Tarp Knygu 2019 04

Balandis | 2019

ŠIAME NUMERYJE

#GYVASŽODIS

Lolita Varanavičienė. Eiti į Mažvydą buvo lygis, o dabar tiesiog būtina 1 ĮVYKIS

Vaidenė Grybauskaitė. Pasaulinę knygos dieną atidaryta Nacionalinė bibliotekų savaitė 3 TEMA / KULTŪROS APDOVANOJIMAI

Dalia Cidzikaitė. Lietuvos literatūrinės premijos: polifonija ar kakofonija? 4 ŠIANDIEN AKTUALU

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Kompromisinis, bet visiems svarbus aktas 7 ŠIANDIEN AKTUALU

Violeta Černiauskaitė. Baigtas svarstyti „Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas“ 9 NAUJI LEIDINIAI

Vaiva Markevičiūtė. Apie piktuką, nelabošių, gaudadūšį ir kitus velnio vardus 12 PROJEKTAI

Jolanta Budriūnienė. Baltijos šalių leidybos istorija – ir parodoje, ir knygoje 14 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Nijolia Kasparavičienė. Keturių knygų istorijos 16 POKALBIS / „TARP KNYGŲ“ – 70

Jūratė Bičkauskienė: „Redakcijoje rutinos nėra ir negali būti“.

Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė

3

19

„TARP KNYGŲ“ – 70

Balandį žurnale prieš... Parengė Vaiva Markevičiūtė

25

ŽMONĖS IR LAIKAS

Dainius Vaitiekūnas, Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė. Šeima – kaip uostas, į kurį visada norėjo sugrįžti

28

KRONIKA

Daina Sutkevičienė. Jubiliejinės statulėlės jau turi šeimininkus 32 Pagerbti vaikų literatūros kūrėjai. „Tarp knygų“ informacija 34 Vaidenė Grybauskaitė. Su amžino aktualumo ženklu 36 Indrė Rapkevičienė. Svarbiausias žemaičių tapatumo dėmuo 38 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ KRONIKA / TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

39 42

IR AŠ TEN BUVAU

14 Arūno Sartanavičiaus (3), Kristiano Luhaero nuotraukos (14)

Danguolė Abazoriuvienė. Orhuso viešoji biblioteka 44 PIRMAME VIRŠELYJE

Menininko ir žurnalisto Zino Kazėno sukurta dekoratyvinių kiaušinių kolekcija, eksponuota Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. 2017 m. Kosto Stankevičiaus nuotrauka

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

Leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė. Nuotr. iš asmeninio albumo

Knygos visada buvo šalia nuo pat vaikystės.

Buvau vienturtis mylimas laimingas vaikas, bet gyvenau ir savame knygų pasaulyje, kuriame jaučiausi daugybės gyvenimų ir nutikimų dalyvė, o kartu ir saugi. Pasakos, knygos vaikams, populiarių serijų „Horizontai“, „Drąsiųjų keliai“ leidiniai. Daugumą jų skaitė ir mano pačios vaikai po daugelio metų, kartu matydami ir mano tėvų, savo senelių, įrašus: tokios ir tokios klasės baigimo proga, gimtadienio proga, mokyklos baigimo proga, įstojimo į universitetą proga... Todėl man keista matyti šiuolaikinius IKEA tipo namų interjerus, kuriuose kaktusui vietos daug, o knygų nėra visai. Beje, kaktusai man patinka. Suprantu, jog man tuoj bus pasakyta, kad popierinė knyga yra atgyvena, kad išmaniuosiuose aparatuose jų – daugybė, prieinamų bet kurią akimirką. Suprantu, bet iš patirties žinau, jei namai knygų tušti, ir skaityklę atsidaryti laiko pritrūksta.

Visada daug skaičiau, net sirgti man patikdavo, nes galėjai ramiai gulėti lovoje su kokia „Baltąja pirštine“ ar „Aukštujų Šimonių

EITI Į MAŽVYDĄ BUVO LYGIS, O DABAR TIESIOG BŪTINA likimu“. Gal todėl biblioteką atradau jau tik Vilniaus universitete, kai prireikė specialybės (autorė studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą – Red.) knygų. Jų, beje, net anuomet buvo ir užsienio kalbomis pakankamai naujų. Žinojome, jog daug kas dovanota, „palikta“, kad tik studentams ir profesoriams daugėtų knygų užsienio kalba... Kur kitur jų būtų reikėję tada ieškoti – nežinau. Interneto, primenu, dar nebuvo.

Mano diplominio darbo tema buvo iš romano teorijos – nagrinėjau požiūrio taško techniką Mykolo Sluckio kūryboje, tai teorinių knygų anglų kalba radau be vargo. Tad universiteto biblioteka buvo svarbiausia, o Mažvydo (tuometė Respublikinė – Red.) biblioteka buvo labiau „fasono“ reikalas.

Eiti „į Mažvydą“ buvo lygis. Tai rodė žmogaus statusą, ten visada tvyrojo labai specifinė, sakyčiau, įkvepianti atmosfera. Visad žinojome, kad Mažvydo biblioteka – lobynas, susikaupimo ir atsiribojimo nuo čia pat ūžiančio miesto vieta. Ir šiandien leidykloje („Tyto alba“ – Red.), prireikus bet kokio leidinio, kurio

* Šiemet Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka švenčia įsteigimo šimtmetį. Ta proga rubrikos „#GyvasŽodis“ svečiai pasakoja, kokį pėdsaką jų gyvenime paliko Nacionalinė biblioteka.

1

Istorinėje nuotraukoje (iš kairės): Lolita Varanavičienė, Collen McCullough (1937–2015), vertėja Akvilė Melkūnaitė ir Galina Dauguvietytė (1926–2015). Australų literatūros klasikė, romano „Erškėčių paukščiai“ autorė į Tarptautinę Vilniaus knygų mugę 2005 m. atvyko leidyklos „Tyto alba“ kvietimu. Nuotr. iš Vilniaus knygų mugės archyvo

neįmanoma rasti savo bibliotekose, esame ramūs: Mažvydas jį tikrai turės. Naudojamės bibliotekos paslaugomis nuolat, esame seni partneriai ir klientai. Šiandien Nacionalinė biblioteka neatpažįstamai pasikeitusi. Tvarkinga, moderni, įgijusi reikšmingų renginių vietos statusą. Tokios vietos Vilniuje labai trūko, ir mūsų leidykla nuo pat pirmųjų dienų po rekonstrukcijos tapo nuolatine bibliotekos salių viešnia. Čia rengiame svarbių knygų pristatymus, diskusijas. Kaskart daugėja susirenkančių žmonių, jie jau nelabai telpa net didžiausioje (Konferencijų – Red.) salėje. Paminėsiu Linos Vėželienės psichologinės knygos „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ sutiktuves ar Jurgos ir Pauliaus Jurkevičių knygos „Romanas su Roma“ pristatymą. Teko atsinešti suolų iš fojė, ir vis tiek buvo stovinčiųjų. Ką tai rodo? Mažvydo biblioteka tapo svarbiausia viešų, svarbių pokalbių vieta. Įspūdį daro ir personalo paslaugumas, geranoriškumas, kai jautiesi partneris, o ne vargšas nuomininkas. Neretai bibliotekos darbuotojai pasiūlo idėją ar „pakviečia“ knygą po savo stogu – tai yra paragina surengti vakarą. Tą mielai darome ir dėkojame kalbėtojams bei moderatoriams. Beje, nurodydami renginio vietą – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka – tarsi pakylėjame ir paties turinio kartelę. Vardas įpareigoja.

Bibliotekų svarba tik didėja. Ypač mažesniuose miestuose, kur vadinamųjų kultūros židinių tiek ir teliko. Štai čia tikrai nearti dirvonai. Su autoriais dažnai lankomės atokesniuose rajonuose ir girdime iš žmonių: ačiū, nepasididžiavote...Keista tai girdėti... Tai mes turime jiems dėkoti už dar 2

išsaugotą dėmesį ir nuoširdumą. O skaudžiausia sužinoti, kad vietos bibliotekų fonduose trūksta arba visai nėra naujų knygų. Žinoma, galima juokauti, kad laukiančiųjų eilė pasiskolinti konkrečią knygą rodo aukštą kultūros lygį, bet ar tikrai tai yra juokinga? Beje, Vilnius, kuris persisotinęs kultūros renginių, kartais pramiega tikrai neeilinius susitikimus, nes šie pasimeta pasiūloje. Kartais žinia apie renginius „užstringa“ – juk puikiai žinome, kokioje informacijos gausoje kasdien skęstame, o paskui tenka aiškintis: kodėl nežinojome...

Tai, kad ir verslo renginiams renkamasi bibliotekų erdvė, man regis, yra didžiulis laimėjimas. Žinia ir nauda abipusė – verslas tarsi sako: mes suprantame amžinąsias vertybes ir esame joms neabejingi, o biblioteka gali didžiuotis, kad yra įdomi ir intensyviausiai gyvenančiai visuomenės daliai. Noriu priminti Vilniaus universiteto 440 metų jubiliejaus proga balandžio pradžioje vykusioje konferencijoje „Pasaulis po universiteto“ viešėjusios UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotojos švietimo reikalams Stefanios Giannini mintį, kuri, man regis, esminė kiekvienam mąstančiam žmogui ir labai siejasi su išsilavinimu apskritai, knygomis, taigi ir bibliotekomis: „Svarbiausia šiuolaikiniam žmogui – gebėti atskirti tikras žinias nuo netikrų.“ Nacionalinei bibliotekai linkiu dar 100 kūrybiškų metų. Per ateinančius metus mes visi turėsime keistis ir tai turėsime daryti vis intensyviau. Norėtųsi šiame procese dalyvauti sykiu su patikimais partneriais.

Lolita Varanavičienė

Arūno Sartanavičiaus nuotraukos

ĮVYKIS

PASAULINĘ KNYGOS DIENĄ ATIDARYTA NACIONALINĖ BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ Balandžio 23 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje iškilmingai pradėta 19-oji nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet „Ateik – sužinok ir išmok“. Atidarymo šventėje Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas apdovanojo geriausius 2018 m. bibliotekininkus. Iš viso Kultūros ministerijai buvo pateikta 11 kandidatų į laureatus paraiškų, kurias nagrinėjo Lietuvos bibliotekų taryba.

2018 METŲ GERIAUSI BIBLIOTEKININKAI Geriausio bibliotekininko vardą pelnė Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijos vyresnioji bibliotekininkė Rima Noreikienė;

geriausio bibliotekos vadovo vardas suteiktas Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos direktorei Nomedai Domeikienei;

geriausio jaunojo biblio­ tekininko vardą pelnė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo centro vyriausioji kultūrinių veiklų koordinatorė Edita Sėdaitytė.

Sveikiname!

Šiemet su Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės pradžia gražiai sutapo kelios reikšmingos progos. Birželio 23-ioji – Pasaulinė knygos ir autorių teisių diena. Taip pat šiemet minime Nacionalinės bibliotekos šimtmetį, o Lietuvos bibliotekininkų draugijai šie metai irgi jubiliejiniai – sukanka 30 metų, kai ji buvo atkurta. „Susirinkome, kad dar kartą pagalvotume, ką reiškia knygos kultūra, ką šiandien reiškia visuomenės atmintis, pati biblioteka, – į šventės dalyvius kreipėsi kultūros ministras M. Kvietkauskas. – Lietuvos nacio­nalinės bibliotekos šimtmetį minime anksčiau negu kitų Lietuvos labai svarbių institucijų (Lietuvos universiteto, Valstybinio teatro) sukaktis. Tai rodo, kad knygos kultūra valstybei atsikuriant buvo labai svarbi.“ Kalbėdamas apie viešųjų bibliotekų reikšmę, ministras teigė, kad jos ir toliau kuria visuomenės ryšius, per knygą priešinasi žmogaus vienatvei ir „jungia visus į vieną stiprų audinį“. Jos veikia kaip pagrindiniai kultūros židiniai ir kartu kuria informacinės, žinių visuomenės pažangą, padeda visuomenę daryti atviresnę pasauliui.

Už visa tai, prieš įteikdamas diplomus geriausiems, šauniausiems ir kūrybingiausiems bibliotekininkas, M. Kvietkauskas padėkojo visai Lietuvos bibliotekininkų bendruomenei.

Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė, perfrazuodama šventinės savaitės šūkį, priminė, kad daugiau nei du tūkstančiai bibliotekų ir šeši tūkstančiai bibliotekininkų visoje Lietuvoje atviromis širdimis kviečia skaitytojus ateiti, sužinoti ir išmokti.

Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pasidžiaugė, kad visos šalies bibliotekas įtraukianti Bibliotekų savaitė jau ketvirti metai pradedama būtent Nacionalinėje bibliotekoje. Bibliotekų savaitės programą R. Gudauskas pavadino įspūdinga: labai daug su kultūra, švietimu, mokslu ir valstybe susijusių renginių (vien Nacionalinėje bibliotekoje 16–17 renginių); Kretingoje organizuojama reikšminga konferencija, kurioje bus aptariami ir bibliotekų misijos moderniame pasaulyje klausimai.

Vaidenė Grybauskaitė 3

TEMA / KULTŪROS APDOVANOJIMAI

LIETUVOS LITERATŪRINĖS PREMIJOS: polifonija ar kakofonija?

Dr. Dalia Cidzikaitė

Tarptautinės teatro dienos proga ir šiemet Lietuvos teatralams įteikti Auksinio scenos kryžiaus – aukščiausio teatro srities įvertinimo šalyje – apdovanojimai. Dar už mėnesio labiausiai nusipelnę šalies kino aktoriai, režisieriai ir kino meno specialistai bus pagerbti kasmetiniu Lietuvos kino ir televizijos kino apdovanojimu – Sidabrinės gervės statulėle. O kaip atrodo Lietuvos literatūrinių premijų laukas? Šiandien galime suskaičiuoti per 30 įvairių literatūrinių premijų, tarp kurių tokios daugiau ar mažiau girdėtos kaip Liudo Dovydėno, Antano Baranausko, Žemaitės, Algio Kalėdos, Pauliaus Širvio, Zigmo Gėlės, Simono Daukanto, Rašytojų sąjungos, Jotvingių,„Poezijos pavasario“, Vytauto Kubiliaus, Jurgos Ivanauskaitės, Bernardo Brazdžionio premija ar pati naujausia – Aloyzo Petriko. Kuri iš jų vertingiausia ir svariausia, dėl kurios varžytųsi visi be išimties Lietuvos rašytojai? Ar tokia literatūrinių premijų gausa nekenkia pačiai literatūrai ir jos kokybei? Kokios yra kitų šalių literatūrinių premijų tradicijos ir ko galėtume iš jų pasimokyti? Galų gale ar neatėjo laikas įsteigti literatūrinę premiją, kuri taptų aukščiausiu literatūros įvertinimu šalyje?

Apie visa tai Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos surengtoje diskusijoje „Kokios premijos reikia lietuvių literatūrai?“ diskutavo literatūrologė prof. dr. Jūratė Sprindytė, Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) pirmininkė Birutė Jonuškaitė, poetas Donatas Petrošius, literatūros tyrinėtojas, vertėjas prof. dr. Vytautas Bikulčius ir Nacionalinės bibliotekos vyriausioji metodi­ninkėtyrėja dr. Dalia Cidzikaitė.

SUSIGAUDYTI GAUSOJE NELENGVA

Pasak prof. dr. Bikulčiaus, skirtingai nuo situacijos prancūzų literatūroje, su kuria sietina net pusantro tūkstančio įvairiausių premijų, tačiau tarp jų išskirtinos penkios pačios garbingiausios, lietuvių literatūroje trūksta aiškios, mūsų sąmonėje nusistovėjusios literatūrinių premijų gradacijos. „Jeigu šiandien paklausčiau lietuvių literatūros skaitytojo: kokios, jo nuomone, yra penkios pačios garbingiausios lietuvių literatūros premijos, manau, kad jis turėtų gerai pasukti galvą, – sakė Bikulčius, – nes tų premijų yra daug ir tarp jų nelengva susiorientuoti.“

4

„

Šiandien Lietuvoje galime suskaičiuoti per 30 teikiamų literatūrinių premijų: vienos – daugiau, kitos – mažiau girdėtos.

“

Prof. dr. Sprindytė, nors ir suprasdama kolegos požiūrį, pabrėžė, jog, jos nuomone, Lietuvos literatūrinių premijų situacija yra visai nebloga ir tokiu margumu ji esanti visai patenkinta. Pasak literatūrologės, kiekviena premija turi savo vertinimo kriterijų: tarkime, Antano Baranausko premija siejama su gamta, Simono Daukanto – su istorija ir žemaitiškumu, Ievos Simonaitytės – su regioniškumu, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – su etiniu dėmeniu, o štai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, nuo 2003 m. kasmet skiriantis savąją literatūros premiją, kaip kriterijų yra pasirinkęs žodį „kūrybiškumas“, kuris apima nestandartišką, kūrybišką ir kokybišką rašymą.

Diskusijos „Kokios premijos reikia lietuvių literatūrai?“ dalyviai (iš kairės): literatūrologė prof. dr. Jūratė Sprindytė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė, poetas Donatas Petrošius, literatūros tyrinėtojas, vertėjas prof. dr. Vytautas Bikulčius ir Nacionalinės bibliotekos vyriausioji metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Literatūrologei paantrinusi LRS pirmininkė Jonuškaitė priminė: nors literatūrinių premijų iš tiesų turime labai daug, nemaža jų dalis teikiamos ne Vilniuje, o rajonų centruose, ir tai vietos žmonėms tampa labai didele metine švente. Vis dėlto pirmininkė pripažino, jog jei kalbėtume apie steigtiną vieną išskirtinę premiją už literatūros kūrinį, ji pasiūlytų tokį variantą, kokį turi kaimynai lenkai.

LENKŲ „NIKĖ“ – KAIP MŪSŲ NACIONALINĖ

Viena iš garbingiausių Lenkijos literatūrinių premijų – „Nikės“ premija gali būti skiriama gerai žinomam ar visai nežinomam autoriui, parašiusiam tik vieną ar net keletą knygų. Kiekvienais metais išrenkami septyni kūriniai, ir devynių narių komisija svarsto, kuris iš jų yra verčiausias „Nikės“. „Tos nominuotos septynios knygos yra tarsi tas žiedas, apie kurį kalba visa žiniasklaida, o informacija paplinta per visą Lenkiją“, – apie lenkų literatūrines premijas pasakojo Jonuškaitė. Tam tikra prasme lenkų „Nikė“ yra panaši į mūsų Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, nors, aišku, svarstant pastarosios skyrimą, dėmesys paskirstomas tarp kelių meno rūšių ir jų atstovų. O štai „Nikės“ premijos laureatu galima tapti tik už literatūros kūrinį. „Kitaip sakant, – pabrėžė LRS pirmininkė, – rašytojui patekus į tą septintuką, duodamas startas ir jo kūrinio vertimams į užsienio kalbas, ir jo populiarumui.“ Jonuškaitė pridūrė, jog „Nikės“ premiją įsteigė vienas Lenkijos dienraštis. Veikia ir atskiras Nikės fondas, taigi šiandien premiją finansuoja ne vien

tik žiniasklaida. Beje, antrosios pagal prestižą literatūrinės premijos „Paszport Polityki“ steigėjas taip pat yra laikraštis – savaitraštis „Polityka“. Lietuvos atveju, Jonuškaitės teigimu, gal ir juokingai skambėtų, jei „Lietuvos rytas“ ar „Lietuvos žinios“ pradėtų rūpintis lietuvių literatūra, įsteigtų fondą ir dar duotų 30 tūkstančių eurų premiją, tačiau pasaulyje taip daroma ir ne vien tik į Kultūros ministeriją žvalgomasi.

AR DAUGIAU PINIGŲ SUTEIKIA DAUGIAU GARBĖS?

Bene pesimistiškiausiai diskusijoje apie literatūrines premijas ir apskritai kultūros padėtį Lietuvoje kalbėjęs poetas Petrošius pabrėžė, jog šiandien gyvename tokiais laikais, kai kultūra įžūliai menkinama ir veržiama, todėl vienintelis svarbus dalykas rašytojui, gavus premiją, yra jos finansinė išraiška ir su tuo ateinanti kūrėjo laisvė, jo žodžiais, „ar tu būsi laisvas su ta premija dvi savaites, du mėnesius ar pusę metų?“ Pasak poeto, žiūrint į premijas iš tokio taško, bene garbingiausia turbūt būtų Liudo Dovydėno premija, skiriama už geriausią naują lietuvišką romaną, išleistą per praėjusius kalendorinius metus. Premijos, kurios dydis – 5000 eurų, mecenatas yra lietuvių prozininko Liudo Dovydėno sūnus Jonas Dovydėnas. Premijos teikimo iškilmės kasmet vyksta Rokiškio krašto muziejuje.

Petrošiui oponavęs prof. dr. Bikulčius pabrėžė, jog ne kiekvienu atveju – prancūzų apdovanojimas tai akivaizdžiai parodo – premijos prestižas priklauso tik nuo pinigų. Pavyzdžiui, pačios garbingiausios 5

Prancūzijoje Goncourt’ų premijos (pranc. Le prix Goncourt) laureatas gauna tik dešimties eurų čekį. Kitas iškalbingas pavyzdys būtų verslininko Pierre’o Bergé, garsaus drabužių dizainerio Ives’o Saint Laurent’o mecenato ir gyvenimo draugo, 1998 m. įsteigta Gruodžio premija (pranc. Prix Décembre), kuri būdavo teikiama jau pasibaigus literatūrinių premijų sezonui. Jos piniginė išraiška buvo didžiausia – 30 tūkst. eurų. Deja, prieš porą metų Bergé mirus, premija liko be mecenato ir išvis išnyko.

Pasak prof. dr. Sprindytės, Lietuvoje literatūrinių premijų piniginė išraiška yra labai nevienoda, tačiau, kad ir kokie neturtingi rašytojai būtų, kad ir kokia prasta kultūros padėtis, premijos skyrimas kūrėjui yra simbolinis jo pagerbimas ir simbolinis kapitalas: „Jis keičia rašytojo išskirtinumą literatūros procese, daro jį matomesnį.“

SVARBU TRADICIJA – POROS DEŠIMTMEČIŲ NEGANA

Prof. dr. Bikulčius įsitikinęs, jog literatūrinių premijų lauke tradicija vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų. Tarkim, toje pačioje Prancūzijoje premijų teikimo tradicija itin sena – Goncourt’ų premija įsteigta 1903 metais. Praėjus vos metams, 1904-aisiais dvidešimt moterų pristatė naują literatūrinę premiją „Femina“. Beje, apie pastarąją profesorius pateikė įdomų faktą: nors premijos įkūrėjų sumanymas buvo paremti moteris, kad šios nebūtų diskriminuojamos, tarp premijos laureatų dominuoja vyrai. Ilgainiui Prancūzijoje susiklostė penkių pagrindinių – garbingiausių – literatūrinių premijų tradicija: Goncourt’ų, Renaudot, Médicis, „Femina“ ir „Interallié“ premijos.

Dauguma dabar tinių Lietuvos premijų yra nepriklausomybės laikų įvertinimas, taigi joms – vos trisdešimt metų. Iš sovietmečio „paveldėjome“ tiktai Žemaitės literatūrinę premiją, teikiamą nuo 1966-ųjų. Prof. dr. Sprindytės nuomone, tradicijai formuotis reikia daugiau laiko, o jo su visais istoriniais lūžiais lietuviai turėjo labai nedaug. Pasak profesorės, Lietuvoje literatūrinės premijos pasižymi ypač dideliu spontaniškumu. Ji prisiminė rašytojos Giedros Radvilavičiūtės mintį iš jos naujausios knygos „Tekstų persekiojimas“. 2010 m. tapusi Elenos Mezginaitės premijos laureate, Radvilavičiūtė pasakiusi, jog premiją ji vertinanti kaip linksmą įvykį, konjunktūrą ar atsitiktinumą. „Aš visiškai sutinku su šitais žodžiais, – sakė literatūrologė, – čia labai daug lemia atsitiktinumas.

Nepaisant to, kad įeinu į įvairiopas „prestižines“ komisijas, visur dalyvauja tam tikras subjektyvumas, tam tikra to meto konjunktūra.“

6

FRAGMENTACIJA ĮVYKO IR JI IŠLIKS

LRS pirmininkė Jonuškaitė pasidžiaugė per pastaruosius metus atsiradusiomis naujomis vardinėmis premijomis: Antano Baranausko (2010), Bernardo Brazdžionio (2011), Jono Avyžiaus (2012), Vinco Mykolaičio-Putino (2013).

Pati vėlyviausia – 2018 metais įsteigta Aloyzo Petriko premija įvertins pačią geriausią jaunimui, paaugliams skirtą knygą. Jonuškaitės teigimu, vardinė premija yra tam tikra proga priminti ir apie rašytoją, kurio vardu premija yra teikiama, ypač jaunimui. Jos nuomone, nereikia svarstyti, kurias premijas panaikinti, o kurias – palikti arba kokį naują modelį kurti; kur kas svarbesnis klausimas būtų: kam ta premija skiriama.

„

Diskusijos dalyviai vienbalsiai sutiko, kad esamos situacijos prievarta keisti nereikėtų.

“

Prof. dr. Sprindytės nuomone, premijų frag­ mentacija jau įvykusi, todėl nesvarbu, ar premijų ateityje bus daugiau ar mažiau. Be to, ir patys skaitytojai pagal savo poreikius ir pomėgius yra susiskirstę į atskiras bendruomenes, todėl premijų skaičius nieko nepakeis. Literatūrologė paantrino Jonuškaitės minčiai, kad literatūrinės premijos ypač svarbios regionuose: jos suburia bendruomenes, tampa tikru kultūriniu įvykiu. „Jeigu mes tas premijas sustambinsime, tai bus vienkartinis įvykis ir viskas, – sakė profesorė. – Aš esu už sklaidą: sklaidą į regionus, tarp daugiau žmonių, daugiau bendruomenių.“

NAUJOS PREMIJOS DAR TEKS PALAUKTI

Diskusijos dalyviai vienbalsiai sutiko, kad esamos situacijos prievarta keisti nereikėtų. Prof. dr. Bikulčius įsitikinęs, jog, reikalui esant, atsiras ir mecenatas, ir nauja literatūrinė premija – tereikia palaukti. LRS pirmininkės nuomone, tebūnie taip, kaip yra, o jeigu kas nors įsteigs naują premiją, ji tuo tik apsidžiaugsianti. Abiem pašnekovams pritarė ir prof. dr. Sprindytė, pridurdama, jog ji ir toliau pirmenybę teikianti spontaniškumui, o ne prievartai. Tiesa, ji neturinti daug vilčių, kad premiją įsteigs kokia nors valstybinė įstaiga.

Pasak jos, negalime tikėtis, kad vargingoje Lietuvoje, kur kultūra yra smaugiama, naują literatūrai skirtą premiją ims ir įsteigs Kultūros ministerija ar Seimas. Kita vertus, juokavo Jonuškaitė, ką darys Vilniaus miesto savivaldybė, jei visus rašytojus apdovanosime premijomis, juk tada neliks vietos Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

ŠIANDIEN AKTUALU

KOMPROMISINIS, BET VISIEMS SVARBUS AKTAS Rūta Elijošaitytė-Kaikarė Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė

Kovo 26 dieną Europos Parlamentas (EP) priėmė daugybę diskusijų sukėlusią Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl autorių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje. Teisės aktas priimtas pakankama balsų persvara (pritarė 348, prieš buvo 274, dar 36 EP nariai susilaikė). Direktyvos projektas buvo pristatytas daugiau nei prieš trejus metus, o nuo praėjusių metų vidurio EP buvo itin intensyviai svarstomas, svarstymai kėlė daugybę įvairių reakcijų, interesų konfliktų ir nuomonių. Lietuvoje apie šią direktyvą kalbėta mažai ir negarsiai, trūko analitinių straipsnių šia tema.

Todėl Lietuvos leidėjų asociacija inicijavo pokalbį apie šį teisės aktą ir jo poveikį visuomenei, autorių teisių turėtojams, šių teisių saugomų objektų naudotojams, taigi ir atitinkamoms profesinėms bendruomenėms.

Kovo pradžioje, dar vykstant minėto dokumento svarstymams, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko seminaras-diskusija „ES autorių teisių reformos poveikis visuomenei“, kurį, bendradarbiaudamas su advokatų kontora „Ellex Valiūnas ir partneriai“, organizavo Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakultetas,

Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos bibliotekininkų draugija. Seminarą moderavo ir pagrindines direktyvos nuostatas pristatė VU Teisės fakulteto Europos intelektinės nuosavybės teisės ir privatinės teisės mokslo centro vadovas prof. dr. Vytautas Mizaras. Didelio susidomėjimo sulaukęs seminaras įrodė, jog tema apie autorių teises Lietuvoje yra svarbi ir įdomi, tačiau iki šiol mažai aptarta.

SUDĖTINGA SKAITMENINIO PASAULIO TEMA

Seminaras-diskusija ES autorių teisių tema sukėlė didelį susidomėjimą.

Prof. dr. V. Mizaras pabrėžė, kad rengti naują autorių teisių dokumentą paskatino pastaruoju metu įvykusi technologijų revoliucija, ir išvardijo šiuos pagrindinius direktyvos tikslus: sudaryti geresnes sąlygas autorių teisių saugomam turiniui (mokslinių tyrimų, švietimo ir kultūros paveldo srityse) taikyti naujus jo panaudojimo būdus; ES lygmeniu suderinti ir pritaikyti autorių ir gretutinių teisių išimtis bei apribojimus atsižvelgiant į tobulėjančias skaitmenines technologijas; užtikrinti

7

geresnę vienos valstybės sienas peržengiančią prieigą prie autorių teisių saugomo turinio paslaugų; užtikrinti, kad tam tikrų tipų naudojimo būdai būtų teisėti, be kita ko, ir peržengiant vienos valstybės sienas; aiškiau apibrėžti interneto paslaugų teikėjų vaidmenį platinant kūrinius ir kitus saugomus objektus.

Visi, kalbėjusieji šioje diskusijoje, teigė, jog vertinti šią direktyvą vienareikšmiškai būtų sudėtinga.

Būtent todėl ir jos svarstymas ilgai truko, mat čia susipynę tiek didžiausių interneto paslaugų teikėjų – bendrovės „Google“ ir jos socialinio tinklo „Youtube“, bendrovės „Facebook“ – interesai, tiek autorių, atlikėjų bei jų teises ginančių organizacijų interesai. Europos Parlamentas buvo tapęs šių didelių veikėjų laikinu diskusijų ir įtikinėjimų ringu.

Renginį moderavo ir pagrindines direktyvos nuostatas pristatė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius dr. Vytautas Mizaras. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

DAUGIAUSIA GINČŲ KELIANČIOS NUOSTATOS

Esminiai naujuoju dokumentu įtvirtinami pokyčiai, kurie sulaukė daugiausia komentarų interneto erdvėje (taip pat gana aktyviai buvo aptariami ir Lietuvoje), yra susiję su direktyvos 11 (po priėmimo – 15) ir 13 (po priėmimo – 17) straipsniais. 11 straipsnis numato elektroninės spaudos (žiniasklaidos) leidėjų išimtines teises leisti arba uždrausti atgaminti ir viešai skelbti (padaryti prieinamas skaitmeninėje erdvėje) spaudos publikacijas. 13 straipsnis apibrėžia turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjų, saugančių didelį kiekį jų naudotojų įkeltų kūrinių ir kitų saugomų objektų, vaid­menį skaitmeninėje rinkoje, taip pat nustato naujas pareigas tokiems paslaugų teikėjams.

Didieji internetinės žiniasklaidos atstovai nepatenkinti, jog, priėmus šiuos straipsnius, jie įpareigojami griežtai sekti bei riboti turinį, kuriuo dalijamasi. Tokiu atveju, norint išvengti atsakomybės, gali būti pasirenkamas saugiausias būdas naudoti kuo mažiau turinio, o dalytis tik tuo, kuris yra prieinamas lengvai ir yra nemokamas. Tai kelia ir riziką, kad, norint išvengti mokėjimo už kokybišką turinį, atsiras daugiau niekinio, nekokybiško turinio. Daugiau erdvės atsirastų ir įvairiai propagandai internete.

Direktyvos 4 (po priėmimo – 5) straipsnis numato kūrinių naudojimą mokymo tikslais. Šis straipsnis daugiausia klausimų sulaukė iš bibliotekų atstovų – kokiomis sąlygomis kūrinius bus galima kopijuoti, kaip sužinoti, ar kūriniu vis dar prekiaujama, kas turėtų koordinuoti priežiūrą, kad neliktų viešai prieinamų suskaitmenintų kopijų tų knygų, kurios išleidžiamos antrą ar trečią kartą ir vėl atsiduria prekyboje. Šis klausimas opus ir patiems autoriams bei leidėjams, kuriems aktualu, jog kūrinys būtų perkamas. ES valstybės narės gali (bet neprivalo) numatyti teisingą kompensaciją teisių turėtojams dėl jų kūrinių ar kitų objektų naudojimo.

Priimta direktyva numato apribojimų naudojant kūrinius mokslo tikslais. Pagal dabar galiojančius teisės aktus nedideli kūriniai ar kūrinių ištraukos gali būti skelbiami viešai.

8

PRIEŠAKYJE – SUDĖTINGAS LAIKOTARPIS

Aktyvus dalyvavimas seminare, daugybė klausimų ir reakcijų parodė, kad tokios diskusijos ypač reikalingos.

Tačiau dabar ES valstybių narių laukia „įdomiausia“ ir nelengva užduotis: per 24 mėnesius po direktyvos įsigaliojimo ji turės būti įgyvendinta vidaus teisėje, vadinasi, ir Lietuvoje.

Seminare taip pat kalbėjo Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos skyriaus patarėja Gabrielė Vorobjovienė; Tarptautinės fonogramų gamintojų federacijos (IFPI) Briuselio biuro Europos regio­ no teisininkė dr. Kristina Janušauskaitė; nepriklausomas viešosios politikos konsultantas Tomas Gulbinas; VU Teisės fakulteto partnerystės profesorius dr. Ramūnas Birštonas; Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentas Remigijus Jokubauskas.

Jau po direktyvos priėmimo prof. V. Mizaras išdėstė savo požiūrį į priimtą dokumentą. Jo nuomone, šiuo dokumentu mes parodėme, jog apie naujus informacijos skelbimo būdus tebegalvojame pasenusiais terminais: „Tenka apgailestauti, kad iš esmės dėl dviejų straipsnių – 15 ir 17 – direktyva tapo atskirų lobistinių organizacijų ir politikų rietenų, ambicijų ir principų įkaitu. Tai kenkia autorių teisės reputacijai. Panašiai jai pradeda kenkti ir standartinių priemonių naudojimas, neįvertinant susiformavusios naujos „internetinės kultūros“. Direktyva iš dalies yra vintažinis produktas, kuris netinka internetinių kūrėjų kartai, sekundžių greitumo informacijos sklaidos ir gavimo kartai bei laikmečiui.“1 Seminaro-diskusijos Nacionalinėje bibliotekoje įrašą galima rasti adresu: https://www.lnb.lt/naujienos/3974-nacionalineje-bibliotekoje-diskutuota-apie-es-autoriu-teisiureformos-poveiki-visuomenei?fbclid=IwAR22S9oNaifcBvMX y8GMjeB0oXsIYXuzo_rW3KPzMHLqstBrnuxmTSl2yAs 1

Vytautas Mizaras. ES autorių teisių bendroje skaitmeninėje rinkoje direktyva: politikų bei lobistų kompromisas, galimai tapsiantis standartiniu eksperimentu visuomenei. 2019-03-31. Prieiga internete: http://www. teise.pro/index.php/2019/03/31/v-mizaras-es-autoriu-teisiu-bendroje-skaitmenineje-rinkoje-direktyva-politiku-bei-lobistu-kompromisas-galimai-tapsiantis-standartiniu-eksperimentu-visuomenei/?fbclid=IwAR1NTmrHkWN 6k_gVBBxRE9dVJfpEUH2tfaJxSZgUGNHbIQve0ORgUJhdn6s

ŠIANDIEN AKTUALU

BAIGTAS SVARSTYTI „BIBLIOTEKININKYSTĖS, INFORMACIJOS IR KNYGOTYROS (BIK) LIETUVIŲ–ANGLŲ KALBŲ TERMINŲ ŽODYNAS“ Dr. Violeta Černiauskaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

Lietuviškai informatikos ir kompiuterijos terminografijai (terminų žodynų rengimui) būdinga nuosekli raida ir darbų tęstinumas1. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Terminologijos komisijoje, baigtas svarstyti rengiamas elektroninis „Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas“, svariai prisidėsiantis prie terminijos tvarkybos kokybės. Praėjus 20 metų po„Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodyno“ leidybos2 turime iš naujo sutvarkytą daugiau kaip 8000 lietuviškų terminų sistemą su atitikmenimis anglų kalba. Po itin intensyvios bibliotekininkystės terminijos standartizacijos veiklos subrendo būtinybė pateikti vartotojams aktualius srities terminus jiems labiau įprasta ir patogia žodyno forma.

Viena iš svarbiausių Nacionalinės bibliotekos Bibliotekininkystės skyriuje nuosekliai plėtojamų bibliotekininkystės terminijos norminimo krypčių yra susijusi su terminų žodynų rengimu. Juk terminologijos darbas gali būti savarankiška vienkartinė ar kartotinė veikla, kurios produktas – spausdintas ir (arba) skaitmeniniu formatu parengtas, tinklalapyje Gaivenytė-Butler, Jolanta. Informatikos ir kompiuterijos lietuviškos terminografijos ir terminijos norminimo bei tyrimų apžvalga. Iš: Lietuviškos informatikos ir kompiuterijos terminijos tyrimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018, p. 36.

2 Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodynas. Sąs. 1–4. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 1990–1999.

1

pateiktas ar kaip terminų straipsnių rinkinys terminų banke įdėtas terminų žodynas. Be to, terminologijos darbas gali būti organizuota, bendradarbiavimu paremta veikla, kurios imasi projekto grupė, organizacijos padalinys ar profesionalus terminologas, jis gali būti vertėjo ar specialiųjų tekstų rengėjo darbo dalis, atliekama nuolat ar pagal poreikį3.

Išanalizavus ir apibendrinus informaciją, susijusią su užsienio bibliotekininkystės terminų žodynais bei enciklopedijomis, kurie sukaupti Nacionalinėje 3

Nuopponen, Anita. Dimensions of Terminology Work. Terminologija, 2018, t. 25, p. 6–22. ISSN 1392-267.

9

bibliotekoje, taip pat kitus atvirosios prieigos pasaulio bibliotekų šaltinius4, buvo pasirinktas dvikalbio (lietuvių–anglų) terminų žodyno modelis. Dvikalbiai terminijos žodynai vyrauja ir pasaulinės leksikografijos praktikoje. Todėl buvo nuspręsta pirmiausia parengti žodyną, kuris padėtų adekvačiai suvokti itin gausią anglakalbę profesinę literatūrą, toliau planuojant leksikografijos darbus ir kitomis kalbomis. Be to, Valstybinė lietuvių kalbos komisija skatina rengti terminų žodynus, kurių pirmoji kalba yra lietuvių.

„

Bibliotekininkystės leksikografijos praktikoje pirmą kartą panaudotas abėcėlinis-lizdinis terminų grupavimo principas.

“

Toliau plėtojant profesinės terminijos leksikografinių tyrimų kryptis5, tarp svarbiausių 2018 m. prioritetų buvo parengti „Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) terminų žodyną“.

Tarpžinybinėje Terminologijos komisijoje buvo apsvarstyta ir pritarta žodyno autorių dr. Nijolės Bliūdžiuvienės ir dr. Jono Vytauto Valiukėno sukurtam žodyno modeliui. Baigta redaguoti per 8 tūkstančius lietuviškų BIK srities terminų su atitikmenimis anglų kalba. Taip pat teko nuolat konsultuotis su skirtingų profesinių sričių specialistais, siekiant žodyne pateikti aktualiausius terminus. Tikėtina, kad solidus žodyne sukauptų terminų skaičius leis geriau suprasti svarbiausius bibliotekinius, informacinius ir knygotyrinius procesus ir gerokai didesnei visuomenės daliai, nuolat dalyvaujančiai mokslinės informacijos, dokumentinės komunikacijos, paveldo ir atminties institucijų veikloje.

Bibliotekininkystės leksikografijos praktikoje pirmą kartą panaudotas kitiems žodynams įprastas abėcėlinis-lizdinis terminų grupavimo principas leis len Bibliotekininkystės, knygotyros ir informacijos mokslų terminų žodynų bei enciklopedijų anotuotas bibliografijos sąrašas su nuorodomis į šaltinius [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017 [žiūrėta 2019-03-28]. Prieiga per internetą: https://www. lnb.lt/media/public/bibliotekininkui/Dokumentai/ZODYNU_nuorodos. pdf 5 Černiauskaitė, Violeta. Profesinė terminija: plėtros, bendradarbiavimo ir kūrybos galimybės. Tarp knygų, 2018, Nr. 2, p. 16–19.

4

10

gviau identifikuoti profesinę bibliotekininkystės terminiją platesniame bendrinės lietuvių kalbos kontekste, matyti deramus ir nederamus bibliotekininkų profesinių terminų ryšius su gretimų mokslo sričių, ypač kompiuterijos, terminais. Svarbu, kad sukurtas toks terminų žodyno tipinis modelis, kuris gali būti pagal poreikius ir toliau bendrai plėtojamas: pildomas naujais rūšiniais terminais ar terminų lizdais; toliau gali būti svarstomos ar keičiamos tik atskiros jo dalys.

Siekta, kad jau pirmoje žodyno laidoje turėtume tuos pagrindinius terminų lizdus, kurie galėtų būti ir nuolat pildomi atitinkamų sričių specialistų, kad kuo tiksliau atspindėtų esamą terminų poreikio padėtį. Pavyzdžiui, žodyne rasime terminų lizdą – modelis.

Akivaizdu, kad pastarųjų metų technologinė plėtra paskatino bibliotekininkus kurti ar naudoti kur kas daugiau praktinės veiklos modelių, nei jų pateko į žodyną, todėl ši ir kitos rūšinius terminų lizdus žodyne sudarančios sritys galėtų būti pildomos, kad kuo tiksliau atspindėtų bibliotekinių procesų sudėtį ir įvairovę. Bibliotekose generuojami labai sudėtingi teoriniai ir technologiniai procesai nematomi vartotojų, todėl žodynas padėtų šviesti bibliotekų paslaugomis besinaudojančią visuomenę. Globalioje žinių kaitos visuomenėje terminų žodynai tampa nuolat pageidaujamais informacijos šaltiniais ir patikimais leksikografijos inkarais, išsaugodami ir savo kultūrinę istorinę misiją – perduoti ateities kartoms tam tikro laikotarpio unikalius leksikos faktus6.

„

Dvikalbiai terminijos žodynai vyrauja ir pasaulinės leksikografijos praktikoje.

“

Visi parengto „Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) žodyno“ lietuviški terminai sukirčiuoti, ir tai svarbu profesinės kalbos kultūros ugdymui, kai lietuvių kalboje randasi naujų žodžių, kurių kirčiavimas dar nenusistovėjęs. Parengta abėcėlinė anglų–lietuvių kalbų terminų rodyklė itin svarbi tarptautinės profesinės komunikacijos plėtrai. Todėl į ją įtrauktos ne tik bibliotekininkystės ir informacijos srityse vartojamos sąvokos, bet ir tarptautinius 6

Jakaitienė, Evalda. Žodynų istorijos apybraiža. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006. 138 p.

procesus ar reiškinius įvardijančios angliškos santrumpos. Sinonimiški ir artimos reikšmės terminai skiriami kableliais, kitoms reikšmėms pažymėti naudojami kabliataškiai. Šio žodyno autoriai siekė suvaldyti painią anglų kalbos terminų sinonimijos situaciją ir reikšminę pirmenybę teikė tarptautiniuose standartuose fiksuotiems terminams.

Turėdami ir tarptautinio bendradarbiavimo patirties, kai 2005–2006 m. 1740 sunormintų terminų iš Nacionalinėje bibliotekoje parengto aiškinamojo „Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodyno“ buvo įtraukta į didžiausią atvirosios prieigos terminų banką EuroTermBank, galėsime jį integruoti į didesnės apimties terminų duomenų bazes.

Skaitmeninį „Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodyną“ numatoma išleisti 2019 m. pabaigoje.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­ liotekoje plėtojami ir kiti svarbūs terminologijos projektai: administruojamos Lietuvos ir užsienio leksikografijos šaltinių bei terminų duomenų bazės, jų medžiaga skelbiama Nacionalinės bibliotekos interneto svetainėje7, nustatomi terminų ir šaltinių atrankos bei viešinimo prioritetai, kuriamas išsamus bibliotekininkystės terminijos duomenynas-archyvas, svarstomas aiškinamojo daugiakalbio bibliote­ kininkystės terminų žodyno projektas, nuosekliai didėja terminijos standartizavimo apimtys. Tad, pasitikdami Nacionalinės bibliotekos šimtmetį, turėsime bent kelis naujus leksikografinius įrankius, leisiančius suvaldyti beribę ir audringą profesinės terminijos stichiją. Patarlė „moki žodį – žinai kelią“ tapo aksioma globaliuose (pasauliniuose) informacijos ir žinijos tinkluose.

7

Terminologijos darbai [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017 [žiūrėta 2019-0328]. Prieiga per internetą: https://www.lnb.lt/paslaugos/bibliotekoms/norminiai-ir-teises-dokumentai-bibliotekininkui/ terminologijos-darbai

11

NAUJI LEIDINIAI

APIE PIKTUKĄ, NELABOŠIŲ, GAUDADŪŠĮ IR KITUS VELNIO VARDUS Vaiva Markevičiūtė Knygos dailininkė Jurga Tėvelienė

Vilniaus universiteto profesorė habil. dr. Birutė Jasiūnaitė sako, kad noras parašyti knygą apie velniavardžius kilo prieš gerus du dešimtmečius. Mitologinės leksikos tyrimui reikia ir sukaupti daugybę medžiagos, ir atmesti kai kuriuos įsisenėjusius ar ideologizuotus įsitikinimus, ir išsivaduoti iš autoritetų įtakos, ir turėti nusistovėjusias pažiūras į etnolingvistiką. Viskam susidėliojus į lentynėles, radosi ypač kruopščiai išleista monografija „Lietuvių velniavardžiai“* – mokslinį tekstą puošia autorės karpiniai su kipšais, o juodi puslapių krašteliai ir iliustracijos nukelia tarsi į „peklą“, „smalos“ katilą ar gūdžią naktį raiste. Vietas, kuriose, kaip teigiama tautosakoje, gali sutikti nelabąjį.

Ši monografija – tai velnio pavadinimų (leksinių vienetų), aptinkamų įvairiose lietuvių tarmėse ir tautosakos tekstuose, sinchroninis tyrimas. Surinkusi duomenis iš įvairiausių šaltinių, B. Jasiūnaitė suskaičiuoja įspūdingą velniavardžių skaičių – 482.

Maždaug trečdalis jų yra skoliniai – tikriniai ir bendriniai nelietuviškos kilmės žodžiai. Pavyzdžiui: biesas, šėtonas, nečystikas, dzebelis, rakalis, pūkis ir kt. Dauguma lietuviškų velniavardžių turi kitą reikšmę, jie „suvelnėję“ vėliau pridėjus priesagas, galūnes ar sudūrus.

Kam žmonėms tiek velnio pavadinimų? Pagrindinė priežastis yra tabu reiškinys – norint įvardyti draudžiamą dalyką, jam sugalvojamas kitas pavadinimas. Pasak autorės, „šiurkštūs, nešvankūs ar nemalonias, pavojingas objektyvios tikrovės realijas įvardijantys žodžiai keičiami švelnesniais, * Jasiūnaitė, Birutė. Lietuvių velniavardžiai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018. 311 [1] p.: iliustr., schem. – Bibliogr.: p. 269–281; Mitonimų r-klė: p. 285–311.

12

neutralesniais substitutais“ (p. 40). Taip, siekiant išvengti pavojingos mitinės būtybės rūstybės ar bijant ją išsikviesti pavadinus tikruoju vardu, ir atsiranda piktukas, negerukė, patarkutis, šepškis, degutis, striukabiznis, vienašnirpšlis ir kiti vardai. Be to, pavadinimų gausa iš kitų mitinių būtybių velnias išsiskiria dėl „jo reikšmės tradicinėje valstietiškoje kultūroje ir, žinoma, jo svarbaus vaidmens krikščionių demonologijoje“ (p. 34).

Pagrindinis knygos duomenų šaltinis yra 20 tomų „Lietuvių kalbos žodynas“ (1941–2002), kuriame velniavardžių, kitaip nei kitų daugelio etnolingvistus dominančių žodžių (mitinių esybių, mitologizuojamų gyvūnų, stebuklinių pasakų veikėjų ir kt.), gausiai pateikiama ir iš rašytinių, ir iš rankraštinių šaltinių. Kiti šaltiniai, kuriais rėmėsi autorė, – „Frazeologijos žodynas“ (2001) ir „Palyginimų žodynas“ (2014), pavienių įdomių faktų mokslininkė aptiko tarminių tekstų rinkiniuose, antroponimikos

Monografiją puošia pačios autorės – Birutės Jasiūnaitės kurti karpiniai su kipšais.

specialistų veikaluose, Norberto Vėliaus knygoje „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ (1987).

Ne tiek velniavardžių, o pagalbinės medžiagos juos aiškinant suteikė tautosakos šaltiniai: keiksmai, mitologinės sakmės, stebuklinės pasakos, mįslės, patarlės, užkalbėjimai ir kt.

Prieš leisdamasi į tyrimą, B. Jasiūnaitė apžvelgia velino (velnio) „bylą“, dėl kurios mokslininkai iki šiol nesutaria: lietuvių mitonimų tyrimus, mitinės būtybės sampratą, vietą senajame baltų dievų panteone, semantiką ir etimologiją.

Ypač daug velniavardžių susiję su velnio gyvenamąja vieta – tokių autorė užfiksavo beveik 70, t. y. apie septintadalį visų velnio pavadinimų. Tai bendriniai arba tikriniai žodžiai, kilę iš, pavyzdžiui, miško pavadinimo (šilinis, Degutgirio ponas), vandens telkinio (raistinis, Pabalinis), augalo (karklienius, ropinis), mitinės buveinės (pekliorius, pragarinis). Perpus mažiau rasta velniavardžių, kurie būtų motyvuoti spalvą reiškiančiais žodžiais. Jie knygoje skirstomi į tris grupes: achromatinių spalvų (juodos

ir pilkos: juodskis, juodragis, rainapilkis), spektro spalvų (žalias ir raudonas: žaliaragis, žaliukas, raudonjekskis, vokietukas su raudona kepuraite) ir gyvulio plauko pavadinimų (margasis velnias, rainys, dulius, žebriukas).

Trečiai grupei B. Jasiūnaitė priskiria vardus, kurie susiję su kūno dalimis ar jų savybėmis: ragais (raguočius), uodega (riestavuodegis), koja ir jos dalimis (smailiakulnis), plaukais (ožiabarzdis, šepšys), nagais (nakabis), galva ir jos dalimis (arkladantis) ir kitomis (Raubys). Tokių velniavardžių mokslininkė nurodo 40. Kiek mažiau vardų – 35 – priskiriami kūno trūkumus nusakančiai grupei. Tokie pavadinimai, pasak autorės, dažniausiai motyvuoti mitologiškai, o fizinis nevisavertiškumas yra universalus – aptinkamas kitų tautų folklore apibūdinant neigiamus personažus. Lietuvių velnias pavadinamas pagal mažą ūgį (kilbukas), liesumą (Kaulis), kalbos defektą (mikna) ar luošumą: kuprotumą (kumpasis), šlubumą (raišis), kreivumą (kreivalūpis), kūno dalies nebuvimą (vienašnirpšlis).

Velnias pavadinamas ir pagal jo veiksmus ar funkcijas, būdo ypatybes. Abiejose grupėse autorė suskaičiuoja po pusšimtį tokių vardų: bildukas, Bauba, baugis, gaudadūšis, painelis, drignius, ratatepis, pikčius, negerėlis, prakeiktasis, ūmelis.

Kitokios motyvacijos velniavardžių nėra daug. Į pastarąją grupę autorė skiria kitų luomų arba tautybių pavadinimus, priskirtus velniui dėl savas– svetimas skirties. Valstiečiai velnią vadina ponaičiu, šlėkta ar ubagu, išryškindami skirtingą socialinę klasę. Kita savo–svetimo skirties realizacija – velnią vadinti svetimtaučiu, dažniausiai – vokiečiu, retai – totoriu ar prūsu. Autorė patikslina, kad tai nėra ksenofobijos apraiška – vokiečiu velnią vadina ir estai, lenkai, o suomiai jį sieja su savo kaimynais norvegais. Kitas tautas linkstama demonizuoti dėl svetimumo, kitoniškumo, nesuprantamų savybių, skirtingo tikėjimo. Įdomūs metaforiniai velniavardžiai, kilę iš burtais sukeltos ligos (užmačius, nuodas) ar mitinės būtybės (kaukas, nelaikas) pavadinimų, taip pat nemotyvuotieji tikriniai velniavardžiai, užfiksuoti pirmiausia pasakojamosios tautosakos tekstuose: Liuciperis, Ješius, Pilypas ir kt.

Monografijos pabaigoje pateikiamas išsamus literatūros sąrašas ir visų knygoje vartojamų mitonimų rodyklė – tiek velniavardžių, tiek kitų mitinių būtybių – lietuvių ir kitomis kalbomis.

Monografijoje B. Jasiūnaitė išsamiai tiria kiekvieno velnio pavadinimo motyvaciją, darybą, semantiką, kontekstą ir kt. Šis straipsnis – tik žvilgtelėjimas į velniavardžių gausą. Pravėrę šią velnių skrynią, galite sužinoti ne tik dažnai vartojamų šėtono ar Pinčiuko pavadinimų „anatomiją“, bet ir mažiau žinomų ar išvis negirdėtų piktosios mitologinės būtybės vardų.

13

PROJEKTAI

BALTIJOS ŠALIŲ LEIDYBOS ISTORIJA – IR PARODOJE, IR KNYGOJE Jolanta Budriūnienė Kristiano Luhaero nuotr.

2018 metais Lietuvai, Latvijai ir Estijai minint valstybių šimtmečius, šių Baltijos šalių nacionalinės bibliotekos, Latvijos nacionalinės bibliotekos direktoriaus Andrio Vilko iniciatyva suburtos į bendrą projektą, parengė ir eksponavo unikalią, atkurtų valstybių leidybos istoriją pristatančią parodą „Bus uždrausta: Baltijos šalių knygos 1918–1940“. Savo kelią pradėjusi 2018 m. kovo 9 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, nuo rugpjūčio 1d. paroda atkeliavo į Taliną, o nuo lapkričio 1-osios iki pat šių metų kovo pabaigos ekspozicija lankytojų laukė jos sumanytojų namuose – Rygoje.

Baigiamajame projekto etape – 2019 m. kovo 14 d. Rygoje buvo surengta tarptautinė konferencija „Baltijos šalių knyga, 1918–1940“, kurioje aptarti šių trijų valstybių tarpukario leidybos ypatumai. O visus metus keliavusios parodos turiniui įamžinti šį pavasarį išleistas ir panašaus pavadinimo katalogas – solidus 160 puslapių leidinys.

Paroda. „Bus uždrausta: Baltijos šalių knygos 1918–1940“ tiek Vilniuje, tiek Taline ar Rygoje sulaukė gausaus lankytojų bei edukacinių renginių dalyvių skaičiaus, o jos rengėjams sukūrė galimybę sutelkti kultūros istorijos, knygotyros tyrinėtojus.

Laikotarpis nuo 1918 iki 1940 m. vadinamas Baltijos šalių spaudos leidybos aukso era. Tuomet daugelis dalykų įvyko pirmą kartą: valstybingumas trims Baltijos šalims suteikė galimybę netrukdomoms vystytis ir augti, mokslas galiausiai buvo prieinamas nacionalinėmis kalbomis, tyrėjai įgijo galimybę skelbti straipsnius aukštojo mokslo institucijose ir mokslinių tyrimų institutuose, skaitymas suteikė naujų žinių galimybę. Spaudos ir knygų dizainas pasiekė precedento neturinčias aukštumas.

14

Per parodos atidarymą Vilniuje. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Konferencijos pranešėjai: Artis Ērglis, Aile Möldre, Tomas Petreikis, Viesturas Zanderis. Kristiano Luhaero nuotr.

Per oficialų parodos Vilniuje atidarymą, kuriame dalyvavo ir Estijos, Latvijos bei Lietuvos premjerai Jüri Ratas, Mãris Kučinskis ir Saulius Skvernelis, Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas tąsyk pabrėžė: „Trys jaunos valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva, kupinos vilčių ir tikėjimo, su didžiule energija kilo naujam gyvenimui. Mes nežinojome, kad greitai visa tai BUS UŽDRAUSTA. Bet UŽDRAUSTA nepasitvirtino, nes laisvės neuždrausi...“ Nes paroda „Bus uždrausta: Baltijos šalių knygos 1918–1940“, pasak A. Vilko, „tai – ne knygų, kurios buvo uždraustos sovietmečiu, paroda. Pavadinimas metaforiškai nurodo draudimo laikotarpį, liudijimai atsispindi knygose, tyliosios rezistencijos sąlygomis tęsusiose savo misiją namų bibliotekose ir pasakojusiose skaitytojams tiesą apie buvusį praeities pasaulį.“ Konferencija. Baigiamojoje projekto tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Baltijos šalių knyga, 1918–1940“ pranešimus skaitė ir tarpukario leidybos panoramą į vientisą naratyvą tarsi sujungė Latvijos, Estijos ir Lietuvos mokslininkai. Šio laikotarpio knygų leidybos ypatumus Latvijoje pristatė Latvijos leidėjų asociacijos atstovas Artis Ērglis. Apie tą patį Estijos knygų leidybos ir platinimo tarpsnį savo pranešime kalbėjo Talino universiteto mokslininkė dr. Aile Möldre. Su populiariąja tarpukario latvių literatūra supažindino Latvijos nacionalinės bibliotekos mokslo darbuotoja dr. Lilija Limanė. Latvijos leidybos tradicijas ir novatoriškumą 1920–1930 metais apžvelgė kitas Latvijos nacionalinės bibliotekos tyrėjas prof. dr. Viesturas Zanderis. Malonu pažymėti, jog mūsų šaliai šiame renginyje atstovavo Vilniaus universiteto ir Nacionalinės bibliotekos tyrėjas dr. Tomas Petreikis, nepaprastai daug prisidėjęs ir prie parodos „Bus uždrausta: Baltijos šalių knygos 1918–1940“ lietuviškosios dalies koncepcijos rengimo bei įgyvendinimo.

Katalogas. Prasmingu parodos akordu tapo pagal jos eksponatus parengto katalogo „Baltijos šalių knygos 1918–1940“ pristatymas. Puikios poligrafijos, parodos stilistiką pratęsiančiame leidinyje išsamiai aptariamas kiekvienos iš parodoje pristatytų šalių leidybos turinys, jo raidą siejant su bendromis valstybių raidos tendencijomis. Estijos 1918–1940 metų periodo knygų leidybai apžvelgti skirtas dr. A. Möldre straipsnis, latvių knygos leidybos tendencijas apžvelgia prof. dr.

V. Zanderis, Lietuvos knygų leidybos padėtį išsamiai pristato Lietuvos nacionalinės bibliotekos tyrėjai dr.

Arida Riaubienė ir dr. Tomas Petreikis.

Katalogo vertę ypač padidina jos sudarytojų mintis visus publikuojamus tekstus pateikti lietuvių, latvių, estų ir anglų kalbomis, taip su Baltijos šalių knygų leidybos turiniu leidžiant susipažinti itin dideliam šia tema besidominčių skaitytojų ratui.

Buvusią parodos struktūrą (eksponatų pateikimo koncepciją įgyvendino Rygos dizaino studija „Radadara“ – Red.) iliustruoja ne tik gausiai publikuojamos

nuotraukos, bet ir išsamios, taip pat keturiomis kalbomis pateikiamos jos eksponatų anotacijos. Kaip ir parodoje, ši katalogo dalis supažindina su teminėmis eksponuotų knygų grupėmis. Tai sudaro galimybę lengviau suvokti aktualių temų parinkties, autorių populiarumo ir kitas leidybos tendencijas, jas lyginti.

Beveik trejus metus – nuo idėjos išplėtojimo iki parodos eksponavimo ir katalogo parengimo – trukęs projektas, suvienijęs visų trijų nacionalinių atminties institucijų tyrėjus, baigėsi. Matyt, nebus suklysta teigiant, kad po 1990-ųjų per visą šalių nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį tai buvo kone pirmas toks reikšmingas mūsų dokumentinio paveldo turiniui skirtas projektas, tiesiogiai susietas su trims Baltijos valstybėms reikšmingomis datomis. Kitiems, ne mažiau svarbiems bendriems istorijos tarpsniams, sankirtoms, kultūros reiškiniams reprezentuoti ateityje galėtų būti skiriamas ir, matyt, bus skiriamas dar ne vienas projektas.

Tokiomis bendromis kultūrinėmis iniciatyvomis mūsų valstybės ir nacionalinės atminties institucijos dar ryškiau matomos pasaulyje, kultūros paveldo artefaktai padeda dar ryškiau atspindėti mūsų tautų identitetą, savitus ir vienijančius bruožus, kalbėti apie kultūros istorijos procesus.

15

BIBLIOTEKŲ TURTAI

KETURIŲ KNYGŲ ISTORIJOS Nijolia Kasparavičienė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Kraštotyros, senųjų spaudinių ir skaitmeninimo skyrius

Lietuvoje jau susiformavo tradicija atėjus pavasariui kovo 20-ąją švęsti Jungtinių Tautų paskelbtą Frankofonijos dieną, kuri išauga į kone visą mėnesį organizuojamus renginius: parodas, paskaitas, prancūzų kalbos olimpiadas ar prancūzų dainos festivalius ir, žinoma, knygų pristatymus. Šis frankofoniškasis sąjūdis paskatino ir šio straipsnio atsiradimą, juoba kad tarp Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos senųjų spaudinių fonde saugomų maždaug 9 tūkst. dokumentų seniausias jų yra 1685 m. išleista knyga prancūzų kalba.

Senieji spaudiniai jau savaime yra istoriškai vertingi, o juose randami įrašai, antspaudai, ekslibrisai ar kitokie palikti dokumentai leidiniui suteikia naują istorinę reikšmę ir svarbą. Tyrinėdami juos ne tik susipažįstame su praeities amžių poligrafijos būkle, bet ir savotiškai tampame to meto aktualijų liudininkais, prisimename juos, pavyzdžiui, jau šiais laikais minėdami svarbias sukaktis ar norėdami iš detalių sudėlioti kuo autentiškesnį praeities paveikslą viena ar kita tema. Šio straipsnio pagrindiniais veikėjais taps keturi XVII a. ir XX a. pirmosios pusės leidiniai iš Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fondų, visi turintys sąsajų su Prancūzija. Štai su jais susijusios istorijos ir jų pačių pasakojamos istorijos.

SENIAUSIAS BIBLIOTEKOS LEIDINYS Tai – vokiečių ir danų liuteronų teologo Hectoro Gottfriedo Masiuso (1653–1709) veikalas apie liuteronų religiją „Defense de la religion luthérienne contre les docteurs de l’Eglise Romaine: Où on fait voir en même temps leurs erreurs fondamentales: Pour L’usage de ceux de la veritable religion, qui sejournent en France“ (Francfort, MDCLXXXV (1685). Ši nedidelio formato (7,5 cm x 15 cm) 352 puslapių knyga prancūzų kalba išleista Frankfurte. LIBIS sistema rodo vienintelį šios knygos saugotoją Lietuvoje – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešąją biblioteką. Interneto erdvėje galima rasti ir elektroninę knygos versiją.

16

Ši 1685 m. Frankfurte išleista liuteronų teologo H. G. Masiuso knygelė – seniausias Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fondų leidinys. Iš Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos fondų

Pastoriaus sūnus H. G. Masiusas lankė Liubeko humanitarinę gimnaziją, studijavo Gysene, kur 1675 m. įgijo teologijos magistro laipsnį. Nuo 1682 m. buvo Danijos ambasados Paryžiuje kapelionas. Studijavęs Strasbūro, Bazelio, Kopenhagos universitetuose, buvo ir pastarojo universiteto rektorius. H. G. Masiusas savo darbuose pasisakė prieš reformatus ir katalikus.

Seniausia bibliotekos knyga įsigyta Šiaulių antikvariniame knygyne 1988 m. gruodį. Fonduose ji atsidūrė kartu su kitais 54 leidiniais, už kuriuos buvo sumokėti 195 rubliai.

PASAULINĖS PARYŽIAUS PARODOS LIUDININKAS?

Kita įdomi knyga, primenanti svarbų Lietuvai įvykį, kai ji pirmą kartą dalyvavo pasaulinėje parodoje, – lietuvių literatūros raidos apžvalga „Lietuviškas albumas“ (Shenandoah, 1898–1900), parengtas ir išleistas 1892 m. į JAV emigravusio kunigo ir leidėjo Antano Miluko. Ant bibliotekoje turimo albumo antros dalies „Mūsų raštinykai ir žymesni vyrai“ (1900) antraštinio puslapio yra ovalus antspaudas su užrašu „Lietuviška paroda Paryžiuje 1900“, kuris leidžia spėti, kad ši knyga eksponuota parodoje.

Ant šio albumo, kurį Jungtinėse Amerikos Valstijose 1900 m. išleido kunigas ir leidėjas Antanas Milukas, antraštinio lapo uždėtas antspaudas, kuriame galima įskaityti užrašą „Lietuviška paroda Paryžiuje 1900“. Gal šis knygos egzempliorius buvo eksponuojamas minėtoje pasaulinėje parodoje?

Dalyvauti Paryžiuje, Trokadero rūmuose, 1900 m. organizuotoje pasaulinėje parodoje nuo Rusijos valdžios persekiojimų į užsienį pasitraukusių tautiečių iniciatyva nusprendė ir Lietuva.

Pasirengimas parodai pareikalavo didelės ištvermės ir sumanumo. Buvo sudarytas rengimosi parodai Lietuvių komitetas, kurio pirmininku tapo kunigas Jonas Žilius, tuo metu gyvenęs JAV. Organizatorių tikslas buvo, dalyvaujant parodoje, paviešinti pasauliui lietuviškos spaudos draudimą, jos legalizavimo galimybes. Kadangi spaudos klausimas buvo politizuotas, kilo nemažai įvairių sunkumų. Darbą sunkino ir tai, kad rengimosi parodai organizatoriai gyveno ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Prancūzijoje. Nutarus rengti etnografinę ekspoziciją, teko skubiai organizuoti eksponatų rinkimą ir gabenimą į Paryžių. Parodai aukoti pinigai, surinkta apie 3000 dolerių.

Lietuvai skirtose patalpose buvo įrengta lietuviška pirkia, eksponuoti buities reikmenys, audiniai, tautiniais drabužiais apsirengę dalyviai vaidino piršlybų scenas. Eksponuoti ir draudžiamos literatūros leidiniai, o patikimiems lankytojams dalytas į prancūzų kalbą išverstas eksponuojamų knygų katalogas. Ekspozicija Paryžiuje lankytojus pasitiko su užrašu „Lithuanie“, Vyčio herbu ir etnografinės Lietuvos žemėlapiu.

Kunigas J. Žilius, nusakydamas parodos reikšmę, pabrėžė, kad „žinia apie lietuvišką parodą pasklido plačiai po visą Lietuvą, prasiskverbė net į tokias vietas, kur apie lietuvių tautišką judėjimą pirmiaus žmonės nebuvo visiškai girdėję arba užgirdę abejojo, pabudino ne vieną nežinį, uždegė ne vieną užšalėlį, sustiprino dvasią lengvatikių. Su 1900 metu užstojo dėl lietuvystės nauja era, – pasiliovė svajonė, prasidėjo veikmė.“

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius dr. Remigijus Misiūnas, kuris parengė knygą „Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 metais“ (2006), paklaustas, ar galėjo minėtas bibliotekos leidinys būti pasaulinės Paryžiaus parodos liudininkas, atsakė, kad niekas to negali nei patvirtinti, nei paneigti.

KRIŠTOLO DIRBINIŲ KATALOGO PASLAPTIS

Bibliotekos dokumentų apskaitos knygoje 1988 m. įrašytas leidinys prancūzų kalba „Rouard“ (Paris, 1932). Tai – porceliano ir krištolo dirbinių albumas, kuriame pristatomos parduotuvės „Rouard“ dekoratyvinio stiklo ir porceliano prabangos prekės.

Albumo priešlapyje spausdinama dedikacija: „Šis albumas skirtas mūsų klientams, kurių pasitikėjimas ir ištikimybė leido išlaikyti aukštas ugnies menų tradicijas.“ Albume yra du priedai: viename jų pateikiamos stiklo ir fajanso dirbinių kainos, antrame – įmonės „Baccarat“ gaminių pavyzdžiai.

Kodėl biblioteka Kauno antikvariniame knygyne, kaip informuoja antspaudas paskutiniame puslapyje, už 70,00 rub. įsigijo šį komercinį leidinį? Svarbiausia yra tai, kad jame rastas „Baccarat“ krištolo dirbinių įmonės dokumentas, rašytas 1933 m. rugpjūčio 23 d.

Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui Rygos adresu (Elzbietos g. 45–47). Tačiau ar tikrai J. Urbšys (1896–1991) tuo metu buvo Latvijoje ir kuo svarbi „Baccarat“ krištolo bendrovė? Šiaurės rytų Prancūzijos Bakara (pranc. Baccarat) miestelyje dar nuo XVIII a. plėtojama tradicinė krištolo gamyba. Įmonė „Baccarat“ buvo įkurta 1764 m. karaliaus Liudviko XV leidimu. Jos krištolo gaminiai žavėjo įvairių pasaulio šalių monarchus, kunigaikščius ir prezidentus.

Šiame porceliano ir krištolo dirbinių albume buvo aptiktas krištolo dirbinių įmonės „Baccarat“ dokumentas, 1933 m. rugpjūčio 23 d. rašytas Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui.

17

Bibliotekos senųjų spaudinių fonde yra leidinių su šio lietuvių dailininko, kuris yra nutapęs Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretų, patriotinių plakatų, sukūręs 500 litų banknoto aversą, darbais. V. Jomantas yra Jurgio Jankaus romanų „Egzaminai“ (1938), „Be krantų“ (1938), Fausto Kiršos eilėraščių knygos „Aidų aidužiai“ (1921) ir Juozo Mikuckio „Dienų grandys“ (1932) viršelių autorius, o Mykolo Vaitkaus eilėraščių knygai „Nušvitusi dulkė“ (1933), be viršelio, sukūrė ir vinjetes.

Povilo Višinskio bibliotekoje saugomą „Vairą“ kaip eksponatą parodai Paryžiuje užsakė Lietuvos dailės muziejus. Leidinys ne visai atitiko eksponavimui keliamus reikalavimus, todėl muziejaus lėšomis buvo restauruotas.

Šis dokumentas susijęs su diplomato J. Urbšio veikla Rygoje.

Atsakymą į klausimą dėl ministro J. Urbšio galima rasti Viliaus Kavaliausko sudarytoje knygoje „Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją“ (2017). Joje rašoma: „Juozas Urbšys greitai kilo karjeros laiptais: 1927 metais jis paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Berlyne pirmuoju sekretoriumi, tais pačiais metais perkeltas pasiuntinybės Paryžiuje pirmuoju sekretoriumi. 1933 metų balandžio 1 dieną paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėju, gegužės 15 dieną – Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Rygoje.“ Taigi albume „Rouard“ rasto dokumento rašymo dieną J. Urbšys tikrai dirbo Rygoje.

„VAIRE“ PUBLIKUOTA „VILTIS“ – ORSĖ MUZIEJUJE

Ketvirtas bibliotekoje saugomas leidinys, pasakojantis savo prancūziškąją istoriją, – laikraščio „Vairas“ 1914 m. liepos 20 d. numeris – gali būti prisimintas jau šių dienų švenčių kontekste. Lietuvai, Lat­vijai ir Estijai švenčiant savo valstybingumo šimtmečius, 2018 m. balandžio–liepos mėnesiais Paryžiaus Orsė muziejuje veikė tarptautinė paroda „Laukinės sielos. Baltijos 1914 m. „Vairo“ laikraštyje publikuotas Viliaus Jomanto grafikos kūrinys „Viltis“ tapo tarptautinės šalių simbolizmas“. parodos Paryžiuje, Baltijos valstybėms minint savo Parodos eksponatai valstybingumo šimtmečius, eksponatu. buvo atrinkti iš Lietuvos dailės muziejaus Vilniuje ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune, privačių kolekcijų bei bibliotekų. Eksponuotas ir mūsų bibliotekos senųjų spaudinių fondo leidinys – literatūros, dailės, mokslo, visuomenės ir politikos laikraštis „Vairas“ (1914 m., Nr. 13). Pasaulinio lygio parodos eksponatu laikraštis tapo dėl jame publikuojamo Viliaus Jomanto (1891–1960) grafikos kūrinio „Viltis“.

18

Dailininkas Vilius Jomantas. Iš kn. Lietuvos albumas, Kaunas, 1921, p. 268.

Parodos atidaryme kartu su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite, Estijos prezidente Kersti Kaljulaid ir Latvijos prezidentu Raimondu Vėjuoniu dalyvavo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Muziejaus parodos kuratorius Rodolphe’as Rapetti pažymėjo, kad Prancūzijoje gimusiam simbolizmui Baltijos tautos suteikė unikalių spalvų. Ta pati paroda 2018 m. spalio–2019 m. vasario mėnesiais veikė ir Talino dailės muziejuje KUMU. Šiaulių bibliotekai dovanoti parodų Paryžiuje ir Taline katalogai. *** Keturi skirtingi Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos senųjų spaudinių fondo leidiniai, keturios skirtingos istorijos... Tikėtina, kad tokių istorijų yra daugiau ir jos bus atskleistos.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Défense de la religion luthérienne contre les docteurs de l‘Eglise Romaine [žiūrėta 2019 m. vasario 4 d.]. Prieiga per internetą: https://books.google.lt/books?id=K ig9wQEACAAJ&hl=lt&source=gbs_book_other_versions Hector Gottfried Masius [žiūrėta 2019 m. vasario 4 d.]. Prieiga per internetą: https://de.wikipedia.org/wiki/Hector_Gottfried_Masius Tamakauskas Z. Lietuviškas žodis pasaulinėje parodoje Paryžiuje. XXI amžius.

2004, birž. 2, p. 7.

Mažiulis A. Paroda. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1960. T. 22, p. 28–31.

Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją / sudarytojas Vilius Kavaliauskas.

Vilnius, 2017.

Prancūzų krištolas [žiūrėta 2019 m. vasario 12 d.]. Prieiga per internetą: http://artable.lt/lt/apie-mus

POKALBIS / „TARP KNYGŲ“ – 70

JŪRATĖ BIČKAUSKIENĖ: „Redakcijoje rutinos nėra ir negali būti“

Jūratė Bičkauskienė, 2019 m. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Ar vartydami žurnalą„Tarp knygų“ susimąstote apie ilgametes jo tradicijas ir kaip jis keičiasi kartu su visuomene, technologijomis ir pasauliu? Kaip keičiasi temos, puslapių dizainas, maketo sprendimai? Kokį kelią nueina tekstai, kol tampa neatskiriama numerio dalimi? Kas kiekvieną dieną pluša, kad kas mėnesį pasirodytų vis naujas numeris?

Prieš 70 metų – 1949-aisiais – pasirodė pirmasis šio žurnalo pirmtako – biuletenio „Bibliotekų darbas“ – numeris. Beveik prieš 30 metų, 1990-aisiais, prie žurnalo vairo stojo dabartinė jo vyriausioji redaktorė Jūratė Bičkauskienė. Tai buvo lūžio metai Lietuvai, jos žmonėms. Atkūrus nepriklausomybę, keitėsi visos šalies gyvenimo sritys. Keitėsi ir „Tarp knygų“. Apie šiuos pokyčius kalbamės su ilgamete Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja J. Bičkauskiene. Taip pat kviečiame susipažinti ir su kitais redakcijos nariais.

Kaip susikirto jūsų ir žurnalo keliai?

1988 m. pradėjau dirbti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Leidybos skyriuje.

Tada jį daug kas vadino tiesiog redakcija. Todėl, atėjusi dirbti skyriaus vadove, iškart susidūriau su „Bibliotekų darbo“ leidybos reikalais. Kaip skyriaus vedėja, buvau įtraukta į biuletenio redakcinę kolegiją. Vyriausiojo redaktoriaus pareigas ėjo buvęs tuometės Valstybinės respublikinės bibliotekos direktorius (1976– 1982 m.) Jonas Baltušis, tačiau šios pareigos veikiau buvo formalios, realiai visa veikla: planų kūrimas, straipsnių derinimas su autoriais, rengimas – buvo sutelkta vyr. redaktoriaus pavaduotojos Elenos Stasiukaitienės rankose.

Vieną kartą Elena pasikvietė mane pasikalbėti ir paklausė, ar sutikčiau būti ne tik Leidybos skyriaus vedėja, bet ir leidinio vyriausiąja redaktore. Man buvo netikėta, dvejojau. Bet Elena mostelėjo į lentynoje sudėtus žurnalo numerius ir pasakė: „Jūrate, tas darbas turi prasmę. Metai prabėgs, bet liks ir mūsų žurnalas, ir patirtis kuriant kiekvieną numerį, bendravimas su autoriais, daug naujų pažinčių. Metai, praleisti redakcijoje, nebus beprasmiai.“ Manau, kad mane labiausiai paveikė šie žodžiai – prisidėti prie prasmingo darbo. Be to, man tai buvo nauja, intriguojanti patirtis, kaip iš rankraščių šūsnies atsiranda produktas – šis leidinys. Prisipažinsiu – nesiruošiau būti formali vyriausioji redaktorė, iškart žinojau, kad jei sutiksiu, nuošalyje būti tikrai negalėsiu.

19

Ėmėtės transformuoti žurnalą. Kaip išsirinkote kryptį?

1988-ieji Lietuvoje buvo didžiųjų permainų išvakarės, gimė Sąjūdis, bibliotekai buvo suteiktas Martyno Mažvydo vardas. Žurnalas tuo metu rengėsi savo 40-mečiui. Šių permainų kontekste redakcijos žmonės svarstė (kartais labai karštai) ir apie savo leidinio likimą. Raginimas keistis buvo juntamas ir iš aplinkos – bibliotekininkų leidinys negali likti tautinio atgimimo bangos nuošaly.

Kiekvienas redakcijos darbuotojas tai jautė.

Apie pokyčius mąstėme ir jiems ruošėmės gana ilgai. Tai lėmė ir, neslėpsiu, įvykiai už bibliotekos sienų – jie kartais nustelbdavo kasdienį darbą. Juk šalyje vyko tokie pokyčiai! Su redakcija svarstėme ne kokią temą paliesime, o kad žurnalas turėtų būti iš esmės jau kitoks leidinys, pradedant pavadinimu, dizainu ir, žinoma, turiniu. Kad jis turi išsiveržti vien iš bibliotekinių temų ir kalbėti apie universalesnius, visai visuomenei svarbius dalykus.

Tuo metu ir Nacionalinėje bibliotekoje vyko labai daug svarbių pokyčių. Pavyzdžiui, grįžo išeivijos literatūra. Bibliotekoje pradėjo lankytis rašytojai, kuriuos iki tol žinojome tik iš knygų ir pasakojimų.

Susitikimai vykdavo konferencijų salėje – ji tiesiog lūždavo. Natūralu, jog daryti tai, ką iki tol darė „Bibliotekų darbas“, kad ir nuosekliai, tvarkingai, tapo neįmanoma.

Pamenu, kiekvienas redakcijos darbuotojas paruošė teminius profilius, ką žurnalas galėtų nagrinėti, apie ką kalbėti būtų įdomu. Visi sutarėme, kad kertiniai stulpai turėtų būti biblioteka, knyga ir knygos kūrėjas – žmogus. Tuos pasiūlymus išsaugojau, dar ir dabar iš jų galima pasisemti minčių. Žurnalo redakcinė kolegija buvo papildyta nebibliotekininkais: pasitelkta žmonių iš švietimo sistemos, žurnalistikos. Buvo numatyta, kad dizainą, maketą kurs mums rekomenduotas Dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija – V. M.) studentas Giedrius Arbačiauskas. 1990 m. lapkričio 16 d. naujai redakcinei kolegijai pristatėme būsimą žurnalą.

Tai buvo iš esmės naujas leidinys, liko tik tęstinė numeracija. Nurodėme, kad tai bus Nacionalinės bibliotekos žurnalas. 1991 m. sausį išleidome pirmąjį „Tarp knygų“ numerį. Mums jis labai patiko.

Manau, kad tada pasukome teisinga kryptimi.

Prieš 30 metų nebuvo nei kompiuterių, nei kompiuterinių maketavimo programų – šiandien jaunam žmogui tai jau sunku įsivaizduoti. Kaip žurnalas rasdavosi?

Kol numeris būdavo išspausdinamas, trukdavo ilgai. Nuo redakcijos priklausė tik tiek, kokie tekstai parengti, kokios parinktos nuotraukos, kaip numatoma visa tai spausdinti. Turėjome techninį

20

1988-ieji... J. Bičkauskienė, pradėjusi dirbti Leidybos skyriuje. Laimos Baranauskienės nuotr.

redaktorių, prie jo sėdėdavau ir aš, nes buvo labai įdomu, kaip žurnalas randasi. Aptardavome, kaip atrodys puslapis, tuomet Leopoldas Venckauskas (ilgametis Leidybos skyriaus techninis redaktorius), parinkęs iš spaustuvės katalogo, surašydavo būsimų žurnalo tekstų šriftų dydžius. Iš spaustuvės gaudavome metalinėmis raidėmis surinktus ir ant ilgų popieriaus juostų atspaustus tekstus.

Techninis redaktorius tas juostas karpydavo ir iškarpytus gabalus dėliodavo maketo formose. Tada nešdavome į spaustuvę. Ši iš maketo atspausdavo būsimus puslapius, vadindavome tai žurnalo laužiniu. Tuomet korektorius skaitydavo korektūrą.

Kai jau likdavo mažai klaidų, redakcijos darbuotojas eidavo į spaustuvę ir atlikdavo paskutinę patikrą.

Taip gyvenome iki 1993-iųjų. Kartą mūsų dizaineris G. Arbačiauskas užsiminė, jog taip nebemaketuojama, kad reikia pereiti prie kitokio – kompiuterinio maketavimo. Bet redakcijoje nebuvo nė vieno maketuoti tinkamo kompiuterio! O labai norėjosi eiti kartu su technologijomis... Tada, kaip ir dabar, jauni žmonės kartais dirbdavo keliose darbovietėse. Ir mūsų dizaineris Giedrius darbavosi vienoje iš tuo metu viena po kitos besikuriančių leidybos bendrovių. Ten jis kurį laiką ir maketavo mūsų žurnalą. Tai buvo labai rizikinga – patikėti savo žurnalą svetimiems kompiuteriams. Tačiau leidomės į šią avantiūrą ir taip 1993 m. žurnalo maketas jau buvo kitoks, nors išlaikėme tą patį dizainą.

Koks gyvenimas verda redakcijoje?

Anksčiau redakcijoje dirbo aštuoni žmonės.

Numerio dar neatidavus į spaustuvę, jį maketuojant, redaktorės jau pradėdavo rengti kito numerio tekstus. Dabar redakcijoje žmonių mažiau.

Atiduodame numerį ir tik tada imamės kito. Kas mėnesį pradedame nuo tuščio lapo, ir vėl nuo nulio. Jei kas nors įsivaizduoja, kad turime daug paruoštukų, kad turinį mums kažkas suneša, sudeda, tai apsirinka. Kiekvieną mėnesį jaudinamės ir nežinome, kaip pasiseks. Galų gale dažnai būna, kad suplanuoji vieną numerio turinį, bet gyvenimas viską sudėlioja kitaip. Turime reaguoti į įvykius. Šiame bare nėra ir negali būti rutinos, kad ir kiek metų dirbtum tą patį darbą. Leidžiant knygą viskas paprasčiau: gauni tekstą, suredaguoji ir išleidi. Žurnale teksto neturi – tik gabaliukus, kuriuos turi sulipdyti į vientisą leidinį. Čia svarbūs mūsų autoriai. Autoriai, kuriais pasitikime. Redakcija stengiasi turėti autorių branduolį: pirmiausia – iš savo bibliotekos, tada – iš kitų bibliotekų ir galiausiai – iš už bibliotekų ribų.

Tai – žmonės, kuriems įdomu bendradarbiauti su žurnalu, kurie yra motyvuoti. Žurnalo turinys labai priklauso ir nuo redaktorių. Jų niekada neturėjome daug (ilgiausiai žurnalo kalbos redaktore ir stiliste dirbo Virginija Aputienė). Tačiau redaktorėmis galiu tik didžiuotis – žurnalas nuolat buvo giriamas už tekstų kokybę ir kalbą.

Kalbėdama apie save, šiandien galiu pripažinti, kad mano sutikimas tapti vyriausiąja redaktore buvo gana lengvabūdiškas. Tada greta buvo patyrę redakcijos darbuotojai, norėjau su jais dirbti, atrodė įdomu. Bet apie užgulusią atsakomybę negalvojau. Žinoma, dabar nesigailiu. Ko turėčiau gailėtis? (juokiasi) Šiandien žurnalu galiu tik pasidžiaugti. Turiu stiprią bendraminčių komandą.

Vienas žmogus, net gabiausias kalbos redaktorius, kūrybininkas ar vyr. redaktorius, nieko nenuveiks.

Būtina komanda. Kas būtų, jeigu būtų, nesvarstau.

Anksčiau redakcija nemažai keliaudavo. Vienas iš žygių – pakeliui į Pažaislio vienuolyną, 1988 m. Priekyje: J. Bičkauskienė, A. Tebelškienė, J. Baltušis, V. Aputienė, L. Judelevičienė, R. Daugirdaitė (Kriaučiūnienė). Nuotr. iš žurnalo archyvo

Per tiek metų redakcijoje turbūt yra nutikę ir kuriozų. Kokie nesusipratimai, o gal net avantiūros įsiminė labiausiai?

Vienas avantiūriškiausių dalykų man iki šiol atrodo jau minėtas sprendimas žurnalą maketuoti svetimuose kompiuteriuose.

Su redakcijos kolegomis nemažai pakeliaudavome, o kur kelionės – ten ir nuotykiai.

Vykome į Tolminkiemį Karaliaučiaus krašte. Kartą leidomės į linksmą „žygį“: važiavome traukiniu iki Amalių (Kauno priemiestis), o tada traukėme pėsčiomis į Pažaislio vienuolyną, tiksliai nežinodami kelio, klaidžiodami.

Beje, vienu metu, kai redakcija 1992–2001 m. buvo įsikūrusi Didžiojoje gatvėje, joje gyveno katinas Rainis, kurį nufilmavo net Lietuvos televizijos informacinės laidos „Panorama“ žurnalistai.

Būdavo ir redakcinių kuriozų. Kartą į spaustuvę pasiuntėme numerį, ant viršelio nepakeitę mėnesio pavadinimo, tai turėjome perspausdinti viso tiražo viršelius. Yra buvę, kad nuotraukos apraše vos nenurodėme visai kito žmogaus pavardės. Bet tai – sakyčiau, smulkmenos.

Rengiant kiekvieną numerį, apstu „mažesnių ir didesnių sprogmenų“, kurie, nepastebėjus laiku, gali sprogtelėti. Ramu nebūna niekada. Bet didelių sprogimų kol kas išvengėme. Šiemet Nacionalinė biblioteka mini savo veiklos šimtmetį. Koks žurnalo vaidmuo bibliotekos veiklos kontekste?

Pradėjusi dirbti Nacionalinėje bibliotekoje, buvau ne bibliotekininkė, o lituanistė. Atradau visai kitokią biblioteką, ne tokią, kokią įsivaizdavau, kai buvau tik skaitytoja. Supratau, kad bibliotekoje dirbti labai įdomu. Apie tai, kas vyksta už jos sienų, mažai kas žino (bent jau taip buvo ankstesniais laikais). Skaitytojas ateina knygų, išsirinkęs mėgstamą biblioteką. Tiesa, atrasti biblioteką ne kaip knygų išdavimo punktą mane, Vilniaus 23-iosios vidurinės mokyklos (dabar Vilniaus Simono Daukanto gimnazija – V. M.) moksleivę, paskatino lietuvių kalbos mokytoja Laima Abraitytė: „Eikite į Respublikinę biblioteką, joje vyksta labai geri vakarai.“ Pradėjusi dirbti bibliotekoje, supratau, kad jos darbuotojas – tai žmogus, kuris turi išmanyti daugybę dalykų, mokėti priimti kūrėjus iš skirtingų kultūros sričių, surengti jų vakarus, parodas, knygų pristatymus.

Man tai darė didelį įspūdį.

2016 m. rudenį Nacionalinė biblioteka atvėrė duris po rekonstrukcijos. Po atidarymo šventės susimąsčiau: biblioteka kviečia vilniečius ir svečius – ateikite, mes esame atviri, laukiame jūsų. O kaip žurnalas? Ėmiausi iniciatyvos – nuo 2016 m. rugsėjo numerio pakeitėme žurnalo formatą, atnaujinome

21

logotipą, dizainą. Dėl pokyčių reikėjo susitarti su spaustuve, su Lietuvos paštu – kad pasikeitusį žurnalą toliau platintų. Juk buvo pasirašytos sutartys metams, jose viskas suderinta – leidinio forma, dydis, svoris. Negali tiesiog imti ir staiga tai pakeisti.

Tačiau pavyko.

Atsinaujinome kartu su biblioteka: ieškojome ryšio su į atsinaujinusią biblioteką ateinančiais žmonėmis, bandėme nuspėti, ko jie tikisi. Žurnale norėjome parodyti ir atsivėrusią pagrindinę šalies biblioteką. Manyčiau, Nacionalinės bibliotekos leidžiamas žurnalas turi žengti ta pačia kryptimi, kaip ir biblioteka. Šiandien dauguma leidinių turi elektronines versijas arba išvis yra tik tokie. Ar neplanuojate žurnalo leisti skaitmeniniu formatu? Gal tai būtų dar vienas pokyčių etapas?

Jei žmonės ir toliau manys, kad žurnalams reikia kraustytis į internetą, kultūrinė spauda turėtų turėti ir popierinį, ir skaitmeninį formatą. Kažkada žurnalą apibūdindavome taip: „tavo darbui, laisvalaikiui, poilsiui“. Jei ieškai informacijos darbui, naudingas skaitmeninis formatas – gali greitai perversti ir rasti reikiamus straipsnius. Jei skaitai laisvalaikiu – domina kai kurios temos, pasiimsi žurnalą į rankas ir skaitysi lėtai. Jeigu žurnalas reikalingas kaip poilsis, norėsis popierinio.

Aš pati mūsų žurnalą skaitau ir taip, ir taip, nelygu, ko ieškau. Tikiuosi, kad bent artimiausiu metu jis nebus vien skaitmeninis. Ar jis nebus ir toks, ir toks, nežinau.

Džiaugiuosi, kad pagaliau pasirodėme feisbuke. Manau, turime dalyvauti socialiniuose tinkluose, su savo skaitytojais bendrauti ir tiesiogiai.

Kokį žurnalą matote po dešimties, dvidešimties metų?

Koks jis bus, priklausys nuo Nacionalinės bibliotekos. Žurnalui labai pasisekė, kad ši biblioteka visada buvo jo stogas – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Jei bibliotekos vadovai bus įsitikinę, kad jo reikia, jei palaikys profesinė bendruomenė, jis bus. Turint omenyje, kokia daugialypė šiandien yra biblioteka, savo vaidmenį, manau, atliekame gerai. Esame kultūrinis profesinis leidinys. Mums ši kryptis patinka, yra įdomi.

Stengiamės, kad ji būtų įdomi ir reikalinga skaitytojams.

Galiu pafantazuoti, kad ateityje Nacionalinė biblioteka galėtų leisti ne vieną žurnalą. „Tarp knygų“ formatas galėtų likti toks pat, o naujas skaitmeninis žurnalas rašytų visai kitomis temomis: apie technologijas, skaitmeninimą, apie tai, kas šiandien aktualu saugant dokumentinį paveldą. Juk technologijos keičiasi greitai, bet kultūra, mąstysena – daug lėčiau.

Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė

Asta Stirbytė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja

Dianos Vasiliauskienės nuotr.

Kiek laiko dirbate redakcijoje? Žurnalo redakcijoje dirbu trečius metus (prieš tai vienus metus redagavau Nacionalinės bibliotekos leidžiamas knygas), o šiaip po filologinių studijų Vilniaus universitete žiniasklaidoje dirbu daugiau kaip 30 metų. Iš jų 20 su viršum rūpinausi didžiųjų šalies dienraščių kalba. Taigi, lygindama darbą mėnesiniame leidinyje galėčiau pavadinti ramesniu sprendimų priėmimo, užduočių atlikimo tempo požiūriu, tačiau neabejoju, kad tiek operatyviai pateikiamai informacijai, tiek ilgiau rengiamam tekstui pirmiausia turėtų būti taikomas kokybės reikalavimas. O tai reiškia taisyklingą kalbą, atsakingai pateikiamus faktus, pagarbą autorių teisėms.

Kokį kelią nukeliauja tekstas, kol tampa žurnalo dalimi?

Būsimas tekstas savo kelią pradeda, kai, pasitarę redakcijoje, kreipiamės į pasirinktą autorių, siūlydami jam konkrečią temą. Jau tada, rengdami žurnalo numerį, būname suplanavę, kokiais aspektais, pasitelkdami autorius, norėtume kalbėti ir kas galėtų sudominti skaitytojus. O teksto „metamorfozės“ būna įvairiopos: minimalios – kai autorius parašo redakcijos prašymu, didesnės – kai tekstą žmogus pasiūlo turėdamas intenciją „gal jums tiks“. Pastaruoju atveju, tekste apčiuopę tinkamą grūdą, iš kurio galima išauginti įdomią temą, bendradarbiaudami su autoriumi, sukuriame naują straipsnio variantą. Dažnai autorius, pamatęs galutinį rezultatą, lieka patenkintas, pavyzdžiui, aiškiau sudėliotais temos akcentais, dėkoja už profesionalų straipsnio suredagavimą ir minčių pateikimą.

22

Darbas su į žurnalą sugulsiančiais tekstais – daug kantrybės reikalaujanti veikla, pradedant įvertinimu, kuo galima papildyti tekstą, kad tema būtų išsamiau atskleista (žinoma, jei yra toks poreikis), ir baigiant faktų (pasitaiko ir taip) ar tiesiog kalbos klaidų taisymu. Pajuokaudama galiu pasakyti: kad „sušukuotum“ tekstą, reikia turėti įvairių priemonių ir žinių, nes juk nenorime vienodų „šukuosenų“ (skirtingiems žanrams ar rubrikoms taikytini skirtingi reikalavimai) ir nuobodžių „apdarų“ (sunku būtų paneigti, kad tinkamai parinkta ar vietoj pateikta iliustracija dažnai kalba be žodžių).

Vaiva Markevičiūtė, redaktorė

Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Kiek laiko dirbate redakcijoje?

Prie redakcijos prisijungiau praėjusių metų kovą. Tačiau ir iki tol parašydavau žurnalui naujų leidinių recenzijų. Darbas profesiniame bibliotekininkų žurnale ypač traukė – turbūt kaip dažnas filologas, didžiumą vaikystės, paauglystės ir studijų metų praleidau su knygomis ir tarp knygų – bibliotekose. Darbas šiame žurnale tarsi leidžia į bibliotekas užeiti pro kitas duris, įsmukti į tarnybines patalpas, kurios uždaros skaitytojams.

Bibliotekininkams turbūt svarbūs ne tik profesiniai straipsniai...

Norėdamas būti specialistu, bibliotekininkas turi domėtis ne tik profesiniais reikalais, bet kultūra apskritai. Juk kas šiandien yra biblioteka? Kultūros erdvė. Knygos, literatūra sąveikauja su kitais menais. Didžioji dalis meno yra intermediali. Todėl dalį žurnalo skiriame kultūros temoms. Padedame atverti bibliotekų turtų aruodus, kuriuose – ir knygos, ir fotografijos, ir natos, ir paveikslai. Kartu pateikiame iki tol nežinotas ar primirštas iškilių Lietuvos žmonių istorijas. Tokių atradimų stengiamės dovanoti kiekviename numeryje.

Vaidenė Grybauskaitė, redaktorė Kiek laiko dirbate redakcijoje? Žurnalo „Tarp knygų“ redakcijoje dirbu jau beveik 10 metų.

Per tą laiką keitėsi darbuotojai, ne vieną kartą buvo atnaujintas žurnalo formatas, dizainas. Kartu su žurnalu stengėmės tobulėti ir mes, darbuotojai.

Kuruojate kronikos skiltį, kurioje aprašomas Lietuvos regionų bibliotekų gyvenimas. Koks jis yra? Ar žurnalas iš esmės jį atspindi?

Kronikos skiltyse nuo seno pateikiamos žinios iš Lietuvos bibliotekų. Šiandien matome, kad šalies bibliotekos gyvena labai intensyvų ir įvairiapusį gyvenimą, organizuoja daugybę renginių, skirtų ir patiems mažiausiems, ir jaunimui, ir senjorams, stengiasi telkti bendruomenes, pritraukti kuo daugiau naujų lankytojų. Be to, aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, mini valstybei svarbias datas ir kitas šventes, rūpinasi kultūros paveldo išsaugojimu ir sklaida, teikia premijas ir apdovanojimus, renka metų knygas.

Siekdamos siūlyti visuomenei reikalingas paslaugas, įgyvendina projektus, organizuoja mokymus, dalijasi gerąja patirtimi. Tobulėjančios technologijos skatina bibliotekas diegti įvairias naujoves, stengtis savo paslaugas pristatyti moderniai, kviesti lankytojus į naujai įrengtas erdves. Smagu, kad atnaujinamos ar į naujas patalpas persikelia ne tik didžiosios bibliotekos, bet ir jų padaliniai, kaimo bibliotekos. Tuo džiaugiamės žurnalo puslapiuose.

23

Lietuvos bibliotekų tinklą sudaro apie 2400 skirtingų rūšių bibliotekų. Penkios apskričių, 1236 savivaldybių (miestų ir rajonų) viešosios bibliotekos per mėnesį surengia daugybę renginių – taigi visų jų apžvelgti neįmanoma. Tačiau visada stengiamės pristatyti reikšmingesnius, pateikti kuo platesnės geografijos naujienas. Yra labai aktyviai savo veiklą viešinančių ir mums rašančių bibliotekų, kitos apsiriboja informacijos skelbimu savoje svetainėje ar vietos spaudoje. Vis dėlto kviečiame visas bibliotekas bendradarbiauti, dalytis savo sumanymais, siūlyti įdomias temas. Ir, aišku, nepykti, jei dėl vietos stokos kokios žinutės neišspausdinome. Rašykite mums į redakcijos paštą tk@lnb.lt!

Kostas Stankevičius, dizaineris Kiek laiko dirbate redakcijoje?

Nuo 2004 m., taigi – jau penkiolika metų. Žurnalo turinys ir forma – ar jie vienodai svarbūs? Kiek profesiniam, nekomerciniam žurnalui svarbi jo išvaizda?

Manau, kad kiekvieno leidinio skaitytojui turinys yra svarbesnis už formą. Tačiau tai nereiškia, kad išvaizda visai nesvarbi. Man, kaip dizaineriui, forma yra svarbiausia. Kartais turinys nulemia dizaino pobūdį, bet ten, kur turinys nedaro didesnės įtakos, pritaikau visas grafinio dizaino žinias, įgytas dirbant su komerciniais projektais. Naujausios šriftų, Nuotr. iš asmeninio albumo kompozicijos, spalvų mados atsiduria ir „Tarp knygų“ makete.

Tai gali būti visiška smulkmena ir daugelis skaitytojų jos nepastebės, bet kiekvieno numerio dizaine yra kas nors naujo.

Gal ne visi kultūriniai leidiniai turi tinkamas aplinkybes tobulinti savo išvaizdą, bet jei tokios sąlygos yra, tai privalu jomis pasinaudoti ir gerinti dizaino kokybę.

Violeta Kuzmaitė, kultūrinės veiklos vadybininkė Kiek laiko dirbate redakcijoje?

Leidybos skyriuje dirbu nuo 2007 m., o prie redakcijos prisijungiau 2018-aisiais. Mano darbas – platinti jau išleistą žurnalą, rūpintis sklaidos kanalais, pasiekti kuo didesnę auditoriją. Anksčiau žurnalą buvo galima tik prenumeruoti, dabar jis visada laisvai prieinamas Nacionalinės bibliotekos skaityklose, jį įsigyti kviečiame ir bibliotekos Informacijos ir registracijos punkte, taip pat susisiekus su redakcija.

Kaip manote, kas lemia žurnalo skaitomumą, auditorijos pokyčius? Žurnale atsiranda daugiau straipsnių, kurie įdomūs platesniam visuomenės sluoksniui, ne tik bibliotekininkams. Natūralu, kad žurnalas skaitomas kitaip nei knygos: skaitai ne viską, ne iš eilės, pirmiausia renkiesi tai, kas tuo metu tau įdomiausia. Manau, daugeliui ypač patinka skaityti apie kitų bibliotekų gerąsias patirtis, straipsnius kultūros temomis. Iš patirties galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, Laisvalaikio skaitykloje ar kavinėje bibliotekos antrame aukšte žurnalas dažnai būna „suskaitytas“ arba išvis dingsta. Vadinasi, žmonėms jis įdomus.

Kosto Stankevičiaus nuotr.

24

„TARP KNYGŲ“ – 70*

BALANDĮ ŽURNALE PRIEŠ... ...70 metų (1949 m.) skaitytojus buvo ką tik pasiekęs pirmasis biuletenio „Bibliotekų darbas“ numeris, skirtas, kaip jame rašo Centrinės valstybinės bibliotekos (dabar – Lietuvos na­cio­nalinė Martyno Mažvydo biblioteka) direktorius Juozas Rimantas, „viešųjų bibliotekų metodiniams klausimams nagrinėti ir pasidalinti bibliotekinio darbo patyrimu“. Kitas tikslas – suartinti visas šalies bibliotekas: „Visos mūsų krašto bibliotekos, neišskiriant nė mokslinių, nieku būdu neturi užsisklęsti viena nuo kitos, o, priešingai, artimai bendradarbiauti, viena kitai padėdamos ir talkindamos.“ Apie ką rašėme pirmajame numeryje? Apie „masinės bibliotekos metinį darbo planą“, Kėdainių apskrities bibliotekos patirtį, dalijomės metodiniais nurodymais, kaip organizuoti garsinį skaitymą, propaguoti žemės ūkio literatūrą bibliotekose, kitomis tuo metu aktualiomis temomis. Šio biuletenio išleista 190 egzempliorių. Vėliau 1949-aisiais išėjo dar vienas numeris, 1954 m. pasirodė 3-iasis ir 4-asis numeriai, 1956 m. – 5-asis ir 6-asis, pastarasis išleistas jau ne kaip biuletenis, o žurnalo pavidalu. Padaugėjo autorių, išsiplėtė temų ratas. 1957 m. išleidžiami keturi, 1958-aisiais – šeši, 1959 m. – vienas, 1960 m. – vėl šeši numeriai, o nuo 1961 m. leidinys tampa mėnesinis. 1990 m. jam suteikiamas „žurnalo“ statusas, o 1991 m. pavadinimas pakeičiamas į „Tarp knygų“.

...50 metų (1969 m.) džiaugėmės pasipildžiusiais tuometės Respublikinės bibliotekos fondais. Minint kompozitoriaus Juozo Naujalio 100-ąsias gimimo metines, kompozitoriaus duktė Zofija NaujalytėDidenkienė bibliotekai padovanojo J. Naujalio dokumentų kolekciją. Ją šiandien galite rasti Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fonde.

...34 metus (1985 m.) spausdinome knygotyros ir bibliotekininkystės specialisto prof.

Levo Vladimirovo straipsnį apie prof. Vladą Žuką – habilituotą humanitarinių mokslų daktarą, Vilniaus universiteto dėstytoją, lietuvių bibliografą, knygotyrininką, dailės kolekcininką. Straipsnyje, rašytame profesoriaus 60-mečio proga, pateikiama mokslininko biografija, darbai, karjeros kelias, reikšmė ir nuopelnai bibliografijos mokslui Lietuvoje. V. Žuko (1925–2014) indėlis į knygotyros ir bibliografijos mokslą svarbus iki šių dienų.

Prof. Vladas Žukas

...30 metų (1989 m.) sveikinome Žemaičių Naumiesčio biblioteką (dabar – Šilutės r. savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos filialas) su veiklos 50-mečiu. Tąkart bibliotekoje buvo parengta ekspozicija „Senoji Žemaičių Naumiesčio knyga“, kuriai leidinius skolino vietos gyventojai, dažnai užsukantys į savo biblioteką.

Lankytojų šurmulys čia netyla ir šiandien: vyksta knygų pristatymai, susitikimai su rašytojais, iliustruotojais, muzikantais, organizuojamos dirbtuvės, mokymai ir neįprasti renginiai, pavyzdžiui, vaikų vakaronė ir nakvynė bibliotekoje. * Šioje rubrikoje verčiame šiemet septyniasdešimtmetį mininčio žurnalo puslapius ir primename, kuo mūsų profesinė bendruomenė gyveno septynis pastaruosius dešimtmečius.

25

...29 metus (1990 m.) dalijomės svarbia žinia – nuo 1990 m. sausio 1 d. Lietuvos bibliotekininkų draugija (LBD) vėl priimta į Tarptautinę bibliotekų asociacijų ir institucijų federaciją (International Federation of Library Associations and Institutions, IFLA). Pirmą kartą IFLA nare LBD tapo 1936 m. sausio 1-ąją. Narystė tarptautinėje bibliotekų šeimoje ir ryšiai su Vakarų Europos bibliotekomis vėl atkurti po 50 metų.

...25 metus (1994 m.) spausdinome Vilniaus universiteto ketvirtakursės Ramunės Petuchovaitės įspūdžius, patirtus mėnesį viešint ir dirbant Visbio viešojoje bibliotekoje Gotlando saloje, Švedijoje. Šiandien R. Petuchovaitė – nevyriausybinės organizacijos „Elektroninė informacija bibliotekoms“ (Electronic Information for Libraries, EIFL) viešųjų bibliotekų inovacijos programų vadovė.

R. Petuchovaitė: Pirmiausia, sveikinu žurnalą su jubiliejumi.

Profesinė spauda suteikia erdvę praktikos savirefleksijai, kuri leidžia dalintis patirtimi ir kurti naujus sprendimus, ugdo profesijos lyderius ir novatorius, registruoja, kas vyksta profesijoje, padeda skleisti naujoves. Neabejoju, kad „Tarp knygų“ svarbus bibliotekininko profesijos plėtrai. Dėkoju, kad man priminėte pirmą publikaciją. Dabar galvoju, kad, ko gero, 1994-ieji man buvo profesinio tapsmo lūžio metai.

Ramunė Petuchovaitė su Afrikos bibliotekų ir informacijos institucijų Man labai pasisekė pradėti profesinį kelią nuo tokios patirties. asociacijos atstove Gertrude Kayaga Mulindwa Vilniaus senamiestyje.

EIFL (fotografas Darrenas Hoerneris) nuotr.

Gal tai net nulėmė tolesnius mano profesinius interesus ir darbo pasirinkimą. Viešųjų bibliotekų transformacijos buvo visuose mano darbuose: ir dėstant Vilniaus universitete bei dalyvaujant Bibliotekininkystės katedros tyrimų projektuose, ir dirbant su naujomis programomis, projektais Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bibliotekoje, ir bibliotekų sistemos viešojo valdymo srityje Kultūros ministerijoje, ir dabar EIFL viešųjų bibliotekų inovacijų programoje.

Viskas prasidėjo nuo Audronės Glosienės paskaitų. Iš jos pirmiausia išgirdau apie Šiaurės kraštų viešosios bibliotekos fenomeną. Ji paragino važiuoti į Švediją, kur iš vidaus pamačiau „gyvą“ viešąją biblioteką – entuziastingai savo misija tikinčius ir bendruomenei tarnaujančius bibliotekininkus, ne mažiau biblioteką vertinančius lankytojus, paslaugas ir programas, kokių Lietuvoje tuo metu nebuvo, šiltas ir patrauklias erdves, spalvingus skandinaviško dizaino baldus.

Turiu neišdildomą įspūdį iš vieno kartu su Audrone Nidoje vesto seminaro viešųjų bibliotekų vadovams – kažkas rep­ likavo, kad to Lietuvoje niekada nebus. Tai buvo iki 2000-ųjų. Tačiau jau po dešimtmečio iš Suomijos parsivežiau kitą įspūdį – Lietuvoje vis dėlto sugebėjome sukurti gerų viešųjų bibliotekų, iš kurių naujoviškumo bei lankstumo gali pasimokyti ir suomiai, ir kitų šalių kolegos.

Dar beveik po dešimtmečio tuos dalykus pergalvojau įgijusi naujos patirties EIFL, bendradarbiaujant su viešosiomis bibliotekomis platesniame pasaulyje. Vis dėlto tikiu, kad pirmasis įspūdis buvo tikras. Gera biblioteka tuščia nebūna, nebent pasibaigus darbo valandoms. Šiais laikais, jei reikia ir leidžia finansai, bibliotekose žmonės lankosi visą parą. Viskas priklauso nuo bibliotekininkų, nuo profesijos lyderių, – jie turi kūrybinę galią pergalvoti ir perkeisti viešąją biblioteką, transformuoti ją į patrauklią ir ugdančią, skatinančią dalyvavimą, kūrybiškumą ir sugyvenimą.

Sėkmingos viešosios bibliotekos turi lanksčią formą, kuri yra prasminga sąveikaudama su savo kontekstu, su savo visuomene. Nors išoriškai naudoja panašias priemones – erdves, informaciją ir įrangą, darbuotojų išmintį, jų sėkmės paslaptis – unikalus kelias, gebėjimas pritapti ir veikti savo visuomenės kultūros ir socialinėje infrastruktūroje, įsiklausyti į žmonių poreikius, suteikti jiems vedlio vaidmenį dėl paslaugų ir programų. Tai mums – visuomenei – yra biblioteka. Kad jos reikalingos, įrodo vien faktas, kad ten, kur valstybė neišgali išlaikyti viešųjų bibliotekų, jas susikuria pačios bendruomenės.

26

...23 metus (1996 m.) rašėme apie tų dešimtmečių didžiąją naujieną – internetą! Juo skaitytojai Nacionalinėje bibliotekoje gali naudotis nuo 1995 m. pavasario.

Dainius Bružė ir Aušra Vaškevičienė žurnale pasakojo, kaip naršyti internete, naudotis elektroniniu paštu, ką galima rasti duomenų bazėse ar bibliotekų tinklalapiuose, interneto knygynuose. „Išmoksime naudotis ir Internetu. Jis taps geru pagalbininku mūsų kasdieniame darbe“, – optimistiškai rašė straipsnio autoriai.

Ar atkreipėte dėmesį, kad tuomet žodį „internetas“ rašėme didžiąja raide! Šiandien internetas – jau ne tik pagalbininkas, bet ir nepakeičiama darbo priemonė.

Ar įsivaizduojate gyvenimą be jo? ...18 metų (2001 m.) ieškojome bibliotekininkų rašytojų ir rašytojų, dirbusių bibliotekose. Dr. Žiedūnė Zaveckienė pasakojo apie rašytojus, kurie dirbo bibliotekose, pradėdama nuo XVIII amžiaus. Straipsnyje paminėti Stanislovas Rostovskis, Laurynas Ivinskis, Marius Katiliškis, Jonas Aistis, MartyVladas Dautartas nas Vainilaitis, Vladas Dautartas ir kt. Pristatomi ir bibliotekininkai, išleidę savo kūrybos: Juozas Šikšnelis, Ramunė Aldona Palekaitė ir kt. Ar dabar pažįstate daug kuriančių bibliotekininkų? Gal norėtumėte mums atsiųsti savo kūrybos?

Aušra Vaškevičienė. K. Vaišvilos nuotr.

...7 metus (2012 m.) svarstėme, ar socia­ liniai tinklai yra madinga būtinybė. Vilniaus universiteto bibliotekos Komunikacijos ir informacijos skyriaus darbuotojas Mantas Pelakauskas dalijosi mintimis sugrįžęs iš Londone vykusios konferencijos „Social Media World Forum: Europe 2012“. Autorius pateikė svarstymų apie organizacijos (pavyzdžiui, bibliotekos) ...15 metų (2004 m.) minėjome žurnalo 55 metų sukaktį. Bibliotekininkas, paskyros socialiniame tinkle Lietuvos bibliotekininkystės tyrinėtojas Klemensas Sinkevičius apžvelgė žurnavaldymą. Pavyzdžiui, kad reikalo istoriją. Autorius pristatė ir kontekstą – periodinių leidinių bibliotekininkyslinga strategija: reikia planuoti, tės klausimais atsiradimą Vakarų šalyse, skaitančios visuomenės formavimąsi kas, kokiais kanalais, kada bus Lietuvoje, bibliotekų ir jų darbuotojų, kaip kvalifikuotų specialistų, radimąsi, isskelbiama, kas domina žmotorijos verpetus. Greta išsamaus K. Sinkevičiaus straipsnio – unikalūs ilgamenes, kodėl jie seka paskyras. čių žurnalo redakcijos darbuotojų Silvijos Vėlavičienės ir Elenos Stasiukaitie„Tarp knygų“ į socialinius tinklus nės prisiminimai apie slogų įžengė tik 2018 m. pabaigoje – sovietmetį ir šviesą išlaikyti ar sekate mus feisbuke? Jei ne, besistengiančius Lietuvos kviečiame prisijungti prie mūsų bibliotekininkus, redakcijos bendruomenės! Ne tik pirmieji ir Nacionalinės bibliotekos išvysite naujo numerio viršelį, kolegas, bibliotekų kasdiesužinosite, apie ką jame rašonybę, sunkų redakcijos triūme, drauge galėsite susipažinti są bandant išlaviruoti tarp su Lietuvos bibliotekininkais, sovietų valdžios cenzūros rekomenduojančiais knygas, ir pagarbos autoriams bei naujienomis iš kitų bibliotekų, skaitytojams – rašyti apie dalintis savo patirtimi. tai, kas išties aktualu, įdoVienas iš žurnalo krikštatėvių Juozas Rimantas, 1949 m. mu, būtina.

Parengė Vaiva Markevičiūtė 27

ŽMONĖS IR LAIKAS

ŠEIMA – KAIP UOSTAS, Į KURĮ VISADA NORĖJO SUGRĮŽTI

Dr. Dainius Vaitiekūnas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vadovas

Dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė

2019 m. pradžioje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondai pasipildė lietuvių rašytojo Algi­manto Zurbos (1942–2018) dokumentais: jo romanų, apysakų, apsakymų rankraščiais ir jų variantais, įvairiais sumanymų užrašais, eskizais, straipsnių ir recenzijų juodraščiais, susirašinėjimo dokumentais, nuotraukomis.

Rašytojo archyvą, kurį sudaro daugiau negu 100 saugojimo vienetų, Nacionalinei bibliotekai padovanojo jo žmona Laima Zurbienė. A. Zurbos archyvas saugomas Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

Darbštus, kūrybingas, geraširdis, turintis puikų humoro jausmą, kartais griežtas, bet teisingas – tokį jį prisimena ne vienas amžininkas, tačiau geriausiai rašytojo asmenybę pažino jo žmona, ilgametė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos darbuotoja L. Zurbienė. Prisiminimais apie A. Zurbos asmenybę, jo kūrybos virtuvę, bendradarbiavimą literatūros baruose ir drauge išgyventas akimirkas ji maloniai pasidalijo su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojais Dainiumi Vaitiekūnu bei Viktorija Vaitkevičiūte Verbickiene.

Paklausta apie šeimą supusią aplinką, artimiausių žmonių ratą, pašnekovė prabilo apie „gražų filologų būrį“, daugiausia bičiulius iš studijų laikų. „Tai – Nijolės ir Petro Bražėnų šeima (dabar tai – docentė, anglų filologijos specialistė ir profesorius, žinomas literatūrologas). Algimantas ir Petras kokius metus buvo, studentų žargonu tariant, kambariokai. Paskui

28

jau mūsų bendri draugai, buvę kaimynai: Ramūnas Klimas, Antanas Drilinga, Eugenijus Matuzevičius (rašytojai, poetai – Red). Užeidavo Justas Karosas (filosofas, Seimo narys – Red.). Visų ir neišvardinsi.

Bendravom šeimomis, kartu žaidė ir augo mūsų vaikai. Su daugeliu jų bendrauju iki šiol“, – minėjo L. Zurbienė.

Čebatoriai vasarą, 1963 m.

Fotografas Algimantas Zurba

D. Vaitiekūnas: Gal galėtumėt papasakoti, kaip susipažinote su rašytoju?

L. Zurbienė: Viskas prasidėjo studijų metais. Algimantas buvo Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės antrakursis, aš – tuometinio Pedagoginio instituto pirmo kurso studentė. Zurba tuomet gyveno vadinamajam Stuokynės bendrabutyje (dabar įsikūrusi universiteto Finansų ir ekonomikos direkcija Universiteto gatvėje – Red.). Mūsų bendrabutis irgi buvo senamiestyje, K. Giedrio (dabar – Šv. Ignoto – Red.) gatvėje, visai netoli universiteto filologų. Anuomet universiteto studentai vienoj didesnių auditorijų rengdavo šokius, įleisdavo tik studentus. Mes ten mėgdavom lankytis.

Taigi tuose šokiuose ir susipažinom.

Dar už neblogai sušoktą valsą gavome prizą – kefyro butelį. Ta draugystė truko apie ketverius metus. 1965-aisiais Algimantas baigė universitetą ir rudenį susituokėm. O aš nuo trečio kurso studijavau neakivaizdžiai ir dirbau valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“. Daug gastroliuodavom, tad studijos užsitęsė ilgiau.

Baigęs universitetą A. Zurba pagal paskyrimą pradėjo dirbti naujoje Varėnos rajono Čebatorių aštuonmetėje mokykloje. Pats būdamas biržietis, ir vėliau labai mielai prisimindavo darbą Dzūkijoje. „Pamilo tą kampą už žmonių atvirumą, nuoširdumą. Gal todėl, kad ir pats panašaus būdo buvo. Mokyklos

koridoriaus sienas puošė Algimanto meninės nuotraukos: rasos lašais apkibę obuoliai, apšerkšnijusios žiemos vaizdai.

Tuo metu meninė fotografija Lietuvoje buvo populiari, visus žavėjo Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko darbai.

Algimantas visada domėjosi fotografija, net ir kai pats mažiau befotografavo, kai jau visą dėmesį skyrė literatūrai“, – šiltais prisiminimais apie A. Zurbos pirmąją darbovietę dalijosi rašytojo žmona.

1965-aisiais pasirodė pirmoji A. Zurbos apsakymų knyga – „Svetimas pabučiavimas“. Jau ir anksčiau jis mėgino skirti daugiau laiko, kaip pats sakydavo, „rašinėjimui“.

D. Vaitiekūnas: O kaip jis galutinai įkrito į literatūrą ? Nes traukė ir mokslas, ir fotografija...

L. Zurbienė: Čia greičiausiai nulėmė autoritetingas Jono Mikelinsko (rašytojas, pedagogas – Red.) žodis. Būtent šiam itin gerbtam žmogui Algimantas rodė savo ankstyvuosius literato darbus. O kai pasirodė apsakymų knyga „Svetimas pabučiavimas“, labai ja džiaugėsi.

Mes, jauna šeima, stumdėmės po bendrabučius, po nuomojamus kambarėlius. Ir kaip tik tada išgirdau apie galimybę statytis kooperatinius butus. Vykdomajame komitete – dabar tai būtų savivaldybė – sužinojau, kad galima statytis ir visai nediduką, kambario ar dviejų, butą. Pasitariau su Algiu – jis dar mokytojavo

Algimantas Zurba – Vilniaus universiteto studentas. 1959 m.

Čebatoriuose – ir ryžomės forminti dokumentus: galgi pataupę, pasiskolinę pinigų, kaip nors surinksime pinigėlių pirmajam įnašui. Aš galėjau šiek tiek pasitaupyti iš gastrolių: jei važinėjam koncertuodami kokį mėnesį ar du, po Rusiją, kitas tuometės Sovietų Sąjungos respublikas, alga susitaupydavo – pragyvendavom iš dienpinigių. Laimei, Zurbai didesnę sumą paskolino kažkas iš kolegų mokytojų.

Taip po kelerių metų Zurbų šeima apsigyveno Vilniuje, Žirmūnuose ant kalno. Šiame pirmame savame kampe gimė ir sūnus Mantas. Vėliau, didėjant šeimai, su Rašytojų sąjungos pagalba galėjo džiaugtis erdvesniais butais. Susilaukė dukros Vaidos. Ilgainiui, palikę tėviškę, kartu apsigyveno ir abu Algimanto tėvai. „Gyvenom didelė šeima, bet sutardami“, – džiaugėsi L. Zurbienė.

Penkiems anūkams A. Zurba buvo ir griežtas, ir reiklus senelis, bet kartu tik­ ras bičiulis, draugas. „Algimantas pats mėgo gamtą, daug vaikštinėdavom, tai vėliau ir anūkus išvedžiojo po artimiausius miškus ir miškelius. Kai gyvenome Fabijoniškių pakrašty, tai su keturmečiu dukros Tituku išvaikščiojo skersai išilgai šio rajono miškelį, kuris tuomet rašytoje

Algimantas Zurba su šeima Nidoje, 1988 arba 1989 m. Fotografė Ona Pajėdaitė

29

„Raganaitėje Džildoje“ tapo Raganų mišku. Tos knygos tituliniame lape net įrašyta, kad jį konsultavo anūkas Titas“, – apie dar vieną rašytojo pomėgį papasakojo L. Zurbienė.

V. Vaitkevičiūtė Verbickienė: Kokios šeimoje praleistos akimirkos jums gražiausios, giliausiai įstrigo atmintin?

L. Zurbienė: Daug būta gražaus: ir vaikų gimimas, ir naujų knygų, kurias Algimantas irgi pavadindavo vaikais, pasirodymas. Ir gražių, ir skausmingų akimirkų išgyventa... Nes Algimantas buvo ne tik mylimas ir mylintis vyras, jis buvo suprantantis draugas, šeimos tėvas, jis buvo mūsų visų patikima atrama. Nors, kaip daugelis to meto menininkų, ir užbaliavodavo, ir namams kartais laiko pristigdavo, bet juo tikėjau. Žinojau, kad namai jam svarbūs, kad

Nidoje, 1988 arba 1989 m. Fotografė Ona Pajėdaitė

Rašytojas Juodkrantėje, 2017 m. Nuotr. iš šeimos archyvo

30

šeima jam – tarsi uostas, į kurį visada norėjo sugrįžti.

Skaitytojams visuomet įdomu sužinoti, kaip rašytojas kuria? Paklausėme apie tai ponios Laimos, juoba kad, išėjusi į pensiją, ji turėjo daugiau laisvo laiko ir ėmė rimčiau redaguoti sutuoktinio knygas.

Buvo ne tik pirmoji visų jo romanų, ypač pastarojo dešimtmečio, skaitytoja, bet ir pirmoji redaktorė. „Taigi jis tapo mano darbdaviu, kaip juokaudavom abu. Visada prašydavo pasakyti savo nuomonę apie naują jo darbą“, – intrigavo L. Zurbienė ir atskleidė, kad A. Zurba... niekada nedirbo kompiuteriu. Rašydavo parkeriu, dažniausiai ant senų mašinraščio lapų antrosios pusės – taupė popierių. Paskui rankraštį taisinėdamas perrašydavo rašomąja mašinėle.

V. Vaitkevičiūtė Verbickienė: Tai visuomet jums pirmai parodydavo?

L. Zurbienė: Taip. Tik, anot jo, „ištrauktą“ iš rankraščio ir paredaguotą tekstą duodavo man skaityti. Paraštėse pieštuku parašydavau pastabas, pasiūlymus, tarkim, patrumpinti ištęstus epizodus ar atsisakyti kai kurių pasikartojančių detalių, paredaguodavau. O jau paskui – jo valia, ką priimti, ko – ne. Man skaityti duodavo tik tuos rankraščius, prie kurių ketino toliau dirbti. Jo rašinių stilius buvo beveik nepriekaištingas – turėjo kalbos pajautą. Kalba buvo sodri ir išraiškinga – tą yra pastebėjęs ne vienas kritikas. Jau Algimantui išėjus, tvarkydama jo archyvą, radau paruoštus kelių knygų mašinraščius: apysaką sąlyginiu pavadinimu „Neleisk Pauliaus į Londoną“, mažąjį romaną „Sudirgusios“, knygutę mažiesiems „Greičiau į Afriką“. Jų nedavė nei man skaityti, nei bandė siūlyti leisti. Tikriausiai jam neatrodė stiprūs, abejojo, ar verta skelbti. Perskaičiau ir manau, kad jis buvo teisus.

V. Vaitkevičiūtė Verbickienė: O jis rašydavo metodiškai – skirdavo tam tikrą laiką ir kurdavo? Ar nebuvo taip: dabar neturiu įkvėpimo, nedirbu...

L. Zurbienė: Ne, jis dirbo kasdien. Prie rašomojo stalo ėjo kaip į darbą. Buvo darbštus ir valingas žmogus. Sakydavo: „Disciplinos mane išmokė Alfonsas Bieliauskas, kai dirbau „Švyturyje“ (1949– 1999 m. leistas visuomenės gyvenimo, kultūros ir literatūros žurnalas – Red.) Anot jo, nesvarbu, kaip tau sekasi, bet kasdien privalai parašyti bent lapą.

Kaip muzikantas kasdien turi groti savo instrumentu, taip ir bet koks kūrėjas turi nuolat treniruoti savo vaizduotę, mąstymą. Tokiu ritmu jis gyveno visada.

Net jau sirgdamas, nesiliovė rašęs.

Rašytojas, kaip prisimena L. Zurbienė, didžiąją gyvenimo dalį buvo vyturys, prie darbų sėsdavo nuo šeštos ryto. Tik rašydamas mašinėle pradėdavo vėliau. Labiausiai mėgo dirbti namuose, prie savo rašomojo stalo. Nebūtinai tyloje (kaip jis vadino, „namų triukšmo“ reikėjo), bet nenorėdavo, kad kas trukdytų.

Pašnekovė pateikė vieną pavyzdį: „Prisimenu, kaip jis

sukaktis, nes man liepė parengti medžiagą. O šiaip namie turiu įrašų, kai jis pats paprašydavo: „Įrašyk, kad būtų, kai reikės.“ Galbūt dabar ir yra tas laikas.

Reikės vėl paklausyti, išsišifruoti, daug ką prisiminti iš naujo. Dabar daug ką reikia gyvenime rikiuoti iš naujo. Mokytis gyventi be Jo. Tačiau nenoriu keisti nei namų, nei jų tvarkos. Čia – jo knygos, jo raštai, čia tebeplevena Algimanto dvasia. Čia – mūsų namai.

Algimantas Zurba su žmona Laima, 2016–2017 m. sandūroje. Nuotraukos iš šeimos archyvo

kartą parlėkė iš Nidos kūrybos namų. Rudenėjant, kai kurortas ištuštėja, buvo nuvažiavęs vienas padirbėti.

Buvo nusipirkęs kelialapį gal dviem savaitėms. Tyla, ramybė, atrodytų, rašyk ir džiaukis... Bet gal trečią dieną parlėkė namo sakydamas: „Vilku kaukt pradėjau... Negaliu, kai nėra tavęs, kai nėra namų triukšmo: niekas nevaikšto, niekas nekalba...“. Jam reikėjo namų aplinkos, todėl nevažiuodavo rašyti į kūrybos namus.“ V. Vaitkevičiūtė Verbickienė: O ar turėjo savo mėgstamus autorius? Būna, kad įtaką kas nors daro, stipriai imponuoja.

L. Zurbienė: Nežinau, ar galėčiau ką nors išskirti.

Jam visada imponavo gera klasikinė literatūra.

Vienu metu žavėjosi vienais autoriais, kitu – kitais.

Pastarąjį dešimtmetį daugiausia skaitė istorinę, filosofinę ar dokumentinę literatūrą. Ypač domėjosi Lietuvos istorija. Visada sekė, kas darosi lietuvių literatūroje. Perskaitydavo visas naujausias draugų ir bičiulių knygas: Vytauto Bubnio, Rimanto Vanago, Rimanto Šavelio, Sauliaus Šaltenio. Apgailestavo, kad nepakankamai įvertinta Raimondo Kašausko romanų serija. Taip pat domėjosi buvusių jo redaguoto žurnalo „Moksleivis“ autorių tolesniu literatūriniu keliu.

D. Vaitiekūnas: O ką iš kritikų vertino? Kurių nuomonė buvo svarbi ir laukdavo jų reakcijos?

L. Zurbienė: Labai gerbė ir vertino Albertą Zalatorių. Taip pat profesorius Eleną Bukelienę, Petrą Bražėną. Nemažai bendravo su Alfredu Guščiumi.

Vertino Jūratės Sprindytės profesionalumą.

D. Vaitiekūnas: Jūs pati rengėte radijo laidas. O ar vyras galėjo būti kviečiamas pašnekovu?

L. Zurbienė: Per 12 darbo metų radijuje vyras mano pašnekovas buvo gal du kartus. Kai antrą kartą gavo Žemaitės premiją (2003 m. už trilogiją „Savūnė“, „...eina...“, „...jai tešviečia“ – Red.), kalbinau kaip laureatą. Taip pat dar vėliau – gerai neprisimenu progos, bet greičiausiai tai buvo kažkokia Zurbos

Prie namų 2018 m. vasarą. Algimantas Zurba rankraštį perrašydavo rašomąja mašinėle. Ji rašytojo valia atiduota Biržų krašto muziejui „Sėla“

• Algimantas Zurba gimė 1942 m. vasario 8 d. Žvaguičiuose, Biržų apskrityje.

• 1965 m. debiutavęs apsakymų rinkiniu „Svetimas pabučiavimas“, parašė ir išleido daugiau nei 30 įvairių žanrų knygų: apsakymų, apysakų rinkinių, romanų jaunimui ir romanų apie kaimo žmogaus gyvenimą, kurių ne vienas skirtas gimtajam Biržų kraštui.

• Ne vieną dešimtmetį (nuo 1966 m.) dirbo žurnalisto darbą, buvo ilgametis žurnalo „Moksleivis“ vyriausiasis redaktorius.

• Įvertintas Žemaitės premija (1974, 2003 m.), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1985 m.), Juozo Paukštelio (1995 m.), Vlado Šlaito (2012 m.), Antano Baranausko (2012 m.) premijomis, 2009 m. nominuotas Astridos Lindgren premijai.

• Apdovanotas LSSR valstybine premija (1982 m.), Vyriausybės kultūros ir meno premija (2007 m.).

• Nuo 2003 m. Biržų rajono savivaldybės garbės pilietis.

• Domėjosi menine fotografija.

31

KRONIKA

JUBILIEJINĖS STATULĖLĖS JAU TURI SAVO ŠEIMININKUS Balandžio 4 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje vyko Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos (LSVBA), švenčiančios savo veiklos 20-metį, visuotinis narių susirinkimas. Gausiai susirinkusius bibliotekų atstovus pasveikino Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, naujai išrinktas Marijampolės meras Povilas Isoda.

Kultūros ministras M. Kvietkauskas pokalbyje su bib­liotekų vadovais diskutavo apie bibliotekų vaidmenį ir jų įvaizdžio didinimo galimybes, pristatė Kultūros ministerijos požiūrį į daugiafunkcių centrų steigimą, bibliotekos specialistų kvalifikacijos tobulinimą, aptarė Vyriausybės programoje akcentuojamo Kultūros ministerijos bendradarbiavimo su asociacijomis atnaujinimo ir plėtros būdų klausimus. Susirinkime skaityti ir kiti turiningi pranešimai įgyvendinamų projektų klausimais.

20 metų asociacijos veiklą apžvelgė ir pristatė LSVBA prezidentė Danguolė Abazoriuvienė. Buvo prisimintos ir asociacijos ištakos, ir buvusieji asociacijos įkūrėjai bei nariai. Padėkos – angelų skulptūrėlės – buvo įteiktos pirmajam asociacijos pirmininkui Zenonui Vaškevičiui ir jo pagalbininkėms – Danutei Karlienei ir Vidai Garunkštytei. Gėlių žiedais apdovanoti ir buvę bibliotekų vadovai, dalyvavę šventiniame susirinkime.

32

Iškilmingo LSVBA visuotinio susirinkimo svečiai (iš kairės): Marijampolės savivaldybės atstovė Jūratė Zakaravičienė, Marijampolės meras Povilas Izoda, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr.

Renaldas Gudauskas, Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Dainos Sutkevičienės nuotr.

Už 2018 m. veiklą apdovanotų bibliotekų atstovai ir nominacijas įteikę Danguolė Abazoriuvienė (trečia iš dešinės) ir Albertas Šermokas (ketvirtas iš dešinės). Dainos Sutkevičienės nuotr.

Visi nekantriai laukė jau šeštąjį kartą organizuoto Metų nominacijų konkurso rezultatų. Vertinimo komisijos pirmininkė D. Karlienė supažindino, kad konkursui iš viso buvo pateiktos 44 paraiškos: 26 – savivaldybių viešųjų bibliotekų kategorijoje ir 18 – viešųjų bibliotekų padalinių (filialų) kategorijoje.

Komisijos nariai, svarstydami pateiktas paraiškas, vadovavosi patvirtintais konkurso nuostatais ir vertino bibliotekų per 2018 metus vykdytas išskirtines, kūrybiškas ir inovatyvias veiklas.

Apdovanojimus ir padėkas konkurso nugalėtojams teikė asociacijos prezidentė D. Abazoriuvienė ir pagrindinio konkurso rėmėjo UAB „Asseco Lietuva“ generalinis direktorius Albertas Šermokas. Už 2018 metų veiklą bibliotekos buvo įvertintos ir apdovanotos devyniose nominacijose.

SAVIVALDYBIŲ VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS

Inovacijų biblioteka pripažinta Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka – už originalią veiklą panaudojant IT technologijas, diegiant kitas netradicines paslaugas, įvairias edukacines veiklas, neformalųjį švietimą.

Lietuviškiausia biblioteka išrinkta Marijam­ polės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka – už įdomias iniciatyvas skaitymo skatinimo srityje ir gimtosios kalbos bei literatūros puoselėjimo tradicijas.

Partnerysčių biblioteka paskelbta Zarasų rajo­ no savivaldybės viešoji biblioteka – už iniciatyvas telkiant bendruomenę, veiklas, mažinančias socialinę atskirtį, bendradarbiavimą su įvairiomis institucijomis ir asmenimis.

Nominacija „Biblioteka – vaikų ir jaunimo drau­ gas“ atiteko Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešajai bibliotekai – už prasmingą veiklą su vaikais ir jaunimu.

VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ PADALINIAI (FILIALAI)

Bendruomeniškiausia biblioteka paskelbtas Kaišiadorių rajono savivaldybės viešosios biblio­ tekos Žiežmarių padalinys – už įvairiapusišką veiklą ir iniciatyvas telkiant miestelio / kaimo bendruomenę, bendradarbiavimą su kitomis joje veikiančiomis institucijomis ir organizacijomis.

Kūrybiškiausia biblioteka tapo Klaipėdos mies­ to savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios biblio­ tekos padalinys – Vaikų ir jaunimo skyrius – už įdomias iniciatyvas skaitymo skatinimo srityje.

Nominacija „Biblioteka – geriausias vaikų ir jaunimo draugas“ teko Vilkaviškio rajono savival­ dybės viešosios bibliotekos filialui – Karklinių bib­ liotekai – už įspūdingą veiklą su vaikais ir jaunimu.

Draugiškiausia biblioteka pripažintas Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Aukš­ tadvario filialas – už prasmingą veiklą, mažinančią socialinę atskirtį (neįgaliųjų integraciją ir darbą su socialinės rizikos šeimomis, senjorais ir pan.).

Netradicine biblioteka paskelbta Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos struktūrinis terito­ rinis padalinys – Kužių biblioteka – už inovatyvią veiklą panaudojant IT technologijas, netradicinių paslaugų plėtrą ir jų dermę su tradicinėmis bibliotekos paslaugomis.

Nutilus šventiniams šurmuliui, asociacijos nariai, pradėję skaičiuoti trečiąją savo organizacijos veiklos dešimtmetį, ir toliau sėkmingai plėtoja savo veiklas, ieško naujų partnerių, kartu sprendžia savivaldybių viešosioms bibliotekoms svarbias problemas. Dėkojame nenuilstančiai Asociacijos prezidentei Danguolei Abazoriuvienei už jos atsidavimą šiai veiklai.

Daina Sutkevičienė Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos direktorė, LSVBA tarybos narė

33

KRONIKA

PAGERBTI VAIKŲ LITERATŪROS KŪRĖJAI

Premijomis įvertinti 2018 m. vaikų ir paauglių literatūros kūrėjai. Organizatorių nuotraukos

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kovo 30-ąją Tarptautinės vaikų knygos dienos (balandžio 2 d.) proga buvo iškilmingai apdovanoti geriausių 2018 m. vaikų ir paauglių knygų autoriai. Šios dienos minėjimą nuo 1993 m. rengia Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius.

Geriausi vaikų knygų rašytojai, iliustruotojai, vertėjai įvertinti devyniose kategorijose, Vinco Aurylos premija skirta už skaitymo skatinimo veiklą.

Šiemet, prieš įteikiant premijas, pirmą kartą buvo paskelbtas ir visų į apdovanojimus pretendavusių 28 knygų autorių sąrašas. Organizatoriai nusprendė, kad jis bus naudingas visiems, ieškantiems gerų, specialistų įvertintų knygų vaikams ir paaugliams.

Dieną vykusi šventės dalis buvo skirta vaikams – jie galėjo apsilankyti IBBY Lietuvos skyriaus nominuotų knygų dirbtuvėlėse, susipažinti su autoriais, o „Lėlės“ teatre žiūrėti režisieriaus Šarūno Datenio spektaklį „Pinokis“. Spektakliai vaikams – taip pat ilgametė vaikų knygos šventės tradicija. Vakare Nacionalinėje bibliotekoje vykusioje apdovanojimų ceremonijoje, kurią vedė Gerūta Griniūtė, pagerbti laureatai, buvo skaitomos nominuotų knygų ištraukos, skambėjo jaunųjų talentų muzika, pristatytas garsų spektaklis.

34

Prano Mašioto premijos laureatė – rašytoja Neringa Vaitkutė

Šiemet premijos skirtos šiems autoriams ir jų knygoms: Prano Mašioto pre­ mija už geriausią metų knygą vaikams ir pa­ augliams – Neringai Vaitkutei už turtingą tapybišką kalbą, lietuvių tautosakos interpretaciją ir stebuklingą pasaulį, kupiną šiurpulių ir netikėtumų. „Klampynių kronikos“ (leidykla „Nieko rimto“); antroji premija už geriausią metų kny­ gą vaikams ir paau­ gliams – Ilonai Ežeri­ nytei už stipraus psichologinio realizmo ir pasakinės plotmės dermę, litvakų kultūros aktualizavimą ir originalų kūrinio konceptą, įtraukiant moderniąsias medijas. „Skiriama Rivai“ (leidykla „Dominicus Lituanus“); premija už geriausią metų knygą mažiausiems skaityto­ jams – Mariui Marcinkevičiui ir Linai Dūdaitei už šilta pastele pulsuojantį, netikėtomis detalėmis ir perspektyvomis stebinantį skaidrų pasakojimą ne tik mažiesiems. Paveikslėlių knyga „Sivužas“ (leidykla „Tikra knyga“); Domicėlės Tarabildienės premija už gražiausią metų knygą – Monikai Vaicenavičienei už teksto ir vaizdo sinergiją, įtaigią meninio vaizdo dinamiką, gimtinės spalvyno įkūnijimą, istorinės atminties meninę interpretaciją, rimtumo ir humoro žaismę bei knygos poligrafinę kokybę. „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“ (leidykla „Tikra knyga“); premija už meniškiausias dvispal­ ves iliustracijas – Vladimirui Leleivai už Raimondo J. Nabaus knygos „Musė Luiza“ iliustracijas (leidykla „Mažoji raidė“). Apdovanojimas skirtas už subtilią ir jaukią knygos estetiką ir piešinių preciziją, kuriant retro stiliaus vaizdinius;

Aldonos Liobytės pre­ mija už reikšmingiausią metų debiutą – Rasai Jančiauskaitei už Mariaus Marcinkevičiaus paveikslėlių knygos „Maži eilėraščiai mažiems“ iliustracijas (leidykla „Tikra knyga“).

Apdovanojimas skirtas už žvilgsnio erdvę ir šviesą, švelnų humorą ir vaikišką drąsą, smagias vizualias improvizacijas ir lengvą vaizduotės skrydį; Eugenijos Stravinskienės premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams – Rūtai Jonynaitei už meistrišką kūrinio prasmių perteikimą, sakinio eleganciją, subtiliai išverstą paveikslėlių knygą, kuri taupiais, bet talpiais dialogais įtraukia į pokalbį apie gyvenimo laikinumą. Vertimas iš vokiečių kalbos – Wolf Erlbruch. „Antis, Mirtis ir tulpė“ (leidykla „Odilė“); Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią ir meniš­ kiausią metų vertimą paau­ gliams – Aidai Krilavičienei už subtilų įsijautimą į kūrinio pasaulį ir jautria bei išraiškinga kalba įtikinamai perteiktą bręstančio paauglio istoriją. Vertimas iš suomių kalbos – Nadja Sumanen. „Rembo“ (leidykla „Gelmės“); premija už geriausią metų negrožinę knygą – Audronei Meškauskaitei, Aurinai Ve­ nislovaitei ir Ingai Dagilei už netikėtą ir netradicinį požiūrį į istorinių faktų pateikimą, knygos vaizdo ir teksto harmoniją. „Istorijos skanėstai“ (leidykla „Žalias kalnas“); Vinco Aurylos premija už vaikų literatūros tyrinėjimus, sklaidą ar skaitymo skatinimo veiklą – Kaniterapijos asocia­ cijai už savanorišką veiklą Lietuvoje stiprinant vaikų skaitymo įgūdžius ir empatiją gyvūnams, vykdomą pasitelkus mokslu grįstą tarptautinę praktiką.

Skaitymo skatinimo projektas „Skaitymas su šunimi“.

„Tarp knygų“ informacija 35

KRONIKA

SU AMŽINO AKTUALUMO ŽENKLU 2018 m. pabaigoje Paryžiuje, o Vilniuje – 2019-ųjų pradžioje pasirodė Kristijono Donelaičio „Metai“ prancūziškai – tai jau 15-asis šio kūrinio vertimas į užsienio kalbą. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Prancūzų institutu Lietuvoje ir Užsienio reikalų ministerija, parengusi Tarptautinei frankofonijos dienai skirtą programą, kovo 27 dieną pakvietė į šio vertimo sutiktuves. Knygą pristatė literatūrologas habil. dr. Kęstutis Nastopka ir vertėjos Karolina Masiulytė-Paliulienė bei komparatyvistikos specialistė prof. Nijolė VaičiulėnaitėKašelionienė. Pasidžiaugti pamatiniu lietuvių literatūros kūriniu, išgirsti apie vertėjų vargus ir patirtus atradimų džiaugsmus susirinko ne tik prancūzų kalbos, bet ir lietuvių literatūros bei K. Donelaičio gerbėjai.

Prestižinė leidykla „Classique Garnier“ „Pasaulio literatūros“ ciklo serijoje išleido diptiką „Les Saisons“. Jame pateikiami dviejų XVIII a. poemų – škoto Jameso Thomsono (1700–1748) „The Seasons“ ir K. Donelaičio (1714–1780) „Metų“ – tekstai prancūzų kalba. Beje, pirmą kartą lietuvių klasiko „Metus“ į užsienio kalbą – vokiečių – išvertė Martynas Liudvikas Rėza 1818-aisiais. Nuo to laiko šis kūrinys vis verčiamas į įvairias užsienio kalbas.

J. Thomsonas į prancūzų kalbą išverstas šeštą kartą, o K. Donelaitis – pirmą. Škotų poetas XVIII a. buvo populiarus: jį skaitė ir amžininkas vokietis Gottholdas Ephraimas Lessingas, prancūzas Voltaire’as net yra sakęs, kad iš XVIII a., ko gero, išliks tik šitas kūrinys. Tačiau XIX a. pabaigoje J. Thomsono vardas buvo primirštas, dabar jį vėl bandoma atgaivinti.

K. Nastopkos teigimu, metų laikų, žmogaus ir gyvojo 36

pasaulio, žmogaus ir pasaulio santykio temos padėjo susitikti J. Thomsonui ir K. Donelaičiui. Šiandien jos tampa aktualios ekologijos, gamtosaugos kontekste.

Apie K. Donelaitį esame įpratę kalbėti analizuodami socialinius santykius, gailėtis poemoje minimų būrų ir peikti ponus, tačiau lietuvių autoriui ne mažiau rūpėjo ir visas gyvasis pasaulis, žmogaus ir gamtos santykis. „Metų“ veikėjai, pasak K. Nastopkos, – ne tik būrai ir ponai, bet ir gyvūnai, paukščiai, vabzdžiai, čia matome knibždantį, gyvybės pilną pasaulį (vien paukščių minima 14 rūšių).

Prancūzijos lyginamosios literatūros asociacijos prezidento, leidyklos „Classique Garnier“ vadovo prof. Alaino Montandono nuomone, šie du autoriai vienoje knygoje – tai tarsi dvi pasaulio matymo versijos, kai susitinka realizmas (K. Donelaičio) ir idealizmas (J. Thomsono). N. Vaičiulėnaitė-Kašelio-

Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimo į prancūzų kalbą pristatymo dalyviai (iš kairės): habil. dr. Kęstutis Nastopka, prof. Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, Karolina Masiulytė-Paliulienė. Vygaudo Juozaičio nuotr.

nienė vis dėlto mano, jog tai – gana supaprastintas požiūris, kai kūrėją bandoma įsprausti į tam tikrą schemą, nes K. Donelaičio „Metuose“ galime rasti ir realizmo, ir idealizmo.

Kaipgi pavyko prancūzus sudominti K. Donelaičiu? 2005 m. įkūrus Lietuvos lyginamosios literatūros asociaciją, pradėta dalyvauti tarptautinėse konferencijose ir forumuose. A. Montandonas vis domėjosi, ką būtų galima išversti į prancūzų kalbą. „Pasiūliau K. Donelaitį, nes jis naikina mitą, kad lietuvių literatūra prasideda tik nuo XIX a. pabaigos, kad jos nedaug, ji vėluojanti ir atsilikusi – o juk tai – XVIII a. fenomenas“, – pasakojo N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė.

Išversti K. Donelaičio „Metus“ į užsienio kalbą – sunkus ir daug literatūrinių tyrinėjimų reikalaujantis darbas. Ir ne vien dėl poemos hegzametro, bet ir dėl kai kurių žodžių reikšmių ar frazių, situacijų suvokimo. O pats K. Donelaičio hegzametras apskritai yra ypatingas. Anksčiau buvo sakoma, kad „Metuose“ yra išlaikomas kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimasis, tačiau prof. Aleksas Girdenis įrodė, jog K. Donelaitis išlaiko ir ilgųjų bei trumpųjų skiemenų dėsningumą. „Tad aš manau, kad pasaulyje tai vienintelis metrotoninis hegzametras, – tvirtino K. Nastopka. – Visa tai perteikti kitomis kalbomis beveik neįmanoma, ypač prancūzų.“ Skiriasi ir šių dviejų kalbų kirčiavimo sistema – prancūzai turi pastovų kirtį paskutiniame skiemenyje. Prancūziškame vertime nutarta remtis aleksandrinu, kai vartojama 12, 13 skiemenų eilutė su pastovia pauze (cezūra) po 6-to skiemens. Antra vertus, griežtai nesilaikyta ir aleksandrino, kai kur varijuoja nuo 12 iki 16 skiemenų, nes prancūzų kalboje vartojama daug artikelių.

Apie tekusią atsakomybę ir vertimo ypatumus pasakojusi K. Masiulytė-Paliulienė teigė, kad sunkiausia buvo išversti K. Donelaičio minimą valdžios

hierarchiją, pareigūnų pavadinimus (etmonas, amstrotas, pakamorė), teko pasukti galvą ir dėl daugybės kitų žodžių (būrai, vyžos, almonas, šlapjurgis, susukatė ir t. t.). „Jutau didelę atsakomybę. Labai įsigilinau ir labai praturtėjau, nes su K. Donelaičiu labai įdomu gyventi, suvokti, kokia asmenybė jis buvo“, – patirtimi dalijosi pagrindinė poemos vertėja K. Masiulytė-Paliulienė. Ją stebino, kad tekste tiek daug aktualijų, susijusių su gyvūnų apsauga: prieš daugiau kaip 200 metų K. Donelaitis jau rašė, kad būrai turėtų rūpintis savo augintiniais, ragino prižiūrėti, šerti, nemušti.

Atsakymų į kai kuriuos kilusius klausimus vertėjoms teko ieškoti gana ilgai. Ne į visus, ypač susijusius su kaimo realijomis, atsakymus žinojo ir K. Donelaičio kūrybos tyrinėtojai (Mikas Vaicekauskas, Dainius Razauskas). Pvz., verčiant eilutes „Taigi nutverkim jau kiekviens savo jautį / Ir išrėdę jį kaip reik klausyt pamokykim: / Nės, ką žiemą jis yra stalde sudūmojęs, / Tur visiems pasakyt, kad vėl jau vasara grįžta“, buvo neaišku, ką reiškia išrėdyti. Gal išpuošti?

Tačiau, pasitarus su kaimo gyventojais, paaiškėjo, kad šiame kontekste išrėdyti – tai „nušveisti, nuvalyti“. Arba kaip Mažojoje Lietuvoje atsidūrė prancūzai („prancūzpalaikiai, riebių varlių prisiėdę“)? K. Masiulytė-Paliulienė pasiūlė savo versiją: kai Prancūzijoje XVI a. buvo persekiojami liuteronai, jie turėję bėgti į Šveicariją, Vokietiją ir į Prūsiją, gal taip ir čia atsirado.

Tačiau istorikai kol kas tokių faktų nepatvirtina. Šią mįslę mums dar teks įminti.

Apskritai vertėja džiaugėsi, kad pagaliau K. Donelaitis ateina ir į frankofonijos pasaulį, o visi susirinkusieji – kad nuo šiol „Metai“, 1977-aisiais UNESCO įrašyti į Europos literatūros geriausiųjų sąrašą, skamba dar viena pasaulio kalba.

Vaidenė Grybauskaitė 37

KRONIKA / ŽEMAITIJOS METAI

SVARBIAUSIAS ŽEMAIČIŲ TAPATUMO DĖMUO 2019 m. sukanka 800 metų nuo pirmojo Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose (Ipatijaus kronikoje), todėl Lietuvos Respublikos Seimas, pripažindamas Žemaitijos indėlį į valstybės gyvenimą per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį – išlaikant prigimtinę savastį, papročius, tradicijas, savitą krašto istoriją ir kalbą, – šiuos metus paskelbė Žemaitijos metais.

Ta proga Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Židinio“ filiale įžvalgomis apie žemaičių kalbos išskirtinumą dalijosi kalbininkas doc. dr. Juozas Pabrėža.

Iš Skuodo kilęs monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ (2017) autorius priminė žemaičių kalbos unikalumą ir išskirtinumą. Jo penketą metų rašytas darbas yra pirmas tokios apimties veikalas Lietuvoje, nagrinėjantis žemaičių kalbą. „Idėja kiek įmanoma paprasčiau, suprantamiau, neakademiškai didesniam žmonių ratui parašyti knygą apie žemaičių kalbą brandinta seniai. 2013-uosius paskelbus Tarmių metais, pagalvojau, kad jau pats metas. Juolab kad medžiagos, keturiasdešimt metų dirbant Šiaulių universitete, surengus 27 dialektologijos ekspedicijas, tyrinėjant kalbą, turėjau pakankamai“, – monografijos atsiradimo aplinkybes priminė mokslininkas.

J. Pabrėža, aptardamas ryškiausius žemaičių tapatumo (papročiai, charakteris, valgiai, dainos ir kt.) ženklus, daro išvadą, kad pats svarbiausias žemaičių tradicinės kultūros elementas yra kalba. Į klausimą „žemaičių kalba“ ar „žemaičių tarmė“ J. Pabrėža atsako: „Abi sąvokos yra vartotinos ir geros. Pavyzdžiui, šiaurės žemaičių, pietų žemaičių tarmė. Drąsiai galima vartoti ir terminą „žemaičių kalba“. Žemaičių kalba turi tris ryškias tarmes (šiaurės žemaičių dounininkų, pietų žemaičių dūnininkų, vakarų žemaičių donininkų), šiaurės žemaičių – telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių – varniškių ir raseiniškių patarmes bei daugiau kaip 40 smulkesnių šnektelių.“ Prie šiandieninės žemaičių kalbos susiformavimo labai prisidėjo XVIII–XIX a. žemaitiškai rašę Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius. „Tuomet labai nedaug trūko, kad žemaičių kalba būtų tapusi bendrinė, ir šiandien aukštaičiams tektų įrodinėti, jog jų tarmė yra kalba“, – juokavo docentas.

J. Pabrėža gali pateikti argumentų, kuriais ginamas žemaičių kalbos statusas. Jo teigimu, nuo senovės buvo žinomas skirstymas į lietuvius ir žemaičius, vėliau – aukštaičius ir žemaičius. Be to, žemaičių kalba labai ryškiai skiriasi nuo lietuvių bendrinės kalbos, kitų lietuvių tarmių ir net atskirų kalbų. „Tarp aukštaitiškos ir žemaitiškos šnektos yra daugiau skirtumų negu tarp rusų, ukrainiečių ir baltarusių, serbų ir kroatų, čekų ir slovakų, suomių ir estų kalbų“, – lygino specialistas. Mokslininkas priminė, kad žemaičių kalba rašomi ne tik straipsniai, leidžiami laikraščiai, žurnalai, bet ir knygos, poezijos rinkiniai.

Kitas ypač svarbus žemaičių kalbos tapatybės įrodymas – kad ji turi visus svarbiausius kalbai privalomus lygmenis ir sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką.

Aukštaičiams buvo įdomu išgirsti šūsnį tai puikiai iliustruojančių pavyzdžių. Štai žemaičiai yra išlaikę senovinius prolietuviškus

38

Dr. Juozas Pabrėža pristato žemaičių kalbos unikalumą. Bibliotekos archyvo nuotr.

nosinius garsus an, en, un, in ir vietoj nosinių raidžių taria dvigarsius: kansnis (kąsnis), skensti (skęsti), linsti (lįsti). Vietoj įvardžių „mudu“, „mudvi“ žemaičiai turi senesnę formą vedu, vedvi; vartoja senovinę dviskaitą vedo, vedve siedau, jiedau (mudu, mudvi sėdime, valgome), do gero vyro (du geri vyrai). O vietoj č, dž tam tikrose žodžių formose tariami priebalsiai t, d: žalte (žalčiai), medems (medžiams). „Žemaičiai naudoja ne keturis veiksmažodžio laikus, o penkis. Pastarasis su pastiprinamaisiais žodžiais „žemėn“, „šalin“, „lauk“, „lygiai“ nusako veiksmą / tarpinį laiką. Pavyzdžiui, pasakymas tievalis mėršt reiškia, jog jis dar gali pagyventi. Bet jei tievalis mėršt žemėn – tai jau tuoj išeis anapilin“, – žemaitiškas subtilybes aiškino J. Pabrėža.

Labai skiriasi ir žodynas. Žemaitišką žodį galima užminti kaip mįslę. „Ar žinote, kas yra: putralakė (burna), žiogspira (pjuvena), plonymas (smilkinys), ašoklis (raudonasis serbentas)? Arba ką reiškia kušėti (krutėti, judėti), kušinti (liesti)?“ – susirinkusiųjų klausė pranešėjas.

Kalbininkas įsitikinęs, jog pasauliui, aplinkiniams ir patys sau būsime įdomesni „ne standartiniu vienodumu, o savitu skirtingumu“. J. Pabrėža pasidžiaugė, jog 1200 egzempliorių tiražu išleistas prasmingiausias jo gyvenimo darbas jau beveik išpirktas.

Nuotaikingame renginyje ne tik ausis, bet ir akis džiugino žemaitiškai apsitaisiusios Žemaičių draugijos Panevėžio skyriaus folkloro ansamblio „Ėiva“ moterys.

Indrė Rapkevičienė

TRUMPAI

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

KNYGŲ, PARODŲ PRISTATYMAI AKMENĖ

Bibliotekininkų mokymai. Bibliotekų darbuotojų profesinis tobulėjimas, mokymasis, keitimasis patirtimi ir idėjomis yra viena iš sąlygų, lemiančių pokyčius bibliotekose.

Bibliotekininkai – mokymų dalyviai. Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Viešosios bibliotekos administracija organizavo mokymus Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos, miestų, kaimų, mokyklų bibliotekininkams „Elektroninės knygos – skaitymas ir kūrimas“. Juos vedė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojai: Jolita Rimeikienė – Informacijos išteklių valdymo skyriaus vyr. bibliotekininkė, Jonė Gorytė – Kraštotyros, senųjų spaudinių ir skaitmeninimo skyriaus vyresn. bibliotekininkė, Paulina Sprindžiukaitė – Bibliotekų metodikos ir vadybos skyriaus vyresn. metodininkė.

Mokymuose buvo nemažai kalbama apie skaitmeninę knygą, tekstinę informaciją, jos saugojimą ir platinimą skaitmeniniu būdu. Skaitmeninė knyga dar yra vadinama skaitmeniniu dokumentu arba elektronine knyga. Tokios knygos pagrindinis turinys yra tekstas ir vaizdai.

Mokymų tikslas buvo ugdyti bibliotekininkų skaitmenines kompetencijas, supažindinti su elektroninėmis knygomis, pristatyti taikomąsias programėles, interaktyvias knygas, internetinius įrankius, knygų įsigijimo ir skolinimosi portalus (milžinas.lt, knygos.lt, skaityklė.lt, vyturys.lt, e. paveldas, ibiblioteka ir kt.), perspektyviausias skaitmeninių knygų platinimo platformas – Apple App Store, Google Play, Amazon Kindle, Kobo Book, Nook Book Store.

Mokymuose įgytos žinios bus naudingos bibliotekininkams dirbant informacinį darbą.

Zita Sinkevičienė

JONIŠKIS

Renginiai, skirti kraštiečiams. Kovo mėnesį Jono Avyžiaus viešoji biblioteka kvietė į renginius, skirtus pagerbti ir prisiminti žymius kraštiečius. Buvo pristatytos dvi knygos: Jūratės Katinaitės „Karalių kuria aplinka. Operos artistas Vaclovas Daunoras“ ir Jolitos Skablauskaitės „Fatum“.

Mūsų kraštas išaugino daug garsių žmonių, vienas jų, neabejotinai, yra maestro Vaclovas Daunoras. Berniokas nuo Žagarės, pradėjęs žygį į Vilnių pėsčiomis, vėliau savo talentu ir balsu užkariavęs ne tik sostinę, visą Lietuvą,

bet ir didžiuosius Maskvos, Milano, Niujorko teatrus. Pokario metų nepritekliai subrandino tvirtą Vaclovo asmenybę, jo pasiryžimą pasiekti visas muzikos aukštumas.

Kita mūsų kraštietė J. Katinaitė, LRT radijo muzikos laidų redaktorė ir vedėja, pradėjo dirbti, kai Vaclovas jau buvo emigravęs į Jungtines Amerikos valstijas ir ten su Amerikos lietuve Egle Sodaitis kūrė savo gyvenimą, būdamas 59 metų debiutavo garsiajame Niujorko „Metropolitan“ teatre. Muzikologė, pristatydama knygą, pasakojo seniai norėjusi pakalbinti garsųjį bosą, bet tik tarpininkaujant dainininkei Giedrei Kaukaitei jiems pavyko susitikti. J. Katinaitė ne tik įrašė atvirą interviu su garsiuoju tėvynainiu, bet ir po kurio laiko sulaukė maestro pasiūlymo užrašyti jo prisiminimus ir išleisti knygą.

Kovo 28 d. viešojoje bibliotekoje surengtas vakaras kraštietei rašytojai J. Skablauskaitei atminti. Tik prieš metus anapilin iškeliavusi rašytoja nesulaukė savo naujausios knygos pasirodymo. Redaktorė Janina Riškutė sudėjo daugiau nei 30 metų rašytus apsakymus ir noveles į knygą, pavadino ją „Fatum“ (lotyniškai fatum reiškia likimą). Taip autorės, redaktorės ir likimo valia pasaulį išvydo dvyliktoji J. Skablauskaitės knyga. Renginyje noveles iš knygos skaitė Irena Plaušinaitytė, prisiminimais dalijosi rašytojos studijų Vilniaus dailės institute kurso draugė Marija Kuodienė. J. Skablauskaitė dar studijuodama jautė potraukį rašyti, kurti. Nieko stebėtino, kad 1986 metais pasirodžiusi knyga „Tik šviesūs paukščiai naktyje“ atnešė autorei pripažinimą, ji buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Pašlijus tėvų sveikatai, grįžo į Joniškį slaugyti mamos, jas siejo ypatingas ryšys. Jolitos vaikystė, mokslo metai prabėgo Joniškyje, su tėvais ji gyveno Varpo gatvėje. Paskutinieji rašytojos gyvenimo metai praleisti senelių globos namuose „Santara“. Joniškio literatams, visuomenininkams kilo idėja bevardį skverelį netoli tų vietų pavadinti rašytojos Jolitos Skablauskaitės vardu. Renginyje kalbėjusi rajono mero pavaduotoja Vaida Aleknavičienė patikino, kad ši idėja bus svarstoma savivaldybės taryboje.

Tą pačią dieną Joniškio „Saulės“ pagrindinėje mokykloje (buv. Joniškio 2-oji vidurinė) vienam lietuvių kalbos kabinetui suteiktas šią mokyklą baigusios rašytojos Jolitos Skablauskaitės vardas.

Juostelę perkirpo idėjos iniciatorė poetė Regina Briedytė.

Vijoleta Kuprevičienė

Iš kairės: redaktorė Janina Riškutė, menotyrininkė Marija Kuodienė, skaitovė Irena Plaušinaitytė. Ritos Mačiukienės nuotr.

Panevėžys. Miesto SVB Šiaurinėje bibliotekoje Teatro dienos proga atidaryta panevėžiečio fotomenininko Stasio Povilaičio nuotraukų paroda „Po repeticijų“, į kurią susirinko teatrui ir fotografijai neabejingi žmonės. Joje eksponuojama 10 nespalvotų Juozo Miltinio teatro legendinių aktorių portretų. Skvarbiu menininko žvilgsniu užfiksuota ne tik teatrališkoji, bet ir gyvenimiškoji aktorių kasdienybės pusė.

Raseiniai. Marcelijaus Martinaičio viešojoje bib­ liotekoje buvo pristatyta Juozo Pabrėžos knyga „Žemaičių kalba ir rašyba“. Dalyvavęs autorius pateikė naujų faktų apie žemaičių tarmę. Antroje renginio dalyje buvo susipažinta su Žemaitijos metams skirta nauja Knygos muziejaus ekspozicija, kurioje pristatoma krašto istorija, kultūra, daug dėmesio skirta krikštui ir Žemaičių vyskupijai.

Tauragė. Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje pristatyta Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos knyga „Europa?“ Dalyvavo autorius ir politologas, žurnalistas Vladimiras Liaučius. Svečiai su bibliotekos lankytojais diskutavo apie Europos idėjos istoriją, Lietuvos kelią į ES, aptarė migracijos problemas, šiandienos politines aktualijas.

Trakai. Rajono viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje svečiavosi knygos „Istorijos skanėstai“ autorė Audronė Meškauskaitė ir iliustruotoja Inga Dagilė. Pristatydamos savo knygą, viešnios kalbėjo apie rimto mokslo – istorijos – nerimtąją pusę, t. y. įdomius, pikantiškus, ne itin reikšmingus įvykius ar faktus. Vėliau vaikai buvo pakviesti į kūrybines dirbtuves, kur galėjo susikurti gintaro inkliuzą.

Varėna. Rajono viešojoje bibliotekoje surengtos poeto, eseisto, žurnalisto Česlovo Skaržinsko knygos „Kvepiantis, skambantis laikas“ sutiktuvės.

Jose, be autoriaus, dalyvavo rašytojas Romas Sadauskas, Vilniaus apskr. A. Mickevičiaus VB Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centro vadovas Petras Zurlys, rajono meras Algis Kašėta. Buvo kalbėta apie autoriaus eseistikos knygas, dėmesį gimtajam kraštui, tik jam būdingą stilių.

Zarasai. Rajono viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje atidaryta iki gegužės mėnesio veiksianti zarasietės Jolantos Lašaitės karpinių paroda „Septynios čiulbančios pavasario dienos“.

Stiklo vitrinoje eksponuojama tik dalis (septyni įrėminti darbai) pavasariui skirtų karpinių. Autorė turi ir daugiau pomėgių – ji audžia drobes, velia iš vilnos, užsiima keramika. *** Zarasų rajono SVB Dusetų K. Būgos bibliotekoje veikė uteniškio aviamodeliuotojo, mokytojo Roberto Kiburto paroda „Lietuvos bažnyčios“. Ekspozicijoje net 65 bažnyčių nuotraukos, kuriose šventovės įamžintos iš paukščio skrydžio. Vaizdus R. Kiburtas fiksuoja dronais, domisi fotografija ir skraidyklių konstravimu, aviamodeliavimo paslapčių moko ir jaunuosius entuziastus.

Informaciją pateikė Indrė Rapkevičienė, Jonas Brigys, Vaiva Keserauskaitė, Laimutė Adomavičienė, Daiva Armonienė, Saulutė Pelekienė, Vilija Visockienė

39

TRUMPAI SKAITMENINĖ SAVAITĖ

Akmenė. Kovo 25–31 d. minimos Skaitmeninės savaitės proga rajono savivaldybės viešosios bib­ liotekos Skaitytojų aptarnavimo-informacijos skyrius pakvietė lankytojus į internetinį seminarą „Bankas be kodų kortelių: praktiniai patarimai“, taip pat rengė nemokamus mokymus interneto ir periodinių leidinių skaitykloje. Buvo galima išmokti naudotis skaitmeninėmis technologijomis, patobulinti savo įgūdžius.

Pagėgiai. Kovo 25–29 d. Vydūno viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje vyko skaitmeninio raštingumo pradžiamokslio suaugusiems gyventojams mokymai „Skaitmeninės technologijos TAU: ateik, sužinok, išmok“. Taip biblioteka siekia skatinti gyventojus įgyti reikalingų įgūdžių, tad 18-os valandų trukmės kursą išklausiusiems pagėgiškiams buvo įteikti pažymėjimai.

Panevėžys. Miesto biblioteka į Skaitmeninės savaitės renginius kvietė tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Vaikams buvo skirta edukacija „Skaitymas kitaip“ „Židinio“ bibliotekoje, vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“ lankytojai buvo supažindinami su naujųjų technologijų galimybėmis. Suaugusiesiems naudinga buvo edukacija „Fotografija ir šeimos skaitmeninio albumo kūrimas“.

Zarasai. Rajono viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje buvo rengiami protų mūšiai Skaitmeninės savaitės temomis, surengta viktorina „Lietuviški ir latviški žodžiai“, kurios dalyviai turėjo susirasti virtualų lietuvių-latvių žodyną ir išversti pateiktus komandoms žodžius į latvių kalbą, žaidžiami interaktyvūs žaidimai pasitelkus konsolę „Kinect“.

KLAIPĖDA

Apdovanoti geriausi skaitovai. Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje kovo 28 d. vyko pirmą kartą surengto moksleivių Ievos Simonaitytės meninio skaitymo konkurso antrasis etapas, kuriame dalyvavo 17 mokinių iš Klaipėdos, Mažeikių, Plungės, Palangos miestų ir miestelių.

Rašytojos Ievos Simonaitytės konkursu siekiama skatinti domėjimąsi Klaipėdos krašto literatūra ir atskleisti kiekvieno moksleivio individualybę, taip pat ugdyti jaunų žmonių kūrybiškumą.

Skaitovus vertino kompetentinga komisija: Klaipėdos dramos teatro aktoriai Vaidas Jočys ir Toma Gailiūtė, rašytojai Juozas Šikšnelis ir Nijolė Kepenienė, kultūros vadybininkė Inga Norkūnienė ir šio konkurso meno vadovė, aktorė, UNICEF Geros valios ambasadorė, Klaipėdos universiteto, Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto (SHMF) doc. Virginija Kochanskytė.

Konkurse dalyvavo pirmų–dvyliktų klasių mokiniai, apdovanojimus pelnė skaitovai iš Klaipėdos „Ąžuolyno“, „Varpo“, „Versmės“, H. Zudermano gimnazijų, Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos, Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos, Plungės r. Platelių gimnazijos.

Baigiamajame renginyje buvo pagerbti ne tik mokiniai, bet ir juos parengę mokytojai, įteikti apdovanojimai dešimčiai komisijos geriausiai įvertintų skaitovų, taip pat dar du papildomi prizai.

RENGINIŲ MOZAIKA

Akmenė. Rajono SVB Papilės K. Narščiaus filiale buvo paminėtos žymaus kraštiečio, mecenato Kazio Narščiaus 95-osios gimimo metinės. Rengi­ nyje buvo prisimintas kraštiečio gyvenimo kelias, jo veikla emigracijoje, ryšiai su Lietuva ir Papile, kurios bibliotekai 2011 m suteiktas K. Narščiaus vardas. Gydytojas mirė 2013 m., jo pelenai atgulė gimtosios Papilės kapinėse.

Pagėgiai. Vydūno viešojoje bibliotekoje paminėtos rašytojo, filosofo, kultūros veikėjo Vydūno 151-osios metinės. Renginyje dalyvavo Lietuvos menų ir mokslo asociacijos „Vydūno šviesa“ atstovai: dr. Vilimantas Zablockis (Klaipėda) ir dr.

Artūras Dabkevičius (Kaunas). A. Dabkevičius skaitė pranešimą „Žmogaus biolauko tyrimai“, V. Zablockis apžvelgė naujausią knygą „Vydūnas – mūsų epochos šviesulys“.

Zarasai. Rajono viešoji biblioteka organizavo Zarasų kultūros dienas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

Pristatyti savo išskirtinumus, lankytinus objektus, tradicijas ir renginius atvyko viešosios bibliotekos, Zarasų krašto muziejaus, kultūros centro, „Ąžuolo“ gimnazijos, Dusetų dailės galerijos darbuotojai, krašto menininkai. Buvo surengta kultūrinė ir muzikinė programa, pristatytas suaugusiųjų teatras „Juodai balta“.

Informaciją pateikė Zita Sinkevičienė, Asta Andrulienė, Gitana Navagruckienė, Zina Černovienė, Rima Karalienė, Sonata Nognienė, Inesa Dumbravienė

40

Moksleivių I. Simonaitytės meninio skaitymo konkurso vertinimo komisija. Eugenijaus Maciaus nuotr.

Rengiant konkursą sulaukta palaikymo ir iš ilgamečių bibliotekos partnerių. Pagrindinį prizą skaitovams įsteigė Vilniaus universiteto leidykla, jie dovanojo knygą „Aš esu Etmės Evė“ su autoriaus prof. Domo Kauno autografu. Knygynas „Rotas“ nugalėtojams apdovanoti skyrė puikių knygų kolekciją. Prie prizinio fondo prisidėjo „Drukos“ leidykla, Klaipėdos dramos teatras, Klaipėdos miesto savivaldybės Švietimo skyrius, S. Jokužio leidykla-spaustuvė, Klaipėdos universiteto SHMF. Palaikyti skaitovų atvyko ne tik mokytojai, tėveliai ir mamytės, bet ir būrys bendraklasių bei draugų. Tikimasi, kad pirmą kartą organizuotas moksleivių Ievos Simonaitytės meninio skaitymo konkursas bus tęstinis ir kitąmet pritrauks dar daugiau skaitovų.

Ieva Grigaitytė

PALANGA

Metraštis „Palangos langai“. Viešojoje bibliotekoje bendruomenei pristatytas pirmasis kurorto etnokultūros metraščio „Palangos langai“ numeris. Tai Palangos miesto etninės kultūros plėtros programos priemonė.

Pirmojo etnokultūros metraščio autoriai ir rengėjai. Eglės Mekuškienės nuotr.

Palangos krašto istorija ir kultūra yra gana savita. Čia susilieja žemaičių, Klaipėdos krašto, kuršininkų (Šventosios latvių) ir kitų etnografinių regionų kultūros paveldas. Dar išlikusios šių etnografinių regionų tarmės, tradicijos, papročiai, gyvensenos prie jūros ypatumai, verslai.

Metraštį pristatė bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys. Apie palangiškių Vilkų šeimos fotopaveldą pasakojo fotografas, kino operatorius Eugenijus Macius; apie rašytoją Eleonorą Bucevičienę – Kretingos muziejaus darbuotoja Jolanta Klietkutė. Pedagogas Algimantas Želvys pasiūlė temą kitam metraščio numeriui – Palangos medinės architektūros puošybą.

Pirmame metraščio numeryje publikuojamas Viktorijos Ziabrevos straipsnis apie Palangos kraštotyrininkų, kuriems vadovavo pedagogė, kraštotyrininkė Emilija Adiklienė (1906–1993), veiklą ir archeologinį rinkinį Palangos kurorto muziejuje, taip pat E. Adiklienės rankraštiniai darbai, pateikiamos publikacijos apie Palangos progimnaziją ir jos auklėtinius, Palangos vidurinės mokyklos pedagogo Algimanto Želvio veiklą. Muzikos kultūros tradiciją iliustruoja straipsniai apie etnografinį ansamblį „Mėguva“ ir Palangos orkestrą.

Literatūros skyriuje publikuojamas Jolantos Klietkutės straipsnis apie Palangoje gyvenusią ir kūrusią Eleonorą Bucevičienę (1885–19??), E. Bucevičienės tekstas apie Palangą ir rusų rašytojo, publicisto Aleksandro Engelmejerio (1854–1919) lankymosi Palangoje įspūdžiai. Lietuvos šimtmečio jubiliejui skirtas straipsnis apie viešojoje bibliotekoje parengtą parodą „Palanga šimtmečio verpetuose“. Leidinys „Palangos langai“ gausiai iliustruotas nuotraukomis, jį sudarė ir parengė viešosios bibliotekos darbuotojos Aura Banevičienė, Dainora Kaniavienė, Bronislava Spevakovienė.

Bronislava Spevakovienė

PLUNGĖ

Knygnešio dienos šventė. Kovo 14 d. viešojoje bibliotekoje buvo paminėta Knygnešio diena ir apdovanoti daugiausia knygų perskaitę plungiškiai. 2018-ųjų metų skaitytoja tapo Loreta Kijanina, per metus perskaičiusi 292 knygas.

Lina Lacitė perskaitė 173 knygas. Ypač nudžiugino bibliotekos bičiulės Adelės Gedmontienės pasiryžimas Lietuvos šimtmečio proga perskaityti 100 knygų, savo pažadą moteris tesėjo su kaupu – perskaitė 119 knygų. Norėjome pasidžiaugti „Saulės“ gimnazijos ugdytine Agne Piepaliūte, bibliotekoje skaitančia ne mokyklos programos literatūrą, – jai atiteko nominacija „Už rimtą ir kryptingą skaitymą“.

Turbūt daugelis bibliotekų (ir kaimuose, ir rajonų centruose, gal ir miestuose) turi savo šiuolaikinius knygnešius. Tiems žmonėms turime būti ypač dėkingi – už jų širdies gerumą ir džiaugsmą, suteiktą kitam – sergančiam, neįgaliajam. Nė neabejodami savo bibliotekos Metų knygneše išrinkome Zitą Jonušaitę – ne vienus metus globojančią Vincelę, ligos praktiškai įkalintą tarp keturių sienų.

Bibliotekos direktorė Violeta Skierienė ir apdovanota gimnazistė A. Piepaliūtė. Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Dažniausi bibliotekos lankytojai buvo Plungės „Saulės“ gimnazistai – jie iš bibliotekos per praėjusiuosius metus paėmė 845 knygas, antri liko Senamiesčio mokyklos mokiniai (514 knygų), o treti, truputį nustebinę, nes yra toliausiai nuo mūsų, prie pat jų yra miesto filialas, liko „Ryto“ pagrindinės mokyklos mokiniai (219 knygų). Šventę iškilmingai pradėjo muzikos pedagogės Rūta Černeckienė ir Rita Banionienė – akomponuojant Plungės bažnyčios choro vadovui Steponui Bidvai, jos atliko A. Paulavičiaus „Odę knygnešiui“. Nuščiuvusioje salėje solidžiai skambėjo Senamiesčio mokyklos istorijos mokytojo, Simono Daukanto bibliofilų klubo pirmininko Gintauto Černeckio žodis apie knygnešystės svarbą. Koncertavo „Saulės“ gimnazijos moksleiviai, vadovaujami muzikos mokytojos Elenos Klimienės.

Genovaitė Matevičiūtė

yra išlikę mažai nuotraukų ir atsiminimų. Todėl ši popietė buvo puiki proga daugiau sužinoti apie Skuode dirbusią žymią rašytoją ir poetę.

Popietės viešnia L. Lapinskienė dalinosi įžvalgomis apie rašytojos, poetės, pedagogės Bronės Buivydaitės-Tyrų Dukters (1895–1984) svarbias gyvenimo patirtis, jos kūrybą, pastaruoju metu išleistus kūrinius: eilėraščių knygas „Vėl“, „Paukščiai vėtroje“ ir romaną „Atversti lapai“. Pranešėja, apžvelgusi knygas, pakvietė visus iš naujo atrasti šią rašytoją.

Nuoširdumu ir profesionalumu dvelkė A. Ambraškaitės pasakojimas apie svarbiausius B. Buivydaitės gyvenimo faktus. Pasakojimu ir demonstruojamomis skaidrėmis ji pravėrė duris į rašytojos kambarį, kuriame „akių tamsoj – širdies šviesoj“ gimė Bronės Buivydaitės gražiausios knygos – „Pro vaikystės langą“, „Vargai vartus kilnoja“. Viešnia taip pat pristatė Anykščiuose esantį Bronės Buivydaitės muziejų, pasakojo apie ten organizuojamus renginius, vaikų vasaros stovyklas.

Susirinkusieji į popietę uždavė įdomių klausimų viešnioms ir daug sužinojo apie rašytoją B. Buivydaitę, palikusią savą pėdsaką ikikarinėje Lietuvos kultūros ir švietimo istorijoje.

Birutė Strakšytė TAURAGĖ

Velykinės edukacinės dirbtuvės. Kiaušinis nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Artėjant gamtos atbudimo šventei – Velykoms, Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka įgyvendino projektą „Misija – Velykis“. Jo tikslas – prisidėti prie se-

Kiaušinių marginimo vašku akimirka. Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

nųjų lietuviškų tradicijų puoselėjimo ir tautinės savimonės išsaugojimo. Kiaušinių marginimui mūsų protėviai teikė ypatingą reikšmę – nuo seno tikėta, kad jis turi magiškos galios. Bibliotekoje buvo organizuotos edukacinės kūrybinės dirbtuvės, skirtos supažindinti su tradiciniais margučių dažymo raštais, jų komponavimo principais ir tradicine karšto vaško technika.

Kūrybines dirbtuves vedė kiaušinių marginimo karštu vašku techniką įvaldžiusi ir savanoriškai savo patirtimi sutikusi pasidalinti menininkė – floristikos žinovė Danguolė Vaišvilaitė. Ji atskleidė margučių spalvų ir natūralių dažų gamybos subtilybes, pristatė marginimo techniką ir ornamentiką, jos simboliką. Kiekvienas edukacijos dalyvis turėjo galimybę išlaisvinti savo kūrybines galias, praktiškai išbandyti kiaušinių marginimą karštu vašku. Bibliotekos lankytojai džiaugėsi, kad išskirtiniais margučiais galės papuošti savo šv. Velykų stalą.

Vaiva Keserauskaitė

GALERIJA. Velykinių darbelių dirbtuvės

SKUODAS

Prisiminėme rašytoją Bronę Buivydaitę.

Balandžio 3 d. rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos skaitykloje vyko popietė „Rašytoja Bronė Buivydaitė Skuode“.

Joje dalyvavo Komunikacijos centro „Kalba.

Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė bei A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Rašytojų skyriaus vedėja Alma Ambraškaitė.

1919–1921 m. Skuodo progimnazija buvo pirmoji B. Buivydaitės, kaip lietuvių kalbos mokytojos, darbovietė. Čia gyvendama ji kūrė, bendradarbiavo to meto spaudoje. Iš anuomet

Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

L. Lapinskienė pasakoja apie rašytojos B. Buivydaitės gyvenimą ir kūrybą. Hale Kaskos nuotr.

Skuodas. Balandžio 16-osios d. popietę Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje veikė velykinių darbelių dirbtuvės. Šįkart buvo kuriami darbeliai iš kiaušinių dėklų – tereikėjo visai paprastų priemonių ir trupučio fantazijos. Vaikams labai patiko daryti margaspalvius kirminukus ir besišypsančius zuikučius. Kūrybiniame procese jiems puikiai „sufleravo“ bibliotekininkės ir knyga „Vaikų darbeliai“. Visiems buvo smagu nusifotografuoti su Didžiuoju Margučiu. Nuotraukoje – Vaikų literatūros skyriaus vyresn. bibliotekininkė Adelė Baltonienė. (Viešosios bibliotekos informacija)

41

KRONIKA/ TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA ŠIAULIAI

PANEVĖŽYS Knygos sutiktuvės „Žaliojoje pelėdoje“.

Minėdama Tarptautinę vaikų knygos dieną, miesto savivaldybės viešoji biblioteka pakvietė į vaikų literatūros skyrių „Žalioji pelėda“, kur buvo surengtas Prano Mašioto premijos laureatės rašytojos Neringos Vaitkutės knygos „Klampynių kronikos“ pristatymas.

Dar vykstant „Metų knygos rinkimams 2018“ bibliotekininkės vyko į Smilgių gimnaziją pristatyti akcijoje dalyvavusių vaikų knygų penketuko. Vieną iš penketuko knygų – N. Vaitkutės „Klampynių kronikas“ – pristatė patys moksleiviai. Dabar jie skaitė savo sukurtus rašinius ir pristatė iliustracijų parodą, eksponuojamą „Žaliojoje pelėdoje“.

Knygos sutiktuvėms ruošėsi ir Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijos šeštokai su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danute Dumbriene – visi kartu klasėje skaitė knygą, nagrinėjo sakmes, kuriomis rėmėsi rašytoja, kurdama išgalvoto (o gal ir ne) Klampynių miestelio istorijas, pasirengė suvaidinti epizodą apie laumės vaiką.

Tradicinių varžytuvių nugalėtojų komanda.

Renginys patiems mažiausiems. Viešosios bibliotekos nuotraukos

Tarptautinės vaikų knygos dienos minėjimas.

Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Renginio svečiai – Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijos ketvirtokai – susidomėję klausėsi vyresnių draugų sukurtų istorijų, stebėjo vaidinimą ir susipažino su smilgiečių iliustracijomis.

Anžela Vasiliauskienė ROKIŠKIS Šventinių renginių savaitė. Tarptautinės vaikų knygos dienos proga Juozo Keliuočio viešoji biblioteka bei Vaikų ir jaunimo skyriaus darbuotojos kvietė vaikus į šventinės savaitės renginius, skirtus vaikų knygai ir skaitymo skatinimui.

Net trys smagūs rytmečiai ,,Mano knygelės dar plonos...“ buvo skirti patiems mažiausiems – miesto vaikų lopšelių-darželių auklėtiniams. Svarbu kuo anksčiau supažindinti vaiką su knyga, tai daryti galima žaidybine forma, kai knyga tampa objektu, patraukiančiu vaiko dėmesį. Tai įvairios žaislinės knygelės, lavinamieji žaidimai, esantys skyriaus žaislotekoje. Balandžio 3 d. į smagias varžytuves „Knygius – 2019“ atvyko keturios rajono mokyklų trečių klasių mokinių komandos (iš mokyklos-darželio ,,Ąžuoliukas“, Senamiesčio progimnazijos, Jūžintų Juozo Otto Širvydo pagrindinės mokyklos ir Juodupės gimnazijos).

Išradingos komandos dalyvavo prisistatymo, knygos reklamos, kapitonų, „Klausima-

42

nijos“ ir „Atrask knygą“ rungtyse. Užduotis vertino komisijos narės: viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Daiva Vilkickienė, Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja Aušra Žukauskienė. Be nugalėtojams įteiktų prizų, visos komandos apdovanotos padėkomis, Tarptautinės vaikų knygos tarybos išleistais kalendoriais. Šią savaitę organizuota akcija miesto pirmokams – jiems buvo įteikti kvietimai į bibliotekininkų organizuojamą šventę „Abėcėlė“, kurioje pasidžiaugiama išmokta abėcėle, atliekamos įvairiausios užduotys su raidelėmis ir žodžiais.

Po šventės kiekvienas pirmokėlis užsiregistruoja į biblioteką, gauna skaitytojo pažymėjimą ir tampa tikru knygos bičiuliu.

Vaikų ir jaunimo skyriaus vyresn. biblio­ tekininkė, edukatorė Nadiežda Ivanova buvo pakviesta vesti edukacinės programos „Lėlė – raktas į vaiko širdį“ rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Programoje dalyvavo dvi ketvirtokų klasės. Susirinkusiems buvo pristatytas Rokiškio bibliotekos lėlių teatras „Padaužiukai“, padedantis populiarinti biblioteką, knygas ir skaitymą. Vaikai turėjo galimybę pasirinkti personažą, paimti lėlę į rankas, pavaidinti. Susitikime buvo akcentuojama, kad teatralizuoti pasirodymai, lėlių teatras bibliotekoje – tai galimybė pasakoti vaikams apie svarbiausius dalykus žaidimo forma, taip jie geriau suvokia informaciją.

Organizuojant savaitės renginius, stengtasi populiarinti knygą, ugdyti skaitymo įgūdžius, skatinti vaikus pasinerti į stebuklų pilną knygų pasaulį. Norint mažuosius sudominti knyga, reikia dirbti visiems kartu – bibliotekininkams, tėveliams, auklėtojams ir mokytojams.

Nadiežda Ivanova

Pristatyta gimnazistės pirmoji knyga.

Minint Tarptautinę vaikų knygos dieną miesto SVB „Šaltinėlio“ filiale pristatyta dešimtmetės „Juventos“ progimnazijos mokinės Aleksandros Raščiūtės knyga „Katė plėšikė“. Renginyje dalyvavo ir knygos iliustruotoja – aštuoniolikmetė Simono Daukanto gimnazijos mokinė Smiltė Butkevičiūtė, svajojanti ateityje iliustruoti knygas. Pristatyti knygą Aleksandrai padėjo talentingi klasės draugai, renginį papuošę akordeono, gitaros ir smuiko melodijomis.

Jaunoji knygos autorė susirinkusiai publikai papasakojo, kaip ir kada atsirado ši istorija, teigė mananti, kad ji patiks daugeliui bendraamžių. „Net nesitikėjau, kad parašysiu knygą, bet visada turėjau svajonę būti rašytoja, – prisipažino Aleksandra. Ji atskleidė, kad planuoja išleisti „Katės plėšikės“ antrą, o gal ir trečią dalį.

Renginio pabaigoje jaunoji rašytoja padėkojo tėvams, mokytojai, leidėjui, iliustruotojai, o vaikams palinkėjo pasvarstyti, koks talentas slypi jų širdelėse ir drąsiai jį parodyti kitiems.

A. Raščiūtės knyga „Katė plėšikė“ – tikrų tikriausia sėkmės istorija, įrodanti, kad skaitymas ne tik padeda įdomiai praleisti laisvalaikį, bet ir skatina mus kurti ir atskleisti savo talentus.

A. Raščiūtė pristato savo pirmąją knygelę. Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

„Šaltinėlio“ bibliotekos informacija Vaikų knygos šventė. Jau 14-ąjį kartą rajono SVB Kuršėnų Vytauto Vitkausko biblioteka balandžio 2-ąją minėjo Tarptautinę vaikiškos knygos dieną. Vaikų literatūros skyriaus bibliotekininkės kvietė į šventę „Knygos padeda neskubėti“ – šiemet taip pavadintą plakatą sukūrė iliustruotojas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius, kurio knygelės bibliotekoje yra pačios skaitomiausios. Renginį išradingai atidarė Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Ikaras“ aktoriai, jį vedė bibliotekininkės Karolina ir Vilma. Dalyvavo šventės globėja, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotoja Rima Baškienė ir jos padėjėja Ada Grakauskiene. Po meninio ugdymo studijos „Mikitukas“ (vad. Eglė Žalalienė) solistės Gabijos atliktos dainos, norėdami ir toliau išlaikyti bibliotekos tradicijas, apdovanojome tuos, kurie nesibodi paimti knygą į rankas ir biblioteka jiems yra tarsi antrieji namai. Už puoselėjamą meilę knygai, skaitymo skatinimą, bendradarbiavimą, aktyvų dalyvavimą bibliotekos

Vaikų ir jaunimo teatro „Ikaras“ aktoriai. Robertos Rasikienės nuotr.

renginiuose buvo apdovanoti Stasio Anglickio mokyklos, Daugėlių pagrindinės mokyklos bei Pavenčių mokyklos-daugiafunkcio centro visos dienos mokyklos mokiniai. Pasidžiaugę bibliotekos globėjos dovanotomis knygelėmis, vaikai pažadėjo dar dažniau užsukti į Vaikų literatūros skyrių ne tik pasiimti knygų, bet ir pažiūrėti filmų atnaujintoje bibliotekos Kino erdvėje. Vėliau visi susirinkusieji buvo pakviesti pasirinkti sau patinkančią edukacinę veiklą – išbandyti virtualiosios realybės žaidimus, žaisti mediniu konstruktoriumi „Upė“, domėtis interaktyviomis knygutėmis, kurti originalius knygos skirtukus ir kt.

Tarptautinės vaikų knygos dienos proga visiems palinkėjome, kad patys būtume knygoms įdomūs, ir atsisveikinome iki kitos šventės.

Vilma Grudžinskienė

VILKAVIŠKIS

Knyga daro stebuklus. „Ar galima gatvėje atskirti skaitantį žmogų nuo neskaitančio? Taip.

Iš akių, iš veido išraiškos, iš žvelgimo į kitą žmogų. O ypač – iš žvelgimo į vaiką“ (literatūrologas Kęstutis Urba). Tokia citata viešoji biblioteka jau dvyliktą kartą tradiciškai visus vaikiškos knygos gerbėjus kvietė į šventę „Knyga daro stebuklus“.

Tarptautinei vaikų knygos dienai skirtą dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičius kreipimąsi „Knygos padeda neskubėti“ perskaitė „Aušros“ gimnazijos moksleivės Viktorija Raginytė ir Paulina Dobiliauskaitė. Į šventę atvykusios viešnios, komiksų knygos „Sibiro haiku“ kūrėjos – rašytoja Jurga Vilė ir iliustruotoja Lina Itagaki vaikams pristatė šią knygą, pasakojo, kaip sugalvojo jos pavadinimą, parodė užrašus, kuriuose nugulę rašytojos močiutės pasakojimai apie išgyvenimus Sibire.

Iliustruotoja prisiminė, kad perskaičiusi šią istoriją iš karto suprato norinti ją iliustruoti.

Rajono savivaldybės viešoji biblioteka padėkojo Vaikų literatūros skyriaus aktyviausiems 2018 m. skaitytojams ir Tarptautinės vaikų knygos dienos proga įteikė padėkos raštus ir atminimo dovanėles. O Vaikų literatūros skyriaus skaitytojas Paulius Rodriguezas Guzevičius viešnioms įteikė savo paties nupieštą „Sibiro haiku“ knygos viršelį. Vilkaviškio kultūros centro Mažąją salę puošė bibliotekos dailininkės Žydruolės Tumosaitės sukurtos dekoracijos ir Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos šeštokų paroda „Skirtukas mylimiausiai knygai“.

L. Itagaki ir J. Vilės surengtoje edukacinėje renginio dalyje „Miškofonas“ vaikai iš spalvotų popieriaus lapų kirpo atskiras medžių dalis, jas klijavo, o komiksų burbule rašė, ką ošia medžiai, – taip sukūrė nuostabų „Algiuko mišką“. Įsigijusiems knygą „Sibiro haiku“ autorė J. Vilė įrašė kuo šilčiausius palinkėjimus, o iliustruotoja L. Itagaki nupaišė Algiuką.

Alvina Radžvilienė

ZARASAI

Kurkim pasaką kartu. Tarptautinei vaikų knygos dienai skirti renginiai viešosios bibli­­­­ o­­­­tekos Vaikų literatūros skyriuje vyko beveik dvi savaites. Popietėse „Kurkim pasaką kartu“ dalyvavę „Santarvės“ pirmųjų klasių mokiniai klausėsi vyresniųjų mokinių anksčiau sukurtų pasakėlių, vartė jų kurtas ir iliustruotas knygas, vėliau ir patys kūrė pasakėles bei knygeles. Vieni, džiaugdamiesi pavasariu, sukūrė pasakėlę apie žibutę, ją užrašė sulankstomoje knygelėje ir papuošė piešinukais. Kiti moki-

Bibliotekininkė rodo vaikų sukurtą knygelę. Inesos Dumbravienės nuotr.

nukai kūrė istoriją ir knygelę apie gyvūnus: vieni personažus piešė, kiti spaudė spalvotais spaudukais, dar kiti pasakojimus užrašė.

Ketvirtokai per pirmąjį apsilankymą skaitė prieš 3 metus sukurtą pasaką, diskutavo apie naujos knygos kūrimą. Daugumai pritarus, nusprendė kurti ritininę iliustracijų knygą apie gimtuosius Zarasus. Kiekvienas piešė jiems svarbias ir įdomias vietas ar įstaigas. Apsilankę antrą kartą mokiniai internete ieškojo informacijos apie pieštas vietas, ją sistemino.

Pasitarę nusprendė knygą pavadinti „Zarasai ketvirtokų akimis“.

Bibliotekoje veikė paroda „Vaikai su knygom auga“, džiugino jos atidaryme koncertavę „Lakštingalos“ mokyklos ugdytiniai. Kiekvienas vaikas, dalyvavęs renginiuose, ne tik prisilietė prie knygos, bet turėjo galimybę tapti jos kūrėju.

Zina Černovienė

GALERIJA. Skaitėme ir kūrėme su Igne Zarambaite

Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Jurga Vilė ir Lina Itagaki pristato „Sibiro haiku“. Viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Tauragė. Minint Tarptautinę vaikų knygos dieną Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos padalinyje – Pagramančio bibliotekoje – surengtas mažųjų skaitytojų iš Norkaičių, Mažonų ir Pagramančio kaimų bibliotekų susitikimas su vaikų rašytoja, menininke Igne Zarambaite. Ne tik vaikai, bet ir jų mokytojos, bibliotekininkės dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse ir mokėsi, kaip pasidaryti rankų darbo skudurinę lėlę, klausėsi autorės pasakojamų neįtikėtinų istorijų. (Virginija Bartušienė)

43

IR AŠ TEN BUVAU

ORHUSO VIEŠOJI BIBLIOTEKA

Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė D. Abazoriuvienė prie „Dokk1“ centro. Biblioteka veikia daugiafunkciame 60 000 kv. m ploto komplekse, kuriame įsikūręs vietos savivaldybės paslaugų skyrius, verslo įmonės, teatras ir koncertų salė. Pastatą projektavo tarptautinė architektų studija „Schmidt Hammer Lassen Architects“, jos specialistų sukurti bibliotekų pastatai iškilę ir Škotijoje, Švedijoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Kinijoje. Kaip jau tapo būdinga šiuolaikiniams statiniams, tai – žaliasis pastatas, efektyviai naudojantis elektros energiją; prie to prisideda ir ant stogo įrengtos 2432 kv. m saulės baterijos. D. Abazoriuvienės nuotraukos

Bibliotekoje kabantis menininkės Kirstine Roepstorff sukurtas varpas, be meninės, atlieka dar vieną įdomią funkciją. Kada jis suskambės, priklauso nuo įvykių miesto universitetinėje ligoninėje. Tėvai, susilaukę naujagimio, gali paspausti mygtuką, ir suskambęs 7,6 m ilgio stilizuotas varpas praneš pasauliui džiugią naujieną apie gimusį žmogų.

Lankytojai, išsiruošę į biblioteką, gali ne tik apsilankyti kokiame kultūriniame renginyje, bet ir Paslaugų piliečiams centre susitvarkyti nemažai savivaldybės kompetencijai priskirtų reikalų.

Danijos Jutlandijos regiono pagrindinėje Orhuso bibliotekoje („Dokk1“ centre) lankiausi vykdant tęstinį pagal Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo programą įgyvendinamą tarptautinį projektą „Modernaus tarpvalstybinio vaikų ir jaunimo verslumo kompetencijų ugdymo tinklo bibliotekose kūrimas“. Apsilankymas didžiausioje Skandinavijos šalių bibliotekoje praėjusių metų rugsėjį buvo Pasvalio ir Bauskės viešųjų bibliotekų bei šių rajonų savivaldybių 12 darbuotojų patirties vizito pagrindinis tikslas. Ši 2015 m. atidaryta biblioteka (plotas – 17 500 kv. m) savo architektūra ir veiklomis laužo nuobodžios bibliotekos stereotipus. Joje įrengtos specializuotos erdvės: tyliosios zonos, šeimos iškylų, kompiuterinių žaidimų gerbėjų zonos, žaidimų aikštelės, krūtimi maitinančių motinų zonos – tenkina įvairių kartų lankytojų poreikius. 2016 m. IFLA šiai bibliotekai suteikė Metų viešosios bibliotekos vardą.

Į Orhuso kultūros centrą patogu atvykti miesto tramvajumi, nuosavu automobiliu, kurį galima palikti 1000 vietų požeminėje stovėjimo aikštelėje. Pagalvota ir apie kūdikius auginančias mamas – įrengta vežimėlių stovėjimo aikštelė.

Redakcijos klausimas: kokią aplankytos bibliotekos patirtį (veiklą ar kt.), Jūsų manymu, būtų galima perkelti į Lietuvos bibliotekas ir į Jūsų biblioteką?

Lietuvos bibliotekos galėtų pasimokyti, kaip vienoje vietoje teikti viešąsias vietos valdžios paslaugas kuriant paslaugų piliečiams („vieno langelio“) centrus: informacija ir konsultacijos, skaitmeninė savitarna, sveikatos draudimas, asmens dokumentų išdavimas ir kt., o Lietuvos bibliotekoms, ketinančioms renovuoti savo pastatus ar jau tą darančioms (Pasvalio viešajai bibliotekai – taip pat), – patalpas planuoti ir lankytojams kurti tokias erdves bei paslaugas, kurios padėtų jiems jaustis nuolat laukiamais biblio­ tekos bendruomenės nariais.

Danguolė Abazoriuvienė

Šia nauja žurnalo rubrika raginame šalies bibliotekininkų bendruomenės narius, apsilankiusius įspūdingose pasaulio bibliotekose, pasidalyti parsivežtomis mintimis bei nuotraukomis.

44

IN THIS ISSUE Lolita Varanavičienė. Attending the Mažvydas Library Used to Be a Standard to Be Followed, and Now It is Simply Imperative 1

Jolanta Budriūnienė. The History of Publishing in the Baltics: Both at an Exhibition and in a Book

2019 is the year of the 100th anniversary of the establishment of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. On this occasion, we present the heading #GyvasŽodis, the authors of which speak about the impact that the National Library left in their lives. This issue’s guest is Lolita Varanavičienė, the executive of the publishing company Tyto alba. She speaks about her own world of books, which has been accompanying her since her childhood and never lacked events, but in which she always felt safe. Her relationship with the library started as far back as her study years, when she needed literature for her studies, and now the publishing company under her management is the National Library’s long-term customer and partner.

The Director of the Documentary Heritage Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Jolanta Budriūnienė sums up the results from the publishing history related joint project by the National Libraries of Estonia, Latvia and Lithuania prompted by the centenaries of the Baltic States commemorated in 2018. The final focal points of the project were the following: a research conference in Riga presenting peculiarities of the publishing in the three countries during the interwar period and the publication of the catalogue “The Baltic Books 1918–1940”. But the most important event within this project was the exhibition “To Be Forbidden: The Baltic Books 1918–1940”, which was travelling along the route between Vilnius, Tallinn and Riga starting with the March of the previous year up to March this year.

Vaidenė Grybauskaitė. The National Library Week Opened on the World Book Day 3 This issue addresses the 19th National Library Week organized by the Lithuanian Librarians Association (23–29 April), which started at all Lithuania’s libraries with the theme “Come – Get to Know and Learn”. Traditionally, during the Week’s official opening at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, awards are presented to the best librarians of the previous year and they are presented prizes by the Ministry of Culture.

Dalia Cidzikaitė. Literature Awards in Lithuania: Polyphony or Cacophony? 4 Dr. Dalia Cidzikaitė, the senior methodologist for research at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, surveys the discussion held during the Vilnius Book Fair “What awards does the Lithuanian literature need?” At present, more than 30 more or less known awards are presented to literary authors in Lithuania. Which of them is the most significant and valid? The discussion involved the literature researchers Prof. Dr. Vytautas Bikulčius and Prof. Dr. Jūratė Sprindytė, the Chairperson of the Lithuanian Writers Association Birutė Jonuškaitė and the poet Donatas Petrošius.

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. A Significant Legal Document, But Not Without Compromise 7 While the European Union is preparing a reform of its copyright related law because of the increasing role of digital technologies, Vilnius University’s Faculty of Law together with partners held the seminar and discussion “Social Impact of EU’s Copyright Reform” at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. The directive proposed by the European Parliament and by the Council on copyright in the digital single market was adopted on 26 March. In this publication, the Executive Director of the Lithuanian Publishers Association Rūta Elijošaitytė-Kaikarė introduces several contradictory provisions of the directive, which were addressed at the seminar by the executive of the Science Centre of European Private Law and Intellectual Property Law Prof. Dr. Vytautas Mizaras.

Violeta Černiauskaitė. End of Negotiations on “The Lithuanian–English Dictionary of Librarianship, Information and Book Science Terms”

9

The Board on Terminology at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania has ended negotiations on the electronic “Lithuanian–English Dictionary of Librarianship, Information and Book Science Terms” under preparation, which will be a significant contribution to the quality of terminology control. A bilingual framework (Lithuanian–English) has been chosen for the Dictionary, which is the prevailing pattern within the world’s lexicographic practice. The new Dictionary presents more than eight thousand Lithuanian librarianship, information and book science terms.

Vaiva Markevičiūtė. Piktukas, nelabošius, gaudadūšis, etc.: The Diversity of Demon Names

12

Under the heading “New publications” we introduce the monograph by Vilnius University’s Dr. Habilitatus Birutė Jasiūnaitė Lietuvių velniavardžiai (“Lithuanian Names for the Demon”) (2018). The monograph presents synchronic investigation of names (lexical units) of the demon occurring in various Lithuanian dialects and folklore texts. The monograph‘s author counted 482 such names! Why so many? The author explains it as wishing to denominate something that is taboo by each time giving it a new name. Furthermore, the demon stands out among other mythical beings in terms of the abundance of its names, in the words of Jasiūnaitė, “because of its significant role in the Christian demonology.”

Nijolia Kasparavičienė. The History of Four Books

14

16

Nijolia Kasparavičienė from the Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library presents old publications preserved at this Library. It is interesting that all of them are in some way related to France: the oldest book (from the 17th century) preserved within the Library’s collection is in French; the publication Letuviškas albumas (“The Lithuanian Album”) reminds us about Lithuania’s debut at the 1900 Paris Exposition; and a peculiar feature regarding the album of the Rouard Shop in Paris (1932) presenting works of decorative glass and porcelain is the fact that a document was discovered within it addressed to the Minister of Foreign Affairs of the Interwar Lithuania Juozas Urbšys.

Jūratė Bičkauskienė: “The Editorial Board Knows No Routine”

19

On the occasion of the 70th anniversary of the monthly magazine of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Tarp knygų, its editorin-chief Jūratė Bičkauskienė tells about long-standing traditions of the magazine and about how it evolved alongside social and technological changes that occurred after the restoration of Lithuania’s independence. She shares her insights about what a professional magazine for librarians should be and its role within the cultural arena. (Interviewed

by Vaiva Markevičiūtė)

Tarp knygų in the April of the Year...

25

The monthly of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania celebrates its 70th anniversary this year. On this occasion, the editorial board, by looking through the pages of the April issues from previous years, recalls interesting news published in the magazine and anniversaries important for the librarians’ community and the entire Lithuania.

(Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Dainius Vaitiekūnas, Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė.

The Family as a Harbour to Which He Always Wished to Return

28

At the start of 2019, the collection of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania was enriched by documents related to the Lithuanian writer Algimantas Zurba (1942–2018): manuscripts of his novels, novellas and short stories and their versions; outlines of various conceptions, sketches, drafts of articles and reviews, correspondence documents and photographs. The writer’s archives was donated to the Library by his wife Laima Zurbienė. This article’s authors spoke with her about Zurba’s personality and his creative “backstage”.

Daina Sutkevičienė. Commemorative Figurines for Municipal Public Libraries

32

This year marks the 20th anniversary of the Association of Lithuanian Municipal Public Libraries. There was the all-hands meeting held at the Marijampolė Petras Kriaučiūnas Public Library, which included reports about the Association’s activities and presentation of awards in nine nominations (the sixth in a row) to municipal public libraries and their branches.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

2019 Nr. 04 (723) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2019 Gedimino pr. 51, LT-01504 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2019-04-24 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 520 egz. Užs. Nr. 41752 Spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 04 (723) 2019 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2019 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01504 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

Mokomoji medžiaga mokslininkams ir kitiems tyrėjams

EFEKTYVUS ELEKTRONINIŲ MOKSLO INFORMACIJOS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMAS open.ktu.edu/course/view.php?id=37

Mokomoji medžiaga sukurta įgyvendinant Europos Sąjungos iš dalies finansuojamą projektą „eMoDB.LT3: Elektroninių mokslo duomenų bazių atvėrimas Lietuvai – trečiasis etapas“