, parodose – čia rengiamos labai neblogos parodos.

Kai ateiname su vaikais, sunku būna juos ištraukti iš vaikų ir jaunimo skyriaus – jiems ten labai patinka.

Man atrodo, kad Nacionalinės bibliotekos ryšys su rašytojų bendruomene yra gana formalus, o galėtų būti glaudesnis. Reikėtų pratinti publiką, kuri renkasi Rašytojų klube, gausiau ateiti į literatūrinius renginius ir knygų pristatymus bibliotekoje, juk čia patogu – pats miesto centras.

Ko tikrai nepasigendu, tai pramoginių renginių (gerai, kad jų nėra labai daug). Juk tai – Lietuvos nacionalinė biblioteka, ji neturėtų nusileisti iki trokštančiųjų pramogų tenkinimo lygio (pvz., vestuvininkų fotografavimosi ant laiptų ar panašių dalykų). Dar nesinorėtų, kad biblioteka įsiveltų į visokias politikų rietenas, taptų įvairių partijų prieglobsčiu ar būstine. Politikai tegul užsiima savo reikalais, o į biblioteką tegul ateina kaip skaitytojai. Ir kuo dažniau, tuo geriau. Biblioteka turėtų išlikti neutrali, besirūpinanti Lietuvos kultūra ir panašiais dalykais.

Dar po šimto metų įsivaizduoju Nacionalinę biblioteką pirmiausia nepamiršusią knygų – tiek popierinių, tiek elektroninių. Nenorėčiau, kad ji virstų muziejumi ar pramogų banku be knygų.

Marius Burokas Nacionalinėje bibliotekoje surengtame Aisčio Žekevičiaus eilėraščių rinkinio „Maratonas“ pristatyme. Šalia poetė Aušra Kaziliūnaitė. Vygaudo Juozaičio nuotr.

2

Marius Burokas

TEMA / NACIONALINĖ BIBLIOGRAFIJA

NEĮKAINOJAMAS INFORMACIJOS ŠALTINIS

Akademinės diskusijos, skirtos nacionalinės bibliografijos rengimo klausimams aptarti, dalyviai (iš kairės): Vilma Žaltauskaitė, Rima Cicėnienė, Viktorija Šeina-Vasiliauskienė, Nijolė Bliūdžiuvienė, Tomas Petreikis, Aurelijus Gieda, Remigijus Misiūnas. Birutės Railienės nuotr.

Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko vieša akademinė diskusija „Nacionalinės bibliografijos navigacija veikia!?“ Pirmoje renginio dalyje aptarti aktualūs bibliografinių įrašų ir nacionalinės bibliografijos leidinių rengimo klausimai. Antroje kviestiniai akademinės bendruomenės nariai diskutavo apie nacionalinės bibliografinės informacijos vartotojo ir rengėjo ryšį, lūkesčių ir galimybių įvertinimą, rezultatų reprezentavimą ir sklaidą. Šioje diskusijoje dalyvavo dr. Rima Cicėnienė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir Vilniaus universitetas), doc. dr. Aurelijus Gieda (Vilniaus universitetas), prof. dr. Remigijus Misiūnas, dr. Tomas Petreikis (abu – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Vilniaus universitetas), dr. Viktorija Šeina-Vasiliauskienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), Zita Tiukšienė (Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka), dr. Vilma Žaltauskaitė (Lietuvos istorijos institutas), ją moderavo Nacionalinės bibliotekos Informacijos mokslų departamento direktorė dr. Nijolė Bliūdžiuvienė.

Pokalbis pradėtas tik iš pirmo žvilgsnio paprastu klausimu – kas yra nacionalinė bibliografija? „Apie nacionalinę bibliografiją kalbant kaip apie knygą ar duomenų banką, reikia pabrėžti, kad tai yra mūsų tautos kūrybinės, mokslinės ir apskritai bet kokios minties liudytojas. Kaipgi kitaip paliudytum, kas buvo sukurta, atspausdinta ar paskelbta elektroninėje erdvėje? Kur kitur užfiksuota ši mintis? Kaip parodyti jos virsmą?“ – retorinius klausimus uždavė R. Cicėnienė. Jos teigimu, kartu tai – labai patikimas, recenzuotas informacijos šaltinis, kurį drąsiai galima siūlyti ir bet kuriam informacijos ieškančiam žmogui, ir profesionaliam tyrėjui. „Kaip praktikė galiu pasakyti, kad man tai yra įrankis, be kurio mano darbas būtų sunkiai įsivaizduojamas, – kalbėjo V. Šeina-Vasiliauskienė. – Kol susirinkčiau visą informaciją, mano tyrimai labai išsitęstų. Bibliografai už mane jau yra padarę tą juodą darbą. Taigi naudojuosi profesionalų darbo vaisiais.“ Nacionaline bibliografija savo veikloje naudojasi ir Z. Tiukšienė: „Šiuo neišsemiamu aruodu naudojamės ne tik dirbdami kraštotyrinį darbą, bet ir rengdami parodas, aptarnaudami vartotojus.“

3

„

Nacionalinė bibliografija yra didelė visos akademinės kultūros dalis. Mes tiesiog neįvertiname to, ką turime.

V. Žaltauskaitė

“

A. Gieda akcentavo mėgėjų ir profesionalų santykį su nacionaline bibliografija. Mėgėjams, pasak docento, bibliografija pirmiausia susijusi su dviem jausmais – dideliu vargu, kai reikia informaciją susirasti, sukaupti, ir dideliu džiaugsmu, kai atrandama, kad šis darbas jau nudirbtas – informacija sukaupta nacionalinėje bibliografijoje. „Šis bibliografų profesionalų darbas mėgėjui ar tyrėjui yra nuolatinis naujovių, atradimų, kūrybiškumo žinynas ar duomenų bankas.“ „Nacionalinė bibliografija yra didelė visos akademinės kultūros dalis, – teigė V. Žaltauskaitė. – Mes tiesiog neįvertiname to, ką turime. Net ir tyrėjui profesionalui reikia nuolatos vartyti bibliografiją, jos neužtenka vieną kartą perskaityti.“

RENGIMAS – TAI TĘSTINIS PROCESAS

T. Petreikis priminė, kad šiandienė Lietuvos biblio­ grafija neatsirado tuščioje vietoje. 1924 m. buvo įsteigtas Lietuvos bibliografijos institutas (veikė iki 1944 m. – V. M.), taigi instituciniam požiūriui į šią veiklą jau beveik 100 metų. „Bibliografų darbas – atskleisti dokumentinę paveldo dalį nuo seniausių dienų, atveriant visomis kryptimis: tiek periodiką, tiek knygas, tiek periodinių leidinių publikacijas. Natūralu, kad mūsų mažai šaliai, kuri bendrąja prasme kultūros paveldo neturi daug, suskaičiuoti visą savo dokumentinį paveldą nėra neįmanoma užduotis. Yra darbų, kurie jau padaryti. Tačiau yra dar nepadarytų, tai pastebiu vartydamas bibliografiją... Visada yra atliekama tam tikra atranka, todėl apskritai viskas niekada negali būti surašyta. Taigi tai – tęstiniai darbai, taškas negali būti dedamas.“ R. Cicėnienė pritarė, kad institucinis požiūris į bibliografiją ypač svarbus: „Tai yra valstybės brandos ir jos požiūrio į visą kultūrą išraiška. Pastarųjų metų bibliografijose jau aprašomi ne tik leidiniai lietuvių kalba. Man regis, tai rodo valstybės, bibliografijos sudarytojų ir vartotojų požiūrį į mūsų literatūrą, kurtą

„

Mes, bibliografijos rengėjai, patys dar nesame pakankamai sąmoningi, kad suvoktume, jog bibliografijos rengimas yra mūsų prioritetinis darbas. Turėtume <...> garsiai skelbti, ką darome.

N. Bliūdžiuvienė

“

4

ir lenkų, ir lotynų, ir rusų kalbomis. Tiesa, man dar stinga periodikos rusų kalba bibliografijos.“ „Dar tikrai ne viskas aprašyta, ypač XX amžiaus dokumentinis paveldas, – įsiterpė T. Petreikis. – Yra leidinių, kurių neturime, skolinamės, kad galėtume aprašyti.“ Trūkumų pastebi ir R. Misiūnas: „Man reikalingos dalies – išeivių spaudos bibliografijos – nėra. Be to, kai bibliografijos įžangoje perskaitai, kad čia atrinktos svarbiausios publikacijos, iškart supranti, kad visko, ko tau reikia, čia nebus. Tada eini kryžiaus kelius: ieškai periodikos, bandai ją gauti bibliotekoje, jei tai įmanoma. Kalbant apie dabartinę situaciją, tai kolegė gražiai pasakė, kad ji atspindi valstybės požiūrį į savo kultūrą. Man atrodo, kad kaip tik to požiūrio nematyti... Kokius kelius reikia nueiti, kol gaunamas finansavimas bibliografijos tomams išleisti. Jeigu ne kai kurių asmenų pastangos, neaišku, kada išvis tie tomai pasirodytų.“

„

Natūralu, kad mūsų mažai šaliai, kuri kultūros paveldo neturi daug, suskaičiuoti visą savo dokumentinį paveldą nėra neįmanoma užduotis.

T. Petreikis

“

Be to, kovoje dėl finansavimo bibliografijos leidiniai šiandien konkuruoja su kitais kultūriniais leidiniais. Tai, pasak V. Šeinos-Vasiliauskienės, yra skandalinga. „Kultūros ministerija bibliografijai savo biudžete turėtų sugrąžinti atskirą eilutę. Užtikrinti bibliografijos leidybą yra valstybės reikalas. Absurdas, kad reikia kovoti dėl jos leidybos“, – piktinosi literatūrologė. Jai antrino istorikas A. Gieda: „Bibliografijai negali būti taikomi rinkos ar ekonominiai kriterijai.

Atskirti nacionalinės bibliografijos leidinius nuo kitų leidinių visuose lygmenyse yra labai svarbu. Kitaip negalėsime išryškinti bibliografijos individualumo, svarbos ir reikšmės. Šiuos aspektus ir reikėtų transliuoti visais įmanomais būdais.“

BŪTINYBĖ UGDYTI VARTOTOJUS

Ne vieno pašnekovo lūpose suskambo mintis, kad dažnas žmogus nemoka naudotis bibliografija.

O pradėti mokyti reikėtų pirmiausia studentus. „Dėstytojai turėtų paaiškinti, kas yra tos didelės knygos, pilnos bibliografinių aprašų, kaip jas atrakinti, kaip prakalbinti, kaip jose naviguoti“, – tvirtino docentas A. Gieda.

Vilniaus universitete dėstantis T. Petreikis įžvelgė dar didesnę problemą – studentai nebemoka perskaityti net bibliografinio aprašo. V. Šeina-Vasiliauskienė prisiminė savo patirtį universitete: „Bent jau filologijos studentų Vilniaus universitete nemokė, kaip dirbti su bibliografijos žinynais, žodynais. Prieš

„

Kokius kelius reikia nueiti, kol gaunamas finansavimas bibliografijos tomams išleisti. Jeigu ne kai kurių asmenų pastangos, neaišku, kada išvis tie tomai pasirodytų.

R. Misiūnas

“

20 metų, kai studijavau, manyta, kad svarbiausia yra imanentinė analizė, atrodė, kad bibliografija nereikalinga. Dabar, dalyvaudama bakalauro darbų gynimuose, matau, kad studentai įvaldę visas metodologijas, bet nesusirenka reikiamų šaltinių, dažniausiai naudojasi populiariais. Paprasčiausiai jų niekas nemokė, kaip tuos šaltinius rinkti.“ Literatūrologė buvo atvira – prieš diskusiją apklausė kolegas, ar jie naudojasi nacionaline bibliografija, ar žino, kaip tai daryti. Atsakymas dažniausiai buvo neigiamas. „Gal profesionalams bibliografams tai atrodo neįtikėtina, bet net ir mano kolegoms mokslininkams reikėtų mokymų, kaip naudotis nacionaline bibliografija. Reikėtų studentams nuo pirmo kurso rodyti, kaip veikia nacionalinės bibliografijos duomenų bazė, kaip naudotis popierinėmis bibliografijomis.“ „Kiekvieną produktą reikia mokėti parduoti. O kad jį galėtum parduoti, jis turi būti deramai sukurtas, – įsiterpė R. Cicėnienė. – Produkcijos turime tiek, kiek pajėgų ir finansų skiriama bibliografijai rengti. O kaip reikėdavo mokyti žmogų, tyrėją, kai neturėjai, ko parodyti? Šiandien parodyt, manau, jau turime ką, bet jaunimui vartyti knygą yra sunku. Labai padeda kuriamas Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas.“

PATEIKIMO SKAITMENINĖJE ERDVĖJE TRŪKUMAI

Lietuvos bibliografų veiklos produkcija, V. ŠeinosVasiliauskienės manymu, yra kokybiška. „Darbe man dažnai prireikia identifikuoti asmenis pagal slapyvardžius ar inicialus. Tokiu atveju didžiausias autoritetas yra būtent bibliografija, nes skirtingose knygose, žodynuose inicialai iššifruojami skirtingai. Būna tokių atvejų, kai kolegos mokslininkai neteisingai identifikuoja autorių, tiesiog pasižiūrėję į slapyvardžių žodyną, nepatikrinę bibliografijos žinynuose.

Tyrėjams darbą palengvina ir tai, kad bibliografiniai duomenys nacionalinės bibliografijos tomuose

„

Neišsemiamu bibliografijos aruodu naudojamės ne tik dirbdami kraštotyrinį darbą, bet ir rengdami parodas, aptarnaudami vartotojus.

Z. Tiukšienė

“

ne tik pateikiami, bet ir apdorojami. Pasitaiko, kad senesnių publikacijų antraštės nieko nesako, o bib­ liografijoje laužtiniuose skliaustuose pateikiama informacija, apie ką rašoma straipsnyje. Nors kuriamas Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas, man vis tiek paprasčiau naudotis spausdintinėmis bibliografijos knygomis. Ieškodamas duomenų bazėje, turi žinoti arba tikslią autoriaus pavardę, arba straipsnio pavadinimą. Kartais gali nerasti reikiamų publikacijų vien dėl tarpelio ar taškelio klaidos. Dar knygose išskirtos potemės. Kartais nežinai, ko tiksliai ieškai, o čia pateikta visuma.“ R. Cicėnienė taip pat pripažino esamas Nacionalinės bibliografijos duomenų banko patogumo naudoti ir patrauklumo problemas. „Gal šioje sistemoje kurdami bibliografinį aprašą turėtume labiau atskirti reikšminius žodžius, pagal kuriuos galima ieškoti“, – svarstė ji.

„

Šiandien parodyti jau turime ką, bet jaunimui vartyti knygą yra sunku.

Labai padeda kuriamas Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas.

R. Cicėnienė

“

Ekspertams prakalbus apie elektroninių biblio­ grafijos leidinių versijas, diskusijos moderatorė N. Bliūdžiuvienė priminė, kad Nacionalinės bibliotekos svetainėje www.lnb.lt pateikiamas Lietuvos bibliografinių leidinių sąrašas, kuriame galima rasti ir nuorodų į duomenų bazes, ir suskaitmenintų leidinių. „Tai – bandymas sudėti į vieną vietą tai, kas bibliografijos srityje Lietuvoje jau padaryta, – apibendrino N. Bliūdžiuvienė. – Drįsčiau sakyti, kad mes, bibliografijos rengėjai, patys dar nesame pakankamai sąmoningi, kad suvoktume, jog bibliografijos rengimas yra mūsų prioritetinis darbas. Turėtume dirbti išvien ir garsiai skelbti, ką darome.“ Pasak N. Bliūdžiuvienės, šiuo metu bibliografai dirba atskirai, kiekviena biblioteka turi savo duomenų bazę ir pati sprendžia, kaip leisti bibliografinius leidinius. Kaip bendradarbiavimo pavyzdį R. Cicėnienė pasitelkė užsienio šalių patirtį: „Užsienyje kolegos dažniausiai turi gerai sukonstruotus, stiprius bibliografijos duomenų bankus. Šalyje veikia vienas bankas, bibliografai atsako į temines užklausas, teikia informaciją apie naujausius leidinius ar straipsnius tam tikra tema.“ Kalbėdama apie Lietuvos bibliografinių duomenų banką, humanitarinių mokslų daktarė atkreipė dėmesį į jo struktūrą. Pasak jos, spausdintinėse knygose pateikiami hierarchiniai ryšiai, padedantys lengviau nardyti po bibliografijos masyvą. Tokios navigacijos ypač trūksta duomenų banke. Kitas 5

„

REIKALINGAS BENDRUOMENĖS SUSITELKIMAS

Gal profesionalams bibliografams tai atrodo neįtikėtina, bet net ir mano kolegoms mokslininkams reikėtų mokymų, kaip naudotis nacionaline bibliografija.

V. Šeina-Vasiliauskienė

“

trūkumas – ir bibliografijos, ir duomenų bankas patogūs tik lietuviakalbiams. „Kitakalbiam tyrėjui būtinas indeksavimas užsienio kalba. Knygos rodyklėje jis dar gali orientuotis, bet duomenų banko laukelyje jam sunku sugalvoti geriausius raktinius žodžius. Čia reikia pagalbos.“

INFORMACIJOS APIE TAI, KAS PADARYTA, VIEŠINIMAS

A. Gieda nurodė patogios informacijos apie spausdintinius bibliografijos leidinius stoką: „Tiesą sakant, negalėčiau pasakyti, kur aš ar bet kuris kitas žmogus gali vienoje vietoje rasti visas iki šiol išleistas bibliografijos knygas. Manyčiau, reikėtų turėti bendrą aprašą, lankstinuką ar panašų leidinuką, kuriame būtų parašyta, kur ką galima rasti. Atrodo, visko turime daug, bet nežinome, kas kur yra. Studentai – tai tūkstančiai potencialių vartotojų. Jeigu net jiems nepapasakojame apie nacionalinę bibliografiją, tai naujų vartotojų taip ir nesulauksime. Problemų, kur rasti bibliografijos knygas, kyla ir dėstytojams. Čia jau galima kalbėti apie akademinės bendruomenės bibliografinį raštingumą... Šiai bendruomenei būtini profesionalių bibliografų rengiami kursai“, – netikėtą mintį iškėlė mokslininkas. „Manyčiau, mums trūksta bibliografinės skaityklos, po truputį jos visur naikinamos, – įsiterpė Z. Tiukšienė. – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, kurioje dirbu, priimtas drastiškas sprendimas – visi bibliografiniai leidiniai sudėti į saugyklą ir skaitytojui išvis neberodomi. Kai mums reikia ką nors surasti, būna labai sunku. Manyčiau, visiems bibliografams reikėtų kreiptis į visuomenę, į bibliotekininkus, įtikinti, kad tai nepaprastai vertingi leidiniai. Jei taip bibliografijos leidinius vertina bibliotekininkai – metu akmenį į savo daržą, – ką belieka kalbėti apie visuomenę...“ R. Cicėnienė palietė ir bibliografų darbuotojų kvalifikacijos klausimą: „Kita problema yra nykstanti bibliografų rasė. Dabar populiarios duomenų analizės studijos. Bet ar bibliografas, turintis įvertinti kiekvieną publikaciją, neatlieka duomenų analizės?

Jis turi turėti įrankių, mąstyti analitiškai, atrinkti raktinius žodžius.“

6

T. Petreikis pabrėžė, kad nacionalinės bibliografijos rengimas yra darbas su bendruomene. „Aprašomi ne tik bibliotekų tinklo turimi leidiniai, svarbūs muziejų, archyvų turimi dokumentai. Nacionalinė bibliografija parodo dokumentinio paveldo visumą“, – neabejojo jis. Bibliografas priminė, kad Nacionalinė biblioteka yra sukūrusi specialią elektroninio pašto dėžutę (nba@lnb.lt), į kurią rašyti kviečiami mokslininkai ir visi kiti, bibliografijoje pastebėję spragų, turintys pastabų, ko nors nerandantys. „Raginame padėti tobulinti mūsų bibliografiją.

Bendruomenė turėtų būti glaudesnė. Dabar yra taip: mes rengiame, jūs vartojate. Būtų geriau: mes rengiame, o jūs mums padedate“, – kalbėjo T. Petreikis.

R. Cicėnienė taip pat įsitikinusi, kad bibliografų darbas palengvėtų, jei rengti bibliografiją padėtų kiti mokslininkai: „Viena yra registruoti šiandien leidžiamus leidinius, visai kas kita – rengti retrospektyviąją bibliografiją.“ Mokslininkės teigimu, jau įprasta, kad nacionalinė bibliografija rengiama aprašant ilgus laikotarpius, o tai užima labai daug laiko. R. Cicėnienė svarstė, gal verta ją skaidyti į tam tikrus laikotarpius, temas, rengti šakines bibliografijas ir taip greičiau gauti rezultatą: „Dabar, kai kelias knygas rengiame kelis dešimtmečius – tiek laiko prireikia turint šiandienius darbuotojų išteklius, – yra labai sunku visuomenei ir valdininkams parodyti produktą ir jo atsiradimo kainą.“

„

Dėstytojai studentams turėtų paaiškinti, kas yra tos didelės knygos, pilnos bibliografinių aprašų, kaip jas atrakinti, kaip prakalbinti, kaip jose naviguoti.

A. Gieda

“

N. Bliūdžiuvienė priminė, kad būtina susitarti patiems bibliografijos rengėjams – keturioms bibliotekoms (Nacionalinei bibliotekai, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai, Vilniaus universiteto bibliotekai, Kauno apskrities viešajai bibliotekai – V. M.). „Nacionalinė bibliografija lyg ir viena, tačiau ji pateikiama įvairiomis formomis. Turime nacionalinį banką, kaip elektroninį įrankį, kuriame tarsi turėtų būti galima viską surasti, bet taip nėra. Rengėjai naudojasi dviem skirtingomis sistemomis: dvi institucijos – ALEPH, dvi – LIBIS. Dabar atėjo laikas ne tik vartoti tai, kas sukurta, bet iš naujo galvoti, ką galima patobulinti. Kai buvo kurta LIBIS, kai buvo kuriamas Nacionalinis bibliografinių duomenų bankas, techninės ir kitos galimybės buvo kitokios nei šiandien. Sukūrę banką, pasidžiaugėme, džiaugsmas nuslopo, ėmėme tiesiog „gaminti“ įrašus, kiekviena institucija sprendimus pradėjo priimti atskirai. Dabar turime vėl susiburti ir kai kuriuos dalykus aptarti iš naujo“, – apibendrino diskusijos moderatorė.

Parengė Vaiva Markevičiūtė

ŠIANDIEN AKTUALU

DAUGIAU NEI VIEN KOMPIUTERIS IR INTERNETAS

Apie skaitmeninę atskirtį ir bibliotekos vaidmenį mažinant ją Doc. dr. Zinaida Manžuch Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Skaitmeninių medijų laboratorija

Skaitmeninėms technologijoms plačiai įžengus į įvairias visuomenės gyvenimo sritis, prabilta apie tai, kad ne visi žmonės turi vienodas galimybes jomis naudotis. O nesinaudodami negali visavertiškai dalyvauti socialiniuose, kultūriniuose, ekonominiuose, politiniuose procesuose. Skirtumų tarp asmenų, galinčių ir negalinčių naudotis informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis (toliau – IKT), mažinimas tapo svarbiu strateginiu uždaviniu visame pasaulyje ir Lietuvoje. 2001 m. patvirtintoje „Lietuvos nacionalinėje informacinės visuomenės plėtros koncepcijoje“ buvo akcentuojamas siekis„suteikti visiems gyventojams vienodas galimybes naudoti informacines technologijas socialinėms ir visuomeninėms reikmėms“. Šiam siekiui įgyvendinti didžiulį finansinį postūmį suteikė Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama1.

Nuo pat pirmųjų skaitmeninės atskirties mažinimo iniciatyvų Lietuvos bibliotekos aktyviai dalyvauja steigiant viešuosius interneto prieigos taškus ir ugdant skaitmeninius gebėjimus. Lietuvos statistikos departamento 2018 m. duomenimis, 99,1 proc. bibliotekų aprūpintos kompiuteriais, o 100 proc. – teikia vartotojams interneto ryšį (Informacinės technologijos Lietuvoje 2018, 2018).

Nepaisant visų informacinių ir komunikacinių technologijų įdiegimo laimėjimų, skaitmeninės atskirties problema neišnyksta iš Lietuvos ir tarptautinės politinės informacinės visuomenės plėtros bei bibliotekų darbotvarkių. Europos Sąjungos in 2016 m. Pasaulio ekonomikos forumo„Įtinklinto pasirengimo reitinge“ (angl.

Networked Readiness Index) Lietuva pagal gebėjimą išnaudoti skaitmeninių technologijų potencialą tarp 139 reitinguotų šalių užėmė 29-tą vietą.

1

formacinės visuomenės plėtros strategija – 2010 m. patvirtinta „Europos skaitmeninė darbotvarkė“ (A Digital Agenda for Europe) akcentuoja skaitmeninės įtraukties svarbą; gyventojų skaitmeninės atskirties mažinimas – vienas iš strateginių „Informacinės visuomenės plėtros 2014–2020 metų programos „Lietuvos Respublikos skaitmeninė darbotvarkė“

7

tikslų. Apie svarbų ateities bibliotekų vaidmenį mažinant skaitmeninę atskirtį byloja Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) tendencijų ataskaita „Pažaboti bangas ar būti potvynio užlietam“ (Riding the Waves or Caught in the Tide), šiam dokumentui antrinama Amerikos bibliotekų asociacijos Bibliotekų ateities centro suformuluotomis bibliotekų veiklos tendencijomis (Trends, 2019).

Nagrinėjant strateginius informacinės visuomenės plėtros dokumentus, profesinių bibliotekų asociacijų įžvalgas, akivaizdu, kad skaitmeninės atskirties problemos turinys, laikui bėgant, kinta. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra skaitmeninė atskirtis ir kokie šios problemos aspektai aktualūs šiuolaikinėse visuomenėse. Remdamiesi tarptautiniais bibliotekininkystės tyrimais, svarstysime, kaip viešosios bibliotekos gali prisidėti sprendžiant šią problemą.

SKAITMENINĖS ATSKIRTIES LYGMENYS

Ilgą laiką mokslininkai skaitmeninę atskirtį traktavo kaip socialinės nelygybės formą, atsirandančią dėl nevienodų žmonių galimybių turėti kompiuterių ir interneto prieigą. Toks paviršutiniškas problemos supratimas skatino optimistines skaitmeninės atskirties problemos sprendimo prognozes. Esą, jeigu nelygybė atsiranda dėl nevienodų prieigos prie skaitmeninių įrenginių ir interneto ryšio sąlygų, ją galima įveikti aprūpinus gyventojus reikiama infrastruktūra. Ilgainiui suvokta, kad toks siauras skaitmeninės atskirties supratimas neatspindi visų šios problemos apraiškų įvairovės. Dar 2005 m. olandų skaitmeninės atskirties tyrinėtojas Janas A. G. M. van Dijkas savo knygoje „Didėjanti atskirtis: nelygybė informacinėje visuomenėje“ (angl. The deepening divide: inequality in information society) pasiūlė keturių lygmenų skaitmeninės atskirties modelį.

Pirmojo lygmens skaitmeninė atskirtis atsiranda dėl motyvacijos naudotis skaitmeninėmis technologijomis skirtumų. Motyvacija susijusi su asmens apsisprendimu naudotis skaitmeninėmis technologijomis ir priklauso nuo individualių nuostatų bei požiūrio į IKT. Asmens požiūrį gali lemti tam tikros gyvenimo aplinkybės arba subjektyvūs galimybių ir gebėjimų vertinimai. Pavyzdžiui, moksliniai tyrimai rodo, kad subjektyvus savo gebėjimų išmokti naudotis IKT vertinimas lemia vyresnio amžiaus žmonių apsisprendimą naudotis skaitmeninėmis technologijomis (Lee, Chen, Hewitt, 2011). Didelę įtaką turi ir žmogaus suvokiama technologijų nauda, potencialus jų pritaikomumas svarbioms gyvenimo problemoms spręsti.

Eurostato duomenimis, 2018 m. 11 proc. Europos Sąjungos gyventojų (Lietuvoje, 2018 m. duomenimis – 17 proc.) niekada nesinaudojo internetu. Įdomu, kad 2017 m. pagrindinė priežastis, dėl 8

„

Planuodamos skaitmeninės atskirties mažinimo programas, bibliotekos turėtų suprasti bendruomenės problemas <...>, kokie mokymo metodai jai patraukliausi.

“

kurios Europos Sąjungos gyventojai namuose neturėjo prieigos, buvo poreikio stoka (ES – 46 proc.; Lietuvoje tais pačiais metais – 62 proc.) (Digital economy and society index, be datos).

Antrojo lygmens skaitmeninė atskirtis atsiranda dėl nevienodų galimybių naudotis IKT infrastruktūra. Šis lygmuo apima mums įprastą skaitmeninės atskirties sampratą – kliuvinius, trukdančius turėti kompiuterių ir interneto ryšio prieigą. Kiti skaitmeninės atskirties tyrinėtojai, kaip antai Markas Warschaueris, praplėtė IKT prieigos kliūčių sampratą. Pasak mokslininko, prieigos skirtumai atsiranda ir dėl skaitmeninio turinio bei paslaugų stokos. Pavyzdžiui, interneto turinio ir paslaugų gimtąja kalba trūkumas gali tapti svarbia kliūtimi naudotis IKT (Warschauer, 2004). Svarbu pažymėti ir tai, kad šio lygmens atskirties visiškai panaikinti nepavyksta, nes skaitmeniniai įrenginiai ir tinklai nuolat atnaujinami, o tuo remiantis kuriamas kitoks turinys ir paslaugos.

Trečiojo lygmens skaitmeninę atskirtį lemia gebėjimų naudotis IKT skirtumai. Naudojantis IKT, ypač svarbu skaitmeninis raštingumas, arba gebėjimai identifikuoti, rasti, kritiškai vertinti, naudotis skaitmenine informacija, kurti skaitmeninį turinį bei bendrauti naudojantis skaitmeninėmis priemonėmis (Grigas, Šuminas, Gudinavičius, Grigaliūnas, 2016). Dėl menko skaitmeninio raštingumo gali sunkiai sektis darbe, mokantis atlikti tam tikras užduotis, kūrybiškai pritaikyti skaitmenines technologijas versle arba asmeniškai tobulėjant. Nuolat atsirandant naujiems įrenginiams, taikomosioms programoms ir paslaugoms, gebėjimai turi būti reguliariai atnaujinami. Eurostato duomenimis, 2017 m. 43 proc. Europos Sąjungos gyventojų neturėjo bazinių skaitmeninių gebėjimų (Lietuvoje taip pačiais metais – 45 proc.), o 43 proc. gyventojų (Lietuvoje – taip pat 43 proc.) namuose neturėjo interneto ryšio, nes jiems pritrūko skaitmeninių gebėjimų (Digital economy and society index, be datos).

Ketvirtojo lygmens skaitmeninė atskirtis siejama su skirtingomis galimybėmis gauti naudos iš skait­ meninių technologijų, sumaniai jas taikyti siekiant

įvairių gyvenimo tikslų. Net esant panašaus lygio IKT gebėjimams, kai kurie žmonės sugeba savo veikloje išradingiau pritaikyti technologijas. Mokslininkai nustatė, kad išsilavinimas, amžius, pajamos ir lytis daro įtaką naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis pobūdžiui. Pavyzdžiui, žemesnį išsilavinimą turintys asmenys skaitmeninėmis technologijomis dažniausiai naudojasi pramogoms ir bendrauti, o aukštesnį – naujienų ir informacijos paieškai, studijoms ir darbui (van Deursen, van Dijk, 2014). Šiuo metu Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje aktyviai naudojamasi socialiniais tinklais, elektronine bankininkyste. Tarp rečiau naudojamų paslaugų – apgyvendinimo paslaugų užsakymas iš kitų gyventojų per tarpininkavimo svetaines (pvz., AIRBNB: tik 20 proc. – Europos Sąjungoje ir 8,5 proc. – Lietuvoje; pavėžėjimo paslaugų užsakymas: 10 proc. – Europos Sąjungoje ir 8,2 proc. – Lietuvoje (Digital economy and society index, be datos).

SKIRTINGI BIBLIOTEKŲ VAIDMENYS

Unikalus bibliotekų indėlis į skaitmeninės atskirties mažinimą tas, kad jos, būdamos arčiausiai gyventojų, yra tankiausias tinklas, kur vartotojai gali saugiau naudotis nemokamomis informacijos paslaugomis bei reikiama IKT infrastruktūra.

Taip pat bibliotekose siūlomos IKT konsultavimo paslaugos, vykdomos įvairios skaitmeninio raštingumo programos. Keičiantis skaitmeninės atskirties „kraštovaizdžiui“, bibliotekos pritaiko savo paslaugų asortimentą prie skaitmeninę atskirtį patiriančių gyventojų poreikių. Tarptautinėje bibliotekininkystės literatūroje minimi keli aktualiausi bibliotekų vaidmenys mažinant skaitmeninę atskirtį.

Visų pirma, gyventojams vis dar aktuali nemokama prieiga prie skaitmeninių technologijų viešosiose bibliotekose. Tačiau dėmesys krypsta į bibliotekas, aptarnaujančias sunkiai pasiekiamas vietoves, kurias aplenkė IKT infrastruktūros diegimo projektai (Kinney, 2010). Keičiasi ir IKT pasiūla gyventojams. Pavyzdžiui, viešosios bibliotekos „skolina“ belaidžio interneto ryšio prieigos paketus, kad gyventojai tam tikrą laiką galėtų naudotis internetu namuose, taip pat užtikrina prieigą prie planšetinių kompiuterių, įrengia kūrybines dirbtuves, kuriose galima pasinaudoti įvairioms gyventojų reikmėms pritaikytomis skaitmeninėmis (ir ne tik) technologijomis. Įrangos pasiūla dažnai priklauso nuo vietos bendruomenės poreikių specifikos. Pavyzdžiui, Australijos Kvinslando viešųjų bibliotekų tinkle vyrauja didžiulė skaitmeninės įrangos ir paslaugų įvairovė.

Taunsvilio viešoji biblioteka aptarnauja socialiai ir ekonomiškai atskirtas bendruomenes, todėl daugiausia pastangų skiria bazinėms kompiuterių ir interneto prieigos paslaugoms teikti. O Helensveilo

„

Skaitmeninės atskirties problemai spręsti nepakanka užtikrinti viešąją IKT prieigą. Žmonėms itin trūksta skaitmeninio raštingumo gebėjimų, motyvacijos.

“

viešojoje bibliotekoje, kurioje įrengta medijų laboratorija, įrašų studija ir kita infrastruktūra, daugiau dėmesio skiriama pažangiems skaitmeninių technologijų vartotojams (Wyatt, Mcquire, Butt, 2018).

Antra, įvairios studijos rodo, kad, mažinant skait­ meninę atskirtį, pirmenybė viešosiose bibliotekose teikiama skaitmeninio raštingumo gebėjimams ugdyti. Apie šios rūšies raštingumo ugdymo svarbą ne tik šiandien, bet ir ateities bibliotekų veikloje kalba įvairių šalių bibliotekininkystės specialistai (Jaeger et al., 2012; McKeown, 2016, Yilmaz ir Cevher, 2015; O’Hehir ir Reynolds, 2015). Tačiau skaitmeninio raštingumo mokymų turinys irgi transformuojasi.

Dabar daugiau kalbama apie specifinius naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis iššūkius. Pavyzdžiui, informacijos privatumo, asmens duomenų kaupimo aspektai internete įtraukiami į bibliotekų skaitmeninio raštingumo ugdymo darbotvarkę (Clark, 2016).

Trečia, vartotojų motyvavimas naudoti bei išbandyti skaitmenines technologijas kasdienėms problemoms spręsti yra svarbus vaidmuo ir kartu iššūkis bibliotekoms. Menkus skaitmeninio raštingumo gebėjimus turintys arba nemotyvuoti vartotojai bibliotekose internetą dažnai pasitelkia savo įprastai veiklai – pramogoms arba virtualiam bendravimui (Kinney, 2010). Siekiant paskatinti gyventojus sumaniai naudotis IKT, mokslininkai rekomenduoja bibliotekoms išsiaiškinti tam tikrų bendruomenių menkos motyvacijos priežastis ir teikti atitinkamas paslaugas (Craven, 2011). Pavyzdžiui, Australijos Kvinslando viešųjų bibliotekų tinkle kuriamos skirtingos bendruomenės skaitmeninės įtraukties programos, skirtos „skaitmeniniams čiabuviams“, besidomintiems naujausiomis IKT tendencijomis; senjorams, vengiantiems naudotis IKT dėl neigiamų nuostatų ir baimės; vietos gentims, kurių kultūra internete iš esmės nereprezentuojama (Wyatt, Mcquire, Butt, 2018).

Gyventojų motyvacija taip pat susijusi su skait­ meninių technologijų nauda siekiant svarbių asmeninių tikslų. Didelę įtaką motyvacijai turi edukacinės veiklos patrauklumas. Utenos, Šiaulių ir Vilniaus miesto viešosiose bibliotekose atliktas skaitmeninio komiksų skaitymo ir kūrimo ekspe9

rimentas parodė, kad naudotis skaitmeninėmis technologijomis eksperimento dalyvius motyvavo įdomi ir nauja veikla, patrauklios kūrybinės užduotys, ypač skaitmeninio komikso kūrimas. Dalyviai vertino galimybę patiems išbandyti planšetinius kompiuterius ir išmokti kasdieniame gyvenime naudingų dalykų (Macevičiūtė, Wilson, Manžuch, Gudinavičius, Šuminas, 2018).

APIBENDRINIMAS

Skaitmeninė atskirtis – sudėtinga socialinė problema, kuriai spręsti reikia įvairių priemonių.

Sprendimų efektyvumas priklauso nuo gebėjimo suprasti įvairialypes problemos priežastis, kurios priklauso nuo subjektyvaus požiūrio arba yra nulemtos objektyvių gyvenimo aplinkybių. Skaitmeninės atskirties problemai spręsti nepakanka vien užtikrinti viešąją IKT prieigą. Šiandien žmonėms itin trūksta skaitmeninio raštingumo gebėjimų, sumanesnio IKT taikymo, motyvacijos naudotis skaitmeninėmis technologijomis. Svarbu pažymėti ir tai, kad ilgainiui skaitmeninės atskirties pobūdis kinta ne tik tarp straipsnyje aptartų lygmenų, bet ir kiekviename lygmenyje. Atsiranda vis naujų IKT priemonių ir jų pritaikymo būdų, o tai verčia mus perprasti naujus įrenginius, suprasti, kaip juos panaudoti savo labui.

„

Bibliotekų indėlis į skaitmeninės atskirties mažinimą tas, kad jos, būdamos arčiausiai gyventojų, yra tinklas, kur vartotojai gali saugiau naudotis nemokamomis informacijos paslaugomis.

“

Bibliotekos atlieka svarbų vaidmenį mažinant skaitmeninę atskirtį IKT prieigos, skaitmeninio raštingumo, sumanios panaudos bei motyvacijos didinimo aspektais. Tačiau, kintant skaitmeninės atskirties problemoms, jos turėtų ieškoti naujų jų sprendimo būdų. Bibliotekos aptarnauja įvairius gyventojus ir akivaizdu, kad jie patiria skirtingo pobūdžio ir lygmens skaitmeninę atskirtį. Todėl šios atskirties mažinimo programos bibliotekose turėtų būti pritaikomos atsižvelgiant į problemos prigimtį ir tam tikrų gyventojų grupių poreikius.

Didelės apimties visiems gyventojams skirtos iniciatyvos nėra veiksminga skaitmeninės atskirties mažinimo priemonė. Planuodamos konkrečias šios srities programas, bibliotekos turėtų suprasti, kokios problemos kyla bendruomenei (IKT prieigos, gebėjimų ar motyvacijos), kokių gyvenimo 10

tikslų siekia bendruomenės nariai, kokie mokymo, bendravimo metodai jiems patraukliausi. Tiksliniai projektai, grindžiami žiniomis apie bendruomenės patiriamos skaitmeninės atskirties ypatumus ir priežastis, gali būti labai efektyvūs. Tai įrodo ir užsienio šalių bibliotekų praktika.

LITERATŪRA

CLARK, Ian. The digital divide in the post-Snowden era. Journal of Radical Librarianship, 2016, vol. 2.

CRAVEN, Jenny. Widening access to information: the haves and the have-nots? In: Libraries and society: Role, responsibility and future in an age of change, 2011, p. 101–118.

Dėl Lietuvos nacionalinės informacinės visuomenės plėtros koncepcijos patvirtinimo: Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas [interaktyvus].

2001 m. vasario 28 d., Nr. 229 [žiūrėta 2019 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.123561> Van DEURSEN, Alexander J. A. M.; van DIJK, Jan A. G. M. The digital divide shifts to differences in usage. New media & society, 2014, vol. 16, no. 3, p. 507–526.

Van DIJK, Jan A. G. M. The deepening divide: Inequality in the information society. Sage Publications, 2005.

Digital economy and society index. European Commission, Eurostat [interaktyvus]. Be datos [žiūrėta 2019 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: <https://ec.europa.eu/eurostat/web/digital-economy-and-society/ overview> Europos skaitmeninė darbotvarkė: Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos socialinių ir ekonomikos reikalų komitetui ir Regionų komitetui [interaktyvus]. Briuselis, 2010 m. gegužės 19 d. [žiūrėta 2019 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: <https://eur-lex. europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2010:0245:FIN:LT:PDF> GRIGAS, Vincas; ŠUMINAS, Andrius; GUDINAVIČIUS, Arūnas; GRIGALIŪNAS, Modestas. Šiuolaikinės medijos ir informacija: požeminiai garažai „Google“ karalystėje. Vilnius, 2016. 247 p.

Informacinės technologijos Lietuvoje 2018. Lietuvos statistikos departamentas. Vilnius, 2018. 101 p.

Informacinės visuomenės plėtros 2014–2020 metų programa „Lietuvos Respublikos skaitmeninė darbotvarkė“ [interaktyvus]. Lietuvos Respub­ likos Vyriausybė, 2014 m. kovo 12 d., Nr. 244 [žiūrėta 2019 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/ dbd546f0b04011e39a619f61bf81ad0a> JAEGER, Paul T., et al. The intersection of public policy and public access: Digital divides, digital literacy, digital inclusion, and public libraries. Public Library Quarterly, 2012, vol. 31, no. 1, p. 1–20.

LEE, Bob; CHEN, Yiwei; HEWITT, Lynne. Age differences in constraints encountered by seniors in their use of computers and the internet. Computers in Human Behavior, 2011, vol. 27, iss. 3, p. 1231–1237.

KINNEY, Bo. The Internet, public libraries, and the digital divide. Public library quarterly, 2010, vol. 29, no. 2, p. 104–161.

MACEVIČIŪTĖ, Elena; WILSON, Tom; MANŽUCH, Zinaida; GUDINAVIČIUS, Arūnas; ŠUMINAS, Andrius. Skaitmeninio skaitymo skatinimas kaip skaitmeninės atskirties mažinimo priemonė. Vilnius, 2018. 83 p.

MCKEOWN, Anthony. Overcoming Information Poverty: Investigating the Role of Public Libraries in the Twenty-first Century. Chandos Publishing, 2016.

Networked readiness index [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2019 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: <https://widgets.weforum.org/ gitr2016/> O’HEHIR, Ellen; REYNOLDS, Sue. Highways and byways: Future directions for Australian public libraries. The Australian Library Journal, 2015, vol. 64, no. 4, p. 308–320.

Pažaboti bangas ar būti potvynio užlietam? Besivystančios informacinės aplinkos valdymas: įžvalgos iš IFLA pranešimo apie tendencijas [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2019 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.lbd.lt/wp-content/uploads/2019/04/ IFLA_trend_report_LT.pdf> Trends [interaktyvus]. Center for the Future of Libraries, American Library Association, 2019 [žiūrėta 2019 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.ala.org/tools/future/trends> WARSCHAUER, Mark. Technology and social inclusion: Rethinking the digital divide. MIT press, 2004.

WYATT, Danielle; MCQUIRE, Scott; BUTT, Danny. Libraries as redistributive technology: From capacity to culture in Queensland’s public library network. New Media & Society, 2018, vol. 20, no. 8, p. 2934–2953.

YILMAZ, Bülent; CEVHER, Nilay. Future of public libraries: Opinions of public librarians in Turkey. IFLA Journal, 2015, vol. 41, no. 4, p. 336–352.

POKALBIS

NOMEDA DOMEIKIENĖ: „Įsiklausydamos bibliotekos nuolat atsinaujina“ Nomeda Domeikienė. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Nuo bibliografės iki direktorės. Tokį kelią per 20 su viršum metų nuėjo žurnalo pašnekovė, kurią kalbiname ne dėl gana retos šiais laikais ištikimybės vienai darbovietei, bet norėdami išgirsti, kaip tampama geriausiu bibliotekos vadovu. Kauno miesto Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos direktorė Nomeda Domeikienė papasakojo, kokios savybės padeda jai suderinti įvairias tiesioginių ir visuomeninių pareigų (direktorė dar yra Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos, Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos tarybos narė) veiklas, kodėl šiuolaikinė biblioteka nebegali „tyliai laukti“, kol ateis lankytojai, ir ar jai pačiai tinka posakis „batsiuvys be batų“.

Pažvelkime į viešumoje pateikiamus jūsų darbinės veiklos duomenis: nuo 1990 m. Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos bibliografo pareigos; po dešimt metų – darbas skaitytojų aptarnavimo skyriuje; sukaupus 16 metų bibliotekoje patirtį, tapimas viena iš įstaigos vadovų – direktoriaus pavaduotoja; dabar štai šešti metai – direktorė. Pastarosios pareigos atnešė jums geriausio 2018 m. bibliotekos vadovo vardą. Atrodytų, nėra bibliotekos veiklos srities, kurios neišmanytumėte... O kaip jūs pati vertinate šį nueitą kelią?

Pradėjusi dirbti bibliotekoje, nemaniau, kad joje ilgam užsiliksiu. Turėjau visai kitų planų. Tačiau puikus kolektyvas, įdomios veiklos, vadovų požiūris paskatino likti.

Aš labai nemėgstu „užsistovėti“. Ir man sekėsi atrasti, keisti ir suderinti įvairias veiklas tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbinėje veikloje.

Kartu tai skatino tobulėti, atrasti savo galimybes einant įvairias pareigas, gilintis į bibliotekos darbo specifiką. Be to, aš labai myliu žmones, man patinka su jais bendrauti, juos pažinti. O darbas bibliotekoje leidžia tai patirti, nesvarbu, ar tu – bibliotekininkas, ar vadovas. Įvairi profesinė patirtis buvo ir yra be 11

„

Šiais laikais negali gyventi užsidaręs ir laukti, kol pas tave ateis. Jei žmonės neateina į biblioteką – biblioteka ateina pas juos.

“

galo naudinga man einant dabartines pareigas.

Tame pačiame kolektyve dirbu daug metų. Čia – puiki komanda, norinti ir gebanti kurti, įgyvendinti idėjas, kartais neskaičiuojanti darbo valandų. Žinoma, mūsų bibliotekos, kaip ir daugelio bibliotekų Lietuvoje, neaplenkia iššūkiai, sunkumai.

Tačiau visada atsiranda iš ko pasimokyti, su kuo pasitarti. Pagaliau išmoktos pamokos, išspręstos problemos būna gera patirtis ir net paskata keistis.

Mano sėkmė, kad visada norėjau ir turėjau iš ko mokytis.

Atsiimdama Kultūros ministerijos geriausio bibliotekos vadovo diplomą, priminėte, kad bibliotekų misija iš esmės nesikeitė, „bet turi keistis būdai ir priemonės, darbo metodai, taikomi tai misijai vykdyti“. Jūsų bibliotekos darbai – akivaizdus šios nuostatos patvirtinimas. Jie dažnai būna, kaip esate sakiusi, nė viename mieste iki šiol nesiūlytos paslaugos. Tai – ir galimybė pasiskolinti žaislą į namus ar neįgaliems senjorams į namus pristatoma knyga, ir bibliotekos patalpose veikiantis pabėgimų kambarys ar paplūdimyje – kilnojamoji bibliotekėlė. Gal papasakotumėte, kaip radosi viena ar kita originali idėja?

Vienas idėjas sugalvojame patys, stengdamiesi pritraukti į biblioteką žmonių, kitos – kuo labai džiaugiamės – ateina iš skaitytojų, pavyzdžiui, Žaisloteka. Per ilgą bibliotekos gyvavimo laikotarpį augome, stiprėjome kaip komanda ir ėmėme labiau atsižvelgti į auditorijos, miestiečių poreikius.

Vien dėl šio įsiklausymo bibliotekos ir išgyvena, mano nuomone, tam tikrą renesansą: daugėja lankytojų, didėja jiems skirtų paslaugų, veiklų, renginių, edukacijų spektras. Šiais laikais negali gyventi tyliai užsidaręs ir laukti, kol pas tave ateis.

Tad jei žmonės neateina į biblioteką – biblioteka ateina pas juos: paplūdimio bibliotekėlių, knygų į namus žmonėms su judėjimo negalia, interaktyvių bibliotekų miesto mugėse ir kituose lauko renginiuose pavidalu.

Kad šiuolaikinė biblioteka taptų bendruomene telkiančiu centru, svarbu, jog jos patalpos būtų jaukios, patogios. Ar jūsų vadovaujamos įstaigos infrastruktūros atnaujinimas vis dar yra vienas didžiausių

12

Pasaulio bibliotekų ir informacijos kongrese JAV 2016 m. Kauno biblioteka už projektą „Atrask save 3D mieste“ gavo EIFL inovacijų apdovanojimą „Innovation Award“. Kairėje – atstovė iš Lenkijos ir Sent Lusijos, dešinėje – iš Kolumbijos. Nuotr. iš asmeninio albumo

uždavinių? Ar dar liko bibliotekos padalinių, šildomų... krosnimi arba veikiančių ankštame daugiabučio bute?

Kiekvienas žmogus nori jaustis saugiai, patogiai, jaukiai, tai – vieni bazinių lankytojų poreikių kultūros įstaigoje. Infrastruktūros atnaujinimas – vienas svarbiausių mūsų bibliotekos ir mano, kaip vadovės, tikslų. Per pastaruosius keletą metų atnaujinta net 14 bibliotekos padalinių, jie pritaikyti judėjimo negalią turintiems asmenims. Dar yra bibliotekų, kurioms verkiant reikia remonto, tačiau viskas sparčiu žingsniu juda į priekį. Šildomų krosnimi nebeturime...

O kaip pagrindinis pastatas? Jei neklystu, yra tekę per liūtį statyti ant grindų kibirą, kad sulaikytų pro stogą varvantį vandenį...

Labai džiaugiamės gavę finansavimą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų (daugiau kaip 0,5 mln. eurų, kitą dalį suteiks Kauno miesto savivaldybė – A. S.) projektui „Modernių paslaugų sukūrimas siekiant aukštesnės kultūros paslaugų kokybės, prieinamumo ir interaktyvumo bei skatinant

Bibliotekos direktorė su Šanchajaus bibliotekos atstove pasirašant „Šanchajaus lango“ susitarimą. 2017 m.

Tado Žalionio nuotr.

lankytojų srautus bibliotekoje“. Atliktas mūsų centrinės bibliotekos Laisvės alėjoje, kuri įsikūrusi kultūros paveldo objekte, remontas, tikimės, padarys didžiulę teigiamą įtaką mūsų įvaizdžiui ir, žinoma, pradžiugins lankytojus.

Beje, šiuo metu kaip tik atliekame apklausą, ko patys lankytojai tikisi iš atnaujintos bibliotekos.

Tad skaitytojų poreikiai mums itin svarbūs ir į juos atsižvelgsime.

Nuo 2017 m. esate Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos narė, draugijos pirmininko pavaduotoja viešųjų bibliotekų klausimams, taigi jūs gerai susipažinusi su kolegų veikla.

Sakoma, kad sveika konkurencija padeda eiti į priekį. Ar pastebite ją tarp bibliotekų ir kaip vertinate tokias tendencijas? Į kitas bibliotekas pirmiausia žiūrime kaip į draugus ir partnerius, o ne konkurentus. Žinoma, puikiai atlikti kolegų darbai, projektai visada skatina neatsilikti ir judėti į priekį. Sveika konkurencija yra tik pliusas, tačiau kartu iš kolegų jaučiu tik palaikymą, bendrystę ir bendradarbiavimą.

Kaimynų diena Kaune. N. Domeikienė stovi pirma iš kairės. 2019 m. Tado Žalionio nuotr.

Prisimindama seną posakį „batsiuvys be batų“, norėčiau paklausti, ar, kalbėdama apie savo laisvalaikį, galėtumėte pasakyti, kad viena iš malonaus ir prasmingo laisvalaikio formų jums lieka knygų skaitymas? Jei taip, ar patvirtintumėte savo prieš keletą metų žurnalistams pasakytą teiginį, atskleidžiantį įdomų jūsų pasirinkimą: „Elektroninių knygų pavidalu skaitau pramoginę, populiariąją literatūrą. Kaip popierines skaitau istorines knygas, su iliustracijomis.“ Aš esu skaitymo fanė. Turbūt mažai mano gyvenime dienų, kuriomis nebūčiau paskaičiusi nors kelių knygos puslapių. Nuo tada, kai išmokau

„

Išspręstos problemos būna gera patirtis ir net paskata keistis. Mano sėkmė, kad visada norėjau ir turėjau iš ko mokytis.

“

skaityti, tai – mano mėgstamiausias laisvalaikio leidimo būdas, terapija, atsipalaidavimas. Be knygos jaučiuosi nesaugi. Kadangi skaitau labai greitai, atostogoms turėdavau vežtis atskirą krepšį su knygomis. Kai prieš dešimt metų išbandžiau elektroninę knygų skaityklę, supratau, kaip patogu nešiotis šimtus knygų... rankinėje. Skaityklė pirmiausia atsiduria kelionių krepšyje, atostogų lagamine, kuprinėje.

Manau, nereikia priešinti tradicinių ir elektroninių knygų gerbėjų. Svarbiau už formą yra pačioje knygoje slypinčios vertybės.

Norėčiau priminti dar vieną posakį, tik jau atsiradusį šiais laikais, – „jei tavęs nėra feisbuke, tai tavęs nėra viešumoje“. Koks jūsų požiūris apskritai į socialinius tinklus ir jų daromą įtaką darbinėje veikloje? Privačiame gyvenime?

Mano nuomone, įstaiga privalo turėti savo feisbuko puslapį. Šiuo metu – tai pati geriausia platforma skelbti, pavyzdžiui, informaciją apie renginius.

Nesu nusiteikusi prieš socialinius tinklus nei darbinėje, nei privačioje erdvėje. Man tai gyvenimą daro įdomesnį, informatyvesnį, patogesnį, padeda komunikuoti bet kurioje srityje.

O koks jūsų santykis su... tuo smaugliu ant kaklo, kurio nuotrauką paskelbėte savo feisbuko paskyroje?

Tai mano artimų žmonių augintinis. Daugelis mano, kad smauglys yra nemalonus, slidus, agresyvus – kaip tik jo oda maloniai vėsi. O paimti ir išlaikyti smauglį reikia mokėti. Kaip ir kiekvienas mylimas padaras, jis mėgsta glaustis, būti glostomas. Mūsų biolaukai sutampa, be to, aš nebijau gyvačių (juokiasi).

Jei per pietų pertrauką Laisvės alėjoje sutiktumėte Vincą Kudirką – ką norėtumėte jam pasakyti ir ką, jūsų nuomone, išgirstumėte iš jo?

Jei sutikčiau Vincą Kudirką, pirmiausia jį pakviesčiau užsukti į biblioteką (šypteli).

Dėkoju už pokalbį ir linkiu nepristigti idėjų vadovaujant bei stiprinant bibliotekos ir miestelėnų draugystę.

Kalbėjosi Asta Stirbytė 13

NAUJI LEIDINIAI

„EGZODIKA“ – PASAULIO LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ ŽEMĖLAPIS Silvija Stankevičiūtė

Vilniuje įvykusio pirmojo Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo proga parengta ir išleista lietuvių rašytojų antologija„Egzodika“1, kurioje pristatomi pasaulyje kuriantys lietuviai, taip pat publikuojami jų kūrybos fragmentai, mintys apie tapatybę. Antologijos žanras lietuvių literatūroje – ne naujiena, tačiau tradiciniame antologijų lauke ši knyga išsiskiria naujais dėmenimis ir sudarytojų siekiais.

Kodėl „Egzodika“? Antologijos prakalboje rašoma, jog egzodika – tai naujadaras, „sumeistrautas“ iš dviejų graikiškų žodžių: exōtikos – „svetimas, svetimšalis“ ir exodos – „išėjimas“. Rengdami leidinį, sudarytojai stengėsi aprėpti skirtingų patirčių ir padėčių rašytojus: gimusius Lietuvoje, bet dabar gyvenančius svetur ir kuriančius lietuviškai, užaugusius ne Lietuvoje ir rašančius nelietuviškai, tačiau sąmoningai pasirenkančius lietuvio tapatybę. Antologijoje nesiremiama vien etnocentriška lietuviškumo samprata. Į ją įtraukti rašytojai nėra traktuojami kaip kitokie, egzotiški, išėjūnai ar tremtiniai. Gyvenimas ir kūrybinis darbas svetur veikiau vertinami kaip geografinė nuoroda, rašytojus nei pakelianti, nei sumenkinanti kuriančiųjų Lietuvoje atžvilgiu. Geografiniu požiūriu lietuvių rašytojai pasklidę plačiai: gyvenantys ir kuriantys Danijoje, Australijoje, JAV, Vokietijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Meksikoje, Ispanijoje. Svaresniu už lietuvių kalbą ir tapatybę atrankos kriterijumi antologijoje tampa stilių, žanrų, temų įvairovė.

Gerai žinomi ir ką tik sužibę. Į leidinį atrinkti 35 už šalies ribų gyvenantys rašytojai, vienaip ar kitaip susiję su Lietuva. Kiekvienam rašytojui skirtą skiltį sudaro du dėmenys: trumpa biografija lietuvių ir 1

14

Egzodika: pasaulio lietuvių rašytojų antologija / sudarytojai Žydronė Kolevinskienė, Loreta Mačianskaitė, Saulius Vasiliauskas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. 117 [3] p.

anglų kalbomis bei jo samprotavimas apie lietuvišką tapatybę su kūrybos ištrauka: poezijos, apsakymų, romanų, atsiminimų, vaikų literatūros fragmentais.

Leidinyje regimi Lietuvos skaitytojams gerai pažįstami Sauliaus Tomo Kondroto, Lidijos Šimkutės, Antano Šileikos, Dalios Staponkutės, Laimos Vincės (tikr.

Laima Sruoginis) vardai. Taip pat pastarųjų gretose sužibę ir nauji, rečiau afišuojami kūrėjai.

Nors leidinio sudarytojai gana aiškiai nusako atrankos kriterijų gaires, kyla klausimas, kodėl į antologiją nepateko vienas ar kitas gerai žinomas autorius.

Literatūrologas Virginijus Gasiliūnas savo tinklaraštyje svarsto: „Skirstyt lietuviškai kuriančius rašytojus ne pagal jų talentą, o gyvenamąją vietą – visiškas formalizmas, tai tos pačios kultūrinės semiosferos subjektai <...>.“2 Jam taip pat kyla klausimas, kodėl į antologiją nepateko gana žymios svetur kuriančios Paulina Pukytė, Agnė Žagrakalytė. Suprantama, kad vienu leidiniu visko aprėpti neįmanoma, tačiau paantraštė „Pasaulio lietuvių rašytojų antologija“ išreiškia solidžią pretenziją...

Spalvinga temų įvairovė. Antologijoje pateikiami rašytojų kūrybos fragmentai saikingi, kartais per kuklūs susidomėjusiam skaitytojui, tačiau traukiantys 2

Virginijus Gasiliūnas. Eilėraščių istorijos: Gintos Remeikytės„Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę“. In: Šis tas apie šį tą, 2019 m. gegužės 5 d. Prieiga per internetą: http://virginijusg.blogspot.com/.

Knygos dizainerė Gabrielė Vingraitė

dėmesį. Kūrybos temos įvairios: aprėpiama tiek kaimo, tiek miesto tematika, pagrindiniais veikėjais tampa skirtingo amžiaus, pažiūrų, socialinės padėties moterys ir vyrai, kai kurių rašytojų kūriniai pasižymi abstrakcijomis, tačiau daugelio kūrybą persmelkia ir tarpusavyje vienija lietuviškumo, lietuvybės temos.

Pavieniai kūrybos dėmenys atskleidžia įvairius lietuviškos tapatybės aspektus. Gimusiųjų Lietuvoje kūriniuose nereti prisiminimai apie Lietuvą (S. T. Kondroto atsiminimų knyga „Okamo skustuvas“), nostalgiški pasakojimai apie pastangas įsikurti svečioje šalyje (Rūtos Baublytės-Kaufmann romanas „Prasilenkusios“), aktualizuojami skaudūs Lietuvos istorijos puslapiai: tremtys, partizaninis karas. Gimusieji svetur atskleidžia savitą santykį su lietuvių kultūra, naujai interpretuoja Lietuvos istoriją (A. Šileikos romanai „Laikinai Jūsų“, „Pogrindis“), bando atliepti, rekonstruoti lietuviams artimas patirtis, skaudžias istorines realijas (Karolio Gintaro Žukausko (slapyv.

Gint Aras) romanas „Fuga“). Kai kuriuose kūriniuose į Lietuvos kultūrą, istoriją nežvelgiama gilesniu žvilgsniu, tačiau vartojami lietuviški vardai, vietovės suteikia savitą lietuviškumo atspalvį. Štai R. Baublytės-Kaufmann romano „Prasilenkusios“ veikėjos pakrikštytos Jorės ir Indrės vardais, Raymond’as Filipas sukūrė eilėraštį „Čiurlionis“, o Vyto Gedučio atsiminimų knygos „Laukiant autobuso iš Kalėdų slėnio“ Venesueloje įsikūrę herojai – Nijolė, Antanukas, Marytė.

Ne vieno pateikiamo romano ar apsakymo siužete dėmesys skiriamas trauminėms lietuvių tautos patirtims: tremtims, partizaniniam karui, sovietmečio Lietuvos realijoms. Zitos Čepaitės romano „Smėlio pilys“ herojai – Milda ir Tomas. Knygoje minimos pokario laikų represijos, įvykiai, Lietuvos gyventojus padaliję į liaudies priešais laikomus asmenis ir sovietų santvarkai ištikimus žmones. Taip pat minima kolektyvizacija, industrializacija, brandus socializmas, auksinis sovietinis jaunimas.

Vasilijus Jaškinas imasi apybraižos žanro, kuriuo prikeliamos sovietmečio Lietuvos realijos. Stilizuotai imituojant „tarybinio žmogaus“ biografiją, pristatoma Irena Rožėnaitė – Pabaltijo dukra, jauna atvykusi į Sibirą, šiame krašte tėvynės labui dirbanti daug metų. Iš tikrųjų Irena ir jos motina su seserimis atvežtos vagone galvijams gabenti. Apybraižoje aprašomas deportacijų žiaurumas, tremtinių kasdienybė. Čia minimi ir nušauti, centrinėje miesto aikštėje numesti miško broliai. Tremčių tematika atsispindi ir Eglės Juodvalkės poezijoje: „dukra sūnus kalėjime / nukankinti Magdalena su / šviesiaplaukiais mažamečiais / ištremta / po dešimt metų Lenos / žiočių išspjauta / sugrįžo ne į kaimą / į kolūkį.“ Eilėmis į Vilnių sugrįžta Anna Halberstadt, prisimindama prosenelio penkių aukštų namą, tebestovintį Naugarduko gatvėje, ir vietas, kuriose užaugo: „ties Pylimo kampu, komunalinio virtuvėj“. Kai kurie rašytojai pateikia į užsienį pasitraukusių lietuvių išgyvenimus: Birutės Putrius romane „Prarasti paukščiai“ aprašomas lietuvių šeimos pasitraukimas į Vakarus prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai. A. Šileika romane „Pirkiniai išsimokėtinai“ dėmesį sutelkia į dipukų (angl. displaced persons) patirties perteikimą.

Individuali tapatybės samprata. Prakalboje „Egzodikos“ leidėjai teigia: „Būti lietuviu – ne vien lemtis, bet ir apsisprendimas.“ Įvairiuose pasaulio kraštuose kuriantys menininkai

save laiko lietuviais, nors kai kurie rašo ne lietuvių kalba, o lietuviškumo požymiu tampa tik autoriaus ar personažo pavardės galūnė.

Skirtingų kartų, patirčių kūrėjų pasaulėvokose regimas individualus tapatybės suvokimas. Amerikoje gimęs ir ten gyvenantis K. G. Žukauskas svarsto, jog tikriausiai lietuviškai nekalbėtų, Lietuvos nelankytų, vaikų lietuvių kalbos nemokytų, jei lietuvio tapatybė jam būtų nesvarbi. Rašytojas tvirtina: „Aš gimęs Amerikoje, gyvenęs Austrijoje, dirbęs Kanadoje ir Kuboje, baigiau universitetą Niujorke, per lietuvišką tapatybę savęs neišskiriu iš kitų. Ji man duoda progą pabendrauti su žmonėmis, kurie kitomis sąlygomis būtų neprieinami. Tai jos tikroji vertė.“ JAV lietuvių poetė E. Juodvalkė teigia žinanti tik viena: „Esu lietuvė, augau kaip lietuvė, nors gimiau ir užaugau ne savame krašte, o Amerikoje.“ Jai savitai antrina Australijoje užaugusi Jura Reilly, svarstanti, jog visada jautėsi „labiau lietuve nei australe“. Tuo tarpu D. Staponkutė save įvardija kaip „diogenišką“, t. y. dvigubos tapatybės žmogų. Rašytoja atvirauja: „Mano kalbinis ir kūrybinis identitetas per tris gyvenimo Kipre dešimtmečius pasidarė mišrus, jis tik iš dalies išsipildęs, nuolat kintantis, kaip ir daugelio tų, kuriuos likimas paverčia „pasaulio piliečiais“.“ Kūrėjų svarstymai apie lietuvišką tapatybę – bene atviriausia ir jautriausia antologijos dalis. Kartais tai – nuomonė, kitais atvejais – samprotavimai, dvejonės, tačiau dažnai tekstai panėšėja į mažas išpažintis ir siekį išsakyti tai, kas svarbu, tikra ar skaudu. Šie tekstai yra pastanga pagrįsti savo tapatybę bei pasirinkimus.

Netradicinė antologija. Išeivijos kūrėjų antologijos lietuvių literatūros lauke – ne naujiena. Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1951 m. Los Andžele išleista solidžios apimties lietuvių išeivių poezijos antologija „Žemė“. Pastaroji su ką tik išleista „Egzodika“ – skirtingi, sunkiai lyginti darbai, tačiau, pasak kultūros procesų tyrėjos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vadovės Jolantos Budriūnienės, tai natūralu, kadangi kiekvienas laikas diktuoja savus pokyčius. „Karo metais daug rašytojų pasitraukė į užsienį ir susiformavo potencialas, leidęs ruošti apimtimi solidžias antologijas. Bradūno poezijos antologija „Žemė“ pasirodė užsienyje gyvenusių lietuvių rašytojų klestėjimo laikotarpiu. Viena vertus, subrendusių, kitas vertus – ieškančių naujų formų. Apimtimi antologijų lyginti negalima, tačiau, žvelgiant apskritai, į karo metais pasitraukusių rašytojų kartos vietą dažnais atvejais neatsistoja tokio našumo, jėgos rašytojai. Gal ir norėtųsi platesnės, ne tokios fragmentuotos pažinties, tačiau tai, kad išleista XXI amžiaus kūrėjų antologija, – labai sveikintina“, – mintimis dalijosi J. Budriūnienė.

Lietuvių diasporą tyrinėjanti Nacionalinės bibliotekos darbuotoja dr. Dalia Cidzikaitė nurodė du pagrindinius Vilniuje išleistos antologijos privalumus – aktualumą ir originalumą. „Mano žiniomis, tai – pirmoji užsienyje šiuo metu kuriančių lietuvių rašytojų antologija ir rinktinė, išleista Lietuvoje. Antras dalykas – joje greta biografijų pateikiami įdomūs, nors ir trumpi tekstai tiems, kurie domisi lietuviška tapatybe ar jos transformacijomis. Tai, mano manymu, gražus antologijos privalumas“, – svarstė D. Cidzikaitė.

15

SUKAKTYS

Algirdas Landsbergis. Kaunas, 1943 m.

Iš Landsbergių šeimos archyvo

ALGIRDAS LANDSBERGIS: mažiau žinomi faktai

Laimutė Adomavičienė

Algirdas Landsbergis (1924–2004), kuriam birželio 23 d. būtų sukakę 95 metai, JAV lietuvių išeivių, net pasaulinės kultūros kontekste labiausiai žinomas kaip dramaturgas ir prozininkas. Kaip retas lietuvių rašytojas jis kūrė ir lietuvių, ir anglų kalbomis. Nors išbandė visas literatūros rūšis ir daugybę žanrų (nuo eilėraščio iki libreto), artimiausia širdžiai ir plunksnai A. Landsbergis laikė dramą:„Jeigu reiktų pasirinkti vieną žanrą, pasirinkčiau dramą.

(O kitus du puoselėčiau slaptai).“ (Iš pokalbio su Liūtu Mockūnu, 1983). Iki šiol A. Landsbergio pjesės statomos Lietuvos ir pasaulinėse teatrų scenose. 2018-aisiais režisierius Gytis Padegimas Kauno dramos teatre pastatė spektaklį„Vėjas gluosniuose“, kuriame perteikiamas žmogaus dvasinis konfliktas istorinių katastrofų aplinkybėmis.

Iš visų teatro scenai sukurtų darbų A. Landsbergis labiausiai vertino 1966 m. parašytą pjesę „Penki stulpai turgaus aikštėje“. „Džiaugiuosi, kad, įžengus į antrąją jaunystę, tie mano surikiuoti žodžiai domina pačios pirmosios jaunatvės literatūros tyrinėtojas(-us). (Panašiai jaučiausi, kai praėjusią vasarą jaunatviškas teatrinis ansamblis Manhattane pastatė mano „5 Stulpus“ anglų kalba)“, – straipsnio autorei 2003 m. pavasarį siųstame laiške džiaugėsi dramaturgas. Beje, ši pjesė išversta į latvių, anglų, vokiečių kalbas.

VERTĖJAS

1944 m. pasitraukęs į Vakarus, būsimasis rašytojas apsistojo perkeltųjų asmenų (angl. displaced person; DP) stovyklose Vokietijoje: Vysbadeno DP, nuo 1946 m. – Kaselio stovykloje. Vysbadeno lietuvių gimnazijoje dirbo vokiečių kalbos mokytoju (DP

16

Vokietijos archyvai), Kaselio lietuvių gimnazijoje – anglų kalbos pedagogu (DP Vokietijos archyvai).

1946–1948 m. A. Landsbergis Mainco universitete studijavo anglistiką ir romanistiką. Šios studijos, darbas gimnazijose, nepažinta Vakarų kultūros aplinka ir naujos atsivėrusios galimybės skatino A. Landsbergį įvairiopai reikštis kūryboje. Jaunasis kūrėjas norėjo daug ką išbandyti: versti iš anglų kalbos, kurti poeziją, rašyti kritikos tekstus ar žurnalistinius straipsnius.

1947-aisiais debiutavo kaip prozininkas (pradėjo nuo novelių periodikoje) ir literatūros kritikas, 1954 m. – kaip dramaturgas. Tais pačiais metais išeivijoje išgarsėjo ir moderniosios prozos romanu „Kelionė“.

Vokietijos laikotarpiu A. Landsbergis ėmėsi vertimų iš anglų kalbos. Su bendraminčiais įsitraukęs į Ipolito Tvirbuto dramos studiją Kaselyje, išvertė Maurice‘o Rostand‘o dramą „Žmogus, kurį užmušiau“, 1948 m. – britų dramaturgo Williamo Somerseto

A. Landsbergio ekslibrisas, sukurtas V. L. Adamkevičiaus.

Publikuota žurnale „Žvilgsniai“, 1948, Nr. 4.

Maughamo komediją „Pažadėtoji žemė“, kuri dar buvo suvaidinta ir tenykštėje dramos studijoje. Tais pačiais metais laikraštyje „Mintis“ autorius paskelbė eilėraščių vertimų (A. Landsbergis „Iš JAV poezijos“, 1948): Carlo Sandburgo „Migla“, Witterio Bynnerio „Debesys“, Robinsono Jefferso „Akmenskaldžiai“.

1948 m. žurnale „Žvilgsniai“ A. Landsbergis paskelbė JAV poeto, rašytojo, dramaturgo, kritiko Archilbaldo MacLeisho eilėraštį „Laiškas turėsiąs būti paliktas žemėje“.

1949 m. persikėlęs į JAV, toliau spausdino vertimus žurnale „Literatūros lankai“: J. Žemkalnio slapyvardžiu publikavo iš anglų kalbos verstus eilėraščius: Dylano Thomaso „Šviesa įbrėkšta ten, kur saulė niekad nešvietė“ (Žemkalnis, 1955), A. MacLeisho „Ars poetica“, Williamo Butlerio Yeatso „Kelionė į Bizantiją“ (Žemkalnis, 1959). A. Landsbergis į anglų kalbą yra išvertęs lietuvių liaudies dainų tekstų, pavyzdžiui, „Raudą“ („Lament For A Son“), Algimanto Mackaus, Vaclovo Labanauskio-Daujoto eilėraščius paties sudarytose antologijose: lietuvių poezijos antologijoje „Žalias ąžuolas“ / The Green Oak (1962) ir lietuvių liaudies dainų antologijoje „Žalia liepa“ / The Green Linden (1964).

Taip pat į anglų kalbą yra išvertęs pjesę „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“ („A Walk in the Moonlight“). Ilgą laiką buvo manyta, kad kūrinio autorystė priklauso A. Landsbergiui. Gražina Mareckaitė teigia, kad „akylas bet kokios laisvamanybės priešas, politikos apžvalgininkas Vytautas Kazakevičius, apsimetęs „nežiniuku“, šios pjesės autoriumi paskelbė Algirdą Landsbergį“.

Išsiaiškinta, kad tai – Juozo Glinskio pjesė, sovietinėje Lietuvoje išleista kaip savilaidos leidinys.

A. Landsbergis dar mokėjo prancūzų, rusų kalbas, šiek tiek lenkų. 9-ajame dešimtmetyje iš pastarosios kalbos yra išvertęs vieno mėgstamiausių poetų – Czesławo Miłoszo eilėraštį, kuris spausdintas išeivijos spaudoje (Miłosz, 1982). Manytina, kad jų buvo ir daugiau.

Be poezijos tekstų, dramų, A. Landsbergis buvo prozininkų, kaip antai Juozo Apučio, Kazimiero Barėno, Juozo Kralikausko, Romualdo Lankausko, Icchoko Mero, Vaižganto, kūrinių vertėjas į anglų kalbą. Šie vertimai buvo įtraukti į antologiją „The Lithuanian Short Story“ (1977).

Su žmona Joan. Bruklinas (Niujorkas), apie 1950–1951 m. Iš Landsbergių šeimos archyvo

Ant knygos antraštinio lapo – A. Landsbergio mėgtas piešti angelas. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų

POETAS

Remiantis A. Landsbergio rankraščiu, pirmą eilėraštį sukūręs dramatiškais 1940-aisiais. Būdamas šešiolikos metų, debiutavo eilėraščiu „Žiemos vakaras“ Kauno jėzuitų gimnazijos sienlaikraštyje (Landsbergio archyvas). O pirmąjį spausdintą eilėraštį „Tolimam draugui“ paskelbė 1946 m. avangardiniame kultūros žurnale „Žvilgsniai“. Vėliau, 1947 m., Vokietijos perkeltųjų asmenų leistame laikraštyje „Žiburiai“ publikavo kitą savo eilėraštį – „Vidurnakčio šuo mėnesienoje“: Kada padorūs šunes eina miego Ir dailios kalės užskleidžia blakstienas, Sužvilga tavo akys, didelės, paliegę, Sužvilga, kaip išalkusios, sulysę dienos, Našlaičių šonkaulių aštrumas mėnesienoj. <...> Išskyrus šiuos du išspausdintus eilėraščius, visi kiti A. Landsbergio eiliuoti tekstai publikuoti Amerikos laikotarpiu, nors daroma prielaida, kad galėjo būti sukurti anksčiau. A. Landsbergis 1945–1995 m. spaudoje yra paskelbęs 9 eilėraščius („Tolimam draugui“, „Vidurnakčio šuo mėnesienoje“, „Senieji ketureiliai“, „Aukso ir nakties amžiai“, „Kadais iškeliavusieji“, „Rankos“, „Rožė“, „New Yorko krantinės“, „Langas į kiemą“).

Asmeniniame A. Landsbergio archyve (saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje) yra išlikę 5 rankraštiniai poetiniai tekstai: „Wiesbaden 1946“, „Meserole gatvės noktiurnas“, „Emilijos valsas“, „Jadvygos šokis“,„Laukas“.

Poetiniai tekstai yra nevienodo meninio lygio: nuo eksperimentinių (eilėraštis-litanija, eilėraštis-noktiurnas) iki itin meniškų. Pats A. Landsbergis yra teigęs, kad poezijos mūza jam nebeimponuoja: „Vėliau ta neišrašytoji poezija <...> pradėjo filtruotis į mano prozą ir dramas.“ (Landsbergis, 1994). Nėra duomenų, kad kūrėjas būtų planavęs išleisti poezijos rinkinį.

17

literatūros rūšis. O A. Landsbergiui imponavo išeivijos ir sovietų Lietuvos, vėliau Atgimimo rašytojų kūriniai ir spektakliai, ypač Jono Jurašo, Juozo Grušo, J. Glinskio ir kt. avangardiniai spektakliai.

Jo tekstai, parašyti lietuvių, anglų kalbomis, pasklidę daugiausia lietuvių ir užsienio periodikoje: leidiniuose „Aidai“, „Akiračiai“, „Ateitis“, „Darbininkas“, „Draugo“ kultūros priede, „Literatūros lankai“, „Metmenys“, „Mintis“, „Naujienos“, „Žiburiai“, „Žvilgsniai“, „Arena“, „Books Abroad“ („World Literature Today“), „Kontinent“, „Lituanus“, „The Polish Review“, „Voices“. Literatūros ir teatro kritikos straipsnius pasirašydavęs kriptonimu ar daugybe slapyvardžių, nors iki šiol buvo žinomi populiaresni: Jeronimas Alpis, J. Žemkalnis, Jeronimas Žemkalnis, Jer. Žemkalnis, S. Žemkalnis, K. Žemėnas.

A. Landsbergiui priklauso ir tokie slapyvardžiai kaip Marija Matulevičiūtė, Jonas Papartis (Girniaus laiškas, 2008), Al. L. (Venclovos laiškas, 2008), K. Ž., A. L., Scrib., Spectator. Jeronimas – A. Landsbergio tėčio vardas, o Žemkalnis – lietuviškas pavardės vertimas iš vokiečių kalbos. Paties rašytojo antrasis vardas – Jeronimas, nors taip pasirašydavo retokai.

A. Landsbergis (priekyje) Brukline. Iš Landsbergių šeimos archyvo

RADIJŲ BENDRADARBIS

LITERATŪROS IR TEATRO KRITIKAS

Svarbią A. Landsbergio kūrybinio palikimo dalį sudaro literatūros ir teatro kritika. Kritikas jis buvo produktyvus ir aktyvus, paskelbęs tekstų Lietuvos bei užsienio periodinėje spaudoje, knygose ir kolektyviniuose veikaluose išeivijoje bei Lietuvoje.

Kritiko karjerą pradėjęs XX a. 5-ajame dešimtmetyje, susijusiame su DP stovyklų Vokietijoje periodu, bendradarbiavo „Mintyje“, „Žvilgsniuose“. A. Landsbergis (slapyvardžiu Jeronimas Alpis) literatūros kritikos debiutiniu straipsniu „Dirvonuojantys plotai ir lietuvių literatūra“, kuris paskelbtas 1948 m. kultūros žurnale „Žvilgsniai“, užsiangažavo kaip reiklus, aukštus meninius kriterijus keliantis kritikas. Jis pasisakė prieš tuometę lietuvių literatūros izoliaciją, užsidarymą „savajame dramblio kaulo ar gintariniame bokšte“, ragino jausti pasaulinės literatūros pulsą.

Vienas išskirtiniausių ir svarbiausių A. Landsbergio kritikos bruožų – lietuvių ir kitų tautų literatūrų ar teatrų vertinimas Vidurio Rytų Europos kontekste.

Verta pabrėžti, kad kritikas lygino latvių, estų, vengrų, čekų, bulgarų, vokiečių, rumunų literatūrą, atkreipdamas dėmesį į skirtingą Vakarų Europos ar JAV istoriją.

A. Landsbergis buvo vienas iš nedaugelio kritikų, kurio erudicija, kūrybinės intencijos, komparatyvistinis išsilavinimas, kalbų mokėjimas ir tarptautinė kompetencija, veikla suteikė galimybę peržengti lietuvių literatūros ribas, išvengiant literatūros „parapiškumo“.

Kritikas atliko šviečiamąją misiją – adresatą (lietuvį išeivį ir lietuvį už Geležinės uždangos) supažindino su Vidurio Rytų Europos regiono ar pasaulinės kultūros, literatūros situacija. Retas iš kritikų geba aprėpti visas 18

Apie 30–40 metų A. Landsbergis dirbo „Laisvosios Europos“ ir „Amerikos balso“ radijuose. Rašė, rengė laidas, skleidė informaciją. Pasižymėjo puikiu oratoriaus balsu. Lietuvių išeivių poetė, rašytoja Eglė Juodvalkė taip prisimena (2013 m.) pažintį su A. Landsbergiu ir iš jo išgirstą pasiūlymą dirbti radijuje: „Algirdas antrą suvažiavimo dieną priėjo prie manęs – toks „ilga-dilba“, aukštas, plonas, smagiai besišypsantis rašytojas. Jau buvau susipažinus su kai kuriais jo kūriniais, bet jis pats buvo man naujiena. Kalbėjom lietuviškai, lyg kitos kalbos būte nebūtų buvę, nors pati konferencija (Baltų studijų konferencija 1974 m. Karbondeilyje (Carbondale), JAV – L. A.) vyko anglų kalba, kuri buvo vartojama kaip lingua franca. Sakė, kad kreipiasi į mane su reikaliuku.

Mėgdavo juokauti, piešdavo nuotaikingus angeliukus su trimitais (sūnus Paulas Landsbergis prisimena, kad tėtis angelus mėgdavęs piešti nuo pat jo ir brolio Johno Landsbergio vaikystės – L. A.) ant pasitaikiusių sąsiuvinio lapų, būdavo smagiai nusiteikęs ir rimtas žmogus. Visa tai patyriau vėliau, kai vystėsi mūsų pažintis. O tuokart kreipėsi į mane, norėdamas žinoti, ar domėčiausi radijo darbu. Jis pasiūlė man vasaros darbą Niujorke esančiame „Laisvės“ radijo („Laisvosios Europos“ – L. A.) skyriuje ir bendradarbiavimą rašant ir įskaitant straipsnius, kurie būsią įtraukiami į Lietuvai transliuojamą programą, ruošiamą Miunchene. Suklusau. Niujorkas! Pats įdomiausias Amerikos miestas teatro mylėtojui. Sakė, kad turėčiau parašyti pasirinkta tema straipsnį, kuris, mano nuomone, būtų įdomus klausytojui Lietuvoje, įkalbėti juoston ir pasiųsti jam į Niujorką. Jis perduotų Juozui Laučkai, „Laisvės“ radijo Lietuvių skyriaus viršininkui.

Ir žiūrėtume. „Laisvės“ radijas! Žioptelėjau. Neįtikėtina.

Svajonės išsipildymas. Lietuviškas darbas. Po suvažia-

L. Adomavičienei 2003 m. A. Landsbergio siųsto laiško fragmentas.

vimo susimėčiau. Parašiau, įkalbėjau, nusiunčiau, o kadangi sakė, kad laukdama galiu ir daugiau ką parašyti ir įkalbėti, tą ir dariau. Laukiau.

Ilgai netrukus, susilaukiau skambučio. Sakė, kad priimta.“ Vėliau A. Landsbergis dirbęs su Aušra Marija Sluckaite-Jurašiene, kitais. Tomo Venclovos nuomone, „A. Landsbergis buvo pasinėręs į projektus, bandančius pristatyti Lietuvą pasauliui“ (Venclova, 2004).

Daug nuveikęs PEN klubo veikloje: dalyvaudavęs suvažiavimuose, gynęs rašytojų teises. Dėl partizanus vaizduojančios pjesės ir dar kai kurių dalykų rašytojas ilgą laiką buvo tapęs nepageidaujamas – persona non grata – sovietinėje Lietuvoje. „Pasirinkau tiesioginę veiklą ir tapau paženklintas tobuliausios pasaulio santvarkos priešo ženklu ypač už keturis ypatingus nusikaltimus: už darbą Niujorke veikusiame „Pavergtųjų tautų seime“, už pjesę „Penki stulpai turgaus aikštėje“, už veiklą Tarptautiniame P.E.N. klube ir už dalyvavimą „Laisvės“ ir „Laisvosios Europos“ radijo laidose lietuvių kalba“, – yra sakęs rašytojas (Landsbergis, 1994). Į Lietuvą po emigracijos A. Landsbergis sugrįžo tik 1991 metais, pakviestas į teatro festivalį „Life“, ir 1997-aisiais.

PRESTIŽINIŲ PREMIJŲ KOMITETŲ NARYS

Ne visi turbūt yra girdėję, kad A. Landsbergis yra dalyvavęs Nobelio premijos komitete (Draugas, 1973). Vienas pirmųjų su kolegomis iš „Šviesos-Santaros“ sambūrio pasiūlė Cz. Miłoszą Nobelio premijai.

A. Landsbergis 1966–1992 m. ėjo profesoriaus pareigas Farleigh Dickinsono universitete. Apie 1970-uosius. Iš Landsbergių šeimos archyvo

Be to, A. Landsbergis yra dirbęs Neustadtų literatūros premijos skyrimo vertinimo komitete. Ši premija – vienas prestižiškiausių literatūros apdovanojimų pasaulyje, dažnai vadinama „amerikietiškuoju Nobeliu“. Šia premija apdovanoti pasaulinio garso kūrėjai: Gabrielis García Márquezas, Octavio Pazas, Maxas Frischas, Tomas Tranströmeris, Cz. Miłoszas. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas Neustadtų literatūros premijos, kurią teikia Oklahomos universitetas ir jo leidžiamo tarptautinio žurnalo „World Literature Today“ redakcija, 1988 m. lankstinukas su vertinimo komiteto nuotrauka. Joje – A. Landsbergis su kitais komisijos nariais: Andrei Codrescu (Rumunija / JAV), Larsu Gustafssonu (Švedija), Raymond’u Jeanu (Prancūzija), George’u Lammingu (Barbadosas), Jeanu Lucu Moreau (Prancūzija), Nélida Piñon (Brazilija), Jutta Schutting (Austrija), Jonu Silkinu (Jungtinė Karalystė), Susan Sontag (JAV).

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

DP Vokietijos archyvai. W. – Wiesbadeno gimnazijos bylos dokumentai. Nr. 840/72, LDP Vokietijos archyvai, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, Čikaga.

DP Vokietijos archyvai. K. – V-Kassel-Matten-2-8. Kasselio Lietuvių gimnazijos 1945/46, 1946/47 ir 1947/48 m. m. stojamųjų egzaminų byla, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, Čikaga.

Draugas, II, 1973-01-27, Nr. 23 (4), p. 7.

Egzodo rašytojai: autobiografijos / parengė A. T. Antanaitis, A. Mickienė.

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.

Girnius, Kęstutis. Elektroninis laiškas straipsnio autorei, 2008-10-21.

Asmeninis Laimutės Adomavičienės archyvas.

Jeronimas Alpis. Dirvonuojantys plotai ir lietuvių literatūra. Žvilgsniai [1946–1948] / sudarė ir įvadinį straipsnį parašė Laimutė Adomavičienė (faksimilinis leidinys). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 4, 46–55.

Juodvalkė, Eglė. Prisiminimai „Algirdas Landsbergis“: elektroninis laiškas straipsnio autorei, 2013-02-17. Asmeninis Laimutės Adomavičienės archyvas.

Landsbergis, A. Laiškas straipsnio autorei, 2003-05-25. Asmeninis Laimutės Adomavičienės archyvas.

Landsbergis, A. Ir absurdo festivalis, ir ašarų tiltelis. In: Poezijos kryžkelės: dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje / sudarė Ričardas Pakalniškis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 227–242.

Landsbergis, A. Iš JAV poezijos. Mintis, 1948-01-27, Nr. 8/9 (391/392), p. 3.

Landsbergis, A. Rankraštis-juodraštis „A. Landsbergio paskaitos autobiografiniai fragmentai „Why do...“ (anglų k.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus Algirdo Landsbergio archyvas, P 58501, 1–8 lapai.

Landsbergis, A. Vidurnakčio šuo mėnesienoje. Žiburiai, 1947-07-19, Nr. 29 (88), p. 6.

Landsbergis, Paulas. Elektroninis laiškas straipsnio autorei, 2019-02-26.

Asmeninis Laimutės Adomavičienės archyvas.

MacLeish, Archilbald. Laiškas turėsiąs būti paliktas žemėje / vertė A. Landsbergis. Žvilgsniai, 1948, Nr. 4, p. 66.

MacLeish, A. Ars poetica; Yeats, William Butler. Kelionė Kelionė į Bizantiją / vertė J. Žemkalnis. Literatūros lankai, 1959, Nr. 8, p. 1; 5.

Mareckaitė, Gražina. Juozas Glinskis ir lietuvių teatras [žiūrėta 2019-0318]. Prieiga per internetą: http://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocato r=2C24D77030E611E3BB61746164617373&inlanguage=lt.

Miłosz, Czesław. Lechui Walęsai / vertė A. L. Draugas, II, 1982-11-20, Nr. 238 (43), p. 3.

Mockūnas, Liūtas. Dramaturgas iš Ariogalos teatro: pokalbis su Landsbergiu. Akiračiai, 1983 m. lapkritis, Nr. 10 (154), p. 5–7.

Ruchlevičienė, Ingrida. Vakarietiškosios kultūros apsupty. Algirdas Landsbergis. Darbai ir dienos, 2005, t. 43, p. 67–117.

The Green Oak: selected Lithuanian Poetry / edited by Algirdas Landsbergis and Clark Mills. New York: Voyages Press, 1962, p. 49; 104–105; 109.

The Green Linden: selected Lithuanian Folksongs / edited Algirdas Landsbergis and Clark Mills. New York: Voyages Press, 1964.

Thomas, Dylan. Šviesa įbrėkšta ten, kur saulė niekad nešvietė / vertė J. Žemkalnis. Literatūros lankai, 1955, Nr. 6, p. 6.

Venclova, Tomas. Algirdą Landsbergį palydint. Kultūros barai. 2004, Nr. 5, p. 27–30.

Venclova, Tomas. Kalbos ženklas / vertė Algirdas Landsbergis. Lituanus, 1977, t. XXIII, d. 4, p. 27.

Venclova, Tomas. Laiškas straipsnio autorei, 2008-10-06.

19

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

P. KRIAUČIŪNO SUGRĮŽIMAS Į MARIJAMPOLĘ

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos ekslibrisas, sukurtas 1995 m.

Dailininkė Geda Adomaitytė-Jakubauskienė

Loreta Skinkienė, Vaiva Markevičiūtė

1937 m. Marijampolės bibliotekai suteiktas Petro Kriaučiūno (1850–1916) vardas, kuriuo ji galėjo džiaugtis, deja, tik trejus metus. Sovietų okupacijos laikotarpiu bandyta ištrinti nepriklausomos Lietuvos istoriją, kartu – ir jos intelektualus, tautinio atgimimo šviesuolius. Tarp jų buvo ir P. Kriaučiūnas. Šio tautinio atgimimo lyderio, knygnešio, kalbininko ir erudito, mokėjusio net aštuonias kalbas, svarbą Lietuvai apibendrino kalbininkas Jonas Jablonskis: „Didesnio lietuvio, kito, įžymesnio už jį, žmogaus tuomet nebuvo Suvalkų žemėje.“ Tačiau penkiasdešimčiai metų P. Kriaučiūno vardas buvo pradingęs. Į Marijampolę ir marijampoliečių sąmonę jis grįžo tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir tik inteligentų bei bibliotekininkų dėka.

ISTORIJA

Pirmieji Marijampolės viešosios bibliotekos istorijos dešimtmečiai vis dar skendi miglose. 1941 m. birželio 21 d. biblioteka sudegė, o su ja pražuvo ir istoriniai dokumentai. Lietuvos centriniame valstybės archyve ir kitose institucijose išlikę dokumentai yra fragmentiški ir suteikia minimalių žinių. Bibliotekos istoriją bandoma atkurti renkant informaciją iš kitų šaltinių: periodinės spaudos, atsiminimų, savivaldos archyvų.

Bibliotekos veiklos pradžia laikoma 1921 m. rugsėjo 1 d., kai Marijampolėje pradėjo veikti Valstybinio centrinio knygyno filialas. 1936 m. priėmus Viešųjų bibliotekų įstatymą, biblioteka tapo viešoji, 1937 m. jai suteiktas Petro Kriaučiūno vardas. Tiesa, informacijos apie bibliotekos ir P. Kriaučiūno vardo sąsają galima rasti jau 1935 m. – laikraštyje „Mūsų kraštas“ teigiama, kad veikia „Petro Kriaučiūno vardo skaitykla prie valst. centralinio knygyno“1.

1

20

Mūsų kraštas, 1935, saus. 27, p. 5B.

Sovietams okupavus Lietuvą, P. Kriaučiūno vardas iš bibliotekos pavadinimo pašalintas. Jis grąžintas atgavus Nepriklausomybę – 1990 m. liepos 25 d.

Marijampolės miesto valdybos potvarkiu Nr. 136.

Malūnų gatvė Marijampolėje, kurioje XIX a. pab.–XX a. pr. gyveno Petras Kriaučiūnas, 1920 m. buvo pavadinta jo vardu. Sovietmečiu ji buvo pervadinta, o 1988 m. P. Kriaučiūno vardas sugrąžintas. Nuotr. kairėje – 1911 m.; dešinėje – XX a. pabaiga.

Bibliotekoje saugoma P. Kriaučiūno knygų kolekcija.

Kraštotyrininkė Dalia Giniuvienė prisimena, kad bibliotekoje dirbantys žmonės buvo nuoširdžiai sutrikę, kodėl įstaigai suteiktas „visiškai nežinomo“ asmens vardas. Stebėtis nereikėtų – P. Kriaučiūnas bibliotekos gyvenime tebuvo labai trumpai, tad po 50 metų pertraukos retas marijampolietis prisiminė biblioteką turėjus šį vardą.

YPAČ VERTINGOS DOVANOS

Šviesuolio P. Kriaučiūno atminimas imtas puoselėti nuo knygų. Pirmąją giją tarp 1937-ųjų ir 1990-ųjų bibliotekos nutiesė kraštotyrininkė Genovaitė Jarumbavičiūtė. Ji bibliotekai padovanojo iš vokiečių kalbos išverstą Alios Rachmanovos (Alja Rachmanowa) romaną „Naujųjų žmonių fabrikas“ (1936), pažymėtą Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios valstybinės bibliotekos antspaudu.

Vėliau bibliotekos fondus papildė dar keli labai vertingi leidiniai: bibliofilas ir kolekcininkas Vidmantas Staniulis padovanojo Motiejaus Gustaičio monografijos „Petras Kriaučiūnas“ pirmojo leidimo (1926) egzempliorių, o buvusi marijampolietė gydytoja Aldona Orintaitė-Vosylienė – Augusto Schleicherio „Indogermanų kalbų lyginamosios gramatikos apybraižos“ antrą dalį, išleistą 1862 m. Veimare.

Knygos priešlapyje – P. Kriaučiūno autografas, paraštėse gausu jo rašytų pastabų, aptiktas ir žymaus kalbininko Jano Baudouino de Courtenay autografas.

2000 m. A. Orintaitė-Vosylienė bibliotekai padovanojo dar 67 knygas, išleistas 1766–1946 m.; 41 jų – iš P. Kriaučiūno asmeninės bibliotekos su savininko ranka rašytomis pastabomis. Šios knygos pas ponią Aldoną pateko visiškai atsitiktinai.

1941 m. sudegus namui, kuriame A. Orintaitė tuo metu gyveno kartu su motina, teko persikelti į gretimą ištuštėjusį namą Marijampolės Sodo ir P. Armino gatvių kampe. Viename kambarių stovėjo etažerė, o daugybė knygų buvo išmėtyta po visą kambarį. Supratusios, kad dalis jų neabejotinai priklausė P. Kriaučiūnui ir poetui bei vertėjui Petrui Arminui (1853–1885) – vedęs bičiulio P. Armino našlę Sofiją Zalevskaitę-Arminienę, P. Kriaučiūnas perėmė jo biblioteką, – moterys knygas surinko, išsaugojo ir, prabėgus dešimtmečiams, perdavė bibliotekai.

Nedidelėje, bet unikalioje kolekcijoje išliko P. Kriaučiūno mokslinės minties blyksniai, jo rinkto žodyno, lietuvių kalbos gramatikos ir daugybės neparašytų knygų fragmentai. Juos analizavo lietuvių kalbos istorijos tyrinėtojai, istorikai ir kraštotyrininkai.

BIBLIOTEKOS VEIKLA

Priėmus P. Kriaučiūno asmenines knygas, nuveikta išties nemažai. 2000, 2004 ir 2010 m. biblioteka organizavo mokslines konferencijas, 2000 m. P. Kriaučiūno 150-ųjų gimimo metinių proga išleido kraštotyrininkės, bibliografės Dalios Giniuvienės sudarytą bibliografinę rodyklę „Petras Kriaučiūnas“. Tai pirmas ir kol kas vienintelis bandymas suregistruoti P. Kriaučiūno raštus, rankraščius ir literatūrą apie jį nuo 1877 iki 1999-ųjų.

2004–2017 m. bibliotekoje veikė ekspozicija „Petras Kriaučiūnas – lietuvių tautinio atgimimo žadintojas Sūduvoje“. Po bibliotekos pastato renovacijos, vykusios 2017–2018 m., nuspręsta, kad senieji stendai lankytojams jau pabodę, nedera prie naujojo interjero. Kolekciją suskaitmeninus, papildžius faktais iš įvairių Lietuvos archyvų bei bibliotekų, surinkus išsamią ikonografinę medžiagą, parengta virtuali paroda „Karalius lietuviškasis“2.

Pasirūpinta, kad informacijos apie krašto šviesuolį netrūktų bibliotekos tinklalapyje. Bibliotekos iniciatyva sukurtame informaciniame portale apie Marijampolės kraštą www.noriuzinoti.lt jo „Veidaknygės“ skiltyje P. Kriaučiūnui taip pat yra skirtas puslapis.

Nuo 2018 m. bibliotekos vykdomos edukacinės krašto pažinimo programos „Pirmyn į praeitį“ žaidimuose įtraukta klausimų apie P. Kriaučiūną, jo atminimo įamžinimą. Žaidimų turnyrus pamėgo moksleiviai ir pedagogai. Žaidimai sulaukia daug dėmesio per miesto šventes, prašoma juos rengti įvairių kolektyvų darbuotojams, visuomeninių organizacijų nariams: Marijampolės apskrities policininkams, prokuratūros darbuotojams, jaunimo organizacijoms, Trečiojo amžiaus universiteto dalyviams.

2

http://www.marvb.lt/index.php/mano-krastas/virtualios-parodos/ karalius-lietuviskasis

21

ATMINIMO ĮAMŽINIMAS

1995 m., minint penktąsias P. Kriaučiūno vardo sugrąžinimo bibliotekai metines, dailininkė Geda Adomaitytė-Jakubauskienė bibliotekai sukūrė ekslibrisą. 2018 m. biblioteka išleido du P. Kriaučiūno atminimui skirtus atvirukus, jų autorė – Augustina Miknevičiūtė.

1993 m. Plokščiuose, Petro Kriaučiūno sodybos vietoje, pastatytas skulptoriaus Zigmo Sederevičiaus koplytstulpis. 2011 m.

Vaido Baranausko nuotr.

P. Kriaučiūno atminimui skirtas atvirukas. 2018 m. Autorė Augustina Miknevičiūtė

P. Kriaučiūnas „grąžintas“ ir į kitas Marijampolės erdves. Nuo 1920-ųjų P. Kriaučiūno vardu vadinta gatvė 1949 m. buvo pervadinta į Marytės Melnikaitės, o P. Kriaučiūno vardas jai sugrąžintas 1988-aisiais. 2000 m. miesto senosiose kapinėse atidengtas paminklas-kenotafas P. Kriaučiūnui (skulpt. Julius Narušis), 2003 m. prie Rygiškių Jono gimnazijos atidengta paminklinė lenta, skirta P. Kriaučiūno atminimui (skulpt. J. Narušis).

2020 m. bus minimos 170-osios P. Kriaučiūno gimimo metinės, todėl bibliotekoje jau svarstoma, kaip originaliai paminėti šią progą ir įamžinti šio Lietuvos šviesuolio atminimą.

PETRAS KRIAUČIŪNAS Gimė 1850 m. rugsėjo 16 d. Papečkių kaime, Vilkaviškio rajone. Mokėsi Vištyčio parapinėje mokykloje, 1871 m. baigė Marijampolės gimnaziją. Studijavo Seinų kunigų seminarijoje, Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, lotynų kalbą Varšuvos universitete. 1881–1887 ir 1906–1914 m. dirbo Marijampolės gimnazijoje mokytoju, dėstė lotynų ir lietuvių, kartais – vokiečių ir graikų kalbas. 1889–1899 m. dirbo teisėju Plokščiuose (dab. Šakių r.), 1900–1905 m. – advokatu Marijampolėje.

Mokydamasis Sankt Peterburge, susipažino su būsimu žymiu lietuvių kalbos tyrėju Kazimieru Jauniumi, kuris P. Kriaučiūnui visą gyvenimą buvo didžiausias kalbos mokslo autoritetas. Kaip ir K. Jaunius, P. Kriau­čiūnas nemėgo užrašinėti savo minčių, todėl išlikę nedaug rašytinių dokumentų. Amžininkų liudijimu, P. Kriaučiūnas rašė lietuvių kalbos gramatiką, rengė žodyną, tačiau nemokėjo dirbti sistemiškai – galėdavo dienų dienas gilintis į jį dominančius dalykus, o išsiaiškinęs, kas ir kaip, ieškodavo kito tyrimų objekto. Todėl eruditas netapo

22

Publikuota leid. „Lietuvos mokykla“, 1921 m., sąs. 7–8

mokslininku ar rašytoju. Tačiau žodžiu dėstomos P. Kriaučiūno mintys padėjo atsirasti daugybei jo mokinių knygų, uždegė dirbti Lietuvos labui. Tiesa, 1913–1914 m. sudarė lietuvių kalbos ir literatūros programą vidurinėms mokykloms.

Neprivalomas jo lietuvių kalbos pamokas mokiniai lankė savo noru. Lietuvių kalbos mokė nuosekliai, skatino užrašinėti tautosaką. Spaudos draudimo metais stengėsi duoti tautiečiams skaityti bent ką apie Lietuvą, kad ir rusų ar lenkų kalba. Panaikinus draudimą, gimnazijos bibliotekoje įrengė lietuviškų knygų skyrių.

Pasirodžius „Aušrai“, P. Kriaučiūnas ta­po karštu šio leidinio rėmėju: redagavo rankraščius, šelpė pinigais, ėmėsi platinimo darbo. Už šią veiklą neteko mokytojo darbo Marijampolės gimnazijoje. 1888 m. birželio 29 d. jo būste vyko pirmasis laikraščio „Varpas“ entuziastų susirinkimas.

Gyvendamas Plokščiuose, aktyviai veikė kaip filologas: čia rinkdavosi varpininkai, buvę mokiniai, kolegos, draugai, universitetų studentai. P. Kriaučiūnas kurį laiką globojo sergantį V. Kudirką.

Garsiausi XIX a. pab. Europos lingvistai ir filologai, atvykę pas P. Kriaučiūną, rasdavo autentiškos medžiagos savo tyrinėjimams.

Plokščiuose lankėsi rusų mokslininkas Aleksandras Aleksandrovas, lenkas Janas Baudouinas de Courtenay, danas Aage Benedictsenas, suomiai J. J. Mikkola ir Aukusti Niemi, J. J. Mikkolos žmona rašytoja Maila Talvio.

P. Kriaučiūnas išvertė Victoro Hugo, Friedricho Schillerio, Michailo Lermontovo, Aleksandro Puškino poezijos kūrinių.

Mirė 1916 m. sausio 20 d. Jaroslavlyje, Rusijoje, į kur per Pirmąjį pasaulinį karą buvo evakuotas kartu su Marijampolės gimnazija.

„TARP KNYGŲ“ – 70 *

BIRŽELĮ ŽURNALE PRIEŠ... ...62 metus (1957 m.) dalijomės statistika apie didžiųjų miestų bibliotekų knygų fondus – lyginome 1951 ir 1956 m. informaciją. Tuometėje Vilniaus viešojoje A. Mickevičiaus vardo bibliotekoje 1951 m. buvo 31 950 vienetų knygų, o 1956-aisiais – jau 146 508. Atitinkamai Kauno viešojoje bibliotekoje buvo 15 464 ir 117 174 knygos, Šiaulių – 15 957 ir 104 888, Klaipėdos – 16 377 ir 101 434. Lietuvos bibliotekų fondai plečiasi. Štai Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos fonduose šiandien skaičiuojama beveik 500 000 leidinių.

...58 metus (1961 m.) raginome... auginti bekonus! Pasakojome, kas laikoma bekonu, kaip kiaules tinkamai nupenėti. Netgi įvardijome „kiaulininkystės pirmūnus“: „V. Venckaitis išaugino 2684 bekonus, J. Šimelis – 2000 bekonų, O. Bagdonaitė – 1507.“ O kad tokių aukštumų pasiektų ir kiti ūkininkai, rekomendavome knygų, kuriose pateikiama naudingų patarimų ir nurodymų.

...46 metus (1973 m.) žurnalo turinį, iki tol pateikiamą lietuvių ir rusų kalbomis, papildė versija anglų kalba.

...55 metus (1964 m.) aprašėme analogų neturintį kultūros paminklą – Dionizo Poškos (1764–1830) ąžuolo kamiene sumeistrautą Baublį, kuriame rašytojas buvo įsirengęs bibliotekėlę.

Po D. Poškos mirties čia atidarytas muziejus, bibliotekėlė papildyta senosiomis knygomis, leistomis rašytojo gyventu laikotarpiu. Ar lankėtės Šilalės rajone esančiame Baublyje?

...44 metus (1975 m.) minėjome Respublikinės bibliotekos (dab. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) lėlių teatro „Berniukas Žirniukas“ dešimtmetį, per kurį pastatyta dešimt spektaklių. Žirniuką prisiminėme ir 1995-aisiais, kai teatras minėjo 30 metų sukaktį. 2018 m. rugsėjį teatras atsinaujino – pradėjo veikti lėlių teatro studija „Berniukas Žirniukas“, į teatro būrelius kviečianti trečių–penktų klasių moksleivius.

* Šioje rubrikoje verčiame šiemet septyniasdešimtmetį mininčio žurnalo puslapius ir primename, kuo mūsų profesinė bendruomenė gyveno septynis pastaruosius dešimtmečius.

23

...32 metus (1987 m.) rašėme apie rajono viešosios bibliotekos įkurtuves Biržų pilies rūmuose. Ilgiau nei du šimtmečius – nuo 1704ųjų – stūksojo tik rūmų griuvėsiai, 1953 m. jie pradėti tirti ir konservuoti. Rūmai vėl atgijo 1987 m. – juose įsikūrė rajono biblioteka ir kraštotyros muziejus. Šiandien Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka gausiai lankoma skaitytojų, joje vyksta įvairūs renginiai, saugomos svarbios kolekcijos, pavyzdžiui, Jono Meko patikėtas archyvas.

...24 metus (1995 m.) žurnalo puslapiuose pasirodė pirmosios spalvotos nuotraukos! Tiesa, jų numeryje buvo vos keturios: Berniuko Žirniuko ir vaizdai iš Skandinavijos šalių bib­liotekų. Nuo šio numerio žurnalas tampa vis spalvingesnis, o šiandien turbūt sunku ir įsivaizduoti jį pilką.

...6 metus (2013 m.) viršelį puošėme naujo Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos pastato nuotrauka, straipsnį apie atidarymą lydėjo gausi fotogalerija, kvietusi pasižvalgyti po modernų bibliotekos interjerą. Bibliotekos pastatas iškilo rekonstravus vaikų darželį-lopšelį „Klevelis“, kuris jau buvo uždarytas ir pasmerktas sunykti. Pastatą nusprendus perduoti viešajai bibliotekai, pradėta jo rekonstrukcija, trukusi ketverius metus.

...30 metų (1989 m.) antrame viršelyje, minėdami Lietuvos gedulo ir vilties dieną, spausdinome Antano Miškinio eilėraštį iš ciklo „Septynios sopulio raudos“: „Matau, eini kantri, drąsi, / Nepakartojama, sava... / Mes galvas nulenkėm – Esi / Tu Nemarioji Lietuva!“ Numerį pradėjome Virginijos Aputienės svarstymais, „kokių mūsų reikia atgimstančiai Lietuvai, kokių bibliotekų reikia jos ateičiai, jos tautinei mokyklai“.

...13 metų (2006 m.) džiaugėmės, kad „Nacionalinės bibliotekos Palangos vasaros skaitykla jau 40 metų pajūrio poilsiautojams ir Palangos svečiams praneša atėjusią vasarą. Sužaliavus medžiams, pražydus gėlėms ir atšilus orams, čia ramiai paskaityti knygų, laikraščių ir žurnalų eina ir eina skaitytojai, kai kurie ir ne vieną dešimtmetį.“ Štai ir dabar, atidarius jau 53-iąjį skaityklos sezoną, kviečiama ateiti čia ne tik paskaityti, bet ir panaršyti internete, išbandyti kūrybinių dirbtuvių siūlomą veiklą, susitelkimo valdymo praktikas, paklausyti paskaitų, koncertų, pažaisti žaidimų.

...2 metus (2017 m.) Nacionalinėje bibliotekoje atidarytas Judaikos tyrimų centras. Netrukus po šio įvykio Nacionalinę biblioteką pasiekė liudijimas, kad joje saugoma Mato Strašuno asmeninė žydų knygų kolekcija įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Atviras, į edukacinį bendradarbiavimą orientuotas centras aktyviai skleidžia informaciją apie Nacionalinėje bibliotekoje saugomą žydų dokumentinę kultūrą.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Parengė Vaiva Markevičiūtė 24

GEROJI PATIRTIS

PLUNGĖS IŠMANUSIS PARKAS. PO OGINSKIŲ ŽENKLU Virginija Liutikaitė Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos, inovacijų ir mokymo centro vedėja

Kultūra, istorija, gamta ir šiuolaikinės technologijos – viskas vienoje vietoje. Kitokios, privalomais reglamentais ir verčių sistema nesusaistytos „kūrybinės laboratorijos“ ir netikėta (ar pagrįsta?) sėkmė. Kas tai? Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos patirtis rengiant ir įgyvendinant projektą „Plungės išmanusis parkas“. Kaip ir kodėl prieš keletą metų radosi šis didelę sėkmę atnešęs ir lankytojų susidomėjimą sukėlęs ir tebekeliantis sumanymas?

Projektą pirmiausia sąlygojo įkvepianti bibliotekos geografinė, istorinė vieta ir sveikos bibliotekininkų ambicijos būti svarbia svarbios vietos dalimi.

2012 m. Plungės viešoji biblioteka įsikūrė kultūrine ir istorine prasme išskirtinėje vietoje – viename iš Lietuvos kultūros paveldui priklausančio kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro sodybos pastatų – restauruotoje XIX a. laikrodinėje-oranžerijoje.

Tai darėme sąmoningai, tam tikra prasme sulaužydami įprastą bibliotekos ir bibliotekininkystės sampratą, atsisakydami jau nusistovėjusio, laiko patikrinto savo įvaizdžio, rizikuodami apsirikti ar būti nesuprasti. Ir jau savaime iš karto, „už dyką“ tapome įvykiu, išskirtinės architektūros objektu,

turistų, miesto svečių traukos vieta. Tačiau nemažai dėl to ir paaukojome: šiuolaikinėms bibliotekoms įprastas dideles, šviesias erdves, galimybę būti pasiekiamiems „nuo šaligatvio“, t. y. greitai ir patogiai...

Pasirinkome kita – mažas, jaukias erdves, namų aplinką, pasirinkome būti gamtoje, taip siūlydami į biblioteką ne užbėgti, bet ištrūkti iš įprastos aplinkos. Šiame išskirtiniame kultūros lauke knygos ir žmogaus namai įgauna kiek kitą spalvą ir formą. Šie namai labiau pajuntami nei pamatomi. Dvarą ir biblioteką supa didelis, beveik 60 ha, parkas, tad, įsikūrusi dar ir žaliausioje bei gražiausioje miesto zonoje, biblioteka niekaip negalėjo ignoruoti jai

25

atitekusios išskirtinės vietos ir nepaisyti čia egzistuojančių sugyvenimo su gamta taisyklių. Todėl nuo pat pradžių ėmėme skleisti žaliąją idėją ir kurti draugišką aplinkai biblioteką. Tęsiant tradiciją, prie bibliotekos pradėtas kurti vaistažolių sodas, puoselėjamos praeities dvarų aplinkoje augintos gėlės, retieji parko augalai. Senųjų medžių drevėse lizdus suka valstybės saugomi dančiasnapiai.

Tad kai 2015 m. reikėjo apsispręsti, kokią temą rinktis „Bibliotekos pažangai 2“ (BP2) projektui, abejonių neliko – tai bus kultūros paveldas ir gamta.

Taip radosi „Plungės išmanusis parkas“, projektas, pralenkęs ne tik mūsų pačių lūkesčius.

KAS TAI?

Pirminė projekto idėja buvo, pasitelkus naujausias technologijas, išplėsti bibliotekos infrastruktūrą ir sukurti naujų paslaugų vartotojams viešinant bei populiarinant reikšmingą kultūros paveldo objektą, sustiprinti neformalųjį rajono vaikų ir jaunimo gamtinį, ekologinį ugdymą, gerinant jų skaitmenines kompetencijas, įtraukiant vartotojus į skaitmeninio turinio apie gamtą ir ekologiją kūrimą bei naudojimą.

Viskas prasidėjo 2015-aisiais... Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo nuotraukos

gamtos pažinimo dirbtuvės, meno plenerai, žaliosios pamokos prie bibliotekos auginamame vaistažolių sode, „sekretų“ (prieš keletą dešimtmečių vaikai taip vadindavo duobutėje paslėptus gėlių žiedus ar saldainių popieriukus, prispaustus stikliuku ir užbertus žemėmis – V. L.) kūrimo laboratorijos ir kt.

2018 m. parengtos kelios naujos vaikams ir paaugliams skirtos edukacijos. Pradinių klasių mokiniams pasiūlyta edukacija „Lobiavimas parke“. Jos metu klasė ne tik dalyvauja ekskursijoje po Plungės parką, bet ir penkiose parko aikštelėse ieško išslapstytų „lobiukų“ – dėlionės detalių. Jas radę, sudėlioja jau kito lankytino objekto nuotrauką.

Paskutinis „lobiautojų“ laukiantis lobis yra saldus prizas. Pernai vien gegužės–birželio mėnesiais 8 edukacijose dalyvavo 175 pradinukai. O šiemet jų turėjome jau arti 300.

Paskatinta lankytojų susidomėjimo parku ir sukūrusi 1–4 klasių mokiniams skirtą edukaciją „Pažinties takais“, 2018 m. rugpjūtį biblioteka pateikė paraišką dalyvauti Kultūros ministerijos skelbiamoje Kultūros

Didysis dančiasnapis – pažintinio Gyvūnų turo simbolis...

Tačiau projektas išvedė mus į daug platesnius kontekstus. Idėja išsiplėtė ir užvaldė, rodos, amžiams... ☺ Tai – su Plungės parku supažindinanti virtuali edukacinė-pažintinė programa (svetainė) su turinio valdymo sistema, pritaikyta ir mobiliesiems įrenginiams. Parengti 3 pažintiniai turai, siūlantys atraktyvią pažintį su įdomiausiomis ir reikšmingiausiomis parko vietomis pristatant 43 objektus: 26 – kultūros, 14 – augalų ir 3 – gyvūnų. Tête-à-tête pažinčiai su gamta ir kultūra parke sukurta informacinių lentelių su QR kodais sistema. Kartu organizuojami virtualios edukacinės-pažintinės programos mokymai bei praktiniai užsiėmimai, skirti aplinkos pažinimo ir gamtosauginiams įgūdžiams ugdyti. Tai – kūrybinės ...o parko tvenkinių lelija – Augalų turo.

26

paso paslaugų atrankoje. Spalį–gruodį 9 edukacijose „Pažinties takais“ nužygiavo 198 pradinukai.

Vyresniųjų klasių mokiniai pamėgo parke biblio­ tekos organizuojamas „Orientacines varžybas“ bei „Faktų medžioklę“.

NOMINACIJOS IR APDOVANOJIMAI

Projektas „Plungės išmanusis parkas“, kurio vertė šiandien jau siekia 37 600 eurų (22 600 eurų – BP2, 15 000 – Kultūros tarybos skirtos lėšos), yra pripažintas visos Lietuvos mastu, ne kartą nominuotas bei apdovanotas: 2016 m. skirta Turizmo departamento konkurso „Turizmo sėkmingiausieji 2016“ nominacija ir apdovanojimas kategorijoje „Sėkmingiausias 2016 metų turizmo produktas“; tais pačiais metais Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos kartu su Ryšių reguliavimo tarnyba organizuojamame konkurse „Naujasis knygnešys 2016“, kuris yra nacionalinė atranka į Jungtinių Tautų globojamą geriausių mobiliojo turinio sprendimų konkursą „World Summit Award“, Plungės viešosios bibliotekos projektas kultūros ir turizmo kategorijoje tapo vienu iš trijų nominantų. 2017 m. „Plungės išmaniajam parkui“ atiteko EIFL pasaulio viešųjų bibliotekų inovacijų apdovanojimas „Už reikšmingą indėlį su mobilių išmaniųjų priemonių pagalba atveriant ir pristatant bendruomenei reikšmingą kultūros paveldą bei žaliąsias miesto erdves“.

Projektas nusipelnė išskirtinio gamtos specialistų dėmesio. Pasirodo, mes vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjome augalų žymėjimą QR kodų lentelėmis. „Plungės išmaniojo parko“ svetainę jau aplankė per 100 tūkstančių žmonių. Su parku, naudodamiesi mobiliąja įranga ir QR kodų sistema ar padedami bibliotekininkų, kasmet susipažįsta daugiau kaip 20 tūkstančių moksleivių ir suaugusiųjų – vietos gyventojų ir svečių, turistų iš Lietuvos, kitų Europos ir pasaulio šalių.

Pažintis su parko objektais naudojantis mobiliąja įranga ir QR kodų sistema.

Šių dienų mažieji parko lankytojai daro savo „sekretus“.

KĄ GALI ĮKVĖPIMAS

„Ant bangos“ – taip galėtume pavadinti vėlesnius bibliotekos veiklos metus. Vis ta pačia gaida ir ritmu apie tą patį „Plungės išmanųjį parką“ ☺.

2018 m. bibliotekoje įgyvendinti dar du inovatyvių paslaugų projektai, skirti „Plungės išmaniajam parkui“. Vykdant projektą „Holograminis paveldas: inovacijos bibliotekoje – XIX a. pilaitėje laikrodinėje“, sukurtas holograminis turas, kurio metu pristatoma pati miesto biblioteka ir svarbiausi parko kultūriniai bei gamtos objektai. Projektas „Tu nežinai, kas bus rytoj: istorija atgyja 3D hologramose“ – dar viena holograma. Tai – XIX a. Plungės parko sodininko pasakojimas apie laikrodinę-oranžeriją ir vaizdžiai pateikiama seniausio mūrinio pastato mieste legenda. Šie projektai kaip įprastai lydimi ir naujų edukacijų: „Hologramų dirbtuvėlės“ ar „Mano laikrodinės istorija“ – galimybė patiems nufilmuoti ir 3D hologramoje papasakoti savo istoriją.

Tarp inovatyvių su biblioteka, parko kultūriniais ir gamtos objektais supažindinančių paslaugų – ir hologramos.

27

Verkianti liepa, pasakojanti graudžią nelaimingo gyvenimo legendą, vaikams tapo dar didesnės meilės mamai ir tėčiui įkvėpimu.

Projektas „Plungės išmanusis parkas“ buvo dar vienas atkaklus biblio­ tekininkų mėginimas (po daugybės bandymų) paskatinti apskritai sunkiai bet kokiai diskusijai pasiduodančios provincijos bendruomenės ir kultūros žmonių dialogą. Mėginimas išprovokuoti nerimą! Šįkart – kiekvienam pažįstama ir artima gamtos tema.

Rengiant projekto edukacinę medžiagą, konsultuotasi su atitinkamų sričių specialistais. Nuotraukoje – Susitvarkyti su šia užduotimi irgi neKlaipėdos universiteto botanikos sodo specialistai padeda rengti Augalų turą. buvo lengva.

Darbas rengiant projektą ir jį įgyBibliotekininkai ir toliau nestabdo ☺. Siekis vendinant suponavo užtikrintą išvadą: naujausios išsaugoti kultūros paveldą tuo tikslu pasitelkiant technologijos iš tiesų yra viena iš svarbiausių šiuopažangiąsias technologijas tikrai veža. Tačiau laikinių priemonių, padedančių „išgryninti“ objektą, bibliotekininkams ėmė trūkti žinių! Taip atsirado atverti platesnį vartotojo matymo lauką ir paskatinti rimtesnių tarptautinių projektų poreikis. Esame džiugias! (tai labai svarbu) emocijas. Antra vertus, pagal programos „Erasmus+“ antro veiksmo – KA2: nepaisant nenuginčijamos technologijų svarbos, bendradarbiavimas inovacijų ir dalijimosi gerąja didžiausia jėga išlieka ir greičiausiai išliks žmogišpatirtimi tikslais – 2018–2020 m. vykdomo su nekasis veiksnys. Visada esantis greta, papildantis, formaliuoju suaugusiųjų švietimu susijusio projekto sustiprinantis. „Paveldo valorizacija mažoms vietos bendruomeKas iš VISO TO vertingiausia mums patiems? nėms“ partneriai. Projektą įgyvendina Italijos nuoTai – kasdienė ir nesibaigianti pažintis (pažintys) latinio mokymosi centras, o kiti projekto partnesu vis naujais žmonėmis ir situacijomis. Vis naujos riai, be mūsų bibliotekos, – suaugusiųjų švietimo pradžios ir neabejotinai įdomi jų ateitis. Žinome. įstaigos iš Nyderlandų, Maltos, Slovėnijos, Italijos.

Jau pasitikrinome...

Mokomės, kaip, naudojantis naujomis informacinių ir ryšių technologijų taikymo metodikomis ir reIR VISAI PABAIGOJE miantis įvairių Europos valstybių patirtimi, stiprinti Jei kada nors iš Plungės parke apsilankiusio vietos kultūros paveldą, tiesiogiai įtraukiant įstaigų pažįstamo gausite atvirlaiškį ne su puikiais, bet darbuotojus numatytiems veiksmams įgyvendinti. jau kiek pabodusiais gražiaisiais Oginskio rūmais, Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Gino, pavyzdžiui, su išdidžiai kuodą iškėlusiu sunkiai tarė Gurevičiūtė 2018 m. pabaigoje paveldosaugos nendrynuose surandamu dančiasnapiu ar vos pasveiklos žinių sėmėsi Ispanijoje, Santjago de Komtebimu gegužinės žvynašaknės žiedu, gal tai bus ir postelos mieste, teminiame programos „Erasmus +“ mūsų bibliotekos nuopelnas? seminare (Cultural Heritage - European Cultural Heritage in Adult Education). Ir grįžo su jau konkrečiu būsimu projektu!

IŠŠŪKIAI

Jų gal tiek nesitikėjome (bet nujausti galėjome).

Bibliotekininkai nejučia įsitraukė į labai plačius ir atsakingus dialogus. Kaip antai į amžiną ir neretai gana pavojingą diskusiją, kas svarbiau – „viksva ar kultūros paveldo objektas“, žavusis parko „parazitas“ – pavasarinis augaliukas gegužinė žvynašaknė ar garbusis kunigaikštis Mykolas Oginskis? Į pavojingą diskusiją apie ribų apimtį...

Teko išmokti suprasti (ir apginti) idėją, staiga tapusią svarbesne už patį objektą. Dažnu atveju atsitiko būtent taip. Arboristų dėka į gyvenimą vėl sugrąžintas Laikrodinės ąžuolas tapo akivaizdžiu medžių gyvasties išsaugojimo svarbos simboliu,

28

Kasmet parke apsilanko daugiau kaip 20 tūkstančių moksleivių ir suaugusiųjų – vietos gyventojų ir svečių.

Nuotraukoje – Vokietijos žurnalistai ir šios šalies bibliotekų asociacijos atstovai. 2018 m.

TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

PAŽINTINIS BIBLIOTEKININKŲ VIZITAS NORVEGIJOJE Pavasaris Bergene. Virginijos Švedienės nuotr.

Virginija Švedienė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyriausioji bibliotekininkė

Dėmesys projektams, skatinantiems bendruomenės pažangą, mokymąsi visą gyvenimą, socialinės atskirties mažinimą, skaitmeninės įtraukties didinimą. Tai – dalis viešnagės tikslų bendradarbiaujant Europos bibliotekininkams ir mezgant naujas partnerystes.

2019 m. gegužės 6–8 d. Norvegijos tarptautinio bendradarbiavimo ir aukštojo mokslo kokybės gerinimo agentūra surengė „Erasmus+“ programos tarptautinio bendradarbiavimo veiklos pažintinį vizitą„Viešosios bibliotekos ir jų vaidmuo bei veikla integ­ racijos / įtraukties srityje“ (Public libraries and their roles and work in integration/inclusion). Dotaciją vizitui skyrė nacionalinis Švietimo mainų paramos fondas, projekto įgyvendinimą finansavo Europos Komisija. Šiame plačiai Europos bibliotekoms atstovautame tarptautiniame renginyje dalyvavo 18 valstybių bibliotekininkai: ne tik Norvegijos kaimynės (Švedija, Danija), bet ir atstovai iš Jungtinės Karalystės, Airijos, Pietų Europos – Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Vidurio Europos – Čekijos, Slovakijos, kitų žemyno valstybių bibliotekų. Tarp pažintinio vizito dalyvių buvo ir visos trys Baltijos šalys. Lietuvos bibliotekininkams atstovavo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos specialistė Virginija Švedienė.

Vizitas buvo dviejų dalių: seminaras ir lankymasis Norvegijos regioninėse bibliotekose, daugiausia dirbančiose socialinės įtraukties srityje. Seminare veiklą pristatę bibliotekininkai iš Sturdo, Tionsbergo, Oplano, Trondheimo, Sioinės, Horteno, Bergeno, Voso viešųjų bibliotekų ypač akcentavo svarbų bibliotekų vaidmenį lengvinant imigrantų integraciją, skatinant mokymosi visą gyvenimą procesą.

Hordalando regioninės bibliotekos darbuotoja Elin Golten supažindino su Norvegijos bibliotekų strategijos pagrindinėmis kryptimis, kurias numato naujausias (2014 m. redakcijos) šalies bibliotekų įstatymas. Šiame dokumente vienu svarbiausių prioritetų įvardijamas viešosios bibliotekos, kaip susitikimų, diskusijų bei debatų vietos ir nepriklausomos erdvės, vaidmuo. Tai, kad per metus Norvegijos bibliotekose apsilanko 54 proc. visų šalies gyventojų, galima paaiškinti didžiuliu įvairių veiklų ir renginių skaičiumi (pvz., 2017 m. viešosiose bibliotekose jų įvyko 50 000).

29

DIDELIS PASIRINKIMAS TAMPA PROBLEMA?

Viešoji biblioteka Norvegijoje – sociali ir įtrauki erdvė, skatinanti socialinę sanglaudą, pasitikėjimą, partnerystę. Jos veiklų įvairovė gali pasiūlyti gerų idėjų: čia vyksta knygų skaitymai ir susitikimai su jų autoriais, koncertai ir pokalbių su muzikantais vakarai, teatro vaidinimai, klounų pasirodymai, filmų peržiūros, pasakojimų popietės, debatai įvairiomis temomis, stalo ir kompiuterinių žaidimų vakarai. Žmonės gali rinktis kūrybinį užsiėmimą – muzikuoti, piešti, imtis rankdarbių ar kompiuterinio programavimo.

Didelis pasirinkimas paskaitų temų: literatūra, istorija, mokslas, menas, feminizmas, aplinkosauga, rasizmas, religija, sportas, technologijos ir kt.

Naujasis Norvegijos bibliotekų įstatymas numato naują bibliotekų vaidmenį, o drauge ir naujas bibliotekininkų kompetencijas. Bibliotekos, ypač viešosios, šiandien yra ir patraukli susitikimų vieta, ir palanki mokymosi erdvė. Bibliotekininkų vaidmuo pasidaro ypač svarbus, nes jie tampa patarėjais, edukatoriais, diskusijų moderatoriais.

Norvegijos bibliotekininkai, kalbėdami apie savo darbo kasdienybę, vardijo šalies visuomenės problemas, su kuriomis susiduriama, – žmonių vienišumą, susvetimėjimą, šeimos modelio kaitą, skaitmeninį (ne)raštingumą, technikos žinių trūkumą šiandienos pasaulyje, biurokratizmą, kalbines problemas. Atkreiptas dėmesys, kad per didelis galimybių pasirinkimas taip pat tampa problema – žmonės tikisi greito rezultato ir stokoja kantrybės.

DĖMESYS ATVYKĖLIAMS IR NEMOTYVUOTAM JAUNIMUI

Seminare dalyvavę kolegos norvegai dalijosi įžvalgomis, kad bibliotekininkų profesinis rengimas šiandien labiausiai turėtų būti telkiamas į būsimų specialistų darbą su žmonėmis, o ne su knygomis.

Bibliotekoms reikia daug stiprių pagalbininkų ir sąjungininkų, todėl svarbu kurti bibliotekų, pilietinės visuomenės, nevyriausybinių organizacijų partnerystes, stengtis nuolat palaikyti tvirtus ryšius su miestiečiais.

Siekdamos padėti atvykėliams susipažinti su įvairiais šalies visuomenės ypatumais, paskatinti norvegų kalbos mokymąsi, Norvegijos viešosios bibliotekos savo veikloje sėkmingai pasitelkia „kalbų kavinės“ metodą. Tai – pozityvi patirtis tiek vietos gyventojams, tiek imigrantams ir pabėgėliams, kai neformalioje aplinkoje tobulinami norvegų kalbos įgūdžiai, dalyvaujama diskusijose, kalbamasi apie pomėgius. Žodis „kavinė“ šiuo atveju vartojamas

30

Pažintinio vizito dalyviai. Renginio organizatorių nuotr.

tiesiogine prasme, nes mokytis ir diskutuoti žmonės susirenka prie kavos ar arbatos puodelio, o tai sukuria šiltą ir demokratišką atmosferą.

Padėdami mokytis užsienio kalbos, savo gebėjimus puikiai pritaiko bibliotekų savanoriai.

Ypatingą dėmesį Norvegijos bibliotekos skiria 13–25 metų jaunimui, kuriam trūksta motyvacijos kryptingai, turiningai veiklai. Jie kviečiami į biblioteką žaisti žaidimų, mokytis siūti, kurti įdomius dalykus, o kartu kalbėtis apie savo pomėgius ir geriau vieniems kitus pažinti.

SĄLYGOS LANKYTOJŲ SAVIRAIŠKAI IR MOKYMUISI

Apsilankymas Bergeno ir Voso viešosiose bibliotekose leido iš arti pažvelgti į šios šalies bibliotekų kasdienybę. Norėtųsi pabrėžti šiuos bendrus Norvegijos viešųjų bibliotekų bruožus: jos kuria patogias sąlygas lankytojų saviraiškai, mokymuisi; stengiasi būti tokia visuomenės buveine, kuria žmonės pasitiki, todėl lanksčiai prisitaiko prie jos poreikių.

Bergeno biblioteka siūlo kursus, seminarus, įvairias mokymosi veik­ las visoms lankytojų amžiaus grupėms. Be „kalbų kavinės“, čia veikia visuomeniniai mokymosi klubai, vyksta skaitmeninio raštingumo mokymai, programavimo kursai. Jaunimas padeda senjorams įvaldyti

Bergeno viešojoje bibliotekoje. Virginijos Švedienės nuotr.

pažangias technologijas (moko naudotis socialiniais tinklais ir „Google“ žemėlapiais, susikurti tinkamus, saugius slaptažodžius), o mokymo patirtį turintys savanoriai padeda moksleiviams paruošti namų darbus. Bibliotekos Mokymosi centre lankytojai keliomis kalbomis gali gauti konsultacijas, kaip naudotis nešiojamaisiais ir planšetiniais kompiuteriais, mobiliaisiais įrenginiais, internetu ir elektroniniu paštu. Čia taip pat patariama, kaip saugiai naudotis e. prekybos paslaugomis.

Voso biblioteką drąsiai galima vadinti bendruomenės traukos centru. Pro langus atsiveria nuostabus, tipiškai norvegiškas ežero ir fjordų vaizdas, kuriuo gali gėrėtis skaitydamas laikraštį, žurnalą ar knygą. Biblioteka siūlo daug renginių, į kuriuos įtraukia ir imigrantus. Kad renginiai pavyktų ir būtų patrauklūs įvairaus amžiaus bei pomėgių žmonėms, daug prisideda savanoriai. Pabrėžtina, jog biblioteka turi nemažai partnerių: liaudies akademiją, profesinio rengimo ir kalbos terapijos organizaciją, kino ir kultūros centrą, moterų chorą.

NAUJOS PARTNERYSTĖS – ATSIŽVELGIANT Į PRIORITETUS

Susitikimuose bibliotekininkai daug kalbėjosi apie tai, kokius prioritetus jų bibliotekos nusistačiusios savo veikloje ir kuriose srityse galėtų užmegzti partnerystes.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka įgyvendina Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2017–2019 m. plane numatytą priemonę „Aprūpinti bibliotekas socialinės bei informacinės atskirties gyventojų grupėms skirta įranga bei priemonėmis“, žingsnis po žingsnio savo erdvėje vykdydama infrastruktūrinius pokyčius neįgaliųjų naudai, rengdama kvalifikacinius renginius Panevėžio regiono bibliotekininkams, į kuriuos kviečiami psichologai, edukatoriai, kiti specialistai, turintys darbo su socialiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis patirties.

Voso biblioteka – bendruomenės traukos centras.

2019 m. rugsėjį Panevėžio apskrities biblioteka rengia tarptautinį seminarą, į kurį pakviesta ir Bergene vykusio vizito dalyvė Miolbio (Švedija) bibliotekos direktorė Anya Feltreuter – kad supažindintų su Švedijos bibliotekų strategija dėl bibliotekų paslaugų prieinamumo neįgaliesiems.

Vizito Bergene metu apsvarstytos projektinio bendradarbiavimo suaugusiųjų švietimo srityje galimybės su Estijos, Italijos, Čekijos, Norvegijos bibliotekomis.

TIESIOGINIO IR VIRTUALAUS BENDRAVIMO NAUDA

Norvegijos tarptautinio bendradarbiavimo ir aukštojo mokslo kokybės gerinimo agentūros atstovai vizito dalyvius supažindino su paraiškų pagal Europos Sąjungos švietimo programą „Erasmus+“ teikimo ypatumais, davė praktinių patarimų dėl mobilumo projektų rengimo.

Bergeno viešosios bibliotekos specialistai papasakojo apie vieną iš savo sėkmingai vykdytų mobilumo veik­ lų. Ši tarptautinio bendradarbiavimo švietimo srityje programa suteikia galimybę veikti strategiškai, didinti įstaigos prestižą, įgyvendinti naujas idėjas ir veiklas; įgyvendinant ją, mokoma, kaip stiprinti darbuotojų motyvaciją ir kompetencijas (mokymo gebėjimus, užsienio kalbų įgūdžius).

Vizito dalyviai ne tik rimtai diskutavo ir sėmėsi profesinės patirties. Draugiškų vakarienių metu kolegas jie vaišino atsivežtais savo šalies saldumynais, ragavo tradicinių norvegiškų patiekalų. Šeimininkai sudarė galimybę pasižvalgyti po šiaurietiškai pavasarišką, tuo metu nuo rododendrų, tulpių, alyvų, kaštonų žiedų pakvipusį Bergeną.

Susibūrusios naujos Europos bibliotekininkų komandos bendradarbiavimas tęsiasi. Sukurta „Facebook“ grupė, kurioje vizito dalyviai ir toliau dalijasi savo šalies bibliotekų aktualijomis, būsimų veiklų planais.

Bergeno bibliotekoje stengiamasi lankytojams pasiūlyti patogią aplinką. Virginijos Švedienės nuotraukos

31

KRONIKA

KNYGŲ LIKIMAS – RESTAURATORIŲ RANKOSE 2019 metais minime ne tik Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos šimtmetį. Šiemet sukako 40 metų, kai bibliotekoje buvo įkurtas ir veiklą pradėjo Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyrius. Ką gali patyrusių restauratorių rankos, kokios būklės leidiniai patenka į šį skyrių ir su kokiais iššūkiais susiduriama, galima pamatyti gegužės 10 dieną atidarytoje unikalioje restauruotų dokumentų parodoje „Pro captu lectoris“, skirtoje minėtoms progoms paminėti.

Paroda parengta kontrasto principu: šalia atgimusios knygos ar dokumento pateikiama pirminės būklės nuotrauka. „Norėjau nustebinti lankytojus, parodyti, kokie dokumentai patenka restauratoriui ir kokie jie grįžta į bibliotekos fondus“, – sakė parodos sumanytojas, ilgametis skyriaus vadovas Algirdas Plioplys, minintis ir savo darbo šiame skyriuje 40-metį. Apžiūrint eksponatus, galima pamatyti, ką restauratorius gali ir ko – ne. Pavyzdžiui, jei knygoje trūksta lapo dalies, pasak A. Plioplio, restauratorius gali tik ją grąžinti, nurodyti menamas ribas, bet, vadovaudamasis restauravimo principais, prarastos informacijos grąžinti negali.

Parodai atrinkti įdomesni pastarųjų dviejų dešimtmečių egzemplioriai, atskleidžiantys skyriaus restauratorių meistrystę. Tarp tokių darbų – 1545 m.

Magdeburge išleista Martino Lutherio (1483–1546) Biblija su 128 puikiomis Luco Cranacho graviūromis (rest. Dalia Udrienė; 2017–2018 m.). Knyga buvo labai sunykusi, vienas iš ankstesnių jos savininkų lapus buvo užklijavęs permatomu rusvu popieriumi – jį visą reikėjo pašalinti.

Dar vienas eksponatas, rodantis, kaip knygų likimai priklauso nuo jų skaitytojų, – leidinys, iš kurio iliustracijos iškirptos ten vaizduojamos neapsirengusios moterys. Todėl kitoje puslapio pusėje išspausdintas žemėlapis taip pat liko be iškirptosios dalies... Arba 1595 m. Venecijoje spausdinta knyga, iš kurios kažkas išplėšė pusę bloko puslapių – įrišas ir nugarėlė rodė, kokio dydžio ji buvo. Restauratoriui teko užpildyti trūkstamą dalį baltu popieriumi. „Knygų žalotojų buvo visais laikais. Vienuolynuose jos būdavo net prirakinamos“, – apie knygų likimus pasakojo A. Plioplys.

Lankytojų dėmesio negali nepatraukti XVI a. pabaigos italo kronikininko Alessandro Guagnini Sarmatiae Europeae descriptio „Sarmatų tautų aprašymas“ (1581) (rest. Jūratė Dulinskienė; 2014 m.). Vienas jos skyrius iliustruotas Lietuvos kunigaikščių imaginaciniais portretais, kurie nekeičiami keturis amžius keliavo iš leidinio į leidinį.

32

Kartais, kaip intrigavo A. Plioplys, restauratoriams tenka būti savotiškais šerlokais holmsais, įminti ne vieną mįslę, bandant nustatyti leidinio datą, metus ar savininką. Pašaliečiams šis itin daug kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis darbas gali likti ir nelabai pastebimas. Esą knyga tik truputį pavalyta, o dažnai tai – ne vienų metų darbas.

Ir tampama restauratoriumi ne per vieną dieną. Pirmosios Nacionalinės bibliotekos restauratorės, tiksliau dvi knygrišės, mokėsi iš Vilniaus universiteto specialistų – 1979 m. biblioteka jas pasiuntė ten stažuotis.

Po kursų Laimutė Zadvornaja restauravo vieną Vilniuje 1907 m. leisto laikraščio „Skardas“ numerį – tokia buvo restauravimo darbų Nacionalinėje bibliotekoje pradžia. Šiandien Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje dirba 17 darbuotojų, tarp jų 6 yra aukščiausios kvalifikacijos. Yra restauratorių, turinčių 30 metų stažą, ne kartą įvertintų įvairių konkursų diplomais. Tačiau vadovui kelia nerimą specialistų rengimas: „Lietuvoje nėra mokyklos, kuri rengtų dokumentų (popieriaus) restauratorius. Paskutinis restauratorius į mūsų skyrių buvo priimtas 2005 metais. Per tą laiką neparengtas nė vienas naujas darbuotojas, tad kaip ir nėra kam perduoti savo patirties.“ Nacionalinės bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyrius šiandien yra tyrimų ir metodikos centras, į jį stažuotis kiekvienais metais atvažiuoja specialistai iš Lietuvos ir net iš užsienio.

Vaidenė Grybauskaitė

Dokumentų restauravimo ir konservavimo skyriaus darbuotojai. 2019 m. gegužė. Sėdi (iš kairės): Dalia Udrienė, Ramunė Minderienė, Raimonda Vasiliauskienė, Aušra Vaitiekūnaitė, Daiva Juškienė, Laimutė Zadvornaja; stovi (iš kairės): Kristina Lukoševičienė, Jūratė Dulinskienė, Elona Marija Ložytė, Dalia Veselauskienė, Birutė Sivakova, Laima Pitrėnaitė, Aldona Nikienė, Algirdas Plioplys, Rima Saulienė, Solveiga Sprindienė. Vygaudo Juozaičio nuotr.

KRONIKA

ATGARSIAI IŠ TARPTAUTINĖS KONFERENCIJOS NIDOJE Gegužės 27–29 dienomis į Neringą suvažiavo Lietuvos bibliotekininkai ir jų kolegos iš Latvijos, Ukrainos, Rusijos Federacijos (Kaliningrado). Čia vyko Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos (LSVBA) organizuota tarptautinė konferencija „Pokyčių evoliucija bibliotekose: (DI) ir (EI)“. Joje dalyvavo beveik šimtas bendraminčių ir jų rėmėjų, buvo išklausyta 11 aktualių pranešimų, įžvalgų apie bibliotekų veiklos pokyčius artimiausiu metu ir laikotarpiu iki 2030 metų.

Nors kurorto aplinka kvietė grožėtis Nidos kopomis ir pajūriu, kolegos buvo nusiteikę rimtam darbui. Konferencijos dalyvius pasveikino Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis, Kultūros ministerijos atstovė Erika Buivydienė, Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė. Dauguma pranešimų buvo skirta didžiųjų duomenų ir dirbtinio intelekto keliamiems iššūkiams, diskusijoms apie robotų humanoidų vaidmenį bibliotekose. Šiomis temomis kalbėjo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instiKonferencijos dalyviai klausosi kolegų iš Lietuvos ir užsienio pranešimų. Dainos Sutkevičienės nuotr. tuto profesorius habil. dr. Laimutis Telksnys, kiti svečiai. „Homo Robotus ateina, ką veiks Homo Sapiens?“ – savo Kaip galime išmokti valdyti stresą, labai įtaigiai pasakojo pranešime klausė Lietuvos laisvosios rinkos instituto psichologas Gediminas Navaitis. Konferencijos pabaigoje jos Švietimo centro vadovė Marija Vyšniauskaitė. Apie dirbtiniu moderatorė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto intelektu pagrįstų sprendimų panaudojimą bibliotekose mintimokslo reikalų prodekanė, LiBiTOP tyrėjų grupės vadovė doc. mis dalijosi UAB „Hansab“ pardavimų projektų vadovas Mantas dr. Zinaida Manžuch pateikė įžvalgų, ko galima tikėtis ateityje Budraitis. įgyvendinant skaitmeninę įtrauktį.

Kalbėta apie emocinę lyderystę: pranešimą „Emocinio inKonferencijos dienomis buvo surengtas ir Žemaitijos telekto pasekmė – kūrybiškumas“ skaitė Klaipėdos apskrities metams paminėti skirtas vakaras. Klaipėdos rajono Jono LanIevos Simonaitytės viešosios bibliotekos Regiono bibliotekų ir kučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana kultūros vadybos skyriaus vedėja Daiva Nakrošienė. Emocinį Ciparienė ne tik žemaitiškai „rokavosi“, bet ir įtraukė kolegas intelektą ji pristatė kaip gebėjimų rinkinį, formuojantį asmeį linksmus šokius, ratelius ir žaidimus. Viešosios interneto prinybę. Tai – ir žinios, ir kompetencijos, sudarančios galimybę eigos taškų asociacijos vadovė Inga Žemaitienė, padedama išsisukti iš kebliausių situacijų, kūrybiškumo, kuris yra emocikolegų, vakaro dalyviams surengė „Auksinio proto“ turnyrą. nio intelekto pasekmė, impulsas. Pranešėja dar kartą priminė, Dalyviams teko atsakyti į klausimus, susijusius su skaitmeninio kodėl tokia svarbi yra aplinka, kurioje dirbame, – būtent ji turi raštingumo mokymais šalies bibliotekose, atspėti populiarių skatinti kolektyvo bendruomenės kūrybiškumą. kino filmų, serialų, televizijos laidų melodijas ir dainas.

Kolegės iš Ukrainos dr. Yaroslava Soschynska ir Larysa LuhoKonferencija surengta įgyvendinant Lietuvos kultūros va kalbėjo apie šalies bibliotekų asociacijos inovatyvias idėjas. tarybos finansuojamą projektą „Tarptautinė bibliotekininkų Buvo malonu matyti, kad jie vertina bendradarbiavimą su mūsų bendruomenės konferencija „Pokyčių evoliucija bibliotekose: LSVBA. Kaliningrado centralizuotos bibliotekų sistemos organi(DI) ir (EI)“. Konferenciją rėmė Neringos savivaldybė, UAB zacinio-metodinio skyriaus vedėja Jekaterina Olina papasakojo „Asseco Lietuva“, UAB „Hansab“. apie pradėtus įgyvendinti bibliotekų modernizacijos projektus.

O Latvijos bibliotekų asociacijos prezidentė Mara Jekabsonė Daina Sutkevičienė pasidalijo įžvalgomis, kaip populiarinti bibliotekas, ir pateikė LSVBA tarybos narė daug sėkmingų pavyzdžių.

33

KRONIKA

PER LIETUVĄ NUVILNIJUSI SKAITYMO AKCIJA Gegužės 30 d. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka inicijavo akciją „Tėčiai skaito vaikams“. Tą ir kitą dieną įvairiose Lietuvos bibliotekose buvo organizuojami šiai iniciatyvai skirti renginiai, o tėčiai buvo kviečiami surasti laiko paskaityti savo vaikams. Akcija, kuri surengta įgyvendinant Skaitymo skatinimo programą, buvo siekiama netradiciškai paminėti pirmą birželio sekmadienį švenčiamą Tėvo dieną ir pabrėžti tėvystės svarbą vaikų auklėjimui. Ja taip pat siekta atkreipti visuomenės dėmesį į ankstyvojo skaitymo naudą ir teigiamą poveikį vaikų raidai.

Iniciatyvą koordinavusi Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pakvietė vaikus į rytmečio skaitymus. Pasirinktas knygas Nacionalinėje bibliotekoje skaitė žinomi tėčiai – rašytojas Tomas Dirgėla ir gamtos fotografas Marius Čepulis. Prie akcijos prisijungusios apskričių, rajonų savivaldybių bibliotekos ir jų filialai taip pat kvietė vaikams skaityti šalyje ar savame krašte garsius tėčius – rašytojus, aktorius, dainininkus, fotografus, laidų vedėjus, merus, savivaldybių administracijų, kultūros centrų bei muziejų direktorius ir kt.

Puikų pavyzdį parodė ir kiti tėčiai, noriai dalyvavę ne tik bibliotekų organizuojamuose renginiuose, bet ir skaitę knygas vaikų darželiuose bei mokyklose. Iš viso surengta daugiau kaip 50 susitikimų su tėčiais ir net seneliais.

Vykdant akciją, daug dėmesio skirta informacijos apie tėčių skaitymo naudą sklaidai žiniasklaidoje ir rekomendacijoms, kokias knygas, atsižvelgiant į vaiko amžių, rinktis. Akcijos „Tėčiai skaito vaikams“ feisbuko paskyroje surengtas fotografijų konkursas – buvo kviečiama dalytis jaukiomis skaitymo akimirkomis, užfiksuotomis kartu su mažaisiais klausytojais. Konkursui pateikta 18 vaikams skaitančių tėčių nuotraukų. Nuotrauka nugalėtoja tapo Aidos Šeputienės iš Kauno atsiųstas vaizdas. Jis sulaukė daugiausia teigiamų tiek feisbuko lankytojų, tiek organizatorių vertinimų.

Didelis susidomėjimas akcija „Tėčiai skaito vaikams“ ir itin palankūs atsiliepimai leidžia manyti, kad bendromis pastangomis ją galima sėkmingai paversti kasmetine ir pritraukti vis daugiau dalyvių.

Žydrė Vėtienė 34

Nes skaitymas suartina Gegužės 30 d.

APIE ANKSTYVOJO SKAITYMO NAUDĄ

Didžiulę naudą teikiantis ankstyvasis skaitymas jau nekelia abejonių, tačiau retai kam žinoma, kad itin teigiamą įtaką tolesnei vaiko raidai turi knygas jam skaitantis tėtis. 2015 ir 2017 m. JAV atlikti tyrimai rodo, kad vaikų, kuriems ankstyvajame amžiuje (ypač iki 2 metų) dažniau skaitė tėvai, kalbos raida buvo gerokai spartesnė, o štai mamų skaitomos knygos tokio žymaus poveikio vaikų vystymuisi neturėjo. Toks netikėtas atradimas siejamas su tuo, kad tėvai, skaitydami vaikams, kalba sudėtingiau ir abstrakčiau, todėl mažiesiems klausytojams tenka labiau susikaupti ir intensyviau mąstyti – taip lavinami jų kognityviniai gebėjimai ir vaizduotė. Be to, kartu vartydami knygą, tėvai yra linkę joje pavaizduotus daiktus ar įvykius susieti su konkrečia vaiko patirtimi.

Pavyzdžiui, jei knygoje būna aprašytos ar pavaizduotos kopėčios, tėčiai dažnai aptaria su vaikais, kada paskutinį kartą jomis naudojosi, norėdami užlipti ant stogo ar pan. Mamos elgiasi visai kitaip: įsijausdamos į mokytojo vaidmenį, jos daugiau dėmesio skiria knygoje esančioms detalėms, t. y. prašo vaikų įvardyti ar suskaičiuoti objektus, parodyti spalvas, pačios stengiasi apibūdinti personažų jausmus ir emocijas.

Knygos skaitymas kartu su vaiku ne tik skatina jo kalbos ir pažinimo raidą, turtina žodyną, gerina pasirengimo mokyklai įgūdžius, bet ir kuria glaudžius tarpusavio santykius. Moksliniai tyrimai atskleidė, kad gerėja vaikams reguliariai skaitančių tėčių tėvystės įgūdžiai ir į gerąją pusę keičiasi vaikų elgesys. Pastebėta, kad sūnaus prieš miegą kartu su tėčiu vartant ir skaitant knygeles praleistų bent 20 minučių ypač stiprina tarpusavio ryšį. Klausydamasis jo skaitomos knygos, vaikas supranta, kad tėčiui patinka taip kartu leisti laiką, ir jaučia, jog ši kasdienė veikla yra labai prasminga. Galiausiai vakariniai skaitymai teigiamai veikia ir pačių tėčių savijautą. Sasekso (Jungtinė Karalystė) universiteto mokslininkai nustatė, kad skaitymas yra vienas efektyviausių būdų įveikti stresą – jau nuo šeštos skaitymo minutės akivaizdžiai sumažėja raumenų įtampa ir sulėtėja širdies ritmas.

Dar vis įprasta, kad į šią ugdomąją veiklą labiau įsitraukusios mamos. Didžiojoje Britanijoje skaitymo skatinimo organizacijos „Booktrust“ 2015 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad mamos vaikams skaito net 50 proc. dažniau nei tėčiai.

Tikriausiai metas keisti šią situaciją?

Tėčiai, skaitykite savo vaikams, nes skaitymas suartina!

Tėtis sūnui pradėjo skaityti dar visai mažutėliui. Dabar sūnui jau septyneri, ir nebuvo vakaro, kad tėtis neskaitytų.

Konkurso nugalėtoja – Aidos Šeputienės nuotrauka.

Anykščių meras Sigutis Obelevičius ir Menų centro direktorius Tomas Tuskenis skaitė ištraukas iš Tomo Dirgėlos ir Davido Almondo knygų.

Anykščių L. ir S. Didžiulių VB nuotr.

Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje vykusių rytmečio skaitymų svečias – gamtos fotografas Marius Čepulis.

Rašytojas Tomas Dirgėla nusifotografavo su mažaisiais vilniečiais, klausiusiais jo skaitymo. Vilniaus CB nuotr.

Net du tėčius dalyvauti smagiame renginyje pakvietė Dovilų biblioteka ir darželis „Kregždutė“. Klaipėdos r. Jono Lankučio VB nuotr.

Šilalės bendruomenės parke populiarią pasaką „Trys paršiukai“ darželinukams skaitė Gabijos ir Jokūbo tėtis Kęstutis Ačas. Šilalės VB nuotr.

Tėtis Paulius skaityti pasakų atėjo vilkėdamas pareigūno uniforma. Utenos A. ir M. Miškinių VB nuotr.

Kalvarijos vaikučiams nuotaikingų knygelių ištraukas parinko tėtis Robertas Degutis. Kalvarijos VB nuotr.

Aktorius Jurgis Damaševičius vaizdingai perteikė knygos „Panama yra graži“ turinį. Vilniaus askr. A. Mickevičiaus VB nuotr.

Šakių bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje nuolat vyksta daug įdomių renginių, čia vaikai klausėsi ir skaitančių tėčių. Šakių VB nuotr.

35

KRONIKA

KELIĄ RODĖ „#MAŽVYDO KODAS“ Vieną gegužės šeštadienį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir šalia jos buvo gana triukšminga – čia rinkosi, registravosi ir savo kelionę pradėjo motociklų ralio „BMW Mototourism Sprint Vilnius–Kaunas 2019“ dalyviai.

Tai jau devintus metus VšĮ„Motobaltija“ organizuojamas intelektinis kultūrinis mototuristinis ralis, kurio dalyviai, startavę sostinėje, važiuodami motociklais, aplanko Vilniaus ir Kauno regionuose esančius su istorija, kultūra ir paveldu susijusius punktus. Už organizatorių pateiktų užduočių įvykdymą ralio dalyviai renka taškus ir finišuoja Kaune. Šiemet, minint renginio partnerio – Nacionalinės bibliotekos 100-metį, buvo pasirinkta tema „#Mažvydo kodas“.

Motociklų ralio dalyvius sveikina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Dalyvių registracija Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje.

Ant Nacionalinės bibliotekos laiptų belaukiant starto pradžios. Organizatorių nuotraukos

36

„#Mažvydo kodo“ maršrutus padėjo rengti ir konsultavo ekspertai: Nacionalinės bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktorė Jolita Steponaitienė, Vilniaus universiteto istorikas prof. dr.

Vykintas Vaitkevičius, archeologas prof. dr. Aleksiejus Luchtanas, istorikė ir kultūros paveldo ekspertė Diana Varnaitė, kiti vietos kultūros ir istorijos žinovai.

Kelionių motociklais entuziastus pasveikinęs Nacionalinės bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas linkėjo sėkmės bandant įminti „Mažvydo kodą“, ištvermės keliaujant ir atrandant kultūros paveldo ir istorijos objektus. „Esame tikri, kad, lankydami maršruto legendoje nurodytas „švietimo tvirtoves“ – bibliotekas, patys patirsite ir įsitikinsite, kad 1547 m. pasirodžiusi pirmoji lietuviška spausdinta knyga savo reikšme ir jėga buvo išskirtinis Lietuvos kultūros reiškinys“, – teigė bibliotekos vadovas.

Ralio dalyviai, apsilankę Trakų viešosios bibliotekos Lentvario filiale, turėjo iššifruoti Martyno Mažvydo „Katekizmo“ prakalbos eilučių pradžiose paslėptą kūrinio autorių (Martinus Masvidius). Taip pat turėjo gerokai pasukti galvas spręsdami ir kitas organizatorių užduotis. Norėdami sužinoti tolesnio lankytino objekto pavadinimą ar kitą reikalingą informaciją, keliautojai turėjo iššifruoti ne vieną akrostichą.

Pasak vienos iš organizatorių Birutės Vaitkutės, mototuristinio ralio esmė – ne greitis, o turininga kelionė, nes per skirtas šešias valandas neįmanoma aplankyti visų 25 objektų. Tai – lyg intelektualus protų mūšis, kai dalyviai turi pasukti galvas ir, rinkdamiesi lankytinus objektus, susidėlioti geriausią maršrutą (už aplankytą punktą skiriamas skirtingas taškų skaičius; už vėlavimą ar viršytą greitį numatyti baudų balai). Taip motociklininkų komandos keliauja, domisi krašto istorija ir kultūra, sužino įdomių dalykų ir aplanko vietas, kurių net vietiniai nežino. „Parinkti įdomūs objektai, į kuriuos ir dabar keliaudami užsukame.

Labai šviesūs sutikti žmonės, nuostabi Lietuvos gamta ir būrys bendraminčių. Jausmas labai geras, dėkingumas begalinis“, – taip ralyje patirtus įspūdžius apibendrino viena iš dalyvių Jurgita Gurčinienė.

Daug įdomaus sužinota Vievio Dievo Motinos Užgimimo cerkvėje.

Su Barbora Radvilaite siejama pasvirusi XVIII a. koplyčia stovi prie kelio, vedančio į Čiobiškį.

Lentvario bibliotekoje reikėjo atlikti užduotį – iššifruoti Martyno Mažvydo „Katekizmo“ prakalbos akrostichą. Lentvario bibliotekos nuotr.

Aplankyta unikali medinė Švenčiausios Trejybės bažnyčios varpinė Musninkuose (Širvintų r.).

Išradingi dalyviai atlieka užduotį – išmatuoti Neries upės gylį neturint metro.

Lentvario bibliotekoje ralio dalyvius pasitikusios bibliotekininkės pasakojo: „Vos sulaukusios pirmos komandos jau buvome kaip ir nusiraminusios, kad ralis baigėsi, matyt, daugiau niekas mūsų nepasirinko.

Kai po minutės suvažiavo šimtai, teko atidaryti visas duris ir iš širdies pabendrauti.“ Suskaičiavus visus balus, paaiškėjo, kad daugiausia taškų surinko ir I vietą užėmė komanda „Laisvė lėkti“ iš Pakruojo (1036 taškai), II vietą – komanda „Krituliai“ iš Vilniaus (939 taškai), III vietą – komanda „Druska ir pipirai“ iš Vilniaus (934 taškai).

Pirmą vietą užėmusi komanda „Laisvė lėkti“ iš Pakruojo. Organizatorių nuotraukos.

„Tarp knygų“ informacija 37

KRONIKA

APDOVANOJIMAI KŪRYBINGIEMS PANEVĖŽIO REGIONO BIBLIOTEKININKAMS Jau trečius metus iš eilės Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka tęsia tradiciją – ,,Ad astra“ ženklu apdovanoja kūrybiškai ir inovatyviai dirbančius Panevėžio regiono bibliotekininkus. Gegužės 16 dieną bibliotekoje surengtoje ceremonijoje apdovanojimus savo kategorijose pelnė Audronė Berezauskienė (Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka), Vanda Laurinavičienė (Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Dysnos filialas) ir Laura Šinkūnienė (Panevėžio rajono Naujamiesčio gimnazijos biblioteka).

Audronei Berezauskienei „Ad astra“ ženklas skirtas už nuoseklų ir profesionalų darbą bibliografijos ir kraštotyros baruose, svarų indėlį rengiant krašto istorijai svarbius leidinius, Anykščių krašto kultūros vertybių išsaugojimą ateities kartoms ir krašto garsinimą šalyje bei pasaulyje. Vienas iš daugelio reikšmingų A. Berezauskienės kartu su kolegomis parengtų naujausių darbų – 2018 m. pasirodžiusi dvitomio biobibliografinio leidinio „Anykščių kraštotyrininkai“ antra dalis „Bibliografinė medžiaga (1889–2017)“. ,,Jau keturiasdešimt dveji metai, kaip dirbu bibliotekoje, – teigė Anykščių bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja A. Berezauskienė.– Myliu savo darbą, džiaugiuosi, kad kiekvieną dieną turiu galimybę susitikti su įdomiais žmonėmis, teikti jiems informaciją ir kartu pati tobulėti, įgyti naujų žinių. Bibliotekų lentynose daugybė knygų. Jos reikalingos ir žmonėms su diplomais, ir tiems, kurie dar mokosi, jose sukauptos žinios, mintys, jausmai pasiekia skaitytojus, padeda jiems gyventi, dirbti, tobulėti.

Manau, kad kiekvienam žmogui yra malonu sulaukti padėkos žodžių, kaip ir savo darbo įvertinimo.

Dirbu tikrai ne dėl apdovanojimų – darbas bibliotekoje, ypač kraštotyros veikla, yra mano hobis. Nenorėčiau prisiimti visų nuopelnų sau, nes be šalia manęs dirbančių žmonių nebūčiau padariusi to, ką padariau ir dar planuoju padaryti. Kai yra gera komanda, geri ir darbo rezultatai.“ Vanda Laurinavičienė pagerbta už sėkmingą krašto bendruomenės telkimą ir jos narių saviraiškos skatinimą, tradicijų ir šeimos vertybių puoselėjimą bibliotekoje, kūrybišką profesinę veiklą ir išradingas skaitymo skatinimo iniciatyvas. ,,Bibliotekininko darbas įdomus pirmiausia dėl to, kad tenka bendrauti su žmonėmis, ypač savo krašto, – sakė Ignalinos rajono bibliotekos Dysnos filialo vyresnioji bibliotekininkė V. Laurinavičienė. – Smagu, kai jiems gali padėti surasti knygą, reikiamą informaciją, pagelbėti prisėdusiam prie kompiuterio. Įdomios renginių, parodų organizavimo, kraštotyrinė ir kitos veiklos.

38

Geriausios Panevėžio regiono bibliotekininkės (iš kairės): Laura Šimkūnienė, Audronė Berezauskienė, Vanda Laurinavičienė. Virginijaus Benašo nuotr.

Man šis apdovanojimas labai svarbus. Juk gera žinoti, kad tavo darbas kažkam įdomus, yra vertinamas. Juo labiau kad šį darbą dirbu visą gyvenimą.“ Panevėžio rajono Naujamiesčio gimnazijos bibliotekininkė Laura Šinkūnienė laureate tapo už modernios ir šiuolaikiškos bibliotekos kūrimą, išmintį ir profesionalumą, jaunosios kartos kūrybinio ir intelektinio potencialo atskleidimą, gebėjimą burti komandas edukacinėms veikloms, aktyvią šviečiamąją, kultūrinę ir informacinę veiklą. ,,Bibliotekininko darbas man – lyg stebuklingi Smaragdo miesto akiniai, kasdien padedantys atrasti stebuklą mažuose dalykuose, – mintimis dalijosi L. Šinkūnienė. – Tai nuolatinis judėjimas kitų ir savęs pažinimo link, galimybė būti besikeičiančių naujienų sūkuryje, kova su nusistovėjusiais stereotipais, vieta, kur inovatyvūs dalykai dera su tradicijomis.

Gauti ,,Ad astra“ apdovanojimą reiškia begalinį palaikymą ir šilumą žmonių, kurių dėka kuriame bei įgyvendiname idėjas, atsakomybę ir įsipareigojimą ieškoti būdų, kad išeidami iš namų pirmiausia pasitikrintume, ar rankinėje turime ne išmanųjį telefoną, o įdomią knygą...“ Pasveikinti laureačių susirinko savivaldybių atstovai, kolegos ir artimieji.

Ceremonijoje dalyvavo ir renginio garbės viešnia, buvusi Seimo narė, rašytoja, Kauno moterų klubo ,,Ad astra“ prezidentė Dalia Teišerskytė.

Greta Diliūnaitė Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Regiono bibliotekų strateginės plėtros skyriaus vyresnioji metodininkė

KRONIKA / POEZIJOS PAVASARIS MAŽEIKIAI

„Poezijos pavasario“ balsai. Gegužės 24 d.

Mažeikių rajone lankėsi tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris 2019“ dalyviai: poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Braziūnas, poetas, publicistas Vytautas Kaziela, aktorė Daiva Škelevaitė, fleitininkas Andrius Radziukynas.

Savo kūrybą skaito poetas Vladas Braziūnas.

Janinos Dambrauskaitės nuotr.

Vidurdienį Viekšniuose, profesorių Vaclovo, Viktoro ir Mykolo Biržiškų kiemelyje, svečius pasitiko rajono SVB Viekšnių filialo bibliotekininkės ir būrys viekšniškių. Skambėjo Viekšnių himnas, susirinkusieji klausėsi V. Braziūno ir V. Kazielos skaitomų eilių, aktorės D. Škelevaitės deklamuojamos Salomėjos Nėries poezijos ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikanto A. Radziukyno virtuoziškai atliekamų melodijų. „Poezijos pavasario“ dalyviai, pasidalinę į dvi grupes, dar lankėsi Tirkšliuose ir Laižuvoje.

Vakare poezijos ir muzikos šventė „Po Žemaitijos dangumi“ surengta Mažeikių viešosios bibliotekos kiemelyje. Dainomis ir žemaitišku žodžiu visus pasveikino renginio vedėja Daiva Gedvilienė ir atlikėjas Renatas Selenis. Skambėjo poetų V. Braziūno, V. Kazielos, aktorės D. Škelevaitės skaitomos eilės, persipindamos su A. Radziukyno fleitos muzika, sužavėjusia mažeikiškius savo užburiančiais garsais.

Džiaugiamės, kad po Lietuvą keliaujantis „Poezijos pavasaris“ padovanojo šventę ir mūsų krašto poezijos mylėtojams.

Dangira Undžienė

PAGĖGIAI

Literatūrinio pavasario šventė. Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenė pakvietė kraštiečius į 16-ąjį Pagėgių literatūrinį pavasarį „Atidengsiu Tau žodį it širdį...“. Šiemet Pasaulio lietuvių metams paminėti dedikuotoje šventėje dalyvavo nominacijų „Pagėgių krašto garsintojas“ ir „Jaunoji viltis“ steigėja bei mecenatė, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros reikalų komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen (Jablonskytė).

Renginyje savo kūrybos posmus skaitė Tauragės literatų klubo „Žingsniai“, Pagėgių krašto literatų sambūrio nariai, Šilutės trečiojo amžiaus

Iš kairės: bibliotekos direktoriaus pavaduotoja R. Vaitkuvienė, „Jaunoji viltis“ laureatas N. Vytuvis, nominacijų steigėja J. Caspersen, „Pagėgių krašto garsintoja“ Lina Ambarcumian, meras V. Bendaravičius. Astos Andrulienės nuotr.

universiteto literatūros būrelio vadovė Birutė Morkevičienė ir kt. Vakaro garbės viešnia J. Caspersen pristatė ir bibliotekai padovanojo pasaulio lietuvių kūrybos rinkinius – 2018 m. išleistą katalogą „Pasaulio Lietuva: kūrybos horizontai“ (paroda; 2018, Vilnius) ir 2019 m. pasirodžiusią pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“.

Už ilgametę veiklą savo kūryboje įamžinant, puoselėjant bei populiarinant Pagėgių krašto paveldą, už nenuilstamą jaunosios kartos pilietiškumo ir kūrybiškumo ugdymą, „Pagėgių krašto garsintojos“ vardas sutektas ir 12-oji J. Caspersen piniginė premija įteikta pagėgiškei pedagogei, dailininkei, poetei Linai Ambarcumian. Už gimtosios kalbos puoselėjimą, tautinės literatūros tradicijų sklaidą, už meninio skaitymo pasiekimus apdovanojimu „Jaunoji viltis“ pagerbtas kraštietis Nikodemas Vytuvis.

Anoniminio eilėraščio konkurso „Incognito“ nugalėtoja tapo ir diplomą bei prizą pelnė pagėgiškė literatė Veronika Nomgaudienė. Renginys palydėtas įspūdinga dainuojamosios poezijos atlikėjo Kazimiero Jakučio (Aukštaitija) muzikine programa.

Sonata Nognienė ROKIŠKIS

Poetų rankose pražydo bijūnai. Gegužės 25ąją, priešpaskutinę festivalio „Poezijos pavasaris“ dieną, poezija skambėjo Rokiškio krašte. Pirmasis susitikimas su rokiškėnais vyko Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje, poeziją skaitė poetė Elena Karnauskaitė, Dimitrio Angelio (Graikija), ją vertė Elžbieta Banytė, taip pat kraštietis poetas Rimgaudas Valentinas Graibus, kurį su garbingu 80-uoju jubiliejumi sveikino bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė, rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ pirmininkė Salvinija Kalpokaitė ir nariai. Susirikusiuosius džiugino aktoriaus, dainuojamosios poezijos atlikėjo Gedimino Storpirščio atliekamos dainos. Pasivaikščioję po Lietuvos kultūros sostinę (2019), aplankę dvarą, svečiai keliavo į įstabų gamtos kampelį – Dviragio ežero apglėbtas Salas, kurių kontūrai primena miniatiūrinius Lietuvos kontūrus. Įspūdingame Salų dvare, svečiai išgirdo jo istoriją, čia liejosi dainos, svečių ir vietos poetų skaitomos eilės, o jų aidas riedėjo Dviragio ežero bangomis. Rokiškio krašte kvepėjo alyvos, o poetų rankose pražydo bijūnai...

Daiva Vilkickienė

VARĖNA

20-asis „Poezijos pavasarėlis“. Gegužės 11 d. Pauosupės kaime prie vaikų poeto Anzelmo Matučio Drevės vyko jubiliejinė 20-oji moksleivių poetinės kūrybos šventė „Poezijos pavasarėlis“, kurią nuo 2009 m. organizuoja Varėnos viešoji biblioteka.

Dalyvius pasitiko pučiamųjų ansamblio „Varis Varėnoje“ (vad. Albertas Tiškus) melodijos, šventę vedė „Keistuolių teatro“ aktorius Dalius Skamarakas. Savo kūrybos eiles pristatė ankstesnių švenčių laureatai, meninę programą dovanojo Varėnos rajono vaikai. Šiemet eilėraščių konkurse dalyvavo 84 jaunieji poetai iš Vilniaus, Kaišiadorių, Trakų, Varėnos rajono, atsiuntę net 93 poezijos kūrinius. Laureatėmis tapo Filomena Krikščiūnaitė (Varėnos „Ryto“ progimnazija 6 kl,. mokyt. Rasa Speteliūnienė) už eilėraštį „Šilo garsai“ ir Ugnė Martusevičiūtė (Varėnos „Ąžuolo“ gimnazija, 4 kl., mokyt. Stasė Grambienė) už eilė-

Jonas Endrijaitis (sėdi centre) su ankstesnių švenčių laureatais.

Sigutės Čaplikienės nuotr.

raštį „Savastis“. Varėnos rajono savivaldybės tarybos įsteigtos literatūrinės A. Matučio premijos laureatu paskelbtas rašytojas, žurnalistas, dainuojamosios poezijos atlikėjas, literatūrinės Jono Aisčio premijos laureatas Jonas Endrijaitis. Jis įvertintas už septintąjį poezijos rinkinį vaikams „Viešnagė Vorynėje“.

J. Endrijaitis pasidalijo mintimis, kad gyvendamas Vilniuje didžiuojasi savo dzūkiška kilme, mat gimė Smalininkuose, o mokyklą baigė Lazdijuose, tad viešnagė Varėnos krašte – širdžiai miela.

Laureatus sveikino ir apdovanojimus įteikė rajono mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius ir viešosios bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius. Renginį rėmė Lietuvos kultūros taryba, Varėnos rajono savivaldybė.

Daiva Armonienė ZARASAI

Dalijosi poezija, daina ir kūrybos aistra. Į rajono savivaldybės viešąją biblioteką 35-ąjį kartą atskridusi poezijos paukštė dovanojo zarasiečiams ir miesto svečiams poezijos ir muzikos šventę. Joje dalyvavo poetė Nijolė Daujotytė, poetas, žurnalistas, vertėjas, redaktorius Rimantas Vanagas, poetas, dramaturgas, vertėjas Vitalijus Asovskis, aktorė Dalia Jankauskaitė ir aktorius, bardas Giedrius Arbačiauskas.

Poetė Nijolė Daujotytė. Irynos Zhukovos nuotr.

Skaitovė Dalia Jankauskaitė dalijosi lietuvių poeto Henriko Radausko eilėmis, dainuojamosios poezijos atlikėjas G. Arbačiauskas daina perteikė poeto Alfonso Nykos-Nyliūno, poeto, publicisto Tomo Venclovos ir kitų autorių kūrybą. Pasak G. Arbačiausko, didelė palaima, kai žmonės gali pasidalyti dvasiniais turtais, nes tada gyvenimas pražysta šviesiausiomis spalvomis.

Poetė N. Daujotytė džiaugėsi galėdama vėl svečiuotis jaukiuose ir šviesiuose Zarasuose, paskaitė kelis savo kūrybos eilėraščius. Poetas V. Asovskis skaitė savo kūrybos ir T. Venclovos eiles rusų kalba. Svečio nuomone, T. Venclovos poezija yra labai intelektuali, iš skaitytojo reikalaujanti daugiau kultūros, istorijos, geografijos žinių. Savo eilėraščius skaitė ir poetas R. Vanagas.

Skaitymus užbaigė Zarasų literatų klubo „Virš tylos” nariai, pristatę savo kūrybą.

Inesa Dumbravienė

39

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ AKMENĖ

Meno skaityklos kamerinėje erdvėje skaitytojai susitiko su knygos „Kauno Atlantida nuo „Inkaro“ kamino pusės“ autore R. Zander (Canderiene), kuri pasakojo knygoje išguldžiusi prisiminimus apie 7–8 dešimtmečio Vilijampolę, su nostalgija pasakojo apie vaikystės namus.

Knygų mugės svečias aktorius Marius Repšys kartu su UAB „BALTO leidybos namai“ vadove Daina Žemaityte Lingiene pristatė savo knygą „Heraklis Nr. 4“.

Naujosios Akmenės autobusų parko direktorius Darius Janušauskas ir VB direktorė Zita Sinkevičienė. Dalios Markulienės nuotr.

Autobusų stotyje – knygų namelis. Gegužės 16 dieną, bendradarbiaujant su Radviliškio rajono savivaldybės viešąja biblioteka, įgyvendinančia projektą „Keliauju su knyga“, Naujosios Akmenės autobusų stotyje atidarytas knygų namelis. Tikimasi, kad keliaujant užsimegs diskusija apie knygas, kad bus galima prasmingiau praleisti laiką skirtingo amžiaus žmonėms. Knygų namelio atidaryme dalyvavo Akmenės rajono mero pavaduotojas Tomas Martinaitis, administracijos atstovai, Naujosios Akmenės autobusų parko direktorius Darius Janušauskas, viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė, jos pavaduotoja Dalė Taraškevičiūtė, Skaitytojų aptarnavimoinformacijos skyriaus vadovė Aušra Šukienė.

Knygų namelyje jau yra knygų, kurias padovanojo svečiai. Įgyvendinant projektą, dvylikoje Šiaurės Lietuvos miestelių autobusų stočių bus pastatytos laisvai prieinamos knygų bibliotekėlės, dalijimasis knygomis sudarys galimybę mažinti socialinę atskirtį Šiaurės Lietuvos regione. Akmenės rajono savivaldybės viešoji biblioteka ir Naujosios Akmenės autobusų parkas yra šio projekto partneriai. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Radviliškio rajono savivaldybė.

JONIŠKIS

Tradiciniai Jono Avyžiaus skaitymai.

Gegužės 16-ąją švenčiame mūsų kraštiečio rašytojo Jono Avyžiaus, kurio vardu pavadinta biblioteka, gimimo dieną. Prieš rašytojo Jono Avyžiaus gimtadienį neužmirštama ir jo gimtoji sodyba Mėdginuose. Prie stogastulpio pasodinta gėlių, aplankytos J. Avyžiaus seserys Adolfina ir Stanislava. Šiemet „Tradiciniai Jono Avyžiaus skaitymai“ nuskambėjo šešioliktą kartą. Jų tema – „Mylimos moters miestas Kaunas“. Skaitymams skirtą tekstą parašė rašytojo žmona Irena Avyžienė. Besikeičiant skaidrėms su J. Avyžiaus nuotraukomis, skambėjo I. Avyžienės prisiminimai ir ištrauka iš Jono Avyžiaus romano „Ir išmuš tavo valanda“.

Aktorius Marius Repšys dalija autografus. Viešosios bibliotekos nuotr.

Dauguma renginio dalyvavių dar ilgai nesiskirstė – stovėjo eilėje autografų, bendravo, grojo. Džiaugiamės sulaukę tiek leidyklų, įdomių naujų knygų, rašytojų ir, aišku, skaitytojų.

Jūratė Volungevičienė

Stogastulpis rašytojo gimtuosiuose Mėdginuose. Dalios Norvaišienės nuotr.

GALERIJA. Prezidentei – bibliotekininkų apdovanojimas

Zita Sinkevičienė

ELEKTRĖNAI

Mažoji knygų mugė. Jau dvyliktą kartą miesto savivaldybės viešoji biblioteka gyventojus ir svečius pakvietė į savo laiką skirti knygoms – apsilankyti mažojoje knygų mugėje. Šįkart į Elektrėnus suvažiavo net 15 leidyklų, jų atstovai ir keletas autorių.

Susirinkusiuosius pasveikino laikinai einanti viešosios bibliotekos direktoriaus pareigas Kristina Partikienė, moksleivė Ugnė Doninaitė skaitė ištrauką iš Rūtos Šepetys knygos „Tarp pilkų debesų“ (mokyt. Daiva Balčėnienė), skambėjo Elektrėnų meno mokyklos mokinių Dariaus Sabonio, Pauliaus Šomkos ir jų mokytojo Lino Ivanausko gitarų trio.

Bibliotekos konferencijų salėje savo naujausią knygą vaikams „Nakties stebuklas“ pristatė kraštietė, muzikinių pasakų autorė, kompozitorė, muzikos pedagogė Neringa Lapinskienė.

Autorė, padedant žiūrovams, suvaidino visą muzikinę pasaką su šokiais ir dainomis.

40

Roberto Dočkaus nuotr.

Vilnius. Birželio 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lietuvos bib­ liotekininkų draugijos (LBD) atstovėmis ir priėmė draugijos įsteigtą apdovanojimą – bibliotekininkų padėką už prasmingą bendradarbiavimą, inicijuotą akciją „Knygų Kalėdos“, kasmetės Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės ir Bibliotekų metų 2016-aisiais globojimą. Nuotraukoje – LBD pirmininkė Jolita Steponavičienė įteikė D. Grybauskaitei Vytauto Karčiausko sukurtą statulėlę „Pažinimo vaisius“.

Antroje renginio dalyje sulaukėme viešnios iš Kauno. Menininkę Raimą Zander ir jos prisiminimų knygą „Kauno Atlantida nuo „Inkaro“ kamino pusės“ pristatė „Audruvės“ literatė Aušra Lapinskienė. Puikiai apipavidalintą knygą išleido leidykla „Homo liber“. Autorė pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo feisbuke paskelbtų jos prisiminimų apie vaikystę. Bičiulių paskatinta rašė toliau – taip sukurta knyga, įdomi ne tik kauniečiams, bet ir kitiems skaitytojams.

Viešnia sako, kad knygoje aprašė savo vaikystės ir paauglystės (maždaug 1961–1976 m. laikotarpio) Kauną ir Vilijampolę.

Vijoleta Kuprevičienė

KAUNAS

Į biblioteką – lavinti aktorystės įgūdžių.

Pastaruoju metu išryškėjusi tendencija, kad biblioteka nebėra vien tik knygų išdavimo vieta, dar labiau pasitvirtina – Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje vykdant projektą „Jaunimo teatro akademija 2“ miesto jaunuoliai mokomi aktorinio meistriškumo ir net pažindinami su Japonijos teatro tradicijomis.

Bibliotekoje įgyvendinamas tęstinis Lietuvos kultūros tarybos finansuojamas projektas „Jaunimo teatro akademija“, skirtas 12–18 m. jaunimui. Pastebėta, kad tokio amžiaus paaugliams trūksta kultūrinių-edukacinių veiklų.

Visą pavasarį organizuojamose veiklose akademijos dalyviai mokosi aktorinio meistriškumo, režisūros, sceninio judesio, grimo technikos, pjesių rašymo.

Aktorinio meistriškumo pamokos. Viešosios bibliotekos nuotr.

Projekto dalyviai jau sėmėsi žinių iš teatro režisieriaus Aliaus Veverskio, šokio teatro „Aura“ šokėjų, mimo Viačislavo Čistovo, aktorės Nijolės Forman, grimo meistrės Mildos Ratomskienės ir Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Aurelijos Mykolaitytės. Teatro akademijos užsiėmimai buvo vedami panaudojant įvairius teatrinius metodus, kurie padėjo lavinti jaunimo kūrybiškumą, bendrąsias kompetencijas, ugdė pasitikėjimą savimi, viešojo kalbėjimo įgūdžius, empatiją, pagarbą aplinkiniams, atsakomybės suvokimą ir motyvaciją siekiant savo tikslų.

Finalinis projekto akcentas – režisieriaus A. Veverskio kartu su jaunaisiais aktoriais parengtas spektaklis-improvizacija, kurį gegužės 18 d. Kauno miesto gimtadienio proga galėjo pamatyti visi norintys.

Monika Straupytė

Sėkmę lemia bendradarbiavimas. Rajono viešosios bibliotekos partnerystė ir bendradarbiavimas su Lietuvos bibliotekomis, rajono įstaigomis, asociacijomis, mokyklomis, bendruomenių centrais, seniūnijomis ir kitomis įstaigomis padeda siekti pokyčių ir plėsti paslaugų spektrą. Kiekviena bendra veikla didina kūrybiškumą ir suteikia pasitenkinimo jausmą tiek bibliotekų darbuotojams, tiek bendrų veiklų dalyviams. Jau ne vienus metus vykdomas tęstinis projektas „Pažinkim kultūros istoriją!“. Pastaraisiais metais į projekto veiklas įsitraukė 12 rajono bendruomenių centrų – Vilkijos, Kačerginės, Ilgakiemio, Domeikavos, Zapyškio, Raudondvario, Babtų, Batniavos, Ringaudų, Karmėlavos, Samylų, Neveronių. Jų nariai dalyvauja projekto renginiuose, o įgytas žinias pasitikrina protmūšiuose.

jamos robotikos varžybos. Siekiant motyvuoti moksleivius ir jaunimą, vykdoma partnerystė su Vytauto Didžiojo universitetu, VŠĮ „ Kitas variantas“, Kauno rajono švietimo centru, kurių mentoriai bibliotekoje skaito paskaitas karjeros planavimo klausimais.

Bendradarbiaujama su Kauno rajono švietimo centru organizuojant senjorų užimtumą ir laisvalaikį. Bibliotekoje veikia Trečio amžiaus universitetas, senjorai ne tik dalyvauja paskaitose, bet ir sportuoja, vyksta į įvairias pažintines keliones.

Bendradarbiaudama su partneriais biblioteka prisideda prie intensyvaus bendruomenės kultūrinio ir informacinio gyvenimo, ypač tų, kuriems tai sunkiau pasiekiama, – socialinę riziką patiriančioms šeimoms, senjorams, žmonėms su negalia ar specialiaisiais poreikiais.

Irena Viktorija Stančiauskienė

KELMĖ

Bibliotekos darbuotojų susitikimas su Kauno Tauro LIONS klubo nariais. Viešosios bibliotekos nuotr.

2018–2019 m. viešoji biblioteka kartu su partneriais – Kauno rajono socialinių paslaugų centru ir nevyriausybine organizacija klubu „Garliaviečiai“ – įgyvendina projektą „Kai idėjos virsta realybe“, skirtą Garliavos miesto bendruomenei aktyvinti ir stiprinti, taip pat socialinei atskirčiai mažinti.

Viešoji biblioteka daug dėmesio skiria neįgaliesiems, siūlydama naujas veiklas bibliotekoje ir Garliavos neįgaliųjų centre.

Bendradarbiaujant su Kauno apskrities viešąja biblioteka surengti profesionalūs kaniterapijos užsiėmimai asmenims su negalia. Viešoji biblioteka su partneriu – Garliavos neįgaliųjų draugija – vykdė renginių ciklą „Kai knygos prabyla spalvomis“, vyko skaitymo ir dailės terapijos edukacijos, buvo rengiamos darbų parodos. Vykdant akciją „Mobili biblioteka“, į Garliavos neįgaliųjų centrą kartą per mėnesį iš bibliotekos vežamos knygos, neįgalieji aptarnaujami ir namuose.

Sėkmingai plėtojama partnerystė su Istorine Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune. Viešojoje bibliotekoje eksponuotos parodos „Valstybės moterys: artimui ir Tėvynei“, „Prezidentas Aleksandras Stulginskis“ ir kitos, sulaukusios lankytojų susidomėjimo.

Jau dešimtmetį tęsiasi partnerystė su Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriumi.

Bibliotekoje eksponuojamos profesionalių fotomenininkų parodos, vyksta jų pristatymai ir susitikimai su autoriais. Su bibliotekos partneriais – Kauno Tauro LIONS klubu ir Kauno moksleivių techninės kūrybos centru – plėtojamas neformalusis vaikų ugdymas, organizuo-

Žemaitijos tradicijos ir papročiai. Gegužės 15–18 dienomis Žemaitės viešosios bibliotekos vaikų erdvėje vyko renginių ciklas „Žemaitijos metai“. Edukacinėje pamokėlėje „Žemaitės biografija ir kūryba vaikams“ trečiokai susipažino su Žemaitės literatūrinės kūrybos pradžia, sužinojo tikrąją rašytojos pavardę ir gimimo vietą. Kartu su linksmuoju personažu Drevinuku vaikai minė Žemaitės užrašytas mįsles, bandė atspėti, ką reiškia žemaitiški žodžiai ir kt.

Viktorinoje „Ar moki žemaitiškai?“ mažieji bibliotekos lankytojai išsiaiškino, kuo žemaičiai skiriasi nuo aukštaičių, dzūkų ir suvalkiečių.

Susipažino su žemaitiškais valgiais bei žemaitiškų tautinių drabužių ypatumais. Garsiniuose skaitymuose buvo skaitomos „Žemaičių pasakos“. Ypač linksmai mažuosius nuteikė pasaka „Ilganosė, storalūpė ir plačiakojė“. Su dideliu susidomėjimu vaikai žiūrėjo dokumentinį filmą „Muna medele – šermukšnelis“ (autorė kelmiškė Rita Ščiglinskienė), kūrybinėse dirbtuvėse kūrė atvirukus, skirtus Žemaitijos metams. Vaikų erdvėje veikė spaudinių paroda „Po Žemaitiją pasižvalgius“ ir Kelmės Algirdo Lipeikos menų mokyklos mokinių kūrybos darbų paroda.

Danguolė Garnienė

KLAIPĖDA

Mokslinė konferencija. Miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje, minint I. Kanto (1724–1804) 295-ąsias gimimo metines, surengta mokslinė konferencija „Imanuelis Kantas: filosofinės minties ir lietuviškų šaknų paieškos“. Renginio dalyviai buvo kviečiami įvertinti Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto grafinio dizaino studentų koncepcinius logotipus, sukurtus I. Kanto vardu pavadintai bibliotekai. Konferencija klaipėdiečius ir miesto svečius sudomino savo įvairiapusiškumu. „Tai įrodo, kad yra daug intriguojančių, dėmesį patraukiančių aspektų, kuriais galime kalbėti apie I. Kantą“, – teigė konferencijos mecenatas, bibliotekos tarybos pirmininkas Rimantas Cibauskas. Pranešimus

41

TRUMPAI KNYGŲ PRISTATYMAI

Joniškis. Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje ir Žagarės filiale pristatytas joniškietės lietuvių kalbos mokytojos Alinos Jonaitienės romanas „Džiaugsmas pro ašaras, arba meilės istorija po 50-ies“, pasakojantis, kaip virtualūs sukčiai naudojasi patiklių, vienišų moterų gerumu ir troškimu turėti artimą žmogų. Knygą, kaip ir pirmąją A. Jonaitienės apysaką vaikams ir paaugliams „Smiltė“, išleido leidykla „Gelmės“. Šilutė. Gegužės 22 dieną F. Bajoraičio viešojoje bib­ liotekoje pristatyta ketvirtoji šilutiškės Ignės Zarambaitės knyga vaikams „Stebuklingi senelio batai“.

Renginyje dalyvavę M. Jankaus pagrindinės mokyklos mokiniai atsakinėjo į autorės užduodamus klausimus, kartu su ja patys kūrė personažus iš kartono ir tekstilinio popieriaus. Kiekvienas vaikas susikūrė po mielą žmogeliuką, kuriam sugalvojo vardą.

Varėna. Gegužės 16 dieną viešojoje bibliotekoje pristatyta varėniškio istoriko dr. Tomo Balkelio knyga „Lemtingi metai: Lietuva 1914–1923 m. Karas, revoliucija ir tautos gimimas“, kurios pirmasis leidimas pasirodė Oksforde anglų kalba. Ji yra tarsi pirmosios autoriaus knygos „Moderniosios Lietuvos kūrimas“ tęsinys ir skirta audringam 1914–1923 m. karų laikotarpiui. Daug dėmesio skiriama gimtajai Varėnai, buvusiai svarbiu susisiekimo strateginiu tašku dėl geležinkelio.

Zarasai. Gegužės 20 d. viešojoje bibliotekoje lankėsi knygos ir dokumentinio filmo „Gulago partizanai“ autoriai Goda Karazijaitė ir Paulius Saudargas. Nuo 2012 metų Paulius ir Goda su bendraminčių grupe ėmė domėtis ekspedicijomis po tautiečių tremties ir įkalinimo vietas Sibire, Kazachstano stepėse. Kaskart grįžę jie lankosi mokyklose, pasakoja mokiniams apie savo atradimus. Susitikimų su jaunimu metu ir kilo mintis parašyti gulago sukilimų istoriją.

SUSITIKIMAI SU KŪRĖJAIS Pasvalys. Gegužės 16 d. Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su populiariuoju Lietuvos gamtininku, fotografu, rašytoju Selemonu Paltanavičiumi. Jis susirinkusiems pasakojo, kad gamtos stebėjimas, susirūpinimas dėl gamtos problemų jį įkvepia fotografuoti, publikuoti straipsnius, rengti laidas, rašyti grožines ir pažintines knygas, kurių yra išleidęs per 60. Kurti S. Paltanavičių įkvepia ir bendravimas su sutiktais žmonėmis.

Trakai. Balandžio 30 dieną viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje pirmąkart apsilankė garsus vaikų knygų dailininkas ir autorius Kęstutis Kasparavičius. Menininkas pasidalijo prisiminimais apie netoli Aukštadvario esančią savo gimtinę – Vladislavos kaimą, vaikystės svajones. Pradėdamas kūrybines dirbtuves, jis išsitraukė didžiulį tuščią lapą, kuriame akimirksniu nupiešė nedidukę žavią žirafą, ją vaikai pavadino „Taškuolė Trakaitė“. *** Gegužės 24 dieną Rūdiškių miesto bibliotekoje įvyko rašytojos, vertėjos Irenos Buivydaitės-Kupčinskienės kūrybos popietė. Viešnia ne tik rašo knygas, bet ir dirba dėstytoja Alytaus kolegijoje, yra išvertusi 35 užsienio šalių rašytojų romanus, tarp jų – Jodi Picoult, Barbaros Carland, Mario Puzo, Sandros Brown, Danielle Steel ir kt. Susitikimo dalyviams ji pristatė ir naujausią savo romaną „Rožių dvaras“. Tai jau tryliktoji autorės knyga.

Informaciją pateikė Vijoleta Kuprevičienė, Vita Gerulienė, Daiva Armonienė, Inesa Dumbravienė, Jūratė Genytė, Laimutė Adomavičienė, Laima Franckevičienė

42

Bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė. Algimanto Jarukaičio nuotr.

skaitė bene daugiausia I. Kanto gyvenimo peripetijas ir jo filosofijos veikalus tyrinėję mokslininkai: dr. Arvydas Juozaitis („Imanuelio Kanto gyvenimo drama“); Dainius Elertas („Kantai Klaipėdoje“); doc. dr. Tomas Kiauka („A posteriori: pradedančio laiškas Karaliaučiaus profesoriui Imanueliui Kantui“); prof. dr. Gintautas Vyšniauskas („Imanuelis Kantas ir Michailas Bulgakovas: kas juos sieja?“); dr. Ernesta Molotokienė („Vaizduotės reikšmė Imanuelio Kanto filosofijoje“); lekt. Raimondas Kazlauskas („Kategorinis imperatyvas ir teisinė valstybė“); dr. Nerija Putinaitė („I. Kanto „Į amžinąją taiką“ ir dabartinė Europa“).

Bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė priminė I. Kanto vardo suteikimo bibliotekai priešistorę – nuo idėjos iki naujų veiklos krypčių formavimo, pabrėžė I. Kanto įtaką filosofijos mokslui, jo istorijai, visai pasaulio kultūrai. Po konferencijos klaipėdiečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti dalyvauti diskusijoje „I. Kanto vardo įprasminimas Klaipėdoje: bendradarbiavimo perspektyvos“, kurią moderavo R. Cibauskas. Buvo pasidalyta nuomonėmis dėl I. Kanto vardo įprasminimo, svarstoma, kaip, pasitelkiant I. Kanto asmenybę, supažindinti miestiečius su Klaipėdos istorija.

Pats pirmasis susitikimas įvyko 2018 m. lapkričio 20 d. Aptarti J. Barneso „Laiko triukšmo“ susirinko 18 knygos skaitytojų. Šių metų gegužės 23 d. įvyko jau ketvirtasis Knygos skaitytojų klubo susitikimas su G. Grasso „Svogūno lupimu“. Kūrinį skaityti pasiūlė viena iš Knygos skaitytojų klubo narių, aktyviai dalyvaujanti jo veikloje. Aptarta kolektyvinės atminties metodologija, prisimintas M. Ivaškevičiaus atvejis (dėl jo romano „Žali“). Knygos skaitytojų klubas skatina domėtis naujausia šiuolaikine literatūra, aptarti įvairių šalių literatūros tendencijas, problematiką, supažindinti su įdomiais požiūriais, atskleisti literatūros sąsajas su kitais menais, padėti suprasti, kokią įtaką jos raidai daro filosofija, teologija bei psichologija.

Dainora Kaniavienė

SKUODAS

Paminėtos R. Granausko 80-osios gimimo metinės. Gegužės 24 d. rajono kultūros centro salėje vyko vakaras „Teisės gyventi kaina“, skirtas kraštiečio prozininko, dramaturgo Romualdo Granausko 80-osioms gimimo metinėms paminėti. Renginį organizavo R. Granausko viešoji biblioteka ir Skuodo rajono kultūros centras.

Visus susirinkusius pasveikino rajono meras Petras Pušinskas, R. Granausko biografiją trumpai apžvelgė bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresnysis bibliotekininkas Edmundas Untulis, kraštietis kalbininkas doc. dr.

Juozas Pabrėža pristatė rašytojo R. Granausko kūriniuose vartojamą žemaičių kalbą. „Granausko kūriniai, nors ir parašyti bendrine kalba, bet, skaitant juos, juntama, kaip tekstuose pradeda plaukti žemaičių kalba. Tai ir yra žemaičių kalbos dvasia“, – įsitikinęs kalbininkas.

Loreta Liutkutė

PALANGA

Knygos skaitytojų klubo susitikimai. Nuo 2018 m. rudens aktyvios bibliotekos skaitytojos Neringos Danavičienės iniciatyva Palangos viešojoje bibliotekoje pradėjo burtis Knygos skaitytojų klubas. Moteris visada aktyviai skaitė, perskaičiusi ypatingą knygą, nesiliovė apie ją kalbėtis su draugėmis ir, patyrusi knygų aptarimo džiaugsmą, sumanė, kad būtų puiku susitikti su bendraminčiais dažniau. Klubo moderatorė – viešosios bibliotekos vyresn. bib­liotekininkė kraštotyros darbui, literatūrologė Dainora Kaniavienė.

Knygos skaitytojų klubo susitikimas. Viešosios bibliotekos nuotr.

R. Granausko 80-ųjų metinių minėjimo dalyviai. Viešosios bibliotekos nuotr.

J. Pabrėža pasakojo, kad su R. Granausku buvo pažįstamas, nors ne itin dažnai susitikdavo, daug kalbėdavosi telefonu. „Tie skambučiai būdavo vėlyvi. Būdavo, jau miegu, ir suskamba telefonas. Kalbėdavomės su Granausku apie gyvenimą. O vieną naktį jis man sako: Juozai, padainuokim. Ir, žinokit, dainavom dainą „Ir paaugo žalia liepa“. Žemaitiškai“, – prisiminė J. Pabrėža. Į Romualdo Granausko 80-ųjų gimimo metinių vakarą atvyko ir rašytojo dukros Gintarė ir Inga bei anūkas Jeronimas. Jie džiaugėsi, kad Skuode taip gražiai paminimas rašytojas, populiarinama jo kūryba. Vakarą vainikavo Skuodo rajono kultūros centro Žemaičių teatro

spektaklio „Teisės gīventė kaina“ (pagal R. Granausko noveles) premjera. Scenarijaus autorius ir režisierius Edmundas Untulis.

R. Granausko viešosios bibliotekos informacija

ŠIAULIAI

Įteiktas tradicinis Mikelio prizas. Gegužės 2 d. miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje įteiktas 27asis Mikelio prizas. Šiais metais garbingas apdovanojimas skirtas Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausiajai metodininkei Audronei Kiršinaitei už aktyvų dalyvavimą kraštotyros veikloje, tautos istorinės atminties įprasminimą.

A. Kiršinaitė dalyvavo dvidešimtyje respublikinių kompleksinių ekspedicijų Lietuvoje, sukaupė kraštotyrinės medžiagos apie Šiaulių rajono nykstančius kaimus, laidojimo tradicijas, iškilius Šiaulių krašto žmones, krikšto vardų suteikimo tradicijas. Daugiausia darbų A. Kiršinaitė skyrė laidojimo papročiams, kuriuos tyrinėjo ne tik Šiaulių rajone, bet ir visoje Lietuvoje – Plungėje, Kapčiamiestyje, Griškabūdyje. Tyrimą tęsia – turi nešifruotos medžiagos, nuotraukų.

Mikelio prizo laureatai. Centre – Audronė Kiršinaitė. Viešosios bibliotekos nuotr.

dviračiu apkeliauti sėlių kraštą. Centras pradėtas kurti 2017 m., kai jam finansavimą skyrė 2014–2020 m. „Interreg V-A“ Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa, ir atidarytas 2019 m. balandžio pabaigoje. Viešojoje bibliotekoje buvo atnaujinta viešosios interneto prieigos infrastruktūra, įsigyti baldai, reikalinga įranga (kompiuteriai, dideli televizorių ekranai, virtualiosios realybės įranga), instaliuotas interaktyvus dviratis, įdiegtos „Kinect“ technologijos, sukurta mobilioji aplikacija „Ibeacon bibliotekos ir literatūros gidas“ . Bibliotekos darbuotojai baigė mokymus, turi sukurtas metodines priemones ir yra pasirengusios vesti edukacijas gyventojams. „Norėjome mokyti žmones naudotis įvairiomis technologijomis, supažindinti su technologinėmis inovacijomis, o kartu – sudominti kraštotyra“, – pasakoja bibliotekos direktorė Danutė Karlienė. – Pasitelkėme interaktyvų turinį ir sukūrėme keturias priemones. Pirmoji – interaktyvus turas dviračiu po Pietų Latgalą ir Rytų Aukštaitiją. Mindami dviratį lankytojai gali aplankyti šio sėliško regiono žymiausias vietas. Yra įtraukta ir papildomų elementų – galima rinkti taškus už greitį. Užsidėję virtualios realybės akinius virtualiame ture „Utena – Daugpilis – Zarasai – Preiliai“ galite pasižvalgyti po šiuos keturis miestus ir susipažinti su gražiausiomis lankytinomis vietomis,

pažaisti virtualų žaidimą, skirtą dėmesiui lavinti.

Lankytojai gali ne tik naudotis „Kinect“ įranga ir parengtomis viktorinomis, bet ir patys jas kurti.

Jaunųjų robotų mėgėjų laukia lego robotikos konstruktorių komplektai ir metodika „Lego Mindstorms. Teorija ir praktika“.

Virtualiu dviračiu galima keliauti po sėlių kraštą. Viešosios bibliotekos nuotr.

Kiekvieną trečiadienį skelbiama Šeimų diena, organizuojami edukaciniai lego robotikos ir 3D programavimo užsiėmimai. Organizuojamos individualios ir grupinės ekskursijos. Šeimos skaitmeninių veiklų centras įkurtas įgyvendinant projektą Nr. LLI-089 „Švietimui ir gerovei skirtų šeimos skaitmeninių veiklų centrų sukūrimas Rytų Aukštaitijoje ir Pietų Latgaloje“. Projekte dalyvauja penkios institucijos: Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Zarasų rajono savivaldybės viešoji bib­ lioteka, Daugpilio (Latvija) Latgalės centrinė biblioteka, Preilių (Latvija) miesto savivaldybė ir Lietuvos regionų bibliotekų asociacija.

Zarasų viešosios bibliotekos informacija

GALERIJA. Akcijai „Spalvotas pavasaris“

A. Kiršinaitė aktyviai dalyvauja projektuose, kuriuose panaudoja surinktą kraštotyros medžiagą, daug dėmesio skiria ir kitoms temoms – Šiaulių rajono bibliotekos istorijai, iš Kurtuvėnų krašto kilusių žymių žmonių Stasio Butkaus ir Jono Spudulio gyvenimo ir veiklos analizei, rengia išsamią Stasio Butkaus bibliografiją. Kraštotyrininkė pristatė parengtus kraštotyros darbus, knygas iš asmeninio senųjų leidinių rinkinio. Ekspozicijoje seniausia knyga – „Naujas istatimas Jezaus Christaus Wieszpaties musu“, išleista 1816 metais.

A. Kiršinaitę sveikino ir tolimesnės kūrybinės sėkmės linkėjo rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė, rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Tomas Vaitkus, kolegės bibliotekininkės, kraštotyrininkai, draugai ir kraštotyrinės medžiagos pateikėjai.

Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija

ZARASAI

Atidarytas Šeimos skaitmeninių veiklų centras. Nuo šiol Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje galima ne tik skaityti knygas, bet ir kurti savus robotus, ar virtualiu

Elitos Muraškienės nuotr.

Panevėžys. Miesto savivaldybės viešoji biblioteka, kaip ir kasmet, dalyvavo akcijoje „Spalvotas pavasaris“, kvietė savo bendruomenę siūti, megzti galvos apdangalus ir kitus rankdarbius onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems. Kovo–gegužės mėnesiais panevėžiečiai numezgė ir nunėrė 72 kepurėles; 2 poras kojinyčių, 5 – riešinių, dovanojo 11 atvirukų, 9 nertus angeliukus, 15 originalių žiedų. Sukurta 139 vienetai lauktuvių. (Indrė Rapkevičienė)

43

IR AŠ TEN BUVAU

PRANCŪZIJOS NACIONALINĖ BIBLIOTEKA

Pagrindinis bibliotekos kompleksas (esama dar kelių pastatų kitose Paryžiaus vietose) – drąsi stiklo, plieno ir medžio jungtis. Keturi 23 aukštų atverstos knygos formos stikliniai bokštai matyti iš tolo. Kiekviename bokšte įrengti biurai, saugyklos. Tarp jų dviem aukštais išdėstytos įvairios skaityklos (54 tūkst. kv. metrų). Vienos skirtos plačiajai visuomenei, o kitos – tik mokslininkams (būtina speciali akreditacija). Įspūdingas 1 hektaro ploto parkas sukuria pabėgimo iš didmiesčio įspūdį. Dainiaus Vaitiekūno nuotraukos

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas D. Vaitiekūnas Paryžiuje.

Iki liepos 7 d. bibliotekoje vyksta didelio atgarsio sulaukusi paroda „Ekstremalių situacijų rankraščiai“, savitai aktualizuojanti Prancūzijos istoriją. Parodoje – apie 200 įvairių laikotarpių eksponatų, surinktų ne tik iš bibliotekos fondų: nuo įprastinių raštelių, laiškų iki neįprastų užrašų ant marškinių ar kėdės, padarytų ribinėse situacijose, kuriose rašalą kai kada pakeičia kraujas. Visų jų atsiradimo istorija – ypatingi išgyvenimai: rašyta kalint, rengiantis mirčiai, patiriant mistinius regėjimus, beprotybės priepuolį, kančią netekus mylimo žmogaus ir kt.

Nuotr. viršuje – karalienės Marijos Antuanetės atsisveikinimo laiškas prieš egzekuciją (1793 m. spalio 16 d.); nuotr. apačioje – sosto atsisakančio imperatoriaus Napoleono oficialaus rašto juodraštis (1814 m.).

44

Šių metų balandžio 8–14 d. buvau išvykęs skaityti paskaitų apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą Paryžiuje, Nacionaliniame rytų kalbų ir kultūrų institute. Komandiruotės metu lankiausi įvairiose miesto bibliotekose, o daugiausia laiko praleidau Prancūzijos nacionalinės bibliotekos François Mitterrand‘o komplekse, į kurį perkelti pagrindiniai Nacionalinės bibliotekos fondai. Šis 4 daugiaaukščių pastatų kompleksas (architektas Dominique’as Perrault) atidarytas 1996 m. prezidento F. Mitterrand‘o iniciatyva. Tai pirmas modernus tokio masto minimaliosios architektūros statinys pasaulyje, o šios vienos seniausių pasaulyje bibliotekos ištakos siekia vėlyvuosius viduramžius.

Modernaus komplekso didžiojoje galerijoje nuolat vyksta laikinosios parodos, o mažesnėse erdvėse išdėstomos įvairiausios siauresnės apimties parodos. Viešnagės metu apsilankiau ne viename bibliotekos kultūros renginyje.

Redakcijos klausimas: kokią aplankytos bibliotekos patirtį (veiklą ar kt.), Jūsų manymu, galima būtų perkelti į Lietuvos bibliotekas ir į Jūsų biblioteką?

Pirmiausia pagalvojau apie knygyną.

Prancūzijos nacionalinė biblioteka turi nemažą knygyną, kuriame galima įsigyti naujų knygų, prancūzų klasikinės literatūros, kultūrinės periodikos, atvirukų, suvenyrų, bibliotekos atributikos. Įdomu, kad tarp įvairių šioje bibliotekoje saugomų kolekcijų (sukauptas ir įspūdingas rankraščių archyvas, kuriame Honoré de Balzaco, Gustave’o Flaubert‘o, Marcelio Prousto ir daugelio kitų kultūros veikėjų rašytinis palikimas) – didžiausias Europoje videožaidimų rinkinys. Lankytojai turi galimybę išbandyti ne tik senus, bet ir pačius naujausius žaidimus – tai vienas iš būdų pritraukti jaunų skaitytojų.

O mūsų Nacionalinė biblioteka yra tikrai jauki ir išradinga, jos mažesnis dydis yra nepranokstamas privalumas.

Dainius Vaitiekūnas

Kviečiame šalies bibliotekininkų bendruomenės narius, apsilankiusius įspūdingose pasaulio bibliotekose, pasidalyti parsivežtomis mintimis bei nuotraukomis.

IN THIS ISSUE Marius Burokas. Rooted as Part of Life

1

This year the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates the 100th anniversary of its establishment. On this occasion, we present the heading #GyvasŽodis, the authors of which speak about the impact that the National Library left in their lives. In this issue, the heading’s guest is the poet, translator and winner of numerous literature prizes Marius Burokas, who shares his reminiscences about his favourite childhood books and his first library. It was in his adolescence years that he started visiting the National (at that time, the Republican) Library.

When a university student, he would to come to the Library to read articles and magazines, but was not fond of working in reading rooms.

Mr Burokas much appreciates the present developments at the Library and particularly likes to visit exhibitions that are being organized there.

An Invaluable Source of Information

3

The article surveys the discussion organized at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania “The navigation within the National Bibliography works!”, the participants of which were members of the academic community and preparers of the national bibliography. The scholars and professionals discussed about the relationship between users of the national bibliography information and its provider as well as between expectations and potentiality. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Zinaida Manžuch. It is More than a Computer and Internet

7

It is acknowledged that, though digital technologies have entered into various social spheres, not all the people have equal opportunities to make use of them. Bridging the divide between individuals who have access to technologies and those who have not has become an important global and national strategic objective. The Associated Professor at Vilnius University’s Digital Media Laboratory of the Faculty of Communication Dr. Zinaida Manžuch analyses librarians’ role in developing the citizens’ digital competence and reducing the digital divide.

Nomeda Domeikienė: “By Being Attentive, Libraries Keep Renovating” 11 We continue interviewing the best librarians of 2018. The Director of the Vincas Kudirka Kaunas Municipal Public Library Nomeda Domeikienė speaks about her aspiration not to “stagnate” within her present activities and gives her explanation of the reasons that led to certain renaissance of contemporary libraries. She believes that what helps libraries move forward is healthy competition. Ms Domeikienė also contemplates about the variety of means and services available for realizing the libraries’ mission. (Interviewed by Asta Stirbytė)

Silvija Stankevičiūtė. Egzodika, a Map of the World’s Lithuanian Writers

14

We introduce the anthology of literature authors, the title of which was “crafted” from two Greek words exotikos (“belonging to another country”) and exodos (“exodus”). The title by itself suggests that what is meant here are expatriate authors. Egzodika is probably the first anthology of the 21st century Lithuanian authors creating abroad ever published in Lithuania. The compilers of the book (its publisher is the Institute of the Lithuanian Literature and Folklore) included 35 writers with diverse experience: those who had been born in Lithuania, but now live abroad and create in the Lithuanian language, and those who had grown not in Lithuania and now create not in Lithuanian, but who deliberately choose the Lithuanian identity.

Laimutė Adomavičienė. Algirdas Landsbergis: Lesser Known Facts

16

On 23 June, the Lithuanian playwright and prose writer, a US expatriate, Algirdas Landsbergis (1924–2004) would have celebrated his 95th anniversary. The article’s author Laimutė Adomavičienė, by drawing on archival documents, foreign periodical publications and her correspondence with expatriate creators, including Landsbergis himself, reminds us of the lesser studied areas of his creative activity: translations, poetry writing and literary criticism.

Loreta Skinkienė, Vaiva Markevičiūtė. The Return of Petras Kriaučiūnas to Marijampolė 20 The heading “The library and it name” suggests a visit to a city in the southwestern Lithuania, Marijampolė, and get to know the story of giving the name of Petras Kriaučiūnas (1850–1916) to its Municipal Library, the deprivation of this name during the Soviet occupation and its restoration in 1990. This Library’s professional Loreta Skinkienė and Vaiva Markevičiūtė from the editorial board of Tarp knygų write about how the Library cherish the memory of this national renaissance figure, book smuggler, linguist and erudite.

Tarp knygų in the June of the Year...

23

The monthly of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates its 70th anniversary this year. On this occasion, the editorial board, by looking through the pages of the June issues from 1957–2017, recalls interesting news published in the magazine, anniversaries important for the librarians community and memorable events. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Virginija Liutikaitė. The Plungė Smart Park. Under the Sign of Oginskises’ 25 The heading “Best practice” introduces the successful project “Plungė Smart Park” implemented by a library located in Samogitia in the restored 19th century glasshouse and clock tower of Mykolas Oginskis’s estate homestead. Virginija Liutikaitė from the Plungė Public Library tells about the origins of this initiative prompted by the Library’s geographical and historical location and successful day-to-day achievements when the project was gaining momentum. Having employed smart technologies and prepared a rich informative and educational programme covering 43 objects within the 60 hectare park, the librarians ingeniously attract visitors of various age categories. By using mobile equipment and the QR code system or with the help of librarians, more than 20 thousand visitors – local residents as well as Lithuanian tourists and those from European and other countries – annually get acquainted with the park.

Virginija Švedienė. An Educational Visit to Norway by Librarians

29

European librarians have the opportunity to communicate and share their experience by taking educational visits for international cooperation experience partly financed from the European Union Erasmus+ Programme. On 6–8 May 2019, the Norwegian Centre for International Cooperation and Quality Enhancement in Higher Education, by inviting library representatives from 18 European countries, organized a visit, which consisted of a seminar and visiting Norwegian regional libraries.

In this event, Lithuania was represented by Virginija Švedienė from the Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Public Library of Panevėžys County.

Vaidenė Grybauskaitė. The Fate of Books is in Restorers’ Hands

32

The Document Conservation and Restoration Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates its 40th anniversary.

The article introduces the exhibition “Pro captu lectoris”, which featured works of the Unit’s professionals covering the recent two decades of its activity. The Head of Unit Algirdas Plioplys speaks about the origins of the Unit, particularities of its activity and future perspectives.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose.

Vieno numerio kaina – 2,25 Eur (be pašto paslaugų).

Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a.) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu tk@lnb.lt).

2019 Nr. 06 (725) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2019 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2019-06-21 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 520 egz. Užs. Nr. 42451 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 06 (725) 2019 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2019 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt